d i z a i n a s
Apie teisingą dizainą Juozas Brundza yra sąžiningas ir teisingas – kaip ir jo dizainas. Prof. Dr. Vytautas Kibildis, VDA Šiais metais suėjo 50 metų seniausiai ir žinomiausiai Lietuvos dizainerių kalvei – Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedrai. Apie lietuviško dizaino raIDOs ypatumus, jo reikšmę formuojant daiktinę aplinką kalbamės su docentu Juozu BRUNDZA – pirmuoju katedros absolventu, tapusiu jos vadovu. Kokie pokyčiai įvyko Lietuvos dizaine per praeitus 50 metų? Per šį laikotarpį pasikeitė bemaž viskas, kas galėjo pasikeisti, – ekonominės, politinės realijos, šalies ūkio struktūra ir atitinkamai dizaino plėtros kryptys. Po Nepriklausomybės atgavimo prasidėjęs pramonės persiorientavimo laikotarpis buvo sunkus, bet ir prasmingas, privertęs ieškoti naujų veiklos krypčių. Pavyzdžiui, smarkiai išsiplėtus reklamos ir leidybos verslui, gerokai padidėjo grafinio dizaino paklausa, tai paskatino šio dalyko specializaciją, o vėliau – ir Grafinio dizaino katedros atsiradimą mūsų akademijoje. Kaip apibūdintumėte šiandieninę Lietuvos pramoninio dizaino situaciją? Šiandien mūsų pramonės pagrindą sudaro daugybė smulkių įmonių ir verslo iniciatyvų, iš kurių negalėčiau išskirti ryškiai dominuojančios krypties. Be abejo, viena iš pagrindinių dizaino taikymo sričių tebelieka baldų pramonė, šviestuvų ir aksesuarų gamyba, bet pastebime ir elektronikos, tarp jų medicinos prietaisų pramonės atsigavimą – čia daugėja įmonių, siekiančių gaminti ne komponentus, o aukštos kokybės galutinius produktus. Taip pat daugėja plėtojamų transporto dizaino projektų. Ar galėtumėte išskirti pagrindines stilistines mūsų dizaino kryptis? Nemėgstu žodžio stilistika, o apie nacionalinio dizaino bruožus galėtume kalbėti, jei turėtume gausybę gero dizaino objektų. Tuo tarpu negausus šiandienos dizainas veikiau priklauso nuo atskirų kūrybinių asmenybių pozicijos nei nuo bendrųjų tendencijų. Galbūt pernelyg tiesmukas ironizavimas yra vienas iš šiuolaikinės Lietuvos
26
www.namasiras.lt
kultūros (įskaitant dizainą) bruožų, tačiau nemanau, kad tai perspektyvus kelias, nes ironija yra veikiau bejėgiškumo ženklas nei kūrybiškumo šaltinis. Taip pat galėtume kalbėti apie bendrąją proskandinavišką mūsų dizaino kryptį, tačiau kol kas nesame tokie pabrėžtinai racionalūs ir dėmesingi kaip mūsų šiaurės kaimynai. Patikslinant nacionalinio dizaino bruožus lemiamą žodį turėtų tarti menotyrininkai, tačiau dizaino kritikų tarp jų kol kas nedaug. Ar susiduriate su globalizmo ir regionalizmo priešprieša? Nesu globalizmo šalininkas, tačiau esame per maži, kad galėtume ignoruoti globalias tendencijas ir konkurenciją. Pramoninis dizainas visų pirma turi būti geras ir suprantamas įvairiose pasaulio šalyse, kadangi Lietuvos rinka masinei gamybai yra tiesiog per maža. Sukaupta patirtis, vietinės tradicijos yra labai svarbus dalykas, leidžiantis išsaugoti savitumą ir nekartoti praeities klaidų. Tačiau turime ne tik puoselėti tradicijas, bet ir judėti į priekį, tobulinti ir kurti naujas tradicijas ir kultūrą, stengtis būti įdomūs ne tik sau, bet ir pasauliui. Iš mūsų kultūros galime pasiimti ne tik konkrečius pavyzdžius, bet estetinius ar etinius principus – paprastumą, santūrumą, beribį artumą gamtai ir t. t. Mano nuomone, lietuviškas dizainas galėtų panašėti į Vytauto Kernagio kūrybą – būti paprastas, suprantamas ir kartu įtaigus bei intelektualus. Intelektualumas tiesiogiai susijęs su funkcine ir estetine daikto kokybe. Tai būdas kažką padaryti paprasčiau, protingiau, sugebėti iš kuklių resursų išgauti paprastą, tačiau gerą sprendimą. Tai galėtų būti vienas mūsų dizaino skiriamųjų bruožų. Ar esate turėjęs tokių projektų savo praktikoje? Šiais principais visuomet stengiuosi vadovautis projektuodamas. Skiriu dėmesį visiems realizacijos aspektams, tinkamam funkcijos ir formos santykiui, detalėms, medžiagiškumui, naudojimo scenarijui ir t.
t. Projektuoju baldus ir aksesuarus, o LTD STUDIO organizuoja jų gamybą ir realizaciją. Dėl mažos rinkos turime diversifikuoti savo veiklą, tačiau individualių užsakymų neatliekame. Ar galite pasigirti savo kūrinių eksportu? Per parduotuves realizuojame daiktus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tiesiogiai marketingu neužsiimame, tam yra specializuotos įmonės. Tačiau dizaino vadybos įgūdžiai labai reikalingi kiekvienam dizaineriui. Taigi artimiausioje ateityje ketiname stiprinti šią grandį dizainerių mokymo sistemoje. Ar turite mėgstamų medžiagų, technologijų? Neteikiu prioriteto konkrečioms medžiagoms. Tačiau Lietuvos problema – pernelyg mažas medžiagų asortimentas, kadangi niekas neapsiima pirkti medžiagas stambesniais kiekiais, kol nėra pagaminti prototipai, įrodantys naujo dizaino pranašumą, o mažų kiekių, reikalingų keletui bandomųjų pavyzdžių, neapsimoka importuoti. Tas pats pasakytina ir apie technologijas: daugelis įmonių kovoja dėl išlikimo ir neturi galimybės investuoti į eksperimentus, ypač jeigu jų baigtis neaiški. Trūksta ne pačių technologijų, o ryžto ir gebėjimų jomis naudotis. Manau, kad ateityje vis daugiau Lietuvoje sukurtų produktų bus gaminami užsienyje, pavyzdžiui Kinijoje. Ar iškeldami iš Lietuvos esmines gamybos proceso dalis neprarasime autentiškumo? Nelabai suprantu, kodėl turėtume jį prarasti. Gaminame ten, bet galvojame čia. Danams ir švedams, pavyzdžiui, orientacija į pasaulines rinkas nė kiek netrukdo likti savimi. Svarbu tai, kaip mes suvokiame savo tapatybę, o ne kuo esame apsupti. Panašiai, kaip su anglų kalba – puikus jos žinojimas netrukdo išlaikyti nacionalinį savitumą. Turime išmanyti savo istoriją ir kultūrinį paveldą, bet kartu neatsiriboti nuo likusiojo pasaulio. Dėkoju už pokalbį. Kalbėjosi Jonas Malinauskas
www.namasiras.lt
27