Mas Laus“ batų kūrėjai mėgina kelti koją į Niujorką

KURIAME ŽMONĖMS,

kurie nemėgsta nuobodžios aprangos

KKad ir kiek daug darbų būtų prieš šventinį laikotarpį, prekių ženklo „Mas Laus“ kūrėjai Benas Maslauskas su žmona Gintare Maslauskiene per Kalėdas atranda galimybę apie juos negalvoti. Tačiau kurti niekada nesustoja – kelios naujienos bus pristatytos dar šią žiemą. O didžiausias lietuviškos avalynės gamintojų tikslas – įkelti koją į nepriklausomų dizainerių parduotuvę Niujorke.

Kokie vėjai pučia jūsų profesinėje padangėje, kur link šiuo metu nukreiptos jūsų mintys?

Niekada nenustojame kurti ir dirbti su naujienomis – tai mūsų variklis. Jų ruošiame nemažai, keletą pristatysime dar šią žiemą, bet jau labiau galvojame apie pavasarį ir vasarą – norime nustebinti išskirtiniais projektais ir kūriniais. Tikimės, kad pavyks išsiųsti pirmąją siuntą batų į nepriklausomų dizainerių parduotuvę Niujorke, – tai vienas pagrindinių tikslų šiuo metu. Tokio šanso laukėme ir ieškojome jau kelerius metus. Žinome, kad mūsų kūryba yra pasaulinio lygio, tačiau patekti į pasaulinę rinką be galo sudėtinga, pasiseka tik vienetams.

Koks yra prekių ženklo „Mas Laus“ pirkėjas?

Kuriame žmonėms, kurie nemėgsta nuobodžios aprangos. Viskas, ką darome, yra unikalu, drąsu ir dažnai maištinga, taigi mūsų pirkėjai – unikalios asmenybės, mėgstančios išsiskirti minioje ir vengiančios masinių dalykų, kuriuos turi visi. Mūsų klientai vertina kokybę, o ne kiekybę, todėl geriau įsigyja keletą aukščiausios kokybės daiktų, nei kas savaitę perka ant bangos esančias pigias prekes.

Tėtis, pamatęs, kaip gražiai Gintarė piešia, pasiūlė jai nusipiešti batus ir pažadėjo juos pagaminti!

Mes nesivaikome tendencijų – jos labai laikinos, tad paliekame jas greitosios mados prekių ženklams. Jų verslo modelis yra vaikytis tendencijų, greitai bei pigiai pagaminti ir parduoti. Mes esame tvarios ir lėtos mados prekių ženklas, laikomės savo vertybių – kurti savitą stilių ir turėti unikalų braižą. Mūsų šeima batus kuria ir gamina jau 26 metus. Tikime, kad sulauksime ir 100 metų. Tačiau norėdami tai pasiekti turime patys diktuoti madą, o ne vaikytis laikinų „trendų“.

Kaip apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimo tarpsnį ir laiką iki Kalėdų?

Labai įdomus etapas tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime! Rugsėjo viduryje sulaukėme šeimos pagausėjimo, taigi daug naujų potyrių ir gerų emocijų. Kartu su Gintare džiaugiamės kiekviena diena su dukryte ir mėgaujamės! Darbe taip pat intensyvu – ruošiamės žiemai ir kalėdiniam laikotarpiui. Asmeniniu gyvenimu pastaruosius kelerius metus dalijamės gana mažai. Po tėčio mirties dėmesio užgriuvo per daug, visi klausimai buvo gana skaudūs, bet kalbėjome atvirai ir apie viską. Tai labai sujaukė emocijas ir jausmus, dėl to nusprendėme kurį laiką neviešinti asmeninių detalių. O ir piktavaliams dažnai įdomu tik apkalbėti ir komentuoti gana nemalonius dalykus, tad nesinorėjo, kad mūsų mažylę apšnekėtų žmonės, kurie neturi nieko bendra su mūsų šeima. Bet galiu pasidalyti, kad dukrytės vardas Maja, esame be galo laimingi jos sulaukę ir mėgaujamės kiekviena diena kartu!

Kaip ketinate švęsti šias Kalėdas, kai ant pečių virsta darbai bei užsakymai, o ir Maja reikalauja daug dėmesio?

Kalėdos mūsų šeimoje svarbi šventė, labai jas mėgstame ir visada jau lapkričio pabaigoje puošiame eglutę bei namus! Kad ir kiek daug darbų, visada dvi tris dienas skiriame ramiam laikui su šeima. Šios Kalėdos bus pirmos mūsų mažylei – tikimės, kad pavyks praleisti jas dar ramiau ir galbūt pasidaryti ilgesnes atostogas.

Visada buvo smalsu, kaip susipažinote su Gintare ir ar jau tada ji ketino tapti batų dizainere? Kas ją pastūmėjo šios profesijos link?

Su Gintare susipažinome tikrai ne pačiu romantiškiausiu būdu – per feisbuką. Mums tada buvo 18 metų, ir nei aš, nei ji visai negalvojome apie darbą batų versle. Buvau ką tik baigęs mokyklą Amerikoje ir dar tikėjau savo, kaip krepšininko, karjera, o Gintarė mokėsi 12-oje klasėje ir stojo į kineziterapijos studijas. Tačiau ji visada jautė potraukį menui ir dizainui, buvo baigusi dailės mokyklą ir labai gražiai piešė. Aš prie tėvų verslo prisijungiau maždaug antro kurso pabaigoje, tad su Gintare pradėjome dažniau savaitgaliais lankytis pas mano tėvus. Tėtis, pamatęs, kaip gražiai Gintarė piešia, pasiūlė jai nusipiešti batus ir pažadėjo juos pagaminti! Gintarei ši idėja labai patiko, ir taip prasidėjo jos kelias batų dizaino srityje. Po metų ji jau ne tik su mano tėčiu kūrė kolekcijas, bet ir modeliavo batų lekalus, perduodavo juos gamybai, kartu su juo išleido pirmąją kolekciją.

