Žmogaus Misterija

Http://edmundas-petruoka.blogspot.com

I. I. VETROV (Ačjutananda das) Vertėjas Jonas M

ŽMOGAUS GYVENIMO MISTERIJA

Kaunas 2008

*************************************************** GYVYBĖS IŠTAKOS

Sielos “gimimas” ir “mirtis” „Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, pirminė. Ji nežūva nužudžius kūną.

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nereikalingus.

Sielos nesuskaldo į dalis joks ginklas, nesudegina ugnis, nepermerkia vanduo, neišdžiovina vėjas.

Ji nekintama, visur esanti, amžina, kupina žinojimo ir palaimos“.

Taip apibūdinama siela Bhagavadgytoje – seniausiame žmonijos šventraštyje.

Nuo neatmenamų laikų filosofai kalbėjo, kad turi egzistuoti kažkokia dvasinė ir nekintama dalelė, kuri ir būtų mūsų tikrasis „aš“.

Primityvių teorijų kūrėjai tvirtino, kad fizinį kūną valdanti sistema, vadinama galvos smegenimis, apsprendžia ir mūsų „aš“ kaip individualią sąmonę. Ir tas „aš“ egzistuoja tik tol, kol egzistuoja smegenys.

Kiti kalbėjo apie kūne esančią sielą, kuri po mirties niekur nedingsta, o priklausomai nuo savo veiklos šitame vieninteliame žemiškame gyvenime amžiams iškeliauja į rojų ar pragarą. Tačiau žmogaus poelgių nuodėmingumą ar dorybingumą skirtingos religijos ir aiškino skirtingai, priklausomai nuo socialinės politikos, kurios laikydavosi šalių vadovai. Be to, buvo manoma, kad siela yra tik žmonių kūnuose, visas kitas gyvas būtybes Kūrėjas sutvėrė besieles, ir tik tam, kad žmonės galėtų jas eksploatuoti.

Dar kiti teigė, kad sielos, perėjusios labai ilgą įsikūnijimų ciklą, anksčiau ar vėliau susijungia su Dievu ir praranda savo individualybę, panašiai kaip bangos grįžta į vandenyną. Šie filosofai pripažino, kad

siela yra visose gyvose būtybėse, ir joms būdinga vienatinė ir nekintama dvasinė prigimtis.

Buvo ir tokių filosofų, kurie galvojo, kad Dievas kažkada sukūrė mus visus ir paleido gyventi, kaip kas išmano; dalį Jis padarė savo tarnais, kuriems davė sugebėjimą niekada, nei jokiomis aplinkybėmis Jo neužmiršti. Tokios sielos vadinamos nitja-sidha (amžinai laisvos).

Kitas gyvas būtybes Dievas atskyrė nuo Savęs, sukurdamas joms materialų pasaulį, kuriame jos priverstos įsigyventi į įvairias roles.

Tokios sielos niekada negrįžta į dvasinį pasaulį, todėl jos vadinamos nitja-bandha (amžinai sąlygotos). Geriausiu atveju jos gali turėti betarpišką kontaktą su Dievu ir Jam tarnauti, pasilikdamos materialiame pasaulyje. Ir nors tai neapsaugo jų nuo nuopuolio galimybės, joms patinka atsiduoti Viešpačiui ir draugauti su Juo. Pasilikdamos materialiame pasaulyje ir išnaudodamos jo galimybes, jos stengiasi padėti toms sieloms, kurios jau užmiršo savo tikrąją prigimtį. Todėl tokie žmonės niekada nesirenka rūsčių askezių ir atsižadėjimo kelio (nivriti-marga).

Vediniai šventraščiai, kuriuos žmonijai davė Pats Dievas, pristato koncepciją ačintja bheda abheda tatva (vienovė ir skirtingumas tuo pat metu). Jie sako, kad Dievas išskleidė Save į begalinę daugybę energijų (tatvų). Jos skirstomos į višnu-tatvas ir dživa-tatvas.

Višnu-tatvos – tai įvairios Dievo ekspansijos. Jis išreiškia Save begaline daugybe formų įvairiose Vaikunthos (pasaulyje be kančių) planetose. Kartais Jis, norėdamas pradžiuginti Jam atsidavusias sielas, ateina ir į materialų pasaulį, kuriame apreiškia Savo žaidimus.

Pavyzdžiui, prieš tris su puse tūkstančių metų Jis atėjo kaip Buda, o dar keli tūkstančiai metų prieš tai apsireiškė kaip Viešpats Krišna. Kai vyko žūtbūtinis karas tarp arijų ir druidų, Jis atėjo kaip Viešpats Ramačandra, kuris suvienijo daug Žemės tautų ir sukūrė vieną iš nuostabiausių civilizacijų, Arijavartą. Ji išsilaikė maždaug 23 tūkstančius metų.

Dživa-tatvos yra įvairių Viešpaties savybių personifikacijos.

Kiekvienoje dživoje (gyvoje būtybėje) pilnai pasireiškia viena kokia nors Dievo savybė. Tokiu būdu, bendraudamas su Savo dvasiniais palydovais, Viešpats stengiasi geriau pažinti Pats Save. O mes nuolatos trokštame vis labiau įsisavinti įvairias dieviškas savybes, bendraudami tiek su Pačiu Viešpačiu, tiek su kitomis sielomis. Ir toks procesas yra begalinis, nesgi neįmanoma nustatyti Dievo sugebėjimų ribas, kurie begaliniais aspektais pasireiškia Jame Pačiame, o taip pat vienose ar kitose sielose.

Dživa-tatvos yra ir tuo pat metu nėra Dievo dalelės. Kaip asmenybės jos visada su Juo susiję, tačiau tuo pačiu visada nuo Jo atsietos. Nebuvo tokio laikmečio, kai sielos atsirado, ir niekada neateis laikas joms išnykti. Kiekviena gyva būtybė yra sat-čit-ananda.

Sat reiškia amžinybę, tai yra negalėjimą nutraukti savo egzistenciją ar sunaikinti savo individualumą bet kokiomis aplinkybėmis. Čit reiškia žinojimą. Dievo sąmonė prasismelkia visur. Mes galime su Juo bendrauti bet kokioje materialaus ar dvasinio pasaulio vietoje ir gauti reikalingą informaciją. Tam netgi nebūtina asmeniškai kreiptis į Dievą, informaciją galima gauti visatos matricose, ir tai reiškia, kad siela jau turi tą čit – nuolatinį leidimą pažinti pasaulį, jo dėsnius. Ir pagaliau kiekvienoje gyvoje būtybėje yra ananda – sugebėjimas mylėti. Meilė yra dvasinė energija, persmelkianti visas visatas. Būtent jos pagalba Dievas bendrauja su kiekviena siela. Jis siunčia mums šitą energiją, ir jeigu mes sugebame ją priimti, patiriame nepaprastą palaimą. O paskui grąžiname ją Viešpačiui ar dovanojame kitoms gyvoms būtybėms. Ir tada mūsų palaima padidėja šimtus kartų. Tai ir yra ananda.

Kaip siela atsiduria materialiame pasaulyje Kai išminčius Kapila savo garsiojoje sankhjos filosofijoje apsakė unikalią sielos prigimtį, jis nurodė, kad Dievas sukūrė gyvas būtybes, norėdamas geriau pažinti Save. Mes visi turime begalinį savybių spektrą, ir tuo pat metu įasmeniname kažkokią vieną Dievo savybę.

Dvasiniame pasaulyje, begaliniame savo dydžiu ir išraiškomis, kiekviena gyva būtybė turi tam tikrus santykius su Dievu ir kitomis sielomis. Šie santykiai vadinami rasa, ir jie niekada nesikeičia, nes atspindi mūsų amžinąją prigimtį. Viešpats, norėdamas geriau Save pažinti, bendrauja su Savo palydovais ir nuolatos organizuoja įvairius žaidimus (lilas). Sielos, juose dalyvaudamos, patiria didžiulį pasitenkinimą, tačiau kai kurioms to neužtenka, ir jos užsimano patirti, ką jaučia Pats Dievas, kontroliuodamas visą kūriniją ir kurdamas jos įvairovę. O dar sukyla nesveikas smalsumas sužinoti, kas atsitiktų, jeigu jos būtų mirtingos, kupinos neišmanymo, be to, prarastų meilę ir laisvę (mes dažnai kažką pradedame vertinti tik tada, kai tą „kažką“ prarandame). Kadangi tokios situacijos dvasiniame pasaulyje neįmanomos, gyva būtybė nusprendžia leistis į „nuostabią“ kelionę ir apsilankyti materialiame pasaulyje.

Dabartiniais laikais daug žmonių, kurie niekada nekariavo, neskraidė lėktuvais ir nesileido į jūrų gelmes, naudojasi kompiuteriu, kad galėtų pasinerti į iliuzinį pasaulį ir išgyventi niekada nepatirtus pojūčius. Kautynės su monstrais, kosminės kelionės... Ir kuo labiau atitolstama nuo realybės, tuo didesnis efektas patiriamas šiuose žaidimuose.

Kažkas panašaus vyksta su sielomis, kai jos patenka į materialų pasaulį. Susilietusios su materija, jos tarytum užsideda virtualios realybės šalmą, sukuriantį visišką tikrovės iliuziją, ir su visa galva pasineria į šį žaidimą. Tokio šalmo rolę atlieka ahankara, netikras ego, dar vadinamas priežastiniu kūnu. Užmiršusi savo dieviškąją prigimtį, savo amžiną ir nesunaikinamą „aš“, siela įsisiaučia į ahankarą ir ima klaidžioti begaliniais materialaus pasaulio koridoriais.

Netikras ego mus lydės tiek laiko, kiek mes norėsim, o tai, skaičiuojant žemišku laiku, gali trukti milijardus ir trilijonus metų. Ir būtent netikras ego mums leidžia būti tuo, ko nėra realybėje.

Didžioji visatos evoliucijos spiralė Materialiame pasaulyje mes patenkame į savotišką piramidę, susidedančią iš trisdešimt trijų visatos sluoksnių, ir visuose gyvena daugybė gyvybės formų. Piramidė sudaryta pagal principą – kuo žemesnis gyvų būtybių sąmonės lygis, tuo daugiau yra jų gyvybės formų. Vedos nurodo aštuonis milijonus keturis šimtus tūkstančių sąmonės lygių, kurie pasireiškia pačiuose įvairiausiuose visatos kampeliuose. Sankhjos filosofijoje tai vadinama didžiąja gyvų būtybių sąmonės evoliucijos spirale. Kiekviena siela joje turi savo nišą. 400 tūkstančių spiralės vijų, arba sąmonės lygių, priklauso pusdieviams ir žmonijai, o 8 milijonai – kitoms gyvybės rūšims. Tik nedidelę dalį visatos sluoksnių užima biologinės gyvybės formos, o kituose gyvos būtybės pasireiškia subtilesnėmis materialios energijos formomis.

Skirtingai nuo dabartinės biologijos, kuri gyvybę įvardina kaip tam tikrą baltyminių kūnų egzistavimo būdą, ajurvedinė sistema gyvybę apibrėžia kaip sielos egzistavimo formą. Siela, priklausomai nuo sąmonės lygio, užsiima tam tikrą nišą aukštesniuose ar žemesniuose visatos sluoksniuose, įsikūnydama įvairiuose kūnuose.

Gyvos būtybės, turinčios vienodą sąmonės lygį, gali turėti skirtingus kūnus ir formas, priklausomai nuo planetos ir gyvenamos aplinkos. Sielą gaubiantys kūnai – tai įvairiausios grubių ir subtilių materijos elementų kombinacijos.

Laikas materialiame pasaulyje Kai mes atsiduriame materialiame pasaulyje, laikas, kaip vėduoklė, išsiskleidžia į praeitį ir ateitį. Visi mūsų veiksmai tuoj pat atsiduria praeityje, net jeigu tai būtų tūkstantinės sekundės dalys; o visa, ką mes sugalvojame, kuria arba keičia mūsų ateitį. Dabartis čia neegzistuoja. Materialiame pasaulyje mūsų praeitis visada įtakoja mūsų ateitį, taigi, norint ją pakeisti, reikia kažką ištaisyti savo praeityje. Bet kiek laiko mes beužtruktume materialiame pasaulyje, grįžę atgal, į dvasinį pasaulį, mes atsiduriame ten pat, iš kur pradėjome savo kelionę.

Laiko žaidimus pailiustruoja viena iš sakmių senovės Puranose. ...Karalius Lavana daug matė savo gyvenime, ir paskutiniu metu jam dažnai būdavo nuobodu. Kaip ir Saliamonas, jis galvojo, kad viskas šiame pasaulyje yra tuštybių tuštybė.

Kartą į rūmus atkako senas keleivis ir paprašė leisti jį pakalbėti su karaliumi.

– Ką tu moki? – paklausė karalius. – Aš norėčiau išvysti ką nors nepaprasto.

– Aš parodysiu tau tai, – atsakė keleivis, – apie ką niekas net nesvajojo.

– Ką gi, jeigu tai tiesa, tu būsi dosniai apdovanotas. Na, ką tu turi?

Keleivis pažvelgė į karalių plačiai atvertomis akimis, ir staiga aplinkui viskas pasikeitė. Išnyko ministrai, salė ir netgi sostas, ant kurio jis sėdėjo. Lavana atsidūrė bekraščiame lauke, kuriame ganėsi nuostabus žirgas.

Karalius atsargiai prie jo prisiartino, sugriebė už karčių ir užšoko ant nugaros. Žirgas visu greičiu pasileido šuoliuoti per kažkokius brūzgynus, kol galų gale numetė savo raitelį ant žemės. Skaudžiai susitrenkęs, karalius prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo, pamatė, kad dabar jį supa neįžengiamos džiunglės. Nežinodamas, kaip iš jų išeiti, karalius daug dienų ėjo akiplotu, o naktimis įsikardavo į aukštą medį.

Jis jau buvo visiškoje neviltyje, kai netikėtai sutiko jauną ir labai negražią moterį. Rankose ji laikė gardžiai kvepiančią pintinę.

– Kas tu? – paklausė Lavana.

– Aš gyvenu čia su savo tėvu medkirčiu, ir dabar nešu jam pietus.

– O aš esu karalius ir labai noriu valgyti. Pamaitink mane, ir kai tik grįšiu į savo karalystę, aš būtinai ir dosniai tau atsilyginsiu.

– Tu galbūt ir karalius, – atsakė moteris, – užtat aš – ne karalienė, o priklausau pačiai žemiausiai kastai. Mano tėvas – čandalas. Mums draudžiama dalintis kuo nors su tokiais, kaip tu.

Karalius atsiklaupė prieš ją ir ėmė melsti pasigailėjimo.

Pagalvojusi moteris tarė: – Gerai, bet elkis, kaip aš pasakysiu. Norėdamas užimti tą pačią padėtį, kaip ir aš, tu turi mane vesti. Tada aš tave pamaitinsiu.

Karaliui nebuvo kur dingti, todėl jis vedė tą moterį ir liko gyventi miške. Jie sugyveno keturis sūnus, o kai pasimirė žmonos tėvas, jis tapo šeimos galva ir tikru džiunglių gyventoju: medžiojo, kirto medžius... Kūnui pridengti naudojo medžių žievę ir gyvūnų kailius...

Galiausiai jis visai pamiršo savo praeitį.

Staiga tą vietovę ištiko baisi sausra, ir visa šeima patraukė ieškoti tinkamesnės vietos. Kelionėje trys vyresni sūnūs vienas po kito patraukė savais keliais, liko žmona ir jaunėlis. Matydamas, kad jie beveik miršta iš bado, Lavana nusprendė pasiaukoti.

– Matai tą uolą tolumoje? – paklausė jis žmonos. – Aš pastebėjau, kad už jos slepiasi kažkoks gyvūnas. Palaukit čia abudu, o aš pamėginsiu jį sumedžioti. Kai pamatysit prie uolos dūmus, žinokit, kad medžioklė man pasisekė, ir aš ant laužo ruošiu jums valgį. Tik neikit artyn, kol laužas neužges.

Nuėjęs už uolos, Lavana užkūrė laužą ir jam gerai įsidegus, šoko į ugnį...

Staiga jis pasijuto vėl besėdintis savo soste! Aplinkui įprastai būriavosi ministrai ir patarėjai. Atsipeikėjęs karalius pasiteiravo, ar jie niekur nebuvo pasitraukę nuo jo, ir kiek laiko jis buvo atsijungęs.

Minutę, gal dvi, atsakė ministrai.

– Negali būti! – sušuko karalius. – Juk aš toje būklėje pragyvenau ištisą gyvenimą! Beje, o kur tas keliauninkas?

Visi ėmė dairytis, tačiau keistojo keleivio jau nebebuvo...

MATERIALAUS PASAULIO SANDARA

Visatos kūrėjo pasaulis – Brahma-loka Ta vieta, per kurią patenkama į materialų pasaulį, vadinama Satja-loka – personifikuoto visatos intelekto buveinė. Vedinėje tradicijoje tas intelektas vadinamas Brahma. Tai nuostabi būtybė,

kurios kūną sudaro grynas intelektas, persmelkiantis visą visatą, o jos mintys nedelsiant virsta materialiais objektais. Visas šis pasaulis – tai Brahmos minčių elementalai (elementalas – mintis, įgavusi materialią formą ir tapusi savarankiška ), todėl jį dar vadina visatos kūrėju. Kai kuriose religinėse tradicijose jis laikomas dievu. Tačiau pats Brahma savo apreiškime žmonijai, Brahma-samhitoje, sako, kad jis yra tokia pat siela, kaip ir visos kitos gyvos būtybės, tik dabar visatos hierarchijoje užima aukščiausią vietą. Tačiau jis vykdo Aukščiausiojo nurodymus.

Visatų yra begalinė daugybė. Jos egzistuoja trilijonus metų, atsiranda ir išnyksta. Brahmos gyvenimo trukmė neįtikėtinai ilga. Jis gyvena tiek laiko, kiek ir visata, o tai, pagal vedinius šaltinius, trunka 311 trilijonų 40 milijardų metų – vos ne amžinybė! Tačiau jo buveinėje laiko tėkmė kitokia, ir tai gerai pailiustruoja ši istorija. ...Senais laikais Bengalijoje, Purio mieste, gyveno karalius Indradjumna, kuris pastatė didingą Džaganathos (visatos valdovo) šventyklą. Prieš jos atidarymo ceremoniją valdovui apsireiškė išminčius Narada ir pasakė, kad Svargos pasaulio gyventojai labai patenkinti jo dievotumu, religingumu ir teisingumu, todėl jis gali prašyti patenkinti bet kokį savo norą. Indradjumna paprašė, kad išminčius jį perkeltų į Brahmos planetą. Narada patenkino jo prašymą, ir karalius tą pačią akimirką išvydo Brahmą. Jis žemai nusilenkė visatos valdovui ir paprašė jį dalyvauti Džaganathos šventyklos atidaryme, kur susirinks daug išminčių ir šventųjų, o taip pat visi jo valdiniai, giminės bei draugai, ir visi bus labai pradžiuginti, išvydę mūsų visatos kūrėją. Atsakydamas į prašymą, Brahma tik nusijuokė: „Nejaugi nežinai, kad per tą laiką, kol tu išdėstei savo prašymą, Žemėje praėjo daugybė metų. Bengalijoje pasikeitė ne viena karalių dinastija, o tavo žmonos, vaikai, anūkai ir proanūkiai seniai pasimirė. Tu ten nerasi nieko, kas tave žinotų, išskyrus Džaganathos šventyklą, kuri tave prisimena, na, ir žmonės šlovina karalių Indradjumną, kuris kažkada pastatė tą šventyklą...“ Kai mes tik patenkame į virtualios realybės pasaulį, pirmiausia gauname Brahmos vaidmenį, tokiu būdu kažkiek realizuodami savo troškimą būti Dievu. Žinoma, tai ne tas pat, niekas ir niekada negalės užimti Jo vietos, bet mes visaip bandome įsijausti. Vedos sako, kad net Pats Dievas negali visiškai save pažinti.

Iš materialaus pasaulio išeinama per tą pačią vietą, kur įeinama – durys tos pačios. Kai visata sunaikinama, kiekvienas, atrodo, galėtų grįžti į dvasinį pasaulį, tačiau galimybė užimti įvairias padėtis

materialiame pasaulyje tampa beveik neįveikiama pagunda. Būdami Brahmos kūne, mes nežinome, ką jaučia gyvos būtybės, esančios žemesnėje padėtyje. Mes tarytum stovime prieš paslaptingą mišką, kuris vilioja savo takeliais, nuostabiais augalais ir neregėtais gyventojais. Todėl keliaukime toliau...

Pusdievių pasaulis – Svarga-loka Tai planetos, kur gyvenančių būtybių kūnai sudaryti iš subtilesnės materijos, negu žmonių, ir kurios turi nepaprastas savybes. Krikščionybėje ir islame jos vadinamos angelais ir archangelais. Jie nuolatos rūpinasi visatos klestėjimu ir gerbūviu.

Svarga-loka – keturmatis pasaulis, todėl bet kokią sferą jo gyventojai mato kaip plokštumą. Todėl ir senovės arijai Žemę vadino Bhumandala, Žemės plokštuma, nors Kapila sakė, kad tai tik vienas iš visatos išmatavimų, kuriame yra ne tik Žemė, bet ir daug kitų žmogaus akiai matomų ir nematomų žemės tipo planetų. Visatos sandarą, pateiktą puranose ir tantrose, žmonės sužinojo iš viršutinių planetų gyventojų, nes patys tokio mąsto žinių savarankiškai negalėjo pasiekti. Todėl, skaitant senovinius traktatus, reikia atsižvelgti į koordinačių sistemą, kuria jie rėmėsi.

Kai kurie šio pasaulio atstovai vadinami devais, arba pusdieviais.

Jie kontroliuoja ir valdo žvaigždes, planetas, stichijas ir įvairias visatos energijas. Jie lengvai manipuliuoja materialiais elementais ir į bet kurią pasaulio vietą gali persikelti akimirksniu, minties greičiu.

Užtenka apie juos pagalvoti, ir jie tuoj pat atsiduria šalia. Norėdami jie susikuria sau kūną, prieinamą mūsų juslėms. Jie turi didžiules žinias ir galybę, o jų galimybės, nors ir ribotos, palyginus su kitų materialaus pasaulio būtybių galimybėmis, atrodo beribės. Žmonėms, kuriems jie pasirodo, atrodo, kad apsireiškė Pats Viešpats, todėl juos dažnai vadina dievais. Vedose aprašyta keletas tūkstančių pusdievių, o daugiausia minimi Indra (Dzeusas, Jupiteris) – devų valdovas, Surja – Saulės dievas, Čandra – Mėnulio dievas, Anila, arba Vaju – vėjų dievas, Varuna, arba Neptūnas – vandens stichijos valdovas, Agni, arba Hefaistas – ugnies valdovas, Sarasvati – mokslų deivė, Kuvera – turtų dievas, Jamaradžas, arba Plutonas – mirties dievas, Dharmaradžas, arba Saturnas – teisingumo dievas, Skanda, arba Marsas – karo dievas, Bhumi – Žemės valdytoja, Ašvini Kumarai – dvyniai, globojantys mediciną.

Šiuolaikinių istorikų nuomonė, kad senovėje žmonės garbino daugelį dievų, neturi jokio pagrindo. Senovės arijai sakė, kad Dievas tiktai vienas, nors daugelyje pasaulio tautų vadinamas įvairiais vardais. Dažniausiai Jį vadino Višnu (Aukščiausias) arba Krišna (visa žavintis). Senovės slavai irgi teigė, kad Dievas – tai Višnia arba Krišnia, o visi kiti – tik Jo energijų apraiškos.

Kiekvienas pusdievis turi daug pagalbininkų, kurie vadinasi čaranai. Jie visada būna su pusdieviais, nes priklauso jų svitai. Čaranai deda visas pastangas, kad jų šeimininkus gerbtų ir šlovintų.

Jie turi daug nuostabių savybių, bet patys yra labai kuklūs ir savo mistines galias naudoja, tik paliepus savo šeimininkams. Materialioje visatoje jie yra tikras tarnystės pavyzdys.

Svargos pasaulyje, kurį dar vadina rojumi, taip pat gyvena muniai, visatos išminčiai, kontroliuojantys filosofines-religines tradicijas ir duodantys žinias visoms visatos civilizacijoms. Laikas nuo laiko jie keliasi iš vienos planetos į kitą. Jie dažnai gimsta tarp žmonių ir gyvena visai kaip mes, bet visada prisimena savo tikrąją kilmę. Jie labai palankūs tiems, kurie eina pažinimo keliu, ir visada jiems padeda įveikti pasitaikančias kliūtis. Žinomiausi iš jų – Narada, Vjasa, Bhrigu, Kapila, Atri, Mariči, Vasištha, Gautama, Agastja, Poulastja, Pulaha, Patandžali, Angira ir Bharadvadžas.

Ten taip pat gyvena gandharvai – dangiškieji muzikantai. Jie kuria muziką, nuo kurios tirpsta net pusdieviai. Yra pasakojimas apie didį muzikantą, kurio genialumas pasireiškė nuo pat vaikystės. Net medžių šlamėjimą ar paukščių giedojimą jo talentas paversdavo melodijomis, kurios žavėjo jo gerbėjus. Jo kūrinių grožis buvo neapsakomas, ir žmonės jį garbino kaip dievą. Jis maudėsi šlovės spinduliuose, o jo širdyje jau tarpo išdidumas. Bet kartą sapne jam apsireiškė gandharvas ir savo fleita atliko tokią melodiją, nuo kurios muzikantui vos nepasimaišė protas. Jis suprato, kad jo muzika, palyginus su dangiškąja, – tik vežimo girgždėjimas, ir po to nebesukūrė nei vieno kūrinio.

Gandharvai (pats žymiausias iš jų – Čitraratha) globoja visas menų rūšis – muziką, dailę, poeziją ir kt. Žmonės, sugebantys savo emocijas ir kūrybinę energiją transformuoti į įvairias meno rūšis, iš jų gauna visokeriopą pagalbą. Bet jeigu kas nors bando kurti ne bendram labui, o tik iš savanaudiškų paskatų, siekdami turtų, šlovės ar pripažinimo, gandharvai atima iš jo talentą.

Jiems artimos apsaros, arba nimfos, globojančios teatrą, šokius ir santykių harmoniją tarp žmonių, padedančios tiems, kurie nuoširdūs

draugystėje ir meilėje. Kaip estetikos ir visatos grožio įsikūnijimas, apsaros apdovanoja žmogų žavesiu ir estetinio skonio pajautimu.

Jeigu kas nors smaginasi netikru atsižadėjimu, neatvėręs širdies ir be meilės, apsaros, norėdamos tokį gražuolį pamokyti, pasinaudoja prabhava (antgamtinė gundymo galia).

Ten dar galima sutikti kinarus (kentaurus) ir kimpurušus, kurie atsakingi už pusiausvyros palaikymą visatoje. Bet koks „perlenkimas“ materialiame pasaulyje visiems jo gyventojams sukuria daug problemų. Jeigu kokia nors imperija užgrobia valdžia planetoje, neturėdama sau atsvaros, ji gana greitai patiria krachą; jeigu koks nors žmogus labai jau iškyla, tai greitai jis ištiesia kojas; jeigu kas nors tampa labai pragmatiškas, arba, atvirkščiai, pradeda „skrajoti debesimis“ – jo dvasinis vystymasis sustoja; jeigu mūsų kūne ima dominuoti koks nors hormonas ar šiaip biologiškai aktyvi medžiaga, tai kūnas neišvengiamai pražūva. Materialus pasaulis sudarytas iš priešingybių ir valdomas pagal jų kovos ir vienovės dėsnį, kurį, tarp kitko, pirmasis suformulavo išminčius Kapila. Kai kokia nors sistema galutinai payra ir jos jau nebeįmanoma atkurti, kimpurušai ją sunaikina. O ten, kur pasirodo kinarai, atstatoma pusiausvyra ir harmonija.

Tie, kurie praktikavo aštanga-jogą (aštuoniapakopę Patandžali sistemą), bet tobulumo nepasiekė, po mirties gimsta Mirgasvargoje, ypatingoje erdvėje, vadinamoje Tapaloka. Jie gauna kūną, neturintį jokių materialių poreikių, tokių, kaip maistas ar miegas. Čia jiems sukurtos visos sąlygos, reikalingos jogos pratyboms. Sanat-kumaras, Sanaka, Sananda ir Sanatana, laikomi Brahmos sūnumis, globoja ir saugo Tapalokos gyventojus. Kai jogai pasiekia aštuntą pakopą, vadinamą samadhi, jie įeina į Brahmos kūną, kur neišreikštoje sąmonės būklėje būna iki visiško visatos sunaikinimo. Kai Brahma pabaigia savo žaidimus materialiame pasaulyje ir sugrįžta į Dievo buveinę, visos gyvos būtybės, esančios jo kūne, atbunda ir gauna dvasinį išsivadavimą. Kai kurie jogai, pasiekę tobulumą, – Kavi, Antarikša, Prabudha, Havi ir Pipalajana, – padeda kumarams, pasilikdami Tapalokoje.

Svargalokoje taip pat gyvena sidhai ir vidjadharai, burtininkai.

Lengvai manipuliuodami įvairiomis materialiomis energijomis ir sugebėdami daryti stebuklus, jie nuolatos keliauja po visatos planetas be jokių skraidymo aparatų. Jie apdovanoti aštuoniomis mistinėmis savybėmis, aštasidhi, kurias kartais ir pademonstruoja, norėdami sugriauti žemiškus žmonių stereotipus, ir gali: anima –

sumažėti net iki atomo dydžio, laghima – pasidaryti lengvesniu už dulkę, prapti – perkelti bet kokį daiktą ar gyvą būtybę iš vienos visatos vietos į kitą, mahima – pasidaryti sunkesniu už sunkiausią, išitva – sukurti iš nieko ir sunaikinti be pėdsakų bet kokį daiktą, prakamja – tuoj pat įgyvendinti bet kokį norą, vašita – manipuliuoti materialiais pirminiais elementais, kamavasajita – pasiversti bet kuo ar vienu metu būti septyniuose kūnuose. Kartais juos vadina geraisiais burtininkais. Kai kurias savo mistines savybes jie gali perteikti ir žmonėms, pasišventusiems dvasiniam gyvenimui.

Vidjadharai dažnai padeda nuoširdiems ir nesavanaudžiams, ir tie jų darbai atsispindi pasakose ir legendose.

Yra specialios garsinės vibracijos, mantros, kurių pagalba galima užmegzti ryšį su Svargos pasaulio gyventojais, ypač su pusdieviais.

Tam tikslui yra specialios, vediniuose kanonuose pateiktos mantros.

Tačiau, norint išsikviesti vieną ar kitą pusdievį, neužtenka vien tik teisingai jas pasakyti. Reikia išpildyti eilę sąlygų, o svarbiausia – būti nuoširdžiu ir doru žmogumi. Jeigu jumyse nėra meilės, liksite nepastebėtas ir neišgirstas. Įvairiose religinėse tradicijose, siekiant pagerinti vizualų kontaktą, kartu su mantromis naudojami simboliniai pusdievių piešiniai ir skulptūros. Tai neturi nieko bendro su stabmeldyste, kurią praktikuoja necivilizuotos tautos, garbinančios dvasias.

Kiekvienas žmogus turi keletą angelų sargų. Kai mes gauname žmogaus gyvybės formą, mus pradeda globoti koks nors pusdievis.

Jis lydi mus kiekviename įsikūnijime ir padeda įveikti įvairias materialios gamtos žabangas. Kiekviena giminė taip pat turi ją saugojantį pusdievį. Žmogaus pavardė gali būti simboliškai susijusi su tos giminės globėju (kai moteris išteka ir pakeičia pavardę, tada jos sargas irgi pasikeičia). Yra pusdieviai, kurie kontroliuoja ištisas valstybes, miestus, tautas ir netgi planetas. Senovės arijai apie tai žinojo, todėl, garbindami vienatinį Dievą – Višnu, taip pat reiškė pagarbą ir pusdieviams, su kuriais vienaip ar kitaip buvo susiję.

Žmonių pasaulis Žemiau Svargalokos yra žmonių pasaulis. Ten galima patirti tai, ko niekada nepatirsi pusdievio kūne. Iš visų gyvų būtybių tik žmonės gali kultivuoti meilės santykius ir dalintis jais su visu supančiu pasauliu – ne tik su artimaisiais, bet ir su visais visatos gyventojais.

Būtent tai ir yra pagrindinė žmonijos užduotis. Visos gyvos būtybės

stengiasi vienaip ar kitaip akumuliuoti šią dvasinę energiją, kurią skleidžia Dievas, nes be meilės niekas negali būti laimingas, bet tik žmogus sugeba ją padauginti. Net Svargalokos gyventojai šito nesugeba, nežiūrint visos jų galybės. Būtent todėl vyksta bendravimas tarp žmonių ir pusdievių. Mes duodame jiems meilę, o mainais jie pildo mūsų materialius norus. Bhagavadgytoje pavaizduotas aukų atnašavimo pusdieviams procesas. Paprastai prieš vieno ar kito pusdievio atvaizdą užkurdavo ugnį ir, skaitydami specialias mantras, mesdavo į liepsną grūdus ir liedavo lydytą sviestą, taip pat atnašaudavo gėles, smilkalus ir vaisius. Žinoma, tai būdavo tik tam tikras ritualas, bet jis leisdavo geriau susikoncentruoti ir nukreipti savo meilę angelui sargui. Jeigu aukų atnašavimas buvo daromas be meilės, jis neturėdavo reikiamo poveikio. Iš kitos pusės, net jei žmogus ir nebūdavo dorai įvaldęs visų aukojimo proceso subtilumų ir nežinodavo specialių mantrų, bet reikšdavo nuoširdžią meilę ir pagarbą, pusdieviai būtinai jam padėdavo.

Yra dar dvi priežastys, kodėl daugelis sielų nori gimti žmogaus kūne. Iš vienos pusės, ši gyvybės forma suteikia maksimalią laisvę materialiame pasaulyje (dar didesnę, nei Svargalokos gyventojų, prisiimančių didžiulę atsakomybę už kitus). Pavyzdžiui, skirtingai nuo apatinių pasaulių gyventojų, žmogus gyvenimo kelyje gali koreguoti savo likimą (prarabdha-karmą), ir sekantį gimimą gauti tokį, kokio panorės. Iš kitos pusės, žmonių pasaulis kažkuo panašus į Vaikunthos pasaulį, žinoma, ne daugiau, kaip atspindis nuo kreivo veidrodžio panašus į originalą.

Atviraširdžius žmones vadina surais, o tuos, kurie gyvena tik dėl savęs, paklusdami savo prisirišimams ir polinkiams – asurais.

Laikoma, kad asurai – tai žmonės, neatsikratę gyvuliško prado, neturintys dorybingumo, nuoširdumo, atvirumo, sąžiningumo ir draugiškumo. Jie būna nuolatinėje disharmonijoje, o jų mentalinė erdvė užpildyta pykčiu, pavydu, baime, išdidumu, godumu ir geiduliais. Asurai visatą užpildo neapykantos elementalais, ir būtent todėl, o ne dėl Dievo bausmės, žmoniją nuolatos užgriūna stichinės nelaimės, karai ir epidemijos. Jeigu žmonės nustoja skleisti meilę, pažeidžiama planetos harmonija (būtent tai ir vyksta dabartiniu laiku).

Mūsų planeta vadinama Mritjaloka, mirties planeta, nes žmonės čia gyvena labai trumpai – gimę jie greitai sensta ir miršta.

Ajurvedoje parašyta, kad žmogaus gyvenimo trukmė Žemėje turėtų būti maždaug keturi šimtai metų. O šiuolaikiniai genetikai sako, kad

jeigu nebūtų pažeista ekologija, žmonės nuo mažumės teisingai maitintųsi ir užsiimtų ligų profilaktika, valytųsi kūną ir palaikytų jo vidinį balansą, tai maksimali gyvenimo trukmė siektų 440 metų!

Dabar vyrai gyvena vidutiniškai 58 metus, moterys – 73 metus.

Kitose planetose žmonės gyvena ne mažiau 10 tūkstančių metų.

Jų kūnai gali atrodyti kitaip, bet vis tiek panašūs į mūsų kūnus ir priklauso tai pačiai biologinei gyvybės formai. Vedose aprašyta 400 tūkstančių žmogaus tipo rūšių.

Gyvūnų pasaulis Jį dar vadina grobuonių pasauliu, kur kultivuojamos ir vystomos įvairios emocijos. Jo gyventojams – žvėrims, varliagyviams, paukščiams ir kai kuriems vandenų gyvūnams (banginiams, delfinams bei rykliams) – tos emocijos natūralios, bet pasireikšdamos žmonėse, jos virsta ydomis. Visi šio pasaulio gyventojai personifikuoja vienus ar kitus emocinius stereotipus: kiškis – baimę, kiaulė – apsirijimą, hiena – niekingumą, krokodilas – klastingumą, lapė – gudrumą, tigras – žiaurumą, begemotas – tingumą, šarka – plepumą, liūtas – savimeilę, erelis – išdidumą, šakalas – pavydą, kupranugaris – kerštingumą.

Berberai turi daug pasakojimų apie kupranugarių kerštingumą. Štai vienas iš jų.

Tėvas padovanojo kupranugariuką savo penkerių metų sūnui ir ilgai pasakojo apie tai, kaip jį reikia prižiūrėti. Berniukas ir kupriukas susidraugavo ir daug laiko praleisdavo kartu. Kartą berniukas supyko ant savo draugo ir sudavė jam lazda. Tai sužinojęs, berniuko tėvas kuo griežčiausiai jam prisakė daugiau taip nedaryti ir aplamai neskriausti gyvulėlio. Jis dar kartą priminė sūnui kupranugarių charakterio ypatumus. Nuo to laiko berniukas jau niekada neskriaudė savo draugo.

Praėjo penkiolika metų. Berniukas ištįso į jaunuolį, o jo mielasis draugas patapo pačiu didžiausiu kupranugariu kaime. Atsitiko taip, kad jie kažkur keliavo, o kelias buvo ant bedugnės krašto. Ir štai, vienoje vietoje kupranugaris gerai pasispardė ir numetė nuo savęs jaunuolį. Jis nuskriejo tiesiai į prarają, bet paskutinę akimirką vienos rankos pirštais nusitvėrė už pačio jos krašto. Jaunuolis suprato, kad ilgai jis taip neišsilaikys, kad vienintelė viltis – tai kaip nors pasisiekti pavadį, nukarusį nuo kupranugario kaklo. Taigi jis pamėgino meiliai pasikalbinti savo draugą, kad tas prieitų arčiau, tačiau tas, šiaip

visada toks paklusnus, stovėjo, atkraginęs galvą ir stebeilijo kažkur į šoną. Tik tada, kai jo šeimininkas ėmė beviltiškai šaukti, kupranugaris nuleido galvą ir atidžiai pasižiūrėjo jam į akis. Akimirksniu jaunuolis prisiminė: ir senų žmonių pasakojimus apie šių gyvūnų kerštingumą, ir tai, kaip jis prieš daugelį metų įžeidė savo draugą. Jis suprato, kodėl kupranugaris jį numetė nuo savęs ir kad pagalbos dabar iš jo nesulauks. Sekančią akimirką jo pirštai atsigniaužė...

Pas liūtą atėjo šuo ir pasiūlė susikauti, bet tas net nepažiūrėjo į jo pusę. Šuo įsižeidė: „Aš nedelsiant papasakosiu visiems šunims, kad tu manęs bijai“. Liūtas atsakė, pasisukdamas į jį užpakaliu: „Tegu mane visi šunys pasmerkia už bailumą. Būtų blogiau, jeigu mane pasmerktų gentainiai – už tai, kad pešiausi su tavimi“.

