!"#$%#$&'!(')$*+&,-./0&
!"#$%&'(#$%&)
!"#$
%&'(&)*+!"#$
UDK 821.172-93 La241
Knygos leidimą rėmė
Dailininkas Jonas Landsbergis Redaktorė Aldona Paulauskienė
© Jonas Landsbergis, 2013 © Vytautas V. Landsbergis, 2013 © UAB Dominicus Lituanus, 2013
ISBN 978-9955-811-58-9
9LHWRM ĝØDQJRV
9LHWRM ĝØDQJRV Nuo seno yra žinoma, kad kiekvienas padorus, save gerbiantis rašytojas tiesiog privalo parašyti ką nors gražaus apie gimtinės miškus. Ypač jeigu jis gimė ir augo Lietuvoje. Štai, pavyzdžiui, XIX amžiuje Lietuvoje gyveno toks itin savigarbus rašytojas Antanas Baranauskas, 1859 metais sukūręs įstabią poemą apie Lietuvos šilo grožį: Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia, Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia: Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta, Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta. Nuo A. Baranausko stengėsi neatsilikti ir kitas rašytojas – prancūzas Prosperas Merimė, nors Lietuvoje jis nei gimė, nei augo. Užtat kolega turėjo puikią vaizduotę, kurios padedamas 1867 metais parašė garsiąją novelę „Lokys“. Parašė ir netrukus numirė. Tame kūriny aprašoma šiurpi istorija, kaip vieną žymią Lietuvos damą medžioklės metu pagrobia beširdis lokys. Vėliau ji pagimdo puikaus sudėjimo berniuką, kuris išauga į žavų vyriškį... Bet jį nuolat kamuoja juodos mintys, o kartais ir nesuprantami lokiški įgeidžiai.
,
!"#$%&'(#$%&) O štai XX amžiaus rašytojas Česlovas Milošas, gimęs ir užaugęs Lietuvoje, apie senąsias mūsų girias rašė jau visiškai kitaip nei jo prancūziškasis kolega: „Daug šimtmečių, kol karalijos Viduržemio jūros krantuose kilo ir griuvo ir karta po kartos dalijosi įmantriais smagumais bei ydomis, mano gimtinė buvo pirmykštė giria, kurios pakrašty tik retkarčiais išmesdavo inkarą vikingų laivai. Nepažymėta žemėlapiuose, ji priklausė veikiau pasakų, o ne tikrovės sričiai... Toli nuo didžiųjų kelių liko viena iš atokiausių kertelių, kur pats laikas plaukė daug lėčiau negu kitur...“ Taigi tokios apie Lietuvą rašiusių kūrėjų mintys... Tikiuosi, dabar suprasite, kodėl ne tik rašytojai, bet ir daugelis kitų, gyvenusių ar tebegyvenančių šiame krašte, jaučia nenusakomą potraukį Lietuvos šilams bei girioms. Ne išimtis ir aš... Vos tik sulaukęs eilinio laisvadienio, apsiaunu tinkamus batus, susitepu porą sumuštinių, įsimetu kuprinėn termosą karštos arbatos ir maunu į pelkes, brūzgynus, šabakštynus... Kažin koks protėvių šauksmas vis verčia grįžti į tas vietas, iš kur kilo manoji gentis. Ir kas keisčiausia – čia, miškuose, sutinku nemažai dvasios brolių, klajojančių aistringom žibančiom akim, tarsi ieškotų užburtos girių mergelės, norėdami ją atkerėti... Beje, ir ši knyga „Anupro kupros“ gimė ne kur kitur, o klaidžiojant po Anupriškių miškus bei pelkes.
-
*'+!,*)-'' $1835$6 LU 0,*/Ą
.
