Japonija arčiau nei manėte by Egle A.

„Virtuvė. Nuo... Iki...“

rekomenduoja

Japonija arčiau, nei manėte Japoniško maisto studija įsikūrusi erdviame lofte.

Nors nuo ilgos viešnagės Japonijoje prabėgo daugiau nei penkiolika metų, vilnietė Alina Vaitkienė ir šiandien mikliai ruošia tradicinius japoniškus pietus ar vakarienę. Ir ne tik – moteris rytiečių virtuvės estetika ir skonio subtilybėmis jau daugiau nei metus dalijasi sostinėje veikiančioje „Japoniško maisto studijoje“. Savo patirtimi ir prisiminimais apie gyvenimą Tekančios saulės šalyje ir japonų virtuvę dalijasi šios studijos įkūrėja ir mokytoja Alina Vaitkienė. Eglė Aleksandravičiūtė

Amžina meilė Japonijai

Su ponia Alina susitinkame pramoniniame sostinės loftų komplekse įsikūrusioje, šiltu rytietišku minimalizmu dvelkiančioje „Japoniško maisto studijoje“. Erdvi, rytiečių gyvenimo būdui gal ir per didelė, patalpa, dideli langai ir daug šviesos – jauki ir šilta vieta, jau beveik metus traukianti smalsius vilniečius ir sostinės svečius, trokštančius iš arčiau pažinti japonų virtuvę, maisto produktus ir mitybą, lemiančią ilgą gyvenimą. Mokslininkai sutaria, kad ilgiausią iš visų pasaulio gyventojų gyvenimo trukmę lemia saikinga japonų mityba, kuri pasižymi

mažai termiškai apdorotais produktais ir nedideliu kiekiu riebalų. Studijos šeimininkė ruošia žaliąją arbatą ir pasakoja, kad Tolimųjų Rytų šalis Vaitkų šeimos širdyse užima didelę ir ypač svarbią vietą. „Japonijoje su vaikais gyvenau pusketvirtų metų, o vyro fiziko Rimanto Vaitkaus mokslinė stažuotė ten truko dar ilgiau. Per tuos metus artimu tapusiame tolimame krašte teko lankytis daug kartų, o ryšiai nenutrūkę ir šiandien. Japonijoje visuomet esame laukiami, o ten gyvena ir antroji, „japoniška“ mūsų šeima“, – pasakoja verslininkė.

Pirmą kartą Japonijoje A. Vaitkienė viešėjo gūdžiais 1989-aisiais, o 1991 m. atvyko su vaikais pas vyrą, tuo metu jau įsikūrusį Japonijoje. Šalis naujakurius sutiko ne tik svetingai, bet ir pavergė visų širdis amžiams. Po Japonijoje praleistų pusketvirtų metų į Lietuvą grįžusi gyventi A. Vaitkienė pirmoji ėmėsi pristatyti tuomet lietuviams visiškai nežinomą japonų virtuvę. 1995 m. sostinės senamiestyje moteris atidarė japonų maisto restoraną „Tobira“, kurio pavadinimas simboliškai reiškė: „Vartai į pažinimą“. Dukra Greta ir vyras nuolat palaiko ryšius su Japonija, kur dažnai keliauja verslo reikalais.

