Dominykas Ąžuolų slėnyje by Dominicus Lituanus

Vytautas V. Landsbergis

DOM I N Y K AS Ą Ž UOLŲ SL Ė N Y J E (penktoji knyga apie arklį Dominyką ir jo svajonių rugiagėlę)

Dailininkas Gediminas Pranckevičius

2018

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Knygos leidimą rėmė

D. Trumpa

ISBN 978-609-8227-08-6

Tas vakaras Artinosi vakaras. Lėtai, neskubėdamas. Iš pirmo žvilgsnio vakaras regėjosi toks pat kaip šimtai kitų vakarų, kas vakarą atslenkančių nežinia iš kur ir suvalgančių skaniąją pievą vakarienei.1 Tačiau iš antro, įdėmesnio žvilgsnio šis vakaras atrodė kitoks. Netgi baugiai kitoks... Dieną turbūt niekas nebūtų nė nuspėjęs, koks iš tiesų bus šis vakaras.2 Bet pradėkime nuo pradžių. Taigi tą rugpjūčio vakarą, kai vakaras jau buvo visiškai netoli pievos, joje nieko nenujausdamas ganėsi laukinis arklys vardu Dominykas. Viskas dar regėjosi saugu ir įprasta: vakarinis vėjelis glostė ąžuolo lapus, į lizdą parskrido gandras Alfonsas ir parnešė žmonai pūgžliuką pavakariams... Varlės, įsitaisiusios upelio pakrantėje tarp saulėlydžio lelijų, kurkė mielas kasvakarines kurkeles... Rugiagėlė markstėsi į šonus lapsėdama ilgiausiom, mėlyniausiom blakstienom: – Na ir kur tas mano Dominykas, kada gi jis mane palaistys? Jau ir vakaras čia pat! Į pievą atkeliaujantis vakaras puikiausiai žinojo, kad šį vakarą jis bus visiškai kitoks, negu būdavo ankstesniais vakarais.3 Norėdamas pranešti apie tai, pirmiausia paskleidė danguje raudonus, kruvinus debesis. Arklys Dominykas, ramiai rupšnodamas vakarines salotas netoli ąžuolo, pakėlė galvą ir nustėro: – Kažkas uždegė dangų!.. Nulėkė prie rugiagėlės. – Matei, dangus dega? – Nusiramink, Dominykai, niekas niekur nedega, – rugiagėlė prigludo prie bičiulio kojos: – Rytoj bus truputį vėjuota, ir tiek! Brangusis, tu užmiršai mane palaistyt... 1 Su visu ąžuolu, varlėm, su Dominyku ir jo rugiagėle! O ryte vėl išspjaunančiu iš tamsiosios savo burnos. 2 Gandrobaiminga varlė Dramblota, ir ta! 3 Vakaras puikiai žinojo, ką šį vakarą privalo padaryti!

– Po šimts debesų, – prunkštelėjo Dominykas, bet vis tiek stovi kaip įbestas! Muistosi ir galvą purto. – Tokio degančio dangaus dar nesu matęs. Ne prieš gera visa tai! – Viskas bus gerai, – šyptelėjo rugiagėlė ir paglostė pašiurpusį arklį, – dangus toks ne pirmą kartą ir ne paskutinį! – O jei paskutinį? Mano širdis nujaučia kažką negera. – Brangusis, tu šiandien įsijautrinęs, – švelniai sušnarėjo rugiagėlė, – prigulk šalia, įkvėpk giliai ir nurimsi... Nėr ko nerimaut, vakarais dangus dažnai taip nusidažo, ypač prieš audrą... Gal per retai galvą į dangų pakeli? – Pati matai, kiek pievoje darbo, – susierzino arklys, – neturiu kada ganyt debesų... Rugiagėlė neįsižeidė. Ji jau priprato, kad arkliai kartais būna pavargę ir suirzę.4 – Vakaras – genialus dailininkas! – tęsė mintį gėlė. – O purpuriniai saulėlydžiai – mano mėgstamiausi! 4 Tada reikia tiesiog truputį negirdėti, ką jie bamba, ir tiek... Jei pradėsi su tokiu arkliu ginčytis, bus dar blogiau.

– Nematau čia nieko nuostabaus, – prunkštelėjo arklys, nesumodamas, ką atsakyt. Jau ir save kaltint ėmė: „Gal išties be reikalo susierzinau rausvojo dangaus pabūgęs?“ Tik viena arklys žinojo kuo puikiausiai: ginčytis su pievų damomis, karalienėmis ar laukų rugiagėlėmis yra beprasmiška. Kartais reikia tiesiog nuleisti negirdom, ką jos bamba, ir tiek.5 – Gal sumetam po labanaktinį ditirambą? – pasiūlė norėdamas kuo greičiau užglaistyt nesmagų pokalbį. – Mielai, – skaniai pasirąžė rugiagėlė, – bet gal dar palaistytum prieš miegą? Troškina truputį... Ir vėl žvilgtelėjo į dangų. – Nuostabus vakaras, kažkoks net ypatingas! O arklys Dominykas tučtuojau nulėkė prie upės, ten išsivalė dantis, nusiplovė kanopas. Paskui, prisisėmęs pilną burną vandens, nubildino rugiagėlei. Palaistė, pabučiavo ir padainavo lopšinę: 5 Jei pradėsi su tokiomis gražuolėmis ginčytis, bus visai blogai...

