Neteisingo gyvenimo mokykla by Dominicus Lituanus

Maira Dobele NETEISINGO GYVENIMO MOKYKLA

Maira Dobele

ILiUSTRAvo ANETE MELECE

Iš latvių kalbos vertė Giedrė Šlapelytė

UDK 821.174-93 Do-06

Versta iš: NEPAREIZES DZĪVES SKOLA liels un mazs, 2008 Published in Lithuanian language by arangement with liels un mazs Ltd., Latvia

Knygos vertimą parėmė: Latvian Literature Centre, State Culture Capital Foundation and Ministry of Culture of the Republic of Latvia

ISBN 978-9955-811-76-3

........................................... AUDRA

....................... VALTIS

........................................... UOGOS

.............................................................. DEVYNI

..................................... DISKOTeKA

................................................... LIEMENELE

............................ BULVES IR LEISTINIAI

.................................. PROFILIS

................. PASKUTINE ISTORIJA

AUDRA

Orų prognozės pasitvirtino, audra atslinko į naktį. – Būtent taip aš įsivaizduoju kelionę laiku: ne kokia nors iš degtukų padaryta laiko mašina ar mistiški skysčiai, o normalus kritimas į laiko plyšį! – Gintas įsijautęs gyrė paskutinę serialo seriją. – Laiko skylė – juk ir čia tokia gali būti?! Mėta ir Marekas susižvalgė. Jie puikiai žinojo, kad čia, ant aukšto, plyšių raizginiai ant sienų vietomis primena senovinius žemėlapius, bet pirštų į juos niekas nekišo ir netyrinėjo. Ir net neketino. Vėjas šiaušė sodą. Įsikibęs sunkių stogo čerpių į sieną trankėsi vijoklis, – kad tave kas išrautų, mąstė Mėta, mat su vijokliais čia niekas nekovojo, kol mergaitės kambario langas visiškai užžėlė. Vaikai namuose buvo vieni. – Aš tau parodysiu! – Marekas numetė nuo pečių antklodę ir nusivedė Gintą parodyti širšių angos. – Ten, viduj, jų lizdas, – Marekas sustojo per porą metrų nuo plyšio sienoje. – Tai bus paskutinė jų vasara, mes jas pribaigsim, – Gintas ryžtingai žvelgė į Mėtą. – Per pastogę prisibrausim artyn ir paskandinsim jas kibire, kol nepabudo! 9

Kažkas buvo ne taip. Mėta niekaip nesugalvojo kas. Gintas pasipuošęs, sukalbamas ir mielas – ar tai todėl, kad pirmą kartą sutiko pasilikti pas juos per naktį? Kitąkart Ginto nebūdavo įmanoma įvilioti vidun net pietų, „man stirna“, – taip jis kažkodėl vadino gėdą. Stirnos baugščios, bet gal Gintas mano, kad jos drovisi, spėliojo Mėta. Dabar Gintas sutiko praleisti čia naktį. Mama, žinoma, iš anksto susitarė su Ginto mama. Mėtos mama su savo seserimi, kuri yra Mareko mama, apsiėmė gyvenvietėje padengti vestuvių stalus, o vestuvių puota, kaip žinoma, tęsis kiaurą naktį. Buvo tartasi susiskambinti kas valandą, bet paprastas telefonas neveikia. Mobilųjį mama įjungė krautis ir, be abejo, pamiršo. Po vidurnakčio Gintas su mopedu iš kaimo kavinės parveš mišrainės, mažų mėsos kukulių ir gabalą pyrago. Taip buvo susitarta prieš audrą. – Dar valanda, ir turėsi važiuot. Eime į apačią. Įleisim Ako į priemenę, jis bijo perkūnijos, – pasiūlė Mėta. – Pasiimkim šuniuką į viršų! Juk galima? – Namo stogas senas, jei skris – skrisim ir mes, – bandė įtikinti Mėta. Gintas, dvejais metais už ją vyresnis, buvo neperkalbamas. Nei per audrą, nei saulėkaitoje, nei palėpėje, nei pievoje. Ir taip visada: – Ooo, įdomu! Aš niekur neisiu. – Aš viena irgi neisiu. Bijau, – Mėta atsitūpė šalia savo pusbrolio Mareko. – Na, tai aš nueisiu atvesti Ako, – Gintas pakilo ir ėmė juoktis, nes Mėta ir Marekas kaip įgelti pašoko iš paskos. Jie bijojo likti ant aukšto vieni ir susiglaudę sekė paskui Gintą laiptais į apačią. – Gaila, kad viršuje negalim deginti žvakės, galėtume išsikviesti dvasių! Arba juodąją rankelę, ūūū... – Baik! – riktelėjo Mėta, ji vėl atpažino senąjį Gintą: iš rūpestingo draugo jis per akimirką galėjo virsti kvailu užknisinėtoju. Reikia nuolat būti tam pasirengus. Būtent Gintas jų trijulėje diktavo ribas, plėsdamas jas vis labiau, nes jam niekada negana. Jei ką nors galima daryti kitaip ir pavojingiau, Gintas pirmasis tai išbando. Dukart sakyti jam nereikia, Mėtai ir Marekui tenka prisitaikyti. Marekas jauniausias – nuo Ginto jį skiria treji su puse metų, tačiau tai jam nesuteikia jokių nuolaidų. Vasara, keletas savaitgalių ir kitokie laisvadieniai buvo gana trumpas laikas, tad Mėta nespėdavo pavargti nuo Ginto ir Mareko draugijos. Savo įprastus gyvenimus berniukai gyveno mieste: Gintas – Liepojoje, Marekas dar toliau – Rygoje. Berniukų mokyklos reikalai Mėtai mažai rūpėjo, jai užteko ir savų. – Dar ilgai? Aš noriu valgyti, – Marekas garsiai pasakė tai, apie ką tyliai galvojo visi. – Kamaroje yra sriubos! – motiniškai pasiūlė Mėta ir pažvelgė į Gintą. – Jei vestuvės, tai vestuvės. Aš pakentėsiu iki vestuvinės mišrainės ir mažųjų kotletukų. Pakentėsiu.

