Organizacijos „SOS vaikų kaimai“ darbuotojas Dovydas džiaugiasi atradęs savo kelią

VIENODŲ DIENŲ

šiame darbe

NEBŪNA

Kaip ir dauguma jaunuolių kadaise svajojęs dirbti informacinių technologijų srityje, šiandien 27 metų Dovydas Španagelis dirba su sunkumų patiriančiomis šeimomis. Jis, kaip ir kiti jo kolegos iš organizacijos „SOS vaikų kaimai“, turi vienintelį tikslą – daryti viską, kad vaikai augtų laimingi ir mylimi tėvų.

KKaip atradai socialinio darbuotojo kelią? Kas paskatino

pasirinkti šią profesiją?

Socialinis darbas baigus mokyklą nebuvo mano pirmasis pasirinkimas. Kaip ir dauguma vaikinų, pasukau į informacinių technologijų sritį ir įstojau studijuoti multimedijos technologijų Kaune. Prireikė keleto metų, kol supratau, kad mano vieta ne ten. Skyriau sau laiko išsigryninti, kas man iš tiesų rūpi. Supratau, kad tai – žmogus. Kiek save prisimenu, nuo mažens stengdavausi ištiesti kitam pagalbos ranką.

Pasirinkti savąjį kelią skatino tiek artimieji, tiek draugai, sulaukiau palaikymo ir iš kolegų, nes tuo metu jau dirbau Gudkaimio globos namuose, kuriuose gyvena senyvo amžiaus asmenys.

Kokių savybių reikia turėti norint tapti socialiniu darbuotoju?

Mano nuomone, vienos reikšmingiausių – empatija, kūrybiškumas, drąsa, nors nereikėtų nuvertinti ir kitų savybių. Empatija socialiniame darbe yra pagrindinis variklis. Kūrybiškumas praverčia kiekvienoje situacijoje, juk bendraujame su įvairiais žmonėmis, jų skirtinga istorija, patirtis, išgyvenimai ir kylantys sunkumai. Drąsa taip pat be galo svarbi, nes socialiniame darbe susiduriame su žmonių gyvenimu, o tai ypač jautru. Dažnai tenka kalbėtis apie nepatogius dalykus, spręsti sudėtingus klausimus, tad reikia turėti drąsos atskleisti tiesą, paaiškinti, kaip situacija atrodo iš kito žmogaus perspektyvos.

Esi koordinuojantis atvejo vadybininkas. Kaip apibūdintum šias pareigas? Kokia yra tavo darbo diena? Ar tiesiogiai bendrauji su šeimomis, kurioms reikia pagalbos? Regis, tu – vienintelis vyras didelėje komandoje: koks gi tai jausmas?

Atvejo vadybininkas – tai pagalbos telkėjas, suburiantis šeimą, jos aplinkos žmones ir specialistus, kurie padeda įveikti sunkumus. Vienodų dienų šiame darbe nebūna – tai mane ir žavi. Planuojame savo dieną, kaip ir kitų sričių

darbuotojai, tačiau netikėtumų pasitaiko nuolat. Aktyviau tiesiogiai su šeimomis bendrauja kiekvienai šeimai skirtas socialinis atvejo vadybininkas (kitaip tariant, socialinis darbuotojas), tačiau ir koordinuojantis atvejo vadybininkas kalbasi su ja, tarpininkauja, konsultuoja, moderuoja atvejo vadybos posėdžius, priima sprendimus kartu su šeima ir kitais specialistais dėl pagalbos teikimo, pagalbos plano sudarymo. Taip, aš vienintelis vyras Socialinių paslaugų šeimai padalinyje ir be galo džiaugiuosi galėdamas būti šios komandos dalis, esu dėkingas savo vadovei už suteiktą galimybę dirbti kartu. Jaučiuosi esąs ten, kur ir turėčiau šiuo metu būti. Tikiuosi, pateisinu ir kolegių lūkesčius tiek savo vyriškais pastebėjimais apie konkrečias situacijas, tiek pastiprinimu ir saugumo jausmu.

Kokia šeima laikoma socialiai silpnesne? Visuomenėje sklando nemažai nuomonių, kas tokiomis šeimomis gali būti ar tapti, o kokia tavo nuomonė?

Šeimos, su kuriomis mes susiduriame, – jau tos, kurių aplinkoje vaiko teisių gynėjai fiksuoja pažeidimų ir nustato būtinybę įvertinti pagalbos šeimai poreikį. Didžioji dalis visuomenės vis dar įsivaizduoja, jog tai šeimos, kurios susiduria su

įvairiomis priklausomybėmis, smurtu artimoje aplinkoje, socialinių įgūdžių stoka, nepilnamečių nepriežiūra, skurdu. Anaiptol, tai gali būti ir poros, kurioms nekyla nei finansinių sunkumų, nei priklausomybių problemų. Pavyzdžiui, sudėtingą skyrybų procesą išgyvenantys žmonės. Dažnai jų konflikto viduryje tarp dviejų brangiausių žmonių atsiduria vaikas, jo emocinė, psichologinė sveikata nuolat žalojama, nes jam bandoma įteigti, kad vienas ar kitas tėvas yra blogas, juo nesirūpina. Dėl to vaiko viduje kyla priešiškumas vienam iš tėvų, atsiranda baimė. Tokiais atvejais padėti šeimai labai sudėtinga.

Kokią pagalbą teikiate socialiai silpnesnėms šeimoms ir vaikams?

Ji gali būti labai įvairi. Kaip socialiniai darbuotojai, nuolat tarpininkaujame, konsultuojame šeimą, stipriname jos kasdienius socialinius ir tėvystės įgūdžius. Su šeimomis dirba daug įvairių sričių specialistų: psichologai, šeimos asistentai, mediatoriai, priklausomybių psichologai, šeimos konsultantai ir kt. „SOS vaikų kaimai“ kaip organizacija unikali tuo, kad padeda vaikui bet kokioje jo gyvenimo situacijoje. Per metus pagelbėjame vidutiniškai 2000 vaikų: tėvų netekusius globojame šeimų aplinkoje, stipriname sunkumus išgyvenančias šeimas, palydime jaunuolius į savarankišką gyvenimą, padedame globėjams ir įtėviams. Šiais metais mūsų didelę šeimą papildė ir ukrainiečiai. Mes vadovaujamės terapinės tėvystės principais (apie terapinę tėvystę esame išleidę knygą).

Kadangi tai darbas, kuris tiesiogiai liečia kitų gyvenimus, kaip atsipalaiduoji po darbo?

Atsigauti padeda kitos veiklos. Pavyzdžiui, šokiai – juos lankau nuo pirmos klasės. Studijų metais atėjau į VDU dainų ir šokių ansamblį „Šviesa“ ir sėkmingai šoku iki šiol. Tai mano atsipalaidavimo būdas: visiškai pamirštu kasdienius darbus.

Ir dar vienas klausimas – apie artėjančias šventes: kaip ir su kuo planuoji sutikti Kalėdas, Naujuosius metus? Ar jau esi sugalvojęs, kokios svajonių dovanos norėtum?

Šventes greičiausiai praleisiu su artimiausiais žmonėmis. O viena iš svajonių – sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus Italijoje, nes ten taip pat gyvena man svarbūs artimi žmonės.

Kas tave motyvuoja ir toliau dirbti „SOS vaikų kaimuose“? Kuo ši organizacija tau svarbi?

Didžiausia motyvacija ta, kad visa organizacija dirba dėl vieno tikslo – jog vaikas augtų mylinčioje šeimoje. „SOS vaikų kaimai“ investuoja į mūsų visų ateitį, nes mylimi, saugūs ir prižiūrimi vaikai užauga visaverčiais visuomenės nariais ir prisideda prie jos gerovės: jie mokosi, dirba, patys susilaukia vaikučių ir tinkamai rūpinasi jais. Smagu, kad net 90 proc. atvejų mums iš tiesų pavyksta padėti. Atlikdami tyrimus ir kalbėdami su buvusiais paslaugų gavėjais matome, kad vaikai ir šeimos sukuria vieni kitus palaikančius ir saugius santykius, geba savarankiškai spręsti problemas, o suaugusieji tinkamai rūpinasi vaikais. Taip pat nereikėtų pamiršti, jog „SOS vaikų kaimai“ yra tarptautinė organizacija, kuri padeda vaikams, jaunuoliams ir šeimoms visame pasaulyje, mes visi dalijamės gerąja patirtimi ir praktikomis. Man ši organizacija svarbi tuo, kad ji prisideda prie mūsų visuomenės formavimo ir ateities.

Prie pagalbos vaikams ir jaunuoliams gali prisidėti ir tu. Apsilankyk www.sos-vaikukaimai.lt ir nupirk kalėdinį paramos krepšelį. Padėk vaikams užaugti ir investuok į mūsų visuomenės ateitį.