Kai balandis buvo papūga by Dominicus Lituanus

UDK 821.172-93

Di295

Knygos leidimą rėmė:

ISBN 978-9955-811-93-0

1. KAIP VISKAS PRASIDĖJO / 7 2. PAPŪGIŠKAS SAPNAS / 10 3. BŪNA IR BLOGIAU / 13 4. VARNOS BE VARŽTELIŲ / 19 5. SKRISK VIRŠ PIEVŲ IR MIŠKŲ! / 23 6. PATI TIKRIAUSIA PAPŪGA / 26 7. STINTŲ AŠAKOS / 29 8. PIRATIŠKAS SAPNAS / 32 9. RIEDANTIS LAIVAS / 35 10. PAVOJUS! / 39 11. BOBUTĖ ANT MOPEDO / 42 12. IŠLAIKYT KURSĄ! / 45 13. JŪRŲ PABAISA ŠEŠTASIS / 50 14. GYVENTI TIK SAVAITGALIAIS / 55 15. ŽEMĖLAPIS / 61 16. AUDRA AUDRONĖ / 65 17. TIESIOG BALANDIS, TIESIOG ŽMOGELIS / 69 18. ŲINIKUAL SITNEG / 72 19. IŠSIGELBĖJIMO KONCERTAS PRASIDEDA… / 77 20....IR BAIGIASI / 81 21. NE SĖKMINGAS PABĖGIMAS / 87 22. VARNŲ VERGIJOS BŪSTINĖ / 91 23. PABAISAAA! / 95 24. AUDRINGI PLOJIMAI / 99 25. KAIP VISKAS BAIGĖSI / 102

1. KAIP VISKAS PRASIDĖJO Sykį vienoje Vilniaus stotelėje lūkuriavau troleibuso. Niūniuoju sau po nosim ir staiga... ‒ Ei, tu! Trupinių turi? Apsidairau ‒ nė vieno žmogaus. ‒ Žemyn pažiūrėk! Žinau, kad galvoje šnekančių balsų klausyti nedera, iš mandagumo nuleidau galvą ir... išvydau savo batus. Bet kam gi batams trupiniai? Jiems nebent batų tepalo... ‒ Pažvelk į kairę! Visai suglumau ‒ žiūrėti ar nežiūrėti? ‒ Žiūrėk gi! Vos tik paraginta, mano prastai išauklėta galva be jokio leidimo pasisuko kairėn. Ir kas gi ten? Balandis – paprasčiausias balandis! O tiksliau, gal ne toks ir paprastas – kalbantį karvelį troleibusų stotelėj juk nedažnai sutinki. Be to, baltą. Dabar jau kaip reikiant sutrikau: leistis į šnekas su kalbančiu paukščiu ar it kokiam normaliam žmogeliui nekreipti dėmesio ir rytoj – dėl viso pikto – apsilankyti pas smegenų gydytoją? Ūmai prisiminiau, kad pastaruoju metu niekaip nesugalvoju temos naujai knygai. O kas, jei balandis papasakos ką nors įdomaus? ‒ Klausiu, trupinių turi? ‒ pertraukė mintis balandis. 7

‒ Trupinių? Tai kad nelabai... ‒ Nieko, už kampo yra parduotuvė, ‒ mostelėjo sparnu. ‒ Paskui dar nespėsiu... ‒ pradėjau. ‒ Aš neskubu, palauksiu. ‒ ...į troleibusą, ‒ užbaigiau. Po šių žodžių tiesiai man prieš nosį užsivėrė durys ir nuriedėjo su visu troleibusu. ‒ Bus tau su balandžiu plepėt, ‒ nusijuokė paukštis ir pridūrė: ‒ Sankryžoje į kairę. Ir truputį tiesiai. ‒ Kas „truputį tiesiai“? ‒ Parduotuvė. O trupiniai trečioj eilėj, penktoj lentynoj. Už miltų. Kas beliko – troleibusas nuvažiavo, o iki kito nors kojas pramankštinsiu. Sugrįžęs su trupinių maišeliu, stotelėje balandžio nepastebėjau. Tik kažin koks įtarus katinas uostinėjo grindinį. Išsigandęs artėjančio šuns, spruko šalin, o balandis nuplasnojo nuo stotelės stogo. ‒ Nupirkai? ‒ Nupirkau, štai, ‒ parodžiau permatomą maišelį. ‒ Berk čia, ‒ paukštis stryktelėjo į stotelės kampą. ‒ O kiti žmonės tau taip pat neša trupinius? ‒ pasidomėjau atplėšdamas pakuotę. ‒ Kiti žmonės man siūlo pasigydyt. ‒ Pasigydyt? ‒ nustebau. 8

