Iš gyvenimo laumių by Dominicus Lituanus

Laumės pavojingos, todėl būtina žinoti, kaip su jomis reikia elgtis. Nuo laumių buvo apsisaugoma visai taip pat, kaip ir nuo mirties; tai rodo jų pavojingumą vyrams: laumės kenkiančios jiems užmigus. Apie laumes, sloginančias gyvulius ar vyrus, buvo žinoma visoje Lietuvoje. Neatsitiktinai jos buvo gretinamos su furijomis ar kitų tautų slogutėmis. Pirmosios žinios apie laumes mus pasiekia iš XVII a. Mažojoje Lietuvoje Mato Pretorijaus užfiksuotų ir 1871 m. Berlyne išleistų „Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne” ištraukų. Jose pabrėžiama deiviška laumių prigimtis. Tiesa, M. Pretorijus rašė, kad nadruviuose žinomas laumes vadina undinių rūšimi. Jos panašios į moteris, tik jų rankos ir kojos truputį plokščios. Be to, laumes jis priskiria vandens deivėms.

Iš gyvenimo laumių

„Iš gyvenimo laumių“ – nauja Vytauto V. Landsbergio knyga paaugusiems ir suaugusiems skaitytojams. Rašytojas kūrybiškai perkelia mitologines lietuviškų pasakų paraleles į šių dienų gyvenimą. „Velnio akmens“ festivalio kontekste susikerta mitas ir realybė, trylikamečio Jauniaus ir jo tėvų šeimos santykių drama bei fantastiški laumių pasaulio nuotykiai.

Internetinis leidyklos knygynas

www.dominicus.lt

Vytautas V. Landsbergis

dr. Rita Repšienė

Vytautas V. Landsbergis

Iš gyvenimo laumių

Vytautas V. Landsbergis

IŠ GYVENIMO LAUMIŲ

Vytautas V. Landsbergis

IŠ GYVENIMO LAUMIŲ

dailininkas Gediminas Pranckevičius

Dominicus Lituanus 2017

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Knygos sukūrimą ir išleidimą parėmė: Anykščių rajono savivaldybė

ISBN 978-9955-811-99-2

Barbora

ano namai – Rubikių ežero saloj, netoli Anykščių. Čia net šešiolika salų: Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji... Niekas nežino, kurioj mano būstas. Mėgstu vienatvę, ypač namie, kur galiu vaikščiot nuoga, dainuoti, šokti. Manęs čia ir nerastumėt, net jei skersai išilgai išnaršytu mėt salas. Atvykėlius pajuntu anksčiau, nei jie atsiiria iki mano salos. Vietelių pasislėpti čia apstu! Ištisa urvų raizgalynė po medžių šaknim, išsiraičiusi pelkėtoj salos daly. Bandė mane čia surasti, nė vienam nepavyko. Tai rūkas užeidavo, tai vėtra sukildavo ežere, tai dar kas. Rūkas – mano brolis, mudu gerai sutariam. Jis jaučia, kai reikia pagalbos: žiūrėk, jau atslenka ežero paviršium! Apgaubia, atvėsina įkaitusią, paklaidina įsibrovėlius. Atsidėkodama kartais jam pagiedu. Kitąsyk brolelis supranta ne laiku užplaukęs. Sustoja susigėdęs ežero vidury, pasisukioja ir grįžta iš kur atklydęs. Su vėju irgi bičiuliaujuos. Tik mosteliu sijonu, ir jis jau čia. Padūkėlis, su juo smagu pasiautėt po Anykščius ar kur kitur. Dažnai jis tyliai sėlina iš paskos, pasiruošęs iškrėsti kokią eibę. Debesys! Apie juos galėčiau pasakot valandų valandas! Jie tarsi veidrodžiai atspindi mano nuotaikas. Tik susierzink, tuoj ima kauptis, tirštėti, pasipila žaibai. Kai nurimstu – virš ežero pakimba vaivorykštė! Dar apie salą. Viena salos dalis niūri, tamsi, drėgna, pilna urvų ir požemių. Antroji – visiškai kitokia! Tarsi išpuoselėtas

parkas: galingi alksniai, liepos, aukuras iš akmenų. Bet ugnį kūrenu retai – prieš tai pakvietus rūką, kad dūmai neišduotų. Šitas salos dvilypumas – niūraus raisto, požemių ir jaukaus parko draugystė – atspindi mano jausmus. Dvejopi jie. Kai užeina neviltis – lėtai smaugianti liūdesio gyvatė – neriu į pelkėtas ūksmes, susirišu plaukus mazgu, susisupu į tamsią skarą ir nekišu nosies, kol maudulio atsikratau. Kaip vilkės mes – kai skauda, slepiamės išsilaižyt žaizdų. Pamažu nevilties, beprasmybės nuodai apmalšta, atslūgsta liūdesys. Tiktai tada ir supranti, kokia brangi vienatvė, leidžianti pažint save lig sielos panagių, išsiskaudėti ir paleisti visa. Vienatvės neparduočiau už jokius pinigus, turbūt nekeisčiau net į meilę! Paskui jau nusimaudau, išsitrinu mėtomis ir pasileidžiu plaukus – išpinti jie siekia žemę! Giedu, šoku aplink aukurą, mušdama senolės Liucijos kadai padovanotą būgną. Tada buvom susibūrusios Žemaitijoje, ant Lopaičių piliakalnio. Kur šiemet – nežinau. Liucija pati vietą parenka, bet praneša tik vasaros pradžioj.

