Dabar tu mane supranti by Dominicus Lituanus

Emma Haughton

DABAR TU MANE SUPRANTI… …bet ar tebetiki manimi

Emma Haughton

DABAR TU MANE SUPRANTI… …bet ar tebetiki manimi

Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė

VILNIUS 2015

UDK 821.111-93 Ha421

ISBN 978-9955-811-85-5

Versta iš: Emma Haughton Now You See Me Usborne Publishing Ltd.

Skiriu Džošui, Flenei, Čipui, Hetei ir Džeimsui. Taip pat Džoanai ir Tomui Robinsonui atminti

PROLOGAS

Aš niekada neketinau čia atsidurti. Neplanavau stovėti prie mažyčio ežerėlio, drebėdama žvarbiame spalio vėjyje, ir žiūrėti, kaip septyni vyrai ieško dingusio mano geriausio draugo pėdsakų. Niekam ir nesakiau, kad čionai važiuoju. Neužsiminiau net tėčiui. Nei Martai, kuri boikotuoja šį reikalą, vis dar nenorėdama patikėti, kad jos sūnui galėjo nutikti nelaimė. Tiesą sakant, aš net ir nenorėjau čia atsidurti. Bet privalėjau. Kai atėjo metas, nebeįstengiau tiesiog likti nuošalyje. Kadangi oras staiga atšalo, maniau, būsiu vienintelė pajūrio bulvare. Bet prasidėjo trumposios atostogos, ir ta naujiena greitai pasklido. Kai atvykau, nedidelė grupelė žmonių jau būriavosi prie geltonos juostelės, atitveriančios juos nuo ežero. Daugiausia suaugusieji, bet šmirinėjo ir keli vaikiūkščiai, mažiausiasis sėdėjo tėvui ant pečių, – visi paraudusiomis nosimis nuo žvarbaus, žnaibančio vėjo. Prirakindama savo dviratį pakabinama spyna prie tvorelės šalia „Laivo“ kavinės, kitapus nelemto golfo aikštyno pamačiau savo klasės draugą Tomą, – greta vyriškio, kuris, spėjau, buvo jo tėtis. Tomas man nusišypsojo ir pamojavo, tarsi mudu būtume netikėtai susidūrę kino teatre. Aš dėjausi jo nepastebinti, timptelėjau kapišoną žemyn ant veido ir mintyse meldžiau, kad tik niekas manęs neatpažintų. Mažiausiai troškau, kad kas nors pasakytų Martai, jog aš čia buvau. Nuėjau prie išsirikiavusių paplūdimio namelių ir persirengimo būdelių, iš ten galėjau gerai matyti policijos nardytojus, apsitempiančius juodus nardymo kostiumus ir užsidedančius ant nugarų

