Pelėdos skaitiniai

42 Pelėdos skaitiniai

Sveiki visi, knygų puslapių šiūrentojai

Taip ir norisi tarti - kosmosas, kaip greitai lekia laikas! Šiandien ir vėl galime šiūrenti ne tik knygų puslapius, bet ir tuos - gamtos auksinius. O, regis, tai darėme taip neseniai! Dar prisimenu, kaip rašiau jums rudeninį laišką, o štai, jau ir metai prabėgo. Tai kaip kitaip, jei ne KOSMOSAS?

Taip, būtent tokiai temai paskirtas ir šis žurnalo numeris - kosmosui. Bet, pelėdos taip aukštai neskraido (jei atvirai - visaiiiii ne mano sritis), tad ir į temą šį kartą žvelgiu kitu rakursu. Kaip jau turėjot suprasti - per laiko prizmę. Ne veltui čia apie jį postringavau.

Diena keičia dieną, metai keičia metus. Viskas tik sukasi, sukasi, sukasi. Bet, stop, per gerai gyvenam, jei galvojam, kad viskas buvo taip, kaip yra dabar. Besisukdamas laikas „prisuko“ ir daugybę pokyčių visuomenėje. Ypač, moterų klausimu. Tad, šį kartą kviečiu grįžti į tas dienas, kai moterys NORĖJO būti gyvenimo gurmanėmis (kaip visi, skaitantys šį leidinį), bet dėl įvairių nuostatų, jos atsitrenkdavo tik į požiūrio sieną. Kartais kietesnę, kartais minkštesnę. Šį rudenį kviečiu perskaityti keletą tokių istorijų ir pasidžiaugti, kad šiandien jei mus ir varžo, bet varžo kitokie dalykai ir kitaip. Visus vienodai.

Šiandien siūlau atsiversti tikros moters, kino žvaigždės-išradėjos istoriją („Vienintelė moteris kambaryje“), išgalvotų personažų istoriją, besiglaudžiančią prie tikros moters rašytojos („Džeinės Osten draugija“), o norintiems „kažko savesnio“ - siūlau pažintį su 10 lietuvių moterų: lengvai, taikliai ir su humoru („Lietuvos vizionierės“).

Ruduo, mano galva, labai mistiškas ir magiškas laikas pats savaime, tad kviečiu skaityti apie itin žemiškus dalykus ir nebent iš nuostabos su-

šukti, „kosmosas, kokie laikai buvo, ar tai tikrai ta pati Žemė?!“. Eikim, šiūrenkim visus lapus ir pajuskim tą kosmišką laiko galią - kaip tie patys metų laikai, gali reikšti tokius skirtingus laikus. Kaip viskas keičiasi, nors atrodo taip pat.

Ir nors VISOS istorijos sklidinos optimizmo, linkiu skaityti ir dar pasimėgauti, kad mūsų dienos, vis tik, mums gerokai palankesnės. Laisvesnės. Spalvingesnės. Draugiškesnės. Gurmaniškesnės.

Tad, kosmiškų atradimų Žemėje, Viktorija - Pelėdos skaitiniai

Su linkėjimais, Pelėdos skaitiniai

46 “Valdovai ir jūdėjimai iškyla ir žlunga, tačiau pinigai ir valdžia - klesti.” (67 psl.)

Vienintelė moteris kambaryje

Istorija apie moterį, kuri norėjo daugiau, kuri galėjo daugiau ir kuri siekė daugiau. Istorija, kurios fone it įkyrus traškesys girdisi laikmečio, aplinkybių ir kasdienybės murmėjimas „apgailestauju, BET“. Istorija apie tai, kad tik nugyvenę gyvenimą suprantame, kaip ir kada „būtų buvę“ taikliau pasielgti, kada reikėjo aršiau kovoti, nors tylėjome, o kada reikėjo nutylėti, nors atkakliai bandėme įrodyti tiesą. Knyga apie tai, kaip istoriją rašė vyrai, valdžia ir įtaka, nors kartais jų plunksnakočiai tik neatleistinai „peckiojo“ popierių. Ir, žinoma, pasakojimas, kuris primins, jog pasakymas „grožis reikalauja aukų“ ne visuomet reiškia tik aukštakulnių nuspaustą pėdą.

