Rasa Januleviciūtė. VDA Dizaino katedra 1961-1990: profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindas by Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra

1961 – R a s a J a n u l e v i č i ū tė M o n o gr a f i j a

? Vi l n i a u s d a i l ė s a k a d e m i j o s l e i d y k l a , 2 0 1 1

1990 â&#x20AC;&#x201C; Vilniaus dailÄ&#x2014;s akademijos

Dizaino katedra

profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindas

Udk

K nyg o s l e i d i m ą p a rė m ė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

Te k s to a u to rė i r s u d a r y to j a Rasa Janulevičiūtė R e c e n ze n tė s : dr. Lolita Jablonskienė dr. Ingrida Korsakaitė

ISBN

Turinys

Įvadas ı 8

1 2 3

Dizaino katedros įkūrimo ir veiklos kontekstas ı 18

Dizaino katedros įkūrimas, studijų strategija, mokymo metodika ı 40

Katedros absolventų baigiamieji darbai ı 142

Pabaigos žodis ı 224

Summary ı 243 Santrumpos ı 244 Bibliografija ı 246 Iliustracijų sąrašas ı 252 Asmenvardžių rodyklė ı 262

1985

198 1984

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Įvadas 2011 m. minimas Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros veiklos 50-metis. Tiesa, tuomet, 1961-aisiais, ji buvo vadinama kitaip – Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra (toliau – PGMK) 1, o jos absolventai ne „vakarietiškai“ – dizaineriais, bet dailininkais konstruktoriais. Per penkiasdešimt metų Dizaino katedroje buvo išugdyti 972 absolventai. Iš jų penkerius metus mokėsi 371, bakalauro laipsnis suteiktas 462, o magistro 139 absolventams.

Leidinio tikslas – pristatyti sovietinio periodo Dizaino katedros veik lą. Analizuoti ją kaip profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindą, pa brėžti kūrybinio paveldo svarbą, apžvelgti mokymo metodikos strate giją ir tradicijų tęstinumą, ryšius su pramonine gamyba. Monografijos skyriuose nagrinėjama 1961–1990 m. laikotarpio katedros istorija, stu dijų metodika, studentų kursiniai ir baigiamieji darbai, pateikiamos darbų fotografijos. Siekiant parodyti ryšį su šiandienine Dizaino ka tedros veikla, trumpai aptartas ir atkurtos nepriklausomybės laiko tarpis. Šaltinius, kuriais remiantis parengta monografija, tikslinga skirs tyti į dvi dalis. Didžiąją dalį sudaro faktografinės medžiagos gausus Dizaino katedros archyvas. Kitą – dizainą populiarinantys spaudos straipsniai, knygos, kuriose gvildenama techninės estetikos proble matika. Dizaino katedros archyvą pradėjo kaupti Feliksas Daukantas. Jis turėjo retą savybę ne tik dirbti mėgstamą darbą, bet ir jį dokumentuo ti (1 il.). Koks svarbus F. Daukantui buvo katedros archyvas, rodo jo reakcija į Tapybos katedros studentų išplėštą metodinį kabinetą: 1

Nuo 1971–1972 m. m. vadinta Pramoninės dailės katedra, nuo 1988 m. – Dizaino katedra.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

1. F. Daukantas, [1982]

„Skaudu, kad tiek metų saugotas metodinis fon das taip vandališkai studentų sunaikintas.“2 Tai, kas per daug metų Dizaino katedros archyve iš liko, yra patikimas liudijimas mums. Tiems, ku rie nepamena arba nežino, kokios buvo Lietuvos dizaino šaknys. Dizaino katedros archyvą sudaro dokumen tai ir nuotraukos, negatyvai, skaidrės. Dokumen tinė dalis apima įvairius su katedros veikla susi jusius spaudos straipsnius, metodinę medžiagą, studijų planus, tvarkaraščius, įvairias ataskaitas, pramonės pavydžių liudijimus ir kita. Nuotrauko se, negatyvuose ir skaidrėse – studentų darbai, VDI įvykiai. Archyve išlikę praktiškai visi studentų baigiamųjų darbų aiškinamieji raštai (nuo 1965 m.), taip pat magistro laipsniui įgyti rašy ti moksliniai darbai. Katedros faktografinė medžiaga pradėta archy vuoti tik 2010 m., todėl, deja, rengiant monografiją, nebuvo įmanoma tiksliai pateikti visų cituojamų dokumentų bibliografinio aprašo3. Sovietinėje spaudoje apie dizaino laimėjimus, techninės estetikos problemas rašyta dažnai. Straipsniai buvo spausdinami respubliki niuose laikraščiuose Tiesa, Komjaunimo tiesa, Vakarinės naujienos, kultūrai skirtuose spaudiniuose Kultūros barai, Dailė, Literatūra ir menas, Meno tyra. Spaudoje pasirodė apžvalginiai Irenos Tiškutės, Laimutės Cieš kaitės-Brėdikienės, Danutės Zovienės, Sofijos Siratienės ir kitų auto rių tekstai. Meninio konstravimo laimėjimai buvo plačiai apžvelgiami sąjunginiuose spaudiniuose Techničeskaja estetika, Dekorativnoje iskus tvo, leista įvairioms meninio konstravimo problemoms skirtų knygų. PDK vedėjo prof. F. Daukanto pareiškimas LTSR dailės instituto rekto riui, Vilnius, [s.a.], in: DKA, [ap. 4].

Kai kur nurodomas tik būsimo aprašo numeris.

Pramoninės dailės katedros dėstytojai taip pat aktyviai populiari no informaciją, kaip rengiami specialistai, nagrinėjo meninio konstra vimo klausimus. Šios informacijos sklaida buvo privaloma, pripažįs tama moksliniu tiriamuoju darbu. Jos, platinamos įvairiais formatais, buvo nemažai. Pavyzdžiui, 1970–1975 m. katedros ataskaitoje mini ma, kad per penkerius metus buvo perskaityti 32 pranešimai, daly vauta aštuoniose televizijos ir radijo laidose, o respublikinei, sąjungi nei bei užsienio spaudai parengta beveik 40 spaudos lankų4. Katedros dėstytojų straipsniai reguliariai pasirodydavo respublikiniuose ir są junginiuose spaudiniuose. Daugelį katedrą pristatančių straipsnių spaudai parengė F. Daukantas. 8–9 dešimtmečiuose buvo išspausdin ta katedros darbuotojų, tarp jų F. Daukanto, Algimanto Bielskio, Arve do Kybranco, Ipolito Mogilnicko, Tado Baginsko, Petro Šulskio, pareng tų metodinių leidinių5. Nors juose plačiau apžvelgiamos studijoms reikalingos profesinės nuostatos, netrūksta ir platesnio dizaino kon teksto, nuorodų į tuometines gyvenimo aktualijas. 4

Pramoninės dailės katedros mokslinių, tiriamųjų, kūrybinių darbų atas kaita per 1970-1975 m., Vilnius, 1975, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 26. Arvedas Kybrancas, Ipolitas Mogilnickas, Elektros apšvietimas: Metodinė medžiaga kursiniam projektavimui pramoninės dailės specialybėje, Vil nius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, 1974; Brigita Adomonienė, Ipo litas Mogilnickas, Medienos ir baldų apdaila: Mokomoji knyga, Vilnius: Lie tuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, 1980; Algimantas Bielskis, Feliksas Dau kantas, Pramoninės dailės specialistų rengimo sisteminės programos principai: Mokomoji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, 1981; Felik sas Daukantas, Ipolitas Mogilnickas, Mašinų, prietaisų ir aparatų vidinės sandaros įtaka jų formai: Mokomoji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Atkūrus nepriklausomybę sovietinės Lietuvos techninė estetika ir pramoninė dailė nebuvo išsamiai tyrinėta. Kalbant apie pramoninės dailės katedros veiklos tyrimą minėtinas menotyrininkės. Jūratės Tut lytės straipsnis Dizainas socialistiniame (Lietuvos) ūkyje, arba žmogus ir daik tinė aplinka visuotinio nepritekliaus sąlygomis6, Dizaino katedros absol vento, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dizaino katedros dėstytojo Ado Toleikio parengta metodinė priemonė Dizaino raida Lietuvoje7. VDA Dizaino katedros istorija tyrinėta nenuosekliai. Šia tema bai giamąjį bakalauro darbą Lietuvos dizaino mokyklos bruožai: mokymo ir sklaidos institucijos (1957–2007) VDA, Dailės istorijos ir teorijos ka tedroje, apgynė Jurgita Juospaitytė8. Ji siekė „išnagrinėti, kaip kūrėsi ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dai lės institutas, 1981; Ipolitas Mogilnickas, Šviesa ir apšvietimas: Mokomoji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, 1987; Ipolitas Mogilnickas, Pra monės gaminių meninio konstravimo medžiagos: Mokomoji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, 1988; Petras Šulskis, Tadas Baginskas, Ergo nomikos pagrindai: Mokomoji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir spe cialiojo vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės ins titutas, 1988; etc. 6

Jūratė Tutlytė, „Dizainas socialistiniame (Lietuvos) ūkyje, arba žmogus ir daiktinė aplinka visuotinio nepritekliaus sąlygomis“, in: Darbai ir dienos, Vilnius, 2007, t. 47, p. 139–160.

Adas Toleikis, Dizaino raida Lietuvoje: Metodinė priemonė , Šiauliai: Šiau lių universiteto leidykla, 2004.

Jurgita Juospaitytė, Lietuvos dizaino mokyklos bruožai: mokymo ir sklaidos institucijos (1957–2007): Baigiamasis darbas menotyros bakalauro laips niui įgyti, vadovė Lolita Jablonskienė, Vilnius, 2007, in: VDA Senų ir retų spaudinių skyrius.

Lietuvos dizaino mokyklos, nustatyti atskiriems jos etapams būdin gus bruožus bei dėsningumus“9. Nors Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrai J. Juospaitytė skyrė nedaug vietos, buvo api bendrinti svarbiausi katedros veiklą apibūdinantys bruožai – nuro dyti F. Daukanto mokymo metodikos kūrimo ypatumai, nustatytos projektavimo sritys, pastebėtos pažangios sovietinio laikotarpio kate dros mokymo sąsajos su šių dienų studijomis10. Su baigiamojo darbo tema – sovietinio periodo dizainu, meninio konstravimo pradžia Lie tuvoje – sietinus straipsnius J. Juospaitytė spausdino didesnei audito rijai skirtuose leidiniuose11. Dailėtyrininkų dėmesio ir atkūrus nepriklausomybę, ir prieš tai sulaukė katedros įkūrėjas F. Daukantas ir jo kūrybinė veikla. Dažniau siai jis pristatomas kaip Lietuvos profesionaliosios juvelyrikos pradi ninkas, tačiau neužmiršti ir Pramoninės dailės katedros įkūrėjo nuopel nai. Šiuo atveju minėtinos dvi autorės. Devinto dešimtmečio pabaigos F. Daukanto kūrybines nuostatas, teorinių minčių ir praktinės veiklos ryšį apžvelgė Rita Mikučionytė12. Esant lietuvių juvelyrikos raidos 9

Ibid., p. 4.

Ibid., p. 32–33.

Jurgita Juospaitytė, „Pramonės gaminių meninis konstravimas. Dizaino mokymas sovietmečiu“, in: Lietuvos dizaino apžvalga, Vilnius: Lietuvos di zaino forumas, 2007, Nr. 2, p. 5–7; Idem, „Lietuvos dizaino startas“, in: Is torijos, Vilnius, 2007, Nr. 12, p. 26–30; Idem, „Lietsarginiai. Pokalbis su Vilniaus dailės akademijos profesoriumi, buvusiu Dizaino katedros vedė ju Tadu Baginsku“, in: Istorijos, Vilnius, 2007, Nr. 12, p. 30–35.

Rita Mikučionytė, F. Daukanto kūryba: VDI Meno istorijos ir teorijos kate dros diplominis darbas, vadovė Aleksandra Aleksandravičiūtė, Vilnius, 1987, in: VDA Senų ir retų spaudinių skyrius.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

kontekstui F. Daukanto kūrybą, kitų Dizaino katedros absolventų vei klą nagrinėjo Rūta Pileckaitė monografijoje XX amžiaus Lietuvos juve lyrika: nuo aksesuaro iki priekinio13. Šis leidinys tėra bandymas nagrinėti tai, kas buvo sukurta Dizaino katedroje. Tai bandymas, žvelgiant iš XXI a. pradžios pozicijų, įvertin ti Lietuvos pramoninio dizaino pradininkų kūrybinę mintį, saviraiš ką, indėlį į kultūrinį palikimą. Tyrimas atskleidė begalę kitų menotyri ninkų dėmesio laukiančių Lietuvos dizaino istorijos ir teorijos temų. Autorė dėkoja Dizaino katedros vedėjui Arkadijui Varankai už pa sitikėjimą rengiant monografiją, buvusiam katedros vedėjui T. Bagins kui už geranorišką pagalbą, pastabas ir siūlymus, katedros absolven tams Danutei Deksnytei-Karalienei, Reginai Jasukynaitei-Gaušienei, Laimai Skrodenytei-Muraškienei, Natalijai Andriuščenko-Jurevičie nei, Andriui Žibikui, Danieliui Rameliui, Aleksandrui Šepkui, Michai lui Malkovui, Vladui Merečinskui, vertingos informacijos suteikusiems Juozui Galkui, Albertui Gurskui, recenzentėms Lolitai Jablonskienei ir Ingridai Korsakaitei, VDA leidyklos direktoriui Mariui Iršėnui, kalbos redaktorei Gitanai Šeštokienei. Autorė ypač dėkinga Nijolei Žvirgž dienei, kuri dirbo Dizaino katedros referente, šiuo metu archyvuoja katedros dokumentus. Kruopščiu ir sąžiningu darbu ji prisidėjo prie to, kad iki šių dienų išliktų Dizaino katedros veiklą pristatantys šalti niai, padedantys pajusti tuometinės Dizaino katedros dvasią.

Rūta Pileckaitė, XX amžiaus Lietuvos juvelyrika: nuo aksesuaro iki priekinio: Monografija, Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla, 2008.

1 1979

1971 1986

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Dizaino katedros įkūrimo ir veiklos Dėl sąjunginės centralizuotos meninio konstravimo sistemos hierarchijos, sovietinio palikimo ypatumų ir posovietinių mitų nagrinėjamo laikotarpio Dizaino katedros veiklą vertinti sunku.

kontekstas Šešto dešimtmečio pabaigoje „mes dar nežinojome […], kad paklau siosios prekės kuriamos aktyviai dalyvaujant dizaineriams, kad JAV dizaineriai dirbo 19 000 dizainerių organizacijų (įvairių korporacijų dizaino skyriuose ir nepriklausomose dizaino studijose), nežinojome, kad dizaineriai aptarnauja apie 48 000 pramonės įmonių […], kad per 30 metų nauja profesija įtvirtinta visose JAV ekonominės ir socialinės sistemos porose ir kad paklausiųjų prekių paroda yra kartu ir ameri kietiško dizaino demonstravimas“, – rašė rusų dailėtyrininkas Karlas Kantoras, pristatydamas 1959 m. pirmą kartą Sovietų Sąjungoje su rengtą nacionalinę JAV pramonės gaminių parodą – JAV dizaino par odą1. K. Kantoras mena nepaprastą įspūdį, kurį patyrė maskviečiai, žvelgiantys į amerikiečių „turtą“ ir paties George‘o Nelsono apipavi dalintą ekspoziciją: „Amerika, kokią ją parodė Nelsonas, […] priminė milžinišką prekybos centrą, kupiną prekių ir reklamos. Daiktai spin dėjo panašiai kaip raudonas fordas ant besisukančios platformos, 1

K. Kantoras rašo apie 1959 m. Sokolnikuose (Maskvoje) vykusią nacio nalinę JAV pramonės gaminių parodą (rus. Выставка промышленной продукции США). Карл Кантор, „Социальный функционализм и культура: О книге Дж. Нельсона Проблемы дизайна“, in: Джордж Нель сон, Проблемы дизайна, Москва: Искусство, 1971, p. 7.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

skambėjo lyg įvairiabalsis, triukšmingas orkestras. Tai buvo nepažįs tama Amerika […].“2 Šeštame dešimtmetyje ypač išryškėjo kapitalis tinio pasaulio ir sovietinės sistemos kasdienybės skirtumai. PGMK katedros įkūrimas LTSR valstybiniame dailės institute (to liau – VDI) sutapo su daiktinės aplinkos projektavimo pakilimu Lie tuvoje. Daiktinės aplinkos modernizavimo problemomis Sovietų Są jungoje pradėta rūpintis Nikitos Chruščiovo atšilimo laikotarpiu (1956–1970 ), o taikomosios dailės atgimimą lydėjo šūkis: „Meną – į buitį.“ 1945 m. įsteigtas Dailės fondas ir Vilniaus, Kauno bei Klaipė dos dailės kombinatai. Čia „pokario laikotarpiu labai rūpintasi seri jinės gamybos dailės produkcija.“3 Šešto dešimtmečio pradžioje pra dėti skelbti konkursai „taikomosios dailės modeliams-etalonams sukurti“4. 6 dešimtmečio pabaigoje–7 dešimtmečio pradžioje Lietuvo je aktyviai plėtota pramoninė gamyba. 1953 m. veiklą pradėjusios Kauno radijo gamyklos gaminiai ilgainiui imti eksportuoti į užsienį, 1961 m. įkurta Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykla tapo viena di džiausių Sovietų Sąjungos plastiko perdirbimo gamyklų5. 1965 m. įkurtas Vilniaus skaičiavimo ir organizacinės technikos įmonių susi vienijimas Sigma, kitos įmonės. Techninės estetikos taikymo gamyboje pradžia laikomi 1962 metai. Tuomet „[…] buvo paskelbtas TSRS [Ministrų tarybos, – aut. past.] nutarimas Apie staklių ir kultūrinių buitinių prekių kokybės pagerinimą, taikant meninio konstravimo metodą […], pradėta sparčiai kurti valstybinė 2

Ibid., p. 6-7.

Lijana Šatavičiūtė, Ieva Pleikienė, „Pokario keramika ir dailioji tekstilė“, in: Lietuvos dailės istorija: XX a. antrosios pusės dailė ir architektūra, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 328.

Ibid., p. 328.

„Apie kompaniją“, in: Plasta, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-02-04],

http://www.plasta.lt/index.asp

dizaino organizacijų sistema – tai sąjunginis mokslinis tiriamasis tech ninės estetikos institutas, turintis devynis respublikinius filialus ir daugybę žinybinių meninio konstravimo padalinių“6. Techninės estetikos klausimai pradėti kelti šiek tiek anksčiau nei 1962-aisiais. Projektavimo biurai TSRS teritorijoje įkurti šešto dešim tmečio pabaigoje. Lietuvoje minėtinas 1959 m. Vilniaus eksperimenti nio konstravimo biuras (toliau – EKB) – „[…] pirmoji kontora, kurioje jau buvo profesionaliai dirbama“7. Šeštame dešimtmetyje, pradėjus statyti blokinius namus, reikėjo naujų standartinių būstų įrangos: „Šiandien patys pirmieji namai, pastatyti iš stambių betoninių blokų (pvz., Vilniuje, Ustinove8 ir kitur), pažymėti net atminimo lentomis. Jie tapo istorija. Aišku, tai nėra architektūros šedevrai. Požiūris į juos, kaip į laikinus pastatus, gali būti ir turi būti kritiškas. Mat jie buvo sta tyti vos keliems dešimtmečiams. Perėjimas prie vienos šeimos butų statybos pagal tipinius projektus ir mažai erdvei skirtų baldų […] ga myba paskatino visuomeninę diskutuoti apie įvairiausius architek tūros ir daiktinės aplinkos aspektus. Svarbiausios tapo seno ir naujo santykio [įprastų istorinių formų ir naujų, – aut. past.], akcentuotų saikingų daiktų formų estetinės vertės, sparčiai nykstant susidomė jimui senaisiais pavidalais, problemos.“9 Lietuvos EKB sukurti baldai buvo įvertinti kaip atitinkantys progresyviąją baldų dizaino kryptį, 6

Pažyma apie pramoninės dailės plėtrą ir dailininkų-konstruktorių ruoši mą LTSR valstybiniame dailės institute, Vilnius, 1980, in: DKA, [ap. 4]. „Tradicijos ir modernybės sąsaja – šiuolaikinio lietuvių dizaino išeitis“, in: [interaktyvus], 2007-06-05, [žiūrėta 2011-08-23], http://vienuolika.vdu.lt/ slaed/html/index.php?name=News&op=printpage&sid=20.

Ustinovas (Устинов), nuo 1987 m. Iževskas (Ижевск), miestas Rusijoje.

Владимир Аронов, Художник и предметное творчество: Проблемы вза имодействия материалъной и художественной кулътуры ХХ века. Мос ква: Советский художник, p. 50.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

o Tado Baginsko, Lygijos Marijos Stapulionienės, Algimanto Stapu lionio darbai buvo pateikiami kaip pavyzdiniai10. Teigiamai vertinti šių autorių originalūs, turintys kompozicinę vienovę projektai, aki vaizdžios lygia greta pateiktų lietuvių ir užsienio dizainerių (skandi navų Børge‘o Mogenseno, Carlo Malmsteno) projektuotų baldų este tinės paralelės. 1962 m. Maskvoje buvo įkurtas techninės estetikos ir pramoninės dailės centras – Sąjunginis techninės estetikos mokslinio tyrimo insti tutas (toliau – STEMTI). 1962–1965 m. Maskvoje, Leningrade (dab. Sant Peterburgas), Kijeve, Sverdlovske, Rygoje, Baku, Tbilisyje buvo įkurti Specialieji meninio konstravimo biurai (toliau – SMKB). Daili ninkai konstruktoriai susibūrė į gamybos įmonių ir mokslinių tyrimų organizacijas: „taip šalyje buvo sukurta dizaino organizacijų sistema, kurią sudarė STEMTI, šakiniai (kryptingi) SMKB ir dailininkų kons truktorių grupės. Svarbiausia tokios sistemos grandimi tapo šakiniai SMKB, vykdę kompleksinius meninio konstravimo darbus. Dailinin kų konstruktorių grupės įmonėse ir organizacijose sprendė tam tikras įvairių šakų problemas“11. Kadangi TSRS liaudies ūkis buvo pradėtas valdyti šakiniu principu, pagal įvairioms ministerijoms priklausan čias pramonės šakas, nutarta pertvarkyti ir meninio konstravimo sis temą12. Ši reforma buvo baigta 1966 m. Meninio konstravimo sistemos hierarchijos viršūnė tapo STEMTI. Specializuoti, institutui pavaldūs filialai buvo Leningrade, Kijeve, Vilniuje, Minske, Charkove, Baku, 10

Валентина Деле, Юрий Сомов, Современная бытовая мебелъ, Москва: Лесная промышленостъ, 1966.

Научно-технический прогресс, in: Дизайн для профессионалов, [interak

Ibid.

tyvus], [žiūrėta 2011-02-08], http://www.profydesign.ru/archives/tag/vniite.

Tbilisyje, Jerevane, Sverdlovske ir Chabarovske13. Su STEMTI po re formos vietomis susikeitė įvairioms ministerijoms ir žinyboms pri klausantys SMKB. Sistemą užpildė meninio konstravimo padaliniai, dailininkų konstruktorių grupės, dirbančios gamybos įmonėse ir or ganizacijose14. Teigiama, kad 1966 m. darbą pradėjęs STEMTI Vilniaus filialas tapo ne tik Lietuvos TSR, bet ir visų Baltijos šalių (Latvijos, Es tijos ir Kaliningrado srities) metodiniu dizaino ir ergonomikos cen tru15. Čia buvo vykdomi moksliniai ir projektavimo darbai, buvo sklei džiama dizaino ir ergonomikos laimėjimų propaganda, atliekamos sąjunginių ir respublikinių mokslinių techninių programų užduotys, taip pat ir liaudies prekių pasiūlos tyrimai, teikti siūlymai, kaip ją at naujinti16. Praktinė STEMTI Vilniaus filialo veikla apėmė ir pramoni nį, ir grafinį dizainą17. 13

STEMTI Leningrado filialas specializavosi staklių projektavimo (rus. станкостроение), Kijevo – prietaisų projektavimo (rus. приборострое ние), Minsko – traktorių ir žemės ūkio bei kompleksinės administracinių ir visuomeninių pastatų įrangos projektavimo (rus. тракторов и сельхоз машин и в области комплексного оборудования административных и общественных зданий), Vilniaus – pramoninio interjero ir teritorijos gerbūvio projektavimo (rus. промышленного интерьера и благоустро йства территории ) srityse. „Филиалы ВНИИТЭ“, in: Дизайн для про фессионалов, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-02-08],

http://www.profydesign.ru/archives/tag/vniite.

„Научно-технический прогресс“, op. cit.

Lietuvos dizaino institutui 30 metų. 1966–1996: Informacinis leidinys, Vil nius: AB Dizaino institutas, [1996], [p. 4.].

[STEMTI Vilniaus filialo veiklos aprašas]: Parodos Dizainas ‘66-‘86 plaka tas, Vilnius: LTSR Dailės muziejus 1986.

Prie STEMTI Vilniaus filialo veikė Respublikinė tarpžinybinė pramoninės grafikos ir įpakavimo taryba, skirta analizuoti, vertinti pramoninės grafi kos ir pakuočių meninį lygį, rengti jų gerinimo siūlymai. Ibid.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

2. ICSID kongresas Maskvoje, iš kairės ketvirtas –

Feliksas Daukantas, penktas – Ipolitas Mogilnickas, 1975

1965 m. sovietinio dizaino raidą formavęs STEMTI tapo ICSID18, Tarptautinės pramoninio dizaino organizacijų tarybos, nariu. Dideliu STEMTI darbo pripažinimu laikytas 1975 m. Maskvoje surengtas IX ICSID kongresas ir Generalinė asamblėja19. Į kongresą buvo nusiųsti ir katedros dėstytojai Feliksas Daukantas, Algimantas Bielskis, Ipolitas Mogilnickas bei katedros absolventai, dirbę STEMTI Vilniaus filiale (2 il.). Kongrese dalyvavo pasaulinio garso dizaino įžymybės Tomas Maldonado, Misha Blackas.

ICSID, Tarptautinė pramoninio dizaino organizacijų taryba, įsteigta 1957 m.

Филиалы ВНИИТЭ, op. cit.

Sovietinis laikotarpis prieštaringas. Bėgant laikui, persisotinus ka pitalistinio pasaulio gėrybių, nekokybiškų pigių prekių, europietiško remonto, stiliaus kūrimo ir nepatikimų reklamos triukų, požiūris į jį gali būti įvairus. Aptardami sovietmečio Lietuvą autoriai dažnai var toja neigiamą prasmę turinčius sovietmečio realijų apibūdinimus, pa vyzdžiui, „amžino nepritekliaus buitis“, „formalizuotas, ideologizuo tas darbas“, „socialistinio ūkio grimasos“, „sunkiasvorė sovietinės techninės estetikos grimasa“ ir kt.20 Panašūs laikmečio apibendrini mai siūlo standartinę sovietinio laikotarpio sampratą: vargana kasdie nybė, amžinas „daiktų alkis“, naudingumo koeficientas, pagal kurį vertintas žmogus, prislėgta, beveidė ir bevardė liaudies minia. Kurioziškas socialistines lenktynes (melžėjų ir pirmūnų, darbo di dvyrių laikotarpį) gali iliustruoti devinto dešimtmečio pradžioje Di zaino katedroje gintas baigiamasis darbas. Rimantas Lukoševičius projektavo medinius virtuvės reikmenis – indelius prieskoniams lai kyti ir barstyti, universalų kiaušinių ir vaisių padėklą, grūstuvėlį, bi rių maisto produktų kasetę, žvakidę, duoninę, kuri buvo „dėžutė, ir tiek […]. Gal šiek tiek didoka, nors išeities tašku yra juodos Kauno duonos visas kepaliukas apačioje ir pyragas už 22 kapeikas viršuje“21 (3 il.). Išnagrinėjęs įvairiose šalyse gaminamų panašios paskirties „šir potrebo“ paklausiųjų prekių pavydžius, gaminamus iš likusių me džiagų, autorius rado stulbinamų socialistinio taupumo akibrokštų. Baigiamojo darbo aiškinamajame rašte minimas Kirovsko muzikinių instrumentų susivienijimas ir jame iš faneros likučių pagaminta 10 mm storio mėsos pjaustymo lentelė: „Tik ar ilgai pjaustysime mėsą be medžio skiedrelių? […] Estetiniu požiūriu gana daili ir puikiai tinkan ti kokiam nors muzikos instrumentui fanera. Apskritai man tai pirmą 20

Jūratė Tutlytė, op. cit., p. 139-160.

Rimantas Lukoševičius, Mediniai virtuvės reikmenys: Baigiamojo darbo aiš kinamasis raštas, Vilnius, 1983, in: DKA, arch. Nr. 181, l. 31.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

3. Rimantas Lukoševičius, vad. Tadas Baginskas, Mediniai virtuvės

reikmenys, 1983

kartą tenka matyti fanerinę lentelę mėsai pjaustyti. Liaudis niekada nenaudojo faneros pjaustymo lentelei“, – stebėjosi autorius22. Sovietines realijas lydi stereotipai, susiję su atgimimo metais išryš kėjusiu požiūrio į sovietinę praeitį kaita: „Istorinės savimonės kaita siejosi ne tik su naujais „į dienos šviesą ištrauktais“ faktais, bet ir su tam tikrais naujais praeities mitais. Mat praeities atmetimo euforija leido sovietmečio menininkų laikyseną vertinti moraliniu politiniu požiūriu.“23 Nors Skaidra Tirlupaitytė kalbėjo apie dailę, jos mintis taikytina ir dizainui.

Ibid., l. 3–4.

Skaidra Trilupaitytė, „Totalitarizmas ir sovietinio meno vertinimo proble mos posovietinėje Lietuvoje“, in: Šiaurės Atėnai, Vilnius, 2007, Nr. 45, p. 6.

Kai kuriuos esant posovietinei sociokultūrinei aplinkai suformuo tus stereotipus galima sąlygiškai vadinti „sovietiniu ideologiniu an gažavimu pagrįsto grožio“, „sovietinio pramoninio šnipinėjimo“ ir kitais mitais. Vieni stereotipai teisingi, kituose – tik dalis tiesos, treti, įsitvirtinę gerai neištyrus aplinkybių, gali iškreipti sovietinės techni nės estetikos ir meninio konstravimo sampratą ir vertę, šiai suteikti beveik niekinę, niekinamą, neigiamą prasmę. Stereotipų „transliavi mą“ skatina ir sąmoningas sovietikos ignoravimas, ir keičiantis kar toms vis labiau užmirštama praeitis. Pasak Tado Baginsko, „publika apie tą laikotarpį mažai žino, nes atsitiko taip, kaip sakoma, „išpylė me vaiką kartu su skalbiniais“24. Pirmojo minėto stereotipo, sovietine ideologija pagrįsto grožio sampratos pagrindu gali būti septinto dešimtmečio viduryje išleista Liongino Šepečio knyga Daiktų grožis. Tai buvo pirmoji didesnė pra monės ir taikomosios dailės gaminių estetikos analizė, skirta plačiajai visuomenei25. Autorius teigė: „Sukeldamas estetinius išgyvenimus, daiktų grožis atlieka specifinę funkciją visuomenės gyvenime – este tiškai auklėja žmones. Estetinis poveikis nesibaigia estetinio skonio ugdymu. Tikras visų meno šakų grožis, tarp jų – ir taikomosios dailės, pramoninio meno grožis, neatskiriamas nuo moralinių elgesio nor mų, pažiūros į darbą, komunistinių politinių idealų.“26 Menotyrininkė J. Tutlytė, nagrinėdama Lietuvos sovietinio laikotarpio žmogaus ir daiktinės aplinkos santykį visuotinio nepritekliaus sąlygomis, sovie tiniam laikotarpiui būdingą nuo komercinio dizaino, kaip buržuazinio blogio „apvalytą“, socialiai angažuotą techninę estetiką ideologiškai pateisintą grožio mitą laiko savita „pridėtine“ pramoninės gamybos, pramoninio kūrinio verte27. Pramonės gaminys gavo meno statusą: 24

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

Lionginas Šepetys, Daiktų grožis, Vilnius: Mintis, 1965.

Lionginas Šepetys, Daiktų grožis, Vilnius: Mintis, 1965, p. 166.

Jūratė Tutlytė, op. cit., p. 145.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

„meno, paremto mokslu ir sietino su visuomeniniu darbu“28. Taip esant ideologiškai pateisintam grožio sampratos kontekstui kilo ver tės klausimas: „Ši sutaurinta pramoniniu būdu sukurtų daiktų, kaip meno kūrinių, mintis perteikia socialistinės lygybės idėją, kai meni ninkas netenka pranašumo prieš gamybininką; kai kiekvienas kūry biškai sukurtas daiktas savaime tampa meno kūriniu. Taip iš principo devalvuojama pramoniniu būdu sukurtų daiktų meninė vertė.“29 J. Tutlytės tyrime įžvelgiami du vertės devalvavimo aspektai. Pir mąjį galima sieti su tam tikru ir šiems laikams būdingu populistiniu paradoksu: „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“. Esant visuotinės socialistinės lygybės kontekstui šį paradoksą iš pra džių techninę estetiką išaukštinant, bet tuoj pat ir „nukarūnuojant“ patvirtina ne viena L. Šepečio minėto leidinio citata. Kūrybinis pra das, dvasinės pusiausvyros garantas, būdingas visiems: „Tokia jau žmogaus prigimtis – pirmiausia kurti pačiam. Žmogus, nuolat bū damas tarp taikomosios dailės daiktų, kasdien meniškai kuria. Pa vyzdžiui, kaklaraiščio pasirinkimas, vazelės padėjimas ant lentynos ir dešimtys kitų aktyvaus skonio pasireiškimo momentų yra savita me ninė kūryba.“30 Antrasis pramoninio daikto, kaip meno kūrinio, vertės devalvavi mo aspektas svarbesnis tyrimui ir sietinas su ideologija. Akivaizdu, kad laikantis tokio požiūrio tuomet, kai jis nustojo būti svarbus, daili ninkų konstruktorių sukurti daiktai taip pat prarado šią „pridėtinę“ vertę. Norint grąžinti gerą vardą pramoninei estetikai, išvaduoti iš prievartinės sovietinio rudimento pozicijos, verta klausti, ar taip daž nai pabrėžtas ideologinis pagrindas iš tiesų buvo ir yra svarbiausias vertinimo matas. 28

Ibid., p. 145.

Ibid, p. 146.

Lionginas Šepetys, op. cit., p. 172.

Abejoti visuotinu ideologiniu grožio matu verčia F. Daukanto pa rašyta L. Šepečio knygos recenzija31. L. Šepečio tekste ideologinių nuo rodų apstu. F. Daukantas, teigdamas, kad estetikos plėtotė negali būti savitikslė, „antraip atsiras galimybė išorine „kultūra“ dangstyti idėji nę tuštumą ir moralės stoką“32, išskaitė ir tas mintis, kurios greičiau siai turėjo būti svarbios jam, kaip kūrėjui ir pedagogui. Greta ideolo gijos jis pabrėždavo meninę raišką – objektyvų daiktų grožio pagrindą, pagrįstą estetinės ir praktiškosios (utilitarios) funkcijų santykiu. Re cenzijoje buvo atkreiptas dėmesys į pradėtą taikyti meninio kons travimo metodą, masinės gamybos daiktų projektavimo, greičiau su profesija nei ideologija susijusias estetikos klaidas: „pirmiausia pro jektuojama daikto funkcinė struktūra ir tik vėliau jis „apipavidali namas“. Grožis neturi būti prabangus daikto priedas, grožis turi, re miantis jo dėsniais, išaugti iš daikto, nes grožis – žmogaus savybė, leidžianti emocionaliai suvokti daikto tobulumą“33. F. Daukantas, žvelgdamas iš dizainerio profesionalo pozicijos, pastebėjo kitų tuo metinės daiktinės aplinkos trūkumų. Pavyzdžiui, visuotinai skatina mo „progresyvaus buities stiliaus“ pavojų: „Mūsų buityje galima pa stebėti naujo progresyvaus stiliaus požymių, tačiau nemažai ir atgyvenų. Nesunku pastebėti, kad visuomeniniame interjere šiuolai kinis stilius yra „padirbinėjamas“. Kai kuriuose objektuose matyti se nas noras puošti, tik jis reiškiamas kitomis priemonėmis: užuot nau dojus pliušo, bronzos ir marmuro imitacijas, pasitelkiamos natūralios medžiagos: lentos, akmenys, plytos ir kita. Vienu atveju gaunama pra banga, o kitu – paprastumas. Abu būdai remiasi ta pačia puošybos 31

Феликсас Даукантас, „Красота вещей“, in: Коммунист, Вилнюс, 1965,

Ibid., c. 70.

Ibid., c. 71.

No. 10, c. 70–72.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

tendencija.“34 F. Daukanto mintys rodo, kad ideologinis pagrindas vis dėlto negalėjo užtikrinti sėkmingo profesinio dizainerio darbo re zultatų. T. Baginskas, prisimindamas sovietinį periodą, sakė: „Visi yra įsitikinę, kad sovietmečiu suprojektuotas šviestuvas dabar atrodo klaikiai, bet tuomet atrodė geras. Taip nebuvo. Tai, kas dabar atrodo primityviai, taip atrodė ir tada.“35 L. Šepečio knygoje greta ideologijos minimi kiti du grožio mato, emocinio poveikio kriterijai – meno kūrinio siužetas (siužetinis vaiz dinys) ir meninė raiška. Pirmasis su socialistine ideologija susijęs sti priau. Sovietinėje daiktinėje aplinkoje siužetiniam vaizdiniui teko iš skirtinė vieta. Kitaip nei ideologijos, siužetinės vertės neatsisakyta. Atkūrus nepriklausomybę sovietinės temos, atributika, simboliai, „raudonasis“ koloritas leido atsirasti įvairiems visuomenei priimti niems reiškiniams, pavyzdžiui, Grūto parkui, tam tikrai sovietinių laikų nostalgijai, ostalgijos36 fenomenui: „Populiariojo meno reiškinys ne tik nerodo atgimusios marksistinės ideologijos, greičiau perteikia visuomenės nuotaikas, kurias galima apibūdinti kaip „vestalgiškas“: norą lygia greta įsilieti į Vakarų visuomenę. Pagaliau nustota neigti tarybinė praeitis ir susitaikyta su faktu, kad posovietinės šalys yra ir greičiausiai bus kitokios nei sovietinės priespaudos nepatyrusiosios. „Ostalgijos“ reiškinys – tai pastanga suartėti ir įsilieti bei iškelti į vie šumą ypač dideles visuomenės problemas“37. Tokia sąlygiška „taikos 34

Ibid., c. 72.

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

Ostalgija – vokiško žodžio ost (rytai) ir žodžio nostalgija junginys, žr.: Ži vilė Dambrauskaitė, „Leninas ir menas. Ostalgijos fenomenas, in: Literatū ra ir menas, [interaktyvus], 2004-07-02, Nr. 3008, [žiūrėta 2011-02-15],

http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3008. Ibid.

sutartis“38, sudaryta su esančiu sovietiniu palikimu, ypač būdinga tiems, kuriems, pasak Leonido Donskio, yra „per keturiasdešimt, ku rių psichologinis ir dvasinis ryšys su rusišku socialinių santykių mo deliu yra daug didesnis nei su Vakarais, galiausiai kuriems Vakarai nieko nereiškia, išskyrus laisvąją rinką ir šiek tiek kitokius nei rusų jė gos žaidimus.“39 Meninės raiškos klausimai, iškelti L. Šepečio knygoje, rodo, kad formuojant daiktinę aplinką pirmenybė buvo teikiama XX a. viduryje vyravusiam funkciniam požiūriui į dizainą, „mašininei estetikai“, kampuotai, geometrizuotai formai. Kartais toks, kapitalistinei gyven senai paneigti skirtas, pernelyg ideologizuotas principas funkcija lemia formą, taip pat ir teiginys, kuriuo praktiškoji (utilitari) daikto funkcija laikyta pirmine estetinės funkcijos atžvilgiu40, vertė daryti klaidingas išvadas. L. Šepetys, aprašydamas „daikto formą ardantį“ iracionalų, intuityvų kūrybos pradą vartojo „antidaiktinio daikto“ terminą. Tai daiktai, kurie „neturi svarbiausios daikto savybės – konkrečiomis for momis išreikšto utilitarumo“41. „Antidaiktinių daiktų“, sveikam pro tui ir logikos dėsniams nepaklūstančių pavyzdžių L. Šepetys rado 1962 m. Prahos tarptautinėje keramikos parodoje: „Štai beformis mo lio gabalas, čia susipynusios kažkokios paslaptingos tuštumos ir smai lios nuolaužos. Kai žiūri į tokį antidaiktinį daiktą, nepasakysi, kad jis 38

Arba, antra vertus, pasak Leonido Donskio, dramatiška meilės ir neapy kantos ryšio, odi et amo būsenos, apibrėžtos „ambivalentiško santykio su Rusija, ilgai kankinusia, žudžiusia, bet sykiu tarsi globojusia ir kolonijas lavinusia, jų elitus formavusia jėga“, patirtis, žr.: Leonidas Donskis, Ne populiarios įžvalgos: Politikos komentarai ir esė, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 159.

Ibid., p. 159.

Lionginas Šepetys, op. cit., p. 7.

Ibid., p. 83.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

4. Užsienio pavyzdžių,

buitinių elektros prietaisų albumo viršelis ir puslapis su Hoover kompanijos dulkių siurbliu Constellation, 1964

buvo sukurtas dėl grožio. Rodos, pikta mirties dvasia savo juodu sparnų krašteliu palietė kažką gražaus, ir tai vieną akimirką pavirto negyvais pelenais, buvusios gyvybės griaučiais.“42 Panašiai buvo įver tinta „intuityviu iracionalizmu pulsuojanti“ Le Corbusier Ronšano ko plyčia (1951–1955)43. Knygoje išspausdintos iliustracijos, Le Corbusier Ronšano koplyčios eksterjeras ir Franko Lloydo Wrighto administraci nio pastato (1936–1939) interjeras, kuris turėjo įspūdingas, sūkurį pri menančias kolonas, buvo įvertintos taip: „Įmantri kūryba verčia me nininkus patirti nesėkmę.“44 Tokia sovietinė teorinė meninės raiškos konstrukcija vis dėlto negalėjo būti realių, profesionalų naudojamų meninės raiškos priemonių pakaitalu. Esant šių dienų kontekstui tvirtai „prigijo“ sovietinio „užsienio ga minių alkio“ skatintas „pramoninio šnipinėjimo“ stereotipas. Jį galima sieti su oficialiai neigtu, bet vis dėlto buvusiu užsienio pavyzdžių „pla gijavimu“ ar kapitalistinį „stailingą“ primenančiu reiškiniu. Sovietiniu laikotarpiu jis vadintas „modernizacija“. Vienas garsiausių tokios ten dencijos pavyzdžių yra praktiškai identiškai atrodantys kultinis aps kritos formos sovietinis rankinis dulkių siurblys, to meto „kosminių

Ibid., p. 84.

Ibid., p. [161], il. 63, 64.

lenktynių“ madas atitinkantis Sputnik, ir išskirtinio dizaino užsieni nis – šešto dešimtmečio JAV bendrovės Hoover siurblys Constellation. Teigiama, kad paklausiųjų prekių prototipais tapo Maskvos sąjun giniame nuolatinių geriausių paklausiųjų prekių pavydžių paviljone45 sukaupti užsienio gaminiai. Buvo leidžiami albumai. Juose – užsienio pramonės gaminių nuotraukos, kuriomis naudosi projektuotojai (4 il.). „Užsienio pavydžių studijoms buvo skirta nemažai lėšų, – sovietinio profesinio darbo specifiką prisimena A. Varanka. – Prireikus gaminio pavyzdžio galima buvo naudotis didele biblioteka, vertėjų paslaugo mis, jį gauti paviljone. Techninę tokio pavyzdžio dalį kopijavo inžinie riai, o dizaineriai „tobulino“ formą.“46 Tokią užsienio gaminių „plagijavimo“ praktiką rodo ir kiti šalti niai. Pavyzdžiui, Žaislų muziejaus steigėjai, pateikdami informaciją apie 1960 m. Vilniuje įkurtą fabriką Žaislas, teigia: „Tiek Žaislo, tiek ir kitų fabrikų produkcija neretai buvo kopijuojama nuo užsieninių pa vyzdžių. Mokslininkų namuose Vilniuje buvo Ypatingų pavyzdžių pa viljonas, kuriame būdavo eksponuojami įvairūs iš užsienio šalių atvež ti dirbiniai. Čia buvo ir žaislų. Kaip tik šiuos pavyzdžius inžinieriai ir technologai analizuodavo, perdarydavo, o fabrikai gamindavo.“47 45

Всесоюзный постоянный павилъон лучших образцов товаров народ ного потвебления Госткомитета, Совета министров СССР по торгов ли. Sąjunginis nuolatinių paklausiausių prekių pavyzdžių paviljono filialas veikė ir Lietuvoje, žr.: Įstaigų, kurių archyviniai dokumentai saugomi Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos archyve, sąrašas, Vilnius, 1956–1994, in: Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos archyvas, [interaktyvus], [žiūrėta: 2011-02-08],

http://www.ukmin.lt/lt/paslaugos/langelis/doc/Imoniu-arch-sarasas.doc

Iš autorės pokalbio su A. Varanka, 2010-12-10.

