Edgar Allan Poe "The Masque of the Red Death"

1

3

4

Raudonosios mirties kaukÄ—

Edgar Allan Poe

Burakku Sukecchi 2013

UDK 821.111

ISBN 978-5-430-05895-1

Raudonosios mirties kaukė Apsakymų rinktinė Edgar Allan Poe

Redagavo Kęstutis Šidiškis Maketavo Orilė Aleknavičiūtė Dėstytoja Agnė Dautartaitė-Krutulė Metai/kursas 2013 / III Pastaba Apysakose pateikiamos dviejų tipų išnašos: ❶❷❸... - pagrindinės išnašos, pateikiamos knygos puslapio apačioje. ①②③... - papildomos išnašos, pateikiamos trečiojoje knygutėje.

Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis, Nerijus Maliukevičius, Virginija Mickienė, Antanas Paragys

6

Antra knyga Turinys II

5

Ovalus portretas Raudonosios mirties kaukė

10

18

Arnheimo dvaras Šulinys ir švytuoklė

39

62

Išdavikė širdis Juodasis katinas

70

85

Mulkinimas, kaipo tikslusis mokslas Akiniai

102

138

Tiesa apie tai, kas nutiko ponui Valdemarui

8

Ovalus portretas

⌇

Servius

❶ Pilis, į kurią išdrįso manosavo tarnas, užuot leidęs man, sunkiai nakvoti po „La musique“, – rašo įsibrauti Marmontelis „Contes Moraux“ , kurias messužeistam, kur tik įmanydami ir

atviru dangum, buvo tų didybės ir niūrumo kupinų gremėzdų, kurie dabar rūsčiai tarsi tyčiodamiesi iš jų vienas dvasiosišvadinam „Doroviniais pasakojimais“, – „la musique est le seul des

① žvelgiaquinuo Apeninų nemême; rečiautous kaiplesponios Radklifdes vaizduotėje.

Iš visko buvo matyti, kad talens jouissent de lui autres veulent témoins.“❷ Čia jis painioja malonumą,

pilis apleista laikinai ir visaimuzikos neseniai.garsų, Mudusuįsikūrėme vienoje iš mažiausių ir prasčiausiai apkuris patiriamas klausantis mokėjimu tuos garsus kurti. Muzikos kūrimas statytųne menių.

Ji buvo šoniniame bokšte.

Senoviniai menės papuošimai buvotam prabangūs, teikia daugiau džiaugsmo už pilies kitokią kūrybą, jeigu šalia nėra kito žmogaus menui tačiau apskurę. nukarstytos gobelenais nukabinėtos įvairiausiais karo trofėjais kartu vertinti.

Ir, kaipSienos kitais menais, geriausia muzikairmėgautis vienumoje.

Gal rašytojui nepavyko su nesuskaičiuojama daugybe ryškių nūdienių paveikslų paauksuotuose, arabeskomis išpuošsuprantamai išreikšti savo minties, o gal jis paaukojo minties aiškumą – labai protingos minties, tuose rėmuose.

Tais paveikslais, kabojusiais ne tik vienatvėje ant didžiųjų sienų, betsavo ir daugybėje nišų bei kad muzikos dvasingumas iki galo atsiskleidžia – įprastam tautiečiams frazės

⌇ ❶

❷

šmaikštumui. Su šitokiu teiginiu nedvejodamas sutiks kiekvienas, kas myli muziką vardan jos

Nes nėra vietos be savo dvasios

Mouraux – čia žodžio „mo-

„Muzikalumas, vienintelis talentas, kurį patenkina jis pats; visiems kitiems

globėjos. Servijus (lot.).

eurs“ vedinys ir reiškia „apie

reikia antro asmens“ (pranc.).

papročius“.

pačios ir jos teikiamo peno savo dvasiai. Tačiau yra dar viena atgaiva, vis dar prieinama mirtingiesiems ir galbūt vienintelė, kurios didybė – labiau net už muziką – priklauso nuo vienatvės. Turiu galvoje laimę, patiriamą gėrintis gamtos vaizdais. Juk tiesa, kad žmogus, trokštantis išvysti Dievo šlovės pasireiškimus šioje žemėje, turi išvysti juos vienumoje. Bet kokia kita gyva būtybė, nebūtinai žmogus, tačiau gyva, išskyrus nebylią, žemę nuklojusią žalumą, bent jau man tėra dėmė ant gamtovaizdžio, teršianti tos vietovės dvasią.

Tikrai mėgstu gėrėtis tamsiais slėniais ir pilkomis uolomis, ir tykiai šypsančiais vandenimis, ir miškais, dūsaujančiais pro neramų miegą, ir išdidžiai dunksančiais kalnais, kurie žvalgosi žemyn lyg sargybiniai – juose matau dalį vienos, gyvos ir jautrios, esybės su tobuliausia ir viską apimančia (t. y. sferine) forma, esybės, kurios kelias – tarp šešių planetų, kurios nuolankus tarnas – Mėnulis, o valdovas – Saulė, kurios gyvenimas – amžinybė, o mintys – Dievo mintys, kurios džiaugsmas – pažinimas, o jos likimai skendi begalybėje, kuri pripažįsta mus, kaip mes pripažįstame animaculae❸, knibždančias kristaluose arba mūsų smegenyse, – esybės, kurią mes laikome medžiagiška ir negyva, kokiais mus laiko animaculae.

Teleskopai ir matematikų skaičiavimai nesiliauja tikinę mus, nepaisant tamsuoliškiausių

❸

dvasininkų akidūmio, kad kosmosas, vadinasi, ir ši jo dalelė, turi Aukščiausiajam didžiulę

Mikroskopines būtybes (lot.).

10

svarbą. Žvaigždės skrieja savo orbitomis tokia tobula tvarka, kad nesusiduria tarpusavyje, nors jų yra tiek daug, kiek tik begali būti. Tų kūnų forma pritaikyta sukaupti kuo daugiau materijos, o jų paviršius taip sutvarkytas, kad sutalpintų kuo daugiau gyventojų. Tai, kad erdvė beribė, dar neįrodo, jog Dievas jai abejingas, nes ją užpildanti materija taip pat neturi pabaigos. Kadangi jau matėme, kad įkvėpti materijai gyvybę yra principas, mūsų supratimu – svarbiausias Dievo veikimo principas, vargu ar protinga manyti, jog šį principą reikėtų taikyti tik nedidelei, kasdien matomai jo pasireiškimo dalelei, paliekant nuošaly visą didybę.

Viena orbita užkloja kitą – ir taip be galo ir be krašto, ir visos jos sukasi aplink tolimą centrą – Dievybę, tad ar klaidinga taip pat manyti, kad vienoje gyvybėje slypi kita gyvybė, mažesnė didesnėje, viskas sykiu – Dieviškoje Dvasioje! Tad labai klystame tikėdami, kad žmogus savo laikiname ar būsimame gyvenime yra kuo nors ypatingesnis už „slėnio žvirgždus“, kuriuos jis teršia ir kuriuos laiko besieliais vien todėl, kad nemato juose tos sielos.

Mano apmąstymams tarp kalnų ir miškų, paupyje ir ant jūros kranto tokios mintys suteikdavo, žvelgiant kasdienišku žvilgsniu, fantastišką pobūdį. Mano klajonės po vaizdingas vietas buvo giliai prasmingos ir

dažniausiai vienatviškos. Tą pomėgį klaidžioti po parūkavusius slėnius ar žvalgytis į dangaus atšvaitus ežerų vandenyse labiausiai akino supratimas, kad esu vienut vienas. Koks lengvabūdis buvo tas prancūzas❹, pasakęs apie žinomą Cimermanokūrinį, kad „la solitude est une belle chose, mais il faut quelqu’un

pour vous dire que la solitude est une belle chose?“❺ Sunku paprieštarauti, bet to ir nereikia.

Per vieną tokių vienatviškų klajonių po tolimą, kalnų surakintą slėnį, tarp liūdnai vinguriuojančių upių ir snaudžiančių ežerų, užtikau upę su sala. Visai nelauktai prie jų atklydau žaliuojantį birželio mėnesį ir kritau ant žemės po neregėtu kvapniu krūmokšniu, kad apsnūdęs galėčiau gėrėtis man atsiskleidusia gamta. Jaučiau – tik šitaip dera žiūrėti į atsivėrusį mano akims vaizdą, toks jis buvo pasakiškas. Į visas puses, išskyrus vakarus, kur netrukus turėjo nusileisti saulė, kilo žalia miško siena. Atrodė, kad upelei, kuri slėpėsi už staigaus posūkio, nepavyks ištrūkti iš nelaisvės, ir ją gerte sugers rytuose žaliuojanti tamsi giria, o priešingoje pusėje (taip atrodė man, gulinčiam ir žvelgiančiam aukštyn) tykiai ir nenuilstamai į slėnį garmėjo dangiško saulėlydžio tamsvu raudoniu nuauksintas krioklys.

Maždaug per vidurį tos erdvės, kurią aprėpė mano akys, buvo maža salelė, paskendusi

❷

žalioje augmenijoje

❸

Balzakas; perteikiu prasmę – tiks-

„Vienatvė – puikus dalykas, bet juk būtina, kad kas nors jums pasakytų, kad vienatvė –

liai neprisimenu.

puikus dalykas“ (pranc.).

12

Tarp kranto ir šešėlio Išnyko bet kokia riba Ir rodėsi abu ore kybą… ir rodėsi – vanduo lygus it stiklas, ir negalėjai pasakyti, kur baigiasi smaragdinio kilimo šlaitas, o kur prasideda vandens krištolinės valdos. Iš savo vietos žvilgsniu siekiau rytinį ir vakarinį salelės pakraščius, mačiau, kaip smarkiai jiedu skiriasi. Pastarasis – spindintis visomis sodo grožybėmis haremas. Jis švietė ir raudonijo, nuskaistintas besileidžiančios saulės spindulių ir sakytumei juokte juokėsi savo gėlių žiedais. Trumpos, stangrios ir kvapios žolės patiesalas buvo sėte nusėtas asfodelėmis. Medžiai – liauni, linksmi ir tiesūs – stovėjo ryškialapiai ir grakštūs nelyginant Rytų gražuolės, o žievė lygi, žvilganti ir raibuliuojanti. Visame kame jutai gyvenimą ir džiaugsmą, ir nors ore nedvelkė nė menkiausias vėjelis, atrodė, kad visi daiktai švelniai juda, blaškomi nesuskaičiuojamų, plazdančių peteliškių, kurias galėjai palaikyti tulpėmis su sparneliais.

Kitas – rytinis – salos krantas skendėjo juodžiausiame šešėlyje. Viską gaubė rūsti, tačiau taikinga ir nuostabi

tamsa. Niūrūs, gedulingi medžiai liūdnai ir iškilmingai stūksojo, gaubiami pamėkliškų skraisčių ir keldami graudžias mintis apie kapus ir priešlaikę mirtį. Tamsžalė it kipariso lapai žolė bejėgiškai nusvirusiais stiebeliais, šen bei ten kyšo neaukšti žemės kauburėliai, žemi, siauri ir nelabai ilgi, panašūs į kapus, tačiau tai ne kapai, nors ir apsiviję rūtomis bei rozmarinu. Medžių šešėliai sunkiai gulė ant vandens ir sakytumei skendo, nujuodindami gelmę. Man pasirodė, kad šešėliai, saulei leidžiantis vis žemiau ir žemiau, vangiai atsiskiria nuo juos pagimdžiusių kamienų ir panyra upės tėkmėn, o nuo medžių tą pat akimirką nutįsta nauji šešėliai, užimdami savo palaidotųjų pirmtakų vietą.

Ta vizija nutvilkė vaizduotę, ir aš paskendau svajose. „Jeigu pasaulyje yra užkerėta sala, – tariau sau, – štai ji.“ Tai prieglobstis kelių gležnų fėjų, vienintelių išlikusių gyvų iš savo žuvusios padermės. Ar ne jų tie žali kapai? Ar jos su savo gražiaisiais gyvenimais atsisveikina taip pat kaip žmonės?

Gal mirdamos liūdnai, po trupinį atiduoda Dievui savo gyvastį, taip kaip medžiai šešėlius, sekindamos savo gyvybės syvus.

Kas medis yra vandeniui, sugeriančiam šešėlį ir juostančiam nuo savo grobio, tas pat gal ir Fėjos gyvybė yra ją praryjančiai mirčiai?

14

Kol šitaip mąsčiau primerkęs akis, saulė skubinai krypo vakarop, o upės tėkmė sukosi verpetais, skalaudama salelės krantus, plukdydama akinančiai baltas jovaro žievės skaidulas, kuriose laki vaizduotė iš taip toli galėjo matyti nebūtų dalykų; šitaip man bemintijant, staiga pasirodė, kad išvydau siluetą vienos iš tų fėjų, apie kurias buvau užsisvajojęs, palengva nuslenkantį iš šviesos į šešėlį vakariniame salos pakrašty. Fėja stovėjo neįtikėtinai trapioje eldijoje, laikydama permatomą it šydas irklą. Nespėjusių užgesti saulės spindulių šviesoje jos figūra spindėjo džiaugsmu, tačiau paniuro vos jai atsidūrus pavėsyje. Iš lėto irdamasi upe, ji apsuko ratą aplink salą ir vėlei atsidūrė saulės apšviestoje vietoje. „Ratas, kurį ką tik apiplaukė Fėja, – samprotavau toliau, – yra jos trumpo gyvenimo metai. Ji persiyrė per savo vasarą ir žiemą.“ Jos mirtis priartėjo vieneriais metais, nes išvydau, kaip jai pasineriant ūksmėn, nuo jos nukrito šešėlis ir pranyko juodame vandenyje, dar labiau nuo jo patamsėjusiame.

Eldija vėl pasirodė, o su ja ir Fėja, bet dabar jos išvaizda bylojo apie rūpestį ir abejonę, daugiau neliko lengvabūdiško džiaugsmo.

Ji vėl nuplaukė iš šviesos į tamsą (kuri tą pat akimirką dar labiau sutirštėjo) ir vėlei jos šešėlis nukrito tamsian vandenin, ir jį prarijo juodoji gelmė. Ji suko ratą po rato (kol saulė

skubinosi į savo patalą) ir kaskart, pasirodžiusi šviesoje, buvo vis liūdnesnė, o jos kūnas vis labiau nyko ir blyško, vis tamsesni šešėliai krito į vis juodesnį vandenį, kai Fėja perkirsdavo šviesą ir tamsą skiriančią ribą.

Galiausiai, pasislėpus saulei, Fėja – ta likusi regimybė – įplaukė su eldija juodon tėkmėn, ir nežinau, ar dar sykį iš ten išniro, nes viską apgaubė tamsa, ir tas stebuklingas pavidalas visam laikui pradingo man iš akių.

16

Raudonosios mirties kaukė

„Raudonoji mirtis“ jau kuris laikas niokojo šalį. Jokia epidemija nebuvo siautėjusi taip baisiai ir negailestingai. Jos apraiška ir antspaudas buvo kraujas – klaikus kraujo raudonis. Kūną staiga ima varstyti skausmai, svaigsta galva, iš visų porų ima sunktis kraujas, ir – po žmogaus. Jei kūną ir ypač veidą išmušė raudonos dėmės, nebesitikėk iš gyvųjų nei užuojautos, nei pagalbos.

Užpuldavo ir nukankindavo liga auką per pusvalandį.

Tačiau kunigaikštis Prosperas neprarado žvalumo, drąsos ir nuovokos. Epidemijai išskynus pusę jo valdinių, jis susišaukė tūkstantį sveikų, linksmų riterių bei damų ir su jais pasitraukė į vieną atokų įtvirtintą vienuolyną. Buvo tat didžiulė, graži pilis, paties kunigaikščio kūrinys – neįprastas, tačiau impozantiškas. Supo ją stora, aukšta siena su geležiniais vartais. Suėję į vidų,

18

kunigaikščio palydovai atsinešė žaizdrus, kūjus ir amžinai suvirino skląsčius, nepalikdami nei įėjimo, nei išėjimo neviltin puolusiems ar proto netekusiems. Maisto vienuolyne buvo gausybė. Dvariškiai buvo ramūs, kad čia niekas neužneš ligos.

Likusieji anapus vienuolyno sienų tesigelbsti kaip išmano. Neliūdėti, negalvoti! Kunigaikštis pasirūpino, kad būtų linksma. Buvo čia juokdarių, buvo improvizuotojų, buvo baleto šokėjų, buvo muzikantų, buvo gražuolių, buvo vyno. Viso to buvo vienuolyno viduje. Vienuolyno viduje buvo saugu. O anapus jo sienų karaliavo „raudonoji mirtis“.

Praėjus nuo to laiko gal penkiems, gal šešiems mėnesiams, kai epidemija šalyje įsisiautėjo itin pašėlusiai, kunigaikštis Prosperas surengė tūkstančiui savo draugų neapsakomai puikų kaukių balių.

Ak ir prašmatnus buvo tas maskaradas! Bet iš pradžių, leiskit, papasakosiu apie sales, kuriose jis vyko. Buvo jų septynios – karališka anfilada. Kituose rūmuose salės jungiasi tiesiai viena su kita, ir, atidarius visas duris, žvilgsnis, už nieko neužkliūdamas, perveria jas kiaurai. Čia buvo visai kitaip; iš kunigaikščio, mėgstančio visa, kas neįprasta, kitko ir negalėjai tikėtis. Salės buvo išdėstytos taip netaisyklingai, kad vienu metu galėjai apžvelgti tik vieną. Kas dvidešimt trisdešimt žingsnių – staigus posūkis, ir kiekvieną kartą – vis kitoks reginys. Kiekvienoje salėje dešinėje ir kairėje sienoje per vidurį buvo aukšti, siauri gotikiniai

langai, žvelgiantys į dengtą galeriją, juosiančią anfiladą. Jie buvo spalvoto stiklo, spalva atitiko salėje vyraujančią spalvą. Pavyzdžiui, rytiniame gale paskutinė salė buvo išmušta mėlynai; ryškiai mėlyni buvo ir langai. Kita buvo išpuošta ir išklota purpuriniais kilimais – ir suveriami langai ten buvo purpuriniai. Trečioji buvo išvien žalia; žali ir langai. Ketvirtoji salė buvo visa oranžinė, penktoji – balta, šeštoji – violetinė. Septintosios lubas ir sienas dengė juodas aksomas, storom klostėm krintantis ant tokios pat medžiagos ir spalvos grindų kilimo. Ir tik šitoje vienoje salėje langų spalva nesutapo su papuošalais: stiklai čia buvo skaisčiai, ryškiai kaip kraujas raudoni. Ir nė vienoje iš tų septynių salių tarp gausybės auksinių papuošalų ir karulių nekabojo nė vienos lempos ar sietyno. Nedegė salėse joks žibintas, jokia žvakė. Užtat galerijoje ties kiekvienu langu stovėjo didžiulis trikojis su žarijomis, nuo kurių švytėjimo, sugėrusio stiklų spalvą, salės mirgėjo keisčiausiais, fantastiškais šešėliais ir atšvaitais. Tačiau vakarinėje, toje juodojoje, salėje nuo šviesos, prasismelkusios pro kruvinai raudonus stiklus, vaizdas buvo toks kraupus, o įėjusiųjų veidai nusidažydavo tokia klaikia spalva, kad nedaug kas drįso į tą salę įžengti.

Ir dar toje salėje stovėjo prie sienos didžiulis juodmedžio laikrodis. Jo švytuoklė siūbavo, dusliai, monotoniškai klingsėdama; o ilgajai rodyklei apsukus ratą, iš varinių laikrodžio plaučių pasigirsdavo aiškus, skambus, melodingas balsas, tačiau

20

tokios keistos ir įtaigios gaidos, kad orkestrantai minutę nustodavo groję, o šokėjai liaudavosi sukęsi, ir visas pasilinksminimas laikinai sutrikdavo, ir, laikrodžio dūžiams aidint, didžiausi plevėsos išbaldavo, o seniausi ir rimčiausi paremdavo delnais kaktas lyg sunkių minčių apnikti. Bet ištirpus paskutiniam aidui, salės suošdavo nuo juoko; muzikantai susižvelgdavo ir šyptelėdavo, atseit, kokie mes nervingi ir kvaili, ir pašnibždom prisižadėdavo vieni kitiems, kad po valandos nepasiduos tokiems jausmams, tačiau, praėjus šešioms dešimtims minučių (kurios susideda iš trijų tūkstančių šešių šimtų nesustojančio laiko sekundžių), vėlei pasigirsdavo laikrodžio dūžiai, ir vėl pasikartodavo tas pats: nerimas, virpulys, susimąstymas.

Tačiau, nepaisant to, šventė buvo labai smagi ir graži. Kunigaikštis buvo linkęs į keistenybes.

Turėjo akį, jautrią spalvoms ir šviesos efektams. Niekino madą. Jo sumanymai ir mintys alsavo ugninga, nežabota drąsa. Kiti būtų jį palaikę bepročiu. Jo bičiuliai jautė, kad jis ne beprotis.

Tačiau tikrai tuo įsitikinti galėjai tik jį girdėdamas, matydamas, liesdamas.