Jaunius

an dvylika su puse. Gyvenu Šiauliuose, blokiniam devyn aukšty, trijų kambarių bute. Tėvas dirba servise, mama – buhalterė. Dabar ji bedarbė, augina mano brolį Alfonsą. Jam septyni mėnesiai, tėvai vadina Alfuku. O aš – Fuku, kad mamą paerzinčiau. (Užsiunta praktiškai visada.) Vakar, žinokit, pavariau taip: – Fuuu, Fukai, vėl iki ausų prisišikai! Mama žiauriai supyko: – Nemyli tu broliuko. Ir jis tavęs nemylės, kai užaugs. – O man ir nereikia, kad mylėtų! – skėliau kaip reikalas. Paskui mama virtuvėj rūkė pro langą, pats mačiau. Pagailo, nusileidau: – Gerai jau, gerai. Tegu bus Alfa. – Kodėl ne Alfukas? – Nevyriška... O Alfa – vo! – parodžiau nykštį: – Alfa Romeo! Turiu kambarį, bet greitai neturėsiu – Fuką įkels. Pardon – Alfą Romeo! Rudenį atsikrausto baba Zosė, mamos mama. Iš Kuršėnų. Mirus bočiui atvaro žiemoti pas mus. (Žinau kaip bus – sauskelnes pakeisk, užmigdyk, broliukui tą padaryk, aną padaryk... Šūdas, šūdas ir dar kartą šūdas.) Dar apie gimdytojus. Durni jie, tėvas ypač. Aria tam sumautam savo garaže už ubagiškus grašius, pareina tepaluotas, smirda ir spokso teliką iki išnaktų, alų plempia. Net garso nesusimažina. O pinigus kala, kad vasarą nusitemptų į kokį užknisantį festivalį – Karklę, Varnius ar Latvijon kur. Bet dažniausiai į Anykščius, į tą kvailą „Velnio akmenį“!

„Velnio akmuo“ (jei kas nežinot) – pasipūtusių metalistų tūsas. Subirbia juodais mocais nupezę seniai rokeriai – ir būtinai su jaunom panom! Nesakau, ne visi seniai, yra ir normalaus amžiaus, bet kad rauna senius: barzdas užsiaugina iki bambos. Su juodom kožom, aptemptom kelnėm, viskas matosi – vemt verčia! Dar geležų į nosį prisivarsto. Tėvas bent jau neprisivėręs, ačiū Dievui, nors tam proto užteko. Ir moco neturi, tik seną sukiužusį fordą mondeo. Jei atvirai – lūzeris, dešimt klasių vos baigė. Kitų tėvai kaip reikia, vaikus po užsienius vežioja. Studijas, stovyklas užsieny apmoka. O maniškiui tik „Metallica“ galvoj. Tualete irgi su metalu tupi – kad šikimo nesigirdėtų. Virtuvėj – metalas, į darbą važiuoja – metalas! Prie Kalėdų eglutės – irgi metalas. Rimtai, be bajerio. Nenuskilo man su gimdytojais, bet va baigsiu mokyklą ir varau į Angliją. Nebūsiu kaip mano senis, mokysiuos Londone inžinerijos, matysit. Susitaupau ir išvažiuoju. Ne juokais. Klasėj draugų praktiškai neturiu. Visų seniai turi babkių, tai niekas su manim ir nesusideda. Yra, aišku, ir normalesnių, bet tie lenda turtuoliams į šikną, kad tik pakviestų į namus, į gimšą, į kabaką, boulingą ar dar kur. O paskui trina, ką ten matė, ką ėdė ir kaip viskas buvo bjauru, neskanu ir t. t. Trydos. Nevirškinu dviveidžių, todėl labiausiai patinka vienam. Toks jau aš. Biškį meluoju. Su Onute kartais susitinkam. Bet ją užknisa, kai taip vadinu. Tai Oncė iš septintos B, jai trylika. Papai – kaip reikalas, eina sau! Kai įsitaisysiu Londone, išsinuomosiu butą, išsivešiu ją. Su ja irgi nieks nedraugauja, suprask – stora. Sakau jai, man patinka tokios, bet ji mano, kad trinu. Arba vaidina. Toks ten jos ir storumas... (Mergos tokios – neduok paėst, duok pasiginčyt, būtinai įrodys, kad šūdą mali.)