„Žaislas“, in: Žaislų muziejus, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-02-08],

http://www.zaislumuziejus.lt/lt/naujienos-zaislaidirbiu-istorijos.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Vis dėlto tokia tendencija nerodė dailininkų konstruktorių profe sionalų siekių. Užsieninių gaminių analogais privalomąja tvarka do mėjosi ir projektuotojai profesionalai, ir katedros studentai, kai reng davo dizaino projektų aiškinamuosius raštus. Katedros absolventė Laima Skrodenytė-Muraškienė rašė: „Gamykloms, užsakiusioms pro jektus, buvo svarbus patentinis švarumas, t. y. gaminį reikėjo regis truoti, gauti pramonės pavyzdžio liudijimą. Registruojant savo kūrinį reikėdavo parašyti nemažą traktatą. Jo viename iš skyrių buvo nagri nėjama analogiškų gaminių formos plastika, o kitame, ne mažiau svar biame, vardijami didžiausi skirtumai. Tai buvo pirmoji priežastis do mėtis analogais. Antrąją lėmė profesinės ambicijos – nesukurti ko nors tapataus, nes daikto funkcija ir ergonomika […] kažką panašaus dik tuoja.“48 Išsakydama mintis apie sovietinio plagijavimo mitą L. Skro denytė-Muraškienė gina „cecho brolius“. „Pramoninis dizainas, – tei gė ji, – perteikė ryškiausius laikmečio bruožus: kokios technologijos buvo sukurtos, kokios medžiagos atrastos. Tai didžia dalimi lėmė išo rinį daikto vaizdą. Ir mados vėjai čia nebuvo svetimi. Ir tęsiant – iš for mos ne kiekvienas atpažintų, kokios tai pasaulinės firmos gaminys, taip jie nedaug skirdavosi vienas nuo kito… Ir įdomu būdavo sekti, kaip koks nors neįgudusiai akiai nedidelis formos linijos virptelėjimas atsikartoja kitų įmonių gaminiuose.“49 Kiti mitai apie ypač beviltiškai atsilikusią gamybos bazę, kapita listinių ir komunistinių šalių gyvenimo kokybės atskirtį kartais labai teisingi. Atsilikusią gamybos bazę rodo pavyzdys, aprašytas 1984 m. Leipci ge vykusios pavasario mugės ataskaitoje dėl Lietuvos TSR eksponatų 48

Iš L. Skrodenytės-Muraškienės laiško autorei, 2011-02-07.

Iš L. Skrodenytės-Muraškienės laiško autorei, 2011-02-08.

TSRS Licenzintorgo stende50. Eksponatų sąraše – įvairių Lietuvos ins titucijų ir mokymo įstaigų darbai. Džiaugtasi, kad paroda sulaukė daug lankytojų dėmesio, tačiau pasirodė, kad „visi elektros prietaisai nebuvo įžeminti, o VDR draudžiama tokius naudoti. Kad galėtų rody ti eksponatus, asmuo, atsakingas už stendą, turėjo iš parankinių prie monių pagaminti įžeminimą“51. L. Skrodenytė-Muraškienė, prisimindama kūrybinę patirtį, rašė: „Dirbome kaip supratome ir išmanėme, o kaip jau pasisekdavo, taip… Maskvoje vykdavo TSRS liaudies ūkio pasiekimų paroda, ten ir pasi grožėdavau savo daikteliais. Atskira vitrina, stiklas, veidrodžiai, ap švietimas – viskas blizga, o kad pramoninis pavyzdys plastmasės ko kybe nusileidžia mūsų maketams ir užsienio analogams, ką darysi, akivaizdu… Ir ko čia stebėtis – ne viskas iš karto, juk įmonė, gaminan ti tankus, negali per dieną peršokti prie virtuvės „blizgučių.“52 Dizaineriai, turėję galimybę išvykti už geležinės uždangos, galėjo palyginti užsienio šalių ir vietinę gyvenamąją aplinką. T. Baginskas mena 1968 m. įspūdžius Londone: „Tuomet aš pamačiau, kas ta IKEA, sakė, kad jei turi nedaug pinigų, „skanų“ ir nebrangų daiktą nusipirk si ten. […] Ir tikrai tada viskas ten buvo įperkama. Lentelės ten buvo pardavinėjamos supakuotos. O čia… lentų atveždavo, išversdavo į balą – rinkitės. Ir parduotuvėje jas iš balos traukiame, kur šakų ma žiau, ant žiguliuko stogo krauname… Kai pamačiau tuos dalykus, su pratau, kas yra IKEA.“53 50

Лицензинторг – 1962 m. Vyriausybės nutarimu įkurta TSRS institucija, atsakinga už komerciniais pagrindais vykdomus tarptautinius technolo gijų mainus, in: Licenzitorg, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-01-20],

http://www.licenz.ru/index_rus.html. A. Petrausko Lietuvos TSR stendo TSRS Licenzintorgo stende Leipcigo mugėje ataskaita, Vilnius, 1984, in: DKA, ap. 4, b. 5, l. 119–120.

Iš L. Skrodenytės-Muraškienės laiško autorei, 2011-02-07.

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Sovietinį laikotarpį, jo būtį, kūrybinę veiklą objektyviai vertinti sunku. Populiaru, ko gero, norint rasti ryšį su parodų lankytojais, so vietinį palikimą vertinti tendencingai – pateikti kaip jaunąją kartą ste binančią „keistenybę“, užgožiančią bet kokią estetiką. Galbūt verta įsiklausyti į T. Baginsko žodžius: „Sovietmečiu sukurti darbai turi to kią vertę, kurią galima vadinti atsparos tašku. Toks laikotarpis buvo ir nereikia iš jo šaipytis, lygiai taip pat ir jo aukštinti. Lietuviai negali rasti pusiausvyros, nesupranta, kaip žiūrėti į reiškinį – jis arba nie kinamas, arba iš jo padaromas kultas, religija… kaip krepšinis. Reikia žiūrėti blaiviai. Reikia ieškoti, ką galime iš to laikotarpio paimti. Dabar ten ieškoma nesąmonių, katastrofų, kažkokių baisių daiktų. Jei požiū ris toks, vadinasi, norime pasakyti, kad ten nieko nebuvo… Buvo. Jei Eugenijaus Cukermano viešbučio tipo buto kambario baldai šiandien būtų gaminami, jie stovėtų Domus galerijoje Vilniuje tarp suomiškų baldų. Ir tai būtų geras skandinaviškas modernus stilius… O sukurti jie buvo septinto dešimtmečio pradžioje.“54

Ibid.

1973

1971

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Dizaino katedros studijų strategija, Feliksas Daukantas LTSR Valstybiniame dailės institute (toliau – VDI) studijavo skulptūrą, o vėliau buvo paskirtas dirbti Vilniaus dailės kombinato Dailė direktoriumi. „Pabėgęs nuo administravimo, dirbo skulptūros ceche, buvo odos cecho meno vadovas, Dailės fondo direktorius ir klojo Dailės kombinato sistemos pamatus. Taip tarsi savaime ėmė domėtis pramoninės dailės problemomis. Jam kilo mintis, kodėl Lietuvoje nėra pramoninės dailės specialistų“, – tai rodė, kad nuo skulptūros jis pasuko pramoninio dizaino link, rašo menotyrininkė D. Zovienė 1. Teigiama, kad F. Daukanto gyvenimo posūkį lėmė 1955 m. laikraštyje Literatūra ir menas pasirodęs straipsnis2.

įkūrimas, mokymo metodika Straipsnyje F. Daukantas komentavo 1955 m. Vilniaus valstybiniame dailės muziejuje surengtą Baltijos šalių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, taikomosios dekoratyvinės dailės ir „dailiosios pramoninės gamybos“ parodą, kurioje buvo rodomi keramikos, tekstilės, medžio, odos, gin taro dirbiniai, išskirtiniai ir masinės gamybos kūriniai3. F. Daukantas rašė: „Parodos eksponatai kelia didelį lankytojų susidomėjimą ir kar tu pagrįstą nepasitenkinimą. Atsiliepimų knygoje daugelis žiūrovų priekaištauja, kad beveik visa tai, kas čia eksponuojama, yra netira žuoti, išskirtiniai kūriniai, mat nėra jų masinės produkcijos, faktiškai visi šie puikūs dalykai yra neprieinami plačiosioms masėms, negali 1

Danutė Zovienė, „Fortūna buvo dosni“, in: Respublika, Vilnius, 1995, Nr. 30, p. 13.

D. Zovienė straipsnyje „Fortūna buvo dosni“ rašoma apie 1955 m. F. Dau kanto straipsnį „Pramonei taip pat reikalingi dailininkai“. Deja, straips nio tokiu pavadinimu tų metų laikraštyje Literatūra ir menas nepavyko rasti. Greičiausiai tai kitas panašaus pobūdžio F. Daukanto tekstas, žr.: Feliksas Daukantas, „Taikomosios dailės vieta buityje“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1955, Nr. 44, p. 3.

„Taikomajai ir dekoratyvinei dailei – platesnį kelią į mases“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1955, Nr. 44, p. 2.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

„įaugti“ į buitį. Šis priekaištas dar skaudesnis kūrinių autoriams – dailininkams: jų kūrybos vaisiais nepasinaudojama, darbai neįsilieja į gyvenimą plačia banga, todėl jų kūrybinis uždavinys nėra iki galo įgyvendinamas. Kodėl taip mažai nuveikta tiražuojant taikomosios dailės kūrinius, pritaikant juos masinei gamybai?“4 Komentare, ban dant analizuoti šių aplinkybių priežastis, taikomos dailės ir pramoni nės gamybos santykį, buvo atkreiptas dėmesys į keletą dalykų. Pir miausia pastebėtas netinkamas pramonės darbuotojų požiūris į taikomąją dailę: „Dauguma jų žiūri į taikomąją dailę kaip į individua lų išskirtinį kūrybos pasireiškimą ar net kaip į tuščią estetizmą, sveti mą ir nereikalingą paklausiausių gaminių pramonei. Savaime supran tama, kad šie draugai, labai siaurai žiūrėdami į paklausiausių gaminių produkciją, pasitenkindami vien technine jos kokybe, pamiršta auklė jamąją vertę. Mūsų uždavinys – ne tik tenkinti buitinius liaudies po reikius, bet ir auklėti ją, ugdyti plačiųjų masių jautrumą grožiui. Soci aliniame gyvenime taikomoji dailė turi papildyti mechanizuotą pramoninę gamybą, kai derinama techninė kokybė, aukštas taikomu mo laipsnis su menine kokybe ir nacionaline forma. Ir nėra paklau siausioje gamyboje tokios srities, kurioje atitinkamos specialybės dai lininkas nerastų dirvos pasireikšti, kur jo meninė ir kūrybinė veikla būtų nepateisinama ar nereikalinga. Deja, mūsų pramonėje matome priešingą vaizdą.“5 Priekaištų F. Daukantas turėjo ir ugdantiesiems dailininkams. Nors jų VDI buvo parengiama ir nedaug, susidarė „per produkcija“. Be to, ne vienas jų dėl pernelyg siauros specializacijos nerado tinkamo darbo, kai kuriose srityse lietuvius ženkliai lenkė Es tijos aukštosios dailės mokyklos auklėtiniai: „Kvalifikuotų dailininkų specialistų stoka įvairiose taikomosios dailės srityse – taip pat viena iš 4

Feliksas Daukantas, „Taikomosios dailės vieta buityje“, p. 3.

Ibid., p. 3.

5. F. Daukantas katedroje, [1974–1975]

priežasčių, trukdanti plačiau įdiegti taikomosios dailės laimėjimus gaminant vartojamąją produkciją.“6 F. Daukanto išsakytos mintys paskatino diskutuoti, o tuometinis VDI rektorius Vytautas Mackevičius „kvietė straipsnyje iškeltas pro blemas įgyvendinti praktiškai“7 (5 il.). 1961 metai laikomi simboline Dizaino katedros įkūrimo data. Jos darbo pradžią lydėjo keli dokumentai. 1961 m. Lietuvos TSR Ministrų tarybos (toliau – LTSR MT) Valstybinio aukštojo ir specialiojo viduri niojo mokslo komiteto metodinės komisijos priimtame įsakyme Dėl paralelizmo likvidavimo ruošiant architektus Lietuvos TSR nurodyta: „iki š. m. rugsėjo 1 d. pateikti siūlymus dėl Architektūrinio projektavimo ir kompozicijos bei Statybos ir inžinerinių disciplinų katedrų perorga nizavimo sutinkamai su naujai įvedamų dailiojo pramoninio modelia vimo ir dekoravimo specialybių profiliu“8. Tais pačiais metais VDI

Ibid., p. 3.

Danutė Zovienė, „Fortūna buvo dosni“, p. 13.

Lietuvos TSR MT Valstybinio aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ko miteto pirmininko įsakymas, Vilnius, 1961, in: DKA, [ap. 4].

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Mokslo taryboje nutarta įsteigti naują specialybę: „Pramoninės gamy bos dailiojo konstravimo su kvalifikacija dailininko konstruktoriaus“9. 1961– 1962 m. m. pradėjo iškart į tris pramonės gaminių modeliavimo specialybės kursus priimti studentai: „Pirmas kursas buvo surinktas bendrąja konkursinių egzaminų tvarka, o antras ir trečias sudarytas iš kitų specialybių studentų, pareiškusių norą studijuoti naują specialy bę.“10 Katedra buvo faktiškai įteisinta 1962 m. Tai patvirtinta LTSR Valstybinio aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komiteto pirmi ninko įsakymu Dėl LTSR Valstybinio dailės instituto Architektūros ir inži nerinių disciplinų katedros pertvarkymo ir naujų katedrų įsteigimo: „Siek damas, kad būtų tinkamai rengiami naujų specialybių dailininkai (pramoninių gaminių modeliuotojai ir miesto dekoruotojai), įsakau: 1. Pertvarkyti LTSR valstybinio dailės instituto Architektūros ir inži nerinių disciplinų katedrą į dvi savarankiškas Miestų dekoravimo ir Pramoninių gaminių modeliavimo katedras […].“11 PGMK tapo viena pirmųjų dailininkus konstruktorius rengiančių katedrų Tarybų Sąjungoje. „Be dviejų didžiųjų Leningrado ir Maskvos mokyklų, kurios tuo metu dar tik keitė savo profilį iš tradicinių taiko mųjų specialybių į pramoninę dailę, mūsų dailės institutas jau turėjo Pramoninės dailės katedrą“, – rašė F. Daukantas12. Rengdamas tekstą 9

Išlikusiame įsakymo dokumente nėra pažymėtas jo leidėjas. Greičiausiai, kaip galima spėti pagal nurodytus duomenis, jis taip pat išleistas Lietu vos TSR MT Valstybinio aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komite to. Šis įsakymas minimas F. Daukanto rankraštyje Pramoninės dailės kate dra, Vilnius, [8 deš.], in: DKA, [ap. 4].

F. Daukanto rankraštis Pramoninės dailės katedra, Vilnius, [s.a.], in: DKA,

Lietuvos TSR MT Valstybinio aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ko

[ap. 4]. miteto pirmininko įsakymas, Vilnius, 1962, in: DKA, [ap. 4]. 12

Prof. F. Daukanto pranešimas Pramoninės dailės katedros 25-mečio jubi liejui, Vilnius, 1986, in: DKA, [ap. 4].

6. Katedros dėstytojai

ir pirmieji studentai,

iš kairės: Kostas Katkus, Algimantas Bielskis, Romana Kungytė,

Feliksas Daukantas, 1965

katedros jubiliejui paminėti, jis pabrėžė ir tai, kad „[…] įsakymas, ku riuo visos aukštosios dailės mokyklos buvo įpareigotos įsteigti pra moninės dailės specialybę, buvo išleistas tik 1964 m. Mūsų institute tai buvo padaryta 1961-aisiais – trejais metais anksčiau, nei pasirodė oficialus įsakymas. Po Maskvos (buv. Stroganovo) ir Leningrado (Ve ros Muchnos vardo mokyklos) mūsų institute ši specialybė atsirado pirmiausia.“13 Dailininkus konstruktorius rengė Rusijos (Maskvos, Leningrado, Charkovo), Gruzijos (Tbilisio), Armėnijos (Jerevano), Baltarusijos, Lat vijos ir Estijos aukštosios mokyklos14. Gruzijos (Tbilisio) ir Baltarusijos mokyklos pirmuosius absolventus parengė 1970 m., Estijos – 1971 m., o PGMK – anksčiau (6, 7 il.). Pirmųjų, iškart į trečią kursą priimtų stu dentų, Romanos Kungytės, Petro Algirdo Šarkos ir Kęstučio Ramono, baigiamieji darbai buvo apginti 1965 m.15 P. A. Šarka gynė dalykinės informacijos apdorojimo sistemos Rūta-110 valdymo pulto projektą

F. Daukanto rankraštis PGMK 10-mečio minėjimui, Vilnius, [1971], in: DKA, [ap. 4].

Pažyma apie pramoninės dailės vystymą ir dailininkų-konstruktorių ruo šimą LTSR dailės institute, Vilnius, 1980, in: DKA, [ap. 4].

Ibid.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

7. Pirmoji katedros

absolventų laida

su katedros vedėju,

iš kairės: Kęstutis Ramonas, Petras Algirdas Šarka, Romana Kungytė

ir Feliksas Daukantas,

1965

(8, 9 il.). R. Kungytė suprojektavo keitiklį ir buitinį elektrinio suviri nimo darbų transformatorių (10 il.). Tuomet turėjo pasirodyti ir kitas, prieš metus atliktas kursinis jos darbas: „[…] Vilniaus elektrinio suviri nimo įrenginių gamykla išleis naujus agregatus. Nuo savo pirmtakų jie skiriasi dinamiška forma, yra kompaktiškesni, patogesni pervežti.“16 Kitas katedros diplomantas K. Ramonas gilinosi į tuomet aktualias buitinės chemijos gaminių taros ir pakuotės problemas (11 il.). „Tai la bai reikalingas ir įdomus darbas. Juk mūsų parduotuvėse į panašius buteliukus pilamas ir rašalas, ir actas, ir alus, ir daug kitų skysčių. Kęs tutis stengiasi surasti tokią indų formą, kuri tiktų gaminiui ir būtų pa togi naudoti. Pavyzdžiui, pusės litro rašalo buteliai nepatogūs, nes jei nepilni, neįmanoma pripildyti automatinio kotelio, K. Ramonas siūlo gulsčią butelio formą. Ji bus ir gražesnė, ir praktiškesnė, ir patogi“, – toks baigiamojo darbo pristatymas buvo išspausdintas Komjaunimo tiesoje17.

J. Bagdanskis, „Grožio požiūriu“, in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1964, Nr. 277, p. 3.

S. Balčiūnas, „Grožio konstruktoriai“, in: Komjaunimo tiesa, Vilnius, 1964, Nr. 246, p. 1.

8. Petras Algirdas Šarka, vad. F. Daukantas,

Dalykinės informacijos apdorojimo sistema Rūta–110, 1965

9. Petras Algirdas Šarka baigiamojo darbo gynimo metu, 1965

Vilniaus dailÄ&#x2014;s akademijos Dizaino katedra 1961â&#x20AC;&#x201C;1990

10. Romana KungytÄ&#x2014;,

vad. F. Daukantas,

Keitiklis ir buitinis

transformatorius elektrinio suvirinimo darbams, 1965

11. Kęstutis Ramonas,

vad. F. Daukantas,

Buitinės chemijos gaminių tara ir įpakavimas, 1965

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

12. Iš kairės: antras Kęstutis Ramonas, Petras Algirdas Šarka, Romana Kungytė, [1962–1963] 14. Tadas Baginskas

ir Vytautas Nasvytis,

[1971–1972]

13. Algimantas Bielskis, [7 deš]

15. F. Daukanto 70-mečio jubiliejaus šventė VDI, 1985

F. Daukantas kūrė katedros studijų programą, organizavo materi alinę bazę, kvietė dėstytojus. Jaunajai dizainerių profesionalų kartai ugdyti jis parinkdavo gerus specialistus, gebančius sudominti studen tus (12–19 il.). Pirmieji trys dėstytojai pradėjo dirbti 1961 m. Trumpai katedroje dirbęs Vytautas Budvytis mokslus baigė Talino dailės institute, Albi nas Petras Purys18 ir Juozas Burneika buvo VDI absolventai. Prie kūri mo darbų prisidėjo Inžinerinių disciplinų katedros dėstytojas I. Mo gilnickas. Netrukus, 1964 m., prie jų prisidėjo pramonės dizaino specialistas pirmas diplomuotas dailininkas konstruktorius Leningra do aukštąjį Veros Muchinos vardo pramoninės dailės institutą baigęs A. Bielskis. Tais pačiais metais į dėstytojų gretas įsiliejo ir architektas Simonas Ramunis, šiek tiek vėliau, 1968 m., – A. Kybrancas.

Albinas Petras Purys katedroje dirbo su pertrauka (1968-1994).

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

16. Algirdas Koira, [1987–1988] 18. Jonas Gudmonas

ir Vincas Norkus, [7 deš.]

17. Giedrius Laurušas, [1987–1988]

19. Dėstytojai Dizaino katedroje iš kairės: Algimantas Mizgiris, Giedrius Laurušas,

Tadas Baginskas,

Viktoras Jasanauskas, Algirdas Koira,

Algirdas Jazbutis,

Juozas Burneika,

[1987–1988]

1973 m. katedroje pradėjęs dėstyti Algimantas Mizgiris sustiprino metalo dirbinių dizaino sritį (20 il.). „Vienų praktikos metų užteko, kad Lietuvoje vėliau atsirastų bent dešimt metalo juvelyrų, kurie nė kiek nenusileistų tiems, kurie specialius mokslus ėjo Taline“, – taip A. Mizgirio veiklą apibendrino F. Daukantas19. A. Mizgiris buvo pir mojo, 1977 m. katedroje ginto, juvelyrikos baigiamojo darbo vadovas. Tuomet A. Šepkus sukūrė Jaunavedžių puošmenų komplektą ir sėkmin gai įsiliejo į juvelyrų gretas (21 il.). „Antrojoje aštunto dešimtmečio pusėje Lietuvos scenoje pasirodė nauja juvelyrų karta – Vilniaus dai lės institute dizaino specialybę baigęs Šepkus ir po studijų Taline grį žę Vytautas Matulionis, Gurevičienė, Gurevičius, Stulgaitė ir Rimantas Burneika“, – rašė R. Pileckaitė20. Niujorke gyvenantis A. Šepkus prisi mena, kad kurdamas baigiamąjį darbą labiau bendravo ne su A. Miz giriu: „Beveik visą nesavanaudišką informaciją gaudavau iš Kazimie ro Simanonio, kartais – iš mokymo meistro Petro Garškos, kuris apie

Juozas Skomskis, „Žmogus, kuriam dievai metus skaičiuoja… Svečiuose pas dailininką Feliksą Daukantą“, in: Diena, Vilnius, 1995, Nr. 36, p. 7.

Rūta Pileckaitė, op. cit., p. 58.

Vilniaus dailÄ&#x2014;s akademijos Dizaino katedra 1961â&#x20AC;&#x201C;1990

20. Romualdas Mizgiris,

vad. F. Daukantas,

Kavos servizas, 1971

21. Aleksandras Šepkus,

vad. A. Mizgiris,

Jaunavedžių puošmenų komplektas, 1977

22. Renata Matuliauskaitė, vad. F. Daukantas, Papuošalų komplektas, 1989

metalą žinojo daugiau negu visa Dizaino katedra. Teisingame pasau lyje jis būtų buvęs ne meistras, o docentas. Su prof. F. Daukantu pas taraisiais metais mes pykomės, nes jis bandė man taikyti bent mini malią discipliną, bet dabar jį šiltai prisimenu – buvo šviesus žmogus ir už tai jam esu dėkingas.“21 Darbai papuošalų tema Dizaino katedroje ginami iki šiol. Jų buvo nemažai. Nestebina tai, kad daugumos baigiamųjų darbų papuošalų tema vadovas buvo pats F. Daukantas, dirbęs šioje srityje. Jo studentės buvo Renata Matuliauskaitė (22 il.), Gitana Gorelytė-Mataitienė, Sol veiga Krivičienė. Juvelyrikos darbų sukūrė F. Daukanto sūnus Eduar das Daukantas, Dizaino katedros absolventas. 1975 m. prie katedros dėstytojų prisidėjo Kauno politechnikos ins titutą baigęs T. Baginskas. Katedroje pradėjusio dirbti specialisto kū rybinė biografija buvo įspūdinga: Eksperimentinio baldų konstravimo biuro konstruktorius, premijomis įvertinti mokykloms skirti baldai, kavinių ir restoranų baldų projektai, apipavidalintos TSRS paviljonų ekspozicijos. T. Baginskas paskatino katedros studijų kryptį baldų di zaino link. 1985 m. T. Baginskas iš F. Daukanto perėmė katedros vedė jo pareigas. Juo išbuvo iki 2006 m.

Iš A. Šepkaus laiško autorei, 2011-02-21.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Aštuntame dešimtmetyje katedros dėstytojų kolektyvą papildė V. Jasanauskas, Algirdas Koira, Algirdas Jazbutis. Devintame dešim tmetyje į katedrą dirbti atėjo penki dėstytojai: interjero dizainą Talino dailės institute studijavęs ir vėliau humanitarinių mokslų dailėtyros daktaro disertaciją Dizaino problemos formuojant žaidimų erdves Vilniaus senamiestyje VDA apgynęs Vytautas Kibildis22, architektas A. Dome reckas, katedros absolventai Giedrius Laurušas, Jonas Gerulaitis, Egi dijus Kleiza, Audrius Klimas. Trys iš jų, V. Kibildis, A. Domereckas ir J. Gerulaitis, katedroje dėsto iki šiol. Iki 1990 m. studentus mokė kitų katedrų darbuotojai, gamybos specialistai, vadinti „valandininkais“23. Piešimą dėstė Vladas Drėma, Adolfas Reimeris, Liuda Vaineikytė, Petras Aleksandravičius, Vincen tas Gečas, Vincas Dilka, Stanislovas Kuzma, Viktoras Bakšys, Algi mantas Švėgžda, tapybą – Vincas Norkus, Giedrius Kazimierėnas, spalvų mokslą – Giedrė Fledžinskienė, ergonomiką – P. Šulskis, brai žomąją geometriją – Antanas Morkūnas, Albinas Degutis, Laima Ba gočiūnienė, patentų mokslą – Kęstutis Pivoriūnas, gamybos organiza vimą, planavimą ir ekonomiką – Irena Bogdanienė. Pramoninės dailės istorija studijų plane atsirado 1971 –1972 m. m. Pirmasis ją dėstė ka tedros absolventas Petras Užkalnis, vėliau – R. Jasukynaitė-Gaušienė, L. Cieškaitė-Brėdikienė. Ilgai katedroje grafiką dėstė A. Gurskas, apie kurį šiltai atsiliepia ne vienas buvęs studentas. Jis išugdė naują šrifto ir kaligrafijos spe cialistų – grafikos ir grafinio dizaino dėstytojų kartą, perėmusią jo mo kymą. A. Gurskas sakė: „Daukantą norėčiau paminėti kaip pedagogą 22

Vytautas Kibildis, Dizaino problemos formuojant žaidimų erdves Vilniaus se namiestyje: Disertacija humanitarinių mokslų dailėtyros daktaro laipsniui įgyti, Vilnius, 1993, in: VDA Meno skaitykla.

Žr. Lankomumo žurnalai, dėstytojai, Vilnius, 2011, in: DKA, ap. 4, b. 29.

iš didžiosios raidės. Jis buvo labai tolerantiškas. Su juo sekėsi bendra darbiauti. Niekas nenurodinėjo, kaip kurti mokymo būdus. Ieškoda mas savo kelio turėjau kelis atramos taškus – Krokuvos, Leipcigo, taip pat ir Talino dailės mokyklas. Aštuntame dešimtmetyje Krokuvoje su sipažinau su šrifto dėstytoju (Dobžanskiu), kuris, nors ir nebuvo lei džiama, naktį nusivežė į Krokuvos dailės akademiją ir parodė metodi nius fondus. Pamačiau, kad jie moko kitaip. Mes naudojome istorinius šriftus – uncialą, gotikinį. Jie mokė meninės raiškos dalykų, pagrįstų geometrinėmis formomis – trikampiu, skrituliu, stačiakampiu. 1971 m. septyni TSRS šrifto meistrai buvo nusiųsti į Leipcigą. Ten susipažino me su Leipcigo mokykla, su kompozicijos pagrindus dėsčiusio Alber to Kapro metodika.“24 Net meistrai turėdavo išlaikyti Daukanto „testą“. Toks buvo me džio darbų meistras Alfonsas Repečka. Šventas žmogus pagal Dau kantą, sąžiningas, kruopštus, prasčiau daryti nemokėjęs25. Mokymo meistrais katedroje dirbo Alfonsas Surgautas, P. Garška, katedros ab solventas Valentinas Janickas. Dėstytojų laikas, praleistas kartu su studentais auditorijose, buvo tik dalis veiklos katedroje (23 il.). Kitą dalį sudarė metodiniai darbai, ruošimasis paskaitoms, asmeninė kūryba, už kurią taip pat reikėjo at siskaityti. Ugdymo planų punktai, kuriais buvo siekiama skatinti mokslinę pasaulėžiūrą, ugdyti tarybinį patriotizmą ir komunistinį po žiūrį į darbą, komunistinę moralę, diegti estetinį auklėjimą, fizinį au klėjimą bei plėtoti visuotinius politinius ir organizacinio darbo įgū džius, rodo, kad netgi sovietmečiu į tai žvelgta gan lanksčiai26. 24

Iš autorės pokalbio su A. Gursku, 2011-08-21.

Juozas Skomskis, op. cit., p. 7.

Mokymo-auklėjamojo (pedagoginio) darbo, mokslinio tiriamojo darbo, politinio auklėjamojo darbo, visuomeninės-šefinės veiklos, kūrybinio darbo, studentų praktikos atlikimo planų, ataskaitų, įsakymų ir nutarimų byla, Vilnius, 1962-1975, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 1–249.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

23. Civilinės gynybos pratybos, gelbėjimo komanda po darbų.

Gelbėjimo komandos vadas F. Daukantas (centre) ir Pramoninės dailės katedros studentai: Jonas Kalvelis, Egidijus Zulonas, Valdas Mickevičius, Mindaugas Tamošaitis, Pranciškus Balčiūnas, Vygandas Ulickas,

Albertas Krajinskas, Vakaris Bernotas, Gintaras Kuzmickas, Stasys Balčiūnas,

Kęstutis Mickevičius, Romualdas Martinkus, Romualdas Klinga,

Alvydas ir Audrius Klimai, Raimondas Bačkys, Vladas Kazlauskas,

Algirdas Laurinaitis, Arūnas Žilys, [V. Jurgaitis], Algirdas Vazalinskas,

Justinas Čėsna, Žilvinas Bautrėnas, 1978

Be privalomųjų politinio auklėjimo valandėlių, instituto ir šventi nių eisenų apipavidalinimo bei kitų panašių „auklėjamųjų“ darbo priemonių, į planą buvo įtraukta ir labai naudingų būsimiems specia listams dalykų. Lankytos ir katedroje aptartos ne tik Revoliucijos mu ziejaus, bet ir kitos ekspozicijos, pavyzdžiui, 1974 m. Minske surengta Suomijos dizainerio Timo Sarpanevos stiklo, metalo ir tekstilės gami nių paroda27. Vykta į gamybines ekskursijas fabrikuose ir įvairias aukštąsias mokyklas. Rengti susitikimai su katedrą baigusiais absol ventais. Taip pat su menininkais – skulptoriumi Gediminu Jokūboniu, mokslininkais – Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto (to liau – KPI) Ultragarso laboratorijos vadovu Enriku Jaroniu, žurnalistu Algimantu Čekuoliu. Stengtasi plėsti būsimų specialistų pasaulėžiū rą – rodyti Algimanto Mockaus filmai apie Indiją, jos žmones, papro čius, meną ir architektūrą bei apie JAV, jų žmones, architektūrą ir bui tį28. Ir katedros dėstytojai, ir kviestiniai svečiai studentams skaitė paskaitas29. Aštuntame dešimtmetyje gydytojas Perkūnas Bakšys skai tė paskaitas Parapsichologija, Žmogaus psichologinis individualumas ir techninis progresas, A. Bielskis – Dizaino metodologijos klausimai, Kosmi nių objektų meninis konstravimas, Dizaineris ir jo elgesio normos, Semiotika ir ženklų-simbolių kūryba, F. Daukantas – Gintaro papuošalų šiuolaikinės formos, Daiktų visuomeninė socialinė vertė. 27

Pramoninės dailės 1974-1975 m. m. komunistinio studentų auklėjimo pla

A. Mockaus filmas apie Indiją rodytas 1971-1972 m. m., žr: Pramoninės

nas, Vilnius, [1974], in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 58. dailės katedros 1971-1972 m. m. pavasario semestro auklėjamojo darbo ataskaita, in: DKA, 4, b. 27, l. 147. Filmas apie JAV rodytas 1975 m., žr.: Pramoninės dailės 1974-1975 m. m. komunistinio studentų auklėjimo pla nas, Vilnius, [1974], in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 43. 29

Paskaitų pranešimų temas žr.: Pramoninės dailės katedros ataskaita už mokslinius, tiriamuosius, kūrybinius darbus per 1970-1975 m., Vilnius, 1975, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 1–249.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Neauditorinei veiklai priklausė dėstytojų stažuotės, kvalifikacijos kėlimo kursai. Ją kelti skatino „socialistiniai įpareigojimai“. Pagal VDI nuostatus katedros lenktyniavo mokymo metodikos, mokslinių tyri mų, auklėjimo, visuomeninio ir „šefavimo“, mokymo bazės stiprinimo, kūrybinio darbo srityse30. Buvo rengiami planai, ataskaitos, sumuo jami balai ir skelbiami socialistinio lenktyniavimo lyderiai. Kvalifika ciją katedros dėstytojai dažniausiai kėlė sąjunginiuose ir Rytų bloko šalių dailininkus konstruktorius rengiančiose institucijose. Aštuntame dešimtmetyje F. Daukantas ir J. Burneika vyko į Lenkiją, Varšuvos, Krokuvos ir Vroclavo aukštąsias dailės mokyklas. F. Daukantas staža vosi Talino taikomosios dailės institute, kvalifikaciją gerino Pramoni nės dailės katedrų vedėjų seminare Maskvoje. A. Bielskis dalyvavo sė dimųjų baldų projektavimo simpoziume Prahoje31. Pramoninės dailės katedroje buvo aktyviai organizuojamos paro dos, visuomenei, Lietuvos ir kitų šalių specialistams pristatomos naujos dizaino idėjos, techninės estetikos laimėjimai. Pirma didesnė galimy bė pasisemti patirties iš kitų šalių pasitaikė prabėgus vos keletui metų, kai buvo įkurta katedra. 1966 m. F. Daukantas buvo pakviestas daly vauti sąjunginėje aukštųjų mokyklų mokslinėje konferencijoje Techninė estetika gamybai Charkove, Ukrainoje32. Konferencijoje pranešimus 30

VDI soclenktyniavimo nuostatai, Vilnius, 1986, in: DKA, [ap. 4].

Simpoziume A. Bielskis skaitė pranešimą Dizaino metodologiniai klausimai ir sėdimųjų baldų projektavimas, Vilnius, 1975, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 29.

Konferencijos organizuotojai: TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio moks lo ministerija, UTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, STEMTI, Charkovo pramoninės dailės institutas, Valstybinis mokslinės ir techninės informacijos mokslinio tyrimo institutas (toliau – VMTITI), žr.: Программа всесоюзной межвузовской научной конференции по тех нической эстетики для производства, Харъков, 1966, in: DKA, ap. 2, b. 2 (4–19), l. 26.

24. PGMK studentų darbų metodinė paroda konferencijoje Charkove, 1966

skaitė garsūs lektoriai iš įvairių TSRS institucijų – Leningrado Veros Muchinos vardo aukštosios pramoninės dailės mokyklos rektorius Ja kovas Lukinas ir Pramoninės dailės katedros vedėjas Josifas Vaksas, Estijos valstybinio dailės instituto Grafikos katedros vedėjas Pulis Luchteinas, Maskvos aukštosios pramoninės dailės mokyklos rekto rius Zacharas Bykovas, kiti dailininkus konstruktorius rengusių aukštų jų mokyklų atstovai. Renginio programoje buvo nurodyta F. Daukanto pranešimo tema Meninio konstravimo įvadas33. Skaitydamas pranešimą, F. Daukantas pristatė įvadinį mokymo kursą34. Konferencijoje buvo pristatyta trylika stendų, kuriuose – katedros studentų atliktų įvadi nių, gamtos formų analizės, funkcinės struktūros, modulinės sistemos ir kitų pratimų bei diplominių darbų nuotraukos (24 il.)35. Šis pristaty mas buvo sėkmingas: „Charkovo konferencijoje, kurioje visos mokyk los pristatė metodines parodas ir joje per dvi dienas buvo perskaityta

Ibid.

F. Daukanto pranešimas, skaitytas Charkovo konferencijoje, Vilnius, 1966,

Sąjunginė aukštųjų mokyklų mokslinė konferencija Techninė estetika ga

in: DKA, ap. 2, b. 2 (4–19), l. 30–38. mybai Charkove, 1966, in: DKA, ap. 2, b. 2 (4-19).

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

25. Pramoninės dailės katedros ekspozicija VDI studentų darbų parodoje Parodų rūmuose Vilniuje, 1977 26. Pramoninės dailės katedros I, II, III kurso

grafikos pratimai,

vad. A. Gurskas, VDI studentų darbų paroda Parodų rūmuose Vilniuje, 1977

apie 30 paskaitų-pranešimų, […] (Pramoninės dailės katedra, – aut. past.), galima sakyti, buvo vienintelė mokykla, kuri atsakė į konferen cijoje iškeltus klausimus. Nuo to laiko visos konferencijoje dalyvavu sios mokyklos pabuvo pas mus ir arčiau susipažino su mūsų metodi ne praktika, nes konferencijoje ji buvo pripažinta […].“36 Kvietimų pristatyti metodinę katedros medžiagą, dalyvauti pa rodose gauta daug. Aštuntame dešimtmetyje katedros prašyta pateik ti studentų darbų Dailės dirbinių parodai, vykusiai Vilniaus parodų rūmuose (1974 ), VDI studentų darbų parodai, vykusiai Parodų rū muose (1977) (25, 26 il.), Maskvoje, TSRS Liaudies pasiekimų parodos (toliau – LŪPP) Liaudies švietimo paviljone rengtai parodai, pavadini mu Mokslinė techninė jaunimo kūryba (1978)37, XIX sąjunginei baigia mųjų darbų parodai Kijeve (1979) (27 il.). Iniciatyvą rodė ir studentai.

[F. Daukantas], Metodinis darbas, Vilnius, [1977], in: DKA, [ap. 4].

Научно-техническое творчество молодежы (НТТМ-78). LŪPP paviljo ne surengta paroda vadinosi „Научно-техническое творчество студен тов и аспирантов высших и учащихся средних специалъных учебных заведений“, žr: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro pa vaduotojo K. Žukausko raštas, Vilnius, 1977, in: DKA, ap. 4, b. 6, l. 30-31.

VDI susikūrusi Studentų mokslinė draugija (toliau – SMD) organiza vo parodas, per kurias studentai galėjo parodyti savarankiškai sukur tus darbus38. Metodinis katedros darbas, studentų darbai neliko neį vertinti: 1971 m. audiovizuali paskaita Proizvodstvenikai per Respublikos aukštųjų mokyklų mokymo priemonių apžiūrą pelnė di plomą, o LŪPP diplomas ir garbės raštas atiteko už darbus, atliktus KPI Ultragarso laboratorijai39. 1971 m. buvo paminėtas katedros 10-metis40. Ketvirto kurso stu dentai suprojektavo ir pagamino atminimo ženklelius, kvietimus. Penktakursiai Vilius Puronas ir Vitalijus Suchockis kūrė draugiškus katedros dėstytojų šaržus, antro ir trečio kurso studentai rodė spek taklį Neimk katei už uodegos, o pirmakursis A. Žibikas sukūrė filmą „Iš katedros gyvenimo“41. A. Žibikas prisiminė, kad jame buvo užfik suotos pirmakursių krikštynos42. Per minėjimą buvo rodyta ir katedros veiklą pristatanti metodinė kino juosta. Greičiausiai tai buvo ta pati juosta, kuri 1970–1975 m. ataskaitoje minima kaip Proizvodstvenikai43. Beveik 8 minučių filmas, 38

Pavyzdžiui, 1975 m. 25-ąjį kartą vyko SMD renginys 30 – Pergalei, 35 – Ta rybų Lietuvai, 25 – SMD. Šioje SMD konferencijoje pranešimą skaitė SMD tarybos pirmininkas V. Bakšys, PGMK II ir II kurso studentai – Gedimi nas Ruzgys, Viktoras Stančaitis, Vilius Deveikis, žr.: LTSR valstybinio dai lės instituto SMD XXV konferencijos programa: Lankstinukas, Vilnius: VVDI, 1975.

Pramoninės dailės katedros ataskaita už mokslinius, tiriamuosius, kūry binius darbus per 1970-1975 m., Vilnius, 1975, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 26.

Minėjimas vyko Dailės instituto aktų salėje 1971 m. gruodžio 18 d.

Pramoninės dailės katedros 1971-1972 m. m. pavasario semestro auklėja mojo darbo ataskaita, Vilnius, 1972, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 148.

Iš autorės pokalbio su A. Žibiku, 2011-02-23.

Pramoninės dailės katedros ataskaita už mokslinius, tiriamuosius, kūry binius darbų per 1970-1975 m., Vilnius, 1975, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 26.

27. Albertas Krajinskas,

vad. F. Daukantas,

Pašarų gamybos kompleksas, baigiamasis darbas, rodytas XIX sąjunginėje aukštųjų mokyklų parodoje Kijeve, 1979

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

įgarsintas rusiškai, Profesionalus dailininko konstruktoriaus rengimas bu vo sukurtas Radijo pramonės ministerijos centrinėje kino laboratorijo je 1970 metais44. Tarp šio filmo konsultantų minimi A. Bielskis, J. Bur neika, F. Daukantas. Juostoje pasakojama, kaip dizaineris profesionalas gali padėti gerinti gaminių estetiką. Rodomi dizainerio profesionalo rankos nepaliesti radijo prietaisai, neatitinkantys laikmečio poreikių. Nesirūpinta, ar juos bus patogu naudoti. Blogo dizaino prietaisai gre tinami su tinkamai suprojektuotais gaminiais. Juos projektuodamas profesionalas paisė psichofiziologinių darbuotojo savybių. Šiuo atve ju buvo naudoti meninio konstravimo metodai. „Dailininkas kons truktorius – specialistas, pašauktas šiuos metodus diegti į gamybą. Rengiant profesionalą pirmiausia siekiama vystyti jo meninius gebė jimus. Tuo pačiu metu besimokantysis nuolat skatinamas praktiškai taikyti įgytas žinias. Pavyzdys mokant šrifto – savarankiškai kuria mos jo garnitūros. Naujų išraiškingų užrašų kūrimo žinios pravers būsimam specialistui projektuojant radijo technikos gaminius. Sė kmingai radijo prietaisų srityje galės dirbti specialistas, įsisavinęs vi sas mokymo programos žinias“, – sakoma juostoje45. Joje rodomos studentų atliktos grafinės plokštumos kompozicijos, optinės apgau lės, grafinių efektų ir skulptūros užduotys iš įvairių medžiagų, struk tūriniai popieriaus lankstiniai, pramoninių gaminių prototipai. Juos toje kalbama ne tik apie formos estetiką ir meninę raišką, pabrėžiamos ir specialiosios žinios: „Dailininkas konstruktorius, mąstantis inžine rinėmis kategorijomis, paprastai siūlo racionalesnius konstruktyvius 44

Autorė dėkoja L. Jablonskienei, kuri padėjo pasirūpinti, kad vertinga me todinė kino juosta, kurią katedros archyve rūpestingai saugojo N. Žvirgž ienė, būtų perrašyta į skaitmeninį formatą ir taptų prieinama visiems, no rintiems ją pamatyti.

Профессионалъная подготовка художника-конструктора: Filmas, Vil nius, 1970, in: DKA.

28. Pramoninės dailės katedros studentų darbų ekspozicija VDI studentų darbų parodoje Parodų rūmuose Vilniuje,

prie balansinių suvenyrų – Viktoras Jasanauskas, 1983

[…] gaminių sprendimus. Šios naujos svarbios profesijos pavadinime žodžiai dailininkas ir konstruktorius yra lygiaverčiai.“46 Devintame dešimtmetyje katedros studentų darbai buvo ekspo nuojami VDI studentų darbų parodoje VDI naujuosiuose rūmuose (1981), parodoje Aukštųjų mokyklų išradimai – liaudies ūkiui (1983), VDI studentų darbų parodoje Parodų rūmuose (1983) (28 il.), Pabaltijo ta rybinių Respublikų parodoje Namų apyvokos reikmenys (1984), Dailės fondo vitrinose Vilniuje, XXI sąjunginėje diplominių darbų parodoje Tbilisyje (1984)47.

Ibid.

