(3!)- & # #'Õ * ,é'é /.IJ,)- ,é'#') )( -
ġ Ì ij Ì ij Ì Ì Ì
!"#$#%#%&"'! Ì Ň Ì %.),é!Ì Ì Ì Ì è
!"#$%$&'()*$+',%'()()"*)
- )'#(# /- #./ (/-} s"*) -) 3. /. - | ( - ,!#-} s"*) - #'03 - * ň#(-% -} s"*)
Ă? è ĂŒ TÄ… naktÄŻ erelis negalÄ—jo uĹžmigt. Kad ir kaip gōŞėsi, kuitÄ—si, kiĹĄdamas galvÄ… po sparnu, taÄ?iau miegas jo neÄ—mÄ—. PaukĹĄtÄŻ kamavo negera nuojauta. Bet iĹĄ kur ji atsÄ—lino ir kÄ… galÄ—tĹł reikĹĄti, jis nesuprato. Nerimauti tarsi nebuvo dÄ—l ko... Sveikata – kuo puikiausia, prieĹĄ akis dar trisdeĹĄimt keturiasdeĹĄimt brandaus gyvenimo metĹł. Giria pilna maisto! Ko dar norÄ—ti? Net deĹĄimt metĹł plÄ—ĹĄrĹŤnas atitarnavo savo biÄ?iuliui – medĹžiotojui MaĹžonui, su kuriuo kadaise traukdavo ne tik medĹžioklÄ—n, Ĺžvejybon, bet ir Ĺžvalgybon. PrieĹĄ metus paukĹĄtis buvo paleistas laisvÄ—n ir dabar galÄ—jo lÄ—kt kur panorÄ—jÄ™s. TaÄ?iau niekur skristi erelis nebenorÄ—jo, jam patiko bĹŤti arti ĹžmoniĹł ir jiems padÄ—ti. Tai ir susisuko lizdÄ… netoli jĹł – kaimugaly augusiam Ä…Ĺžuole, tarp trijĹł virĹĄĹŤnÄ—j iĹĄsikerojusiĹł ĹĄakĹł. Daug kÄ… prisiminÄ— kilnusis paukĹĄtis tÄ… bemiegÄ™ naktÄŻ... Kaip kaĹžkada jÄŻ, dar maŞą, nesenai iĹĄperÄ—tÄ… ereliukÄ…, iĹĄ tÄ—vĹł lizdo iĹĄkÄ—lÄ— tas pats MaĹžonas – cypiantÄŻ iĹĄ pasiutimo, pasiĹĄiauĹĄusÄŻ. ParsineĹĄÄ— ir uĹžaugino nelaisvÄ—je kartu su balandĹžiais, viĹĄtomis ir kitais paukĹĄÄ?iais. PajutÄ™s meiliÄ… ĹĄeimininko globÄ…, erelis nustojo prieĹĄintis ir leidosi prijaukinamas. Niekad nepuldinÄ—jo nei vaikĹł, nei naminiĹł gyvuliĹł ar paukĹĄÄ?iĹł... Kol dar buvo jaunas, nestiprus, jÄŻ laikÄ— pririĹĄtÄ… ir maitino sumedĹžiotĹł ĹžvÄ—reliĹł mÄ—sa, idant sustiprÄ—tĹł ir apsiprastĹł su ĹĄalia gyvenanÄ?iais ĹžmonÄ—mis. Tik bÄ—da – pririĹĄtas erelis neiĹĄmoko skraidyti! O vienÄ… graĹžiÄ… dienÄ… MaĹžonas suvis nustojo jÄŻ maitinÄ™s – tai tÄ™sÄ—si parÄ…, dvi, tris... NusilpÄ™s, iĹĄbadÄ—jÄ™s erelis net nesuprato, uĹž kÄ… tokia bausmÄ—, nes nesijautÄ— kuom nors nusikaltÄ™s. Tik vÄ—liau – kai medĹžiotojas pradÄ—jo jÄŻ mokyt medĹžioklÄ—s meno – karaliĹĄkasis paukĹĄtis suprato, kam tai buvo reikalinga. PirmÄ…jÄ… mokslĹł dienÄ… atminÄ— iki smulkmenĹł: MaĹžonas patupdÄ— plÄ—ĹĄrĹŤnÄ… ant aukĹĄto stulpo, ÄŻkasto pagrindinÄ—je kaimo aikĹĄtÄ—je, o pats prieĹĄais jÄŻ tampÄ— neseniai nudobto kiĹĄkelio kailÄŻ, pririĹĄtÄ… uĹž virvÄ—s. IĹĄbadÄ—jÄ™s erelis ĹĄoko skrist, nÄ— pats nesuprasdamas, kur ir kada to galÄ—jo iĹĄmokti, ir puolÄ— tariamÄ… aukÄ…! PagavÄ™s – draskyt, plÄ—ĹĄyt ÄŻ gabalus, o uĹž tai gavo mÄ—sos! Taip ir iĹĄmoko gaudyti lapes, kiĹĄkius ir net maĹžus vilkiukus. Geriausias laikas medĹžioklei – ankstyva Ĺžiema. Paprastai iĹĄkritus pirmajam sniegui MaĹžonas iĹĄjodavo iĹĄ kaimo, laikydamas erelÄŻ ant kairiosios rankos, ir klaidĹžiodavo po
!
