Arklio Dominyko meilė by Dominicus Lituanus

Internetinis leidyklos knygynas

www.dominicus.lt

ARKLIO DOMINYKO MEILĖ

Arklys Dominykas liūdi ir nenori išsiskirti, bet galų gale supranta, kad niekas šiam pasauly neišsiskiria amžinai. Juk po žiemos ateis pavasaris ir rugiagėlė vėl išdygs.

Vytautas V. Landsbergis

Knygoje „Arklio Dominyko meilė“ aprašoma be galo laiminga, kilni ir darni rugiagėlės ir arklio meilė. Ji trunka visą amžinybę lig rudens. Rudenį baigiasi, nes rudenys Lietuvoje būna šalti ir rugiagėlės dažniausiai nušąla...

Pirmoji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę

Dailininkas Gediminas Pranckevičius

2016 2

Pirmoji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę

Dailininkas Gediminas Pranckevičius

2016 2

Laukinis arklys Dominykas

UDK 821.172-93 La241

Bekraštėje pievoje, pilnoje kvapnių, dar neprasiskleidusių ryto gėlių, ganėsi baltas arklys, vardu Dominykas. Jis buvo toks žvėriškai laukinis, kad neturėjo jokių namų nei tvarto. Kita vertus, sakyti, jog šis arklys buvo visiškas benamis1 būtų tiesiog neteisinga, nes visi aplink tyvuliuojantys miškai buvo jo namai, minkšta pievų žolė buvo jo patalai, o saulė ir mėnulis – jo lempos. Be to, šie laukiniai Dominyko namai rytais prisipildydavo tiršto rūko, varlių kurkimo, gandrų kleketavimo ir kitokių stebuklų, apie kuriuos naminiai arkliai ir karvės nė sapnuot nesapnuoja... O jeigu ir susapnuoja, tai nelabai spalvotai, nes tvartuose miegančių gyvulių sapnai dažniausiai būna juodai balti ir su ragais... Karvės, pavyzdžiui, sapnuoja juodmargius kaimyninių pievų jaučius, baubiančius ir kanopomis kasančius žemę. O vištos išvis – parpia kaip iškeptos ir nesapnuoja nieko, nes yra tikros vištos. O viščiukai sapnuoja tvarto šeimininką – juodai baltą gaidį Anzelmą Kakariekū, kuris, vos tik prašvitus, nušoka nuo laktos ir užgieda visa gerkle mosuodamas sparnais: – Kakariekū, einam lesti sliekų! – Vėl tas Anzelmas gieda, – piktinasi pažadintos vištos, – tikrų tikriausias kelmas! – Kelmai negieda, – į pokalbį įsiterpia kiaulės, linguodamos riebiais pagurkliais. – Kakariekū, nekriuksėkit čia niekų! – toliau skeryčiojasi gaidys. – Jeigu pačiam nemiga, tai būtina ir kitus tvartiškius prižadint?! – užbliauna veršiai. Ir tvarte užverda tikras turgus.

