1
Vytautas V. Landsbergis
SuvaikÄ—jusios pjesÄ—s
Dailininkas Marius Jonutis
2018
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Knygos leidimą rėmė
ISBN 978-609-8227-09-3 © Vytautas V. Landsbergis, 2018 © Marius Jonutis, 2018 © Dominicus Lituanus, 2018
Turinys ARKLIO DOMINYKO MEILĖ...5 PELYTĖ ZITA...35 ANGELŲ PASAKOS...69 KALĖDŲ BOBUTĖS PASAKA...89 BRIEDIS EUGENIJUS...113 UODŲ PASAKOS...143 VISIŠKAS RUDNOSIUKAS...173
3
Vieno veiksmo pjesÄ— dviem aktoriams
5
VEIKĖJAI ARKLYS DOMINYKAS RUGIAGĖLĖ VARLĖ ir kiti personažai (juos vaidina ta pati rugiagėlės vaidmenį atliekanti aktorė) Scenoje auga pasviręs ąžuolas, ant kurio mėgsta tupėti varlės. Netoli ąžuolo teka upė
6
I SCENA. Arklys, varlės ir gandras Ankstyvas rytas. Po ūkanotą pievą ganosi arklys Dominykas. Už ąžuolo kvaksi, kurkia varlės ARKLYS (rupšnoja žolę ir dainuoja).
Mano vardas Dominykas, Aš lakstau po pievas dykas. Nieks manęs nesustabdys, Nes laukinis aš arklys. pried. Aš laukinis – ne medinis, Ne pliušinis, ne skardinis, Bet labai labai laukinis Ir labai labai gražus.
Virš ąžuolo pateka saulė ARKLYS (dainuoja toliau).
Štai ir rytas nematytas, Reikia eiti nusiprausti. Kurgi varlės – mano draugės? Vienam praustis nesmagu. Ei, varlės, kurgi jūs?
Iš už ąžuolo kyšteli dvi varlės (dvi žalios pirštinės su akimis) I VARLĖ. Eikim praustis į upelį.
II VARLĖ. O kam eiti, jeigu veža... I VARLĖ.
Mielas mūsų Dominykai, Esi vyras kaip ridikas.
7
II VARLĖ.
Gal galėtumei nunešti Mus prie upės – tau tai kas...
ARKLYS.
Nekvaksėkit nors vos vos... Šokite ant nugaros!
Varlės nespėja užšokti jam ant nugaros, kai staiga viena jų pradingsta danguje, o kita išsigandusi pasislepia už ąžuolo I VARLĖ. Aaaaaa... Kvaaaa... Gelbėkit! Mane ryja kažkoks kvaiša!!!
ARKLYS (supanikuoja). Kur ryja? Kas ryja? Kodėl ryja? Nataša, kur tu?
II VARLĖ (isteriškai). Natašą pagrobė gandras Alfonsas ir nusinešė į lizdą... (Verkia)
Tuoj praris.
ARKLYS. Dabar
gandrui galas... (Priėjęs spiria į ąžuolą, kurio viršūnėje yra gandro Alfonso lizdas) Alfonsai, kur tu!? Alfonsai, išlįsk! GANDRAS. Manęs nėra. ARKLYS. Žinau, kad tu lizde... Alfonsai! Pasirodyk, baily! Tuoj pat paleisk varlę Natašą. Mano draugės nevalgomos... GANDRAS. Bet ji labai skani... ARKLYS. Paleisk, nes taip spirsiu į medį, kad visi kiaušiniai iškris! GANDRAS. Būkit geras... Užeikite po pusryčių, dabar aš labai užsiėmęs. Arklys dar sykį spiria į medį GANDRAS. Ką darai? Gal tu laukinis??? ARKLYS. Atspėjai
– aš laukinis! Aš žvėriškai laukinis ir niekada nejuokauju. Skaičiuoju iki trijų – nepaleisi Natašos, tuoj pat griaunu ąžuolą. Vienas, du... (Žiūrovams, tyliai) Koks ten skaičius po dviejų?.. (Vėl garsiai, gandrui) Kartoju: vienas, du... Du su puse... GANDRAS. Tfu... pasiimk... (Išspjauna varlę. Ant grindų nukrenta žalia pirštinė, arklys ją pakelia, pučia, glosto) ARKLYS. Na kaip, neužsigavai? Skauda? VARLĖ. Kur ten neskaudės!!! Kaip žnybė savo raudonom žnyplėm, vos neperplyšau... Varlėdra, kad jį kur lapė! ARKLYS. Nenusimink, iki vestuvių užgis... VARLĖ. Tu ką, jau vesti susiruošei?
8
ARKLYS. Ne ne, tikrai dar ne, aš juk vienišius... Iki tavo vestuvių!
VARLĖ (atsidūsta). Mano vestuvių... Šimtą metų reiks laukti, kol atsiras padoresnis
rupūžiokas.