Ă? è ĂŒ TÄ… naktÄŻ erelis negalÄ—jo uĹžmigt. Kad ir kaip gōŞėsi, kuitÄ—si, kiĹĄdamas galvÄ… po sparnu, taÄ?iau miegas jo neÄ—mÄ—. PaukĹĄtÄŻ kamavo negera nuojauta. Bet iĹĄ kur ji atsÄ—lino ir kÄ… galÄ—tĹł reikĹĄti, jis nesuprato. Nerimauti tarsi nebuvo dÄ—l ko... Sveikata – kuo puikiausia, prieĹĄ akis dar trisdeĹĄimt keturiasdeĹĄimt brandaus gyvenimo metĹł. Giria pilna maisto! Ko dar norÄ—ti? Net deĹĄimt metĹł plÄ—ĹĄrĹŤnas atitarnavo savo biÄ?iuliui – medĹžiotojui MaĹžonui, su kuriuo kadaise traukdavo ne tik medĹžioklÄ—n, Ĺžvejybon, bet ir Ĺžvalgybon. PrieĹĄ metus paukĹĄtis buvo paleistas laisvÄ—n ir dabar galÄ—jo lÄ—kt kur panorÄ—jÄ™s. TaÄ?iau niekur skristi erelis nebenorÄ—jo, jam patiko bĹŤti arti ĹžmoniĹł ir jiems padÄ—ti. Tai ir susisuko lizdÄ… netoli jĹł – kaimugaly augusiam Ä…Ĺžuole, tarp trijĹł virĹĄĹŤnÄ—j iĹĄsikerojusiĹł ĹĄakĹł. Daug kÄ… prisiminÄ— kilnusis paukĹĄtis tÄ… bemiegÄ™ naktÄŻ... Kaip kaĹžkada jÄŻ, dar maŞą, nesenai iĹĄperÄ—tÄ… ereliukÄ…, iĹĄ tÄ—vĹł lizdo iĹĄkÄ—lÄ— tas pats MaĹžonas – cypiantÄŻ iĹĄ pasiutimo, pasiĹĄiauĹĄusÄŻ. ParsineĹĄÄ— ir uĹžaugino nelaisvÄ—je kartu su balandĹžiais, viĹĄtomis ir kitais paukĹĄÄ?iais. PajutÄ™s meiliÄ… ĹĄeimininko globÄ…, erelis nustojo prieĹĄintis ir leidosi prijaukinamas. Niekad nepuldinÄ—jo nei vaikĹł, nei naminiĹł gyvuliĹł ar paukĹĄÄ?iĹł... Kol dar buvo jaunas, nestiprus, jÄŻ laikÄ— pririĹĄtÄ… ir maitino sumedĹžiotĹł ĹžvÄ—reliĹł mÄ—sa, idant sustiprÄ—tĹł ir apsiprastĹł su ĹĄalia gyvenanÄ?iais ĹžmonÄ—mis. Tik bÄ—da – pririĹĄtas erelis neiĹĄmoko skraidyti! O vienÄ… graĹžiÄ… dienÄ… MaĹžonas suvis nustojo jÄŻ maitinÄ™s – tai tÄ™sÄ—si parÄ…, dvi, tris... NusilpÄ™s, iĹĄbadÄ—jÄ™s erelis net nesuprato, uĹž kÄ… tokia bausmÄ—, nes nesijautÄ— kuom nors nusikaltÄ™s. Tik vÄ—liau – kai medĹžiotojas pradÄ—jo jÄŻ mokyt medĹžioklÄ—s meno – karaliĹĄkasis paukĹĄtis suprato, kam tai buvo reikalinga. PirmÄ…jÄ… mokslĹł dienÄ… atminÄ— iki smulkmenĹł: MaĹžonas patupdÄ— plÄ—ĹĄrĹŤnÄ… ant aukĹĄto stulpo, ÄŻkasto pagrindinÄ—je kaimo aikĹĄtÄ—je, o pats prieĹĄais jÄŻ tampÄ— neseniai nudobto kiĹĄkelio kailÄŻ, pririĹĄtÄ… uĹž virvÄ—s. IĹĄbadÄ—jÄ™s erelis ĹĄoko skrist, nÄ— pats nesuprasdamas, kur ir kada to galÄ—jo iĹĄmokti, ir puolÄ— tariamÄ… aukÄ…! PagavÄ™s – draskyt, plÄ—ĹĄyt ÄŻ gabalus, o uĹž tai gavo mÄ—sos! Taip ir iĹĄmoko gaudyti lapes, kiĹĄkius ir net maĹžus vilkiukus. Geriausias laikas medĹžioklei – ankstyva Ĺžiema. Paprastai iĹĄkritus pirmajam sniegui MaĹžonas iĹĄjodavo iĹĄ kaimo, laikydamas erelÄŻ ant kairiosios rankos, ir klaidĹžiodavo po
!