REKOMENDUOJU, jei mėgstate kūrinius, išaustus tikrų žmonių istorijomis, gyvenimu iškvepintus romanus, bet jausmų srityje vertinate minimalizmą. Nėriniuoti sakiniai, emocingos pastraipos, širdį kutenantys dialogai čia sėdi ant atsarginių suolelio - taip, kartais išbėga į aikštelę, bet, iš esmės, tai ne jų varžybos. Istorinių intrigų čia daugiau, nei jų reikšmės jausmais. Faktų čia daugiau, nei jų apdorojimo širdimi. Siūlau tiems, kurie nori turiningai pabraidyti istorijos brydėmis: pralėkti Holivudo koridoriumi, karo šešėliais bei sužinoti šį tą naujo. Pasimatuoti praeitį dar vienu kampu, prisiminti/atpažinti/naujai atrasti istorijos pamokose girdėtus fragmentus ir juos papildyti naujomis detalėmis kviečiu tuos, kurių nebaugina sodrus, kartais net balansuojantis ties „sausumo“ riba tekstas.

NEREKOMENDUOJU, jei norite daugiau jausmo, nei faktų - ne, čia gyvena istorija, kurios jausmų duris turėsite susirasti ir atsirakinti patys. Čia daug, gal net per daug vietos susikurti savą emociją - jei esate tas, kuris jaučia tik tiek, kiek parašyta, ši istorija gali pasirodyti blankesnė, nei yra iš tikrųjų. Manau, jog slogutį gali pajusti ir tie, kurie tikisi daugiau pasakojimo iš „išradėjos“, o ne iš „kino žvaigždės“ dienų - iš esmės, ši knyga yra Hedi kaip asmenybės augimo istorija; gyvenimo kelio, kuriuo pasukusi ji tapo išradėja „kaip ir kodėl“. Šioks toks nusivylimas gresia ir tiems, kurie tikisi ne susipažinti, o pažinti tikrąją Hedi - čia numesta daug kabliukų, kurie kvies ir patiems pasidomėti herojės gyvenimu plačiau, tačiau tie kabliukai nėra tokie aštrūs, kad skaitant pervertų širdį ir jos nebepaleistų.

Džeinės Osten draugija

Apie meilę literatūrai ir literatūros nutiestus kelius į tikrąją meilę. Apie gyvenimo pokyčius, jų įkvėptus sprendimus ir kaip jie, galiausiai, vėl užsuka naujų pokyčių ratą. Apie siekius, tikslus, svajones ir bendrystę. Apie tai, kaip gimsta draugystės ir kad jas tinkamai auginant, galima užaugti pačiam.

REKOMENDUOJU, jei esat skaitę bent vieną Džeinės Osten knygą ir glaudėt istoriją prie širdies - ši knyginė jos knygų draugija laukia jūsų! Anglijos kaimo dvasia, rašytojos gyvenimo detalės, bendro tikslo vienybė ir draugiška atmosfera. Siūlau pasiilgusiems ramaus gyvenimo tėkmės ritmo - čia bus ir skaudulių, ir nušvitimų, bet visi jie neužaštrinti sintetinės dramos prieskoniais. Asmeniškai buvo taip gražu, jauku ir gera, kad su nekantrumu laukiau kiekvieno vakaro, kada ir vėl grįšiu į Čotoną, ir vėl susitiksiu su tais, dievaži, pamišusiais Džeinės Osten gerbėjais. Bet pamišusiais tik iš pačios geriausios pusės! Negalėjau nesišypsoti skaitydama ir jausdama jų meilę autorei, literatūrai ir apskritai - knygoms. Kaip aš juos supratau! Ir jei jūs mylit knygas bei knygines istorijas taip pat stipriai - nežinau, kodėl ir ko dar laukiat :)

NEREKOMENDUOJU, norintiems kažko „vau“, bet dar nespėjusiems susipažinti su Džeinės Osten kūryba - knyga gali pasirodyti nuobodoka. Čia daug herojų dialogų nukreiptų į autorės kūrybą, jos romanų detales. Čia išties nemažai užslėptų knyginių pasierzinimų, kurie ne tik liks paslaptingi, bet rizikuoja ir suerzinti, jei nė nenutuoksite, apie ką čia tauškia. Kitaip sakant, kažin, ar gera idėja eiti į susirinkimą reikalo, apie kurį nieko nenutuokiate. Nebent, vedami smalsumo ir be didelių lūkesčių.

