Tinginių pasakos by Dominicus Lituanus

Vytautas V. Landsbergis

TINGINIÅ² PASAKOS

Vytautas V. Landsbergis

TINGINIŲ PASAKOS Dailininkas Gediminas Pranckevičius Antrasis leidimas

VILNIUS 2017

TURINYS

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Tinginėlių kaimas ..................................................................................... 6 Pirmasis susipažinimas su Tinginėlių gyventojais ............................. 12 Tortadienis............................................................................................... 17 Atvirkštadienis ........................................................................................ 19 Dešradienis .............................................................................................. 21 Ledadienis ............................................................................................... 22 Kiaušiadienis ........................................................................................... 24 Midadienis ............................................................................................... 25 Kepurdienis ............................................................................................. 28 Žuvadienis ............................................................................................... 29 Lovadienis ............................................................................................... 30 Maudadienis ............................................................................................ 33 Albino pasakojimo pabaiga ................................................................... 34

ISBN 978-9955-811-95-4

TURINYS

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISBN 978-9955-811-95-4

TINGINĖLIŲ KAIMAS Netoli Vilniaus, važiuojant Baltarusijos link, vidury gūdžių miškų ir klampių pelkių, niurkso paslaptingas kaimelis, vardu Tinginėliai. Jo pavadinimo nerasite jokiuose Lietuvos ar pasaulio žemėlapiuose, jokia rodyklė jums neparodys, kurioje vietoje reikia į tuos Tinginėlius pasukti. Atvirai kalbant, niekas gerai ir nežino, kur šis kaimas yra ir kaip jį surasti. Tačiau nuo neatmenamų laikų apie Tinginėlių kaimą sklando gausybė legendų ir padavimų. Esą ten saldaus midaus upės teka, o vaniliniai ir šokoladiniai ledai auga tiesiog ant medžių. Dar pasakojama, kad tuose Tinginėliuose niekam nereikia nieko dirbti, nes skaniausi batonai, olandiški sūriai, kepti šokoladiniai grybukai ten ir taip visuose patvoriuose želia it kokios piktžolės. Reikia tik netingėti juos nusiskinti ir suvalgyti. O saugo tą paslaptingą šalį baisūs šunys, pririšti prie būdų, išpuoštų karštai rūkytomis dešrelėmis. Ir dar kalbama, esą tuose Tinginėliuose ir žmonės, ir šunys, ir žuvys, ir katės šneka ta pačia tinginių liaudies kalba. Bet šie gandai tikriausiai nėra gryna teisybė, nes Tinginėlių kaimo gyventojai yra be galo dideli tinginiai ir nemėgsta be reikalo aušinti burnos. Susišneka jie dažniausiai vien tik akimis. Jeigu sumirksi vieną kartą, tai tinginių kalba reiškia – „aš labai tingiu“. Jei du kartus, tai reiškia – „aš tingiu dar labiau“. O jei nemirksi iš viso – „atleiskite, šiuo metu aš tingiu net mirksėti“. 6

Seneliai savo išdykusiems anūkams apie tuos Tinginėlius amžinai sekdavo, o kai kur ir dabar tebeseka visokiausias pasakas. Esą katinai tuose Tinginėliuose užauga maždaug iki pusės žmogaus dydžio. Ir vaikštinėja jie paskui po gimtąjį kaimą grėsmingai murkdami, iki ausų apsiginklavę šakutėmis ir šaukštais... Mat seneliai labai bijodavo, kad tik jų anūkai užaugę neužsinorėtų tapti tinginiais ir nepabėgtų į tą pasakų šalį. Tačiau ne veltui sakoma – ko bijosi, tas ir atsitiks... Prisiklausę pasakų apie šią nuostabią šalį, vos paūgėję jų vaikaičiai veržte veržėsi į gūdžiąsias girias. Vieni naršė jas su treniruotais šunimis, išmokytais užuosti pyragų bei rūkytų dešrelių kvapą. Kiti skraidė virš miškų galingais malūnsparniais, tačiau niekas niekaip to Tinginėlių kaimo, kvepiančio pyragais ir rūkytomis dešrelėmis, surasti negalėjo. Tikriausiai tą slaptingą kaimą netrukus visi ir būtų pamiršę, tačiau vieną gražią rudens dieną tuose miškuose atsitiko šis tas labai keista ir paslaptinga. Tądien Tinginėlių apylinkėse grybavo toks be galo išsiblaškęs grybautojas, vardu Albinas Baravykas. Jis buvo apsimovęs ryškiomis oranžinėmis kelnėmis, mat visi namiškiai puikiai žinojo, kad Albinas yra truputėlį žioplas ir miške dažnokai pasiklysta. O šitaip aprengtą jį bus lengviau surasti – oranžinės kelnės juk iš tolo šviečia! Temo... Ir štai Albinas, beieškodamas toje klaidžioje girioje baravykų, eilinį kartą pasiklydo. Ir namo – nei tą vakarą, nei vėliau – nebesugrįžo.