apylinkiĹł miĹĄkus, kalnus ir klonius. PastebÄ—jÄ™s lapÄ™ ar kitÄ… medĹžiojamÄ… gyvĹŤnÄ…, paleisdavo plÄ—ĹĄrĹŤnÄ… grobio link. PaukĹĄtis pakildavo ÄŻ dangĹł, nusitaikydavo ir staigiai smigdamas Ĺžemyn geleĹžiniais nagais nuÄ?iupdavo grobÄŻ. Laikydavo aukÄ… tol, kol priartÄ—davo MaĹžonas. TaÄ?iau tie ĹĄaunĹŤs laikai jau tolimoj praeity. Dabar jis laisvas ir gali daryt kÄ… tinkamas! SusisukÄ™s lizdÄ… erelis tikÄ—josi, kad ÄŻ jo jaukius namus galbĹŤt uĹžsuks ir apsistos kokia nors vieniĹĄa erelÄ—, pavasarÄŻ grÄŻĹžtanti iĹĄ ĹĄiltĹłjĹł kraĹĄtĹł... GalbĹŤt juodu net ĹĄeimÄ… sukurs? Bet ĹĄiÄ… vasarÄ… savo iĹĄrinktosios jis dar nesulaukÄ—. Manding atskris kitÄ…... Paskui erelis prisiminÄ— ir dar vienÄ…, ne itin malonĹł ĹĄios vasaros nuotykÄŻ, kai jis buvo iĹĄskridÄ™s poros dienĹł medĹžioklÄ—n, o grįŞęs aptiko savo lizde besikurianÄ?ius gandrus! SveÄ?ius teko iĹĄpraĹĄyti – nemaĹžai plunksnĹł po Ä…Ĺžuolu tÄ…syk gandrai paliko...
SupratÄ™s, kad ĹĄiandien nebeuĹžmigs, erelis nutarÄ— pasiĹžvalgyti po apylinkes ir pramankĹĄtinti nakties drÄ—gmÄ—j sustirusius sparnus. KlyktelÄ—jÄ™s pakilo aukĹĄtyn ÄŻ dangĹł ir Ä—mÄ— dairytis, kokiÄ… ĹžiniÄ… atneĹĄa ĹĄis ankstyvas vasaros rytas. Mato erelis, kad saulÄ— dar tik keliasi uĹž miĹĄkĹł, rÄ…Ĺžosi skaisÄ?iaveidÄ—, nenoriai pramerkdama akis, tingiai skleisdama paĹžeme iĹĄdrikusius plaukus. Ilgi ĹĄilti jos spinduliai tÄŻsta, driekiasi tarp rasotĹł ĹžoliĹł ir Ä?iupinÄ—ja viskÄ…, kÄ… randa palikta po nakties: ĹžvÄ—riĹł pÄ—dsakus smÄ—lyje ir ant samanĹł, ĹĄaltinio Ä?iurlenimÄ…, rasotus voratinklius tarp galingĹł Ä…ĹžuolĹł ĹĄakĹł. NusklendĹžia erelis virĹĄ gĹŤdaus ĹĄilo, suka ratus virĹĄ ĹŤkuose skendinÄ?io raisto, stebeilijasi ÄŻ niĹŤrius prieĹĄauĹĄrio brĹŤzgynus ir net nusiĹĄypso iĹĄvydÄ™s, kokia gausybÄ— miĹĄko gyventojĹł jau pabudusi! Antai skruzdÄ—lÄ—, ant nugaros tempianti spyglÄŻ, antai lokys, ĹĄlamĹĄÄ?iantis mÄ—lynes ir bruknes, antai atsargi lapÄ—, skuodĹžianti link upÄ—s, kur girdisi smagus kaĹžkieno juokas. Ereliui irgi pasidaro ÄŻdomu – kas ten iĹĄdykauja tokÄŻ ankstyvÄ… rytmetÄŻ? Jis ima sekti paskui rudasnapÄ™. Netrukus jo akylos akys jau Ĺžvalgosi po ĹŤkanotÄ… Ĺ ventosios upÄ—s pakrantÄ™. O Ä?ia – ant palinkusio gluosnio sÄ—di dvi ĹžaliaakÄ—s graĹžuolÄ—s, pasipuoĹĄusios lelijomis! Jos linksminasi, taĹĄkosi ĹžaiĹžaruojanÄ?iais purslais ir kvatoja visa gerkle. – Ei, triukĹĄmadarÄ—s! KodÄ—l nemiegat tokÄŻ ankstyvÄ… rytÄ…? – klausia erelis, nutĹŤpÄ™s ant pakrantÄ—s akmens.