Zuikis visą dieną kaip nuplikytas lakstė po mišką, gelbėdamasis nuo savo priešų. Pagaliau, visai uždusęs, drebėdamas iš baimės, jis krito po medžiu ir ėmė galvoti, ar gerai būti zuikiu, ar nelabai. „Sunki mano dalia, – mąstė jis, – visi mane medžioja: ir žvėrys, ir žmogus – na, ar galima tokiomis sąlygomis išgyventi? Jeigu nors galėčiau skraidyti... ar laipioti po medžius... Ech, o dar toks mažas... Na, dantys pas mane, ačiū Dievui, tikrai neblogi, tik neužtenka drąsos jais pasinaudoti. Vargšas aš, vargšas! Vargas man! Nors... gal ir gerai, kad aš toks mažas ir be sparnų – o tai pamatyčiau ežere savo atvaizdą: sparnai, dantys, didelis toks... Br-r-r-r! Tikriausiai ir prisigirdyčiau iš baimės!“ Bėgo lapė, tačiau užsižiopsojo ir – bac! – tiesiai į šulinį! Vandens nedaug, neprimurksi, bet ir išlipti neįmanoma. Sėdi rudoji, dūsauja. Ėjo pro šalį ožys ir išgirdo iš šulinio sklindančias aimanas.

Pažiūrėjo – aha! Lapė, ožį pamačiusi, tuoj pat sumetė, ką daryti, ir ėmė čepsėti bei laižytis.

– Ką čia veiki? – pašaukė ožys. – Ir ko aimanuoji?

– Valgiau sūrį, – atsako lapė ir parodo į mėnulio atspindį vandenyje – Tiek prisikišau, kad pilvą ėmė skaudėti, tai ir aimanuoju, o dar visa pusė sūrio liko, matai? Šok pas mane, vaišinu!

Ožys nedelsdamas įpuolė į šulinį – doroti sūrio, o lapė užšoko jam ant nugaros, ant ragų ir – iš šulinio! Vargšas ožys vos nemirė iš bado ir graužaties, kad nerado jokio sūrio, todėl iš sielvarto taip garsiai bliovė, kad išgirdę subėgo žmonės ir ištraukė bėdžių iš šulinio.

Šarka aptiko medį, tiesiog aplipusį prinokusiais vaisiais. Jų buvo tokia gausybė, kad šarka suprato jų nesulesianti per visus metus. Ir aplink nesimatė jokių paukščių. Šarka ekstazėje ėmėsi darbo, bet greitai prisikimšo iki nukritimo.

Staiga ji pagalvojo, kad gali atlėkti kiti paukščiai ir viską nulesti, todėl išsigandusi ėmė rėkti: „Čia mano medis! Aš jį radau!” Ji buvo tokia balsinga, kad skardėjo visa apylinkė. Pažiūrėti, kas atsitiko, sulėkė būriai paukščių, bet kai pamatė tokią gausybę vaisių, puolėsi juos lesti, ir greitai ant medžio beliko tik šapai ir lapai. Šalia ežero ganėsi antilopės. Jos visada laikėsi glaudžiame būrelyje, nuo kurio nei viena toli nenuklysdavo.

Jų širdingajam draugui krokodilui labai magėjo pasmaguriauti šviežiena, bet kol antilopės laikėsi taip glaudžiai, nebuvo jokios galimybės suėsti nors vieną. Jis nusprendė jas kaip nors išskirti.

Prislinkęs prie vienos antilopės, ėmė jai šnibždėti: „Paklausyk, mieloji, ar žinai, kad štai ta, su įkritusiais šonais, susiruošė, progai pasitaikius, tave užbadyti? Siaubas, ar ne?“ Šitaip, apsimesdamas labai susigraužusiu, jis sliūkino nuo vienos antilopės prie kitos ir kiekvienai pliurpė tokias ir panašias nesąmones. Antilopės kažkodėl juo tikėjo, ėmė viena į kitą šnairuoti ir viena kitos šalintis. Glaudaus būrelio nebeliko, ir krokodilas be vargo jas pjovė. Taip ir surijo visas.

Erelis, kuris pakildavo į dangų aukščiau visų, ir žiūrėjo į visus iš aukšto. Retas turėdavo garbės išgirsti iš jo bent žodį.

Kai jis su žmona didžiulio ąžuolo viršūnėje susuko lizdą, į juos kreipėsi žvirblis ir perspėjo, kad jų pasirinktas medis viduje visai supuvęs ir bet kuriuo metu gali išvirsti. Erelis net galvos nepasuko į tą pusę, iš kur sklido niekingas žvirblio čirškimas. Nutaisęs didingą pozą, žiūrėjo į tolį ir tylėjo. Galiausiai jis mostelėjo vienu sparnu, ir oro gūsis nubloškė žvirblį nuo šakos.

Sekančią dieną erelio pati padėjo kiaušinį, o po savaitės, neatlaikęs pakilusio vėjo, senasis ąžuolas triokštelėjo ir nuvirto, po savimi pasiglemždamas ir lizdą su kiaušiniu, ir erelio pačią.

– Vargas man! – sušuko erelis. – Kas galėjo pagalvoti, kad niekingas žvirbliūkštis gali duoti gerą patarimą!

Miške kilo gaisras. Visi žvėrys išsigando ir puolė bėgti, tik hiena po sočių pietų kietai miegojo ir nieko negirdėjo. Netoliese, ant aukštos uolos, tupėjo voveraitė. Ji buvo visiškai rami, nes tikėjosi,

kad tokiame aukštyje jai niekas negresia. Pamačiusi, kad ugnis artėja prie miegančios hienos, voveraitė nušoko jai tiesiai ant galvos ir nikstelėjo kojelę. Hiena prabudo ir tuoj viską suprato. Pašokusi ji jau taisėsi bėgti, kai prabilo voveraitė.

– Palauk, leisk man įsikabinti į tave, – meldė ji. – Juk aš išgelbėjau tau gyvybę, bet dabar negaliu užlipti ant uolos.

– Išgelbėjo man gyvybę! Še tau, kad nori! – purkštelėjo hiena. – Geriau pasakyk ačiū, brangute, kad nesudraskiau tavęs. O juk to nusipelnei, prikeldama mane iš miego! Žvėrių pasaulyje žaidimo taisyklės labai rūsčios. Visi jo gyventojai skirstomi į medžiotojus ir aukas. Vieni gaudo, kiti gelbstisi.

Pažymėtina, kad vienas medžiotojas gali tapti kito medžiotojo auka.

Jeigu tu neišgyvenai, nenumirei natūralia mirtimi – sekantį gyvenimą gausi tą patį kūną. Taip tęsis tol, kol pagaliau „išloši“. Štai kodėl yra savotiškas potraukis pabuvoti vieno ar kito gyvūno kūne, tuo labiau, kad jie turi daug savybių, kurių trūksta žmogui. Pavyzdžiui, vilkas pagal kvapą bet kokį asmenį (ne tik biologinę rūšį) atpažįsta penkių kilometrų atstumu. Kiaulė skiria 144 skonius (žmogus – tik šešis), apuokas mato tamsoje, o erelis net kilometro atstumu įžvelgia smulkiausius objektus.

Kadangi smurtinė visų gyvūnų mirtis stabdo jų evoliuciją, ajurvediniai kanonai nerekomenduoja juos žudyti ar vartoti maistui mėsą.

Augalų pasaulis Dar žemesniame lygyje yra augalai, kuriuos galima pavadinti savotiškais planetos lokatoriais. Jų dėka vyksta energiniaiinformaciniai mainai tarp visų gyvybės rūšių. Augalai sugeba transformuoti neigiamas emocijas į teigiamas, bet tarpti gali tik meile persmelktoje aplinkoje, kitaip jie tiesiog merdi. Jie akumuliuoja pusdievių energiją ir dalinasi ja su aplinkiniu pasauliu. Pavyzdžiui, ąžuolas, kaip ir pats Indra, duoda apsaugą kiekvienam, kuris po juo randa prieglobstį. Pušys žmogui dovanoja laisvės pojūtį. Eglės neutralizuoja negatyvią geopatogeninių zonų, kuriose paprastai ir auga, įtaką. Apkabinus beržą, harmonizuojasi nusileidžiančios ir kylančios energijos srautai (surja- ir čandra nadi). Kai kurie augalai valo aplinką nuo nuodingų cheminių medžiagų ir sunkiųjų metalų.

Pavyzdžiui, burokai ir morkos iš dirvos surenka visus nešvarumus

(todėl Ajurveda nerekomenduoja jų naudoti maistui, jeigu jie buvo tręšiami sintetinėmis medžiagomis arba augo nešvariose vietose). Žilvičiai gerai harmonizuoja miesto aplinką: aktyviai sugeria atmosferoje esančias nuodingas medžiagas, mažina elektromagnetinio spinduliavimo poveikį žmonėms ir neutralizuoja negatyvius elementalus, kuriais gyvenamosios vietovės tiesiog perkrautos. Grybai, išskyrus voveraites ir šampinjonus, yra prifarširuoti sunkiųjų metalų (todėl naudoti maistui juos reikia labai atsargiai).

Augalai, jausdami meilę ir globą, tampa daug aktyvesni, ir padeda žmogui jo trūkumus transformuoti į talentus.

Sekantis lygis – vandens gyviai (išskyrus delfinus, ryklius bei banginius), o jų paskirtis – apvalyti Žemės vandenis nuo negatyvios informacijos. Šiuolaikiniai mokslininkai gerai žino, kad vanduo turi atmintį. Mūsų vandenynai, jūros, ežerai ir upės sugeria visus neigiamus elementalus, sukuriamus visų gyvų būtybių. Jeigu to nebūtų, Žemė ir kitos planetos seniai nebeegzistuotų. Bet vandens atmintis irgi turi kažkokias savo ribas, todėl žuvys ir kiti jo gyventojai nuolatos atnaujina vandens telkinių ir upių energinę-informacinę būklę.

Pagal sąmonės lygį vandens gyviai, kaip taisyklė, yra žemesniame lygyje, negu dauguma augalų. Nors ir vieni, ir kiti yra tama-gunos įtakoje, tai yra, taip vadinamoje mieguistumo būsenoje, tačiau augalus dar įtakoja (20-30%) satva-guna, o žuvis – radžaguna. Kadangi šie gyviai sugeria negatyvius elementalus, Ajurvedoje jie laikomi nešvariais ir nerekomenduojami naudoti maistui.

Sekantis – vabzdžių ir primatų – lygis tarytum susieja visus paminėtus aukštesnius lygius. Kiekviena rūšis turi savo misiją, nereikalingų čia tiesiog nėra. Nors mes kartais galvojame, kad kai kurie vabzdžiai – tarakonai ar uodai – yra kažkokia gamtos klaida.

Tačiau tarakonai yra tam tikri energetinės švaros (ar nešvaros) indikatoriai. Jeigu kurioj nors vietoj yra daug negatyvių emocijų, ten nedelsiant įsikuria šie mieli vabaliukai. Žinoma, šiuolaikiniuose daugiabučiuose, kur gyvena šimtai žmonių, labai sunku sukurti teigiamą energetinį lauką. Užtenka keleto žmonių su negatyviais stereotipais, ir daugelio žmonių pastangos nueina niekais. Bet dvasiškai stiprūs, turintys daug meilės žmonės net ir tokiu atveju savo bute gali išsaugoti normalią atmosferą. Ajurveda vis tik rekomenduoja, esant galimybei, gyventi atskiruose namuose.

Kas liečia uodus, jų įkandimai irgi neatsitiktiniai. Mūsų odoje išsidėsčiusios tam tikros energinės-informacinės zonos, marmos, susijusios su vienais ar kitais kūno organais. Sutrikus jų darbui, atitinkamos marmos užsiblokuoja, o uodo įkandimas jas atidaro ir tada atsistato normalus energijos tekėjimas. Niežėjimas, kurį sukelia įkandimas, verčia mus kasytis, ir tai yra savotiškas tos vietos masažas.

Reikia paminėti ir skruzdėles, kurios savo būstus statosi ypatingose vietose – teigiamos magnetinės anomalijos zonose.

Senovėje, kai žmogus labai pavargdavo ar būdavo nusilpęs po sunkios ligos, jis susiieškodavo skruzdėlyną ir sėdėdavo šalia, kol atgaudavo jėgas. Tarp kitko, skruzdėlių judėjimo maršrutai pakankamai tiksliai sutampa su magnetinių planetos laukų linijomis.

Nuostabių savybių turi ir bitės, kurios apdulkina augalus, šitaip palaikydamos jų egzistenciją, ir gamina tokias biologiškai aktyvias medžiagas, kaip medus, pikis ir bičių pienelis, kurių nuostabios savybės žinomos nuo gilios senovės. O bičių įkandimai – vienas iš efektyviausių autoimuninių susirgimų (poliartrito, bronchinės astmos, cukrinio diabeto, reumatizmo, išsėtinės sklerozės, sisteminių dermatitų) gydymo metodų.

Negalima užmiršti tvenkinių ir ežerų gyventojų – dėlių. Daugeliui žmonių jos sukelia pasibjaurėjimo ir netgi baimės jausmą. Tačiau jau prieš dvidešimt penkis tūkstančius metų Ajurvedos tėvas Šry Dhanvantaris naudojosi labai efektyviu metodu ligų profilaktikai ir jų gydymui, kurį vėliau pavadino hirudoterapija. Pietryčių Azijoje ir Indonezijoje galima pamatyti daug graviūrų, kur Dhanvantaris vienoje rankoje laiko taurę su nemirtingumo eliksyru, o kitoje – dėlę.

Jo pasekėjai detaliai aprašė chroniškų ligų gydymą dėlėmis.

Hirudoterapija, kartu su bičių įkandimais, taškiniu masažu ir akupunktūra priklauso vienai iš marmavidjos krypčių.

Eikime dar žemiau – į bakterijų, grybelių ir virusų pasaulį. Pagal ajurvedinę koncepciją, šie organizmai ligų nesukelia. Kai, došoms išsibalansavus (sutrikus neuroendokrininei sistemai), nusilpusiuose organuose ir audiniuose prisikaupia amos (sutrikusio metabolizmo produktai, taip vadinami šlakai), bakterijos, grybeliai ir virusai išprovokuoja juntamą ligų pasireiškimą. Be šitų geradėjų liga galėtų nepastebimai pereiti į paskutinę, lemtingąją stadiją. Pakilusi temperatūra mobilizuoja organizmą kovai su sėlinančia liga, todėl aspirino ir jo analogų vartojimas daugeliu atvejų nėra pateisinamas,

nes lėtina gijimo procesą, o piktnaudžiavimas aspirinu padeda ligoms pereiti į chronišką stadiją.

Daug virusų perneša tam tikrą genetinę informaciją kitoms gyvybės rūšims, pakeisdami jų biologinės evoliucijos kryptį ir tobulindami sistemas, padedančias prisitaikyti ir apsisaugoti nuo žalingų išorinės aplinkos faktorių.

Ir pagaliau – stichijų, mineralų ir metalų pasaulis. Čia irgi yra gyvos būtybės, tik jos neturi emocijų ir labai ilga gyvenimo trukmė, todėl jose gali kauptis bet kokia informacija. Mineraluose akumuliuojasi ir pasireiškia viena ar kita pusdievių energija: pavyzdžiui, mėnulio akmuo magišku būdu susijęs su pusdieviu Čandra. Ajurvedoje mineralai naudojami kai kurių kūno audinių ir organų harmonizavimui.

Visoms gyvybės rūšims reikalinga universali Dievo energija – meilė, kurią materialiame pasaulyje gali kultivuoti tik žmonės. Tačiau jos reikia ir neorganiniam pasauliui. Jo šeimininkai – stichijų dvasios, bhutai, kurios supantį pasaulį suvokia tik kaip plokštumą, teturinčią du išmatavimus. Joms materiali visata atrodo kaip begalinių ir klaidžių, tamsiai raudonų koridorių visuma. Šios dvasios teturi blogai išvystytą subtilų kūną (psichiką) ir eterinį jo apvalkalą, todėl jas galima pamatyti tik mėnesienoje ar pasinaudojus liuminescentinės vizualizacijos efektu. Jos kaip ir suteikia gyvybę įvairiems neorganiniams gamtos objektams ir žmogaus rankų darbo daiktams. Pavyzdžiui, koks nors kalnų mineralas mums yra tik negyvas akmuo, tačiau jį atitinkamai apdorojus, įdėjus į kokio nors metalo aptaisą, tas akmuo „atgyja“. Su juo bus galima bendrauti, padedant stichijų dvasiai, kuri mums siųs to mineralo energiją mainais į meilę, kurią mes jam jausime. Kuo ilgiau mes nešiosime tą akmenį, tuo labiau jis mus veiks. Koks bus tos įtakos poveikis – teigiamas ar neigiamas, priklausys nuo to, ar pasirinktas akmuo derės prie mūsų prigimtinės konstitucijos, taip pat nuo laiko, kada jis buvo apdirbamas (kurią mėnulio dieną ir kuriuo paros metu). Stichijų dvasia nukreips į mus akmens energiją ir jame per amžius susikaupusią informaciją mainais už mūsų meilę. Šią energiją priima mūsų eterinis kūnas. Tokiu štai originaliu būdu stichijų dvasios mus susieja su neorganiniais objektais.

Tas pat vyksta ir su bet kokiais žmogaus rankų darbo daiktais – namais, paminklais, mašinomis, baldais ir pan. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus vertina, sakykim, namą ar mašiną. Jeigu jam tai tik mūro sienos ar besielės metalinės vežėčios, stichijų dvasios jų

nepanaudos kontaktui su žmogumi. Bet jeigu kas nors pradeda kalbėti su savo mašina, visokeriopai ja rūpintis ir labai prie jos prisiriša, dvasios jai kaip ir įpučia gyvybę. Tada mašinos funkcionavimas darosi priklausomas nuo jos savininko nuotaikos ir sąmonės būklės. Maža to, pavojaus atveju dvasios gali perspėti žmogų ar net išgelbėti jam gyvybę. Todėl labai dažnai Pietryčių Azijos šalyse žmonės savo automobiliams net vardus duoda.

Yra įvairios stichijų dvasios – vienos „geros“, kitos „blogos“. „Gerosios“ linkusios į lygiaverčius mainus, stengdamosi gauti nors truputį meilės už savo paslaugas – teikiamą informaciją, perspėjimus apie pavojus ar pagalbą sergant. „Piktosios“ dvasios apgaule ar grasinimais siekia daugiau gauti, nei duoti. Jas, kaip taisyklė, labiau domina grubesnės eterinio kūno energijos, o jų aktyvumas priklauso nuo mėnulio ciklų. Visi taip vadinami elfai, gnomai, troliai, aitvarai, kaukai, fėjos, undinės ir kitos panašios būtybės priklauso būtent šiai stichinių dvasių kategorijai. Įvairūs burtai, spėjant ateitį, kaip taisyklė, naudojami bendraujant su stichijų dvasiomis. Kadangi jų ryšyje su šiuo pasauliu nėra jokio emocinio vertinimo, ir jos sąveikauja su įvairiais neorganiniais visatos objektais, egzistuojančiais nepalyginamai ilgiau, nei trunka žmogaus gyvenimas, iš šių dvasių gaunama informacija dažnai būva verta dėmesio. Tik reikia žinoti, kad žmonės, dažnai besinaudojantys tokio pobūdžio kontaktais (taip vadinami mediumai), labai greitai išnaudoja savo odžasą (energija, atliekanti mūsų biologinio laikrodžio rolę). Tai ir nenuostabu, nes jie dvasioms atiduoda labai daug savo energijos už gaunamą informaciją.

Kai kurios „piktosios“ dvasios nuolatos gyvena krematoriumuose, lavoninėse, kapinėse, skerdyklose, mėsos parduotuvėse, taip pat mūšių laukuose ir masinių žudynių vietose. Po žmonių, gyvūnų, paukščių mirties 49 dienas vyksta jų eterinių kūnų irimas, ir tada išsiskiria energija, kuria maitinasi tos dvasios.

Dar kitos „piktos“ dvasios išprovokuoja žmogų atiduoti į supančią aplinką savo eterinių kūnų energiją. Tai vyksta, kai mes jaučiame negatyvias emocijas, ypatingai tada, kai kažko bijomės. Matydamos mūsų charakterio silpnybes, dvasios gundo mus daryti įvairias nuodėmes. Jos įtakoja mūsų protą ir jusles, bet tik tada, kai mes esame aistros gunos įtakoje. „Piktosios“ dvasios bijo juoko. Jeigu jų nebijote ir pradedate su jomis juokauti, jos tuoj pat dingsta. Jos taip pat vengia atviraširdžių žmonių, nes šalia jų praranda savo galią.

Mūsų protėviai su neorganinio pasaulio gyventojais elgėsi taip pat, kaip ir su visomis kitomis gyvomis būtybėmis – jautė joms ne mistinę baimę, o meilę.

Yra labai sena malda, šalinanti „piktųjų“ dvasių poveikį: „Jūs – tokios pat gyvos būtybės, kaip ir aš... Aš nieko nebijau, nes myliu visa, kas gyva“.

PENKI FAKTORIAI, NULEMIANTYS ŽMOGAUS ATEITĮ Kai kurie žmonės galvoja, kad jų gyvenime jau viskas nulemta.

Jie mielai diskutuoja apie likimo neišvengiamumą, apie tai, kad „viskas jau seniai numatyta, ir įvyksta tik tai, kas turi vykti; taigi viskas Dievo rankose“. Kiti, atvirkščiai, laikosi nuomonės, kad absoliučiai viskas priklauso tik nuo jų pačių planų, valios pastangų ir poelgių. Patekę į nemalonias situacijas, jie sako: „Jeigu aš būčiau ėjęs kita gatvės puse, jeigu būčiau spėjęs į savo autobusą, būtų nieko neatsitikę“.

Aštuonioliktame Bhagavadgytos skyriuje Krišna aiškina, kad mūsų ateitis priklauso nuo penkių faktorių: prarabdha-karmos (dabartiniu laiku besirutuliojančios gyvenimo programos), dharmakarmos (nurodytų pareigų vykdymo), manasa-karmos (rezonansinių faktorių), budhi-karmos (savo valios) ir bhagavata-karmos (Dievo valios).

Prarabdha-karma – tai dabartinio gyvenimo scenarijus, kurį praeituose gyvenimuose susikūrėme mes patys. Būdami materialiame pasaulyje, mes – sąmoningai ar ne – nuolatos ko nors trokštame. Visi norai – geri ir nelabai, kurie atsiranda prote, juslėms kontaktuojant su jų objektais, sukuria įvairius elementalus. Jie, iš esmės, yra kaip sėklos, iš kurių išsivysto įvairios karminės programos ( samskaros).

Pastangos pakartoti gautus pojūčius – tai, vaizdžiai kalbant, tų sėklų laistymas, nes jeigu mes kažko užsimanome, tai susikurtą elementalą palaipsniui užpildome savo energija ( šakti), ir taip jį priverčiame įkūnyti mūsų norą. Protas įsimena mūsų norus, nepriklausomai nuo to, ar jie sąmoningi, ar ne, ir naktimis, kai mes miegame, juos sistematizuoja. Nei viena mūsų mintis nepasilieka bevaisė. Atkakliai ugdydami vieną ir tą patį elementalą, mes po truputį „laistome“

sėklą, ir ji pradeda dygti. Jeigu mes užmirštame savo norą, elementalas gana greitai sunyksta.

Kas būtent ir kaip greitai išaugs iš tos sėklos, iš anksto, kaip taisyklė, mes nežinome. Kai kurie norai įsikūnija greitai, kitų reikia palaukti šimtus ir tūkstančius metų. Gyvenimo gale jie susiformuos į tam tikrą nerealizuotą programą, kuri ir bus sekančio įsikūnijimo priežastis.

Kartais mes bijomės, kad kas nors gali atsitikti su mumis, mūsų artimaisiais, ir ši baimė tuoj pat kuria negatyvius elementalus, pripildydama juos mūsų pačių energija. Kuo labiau bijomės, tuo labiau stiprėja tie elementalai, ir tuo greičiau įsikūnija nepageidaujamos mintys.

Visi mūsų norai, susikaupę per daugelį gyvenimų, gali tapti kūnu konkrečiomis sąlygomis, gimus tam tikroje vietoje, tam tikromis aplinkybėmis. Mirties metu visi mūsų norai bus peržiūrėti, o realizuosis labiausiai paruošta programa. Mes patys ją susikūrėme, ir dabar mūsų užduotis – evoliucionuoti pagal šios programos nuorodas, įveikiant visas kliūtis ir iliuzijas, išlaikyti paskutinį egzaminą – deramai numirti, ir pereiti į sekantį lygį.

Prarabdha-karmą galima palyginti su valtimi, plaukiančiai pasroviui upe, kuri kartais labai verpetinga, o kartais labai rami. Jūs sėdite toje valtyje ir netgi nežinote, ar galima ją vairuoti, kur nors sustoti, išlipti į krantą ar plaukti prieš srovę. Tai, kas su mumis atsitiks šiame kelyje, visiškai priklauso nuo mūsų buvusių norų. Ir neturi jokios reikšmės, suvokiate jūs tai, ar ne.

Dharma-karma – tai taisyklių ir sąlygų sistema kiekvienam įsikūnijimui. Kažkuria prasme ją galima pavadinti žmogaus likimu.

Materialus pasaulis taip sutvertas, kad mes jokiomis aplinkybėmis neprarastume savo individualybės. Kiekvienam augalui, gyvūnui ar žmogui skirtas individualus likimas. Gimus žmogaus kūne, reikia atlikti tam tikras užduotis, norint kažką suprasti ir pasikelti truputį aukščiau savo dvasinėje evoliucijoje. Užduotys gali būti ne visai malonios, o kartais netgi skausmingos, tačiau jų neatlikus, tolesnis vystymasis neįmanomas.

Mūsų gimimas tam tikroje šeimoje, gyvenamoje vietoje, valstybėje, tautoje ir planetoje, kai mus lydi tam tikros asmenybės, nėra atsitiktinumas. Pusdieviai (ypatingai Dharmaradžas) kuo atidžiausiai seka, kaip mes realizuojame mums duotus sugebėjimus įvairiuose evoliucinio vystymosi etapuose.

Jeigu žmogui pasiseka išpildyti savo programą, jis patiria didelį pasitenkinimą iš savo socialinės veiklos ir gyvenimą baigia, sukaupęs daug išminties. Priešingu atveju jis palaipsniui degraduoja, jį kamuoja depresija, ligos; kartais visa tai užsibaigia senatvišku marazmu.

Dharma-karmos įtaką praktiškai neįmanoma įveikti, nes ji sukuria neišvengiamas aplinkybes, leidžiančias mums įgyti neįkainuojamą evoliucinį patyrimą. Žmogus, kuris to nesupranta, gali patirti didžiules kančias ir baimę dėl savo ateities. Dharma-karma panaši į slenksčius sraunioje upėje, neleidžiančiais mums likti pasyviais valties keleiviais ir nesuteikiančiais kitos išeities, kaip tik imtis veiklos.

Manasa-karma žmogaus gyvenimą įtakoja kaip rezonansinis faktorius. Mes visi turime savo psichikos ypatumus, ir tai kažkiek susiję su prarabdha-karma. Priklausomai nuo mūsų išsivystymo lygio ir tos padėties, kurią mes užimame dabartiniame evoliucijos etape, išsivysto tam tikras stereotipinis mąstymas, nuo kurio priklauso mūsų elgsena. Visus tuos stereotipus sąlyginai galima skirstyti į nuodėmingus ir dorybingus. Kiek jie pasireikš, priklauso nuo aplinkos, kur augs ir bus auklėjamas vaikas, kur jis suaugęs mokysis ir dirbs, su kuo bendraus ir iš ko ims pavyzdį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus, turintis kriminalinius polinkius, atsidurs tarp nusikaltėlių, jis lengvai pažeidinės įstatymus ir taps tokiu pat, kaip ir jo bendrai. Patekus tarp dorų žmonių, jam, nepaisant savo kriminogeninių polinkių, bus sunku nusikalsti; o jeigu tai atsitiks, jis labai kankinsis dėl to, ir, greičiausiai, anksčiau ar vėliau įveiks negatyvias savo natūros puses. Žinant manasa-karmą, galima apytikriai numatyti žmogaus elgseną vienose ar kitose aplinkybėse. Vedinė vaiko auklėjimo ir mokymo sistema visada atsižvelgia į jo manasa-karmą, numatydama priemones jo psichikos ir vidinės programos įtakojimui. Pusdieviai (angelai sargai), išminčiai ir protingi valdovai žmogaus manasakarmą naudoja jo paties labui. O piktadariai, juodieji magai ir bhutai, žinodami konkrečių žmonių stereotipus, gali jais manipuliuoti, siekdami asmeninės naudos.

Manasa-karma panaši į mūsų kelyje pasitaikančius pakeleivius, nurodančius mums teisingą ar neteisingą gyvenimo kryptį.

Astrologija ir numerologija įvertina ir nusako tik šių trijų aukščiau minėtų faktorių poveikį. Sekantys du priklauso nuo žmogaus ir Dievo valios.

Budhi-karma – tai žmogaus sugebėjimas intelektu įtakoti savo likimą. Intelektas žmogui duotas tam, kad jis galėtų kontroliuoti jusles bei protą, ir tokiu būdu įgyvendintų konkrečius taktinius ir

strateginius tikslus. Dažnai net labai stiprius norus galima įveikti, pasinaudojant kažkada turėtomis žiniomis, patyrimu bei ryžtu.

Sakykim, kažkam didelis malonumas išgerti kavos puodelį. Vienok, žinodamas, kad šis prašmatnus gėrimas slopina savireguliacijos centrą, kenkia inkstams, kepenims, lytinei sistemai bei virškinimo traktui, žmogus gali jo atsisakyti. Arba kitas pavyzdys, kai studentui tingisi ruoštis egzaminui, tuo labiau, kad jį kviečia į pikniką. Tačiau, gerai suvokdamas, kuo tai gali baigtis, jis vis tik stveriasi už knygų.

Intelektas duotas visoms gyvoms būtybėms, tik nevienodai.

Pavyzdžiui, Brahmalokos gyventojai turi tiesiog nepaprastai išvystytą intelektą, o kas liečia žmones, jų intelektualinis išsivystymas priklauso nuo jų sąmonės lygio, nuo to, kokioje dvasinės evoliucijos pakopoje jie yra. Įvairių įsikūnijimų ir likimo išbandymų dėka žmogus kaupia žinias apie visatos sandarą ir jos dėsnius, lavina individualią valią ir tokiu būdu tobulina savo intelektą, kuris kaskart gali vis geriau kontroliuoti mūsų jusles ir protą. Jo dėka galima keisti prarabdhakarmą ir tinkamiau sutikti likimo išbandymus. O įvaldę astrologiją ir numerologiją, mes netgi be išankstinio patyrimo galime suprasti, kaip geriau atskleisti ir realizuoti mūsų sugebėjimus dabartiniame sąmonės evoliucijos etape.

Reikia pažymėti, kad budhi-karma įtakoja manasa-karmą.

Gaudami patarimus nuo kokių nors autoritetingų žmonių arba „iš aukščiau“, mes šią informaciją turime suderinti su savo asmeniniu patyrimu bei supratimu ir tik tada priimti galutinį sprendimą. Nors ir tada mes nesame visai apsaugoti nuo klaidų, vis tik nereikia ignoruoti budhi-karmos.

Tokiu būdu, šis faktorius yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenime. Jis gali konkrečiai įtakoti mūsų likimą, tiktai klausimas, ar ta įtaka visada išeis į gera. Atsimenate, kaip apaštalas Petras kreipėsi į Kristų: „Leisk man Tavo karalystėje sėdėti Tau iš dešinės“, o Kristus atsakė: „Tu nesupranti, ko prašai, bet – tebūnie!“ Ir Petrą savo laiku nukryžiavo, kaip ir jo mokytoją...

Kam gi tada materialaus pasaulio gyventojams duodamas intelektas? Juk jis panašus į peilį, kuriuo galima ne tik pašalinti votį, bet ir užmušti. Ir kuo stipresnis intelektas, tuo daugiau galimybių šiame pasaulyje turi žmogus. Istorija mena daug genijų, dėl kurių turėjo kentėti galybės žmonių. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi Dievo duotą pasirinkimo laisvę. Žinoma, kiekviename įsikūnijime esančios žaidimo taisyklės visaip mus ribos, bet nieko nepadarysi, tokios materialaus pasaulio realijos.

Bhagavata-karma reiškia Dievo kišimąsi į žmogaus gyvenimą.

Vediniuose kanonuose sakoma, kad Viešpats lydi kiekvieną gyvą būtybę šiame „virtualios realybės“ pasaulyje, ir yra Tas, Kuris stebi, ir Tas, Kuris sankcionuoja visus mūsų norus ir poelgius. Švetašvatara Upanišadoje ir Bhagavadgytoje kalbama apie du paukščius medyje.

Vienas iš jų lesa vaisius, o kitas jį stebi. Medis – tai kūnas, lesantis paukštis – dživa, siela, o tas, kuris stebi – Paramatma, Aukščiausias Viešpats.

Dievas mums suteikė galimybę prisiimti įvairiausius vaidmenis materialiame pasaulyje. Daugumoje atvejų savo likimą mes kuriame patys. Ir nors Jis nesikiša į mūsų gyvenimą ir stengiasi nepažeidinėti gamtos dėsnių, bet visada pasiruošęs ateiti į pagalbą ar duoti reikalingą patarimą. Žinoma, jeigu mes prašome tai, ką patys galime pasiekti, Viešpats tokių norų nepildo, norėdamas, kad mes įveiktume savo dvasinį infantiliškumą ir neprašytume degtukų pas prezidentą, bet su didžiausiu džiaugsmu padeda, kai mes į Jį kreipiamės, prašydami sukham, savo galimybių realizacijos, ar svasthjam, širdingumo ir meilės. Kai mes sąmoningai sukuriame negatyvius elementalus ir pripildome juos savo energija, tai galime paprašyti Dievo, kad Jis juos sunaikintų.

Kartais, esant ekstremalioms sąlygoms, Dievas įsikiša į nuoširdžių ir Jam atsidavusių sielų gyvenimą, pakeisdamas įvykių eigą. Žemiau pateikiama tai pailiustruojanti istorija, nutikusi su vienu amerikiečiu Indijoje.

Robertas iš Amerikos keletą metų buvo vienos iš vedinių religinių tradicijų pasekėju. Kartą jis nusprendė aplankyti garsųjį Vrindavaną – visoje pietryčių Azijoje pripažintą šventą žemę, kur kasmet apsilanko gal milijonas piligrimų. Vrindavane yra penki tūkstančiai šventyklų, kur garbinamas Viešpats Krišna. Ten galima sutikti daug šventų žmonių ir išminčių. Robertą tiesiog pritrenkė nepaprasta Vrindavano dvasinė atmosfera.

Prieš grįždamas į Niujorką, Robertas apsilankė pas vietinį astrologą. Pastarasis, sudaręs horoskopą ir palyginęs jį su delnų linijomis, labai susijaudino ir pareiškė, kad Robertui neilgai liko gyventi. Tas pradžioje buvo šokiruotas, bet paskui nusprendė, kad astrologas apsiriko ir tuoj pat nužygiavo pas aiškiaregį vardu Madhusudana das, kuris Vrindavane buvo laikomas labai gabiu pranašautoju. Tačiau ir jis, parodęs, kokia trumpa Roberto delne esanti gyvenimo linija, patvirtino liūdną prognozę.

Robertas paklausė, kokiu laiku jis mirs, ir astrologas atsakė: „Rytoj, tekant saulei“. „Viešpatie, ką dabar daryti? Juk man dar ir trisdešimties nėra! Nejaugi nieko negalima pakeisti?“ – grąžė rankas Robertas.

Madhusudana das daug patyrė savo gyvenime. Jis sudarė dešimtis tūkstančių horoskopų, garbino Krišną, ir kiekvieną kartą po rytinio arati kelias valandas praleisdavo ant šventosios Jamunos upės kranto, atlikdamas mantra-meditaciją. Jis žinojo, kad mirties nėra, todėl nejautė jokios baimės. Tačiau jo jaunasis pašnekovas aiškiai nebuvo pasiruošęs palikti šį pasaulį. „Ką gi, viskas Dievo rankose. Jeigu tavo laikas atėjo, tai tu bent jau turi gerą šansą pasiruošti mirčiai. Milijonai žmonių miršta netikėtai, o tu dar turi dvylika valandų. Eik prie Jamunos, atsisėsk po banjano medžiu ir pradžiai prisimink praėjusį gyvenimą. Paskui pagalvok, ko tu norėtum sekančiame gyvenime. Atmink, kad Vrindavane visų norų energija padidėja dešimt tūkstančių kartų, o jeigu ko nors panorėsi mirties metu – tai milijoną kartų. Bet geriausia, ką tu gali padaryti, tai patikėti savo gyvenimą ir likimą Viešpačiui ir paprasčiausiai kartoti Jo šventus vardus...“ Robertas nuėjo į Krišna-Balaram šventyklą, o po vakarinio arati apsiplovė Jamunoje ir pasinėrė į atsiminimus. Jis pamatė, koks tuščias buvo jo gyvenimas, ir kad jis nieko nepasiekė nei dvasinėje, nei materialioje srityse. Jis staiga suvokė, kad kai už poros valandų stos prieš Viešpatį, visiškai nežinos, ką Jam sakyti ir ko paprašyti.

Visos jo taip vadinamos dvasinės praktikos buvo tik tam tikras ritualas, primenantis psichorelaksaciją. Ir vis tik paskutinius kelis metus jis jautėsi toks prašviesėjęs, kad kategoriškai mąstė apie kitų religijų ir tradicijų netobulumą...

Ne, jis visiškai nenorėjo mirti ir netgi nežinojo, kaip tai vyksta.

Robertą vis labiau kaustė mirties siaubas...

Taip praėjo keletas kankinančių valandų. Pagaliau jau prieš pat aušrą Robertas pasinėrė į mantra-meditaciją, stengdamasis atverti savo širdį: hare krišna hare krišna krišna krišna hare hare hare rama hare rama rama rama hare hare.

Kai pasirodė pirmieji saulės spinduliai, jis pajuto malonią šilumą, iš širdies sklindančią po visą kūną. Robertas nusistebėjo, kad jį visiškai apleido baimė. Ją pakeitė ryžtas žengti į nežinią...

Saulė iš lėto kilo vis aukščiau, apšviesdama senovinių šventyklų kupolus, virš Jamunos sklaidėsi rūkas, oras pildėsi paukščių giesmėmis ir bičių dūzgimu... Jau gerai įdienojo, o Robertas vis dar

buvo gyvas. Kurį laiką jis stengėsi suprasti, kas atsitiko, bet galvoje įkyriai tesisuko kažkokio senovės filosofo žodžiai: „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju“. Jis neprisiminė šio aforizmo autoriaus, bet tai jau neturėjo jokios reikšmės. Suglumęs jis patraukė pas vakarykštį astrologą.

Madhusudana das buvo šiek tiek nustebintas. Sudarinėdamas horoskopus, jis niekada neklydo, todėl jį ir laikė aiškiaregiu. Dabar gi jis vėl sudarė astrologines mandalas, dar kruopščiau apžiūrėjo visus ženklus ant Roberto kūno, atsiduso ir pasakė: „Na, taip ir yra, tu mirsi rytoj“ – „Betgi aš jau šįryt turėjau mirti! Tu sakei, kad tai atsitiks auštant!“ – „Taip, taip... Tu numirsi rytoj auštant“.

Robertas daugiau nebesiginčijo, o sielos gilumoje pajuto astrologui dėkingumą už dar vieną padovanotą gyvenimo dieną.

Dieną jis susitiko su vienu iš šventų žmonių, kuris pasakė, kad Vrindavane numirti ne taip lengva: tas, kuris čia palieka kūną, nepalieka šios vietos tol, kol anksčiau ar vėliau nepasiekia dvasinio išsivadavimo. Jeigu tokia asmenybė buvo nuodėminga, tai vėl gimsta Vrindavane gyvūno ar paukščio kūne, kol galų gale šventos žemės, jos ypatingos atmosferos dėka pasiekia Dievo buveinę.

Vakare Robertas vėl nuėjo prie Jamunos ir pasinėrė į meditaciją.

Dabar jis jautė kažką panašaus į azartą... Bet ryto saulė ir šį kartą neatnešė jam mirties.

Madhusudana das buvo visiškai sutrikęs. Tačiau, dar kartą atidžiai apžiūrėjęs Roberto delnus, jis staiga pastebėjo, kad dešinėje rankoje gyvenimo linija truputį pailgėjo.