ARKLYS. Atsiras ir greičiau... Tu juk gražuolė: tokios akys, tokios šlaunys, ką tu! Lėk,
išsimaudyk upely ir pasižiūrėk į savo atvaizdą! (susigraudinusi). Tavo žodžiai – nors ant žaizdos dėk... Ypač ant tos, kur gandras įžnybo... O tu šiandien nesimaudysi? ARKLYS. Tuoj – užkrimsiu ir ateinu. Lėkit, nelaukit. VARLĖ
Varlės nušokuoja praustis, arklys lieka vienas I VARLĖ.
Mielas mūsų Dominykas, Jisai vyras – kaip ridikas!
II VARLĖ.
Nugalėjo bjaurų gandrą! Spyrė koja jam į sprandą. II SCENA. Arklys ir rugiagėlė
Arklys toliau rupšnoja žolę. Liaujasi rupšnojęs, pasižiūri į savo atvaizdą upelyje, atsidūsta ir uždainuoja ARKLYS.
Mano vardas Dominykas, Ir lakstau po pievas dykas, Aš labai labai laukinis Bet... truputį negražus. Toks išblyškęs kaip mėnulis, Apvalus – tarytum nulis! Kramtau žolę, ėdu šieną, Bet jaučiuosi žiauriai vienas.
Kažką užuodžia
9
ARKLYS.
Kas čia kvepia taip skaniai? Šienas? Pienės? Ar dagiai?
Eina uostydamas aplink ąžuolą. Atėjęs vėl į sceną, čia randa rugiagėlę ARKLYS. Kas jūs tokia?
RUGIAGĖLĖ. Aš rugiagėlė, ir prašau manęs nekramtyti, nes aš – ne kokia varnalėša!
Mane galima tik uostyti. Aišku! Savaime suprantama. Tamsta per daug graži, kad jus būtų galima valgyti... Gal tamstą panešioti po pievą ant nugaros? RUGIAGĖLĖ. Nereikia manęs niekur nešioti. Be to, jūs smirdate varlėmis! Pati mačiau, kaip žaidėte su jomis. ARKLYS. Tuoj bėgu ir išsimaudau. ARKLYS. O!
Dominykas nubėga upelin (pas žiūrovus), išsimaudo ir grįžta pas rugiagėlę ARKLYS. Na va, dabar esu švarus ir galiu jus panešioti.
Ačiū, nereikia, nes aš ir taip graži! Mane galima tik uostyti ir sakyti komplimentus. ARKLYS. Komproma... Komprementai? Pirmąsyk girdžiu tokį žodį. RUGIAGĖLĖ. Taip ir maniau, kad esate neišauklėtas keturkojis. Įsidėmėkite: komplimentai – tai pagyrimai, susižavėjimo šūksniai ir kiti ditirambai, skirti moteriškos lyties gėlėms. ARKLYS. Jūs kalbate mįslėmis! Kokie dar diti... rombai... RUGIAGĖLĖ. Na žinot... Jūs, jūs... geriau nesakysiu, kas jūs... Įsikalkit į savo baltą makaulę: ditirambai – tai prakilnūs eiliuoti pagyrimai, kurie rašomi karaliams, moterims ir gėlėms. ARKLYS. Tuoj įsikalsiu... (Daužo galvą į ąžuolą) Ditirambai – tai eiliuoti pagyrimai, kurie rašomi karaliams, moterims ir gėlėms. RUGIAGĖLĖ. „Prakilnūs“ užmiršot. ARKLYS. Prakilnūs, prakilnūs, prakilnūs... Jau įsikaliau... RUGIAGĖLĖ.
Nejauki tyla. Rugiagėlė įsižeidusi RUGIAGĖLĖ. Ar ilgai dar teks laukti? ARKLYS. Ko laukti?
10
RUGIAGĖLĖ. Kada sukursite man ditirambą? Kiek galiu čia tamstai linguoti?
ARKLYS (stengiasi kuo mandagiau). Bet aš nemoku. Gal jūs, gerbiamoji, galėtumėte
mane, neišauklėtą keturkojį, pamokyti kurti tuos ditirambus?
RUGIAGĖLĖ. Gerai, sėskit... Ne, geriau klaupkitės... Jeigu jūs norėtumėte sukurti di-
tirambą apie mane, jis galėtų skambėti maždaug taip: Rugiagėlė – dangaus spalvos, Jos grožis niekada neišgaruos. Niekados niekados Nei truputį, nei vos vos.
ARKLYS. Nuostabu! Ir labai paprasta... Jau... Jau sukūriau ditirombą apie jus!
Rugiagėlė skani tarytum šienas, Ir kai suėda karvė ją – Skanus jos būna šviežias pienas. RUGIAGĖLĖ. Nesąmonė!