deguonies balionus. Kai jie su nardymo kaukėmis, vargiai begali įžiūrėti veidus. Todėl atrodo pikta lemiantys ir šiurpulingi, lyg būtų iš siaubo filmo. Regis, tiems nardymo kostiumams apsivilkti jiems prireikė amžinybės. Aplinkui žmonės lūkuriuodami trypčiojo ir nenustygo vietoje, smarkiau muturiavosi šalikus ir statėsi paltų apykakles. Nuo nervinimosi ir nekantros man suko ir skaudėjo pilvą, skruostai raudo ir degė, nugairinti žvarbaus vėjo. – Nagi, judinkitės, – sumurmėjo greta manęs stovintis vyriškis. Ant galvos buvo užsimaukšlinęs dryžuotą kepurę su kutu viršugalvyje, – tokią, kokią nešioja maži vaikai, – užsitraukęs ją ant ausų. Greta jo stoviniavo moteris raudona striuke su kapišonu ir žvelgė taip lūkestingai, tartum lauktų prasidedant spektaklio. Tartum tai nebūtų realu, nebūtų kieno nors gyvenimas. Ir gyvenimai visų, kuriuos Denis paliko. Galiausiai visi septyni narai sustojo ežero gale, pasiskleidę taip, kad apimtų visą jo plotį. Kiekvienas jų laikė ilgą kartį vienoje rankoje ir žibintuvėlį kitoje. Šiek tiek nusivyliau. Turbūt tikėjausi ko nors dramatiškesnio – didelių kablių, sudėtingų įtaisų ar ko nors panašaus, galbūt radarų. Tai ir neturėjo būti jaudinantis ir žavingas nuotykis, priminiau sau, kai narai vieningai įžengė į dumbliną ežerą. Vanduo iš pradžių tesiekė jiems iki kelių, paskui pakilo iki juosmens, jie brido vis giliau, lėtai, atidžiai, žingsnis po žingsnio, apšviesdami žibintuvėliais gelmę, baksnodami kiekvieną dungo colį kartimis. Aplink minia tirštėjo, mat šunų vedžiotojai ir poilsiautojai stabtelėdavo paspoksoti, kas gi vyksta, ir aš džiaugiausi, kad čia nėra Martos. Buvo nuobodu, viskas erzino, tikra kančia, kitų žmonių smalsumas mane pykdė ir užgavo. Jaučiau, kad tai asmeniška. Ne jų reikalas. Staiga per minią nuvilnijo šnabždesys. Keli žmonės dūrė piršu ežero pusėn, vaikai siūbtelėjo į priekį, kad geriau matytų. Vienas

nardytojas pakėlė ranką ir davė ženklą kitiems narams sustoti. Pasitaisęs nardymo kaukę, jis nėrė galva žemyn į ežerą. Slinko sekundės... Ir nieko. Pajutau įtampą, sulaikiau kvapą, sukilo šleikštulys. O kas, jeigu...? Paskui tas naras iškilo į paviršių, viena ranka kažką laikydamas. Man suspurdėjo širdis, pasistiebiau, kad geriau matyčiau. Policininkai ant ežero kranto perdavė iš rankų į rankas plastikinį maišą, naras įmetė į jį vieną batą. – Manote, tai jo? – moteris raudona striuke paklausė vyriškio su kutuota kepure. Jis gūžtelėjo pečiais. – Kas žino. Mintyse jau įsivaizdavau, kaip Denis mina pedalus per atbrailą, skiriančią seklesnę ežero dalį nuo gilesnės. Tarsi sulėtintai rodomame filme išvydau, kaip jis praranda pusiausvyrą ir pūkšteli į vandenį, galva trenkiasi į atbrailą ir nuslysta, panyra į tamsią gelmę. Mane nuvėrė šiurpuliukas, šaltas, žvarbus, kaip ir vėjas. Papurčiau galvą, kad atsikratyčiau to vaizdo. Atsigręžiau pasižiūrėti, kaip narai vėl lėtai, skausmingai ima naršyti, iš bejėgiškumo man net kojos ėmė virpėti. Galbūt reikėjo paprašyti, kad kartu atvyktų Lijana ir Meisė. Bent Tania ar Vikė, ar, tiesą sakant, bet kas iš mūsų aštuntos klasės. Dabar turėčiau greta kokią draugę, kuri galėtų mane prablaškyti, nukreipti dėmesį nuo odą varstančių adatėlių ir krūtinėje plazdančio nerimo. Ir vis dėlto žinojau: jos nebūtų ilgai ištvėrusios; žmonės aplink mane skirstėsi nusivylę, praradę susidomėjimą. – Kas čia vyksta? – paklausė senyva moteriškė su šuneliu. Kepurėtasis vyras greitai išpyškino Denio vardą ir išdėstė, kaip jis dingo prieš tris savaites, lyg porintų apie seną savo draugą. Bet juk vietos laikraštis apie tai paskelbė, tad čia visi žino, kas nutiko.