Sekančiomis dienomis ir savaitėmis viskas kartojosi. Robertas kiekvieną naktį traukė prie Jamunos medituoti, o ryte Madhusudana das konstatuodavo, kad jo gyvenimo linija ne tik dešinėje, bet ir kairėje rankoje dar truputį pailgėjo.

Taip praėjo daugiau dvidešimt metų. Robertas taip ir nepaliko Vrindavano. Visas naktis bei rytines valandas jis praleidžia prie šventosios Jamunos. Jo gyvenimo linija vis ilgėja, o jis pats atsižadėjo visko, kas materialu ( sanjasa), ir tapo gyva šios vietovės legenda...

GYVENIMO KORIDORIUS Pradėjimo metu mes patenkame į erdvę, kuri vadinama kosminiu koridoriumi ir tam tikru laipsniu atspindi mūsų psichiką. Subtilusis kūnas, kuris mirties metu išlieka, pradėjimo metu jau turi sekančio

gyvenimo programą. Ji labai susijusi su prarabdha-karma, nors ir kiti keturi faktoriai turi nemažai įtakos, formuojantis koridoriui.

Prarabdha-karma apsprendžia mūsų gyvenimo „upės“ ilgį ir kryptį, jos „intakų“ charakterį bei tėkmės greitį įvairiose vietose.

Mes gauname tokį fizinį kūną, kuris geriausiai tinka praeitame gyvenime nerealizuotų norų įgyvendinimui. Visi tie norai tampa galingais elementalais, kadangi mes juos puoselėjome ir pildėme savo energija daugelį metų. Gyvenimo eigoje panašūs elementalai jungiasi, sudarydami įvairias programas, kurių dauguma paskui formuojasi dar daugelį įsikūnijimų. Kai mes numirštame, jie pradeda tarpusavyje kovoti, ir nugalėtojai gauna teisę formuoti prarabdhakarmą. Kai planetoje susidaro atitinkamos sąlygos, mes gimstame tam tikroje šalyje, vietovėje ir pas tėvus, galinčius geriausiai mus paruošti mūsų programos realizavimui. Mes gauname atitinkamos konstitucijos fizinį kūną, priklausantį tam tikrai tautybei. Kartais mes pavydime tiems, kurie turi atletišką kūno sudėjimą. Tada mes pradedame užsiiminėti kultūrizmu, vartoti hormoninius preparatus arba ryti neįtikėtinus kiekius baltyminio maisto, visai neįtardami, kad ne tik tuščiai gaištame laiką, bet ir griauname savo kūną, kuris tokiems dalykams nepritaikytas.

Kažkada sukurti elementalai verčia mus kovoti už tam tikrus gyvenimo idealus. Negatyvūs elementalai mus gali užvesti į akligatvius, ir tada mūsų dvasinė evoliucija sustoja, prasideda ligos, traumos ir netgi ištinka priešlaikinė mirtis. Pozityvūs elementalai panašūs į palankų vėją ir palaipsniui judina mus į pasirinktus tikslus. Šioje gyvenimo „upėje“ kiekvienas turi didesnę ar mažesnę laisvę manevruoti, ir tai priklauso nuo to, kiek atsakingai jis žiūri į savo likimą. Jeigu mažam vaikui būtina griežta kontrolė, tai suaugusiam suteikiama pakankamai didelė laisvė. Tačiau ir suaugęs žmogus gali būti kažkaip apribotas, jeigu jis, sakykim, turi polinkį pažeidinėti visuomenėje priimtas normas. Pavyzdžiui, jis gali patekti į kalėjimą, būti suluošintas – fiziškai ar psichiškai, ir t. t.

Mūsų gyvenimo koridorius, sąlygojamas dharma-karmos, jau yra subtilaus kūno lygyje, ir galima pagalvoti, kad jeigu visa tai yra manyje, jeigu tai tik subtilaus kūno ypatumai, tai tą koridorių galima lengvai praplėsti. Bet taip tik atrodo. Labiausiai žmogų kausto jo paties mentaliniai stereotipai. Tai pailiustruoja tokia istorija.

Kartą dvasinis mokytojas savo mokiniams aiškino materialios energijos (maha-majos) poveikį: „Vaikai, jeigu jūs galvojate, kad kažkur egzistuoja kažkoks taip vadinamas šėtonas, ir jis toks

galingas, kad gali mesti iššūkį Dievui ir kontroliuoti visą pasaulį, tai jūs didžiai klystate. Tokios asmenybės pasaulyje paprasčiausiai negali būti – lygiai kaip negali būti absoliutaus blogio. Kiekviena siela yra beatodairiškai Dievą mylinti Jo dalelė, bet materialiame pasaulyje mes pernelyg dažnai tai užmirštame, ir taip įsitraukiame į savo žaidimus, kad laikome juos realybe ir pradedame tikėti, jog nesame laisvi...“ Šioje vietoje vienas mokinys nuoširdžiai nusistebėjo: „Bet šėtonas – tai materialios energijos personifikacija. Juk tai maja mus laiko už karšienės ir neleidžia grįžti pas Dievą!“ – „O, ne, tai tu laikaisi į ją įsikibęs“. – „Aš? Bet juk mają sukūrė Dievas“. – „Ne, tai tu ją susikūrei. Turėjai daugybę materialių norų, iš kurių ir sutvėrei tai, ką dabar vadini šėtonu. Paskui nusprendei, kad jis gyvena kažkur visatoje ir visur kaišioja tau koją... Bet tai tik tavo iliuzija – tikrumoje jo nėra“. – „Bet man atrodo, kad aš negaliu įgyvendinti daugelio savo norų. Pavyzdžiui, aš negaliu grįžti į Dievo buveinę...“ – „Todėl kad nenori. Tu laikaisi įsikibęs savo materialių norų. Paprasčiausiai paleisk juos“. – „Negaliu, maja laiko!“ Tada mokytojas atsistojo ir išėjo į sodą. Mokiniai pagalvojo, kad jis supyko. Po kurio laiko lauke jie išgirdo kažkokį riksmą. Visi išpuolė pasižiūrėti, kas darosi ir pamatė, kad jų mokytojas laiko didelio medžio šaką ir šaukia: „Padėkite man!

Gelbėkite! Medis mane laiko ir nepaleidžia!” Mokiniai pasimetė.: “Mokytojau, kodėl tu laikaisi už tos šakos?” – “Argi nematote – tai ji mane laiko!“ – „...?!“ – „Štai taip ir jūs galvojate, kad maja jus laiko, kai iš tikrųjų jūs į ją įsikibę, kaip dabar aš į šitą medį“.

Dharma-karma vietomis daugiau ar mažiau susiaurina mūsų gyvenimo koridorių, ir tada atitinkamai apribojama pasirinkimo laisvė – iki visiško jos netekimo. Prie tokių apribojimų galima priskirti gimimą, vedybas, vaikų pradėjimą, artimųjų mirtį, geografinių, socialinių bei religinių aplinkybių pasikeitimą... Kaip taisyklė, horoskopo ar delnų linijų dėka galima tiksliai nusakyti šių įvykių laiką ir pobūdį. Dharma-karma mums suruošia išbandymų periodus, ir tai būtina, norint atskleisti savo talentus ir dvasiškai evoliucionuoti. Ji nėra kažkokia nuobauda, kaip kiti galvoja, tai dalis mūsų programos, padedančios vystytis sąmonei.

Geresnei šios programos realizacijai manasa-karma mums duoda gyvenimo palydovus. Daug sielų įvairiuose įsikūnijimuose būna kartu, prisiimdamos įvairius vaidmenis. Viena kitai jos padeda siekti numatytų tikslų ar atiduoda taip vadinamas karmines skolas.

Pavyzdžiui, jeigu kas nors praeityje sąmoningai ar ne sutrukdė

realizuoti mūsų norus, tai sekančiame gyvenime jis mums turės padėti, netgi prieš savo valią. Arba, sakykim, vienas žmogus pasiskolino truputį pinigų iš kito, bet numirė, nespėjęs atiduoti skolos. Ką gi, jam bus suteikta proga atsiskaityti sekančiame gyvenime. Ir šis principas liečia ne tik materialius dalykus.

Daug sielų viena kitai jaučia didelę meilę, ir po persikūnijimo gyvena kartu – kaip draugai, broliai ar įsimylėjėliai. Tuo atveju, kai jų evoliuciniai lygiai ir karminės programos visiškai sutampa, bet jie nežino, ką daryti, jie gimsta dvyniais, kad galėtų pabandyti eiti skirtingais keliais ir taip nuspręsti, kuris geresnis. Kai vienas iš dvynių miršta, jis neįsikūnija tol, kol nesulaukia savo karminio brolio. Pas juos visiškai sutampa prarabdha-karma, dharma-karma ir, žymia dalimi, manasa-karma. Pasinaudodami savo laisva valia ( budhikarma) ir asmeniniais santykiais su Viešpačiu ( bhagavata-karma), jie turi galimybę eiti skirtingais gyvenimo keliais.

Sociumas, į kurį mes patenkame, labai priklauso nuo kažkada buvusių norų. Kadangi jie buvo ir dorybingi, ir nuodėmingi, tai ir mus supantys žmonės bus įvairūs – vieni talkins, kiti vilios į klystkelius.

Budhi-karma apsprendžia mūsų intelektualines savybes, įgalinančias priimti teisingus sprendimus, patarimus, išvengti likimo žabangų, atlaikyti visus išbandymus ir pasidaryti iš jų reikiamas išvadas. Ji tiesiogiai susijusi su mūsų sąmonės ir intelekto išsivystymo lygiu, kuris mirties metu išlieka.

Reikia atminti, kad Viešpats mūsų gyvenimo kelyje visada pasiruošęs mus palaikyti, atsiųsti globėją (dvasinį mokytoją) ar duoti dvasines žinias, kaip kompasą, kuris padės pasirinkti teisingą gyvenimo kryptį ir išvengti galimų paklydimų. Tačiau norint naudotis bhagavata-karma, reikalingi pačio žmogaus nuoširdumas ir noras.

Netgi toms sieloms, kurios yra žemame išsivystymo lygyje, bet atsiveria Dievui, Jis padeda.

KETURIOS GIMIMO STADIJOS Patekęs į šį pasaulį, žmogus pereina keturias gimimo ir keturias mirties stadijas. Jos aprašytos senovinėse tantrose ir puranose, o šiais laikais jas atrado ir mokslininkai. Gimimo stadijomis, vienoje iš kurių fiksuojasi žmogaus sąmonė, savo laiku užsiiminėjo tūlas Stanislovas Grofas. Jis aktyviai naudojosi regresijos metodu, įvesdamas žmogų į tam tikrą būklę, kurioje jis atsimindavo savo praeitus gyvenimus su mažiausiomis smulkmenomis.

Vedos sako, kad yra keturi kančių tipai, kurių šiame pasaulyje praktiškai neįmanoma išvengti – tai gimimas, ligos, senatvė ir mirtis.

Kaip nebūtų keista, bet pačia didžiausia kančia laikomas gimimas.

Gyvos būtybės kelias į sekantį įsikūnijimą prasideda po buvusio kūno mirties, kai suyra du sielos apvalkalai – fizinis kūnas( ana-majakoša) ir eterinis kūnas, arba energinė-informacinė sistema ( pranamaja-koša). Tada gyva būtybė (dživa), gaubiama išlikusio subtilaus kūno, kurį sudaro netikras ego ( ahankara), intelektas (budhi), protas (manas) ir juslės (indrijos), keliauja taip vadinamu kosminiu koridoriumi, ir sutinkamai su savo slapčiausiais norais bei labiausiai subrendusia karmine programa, vėl užgimsta tam tikroje planetoje.

Scenarijus, kurį mes atsinešame į naujo gimimo vietą, būna paruoštas dar toli prieš tą gimimą, todėl ir tėvai nebūna atsitiktiniai, ir pradėjimo bei gimimo momentai tam tikru laipsniu būna nulemti.

Vidinė mūsų gimimo priežastis slypi mumyse, o tėvai duodami tokie, kurie geriausiai pasirūpins mūsų vystymusi ir padės įgyvendinti atsineštą programą.

Jeigu vyras ir moteris vienas kitą pamils, tai anksčiau ar vėliau jie sukurs vieningą energinį-informacinį lauką (VEIL) – pasaulį, panašų į nuostabų sodą su puikia meilės augmenija. Čia nereikia leisti nei draugų, nei giminių, nei mokytojo – tik vaikus.

Kai vyras ir moteris pasiekia visišką tarpusavio supratimą, atlaiko visus išbandymus ir įsitikina abipusės meilės tikrumu, jie gali pradėti ruoštis vaiko pradėjimui. Ajurveda rekomenduoja, kad šis laikotarpis truktų ne mažiau kaip devynis mėnesius. Tuo metu būsimiems tėvams reikia: 1) apvalyti savo organizmus nuo toksinų (geriausia naudoti švelnius ajurvedinius preparatus, tokius, kaip triphala; 2) susitvarkyti neuroendokrininę, imuninę ir lytinę sistemas; 3) vartoti tik švarų maistą ir vandenį; 4) visiškai susilaikyti nuo lytinių santykių; tai padės sukaupti pakankamą energijos kiekį; 5) vengti ilgų maudynių su karštu vandeniu, nes jis mažina lytinių ląstelių aktyvumą ir gyvybingumą; 6) reguliariai naudoti rasajanas – jauninančius ajurvedinius eliksyrus, panašius į čavanprašą; 7) skirti daugiau laiko dvasinei praktikai.

Tik laikantis šių rekomendacijų, būsimieji tėvai gali tikėtis fiziškai ir psichiškai sveiko vaiko.

Du-tris mėnesius iki pradėjimo moteris šalia savęs gali pajusti tą būtybę, kuri ruošiasi tapti jos vaiku. Pamažu atsiranda motiniškas instinktas, sapnuose ji mato kūdikius ir pradeda jausti ypatingą polinkį vaikams.

Kai išorinės ir vidinės gimimo priežastys apsijungia, gyvoji būtybė įeina į būsimo tėvo spermą ir pradėjimo metu pereina į motinos įsčias. Čia ji visiškai praranda bet kokį kontaktą su supančiu pasauliu ir maždaug tris mėnesius būna nesąmoningoje būsenoje, vadinama svapna, miegu be sapnų. Šis etapas laikomas pereinamuoju. Jeigu moteris dėl kokių nors priežasčių tuo metu pasidarys abortą, gyva būtybė vėl atsidurs laukimo būsenoje ir greičiausiai vėl ir vėl bandys patekti į tos pačios moters įsčias. Bet jeigu ją nuolatos iš ten išmetinės, tai jai bus suteikta galimybė gimti kitoje šeimoje. Žinoma, tam reikalinga, kad Žemėje gyventų tie, kurie sugebės tinkamai tą dživą auginti – priešingu atveju jai tokiame neišreikštame būvyje prisieis toliau laukti tol, kol susidarys reikiamos aplinkybės įsikūnyti. Kartais tam prireikia dešimčių ir šimtų metų, ypač, jeigu kažkas turi unikalią vystymosi programą, kurią realizuoti gali tik kažkokia griežtai apibrėžta šeima.

Todėl, sutinkamai su visatos dėsniais, abortai laikomi dar didesne nuodėme, negu žmogžudystė, o moteris, sąmoningai tai padariusi, šiame ar sekančiame gyvenime gali jau nebepastoti. O jeigu ji ir pagimdys, jos vaikai mirs jau pirmaisiais gyvenimo metais arba bus psichiškai ir fiziškai nesveiki. Tai nėra kažkokia likimo skirta bausmė, kaip kiti galvoja, tik tokiu būdu siekiama išvystyti motinišką instinktą ir išmokyti motiniškos meilės.

Praeina trys mėnesiai, ir pereinamasis etapas baigiasi. Vaikui įsijungia sąmonė, ir prasideda pirmasis, pats ilgiausias gimimo periodas. Nežiūrint to, kad jis trunka maždaug penkis-šešis mėnesius, vaikui tas laikas prailgsta taip, tarytum truktų visą jo būsimą gyvenimą. Šiuo metu embrionas glaudžiai susijęs su motina ne tik virkštele, per kurią jis gauna deguonį ir visus reikalingus mitybos komponentus, bet ir psichoemocinio kontakto dėka. Vaikas jaučiasi, tarytum būtų ištirpęs. Tai kažkas panašaus į giliavandenių žuvų, jūros žvaigždžių ar medūzų egzistenciją. Jo eterinis kūnas harmoningai prisijungęs prie energinės-informacinės motinos matricos, o jų subtilūs, psichiniai kūnai susilieję į vieną; nadi kanalai persipynę ir sudaro vieningą sistemą.

Niekada gyvenime motina ir vaikas nebus tokie artimi, kaip dabar. Jie be jokių kliūčių keičiasi meilės ryšiais. Šiuo metu moteris savyje gali padaryti daug atradimų ir pokyčių. Vaikas ją verčia ieškoti sąsajų su visu aplinkiniu pasauliu. Ji, kaip niekada, jaučiasi esanti visatos dalelytė ir pastoviai būna energiniame-informaciniame sraute, tekančiame iš aukštųjų sferų, todėl nėštumas moteriai – iš tikrųjų mistinis jos gyvenimo periodas. O vaikas suvokia pasaulį per motinos jusles, todėl visa, ką ji tuo laikotarpiu daro, užsifiksuoja jo energinėje-informacinėje sistemoje. Jis skenuoja supančią erdvę, sukurtą jo tėvų, o taip pat motinos mintis ir jos emocinę būklę.

Vaikas, be to, prisimena savo buvusius įsikūnijimus, užrašytus proto matricoje, ir kaip kempinė sugeria visą informaciją apie išorinį pasaulį. Jį gaubia ir gina motinos meilė. Priklausomai nuo motinos minčių, pergyvenimų, poelgių, gyvenimo būdo ir fizinės būklės, vaiko gyvenimas virs rojumi ar pragaru.

Vedos sako, kad vaiką įsčiose puldinėja įvairūs parazitai, maitindamiesi jo gyvybiniais syvais. Šiuolaikiniams medikams toks dalykas atrodo visišku absurdu, nes motinos įsčios ir juose esantys vaisiaus vandenys yra absoliučiai sterili terpė. Jie juokiasi iš senovės žmonių primityvumo ir aukščiau minėtą teiginį kritikuoja kaip visiškai neatitinkantį mokslo tiesų, visai neįtardami, kad daugelis vedinių tekstų turi užslėptą ar simbolinę prasmę.

Tantriniai tekstai nurodo, kad vaikas, skenuodamas mentalinį motinos lauką, geras jos mintis mato kaip būtybes, panašias į angelus. Kai motina būna iškilnioje, ramybės kupinoje būsenoje, vaikas jaučia palaimą, pereinančią į ekstazę. Jis tarytum patenka į rojaus planetas ir maudosi dieviško švytėjimo spindesyje, jausdamas begalinę vienybę su kitais Aukščiausiojo tvariniais. Jis tiesiog maitinasi tuo dieviškuoju spindesiu, ir jo vystymasis būna greitesnis ir harmoniškesnis.

Kai vidinis motinos pasaulis išbalansuotas, kai ji patiria pyktį, susierzinimą, pavydą, neapykantą, depresiją ar baimę, rojinių planetų vaizdus pakeičia kiti, būtent, suniokojimo, stichinių nelaimių, pragaro planetų vaizdai, pilni piktų ir klastingų, viską ryjančių būtybių. Kai motinos protas perpildytas negatyvių stereotipų, vaikas susiduria su siaubingais demonais, pabaisomis ir vampyrais, kuriuos galima išvysti nebent siaubo filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose.

Ajurvedos rekomendacijos nėščioms moterims. Nėštumo metu moteris labai pažeidžiama ir neatspari negatyviam kitų žmonių ir įvairių dvasių, kurios bando maitintis jos energija, poveikiui. Taip pat

ji būna prieinamesnė įvairioms ligoms, nes šiuo metu vyksta užprogramuoti homeostazės sutrikimai, arba organizmo disbalansas.

Didėja cholesterino ir gliukozės kiekis, keičiasi daugelio hormonų ir fermentų aktyvumas, ir t. t. Todėl Ajurveda nėščioms moterims rekomenduoja labai kontroliuoti savo elgesį, mitybą, vaistų vartojimą.

Kuo daugiau laiko reikia praleisti švarioje ir ramioje vietoje, vengti eiti iš namų vakarais, kai suaktyvėja negatyvios dvasios, nebūti naktį vienai, nelankyti kapinių, krematoriumų, skerdyklų, azartinių lošimų vietų, neiti ten, kur buriasi daug žmonių, neskaityti ir nežiūrėti nieko, kas susiję su prievarta ir žudynėmis. Visa tai gali neigiamai paveikti ne tik motinos, bet ir vaiko psichiką. Reikia vengti daiktų, skleidžiančių aukšto dažnumo spinduliavimą (kompiuteriai, televizoriai, mobilūs telefonai, mikrobanginės krosnelės ir aukštos įtampos linijos).

Nėštumo metu geriausia vartoti tik šviežią maistą, nepaliekant netgi vakarui. Pageidautina valgyti mažais kiekiais (viena-dvi stiklinės maisto) keturis kartus per dieną tuo pačiu laiku. Pirmenybę teikti nesūdytam sūriui, natūraliam pienui ir šviežiam biokefyrui, nes juose yra ne tik pilnaverčių baltymų, bet ir lengvai įsisavinamo kalcio. Pieno produktus galima papildyti sojos pienu ir tofu sūriu. Jeigu organizmas nepriima pieno produktų, į racioną reikia įtraukti maistinius priedus, turinčius natūralaus, lengvai įsisavinamo kalcio. Daržoves, vaisius ir uogas geriausia vartoti be konservantų, išaugintus be cheminių trąšų.

Reikia mažiau vartoti bulvių, ypatingai senų, nes jos skatina patologinių gleivių susidarymą; burokų – juose kaupiasi aplinkoje esantys toksinai; ridikų ir baltagūžių kopūstų, kurie aktyvina storosios žarnos peristaltiką. Iš ankštinių kultūrų geriau vartoti tik mung dalą, turkiškus žirnelius, pupeles, šparagus ir šviežius arba neseniai užšaldytus žirnelius. Racione gali būti ir rudi ryžiai, grikiai, daiginti kviečiai, avižinės bei miežinės kruopos. Gerai tinka pieniškos košės (pieną supilti 5-10 minučių iki virimo pabaigos). Nepageidautinos manų ir kukurūzų kruopos, gaminiai iš kukurūzinių ir baltų kvietinių miltų. Cukrų reikia pakeisti fruktoze. Daugiau naudoti jūros kopūstų, nes šiuo metu kūdikio organizmui labai reikia daug jodo ir seleno.

Maistą geriausia ruošti su alyvų aliejumi ir lydytu sviestu. Vengti margarino, ir aplamai maisto, kuriame yra visokių cheminių priedų: stabilizatorių, tirštintojų, spalvintojų ir t. t.

Jeigu nėščia moteris naudoja nekokybišką maistą, alkoholį, kavą, vėlgi rūko, būna nešvariose vietose ar serga, ir todėl vartoja vaistus, tai kūdikis jaučia skausmą, dusulį, pykinimą, bei jodo, kraujo ar net

sugedusios mėsos skonį. Toksinis vaiką supančios terpės užteršimas sukels jam didžiausias kančias, kurios gali užsibaigti tikra katastrofa.

Jeigu yra galimybė, nėščia moteris turi gyventi švarioje nuošalioje vietovėje, ant jūros, ežero, upės kranto ar gražiame kalnų slėnyje. Patalpoje, kurioje ji daugiausia praleidžia laiko, reikalinga sukurti ramias sąlygas. Svarbu, kad kambaryje nebūtų nieko tokio, kas turėtų bent užuominą į agresyvumą; geriausias interjeras – tai pastelinių spalvų sienų apmušalai ir paveikslai, sukuriantys ramią atmosferą. Labai palanku klausytis relaksacinės muzikos, ragų ir mantrų. Geriau, kad moteris būtų ne viena, o kartu su vyru, supančiu ją meile bei rūpesčiu, saugančiu nuo bet kokių negatyvių pergyvenimų ir situacijų, galinčių atsiliepti vaiko ateičiai įvairiomis ligomis.

Nuo trečio nėštumo mėnesio motina jau gali užmegzti su kūdikiu kontaktą mintimis, kalbėtis su juo. Skaityti jam dvasinę literatūrą ir duoti reikiamus pamokymus. Tam tikslui visai nebūtina naudotis žodžiais, užtenka įsivaizduoti ar pagalvoti. Kūdikis motinos mintis ir pojūčius suvokia kaip visiškai realius personažus, dalyvaujančius jo gyvenime. Pirmoje gimimo stadijoje prasukamas visas duotos asmenybės būsimo gyvenimo scenarijus, tai yra, prarabdha-karma (programa, kurią atsineša gyva būtybė, gyvenimo eigoje gali būti pakoreguota arba net visai pakeista).

Kūdikio sąmonė paprastai fiksuojasi viename iš keturių gimimo etapų, ir tai susiję su jo karmine programa. Jeigu tai pirmasis etapas, gyvenime toks žmogus bus atviras jį supančiam pasauliui, jis jausis visatos ląstele, suvoks savo vidines sąsajas su gamta ir žmonių poelgius – kodėl jie elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Išsiskirdamas savo sugebėjimu pergyventi dėl kitų, jis lengvai bendraus ir su gyvūnais, kartais net suprasdamas jų kalbą. Tokiam žmogui būdinga švelnus būdas ir suvokimo lankstumas. Jis be vargo įeis į įvairias meditatyvines būsenas. Tuo pat metu jam reikšis tam tikras infantiliškumas ir poreikis ilgai būti tėvų globoje, ypatingai – motinos.

Jis vystysis lėčiau už savo bendraamžius ir netgi visą gyvenimą gali likti dideliu vaiku. Jis greičiausiai nepanorės imtis atsakomybės už kažkokią veiklą ar žmones, o nepasitikėjimas savo jėgomis trukdys priimti savarankiškus sprendimus. Tokie žmonės būna geri vykdytojai, bet ne lyderiai.

Pirmasis gimimo etapas, kuris vaikui gali pasirodyti be galo ilgas, baigiasi pirmaisiais gimdymo sąrėmiais. Kūdikiui tai tikra katastrofa, prilygstanti mirčiai. Kiekvienas gimdos susitraukimas užspaudžia

arterijas ir trukdo kraujui laisvai pratekėti tarp jo ir motinos. Sutrinka deguonies ir maisto medžiagų padavimas. Kūdikis dūsta; apimtas siaubo, jis jaučia, kad patenka į grėsmingą atmosferą, primenančią stichines nelaimes – žemės drebėjimą, epidemijas ar net visatos žūtį.

Vaikui gali atsirasti gigantiško vandens sūkurio, traukiančio jį į savo gelmes, įvaizdis. Jam gali pasirodyti, kad prasivėrė žemė, ir jis krenta į siaubingus požemių labirintus. Viskas primena apokalipsę, naikinančią jo ramų pasaulėlį motinos įsčiose ir verčiančią vaiką agonizuoti. Moteriai, savo ruožtu, atsiranda skausmai, sukeliantys neigiamas emocijas, virstančias į demonus panašiais elementalais, kurie vis labiau supa kūdikį. Jis mato iš tikrųjų baisius vaizdus. Kai kurias tokias scenas (ne išgalvotas, bet paimtas iš pasąmonės) savo drobėse atkuria dailininkai.

Baisiausia vaikui tai, kad jis nesupranta, kas čia vyksta, ir nežino, ką reikia daryti. Griūna įprastas pasaulis, o išėjimo nematyti jokio.

Laikas tuo metu labai sulėtėja, ir kančios atrodo begalinės. Vaikui belieka susitaikyti su visu tuo, kad ir kaip būtų sunku.

Yra pasakojimas apie du dvynius. Kai prasidėjo gimdymas, vienas ėmė džiūgauti: „Tik pažiūrėk, greitai mes būsime laisvi ir savarankiški. Prieš mus atsivers visas pasaulis su jo nepaprastomis galimybėmis“. Kitas pradėjo pranašauti greitą žūtį: „Mes visą laiką buvome sujungti su motina, iš jos gavome orą ir maistą. Kai tik gimsime, mus nuo jos atjungs ir tada – šakės...“ Jeigu vaiko sąmonė fiksuosis antrame gimdymo etape, tai gyvenime jis bus labai pakantus ir asketiškas. Jis pakankamai lengvai atlaikys materialius išbandymus, bet turės polinkį į pesimizmą ir depresijas, kartais gali pasireikšti klaustrofobija. Tokie žmonės jau nuo vaikystės pradeda suvokti šio pasaulio laikinumą ir tai, kad bet kokios pastangos gali nueiti niekais, jeigu to norės aukštesnės galios.

Minėtas savybes vaikystėje dar galima kažkiek pakoreguoti, bet dauguma tokių žmonių, kaip taisyklė, lieka užkietėjusiais pesimistais.

Antroji gimimo stadija pasibaigia tuo metu, kai prasiveria gimda; prasideda trečioji gimimo stadija, vadinama „šviesa tunelio gale“ arba „prasiveržimo stadija“. Ji užima mažiausiai laiko – dvi-tris valandas, kartais keletą minučių, – bet yra labai dinamiška bei kupina teigiamų ir neigiamų elementalų. Biologine prasme ji šiek tiek panaši į prieš tai buvusią stadiją. Gimda ir toliau susitraukinėja, o kūdikis tebejaučia oro trūkumą ir kiekvieną suspaudimą. Taigi daug kas bendro, bet kūdikis jau mato pokyčius, nes gimda atsidariusi, ir atsiranda ta „šviesa tunelio gale“. Jis dar kovoja už savo gyvybę, bet dabar pas jį

atsiranda viltis ir tikėjimas, kad ši kova tuoj baigsis. Įsivaizduokite, kad einate tamsiu tarpekliu ir nematyti jokio išėjimo, bet pagaliau tolyje pamatote šviesą, o paskui ir siaurytį takelį, kuriuo galima išeiti į laisvę. Tai kaip ir simbolizuoja kažkokią dvasinę šviesą, padedančią sielai palikti materialų pasaulį. Kūdikio galvutė įeina į dubens angą, kuri tokia siaura, kad net lengvo gimdymo metu judėjimas vyksta lėtai ir sunkiai.

Motina ir vaikas vis dar tampriai sujungti fiziniame ir psichologiniame lygiuose, ir čia tarp jų nėra skirtumo. Vaiko juslės visiškai pakrikę. Jis dūsta, jaučia baimę, skausmą, bejėgiškumą ir tuo pat metu agresyvumą bei tam tikrą seksualinį susijaudinimą. Vaikas vienu metu jaučiasi ir kūdikiu, kovojančiu už savo gyvybę ir turinčiu tuoj išeiti į pasaulį, ir gimdančia motina. Kadangi gimdymo metu dirginamos ir kai kurios erogeninės zonos, motinos išgyvenimuose gali atsirasti ir seksualiniai pojūčiai. Kai kurios moterys šios stadijos metu patirdavo patį didžiausią seksualinį pasitenkinimą savo gyvenime. Kažkada Froidas sukrėtė visą pasaulį, pareiškęs, kad sekso jausmas pas žmogų atsiranda ne lytinio brendimo metu, o dar ankstyvoje kūdikystėje. Tai patvirtina ir senieji šventraščiai bei dabartinė transpersonalinė psichologija.

Kai tik žūtbūtinė kova dėl išėjimo į pasaulį pradeda artintis prie pabaigos, įtampa ir kančios pasiekia savo apogėjų, kuris baigiasi panašiu į sprogimą išsivadavimu – kūdikis pagaliau išeina lauk ir pirmąkart įkvepia. Vaiko sąmonės fiksacija šioje stadijoje reiškia, kad jis turės geležinę valią ir didelę vidinę jėgą. Tokie žmonės yra apsigimę kovotojai, jie mėgsta rizikuoti ir vadovauti, yra bebaimiai, temperamentingi ir emocionalūs, bet kartu gali būti žiaurūs, agresyvūs, labai seksualūs, linkę į prievartą ir kitų kritikavimą.

Kai kūdikis pirmą kartą įtraukia oro į savo plaučius, kraujas, tiekęs jo organizmui deguonį bei maistines medžiagas, ir apsivalydavęs motinos organizmo audiniuose, dabar nukreipiamas į jo paties plaučius, kepenis ir inkstus. Pasibaigus šiam didžiausios reikšmės fiziniam atsiskyrimo aktui, kūdikis pradeda egzistuoti kaip savarankiškas anatominis vienetas. Nuo to momento, kai buvo perkirpta bambagyslė ir pradėjo veikti karminė programa (prarabdha-karma), prasideda ketvirtoji gimimo stadija, dar vadinama išsivadavimo stadija, trunkanti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.

Vaikui gimus, tarp jo bei motinos ir toliau vyksta energiniaiinformaciniai apsikeitimai. Staigiai juos nutraukus, gali sutrikti

eterinio ir fizinio kūnų pusiausvyra. Todėl vediniais laikais motina po gimdymo vieną ar du mėnesius praleisdavo viena su kūdikiu.

Netrukdomai stebėdama savo vaiką, ji galėdavo suvokti, koks bus jo gyvenimas, nes kiekviena diena tuoj po gimimo simboliškai atitinka vienus jo būsimo gyvenimo metus: trečia diena – trečius metus, šešiasdešimta – šešiasdešimtuosius gyvenimo metus. Tais laikais tėvai pagal vaiko elgesį nustatydavo jo likimo pobūdį, įvairių jo gyvenimo periodų charakterį. Todėl Ajurveda motinai rekomenduoja rašyti stebėjimų dienoraštį, kurio dėka bus galima ne tik geriau suvokti vaiko laukiančio gyvenimo scenarijų, bet ir paruošti jį įvairiems išbandymams ir galimoms krizėms.

Nereikia stengtis taisyti vaiko programą. Labai daug tėvų susikuria tam tikrus idealus. Dažnai jie susiję su jų pačių nesėkmėmis ar neįgyvendintais norais, kuriuos jie bet kokia kaina bando realizuoti per savo vaikus. Tačiau tas žmogiukas, atėjęs į šeimą, turi savo unikaliąją prigimtį, kurią jis nori realizuoti. Jis turi savo svajones ir likimo užduotis. Negalima jo „laužyti“, versti vystytis greičiau ir tėvams norima kryptimi – juo tereikia rūpintis ir jį mylėti. Vaikas panašus į mažą trapų daigelį, kuris ilgainiui gali išaugti į didžiulį medį, bet gali ir nuvysti, palūžti ar kaip nors deformuotis. Todėl reikia pasirūpinti, kad jo vystymuisi būtų sudarytos visos būtinos sąlygos, ir kai pasirodys pirmieji žiedeliai, nesinervuoti, kad jie yra ne tokios spalvos, kaip jūs norėjote.

Vaiko stebėjimas ketvirtos stadijos metu gali parodyti, kokie gyvenimo metai jam bus palankūs, o kokie sudėtingi ar net kriziniai.

Kai kuriomis dienomis vaikas kaprizinsis, kai kuriomis bus ramus ir tylus. Kartais galima nustatyti net būsimą rimtą ligą ar mirties datą – apie tai liudija didelės isterikos ar rimtos traumos. Yra žinoma, pavyzdžiui, kad kai nuo Hitlerio atėjimo į šį pasaulį praėjo 56 dienos, jį netyčia išmetė iš rankų, dėl ko jis patyrė rimtą kelio traumą.

Karminė astrologija nurodo, kad kelis simbolizuoja valdžią, aukščiausią visuomeninę padėtį, ir toks įvykis galėjo prognozuoti valdžios netekimą ir net mirtį (kas ir atsitiko 56-aisiais Hitlerio gyvenimo metais).

Kai su vaiku atsitinka kas nors panašaus, galima spręsti, kada baigsis jo gyvenimas. Toks momentas reiškia ketvirtos gimimo stadijos pabaigą.

Antra ir trečia gimimo stadijos vaikui yra didžiulis stresas, šokas, katastrofiška baigtis tos būsenos, kai jis buvo visiškoje harmonijoje su visa visata. Ketvirtoje stadijoje pažeista pusiausvyra palaipsniui

atsistato, mažasis žmogeliukas vėl pradeda džiaugtis aplinkiniu pasauliu ir sužino apie jį tiek, kiek, galimas daiktas, nesužinos per visą likusį gyvenimą. Todėl ne tik nėštumo metu, bet ir du-trys mėnesiai po gimdymo motinai labai svarbu kontroliuoti ne tik savo gyvenimo būdą, bet ir mintis bei jausmus.

Ketvirtoje gimimo stadijoje vyksta intensyvus energinisinformacinis bendravimas tarp tėvų ir vaiko. Šiuo metu jis dar nesugeba skirti gėrio nuo blogio. Jis kaip kempinė sugeria visą giminės karmą, dorybingus ir nuodėmingus tėvų polinkius.

Pirmuosius tris gyvenimo metus vaiko imuninė sistema dar nesusiformavusi, todėl jis visiškai neapsaugotas nuo įvairaus pašalinio energinio ir informacinio užkrato. Neatsitiktinai senovėje iki 72-os, o kartais ir iki 108-os dienos po gimimo vaiko nebuvo leidžiama rodyti net artimiems giminėms ir draugams, taip pat sudarinėti jo horoskopą pagal žvaigždes ar delnų bei pėdų linijas.

Visa tai pasąmonės lygyje gali nepageidaujamai įtakoti vaiko prarabdha-karmą.

Du-tris mėnesius po gimimo vaiko sąmonė, protas ir juslės tapatinasi su jį supančiu pasauliu. Yra nuomonė, kad pirmosiomis savaitėmis naujagimiai nieko nemato ir negirdi, nes kartais atrodo, kad jie visiškai nereaguoja į ryškią šviesą ar stiprų garsą. Tačiau iš tikrųjų jie paprasčiausiai dar neskiria savęs nuo savo kūno, savo psichikos nuo kambario, kuriame būna, nuo lovelės, nuo tėvų, nuo balandžio, burkuojančio už lango, nuo lapų šlamėjimo ar besileidžiančios saulės spindulių. Tik baigiantis ketvirtai gimimo stadijai, maždaug du-trys mėnesiai po gimimo, naujagimis pradeda skirti save (pirmiau savo kūną) nuo supančio pasaulio: „Aš esu šio kūno rėmuose, o visa, kas yra už jo ribų – jau ne aš“. Šiuo metu labai svarbu teisingai maitinti vaiką. Yra nustatyta, kad jeigu pirmas tris gyvenimo dienas jis bus maitinamas visokiais pieno mišinėliais, tai jam gali išsivystyti įvairūs autoimuniniai susirgimai, o motinai – sutrikti hormono, atsakingo už laktaciją, gavyba. Kai kurioms moterims gali visiškai dingti pienas. O juk pirmutinius tris mėnesius, kol formuojasi vaiko imunitetas, motinos pienas jam užtikrina fiziologinę ir psichologinę apsaugą.

Jeigu vaiko sąmonė fiksuojasi ketvirtoje gimimo stadijoje, jis gali tapti itin nepriklausoma asmenybe, tyrinėtoju, keliautoju, naujų mokymų ar tradicijų kūrėju. Tačiau jį gali persekioti aukščio ir erdvės baimė, nepasitikėjimas savimi, taip pat baimė patekti kažkieno įtakon.

ŠEŠIOS ŽMOGAUS BRENDIMO STADIJOS Kelias kosminiu koridoriumi suskirstytas į šešis periodus, kuriuos dar galima pavadinti šešiomis brendimo stadijomis.

Pirmoji stadija. Vaikas praranda vienovę su materialia visata ir nustoja save tapatinti su jį supančiu pasauliu. Jis pradeda suprasti, kad jo fizinis kūnas skiriasi nuo tėvo ir motinos kūnų, nuo įvairių aplink esančių daiktų, nuo namų bei vietovės, ir pagaliau nuo visos visatos. Šis etapas trunka tris-penkis mėnesius, priklausomai nuo vaiko asmenybės vystymosi programos.

Antroji stadija. Pirmųjų penkių-septynių metų laikotarpyje pas žmogų išryškėja pagrindiniai jo charakterio ir intelekto ypatumai. Šiuo metu vaikas visiškai priklauso tėvų įtakai. Jis panašus į dar neišsiskleidusį žiedą, kuriam reikalinga rūpestinga priežiūra. Šiurkštus ar neteisingas kišimasis į vaiko auklėjimą gali turėti nepataisomas pasekmes. Jeigu iki septynių metų tėvai nesugebės atlikti savo pareigos, vėliau patyrusiems mokytojams ir psichologams reikės titaniškų pastangų, norint ištaisyti susidariusią situaciją. Todėl ajurvedinė astropsichologija pateikia dvylika pagrindinių nuorodų, kaip auklėti vaiką šiame etape.

