BERNIUKAS IR ÞUVËDROS
Vytautas V. Landsbergis
Vytautas V. Landsbergis
v
. Berniukas ir Zuvedros
Skiriu Elzei...
Vytautas V. Landsbergis BERNIUKAS IR ÞUVËDROS (Pasaka paaugusiems vaikams ir jø tëveliams)
Antras, papildytas leidimas
2011
UDK 888.2-93 La241
ÞYNYS
Redaktorë Giedrë Kmitienë Iliustravo Kristina Norvilaitë
© Dominicus Lituanus, 2011 © Kristina Norvilaitë, iliustracijos 2011 ISBN 978-9955-811-20-6
Buvo pati vasaros pabaiga. Nuo jûros pûtë ðiltas, lengvas vakarø vëjas. Ant tamsiø pajûrio akmenø, tingiai raibuliuojanèiø bangose arba ásikniaubusiø pakrantës smëlyje, baltavo pulkas þuvëdrø ir kirø. Stiprûs, audrø uþgrûdinti paukðèiai dar vasaros pradþioje iðperëjo vaikelius, jaunikliai spëjo apsiplunksnuoti, pramoko skraidyti ir þvejoti. Ir ðtai dabar – tiek þuvëdros, tiek kirai su savo vaikais – susimetæ á draugiðkus pulkelius klegëjo bei svarstë, kà veikti toliau, artëjant rudens darganoms ir þiemos ðalèiams. Plëðriosios þuvëdros ruoðësi skristi þiemot prie Vidurþemio jûros, o kirai ketino pasilikti Karklëje, prie gimtosios Baltijos krantø. Mat èia, samprotavo jie, þiemojimui iðties neblogos sàlygos – netoli Palanga, Klaipëda, o ðiø pajûrio miestø þmonës, matyt, labai turtingi, nes nemaþai maisto iðmeta laukan. Be to, ir Baltijos jûra kasmet vis reèiau beuþðàla – þvejoti jos pakrantëse galima kone kiaurà þiemà. O jeigu trumpam ir pasidengia ledu, tai netoliese yra neuþðàlantis Klaipëdos uostas, Kurðiø marios, Nemuno þiotys. Taip klegëdami paukðèiai daþnai matydavo keistà berniukà, sliûkinantá palei jûrà. Ateidavo svajoklis po pietø arba vakarëjant ir, susiradæs bangø nugludintà pagalá, imdavo smëlyje pieðti. Lëtai braiþydavo milþiniðkus, vien sau suprantamus þenklus – trikampius, keturkampius, apskritimus, paskui papuoðdavo juos jûros akmenëliais, stiklo ðukëmis ir kriauklëmis. Paukðèiai tik galvas kraipydavo nesuprasdami, kà ðie paslaptingi ornamentai reiðkia.
7
UDK 888.2-93 La241
ÞYNYS
Redaktorë Giedrë Kmitienë Iliustravo Kristina Norvilaitë
© Dominicus Lituanus, 2011 © Kristina Norvilaitë, iliustracijos 2011 ISBN 978-9955-811-20-6
Buvo pati vasaros pabaiga. Nuo jûros pûtë ðiltas, lengvas vakarø vëjas. Ant tamsiø pajûrio akmenø, tingiai raibuliuojanèiø bangose arba ásikniaubusiø pakrantës smëlyje, baltavo pulkas þuvëdrø ir kirø. Stiprûs, audrø uþgrûdinti paukðèiai dar vasaros pradþioje iðperëjo vaikelius, jaunikliai spëjo apsiplunksnuoti, pramoko skraidyti ir þvejoti. Ir ðtai dabar – tiek þuvëdros, tiek kirai su savo vaikais – susimetæ á draugiðkus pulkelius klegëjo bei svarstë, kà veikti toliau, artëjant rudens darganoms ir þiemos ðalèiams. Plëðriosios þuvëdros ruoðësi skristi þiemot prie Vidurþemio jûros, o kirai ketino pasilikti Karklëje, prie gimtosios Baltijos krantø. Mat èia, samprotavo jie, þiemojimui iðties neblogos sàlygos – netoli Palanga, Klaipëda, o ðiø pajûrio miestø þmonës, matyt, labai turtingi, nes nemaþai maisto iðmeta laukan. Be to, ir Baltijos jûra kasmet vis reèiau beuþðàla – þvejoti jos pakrantëse galima kone kiaurà þiemà. O jeigu trumpam ir pasidengia ledu, tai netoliese yra neuþðàlantis Klaipëdos uostas, Kurðiø marios, Nemuno þiotys. Taip klegëdami paukðèiai daþnai matydavo keistà berniukà, sliûkinantá palei jûrà. Ateidavo svajoklis po pietø arba vakarëjant ir, susiradæs bangø nugludintà pagalá, imdavo smëlyje pieðti. Lëtai braiþydavo milþiniðkus, vien sau suprantamus þenklus – trikampius, keturkampius, apskritimus, paskui papuoðdavo juos jûros akmenëliais, stiklo ðukëmis ir kriauklëmis. Paukðèiai tik galvas kraipydavo nesuprasdami, kà ðie paslaptingi ornamentai reiðkia.