– Ar jie mano, kad jis nuskendo plaukiodamas? – neatlyžo moteriškė. Ji bent jau turėjo padorumo ir atrodė veikiau sukrėsta nei smalsaujanti. Vyriškio kepurės kutas susiūbavo. – Abejoju. Čia pernelyg seklu. Jie tiesiog ieško įkalčių. – Nebent kas nors būtų jį čia įmetęs, – įsiterpė moteris raudona striuke, regis, visai guviu balsu. – Pririšęs kokį svarmenį ar ką. Senyva moteriškė susirūpino, o aš mintimis nuklydau į tuos laikus, kai mudu su Deniu maudydavomės šiame ežerėlyje. Kai drumstas vanduo sūkuriuodavo mums apie kojas, šaltas ir takus. Kaip reikėdavo plaukti nenuleidžiant kojų, kad jos nesibrūžintų į dumbliną dugną. Vėl suvirpėjau. Marta buvo teisi. Padariau klaidą, reikėjo čia neiti. Vis dėlto, nors troškau sprukti, kojos manęs neklausė ir buvo it įkaltos į žemę. Moteriškė su šuneliu nuėjo sau ir pro jos paliktą tarpą įžiūrėjau vyrą su TV kamera ant peties, – jis lėtai ją sukiojo ir filmavo žiūrovus. Tikriausiai vietos kanalas. Dar labiau užsismaukiau kapišoną ir, objektyvui pasisukus mano pusėn, nudelbiau akis sau į kojas – nieku gyvu nenorėjau pasirodyti per regiono žinių laidą. Kai pakėliau galvą, operatorius vėl buvo susitelkęs į ežerą. – Mums reikia eiti, – tarstelėjo vyras kutuota kepure, pasižiūrėjęs mobiliajame telefone, kiek dabar valandų. Moteris raudona striuke paskutinį kartą ilgesingai pažvelgė į žirgliojančius vyrukus, jau įpusėjusius naršyti trečią dalį. – Vargšas vaikis, – atsiduso ji ir nusisuko eiti. Kai narai pasiekė tolimąjį kraštą, aš tebestovėjau – kone vienintelė, visus kitus įveikė šaltis ir nuobodulys. Jie mažai ką teprarado. Palei takelį buvo išrikiuotos šiukšlės. Aibė butelių ir stiklo šukių. Seno dviračio ratas, pernelyg mažas, kad būtų Denio. Prekybos centro vežimėlis.

Ir parūdijęs vaikiškas lėlių vežimėlis, ištrauktas iš pietinės ežero dalies. Jis buvo nedidelis ir, sprendžiant iš to, kaip lengvai naras jį ištraukė, daug nesvėrė. Spoksojau, kaip varva nuo jo vanduo ant slidaus takelio, mėgindama įsivaizduoti, kaip tas vežimėlis čia atsidūrė. Akyse iškilo vaizdas, kaip mergytė su tėvais išeina į lauką pasivaikščioti ir stumia vežimėlį pernelyg arti ežero. Vežimėlis išsprūsta jai iš rankų, nuliuoksi ir pūkšteli į vandenį. Rankytės makaluoja vandenyje. Tikriausiai lėlė buvo ištraukta, bet vežimėlis nugrimzdo galutinai. Kodėl niekas neįlipo į vandenį jo ieškoti? Daugumai žmonių vandens čia vos iki krūtinės, net gilesnėse vietose. Galbūt jie to nežinojo, nusprendžiau aš, o gal manė, jog neverta vargintis. Kažin ar galima juos kaltinti. Aš irgi nebūčiau šokusi į vandenį, nebent Denis būtų mane sukurstęs. Stebeilydama į tuščią ežerą negalėjau išmesti iš galvos tos mažos mergytės. Regėjau ją verkiančią, prie krūtinės glaudžiančią lėlytę, kai mama tempė tolyn. Vis atsigręžiančią pasižiūrėti ten, kur vanduo amžiams prarijo jos žaislinį vežimėlį. Mano viduje kažkas krustelėjo, pabudo. Į paviršių it koks burbulas iškilo stiprus, giliai glūdėjęs skausmas – lyg atodūsis ištrūko, kai nuginiau šalin akyse stojusį Mamos veidą. Man užgniaužė gerklę, burna išdžiūvo. Įkvėpiau gurkšnį sūraus oro, stengdamasi išsilaikyti ant kojų. Negalėjau galvoti apie Mamą. Tik ne dabar. Nuskubėjau atgal prie kavinės. Jie nerado Denio, vis kartojau sau. Jie nerado Denio, ir man turėtų palengvėti. Jie nerado Denio – ir tai, kas nutiko Mamai, padėties nekeičia. Bet sušalusiais ir sugrubusiais pirštais krapštydamasi prie savo dviračio spynos negalėjau atsikratyti staiga apėmusio jausmo, kad praradau ir Denį.