Norint žinoti, kokia konkrečiai nuoroda vadovautis, reikia naudotis specialiomis astronominėmis lentelėmis „Planetų efemeridės“, arba bet kokia kompiuterine programa, padedančia nustatyti pirmutinę planetą, pradedant nuo Avino žvaigždyno pradžios. Kalbama apie taip vadinamą „gyvenimo tašką“, kuris, vaikui gimus, pradeda judėti Zodiako žvaigždynu laikrodžio rodyklės kryptimi. Jo judėjimo greitis maždaug 4,3 laipsnio per metus, tai yra, per septynis metus pereina vieną Zodiako ženklą. Po septynių vaiko gyvenimo metų tas taškas įeina į Jaučio žvaigždyną, po keturiolikos metų – į Dvynių, ir taip toliau. Pasiekęs tą Zodiako vietą, kur pas žmogų gali būti viena ar kita planeta, taškas kaip ir „įjungia“ ją, ir tada ta planeta ima įtakoti mūsų likimą. Pirmoji planeta, kurią pasiekia taškas, nurodo vaiko auklėjimo kryptis. Jeigu tų planetų yra daugiau kaip viena, auklėjimo programa darosi sudėtingesnė.

Dabar peržvelgsime visas programas, kurias užduoda atitinkamos planetos.

Saulė Šiuo atveju vaikui turi būti duodama laisvė visose gyvenimiškose situacijose. Bet kokie mėginimai keisti jo natūrą iššauks didžiausius psichologinius kompleksus. Nuo pat pirmų gyvenimo metų jam reikalingas jūsų pripažinimas. Nebijokite jį girti, nes tai jam nepakenks, o tik įkvėps. O jeigu jam nuolatos kalbėsite, koks jis netikęs, tai jis nesąmoningai tokiu ir pasidarys.

Vaikui reikia paaiškinti, kad kiekvienas žmogus apdovanotas kažkokiu talentu, kuriam tereikia padėti išsiskleisti, ir mokinti viską daryti iš širdies, kitaip ji greitai užsivers. Tokiose asmenybėse slypi nepaprasti gyvenimo resursai, kuriais jos pasiruošę užtvindyti visą visatą. Savo energija jos užkrečia visus aplinkinius žmones, taip pat ir tėvus. Šiems vaikams labai reikalingos šventės, nepanašios į paprastas tradicines. Netgi dovanos jų gimtadieniams ar Naujiems metams turi būti ypatingai paruoštos ir maloniai juos nustebinti.

Jokiu būdu neįteikinėkite jiems dovanų anksčiau laiko ir nedalinkite konkrečių pažadų („mes tau nupirksime dviratį, jeigu gerai elgsiesi“).

Jų mokymas būtinai turi vykti žaidimo forma – taip jie labai greitai įsisavins naujas žinias. Jeigu šeimoje yra keletas vaikų, tai „saulės vaikui“ reikia sudaryti sąlygas dominuoti. O kad nepasidarytų egoistu, tėvai jam turi duoti atsakingas užduotis, net jei jis būtų jauniausias vaikas.

Būtų labai gerai, jeigu jis dalyvautų dramos ratelyje ar mokykliniuose renginiuose.

Mėnulis Šiems vaikams būdingas pernelyg didelis emocionalumas, kaprizingumas ir staigūs nuotaikos pokyčiai; jie jautrūs išoriniams faktoriams. Paprastai jie ilgai išsaugo ryšį su motina, priklausydami nuo jos psichiniame ir energiniame-informaciniame lygmenyse. Todėl svarbu juos ilgai maitinti motinos pienu – kartais iki trijų metų. Taip jie gauna biologinę ir psichologinę apsaugą. Kadangi jie lengvai pažeidžiami, reikėtų vengti ilgesnio išsiskyrimo su motina.

Jų niekada negalima aprėkti, tuo labiau mušti – tai ne tik neduos jokios naudos, bet net pavojinga. Juos auklėjant, reikia kurti pozityvius elementalus, nes jie labiau imlūs pasąmonės lygyje. Jie ganėtinai infantiliški, todėl nereikia iš jų tikėtis ankstyvo savarankiškumo poelgiuose. Jeigu jiems nesiseka, patarkite būti kantriems. Tokie vaikai neatsparūs įvairioms baimėms ir neurozėms, o ar jos progresuos ar ne, visiškai priklauso nuo tėvų, nuo

atmosferos šeimoje ir artimiausioje aplinkoje. Būkite kantrūs su jais ir atminkite, kad jūsų nesavanaudiška meilė vaikui ilgainiui duos gerus rezultatus. „Mėnulio vaikai“ labai susiję su manasa-karma (rezonansiniu faktoriumi). Nuo pat jaunų dienų jiems reikalinga harmoninga aplinka, todėl butą ar namą įruoškite pagal vastu (fen šui) sistemą.

Stereotipai, kurie pas šiuos vaikus susidarys iki septynių metų, greičiausiai juos lydės visą gyvenimą.

Merkurijus Su šiais vaikais labai lengvai kontaktuojama (netgi kai jie dar žindukai), masažuojant jų plaštakas ir tuo pat metu perduodant jiems pozityvius elementalus (masažo metu vaikai lengvai skanuos tėvų mintis). Labai svarbu, kad jie kaip galima anksčiau pradėtų žaisti kaladėlėmis ir visokiais konstruktoriais, net kompiuterinius žaidimus, lipdytų iš plastilino ar molio, pjaustytų iš medžio. Šie vaikai labai komunikabilūs, todėl jokiu būdu negalima riboti jų bendravimo.

Kartu tai puikūs mokiniai, kuriems reikia skiepyti visokių amatų įgūdžius. Jie lengvai mokinasi užsienio kalbas ir turi literatūrinių sugebėjimų. Kad neprarastų gyvenimo tempo, jie turi gauti kuo daugiau informacijos. Jiems sunku koncentruotis tik į vieną veiklą, todėl jiems reikia vystytis įvairiomis kryptimis tuo pat metu ir taip kaupti reikalingą gyvenimišką patyrimą.

Kontroliuokite, kad jie neiškraipytų gaunamą informaciją, nemeluotų ir neapkalbėtų kitus. Tokiems vaikams kartais atsiranda polinkis vagiliauti, taigi jiems nuo mažens reikia aiškinti šio įdomaus užsiėmimo pražūtingumą.

Marsas Čia jau reikalingas spartietiškas auklėjimas. Į bet kokią, net fizinę bausmę „marsiečiai“ reaguoja normaliai.

Jie daug ką išmoksta tik tada, kai patiria ant savo kailio. Jie pernelyg aktyvūs ir kartais būna peštukai, todėl juos nuo mažens reikia nukreipti į sportinius klubus, kur jie galėtų realizuoti savo marsietišką energiją. Paprastai jiems, netgi mergaitėms, labai patinka kovos menai. Nereikia trukdyti jiems užsiimti visu tuo ir aplamai viskuo, kas padeda vystyti fizinį kūną ir valią. Tik atminkite: jeigu tėvai ar mokytojai visas problemas sprendžia pasitelkę prievartą, žiaurumą ar chamiškumą, vaikai visa tai gali lengvai perimti. Todėl

jiems reikia ugdyti kilnumo bei riteriškumo bruožus. Jie, be abejo, turi išaugti stipriais žmonėmis, bet ne tam, kad skriaustų silpnesnius, o kad padėtų jiems sunkiais momentais.

Tokiems apsigimusiems kariams reikia dažniau priminti, kad kiekviena situacija turi išeitį, kad pavojus reikia sutikti drąsiai, kovoti iš paskutiniųjų ir jeigu reikės, atiduoti savo gyvybę. O su baimės jausmu apsieiti taip pat, kaip ir su priešu – kovoti ir nugalėti.

Venera Šitiems vaikams reikalingas ypatingas auklėjimas, juos turi supti komfortas šeimoje ir sociume. Bet kokie stresai turės labai negatyvų poveikį jo charakteriui.

Kategoriškai draudžiamos bausmės, susijusios su kokia nors materialia netektimi: „Tai štai – arba gerai elgiesi, arba apsieisi be chalvos“. Pavojingi ir bandymai tėvišką meilę pakeisti žaislais ar ta pačia chalva, nes ateityje vaikui gali išsivystyti narkotinė ar alkoholinė priklausomybė.

Pas šiuos vaikus gerai išvystyti kūrybiniai sugebėjimai, todėl juos nuo mažens reikia mokinti muzikos, piešimo, šokių ir kitų meno rūšių.

Jų auklėjimas grindžiamas estetika. Kuo anksčiau jie susipažins su kultūros paminklais ir gražiomis vietovėmis, tuo geriau. Jiems labai patinka visa kas gražu, ir į tai reikia atsižvelgti, perkant jiems drabužius ar ką nors dovanojant.

Stebėkite, kad juose nesuvešėtų gobšumas ir polinkis į perdėtą taupymą.

Jupiteris Šie vaikai yra apsigimę lyderiai. Jie stengiasi atrasti savo vietą sociume, be kurio jie nemato perspektyvos vystytis. Jų pasaulėžiūra susiformuoja labai anksti. Viskas prasideda nuo šeimos: vaikai privalo žinoti, kokią vietą ir padėtį jie čia užima. Jiems nuo mažens reikia labai tiksliai viską išaiškinti. Nebijokite, kad liksite nesuprasti; bus daug blogiau, jeigu imsite juos apgaudinėti ar kalbėti puse lūpų, manydami, kad jie dar nepakankamai išsivystę ir nesupras vienų ar kitų dalykų. Nei bausmės, nei pyktis neduos reikiamo efekto.

Vienintelis kelias – protingi paaiškinimai. Jeigu tėvai sugebės vaikui argumentuotai išaiškinti, kuo jis prasikalto, ir kodėl jo poelgis yra netikęs, – problema bus greitai išspręsta. Šie vaikai, kaip taisyklė, labai intelektualūs, todėl jiems reikia duoti geresnį išsilavinimą, negu kitiems. Galbūt reikia iš anksto

pagalvoti apie specializuotą mokyklą ar gimnaziją. Be to, jiems reikalingas ankstyvas bendravimas su autoritetingu globėju, kuris nebūtų šeimos nariu.

Jų vystymuisi labai padėtų kelionės. Jeigu tėvų finansinė padėtis leidžia, tokius vaikus reikia kuo dažniau pavežioti po užsienius. Tuo pat metu reikia sekti, kad pas vaiką neišsivystytų išdidumas ir idealizacijos kompleksas, kai nesąmoningai perdedamos savo ar sociumo, kuriam vaikas priklauso, galimybės.

Saturnas Tai labai užsidarę ir nekalbūs vaikai. Jie anksti pradeda reikalauti savarankiškumo ir asmeninės erdvės, bet kartu yra ganėtinai asketiški. Pas juos nuo pat pirmų gyvenimo dienų formuojasi charakterio tvirtumas, todėl geriau nebandyti jų „perlaužti“. Bute ar name jiems reikia išskirti atskirą kambarį, o jeigu tai neįmanoma, atitverti kokį nors kampą.

Kolektyvinis auklėjimas jiems nepriimtinas, todėl jų geriau nevesti į vaikų darželį. Tačiau tai nereiškia, kad juos nuolatos turi kontroliuoti tėvai, ypatingai motina. Šie vaikai pakankamai anksti pradeda prisiimti atsakomybę už savo poelgius. Juos galima ramiai išleisti į parduotuvę, patikėti ką nors padaryti namuose. Jie su pasitenkinimu atlieka tuos pačius darbus, kaip ir suaugusieji, – žinoma, kiek įstengia. Aplamai jie labai mėgsta tvarkytis ir gali prižiūrėti savo jaunesnius brolius ar seseris. Šeimoje jie ima pavyzdį iš tėvo, jo elgesį laikydami tam tikru standartu, todėl tėvas šiam vaikui privalo skirti daugiau laiko.

Nereikia pergyventi dėl to, kad jie nelabai bendrauja su savo bendraamžiais ir mėgsta būti vieni. Galimas daiktas, pradžioje jie nelabai gerai mokysis, bet paskui tikrai pasivys ar net pralenks savo bendraklasius. Tokiems vaikams reikia lavinti strateginį mąstymą ir sugebėjimą atlikti nuoseklius bei tikslingus veiksmus ir pratinti būtinai pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Pakoreguokite vaiką, jeigu jame atsiranda pernelyg didelis uždarumas ir pesimizmas.

Hironas

Tai už Saturno esanti maža planetukė, kurią greičiau galima pavadinti dideliu asteroidu ar planetoidu. Tačiau astrologijoje ji vaidina nemažą rolę, nes labai stipriai įtakoja žmogų.

Vaikai, kurių pirmoji planeta yra Hironas, turi būti auklėjami pagal alternatyvinę programą. Jiems visada turi būti duodamas pasirinkimas. Pavyzdžiui, jiems niekada negalima sakyti: „Pusryčiams gausi avižinės košės“. Geriau paklausti: „Kokios košės nori – avižinės ar grikių?“ Pasirinkimas turėtų būti lygiavertis. Negalima siūlyti nieko, kas jiems yra aiškiai nepriimtina ar nepalanku.

Tokių vaikų tikslas – visur atrasti aukso vidurį, palaikyti aplink save harmoniją ir vystyti diplomatinius sugebėjimus. Tačiau tėvai turi atidžiai sekti, kad jie nekultivuotų veidmainiavimo ir polinkio išdavinėti.

Uranas Su tokiais vaikais būva daug vargo, nes jie gali būti pernelyg nepriklausomi ir neprognozuojami, be to, jie per daug linkę į visišką laisvę. Pabandžius apriboti jų veiksmų laisvę, labai greitai atsiranda amžinoji tėvų ir vaikų problema. Vaikas gali pabėgti iš šeimos ar imti sekti tais, kurie elgiasi iššaukiamai ir priešpastato save visuomenei ir įstatymams. Todėl tėvai turi būti ypatingai atsargūs ir kantrūs. Šiuo atveju geriausia išeitis – tapti savo vaiko draugais. Tik tada jie išsaugos gerus tarpusavio santykius ir meilę. Tokiems vaikams reikia duoti visišką laisvę, ir tuo pat metu draugiškai dalintis su jais savo patirtimi ir pasakoti apie galimas gyvenimiškas peripetijas. Reikia būti pasiruošusiems nelauktiems ir nenuosekliems jų poelgiams, atsimenant, kad jie – geriausi ir ištikimiausi jūsų draugai.

Būtina juos išmokyti orientuotis bet kokioje situacijoje ir bet kokiose aplinkybėse.

Neptunas Šiems vaikams labai svarbu lavinti vaizduotę ir gyventi savo vidiniame pasaulyje. Jie taip pat, kaip ir „mėnulio vaikai“, yra priklausomi nuo manasa-karmos. Juos reikia auklėti pasakomis ir legendomis, perteikiant jas kuo natūralistiškiau.

Jiems reikia leisti turėti savo mažas paslaptis, nereikalauti, kad visas savo mintis ir poelgius patikėtų mums, tėvams. Negalima išjuokti jų fantazijų ir griauti tikėjimą gėriu.

Juos reikia mokyti įsijausti į kitų žmonių ir supančio pasaulio būklę. Juose lengvai išsivysto sugebėjimas bendrauti su gyvūnais,

paukščiais ar augalais. Svarbią vietą jų gyvenime užima sapnai ir įvairūs gamtos ženklai. Būtina atsižvelgti į tai, kad jie turi polinkį į bereikalingas iliuzijas ir pasiduoda kitų poveikiui.

Plutonas Šiuose vaikuose slypi stiprus sugebėjimas kaupti energiją, net iki lytinės brandos, ir perduoti ją savo pačių sukurtiems elementalams, todėl jų mintys greitai tampa tikrove. Bėda, kad jos gali būti destruktyvios ir griauti ne tik vaiko, bet ir aplinkinių gyvenimą. Jeigu ši energija nevaldoma, ji pavojinga kaip termobranduolinė reakcija.

Todėl labai svarbu paruošti jam kuo platesnį veiklos lauką, duodant didelius fizinius ir psichoemocinius krūvius, kitaip vaikui bus didelė rizika susilaukti visokių traumų ar sunkių ligų.

Tokie vaikai, atsidūrę ekstremaliose situacijose, kai reikia pergalėti baimę, labai greitai vystosi. Juos galima išmokyti plaukti, paprasčiausiai įmetus į vandenį. Būtina juos mokyti valdyti bet kokią stichiją. Nuostabu, bet įvairūs gamtos kataklizmai (žemės drebėjimai, audros, ugnikalnių išsiveržimai, uraganai) tik „užkrauna“ juos, ir dažnai tokiais atvejais mažieji „plutoniečiai“ veržiasi į lauką, kad patirtų tikrą demonišką džiaugsmą. Žinoma, juos reikia išmokyti harmonizuoti save ir kontroliuoti juose netelpančią energiją, nors netgi patyrusiems psichologams tai yra labai sudėtingas reikalas. Bet kokiu atveju ramus gyvenimas – tikrai ne jiems.

Ypatingą dėmesį reikia skirti jų seksualiniam auklėjimui, nes jų lytinė branda gali prasidėti netikėtai anksti, o nesugebėjimas transformuoti savo energiją gali baigtis rimtais kompleksais ir netgi iškrypimais.

Prozerpina Ši planeta Saulės sistemoje yra tolimiausia, transplutoninė. Ji buvo atrasta tik 80-jų metų pabaigoje, nors apie ją buvo žinoma jau gilioje senovėje.

Jeigu Prozerpina yra pirmoji vaiko planeta, reikia kreipti dėmesį į jo sugebėjimo apdoroti gaunamą informaciją vystymą. Jis turi, kaip Šerlokas Holmsas, mokėti pagal kokią nors menką detalę atkurti sudėtingą situaciją. Todėl jam reikia padėti vystyti pastabumą ir blaivią mąstyseną, sugebėjimą nepasikliauti vien tikėjimu ar intuicija, bet viską iš panagių išsiaiškinti. Jis turi įprasti vertinti kiekvieną savo

žingsnį. Jam labai padės šachmatai, kurie išmokys ne tik planuoti savo veiksmus, bet ir analizuoti visas galimas jų pasekmes. Šiuos žmones nuo mažens reikia pratinti prie tvarkos. Kiekvienas jiems priklausantis daiktas privalo turėti savo vietą. ******************************************************** Jeigu pirmoji planeta yra retrogradinė (kadangi astrologijoje naudojamas geocentrinis visatos modelis, periodiškai atsiranda menamas planetos judėjimas prieš laikrodžio rodyklę), auklėjimo nuorodos gali keistis vietomis.

Saulė ir Mėnulis niekada nebūna retrogradiniai.

Jeigu pirmoji planeta yra retrogradinis Merkurijus, vaiką reikia auklėti pagal Jupiterį, o jeigu retrogradinis Jupiteris – pagal Merkurijų.

Retrogradinis Marsas – auklėjimas pagal Hironą, ir atvirkščiai.

Retrogradinė Venera – auklėjimas pagal Plutoną.

Retrogradinis Saturnas – auklėjimas pagal Mėnulį.

Retrogradinis Uranas – auklėjimas pagal Saulę.

Retrogradinis Neptunas – auklėjimas pagal Prozerpiną.

Karminės planetos – Rahu, Ketu, Lilit ir Selena – neturi jokio ryšio su kitų planetų įtaka vaiko auklėjimui.

Trečioji stadija. Prasideda nuo penkių-šešių ir tęsiasi iki dvylikos-šešiolikos metų. Jos pabaiga dažnai sutampa su sekančia stadija. Kad ir kaip būtų keista, bet šioje stadijoje maksimaliai pasireiškia visos vaiko intelekto užuomazgos. Sukuriama tam tikra matrica, kurioje susitelks visas būsimo gyvenimo patyrimas. Jei šioje stadijoje vaikas negauna tinkamo išsilavinimo, jo trūkumą ateityje kompensuoti bus sunku. Todėl vediniais laikais šio amžiaus sulaukusius vaikus atiduodavo į specialias mokyklas, gurukulas, kur patyrusio mokytojo globoje jie gaudavo reikalingas žinias. Mokyklą vaikui parinkdavo pagal jo gunakarmą, atsižvelgdami į jo sugebėjimus (guna) ir šeimos visuomeninę padėtį (karma).

Jau buvo sakyta, kad žmogaus sugebėjimai susiję su jo pirmaprade sielos prigimtimi, ir kiekviename įsikūnijime jie daugiau mažiau turi būti realizuojami, sutinkamai su konkretaus įsikūnijimo tikslais. Kitaip žmogus neturės materialios gerovės ir nepatirs jokio pasitenkinimo.

Gimimas tam tikroje šeimoje taip pat nėra atsitiktinumas, nes tėvai, turintys vienokius ar kitokius gabumus, sąmoningai ar nelabai, bet padės vaikui geriau atskleisti savuosius talentus.

Deja, šiuolaikiniame vaikų lavinime visai neatsižvelgiama į minėtus faktorius, jie mokinami pagal bendrą schemą ir skirtingų mokytojų, todėl absoliuti dauguma žmonių neturi supratimo apie savo vietą gyvenime ir kokias užduotis jie čia turi atlikti. O jeigu ir sužino, tai pernelyg vėlai. Pakeisti savo intelektualinę matricą subrendusiam žmogui būva nepaprastai sunku, todėl jis pasmerktas vargingam gyvenimui ir depresijoms. Šioje stadijoje vaikas turi išmokti kontroliuoti savo jusles ir protą, sugebėti formuluoti taktinius bei strateginius tikslus ir užduotis, kontroliuoti laiką ir tiksliai suvokti savo gyvenimo paskirtį. Tai ir yra svarbiausia, ko turėtų siekti jo mokytojai. Šiame etape tėvų įtaka ženkliai sumažėja, dominuoti pradeda mokytojo autoritetas. Tokio amžiaus vaikas gali įsisavinti maksimalų informacijos kiekį, bet tai turi būti naudinga, reikalinga informacija.

Ketvirtoji stadija. Prasideda nuo 11-12 ir trunka iki 14-16 metų. Asmenybė palaipsniui suvokia skirtumą tarp vyriškos ir moteriškos prigimties. Nors kiekviename iš mūsų visada yra abu šie pradai, tačiau materialiame pasaulyje mes vis dėlto esame suskirstyti į vyrus ir moteris. Viena lytis nesąmoningai linksta prie kitos, nes tai reikalinga savo antrosios prigimtinės pusės pažinimui. Tarp jų palaipsniui susiklosto tam tikri santykiai, kurie paskui išsivysto į sugebėjimą mylėti vienas kitą. Būtent meilė daro žmogų laimingu.

Nei turtai, nei valdžia, nei žinios, – niekas nesuteiks mums laimės, jeigu nebus meilės. Paaugliams šiame etape atsiranda reali proga atverti savo širdį, net jei ji buvo užblokuota netikusių santykių su tėvais. Šiuo metu jų energija suaktyvėja, ir neišvengiamai atsiranda lytinis potraukis priešingai lyčiai. Jis gali būti suprastas kaip tikroji meilė, todėl šioje stadijoje labai didelę reikšmę turi teisingas lyčių santykių išaiškinimas. Paauglį reikia išmokyti puoselėti šią didžiausią Dievo dovaną – meilę.

Penktoji stadija. Iki šio momento mes gyvenome pagal praeitame gyvenime susidarytus stereotipus, ėjome gerai pažįstamu keliu. Tačiau nuo penkto etapo žmogui jau užduodami konkretūs uždaviniai, susiję su jo tolesne evoliucija. Norint atlaikyti likimo išbandymus ir koreguoti savo gyvenimo programą (prarabdhakarmą), jam jau nereikėtų plaukti pasroviui ar pasikliauti tik tėvų ir mokytojų nurodymais, o vis labiau naudotis savo intelektu ir sugebėjimais. O tai sunkus darbas su savimi, laviruojant tarp

karminių žabangų ir akligatvių bei kovojant su negatyviais polinkiais ir charakterio savybėmis.

Tikriausiai tai svarbiausias etapas žmogaus gyvenime, nes būtent šituo laiku sprendžiasi tolesnis jo likimas ir šio gyvenimo tikslai.

Daugelis žmonių apie tai negalvoja ir toliau plaukia pasroviui.

Ilgainiui jie pradeda jausti nepasitenkinimą savo egzistencijos beprasmiškumu ir ateities baimę. Prasideda depresijos, įvairios chroniškos ligos, kurios gali baigtis priešlaikine mirtimi. O kartais jie įjungia susinaikinimo programą, nekreipdami dėmesio į išorinių destruktyvių faktorių poveikį, arba paprasčiausiai nusižudo. Šis karminės brandos periodas kiekvienam žmogui prasideda įvairiu laiku (nuo 16 iki 36 metų) ir daugumai žmonių trunka praktiškai iki mirties. Tiksli šio etapo pradžia – kai „gyvenimo taškas“ pasiekia didžiausio planetų susitelkimo vietą. Jeigu ji būva Avino ar Jaučio žvaigždynuose, tai karminės brandos periodas prasideda tuoj po to, kai pasibaigia ketvirtoji, lytinės brandos stadija. Jeigu toji planetų susitelkimo vieta yra Mergelės, Svarstyklių, Skorpiono, Šaulio, Ožiaragio, Vandenio ar Žuvų žvaigždynuose, šis periodas prasideda nuo 36 metų ir laikomas vėlyvu. Tokie žmonės gali turėti didesnę laiko atsargą ir realizuotis tik antroje gyvenimo pusėje.

Šeštoji stadija. Prasideda nuo to momento, kai žmogus visiškai atlieka šio gyvenimo užduotis ir yra pasiruošęs mirčiai – perėjimui į sekantį savo evoliucinio vystymosi laikotarpį. Kaip taisyklė, tokie žmonės jau nebebijo palikti šį pasaulį, nes paprastai jie turi teisingą būties suvokimą. Jie gali būti puikiais mokytojais – tiek savo šeimos nariams, tiek kitiems žmonėms. Kartais jie, kaip kad būdavo senais laikais, atsižada pasaulio ir apsigyvena nuošaliose vietose, norėdami ramiai sutikti mirtį, arba tampa keliaujančiais vienuoliais.

Deja, dabar šios stadijos sulaukia labai mažai žmonių. Kartais senatvėje jie visai degraduoja ir tampa marazmatikais. Bet dažniau netikėtai numiršta, prieš tai ilgai kentę didžiulę baimę būsimam atsisveikinimui su šiuo pasauliu.

KETURIOS MIRTIES STADIJOS Nuo seniausių laikų kiekvieną žmogų jaudina klausimas, kas su juo bus po mirties? Ši mintis kelia ir kažkokią mistinę baimę, nes juk dar niekas negrįžo iš anapus ir nepasakė, kaip ten ir kas. Tiesa, yra senovės arijų, egiptiečių ir tibetiečių traktatai, kuriuose mirties

klausimas nušviečiamas pakankamai detaliai, nuo jų nedaug atsilieka ir šiuolaikinė transpersonalinė psichologija, naujai atradusi senovinį sąmonės regresijos metodą.

Paklauskite vakariečių, ar jie gali save įsivaizduoti po mirties? Ar kad po to jų jau nebebus? Kai kurie net nesupras, ko jūs norite, bet dauguma paprasčiausiai pasibaisės. Greičiausiai jie atsakys, kad to tiesiog neįmanoma įsivaizduoti ir kad mirtis yra siaubinga neteisybė. Žinoma, jie ieškos bet kokios galimybės įrodyti mūsų būties amžinumą, nors vargiai supras vedinį postulatą, teigiantį, kad mirtis yra didžiausia palaima. Jeigu jiems tai pasakysite, būsite paprasčiausiai palaikytas pamišėliu.

Gydytojai dažnai susiduria su mirtimi. Kartais ji ištinka nelaiminguosius, kurie iki tol 10-15 metų buvo paralyžuoti, kartais – onkologinius ligonius, kurie patiria tokius skausmus, kad priversti naudoti narkotinius analgetikus. Ir vis tik, artėjant prie žemiškos kelionės baigties, juos visiškai užvaldo mirties baimė. Jie iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, galvodami, kad išnyks visam laikui.

Kai žmogus subręsta, o ypač kai sulaukia šeštos brendimo stadijos, jis vis dažniau galvoja apie mirtį. Daugelis bando įsivaizduoti, kad štai vieną kartą jie paprasčiausiai dings, ir daugiau niekada nebegyvens, kaip negyveno ir prieš gimimą. Tai atrodo tokia neteisybė, kad tiesiog galvon nesutelpa. Juk pasaulis toks gražus!.. Ir staiga – mirtis! Ne, žmogus tiesiog negali įsivaizduoti savo nebūties. Šiuo metu regresijos metodas ir spontaniški žmonių prisiminimai apie savo praeitus gyvenimus davė gausybę medžiagos, netiesiogiai įrodančios reinkarnacijos teoriją, detaliai aprašytą vedinėje tradicijoje. Jos nepripažįsta krikščionys, sakydami, kad Biblijoje apie tai nieko neminima. Bet tai netiesa. Štai vienas iš daugelio Evangelijos epizodų, patvirtinančių, kad ir Jėzus Kristus, ir jo mokytiniai žinojo apie persikūnijimus, jiems tai buvo natūralus gyvenimo aspektas. Kartą, išvydę neregį, mokiniai paklausė Jėzaus: „Kodėl šitas žmogus aklas? Už kieno nuodėmes jis kenčia – savo ar tėvų?“ Šie žodžiai byloja, kad jie tikrai turėjo žinių apie persikūnijimus.

Senosiose vedinėse tantrose sakoma: „Tas, kas iš prigimties amžinas, turi mirti“. Iš tikrųjų tai baisus dalykas. Kodėl tai vyksta?

Kodėl mes turime išgyventi mirtį? Ajurveda aiškina, kad siela materialiame pasaulyje visada siekia patirti tai, ko aplamai nėra visoje kūrinijoje. Tam kad suprastų, kas yra amžinybė, siela nori susivokti, kas yra mirtis. Dvasiniame pasaulyje mirtis jokiomis

aplinkybėmis neįmanoma, ir tada Dievas sukuria jos iliuziją materialiame pasaulyje. Norint tinkamai įvertinti savo nemirtingumą, pradžiai reikia įvertinti materialios būties netvarumą.

Kaip aktorius, kuris užkulisiuose išlieka pačiu savimi, nors scenoje atlieka įvairius vaidmenis, žmogus po mirties nepraranda savo polinkių, įpročių ir norų. Jeigu mes pamatytume save praeituose gyvenimuose, tai neabejotinai pažintume save. Štai reali istorija, nutikusi 80-jų dešimtmečio viduryje Prancūzijoje. ******************************************************** Migracinės tarnybos darbuotojas atidžiai nužvelgė ankstyvą lankytoją. Žmogus gal trisdešimties metų, vidutinio ūgio, liesokas...

– Ir taip, ponas inkognito, jūs vakar išėjot iš jėzuitų ligoninės.

Jūsų atžvilgiu man duoti konkretūs nurodymai. Palaukit, juk jūs esate tas žmogus, kuris prarado atmintį? Juk tai jūsų nuotrauką prieš dvi savaites rodė televizija? Vadinasi, niekas jūsų taip ir nepripažino saviškiu? Gaila... Bet arčiau reikalo. Štai prieš jus du sąrašai.

Pirmame vardai, antrame – pavardės. Durkite kur papuola pirštu į vieną, o paskui į kitą sąrašą, ir taip išsirinksite sau vardą ir pavardę...

Puiku. Nuo šios dienos jūs esate Denis Lekombas, gimęs 1950 metais Paryžiuje. Pasą gausite rytoj ryte. Atleiskite, bet ar jūs visai visai nieko neprisimenate? Užjaučiu, mesje...

Naujai iškeptas Prancūzijos pilietis išėjo į gatvę ir lėtai nuėjo krantine ligoninės link. Kai ką jis, žinoma, atsimena. Pernelyg ryški šviesa, susirūpinę gydytojų veidai ir pirmieji žodžiai, kuriuos jis išgirdo savo naujame gyvenime: „Jis atsimerkė! Jis mus mato ir, atrodo, girdi. Kuo jūs vardu, mesje?“ Tai buvo nuostabus klausimas.

Po to jų buvo daug daugiau, tik nei vienas nebuvo atsakytas. Vardas, amžius, profesija, gyvenamoji vieta... Jis nieko nežinojo. Pagyvenęs psichiatras, prasikankinęs su juo visą mėnesį, tik rankom skėstelėjo.

– Mano bičiuli, šiuo atveju aš bejėgis. Ir vargu ar jums kas nors bepadės, nebent tik laikas. Jūs tris savaites buvote komos būklėje, o tai ne juokas. Tačiau nepraraskite vilties. Išvažiuokite kur nors į provinciją, jums bus naudinga pabūti gamtoje. Žiūrėk, ir atmintis po truputį atsistatys.

Denis gavo pašalpą ir nusipirko kelionmaišį bei šiokius tokius drabužius. Už likusius jis įsigijo bilietą į Alansoną.

Mėnesį laiko jis stumdė žoliapjovę turtingo vyndario viloje, o paskui jį nesulaikomai pradėjo traukti miestas. Jis įsivaizduodavo save vairuojantį sidabro spalvos ševroletą, kokį turėjo jo dabartinis

šeimininkas, geriantį kavą mažose jaukiose kavinukėse, lankantį kinoteatrus...

Rugsėjo mėnesį Denis galutinai apsisprendė ir įsidarbino mažame provincijos miestelyje, kompiuterinėje firmoje, valytoju.

Darbas nebuvo sunkus, ir uždirbo jis nedaug, bet pakankamai, kad galėtų išsinuomoti mažytį kambariuką. Vakarais jis eidavo į nedidelį barą miesto aikštėje, kur prabūdavo iki pat uždarymo.

Labiausiai jam patikdavo sėdėti terasoje, siurbčioti kavą ir skaityti laikraščius.

Denis pastebėjo, kad beveik nesidomi moterimis. Tik baro oficiantė, kuklioji Nikolė, jam pradėjo vis labiau patikti. Pasipiršti? Bet jis per mažai uždirba... tiek jau to. Nežinia, kuo jis buvo anksčiau, bet avantiūristu tai jau tikrai nebuvo.

Bet vieną dieną viskas pasikeitė.

Kartą jam reikėjo pakeisti susirgusį žmogų, kuris valė programuotojų patalpas. Atsidūręs tarp gausybės kompiuterių, regėdamas į darbą panirusius technikus ir programuotojus, Denis staiga pasijuto tikrai laimingas. Jis dar nespėjo kaip reikiant susigaudyti savo jausmuose, kai staiga iš salės gilumos atsklido garsus burnojimas.

– Kas per velniava su šita programa! Jau keturias valandas su ja mušuosi, ir jokios naudos! Įvedžiau naujus parametrus – nulis dėmesio!

Denis priėjo prie didžiulio monitoriaus, kur siuto vyriausias programuotojas. Galiausiai jis išsitraukė cigaretes ir pasuko link rūkymo kambario. O Denis staiga pajuto netikėtą skausmą dešiniame smilkinyje. Ranka kažkodėl savaime išsitiesė prie klaviatūros. Atsirado tvirtas įsitikinimas, kad reikia padaryti štai taip...

– Ei, vaikine, palik kompiuterį ramybėje! – išgirdo jis programuotojo šauksmą. – Viešpatie, ką tu čia padarei?! Tai yra... kaip tu tai padarei? Vaikinai, jis įjungė tą programą! Tu ką, susigaudai šituose griaučiuose?

Denis nežinojo, ką atsakyti, todėl papasakojo, kas jam atsitiko. O jau sekančią dieną jį paskyrė jaunesniuoju programuotoju.

Praėjo dešimt metų...

– Tėti, einam pusryčiauti! – pašaukė mažoji Luiza. – O Renė mane vėl tampė už plaukų!

– Vaikai, nedelsiant susitaikykite, – pasigirdo Nikolės balsas iš valgomojo.

Denis drabužių spintoje išsirinko savo mėgstamiausią tamsiai mėlyną, beveik juodą kostiumą ir rūpestingai apsirengė. Šiandien buvo žymi diena. Kolegos iš Vokietijos pasiūlė nuostabų kontraktą, o firma, kuriai jis jau du metus vadovavo, klestėjo. Užsakymai pylėsi iš visų pusių, tačiau tokių, kaip dabartinis, dar nebuvo.

Denis įėjo į valgomąjį.

– Tėtelis šiandien dienos didvyris, – išpoškino Luiza.

– Kodėl taip sakai? – paklausė Lakombas.

– Užtat, kad tu su šituo kostiumu.

– Žinai, kaip tave vadina darbuotojai? – paklausė Nikolė. – Dangiškuoju Lakombu.

Laukdamas savo sidabriniame ševrolete, kol vartininkas atidarys kiemo vartus, jis tebegalvojo apie būsimą kontraktą ir negalėjo sulaikyti šypsenos.

Viskas baigėsi tikrai gerai. Jaukiai įsitaisęs mažos kavinukės terasoje, Denis siurbčiojo kavą ir galvojo, kad šiandien jis tikrai nusipelnė kokios nors dovanos. Galbūt reikės įsigyti terjerinį šuniuką, juk jis taip seniai apie jį svajoja. Nikolė nenori, kad namuose būtų šuo, bet šį kartą jis ją įtikins. O vakare jie paliks vaikus auklei ir nueis į patį brangiausią miestelio restoraną.

Namuose Denis nuėjo į vonios kambarį. Marmurinės grindys buvo slidžios, nes Luiza tikrino, kaip tirpsta vandenyje muilas, ir visur prilaistė savo tirpalo. Denis paslydo ir galva trenkėsi į vonios kraštą...

Atsipeikėjęs pamatė prie jo palinkusius žmoną ir greitosios pagalbos gydytoją.

– Mesje Lakombai, atsipeikėkite.

– Brangusis, kas atsitiko?

– Bet aš ne Lakombas, aš Klodas Bamjenas.

– Daktare, jis kliedi? Deni, mielasis, ką tu čia kalbi?

Jis neatsakė. Jį užplūdo prisiminimai.

Klodas Bamjenas, stambiausios Prancūzijoje kompiuterinės firmos specialistas, po darbo užsuko į kavinę. Jis, kaip paprastai, pasiilgo Luizos ir mažosios Nikolės, tačiau neskubėjo. Šis pusvalandis, kurį jis praleisdavo su kavos puodeliu ir vakariniu laikraščiu, buvo jau nusistovėjusi tradicija, kurios jis nenorėjo pažeisti.

Jis išlipo iš savo sidabrinio ševroleto, priėjo prie laikraščių pardavėjo ir, išėmęs iš savo tamsiai mėlyno švarko keletą frankų, nusipirko Tribjun, kur buvo skelbimai apie parduodamus šunis.

Vienas iš jų, siūlantis terjerinius šuniukus, jį ypač sudomino...

...Paslydęs jis trenkėsi galva į šaligatvio kraštą ir prarado sąmonę.

Ištrauka iš 198... metų balandžio 18 dienos Tribjun laikraščio: „...Papildomo tyrimo metu buvo nustatyta, kad 198... metų lapkričio 27 dieną ponas Bamjenas, vakare grįždamas į namus, RišarLenuar bulvare paslydo ir patyrė stiprią galvos traumą. Tuo pasinaudojo nežinomas asmuo ir pagrobė jo automobilį, tačiau nesuvaldęs dideliu greičiu rėžėsi į stulpą. Automobilis užsidegė, o paskui sprogo benzino bakas. Po pusvalandžio iš mašinos buvo ištrauktas apdegęs lavonas. Policininkai, atvykę į avarijos vietą, mašinos likučiuose aptiko nedegamą lagaminėlį su dokumentais, išduotais Klodui Bamjenui. Kadangi niekam, net Bamjeno žmonai, nekilo abejonių, kas buvo tas sudegęs lavonas, jį po savaitės palaidojo. Ir kaip pasijuto našlė Luiza Bamjen su savo dukra, kai jos sužinojo, kad jų vyras ir tėvas ne tik yra gyvas, bet dar kartą vedė ir turi du vaikus! Dabartiniu metu mesje Bamjenas, abi jo žmonos ir visi vaikai gyvena po vienu stogu.