Artimieji ieškojo Albino metus kitus, policija spausdino jo nuotraukas visuose laikraščiuose, kabinėjo pamiškėse jo oranžinių kelnių iškarpas, tačiau nelaimingas pražuvėlis dingo kaip į vandenį. Ir tik po kokių dešimties metų, kai visi giminės Albiną jau bepamirštą buvo, vieną vakarą prapuolenis netikėtai sugrįžo. Tyliai ant pirštų galų įslinko pro duris ir krito lovon, net batų nenusiavęs. Namiškiai puolė klausti, gal reikia kokios pagalbos, tačiau nelaimingasis Albinas tik dūsavo graudžiai ir nieko nesakė. Artimieji pirko ir nešė jam krūvas skaniausių pyragų bei ledų, tačiau vargšas ligonis, visa tai pamatęs, tik lindo raudodamas po lova ir šaukė: – Ne ne, tik ne tai... Man geriau darbo kokio nors duokit, maldauju, pasigailėkit, duokit darbo... Giminės labai nustebo, nes iki prapuolimo Albinui net mažiausio darbelio pasiūlyti negalėdavai. Jis tik drybsodavo ištisas dienas lovoje, šlemšdavo ledus ir žiopsodavo televizorių...

Namiškiai kreipėsi pagalbos net į gydytojus. Tie vargšą grybautoją ir taip, ir anaip tikrino, tačiau jokių ligų nesurado. Tik labai ūmų darbštumo priepuolį. Ir liepė gydytojai kuo skubiausiai duoti šiam ligoniui kokio nors sunkaus darbo. Giminės taip ir padarė. O Albinas iškart atsigavo. Dabar kiaurą dieną jis plovė indus, šlavė gatves, tvarkė kambarius ir vis jam maža buvo. Vakare, kai visi jau žiovaudavo ir norėdavo kuo greičiau eiti miegoti, jis vis dar melsdavo: – Duokit darbo, dar duokit darbo... Ir pasklido gandas apie šią baisią Albino darbštumo ligą po visą šalį. Tėvai, kurių vaikai tingėdavo dirbti arba mokytis, veždavo tučtuojau savo tinginėlius pas Albiną, vildamiesi – o gal kartais ši darbštumo liga yra užkrečiama? O Albinas, nenustodamas valyti dulkių, ravėti morkų ar kojinių skalbti, imdavo aptingusiems vaikams pasakoti paslaptingąją savo pradingimo istoriją... – Mielieji mano, aš norėčiau jums papasakoti viską, ką per tuos dešimt metų esu patyręs. Tik klausykitės įdėmiai... Visą ankstesnį savo gyvenimą aš svajote svajojau kaip nors patekti į slėpiningąją Tinginėlių šalį. Ten, kaip pasakodavo mano seneliai, niekam nereikia dirbti, nes skaniausi batonai, olandiški sūriai bei kepti šokoladiniai grybukai ir taip visuose patvoriuose želia it kokios piktžolės. Tad ir grybauti eidavau tik apsimesdamas! O iš tikrųjų – visus tuos metus ieškojau paslaptingojo Tinginėlių kaimo. 10

Ir štai vienąkart, Tinginėlių girioj begrybaudamas, netyčia ėmiau ir pasiklydau. Pradėjo temti. Iš pradžių labai išsigandau – puoliau ūkauti, bet tik girios aidas atkartojo mano žodžius. Staiga tolumoje išgirdau linksmus žmonių balsus. Labai apsidžiaugęs, nuskuodžiau į tą pusę. Ėmė švisti ir netrukus išnirau į stebuklingos upės pakrantę.