, GDOLV $1835$6 LU 0,*/Ą
!"#$%&'()*$+,-$( Kambary buvo tyla. Girdėjosi tik sieninio laikrodžio tiksėjimas ir miegančiosios alsavimas, kurio nepertraukė net įkyrus rytmečio paukšteliokas, plėšantis gerklę obely, augančioje tuoj pat už lango. Raudonplaukė mergaitė miegojo šypsodamasi, apsikabinusi nutriušusį vienausį drambliuką. Kita jo ausis jau kadų kadaise buvo nuplyšusi ir pamesta. Miegalė sapnavo sapną, kuriame ji buvo mažas lokiukas, dūkstantis oloj su savo broliais. Jie kandžiojosi, rideno kits kitą... Iš lauko sklindanti ryto balkšvuma žymėjo angą, pro kurią jų motė išpėdino parnešti maisto. Staiga kambario durys atsivėrė ir iš koridoriaus – it koks krioklys – įsiveržė akinama šviesa, užliedama miegančios raudonplaukės veidą. – Migliuk, kelkis, į pamokas pavėluosi! – pasigirdo tėtės balsas. – Aš Miglė, kiek kartų galima kartot, – piktai atsakė mergaitė, suniurzgė it nepatenkinta meška, apsivertė ant kito šono ir vėl užmigo. Tačiau snūstelėti nepavyko, nes į kambarį įlėkusi mama nutraukė antklodę: – Žaidi per naktis kompiuteriu, paskui į pamokas atsikelt nesugebi! – Atstok, ar nematai, kad sergu, – ramiu, bet įtikinamu balsu pareiškė Miglė, staigiu judesiu atsiėmė antklodę ir užsiklojo ne tik kūną, bet ir galvą. – Gal princesė pasakytų, kokia mirtina liga kamuoja šį sykį? – niršo motušė, bet antrąsyk traukti antklodės nebedrįso. – Atnešk termometrą, pati pamatysi, – pasigirdo nedraugiškas atsakymas. Vos tik mama dukros pažastin įgrūdo termometrą, iš lovos pasigirdo šnypštimas: – Negali atsargiau!!! Mama atitraukė ranką, tarsi prilietusi įkaitintą lygintuvą, ir nupėdino į virtuvę. Pasikelti kūno temperatūrą iki 38 ar net 39 laipsnių – daug kartų išbandytas triukas. Ypač su senais gyvsidabrio termometrais, kuriuos vis dar naudoja Miglės tėvai!
/
!"#$%&'(#$%&) Ir šįsyk tai buvo atlikta mikliai bei profesionaliai: kai tik virtuvėj pasigirdo mamos barškinami indai, mergaitė stryktelėjo iš lovos ir nutipeno į savo tualetą, įrengtą atskirai nuo tėvų, jos kambario gale. Perlipo per kalną neskalbtų drabužių, suverstų tiesiog ant grindų, ir pakišo termometrą po karštu vandeniu. Gyvsidabrio stulpelis tuoj pakilo iki nepavojingos ligos ribos – kad tėvai dar nekviestų gydytojų, bet ir nebereiktų eit į pamokas. Grįžus atsigulė ir ėmė tankiai kvėpuoti, kad „liga“ atrodytų kuo įtikinamiau. – Hm, ji tikrai serga, – sumurmėjo mama, apžiūrinėdama termometrą. – Trisdešimt aštuoni su puse... – Sakiau, o jūs vis netikit. – Tikiu tikiu, – atsiprašinėjo motinėlė, – gal peršalai? – Vakar per fizinio pamoką Asulevičius privertė bėgt krosą lyjant lietui. – Tas tavo Asulevičius tikras Asilevičius, – dabar mamos nepasitenkinimo banga nuvilnijo mokyklos linkui. – Tegu Migliukas pasilieka namie, aš grįšiu pietums ir viską sutvarkysiu, – užsistojo dukrą tėtis, – jei reiks, ir gydytoją iškviesiu. – Tėti, kiek kartų prašiau, kad manęs šitaip nevadintum, aš ne bernas. – Pasišildyk ir suvalgyk grikių, jie ant viryklės, – atsisveikindama mergaitės galvą paglostė mama, – o paskui išgerk vaistą. Tik būtinai... – Kokį dar vaistą? – Gulės ant stalo. – Viską suvalgysiu, viską išgersiu, tik duokit išsimiegot, – murmėjo pažadinta lokė, kol tėvai galų gale susiprato ir išsliūkino pro duris. – Skambink, jeigu ką, – pasigirdo paskutinis tėtės šūktelėjimas ir namuose stojo tyla. Mergaitės tėvai darbavosi už dešimties kilometrų esančiuose Trakuose: mama dirbo savivaldybės Kultūros skyriuje, o tėtis vedžiojo ekskursijas po Trakų pilį ir pasakojo begalę istorijų apie didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Kęstučio, Vytauto mūšius, pergales ir pralaimėjimus.