Ketvirtas leidimas

ISBN 978-9955-811-90-9

1 Arba visiškas betvartis...

Laukinis arklys Dominykas

UDK 821.172-93 La241

Ketvirtas leidimas

ISBN 978-9955-811-90-9

1 Arba visiškas betvartis...

Dominykas ir žvaigždės Taigi, kaip minėjome, vieną rytą bekraštėj gėlių pievoj ganėsi laukinis arklys, vardu Dominykas. Rupšnojo sau žolę, retsykiais pakeldamas galvą pasižiūrėti, ar virš rūke skendinčių medžių dar nepatekėjo saulė. Po šaltos nakties arkliukui norėdavosi kuo greičiau pasišildyti kaitriuose jos spinduliuose. O ką Dominykas veikdavo dar, pabudęs tokį ankstų stebuklingą rytą, – tikriausiai paklausite. Ką gi, tikriausiai atsakysime. Visų pirma tokį ankstų rytą arklys Dominykas net nepabusdavo, nes dažniausiai nebūdavo nė užmigęs. Mat belaukdamas tų rytų, pilnų rūko, jis jaudindavosi ir negalėdavo sudėti bluosto. O nemiegodamas tik šnopuodavo išplėtęs šnerves ir spoksodavo į krentančias žvaigždes bei meteoritus. Tada arklys prisimindavo močiutę Domicelę, kuri vaikystėje jam sekdavo pasakas apie žvaigždes, planetas ir kitus dangaus kūnus. „Kai krinta žvaigždė, – sakydavo močiutė, – žinok, kad Žemėje gimė arkliukas, o kai meteoritas – asiliukas.“ Šypsodavosi Dominykas, prisimindamas mieląją močiutę, kuri jau kadų kadai buvo pavirtus maža spindinčia žvaigždele... Ir niūniuodavo po nosim: Mano mielosios žvaigždutės, Spingsite tarsi lemputės, O mėnulio pilnatis – Kokia nuostabi naktis… Ei, gražuolės sidabrinės, Jūsų akys – aksominės! Nusileiskit iš aukštybių, Nes aš vienišas arklys!

Nėr su kuo pasikalbėti, Padainuot, pajodinėti, Jums ten danguje smagu, Kai aplinkui tiek draugų! Ir ką sau manote? Paryčiui, kai pavargęs Dominykas atsiremdavo į pievoje augantį ąžuolą, iš dangaus pasigirsdavo sidabrinis žvaigždžių skambesys. Toks tylus, kad niekas kitas, išskyrus snūduriuojantį Dominyką, jo ir negirdėdavo: Kas ten prunkščia nusiminęs, Baltą galvą nusvarinęs? Ten arklys... Pažvelk, koks drūtas.... Kvepia mėtos... Žydi rūtos... Jis mus girdi... Ir supranta... Tiktai vietos sau neranda! Ei, arkly... Gal tau išburti? Žvaigždžių pasaką sukurti? Duokš kanopą kanopėlę! Tavęs laukia mergužėlė! Ji daili kaip lelijėlė Ir kvapni kaip ajerai... O dabar – jau teka saulė, Blykšta mėnesio makaulė, Tuoj ištirpsime lyg snaigės – Iki vakaro, arkliuk!

Dominykas ir varlės Kai danguje išblykšdavo paskutinės žvaigždės, arklys atsiremdavo į ąžuolą ir paskęsdavo ūkanotose mintyse2. Tačiau snūstelt ir vėl nepavykdavo, nes Dominyką tuoj prižadindavo galingas paupio varlių choras, susirinkęs į rytinę repeticiją. Skambėdavo visos palaukės ir pamiškės: Kvarrrr kvarrrr kvarrr!!! Laikas kelt visiems dabarrr!!! Pabudęs arklys prunkšteldavo ir nubrisdavo per rasotas pievas varlyno linkui. Čia, paupyje, jis darydavo kasdieninę mankštą – su kaimynėmis varlėmis žaisdavo gaudynes, šokdynes ir kvaksynes. Bet labiausiai Dominykas mėgo slėpynes! Ypač tuomet, kai rūko pievoje likdavo tik prie pat žemės ir varles surasti būdavo ypač sunku! Tada arklys šlumpsėdavo po šlapią žolę ir tol bildindavo sunkiomis kanopomis, kol išgąsdintos varlės neištvėrusios puldavo šokinėti į šonus. – Arrr čia žemės drrrebėjimas, kva? – kvaksėdavo žaliaakės. – Arrr arrrklio trrrepsėjimas? O Dominykas strykčiojančias varles tuoj pat pamatydavo, pagaudavo ir slėpynes laimėdavo. Tada jau tekdavo slėptis pačiam arkliukui. Nušuoliuodavo jis į didelę gilią daubą pievos pakraštyje, kur rūko būdavo prirūkyta iki kaklo. Atsistodavo ten – tik galva kyšo – ir tyliai žvengdavo matydamas, kaip ūkanotom palaukėm šokinėja jo bičiulės, bergždžiai ieškodamos rūke prasmegusio arklio. Varlė Gabutė, iššokusi net virš rūko, gailiai užkurkdavo: – Kurrr kurrr yrrra tas mūūūsų arrrklys? – Mūūūsų? – nustebusi pakeldavo galvą rūke rupšnojanti karvė Aurelija. Ir tuoj pat pridurdavo: – Arklys yra ne mūsų, o musių, nes dieną aplink jį skraido daug musių. 2 Iki pat ausų galiukų.

