Malonu keliauti pilnomis ausimis pinigų Kartais persivalgius sveika pabėgioti Laikas dingti yra būtent tas laikas, kada tikrai geriau dingti, negu įsivelti į nenuspėjamas istorijas, galinčias blogai baigtis Batukai, kuriuos randame šiukšlių krūvos apačioje, jau nemadingi. Nors kiti sako, kad mados sugrįžta
ISBN 978-9955-811-03-9
Šios knygelės autorius – d ė d ė L I U D V I K A S , rašytojas, panašus į linksmą meškiną. Jis gimė 1959 metais Kulių kaime. Nors gimė seniai, bet dar nėra pasenęs, nes meškinams toks amžius – pati jaunystė. Ypač linksmiems, smagiems meškinams, kurie mėgsta šmaikštauti ir pokštauti. Žodis „pokštauti“ yra kilęs iš žodžio „pokšt“, kai linksmi meškinai, tokie kaip Liudvikas, iškrinta iš medžio ir kieme pasigirsta garsas p o k š t . Visiems tada pasidaro labai linksma, nes šį pokštą Liudvikas labai gražiai atlieka. Kartais net po kokius tris kartus per dieną. Šioje knygelėje rasite daugybę p o k š t , skirtų ir vaikams, ir suaugusiems, nes meškinas Liudvikas neskiria vaiko nuo suaugusiojo, todėl pokštauja su visais, nekreipdamas dėmesio į skaitytojo amžių. Jam tik svarbu, kad visiems būtų smagu ir linksma.
Tikri draugai visada atsisveikina su ašaromis
L i u d v i k a s Ja k i m a v i č i u s
Ne visada atsitinka taip, kaip visi norėtų
Lapė ir kaliošai
Auksinės Bernardeto mintys
L i u d v i k a s
J a k i m a v i č i u s
Lapė ir kaliošai
Lapė ir kaliošai
Liudvikas Jakimavičius
Lapė ir kaliošai
2008
UDK 888.2-93 Ja-171
© © © ©
Liudvikas Jakimavičius, 2008 Mantas Lilis, 2008 Edita Namajūnienė, 2008 Dominicus Lituanus, 2008
ISBN 978-9955-811-03-9
Kitą
kartą
Kitą kartą miške gyveno daug žvėrių. Bet palaukit, kodėl tas kartas buvo kitas? Jei buvo kitas kartas, vadinasi, turėjo būti ir tas kartas, kuris visai nėra kitas. Gal norima pasakyti, kad tą kartą miške niekas negyveno ir nieko įdomaus neįvyko, o jau kitą – apsigyveno žvėrys ir nutiko kaži kas įdomaus?
5
Dinozaurų
era
Bala nematė kitų kartų, bet tą kartą žvėrių miške tiesiog knibždėte knibždėjo. Tikrų tikriausias knibždėlynas. Beje, vieni, pavyzdžiui, dinozaurai, jau buvo iš miško kaži kur išsinešdinę, nes miškas jiems – per mažas, per daug prikritę spyglių ir jie, dinozaurui bėginėjant mišku, badydavo minkštas letenėles. Dinozaurus spygliai kartais ne juokais suerzindavo. Nors buvo gero būdo, prisivarę į padus aštrių spyglių imdavo riaumoti ir šėlioti, trypti mišką, spardyti storiausius ąžuolus, aukščiausias egles ir gąsdinti girios gyventojus – žodžiu, daryti miške baisią netvarką. Jų pėdoms labiau patiko minkšta žolė ir didelės pievos – jos didžiųjų gyvūnų letenėles 6
kuteno švelniai ir maloniai. Pasitraukę į pievas, milžinai pasidarė daug ramesni ir geraširdžiai. Gal todėl, kad žaliuose laukuose nebuvo ką spardyti. Kitą kartą futbolo juk niekas nemokėjo žaisti, nes tuosyk dar nebuvo futbolo kamuolių. Išėjus į pievas dinozaurams, žvėrys lengviau atsikvėpė, miške atsirado daugiau vietos, nes gyventi su milžinais jau buvo labai ankšta.
7
Aukso amžius Beje, tais laikais miške dar nebuvo jokios žvėrių valdžios. Visi gyveno pagal vieną nerašytą taisyklę. Nerašytą, nes niekas nemokėjo rašyti, o skaičiuoti visi mokėjo tik iki penkių. Po penkių buvo skaičius „daug“. Skaičiuodavo šitaip: vi enas žvirblis, du žvirbliai, trys žvirbliai, keturi žvirbliai, penki žvirbliai, o paskui – daug žvirblių. Nerašyta taisyklė buvo šitokia: „Kas gudresnis, tas geresnis.“ Visi laisvalaikiu užsiimdavo kokiu nors smulkiuoju verslu: lokys mėgo rinkti bruknes, vilkas su lape užsiėmė smulkiųjų verslininkų, na, kaip antys, žąsys, kiškiai ir avys, medžiokle, paukščiai – smulkiąja kiaušinių gamyba, sliekavimu ir mašalavimu, 8
kiaunės – kiaušiniavimu ir taip toliau. Žodžiu, kiekvienas turėjo savo smulkųjį versliuką, nes visi suprato, kad be smulkiojo verslo miške neišgyvensi.
Smulkusis
lapės versliukas
Kaip tik tą kartą, apie kurį šnekame, lapė pajuto didelį norą užsiimti savo smulkiuoju verslu. Dažniausiai šis noras jai kildavo tada, kai būdavo ilgai neėdusi ir išalkusi, o baisus apetitas neleisdavo užmigti. Kartais, jei vargais negalais netyčia užmigdavo, jai prisisapnuodavo daug ančių, daug žąsų, daug vištų, slankų, jerubių, kiškių – visų daug daugiau nei po penkis. Iš šitokio sapno nubusdavo lapė su ištįsusia ilga seile.
10
11
Abėcėlė a
ą
b
c
č
d
e
ę
ė
f
g
h
i
į
y
j
Abėcėlė k
l
m
n
o
p
r
s
š
t
u
ų
ū
v
z
ž
Jakimavičius, Liudvikas Ja-171 Lapė ir kaliošai: pasaka / Liudvikas Jakimavičius, iliustravo Mantas Lilis – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2008. – 112 p., iliustr. ISBN 978-9955-811-03-9 „Lapė ir kaliošai“ – antroji Liudviko Jakimavičiaus knyga. Tai pasaka apie gyvulių nuotykius senoviniame miške, jų verslus ir gudrybes, kurių jiems tenka griebtis bėdai ištikus arba šiaip iš dyko buvimo. Fabula, personažai ir potekstės tampa lengvai atpažįstamos, kai veiksmo vieta persikelia į prieškalėdinį Vilnių, kur pagrindinis personažas – kiškis Bernardetas patiria nuostabių nuotykių. Knyga gali būti skaitoma ir kaip vaikiška gyvulinė pasaka, ir kaip šių dienų realybės groteskiška parabolė.
UDK 888.2-93
Liudvikas Jakimavičius
Lapė ir kaliošai Dailininkas M a n t a s L i l i s Dizainerė E d i t a N a m a j ū n i e n ė Redaktorė I r e n a P l a u š i n a i t y t ė 2008 ... ... Išleido UAB „Dominicus Lituanus“, Nugalėtojų 3d-2, LT-10105 Vilnius, tel. +370 5 2777888 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius