Angelų pasakos by Dominicus Lituanus

Internetinis leidyklos knygynas www.dominicus.lt

Angelų pasakos

Vytautas V. Landsbergis

„Angelų pasakos“ – bene ilgiausiai rašyta mano knyga, rašinėjau ir perrašinėjau gal penkiolika metų. Tai suprantama: kurdamas tokią „nežemišką“ knygą ir pats turi „pasikelti“ – daug ką pajusti, sužinoti apie angelus, arkangelus, kiek sparnų kuris turi ir kas už ką ten danguje atsakingas. O dar tas Liucipierius visur lenda, savo trigrašį kaišioja...

Vytautas V. Landsbergis

Penktasis leidimas Dailininkas Gediminas PranckeviÄ?ius

2018

Vytautas V. Landsbergis

Penktasis leidimas Dailininkas Gediminas PranckeviÄ?ius

2018

Keistas debesėlis

skiriu Julijai

ISBN 978-609-8227-03-1

Vakaro danguje – tarsi kokia plūdė tvenkinyje – plūduriavo vienišas debesėlis. Būčiau jo nė nepastebėjęs, jeigu ne mano devynmetė Julija. Mudviem vaikštinėjant temstančio Vilniaus gatvelėmis, ji bedė pirštu į dangų ir tarė: – Tėte, žiūrėk – koks keistas debesėlis! – Tikrai labai keistas, – nedvejodamas pritariau, nužvelgęs neseniai nulijusį juodą debesį, padabintą ugniniais, saulės paauksintais pakraščiais. Ir pridūriau: – Tarsi kokia plūdė. Neseniai buvau žvejoti, todėl visur, kur tik pažvelgdavau, matydavau nardančią plūdę. Bet šis mano palyginimas Julijos neįtikino. – Tu nieko nesupranti! – sustojusi papurtė galvą. – Debesėlis kaip namas, ne kaip plūdė: va – langai, va – stogas, o ant stogo krašto sėdi du angelai su dideliais sparnais. Vienas net su ietim! Įsižiūrėjau ir matau, kad debesis išties panašesnis į namą negu į tvenkiny plūduriuojančią plūdę. Ir skylė per vidurį – tarsi langas! – O kur tie tavo angelai?

Keistas debesėlis

skiriu Julijai

ISBN 978-609-8227-03-1

– Nusisukę, tik sparnų galai kyšo, – paaiškino dukra man, neišmanėliui. Galų gale išvydau ir aš! Tikrai – ant debesies krašto sėdi du angelai, nukorę kojas žemyn, o už nugarų stirkso suglausti sparnai, kylantys statmenai į dangų. – Taip, tu teisi, – pasakiau Julijai ir buvau beeinąs, bet... tuo metu pro šalį juodu BMW prašvilpė kažkoks nevidonas! Nestabdydamas kirto balą ir aptėškė mudu nuo galvos iki kojų! – Ne gyvenimas, o pasaka... – bandžiau pajuokauti valydamas išpurvintą Julijos lietpaltį. – Štai ir nelabasis pro šalį ką tik pralėkė. Net ir numeris buvo 666, pastebėjai? Bet Julijos tai, regis, nesudomino: – O kam angelui trimitas? Tik dabar pamačiau, kad dukra susikaupusi spokso į Užupio aikštės Angelą, prie kurio dabar stovime. Tikras angeladienis, ne kitaip! Tik vieni angelai jau nupuolę, o kiti dar aukštybėse... – Kad pažadintų miegančius, – sukausi iš padėties, – arba velnius išbaidytų. – Tėti, o kiek sparnų turi angelai? – Du, negi nematai? Bet Julijos taip lengvai nepaimsi: – Kai buvome Paryžiuje, muziejuje mačiau angelų su keturiais. Ir patylėjusi pridūrė: – Galėtum kada parašyt pasaką apie angelus. – Gerai, parašysiu, – prižadėjau. – Tik patark, ką jie toje pasakoje turėtų daryti? – Viską, – nusijuokė Julija, – griaudėti, snigti, lyti, išdykauti. Paskui ilsėtis, sekti pasakas. – Kokias pasakas?

