Lauren Oliver "Kai aš žuvau"

LAUREN OLIVER KAI AŠ ŽUVAU Iš anglų kalbos vertė Evelina Žurauskaitė Alma littera VILNIUS 2012

Versta iš: Lauren Oliver BEFORE I FALL Simon & Schuster, New York, 2005 ISBN 978-609-01-0467-5

Mylimam Semonui Emiliui Knudsenui II atminti Piteri, ačiū už gražias gyvenimo akimirkas.

Pasiilgau tavęs.

PROLOGAS Sakoma, mirštant prieš akis žaibo greitumu pralekia visas gyvenimas, bet man taip nenutiko.

Jei atvirai, visada maniau, kad toji paskutinė akimirka, ta viso gyvenimo apžvalga — gan bauginantis reikalas. Mano mama pasakytų, kad kai kuriuos dalykus verčiau palaidoti ir užmiršti.

Pavyzdžiui, aš mielai užmirščiau metus, praleistus ketvirtoje klasėje (akinių ir rožinių dantų plokštelių laikus); o kas tau norėtų dar kartą išgyventi pirmąją dieną vidurinėje? Prie viso to dar pridėkite nuobodžias atostogas su šeima, beprasmes algebros pamokas, pilvo skausmus per menstruacijas ir niekam tikusius bučinius, kuriuos vos ištvėriau...

Kita vertus, tikrai neprieštaraučiau, jei tektų vėl išgyventi fantastiškiausias akimirkas: kai mokslo metų pradžioj per vakarėlį pirmą kartą pasibučiavau su Robiu Kokreinu — pačiame šokių aikštelės vidury, kad visi pamatytų ir suprastų, jog mudu esame kartu; kai Lindsė, Elodė, Elė ir aš, prisigėrusios gegužės vidury, mėginome vaizduoti sniego angelus ir pievelėje prie Elės namų palikome savo kūnų dydžio įspaudus; savo šešioliktąjį gimtadienį, per kurį uždegėme šimtą žvakučių ir šokome ant stalo sodelyje už namo; Heloviną, kai mudvi su Lindse iškrėtėme Klarai Seus pokštą ir mus vijosi policininkai, o mes juokėmės taip, kad vos neapsivėmėm. Tai įvykiai, kuriuos norėčiau prisiminti. Norėčiau, kad dėl tų įvykių prisimintų ir mane.

Tačiau prieš pat mirtį aš negalvojau nei apie Robį, nei apie kurį nors kitą vaikiną. Neprisiminiau nė vieno pokšto, iškrėsto kartu su draugėmis. Negalvojau nei apie namiškius, nei apie savo kambario sienas, kurios ryto šviesoje būna kreminės spalvos, nei apie azalijas — kvapnų medaus ir cinamono mišinį, liepos vidury tvyrantį po mano langais.

Aš galvojau apie Vikę Halinan.

Tiksliau, prisiminiau, kaip trečioje klasėje per fizinio lavinimo pamoką ruošiantis žaisti kvadratą Lindsė prieš visą klasę pareiškė nepriimsianti Vikės į savo komandą.

— Ji per stora, — leptelėjo Lindsė. — Į ją galima pataikyti net užsimerkus.

Tuo metu mudvi su Lindsė dar nebuvome draugės, bet jau tada ji kalbėdavo labai juokingai. Ir aš juokiausi kartu su visais, o Vikės veidas pasidarė violetinis kaip audros debesies kraštas. Štai ką prisiminiau paskutinę akimirką prieš pat mirtį, nors iš tikrųjų turėjo šmėstelėti visai kitos svarbios praeities akimirkos: dažų kvapas ir sportbačių girgždesys einant išblizgintomis grindimis; labai aptempti sintetiniai mano šortai ir juokas, aidintis didžiulėje patalpoje, lyg sporto salėje mūsų būtų buvę daugiau nei dvidešimt penki žmonės.

O dabar štai — Vikės veidas.

Keisčiausia, kad šis įvykis buvo visai išgaravęs man iš galvos. Tai vienas iš tų prisiminimų, kurie nėra svarbūs, jeigu suprantate, ką turiu omeny. O ir pačiai Vikei šis nutikimas nebuvo itin nemalonus.

Vaikai visada taip bendrauja tarpusavyje. Didelio čia daikto! Visada bus vienas, kuris šaipysis, ir visada — kitas, iš kurio bus šaipomasi. Kiek žinau, taip nutinka kiekvieną mielą dieną, bet kurioje mokykloje, kiekviename Amerikos mieste, turbūt ir visame pasaulyje. Augant svarbiausia — išmokti atsidurti besijuokiančiųjų pusėje.

Pirmiausia, Vikė nebuvo jokia storulė, o tik apskritaveidė ir su pilvuku, kurio, beje, neliko baigiantis ketvirtiems mokslo metams, be to, ji dar ir ūgtelėjo kokius aštuonis centimetrus. Ir netgi tapo Lindsės drauge. Jiedvi kartu žaisdavo žolės riedulį ir sveikindavosi susitikusios mokyklos koridoriuje. Kartą pirmoje gimnazijos klasėje per vieną vakarėlį Vikė staiga prisiminė šį įvykį (visos buvome jau gerai įkaušusios) ir mes ilgai juokėmės, o Vikė kvatojo labiausiai, kol jos veidas tapo violetinis — beveik toks pat kaip kadaise sporto salėje.

Tai buvo pirmas keistas dalykas.

Dar keisčiau buvo tai, kad mes kaip tik kalbėjomės apie paskutines akimirkas prieš mirtį. Tiksliai neprisimenu, kodėl užvedėme tokią kalbą, atmenu tik Elodės verkšlenimą — ji buvo nepatenkinta, kad automobilyje aš visad sėdžiu priekyje. Elodė atsisakė užsisegti saugos diržą ir vis lindo priekin mėgindama pasiekti Lindsės iPodą, nors parinkti muziką šiaip jau priklausė man. Aš ėmiau dėstyti savo teoriją apie gražiausias gyvenimo akimirkas, prisimintinas prieš pat mirtį, ir tada visos puolėme svarstyti, kokios akimirkos tai galėtų būti. Lindsė, be abejonės, pasirinko tą momentą, kai sužinojo patinkanti Diukui, o Elė — ji kaip visada skundėsi, kad šalta ir kad numirs nuo plaučių uždegimo, — galų gale išstenėjo, jog mielai vėl išgyventų, ir ne vieną kartą, pirmojo bučinio su Metu Vaildu akimirką. Mūsų tai nė trupučio nenustebino. Lindsė ir Elodė rūkė pravėrusios automobilio langus, ir pro plyšius vidun brovėsi ledinis lietus. Kelias buvo siauras ir vingiuotas, šalikelėse šokdinamos vėjo siūbavo nuplikusios juodos medžių šakos.

Elodė paleido Fallacy dainą „Šukė“ — gal kad panervintų Elę, o gal tiesiog nusibodo nesiliaujantys jos skundai. Tai buvo Elės ir Meto, kuris ją metė rugsėjį, daina. Elė išvadino Elodę kale ir atsisegusi saugos diržą mėgino pasiekti iPodą. Lindsė pasiskundė, kad kažkas įrėmė alkūnę jai į kaklą. Jai iš burnos iškrito cigaretė ir nuriedėjo po kojomis. Lindsė prapliupo keiktis ir puolė braukti nuo sėdynės žiežirbas. Elodė vis dar pykosi su Ele, o aš mėginau visas jas perrėkti — ėmiau kalbėti apie sniego angelus, kuriuos kadaise, vidury gegužės, visos vaizdavome. Padangos slystelėjo ant šlapio kelio. Automobilyje buvo baisiai prirūkyta — plonos lengvos dūmų sruogelės plūduriavo ore lyg vaiduokliai.

Staiga priešais blykstelėjo nežinia kas balta. Lindsė šūktelėjo, tik aš nesupratau ką, lyg ir sitas ar šitas, ar saitas, automobilis nuslydo nuo kelio ir nudardėjo žemyn į miško tankmę. Išgirdau šaižų garsą — metalas brūžinosi į metalą, dužo stiklai, automobilis sulinko perpus, paskui užuodžiau dūmus. Paskutinė mintis buvo: ar Lindsei pavyko užgesinti cigaretę?

Ir tada iš praeities išniro Vikės Halinan veidas. Išgirdau aplink aidint juoką, paskui jis virto klyksmu.

Ir viskas.

Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim aš su jais nė atsisveikinau.

Jeigu tu būtum aš, pabustum septynios minutės ir keturiasdešimt septynios sekundės prieš užsukant geriausiai draugei, kuri ketina paimti tave iš namų. Tu būtum taip įnikusi į skaičiavimus, kiek rožių gausi per Valentino dieną, jog vos spėtum įšokti į drabužius, išsivalyti dantis, tu melstumeisi, kad tik kosmetika tebegulėtų rankinėje, mat tada galėsi pasidažyti automobilyje pakeliui į mokyklą.

Jeigu tu būtum aš, paskutinė tavo diena prasidėtų štai taip...

PIRMAS SKYRIUS — Pyp, pyp!

Tai šūkauja Lindsė. Kiekvieną dieną, šeštą valandą penkiasdešimt penkios minutės, ji atvažiavusi manęs papypsėdavo tiesiai po langais, bet prieš kelias savaites mano mama ją aprėkė ir Lindsė sugalvojo štai tokią išeitį.

— Ateinu! — rikteliu, nors Lindsė ir pati mato, kad jau žengiu pro laukujės duris vilkdamasi švarkelį, tuo pat metu į rankinę grūsdama mokyklinį segtuvą.

Paskutinę sekundę man už rankovės trukteli Izė, aštuonmetė sesutė.

Staigiai atsisuku į ją.

— Ko tau?

Turbūt Izė turi specialų mažųjų sesučių radarą, kuris įsijungia tada, kai aš užsiėmusi, kai vėluoju ar kalbu telefonu su savo vaikinu. Sesė mane gaišina kaip tik tokiomis akimirkomis.

— Pamiršai pirštines, — sako ji. Tiksliau: Pamilsai pilstines. Nors dėl šveplavimo iš jos šaiposi visi bendraklasiai, Izė nė už ką nenori eiti pas logopedą. Atšauna, esą jai patinka taip kalbėti. Čiumpu Izės man atkištas kašmyro pirštines. Izė turbūt jau spėjo išteplioti jas žemės riešutų sviestu, nes nuolat gramdo kokį stiklainį.

— Ize, ką aš tau sakiau? — Pirštu pabaksnoju jai į kaktą. — Neliesk mano daiktų!

Izė kvailai sukrizena. Stumteliu ją vidun ir užtrenkiu duris. Jeigu tik leisčiau, sesė visą dieną sekiotų paskui tarsi šunytis.

Kai pagaliau pavyksta išeiti iš namų, pamatau Lindsę, alkūne atsirėmusią į nuleistą tanko langą.

Tanku mes vadiname jos automobilį — didžiulį sidabrinį Range Rover. (Kai tik juo važiuojame, būtinai kas nors mesteli: „Tai ne automobilis, o visas sunkvežimis“, o Lindsė tvirtina, neva net jeigu ji rėžtųsi į vilkiką, ant mašinos neliktų nė žymelės.) Iš mūsų keturių savo automobilius turi tik Lindsė ir Elė. Šioji — mažytę juodą Jetta, kurią mes praminėme Mažule. Aš kartais iš mamos pasiskolinu Accord, o vargšelei Elodei lieka tenkintis gelsvai rudu, vos riedančiu tėvo Ford Taurus.

Lauke tvyro ramybė, tik baisiai šalta. Dangus — nuostabus, šviesiai žydros spalvos. Ką tik patekėjusi saulė atrodo sugeibusi ir blanki, lyg būtų išskydusi po visą horizontą ir dabar tingėtų vėl susisukti į kamuolį. Pranešama, kad vėliau kils audra, bet nežinia, kaip ten bus.

Atsisėdu priekyje šalia Lindsės. Toji jau spėjo užsirūkyti ir dabar cigarete parodo į kavos puodelį, pirktą Dunkiri Donuts kavinėje.

— O kur bandelė? — klausiu.

— Ant galinės sėdynės.

— Su sezamais?

— Na taip.

Išsukdama iš kiemo Lindsė žvilgteli į mane.

— Gražus sijonas.

— Tavasis irgi.

Lindsė linkteli, padėkoja už komplimentą. Iš tikrųjų mūsų sijonai visiškai vienodi. Yra tik dvi dienos metuose, kai Lindsė, Elė, Elodė ir aš tyčia vilkime taip pat. Taip būna Mokyklinės dvasios pakėlimo savaitę — per Pižamos dieną (prieš praėjusias Kalėdas visos nusipirkome vienodus Victorias Secret komplektėlius) ir per Valentino dieną. Tris valandas sugaišome prekybos centre rinkdamosi tarp rožinės ir raudonos spalvų (mat Lindsė nekenčia rožinės, o Elė rengiasi vien tik rožiniais drabužiais), o galiausiai, Nordstorm parduotuvėje pasiraususios nupigintų prekių dėžėje, išsirinkome po juodą trumpą sijonuką ir po raudoną berankovę trikotažinę palaidinukę baltu kailiuku

puoštais kraštais.