Neįtikėtina! Juk Prancūzijoje daugpatystė uždrausta! Šis juridinis kazusas privers palaužyti galvas geriausius respublikos teisininkus...“

Pirmoji stadija: gyvenimo iliuzija. Jūs tikriausiai laukiate, kad mirties proceso aprašymą pradėsime nuo to momento, kai sustoja širdis. Tačiau Ajurveda sako, kad žmogaus mirtis prasideda du-trys mėnesiai po jo gimimo. Tai, ką mes laikome gyvenimu, faktiškai yra pirmoji mirties stadija. Šios dvi stadijos – gimimo ir mirties – periodiškai viena kitą keičia, panašiai kaip metų laikai ar naktis ir diena. Jeigu prisimenate, pirmoji gimimo stadija yra pati ilgiausia, trunkanti penkis-šešis mėnesius, tačiau, subjektyviai žiūrint, ji praktiškai yra tokios pat trukmės, kaip ir pirmoji mirties stadija, nors pastaroji tęsiasi ne vieną dešimtį metų.

Antroji stadija: išėjimas iš fizinio kūno. Ji prasideda, kai mūsų gyvenimo laikas baigiasi, (Ajurvedos požiūriu gimimo ir mirties momentai yra vienodai fatališki), ir trunka devynias dienas. Reikia atminti, kad net palankiausiomis aplinkybėmis mirties momento praktiškai neįmanoma atitolinti, nes mūsų gyvenimo trukmė tiksliai numatyta konkrečios programos vykdymui (prarabdha- ir dharmakarma). O jeigu mes tos programos nevykdome, bet dar žalojame

savo kūną vardan juslinių malonumų, gyvenimas gali labai greitai sutrumpėti.

Antros stadijos pradžioje, kai sustoja širdis ir kvėpavimas, įvyksta klinikinė mirtis. Organizmui trūksta deguonies bei gliukozės, ir tada masiškai žūsta smegenų žievėje esantys neuronai. Truputį vėliau nustoja funkcionuoti požievio ir endokrininiai centrai, kaulų smegenys ir kiti audiniai. Klinikinės mirties metu siela kartu su subtiliais kūno apvalkalais ir eterine matrica atsiskiria nuo fizinio kūno, kuris, likęs be gyvybinių pradų, palaipsniui pradeda irti.

Dauguma „mirusiųjų“ pirmas minutes ir net valandas po mirties, kaip taisyklė, nieko nemato ir nesuvokia. Juos tarytum pasiglemžia tamsa. Tačiau kai kurie beveik iš karto mato savo kūną ir aplinką, kurioje numirė. Kitiems sąmonė sugrįžta palaipsniui ir jie, būdami eteriniame kūne, atgauna ankstesnį juslių, proto ir intelekto aktyvumą. Antroji mirties stadija panaši į antrąją gimimo stadiją – atrodo, kad griūna visas pasaulis ir nėra jokios išeities.

Tuo metu mes susivokiame, kad visa tai, kas buvo su mumis susiję – šeima, namai, darbas, sukauptos gėrybės – mes prarandame kartu su fiziniu kūnu. Kai kurie šaukiasi draugų ir artimųjų pagalbos, bet tie, aišku, jų negirdi. Mes nežinome, kas mūsų laukia toliau, todėl labai bijomės. Patekę į anapusinį pasaulį, „mirusieji“ gali skaityti kitų žmonių mintis ir nedelsiant atsidurti šalia tų, kurie apie juos galvoja.

Todėl pirmas devynias dienas, galvodami apie tuos, kurių tik ką netekome, mes galime jiems siųsti teigiamas mintis ir tokiu būdu juos realiai palaikyti. „Mirusiojo“ pasaulio suvokimas šiuo metu labai persidengia su ryškiausiais buvusio gyvenimo prisiminimais.

Bhagavadgytoje pasakyta: „Mintys mirties metu nulemia mūsų ateitį“.

Kai kurie gudručiai galvoja: gyvensime, kaip norime, o ateis giltinė, tada ir Dievą prisiminsime. Tačiau reikia žinoti, kad antroje mirties stadijoje galutinai numatomas tolesnis asmenybės kelias. Ir tai, kaip mes gyvenome, ko siekėme, apie ką svajojome, kaip elgėmės – visa tai užpildys mūsų sąmonę ir nulems mūsų ateitį.

Senovėje „mirusiojo“ giminės pakviesdavo brahmaną, kuris visas devynias dienas skaitydavo šventus kanonus, šitaip padėdamas sielai tinkamai, be baimės įveikti pereinamąjį periodą. Tekstai kalbėjo „mirusiajam“, kad jo egzistencija nesibaigė, kad jis nusiramintų, susikoncentruotų į Dievą ir melstųsi. Juose taip pat buvo kalbama apie tolesnį „mirusiojo“ kelią.

Ne vėliau kaip po trijų dienų kūną kremuodavo, o pelenus išdraikydavo vienoje iš šventųjų upių. Kremavimo apeigos padėdavo sielai atsikratyti prisirišimo prie fizinio kūno ir labai sutrumpindavo jos kentėjimo laiką. Kai kurie dėl neišmanymo bando sugrįžti į savo jau pradedantį irti kūną, todėl kapinėse ir lavoninėse kartais galima išvysti vaiduoklius, nors iš tikrųjų tai tik subtilūs „mirusiųjų“ kūnai, gaubiami eterinio apvalkalo, kuris mėnulio šviesoje būva matomas ir tiksliai atitinka buvusio kūno kontūrus.

Kai kas galvoja, kad staigi mirtis yra geriausia. Tai netiesa. Žmogus, patiriantis priešmirtines kančias, moraliai labiau pasiruošęs mirčiai, negu mirštantis staigiai, kuris antroje jos stadijoje patiria stiprų šoką ir negali susitaikyti su mintimi, kad jam jau amen.

Yra šešios kategorijos žmonių, kurie antroje stadijoje įstringa ilgiau nei devynias dienas.

1. Savižudžiai. Sakykim, žmogus pagal karmos dėsnį turėjo pragyventi 70 metų, tačiau nusižudė, sulaukęs aštuoniolikos. Taigi dabar likusius 52 metus jis turės praleisti eteriniame kūne. Tai bus sunkus laikas, nes prie žemės paviršiaus subtilios ir žemiškos energijos labai „pjaunasi“ ir suteikia daugiausia kančių. Gyvenimas mums duodamas konkrečios individualios programos įgyvendinimui, ir jeigu žmogus atima sau gyvybę, jis tarytum iššoka iš „gyvenimo traukinio“.

2. Maniakiniai žudikai, žiaurūs diktatoriai, kurių įsakymu buvo sunaikinta daugybė žmonių, antroje stadijoje įstringa šimtams ir tūkstančiams metų.

3. Mirę nuo alkoholio ar narkotikų. Tačiau jiems galima padėti specialiomis apeigomis ar siunčiant jiems šventų Viešpaties vardų giedojimo rezultatus.

4. Mirusieji miego metu. Aplamai dauguma žmonių prieš mirtį atsibunda, išskyrus tuos, kuriuos stipriai įtakoja neišmanymo guna.

5. Patyrę smurtinę mirtį ir dingę be žinios. Artimieji tikisi stebuklo ir šitaip juos verčia ilgai būti eteriniame lygmenyje. Neturi jokios reikšmės, ar kūnas bus palaidotas, sudegintas, ar jį suris kokie nors šakalai. Jeigu nors vienas iš artimųjų bus labai prie jo prisirišęs, jis neleis sielai gimti naujame kūne.

6. Tie, kurie bendravo su dvasiomis ir užsiėmė juodąja magija.

Jie taip stipriai susiję su neorganiniu pasauliu, kad ir po kūno mirties tebebendrauja su jo atstovais.

Minėtų šešių kategorijų atstovai ilgą laiką būva tarp gyvųjų ir blaškosi po pasaulį, drumsdami jiems ramybę. Suirus fiziniam kūnui,

juslių jau nebegalima sujungti su juslių organais ir patirti malonius pojūčius, todėl šie „mirusieji“ labai kankinasi. Kartais jie apsigyvena apleistuose namuose ar pilyse, o kartais bando užvaldyti silpnesnės valios žmonių kūnus. Taip atsiranda viena iš apsėdimų formų, aprašyta ajurvediniuose kanonuose.

Trečioji stadija: kelionė per pragarą ir rojų. Ši stadija dar vadinama „šviesa tunelio gale“, nes susijusi su sielos išėjimu per vieną iš 350 tūkstančių žmogaus kūne esančių kanalų ( nadi ). Siela įeina į tą kanalą, kurį nušviečia Paramatma, širdies srityje lokalizuota Dievo forma, lydinti mus visą materialios egzistencijos laiką. Pagal tai, koks sąmonės lygis, mes galime matyti Paramatmos pavidalą arba tik Jos skleidžiamą švytėjimą. Kiekvienas kanalas turi savo spalvą, pagal kurią, kaip sakoma Tibeto „Mirusiųjų knygoje“, galima atskirti, kokią gyvybės formą mes gausime ir į kokią visatos vietą nukaksime.

Trečioji mirties stadija trunka 40 žemiškų dienų, nors „mirusiajam“ šis laikotarpis gali atrodyti kaip amžinybė. Taigi žemiškasis gyvenimas galutinai pasibaigia tik 49-tą dieną po fizinio kūno mirties. Eterinis kūnas irgi suyra, o visa jame buvusi informacija perrašoma į vieną iš visatos matricų. Yra tokia planeta, vadinama Pitriloka, arba protėvių planeta. Kiek tik kada nors visatoje gyveno žmonių, po mirties visa informacija apie jų likimą simboline forma pasilieka šioje planetoje. „Miręs“ žmogus gali kontaktuoti su savo protėvių matrica, kurioje saugoma ta informacija.

Ir taip, mes leidžiamės į kelionę kažkokiu kanalu, kur pereisime pačių susikurtus vidinius pragaro ratus bei rojaus sodus. Kas mūsų laukia pradžioje? Greičiausiai tai priklauso nuo mūsų gyvenimo nuodėmingumo ar dorybingumo.

Mintys gimdo norus, kuriuos vėliau pastiprina atitinkamos mintys. Šitaip atsiranda elementalai. Pozityvūs elementalai primena angeliškas būtybes, o negatyvūs – pabaisas, kurias dabar galima pamatyti kompiuteriniuose žaidimuose ar siaubo filmuose. Einant tais pomirtiniais kanalais, mes su jomis susiduriame. Pavyzdžiui, Vedose parašyta, kad jeigu žmogus buvo mėsėdis, jis pagimdo baisius elementalus, su kuriais ir susitiks savo pomirtinėje kelionėje. Mėsa sanskrite vadinama ‚mamsa“. Tai reiškia: „Dabar aš tave valgau, kitą gyvenimą tu galėsi mane valgyti“. Šitaip mes duodame sankciją pavartoti maistui mus pačius.

Visa tai vyksta trečioje mirties stadijoje. Naivuoliai sako: „Bet aš pats nieko neužmušinėju!“ Tačiau Vedos sako, kad nesvarbu, kas užmuša, kas tai sankcionuoja, kas prekiauja mėsa, kas ją pjausto, kas gamina ir kas valgo – visi jie daro tą pačią nuodėmę.

Jeigu jūs ką nors smerkėte ar nekentėte, buvote gobšus ar išdidus, žinokite: jūs paleidote į pasaulį tokias pabaisas, kurias sunaikinti galima tik specialiomis mantromis ar dvasine praktika. ******************************************************** Mokytojas savo mokiniams aiškino pragaro ir rojaus sąvokas.

Vienas mokinys pasakė, kad būtų labai naudinga visa tai pajusti ant savo kailio dar gyvam esant.

– Tebūnie kaip tu nori, – pasakė mokytojas, – kiek laiko tau reikia šiam žygiui?

Smalsusis mokinys staiga atsiminė, kad jo mokytojas turi tam tikrų mistinių sugebėjimų ir truputį nusigando, tačiau trauktis buvo per vėlu.

– Manau, kad penkiolikos minučių užteks – pasakė jis... ...ir atsidūrė begalinėje dykumoje. Visur iš smėlio kyšojo rankos, suspaudusios kumščius. Staiga artimiausių rankų kumščiai atsigniaužė ir kiekvieno delno viduryje pasirodė po vieną plačiai atvertą akį. Visos jos įsistebeilijo į vargšą mokinį. Po minutės atsigniaužė kiti kumščiai, ir delnuose pasirodė bedantės burnos, iš kurių bėgo pūliai ir sklido kažkokie žodžiai. Įsiklausęs mokinys suprato, kad burnos aptaria jo trūkumus, netgi pačias slapčiausias mintis ir tyčiojasi iš jų. Staiga viena burna spjovė jam į veidą tais savo pūliais, kurie jį nudegino tarytum išlydytas metalas. Mokinys iš skausmo, siaubo ir pasibjaurėjimo sukaukė ir ėmė bėgti, nesirinkdamas kelio, tačiau spjūviai ant jo krito vienas po kito, pradegindami drabužius, odą bei raumenis. Bet štai jis pribėgo ežero krantą ir džiugiai metėsi į vėsų vandenį. Tuoj šalia išniro krokodilo galva, labai primenanti mokiniui jo paties veido atspindį veidrodyje, kai jis, būdamas paaugliu, tyčiojosi iš savo jaunėlės sesytės. „Keičiame dekoracijas“, – pasakė krokodilas, ir iš jo nasrų pasirodė rudi, ilgi ir ploni kirminai. Jie lindo po mokinio drabužiais, o ten – į visas jo kūno angas. Kentėdamas didžiulį skausmą, mokinys šiaip taip pasiekė krantą ir nukrito veidu į šaltą žemę. Žemė prasiskyrė, ir pasirodė negyvas jo motinos veidas. Iš akiduobių kyšojo skorpionų uodegos. „Keičiame dekoracijas“, – sušvokštė veidas... ne, ne veidas, dabar tai buvo šuns kaukolė. „Atsimeni, kaip tu norėjai suduoti motinai į veidą?“ – amtelėjo

kaukolė ir nukando mokiniui nosį. Iš sudarkyto veido ant žemės paplūdo kraujas, o iš akių – ašaros. Jam beverkiant, visos jo žaizdos užgijo ir nustojo skaudėti. Mokinys atsistojo. „Tu pats žinai, kas tai, – pasakė smėlis po kojomis, atskriejęs vėjelis, upės vanduo. – Tavo pavydas, pyktis, gobšumas...“ „Sveikas, – iš kažkur pasigirdo skardus vaikiškas balsas, – keičiame dekoracijas“. Prieš jį stovėjo mažučiukas ir nuostabiai mielas berniukas. Jis nusišypsojo, ir mokinys pamatė, kad pas jį vilko dantys. „Kankinti gyvūnus – oi, kaip negerai“, – meiliai papriekaištavo berniukas-vilkas ir įsmeigė į mokinio kelį nežinia iš kur atsiradusį laužtuvą. „Labai negerai“, – pakartojo jis ir įsmeigė laužtuvą mokiniui į galvą. Staiga mažasis budelis kažkur pradingo, o žaizdos, kaip ir pirmiau, viena po kitos užsitraukė. Nespėjo mokinys lengviau atsikvėpti, kaip vėl – „Keičiame dekoracijas!“, ir jis kybo žemyn galva, o šalia perkūnišku balsu kudakuoja dramblio dydžio višta. „Koks skanus vikšriukas man bus pietums! Pirmiausia iškaposiu jam akutes!“ Mokinys jau nebesuskaičiavo, kiek kartų buvo tariami tie baisieji žodžiai „Keičiame dekoracijas!“, kiek jis pamatė baisių tvarinių, įkūnijančių bjauriausias jo savybes... Jį virė sirupe, padarytą ne iš cukraus, o iš melo, degino akis įkaitintais pykčio krešuliais, vertė ryti gyvas išdavystės piranijas, lupo nagus, o žaizdas barstė deginančiais vagysčių ir kyšininkavimo milteliais. Po kiekvienos kankynės jo žaizdos užgydavo, paruošdamos vietą naujoms. Galiausiai mokinys prarado laiko nuovoką ir jautė tik begalinį skausmą. Jis troško, kad kūnas pagaliau neatlaikytų kančių ir suirtų... deja.

– Kiek amžių aš šitame pragare, mokytojau!? Už ką!? Jūs apgavote mane! Paimkite mane iš čia pagaliau!

Staiga jį supančios pabaisos atsitraukė, ir pasirodė besišypsantis mokytojas.

– Kiek amžių? Atsipeikėk, mano mielas. Tu ten praleidai tik penkias minutes. Dar liko dešimt. Gal norėtum pratęsti? ******************************************************** Dorybingas gyvenimas mums dovanos rojaus malonumus.

Mūsų kelyje bus pasakiškos giraitės ir sodai, kupini nuostabaus gėlių aromato ir paukščių giedojimo. Mes sutiksime gražius vyrus ir žavias moteris, patirsime malonumus, nepalyginamai didesnius už žemiškuosius. Tačiau ir tai anksčiau ar vėliau pasibaigs.

Ketvirtoji stadija: keičiamos dekoracijos. Po 49 dienų mes pasijuntame visiškai laisva asmenybe, panašiai kaip aktorius, pjesei pasibaigus. Tai ypatinga sąmonės būklė, kurioje mums parodys būsimo gyvenimo scenarijų, naują kosminį koridorių. Sužinome, ką reikės atlikti naujame įsikūnijime, naujame savo evoliucinio kelio etape. Galėsime pamatyti savo būsimus tėvus, vietą, kurioje mes atsirasime, ir sužinoti, kokios kliūtys mūsų laukia ir kokias užduotis reikės atlikti. Galimas daiktas, tuo pat metu mes patirsime ir išsivadavimo džiaugsmą, ir mus laukiančio gyvenimo baimę. Šioje stadijoje mes pasijusime dvasine asmenybe ir melsimės Dievui, kad Jis niekada mūsų nepaliktų.

Naujo įsikūnijimo reikia laukti ne daugiau kelių savaičių ar mėnesių. Senosiose tantrose sakoma: „Kai siela palieka šį fizinį kūną su visu jį supančiu pasauliu, jai jau paruošta nauja vieta“. Bet jeigu mes numirsime anksčiau laiko, tai ši stadija gali užtrukti keletą metų.

Kartais, kai asmenybė turi unikalią vystymosi programą, kurią galima įgyvendinti tik ypatingose socialinėse aplinkybėse ar tik tam tikru, griežtai apibrėžtu laiku, naujo įsikūnijimo gali prisieiti laukti šimtus ar net tūkstančius metų. Tokiu atveju siela patenka į neišreikštą būvį iki ateis jai skirtas laikas.

DVASINĖ SĄMONĖS EVOLIUCIJA Knygos pradžioje mes kalbėjome apie didžiąją sąmonės evoliucijos spiralę ir 8 milijonus 400 tūkstančių gyvybės rūšių, užpildančių jos vijas.

Visoms mūsų evoliucijoje laukiančioms užduotims atlikti vieno gyvenimo neužtenka, todėl gyvos būtybės, pasiekusios žmogiškosios sąmonės būklę, kiekviename lygyje (o jų yra 400 tūkstančių) turi pereiti taip vadinamą mažąją evoliucijos spiralę, kurią sudaro dvylika įsikūnijimų. Kuriame šios spiralės įsikūnijime yra žmogus, nurodo planeta Rahu. Priklausomai nuo jos vietos Zodiake galima sužinoti, kokios užduotys mūsų laukia šioje inkarnacijoje. Kiekvienoje mažosios spiralės vijoje galima įsikūnyti nuo vieno iki dešimt kartų, priklausomai nuo to, kaip mums seksis pildyti karmines užduotis (dharma-karma). Visatos dėsniai prižiūri, kad kiekviena gyva būtybė materialiame pasaulyje nuolatos evoliucionuotų, artėdama prie Dievo. Tik pasiekę visišką harmoniją dabartiniame lygyje (vienoje mažosios spiralės vijoje), mes galime judėti toliau. O pabaigę mokslus mažojoje spiralėje, patenkame į sekančią, aukštesnę

evoliucijos pakopą (į naują didžiosios spiralės viją), kur mūsų laukia kita mažoji spiralė. Ir tai reiškia, kad net palankiausiomis aplinkybėmis mes vėl turėsime įsikūnyti mažiausiai dvylika kartų, kol pasieksime sekančią evoliucijos pakopą. Toks laipsniškas žmogaus vystymosi kelias vadinamas pravriti-marga, ir juo eina dauguma žmonių. Padauginkime dvylika iš 400 tūkstančių, ir sužinosime, koks minimalus įsikūnijimų skaičius reikalingas, kad pagaliau sugrįžtume į dvasinį pasaulį.

Bandymai forsuoti šį procesą dažniausiai nepasiseka. Tiesa, yra tokia sąvoka kaip „dvasinis liftas“, kas paprasčiausiai reiškia dvasinę praktiką. Jos pagalba galima išvengti daugybės įsikūnijimų ir žymiai sutrumpinti kelią namo, pas Dievą. Tačiau tai pavyksta ne taip jau dažnai. Bhagavadgytoje pasakyta: „Iš daugelio tūkstančių žmonių tik vienas siekia tobulumo, iš daugelio tūkstančių siekiančių tobulumo tik vienas jį pasiekia“. Toks kelias vadinamas nivriti-marga. Eidamas šiuo keliu, žmogus turi sąmoningai atsižadėti juslinių malonumų ir materialios gerovės. Savo dharmą jis turi naudoti tik glaudesniam ryšiui su Dievu, nesitikint jokių materialių savo veiklos rezultatų.

Reikia apvalyti savo jusles, protą ir intelektą, atverti širdį ir pamilti Dievą. Jeigu žmogus savo kosminio koridoriaus neįveikia vieno įsikūnijimo metu, jis pasiliks toje pačioje „klasėje“ tol, kol neatliks visų jos užduočių ir nepasieks reikiamos harmonijos.

Pirmoji stadija (pirminis pasaulio pažinimas) – tai didžiosios evoliucijos spiralės eilinės vijos pradžia. Paskui kylame į sekantį sąmonės lygį. Tai nereiškia, kad gimsime kitoje planetoje, juk ir Žemėje pakankamai žmonių, turinčių įvairius sąmonės lygius. Yra inteligentiški žmonės, yra paprasti darbininkai, yra politikai ir verslininkai, yra dvasiniai mokytojai ir šventieji, yra ir visai laukiniai.

Pilna gradacija – nuo visiško neišmanymo iki tobulo žinojimo.

Perėjimą į kitą sąmonės evoliucijos lygmenį visada lydi baimės jausmas, nepasitikėjimas savimi... Panašiai jautėsi Robinzonas Kruzo, patekęs į negyvenamą salą ir susidūręs su visiškai nepažįstamu pasauliu. Jis nebuvo įpratęs gyventi, kai kiekvieną žingsnį lydi didžiausi sunkumai. Bet svarbiausia – jis negalėjo susigaudyti, kur pateko. Laivas paskendo, o jį bangos išmetė į krantą, apie kurį jis nieko nežinojo ir negalėjo suprasti, ar tai žemynas, ar sala. Ką daryti?

Pirmiausia reikėjo imtis kuo aktyvesnės veiklos. Robinzonas ėjo krantu, kol sugrįžo į tą pačią vietą. Tokiu būdu jis suprato, kad atsidūrė saloje. Iš sudužusio laivo jis paėmė viską, ko jam galėjo prireikti ateityje. Rado saugią vietą poilsiui, nors paskui sužinojo, kad

saloje nėra pavojingų gyvūnų. Bet jeigu jis būtų gulėjęs išdrikas ant kranto, apimtas depresijos ir nieko neveikdamas, būtų paprasčiausiai pražuvęs.

Pirmoji „mažosios spiralės“ vija, kai Rahu yra Avino žvaigždyne, nurodo neįtikėtiną aktyvumą. Šiuo atveju mums reikia dėti didžiausias pastangas savo veikloje ir vengti pasyvumo. Čia galimi metodai, kai žmogus mokosi iš savo paties klaidų, ir jokiu būdu negalima vadovautis principu „devynis kartų pamatuok, dešimtą – kirpk“. Negalima analizuoti, būti pernelyg lankstiems ar nepasitikėti savimi, nuleisti rankas ar pulti į neviltį, pasiduoti baimei ar vengti likimo smūgių. Kas beatsitiktų, reikia veržtis į priekį ir kovoti iki galo. „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“ – toks principas žmogaus, pas kurį Rahu yra Avine. Nereikia per daug galvoti apie tolimus tikslus, o vadovautis esamomis aplinkybėmis ir išmokti greitai keisti taktiką.

Tokia asmenybė iš prigimties yra tikras karys ( kšatrijas). Jis gali aukotis kitų labui, nesirūpindamas savimi.

Antroji stadija (materiali stabilizacija) nereiškia, kad žmogus turi virsti niekingu materialistu, traukti antklodę į save, griebti, kas pakliūva, ir vaikytis pinigų, nesiskaitant su priemonėmis.

Jam paprasčiausiai reikia susikurti tam tikrą stabilų materialaus gyvenimo būdą ten, kur jis atsidūrė. Vėl prisiminkime Robinzoną. Jis pasistatė namą – tikrą tvirtovę, kur galėjo jaustis kuo saugiausiai.

Sudužusiame laive rado grūdų ir pradėjo auginti javus. Jis kepė duoną, medžiojo, augino ožkas. Tokiu būdu jis susikūrė savo pasaulį.

Tai ir yra materialus stabilumas. Paprastai tokius žmones neteisingai kritikuoja religiniai veikėjai, sakydami: „Tu turi atsižadėti savo materialių siekių, viską mesti ir atsidėti meditacijai!“ Tačiau toks žmogus kaip tik šito ir neturi daryti, nes susigriaus visą gyvenimą.

Deja, dabar dvasingumas suprantamas kaip meditacija ar dalyvavimas religinėse apeigose bei ritualų atlikimas. Iš tikrųjų dvasingumas – tai sąmonės transformacija. Šioje evoliucijos stadijoje žmogui nerekomenduojamas chaotiškas, su rizikos elementais, gyvenimo būdas, ar visokios askezės bei atsižadėjimai. Jam reikia kultivuoti arthą, tai yra siekti materialios gerovės, vystant savo sugebėjimus ir juos realizuojant. Jis turi būti arčiau namų židinio, kur jaus visapusišką šilumą ir komfortą. Svarbiausios tokio žmogaus savybės – stabilumas ir pastovumas. Jis turi užtikrinti harmoningą vedybinį gyvenimą, mylėti savo žmoną ir vaikus. Tokią karminę užduotį nurodo Rahu Jaučio žvaigždyne. Vyrams šiame etape geriau

užsiimti kokiu nors vienu reikalu, o moterims labiau tiks namų ruoša ir artimųjų priežiūra.

Trečioji stadija (pažinimas). Jeigu pirmoje evoliucijos stadijoje aplinkinio pasaulio pažinimas buvo gana paviršutiniškas, nes reikėjo tik kaip nors išsilaikyti naujose sąlygose, tai dabar mūsų laukia rimtesni mokslai. Rahu Dvynių žvaigždyne nurodo, kad reikės visko mokytis iki pat mirties.

Robinzonas labai atidžiai ištyrė salos fauną ir florą, metų laikų trukmę, reikalingų augalų auginimo galimybes, taip pat apytikrę salos padėtį vandenyne. Jis išmoko visko, ko niekad gyvenime nedarė ir nesiruošė daryti. Čia labai svarbu išmokti klausytis kitų. Senovės išminčiai šį sugebėjimą vadino dėmesingumu Dievui. O tam reikia kuklumo ir kantrumo. Žmogaus mokytoju gali būti visa visata. Jam reikia rinkti informaciją ir nuolatos klasifikuoti. Jis turi įveikti išdidumą, pavydą, smerkimą, tuščiažodžiavimą ir šlovės troškimą. Jis turi daugiau klausyti ir daugiau suprasti, išmokti kontroliuoti savo kalbą, mokytis įvairių amatų ir stengtis viską daryti savo rankomis. Kartas nuo karto jis bus „egzaminuojamas“. Jį užplūs didžiulis informacijos srautas, kuriame reikės atsirinkti tai, kas svarbiausia. Jis turi vengti mokyti kitus ir nesiekti vadovauti. Labai svarbu susirasti dvasinį mokytoją. Šie žmonės, kaip taisyklė, turi polinkį mokytis svetimų kalbų. Jie gali dirbti programistais, žurnalistais, menedžeriais, rašyti knygas. Bet kokiu atveju jų darbas neturi būti susijęs su monotoniška veikla.

Ketvirtoji stadija (VEIL stabilizacija). Ji prasideda, kai Rahu įeina į Vėžio žvaigždyną. (Primename, kas abreviatūra VEIL reiškia bet kokį vieningą energinį-informacinį lauką, vienijantį vienos giminės, ar vienos šalies, tautos, partijos, religijos etc žmones. Tarp bet kurio VEIL ir žmogaus, esančio jame, nuolatos vyksta energiniaiinformaciniai mainai. Daugelį sprendimų mes nesąmoningai priimame VEIL įtakoje. Kai mums trūksta energijos, mes ją pasipildome iš VEIL, kai jos per daug – grąžiname tam pačiam VEIL. Po mirties visa informacija apie asmenybę lieka tų VEIL matricose, su kuriomis jie buvo susiję. Kuo senesnis VEIL, tuo jis galingesnė, nes turi sukaupęs gigantiškas informacijos ir energijos atsargas. Bet tam jis turi būti veikiantis, gyvas. Daugelio išnykusių giminių bei religijų VEIL praktiškai mums neprieinami. Bet jeigu yra nors vienas su juo susijęs žmogus, VEIL egzistuos ir įtakos mūsų planetos gyvenimą.

Šioje evoliucijos stadijoje žmogus turi būtinai priklausyti kokiai nors tradicijai. Jis turi išmokti tarnauti tam tikram VEIL. Jeigu sielos evoliuciją palyginsime su kariuomenės žygiavimu priešo teritorija, tai šią stadiją galima palyginti su užnugario įtvirtinimu. Tokiam žmogui svarbiau praeitis, o ne ateitis. Jis nuolatos turi gręžiotis atgal, analizuoti praeitą kelią ir daryti teisingas išvadas. Jam reikia pasirinkti vidujinį vystymąsi, o ne išorinį, tai yra būti intravertu, o ne ekstravertu. Iš šalies gali pasirodyti, kad jis nieko nesiekia, tačiau jo viduje vyksta labai didelis darbas. Jis neturėtų likti vienas, jam labai svarbu šeima ir jos giminė. Pageidautina, kad jis žinotų savo genealoginį medį ir atgaivintų giminės tradicijas. Kiekvieną dieną jis turi apžvelgti atliktus darbus ir analizuoti savo klaidas. Jis gali „ištrinti“ įvykius, kurie tą dieną jam buvo nepalankūs. Tokiam žmogui reikia studijuoti filosofiją ir istoriją. Jis turi vengti pernelyg didelio asketizmo ir atsižadėjimo, o tikslai turi atitikti jo galimybes. Tokios asmenybės gali būti vėl atgimstančių VEIL‘ų pasionarijais.

Penktoji (vadovavimo) stadija. Rahu yra Liūto žvaigždyne.

Dabar mūsų laukia daugybė užduočių. Pirmiausia reikia tapti lyderiu, ir su savo pavaldiniais elgtis tiesiog tėviškai. Dabar, deja, vadovo įvaizdis labai diskredituotas: vos ne kiekvienas žmogus, atsisėdęs į bent kiek aukštesnę kėdę, pradeda visaip piktnaudžiauti gauta valdžia.

Tironas paklausė šventojo: „Kokiu būdu man geriausia garbinti Viešpatį?“ – „Kuo daugiau miegoti“. – „!?“ – Nes tuo metu tu negali skriausti savo pavaldinių“.

Tikrasis lyderis pirmiausia yra savo pavaldinių tarnas. Jis turi išmokti juos mylėti, žinoti, kuo jie gyvena. Jeigu jam staiga reikės kažką nubausti, jis turi tai padaryti taip, kaip mylintis tėvas baudžia savo vaikus. Jis turi prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo pavaldinį.

Vadovais seniau būdavo žmonės su ryškiai išreikštu pasionariu aktyvumu. Šventraščiuose sakoma, kad bet kokia valdžia yra duota Dievo, ir tai tikra tiesa. VEIL išsirenka žmogų, sugebantį išreikšti kolektyvinę valią, ir padeda jam iškilti. Jeigu jis nesugeba susidoroti su savo užduotimis, patiria nuopuolį ir būva priverstas grįžti į pirmąsias evoliucijos stadijas. Kartais jam suteikiama galimybė pabandyti dar kartą, kartais turi viską pradėti iš pradžių. Šioje stadijoje jis neturi teisės nusimesti atsakomybę už savo pavaldinius, net jeigu jinai ir labai jį slegia ar kuo nors nenaudinga. Žmonės, esantys penktoje stadijoje, turi atkreipti ypatingą dėmesį į santykius su vaikais. Pavyzdžiui, jie gali būti gerais

auklėtojais. Tačiau ir šeimoje, net jeigu jie labai apkrauti savo socialinėmis pareigomis, jie turi skirti daug dėmesio savo vaikams. Šeštoji (tarnystės) stadija. Šį sąmonės evoliucijos etapą nurodo Rahu Mergelės žvaigždyne. Išmokti būti vadovu daug lengviau, negu būti tarnu. Štai kodėl vadovavimo pakopa yra pirmiau šitos. Čia jau reikia įveikti savo išdidumą ir tapti nuolankiu, kantriu, darbščiu, organizuotu bei realistu. Negalima skrajoti padebesiais bei remtis vien tik savo nuojauta. Be jokių išlygų turi dominuoti blaivus protas. Nebūtina tarnauti kažkokiam pareigūnui; galima užsiimti kažkokiu darbu, prisiimant už jį visą atsakomybę. Šiame etape žmogus negali pasakyti, kad jam kažkas pasirodė ar jis kažką pajuto, pamatė tam tikrus ženklus. Jis turi tiksliai žinoti, ko iš jo reikalaujama. Jeigu jam kilo kažkokia idėja, jos gyvybingumą ir pagrįstumą jis turi įrodyti bent jau sau. Pavyzdžiui, Mendelejevas turėjo logiškai pagrįsti jam prisisapnavusią periodinę elementų lentelę.

Toks žmogus turi išmokti tvarkyti savo laiką ir būti labai punktualiu. Didelį dėmesį jiems reikia atkreipti į savo mitybą, nes netinkamas maistas šiems žmonėms gali pakenkti labiau nei kitiems.

Jie gali būti gerais mokslininkais, tyrinėtojais, matematikais, programuotojais, gydytojais (vakarietiškoje medicinoje), mikrobiologais ir sekliais.

Septintoji (materialios harmonijos) stadija. Žmonės, kurių Rahu yra Svarstyklių ženkle, renkasi subalansuotą vystymosi kelią, pagal principą: „Devynis kartus matuok, dešimtą – kirpk“.

Nerekomenduojama bet kokia agresija, skubėjimas, neatsargumas ir neatsakingumas, nes po to gali patirti labai stiprų presingą. Jokiu būdu nesistengti pramušti galva sienos, o išmokti kuo didesnio lankstumo, diplomatijos ir išlaikyti pusiausvyrą bet kokiose situacijose. Klaidos tokiam žmogui neatleidžiamos. Jis turi aiškiai suprasti, kad situacijų be išeities nebūna. Visi jo planai turi būti strategiškai apskaičiuoti.

Tokie žmonės savo gyvenimą turi harmonizuoti visais aspektais.

Jiems labai tinka speciali ajurvedinė gimnastika su arkliais. Geriausių rezultatų savo veikloje jie pasieks teisėsaugos, diplomatijos, kosmetologijos, dizaino, psichologijos ir fen-šui srityse.

Pirmos septynios sąmonės evoliucijos stadijos yra kaip sielos apmokymo procesas. Toliau prasideda rimti išbandymai.

Aštuntoji (išbandymų) stadija. Ji prasideda, kai Rahu įeina į Skorpiono žvaigždyną. Tai metas, kai reikia praktiškai parodyti, ko

mes išmokome ankstesnėse stadijose. Jeigu žmogus dabar nepripažins devizo „Kuo blogiau, tuo geriau“, šis etapas jo gyvenimą gali paversti tikru košmaru. Jis galbūt šauksis Dievo ir visų šventųjų pagalbos, nesuprasdamas, kad jo likimas yra jo paties rankose. O juk jis ramiai gali rizikuoti, bandyti tai, kas draudžiama, ir žiūrėti mirčiai į akis. Ir svarbiausia – jis gali visiškai įveikti baimę. Ši stadija panaši į vindserfingą, kai sportininkas balansuoja ant lentos ne tam, kad išsigelbėtų, o tam, kad patirtų rizikos malonumą.

Todėl tokios asmenybės visada pasiruošusios sutikti didžiausius išbandymus.

Jie gali rinktis įvairias profesijas, susijusias su rizika bei mirtimi (kaskadininkai, darbas jėgos struktūrose, reanimatologai, sportininkai, netradicinės medicinos gydytojai). Tie, kurie neatlaiko šios stadijos išbandymų, visada grįžta į pirmąją mažosios spiralės evoliucijos pakopą.

Devintoji (mokytojavimo) stadija. Čia Rahu yra Šaulio ženkle, o žmogus turi mokytojo karmą. Jis tampa informacijos, žinių laidininku. Praktiškai jis perduoda kitiems savo patirtį, įgytą ankstesnėse vystymosi stadijose. Visas žinias, gautas iš knygų ar paskaitose, jis išjaučia širdimi, ir dabar pasiruošęs dalintis jomis su kitais. Jis būtinai turi baigti aukštąjį mokslą ir gal net ne vieną. Čia negalima būti infantilišku ir sakyti „aš negaliu“ ar „aš nesugebu“. Žmogus su prigimtinėmis mokytojo savybėmis nepriklauso pats sau, jam nėra išeiginių. Jis dirba ištisomis dienomis, nuolatos dalindamasis savo patyrimu.

Tokiems žmonėms labai palanku keliauti ir pažinti įvairias pasaulio kultūras.

Visuomeninėje sferoje jis galėtų užsiimti pedagogine veikla arba politika. Jis turi vengti išdidumo ir pranašumo jausmo, nežiūrėti į kitus tik kaip į visuomenės mechanizmo sraigtelius. Jeigu jis neįveiks šios stadijos, turės grįžti į trečią ir vėl pradėti mokytis.

Dešimtoji (tikslo siekimo) stadija. Rahu Ožiaragio ženkle reiškia, kad pasiekėme būtent šį sąmonės lygį. Ir čia reikia susimąstyti – o kur man eiti toliau? Reikia išmokti pasiekti bet kokį užsibrėžtą tikslą, o tam prireiks nemažo asketizmo, atsižadėjimo, stiprios valios ir kantrybės. Galbūt jis bus vienišius, koncentruojantis savyje visą gyvenimo patyrimą ir žinias. Jo devizas – „Tik pirmyn!“ Jam nereikia labai gilintis į savo jausmus, taip pat į praeitį, gailėtis kažkada padarius ką nors negero.

Šioje stadijoje suteikiama unikali galimybė apskaičiuoti savo gyvenimą toli į priekį. Devizas „pagyvensim – pamatysim“ jam visai netinka. Jis neturi teisės būti bevaisiu fantazuotoju. Jis turi tiksliai žinoti, kas su juo bus po metų, dešimties ar penkiasdešimties.

Jam geriausia būti kosmopolitu, nes prisirišimas prie kokios nors religijos ar tradicijos gali sugriauti visą jo gyvenimą. Svarbiausia, ką jis turi suprasti, – kad pats yra savo likimo kalvis. Budhi-karma šiame etape įgauna ypatingą reikšmę. Kai mes apie kažką įtemptai galvojame arba kažko labai norime, ar, atvirkščiai, kažko labai bijomės – visatos energija koncentruojasi apie mūsų mintis ir visa tai realizuoja materialiame lygyje.

Visuomenėje tokie žmonės dažnai tampa įvairių idėjų laidininkais, ačarjomis (tais, kurie mokina savo pavyzdžiu). Dvasinėje srityje jie dažnai pasirenka nivriti-marga kelią, tapdami vienuoliais ir visiškai atsižadėdami materialios veiklos.