7
– Gal berniukas yra þynys arba burtininkas? – gûþèiodavo peèiais þuvëdros, þvilgèiodamos viena á kità. – Tikriausiai ðiais þenklais jis bando priðaukti lietø ir audras. – Nei jis þynys, nei burtininkas, – nesupratingiems jaunikliams aiðkindavo seniausioji bûrio þuvëdra. – Tai tiesiog jaunas, neseniai iðperëtas berniukas. Jis þaidþia. Leidþiantis saulei jaunasis dailininkas patraukdavo namo. Tik eidavo ne taip kaip kiti vasarotojai – kulniuodavo zigzagais arba atbulas, kaþkà niûniuodamas sau po nosim. Kai nebelikdavo á kà vëpsoti, þuvëdros skrisdavo nakvot á pamëgtuosius pajûrio karklynus. Tik kirai, pasilikæ vieni, ilgai dar straksëdavo aplink vaiko pieðinius, bandydami áminti jø paslaptá.
BERNIUKAS NUPIEÐIA PAUKÐÈIØ PAUKÐTÆ Tiesa, ne visuomet berniukas braiþydavo tuos paèius paslaptingus þenklus. Syká nupieðë milþiniðkà paukðtá – per visà paplûdimá! Nuo pat bangø nuskalautos pakrantës iki kopø sutvirtinimø! – Þiûrëkit, mane nupaiðë! – klyktelëjo guvi pirmametë þuvëdra ir pamojo sparnu. Baltasparniø pulkas akimirksniu pakilo á dangø ir ëmë viena per kità tarðkëti: – Visiðkai nepanaði... – Jos snapas riestas, o tavo tiesus! – Man regis, tai ne þuvëdra, o kiras! – Nei kiras, nei þuvëdra, – paaiðkino jaunikliams senoji, – tai Paukðèiø Paukðtë! – Tokia didelë? – Ji – mûsø pramotë! Senø senovëj þemëje iðties gyveno tokie paukðèiai milþinai. – O kodël berniukas negali nupieðti mûsø? – Jûs vis klegat, lakstot, blaðkotës, – mokytoja neteko kantrybës. –
9
– Gal berniukas yra þynys arba burtininkas? – gûþèiodavo peèiais þuvëdros, þvilgèiodamos viena á kità. – Tikriausiai ðiais þenklais jis bando priðaukti lietø ir audras. – Nei jis þynys, nei burtininkas, – nesupratingiems jaunikliams aiðkindavo seniausioji bûrio þuvëdra. – Tai tiesiog jaunas, neseniai iðperëtas berniukas. Jis þaidþia. Leidþiantis saulei jaunasis dailininkas patraukdavo namo. Tik eidavo ne taip kaip kiti vasarotojai – kulniuodavo zigzagais arba atbulas, kaþkà niûniuodamas sau po nosim. Kai nebelikdavo á kà vëpsoti, þuvëdros skrisdavo nakvot á pamëgtuosius pajûrio karklynus. Tik kirai, pasilikæ vieni, ilgai dar straksëdavo aplink vaiko pieðinius, bandydami áminti jø paslaptá.