Aukštųjų mokyklų išradimai – liaudies ūkiui parodoje eksponuota 16 auto rystės liudijimą turinčių darbų – žaislai, staklių darbams skirti spaustu vai, plaktukas ir metalui pjauti skirtas pjūklelis, žr.: Parodos aukštųjų mo kyklų išradimai – liaudies ūkiui eksponatų katalogas, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Visasąjunginės išra dėjų ir racionalizatorių draugijos Lietuvos respublikinė taryba, 1983, p. 47–50. Pabaltijo tarybinių respublikų parodai buvo paskolinta 30 studen tų darbų skaidrių, žr.: Lietuvos TSR liaudies ūkio pasiekimo parodos di rektoriaus A. Čepo raštas Valstybinam dailės institutui, Vilnius, 1984, in: DKA, ap. 4, b. 5, l. 112.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

29. Rolandas Silevičius,

vad. A. Jazbutis, LTSR VDI Pramoninės dailės katedros 25-mečio atributika, 1985

30. PDK 25, medalis, aversas, 1986

Iš devinto dešimtmečio parodų verta išskirti dvi – Dizainas‘80 (1980) ir Dizainas ‘66–‘86 (1987). Respublikinė LTSR liaudies ūkio pa siekimų paroda Dizainas ‘80 vyko Vilniaus parodų rūmuose48. Teigta, kad joje perteikti „[…] bendrieji teoriniai dizaino aspektai, tarybinio dizaino plėtra ir ištakos Lietuvoje, dizainerių ruošimo metodika bei svarbiausios jų veiklos sritys, gyvenamosios aplinkos, darbo ir poilsio aplinkos formavimas dizaino požiūriu“49. Greta STEMTI Vilniaus filia lo dailininkų konstruktorių, respublikos projektavimo organizacijų ir pramonės įmonių meninio konstravimo padalinių specialistų darbų buvo pristatyta nemažai katedros studentų projektų – planšetės, mo deliai, maketai50. Rodytos propedeutikos, skulptūros plastikos, pro jektinės grafikos, pramoninės grafikos užduotys. Eksponuoti įvairios paskirties daiktai – nuo žaislų iki elektrinių buitinių, gamybinių prie taisų bei informacinės grafikos51. Panaši paroda Dizainas ‘66–‘86, su rengta Parodų rūmuose 1987 m., aprėpė dvidešimties metų laikotar pį – nuo STEMTI Vilniaus filialo įkūrimo pradžios iki 1986 m. 1986 m. kartu su Tekstilės katedros drabužių modeliavimo spe cialybės minėtas Pramoninės dailės katedros 25-metis. Jubiliejui reng tasi iš anksto. 1985 m. Rolando Silevičius apgynė darbą LTSR VDI Pramoninės dailės katedros 25-mečio atributika – grafikos ženklo, plakatų, pagyrimo raštų, voko, medalio ir gairelės, ženkliuko ir kita projektai

Paroda buvo atidaryta 1980-12-29.

Parodos Dizainas ‘80 katalogo įvadinis straipsnis, Vilnius: Lietuvos TSR prekybos ir pramonės rūmai, 1980, p. [5].

Parodoje rodyti dėstytojų A. Koiros, J. Burneikos, A. Gursko, A. Mizgirio, V. Jasanausko, T. Baginsko, A. Bielskio, F. Daukanto studentų darbai, žr.: VDI Pramoninės dailės katedros (toliau – PDK) eksponatų sąrašas paro dai Dizainas ‘80, Vilnius, [1980], in: DKA, ap. 4, b. 5, l. 230–231.

VDI PDK eksponatų sąrašas parodai Dizainas ‘80: virtuvės įrankiai, aki niai, dulkių siurblys Audra, prietaisas sultims spausti, elektrinis grąžtas,

31. PDK 25, jubiliejinės parodos atidarymas, parodą pristato

Tadas Baginskas, 1986

(29, 30 il.)52. Jubiliejinių renginių programą sudarė išplėstinis VDI ta rybos posėdis, abiejų katedrų studentų darbų paroda, teorinis semina ras, katedros absolventų susitikimas ir studentų diskoteka (31, 32 il.)53. Pranešimus skaitė buvęs ir ką tik pradėjęs dirbti katedros vedėjai. F. Dau kantas skaitė pranešimą tema Pramoninės dailės katedrai – 25, o T. Ba ginskas – Mokymo proceso ryšiai su gamyba. elektrinis grąžtas-kaltas, dažų purkštuvas, tekinimo staklės, magnetofo nas, elektriniai vargonai, buitinės šlifavimo staklės, mediniai žaislai, vai kų žaidimų aikštelių įranga, Valstybinio Vilniaus universiteto (toliau – VVU) Fizikos fakulteto Probleminės laboratorijos įranga (lazerinis anemometras), šachmatų pirmenybių grafikos atributika, parodinių eks pozicijų projektai, Raguvos vidurinės mokyklos vizuali informacija, pla katai PDK 20-mečio jubiliejui ir LTSR 40-mečio jubiliejui, Vilnius, [1980], in: DKA, ap.4, b. 6, l. 10–11. 52

Rolandas Silevičius, LTSR VDI Pramoninės dailės katedros 25-mečio atributi ka: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1985, in: DKA, arch. Nr. 211.

Jubiliejiniai renginiai vyko 1986 m. gruodžio 16 d.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Studijų procesą katedroje įvairino sporto renginiai, žūklė, šachma tų turnyrai, dizainerių dienos, atvirų durų dienos, organizuoti absol ventų ir studentų susitikimų vakarai (33 il.). Viena svarbiausių, didelį entuziazmą kėlusių veiklų, vienijusių ka tedros bendradarbius ir jų kolegas iš kitų aukštųjų mokyklų, buvo sporto renginiai. Tradicines sporto varžybas Lietuvos, Latvijos ir Esti jos aukštosios mokyklos organizavo kasmet54. Į jų programą įėjo ir žū klė, ilgainiui tapusi katedros tradicija. VDI žvejus mėgėjus vienijo Vilniaus medžiotojų ir žvejų draugijos, Dailės instituto 45 žvejų būrelis ir Sienio ežeras Trakų rajone 55. Ratelio sąrašuose minimi F. Daukantas, J. Burneika, Vytautas Brėdikis, Kazi mieras Morkūnas, Leonas Lagauskas, A. Gurskas, Juozas Adomonis, P. Aleksandravičius, Stasys Krasauskas ir kiti56. Sienio ežere ne tik žvejota, būta ir kitų uždavinių: padėti užtikrinti žuvų apsaugą, kovo ti su brakonieriais, įrengti nerštavietes, pranešti apie žuvingas vietas. F. Daukantas mėgo žvejybą. Minint jo 80-metį spauda supainiojo ju biliejaus datą. F. Daukantas šį faktą aiškino taip: „[…] yra tokia Asiro 54

Pavyzdžiui rašyta: „Šiais metais minėtos (kovo mėnesį organizuoja mos, – aut. past. ) varžybos perkeltos į balandžio 12 d., todėl poledinę žūklę tenka pakeisti į meškeriojimą nuo kranto. Prašau leisti pravesti mi nėtas varžybas š. m. balandžio 12-13 dienomis Strėvos upėje žemiau Elek trėnų vandens saugyklos iki Semeliškių. Varžybose dalyvaus 9 meškerio tojai ir teisėjas. Už varžybų pravedimą atsakingas Pramoninės dailės katedros vedėjas prof. F. Daukantas“, žr.: F. Daukanto prašymas LTSR gamtos apsaugos komiteto pirmininkui, Vilnius, 1985, in: DKA, [ap. 4].

Sienio ežeras priklausė penkiems būreliams, žr.: LTSR valstybinio dailės instituto žvejų mėgėjų būrelio Nr. 45 veiklos planas 1976-1980 metams, Vilnius, [1980], in: DKA, [ap. 4].

45 žvejų būrelio sąrašai, Vilnius, 1971, 1976, [s.a.], in: DKA, [ap. 4].

32. PDK 25, jubiliejinės parodos ekspozicijos naujuosiuose

VDI rūmuose bendras vaizdas, 1986

33. Studentų krikštynos naujų VDI rūmų statybvietėje, 1976

Vilniaus dailÄ&#x2014;s akademijos Dizaino katedra 1961â&#x20AC;&#x201C;1990

34. F. Daukantas žirgyne Latvijoje, 8-deš. <

babiloniečių išmintis. Marmuro lentose įrašyta, kad dievai neįskato į žmogaus gyvenimą tų dienų, kurias jis praleidžia… gaudydamas žuvį. Bijau sakyti, bet, ko gero, tą dešimtmetį ir būsiu paaukojęs žve jybai…“57 Rengiant naujus specialistus buvo itin svarbu išaiškinti jų užduotį. F. Daukantas, pabrėžęs, kad „vienišų talentų“ era baigėsi ir specialistas turi įsilieti į bendras problemas sprendžiantį kolektyvą, apgailestavo, kad „dar pasitaiko tokių, kurie ateina „į gamybą“ turėdami klaidingą „prioritetinį“ kompleksą. Didžiuotis savo specialybe – nieko blogo. Bloga tai, kad dar „neapšilęs“, neturintis praktinės patirties ir nieko nepadaręs reikalauja ypatingos padėties kolektyve ir išskirtinių teisių (kūrybinė diena). Kai tokios nuotaikos, nusileisti nuo „pjedestalo“ ir greta, petys į petį, dirbti su kitais specialistais neįmanoma. Tinkamai paruoštas ir orientuotas specialistas visada ras bendrą kalbą. […] mo kyklos uždavinys yra išugdyti norą siekti gerai pažinti savo dalyką, siekti profesionalumo, atsidavusio darbo, o ne tariamo prestižo.“58 1961–1971 katedros veiklos metai vadinami pradiniu praktiniu me todinio eksperimentavimo ir medžiagos kaupimo bei apibendrinimo laikotarpiu.

Juozas Skomskis, op. cit., p. 1. F. Daukanto žvejybos pomėgiu kartais buvo ir papiktnaudžiaujama. T. Baginskas prisimena: „Dėstytojai kartais ding davo. Neateidavo į paskaitas. Daukantas, aišku, klausdavo, kur buvo din gę, bet buvo būdas išvengti pasiaiškinimų. Iškart atėjusiam reikėjo pradė ti pokalbį apie žvejybą, sakyti: „Profesoriau, kokį dizaino sprendimą, kokią ritę mačiau.“ Daukantas iškart susidomėjęs įsitraukdavo į diskusi ją, vėliau ir pamiršdavo nusižengimą…“, iš autorės pokalbio su T. Bagins ku, 2011-07-14.

F. Daukanto pranešimas Pramoninės dailės katedros 25-mečio jubiliejui, Vilnius, 1986, in: DKA, [ap. 4].

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

F. Daukantas pradėjo dirbti neturėdamas patirties, bet gavęs rekto riaus V. Mackevičiaus pažadą, kad padės59. Prisimindamas sunkius pirmuosius metus, F. Daukantas sakė, kad pradėti reikėjo nuo „nu lio“: „tuo laiku nebuvo jokių metodinių leidinių, net straipsnių“60. Reikėjo derinti dėstomus dalykus, tinkamai numatyti specialistų ren gimo kryptį. Teigiama buvo tai, kad, pasak F. Daukanto, iškart pasise kė „išvengė (kas nepavyko kitoms mokykloms) amatininkiškumo ten dencijos, specializacijos pagal medžiagas ir […] užčiuopti pažangią mokymo metodiką […]“61. Dailininkai konstruktoriai buvo rengiami pagal patvirtintą Maskvos aukštosios pramoninės dailės mokyklos (buv. Stroganovo) mokymo planą, kurį kitos pramoninės dailės mo kyklos taikė pagal esančias specialistų rengimo galimybes, mokymo sąlygas ir dėstytojų personalą62. Pirmą katedros veiklos laikotarpį kaip itin sunkų apibūdina ir T. Ba ginskas: „Žiūrint iš laiko perspektyvos jis buvo nesėkmingas, nors esant tam kontekstui jo nesėkmingu nepavadinsi. Jokiu būdu nebuvo taip, kad žmonės neatliktų savo darbo. Tiesiog nebuvo, nuo ko pradė ti. Daukantui teko didžiausias strateginis krūvis. Dėstytojus surinkti buvo labai sunku. Nebuvo išugdyta nė vienos kartos dizainerių. Iš pradžių ėjo visai kitų specialybių žmonės: skulptoriai, juvelyrai, me talo meistrai. Natūralu, kad ir darbai buvo ne visada geri. Įdomu tai, 59

Vidmantas Jankauskas, „Lietuvos dizainerių mokytojas nuo A iki Z“, in:

F. Daukanto rankraštis PGMK 10-mečio minėjimui, Vilnius, [1971], l. 2, in:

Lietuvos rytas, Vilnius, 1995, Nr. 34. p. 36. DKA, [ap. 4]. 61

Ibid.

Bielskis Algimantas, Feliksas Daukantas, Pramoninės dailės specialistų ren gimo sisteminės programos principai: Metodinė mokymo priemonė, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, 1981, p. 17, 18.

kad tarp pirmųjų studentų ir tuometinių profesionalų darbų buvo di džiulis skirtumas. Dabar skirtumo tarp absolventų ir profesionalų projektų praktiškai nėra.“63 Dviejų dešimtmečių profesinę mokymo kryptį apibendrino ir to lesniu studijų pagrindu tapo 1981 m. F. Daukanto ir A. Bielskio pareng ti Pramoninės dailės specialistų rengimo sisteminės programos principai64. Metodiniame leidinyje aprašyta daug svarbių klausimų: apibūdinta dizainerio veiklos specifika, nagrinėti dizaino srityje taikomi metodai, pabrėžta meninio projektavimo problematika, pateikti kursinių darbų temų pavyzdžiai. Leidinyje nurodytos dvi dizaino sampratos. Pirmoji, siauresnė, di zainą apibūdino kaip daiktinės aplinkos projektavimo veiklą. Antroji, platesnė ir ugdymo procesui svarbesnė, dizainą apibrėžė kaip mode lių kūrimo sistemą: „Socialinėje sistemoje greta prognozavimo ir pla navimo jis veikia kaip integruotas sprendimų modelių kūrimo blokas, programuojantis socialinio organizmo augimo ir vystymosi tempus, pobūdį.“65 Dizainą plačiąja prasme, kaip universalų ir svarbiausią projektavi mo būdą, nuo kurio priklausė, ar dizaino veikla bus patikima, papildė kiti būdai. Viena vertus, jį papildė moksliniai metodai: loginiai, mate matiniai, analoginiai, funkciniai, struktūriniai, kibernetiniai modeliai. Antra vertus, pripažįstant, kad „vien tik moksliniais metodais ir logi nėmis išvadomis sukurti visais požiūriais tobulą sistemą praktiškai neįmanoma“66, projektavimas gretintas su intuityvų pradą turinčiais meninio projektavimo (meninės raiškos) ir praktinio eksperimento metodais. 63

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

Algimantas Bielskis, Feliksas Daukantas, op. cit.

Ibid., p. 4.

Ibid., p. 5.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Esant šių metodų visumai išryškėjo sisteminis dizaino veiklos po būdis. Jo mokslinė sąvoka buvo grindžiama žmogaus ir daiktų ry šiais, arba santykiais. Sistemos, t. y. žmogaus ir daiktų ryšiai, skirstyti įvairiai. Dizaino kūrybinės veiklos objektas, bendra sistema, turinti tris hie rarchinius dirbtinių procesų modelius – mikromodelį, mezomodelį ir makromodelį67, aprėpė trijų tipų kuriamų objektų, dirbtinių objektų, natūralių gamtos objektų ir žmogaus, ryšius, įvardytus semiotikos mokslo terminais. Pirmos sistemos dirbtinis (kuriamas) objektas – žmo gaus ryšiai, vadinti pragmatiniais. Antros sistemos dirbtinis (kuriamas) objektas – natūralios gamtos (natūralios gamtos objektai) ryšiai, vadinti se mantiniais. Trečios sistemos dirbtinis (kuriamas) objektas – dirbtinių objektų (dirbtinių objektų sistema) ryšiai – sintaktiniais68. Taip dizaino problemos buvo formuluojamos nustatant sistemų ribas, probleminius santykius, parenkant vertinimo kriterijus69. Dizaino problemos būdavo spren džiamos per kelis etapus. Pirmasis vadintas paruošiamuoju, problemos formulavimo, etapu. Antrasis vadintas sinteze. Tai idealaus modelio kūrimas, nors galimybės ir ribotos. Idealus modelis buvo suprantamas 67

„Mikroprocesai apima atomų, molekulių, kristalų, medžiagų būvius, me zoprocesai – detalių, mazgų, agregatų ir atskirų įrenginių būvius, makro procesai – visų dirbtinių procesų sistemų įvairių grupių, klasių, tipų bū vius. Visi dirbtiniai procesai gali būti suskirstyti į 4 tipus: negyvosios gamtos, gyvosios gamtos, psichinius (dirbtinis intelektas) ir socialinius“, žr.: Ibid., p. 8.

Ibid., p. 12.

Problemos vertinimą, atsižvelgiant į objektyvius veiklos ribojimo veiks nius – būtinybę, galimybę ir atsitiktinumą, sudarė: „laiko (diskreti proce sų trukmė), erdvė (diskrečios procesų ribos), informacija (procesų įvairo vės atspindėjimas), energija (procesų aktyvumas ir tvarumas)“, žr.: Ibid., p. 10–11.

kaip „geriausias iš visų sprendimo modelių, kuriuos gali suskurti spe cialistas“70, kaip naujos formos idėja. Trečiasis etapas vadintas analize. Tuomet buvo renkama ir klasifikuojama problemai spręsti reikiama informacija. Esant ekonominiam, socialiniam, estetikos, ergonomikos kontekstui nagrinėjami analogiški problemos sprendimo būdai. Ke tvirtas etapas vadintas integravimo: „Čia visų ankstesnių etapų duo menys yra integruojami.“71 Pasitelkus išvadas, buvo kuriami projekto eskizai, jie vertinami, atrenkami geriausi. Penktas projekto (sprendimo modelio) pateikimo etapas aprėpė projekto pateikimo klausimus, pro blemos sprendimą ir projekto aprašą72. Pagal sistemų, arba ryšių, problemas, pagal tai, ar jos sudėtingos, buvo organizuojamas ir studijų procesas. Pirmakursiai buvo supažin dinami su kompozicijos priemonėmis, atlikdavo dar abstrakčias (ne daiktines) užduotis. Antrakursiai pradėdavo projektuoti daiktus, na grinėti nesudėtingas sistemas, žmogaus ir dirbtinio (kuriamo) objekto ryšius. Trečiakursiams tekdavo sunkesni uždaviniai. Jie analizuodavo mechaninius, radioelektronikos, elektrotechnikos procesus ir sudėtin gesnius žmogaus – dirbtinio (kuriamo) objekto ryšius. Ketvirto kurso uždaviniai ir nagrinėjamos sistemos rėmėsi daugybe su fiziologija, 70

Ibid., p. 13.

Ibid., p. 14.

1970-1990 m. įvairių specialybės dalykų uždavinių dokumentai rodo, kad projektavimo etapai galėjo būti skirstyti ir kitaip, tačiau nekeičiant proce so esmės. Pvz., 1985–1986 m. m. projektavimo dalyko užduoties atlikimo etapai skirstyti į paruošiamąjį, sintezės, analizės, integravimo ir eskizinio pro jekto. 1979–1980 m.m. projektavimo dalyko užduoties atlikimo etapai buvo tokie: paruošiamasis, paieškų, komponavimo ir eskizinio projekto sudary mo, žr.: Kursinių darbų užduotys, in: DKA, ap. 4, b. 17, l. 1–293.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

psichologija, technologija susijusių aspektų. Paskutinio kurso studen tai buvo mokomi pasitelkti sudėtingos struktūros procesus ir sudėtin gus įvairių sistemų ryšius73. Sisteminė analizė esant sovietinio laikotarpio dizainui tapo ne tik įprastu būdu, diegtu ugdant būsimus specialistus, bet ir dizainerių profesionalų darbo etalonu. Sisteminio projektavimo metodas naudotas STEMTI Vilniaus filia le: „Filiale aiškinamasi ir sprendžiama daugybė problemų, kurios iš kyla analizuojant žmogaus ir daikto aplinkos ryšius bei santykius.“74 Katedros dėstytojas A. Bielskis, sisteminę analizę bei pragmatinius, semantinius ir sintaktinius ryšius pabrėžęs studentams, taikė juos ir pats. Pasitelkęs sisteminę analizę jis sukūrė naują matematiniais me todais pagristą kalbą, pavadintą Kibernetine simbolių sistema: „Katedro je žinota, kad Algimantas kažką kuria. Aštunto dešimtmečio viduryje paslaptis išaiškėjo: Algimantas Bielskis tarė savo mokslinį žodį.“75 Universalios kalbos grafiniai ženklai, pasak kūrėjo, galėtų tikti visoms socialinės veiklos sritims, pavyzdžiui, įvairiems prietaisams, staklėms valdyti: „Tai kur kas efektyviau, nei skaityti instrukcijas.“76 1979 m. konferencijoje Technikos mokslų išsivystymas respublikoje ir jų rezultatų panaudojimas A. Bielskis skaitė pranešimą Nookibernetinės sistemos; kai kurie filosofiniai kibernetinių sistemų klausimai77. Originali A. Bielskio kal ba, sukurta pasitelkiant žmogaus ir mašinos (mechanizmo; dirbtinio 73

Įvairių kursų problematikos skirtumai nurodyti minėtame metodiniame leidinyje, žr.: Algimantas Bielskis, Feliksas Daukantas, op. cit., p. 18–19.

Dizainas 66–86: Parodos plakatas, Vilnius: LTSR dailės muziejus, 1987.

И. Ревайтене, „Создателъ нового языка“, in: Комсомолъская правда,

Ibid, p. 3.

Technikos mokslų išsivystymo respublikoje ir jų rezultatų panaudojimo konfe

Вилънюс, 1983, Nr. 250, p. 3.

rencijos kvietimas-programa, Kaunas: KPI, 1979, p. 108.

kuriamo objekto) sistemą, turėjo pirmtaką – japono grafikos dizaine rio Yukio Ota sukurtą eksperimentinę vizualią LoCoS [Lovers Com munication Systems, – aut. past.] kalbą. Tačiau A. Bielskis sakė, kad tai nėra trūkumas: „Pasaulyje yra daug analogų. Literatūroje, mene, tarp daiktų ir galiausiai žmonių.“78 Universalia simbolių kalba žavėjo si ir F. Daukantas. Pasak T. Baginsko, tarp jų šiuo klausimų kildavo profesinių diskusijų: „Daukantas manė, kad piktogramos gali pakeis ti kalbą. Aš buvau prieš. Klausiau, ar gali būti, pavyzdžiui, poezija už rašyta piktogramomis. Piktograma gali perduoti tik tiesioginę infor maciją. Ji naudojama daugiakalbių susibūrimo vietose. Kuo labiau anglų kalba plinta pasaulyje, tuo mažiau piktogramos svarbios. Jomis negalima perduoti informacijos niuansų. Knygos idėją galima perteik ti pavaizdavus knygą, bet kaip pavaizduoti antikvarą, senovinę kny gą, iš kur žinoti, kiek piktogramos informacija tiksli, ar jos neiškreipė stilistika. Daukantas turėjo gerą savybę. Jis, kaip aistringas žmogus, karštai gindavo savo idėją, bet paskui pagalvodavo ir sutikdavo: „Ti krai, gal ir tikrai čia kažkas ne taip.“79 Katedroje plėtoto sisteminio mąstymo privalumus, prabėgus ne mažai laiko po studijų, minėjo ne vienas absolventas. A. Žibikas, ku rio kūrybinė karjera pasuko teatro link, buvęs A. Bielskio studentas, prisiminė studijų metų ginčą su scenografijos specialybės studente: „Sakydavau: „Pamatysi, aš baigsiu dizainą, būsiu geresnis scenogra fas.“ Nežinau, kaip ten išėjo… bet spektaklių aš už ją pastačiau 15 kar tų daugiau. […] studijos, kad ir kaip būtų keista, davė labai daug. Nors nedirbau kaip tikras dizaineris, bet teatre baigęs dizainą jaučiau si daug tvirčiau negu scenografai. Mokėjau analizuoti, kurti sistemas, 78

И. Ревайтене, op. cit., p. 3.

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

organizuoti darbo procesą. […] kai dirbau Filharmonijoje, buvo rengi nių, neturinčių dramaturgijos – koncertai, festivaliai. Gebėjimas iš ats kirų elementų sukurti sistemą, gražų vaizdą man labai pravertė.“80 Mokymo planą sudarė trys dalys. Pirmoji buvo skirta bendrojo la vinimo dalykams. Antroji – meniniam rengimui. Tai piešimas, plasti nė anatomija, tapyba, skulptūra, grafikos ir šrifto pagrindai, braižo moji geometrija, šešėlių teorija ir perspektyva, dailės ir architektūros istorija81. Trečiosios, specialybės, dalies dalykų sąrašas ilgesnis: projek tavimas ir modeliavimas, gamybinis mokymas, praktikos darbai su medžiagomis, saugumo technika, konstravimas ir techninė braižyba, medžiagų technologija, pramoninis interjeras, techninė mechanika, mašinos, mechanizmai ir prietaisai, techninės estetikos ir meninio konstravimo pagrindai, pramoninių formų architektonika ir derini mas, inžinerinė psichofiziologija, funkcionalinė analizė, gamybos orga nizavimas, planavimas ir ekonomika, bionika, informacijos teorija, di zaino istorija82. Kad ir kokie buvo pokyčiai, kokios įvairios užduotys, tiesiogiai su specialybe susiję dalykai turėjo vieną vardiklį – būsimas profesionalas mokėsi daryti sudėtingus probleminius sprendimus. Vienas geriausių katedroje buvo įvadinis, propedeutikos, kursas: „Erdvinės kompozicijos pagrindų kursas, sukurtas Lietuvos valstybi nio dailės instituto dėstytojų, kuriems vadovauja Feliksas Daukantas, dar nėra galutinai suformuotas. Tačiau šios užduotys turi tai, ko nega lima rasti studijuojant Maskvos architektūros institute ir Varšuvos dai lės akademijoje […].“83 Šio teiginio autorius Eugenijus Rozenbliumas, 80

Iš autorės pokalbio su A. Žibiku, 2011-02-23.

Algimantas Bielskis, Feliksas Daukantas, op. cit., p. 17.

Ibid., p. 17–18.

Евгений Розенблюм,

Художник в дизайне: опыт работы учебно-

эксперименталъной студии художественного проектирования на Сенеже (Центральной учебно-экспериментальной студии Союза художни ков,Сенежский семинар), Москва: Искусство, 1974, p. 138.

garsių Senežo seminarų lektorius, atkreipė dėmesį į propedeutikos kurso privalumus. Projektuodamas vaikišką konstruktorių, rašė E. Ro zenbliumas, studentas „mokosi sudėtingas formas komponuoti iš ele mentarių ir, priešingai, sudėtingas skaidyti į paprastas“84. Katedros užduotys supažindino būsimus specialistus su keliais formos kūrimo principais: „Vieni uždaviniai parodo, kaip tam tikra forma atsiranda be aktyvaus dailininko, ji yra medžiaginių savybių, technologijų ir konstrukcijų sprendimų rezultatas. Kiti uždaviniai moko dailininką aktyviai, tačiau pagal formalius dėsningumus komponuoti.“85 E. Ro zenbliumas teigiamai vertino studentų darbus taikant vienpusės Me bijaus juostos principą, taip pat ir gipso liejinius. Šiomis užduotimis, atsižvelgus į minėtus dėsningumus, taip pat pritaikius atsitiktinumo efektą, iliustruojamas dailininko veiklos „pasyvumas“. Skatinama „pasyvumą“ kūrybingai pasitelkti ieškant naujų meninės raiškos ga limybių. Čia svarbi ir ugdytina dailininko konstruktoriaus nuojauta, nes netgi „mechaniško (atsitiktinio) proceso valdymas priklauso nuo jo žinių ir intuicijos“86. Mebijaus juostos motyvas, kaip vienas ryškiau sių akcentų, buvo pasitelktas katedrai pristatyti. 1986-aisiais švenčiant katedros 25 metų jubiliejų informacinę grafiką papildė Pramoninės dailės katedros ženklas, sudarytas iš dviejų mažųjų persipynusių p ir d raidžių. Jos simbolizavo pramonės ir dailės jungtį87. Kaip privalumą E. Rozenbliumas vertino katedroje taikomą arte faktų, materialios kultūros daiktų, matavimo metodą: „Kitaip nei kito se aukštosiose pramoninės dailės mokyklose, PGMK katedros studen tų užduotis formuluojama taip, kad, atkurdamas vieno daikto formą, 84

Ibid., p. 139.

Ibid., p. 140-141.

Ibid., p. 141.

Rolandas Silevičius, LTSR VDI Pramoninės dailės katedros 25-mečio atributi ka, l. 3.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

būsimas dailininkas išmoktų nagrinėti ir konstrukcijų bei technolo gijų, ir stiliaus formavimo dėsningumus. Niekada nematuojamas vie nas daiktas. Pasirenkami analogiški įvairių epochų daiktai – taip iš ryškinama formos kaita laiko juostoje – arba skirtingos paskirties vieno stiliaus daiktai, studentas skatinamas įžvelgti skirtingos paskir ties daiktų stiliaus bendrumus.“88 Studentai mokosi suvokti, kaip for muojama laikmečio poreikius atitinkanti daiktinės aplinkos visuma. Apie propedeutikos kurso svarbą rašė ir K. Kantoras. Straipsnyje Dizainerių rengimo pradmenys jis aprašė šio kurso užduotis ir pabrėžė, kad įvadinis kursas „nedėstomas nei buvusioje Stroganovo, nei Veros Muchinos vardo mokyklose, nei kitose mūsų [TSRS, – aut. pats.] me ninio konstravimo mokymo įstaigose. Todėl Lietuvos valstybinio dai lės instituto pramoninės dailės katedros dizainerių ugdymo patirtis nusipelno ypatingo dėmesio. Šis kursas, parengtos užduotys yra kate dros vedėjo Felikso Daukanto, gabaus dailininko ir pedagogo, savaran kiškų paieškų, entuziazmo ir reiklumo vaisius. Naujos programos pir mo kurso užduotims vadovauja skulptorius Juozas Burneika“89. Ilgai propedeutikos kursą dėstęs J. Burneika pedagoginę patirtį apibendri no knygoje Forma, kompozicija, dizainas90. K. Kantoras straipsnyje minėjo išskirtines stojamųjų egzaminų už duotis. T. Baginskas sakė: „Užduotis galvodavome mėnesius, norėjo me atsirinkti geriausius studentus.“91 Užduotys, pasak K. Kantoro, buvo skirtos „užčiuopti abiturientų dizaino gabumus, o vėliau žadin ti lakią besimokančio būsimo dailininko konstruktoriaus vaizduotę“92. 88

Евгений Розенблюм, op. cit., p. 138-139.

Карл Кантор, „Начатки дизайнерского образования“, in: Декоратив

Juozas Burneika, Forma, kompozicija, dizainas: Vadovėlis, Vilnius: Vilniaus

ное искусство СССР, Вилънюс, 1965, Nr. 4, p. 26–27. dailės akademijos leidykla, 2002. 91

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

Карл Кантор, „Начатки дизайнерского образования“, p. 25.

Kartu su piešimo, pasak K. Kantoro, būsimi studentai atlikdavo dar kelias užduotis. Pirmoji – iš popieriaus lapo, naudojant žirkles, bet be klijų, išlankstyti trimatę gyvūno figūrą: „Užduotis parodė, kad ne vi sada puikus piešėjas geriausiai ją atlieka. Šiuo atveju reikia būti ne tik pastabiam, turėti aštrią akį, atkuriamųjų vaizduotės savybių, bet ir er dvinį mąstymą, gebėjimą apibendrinti, konstruktyviai sudaryti for mą.“93 Netikėta kita užduotis – suprojektuoti aklųjų gatvės perėją: „Vi sos mūsų perėjos sukurtos pagal regą (šviesoforai, ženklai, kelio ženklinimas). Abiturientas remdamasis kitomis juslėmis (klausa) turi pateikti perėjos konstrukcijos sprendimą. […] Beje, pabrėšiu, kad tai gali būti ne tik egzaminų užduotis. Siekiant pėsčiųjų saugumo gatvė se, reikėtų pradėti taikyti regą dubliuojančias papildomas priemo nes.“94 Egzaminų užduotys, apibendrino K. Kantoras, „ne tik patikri na polinkį į dizainą, bet ir iš karto būsimą studentą įtraukia į naujos specialybės pasaulį“95. F. Daukanto devinto dešimtmečio pabaigoje parengtoje propedeu tikos programoje nurodyta, kad įvadas dėstomas pirmame, iš dalies antrame kurse ir per pirmo kurso vasaros praktiką. Ši programa apė mė žinių visumą, profesinės veiklos metodų ir priemonių sistemą, rei kalingą norintiems toliau studijuoti: „[…] propedeutinio kurso turi nys „nesuvedamas“ į vieną atskirą discipliną, […] atskiros temos iš dalies įeina ir į meninių bei kitų disciplinų ciklus“96. Propedeutikos programa apėmė projektavimą, gamybinį mokymą, architektoniką, skulptūrą, grafiką, spalvotyrą, bioniką. Mokymas skirs tytas į temas: daiktinė aplinka ir žmogus, daiktų gamybos istorinė rai da, gamtos formų dėsningumų tyrinėjimas ir jų taikymas, struktūrinių 93

Idid., p. 25.

Dizaino propedeutikos sisteminė analizė, Vilnius, 1989, in: DKA, [ap. 4].

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

formų derinimas, daiktų morfologija, kita97. Kiekvienos temos turinį išsamiai atskleidžia F. Daukanto sudarytas aprašas. Pavyzdžiui, Gam tos formų sandaros dėsningumų tyrinėjimas ir jų taikymas turinys buvo toks: „Formų atsiradimo priežastys ir sąlygos; […] gamtos jėgų povei kis formai; statiškos ir dinamiškos gamtos formos, aerodinamika, hi drodinaminės bioformos, gamtos formų konstrukcija ir tektonika; gra vitacija, inercija; švytuoklinės kreivės; retežinė kreivė; […] minimalūs paviršiai ir atstumai […]; aktyvios gamtos formos; kevalinės gamtos formos; spalva ir pigmentacija gamtoje (mimikrija, kamufliažas); […] plaukiančios, tekančios, skrendančios, einančios, šliaužiančios, šokan čios, sklandančios ir t. t. , ir pan. bioformos; vėjo „sukurta“ forma; vandens „sukurta“ forma; „parašiutizmas“ gamtoje.“98 Katedros propedeutinio kurso idėja buvo pagrįsta gamtos dėsnių (gyvosios, negyvosios, gamtos reiškinių), natūralių (gamtos) ir dirbti nių (daiktų, aplinkos) sistemų ryšių bei dirbtinių procesų (daiktų, aplinkos) kūrybos principų tyrimu99. Pabrėžta gamtos formų analizė. „Kiekvienoje sudėtingesnėje sistemoje išskiriamos dvi struktūrų rū šys: horizontalioji – vieno lygmens elementų tarpusavio ryšiai ir verti kalioji – įvairių lygių elementų santykiai. Užtat propedeutiniame kur se yra nemažai pratimų, pagrįstų struktūrinio išradingumo principais, kai tinkamai surasta struktūra organizuoja formas, analogiškas gamtos organiškoms formoms – bičių korys, kristalai, augalai ir t. t.“, – rašė F. Daukantas100. Įvadinio kurso užduotis sąlygiškai galima apibūdinti kaip abs trakčias ir pagal joms atlikti skirtą laiką bei medžiagas – paprastas, 97

Dizaino propedeutikos sisteminė analizė; dizaino propedeutikos sistemi

Ibid.

Dizaino propedeutikos sisteminė analizė.

nės programos lentelė, Vilnius, 1989, in: DKA, [ap. 4].

100

Ibid.

35. Erdvinė struktūra

iš popieriaus, įvadinio kurso užduotis,

[vad. J. Burneika], I k., 1976

101

greitalaikes. Studentų mokymo gairės buvo tokios: „Praktinių užduo čių sudėtingumas ir pobūdis priklauso nuo to, kokių tikslų siekiame. Jei norime ugdyti tik amatininkiškus įgūdžius ir reikalaujame virtuo ziško atlikimo, tai, savaime suprantama, užduotys techninės gamybos požiūriu nuolat sudėtingės. Jei mes siekiame ugdyti mąstymą, teks elgtis priešingai – parinkti tokias užduotis ir pratimus, kuriuos atlie kant greitai ir lengvai atsirastų didžiausia galimybė pasiekti tikslą. […] „Nedaiktinės“ užduotys geros todėl, kad leidžia nuolat kelti klau simus, nemaskuojant jų „daiktinėmis“ konkretaus daikto problemo mis. Taip jos tampa aiškesnės, išryškėja problemų sprendimo būdai ir galiausiai svarbiausi meninio konstravimo dėsniai.“101

Felikso Daukanto pranešimas, skaitytas Charkovo konferencijoje, Vilnius, 1966, in: DKA, ap. 2, b. 2 (4–19), l. 33–34.

36. Erdvinės popieriaus plokštumos struktūros, įvadinio kurso užduotis, [vad. A. Jazbutis], I k.,

1982–1983

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

37. Erdvinės struktūros

iš popieriaus, įvadinio kurso užduotis,

[vad. A. Jazbutis], I k.,

1982–1983

Struktūrinių formų (popieriaus lankstinių) (35–37 il.) užduočių įvadi niame kurse atsirado siekiant studentus praktiškai supažindinti su formos kūrimo specifika ir materialiomis medžiagos savybėmis: „Po pieriaus pratimai, kaip mes juos vadiname, struktūrinių formų mode liavimas medžiagoje, be kitų privalumų, yra paprasčiausias ir efekty viausias erdvinės vaizduotės lavinimo būdas.“102 Užduočių sėkmę liudijo studentų entuziazmas, tam tikras emocinis pradas, padedantis džiaugtis gautu rezultatu ir mokytis iš klaidų: „Studentai greitai įsi traukia ir su dideliu užsidegimu kuria struktūrinius modelius todėl, kad abstrakčią mintį jie gali greičiau ir lengviau paversti tikrove. Vie nus žavi gauta forma, kitus – pats būdas. Rezultatai dažniausiai būna netikėti ir nauji. Dažnai, dar prieš baigiant vieną struktūrinį modelį, atsiranda kito idėja.“103

102

Ibid., l. 32.

103

Ibid., l. 32–33.

Struktūrinės formos buvo kuriamos įvairiai. Popieriaus plokštumą lenkiant ir įpjaunant arba, panašiai kaip origamį, tik lankstant, geo metrinėmis pasikartojančiomis figūromis buvo gaunamas faktūrinis ornamentinis reljefas. Iš popieriaus buvo kuriamos ir įvairios erdvi nės modulinės lankstinių struktūros: „Jos atitinka šiuolaikinius struk tūrinių formų, funkcinių sistemų bei sudėtingų kompleksų montavi mo principus.“104 Plokštuma buvo keičiama ir kitaip. Išraiškingi plokštumos keitimo efektai gauti medžiagas standinant, naudojant papildomas formavi mo priemones – liejant arba lydant, skardos ar folijos lakštus štam puojant ir presuojant105. Greta popierinių lankstinių struktūrų dėmesio vertos ir kitos įva dinio kurso užduotys: erdvinių vienpusių paviršių, ekonomiškos plokštumos (minimalių įtampos paviršių, plėvelinių paviršių) forma vimo, įvairaus poveikio formų (penumatinė, aerodinaminė, kita) kū rimo, buities daiktų ir gamtos formų analize pagrįstos kompozicijos, gamtos formų plastikos. Erdvinės vienpusių paviršių užduotys, pasi telkiant Mebijaus juostą, buvo atliekamos iš popieriaus, plastilino, molio ar gipso. Įvairios propedeutikos kurso užduotys aprėpė platų poveikio jėgų spektrą. Užduotims atlikti naudotas gipsas ir oro balionas. Pripildytas gipso jis būdavo įvairiai formuojamas. Originali pneumatinė forma kurta veikiant ją išorine jėga. Mode liuojama forma buvo kabinama, dedama, spaudžiama plokštumomis, įterpiama į įvairių vielinių karkasų vidų106. Pneumatinė forma galėjo būti kuriama jungiant du ar daugiau gipso pripildytų balionų, vieną balioną skaidant į dalis, komponuojant kontrastingas formas arba 104

Juozas Burneika, op. cit., p. 84.

105

Ibid, p. 86–88.

106

F. Daukanto pranešimas, skaitytas Charkovo konferencijoje, l. 37.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

38. Įvadinio kurso užduotis, [vad. A. Jazbutis], I k.,

1982–1983

skirtingas medžiagas. Panašaus pobūdžio buvo techninės formos už duotis. Forma buvo kuriama naudojant įvairią technologiją – žie džiant, tekinant, štampuojant107. Morfologiškai giminingomis pneu matinei formai J. Burneika vadino kevalines, gamtoje atliekančias apsauginę funkciją108. Atskirą darbų grupę, nurodančią pramoniniame dizaine taikytą aptakųjį stilių, sudarė vadinami „aptakieji paviršiai ir formos“ – aero dinaminės ir hidrodinaminės formų interpretacijos109. Atliekant šias užduotis siekta apibendrinti tam tikrai terpei ar aplinkai, orui arba vandeniui būdingą dinamiką.

107

Juozas Burneika, op. cit., p. 99–100.

108

Ibid., p. 113.

109

J. Burneika minėjo JAV pirmosios kartos pramonės dizainerį Raymondą Loewy, žr.: Juozas Burneika, op. cit., p. 103.

Prie darbų, kurių pavidalą veikia vienokia ar kitokia jėga, arba pro cesas, priskirtini ir tie, kuriuos kuriant buvo pasitelktas veiksmas – ly tėjimas. Juos J. Burneika vadino sąlyčio (lietimo) formomis110. Projek tuotos semantinę raišką turinčios formos, asociatyviai suvokiamos kaip skatinančios atlikti kokį nors judesį, pvz., paimti ir nešti. Ekonomiškos plokštumos, arba minimalių įtampos, plėvelinių pa viršių, formavimo užduotis propedeutikoje buvo pagrįsta XIX a. skys čių paviršius tyrinėjusio belgų fiziko Josepho Antoine‘o Plateau sufor muluota minimalių paviršių problema (38 il.). Plėvelinių paviršių metodą pasitelkė ne vienas XX a. antrosios pusės dizaineris ir archi tektas. J Burneikos leidinyje nurodytas garsiausias šio metodo pavyz dys – vokiečių architekto Frei Otto suprojektuotas 1972 m. Miuncheno olimpinis stadionas. Plėvelinio metodo atgarsių rasta ir kitų kūrėjų darbuose, pvz., italų dizainerio Bruno Munari šviestuvuose. Greičiau siai todėl, kad šis metodas buvo perspektyvus, su juo buvo supažindi nami studijuojantieji dizainą. Išsamiai minimalių įtampos paviršių užduotį aprašė J. Burneika: „Minimalių paviršių reiškinį vaizdžiai atskleidžia muilo plėvelės eks perimentas. Apgalvotai sukonstruotos vielos briaunos, panardintos į muilo tirpalą, apsitraukia plėvele, sudarančia minimalius pavir šius.“111 Tokie paviršiai, reljefinės formos, teigė J. Burneika, pagrįsti matematiškai: „Atliekant užduotį mokomasi kurti tikslingai organi zuotų sudėtingų paviršių formą.“112 Minimalių įtampos paviršių už duočiai atlikti buvo naudojamas vielinis karkasas. Nuo stabilių kar kasų, cilindro, kubo struktūrų, buvo pereinama prie „mobilių“. Jų deformacija leido stebėti ir suprasti, kaip kinta plokštumos forma113. 110

Ibid., p. 121.

111

Ibid., p. 95.

112

Ibid., p. 95.

113

F. Daukanto pranešimas skaitytas Charkovo konferencijoje, l. 36.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Praktiškai atliekant minimalių įtampos paviršių užduotis vietoj muilo plėvelės buvo galima naudoti kitas medžiagas – kaproną, trikotažo audinį, o gautą formą sutvirtinti. Atliekant plėvelinio paviršiaus už duotis naudota ir balionu aptraukta konstrukcija, transformacija kur ta ją pripildant gipso. Nemažai įvadinio kurso darbų buvo atliekami studijuojant gamtos reiškinius. „Ketvirtosios dimensijos ženklas“, – taip J. Burneika apibū dino gamtos įvairovei būdingą ir daiktinėje aplinkoje taikomą formos pokyčių raišką. „Tai nėra dydis, matuojamas tradiciniais matais.“114 Ketvirtąją dimensiją, filosofinę kategoriją, J. Burneika siejo su laiku, aplinkos objektuose atsispindinčiomis, sustingusiomis jo būsenomis, laike užfiksuota transformacija: „Suglamžytas popierius arba skardos lakštas mūsų vaizduotėje atkuria buvusią plokščią formą.“115 Gamtos tema, savitų gamtos formų, ketvirtosios dimensijos ženklų, studijos būsimą dizainerį skatino ieškoti šios kaitos priežasčių ir dėsnių, pa justi bėgančio laiko ir kintančio gyvenimo ritmą: „Daiktų formos yra tarsi laiko ženklai.“116 Kuriant skulptūrinę, plastinius gamtos principus atitinkančią for mą, remtasi botanika, biologija, bionika. Tokių darbų kompozicija buvo sudėtingesnė. Naudoti įvairūs metodai – objekto skaidymas pa sitelkiant nuolatinę gamtoje randamą deformaciją (sprūdžiai, lūžiai, kaulų struktūra)117, formos plėtotos remiantis pirminiu gamtos for mos pavyzdžiu, komponuotos struktūrinės mikropasaulio improvi zacijos, gamtos forma jungta su pramonine, asociatyviai taikytos gam tinių reiškinių poveikio „jėgos“ – ledėjimas, pustymas, tirpimas. 114

J. Burneika, op. cit., p. 58.

115

Ibid., p. 59.

116

Ibid., p. 59.

117

Ibid., p. 61, 111.

