Bus geriau

ISBN 978-9955-811-91-6 UDK 32(474.5)(092) La241

Knygos leidimą rėmė:

ir

P. Lyda Lubienė

© Vytautas Landsbergis, 2016 © Rytis Zemkauskas, 2016 © Jonas Landsbergis, dizainas, 2016 © Dominicus Lituanus, 2016

Vytautas Landsbergis

Pokalbiai su Ĺžurnalistu RyÄ?iu Zemkausku

2016

PROLOGAS Užrašai iš sandėliuko: laisvės džiazas

2012 m. lapkričio 16–20 d. Vilniuje, kino teatre „Pasaka“, vyko filmų retrospektyva apie Vytautą Landsbergį – pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą, politiką, meno, muzikos ir kultūros istoriką, Europos Parlamento narį. „Išvardysiu keletą dokumentinių filmų, kurie, mano supratimu, labiausiai atspindi profesoriaus Vytauto Landsbergio būdą, – per pristatymą kalbėjo Rytis Zemkauskas. – Tai Aleksandro Sokurovo 1991 m. filmas „Paprastoji elegija“, kuriame V. Landsbergis, vilkintis neperšaunama liemene, Seime skambina M. K. Čiurlionį; Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Lūžis prie Baltijos“ – didžiulė dar kuriama vaizdo medžiaga, „pilnas raštų rinkinys“ apie ilgus politiko V. Landsbergio darbo metus, kol kas ligi Kovo 11-osios, taip pat Liepos Rimkevičienės bei Giedrės Žickytės filmas „Laisvės džiazas“ – juosta, pasakojanti apie Lietuvos kelią į laisvę. Vytautas Landsbergis yra ne tik įžvalgus politikas, strategas, savo krašto patriotas, bet ir humanistas, poetas, laisvas kūrėjas, unikali asmenybė, drąsiai mąstanti ir aplenkusi savo amžininkus.“ Pirmoji renginių ciklo diena, septinta valanda vakaro, aplinka – fluksiška. Ir pokalbio dvasia primena džiazuojančią tėkmę: kinas, muzika, politika su humoro atspalviu ir galiausiai – poezija.

8

Rytis Zemkauskas: Šio vakaro tema – filmas „Laisvės džiazas“. Skambant Džono Koltreino1 kūriniui, kviečiu pasišnekėti profesorių Vytautą Landsbergį. Beje, Koltreinas – tai žymus amerikiečių džiazo atlikėjas, kompozitorius, trimitininkas...

Vytautas Landsbergis: Saksofonistas.

Ak taip! Ir kaip Jums jo kūrinys? Atgaivina prisiminimus?

Tai kad senokai begirdėjau Koltreiną. Gal šešiasdešimt trečiaisiais Jurgis Mačiūnas2 atsiuntė man keletą savo mėgstamų plokštelių – smarkiai aptrintų, bet iš tų, kurios jam labiausiai patinkančios. Tarp jų buvo ir Džonas Koltreinas. Nuo tada pradėjom su Jurgiu susirašinėti.

Buvot su Jurgiu Mačiūnu pažįstami? O kur susipažinot?

Abu lankėm Marijos Pečkauskaitės pradžios mokyklą Kaune, Laisvės alėjoje. Ir gyvenom beveik šalia: mano tėvų namas stovėjo K. Donelaičio gatvėje, o Jurgis Mačiūnas su tėvais gyveno už kampo, bute Gedimino gatvėje. Aš pas jį nueidavau, jis pas mane ateidavo. Taip draugavom iki pat sovietų okupacijos, kai uždarė mūsų mokyklą, nes buvo katalikiška. Vėliau, kai Jurgis jau gyveno už Vytauto parko, pas jį irgi nueidavau.

Jurgis Mačiūnas – vienas Fluxus judėjimo įkūrėjų. Regis, Fluxus padarė nemažą įtaką ir Jūsų kaip politiko mąstysenai. Ar galėtumėte tai pakomentuoti?

Kol apie Fluxus įtaką nepradėjo kalbėt kiti, aš apie tai nė negalvojau. Jonas Mekas3 užkabino tą temą, kažkur interviu yra ją plėtojęs, ir filme4 apie tai dėsto. Na, vėliau amerikiečiai, kiti Vakaruose gana kategoriškai šnekėjo: va, Landsbergis fluksišką revoliuciją Lietuvoj darė.