Kaip minėjau, tai — vienintelės dienos, kai tyčia rengiamės vienodai. Po teisybei, mūsų mokykloje, Tomo Džefersono vidurinėje, visi mokiniai atrodo panašiai. Oficialios uniformos nėra, nes mokykla valstybinė, bet devyni iš dešimties moksleivių mūvi Seven džinsais, avi pilkais New Balance sportbačiais, vilki baltais marškinėliais ir spalvotais North Face džemperiais. Ar vaikinas, ar mergina, drabužiai tokie pat, na, tik merginų džinsai labiau aptempti, ir dar mes kasdien džiovintuvu sausiname plaukus. Čia — Konektikutas, čia svarbiausia neišsiskirti iš minios.

Tačiau tai nereiškia, kad mūsų vidurinėje nėra keistuolių. Yra, tik ir tie keistuoliai visi vienodi. „Žalieji apkiautėliai“ į mokyklą atmina dviračiais, jų skudurai iš kanapių pluošto, jie niekada netrenka galvos, lyg tos jų veltinės kasytės padėtų sulaikyti žalingas dujas ir sumažintų šiltnamio efektą. „Scenos karalienės“ nešiojasi didelius butelius su citrinų arbata ir net vasarą ryši šalikus; jos neplepa per pamokas, mat „saugo balsą“. „Matematikų lygos“ nariai tamposi dešimt kartų daugiau knygų nei reikia ir tebesinaudoja rakinamomis spintelėmis. Be to, jie baisiai nervingi, atrodo, tik ir laukia, kad kas prilėktų ir išgąsdintų juos riktelėjęs: „A!“ Tiesą pasakius, man tai nerūpi. Mudvi su Lindsė kartais kuriame pabėgimo planus: štai baigsime mokyklą, nulėksime į Niujorką ir apsistosime pas vieną tatuiruočių meistrą, Lindsės įbrolio pažįstamą, įsikursime jo bute viršutiniame aukšte. Bet, jei atvirai, man patinka gyventi Ridževju miestelyje. Čia daug ramiau. Turbūt suprantate, ką turiu omeny.

Pasilenkiu prie veidrodėlio ir mėginu pasidažyti blakstienas neišsibadydama akių. Lindsė niekada nebuvo atidi vairuotoja. Ji linkusi energingai sukioti vairą, staigiai stabdyti, o paskui iki pat galo nuspausti greičio pedalą.

— Tikiuosi, Patrikas atsiųs man rožę, — sako Lindsė. Ji prašoka pro vieną Stop ženklą ir taip staigiai sustoja prie kito, kad aš vos nenusisuku sprando. Patrikas — „nuolatinis nuolat keičiamas“ Lindsės vaikinas. Nuo mokslo metų pradžios jie jau buvo išsiskyrę trylika kartų — tikri rekordininkai.

— Kai Robis pildė prašymą, aš sėdėjau šalia, — sakau žvelgdama į dangų. — Atrodė taip, lyg jį būtų nuteisę priverstiniams darbams.

Su Robiu Kokreinu susitikinėju nuo spalio, bet įsimylėjau jį dar šeštoje klasėj, tik anuomet tas kietuolis nekreipė į mane dėmesio. Robis — mano pirmoji meilė, na, bent jau pirma rimta meilė.

Kartą trečioje klasėje pabučiavau Kentą Makfalerį, bet tai nesiskaito. Tiesiog tąkart mudu apsimainėme žiedais: pasidarėme juos iš pienių ir apsimetėme esą vyras ir žmona.

— Pernai gavau dvidešimt dvi rožes. — Lindsė nuspriegia pro langą nuorūką ir pasilenkia, ketindama gurkštelėti kavos. — Šįmet planuoju gauti dvidešimt penkias.

Kiekvienais metais prieš Valentino dieną moksleivių taryba prie sporto salės pastato rožių kioską.

Už du dolerius galima draugui nusiųsti meilės siuntinuką — rožę su prisegtu laiškeliu; Valentino dieną tuos siuntinėlius išnešioja amūrai (žemesniųjų klasių moksleivės, kurios nori būti pastebėtos vyresnių vaikinų).

— Man užtektų ir penkiolikos, — sakau.

Mūsų mokykloje labai svarbu, kiek rožių gausi. Pagal tai sužinai, esi populiari ar ne. Jei gauni mažiau nei dešimt rožių — blogas ženklas, o jeigu ne daugiau kaip penkias, būni tiesiog pažeminta, vadinasi, arba esi negraži, arba tavęs niekas nepažįsta. O gal ir tai, ir tai. Todėl kartais moksleiviai susirenka kitų išmestas rožes ir prideda prie savųjų. Bet visi kaipmat pastebi apgaulę.

— Ei! — Lindsė žvilgteli į mane akies krašteliu. — Jaudiniesi? Šiandien — svarbi diena. Įšventinimo naktis. — Ji nusijuokia. — Tikrąja žodžio prasme.

Gūžteliu pečiais, nusisuku į langą ir stebiu, kaip nuo mano kvėpavimo aprasoja stiklas.

— Didelio čia daikto. Šį savaitgalį Robio tėvai išvažiuoja. Prieš keletą savaičių jis paklausė manęs, ar nenorėčiau praleisti pas jį visos nakties. Išsyk supratau, ką turi omeny: ar noriu su juo pasimylėti. Keletą kartų mudu jau buvom prie to priartėję, bet tai nutikdavo arba ant Robio tėvo BMW užpakalinės sėdynės, arba pas ką nors rūsyje, arba pas mane namie, svetainėje. Mano tėvai miegodavo viršuje, todėl jausdavausi labai nesmagiai.

Tad kai Robis pakvietė nakvoti pas jį, sutikau nė nesvarstydama.

Lindsė garsiai purkšteli ir delnu trinkteli per vairą.

— Didelio čia daikto? Gal juokauji? Mažytė mergytė užaugo, taip?

— Ai, baik. — Jaučiu, kaip karštis užlieja kaklą, o odą tikriausiai jau išmušė rausvomis dėmėmis.

Taip nutinka visada, kai susigėstu. Ir nepadeda jokie Konektikuto dermatologai, kremai ar pudros.

Kai buvau jaunesnė, vaikai dainuodavo: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais? Tai juk Same Kingston!

Papurtau galvą ir nuvalau aprasojusį stiklą. Už lango viskas tviska, tarsi būtų apipurkšta laku.

— Na, o judu su Patriku kada tai darėte? Turbūt prieš tris mėnesius, ar ne?

— Taip, bet dabar mėginame pasivyti prarastą laiką. — Lindsė palinguoja į šonus.

— Fui. — Ramiai, mažule. Viskas bus gerai.

— Nevadink manęs mažule. — Kaip tik dėl tos pravardės ir nutariau šįvakar pasimylėti su Robiu — kad Lindsė ir Elodė iš manęs nebesišaipytų. Be to, laimė, Elė vis dar skaisti, vadinasi, nekaltybę prarasiu ne paskutinė. Kartais man atrodo, jog nuolat velkuosi mūsų ketveriukės uodegoje, sekioju paskui kitas. — Sakau tau, nieko čia ypatingo.

— Jei ne, tai ne.

Lindsė mane sunervino, tad imu skaičiuoti pro šalį lekiančias pašto dėžutes. Įdomu, ar rytoj viskas man atrodys kitaip? O aš kitiems ar atrodysiu pasikeitusi? Tikiuosi.

Sustojame prie Elodės namų. Lindsei nespėjus pyptelėti, atsidaro laukujės durys ir į kiemą išeina Elodė. Ji avi batais su aštuonių centimetrų aukščio kulniukais, tad stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą atsargiai tripsena apledijusiu takeliu. Kaip visada, vilki plonu odiniu švarkeliu, nors prognozuojami baisūs šalčiai.

— Lauke šalta, ką? — Elodei įsėdus į automobilį pasiteirauja Lindsė.

— Kokia nauda iš grožio, jei negali pasipuikuoti prieš kitus? — Elodė kresteli krūtis, ir mes praplyštame juoktis. Elodė moka išsklaidyti įtampą, taigi ir mano nerimas tuoj išgaruoja.

Elodė atkiša ranką ir aš paduodu jai puodelį su kava. Visos geriame tokią pat kavą iš didelių puodelių — riešutų skonio, be cukraus, su dviguba porcija grietinėlės.

Lindsė žvilgteli į draugę per galinio vaizdo veidrodėlį.

— Žiūrėk, kur sėdiesi. Sumaigysi bandeles, — burbteli.

— Norėtum paragaut, ką? — Ir Elodė pliaukšteli sau per užpakalį. Mes vėl įsileidžiame juoktis.

— Pataupyk tai Mafinui, ištroškusi kalaite.

Stivas Dougas — paskutinė Elodės auka. Elodė praminė jį Mafinu [* Angl. dough — tešla, doughnut — bandelė, muffin — apskrita akyta bandelė (čia ir toliau — vert. past.)] — ir dėl pavardės, ir dėl to, kad jis atrodo labai gardus. (Ji taip sako, o man jis kažin koks riebaluotas, be to, nuo jo nuolat trenkia žole.) Jiedu susitikinėja gal pusantro mėnesio.

Elodė — labiausiai patyrusi iš mūsų. Nekaltybę ji prarado antroje gimnazijos klasėje ir jau mylėjosi su dviem vaikinais. Tai ji pasakė man, kad iš pradžių, po kelių pirmų kartų, jai baisiai maudė strėnas. Mane tai sunervino. Gal nuskambės keistai, bet man atrodė, kad seksas turėtų būti ne

kokie nors fiziniai pratimai ir nesusijęs su skausmu. Juk tai — ne futbolas ar jojimas. Todėl baiminausi, kad nežinosiu, kaip elgtis. Panašiai nutikdavo žaidžiant krepšinį per fizinio lavinimo pamokas — nesumodavau, kurį žaidėją dengti, kada perduoti kamuolį, o kada jį varytis.

— Hm, Mafinas. — Elodė priglaudžia delną sau prie pilvo. — Aš alkana.

— Gal nori bandelės? — pasiteirauju.

— Su sezamais? — perklausia Elodė.

— Taip! — vienu balsu šūktelime abi su Lindse. Toji mirkteli man.

Atidarome automobilio langus ir visu garsu paleidžiame Merės Dž. Blaidž dainą „Daugiau jokių dramų“. Užsimerkiu ir mintimis grįžtu į mokslo metų pradžią. Prisimenu vakarėlį ir pirmąjį bučinį, kai šokių aikštelėje Robis staiga prisitraukė mane ir pajutau jo lūpas, jo liežuvį, liečiantį mano liežuvį. Plieskė spalvoti šviestuvai, oras įkaito ir ėmė spausti mane prie žemės, daina, regis, aidėjo man tarp šonkaulių, o širdis virpėjo muzikos ritmu.

Pro automobilio langus plūsteli šalto oro gūsis, ir man ima perštėti gerklę. Atrodo, kad žemi muzikos garsai skverbiasi pro batų padus, lygiai kaip aną naktį, kai maniau esanti beprotiškai laiminga. Muzika pasiekia galvą, apsvaigina mane ir atrodo, kad nuo tų garsų automobilis tuoj perlūš pusiau.

POPULIARUMAS: ANALIZĖ Keistas dalykas tas populiarumas. Sunku tiksliai nusakyti, kas tai, o ir kalbėti apie jį nemadinga.

Bet tai iškart bado akis. Kaip „aptingusios akys“, tokia akių liga, arba pornofilmas.

Lindsė — tikra gražuolė, o mes, kitos trys draugės, esame ne ką gražesnės už kitas merginas. Štai mano puikieji bruožai: didelės žalios akys, lygūs balti dantys, iškilūs skruostikauliai ir ilgos kojos.

Na, o netikę bruožai: per ilga nosis, odą išmuša dėmėmis (kai susinervinu) ir plokščias užpakalis.

Bekė Difiorė — gražuolė kaip ir Lindsė, bet mokslo metų pradžios vakarėlyje ji, regis, buvo viena, be poros. Elės papai gan dideli, o mano krūtys vos matomos. Kai Lindsė būna blogos nuotaikos, mane vadina ne Same ar Samanta, o pravardžiuoja Samueliu. Ir mes tikrai ne visada atrodom tobulai, ir mums iš burnos ne visada dvelkia alyvomis. Kartą mokyklos valgykloje Lindsė varžėsi su Džonu Sasnofu, kuris garsiau atsiraugės, ir visi jai audringai plojo. Kartais Elodė ateina į mokyklą apsiavusi geltonomis pūkuotomis šlepetėmis. Kartą per socialinių mokslų pamoką aš taip įsijuokiau, kad net aptaškiau Džeiko Somerso suolą vaniliniu kokteiliu. Po mėnesio mudu glamonėj omės namie pas Lilę Angler, įrankių sandėliuke. (Jis nemoka bučiuotis.)