“Jeigu jau jiems skirta pasirūpinti tuo, kas pranok-sta juos pačius, vadinasi, jie turi perlipti per savo asmen-inius interesus - to nepa-neigsi.” (279 psl.)

Knyga apie 10 Lietuvos moterų, kurios kažką veikė ir nuveikė. Įsirašė į istoriją. Vienos ryškiau, kitoms, deja, pritrūko rašalo, bet vis tiek brūkštelėjo parašą atminties knygoje. Nes jos tokios pirmos Lietuvoje, pirmos pasaulyje, pirmos mums! Šmaikščiai, jaukiai, įtaigiai, savaip ir asmeniškai. Įspūdingos įspūdžiografijos.

Man patiko, labai labai labai. Nagrinėjau ne kokiomis siūlėmis ar siūlais susiūti žymūs moterų aprėdai, bet stebėjau jas pačias - gyvas, žmogiškas, ne per daug tobulas ar išklišintas tikslių, protingų, bet sausų faktų. Sėdėjau kartu su jomis pas autorę ant sofkutės, klausiausi pasakojimų ir mėgavausi intelektualių damų draugija. Su vienomis jau buvau pažįstama iš ankstesnių bendrų „renginių“, su kitomis susipažinome pirmą kartą. Su kai kuriomis iš jų taip įsitraukėme į pokalbį, kad šurmuliui nurimus, apsikeitėme kontaktais ir pažadėjome nepamesti ryšio. O kur jų tarpusavio „ryšiai“ erdvėje - kuri su kuria ir kada prasilenkė, kurios galėjo susidraugauti ir be autorės pokylio, bet, deja, likimas pažibino pavydžiomis akimis. Labai smagu!

Ir ne, man tikrai nebuvo per daug pačios autorės, kaip negali būti per daug vakarėlio šeimininko - ji jas visas pažino, subūrė bei prikabino į savo iškilmes Skaitytoją. Bet vis tik, prieš čiumpant knygą, kviečiu perskaityt jos ištrauką, kad įsitikintumėt, ar tokio pobūdžio susirinkimai jums patinka - čia niekas nieko nekelia ant pjedestalo, nepina skambių žodžių vainikų, o įprastus sceninius rūbus palieka kaboti spintoje. Ar kitose knygose. Pati į šventę atvykau su pižama, tad buvo kuo nuoširdžiausias pižamų vakarėlis - o tai juk taip jauku rudenį

Lietuvos vizionierės

Kviečiu ir jus, t.y. REKOMENDUOJU, jei norite pamatyti, kaip pagarbiai galima „susitvarkyti“ su istorija, išjungti neliečiamumo mygtukus ir saugiai nukelti nuo scenos žymias asmenybes - taip, kad jos vis tiek išlaikytų TĄ - vertą istorijos -pagarbą, bet taptų artimesnės. Ir tokios, kurių nesinori pamiršti po vienos pamokos ar perskaityto skyriaus knygoje. Bet siūlau TIK draugaujantiems su humoru.

Mieli „Gyvenimo gurmanų“ skaitytojai!

Turime kosminio gerumo žinutę nuo autorės - „ nepamirškime vieni kitų apkabinti“

Visos jūsų „pakibintos“ moterys, regis, daugiau ar mažiau buvo tikros gyvenimo gurmanės. O kiek pati esate gyvenimo gurmanė?

Galvojau galvojau apie šitą klausimą, ir visgi ne, nemanau, nesu. Greičiau pamatysite mane paskubomis kemšančią kebabą mašinoje negu prie miniatiūrinės porcijos prabangiame restorane, kruopas perku pigiausias ir dar su akcija, mat netikiu prekiniais ženklais, o į vakarėlius einu pasipuošusi dirbtiniais kailiukais už keletą eurų iš Humanos. Pastaruoju metu daugiausiai gyvenu kaime užsiiminėdama statybiniais darbais, ir pastebiu, kaip vis mažiau ir mažiau man reiškia prabanga, įvaizdis, pretenzijos ir kiti neva aukšto lygio dalykėliai. Mėgstu paraštes, kečupo dėmes ir apibrizgusius rankogalius.