Jis pats nurodė, kaip turi būti papuoštos šventei visos septynios salės, ir jo paties skonis atsispindėjo persirengėlių rūbuose. O atrodė persirengėliai išties stulbinančiai. Drabužiai žavėjo akį blizgesiu, pikantiškumu, iliuziškumu – tuo, ką vėliau išvydome „Ernani“❶. Buvo

❶

arabeskiškų figūrų neproporcingais kūnais ir apranga. Buvo persirengusių taip, kaip galėjo

„Ernani“ – Viktoro Hugo (1802–1885) romantinė drama.

padiktuoti tik nesveika vaizduotė. Daug kas atrodė gražiai, žaismingai, daug kas stebino neįprastumu, kai kas baugino, tačiau nebuvo nieko, keliančio pasibjaurėjimą. Po septynias sales slankiojo, galėtume pasakyti, daugybė vaiduoklių. Jie, tie vaiduokliai, nusidažę salių spalvomis, judėjo, kraipėsi, ir atrodė, kad rėksminga orkestro muzika – tai jų žingsnių aidas. Ir šit muša valandą juodmedžio laikrodis aksomo salėje. Ir akimirką visi nutyla – tyloje girdėti tik laikrodžio balsas. Vaiduokliai stovi sustingę. Tačiau laikrodžio dūžių aidas gęsta, trukęs vos mirksnį, ir jam iš paskos plasnoja lengvutis, pusbalsis juokas. Ir vėlei pratrūksta muzika, ir vaiduokliai atgyja, ir dar linksmiau negu pirma jie rangosi, nusidažę spalvomis langų, pro kuriuos smelkiasi šviesa nuo trikojų. Ir tiktai į pačią galinę, vakarinę, salę nedrįsta nė vienas persirengėlis kelti kojos, nes artinasi vidurnaktis, ir raudonesnė už kraują šviesa sunkiasi pro raudonus langus, ir baugina gedulingos drapiruotės juodumas; ir ausiai to, kurs pastatė koją ant gedulingo kilimo, juodmedžio laikrodžio dusli giesmė skamba iškilmingiau ir įtaigiau negu tiems, kurie linksminasi kitose salėse.

O kitose salėse buvo tiršta žmonių, ir karštligiškai tvinksėjo jose gyvenimo pulsas. Ir sūkuriavo šventė sūkuriu, kol galiausiai laikrodis ėmė mušti vidurnaktį. Ir, kaip jau pasakojau, nutilo muzika, ir liovėsi sukęsi šokėjai, ir kaip pirmiau stojo nerami tyla. Tačiau šįkart laikrodis turėjo

22

išmušti dvylika dūžių, ir gal todėl – per ilgesnį laiką – daugiau minčių aplankė mąsliuosius. Ir gal todėl per šitą pertrauką, kol tyloje ištirpo paskutinio dūžio aidai, daug kas spėjo pastebėti kaukėtą figūrą, kuri iki tol nebuvo patraukusi niekieno dėmesio. Ir kai pašnibždomis aplėkė visus apie tai gandas, kilo visuotinis bruzdesys, murmėjimas, reiškiantis nuostabą, pasipiktinimą, o paskui ir baimę, siaubą bei pasišlykštėjimą.

Tiktai nepaprastas dalykas galėjo padaryti įspūdį miniai tokių fantomų, kokius jums pavaizdavau. Teisybę sakant, laisvė fantazijai tame kaukių baliuje buvo leista kone beribė, tačiau minėta figūra peržengė net ir paties kunigaikščio begalinio keistenybių pomėgio ribas. Ir nejautriausio žmogaus širdy yra stygų, kurios paliestos suvirpina jausmus. Yra dalykų, iš kurių nesišaipo net ir galutinai žuvę žmonės – tokie, kurie spjauna ir į gyvenimą, ir į mirtį. Iš tikrųjų, visa draugija aiškiai suprato, kad nepažįstamojo laikysena bei išvaizda rodo tiek sąmojo, tiek padorumo stoką. Figūra buvo aukšta, liesa, nuo galvos iki kojų susisupusi į įkapes. O kaukė buvo tokia panaši į sustingusio lavono veidą, kad ir atidžiausiai tyrinėdamas vargiai būtum pastebėjęs skirtumą. Bet ir už šitokią kaukę ir apdarą linksmoji minia būtų jei ne pagyrusi, tai bent pakentusi. Tačiau persirengėlis drįso vaizduoti pačią Raudonąją Mirtį! Įkapės buvo aptaškytos krauju, ir tokiom pat siaubingom dėmėm švietė jo plati kakta ir veidas.

Kai kunigaikštis Prosperas išvydo tą šmėklą (kuri lėtai, iškilmingai, sakytum įsijautusi į savo vaidmenį, sukiojosi tarp šokėjų), visi pamatė, kaip jį iš pradžių ar iš siaubo, ar iš pasišlykštėjimo visą nukratė drebulys, bet po akimirkos jo veidas paraudonavo iš įniršio.

– Kas drįso? – kimiu balsu riktelėjo jis aplinkiniams dvariškiams. – Koks šventvagis drįso šitaip tyčiotis iš mūsų? Suimkite jį ir nuplėškite kaukę, idant žinotume, ką saulei tekant pakarsime ant bokšto!

Tardamas šiuos žodžius, kunigaikštis Prosperas stovėjo rytinėje, mėlynojoje salėje. Jo žodžiai aiškiai, garsiai nuskambėjo per visas septynias sales, nes kunigaikštis buvo smarkus vyras, o muziką prieš prabildamas buvo rankos mostu nutildęs.

Kaip sakiau, kunigaikštis su būreliu išblyškusių dvariškių stovėjo mėlynojoje salėje. Iš pradžių, jam prabilus, dvariškiai buvo bežengią prie išsišokėlio, kuris tuo tarpu lėtu, iškilmingu žingsniu ėmė eiti kunigaikščio pusėn. Bet, regint beprotišką persirengėlio įžūlumą, visus apėmė tokia keista, nepaaiškinama baimė, kad neatsirado nė vieno, kuris būtų ištiesęs ranką jam sulaikyti, ir jis nekliudomas praėjo per žingsnį nuo kunigaikščio, ir visa didžiulė minia it vienas žmogus siūbtelėjo iš salių vidurio prie sienų, o šmėkla netrukdoma taip pat iškilmingai ir lėtai, kaip niekas iš čia esančių, žengė iš mėlynosios salės į raudonąją, iš raudonosios į žaliąją, iš žaliosios

24

į oranžinę, o iš tos į baltąją, iš ten į violetinę, kol pagaliau buvo ryžtasi ją sulaikyti. Pats kunigaikštis Prosperas, įsiutęs iš pykčio ir gėdos dėl savo laikino bailumo, pasileido šuoliais per šešias sales, tačiau niekas nesekė jam iš paskos: visus buvo sukausčiusi mirtina baimė. Vos pora žingsnių teskyrė užsimojusį durklu kunigaikštį nuo tolstančios šmėklos, kai toji, priėjusi salės galą, staiga atsisuko pasitikti savo persekiotojo. Pasigirdo veriantis riksmas – ir durklas blykstelėjęs nukrito ant gedulingo kilimo, ant kurio po akimirkos griuvo negyvas kunigaikštis Prosperas. Tuomet, beprotiška nevilties drąsa pradrįsę, dvariškiai virste suvirto į juodąją salę ir, sugriebę persirengėlį, kurio aukšta figūra dūlavo tiesi ir nejudanti juodmedžio laikrodžio šešėlyje, aiktelėjo iš neapsakomo siaubo, patyrę, jog po įkapėmis ir numirėlio kauke, kurias jie taip šiurkščiai sumankė, nėra jokio apčiuopiamo kūno❷.

Ir dabar visi suprato: atėjo Raudonoji Mirtis. Ji atėjo it vagis nakties metą. Ir krito vienas paskui kitą lėbautojai kraujo pritaškytose linksmybių salėse, ir mirė kaip parkritę.

O draug su paskutiniuoju iš jų užgeso ir juodmedžio laikrodžio gyvybė, ir išblėso žarijų gorės. Ir įsiviešpatavo neribota Tamsos, Puvimo ir Raudonosios Mirties valdžia.

❸

…po įkapėmis ir numirėlio kauke, kurias jie taip šiurkščiai sumankė, nėra jokio apčiuopiamo kūno… – kai kurių tyrinėtojų nuomone, ši novelė pagrįsta pagarsėjusia istorija, kuri nutiko 1834 m. vienuose Peterburgo namuose per kalėdinį maskaradą (apie tai pranešė amerikiečių spauda). Į namus, kuriuose vyko maskaradas, keletas jaunuolių su kaukėmis ir kinų kostiumais įnešė palankiną su kinų chanu ir, pastatę vidury salės, vogčia pasišalino. Kai baigiantis vakarui šeimininkas norėjo padėkoti „kinui“ ir nuėmė nuo jo kaukę, po ja buvo lavonas.

46

Šulinys ir švytuoklė

⌇

Mane iškamavo – mirtinai iškamavo ta ilga agonija; ir kai pagaliau mane atrišo ir leido atsisėsti, pajutau, kad netenku sąmonės. Nuosprendis – šiurpulingas mirties nuosprendis – buvo paskutiniai žodžiai, kurie aiškiai pasiekė mano ausis. Po to inkvizitorių balsai ėmė grimzti į duslų, nenusakomą gaudesį. Šitas triukšmas man kėlė sukimosi vaizdinius – galbūt todėl, kad mintyse palyginau jį su malūno rato ūžesiu. Tai truko labai trumpai, nes po akimirkos aš jau nieko nebegirdėjau. Tačiau kurį laiką dar mačiau – bet kaip siaubingai viskas atrodė! Aš mačiau juodomis mantijomis apsisiautusių teisėjų lūpas. Jos atrodė man baltos – baltesnės už popieriaus lapą, ant kurio rašau šiuos žodžius, – ir nenormaliai plonos; jos suplonėjo nuo sukaupto

⌇

griežtumo – nepajudinamo ryžtingumo – rūsčios paniekos žmogaus kančioms. Mačiau, kaip

Šlykštūs galvažudžiai, kraujo nekalto ištroškę, Šičia sulindę, skleidė žudynių siaubą ilgai.

Nūn tėvynė išlaisvinta, urvas baisybių išgriautas, Ten, kur siautė mirtis, gyvenimas klesti šviesus. (Lot.) (Vertė A. Churginas.)

ištarmės, kurios buvo mano Likimas, liejosi iš tų lūpų: mačiau, kaip lūpos persikreipė, tardamos žodį „mirtis“. Mačiau, kaip jos sakė mano vardą skiemenimis, ir drebėjau, nes negirdėjau jokio garso. Per tas kelias beprotiško siaubo akimirkas aš taip pat regėjau, kaip lengvai, vos pastebimai bangavo juodos užuolaidos ant kambario sienų. Žvilgsnis užkliuvo už septynių aukštų žvakių, stovinčių ant stalo. Iš pradžių jos atrodė įsikūnijęs gailestingumas ir panėšėjo į baltus lieknus angelus, pasiųstus mane išgelbėti; bet paskui ūmai man dvasią užliejo mirtinas šleikštulys, ir aš pajutau, kaip suvirpėjo visos mano kūno skaidulėlės, lyg būčiau palietęs galvaninio elemento laidą, o angelų figūros pavirto į bereikšmes šmėklas liepsnos galvomis, ir aš supratau, kad iš jų nėra ko tikėtis pagalbos. Ir tuomet, kaip skambi gaida, į mano vaizduotę įsismelkė mintis, koks saldus turėtų būti poilsis kapuose. Ši mintis atėjo tyliai, vogčiomis, ir man atrodė, jog gerokai laiko praslinko, kol protas ją suvokė; bet tą akimirką, kai mano sąmonė ją aiškiai ir tiksliai ėmė suprasti, teisėjų figūros, tarsi kerų paveiktos, dingo man iš akių; aukštos žvakės nugrimzdo į nebūtį, jų liepsnos užgeso; viską užliejo juoda tamsa; visus pojūčius tarsi prarijo beprotiškai greitas sielos kritimas į Hadą. Ir visas pasaulis – tiktai tyla, ramybė ir naktis.

Aš nualpau, bet sąmonės nebuvau netekęs. Tos, kuri liko, nebandysiu apibūdinti ir aprašyti; tačiau ne viskas buvo dingę. Net kiečiausiame

47

miege, net kliedesyje, net nualpus ar mirus – netgi kape ne viskas dingsta! Kitaip argi būtų žmogus nemirtingas? Busdami iš paties kiečiausio miego, mes sutraukome kažkokio sapno voratinklį. Bet jau kitą akimirką nebeprisimename, kad sapnavome (toks, matyt, silpnas buvo tas voratinklis). Atsipeikėdamas po apalpimo, žmogus išgyvena dvi stadijas: pirmoji – jis pajunta savo protinę arba dvasinę būtį; antroji – savo fizinį egzistavimą. Ir jeigu, pasiekę antrąją stadiją, mes galėtume atgaivinti pirmosios stadijos įspūdžius, tai, galimas dalykas, jog šie įspūdžiai daug pasakytų apie anapus esančią prarają. O kas ji – toji praraja! Kaip atskirti jos šešėlius nuo kapo šešėlių? Bet jeigu įspūdžių iš tos mano pavadintos pirmosios stadijos negalime prisiminti kada norime, tai ar neiškyla jie patys po kiek laiko – neprašyti ir, mūsų nuostabai, nežinia iš kur? Tas, kas niekada nebuvo apalpęs, nepamatys žėrinčiose žarijose keistų rūmų ar pažįstamų veidų; niekada nepastebės ore plevenančių liūdnų vizijų, nematomų miniai; nesusimąstys apie nežinomos gėlės aromatą; jo proto neužburs muzikos taktai, iki tol niekada nepatraukę dėmesio.

Nuolat atkakliai bandydamas prisiminti, iš paskutiniųjų stengdamasis aptikti požymius tos tariamos nebūties, į kurią buvo nugrimzdusi mano siela, protarpiais pajusdavau, jog tai man pavyksta; trumpam, labai trumpam susigrąžindavau prisiminimus, kurie, kaip vėliau praskaidrėjęs protas įtikino mane, buvo iš tos tariamos apmirimo būsenos. Tų prisiminimų šešėliai bylojo apie aukštas figūras, kurios

mane pakėlė ir tyliai nešė žemyn – vis žemyn ir žemyn – kol apėmė šlykštus svaigulys vien tik pagalvojus, jog šis kritimas niekada nesibaigs. Jie bylojo ir apie kažkokį neaiškų siaubą, kurį patyrė mano širdis, nežinia kodėl keistai nurimusi ir nutilusi. Po to staiga pajutau, tarsi visi daiktai būtų sustingę, ir tie, kurie nešė mane žemyn (o, kokia šiurpi procesija!), peržengė begalybės ribą ir sustojo, išvarginti nuobodaus darbo. Tuosyk mano sielą apgaubė apatija ir drėgmė; galiausiai – beprotybė – beprotybė atminties, besirausiančios tarp užgintų daiktų.

Visai nelauktai man grįžta judesio ir garso pojūtis – smarkiai daužosi širdis, ir tie dūžiai skamba ausyse. Paskui – pertrauka; tuštuma, nieko daugiau, tik tuštuma. Ir vėl garsas, judesys, prisilietimas – dygčiojąs virpulys pereina kūną. Paskui – vien tik egzistavimo jutimas, be jokios minties – būklė, kuri trunka ilgai. Paskui, išsyk – mintis, šiurpi baimė ir įtemptos pastangos suvokti savo tikrąją padėtį. Paskui – stiprus noras vėl nugrimzti į apmirimą. Paskui – staigus jausmų nubudimas ir sėkmingas bandymas pajudėti. Ir tada aiškiai iškyla teismas, teisėjai, juodos užuolaidos, nuosprendis, silpnumas, nualpimas. Po to vėl visiška užmarštis; tik gerokai vėliau vargais negalais man pasisekė, nors ir miglotai, atgaivinti visa tai atmintyje.

Iki tol vis dar nebuvau pravėręs akių. Jaučiau, jog esu atrištas ir guliu aukštielninkas. Ištiesiau ranką, ir ji sunkiai nukrito ant kažko drėgno ir kieto. Ilgai

50

nejudinau jos ir stengiausi įsivaizduoti, kur esu ir kas man darosi. Norėjau atverti akis, tačiau nedrįsau. Mane baugino pirmasis žvilgsnis į supančius daiktus. Aš nebijojau išvysti baisių dalykų, siaubas ėmė todėl, kad štai praversiu akis, ir… nepamatysiu nieko. Pagaliau, širdyje jausdamas beprotišką neviltį, skubiai atsimerkiau. Ir tada pasitvirtino patys baisiausi būgštavimai. Mane gaubė amžinos nakties tamsa. Trūko oro. Tamsa buvo tokia tiršta, jog, rodėsi, smaugė ir dusino mane. Oras buvo nepakenčiamai troškus. Aš vis dar gulėjau nekrutėdamas ir stengiausi išjudinti sustingusį protą. Prisiminiau inkvizicijos teismą ir iš to bandžiau nustatyti savo tikrąją padėtį. Nuosprendis buvo paskelbtas, ir man atrodė, nuo tada praėjo daug laiko.

Bet vis dėlto nė akimirką nedingtelėjo mintis, kad esu iš tikrųjų miręs. Tokia prielaida, visai ne taip, kaip rašoma romanuose, yra absoliučiai nesuderinama su realiu gyvenimu, – bet kur aš ir kas man atsitiko? Žinojau, kad pasmerktieji mirti paprastai žūsta ant laužo ir kad toks autodafė buvo surengtas mano teismo dienos vakarą. Nejau mane įmetė į požemius ir laikys iki kito aukojimo, kuris įvyks tik po daugelio mėnesių? Ne, aišku, taip negali būti. Juk aukos visada būdavo atiduodamos nedelsiant. Be to, ankstesnis mano požemis, kaip ir visos pasmerktųjų kameros Tolede, buvo su akmeninėmis grindimis, ir šviesa į jį šiek tiek prasiskverbdavo.

Staiga į galvą šovė baisi mintis, nuo kurios kraujas suplūdo į

širdį ir aš vėl netekau sąmonės. Kai atitokau, iš karto pašokau ant kojų, mėšlungiškai drebėdamas. Įnirtingai pakėliau rankas į viršų, paskui apsigraibiau aplinkui. Nieko neužčiuopiau, tačiau nedrįsau žengti nė žingsnio, bijodamas atsitrenkti į kapo sienas. Prakaitas sunkėsi pro visas poras, stambūs šalti lašai išpylė visą kaktą. Nežinojimo kančia galop pasidarė nepakeliama, ir aš atsargiai žengtelėjau pirmyn, ištiesęs rankas, taip įtemptai gaudydamas nors menkiausią šviesos ruoželį, jog rodės, net akys iššoks iš akiduobių. Žengiau antrą žingsnį, trečią, ketvirtą – tačiau visur tik tamsa ir tuštuma. Lengviau atsikvėpiau. Pasirodo, mano likimas ne pats blogiausias. Šitaip atsargiai žengiant į priekį, man atmintyje iškilo šimtai girdėtų miglotų gandų apie Toledo baisybes. Apie jo požeminius kalėjimus buvo kalbama keisčiausių dalykų – aš visuomet juos laikiau pasakomis – tačiau tos pasakos tokios keistos ir šiurpios, jog baisu jas net pakartoti, nebent tik pašnibždomis. Nejau aš buvau paliktas žūti iš bado šioje požeminėje tamsos karalystėje? O gal manęs laukė dar baisesnis likimas? Per daug gerai pažinojau savo teisėjus ir nė neabejojau, kad neišvengsiu mirties, tik ji bus dar žiauresnė, negu paprastai. Kaip ir kada – štai kas man terūpėjo ir nedavė ramybės.

Mano ištiestos rankos pagaliau užčiuopė kažkokią kietą kliūtį. Tai buvo siena, greičiausiai akmens mūras – labai lygus, gleivėtas ir šaltas. Ėjau pasieniu žingsnis po žingsnio, atsargiai, jausdamas nepasitikėjimą, kurį

52

man buvo įkvėpę kai kurie pasakojimai apie senovę. Tačiau taip eidamas niekaip nebūčiau išmatavęs šio požemio dydžio, kadangi galėjau apeiti aplink ir nejučiomis grįžti į tą pačią vietą, nuo kurios buvau pradėjęs – tokia lygi ir vienoda buvo toji siena. Ėmiau ieškoti peilio, kurį turėjau kišenėje, kai mane vedė į inkvizicijos kambarį; bet jis jau buvo dingęs; vietoj savo drabužių dabar vilkėjau šiurkščios saržos apsiaustą. Būčiau įsmeigęs geležtę į kokį nors mažą plyšelį mūre ir taip paženklinęs kelio pradžią. Žinoma, didelio sunkumo tai nesudarė ir dabar, tačiau mano mintys buvo taip pakrikusios, kad iš pirmo žvilgsnio tatai pasirodė neįveikiama. Atplėšiau gabalėlį apsiausto apvado ir ištiesiau audeklo rėželį ant grindų, pasukęs stačiu kampu į sieną. Apgraibomis eidamas aplink kalėjimą, baigdamas ratą, būtinai turėjau užtikti šį skudurėlį. Bent taip maniau; bet aš nepagalvojau apie požemio dydį ir savo paties silpnumą. Grindys buvo drėgnos ir slidžios.

Kiek laiko svirduliuodamas ėjau pirmyn, paskui suklupau ir parpuoliau. Buvau taip išsekęs, kad išsitiesiau paslikas ir likau gulėti ten, kur nukritau; greit mane apėmė miegas.

Kai pabudau ir ištiesiau ranką, radau šalia savęs kepalėlį duonos ir ąsotį su vandeniu. Buvau toks nusikamavęs, kad nė nesvarsčiau, iš kur tai atsirado, ir ėmiau godžiai valgyti ir gerti. Paskui vėl tęsiau kelionę aplink kalėjimą ir vargais negalais pagaliau priėjau saržos skiautelę. Iki to momento, kai parpuoliau, buvau suskaičiavęs penkiasdešimt žingsnių, o paskui, kol priėjau

iki skudurėlio, suskaičiavau dar keturiasdešimt aštuonis. Iš viso buvo šimtas žingsnių; skaičiuodamas, kad du žingsniai lygūs vienam jardui, maniau, jog aplink požemį yra penkiasdešimt jardų. Tačiau sienoje radau daugybę kampų, todėl buvo neįmanoma suvokti, kokios formos yra šis požemis (tuo, kad čia požemis, buvau įsitikinęs).

Taip tyrinėdamas aš neturėjau jokio tikslo ir, aišku, nė krislelio vilties; bet kažkoks nesuprantamas smalsumas skatino mane juos tęsti. Nusigręžiau nuo sienos ir nusprendžiau pereiti patalpą skersai. Iš pradžių ėjau labai atsargiai, nes grindys, nors ir kietos medžiagos, buvo išdavikiškai slidžios. Paskui įsidrąsinau ir nedelsdamas jau tvirtai žengiau pirmyn, stengdamasis nenukrypti nuo tiesios linijos. Buvau nuėjęs kokią dešimtį ar dvylika žingsnių, kai nuplėšto apsiausto apvado likučiai pasipainiojo man po kojų, užmyniau juos ir staiga išsitiesiau kniūbsčias.