Beje, mes galime sau leisti taip elgtis. Ir žinote kodėl? Nes esam populiarios. O populiarios esame todėl, kad elgiamės taip, kaip šauna į galvą. Taigi uždaras ratas.

Regis, noriu pasakyti štai ką: diskutuoti apie populiarumą beprasmiška. Jeigu nubrėši apskritimą, visada turėsi du plotus: apskritimo vidų ir jo išorę, tai yra užribį. Ir jeigu nesi visiškas žioplys, gan lengvai atskirsi, kas yra kas. Tiesiog taip jau yra.

Meluočiau, jeigu tvirtinčiau, kad populiarumas mums nepatinka. Malonu žinoti, kad (beveik visada) gali elgtis kaip nori ir dėl to nesulauksi nemalonumų. Kai baigsime vidurinę ir paskui prisiminsime tuos laikus, žinosime, kad viską darėme gerai: bučiavomės su pačiais gražiausiais vaikinais, dalyvavome šauniausiuose vakarėliuose, prisidirbome tiek, kiek reikėjo, per garsiai klausėmės muzikos, per daug rūkėme ir gėrėme, per daug juokėmės ir per mažai klausėme kitų arba iš viso nesiklausėme. Jeigu mokyklą lygintume su pokeriu, tai galima sakyti, kad 80 procentų kortų buvo Lindsės, Elės, Elodės ir mano rankose.

Ir dar: aš žinau, ką reiškia būti užribyje, patikėkit. Dalį savo gyvenimo kiūtojau kaip tik tenai.

Skylių skylėje, kur blogiau būti jau negali. Puikiai žinau, ką reiškia rietis ir kovoti dėl trupinių.

O dabar pati pirmoji galiu rinktis, ką tik noriu. Štai taip! Yra kaip yra. Žinokit, gyvenimas nėra teisingas. Į mokyklos automobilių aikštelę įsukame likus lygiai dešimčiai minučių iki skambučio. Išgąsdinusi jaunesnių moksleivių grupelę, Lindsė šokteli pirmyn ir pasuka į kitą aikštelę, esančią kiek žemiau, kurioje automobilius stato mokyklos darbuotojai. Nužvelgusi anas mergaites pastebėjau iš po paltų kyšančias baltais ir raudonais nėrinukais puoštas sukneles, o viena mokinukė ant galvos buvo užsidėjusi diademą. Tai — amūrai, be jokios abejonės.

— Nagi, nagi, nagi, — murma Lindsė, kai pasukame už sporto salės. Čia, kiek žemiau mokytojams skirtų vietų, galime palikti savo automobilį. Tą plotelį vadiname Vyresniųjų alėja, nors Lindsė automobilį čia palieka nuo pat tada, kai pradėjo mokytis pirmoje gimnazijos klasėje. Tai Džefersono mokyklos automobilių aikštelė, skirta labai svarbiems asmenims. Jeigu nerasi laisvos vietos (čia jų tik dvidešimt), mašiną teks palikti viršutinėje aikštelėje, nuo kurios iki pagrindinių mokyklos durų — net 354 metrai. Kartą mes išmatavome atstumą ir nuo tada, kalbėdamos apie viršutinę aikštelę, būtinai tai paminime. Pavyzdžiui: Ar per šitokį lietų tikrai nori pėdinti 354 metrus?

Pamačiusi laisvą vietą Lindsė spygteli ir staigiai pasuka vairą į kairę. Tuo pat metu greta išdygsta rudas Chevrolet — Sara Grandei irgi taiko į tą pačią laisvą vietą.

— Na jau ne! Nė nesvajok. — Ir Lindsė keliskart supypsėjusi nuspaudžia greičio pedalą, nors akivaizdu, kad Sara čionai atvažiavo pirmiau už mus.

Elodė suklykia, nes karšta kava apsilaistė palaidinukę. Šaižiai sucypia padangos. Laimė, Sara Grundel spėjo laiku sustabdyti automobilį, antraip Lindsės Range Rover būtų užkabinęs jos automobilio buferį.

— Šaunumėlis! — Lindsė įsuka į laisvą plotelį ir išjungia variklį. Tada atidaro dureles ir iškiša galvą.

— Atleisk, mieloji! — šūkteli Sarai. — Aš tavęs nepastebėjau.

Kokia melagė!

— Puiku. — Elodė susuka į gniužuliuką Dunkin Donuts kavinės servetėlę ir ima valyti kavos dėmes. — Dabar visą dieną teks taip vaikščioti, o papai kvepės riešutais.

— Vaikinams patinka maisto kvapai, — paguodžiu. — Skaičiau žurnale „Glamour“.

— Tada įsidėk į kelnaites sausainį, ir Mafinas puls ant tavęs dar prieš pamokas, — tarsteli Lindsė, atsuka į save galinio vaizdo veidrodėlį ir žvilgteli į jį.

— Galėtum išmėginti tai su Robiu, Same. — Elodė švysteli į mane kava ištepliotą servetėlę. Aš pagaunu ją ir sviedžiu atgal.

Elodė nusijuokia.

— Manei, pamiršau apie tavo didįjį vakarą, ką? — Ji pasirausia rankinėje, ir virš sėdynių nuskrieja suglamžytas, tabako trupiniais aplipęs prezervatyvo pakelis.

Lindsė prapliumpa kvatoti.

— Bjaurybės, — sakau ir, dviem pirštais suėmusi prezervatyvo pakelį, įmetu jį į daiktinę. Vėl susinervinu, o paširdžiuose pajuntu sunkumą. Ir kodėl prezervatyvai pakuojami į folijos maišelius?

Tarsi būtų vaistai, gydytojo skirti nuo alergijos ar nuo žarnyno veiklos sutrikimų.

— Nėra sargio, nebus ir sekso. — Elodė pasilenkia ir pabučiuoja man į skruostą. Ant jo lieka didelis apvalus rožinio lūpdažio atspaudas.

— Eime, — tarsteliu ir mikliai išsiropščiu iš automobilio, kol jos nepastebėjo, kad paraudau.

Draugės lipa iš automobilio, o aš pamatau prie sporto salės stovintį Otą, fizinio lavinimo mokytoją.

Greičiausiai apžiūrinėja mūsų užpakalius. Jo kabinetas — šalia merginų persirengimo kambario.

Elodė mano, kad mokytojas tyčia išsireikalavo šito kabineto, o tada prie savo kompiuterio prijungė vaizdo kamerą, įtaisytą merginų tualete. Kam kitam jam reikalingas kompiuteris? Jis juk fizinio lavinimo mokytojas. Dabar, kiekvieną kartą einant į tualetą, man prasideda paranoja.

— Greičiau, panelės, — paragina mokytojas. Otas yra ir futbolo komandos treneris. Tai juokinga, nes jis vargu ar sugebėtų nubėgti iki kavos automato ir atgal. Jis panašus į jūrų vėplį. Nerangus ir su ūsais. — Nenorėčiau bausti jūsų už vėlavimą.

— Nenorėčiau pliaukštelėti jums per užpakalius, — tarsteliu pamėgdžiodama spigų jo balsą. Tai dar viena priežastis, kodėl Elodė įtaria jį esant pedofilą.

Elodė ir Lindsė sukikena.

— Iki skambučio dvi minutės, — jau griežčiau sako O tas. Turbūt išgirdo mano žodžius, bet man tai nerūpi.

— Gero penktadienio, — burbteli Lindsė, įsikibdama man į parankę.

Elodė išsitraukia mobilųjį telefoną ir žvilgteli į savo atspindį, patikrina, ar tarp dantų nelikę maisto, rožiniais nagučiais išrakinėja sezamų sėklas.

— Užknisa, — tarsteli ji nepakeldama akių.

— Žiauriai, — atsakau. Vis dėlto penktadienis — pati sunkiausia savaitės diena: tiek nedaug trūksta iki laisvės! — Nužudykite mane dabar.

— Na jau ne. — Lindsė spusteli man ranką. — Negaliu leisti, kad geriausia mano draugė mirtų nekalta. Štai matote: mes nieko nežinome.

Per dvi pirmąsias pamokas — meno ir Amerikos istorijos (pažengusiųjų lygis; istoriją visad mėgau) — gaunu tik penkias rožes. Nelabai suku galvą, nors truputėlį erzina tai, kad Eilina Cho gauna keturias rožes iš savo vaikino Jano Douvelio. Man nedingtelėjo tokios paslaugos paprašyti Robio, be to, tai būtų nesąžininga. Žmonės pamanys, kad turi daugiau draugų nei iš tikrųjų.

Vos įžengiu į chemijos klasę, mokytojas Tirnėjus praneša: laikysime bendrą chemijos testą. Tai rimta problema, nes: 1) keturias paskutines savaites nesupratau namų darbų, nė žodelio (na gerai, lioviausi spėliojusi antros savaitės pradžioje); 2) mokytojas Tirnėjus grasina blogiausiai besimokančiųjų pavardes pranešti atrankos į koledžus komitetui, o į koledžus daugelis iš mūsų dar nepriimti. Nežinau, ar jis rimtai, ar tik gąsdina, bet tikrai neleisiu, kad tas fašistinių pažiūrų mokytojėlis užtvertų man kelią į Bostono universitetą.

Ir tai dar ne viskas: aš atsisėdu šalia Loros Lornet — turbūt vienintelės visoje klasėje, kuri apie chemiją nutuokia dar mažiau negu aš.

Po teisybei, šįmet mano pažymiai iš chemijos visai neblogi, bet tikrai ne dėl to, kad aplankė mįslinga vizija ir staiga ėmiau nutuokti apie protonų ir elektronų sąveiką. Puikius pažymius gaunu pasitelkusi tai, kas nusakoma dviem žodžiais: Džeremis Balas. Jis liesesnis už mane, jam iš burnos sklinda kukurūzų dribsnių kvapas, bet leidžia man nusirašyti namų darbus, o laikant testus pristumia savo suolą arčiau manojo, kad galėčiau nepastebimai nusirašyti.

Prieš Tirnėjaus pamoką užsuku į tualetą nusišlapinti ir pasimatyti su Ele (mudvi visad susitinkame tualete prieš ketvirtą pamoką; jai tai būna biologijos, o man — chemijos), dėl to į klasę ateinu, deja, per vėlai ir nespėju įsitaisyti šalia Džeremio.

Mokytojo Tirnėjaus testas susideda iš trijų klausimų. Mano žinių nepakanka bet kokiam atsakymui bent į vieną klausimą suregzti. Šalia manęs sėdi Lora. Ji sulenkusi lapą pusiau ir iškišusi liežuvio galiuką — taip Lora elgiasi visada, kai mąsto. Tiesa, jos atsakymas į pirmą klausimą visai neblogas: aiškus ir apgalvotas, ne koks klaikus paistalas, kai rašai nežinia ką ir tikiesi, kad, jei prikeverzosi daug, išspausi šiokią tokią protingą mintį. (Jūsų žiniai, taip nebūna.) Staiga prisimenu, kad praėjusią savaitę mokytojas Tirnėjus išbarė Lorą dėl blogų pažymių. Tikriausiai ji daug mokėsi papildomai. Žvilgčiodama Lorai per petį nusirašau atsakymus į du klausimus (puikiai sugebu nekristi į akis).

Tada mokytojas Tirnėjus sušunka: — Tryyyyyys minutės! — Rikteli taip dramatiškai, kad net sudreba pagurklis. Lyg jis būtų balsas už kadro.

Regis, Lora jau viską parašė ir dabar tikrina darbą, bet ji taip palinkusi virš stalo, kad niekaip negaliu įžiūrėti atsakymo į trečią klausimą. Stebiu, kaip ilgoji laikrodžio rodyklė juda ratu.

— Dvi minuuuuutės su puseee, — sugriaudi Tirnėjus.

Pasilenkiu ir baksteliu Lorai tušinuku. Ji nustebusi pakelia akis. Mudvi nesikalbame jau daugybę metų, tad akimirką jos veide šmėsteli sunkiai nusakoma išraiška.

— Tušinuką, — ištariu tik lūpomis, be garso.

Sutrikusi Lora dėbteli į Tirnėjų. Laimė, jis palinkęs virš vadovėlio.

— Ką? — sušnypščia Lora.

Pamosuoju tušinuku, neva baigėsi rašalas. Lora spokso į mane. Staiga man kyla noras pasilenkti ir ją papurtyti.

— Dviiiii minuuutės.

Pagaliau Loros akys nušvinta, ji išsišiepia taip, lyg būtų atradusi vaistus nuo vėžio. Nenorėčiau būti

šiurkšti, bet pasakysiu štai ką: jei esi keistuolis, o dar — lėtapėdis, vadinasi, esi beviltiškas. Koks čia gėris, jei nesugebi pagroti Bethoveno, laimėti nacionaliniame rašybos konkurse, įstoti į Harvardą ar panašiai?