– Linksmas, pilnas nesąmonių, liūdnas, visokias... Panašias, kaip tu vakarais seki! – Bet tada tu turi man padėti, – įsitraukiau ir aš, – tu užsakai, o aš būsiu atlikėjas... Jeigu žinai, kad angelai turi keturis sparnus, tai gal išduosi, ką tie tavo angelėliai valgo? – Jie minta debesimis, žvaigždėmis, grožiu, – Julija nė nesudvejojo. – O desertui? – Desertui gliaudo meteoritus. – Betgi tie labai kieti! – Angelai valgo keptus. Arba virtus. – Tai ką, angelai ir virtuvę turi ten, danguje? – Meteoritus jie skrudina saulėtekyje. Ant mažos ugnies... Čia jau tikrai mane velnias timptelėjo už liežuvio: – O kai prisivalgo, tai turbūt ir į tualetą užsinori? – Ugnikalniai yra jų tualetai, – porino angelų specialistė, – o musoniniai lietūs – dušas. Nejučia įsitraukėme į kasvakarinį pasivaikščiojimų ritualą – sukurti pasaką iš to, ką matome aplinkui. Kol parėjome namo, sutemo, išsigiedrijo. Danguje suspindo pirmosios žvaigždės. Angelai, kurie sėdėjo ant debesų, nuplaukė sau. – Nebėra tavo angelų, – pasakiau Julijai rakindamas duris. – Nusivijo saulę, – nė nemirktelėjo toji. – Šiandien jie lenktyniauja, kuris pirmas nuskris iki saulės. – O nesudegs? – Baik tu, jie gi nemirtingi. Atsigėrę arbatos išsivalėme dantis ir nuėjome miegoti.

Kitą rytą, vos pabudusi, Julytė atitipeno į miegamąjį, įsirangė tarp mudviejų su žmona ir lyg niekur nieko paklausė: – Ar parašei? – Ką parašiau? – paklausiau trindamas mieguistas akis. – Pasaką apie angelus, – mandagiai priminė Julija, – juk žadėjai! – Nespėjau, – teisinausi, – vakar buvau mirtinai pavargęs, labai norėjau miego, bet šiandien būtinai parašysiu! Paskui išvažiavau į miestą, laksčiau, skubėjau ir visą dieną dirbau labai reikšmingus, kaip man tada atrodė, darbus: derinau sutartis ir susitikinėjau su svarbiais žmonėmis. Sutemus važiavau namo pavargęs kaip šuva, o čia dar policininkas sustabdė! – Kelių policija, jaunesnysis leitenantas Makabevičius, – prisistatė jis. – Jūsų mašinos užpakalinė lemputė nedega! Vos laikiausi nenusikeikęs, kol baudą rašė! (O dar ta išblukus tatuiruotė ant rankos!) Atsisveikindamas mandagiai palinkėjau: – Tesaugo jus Dievas! Jis net įsižeidė truputį, matyt, pajuto, kad palinkėjimas nėra nuoširdus: – O jūs nesityčiokit! Manot, mūsų darbas lengvas? Grįžau vėlai, Julija jau miegojo. Ant mano rašomojo stalo gulėjo baltas lapas, kuriame vaikiška rašysena buvo išvedžiota:

Angelų namas Aukštai aukštai danguje, kur nepakyla net patys galingiausi lėktuvai, ant didžiulio sidabrinio debesies gyveno du arkangelai – Gabrielius ir Mykolas1. Kiurksojo sau nuleidę kojas žemyn ir nerūpestingai jomis mataravo – it kokiais makaronais. O mataravo todėl, kad šiuose per visą dangų banguojančiuose debesyse jie smagiai ir laimingai gyveno. Buvo išsinuomoję čia nedidelį dviejų kambarių debesį su lietaus langais, debesų stogu ir vėjo perpučiamomis sienomis. Arkangelų diena prasidėdavo ankstų rytą, kai Paukščių Take užgiedodavo Kosminė Varna Laikrodininkė2. Vos nubudę, Mykolas su Gabrieliumi šokdavo iš minkštų plunksninių lovų ir puldavo daryti mankštą: viens du – apskriedavo Žemę, mojuodami galingais sparnais3, trys keturi – palįsdavo po šlapdriba, penki šeši – nusiprausdavo ir išsivalydavo dantis. Toliau laikas tekėdavo kaip įprasta – juodu kramsnodavo saldžias aušrines žvaigždutes, gliaudydavo meteoritus, svajodavo ir miegodavo. Galbūt gerbiamajam skaitytojui susidaro įspūdis, jog mūsų angelai – tinginiai arba dykaduoniai? Gerbiamas skaitytojas skaudžiai klysta, nes dangiškojo gyvenimo faktai

Šalia lapo padėtas tušinukas. Supratau, kad įkliuvau į Julijos spąstus. Nieko nepadarysi. Užsiplikiau kavos, pasiskaitinėjau enciklopedijose bei žinynuose apie angelus ir arkangelus ir sėdau rašyti.