Netikėtai pargriuvęs taip suglumau, jog iškart nė nesuvokiau vienos stebinančios aplinkybės, į kurią netrukus, dar gulėdamas paslikas, atkreipiau dėmesį. Pajutau štai ką: mano smakras prispaustas prie kalėjimo grindų, o lūpos ir viršutinė veido dalis į nieką nesiremia, nors, rodos, palenkta dar žemiau, negu smakras. Kaktą gaubia lipnūs ir šalti garai, o į nosį skverbiasi puvėsių ir dumblo kvapas. Ištiesiau ranką ir krūptelėjau, įsitikinęs, kad parkritau prie pat apvalaus šulinio, kurio gylio, žinoma, tuo metu negalėjau išmatuoti. Graibydamas plytas prie pat šulinio krašto, šiaip taip atlaužiau mažą gabalėlį ir paleidau

54

jį į pragarmę. Ilgai klausiau, kaip jis krito, atsidauždamas į prarajos kraštus; pagaliau – duslus tekštelėjimas į vandenį, atsikartojęs garsiu aidu. Tą patį akimirksnį virš galvos pasigirdo kažkoks garsas, tarsi būtų greitai atsivėrusios ir taip pat skubiai užsidariusios durys, silpnas šviesos spindulys staiga švystelėjo tamsoje ir taip pat staiga išnyko.

Dabar aiškiai supratau, koks likimas manęs laukė, ir džiaugiausi, kad laiku parpuoliau – tik tai mane ir išgelbėjo. Dar vienas žingsnis – ir pasaulis nebebūtų manęs daugiau išvydęs. O mirtis, kurios ką tik išvengiau, būtų buvusi kaip tik tokia, kokią pasakojimuose apie inkviziciją ligi šiol laikiau pramanyta ir absurdiška. Inkvizicijos tironijos aukos galėdavo tik viena iš dviejų pasirinkti: arba mirtį nuo žiauriausių kūno kančių, arba tą pačią mirtį nuo baisiausio dvasios siaubo. Man buvo skirta antroji. Nuo ilgų kančių mano nervai buvo taip pairę, jog virpėdavau išgirdęs net savo paties balsą, taigi tapau tinkamu baisių kankynių objektu, kankynių, kurios manęs laukė.

Drebėdamas visu kūnu, apgraibomis nuslinkau atgal prie sienos, pasiryžęs geriau čia numirti, negu įkristi į vieną siaubingųjų šulinių – man jie vaidenosi įvairiausiose požemio vietose. Jei mano savijauta būtų buvusi kitokia, gal būčiau turėjęs drąsos šokti į vieną šių prarajų ir iškart užbaigti savo vargus; bet dabar aš buvau paskutinis bailys. Negalėjau pamiršti ir tų istorijų, kurias buvau skaitęs apie šiuos šulinius; jie

buvo skirti kam tik nori, tik ne staigiai mirčiai. Daug ilgų valandų iš susijaudinimo negalėjau užmigti; bet pagaliau vėl užsnūdau. Kai pabudau, šalia savęs, kaip ir anksčiau, radau duonos kepalėlį ir vandens ąsotį. Mane kankino deginantis troškulys, todėl ištuštinau indą vienu mauku. Matyt, į vandenį buvo įmaišyta svaiginamųjų, nes, vos tik išgėriau, apėmė neįveikiamas snaudulys. Užmigau giliu miegu – kaip kape. Ar ilgai miegojau, tikrai nežinau; bet kai vėl pravėriau akis, jau aiškiai regėjau daiktus aplinkui. Fantastinė žalsvai geltona šviesa, kurios šaltinio iš pradžių nepastebėjau, apšvietė kalėjimą, ir aš pamačiau jo formą ir dydį.

Dydį, pasirodo, buvau klaidingai išmatavęs. Bendras sienų ilgis neviršijo dvidešimt penkių jardų. Keletą minučių dėl šios savo klaidos buvau beprasmiškai susijaudinęs – iš tikro beprasmiškai, – nes tokiomis siaubingomis aplinkybėmis, kaip dabar, kas galėjo būti labiau nereikšminga negu požemio dydis? Bet mano siela karštai domėjosi smulkmenomis, todėl sukau galvą, kodėl suklydau apskaičiuodamas. Staiga viskas paaiškėjo. Eidamas pirmą kartą, iki parpuolimo, suskaičiavau penkiasdešimt du žingsnius. Matyt, tuomet buvau tik per vieną du žingsnius nuo skudurėlio, tai yra beveik apėjęs aplink požemį. Paskui užmigau, o pabudęs tikriausiai grįžau tuo pačiu keliu atgal – štai kodėl sienos man išėjo beveik dvigubai ilgesnės, negu buvo iš tikrųjų. Mano protas

56

buvo taip sumišęs, kad nepastebėjau, jog, pradėjus kelią, siena buvo kairėje pusėje, o kai baigiau – atsidūrė dešinėje.

Neteisingai buvau įsivaizdavęs ir požemio formą. Eidamas apgraibomis, aptikau daugybę kampų, ir todėl susidariau nuomonę, kad jis labai netaisyklingos formos; taip stipriai veikia akla tamsa žmogų, pabudusį iš letargo arba iš miego! Tie kampai, pasirodo, buvo paprasčiausi nedideli įdubimai, arba nišos, nevienodais tarpais viena nuo kitos. Iš tiesų kamera buvo kvadratinė. Tai, ką palaikiau mūru, pasirodė esančios geležies ar kokio kito metalo milžiniškos plokštės, o jų siūlėse ar sudūrimuose ir buvo tie įdubimai. Visas šio metalinio kevalo paviršius buvo vienuolių grubiai pritepliotas įvairiausių baisių ir atstumiančių pavidalų, gimusių iš prietaringų pomirtinio gyvenimo vaizdinių. Piktosios dvasios, pavaizduotos kaip skeletai grėsmingais veidais, ir daugybė kitokių, dar šiurpesnių būtybių bjaurojo sienas. Pastebėjau, kad šių baisybių kontūrai buvo ryškūs, bet spalvos, tarsi nuo drėgmės, išblukusios ir neaiškios. Dabar pamačiau ir grindis – jos buvo akmeninės. Viduryje žiojėjo apvali anga, iš kurios nasrų man pavyko išsprukti; bet toji anga buvo vienintelė požemyje.

Visa tai regėjau neaiškiai, vos vos, nes, kol miegojau, mano padėtis smarkiai pasikeitė. Dabar gulėjau aukštielninkas, ištiestas ant savotiško žemo medinio suolo. Prie jo buvau stipriai pririštas

ilgu diržu, panašiu į balno diržą. Juo keliais linkiais buvo apvyniotas mano kūnas ir galūnės, laisva palikta vien galva ir kairioji ranka, tačiau tik todėl, kad šiaip taip galėčiau pasiekti maistą moliniame inde, kuris stovėjo šalia manęs ant grindų. Siaubo apimtas dabar pastebėjau, kad ąsočio nebėra. Aš sakau: siaubo apimtas, nes gerklę džiovino nepakeliamas troškulys. Matyt, mano kankintojai ketino šį troškulį dar padidinti, nes inde buvo mėsa su aštriais prieskoniais.

Pakėliau akis į viršų ir ėmiau tyrinėti kalėjimo lubas. Jos buvo maždaug trisdešimties ar keturiasdešimties pėdų aukštyje ir atrodė taip pat kaip ir sienos. Vienoje lubų plokštėje mano dėmesį patraukė keistų keisčiausia figūra. Tai buvo Laiko figūra, nupiešta, kaip kad įprasta ją vaizduoti, tik vietoj dalgio turėjo rankose kažkokį daiktą, kurį iš pirmo žvilgsnio palaikiau milžiniška švytuokle, kokią matome senoviniuose laikrodžiuose. Tačiau kažkas šiame prietaise prikaustė mano dėmesį ir privertė jį atidžiau panagrinėti. Žiūrint į švytuoklę tiesiai aukštyn (ji buvo kaip tik virš manęs), man pasirodė, jog ji juda.

Kitą akimirką supratau, kad mano įspūdis teisingas. Jos švytavimai buvo trumpi ir labai lėti. Keletą minučių žiūrėjau į ją nuogąstaudamas, bet daugiau – su nuostaba.

Pagaliau pavargau stebėdamas jos monotonišką judėjimą ir nukreipiau žvilgsnį į kitus kameros daiktus.

Mano dėmesį patraukė tylus šnaresys, ir, pažvelgęs į grindis, pamačiau

58

kelias milžiniškas žiurkes, bėginėjančias nuo sienos prie sienos. Jos išlindo iš šulinio, kurį aš galėjau matyti dešinėje. Net tada, kai žiūrėjau į šulinį įbedęs akis, jos lindo iš ten tiesiog pulkais, skubėdamos, godžiomis akimis, viliojamos mėsos kvapo. Vos vos įstengiau baidyti jas nuo dubenėlio.

Praėjo pusvalandis, o gal ir visa valanda (apie laiką galėjau spręsti tik apytikriai), kai vėl pakėliau akis į viršų. Tai, ką tada pamačiau, mane nustebino ir apstulbino. Švytuoklės švytavimo amplitudė pailgėjo kone visu jardu. Dėl to, žinoma, padidėjo ir švytavimų greitis. Bet labiausiai mane sujaudino tai, kad švytuoklė regimai nusileido žemyn. Dabar pastebėjau – nėra ko ir sakyti su kokiu siaubu, – kad jos apatinė dalis, padaryta iš žvilgančio plieno, buvo panaši į pusmėnulį ir nuo vieno rago iki kito turėjo maždaug pėdą ilgio; tie ragai buvo užriesti į viršų, o apatinė briauna atrodė aštri it skustuvas. Kaip ir skustuvas, šis pusmėnulis toliau nuo ašmenų ėjo storyn ir buvo, matyt, masyvus ir sunkus. Švytuoklė kabojo ant storo varinio iešmo ir švilpdama švytavo ore.

Dabar jau nebeliko abejonių, kokią mirtį man buvo paskyrę išradingieji kankintojai vienuoliai. Inkvizicijos šnipams nebuvo paslaptis tai, kad aš žinojau apie šulinį, – šulinį, kurio baisenybėms būdavo pasmerkiami tokie drąsūs maištininkai kaip aš, – šulinį, kuris, anot gandų, buvo pragaro įkūnijimas, – visų bausmių Ultima Thule❶. Vien tik per didžiausią atsitiktinumą

Čia: aukščiausia riba (lot.).

❶

nenugarmėjau į šį šulinį, nes, kaip žinia, netikėtumai arba klastingi spąstai buvo būtinas elementas šioje fantastiškoje slaptų egzekucijų sistemoje. Kadangi išvengiau šios mirties, pragariški planai įmesti mane į prarają buvo pakeisti, ir dabar (kitos išeities nebuvo) manęs laukė kitokia, švelnesnė mirtis. Švelnesnė! Aš net skausmingai nusišypsojau, pavartojęs čia tokį žodį.

Nėra prasmės pasakoti apie ilgas ilgas, baisesnes už mirtiną siaubą, valandas, kai skaičiavau švilpiančius plieno švytavimus! Colis po colio – švystelėjimas po švystelėjimo – taip pamažu, jog rodėsi, amžiai praslinkdavo, kol pastebėdavau – švytuoklė leidosi vis žemyn ir žemyn! Bėgo dienos – prabėgo turbūt daug dienų – ir štai ji jau švytuoja taip arti virš manęs, jog į veidą dvelkia jos aitrus alsavimas. Išaštrinto plieno kvapas veržiasi į nosį. Meldžiau – įkyrėjau dangui maldomis, – kad tik greičiau ji nusileistų. Iš pamišimo ėmiau šėlti ir veržiausi aukštyn prie baisingojo jatagano. Paskui staiga nurimau ir šypsojausi žvilgančiai mirčiai, tarsi kūdikis žiūrėdamas į nematytą žaisliuką.

Ir vėl visiškos prostracijos tarpas; jis buvo trumpas, nes atsitokėjęs nepastebėjau, kad švytuoklė būtų kiek žemiau nusileidusi. Bet gal šis tarpas buvo ir ilgas, nes žinojau, kad demonai seka mane ir, pastebėję, jog nualpau, galėjo tyčia sustabdyti švytuoklę. Atsipeikėjęs pajutau, jog esu vėl labai – o! tiesiog neapsakomai – iškamuotas ir silpnas, lyg po ilgo pasninko. Net ir tokiose kančiose prigimtis reikalavo maisto. Kankinamas skausmo, ištiesiau kairiąją ranką,

60

kiek tik leido pančiai, ir griebiau tuos menkus likučius, kuriuos man buvo palikusios žiurkės. Kai įsidėjau kąsnelį į burną, sąmonėje blykstelėjo dar ne visai susiformavusi mintis – džiaugsmo, vilties nuojauta. Bet argi aš galėjau turėti kokią nors viltį? Tai buvo, kaip sakiau, dar ne visai susiformavusi mintis – žmogaus sąmonėje dažnai gimsta mintys, kurios taip ir užgęsta vos užgimusios. Jaučiau, kad tai džiaugsmas – viltis, bet taip pat jaučiau, kad toji mintis žuvo, dar neišsiskleidusi. Veltui stengiausi ją išplėsti, susigrąžinti. Ilgos kančios beveik visai buvo sunaikinusios mano proto galias. Aš pasidariau silpnaprotis – idiotas. Švytuoklė dabar švytavo prie pat mano kūno. Aš mačiau, kad pusmėnulis perskros man krūtinę ties širdimi. Jis prarėš apsiausto audinį ir vėl nutols, dar kartą sugrįš ir nutols – kartos tą patį dar ir dar. Nors jo švytavimų amplitudė pasibaisėtinai plati (apie trisdešimt pėdų, o gal ir daugiau), o švilpiančio kritimo jėga galėtų suskaldyti net šias geležines sienas, tačiau keletą minučių jis raižys vien tik mano rūbą. Dabar tik ši mintis sukosi man galvoje. Toliau nedrįsau žengti. Įsikibau į ją kuo atkakliausiai, tarsi tai galėtų sulaikyti plieno ašmenų leidimąsi. Prisiverčiau įsivaizduoti garsą, kada pusmėnulis perrėš drabužį, – keistą nervų virpulį, kurį sukels audeklo trynimasis į kūną. Mąsčiau apie šiuos menkniekius, kol net koktu pasidarė.

Žemyn – ji leidosi vis žemyn ir žemyn. Su pamišėlišku malonumu lyginau šį leidimąsi ir jos švytavimų greitį. Į dešinę – į kairę – čia tolyn – čia artyn, cypdama kaip pasmerktoji siela, tigro žingsniu sėlina ji prie mano širdies! O aš tai kvatojau, tai staugiau, nelygu kokie jausmai pagaudavo.

– Žemyn – be perstojo – be gailesčio – žemyn! Ji švytavo jau trys coliai nuo mano krūtinės! Aš tampiausi – kaip pasiutęs blaškiausi, norėdamas išvaduoti kairiąją ranką.

Ji buvo laisva tik iki alkūnės. Tik vargais negalais įstengiau ją pakelti nuo dubenėlio šalia iki burnos, bet ne toliau. Jeigu pavyktų sutraukyti diržus aukščiau alkūnės, griebčiau švytuoklę ir pabandyčiau ją sustabdyti. Tik ar gali rankomis sulaikyti laviną!

Visą laiką žemyn – nesulaikomai – neišvengiamai žemyn! Aš gaudžiau orą ir rangiausi kiekvienąkart, kai švytuoklė lėkdavo pro mane. Kaskart konvulsiškai gūždavausi. Mano akys liguistai sekė kiekvieną švytuoklės pakilimą ir kritimą; jos mėšlungiškai užsimerkdavo, kai tik ji prisiartindavo, nors mirtis būtų buvusi tik išganymas, ak, koks neapsakomas išganymas! Ir vis dėlto kiekvienas nervas suvirpėdavo pagalvojus, kaip mažai tereikia nusileisti mechanizmui, kad šis aštrus žvilgąs kirvis įsirėžtų man į krūtinę. Tai viltis virpino mano nervus ir vertė kūną gūžtis. Toji viltis, kuri triumfuoja ant kankinimo suolo – kuri net inkvizicijos kalėjimuose šnabžda pasmerktajam paguodos žodžius.

62

Mačiau, kad dar dešimt–dvylika švystelėjimų – ir plieno ašmenys grybštelės mano rūbą; ir tada mane apėmė skaidri, nevilties sutelkta ramybė. Pirmą kartą po daugelio valandų – o gal ir dienų – ėmiau galvoti. Staiga dingtelėjo mintis, jog mano raiščiai ar diržai yra iš vieno gabalo, kad esu supančiotas vieninteliu diržu. Aštrus kaip skustuvas pusmėnulis, pirmą kartą brūkštelėjęs, perpjautų diržą kurioje nors vietoje, ir tada būtų galima jį nuvynioti kairiąja ranka. Bet koks šiurpus būtų tuomet plieno artumas! Menkiausias judesys – mirtinas! Bet ar įmanoma, kad budelio parankiniai būtų to nenumatę ir nesiėmę priemonių? Ar iš tikrųjų man krūtinę suveržusį diržą skersai kirs švytuoklė? Bijodamas netekti šios silpnos ir, matyt, paskutinės vilties, kilstelėjau galvą, kad galėčiau geriau pamatyti krūtinę. Diržas kryžmai juosė rankas, kojas ir visą kūną – išskyrus tą vietą, kur turėjo rėžti žudikiškas pusmėnulis.

Vos tik spėjau nuleisti galvą, mano sąmonėje staiga vėl blykstelėjo mintis, antroji pusė – kitaip negalėčiau apibūdinti – tos, nespėjusios susiformuoti išsivadavimo minties, kurią jau anksčiau esu minėjęs ir kurios miglota užuomazga šmėstelėjo galvoje, kai kėliau maistą prie sukepusių lūpų. Dabar mintis buvo baigta – silpna, neaiški, dar neapibrėžta – tačiau pilna. Su karštligiška nevilties energija tučtuojau ėmiau ją įgyvendinti.

Jau daugelį valandų grindys aplink žemą suolą, ant kurio gulėjau, tiesiog knibždėte knibždėjo

žiurkių. Jos buvo plėšrios, įžūlios, godžios, raudonomis, žibsinčiomis akimis, ir tarsi laukė, kada nustosiu judėjęs ir tapsiu jų auka. „Kuo jos maitinasi šiame šulinyje?“ – galvojau aš.

Nors ir kaip stengiausi nuvyti žiurkes, jos surijo beveik visa, kas buvo dubenėlyje, palikusios tik menkus likučius. Aš be perstojo mosavau ranka virš dubenėlio, bet galiausiai šių nevalingų monotoniškų judesių žiurkės visai nebepaisė. Graužikai buvo tokie rajūs, jog ne kartą buvo suleidę savo aštrius dantis man į pirštus. Likusiais gabalėliais riebaus, su prieskoniais valgio stropiai ištepiau diržą visur, kur tik galėjau pasiekti; tada atitraukiau ranką nuo grindų ir gulėjau nejudėdamas, sulaikęs kvapą.

Iš pradžių plėšriuosius žvėrelius nustebino ir išgąsdino šis pasikeitimas – auka staiga nustojo judėti. Sunerimę jie puolė atgal, daugelis spruko į šulinį. Bet tai truko tik valandėlę. Neapsirikau, pasikliaudamas jų rajumu. Pastebėję, kad aš vis dar nejudu, keletas drąsiausių užšoko ant suolo ir ėmė uostinėti diržą. Tai buvo lyg signalas visuotiniam puolimui. Iš šulinio išsiveržė nauji būriai. Žiurkės kabinosi į suolą, lipo ant jo ir šimtais bėgiojo po mano kūną. Ritmingi švytuoklės švytavimai jų visai nebaugino. Išsisukinėdamos nuo smūgių, jos triūsė prie riebaluoto diržo. Jos grūdosi – jų krūvos slėgė mane. Jos repečkojo man per kaklą, jų šalti snukučiai ieškojo mano lūpų; aš jau ėmiau dusti nuo jų svorio; pasišlykštėjimas, kuriam išreikšti nėra pasaulyje žodžių, užplūdo man krūtinę ir tarsi koks lipnus

64

šaltis stingdė širdį. Bet jaučiau, kad dar minutė – ir mūšis bus baigtas. Aiškiai jutau, kaip atsipalaiduoja pančiai. Žinojau, kad jau keliose vietose jie pergraužti. Tik nežmoniškai sutelkęs valią, prisiverčiau gulėti nejudėdamas.

Mano apskaičiavimai buvo teisingi, o už kantrybę taip pat sulaukiau atlyginimo. Pagaliau pajutau, kad esu laisvas. Diržo galai nukaro nuo kūno. Bet švytuoklė jau beveik lietė krūtinę.

Ji perpjovė apsiaustą, perrėžė po juo baltinius. Dar du smūgiai – ir aštrus skausmas nutvilkino visus nervus. Bet išsivadavimo akimirka jau buvo atėjusi. Mostelėjau ranka, ir mano išlaisvintojos triukšmingai šoko šalin. Įsitempęs – atsargiai, pamažu, skersomis traukdamasis atgal, – išsivadavau iš pančių glėbio ir atsidūriau ten, kur jataganas manęs jau nebepasiekė. Šią akimirką, bent šią akimirką, aš buvau laisvas.

Laisvas! – Ir inkvizicijos naguose! Vos tik spėjau nulipti nuo savo medinio guolio – siaubo guolio – ant akmeninių kalėjimo grindų, šis pragariškas mechanizmas sustojo ir pamačiau, kaip kažkokia nematoma jėga pakėlė jį aukštyn pro angą lubose. Tai buvo man pamoka, pamoka, kuri pripildė širdį nevilties. Kiekvienas mano judesys neabejotinai sekamas.