PIRMA DALIS

1 Dabar Visi perspėjimai, kuriuos esu gavusi, apie tai, kad mano gyvenimas tuoj subyrės į šipulius, susiję su muzikos papliūpa. Aš ją atpažinau iš pamokos apie Betoveną – „Odė džiaugsmui“, regis, taip ji vadinasi. Ji užtvindė tylią klasę ir paskatino trisdešimt bendrmokslių atsisukti ir įsistebeilyti į mane. Tik tuomet supratau, kad muzikos šaltinis greta. Visai arti. Tikriausiai ji sklinda iš mano kuprinės dugno. Alisa bus prikišusi nagus, pridarė man nemalonumų dėl skambučio tono. Panaršiau kuprinę ir atmečiau skambutį kaip tik tuo metu, kai ponas Heringtonas apsidairė, nusisukęs nuo kvadratinių lygčių, kurias rašė ant lentos. Atkreipė dėmesį į raustantį mano veidą. – Nors vertinu jūsų skonį, panele Redklif, – bambtelėjo jis, – verčiau nemėginkite jo demonstruoti per mano pamoką. Išjunkite garsą, antraip aš konfiskuosiu tą nelemtą jūsų mobilųjį. Lijana ir Džozefina man mirktelėjo ir nusišiepė. Užverčiau akis ir nusišypsojau. Kai ponas Heringtonas vėl grįžo prie savo skaičių, pasilenkiau po stalu ir dirstelėjau į telefono ekraną. Skambino Marta. Netrukus išniro tekstas. Skambino Džanet Reinolds. Turiu skubiai išeiti. Ar gali paimti Ali? Marta Ir viskas. Tačiau to pakako, kad pilvą nusmelktų karštas baimės tvinksnis. Atrašiau „Taip“ ir išjungiau telefoną. Įsimečiau jį į kuprinę ir vėl pasisukau į lentą, stengdamasi elgtis lyg niekur nieko.

*** Alisa sėdi ant žolės mokyklos žaidimų aikštelėje, jos geltonas pakaušis kilsčioja, ji renka saulučių galvutes ir deda jas į krūvą. Linkteliu jos mokytojai, ši sveikindamasi man pamojuoja. – Hana! – išvydusi mane, Alisa pašoka, apsiveja rankytėmis mano kaklą ir pakimba, jos kojos mataruoja ore. – Sveika, Ali, – sušvokščiu, griūdama ant žemės kartu su ja. Širdis daužosi, visai uždusau. Beveik mylią bėgau iš savo mokyklos į josios, o dar su pilna kuprine – tikras žygdarbis. – Atleisk, vėluoju. – Žiūrėk! – Alisa išsitraukia sulamdyto popieriaus lapą iš savo portfelio. Į mane žvelgia smailas gyvūnas, jo galva, kūnas ir ilga uodega sudaryti iš žalių ir mėlynų dažų dėmių. Vietomis dažai tiršti, gumulėliai pūpso atsikišę, vis dar drėgni. – Pabučiuok! – ji prikiša paveikslėlį man prie pat veido, galiu net užuosti kreidinį dažų kvapą. – Neee! – surinku, atšlydama ir dėdamasi išsigandusi. – Jis gali įkąsti! Alisa nusišypso ir įsikiša paveikslėlį atgal į porfelį. – Kvailutė Hana. Čia tik Ali-gatorius, – ir krenta aukštielninka kikendama, paskui vėl greitai atsisėda. – Kur mano mama? – Nežinau. Ji ką tik atsiuntė man žinutę, prašė ateiti tavęs pasiimti. – Hm... – Alisa sugriebia saulutes ir sviedžia jas ant pievos. – Tai turbūt svarbu. Jeigu būtų galėjusi, pati būtų atvažiavusi. – Nieko tokio, nesirūpink, – sako ji, gūžtelėdama pečiais. – Tu visai taip nemanai,– parverčiu ją ant žolės ir švelniai kutenu šonkaulius, o ji spiegia išsigandusi ir džiugi. Paskui atsistoja ir nustumia mano ranką. – Eime, Bagsi*, eime namo ir palaukime tavo mamytės. *