O man tai nė į galvą nebuvo atėję. Bet dabar, kai pagalvoju, tam tikrų sąšaukų būta.

Fluxus – tai visuotinis sąjūdis už gyvenimą, prieš mirtį (Jūsų sentencija). Tai spontaniškumas, pasipriešinimas suvaržymams, antiteatras, gatvės akcijos. Anomis sausio įvykių dienomis tokia dvasia galėjo labai praversti. Ypač humoras, vienas svarbiau1 John Coltrane (1926–1967).

2 George Maciunas (gimė 1931 m. Kaune, mirė 1978 m. Bostone, JAV) – lietuvių kilmės tarptautinis menininkas, vienas Fluxus judėjimo pradininkų.

3 Jungtinėse Valstijose gyvenantis lietuvis poetas ir filmų kūrėjas, tarptautinis menininkas, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardinio kino krikštatėviu.

4 „Laisvės džiazas“.

9

sių tokio mąstymo komponentų.

Taip yra. Ir paprasti žmonės, ir politikai mane peikia už „negerą“ humoro jausmą, bet matyti reiškinius, įvykius neįprastu kampu – daug įdomiau. Kai kada įdomiau žvelgti būtent su humoru. Šia prasme Fluxus yra gyvenimas, priešpastatytas mirčiai. Ne fizinei mirčiai, o dvasinei, priešpastatytas stagnacijai, rutinai, negebėjimui džiaugtis gyvenimu. Fluxus buvo revoliucija, kaktusas po užpakaliu.

Antai jau girdime skambant Monteverdį1. Kiek žinau, Monteverdis buvo mėgstamiausias Jurgio Mačiūno kompozitorius. O kiek Jūsų veikloje Jums padėjo muzika?

Muzika ir buvo mano veikla. Ne kažin kur šalia veiklos, o pati veikla. Muzika, kurios aš klausausi, kurią skambinu arba komentuoju, vertinu, propaguoju, perteikiu savo studentams kaip kokiems instrumentams. Kadaise dėstydamas Pedagoginiame institute aš mokiau fortepijonu skambinti paaugusius jaunuolius, norinčius tapti muzikos mokytojais. Mūsų programa buvo neblogai sudaryta, krūvis rimtas, bet man pirmiausia teko mokyti juos suprasti, kas yra ta muzika. Net muzikologams esu sakęs: „Natos, partitūros – tai dar ne muzika, nesuklyskit. Muzika – ne natos, o garsai, kuriami žmogaus. Tegu ir pagal kompozitoriaus projektą.“ Dabar gudriau pasakyčiau: natos – tai konceptualusis menas, o skambanti muzika – jau tikras daiktas. Kad ir ką ten būtų parašę Mocartas ar Bethovenas, skambančią muziką kuria orkestras ir dirigentas.

Užsiminiau, kad Fluxus judėjimas neatsiejamas nuo humoro. Jūs, sakėt, kartais esat kritikuojamas už humorą. O gal Jus supranta ne taip, kaip norėjote, kad suprastų? Be to, gal skirtingai supranta Lietuvoje ir užsienyje? Jūsų žodžius, mintis, idėjas…

Nemanau, kad štai ką nors gudriai pasakiau užsienyje ir mane suprato, o Lietuvoje nesuprato. Taip nelyginčiau. Bet kad Lietuvoje sunkoka su humoru, akivaizdu. Ir tas humoras dažnai kirviškas arba net arkliškas. Žmonėms juokinga, jeigu kas nors ką vulgaraus pasako.

O man kažkodėl nejuokinga. Aš – iš tų, kurie linkę paklausti: „Pala, o kur čia reikėjo juoktis?“ Na, kartais ir manęs nesupranta, jei susakau įdomiau. Arba supranta tiesmukai. Girdėdavau gandų, kad Šveicarijoj turiu pasistatęs namą, o gal vilą, mat prisiplėšiau pinigų. Būdavo, klausia per susitikimus: „Kaip ten su ta Šveicarija?“ „Gal girdėjot, – sakau 1 10

Claudio Monteverdi (1567–1643) – vienas garsiausių italų kompozitorių.

neapsikentęs, – yra Alpėse toks kalnas Monblanas. Tai va, aš ant jo pasistačiau pilį.“ Paskui girdžiu šnekant: „O, jis prisipažino.“ Štai kaip Lietuvoj su tuo humoru.