#"
, GDOLV $1835$6 LU 0,*/Ą
/DLVYDGLHQLR SUDGØLD Miego nebesinorėjo. Miglė atsisėdo ant lovos krašto ir nusišypsojo – dabar galima daryti, ką tik nori! Iki pietų geros šešios valandos. Nuėjo prie lango ir atitraukė užuolaidą – švito, matėsi, kad bus puiki rudens diena. Šiemet rugsėjis šiltas ir malonus, tarsi vis dar tęstųsi vasara. Valydamasi dantis mergaitė spoksojo į savo atvaizdą veidrody ir buvo be galo patenkinta vakar perdažytomis ugninio raudonio garbanomis. Jos plaukai ir taip buvo rausvi, tik vasaromis tapdavo blyškūs, nugairinti saulės. – Dabar kita kalba, išryškėjo ir akys, ir kakta! – mergaitė mėgo kalbėtis pati su savim: – Tai kas, kad motušė vakar ir vėl suvaidino sceną iš spektaklio „Mano dukra – beprotė!“ Užtat paskui, antrame veiksme, pati stvėrė dantų šepetuką ir padėjo baigti dažyti plaukus. Ji visad tokia – parėkauja, pastūgauja, o tada padaro, ko tik paprašai. Išsivaliusi dantis Miglė susirišo viršugalvy arklio uodegą ir atsisėdo ant vonios krašto. – Porą valandų pažaidžiu kompu, tada papusryčiauju... Tik ne tų suknistų grikių! Spintelėj turėtų būti kukurūzų… Kai prašils, apie vienuoliktą, sėdu ant dviračio ir minu prie Gilužio nusimaudyt. Pirmyn atgal – maždaug pusantros valandos, lieka dar valanda. Ką tada? Gal eisiu į medžioklę... Tėtis Miglei tryliktojo gimtadienio proga buvo padovanojęs gerą skaitmeninį fotoaparatą ir ji mėgo pasislėpusi fotografuoti miestelio girtuoklius. Pavakare jų galėdavai aptikti juokingiausiose pozose – ir knapsinčių, ir vienas kitą vedančių, ir žliumbiančių, ir siusiojančių. Paskui siuntinėdavo klasės draugams ir visiems būdavo labai linksma. Girtuoklių fotografavimas ir vadindavosi „medžioklė“. Tada įsijungė kompiuterį ir pratęsė žaidimą, kurį vakar nutraukė mama, įsiveržusi į kambarį pirmą valandą nakties. Ir rėkdama kaip įprasta:
##
!"#$%&'(#$%&) – Išmesiu kompą pro langą ir baigsis šitos nesąmonės! „Nieko tu neišmesi!“ – prisiminus naktinį barnį, vyptelėjo apsimetėlė ligonė ir kaipmat įsitraukė į žaidimą. Nė pati nepastebėjo, kaip prabėgo pora pirmųjų laisvadienio valandų. Atėjo pusryčių eilė. Atlapojus spintelės duris, Miglė stvėrė kukurūzų dėžutę – aptiko daugiau negu pusę! Šaldytuve radusi jogurto, susimaišė mėgstamiausią savo srėbalą (kaip sakydavo tėtis) ir tuoj pat jį sulapnojo. O mamos išvirti grikiai buvo supilti ant seno laikraščio, tvarkingai suvynioti ir amžių amžiams paslėpti šiukšlių maišo apačioj, kur niekas niekada nelįs jų ieškoti. Bevalgant paskambino tėtis. – Alio, ligoninė? – juokavo pakeitęs balsą. – Taip. – Kaip jaučiasi ligonė Miglė Kiškytė? – Iš kurio skyriaus? – į žaidimą įsitraukė ir mergaitė. – Iš mirštančių gulbių... – Jau sveiksta. – O grikius suvalgė? – Be abejo. – Vaistą išgėrė? – Iš... – Gal išduotumėt paslaptį, ką ji veikia dabar? – Skaito knygą, – nė nemirktelėjo Miglė. Meluoti jai sekėsi nė kiek ne blogiau, nei pasikelti kūno temperatūrą. – Perduokit, kad kuo greičiau sveiktų. – Būtinai, – Miglei šis maivymasis ėmė pabosti. – Kada grįši? – Apie antrą. – Lauksiu, – atsakė mergaitė ir padėjo ragelį. Žvilgterėjo į laikrodį – dar tik pusė vienuolikos.