Mik užmik, gražioji mano, Tavo sapną rūkas gano, O po rūką aš ganausi, Spoksau, dėbsau ir klausausi, Kad tavęs kas neužpultų Ir varlyčių neprikultų, Jei užmintų kas ant žiedo, Neberasčiau niekur vietos! Mik užmik, gražioji mano, Nuo audrų ir uragano Tave saugo Dominykas – Jis stiprus kaip baravykas.

Tas pats vakaras (tęsinys) O vakaras stovėjo už ąžuolo, klausėsi. Ir taip jį sujaudino Dominyko lopšinė – net ašarą ąžuolo kamienu nuvarvino! – Gal atidėti šią nemalonią procedūrą? – sudvejojo vakaras. Nuskynė po kojomis augančią ramunę ir ėmėsi burti: – Atidėti, neatidėti, atidėti, neatidėti, atidėti, neatidėti... Ne tai ne. Atsiduso liūdnai ir nupūtė ramunės žiedlapius toli į pievą – net iki upės. O čia varlė Dramblota betupinti. – Žiedlapiai mano vestuvių vainikėliui, ar ne pranašiškas ženklas?! – ir puolė rinkti plevenančių burtažiedžių skaičiuodama: – Ištekėsiu šiemet, neištekėsiu, ištekėsiu, neištekėsiu... Ne tai ne. – Graudinkis nesigraudinęs, bet... pats laikas imtis darbo, – pasipurtė atitokęs vakaras, išėjo į pievos vidurį ir ėmė ryžtingai temti... Tuojau upėje sukilo rūkas, suūkavo apuokas, ėmė svirpti svirpliai.

Vakaras išsidrėbė patogiai ant rūko pagalvių ir nuplaukė per pievą. Skriedamas virš Dominyko pasilenkė ir sušnibždėjo jam į ausį: – Labas vakaras, seni. Dominykas pašoko kaip bitės įgeltas! Apsidairė – nieko nemato.6 Palenkė galvą ir klausia rugiagėlės: – Čia tu man sakei „labas vakaras, seni“? – Tau išties jau vaidenasi, – žiedlapiu numojo rugiagėlė. Net burną lapeliu prisidengė, kad kartais nesusijuoktų... Susivaldė: – Mielasis, tavęs taip pavadint niekad nedrįsčiau, netgi juokais... Turbūt šiandien saulėje perkaitai! Tai pasakiusi nusižiovavo, suskliaudė žiedlapius ir ėmė grimzti į palaimingą miegą. O Dominykas stovėjo šalia, muistėsi, plakė uodega, raukė nosį ir uostinėjo vis tirštėjantį rūką. – Nelabas šis vakaras, oi nelabas, – sumurmėjo. Apsidairė, mato, kad saulė jau nusileidusi už girios, o raudoni debesys, išsibarstę po visą dangų, pavirto juodom vaiduokliškom dėmėm. – Pirmiausia reikia pašalint šio vakaro liudininkus, – sukuždėjo vakaras ir ėmėsi darbo. Vakarinis rūkas pakilo iki apatinių ąžuolo šakų, paskui ėmė ropštis į viršų valgydamas vis aukštesnes šakas... Kai šimtametis ąžuolas jau skendėjo tamsoje, vakaras vienu kąsniu prarijo ir gandralizdį – su visu jame tupinčiu Alfonsu ir jo brangiausiąja Birute.

Tas pats vakaras (tęsinio tęsinys) Dominykas stovėjo prasmegęs rūke ir nekrutėjo. Nebijojo jis rūko – jau šimtus kartų su varlėmis slėpynių žaista tokiuose rūkuose!7 Palaukė, kol ūkanotas debesis kiek prasisklaidys, iškėlė kaklą, galvą ir regi pro rūko viršų: ogi tolumoje po pievą slampinėja vakaras! Toks įtartinas, net žodžių trūksta! Rankas susikišęs į pilko lietpalčio kišenes, apykaklę pasistatęs! Lyg to maža būtų, dar švilpauja penkiais šešiais svirplių balsais! 6 Kur ten matys, jei iki pusės rūke paskendęs! 7 Ir dar tirštesniuose.