Vienuolikta (širdies atsivėrimo) stadija. Rahu yra Vandenio ženkle.

Norint išmokti mylėti, pirmiausia reikia atverti savo širdį, priimti visus tokius, kokie jie yra, o ne vertinti ir smerkti. Tokiam žmogui reikia pažinti tikrąją draugystę. Kiekvienoje asmenybėje jis turi atrasti vienos ar kitos dieviškos savybės personifikaciją. Jam nereikėtų apriboti kitus socialiniais ar religiniais rėmais. Žmogus turi žinoti, kad visiems yra tik vienas Dievas ir tik viena religija – Meilė. „Laisvė, lygybė, brolybė“ – toks devizas asmenybės, esančios šioje stadijoje.

Reikia išmokti atskirti tiesą nuo melo, grūdus nuo pelų; vengti anarchijos, egocentrizmo bei neprincipingumo ir visada turėti savo nuomonę, nepasiduoti „minios jausmui“.

Gyvenime geriau būti nepriklausomu žmogumi, „laisvuoju šauliu“, ir vengti glaudesnių kontaktų su įvairiais VEIL. Atverti visus sielos turtus ir išmokti suprasti kitus ne protu, o širdimi.

Profesinėje veikloje šiems žmonėms geriau būti vieniems arba su draugais, kuriais galima visiškai pasitikėti.

Dvylikta (dvasinės harmonijos) stadija. Rahu Žuvų ženkle nurodo, kad žmogus turi pavirsti visatos „ląstele“. Panašiai kaip kiekviena mūsų kūno ląstelė, turinti šimtus receptorių, mes, pasinaudodami savo 350 tūkstančių energinių-informacinių kanalų (nadi ), turime įsilieti į visuotinę pasaulio harmoniją ir persiimti meile, džiaugsmu bei laime. Šioje stadijoje reikia atsikratyti nereikalingo pragmatizmo ir intelektualinių žaidimų. Svarbu nuolatos jausti žemiškus ir kosminius ritmus, sugebėti atrasti reikalingą informaciją

sapnuose ir ženkluose, kuriuos siunčia Svargos pasaulis ir Dievas.

Gyvenimas šioje stadijoje įgauna misterijos charakterį. Žmogus turi panaudoti visą buvusių įsikūnijimų patirtį, kad pajustų tikrą meilę visiems ir viskam – žmogui, gyvūnui, augalui, vabzdžiui ar akmeniui.

Jis kaip kempinė – sugeria viską, kas vyksta aplinkui, o paskui grąžina tam tikra kūrybos forma.

Ypatingą svarbą įgauna įvairios dvasinės praktikos, pirmiausia meditacija. Taip pat palanku užsiimti muzika, daile, fen-šui, poezija, šokiais, teatriniu menu ir psichologija. Šie žmonės turi gabumų užsiimti rytietiška medicina. Kai kurie iš jų tampa „pilkaisiais kardinolais“ socialiniuose bei religiniuose VEIL, vengdami oficialių postų ir titulų.

Pasiekęs tobulumą šioje stadijoje, žmogus pereina į aukštesnį „Didžiosios spiralės“ lygį.

Taip sakoma senovės išminčių kanonuose, aprašančius sielos tobulumą.

O.G.TORSUNOV

VAIKŲ AUKLĖJIMAS

Charakteris – tai įvairių savybių komplektas. Savybes tam tikrose ribose galima keisti, vienas – sustiprinti, kitas – sumažinti, bet visiškai pakeisti charakterį praktiškai neįmanoma – juk jį suformavo tūkstančiai praeitų gyvenimų. Mums atrodo, kad gimęs vaikas iš viso neturi charakterio arba jis kažkoks nesuprantamas, bet jis nuo pat gimimo turi visiškai susiformavusias savybes. Toliau viskas priklauso nuo to, kokias vaiko charakterio savybes jūs ugdysite. Vedinėje kultūroje žmonės, norėdami užtikrinti vaikui teisingą auklėjimą ir vystymąsi, visada tiksliai nustatydavo jo charakterio tipą.

Tipiški charakteriai Vedos sako, kad yra keturių tipų individai.

Pirmas tipas – tai mokslininkai arba žmonės, turintys polinkį studijoms ir tyrinėjimams. Jie ne tik patys siekia pažinimo, bet ir stengiasi šviesti kitus. Jie nuo vaikystės siekia teisingumo, nori kažko mokytis, atidžiai išklauso tai, kas jiems sakoma. Jiems būna labai sunku, kai jie nesuvokia kokių nors dalykų, kuriuos jiems bando įteigti tėvai. Svarbiausias šių žmonių bruožas – sąžiningumas. Jų neįmanoma papirkti. Jeigu vaikui šis bruožas nėra būdingas ir jis gali leistis į nelabai aiškius kompromisus, tai reiškia, kad jis yra kitokio tipo individas.

Antras tipas – žmonės, linkę valdyti, vadovauti, ką nors ginti arba primesti savo gyvenimiškas nuostatas kitiems. Jie bet kokia kaina stengiasi sukurti teisingą gyvenimą, dažnai užima vadovaujančius postus arba kaip nors kitaip randa sau vietą valdžios struktūrose.

Pagrindinis jų charakterio bruožas – teisingumas ir gailestingumas.

Jeigu žmogus siekia teisingumo ir mano, kad turi visus priversti elgtis teisingai ir pats stengiasi taip elgtis, tai jis priklauso būtent šiam tipui.

Jie turi ryškiai išreikštą norą ginti silpnesnius ir dažniausiai siekia užimti kokį nors postą valdžioje, nuo policininko iki prezidento, priklausomai nuo savo intelekto lygio, nuo sąmonės lygio. Jie taip pat mėgsta politinę veiklą, narplioti kolektyve susiklosčiusius santykius ir turi stiprų atsakomybės ir pareigos jausmą. Jeigu iš tokio vaiko mes norėsime padaryti akademiką, tai jis gyvenime susidurs su dideliais sunkumais.

Trečias tipas – žmonės, linkę į prekybą ir ūkinę veiklą. Svarbiausi jų bruožai – dosnumas, noras praturtėti ir praktiškumas. Jie taupūs ir mėgsta, kaip dabar priimta sakyti, daryti biznį. Dar būdami vaikais,

jie mainikauja žaislais, kažką kolekcionuoja ir stengiasi pasižymėti kokioje nors veikloje. Jie visaip siekia naudos.

Ketvirtas tipas – žmonės, kurie mėgsta meistrauti, daryti kokius nors konkrečius ir praktiškus darbus. Viską nori daryti savo rankomis.

Užsiėmę mėgstamu darbu, jaučia didelį pasitenkinimą. Jie neturi bent kiek didesnio noro daryti biznį ar siekti valdžios, nesiekia ir didesnio pažinimo. Svarbiausias charakterio bruožas – darbštumas.

Dar yra penktas tipažas, bet jis neatitinka vedinių standartų. Jis atsiranda tada, kai tėvai neišsiaiškina gimusio vaiko charakterio arba vėliau nuslopina jo polinkius. Reikia pažymėti, kad tokie atvejai jau būna nulemti. Rezultate pozityvios vaiko charakterio savybės užgniaužiamos ir suaugęs jis nežino, kuo jam užsiimti. Jis nesusigaudo, kokius turi polinkius ir koks jo gyvenimo tikslas. Šios kategorijos žmonės laikomi nevykėliais, o jų dalia – ieškoti savo vietos gyvenime. Tokie žmonės labai kenčia.

Todėl svarbiausia tėvų užduotis – sužinoti, koks vaiko charakterio tipas, o jų pareiga – nuo mažens visokeriopai ugdyti geriausius jo bruožus ir polinkius. Tai truputį skiriasi nuo mūsiškio supratimo apie tėvų pareigą vaikui – leisti jį į prestižinę mokyklą, surasti turtingą žmoną ir t.t.

Vaikų auklėjimo būdai Keturis charakterio tipus atitinka keturi auklėjimo būdai.

Pirmasis būdas – dorybingas auklėjimas. Jis įmanomas, kai su vaikais bendradarbiaujama, kas jau savaime yra dorybė. Tai atvejis, kai tėvai supranta, kad prieš juos asmenybė, o ne daiktas ar iškritusi jų kūno dalis; kad tai yra ne jų nuosavybė ir net ne “mūsų mažuliukas”, o savarankiškas individas, kuris jau pragyveno daugybę gyvenimų ir dar nežinia kiek pragyvens, visai mūsų nepasigesdamas.

Dėl persipynusių likimų jis panašus į dabartinius tėvus, bet nereikia jo laikyti savo kopija. Jeigu šeimoje vyrauja toks supratimas, tėvų ir vaikų bendravimas bus teisingas, jų santykiuose bus daugiau jautrumo ir delikatumo. Vaikas savaime pripažįsta tėvų autoritetą, jaučia jiems pagarbą ir yra paklusnus.

Antras būdas – auklėjimas aistroje. Jis vyksta pagal principą: aš – tau, tu – man. Kitaip sakant, jei būsi geras vaikas, skolingi neliksim, o jei neklausysi – tai nieko ir negausi. Tai auklėjimas iš materialaus suinteresuotumo pozicijų.

Trečias būdas – auklėjimas neišmanyme, kai prieš vaiką naudojama prievarta arba kai jis lepinamas.

Ketvirtas būdas – kai tėvai į vaiką visai nekreipia dėmesio: “Kaip nori, taip tegu ir gyvena. Visi vaikai taip užaugo ir nieko baisaus. Visi rūko, visi išgeria”.

Skirtingo auklėjimo priežastys Trys paskutiniai auklėjimo būdai – neteisingi. Jie atsiranda, kai tėvai vaiką laiko tam tikru savęs pratesimu, kuris negali egzistuoti pats savaime ir yra jų nuosavybė. Tokiu atveju teisingas auklėjimas neįmanomas, tai nulinis variantas. Netikras vaiko ego būtinai sukils prieš tėvų valią. Tai vyksta automatiškai, nežiūrint, norim mes to ar ne.

Panagrinėkim smulkiau, kokios neteisingo auklėjimo priežastys kiekvienu atskirai paimtu atveju.

Auklėjimas aistroje atsiranda, kai tėvai nuoširdžiai tiki, kad vaikas ką nors darys tik tada, kai jis bus materialiai suinteresuotas, priešingu atveju jis nieko nedarys. Tokios koncepcijos šaknys – nenoras bendrauti, na, o jeigu jau prisieina tai daryti – reikia būtinai gauti kažkokią naudą. Šiuo atveju vaiko asmenybė tėvų nedomina, jiems tik rūpi, kad jis ką nors darytų. Sakykim, jų tikslas – priversti jį ruošti pamokas. Kaip tai padaryti? Paprasčiausias variantas – vaikui už tai kažką pažadėti. Tokio auklėjimo priežastis paprasta – jie nevertina vaiko kaip asmenybės, jiems rūpi tik rezultatas.

Auklėjimas neišmanyme – tai atvejis, kai tėveliai vėlgi nuoširdžiai tiki, kad vaiko asmenybę galima keisti, panaudojant prievartą. Pati koncepcija, kad galima palaužti kažkieno valią ir priversti vykdyti savo norus, yra neišmanymas. Tokių tėvų mąstysena nelabai originali: “Kadangi tu mano vaikas, tai niekur nedingsi, galiu iš tavęs tyčiotis, kiek patinka. Galiu pastatyti į kampą, apšaukti asilu, iškeikti, o galiu ir prilupti, nes dar nesi tiek suaugęs, kad reikėtų su tavimi skaitytis". Jie nesupranta, kad kiekviena gyva būtybė, taip pat ir jų vaikas, turi dvasinę prigimtį. Tačiau bet koks vaikas – visiškai skirtinga asmenybė, kuri pateko į mūsų rankas karmos dėsnių, arba likimo valia. Jo atžvilgiu mes turime tam tikras pareigas. Jeigu jų nevykdome, sekančiame gyvenime automatiškai gauname tokį pat likimą, kokį mes paruošėme savo vaikui. Tėvams jis yra kaip ir Dievo atstovas, tik jis dar mažas ir negali mums labai pasipriešinti. Kaip mes su juo elgsimės, taip paskui ir gyvensime. Retai apie tai

susimąstome, užtat ateina kitos mintys: kodėl visi manęs nekenčia, o vyras irgi skriaudžia? Reikia pasižiūrėti, kaip mes elgiamės su tais, kurie nuo mūsų priklauso, ir tada viskas paaiškės.

Auklėjimo aistroje pasekmės Jeigu vaikui nuolatos tvirtinama: padaryk tą ir aną, už tai tu gausi štai ką, – reiškia, meilė darbui jam absoliučiai neskiepijama.

Vietoj to jis pratinamas prie rezultatų, ir čia gali būti du variantai.

Pirmasis – kai vaikas inteligentiškas, jis panorės būti mokslo pirmūnu. Jis supras, kad šiam tikslui visai nebūtina labai gerai mokytis, užtenka įgyti mokytojų pasitikėjimą, arba nusirašinėti, ar dar ką nors sugalvoti – būdų užtenka. Vaikas mokysis tik dėl pažymių, todėl vėliau greitai viską užmirš. Taip surėdyta mūsų atmintis: žmogus ilgai prisimena tik tai, ką jis daro su meile. Todėl, gavęs raudoną diplomą, jis neturės jokio praktinio supratimo apie savo specialybę. Jis mokinosi tik dėl diplomo ir domėjosi tik pažymiais.

Viso to rezultate susiformuoja charakteris, kurio pagrindinis bruožas – savanaudiškumas. Jis skirsto – šita mokytoja gera, parašė man dešimt balų, o štai ši – velnio pusė, vos penkis išspaudė. Taip atsiranda pyktis, godumas, egoizmas, apgaulė. Ir pirmieji, kurie tai patiria savo kailiu, yra tėvai. Kai toks sūnus užauga, jis tėvams pareiškia: “Ką gero jūs man padarėte? Nieko! Todėl ne taip jau baisiai aš prie jūsų prisirišęs”. Taigi ką pasėsi, tą ir pjausi. Yra laikas mėtyti akmenis ir laikas rinkti akmenis.

Antrasis variantas – vaikas įgyja gudrumo ir tam tikros diplomatijos. “Mama, tėti! Aš baigsiu mokyklą dešimtukais, o jūs man už tai – motociklą! Sutariam?” Jis pats siūlo tokius santykius, ir čia jau negali būti jokios kalbos apie kokią nors meilę – darbui ar tėvams. Vaikas darosi šaltas ir abejingas savo santykiuose su artimaisiais, būsima žmona. Viską užgožia naudos siekimas. Toks žmogus pasmerktas kančioms.

Auklėjimo neišmanyme pasekmės Čia irgi galimi keli atvejai. Pirmuoju atveju tėvai vaiko visiškai nekontroliuoja, nes galvoja, kad taip geriausia, arba tiesiog neturi laiko juo užsiimti. Vaiką auklėja gatvė, ir jis gali užaugti nevaldomas.

Antruoju atveju tėvai labai prisirišę prie rezultatų. Jeigu vaikas kažką padaro ne taip, jo pradeda nekęsti, mušti ir visaip engti. Taip

vyksta todėl, kad tėvai nemato asmenybės, o tik tai, ko jie nori iš vaiko. Šiuo atveju pagrindinis auklėjimo metodas – prievarta. Tėvai įsitikinę, kad galima palaužti vaiko valią, ir jis bus paklusnus. Jie nežino, kad tikrąjį paklusimą duoda intelektas, ir bando įveikti vaiko egoizmą, o tai yra nedėkingas darbas. Jeigu žmogaus netikras ego vis dėlto palūžta, jis pradeda sirgti chroniškomis ligomis ir atsiranda koks nors nepilnavertiškumo kompleksas. Vaikai nuo tokių santykių dažnai suserga apendicitu. Kai jiems nuolatos tvirtinama: “Negalima, negalima ir dar kartą negalima”, – kenčia žarnynas, kurio būklė priklauso nuo žmogaus veiklos. Jeigu vaikui nieko neleidžiama daryti, tai jį ištinka apendicitas – žarnyno uždegimas, ir jis gali net numirti.

Mirtis ištinka dėl draudimo, o ne dėl to, kad jam nepasisekė. Faktiškai tai žmogžudystė, ir žmogus, ją įvykdęs, būtinai bus nubaustas.

Impersonalistinio auklėjimo pasekmės Šiame degradacijos amžiuje vyksta žmonių susvetimėjimas. Jų santykiai darosi vis šaltesni, jie jau negali suprasti, kokią didžiulę laimę gali teikti mus supantys žmonės, kokia bendravimo prasmė.

Prarandamas asmeniško bendravimo noras. Tėvai galvoja, kad su tuo vaiku – vienos problemos. Koks skirtumas, ar jį auklėsi, ar ne, jiems tai tiesiog neegzistuojantis objektas. Gerai ar blogai pasielgė – nesvarbu. “Šiandien aš gavau dešimt balų!” – “Gerai.” – “O šiandien man nepasisekė…” – “Uhu”.

Yra tokia istorija. Viena mergina sutiktiems žmonėms ėmė dalinti ženklelius su užrašu “Tu man reikalingas!” Ženkliuką ji prisegdavo žmogui prie krūtinės, ir duodavo jam dar vieną tokį patį, perspėdama, kad jis jį turi atiduoti artimam žmogui kartu su kitu, paties padarytu ženkliuku, kurį tas, savo ruožtu, turi duoti dar kitam žmogui. Ir taip toliau, supratote? Visa tai ji darė už ačiū. Vieną kartą ji įteikė tokį ženklelį kažkokiam jaunuoliui, o tas savąjį, paties padarytą, padavė savo viršininkui. Jaunuolis buvo perspektyvus darbuotojas, ir viršininkas jo poelgio nesuprato: “Kam tu man jį davei, juk aš tave ir taip gerbiu?” Jaunuolis atsakė, kad aš jus vertinu ne tik kaip savo viršininką, bet ir kaip žmogų, todėl – priimkite, prašau. Tas nusistebėjo, bet ženkliuką paėmė ir namuose atidavė jį sūnui. Sūnus apsiverkė, o nusiraminęs paaiškino: “Rytoj aš būčiau nusižudęs, nes tu per visą gyvenimą nekreipei į mane jokio dėmesio.

Bet dabar aš to nepadarysiu”. Tai nuasmenintų, taip vadinamų,

impersonalistinių santykių, pavyzdys. Jie visuomenėje, ir ne tik tarp artimų žmonių.

vis

labiau

plinta

Kaip nustatyti vaiko polinkius Grįžkime prie asmenybės tipų. Kaip jau minėjome (ir tai labai svarbu įsisąmoninti), juos praktiškai neįmanoma pakeisti. Ar žmogus būtų mokslininkas, ar politikas, ar prekeivis, jis toks ir liks visą gyvenimą. Žmonės, bandantys pakeisti asmenybės tipą, yra neišmanyme. Tie, kurie nekreipia dėmesio į asmenybės tipą, yra aistroje arba neišmanyme. Kai tėvai galvoja, kad jų vaikas turi gauti būtent tokią specialybę, tai reiškia, kad jų nejaudina jo polinkiai.

Vaikas palūžta, nes jis nenori daryti to, kas jam nurodoma. Jis dar neturi pakankamai intelekto ir todėl negali tinkamai nuspręsti ar apginti savo pažiūras, ir jam belieka tik aikštytis ir galiausiai – paklusti. Taip nuo vaikystės laužomi žmonių likimai.

Vedinėje sistemoje vaiko polinkiams skiriamas nepaprastai didelis dėmesys. Juos nustato, kai vaikai dar visai maži. Būdavo suruošiama kaip ir nedidelė šventė su tam tikru ritualu. Prieš vienerių-trejų metų vaiką padėdavo knygą, paprastai kokį nors šventraštį, pinigą ar brangakmenį, kokį nors darbo įrankį, sakykim, plaktuką ir ginklą ar jo imitaciją, pavyzdžiui, žaislinį pistoletą. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą, subtilią energiją, priklausomą nuo daikto paskirties ar nuo to, kokiam tikslui jie buvo naudojami. Toks mažas vaikas daiktus suvokia ne protu, o intuityviai, jis nesupranta, kas tai ir kam jie reikalingi. Bet jam malonu kažkokius daiktus čiupinėti, apžiūrinėti. Jis nesuvokia, kad knygą reikia skaityti, tik jaučia, kad ji skirta jam, kad joje yra kažkokia gili prasmė. Tas jausmas kyla iš praeitų gyvenimų patyrimo, iš juose buvusių prisirišimų ir atitinkamos veiklos. Šie prisirišimai vadinami skoniu, potraukiu kažkam.

O minėtas ritualas atliekamas taip. Visus keturis daiktus sudeda prieš vaiką taip, kad jie būtų toliau vienas nuo kito, kad jis negalėtų paimti du daiktus iš karto. Dabar vaikas turi galimybę kažkurį iš jų pasirinkti, ką jis ir padaro. Pagal pasirinktą daiktą ir sprendžiama apie asmenybės tipą. Ritualą galima pakartoti kelis kartus, bet rezultatas bus tas pats, ir tai reiškia, kad vaikas gyvenime užsiims atitinkama veikla. Nustačius polinkius, juos reikia stebėti.

Sakykim, vaikiūkštis išsirinko plaktuką. Vadinasi, didžiausia tikimybė, kad gyvenime jis užsiims fiziniu darbu. Jeigu jūs jam nupirksite konstruktorių ir kaladėles su raidėmis, jis žais su

konstruktoriumi, nekreipdamas dėmesio į raides. Jam bus neįdomu su vaikais žaisti karą, jis geriau ką nors meistraus. Karą žais tas vaikas, kuris iš minėtų keturių daiktų išsirinks pistoletą. Jis taip pat mėgs vadovauti savo bendraamžiams, eiti imtynių ir paprasčiausiai pasipešti.

Taigi, asmenybė formuojasi priklausomai nuo polinkių. Tėvai padeda vaikui vystytis reikiama kryptimi ir iš anksto galvoja, kokį išsilavinimą jam duoti, kuris atitiktų jo charakterį.

Auklėjimas ir charakteris Tėvai galvoja, kad svarbiausia – duoti vaikui gerą išsilavinimą, sudaryti jam sąlygas tapti turtingu bei įtakingu žmogumi, ir panašiai.

Bet jie klysta. Svarbiausia – rūpintis jo gerų savybių ugdymu ir kad jis taptų kokios nors srities specialistu, bet būtinai pagal savo polinkius ir asmenybės tipą. Kitaip nebus progreso. Kai jau yra dvi rankos, trečia niekaip neišauga. Taip ir polinkiai. Auklėjimas sėkmingas, kai suvokiami tokie dalykai. Sutinkamai su karmos dėsniu, jeigu jūs nesudarote sąlygų tinkamam vaiko vystymuisi, tai sekančiame gyvenime susidursite su ta pačia problema – jus mažą irgi taip auklės. Teisingai auklėjant vaikus, kitame gyvenime pas jus išsivystys geriausi charakterio bruožai.

Jeigu vaikas, atitinkantis ketvirtą asmenybės tipą, taps paprastu, bet kvalifikuotu darbininku, turinčiu geriausius charakterio bruožus, tai jo gyvenimas bus labai laimingas. Gali būti, kad jis neturės nei mažiausio valdžios troškimo, jo nedomins mokslai ar dar kas nors. Žinoma, žmogus kartais turi kokį nors hobį, bet tai mažai įtakoja jo pagrindinę gyvenimo kryptį, kaip ir mažas upeliukas negali pakeisti didelės upės vagos.

Jeigu žmogus nuo vaikystės linkęs į biznį ir jį teisingai šia kryptimi auklėjo, tai jis irgi tampa šio reikalo specialistu ir dosnia asmenybe. Jis yra naudingas visuomenei, gerbiamas ir laimingas žmogus. Jam labai svarbu ugdyti tokias savybes, kaip nesavanaudiškumas, gailestingumas, o jau tada savaime, tiksliau, iš praeitų gyvenimų patirties, atsiras sugebėjimas daryti pinigus. Jeigu jis nebus nei dosnus, nei gailestingas, tai turtai neatneš jam laimės.

Jau greičiau jis kentės dėl kitų žmonių pavydo ir meilikavimo.

Jeigu žmogus turi polinkį nurodinėti, komanduoti, jame reikia ugdyti teisingumo jausmą ir norą ginti kitus. Mokyti vadovauti

nereikia, tą jis moka ir pats. Tokie žmonės nuo pat gimimo siekia nugalėti priešininkus ir apginti savo ar kitų interesus. Jis visur įvedinėja savo tvarką. Jeigu jis neturės teisingumo jausmo ir nesirūpins jam pavaldžiais žmonėmis, tai visur ir visiems jis neš tik nemalonumus.

Vaiko, turinčio polinkį į mokslus, nereikia versti ruošti pamokas – jis daro jas pats ir su apetitu. Jame reikia ugdyti sąžiningumą ir…

“Nesvarbu, kokius pažymius tu parneši. Svarbiausia, vaikeli, kad tu viską darytum su meile ir ne dėl savęs, bet dėl kitų”.

Auklėjant pirmo tipo vaikus, jiems reikia duoti žinias. Šiam tikslui reikia rasti tinkamą žmogų. Reikia žinoti, kad toks žmogus – ne tas, kuris žino šimtą kalbų ir visas enciklopedijas, o tas, kuris turi geriausias charakterio savybes ir praktinį žinojimą, kas reiškia, kad jis yra ekspertas kokioje nors srityje. Skirtingai nuo dabartinės visuotinai priimtos švietimo sistemos Vedos nurodo, kad svarbiausia – išauklėti ne specialistą, o žmogų, turintį gerąsias savybes ir norą savo žinias perteikti kitiems žmonėms.

Antro tipo vaikus reikia mokyti teisės, vadybos, kartu duodant supratimą, ką reikia ginti, koks vadovavimo tikslas, kaip rūpintis pavaldiniais ir kaip siekti tikslo. Tikras vadovas nuolatos galvoja, kaip savo pavaldinius padaryti laimingais, jis nesiekia juos išnaudoti.

Reikia, kad visuomenėje būtų tvarka, tada bus klestėjimas ir visi bus laimingi. Šiuo atveju vaiko auklėjimui taip pat reikalinga asmenybė, turinti savybes, kurios ją įgalina vesti paskui save žmones.

Trečio asmenybės tipo vaikams ugdomos savybės sąžiningai, be apgaulės daryti biznį, taupiai naudoti lėšas ir, svarbiausia, teisingai jas panaudoti – didesniam visuomenės labui. Juos taip pat reikia mokyti padėti neturtėliams, aukoti ir panašiai.

Linkusiems į paprastus darbus vaikams reikia suteikti galimybę išvystyti savo darbinius sugebėjimus, mokyti juos kuo geriau atlikti tai, ką jie mėgsta. Jiems reikia pirkti visokius konstruktorius, kad jie galėtų meistrauti, kiek jiems patinka. Labai svarbi detalė – vaiko polinkius apibūdina ne tai, ką jis nori padaryti sau, o tai, ką jis nori padaryti dėl kitų. Nereikia jų versti daryti tai, kas priešinga jų prigimčiai. Taip auklėjant, vaikai irgi užauga žmonėmis, pasižyminčiais kažkokioje darbo srityje.

Paklusnus vaikas

Svarbiausias auklėjimo principas labai paprastas. Jeigu vaikai jūsų klauso ir daro išvadas, tai reiškia, kad jums sekasi juos auklėti.

Visa kita vyks automatiškai. Klausymosi metu informacija pasiekia intelektą, o būtent jis atsakingas už žmogaus valingumą ir psichiką. Šį principą galima apibrėžti ir taip: ką jūs bedarytumėt, bet jeigu vaikas jūsų nesiklauso, auklėjimo rezultatai lygūs nuliui. Ką tai reiškia – klausyti? Jeigu jūsų klauso, vadinasi, jumis pasitiki, laiko jus autoritetu ir stengiasi elgtis taip, kaip sakot jūs. Kaip to pasiekti? Apie tai yra ištisas mokslas, kaip reikia bendrauti su žmonėmis, tam tarpe, su vaikais. Jeigu žmogus nepraktikuos šio vedinio mokslo nurodymų, jis visiškai nesugebės būti vaikui autoritetu. Kiekvienos gyvos esybės širdyje yra taip vadinama Supersiela – tam tikras Dievo aspektas, kuris, be viso kito, žmogui duoda supratimą, kas yra teisinga, o kas ne. Mes tai vadiname intuicija. Jeigu tėvai apgaudinėja, ar kalba su pykčiu, vaikas negalės jų klausyti. Jeigu mama liepia vaikui būti paklusniu, bet pati prieš tėtį nerodo jokio paklusnumo, vaikas vėlgi jos neklausys. Taigi, supraskite, jog tėvai turi taip elgtis, kad vaikas jų klausytų. Tai padaryti ne taip paprasta. Be bendradarbiavimo ir darbo su savimi nieko nebus. Jeigu su svetimais žmonėmis, kurių mes, gal būt, daugiau ir nepamatysime, stengiamės būti kultūringi ir pagarbūs (kiek tai mums įmanoma), tai šeimoje, su artimaisiais, kur praleidžiam visą gyvenimą, mes visiškai atsipalaiduojam ir atitinkamai – palaidai – elgiamės. Iš kur šita savybė? Juk pats didžiausias pavojus – tai netinkamas elgesys su artimaisiais, o ne su tais, kuriuos mes pamatom gal tik kartą gyvenime. Jeigu mes manom, kad namiškiai – savi žmonės ir galima per daug nesiceremonyti, jie supras ir nepadyvins, tai ilgainiui pradeda kauptis kažkokios problemos, pasibjaurėjimas, pyktis, prasideda isterikos, apsižodžiavimai ir skandalai. Artimuosius reikia gerbti, tai yra, būti išauklėtam, kultūringam ir atsargiam. Reikia labai gerai žinoti savo ir giminaičių pareigas, kurios tačiau sugalvotos ne mūsų, o išplaukia iš vyro, moters, motinos, tėvo, senelių prigimties. Mūsų rolę gyvenime apsprendžia tam tikri dėsniai, ir mes turime pagal juos gyventi.

Sutinkamai su giminių elgesio taisyklėmis, tinkamai elgtis reikia ir su savo vaikais. Negalima leisti, kad vaikas pamatytų jūsų kokį nors nervinį priepuolį arba kai jūs perdaug nusirengęs. Pamačius, kad klostosi nepalanki situacija, vaiką reikia labai švelniai ir taktiškai išprašyti iš tos vietos. Labai svarbu elgtis nepriekaištingai. Tai neįmanoma suvaidinti kaip kine, reikia savyje ugdyti atitinkamas savybes. Dorybingų savybių ugdymas reikalauja nuolatinio darbo su

savimi, ir tai, savo ruožtu, ir vaiką skatina daryti tą patį. Vaikų noras pamėgdžioti tėvus visada stipresnis, negu noras išpildyti kokį nors jų prašymą. Bet labai svarbu, kad jie klausytų. Vedinėje literatūroje yra visi atitinkami nurodymai, tereikia jų laikytis.

Labai svarbus dar vienas momentas: jeigu jūs pasakėte vaikui, kad kažką darysite – būtinai turite tai padaryti. Ir jeigu jūs reikalaujate iš vaiko tam tikro elgesio, tai ir pats turite taip elgtis.

Dar vienas santykių aspektas: negalima su vaiku gudrauti, apgaudinėti jį. Jis klausia, koks kinas bus vakare, o mes atsakom, kad nebus jokio kino, marš gulti. Jam išėjus, visi susėda žiūrėti filmą, tačiau vaikas nemiega ir girdi, kad kinas yra ir tėteliai jį žiūri, ir jam pasidaro labai skaudu. Vaikas iki septynių metų pagrindinį dėmesį kreipia ne į tėvų žodžius, bet į jų poelgius. Jūs jį apgavot, ir jis pasidaro išvadą: vadinasi, apgaudinėti galima ir reikia. Tokią pat išvadą jis pasidaro, kai jūs vienaip sakote, o kitaip darote.

Jeigu mes su vaiku kalbam grubiai, jis reaguoja ne į tai, kas pasakyta, bet į grubumą. Netikras vaiko ego suveikia kaip veidrodis, ir jis galvoja, kad reikia būti grubiam. Vaikas nesupranta žodžių prasmės, bet iki septynerių metų jis jautrus tik tam, kas slypi už tų žodžių. Jeigu pas tėvus negeros mintys, tai vaikas, nors ir nesupranta, apie ką jie šneka, bet jaučia tą negerumą, jaučia, kad darosi kažkas neteisingo, ir verkia. Verkia ne dėl to, kad jis paprasčiausiai kaprizinasi, bet kad jaučia neteisybę. Jis nežino, kas yra teisinga ar neteisinga, bet jaučia.

Todėl reikia suprasti, kad klausymas – svarbiausias procesas. Ir dar – reikia skirti klausymą, paklusnumą nuo klausymosi. Tai skirtingi dalykai. Vaikas dažnai paklusta tik tam, kad išvengtų bausmės. O jeigu jis klausosi – vadinasi, nori suprasti tai, kas jam sakoma, ir atitinkamai elgtis. Kai jūs pasieksite tokį bendravimą su vaiku, tai nebus jokio reikalo griebtis dar kokių nors priemonių – įtikinėjimo ar bausmės. Vaikas turi visišką laisvę pats apsispręsti, ką jam daryti, ir jeigu jis kur nors padarys klaidą, reikia labai delikačiai nurodyti, ką jis daro ne taip, kas iš to išeis ir kaip reikia daryti, kad būtų geriau.

Vaiko laisvė Vaikui reikia duoti veiksmų laisvę. Tai išplaukia iš principo, kad žmogus negali gauti žinojimo iš teorijos. Vedos sako, kad žinojimą galima gauti, klausantis žmogaus, turinčio praktinį patyrimą, ir paskui jį realizuoti per savąją praktiką. Tikrasis žinojimas ateina per

praktiką. Ir jeigu vaikas kažkur padaro nedidelę klaidą, reikia tik džiūgauti, o ne bartis, nes mes gaunam galimybę paaiškinti jam ne tik šią klaidą, bet ir rimtesnius dalykus, remiantis jo paties tik ką gautu patyrimu. Bet jeigu jūs prieš tai jį aprėkėte ir pasakėte, kad jis nedrįstų taip daryti, tai dabar jis galvos, kad tėvelis buvo blogas, todėl aš susinervinau ir padariau klaidą. Vaikas nesupras, kad suklydo dėl to, kad elgėsi neteisingai. Jeigu vaikui draudžia kažką daryti, jis galvoja, kad vis dėlto tai galima, tik reikia, kad tėvai nesužinotų. Jis nepasidaro išvados, kad taip daryti negalima. Vaikas dažnai nesusimąsto apie savo poelgius, vietoj to jis galvoja apie tėvų prievartą jam. Bet jeigu jis pasielgė blogai ir tai pajuto, tai reikia jam būtinai išaiškinti, kodėl taip atsitiko.

Labai gera priemonė – sumodeliuoti įvairias situacijas, o paskui jas paaiškinti. Sakykim, tėtis kyšteli ranką į ugnį ir pavaizduoja, kaip jis dėl to kenčia. Paskui jis labai rimtai sako: “Matai, kaip pavojinga žaisti su ugnimi”. Vaikas, atidžiai stebėjęs visas tėčio evoliucijas, taip pat rimtai pritaria – taip, taip, supratau. Vaikui žaidimas yra realybė ir praktinius įgūdžius jam galima perduoti, bendraujant su juo būtent toje realybėje.

Berniukų ir mergaičių auklėjimo ypatumai Pagal vedinę koncepciją skirtingų lyčių vaikai ir auklėjami visiškai skirtingai. Berniukui reikia skiepyti atsakomybę prieš visuomenę, savo būsimą žmoną, būsimus vaikus ir ugdyti jo intelektą. Mergaitė auklėjama taip, kad ji taptų gerąja namų dvasia, puikiai išmanančia visus šeimyninius reikalus ir santykius. Vedinėje kultūroje mergaitę auklėdavo namuose mama, kuriai dažnai padėdavo jos draugės, nusimanančios įvairiuose moteriškuose darbuose. Kasdien jas matydama, mergaitė perimdavo jų elgseną, charakterio savybes.

Berniukus nuo penkių metų atiduodavo į dvasinę mokyklą, kur jais užsiimdavo dvasinis mokytojas – žmogus, turintis pačias dorybingiausias savybes. Baisiausias dalykas vaikui būdavo ne neišmoktos pamokos, o atsikalbinėjimas prieš dvasinį mokytoją ir nepagarba jam. Čia labai svarbu suprasti, kad auklėjimas yra didelis mokslas, o ne nurodymai kažką padaryti. Vaikas visada linkęs sekti tuo žmogumi, kuriame išvystytos dorybingos savybės: sąžiningumas, atsakomybė, gerumas, paprastumas, nuolankumas, erudicija, asketizmas, charakterio tvirtumas ir panašiai. Vaikas, patekęs į tokią

terpę, kur kultivuojamas praktiškas bei realizuotas žinojimas, jau nuo vaikystės darosi panašus į savo dvasinį mokytoją. Jo poelgiai rimti ir apgalvoti, jis supranta, kas yra sąžiningumas ir pareiga, kuo vyras skiriasi nuo moters, supranta, kad turi globoti moterį ir dar daug ką.

Dvasinėje mokykloje vaikas būdavo auklėjamas iki dvidešimt penkerių metų. Ten jis gaudavo visas jam reikalingas žinias ir profesiją pagal savo individualias savybes. Kadangi jį mokydavo labai siauroje srityje, jis tapdavo pirmaklasiu specialistu. Baigęs dvasinę mokyklą, dvidešimt penkerių metų vyras būdavo pakankamai brandi asmenybė.

Jeigu žmogus po lytinio subrendimo neturi nereikalingų santykių su priešinga lytimi, tai pas jį greitai formuojasi teigiami charakterio bruožai. Jam pačiam patinka ugdyti savyje dorybingumą ir kitas panašias savybes. O jeigu iki vedybų tarp priešingų lyčių yra patys artimiausi santykiai, tada žmoguje subujoja neigiamos charakterio savybės. Tai susiję su tuo, kad nuo trylikos iki dvidešimt penkių metų berniukai nepajėgūs kontroliuoti savo lytinę potenciją. Jie siekia pasimėgauti priešinga lytimi ir tokiu būdu sudarko savo dorybingumą.

Todėl vaikus nuo penkių metų atskirdavo – berniukai į dvasinę mokyklą, mergaitės lieka namuose – ir jie augdavo kiekvienas savo rate, neturėdami progos bendrauti tarpusavyje. Vaikai būdavo mokinami, kaip elgtis su kitos lyties atstovais, su būsima žmona (vyru), kaip kalbėti, kontroliuoti save ir panašiai.

Vyrai vesdavo maždaug dvidešimt penkerių metų, mergaitės ištekėdavo nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, ne vėliau. Pagal vedinę koncepciją, moteris bus gera žmona ir motina tik tuo atveju, jeigu ji išteka už vyro, su kuriuo ji pirmą kartą gyvenime artimai susipažino. Reikia atkreipti dėmesį į tokį dalyką, kad lytinė potencija pas moterį stiprėja iki aštuoniolikos, pas vyrą – iki dvidešimt penkių metų, o po to pradeda silpnėti. Todėl tuo metu pas moteris troškimas turėti šeimą ir mylėti yra pats stipriausias, joms formuojasi stiprus prisirišimas prie vyro. Jeigu ji neišteka šiuo pačiu palankiausiu laiku, jos noras turėti gyvenime užtarėją silpnėja, o šeimyninis gyvenimas praranda savo svarbą. Vedinėje visuomenėje buvo laikomasi taisyklės, kad žmona būtų septyniais-dvylika metų jaunesnė už vyrą.

Matydama jame jau pilnai subrendusią asmenybę, turinčią teigiamas charakterio savybes, moteris jautė potraukį jam paklusti ir tarnauti.

Tokia šeima būdavo tiesiog ideali. Jeigu moteris jaučia nuolatinę globą bei rūpinimąsi, kasdien mato geriausių vyro savybių pasireiškimą, tai ji didžiuojasi juo, o savo gyvenimą laiko laimingu ir

apsaugotu nuo negandų. O vyras mato namuose jauną ir gražią ypatą, irgi kupiną geriausių savybių, nesugadintą, švelnią ir ištikimą.

