BIRUTË MAR
Juk ne kartà pagalvojame – kaip atsitiko, kad vienà rytà nubudome èia, Þemëje, po neaprëpiamu dangaus skliautu? Ir kaip nepaklystame, keliaudami kiekvienas savo keliu? Tikriausiai yra kaþkas, kas mus globoja, sergi... Atsibudæ labai anksti, kartais spëjame iðvysti aplink ryto saulutæ
MARIJA IR PÛKELIS
MARIJA IR PÛKELIS
ðokanèias sparnuotas bûtybes, panaðias á baltus drugelius. Arba kà nors Apie tai ir ði knygelë. Mergaitë Marija nuo maþumës turi nepaprastà draugà – angelëlá Pûkelá, kartais atskrendantá á jos kambará. Bet papasakoti apie já Marijai nelengva, nes Pûkelis – nenusakomas...
BIRUTË MAR
stipriai pamilæ – pajuntame skraidanèio stebuklaneðio kerus.
UDK 888.2-93 Ma418
Knygos leidimà rëmë Lietuvos Respublikos kultûros ministerija
Dailininkë Kristina Norvilaitë Apipavidalinimui panaudoti Valerijos Medelinskienës pieðiniai
© Birutë Mar, 2009 © Apipavidalinimas, Kristina Norvilaitë, 2009 © Dominicus Lituanus, 2009 ISBN 978-9955-811-11-4
BIRUTË MAR
MARIJA IR PÛKELIS
2009
Gal jums kada teko atsibusti labai anksti ir iðvysti, kaip virð miðko iðnyra spinduliuojanti saulutë, o aplink jà ðoka maþytës sparnuotos bûtybës, panaðios á baltus drugelius? O gal vienà dienà, kai buvo labai liûdna, kaþkas ðiltas ir neregimas iðtiesë rankytæ ar sparnà? Istorija, kurià papasakosiu – tikrø tikriausia. Paþástu vienà didþiaakæ mergaitæ, vardu Marija (gal ir jûs jà kada sutiksite, vaikðtinëjanèià Vilniaus gatvëmis, o gal vasarà, nukeliavæ prie eþero ar jûros...). Marija buvo panaði á kitus vaikus – mëlynakë, ðviesiaplaukë ir labai daili; pieðë ir grojo fleita, skaitë pasakas ir svajojo apie jose gyvenanèias fëjas, princeses ir princus; mëgo keliauti prisikrovusi pilnà lagaminà þaislø... Kaip ir daugeliui mergaièiø, 5
labiausiai jai patiko roþinë spalva ir ilgakojës lëlës Barbës, turëjo jø net dvylika (retsykiais slapèia su nerimu apþiûrinëdavo save veidrodyje: „O kodël mano kojos ne tokios ilgos ir plonos kaip jø?“). Buvo ðvelni kaip katytë, o kartais ir pasioþiuodavo. Marija turëjo keistà draugà. Bûdavo, dëlioja ji puoðnias ir aikðtingas Barbes, staiga pakelia akis á virðø ir ið nuostabos suðunka: „Oi, þiûrëkit, jis vël èia... Koks graþus!..“ Tai buvo maþas angeliukas, atskrendantis á kambará. Apie já Marija vis papasakodavo tëveliams ar jaunesnei sesutei Audronei (ði turbût þinojo daugiausiai, nes sesës neblogai sutarë ir paslaptimis dalijosi). Koks tas angeliukas buvo, niekas neþino – já matë tik Marija. Jis buvo nenusakomas, tad Marija tik suraukdavo kaktà ir kaip suaugusi tardavo: – Jis atrodo toks... Palaukit, kaip èia pasakyti?.. Na, sunku man apibûdinti.