#!
, GDOLV $1835$6 LU 0,*/Ą
.HOLRQą OLQN HØHUR Miglė spėriai apsirengė – į kuprinę įsimetė maudymosi akinius, kostiumėlį, dar beausį drambliuką, su kuriuo nesiskirdavo nuo pat gimimo, ir nulėkė laiptais į garažą, kur stovėjo jos dviratis. Jau buvo bevedanti jį laukan, bet akys užkliuvo už senos pilkos hondos, niūksančios čia nežinia kiek metų. Kažkada ši mašina buvo pirkta mamai, bet dabar, taupant degalus, į darbą važinėjama tėtės volvu, o pilkoji gražuolė stovi beveik nenaudojama. Nebent retsykiais motušė nuburzgia iki miško pauogauti ar pagrybauti. Arba pas močiutę į Alkaičių kaimą. Beje, honda gerai pažįstama ir Miglei – tai prizas už sutvarkytus kambarius arba už išravėtas braškes. Tada tėtis pasisodina mergaitę ant kelių, uždeda jos rankas ant vairo ir juodu rieda prie Gilužio maudytis. Arba malasi miško šunkeliukais, kur Miglė mokosi vairuoti. Tiesa, šią vasarą Miglė ištįso kaip kačerga (dar vienas erzinantis tėčio žodelis), taigi porąsyk vairavo jau nebe ant kelių, o kaip suaugusi, pati viena... Tėtis tik sėdėjo šalia. – Mašinos rakteliai turėtų būti kur visada – koridoriaus spintelėj, – toptelėjo padūkėlei, – nors kartą prie ežero nuvažiuosiu kaip normalus, civilizuotas žmogus. Susidorosiu ir be tėčio – juk honda su automatine pavarų dėže!!! Net šyptelėjo prisiminusi, kad tokios pat mašinos būna ir atrakcionų parkuose: vienas pedalas stabdymui, kitas greičiui. Vairuoti hondą – vienas juokas, nepalyginsi su tėčio volvuku, kurio bėgis – rankinis! O kur dar slapta signalizacija ir daugybė kitų nesusipratimų! Veikti reikėjo staigiai ir tiksliai – vienas du ir mašina užvesta, trys keturi – ir stovi vidury kiemo, išvažiavusi atbula. Belieka atidaryti vartus ir pravažiavus juos uždaryti. Kelias į ežerą laisvas. Gilužį pasiekti galima dviem būdais – artimesniu ir tolimesniu. Artimesnis – tai asfaltuotas keliukas, vedantis skersai Anupriškių
#$
!"#$%&'(#$%&) miestelį, kurio pradžioj gyvena ir Miglės šeima. Kelias geras, policijos beveik niekad nebūna, bet ant jo dažnai žaidžia vaikai, vaikštinėja vištos. Taigi gerokai saugesnis antrasis keliukas – nors ir ilgesnis, vedantis per miškus, tačiau ten niekad nesutiksi nei žmogaus, nei žvėries. Miglė nedvejodama pasuko link miško. Tačiau kelionės džiaugsmai greitai apsunko, kadangi teko sukiotis tarp klampių, pažliugusių balų. Matyt, miške