Tokie mandagūs, o taip šliurpia

Prisimindama pirmuosius įspūdžius iš svečios ir tuo metu tolimos šalies, susidūrimą su tokia europiečiams skirtinga, neįprasta kultūra, A. Vaitkienė sako, kad tai buvo išbandymų, kultūrinio šoko ir įdomių patirčių metas. „Pirmą kartą nustėrau įžengusi į vietinę makaronų užeigėlę. Tokios vieno patiekalo užeigos Japonijoje – itin populiarios, o pietų metu žmonių tiek, kad sunku įsibrauti. Taigi, įsivaizduokit, kai įžengus į restoranėlį pasitinka beprotiškas šliurpimas. Kaip kokioje kiaulidėje. Tik vėliau sužinojau, kad šliurpdami į save japonai karštus makaronus atvėsina, o kuo garsesnis šliurpimas, tuo skanesnis, vadinasi, patiekalas. Neslėpsiu, pirmą kartą atsidūrus tokiame „restorane“ norėjosi verkti. Net pamaniau, kad vyras specialiai atsivedė į tokią siaubingą vietą, kad tik būtų pigiau“, – juokiasi A. Vaitkienė ir sako vėliau ypač pamėgusi tokius vieno patiekalo restoranėlius, kurių Japonijoje pilna kone ant kiekvieno kampo. „Antrasis kultūrinis šokas vėl ištiko tik iš nežinojimo, – šypsodamasi tęsia moteris. – Užėjome su vyru į kito japonų itin mėgstamo patiekalo – kario – užeigėlę. O ten – stendas su patiekalų aštrumo laipsniais. Niekada gyvenime iki tol nebuvome susidūrę ir nežinojome, kas yra „aštru“. Kokie gi tie mūsų tarybiniai prieskoniai? Druska ir pipirai tebuvo. Net negalėjome įsivaizduoti, ką reiškia „aštru“. Vis dėlto nusprendžiau paragauti tikrai ne paties aštriausio patiekalo, tačiau mano ir japonų supratimas, kas yra aštru, o kas ne – gerokai skyrėsi. Vos paragavusi apsiverkiau – valgyti buvo neįmanoma, burna tiesiog degė, jokio skonio nei pajutau, nei supratau.“ Tačiau moteris priduria, kad kario patiekalai tikrai neatspindi japoniškos valgymo kultūros ir prisiminusi dar keletą įdomių nutikimų pasakoja apie pirmuosius įspūdžius prabangiame autentiškos japonų virtuvės restorane, kur svečiai vakarieniaudami klūpo, maistas valgomas tik lazdelėmis, o vakarienei patiektas krabas buvo dar pusiau gyvas. „Valgiau žaliuodama, o manęs vis klausinėjo, ar skanu. Nors bandžiau sakyti, kad taip, bet iš reakcijos buvo aišku, todėl atnešę puodą japonai tą krabą išvirė“, – prisiminimais dalijasi moteris.

ponų įsitikinimu, maistas turi derėti su gamta ir asmeniu, ruošiančiu patiekalą. Japonijoje daug dėmesio skiriama sezoniniam maistui, o šalies virtuvę būtų galima pavadinti labai natūralia ir harmoninga. Pagrindiniai japoniškos virtuvės produktai – ryžiai, žuvis ir daržovės – milžinišku greičiu populiarėja pasaulyje, kuris šiuo metu kraustosi iš proto dėl sveikos mitybos. Ryžiai, jūrų gėrybės, palyginti su kitais produktais, turi mažą cholesterolio, riebalų ir kalorijų kiekį. Daugelis tikina, kad japonų virtuvė pati sveikiausia, o to įrodymas – japonų ilgaamžiškumas (japonai – ilgiausiai pasaulyje gyvenanti tauta). „Japonai valgo labai daug daržovių. Žalių, marinuotų, raugintų ar termiškai apdorotų daržovių kaskart galima rasti ant japonų stalo“, – apie valgymo įpročius pasakoja moteris. Daržovės yra tokia pat neatskiriama japonų dietos dalis, kaip ir žuvis ar ryžiai – pagrindiniai japoniškos virtuvės produktai.

Namų aplinkoje

Tekančios saulės šalies gyventojai garsėja išlavintu ir gurmanišku skoniu, mėgsta itin kokybišką, šviežią ir įvairų maistą. A. Vaitkienė pasakoja, kad tradiciniai japonų pietūs ar vakarienė susideda iš įvairių patiekalų, kurie dažnai valgomi nesilaikant eiliškumo. Japonai nežino, kas yra antrieji ar pagrindiniai patiekalai – šioje šalyje įprasta visus patiekalus patiekti vienu metu. Tačiau po nedaug. Kiekvienas į lėkštelę kraunasi kiekvieno patiekalo – po šaukštą ar du. Japonai valgo įvairiai, tačiau po nedaug, pirmenybę teikia patiekalų įvairovei, o ne jų dydžiui“, – skirtumus nuo europietiškų tradicijų pabrėžia moteris. A. Vaitkienė pasakoja, kad Japonijoje priimta sočiai pavalgyti ryte. Pusryčių, kaip ir visos japonų virtuvės, pagrindas – virti ryžiai, miso (fermentuotos sojų pupelių pastos) sriuba. Taip pat pusryčiaudami japonai valgo kiaušinius ir žuvį. Pusryčiai prasideda nuo arbatos ir užkandžių, pagamintų iš žalių ar marinuotų daržovių (jas, pasak Japonijos virtuvę gerai pažįstančios moters, japonai labai mėgsta), žalios žuvies, supjaustytos gabalėliais, jūrų gėrybių. Miso sriuba patiekiama