39. Genovaitė Kairytė,

vad. F. Daukantas, papuošalas, III k., 1963

118

Kai kurios propedeutikos studijas primenančios užduotys buvo įterptos į vyresnius kursus. Viena iš įdomesnių buvo trečiakursiams skirta etnografinio paveldo formų interpretavimo užduotis Šiuolaikinė, skulptūrinė etnografinio pavyzdžio transformacija (1980– 1981). Originali kompozicija sukurta naudojant liau dies meno, etnografinės konstrukcijos motyvą. Po propedeutikos studijų, dažnai – ir per jas stu dentai atlikdavo kitus darbus: projektavo mažąją ar chitektūrą, gamybos aplinką ir gamybos įrenginius, transporto priemones, paklausiąsias buitines pre kes, kūrė vizualiąją grafiką. Katedros archyve išlikę kursinių darbų, projektavimo, pramoninio interjero, pramoninių formų architektonikos, kompozicijos ir grafikos pagrindų temų ir užduočių aprašų doku mentai leidžia išsamiau aptarti, kas buvo studijuoja ma, kokios problemos buvo sprendžiamos ir kaip kito temos118. Iš pirmų projektavimo darbų nuotraukų galima spėti, kad temų būta gana įvairių. Projektuoti ir virtuvės reikmenys – puodai, stalo įrankiai, ir festivalinio stiliaus, kuriam, pasak R. Pileckaitės, buvo bū dingas „paprastų geometrinių formų ir etnografinių motyvų jungi nys“119, papuošalai (39 il.). Tokias užduotis greičiausiai paskatino pir mųjų dėstytojų kūrybinė veikla – F. Daukanto ir Talino mokyklos absolvento V. Budvyčio patirtis juvelyrikos srityje. Septintame dešim tmetyje katedros studentai padedant dėstytojams sprendė naudingas,

Kursinių darbų temų dokumentacija apima dviejų dešimtmečių laikotar pį, nuo 1969-1970 m. m. iki 1989–1990 m. m. Skliausteliuose nurodyti mokslo metai prie čia ir toliau pateikiamų temų rodo, kad duomenys yra pateikti iš Kursinių darbų užduočių bylos, in: DKA, ap. 4, b. 17, l. 1-293.

119

Rūta Pileckaitė, op. cit, p. 45.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

40. Virdulys ir stalo įrankiai, vad. V. Budvytis, II k.,

[1962–1963]

praktiškas dizaino problemas: projektavo buities prietaisus, džiovin tuvus, ventiliatorius, šviestuvus, elektros skaitiklius, vonios įrangą ir net transporto priemones (40–44 il.). 8–9 dešimtmečiais pirmakursiai greta abstraktesnių propedeutikos užduočių nagrinėjo įvairių daiktų konstrukciją, meninę raišką, pro jektavo įvairios paskirties daiktus (45–47 il.). Būta ir didesnių projek tų, pvz., duotos patalpos funkcinis erdvės organizavimas; konstruk tyvių erdvinių elementų su universalaus baldo funkcija idėjos (1976–1977). Dauguma pirmakursių projektavimo darbų atitiko pa žintinį projektavimą įvadą. Projektuoti apsauginę funkciją turintys arba nedideli, nesudėtingos konstrukcijos daiktai, pvz., dizainerio dar bo įrankių dėklas ir dažų flakonas (1984–1985), kartoninės stiklo, fa janso, porceliano ir kitų dūžtančių daiktų pakuotės, elektros lempu čių, kiaušinių tara (1985–1986; 1986–1987; 1987–1988), antspaudų kotai-laikikliai (1985–1986).

41. Petras Algirdas Ĺ arka, motorizuotas veĹžimas Vabalas, [1963]

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

42. [Vidas Gibavičius,

vad. S. Ramunis],

vonios įranga, [1964]

43. [Pranas Markevičius,

vad. S. Ramunis],

vonios įranga, [1964]

120

Tai, kas šiandien daroma kompiuteriu, sąžiningai atlikta rankomis: brėžiniai, daiktų vizualizacija, daiktų struktūros elementai, pasitelkus įvairias piešimo priemones ir techniką, perteikti skrupulingai „realis tiškai“. Tokio pat tikslumo reikalavo ir grafikos užduotys (48, 49 il.). Keletą antro kurso projektavimo temų galima vadinti išskirtinė mis – tai stiklo darbai ir žaislai. Stiklo darbų tema, kaip rodo dokumentai, aštunto dešimtmečio pradžioje jau buvo120. Galimybę susipažinti su stiklo gamyba turėjo 1973–1974 m. m. antrakursiai (50 il.). Studentai, prižiūrimi meistrų, gamino formas, formavo stiklą, gaudami ir „fabrikinius“, ir laisvus, asimetrinius, stiklo lašais, burbulais papildytus tūrius, neišbaigtus,

Pramoninės dailės katedros 1973-1974 m. m. II kurso 3 semestro projekta vimo darbų grafikas, Vilnius, 1974, in: DKA, ap. 4, b. 17, l. 285.

44. [Kristina Pumputytﾄ余,

vad. F. Daukantas,

ﾄｯtaisas pienui neﾅ｡ti, [1966]

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

45. Ritė žvejybai,

projektavimo įvado užduotis, [vad. A. Koira,

A. Jazbutis], I k., 1983

46. [Darius Vizgirda], ausinės, [vad. A. Koira, A. Jazbutis], projektavimo įvado užduotis, I k., 1983

47. Regina Rudokaitė, fenas, [vad. A. Koira, A. Jazbutis], projektavimo įvado užduotis, I k., 1983

48. Rolandas Rutkauskas,

49. Dainius Gailius,

grafikos užduotis, I k., [1982–1983]

100

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

50. Danielius Ramelis,

Alfonsas Binkis stiklo fabrike [Raudonoji aušra], 1973–1974

121

turinčius žavių neprofesionalaus darbo žymių (51 il.). Kai kurie jų pri mena užsienio kūrėjų stiklo darbus. Pavyzdžiui, indas su ilginto ka klelio proporcija nukelia į prancūzų art nouveau laikus, o dviejų dalių vaza panaši į garsaus italų stiklo virtuozo Aldo Nasono 6–7 dešim tmečių kūrinius, gretintus su keistais priešistorės gyvūnų dantimis. 1973–1974 m. m. stiklo darbų temą sudarė trys užduotys121. Jos, viena vertus, skatino studentą paisyti standartinės masinės gamybos. Antra vertus, suteikė eksperimentų laisvę. Prie pirmos užduoties buvo nurodyta, naudojant medines ir metalines formas, sukurti masi nei gamybai pritaikytą dviejų trijų dalių buities stiklo gaminių kom plektą. Tai galėjo būti grafinas arba ąsotis ir stiklinė, vyno taures. An tra užduotis buvo kūrybinė – unikalus stiklo dirbinys formuojamas ugnyje pagal stiklo gamybos technologiją ir medžiagos savybes. Pa siūlyti ir tokių dirbinių paskirties variantai: gėlių vaza, vaisių arba saldumynų lėkštė. Galėjo būti formuojamos ir stiklo skulptūros, pa vyzdžiui, paukščių ar žvėrių. Galiausiai studentai savo sukurtiems stiklo darbams turėjo pagaminti ir pakuotę, turinčią grafikos elemen tų (pritaikyti reklaminės grafikos sprendimą).

Ibid., l. 285.

101

51. Stiklo darbai, katedros studentų atlikti stiklo fabrike [Raudonoji aušra], 1973–1974

102

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

52. Alfonsas Binkis,

vad. F. Daukantas,

Stiklinių indų komplektas vaikų kavinei, 1977

103

Vienas iš katedros absolventų, Alfonsas Binkis, baigiamajam dar bui pasirinko stiklo temą. Stiklo indų komplektas vaikų kavinei (52 il.). Darbo apimtis – 11 indų, suprojektuotų pagal Nykštuko kavinės val giaraštį, buvo bendras kelių katedrų darbas: „Šis darbas sudaro dalį kompleksinės temos Vaikų kavinė. Jį vykdė Interjero ir Tekstilės kate dros.“122 A. Binkis meninę raišką grindė keliomis įžvalgomis. Jis teigė, kad vaikiški indai negali būti suaugusiųjų naudojamų indų sumažin tos kopijos, netinka ir vaikų kavinėse dažnai naudojami tie patys su augusiųjų indai. Autoriaus sukurtiems indams būdinga geometrizuo ta forma, kurios pagrindu tapo dvi figūros – cilindras ir rutulys. Tokį autoriaus sprendimą lėmė vaikų aplinkos suvokimo ypatumai. Indus puošiant vaikiškai, rašė jis, „ignoruojama vaiko psichika. Visas emoci nis krūvis perkeliamas į puošybą, o forma lieka nuošaly. […] Indų for ma taip pat gali veikti emocionaliai. […] Vaikui gali būti nesupranta mos […] suaugusius žavinčios subtilios ir išgrakštintos formos. […] Kaip rodo patirtis, vaikui labai greitai atsibosta arba visai nepatraukia jo dėmesio neįprastos ir sudėtingos formos. […] Vaikiškų piešinių ir jo veiklos analizė rodo, kad jis dažniausiai išsirenka kokį nors vieną bū dingą objekto bruožą ir remdamasis šia baze kuria savo vaizdinį, kar tu puikiai suprasdamas jo sąlygiškumą. […] Jis lengvai bet kokiems daiktams gali suteikti kitą prasmę, sukurdamas sąlygišką daiktų pa saulio modelį. Paprastesnės formos daiktai suteikia daugiau laisvės ir galimybių pasireikšti fantazijai.“123 F. Daukantas bendrumo indams tei kusią, dažnai ir kitų katedros studentų darbuose taikytą geometrizuo tų formų tendenciją siejo ne tik su vaiko pasaulėjauta, bet ir gamybos 122

LTSR valstybinio dailės instituto Pramoninės dailės katedros diplomanto

123

Alfonsas Binkis, Stiklinių indų komplektas vaikų kavinei: Baigiamojo darbo

Binkio Alfonso charakteristika, Vilnius, 1977, in: DKA, [ap. 4]. aiškinamasis raštas, Vilnius, 1977, in: DKA, arch. Nr. 101, l. 7–8.

104

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

galimybėmis: „Dėl primityvios Vilniaus stiklo fabriko technologijos [A. Binkis, – aut. past.] turėjo apsiriboti labai paprastomis formomis.“124 Stiklo darbų kai kurie katedros absolventai neužmiršo ir po studi jų. D. Ramelis sakė: „Kai, studijuojant dizainą, prof. F. Daukantas kur siniam darbui patarė imtis stiklo, tapo aišku, kad tai pašaukimas.“125 D. Zovienė, rašydama apie lietuviško meninio stiklo mokyklos kūrė jus, išskyrė dvi kūrybos kryptis: tapybišką, ir „dizainerišką“. Šiai ir ats tovavo jaunieji stiklo meistrai, katedros studentai, dizaineriai A. Bin kis bei D. Ramelis, antrąkart „studijavęs“, kaip teigta straipsnyje, dar ir Raudonosios aušros stiklo fabrike Vilniuje126. „Dizainerišką“ kryptį D. Ramelio darbuose atskleidė pirmenybė, teikta paprastumui, me džiagos taurumui, naudotas modulinis projektavimas, erdviniai, op tiniai efektai127. Tai buvo katedroje plėtoto meninio konstravimo me todo atgarsiai. Antram kursui skirta žaislų tema katedros mokymo plane buvo il galaikė. Tris dešimtmečius temą plėtojo dėstytojai J. Burneika, F. Dau kantas, A. Mizgiris, V. Jasanauskas. Žaislų būta kelių tipų: mechaniniai mediniai žaislai su (judesio) „perdavimo“ mechanizmu, konstruktoriai, turintys „žaidybinį siuže tą“. Atskirą grupę sudarė kinetiniai žaislai, veikiantys pusiausvyros principu. Šiai grupei priklausytų ir kinetiniai suvenyrai. Vykdytos trumpalaikės užduotys, pvz., projektuoti popieriniai kinetiniai žais lai, popieriniai žaislai, veikiantys smėlio laikrodžio principu. Buvo to kių, kuriuos projektuodami studentai telkėsi modulinę kompoziciją, 124

LTSR valstybinio dailės instituto Pramoninės dailės katedros diplomanto Binkio Alfonso, Kazio charakteristika.

125

Danutė Zovienė, „Prakalbinti stiklą“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1986, Nr. 46, p. 8.

126

Ibid., p. 8.

127

Ibid., p. 9.

105

53. II kurso žaislai su judesio mechanizmu,

vad. F. Daukantas

kombinatorikos elementus. Iš vienodų modulių sujungti objektai vir to įvairiais atpažįstamais gyvūnais: katinais, paukščiais. Kai kurie žaislai turėjo aktyvų žaidybinį pobūdį. Manyta, kad vaikai, turėdami tokių žaislų, galės lavinti įgūdžius: spręsdami logines užduotis, gal vosūkius arba iš duotų konstruktoriaus elementų kurdami savo pa saulį (53–57 il.). Žaislus projektavo ir pirmakursiai per antrą semestrą. Jie kūrė me dinių ar plastmasinių žaislų, marionečių eskizus. Prie šios temos sąly giškai galima priskirti ir trumpalaikio naudojimo kartoninius „pasi daryk pats“ baldus, skirtus darželinukams. Ne vienas katedros studentų suprojektuotas žaislas aštunto dešim tmečio pradžioje buvo pripažintas pramonės pavyzdžiu (58–62 il.). 1970 m. pramonės pavyzdžio liudijimais buvo įvertinti Kazio Svide nio žaislas Artilerija, Egidijaus Jarašiūno žaislas Vėžlys, Juozo Klumbio

106

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

54. Moduliniai žaislai,

[II–III k., 7 deš.]

55. Moduliniai žaislai, vad. J. Burneika,

II k., [1966–1968]

56. Mediniai žaislai, iš kairės: Dariaus Gudmono, Šuo, 1987–1988; Arvydo Urbelio, Asiliukas, vad. V. Jasanauskas, 1980–1981

107

57. Laivas, garvežys,

moduliniai žaislai,

vad. J. Burneika,

[II–III k., 7 deš.]

128

žaislas Žokėjus128. Kitais metais autoriaus liudijimus gavo E. Daukan tas ir Vita Kašėtaitė už mechaninį žaislą Pelenė, E. Daukantas ir V. Me rečinskas – už Raitelį129. Katedros studentų kurtų žaislų dizainas neliko nepastebėtas. 1986 m., siekiant išplėtoti pasiūlą, buvo organizuojamas naujų žaislų kon kursas. Pagal TSRS Prekybos ministerijos sąjunginio naujų prekių ga mybos diegimo susivienijimo Lietuvos Respublikos filialo ir Lietuvos TSR Vietinės pramonės ministerijos skelbto respublikinio naujų žaislų konkurso nuostatus numatyta už geriausius žaislus skirti premijas ir

Pramoninės dailės katedros pramonės pavyzdžių liudijimų sąrašas, Vil nius, 1970–1986, in: DKA, [ap. 4].

129

Ibid.

108

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

58. Egidijus Jarašiūnas, mechaninis žaislas Vėžlys, [1970] 59. Kazys Svidenis, mechaninis žaislas Artilerija, [1970] 60. Juozas Klumbys,

mechaninis žaislas Žokėjus, [1970]

109

61. Eduardas Daukantas,

Vita Kašėtaitė, mechaninis žaislas Pelenė, [1971]

62. Eduardas Daukantas, Vladas Merečinskas, mechanins žaislas Raitelis, [1971]

110

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

63. Remigijus Razmus, V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Jautis, [1983] 64. Jūratė Gentvainytė,

V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Katinas, [1983]

65. Audrius Čiočys,

V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Kupranugaris, [1983]

66. Gediminas Lašas,

V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Pelikanas, [1983]

111

67. Žuanas Mikėnas,

V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Begemotas, [1983]

68. Jūratė Kasperaitė,

V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Varlė, [1983]

112

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

69. Mindaugas Daugėla,

vad. V. Jasanauskas, kinetinis stalo papuošimas Žuvėdra, 1983

70. Sergejus Bocullo,

vad. V. Jasanauskas, kinetinis stalo papuošimas Kosmonautas, 1983

71. Giedrius Šiukščius,

vad. A. Mizgiris, kinetinis stalo papuošimas Papūga, 1983

juos gaminti130. Konkursui pateiktas Remigijaus Razmaus žaislas Jau tis buvo įvertintas antrąja premija (63 il.)131. Prieš kurį laiką šis žaislas gavo pramonės pavyzdžio liudijimą132. Devintame dešimtmetyje jų buvo daugiau. Daugiausiai gauta 1983 m. Tais metais pramonės pa vyzdžio liudijimais įvertinti dėstytojų V. Jasanausko ir A. Mizgirio, studentų Gedimino Lašo, Loritos Šimonelytės, Jūratės Gentvainytės, Audriaus Čiočio, Žuano Mikėno ir kitų projektuoti žaislai (64–68 il.). Devinto dešimtmečio pradžioje katedroje buvo paruošti doku mentai pramonės pavyzdžio liudijimus skirti kinetiniu principu vei kiantiems dizaino objektams, tačiau dokumentai buvo grąžinti. Įspū dingi stalo puošybos akcentai, pavadinti Žuvėdra, Kosmonautu, Papūga, Žirgu, Irkluotoju, Lyno ėjiku, pramonės pavyzdžiais nepripažinti pri trūkus pramonės gaminiams privalomos utilitarios (praktiškosios) paskirties (69–74 il.). Jie buvo gretinti ne tik su taikomosios, bet netgi

130

Respublikinio konkurso naujiems žaislams sukurti ir įdiegti į gamybą

131

PDK vedėjo T. Baginsko pažyma, Vilnius, 1987, in: DKA, ap. 4, b. 5, l. 45.

132

Žr.: Pramoninės dailės katedros autorių liudijimų sąrašas.

nuostatai, Vilnius, 1986, in: DKA, ap. 4, b. 6, l. 1.

113

72. Alvydas Vadapalas,

kinetinis dizaino objektas, II k.,

vad. A. Mizgiris, kinetinis stalo papuošimas Žirgas, 1983

73. Andrius Navalinskas,

74. Titas Simanonis, vad. V. Jasanauskas,

vad. A. Mizgiris, kinetinis stalo papuošimas Lyno ėjikas, 1983

[1986–1987]

114

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

75. [Romualdas Martinkus], plaktukas, II k., [1975] 76. [Gintaras Kuzmickas],

[vad. A. Mizgiris], replės,

II k., [1975] >

133

su vaizduojamosios dailės kūriniais: „Pramonės pavyzdžiais nepripa žįstami meninio konstravimo sprendimai: dirbiniai, neturintys utilita rios funkcijos, pavyzdžiui, puošybos suvenyrai, skulptūra, tapybos drobės ir kita.“133 Kitas antrakursių specialybės dalykų užduotis sunku klasifikuoti (75–89 il.). Jos greičiausiai, kaip ir kitų, vyresnių, kursų studentams, buvo skirstytos pagal gautus gamybinius užsakymus, sudėtingumą. 8–9 dešimtmečiais antrakursiai projektavo šviestuvus: buitinis švies tuvas (1976–1977), transformuojamas šviestuvas, dailininko konstruk toriaus šviestuvas (1980 –1981), vietinio apšvietimo šviestuvas (1987– 1988). Nemažai laiko buvo skirta komunikacijos priemonių projektams (78–83 il.): sieninis telefono aparatas (1976–1977), pasikalbėjimo įren ginys, skirtas ryšiui laidais tarp pradinio ir dviejų individualių valdy mo pultų (1977–1978), telefono aparatas (1981–1982), paklausiojo tele fono aparatas (1987–1988). Dalį darbų sudarė buities prietaisų ir įrankių projektai: buitinis elektros prietaisas (1983–1984), paklaususis buitinis daiktas (1984–1985), mechaninis buitinis prietaisas (1984– 1985), buitinis elektrinis šildytuvas (1989–1990). Kitų darbų temų ap imtis plati – nuo akinių (1976–1977; 1979–1980), virtuvės įrankių rin kinių (1979–1980), vaiko vežimo priemonių (1980–1981), suvenyrų, proginių dovanų (1986–1987), rūkymo reikmenų (1981–1982), laikinų maitinimo punktų, vienkartinių priemonių (1983–1984) iki baldų ir struktūrinių erdvės kompozicijos projektų, pvz. baldų furnitūros komplektas (1981–1982), poilsis (rekreacija) bute, buto įrangos ele mentas (1988–1989), atskira drabužių kabykla (1989–1990).

Sąjunginio valstybinio patentinės ekspertizės mokslinio tyrimo instituto prekės ženklų ir pramonės pavyzdžių skyriaus vadovo A. Maistrenko pa žyma apie pateiktą prašymą stalo suvenyrui Lino ėjikas skirti pramonės pavyzdžio liudijimą, Maskva, 1983, in: DKA, [ap. 4].

115

77. Vladas Polikša,

vad. A. Mizgiris, šviestuvas,

II k., 1976–1977

116

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

78. Telefonų aparatai, [vad. A. Mizgiris],

79. [Akvilina Kentraitė], telefono aparatas,

II k., 1975–1976

[II k., 1982]

80. [Darius Linkevičius], telefono aparatas,

81. [Irena Builovaitė], telefono aparatas,

[II k., 1982]

117

82. [Miglė Puslytė, vad. V. Jasanauskas], telefono apratas, [II k., 1988]

84. [Margarita Vižlenskaitė, vad. V. Jasanauskas],

stalo įrankiai,

[II k., 1987–1988]

83. [Aušra Repšytė, vad. V. Jasanauskas], telefono aparatas, [II k.], [1989]

118

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

85. II kurso projektavimo darbai, 1984–1985

119

120

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

86. Eglė Aleknavičiūtė,

87. Romas Valužis,

88. Marija Kučinskaitė,

89. Žaneta Aleksejonok,

vad. A. Mizgiris, prizas,

II k., 1983

Kai kurios trečio kurso temos buvo panašios į antrojo (90–97 il.), pvz., komunikacijos priemonių: lauko telefono automatas (1984–1985; 1987–1988) (91–95 il.), apšvietimo priemonių: naujai statomo moko mojo VDI korpuso įvairios funkcinės paskirties apšvietimo armatūra (1978–1979). Daugiau buvo projektuojama baldų, individualios arba viešos, ekspozicinės, mokymui skirtos erdvės interjero įrangos: poil sio baldai ir sodo įranga, sodo baldai (1981–1982; 1988–1989), kėdės arba krėslo projektas (1982–1983), jaunimo baldai (1987–1988), univer salūs ekspoziciniai skydai (1969–1970), kilnojamosios parodos struk tūros elementai (1970–1971), susivienijimo Praktika salės interjero ir įrenginių projektas (1976–1977), mažosios tekstilės kilnojamosios par odos universali įranga (1984–1985), universali, surenkama vasaros

121

90. Valtis, [vad., T. Baginskas,

V. Kibildis], III k., [1984]

lauko prekybos fasuoto maisto, smulkių pramonės prekių bei suveny rų įranga (1985–1986), nacionalinio parko sodybos tipinė lauko virtu vė, nacionalinio parko poilsio ir apžvalgos aikštelių įranga (1986–1987), lauko kavinės įranga (1989–1990), studento darbo vieta ir braižybos stalas (1976–1977), mokyklų braižybos kabineto įranga (1977–1978), kita. Kurti kiti projektai – vežimėlis laboratorijos prietaisams vežti (1970–1971), gavus KPI užsakymą projektuoti elektroniniai prietaisai (1977–1978), buitiniai elektros prietaisai (1979–1980), turistinė lengvo jo automobilio priekaba (1983–1984) (96, 97 il.). Ketvirtakursių projektavimo temos skyrėsi nuo prieš tai buvusių (98–110 il.). Atsirado sudėtingesnių. Projektuotos mokomosios, gręži mo, radialinės, metalo pjovimo, medžio ir plastmasių apdirbimo sta klės (1979–1983), magnetofonai (1979–1988), televizoriai (1985–1986), ultragarsiniai prietaisai (1979–1986), lingafoninis kabinetas (1981– 1983), transporto priemonės – velomobiliai, dviračiai, vaikiški dvira tukai ir triratukai, turistinė automobilio priekaba (1979–1990). Buvo panašių į žemesnius kursus užduočių – vadovo universalios ryšio sis temos projektas (1976–1977), šviestuvai (1987–1989), suvenyrai (19861987). Devinto dešimtmečio pabaigoje atkreiptas dėmesys į naujas technologijas – projektuota vėjo jėgainė (1985–1986) (110 il.), asmeni nis kompiuterinis ir informacinis centras (1989–1990).

122

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

91. [Titas Simanonis, vad. V. Kibildis,

92. [Lina Navardauskienė,

93. [Adas Toleikis, vad. V. Kibildis,

E. Kleiza], lauko telefonas-

vad. V. Kibildis, E. Kleiza], lauko

E. Kleiza], lauko telefonas-

automatas, III k., 1988

telefonas-automatas, III k., 1988

automatas, III k., 1988

94. [Audronė Martinaitytė,

95. [Dalia Maštavičiūtė, vad. V. Kibildis, E. Kleiza], lauko telefonas-

vad. V. Kibildis, E. Kleiza], lauko telefonas-automatas, III k., 1988

automatas, III k., 1988

123

96. Gediminas Gaivenis, vad. T. Baginskas,

V. Kibildis, turistinė lengvojo automobilio

priekaba, III k., 1983–1984

97. Eimuntas Vaičiūnas, vad. T. Baginskas, V. Kibildis, turistinė lengvojo automobilio priekaba,

98. Ina Novikova, Buitinis audiovizualus prietaisas, IV k., 1974

III k., 1984–1984

124

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

99. [Liudvikas Kryževičius], vad. T. Baginskas,

F. Daukantas, naujametinės eglutės papuošimas Girlianda, IV k., 1978–1979

134

Dalis penkto kurso devinto semestro studijų buvo skirta kursiniam darbui. Studentai atlikdavo bendrąsias užduotis arba pagal planuoja mą darbo temą skirtas asmeniškai. Praktiškai visos jų užduotys suta po su baigiamajame darbe nagrinėtomis temomis. Bendrą darbą galė tų iliustruoti užduotis, kuria nurodyta suprojektuoti universalius įrenginius televizijos laidoms vesti, bei Lietuvos televizijos ženklą (1971–1972). Studentai pateikė 10 šios užduoties sprendimo variantų. Jie buvo eksponuoti Televizijos ir radijo komiteto fojė. Aptariant dar bus visiems studentams skirti garbės raštai, o vieną prašyta paskirti nuolatiniam darbui134. Atminimo dovanomis skirtos Vitai Kašėtaitei už geriausią LTV emblemą, Petrui Valatkevičiui – už universalumą, Vidmantui Baltinui – už paaukštinimus135.

Bendra katedros mokslinių-kūrybinių darbų kryptis ir rezultatai, Vilnius, 1972, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 110.

135

LTSR MT Valstybinio televizijos ir radijo komiteto pirmininko J. Januičio įsakymas, Vilnius, 1973, Nr. 10, in: DKA, [ap. 4].

125

100. Rokas Valaitis, vad. A. Bielskis,

101. Arūnas Juozapaitis,

102. Vaclovas Mazaliauskas,

A. Mizgiris, pramoninis robotas,

vad. A. Bielskis, A. Mizgiris,

IV k., 1984

pramoninis robotas, IV k., 1984

103. Gintautas Kesylis,

104. Zita Jasiulionytė,

105. Giedrius Šiukščius,

vad. A. Bielskis, A. Mizgiris,

pramoninis robotas, IV k., 1984

126

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

106. Gediminas Gaivenis, vad. A. Bielskis, LADA sport VFTS supergrafika, IV k., 1985

107. Eimuntas Vaičiūnas, vad. A. Bielskis, V. Jasanauskas, saulės energijos reflektorius, 1985

127

Grafika, nors ir sudarė mažesnę kursinių užduočių dalį, į mokymo procesą buvo įtraukta, galima sakyti, nuo pirmųjų metų. Pirmakursiai praktiškai nagrinėjo svarbiausias grafikos meninės raiškos priemones: tašką, liniją, plokštumos dėmę, ritmą ir toną, ana lizavo Romos kapitalinį šriftą, pieštuku piešė klasikinį ir šiuolaikinį šriftus (1976–1977). Atliko kubų struktūros analizę: naudojant spalvą ir netaikant fizinės deformacijos, paryškinti arba sulaužyti jų geome trinę formą; pasitekus liaudies meno pavyzdžius bei raštus, sukurti dinamišką, monumentalią kompoziciją (1981–1982). Atlikdami grafikos užduotis, antrakursiai studijavo istorinius šrif tus – klasicistinę ir romaninę antikvą, šrifto meninės raiškos būdus plokštumoje – liniją, dėmę, erdvę, turėjo parinkti duotų žodžių (muzi ka, betonas, sportas, statyba) prasmę atitinkančius šriftus (1976–1977). Buvo kuriamas lankstinukas (naudojant vieno skaičiaus arba raidės variacijas), ruošiamas šriftinis akcentas pasitelkiant trimatę formą (naudota prizmė, cilindras), rašytas šriftas plokščiu pagaliuku, kurta plokštumos kompozicija (1979–1980), projektuota firminio stiliaus monograma (1982–1983), pasirinkto maisto produkto pakuotės grafi nis apipavidalinimas, suvenyrinis kinetinis sveikinimas, rinkti ir kla sifikuoti firminiai ženklai (1986–1987). Trečiakursiai kūrė firminį stilių, nagrinėjo spaudos problemas (1979–1980), piešė duotą objektą (vaisių, daržovę, uogą), komponavo alaus, vaisvandenių, gaiviųjų gėrimų etiketes, reklaminį gėrimo pla katą (1986–1987), ieškojo Lietuvos kameriniam orkestrui skirto ženklo meninės raiškos, projektavo Termoizoliacijos instituto gaminių rekla mos leidinio maketą (1986–1987), istoriniam ženkliukui sugalvojo mo dernią formą (1989–1990). Ketvirtakursiai ir penktakursiai kūrė plakatus: politinis plakatas darbo kokybės tema (1976–1977), Pramoninės dailės katedros 20-me čio jubiliejui skirtas plakatas (1979–1980), Alytaus šaldytuvų gamy klos produkcijos reklama (1980–1981), Vilniaus miesto naujo rajono

128

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

108. Bronius Udra, vad. A. Bielskis, V. Jasanauskas, vandentiekio bokštas, IV k., 1986

136

vizuali informacija; Vilniaus oro uosto vizuali informacija, kultūrinis (jau nebe politinis) plakatas (1987–1988), Stiklių kavinės firminis sti lius (1988–1989). Penktakursiai kūrė Vilniaus vaikų žaidimų parko emblemą (1984–1985), Lietuvos traukinio, Lietuvos viešbučio firminį stilių (1985–1986). Nemažai katedros mokymo plano užduočių buvo siejamos su svar biais įvykiais. Grafikos užduotys rodė įvairių TSRS minėjimų temati ką, pvz., TSRS 50-metis, Didžiosios Spalio revoliucijos 60-metis, kita. 1980 m. sąjunginiu mastu organizuotas vienas svarbiausių tarp tautinių Tarybų Sąjungos įvykių – tai Maskvos olimpinės žaidynės. Parengiamieji darbai vyko keletą metų. Šiam įvykiui ruošėsi ne tik sportininkai, bet ir pramonė, kuriai talkino aukštosios meninio kons travimo mokyklos. Raudonosios aušros stiklo fabrikui buvo pavesta pa gaminti suvenyrų su olimpine simbolika, o katedrai – juos projektuo ti136. Viena iš ketvirto kurso projektavimo temų buvo Olimpiados ‘80 amuleto meškiukas suvenyro projektas ir maketo modelis (1977–1978)137. Tais pačiais mokslo metais trečio, ketvirto ir penkto kurso studentai turėjo sukurti Maskvos olimpiados plakatus Olimpiada ‘80. Praktikos darbai buvo skirstomi pagal TSRS Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos nurodymus. Buvo pateikiami sąrašai įmonių, kuriose studentai galėdavo susipažinti su gamybos specifika, nustatyta, kiek jų gali įmonė priimti, rašytos praktikų ataskaitos138.

Lietuvos TSR statybinių medžiagų pramonės ministerijos (K. Jotauto) raš tas stiklo fabrikų Raudonoji aušra ir Aleksotas direktoriams (A. Samuoliui ir D. Mockevičiui); Stiklo fabriko Raudonoji aušra raštas VDI PDK vedėjui F. Daukantui, Vilnius, 1976, in: DKA, [ap. 4].

137

Pramoninės dailės katedros IV kurso pavasario semestro 1977-1978 m. m. projektavimo darbų planas, Vilnius, 1977, in: DKA, ap. 4, b. 17, l. 263.

138

Čia ir toliau pateikti 7-8 dešimtmečių praktikų duomenys, nurodyti Prak tikų byloje, žr.: Praktikų byla, in: DKA, [ap. 4].

129

109. Albinas Šiupinskas, vad. A. Bielskis, V. Jasanauskas, vandentiekio bokštas, IV k., 1986

110. Arūnas Volungevičius, vad. A. Bielskis, V. Jasanauskas, vėjo jėgainė, IV k., 1986

130

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

111. Praktikos metu Ignalinos žuvininkystės ūkyje, iš kairės antra – Nijolė Žvirgždienė su Rūta, trečias – Algirdas Jazbutis, ketvirtas – Tadas Baginskas, šeštas – Feliksas Daukantas, aštuntas – Alfonsas Repečka, 1984

Kartais vasaros darbai būdavo gana praktiški. Pavyzdžiui, 1970–1971 m. m. pirmakursiai per gamybinę praktiką katedros mokomosiose dirbtuvėse pasigamino metalinius molbertus. „Pirmo kurso gamybinę praktiką katedra jau ketvirti metai panaudoja savo inventoriui gamin ti“, – rašyta praktikų ataskaitoje139. Pirmakursiai atlikdavo mokomąją praktiką (Gamtos formų studijos, Inventorizacija), visi kiti – gamybines. Antrakursių praktika vadinta Susipažinimas su technologija, arba tiesiog technologine, baigusiųjų tre čią kursą – Susipažinimas su gamyba; Konstravimas; Medžiagos rinkimas projektavimui, arba apibendrintai – konstravimo. Ketvirto kurso pabai goje atliekama praktika buvo vadinama Projektine konstravimo; Me džiagos rinkimas diplominiam darbui, arba – priešdiplomine140. Praktikos

139

Pramoninės dailės katedros 1970-1971 m. m. studentų vasaros praktikos

140

Praktikų planuose ir ataskaitose rašyti panašūs, bet šiek tiek besiskirian

ataskaita, Vilnius, 1971, žr: Praktikų byla, in: DKA, [ap. 4]. tys praktikų pavadinimai. Kursyvu pateikti pavadinimai yra nurodyti me todiniame mokymo leidinyje, žr.: A. Bielskis, F. Daukantas, op.cit., p. 36.

131

112. Vasaros praktika gamykloje Puntukas, [1963]

141

buvo atliekamos katedros dirbtuvėse, per išvykas į gamtą, įmonėse ir organizacijose, su kuriomis buvo sudarytos kūrybinio bendradarbia vimo sutartys. 7–8 dešimtmečiais pirmakursiai praktiką atlikdavo katedros dirb tuvėse, važiuodavo į Trakų, Ignalinos (111 il.), Molėtų, Šalčininkų ra jonus, Elektrėnus, Anykščius, Kvėdarną. Pavyzdžiui, 1989 m. pirmo kurso praktikos Gamtos formų ir liaudies kūrybos studijos apraše, kurį parengė A. Jazbutis, nurodyta, kad ji turėjo vykti išvykus į kurį nors pasirinktą Lietuvos rajoną arba studijuojant liaudies meno muziejų rinkinius141. Ši praktika sieta su įvadiniu kursu siekiant „[…] po pro pedeutikos kurso tęsti teorinę pažintį su liaudies meno ir liaudies di zaino palikimu, papildyti gamtos formų ir bionikos mokslo taikymo žinias dizaino srityje“142. Pagal programą studentai turėjo atlikti tris

Dizaino katedros I kurso mokomosios praktikos „Gamtos formų ir liau dies kūrybos studijos“ programa (5 savaitės), Vilnius, 1989, žr.: Praktikų byla, in: DKA, [ap. 4].

142

Ibid.

132

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

113. Arūnas Volungevičius, vad. V. Puronas, kinetinis akcentas Drugiai, III k., 1985

užduotis. Pirmiausia pasirinkti 15 liaudies kūrybos objektų, juos nu piešti, apibūdinti medžiagą, konstrukciją, formą, taip pat atlikti trum palaikę užduotį – pasiūlyti idėją, šiuolaikinę lietuvių liaudies taikomo sios dailės dirbinio interpretaciją, pateikti jos taikymo galimybes. Atlikdami antrą užduotį, studentai turėjo parodyti gyvosios gamtos įvairovę: plunksnele ir tušu nupiešti 10 gamtos objektų, išnagrinėti augalo formą, sandarą, augimą. Trečia užduotis sieta su liaudies archi tektūra, mažosiomis formomis: užfiksuoti ir aprašyti dizaino, gamy bos ir konstrukcijos požiūriu vertingus architektūrinius objektus143. Antrakursiai 7–8 dešimtmečių praktikas atliko LTSR Lengvosios pra monės ministerijos PKB eksperimentinėje Puntuko gamykloje (112 il.), Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykloje, Vilniaus eksperimentinio konstravimo biure. Studentai susipažino su gamybos technologijomis ir įmonių struktūra. Puntuko gamykloje pagamino lieti pritaikytus durų rankenų modelius, juos patys liejo iš metalo ir dailino144. Trečio kurso studentai praktiką atliko ūkiskaitinių įmonių susivie nijimo Praktika PKB, Sigmos susivienijimui priklausančiame Automati zacijos priemonių PKB, Dažymo aparatų gamyklos PKB, staklių gamyklo se Žalgiris ir Komunaras, Eksperimentinio metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filiale, Radijo matavimo prietaisų mokslinio tyrimo institute. 1985 m. trečiakursių praktika vyko Šiau liuose. Jie projektavo kinetinius miesto akcentus (113–116 il.). Studen tais rūpinosi ir darbui vadovavo katedros absolventas, tuomet vyriau siasis Šiaulių miesto dailininkas V. Puronas. Ketvirtakursių praktika buvo organizuojama pagal būsimą baigia mąjį darbą. Studentai bendradarbiavo su STEMTI Vilniaus filialo spe cialistais, lankėsi Vilniaus elektrografijos mokslinio tyrimo institute,

143

Ibid.

144

LTSR VDI Pramoninės dailės katedros 1975-1976 mokslo metų vasaros praktikos ataskaita, Vilnius, 1976, žr: Praktikų byla, in: DKA, [ap. 4].

133

114. Regina Rudokaitė, vad. V. Puronas, kinetinis akcentas Medis, III k., 1985

115. Daiva Kišūnaitė, vad. V. Puronas, kinetinis akcentas Ksilofonas, III k., 1985

116. Rasa Vasiliauskaitė, vad. V. Puronas, kinetinis akcentas Obuolys, III k., 1985

Vilniaus Elfos, kitose gamyklose. Vilniaus Dailės kombinato metalo ce che dirbo dailiojo metalo temą pasirinkę studentai145. Per priešdiplo minę praktiką studentai vyko į Maskvą, Leningradą, Minską, lankėsi STEMTI, aukštosiose Maskvos ir Leningrado dailininkus konstrukto rius rengiančiose mokyklose, TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje paviljonuose. 145

Trys dailiojo metalo specializacijos studentai Vilniaus Dailės kombinato metalo ceche paruošė po du serijinės gamybos projektus, pagamino jų pa vyzdžius. LTSR valstybinio dailės instituto Pramoninės dailės katedros 1975–1976 mokslo metų vasaros praktikos ataskaita, Vilnius, 1976, žr: Praktikų byla, in: DKA, [ap. 4].

134

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

117. Tomo Maldonado viešnagė katedroje. Iš kairės į dešinę: Georgijus Minervinas, Ramutė Ramunienė, Tomas Maldonado, 1969

146

1969 m. gruodį katedroje dvi dienas lankėsi garsus dizaino prakti kas ir teoretikas, buvęs aukštosios Ulmo dizaino mokyklos (Hochschu le für Gestaltung) vadovas Tomas Maldonado (117 il.). Jis susipažino su katedros metodika, darbu, pedagogams ir studentams skaitė paskaitą Šiuolaikinio dizaino problemos146. F. Daukantas teigė, kad „Tomo Maldo nado apsilankymas buvo savitas pripažinimas, nes jį supažindino su Maskvos ir Leningrado mokyklomis, o iš periferijos tik su mūsų Vil niaus institutu. Neoficialiai man pranešė, kad jis mums skyrė pirmąją vietą.“147 Šis faktas rodo, kad katedros mokymo kryptis buvo pažangi, neatsieta nuo bendrų užsienio mokyklų būsimų dizaino profesionalų rengimo strategijos.

Сведения о проделанной работе командированными учеными ведущ их вуз‘ов и НИИ страны в вуз‘ах Министерства Высшего и среднего специалъного (народного) образования Литовской ССР в 1969-1970 учебном году, Vilnius, 1970, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 177.

147

F. Daukanto rankraštis PGMK 10-mečio minėjimui, Vilnius, [1971] , in: DKA, [ap. 4].

135

Sunku būtų tiksliai atsakyti, iš kur F. Daukantas sėmėsi mokymo idėjų. T. Baginskas teigė, kad F. Daukantas turėjo daug informacijos: „Labai domėdavosi naujienomis. Pirkdavo daug literatūros, ją nešda vo į katedrą.“148 Katedros vedėjas ir dėstytojai vykdavo ne tik į Sovie tų Sąjungos Respublikų aukštąsias pramoninės dailės mokyklas, bet ir į kitų Sovietų Sąjungos įtakoje esančių valstybių – Lenkijos, Čekijos mokymo įstaigas. Apie profesinį ruošimą kapitalistinėse šalyse žinota iš kitų šaltinių: „Maskvoje vykusiame seminare Dizainerių ruošimas JAV dalyvavo trys katedros dėstytojai.“149 Seminare, kaip rengiami di zaino specialistai JAV. supažindino žymiausi JAV mokyklų dėstytojai ir vadovai150. Žvelgiant į katedros mokymo metodiką, studentų atliekamas už duotis, ypač propedeutikos, pirmiausia matoma sąsaja su Bauhauzu. Ji buvo pastebėta vos įsibėgėjus katedros veiklai, septinto dešimtme čio viduryje. K. Kantoras rašė: „Toks požiūris į dizainerio ugdymą – ne atradimas. Įvadinis kursas, į kurį buvo įtrauktos jei ne tokios pačios, bet panašios, taip pat ir kitokios užduotys, buvo dėstomas Bauhauze ir Vchutemase [Maskvos aukštosiose meno ir technikos dirbtuvėse, – aut. past.]. Yra įvadinio kurso šaltinių, kuriuos parašė Johannesas Itte nas, Josefas Albersas, László Moholy-Nagy. Deja, jie neišversti į rusų kalbą, apie juos mūsų dėstytojai nėra girdėję.“151 Sąsają su Bauhauzu pastebėjo R. Mikučionytė, nagrinėdama F. Daukanto kūrybą: „Įvadi nis kursas nėra naujas mokant dizaino. Tokį ruošė ir dėstė Bauhauze J. Itennas, J. Albersas, L. Moholy-Nagy. […] Šešių mėnesių Bauhauzo propedeutikos kursas, kurio programą sudarė gamtos formų studijos, 148

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

149

Pramoninės dailės katedros mokslo tiriamojo darbo ataskaita už 1976 m., Vilnius, 1976, in: DKA, ap. 4, b. 30, l. 142.

150

Ibid., l. 142.

151

Карл Кантор, „Начатки дизайнерского образования“, p. 26.

136

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

įvairių medžiagų plastinių kompozicijų kūrimas, senųjų meistrų dar bų analizė, buvo išeities taškas rengiant dabartinius pramonės gami nių meninio konstravimo specialistus. F. Daukanto sudarytas įvadinis kursas ilgesnis, dėstomas metus, naujai įvertintas ir papildytas […].“152 Sunku būtų patikėti, kad tokią pažangią programą F. Daukantas su kūrė intuityviai. Pasak T. Baginsko, žinios apie Bauhauzą jiems buvo prieinamos, o įvadinis kursas katedroje – ne atsitiktinis153. Galima rasti VDI Pramoninės dailės katedros bei Ulmo dizaino mokyklos mokymo metodų sąsajų. Dizaino teorijos ir praktikos ryšys, semiotikos mokslo įvedimas, modulinis ir kombinatorinis projektavi mas, sisteminis mąstymas – tai požymiai, ženklinę ne tik Ulmo dizai no, bet ir Vilniaus pramoninės dailės studijas. Pasak T. Baginsko, kita įtaka greta Bauhauzo, lėmusi katedros studijų strategiją, buvo ryšiai su užsieniu, atvykstantys pedagogai, ypač T. Maldonado: „Nors kate droje buvo trumpai, Daukantui jis ir jo racionali metodika padarė di delį įspūdį. Buvo net toks įvykis, paskatinęs diskutuoti. Daukantas Maldonado paklausė, kodėl jis visą paskaitą kalbėjęs apie dizainą, lo giką, funkcionalumą, analizę, paieškų metodą, sisteminį mąstymą, nė karto nepaminėjo meno. Maldonado atsakęs, jog savaime supranta ma, kad menas dizaine yra. Taip suvokdamas dizainą Maldonado ne norėjo kartotis. Reikia meną padaryti, balsu prakalbėti. Daukantas meno ir dizaino santykį suprato kitaip nei aš. Jam atrodė, kad jei sa vaime aišku, kad menas dizaine yra, tai jis savaime ir išeis. Jei logiškai ir racionaliai viską padarysi, darna bus. Turėjo „racijos“ ir jo matema tinė logika, tačiau aš supratau, kad yra tam tikras neapčiuopiamas da lykas, kuris daro kūrinį menu – estetinis poveikis, proporcijų, harmo nijos paieškos.“154 152

Rita Mikučionytė, F. Daukanto kūryba, l. 22.

153

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-08-19.