naktį gerokai palijo. – Ne tik lijo, bet ir vėtra smagi praūžė, – stebėjosi raudonplaukė vairuotoja, užsidėjusi madingus mamos akinius nuo saulės ir dairydamasi į šonus, kur matėsi krūvos nulaužtų medžių šakų. Nenuvažiavus nė kilometro, teko sustoti – ant kelio gulėjo nuvirtusi eglaitė. Miglė išlipo ir mašinos, ketindama medį nustumti šonan – pasilenkus jau kels, bet ūmai nugarą surakino aštrus dieglys! Net akyse suraibuliavo… Vos ne vos išsitiesė, inkšdama iš skausmo, ir prisėdo ant kelmo... Pasitrynė skaudamą nugarą, smilkinius ir svaigulys pamažu praėjo. Tik strėnas vis dar maudė. Mergaitė pakėlė galvą, apsidairė ir pamatė kelias kalvas, apaugusias medžiais, banguojančias viena už kitos. – Kalvos kaip kalvos, nors... – numykė Miglė, – kažkas čia ne taip – jokio vėjo, jokio garso! Nors paukštis koks suklyktų! O gal čia mirusiųjų karalystė? O ką, jei ir aš jau nebe... – nukrėtė šiurpas ne juokais: – Ne Anupriškės, o kažkokios Vaiduokliškės! Prisidėjo rankas prie burnos ir sušuko, norėdama išgąsdinti mirusiųjų vėles, jeigu tokių čia esama: – Ei, sveiki negyvi!!! – Sveiki negyvi, sveiki negyvi, – atkartojo girios aidas… Ir tučtuojau – it būtų kas paliepęs – medžių lapuose atgijo vėjas, pragydo paukščiai. – Nieko nesuprantu,– papurtė galvą Miglė, – pasivaideno ar ką?
#0
, GDOLV $1835$6 LU 0,*/Ą Mergaitė prisiminė, kad vietiniai žmonės šiuos kalnus kažkodėl vadina Anupro kuprom. – Kodėl Anupro, – spėliojo, – ir kodėl kupros? Nuo pat mažumės ji mėgo svajoti, fantazuoti ir viską tuoj pat įsivaizduodavo tarsi kokį filmą. Kartais net susipainiodavo, kuris gyvenimas tikresnis, – ar tas, kurį matai, ar tas, kurį įsivaizduoji. Panašus „filmas“ įsijungė ir dabar. Tereikėjo užsimerkti: – O gal čia po žemėmis guli užkastas milžiniškas dinozauras su septyniom kuprom. Išeitų nebloga pasaka – apie septynkuprį dinozaurą Anuprą, atklydusį čionai prieš kelis tūkstančius metų... Paskui, atslinkus ledynui, mirtinai sušalusį... O šalčiams pasitraukus – apneštą žemių, apaugusį žolėm, paparčiais ir medžiais. Kai atsimerkė, vėl nusistebėjo – paukščiai plyšojo kaip pamišę, keliskart garsiau nei įprastai. – Kažkas juos pagarsino, – nusišypsojo Miglė, – atsuko visu garsu. Nugaros nebeskaudėjo. Vairuotoja pakilo nuo kelmo ir nustūmė skersai kelio gulėjusią kliūtį. Paskui sėdo į mašiną ir nuburzgė toliau.