Lora pasilenkusi rausiasi kuprinėje ieškodama tušinuko, o aš nusirašau nuo jos paskutinį atsakymą.

Ir netgi spėju pamiršti prašiusi tušinuko, tad Lorai tenka šnipštelėti man, kad atsisukčiau.

— Trisssssdešimt sssssekundžių.

— Imk. Paimu tušinuką. Vienas galas apkramtytas, fui. Išspaudžiu šiokią tokią šypseną ir nusigręžiu. Bet po sekundės Lora vėl šnipšteli: — Ar rašo?

Dėbteliu į ją taip, kad atšoktų, bet mano žvilgsnio Lora nesupranta.

— Tušinukas. Ar rašo? — sušnabžda jau garsiau.

Tirnėjus trenkia vadovėliu per stalą. Ir taip stipriai, kad visi net pašokame.

— Panele Lornet, — užriaumoja jis, perverdamas Lorą žvilgsniu. — Jūs kalbate per mano pamoką?

Loros veidas užsiplieskia raudoniu, ji ima kandžioti lūpą, žvilgčioja tai į mane, tai į mokytoją. Aš tyliu.

— Aš tik... — pralemena ji.

— Tylos.

Tirnėjus atsistoja, susiraukia taip, jog atrodo, kad burna tuoj susilies su kaklu, ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Maniau, bars Lorą, mat tebevarsto ją naikinančiu žvilgsniu, bet mokytojas ištaria: — Laikas baigėsi. Pieštukus ir tušinukus — ant stalų.

Atkišu tušinuką Lorai, bet ji neima jo.

— Turėkis, — sako.

— Ne, ačiū.

Laikydama tušinuką dviem pirštais, pasilenkiu ir pakišu jį Lorai po nosim, bet ji paslepia rankas už nugaros.

— Pasilik. Gal prireiks ką užsirašyti ar panašiai. — Lora spokso į mane taip, tarsi siūlytų stebuklą, o ne apseilėtą Bic rašiklį.

Staiga, gal dėl Loros veido išraiškos, gal ir ne, prisimenu ekskursiją antroje klasėje. Visi pasirinko po draugą į porą, o mudvi su Lora vienintelės likom be poros. Taigi kaskart eidamos per gatvę turėdavome susikibti už rankų. Jos rankos buvo tokios prakaituotos... Įdomu, ar ji tai atsimena?

Tikiuosi, kad ne.

Nusišypsau jai puse lūpų ir įsimetu tušinuką į rankinę. Lora išsišiepia iki ausų. Kai tik pasibaigs pamoka, rašiklį, žinoma, išmesiu. Niekada nežinai, koks užkratas plinta per seiles.

Pasak mano mamos, kasdien reikia atlikti bent po vieną gerą darbą. Tad, žvelgiant šitaip, manau, tokį darbą šiandien jau esu atlikusi.

MATEMATIKA: DAR VIENA PAMOKA APIE „CHEMINES“ REAKCIJAS Ketvirta pamoka — visuomeninių įgūdžių lavinimas. Iš tiesų tai fizinio lavinimo pamoka, tik vadinama kitaip, nes mes, beveik suaugę žmonės, galėtume ir įsižeisti dėl priverstinės fizinės veiklos.

(Elodė mano, kad šias pamokas reikėtų vadinti vergija.) Mes mokomės suteikti pirmąją pagalbą, o tai reiškia, kad mokytojo Oto akivaizdoje tenka laižytis su žmogaus dydžio manekenais. Tai dar vienas įrodymas, kad Otas — iškrypėlis.

Penktoji pamoka — matematika. Amūrai pasirodo anksti, vos pamokai prasidėjus. Viena mergaitė vilki raudona blizgančia triko palaidine, o ant galvos užsidėjusi ragiukus, kita mergaitė panaši į Playboy zuikutį, o gal į velykinį zuikį su aukštakulniais, trečia apsirengusi kaip angelas. Jų kostiumai nelabai tinka šiai šventei, bet, kaip jau minėjau, šiandien svarbiausia — pasirodyti prieš jaunesnius ir ypač prieš vyresnius vaikinus. Nieko čia nepadarysi, ir mes taip elgėmės. Penktoje klasėje Elė du mėnesius susitikinėjo su Maiku Harmonu (kuris tuo metu mokėsi aštuntoje). Kai ji pristatė jam meilės laiškelį, jis pagyrė jos užpakaliuką, esą gražiai atrodo su aptemptomis kelnėmis. Štai tokia meilės istorija.

Velniukas įteikia man tris rožes: vieną nuo Elodės, vieną nuo Taros Fliut, kuri lyg ir priklauso mūsų grupelei, ir vieną nuo Robio. Tyčia lėtai išvynioju laiškelį, kuris buvo prikabintas prie rožės koto, o skaitydama jį vaidinu susijaudinusią, nors Robis tesugebėjo parašyti: Su Valentino diena. Su meile, o apačioje mažesnėmis raidelėmis: Patenkinta?

Su meile — ne tas pat kas Aš tave myliu. Šios frazės vienas kitam mudu dar neištarėme, bet, manau, tai netrukus įvyks. Po teisybei, galbūt netgi šįvakar. Praėjusią savaitę vieną vakarą su Robiu sėdėjome ant sofos pas jį namie ir jis taip įsistebeilijo į mane, kad buvau visiškai, VISIŠKAI tikra: tuoj jis ištars šią frazę. Bet jis pasakė: kai žiūriu į tave tam tikru kampu, man primeni Skarletę Johanson.

Man adresuotas laiškelis bent jau geresnis už tą, kurį Elė praėjusiais metais gavo iš Meto Vaildo: Rožės — raudonos, ramunė — balta, jei atviliosiu tave prie lovos, bus puiku. Jis, žinoma, pajuokavo, bet vis dėlto. Balta ir puiku... Tai netgi nesirimuoja.

Maniau, štai ir visi meilės laiškeliai, bet netikėtai prie mano suolo prieina angelas ir įteikia dar vieną. Visos rožės, kurias gavau, — skirtingų spalvų, o toji paskutinė — pati gražiausia: dar neišsiskleidusi, kreminės spalvos, lyg būtų ne gėlė, o ledai.

— Ji nuostabi, — sušnabžda angelas.

Pakeliu akis. Angelas stovi prie mano suolo ir spokso į gulinčią rožę. Pas mus neįprasta, kad žemesnės klasės mokinys kreiptųsi į vyresnįjį, tad tokia nepagarba mane truputėlį suerzina. Bet toji mergaitė neatrodo kaip tradicinis amūras. Jos plaukai šviesūs, beveik balti, oda kone permatoma, galima įžiūrėti kraujagysles. Mergaitė man matyta, tik negaliu prisiminti kur.

Pamačiusi, kad žiūriu į ją, mokinukė droviai nusišypso. Laimė, jos veidas rausteli — bent šioks toks ženklas, kad mergaitė gyva.

— Mariana!

Tuo metu mergaitę pašaukia velniukas ir ji nusigręžia. Velniukas nekantriai pamojuoja neišdalytomis rožėmis, ir angelas Mariana nuskuba prie kitų amūrų. Visa trijulė išeina.

Pirštais perbraukiu per rožės žiedlapius (jie švelnutėliai, lyg oras ar kvėpavimas) ir staiga pasijuntu kvailai. Išlankstau laiškelį manydama, kad jis nuo Elės arba Lindsės. (Ji man visad rašo: Mylėsiu tave iki mirties, kale.) Bet pamatau piešinėlį, kuriame pavaizduotas storas amūras, strėle netyčia pataikęs į medyje tupintį paukštį. Po paukščiu parašyta: Plikasis amerikietiškas erelis.

Atrodo, kad paukštis tuoj tuoj iškris iš medžio ir nudribs tiesiai ant porelės, sėdinčios po juo ant

suolelio. Manyčiau, toji pora ir buvo tikrasis amūro taikinys. Amūras kvailai išsiviepęs, jo akyse — spiralės.

Po piešinėliu užrašas: Mylėdamas negerk.

Be abejonės, laiškelis nuo Kento Makfalerio — jis piešia karikatūras satyriniam mokyklos laikraščiui „Sielvartas“. Pakeliu akis ir žvilgteliu jo pusėn. Jis visad sėdi klasės gale, kairiame kampe. Tai — viena iš jo keistenybių, bet tikrai ne vienintelė. Esu tikra, kad jis žiūri į mane. Kentas man nusišypso ir pamojuoja. Tada pavaizduoja, kad įtempia strėlę ir nusitaiko į mane. Apsimestinai susiraukusi čiumpu jo laiškelį, greitai sulankstau ir įmetu į rankinę. Bet jam, regis, tai nė motais. Visu kūnu jaučiu jo šypseną.

Mokytojas Deimleris vaikšto pirmyn atgal tarp suolų ir renka namų darbus. Jis sustoja prie mano suolo. Turiu prisipažinti: tai dėl jo siuntu gavusi keturis meilės laiškelius per matematikos pamoką.

Mokytojui Deimleriui tik dvidešimt penkeri ir jis nuostabus. Jis futbolo komandos trenerio padėjėjas.

Gana juokinga matyti jį stovintį šalia Oto. Fiziškai jiedu — visiškos priešingybės. Mokytojas Deimleris aukštesnis nei metro aštuoniasdešimties, visad įdegęs, o rengiasi kaip mes — džinsai, džemperis ir New Balance sportbačiai. Jis baigė Tomo Džefersono mokyklą. Vienąkart bibliotekoje, senuose klasių albumuose, ieškojome jo nuotraukos. Jis buvo mokslo metų baigimo vakarėlio karalius. Vienoje nuotraukoje vilkėjo smokingu ir šypsojosi apsikabinęs savo damą. Ant kaklo — pinta virvelė, paslėpta po marškinių apykakle. Dievinu tą nuotrauką. Bet žinot, ką dievinu dar labiau?

Tai, kad jis ant kaklo vis dar nešioja tą pintą virvelę.

Kaip ironiška — pats karščiausias Tomo Džefersono mokyklos vaikinas dirba čia mokytoju.

Deimleris nusišypso man, ir mano širdis kaip visada krūpteli. Jis perbraukia pirštais sau per rudus išsidraikiusius plaukus, o aš svajoju pataršyti jam plaukus pati.

— Oho, devynios rožės? — Deimleris kilsteli antakius ir demonstratyviai pažvelgia į rankinį laikrodį. — Dar tik penkiolika minučių po vienuolikos. Šaunu!

— Ką aš galiu padaryti? — ištariu kuo švelniau ir viliūkiškiau. — Žmonės mane tiesiog dievina.

— Matau, — tarsteli jis ir mirkteli man.

Palaukiu, kol jis kiek nutols, ir garsiai sakau: — Vis dar negavau rožės iš jūsų, mokytojau Deimleri.

Jis neatsigręžia, bet jo ausų galiukai parausta. Klasėje pasigirsta prunkštimas ir krizenimas. Mane užplūsta pažįstamas jausmas, kai žinai, kad elgiesi blogai, bet nubaustas nebūsi. Panašiai jautiesi niekam nematant nušvilpęs ką nors iš mokyklos valgyklos ar prisigėręs per šeimos atostogas.

Lindsė sako, kad vieną dieną mokytojas Deimleris iškels man bylą dėl priekabiavimo. Vargu.

Manau, mano išsišokimai jam patinka.

Tai patvirtina ir faktas, kad vėl atsisukęs į klasę jis šypsosi.

— Peržvelgęs praėjusios savaitės testo rezultatus matau, kad vis dar painiojate asimptotes ir ribas, — prabyla jis, palinkdamas virš stalo ir užkeldamas koją ant kojos. Esu tikra, niekam kitam nepavyktų šitaip sudominti mokinių, kaip jam.

Iki pat pamokos pabaigos mokytojas nežvilgteli į mane, nebent pakeliu ranką. Tačiau kai pagaliau mūsų akys susitinka, mano kūnu perbėga šiurpuliukai. Prisiekiu: jis jaučiasi lygiai taip pat.

Po pamokos prie manęs prieina Kentas.

— Na? — tarsteli. — Ką manai?

— Apie ką? — neva nustembu, nors iš tiesų tenoriu jį panervinti. Puikiai suprantu, kad jis kalba apie rožę ir piešinėlį.

Kentas tik nusišypso ir pakeičia pokalbio temą.

— Šį savaitgalį mano tėvai išvažiuoja.

— Tau gerai. Šypsena tebešviečia jo veide.

— Šįvakar rengiu vakarėlį. Ateisi?