Pasmalsausiu į šoną, kiek kūrybinių mūzų rašytoja turi įdarbinusi virtuvėje?

Su virtuve tik po truputį pažindinuosi absoliučiai iš reikalo - ji man daugiau streso negu atsipalaidavimo vieta, kur nuolatos reikia žiūrėti, kad tik kas nepridegtų, neišbėgtų, nepervirtų ir nepermirktų. Visgi mėgstu kepti paprastus pyragus (jokių ten trynių atskyrinėjimų nuo baltymų!) ir dar žmonės kalba, kad man sekasi salotos. Mano pačios susigalvota auksinė taisyklė - į lengvesnes aliejines salotas dėti svogūnų laiškus, o į sunkesnes majonezines - smulkiai supjaustytą svogūno galvą.

Žurnalo numeris paskirtas kosminiam rudeniui, tad įdomu, kuri iš 10 vizionierių, jūsų manymu, geriausiai atitiktų „standartus“ ir pretenduotų tapti labiausiai „kosminė“?

Hm, visos vienaip ar kitaip man pasirodė savitas kosmosas ar bent jau galaktika, bet galbūt, sakyčiau, Emma Goldman, už visų standartų išeinanti anarchistė, ir Jurga Ivanauskaitė savame kačių, angelų, raganų ir lietaus pasaulyje.

Skaitant „Lietuvos vizionieres“ keistai įkvėpiau drąsos ir noro veikti. Kažką daryti, vat čia ir dabar. Įdomu, ar ištiko koks „šalutinis poveikis“ jus pačią? Vis tik, su tokiu būriu stiprių moterų draugavote daug intensyviau.

Oi taip, žinoma! Iš Emmos mokiausi produktyviai pykti ant sistemos, iš Bonos Sforzos - išlikti stipriai savyje aplinkinių nepritarimo akivaizdoje, iš Sofijos Čiurlionienės - susigrąžinti pasitikėjimą stereotipiškai moteriškomis savybėmis, kurias visuomenė dažnai atmeta kaip silpnumą, iš Birutės Pūkelevičiūtės - neslėpti ir menamo padorumo maiše neuždusinti geismo... Taip pat labai stengiuosi semtis įkvėpimo iš visiškai paprastų darbo klasės moterų, kurioms gal niekada nebus lemta patekti į jokias knygas - pavyzdžiui, iš savo 80-metės tetos Angelės, išgyvenusios sibirus, susikūrusios sau vietą absoliučiai vyriškoje statybų srityje, išauginusios mano mamą ir mane, iki pat šiandien neprarandančios ūpo ir užsidegimo nepaisant amžiaus ir negalios.

Smalsu, ką jūs skaitote rudenį? O gal turite savą kosminį (į sąvoką kviečiu pažvelgti plačiai, nors ir su humoru!) knygų TOP, kuriuo mielai pasidalintumėt?

Prisipažinsiu, šiuo metu ne kažin ką skaitau - kiek trūksta mentalinių pajėgumų, o ir šiaip varžteliai, fanera, dažai ir hidrauliniai presai užima visai nemažai laiko. Visgi rekomenduoju Sylvios Plath poezijos rinktinę „Ariel“, tačiau būtinai pagal autorės originalų rankraštį, ir Sharon Creech „Du mėnesiai kelio“ - mano paauglystės knyga, kurią neseniai iš naujo skaitydama verkiau kaip kūdikis.

Ir pabaigai, linkėjimas „Gyve-

nimo gurmanų“ skaitytojams. Žinoma, siųsime mintis į kosmosą, kad išsipildytų :))) Linkiu rūpintis savo psichologine sveikata, kad ir kaip tai atrodytų - susidarant dienos rutiną, mokantis pasakyti „ne“, kreipiantis profesionalios pagalbos norint pradėti vartoti vaistus, su profesionalia pagalba metant vaistus ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, imantis praktikuoti mindfulness arba atsigulant į ligoninę - nė viena forma nėra gėdinga. Ir nepamirškime vieni

kitų apkabinti.

DAUGIAU SKAITYK FB PELĖDOS SKAITINIAI