BERNIUKAS NUPIEÐIA PAUKÐÈIØ PAUKÐTÆ Tiesa, ne visuomet berniukas braiþydavo tuos paèius paslaptingus þenklus. Syká nupieðë milþiniðkà paukðtá – per visà paplûdimá! Nuo pat bangø nuskalautos pakrantës iki kopø sutvirtinimø! – Þiûrëkit, mane nupaiðë! – klyktelëjo guvi pirmametë þuvëdra ir pamojo sparnu. Baltasparniø pulkas akimirksniu pakilo á dangø ir ëmë viena per kità tarðkëti: – Visiðkai nepanaði... – Jos snapas riestas, o tavo tiesus! – Man regis, tai ne þuvëdra, o kiras! – Nei kiras, nei þuvëdra, – paaiðkino jaunikliams senoji, – tai Paukðèiø Paukðtë! – Tokia didelë? – Ji – mûsø pramotë! Senø senovëj þemëje iðties gyveno tokie paukðèiai milþinai. – O kodël berniukas negali nupieðti mûsø? – Jûs vis klegat, lakstot, blaðkotës, – mokytoja neteko kantrybës. –
9
Uþtat dailininkas negali á jus ásiþiûrëti. Kai nurimsit, tai ir nupieð. – Puiki mintis, – suklego þuvëdros, – tûpkim ðalia berniuko! – Ir mes norim, – neatsiliko kirai. – Tegu dailininkas ásiþiûri ir á mus! Netrukus prie berniuko nusileido baltas jûros paukðèiø debesis. Nutûpë ir sustingo – tik vëjas ðiureno jø plunksneles. „Keista, jie visiðkai manæs nebijo“, – nustebæs vaikas uþsimojo pagaliu. Bet paukðèiai tik plastelëjo porà þingsniø ðonan ir vël kuo ramiausiai sutûpë. Berniukas nusiðypsojo: – Supratau, tuoj... Dailininkas dirbo spëriai – keli dràsûs brûkðniai, pora smulkesniø linijø, akmuo vietoj akies – ir pieðinys baigtas! – O dabar nupieðë mane! – suklykë iðstypus antrametë þuvëdra, taèiau kita, pavyduolë, tuoj priðokavo prie pagyrûnës ir kirto snapu á sparnà. – Ne tave nupieðë, o mane! Ðtið ið èia, viðta! – suriko ji. – Pati ðtið, lapës nuograuþa! Nuo tos dienos þuvëdros berniuko nebebijojo. Vaikðtinëdavo aplinkui, tupinëdavo, kad tik dailininkas kuo geriau jas ásidëmëtø ir kuo graþiau nupieðtø.