Tapote tėvo verslo bei idėjų tęsėju. Kaip pavyko jus įtikinti, kad tai – svarbu?

Iki universiteto tikrai net negalvojau apie tėvų verslą, jis man atrodė ne itin įdomus ir neperspektyvus. Įstojęs į ISM, jau pirmame kurse pradėjau dirbti korporacijose – verslo konsultavimo įmonėje, banke, aviacijos įmonėje.

Kuo daugiau mokiausi ir dirbau, tuo darėsi aiškiau, koks unikalus ir perspektyvus yra mano tėvų verslas. O galutinis dalykas, pastūmėjęs ateiti pagelbėti tėčiui, buvo staiga labai suprastėjusi jo sveikata. Tad, dar dirbdamas Vilniuje ir mokydamasis, po darbų ir mokslų savaitgaliais važiuodavau į Kėdainius padėti tėvams ir mokiausi gamybos paslapčių bei jų verslo subtilybių. Tėvai niekada neįtikinėjo, kad turiu prisijungti prie įmonės. Priešingai, visada stūmė nuo jos, nes sritis tikrai sudėtinga. Galėjau rasti lengvesnių ir, ko gero, pelningesnių darbų po universiteto. Tačiau pats nusprendžiau, kad privalau padėti, o pradėjęs dirbti labai užsidegiau. Mados verslas be galo įdomus ir unikalus, kiekviena diena vis kitokia, o galimybės beribės. Puikiai galiu realizuoti save ir savo idėjas, todėl atėjęs tik padėti pasilikau su visam ir dabar džiaugiuosi vesdamas šeimos įmonę pirmyn.

Esame šeimos verslas ir palaikome vienas kitą. Tai labai padeda, nes galime atsiremti vienas į kitą ir drauge išgyventi sunkumus.

Jau treji metai, kai nebėra jūsų tėvo Žano Maslausko, garsiausio rankų darbo avalynės gamybos pradininko Lietuvoje. Kokiais momentais jo labiausiai trūksta? Kokias svarbias iš jo gautas pamokas iki šiol prisimenate?

Jo trūksta kasdien ir vis labiau. Su kiekvienais metais dar aiškiau suprantu gautas pamokas ir moralus, jis labai stengėsi kasdien mane išmokyti ko nors naujo ir perduoti sukauptą patirtį, nes žinojo, kad jo laikas čia itin ribotas. Tuo metu tai erzino, nors ir supratau, dėl ko kasdien po kelias valandas moralizuoja ir pasakoja viską nesustodamas. O dabar prisimenu kiekvieną pamoką – jis tikrai buvo unikalus žmogus. Trūksta jo tiek gerais, tiek blogais momentais, mes su juo buvome stipri komanda, iš pusės žodžio vienas kitą suprasdavome ir vienas kitą papildydavome. Jo ir darbe trūksta, nes buvo tikra mūsų dirbtuvių siela – charizmatiškesnio žmogaus dar nesutikau. Asmeniniame gyvenime irgi kasdien atsiranda dalykų, apie kuriuos norėčiau jo paklausti ir su juo pasitarti. Arba pasidalyti, ką mums pavyko pasiekti per tuos trejus metus, – manau, dėl to būtų išties laimingas. Ir, žinoma, labiausiai trūksta dabar, kai atsirado mažylė: jis visada norėjo dukrytės arba anūkėlės, tad, ko gero, kasdien važiuotų pas mus į svečius jos lankyti.

O iš kur įkvėpimo semiasi Gintarė? Ar dabar ji randa laiko kurti?

Dažniausiai – iš muzikos: skirtingi skambesiai klausantis gyvos muzikos jai tarsi įkvėpimo eliksyras. Tačiau Gintarei, kaip ir visiems žmonėms, nėra vieno garantuoto įkvėpimo šaltinio; neretai spalvos, architektūra ar drabužių konstrukcijos tampa atspirties tašku kuriant eskizus. Šiuo metu auginant kūdikį laiko atrasti, aišku, sunkiau, bet nauji eskizai jau po truputį gula ant stalo.

Kaip pavyksta nepalūžti dėl verslą vis gniuždančių sunkumų: anksčiau pandemija, dabar karas, elektros kainos ir t. t.? Kas jus palaiko, kai sunku?

Tikrai pastarieji dveji metai buvo labai sunkūs, dar nespėjome išsimokėti skolų, atsiradusių dėl pandemijos, o jau tenka kovoti su naujais iššūkiais. Atostogų su Gintare neturėjome nuo pat pandemijos pradžios. Darome viską, kad išliktume ir tęstume savo kūrybą. Lietuvoje tokiam verslui kaip mūsų apskritai sudėtinga, žmonių, vertinančių unikalumą ir kokybę, labai mažai, tad dirbame, kad kuo greičiau prasimuštume į užsienio rinkas. Lietuviai tikrai nepakankamai vertina vietinius kūrėjus. Esame šeimos verslas ir palaikome vienas kitą. Tai labai padeda, nes galime atsiremti vienas į kitą ir drauge išgyventi sunkumus. Esame tikrai gera komanda tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, turime bendrą tikslą ir labai tikime savo kūryba. Tai ir veda mus pirmyn.