3DVDNRV Miglė nuo pat mažumės mėgo pasakas. Bet ne skaityti, o sekti pati! Dažnai prieš miegą juodu su tėčiu sekdavo pasakas – vienas pradeda, kitas tęsia. Ir taip, kol pabaigia. Ir turbūt vieninteliai mokslai, kurie mergaitei mokykloje sekėsi bei patiko, – tai literatūra ir istorija. Ji gaudavo gerus pažymius nieko ir nesimokius. Užtat tėtis, pasitaręs su mokytoja, nutarė, kad iš Miglės gali išeiti rašytoja. Kartą net pajuokavo: – Kai sukursi daug įdomių pasakų, pasiūlysim kokiai nors užsienio leidyklai, išleis tavo knygą daugiamilijoniniu tiražu ir tapsi turtinga kaip „Hario Poterio“ autorė. Tada nupirksi man malūnsparnį, kad į darbą nevėluočiau.
#,
!"#$%&'(#$%&) – O mamai ką? – pasigavo tėtės pokštus Miglė. – Reaktyvinį lėktuvą. – Kam jai lėktuvas?! – Pastatysim po obelim, pripilsim žemių – galės gėles sodinti… O pasakų raudonplaukė jau buvo sukūrusi išties nemažai. Paskutinę pradėjo rašyt užvakar, kai ją sunervino klasiokė Viktorija. Pasaka prasidėjo šitaip: Gyveno miške lapė, vardu Vika, kuri labai mėgo viską vaidinti: vaidino, kad draugauja, vaidino, kad miega, vaidino, kad yra lapė... Kartą ji sutiko vilką ir ėmė vaidinti, kad jį pamilo. Bet vilkas užuodė klastą ir suurzgė: – Nevaidink čia man, gerai? – Aš ne tau vienam vaidinu, aš visam miškui, ! toliau vaidino lapė, bet vilkas ja nepatikėjo ! apsisuko ir nudūmė savo keliais, taip lapės ir nepamilęs. Kaip baigsis ši pasaka, Miglė dar nesugalvojo... Tikriausiai lapė liks vieniša ir nieko nebevaidins. Nes nebebus prieš ką...
$NOD SDÖQHNRYą
A
Besvajodama apie rašytojos karjerą, nutrūktgalvė privažiavo ežerą. Išlipo smėlėtam paplūdimy, kur kiaurą vasarą maudydavosi su namiškiais. Greit apsirengė maudymuką ir buvo belipanti į vandenį, tačiau paplūdimio pakrašty pamatė moterėlę, įbridusią ežeran. Toji stenėdama kažką grabaliojo pakrantės dumble. – To dar betrūko... Kažkokia senė ir knisasi būtinai ten, kur žmonės maudosi, – susierzino Miglė. – Na ką gi, palauksiu... Atsisėdo ant kranto ir švilpauja. Iš pradžių tyliai, paskui garsiau, bet knislei nė motais. – Gal jums padėti? – nebeištvėrus Miglė atsistojo. Jokio atsako. Turbūt senė neprigirdi?
#-
, GDOLV $1835$6 LU 0,*/Ą – Ar pametėte ką? – šūktelėjo Miglė, eidama arčiau ir vos neužlipo ant ajerų, išrautų su šaknimis. Bet bobutė ir dabar anei burbt. – Teta, o kam jums tie ajerai? – mergiotė riktelėjo dar garsiau. – Nerėk, ne kurčia... Ajerai ne man, o uodams, – kimiu balsu atsakė senutė, nepakeldama galvos. – Išsimaudyk ajerų nuovire, pati pamatysi. – Ką pamatysiu? – Kraugeriai nebepuls! Tai pasakius žolininkė išsitiesė ir atsisuko į mergaitę. – Ieškai ko nors? Tik dabar Miglė pamatė, kad pašnekovė visiškai akla! Kūnu vėl pagaugai nubėgo – na ir keista dienelė šiandien! – O kaip šis ežeras vadinasi? – išlemeno pasimetusi, nors ežero pavadinimą ir pati kuo puikiausiai žinojo. – Gilužis... Seniau vadino Žalčio akimi, – numykė senolė, bereikšmiu žvilgsniu žvelgdama kažkur į dausas, pro pat Miglės ausį... Paskui vėl palinko prie savo ajerų. – Turbūt gilus, jeigu Gilužis? Vėl nejauki tyla. – Teta, gal žinote, koks jo gylis? – Nežinau ir žinot nenoriu, – atrėžė ir atsisukus į mergaitę pridūrė: – Tik nesumanyk matuoti jo gylio! – Kodėl? – Nes dugne guli šio ežero valdovas... Matuodama gali išdurti jam akį! – Negali būt! – net prunkštelėjo mergaitė. Žolininkė suinkštė pro sukąstus dantis, išrovė ajerų kupstą ir nudrėbė ant kranto. Tada ir vėl įsistebeilijo į jaunąją pašnekovę. – O tu nesijuok!.. Va, pernai čia atsikraustė toks žmogelis, irgi šaipėsi iš visko... Pirtelę pasistatė ant kranto ir bandė išmatuot Gilužio gylį.