– Aš norėčiau keliauti laiku dėl vienos priežasties: ar į priekį, ar atgal – bet taip, kad nereikėtų eiti į mokyklą, – išdidžiai pareiškė Marekas. – Juk senovėje mokykla nebuvo privaloma, ar ne? Mėta ir Gintas Mareko giesmelę mokėjo atmintinai: antroje klasėje nekenčiamą mokytoją jis pavadino bjauriu žodžiu, pasakė viską, ką galvoja, ir dar pažadėjo suvažinėti pėsčiųjų perėjoje, kai tik gaus vairuotojo pažymėjimą. – Lopas! Kas nori keliauti į praeitį? Kur žmonės smirdi, nėra elektros, kompų, teliko – nieko! – protestavo Gintas. – Tam visos tos kelionės laiku ir sugalvotos, kad būtų galima patekti į ateitį! Kur tu matei, kad koks nors aktorius keliautų į praeitį? Į ateitį, į ateitį! O jeigu į praeitį, tai tik per apmaudžią klaidą arba tam, kad įrašytų į loterijos bilietą laimingus skaičius! Ir tada filmas baigiasi. Happy end, supranti? – Galbūt, galbūt. Turiu pagalvoti, – Marekas maigė kepalą atšipusiu peiliu, kol šiaip taip atrėžė storą saldžiarūgštės duonos riekę. – Ko terliojiesi, negalėjai paprašyt, kad aš atpjaučiau? – Gintas tyrinėjo iškankintą duonos kepaliuką, tarsi jame būtų radęs laiko skylę. – Aš nesutinku. – Su kuo tu nesutinki? – Aš irgi norėčiau grįžti į praeitį, – mąsliai tarė Mėta ir užtepė ant spuogo kremo. Nafig jam šiandien vėl reikėjo iškilt, tam spuogui, galvojo ji. – Ir ką tu ten veiktum?! Mamytės lepūnėlėms praeitis gali sukelti nemenką šoką. – Aš neturėjau omeny... tolimos praeities. Norėčiau šį tą pakeisti šiame savo gyvenime. Nesenoje praeityje. Gintas turbūt žinojo, ką Mėta kėsinasi keisti, ir jo pasipūtėliškas lengvabūdiškumas akimirkai prislopo: – Kaip tu tai pakeistum? Tu norėtum jį atgaivinti? – tyliai paklausė berniukas. – Taip, tu galėtum nukeliauti į tolimą ateitį, paimti supervaistų, grįžti atgal ir atgaivinti savo tėtį! Kaip triušius! – džiaugsmingai pasiūlė Marekas. – Patylėk! – Gintas nekantriai šūktelėjo Marekui. – Na, sakyk, kaip tu tai pakeistum? Mėta per šiuos metus spėjo prisigalvoti visko. Ir šio, ir ano. Ji prisiminė kovą su triušių mirtimis, kai numylėtinius buvo užpuolęs triušių maras. Iš pradžių mirė du. Tada dar vienas. O paskui visi keturi jų vaikai. Mėta palaidojo triušius netoli narvų. Ir mama, ir tėtis beviltiškai numojo ranka. Verkti reikia tik dėl žmonių, pasakė mama. Maras yra maras. Ašaros buvo pirmas ligos požymis. Sergantys triušiai verkė dieną naktį. Kai ausyse atsirado vočių, jiems dingo apetitas. Tada gyvūnėliai nustojo vaikščioti ir mirė tampomi traukulių. – Ar tikrai visiškai nieko neįmanoma padaryti? – Mėta atkakliai sulaikė skubantį veterinarą.