– O aplink tave skrrraido bimbalai! – vienu letenos mostelėjimu ginčą užbaigdavo varlės ir nustraksėdavo ieškoti Dominyko, kvaksėdamos tarpusavy: – Negi su ta karve pasiginčysi... Juk ji – paprasčiausia raguota pieno prrritvinkusi kva... kva... kva... kvanka! Mes vis tiek gerrresnės! Ir žalesnės!!!

Gandras Alfonsas ir Nataša Tiesa, pasakodami apie arklį Dominyką ir jo drauges varles, užmiršome pristatyti dar vieną ūkanotos pievos veikėją – raudonsnapį gandrą Alfonsą! Balandžio pradžioje jis grįžo iš kasmetinių atostogų Maroke ir ąžuolo viršūnėje susiremontavo pernykštį lizdą. Kai remontas ėjo į pabaigą, parskrido ir gandro žmona Birutė. Nors vasara buvo jau čia pat, naktimis vis dar užslinkdavo šalnos. Birutė buvo gerai įmitus, tad šaltis jai – nė motais. O Alfonsui atvirkščiai – motais3! Tomis rūko sklidinomis naktimis jis tupėdavo ant vienos kojos ir tirtėdavo galvą po sparnu pasikišęs. Trumpam užsnūdęs susapnuodavo Afriką ir dūsaudavo per miegus: – Ech... Šilta ten, kur mūsų nėra. Ir štai vieną ūkanotą rytą jau buvo beužsnūstąs, bet apačioj pasigirdo smagus varlių choro kvaksėjimas: – Kurrr kurrr yrrra tas mūūūsų arrrklys? Alfonso kantrybė tiesiog trūkte nutrūko! – Tuoj ateis tas jūsų arklys! – sugriežė snapu Alfukas, nusileido į rūką ir ėmė tyliai žvengti, apsimesdamas arkliu! 3 Ir dar kokiais motais!

– Va, girrrdžiu, arrrklys Dominykas netoliese žvingauja, – sukvaksėjo varlė Nataša ir iš džiaugsmo pašoko į orą4. O Alfonsas to ir telaukė: capt – ir sugavo Natašą! Plast paplast – akimirksniu į lizdą nuplasnojo, kur snaudė žmonelė, palaimingai įsitaisius ant penkių vakar padėtų kiaušinių. – Kelk, Birut, – sukleketavo Alfonsas, – užkąsk varlės šlaunelių! – Man tos tavo varlės jau va kur! – suniurnėjo gandrienė, apvertė kiaušinius ant kito šono ir buvo beužmieganti. – Ką gi, ėsiu pats, – atsiduso Alfonsas, – juk negražu maistą pro langą mėtyt! Išsižiojo, nugurkė seilę ir buvo beryjąs, tačiau šis ketinimas Birutei nepatiko dar labiau. – Duokš! Sulesiu, jeigu jau taip prašai... – gandrienė pašoko ir staigiu snapo judesiu atėmė besiskeryčiojančius pusryčius: – Paskui vėl žagsėsi pusę dienos! Jau dėsis Natašą burnon, bet toji kad spirs koja, net snapas gandrienei sutraškėjo! – Gal gali nesispardyt, kai tave valgo! – susinervino Birutė. – Nekenčiu neišauklėtų pusryčių! O varlės, pamačiusios, kas nutiko jų draugei Natašai, jau ketino rautis plaukus nuo galvos, tačiau... geriau apsižiūrėjusios prisiminė, kad plaukai varlėms neauga. Tad puolė savo varlišką prigimtį keikti ir arklį Dominyką pagalbon šauktis! – Arrrkly, arrrkly, čia mus nori prarrryt išprrrotėjęs gandrrras! – klykė Dramblota. – Domai, darrrryk ką norrrrrs... – žviegė Gabutė. – Arrklys tu arrr ne arrrklys?!! – Arklys! Ir dar koks!!! – prunkštelėjo Dominykas, išniręs iš rūko. – Kas čia ką nori praryt? – Alfonsas... Natašą... Nunešė savo Birutei... – raudojo Makabrėlė, parpuolusi purvynan. – Užkapos negyvai! – Varlėdros! – sumaurojo perpykęs Dominykas. 4 Kokį pusmetrį, o gal ir du.