Spoksau į jį. Niekada nesupratau Kento. Ar bent jau nesuprantu daugelį metų. Kai buvome maži, draugavome labai artimai, manau, jis buvo geriausias mano draugas ir pirmas vaikinas, kurį pabučiavau. Tačiau pradėjęs lankyti vidurinę jis darėsi vis keistesnis. Nuo pat pirmos gimnazijos klasės mokykloje vilki švarkus, nors daugelis jų prairę per siūles, skylėtom alkūnėm. Kiekvieną mielą dieną jis avi tais pačiais nudrengtais juodai ir baltai languotais sportbačiais, o jo plaukai tokie ilgi, kad atrodo kaip uždanga, kas penkios sekundės nusileidžianti ant akių. Bet kvailiausia tai, kad jis nešioja kepurę — katiliuką. Mokykloje!

O blogiausia, kad Kentas galėtų būti visai nieko vyrukas. Jis gražus, dailiai sudėtas. Po kaire akimi — širdelės formos apgamėlis. Garbės žodis, nejuokauju. Bet ne, jam būtinai reikia viską sugadinti ir atrodyti kvailai.

— Kol kas gerai nežinau, ką veiksiu šį vakarą, — sakau. — Bet jeigu visi susirinks pas tave... — Ir tyčia nutylu, kad jis suprastų, jog pasirodysiu tik jeigu į galvą nešaus nieko įdomesnio.

— Bus smagu, — šypsodamasis patikina Kentas.

O mane nervina dar vienas dalykas: Kentas elgiasi taip, tarsi pasaulis būtų didelė, į blizgantį popierių suvyniota dovana, kurią jis turi kas rytą išvynioti.

— Pažiūrėsim, — sakau.

Koridoriaus gale pastebiu Robį, šaunantį į kavinę. Paspartinu žingsnį tikėdamasi, kad Kentas susipras ir atstos. Sakyčiau, gan optimistiškas noras. Kentas jau senų seniausiai mane įsimylėjęs.

Turbūt nuo tada, kai pirmąsyk pasibučiavom.

Jis sustoja, veikiausiai tikisi, kad stabtelėsiu ir aš. Bet aš nesustoju. Pasijuntu kalta, kad elgiuosi šiurkštokai, bet tą minutę išgirstu jo balsą ir vien tik iš skambesio suprantu: Kentas tebesišypso.

— Pasimatysim šįvakar, — sako jis.

Girdžiu, kaip sugirgžda jo sportbačiai. Vadinasi, apsisuko ir nuėjo į kitą pusę. Jis ima švilpauti.

Mano ausis pasiekia tolstanti melodija. Ne iškart suprantu, kokia čia daina.

Ryt saulė vėl patekės, galim lažintis iš tavo paskutinio dolerio, kad rytoj ji vėl švies. Tai iš miuziklo „Anė“ Mano mėgstamiausia daina. Kadaise. Kai buvau septynerių. Žinau, koridoriuje niekas neatkreipė į mus dėmesio, bet vis tiek susigėstu, jaučiu, kaip kaklu pamažu kyla karštis. Kentas visada taip elgiasi: tarsi pažinotų mane geriau už kitus; ir tai vien dėl to, kad kadaise, prieš šimtą metų, drauge žaisdavome smėlio dėžėje. Jis elgiasi taip, lyg per pastaruosius dešimt metų mūsų santykiai nebūtų pasikeitę, nors iš tikrųjų pasikeitė labai smarkiai.

Užpakalinėje džinsų kišenėje suvibruoja telefonas. Prieš įeidama į valgyklą atidarau dangtelį.

Atėjo žinutė iš Lindsės.

Party pas Kenta Makreiza sivakar. Eini?

Stabteliu ir giliai atsidustu, o tada atsakau: Ok. Tomo Džefersono mokyklos valgykloje yra trys valgomi dalykai: 1. Paprastos bandelės arba bandelės su tepamuoju sūreliu.

2. Gruzdintos bulvytės.

3. Sumuštiniai iš skyriaus Pasidaryk sumuštinį pats, bet: a) sumuštinis turi būti tik su kalakutiena, kumpiu arba su vištienos krūtinėle. Jokiu būdu ne su saliamiu ar Bolonės dešra. O jautienos pjausnys — abejotinos kokybės. Apmaudu, nes aš labiausiai mėgstu pjausnį.

Robis su grupele draugų stovi prie kasos. Jis laiko milžinišką padėklą su gruzdintomis bulvytėmis.

Valgo jas kiekvieną dieną. Robis pagauna mano žvilgsnį ir linkteli. (Jis tikrai ne iš tų jausmingų ir supratingų vaikinų, užtenka prisiminti jo žodžius laiškelyje: Su meile.)

Keista. Kadaise, prieš mudviem pradedant susitikinėti, Robis man labai patiko. Ir patiko seniai.

Vos pažvelgdavo mano pusėn, manyje kažkas tarsi užkunkuliuodavo, užputodavo, ir taip stipriai, kad pasijusdavau lyg apdujusi. Kartais mąstant apie jį man net galva apsisukdavo ir tekdavo prisėsti, garbės žodis.

Tačiau dabar, kai mudu tapome pora, žvelgiant į Robį mane užplūsta keisčiausios mintys.

Pavyzdžiui, ar tos gruzdintos bulvytės neužkimš jam kraujagyslių; arba: ar jis naudoja tarpdančių siūlą; arba dar: kada paskutinį kartą jis skalbė tą Yankees beisbolo kepuraitę, kurią užsimaukšlinęs kone kasdien. Kartais pasidaro neramu, svarstau, gal man kas negerai? Kas tau nenorėtų susitikinėti su Robiu Kokreinu?

Na, nesakyčiau, kad esu labai nelaiminga. Aš laiminga, tik kartais tenka mintyse priminti sau, dėl ko man patinka Robis. Kad neužmirščiau. Laimė, gerų dalykų yra šimtai: jo plaukai juodi, veidas nubertas tūkstančių strazdanų, bet dėl to jis neatrodo kvailai; jis kalba garsiai, bet tai pralinksmina; visi jį pažįsta ir mėgsta, jį įsimylėjusios turbūt pusė mokyklos merginų; jam labai tinka vartinio teniso komandos marškinėliai; kai Robis būna labai pavargęs, jis padeda galvą man ant peties ir užmiega.

Tai man patinka labiausiai. Man patinka gulėti šalia jo tamsoje, kai aplink taip tylu, jog girdžiu plakant savo širdį. Štai tokiomis akimirkomis esu tikra, kad myliu jį.

Ketindama susimokėti už bandelę atsistoju į eilę ir apsimetu nematanti Robio. (Aš irgi moku suvaidinti nepasiekiamąją.) Paskui pėdinu prie stalų, kur sėdi vyresnieji mokiniai. Mūsų valgykla stačiakampio formos. Valgyklos priekyje keli stalai skirti specialiųjų poreikių klasę lankantiems mokiniams, toliau stovi pirmos, antros ir trečios gimnazijos klasių mokiniams skirti stalai. Pačiame gale valgo abiturientai. Tai aštuonkampė erdvė, apsupta langų. Na gerai, langai išeina į automobilių aikštelę, bet vis dėlto tai geriau, nei spoksoti į gaują atsilikėlių, kuriems per barzdą varva obuolių tyrė. Atsiprašau, nenorėjau nieko įžeisti.

Elė jau sėdi prie apvalaus staliuko, stovinčio prie lango. Tai mėgstamiausia mūsų vieta.

— Labas.

Pastatau padėklą ant stalo, paguldau rožes. Elės rožių puokštė irgi čia. Mikliai suskaičiuoju jos gėles.

— Devynios. — Pirštu parodau į jos rožes ir pakėlusi pamojuoju savosiomis. — Gavom po lygiai.

Elė išsiviepia.

— Viena mano rožė nesiskaito. Ją atsiuntė Etanas Šloskis. Ar gali patikėti? Tas keistuolis iškrypėlis.

— O aš rožę gavau iš Kento Makfalerio, taigi nesiskaito ir viena mano.

— Jis tave myyyli, — nutęsia Elė. — Ar gavai Lindsės žinutę?

Iškrapštau bandelės minkštimą ir įsimetu į burną.

— Ar mes tikrai norim į tą vakarėlį?

Elė prunkšteli.

— O ką? Bijai, kad jis tave nugirdys ir išprievartaus?

— Labai juokinga.

— Ten bus daug alaus, — sako Elė ir atsikanda kąsnelį sumuštinio su kalakutiena. — Susitikini pas mane namie po pamokų, ok?

Iš tikrųjų jai visai nebūtina priminti, nes tai — mūsų penktadieninė tradicija. Užsisakome maisto į namus, aukštyn kojom apverčiame jos drabužių spintą, visu garsu paleidžiame muziką ir šokame dažydamosi viena kitos šešėliais ir lūpdažiais.

— Gerai, sutarta.

Akies krašteliu seku link mūsų einantį Robį. Staiga jis sudrimba ant kėdės greta manęs, pamažu pasilenkia ir lūpomis paliečia man ausį. Jis kvepia odekolonu Totai Robis visada taip kvepia. Tas kvapas man primena arbatą — citrinų balzamą, kurį gerdavo mano močiutė, bet aš nesu jam to sakiusi.

— Labas, Samanine. — Jis vis prigalvoja man naujų vardų: Samaninė, Samuštinė, Samė Sakė. — Ar tave aplankė mano siųstas amūras?

— O tave — manasis? — pasiteirauju.

Jis nusiima nuo pečių kuprinę ir atsega ją. Joje guli koks pustuzinis rožių, tad, manau, viena iš jų turėtų būti mano. Be to, kuprinėje dar yra tuščias cigarečių pakelis, pakelis Trident gumos, mobilusis telefonas ir švarūs marškinėliai persirengti. Knygų nėra, jis ne itin linkęs į mokslus.

— O kas atsiuntė kitas rožes? — klausiu norėdama jį paerzinti.

— Tavo konkurentės, — atšauna jis ir kilsteli antakius.

— Tik pamanyk! — tarsteli Elė. — Robi, ar eisi pas Kentą į vakarėlį šįvakar?

— Turbūt. — Robis gūžteli pečiais ir veidas staiga persimaino, lyg jis nuobodžiautų.

Išduosiu jums paslaptį: vieną kartą, kai mudu bučiavomės, aš atsimerkiau ir pamačiau, kad Robis mane bučiuoja atmerktomis akimis. Be to, jis žiūrėjo ne į mane, o man per petį — į kambarį.

— Ten bus daug alaus, — pakartoja Elė.

Juokaujama, esą Džefersono mokykla puikiai parengia moksleivius studijoms koledže: čia išmoksti dirbti ir gerti. Prieš dvejus metus mūsų mokykla pateko į laikraštį, kai „New York Times“ paskelbė Konektikute girtuoklystėmis labiausiai pagarsėjusių valstybinių mokyklų dešimtuką.

O ką čia daugiau veikti? Na, yra prekybos centrų, rengiame vakarėlius pusrūsiuose. Bet tai ir viskas. Po teisybei, daug kur šalyje dedasi panašūs dalykai. Mano tėtis sakydavo, kad reikia nugriauti Laisvės statulą ir vietoj jos pastatyti didžiulį prekybos centrą arba McDonalds geltoną M raidę. Tada žmonės bent jau žinotų, ko tikėtis.

— Hm. Atsiprašau.

Tai kosteli Lindsė. Ji stovi Robiui už nugaros sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir trepsi koja į grindis.

— Tu sėdi mano vietoje, Kokreinai, — sako ji griežtai, nors tai vaidyba. Lindsė ir Robis — seni draugai. Ar bent jau visad priklausė tai pačiai grupelei.

— Prašau man atleisti, panele Edžkomb. — Robis atsistoja ir žemai nusilenkia Lindsei, kuri klesteli ant kėdės.

— Pasimatysim šįvakar, Robi, — sako Elė ir priduria: — Atsivesk savo draugus.

— Iki greito. — Robis pasilenkia, veidu įsikniaubia man į plaukus ir prabyla sodriu ramiu balsu.

Išgirdus jo balsą, anksčiau visi mano nervai imdavo sproginėti lyg fejerverkai, bet dabar kartais atrodo, kad jis vulgarus. — Nepamiršk, jog šįvakar būsim tik tu ir aš.

— Nepamiršau, — atsakau vildamasi, kad mano balsas skamba seksualiai, o ne išgąstingai. Man ima prakaituoti delnai ir mintyse meldžiuosi, kad tik Robis nesumanytų paimti mane už rankos.

Laimė, jis to nepadaro. Tačiau pasilenkia ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų. Mudu bučiuojamės tol, kol Lindsė ima purkštauti: — Tik jau ne tada, kai aš valgau. — Ir sviedžia į mane gruzdintą bulvytę. Toji pataiko man į petį.

— Viso, panelės, — sako Robis, sukteli ant galvos kepuraitę ir lėtai nueina.

Niekam nematant servetėle nusivalau burną, nes Robis apseilėjo man visą smakrą.

Išduosiu dar vieną paslaptį: Robis bučiuojasi nepakenčiamai.