ÞUVËDROS POZUOJA Pajûrio paukðèiams labai patiko jaunajam dailininkui pozuoti. Vos patekëjus saulei, kryklës þuvëdros jau tupëdavo ant akmenø ir dairydavosi – kurgi jø berniukas? Ar nepramigo, ar nesusirgo? Kitos net á þvalgybà skrisdavo. Ilgokai kirams tekdavo þvalgiø laukti – parlëkdavo tik popietæ, klykaudamos ið tolo:
10
– Eina, jau eina! Dvideðimt penki sparnamosèiai – ir bus èia! Iðvydusios, kad vaikas, susiradæs nugludintà medgalá ir iðsirinkæs smëlio plotelá, akies kraðtu jau dëbèioja jø pusën, þuvëdros kaipmat pasipustydavo baltàsias plunksneles. Neatsilikdavo ir kirai – skubiai iðsipeðiodavo netvarkingus pûkelius posparniuose ir, kuo rimèiausiai kûrybos procesui nusiteikæ, sustingdavo ávairiausiomis pozomis. Didþiulis sidabrinis kiras atsistodavo ant vienos kojos ir apmirdavo it skulptûra. Kitas, kritæs vandenin, sûpuodavosi tarsi plûduras në nemirksëdamas, kad tik nesutrukdytø dailininkui. Taèiau ramybë ilgai netrukdavo. Sparnuoèiai nebuvo pratæ tylëti, ypaè jaunikliai, tad netrukus ir vël suklegdavo paukðèiø turgus: – Ko jis toks tylus? – Kodël nerëkauja, neiðdykauja, nemëto akmenø vandenin kaip kiti vaikai? – Gal serga kokia balso liga? – Ir dël to negali surikti taip kaip mes – èkarrrkariu! – klyktelëjo viena ið raudonsnapiø ir net á orà pakilo. – Ða, netriukðmaukit, iðgàsdinsit mûsø dailininkà, – tildë þuvëdras orûs sidabriniai kirai ir ramiai pozavo toliau, ant jûros bangeliø
Uþtat dailininkas negali á jus ásiþiûrëti. Kai nurimsit, tai ir nupieð. – Puiki mintis, – suklego þuvëdros, – tûpkim ðalia berniuko! – Ir mes norim, – neatsiliko kirai. – Tegu dailininkas ásiþiûri ir á mus! Netrukus prie berniuko nusileido baltas jûros paukðèiø debesis. Nutûpë ir sustingo – tik vëjas ðiureno jø plunksneles. „Keista, jie visiðkai manæs nebijo“, – nustebæs vaikas uþsimojo pagaliu. Bet paukðèiai tik plastelëjo porà þingsniø ðonan ir vël kuo ramiausiai sutûpë. Berniukas nusiðypsojo: – Supratau, tuoj... Dailininkas dirbo spëriai – keli dràsûs brûkðniai, pora smulkesniø linijø, akmuo vietoj akies – ir pieðinys baigtas! – O dabar nupieðë mane! – suklykë iðstypus antrametë þuvëdra, taèiau kita, pavyduolë, tuoj priðokavo prie pagyrûnës ir kirto snapu á sparnà. – Ne tave nupieðë, o mane! Ðtið ið èia, viðta! – suriko ji. – Pati ðtið, lapës nuograuþa! Nuo tos dienos þuvëdros berniuko nebebijojo. Vaikðtinëdavo aplinkui, tupinëdavo, kad tik dailininkas kuo geriau jas ásidëmëtø ir kuo graþiau nupieðtø.
ÞUVËDROS POZUOJA Pajûrio paukðèiams labai patiko jaunajam dailininkui pozuoti. Vos patekëjus saulei, kryklës þuvëdros jau tupëdavo ant akmenø ir dairydavosi – kurgi jø berniukas? Ar nepramigo, ar nesusirgo? Kitos net á þvalgybà skrisdavo. Ilgokai kirams tekdavo þvalgiø laukti – parlëkdavo tik popietæ, klykaudamos ið tolo:
10