– Mes laumÄ—s, ne triukĹĄmadarÄ—s, – nusijuokia tos, – o krykĹĄtaujame todÄ—l, kad mums smagu, kai pateka saulÄ— ir pirmieji spinduliai suĹĄildo mĹŤsĹł suĹžvarbusius laumiĹĄkus kĹŤnus. – Bet jĹŤs galite priĹžadinti ĹžvÄ—ris bei Ĺžmones, kurie dar ilsis po sunkiĹł darbĹł, – laumes gÄ—dina kilnusis paukĹĄtis, taÄ?iau upÄ—s gyventojos nepasiduoda: – Ĺ˝vÄ—rys jau seniai pabudÄ™... O Ĺžmogaus gyvenimas ir taip be galo trumpas! KodÄ—l jie, neiĹĄmanÄ—liai, nepamato rytmetinio Pasaulio gimimo stebuklo? Juk tai graĹžiausia, kÄ… PradĹžiapatis yra sukĹŤrÄ™s! Ankstyvas rytmeÄ?io brÄ—kĹĄmas – tik kelios nepakartojamos akimirkos, kuomet girdimas KĹŤrÄ—jo balsas, jau nebebaidomas nakties tamsybiĹł ir dar neuĹžgoĹžtas dienos triukĹĄmo! SupratÄ™s, kad lengvai ĹĄiĹł iĹĄdykusiĹł paneliĹł nenuginÄ?ys, erelis mosteli galingais sparnais ir nuskrenda toliau. Netrukus jis aptinka pamiĹĄkÄ—j riogsantÄŻ milĹžiniĹĄkÄ… akmenÄŻ, o prie jo smilkstanÄ?iÄ… vakarykĹĄtÄ™ lauĹžavietÄ™! – KaĹžkas paliko neuĹžgesintÄ… ugnÄŻ! – kraipo galvÄ… erelis. – Juk miĹĄkas galÄ—jo uĹžsidegti! Bet tuoj skrajĹŤnas prisimena, kad Ä?ia – garsioji Ĺ ventosios ĹžinyÄ?ia, kurioj vakar vakare, patekÄ—jus Mainulio pilnaÄ?iai, kaimo Senolis ĹĄventino bĹŤsimuosius arÄ—jus, laimino jĹł Ĺžmonas bei vaikus. Ne tik artojus, bet ir medĹžiotojus bei karius! – Kur jie? Kur tie paĹĄventinti ĹĄio kaimelio gyventojai? – dairosi erelis, kol suvokia: – Tikriausiai jie dar miega, nuvargÄ™ po ĹĄventĹł apeigĹł! Dar ilsisi rĹŤke skendinÄ?ioj gyvenvietÄ—j. PalikÄ™s susimÄ…sÄ?iusÄŻ akmenÄŻ, erelis nusklendĹžia toliau. Netrukus jis jau Ĺžvelgia ÄŻ rĹŤkuose skendintÄŻ AnykĹĄÄ?iĹł kaimÄ…. Tyla... Tik ankstyvas gaidys, uĹžvertÄ™s snapÄ… ÄŻ tekanÄ?iÄ… saulÄ™, Ĺžadina savo viĹĄtĹł ĹĄeimynÄ…. Kaimas aptvertas rÄ…stĹł tvora, o jos galuose – du kuorai su sustingusiais ginkluotais sargybiniais, sauganÄ?iais mieganÄ?ius sodieÄ?ius nuo netikÄ—tĹł uĹžpuolimĹł. Erelis nutupia ant savojo stulpo kaimo vidury ir apĹžvelgÄ™s jaukias sodybas, iĹĄmargintas raĹĄtais, Ĺžirgeliais ir sodeliais, pasveikina raudonskiauterÄŻ. – Sveiks, gaidy! Nemiegi? – Laikas ir tuos miegalius anykĹĄtÄ—nus Ĺžadinti! – skeryÄ?iojasi ÄŻ kaimo aikĹĄtÄ™ atitipenÄ™s gaidys. – PadÄ—k man – klyktelk! – Tegu dar pailsi, – numoja sparnu geraĹĄirdis erelis ir ĹŤmai pastebi, kad toli graĹžu ne visi anykĹĄtÄ—nai miega. Atrodo, kaime yra ir nemieganÄ?iĹł!
"
#
ĥ è
apylinkiĹł miĹĄkus, kalnus ir klonius. PastebÄ—jÄ™s lapÄ™ ar kitÄ… medĹžiojamÄ… gyvĹŤnÄ…, paleisdavo plÄ—ĹĄrĹŤnÄ… grobio link. PaukĹĄtis pakildavo ÄŻ dangĹł, nusitaikydavo ir staigiai smigdamas Ĺžemyn geleĹžiniais nagais nuÄ?iupdavo grobÄŻ. Laikydavo aukÄ… tol, kol priartÄ—davo MaĹžonas. TaÄ?iau tie ĹĄaunĹŤs laikai jau tolimoj praeity. Dabar jis laisvas ir gali daryt kÄ… tinkamas! SusisukÄ™s lizdÄ… erelis tikÄ—josi, kad ÄŻ jo jaukius namus galbĹŤt uĹžsuks ir apsistos kokia nors vieniĹĄa erelÄ—, pavasarÄŻ grÄŻĹžtanti iĹĄ ĹĄiltĹłjĹł kraĹĄtĹł... GalbĹŤt juodu net ĹĄeimÄ… sukurs? Bet ĹĄiÄ… vasarÄ… savo iĹĄrinktosios jis dar nesulaukÄ—. Manding atskris kitÄ…... Paskui erelis prisiminÄ— ir dar vienÄ…, ne itin malonĹł ĹĄios vasaros nuotykÄŻ, kai jis buvo iĹĄskridÄ™s poros dienĹł medĹžioklÄ—n, o grįŞęs aptiko savo lizde besikurianÄ?ius gandrus! SveÄ?ius teko iĹĄpraĹĄyti – nemaĹžai plunksnĹł po Ä…Ĺžuolu tÄ…syk gandrai paliko...