Tarp kitko, moteris negali būti ištikima, jeigu ji kažkada tokią galimybę jau išbandė. Tačiau jeigu ji nepažino neištikimybės skonio, tai ji net nepagalvos, kad galima taip elgtis.

Taip Vedos nurodo paprastą ir lengvą kelią į šeimyninę laimę ir harmoniją.

Bausmės Kaip viena iš auklėjimo priemonių, bausmės irgi būna įvairios.

Sakykim, bausmė, pasitelkiant prievartą – ją irgi reikia kartais panaudoti. Kiekvieno vaiko gyvenime pasitaiko negatyvių dalykų, ir jis turi suprasti, kad jiems pasireiškus, jis gaus atitinkamą atsakymą.

Yra įvairūs vaikams draudžiami dalykai, kurių pasekmės būna labai skaudžios ir už kuriuos tėvai turi bausti.

Paplitusi bausmė – pliaukštelėjimas per užpakalį – nėra labai baisi, tik reikia atsiminti, kad toje kūno vietoje yra žmogaus užsispyrimo centras, kuris į tokią bausmę reaguoja įvairiai. Baudžiant dešine ranka, į centrą persiduoda emocija, su kuria jūs tai darote.

Jeigu tuo metu jūs jam jaučiate gailestį ir švelnumą, visa tai persiduoda vaikui, ir jis iš karto sušvelnėja, nusiramina ir jis nenustos jūsų gerbęs. Jis ramiai paklūsta. Tačiau jeigu jūsų emocijos tuo metu bus negatyvios, tai ir rezultatas bus neigiamas – vaikas ims pykti, rėkti ir ožiuotis. Taip auklėjant, galimi du variantai: vaikas susirgs arba ims jūsų nekęsti. Jis arba paklus ir atsiprašys, arba susirgs, bet neatsiprašys, kartu užgniauždamas savo pyktį jums iki geresnių laikų.

Taigi, prievartos kilmė gali būti dvejopa: iš pareigos jausmo bei meilės, ir iš pykčio.

Yra kito pobūdžio bausmė – tobulesnė. Tai atsisakymas bendrauti. Ją galima taikyti visiems šeimos nariams. Tokia bausmė reiškia, kad į kažkurį šeimos narį visiškai nustojamas kreipti dėmesys.

Su juo nutraukiamas bendravimas, tačiau – labai svarbus momentas!

– jis nepatiria savo adresu pykčio, juo rūpinamasi ir toliau. Ši bausmė efektyvi tik tada, kai vykdoma be jokių kompromisų, nes vaikas visokiais būdais stengsis suminkštinti tėvus, tuo pat metu visai neatgailaudamas dėl savo netikusio poelgio, už kurį su juo dabar nebendraujama. Jūsų užduotis – nenusileisti, kol jis pagaliau nepaklaus, kodėl gi tu nenori su manimi kalbėti. Tada jūs jam

švelniai ir taktiškai paaiškinate, kodėl taip elgiatės. Vaikas išklauso ir pasidaro reikiamas išvadas. Toks auklėjimas ugdo vaiko intelektą.

Vaiko intelekto ugdymas Šiaip jau visas vaiko auklėjimas susiveda į jo intelekto ir blaivaus proto ugdymą. Intelektas – kai viskas matoma realioje šviesoje, iš esmės, taip, kaip yra iš tikro. Tai supratimas, kas yra kas. Blaivus protas – tai egoizmo nebuvimas, kai žmogus gyvena ne dėl savo poreikių, o jausdamas būtinumą darbuotis kitų labui. Vaikas nuo pat gimimo yra išbaigtas egoistas – jis gyvena tik dėl savęs. Vedos aiškina, kad šis bruožas būdingas intelektui, esančiam neišmanyme.

Su tuo reikia skaitytis ir palaipsniui laisvinti vaiko intelektą iš neišmanymo, gražiai jam aiškinant, kur jis neteisus. Žinokite, kad po bausmės, kai su vaiku nebendraujama, visada turi sekti išsamus išaiškinimas, kas, kaip ir dėl ko. Antraip gausite neigiamus rezultatus.

Aplamai, taip bausti gali tik žmogus, sugebantis įveikti savo susierzinimą, o tai labai sunki užduotis. Žmogus, kuris nėra geranoriškas kitiems, nieko gero jiems negali duoti. Gailestingumas ir geranoriškumas – auklėjimo pagrindų pagrindas. Mes tinkamai išauklėsim vaiką tik tada, kai jausim jam pagarbą ir gailestingumą.

Jeigu mes jį nelabai mylim ir esame jam abejingi, auklėjimas virsta neįgyvendinama užduotimi ir galima net nesivarginti. Tegu tuo užsiima tas sutuoktinis, kuris palankesnis vaikui.

Dar vienas svarbus auklėjimo aspektas: vaikas iki trylikos metų tik ima tai, ką mes jam duodame, po trylikos – grąžina. Jeigu iki vaiko lytinio subrendimo mes jį visaip – tyčia ir ne – kankiname, tai, sulaukęs trylikos, jis mus kankins, ir atseikės mums kančių lygiai tiek, kiek jis atsiėmė nuo mūsų. Paskui jis apsiramins, o mūsų santykiai taps sausi ir šalti. Esant teisingam auklėjimui, vaikas taps mūsų gyvenimo užvadėliu. Gyvenimo pradžioje jis būna bejėgis, bet po trylikos metų gyvybinės energijos jis turi daugiau, negu mes. Pas jį dar mažai gyvenimiško patyrimo ir daug kvailo užsispyrimo, ir pirmu minėtu atveju, esant netikusiam auklėjimui, jis tą užsispyrimą panaudos prieš mus, dėl to galite būti ramus. Prisieis atkentėti. Jeigu auklėjimas buvo teisingas, jo užsispyrimas virs atkaklumu ir entuziazmu, su kuriuo jis stengsis mums padėti, nors kartais per jaunumą pridarys ir nesąmonių. Bet tai normalu ir nesudaro didelių problemų. Jis pats pergyvens dėl to, kad jam kažkas nepasiseka.

Tokie tai gero auklėjimo rezultatai.

Skatinimas Paskatinimai yra dviejų rūšių, ir jie priklauso nuo to, kokie santykiai susiklostę šeimoje. Jeigu šie santykiai nesikeičia, tai esamą skatinimo sistemą neįmanoma pakeisti kita, net ir labai stengiantis.

Pirmo tipo skatinimai didina egoizmą. Mes jau kalbėjom apie tai: jeigu darysi, kaip aš sakau, gausi tą ir tą. Tokie santykiai būna šeimoje, kurioje aukščiausia filosofija – ką nors gauti sau. Tokioje šeimoje ir vaikas auga egoistas, tai yra, jo intelektas bus neišmanyme. Sakykim, tėvai supranta, kad su vaiku taip elgtis negalima ir pataria jam pašvęsti savo gyvenimą visuomenei ar Dievui. Bet visiškai aišku, kad vaikas tokioje šeimoje pats pradės piršti tėvams egoistinius santykius. Vaiko egoizmas bręsta šeimoje, ne kur kitur. Tokia šeima niekada nebus laiminga, net jeigu tėvai gerai žino, kaip reikia elgtis jos rate. Laimė – tai gyvenimas dėl kitų gerovės, gyvenimas Dievui ir visuomenei. Ir kai žmogus taip gyvena, jam praeina noras ieškoti laimės kažkur kitur, nes ji ateina pati, visai jos neieškant. Pagalba reikalinga visiems, todėl gyventi dėl kitų daug lengviau, negu susirasti laimę jų sąskaita. Reikia ugdyti savyje sugebėjimą tarnauti, todėl labai svarbu praktikuoti Dievo garbinimą.

Jeigu mes perkam vaikui daugybę nereikalingų daiktų, tai nėra labai teisingas skatinimas. Vaikas kažko užsigeidžia, ir jūs perkate. Jis užsigeidžia – jūs perkate. Ir taip – en kartų. Supraskite – jūs sėkmingai ugdote jame egoizmą. Šiaip jau pati motyvacija yra gera – jūs norite padaryti vaikui malonumą, todėl perkate, perkate, perkate… Bet tai tas pat, kaip girdyti pienu gyvatę – nuo to jos nuodai darosi dar stipresni. Ir nors pienas yra pats nuostabiausias maisto produktas, bet jeigu juo išmaitinta gyvatė jums įkas, jūs vargiai liksite gyvas.

Kaip gi vis dėlto vaiką reikia skatinti? Skatinimas turi stiprinti jo norą tarnauti. Jam galima ką nors nupirkti, tiktai neaišku – ką ir kaip tai atrodys. Pavyzdžiui, vaikas nori pistoleto. Gerai, jokių problemų.

Jūs klausiate jo: “O tu ginsi su juo savo tėvynę, šeimą, moteris ir vaikus?” Jis atsako: “Ginsiu!” Jūs nuperkate pistoletą ir paskui su vaiku žaidžiate, tai yra, ginate tėvynę, nuskriaustuosius ir visus kitus.

Tuo pačiu jūs ugdote jame dorybingus principus, norą ką nors apginti ir nugalėti neteisybę. Tokiu atveju pirkite jam pistoletą. Jeigu vaikas užsimanė mašinos, jūs irgi ją nuperkate, bet jis turi teisingai ją panaudoti, pavyzdžiui, statyti namus benamiams vaikams arba vežioti

juos po ekskursijas. Jeigu jis tik šiaip stumdo mašinikę, jūs jam turite priminti, kad reikėtų nuvežti reikalingas medžiagas štai į tą vietą ir dar ką nors pastatyti vaikų labui. Tai vis žaidimai, bet jie ugdo jūsų vaikui gailestingumą ir atsakomybę. Todėl kiekvienas pirkinys vaikui turi ugdyti jame kokias nors dorybingas savybes, ir tai yra pirmasis skatinimo principas.

O antrasis skamba taip: jūsų vaiko daiktai neturi būti geresni, kaip pas kitus vaikus. Jeigu jis žaidžia su draugais ir jo žaislai geresni už jų, reiškia, jūs maitinate gyvatę pienu. Daug kas čia neįžvelgia nieko blogo ir net nori, kad jų vaikas kažkuo būtų pranašesnis už kitus. Bet viskas turi būti kaip tik atvirkščiai, vaikui reikia ugdyti kuklumą ir sugebėjimą gyventi, apsieinant be didelių išlaidų ir išorinio blizgesio. O noras turėti daugiau už kitus žmogui žada tik nemalonumus. Kukliai gyvenantis žmogus nesuka galvos, kaip jam apsirengti, kur nors einant. Jis žino, kad svarbiausia – rengtis paprastai, švariai ir tvarkingai. Jeigu žmogus nepratęs gyventi kukliai, tai jis net iš namų negali ramiai išeiti, neužsivilkęs kažko nepaprasto ir nepasidaręs ypatingos šukuosenos. Toks gyvenimas – tikra kančia.

Juk jeigu aš negalėsiu įsigyti, ko labai trokštu, tai aš taip ir kankinsiuosi, gal net visą gyvenimą.

Tėvų charakterio ir elgesio įtaka vaikui.

Subtilus ryšys tarp tėvų ir vaikų Vaikų auklėjime reikia skaitytis ir su tokiu dalyku, kaip tarpusavio ryšiai subtiliame lygyje. Ką tai reiškia? Pirma: mes galvojame, kad svarbiausia tai, ką mes sakome. Bet dar svarbiau, su kokia sąmone mes tai sakome, kokios emocijos – užslėptos ar išreikštos – lydi mūsų žodžius. Jeigu mes kalbame su meile – mus supras, piktai – liksime nesuprasti.

Antra: mūsų žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Jeigu jūs iš vaiko reikalaujate, kad jis nesikeiktų, o patys darbe ir kitur aiškinatės rusiškais daugiaaukščiais žodžiais, tai toji mūsų psichinė būklė ir ją lydintys veiksmai ir žodžiai subtiliais energetiniais kanalais persiduos ir vaikui. Šis ryšys tarp tėvų ir vaikų išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai susensta, jie patys tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, jie perima tėvų būdą. Nors vaikas ir negirdi jūsų keikiantis, bet tie žodžiai pasiekia jo sąmonę, vaikui nieko net neįtariant. Bet štai jis kur nors, gal visai iš pašalinių žmonių, išgirsta tuos pačius keiksmažodžius ir staiga pajunta, kad tie

žodžiai jam savi ir artimi. Jis negali paaiškinti – kodėl, bet ima galvoti, kad gyvenime jam šių žodžių ir tetrūko. O visa tai todėl, kad jūs paruošėte jiems palankią dirvą, į kurią gali sodinti bet kas ir tai suvešės. Vaikas pajunta didelį įkvėpimą juos kartoti. Taip atsiranda problema. Lygiai taip pat, tais pačiais subtiliais kanalais, vaikui persiduoda visi mūsų poelgiai, ir paskui visi stebisi, iš kur pas jį visa tai. Kai aš mokinausi institute, mane labai juokindavo, kai kaimynė rėkdavo ant dukters, į ką ji atsigimė, kad tokia kvaila.

Vaikas gimsta, turėdamas didesnį ar mažesnį panašumą į tėvus.

Kai įvyksta apvaisinimas, siela, kuriai reikalingas naujas kūnas, patenka pas žmones, kuriems likimo skirta tapti jos tėvais. Kaip teigiami ir neigiami krūviai traukia vienas kitą, taip ir gyvas esybes vieną prie kitos traukia panašūs likimai. Toks yra karmos dėsnis, kuris nulemia tai, kad tėvų sąmonė apvaisinimo metu pritraukia prie jų gyvą esybę su panašia sąmone.

Yra kai kurie ypatumai. Subtilus berniuko kūnas labiausiai panašus į subtilų mamos kūną, o mergaitės – į tėvo. Todėl charakterio bruožais sūnus nuauga į motiną, o mergaitė – į tėvą. Bet tai nereiškia, kad tėvas turi auklėti dukrą, o motina – sūnų. Ne, vyras auklėja vyrą, moteris – moterį. O kaip su galima skirtingų charakterių priešprieša? Viskas gerai, jeigu šeimoje yra bendradarbiavimas, tarpusavio supratimas ir meilė. Jeigu mama vis tik myli tėtį, tai sūnus irgi jį mylės, nes mamos ir sūnaus subtilūs kūnai persidengia, taigi mamos jausmas persiduoda sūnui. Jeigu vyras gerbia ir vertina savo žmoną, tai vaikai jaus tą patį. Čia nebūna jokių kompromisų, ir nuo šitų dėsningumų niekur nepabėgsi.

Jeigu tėvai tarpusavyje nesugyvena, tai reiškia, kad jie neteko vaikų ir su jais gerų santykių neturės. Jie gali bandyti gerai išauklėti vaikus, bet dėl savo netikusių santykius bus nubausti: tarp jų ir vaikų nebus bent kiek didesnio artumo. Likimas negailestingas. Įdomu pažymėti, kad nepriklausomai nuo to, ar vaikas jūsų klauso ar ne, toli nuo jūsų ar arti, jį labai įtakoja jūsų elgsena. Jis gali nežinoti, kaip jūs elgiatės, bet perims visus charakterio bruožus, kuriuos jūs demonstruojate savo poelgiais. Ir teisingas auklėjimas – tai visų pirma darbas su savimi, savosios sąmonės keitimas. Žmogus, linkintis gero savo vaikui ir norėdamas pakoreguoti jo charakterį, niekada nenaudos prieš jį prievartos, o pagalvos, kaip pasikoreguoti pačiam.

Pavyzdžiui, kaip padaryti, kad duktė sukurtų gražią šeimą, kurioje viešpatautų meilė ir santarvė? Labai paprastai – mama turi

mylėti savo vyrą ir klausyti jo, kol duktė dar maža. Ką daryti, kad sūnus išaugtų kilniadvasiškas, prisiimtų atsakomybę už vaikus ir žmoną, gerbtų ir rūpintųsi pasenusiais tėvais? Vyras turi gerbti savo žmoną ir visokeriopai rūpintis tiek ja, tiek vaikais, tiek savo ir žmonos tėvais. Šitaip tėvai užsitikrins sau ramią senatvę, nes vaikai tada jais irgi rūpinsis.

Auklėjime, kaip ir visur, gali būti išimtys. Kai vaikas tiek paauga, kad jau gali pamatyti visišką tėvų gyvenimo beprasmiškumą, jis gali pamėginti kovoti su jame susikaupusiu blogiu ir ugdyti savyje dorybingas savybes. Bet įpročiai gajūs ir pradžioje galima nemažai prisivaidinti. Jis intuityviai ieško, kaip reikia teisingai gyventi, ką daryti, kad visi būtų laimingi, bet dažnai būna nepaklusnus ir priešiškai sutinka visus tėvų bandymus padėti jam. Toks žmogus ilgainiui įgyja daug teigiamų savybių ir susiranda savo vietą visuomenėje. Tai reti atvejai, bet taip būna, kai žmogus su bloga karma gimsta tam tikroje šeimoje. Bręsdamas jis atidirba tą savo karmą, tai yra, atsiima visus jam priklausančius likimo antausius, ir galiausiai pamato, kad toks gyvenimas, kurį jam siūlo tėvai, yra beprasmiškas. Jis pradeda gyventi intensyvų vidinį gyvenimą.

Dažniausiai tokius vaikus tėvai ne itin myli, jie nesupranta, kad bando sunaikinti jų idealus, ir vaikas tik dar labiau nutolsta nuo jų. Dabar tai įvardinama kaip susvetimėjimas. Dar viena tokių santykių priežastis – egoizmas. Ji pasireiškia daug dažniau, todėl mūsų laikais vaikai ir tėvai nuolatos konfliktuoja. Mes jau kalbėjome apie egoistinius santykius šeimoje. Sulaukęs trylikos metų, vaikas tampa išbaigtu egoistu ir pradeda savarankišką gyvenimą, ignoruodamas savąsias sūnaus ar dukros pareigas tėvams.

Vaiko individualybės išsaugojimas Dabar grįžkime prie vieno auklėjimo momento, kurį mes anksčiau paminėjome tik puse lūpų, ir panagrinėkime jį nuodugniau. Mes tada sakėme, kad tėvams reikėtų įsisavinti tokį dalyką, kad vaikas nėra jų nuosavybė, kad jis yra individualybė, tik jo likimas panašus į tėvų likimą. Bet tėvai visada, daugiau ar mažiau, yra egoistiški vaikų atžvilgiu, ir tokio požiūrio būtinai reikia atsikratyti. Mes kalbame kaip savininkai: “Aš tavo motina, ir todėl tu darysi taip, kaip aš pasakiau”, “Aš tau neprivalau nieko aiškinti, nes tu dar tik varlė”. Skambant panašaus pobūdžio pareiškimams, vaikų ir tėvų santykiai degraduoja.

Vaikas juk puikiai supranta, kad jis nėra nuosavybė, kad jis –

individualybė su savuoju pasaulio supratimu. Jis taip pat suvokia, tegu dar nesąmoningai, kad gyvena šioje šeimoje dėl tam tikrų aplinkybių, o greitai bus visai savarankiškas. Blaivus protas sako, kad nėra jokio reikalo taip jau labai klausyti tėvų, jeigu jie tokie egoistai.

Ir vaikas nuo pat mažų dienų visaip priešinasi tėvų valiai. Vienintelė to priežastis yra ta, kad mes juos laikome savo nuosavybe. Jūs turite atsisakyti nuostatos, kad “tai mano vaikas”.

O iš kur ji atsiranda? Iš noro mėgautis savo vaiko kūnu. Jo kūnelis teikia mums džiaugsmą, ir mes laikome jį savo egzistencijos dalimi. Bet kada šis kūnas pradeda elgtis kaip individualybė ir ne visai taip, kaip tikėjomės, mes pasimetame. Prasideda isterijos, atsiranda pyktis, nes mūsų prisirišimas prie vaiko nepateisino mūsų lūkesčių.

Jeigu jums būdingi žemiau išvardinti požymiai, vadinasi, pas jus yra šis nelemtas nuosavybės jausmas.

1. Jeigu jaučiate vaikui pyktį, kai jis kažką daro ne taip, tai reiškia, kad pas jus kūniškas prisirišimas ir noras laikyti jį savo nuosavybe. Tai yra tam tikra prievartos forma.

2. Jeigu jūs vaiką nuolatos niūkiate, tai reiškia, kad jūs neteikiate reikšmės jo žodžiams ir darbams, ir nesuprantate, kad vaikas gali pasakyti ir padaryti kažką svarbaus. Net kai jis visiškai subręsta, tampa kokiu nors rimtu specialistu, užima padėtį visuomenėje, jūs vis tiek galvojate, kad be tėvų jis bejėgis.

3. Polinkis neteikti reikšmės vaiko žodžiams reiškia, kad jūs nenorite jo suprasti ir kartu spręsti bendras problemas. Pavyzdžiui, vaikas išdėsto kokio nors savo nelabai vykusio poelgio priežastis, bet motina karštai užginčina: “Ne, ne, tu tai padarei, norėdamas mane apgauti. Nesiginčyk, aš tavo motina ir pažįstu tave kaip nuluptą”.

Visi šie požymiai rodo mūsų polinkį nervuotis, pykti, varžyti vaiko laisvę ir t.t.

Mes jau kalbėjome, kad pagrindinis auklėjimo principas – suteikti vaikui pakankamai laisvės, kad jis galėtų gauti pamokas iš jį supančio pasaulio. Bet tėvai būna taip prisirišę prie savo vaiko kūno, kad nelinkę jam duoti nė mažiausios laisvės net smulkmenose.

Pavyzdžiui, vaikas, grįžęs iš parduotuvės, stropiai bando suskaičiuoti grąžą. Jis nori įsitikinti, kad jau moka skaičiuoti, bet kažkas iš tėvų atima iš jo pinigus, atseit, tu vis tiek blogai suskaičiuosi. Arba, gal būt, jam neleidžia net į parduotuvę nueiti. Visa tai neskatina pripažinti vaiko individualybę ir atmeta bet kokią auklėjimo galimybę, nes vaikas visaip priešinsis.

Reikia dėti pastangas, kad šį visai natūralų prisirišimą prie vaiko kūno pakeistų pareigos jausmas. Ir nors motina būna prisirišusi prie sūnaus, bet pareigos jausmas neleis jai jį lepinti, ji bus su juo griežta ir niekada nesiims pati spręsti jo problemų, o siųs pas tėvą. Lygiai taip pat tėvas turi elgtis su dukra. Šitaip transformuoti reikia visus tuos šeimyninius prisirišimus, kurie neatveda prie gero, o tik pasėja nesantaiką šeimoje. Pavyzdžiui, mama bara dukrą, ir įsikiša tėvas, atseit, negalima su vaiku taip griežtai. Arba motina kišasi, kai tėvas auklėja sūnų. Auklėjimo procese į tai irgi reikia atsižvelgti.

Pasakysiu metodą, kaip įtikinti save, kad jūsų vaikas – individualybė, kad jis ne jūsų kūno dalis ir, tuo labiau, ne jūsų nuosavybė. Taigi, pas jus atsirado mažutėlis, kurį jūs glaudžiate prie širdies ir galvojate: “Jis mano. Toks mažas ir bejėgis, bet – mano”. O dabar pagalvokite, kad gal tik prieš metus tai buvo koks nors sukriošęs senolis, kuris ir gyveno gal būt visai netoli jūsų. Jūs gal net pažinojote jį, kartu arielką gėrėte. Galiausiai jis tiek suseno, kad ėmė ir numirė, ir gavo naują kūną jūsų šeimoje. Ir dabar jisai – “mūsų mažutėlis”! Reikia pagaliau suprasti, kad jis jau milijardus kartų buvo ir mažas, ir senas, ir visoks, todėl nėra jokio reikalo jį laikyti kvailu ir bejėgiu. Tai tik laikina būklė, paaugęs jis jums dar parodys, bet dabar jam reikalinga jūsų pagalba. Kaip ir maža, neišsiskleidusi raudona rožė niekada netaps balta, nors ji ir auga tarp baltų rožių, taip ir vaikui nustatytu laiku pasireikš jo individualios savybės, o ne jūsų. Nors dėl panašių likimų vaikai būna panašūs į tėvus.

Vaiką saugo Paramatma, arba Supersiela – tam tikras Dievo aspektas, esantis visų gyvų esybių širdyse. Ji prižiūri, kad žmogus gautų savo likimą. Vedos sako, kad žmogui nieko neatsitiks ir jis nemirs, kol neateis Dievo skirtas laikas. Jūs galite palikti mažą vaiką gatvėje ir nueiti sau, bet jis nenumirs iš bado, jeigu tai nenumatyta jo likime. Vaikui likimas atseikėja lygiai tiek, kiek jam skirta, nei daugiau, nei mažiau. Tėvai galvoja, kad tai jie rūpinasi vaiku, bet jie tik atlieka savo pareigą. Jeigu motina užmiršta savo pareigą vaikui ir palieka jį likimo valiai, ji už tai bus nubausta, o vaikas gaus viską, ką jis užsidirbo praeituose gyvenimuose, nepriklausomai nuo to, kas juo dabar rūpinsis. Todėl nelaikykite savęs labai svarbia persona šio vaiko atžvilgiu. Atseit jis visiškai nuo manęs priklauso ir be manęs jis – nulis. Vaiku visu šimtu procentų rūpinasi Dievas, kuris yra jo širdyje. Tai Jis nustato, kada gims vaikas, ir tai nepriklauso nuo mūsų norų. Tai Jis tėvų širdyse įžiebia meilę vaikui, ir Jo dėka motinos krūtinėje atsiranda pieno vaikui pamaitinti. Jeigu mes bent kiek

pasidomėsime astrologija, tai pamatysime, kad įvykiai tėvų gyvenime labai priklauso nuo vaiko horoskopo. Jeigu vaikui likimo skirta būti turtingu, tai gimus jam kažkokioje šeimoje, ji kokiu nors būdu gaus turtus. Kol vaikas gyvens šeimoje, tėvai irgi klestės, bet tegu tik vaikas šeimą palieka – ir ji greitai nuskurs. Taip gali keistis tėvų gyvenimas, įtakojamas vaiko likimo. Kadangi suaugusieji turi pasirinkimo laisvę, o vaikai dar ne, tai Dievas jais labiau rūpinasi, negu tėvais. Būtent dėl šios priežasties visi taip myli vaikus bei rūpinasi jais. Tai – Dievo malonė, todėl nereikia paūgėjusiems vaikams priekaištauti, kad, štai, aš tavimi rūpinausi, kai tu buvai mažas, o tu dabar… ir t.t. Nereikia laikyti savo nuopelnu Dievo duotą tėvišką pareigą. Užaugusiems vaikams Dievas taip pat skiria atitinkamas pareigas tėvų atžvilgiu. Visas šias pareigas mes tuojau apsvarstysime, o šio skyrelio išvada – nereikia laikyti save reikšmingesniu už vaiką ir pūstis prieš jį.

Tėvų ir vaikų pareigos Pagrindinė tėvų pareiga – išauginti vaiką kuo tobulesne asmenybe. Reikia rūpintis ne tuo, kad jis būtų turtingas ir turėtų gerą postą, bet kad jis būtų sąžiningas ir doras, mylėtų žmones ir, aplamai, – gyventų taip, kaip Dievas nurodė. Klaidinga manyti, kad sukurdami vaikui materialinę gerovę, mes atliksime savo pareigą ir padarysime laimingais jį ir save. Šiam tikslui mes negailime nieko, bet vaikams tai neatneša laimės. Jie greitai užmiršta mūsų pastangas, o tada ir mes tampame nelaimingi. Jeigu vaikui likimas numatė gerą gyvenimą, tai jis, būkit ramus, taip ir gyvens, be ypatingų pastangų iš mūsų pusės. Mūsų pastangos turi būti skirtos gerųjų vaiko ypatybių ugdymui, o visa kita ateis savaime. Be jokių ypatingų mūsų pastangų jis gaus viską, kas jam priklauso. Žinoma, jeigu jau yra kažkokie turtai, tai tegu suaugę vaikai jais naudojasi. Bet žmonės neskiepija vaikams dorybingų savybių, o tuščiai eikvoja laiką, stengdamiesi duoti jiems kuo daugiau materialių gėrybių. Rezultatas visiškai priešingas – jie apvagia savo vaikus. Vaikas nemoka tinkamai elgtis su nuosavybe, kurią jis gavo veltui. Greičiausiai jau pirmaisiais savarankiško gyvenimo metais jis viską paleis vėjais ir liks basas ir be dorybingų savybių. Taip pat nereikia galvoti, kad pratinant vaiką prie savo šykštumo, jis užaugs dosnus.

Kokios gi vaikų pareigos? Pagrindinė – rūpintis susenusiais tėvais. Sūnus sanskrito kalba – putra. Kita šio žodžio reikšmė – “tas,

kuris išvaduoja iš pragaro”. Tai reiškia, kad jeigu tėvai po mirties už savo nuodėmes patenka į žemutines planetas, tinkamai išauklėtas sūnus, atlikdamas tam tikras apeigas ar tik melsdamasis, ištraukia juos iš ten. Jeigu dukra šito negali padaryti, tai ji gali pagimdyti sūnų, kuris išvaduos ne tik senelius, bet ir ją pačią. Tiek dukra, tiek sūnus turi savo pareigas tėvams. Jie gali visaip jų purtytis, bet atlikti jas turės – jei ne šitame, tai kitame gyvenime. Ar dar kitame. Toks dėsnis. Jeigu vaikai gyvenimas po gyvenimo atkakliai nevykdo savo pareigų tėvams ir susikaupia didelė skola, tai viename iš gyvenimų jų vaikais gali tapti buvę tėvai. Kai nei vieni, nei kiti nevykdo savo pareigų, tai dažnai pasikeičiama rolėmis. Šiame gyvenime – aš tėtis ir lupu savo vaiką kaip šunį, arba atvirkščiai – lepinu jį be saiko, ir jis užauga tikru demonu. Sekančiame gyvenime aš jau sūnaus rolėje, o buvęs sūnus – dabar mano tėtušis, kuris su kaupu grąžina man viską, ką kažkada gavo iš manęs. Matyt, tokie pamokantys dalykai vyksta ganėtinai dažnai. Šeimyninių santykių kūrimas Tėvų pareiga – sužiūrėti, kad vaikai neužaugtų egoistais. Yra tam tikros taisyklės, kaip tai daryti. Jos susiję su šeimos pajamomis, nuo kurių, savo ruožtu, labai priklauso mūsų mityba. Jeigu valgydami jūs nieko nevaišinate, vadinasi, šeimoje vyrauja egoistinis gyvenimo būdas, ir vaikai taip pat užaugs egoistais. Kai šeima nusėda stalą, būtinai reikia dar kažką pamaitinti, jeigu yra tokia galimybė. Galų gale, pavaišinkite bent žvirblius. Arba pasikvieskite kokį nors šalimais gyvenantį senuką. Nuo tokių vaišių jūs nenubiednėsite, tik pelnysite daug laimės. Stenkitės daryti tai kuo dažniau, ir jūsų vaikai tikrai nebus egoistai. Kadangi visa mūsų veikla susiveda į pragyvenimo lėšų ieškojimą, o pati svarbiausia jų dalis skiriama mitybai, tai skirdami dešimtinę nuo savo stalo kažkam pamaitinti, mes kaip ir pasieksime savo veiklos kulminaciją.

Vedinėje visuomenėje buvo tokia elgesio norma – žmogus, ruošdamasis valgyti, turi kažką pamaitinti. Visi žinojo, kad priešingu atveju jo vaikai nebus labai dorybingi. Vaikas turi akivaizdžiai susidurti su principu: jis negali valgyti, kol jo tėtis nepradės valgyti.

Jis turi pamatyti, kad tėtis, savo ruožtu, prieš sėsdamas už stalo, pirma kažką pamaitina. O mama irgi nevalgo anksčiau už tėtį, ji rūpinasi, kad kiti pavalgytų. Ir kai vaikas visa tai mato, jam ugdomas noras duoti, o ne imti.

Jeigu vaikui duodama kokia nors dovanėlė, ir jis nepasidalino ja su draugais, tėvai jį ima laikyti žlugusiu žmogumi ir tuoj pat liaujasi su juo bendravę, nes akivaizdu, kad jeigu vaikas taip elgiasi, tai tėvai senatvėje turės problemų. Jie juk nori, kad vaikas jais tada rūpintųsi.

Teisingas vaikų auklėjimas išvysto juose gailestingumo jausmą, kurio dėka jie netgi klausys jūsų. Sakykim, šeimoje pašlyja santykiai tarp tėvų ir vaikų. Motina bando juos kažkaip sureguliuoti, ir jeigu šeimoje nebuvo egoistinių santykių, vaikai bus linkę ne tik išklausyti jos patarimų, bet ir atitinkamai elgtis. Motina turės įtaką net suaugusiems vaikams. Visiškai priešingas vaizdas, jeigu šeimoje vešėjo egoizmas. Motina, ypač jeigu ji gyvena atskirai, tampa svetimu žmogumi, ir vaikai ne tik neklausys jos, bet ir nesirūpins ja.

Ir kai ji prisimins, kiek jėgų atidavė savo vaikams, ji pajus begalinę kančią. Tai neišvengiamas rezultatas, kai šeimoje puoselėjamas šykštumas, o ne polinkis tarnauti visuomenei ir Dievui. Šis klausimas turi dar vieną aspektą. Vedinėje šeimoje paruoštas maistas visada ir pirmiausiai pasiūlomas Dievui. Visi kartoja tam tikras maldas, kurios reiškia, kad Viešpats turi pavalgyti pirmutinis.

Maistą taip pat aukoja šventoms asmenybėms, kaimuose – dar ir karvėms, nes karvė laikoma motina. Pagal vedinę tradiciją žmogus turi septynias motinas ir penkis tėvus, ir su tomis asmenybėmis reikia elgtis kaip su savo tėvais. Kartais visai nebūna galimybės ką nors pamaitinti, bet Viešpatį pamaitinti galima visada. Maistas, pasiūlytas Dievui, tampa sudvasintas, ir Vedos teigia, kad jis sudegina žmogaus nuodėmes. Todėl labai palanku tokiu maistu vaišinti kitus.

Nesavanaudiškumas Dar vienas principas – nesavanaudiškumas auklėjime. Tai reiškia, kad tėvus nelabai domina, kuo bus jų vaikas, bet užtat jiems labai svarbu, koks jis bus žmogus. Nesavanaudiškumas reiškia, kad tėvai netrukdo vaikui eiti tuo keliu, kuris jam skirtas. Savanaudiškumas – kai iš vaiko atimama pasirinkimo teisė. Tada jis gyvenime būna arba nelaimingas, arba gobšus.

Apie ką kalbame, kai sakome – vaikui reikia leisti pasirinkti pačiam? Čia reikia skirti du dalykus. Pirma, negalima skatinti vaiko elgsenos, kurią nulemia jo egoizmas, antra, reikia skatinti tai, kas jam nulemta likimo. Kaip atskirti, kur pirmas atvejis, o kur antras?

Jeigu vaikas kažko prašo sau, tai egoizmas, jeigu jo prašymo tikslas – padėti kitiems, tai tokie vaiko žodžiai tėvams turi būti kaip direktyva,

kurią būtinai reikia vykdyti. Toks vaiko noras – padėti kitiems – yra pareiga, kurią jam skyrė likimas ir šiuo atveju jūs turite jam visokeriopai padėti. Jeigu jis domisi kažkokia tema ir nori imtis veiklos ta kryptimi, taip pat reikia padėti. O jeigu jis nori, kad kiti dėl jo darbuotųsi, tai šito skatinti nereikėtų.

Sakysim, vaikas prašo jūsų pagalbos, bet iniciatyvos jums neperleidžia. Jūs tik padedate, o jis viską organizuoja. Jūs turite paklusti. Arba dukra užsidega padėti mamai skalbti, bet mama nepatenkinta atremia: “Atstok, nėr kada man čia su tavimi”. Mamos poelgis aiškiai neteisingas, ir gyvenime ji už tai atsiims. Juk jeigu toks bendravimas šeimoje įprastinis, tai vaikas užaugs nelaimingas. O štai, kai dukra prašo mamos leisti prisimatuoti jos suknelę, tai čia dukrą jau reikia sudrausti.

Kantrumas Auklėjime reikia atsižvelgti į tai, kad žmogaus charakteris keičiasi labai lėtai. Nesistenkite iš savo vaikų padaryti kažką nepaprasto. Jie jau pragyveno daugybę gyvenimų, kurie suformavo juose atitinkamą charakterį. Jeigu matote, kad normaliomis pastangomis jūs negalite ženkliau pakeisti kažkokią vaiko savybę, tai palikite jį ramybėje. Jeigu vaikas išsiblaškęs, tai jis visą gyvenimą toks ir pasiliks. Paprasčiausiai būkite atlaidus šiam jo bruožui. Norėdami būti atlaidus, jūs turite suprasti, kad tai jūsų likimas – turėti tokį vaiką. Jeigu pas jį bloga atmintis, jeigu jis nesupranta kažkokių mokslų, jeigu jis toks ir anoks, – galima bandyti pakeisti esamą padėtį, bet jeigu nieko neišeina – duokite jam ramybę. Vadinasi, tos savybės jame – dar iš praeitų gyvenimų. Geriau padėkite vaikui vystytis ta kryptimi, į kurią jis linkęs. Tai ir bus nesavanaudiškumo principas, arba gilus supratimas, kad charakteriai keičiasi taip pat lėtai, kaip epochos keičia viena kitą.

Bendrai paėmus, tėvai negali pakeisti savo vaiko charakterio. Visa, ką jie gali – tai padėti pasireikšti toms dorybingoms savybėms, kurios jame jau yra. Sulaukęs trylikos metų vaikas pats pradės keistis. Jeigu jūs įsivaizduojate, kad esate jo likimo kalvis ir visą atsakomybę prisiimate sau, tai būsite nuviltas, nes vaikas iki trylikos metų neturi jokio atsakomybės jausmo, kuris padėtų jam keisti savo charakterį.

Taigi, turite pasikliauti tik tais gėrio daigeliais, kurie jame jau yra ir padėti jiems suvešėti. Taip jūs paruošite vaikui deramą startinę platformą jo išėjimui į gyvenimą.

Vedose sakoma, kad žmogus į gyvenimą ateina su penkiais požymiais, kurie apsprendžiami pradėjimo metu ir kurių pakeisti neįmanoma. Tai gyvenimo trukmė, profesija, turtingumas, mokytumas (arba talentas) ir mirties laikas. Geriau ir nebandykite kurį nors iš jų keisti, o susikoncentruokite į savo pareigą – išauginti vaikus paprastais ir dorais žmonėmis. Čia buvo užsiminta apie atsakomybės jausmą. Jeigu moteris turi išvystytą atsakomybės jausmą, ji yra dorybinga ir ištikima, jai būdingos tokios moteriškos savybės, kaip šiluma, atjautimas, nuolankumas, sugebėjimas apsieiti su vyru ir daug kitų. Vyras, sulaukęs dvidešimties metų, turi sugebėti savarankiškai orientuotis gyvenimiškose peripetijose, siekti dvasinio pažinimo ir tuo pat metu būti praktiškas, sugebantis prisiimti atsakomybę žmogus.

Ką pasėsi, tą ir pjausi. Jeigu šeimoje propaguojamas neveiklumas, vaikas bus dykaduonis. Jeigu tėvai grubūs vienas kitam, vaikas bus chamas. Jeigu šeimos nariai nesidomi vienas kitu, tai ir vaikas niekuo nesirūpins.

Išdidumas Pati svarbiausia priežastis, dėl kurios degraduoja santykiai šeimoje – tai išdidumas. Jeigu moteris didžiuojasi, kad ji moteris, vyras – užtat, kad jis vyras, tai ir vaikučiai nuo jų neatsilieka. Visa šeima skamba išdidžiai, o normaliai bendrauti nėra kam. Todėl vedinėje visuomenėje išdidumas buvo laikomas kvailumo kulminacija.

