Vytautas V. Landsbergis
Vytautas V. Landsbergis
(vieno berniuko istorija)
2013
UDK 821.172-93 La241
Knygos leidimà rëmë: P. DAN K. WEBB Gra!utë Sirutis Fondas
Redaktorë Giedrë Kmitienë Dailininkë Kristina Norvilaitë
© Dominicus Lituanus, 2013 © A Propos © Kristina Norvilaitë, apipavidalinimas, 2013 ISBN 978-9955-811-52-7
skiriu savo an没kui Viliui
I Adomëlis gyveno vienas. Klasës draugø paklaustas – kur jo tëvai, ar turi broliá, seserá – jis tik galvà papurtydavo: – Gyvenu vienas. – Taip nebûna, – "aipydavosi draugai, – gal tu koks ufonautas? – Kas kas? – Toks su antenom, ateivis i" mënulio. – Atsikniskit, kvailiai... Jei bendraklasiai neatstodavo, tekdavo griebtis jëgos,
nors Adomas toli gra!u nebuvo toks kietas kaip Rembo su #varcnegeriu, kuriø plakatai puo"ë treniruokliø salës sienas. Net atvirk"èiai – berniukas buvo smulkutis, nedidukas ir pably"kæs. Bet kartais, ypaè ásiutæs, jis tarsi persikûnydavo: suurgzdavo lyg me"ka, akys prisimerkdavo, pageltonuodavo it lû"ies... Tuomet Adomas lengvai suraitydavo kiekvienà mokyklos mu"eikà. Kità net prismaugdavo, jei tas ánirtingai prie"indavosi. – Bus dar blogiau, jei nepaliksi manæs ramybëje, – pagrasindavo paleisdamas aukà.
II Adomas melavo sakydamas, kad gyvena vienas. Jis gyveno su teta. Taèiau jautësi taip, tarsi niurksotø apleistoje saloje, á kurià atplaukë po laivo katastrofos. Stebëjo vietinius èiabuvius ir nesuprato nei jø kalbos, nei paproèiø, nei norø... Ir nelabai norëjo suprasti. Jo tëvai i"skrido á Airijà ie"kotis darbo. Prie" i"vykdami sûnø atve!ë á kaimà ir paliko tetai Aldonai. – Kai tik ásikursim, susirasime darbus, pasiimsim ir tave! – pa!adëjo. Praëjo beveik metai, o jie... Nors ir darbus seniai susirado, ir gyventi tikriausiai turi kur. Juk visada bûna atgalinis adresas ant lai"kø bei siuntiniø – tegu tik neapgaudinëja! 6
Teta Aldona – sena, nuolat u!siëmusi – Adomëliui laiko neturëjo. Kasdien nuo ankstaus ryto lëkdavo á tvartà, dar!us, o vakare pavargusi kiûtodavo fotely ir, ásmeigusi akis á televizoriø, bambëdavo sau po nosimi: – Ar televizorius, ar tvartas – jokio skirtumo. Ten kiauliø snukiai ir èia. $viegia, kriuksi, ëda ir po savo më"là klampoja. Adomui ëjo dvylikti.