– Nežinau. Lyg ir ne. Aišku, galima triušiams ausis ir nosis tepti briliantine žaluma, girdyti juos jodu su vandeniu, tirpinti tabletes ir maišyti į pašarą, – bet tai reikia daryti tris kartus per dieną – trys procedūros visiems triušiams iš eilės, ištisus mėnesius. Tai nerealu. Tu turi jų keturiasdešimt! – Penkiasdešimt du. Kokias tabletes? Ar reikia recepto? – Ne. Duok, aš tau užrašysiu. Bet, Mėta, čia nė vienam vienkiemy ši liga nebuvo įveikta. Keltis rytais buvo sunku. Mama ir tėtis dukters pastangas palaikė, tirpino tabletes ir skirstė porcijomis. Vaistų tepimo ir šėrimo Mėta niekam kitam nepatikėjo, kiekvienam triušiui reikėjo paaiškinti, kas čia vyksta, reikėjo žinoti, kaip triušį nutverti, kad neužgautum. Pirštai prisigėrė jodo kvapo ir briliantinės žalumos. Mėtai triušiai nekando. Daugiau nė vienas triušis nemirė. Tik pora vyriausių visam laikui liko traukulių perkreiptomis galvomis. – Neįtikėtina! Tai neįtikėtina! – veterinaras apžiūrinėjo randus Mėtos išgydytų triušių ausyse. – Tu stebukladarė! Mėta prisiminė ir žiurkėnus. Kai pusbrolis vasarą atvežė narvą su dviem žiurkėnais, žiurkėnei Angliukei gimė būrys vaikučių. Žmonių vaikų globojami žiurkėnai gyveno vargo nematydami iki vasaros pabaigos. Tada vieną rytą didžiajame narve Mėta išvydo siaubingą vaizdą, kurio niekas nesitikėjo: ūgtelėję broliai ir seserys susiporavo tarpusavyje ir lizdeliuose prigimdė mažylių! Penkias valandas Mėta spėliojo ir stebėjo, kurie vaikai kuriai žiurkėnei priklauso, jos atrodė išsigandusios ne mažiau nei Mėta. Kai mamytės buvo sudėliotos į atskiras dėžutes su visais savo jaunikliais, paaiškėjo, kad jos nė nesiruošia mažylių maitinti! Mėta ir Marekas vėl kibo į darbą: rūpinosi, kad kiekvienas mažylis gautų žįsti motinos pieno, ypač mažiausias ir silpniausias. Padėjusi dėžutę prie savo lovos, Mėta ilgai budėjo, kad žiurkėnė mažuliuko nenugulėtų. Pabudusi ryte Mėta pamatė kažką tokio, ko niekam net papasakoti neįstengė. Žiurkėnė savo silpniausią mažylį buvo nuėdusi iki pusės. Mėta griebė likusią žiurkėniuko dalį, vienmarškinė išbėgo į sodą, atsivėdėjo, įmetė jį avietyno gilumon ir pravirko. Labai reikėjo išsiverkti. Vienu kartu dėl visko, kol kiti miega. Mėta suprato, kad išėjusiųjų nebesugrąžinsi, bet suprasti ir susitaikyti – du skirtingi dalykai. – Aš atsisakau. Juk tai tėtis. Mano. Doriausias ir geriausias žmogus pasaulyje. Tai klaida. Taip neteisinga. Aš atsisakau susitaikyti su jo mirtimi. At-si-sa-kau. Bet tai neįmanoma. Išblyškusi ir tyli ji tą ankstyvą rytą prisiekė reguliariai valytis dantis. Tėčio atminimui. Jis taip darė, būtų norėjęs, kad ir Mėta darytų. Mėtos tėtis žinojo, ką daro: jo dantys buvo kaip perlai, per visą gyvenimą tik vienąkart matę ėduonį. – Mėta, ei, pasakyk, ką tu pakeistum? Tą dieną, prieš jam išvažiuojant. Prieš avariją. 12