154

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

137

Ulmo dizaino mokyklos mokymo metodologijos, esant Ulmo modelio kontekstui, septinto dešimtmečio racionalaus požiūrio į dizainą tendencija, kurią skatino sparčiai besiplėtojančios pramonės techninės galimybės, buvo pavadintos „nauju stilistiniu principu: Ulmo funkcionalizmu“155. Modernus Ulmo modelio metodas, kurį visame pasaulyje išpopuliarino Ulmo dizaino mokyklos absolventai, lėmė tai, kad aštuntame dešimtmetyje šis stilius buvo dažnai taikomas naujiems pramonės gaminiams156. Nors tiesiogiai Ulmo ir Vilniaus dizaino mokyklų negalima gretinti, neofunkcionalizmo terminas vis dėlto tinka sovietinio laikotarpio katedros darbų estetikai apibūdinti. Ši tendencija buvo populiariausia, o greta įžvelgiamos ir kitos – humaniškas skandinavų minimalizmas, emocingesnis italų dizainas. Galima įžvelgti katedros mokymo metodikos ir kitų garsių XX a. antrosios pusės dizainerių plėtotų minčių panašumų. Pramoninės dailės katedros propedeutikos kursas ir gamtos studijos turi sąsajų su vieno garsiausių XX a. antrosios pusės dizainerio, teoretiko, praktiko ir pedagogo Victoro Papaneko panašiu laiku kurtomis dizaino koncep cijomis157. V. Papanekas taip pat dizaino problemų sprendimų siūlė ieškoti pasitelkiant gamtą – ir gyvąją, augalijos bei gyvūnijos pasaulį, bionikos mokslą, ir negyvąją – kristalografijos mokslą. Net ir Vakaruose tokio gamtos studijomis pagrįsto dizaino metodo nauda buvo pripažinta ne iš karto. „Pradėjome rašyti laiškus į svarbiausių Europos ir Šiaurės Amerikos universitetų botanikos fakultetus, klausėme apie sėklas, jų sankaupos konstrukciją, kaip sprogimo mechanizmu, 155

Bernhard E. Bürdek, Design: History, theory and practice of product design, Basel: Birkhäuser – Publishers for Architecture, 2005, p. 254.

156

Thomas Hauffe, Design: A Concise History, London: Laurence King, 1998,

157

Pirmas V. Papaneko knygos leidimas pasirodė 1971 m., antras, papildy-

p. 124. tas, – 1984 m. Victor Papanek, Design for the Real World: Human Ecology and Social Change, Chicago: Academy Chicago Publishers, 2000.

138

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

oras – žemė išnešiojimo sistemos ypatybėmis, sklendimo, skridimo, parašiutizmo reiškinius. Gauti atsakymai nuvylė: universitetų botanikos fakultetų atsakymuose aiškinta, kad tokios abstrakčios struktūrinės charakteristikos nesvarbios, palyginti su augalų genetikos tyrinėjimais. Keli kolegos užsiminė, kad mūsų tyrimai galbūt būtų galėję sudominti vieną kitą morfologą kuriam nors Vokietijos universitete prieš šimtą metų, bet ne dabar. Nepaisant to, mes nesiliovėme klasifikuoti sėklų pagal skrydį ir išsisklaidymą. Dabar, po penkiolikos metų darbo, regis, tapome ekspertais! Aš ir du mano pagalbininkai, buvę absolventai, nuolat gauname prašymų suteikti mokslinės informacijos iš tų universitetų, kurie iš pradžių mūsų darbą laikė nerimtu“, – rašė V. Papanekas158. Devintame dešimtmetyje įvyko du lūžiai, galėję lemti kitokią kated rą – buvo išrinktas naujas katedros vedėjas ir pradėta rengtis perėjimui nuo penkerių prie šešerių metų, bakalauro ir magistrantūros, studijų. T. Baginskas, 1985 m. tapęs katedros vedėju, radikalių studijų strategijos pokyčių nedarė: „Daukantas man buvo didis žmogus. Jis buvo surentęs vertingą sistemą, nepavaldžią laikui. Tai buvo protinga sistema, o protas iš mados negali išeiti.“159 Be abejo, studijų metodika keitė si. Vienas iš ypač pastebimų požymių – stiprėjančios probleminio mąs tymo ugdymo tendencijos: „Studentai kažko ieško, ieško idėjos, bet jų ateina šimtai. Prisimenu profesinę veiklą. Gaudavome užduotį – temą, tačiau tema dar nėra problema. Jei mano tema – kėdės projektas, tai tiesiog daryti dar vieną yra absurdas. Milijonai kėdžių yra sukurta. Vadinasi, aš turiu iškelti problemą: „Kokia tai kėdė?“ Kartais manoma, kad naujumas yra problema. Jei mes keliame naujumo klausimą, vadi nasi, jį ištiko visiškas bankrotas. Naujumas nėra problema, nes jei problemos ir nekeli, ką nors naujo visada padarysi. Kai aš pirmame kurse skatinu problemiškai mąstyti, studentai iškelia niekines problemas, 158

Ibid., p. 199, 201.

159

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

139

vadinasi, nemoka jų įžvelgti. Tuomet mes kalbame apie problemos svarbą – tai labai pabrėžiama esant europinio dizaino praktikos ir teorijos kontekstui. Jei sprendžiu nesvarbią problemą, vadinasi, sprendimas bus nenaudingas. Jį galima palyginti su bevaisiu žiedu.“160 Devinto dešimtmečio pabaigoje, rengiantis pereiti nuo penkerių prie šešerių metų studijų, F. Daukanto suformuotos mokymo metodikos krypties nebuvo atsisakyta. „Vertinant 28 metus formuluotą ir tobulintą 5 metų studijų programą, reikia pasakyti, kad joje diegiami svarbiausi specialisto rengimo principai aktualūs ir šiandien. Dizainerio veiklos žanrų ir darbo krypčių įvairovė parodė, kad reikia ruošti menininką projektuotoją universalą, įvaldžiusį kūrybinį metodą“, – teigė T. Baginskas161. Siūlyta palikti įvadinį kursą, sisteminę analizę, esančias studijas papildyti grafinio dizaino, art dizaino (meninio dizaino), projektavimo teorijos, psichologijos ir sociologijos dalykais. Nestebina tai, kad vykstant nacionaliniams pokyčiams kategoriškai atsisakyta ilgai privalomu buvusio mokslo ideologinio angažavimo, politinio idėjinio auklėjimo: „Galvodama apie naują ir pažangesnį veiklos objektą, katedra turi orientuoti savo metodiką į ateities objektą, labiau humanitariškai, kultūriškai bei istoriškai išprususį, tautiškai susipratusį, be ideologinių imperatyvų.“162 Bendra studijų forma buvo pakeista atkūrus nepriklausomybę, 1995 m. Nuo penkerių metų mokslo prieita prie ketverių ir dvejų, baka lauro ir magistrantūros studijų. 1995 m. katedrą baigė paskutinė, 31-oji, besimokiusių penkerius metus absolventų laida. Jie įgijo diplomuoto specialisto kvalifikaciją. Tais pačiais metais buvo išleista pirmoji bakalaurų laida, į Dizaino katedrą buvo priimti pirmieji magistrantai. 160

Ibid.

161

Dizaino katedros mokymo proceso pertvarkymo pasiūlymai, pereinant prie 6 metų studijavimo, Vilnius, 1989, in: DKA, [ap. 4].

162

Dizaino specialistų rengimo (šešerių metų) programos siūlymai, Vilnius, 1989, in: DKA, [ap. 4].

19 1966

90 1984

1975

142

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Katedros absolventų „Aukso amžius“, – taip kartais galima išgirsti vertinant 7–9 dešimtmečių katedros veiklą. R. Pileckaitė iš dalies teisi teigdama, kad „[…] visą sovietmetį ji idėjas plėtojo tik studijinių projektų lygiu taip ir netapdama vakarietiškai praktikai lygiavertė […]“ 1. Galima sutikti, kad „išsvajotų“ Vakarų dizaino aukštumų lietuviams tuomet trukdė siekti laisvę varžančios objektyvios priežastys, tačiau tik studijiniais projektais Dizaino katedra toli gražu neapsiribojo.

143

baigiamieji darbai „Vienu metu mums labai gerai sekėsi. Turėjome nemažai sutarčių su gamybininkais. Tai reiškė, kad mes ne tik kažkiek užsidirbame, bet ir tai, kad visi mūsų kursiniai uždaviniai tapdavo realybe! Atvažiuodavo specialistų, su kuriais mūsų absolventų laukė bendras darbas ateityje, buvo galimybė pamatyti, kaip gamybininkai vertina jų darbus. Ar gali būti geresnė mokykla dizaineriui? Mums nebereikėdavo galvoti nereikalingų dalykų, pats gyvenimas siūlydavo temas. Tai truputį varžė, bet aš manau, kad dizaine yra geriau pajusti ir išmokti, kaip suvaržymus išnaudoti sprendimams pagerinti“, – taip sovietinio laikotarpio Dizaino katedros studijas dešimto dešimtmečio pradžioje apibendrino F. Daukantas2. 1966 m. išleidžiant vos antrą absolventų laidą buvo parengtas garsus katedros darbas Vilniaus miesto komunalinio transporto vizualinės informacijos sistema, turėjusi skirtingas transporto rūšis žymintį kodą, t. y. raudoną skritulį – troleibusams ir mėlyną – autobusams (118 il.). Jo autorė R. Jasukynaitė-Gaušienė sprendė svarbias sparčiai besiplečiančios sostinės problemas. Buvo surinkta informacija, vaizdžiai atskleisti buvusio svarbiausio miesto transporto (autobusų, troleibusų, taksi) 1

Rūta Pileckaitė, op. cit., p. 42.

Vidmantas Jankauskas, op. cit., p. 37.

144

Vilniaus dailÄ&#x2014;s akademijos Dizaino katedra 1961â&#x20AC;&#x201C;1990

145

118. Regina JasukynaitėGaušienė, vad. F. Daukantas, Autobusų ir troleibusų sustojimo ženklas, 1966 <

119. Autobusų ir troleibusų stotelių ženklai Vilniuje, 7 deš. 3

estetiniai ir funkciniai trūkumai – chaosas, vyravęs ženklinant trans porto priemones, netinkamos stotelės, paini jų ženklų informacija (119 il.). „Troleibusų parkas stotelėms žymėti naudoja tris visiškai skir tingus grafinius ženklus. Informacijos požiūriu jie visiškai vienodi. Naudojami įvairūs simboliai: raidė, troleibuso piešinys. Savarankišką prasmę turi net svarbiausia ženklo konstrukcija, ryški tendencija tai ją „sulietuvinti“, panaudojant tulpių motyvą, tai „sumoderninti“, panau dojant lenkto vamzdžio stovą“, – pabrėžė R. Jasukynaitė-Gaušienė3. Į baigiamojo darbo projektavimo procesą buvo įtraukti konsultantai. Katedros dėstytojas I. Mogilnickas, Vilniaus miesto vyriausiasis dailininkas Ignas Laurušas, Kelių ir plentų ministerijos, Troleibusų, Autobusų, Taksi, Milicijos valdybos žinybų atstovai prižiūrėjo, kad projektas atitiktų reikalavimus, derėtų su kitais urbanistinės aplinkos elementais. Sėkmingai atlikti darbą R. Jasukynaitei-Gaušienei padėjo ankstesnė patirtis. Baigiamojo darbo recenzijoje I. Laurušas minėjo Autotransporto ir kelių ministerijos skelbtą Tarpmiestinių autobusų sustojimo ženklų konkursą. R. Jasukynaitei-Gaušienei buvo skirta pirmoji vieta4. Autobusų ir troleibusų stotelių ženklų projektas, prisimena R. Jasukynaitė-Gaušienė, buvo pradėtas įgyvendinti iš karto apgynus baigiamąjį darbą5. Tiesa, panaudota tik dalis autorės sumanymų, nes buvo suprojektuoti ir informaciniai žemėlapiai, personalo kostiumai. Aštunto dešimtmečio pradžioje F. Daukantas rašė, kad daugelis baigiamųjų darbų temų (apie 80–90 proc.) yra įmonių realijos. Net

Regina Jasukynaitė-Gaušienė, Vilniaus miesto komunalinio transporto vizualinės informacijos sistema: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1966, in: DKA, arch. Nr. 4, l. 2.

Diplomantės Jasukynaitės-Gaušienės R. diplominio darbo Vilniaus m. komunalinio transporto vizualinės informacijos sistema recenzija, Vilnius, 1966, in: DKA, arch. Nr. 4, l. 1 [19].

Iš autorės pokalbio su R. Jasukynaite-Gaušiene, 2011-01-10.

146

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

120. Ekskursija į Prienų ESAG, iš kairės: pirma – Jūratė Gentvainytė, trečias – Valentinas Janickas, Viktoras Jasanauskas, Lorita Šimonelytė, Ipolitas Mogilnickas, [1982–1983]

60– 70 proc. darbų pritaikyti praktiškai, kai kurie gavo pramonės pavyzdžio liudijimus6. Kadangi buvo teigiama, kad beveik visos kursinės katedros užduotys formuluotos pagal pramonės poreikius, galima daryti išvadą, kad tuometinė Dizaino katedra ruošėsi sudaryti stiprų pramoninės gamybos pagrindą. Dizaino katedros archyve išlikusios kūrybinio bendradarbiavimo sutartys, pagal įmonių užsakymus atliktų darbų ataskaitos, kvietimai dalyvauti gamybiniuose konkursuose, baigiamųjų darbų aiškinamieji raštai, absolventų skyrimo dirbti įmonėse duomenys patvirtina, kad studijos ir gamyba buvo tiesiogiai susieti. Tam iš dalies pravertė ir tam tikra stojančiųjų priėmimo tvarka. Gamybos įmonė, prašanti parengti specialistą, skirdavo gamybinę studijų stipendiją. Kūrybinio bendradarbiavimo sutartys buvo sudarytos su Lietuvos ir kitų šalių įmonėmis. Tarp jų minėtinos sudarytosios su Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Ultragarso problemine laboratorija, Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto Fizikos fakultetu, Elektrografijos mokslinių tyrimų institutu, Alytaus šaldytuvų

Pramoninės dailės katedros kūrybinių- mokslinių-metodinių darbų už 1972 m. ataskaita, Vilnius, 1972, in: DKA, ap. 4, b. 27, l. 106.

147

121. Ekskursija į Prienus, iš kairės: antras – Algirdas Koira, trečias – Viktoras Jasanauskas, ketvirtas – Vytautas Kibildis, septintas – Ipolitas Mogilnickas, dešimtas – Saulius Kvoščiauskas, vienuoliktas – Valentinas Janickas, dvyliktas – Rimantas Lukoševičius, trylikta – Jūratė Gentvainytė, keturiolikta – Lorita Šimonelytė, šešioliktas – Algimantas Bielskis, 1982

gamykla, meno verslų ir suvenyrų gamybiniu susivienijimu Dovana, ūkiskaitinių mokymo įmonių susivienijimu Praktika, Vilmos susivienijimu, Kauno radijo gamykla, Klaipėdos mėsos kombinatu, gamybiniu susivienijimu Buitinė technika, Vilniaus baldų susivienijimu, Lietuvos kino studija ir Lietuvos televizija, Prienų eksperimentine sportinės aviacijos gamykla (toliau – ESAG) (120, 121 il.), Puntuko eksperimentine gamykla, Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykla, Vilniaus radijo matavimo prietaisų gamykla, kita.7 Už šalies ribų – su Minsko motociklų ir dviračių gamykla, Permės telefoninių aparatų gamykla, kita.8

Su susivienijimu Vilma bendradarbiauta nuo 1975 m., KPI Ultragarso problemine laboratorija – nuo 1973 m., Vilniaus radijo matavimų prietaisų gamykla – nuo 1967 m., Elektrografijos mokslinių tyrimų institutu – nuo 1966 m., Puntuko eksperimentine gamykla – nuo 1965 m., Vilniaus plastmasinių dirbinių gamykla – nuo 1965 m., žr.: VDI Dizaino katedros kursinių ir baigiamųjų darbų, skirtų diegti į liaudies ūkį, sąrašas (1981–1985), Vilnius, 1985, in: DKA, [ap. 4]; Pramoninės dailės katedros mokslo ti riamojo darbo ataskaita už 1976 m., Vilnius, 1976, in: DKA, ap. 4, b. 30, l. 140–141.

VDI Dizaino katedros kursinių ir baigiamųjų darbų, skirtų diegti į liaudies ūkį, sąrašas (1981–1985).

148

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Vienos sutartys buvo sudarytos „šefavimo“ pagrindu, kitos – ūkiskaitos. Ir vienu, ir kitu atveju katedros studentai atlikdavo panašų darbą – įmonės užsakymą, t. y. dizaino projektą su prototipų analize, ergonomikos tyrimu9. Užsakymais rūpinosi VDI mokslinio tyrimo sektorius (toliau – VDI MTS). Už „šefavimo“ pagrindu atliktus užsaky mus atlygis nepriklausė. Ūkiskaitos bei „šefavimo“ darbus atlikdavo ne tik baigiantieji studijas, bet ir žemesnių kursų studentai. Vis dėlto realiais, gamybai pritaikytais objektais dažniausiai tapdavo baigiamieji projektai. Įmonių užsakymų buvo stulbinamai daug. 1985 m. katedros ataskaitoje rašyta, kad „1981–1984 m. į trečio ir ketvirto kurso užduotis buvo nuolat įtraukiami ūkiskaitinio ir „šefavimo“ projektai (apie 40 projektų per metus) […]“10. Panašių duomenų galima rasti ir kitose ataskaitose. Jie leidžia daryti prielaidą, kad katedra, turėdama pirminį tikslą rengti aukštos kvalifikacijos pramonės specialistus, kartu buvo ir dar vienu „projektavimo ir konstravimo biuru“, valstybinius užsakymus vykdančia institucija, pagrįsta specifiniu būsimo specialisto ir jį karjeros link vedančiu dėstytojo modeliu. Tokia glaudžiai su 9

Katedroje atliekamas projektavimas buvo priskiriamas ne kūrybiniam projektavimo, o moksliniam tiriamajam darbui. Moksliniams tiriamiesiems darbams priklausė dailės istorijos, visuomeninių mokslų ir meninio konstravimo, t. y. projektavimo, turinčio mokslinių elementų, darbai, o kūrybiniam projektavimui – praktiniai vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai, žr.: VDI rektoriaus V. Gečo įsakymas dėl valstybinės mokslo tyrimo darbų (biudžetinių ūkiskaitinių) registracijos, Vilnius, 1978, in: DKA, ap. 4, b. 30, l. 77.

Gamybos įmonių, organizacijų bei mokymo institucijų, kurių užsakymai buvo minėtu laikotarpiu įtraukti į mokymo procesą, sudarė 23 pozicijos, žr.: VDI Dizaino katedros kursinių ir baigiamųjų darbų, skirtų diegti į liaudies ūkį, sąrašas (1981–1985), Vilnius, 1985, in: DKA, [ap. 4].

149

gamyba sieta mokymo sistema turėjo ir privalumų, ir trūkumų. Tuometinė, ypač ką tik atkūrus nepriklausomybę, buvusios katedros ir gamintojų bei užsakovų sąjunga gali atrodyti pavydėtinai. Būdavo, uolus užsakymų vykdymas kartais neatitikdavo lūkesčių. Panašiai studijas prisimena D. Deksnytė-Karalienė, stojusi studijuoti dėl jų naujumo. Ji sakė, kad iš pradžių ji studijavo su didesniu noru11. Propedeutikos kurso užduotys leido skleistis vaizduotei: „Pirmieji trys kursai buvo labai įdomūs, tiesiog atradimai. Darbai su medžiagomis, bega linės jų panaudojimo galimybės stebino. Vėliau, kai reikėjo projektuoti (tai dar nieko!), bet vykdyti tuos projektus turint medžiagą, pvz., padaryti termosą ar stalinę lempą, buvo sunku ir neįdomu. […] Vai kinams gal buvo šiek tiek paprasčiau. Atsimenu, jau prasidėjus peržiūroms laksčiau su savo nevykusia staline lempa, nes projekte viskas buvo gražiai pabraižyta, o įvykdžius užduotį „išlindo“ nenumatyti da lykai (medžiagos, konstrukcijos, formos neatitikimai).“12 Kad ir kokių būta studijų blogybių, geri dalykai juos užglaistė: „Mokslai nenuvylė. Daug sėdėdavome bibliotekose – ir instituto, ir M. Mažvydo bibliotekos meno skyriuje. Skaitydami Projektą išmokome lenkiškai, Techničeskaja estetika – rusiškai. M. Mažvydo bibliotekoje galėjome pažiūrėti ir užsieninių leidinių. Važinėdavome į Maskvą, į visas dizaino parodas. […] Baigę studijas buvome išgrobstyti. Visi turėjome darbo.“13 Stebino ne tik katedroje atliekamų užsakomųjų darbų gausybė, bet ir jų piniginė vertė, ypač žinant paprasto buvusios TSRS piliečio gautą algą. Aštunto dešimtmečio dokumentuose nurodyta, kad per metus, pvz., 1976–1979 m., katedroje ūkiskaitiniu pagrindu atliktų darbų suma siekė apie 25 000–30 000 rublių. Ją susumavus su „šefavimo“ darbais, jei už juos būtų buvę atlyginta, suma galėjo padidėti net iki 11

Iš autorės pokalbio su D. Deksnyte-Karaliene, 2011-03-14.

Iš D. Deksnytės-Karalienės laiško autorei, 2011-03-16.

Ibid.

150

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

40 00014. Projektai kainavo įvairiai. 1978 m. gavus ūkiskaitinių mokymo įmonių susivienijimo Praktika užsakymą dviejų penktakursių, Viliaus Deveikio ir Viktoro Stančaičio, suprojektuoti braižybos kabineto įrenginiai buvo įvertinti 8473 rubliais15. Sutartis su Permės telefoninių aparatų gamykla siekė 20 000 rublių16. Gavus šios gamyklos užsakymą trečio kurso studentai kūrė sieninius ir stalinius telefonus: „Pateiktos aštuonios sistemos susideda iš 47 aparatų modelių. Sieniniai telefonai, taip pat staliniai telefonai su numerio rodymo funkcija daromi pirmą kartą mūsų šalyje.“17 Nors pinigai už atliktą darbą buvo dideli, darbų autoriai nelobo. Už ūkiskaitinį darbą atlygį gaudavo ne tik studentai ir jų darbų vadovai, katedros dėstytojai, bet ir jo administratoriai. Mokslo ir gamybos ryšį stiprino sovietiniu laikotarpiu katedros studijų strategijoje numatyta techninės estetikos profesionalų „invazija“ į pramonę, absolventai privalomąja tvarka buvo skiriami dirbti į valstybines įmones. Ši tvarka galiojo iki Lietuvos nepriklausomybės18. 1990–1992 m. skyrimus dar gavo keletas absolventų, o nuo 1993 m. apie būsimas darbovietes neužsimenama. 14

1979 m. metinėje ataskaitoje nurodyta, kad jei „šefiniai“ darbai būtų vertinami kaip ūkiskaitiniai, jų vertė siektų 120 000 rublių, žr.: Pramoninės dailės katedros mokslinio-tiriamojo darbo už 1979 metus ataskaita, Vilnius, 1979, in: DKA, ap. 4, b. 30, l. 9.

Pramoninės dailės katedros mokslo tiriamojo darbo už 1978 metus ataskaita, Vilnius, 1978, in: DKA, ap. 4, b. 30, l. 81.

Pramoninės dailės katedros mokslo tiriamojo darbo ataskaita už 1977 metus, Vilnius, 1977, in: DKA, ap. 4, b. 30, l. 100.

Ibid., l. 100.

LTSR Dailės instituto Pramoninės dailės katedros absolventų sąrašo duomenys apima 1965–1995 m. laikotarpį, žr.: LTSR dailės instituto Pramoninės dailės katedros absolventų sąrašas, Vilnius, 1995, in: DKA, [ap. 4].

151

„Deja, pagal rengiamų specialistų skaičių Japonijos lygį pasiektume per 100 metų“, – teigė F. Daukantas, pasitelkęs lyginamąją ren giamų specialistų skaičiaus, tenkančio milijonui TSRS, LTSR, JAV ir Japonijos gyventojų, lentelę19. Nors ir apgailestavo, kad parengiama per mažai dizainerių profesionalų, įdarbinimo duomenis jis vertino teigiamai. Sakydamas katedros 25 metų jubiliejinę kalbą F. Daukantas pateikė sąrašą, kuriame nurodė nemažai sėkmingai įdarbintų absolventų pavardžių ir darboviečių20. Studentai dažniausiai eidavo dirbti į tas įmones, su kuriomis bendradarbiavo katedra. Skyrimus į pagrindinę sovietinės Lietuvos dizaino instituciją, STEMTI Vilniaus filialą, dirbti, kol galiojo ši tvarka, gavo per 50 katedros absolventų. STEMTI Vilniaus filiale baigę Dizaino katedrą dirbo buitinių elektros prietaisų (daugiafunkcių elektrinių maišytuvų) dizainu išgarsėjusi L. Skrodenytė-Muraškienė, Kristina Pumputytė, Ričardas Zovė, Jūratė Gentvainytė, Mindaugas Tamošaitis, Alfonsas Luk šys, Stasys Makarovas, E. Daukantas, V. Baltinas, Arkadijus Romanovas, Albinas Vaičiūnas. Minint STEMTI Vilniaus filialo dvidešimtmetį bu vo pabrėžtas ugdymo įstaigos, VDI Pramoninės dailės katedros, ir tolesnės karjeros ryšys: „[…] ši paroda, kaip, beje, ir ankstesnės, bylojo, kad respublikoje gyvuoja sava dizaino mokykla. Jos pamatus klojo profesorius F. Daukantas. Dabar jo mokiniai, susibūrę Techninės este tiZkos institute, tęsia pradėtą darbą.“21 F. Daukanto kurtos savos dizaino mokyklos pagrindai ir STEMTI plėtotos profesinės idėjos liko ir atkūrus nepriklausomybę. Pasak L. Skrodenytės-Muraškienės, „tai [STEMTI, – aut. past.] vis dėlto buvo svarbiausias dizaino branduolys. 19

Prof. F. Daukanto pranešimas Pramoninės dailės katedros 25-mečio jubi-

Ibid.

Sofija Siratienė„Centras ir jo veikla“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1987,

liejui, Vilnius, 1989, in: DKA, [b. 4].

Nr. 15, p. 7.

152

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

122. Jurginas Žilys, vad. A. Kybrancas, Ultragarsas–76 parodos projektas (pagal KPI ultragarso laboratorijos metodinį planą), 1975

Jo didžiausias pranašumas – laisvė nuo gamyklinių administracijų. Darbas profesiniame kolektyve – ir vėl didelis pliusas. Daug kolegų iš čia pradėjo savo verslą“22. Kalbant apie Dizaino katedros kūrybinį bendradarbiavimą minėtina sutartis, sudaryta su Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Ultragarso problemine laboratorija (toliau – KPI UPL). Katedros studentai ir diplomantai buvo įtraukti į ultragarsinių prietaisų dizaino darbus – „bendros kūrybinės pastangos davė teigiamų rezultatų: laboratorijoje sukurti prietaisai gerai vertinami ir meniniu požiūriu“23. Plėtojant sėkmingo bendradarbiavimo ryšius ir siekiant, kad laboratorija atitiktų pirmojo lygio mokslinių laboratorijų lygį, siūlyta kreiptis į VDI ir prašyti atlikti kitų meninio projektavimo darbų: paruošti naujos ultragarsinės aparatūros projektų, pateikti bendro laboratorijos interjero dizaino siūlymų, suprojektuoti laboratorinių stalų24.

Iš L. Skrodenytės-Muraškienės laiško autorei, 2011-02-24.

K. Baršausko ultragarso probleminės laboratorijos vedėjo E. Jaronio raštas KPI rektoriui Marijonui Martynaičiui, Vilnius, 1977, in: DKA, [ap. 4].

Ibid.

153

123. Romualdas Klinga, vad. F. Daukantas, UltragarsinÄ&#x2014; medicininÄ&#x2014; diagnostikos sistema, 1979

154

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

124. Dainius Kairaitis, vad. A. Bielskis, Natūralių konvekcijos srautų greičio ultragarsinio matavimo laboratorija, 1980 125. Mindaugas Tamošaitis, vad. V. Jasanauskas, Natūralių konvekcijos srautų greičio ultragarsinio matavimo laboratorija, 1981

155

126. Valdas Mickevičius, vad. F. Daukantas, A. Bielskis, Ultragarsinis biologinių skysčių analizatorius (Ultragarsinis interferometras), 1981

Ultragarsinių prietaisų projektai pradėti ginti aštunto dešimtmečio viduryje. Bendradarbiavimas su KPI UPL buvo išplėtotas devintame dešimtmetyje (122–126 il.). Prietaisai buvo įvairaus tipo, darbai aprėpė platų spektrą ir funkcijos, ir kiekybės požiūriu. Projektuoti atskiri daiktai ir jų sistemos: ultragarsinis skaitmeninis interferometras, ultragarsinė aparatūra plazmos srautams tirti, ultragarsinė medicininės diagnostikos sistema, natūralios konvekcijos srautų greičio ultragarsinio matavimo laboratorija, kita. Ultragarsiniai prietaisai gavo pramonės pavyzdžio liudijimus25. Šie prietaisai rodyti per parodas. Konferencijoje Technikos mokslų išsivystymas respublikoje ir jų rezultatų panaudojimas (1979) buvo pristatyti katedros darbo rezultatai, prane šimus tema KPI sukurtos ultragarsinės aparatūros meninio konstravimo darbai skaitė F. Daukantas ir A. Bielskis26. A. Bielskio rūpesčiu ultragarsiniai prietaisai parodyti Kopenhagos, Gotvaldovo (tuomet Čekoslovakija, – aut. past.), Maskvos parodose.

Žr.: Pramoninės dailės katedros autorių liudijimų sąrašas.

Technikos mokslų išsivystymo respublikoje ir jų rezultatų panaudojimo konferencijos kvietimas-programa, p. 122.

156

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

127. Raimondas Bačkys, vad. A. Bielskis, Lazerinės metrologijos laboratorija, 1979

Greta KPI UPL minėtina ir kita institucija. Tai Valstybinis Vilniaus universitetas, kuriame taip pat buvo plėtojamos naujosios technologijos (127, 128 il.). Gavus šios institucijos užsakymą katedroje buvo sukurta keletas lazerinių prietaisų dizaino projektų: lazerinis interferometras, lazerinis anemometras, kita. Bendradarbiaujant su VVU Fizikos fakultetu spręstos kitos aktualios problemos. Aštunto dešimtmečio pabaigoje ginto Lazerinės metrologijos laboratorijos projekto autorius Raimondas Bačkys pabrėžė, kad „visos šiuo metu egzistuojančios laboratorijos įrengtos stichiškai […]. […] įranga ir aparatūra morališkai susidėvėjusi, neatitinkanti šių dienų reikalavimų, suryjanti nemažai laiko ir energijos“ (127 il.)27. 27

Raimondas Bačkys, Lazerinės metrologijos laboratorija: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1979, in: DKA, arch. Nr. 125, l. 2.

157

Pramoninės dailės katedra sėkmingai bendradarbiavo su 1969 m. įkurta Prienų eksperimentine sportinės aviacijos gamykla (toliau – ESAG). Sudaryta sutartis įpareigojo į mokymo programą įtraukti sportinės aviacijos skraidymo aparatų projektavimą, organizuoti gamybines ekskursijas, praktikas ESAG, supažindinti jos technikus ir inžinierius su meninio konstravimo principais. Prienų ESAG teikė techninę ir gamybinę informaciją, priėmė vasaros praktiką atliekančius studentus, skyrė medžiagų, leido naudoti įrenginius. Visoje Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų garsėjusioje Prienų ESAG, kurioje sklandytuvų gamybai buvo pradėtas naudoti plastikas, ir katedros ryšiai peržengė formalias nuorodų vykdymo ribas. Ypač daug su ESAG bendradarbiauta devinto dešimtmečio viduryje. Net penki 1983–1985 m. absolventų darbai buvo skirti įvairioms ESAG problemoms: kurtas stilius, projektuoti sklandytuvai. 128. Gintaras Kuzmickas, vad. A. Bielskis, Perspektyvinė lazerinės metrologijos laboratorijos įranga, 1979

158

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

129. Valerijus Pulokas, vad. F. Daukantas, ESAG ženklas, 1984

132. Rimvydas Laurutis, vad. F. Daukantas, Mokomasis sklandytuvas Strazdas, 1984 > 28

1984 m. VDI prorektorius mokslo reikalams J. Adomonis patvirtino atliktą ESAG užsakymą: Valerijaus Puloko baigiamąjį darbą Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos firminis stilius (129 il.). V. Puloko iš ESAG raidžių sukomponuotas tipografinis ženklas su aiškiais opdailės bruožais turėjo pakeisti ankstesnį, kuriame dominavo skrendančios gervės motyvas. Ženklas buvo pasitelktas kitų metų baigiamojo darbo projektui ESAG naujojo korpuso vizualinė informacija. Irenos Builovaitės projekte atsispindėjo tuometinės vaizdinės informacijos dizaino tendencijos28. Kartu su Prienų specialistais buvo sukurta naujo ESAG projektuoja mo laisvos klasės sklandytuvo LAK–15 Lietuva kabinos įranga (130 il.). Projektas atliktas siekiant ištaisyti prototipo LAK–12 trūkumus, kuriuos pastebėjo sklandytojas lakūnas bandytojas Antanas Rūkas. Trūkumai buvo aprašyti Bandomųjų skraidymų stoties ataskaitoje29. A. Rūkas pastebėjo daugybę konstrukcijos, estetikos bėdų: „Silpni nugaros atramos fiksatoriai (lūžta). Labai nepatogu įtraukti šasi ratuką. Alkūnė remiasi į nugaros atramėlę. […] Sklandytuvo išvaizda pagerėja, kai posūkio sparnas nedažomas raudonai (raudonos spalvos per daug)“30. Taip pat ir tai, kad jau „metas suprojektuoti sklandytuve tualetą.“31 Katedros studentas E. Kleiza pateikė daugybės problemų sprendimą

I. Builovaitės baigiamojo darbo aiškinamojo rašto bibliografijoje nurodyta 1983 m. išleista Konstantino Jakovlevo-Mateckio knyga Vaizdinė informacija ir agitacija įmonės aplinkoje, žr.: Irena Builovaitė, ESAG naujojo korpuso vizualinė informacija: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1985, in: DKA, arch. Nr. 208.

Egidijus Kleiza, Skandyuvo LAK-15 Lietuva kabinos įranga: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1984, in: DKA, arch. Nr. 191, 1984, l. 11-12.

Ibid., l. 11-12.

Ibid., l. 12.

159

130. Egidijus Kleiza, vad. A. Koira,

131. Virgilijus Trakimavičius,

Sklandytuvo LAK–15 kabinos

vad. F. Daukantas,

įranga, 1984

Sklandytuvo Lietuva kabina, 1983

160

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

133. Andrius Navalinskas, vad. A. Bielskis, F. Daukantas, Motorizuotas skraidyklės vilktuvas Uodas, 1985

ir padarė išvadą: „Išsamiai išanalizavus dabartinį LAK–15 Lietuva kabi nos projektą ergonominiu, technologiniu bei konstrukciniu požiūriu ir padarius atitinkamas pataisas realu pasiekti [sprendimą, – aut. past.], prilygstantį geriausiems kitų sklandytuvų pavyzdžiams.“32 Lietuvos sklandytuvo kabiną bandė projektuoti prieš metus baigiamąjį darbą gynęs Virgilijus Trakimavičius (131 il.). Jis rėmėsi LAK–12 sklandytuvo konstrukcija ir kitais – suomių Pik, lenkų gamybos Kobra bei nenurodytu VFR gamybos sklandytuvu. Išnagrinėjęs jų skirtumus, 32

Ibid., l. 22.

161

studentas siūlė LAK–12 sklandytuvų apdailai naudoti įvairesnes medžiagas, gerinti piloto darbo vietos ergonomiką, pradėti naudoti elektorinius sensorinius prietaisus su skystaisiais kristalais, pritaikyti piloto kėdę su oro pagalve33. Gavus ESAG užsakymą katedroje buvo parengtas Strazdo sklandytuvo, skirto mokyti sklandyti vaikus ir paauglius, projektas (132 il.). Projekto prototipu tuomet tapo ESAG gamintas Antanui Pakniui patikėtas sukonstruoti LAK–14 Strazdas. Baigiamojo darbo autorius Rimvydas Laurutis aprašė daugybę Strazdo trūkumų: „Nėra bendro meninio ir konstrukcinio sprendimo […]. Sklandytuvo kylis labiau tiktų reaktyviniam lėktuvui, o ne mažu greičiu skrendančiam aparatui.“34 Pasistengta juos ištaisyti. Buvo pagamintas suprojektuoto Strazdo modelis. Ekonominių ir techninių jo privalumų R. Laurutis įvertinti negalėjo, tačiau neabejojo geresniu estetiniu rezultatu35. Skraidymo priemonės projektas katedroje buvo sukurtas ir gavus kitos įstaigos, Kauno Jono Žiburkaus vardo aviacijos sporto klubo, užsakymą (133 il.). Pagal pateiktus duomenis prašyta suprojektuoti „idealų motorizuotą skraidyklės vilktuvą, kuris vėliau galėtų būti kaip prototipas kuriant panašius skraidymo aparatus […]“36. Projektuojant „anties“ tipo skraidyklę nagrinėti užsienio šalyse (JAV, VFR, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje) gamintų panašių variklinių skraidyklių pavydžiai, minėti ir lietuvių konstruktorių, brolių Alfonso ir Romualdo Liekių, Kazio Mikalausko, darbai. 33

Virgilijus Trakimavičius, Sklandytuvo Lietuva kabina: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1983, in: DKA, arch, Nr, 185, l. 19.

Rimvydas Laurutis, Mokomasis sklandytuvas Strazdas: Baigiamojo darbo

Ibid., l. 19.

Andrius Navalinskas, Motorizuotas skraidyklės vilktuvas: Baigiamojo darbo

aiškinamasis raštas, Vilnius, 1984, in: DKA, arch. Nr. 192, l. 10.

aiškinamasis raštas, Vilnius, 1985, in: DKA, arch. Nr, 213, l. 3.

162

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

134. Marius Davainis, vad. T. Baginskas, Priekaba–valtis, 1984

Katedros studentai projektavo ir transporto priemones: automo bilius, jų priekabas, traktorius, motociklus, dviračius (134, 135 il.). Transporto priemonių srities dizainą papildė Jurgio Vroblevičiaus surenkamojo garažo projektas, gavus Lietuvos TSR Valstybinio naftos produktų komiteto užsakymą Egidijus Radvenskas suprojektavo tipinę degalinę37. 1968 m. Povilo Algimanto Šimkaus ginto baigiamojo darbo tema Automašinos gėlėms išvežioti atkeliavo į katedrą iš STEMTI Vilniaus filialo. Baigęs studijas autorius buvo paskirtas ten dirbti. Tokio tipo automobilių, pasak autoriaus, Sovietų Sąjungoje nebuvo38. Gėlių augintojai pasitelkė tai, ką turėjo: „Moskvičius 407 naudojamas [Panerių?, – aut. past.] gėlininkystės ūkyje. Juo vežamos gėlės į parduotuvę

Egidijus Radvenskas, Tipinė degalinė: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1985, in: DKA, arch. Nr. 205, l. 1.

Povilas Algimantas Šimkus, Automašina gėlėms išvežioti: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1968, in: DKA, arch. Nr. 23, l. 3.

163

135. Saulius Ĺ ukys, vad. A. Bielskis, Universalus traktorius, 1986

164

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

136. Valentinas Janickas, vad. A. Koira, Turistinis automobilis jaunimui, 1981

Kapsuko gatvėje. Vasarinės gėlės sudedamos į pomidorų tarą.“39 Naujo automobilio projektas turėjo užpildyti transporto trūkumą ir palengvinti gėlininkams pervežti augalus. Du kitus baigiamuosius darbus – naujų automobilių idėjas skyrė beveik dešimtmetis. Pirmasis jų, V. Janicko Turistinis automobilis jaunimui, buvo apgintas 1981 m. (136 il.). Jaunimo turistinį automobilį V. Ja nickas projektavo pasigedęs nedidelės ir nebrangios transporto priemonės: „Vienintelė ZAZ40 gamykla, 1961 m. pradėjusi leisti į gamybą savo pirmąjį mikrolitražio ZAZ–965 modelį, nuo 1968 m. pradėjo atitolti nuo pagrindinės ir taip mums aktualios mikrolitražio automobilio temos.“41 Savo projekto idėjas V. Janickas grindė užsienio šalių prekės

Ibid., l. 4.

ZAZ – Zaporožės automobilių gamykla, įkurta 1960 m. Zaporožės mieste, Ukrainoje.

Valentinas Janickas, Turistinis automobilis jaunimui: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1981, in: DKA, arch. Nr. 153, l. 9.

165

137. Adas Toleikis, vad. V. Kibildis, Automobilis, 1990

ženklų, Fiat, Ford automobilių, analize, stengėsi prisitaikyti prie laik mečio poreikių, kapitalistinių šalių automobilių dizaino tendencijų. Po dešimtmečio automobilį projektavęs Adas Toleikis taip pat dairėsi į užsienį (137 il.). Autorius galvojo apie ateitį, siūlė automobilius pradėti gaminti Lietuvoje, nes „aštrėjant politinei padėčiai su Rytų kaimyne, galimas daiktas, kad tradicinis automobilių tiekimas į Lietuvą sutriks, o galbūt net ir visiškai nutrūks. Galima būtų galvoti, kad tokios produkcijos pasikeitus sąlygoms bus nesunku gauti iš Vakarų, bet tai nėra labai patogu, […] automobilių, kurie jas gaminančiose šalyse nelaikomi prestižiniais, tarkim, Opel Kadet […], čia, Lietuvoje, kainos pasieks paprastam vartotojui dideles aukštumas“42. A. Toleikis Lietuvos pramonei pasiūlė vidutinės klasės lengvojo automobilio modelį pagal Rusijos automobilių gamintojo VAZ-2108 trijų durų hečbeko, gaminto nuo 1984 m., duomenis. Nors autorius domėjosi Fiat,

Adas Toleikis, Automobilis: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1990, in: DKA, arch. Nr. 273, l. 3.

166

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

138. Arūnas Volungevičius, vad. A. Koira, Sportinis automobilis ZAZ 1102 Rally, 1987

Volkswagen, Opel, Ford automobiliais, o tokia tendencija minėtam gamintojui buvo būdinga43, rezultatas priminė ne užsieninį gaminį, o pagerintą rusišką prototipą su kėbulu iš „stiklo audinio ir plastikinių detalių“44. Numatyta galimybė lengvąjį automobilį keisti į krovininį. Neįprasta buvo galinė kėbulo dalis: „Galinių durelių, kaip atskiro elemento, nėra. Į bagažinės sekciją patenkama keliant visą įstiklintą kėbulo galą ir galinę stogo dalį.“45 Prie automobilių dizaino prisilietė devinto dešimtmečio pabaigoje baigiamąjį darbą Sportinis automobilis ZAZ 1102 Rally apgynęs ir Vilniaus automobilių remonto gamykloje dirbti paskirtas Arūnas Volungevičius (138 il.). Patirties jis sėmėsi šios gamyklos eksperimentiniame sportinių automobilių rengimo bare atlikdamas vasaros praktiką. Kalbant apie baigiamuosius darbus transporto tema galima pastebėti, kad buvo atkreiptas dėmesys į specifines dizaino problemas. Tokį katedros studentų ir dėstytojų dėmesį, problemos aktualumą, pagrįstą gaminio poreikio duomenimis46, iliustruoja pastangos sukurti automobilį ypatingai vairuotojų grupei – neįgaliesiems (139 il.). Algirdas

Galima prisiminti Rusijos valstybinėje automobilių gamykloje (Vaz, Autovaz) Fiat pagrindu sovietmečiu užsieniui gamintas ladas, o vietinei rinkai – žigulius. VAZ 2101, legendinė „kapeika“, arba LADA-2010, gamintos nuo 1971 m., buvo 1966 metais pristatyto Fiat 124 atitikmenys. „ВАЗ 2101“, in: Все о ВАЗ, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-01-31], http://www.lada2101.ru/.

Adas Toleikis, Automobilis, l. 15.

Ibid., l. 15.

Aiškinamajame rašte A. Vaičiulis pateikė tokius duomenis: „Į LTSR socia linio aprūpinimo organus norėdami įsigyti rankinio valdymo transportą per 1976 m. kreipėsi 516 invalidų. […] Daugiausia jų norėjo įsigyti rankinio valdymo lengvąsias mašinas. 1977 metų pradžioje LTSR soc. aprūpinimo ministerijos eilėje įsigyti šias automašinas buvo apie 450 invalidų“, žr.: Algirdas Vaičiulis, Automobilis invalidui: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1977, DKA, arch. Nr. 108, l. 2–3.

167

139. Algirdas VaiÄ?iulis, vad. S. Ramunis, Automobilis invalidui, 1977

140. Giedrius Stiklius, vad. T. Baginskas, Automobilis invalidui, 1994

168

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

141. Gediminas Gaivenis, vad. T. Baginskas, Turistinė automobilinė priekaba, 1986

Ibid., l. 7.

Vaičiulis, projektuodamas miesto tipo mažų gabaritų rankinio valdymo automobilį, konstrukcijos elementų „skolinosi“ iš jau gaminamų automobilių. Šiais laikais neįgalius asmenis siekiama visapusiškai įtraukti į visavertį gyvenimą. Tas pasakytina ir apie automobilių dizainą. Tais laikais autoriaus nuomonė buvo priešinga – siekta „pažymėti“ neįgaliųjų automobilius kelyje: „Invalidas, važiuodamas rankinio valdymo mašina, yra labiau apkrautas negu paprastas vairuotojas. Dėl to jo automobilis turi būti iš karto pastebimas eismo sraute.“47 Apie neįgalų vairuotoją kitiems eismo dalyviams turėjo pranešti neįprasta automobilio forma, autoriaus siūlyti neįgaliojo patogumą užtikrinantys konstrukcijos elementai: į viršų pakeliamos arba į šoną atitraukiamos bei papildomos atlenkiamos durelės (139, 140 il.).