mažame mediniame lakuotame puodelyje, o po jos valgomi virti ryžiai, žuvis (dažniausiai kepta), patiekalai, pagaminti iš mėsos ir daržovių. Pietums taip pat valgomi ryžiai – japonų duona, prie jų patiekiamos žalios, virtos ar marinuotos daržovės, patiekalai iš švelniai apdorotos žuvies. Vakarienei dažniausiai ir vėl valgomi ryžiai, o prie jų patiekiamas stiprus sultinys ir žalia žuvis. „Tokiais šeimos pusryčiais, pietumis ir vakarienėmis, kaip ir kitais buitiškais dalykais, pasirūpina moterys. Jos, išlydėjusios vyrus į darbą, vaikus į mokyklą, kone visą pirmąjį pusdienį praleidžia įvairiuose klubuose, kurie Japonijoje be galo populiarūs. Moterys čia mokosi virtuvės paslapčių, puokščių komponavimo – ikebanos – meno, kaligrafijos, tapymo ant šilko ir kitų tradicinių Japonijos menų. Antrąją dienos pusę skiria pietums, vakarienei ruošti ir laukia grįžtančių namiškių“, – pasakoja A. Vaitkienė , kuri gyvendama Japonijoje taip pat buvo ne vieno klubo narė ir sako, kad šiuo metu jos vadovaujama „Japoniško maisto studija“ – taip pat savotiškas klubas, kuriame renkasi bendraminčiai, vienijami meilės japonų virtuvei. Studijos šeimininkė pasakoja, kad ir šiandien pati dažnai gaminanti valgius, kuriuos išmoko gyvendama Japonijoje. „Ir kur kas dažniau nei tradicinius lietuviškus, – ši moters frazė nuskamba labai įtikinamai. – Mėgstu eksperimentuoti virtuvėje, bandyti naujus derinius, kurti, atrasti naujus skonius. Tik gaila, kad gaminti dabar galiu kur kas mažiau. Kai likome gyventi dviese, vyras ne visada spėja su mano kulinariniais eksperimentais.“ Ruošdama japonų virtuvės patiekalus namuose, moteris stengiasi gaminti kuo autentiškiau, iš autentiškų šios virtuvės produktų. „Man labai svarbu gerbti kitos šalies kultūrą, jos tradicijas. Bandyti suprasti jai būdingą virtuvę, patiekalus, galų gale, prisitaikyti pačiam. Kitos šalies tradicijų priėmimas – pagarba ne tik svetimai kultūrai, bet ir savo paties akiračio plėtimas“, – tokiu požiūriu moteris vadovaujasi ir namuose, ir studijoje, kur stengiasi viską pateikti taip, kaip kadaise išmokusi Japonijoje.

A. Vaitkienės archyvo nuotr.

Egzotiška virtuvė žavi ne vieną

Japonų virtuvė vakariečių skrandžiams – egzotiška ir specifiška, todėl jos maga paragauti, išbandyti. Tačiau ponios Alinos įsitikinimu, susidūrus su nepažįstama virtuve labai svarbu pirmasis įspūdis. Skanaudamas naujų produktų ar patiekalų nežinai, kokie jie turėtų būti, todėl jei maistas paruoštas nekokybiškai ar pakeistos būtinos sudedamosios patiekalo dalys, gali skaudžiai apsigauti. „Pirmą kartą paragavęs netinkamai patiektos žalios žuvies be deramo padažo gali susidaryti tokį prastą įspūdį, kad niekada jos nebenorėsi“, – sako moteris. Todėl labai svarbu susipažinti, išmokti ir bandyti suprasti, prisijaukinti svetimos šalies virtuvę. „Maistas, valgymo kultūra – pats geriausias būdas pažinti kitą šalį ir jos kultūrą“, – įsitikinusi moteris, besidalijanti savo žiniomis apie tolimosios Japonijos virtuvę. Kad ir kokį patiekalą gamintų, japonų virėjai niekada nemėgins pakeisti natūralaus žuvies ar daržovių skonio prieskoniais, kitais priedais. Ja-