Bugsy Siegel – XX a. pirmos pusės garsus JAV gangsteris. Apie jį sukurtas ne vienas filmas. (Čia ir toliau – vert. past.)

Ji pakelia rankutę ir įsikimba į manąją, leidžia sau visu svoriu šleptelėti atgal, aš vėl ją pakeliu ir pastatau ant kojų. Tai nelengva. Dabar Alisai septyneri ir su kiekviena diena ji darosi vis sunkesnė. Netrukus, pamanau, išvis nebeįstengsiu jos pakelti. Išvažiuojamajame keliuke iš Saulės laikrodžio namo Martos automobilio nematyti, tad pasiimu raktą iš slaptavietės po paukščių prausyklėle ir atrakinu galines duris. Radmenas šoka ant mūsų, vos tik įžengiame į vidų, trinasi mums aplink kojas, iš džiaugsmo sukdamasis mažais ratukais, lodamas ir laižydamas mums kelius. Nutrenkiu mūsų mokyklinius portfelius ant kėdės ir ieškau raštelio. Nėra. Stirta lėkščių prie indaplovės, džemas ir sviestas vis dar ant virtuvės stalo. Marta turbūt labai skubiai išbėgo. – Ar išalkai? – klausiu Alisos. Ji papurto galvą, o aš išgeriu porą stiklinių vaisvandenių, pastveriu kelis sausainius ir išsinešu juos į lauką, kur tarp dviejų obelų pririštas hamakas. Tai pirma šilta pavasario diena, ore tyliai zvimbia vabzdžiai. Sodas aidi nuo paukščių giesmių ir skleidžia primirštus kvapus – obelų žiedų ir želiančios žolės, ir dar sodresnius – žemės. Radmenas laigo po pievą, be galo džiūgaudamas, kad jį paleidome, paskui lekuodamas dribteli mums prie kojų. Spėju, kad visą dieną pratūnojo uždarytas. Klestelėjusi į hamaką greta manęs, Alisa niukina, kad pasakočiau jai istorijas. Tai veikiau nuobodu, nei sunku. Kaip ir dauguma vaikų, turinčių Dauno sindromą, ji trokšta girdėti tas pačias istorijas vis iš naujo. Taigi seku jai pasaką apie tris ožiukus ir trolį po tiltu, bet vos tik baigiu, ji jau maldauja manęs pradėti iš naujo, mažas apskritas jos veidukas išblykšta beklausant. Tarsi girdėtų šią pasaką pirmą kartą. Kai pasakoju trečią kartą, ji užmiega. Nuimu jai akinius, padedu juos ant vejos prie medžio kamieno. Svarstau, gal paruošti anglų kalbos namų darbus, bet žinau, jei eisiu pasiimti savo portfelio, ją pažadinsiu. Tad padedu galvą ant hamako ir imu narplioti klausimą,