169

142. Vitalis Balčiūnas, vad. T. Baginskas, Turistinė automobilinė priekaba, 1990

Katedroje plėtojamą automobilių dizaino sritį papildė kiti automobiliams skirti gaminiai. Ketveri metai skyrė du panašius katedros studentų projektus – Gedimino Gaivenio ir Vitalio Balčiūno Turistines automobilines priekabas (141, 142 il.). Abu autoriai minėjo sovietmečiu populiarius skifus, abu panašiai taisė priekabų su sudedamąja palapine trūkumus, kėlė formos klausimą. Pateikti projektai turi bendrų dizaino bruožų – įstrižai perpjautos dėžės formą48.

Gediminas Gaivenis, Turistinė automobilinė priekaba: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1986, in: DKA, arch. Nr. 227; Vitalis Balčiūnas, Turistinė automobilinė priekaba: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1990, in: DKA, arch. Nr. 275.

170

Vilniaus dailÄ&#x2014;s akademijos Dizaino katedra 1961â&#x20AC;&#x201C;1990

171

143. Vygandas Ulickas, vad. A. Mizgiris, 125 cm³ klasės kelioninis motociklas, 1981

Transporto temai buvo skirta keletas kitų rūšių transporto priemonių dizaino projektų. Motociklus projektavo M. Malkovas, Vygandas Ulickas, Romualdas Mickevičius (143-145 il.). M. Malkovo Sportinis 125–150 cm³ klasės motociklas ir V. Ulicko 125 cm³ klasės kelioninis motociklas gavo pramonės pavyzdžio liudijimus49. Atlikę projektuojamų motociklų prototipų analizę, išnagrinėję Minsko gamyklos gaminius studentai pabrėžė, kad formos estetikos ir techninių duomenų požiūriu „nusileidžiama užsieniniams šiuolaikiniams analogams ir negalima konkuruoti su užsienio rinka“50. Ieškant naujos formos, įkvėpimo semtasi iš užsienyje gamintų Yamaha,

Žr.: Pramoninės dailės katedros pramonės pavyzdžio liudijimų sąrašas.

Romualdas Mickevičius, 125 cm³ klasės motociklo bazinis modelis: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1982, in: DKA, arch. Nr. 169, l. 7.

172

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

144. Michailas Malkovas, vad. A. Koira, Sportinis 125–150 cm³ klasės motociklas, 1981 145. Romualdas Mickevičius, vad. A. Mizgiris, Kelioninis motociklas MMB3–3.112, 1982 >

BMW, Suzuki, Honda motociklų pavyzdžių. Suprojektuotiems moto ciklams būdinga išgryninta, geometrizuota forma: „Išanalizavus naujausių metų motociklų formos evoliuciją buvo prieita prie išvados, kad forma turi tendenciją pereiti nuo sudėtingų lekalių kontūrų prie tikslesnių geometrinių formų.“51 Projektuoti dviračius skatino Lietuvoje plėtota dviračių pramonė. 1948 m. Šiauliuose įkurta gamykla eksportavo gaminius ir į užsienio šalis52. Iki šiol sandėliukuose, garažuose galima aptikti senų, tvirtų, populiariausių Vairo gamyklos ereliukų ir kregždučių. Kai kuriais jų, išlaikiusiais negailestingą ne vienos kartos jaunųjų dviratininkų testą, dar galima važiuoti.

Ibid., l. 17.

1948 m. įkurta Valstybinė Šiaulių dviračių gamykla 1964 m. tapo Valstybine Šiaulių dviračių gamykla Vairas (iki 1993), žr.: „BV istorija“, in: UAB Baltik vairas a company of PANTHER International GmbH, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-01-31], http://www.baltikvairas.lt/article/archive/341/.

173

174

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

146. Mykolas-Vilius Ambrozevičius, vad. A. Kybrancas, Dviratis paaugliams, 1969 147. Kristina Pumputytė, vad. S. Ramunis, Plastmasiniai struktūriniai vaikų žaislai, 1969 >

Dviratį, susipažinęs su Šiaulių dviračių gamyklos gamybos technologija, suprojektavo penktos laidos absolventas Mykolas Vilius Ambrozevičius (146 il.). Jis pabrėžė, kad tuometinių lietuviškų dviračių Ereliuko ir Kregždutės „rėmo konstrukcija, ratlankių matmenys, vairo konfigūracija, vamzdinė rėmo konstrukcija ir jos gamybos technologija, spalvinis sprendimas prieštarauja šiuolaikiniams moksliškai pagrįs tiems reikalavimams, kuriuos lėmė tėvyninis ir užsienio dizainas“53. M. V. Ambrozevičius teigė, kad suprojektavo universalią, originalią, estetiškos formos ir kolorito, saugesnę ir patogesnę transporto priemo nę54. Buvo pagamintas realaus dydžio dviračio modelis. Be šio, netrukus atkūrus nepriklausomybę buvo suprojektuota dar pora dviračių. Vaido Zabulionio ir Tomo Bandzos dviračiai nuo gerokai ankstesnio katedroje suprojektuoto pirmtako skyrėsi „šiuolaikiška“ forma.

Mykolas Vilius Ambrozevičius, Dviratis paaugliams: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1969, in: DKA, arch. Nr. 24, l. 2.

Ibid., l. 3.

175

176

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

148. Regina MaskolenkaitėBičiūnienė, vad. S. Ramunis, Inventorius ikimokyklinio amžiaus vaikams, 1970 149. Romualdas Navickas, vad. S. Ramunis, Plastmasinių žaislųkonstruktorių unifikuotas kompleksas, 1971 >

Nemažai baigiamųjų darbų buvo skirta vaikams. Projektuoti žaislai, žaidimo aikštelių įranga, kitos paskirties daiktai – vežimėliai, baldai. Vaikams skirti baigiamieji darbai pradėti ginti 1967 m. Pirmas bu vo Kristinos Radzevičiūtės-Krulienės suprojektuotas vaikų vežimėlis. Kiti – 1969 m. K. Pumputytės gintas Plastmasinių struktūrinių vaikų žais lų projektas (147 il.), 1970 m. – Reginos Maskolenkaitės-Bičiūnienės Inventorius ikimokyklinio amžiaus vaikams (148 il.), 1971 m. – Romualdo Navicko Plastmasinių žaislų konstruktorių unifikuotas kompleksas (149 il.). Būsimi katedros absolventai projektavo įvairius žaislus: plastmasinius struktūrinius, elektromechaninius, poroloninius. Žaislai, kaip pa brėžta baigiamųjų darbų aiškinamuosiuose raštuose, buvo originalios struktūros, apibendrintos formos, ne kopijuojantys natūrą (nors ši ten dencija buvo būdinga sovietinei žaislų pramonei), bet skatinantys mažuosius veikti – konstruoti, mąstyti, kurti vaikiško pasaulio siužetus. Arčiausiai gamtos buvo N. Andriuščenko-Jurevičienės baigiamasis darbas Poroloniniai žaislai (150 il.)55. Žaislai su vienodomis išklotinėmis, pusiau plokšti, žaislai-pagalvėlės ir lėlių teatro žaislai kurti taip,

Natalija Andriuščenko-Jurevičienė, Poroloniniai žaislai: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1972, in: DKA, arch. Nr. 58.

177

178

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

150. Natalija AndriuščenkoJurevičienė, vad. F. Daukantas, Poroloniniai žaislai, 1972

kad jų gamyba būtų nesudėtinga, apibendrinta, gamtos neplagijuojanti forma paliktų vietos vaiko vaizduotei ir lavintų įvairius jo gebėjimus. Projektuojant žaislus neišvengta skurdžios sovietinės gamybos bazės bėdų: „Porolonas buvo pasirinktas dėl pigumo. Sunkiausia buvo jį nudažyti norima spalva, nes Neringos gamybiniame susivienijime, kuriame gamino lėles ir minkštus žaislus, poroloną dažė tik trimis keturiomis spalvomis.“56 F. Daukantas baigiamojo darbo rezultatą įvertino teigiamai: „Pasisekė surasti daugybę naujų originalių temų ir racionalesnių bei ekonomiškesnių sprendimų technologijos srityje.“57 Dalis žaislų, pavyzdžiui, beždžionė, varlė, dramblys, kiškis, karalius, katinas, šuo, princesė, princas, pajacas ir nykštukas, gavo pramonės pavyzdžio liudijimus58. Po studijų N. Andriuščenko-Jurevičienė buvo paskirta dirbti Lietuvos TSR Vietinės pramonės ministerijos PKB. Regis, įgyta patirtis pravertė, o kūrybos kelias nepasisuko radikaliai priešinga kryptimi. Dizainerė dirbo Neringos gamybinio susivienijimo dailininke konstruktore, beveik visi jos projektai buvo pagaminti59.

Iš N. Andriuščenko-Jurevičienės laiško autorei, 2011-03-31.

Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto Pramoninės dailės katedros dip lomantės Andriuščenko Natalijos, Vasilijaus charakteristika, Vilnius, 1972, in: DKA, [ap. 4].

Žr.: Pramoninės dailės katedros autorių liudijimų sąrašas.

Iš N. Andriuščenko-Jurevičienės laiško autorei, 2011-03-31.

179

180

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Arti natūralių prototipų buvo K. Svidenio projektuoti metaliniai ir plastikiniai žaislai: ugniagesių mašina, betono maišytuvas, mašina kabeliams tiesti, volas keliams lyginti, kita (151 il.). Vaikiškos mechaninės transporto priemonės buvo projektuotos gavus žaislų fabriko Žais las60 užsakymą. Autorius pabrėžė, kad ne visi fabriko gaminami žaislai atitiko tuometinius estetikos, saugos reikalavimus 61. Ryškiaspalvės žaislinės transporto priemonės turėjo judančių dalių: įleidžiamas kopėčias, besisukantį smėlio rezervuarą arba ritę, keliamąjį kėbulą. Kitaip judesio problemą sprendė Alė Šuminaitė (152 il.). Aštunto dešimtmečio viduryje elektromechaninių žaislų technologija Lietuvoje buvo naujiena, tokių šalyje negaminta62. Sovietų Sąjungoje žaislų pa siūla nebuvo didelė. O sukurti jie buvo nepriimtinu transporto priemo nių kopijavimo mažinant principu. A. Šuminaitė neneigė, kad tuomet 60

Baigiamojo darbo aiškinamajame rašte rašoma, kad tai buvo fabriko Žaislas užsakymas, o charakteristikoje – žaislų fabriko Vienybė, žr.: Kazys Svidenis, Metalinių (su plastmase) žaislų transporto tema kompleksas, skiriamas 4-12 metų amžiaus vaikams: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1972, in: DKA, arch. Nr. 66; LTSR valstybinio dailės instituto Pramoninės dailės katedros diplomanto Svidenio Kazio, K. Charakteristika, Vilnius, 1972, in: DKA, [ap. 4]. Lietuvos TSR Vietinės pramonės ministerijos gamybinis susivienijimas Neringa įkurtas 1972 m. sujungus fabrikus Žaislas, Vienybė ir Vilniaus kultūrinių prekių įmonę, žr.: „Kultūrinių prekių gamybinis susivienijimas Neringa“, in: Vilniaus miesto savivaldybės archyvų fondai, [interaktyvus], koreguota 2007-07-25, [žiūrėta 2011-04-02], http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/131/?/lt/33/64/?&USER_ ACTION=update&itemID=64.

Kazys Svidenis, Metalinių (su plastmase) žaislų transporto tema kompleksas, skiriamas 4-12 metų amžiaus vaikams.

Alė Šuminaitė, Elektromechaniniai žaislai: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1975, in: DKA, arch. Nr. 92, l. 2.

181

151. Kazys Svidenis, vad. F. Daukantas, Žaislų sistema (transporto tema), 1972

152. Alė Šuminaitė, vad. A. Bielskis, Elektromechaniniai žaislai, 1975

182

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

153. Vita Kašėtaitė, vad. F. Daukantas, Unifikuotų elementų medinių žaislų kompleksas, 1973

gaminti elektromechaniniai žaislai buvo patrauklūs vaikams: „Parduotuvių vitrinose pasirodę įvairūs mėnuleigiai tikrai pradžiugimo vaikus ir paįvairino jų žaidimus.“63 Vis dėlto ji pasirinko kurti ne iliustratyvius, o naujojo tipo „abstrakčius itin įvairius žaislus, kurie naujai veiktų ir būtų nematytos formos“64. Taikydama modulinę, kombinatorinę kompoziciją autorė siekė išvengti tai, ko trūko daugumai elektromechaninių žaislų: „Dažnai žaislas, įdėjus mechanizmą, nebetinka aktyviam vaikų žaidimui. Tai galime pasakyti apie daugelį pasirodžiusių elektromechaninių žaislų. Su jais žaidimas tampa stebėjimu ir greitai nusibosta vaikui.“65 A. Šuminaitė pastebėjo ir kitas blogybes – sovietiniai žaislai dažnai būna užsieninių gaminių kopija, jais žaisti mažiesiems trukdė ir techniniai trūkumai: „Vien todėl, kad kartais

Ibid., l. 2–3.

Ibid., l. 18 [29].

Ibid., l. 12 [14].

183

nėra baterijų, žaislu praktiškai negalima naudotis […].“66 Autorės sukurtiems naujiems žaislams naudota modulinė detalė – plastmasinis žiedas, jungiamas su kitais elementais – korpuso konstrukcija, ratukais, kita. Vienam žaislo projektui A. Šuminaitė pritaikė muarą. Muaro efektas gautas į besisukančius ratukus įmontavus diskus su geometrinėmis figūromis: „Jungiant po du diskus gaunamas naujas muaras. Vaiko mato, kaip iš dviejų figūrų galima gauti trečią.“67 V. Kašėtaitė kūrė abstrakčius žaislus (153 il.). Kaip ir kiti studentai, ji pabrėžė vaiko vaizduotės gebėjimą praplėsti tikrovės daiktų pasaulį, pridėti nesančius, įsivaizduojamus jo fragmentus: „Suaugusieji pamiršta, koks gi tas vaikystės pasaulis. […] Vaikas supranta ir lengviau priima į savo žaidimą apibendrintus žaislus, o ne pilkas, nuobodžias tikrų žvėrių kopijas. Nors kai kas ir bando prieštarauti, kodėl arklys raudonas, bet jis prasiveržęs pro visas užtvaras apsigyvena vaikų žaidimuose. Dauguma prekybininkų ir pedagogų yra prieš raudonus arklius, žydrus šunis, žalius begemotus, oranžinius katinus.“68 V. Ka šėtaitės žaislų dizainas primena vaikui būdingą iliuzinį tikrovės suvokimą. Pirma jos sukurta žaislų grupė susideda iš dviejų modulių – aštuonkampės prizmės ir kubo. Viena formų pusė puošta atpažįstamais figūriniais motyvais – iš jų vaikas gali dėlioti prasmines grupes, kita – ornamento fragmentais. Kitos trys suprojektuotų žaislų grupės, priskirtinos prie konstruktorių, susideda iš įvairių suvienodintų geometrinių formų. Jas jungiant konstruojami baldai, transporto priemonės. Pasak autorės, galima konstruoti net ir „įvairias šiuolaikinės architektūros formas“69. 66

Ibid., l. 14 [16].

Ibid., l. 21 [34].

Vita Kašėtaitė, Mediniai žaislai iš unifikuotų elementų: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1973, in: DKA, arch. Nr. 72, l. 2.

Ibid., l. 14.

184

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

154. Jūratė Rutkauskaitė, vad. A. Klimas, Kartoniniai žaislai, 1992

Jūratės Rutkauskaitės kartono žaislų ir atkūrus nepriklausomybę nepalietė į Lietuvą besiveržiančios dizaino naujovės (154 il.). Žaislų dizainas ir formos, ir technologijos požiūriu plėtotas remiantis autorės nagrinėtais vietinės gamybos70, o ne pasaulinės žaislų pramonės pavydžiais. J. Rutkauskaitės žaislai, kaip ir anksčiau, buvo įprasti moduliniai, skatinantys aktyviai, kūrybiškai vaiką žaisti. Vis dėlto naujovių stygius nemenkina meninės darbo vertės. Pasitelkdama išradingą popieriaus inžineriją autorė sumaniai perteikė vaizduojamiems objektams būdingas proporcijas, mastelį, ritmą. Atskirą dalį vaikų dizainui skirtų darbų sudarė eksterjero ir inter jero žaidimo įrangos projektai. Lauko žaidimų aikštelių įrangą projek tavo Nijolė Marčiulionytė-Užkalnienė, J. Gerulaitis, Violeta Modestavi čiūtė, Virginijus Baranauskas, Albinas Šiupinskas, Vaida KunigėlytėSidaravičienė, Vaidilutė Šiušaitė-Gailienė, Rytas Margeris (155– 157 il.).

J. Rutkauskaitė mini žaidimus Lėlių teatras, Raudonkepuraitė, Vilkas padėjėjas, Ferma, Mūsų kiemas. Juose vaikas, iš popieriaus iškirpęs veikėjus, žaidžia siužetinį žaidimą, žr.: Jūratė Rutkauskaitė, Kartoniniai žaislai: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1992, in: DKA, arch. Nr. 303, l. 13.

185

155. Violeta Modestavičiūtė,

156. Jonas Gerulaitis, vad. F. Daukantas,

vad. T. Baginskas, A. Mizgiris,

Vaikų žaidimų aikštelės ir atrakcionai, 1980

Vaikų darželių žaidimo aikštelės įranga, 1980

157. Virginijus Baranauskas, vad. V. Kibildis, Vaikų žaidimo aikštelė, 1984

186

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

158. Giedrius Šiukščius, vad. F. Daukantas, Vaikų žaidimo aikštelės įranga, 1985

Išsiskiria Giedriaus Šiukščiaus baigiamasis darbas, gintas 1985 m., Vaikų žaidimo aikštelės įranga (158 il.). G. Šiukščius suprojektavo net 25 darželių ir gyvenamųjų namų kiemų vaikų žaidimų aikštelių įrenginius: pavėsines, sūpuokles, karuseles, bokštelius, mėtymo taikinius, taip pat sienelę, laipiojimo medį, gaublį, suolelį. Jų konstrukcija buvo nesudėtinga, pagal Buitinės technikos susivienijimo, kuriame jie buvo numatyti gaminti, gamybos technologijas ir galimybes71. Žaidimų įrangos interjerą tam tikroje erdvėje iliustruoja 1985 m. Vaclovo Mazaliausko baigiamasis darbas Pionierių kambario žaidimų įranga (159 il.). Šis projektas buvo skirtas Pionierių ir moksleivių rūmų (dab. Lietuvos vaikų ir jaunimo centras) žaidimų kambariui72. Projektą sudarė unifikuota, mobili, lengvai keičiama, specifinei šešiakampei žaidimų kambario erdvei pritaikyta, įvairiems žaidimams tinkama įranga ir baldai-žaislai.

Giedrius Šiukščius, Vaikų žaidimų aikštelės įranga: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1985, in: DKA, arch. Nr. 200.

Vaclovas Mazaliauskas, Pionierių kambario žaidimų įranga: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1985, in: DKA, arch. Nr. 201, l. 2, 3.

187

159. Vaclovas Mazaliauskas, vad. F. Daukantas, PionieriĹł kambario ÄŻranga, 1985

188

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

160. Alfonsas Lukšys, vad. A. Bielskis, Smulkiamodulinių krumpliaračių frezavimo staklių gama, 1968 161. Eduardas Daukantas, vad. A. Bielskis, Ypatingo tikslumo koordinatinio matavimo mašina, 1973 162. Genadij Popkov, vad. S. Ramunis, Elektromagnetinių ženklų užrašymo aparatas, 1970 > 73

Staklėms Sovietų Sąjungoje buvo skirta daug dėmesio. Jų projektuota įvairios paskirties – šlifavimo, gręžimo, frezavimo, tekinimo, sriegimo, pjovimo. Staklės buvo projektuojamos gavus įvairių gamybinių įmonių užsakymų. Katedroje, kol buvo atkurta nepriklausomybė, buvo apginta daug baigiamųjų darbų, susijusių su gamyba. Parengti staklių, konvejerių, įrenginių, įrankių, mechanizuotų darbo vietų, mechanizuotų mokymo klasių, valdymo pultų projektai. Devintame dešimtmetyje darbo priemonių projektų mažėjo, o dešimtame dešimtmetyje tokių jau nebuvo (160– 164 il.). Devinto dešimtmečio viduryje katedroje buvo sukurtas pramoninio roboto projektas (165 il.). „Perspektyvios TSRS ekonominės ir socialistinės plėtros kryptys 1981– 1985 m. ir periodui iki 2000 m. nu mato plačiai diegti automatinius manipuliatorius bei pramoninius robotus, jungti juos į automatinio valdymo sistemą, […] taip pat sukurti automatizuotus cechus ir gamyklas“, – rašyta aiškinamajame rašte73. Pramoninio roboto autorius Arūnas Juozapaitis pabrėžė, kad

Arūnas Juozapaitis, Pramoninis robotas: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1985, in: DKA, arch. Nr. 210, l. 3.

189

190

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

163. Algirdas Gustas, vad. A. Mizgiris, Elektrinis vibroplūktuvas, 1978

164. Tomas Budinas, vad. F. Daukantas, Dokumentų mikrofilmavimo aparatas, 1986

191

165. Arūnas Juozapaitis, vad. A. Bielskis, F. Daukantas, Pramoninis robotas, 1985

Ibid., l. 3, 4.

Ibid., l. 5, 13.

Ibid., l. 14, 15.

Lietuvos pramonę vietinės gamybos sąlygomis būtų sunku automatizuoti, naudoti pramoninius robotus74. Pramoninio roboto projektas buvo sukurtas gavus KPI užsakymą, paskirtis – suvirinimo darbai75. A. Juozapaitis dizainą kūrė paisydamas gamybos sąlygų, vengė netikslingų apvalinimų, roboto forma tapo geometrizuota. Toks būdas, dizainerio nuomone, suteikia galimybę rasti tinkamą formų kompoziciją ir išvengti formalios stilistikos: „Dauguma robotų „apauga“ įvairiomis funkcijomis ir sistemomis, sudėtinga erdvine struktūra ir tampa funkcionaliai neapibrėžti.“76 1972 m. įkurtas LTSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijai pavaldus ūkiskaitinių mokymo įmonių susivienijimas Praktika, turėdama centrą Vilniuje ir filialus Kaune, Alytuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje bei Telšiuose, suvienijo atskirus technikumus

192

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

166. Antonas Dmuchovskis, vad. A. Bielskis, Metalo pjovimo staklės, 1984

167. Marius Puskunigis, vad. A. Jazbutis, Mokomosios galandymošlifavimo staklės, 1989

ir tapo centralizuota lengvosios pramonės, taikomosios dailės, elektrotechnikos, medžio apdirbimo dirbtuve: „Svarbiausia gamybine vidurinių specialiųjų mokyklų mokinių bei kai kurių aukštųjų mokyklų studentų darbinio mokymo ir auklėjimo baze.“77 Pagal ūkiskaitinių mokymo įmonių susivienijimo Praktika užsakymą 1984 m. katedroje buvo suprojektuotos mokomosios metalo pjovimo staklės, kurias planuota gaminti Praktikos filiale, Alytaus mechaniname technikume, ir naudoti mokomosiose metalo pjovimo dirbtuvėse. Naujoviškų mokomųjų metalo pjovimo staklių dizainas sukurtas pagal pateiktą techninį aprašą, remiantis esančiais modeliais bei TSRS valstybiniu standartu (GOST), pasitelkus užsienio šalių

Praktika: Informacinis lankstinukas, Vilnius: LTSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, 1983.

193

168. Egidijus Zulonas, vad. A. Bielskis, Mokomosios tekinimosriegių pjovimo staklės, 1981

(VFR, JAV, Prancūzijos, Ispanijos) gaminių prototipus. Naujos Antono Dmuchovskio sukurtos mokomosios metalo pjovimo staklės buvo kom paktiškesnės, racionaliau išdėstytos valdymo priemonės, paprastų geometrinių formų, rastas išraiškingas spalvinis sprendimas (166 il.)78. Gavus gamybinio susivienijimo Praktika užsakymą atlikta daugiau projektų. Modernia formos estetika išsiskiria Mariaus Puskunigio mokomosios galandimo ir šlifavimo staklės (167 il.). Egidijaus Zulono suprojektuotos mokomosios tekinimo ir sriegių pjovimo staklės gavo pramonės pavyzdžio liudijimus (168 il.)79.

Antonas Dmuchovskis, Mokomosios metalo pjovimo staklės: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1984, in: DKA, arch. Nr. 188, l. 1-8.

Žr. Pramoninės dailės katedros autorių liudijimų sąrašas.

194

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

169. Teresė Bernotaitytė, vad. A. Bielskis, Išilginio dalinimo mašinos maketas, 1966

Su Eksperimentinio metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filialu (toliau – ENIMS) bendradarbiauta beveik nuo katedros veiklos pradžios. 1966 m. Teresė Bernotaitytė apgynė vieną pirmųjų staklių projektų. Jos darbo tema – Išilginio dalinimo mašina (169 il.). Tuomet, kaip rašo autorė, išilginių staklių gamyba, nepavykus pasiekti tikslaus veikimo, Sąjungoje buvo nutraukta, o naujos išilginio dalinimo mašinos buvo projektuojamos ENIMS Vilniaus filiale80. T. Bernotaitytei formos klausimą spręsti trukdė pavyzdžių stygius: „Literatūros apie dalinimo mašinas maža. […] Kitų šalių [išskyrus VDR, – aut. past.] dalinimo mašinų pas mus nėra ir nežinia, ką šiuo klausimu yra pasiekusios užsienio šalys. Geriausias dalinimo mašinas gamina Šveicarijos SIP firma, bet laiko paslaptyje.“81 Gautinį rezultatą autorė apibūdino taip: „Visus mašinos išorės komponentus stengiausi suvesti į kiek galima bendresnę visumą, išraiškingiausiai parodančią mašinos funkcinę paskirtį. Monumentali, lakoniška forma informuoja mus, kad ji stabili, patikima, tiksli.“82

Teresė Bernotaitytė, Išilginio dalinimo mašina: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1966, in: DKA, arch. Nr. 7, l. 2.

Ibid., l. 4.

Ibid., l. 10.

195

170. Jonas Drejeris, vad. F. Daukantas, Spausdinto montažo gręžimo staklės su programiniu valdymu, 1975

Pagal KPI užsakymą atliktą darbą Spausdinto montažo gręžimo staklės su programiniu valdymu Jonas Drejeris apgynė 1975 m. (170 il.). Baigiamojo darbo aiškinamajame rašte pabrėžta, kad tokių „staklių tarybinė pramonė serijiniu būdu gamina nedaug. KPI Mašinų PKB kuriamos spausdinto montažo plokščių gręžimo staklės yra gana paprastos, bet užtikrina gerą darbo organizavimo ir atlikimo kokybę.“83 KPI mokslinio tyrimo sektoriui pateikus prašymą, institutui buvo atiduotos penkios J. Drejerio projekto brėžinių planšetės: „Ši medžiaga būtina, mat programinio valdymo staklės, kurių dizaino klausimai išnagrinėti […], projektuojamos toliau.“84

Jonas Drejeris, Spausdinto montažo gręžimo staklės su programiniu valdy mu: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1975, in: DKA, arch. Nr. 85, l. 5.

KPI prorektoriaus mokslo reikalams Romano Chomskio raštas VDI rektoriui V. Gečui, Vilnius, 1975, in: DKA, [ap. 4].

196

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

171. Jonė Ramunytė, vad. F. Daukantas, Analoginė skaičiavimo mašina, 1977 172. Laima SkrodenytėMuraškienė baigiamojo darbo gynimo metu, 1977 173. Laima SkrodenytėMuraškienė, vad. S. Ramunis, Analoginė skaičiavimo mašina, 1977 174. Arūna Taunytė, vad. F. Daukantas, Analoginė skaičiavimo mašina, 1977

175. Danutė DeksnytėKaralienė, vad. A. Bielskis, Prietaisų surinkimo ir montavimo konvejeris, 1969 >

Katedroje buvo atliekami kiti KPI užsakymai. 1977 m. buvo ginami net trys, L. Skrodenytės-Muraškienės, Arūnos Taunytės ir Jonės Ramunytės, mokymui skirtų analoginių skaičiavimo mašinų projektai (171– 174 il.). Darbo sąlygas gerinančių konvejerių, darbo vietų projektų taip pat buvo sukurta ne vienas (175– 179 il.). Konvejeriai buvo skirti įvairiems įmonių darbams. 1968 m. Juozas Sutkus projektavo konvejerį televizo riui rinkti. 1969 m. D. Deksnytės-Karalienės apgintas baigiamasis darbas Prietaisų surinkimo ir montavimo konvejeris, 1970 m. gavus pramonės

197

198

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

177. Izraelius Portas, vad. A. Bielskis, Budinčio elektromechaniko darbo vieta, kontrolinis pultas, 1970

176. Vytautas Jurkūnas, vad. A. Bielskis, Budinčio elektromechaniko darbo vieta, 1970

pavyzdžio liudijimą buvo pritaikytas gamybai (175 il.)85. Šiuo konvejeriu, pavadintu Rut, stovėjusiu Vilniaus radijo prietaisų matavimo gamykloje, itin griežtomis sąlygomis buvo renkami karo pramonei skirti radijo matavimo prietaisai. Dešimtmetį šakiniame, radijo pramonės, gamybinės techninės estetikos skyriuje86, dirbusi autorė suprojektavo dar tris panašios paskirties įrenginius87.

Autorė dėkoja D. Deksnytei-Karalienei už Dizaino katedros archyvui pateiktą autoriaus liudijimą ir darbo nuotrauką.

Rus. – oтраслевый отдел производственной технической эстетики.

Iš autorės pokalbio su D. Deksnyte-Karaliene, 2011-03-14.

199

178. Jonas Venck큰nas baigiamojo darbo gynimo metu, 1971 179. Jonas Venck큰nas, vad. A. Bielskis, Terminio cecho valdymo pultas, 1971

200

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

180. Viktoras Jasanauskas, vad. A. P. Purys, Sodininkystės-daržininkystės individualiam naudojimui įrankių kompleksas (trumpakočiai įrankiai), 1967

181. Stasys Makarovas, vad. S. Ramunis, Sodininkystės-daržininkys tės individualiam naudojimui įrankių kompleksas (ilgakočiai įrankiai), 1967 >

Probleminė buvo rankinių, buityje naudojamų įrankių sritis. Į tai dėmesį atkreipė pirmojo katedros veiklos dešimtmečio studentai. 1967 m. buvo apginti du panašūs darbai. Būsimas katedros dėstytojas V. Jasanauskas projektavo trumpuosius individualaus naudojimo sodininkystės ir daržininkystės įrankius (180 il.), o S. Makarovas – ilgakočius (181 il.). Išryškėjo panaši, chaotiškos gamybos lemta estetikos problema – pritrūkus sisteminio požiūrio į dizainą daugelis tuometinių įrankių buvo grubūs, nepatrauklūs ir netgi netinkami: „TSRS sodo įrankiai gaminami 22 įmonėse. Bet nė viena įmonė nedaro viso sodo įrankių komplekto. Vienintelė Estijos pramonė išleidžia beveik sukom plektuotą sodo įrankių komplektą. Jų produkcija yra kokybiškesnė

201

202

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

182. Saulius Konstantinas Kaktys, vad. S. Ramunis, Mėgėjiškas kino projektorius 8 mm pločio standartinei kino juostai, 1968 183. Monika Astylaitė, vad. S. Ramunis, Elektroninė stalinė skaičiavimo mašina, 1968

negu kitų įmonių.“88 Trečios laidos katedros absolventai, spręsdami aktualias problemas, lygiavosi į užsienio pavydžius, mat „užsienyje sodo įrankių klausimas išspręstas“. Ir nurodė nagrinėję užsienio įmonių, pavyzdžiui, suomių Fiskars, gamintus geros formos ir bendro stiliaus sodininkystės ir daržininkystės įrankių komplektus89. Studentai projektavo elektros prietaisus, magnetofonus, televizorius, elektrinius muzikos instrumentus. Į mokymo procesą buvo įtraukti svarbiausi šalies buitinio vartojimo prekių gamintojai, garsėję televizoriais, šaldytuvais, magnetofonais (182– 190 il.). Antroje aštunto dešimtmečio pusėje pagal Kauno radijo gamyklos pateiktus dokumentus D. Ramelis sukūrė spalvoto televizoriaus Šilelis 425 projektą (191 il.). Televizorių projektuoti D. Rameliui, kuris iš pradžių specializavosi stiklo dizaino srityje, teko netikėtai, paskutiniais penkto kurso mėnesiais. Mat pasikeitusiai stiklo fabriko Raudonoji aušra vadovybei išskirtinių meninių projektų neprireikė: „Atėjęs naujas direktorius nutarė, kad nereikia mums čia eksperimentų, čia viskas yra, programa duodama „iš viršaus“, iš Rusijos.“90

Stasys Makarovas, Individualaus naudojimo sodininkystės-daržininkystės įrankių (ilgakočių) kompleksas: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1967, in: DKA, arch. Nr. 12, l. 3.

Ibid., l. 4.

Iš autorės pokalbio su D. Rameliu, 2011-03-30.

203

184. Ričardas Jukavičius, vad. F. Daukantas, Universalus stalinis fotodidintuvas, 1971

185. Vidmantas Krasauskas, vad. A. Kybrancas, Magnetofonas Elfa–30, 1972

186. Ina Novikova, vad. F. Daukantas, Dulkių siurblys-blizgintuvas, 1975

204

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

187. Petras Skačkauskas, vad. A. Kybrancas, Spalvotas televizorius, 1975

189. Giedrius Laurušas, vad. A. Koira, V. Kibildis, Kasetinis magnetofonas Vilma, 1982

188. Vladas Kazlauskas, vad. A. Koira, Elektroniniai vargonai, 1979

205

190. Žuanas Mikėnas, vad. T. Baginskas, Universalus šaldytuvas, 1983

191. Danielius Ramelis, vad. F. Daukantas, spalvotas nešiojamas televizorius Šilelis, 1977

206

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

192. Rima Merečinskienė, vad. F. Daukantas, Programuoto mokymo klasės įrengimai Eureka, 1976

193. Vilius Deveikis, vad. F. Daukantas, Braižybos klasės įranga, 1978

207

194. Sigitas Šniras, vad. F. Daukantas, Lingafoninis kabinetas LK–83, 1982

Interjero dizaino tema katedros baigiamuosiuose darbuose buvo siejama su bendrais interjero erdvės dizaino sprendimais, interjero įrangos projektais ir baldų dizainu. Interjero dizaino darbams priklauso ir projektai, skirti estetiškai ir saugiai darbo vietos įrangai. Įrangos temą papildė spaudos kioskų, gatvės inventoriaus dizaino projektai (192– 199 il.). Devintame dešimtmetyje pradedant Pranciškaus Balčiūno kurta televizijos laidos Mano pasaulis įranga (200 il.), ypač dešimtmečio pabaigoje, interjero dizaino darbai tapo įvairesni: buvo jaunavedžių, kūdikių baldų ir įrangos, buto erdvės formavimo, vonios, virtuvės ir kepyklos įrangos projektų. Baldus projektavę studentai pabrėždavo racionalius dizaino principus, funkcionalumą, geometrizuotą stilistiką: „Moduliniuose balduose vyrauja tiesios – ir vertikalios, ir horizontalios linijos. Kartojantis modulių skaičiui ir dydžiams, linijos taip pat

208

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

195. Remigijus Razmus, vad. T. Baginskas, Spaudos kioskas, 1983

196. Jūratė Gentvainytė, vad. F. Daukantas, Lingafoninio kabineto LK–83 įranga, 1983

209

197. Jolanta Mikėnienė, vad. A. Jazbutis, Gatvės inventoriaus sistema, 1984

199. Birutė Meškauskienė, vad. T. Baginskas, Baldai jaunimui, 1988

198. Marija Kučinskaitė, vad. T. Baginskas, Universali vasaros prekybos įranga, 1986

210

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

200. Pranciškus Balčiūnas, vad. V. Kibildis, Televizijos laidos Mano pasaulis įranga, 1981

ritmiškai išdėstytos ir sudaro ramias ažūrines kompozicijas. Tiesios, vertikalios, kylančios linijos perteikia tvirtumą, įtaigumą, atrodo didingai, taisyklingai, suteikia kambariui aukštumo, didumo įspūdį. O tai svarbi priemonė, norint šiuolaikinius kambarius padaryti vizualiai erdvesnius.“91 Vyraujantis linijinis ritmas netrukdė ieškoti įdomių, individualių dizaino sprendimų. Sovietiniu laikotarpiu katedroje ginti grafikos dizaino darbai. Tai, kad jų, palyginti su kitų dizaino sričių darbais, buvo nedaug (išimtis – tik 1986 m.), rodo, jog katedra nuo pat pradžių, kol buvo atkurta nepriklausomybė, išlaikė bendrą mokymo kryptį, kai pirmenybė teikta pramoniniam dizainui. Vienuose darbuose grafika buvo suvokiama kaip tūrinę formą papildanti dalis. Pvz., projektuojant stakles, buvo pateikiama ir logotipo grafika, pristatant projektą reikalauta estetiško, t. y. aiškiai, tinkamai

Birutė Meškauskienė, Baldai jaunimui (jaunai šeimai): Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1988, in: DKA, arch. Nr. 248, l. 16.

211

201. Alfonsas Svilainis, vad. F. Daukantas,

202. Dalia Mikutytė, vad. F. Daukantas,

Lelijos fabriko firminis stilius, 1970

Respublikinės klinikinės ligoninės vizualinės informacijos sistema, piktogramos, 1974

203. Audrius Klimas, vad. F. Daukantas, Druskininkų kurorto vizualinės informacijos ir orientacijos sistema, 1979

212

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

204. Algirdas Jazbutis, vad. F. Daukantas, LTSR valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro Trimitas firminis stilius, 1979 205. Vladas Polikša, vad. A. Koira, A. Mizgiris, Raguvos vidurinės mokyklos vizualinė informacija, 1980 206. Kęstutis Kasparavičius, vad. T. Baginskas, Lietuvos kino studijos firminis stilius, 1981

pateikto, grafinio vaizdo. Kituose projektuose plastiniai grafikos elementai, pateikti kaip logotipo, piktogramų, įvairių informacinių grafi nių elementų vizualios komunikacijos sistemos, įgavo didesnę savaran kišką vertę. Bet kuriuo atveju grafikos žinios dizaino studentams pravertė, mat projektuose grafinis elementas sudarė visumą su erdvine forma. Grafikos srities baigiamieji darbai buvo skirti konkrečių institucijų vizualiam, vadintam „firminiu“, stiliui kurti. Vizualios informacijos, atpažinimo sistemos buvo sukurtos Lietuvos TSR farmacijos pramonės produkcijai, Vilniaus miesto automatinei telefonų stočiai, Lietkopsąjungai, Lelijos fabrikui, Lvovo motociklų gamyklai, Vilniaus baldų kombinatui, Klaipėdos mėsos kombinatui, Kauno buitinio aptarnavimo kombinatui Mada, Gargždų miesto universalinei parduotuvei, Praktikos gamybiniam susivienijimui, Lietuvos kino studijai, Druskininkų Eglės sanatorijai ir Druskininkų kurorto fizioterapijos gydykloms, viešbučiams Turistas, Klaipėda, Lietuva, Lietuvos valstybiniam pučiamųjų orkestrui Trimitas, traukiniui Lietuva, kita (201– 208 il.).92

LTRS Valstybinio dailės instituto Pramoninės dailės katedros absolventų sąrašas, Vilnius, 1995, in: DKA, [ap. 4].

213

207. Vakaris Bernotas, vad. T. Baginskas, Klaipėdos mėsos kombinato firminis stilius ir vizualinė informacija, 1981 208. Loreta Valužienė, vad. A. Jazbutis, Vilniaus inžinerinio statybos instituto firminis stilius, 1986 209. Vladas Merečinskas, vad. F. Daukantas, LTSR liaudies buities muziejaus vizuali informacija, 1973

Grafikos darbai rodo, kad greta gamybinių įmonių apipavidalinimo ir „reklamos“ projektų, buvo skirta dėmesio aktualiai tautos identiteto problemai, Lietuvos paveldui pristatyti. 1974 m. Rumšiškėse duris lankytojams atvėrė pirmoji Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus (dab. Lietuvos liaudies buities muziejus) ekspozicija po atviru dangumi. 1973 m. V. Merečinskas apgynė baigiamąjį darbą LTSR liaudies buities muziejaus vizualinė informacija (209 il.). Jis rašė: „Ruošiantis šiam darbui […] teko susipažinti su vizualine kitose Pabaltijo Respublikose įrengtų analogiškų muziejų informacija […]. Lankiausi Latvijos TSR ir Estijos TSR nacionaliniuose buities muziejuose. […] jų vizualinė informacija yra labai nevienodo stilistinio ir grafinio lygio. […] Latvijos TSR muziejaus informacijai, pavyzdžiui, trūksta kompleksiškumo. Muziejus buvo įkurtas 1924 m. ir nuo to laiko vizualinė informacija buvo vis papildoma. Susidarė įvairiausių stilių mišinys.“93 Autorius vizualų stilių kūrė paisydamas muziejaus apžvalgos proceso, projektavo muziejaus emblemą, piktogramas, maršrutų schemas, bilietus, blankus ir vokus, informacinį magistralės Vilnius–Kaunas stendą. Darbas, autoriaus žodžiais, buvo įgyvendintas iš dalies94.

Vladas Merečinskas, LTSR Liaudies buities muziejaus vizualinė informacija: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1973, in: DKA, arch. Nr, 73, l. 7.

214

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

210. Dalia Grigonienė, vad. G. Laurušas, Kernavės muziejaus firminis stilius, ženklai, 1990

Kitas Lietuvos paveldą pristatantis baigiamasis darbas Kernavės muziejaus firminis stilius buvo apgintas 1990 m. (210 il.). Jo autorė Dalia Grigonienė projektavo muziejaus ženklą, grafinius dokumentus, darniai į kraštovaizdį įsiliejančią modulinę vizualios informacijos įrangą, suvenyrus. Išradingai sukurtas muziejaus ženklas. „Susipažinusiai su Kernavės archeologiniais radiniais pasirodė įdomus unikalus Kernavės radinys – kaulinis XIII a. spaudas, turintis savo ornamentiką. Stili zuojant ornamento fragmentą sukurtas galutinis ženklas – stengiausi, kad jis būtų pakankamai lakoniškas, įsimintinas, kažkuo artimas lietuvių liaudies menui, užuomina į piliakalnį“, – rašė D. Grigonienė95. Pristatomųjų baigiamųjų grafikos darbų paskirtis, susijusi ne tik su paveldu, bet ir su Lietuva apskritai, gali būti iliustruota vizualiu legendinio Lietuvos traukinio stiliumi: „Dešimtys traukinių kiekvieną dieną aplanko TSRS sostinę Maskvą. Čia ir tarp valstybių važiuojantys tarptautinės svarbos traukiniai, ir sąjungines Respublikas su šalies sostine „rišantieji“, vadinamieji firminiai, traukiniai, ir daugybė kitų. „Firminiams“ traukiniams priklauso ir mūsų Respubliką pristatantis traukinys Lietuva, važiuojantis maršrutu Vilnius–Maskva–Kaunas– Maskva–Vilnius.“96 1986 m. baigiamąjį darbą šia tema gynusio Mariaus Ilgūno projektą sudarė traukinio išorės bei interjero informaciniai ir grafiniai sprendimai, palydovų uniformų projektai, kitų daiktų, pvz., arbatos padėklo, siūlymai (211 il.). Kurdamas grafiką autorius atsižvelgė į perspektyvias pasaulines grafinio dizaino tendencijas. Ką tik, 1984 m., vyko Sarajevo žiemos olimpinės žaidynės. Baigiamojo darbo prototipu tapo aiškinamajame rašte nagrinėti šioms žaidynėms

Iš autorės pokalbio su V. Merečinsku, 2011-04-07.

Dalia Grigonienė, Kernavės muziejaus firminis stilius: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1990, in: DKA, arch. Nr. 274, l. 7.

Marius Ilgūnas, Traukinio Lietuva firminis stilius: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1986, in: DKA, arch. Nr. 217, l. 3.

215

211. Marius Ilgūnas, vad. F. Daukantas, Traukinio Lietuva firminis stilius, 1986

212. Eglė Aleknavičiūtė, vad. F. Daukantas, Traukinio Lietuva firminis stilius, 1986

216

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

kurti logotipas ir piktogramos97. Logotipų motyvai skirtingi (Sarajevo žiemos olimpinių žaidynių logotipas primena snaigę, o Lietuvos traukinio – asociaciją su judėjimu bėgiais turinčią dvipusę rodyklę), bet meninė raiška panaši. Autorius galėjo plėtoti laikmečio dvasią atitinkančias grafikos idėjas, nes informacijos pakako. To negalima teigti apie tą projekto dalį, kurioje susidurta su realių medžiagų poreikiu: „Projekte spalva pasirinkta pagal Vilniaus vagonų depo galimybes. Nėra galimybės perdažyti visą vagoną. Galima dažyti tik langų juostą. Dėl to pasirinktos žalia ir geltona spalvos.“98 Panašus buvo tais pačiais metais gintas Eglės Aleknavičiūtės baigiamasis darbas Traukinio Lietuva firminis stilius (212 il.). Ji projektavo ir grafinę dalį: logotipą, piktogramas, maršruto lentelę, vagonų numerius, ir interjero elementus: vagono restorano baldus ir šviestuvus, bufeto kontuarą, arbatos puodelių ir konditerijos gaminių padėklą, konditerijos gaminių pakuotę, patalynę99. Dalis baigiamųjų darbų, tokių, tiesa, nedaug, buvo kitokie, turėjo eksperimento elementų. Įprastas, glaudžiai su gamyba siejamas baigiamųjų darbų temas dažnai atlikdavo keletas studentų, jos kartodavosi kelerius metus, bet kitokių darbų, kurie buvo eksperimentiniai, temos buvo vienetinės. Šios tendencijos pavyzdžiu galėtų būti A. Žibiko baigiamasis darbas Vaizdinės šviesos projekcijos, aparatūros, kontrašviesos projekcijos aparatūros teatro scenos meniniam apšvietimui meninis konstravimas, atliktas sudarius sutartį su LTRS valstybiniu operos ir baleto teatru100. Aiškinamajame 97

Ibid., l. 5, 6.

