Vytautas V. Landsbergis
Skruzdėlytė Birutė
Vytautas V. Landsbergis
Skruzdėlytė Birutė
Vytautas V. Landsbergis
Skruzdėlytė Birutė I knyga
Vytautas V. Landsbergis
Skruzdėlytė Birutė I knyga
Pasaka apie skruzdėlytę Birutę, gegutę Laimą, mešką Bobausę ir kitas įstabias Šimonių girios būtybes
Dailininkas Vaidas Žvirblis
VILNIUS 2015
UDK 821.172-93 La241
Antras, papildytas leidimas
ISBN 978-9955-811-86-2
© Vytautas V. Landsbergis, 2015 © Vaidas Žvirblis, 2015 © Dominicus Lituanus, 2015
Turinys Šimonių girios gyventojai .................................................................... 7 Gegutė ir skruzdės .............................................................................. 10 Įkyri pranašautoja ............................................................................... 14 Spyglaivis .............................................................................................. 18 Laimutės burtai ...................................................................................22 Kiti Šimonių burtininkai ..................................................................24 Bobausės gyvenimo istorija ...............................................................27 Spygleivių kelionė................................................................................30 Rupūžiokas Afonijus .......................................................................... 35 Mūšis su Zebediejumi ........................................................................39 Krioklys .................................................................................................43 Afonijaus šuoliai ..................................................................................47 Birutės išgelbėjimas ............................................................................50 Nelaimė skruzdėlyne ..........................................................................54
6
Šimonių girios gyventojai – Ššššššššš... Ššššššššš... – ošė senos, išmintingos Šimonių girios eglės, liepos ir kitos pušys. Jos buvo tokios aukštos, kad gegutė Laima, mėgstanti tupėti šių vešliašakių viršūnėse, iš ten regėdavo kone visą girią! Iki pat horizonto, kur mėlynuojantis miškas susilieja su debesimis! O tupėdama pačiose aukščiausiose girios viršūnėse Laimutė jautėsi visa galva viršesnė už kitus miško gyventojus – kaip tikra viršininkė! – Kokie jie mažyčiai! Antai šernas Zebediejus. Klaidžioja it pamišęs, ku-ku-kukurbezdalis neraliuotas. Arba štai skruzdės po medžiu. Zuja, laksto paknopstom tarp spyglių, kuičiasi tarp skujų, sausžolių ir pernykščių kaštonlukščių! O ku-ku-ku-kur lekia ir kodėl – nė nesusimąsto. Nieko nepadarysi: mažos skruzdėlytės, mažos smegenytės. O kas gi ten taip graudžiai baubia? Ūūū... Ūūū... Mūsų karalienė meška Bobausė?! Po šimts šernų, tuoj pati apsiverksiu. Amžinai vieniša, susivėlus, nelaiminga... Gaurai rieba-
7
luoti iš tolo plevėsuoja. O juk kiek sykių sakiau – nebūk plevėsa! Susišukuok, susitvarkyk nagus, išsivalyk dantis, pamatysi, iškart pasipirš koks aštriadantis ar žvitriaakis. Laima buvo puiki seklė – apie Šimonių girios kaimynus žinojo bemaž viską, šiems nieko net nenutuokiant. Apie save, beje, irgi daug ką žinojo ir mielai tuo su mielais kaimynais dalinosi. – Kukū kukū, kukū kukū, nemėgstu perėti, auginti vaikų, – pasikūkčiodama kukuodavo Laimutė, kraipydama pilką uodegą. Kas teisybė, tai ne melas – savo vaikų gegutė niekad neaugindavo! Paslapčia sudėdavo kiaušinėlius į kokio žioplesnio strazdo ar kikilio lizdą, o pati tik purpt, ir dingdavo it kokia putpelė! Niekas negalėjo suprasti, kodėl ji elgiasi šitaip keistai. – Gal Laimutė nemoka perėti? – gūžčiojo sparnais sutrikę strazdai. – Gal tingi? – kikeno kikiliai. – O gal nemyli vaikų?.. – spėliojo žvėreliai, o ypač šernas. – Ką tu supranti, kuily... Nėr kada man su tais mažvaikiais terliotis, – vakar vakare šernui Zebediejui paaiškino Laima, kol tas kasėsi šonus į šerpetotą eglės kamieną. – Gal tau visiškai kukū?! – stebėjosi Zebediejus. – Juk mažieji paršiukai – tai didžiausias gyvenimo džiaugsmas! Kriuksi uodegėles vizgindami, laksto šnipukus iškėlę! – Mano gegužiukai nekriuksi – tai pirma! – sausai atrėžė Laimutė. – Antra – jie neturi šnipukų, nes šnipinėt negražu. O trečia... – Kas trečia? – pastatė ausis šernas. – Matai, Zeby, ant kiaušinių tupėti – ne mano pašaukimas!