Nežinau, kodėl su ja susidėjau. Nuo vaikystės kartu, gyvena šalia, toj pačioj laiptinėj, dviem aukštais žemiau. Be to, seniai mūsų draugauja. Jos gimdytojai irgi kvėšta nuo metalo. Blogiausia – Oncę ta muzika irgi veža. Dėl to kas vasarą su tėvais trinasi tam sušiktam „Velnio akmeny“. Tik dėl Oncės ten važiuoju. Nors laisvai galėčiau pabūti pas babą Kuršėnuose. Bet man su Once patinka net ir Anykščiuose – pasišnekam, nieks neknisa proto. Tėvai prisitvoja, kepa šašlykus, kaifuoja nuo savo metalo, durniai, – ten dainininkai tikru krauju apsilieja, rimtai sakau! Gerai dar, kad ne šūdais... O mudu su Once nusiplaunam ant Šventosios kranto ir sėdim iki išnaktų. Arba iki paryčių, jei nešalta. Vis tiek ten niekam mes neįdomūs.

Barbora

iek man metų – nesakysiu. Einu iškėlus galvą, atkišus krūtinę, kad visi pastebėtų. Net ir nenorintys! Mėgstu ilgus, pažemiui plevėsuojančius sijonus – kartais vėjelis pūstelėjęs pakelia, parodo ilgas, laibas, grakščias mano kojas. Triukas visad suveikia – sustabdo skubančius, suerzina priešiškai nusiteikusius. Mėgstu juo naudotis, ypač nedraugišką sutikusi. Nešioju dideles skrybėles, dengiančias veidą. Pati pasisiuvu ar nusimezgu, prie jų dar ir pirštines nusineriu. Su tokiais apdarais jaučiuosi kaip garbi praeitų šimtmečių dama. Paslapčių sklidina kerėtoja iš senų parudavusių paveikslų, einanti į pasimatymą paežerėj su paslaptingu nepažįstamuoju. Ir aklai tikinti – šitas bus kitoks, neišsigąs, nepabėgs... (Kai įsisvajoju, negaliu sustot!) Kartą prie Laimės Žiburio sutikau Kotrę. – Barbut, kas tau? Susenai gal, kad po skrybėle slepies? – Subrendau, ne jauniklė jau... – Sakau, gal plaukai slinkt pradėjo? – O ką, netinka? – Tavo kasų visos pavydim! Ne, tikrai dar nesusenau. Ir plaukai neslenka. Kai į mane vyrai žiūri, akys suapvalėja, veidai ištįsta, o galvos ima suktis ratu! Moterims tai ne – pavydi gal ar ką... Žiūrėk, jau šnypščia kaip gyvatė, kužda draugei į ausį, esą aš tokia ir anokia, užkerėsiu vyrą, paversiu vilku, o tas staugs mėnesienoj iš nevilties. Nejuokinkit tik...

Kiaurai sienas girdžiu, kas ką šneka. Tokioms net nekeršiju. Nebent pūstelėjęs vėjo gūsis nuverčia vazoną ant galvos ar kokia šeimininkė pro langą šliūkšteli pamazgų. Aš čia niekuo dėta, kaip mane gyvą matot. Mėgstu ir pasižmonėt. Luotu nusiiriu iki kranto, paslepiu apverstą krūmuose ir pėdinu į Anykščius. Stebiu žmones, slampinėju. Kartais ką pašnekinu – ypač mėgstu dviratininkus. Prašau trumpam paskolint dviratį; jei duoda, grąžinu su dovanom. Žiūrėk, už poros žingsnių ant žemės ras „pamestą“ stambų pinigą... Arba, tarkim, kitą dieną greitkely turėjo padanga sprogti... bet nieko nenutinka – mašina nenulekia nuo kelio ir neapsiverčia. Tiems, kurie neskolina, – patiems dviračio padanga sprogsta ar piniginė iš kišenės iškrenta. O aš sau kikenu į saują. O ką daugiau čia veikt?

Iš gyvenimo laumių / Vytautas V. Landsbergis ; iliustravo Gediminas Pranckevičius . – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2017 . – 136 p. : iliustr. ISBN 978-9955-811-99-2 „Iš gyvenimo laumių“ – nauja Vytauto V. Landsbergio knyga paaugusiems ir suaugusiems skaitytojams. Rašytojas kūrybiškai perkelia mitologines lietuviškų pasakų paraleles į šių dienų gyvenimą. „Velnio akmens“ festivalio kontekste susikerta mitas ir realybė, trylikamečio Jauniaus ir jo tėvų šeimos santykių drama bei absurdiški, fantastiški laumių pasaulio nuotykiai.

Vytautas V. Landsbergis

IŠ GYVENIMO LAUMIŲ Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 1500 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ www.dominicus.lt Spausdino UAB Agentūra „Jungtinės spaudos paslaugos“ www.ajsp.lt

Iš gyvenimo laumių

Internetinis leidyklos knygynas

www.dominicus.lt

Vytautas V. Landsbergis

dr. Rita Repšienė

Vytautas V. Landsbergis

Iš gyvenimo laumių