Laisvas! Aš nemiriau nuo vienų kankinimų, kad kentėčiau dar sunkesnius, šiurpesnius už pačią mirtį. Taip galvodamas neramiai apžvelgiau geležines sienas. Kažkas nepaprasto – kažkoks pakitimas, kurio iš pradžių negalėjau aiškiai suvokti – įvyko kameroje. Kurį laiką miglotoje,

pulsuojančioje mano sąmonėje kirbėjo nerišlūs ir bergždi spėliojimai. Dabar aš pirmą kartą pastebėjau, iš kur sklinda fosforiniai spinduliai, nušviečiantys celę. Jie veržėsi pro kokio pusės colio plyšį, kuris ėjo sienų apačioje aplink visą kamerą; todėl atrodė, kad sienos yra visai atsiskyrusios nuo grindų. Bandžiau pažvelgti pro tą plyšį, bet, žinoma, nesėkmingai.

Kai atsikėliau nuo grindų, iškart paaiškėjo mįslingi pakitimai, vykstą kameroje. Aš jau sakiau, kad nors figūrų kontūrai ant sienų buvo pakankamai aiškūs, spalvos atrodė išblankusios ir neryškios. Dabar šios spalvos kiekvieną akimirką ėmė vis stipriau ir baugiau žvilgėti, ir nuo to vaiduoklių ir velnių atvaizdai darėsi tokie baisūs, kad būtų galėję suvirpinti net stipresnius negu mano nervus. Žybčiojančios demonų akys klaikiai, šmėkliškai varstė mane iš visur, netgi iš ten, kur anksčiau nieko nebuvo matyti, ir žiburiavo tokia blankia pamėkliška ugnimi, jog veltui stengiausi įsivaizduoti, kad ji nereali.

Nereali! Juk į nosį jau smelkėsi įkaitusios geležies tvaikas! Kalėjimas prisipildė troškaus kvapo!

Kaskart vis karščiau degė akys, sekančios mano kančias! Vis ryškesnė darėsi purpurinė kruvinojo siaubo figūrų spalva. Aš dusau! Gaudžiau orą! Dabar buvo aišku, ką sumanė mano kankintojai – o! patys negailestingiausieji – o! patys šėtoniškiausi iš visų padarų!

Atsitraukiau nuo įkaitusio metalo į celės vidurį. Bemąstant apie artėjančią mirtį

66

ugnyje, mintis apie šulinio vėsumą perliejo sielą tarsi balzamas. Puoliau prie mirties prarajos krašto ir įsmeigiau įtemptą žvilgsnį žemyn. Ryški šviesa nuo žėrinčių lubų apšvietė visus jo slapčiausius kampelius. Ir vis dėlto pirmąją, apkvaitimo pilną akimirką mano protas atsisakė suvokti atsivėrusio reginio prasmę. Pagaliau ji prasimušė – jėga prasilaužė kelią į mano sielą, – ugnimi įsirėžė į drebantį protą. O! liežuvis nenori man paklusti!.. O! koks siaubas! O! bet kokį siaubą, tik ne šį! Riktelėjęs atšokau nuo krašto ir, paslėpęs veidą delnuose, gailiai pravirkau.

Karštis greitai didėjo, ir aš dar kartą pažvelgiau aukštyn, drebėdamas, tarsi drugio krečiamas.

Celėje vėl įvyko permaina – šį kartą aiškiai pasikeitė jos forma. Kaip ir anksčiau, iškart teisingai įvertinti arba bent suprasti, kas vyksta, nepasisekė. Tačiau ilgai spėlioti nereikėjo. Dukart išvengęs mirties, aš priverčiau inkvizitorius paspartinti savo kerštą, ir dabar Siaubo Valdovas jau negalėjo ilgiau gaišti.

Anksčiau kamera buvo kvadratinė. Dabar pastebėjau, kad du jos geležiniai kampai pasidarė smailūs, o kiti du – atitinkamai buki. Šis baisingas keitimasis vis greitėjo, lydimas lyg dundesio, lyg vaitojimo. Akimirką celė tapo rombo formos.

Bet sienos vis dar judėjo… o ir aš pats jau nei tikėjausi, nei geidžiau, kad jos sustotų.

O, kad greičiau prispaustų krūtinę šios raudonos žėrinčios sienos, it amžinojo atilsio drobulė. „Mirties, – kartojau aš, – bet kokios mirties, tik ne šulinyje!“ Ak! Kvailys! Kaip aš iš karto nesupratau, jog įkaitusi geležis kaip tik ir turėjo įvaryti mane į šulinį! Argi galėsiu iškęsti tokią sienų kaitrą? O jeigu net ir iškęsiu, argi atlaikysiu jų spaudimą? O rombas darėsi vis siauresnis ir siauresnis, ir man nebeliko laiko apmąstymams. Jo centras ir, suprantama, pati platuma buvo kaip tik virš žiojinčios prarajos.

Aš traukiausi atgal, tačiau besiglaudžiančios sienos mane nesulaikomai stūmė į priekį. Pagaliau apsvilusiam, besiraitančiam mano kūnui nebeliko nė colio ant kalėjimo grindų. Daugiau jau nebesipriešinau, bet mano sielos kančios prasiveržė ilgu, garsiu ir paskutiniu nevilties riksmu.

Jaučiau, kad svirduliuoju ant paties krašto… Nugręžiau akis…

Ir staiga… Padriki žmonių šūksmai! Garsus, tarsi tūkstančio trimitų skardas! Aštrus girgždantis smūgis, tarsi būtų sugriaudę tūkstančiai griaustinių! Ugnies sienos atsitraukė! Kažkieno ištiesta ranka sugriebė manąją, kai aš, nustojęs sąmonės, buvau bekrintąs į bedugnę. Tai buvo generolo Lasalio① ranka. Prancūzų armija įžengė į Toledą. Inkvizicija pateko į savo priešų rankas.

68

Išdavikė širdis

Teisybė! Aš baisiai nervingas, tiesiog ligi pamišimo, toks buvau ir esu; bet kaip galima vadinti mane pamišėliu? Nuo ligos mano pojūčiai paaštrėjo, bet nesusilpnėjo, neatbuko. Labiausiai išlavėjo klausa. Aš girdėjau viską, kas dedasi danguje ir žemėje. Aš girdėjau daug ką, kas dedasi pragare. Tai koks tad aš pamišėlis? Klausykite! Ir atkreipkite dėmesį, kaip nuovokiai, kaip protingai papasakosiu visą istoriją.

Sunku pasakyti, kada šovė man į galvą ta mintis, bet kai jau šovė, tai persekiojo dieną ir naktį. Neturėjau jokio pykčio. Jokio įniršio. Aš mylėjau šitą senį. Jis niekada man nebuvo padaręs nieko blogo. Niekada nebuvo įžeidęs. Jo aukso netroškau. Ko gero, dėl visko kalta buvo jo akis! Taip, ji! Viena jo akis buvo kaip grobuonies – melsva, apsitraukusi plėvele. Kai tik

70

ji pažvelgdavo į mane, mano gyslose sustingdavo kraujas; taip pamažu, labai palengva aš sumaniau nugalabyti senį ir šitaip atsikratyti jo akimi visam laikui.

Tai tokios tokelės. Jūs laikote mane pamišėliu. Pamišėliai nieko nenutuokia.

O būtumėt matę jūs mane! Būtumėt matę, kaip išmintingai aš viską padariau: kaip atsargiai, kaip įžvalgiai, kaip tobulai apsimetęs ėmiausi darbo! Niekada nebuvau toks malonus seniui, kaip tą savaitę, kai jį nužudžiau. Ir kasnakt apie vidurnaktį atšaudavau jo durų skląstį ir praverdavau duris – taip tyliai tyliai! Ir paskui, kai pro tarpą jau galėdavo pralįsti galva, aš įkišdavau pritemdytą žibintą, visiškai, visiškai pritemdytą, kad nekristų nė mažiausia švieselė, o paskui įkišdavau ir galvą. Oi, kaip jūs būtumėt juokęsi, jei būtumėt matę, kaip gudriai aš ją įkišdavau! Aš darydavau tai iš lėto – labai labai iš lėto, kad nesudrumsčiau seniui miego.

Praeidavo visa valanda, kol įkišdavau visą galvą, kad matyčiau senį lovoje. Cha!.. Ar pamišėlis būtų buvęs toks sumanus? Ir tuomet, kai mano galva būdavo kambaryje, aš atsargiai atsukdavau žibintą – taip atsargiai (juk sukant girgždėdavo vyriai) – atsukdavau jį tiek, kad tik siaurutis šviesos ruoželis kristų ant grobuoniškos akies. Ir tai kartojau septynias ilgas naktis – visuomet lygiai vidurnaktį, bet akis vis būdavo užmerkta, ir aš niekaip negalėjau įvykdyti savo sumanymo, nes ne pats senis, o jo Bloga Akis erzino mane. O kas rytą, išaušus, aš ramiausiai įeidavau į miegamąjį ir drąsiai šnekučiuodavausi su juo,

draugiškai vadindavau jį vardu ir teiraudavausi, kaip miegojo. Tad matote, tik labai įžvalgus senis būtų įtaręs, kad kasnakt, lygiai dvyliktą, aš užeidavai pas jį, kai jis miegodavo.

Aštuntąją naktį atidariau duris dar atsargiau nei paprastai. Laikrodžio minutinė rodyklė slenka greičiau, negu tuomet slinko mano ranka. Dar niekada ligi tos nakties nesijaučiau toks galingas ir įžvalgus. Vos tramdžiau savo triumfą. Tik pamanykit: aš iš lėto darau duris, o jis nė nesapnuoja apie mano slaptus kėslus ar mintis. Taip pagalvojęs, tyliai prunkštelėjau, ir jis turbūt išgirdo, nes ūmai sujudėjo lovoje tarsi išbudintas. Dabar jūs pamanysit, jog aš atsitraukiau – o, ne. Jo kambaryje buvo tamsu, nors į akį durk (langines senis sandariai uždarydavo, nes bijojo vagių), todėl žinojau, kad jis nemato, kaip veriasi durys, ir aš jas pamažu pamažu stūmiau toliau.

Mano galva buvo viduje, ir jau norėjau atsukti žibintą, net užčiuopiau skardinę rankenėlę, bet senis pašoko, atsisėdo lovoje ir šūktelėjo: „Kas čia?“ Aš tyliai stovėjau ir nieko nesakiau. Visą valandą išstovėjau nė nekrustelėdamas, ir per visą laiką negirdėjau, kad jis vėl būtų atsigulęs. Jis sėdėjo lovoje ir klausėsi – taip, kaip aš kiekvieną naktį klausydavausi mirtinos tylos tarp keturių sienų.

Netrukus išgirdau silpną dejonę ir supratau, kad ji išsiveržė iš mirtinos baimės. Ne skausmas ir ne sielvartas ją išspaudė – o, ne! – tai buvo

72

tylus pridusęs vaitojimas, kuris veržiasi iš pačių sielos gelmių, kai ją kausto baimė. Jau aš tai žinau. Daugelį naktų, lygiai vidurnaktį, kai visas pasaulis miega, šita dejonė verždavosi iš mano paties krūtinės, savo baisiu aidu didindama siaubus, kurie mane tiesiog vedė iš proto.

Gerai ją pažįstu. Aš žinojau, ką senis jautė, ir man buvo gaila jo, bet širdyje tyliai juokiausi. Žinojau, kad jis nemiega nuo tos akimirkos, kai tik išgirdo silpną šnaresį ir sukrutėjo lovoje.

Jo baimė vis stiprėjo ir stiprėjo. Jis stengėsi įsiteigti, kad baimintis nėra jokios priežasties, bet negalėjo. Jis tikino save: „Tai tik vėjas sušnarėjo kamine, tik pelytė perbėgo grindimis“, arba „tai tik svirplys sučirškė ir nutilo“. Šitaip jis stengėsi nuraminti save, bet veltui. Viskas veltui; nes juodas mirties šešėlis vogčiomis prisėlino ir apglėbė savo auką. Šitas neapčiuopiamas niūrus šešėlis ir leido jam pajusti, – nors nei matė, nei girdėjo – pajusti, kad mano galva čia, kambaryje.

Aš laukiau ilgai ir kantriai, bet negirdėjau, kad jis būtų atsigulęs, ir tada ryžausi mažumėlę, vos vos praverti plyšelį žibinto šviesai. Taigi ėmiau sukti gaubtelį, – jūs net neįsivaizduojate kaip lėtai lėtai, – ir štai pagaliau siauras šviesos ruoželis, nelyginant voro nuverptas siūlas, prasiskverbė pro plyšelį ir užkrito ant grobuoniškos akies.

Ji buvo atmerkta, plačiai plačiai atmerkta, ir vos tik pažvelgęs į ją, aš įtūžau. Mačiau nuostabiai aiškiai – ji buvo melsva, apsitraukusi bjauria plėvele, o nuo jos dvelkė šaltis, kuris skverbėsi iki gyvo kaulo;

bet nei paties senio, nei jo veido nemačiau, nes aš tarsi instinktyviai šviesos spindulį nukreipiau į tą prakeiktą vietą.

Na, ar aš nesakiau, kad pamišimą jūs painiojate su ypatingu pojūčių paaštrėjimu? Taigi mano ausis pasiekė tylus, duslus, tankus tuksenimas, tarsi būtų tiksėjęs laikrodis, suvyniotas į vatą. Ir šitą garsą aš gerai pažįstu. Tai plakė senio širdis. Jos dūžiai tiesiog žadino mano įtūžį – šitaip būgnas žadina kareivio drąsą.

Bet ir tada aš valdžiausi ir nekrutėjau. Beveik nekvėpavau. Žibintas mano rankoje nė nevirptelėjo. Aš tikrinau save, kiek galiu tvirtai išlaikyti spindulį, nukreiptą į akį. O tuo tarpu pragariški širdies dūžiai vis stiprėjo. Kiekvieną akimirką jie dažnėjo ir dažnėjo ir vis garsėjo.

Senį pagavo begalinis siaubas! Kiekvieną akimirką jo širdis plakė vis garsiau, taip, vis garsiau!

Ar gerai mane suprantate? Juk sakiau, kad esu nervingas: čia teisybė. Ir tada, gūdžią nakties valandą, baugioje seno namo tyloje, tas keistas garsas pažadino manyje nesuvaldomą baimę. Tačiau dar valandėlę aš laikiausi ir nekrutėjau. Bet dūžiai buvo vis garsesni ir garsesni! Atrodė, kad tuoj plyš širdis. Ir tada mane pagavo naujas nerimas – juk šitą garsą gali išgirsti kas nors iš kaimynų! Senio valanda išmušė! Garsiai klykdamas, iki galo atsukau žibintą ir įšokau į kambarį. Senis suriko tik kartą, tik vieną kartą. Akimirksniu

74

išvilkau jį ant grindų ir užvožiau sunkią lovą. Darbas buvo puikiai atliktas, ir aš nušvitau iš džiaugsmo. Tačiau širdis dar ilgai ir dusliai plakė. Bet tai man nebekėlė nerimo; dabar jos neišgirsi per sieną. Pagaliau ji nutilo. Senis buvo miręs. Nutempiau lovą ir apžiūrėjau lavoną.

Taip, senis buvo tikrų tikriausiai miręs. Aš uždėjau ranką jam ant širdies ir ilgai ją taip laikiau. Širdis neplakė. Jis buvo amžiams miręs. Jo akis daugiau nekels man nerimo.

Jei vis dar laikote mane pamišėliu, turėsit pakeisti savo nuomonę, kai papasakosiu, kaip apdairiai aš slėpiau lavoną. Naktis ėjo į pabaigą, ir aš veikiau greitai, bet tyliai.

Pirmiausia sukapojau lavoną į dalis. Nukirtau galvą, rankas ir kojas.

Tada išėmiau tris grindų lentas ir viską sudėjau po jomis. Tada vėl suklojau lentas taip gražiai, taip lygiai, kad jokia žmogaus akis – net jo – nieko nebūtų įtarusi. Nereikėjo nieko plauti – neliko jokių dėmių, jokių kraujo žymių. Aš buvau itin atsargus. Viskas nutekėjo tiesiai į dubenį – cha! cha!

Kai baigiau visus darbus, buvo jau keturios, bet dar tamsu kaip vidurnaktį. Vos tik laikrodis išmušė keturias, pasigirdo beldimas į priekines duris. Nulipau žemyn ir lengva širdimi atidariau duris – ko man dabar bijoti? Įėjo trys vyriškiai ir labai mandagiai pasisakė esą policininkai.

Kaimynas naktį girdėjęs kažkokį klyksmą; kilęs įtarimas, kad padaryta piktadarystė, buvę pranešta policijai ir jiems (policininkams) įsakyta apieškoti namą.

Nusišypsojau – iš tiesų, ko man bijoti? Maloniai pakviečiau džentelmenus į vidų. Paaiškinau, kad aš pats suklykęs per sapną. Lyg tarp kitko pasakiau, jog senis išvykęs į kaimą. Aprodžiau jiems visą namą. Paprašiau viską apieškoti – gerai apieškoti. Galiausiai nuvedžiau juos į jo kambarį. Parodžiau visas jo brangenybes – sveikutėles, nė nepaliestas. Aš taip pasitikėjau savimi, jog į kambarį atnešiau kėdžių, nes norėjau, kad jie čia pailsėtų nuo darbų, o pats triumfuodamas pašėlusiai narsiai pasistačiau kėdę kaip tik toje vietoje, kur paslėpiau savo aukos lavoną.

Policininkai buvo patenkinti. Mano elgesys įtikino juos. Aš laikiausi nepaprastai laisvai. Jie atsisėdo ir ėmė plepėti visokius niekus, o aš gyvai palaikiau pokalbį. Tačiau netrukus pajutau, kad pradedu blykšti, ir panorau kuo greičiau jų atsikratyti. Man skaudėjo galvą ir, rodos, spengė ausyse; bet jie vis sėdėjo ir plepėjo. Spengė vis labiau ir labiau, ne, spengimas ne tilo, o didėjo, aš ėmiau kalbėti dar laisviau – norėjau atsikratyti to jausmo, bet spengimas ne tilo, o vis didėjo, – ir pagaliau aš suvokiau, jog spengia visai ne ausyse.

Nebuvo jokių abejonių, kad aš labai išblyškau, bet kalbėjau daug laisviau ir garsiau. Tačiau garsas vis stiprėjo – ir ką aš galėjau padaryti? Tai buvo tylus, duslus, tankus garsas, panašus į vata apvynioto laikrodžio tiksėjimą. Aš dusau, man trūko oro, bet policininkai nieko negirdėjo. Ėmiau kalbėti dar greičiau, dar karščiau, bet garsas vis stiprėjo. Aš pašokau ir ėmiau ginčytis dėl kažkokių niekų, pašėlusiai smarkiai gestikuliuodamas, bet garsas vis

76

stiprėjo. Kodėl jie nenori išeiti? Aš vaikščiojau po kambarį ir trypiau kojomis, tarsi šių žmonių žodžiai būtų siutinę mane, – bet garsas vis stiprėjo! O Viešpatie! Ką aš galėjau padaryti? Aš putojau iš įsiūčio – šėlau, keikiausi! Apverčiau kėdę, ant kurios sėdėjau, ir ėmiau brūžinti ja į grindų lentas, bet triukšmas viską nustelbė ir vis didėjo. Jis darėsi vis garsesnis ir garsesnis! O šitie žmonės maloniai plepėjo ir šypsojosi. Negi jie nieko negirdėjo? Visagalis Dieve! Ne, ne! Jie girdėjo! jie įtarė! jie žinojo! jie mėgavosi mano siaubu – taip aš maniau ir tebemanau. Viską būčiau ištvėręs, tik ne šitą kankynę! Viską būčiau pakėlęs, tik ne tokį tyčiojimąsi. Aš nebegalėjau pakelti šitų veidmainiškų šypsenų! Pajutau, kad turiu suklykti, kitaip numirsiu!.. Štai ir vėl!.. Klausykit! Garsėja! Garsėja! Garsėja! Garsėja!

– Niekšai! – surikau aš. – Neapsimetinėkit! Aš prisipažįstu! Atplėškit lentas! Štai čia, čia! Tai plaka jo niekinga širdis.

92

Mulkinimas, kaipo tikslusis mokslas

Nuo pasaulio sukūrimo iki šių dienų gyveno du Jeremijai. Vienas parašė jeremiadą apie palūkininkystę ir buvo vardu Džeremis Bentamas. Jis buvo didis siaurąja žodžio prasme, ir juo labai žavėjosi Džonas Nilas. Antrojo vardu buvo pavadintas rimčiausias iš tiksliųjų mokslų, ir buvo jis didis žmogus plačiąja žodžio prasme, sakyčiau, visų plačiausia prasme.

Mulkinimas, teisybę pasakius, tėra abstrakti sąvoka, kilusi iš veiksmažodžio „mulkinti“, ir visiems yra aiški kaip ant delno. Tačiau patį veiksmą – apčiuopiamu pavidalu – kiek sunkiau apibūdinti. Betgi ganėtinai aiškų vaizdą galėtume susidaryti apibrėždami ne reiškinį – patį mulkinimą, o žmogų – kaip gyvūną, kuris mulkina. Jeigu Platonui būtų šovusi į galvą ši mintis, jam nebūtų tekę kęsti patyčių dėl nupeštos vištos. Platonui kažkas davė labai gerą klausimą:

ar nupešta višta, kuri, aišku, yra „dvikojis be plunksnų“, nebus, anot jo, žmogus? Bet manęs niekas nevargina tokiais klastingais klausimais. Žmogus yra gyvūnas, kuris mulkina, ir nėra kito gyvūno, kuris mulkintų, išskyrus žmogų. Ir čia nepadės nė pilna vištų vištidė.

Tiesą sakant, mulkinimo esmę, jo pagrindus, principus yra geriausiai įsisavinusi klasė gyvūnų, dėvinčių švarkus ir kelnes. Varna vagia, lapė sukčiauja, žebenkštis apgaudinėja, o žmogus mulkina. Mulkinti – jo dalia. Žmogus gimęs tam, kad gedėtų, sako poetas. Bet taip nėra. Jis buvo sukurtas tam, kad mulkintų. Tai jo tikslas, jo siekis, jo baigtis. Todėl, kai žmogų kas nors apmulkina, apie jį sakoma, jog tai „baigtas žmogus“.