– Tai štai koks jis! Ko jis čia atsliūkino? – sugriežė dantim Dominykas, net vienas dantis iškrito. – Geriau apsimesiu, kad miegu. Užsimerkė ir apsimetinėja... penkias minutes, dešimt, o pats vis spėlioja: – Tikriausiai tas valkata jau paliko pievą ir išsinešdino savais keliais... Pramerkė vieną akį, dairosi paslapčiom – nieko nebėra. Net lengviau ant širdies pasidarė! – Ko gero, nebeužmigsiu, – tarė sau Dominykas, – einu nusimaudyt. Nušuoliavo prie upės ir... keistas dalykas – kol risnojo, užduso, sukaito nuo galvos iki uodegos! Atstumas, regis, nedidelis – nuo ąžuolo iki upės!..8 Tik žiūri – ir vėl padūmavęs vakaras ant skardžio besėdįs, kojom betabaluojąs. – Ko jis nori iš manęs? – Dominykui širdis suspurdėjo lyg paukštelis, pakliuvęs lūšiai į nagus. – Ateik, pasišnekėsim, – galva mostelėjo vakaras. – Neturiu apie ką su tavim kalbėti, – ryžtingai atrėžė arklys, – varyk iš čia. – Kur man varyt? – Eik ten, iš kur atėjai, – karščiavosi arklys. – Niekur iš čia neisiu, – išsišiepė vakaras juodais išklerusiais dantimis, – nebent eitum drauge. Užtraukė vakaras rūko dūmą ir išpūtė pievon. – Nenori? – pasiūlė arkliui. – Dėkui, nerūkau, – numykė Dominykas, suprasdamas, kad nuojauta šiandien jo neapgavo: debesys raudonavo ne šiaip sau. „Reikia spirt šitam tamsuoliui į dantis, antraip nepaliks ramybėj“, – sušnibždėjo Dominykas, net prisimerkęs iš neapykantos! Prilėkė, atsivėdėjo ir jau spirs... Bet atsimerkęs mato – nieko nebėr! Tiktai pilkas vakaro lietpaltis plūduriuoja upės vidury. – Nejau pasivaideno? – spėjo pagalvot Dominykas, tačiau sulig šia mintimi kojos susipynė ir arklys nuriedėjo skardžiu. Šaldai kabaldai – šlubumšt! Tiesiai į šniokščiančią upę... Dar gerai, kad vieta negili pasitaikė, tik įsirėmė kojomis į dugną ir ropščiasi krantan dūsuodamas. – Duokš kanopą, seni? – pasigirdo gergždžiąs balsas. 8 Tūkstančius kartų lakstyta pirmyn atgal!

Turinys Tas vakaras............................................................................................................... 5 Tas pats vakaras (tęsinys) ........................................................................................ 8 Tas pats vakaras (tęsinio tęsinys) ............................................................................ 9 Pokalbis su vakaru ................................................................................................ 12 Naktinės Dominyko godos ..................................................................................... 15 Naktinis pokalbis su Gabute ................................................................................. 17 Meilės laiškas .........................................................................................................20 Rugiagėlė ir rytas ................................................................................................... 23 Dominyko laiškas...................................................................................................25 Liūdesys pievoje ......................................................................................................28 Baltoji ragana .........................................................................................................30 Rugiagėlė ir gandras .............................................................................................. 33 Dominykas – jūreivis ............................................................................................. 35 Dominyko pagrobimas .......................................................................................... 38 Gandro Alfonso nuotykiai .....................................................................................40 Varlės guodžia rugiagėlę ........................................................................................42 Raganos sala ...........................................................................................................44 Alfonsas pabėga iš nelaisvės .................................................................................. 49 Ragana ir gandras Alfonsas................................................................................... 52 Kurmis Andriulis ................................................................................................... 55 Apeigos.................................................................................................................... 59 Stebuklingas dantis ................................................................................................ 62 Andriulio kelionė į požemius ................................................................................66 Mūšis su meška ...................................................................................................... 67 Sugrįžimas namo ................................................................................................... 71 Vestuvės ir Dominykutis ........................................................................................ 72

Dominyko rūpestis ................................................................................................. 74 Dominykas požemių karalystėje ........................................................................... 75 Dominykučio nuotykiai .........................................................................................77 Ąžuolų slėnis .......................................................................................................... 79 Pabaiga ................................................................................................................... 83

Dominykas Ąžuolų slėnyje / Vytautas V. Landsbergis ; iliustravo Gediminas Pranckevičius . – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2018 . – 88 p. : iliustr. ISBN 978-609-8227-08-6 „Dominykas Ąžuolų slėnyje“ – penktoji, baigiamoji Vytauto V. Landsbergio populiarios serijos knyga apie arklį Dominyką ir jo mylimąją rugiagėlę, užbaigianti meilės ir aistrų kupiną kelionę. Šį kartą įsimylėjėliai susiduria su išsekimo, vienatvės ir net gresiančios mirties iššūkiais, kuriuos išsprendę džiaugiasi brandžios šeimos palaima. Visa vainikuoja jų sūnaus, arkliuko Dominykučio, atsiradimas. Pirmoji ir trečioji šios serijos knygos pelnė geriausių metų vaikiškų knygų laurus.

Vytautas V. Landsbergis

Dominykas Ąžuolų slėnyje Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 2000 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius www.baltoprint.com