#.
!"#$%&'(#$%&) – Ir kaip? – Nekaip... Kažkas dugne pačiupo kartį ir įsitraukė ežeran kartu su žmogeliu – vargšas vos nenuskendo! Paskui visą savaitę vėmė dumblais... Dabar kasnakt sapnuoja gelmių karalių pažaliavusiom akim. Tas liepia liautis makaluoti kartim... Ir pas gydytojus ėjo, ir pas kunigą – nieks nepadėjo. Mergaitė prisiminė tėtės pasakojimus, kad kažkur Škotijoje, berods Lochneso ežere, gyvena nuo Juros periodo išlikęs pleziozauras, vardu Nesė. Net nuotrauką rodė, kurioje matoma į dinozaurą panaši būtybė. Ir tarė bobukei: – O aš maniau, kad ežerų baidyklės gyvena tik Škotijoj... Bet, pasirodo, jų esama ir Lietuvoj... Ir ne bet kur, o mūsų Anupriškėse! – Tai šamas, ne baidyklė. Gilužyje tokių šamų yra – į valtį netelpa! Jei pagavai – tučtuojau paleisk, antraip bėdą prisišauksi... Aišku? – perspėjo griežtoji bobukė, spoksodama baltom nemirksinčiom akim. Mergaitė stovėjo nesumodama, ką atsakyti. – Aišku, kad aišku, – suvapėjo, pajutus, kad maudytis nebėra jokio noro. Juoba kad ant saulės užslinko juodas debesis, žadantis netrukus prasidėsiantį lietų. – Važiuok namo, tuoj prasidės audra, – pridūrė ir žolininkė. Ir vėl palinko prie ajerų.
$QXSUR NXSURV Tačiau Miglė vis mindžiukavo, nes namo riedėti dar nesinorėjo. Jos vaizduotė dirbo lyg geriausias kompiuteris, kuriantis fantastinius filmus: mergaitė jau regėjo, kad žolininkė yra pelkių ragana, gyvenanti trobelėj ant dinozauro Anupro kojelės, o jos kariuomenė – pulkai širšių, bimbalų ir uodų, saugantys burtininkės namą nuo užpuolikų.