O gandrienė tuo metu jau rimtai ketino pasivaišinti skaniąja Nataša, bet... lizdo apačioje pasigirdo baisus triukšmas ir bildesys. – Alfa, kas ten? – paklausė gandrienė. – Kas ten trukdo man pusryčiauti! – Nesirūpink... Ryk Natašą, kol neataušo, – ramino ją Alfonsas. – Ten tik varlės išdykauja. Netrukus į medžio kamieną kažkas pabeldė. Iš pradžių ramiau, bet paskui jau iš visų jėgų! – Mes užsiėmę, pusryčiaujam, – persisvėręs per lizdo kraštą sutarškėjo Alfonsas. – Užeikite vėliau! Tačiau iš apačios kad sumauros: – Paleisk Natašą!!! Nes taip spirsiu į medį, kad visi kiaušiniai išsiris! – O kodėl, įdomu, turėčiau ją paleisti? – norėjo pasiteirauti Alfonsas, bet nespėjo, nes medis sudrebėjo nuo baisaus smūgio! Kiaušiniai lizde tik dunkst dunkst... – Ogi todėl, kad varlės – mano draugės ir aš su jomis kas rytą žaidžiu slėpynes. Ar aišku?! – nugriaudėjo griežti arklio Dominyko žodžiai. – Aišku, kad aišku, – saldžiu balseliu atsakė Alfonsas, išsyk sumetęs, kad su arkliais ir kitais asilais geriau nesipykti! Išmetė Natašą už borto, o pats nuplasnojo į upelį pagaudyti žmonai aukšlyčių. Dominykas pauostinėjo po gandralizdžiu ir rasotoj žolėj susirado Natašą, nukritusią iš aukštybių. – Na kaip, neužsigavai? – paklausė susirūpinęs. – Neužsigavau... – vos pralemeno Nataša. – Bet taip išsigandau, kad negaliu nė apsakyt! – Apsakyk, – ėmė prašyt varlės, sušokavusios aplink Natašą. – Taip išsigandau, kad dabar nė smilgos į antrą galą nieks neįkištų! – Nusiramink, – mirktelėjo Dominykas, – lipk man ant nugaros! Lekiam į upelį, nusiprausim prieš pusryčius. Nataša stryktelėjo Dominykui ant nugaros, įsikibo į karčius, o paskui ją ir kitos varlės! Taip ir nujojo giedodamos varlių liaudies sutartinę:

Per rūką jojau – dūmojau, Ant žirgo karčių rymojau, Prijojau krantelį, išvydau upelį – Išsižiojau. Šokau nuo žirgo vandenin, Stačia galva nėriau vis gilyn, Pamačiau geldelę, sukurkiau maldelę: – Tu graži. Šypt geldelė iš širdies: – Imk dailų perlą! Prie ausies Prisisegiau perliuką, sutikau varliuką, Žiauriai patikau... O paupy tuo metu išdidžiai gandrinėjo Alfonsas, aukštai kilodamas kojas. Ūmai išgirdo jis varlių dainą ir širdį užgulė sunkus prisiminimų akmuo! – Reikėtų ir man kada Birutei perliuką snapan įverti, – nurijo karčią seilę raudonsnapis, – juk skundžiasi vis: „Tu, Alfa, man niekad nieko nedovanoji... Ne taip, kaip kiti gandrai!“ Suirzo Alfonsas ir taip sukaleno snapu, kad net visos aukšlės melduose išsislapstė! Tik vienas bebaimis gružliukas Henrikas pašiaušęs žvynus to-

liau turškėsi upės sūkury. O be reikalo... Nes čia jį tik capt – ir pagavo ilgas raudonas snapas! Plast paplast – ir nusinešė į šiltą, jaukų lizdą. Alfonsas numetė Henriką Birutei po kojų ir sako: – Imk, ėsk! Ir nebambėk, kad nieko niekad nedovanoju. – Henrikas! – apsidžiaugė Alfuko žmona ir apsilaižė. – Koks jis mielas! Nuo to laiko gružliukas Henrikas jau niekad nebebuvo bebaimis, nes Birutė jį tiesiog prarijo. O kadangi jo neliko, tai gal neverta apie jį ir kalbėti. Taip į pievą atėjo rytas. Rūkas buvo beveik išsisklaidęs, patekėjo saulė... Patekėjo patekėjo, bet paskui kažkodėl sustojo, parymojo, pasikrapštė spinduliu galvą, atsiduso ir netrukus vėl tekėjo toliau, tarsi nieko ypatinga tą rytą nebūtų atsitikę.

Arklys ir jo svajonių rugiagėlė Kol Alfonsas tąsėsi su tuo gružliuku, arklys Dominykas šuoliavo link upės, grakščiai peršokdamas kurmiarausius. Pūkšt į srovę iki kelių, palenkė galvą ir vienu gurkšniu išmaukė du tris kibirus vandens. O varlės, jam begeriant, – pliumpt plempt pliompt – į vidurį upelio suplumpsėjo, kur kriokė smagūs kriokliai ir verpėjo šiurpūs verpetai. Išsimaudžiusios žaliaakės atsisveikino su bičiuliu ir nuplaukė link nendrių alėjos5. Arklys Dominykas pamojavo uodega ir nurisnojo pusryčiauti į savo stebuklingąją pievą. Įsibrido į aukštas žoles ligi pilvo ir ėmė rupšnoti rasotas rytmečio salotas. Rijo, kramtė viską iš eilės – traškius gysločius, sultingas kraujažoles ir kvapnius čiobrelius, kurie ką tik po nakties išsiskleidę buvo. Staiga jo šnervės užuodė nuostabų kvapą! Apsidairė Dominykas ir išvydo skaistaus mėlynumo gėlę – tokios dar niekad nebuvo uostęs nei ragavęs! 5 Ten kiekviena turėjo išsinuomojusi po lelijos lapą.