Vakaro dalyvis: O kaip Jums rinkimų1 rezultatai? Kas linksmiausia ir kas liūdniausia? Čia jau – jokio humoro, jokio linksmumo. Kai kurie manė, kad Tėvynės sąjunga apskritai bus nušluota, kai kurie – kad naujasis projektas „Drąsos kelias“ padarys perversmą, labai pakenks Tėvynės sąjungai. Bet suklysta visi, net ir blogos valios žmonės. O liūdniausia, kad mūsų ateitis nenuspėjama. Pamenu, 1990 metų balandį, kai jau jautėmės ir gyvenom kaip valstybė, nors šarvuočiai važinėjo aplink Aukščiausiąją Tarybą ir buvo pilna svetimos kariuomenės bei šnipų, Vilniuje surengėm Izraelio Nepriklausomybės dienos minėjimą. Po to minėjimo žurnalistai kuluaruose šio bei to klausinėjo, na, ir vienas paklausė manęs: „Ar jūs nebijot, kad bus taip ir anaip…“ Sakau: „Na ir kas? Nebijom. Kaip bus, taip bus.“ – „O jūs iš viso ar ko nors bijot?

Ko labiausiai bijotumėt?“ – vėl klausia. Aš truputį pasukau galvą pagal saulę ir sakau: „Labiausiai bijočiau pamatyti savo tautą šliaužiojančią.“ Atrodė, visiškai nerealų dalyką pasakiau. Tačiau dabar galvoju, kad galbūt reikėjo pabelsti į medį.

Dalyvis: O ką galėtumėt pasakyti apie Europarlamentą?

Didelis namas, daug žmonių... Juk susirenka iš visos Europos, be to, daug būna svečių. Ten įdomu ir suktis, ir dalyvauti, bendrauti, girdėti, sužinoti. Jokios spaudos apžvalgos ar televizijos laidos neprilygs tam, ką išgirsti tenai. Debatuose, per posėdžius tu girdi ne tik tai, ką žmonės sako, bet ir ko jie nepasako, vis pagauni niuansą. Tad sužinoti, suvokti, koks yra šiuolaikinis pasaulis, politinis pasaulis, ten tikrai galima. O kadangi aš – politikas, man tikrai įdomu, dar nenusibodo. Žinoma, teikiu ir pasiūlymų arba pakritikuoju ką nors, kartais išsišoku, tada mane bara: „Ai, tu per daug, tu jau per daug…“ O paskui: „Žinai, ko gera, buvai teisus.“ R. Z.: Kaip sekasi bandant sovietų nusikaltimus prilyginti holokaustui?

Na, ten tokių temų daug nebūna. Apskritai apie sovietinius nusikaltimus prabilta tiktai dėka mūsų, tų aštuonių naujųjų Vidurio Europos šalių, pabuvusių po komunistų letena, kurios į Europos 1

2012 m. Seimo rinkimai.

11

Parlamentą atėjo 2004 metais. Mes pradėjom apie tai kalbėti, ėmėm griauti „bendros praeities“ klišes. Kitiems mat buvom tarytum ne Europa, o lyg už Viduržemio jūros, kur senovėje rašyta: „Ten gyvena liūtai.“ Stasys Lozoraitis labai gražiai pasakė, kaip į mus buvo žiūrima: Hic sunt leones. Suprask, čia Europa, o ten – kažkokie dykviečių liūtai, tad kam burną aušinti. Mums teko sulaužyti keletą šablonų, išaiškinti kitiems, kad nesam tiesiog posovietiniai. „Nesat? A, tai tada jūs – antroji Europa.“ – „Antroji? Labai malonu, bet kodėl antroji?“ – „Na, jūs juk atsilikę, neturit to ir ano…“ Mes jiems tėkšt klausimą: „O kodėl mes atsilikę, ar niekada nesusimąstėt?“ Gal 1992-aisiais, o gal pora metų vėliau kartą gerokai supykau ant vienos vakarietiškos ponios, kuri mums aiškino, neva neturime puoselėti didelių vilčių ir tikėtis pagalbos: „Dėl to, kad jums sunku ir atsiliekat nuo Vakarų Europos, esat patys kalti, tai – jūsų pačių problema, mes čia niekuo dėti.“ „Atsiprašau, ponia, – sakau jai, – jūs labai dėti. Jūs mus palikot toj skylėj, jūs mus pasmerkėt ir niekada neužstojot!“ Bet galų gale atsirado sąžiningų žmonių. Vienas komisaras iš Italijos, Franko Fratinis1, atsakydamas į mano laišką parašė: „Jūsų istorija yra mūsų istorija.“ O, čia jau buvo supratimas, jau topas. Tačiau žmonių, kurie taip galvotų, ligi šiol nėra daug. Labai palengva atsirado sąvoka „komunizmo nusikaltimai“. Vargšė Rusija kažkodėl nesuprato, kad ir jai pravartu pasmerkti komunizmo nusikaltimus. Jie tik sako: „Oi, ir mes patys nukentėjom, žiūrėkit, kiek mūsiškių išžudė…“ Taip, mes to neneigiam, bet yra tam tikrų niuansų: juos valdė jų pačių tironai, o mus užpuolė ir sudirbo svetimi! Aš ne kartą sakiau, ir kiti sakė, kad reikėtų įvardyti Stalino tironiją kaip blogį: „Ačiū Dievui, visi išsivadavom – ir Europa, ir Rusija.“ Bet kur tau! Jiems Stalinas – didysis vadas, ir taškas. Na, gal dabar kas pasikeis, kai griūva Rusijos dujų monopolija, bet čia – atskira kalba. Prieš keletą metų visi nuolankiai keliaklupsčiavo prieš Rusiją: „Tik neerzinkit jos, tai mūsų partnerė, turim gražiai sugyventi.“ Vis dėlto Europos dokumentuose įrašytos dvi didžiosios tironijos: nacių ir sovietų, ir kad jos turi būt traktuojamos vienodai. Šio to jau pasiekta, bet iki visiško supratimo dar toli.