SupratÄ™s, kad ĹĄiandien nebeuĹžmigs, erelis nutarÄ— pasiĹžvalgyti po apylinkes ir pramankĹĄtinti nakties drÄ—gmÄ—j sustirusius sparnus. KlyktelÄ—jÄ™s pakilo aukĹĄtyn ÄŻ dangĹł ir Ä—mÄ— dairytis, kokiÄ… ĹžiniÄ… atneĹĄa ĹĄis ankstyvas vasaros rytas. Mato erelis, kad saulÄ— dar tik keliasi uĹž miĹĄkĹł, rÄ…Ĺžosi skaisÄ?iaveidÄ—, nenoriai pramerkdama akis, tingiai skleisdama paĹžeme iĹĄdrikusius plaukus. Ilgi ĹĄilti jos spinduliai tÄŻsta, driekiasi tarp rasotĹł ĹžoliĹł ir Ä?iupinÄ—ja viskÄ…, kÄ… randa palikta po nakties: ĹžvÄ—riĹł pÄ—dsakus smÄ—lyje ir ant samanĹł, ĹĄaltinio Ä?iurlenimÄ…, rasotus voratinklius tarp galingĹł Ä…ĹžuolĹł ĹĄakĹł. NusklendĹžia erelis virĹĄ gĹŤdaus ĹĄilo, suka ratus virĹĄ ĹŤkuose skendinÄ?io raisto, stebeilijasi ÄŻ niĹŤrius prieĹĄauĹĄrio brĹŤzgynus ir net nusiĹĄypso iĹĄvydÄ™s, kokia gausybÄ— miĹĄko gyventojĹł jau pabudusi! Antai skruzdÄ—lÄ—, ant nugaros tempianti spyglÄŻ, antai lokys, ĹĄlamĹĄÄ?iantis mÄ—lynes ir bruknes, antai atsargi lapÄ—, skuodĹžianti link upÄ—s, kur girdisi smagus kaĹžkieno juokas. Ereliui irgi pasidaro ÄŻdomu – kas ten iĹĄdykauja tokÄŻ ankstyvÄ… rytmetÄŻ? Jis ima sekti paskui rudasnapÄ™. Netrukus jo akylos akys jau Ĺžvalgosi po ĹŤkanotÄ… Ĺ ventosios upÄ—s pakrantÄ™. O Ä?ia – ant palinkusio gluosnio sÄ—di dvi ĹžaliaakÄ—s graĹžuolÄ—s, pasipuoĹĄusios lelijomis! Jos linksminasi, taĹĄkosi ĹžaiĹžaruojanÄ?iais purslais ir kvatoja visa gerkle. – Ei, triukĹĄmadarÄ—s! KodÄ—l nemiegat tokÄŻ ankstyvÄ… rytÄ…? – klausia erelis, nutĹŤpÄ™s ant pakrantÄ—s akmens.