– Eina, jau eina! Dvideðimt penki sparnamosèiai – ir bus èia! Iðvydusios, kad vaikas, susiradæs nugludintà medgalá ir iðsirinkæs smëlio plotelá, akies kraðtu jau dëbèioja jø pusën, þuvëdros kaipmat pasipustydavo baltàsias plunksneles. Neatsilikdavo ir kirai – skubiai iðsipeðiodavo netvarkingus pûkelius posparniuose ir, kuo rimèiausiai kûrybos procesui nusiteikæ, sustingdavo ávairiausiomis pozomis. Didþiulis sidabrinis kiras atsistodavo ant vienos kojos ir apmirdavo it skulptûra. Kitas, kritæs vandenin, sûpuodavosi tarsi plûduras në nemirksëdamas, kad tik nesutrukdytø dailininkui. Taèiau ramybë ilgai netrukdavo. Sparnuoèiai nebuvo pratæ tylëti, ypaè jaunikliai, tad netrukus ir vël suklegdavo paukðèiø turgus: – Ko jis toks tylus? – Kodël nerëkauja, neiðdykauja, nemëto akmenø vandenin kaip kiti vaikai? – Gal serga kokia balso liga? – Ir dël to negali surikti taip kaip mes – èkarrrkariu! – klyktelëjo viena ið raudonsnapiø ir net á orà pakilo. – Ða, netriukðmaukit, iðgàsdinsit mûsø dailininkà, – tildë þuvëdras orûs sidabriniai kirai ir ramiai pozavo toliau, ant jûros bangeliø
pasisûpuodami. – Að þinau, kodël jis neðneka, – staiga prabilo senoji þuvëdra, tupëdama ant maurais apþëlusio akmens. – Galëèiau daug ádomiø dalykø apie ðá berniukà papasakoti. – Tu já paþásti? – nustebo pakrantëje turðkæsis rudagalvis kiras ir guviai iðsiropðtë á krantà. – Man labai patinka stebëti ðias besparnes bûtybes, vaikðtinëjanèias pajûriu, – paaiðkino þiloji ir kojele pasikrapðtë galvà. – O jei kuris mane ypaè sudomina, imu sekti net iki namø. Apþiûriu pro langà, kaip jis gyvena, kà veikia. Oi, bièiuliai, ádomûs padarai tie þmonës! – Nagi nagi, papasakok mums, kodël berniukas toks tylenis? – susidomëjo kirai ir þuvëdros. – Gal já kas nuskriaudë? – Skriskðenkit arèiau, – mostelëjo sparnu senoji, – tuoj suþinosit. Smalsûs paukðèiai kaipmat suplaukë, suskrido aplink senàjà. – Þmoniø, kaip ir paukðèiø, esti daug rûðiø, – ëmë pasakot þiniuonë. – Vieni rëksmingi, plëðrûs, kiti tykûs ir atsargûs. Vieni mëgsta pasirodyti, kitiems labiau patinka stebëti... Ðis berniukas – prie antrøjø. – Bet kodël jis vaikðto vienas, be draugø? Gal jo draugai dar neiðsiperëjo? Arba juos suëdë lapë? – Ne, rudoji èia niekuo dëta, – mirktelëjo senolë, – turi jis draugø mokykloje, bet kartais jie bûna nelabai draugiðki. Tai iðgirdæ paukðèiai pasipiktino: – Nedraugiðki? Kaip jiems ne gëda? Tegu tik ateina á pajûrá, mes jiems parodysim! Mes juos... – Ða ða ða, nekvailiokit! – nuramino smarkuolius senoji. – Tupëkit ir neèerðkëkit! Tuoj viskà papasakosiu. Susispietë jûros paukðèiai aplink iðmintingàjà þuvëdrà, klausësi
12
linguodami galvomis ir daug ádomiø dalykø apie jaunàjá dailininkà iðgirdo. Suþinojo, kad klasës draugai daþnai ið jo pasiðaipo ir netgi pravardæ jam sugalvojo – Batas. Atseit kurèias kaip batas… Kartais ir pastumia ar net pargriauna, taèiau berniukas niekad á muðtynes nesivelia ir bendraklasiams nekerðija.