Antai Seime vyko tarptautinė konferencija, man irgi teko kalbėti šia tema, kurią aš vadinu „aukų diskriminavimu“: nužudytieji 1 12

Franco Frattini, buvęs Italijos užsienio reikalų ministras.

yra diskriminuojami priklausomai nuo to, kas juos žudė. Vieni neva svarbesni, kiti – ne tokie svarbūs. Šitoks skirstymas – beprotybė, bet, deja, daug kam įsiėdęs į smegenis. Tie, kurie iki šiol garbina Sovietų Sąjungą, nepripažįsta jos padarytų nusikaltimų nei pas mus, nei pačioje Rusijoje. Jie melagingai akcentuoja, esą tie, kurie kalba apie Stalino nusikaltimus, siekia sumenkinti Hitlerio nusikaltimus. Aš tokiems sakau: nieko panašaus, jie abu – banditai, vienas ne geresnis už kitą.

Komunizmo nusikaltimų įvertinimas – tai lėtas, ilgas, kantrus darbas.

O žmonės nesupranta... Matyt, negavo gerai į skūrą. Na, ką čia bepadarysi. Reikia žmones šviesti.

Dalyvis: Ką Europarlamentas daro dėl šių laikų nuskriaustųjų – nuo Tibeto iki Gruzijos?

Deja, Europa pasislinko į konformistinę, arba prisitaikymo, pusę. Kinija jiems labai svarbi, nes visur prikaišiojusi pinigų ir kreditų.

Europiečiai bando svarstyti, kaip čia kovoti su dempingine Kinijos prekių ekspansija, kuri žlugdo Europos ekonomiką, o ir Amerika dėl to kenčia. Bet Kinija turi tiek daug pinigų, kad su ja kalbamasi labai mandagiai. Kaip kadaise sakydavo: „Į poną Dievą reikia kreiptis „Jūs“, nors lietuviškai visada buvo kreipiamasi „tu“.

Rusija – beveik tas pat. Atėjo į valdžią Putinas ir pradėjo antrąjį Čečėnijos karą. Nušlavė nuo žemės kaimus, žmones suvarė į koncentracijos stovyklas, kitaip nepavadinsi. Berniukai nuo trylikos metų jam jau – potencialūs priešai, nes gali paimti ginklą. Kai europiečiai užsistojo Gruziją ir Ukrainą, siekiančias nepriklausomybės1 nuo Rusijos, anas šeimininkas labai pyko, barėsi ir keikėsi. Ne visi tada išsigando, ypač Vidurio Europoje. Penki prezidentai2 nuvažiavo į Tbilisį tuo metu, kai rusų tankai jau stovėjo prie Gruzijos sostinės. Ir Gruzija išliko. Laukia kito išbandymo.

Ukraina skendi problemose, tebeieško kelio ir gali prarasti progą3. Nežinia, kas bus toliau. Ji labai didelė ir nenori likti provincija.

Ukrainos oligarchai bent jau netrokšta, kad Maskvos oligarchai juos plėštų. Iš to ir demokratija, kai veikia ne viena mafija, o ne mažiau kaip 1 Turimas omenyje 2008 metų karinis konfliktas tarp Gruzijos ir Rusijos.

2 Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Lenkijos prezidentas Lech Kaczynski, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, Estijos ministras pirmininkas Andrus Ansips ir Latvijos ministras pirmininkas Ivars Godmanis.

3 Artėjo lemtingi 2013-ieji.

13

dvi.

Tibetas beveik užmirštas. Yra Tibeto grupė, šaukia susirinkimus, posėdžius, susitikimus su Tibeto egzilinės valdžios atstovais, porą kartų Dalai Lama buvo į Europarlamentą atvykęs, taigi moralinė parama lyg ir yra. Yra ir garbingų žmonių, tarkim, buvęs Europos Parlamento prezidentas Hansas Gertas Peteringas1, krikščionis demokratas, labai padorus žmogus. Tai jis priėmė ir davė tribūną Dalai Lamai.

Pekinas nebuvo dėl to laimingas. Pekinas puola net Ameriką, kai ši priima Dalai Lamą. Bet ten veikiau simbolinis palaikymas. O tauta yra naikinama ir turbūt bus išnaikinta per kelias dešimtis metų, ir neįsikiš jokia Europa. Nebent įvyktų gerų pokyčių pačioje Kinijoje. Gal ir Rusija ne amžinai bus tokia, gal jos kaimynai vėl galės gyventi ne baimindamiesi, o kviečiami bendradarbiauti. Ne verčiami, suprantama, kai tau diktuoja sąlygas.

R. Z.: Ką mes patys galim padaryti Lietuvoje, nelaukdami malonių iš Rusijos? Kokį potencialą matot?

Potencialas nedidelis. Buvo išugdytas Sąjūdžio laikais, bet nuo tada didesnis, deja, nepasidarė. Aišku, infiltracija, smegenų plovimas, propaganda padarė savo. Rusija, ypač putininė Rusija, skyrė milžiniškus pinigus informaciniam karui, pilna visokių kanalų, leidinių, kurie įtikinėja, neva klaidą padarėm atsiskyrę, patikėję, kad su Vakarais – geriau. O tie Vakarai neva supuvę, niekam tikę, grynas nusivylimas. Tokia propaganda varoma įvairiais lygiais. O kur dar etninis skaldymas, aišku, ir socialinis. Socialinė nelygybė Rusijoje turbūt daug didesnė nei pas mus, bet apie tai niekas nekalba. Užtat į mus pirštais baksnoja: žiūrėkit, kokia pas jus nelygybė, kaip skiriasi turtuolių padėtis ir vargstančių žmonių gyvenimas!

Mūsų vargstantieji pagal pajamas tarp buvusių pokomunistinių šalių stovi aukščiau negu per vidurį, bet žmonėms kalama, esą jie turi jaustis nelaimingi, kruvinai vargsta, nes vyriausybės blogos. Antai buvo paskelbta statistika, kiek Lietuvoje yra pilietiškai ir valstybiškai mąstančių žmonių. Atspėkit, kiek procentų?

R. Z.: Tiek, kiek šioje salėje sėdi žmonių?

Na, gal kiek daugiau, nes ir tauta šiek tiek gausesnė. Tik dešimt procentų! Sąjūdžio metais pilietinė tauta, stojusi į Baltijos kelią, siekė gal milijoną ar pusantro milijono. O paskui metodiškai buvo blokuojama 1 14

Hans-Gert Hermann Pöttering – vokiečių politikas.

švietimo sistema, kad tik nesirastų pilietinio, istorinio, patriotinio auklėjimo. Buvo labai mikliai prakištos kažkokios liberalios klišės, esą „nereikia vaikelių mokyti, indoktrinuoti, vaikeliai ir patys susigaudys“.

Susigaudys diskotekose arba žaisdami žiaurius kompiuterinius žaidimus? Va taip ir gyvenom.

R. Z.: Štai dėl to čia ir sėdime, ir vyksta filmų retrospektyva.

O kur mūsų filmai apie aukų diskriminavimą, tautos išgyvenimus?

Kodėl tokių nėra?