kuris sukosi galvoje visą popietę – kodėl Džanet Reinolds panoro pasimatyti su Marta. Turbūt turi ką jai papasakoti. Ką nors apie Denį. Ką nors, ko nenorėtų sakyti telefonu. Po šitiek laiko – jau prabėgo treji su puse metų – aš tiesiog žinau, kad negali būti nieko gero. Denis. Stengiuosi prisiminti jo veidą, tačiau mintyse iškyla tik tas, iš nuotraukos, atspausdintos visuose skelbimuose. Aš tiek daug apie jį pamiršau, mąstau dabar, ir užlieja liūdesys. Pamiršau, kaip jis atrodė. Jo balsą – džiugų ir erzinantį. Kaip greta jo viskas atrodydavo lengva. Kartu jaučiu skausmą, pagalvojusi apie Martą. Ką ji dabar turėtų išgyventi. Po hamaku tysantis Radmenas per miegus ima unkšti, pariečia kojas, tarsi sapnuodamas ką nors vytųsi. Galbūt katę. O gal triušius. Alisa sukruta greta, atmeta ranką taip, kad ši atsiduria ant manęs. Nesujudu tol, kol ta ranka tampa neįtikėtinai sunki, tada apsiverčiu, kad palikčiau Alisai daugiau vietos, vėl užsimerkusi stengiuosi surikiuoti besiblaškančias mintis. Tačiau mintys klajoja it Radmeno sapnai ir vis traukia mane atgal į tas vietas, kurios, maniau, seniai jau liko praeity. Denio dingimas. Paieškos. Begalinis laukimas, nepaliaujama viltis. Pastarąjį kartą policijos pareigūnė Džanet Reinolds paskambino Martai ir Polui tada, kai buvo rastas kūnas. Nuo tų prisiminimų mano kvėpavimas pasidaro šiurkštus ir sunkus, tikras kontrastas lėtam ir reguliariam Alisos alsavimui. Staiga pasijuntu it prispausta, trūksta oro. Noriu bėgti, sėsti į autobusą ar laivą, ar traukinį – bet ką, kas nugabentų mane kuo toliau nuo blogų naujienų, kurios, žinau, manęs laukia. Pagaliau kokia tikimybė, kad tai bus dar vienas netikro pavojaus signalas?

2 Anuomet Danielis Geleris dingo rugsėjo pabaigoje, sekmadienį, po pietų, praėjus savaitei po savo tryliktojo gimtadienio. Tada nesupratau, kad jis dingo. Net ir vakare, kai tėtis įkišo galvą pro mano miegamojo duris. – Gal numanai, kur Denis? Padėjau savo knygą apie vergų prekybą. Tėtis atrodė išsiblaškęs ir susišiaušęs, jo žvilgsnis nesusidūrė su manuoju. Jis persibraukė ranka plaukus, kurie, regis, per tuos metus po Mamos mirties užaugo dar tankesni ir šiurkštesni, tapo neklusnūs. Gūžtelėjau pečiais. – Argi jo nėra namie? – Ne, bent jau taip sako jo mama. Tėtis nusiėmė akinius ir pasitrynė akis, žiūrėdamas į mano namų darbus, paskleistus ant miegamojo grindų, bet nieko nematydamas. Jo žvilgsnis vėl buvo toks, lyg kažką galvotų ir stengtųsi rasti žodžių tam išreikšti. Bet jo galva visada būdavo kuo nors pramušta. Dažniausiai minčių apie darbą. – Ji vis dar laukia prie telefono. Gal galėtum su ja pasikalbėti, Hana? – jis keistai sujudino lūpas, pastaruoju metu tai reiškė šypseną. – Aš šiuo metu įsigilinęs į savo darbą... Po kelių akimirkų jis grįžo su laidiniu telefonu ir numetė jį ant lovos, lyg stengtųsi kuo greičiau jo atsikratyti. Tėtis visada vengdavo pokalbių su Marta. Niekada nesileisdavo į ilgesnes šnekas, tik automatiškai pasisveikindavo ir trumpai pasidalydavo būtiniausia informacija. Išgirdau, kaip trinkteli jo uždaromos studijos durys. Padėjau plunksnakotį ir priglaudžiau telefono ragelį prie ausies. Išgirdau ploną smarkų amtelėjimą. – Sveika, Marta.