6
Keista, ar ne? Juk ásivaizduojame, kad angelai sklendþia kaþkur aukðtybëse, ið ten á mus þiûri ir sergi. O Marijos bièiulis paprasèiausiai pasirodydavo kambaryje ir jaukiai ásitaisydavo tarp iðmëtytø þaislø, sukneliø, pieðtukø, knygø... Tëtis su mama ið pradþiø nelabai tuo tikëjo. Juk Marija buvo tikra fantazuotoja, vis prisigalvodavo nebûtø dalykø. Bet maþoji Audronë patikëjo iðsyk. Þinoma, svajojo vienà dienà pati iðvysti neregimàjá sesës draugà, vis apie já klausinëjo: – Marija, ar tu su juo kalbiesi? O koks jo vardas? – Neþinau. Jø vardai tokie, kokius sugalvosi. Man regis, jis galëtø bûti... Pûkas... Pûkelis... Nes jis á debesëlá panaðus! Toks lengvas... – ir taip nusiðypsojo, lyg tasai Pûkelis bûtø ið dþiaugsmo pakutenæs jai kaklà.
spëk, kas esu? ið vandens, ið lietaus, ið vëjo? ið pienës balèiausiø pûkø? ið svajoniø, drugelio sparnø? ið rûko, ðviesos, ið sapnø audeklëlio? gal að – koks paukðtis uþburtas? o gal – nykðtukas dangaus, tavo draugas geriausias? pats neþinau, tik skrendu tavæs saugot...
Marija paþinojo Pûkelá dar negimusi, skraidë kartu nuo debesies ant debesies. O kai gimë – Pûkelis vël atsirado ðalia, Þemëje. – Mes tada sëdëjom ant kupolëliø, á debesis panaðiø, jis ðalia buvo. Ir tada Dievas man tarë: „Dabar iðsirink mamà ir tëtá.“ Þemai þemai pamaèiau mamà ir tëtá, einanèius tiltu. Ir panorau, kad jie susipaþintø. Jûs tikrai tada ant tilto susitikot, – tëti, tu pirmas pamatei mamytæ ir priëjai! Dar kartu prie eþero nuvaþiavot – maèiau, kaip maudëtës ir valtele plaukiojot, ten jums taip gera buvo! Paskui Dievas padarë laiptus ir pasakë, kad devynis mënesius turësiu jais leistis. „Eik dabar. Tik nepaslysk, jei paslysi – gimsi per anksti.“ Mano angeliukas atsisveikino, pamojavo: „Iki pasimatymo Þemëje!“ Nuðokau, nusileidau laiptais ir... gimiau. Dar pamenu, kai gimiau, nelabai man patiko – taip plieskë ðviesa á akis, kad iðsigandau! Tu, mama, mane vis raminai: „Maþute mano, ððððð... neverk, ðððððð...“ – o að rëkiau ir rëkiau kaip maþas vaikas!.. Bet juk ir buvau maþas vaikas! – juokësi Marija, rodydama, kaip maþutë kûkèiojo ir triukðmavo. 11
Kai per vakarienæ ji papasakojo ðià tilto istorijà, mama su tëèiu vos blynais nepaspringo – mat tikrai kadaise susipaþino ant tilto! Ið tikrøjø, abu mokësi vienoje mokykloje, bet tada tëtis mamà tik uþ kasø tampydavo ir erzindavo kaip visas mergaites. O praëjus keleriems metams per tà netikëtà pasimatymà ant tilto – lyg koks Pûkeliukas strële bûtø pervëræs! – Marija, bet juk daug þmoniø tiltu vaikðtinëjo, kodël pasirinkai mus savo tëèiu ir mama? – mëgino teisybæ suþinoti tëtis. – Neþinau... Negaliu tiksliai pasakyti, – Marija tik gûþtelëjo peèiais. Ir staiga nusiðypsojo: – Gal mes jau anksèiau buvom... ant debesëlio susitikæ?
12
tu buvai kadaise maþutë kaip vabalëlis, ropojai patamsiuos, ðirdelæ man kutenai – laukei, kol ðviesà iðvysi, þvaigþdelës virpëjimà...