Pirmiausia, mūsų valstybę du trečdalius jos gyvavimo laiko, o gal ir ilgiau, valdė žmonės, susiję su ana, sovietine, santvarka. Jie nebuvo linkę jos smerkti, nes tai lietė ir juos pačius. Be to, sunku paskatinti menininkus kurti tokiomis niūriomis temomis, jeigu jie patys to nenori. Na, pamėgink dabar užsakyti informatyvų filmą apie tremtis, apie Rainių žudynes, kitus baisius dalykus. Pažiūrėkit, kiek metų praėjo, kol Andžejus Vaida1 sukūrė filmą apie Katynę. Ir tai Rusijoje filmas buvo uždraustas, paskui Putinas trumpam leido parodyti. O latvio Edvino Šnorės2 dokumentinis filmas „Soviet Story“ – „Pasakojimas apie sovietus“ visiškai uždraustas Rusijoje, nes jame pateikiamos paralelės: štai naciai, štai tokie patys bolševikai, tik fizionomijos truputį skiriasi.

Lietuvoje reikėtų parodyti tą filmą dar kartą. Siaubingi dalykai pasakojami – apie „nenaudingus“ žmones, kuriuos esą geriau eliminuoti, kad jie neapsunkintų visuomenės3.

Lietuvoje nėra tokių stiprių darbų kaip, pavyzdžiui, Šnorės filmas. Tiesa, yra Deimanto Narkevičiaus4 labai įspūdingas filmų ciklas.

Vienas filmas pasakoja apie branduolinių raketų šachtą prie Plungės, prie Platelių. Teko matyt? Tikrai sukrečia. Aš sakau: „Parodykit jį tiems durniams, kurie meldžiasi sovietams! Mes turėjom būti sunaikinti vien tam, kad Sovietų Sąjunga galbūt trinkteltų Amerikai.“ O Amerika iškart būtų trinktelėjusi atgal – ir nebeliktų mūsų. Bet argi kam nors mūsų gaila? Nulis buvo ta Lietuva. Sovietų Sąjungos politikams būtų buvę tik juokas paaukoti Lietuvą, teturinčią vos porą milijonų gyventojų.

1 Andrzej Wajda – vienas žymiausių Lenkijos teatro ir kino režisierių. Filmas „Katynė“ sukurtas 2007 m.

2 Edvīns Šnore – latvių politologas, kino režisierius.

3 Filme pasakojama apie nacių ir bolševikų bendradarbiavimą naikinant žydus, apie ukrainiečių bado genocidą, kitus sovietų įvykdytus nusikaltimus.

4 Medijų meno kūrėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

15

Jiems dar geriau, kad mūsų apskritai nebūtų. O atsiranda garbintojų: „Kaip gerai gyvenom prie sovietų...“ Pasižiūrėkit tą filmą ir pamatysit, kaip „gerai“ buvo.

Dalyvis: Gal šiandien neturim didžiųjų strateginių tikslų, kokius turėjom atkurdami nepriklausomybę?

Iš dalies taip. Šviečiamąjį darbą turėtume dirbti, bet mažai ką darom. Kita vertus, juk menas nekuriamas pagal užsakymą, galima nebent paprašyti: „Žmonės, gal pagalvokit ta tema...“ Vis dėlto atsiranda pjesių, antai Jonas Jurašas pastatė Antano Škėmos „Baltą drobulę“.

Tačiau tai nepasiekia nei provincijos, nei kaimo, nei stribų palikuonių.

Jei įdomu, paskaitykit Eglės Marcinkevičiūtės rašinių ciklą1 „Kultūros baruose“ apie savotiškus lietuviškosios inteligentijos bruožus. Gaila, kad anksčiau nebuvo apie tai kalbama. Na, vienas kitas žmogus gal ir prašnekdavo, bet tuoj išgirsdavo, esą tai „nekorektiška“, kad jis „balta varna“, kad nevalia kritikuoti. Kai vyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, aš skaičiau pranešimą apie kultūrą. Pradėjau gana drastiškai: „Gyvename kultūros griuvėsiuose“, ir paaiškinau, kas yra kultūra: santykiai tarp žmonių, požiūris vienų į kitus, į savo kraštą, į pareigas, į gyvenimo prasmę. Paskui visa tai kažkodėl buvo primenama kaip mano išpuolis prieš kūrybinę inteligentiją, esą ji tiek gražių knygų parašiusi, tiek paveikslų nutapiusi, o va Landsbergis visa tai pavadino griuvėsiais!