– Mes laumÄ—s, ne triukĹĄmadarÄ—s, – nusijuokia tos, – o krykĹĄtaujame todÄ—l, kad mums smagu, kai pateka saulÄ— ir pirmieji spinduliai suĹĄildo mĹŤsĹł suĹžvarbusius laumiĹĄkus kĹŤnus. – Bet jĹŤs galite priĹžadinti ĹžvÄ—ris bei Ĺžmones, kurie dar ilsis po sunkiĹł darbĹł, – laumes gÄ—dina kilnusis paukĹĄtis, taÄ?iau upÄ—s gyventojos nepasiduoda: – Ĺ˝vÄ—rys jau seniai pabudÄ™... O Ĺžmogaus gyvenimas ir taip be galo trumpas! KodÄ—l jie, neiĹĄmanÄ—liai, nepamato rytmetinio Pasaulio gimimo stebuklo? Juk tai graĹžiausia, kÄ… PradĹžiapatis yra sukĹŤrÄ™s! Ankstyvas rytmeÄ?io brÄ—kĹĄmas – tik kelios nepakartojamos akimirkos, kuomet girdimas KĹŤrÄ—jo balsas, jau nebebaidomas nakties tamsybiĹł ir dar neuĹžgoĹžtas dienos triukĹĄmo! SupratÄ™s, kad lengvai ĹĄiĹł iĹĄdykusiĹł paneliĹł nenuginÄ?ys, erelis mosteli galingais sparnais ir nuskrenda toliau. Netrukus jis aptinka pamiĹĄkÄ—j riogsantÄŻ milĹžiniĹĄkÄ… akmenÄŻ, o prie jo smilkstanÄ?iÄ… vakarykĹĄtÄ™ lauĹžavietÄ™! – KaĹžkas paliko neuĹžgesintÄ… ugnÄŻ! – kraipo galvÄ… erelis. – Juk miĹĄkas galÄ—jo uĹžsidegti! Bet tuoj skrajĹŤnas prisimena, kad Ä?ia – garsioji Ĺ ventosios ĹžinyÄ?ia, kurioj vakar vakare, patekÄ—jus Mainulio pilnaÄ?iai, kaimo Senolis ĹĄventino bĹŤsimuosius arÄ—jus, laimino jĹł Ĺžmonas bei vaikus. Ne tik artojus, bet ir medĹžiotojus bei karius! – Kur jie? Kur tie paĹĄventinti ĹĄio kaimelio gyventojai? – dairosi erelis, kol suvokia: – Tikriausiai jie dar miega, nuvargÄ™ po ĹĄventĹł apeigĹł! Dar ilsisi rĹŤke skendinÄ?ioj gyvenvietÄ—j. PalikÄ™s susimÄ…sÄ?iusÄŻ akmenÄŻ, erelis nusklendĹžia toliau. Netrukus jis jau Ĺžvelgia ÄŻ rĹŤkuose skendintÄŻ AnykĹĄÄ?iĹł kaimÄ…. Tyla... Tik ankstyvas gaidys, uĹžvertÄ™s snapÄ… ÄŻ tekanÄ?iÄ… saulÄ™, Ĺžadina savo viĹĄtĹł ĹĄeimynÄ…. Kaimas aptvertas rÄ…stĹł tvora, o jos galuose – du kuorai su sustingusiais ginkluotais sargybiniais, sauganÄ?iais mieganÄ?ius sodieÄ?ius nuo netikÄ—tĹł uĹžpuolimĹł. Erelis nutupia ant savojo stulpo kaimo vidury ir apĹžvelgÄ™s jaukias sodybas, iĹĄmargintas raĹĄtais, Ĺžirgeliais ir sodeliais, pasveikina raudonskiauterÄŻ. – Sveiks, gaidy! Nemiegi? – Laikas ir tuos miegalius anykĹĄtÄ—nus Ĺžadinti! – skeryÄ?iojasi ÄŻ kaimo aikĹĄtÄ™ atitipenÄ™s gaidys. – PadÄ—k man – klyktelk! – Tegu dar pailsi, – numoja sparnu geraĹĄirdis erelis ir ĹŤmai pastebi, kad toli graĹžu ne visi anykĹĄtÄ—nai miega. Atrodo, kaime yra ir nemieganÄ?iĹł!
!
"
ĥ è
è ĂŒ Nesuklydo erelis. GalinÄ—je kaimo troboje, rymanÄ?ioje po dviem galingais medĹžiais, – liepa ir Ä…Ĺžuolu, – rusena blausi ĹĄvieselÄ—. Tai kaimo Senolio troba! To paties, kuris kasnakt kĹŤrena Ĺžidinio ugnÄŻ ir meldĹžiasi namĹł sergÄ—tojai Gabijai. Taip vyko per amĹžius, tai vyksta ir ĹĄiÄ…nakt – stebÄ—damas rusenanÄ?ias Ĺžarijas, Senolis skaito jĹł Ĺžybsniuose paĹženklintus dievĹł apsireiĹĄkimus. Jo rankose – gintaro karoliai. Sukdamas juos stipriais ÄŻdirĹžusiais pirĹĄtais, Senolis ĹĄnabĹžda: Gabija Dievaite Ĺ ventoji Ugnele, Pakelki garĹł, Neleisk kibirkĹĄÄ?iĹł. PerkĹŤno dukrel SkaisÄ?ioji Gabele, Per naktÄŻ gabÄ—ki, SaulelÄ™ ĹžadÄ—ki. Ĺ ventoji GabÄ—ta, Ĺ˝idinio ugnele, Aukuro liepsnele, Ĺ viesk mums, BĹŤk su mumis, Gabija Dievaite. Melsdamasis Senolis neuĹžsnĹŤsta, bĹŤdrauja – vis mesteli liepsnosna ĹžiupsnelÄŻ linĹł sÄ—menĹł ar gabalÄ—lÄŻ duonos, kad ugnelÄ— pasisotintĹł. Tada vÄ—l pavargusiu Ĺžvilgsniu dÄ—bso ÄŻ ĹžidinÄŻ. Staiga bĹŤdrautojas sunerimsta – jis regi liepsnose atjojanÄ?ius ĹĄarvuotĹł vyrĹł siluetus! – Negali bĹŤti, – iĹĄsigandÄ™s ĹĄnibĹžda Senolis, – nejau kryĹžiuoÄ?iai? Ar toli jie dar nuo mĹŤsĹł kaimo?