#1
7XULQ\V 9LHWRM ĝØDQJRV
, GDOLV $1835$6 LU 0,*/Ą 1HWLNUDV OLJRQLV /DLVYDGLHQLR SUDGØLD .HOLRQą OLQN HØHUR 3DVDNRV $NOD SDÖQHNRYą $QXSUR NXSURV $YDULMD $NPHQLQLV NDPEDU\V ×PRJØXG\V DU DWVLVN\UąOLV 5DJXRWD SDEDLVD .XUPLDEULHGØLDØPRJLV 1DPDV HJOąMH 8ØNHLNWDV YLNLQJDV 1LDXUDL 6HQLDL VHQLDL $QJHODL VX QHÖWXYDLV /LJRQLQąM $QXSUR QDPDV /DXPąV 0LJOąV VDSQDV 3UDNDOEXVL QHE\Oą $QXSUR SDPRNRV 3DNHOLXL ĝ QDPXV 1DPLH
#.$
!"#$%&'(#$%&) %DQJLQร XYLDL $QWUDVLV JLPWDGLHQLV 9ฤ O PRN\NORMH 7HWD (JOฤ JUฤ ร WD QDPR %ULHGฤ ร LOYLQR QXร XG\PDV %LOGDQW\V QXPLUฤ OLDL (JOฤ LU MRV YDLNDL SDYLUVWD PHGร LDLV 3RNDOELV VX JU\Eล NYDSHOLX (JOฤ V EUROLDL SDOLHND NDLPรณ ร LHGR EXUWDL 9ฤ O SDV $QXSUรณ 6HSW\QLล NDOQล SDVODSWLV
!!"#$%&'(")*+!,-./0! 5\WDV XUYH 1HOHPWRML DS\UDQNฤ ,ร SDร LQWLV Wฤ รปLXL 7UXSXWฤ PHODJ\VWฤ 6รณPRNVOLQLQNDL ,ร ร LIUXRWDV UXQUDร WLV ร LQLXRQฤ V QDPHO\MH 0LJOฤ V SODQDV 0Hร ND VXUDVWD .RPDQGLUXRWฤ ฤ ร HPDLWLMรณ 3Dร LQWLV VX PHร ND ร LHPRV SUDGร LD *UXPW\Qฤ V PLร NH *LPWDGLHQLV 5DJXRWDV YDJLV
#.0
7XULQ\V 0DPRV OLJD 0LJOฤ V NHUDL 9ฤ O ร Yฤ ULQรปLXMH 7DPDURV QXRW\NLV 6SURJVWDQรปLล SXPSXUล PX]LND $QXSUR DSVLUHLร NLPDV 1H 7DPDUD R $QXSUฤ 7ฤ Wฤ V DSVLVSUHQGLPDV 1DNWLQLV UHJฤ MLPDV (JOฤ V SDODLPLQLPDV 7DPDURV EXรปLQ\V 3DNHOLXL ฤ QDPXV 3LUPRMR NDOQR SDร DGLQLPDV $QWURMR NDOQR SDร DGLQLPDV 7UHรปLRMR NDOQR SDร DGLQLPDV .HWYLUWRMR NDOQR SDร DGLQLPDV 3HQNWRMR NDOQR SDร DGLQLPDV ร Hร WRMR NDOQR SDร DGLQLPDV 6HSWLQWRMR NDOQR SDร DGLQLPDV 3DEXGLPDV 9ฤ O SDV DNOรณMรณ ร ROLQLQNฤ ร LQLXRQฤ V SDWDULPDL 1HOHQJYDV SRNDOELV 6WHEXNOLQJD VNDUD -RQLQLล EHODXNLDQW -RQLQฤ V 5ฤ GRV UDWH 3URWฤ YLล Yฤ Oฤ V $QXSUR Lร ODLVYLQLPDV 3DEDLJD
#.,
La241
Landsbergis, Vytautas V. Anupro kupros: pasaka / Vytautas V. Landsbergis ; iliustravo Jonas Landsbergis. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2013. – 176 p., iliustr. ISBN 978-9955-811-58-9 Pagrindinė knygos herojė keturiolikmetė Miglė patiria gausybę netikėtų nuotykių ir įspūdžių: susipažįsta su briedžiakurmiažmogiu, užkeiktu vikingu Anupru, išgirsta jo pasakojimus apie lietuvių protėvius niaurus, kitokią Eglės ir Žilvino istoriją bei jos tęsinį, kuriame dalyvauja ir Miglė su savo tėvais. Mergaitė suvokia, jog dažnai gyvenime tai, ką mato visi, yra labai glaudžiai susipynę su tuo, ką leista pamatyti tik tyros sielos žmonėms, ir būna sunku atskirti viena nuo kita. UDK 821.172-93
Vytautas V. Landsbergis
$QXSUR NXSURV Dailininkas Jonas Landsbergis Redaktorė Aldona Paulauskienė Dėkojame Daugvardui Noreikiui už runų raidyną Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų g. 3D-2, 10105 Vilnius, tel. (8 5) 277 7888 www.dominicus.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“ Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas