10 minute read
Modelis Rasa Ciūnė labai gerai žino savo laimės kainą.
Išskirtinė LAIMĖS
KAINA
MLAIMA PAULAITYTĖ,
DANO SODAIČIO NUOTRAUKOS Modelis Rasa CIŪNĖ turėtų begales rimtų priežasčių jaustis nelaiminga, netobula ir skųstis likimu. Bet išskirtinio grožio raudonplaukė strazdanomis nubertu veidu kerinčiai šypsosi, džiaugiasi gyvenimu, yra mylima žmona ir trejų su puse metų Deimanto mama. Tik ji labai gerai žino savo laimės kainą. Ir moka paslėpti, kad, pavyzdžiui, viena koja aštuoniais centimetrais trumpesnė už kitą. Priimti save, savo unikalumą ir įsileisti vien tik geras mintis – to Lietuvoje ir užsienyje fotomodeliu dirbanti Rasa niekada nepamiršta.
Būdama dešimties Rasa susirgo kaulų vėžiu – osteosarkoma. Tada, 1996-aisiais, prasidėjo ketvirtaklasės gyvenimas ligoninėse, begalės operacijų ir ilgas gijimas. Drauge su savo šeima ir puikiais gydytojais viską ištvėrusi, ji sugebėjo nugalėti ir didžiules baimes po onkologinės ligos besilaukdama pirmagimio. „Kiek demonų išvyti iš galvos turėjau! Užaugęs ligoninėse žinai diagnozių, kokių kiti nėra girdėję“, – sako modelio karjerą tebetęsianti Rasa Ciūnė, kurios nuotraukas spausdino Malaizijos mados žurnalas „Elle“, ji pozavo Kanados, kitų Azijos ir Europos šalių bei, žinoma, Lietuvos fotografams, tapo ne vieno prekės ženklo veidu.
RRasa, jūsų ypatinga istorija šiandien verčia ir
susimąstyti, ir plačiai šypsotis: daug metų ligoninėse praleidusi mergina kažkada norėjo būti labai graži, neatsilikti nuo bendraamžių, tad avėsi aukštakulnius, čiupo ramentus ir traukė vakaroti į klubą?
Kokie tai buvo kablai! Jaunystės maksimalizmas: draugės, visos gražios, eina į naktinius klubus, o aš ką, negaliu? Savo diagnozės nežinojau iki septyniolikos – niekas to man nepasakė, pasistengė, kad tokia informacija nepasiektų. Nei daktarai, nei šeima neleido jaustis ligone ir su manimi, kaip kažkuo kitokia, nesielgė. Manęs neaugino ligone. Šiais medijų laikais tikriausiai nuo vaiko ligos nuslėpti nebūtų įmanoma. Tada jiems pavyko. Augau visiškame pozityve, o emocinė būklė, mano galva, lemia 95 procentus sėkmės pasveikti. Nežinau, kaip būtų nutikę, jei būčiau žinojusi tiesą. Pamenu, po operacijos, kai ir ilginome, ir tiesinome koją, kuri nuo mano kablų buvo tapusi kreivoka, buvau užspaudusi gydytoją pasakyti, kada jau galėsiu eiti su vienu ramentu – po mėnesio. Operacija buvo labai sudėtinga – ėmė dalį klubo kaulo, jį ir titano plokštelę dėjo į koją. Suskaičiavau, kada atėjo TA diena ir gerokai pasivaikščiojau, bet grįžtant pro namų vartus kažkas kojoje pabyrėjo. Tėvams bijojau prisipažinti. Ir skausmo iš pradžių didelio nejutau – tiesiog prie jo buvau pripratusi ir jam pakanti. Bet kai po savaitės nebegalėjau pasiversti ant šono, pasakiau, kad kažkas negerai: skauda. Mama liepė skambinti gydytojui. Atvažiavau, jis man lanksto koją: „Kas ten braška?“ – „Kad gal niekas nebebraška.“ Jaučiausi saugiose rankose. Padarė nuotrauką: titano plokštelė lūžusi, viskas supūliavę – prireikė naujos operacijos. Tad iš mano kojos ilginimo neliko nieko – tik dar daugiau skausmo ir randų.
Susitaikėte, kad koja liks kitokia, nurimote?
Gyvenau per daug apie tai negalvodama. Pažįstami, bendraamžių karta mane pažinojo ir žinojo, kas ir kodėl, tad pirštais niekada nebadė. Gal kažkam ir taip atrodžiau per didelė vargšė su ramentais, kad pasišaipytų. Daugiau dėmesio sulaukiau jau vėliau, kai ištekėjusi už savo vyro Gedimino su juo išvykau į Kanadą, kur jis mokėsi Otavos kulinarijos meno institute „Le Cordon Bleu“. Kai, vilkėdama šortus, parke vaikščiodavau su šunimi, sulaukdavau daug kitų augintinius vedžiojusių žmonių dėmesio: „Kas tau buvo?..“ Tos reakcijos labiausiai įsiminė. Bet turėjau ilgus gražius plaukus, jie nukreipdavo dėmesį nuo kojos (šypsosi).
Su plaukais, kurie dabar yra vienas jūsų skiriamųjų bruožų, taip pat nutiko keista istorija – po chemoterapijos iš blondinės tapote ugnine!
Pradėjus gydymą, mama man plaukus vis trumpino, rinko krentančius nuo pagalvės ir nauji išdygo baisiausiai ryži! Apėmė lengva panika. Tai matydama mama man, vos keturiolikos, leido peroksidu padažyti plaukus sruogelėmis. Ir to ryžumo neėmė joks peroksidas! Pigmentas buvo neužmušamas, o plaukų turėjau „dvi galvas“ – tikrai vienu metu svajojau kaip nors juos išsiretinti. Įsivaizduokit, net negalėdavau susirišti uodegos, nes nuo plaukų svorio versdavo galvą atgalios. Daugiau dažyti nebebandžiau, bet vos tik atsirado galimybė priauginti plaukus, skubėjau ją išbandyti – prisidėti šviesių sruogelių. Sumokėjau tuo laiku siaubingus pinigus – gal 600 litų, nes ši procedūra buvo nau-
jovė. Parėjau namo, kedenu plaukus ir klausiu mamos: „Ir kaip?“ O ji patraukė pečiais: „Vaikeli, nieko nesimato.“ Tie pinigai – tos mano baltos sruogos – ryžuose plaukuose paprasčiausiai paskendo. Nuo tada nebeeksperimentavau. Ir išties buvau savo plaukais patenkinta. Mačiau, kaip mergaitės mano mokykloje, turėjusios nuostabiai gražius pelenų spalvos plaukus, vyresnėse klasėse panoro tapti blondinėmis, juos šviesino, degino ir galiausiai nieko iš tų plaukų nebeliko.
Kokio ilgio plaukus paprastai turite?
Patrumpinti einu tada, kai pajuntu, kad juos prisėdu. Auginu mažą vaiką, tad būti palaidais plaukais namuose prabanga. Juokauju, kad palaidi dabar – mano šventinė šukuosena. Rytą atsikėlusi skubu plaukus susirišti, nepatinka, kai draikosi, o kadangi su amžiumi jų nebeliko tiek daug, kasa galvos nebenusveria. Beje, keičiasi ir spalva – pamažu šviesėja. Kažkur buvau skaičiusi, kad raudonplaukiai nepražyla. Tai nėra tiesa. Kirpėja sakė, kad turiu žilų plaukų, tai jie, įsimaišę tarp ryžų, ir duoda šviesėjimo efektą. Kadaise sakiau, kad sulaukusi trisdešimties, kai jau būsiu tokia sena (juokiasi), nusikirpsiu kare, bet štai jau artėju prie keturiasdešimties ir kirptis dar nenoriu.
Noras patikti aplinkiniams ir sau, grožio eksperimentai, kaip ir daugumai, prasidėjo paauglystėje?
Taip. Kaip ir visos, ėjau į soliariumus, dažiau antakius pati sau, nes prieš tai gal keturiolikos tą pabandžiau daryti viename tuomečių salonų, iš kurio išėjau kaip bobutė nutepta ryškiai juodai. Esu baigusi kosmetikos mokslus, tad atlikti grožio procedūras man – ne problema. Paauglystėje labai norėjau atrodyti kaip visos – standartinės gražuolės. Dėl to man labai nepatiko strazdanos, o dabar ir į soliariumą einu pirmiausia dėl to, kad paryškėtų tie taškiukai ant veido. Man jos taip gražu! Meilė sau, savęs priėmimas ateina su amžiumi. Pavyzdžiui, dabar žiauriai nemėgstu ant veido tepti pudros – jaučiuosi murzina, erzina, kai nuo jos išsitepa drabužiai. Visai neseniai prieš fotosesiją su vaiku buvau supirkusi jam tokius gražius šviesius drabužėlius, jis prie manęs, nugrimuotos, glaudėsi, išsitepė ir rūbus, ir skruostus. Kita vertus, jei geriausiai jaučiuosi be pudros, vadinasi, neblogai apie save galvoju ir esu savimi patenkinta (šypsosi). Beje, pudros ir tušo mano kasdienėje kosmetinėje neliko, kai padirbėjau modeliu Azijoje. Ten klimatas ir automobilių srautas gatvėse toks, kad norisi praustis dešimt kartų per dieną – prakaituoji, regis, apkimbi išmetamosiomis dujomis. Tik atvykusi Malaizijoje apsigyvenau bute su kitais modeliais tobulomis ilgomis kojomis, dvi dienas iš įtampos tik verkiau, kol galiausiai supratau, kad kiekviena esame savaip gražios. Kad turėtum darbo, tave samdytų, nebūtina turėti ilgas kojas. Man fotosesijų tikrai netrūko. Ir dabar visada atkreipiu dėmesį į kiekvieno išskirtinumą: mane žavi neįprastos nosys, atlėpusios ausys, o eidama pro mažą strazdanotą mergaitę visada pagiriu, kokia ji graži. Kad kiekvieno kompleksas taptų privalumu, tiesiog reikia susitaikyti su savimi.
Be kokios grožio priemonės nesijaustumėte savimi patenkinta? Kas jums yra būtinybė?
Negalėčiau be veido ir kūno kremo bei visokių lūpų balzamų – ne blizgių, o paprasčiausių vazelinų, jų pilnos kišenės. Man svarbiausia drėkinti veidą, kūną, ypač – lūpas.
Šviesūs žmonės paprastai negali ir be paryškintų antakių ir blakstienų tušo.
Ilgokai nedažiusi antakių, tą padariau vienos fotosesijos išvakarėse – plaukeliai labai sureagavo į dažus, buvo tikrai ryšku. „Rasa, nesuprantu, kodėl tavo plaukai tokie ryži, o antakiai – tokie juodi?“ – paklausė vienas Lietuvos kūrėjas, kurio
fotosesijoje dalyvavau. Ir po to pridūrė, kad geriau nesidažyti – kiekvienas užsakovas pats padarys, kaip jam reikia. Vėliau leidau antakiams išblukti ir ilgą laiką jų neliečiau. Kartą net vyras paklausė, kodėl taip darau, jam norėjosi, kad pasidažyčiau, o aš be tų matomų antakių jaučiausi puikiai – savimi. Galiausiai vis dėlto pasidažiau ir dabar vėl „turiu“ antakius. Matyt, per karantiną pavargau nuo savęs beveidės. Kai tapau ryškesnė, atrodo, kad veidas gyvesnis, atsigavęs. Mano blakstienos baltos kaip ir antakiai, po cheminio jų dažymo graži neišvaikštau nė savaitės – greitai nusiplauna, pradeda lįsti šviesūs plaukeliai. Vargas, bet kol kas, kol nepabodo, žaidžiu su cheminiais dažais. Naudoti tušą pritingiu – gimus sūnui tapau baisia tingine (juokiasi). Esu ta mama, kuri iki šiol visus vaiko drabužėlius lygina, tad laiko sau tikrai nebelieka. Šokinėju apie sūnų, ne apie save.
Kada sau jaučiatės gražiausia?
Kai išsiplaunu galvą, įdegu saulėje, paryškėja strazdanėlės – tiek gerai emocijai ir pakanka. Savyje neieškau trūkumų. Yra, ką norėčiau pataisyti, bet Dievas taip davė, tad nereikia kabinėtis. Mano grožio paslaptis šiandien – vaikas, jis – mano variklis, geros nuotaikos nešėjas. Dar svarbu pailsėti, išsimiegoti, o tada nei stebuklingų serumų, nei kremų nebereikia.
Pasidalinkite, kokiomis priemonėmis puoselėjate nuostabius plaukus?
Viską darau labai paprastai. Anksčiau šampūnus pirkdavau litrais, bet ilgainiui plaukas pripranta ir
nebėra jokios naudos, tad stengiuosi įsigyti mažas pakuotes ir dažnai šampūną kaitalioti. Renkuosi paprasčiausią – tik paskaitau etiketėje, ar drėkina plauką. Vienintelė paslaptis – geras šepetys ir fenas. Šepetį buvau įsigijusi Islandijoje, pamečiau, paskui Kanadoje pamačiau to paties gamintojo saloną ir nusipirkau naują. Per atostogas Turkijoje radau ir į rankinę telpantį mažą tokį patį šepetį. Negaliu atsidžiaugti.
Esate labai liekna be pastangų? Priaugti svorio negalėtumėte ne tik dėl darbo, ir dėl kojos.
Aš esu miltų žmogus. Kadaise labai bijodavau valgyti bandeles ir sumuštinius, bet apie juos svajodavau. Tada, kai grauždavausi dėl tokio maisto, svėriau 60–64 kilogramus, o dabar nesiekiu ir 50. Tiek sveriu, nes pradėjau valgyti tai, ką išties mėgstu – batonus, bandeles, sumuštinius, picerijoje sukertu visą picą, nepalikdama jokio kraštelio. Aplinkiniai mano maisto pasirinkimu baisisi, bet aš esu laiminga. Būna, artėjant svarbesnei fotosesijai save drausminu, bandau prisilaikyti, tada nuo visų „negalima“ kūnas ima protestuoti ir to, ko reikėtų vengti, noriu trigubai. Užtat geriausia nesigailėti. Mano vyras – profesionalus šefas, bet namuose jis nedirba, tad nevalgau kaip restorane kasdien. Skaniausias tas sumuštinis, kurį pasidarau pati, nes daug ko nemėgstu – man neįdėsi jokių paprikų, svogūnų. Vyrui neįdomu gaminant neeksperimentuoti, tad į mano lėkštę jis nesikiša. Priaugti svorio man išties nebūtų galima dėl kojos – ji trumpesnė, raumenys abiejose kūno pusėse dirba skirtingai, priaugusi kilogramų tapčiau kreivesnė.
Koks jūsų ūgis?
Ant vienos kojos – 159 cm, ant kitos – 167 cm. Skirtumas nemažas. Neseniai nuėjau pasirodyti gydytojams, nes ilgai nesitikrinau, o nuolat nešioju nemažą svorį – savo sūnų. Juk vaikui, kai jis nori ant rankų ir prašo su juo šokti, nepasakysi, kad tau skauda. Tikėjausi, kad patikros rezultatai bus blogesni, bet nėra labai prastai. Būtų galima ryžtis operacijoms, bet nebenoriu – kam kažką įrodinėti, ilginti koją, kęsti skausmus? Tik gulėti arba vaikščioti su ramentais, kai aplink laksto vaikas? Ne, gyvensim taip, kaip yra.
Juk jūs mokate vaikščioti taip, kad kojų skirtumo niekas ir nepastebi.
Nebent vasarą, kai vilkiu šortus ar sijoną, žmonės sužiūra įdėmiau. Beje, būdama kokių 23-ejų Kaune nuėjau pas plastikinės chirurgijos chirurgus, norėdama pasitobulinti ne veidą ar kokią kitą kūno dalį, o koją. Ji po begalės operacijų „apskabyta“, galvojau, gal „tuščias“ vietas galima užpildyti silikonu. Laimė, patekau pas labai gerus specialistus, jie man išaiškino, kad randas vis vien liks, o pusmetį negalėsiu nieko sunkaus kelti, sportuoti – dėl to sunkiau gytų. Pasitarėme su tėvais, kad to daryti neverta. Didysis randas – visa mano užgyventa istorija, prisiminimas apie tą vieną ramentą, aukštakulnius... Nesigėdiju randų. Kiekvienam gyvenimo kelyje gali nutikti bet kas. Gulėdama ligoninėse mačiau vaikų, kurių kojų ilgis skyrėsi vos keliais centimetrais, bet jie stipriai šlubavo, užtat turėjau didžiausią baimę niekada nekrypuoti. Nekrypuoju. Mano pečiai tiesūs, bet dubuo labai kreivas. Nenešioju aptemptų rūbų ir to nesimato. Mano aistra ir prakeiksmas yra batai. Radau, kas pagamina gražias ortopedines šlepetes, jas mielai aviu ir namuose, ir vasaromis mieste, o aptikti aulinius, į kuriuos tilptų specialus trijų su puse centimetrų padukas ir dar galėčiau įkišti pėdą, jau yra iššūkis. Aulinius dažnai aviu ir vasaromis, tad per didžiausius karščius būna žiauriai karšta. Laimė, mada dabar tokia, kad pasikankinus, paieškojus galima rasti išeičių. Grožis, savivertė ir kiti svarbūs dalykai, man regis, visų pirma priklauso nuo emocijų. Kai jos blogos, pirmiausia kerta per sveikatą. Dabar, matant, kas vyksta pasaulyje, net gėda prisiminti, kokių turėjai problemų, dėl ko taip baisiai išgyvenai.