Ibid., l. 9.

Eglė Aleknavičiūtė, Traukinio Lietuva firminis stilius: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1986, in: DKA, arch. Nr. 218, l. [3].

100

Andrius Žibikas, Vaizdinės šviesos projekcijos, aparatūros, kontrašviesos projekcijos aparatūros teatro scenos meniniam apšvietimui meninis konstravimas: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1976, in: DKA, arch. Nr. 100, l. 2.

217

rašte autoriaus išnagrinėtos esančios ir eksperimentinės šviesos projekcijų galimybės, sukonstravus eksperimentinius šviesos efektų kūrimo įrenginius, buvo užfiksuotos skaidrėse ir kino juostoje: „diplominiame darbe buvo kino siužetų. Tas šviesos efektas prasideda, plėtojasi ir baigiasi.“101 Baigiamojo darbo rezultatas, eksperimentiniai šviesos efektai, pasak A. Žibiko, „nebuvo taikyti konkrečiam spektakliui. Tai buvo sisteminis darbas […], sistema, skirta efektų grupei sukurti. […] Tada tai buvo įdomu, nes niekas to nedarė“102. Netradicinę temą lėmė daugybė sutapimų. A. Žibikas išmanė scenos apšvietimo sritį, mat studijuodamas dirbo Sovietų Sąjungoje garsėjusio valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro Trimitas apšvietėju. Antras lemtingas sutapimas, susijęs su galimybe eksperimentinius efektus patikrinti praktiškai, buvo atidarytas LTSR valstybinis operos ir baleto teatras. A. Žibikas teigė, kad 1974 m. į naujus rūmus perkeltame teatre „buvo geriausia šviesos technika, geriausios šviesą atspindinčios medžiagos“103. A. Žibikas iš Trimito buvo pakviestas dirbti apšvietėju į naująjį teatrą, o baigęs studijas paskirtas čia dirbti. Sėkmingai vykdyti eksperimentinę baigiamojo darbo temą padėjo ir darbo vadovas A. Bielskis. A. Žibikas jį prisimena kaip naujas idėjas palaikantį pe dagogą: „Kadangi tema buvo tokia… neklasikinė, Daukantas skyrė jį mano vadovu. Bielskis turėjo tokių naujoviškų, kartais keistų idėjų […] Ir mes ten su juo visai puikiai sutarėme“104 Dėl diplominio darbo A. Žibikas kartu su A. Bielskiu vyko į Maskvos didįjį teatrą. Teatre A. Ži bikas kūrė muarinius šviesos efektus105. Maskvos didysis teatras A. Ži bikui paliko nepaprastą įspūdį: „Ten aš pamačiau tikrą didžiulį teatrą 101

Iš autorės pokalbio su A. Žibiku, 2011-02-23.

102

Ibid.

103

Ibid.

104

Ibid.

105

Ibid.

218

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

213. Liudvikas Kryževičius, vad. A. Mizgiris, VDI naujojo korpuso mažosios formos, 1980 214. Liudvikas Kryževičius baigiamojo darbo gynimo metu, 1980

su visa teatrine technologija. […] įranga, kad ir kokia būtų, vis dėlto buvo kurta specialiai šiam teatrui, o ne šiaip sau kažkur surinkta…“106 Yra sunkiau klasifikuojamų katedros darbų (213– 216 il.). Vienų temos greičiausiai atsirado kuriam laikui susidomėjus specifine dizaino problema, pvz., tortų puošimo galimybėmis107, kitų temos formuluotos pagal tam tikrus darbus, kaip antai siekiant prisidėti prie naujai statomo VDI korpuso dizaino (213, 214 il.)108. Šviestuvų dizaino tema taip pat buvo išskirtinė. Katedros absolventų suprojektuotų dizaino objektų ir jų gamybos klausimas sudėtingas. Gana sunku rasti patikimų duomenų apie tai, kiek darbų pasiekė vartotojus. K. Svidenis rašė, kad įgyvendintas buvo pirmos laidos absolventės darbas, o gamintojų pastebėti ir kiti: „R. Kungytė sukonstravo elektros suvirinimo įrenginį, kuris dabar

106

Ibid.

107

1975 m. buvo ginamas Dovilės Oškinytės darbas Ornamentas ir jo taikymas tortų ir pyragaičių gamyboje. Aiškinamojo rašto DKA nėra.

108

Liudvikas Kryževičius, VDI naujojo korpuso mažosios formos: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1980, in: DKA, arch. Nr. 144, l. 8.

219

215. Regina Rudokaitė, vad. T. Baginskas, Buitinių šviestuvų komplektas, 1987

109

plačiai naudojamas. Labai gerai įvertinta, parodose parodyta Teresės Bernotaitytės (vadovas – A. Bielskis) sukonstruota išilginio dalijimo mašina (gautas autoriaus liudijimas), Vičio Laskausko ir Alberto Lingevičiaus produktyvios šlifavimo staklės. Puikiai įvertintas 1968 m. G. [Sauliaus Konstantino, – aut. past.] Kakčio suprojektuotas ir paties pagamintas mėgėjiškas kino projektorius.“109 Nors klausimas, kiek absolventų darbų buvo įdiegti į gamybą, peržengia šio tyrimo ribas, net iš esančių duomenų nesunku pastebėti tokį dizaino ir gamybos santykį, kokio pasigendama atkūrus nepriklausomybę.

Kazys Svidenis, „Dailininkas daiktų pasaulyje“, in: Komjaunimo tiesa, Vilnius, 1972, Nr. 67, p. 2.

220

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

216. Daina Paulauskienė, vad. A. Jazbutis, Firminis įpakavimas Jiesios gaminiams, 1989

2006

009

224

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Pabaigos žodis Devinto dešimtmečio pabaigoje didėjo dizainerių nenoras susitaikyti su gamybos sektoriuje vyravusia netvarka. Vis drąsiau kritikuota centralizuota sąjunginė dizaino proceso, mokslinių tyrimų ir praktikos, sistema, pabrėžta, kad postuluojami laimėjimai neatitinka tikrovės.

225

Dizaineriai sunkiojoje sovietinėje pramonėje jautėsi nereikalingi, lyg nykstantys dinozaurai: „[…] nepasakysi, kad mūsų Respublikoje dizainas būtų nežinoma žemė. Arba kad jo plėtrai kas nors priešinasi. Nieko panašaus nėra. Tik patys dizaineriai liūdnai šaiposi iš savęs, pasivadindami dinozaurais. Šių nelaimingųjų likimas Žemės istorijoje žinomas netgi darželinukams. Negi kas panašaus gresia ir dizaineriams?“1 Dinozaurais dizaineriai buvo apibūdinti keturiuose 1987 m. I. Tiškutės parengtuose Vakarinių naujienų laikraščio straipsniuose2. Šios autorės kalbintas pirmos laidos katedros absolventas P. A. Šarka, 23 metus dirbęs Sigmos susivienijimo Specialiajame konstravimo biure, 1

Irena Tiškutė, „ 1. Dinozaurai, jūs mums reikalingi: Arba ką gali dizaine-

ris, uždarytas narvelyje“, in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1987, Nr. 27, p. 2. ris, uždarytas narvelyje“, in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1987, Nr. 27; Idem, „2. Dinozaurai, jūs mums reikalingi: Arba kas išties ranką dizaineriui“, in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1987, Nr. 28; Idem, „3. Dinozaurai, jūs mums rei kalingi: Arba kas sutrukdys tylą dizaino padangėje“, in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1987, Nr. 29; Idem, „4. Dinozaurai, jūs mums reikalingi: Arba kas dizaino priešai ir draugai“, in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1987, Nr. 30.

226

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

pabrėžė, kad norint artinti gaminius prie pasaulio pavyzdžių susiduriama ne su dizainerių profesionalumo, bet su galimybių įgyvendinti projektus problemomis: „Pasiūlei, suprojektavai – ačiū už tai. Bet kaip visa tai įgyvendinti, rūpinkis pats, pasiūlei pakeisti spalvą, ieškok po visą šalį reikiamų dažų […]. Siūlai vietoj skardos pasaulyje plačiai naudojamą plastiką, vėl ieškok, verskis per galvą, aiškinkis, kas, kur, ką gamina, kaip tai gauti. O jei niekas negamina? Pats maketuok, pats būk ir grafikas, ir ergonomistas, pats stovėk dažykloje, jei neišeina užrašas, spalva, ne prašyk, o maldauk, kad pasigailėtų vargšo dizainerio, arba pats imk į rankas pulverizatorių.“3 I. Tiškutės straipsniuose buvo atskleisti kiti dizaineriams skaudūs klausimai. Dizainerių darbas įmonių specialiuosiuose konstravimo biuruose nebuvo įteisintas, tokio etato nebuvo, jie tapo slaptais „nelegalais“4. STEMTI Vilniaus filialo specialistai taip pat skundėsi, kad nors čia „juridiškai viskas savo vietoje: yra autorių teisės, autorių priežiūra. […] bet daugiausia teoriškai“5. Suprojektuoti gaminiai į gamybą buvo diegiami ilgai – „kartais tiek, kad naujas gaminys dienos šviesą išvysta morališkai pasenęs, o kartais taip pritaikytas prie technologijų, žaliavų galimybių ir užsakovo norų, jog savo kūdikio autorius dizaineris visai nebeatpažįsta“6. Atsilikusi sovietinė gamybos bazė, skurdus vietinės pramonės gamybos įmonių techninis aprūpinimas, probleminis net ir paprasčiausių meninio konstravimo projektų įgyvendinimas stabdė dizaino raidą, neskatino kūrybinių eksperimentų, sietinų su pažangiomis technologijomis: „Ne veltui išsivysčiusiose šalyse gaminių estetinis lygis ne tik neatsilieka nuo techninių rodiklių, 3

Ibid., p. 2.

Irena Tiškutė, „2. Dinozaurai, jūs mums reikalingi“, p. 2.

Irena Tiškutė, „ 1. Dinozaurai, jūs mums reikalingi“, p. 2.

227

bet dažnai juos lenkia. Taip dizainas nubrėžia, išryškina ateities perspektyvą konstruktoriams, inžinieriams.“7 Dizainerių darbą, tonomis planuojant liaudies vartojamąsias prekes, neatlikus rimtų paklausos tyrimų, nepagrįstais visagaliais argumentais „vartotojui nepatiks“ arba „niekas nepirks“ vertino žmonės, „net miglotai nesuvokiantys jo [meninio konstravimo, – aut. past.] specifikos, principų“8. Maža to, dizaineris, svarbi tarp vartotojo ir gamintojo esanti grandis, buvo viešai ignoruojamas. Straipsnių autorė I. Tiškutė netgi atliko eksperimentą. Įdėmiai sekė tuos straipsnius ir televizijos laidas, kuriose buvo aptariama kokybės tema. Ji padarė išvadą, kad apie kokybę galėjo svarstyti visi: „Nuo darbininko iki ministro. […] Visi, išskyrus dizainerius. […] Netgi žodžio dizainas neradau ir negirdėjau niekur paminėto.“9 Kiek pesimizmo apimti dizaineriai galėjo laukti „ištiestos rankos“: „Kas padės jam [dizaineriui „dinozaurui“, – aut. past.] užimti visuome nėje, liaudies ūkyje tą vietą, kuriai jis yra parengtas ir kurioje dabar – beveik tuštuma?“10 Nors menas dizaine buvo, šis sovietų sistemoje nebuvo menui lygiavertė veikla. Lietuvos dailininkų sąjunga neturėjo dizainerių sekcijos, taigi nebuvo ir tų, kurie padėtų jiems spręsti profesinės veiklos problemas: „[…] taip retai dizaineriui mūsų Dailininkų sąjungoje teįsižiebia žalia šviesa, kad tarp 780 jos narių – tik 13 dizainerių […].“11 Dizainerių padėtį tikėtasi pagerinti įkūrus Lietuvos dizainerių sąjungą 7

Ibid., p. 2.

Irena Tiškutė, „3. Dinozaurai, jūs mums reikalingi“, p. 2.

Ibid., p. 2.

228

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

(toliau – LDiS): tai „padės stiprinti dizainerių autoritetą […]“12. Inicia toriais tapo VDI Dizaino katedros dėstytojai su F. Daukantu. Sąjunga buvo įkurta 1987 m. spalio mėn. 16 d. Meno darbuotojų rūmuose per Vilniuje surengtą steigiamąjį suvažiavimą. Didžiąją daugumą LDiS narių sudarė Dizaino katedros absolventai. Per steigiamąjį Dizainerių sąjungos suvažiavimą priimtoje rezoliucijoje numatyta daugybė kuriamos organizacijos būsimos veiklos punktų, kurie rodė realų norą gerinti padėtį. Rezoliucijoje rašoma, kad Dizainerių sąjunga, vadovaudamasi TSRS dizainerių sąjungos įstatais, „sprendžia visus klau simus, susijusius su dizainerių kūrybine veikla ir jų teisių apsauga Lietuvos TSR teritorijoje“, siekia sukurti „respublikinę dizaino ir naujų dizaineriškų projektų kontrolės sistemą, užtikrinti naujų dizaineriškų projektų įdiegimo į gamybą autorinę priežiūrą, gerinti dizainerių darbo organizavimą ir sudaryti palankias materialines darbo bei buities sąlygas“13. Dizainerių sąjungos valdyba įpareigota „ugdyti ryškias dizaino kūrybines individualybes, kovoti su vidutinybe ir lygiava, būti reikliai profesionaliai sąjungos narių veiklai; […] prisidėti rengiant dizainerių kartas […], kita“14. Atėjusios radikalios permainos nušlavė sovietinę hierarchinę techninės estetikos ir meninio konstravimo sistemą, pakeitė gamybą. Artėjo kupinas vilčių pokyčių metas. Apibendrinant beveik trisdešimties metų katedros veiklą galima pasakyti, kad aiškiai pastebimi du jos veiklos periodai. Dešimtmetį tru kusiu pirmuoju periodu buvo kuriama katedros metodika, brėžiamos studijų gairės, antruoju – plėtota studijų strategija. Greičiausiai kated ros veiklos periodus galima skirstyti ir kitaip. Jos veiklai įtakos turėjo 12

Lietuvos TSR dizainerių sąjungos steigiamojo suvažiavimo rezoliucija, Vilnius, 1987, in: DKA, [ap. 4].

Ibid.

229

ir vadovų F. Daukanto, T. Baginsko požiūris į studijas bei rengiamų specialistų profesinio darbo perspektyvą, dirbusių dėstytojų kvalifikaciją, kūrybinės veiklos pobūdis. Pirmuoju katedros veiklos periodu išryškėjo studijų struktūros panašumas su Bauhauzo mokymu. Įvadinis, propedeutiniu vadintas, kursas būsimą specialistą supažindino su meninės raiškos galimybėmis ir vedė jį profesionalių dizaino problemų sprendimo link. Ieškant mokymo metodikos naujovių dairytasi į kitas TSRS Respublikų ir TSRS įtakoje buvusių valstybių – Lenkijos, Čekoslovakijos, taip pat ir į Vakarų Vokietijos pramoninės dailės specialistus rengusias mokyklas. Todėl sovietinio laikotarpio katedros studijų metodiką buvo galima vadinti perspektyvia. Ji atitiko laikmečio poreikius. Katedros studijoje didelių lūžių nebūta net ir tuomet, kai buvo išrinktas naujas vedėjas. Ryšiai su gamyba buvo plėtojami nuo katedros veiklos pradžios. Su įmonėmis sudarytos sutartys leido būsimiems specialistams susipažinti su gamybos proceso specifika, formaliomis dizaino objektų kūrimo ribomis. Pramonės gamybai skirtus gaminius studentai projektavo ketverius studijų metus, o baigiamieji darbai buvo diegiami į gamybą. Po studijų pagal privalomąją skyrimo dirbti tvarką dauguma studentų įsidarbino gamybos įmonėse, gamybinių įmonių PKB, STEMTI Vilniaus filiale, mokymo įstaigose. Dizaino katedra tapo pramoninės dailės, arba gaminio dizaino, specialistų rengimo centru, jų profesinės veiklos pradžios platforma. Iki galo įgyvendinti, įdiegti į pramoninę gamybą per studijas ir vėliau sukurtus dizaino projektus trukdė atsilikusi sovietinė gamybos bazė. Tačiau ši ir kitos aplinkybės nesumenkina meninės sukurtų dizaino objektų vertės – tai ne tik istoriniu požiūriu vertingas laikmečio veidrodis, bet ir svarbus meninių tikslų liudijimas. Daugumai katedroje sukurtų dizaino projektų būdinga neofunkcionali estetika. Griežtas, geometrizuotas formas pradėjus atkurti nepriklausomybę pamažu keitė aptakesnės, „minkštesnio“ dizaino.

230

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Metas atkūrus nepriklausomybę buvo sudėtingas. Gal kartais ir ne toks, kokio tikėjosi paskutiniais Lietuvos TSR gyvavimo metais „dizainozaurais“ save vadinę dizaineriai. „Atkūrus nepriklausomybę, – pasakoja T. Baginskas, – ekonomika iš dalies buvo sugriauta. Įmonės iš biudžetinių valstybinių tapo privačios. Tuomet buvo labai svarbu pasiūlyti savo produktus, racionaliai planuoti gamybą. Tačiau… Bėda tai, kad dažnai įmones privatizuodavo tie, kurie ne produktą norėjo gaminti, o brangiau turtą parduoti“15. Kintanti ekonomika vertė prisitaikyti. „Lietuvoje dabar toks neaiškus laikas, gamyba sustojo, nebėra naujų idėjų poreikio, tai ir tas kieto dizaino specialistas nebereikalingas“, – sakė F. Daukantas16. Svyruojant ekonomikai, gamybai tapo sunku numatyti dizaino studijų strategiją. Retoriškai padėtį apibūdino T. Baginskas: „Ar galima planuoti itin siauros specializacijos specialistų rengimą, jei po studijų, po šešerių metų, tos pramonės šakos Lietuvoje gali iš viso nelikti?“17 „Lietuvoje įmonės vadovas netiki dizaineriu. Vadovai turi labai liūdną patirtį. Dizainerių ateina įvairių. Ateina „iš gatvės“ ir sako: „Aš dizaineris.“ Niekas neklausia, ar turi diplomą. Toks dizaineris padaro projektą, o vadovas jaučiasi ant grėblio užlipęs. Užsienyje vadovas, kuris nori išplėtoti verslą, kviečia konsultantą, gerai jam moka. Svarbiausia – kviečia tokį, kuris ne draugą jam siūlys, o gerą specialistą. Lietuvos gamintojai dažniausiai nesugeba ir nesugebėjo išsirinkti tų dizainerių, kurie jiems padėtų verslą plėtoti. Aišku, ką jau kalbėti apie pasaulio žvaigždes – tokių nedaug. Gamintojus pasaulyje vienetai išgarsina. Jei Philippe‘as Starckas ką nors padaro, tai būna sensacija, visi žurnalai rašo. Tai milžiniška reklama gamintojui. Mes neturime tokių žvaigždžių kaip Starckas. Vidutinybės visiškai nenori, kad Lietuvoje būtų 15

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

Vidmantas Jankauskas, op. cit., p 37.

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2008-12-04.

231

žvaigždžių, nes patys nori būti žvaigždės. Šiems laikams apibūdinti tinka Krescencijaus Stoškaus terminas „fasadinė kultūra“. Daukantas sakydamas, kad dabar niekas nenori būti, o nori atrodyti, ją kadaise papildė. Su tais dizaineriais, kurie dar nori ne atrodyti, o būti, pasielgta taip, kad jie, negalėdami savęs realizuoti, atrodytų nevykėliai. Neretai žmogus, kuris turi minčių ir nori projektuoti, yra nustumiamas į šalį, o tai yra ir jo, kartu ir valstybės tragedija“, – sakė T. Baginskas. 2002 metais Vokietijoje, Veimare ir Štutgarte, vyko Dizaino katedros studentų darbų ir katedros metodikos paroda Jaunasis Lietuvos dizainas. Tai buvo sudedamoji Lietuvos kultūros dienų Tiuringijoje dalis. Atkūrus nepriklausomybę ši paroda Dizaino katedrai buvo svarbus įvykis, leidęs suvokti, kad geras dizainas, gera dizaino mokykla Lietuvoje yra, tačiau jo galimybės nėra tinkamai pasitelkiamos, neretai ir informacijos apie jį mažoka. T. Baginskas prisiminė: „Štutgarto dailės akademijoje man parodė Metodinio fondo ekspoziciją. Pamačiau mažą darbelį – Philips skutimosi mašinėlę. Atrodo, nėra ką ten da ryti, ne dizainas, o „stailingas“ toks paprastas… Tačiau viskas suprojektuota iki galo, parengtas naujas modelis gamybai. Paklausiau, kaip jie įkalbėjo studentą imtis tokios temos. Man atsakė, kad tai – ne klausimas, kad jam visi pavydėjo. Studentą surado gamintojų atstovai, sudarė su juo sutartį, finansavo studijas ir „prisirišo“. Naudą turėjo ir studentas, ir gamintojas. Gamintojas pigiai nusipirko gabų dizainerį, o šis susitvarkė gyvenimą – gavo rimtą kontraktą, pagaliau gali išsinuomoti butą, įsigyti automobilį. Kitiems to reikės ieškoti. Užsienyje veikiama, visi supranta, kaip vienas kitam yra naudingi… Pas mus net nėra žinoma, kuo žmonės užsiima. Lietuvos delegacijos atstovai Vokietijoje Jaunojo Lietuvos dizaino parodoje pamatę katedros darbų ekspoziciją nustebo, kad dizainas pas mus yra. Ar reikėjo taip toli važiuoti, kad pagaliau pamatytų, kas vyksta savoje šalyje? Lietuvoje niekam neįdomu. Krepšininkai sutinkami su fanfaromis, apdovanojami ordinais, o tai, kad katedros studentai laimi prestižinius konkursus,

232

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

niekas nepastebi. Čia kyla vertybių klausimas. Vertybė, vadinasi, pas mus yra krepšinio turnyras… šimtą kartų didesnė, nei jauno dizainerio pelnyta prestižinio dizaino konkurso premija. Mes nenorime laurų, nereikia mums medalių, tačiau jaunus gabius dizainerius būtina remti, jie turi būti surasti.“18 Katedroje pereinamasis laikotarpis buvo kupinas ir vilčių, ir nuoskaudų. VDA prasidėjo neramumai, streikai, imti vertinti dėstytojai. T. Baginskas sakė: „Vyko negeri dalykai, nuo to prasidėjo mūsų bėdos. Studentai rašė, kuriuos dėstytojus išmesti, kuriuos palikti, lakstyta su plakatais. Ir katedroje dėstytojus studentai reitingavo anonimiškai… Visa tai priminė prancūzų revoliuciją, kuri vėliau „suvalgė“ savo kūrėjus. Tai buvo pirmas kartas, kai vertybes išmetėme į balą. Kartu ir pagarbą mokytojui.“19 Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę F. Daukantas Dizaino katedroje dirbo dar porą metų – iki 1992-ųjų. Jo sprendimą baigti dėstytojo darbą lėmė ir nemažai skaudžių dalykų. Jis pastebėjo kartais gana keistą jaunimo, kartais bendradarbių požiūrį į save. Ne visada geros jo idėjos buvo suprantamos. T. Baginskas mena: „Buvo toks epizodas. Studentė padarė darbą, kuris buvo niekinis, bet „pridraikytas“ įvairių efektingų dalykų. Daukantas pasakė, kad laiką, kuris buvo skirtas efektams, reikėjo skirti problemos sprendimo paieškai, nes pagaminus daiktą tų efektų niekas nematys. Tuomet Daukantui vienas iš dėstytojų pasakė, kad profesoriaus laikas jau praėjęs, kad jis nesupranta, kaip dabar reikia… Daukantas išėjo, užsirūkė ir pasakė norįs bėgti iš čia, jaučiąs, kad atėjęs laikas trauktis. Vis prašydavau jo pasilikti.“20 18

Iš autorės pokalbio su T. Baginsku, 2011-07-14.

Ibid.

233

217. Odeta Burbulienė, vad. T. Baginskas, Renginio atributika, Mis karūna, 1991

Laikmečio pokyčius perteikė kūriniai. Devinto dešimtmečio pabaigoje dar buvo ginami tokie darbai, pavyzdžiui, LTSR liaudies ūkio pasie kimų parodos firminis stilius (1988), o 1990 metais apgintas jau kitoks – Atgimimo laikraščio dizainas. Užuot projektavus stakles, traktorius, pašarų gaminimo agregatus, kurtas Astorijos ir Villon viešbučių firminis stilius, bažnytinės šventės atributika, renginio atributika – Mis rinkimų konkurso juvelyrika (217 il.), Tik vyrams žurnalo grafika. Dizaino katedros dėstytojai ir studentai neliko svarbių įvykių nuošalyje, siekė profesionaliai prisidėti prie bundančios tautos reikmių. 1989 m. susirūpinta Lietuvos simboliais – greta Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos priimtų dokumentų, Konstitucijos pataisų, kurios atvėrė kelią teisiškai įtvirtinti Respublikos valstybingumą, siūlyta „būti nuosekliems ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje greta grąžintų tautinių ir valstybinių simbolių – Tautiškos giesmės, trispalvės paskelbti valstybiniu herbu garbingąjį Vytį“21. Nuo 1991 m. Lietuvos herbu buvo patvirtintas Arvydo Každailio sukurtas Vytis. 1989 m. jį kūrė ir Dizaino katedros absolventas Vilmas Narečionis. Jo baigia mojo darbo tema Tautinės simbolikos atributika buvo plėtojama nagrinė jant istorinį Vyčio ženklą, heraldiką. Ir pirmojo, 1990 m. įteisinto Valdo Jurevičiaus sukurto pereinamojo Lietuvos valstybingumo ženklo22, ir V. Narečionio sukurtojo pagrindu tapo 1925 m. Juozo Zikaro skulptūrinis Lietuvos monetų Vyčio atvaizdas.

Vytautas Daugėla, „Vytį – Respublikos herbu“, in: Tiesa, Vilnius, 1989, Nr. 169, p. 2.

„Lietuvos valstybės herbas“, in: Lietuvos valstybės seimas, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-05-09], http://www3.lrs.lt/home/w5_viewer/statiniai/seimu_istorija/w5_show-p_r=4056&p_d=9978&p_k=1.html; „Heraldikos kūrėjai Lietuvos respublikoje 1968–1970, 1989–2007“, in: Lietuvos dailės muziejus, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-05-09],

http://www.ldm.lt/VPG/Herbu_kurejai.htm.

234

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

218. Gitana Matonytė, vad. A. Klimas, Lietuvos Respublikos pinigai, 1994

1994 m. buvo pasiūlytas alternatyvus lietuviško lito dizainas, jau apyvartoje esant dailininkų Giedriaus Jonaičio, Ryčio Valantino bei kitų apipavidalintiems banknotams (218 il.). „Lietuva visada buvo poetų kraštas, […]. Ant mūsų dabartinių pinigų neatsitiktinai, kaip ypatingos pagarbos vertos asmenybės, pavaizduoti rašytojų, kūrėjų portretai, žmonių, paaukojusių savo gyvybę Lietuvos garbės labui (Dariaus ir Girėno), atvaizdai. […] Kurdama Lietuvos Respublikos pinigus, bandžiau prikelti iš užmaršties tautos dvasią, atskiras istorines detales ir ženklus, kurie padėjo susiformuoti lietuvio būdui ir jo savimonei“, – rašė banknotų dizaino autorė Gitana Matonytė23.

Gitana Matonytė, Lietuvos Respublikos pinigai: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, 1994, in: DKA, arch. Nr. 347, l. 2, 22.

235

219. Paulius Vitkauskas, vad. A. Purys, Ku-dir-ka, 2006

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje katedroje dirbti pradėjo aštuoni dėstytojai: Vladas Vizgirda, tapytojas Giedrius Kazimierėnas, Arkadijus Varanka, katedros absolventai Albertas Krajinskas, Jonas Malinauskas, Povilas Juškaitis, Miglė Kibildienė, Marius Kasperavičius. Perkopus XXI a. slenkstį Dizaino katedros darbuotojų gretas papildė Vytautas Petrulaitis, Vaidas Zabulionis, Aušra Lisauskienė, Robertas Jucaitis, Juozas Brundza, Šarūnas Šlektavičius, Julija Mazūrienė, Ričar das Orlovas, Paulius Mazūras. 2006–2011 m. katedrai vadovavo A. Varanka. 50-aisiais, jubiliejiniais katedros metais, vedėju buvo išrinktas katedros absolventas dizaineris J. Brundza. XXI a. įvyko svarbių katedros struktūros permainų. Kadangi gra finio dizaino specialistai buvo parengiami vis geriau, dėstytojai Di zaino katedroje dėstę grafinį dizainą, sumanė įkurti Grafinio dizaino

236

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

220. Aistė Zalatoriūtė, vad. T. Baginskas, Puodas, 1997–2003

katedrą. Tokių minčių būta ir anksčiau. Ilgai katedroje grafiką dėstęs A. Gurskas sakė: „Daukantas buvo įžvalgus, išmintingas pedagogas. Ateityje jis galvojo grafinį ir pramoninį dizainą atskirti. Galbūt manė, kad pramoniniam dizainui Lietuvoje nėra tokių didelių perspektyvų kaip pasaulyje… Taip ir atsitiko, Grafinio dizaino katedra įkurta. Dabar grafinis dizainas klesti ir, manyčiau, tuo požiūriu F. Daukantas buvo toliaregis.“24 2010 m. vyko pirmieji stojamieji egzaminai į naujai įkurtą Grafinio dizaino katedrą. Struktūriniai pokyčiai lėmė, kad Dizaino katedra grįžo prie ištakų – pramoninio (gaminio) dizaino. Per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius Dizaino katedroje buvo išugdyta nauja gabių dizainerių karta. Reaguojant į pasaulio dizaino tendencijas, vietinės rinkos poreikius, nacionalinio savitumo paieškos problematiką, į studijas įtrauktos tvariojo dizaino, aplinkos dizaino ir kitos sritys. Studentai projektuoja baldus, šviestuvus, buitinės paskirties daiktus, pateikia ne tik masinės gamybos gaminių prototipų, bet ir eksperimentinių idėjų, kai nyksta ribos, žyminčios aiškią funkcinę paskirtį turintį daiktą ir vaizduojamosios dailės kūrinį.

Iš autorės pokalbio su A. Gursku, 2011-08-21.

237

221. Gabrielė Meldaikytė, vad. A. Varanka, Nestandartinė virtuvės įranga (Specializuota valgymo įranga), bakalauro studijų baigiamasis darbas, 2009

238

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Šiandien yra kuo džiaugtis – sukurtomis, puoselėjamomis ir tęsiamomis tradicijomis, absolventų kūrybine karjera, dizaino kūriniais, garsinančiais Lietuvą užsienyje, dėstytojais ir studentais, kurie aktyviai dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse dizaino parodose, pelno apdova nojimų. Į dizaino ikonų gretą jau rikiuojama Dizaino katedros studento Pauliaus Vitkausko sukurta kėdė Ku-dir-ka (219 il.). Aistės Zalatoriūtės Puodas Japonijoje buvo įvertintas Didžiuoju prizu (Dyson Design Awards) (220 il.). Gabrielės Meldaikytės bakalauro diplominis darbas Nestandartinė virtuvės įranga Maskvoje (Salone Satellite World Wide Moscow 2009) buvo pripažintas geriausiu projektu, trečiąja vieta įvertintas Milane (I Saloni Premio Salone Satellite 2010) ir dizaino mokyklų konkur se Šanchajuje (CUMULUS 20th anniversary exhibition) (221 il.). Toma Brundzaitė, Electrolux konkursui (Design Lab‘09) sukūrusi ant sienos kabinamą dvipusę indaplovę Bifoliate pateko į geriausiųjų aštuntuką (222 il.). 2011 m. pagrindinį prizą tarptautiniame konkurse Tokijuje (FUJITSU Design Award 2011) laimėjo Eglė Ugintaitė (223 il.). Konkursui ji pateikė darbą The Aid (Padėjėjas) – daugiafunkcį navigacijos prietaisą senyvo amžiaus žmonėms. Tai tik maža dalis pastebėtų ir įvertintų darbų. Ir galbūt kaip tik dabar tinkamiausias metas klausti, ar Dizaino katedroje plėtojama vakarietiškai praktikai lygiavertė veikla.

239

222. Toma Brundzaitė, vad. J. Brundza, Bifoliate, bakalauro studijų baigiamasis darbas, 2009

223. Eglė Ugintaitė, vad. J. Brundza, Padėjėjas, IV k., 2009

1983

243

Summary

244

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Santrumpos

DKA

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros archyvas

EKB

Eksperimentinio konstravimo biuras

E S AG

Prienų eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla

E N I M S Eksperimentinio metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo

instituto Vilniaus filialas

GOST

TSRS valstybinis standartas

ICSID

Tarptautinė pramoninio dizaino asociacijų taryba

(angl. Internetional Council of Societies of Industrial Design)

KPI

Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas

KP I UPL

Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto

Ultragarso probleminė laboratorija;

LDiS LTS R MT LŪ P P

Kauno Antano Sniečkaus politechnikos instituto Kazimiero Baršausko ultragarso probleminė laboratorija Lietuvos dizainerių sąjunga Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų taryba TSRS liaudies ūkio pasiekimų paroda,

parodų paviljonų kompleksas Maskvoje

(rus. ВДНХ – Выставка достижений народного хозяйства)

PDK

Pramoninės dailės katedra

PKB

Projektavimo konstravimo biuras

PGMK

Pramonės gaminių meninio konstravimo katedra

245

D SM

Studentų mokslinė draugija

SMKB

Specialusis meninio konstravimo biuras

(rus. СХКБ, специальное художественно-конструкторское бюро)

S T E MT I

Sąjunginis techninės estetikos mokslinio tyrimo institutas

(rus. ВНИИТЕ, Всесоюзный научно-исследователъский

институт технической эстетики)

TS R S

Tarybų socialistinių respublikų sąjunga

V DA

Vilniaus dailės akademija

V DI

VD I MTS

LTSR Valstybinis dailės institutas Valstybinio dailės instituto mokslinių tyrimų sektorius

VDR

Vokietijos Demokratinė Respublika

V MT I T I

Valstybinis mokslinės ir techninės informacijos

mokslinio tyrimo institutas

(rus. Государственный научно-исследователъский институт

научной и технической информации)

VVU

Valstybinis Vilniaus universitetas,

Vilniaus Valstybinis Vinco Kapsuko universitetas

246

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Bibliografija

K nyg o s i r s t ra i p s n i a i

Burneika Juozas, Forma, kompozicija, dizainas: Vadovėlis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos

Adomonienė Brigita, Mogilnickas Ipolitas,

leidykla, 2002.

Medienos ir baldų apdaila: Mokomoji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR

jos fenomenas, in: Literatūra ir menas, [interakty-

valstybinis dailės institutas, 1980.

vus], 2004-07-02, Nr. 3008, [žiūrėta 2011-02-15],

Adomonis Juozas, „Prisiminimų ir minčių dėlionė“, in: Vilniaus dailės akademija:

informacinis biuletenis, Vilnius, 2009, Nr. 8/9.

Bagdanskis J., „Grožio požiūriu“, in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1964, Nr. 277. Balčiūnas S., „Grožio konstruktoriai“, in: Komjaunimo tiesa, Vilnius, 1964, Nr. 246. Bielskis Algimantas, Daukantas Feliksas,

Dambrauskaitė Živilė, „Leninas ir menas. Ostalgi-

http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3008.

Daugėla Vytautas, „Vytį – Respublikos herbu“, in: Tiesa, Vilnius, 1989, Nr. 169. Daukantas Feliksas, „Taikomosios dailės vieta buityje“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1955, Nr. 44. Daukantas Feliksas, Mogilnickas Ipolitas, Mašinų, prietaisų ir aparatų vidinės sandaros įtaka jų formai:

Pramoninės dailės specialistų rengimo sisteminės

Mokomoji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR

programos principai: Mokomoji knyga, Vilnius:

aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo

Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio

ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės

mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis

institutas, 1981.

dailės institutas, 1981. Bürdek Bernhard E., Design: History, theory and practice of product design, Basel: Birkhäuser – Publishers for Architecture, 2005.

Dizainas ‘66–‘86: Parodos plakatas, Vilnius: LTSR dailės muziejus, 1987. Donskis Leonidas, Nepopuliarios įžvalgos: Politikos komentarai ir esė, Vilnius: Versus aureus, 2009.

247

Hauffe Thomas, Design: A Concise History,

„Lietuvos valstybės herbas“, in: Lietuvos valstybės seimas, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-05-09],

London: Laurence King, 1998. „Heraldikos kūrėjai Lietuvos respublikoje

1968–1970, 1989–2007“, in: Lietuvos dailės

seimu_istorija/w5_show-p_r=4056&p_

muziejus, [interaktyvus], [žiūrėta 2011-05-09],

http://www.ldm.lt/VPG/Herbu_kurejai.htm.

Jakovlevas-Mateckis Konstantinas, Vaizdinė

d=9978&p_k=1.html. LTSR valstybinio dailės instituto SMD XXV

informacija ir agitacija įmonės aplinkoje,

Vilnius: Mintis, 1983.

konferencijos programa: Lankstinukas, Vilnius: VVDI, 1975.

Mogilnickas Ipolitas, Pramonės gaminių meninio konstravimo medžiagos: Mokomoji knyga,

Jankauskas Vidmantas, „Lietuvos dizainerių mokytojas nuo A iki Z“, in: Lietuvos rytas,

Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo

Vilnius, 1995, Nr.34.

vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR

Juospaitytė Jurgita, „Lietsarginiai. Pokalbis su Vilniaus dailės akademijos profesoriumi,

valstybinis dailės institutas, 1988. Mogilnickas Ipolitas, Šviesa ir apšvietimas: Moko-

buvusiu Dizaino katedros vedėju Tadu Baginsku“, in: Istorijos, Vilnius, 2007, Nr. 12.

moji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo

Juospaitytė Jurgita, „Lietuvos dizaino startas“,

http://www3.lrs.lt/home/w5_viewer/statiniai/

in: Istorijos, Vilnius, 2007, Nr. 12.

Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, 1987. Papanek Victor, Design for the Real World: Human

Juospaitytė Jurgita, „Pramonės gaminių meninis

Ecology and Social Change, Chicago: Academy

konstravimas. Dizaino mokymas sovietmečiu“, in: Lietuvos dizaino apžvalga, Vilnius: Lietuvos

ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija,

Chicago Publishers, 2000. Parodos Aukštųjų mokyklų išradimai – liaudies ūkiui eksponatų katalogas, Vilnius: Lietuvos TSR

dizaino forumas, 2007, Nr. 2. Kybrancas Arvedas, Mogilnickas Ipolitas, Elektros

aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo minis-

apšvietimas: Metodinė medžiaga kursiniam

terija, Visasąjunginės išradėjų ir racionalizato-

projektavimui pramoninės dailės specialybėje,

rių draugijos Lietuvos respublikinė taryba, 1983.

Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo

Parodos Dizainas ‘80 katalogo įvadinis straipsnis,

vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR

Vilnius: Lietuvos TSR prekybos ir pramonės

valstybinis dailės institutas, 1974.

rūmai, 1980.

Lietuvos dizaino institutui 30 metų. 1966–1996:

Pileckaitė Rūta, XX amžiaus Lietuvos juvelyrika:

Informacinis leidinys, Vilnius: AB Dizaino insti-

nuo aksesuaro iki priekūnio: Monografija,

tutas, [1996].

Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla, 2008.

248

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Praktika: Informacinis lankstinukas, Vilnius:

Tiškutė Irena, „ 1. Dinozaurai, jūs mums reikalingi: Arba ką gali dizaineris, uždarytas narvelyje“,

LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, 1983.

Sofija Siratienė, „Centras ir jo veikla“, in: Literatūra

Tiškutė Irena, „2. Dinozaurai, jūs mums reikalingi:

ir menas, Vilnius, 1987, Nr. 15. Skomskis Juozas, „Žmogus, kuriam dievai metus skaičiuoja… Svečiuose pas dailininką Feliksą

Arba kas išties ranką dizaineriui“,

Dizainas ‘66–‘86 plakatas, Vilnius: LTSR Dailės

Arba kas sutrukdys tylą dizaino padangėje“,

in: Komjaunimo tiesa, Vilnius, 1972, Nr. 67.

Arba kas dizaino priešai ir draugai“,

keramika ir dailioji tekstilė“, in: Lietuvos

dailės istorija: XX a. antrosios pusės dailė ir

priemonė, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2004. „Tradicijos ir modernybės sąsaja – šiuolaikinio

architektūra, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002. Šepetys Lionginas, Daiktų grožis, Vilnius:

Mintis, 1965.

Šulskis Petras, Baginskas Tadas, Ergonomikos pagrindai: Mokomoji knyga, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, 1988. „Taikomajai ir dekoratyvinei dailei – platesnį

kelią į mases“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1955, Nr. 44.

Technikos mokslų išsivystymo respublikoje ir jų rezultatų panaudojimo konferencijos kvietimasprograma, Kaunas: KPI, 1979.

in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1987, Nr. 30.

Toleikis Adas, Dizaino raida Lietuvoje: Metodinė

Šatavičiūtė Lijana, Pleikienė Ieva, „Pokario

in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1987, Nr. 29.

Tiškutė Irena, „4. Dinozaurai, jūs mums reikalingi:

muziejus, 1986. Svidenis Kazys, „Dailininkas daiktų pasaulyje“,

in: Vakarinės naujienos, 1987, Vilnius, 1987, Nr. 28

Tiškutė Irena, „3. Dinozaurai, jūs mums reikalingi:

Daukantą“, in: Diena, Vilnius, 1995, Nr. 36. [STEMTI Vilniaus filialo veiklos aprašas]: Parodos

in: Vakarinės naujienos, Vilnius, 1987, Nr. 27.

lietuvių dizaino išeitis“, [interaktyvus],

2007-06-05, [žiūrėta 2011-08-23],

http://vienuolika.vdu.lt/slaed/html/index.php? name=News&op=printpage&sid=20.

Trilupaitytė Skaidra, „Totalitarizmas ir sovietinio meno vertinimo problemos posovietinėje Lietuvoje“, in: Šiaurės Atėnai, Vilnius, 2007, Nr. 45. Tutlytė Jūratė, „Dizainas socialistiniame (Lietuvos) ūkyje, arba žmogus ir daiktinė aplinka visuotinio nepritekliaus sąlygomis“, in: Darbai ir dienos, Vilnius, 2007, t. 47. Zovienė Danutė, „Fortūna buvo dosni“, in: Respublika, Vilnius, 1995, Nr. 30. Zovienė Danutė, „Prakalbinti stiklą“, in: Literatūra ir menas, Vilnius, 1986, Nr. 46.

249

Аронов Владимир, Художник и предметное творчество: Проблемы взаимодействия

R a n k ra š č i a i

Aleknavičiūtė Eglė, Traukinio Lietuva firminis

материалъной и художественной кулътуры

stilius: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

ХХ века. Москва: Советский художник.

Vilnius, DKA, 1986

Деле Валентина, Сомов Юрий, Современная

Ambrozevičius Mykolas Vilius, Dviratis paaugliams:

бытовая мебелъ, Москва: Лесная промышлен-

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

ностъ, 1966.

DKA, 1969

Даукантас Феликсас, „Красота вещей“, in:

Andriuščenko-Jurevičienė Natalija, Poroloniniai

Коммунист, Вилънюс, 1965, Nr. 10.

žaislai: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

Кантор Карл, „Социальный функционализм

и культура: О книге Дж. Нельсона Проблемы

Vilnius, DKA, 1972 Bačkys Raimondas, Lazerinės metrologijos laboratori-

дизайна“, in: Джордж Нельсон, Проблемы

ja: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

дизайна, Москва: Искусство, 1971.

Vilnius, DKA, 1979

Карл Кантор, „Начатки дизайнерского образо-

Balčiūnas Vitalis, Turistinė automobilinė priekaba:

вания“, in: Декоративное искусство СССР,

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

Москва, 1965, Nr. 4.

DKA, 1990

Ревайтене И., „Создателъ нового языка“, in:

Bernotaitytė Teresė, Išilginio dalinimo mašina:

Комсомолъская правда, Вилънюс, 1983, Nr. 250.