A. Vaitkienė ne tik dalijasi Japonijoje įgytomis žiniomis su studijos lankytojais, bet ir pati semiasi naujovių.

„Virtuvė. Nuo... Iki...“

rekomenduoja

Japonų restoranai

Tačiau japonai valgo ne tik namuose, jie nevengia užsukti ir į restoranus, kitas viešojo maitinimo įstaigas. Ypač dieną, mat ne visi iš namų nešasi suruoštą pietų dėžutę, Japonijoje vadinamą bento. Tuomet japonai traukia į populiarias vieno patiekalo užeigėles. Tačiau mėgstami ir autentiški restoranai, su širmomis. Juose valgoma tik klūpant, pagal visas japoniškas tradicijas. Populiarūs ir vakarietiško tipo restoranai, kai valgoma susėdus prie stalo. „Vertybės keičiasi. Japonai į Vakarus žvelgia kaip į kultūrą, kurios reikia siekti“, – pasakoja A. Vaitkienė ir priduria, kad Japonijoje žaibo greičiu populiarėja vakarietiški saldumynai, šokoladas, duona, pyragaičiai ir kiti kepiniai. Taip pat populiarūs šeimos, vadinamieji family tipo, restoranai. Tačiau moteriai didžiausią įspūdį palikę vadinamieji vieno patiekalo – makaronų, kario, sušių, tempuros ar kitų japonų virtuvės valgių – restoranai. Anot pirmojo japonų virtuvės restorano Lietuvoje savininkės, tokių užeigėlių Tekančios saulės šalyje tiek daug, kad sukasi galva, kai reikia išsirinkti. „Fantastiška ir nuostabi patirtis“, – entuziastingai pasakoja A. Vaitkienė, – kiekvienam vykstančiam į Japoniją būtina apsilankyti tokiame restoranėlyje.“

Moteris palaiko ryšius ir su Japonijoje likusiais draugais, ir su Lietuvoje gyvenančiais japonais.

„Japonai atidarydami užeigą ar restoraną investuoja ne į sienas ir jų spalvą, o į gerą, šviežią, kokybišką maistą. Ir nors įėjus tave pasitinka dūmų ir garų debesis, o išėjus nuo tavęs dar ilgai gali dvelkti ruošiamo maisto kvapas, skonis atperka viską“, – prisiminimais dalijasi moteris. Tačiau ne į visus restoranėlius taip paprasta patekti. Kai kurie jų dirba tik vakarais, įleidžia tik tam tikrą skaičių žmonių ir jei ateisi pavėlavęs, šaukštai bus po pietų ir teks sugrįžti kitą dieną. „Manęs dažnai klausia, kodėl neatidarau tokio tipo restoranėlio. Kol kas manau, kad Lietuvoje tokiam eksperimentui dar ankstoka, bet būtų smagu, jei Europoje ir Lietuvoje paplistų toks restorano modelis“, – galbūt netolimos ateities verslo nišą įžvelgia japonų kultūra besižavinti moteris.

Nori gaminti patys

Alinos Vaitkienės receptas JAPONIŠKI BLYNAI „OKONOMIYAKI“ 1 kiaušinis • 2 ½ stiklinės vandens • 3 stiklinės miltų • 50 g kopūstų • 2 svogūnų laiškai • 80 g sojų daigų • 20 g mažų krevečių. Aliejaus kepti • marinuotų imbierų pagardinti. Padažui: ⅓ stiklinės majonezo • 1 šaukštas kečupo • 1 šaukštelis sojų padažo • 1 šaukštelis Vusterio padažo. Kiaušinį išmaišykite su vandeniu ir miltais, supjaustykite kopūstus ir svogūnų laiškus. Į tešlą įmaišykite krevetes, sojų daigus, kopūstus, svogūnus. Įkaitintoje ir aliejumi pateptoje keptuvėje iškepkite vieną didelį blyną ar mažesnius blynelius. Kepkite iš abiejų pusių, kol apskrus. Aptepkite padažu ir dar pakepkite. Valgykite karštą, apibarstę imbierais ir, jei turite, džiovintų tunų drožlėmis.