BATAS Berniuko, pravarde Batas, gyvenimas buvo kaip ir daugelio kitø vaikø. Bemaþ visi turi pravardes, visi pasistumdo, mëgsta þaisti ar kà nors kurti – vienas pieðia, kitas dainuoja, treèias vaidina dramos bûrely ar eilëraðtá á mokyklos sienlaikraðtá paraðo. – Taèiau Batas truputá kitoks nei jo bendraamþiai, – paaiðkino iðmintingoji þuvëdra. – O koks koks koks? Prrraðyèiau konkrrrreèiau, – sukranksëjo netoliese nutûpusi varna. Jai irgi parûpo suþinoti, apie kà klegasi baltieji kaimynai. – Koks jo varrrrdas, kà jis mëgsta lesti? – Jo vardas – Mykolas, bet tëvai já vadina Miku. O valgo berniukas tà patá, kà ir mes: þuvá, duonà, kruopas. – Kas jo tëvai? – smalsavo raudonsnapës. – Kur jie gyvena? – Berniukà augina mama. Jo tëveliai gyvena atskirai, nes yra iðsiskyræ. – Kà rrreiðkia „iðsiskyrrrræ“? – kranktelëjo varna. – Prrraðyèiau
pasisûpuodami. – Að þinau, kodël jis neðneka, – staiga prabilo senoji þuvëdra, tupëdama ant maurais apþëlusio akmens. – Galëèiau daug ádomiø dalykø apie ðá berniukà papasakoti. – Tu já paþásti? – nustebo pakrantëje turðkæsis rudagalvis kiras ir guviai iðsiropðtë á krantà. – Man labai patinka stebëti ðias besparnes bûtybes, vaikðtinëjanèias pajûriu, – paaiðkino þiloji ir kojele pasikrapðtë galvà. – O jei kuris mane ypaè sudomina, imu sekti net iki namø. Apþiûriu pro langà, kaip jis gyvena, kà veikia. Oi, bièiuliai, ádomûs padarai tie þmonës! – Nagi nagi, papasakok mums, kodël berniukas toks tylenis? – susidomëjo kirai ir þuvëdros. – Gal já kas nuskriaudë? – Skriskðenkit arèiau, – mostelëjo sparnu senoji, – tuoj suþinosit. Smalsûs paukðèiai kaipmat suplaukë, suskrido aplink senàjà. – Þmoniø, kaip ir paukðèiø, esti daug rûðiø, – ëmë pasakot þiniuonë. – Vieni rëksmingi, plëðrûs, kiti tykûs ir atsargûs. Vieni mëgsta pasirodyti, kitiems labiau patinka stebëti... Ðis berniukas – prie antrøjø. – Bet kodël jis vaikðto vienas, be draugø? Gal jo draugai dar neiðsiperëjo? Arba juos suëdë lapë? – Ne, rudoji èia niekuo dëta, – mirktelëjo senolë, – turi jis draugø mokykloje, bet kartais jie bûna nelabai draugiðki. Tai iðgirdæ paukðèiai pasipiktino: – Nedraugiðki? Kaip jiems ne gëda? Tegu tik ateina á pajûrá, mes jiems parodysim! Mes juos... – Ða ða ða, nekvailiokit! – nuramino smarkuolius senoji. – Tupëkit ir neèerðkëkit! Tuoj viskà papasakosiu. Susispietë jûros paukðèiai aplink iðmintingàjà þuvëdrà, klausësi
12
linguodami galvomis ir daug ádomiø dalykø apie jaunàjá dailininkà iðgirdo. Suþinojo, kad klasës draugai daþnai ið jo pasiðaipo ir netgi pravardæ jam sugalvojo – Batas. Atseit kurèias kaip batas… Kartais ir pastumia ar net pargriauna, taèiau berniukas niekad á muðtynes nesivelia ir bendraklasiams nekerðija.
BATAS Berniuko, pravarde Batas, gyvenimas buvo kaip ir daugelio kitø vaikø. Bemaþ visi turi pravardes, visi pasistumdo, mëgsta þaisti ar kà nors kurti – vienas pieðia, kitas dainuoja, treèias vaidina dramos bûrely ar eilëraðtá á mokyklos sienlaikraðtá paraðo. – Taèiau Batas truputá kitoks nei jo bendraamþiai, – paaiðkino iðmintingoji þuvëdra. – O koks koks koks? Prrraðyèiau konkrrrreèiau, – sukranksëjo netoliese nutûpusi varna. Jai irgi parûpo suþinoti, apie kà klegasi baltieji kaimynai. – Koks jo varrrrdas, kà jis mëgsta lesti? – Jo vardas – Mykolas, bet tëvai já vadina Miku. O valgo berniukas tà patá, kà ir mes: þuvá, duonà, kruopas. – Kas jo tëvai? – smalsavo raudonsnapës. – Kur jie gyvena? – Berniukà augina mama. Jo tëveliai gyvena atskirai, nes yra iðsiskyræ. – Kà rrreiðkia „iðsiskyrrrræ“? – kranktelëjo varna. – Prrraðyèiau
Raðant ðià knygà pasinaudota raðytojos Vandos Juknaitës pokalbiu su Elze Kmitaite ið knygos „Pokalbiai su vaikais“.
