Vytautas V. Landsbergis
Dailininkė Dalia Karpavičiūtė
UDK 821.172-93 La241
ISBN 978-9955-811-71-8
© Dailininkė Dalia Karpavičiūtė, 2014 © Vytautas V. Landsbergis, 2014 © Dominicus Lituanus, 2014
Paslaptinga Gedimino liga Kartą Vilniuje gyveno berniukas, vardu Gediminas. Tai buvo puikus, darbštus vaikis – kiekvieną mielą rytą padarydavo mankštą, išsivalydavo dantis ir pasiklodavo lovą. O paskui kiaurą dieną skaitydavo knygas, padėdavo tėveliams arba žaisdavo smėlio dėžėje, įrengtoje naujo daugiabučio namo kieme. Labiausiai berniukui patikdavo statyti pilis bei rūmus, kadangi užaugęs jis svajojo tapti architektu ir ręsti tikrus rąstinius namus, kuriuose būtų daug šviesos bei stiklo. Gal tik viena savybė šį vaiką nuo kitų skyrė. Jis neturėjo artimų draugų ir todėl labiausiai mėgdavo žaisti pats sau vienas. Kiti kiemo vaikai kartais dėl to jį net pravardžiuodavo. – Ei, atsiskyrėli, bėgam žaisti prie upės į parką, – šaukdavo jie, bet Gediminas tik galvą papurtydavo: – Jūs bėkit, o aš liksiu kieme! Man smėlio dėžėje smagiau… Bet štai kartą atsitiko šis tas labai keista. Berniukui tuokart buvo šešeri. Tos dienos rytas tarsi niekuo nesiskyrė nuo kitų: kol Gediminas su 3
tėveliu mankštinosi, mama iškepė kiaušinienės. Tada visi papusryčiavo ir tėveliai susiruošė eiti į darbą. – Susitvarkyk kambarį, paskaityk knygutę – tik tada galėsi eiti į kiemą! – išeidami pasakė tėveliai. Taip jau nutiko, kad Gediminas vakar vakare iki vėlumos žaidė su mašinėlėmis, burzgė po lova, riaumojo po stalu. Savo kambary jis pastatė tikrą ateities miestą – iš trinkelių sukonstravo namus, garažus, iš kojinių bei šalikų nutiesė gatves… O paskui pavargo ir nuėjo miegoti viso to nesutvarkęs. Tačiau vos tik tėveliai išskubėjo į darbą, Gediminas tučtuojau užmiršo jų prašymą. Pasiėmė kelias mašinėles ir išskuodė į kiemą pažaisti. Sėdėjo jis laimingas smėlio dėžėje ir statė savo svajonių pilį… Ir staiga nežinia iš kur prie smėlio dėžės atriedėjo mažas, apvalus seneliukas – didumo sulig kankorėžiu – ir ėmė gailiai sriūbauti: – Esu senas ir vienišas žmogelis! Manęs niekas nemyli, aš neturiu kur gyventi! Kas galėtų man padėti? – Kas tu toks? – išpūtė akis Gediminas. – Mano vardas – senelis Tingelis ir gyvenu aš kokio nors žmogaus viduje. Tačiau mano buvęs šeimininkas labai tingėjo pasigaminti valgyt,
4
drybsodavo kiauras dienas lovoj, spoksodamas televizorių, ir prieš porą savaičių numirė… – O nuo ko jis numirė? – išsigando berniukas. – Nuo bado ir tingėjimo, – verkšleno nelaimingasis senelis, – ir įsivaizduok – dabar neturiu kur prisiglausti! Gal leistum nors trumpai apsistoti pas tave? Gediminas, draugiškas vaikis, linktelėjo galva ir sutiko. Seneliukas net cyptelėjo iš džiaugsmo: akimirksniu įsiropštė į berniuko kišenę, prasiardė joje skylutę ir nugarmėjo kažin kur giliausiai. Berniukas dar bandė graibytis, ieškoti, kur tas seneliukas nuriedėjo, bet niekur keistojo nykštuko nebesurado. – Gal iškrito? – toptelėjo jam. – O gal jo ir nebuvo? Tikriausiai man tik pasivaideno... Geriau jau eisiu namo… Išsiropštė Gediminas iš smėlio dėžės ir nušleivojo namučio. O parėjęs į savo sujauktą kambarį, ūmai pasijuto be galo pavargęs! Tik atsigulė ant lovytės ir pradrybsojo kiaurą dieną. Nenorėjo nei keltis, nei ką nors veikti. – Kas tau, gal sergi? – klausinėjo susirūpinusi mama, grįžusi vakare iš darbo. – Ne, aš sveikas, – atsakė jai sūnelis, – tik pavargau ir noriu pailsėti. 6
– Pavargai kieme statydamas smėlio pilis? – stebėjosi mamytė, dairydamasi aplinkui, – net savo kambario nesusitvarkei… Mama apžiūrėjo Gedučiui gerklę, pamatavo temperatūrą, bet nieko blogo neaptiko. – Pagulėk… Gal vėjas perpūtė arba saulutėje persikaitinai... – nerimavo mama. Paskui išvirė aviečių arbatos su medum, dėl visa ko aprišo šaliku gerklę ir paliko sūnelį ramybėje. Taip ir praslinko ši keista diena – Gediminas spoksojo į lubas iki pat vėlyvo vakaro, nė nepakildamas iš lovos. O paskui taip ir užmigo su visais drabužėliais. Sutemus į kambarį atėjo mama, norėdama palinkėti labos nakties. Išvydusi, kad sūnus snaudžia nė nenusirengęs, tik rankomis skėstelėjo. Perrengė miegantį vaikelį pižama ir paliko toliau miegoti.