III Kas rytà, tingiai vilkdamas kojas, Adomëlis !vyrkeliu kulniuodavo á kaimo mokyklà. Spardydavo akmenukus ir keldavo dulkiø debesis. Neskubëdavo, nes toje „su"iktoje“ mokykloje jam niekas nepatiko – nei pamokos, nei mokytojai, nei suolas. Tik treniruokliø salë su #varcnegeriais dar nieko... I" bëdos joje galima bûtø net ir pernakvoti, jei kada susipyktø su Aldona. Kûno kultûros mokytojas juo pasitikëjo – leisdavo ateiti ir treniruotis kada tik nori. Bet Adomas nenorëjo gyventi nei treniruokliø salëje, nei pas tetà Aldonà. Kur kas smagiau bûtø buvæ prie jûros Airijoj arba gimtajame Kaune, prie mariø. Tik ne "iame nykiame Dzûkijos kaime! Tëtis rytais palydëtø á mokyklà, po pamokø – pasiimtø. Mama pus7
ryèiams i"virtø „"i"kø“, pietums – burokëliø sriubos su d!iovintais baravykais, o vakarais balsu skaitytø mëgstamiausià Adomo knygà apie Robinzonà Kruzà, kuris savo saloje irgi gyveno vienui vienas. – Nors ne, Robinzonas turëjo Penktadiená! Apie tai Adomëlis ir svajodavo këblindamas á pamokas. Retsykiais u!sigalvojæs net mokyklos nepasiekdavo... I"klysdavo i" kelio ir sukdavo ratus paupiais, pami"këm, erzindamas varnas: – Ko èia kranksit kaip kokios bobos? Dar nelaimæ pri"auksit... Kartais bûdavo draugi"kesnis: – O tau ko? Sûrio? Neturiu sûrio... Atne"iu rytoj. Kitàsyk net rankà paslaugiai i"tiesdavo: – Nagi, tûpk, nebijok... Bet varna netûpdavo. – Nenori – nereikia, – numodavo ranka Adomas. – Kada nors ir pati atlëksi... Në sûrio nereikës.
IV Neseniai per literatûros pamokà Adomëlis i"girdo, jog kadaise Lietuvoje gyveno ra"ytoja Gabrielë Bitë. Bitë – ne pavardë, o slapyvardis. Tai va, "itos Bitës nebijodavæ jokie 8
pauk"èiai, tûpdavæ tiesiai ant rankø. Ir lesdavæ. – Ji buvo tarsi "ventoji! – pakiliu balsu tarë mokytoja ir Adomas juste pajuto, kad tapti "ventuoju – bûtø visai smagu. O kà? Pauk"èiai tupia ant rankø, peèiø, èiulba á ausis, !vërys ëda i" delnø. Gyviams Adomas visada jautë didesnæ simpatijà nei !monëms. – #unis suprantu, kates suprantu, varnas suprantu, o "tai !moniø – nesuprantu, – pasiguodë kartà tetai. – Bûsi geras veterinorius, daug u!dirbsi, – atsakë toji, nesigilindama, kà vaikis nori pasakyti. Adomas mielai ásidarbintø direktoriumi Kauno zoologijos sode, kur porà kartø lanëksi su tëvais. Ank"tuose narvuose ákalinti !vëreliai jam paliko itin slogø áspûdá. – Atrakinèiau naktá grotas ir paleisèiau !vëris á laisvæ, – svajojo Adomas, në nesusimàstydamas, kaip rytà atrodytø jo gimtasis miestas, pilnas riaumojanèiø liûtø ir tigrø.
9
2010 m. liepos 6 d. (Ra"ant "ià apysakà, pasinaudota partizanø vado Liongino Baliukeviviaus – Dzûko dienora"èiais, kita partizani"ka literatûra.)
Landsbergis, V. Vytautas La241 Varlë bunkeryje / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Kristina Norvilaitë. 3- as leidimas. - Vilnius: Dominicus Lituanus, 2013.- 68 p., iliustr. Vytauto V. Landsbergio apysaka „Varlë bunkeryje“ – tai pasakojimas apie dvylikametá Adomà, kurio tëvai, i"vykdami á Airijà u!darbiauti, palieka já tetai atokiame Dzûkijos kaimelyje. Netikëtai berniukas ásitraukia á detektyvinæ pokario dramos narpliojimo istorijà. ISBN 978-9955-811-52-7 UDK 821.172-93
Vytautas V. Landsbergis
Varlë bunkeryje Redaktorë Giedrë Kmitienë Dailininkë Kristina Norvilaitë
Tira!as 2000 egz. I"leido Dominicus Lituanus Nugalëtojø g. 3d-2, LT-10105 Vilnius www.dominicus.lt Spausdino UAB Agentûra „Jungtinës spaudos paslaugos“ Mokslininkø g. 39, LT-12187