$%
è ĂŒ Nesuklydo erelis. GalinÄ—je kaimo troboje, rymanÄ?ioje po dviem galingais medĹžiais, – liepa ir Ä…Ĺžuolu, – rusena blausi ĹĄvieselÄ—. Tai kaimo Senolio troba! To paties, kuris kasnakt kĹŤrena Ĺžidinio ugnÄŻ ir meldĹžiasi namĹł sergÄ—tojai Gabijai. Taip vyko per amĹžius, tai vyksta ir ĹĄiÄ…nakt – stebÄ—damas rusenanÄ?ias Ĺžarijas, Senolis skaito jĹł Ĺžybsniuose paĹženklintus dievĹł apsireiĹĄkimus. Jo rankose – gintaro karoliai. Sukdamas juos stipriais ÄŻdirĹžusiais pirĹĄtais, Senolis ĹĄnabĹžda: Gabija Dievaite Ĺ ventoji Ugnele, Pakelki garĹł, Neleisk kibirkĹĄÄ?iĹł. PerkĹŤno dukrel SkaisÄ?ioji Gabele, Per naktÄŻ gabÄ—ki, SaulelÄ™ ĹžadÄ—ki. Ĺ ventoji GabÄ—ta, Ĺ˝idinio ugnele, Aukuro liepsnele, Ĺ viesk mums, BĹŤk su mumis, Gabija Dievaite. Melsdamasis Senolis neuĹžsnĹŤsta, bĹŤdrauja – vis mesteli liepsnosna ĹžiupsnelÄŻ linĹł sÄ—menĹł ar gabalÄ—lÄŻ duonos, kad ugnelÄ— pasisotintĹł. Tada vÄ—l pavargusiu Ĺžvilgsniu dÄ—bso ÄŻ ĹžidinÄŻ. Staiga bĹŤdrautojas sunerimsta – jis regi liepsnose atjojanÄ?ius ĹĄarvuotĹł vyrĹł siluetus! – Negali bĹŤti, – iĹĄsigandÄ™s ĹĄnibĹžda Senolis, – nejau kryĹžiuoÄ?iai? Ar toli jie dar nuo mĹŤsĹł kaimo?
!"
Plyksteli malka, spragteli ir ant aslos išskrenda žarija. Senolis atsiklaupia ir įdėmiai apžiūri žaižaruojantį nuodėgulį, nenustodamas melstis: Gabija Dievaite Šventoji Ugnele, Švieski mums, Kalbėk su mumis,
Pasakyk, ar toli Ginkluoti svečiai, Skaisčioji Dievaite.
Ir ima pūsti į žariją, murmėdamas sulig kiekvienu pūstelėjimu: – Jie prie pat... Jiems kelio ligi pietų... Kelio ligi popietės... Sulig paskutiniais žodžiais žarija mirkteli, subyra į smulkias daleles ir ima gesti. – Viskas aišku, jiems iki mūsų – dar geras kelio galas! Žilabarzdis įmeta židinin porą ąžuolinių pliauskų ir apsidairo: ant trobos sienų plevena neramūs židinio atšvaitai, primenantys mūšio vaizdus, o sausas malkų traškesys – tarsi degančių sodybų garsas. – Gal prajos pro šalį nepastebėję? – sunerimęs murma jis. – Daug jų, kaip velnių... Gerai ginkluoti, tolimam žygiui pasiruošę... Nelengva bus laimėti, jeigu pasuks link mūsų! Senolis keliasi nuo aslos, sliūkina iš trobos ir beldžia į kaimyno Mažono duris: – Kas atsitiko? – nesusigaudo pažadintasis. – Kelk, broleli, lėk žvalgybon. Dievai pavojaus ženklus siunčia... Ar tik neklaidžioja apylinkių miškuose svečiai? – Kokie svečiai, Senoli? – Šarvuoti... – Tuoj pat lekiu, – Mažonui miegai akimirksniu išsilaksto: – Ar nereikia žadinti vyrų? – Tepasiilsi, juk neseniai miegoti nuėjo. Karšta dienelė regis bus... Skubėk! Tai pasakęs žilagalvis nupėdina namo, įsitaiso prie židinio ir įmeta Gabijai duonos riekelę: Šviesk mums, Globok mus, Gabija Dievaite.
$&
$'
Plyksteli malka, spragteli ir ant aslos išskrenda žarija. Senolis atsiklaupia ir įdėmiai apžiūri žaižaruojantį nuodėgulį, nenustodamas melstis: Gabija Dievaite Šventoji Ugnele, Švieski mums, Kalbėk su mumis,
Pasakyk, ar toli Ginkluoti svečiai, Skaisčioji Dievaite.