Mulkinimas, teisingai į jį pasižiūrėjus, – painus dalykas, susidedantis iš smulkmeniškumo, naudos, atkaklumo, sumanumo, drąsos, šaltakraujiškumo, originalumo, akiplėšiškumo ir šypsenos.

Smulkmeniškumas. Mulkintojas smulkmeniškas. Jo užmojai nedideli: mažmeninė prekyba už grynus pinigus arba pagal įgaliojimą. Jeigu jis sykį susiviliotų stambia spekuliacija, iškart netektų savo išskirtinių bruožų ir taptų tuo, ką vadiname „finansininku“. Šis žodis perteikia mulkinimo idėją visais atžvilgiais, bet nenusako jos masto. Mulkintoją galima laikyti bankininku in petto❶, o finansinę operaciją – mulkinimu Brobdinjage. Greta vienas kito jie – Homeras su „Flaku“, kaip mastodontas su pele, kaip kometos ir kiaulės uodegos.

Smulkiu (lot.)

❶

94

Nauda. Jūsų mulkintojas vadovaujasi nauda. Jam bjauru mulkinti tik dėl mulkinimo. Jis turi tikslą – savo kišenę ir jūsiškę. Jis visuomet išsirenka patogiausią progą. Jam rūpi Pirmasis Numeris. Jūs esate Antrasis Numeris ir patys turite pasirūpinti savim.

Atkaklumas. Jūsų mulkintojas atkaklus. Jis nesiduoda lengvai išmušamas iš vėžių.

Tegul išlekia į orą nors visi bankai kartu, jam tatai nė motais. Jis atkakliai brenda prie savo tikslo ir nepaleidžia grobio: ut canis a corio nunquam absterrebitur uncto❷.

Sumanumas. Jūsų mulkintojas sumanus. Jis baisiai išradingas. Jis moka regzti pinkles. Jis randa išeitį iš bet kokios padėties. Jeigu jis nebūtų Aleksandras, jis norėtų būti Diogenas. Jeigu jis nebūtų mulkintojas, jis norėtų meistrauti patentuotus spąstus žiurkėms arba meškerioti upėtakius.

Drąsa. Jūsų mulkintojas drąsus žmogus. Jis kariauja užjūrio teritorijoje. Jis nugali puldamas atakon. Jam nebaisūs išgaląsti durklai. Šiek tiek daugiau nuovokumo, ir iš Diko Terpino būtų išėjęs geras mulkintojas. Taip pat ir iš Danielio O’Konelio, jeigu būtų buvęs ne toks plepus, ir iš Karolio Dvyliktojo, pridėjus šiam šiek tiek smegenų. Šaltakraujiškumas. Jūsų mulkintojas šaltakraujiškas. Jis niekad nesinervina. Jis apskritai neturi

❷

nervų. Jis niekad nepuola panikon. Jo niekuomet neišvesi iš kantrybės – nebent už durų. Jis

Nenuvysi kaip šuns nuo nudrengto kailio (lot.)

šaltaprotis – nors ant liežuvio mink. Jis ramus, „ramus, kaip ponios Beri šypsena“. Jis laikosi laisvai, kaip sena pirštinė ant rankos, arba kaip senovės Bajų❸ mergelės.

Originalumas. Jūsų mulkintojas – sąmoningas originalas. Jo mintys yra tik jo paties. Jam būtų šlykštu savintis svetimas. Jis bjaurisi senais triukais. Neabejoju, kad jisai grąžintų pinigus, jei būtų tikras įsigijęs juos neoriginaliu būdu. Įžūlumas. Jūsų mulkintojas įžūlus. Jis vaikšto kaip gaidys, įsisprendęs rankomis į šonus. Jo rankos sukimštos į kišenes. Jis įžūliai šiepiasi jums tiesiai į akis. Jis lipa jums ant nuospaudų.

Jis ryja jūsų pietus, geria jūsų vyną, skolinasi jūsų pinigus, pučia jums į akis miglą, spardo jūsų pudelį ir bučiuoja jūsų žmoną. Šypsena. Tikras mulkintojas savo darbą užbaigia su šypsena. Tačiau niekas, išskyrus jį patį, to nemato. Jis rodo dantis, kai baigiami dienos darbai – vakare, savo kambaryje ir tik savo paties malonumui. Jis pareina namo. Užsirakina. Nusirengia. Užpučia žvakę ir įlenda lovon. Padeda galvą ant pagalvės. Visa tai atlikęs, mulkintojas šypsosi. Tai ne prielaida. Tai tikras dalykas. Aš mąstau a priori❹, nes mulkinimas be šypsenos nebūtų mulkinimas.

Mulkinimo ištakų reikia ieškoti žmonių giminės kūdikystėje. Pirmasis mulkintojas buvo,

❹

ko gero, Adomas. Šiaip ar taip, to meno apraiškų randame jau žiloje Antikoje. Tačiau šių

❸

Bajos – miestas prie Neapolio, senovėje – kilmingų romėnų poilsio vieta. Jo prabanga ir papročių laisvumas dažnai minimi romėnų rašytojų kūriniuose.

Iš pat pradžių (lot.).

96

laikų žmogus šitiek jį ištobulino, kad mūsų kietakakčiai protėviai apie tai nė svajoti nedrįso. Nenorėdamas gaišinti jūsų laiko „senovės padavimais“, pasitenkinsiu trumpa „nūdienių pavyzdžių“ apžvalga. Štai puikus būdas apmulkinti. Šeimininkė, ketinanti įsigyti, tarkim, sofą, vaikšto iš vienos baldų krautuvės į kitą. Galop vienoje vitrinoje ji išvysta puikiausią pasirinkimą. Ties durimis ją pasitinka labai mandagus ir šnekus džentelmenas, kuris ją pakviečia vidun. Sofa jai labai patinka, ir moteriškė, pasiteiravusi apie kainą, su nuostaba išgirsta, kad baldas kainuoja net dvidešimt procentų mažiau, nei ji tikėjosi. Ji skuba sofą nusipirkti, gauna čekį ir kvitą, palieka adresą, prašydama pargabenti pirkinį kiek galima greičiau, ir išeina lydima žemai besilankstančio krautuvininko. Ateina vakaras, o sofos nėra. Praeina dar viena diena, vis dar be sofos. Siunčiamas tarnas pasiteirauti, kodėl šitiek ilgai delsiama. Jokio pirkimo ar pardavimo nė būti nebuvę. Sofos niekas nepardavė, pinigų negavo, išskyrus mulkintoją, laikinai apsimetusį pardavėju.

Mūsiškėse baldų krautuvėse paprastai tuščia, čia puikiausia dirva tokiam sukčiavimui.

Lankytojai įeina, pažiūri baldus ir vėl išeina niekieno nepastebėti. Kilus norui ką nors nusipirkti ar sužinoti kainą, – čia pat kabo varpelis, ir manoma, kad to visiškai pakanka.

Štai dar vienas labai garbingas mulkinimo būdas. Padoriai apsirengęs žmogus įeina į krautuvę, išsirenka kokią prekę už dolerį ir, dideliam savo apmaudui, apsižiūri palikęs piniginę kitame švarke; tad jis ir sako krautuvės savininkui: – Mielas pone, nesijaudinkite. Gal jums nebūtų sunku nusiųsti pirkinį man į namus. Bet pala, atrodo, kad ir ten neturiu smulkių – tik penkinės. Bet gal galėtumėt kartu su pirkiniu įdėti keturis dolerius grąžos?

– Gerai, sere, – sutinka krautuvininkas, išsyk pajutęs pagarbą taurioms pirkėjo mintims. „Pažįstu vaikinų, – taria jis sau, – kurie pasikištų po pažastim pirkinį ir išeitų lauk, pažadėję atnešti dolerį grįždami atgal.“ Siunčiamas berniukas su ryšuliu ir grąža. Visiškai atsitiktinai pakeliui jis susitinka pirkėją, ir šis sušunka: – O! Matau, kad tai maniškis ryšulys, maniau, kad jis seniai manęs namuose laukia.

Na, ką gi! Keliauk, mano žmona ponia Troter duos tau penkis dolerius, aš jai viską paaiškinau. Grąžą gali atiduoti man, kaip tik reikia smulkių paštui. Puiku!

Viens, du – ar ši moneta tikra? – trys, keturi. Gerai! Pasakyk poniai Troter, kad sutikai mane pakeliui, ir žiūrėk man, eik tiesiai niekur neužsukdamas!

Berniūkštis eina tiesiai niekur neužsukdamas, bet labai ilgai negrįžta

98

atlikęs įpareigojimą, nes niekur negali rasti damos, pavarde Troter. Jis guodžiasi, kad jam užteko proto nepalikti prekės negavus pinigų ir, kai savim patenkintas grįžta krautuvėn, pasijunta papiktintas ir įžeistas, kai šeimininkas užsipuola jį, klausdamas, kur pasidėjo grąža.

O štai paprastesnis mulkinimo būdas. Kapitoną laivo, jau bekeliančio bures, aplanko labai oficialiai atrodantis vyriškis ir įteikia kuklią sąskaitą už muitinės paslaugas. Patenkintas, kad taip lengvai atsipirks, ūžiančia nuo rūpesčių galva, kapitonas nė nemirktelėjęs pakloja pinigus.

Maždaug po penkiolikos minučių jam įteikiamas kitas, jau ne toks kuklus čekis, ir pastarojo įteikėjas labai mikliai įrodo, kad pirmasis mokesčių rinkėjas buvo mulkintojas. Štai dar viena panaši istorija. Garlaivis, galima sakyti, jau atsišvartuoja nuo prieplaukos.

Staiga ant trapo pasirodo keleivis, kuris lekia kiek įkerta kojos. Staiga jis sustoja ir baisiausiai susijaudinęs kažką pakelia. Tai piniginė.

– Džentelmenai, kas pametėt piniginę?! – šaukia jis.

Niekas nėra tikras, kad pametė piniginę, bet kyla šioks toks sąmyšis, nes pasirodo, kad radinys itin vertingas. Tačiau garlaivis negali laukti.

– Laikas ir potvynis žmonių nelaukia, – sako kapitonas.

– Dėl Dievo meilės, luktelėkit porą minučių, – maldauja radėjas.

– Tuoj tuoj pasirodys piniginės savininkas.

– Negalima! – atšauna valdžia. – Atsišvartuot! Ei, ar jūs tenai girdit?

– Ką man daryti? – aimanuoja radėjas baisiausiai nusiminęs. – Išvykstu keliems metams į užsienį ir man tiesiog sąžinė neleidžia pasilikti tokios sumos. Atleiskite, sere (jis kreipiasi į ant kranto stovintį džentelmeną), atrodote doras žmogus. Gal padarytumėte man paslaugą ir pasirūpintumėt radiniu? Duotumėt skelbimą į laikraštį? Matau, kad jumis galima pasitikėti…

Matote, pinigai tikrai nemaži. Savininkas, be abejo, jums atsilygins…

– Man? Ne, jums! Juk jūs radote piniginę.

– Na, jeigu primygtinai reikalaujate, aš paimsiu nedidelę sumą, jeigu jau jūs toks skrupulingas. Nagi, čia tik šimtinės, kad jį kur! Šimto per daug, pakaktų penkiasdešimties, tikrai…

– Atsišvartuot! – rėkia kapitonas.

– Bet aš neturiu grąžos iš šimto dolerių, gal geriau jūs…

– Atsišvartuot! – rėkia kapitonas.

– Nieko baisaus, – sako džentelmenas nuo kranto, kuris jau keletą minučių rausiasi savo piniginėje. – Nieko baisaus, viskas gerai, štai penkiasdešimt dolerių, laiduoti Šiaurės Amerikos banko – meskit man piniginę!

Ir itin sąžiningas keleivis aiškiai nenorom paima penkiasdešimt dolerių ir sviedžia džentelmenui piniginę, o garlaivis tuo tarpu

100

leisdamas garą nupūškuoja. Maždaug po pusvalandžio paaiškėja, kad „didelė suma“ – apgaulė, o visa istorija – itin aukštos klasės apmulkinimas. Štai drąsaus mulkinimo pavyzdys. Kažkur turi vykti mitingas ar šiaip sambūris. Kelias į susirinkimo vietą eina per tiltą. Mulkintojas įsitaiso ant tilto ir mandagiai praneša visiems praeiviams apie naują grafystės įstatymą, pagal kurį už perėjimą tiltu nustatytas vieno cento mokestis pėstiesiems, du centai – asilams ir arkliams, ir taip toliau, ir taip toliau. Kai kas ima murmėti, bet niekas neprieštarauja, ir mulkintojas grįžta namo praturtėjęs dorai uždirbtais penkiasdešimčia ar šešiasdešimčia dolerių. Rinkti mokestį iš didelės minios – nepaprastai varginantis užsiėmimas.

O štai subtilaus mulkinimo pavyzdys. Bičiulis turi vieną mulkintojo vekselį, kaip pridera pasirašytą ir užpildytą ant įprasto raudonos spalvos blanko. Mulkintojas nusiperka tuziną ar du tuščių blankų, paskui, kasdien mirkydamas juos po vieną sriuboje, laiko iškėlęs rankoje ir pratina savo šunį šokinėti, o paskui atiduoda jam blanką kaip bonne bouchée❺. Suėjus skolos terminui, mulkintojas kartu su šunim eina pas draugą, o ten kalba ima suktis apie skolą. Draugas išima vekselį iš savo rašomojo stalo ir kai tik

❺

nori paduoti jį mulkintojui, mulkintojo šuo šoka aukštyn ir praryja

Gardų kąsnelį (pranc.).

dokumentą. Mulkintojas ne tik nustemba, bet ir jaučia didelį apmaudą, įsiutintas idiotiško savo šuns elgesio, ir pareiškia tvirčiausią norą grąžinti skolą pagal įsipareigojimą, kai tik šis jam bus įteiktas. Štai smulkaus mulkinimo pavyzdys. Gatvėje damą įžeidžia mulkintojo bendrininkas.

Mulkintojas šoka į pagalbą skriaudžiamajai ir meiliai iškaršęs savo bičiuliui kailį pasisiūlo palydėti damą iki jos namų. Čia jis prideda ranką prie širdies, kuo pagarbiausiai nusilenkia ir atsisveikina. Ji meldžia jį, savo išgelbėtoją, užeiti ir susipažinti su jos vyresniuoju broliu ir tėtušiu. Išgelbėtojas atsidusęs atsisako.

– Nejaugi nėra būdo, – murma ji, – kuriuo galėčiau jums atsidėkoti?

– Kodėl gi ne, ponia, yra. Gal būtumėt tokia maloni ir paskolintumėt porą šilingų?

Dama, iš pradžių baisiausiai sumišusi, nutaria čia pat apalpti, bet pagalvojusi atidaro piniginę ir išima reikalaujamą sumą. Tai, kaip sakiau, smulkaus masto mulkinimas, nes pusė pasiskolintų pinigų turi būti sumokėta džentelmenui, kuris apsiėmė užkabinti damą gatvėje ir už tai sutiko gauti į kailį.

Taip pat menkas, tačiau moksliškas mulkinimo būdas yra toks. Tavernoje mulkintojas prieina prie baro ir paprašo dviejų pynių tabako.

Gavęs prašomą daiktą, jis pavarto tabaką rankoje ir sako:

102

– Man šis tabakas nelabai patinka. Klausykite, pasiimkit tą tabaką ir įpilkit man taurę brendžio su vandeniu.

Brendis su vandeniu paduodamas ir išgeriamas, ir mulkintojas pasuka prie durų. Bet jį sustabdo tavernos šeimininko balsas: – Man rodos, sere, jūs pamiršote užmokėti už brendį su vandeniu…

– Sumokėti už brendį? Bet juk aš jums už jį atidaviau tabaką! Ko jūs dar norite?

– Bet, sere, atleiskite, tačiau nepamenu, kad būtumėt sumokėjęs už tabaką…

– Ką norite tuo pasakyti, niekadėjau?! Ar aš jums negrąžinau tabako? Argi ne jis anava ten guli? O gal norite, kad mokėčiau už tai, ko nepaėmiau?

– Bet, sere, – lemena smuklininkas, – bet, sere…

– Kokie čia gali būti „bet“, – nutraukia jį mulkintojas didžiai pasipiktinęs. – Jokių „bet“ ir nekrėskite juokų su praeiviais!

Ir trenkęs durimis jis nueina savais keliais.

O štai dar vienas protingo mulkintojo pavyzdys, žavingas savo paprastumu. Žmogus, pametęs piniginę, paduoda į vieną iš didelio miesto dienraščių skelbimą su smulkiu aprašymu.

Mūsų mulkintojas persirašo iš laikraščio duomenis,

pakeisdamas pavardę, žodžių tvarką ir adresą. Pavyzdžiui, originalas yra ilgas, žodingas, su antrašte „Pamesta piniginė!“ ir prašymu, kad radusysis grąžintų vertybę į Tomo gatvę Nr. 1.

Nuorašas – glaustas, su trumpa antrašte „Radiniai“ ir nurodytu adresu: Diko gatvė, Nr. 2 arba Hario gatvė, Nr. 3, kur gyvenąs piniginės savininkas. Maža to, skelbimas paduodamas į penkis ar šešis laikraščius ir pasirodo vos kelioms valandoms praėjus po originalo išspausdinimo. Pametęs piniginę žmogus, perskaitęs šį skelbimą, vargu ar ims sieti jį su savo nelaime.

Ir, žinoma, penki ar šeši šansai prieš vieną, kad radėjas kreipsis mulkintojo pakištu adresu, o ne ten, kur paskelbta tikrojo savininko pavardė. Mulkintojas, užmokėjęs tam tikrą sumą kaip padėką, įsideda piniginę kišenėn ir papusto padus.

Labai panašus ir kitas atvejis. Aukštuomenės dama kažkur gatvėje pameta brangų žiedą su deimantu. Už jo suradimą ji siūlo keturiasdešimties ar penkiasdešimties dolerių atlyginimą, savo skelbime smulkiai aprašydama, kaip atrodo brangakmenis, aptaisas, ir pareiškia, kad atnešusiam žiedą į tokį ir tokį namą tokioje ir tokioje gatvėje, atlyginimas bus išmokėtas nedelsiant ir be jokių klausimų. Praėjus dienai ar dviem, kai damos nėra namuose, prie tokio ir tokio namo tokioje ir tokioje gatvėje pasigirsta skambutis. Pasirodo tarnas ir svečias teiraujasi, ar šeimininkė namuose. Išgirdęs stulbinamą

104

naujieną, kad jos nėra, lankytojas baisiausiai susikremta. Jis turįs labai svarbų asmeninį reikalą, nes jam teko laimė surasti deimantinį žiedą. Bet gal būsią geriau, jei jis užsuksiąs kurią kitą dieną. „Jokiu būdu!“ – sušunka tarnas. „Jokiu būdu!“ – sušunka atskubėjusios jam į pagalbą damos sesuo ir moša. Žiedas garsiai atpažįstamas, pinigai sumokami, ir radėjas kone grūste išgrūdamas pro duris.

Dama grįžta namo ir pareiškia šiokį tokį nepasitenkinimą savo seseriai ir mošai, sumokėjusioms keturiasdešimt ar penkiasdešimt dolerių už žiedo fac-similé❻, pagamintą iš gryniausios geležies ir stiklo.

Kadangi mulkinimui nėra galo, jo gali neturėti ir ši esė, jeigu sumanyčiau vardyti bent pusę tų variantų ir atmainų, į kurias išsirutuliojo šis mokslas. Todėl esu priverstas užbaigti savo rašinį, užbaigti labai padoraus, bet ir įmantraus mulkinimo atvejo aprašymu, kuris neseniai nuskambėjo mūsų mieste ir buvo pakartotas dar keliose nesusitupėjusiose Valstijų vietose.

Vidutinio amžiaus vyriškis atvyksta į miestą nežinia iš kur. Jis nepaprastai kruopštus, apdairus, rimtas, viską pasveriantis. Apsirengęs be priekaištų, bet kukliai, be puikavimosi. Jis dėvi baltą kaklaraištį, storapadžius patogius batus ir kelnes be petnešų. Visa jo išvaizda, tiesą sakant, byloja apie tai, kad jis pasiturintis, orus, visų gerbiamas „biznio žmogus“ par excellence❼, griežtas,

❻

❼

iš pažiūros šiurkštus, bet geros širdies žmogus, kokius regime šiuolaikinėse melodramose

Kopija (pranc.).

Tikrąją žodžio reikšme (pranc.).

– vaikinai, kurie tiek daug prižada, kurie viena ranka beria ginėjas, o kita, paprasčiausiais komerciniais sumetimais, iškrato paskutinį skatiką. Jis labai išrankiai ieškosi sau buto. Jis nemėgsta vaikų. Jam patinkanti ramybė, jis viską pratęs daryti sistemingai – todėl nori gyventi privačiai, nedidelės sudėties, gerbiamoje ir religingoje šeimoje. Dėl kainos jis nesidera, vienintelė sąlyga – kad mokėti už butą jis galėtų kiekvieno mėnesio pirmąją (šiandien antra), ir radęs tinkamą šeimininkę meldžia ją nieku gyvu nepamiršti šios taisyklės ir atsiųsti jam sąskaitą, o kartu ir kvitą lygiai dešimtą valandą ryto kiekvieno mėnesio pirmąją dieną ir jokiu būdu neatidėlioti to reikalo kitai dienai. Šitaip susitvarkęs, mūsų verteiva išsinuomoja patalpas kontorai greičiau solidžiame, nei madingame miesto kvartale. Labiausiai jis nekenčia apsimetinėjimo. „Kur baisiai pučiamasi, – sako jis, – ten retai slypi rimtas reikalas.“ Toji mintis padaro šeimininkei tokį didelį įspūdį, kad ši nieko nelaukdama užsirašo ją pieštuku šeimyninės Biblijos Saliamono išminties knygos paraštėje.

Kitas žingsnis – skelbimas, maždaug toks, kaip šis, įdėtas svarbiausiuose miesto laikraščiuose, imančiuose po šešis pensus už skelbimą; skatikinių laikraščių vengiama, nes jiems stinga „orumo“, be to, jie reikalauja už visus skelbimus mokėti iš anksto. O mūsų komersantas šventai tiki, kad už darbą reikia mokėti tada, kai jis atliktas.