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

Розенблюм Евгений, Художник в дизайне: опыт работы учебно-эксперименталъной студии

Binkis Alfonsas, Stiklinių indų komplektas vaikų

художественного проектирования на Сенеже

kavinei: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

(Центральной учебно-экспериментальной

Vilnius, DKA, 1977

студии Союза художников, Сенежский

DKA, 1966

Builovaitė Irena, ESAG naujojo korpuso vizualinė informacija: Baigiamojo darbo aiškinamasis

семинар), Москва: Искусство, 1974.

raštas, Vilnius, DKA, 1985 Dmuchovskis Antonas, Mokomosios metalo pjovimo staklės: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1984 Drejeris Jonas, Spausdinto montažo gręžimo staklės

su programiniu valdymu: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1975

250

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Gaivenis Gediminas, Turistinė automobilinė priekaba:

Laurutis Rimvydas, Mokomasis sklandytuvas

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

Strazdas: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

DKA, 1986

Vilnius, DKA, 1984

Grigonienė Dalia, Kernavės muziejaus firminis stilius:

Lukoševičius Rimantas, Mediniai virtuvės reikmenys:

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

DKA, 1990

DKA, 1983

Ilgūnas Marius, Traukinio Lietuva firminis stilius:

Makarovas Stasys, Individualaus naudojimo sodinin-

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

kystės-daržininkystės įrankių (ilgakočių) komplek-

DKA, 1986

sas: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

Janickas Valentinas, Turistinis automobilis jaunimui: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

Vilnius, DKA, 1967 Matonytė Gitana, Lietuvos Respublikos pinigai:

DKA, 1981

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

Jasukynaitė-Gaušienė Regina, Vilniaus miesto komunalinio transporto vizualinės informacijos

Mazaliauskas Vaclovas, Pionierių kambario žaidimų

sistema: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

įranga: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

Vilnius, DKA, 1966

Vilnius, DKA, 1985

Juospaitytė Jurgita, Lietuvos dizaino mokyklos

DKA, 1994

Merečinskas Vladas, LTSR liaudies buities muziejaus

bruožai: mokymo ir sklaidos institucijos

vizualinė informacija: Baigiamojo darbo aiškina-

(1957–2007): Diplominis darbas, Vilnius,

masis raštas, Vilnius, DKA, 1973

Vilniaus dailės akademija, 2007 Juozapaitis Arūnas, Pramoninis robotas: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1985 Kašėtaitė Vita, Mediniai žaislai iš unifikuotų elementų:

Meškauskienė Birutė, Baldai jaunumui

(jaunai šeimai): Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1988

Mickevičius Romualdas, 125 cm³ klasės motociklo

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

bazinis modelis: Baigiamojo darbo aiškinamasis

DKA, 1973

raštas, Vilnius, DKA, 1982

Kleiza Egidijus, Sklandyuvo LAK-15 Lietuva kabinos

Mikučionytė Rita, F. Daukanto kūryba: Diplominis

įranga: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

darbas, Vilnius, LTSR valstybinis dailės

Vilnius, DKA, 1984

institutas, 1987

Kryževičius Liudvikas, VDI naujojo korpuso

Navalinskas Andrius, Motorizuotas skraidyklės

mažosios formos: Baigiamojo darbo aiškinamasis

vilktuvas: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas,

raštas, Vilnius, DKA, 1980

Vilnius, DKA, 1985

251

Radvenskas Egidijus, Tipinė degalinė: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1985 Rutkauskaitė Jūratė, Kartoniniai žaislai: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1992 Silevičius Rolandas, LTSR VDI Pramoninės dailės katedros 25-mečio atributika: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1985 Svidenis Kazys, Metalinių (su plastmase) žaislų

aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1990 Trakimavičius Virgilijus, Sklandytuvo Lietuva kabina: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1983 Vaičiulis Algirdas, Automobilis invalidui: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1977 Žibikas Andrius, Vaizdinės šviesos projekcijos,

transporto tema kompleksas, skiriamas vaikams

aparatūros, kontrašviesos projekcijos aparatūros

nuo 4-12 metų amžiaus: Baigiamojo darbo

teatro scenos meniniam apšvietimui meninis

aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1972

konstravimas: Baigiamojo darbo aiškinamasis

Šimkus Povilas Algimantas, Automašina gėlėms išvežioti: Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1968 Šiukščius Giedrius, Vaikų žaidimų aikštelės įranga:

Toleikis Adas, Automobilis: Baigiamojo darbo

raštas, Vilnius, DKA, 1976 Žvirgždaitė-Steponėnienė Rūta, Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedros personalo poreikio tyrimas: Diplominis darbas, vad. Juozas

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius,

Kontautas, Vilnius, Vilniaus kolegija, Elektroni-

DKA, 1985

kos ir informatikos fakultetas, 2001

Šuminaitė Alė, Elektromechaniniai žaislai:

Baigiamojo darbo aiškinamasis raštas, Vilnius, DKA, 1975

DKA bylos, VDA Dizaino katedra, Vilnius

252

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Iliustracijų sąrašas

1. F. Daukantas, [1982]. DKA 2. ICSID kongresas Maskvoje, iš kairės ketvir-

8. Petras Algirdas Šarka, vad. F. Daukantas, Dalykinės informacijos apdorojimo sistema

tas – Feliksas Daukantas, penktas – Ipolitas

Rūta–110, 1965. DKA

Mogilnickas, 1975. DKA

9. Petras Algirdas Šarka baigiamojo darbo

3. Rimantas Lukoševičius, vad. Tadas Baginskas, Mediniai virtuvės reikmenys, 1983. DKA 4. Albumo viršelis ir puslapis su Hoover kompanijos dulkių siurbliu Constellation, in: Užsienio

gynimo metu, 1965. DKA 10. Romana Kungytė, vad. F. Daukantas, Keitiklis ir buitinis transformatorius elektrinio suvirinimo darbams, 1965. DKA

pavyzdžių, buitinių elektros prietaisų albumas,

11. Kęstutis Ramonas, vad. F. Daukantas,

Maskva: Sąjunginis nuolatinis geriausių

Buitinės chemijos gaminių tara ir įpakavimas,

buitinio vartojimo prekių pavyzdžių paviljonas, 1964 5. F. Daukantas katedroje, [1974–1975]. DKA 6. Katedros dėstytojai ir pirmieji studentai, iš

1965. DKA 12. Iš kairės: antras Kęstutis Ramonas, Petras Algirdas Šarka, Romana Kungytė, [1962–1963]. DKA

kairės: Kostas Katkus, Algimantas Bielskis,

13. Algimantas Bielskis, [7 deš]. DKA

Romana Kungytė, Feliksas Daukantas, 1965.

14. Tadas Baginskas ir Vytautas Nasvytis,

DKA

[1971–1972]. DKA

7. Pirmoji katedros absolventų laida su katedros vedėju, iš kairės: Kęstutis Ramonas, Petras

15. F. Daukanto 70-mečio jubiliejaus šventė VDI, 1985. DKA

Algirdas Šarka, Romana Kungytė ir Feliksas

16. Algirdas Koira, [1987–1988]. DKA

Daukantas, 1965. DKA

17. Giedrius Laurušas, [1987–1988]. DKA

253

18. Jonas Gudmonas ir Vincas Norkus, [7 deš.]. DKA 19. Dėstytojai Dizaino katedroje iš kairės: Algimantas Mizgiris, Giedrius Laurušas, Tadas Baginskas, Viktoras Jasanauskas, Algirdas Koira, Algirdas Jazbutis, Juozas Burneika, [1987–1988]. DKA

25. Pramoninės dailės katedros ekspozicija VDI studentų darbų parodoje Parodų rūmuose Vilniuje, 1977. DKA 26. Pramoninės dailės katedros I, II, III kurso grafikos pratimai, vad. A. Gurskas, VDI studentų darbų paroda Parodų rūmuose Vilniuje, 1977. DKA

20. Romualdas Mizgiris, vad. F. Daukantas,

27. Albertas Krajinskas, vad. F. Daukantas,

Kavos servizas, 1971. DKA

Pašarų gamybos kompleksas, baigiamasis

21. Aleksandras Šepkus, vad. A. Mizgiris, Jaunavedžių puošmenų komplektas, 1977. DKA 22. Renata Matuliauskaitė, vad. F. Daukantas, Papuošalų komplektas, 1989. DKA 23. Civilinės gynybos pratybos, gelbėjimo

darbas, rodytas XIX sąjunginėje aukštųjų mokyklų parodoje Kijeve, 1979. DKA 28. Pramoninės dailės katedros studentų darbų ekspozicija VDI studentų darbų parodoje Parodų rūmuose Vilniuje, prie balansinių suvenyrų – Viktoras Jasanauskas, 1983. DKA

komanda po darbų. Gelbėjimo komandos

29. Rolandas Silevičius, vad. A. Jazbutis,

vadas F. Daukantas (centre) ir Pramoninės

LTSR VDI Pramoninės dailės katedros 25-mečio

dailės katedros studentai: Jonas Kalvelis,

atributika, 1985. DKA

Egidijus Zulonas, Valdas Mickevičius,

30. PDK 25, medalis, aversas, 1986. DKA

Mindaugas Tamošaitis, Pranciškus Balčiūnas,

31. PDK 25, jubiliejinės parodos atidarymas,

Vygandas Ulickas, Albertas Krajinskas, Vakaris Bernotas, Gintaras Kuzmickas, Stasys Balčiūnas, Kęstutis Mickevičius,

parodą pristato Tadas Baginskas, 1986. DKA 32. PDK 25, jubiliejinės parodos ekspozicijos

Romualdas Martinkus, Romualdas Klinga,

naujuosiuose VDI rūmuose bendras vaizdas,

Alvydas ir Audrius Klimai,

1986. DKA

Raimondas Bačkys, Vladas Kazlauskas, Algirdas Laurinaitis, Arūnas Žilys,

33. Studentų krikštynos naujų VDI rūmų statybvietėje, 1976. DKA

[V. Jurgaitis], Algirdas Vazalinskas,

34. F. Daukantas žirgyne Latvijoje, 8-deš. DKA

Justinas Čėsna, Žilvinas Bautrėnas, 1978. DKA

35. Erdvinė struktūra iš popieriaus, įvadinio

24. PGMK studentų darbų metodinė paroda konferencijoje Charkove, 1966. DKA

kurso užduotis, [vad. J. Burneika], I k., 1976. DKA

254

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

36. Erdvinės popieriaus plokštumos struktūros, įvadinio kurso užduotis, [vad. A. Jazbutis], I k., 1982–1983. DKA 37. Erdvinės struktūros iš popieriaus, įvadinio kurso užduotis, [vad. A. Jazbutis], I k., 1982–1983. DKA 38. Įvadinio kurso užduotis, [vad. A. Jazbutis], I k., 1982–1983. DKA 39. Genovaitė Kairytė, vad. F. Daukantas, papuošalas, III k., 1963. DKA

49. Dainius Gailius, grafikos užduotis, I k., [1982–1983]. DKA 50. Danielius Ramelis, Alfonsas Binkis stiklo fabrike [Raudonoji aušra], 1973–1974. DKA 51. Stiklo darbai, katedros studentų atlikti stiklo fabrike [Raudonoji aušra], 1973–1974. DKA 52. Alfonsas Binkis, vad. F. Daukantas, Stiklinių indų komplektas vaikų kavinei, 1977. DKA 53. II kurso žaislai su judesio mechanizmu, vad. F. Daukantas. DKA

40. Virdulys ir stalo įrankiai, vad. V. Budvytis,

54. Moduliniai žaislai, [II–III k., 7 deš.]. DKA

II k., [1962–1963]. DKA

55. Moduliniai žaislai, vad. J. Burneika, II k.,

41. Petras Algirdas Šarka, motorizuotas vežimas Vabalas, [1963]. DKA

[1966–1968]. DKA 56. Mediniai žaislai, iš kairės:

42. [Vidas Gibavičius, vad. S. Ramunis],

Dariaus Gudmono, Šuo, 1987–1988;

vonios įranga, [1964]. DKA

Arvydo Urbelio, Asiliukas,

43. [Pranas Markevičius, vad. S. Ramunis],

vad. V. Jasanauskas, 1980–1981. DKA

vonios įranga, [1964]. DKA

57. Laivas, garvežys, moduliniai žaislai,

44. [Kristina Pumputytė], vad. F. Daukantas,

vad. J. Burneika, [II–III k., 7 deš.]. DKA

įtaisas pienui nešti, [1966]. DKA 45. Ritė žvejybai, projektavimo įvado užduotis, [vad. A. Koira, A. Jazbutis], I k., 1983. DKA 46. [Darius Vizgirda], ausinės, [vad. A. Koira, A. Jazbutis], projektavimo įvado užduotis,

58. Egidijus Jarašiūnas, mechaninis žaislas Vėžlys, [1970]. DKA 59. Kazys Svidenis, mechaninis žaislas Artilerija, [1970]. DKA 60. Juozas Klumbys, mechaninis žaislas Žokėjus, [1970]. DKA

I k., 1983. DKA

61. Eduardas Daukantas, Vita Kašėtaitė,

47. Regina Rudokaitė, fenas, [vad. A. Koira,

mechaninis žaislas Pelenė, [1971]. DKA

A. Jazbutis], projektavimo įvado užduotis,

62. Eduardas Daukantas, Vladas Merečinskas,

I k., 1983. DKA

mechanins žaislas Raitelis, [1971]. DKA

48. Rolandas Rutkauskas, grafikos užduotis,

63. Remigijus Razmus, V. Jasanauskas,

I k., [1982–1983]. DKA

A. Mizgiris, žaislas Jautis, [1983]. DKA

255

64. Jūratė Gentvainytė, V. Jasanauskas,

78. Telefonų aparatai, [vad. A. Mizgiris],

A. Mizgiris, žaislas Katinas, [1983]. DKA

II k., 1975–1976. DKA

65. Audrius Čiočys, V. Jasanauskas, A. Mizgiris,

79. [Akvilina Kentraitė], telefono aparatas,

žaislas Kupranugaris, [1983]. DKA 66. Gediminas Lašas, V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Pelikanas, [1983]. DKA 67. Žuanas Mikėnas, V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Begemotas, [1983]. DKA 68. Jūratė Kasperaitė, V. Jasanauskas, A. Mizgiris, žaislas Varlė, [1983]. DKA

[II k., 1982]. DKA 80. [Darius Linkevičius], telefono aparatas, [II k., 1982]. DKA 81. [Irena Builovaitė], telefono aparatas, [II k., 1982]. DKA 82. [Miglė Puslytė, vad. V. Jasanauskas], telefono apratas, [II k., 1988]. DKA

69. Mindaugas Daugėla, vad. V. Jasanauskas,

83. [Aušra Repšytė, vad. V. Jasanauskas],

kinetinis stalo papuošimas Žuvėdra,

telefono aparatas, [II k.], [1989]. DKA

1983. DKA 70. Sergejus Bocullo, vad. V. Jasanauskas,

84. [Margarita Vižlenskaitė, vad. V. Jasanauskas], stalo įrankiai, [II k., 1987–1988]. DKA

kinetinis stalo papuošimas Kosmonautas,

85. II kurso projektavimo darbai,

1983. DKA

1984–1985. DKA

71. Giedrius Šiukščius, vad. A. Mizgiris, kinetinis

86. Eglė Aleknavičiūtė, vad. A. Mizgiris, prizas,

stalo papuošimas Papūga, 1983. DKA 72. Alvydas Vadapalas, vad. A. Mizgiris, kinetinis stalo papuošimas Žirgas, 1983. DKA 73. Andrius Navalinskas, vad. A. Mizgiris, kinetinis stalo papuošimas Lyno ėjikas, 1983. DKA 74. Titas Simanonis, vad. V. Jasanauskas, kinetinis dizaino objektas, II k., [1986–1987]. DKA

II k., 1983. DKA 87. Romas Valužis, vad. A. Mizgiris, prizas, II k., 1983. DKA 88. Marija Kučinskaitė, vad. A. Mizgiris, prizas, II k., 1983. DKA 89. Žaneta Aleksejonok, vad. A. Mizgiris, prizas, II k., 1983. DKA 90. Valtis, [vad., T. Baginskas, V. Kibildis],

75. [Romualdas Martinkus], plaktukas,

III k., [1984]. DKA

II k., [1975]. DKA

91. [Titas Simanonis, vad. V. Kibildis, E. Kleiza],

76. [Gintaras Kuzmickas], [vad. A. Mizgiris], replės, II k., [1975]. DKA

lauko telefonas-automatas, III k., 1988. DKA 92. [Lina Navardauskienė, vad. V. Kibildis,

77. Vladas Polikša, vad. A. Mizgiris, šviestuvas,

E. Kleiza], lauko telefonas-automatas,

II k., 1976–1977. DKA

III k., 1988. DKA

256

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

93. [Adas Toleikis, vad. V. Kibildis, E. Kleiza], lauko telefonas-automatas, III k., 1988. DKA

105. Giedrius Šiukščius, vad. A. Bielskis, A. Mizgiris, pramoninis robotas,

94. [Audronė Martinaitytė, vad. V. Kibildis,

IV k., 1984. DKA

E. Kleiza], lauko telefonas-automatas,

106. Gediminas Gaivenis, vad. A. Bielskis,

III k., 1988. DKA

LADA sport VFTS supergrafika,

95. [Dalia Maštavičiūtė, vad. V. Kibildis,

IV k., 1985. DKA

E. Kleiza], lauko telefonas-automatas,

107. Eimuntas Vaičiūnas, vad. A. Bielskis,

III k., 1988. DKA

V. Jasanauskas, saulės energijos reflektorius,

96. Gediminas Gaivenis, vad. T. Baginskas, V. Kibildis, turistinė lengvojo automobilio priekaba, III k., 1983–1984. DKA

1985. DKA 108. Bronius Udra, vad. A. Bielskis, V. Jasanauskas, vandentiekio bokštas, IV k., 1986. DKA

97. Eimuntas Vaičiūnas, vad. T. Baginskas,

109. Albinas Šiupinskas, vad. A. Bielskis,

V. Kibildis, turistinė lengvojo automobilio

V. Jasanauskas, vandentiekio bokštas,

priekaba, III k., 1984–1984. DKA 98. Ina Novikova, Buitinis audiovizualus prietaisas, IV k., 1974. DKA 99. [Liudvikas Kryževičius], vad. T. Baginskas, F. Daukantas, naujametinės eglutės papuošimas Girlianda, IV k., 1978–1979. DKA

IV k., 1986. DKA 110. Arūnas Volungevičius, vad. A. Bielskis, V. Jasanauskas, vėjo jėgainė, IV k., 1986. DKA 111. Praktikos metu Ignalinos žuvininkystės ūkyje, iš kairės antra – Nijolė Žvirgždienė su Rūta, trečias – Algirdas Jazbutis, ketvirtas –

100. Rokas Valaitis, vad. A. Bielskis, A. Mizgiris,

Tadas Baginskas, šeštas – Feliksas Daukantas,

pramoninis robotas, IV k., 1984. DKA

aštuntas – Alfonsas Repečka, 1984. DKA

101. Arūnas Juozapaitis, vad. A. Bielskis,

112. Vasaros praktika gamykloje Puntukas,

A. Mizgiris, pramoninis robotas,

[1963]. DKA

IV k., 1984. DKA

113. Arūnas Volungevičius, vad. V. Puronas,

102. Vaclovas Mazaliauskas, vad. A. Bielskis,

kinetinis akcentas Drugiai, III k., 1985. DKA

A. Mizgiris, pramoninis robotas,

114. Regina Rudokaitė, vad. V. Puronas,

IV k., 1984. DKA

kinetinis akcentas Medis, III k., 1985. DKA

103. Gintautas Kesylis, vad. A. Bielskis, A. Mizgi-

115. Daiva Kišūnaitė, vad. V. Puronas,

ris, pramoninis robotas, IV k., 1984. DKA 104. Zita Jasiulionytė, vad. A. Bielskis, A. Mizgiris, pramoninis robotas, IV k., 1984. DKA

kinetinis akcentas Ksilofonas, III k., 1985. DKA 116. Rasa Vasiliauskaitė, vad. V. Puronas, kinetinis akcentas Obuolys, III k., 1985. DKA

257

117. Tomo Maldonado viešnagė katedroje.

124. Dainius Kairaitis, vad. A. Bielskis,

Iš kairės į dešinę: Georgijus Minervinas,

Natūralių konvekcijos srautų greičio ultragarsinio

Ramutė Ramunienė, Tomas Maldonado, 1969. DKA

matavimo laboratorija, 1980. DKA 125. Mindaugas Tamošaitis, vad. V. Jasanauskas,

118. Regina Jasukynaitė-Gaušienė,

Natūralių konvekcijos srautų greičio ultragarsinio

vad. F. Daukantas, Autobusų ir troleibusų

matavimo laboratorija, 1981. DKA

sustojimo ženklas, 1966. DKA 119. Autobusų ir troleibusų stotelių ženklai Vilniuje, 7 deš. DKA 120. Ekskursija į Prienų ESAG, iš kairės:

126. Valdas Mickevičius, vad. F. Daukantas, A. Bielskis, Ultragarsinis biologinių skysčių analizatorius (Ultragarsinis interferometras), 1981. DKA

pirma – Jūratė Gentvainytė, trečias –

127. Raimondas Bačkys, vad. A. Bielskis,

Valentinas Janickas, Viktoras Jasanauskas,

Lazerinės metrologijos laboratorija, 1979. DKA

Lorita Šimonelytė, Ipolitas Mogilnickas,

128. Gintaras Kuzmickas, vad. A. Bielskis,

[1982–1983]. DKA

Perspektyvinė lazerinės metrologijos

121. Ekskursija į Prienus, iš kairės:

laboratorijos įranga, 1979. DKA

antras – Algirdas Koira, trečias – Viktoras

129. Valerijus Pulokas, vad. F. Daukantas,

Jasanauskas, ketvirtas – Vytautas Kibildis, septintas – Ipolitas Mogilnickas,

ESAG ženklas, 1984. DKA 130. Egidijus Kleiza, vad. A. Koira,

dešimtas – Saulius Kvoščiauskas,

Sklandytuvo LAK–15 kabinos įranga, 1984. DKA

vienuoliktas – Valentinas Janickas,

131. Virgilijus Trakimavičius, vad. F. Daukantas,

dvyliktas – Rimantas Lukoševičius,

Sklandytuvo Lietuva kabina, 1983. DKA

trylikta – Jūratė Gentvainytė, keturiolikta – Lorita Šimonelytė,

132. Rimvydas Laurutis, vad. F. Daukantas, Mokomasis sklandytuvas Strazdas,

šešioliktas – Algimantas Bielskis, 1982. DKA

1984. DKA

122. Jurginas Žilys, vad. A. Kybrancas,

133. Andrius Navalinskas, vad. A. Bielskis,

Ultragarsas–76 parodos projektas

F. Daukantas, Motorizuotas skraidyklės

(pagal KPI ultragarso laboratorijos metodinį

vilktuvas Uodas, 1985. DKA

planą), 1975. DKA 123. Romualdas Klinga, vad. F. Daukantas,

134. Marius Davainis, vad. T. Baginskas, Priekaba–valtis, 1984. DKA

Ultragarsinė medicininė diagnostikos sistema,

135. Saulius Šukys, vad. A. Bielskis,

1979. DKA

Universalus traktorius, 1986. DKA

258

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

136. Valentinas Janickas, vad. A. Koira,

149. Romualdas Navickas, vad. S. Ramunis,

Turistinis automobilis jaunimui, 1981. DKA

Plastmasinių žaislų-konstruktorių unifikuotas

137. Adas Toleikis, vad. V. Kibildis,

kompleksas, 1971. DKA

Automobilis, 1990. DKA

150. Natalija Andriuščenko-Jurevičienė,

138. Arūnas Volungevičius, vad. A. Koira,

vad. F. Daukantas, Poroloniniai žaislai,

Sportinis automobilis ZAZ 1102 Rally,

1972. DKA

1987. DKA

151. Kazys Svidenis, vad. F. Daukantas,

139. Algirdas Vaičiulis, vad. S. Ramunis,

Žaislų sistema (transporto tema),

Automobilis invalidui, 1977. DKA

1972. DKA

140. Giedrius Stiklius, vad. T. Baginskas,

152. Alė Šuminaitė, vad. A. Bielskis,

Automobilis invalidui, 1994. DKA

Elektromechaniniai žaislai, 1975. DKA

141. Gediminas Gaivenis, vad. T. Baginskas,

153. Vita Kašėtaitė, vad. F. Daukantas,

Turistinė automobilinė priekaba, 1986. DKA 142. Vitalis Balčiūnas, vad. T. Baginskas,

Unifikuotų elementų medinių žaislų kompleksas, 1973. DKA

Turistinė automobilinė priekaba, 1990. DKA

154. Jūratė Rutkauskaitė, vad. A. Klimas,

143. Vygandas Ulickas, vad. A. Mizgiris, 125 cm³

Kartoniniai žaislai, 1992. DKA

klasės kelioninis motociklas, 1981. DKA 144. Michailas Malkovas, vad. A. Koira, Sportinis 125–150 cm³ klasės motociklas,

155. Violeta Modestavičiūtė, vad. T. Baginskas, A. Mizgiris, Vaikų darželių žaidimo aikštelės įranga, 1980. DKA

1981. DKA

156. Jonas Gerulaitis, vad. F. Daukantas,

145. Romualdas Mickevičius, vad. A. Mizgiris,

Vaikų žaidimų aikštelės ir atrakcionai,

Kelioninis motociklas MMB3–3.112, 1982. DKA

1980. DKA

146. Mykolas-Vilius Ambrozevičius,

157. Virginijus Baranauskas, vad. V. Kibildis,

vad. A. Kybrancas, Dviratis paaugliams,

Vaikų žaidimo aikštelė, 1984. DKA

1969. DKA

158. Giedrius Šiukščius, vad. F. Daukantas,

147. Kristina Pumputytė, vad. S. Ramunis,

Vaikų žaidimo aikštelės įranga, 1985. DKA

Plastmasiniai struktūriniai vaikų žaislai, 1969. DKA

159. Vaclovas Mazaliauskas, vad. F. Daukantas, Pionierių kambario įranga, 1985. DKA

148. Regina Maskolenkaitė-Bičiūnienė,

160. Alfonsas Lukšys, vad. A. Bielskis,

vad. S. Ramunis, Inventorius ikimokyklinio

Smulkiamodulinių krumpliaračių frezavimo

amžiaus vaikams, 1970. DKA

staklių gama, 1968. DKA

259

161. Eduardas Daukantas, vad. A. Bielskis,

174. Arūna Taunytė, vad. F. Daukantas,

Ypatingo tikslumo koordinatinio matavimo

Analoginė skaičiavimo mašina, 1977. DKA

mašina, 1973. DKA

175. Danutė Deksnytė-Karalienė, vad. A. Bielskis,

162. Genadij Popkov, vad. S. Ramunis, Elektromagnetinių ženklų užrašymo aparatas, 1970. DKA

Prietaisų surinkimo ir montavimo konvejeris, 1969. DKA 176. Vytautas Jurkūnas, vad. A. Bielskis,

163. Algirdas Gustas, vad. A. Mizgiris,

Budinčio elektromechaniko darbo vieta,

Elektrinis vibroplūktuvas, 1978. DKA

1970. DKA

164. Tomas Budinas, vad. F. Daukantas,

177. Izraelius Portas, vad. A. Bielskis,

Dokumentų mikrofilmavimo aparatas, 1986. DKA

Budinčio elektromechaniko darbo vieta,

165. Arūnas Juozapaitis, vad. A. Bielskis,

kontrolinis pultas, 1970. DKA

F. Daukantas, Pramoninis robotas, 1985. DKA

178. Jonas Venckūnas baigiamojo darbo gynimo

166. Antonas Dmuchovskis, vad. A. Bielskis, Metalo pjovimo staklės, 1984. DKA

metu, 1971. DKA 179. Jonas Venckūnas, vad. A. Bielskis,

167. Marius Puskunigis, vad. A. Jazbutis,

Terminio cecho valdymo pultas, 1971. DKA

Mokomosios galandymo-šlifavimo staklės,

180. Viktoras Jasanauskas, vad. A. P. Purys,

1989. DKA

Sodininkystės-daržininkystės individualiam

168. Egidijus Zulonas, vad. A. Bielskis, Mokomosios

naudojimui įrankių kompleksas

tekinimo-sriegių pjovimo staklės, 1981. DKA

(trumpakočiai įrankiai), 1967. DKA

169. Teresė Bernotaitytė, vad. A. Bielskis,

181. Stasys Makarovas, vad. S. Ramunis,

Išilginio dalinimo mašinos maketas, 1966. DKA

Sodininkystės-daržininkystės individualiam

170. Jonas Drejeris, vad. F. Daukantas,

naudojimui įrankių kompleksas

Spausdinto montažo gręžimo staklės

(ilgakočiai įrankiai), 1967. DKA

su programiniu valdymu, 1975. DKA

182. Saulius Konstantinas Kaktys, vad. S. Ramunis,

171. Jonė Ramunytė, vad. F. Daukantas,

Mėgėjiškas kino projektorius 8 mm pločio

Analoginė skaičiavimo mašina, 1977. DKA

standartinei kino juostai, 1968. DKA

172. Laima Skrodenytė-Muraškienė baigiamojo darbo gynimo metu, 1977. DKA

183. Monika Astylaitė, vad. S. Ramunis, Elektroninė stalinė skaičiavimo mašina,

173. Laima Skrodenytė-Muraškienė,

1968. DKA

vad. S. Ramunis, Analoginė skaičiavimo mašina,

184. Ričardas Jukavičius, vad. F. Daukantas,

1977. DKA

Universalus stalinis fotodidintuvas, 1971. DKA

260

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

185. Vidmantas Krasauskas, vad. A. Kybrancas, Magnetofonas Elfa–30, 1972. DKA 186. Ina Novikova, vad. F. Daukantas, Dulkių siurblys-blizgintuvas, 1975. DKA 187. Petras Skačkauskas, vad. A. Kybrancas, Spalvotas televizorius, 1975. DKA

199. Birutė Meškauskienė, vad. T. Baginskas, Baldai jaunimui, 1988. DKA 200. Pranciškus Balčiūnas, vad. V. Kibildis, Televizijos laidos Mano pasaulis įranga, 1981. DKA 201. Alfonsas Svilainis, vad. F. Daukantas,

188. Vladas Kazlauskas, vad. A. Koira,

Lelijos fabriko firminis stilius, 1970. DKA

Elektroniniai vargonai, 1979. DKA

202. Dalia Mikutytė, vad. F. Daukantas,

189. Giedrius Laurušas, vad. A. Koira, V. Kibildis,

Respublikinės klinikinės ligoninės vizualinės

Kasetinis magnetofonas Vilma, 1982. DKA

informacijos sistema, piktogramos, 1974. DKA

190. Žuanas Mikėnas, vad. T. Baginskas,

203. Audrius Klimas, vad. F. Daukantas,

Universalus šaldytuvas, 1983. DKA

Druskininkų kurorto vizualinės informacijos

191. Danielius Ramelis, vad. F. Daukantas,

ir orientacijos sistema, 1979. DKA

spalvotas nešiojamas televizorius Šilelis, 1977. DKA 192. Rima Merečinskienė, vad. F. Daukantas, Programuoto mokymo klasės įrengimai Eureka, 1976. DKA

204. Algirdas Jazbutis, vad. F. Daukantas, LTSR valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro Trimitas firminis stilius, 1979. DKA 205. Vladas Polikša, vad. A. Koira, A. Mizgiris, Raguvos vidurinės mokyklos vizualinė

193. Vilius Deveikis, vad. F. Daukantas,

informacija, 1980. DKA

Braižybos klasės įranga, 1978. DKA

206. Kęstutis Kasparavičius, vad. T. Baginskas,

194. Sigitas Šniras, vad. F. Daukantas, Lingafoninis kabinetas LK–83, 1982. DKA

Lietuvos kino studijos firminis stilius, 1981. DKA

195. Remigijus Razmus, vad. T. Baginskas,

207. Vakaris Bernotas, vad. T. Baginskas,

Spaudos kioskas, 1983. DKA

Klaipėdos mėsos kombinato firminis stilius

196. Jūratė Gentvainytė, vad. F. Daukantas,

ir vizualinė informacija, 1981. DKA

Lingafoninio kabineto LK–83 įranga,

208. Loreta Valužienė, vad. A. Jazbutis,

1983. DKA 197. Jolanta Mikėnienė, vad. A. Jazbutis,

Vilniaus inžinerinio statybos instituto firminis stilius, 1986. DKA

Gatvės inventoriaus sistema, 1984. DKA

209. Vladas Merečinskas, vad. F. Daukantas,

198. Marija Kučinskaitė, vad. T. Baginskas,

LTSR liaudies buities muziejaus vizuali

Universali vasaros prekybos įranga, 1986. DKA

informacija, 1973. DKA

261

210. Dalia Grigonienė, vad. G. Laurušas,

217. Odeta Burbulienė, vad. T. Baginskas,

Kernavės muziejaus firminis stilius, ženklai,

Renginio atributika, Mis karūna, 1991. DKA

1990. DKA 211. Marius Ilgūnas, vad. F. Daukantas,

218. Gitana Matonytė, vad. A. Klimas, Lietuvos Respublikos pinigai, 1994. DKA

Traukinio Lietuva firminis stilius, 1986. DKA

219. Paulius Vitkauskas, vad. A. Purys,

212. Eglė Aleknavičiūtė, vad. F. Daukantas,

Ku-dir-ka, 2006. DKA

Traukinio Lietuva firminis stilius, 1986. DKA

220. Aistė Zalatoriūtė, vad. T. Baginskas,

213. Liudvikas Kryževičius, vad. A. Mizgiris,

Puodas, 1997–2003. DKA

VDI naujojo korpuso mažosios formos,

221. Gabrielė Meldaikytė, vad. A. Varanka,

1980. DKA 214. Liudvikas Kryževičius baigiamojo darbo gynimo metu, 1980. DKA

Nestandartinė virtuvės įranga (Specializuota valgymo įranga), bakalauro studijų baigiamasis darbas, 2009. DKA

215. Regina Rudokaitė, vad. T. Baginskas,

222. Toma Brundzaitė, vad. J. Brundza,

Buitinių šviestuvų komplektas, 1987. DKA

Bifoliate, bakalauro studijų baigiamasis

216. Daina Paulauskienė, vad. A. Jazbutis,

darbas, 2009. DKA

Firminis įpakavimas Jiesios gaminiams,

223. Eglė Ugintaitė, vad. J. Brundza,

1989. DKA

Padėjėjas, IV k., 2009, DKA

262

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Asmenvardžių rodyklė

Balčiūnas, Pranciškus

Adomonis, Juozas

Balčiūnas, S.

Albers, Josef

Balčiūnas, Stasys

Aleknavičiūtė, Eglė

Balčiūnas, Vitalis

Aleksandravičius, Petras

Bandza, Tomas

Aleksandravičiūtė, Aleksandra

Baranauskas, Virginijus

Aleksejonok, Žaneta

Bautrėnas, Žilvinas

Ambrozevičius, Mykolas Vilius

Bernotaitytė, Teresė

Andriuščenko-Jurevičienė, Natalija

Bernotas, Vakaris

Aronovas, Vladimiras (Аронов, Владимир)

Bielskis, Algimantas

Astylaitė, Monika

Binkis, Alfonsas Bykovas, Zacharas (Быков, Захар)

Black, Misha

Bačkys, Raimondas

Bocullo, Sergejus

Bagdanskis, J.

Bogdanienė, Irena

Baginskas, Tadas

Brėdikis, Vytautas

Bagočiūnienė, Laima

Brundza, Juozas

Baltinas, Vidmantas

Brundzaitė, Toma

Bakšys, Perkūnas

Budinas, Tomas

Bakšys, Viktoras

Budvytis, Vytautas

Balčiūnas, Linas

Builovaitė, Irena

263

Burbulienė, Odeta

Donskis, Leonidas

Burneika, Juozas

Drejeris, Jonas

Burneika, Rimantas

Drėma, Vladas

Bürdek, Bernhard E. F C

Fledžinskienė, Giedrė

Chomskis, Romanas Chruščiovas, Nikita

Cieškaitė-Brėdikienė, Laimutė

Gailius, Dainius

Cukermanas, Eugenijus

Gaivenis, Gediminas Galkus, Juozas

Garška, Petras

Čekuolis, Algimantas

Gečas, Vincentas

Čepas, A.

Gentvainytė, Jūratė

Čėsna, Justinas

Gerulaitis, Jonas

Čiočys, Audrius

Gibavičius, Vidas Gorelytė-Mataitienė, Gitana

Grigonienė, Dalia

Daugėla, Mindaugas

Gudmonas, Darius

Daugėla, Vytautas

Gudmonas, Jonas

Daukantas, Eduardas

Gurevičienė, Marytė

Daukantas, Feliksas (Даукантас, Феликсас)

Gurevičius, Arvydas

Dambrauskaitė, Živilė

Gurskas, Albertas

Davainis, Marius

Gustas, Algirdas

Degutis, Albinas Deksnytė-Karalienė, Danutė

Dele, Valentina (Деле, Валентина)

Hauffe, Thomas

Deveikis, Vilius Dilka, Vincas

Dmuchovskis, Antonas

Ilgūnas, Marius

Domereckas, Albertas

Iršėnas, Marius

264

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Itten, Johannes

Kalvelis, Jonas Kantoras, Karlas (Кантор, Карл)

Kasparavičius, Kęstutis

Jablonskienė, Lolita

Kasperaitė, Jūratė

Jakovlevas-Mateckis, Konstantinas

Kasperavičius, Marius

Janickas, Valentinas

Kašėtaitė, Vita

Jankauskas, Vidmantas

Katkus, Kostas

Januitis, J.

Kazimierėnas, Giedrius

Jarašiūnas, Egidijus

Kazlauskas, Vladas

Jaronis, Enrikas

Kentraitė, Akvilina

Jasanauskas, Viktoras

Kasylis, Gintautas

Jasiulionytė, Zita

Kibildienė, Miglė

Jasukynaitė-Gaušienė, Regina

Kibildis, Vytautas

Jazbutis, Algirdas

Kišūnaitė, Daiva

Jokūbonis, Gediminas

Kybrancas, Arvedas

Jonaitis, Giedrius

Kleiza, Egidijus

Jonuškaitė, Audronė

Klimas, Alvydas

Jotautas, K.

Klimas, Audrius

Jucaitis, Robertas

Klinga, Romualdas

Jukavičius, Ričardas

Klumbys, Juozas

Juospaitytė, Jurgita

Kontautas, Juozas

Jurkūnas, Vytautas

Koira, Algirdas

Juozapaitis, Arūnas

Korsakaitė, Ingrida

Jurevičius, Valdas

Krajinskas, Albertas

Jurgaitis, V.

Krasauskas, Stasys

Juškaitis, Povilas

Krasauskas, Vidmantas Krivičienė, Solveiga

Kryževičius, Liudvikas

Kairaitis, Dainius

Kučinskaitė, Marija

Kairytė, Genovaitė

Kungytė, Romana

Kaktys, Saulius Konstantinas

Kunigėlytė-Sidaravičienė, Vaida

265

Kuzma, Stanislovas

Malmsten, Carl

Kuzmickas, Gintaras

Marčiulionytė-Užkalnienė, Nijolė

Kvoščiauskas, Saulius

Margeris, Rytas Markevičius, Pranas

Martinkus, Romualdas

Lagauskas, Leonas

Martinaitytė, Audronė

Laskauskas, Vitis

Martynaitis, Marijonas

Lašas, Gediminas

Maskolenkaitė-Bičiūnienė, Regina

Laurinaitis, Algirdas

Maštavičiūtė, Dalia

Laurušas, Giedrius

Matonytė, Gitana

Laurušas, Ignas

Matuliauskaitė, Renata

Laurutis, Rimvydas

Matulionis, Vytautas

Le Corbusier

Mazūras, Paulius

Liekis, Alfonsas

Mazūrienė, Julija

Liekis, Romualdas

Mazaliauskas, Vaclovas

Lingevičius, Albertas

Meldaikytė, Gabrielė

Linkevičius, Darius

Merečinskas, Vladas

Lisauskienė, Aušra

Merečinskienė, Rima

Loewy, Raymond

Meškauskienė, Birutė

Luchteinas, Pulis (Лухтейн, Пулъ)

Mickevičius, Kęstutis

Lukinas, Jakovas (Лукин, Яков)

Mickevičius, Romualdas

Lukoševičius, Rimantas

Mickevičius, Valdas

Lukšys, Alfonsas

Mikalauskas, Kazys Mikėnas, Žuanas

Mikėnienė, Jolanta

Mackevičius, Vytautas

Mikučionytė, Rita

Maistrenko, A. (Майстренко, А.)

Mikutytė, Dalia

Makarovas, Stasys

Minervinas, Georgijus (Минервин, Георгий)

Maldonado, Tomas

Mizgiris, Algimantas

Malinauskas, Jonas

Mockevičius, D.

Malkovas, Michailas

Mockus, Algimantas

266

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Modestavičiūtė, Violeta

Pivoriūnas, Kęstutis

Mogensen, Børge

Plateau, Joseph Antoine

Mogilnickas, Ipolitas

Pleikienė, Ieva

Moholy-Nagy, László

Polikša, Vladas

Morkūnas, Antanas

Popkov, Genadijų

Morkūnas, Kazimieras

Portas, Izraelius Pulokas, Valerijus

Pumputytė, Kristina

Narečionis, Vilmas

Purys, Albinas Petras

Nason, Aldo

Puronas, Vilius

Nasvytis, Vytautas

Puskunigis, Marius

Navalinskas, Andrius

Puslytė, Miglė

Navardauskienė, Lina Navickas, Romualdas

Nelson, George

Radvenskas, Egidijus

Norkus, Vincas

Radzevičiūtė-Krulienė, Kristina

Novikova, Ina

Ramelis, Danielius Ramonas, Kęstutis

Ramunienė, Ramutė

Orlovas, Ričardas

Ramunis, Simonas

Oškinytė, Dovilė

Ramunytė, Jonė

Ota, Yukio

Razmus, Remigijus

Otto, Frei

Reimeris, Adolfas Repečka, Alfonsas

Repšytė, Aušra

Paknys, Antanas

Revaitienė, I. (Ревайтене, И.)

Papanek, Victor

Romanovas, Arkadijus

Paulauskienė, Daina

Rozenbliumas, Eugenijus (Розенблюм, Евгений)

Petrauskas, A.

Rudokaitė, Regina

Petrukaitis, Vytautas

Rutkauskaitė, Jūratė

Pileckaitė, Rūta

Rutkauskas, Rolandas

267

Ruzgys, Gediminas

Šepkus, Aleksandras

Rūkas, Antanas

Šeštokienė, Gitana Šimkus, Povilas Algimantas

Šimonelytė, Lorita

Samuolis, A.

Šiukščius, Giedrius

Sarpaneva, Timo

Šiupinskas, Albinas

Silevičius, Rolandas

Šiušaitė-Gailienė, Vaidilutė

Simanonis, Kazimieras

Šlektavičius, Šarūnas

Simanonis, Titas

Šniras, Sigitas

Siratienė, Sofija

Šontaitė, Violeta

Skačkauskas, Petras

Šukys, Saulius

Skomskis, Juozas

Šulskis, Petras

Skrodenytė-Muraškienė, Laima

Šuminaitė, Alė

Somovas, Jurijus (Сомов, Юрий)

Švėgžda, Algimantas

Stančaitis, Viktoras Stapulionienė, Lygija Marija

Stapulionis, Algimantas

Tamošaitis, Mindaugas

Starck, Philippe

Taunytė, Arūna

Stiklius, Giedrius

Toleikis, Adas

Stoškus, Krescencijus

Tirlupaitytė, Skaidra

Stulgaitė, Birutė

Tiškutė, Irena

Suchockis, Vitalijus

Trakimavičius, Virgilijus

Surgautas, Alfonsas

Tutlytė, Jūratė

Sutkus, Juozas Svidenis, Kazys

Svilainis, Alfonsas

Udra, Bronius Ugintaitė, Eglė

Ukrinaitė, Jovita

Šarka, Petras Algirdas

Ulickas, Vygandas

Šatavičiūtė, Lijana

Urbelis, Arvydas

Šepetys, Lionginas

Užkalnis, Petras

268

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990

Zovė, Ričardas V

Zovienė, Danutė

Vadapalas, Alvydas

Zulonas, Egidijus

Vaičiulis, Algirdas Vaičiūnas, Albinas

Vaičiūnas, Eimuntas

Žibikas, Andrius

Vaineikytė, Liuda

Žilys, Arūnas

Vaksas, Josifas (Вакс, Иосиф)

Žilys, Jurginas

Valaitis, Rokas

Žukauskas, K.

Valantinas, Rytis

Žvirgždaitė-Steponėnienė, Rūta

Valatkevičius, Petras

Žvirgždienė, Nijolė

Valužienė, Loreta Valužis, Romas Varanka, Arkadijus Vasiliauskaitė, Rasa Vazalinskas, Algirdas Venckūnas, Jonas Vitkauskas, Paulius Vizgirda, Darius Vizgirda, Vladas Vižlenskaitė, Margarita Volungevičius, Arūnas Vroblevičius, Jurgis W Wright, Frank Lloyd Z Zabulionis, Vaidas Zalatoriūtė, Aistė Zikaras, Juozas

269

Monografijoje apžvelgiama VDA Dizaino katedros veikla 1961–1990 m. – Lietuvos dizaino pagrindas. Skyriuose aprašomas katedros įkūrimas, nagrinėjama studijų metodika, studentų kursiniai ir baigiamieji darbai, ryšiai su pramonine gamyba, pateikiamos darbų fotografijos. Siekiant parodyti tradicijų tęstinumą, trumpai aptartas atkurtos nepriklausomybės laikotarpis.

Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra 1961–1990: profesionalaus Lietuvos dizaino pagrindas Te k s to a u to rė i r s u d a r y to j a Rasa Janulevičiūtė K a l b o s re d a k to rė Gitana Šeštokienė Ve r tė j a ? Dailininkė Rasa Janulevičiūtė Naudota vaizdinė VDA Dizaino katedros archyvo medžiaga Vilniaus dailės akademijos leidykla Dominikonų g. 15, LT-01131 Vilnius