7
Senelis Tingelis O naktį Gediminas ėmė neramiai muistytis, vartytis ir staiga pabudo. Apsidairė ir mato, kad šalia jo, lovoj, ant tos pačios pagalvės knarkia ir naujasis jo draugelis – nykštukas senelis Tingelis. Knarkia, šnarpščia – net langai dreba. Bando jį berniukas žadinti: – Tingeli, ko taip knarki? Tuoj visus namiškius prižadinsi! – purtė it kokią kriaušę. Bet tam nė motais – knarkia kaip knarkęs! Tada Gediminas tyliai nusliūkino į vonią, prisisėmė pilną burną vandens ir sugrįžęs apipurškė senelį Tingelį nuo galvos iki kojų! Vargais negalais prisižadino miegalių. – Ko budini? – rūstavo tasai, – tokį puikų sapną sapnavau… Buvau kavinėje ir valgiau gardų ledų tortą su braškėmis… Kas atsitiko? – Tu knarki kaip koks traktorius! Jei prižadinsi mano tėvelius, jie tave išvarys! – Nesirūpink, pamiegosim – pamatysim! – ramino išsigandusį Gediminą Tingelis, – nebūk kvailiukas, miegok ir tu… Tai pats smagiausiais užsiėmimas gyvenime! 8
Nusiramino berniukas ir nusišypsojo. Jam netgi pradėjo patikti, kad nuo šiol turės mažytę paslaptį, kokios neturi kiti jo draugai – seną, barzdotą nykštuką Tingelį! Visi miegai jau buvo išdulkėję, tad nutarė Gediminas su savo naujuoju bičiuliu pasiplepėti. – O kur tu dieną buvai prapuolęs? Ieškojau visur, po drabužius naršiau, bet niekur neradau. – Tu manęs, Geduk, ir negalėjai matyti, nes dienomis dažniausiai aš būnu nematomas… Tik jaučiamas. – O kur tu slepiesi dienomis? – Įvairiai… kartais žaislų spintoje, kartais šaldytuve… – Gyvenk, ką su tavim padarysi, – sutiko draugiškasis berniukas. – Svarbu tik, kad tėvai nesužinotų! – Nebijok, nesužinos… O dabar – labanakt! Turiu kuo skubiausiai grįžti į savo sapno kavinę, ten dar liko nemažas torto gabalas. Bet Gediminas, visą dieną lovoje pradrybsojęs, miego jau nebenorėjo. – Papasakok man, seneli Tingeli, apie save, – paprašė jis, – kas tu toks ir iš kur čia atsiradai? – Gerai, papasakosiu, – norom nenorom sutiko senelis, – gal niekas maniškio torto nesušlamš… Seneliukas paglostė savo ilgą žilą barzdą ir ėmė iš lėto porinti. 10
Turinys Paslaptinga Gedimino liga .............................................3 Senelis Tingelis...................................................................8 Senelio Tingelio gyvenimo pasaka ........................... 11 Senelis Žioplelis .............................................................. 15 Gedimino rytas ................................................................ 19 Senelis Poilsėlis ............................................................... 23 Tėveliai pakviečia gydytoją ......................................... 29 Senelis Lepūnėlis ........................................................... 33 Dainuojanti mergaitė..................................................... 39 Mergaitė išgydo Gediminą .......................................... 43
Landsbergis, Vytautas V. La241 Gediminas ir keturi seneliai: pasaka / Vytautas V. Landsbergis, iliustravo Dalia Karpavičiūtė – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2014. – 52 p., iliustr. ISBN 978-9955-811-71-8 UDK 821.172-93
Vytautas V. Landsbergis Vytautas V. Landsbergis
Dailininkė Dalia Karpavičiūtė
2-as leidimas
Tiražas 1500 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“