Tamstos ditirambe per daug arkliško humoro! Apie mane prašyčiau sukurti tokį eilėraštį, kuriame nebūtų jokių gyvulių... Nebent paukščiai. ARKLYS. Gerai, tuoj ištaisysiu: Rugiagėlė skani tarytum šienas – Ją mėgsta lesti kėkštas vienas, Kasdien ją uosto žvirbliai du, O aš sau vietos nerandu... RUGIAGĖLĖ. Jau geriau. Bet... nepatinka man tas žodis – „lesti“. Jūs, vyrai, visada tik
naudos sau ieškote: jums gražų daiktą būtina sulesti, sučiaumoti, tarsi neužtektų pasigrožėti arba pauostyti. ARKLYS. Supratau! Tuoj ištaisau... Rugiagėlė kvapni tarytum šienas, Ją mėgsta uostyt kėkštas vienas, Ja grožisi kasdieną žvirbliai du, O aš sau vietos nerandu... RUGIAGĖLĖ (susigraudina). Daug geriau... Jūs toks mielas, toks didelis ir gražus gy-
vulys. Ypač sujaudino paskutinė eilutė: „O aš sau vietos nerandu...“ Kadangi 11
Kalbant apie V. V. Landsbergio sąmojį, neįmanoma nepastebėti jo politinio išprusimo ir gebėjimo įvairias situacijas traukti per dantį, įvykius padaryti gyvus, nors šie jau tapę istorija. Rašytojas ir režisierius taip yra perkandęs įvairias istorines aplinkybes, nesunkiai savosiose absurdo komedijose nesąmonę gali paversti realybe ar net istorijos vadovėliu. Tremties sceną spektaklį „Visiškas Rudnosiukas“ apskritai galėtume pavadinti atradimu: per keliasdešimt minučių teatrinėmis priemonėmis ir šmaikščiai, ir gana liūdnai prasisuka visa mūsų tautos lemtis. Todėl po tremties autoriui nesunku asociatyviai nusikelti į Jono Basanavičiaus „Iš gyvenimo vėlių“ primenantį pasaulį. Tokių didesnių ir mažesnių atsivėrimų šiame spektaklyje apstu, tik reikia gebėti ir spėti juos „suvirškinti“. Spektaklis netampa humoro vakarone, priešingai, laisvai gali būti vadinamas unikaliu lietuvių monospektakliu. Šis žanras, kaip žinome, sunkiai atranda režisierių, nes jiems „neapsimoka“ gaišti laiko su atskiromis būtybėmis. Bet „Visiškas Rudnosiukas“ net ir šiame kontekste yra ypatingas. V. V. Landsbergis jį augino tol, kol nejučia greta užaugo Rudnosiuko prototipas, ne tik siela, bet ir kūnu nebijantis prieš žiūrovus išgyventi pačias neįtikimiausias transformacijas. Teatrologė Daiva Šabasevičienė (Apie „Keistuolių teatre“ pastatytą V. V. Landsbergio spektaklį „Visiškas Rudnosiukas“)
Suvaikėjusios pjesės / Vytautas V. Landsbergis ; iliustravo Marius Jonutis . – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2018 . – 202 p. : iliustr. ISBN 978-609-8227-09-3 Septynios rašytojo ir režisieriaus Vytauto V. Landsbergio pjesės, sukurtos pagal jo paties parašytas populiarias vaikiškas knygas, rodytos įvairiose Lietuvos profesionalaus teatro scenose. Puiki parankinė knyga teatrų kolektyvams, moksleivių dramos būreliams, kitokiems teatro žmonių sambūriams.
Vytautas V. Landsbergis
Suvaikėjusios pjesės Dailininkas Marius Jonutis Redaktorės Jurgita Jasponytė ir Ilona Ežerinytė Maketavo Aivaras Gecevičius Korektorė Goda Baranauskaitė-Dangovienė Tiražas 500 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius www.baltoprint.com
Vytauto V. Landsbergio „Suvaikėjusios pjesės“ ‒ puiki parankinė knyga teatrų kolektyvams, moksleivių dramos būreliams, kitokiems teatro žmonių sambūriams. Kaip ir dauguma autoriaus knygų, taip ir šios pjesės tinka visiems – nuo mažiausių iki vyriausių – skaitytojams ir žiūrovams, nes tai tekstai apie bendražmogiškus dalykus, sudėlioti šmaikščia, groteskiška forma. Šios pjesės statytos įvairiuose Lietuvos profesionaliuose teatruose, dauguma jų pelnė ne tik žiūrovų simpatijas, bet ir apdovanojimus: 2006 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusiame festivalyje „Versmė 2006“ tarp laureatų atsidūrė ir režisierius bei dramaturgas Vytautas V. Landsbergis, apdovanotas už spektaklį vaikams „Pelytė Zita“ („Keistuolių teatras“).