Elodė sako, jog įsitempusi esu tik todėl, kad jaučiuosi nesaugi, nes mudu su Robiu esą dar

„neužtvirtinome“ draugystės. Kai tik tai įvyks, sako ji, pasijusiu geriau. Ir aš taip manau. Pagaliau, juk ji — ekspertė.

Elodė prie mūsų stalo ateina paskutinė. Kai padeda padėklą su gruzdintomis bulvytėmis, visos puolame prie jų. Elodė nesėkmingai mėgina mus nubaidyti.

Ji teškia savo rožes ant stalo. Dvylika. Akimirką mane apima pavydas.

Spėju, tą patį pajunta ir Elė, nes ištaria: — Ką turėjai padaryti, kad gautum šitiek rožių?

— Kurį vaikiną turėjai „padaryti“? — pataiso ją Lindsė.

Elodė parodo mums liežuvį, bet švyti patenkinta, kad atkreipėme dėmesį į jos rožes.

Staiga Elė įsistebeilija į kažką už manęs ir ima kikenti. Žudikė psichopate, kas ji, kas ji?

Visos atsisukame. Julija Saiks, vadinama Psichopate, sliūkina tarp vyresniems mokiniams skirtų stalų. Ji visada taip vaikšto: lyg plauktų stumiama paslaptingų srovių. Plonais baltais pirštais Julija laiko rudą popierinį maišelį. Jai ant veido užkritusios šviesių, beveik baltų plaukų sruogos. Pečiai pakelti taip, kad beveik liečia ausis.

Valgykloje į ją beveik niekas nekreipia dėmesio (ji — vidutinybės įsikūnijimas), bet Lindsė, Elė, Elodė ir aš tuoj imame vaizduoti sceną su peiliu ir klyksmais iš Alfredo Hičkoko filmo Psichopatas.

Prieš keletą metų visos kartu žiūrėjome šį filmą (paskui teko miegoti prie šviesos).

Nežinau, ar Julija mus girdi. Lindsė mano, kad ji — tarsi kurčia, nes galvoje jai garsiai skamba įvairūs balsai. Julija ir toliau slenka per valgyklą iki pat durų, pro kurias galima išeiti į automobilių aikštelę. Kur jinai pietauja, neturiu supratimo. Retai kada matau ją valgykloje. Atidarydama duris Julija keletą kartų stumteli jas petimi, tarsi būtų itin trapi, o durys — sunkiai įveikiama kliūtis.

— Kažin, ar ji gavo mūsų meilės laiškelį? — klausia Lindsė. Ji nulaižo druską nuo bulvytės, tada įsimeta ją į burną.

Elė linkteli.

— Aha, per botaniką. Aš sėdėjau kaip tik už jos.

— Ar ką sakė?

— Ar ji kada ką sako?

Elė uždeda ranką ant širdies ir apsimeta nuliūdusi.

— Vos tik pamoka pasibaigė, rožę ji išmetė. Ar galit patikėti? Mano akivaizdoje.

Pirmoje gimnazijos klasėje Lindsė išuostė, kad Julija niekada nėra gavusi jokio meilės laiškelio.

Nė vieno. Tad Lindsė prikabino laiškelį prie vienos iš savo rožių ir lipnia juostele priklijavo gėlę prie Julijos spintelės. Laiškelyje buvo parašyta: Galbūt kitąmet, bet tikriausiai niekada.

Nuo tada kasmet per Valentino dieną mes siunčiame jai rožę ir tokį patį tekstą. Tad, kiek man žinoma, vienintelis meilės laiškelis, kurį yra gavusi Julija, toks: Galbūt kitąmet, bet tikriausiai niekada.

Suprantu, elgiamės nelabai gražiai, bet Julija to nusipelnė. Ji — nenormali. Sklinda kalbos, kad kartą jos tėvai rado ją nuogut nuogutėlę, trečią valandą nakties pėdinančią 84-ojo greitkelio skiriamąja juosta. Pernai Leisė Kenedi pasakojo mačiusi ją Gamtos mokslų priestate, tualete, įnirtingai braukančią šepečiu sau per plaukus ir spoksančią į savo atvaizdą veidrodyje. Be to, Julija niekada neprataria nė žodžio. Kiek man žinoma, jau metų metus — nė žodelio.

Lindsė nekenčia Julijos. Regis, Lindsė ir Julija pradinėje mokykloje lankė tą pačią klasę. Atrodo, kaip tik nuo tada Lindsė ir negali pakęsti Julijos. Pamačiusi ją, persižegnoja, lyg Julija būtų vampyras, besikėsinantis perkąsti gerklę.

Tai Lindsė pastebėjo, kad Julija prišlapino į miegmaišį per skaučių iškylą paskutinėje pradinės mokyklos klasėje. Tai ji praminė Juliją Geltonąja karštlige. Taip Julija buvo pravardžiuojama ilgai,

visus pirmuosius metus gimnazijoje. Ar galite patikėti? Be to, mokiniai jos vengdavo, sakydavo, kad ji atsiduoda šlapimu.

Pažvelgiu pro langą. Julijos plaukai saulėje atrodo tarsi liepsna. Horizonte matyti tamsi dėmė, tai kaupiasi juodi audros debesys. Staiga man dingteli, kad nė nenumanau, kodėl ir kada Lindsė ėmė nekęsti Julijos. Ketinu pasiteirauti Lindsės, bet merginos jau kalba apie ką kita.

— ...susipešė, — užbaigia sakinį Elodė, o Elė sukikena.

— Tiesiog baisu, — vypteli Lindsė.

Akivaizdu, kažką praleidau.

— Kas atsitiko? — klausiu.

Elodė atsisuka į mane.

— Sara Grundel visiems pasakoja, kad Lindsė sugadino jai gyvenimą. — Man tenka luktelėti, kol Elodė įgudusiu judesiu įsimes į burną bulvytę. — Ji nedalyvaus plaukimo ketvirtfinalyje. O juk Sara ta nesąmone tik ir gyvena. Kartą po rytinės treniruotės pamiršo nusiimti plaukimo akinukus ir pravaikščiojo su jais iki pat antros pamokos, atsimeni?

— Namie ant sienos ji turbūt iškabinusi visus savo apdovanojimus, — sako Elė.

— Samė irgi. Ar ne, Same? Visus apdovanojimus už žaidimus su arkliukais. — Lindsė baksteli alkūne man į šoną.

— Gal galėtumėt nenukrypti nuo esmės? — paprašau ir sumosuoju rankomis. Iš dalies dėl to, kad noriu išgirsti pasakojimo tęsinį, bet ir trokšdama nukreipti dėmesį nuo savęs ir nuo fakto, jog kadaise buvau nevykėlė. Paskutinėje pradinės mokyklos klasėje daugiau laiko praleisdavau ne su žmonių giminės atstovais, o su arkliais. — Vis dar nesuprantu, kodėl Sara užsiuto ant Lindsės.

Elodė pakelia akis į dangų, tarsi aš būčiau mokinukė iš specialiųjų poreikių klasės.

— Sara buvo nubausta. Už tai, kad vėl pavėlavo į rytinį patikrinimą, turbūt penktą kartą per dvi savaites. — Aš vis tiek nieko nesuprantu. Elodė atsidūsta. — Ji pavėlavo todėl, kad automobilį teko statyti viršutinėje aikštelėje ir paskui nešti savo subinę...

— Tris šimtus penkiasdešimt keturis metrus!

Visos ištariame tai vienu metu ir imame maniakiškai kikenti.

— Nesijaudink, Liz, — sakau. — Jeigu jūs kausitės, aš statysiu už tave.

— Aha, visos eisim už tave, — pritaria Elodė.

— Kai kurie dalykai susiklosto baisiai keistai, tiesa? — droviai prabyla Elė. Taip ji kalba visada, kai mėgina pasakyti ką nors rimta. — Vienas dalykas išprovokuoja kitą. Pavyzdžiui, jeigu Lindsė nebūtų užlindusi ir aikštelėj užėmusi laisvos vietos...

— Aš neužlindau. Aš atvažiavau pirma ir pastačiau pirma, — ima gintis Lindsė ir netgi trinkteli ranka per stalą. Elodės skardinė su dietine kola šokteli aukštyn ir šiek tiek gėrimo šliūkšteli ant bulvyčių. Mes vėl praplyštame juoktis.

— Aš rimtai! — Norėdama perrėkti mus Elė pakelia balsą: — Žinot, tai kaip tinklas. Viskas susiję.

— Gal vėl įsilaužei į tėvelio slėptuvę, EI? — klausia Elodė.

Mes ir vėl leipstame juokais. Šitaip erziname Elę jau daugybę metų. Jos tėtis dirba muzikos versle.

Tik jis ne prodiuseris, vadybininkas, muzikantas ar dar kas nors, o teisininkas, kasdien vilkintis kostiumu (net ir vasarą prie baseino). Bet, pasak Lindsės, jis — užsislaptinęs girtuoklis hipis.

Mes juokiamės net susiriesdamos, o Elės veidas plyksteli raudoniu.

— Merginos, jūs niekada manęs nesiklausot, — tarsteli ji, bet ir pati vos sulaiko šypseną. Ji čiumpa bulvytę ir sviedžia į Elodę. — Kartą skaičiau, kad Tailande vienu metu pakilęs būrys plaštakių gali sukelti liūtį Niujorke.

— Aha, o tau pabezdėjus gali dingti elektra visoje Portugalijoje. — Elodė sukikena ir sviedžia

bulvytę.

— Dėl tavo burnos kvapo ryte žmonės gali pradėti masiškai bėgti iš Afrikos. — Elė pasilenkia į priekį. — Beje, aš nebezdu.

Mes su Lindsė juokiamės, o Elodė ir Elė svaidosi bulvytėmis. Lindsė mėgina pasakyti, kad mes be reikalo išmetame gerus riebalus, bet pati kvatoja taip, kad negali žodžio ištarti.

Galiausiai Lindsė giliai įkvepia ir išpyškina: — Žinot, ką girdėjau? Kad jeigu nusičiaudėsi gana stipriai, Ajovos valstijoje gali kilti tornadas.

Dabar jau ir Elė praplyšta juokais. Visos kvatojame, čiaudome ir šniurkščiojame. Mokiniai spokso atsigręžę, bet mums — nė motais. Po kokio milijono nusičiaudėjimų Lindsė laikydamasi už pilvo atsiremia į kėdės atlošą ir mėgina atgauti kvapą.

— Trisdešimt žuvusiųjų Ajovoje po tornado, — iškvepia ji. — Ir dar penkiasdešimt dingusių be žinios.

Tai mus vėl pralinksmina.

Lindsė ir aš sutariame nusiplauti nuo septintos pamokos ir nueiti į jogurtinę. Lindsė neis į prancūzų kalbos pamoką (kurios ji negali pakęsti,) o aš — į anglų. Mudvi dažnai taip elgiamės. Mokomės paskutinėje klasėje, dabar — antras semestras, tad lyg ir dera praleidinėti pamokas. Be to, aš nekenčiu anglų kalbos mokytojos Harbor. Ji nuolat nukrypsta nuo temos. Kartais minutėlę užsisvajoju, o atsitokėjusi girdžiu mokytoją kalbant apie XVIII amžiaus apatinį trikotažą arba apie priespaudą Afrikoje, arba kaip atrodo saulė, tekanti virš Didžiojo Kanjono. Nors jai tikriausiai dar nėra šešiasdešimties, manau, kažkas negerai su galva. Taip buvo ir mano močiutei: šimtai kirbančių idėjų, prieštaraujančių viena kitai, visokios priežastys ir pasekmės, taškai A, tampantys tašku B. Kai mano močiutė buvo gyva, dažnai ją lankydavome. Man tebuvo šešeri, bet, atsimenu, galvodavau: Tikiuosi, aš mirsiu jauna.

Mokytoja Harbor, štai matote, kaip ironiška.

O gal tai pranašiškas ženklas?

Norint pamokų metu išeiti iš mokyklos teritorijos, reikia gauti oficialų leidimą su tėvų ir mokyklos administracijos parašais. Tačiau taip buvo ne visada. Anksčiau paskutinėj gimnazijos klasėj besimokantieji galėdavo išeiti iš mokyklos teritorijos kada tik panorėję, jeigu tuo metu nebūdavo pamokos. Tokia tvarka buvo gal prieš dvidešimt metų, kol Tomo Džefersono mokykla neįgijo prastos reputacijos (pas mus — daugiausia paauglių savižudybių). Kartą internete radome dienraščio „Konektikuto žinios“ straipsnį, kuriame mūsų mokykla buvo vadinama „savižudžių vidurine“.

O vieną dieną grupelė vaikigalių išėjo iš mokyklos ir būriu nušoko nuo tilto. Manau, buvo sutarę nusižudyti. Kad ir kaip ten būtų, nuo tada ir uždraudė pamokų metu išeiti iš mokyklos teritorijos be specialaus leidimo. Sakyčiau, tai gana kvaila. Panašu į draudimą visiems gerti vandenį, nes kažkas vandeniui skirtuose buteliukuose į mokyklą atsineša degtinės.