Mykolas – hebrajiškai tai reiškia „Kas yra kaip Dievas“, o Gabrielius – „Dievo karys“. Anot šventraščių, Dievas Gabrielių dukart siuntė pas tūlą Danielių aiškinti sapno ir išpranašauti, kas nutiks Jeruzalei. Vėliau Gabrielius gavo dar porą dieviškų užduotėlių – pvz., pranešti Zacharijui apie Joną Krikštytoją, o Marijai – apie būsimą Jėzaus Kristaus gimimą. Gabrieliaus ir Mykolo vardai Lietuvoje labai populiarūs, nes manoma, kad davus vieno ar kito arkangelo vardą minėtasis angelas sargas būtinai saugos Mykoliuką ar Gabriuką nuo įvairių nelaimių, tarsi tuodu negalėtų ir patys atsargesni būti. Lietuvoje Mykolų yra devynios galybės, o Gabrielių – tik aštuonios. 2 Plačiau apie K VL žr. 73 psl. 3 Beje, Gabrielius turi tik du sparnus, o Mykolas – keturis. Kai kurie žymūs angelologai teigia, kad būna arkangelų ir su šešiais sparnais.

PASAKA APIE DU ANGELUS

rodo visai ką kita. Gabrielius su Mykolu kasdien plušėdavo net išsijuosę: skalbdavosi sparnus arba tunikas4, mokydavosi groti griaustiniais, o savaitgaliais klausydavo kosminės tylos koncertų. Arba lėkdavo į kosminę biblioteką, kurioje studijuodavo „Visos Visatos istoriją“ 5. Be to, retsykiais jiedviem tekdavo atsukti stebuklingus debesų čiaupus, iš kurių Žemėn pasipildavo lietus, kruša arba sniegas – nelygu koks metų laikas arba kokių orų Žemės gyventojai būdavo nusipelnę. Kartais, kai jie su savo lėktuvais, tankais ir bombomis pradėdavo kariaut kaip išprotėję, angelai imdavo ir lietų keliems mėnesiams užsukdavo. Tada žmonės kaipmat susiprasdavo: bombonešius užrakindavo tvartuose, tankus nuveždavo į metalo supirktuves, o patys bėgdavo laistyti daržų6. Kaip rodo žemiškojo gyvenimo faktai, ištikti sausrų bei marų, Žemės gyventojai gana greitai pasitaisydavo ir kurį laiką vėl būdavo geri it angelai. Tada Gabrielius su Mykolu vėl ligi soties palaistydavo Žemelę – su šėlstančiomis audromis, blyksinčiomis perkūnijomis ir patvinusiais tvanais. O patys įsitverdavo į debesį, kad nenudribtų žemėn, ir užtraukdavo savo pačių sukurtą kosminę lopšinę:

Tunika – angelų išeiginė suknelė. „Visos Visatos istorijoje“ gana smulkiai aprašyta, kaip Viešpats sukūrė Visatą. Pasirodo, vieną gražią kosminę dieną Viešpats pleveno nematomas sau tyruose ir ūmai suprato, kad visiškai nepažįsta Savęs! Juk neįmanoma susipažint su Savimi, jeigu neturi kur į Save pasižiūrėti. – O ką, jeigu susikurčiau ką nors viešo ir visiems matomo? – pagalvojo Viešpats. – Juk tas kūrinys ir būčiau viešas Aš Pats. Ir tada Jis sukūrė dangų, žvaigždes, angelus ir velnius, Žemę ir žmones, kad galėtų kuo geriau su Savim susipažinti. 6 Nes žinodavo, kad greit nebeturės ko valgyti! 4 5

Ant didžiulio namo stogo Sėdi du arkangelai, Kai sparneliais jie mojuoja, Pučia vėjas iš aukštai. Kai jie verkia – lyja lietūs, Kai jie miega – tai pūga, Kai jie šypsos – šviečia saulė Ir mėnulis kai kada. Ant didžiulio debesėlio Snaudžia du arkangelai, Kai jie knarkia ir sapnuoja, Žemėj girdisi griausmai. Jei miegodamas, vaikeli, Tu pramerksi akeles – Pamatysi prie lovelės Angelėlio plunksneles.