Ir ima pūsti į žariją, murmėdamas sulig kiekvienu pūstelėjimu: – Jie prie pat... Jiems kelio ligi pietų... Kelio ligi popietės... Sulig paskutiniais žodžiais žarija mirkteli, subyra į smulkias daleles ir ima gesti. – Viskas aišku, jiems iki mūsų – dar geras kelio galas! Žilabarzdis įmeta židinin porą ąžuolinių pliauskų ir apsidairo: ant trobos sienų plevena neramūs židinio atšvaitai, primenantys mūšio vaizdus, o sausas malkų traškesys – tarsi degančių sodybų garsas. – Gal prajos pro šalį nepastebėję? – sunerimęs murma jis. – Daug jų, kaip velnių... Gerai ginkluoti, tolimam žygiui pasiruošę... Nelengva bus laimėti, jeigu pasuks link mūsų! Senolis keliasi nuo aslos, sliūkina iš trobos ir beldžia į kaimyno Mažono duris: – Kas atsitiko? – nesusigaudo pažadintasis. – Kelk, broleli, lėk žvalgybon. Dievai pavojaus ženklus siunčia... Ar tik neklaidžioja apylinkių miškuose svečiai? – Kokie svečiai, Senoli? – Šarvuoti... – Tuoj pat lekiu, – Mažonui miegai akimirksniu išsilaksto: – Ar nereikia žadinti vyrų? – Tepasiilsi, juk neseniai miegoti nuėjo. Karšta dienelė regis bus... Skubėk! Tai pasakęs žilagalvis nupėdina namo, įsitaiso prie židinio ir įmeta Gabijai duonos riekelę: Šviesk mums, Globok mus, Gabija Dievaite.
!"
!#
!"#$%&' ! Ì Bemiegė naktis " Šventvietė # Senolio regėjimas !$
| | Norėtųsi padėkoti visiems, kurių mintimis bei žodžiais pasiremta, rašant šį kūrinį: Lietuvos ir rusų karaliui Gediminui, popiežiaus Jono XII pasiuntiniams, parašiusiems itin iškalbingas ataskaitas, istorikams A. Šapokai, E. Gudavičiui, A. Nikžentaičiui. Ir net indėnų vadui Sietle, kuriam, sprendžiant iš 1854 metais pasakytos kalbos tuometiniam JAV prezidentui, kryžeivių darbai taip pat buvo gerai žinomi.
Ryto žvalgyba !" Senolio sapnas !# Paslaptingasis kryžaitis $$ Rūkas $% Anykščių link $& Kaimo užpuolimas $" Mūšis %' Erelis %$ Gerasis lokys %&
$ Ì Po dvejų metų (' Karališkoji medžioklė )($ Netikėtas radinys (" Lizdeikos krikštas (* Kernavėje &! Naujieji pilėnai &"
% Ì Po keturiasdešimties metų "' Žinyčioj pas Lizdeiką "' Gedimino laiškas Europos miestams "% Laiškas popiežiui "( Paskutinis pokalbis šventvietėj "" Gedimino mirtis +' Pabaiga +$
!"#$%&' ! Ì Bemiegė naktis " Šventvietė # Senolio regėjimas !$
| | Norėtųsi padėkoti visiems, kurių mintimis bei žodžiais pasiremta, rašant šį kūrinį: Lietuvos ir rusų karaliui Gediminui, popiežiaus Jono XII pasiuntiniams, parašiusiems itin iškalbingas ataskaitas, istorikams A. Šapokai, E. Gudavičiui, A. Nikžentaičiui. Ir net indėnų vadui Sietle, kuriam, sprendžiant iš 1854 metais pasakytos kalbos tuometiniam JAV prezidentui, kryžeivių darbai taip pat buvo gerai žinomi.
Ryto žvalgyba !" Senolio sapnas !# Paslaptingasis kryžaitis $$ Rūkas $% Anykščių link $& Kaimo užpuolimas $" Mūšis %' Erelis %$ Gerasis lokys %&
$ Ì Po dvejų metų (' Karališkoji medžioklė )($ Netikėtas radinys (" Lizdeikos krikštas (* Kernavėje &! Naujieji pilėnai &"
% Ì Po keturiasdešimties metų "' Žinyčioj pas Lizdeiką "' Gedimino laiškas Europos miestams "% Laiškas popiežiui "( Paskutinis pokalbis šventvietėj "" Gedimino mirtis +' Pabaiga +$
Ì Í } Ì Ì 7;%-,+ , &#) - %'é~ -.),#Ģ% .,#$Ĵ &#Ĵ * - % 3. /. - | ( - ,!#- #&#/-., 0) #'03 - * ň#(-% -| #&(#/-~ )'#(# /- #./ (/-} sqrs| xw *|} #&#/-.,|} Ê | !"#$%&'()&&**)(++),,)./0%%(-+1+'-)&2 3456.56"%31%76$/"#89:!" Ì è -.),#Ģ% .,#$Ĵ &#Ĵ * - % #&#(#(% -% Ì Ň Ì %.),é Ì Ì Ì Ì è #, ň - tqqq !4| Ģ& # ) ÌÍ Ê Ì 111| )'#(# /-|&. * /- #() ÌÍ *#( /&#) -* /-./0é 111|-*#( /&3-|&.