‒ Eik tu, sako, balandi, pas veterinarą. Išgydys tave, gal liausiesi pliurpęs... Kai tik išbėriau trupinius, balandis puolė lesti. O aš spoksojau trypčiodamas vietoje ir dėl visa ko dar sau į ranką žnybtelėjau. ‒ Kai buvau papūga, kitaip gyvenau... ‒ leptelėjo paukštis ir vėl paniro į trupinius. ‒ O kai aš buvau astronautas ir skridau į Marsą... ‒ smagiai sukikenau. ‒ Lyg ir suaugęs, o pliauški kaip mažvaikis, ‒ rimtai tarė balandis. Vėl sutrikau. Pirmąsyk pasijutau nejaukiai kalbėdamas su... balandžiu. ‒ Sakai, buvai papūga? ‒ bandžiau taisyti padėtį. ‒ Buvau. Bet dabar įsižeidžiau. Atsiprašęs prižadėjau pavaišinti jį bandele su cinamonu. Bet tik jei papasakos apie tai, kaip kadaise buvo papūga. Nepatikėsit ‒ papasakojo! Bet apie viską, kaip ir dera, – nuo pradžių...

2. PAPŪGIŠKAS SAPNAS Palapinėje su iškaba „Valerijaus Valerijono cirkas“ kilo nemažas sambrūzdis, kai papūga, likus valandėlei iki pasirodymo, gavo telegramą iš Afrikos: Tučtuojau grįžk namo. Bumbukas mokykloje užpuolė pitoną, o paskui snapu aptalžė aligatorių. Nebesusitvarkau. Bumbukienė Artistė kaip akis išdegus susikrovė mantą ir išplasnojo namo. Cirko vadovas Valerijus Valerijonas puolė į neviltį: ‒ Kas čia dabar per cirkas! ‒ Valerijono, iškaboj parašyta, ‒ leptelėjo pro šalį pėdindamas praeivis. Valerijus nebeišmanė, kokio šiaudo griebtis. Iš kur gauti papūgą?! ‒ Bet kur Lietuvoj papūgos?! ‒ blaškėsi jis pirmyn atgal. ‒ Gyvūnų parduotuvėje, ‒ tarė tas pats praeivis, su laikraščiu rankoje kulniuodamas atgal. Mąstė mąstė Valerijonas, grauždamas nagus ir lyno akrobatams kiškiams skirtas morkas, mąstė mąstė, paskui išgėrė valerijono ir nurimęs liūdnai tarė: ‒ O gal tai ženklas, kad turiu mesti cirką? Gal pagaliau išsipildys mano vaikystės svajonė tapti gyvūnų teisių gynėju?! 10