Nežinau, ar kuris nors kada susimąstė, apie ką aš kalbėjau, ką norėjau pasakyti. O dabar jau ir kiti prabyla apie balą, kurioje sėdim. O sėdim todėl, kad siela buvo griaunama. Po dešimtmečių baimės, prisitaikymo, padlaižiavimo, skundimų „kad tik manęs niekas nejudintų“ reikėjo kurti demokratinę pilietinę valstybę. „Norim teisingumo!“ – šaukėm Sąjūdžio metais. „Norim atvirai apie viską kalbėti!“ Koks buvo džiaugsmas, kad galim kalbėti, ką norim, dainuoti sava dvasia! Na, toks pakilimas ilgai netrunka. Ypač kai smegenys senos.

Dalyvis: O kaip su globalizacija? Ar dėl to nenukentės tautiškumas? Žodžiai „visuotinė globalizacija“ jau virto kažkokiu baubu.

Reikėtų nepamiršti, kad pirmieji globalistai buvo komunistai, jie labai aiškiai skelbė, kad viskas turės būti vienodai vieninga ir teisingai tvarkoma. Vargšė suklaidinta lietuvių poetė patetiškai skelbė: „Apsistosim, 1 Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės straipsnių ciklas „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“ (2012 m.). Dabar – knyga.

16

kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai sužydės.“ Štai jums globalizacijos vaizdelis: visa žemė, visas gyvenimas bus komunistų rankose.

Tai, apie ką kalbame dabar, vadinkim tarptautinio gyvenimo permainomis, susijusiomis su technologijomis, su komunikacijomis, galų gale, su pramone ir gamyba, kuri pasidarė tarptautinė, tarpvalstybinė, tarpnacionalinių korporacijų valdoma. Beje, gudrūs žmonės susivokia, kad ir tarpnacionalinėse korporacijose gali būti prastumiami kokie nors nacionaliniai interesai superkant arba paperkant. Kai kurie naudojasi tuo siekdami būtent nacionalinių tikslų: kad išplėstų ekspansiją, kontrolę ir valdymą.

Kita vertus, yra žmonijos ir planetos problemų, kurios jau nebeišsprendžiamos vien atskirų valstybių lygmeniu: epidemijos, gamtos katastrofos, klimato pokyčiai, globalus užterštumas. Jeigu nebus globaliai susivienyta, tai pasaulis ir pasilaidos šiukšlėse. „Visuotinė globalizacija“ – perskaitom kaip kokią baugią sensaciją, užmiršę, kad Ramiajame vandenyne plūduriuoja šiukšlių sala didumo sulig Europa.

Plaukioja visokios plastikinės skardinės, dvėsena, dar kažkas, ir nepūva, ir nemažėja, nes visi iš laivų šiukšles į vandenį meta. Jiems atrodo, kad vandenynas – tai sąvartynas. Žmonės patys sau duobę kasa.

Globalizuojasi. Lygiai taip ir su atmosferos pokyčiais. Sakau žmonėms: žiūrėkit, jau daug metų vis baisesnės katastrofos mus užgriūva. Ką tai reiškia? Ogi gamta siunčia signalus idiotams, kurie naikina planetą. Bet idiotai nesusimąsto. Praėjo eilinė katastrofa, ir jiems vėl gerai.

Kadaise, sovietų laikais, buvom keli keisti muzikologai, kalbėdavomės ne tik apie muziką, bet ir apie aplinką. Apie kultūrinę, dvasinę aplinką. Ir tada man gimė paradoksali teorija, kartais ją išsakydavau net muzikologų konferencijose: žmogus, jeigu jis gyvena kaip parazitas ant Žemės obuolio ir jį graužia, galų gale sugrauš tiek, kad obuolys arba turės supūti, arba nusikratys parazito. Susigalvos kokią nors ligą prieš parazitus. Gamta norėdama išlikti išras baisesnį virusą nei ebolos, kad nušluotų tą parazitų giminę nuo savo kūno. O ką jai daryti, vargšei gamtai? Turim suprasti, kad pats metas nebebūti parazitais. Antai vandenynuose atsiranda daugybė šiukšlių, net gyvūnai žudosi, nes instinktas jiems sako: gyvenimas darosi nepakenčiamas. Gyvūnams – biologiškai, žmonėms – psichologiškai. Jeigu tarp jūsų yra literatų, galit parašyti ką nors ta tema.

R. Z.: O kaip Jūsų paties literatūrinė kūryba?

Gyvuoja... epizodiškai. Ji keleriopa, labiau proginė. Aš juk nesu 17

rašytojas, kuris sėdi ir susiplanuoja parašyti keletą romanų ar poemų.