PIRMASIS SUSIPAŽINIMAS SU TINGINĖLIŲ GYVENTOJAIS – Kokia čia upė? – paklausiau ūsuoto, pypkę papsinčio žmogelio, kuris ramiai sau plūkavo vonioje, plūduriuojančioje pačiam upės vidury. – Tai Šventosios Tinginystės upė, – atsakė man ūsuotasis pypkorius, vardu Kasparutis, – sveiki atvykę į Tinginėlių kaimą!

Vieta, kurioje taip netikėtai atsidūriau, buvo Tinginėlių kaimo krantinė. Čia vietiniai tinginiai nuolat rinkdavosi ramiai sau patinginiauti ir papramogauti. Apsidžiaugiau, bet tuoj pat ir išsigandau – o jeigu viso to nėra? O jeigu aš tik sapnuoju? Įsižnybau į koją ir surikau iš skausmo. Supratau, kad ne – nesapnuoju! Pamažu ėmiau dairytis aplink – kol suvokiau, kad patekau į paslaptingą keistų žmonių ir katinų pasaulį, kuriame nereikalingos jokios mašinos, motociklai ir lėktuvai. Mat skraidyti šiame stebuklingame kaime galima paprasčiausiai apsižergus šaukštą, šakutę arba kėdę. Sumečiau, kad išsipildė viso mano nelaimingo gyvenimo svajonė – čia bus galima nieko nedirbti ir nesimokyti. Juk Tinginėlių kaimo vaikai, tingintys vaikščioti į mokyklą, rytą čia net nesikelia. Mat ir lovos šioje stebuklų šalyje yra stebuklingos! Švintant jos atsikelia pačios, išsivalo dantis, padaro mankštą, papusryčiauja... O paskui net ir į mokyklą nueina, kartu su jose miegančiais mokinukais. Bet tai dar ne viskas! Jeigu jaunasis tinginėlis ir mokykloje vis dar jaučiasi pavargęs ir neišmiegojęs, tai ir čia jo žadinti niekas neskuba. Mat stebuklingoji lova pati gali nesunkiai visas pamokas už savo snaudžiantį šeimininką išmokti. O paskui, tarkime, kitą naktį, sapnuose viską jam perpasakoti. Tačiau didžiausias džiaugsmas mane apėmė tada, kai ūsuotasis Kasparutis papasakojo, kad ir mokytojai Tinginėliuose dažniausiai tingėte tingi savo mokinius ko nors mokyti. Tad seniai niekas nieko čia nebesimoko, visi tik žaidžia ir tinginiauja. O paskui, kai net ir žaisti aptingsta, tada tik plūduriuoja vonioj ir tingi du kartus labiau... 13

Į Tinginystės upę bespoksodamas ir su Kasparučiu besišnekučiuodamas mažumėlę praalkau ir nutariau šio mielo ūsuoto tinginėlio pasiteirauti: – Atleiskit, gal žinot, kur galėčiau užkąsti? – Kur pažvelgsit, vien tik maistas, – nusijuokė Kasparutis, – kad ir kuriuo keliu eitumėt, vis tiek atsirastumėt viename iš valgomųjų Tinginėlių rajonų. Keliaukit sau į sveikatą – kurion tik norit pusėn... Padėkojęs ramiajam pypkoriui, pasukau link paslaptingojo Tinginėlių kaimo, kuris stūksojo čia pat už kalnelio, netoli upės. Ir staiga išvydau neįprastą vaizdą – ant kalno stovėjo pulkas gražiai apsitaisiusių žmonių ir kiekvienas jų rankose laikė po kopėčias. Danguje sklandė minkšti apvalūs debesėliai. Ir kai tik kuris nors debesėlis priartėdavo prie kalnelio, tuoj vienas iš stovinčiųjų skubiai savo kopėtėlėmis užsiropšdavo ligi pat dangaus. Įsitaisydavo patogiai ant puraus, cukrinio debesėlio ir nusklęsdavo į tolumoj stūksančią pilį, suręstą iš gardžiausių tortų bei pyragų. – Kur jūs visi skrendate? – paklausiau aš tų keistųjų žmogelių. – Mes skrendame į Torto pilį, nes šiandien yra pirmoji savaitės diena – Tortadienis, – sumirksėjo aukštaūgis skrybėlėtas tinginys, vardu Benjaminas, stovintis greta manęs su kopėčiomis rankose. – O kodėl Tortadienis, o ne pirmadienis? – nustebęs pasiteiravau. – Jūs, matyt, esate dar labai jaunas, neseniai iškeptas tinginys, – šyptelėjo naujasis mano bičiulis, – tad nežinot Tinginėlių liaudies dainos:

TORTADIENIS

Mūsų dienos kaip tortas, Kaip skaniausi irisai, Tad skubėkim ragauti – Nes suges ir pasmirs jos... Sudainavęs liaudies dainą, Benjaminas pridūrė: – Ir atminkit dar vieną dalyką – viskas, ką tik Tinginėliuose sugalvosit, išsipildys... Tik nesumanykit galvoti apie darbą, nes prišauksit nelaimę! – Ne ne, aš gi ne dirbti čia atvykau, – nuoširdžiai nusijuokiau ir įsidrąsinęs paklausiau: – Atleiskit, Benjaminai, o kiek Tinginėlių savaitė turi dienų? – Dešimt, kiekgi daugiau... Po Tortadienio bus Atvirkštadienis. Po to Dešradienis, Ledadienis, Kiaušiadienis, Midadienis, Kepurdienis, Žuvadienis, Lovadienis... O paskutinė savaitės diena – Maudadienis. Pasakęs tai Benjaminas šoko ant debesėlio ir nuplaukė dangumi Torto pilies link. Staiga ir aš taip užsimaniau tos saldžiosios Torto pilies, kad net seilės per barzdą žliaugti ėmė. Pasičiupau bičiulio paliktas kopėtėles, užsiropščiau ant pirmo pasitaikiusio debesėlio ir nusklendžiau torto link...

Kai tik atskridau prie gardžiai kvepiančios pilies, iškart atsikandau kelis didelius karamelinės sienos kąsnius. Paskui, pakėlęs galvą aukštyn, pamačiau, kad pilies viršūnėje blizga dar gardesni dalykai – cukriniai bokštai ir šokoladiniai kuorai. Puškuodamas ėmiau sparčiai ropštis į viršų, pakeliui vis pilies sienų paragaudamas – net žandai plyšo. Rabždinausi kopėčiomis vis aukštyn, aukštyn, ligi pačių cukruotų pilies bokštų, kur šokinėjo linksmas žaliamarškinis tinginių karalius – Tingė Vingė. – Sveiki atvykę į Tinginių pilį, – džiugiai pasveikino mane. – Jūs taip gardžiai šlamštėt mūsų pilį, kad norėčiau jus kaipmat įšventinti į Tinginių kavalierių ordiną... – O ką aš turėsiu daryti tapęs tuo Tinginių kavalieriumi? – Ogi nieko, tik tingėti ir rūpintis, kad ir visi aplinkiniai kuo uoliau tingėtų! – Tai nuostabu! – šūktelėjau aš sužavėtas ir karalius Tingė Vingė atkišo man cukrinę avietę, nuraškytą nuo paties torto kraštelio... Ūmai pajutau, kad suvalgyti šios saldžios avietės tikriausiai jau nebepajėgsiu. Matyt, per daug šiandien saldumynų būsiu prisikirtęs – vos tik žvilgterėjus bloga darosi... 17

Landsbergis, Vytautas V. Tinginių pasakos / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Gediminas Pranckevičius. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2017. – 36 p.; iliustr. ISBN 978-9955-811-95-4 ...Nuo neatmenamų laikų apie Tinginėlių kaimą sklando gausybė legendų ir padavimų. Esą ten saldaus midaus upės teka, o vaniliniai ir šokoladiniai ledai auga tiesiog ant medžių. Dar pasakojama, kad tuose Tinginėliuose niekam nereikia nieko dirbti, nes skaniausi batonai, olandiški sūriai, kepti šokoladiniai grybukai ten ir taip visuose patvoriuose želia it kokios piktžolės. Reikia tik netingėti juos nusiskinti ir suvalgyti.

Vytautas V. Landsbergis

TINGINIŲ PASAKOS Antrasis leidimas Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 3000 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A , LT-08217 Vilnius www.baltoprint.com