Bet kaip tik su šiais žodžiais Valerijonui valerijono buteliukas iš rankų tik plapt ‒ ir plaptelėjo tiesiai po kojom, o žvilgsnis sustojo ties balandžiu. Tas knebinėjo spragėsių likučius šalia cirko palapinės. Būtų balandis kaip balandis, jei ne viena smulkmenėlė – labai jau baltos buvo jo plunksnos, taip ir prašančios būti išmargintos. Valerijonas linksmai šūktelėjo: ‒ O štai išeitis šio vakaro pasirodymui! Nuskuodė palapinėn ir grįžo su duonos rieke rankoje. Ėmė pamažu ją trupinti, o balandis vis artėjo. Valerijonas tik capt, ir sugriebė paukštį. „Geriau šitas rankoj, negu ana džiunglėse“, ‒ eidamas į grimo kambarį pagalvojo. Paleido paukštį ir užrakino duris. Balandis nieko blogo nenujausdamas ramiai sau lesiojo nuo grindų trupinius. Netrukus pro duris įžengė Valerijonas su grimuotoja Daiva Pudraite. ‒ Pone Valerijonai, balandžio nepaversiu papūga, nemoku, ‒ verkšleno Pudraitė. ‒ Panele Daiva, arba šis balandis po valandos išeis į sceną kaip papūga, arba tamstelė grįšite į Darbėnus kaip bedarbė. Kadangi visi Darbėnų miestelio gyventojai buvo ne tik darbštūs, bet ir sąžiningi, Daiva Pudraitė nudažė Valerijonui nosį raudonai ir išėjo sau. ‒ Na ir eik sau, susitvarkysiu pats! ‒ šūktelėjo cirko vadovas. 11

Iki vakarinės programos likus penkiolikai minučių, balandis jau buvo nei baltas, nei pilkšvas ir visai net ne kaip balandis! Bet Valerijonui iškrito iš galvos, kad papūga cirko arenoje turi ne tik tupėti. Žiūrovams – atvirkščiai ‒ tas iš galvos neiškrito: ėmė kilti bruzdesys, kai paukštis visas dešimt minučių nė uodega nevikstelėjo. Netrukus ėmė lynoti. Pro kiaurą Valerijono cirko palapinės stogą vidun tyškantys lašai netikrą papūgą pamažu nuplovė. Žiūrovai dar labiau pasipiktino: ‒ Koks apgavikas! ‒ Gal dar ir liūtas ne liūtas, o kokia kengūra? ‒ Dešrainiai! Karšti dešrainiai! ‒ sušuko staiga dešrainių pardavėjas. ‒ Ten net ne dešrainiai, o bulviniai blynai! Po šių žodžių visi užsipuolė dešrainių pardavėją, kuriam iš krepšio ėmė byrėti bulviniai blynai. Bet paaiškėjo, kad ir tie ‒ miltiniai. Visi ėmė stumdytis. Kažkas pakėlė kėdę, kuri iš tiesų buvo batai, o nuo lyno nulipęs zuikis pasirodė besąs persirengęs aktorius. Kai visi žiūrovai stumdydamiesi išsigrūdo iš palapinės, ši sugriuvo. Liko styroti tik stulpas su lentele „Valerijaus Valerijono cirkas“. Netrukus ir ji nukrito žemėn, atidengdama plakatą su Valerijono nuotrauka ir užrašu „Ieškomas. Krečia visokius cirkus. Premija 172 su centais.“

Di295 Dirgėla, Tomas Kai balandis buvo papūga : Pagal tikro balandžio pasakojimą / Tomas Dirgėla ; iliustravo Dalia Karpavičiūtė. - Vilnius : Dominicus Lituanus, 2016. - 104 p. ; iliustr. ISBN 978-9955-811-93-0 Balandis Steponas svajoja tapti papūga. Ir ne šiaip kokia – pirato! Autobuso vairuotojas Albinas trokšta būti piratu! Ir štai sykį atsitiktinumas jiems lemia atsidurti jūroje plūduriuojančiame automobilyje. Steponas nori išgelbėti į vergiją paimtą geriausią draugą, o Albinui knieti rasti dingusį autobusą. Siekdami savo tikslų piratas ir jo papūga patiria keistų keisčiausių nuotykių. UDK 821.172-93

Tomas Dirgėla Kai balandis buvo papūga Pagal tikro balandžio pasakojimą Dailininkė Dalia Karpavičiūtė Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 1000 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ www.dominicus.lt info@dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ www.baltoprint.com