TURINYS 7
ÞYNYS
45
SIBIRO PASAKOJIMAI
9
BERNIUKAS NUPIEÐIA PAUKÐÈIØ PAUKÐTÆ
48
LOKYS
10
ÞUVËDROS POZUOJA
50
MAMOS GIMIMAS
13
BATAS
53
ÐVIESOS PLANETA
14
AKMENËLIS SU SKYLE
55
SIBIRO PAMOKOS
17
MIKO PRISIMINIMAI
56
ÞOLELËS MAMAI
20
LEGENDA APIE STEBUKLINGÀ OBELÁ
57
AUGUSTË
24
BALIONAS
60
PASAKA APIE IMPERATORIØ
26
TËTIS IÐEINA IÐ NAMØ
63
RUDUO
31
NELAIMË
64
POKALBIS SU ÞUVËDROMIS
34
TËTËS LAIÐKAS
69
ATSIPRAÐYMAS
35
EILËRAÐTIS APIE VABALÀ
71
EILËRAÐTIS APIE BATÀ
38
BABOS PRIEÞODÞIAI
75
GIMTADIENIS
40
MAMOS LIGA
76
KALËDOS BE BABOS
41
VASARA PAS BABÀ
43
ÞOLINËJIMAS
44
DEBESØ BURTININKAS
TURINYS 7
ÞYNYS
45
SIBIRO PASAKOJIMAI
9
BERNIUKAS NUPIEÐIA PAUKÐÈIØ PAUKÐTÆ
48
LOKYS
10
ÞUVËDROS POZUOJA
50
MAMOS GIMIMAS
13
BATAS
53
ÐVIESOS PLANETA
14
AKMENËLIS SU SKYLE
55
SIBIRO PAMOKOS
17
MIKO PRISIMINIMAI
56
ÞOLELËS MAMAI
20
LEGENDA APIE STEBUKLINGÀ OBELÁ
57
AUGUSTË
24
BALIONAS
60
PASAKA APIE IMPERATORIØ
26
TËTIS IÐEINA IÐ NAMØ
63
RUDUO
31
NELAIMË
64
POKALBIS SU ÞUVËDROMIS
34
TËTËS LAIÐKAS
69
ATSIPRAÐYMAS
35
EILËRAÐTIS APIE VABALÀ
71
EILËRAÐTIS APIE BATÀ
38
BABOS PRIEÞODÞIAI
75
GIMTADIENIS
40
MAMOS LIGA
76
KALËDOS BE BABOS
41
VASARA PAS BABÀ
43
ÞOLINËJIMAS
44
DEBESØ BURTININKAS
La241
Landsbergis, V. Vytautas ISBN 978-9955-811-20-6 Berniukas ir þuvëdros: (pasaka paaugusiems vaikams ir jø tëveliams) / Vytautas V. Landsbergis ; iliustravo Kristina Norvilaitë. – 2-as, papild. leid. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2011. – 84 p.: iliustr. Vytauto V. Landsbergio alegorinë apysaka „Þuvëdros ir Batas“ skirta paaugliams ir suaugusiesiems. Tai psichoterapinë pasaka apie skyrybas, sunkias ligas, Sibiro tremtá, mirtá. Á ðiuos skaudþius dalykus autorius þvelgia deðimtmeèio vaiko akimis. Berniukas mieliau bendrauja su pajûrio paukðèiais nei su savo bendraamþiais. Tai antras, gerokai papildytas ir praplëstas pasakos „Berniukas ir þuvëdros“ (2005 m.) leidimas. UDK 821.172-93
Tiraþas 100 egz. Iðleido Dominicus Lituanus Nugalëtojø g. 3d–2, LT–10105 Vilnius www.dominicus.lt Spausdino