106

„REIKALINGI. Šio skelbimo padavėjai planuoja išplėtoti mieste komercinę veiklą, kuriai reikalingi trys ar keturi sumanūs ir kompetentingi klerkai, kuriems bus mokamas gana nemažas atlyginimas. Rekomendacijas prašome teikti tik pačias geriausias ir liudijančias ne tiek apie dalykines savybes, kiek apie dorovines nuostatas. Kadangi darbas susijęs su didžiule atsakomybe ir didelėmis sumomis pinigų, kurios eis per įdarbintųjų rankas, pageidautina, kad kiekvienas, priimtas į darbą, įneštų penkiasdešimties dolerių užstatą. Todėl asmenis, negalinčius įmokėti minėto mokesčio ir neturinčius pakankamų įrodymų apie savo dorovines savybes, prašome nesikreipti. Kandidatų laukiame nuo dešimtos iki vienuoliktos priešpiet ir nuo ketvirtos iki penktos popiet.

Bogzas, Hogzas, Frogzas, Logzas ir Ko. Dog stritas 110.“ Iki trisdešimt pirmosios to mėnesio dienos skelbimas atveda į Bogzo, Hogzo, Frogzo, Logzo ir kompanijos kontorą gal penkiolika ar dvidešimt jaunų, religingų džentelmenų. Tačiau mūsų komersantas neskuba su jais pasirašyti sutarties – argi

galima skubėti žmogui, dirbančiam rimtą darbą? – ir tik tada, kai po griežto egzamino išsiaiškinamas jaunuolių santykis su religija, jie priimami į darbą ir gauna iš Bogzo, Hogzo, Frogzo, Logzo ir Ko firmos pakvitavimus už savo penkiasdešimt dolerių – tiesiog dėl apsidraudimo. Kito mėnesio pirmosios dienos rytą buto šeimininkė neįteikia sąskaitos, kaip žadėjusi – tai apsileidimas, už kurį ji, be abejo, būtų sulaukusi priekaištų iš kilnaus garbingos firmos su -ogz galūnėmis vadovo, jeigu šis būtų pasistengęs pasilikti mieste tuo tikslu dar bent dieną ar dvi.

Tuo tarpu policininkai nusivarė nuo kojų lakstydami po miestą ir sugebėjo tik labai vaizdingai nusakyti, kad gerbiamas džentelmenas „dingęs kaip dūmas“, kas išmanantiems reiškia, jog jis yra N. E. 1., o tai savo ruožtu reiškia ne ką kita, kaip klasikinį posakį – non est inventu❽.

Tuo tarpu džentelmenai visi kaip vienas tampa ne tokie religingai mąstantys; šeimininkė perka už visą šilingą trintuką ir kruopščiai ištrina žodžius, kuriuos kažkoks kvailys pakraigliojo šeimyninės Biblijos Saliamono išminties knygos paraštėje.

Nerastas (lot.).

❽

108

Akiniai

Prieš daug metų buvo labai madinga pajuokti „meilę iš pirmo žvilgsnio“; tačiau mąstantys žmonės, kaip ir giliai jaučiantys, visuomet įrodinėjo, kad tokia meilė yra. Šiuolaikiniai atradimai toje srityje, kurią būtų galima pavadinti etiniu magnetizmu, arba magnetoestetika, leidžia laikyti pačiais natūraliausiais ir todėl tikriausiais bei stipriausiais tuos žmonių jausmus, kurie tarsi elektros srove sujungia širdis simpatija – žodžiu, skaisčiausi ir patvariausi dvasiniai saitai esti tie, kurie užsimezga iš PIRMO žvilgsnio. Išpažintis, kurią aš ketinu atlikti, bus dar vienas iš beveik jau nesuskaičiuojamų pavyzdžių, įrodančių šio teiginio teisingumą.

Mano pasakojimas reikalauja, kad būčiau smulkmeniškas. Esu dar labai jaunas – neturiu nė dvidešimt dvejų metų. Dabartinė mano pavardė yra labai

110

paprasta ir netgi plebėjiška – Simpsonas. Aš sakau „dabartinė“, kadangi šią pavardę gavau visai neseniai – ji man buvo juridiškai suteikta tik praėjusiais metais, kad galėčiau paveldėti didelį turtą, kurį man paliko tolimas giminaitis, eskvairas Adolfas Simpsonas. Testamente buvo nurodyta sąlyga priimti testatoriaus pavardę – ne vardą, o pavardę; mano vardas yra Napoleonas Bonapartas, tiksliau, toks yra mano pirmasis ir antrasis vardai.

Priėmiau Simpsono pavardę nenoromis, kadangi visiškai teisėtai didžiavausi savo tikrąja Fruasaro pavarde, manydamas, jog galiu atsekti savo kilmę iš nemirtingojo „Kronikų“ autoriaus. Kadangi pradėjome kalbėti apie pavardes, norėčiau paminėti keistą dalyką: kai kurių mano artimų giminaičių pavardės labai panašios. Mano tėvas – ponas Fruasaras iš Paryžiaus.

Jo žmona – mano motina, ištekėjusi penkiolikos metų, buvo panelė Kruasar, vyresniojo bankininko Kruasaro duktė; bankininko Kruasaro žmona, kažkokio Viktoro Vuasaro vyresnioji duktė, ištekėjo vos šešiolikos metų. Ponas Vuasaras – nors labai keista – buvo vedęs žmoną panašia pavarde – Muasar. Tekėdama ji buvo dar beveik vaikas, taip kaip ir jos motina, ponia Muasar, kuri, eidama prie altoriaus, teturėjo vos keturiolika metų. Tokios ankstyvos vedybos Prancūzijoje yra įprastas dalykas. Taigi Muasarai, Vuasarai, Kruasarai ir Fruasarai – visi jie yra mano tiesioginiai giminės. Bet aš, kaip sakiau, pagal juridinį aktą, tapau Simpsonu, nors

ši pavardė man buvo tokia atstumianti, jog vienu metu ėmiau net dvejoti, ar priimti palikimą su šituo nereikalingu ir nemaloniu priedu.

Jeigu kalbėsime apie mano asmeninius privalumus, aš nesijaučiu nuskriaustas. Priešingai, man atrodo, kad esu dailiai nuaugęs, o mano veidą devynios dešimtosios žmonių pavadintų gražiu. Ūgis – penkios pėdos ir vienuolika colių. Plaukai – juodi, garbanoti.

Nosis gana taisyklingos formos. Akys didelės ir pilkos, ir nors iš tiesų aš labai blogai matau, tačiau, pažvelgęs man į akis, niekas to nebūtų įtaręs. Aš visą laiką krimtausi dėl silpno regėjimo ir išbandžiau įvairiausias gydymo priemones, išskyrus akinius. Kadangi buvau jaunas ir išvaizdus, savaime suprantama, nenorėjau akinių ir griežtai atsisakiau juos nešioti. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kas labiau darkytų jauną veidą, suteiktų jam perdėtą rimtumą, netgi šventeivišką ir senatvišką išraišką. Kita vertus, žmogus, nešiojantis akyje monoklį, atrodo nenatūraliai, tarsi koks dabišius. Iki šiol man buvo pavykę išsiversti ir be akinių, ir be monoklio. Bet aš per daug įsigilinau į šias, tik man rūpimas, detales, kurios pagaliau nėra tokios reikšmingos. Noriu tik pridurti, kad esu sangvinikas, ūmaus, karšto būdo, kupinas entuziazmo – ir kad visą gyvenimą buvau didelis moterų gerbėjas.

Vieną praėjusios žiemos vakarą kartu su savo draugu Talbotu įžengiau į P. teatro ložę. Atėjome pasiklausyti operos. Afišos skelbė, jog spektaklis bus

112

nepaprastai įdomus, ir salė buvo perpildyta. Tačiau mes atvykome laiku, į mums rezervuotas priešakines vietas prasibrovėme gana nesunkiai.

Dvi valandas mano draugas, tikras muzikos aistruolis, visą dėmesį buvo sutelkęs į sceną; o aš stebėjau publiką, kurios daugumą sudarė miesto elitas. Patenkinęs savo smalsumą, buvau benukreipiąs akis į primadoną, bet mano žvilgsnį staiga prikaustė figūra, sėdinti atskiroje ložėje, figūra, kurios iki šiol nebuvau pastebėjęs.

Nors gyvenčiau ir šimtą metų, niekada neužmirščiau to gilaus susijaudinimo, kuris apėmė mano dvasią bežiūrint į šią figūrą. Tai buvo tokia moteris, kad nuostabesnės aš niekada nebuvau regėjęs. Ji sėdėjo veidą visiškai nusukusi į sceną, ir iš pradžių negalėjau jo įžiūrėti – tačiau jos išvaizda buvo dieviška; joks kitas žodis negali apibūdinti tokios grožio didybės, ir netgi žodis „dieviškas“ popieriaus lape atrodo juokingai blankus.

Magiškoji moters figūros galia – moteriško grakštumo burtai – tai jėgos, kurioms aš niekada neįstengdavau atsispirti; o čia buvo gyva įkūnyta gracija, mano labiausiai nesutramdomų ir karščiausių svajonių beau idéal❶. Ložė buvo taip įrengta, kad nepažįstamąją galėjau kone visą matyti; ji buvo kiek aukštesnė negu vidutinio ūgio, sakytum, netgi didinga. Akį džiugino tobulas jos figūros apvalumas ir tournure❷. Moters galva, nors mačiau tik pakaušį, savo grožiu

galėjo varžytis su graikų Psichės galva, o elegantiška skrybėlaitė iš gaze aérienne❸, primenanti

❶ ❷

Grožio idealas (pranc.).

Laikysena (pranc.).

❸

Permatomo audinio (pranc.).

man Apulėjaus ventum textilem❹, dar labiau ryškino jos bruožus. Dešinioji moters ranka gulėjo ant ložės baliustrados, ir jos ideali linijų harmonija privertė suvirpėti kiekvieną mano nervą. Viršutinę rankos dalį dengė plati, duksli, dabar tokia madinga rankovė. Ji siekė truputį žemiau alkūnės. Iš po jos kyšojo kita, labai plonos medžiagos aptempta rankovė, su puošnių nėrinių rankogaliu, kuris grakščiai krito ant riešo, nedengdamas tik laibų pirštelių; ant vieno jų žėrėjo žiedas su briliantu, kuris, kaip iš karto pastebėjau, buvo didžiulės vertės. Žavingą jos riešo apvalumą dar labiau paryškino apyrankė, taip pat išdailinta nuostabiais brangakmeniais, o tai, be abejonės, bylojo tiek apie savininkės turtingumą, tiek ir apie rafinuotą skonį.

Tarsi suakmenėjęs kokį pusvalandį spoksojau akis įbedęs į šį karališką reginį; ir tada aiškiai supratau, kokie įtikinami ir teisingi iš žmonių girdėti ar dainose sudėti žodžiai apie „meilę iš pirmo žvilgsnio“. Mane užliejo tokie jausmai, kokių nebuvau patyręs netgi pačių žymiausių gražuolių draugijoje. Nepaaiškinama, sakytum, magnetinė jėga, traukianti sielą prie sielos, prikaustė ne tik žvilgsnį, bet ir visas mano mintis bei jausmus prie žavingojo reginio priešais mane. Supratau – jaučiau – žinojau, kad įsimylėjau giliai, beprotiškai, be galo – netgi neišvydęs mylimo žmogaus veido. Tokia galinga buvo pagavusi aistra, jog

❹

tikrai galvojau: jeigu jos veido bruožai pasirodytų esą netgi visai paprasti, mano

Lengvą audinį (lot.).

114

jausmai vis tiek neatvėstų; tokia nenormali yra vienintelės tikros meilės – meilės iš pirmo žvilgsnio – jėga, ir taip mažai iš tiesų ji priklauso nuo išorinių sąlygų, nors tik jos, rodos, ją sukuria ir palaiko.

Kai taip susižavėjęs žvelgiau į šį puikų reginį, netikėtas pagyvėjimas salėje privertė moterį pasukti galvą mano pusėn, ir aš pamačiau ją iš profilio. Jos grožis pranoko mano lūkesčius – tačiau veide taip pat buvo kažkas, kas mane apvylė, nors ir negalėjau pasakyti kas. Pasakiau „apvylė“, bet tai visai ne tas žodis. Jaučiausi kartu ir susijaudinęs, ir aprimęs. Dabar mano jausmai buvo ne tokie audringi; mane užliejo tylus susižavėjimas – susižavėjimo kupina ramybė. Šitokius jausmus greičiausiai sukėlė jos motiniškas, tiesiog madoniškas veidas, tačiau tuojau pat supratau, kad ne vien tai. Kažkas nesuvokiama – paslaptis, kurios negalėjau įspėti – slypėjo jos bruožuose ir kėlė man nerimą, žadino susidomėjimą. Žodžiu, mano būsena buvo kaip tik tokia, kuri jautrų jaunuolį gali pastūmėti bet kokiai beprotybei. Jeigu dama būtų buvusi viena, nedvejodamas būčiau užėjęs į jos ložę ir surizikavęs ją prakalbinti; bet, laimė, kad su ja dar sėdėjo kažkoks džentelmenas ir nuostabiai graži moteris, iš visko sprendžiant, keleriais metais jaunesnė už mano nepažįstamąją.

Mintyse kūriau tūkstančius planų, galvodamas, kaip ateityje galėčiau būti pristatytas vyresniajai damai, o dabar geidžiau

bent ryškiau pamatyti jos grožį. Persėsti arčiau jos negalėjau – teatras buvo perpildytas, o griežti naujausio etiketo reikalavimai draudė tokiais atvejais naudotis žiūronu, net jeigu būčiau jį turėjęs – bet žiūrono aš neturėjau – ir beviltiškai nusiminiau.

Galiausiai nusprendžiau kreiptis į savo draugą.

– Talbotai, – tariau, – tu turi žiūroną. Duok man jį.

– Žiūroną? Aš? O kam gi, tavo nuomone, jis man reikalingas? – Ir jis nekantraudamas nusigręžė į sceną.

– Bet, Talbotai, – nenurimau aš, judindamas jį už peties, – būk geras, paklausyk manęs. Ar matai tą ložę? Ne, ne tą, kitą. Ar tau kada nors teko regėti tokią žavingą moterį?

– Nėra abejonės, ji labai graži, – atsakė jis.

– Įdomu, kas ji tokia?

– O, šventieji angelai, argi tu nežinai, kas ji? „Jei nepažįsti jos, vadinasi, ir pats esi nežinomas.“ Tai žymioji ponia Laland, išgarsėjusi šių laikų gražuolė, apie kurią kalba visas miestas.

Nepaprastai turtinga – našlė, puiki partija – ką tik atvyko iš Paryžiaus.

– Pažįsti ją?

– Taip, turėjau garbės.

– Pristatysi mane?

116

– Žinoma, su didžiausiu malonumu. Kada pageidauji?

– Rytoj, pirmą valandą, užeisiu tavęs į B. viešbutį.

– Puiku. O dabar, prašau, prikąsk liežuvį, jei gali.

Buvau priverstas išpildyti šį Talboto prašymą, nes jis pasidarė visai kurčias mano tolesniems klausimams ir likusią vakaro dalį buvo įsigilinęs tik į tai, kas vyksta scenoje.

Visą šį laiką aš negalėjau atitraukti akių nuo ponios Laland, ir pagaliau man nusišypsojo laimė, – pamačiau visą jos veidą. Jis buvo įstabaus grožio – širdis man tai pasakė daug anksčiau, kai Talbotas dar nebuvo patenkinęs mano smalsumo – ir vis dėlto kažkas nesuvokiama tebejaudino mane. Galiausiai nusprendžiau, kad mano jausmus paveikė savotiškas jos veido rimtumas, liūdnumas ar, tiksliau, nuovargis, dėl to jis atrodė ne toks jaunas ir skaistus; tačiau tas nuovargis teikė jam nežemiško švelnumo ir didingumo, todėl, suprantama, dešimteriopai labiau žavėjo mano romantišką ir jautrią sielą.

Taip besigėrėdamas nepažįstamąja, staiga didžiai susijaudinęs supratau, kad ji pajuto mano įdėmų žvilgsnį, kadangi vos pastebimai krustelėjo. Bet aš buvau taip užkerėtas, jog negalėjau nė akimirką atplėšti akių. Ji nusisuko, ir aš vėl temačiau nelyginant skulptoriaus iškaltus jos pakaušio kontūrus. Po keleto minučių, tarsi netverdama smalsumu, ar aš dar tebežiūriu, ji pamažu pasuko galvą ir vėl sutiko mano degantį žvilgsnį. Jos didelės, juodos akys tučtuojau

užsimerkė ir skruostai smarkiai nuraudo. Bet kaip aš nustebau, kai pamačiau, kad ji ne tik nenusisuko, bet netgi paėmė kabantį ant dirželio lornetą – pakėlė jį – prisidėjo prie akies ir keletą minučių įdėmiai, neskubėdama apžiūrinėjo mane.

Jeigu perkūnas būtų trenkęs man po kojų, nebūčiau labiau apstulbęs – ne įžeistas, ne pasipiktinęs – tik apstulbęs; nors toks iššaukiantis bet kurios kitos moters poelgis būtų įžeidęs ir papiktinęs. Bet ji viską darė taip rimtai – taip abejingai – taip laisvai – tokia didinga poza, kad to jokiu būdu negalėjai laikyti įžūlumu, ir aš jaučiau vien tik susižavėjimą ir nuostabą.

Pastebėjau, kad iš pradžių ji tik žvilgtelėjo į mane ir jau buvo benuleidžianti lornetą, bet paskui, tarsi apsigalvojusi, vėl pakėlė jį prie akių ir kelias minutes – mažiausiai penkias – susikaupusi žiūrėjo į mane. Šis poelgis, toks neįprastas Amerikos teatruose, atkreipė visų dėmesį ir sukėlė publikos šnabždesį ir sujudimą, dėl to aš kiek sutrikau, tačiau poniai Laland tai nepadarė nė mažiausio įspūdžio.

Patenkinusi savo smalsumą – jeigu tai buvo smalsumas – ji nuleido lornetą ir vėl ramiai nukreipė žvilgsnį į sceną; dabar ji vėl sėdėjo į mane profiliu. Aš toliau žiūrėjau į ją neatplėšdamas akių, nors puikiai žinojau, kad elgiuosi netaktiškai. Pagaliau pastebėjau, kad pamažu

118

ir atsargiai dama pakreipė galvą, ir veikiai įsitikinau, kad ji tik apsimeta žiūrinti į sceną, o iš tikrųjų atidžiai stebi mane. Nėra reikalo aiškinti, kokį įspūdį padarė mano jautriai sielai toksai žavingosios moters poelgis.

Taip patyrinėjusi mane keliolika minučių, ponia Laland, tas nuostabusis mano aistros objektas, kreipėsi į ją lydėjusį džentelmeną, ir kai jie šnekėjosi, iš žvilgsnių aiškiai supratau, kad kalba apie mane.

Po to ponia Laland vėl nusigręžė į sceną, ir, rodos, keletą minučių labai dėmesingai sekė spektaklį. Tačiau kaip aš susijaudinau, kai pamačiau ją antrąkart imant prie šono kabantį lornetą; nekreipdama dėmesio į vėl kilusį publikos sujudimą, ji apžiūrinėjo mane nuo galvos iki kojų su tuo pačiu nuostabiu santūrumu, kuris anksčiau buvo mane taip sužavėjęs ir sugluminęs. Šis stebinantis poelgis suaudrino mano jausmus, – sukėlė tikrą meilės kliedesį – ir, užuot išmušęs iš pusiausvyros, suteikė drąsos. Apsėstas beprotiškos meilės, užmiršau viską, man prieš akis stovėjo tik ši didinga grožio vizija. Nutaikęs progą, kai opera buvo pavergusi visą salę, sugavau ponios Laland žvilgsnį ir mažumėlę, tačiau gana aiškiai linktelėjau galvą.

Jos veidas užsiplieskė – ji nukreipė akis – paskui atsargiai ir lėtai apsidairė, tarsi norėdama įsitikinti, ar mano neatsargus veiksmas nebuvo pastebėtas, – ir pasilenkė prie šalia sėdinčio džentelmeno.

Tik dabar pajutau, kokį baisų netaktą padariau, ir nelaukiau nieko kito, tik viešo pasmerkimo; man prieš akis iškart šmėkštelėjo rytojaus dvikovos pistoletai. Tačiau netrukus pajutau didelį palengvėjimą – dama, netarusi nė žodžio, padavė džentelmenui spektaklio programą; gal skaitytojas galės bent apytikriai įsivaizduoti mano nustebimą – mano visišką suglumimą – beprotišką chaosą širdyje ir sieloje, – kai po valandėlės, slapčiomis apsižvalgiusi, ji vėl pažvelgė į mane savo skaisčiomis akimis, po to vos vos nusišypsojo, parodydama žvilgančią eilę perlinių dantų, ir du kartus aiškiai, ryžtingai ir nedviprasmiškai linktelėjo galvą.

Nėra reikalo, aišku, aprašinėti mano džiaugsmo, – mano linksmybės – neišmatuojamos ekstazės. Jeigu dėl per didelės laimės žmogus galėtų išeiti iš proto, tai šią valandėlę aš tikrai buvau it pamišęs. Aš mylėjau. Jaučiau, jog tai pirmoji mano meilė – kilni, neaprašoma. Tai „meilė iš pirmo žvilgsnio“, ir iš pirmo žvilgsnio pripažinta ir atliepta.