– Hana, brangioji, ar Denis pas jus? Nors netoliese viauksėjo Radmenas, Martos balse išgirdau nerimo gaidelę. – Ne. Maniau, kad jis su jumis. – Nemačiau jo nuo pat ryto. O jau beveik devynios. Pažvelgiau pro langą – tamsa tirštėjo. Viršutiniuose priešais stovinčio namo languose žibėjo šviesa. Dar viena išgąstingo lojimo salvė pasiekė mano ausį. Marta sudejavo. – Luktelėk akimirką...– išgirstu prislopintą garsą, paskui jos balsą. Bara Radmeną. – Atleisk, Hana, – tarė ji truputį uždususi. – Neturiu žalio supratimo, kas tam šunėkui darosi. Aš susirūpinau. Daugybę kartų skambinau Danieliui į mobilųjį, bet jis neatsiliepė. – Prieš kelias valandas jis buvo čia su manimi. Maniau, kad nuėjo namo. – Ar jis taip sakė? Trumpai pagalvojau. – Ne, regis, ne. – Gal nutuoki, kur jis galėjo prašapti? Negalėjau sugalvoti, kur dar Denis galėjo nukeliauti, jau norėjau taip ir leptelėti, bet susitvardžiau. – Gal pamėginkite pasiteirauti Džo, – patariau jai, – ar Rouzo, ar Evano. – Ar turi jų telefonų numerius? – Ne. Atleiskite. Rodės, kitame laido gale Marta nuslopina atodūsį. – Tai gal pasiteirauk savo draugų, Hana? Gal jie žinos, kur jis? – Paskambinsiu Vikei Klaf. Gal ji ką žinos. – Ačiū, – Martos balsas buvo kupinas nerimo. – Klausyk, Hana, jei ką nors sužinosi, pranešk man, gerai? – Žinoma.

Ha421

Haughton, Emma Dabar tu mane supranti... (...bet ar tebetiki manimi) / Emma Haughton. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2015 . – 246 p. UDK 821.111-93 Emmos Haughton romanas „Pagaliau mes vėl susitikome“ – puikiai sukomponuotas psichologinis trileris, įtraukiantis ir nepaliekantis skaitytojo ramybėje iki pat paskutinio puslapio. Rutuliodama paauglio Denio dingimo ir paieškų intrigą, autorė atskleidžia gilų ir sudėtingą jo draugės Hanos, jos tėčio, Denio tėvų ir Dauno sindromu sergančios Denio sesutės Alisos pasaulius. Kaip netikėti ir siaubingi nutylėtos paslapties padariniai, menkutis sandėris su sąžine pasmerkia begalinei nežinios ir bergždžių pastangų rasti pradingėlį kančiai. Bėgimas nuo tiesos, nuo akistatos su savo artimu, su savimi pačiu sutrupina ramų ir gražų šeimos pasaulį, suardo tarpusavio pasitikėjimą. Ir vis dėlto romano gale visos meistriškai supintos gijos, iškėlusios į paviršių ištikimybės, meilės, draugystės, pasiaukojimo, saviapgaulės ir praregėjimo temas, galų gale išsiriša. Romane sukurtas įdomus Hanos paveikslas – nors tik paauglė, ji įžvalgesnė ir protingesnė už daugelį tiesos nebeatpažįstančių, prie savo norų pasaulį pritaikiusių suaugusiųjų, reginčių tai, ką nori regėti. Knygoje tiesa iškyla kaip pamatas, kaip išeitis, nors dažnai sunkiai pakeliama, ji praplėšia iliuzijų šydą, rodos, garantavusį saugų ir patogų gyvenimą, ir veikėjams, subrendusiems po išbandymų audrų, palieka džiugaus susitikimo viltį.

ISBN 978-9955-811-85-5

Emma Haughton

DABAR TU MANE SUPRANTI… …bet ar tebetiki manimi Iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė Redaktorė Nida Norkūnienė Maketavo Aivaras Gecevičius Viršelio dailininkė Gabrielė Venckutė Tiražas 1500 egz. Išleido „Dominicus Lituanus“ Nugalėtojų 3d–2, LT-10105 Vilnius, www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A , LT-08217 Vilnius, www.baltoprint.com