– Kai jis jau ėjo pro duris, jau buvo apsiavęs batus, paprašė, kad atneščiau akinius iš didžiojo kambario. Ir aš baisiai ilgai tai dariau. Kuičiausi, supranti? Tyčia kuičiausi, nes man nepatiko, kad jis mane atitraukė nuo serialo. Aš visą laiką galvoju: jeigu galėčiau sugrįžti ir paduoti tuos akinius greičiau, supranti? – Manai, tada tas girtuoklis toje vietoje ir tą akimirką nebūtų ant jo užvažiavęs? – Taip. Aš taip manau. Jis būtų gyvas. Mėta nusikrapštė pūslelinės atplaišą ir ėmė ieškoti nosinės. Gintas apsimetė, kad žiūri pro langą. Marekas nežinojo, ką daryti – šypsotis, tylėti, kalbėti – ir pagaliau tarė: – Ir ką, tu negalėjai ant smūgio jam tų akinių paduot, Mėta? – Ar turit „Monopolį“? Nešamės ant aukšto „Monopolį“! – pasiūlė Gintas, nes žinojo, kad Mėtai patinka žaisti „Monopolį“. – Dar keturiasdešimt minučių. – Prašau, neikim ant aukšto! – Aš šį kartą pritariu Mėtai. Bet dažniausiai tai ne, – Marekui atrodė svarbu pridurti. – Ko tu šį vakarą rauniesi? Ilgai sekso negavęs, ar ką? – Gintas, smerkiamai žiūrėdamas į Mareką, išrideno šešetuką. – Jis nežino, ką tai reiškia, – seksas, – Mėtos figūrėlė nukeliavo į kalėjimą. – Aš pasakysiu mamai! – Marekas prisimerkė. – Taip, gali paklaust mamos! – Dabar tai tikrai pasakysiu mamai! – Ramiai, vaikai. Išprotėt su jumis galima, – Gintas tęsė žaidimą. – Prisimenu, aš ilgai buvau įsitikinęs, kad vaikai atsiranda iš bambos. Ir tada pirtyje pamačiau randą mamai ant pilvo. Gintas vėl išmetė šešetuką ir pašoko iš džiaugsmo: – Šitą aš perku! Kiek kainuoja? Banke, nesnausk! – O aš buvau įsitikinusi, kad vaikus iškakoja. Ir tada vieną naktį tiesiog susapnavau, kaip tai vyksta ir kaip vaikus daro. Visiškai tiksliai. – Fui. Aš tai seniai filmuose mačiau, ir man viskas aišku! – Marekas išdidžiai pastatė savo pirmąjį viešbutį. – Ir mokykloje apie tai pasakojo. – Na, matai, tau bent jau tokia nauda iš mokyklos, – Gintas apsidžiaugė matydamas, kaip Mėta juokiasi. Ako klusniai tupėjo virtuvės kampe ir krūpčiojo sulig kiekvienu stipresniu garsu. Šuneliui nesiliaujant drebėti, Mėta atsitūpė šalia ir ėmė glostyti jam galvą. – Geriau papasakok Gintui apie savo pižamų kolekciją! – Ko tu mane erzini? – prie „Monopolio“ kortelės su lempute Mėta pridėjo kanalizacijos nuosavybės kortelę. – Pižamos, ooo, jau darosi įdomu, kas per pižamos? Storos su meškučiais ar su užrašu „Mokykla“? – Mėtuliukas turi daug pižamų. Ji nesiliauja mūsų stebinti, – paslaptingai tarė Marekas. 13

111

Do-06

Dobele, Maira Neteisingo gyvenimo mokykla / Maira Dobele ; iliustravo Anete Melece . – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2015 . – 112 p. : iliustr. UDK 821.174-93 „Neteisingo gyvenimo mokykla“ – devynios istorijos apie paauglės Mėtos gyvenimą. Tai ne išgalvotų problemų ir rožinių princesių knyga, o pasakojimas apie Latvijos kaimo tikrovę. Mėtos gyvenime svarbią vietą užima santykiai su motina, pasikeitę po tėvo netekties, draugai. Mergaitė siekia pritapti prie bendraamžių, patiria pirmąsias jausmų audras, paauglišką neigimą. Mėtos gyvenimo „fasadas“ – geri pažymiai ir gana normalios mergaitės statusas mokykloje – slepia sudėtingą vidinį pasaulį, kovą su savo egoizmu, baimėmis ir prietarais, o jos jausmai ir atradimai susipina (dar dažniau – susiduria) su aplinkos primetamais stereotipais. Už šią knygą autorė apdovanota Latvijos rašytojų sąjungos Metų literatūros premija. Knygos iliustratorė pelnė Tarptautinės Talino knygų iliustracijų trienalės Garbės diplomą. ISBN 978-9955-811-76-3

Maira Dobele NETEISINGO GYVENIMO MOKYKLA Iš latvių kalbos vertė Giedrė Šlapelytė Dailininkė Anete Melece Redaktorė Regina Kuzmickaitė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 1500 egz. Išleido leidykla „Dominicus Lituanus“ Nugalėtojų 3d–2, LT-10105 Vilnius, www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A , LT-08217 Vilnius, www.baltoprint.com Knyga atspausdinta ant Munken Pure 130 g.