Angelų pasakos Esu priverstas skaitytojų atsiprašyti, nes pamiršau pasakyti vieną itin svarbų dalyką apie angelus! Pagrindinis angelų darbas buvo ir tebėra – kurti įvairias pasakas beigi istorijas. Angelai atmintinai iškalę pirmąją ir svarbiausią kosmoso taisyklę: Jeigu kas nors sukuria pasaką, kuri patinka Žemės gyventojams, tai Žemėje paskui viskas ir sekasi būtent taip, kaip sekama toje pasakoje! Užtat angelai ir seka pasakas net išsijuosę7 – apie žmones, varnas, liūtus, lydekas. Gerbiamajam skaitytojui gali pasirodyti, kad kurti pasakas – vieni juokai. Neapsigaukit, garbusis! Sekti pasakas – itin atsakingas darbas. Antai kartą angelams nepasisekė pasekti pasakos apie vieną tokį karalių Poparalių. Ir ką sau manote – jau kitądien karalius buvo išmestas iš darbo, o jo visa karalystė nugarmėjo po paraliais! Tai regėdami angelai kaipmat pasitaisė ir tuoj sukūrė pasaką apie kitą karalių, vardu Zigmas Karalius8. Toji pasaka nusisekė, tad Zigmas dar ir šiandien karaliauja išsišiepęs iki ausų. Dažniausiai sekti angelams sekasi ir viskas eina kaip per sviestą9! Sukūrę pasaką, angelai tuoj supakuoja ją į sapno voką ir temstant išsiunčia tiesiai į žmonių lovas. O Žemės žmonės, gavę tokį laišką, išsyk ima žiovauti, užminga ir sapnuoja angeliškas pasakas, nė neįtardami, kas yra šių sapnų autoriai. Pasekę vėl susijuosia – lyg niekur nieko. Pasaką apie karalių Zigmą Karalių skaitykite 44 psl. 9 O kai nesiseka – kaip per margariną. 7 8

Tačiau kurdami savąsias pasakas Gabrielius su Mykolu turi būti itin budrūs! Jie žino, kad buvęs jų kolega – puolęs angelas Liucipierius10 – taip pat laiko veltui neleidžia. Niurkso Čepkelių raisto vidury, snukiu į dumblą įsiknisęs, ir kuria piktas pasakas apie apiplėšimus bei nužudymus. Skaitytojui tikriausiai įdomu, kodėl kolegai Liucipieriui taip nesiseka? Kodėl jis toks piktas? Ogi todėl, kad krisdamas iš dangaus susilaužė sparnus ir dabar nebegali paskristi nė poros varganų metrelių. Neįstengdamas pakilt aukštybėsna, vargšelis priverstas gyventi kemsynuose, kur maitinasi driežais, dėlėm, sliekais ar kitomis gyvatėmis. Pamąstykite patys: jei tamstos visą gyvenimą mistumėt vien sliekais, dėlėm bei gyvatėm, turbūt irgi neparašytumėt nieko gero… Nei pasakų apie drugelius, nei eilėraščių apie voveraites. Tikriausiai ir tamstos kurtumėt tokias, atsiprašant, eiles, kokias rašo kolega Liucipierius:

Vardas jo Liucipieriukas, Jis išdykęs kaip berniukas, Kuris moka tik meluoti Ir kiaulysčių prigalvoti. Niekas velnio šio nemyli, Gal todėl jis tokiam gyly Pasislėpęs nuo žmonių Bjauriai keikias – po velnių! Išgirdę padangėn keliamą Liucipieriaus kūrybą, Gabrielius su Mykolu tik skėsčioja sparnais ir niekaip negali suprast, kodėl Žemėj ši velniška rašliava taip žiauriai dievinama11! Ir kodėl žmonės, paskaitę Liuciaus12 sukurtų istorijų, patys pradeda muštis, meluoti, vogti, nekęsti, lyg būtų tapę jo pasakų herojais!

Vidur miško pekloje Sėdi velnias baloje, Jisai velniškai gražus, Tik į ožį panašus.

11 10

Pasaulio pradžioj Liucipierius irgi gyveno danguje, kur buvo įsidarbinęs angelu. Bet paskui prisidirbo iki ausų, ir už tai buvo nudrėbtas ant Žemės.

O juk turėtų būti velninama. Liucius – Liucipieriaus kūrybinis slapyvardis. Taip jį vadindavo vietiniai Čepkelių raisto spanguoliautojai. Išgirdę kriokimą arba staugimą, jie sakydavo: „Ir vėl tas mūsų Liuciukas nerimauja. Vėl ragučiai padūkėliui niežti.“

Vidur miško pekloje Sėdi velnias baloje, Jisai velniškai gražus, Tik į ožį panašus.

11 10

Pasaulio pradžioj Liucipierius irgi gyveno danguje, kur buvo įsidarbinęs angelu. Bet paskui prisidirbo iki ausų, ir už tai buvo nudrėbtas ant Žemės.