Laimė, pabėgti iš mokyklos galima — pro skylę tvoroje, už sporto salės, šalia teniso kortų. Tą vietą vadiname rūkykla, mat čia renkasi rūkaliai. Bet kai abi su Lindsė lendam pro tvorą ir paskui pasukam link miškelio, aplinkui nematyti nė gyvos dvasios. Neilgai trukus pasiekiame 120-ąjį greitkelį. Čia ramu, lyg viskas būtų sustingę šaltyje. Po kojomis traška šakelės ir pajuodę medžių lapai, o kvėpuojant kyla balti tiršti garų kamuoliai.

Tomo Džefersono mokykla yra maždaug penki kilometrai nuo Ridževju miestelio centro (ar bent jau nuo tos vietos, kurią būtų galima vadinti centru) ir tik pusė kilometro nuo aptriušusių parduotuvėlių, kurias vadiname Eile. Ten yra degalinė, jogurtinė, kinų restoranas (kuriame Elodė kartą apsinuodijo ir negalavo dvi dienas), niekučių parduotuvė, kurioje gausu blizgančių rožinių balerinų statulėlių, stiklinių rutulių su sniegu ir panašių šūdniekių. Mes traukiame kaip tik tenai. Žinau, atrodom kaip

trenktos: tipenam šalikele segėdamos trumpais sijonukais ir mūvėdamos tamprėmis, atsegtais švarkeliais, kad matytųsi trikotažinės palaidinukės kailiuku puoštais kraštais.

Pakeliui į jogurtinę praeiname Hunano virtuvę. Pro riebaluotus langus pamatome Aleksą Limentą ir Aną Kartulo, palinkusius virš lėkščių su maistu.

— Ooo, skandalas, — kilstelėjusi antakius sako Lindsė, nors iš tikrųjų ne visai taip. Visi žino, kad Aleksas jau tris mėnesius neištikimas Bridžitai Makgvair — jis susitikinėja su Ana Kartulo. Apie tai žino visi, aišku, išskyrus Bridžitą.

Bridžitos namiškiai — uolūs katalikai. Pati ji daili ir tvarkinga. Kaskart ją pamačius dingteli, kad ji ką tik nusiprausė ir susišukavo. Atrodo, ji saugosi iki vestuvių. Bent jau taip tvirtina pati, nors Elodė mano, kad Bridžita — užsislaptinusi lesbietė. Ana Kartulo mokosi žemesnėje klasėje, bet, jeigu tikėti gandais, jau mylėjosi bent su keturiais vaikinais. Anos tėvai neturtingi — Ridževju miestelyje tai retas reiškinys. Jos mama kirpėja, o apie tėvą nieko negirdėjau. Gal ji neturi tėvo? Ana gyvena nuomojamame bute, viename iš tų šlykščių daugiabučių, riogsančių šalia Eilės. Kartą girdėjau Andrių Singerį sakant, kad Anos kambarys atsiduoda vištiena su saldžiarūgščiu padažu.

— Einam vidun, pasisveikinkim, — pasiūlo Lindsė, imdama mane už rankos.

Atsitraukiu nuo jos.

— Ne, eime, man cukraus krizė.

Iš už sijono diržo Lindsė ištraukia saldainių pakelį.

— Štai, imk. — Ji visada nešiojasi saldumynų, lyg būtų narkotikų prekeivė. Tam tikra prasme tokia ir yra. — Sugaišim tik sekundėlę, pažadu.

Leidžiuosi nutempiama į pastatą. Mums žengiant pro duris, suskamba varpelis. Už baro stovinti moteris varto žurnalą „Us Weekly“. Ji pažvelgia į mus, bet supratusi, kad neketiname nieko užsisakyti, vėl nuleidžia akis.

Lindsė pasuka tiesiai prie Alekso ir Anos ir priėjusi delnais atsiremia į jų stalą. Ji ir Aleksas — šiokie tokie draugai. Aleksas yra daugelio žmonių šioks toks draugas, nes pardavinėja žolę (kurią laiko batų dėžutėje savo kambaryje). Mudviejų su Aleksu draugystė apsiriboja galvos linktelėjimu, mat tik tiek ir bendraujame. Mes abu lankome tas pačias anglų kalbos pamokas, bet jis pasirodo jose dar rečiau nei aš. Spėju, visą kitą laiką leidžia su Ana. Kartkarčiais jis tarsteli man kokį sakinį, pavyzdžiui: Tas rašinėlis, užduotas namų darbams, užknisa, ar ne? Apie ką nors kita mes nesikalbame.

— Labas, labas, — sako Lindsė. — Ar šįvakar eisi pas Kentą į vakarėlį?

Alekso veidas nukaista, odą išmuša dėmėm. Jam bent jau gėda, kad yra užkluptas su Ana. O gal tai tik alerginė reakcija ko nors užvalgius? Nenustebčiau.

— Hm... Nežinau. Galbūt. Bus matyti... — išstena jis.

— Bus žiauriai linksma, — saldžiai suokia Lindsė. — Gal atsivesi ir Bridžitą? Ji tokia miela.

Teisybę sakant, mudvi manome, kad Bridžitą — baisi nuoboda. Ji visad puikiai nusiteikusi, vilki marškinėlius su kvailais šūkiais, pavyzdžiui: Jeigu nesi šunų gaujos vadas, tada teks sekti paskui.

(Nemeluoju.) Bet Lindsė nekenčia Anos ir kartą ant tualeto (prie valgyklos, to, kuriuo visi naudojasi) sienos užrašė: AK = BŠ. BŠ reiškia baltoji šiukšlė.

Situacija darosi kebli.

— Vištiena su sezamais? — pasiteirauju rodydama į lėkštę su auštančiais mėsgaliais pilkšvame padaže. Greta guli du apgailėtini laimės sausainiai ir apelsinas.

— Jautiena apelsinų padaže, — atsako Aleksas. Pakeitus pokalbio temą jam, regis, net palengvėjo.

Lindsė nepatenkinta žvilgteli į mane, bet aš tauškiu toliau: — Ei, atsargiai su maistu. Kartą Elodė čia apsinuodijo vištiena. Paskui dvi dienas vėmė. Vargu ar

tai buvo vištiena. Ji prisiekinėjo lėkštėje radusi plaukuotą gumuliuką.

Vos užsičiaupiu, Ana paima lazdeles ir įsideda į burną didžiulį kąsnį mėsos. Kramtydama žiūri į mane ir šypsosi vartaliodama maistą burnoje. Nežinau, ar taip elgiasi tyčia, kad sukeltų man pasišlykštėjimą, bet veikiausiai taip ir yra.

— Kaip nemandagu, Kingston, — išsišiepia Aleksas.

Lindsė pavarto akis duodama suprasti, kad plepėjimas su Aleksu ir Ana — tik tuščias laiko švaistymas.

— Eime, Same, — paragina mane, kišdama į kišenę laimės sausainį. Kai išeiname į lauką, ji sausainį perlaužia. — Laimę rasi tada, kai mažiausiai to tikėsiesi, — perskaito ir susiraukia, o aš nusikvatoju. Lindsė sumaigo popierėlį ir numeta ant žemės. — Beviltiška.

Giliai įkvepiu.

— Tas kvapas mane pykina.

Tenai tikrai šlykštu: trenkia pašvinkusia mėsa, pigiu aliejumi ir česnaku.

Debesys pamažu aptraukia dangų. Aplink viskas papilkėja, žemę užkloja migla.

— Mane irgi pykina, — pritaria Lindsė ir prispaudžia delną prie pilvo. — Žinai, ko dabar norėčiau?

— Milžiniškos porcijos Gardžiausio Šalyje Jogurto! — sakau šypsodamasi. Kitaip tariant, GŠJ, bet jogurtui darome išimtį ir pavadinimo netrumpiname.

— O taip, milžiniškos porcijos Gardžiausio Šalyje Jogurto, — atitaria Lindsė.

Nors abi jau spėjome sušalti į ledą, užsisakome dvi porcijas šaldyto jogurto su skystu šokoladu, žemės riešutų sviestu ir šokolado gabaliukais. Grįždamos į mokyklą valgome jogurtą ir pūsdamos į pirštus mėginame juos susišildyti. Hunano virtuvėje Alekso ir Anos jau nebėra. Bet susitinkame juos rūkykloje. Iki aštuntos pamokos pradžios liko lygiai septynios minutės, tad Lindsė nusitempia mane už teniso kortų, kad galėtų parūkyti nesiklausydama Alekso ir Anos ginčo. Bent jau mums atrodė, kad jie ginčijasi. Ana stovėjo nuleidusi galvą, o Aleksas laikė ją už pečių ir kažką šnabždėjo. Jo cigaretė buvo taip arti pilkšvai rudų Anos plaukų, kad jie būtų galėję užsiliepsnoti. Ir aš jau įsivaizdavau, kaip visa jos galva plyksteli it degtukas.

Lindsė numeta nuorūką ant žemės, ten pat nusviedžiame ir jogurto indelius — ant juodų sušalusių lapų, suglamžytų cigarečių pakelių, plastikinių maišelių, į kuriuos prilijo lietus. Aš vis nerimstu galvodama apie šį vakarą. Jaučiu ir baimę, ir jaudulį. Panašiai būna išgirdus griaustinį — žinai, kad bet kurią sekundę dangų gali perskrosti žaibas, aštriais dantimis besikabinantis į debesis. Et, nereikėjo man nusiplauti iš anglų pamokos. Nebūčiau tiek mąsčiusi. Mąstymas prie gero neveda, kad ir ką tau suoktų mokytojai, tėvai ar išprotėję mokslininkų klubo nariai.

Apeiname teniso kortus ir įsukame į Vyresniųjų alėją. Aleksas ir Ana tebestovi pasislėpę už sporto salės. Aleksas vėl rūko. Jiedu neabejotinai pykstasi. Akimirką pajuntu džiugesį: mudu su Robiu beveik niekada nesipykstame, na, nebent tik dėl menkniekių. Tai šį tą reiškia, tiesa?

— Problemos rojaus kampelyje, — sakau.

— Veikiau problemos priekabų aikštelėje — atitaria Lindsė.

Eidamos per mokytojų automobilių aikštelę pamatome direktoriaus pavaduotoją Vinters. Ji pamažu pėdina tarp mašinų tikėdamasi pričiupti rūkalius, kurie arba neturi laiko, arba tingi eiti į rūkyklą ir slepiasi už senukų Volvo ar Chevrolet. Mokytoja Vinters rūkaliams paskelbusi nesveiką vendetą.

Girdėjau, jos mama mirė nuo plaučių vėžio, o gal nuo emfizemos ar panašiai. Kurį nors pagavusi rūkantį, mokytoja be jokių diskusijų nubaudžia — tris penktadienius iš eilės palieka po pamokų.

Lindsė kaip paklaikusi rausiasi rankinėje ieškodama mėtinių saldainių. Pagaliau radusi, porą įsimeta į burną.

— Šūdas, šūdas.

— Tavęs negali nubausti vien dėl to, kad smirdi rūkalais, — sakau, nors Lindsė ir pati tai žino. Bet jai patinka dramatiškos situacijos. Keista... Kad ir kaip gerai pažinotum savo drauges, galiausiai vis tiek elgiesi pagal jų taisykles.

Lindsė nekreipia į mane dėmesio.

— Ar nedvokia iš burnos? — Ji papučia į mane.

— Dvokia. Kaip iš sumauto mėtinukų fabriko.

Mokytoja Vinters mūsų dar nepastebėjo. Ji pamažu slenka tarp automobilių, kartais pasilenkia ir pažvelgia po jais, tarsi kas galėtų tūnoti po ratais ir prisiplojęs prie žemės mėgintų prisidegti cigaretę. Ne šiaip sau ji pravardžiuojama Nikotino naciste.

Dvejodama atsisuku į sporto salę. Man nelabai patinka Aleksas ir visai nepatinka Ana, bet visi, kurie mokėsi vidurinėje mokykloje, supranta: privalu bendromis jėgomis kovoti prieš tėvus, mokytojus ir policininkus. Tai viena iš nematomų skiriamųjų linijų: mes prieš anuos. Tu tiesiog žinai, kad reikia elgtis šitaip, kaip kad žinai, kur sėstis, su kuo kalbėtis ir ką valgyti valgykloje, nors nė nenutuoki, iš kur tai žinai. Na, suprantate, ką turiu omeny.

— Gal grįžkim ir įspėkim juos? — paklausiu Lindsės. Ji irgi stabteli ir žvilgteli į dangų, lyg svarstytų, kaip pasielgti.