8
– Atleiskite, o koks yra tamstos pašaukimas? – nesusilaikęs prunkštelėjo į kanopą Zebediejus. – Burtai, skaičių magija ir kitos moteriškos gudrybės. – O vyriškos? – šiepėsi šernas, traukdamas gegutę per iltį. – Matai, Zeby, vyrai iš viso tokie... Kaip čia mandagiau pasakius... – Nagi nagi, kukuok, nesikuklink! Kokie tie vyrai? – Tokie žemiški, apkiautę... Ir visad užknisa. Tik neįsižeisk, čia ne apie tave. – O apie ką? – Apie kitus šernus! Zebediejus buvo jautrus gyvulys, tad vos ne vos neįsižeidė. Bet susitvardė, sugriežė iltimis ir nutarė kukutę pamokyti: – Sakai, burti moki... – Dar ir kaip! – Netikiu... – kriuktelėjo lyg niekur nieko. – Na tu ir paršas! – pasišiaušė gegutė. – Nors, geriau pagalvojus, nieko keista... Puikiai pažįstame tuos vyrus – tikėjimo nė lašo! – Nekukuok, Laima, niekų. Geriau išburk ką nors tokio, kad imčiau ir patikėčiau!
9
– Ką išburti, mielasis? – Ogi kur artimiausias bulvių laukas! – Kukū kukū, bulvių laukas – ilties tiesumu! – sukukavo Laimutė, nes banguojantis bulvių laukas buvo čia pat – iš eglės viršūnės matėsi kuo puikiausiai! – Nagi pažiūrėsim, ar tu tikra burtininkė, ar tik apsimeti, – nepatikliai sukriuksėjo šernas ir nužirgliojo ilties tiesumu. Tik bėda – iltys buvo kreivos! Tad keliavo Zebediejus ilgokai, suko ratus iki pat paryčių, bet bulvių lauko taip ir nesurado. Paskui dar kelias dienas kriuksėjo visiems sutiktiems miškentojams1, jog gegutė Laima esanti tikrų tikriausia apgavikė! Visai ne aiškiaregė ir ne aiškiagirdė.
1
Taip sutrumpintai Laimutė vadindavo miško gyventojus, nes jai patikdavo kukuoti trumpai ir drūtai. Tik kūkt, kaip sakoma, ir gatava...
10
La241 Landsbergis, Vytautas V. Skruzdėlytė Birutė / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Vaidas Žvirblis. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2015. – 60 p.; iliustr. ISBN 978-9955-811-86-2 „Skruzdėlytė Birutė“ – žaisminga Vytauto V. Landsbergio pasakų knyga, pilna pavojingų nuotykių. Trys spyglaiviu plaukiančios skruzdėlytės patenka į baisią audrą! Pasirodo, apie šią nelaimę joms buvo išpranašavusi Šimonių girios burtininkė gegutė Laima. Ji – tikra aiškiaregė, žinanti visų miško gyventojų paslaptis: ir šerno Zebediejaus, ir meškos Bobausės, ir netgi rupūžioko Afonijaus. UDK 821.172-93
Vytautas V. Landsbergis
Skruzdėlytė Birutė Dailininkas Vaidas Žvirblis Viršelio dailininkas Jonas Landsbergis Redaktorės Giedrė Kmitienė, Regina Katkevičienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 1500 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A , LT-08217 Vilnius www.baltoprint.com
Vytautas V. Landsbergis
Skruzdėlytė Birutė
Vytautas V. Landsbergis
Skruzdėlytė Birutė