Taip, atliepta. Argi galėjau bent akimirką tuo suabejoti? Kaip kitaip galėjau suprasti šį damos poelgį – tokios gražios – tokios turtingos – tokios tobulos – tokios kultūringos ir tokios kilmingos, taip visų gerbiamos, kokia, jaučiau, buvo ponia Laland? Taip, ji mylėjo mane – į mano karštą meilę atsakė tokia pat akla – tvirta – be išskaičiavimo – nevaržoma – lygiai tokia pat beribe meile, kaip ir mano paties! Tačiau netrukus nusileido uždanga ir nutraukė šias žavias mano svajones ir mintis. Publika ėmė skirstytis; salėje kilo įprastinis

120

sambrūzdis. Skubiai atsisveikinęs su Talbotu, iš paskutiniųjų stengiausi prasibrauti kuo arčiau ponios Laland. Bet spūstis buvo tokia didelė, kad niekaip nesugebėjau prie jos priartėti ir pasukau namo; nors skaudžiai išgyvenau, kad negalėjau palytėti bent jos suknelės krašto, guodžiausi mintimi, jog rytoj būsiu damai oficialiai pristatytas.

Pagaliau tas rytojus atėjo, tai yra išaušo diena po ilgos ir varginančios laukimo nakties; o paskui vėl tarsi vėžlio žingsniu slinko niūrios, nesuskaičiuojamos valandos iki „pirmos“. Bet, kaip sakoma, net ir Stambulas nėra amžinas – pasibaigė ir šis kankinantis laukimas. Laikrodis išmušė pirmą. Vos tik nutilo dūžio garsas, užėjau į B. viešbutį ir pasiteiravau, ar yra Talbotas.

– Nėra! – atsakė Talboto tarnas.

– Nėra! – pakartojau aš, atsitraukdamas atbulas keletą žingsnių. – Leiskite pasakyti, mielasis, kad tai visiškai neįtikėtina, tiesiog neįmanoma; ponas Talbotas negali būti išėjęs. Ką jūs turite galvoje, sakydamas, kad jo nėra?

– Nieko, sere, tik tą, kad pono Talboto nėra. Tai ir viskas. Vos papusryčiavęs, jis išjojo į S. ir pasakė, kad grįšiąs į miestą tik po savaitės.

Stovėjau it suakmenėjęs iš siaubo ir pasipiktinimo. Norėjau kažką pasakyti, bet liežuvis neklausė. Pagaliau staigiai apsisukau ir išėjau, išbalęs nuo įniršio, mintyse siųsdamas visą Talbotų giminę į pragaro gelmes. Buvo aišku, kad

mano gerbiamas draugas, il fanatico❺, visai pamiršo mūsų susitikimą – pamiršo, vos tik susitarėme. Jis niekada per daug skrupulingai nesilaikydavo žodžio. Nebuvo ką daryti; šiaip taip sutramdęs pyktį, paniuręs basčiausi gatvėmis, tuščiai klausinėdamas kiekvieną sutiktą pažįstamą vyrą apie ponią Laland. Paaiškėjo, kad visi buvo apie ją girdėję – daugelis netgi matę – bet tik keletas ją pažinojo, nes mieste ji gyvenanti vos kelios savaitės. Tačiau ir tie buvo dar taip mažai pažįstami, jog nedrįso ar nenorėjo pristatyti jai manęs rytinio vizito metu. Ir kai aš, visai netekęs vilties, stovėjau su trimis draugais, kalbėdamas apie tą viską nustelbiantį mano širdies objektą, tą akimirką pats objektas pravažiavo pro šalį.

– Garbės žodis, tai ji! – sušuko vienas mano draugų.

– Nuostabiai graži! – pridūrė antras.

– Angelas, vaikščiojantis žeme! – riktelėjo tretysis.

Aš pasukau galvą, pamažu artėjo ekipažas, o jame sėdėjo stebuklingoji vizija iš operos, lydima jaunesnės damos, kuri vakar buvo su ja ložėje.

– Jos draugė taip pat labai patraukli, – pastebėjo pirmasis.

– Nuostabi, – pridūrė antrasis. – Vis dar tokia pat puiki; iš tiesų menas daro

❺

stebuklus. Garbės žodis, ji atrodo geriau negu prieš penkerius metus, kai ją

Fanatikas (it.).

122

mačiau Paryžiuje. Vis dar tebėra graži moteris, ar ne tiesa, Fruasarai… atleiskite, Simpsonai?

– Vis dar! – nusistebėjau aš. – O kodėl ji turėtų būti negraži? Bet, palyginti su drauge, ji yra tarsi žvakė prieš vakarinę žvaigždę arba jonvabalis prieš Antareso šviesulį.

– Cha cha cha! Žinokite, Simpsonai, jūs turite nuostabų talentą daryti atradimus, ir dar tokius originalius.

Su šiais žodžiais mes išsiskyrėme, o vienas iš trijų mano draugų ėmė niūniuoti dainelę iš linksmo vodevilio. Nugirdau tik šiuos žodžius: Ninon, Ninon, Ninon à bas –

À bas Ninon De L’Enclos!❻

Šios trumpos scenos metu vienas dalykas mane kartu ir paguodė, ir dar labiau sužadino degančią aistrą. Kai ekipažas važiavo pro mus, pastebėjau, jog ponia Laland mane pažino; negana to – ji apdovanojo mane tokia angeliška šypsena, kokia dar niekas žemėje nėra šypsojęsis.

Praradęs viltį būti oficialiai supažindintas, buvau priverstas laukti, kol Talbotas teiksis grįžti į miestą. O kol kas uoliai lankiau visas pramogų vietas, turinčias gerą vardą; ir pagaliau tame

❻

pačiame teatre, kur pirmą kartą ją pamačiau, turėjau neapsakomą laimę vėl ją sutikti ir dar

Šalin Ninon, Ninon, Ninon – Šalin Ninon de Lanklo! (pranc.).

kartą pasikeisti žvilgsniais. Bet tai įvyko tik po dviejų savaičių. O iki tol aš kasdien teiravausi viešbutyje Talboto ir kiekvieną kartą niršau, išgirdęs jo tarno amžiną „ne, dar negrįžo“.

Taigi tą vakarą, kai ją vėl pamačiau teatre, aš buvau kone pamišęs. Sužinojau, kad ponia Laland yra paryžietė – neseniai atvykusi iš Paryžiaus – o jeigu ji staiga išvažiuos? Išvažiuos, Talbotui nesugrįžus – ir gal ją visam laikui prarasiu? Tokia baisi mintis man buvo tiesiog nepakeliama. Kadangi mano būsimai laimei grėsė pavojus, ryžausi veikti drąsiai ir vyriškai. Žodžiu, pasibaigus spektakliui, nusekiau damą iki jos namų, įsidėmėjau adresą, o kitą rytą pasiunčiau jai ilgą, išsamų laišką, kuriame išliejau visą širdį.

Rašiau jai drąsiai, laisvai – žodžiu, aistringai! Nieko neslėpiau – netgi savo silpnybių. Prisiminiau romantiškas mūsų pirmojo susitikimo aplinkybes – netgi tuos mudviejų žvilgsnius.

Taip įsidrąsinau, jog net prisipažinau, jog neabejoju dėl jos meilės; šis įsitikinimas bei mano jausmų stiprumas, rašiau, pateisins tokį, kitu atveju nedovanotiną, mano elgesį. Be to, parašiau jai apie savo nuogąstavimą, kad ji galinti išvykti iš miesto anksčiau, kai dar oficialiai nebūsiu jai pristatytas. Šį laišką, patį aistringiausią gyvenime, užbaigiau atvirai aprašydamas savo padėtį – išteklius – ir siūlydamas širdį ir ranką.

Laukdamas atsakymo neapsakomai kankinausi. Rodės, ištisas šimtmetis praslinko, kol jį gavau.

124

Taip, tikrai gavau. Nors ir kaip tai atrodytų romantiška, iš tiesų gavau laišką nuo ponios Laland – žavingosios, turtingosios, dievinamosios ponios Laland. Jos akys – jos nuostabios akys nemelavo, taip, kaip ir kilni širdis. Kaip tikra prancūzė, ji pakluso nuoširdžiam savo proto balsui – kilniems prigimties impulsams, – paniekindama įsisenėjusius pasaulio skrupulus.

Ji nepasityčiojo iš mano pasiūlymų. Ji neapsidengė tylos skraiste. Ji negrąžino mano laiško neatplėšto. Priešingai, ji atsiuntė man atsakymą, parašytą savo pačios grakščia rankele. Štai kas buvo jame pasakyta: „Ponas Simpsonas atleis man, kad negaliu gerai rašyti jo šalies gražioji kalba. Tik neseniai

atvykau ir dar nebiuvo galimybė ją l’étudier❼.

Atsiprašau už šitą, dabar nioriu pasakyti – deja! Ponas Simpsonas įspėjo per daug teisingai. Ar dar reikia man kas nors pridurti? Deja! Atriodo, ir taip pasakiau jau daug.

Eženi Laland“ Milijoną kartų išbučiavau šį taurių minčių laiškelį ir, be abejo, padariau su juo dar tūkstantį kitų keistenybių, kurios dabar išdilo man iš atminties.

O Talbotas vis dar nebuvo grįžęs. Ak, jeigu jis būtų bent kiek nuvokęs, kokias kančias

❼

sukėlė šis išvykimas jo draugui, ar nebūtų jo užjaučianti širdis liepusi jam tuojau pat skubėti

Išstudijuoti (pranc.).

į pagalbą? Tačiau jo vis nebuvo. Parašiau jam. Jis atsakė. Sulaikę neatidėliotini reikalai, bet greitai sugrįšiąs. Meldė mane būti kantrų – sutramdyti savo susižavėjimą – skaityti raminančias knygas – negerti nieko stipresnio už hoką – ir ieškoti paguodos filosofijoje. Kvailys! Jeigu jis pats negali atvykti, kodėl nesusiprato atsiųsti rekomendacinio laiško? Parašiau dar kartą, maldaudamas Talbotą tai padaryti kuo greičiau. Laišką man grąžino tas pats tarnas. Niekšas jau buvo spėjęs nuvykti pas savo šeimininką į kaimą. Štai ką jis buvo prirašęs pieštuku kitoje voko pusėje: „Vakar išvyko iš S. nežinoma kryptimi – nesakė nei kur, nei kada grįš, taigi nusprendžiau grąžinti laišką, pažinęs Jūsų braižą, nes žinau, kad Jūs visada daugiau ar mažiau skubate.

Nuoširdžiai jūsų Stabzas“ Ar bereikia pridurti, kokius prakeiksmus po viso šito siunčiau ir šeimininkui, ir jo tarnui; tačiau pyktis man nė kiek nepadėjo, o skundas nesuteikė jokios paguodos.

Beliko vienintelė išeitis – pasitikėti savo paties drąsa. Iki šiol ji man visada padėdavo, taigi nusprendžiau pasikliauti ja ir dabar. Be to, jeigu jau mes apsikeitėme laiškais, kokį gi dar mano poelgį ponia Laland

126

būtų galėjusi palaikyti nepadoriu, prieštaraujančiu mandagumo taisyklėms? Po istorijos su laišku nuolat ėmiau stebėti jos namą ir veikiai nustačiau, kad sutemus ji visada eina pasivaikščioti po parką priešais savo kambario langus, lydima tik livrėja apsirengusio negro. Čia, tarp vešlių ir ūksmingų medžių, pilkoje švelnaus vasarvidžio vakaro prieblandoje, sulaukiau tinkamos progos ir ją pakalbinau.

Norėdamas suklaidinti ją lydintį tarną, kreipiausi į damą tvirtu balsu, tarsi senas pažįstamas. Ji iš karto suprato šią užuominą ir šaltakraujiškai, kaip būdinga paryžietėms, ištiesė kerinčias rankutes. Tarnas tuojau atsiliko, ir mes, laimės perpildytomis širdimis, ilgai ir atvirai kalbėjome apie mūsų meilę.

Ponia Laland šnekėjo angliškai dar blogiau, negu rašė, todėl šnekučiavomės prancūziškai. Šia saldžia kalba, tinkama meilės prisipažinimams, aš daviau valią audringos prigimties įkarščiui ir, pasitelkęs visą savo iškalbą, meldžiau jos sutikimo skubiai tekėti už manęs.

Ponia Laland nusišypsojo iš tokio mano nekantrumo. Priminė seniai įgrisusį etiketą – tą baidyklę, kuri tokiai daugybei žmonių neleidžia patirti laimės, iki ta laimė dingsta visiems laikams. Pasakė, kad pasielgiau neprotingai, papasakodamas draugams apie savo norą su ja susipažinti – iš to

paaiškėjo, jog iki tol jos nepažinojau – ir dabar jau nebeįmanoma nuslėpti mūsų susipažinimo datos. Paskui, nutvieksta raudonio, ji priminė, jog ši pažintis yra nepaprastai trumpa. Tuojau pat susituokti būtų negražu – nepadoru – tiesiog outré❽. Visa tai ji pasakė su žaviu naïveté❾, kuris džiugino, tačiau drauge ir liūdino mane – aš įsitikinau, kad ji teisi. Su šypsena lūpose ji netgi apkaltino mane skubotumu, neatsargumu. Priminė, kad aš nė nežinau, kas ji tokia – kokie jos ateities planai, kokios pažintys, padėtis visuomenėje. Tyliai atsidususi, ji meldė mane dar pergalvoti savo pasiūlymą ir pavadino mano meilę apsvaigimu – atsitiktiniu blykstelėjimu – trumpalaikiu užgaidu arba fantazija, visiškai neturinčia pagrindo, trapiu vaizduotės, o ne širdies polėkiu. Ji taip kalbėjo, kol mus apgaubė tamsūs malonaus sambrėškio šešėliai – ir tada švelniu dailios rankutės paspaudimu akimirksniu kuo gražiausiai sugriovė visus savo iškeltus argumentus.

Atsakydamas jai, pasitelkiau visus sugebėjimus – kaip gali tik tikras įsimylėjėlis.

Kalbėjau ilgai ir karštai apie savo atsidavimą, apie aistrą – apie jos stebinamą grožį ir apie savo didį susižavėjimą. Baigdamas mėginau priminti, kiek daug pavojų tyko meilės kelyje – o tikrosios meilės kelias niekada nebūna lygus – ir todėl pavojinga esą be reikalo ilginti šį kelią. Šis argumentas, matyt, sušvelnino jos griežtą nusistatymą. Ji nusileido; tačiau pridūrė, kad

❽

❾

yra dar viena kliūtis, į kurią aš tikriausiai neatkreipiau reikiamo dėmesio. Tai labai subtilus

Įžūlu (pranc.).

Naivumu (pranc.).

128

dalykas – ir moteriai ypač sunku apie tai kalbėti; plėtodama šią temą, ji priversta aukoti savo jausmus; tačiau dėl manęs ji pasiryžusi bet kokiai aukai. Ji turinti galvoje amžiaus klausimą. Ar aš žinąs – ar aš gerai žinąs mudviejų amžiaus skirtumą? Kai vyras gerokai vyresnis už žmoną – netgi penkiolika ar dvidešimčia metų, – pasaulis tai laiko priimtinu ir netgi įprastu dalyku; tačiau ji visuomet buvusi tos nuomonės, kad žmona niekad neturinti būti senesnė už vyrą. Dėl tokio nenatūralaus amžiaus skirtumo gyvenimas labai dažnai būna nelaimingas. Ji mananti, kad man ne daugiau kaip dvidešimt dveji; o aš tikriausiai nežinąs, kad manosios Eženi amžius gerokai viršija tą skaičių.

Jos žodžiuose buvo tiek kilnumo, tiek nuoširdaus orumo, jog jie sužavėjo mane – užbūrė, amžinai prikaustė prie jos. Vos galėjau sutvardyti savo džiaugsmą.

– Mieloji mano Eženi! – sušukau, – argi verta apie tai kalbėti? Jūs truputį vyresnė už mane.

Bet argi tai svarbu? Pasaulio papročiai – tai visų pripažintos kvailybės. O juk tiems, kurie mylisi taip kaip mes, metai prilygsta valandoms. Sakote, kad man dvidešimt dveji; tai tiesa.

Bet galėjote duoti ir dvidešimt trejus. O jums, mano brangioji Eženi, jums ne daugiau… ne daugiau… kaip… kaip… kaip…

Aš nutilau, tikėdamasis, kad ponia Laland pati pasakys tikrąjį savo amžių.

Bet prancūzės retai būna atviros ir išgirdusios painesnį klausimą

visuomet randa išeitį. Taip buvo ir dabar; ponia Eženi pasigraibė kažko ant krūtinės, ir į žolę nukrito medalionas su miniatiūra, kurį aš tučtuojau pakėliau ir padaviau jai.

– Pasilikite jį, – tarė Eženi, apdovanodama mane žavingiausia šypsena. – Pasilikite jį atminimui – atminimui tos, kurią taip palankiai vaizduoja šis portretėlis. Be to, antroje medaliono pusėje galbūt rasite atsakymą į jus dominantį klausimą. Šiuo metu jau, suprantama, per tamsu – bet rytoj rytą, turėdamas laisvo laiko, galėsite jį apžiūrėti. O dabar palydėkite mane į namus. Mano draugai šiandien rengia nedidelį muzikinį levée❿. Galiu jums pažadėti, jog išgirsite neblogai dainuojant. Mes, prancūzai, ne tokie skrupulingi, kaip jūs, amerikiečiai, ir man nebus sunku jus įsivesti tarsi seną pažįstamą.

Tai sakydama, ji paėmė mane už parankės, ir mes pasukome jos namų link. Pastatas buvo puikus ir, galimas daiktas, skoningai apstatytas, tačiau apie tai sunku buvo spręsti, kadangi mums atvykus jau buvo tamsu, o per vasaros karščius šiuo, pačiu maloniausiu, dienos metu prabangiuose amerikoniškuose namuose retai uždegama šviesa. Tik praėjus kokiai valandai po mano atvykimo, didžiajame salone buvo uždegta vienintelė lempa, pritemdyta gaubto, ir aš pamačiau, kad šis kambarys apstatytas nepaprastai skoningai, netgi prabangiai; tačiau kituose dviejuose kambariuose, kuriuose daugiausia

❿

ir sėdėjo svečiai, visą vakarą buvo jauki prieblanda. Tai labai geras paprotys – svečiai gali

Čia vakaras, pobūvis (pranc.).

130

pasirinkti arba šviesą, arba prietemą, – ir mūsų draugai prancūzai turėtų jį tuojau pat perimti.

Tai, be abejo, buvo pats nuostabiausias vakaras mano gyvenime. Ponia Laland nepervertino muzikinių savo draugų sugebėjimų; niekur, išskyrus Vieną, negirdėjau privačiuose vakaruose geriau dainuojant. Talentingi buvo ir instrumentalistai. Vokalinius kūrinius daugiausia atliko moterys, ir visos dainavo gerai. Pagaliau svečiai primygtinai ėmė reikalauti „ponios Laland“; ji be jokio maivymosi ar apsimesto drovumo tuojau atsikėlė nuo šezlongo, kur sėdėjo šalia manęs, ir lydima poros džentelmenų bei draugės, su kuria buvo operoje, nuėjo prie fortepijono didžiojoje svetainėje. Norėjau ją palydėti ir aš, bet, prisiminęs, kokiomis aplinkybėmis patekau į šiuos namus, nusprendžiau, jog geriau neatkreipti į save dėmesio. Taigi neturėjau malonumo matyti, kaip ji dainavo, o tik su džiaugsmu klausiausi.

Jos balsas tarsi įelektrino visus klausytojus, bet man padarė dar stipresnį įspūdį. Nerandu žodžių jam aprašyti. Nėra abejonės, kad iš dalies mane taip paveikė meilė, pripildžiusi mano širdį; tačiau svarbiausia, kad ji dainavo neįprastai jausmingai. Neįmanoma įsivaizduoti, kad ariją arba rečitatyvą kas nors galėtų atlikti su didesne išraiška ir įsijautimu.

Dar ir dabar man ausyse skamba jos romansas iš „Otelo“, Sul mio sasso⓫ iš „Kapulečių“. Žemesnieji tonai skambėjo tiesiog stebuklingai. Jos balsas apėmė tris pilnas oktavas, nuo

⓫

kontralto D iki D mecosoprano, ir nors jis buvo toks stiprus, kad būtų galėjęs užpildyti

Virš mano skardžio (it.).

Šv. Karolio teatrą, visos vokalinės kompozicijos sunkiosios vietos – gamos aukštyn ir žemyn, kadencijos ir fioritūros buvo atliktos nepaprastai tiksliai. Ypač didelį efektą padarė finaliniai žodžiai iš operos „Somnambula“: Ah! non guinge uman pensiero

Al contento ond’io son piena⓬. Čia, mėgdžiodama Malibran, ji pakeitė originalią Belinio frazę ir, pažeminusi balsą iki tenorinio G, staigiu perėjimu pasiekė G aukščiau diskanto, peršokdama dviejų oktavų intervalą.

Parodžiusi stebuklingus vokalistės sugebėjimus, ji grįžo į savo vietą šalia manęs; pačiais karščiausiais žodžiais išreiškiau beribį susižavėjimą jos dainavimu. Apie savo nustebimą nutylėjau, nors buvau tikrai nustebintas; kalbant jos balsas paprastai atrodydavo kažkoks silpnas, virpantis, ir aš jokiu būdu nesitikėjau iš jos tokio vokalinio meistriškumo.

Mes kalbėjomės ilgai, rimtai, draugiškai, ir mūsų niekas netrukdė. Ji klausinėjo apie ankstesnį mano gyvenimą ir sulaikiusi kvapą klausėsi kiekvieno mano žodžio. Nieko neslėpiau

⓬

– jaučiau, kad neturiu teisės ko nors slėpti nuo jos patiklios meilės. Padrąsintas atvirumo, kurį

O, žmogaus protas nesupras to džiaugsmo, Kurio esu pilna! (it.).

132

ji parodė užsiminusi apie subtilų amžiaus klausimą, aš išsipasakojau ne tik visas menkesnes savo ydas, bet ir išpažinau moralinius ir net fizinius trūkumus, o jiems atskleisti reikia kur kas daugiau drąsos, ir tai yra pats ryškiausias meilės įrodymas. Prisiminiau apie savo studentiškus paikiojimus – išlaidumą, lėbavimus, skolas, meilės nuotykius. Netgi papasakojau, kaip vieną kartą mane kankinęs piktas kosulys, kaip maudžia chroniškas reumatizmas, prisipažinau, kad kartais ištinka paveldėtos podagros priepuoliai, ir galiausiai atskleidžiau nemalonų ir daug nepatogumų sudarantį, bet iki šiol stropiai slėptą trūkumą – silpnaregystę.