– Tai toks milžiniškas Afrikos riešutas! Kietas kaip akmuo! – O siaube, – kvaktelėjo Makabrėlė. – Užsičiaupk, – sudraudė ją Dramblota ir užspaudė letena burną. Arklys pasakojo toliau: – Nutariau eiti jūros pakrante – gal prieisiu kokią arbūzų pievą arba bananų plantaciją. Ėjau ėjau, kol pamačiau didžiulę upę, įtekančią į jūrą! Jos krantuose urvelius rausėsi auksadantės surikatos, o vandenyje strapaliojo rožiniai flamingai ir nardė balti pelikanai... Įbridau atsigerti, staiga jaučiu, kad mano koją kažkas valgo... – O siaube, – neišlaikius vėl kvaktelėjo Makabrėlė, bet šįsyk užsičiaupė pati. Ilgai arklys Dominykas pasakojo apie kelionę tolimojon Afrikon... Bičiuliai beklausydami užsnūsdavo, pasapnuodavo, atsibusdavo, pažaisdavo slėpynių ir klausydavosi toliau... O mes, gerbiami skaitytojai, gal jau užverskime knygą, nes šią istoriją ir taip jau puikiai žinome... Verčiau eikim miegoti ir visa tai susapnuokim. Spalvotai spalvotai... Tarsi patys būtume laukiniai arkliai dominykai19. 19 O jeigu jums įdomu, kaip arkliui Dominykui ir jo rugiagėlei sekėsi toliau, skaitykite antrąją knygą „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“.

Turinys Laukinis arklys Dominykas .............................................................................5 Dominykas ir žvaigždės ...................................................................................6 Dominykas ir varlės .........................................................................................9 Gandras Alfonsas ir Nataša .......................................................................... 10 Arklys ir jo svajonių rugiagėlė .........................................................................15 Ditirambai ..................................................................................................... 17 Vasara .............................................................................................................20 Rugiagėlės sapnas ........................................................................................... 21 Ruduo ............................................................................................................. 23 Atsisveikinimas............................................................................................... 25 Arklys Dominykas ir baltoji meška................................................................28 Arklys Dominykas ir krokodilas Markas Aurelijus ....................................... 32 Arklys Dominykas ir kupranugariai .............................................................. 37 Kupranugariukas Bambino ........................................................................... 39 Beždžionė Emanuela ......................................................................................40 Arklys Dominykas ir begemotukas Nikodemas............................................ 44 Dominykas ir rugiagėlių pieva .......................................................................45 Nikodemo stebuklas .......................................................................................47 Dominykas ir beždžionių teatras ...................................................................50 Arklys Dominykas ir drambliai .....................................................................54 Arklio Dominyko sapnas ................................................................................ 56 Vėl Lietuvoje ................................................................................................... 59 Rugiagėlės sodinimas .................................................................................... 60 Dominykas tvarte ...........................................................................................64 Rugiagėlės gimimo diena ...............................................................................65 Rugiagėlės vardynos .......................................................................................68 Pabaiga ........................................................................................................... 71

La241 Landsbergis, Vytautas V. Arklio Dominyko meilė / Vytautas V. Landsbergis ; iliustravo Gediminas Pranckevičius . – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2016 . – 76 p. : iliustr. ISBN 978-9955-811-90-9 Arklio Dominyko meilė – pirmoji šios Vytauto V. Landsbergio pasakų serijos knyga. Joje pasakojama apie tyrą baltojo arklio ir rugiagėlės meilę. Knygoje sukasi gyvenimiškas metų ratas: po džiaugsmingos vasaros ateina vėsus ruduo, rugiagėlė nuvysta ir palieka įsimylėjusį arklį iki kito pavasario. Knygų apie arklį Dominyką serija – tai kelionė po meilės šalį, o meilė juk yra ir skaudi, ir džiaugsminga, ir pavydi, ir padykusi, ir melancholiška. Tinkama įvairaus amžiaus skaitytojams. Išrinkta geriausia 2004 metų knyga vaikams, pelniusi ir tarptautinį pripažinimą. UDK 821.172-93

Vytautas V. Landsbergis

Arklio Dominyko meilė Ketvirtas leidimas Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A , LT-08217 Vilnius www.baltoprint.com

Internetinis leidyklos knygynas

www.dominicus.lt

ARKLIO DOMINYKO MEILĖ

Arklys Dominykas liūdi ir nenori išsiskirti, bet galų gale supranta, kad niekas šiam pasauly neišsiskiria amžinai. Juk po žiemos ateis pavasaris ir rugiagėlė vėl išdygs.

Vytautas V. Landsbergis