Liucipieriaus kūrybinės kančios O nelabasis pluša be atvangos – kuria siaubo istorijas net suplukęs, bambėdamas po nosim: – Jeigu aš nematau dangaus, tai tegu ir Žemės gyventojai jo nebemato. Tesimurkdo po savo mėšlą, po velnių! Sukursiu jiems pasakėlę apie Makabiejų, žinos tada. Ir sukūrė: „Gyveno kartą plėšikas Makabiejus, kuris vakarais po darbo labai mėgdavo murkdytis po mėšlą. Pasimurkdęs lig valiai, plėšikas gražiai pasipuošdavo, užsiraitydavo ūsus ir droždavo į šokius. Bet nežinia kodėl nė viena mergelė neidavo su juo šokti, visos mandagiai atsisakydavo: – Atsiprašau, bet man koją skauda. – Atleiskit, prisivalgiau kopūstų. – Atleiskit, bet man mama neleidžia. Girdėdamas tokius žodžius, Makabiejus niršte niršo. O kartą ėmė ir nebeištvėrė – čiupo pirmą pasitaikiusią ir pasigrobė. Parsitempė į savo landynę vidury miškų, pasodino rūsyje ant raugintų kopūstų statinės ir klausia: – Na, kaip jauties? Gal trokšti kopūstų? – Ačiū, neišalkau dar... – kūkčioja mergelė. – Taip ir žinojau, kad niekini ir mane, ir mano raugintus kopūstus! – dantim sugriežė Makabiejus. – Bet kad tamsta, plėšike, labai smirdi, – pratrūko mergelė, – vien tik pažvelgus į tamstą – pykina. 17

Turinys Keistas debesėlis........................................................................................................................ 5 Angelų namas ............................................................................................................................ 9 Angelų pasakos ........................................................................................................................13 Liucipieriaus kūrybinės kančios ............................................................................................ 17 Pasaka apie auksinį žmogelį ...................................................................................................20 Angelų skirtumai ir panašumai .............................................................................................25 Pasaka apie Juozą ir Juozulį ..................................................................................................27 Žmonių maldos .......................................................................................................................31 Didysis pasaulinis angelų barnis ...........................................................................................33 Slibinas Viktoras .....................................................................................................................38 Angelų atostogos .....................................................................................................................40 Pasaka apie karalių Zigmą Karalių ........................................................................................44 Liucipieriaus sūnus .................................................................................................................58 Pelkių laikraštis .......................................................................................................................61 Pasaka apie šaunųjį Nevidoną, mulkių karalių ....................................................................62 Kaip atsiranda pasakos ...........................................................................................................67 Ginčas apie pasaulio sutvėrimą .............................................................................................70 Kosminė Varna Laikrodininkė ..............................................................................................73 Neramus rytas .........................................................................................................................77 Pasaka apie nelaimingąjį Petrą ..............................................................................................79 Skambutis iš Kanceliarijos .....................................................................................................82

Pasaka apie susisiekimo ministrą......................................................................................... 86 Pasaka apie Marmalėją .......................................................................................................... 92 Šlapdriba ................................................................................................................................. 97 Bemiegė Mykolo naktis ......................................................................................................... 99 Mykolo pasaka apie etiketę ................................................................................................. 102 Ginčas apie tai, kaip rašyti pasakas ................................................................................... 104 Kelionė į pragarą................................................................................................................... 106 Pasaka apie liūtus ................................................................................................................. 109 Pasaka be galo....................................................................................................................... 115

Vytautas V. Landsbergis

Landsbergis, Vytautas V. Angelų pasakos / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Gediminas Pranckevičius. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2018. – 120 p.; iliustr. ISBN 978-609-8227-03-1 „Angelų pasakų“ herojai – arkangelai Mykolas ir Gabrielius – sėdi ant debesies ir kuria pasakas, kurios paskui išsipildo Žemėje. Kartais, beje, arkangelai ir patys jose dalyvauja. Jie norėtų kurti tik geras pasakas, bet puolęs angelas Liucipierius, kuris sėdi piktas pelkėje ir kuria piktas pasakas, jiems vis trukdo. Literatūrinė pasakų žanrų kova ir yra dramaturginis knygos variklis. „Angelų pasakos“ parašyta žaismingu, nuotaikingu stiliumi ir gali sudominti ne tik jaunuosius, bet ir vyresnius skaitytojus.

Vytautas V. Landsbergis

Penktasis leidimas Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A , LT-08217 Vilnius www.baltoprint.com

Internetinis leidyklos knygynas www.dominicus.lt

Angelų pasakos

Vytautas V. Landsbergis