Mano darbai – tai „Briuselio dienoraščiai“1, dažniau humoristiniai posmai ar eilėraščiai. Juos talpinu storuose tomuose „Europos Parlamente“.

Aštuonios tokios knygos išleistos su mano straipsniais, kalbom, mano interviu. Yra šiek tiek epizodinės literatūrinės kūrybos „neatsitraukiant nuo kasos“. Na, kartais kas nors rimtesnio susimezga. Esu išleidęs šešias ar aštuonias organizuotų tekstų knygas (vadinti poezija kažkaip nesinori), vieną tokią knygą pavadinau „Istorijos blyksniai: lyrika ir epas“2. Net ji šiek tiek fluksiška. Vienintelis recenzentas nustatė, kad joje nesą nei lyrikos, nei epo. Iš tų „Istorijos blyksnių“ man įsimintina „Sakmė apie Vilniaus vaitaitę“ (pagal Mykolo Biržiškos kadaise užrašytas ir paskelbtas istorines dainas) su aliuzija į tikrus istorinius įvykius.

Buvo mat kartą Vilniaus vaitaitė, kuri ištekėjo už karaliūno. Kunigaikštytė – už karaliaus!

Vai tai buvo, vai tai buvo pūčkų šaudymo ir dūmo, kuomet vaitas dukrą leido užu karaliūno.

Tu Barbora vainikuota imsi šliūbą Krokuvoj, karaliūno apraudota pasilsėsi Lietuvoj.

Parvažiuosi tu karietoj, o Augustas pėsčias eis.

Grįši, būsi savo vietoj ir kartu su angelais.

1 Vytautas Landsbergis „Briuselio dienoraščiai“, Vilnius, „Dominicus Lituanus“, 2014. Įvairių metų eilėraščių rinkinys – nuo lyrikos iki pasakėčių.

2 Poetiniai pasivaikščiojimai, improvizacijos Lietuvos ir Eurpos istorijos temomis.

18

Turinys Prologas. Užrašai iš sandėliuko: laisvės džiazas.............................7 Dabar jau dabar 1. Apie sovietizaciją ir demonizaciją..............................................21 2. Gyvenimo kontekstai................................................................37 3. Apie Jį, dangaus dovanas ir horizontus......................................51 4. Šachmatų pamokos ir politikos žvarbesiai..................................69 5. Indiški bangavimai....................................................................85 6. Politikos forsmažorai..................................................................91 7. Figaro sindromas......................................................................111 8. Atsakomybės praba.................................................................123 9. Atminties lapeliai....................................................................141 10. Užrašai ant suolo....................................................................151 11. Epilogas. Penki Ryčio Zemkausko klausimai Vytautui Landsbergiui..............................................................155 Landsbergis Original................................................................161

La241

Landsbergis, Vytautas

Bus geriau : Pokalbiai su žurnalistu Ryčiu Zemkausku / Vytautas Landsbergis, Rytis Zemkauskas ; iliustravo Jonas Landsbergis . – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2016 . – 168p.; iliustr.

ISBN 978-9955-811-91-6 Puiki dviejų intelektualų pokalbių knyga. Dabartinės Lietuvos pater patriae (kaip jį vadino garsus išeivijos politologas Aleksandras Štromas) Vytautas Landsbergis gali juokaudamas papasakoti visą XX a. Lietuvos ir Europos istoriją, kai kada surimtėdamas, o neretai pereidamas į lyrinę intonaciją, bet niekada neprarasdamas griežtos ir aiškios savo minties logikos. Kita vertus, toks žavus pasakojimas įmanomas tik meistriško klausinėtojo dėka – būtent toks ir yra žurnalistas bei rašytojas Rytis Zemkauskas. Žavi ir vertinga knyga, kuri pravers ir Sąjūdžio istorijos tyrinėtojams, ir europinės politikos gerbėjams, ir gerų skaitinių pasiilgusiems skaitytojams.

Leonidas Donskis UDK 32(474.5)(092)

Vytautas Landsbergis

Pokalbiai su žurnalistu Ryčiu Zemkausku Dizaineris Jonas Landsbergis Redaktorė Loreta Kavaliūnaitė Korektorė Dainora Mozerė Tiražas 3000 egz.

Išleido Dominicus Lituanus www.dominicus.lt info@dominicus.lt Spausdino UAB BALTO print