Bet žmogų puošia nuolankumas. Vyras turi nuolankiai elgtis su žmona ir tuo pat metu nenusiimti atsakomybės dėl visko, kas vyksta šeimoje. Žmona irgi turi būti nuolanki su vyru, tačiau ji dar ir šeimos lyderis ir nuo jos priklauso atmosfera, vyraujanti šeimoje. Taigi, žmona diriguoja santykiams šeimos viduje, vyras – už jos ribų, o vienas kito atžvilgiu elgiasi nuolankiai ir pagarbiai, bet žmona turi klausyti savo vyro. Jeigu šeimyniniame gyvenime ji nori kažką pakeisti, tai turi veikti ne iš jėgos pozicijų, bet nuolankiai skatindama vyrą. Pavyzdžiui, ji nuolankiai nurodo problemą, bet ją spręsti palieka vyrui: “Mielasis, ar tikrai gerai tai, ką tu darai? Paaiškink, aš nesusigaudau”. Bet kuris vyras, jeigu jis neteisus, į tokį nuolankų klausimą atsakys: “Jo, gali būti, kad tai nelabai gerai, bet dabar aš pamėginsiu kitaip”. Kai moteris gerbia vyrą, pastarasis prieš ją tampa nuolankiu vaiku. Todėl moteris turi žinoti, kaip elgtis su vyru, nes būtent ji nustatinėja šeimyninius santykius, ir vyras čia yra bejėgis. O

vyras privalo atminti, kad jeigu jis grubiai nurodinės savo žmonai, ką ji turi daryti, tai jai bus labai sunku vykdyti tokius nurodymus, ir ji pastoviai isterikuos. Bet jeigu jis švelniai ir nesimaivydamas paklaus: “Širduk, kaip manai, ar nevertėtų padaryti štai taip?”, ji su malonumu tai padarys. Moteris pati supranta, kad ji yra pavaldi vyrui, jos nereikia versti tokia būti. Tada ji gerbia savo vyrą kaip didžiai protingą žmogų, su kuriuo vis tik galima gyventi. Ir jeigu moteriai ko nors reikia, nekyla jokių problemų. Bet jeigu jie susiruošė būti išdiduoliais, tai šeima tampa panaši į šunidę, kur visi vienas ant kito amsi.

Taigi, auklėjimo pagrindas šeimoje – visapusiška pagarba vienas kitam. Tai įmanoma, tik ugdant nuolankumą savyje, o ne aplinkiniuose. Pradėti reikia nuo savęs. O jeigu šeimoje nebus pagarbos, tai nebus ir tinkamo vaikų auklėjimo.

Vyro ir moters charakterių skirtumai Motinėlė gamta taip sutaisė, kad vyro ir moters savybės šeimoje yra visiškai skirtingos. Todėl moteris niekada negalės iki galo suprasti, kodėl jos vyrelis pyksta ir nebrangina jos, o vyras irgi nebus pajėgus tinkamai įvertinti ir suprasti žmonos kaprizus. Pavyzdžiui, vyras grįžta iš darbo ir žmona jam kažkuo pasiskundžia. Jis tiesiai šviesiai pasako, ką reikia daryti, bet žmona labai užsigauna, nors puikiai žino, kad jis teisus. Savo pasibėdojimu ji tenorėjo sulaukti iš vyro truputį daugiau dėmesio – glamonės, paguodos, o ne kažkokių kvailų patarimų. Patarinėti ji pati moka. Gal būt, ji padarys, kaip jis sakė, bet jai daug svarbiau pajusti jo prielankumą jai ir taip užsitikrinti vidinę ramybę.

Kitas variantas, kai vyras parsikasa iš darbo. Dar nuo slenksčio jis pareiškia, kad darbe turi problemų ir nežino, kaip su jomis susitvarkyti. Žmona atsako: “Tu iš tikrųjų esi kažkoks… varnalėša.

Argi nesupranti, kad reikia daryti taip ir taip”. Vyras tuoj pat supyksta ir… visa kita aišku. Žmona neturi tokios pareigos – įžeidinėti savo vyrą. Savo elgesiu ir žodžiais ji turi suteikti jam tvirtybės ir pasiryžimo įveikti sunkumus.

Sutuoktiniams reikia gerai pažinti vienas kito charakterio ypatumus ir atitinkamai elgtis.

Tėvų tarpusavio santykiai

Reikia laikytis tam tikrų principų, kurie neleis griauti santykių arba padės juos atstatyti. Pirma, būkite ištikimi vienas kitam. Antra, neapkalbinėkite vienas kito prie pašalinių žmonių. Negalima nei šaipytis, nei paprasčiausiai aptarinėti. Trečia, vyras neturi atvirauti, kad jo žmona negraži, o žmonai nereikėtų visiems skelbti, koks jis nepaprastai kvailas. Kur tada jos pačios protas, jeigu ji ištekėjo už tokio žmogaus? Jeigu vyras pirštu rodo į žmonos trūkumus, tai toks elgesys ne tik kvailas, bet ir nepadorus. Ir taip pat neaišku, kodėl jis ją vedė? Gal jis šalia jos mažiau jaučia savąjį kvailumą? Aplamai, tokiomis kalbomis vyras ir žmona pirmiausia kompromituoja patys save. Žinokite, kad sutuoktinius, be viso kito, dar jungia ir tam tikri subtilūs ryšiai, kuriais persiduoda mūsų neišsakytos mintys ir nuotaikos, todėl geriau vienam apie kitą blogai ne tik nekalbėti, bet ir negalvoti.

Jeigu vyras galvoja, kad moterį reikia gerbti už jos dalykines savybes, tai jis turi pradėti galvoti iš naujo – moterį reikia gerbti už moteriškumą. Dalykinės savybės – geras dalykas, niekas nesako, bet jos antraeilės. O jeigu moteris galvoja, kad vyrą reikia gerbti už jo emocionalumą, jautrumą, vadinasi, ji nesupranta tikrosios vyro rolės.

Tai vis mūsų neišmanymas.

Kokie tikrieji vyro ir moters vaidmenys? Vyras atsakingas už šeimos ryšius su ją supančiu pasauliu, už jos išlaikymą, jis sprendžia, kur jie gyvens ir dirbs, kur mokysis vaikai ir t.t., ir pan. Jis taip pat atsakingas už dvasinį šeimos gyvenimą. Žmona planuoja vidinį šeimos gyvenimą.

Dar vienas principas: moteris turi gerbti vyrą už tai, kad jis vyras, o vyras moterį už tai, kad ji moteris. Jeigu laikysitės šitos taisyklės, tai pamatysite, kad žmona savaime, be jokių jūsų pastangų, įgyja moteriškas savybes, užtenka to, kad jūs ją gerbiat. Ji netgi pagražėja. Tas pats darosi ir su vyru, kai jis jaučia žmonos pagarbą jam. Vyksta abipusės nuostabios transformacijos, todėl tiesiog nėra jokios prasmės negerbti vienas kito. Sutuoktiniams nieko daugiau ir nereikia, tik išreikšto vyriškumo ir moteriškumo.

Vaikų lavinimas Labai rimta tema – išsilavinimas. Šiuolaikinės švietimo sistemos klaida yra ta, kad visas dėmesys sutelktas į specialistų ruošimą, o ne į charakterio ugdymą. Todėl tėvai turi patys tuo užsiimti, didžiausią

dėmesį skirdami vaiko charakterio savybėms ir padėdami pasireikšti jo dalykinėms savybėms. Specialistu vaikas taps pats, mums tereikia tik prižiūrėti ir retkarčiais neįkyriai padėti. Paprastai žmogus, keletą gyvenimų iš eilės užsiimantis ta pačia veikla, lengvai įsisavina tai, kas jam įdomu. Prigimtinės savybės visada paims viršų. Negalima vaikui jėga brukti profesijos, kurioje jis neturės jokio patyrimo, atsinešto iš praeitų gyvenimų.

Pagrindinė lavinimo sfera – dorybingų savybių ugdymas – mūsų visuomenėje visiškai apleista. Absoliučioje daugumoje vietų, kur auklėjami vaikai, pedagogai nesirūpina netgi savo charakterio bruožais. Jie tiesiog stengiasi išmokyti vaikus, ką reikia daryti, norint gauti tam tikrą rezultatą. Apie dorybingumą, moralę, meilę darbui kalbama tik tiek, kiek to reikia, norint priversti vaikus kažką daryti.

Todėl kas daugiau, jei ne tėvai, turi užsiimti vaikų charakterio ugdymu.

Kodėl tai taip svarbu? Būna, kad žmogus turi mokslinius titulus, turtus, visi jį gerbia, bet kaip asmenybė jis – absoliutus nulis.

Egoistas, išdidėlis, chamas, apgavikas ir tuščiagarbis.Jis niekur – nei šeimoje, nei darbe, nei visuomenėje – neras laimės. O kad jis mokslininkas – ne jo ar jo tėvų nuopelnas. Tai tik likimo dovana.

Jeigu tėvai dėjo dideles pastangas, kad jis taptų tuo mokslininku, tai jos buvo visiškai beprasmiškos. Jis ir taip būtų juo buvęs.

Papasakosiu apie vieną žmogų. Jis gyveno tais laikais, kai viskas buvo pajungta vienai idėjai – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Šiuo principu vadovavosi žemesnėse ir aukštesnėse mokyklose – jūs turite gauti aukštąjį išsilavinimą, o ne rausti žemę. Šitaip visuose lygiuose buvo ugdoma niekinama pažiūra į paprastą darbą. To žmogaus tėvai taip pat norėjo, kad sūnus stotų į institutą, nes jis jau baiginėjo mokyklą. Bet visi pastebėjo, kad tas jaunuolis turi auksines rankas. Jis galėjo padaryti bet ką, bet štai mokytis jis nenorėjo. Tėvai galvojo, kad nieko, mes jį palenksim, ir labai jį spaudė: “Tu ką, nori visą gyvenimą juodą darbą dirbti?” Tada buvo formuojama būtent tokia visuomeninė nuomonė – arba tu juodadarbis, arba žmogus. Tas jaunuolis pasiduodavo spaudimui ir kartais pradėdavo kažką daryti ta kryptimi, bet po kiek laiko neatlaikydavo prigimtinių savybių įtakos ir viską mesdavo. Tėvai dar labiau pykdavo ir dar stipriau jį spausdavo.

Galų gale jis baigė mokyklą ir… įsidarbino vairuotoju. Atsisakė instituto ir tokiu būdu metė iššūkį – tėvams ir visuomenei, visiems.

Tačiau ši priešprieša jį traumavo, ir jis pradėjo išgėrinėti. Jį išmetė iš darbo. Tėvai ėmė dar labiau jį kontroliuoti, draudė kur nors eiti. Tada

jis jų akyse iššoko per langą. Laimei, nieko neatsitiko, jie gyveno antrame aukšte. Galiausiai tėvai jį apvesdino, bet šeimyninis gyvenimas po savaitės pasibaigė skandalu, jis primušė žmoną.

Pradėjo dar labiau gerti, iš visų darboviečių jį išmesdavo, ir greitai jis priėjo liepto galą – girtas sušalo. Tokia tai liūdna istorija.

Neprisirišimas prie veiklos rezultatų Kaip tinkamai padėti vaikui, jeigu jis klysta? Šiuo atveju geriausia būti neprisirišusiam prie vaiko veiklos rezultatų, kai svarbiausia ne tai, ko siekia vaikas, bet tai, ko jis išmoks toje veikloje, gyvenimiškos pamokos. Mokės jis matematiką ar ne – neturi jokios reikšmės. Jeigu jam kada nors gyvenime prireiks tos matematikos, jis ją per penkias dienas išmoks. Svarbiausia, kokiu žmogumi jis išaugs. Toks mąstymas ir yra įvardinamas kaip neprisirišimas prie rezultatų.

Pavyzdžiui, vaikas nenuėjo į mokyklą. Tėvams pasidomėjus, kas gi atsitiko, vaikas gražiai paaiškina, kad nieko tokio, jis paprasčiausiai nenori mokytis. “Na, gerai, nesimokink, tik susimildamas pasakyk, kodėl?” Vaikas vėl paaiškina, kad jam mokykloje nepatinka tas ir anas. “Gerai, neik, jeigu jau taip”. Ir viskas. Vaikas kuičiasi namuose, santykiai šeimoje išlieka tie patys, tėvai apie mokyklą nė neužsimena, bet štai iš jo pradeda šaipytis vaikai, atlekia aiškintis klasės auklėtojas. Vaikas pajunta nerimą ir įtampą, ir kai psichologinė nuotaika darosi nepakeliama, įsikiša tėvai ir pradeda aiškinti, kodėl reikia mokintis. Tegu jis dvi savaites nėjo į mokyklą, bet užtat gavo gerą gyvenimo pamoką. Vaikas padarė išvadas ir pats nusprendė mokytis. Tėvai, žinoma, nori, kad jis būtų išsilavinęs žmogus, bet to neįmanoma pasiekti be jo paties noro. Noras atsiranda, kai yra pasirinkimo laisvė. Pasirinkimo laisvę vaikas gauna, kai tėvai neprisirišę prie jo užsiėmimų rezultatų. Tokie tėvai siekia, kad vaikas nuo mažumės mokytųsi iš įvairių gyvenimiškų situacijų, o jų rezultatai – dešimtas reikalas. Tuo atveju, kai tėvams svarbiausia rezultatai, jie labai “gano” vaiką: to negalima, taip negalima. Vargšas užauga, visai neturėdamas praktinių įgūdžių.

Bendravimas Tėvai turi kontroliuoti, su kuo bendrauja jų vaikas, nors daugelis tėvų mano, kad tai nesvarbu. Tai svarbus auklėjimo principas, nes mes automatiškai perimame charakterio bruožus iš tų žmonių, su

kuriais bendraujame. Pastebėjus, kad vaikas turi netinkamus draugus, jam reikia pasiūlyti pasirinkti: arba mes, arba tavo draugai.

Nes blogoje kompanijoje mūsų auklėjimo vaisiai greitai sunyks, ir vaikas degraduos kaip asmenybė. Todėl ir pasirinkimas – arba mes, arba jie. Vedinėse šeimose ir dabar yra tokia taisyklė, leidžianti tėvui išvyti vaiką iš namų. Ir niekas neturi teisės kištis. Jeigu vaikas nenori paklusti, nenori gyventi kaip žmogus, tai tėvai jam duoda visišką laisvę: “Eik kur nori – tavo reikalas”. Vaikas, išvytas iš namų, jau nelaikomas žmogumi. Visi jo projektai apie šviesią ateitį pasibaigia.

Vedinėje visuomenėje visi vaikai labai bijojo tokios perspektyvos.

Tėvai tokiais atvejais buvo nepalenkiami. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios vaikai gerbė tėvus. Žinoma, mes taip elgtis negalime, nes nėra harmoningos visuomenės, kuri rūpintųsi šeima.

Tačiau vaiko bendravimui reikia teikti pirmaeilę reikšmę. Tik nereikia isterikų. Reikia bausti tylėjimu, neprisirišti prie rezultatų ir padėti vaikui suprasti, su kuo jis turi bendrauti.

Nepriklausomybė Sekantis principas – nepriklausomybė, arba tam tikras atsiribojimas nuo necivilizuotos visuomenės. Tai reiškia, kad tėvai, auklėdami vaikus, turi būti nepriklausomi nuo tų moralinių normų, kurios dabar vyrauja visuomenėje. Pirmiausia reikia nepriklausyti nuo masinių informacijos priemonių, kurių pagalba mums diegiama sugedusi moralė. Tėvai turi ryžtingai kontroliuoti vaiko bendravimą su taip vadinama žiniasklaida, neleisti jam žiūrėti dabartinių multifilmų ir kito panašaus jovalo, kuris mums bruka prievartą, chamiškumą, grubumą, ištvirkavimą ir kitas grožybes. Geriausia, ką galima padaryti šiuo atveju – tai nupirkti videomagnetofoną ir kruopščiai atrinkti, ką vaikas gali žiūrėti. Reikia būti labai kritiškam ir griežtam. Pavyzdžiui, pasaka apie Mauglį – nuostabus filmas, kuris moko vaikus, ką ir kaip reikia ginti, kas yra tikras draugas, kas yra mokytojas, kaip gintis nuo priešų. Tokių filmų yra labai daug, juos reikia rinkti ir aptarinėti su vaiku. Jeigu vaikas žiūrės tik tokio pobūdžio filmus, jis turės žymiai daugiau šansų užaugti normaliu žmogumi. Tokia šio principo esmė – nepriklausymas nuo valstybės. Jūs patys turite sužiūrėti savo vaiką, o ne ta nelaiminga valstybė. Jeigu ji dabar propaguoja tokius negardžius dalykus, tai nereiškia, kad ir mes turime tai daryti.

Kodėl visi taip prisirišę prie televizoriaus? Todėl, kad daugumoje žmonės užsiima ne ta veikla, kuri jiems skirta, todėl negauna

reikiamo pasitenkinimo. Jie kaip ir nepatiria pilnaverčio gyvenimo, todėl kompensuoja tai televizoriumi, kurį dabar drąsiai galima priskirti prie didžiausių narkotikų. Žmonės televizoriuje randa tai, ko jie nori, bet neturi. Kažkam reikia prievartos, kažkam – sekso, dar kažkam – muilo operų, ir viską jie randa televizoriuje.

Reikia suprasti, kad tai realus pavojus. Visą dabartinį progresą mūsų planetoje inspiruoja pernelyg tamsios jėgos. Vedos aprašo civilizacijas įvairiose planetose, su kuriomis mes neturime kontaktų dėl pernelyg didelio sąmonės lygio skirtumo. Yra trys pagrindiniai lygiai, ir mes esame viduriniame. Žemiau mūsų yra planetos, kuriose gyvena technologiškai išsivysčiusios civilizacijos. Jos labai smarkiai mus pralenkusios mokslo ir technikos srityse, bet ten nepaprastai žemas dvasinis lygis. Metalo muzika, kompiuteriniai žaidimai su tamsiais koridoriais, nesibaigiančiomis žudynėmis ir begaline kova, – visa tai maždaug atspindi tų civilizacijų gyvenimo būdą. Dabar jos labai įtakoja mūsų planetą, todėl pas mus didėja technokratija ir mažėja dvasingumas. Ši įtaka labai negatyviai paveikia mūsų sąmonę ir perduodama per masines informacijos priemones. Jeigu jūs norite kaip nors apsaugoti savo vaikus nuo šio siaubo, nesudarykite jiems sąlygų laisvai naudotis televizoriumi. Drausti beviltiška, nes narkomanija negydoma, atimant kvaišalus, tik vaikui reikia parinkti tokį repertuarą, kuris būtų įdomus ir naudingas.

Pabaigai galvosūkis: ar galima vaiką vesti į vaikų darželį? Čia jau kaip pasiseks. Jeigu jūsų vaikas gali išlikti savimi, bendraudamas su kitais vaikais, – veskite. Bet jeigu pastebėjote, kad vaikas iš darželio parsineša netikusius įpročius, tada geriau mesti darbą ir sėdėti su juo namie. Arba pasisamdyti tinkamą privatų auklėtoją.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Jūs sakėte, kad tėvai visada įtakoja vaikus. O kaip būna tuo atveju, kai tėvas pameta šeimą?

Atsakymas: Motina turi žinoti, kad tėvo įtaka vis tiek niekur nedingsta. Ji privalo atsiliepti apie jį pagarbiai ir nepliurpti nesąmonių, kad tėvas – niekšų niekšas, nes sūnus tokiu atveju irgi užaugs niekšas. Kai vaikas mintyse nekenčia tėvų ir juos įžeidinėja, tai jis perima visas blogąsias jų savybes. O jeigu motina kalba, kad tėtis, žinoma, geras žmogus, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad jis turėjo išeiti, tai tada susidaro prielaidos pozityviam vaiko kontaktui su tėvu, ir jis perims iš jo gerąsias savybes. Kontaktas visada išlieka.

Klausimas: O jeigu su motina pasilieka dukra?

Atsakymas: Esant negatyviam kontaktui su tėvu, ji vėliau neapkęs savo vyro, kuris jai asocijuosis su tėvu.

Klausimas: O jeigu vyras iš tikrųjų blogas?

Atsakymas: Šeimoje retai kada būna taip, kad vienas blogas, o kitas geras. Paprastai žmonės pamėgdžioja vienas kitą. Reikalas tame, kad moters savybės labiau užmaskuotos, nes jos prigimtis tokia – pasyvi. Vyro savybės paprastai būna ryškiai išreikštos, nes jo prigimtis aktyvi. Moteris pasirenka tokį vyrą, kuriame pasireiškia savybės, esančios jos pasyve, o paskui nuo jų kenčia, nors išsirinko tai pati. Žmones vienus prie kitų traukia jų panašumai. Jeigu moteris nelinkusi išgėrinėti, tai girtuoklio vaizdas neiššauks joje pykčio, o tik pasigailėjimą. O jeigu jūs mėgstate praleisti burnelę, tai girtuoklyje jūs pamatysite savąsias savybes, ir jūs pajusite jam pyktį. Todėl nereikia apmaudauti dėl netikusių vyro ar žmonos savybių, nes jos yra ir jumyse. Kovokite su jomis, veikdami išvien, ranka rankon, koja kojon. Todėl nereikia vaikui pasakoti, kad jo tėvas blogas žmogus, nes tai visų pirma reikš, kad jūs pats blogas.

Klausimas: Ar galima, nustatinėjant mergaitės polinkius, prie jūsų išvardintų keturių daiktų pridėti dar ir lėlę?

Atsakymas: Geras klausimas. Mergiūkštė, žinoma, pasičiups lėlę ir į kitus daiktus nekreips dėmesio. Esmė ta, kad šeima, vaikai – moters dalia. Nereikia lėlės, ir ji tada išsirinks kažką iš tų keturių daiktų. Jeigu ji, pavyzdžiui, pasirinko plaktuką, tai nereiškia, kad ją reikia mokinti kalti vinis. Tai reiškia, kad ji gaus tokį vyrą, kuris mielai ir su užsidegimu tai darys, o mergaitę reikia pratinti prie paprastos darbininkų šeimos gyvenimo.

Klausimas: O jeigu vaikui daugiau kaip trys metai?

Atsakymas: Tas pat – tegu renkasi. Bet jeigu vaikas jau pusbernis ar pusmergė, tai nieko nebus. Pasirinkimas daugiau negu aiškus – “Žinoma, aš imu pinigus!”

Klausimas: Mergaitė mėgsta žiūrėti filmus, kuriuose šaudo ir gaudo. Ar tai gerai?

Atsakymas: Vadinasi, ji iš prigimties jau nori kažką ginti, tai yra, ji bus linkusi ištekėti už tokio žmogaus. O kokius ji žiūri filmus?

Jeigu siužetuose akcentuojami teigiami charakterio bruožai ir poelgiai, tai viskas gerai, žiūrėti galima. Bet jeigu ten laksto kažkokie išsigimėliai ir be paliovos šaudo, tai kas bus jos galvoje? Tikriausiai vietoje smegenų – skylė nuo patrankos, kuri vadinama televizoriumi.

Klausimas: O jeigu mergaitės užsiima kovų menais?

Atsakymas: Nieko baisaus. Vedinėje sistemoje karaliaus ar kario žmonai buvo leidžiama įvaldyti kovos meną, ir jeigu jos vyras nenugalėdavo priešininko, jį įveikdavo jo žmona. Arba kaip nors kitaip padėdavo vyrui.

Klausimas: Ar gali pas žmogų pasireikšti du charakterio tipai?

Atsakymas: Taip, žmogus gali turėti, sakykim, ir šventojo, ir valdovo savybes. Būtent tokie valdovai – šventieji karaliai vediniais laikais valdė pasaulį. Daugumoje žmonės turi įvairių charakterių bruožus, bet vienas tipas vis tiek dominuoja. Pagal jį galima spręsti, per kokius žmogaus centrus (čakras) realizuojama jo karma. Pas tą, kuris turi polinkį į paprastą darbą, labiausiai aktyvūs žemutiniai centrai. Tai nereiškia, kad darbininkui reikalingas tik seksas. Pas jį yra tam tikra karminė užduotis susidoroti su savo žemais instinktais.

Pas mokslininką aktyvūs viršutiniai centrai, o jo karminė užduotis – perteikti savo žinias kitiems. Pas valdininkus ir prekijus aktyvūs viduriniai centrai. Valdininko užduotis – nugalėti savo pyktį ir žiaurumą, prekijas turi tapti nesavanaudiškas.

Klausimas: Ar yra toks dėsningumas, kad žmonių su kažkokiu charakterio tipu gimsta daugiau, o kito tipo – mažiau?

Atsakymas: Yra. Palyginkite, kiek yra mokslininkų ir kiek darbininkų. O šventųjų tiesiog tragiškai mažai. Tai panašu į kalną: apačioje jis plačiausias – tai darbininkų sluoksnis, jų ir turi būti daugiausia, aukščiau kalnas siauresnis – biznieriai, toliau jis dar siaurėja – valdininkai, ir pagaliau nedidelė aikštelė pačioje viršūnėje – mokslininkų ir šventųjų vieta.

Klausimas: Jūs sakėte, kad žmogaus gyvenimo trukmė yra konstanta. Bet Vedose sakoma, kad jeigu žmogus labai nuodėmiauja, tai jo gyvenimo trukmė gali sutrumpėti. Kaip tai paaiškinti?

Atsakymas: Kalbama apie aktyvaus gyvenimo trukmę. Kai žmogui baigiasi aktyvusis periodas, jis gali dar ilgai gyventi. Ir atvirkščiai, jeigu jis numirė, dar nesibaigus aktyviam periodui, tai jis ir toliau gyvens ten, kur jam skirta, bet tik subtiliame kūne, kaip vaiduoklis. Kai ateis laikas, jis gims naujame kūne.

Klausimas: Kaip sužinoti, ar žmogus gali būti muzikantu?

Atsakymas: Asmenybė gali pasireikšti įvairiai. Vienas muzikuoja dėl pinigų, kitas – norėdamas suprasti gyvenimo tikslą ir prasmę, trečiam paprasčiausiai tai patinka, ketvirtas nori vadovauti orkestrui.

Pati profesija neturi reikšmės, svarbiausia, kaip tu joje pasireiški.

Galima būti mokslininku ir kartu biznieriumi, kaip dabar dažnai būna.

Galima valdyti šalį ir turėti pirklio manieras. Galima būti šventuoju ir vadovauti visuomenei.

Klausimas: Ar vaikai gali turėti daugiau tėvų?

Atsakymas: Gali. Vedos nurodo juos ir ragina su jais elgtis, kaip su gimtaisiais tėvais, tai yra, atlikti vaikų pareigas. Taigi, ką vaikas turi laikyti savo tėvu? Žmogų, kuris jį pradėjo; dvasinį mokytoją; tą, kuris jį mokina profesijos; žmogų, kuris parūpina jam maisto; taip pat tą asmenį, kuris jį apsaugo nuo didelių pavojų.

Vaiko motinos: ta, kuri jį pagimdė; jo mokytojo žmona (kalbama apie tikrą mokytoją, o ne apie tą, kuriam šios pareigos – tik pragyvenimo šaltinis); šventiko žmona (vėlgi – jeigu tai tikras šventikas); žmona to žmogaus, kuris valdo šalį ir turi visus valdovo bruožus. Jo žmona laikoma visos šalies gyventojų motina ir su ja reikia atitinkamai elgtis. Bet vargiai kas nors iš mūsų matė tikrą valdovą; žindyvė, jeigu tokia yra; Žemė, kurioje mes gyvename ir kuri duoda viską, kas mums reikalinga. Žemė – tai irgi asmenybė, tiksliau, ją prižiūri tam tikra asmenybė, kurios mes nematom ir nežinom, ir kuri tačiau suteikia mums galimybę čia gimti; septintoji motina – karvė, kuri žmonėms duoda patį puikiausią maistą visatoje – pieną.

Klausimas: Jeigu žmogus žino, kaip reikia gyventi ir nori, kad visi taip gyventų, kodėl jis negali panaudoti prievartos? Kaip tada žmones išmokyti?

Atsakymas: Norint, kad visi gyventų pagal kažkokį modelį, reikia juos įkvėpti savo asmeniniu pavyzdžiu, pačiam taip gyventi.

Jeigu norite tai padaryti kitų sąskaita, naudojant prievartą, reiškia, kad turite egoistinius polinkius. Auklėjant negalima versti kitą žmogų daryti tai, ko jūs norite. Reikia tai daryti pačiam, o kitam palikti

pasirinkimo laisvę. Toks principas. Kitaip jus pradės nekęsti, ir jokios gerovės nei sau, nei kitiems jūs nesukursite.

Klausimas: Ką galite pasakyti apie miegą dienos metu?

Atsakymas: Dieną galima miegoti tik sėdint. Jeigu žmogus miega atsigulęs, jis nustoja sveikatos, atminties, darbingumo ir t.t. O jeigu miega užsikniaubęs ant stalo, tai nieko tokio nebus ir ilgai jis nemiegos. Su vaikais kitas reikalas. Jie turi miegoti tada, kai nori.

Versti nereikia, tegu miega, kada nori ir kiek tik lenda.

Klausimas: O studentai?

Atsakymas: Studentai turi miegoti naktį ir mokintis dieną, o ne atvirkščiai. Vakare tegu užsiima kokiu nors mėgstamu darbu, tada atsiguls su tinkama miegui sąmone. Studentai turi žinoti, kad daugiau, negu jiems skirta likimo, jie vis tiek neišmoks. Jie neturi manyti, kad reikia mokytis tik gerais pažymiais. Daugiau dėmesio reikia skirti disciplinoms, kurios patinka, ir mažiau likusioms.

Studentas turi laiku ir teisingai maitintis, būtinai valgyti saldumynus ryte ir sočiai papietauti. Taip maitinantis, pagerės jo atmintis ir mokslai eis kaip iš pypkės, jį visi gerbs. Žinokite, kad studento pažymiai penkiasdešimčia procentų priklauso nuo to, kiek jį gerbia dėstytojai. Jis gali blogai žinoti dalyką, bet jeigu yra visų gerbiamas ir turi daug gerų savybių, tai į spragas jo žiniose dėstytojas žiūrės atlaidžiai ir parašys daugiau ar mažiau normalų pažymį. Gal būt, kito studento sąskaita, kuriam rašo blogesnį pažymį, nors jis dalyką žino geriau, bet neturi reikiamų savybių ir nėra gerbiamas. Išvada tokia, kad jeigu žmogus gyvena teisingai, tai jam nėra ko bijotis.

Klausimas: Koks optimaliausias minimalus mitybos racionas vidutiniam žmogui? Nurodykite kokį nors variantą.

Atsakymas: Nėra pasaulyje tokios būtybės, kaip vidutinis žmogus. Kaip nėra ir vidutinio kūno organo, kuriam būtų gaminamos tabletės. Reikia žinoti, kaip maitintis pačiam, kokios savybės būdingos vieniems ar kitiems produktams, koks maistas jums palankiausias. Norint teisingai maitintis, svarbiau suprasti, kad valgyti reikia laiku, o ne tai, ką valgyti. Jeigu valgai maistą, kuris pagal visus duomenis tau tinka, bet valgai jį ne laiku, vadinasi, jis veikia kaip nuodai. Tai didelis mokslas. Visiškai neteisinga galvoti, kad jeigu kažkur surašyta, kiek kalorijų žmogui reikia suvartoti, tai ir yra mokslas. Ajurveda apie kalorijas net neužsimena. Žmonės, kurie galvoja, kad tai ajurveda ir apie tai rašo, iš tikrųjų kalba apie vakarietišką mediciną su ajurvediniais terminais.

Klausimas: Ar įmanoma mokinti ir gydyti žmogų, jam miegant?

Atsakymas: Miegas yra neišmanymas. Kai žmogus miega, jis yra neišmanyme. Ir gydyti, ir mokinti tokioje būklėje galima, bet tai bus pasyvus gydymas ir pasyvus mokinimas, kai žmogus iš to nieko negauna. Čia mes vėl susiduriame su tuo, kas svarbiausia – charakterio savybės. Kai žmogus pats dalyvauja gydymo procese, jis ugdo savyje tam tikrus charakterio bruožus, ir liga pasitraukia, nes apsivalo protas. Kai žmogus mokinasi miegodamas, jis gali į galvą susidėti daug žinių, bet pats nepasikeis nei per nago juodymą.

Klausimas: Kaip paaiškinti mutantų gimimą?

Atsakymas: Kokį kūną žmogus užsitarnauja, tokį sekančiame gimime ir gauna.

Klausimas: Kaip vaiką atpratinti čiulpti pirštuką?

Atsakymas: Tai reiškia, kad jo maiste kažko trūksta. Jis nori patenkinti savo skonio pojūtį, nes jam trūksta pranos. Parinkite vaikui tinkamą maistą, ir jam nereikės maitintis savo pirštu.

Klausimas: Ar gali vieną sielą pakeisti kita, žmogui esant klinikinės mirties būklėje?

Atsakymas: Maža tikimybė, nes siela labai prisirišusi prie kūno.

Tai pats didžiausias mūsų prisirišimas. Kai žmogus miršta, siela dar visaip bando pasinaudoti kūnu ir palieka jį tik tuo atveju, kai jis jau visiškai niekam netinkamas. Ir tada nepadeda jokia reanimacija.

Kūną be sielos atgaivinti neįmanoma, nes kartu su siela pasitraukia ir subtilus kūnas, kuris verčia funkcionuoti visą organizmą. Jeigu tokį kūną bandytų užimti kita siela, tai galima būtų palyginti su tuo, kad ji atsisako naujutėlių apartamentų ir nori apsigyventi tualete, netgi išvietėje, atleiskite už palyginimą. Senas kūnas niekam nereikalingas, ko ten lįsti? Todėl mažai tikėtina, kad kokia nors siela juo susiviliotų.

Klausimas: Kaip siūlyti maistą mirusiems?

Atsakymas: Pirmiausia maistą reikia pasiūlyti Dievui, o jau paskui visiems kitiems. Toks maistas mirusiems artimiesiems teikia didelę naudą, nes tada jie net iš pragaro gali patekti tiesiai į rojines planetas. Šią sistemą, aprašytą Vedose, praktikuoja daug kas. Tarp kitko, tai tiesioginė sūnaus pareiga mirusiems tėvams – maitinti juos maistu, kurį jau paragavo Viešpats. Tėvai savo mirusiems vaikams turi daryti tą patį.

Papasakosiu vieną atvejį. Pas mane atėjo moteris ir prašė paaiškinti, kas darosi su jos mirusia dukra, kuri ateina pas ją sapne ir vis skundžiasi, kad ji alkana, kad jai blogai ir prašo padėti. Pažiūrėjęs į mirusio žmogaus fotonuotrauką, aš galiu pasakyti, kas su juo atsitiko po mirties. Iš mergaitės nuotraukos aš supratau, kad ji kaip ir

ne visai numirė, tai yra, ji toliau gyvena šalia mūsų subtiliame kūne ir negali užgimti naujai. Taip kartais atsitinka, kai žmogus miršta miegodamas, kai mirtis jį ištinka netikėtai. Būtent taip buvo ir šiuo atveju – mergaitė miegojo mašinoje, kuri pateko į avariją. Mes pradėjom ieškoti būdų, kaip jai padėti ir pagaliau radom sprendimą.

Viešpačiui pasiūlytu maistu šeima pamaitino tūkstantį žmonių, ir tą pačią naktį mergaitė atėjo paskutinį kartą, padėkojo, atsisveikino ir daugiau nesirodė. Taip ji užbaigė savo gyvenimą toje šeimoje. Taigi matom, kad Vedos – tai praktinis žinojimas, tik ne visada suprantamas mūsų grubiam protui.

Klausimas: Ar kas nors vyksta, siūlant maistą Dievui? Gal prana keičiasi?

Atsakymas: Ne, prana nesikeičia. Čia yra du variantai – valgyti dėl savęs ir dėl Viešpaties. Kai žmogus valgį skiria sau, jis ugdo savyje egoizmą. Jeigu jis valgo, norėdamas patenkinti Viešpatį, tai palanku jau vien dėl to, kad jis galvoja apie Dievą, be to, jis dar ugdo savyje dorybingumą. Kai žmogus siūlo maistą Viešpačiui, Jis apvalo tą maistą nuo nuodėmingų reakcijų ir užpildo Savo energija, kuri duoda mums stiprybės gyventi ne tik sau. Tai yra dvasinė energija ir neturi jokio ryšio su prana, kuri yra nors ir subtili, bet materiali energija. Kai žmogus gyvena dėl kitų, jis tampa nenuodėmingas.

Visa tai, ką mes čia kalbėjom, neliečia gyvulinio maisto, nes tokio maisto siūlyti Dievui negalima, ir jeigu tu nudobei gyvulį, tai tik dėl savęs. Dievas tokio maisto nepriima, todėl jo neįmanoma apvalyti nuo nuodėmingų reakcijų. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Klausimas: Ar galima išmesti maistą, pasiūlytą Viešpačiui?

Atsakymas: Vedinėje tradicijoje laikoma, kad jeigu žmogus nors dalį tokio maisto išmeta, tai jis laikomas nevertu jo, ir sutinkamai su karmos dėsniu, ateis toks laikas, kai jis neteks tiek maisto, kiek jo išmetė. Taigi, neįstengus visko suvalgyti, likučius reikia atiduoti kitiems gyviems padarams, kad ir žvirbliukams ar kirminams žemėje.

Taip jūs padarysite daug naudos ir sau, ir gyvūnams. Vedos teigia, kad siela, esanti gyvūno kūne, gali iš karto gauti žmogišką kūną, savo dvasinio vystymosi kelyje išvengdama daugybės įsikūnijimų kitose gyvuliškose formose, ir tai tik todėl, kad valgė maistą, pasiūlytą Viešpačiui. Nesigilinsim į šią temą, dabar svarbiau suprasti, kad žmogus neturi valgyti tik dėl savęs ir tik pats. Pas mus senais laikais irgi buvo toks etiketas, kai susėdus šeimai valgyti, pirmasis maistą paragaudavo šeimos galva, tėvas, o jau paskui likusieji. Taip

jam išreikšdavo pagarbą. Esmė ta, kad maistas pirmiausia būdavo kam nors pasiūlomas. Žmogus perimdavo savybes to asmens, kuriam jis siūlydavo maistą. Ir jeigu jis siūlo maistą Viešpačiui, tai įgyja dieviškas savybes. Kadangi Dievas yra mūsų širdyse, jis mato, kaip mes siūlome Jam maistą, su kokia nuotaika, ir tada Jis išvaduoja mus nuo egoizmo.

Klausimas: Maistą, paaukotą mirusiems artimiesiems, paskui galima pačiam suvalgyti?

Atsakymas: Jokiu būdu. Jūs turite atiduoti jį gyvūnams. O mirusiems galima duoti ne tik maistą, bet ir savo poelgius. Jūs užsiimate kokia nors dorybinga veikla ir mintyse pasakote: “Aš noriu, kad šitos veiklos rezultatai tektų mano mamai”. Jeigu jūs to labai norite, tai taip ir įvyksta. Savo poelgių rezultatus galima atiduoti bet kam ir nepriklausomai nuo to, ar jis gyvas, ar miręs.

Klausimas: O jeigu mirusysis ateina sapne ir paprašo konkretaus maisto?

Atsakymas: Vadinasi, reikia kuo skubiau jį pagaminti ir pasiūlyti – šventykloje ar namuose. Nebūtina kažkur eiti – šventyklėlę galima įsirengti ir namuose. Pasistatykite altorėlį ir tarnaukite Dievui. Žmogus apsivalo nuodėmes, jeigu jis tarnauja Dievui. Ką tai reiškia – tarnauti Dievui? Tai reiškia, kad visa mūsų veikla nukreipta į Dievą, kad mes stengiamės gyventi pagal jo nurodymus. Tik tada būsim laimingi, ir mūsų vaikai užaugs ne savanaudžiai, o jeigu gyvenam, tenkindami tik savo poreikius – kentėsim. Tai – vedinė kultūra. Bet jeigu jūs nenorite tarnauti Dievui, tai tarnaukite žmonėms. Žmona tarnauja vyrui, vyras – šeimai. Šeima tarnauja visuomenei. Toks gyvenimas garantuoja sėkmę, laimę, progresą ir gilesnį pasaulio suvokimą. Reikia daryti tai, ką jau supranti. Jeigu nesuprantate, kas yra Dievas, tai pasistenkite suprasti, kas yra dora, teisingumas. Jeigu žmogus nenori ir šito suprasti, kam tada jis gyvena? Tai jau ne gyvenimas, o nesąmonė.