– Prisipažindamas turįs šį trūkumą, – tarė ponia Laland juokdamasi, – jūs pasielgėte visai neapgalvotai, nes, esu tikra, niekas nebūtų jūsų tuo apkaltinęs. Beje, – tęsė ji, – ar neprisimenate, – tą akimirką, nors ir tamsoje, man pasirodė, jog matau, kaip smarkiai nuraudo jos skruostai, – ar neprisimenate, mon cher ami⓭, šio mažo daiktelio, akių pagalbininko, kuris dabar kabo man ant kaklo.

Kalbėdama ji sukinėjo rankose tą patį lornetą, kuris operoje buvo taip mane sutrikdęs.

– O taip, labai gerai jį prisimenu, – sušukau, aistringai spausdamas

⓭

jos dailią rankutę, ištiesusią man lornetą.

Mielas drauge (pranc.).

Tai buvo sudėtingas ir puošnus filigraninis žaisliukas, gausiai išgraviruotas, su tviskančiais brangakmeniais, kurie – net ir prieblandoje tą pastebėjau – buvo nepaprastai vertingi.

– Eh bien, mon ami⓮, – tęsė ji, bet jos žodžiuose buvo jaučiamas empressement⓯, ir tai gerokai nustebino mane. – Eh bien, mon ami, jūs prašėte manęs malonės, kuri, kaip teikėtės pareikšti, jums būtų neįkainojamos vertės. Reikalavote, kad rytoj tapčiau jūsų žmona. Jeigu nusileisčiau jūsų maldavimams – ir, noriu pridurti, savo pačios širdies geismui – ar turėčiau tada teisę pareikalauti mainais, kad išpildytumėt vieną labai… labai mažą mano prašymą?

– Pasakykite kokį! – sušukau taip karštai, jog vos neatkreipiau visų susirinkusiųjų dėmesio, ir, jeigu ne jie, būčiau staigiai parpuolęs prie jos kojų. – Pasakykite kokį, mano mylimoji, mano vienintele, mano brangioji Eženi! Pasakykite kokį, ir jis bus išpildytas, jums dar nespėjus ištarti!

– Tada, mon ami, – tęsė ji, – savo mylimosios Eženi labui nugalėkite tą ydą – veikiau dvasinę, o ne fizinę, – kurią jūs pagaliau prisipažinote turįs, ir kuri, leiskite jus patikinti, nesiderina su jūsų orumu ir būdo nuoširdumu – jeigu neįveiksite jos, anksčiau ar vėliau ji įpainios jus į kokią nors nemalonią istoriją. Nugalėkite dėl manęs tuštybę, kuri, kaip ir pats sakėte, verčia jus nepripažinti savo silpnaregystės. Juk jūs nepripažįstate šios ydos, jeigu atsisakote panaudoti įprastas priemones jai įveikti. Dabar jau turbūt aišku,

⓮

⓯

jog noriu, kad nešiotumėte akinius: ak, tylėkite… jūs jau sutikote juos nešioti dėl

Taigi, drauguži (pranc.).

Skubotumas (pranc.).

134

manęs. Taigi prašau priimti šį žaisliuką, kurį dabar laikau rankoje ir kuris, nors ir neturi didesnės vertės kaip brangenybė, tačiau yra nuostabus akių pagalbininkas. Žiūrėkite, tik truputėlį pasukite štai taip… arba taip… ir padarysite akinius arba monoklį, kurį galėsite nešioti liemenės kišenėje. Tačiau jūs jau pažadėjote, kad dėl manęs nešiosite juos kaip akinius. Šis prašymas – ar bereikia prisipažinti? – gerokai mane suglumino. Tačiau prie jo pridurta sąlyga, suprantama, visai neleido svyruoti.

– Sutarta! – šūktelėjau kaip įmanydamas karščiau. – Sutarta! Nuoširdžiai sutinku. Dėl jūsų galiu viską paaukoti. Šį vakarą aš nešiosiu mieląjį monoklį, kaip monoklį, prie širdies, bet vos tik išauš ta diena, kai turėsiu laimės pavadinti jus žmona, užsidėsiu juos ant… ant nosies, ir, tegu tai ir nebus taip romantiška ir madinga, iki gyvenimo pabaigos nešiosiu akinius – kaip yra daug patogiau ir kaip jūs to geidžiate.

Dabar mums beliko aptarti rytdienos planus. Iš savo sužadėtinės sužinojau, kad Talbotas ką tik grįžo į miestą. Man reikėjo jį tuojau pat pamatyti ir gauti ekipažą. Soirée⓰ vargu ar baigsis prieš antrą; tą valandą ekipažas jau turėtų stovėti prie durų; sambrūzdyje, kilusiame svečiams išsiskirstant, ponia L. galėtų nepastebėta į jį įlipti. Tada užvažiuosime pas pastorių, kuris mūsų lauks, susituoksime, atsisveikinsime su Talbotu ir išvyksime trumpam į Rytus, palikę namuose

⓰

aukštuomenę kalbėti apie šį reikalą, kas tik jai patinka.

Vakarėlis, pobūvis (pranc.).

Apsvarsčius visus šiuos planus, aš tuojau išėjau ieškoti Talboto, bet eidamas negalėjau susilaikyti neužsukęs į viešbutį ir neapžiūrėjęs miniatiūros pro stipriai didinančius akinius. Ak, koks nuostabiai gražus veidas! Tos didelės spinduliuojančios akys! Išdidi graikiška nosis! Tamsios tankios garbanos! – Taip! – tariau sau, džiaugsmingai susijaudinęs, – tai iš tiesų tarsi gyva mano mylimoji! – Apverčiau miniatiūrą ir kitoje pusėje radau tokį užrašą: „Eženi Laland – dvidešimt septyneri metai ir septyni mėnesiai“.

Talbotą užtikau namie ir iš karto ėmiau jam pasakoti apie savo laimę. Suprantama, jis nepaprastai nustebo, tačiau, nuoširdžiai pasveikinęs mane, pasisiūlė pagelbėti kuo tik galės. Žodžiu, savo planą įvykdėme iki mažiausių smulkmenų; ir apie antrą valandą nakties, praėjus dešimčiai minučių po vedybų ceremonijos, aš sėdėjau greta ponios Laland – tiksliau pasakius, greta ponios Simpson, uždarame ekipaže, dumiančiame iš miesto šiaurės rytų kryptimi.

Kadangi visą naktį buvome nemigę, Talbotas patarė pirmą kartą sustoti K. kaimelyje, apie dvidešimt mylių nuo miesto, ten papusryčiauti ir pailsėti prieš tolesnę kelionę. Todėl lygiai ketvirtą valandą mūsų ekipažas sustojo prie geriausios kaimo smuklės. Padėjau savo dievinamai žmonelei išlipti ir tuojau užsakiau pusryčius. Kol bus pataisyti valgiai, mums pasiūlė palaukti mažoje svetainėje.

Lauke buvo beveik – o gal ir visai – šviesu; ir, kai aš sužavėtas žiūrėjau į

136

angelą, sėdintį šalia, į galvą staiga šovė keista mintis, jog per visą pažinties su garsiąja gražuole ponia Laland laiką tik pirmą kartą turiu laimės matyti ją iš arti dienos šviesoje.

– O dabar, mon ami, – tarė ji, imdama mano ranką ir pertraukdama šias mintis, – o dabar, mon cher ami, kai mes jau sujungti neišardomais ryšiais, kai aš nusileidau jūsų aistringiems maldavimams ir išpildžiau savąją mūsų susitarimo dalį – manau, jog neužmiršote, kad jūs taip pat turite išpildyti vieną nedidelį mano prašymą – ištesėti savo pažadėlį. Ak, leiskite pagalvoti!

Leiskite prisiminti! Taip, pažodžiui prisimenu tą mielą pažadą, kurį davėte savajai Eženi vakar vakare. Paklausykite! Jūs kalbėjote taip: „Sutarta! Nuoširdžiai sutinku! Dėl jūsų galiu viską paaukoti. Šį vakarą aš nešiosiu mieląjį monoklį, kaip monoklį, prie širdies, bet vos tik išauš ta diena, kai turėsiu laimės pavadinti jus žmona, aš užsidėsiu juos ant… ant nosies ir, tegu tai ir nebus taip romantiška ir madinga, iki gyvenimo pabaigos nešiosiu akinius – kaip yra daug patogiau ir kaip kad jūs to geidžiate.“ Tokie buvo jūsų žodžiai, mano mylimas vyre, ar ne tiesa?

– Taip, tiesa, – atsakiau aš, – jūs turite nuostabią atmintį; ir galiu užtikrinti, mano brangioji Eženi, jog visai neketinu išsisukinėti ir tikrai išpildysiu šį paprastą pažadą. Pažiūrėkite! Matote?

Jie man tinka… neblogai… ar ne tiesa? – Ir padaręs iš monoklio akinius atsargiai užsidėjau juos ant nosies; tuo metu ponia Simpson pasitaisė kyką, išsitiesė ir sunėrusi rankas tarsi sustingo kėdėje nenatūraliai ir ne itin grakščiai.

– Gailestingasis Dieve! – sušukau tą pačią akimirką, vos tik akinių rėmai palietė mano nosį. – O, gailestingasis Dieve! Kas gi atsitiko šiems akiniams? – Skubiai juos nusiėmiau ir rūpestingai nušluostęs šilkine nosine vėl užsidėjau.

Bet jeigu pirmąjį kartą mane persmelkė nuostaba, tai dabar toji nuostaba virto apstulbimu – giliu – begaliniu – galima sakyti, baisiu. O visi pragaro gaivalai, ką gi tai reiškia? Ar galiu tikėti savo paties akimis? Ar galiu? – štai koks buvo klausimas. Argi – ar tai – argi tai rausvi dažai? O čia ar… ar ne raukšlės Eženi Laland veide? Ak, Jupiteri ir visi dievai bei deivės, didelės ir mažos, kas… kas… kas pasidarė jos dantims? Įnirtęs sviedžiau akinius į žemę, pašokau ir atsistojęs vidury kambario, įsirėmęs rankomis į šonus, žiūrėjau į ponią Simpson, išsiviepęs, siusdamas, visai netekęs žado iš siaubo ir įniršio.

Jau esu minėjęs, kad ponia Laland – tai yra Simpson – kalbėjo angliškai ne ką geriau, negu rašė, ir todėl ji paprastai niekada nekalbėdavo angliškai. Tačiau įsiutimas gali pastūmėti moterį bet kam; šiuo atveju ponia Simpson puolė į labai keistą kraštutinumą – ėmė kalbėti ta kalba, kurios ji beveik nesuprato.

– Na, pone, – prabilo ji, nužvelgusi mane aiškiai didžiai stebėdamasi.

– Na, pone! Kas gi atsitiko? Koks reikalias? Jus kankina šventas Vitas šiokis? Jei aš ponui nepatinku, kodjel pirkote katė maiše?

137

– Nenaudėle, – tariau, atgaudamas kvapą. – Jūs… jūs… bjauri sena ragana!

– Regna? Sena? Ne taip jau sena! Man nė vjena djena ne daugiau kaip aštuoniasdešimt dveji metai.

– Aštuoniasdešimt dveji! – suvaitojau svirduliuodamas sienos link. – Aštuoniasdešimt dveji, tūkstančiai velnių! O ant miniatiūros buvo parašyta dvidešimt septyneri metai ir septyni mėnesiai!

– Teisingai! Teip parašyta! Visai teip! Bet tas portrjetas biuvo padarytas prieš penkiasdešimt penkis mjetus! Kai tekėjau už savo antras vyras, ponas Lalandas, tuo metiu užsakiau portrjetas djel savo duktė nuo pirmas vyras, mesjė Muasaras!

– Muasaras! – pakartojau aš.

– Teip, Muasaras, – patvirtino ji, pamėgdžiodama mano prancūzišką tarimą, kuris, tiesą sakant, nebuvo labai gražus. – Ir kas yš to? Ką jūs žinote apjie Muasaras?

– Nieko, sena baidykle! Absoliučiai nieko apie jį nežinau; tik tiek, kad vienas iš mano protėvių turėjo tokią pavardę.

– Tokia pavarde! Ir ką pasakyti dėl ši pavardė? Tai liabai gjera pavardė. Ir Vuasaras yra liabai gjera pavardė. Mano duktė, panelė Muasar, ji ištekėti už ponas Vuasaras. Ir pavardės abi yra labai garbinga.

– Muasaras? – šūktelėjau aš. – Ir Vuasaras! Ką jūs turite galvoje?

– Ką aš tjuriu galvoje? Tjuriu galvoje Muasaras ir Vuasaras, ir taip pat, jei tik galima tai paminjėti, Kruasaras ir Fruasaras. Mano djuktės djuktė, panelė Vuasar, ištekėjo už ponas Kruasaras, o mano djukters anūkė, panelė Kruasar, ištekėti už Fruasaras; ir aš nioriu pasakyti, kad šyta neliabai garbinga pavardė.

– Fruasaras! – ištariau aš kone alpdamas. – Ne, jūs tikriausiai nesakėte Muasaras ir Vuasaras, ir Kruasaras, ir Fruasaras?

– Sakiau, – atsakė ji, patogiai atsilošdama kėdėje ir toli ištiesdama kojas. – Teip, Muasaras ir Vuasaras, ir Kruasaras, ir Fruasaras. Bet ponas Fruasaras, jis buvo liabai dydelis, kaip jūs vadinate, kvailys – liabai dydelis asilias, kaip jūs pats – nes išvyko iš la belle France[158] į tą kvaila Amerika. O kai atvyko čia, jis susilaukė liabai kvailias, liabai liabai kvailias sūnus, taip girdėjau, nes nei aš, nei mano draugė, ponia Stefanija Laland, dar neturėjome malionumas su juo susitikti. Jo vardas yra Napoleonas Bonapartas Fruasaras, ir, maniau, jūs vėl pasakysite, kad tai taip pat neliabai garbinga pavardė.

Ilga kalba, o gal ir jos pobūdis nepaprastai sujaudino ponią Simpson: baigusi vargais negalais kalbėti, ji pašoko it pamišusi nuo kėdės, nusviesdama ant grindų visą galybę turniūrų. Pašokusi sugriežė dirbtiniais

Puikiosios Prancūzijos (pranc.).

⓱

140

dantimis, sumosikavo rankomis, atsiraičiusi rankoves kyštelėjo kumštį man po nosimi, o užbaigdama visą šį vaidinimą, nusiplėšė nuo galvos kyką su visu didžiuliu gražių juodų plaukų peruku ir spiegdama sviedė ant grindų; paskui, apimta baisingo nirtulio, ėmė jį trypti, tarsi šokdama kažkokį šokį, panašų į fandangą.

Aš, siaubo pagautas, kritau į kėdę, nuo kurios ji ką tik buvo atsikėlusi.

Muasaras ir Vuasaras! – kartojau susimąstęs, žiūrėdamas į siaučiančią ponią Simpson. – Kruasaras ir Fruasaras! – ištariau jai baigiant šokio figūrą. – Muasaras ir Vuasaras, ir Kruasaras, ir Napoleonas Bonapartas Fruasaras! Klausykite, sena gyvate, tai aš… aš! Ar girdite, tai aš! – suspiegiau visa gerkle. – Tai a-a-aš! Aš esu Napoleonas Bonapartas Fruasaras! Ir jeigu susituokiau su savo proprosenele, tebūnu amžinai prakeiktas!

Ponia Eženi Laland, quasi⓱ Simpson – o praeityje Muasar – iš tiesų buvo mano proprosenelė. Jaunystėje ji pasižymėjo grožiu ir netgi sulaukusi aštuoniasdešimt dvejų metų dar tebeturėjo didingą ir grakščią figūrą, tarsi skulptoriaus iškaltus galvos kontūrus, gražias akis ir grakščią jaunatvišką nosį. Visa tai, taip pat pudra, rausvi dažai, netikri plaukai, netikri dantys, turniūras, kartu su prityrusiomis Paryžiaus modistėmis padėjo jai išlaikyti garbingą vietą tarp Prancūzijos sostinės en peu passées⓲ gražuolių. Šiuo požiūriu ji iš tikrųjų beveik nenusileido įžymiajai Ninon de Lanklo.

⓲

Beveik (pranc.).

Apvytusių (pranc.).

⓳

Ji buvo nepaprastai turtinga, o antrą kartą likusi bevaike našle, prisiminė, kad aš gyvenu Amerikoje ir, nusprendusi padaryti mane savo turtų paveldėtoju, atvyko į Jungtines Valstijas drauge su tolima, nepaprastai gražia savo antrojo vyro giminaite – ponia Stefanija Laland.

Operoje mano proprosenelė, pastebėjusi, kad nenuleidžiu nuo jos akių, pažvelgė į mane per lornetą ir labai nustebo, jog mūsų abiejų bruožai tokie panašūs. Tai ją sudomino, ir, žinodama, kad jos proproanūkis tikrai gyvena šiame mieste, ėmė teirautis apie mane savo palydovą. Tasai džentelmenas mane pažinojo ir pasakė jai, kas esu. Tai ją privertė dar atidžiau pažiūrėti į mane; šitai, kaip jau sakiau, mane labai padrąsino, ir todėl pridariau tiek kvailysčių. Manydama, kad taip nuostabiai sutapo, jog ir aš ją pažinau, ji atsakė į mano linktelėjimą. O kai apgautas savo trumparegystės ir jos tobulo tualeto klaidingai įvertinau nepažįstamos damos amžių bei grožį ir degdamas nekantrumu paklausiau apie ją Talbotą, jis, įsitikinęs, kad turiu galvoje jaunesniąją gražuolę, niekuo nenusikalsdamas tiesai, atsakė, jog tai „žymioji našlė – ponia Laland“.

Kitą rytą mano proprosenelė sutiko gatvėje Talbotą, savo seną Paryžiaus pažįstamą, ir, suprantama, abu pradėjo kalbėti apie mane. Jai buvo pasakyta apie mano trumparegiškumą; pasirodo, apie jį visi žinojo, nors aš to nė nenujaučiau. O mano geroji senoji giminaitė nuoširdžiai nuliūdo, patyrusi, kad apsigavo, nes aš jos visai nepažinau, o tik apsijuokiau, atvirai koketuodamas teatre su senyva

142

nepažįstama moteriške. Norėdama nubausti mane už tokį neišmintingumą, ji sudarė su Talbotu sąmokslą. Jis tyčia vengė manęs, kad nereikėtų supažindinti su ponia Laland. Kai gatvėje klausinėjau apie „gražiąją našlę, ponią Laland“, visi, suprantama, manė, kad turiu galvoje jaunesniąją damą; šitaip nesunkiai paaiškinamas mano pokalbis su trimis draugais, kuriuos sutikau vos išėjęs iš Talboto viešbučio, taip pat ir jų užuomina apie Ninon de Lanklo. Nė karto nemačiau ponios Laland dienos šviesoje iš arti, o dėl kvailo užsispyrimo nenešioti akinių per muzikinį vakarą negalėjau suprasti, kokio ji iš tikrųjų amžiaus. Kai buvo pakviesta dainuoti ponia Laland, buvo turima galvoje jaunesnioji dama; ji ir pakilo patenkinti svečių pageidavimo, o kad nebūtų išaiškinta apgavystė, mano proprosenelė taip pat atsistojo ir palydėjo ją iki fortepijono didžiojoje svetainėje. Jeigu būčiau nusprendęs ją palydėti ir aš, ji būtų patarusi, jog protingiau pasilikti ten, kur esu; tačiau mano paties sveikas protas mane nuo to sulaikė. Dainas, kurios mane taip sužavėjo ir kurios dar labiau sutvirtino įsitikinimą, kad mano mylimoji yra jauna moteris, padainavo ponia Stefanija Laland. Man buvo padovanotas lornetas, kad dar pamokomesnė būtų suvaidintoji komedija ir suteiktų kandumo šios apgaulės epigramai. Jo įteikimas buvo tinkama proga gerai

pamokyti mane ir atpratinti nuo apsimetinėjimo. Savaime aišku, kad lorneto stiklai, kuriais naudojosi senoji dama, buvo pakeisti kitais, geriau pritaikytais mano amžiui.

Iš tiesų jie man puikiai tiko.

Dvasininkas, tariamai surišęs mus vedybiniais saitais, nebuvo joks kunigas, o artimas Talboto draugas. Paskui jis tapo puikiu vežėju ir, sutaną pakeitęs apsiaustu, samdytu ekipažu išvežė „laimingąją porą“ iš miesto. Talbotas atsisėdo greta jo. Tokiu būdu abu nenaudėliai dalyvavo užbaigiamajame šios istorijos akte ir smaginosi, stebėdami pro pravirą smuklės užpakalinio kambario langą dramos dénouement⓴. Manau, kad teks iškviesti juos į dvikovą.

Ir vis dėlto aš nesu proprosenelės vyras; ir ši mintis man teikia begalinę paguodą.

Bet užtat esu ponios Laland vyras – ponios Stefanijos Laland. Geroji senoji mano giminaitė ne tik padarė mane vieninteliu paveldėtoju po jos mirties – jeigu ji iš viso kada nors mirs, – bet pasirūpino ir mano vedybomis. Pabaigai pridursiu: daugiau jau neberašau billets doux㉑, ir niekas manęs nebemato be AKINIŲ.

⓴

Taigi, drauguži (pranc.).

Skubotumas (pranc.).

㉑

144

UDK 821.111

Poe, Edgar Allan Raudonosios mirties kaukė; apsakymų rinktinė / Edgar Allan Poe ; iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, Nerijus Maliukevičius, Virginija Mickienė, Antanas Paragys. - Šiauliai: Burakku Sukecchi, 2013. - 344, [1] p.

ISBN 978-5-430-05895-1

Raudonosios mirties kaukė Apsakymų rinktinė Edgar Allan Poe

Leidykla Burakku Sukecchi Spaustuvė UAB „Šiaulių knygrišykla“ Adresas P. Lukšio g. 9A, LT-76207 Šiauliai Telefonas (8~41) 500 330 Tiražas 001

Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis, Nerijus Maliukevičius, Virginija Mickienė, Antanas Paragys

160

163