Šiandien pas mus japonų virtuvės restoranai – seniai nebe naujiena, tačiau lietuvaičiai nori ne tik paragauti egzotiškos virtuvės patiekalų, bet ir išmokti juos pasigaminti patys. „Kai tenka dažnai išgirsti, kad dar ir dabar yra nežinančių, ką valgo japonai, arba kad valgo vien tik žalią žuvį, norisi plačiau papasakoti, o ir pamėginti kartu pasigaminti kasdienius japoniškus patiekalus. Dėl to dar kartą bandau prisistatyti ir pristatyti „Japoniško maisto studiją“. Su visa atsakomybe ir meile šiai šaliai“, – sako tolimą Rytų šalį visa širdimi pamilusi moteris. Pasak „Japoniško maisto studijos“ vadovės, imtis naujos veiklos ją vėl paskatino sentimentai Japonijai ir noras parodyti, kad japonų virtuvė – ne tik sušiai. „Nuolat sulaukdavau prašymų parodyti, kaip reikia ruošti vieną ar kitą patiekalą. Daug žmonių domisi ne tik maistu, bet apskritai japonų kultūra. Be to, tapo madinga burtis į kokios nors veiklos klubus, smagiai bendrauti, o ši studija ir yra savotiškas klubas“, – vardija savininkė. Moteris pasakoja, kad „Japoniško maisto studijos“ tikslas – supažindinti lietuvius su japonų virtuve jaukioje, namus primenančioje aplinkoje. „Dabar prekybos centruose jau galima nemažai įsigyti reikiamų produktų, tačiau trūksta informacijos, žinių, kaip juos naudoti. Ne vienam kyla klausimų, kas ir su kuo valgoma, tad čia ir susirenkame mokytis, dalytis, sužinoti“, – apie širdžiai malonią veiklą pasakoja A. Vaitkienė. Studijos šeimininkė taip pat džiaugiasi, kad didelę auditoriją sudaro jauni žmonės, kurie užsuka ne tik po vieną, bet ir po kelis, grupelėmis. Čia neretai švenčiami gimtadieniai – tokią skanią pramogą, kurios

metu ne tik išmokstama naujų įgūdžių, bet vėliau viskas su pasigardžiavimu suvalgoma, mėgsta ramesnės kompanijos. Be to, moteris pastebėjusi, kad japoniško maisto ruoša vyrai domisi netgi labiau nei moterys. Vienu metu studijoje gali gaminti iki dešimties žmonių, tačiau stebėtojų ir ragautojų gali tilpti ir daugiau. Dalyviai sužino, kam reikalingos džiovintų tunų drožlės, kaip išsirinkti jūrų dumblių lapelius, ryžius, sojų padažą ir kitas sušiams gaminti reikalingas sudedamąsias dalis, kaip ruošiami sojų varškės patiekalai, kuo ypatinga tempura, kas yra terijakio ar adzukio pupelės ir kodėl japonų saldėsiai tokie saldūs. „Viskas, kas susiję su Japonija, „kvepia“ paslaptimi, o paslaptys, kaip žinia, traukia“, – apie į studiją užsukančius svečius sako A. Vaitkienė ir kviečia dalyvauti pamokose tuos, kuriems įdomi japonų virtuvė, kurie nori lengvo ir sveiko maisto, kurie nori išmokti derinti kitokius skonius, nei esame įpratę. Juk maistas ir jo ruoša – tai taip pat kultūros dalis. Kultūros, kuri žavi trapumu, šviesumu ir paprastumu.

Ar žinojote?

• Japonai pasaulyje pirmauja pagal gyvenimo trukmę, o mokslininkai teigia, kad dėl to „kalta“ sveika ir taisyklinga japonų mityba. • Japonai vertina tuštumos grožį. Lėkštės niekada nepripildomos iki kraštų – visada paliekama daug tuščios vietos. • Japonams labai svarbus kontrastas. Ant stalo apskriti indai dedami kartu su kvadratiniais, ilgi – su trumpais, dideli – su mažais. Apskritų formų maistas tiekiamas stačiakampiuose induose, ir atvirkščiai.

„Japoniško maisto studija“ Naugarduko g. 41 / V korpusas Loftas 414 +370 655 87 014 alina@maistostudija.com