— Velniop, — galiausiai atsako. — Jie patys gali savim pasirūpinti. — Ir lyg patvirtindamas jos žodžius nuskamba skambutis, kviečiantis į paskutinę pamoką. Lindsė stumteli mane. — Eime.

Ji teisi — kaip visuomet. Galų gale, juk ir jie nieko gero nenuveikė dėl manęs.

DRAUGYSTĖ: ISTORIJA Mudvi su Lindse draugėmis tapome septintoje klasėje. Tai Lindsė mane pasirinko. Bet aš iki šiol nežinau kodėl. Po daugybę metų trukusių mėginimų man tebuvo pavykę nuo visuomenės dugno pakilti iki jos viduriuko. Lindsė buvo populiari nuo pat pirmos klasės, nuo tada, kai čionai atsikraustė gyventi. Anuomet ji buvo klasės lyderė. Po metų, kai statėme spektaklį Ozo šalies burtininkas, Lindsė vaidino Dorotę. O trečioje klasėje spektaklyje Čarlis ir šokolado fabrikas jai teko Čarlio vaidmuo.

Manau, iš to, ką pasakiau, jau susidarėte apie ją šiokią tokią nuomonę. Ji — žmogus, šalia kurio vien būdamas jautiesi kaip girtas. Atrodo, staiga pasaulio kontūrai išblėsta ir visos spalvos susilieja į viena. Žinoma, to jai niekada nesu sakiusi. Nes tik išjuoktų mane, išvadintų lesbiete.

Kad ir kaip ten būtų, vasarą prieš septintą klasę būrelis mokinių dalyvavo vakarėlyje, kurį prie baseino surengė Tara Fliut. Betė Šif rietė nosį ir šokinėjo į baseiną tenai, kur gilu. Iš tikrųjų ji norėjo pasipuikuoti pora C dydžio papų, išdygusių nuo gegužės iki birželio. Ir tikrai jos papai buvo patys didžiausi iš visų vakarėlyje dalyvavusių merginų. Nuėjau į namą atsigerti sodos vandens. Staiga priešais išdygo Lindsė, jos akys švytėjo. Beje, iki tol ji su manim apskritai nebendravo.

— Tu turi tai pamatyti, — pasakė ji ir sugriebė mane už rankos.

Jai iš burnos padvelkė ledais.

Lindsė nusitempė mane į Taros kambarį, kuriame visos merginos buvo palikusios savo krepšius ir drabužius, skirtus persirengti. Betės krepšys buvo rožinės spalvos, su išsiuvinėtais ant šono purpuriniais inicialais. Akivaizdu, kad Lindsė jau buvo pasiraususi jame, nes pritūpė ir iškart ištraukė šviesų penalą su užtrauktuku (tokiuose laikydavome pieštukus, kai mokėmės pradinėse klasėse).

— Žiūrėk! — Ji pakėlė penalą ir pakratė. Viduje gulėjo du tamponai.

Neprisimenu kodėl, bet staiga mudvi su Lindsė ėmėme bėgioti po visą namą ir visose spintelėse vonios kambaryje ir visuose stalčiuose ieškojome Taros mamos ir vyresnės sesės tamponų ir įklotų.

Aš buvau tokia laiminga, kad jaučiausi lyg apgirtusi. Lindsė Edžkomb ir aš — mudvi kalbamės! Ir ne tik kalbamės, bet ir juokiamės. Ir ne tik juokiamės, bet kvatojome taip, jog man teko sukryžiuoti kojas, kad tik neapsišlapinčiau. Paskui išbėgome į balkoną ir ėmėme saujomis mėtyti tamponus į apačioje prie baseino besilinksminančius šventės dalyvius. Lindsė šaukė: — Bete, tai iškrito iš tavo krepšio!

Keletas tamponų pliumptelėjo į vandenį, ir staiga vaikinai ėmė stumdytis, veržėsi iš baseino lauk, lyg bijotų užsikrėsti.

Betė stovėjo ant šokinėjimo lentos, drebėjo šlaputėlė, o mes leipome juokais.

Kartą ketvirtoje klasėje tėvai nusivežė mane į Didįjį Kanjoną ir liepė atsistoti prie pat skardžio krašto, kad galėtų mane nufotografuoti. Man kojos drebėjo kaip pašėlusios, o padai taip niežėjo, lyg jiems baisiai knietėtų nušokti žemyn. Aš galvojau vien apie tai, kad galiu nukristi ir kad čia — beprotiškas aukštis. Kai mama mane nufotografavo ir leido pasitraukti nuo krašto, ėmiau taip juoktis, kad vos pavyko susitvardyti.

Stovėdama balkone su Lindsė jaučiausi lygiai kaip anuomet.

Tada mudvi su Lindsė ir tapome geriausiomis draugėmis. Elė prie mūsų prisidėjo vėliau, prieš aštuntą klasę, kai vasarą kartu su Lindsė žaidė žolės riedulio lygoje. Elodė atsikėlė į Ridževju miestelį prieš pat pirmą gimnazijos klasę. Per vieną pirmųjų tų mokslo metų vakarėlių ji pasibučiavo su Šonu Mortonu, kurį Lindsė buvo įsimylėjusi gal šešis mėnesius. Visi manė, kad Lindsė užmuš Elodę. Bet kitą pirmadienį Elodė per pietus jau sėdėjo prie mūsų stalo mokyklos valgykloje. Abi su Lindsė buvo palinkusios virš lėkštės su gruzdintomis bulvytėmis, krizeno ir elgėsi taip, lyg būtų

pažįstamos nuo neatmenamų laikų. Džiaugiuosi tuo. Ir nors dėl Elodės kartais atsiduriame itin keblioje padėtyje, vis dėlto manau, kad giliai širdyje ji — pati geriausia iš mūsų.

VAKARĖLIS Po pamokų einame pas Elę. Kai buvome jaunesnės (pirmoje gimnazijos klasėje, netgi iki antros klasės vidurio), dažnokai leisdavome vakarus Elės namuose. Tepdavomės ant veido dumblo kaukes ir užsisakydavome tiek kiniško maisto, kad vos pajėgdavome suvalgyti. Už maistą atsiskaitydavome dvidešimtinėmis, kurias traukdavome iš indo sausainiams, stovinčio ant trečios lentynos šalia šaldytuvo. Elės tėtis visad laiko čia kokį tūkstantį dolerių ypatingiems atvejams.

Tuos vakarus vadindavome kiaušininių vyniotinių vakarėliais. Įsitaisydavome ant milžiniškos sofos ir žiūrėdavome filmus (televizoriaus ekranas Elės svetainėje tokio pat dydžio kaip ir kino teatre), kol susirangiusios greta užmigdavome po milžiniška vilnone antklode. Man atrodo, nuo pat trečios gimnazijos klasės nepraleidome nė vieno vakarėlio, išskyrus tą kartą, kai Metas Vaildas paliko Elę ir ji raudojo taip, kad kitą rytą jos veidas buvo pabrinkęs lyg kurmio. Šiandien išvertėme Elės spintą, kad vakarėlyje pas Kentą vilkėtume skirtingai. Elodė, Elė ir Lindsė uoliai rūpinasi mano išvaizda. Elodė ryškiai raudonu laku dažo man nagus. Jos rankos virpa, tad šiek tiek lako patenka ir ant odos. Atrodo, lyg būčiau išsitepliojusi krauju, bet aš nekreipiu dėmesio — ir taip turiu dėl ko nervintis. Su Robiu susitiksime pas Kentą namie. Robis jau atsiuntė man žinutę: Aš netgi paklojau savo lovą — dėl tavęs. Leidžiu Elei parinkti man drabužius. Ji išrenka auksu blizgančią berankovę palaidinukę (kuri man platoka per krūtinę) ir pamišėliškus batelius su dvylikos centimetrų aukščio pakulne (Elė vadina juos striptizo šokėjos batais). Degtine atsiduodanti Lindsė niūniuodama padažo mane. Visos jau išlenkėme po kelis stikliukus degtinės, kurią užsigėrėme spanguolių sultimis.

Paskui aš užsirakinu vonios kambaryje. Jaučiu, kaip karštis plūsta kūnu nuo pirštų galiukų iki pat pakaušio, ir stengiuosi įsiminti, kaip atrodau šią akimirką. Bet po kurio laiko ima atrodyti, kad mano veido bruožai išsikreipė ir čia visai ne aš, o kažkoks svetimas žmogus.

Kai buvau maža, dažnai užsirakindavau vonios kambaryje ir palįsdavau po tokiu karštu dušu, kad išsyk aprasodavo veidrodis. Tada atsistodavau priešais veidrodį ir laukdavau, kol išsisklaidys garai ir mano veidas vėl įgaus formą. Pirmiausia pasimatydavo neryškūs kontūrai, paskui — kiti veido bruožai. Kaskart tikėdavau, kad visai išsisklaidžius garams išvysiu gražuolę, tarytum prausdamasi po dušu būčiau pavirtusi nuostabesne ir geresne. Bet visada atrodydavau tokia pati.

Stovėdama Elės vonios kambaryje šypsojausi ir galvojau: Rytoj pagaliau atrodysiu kitaip.

Lindsė pamišusi dėl muzikos, tad sudarė sąrašą dainų, kurių klausysimės, iki pasieksime Kento namus, nors jis gyvena vos už kelių kilometrų. Taigi dabar klausomės Dr. Dre ir Tupako, tada pagarsiname dainą „Grįžk, mažute“, ir visos dainuojame kartu.

Vis dėlto keisčiausia tai, kad važiuodama tomis gerai pažįstamomis gatvelėmis, tais keliais, kuriais pirmyn atgal keliauju visą gyvenimą ir žinau taip gerai, lyg būčiau pati juos nutiesusi, staiga pasijuntu tarsi plūduriuočiau ore, lyg būčiau pakibusi virš namų, kelių ir kiemų, virš medžių, ir kilčiau vis aukštyn, aukštyn, sklęsčiau virš Rocky‘s baro ir vaistinės, virš degalinės ir Tomo Džefersono mokyklos, virš futbolo stadiono ir metalinių jo tribūnų, kuriose sėdėdamos mes lyg pamišusios klykiame per kiekvieną mokslo metų pradžiai skirtą vakarėlį. Tačiau dabar visa tai man regisi tolima ir nereikšminga. Tarsi gyvuotų tik mano prisiminimuose.

Elodė staugia visa gerkle. Iš mūsų ketveriukės alkoholis ją veikia blogiausiai. Elė įsimetė į rankinę butelį, kuriame dar likę šiek tiek degtinės, bet neturime kuo užsigerti. Lindsė vairuoja, nes ji ištvermingiausią — gali visą naktį gerti, bet nė neapsvaigs.

Beveik pasiekus Kento namus pradeda lyti. Lietus silpnas — atrodo, kad ore kabo didelė uždanga, nuausta iš baltos miglos. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau pas Kentą. Gal per jo devintąjį

gimtadienį? Buvau visai pamiršusi, kad jo namas stovi miško gilumoje. Atrodo, tas vingiuojantis kelias niekad nesibaigs. Matyti tik dulsvos priekinių žibintų šviesos, apšviečiančios žvyruotą kelią ir mums virš galvų siūbuojančias nuplikusias medžių šakas bei lietaus lašelius, kurie panašūs į deimantukus.

— Taip prasideda siaubo filmai, — taisydamasi palaidinukę sako Elė. Mes visos persirengėme iš jos pasiskolintomis palaidinėmis, bet ji pati užsispyrė likti su ta pačia kailiuku puoštais kraštais, nors iš pradžių kaip tik ji nenorėjo šito drabužio. — Ar esi tikra, kad jo namo numeris keturiasdešimt antras?

— Jau visai netoli, — sakau, nors iš tikrųjų nenutuokiu, kur esame, ir svarstau, ar tik ne per anksti pasukome. Jaučiu, lyg pilve vaikščiotų skruzdėlytės, bet nesuprantu, gerai tai ar ne.

Pakelės medžiai vis artėja prie keliuko, galiausiai jų šakos ima braukyti per automobilio dureles.

Lindsė verkšlena, kad reikės perdažyti automobilį. Ir kai jau atrodo, kad mus tuoj įtrauks tamsa, staiga miškas baigiasi ir prieš akis nusidriekia pati didžiausia ir gražiausia, kokią tik galima įsivaizduoti, pievelė ir baltas, lyg iš glajaus nulipdytas namas jos vidury. Pastatas — su balkonais ir veranda, juosiančia du namo šonus. Ir langinės baltos, su išdrožinėtais piešiniais, bet dabar per tamsu, kad būtų galima juos įžiūrėti. Buvau visai pamiršusi, kaip atrodo Kento namas. Galbūt čia dėl alkoholio, bet, manau, tai pats gražiausias namas, kokį esu kada regėjusi.

Visos nutylame ir minutėlę nuščiuvusios spoksome pro automobilio langus. Vienoje namo pusėje langai tamsūs, bet pro esančius viršutiniame aukšte sklinda šilta šviesa, ir dėl to žolė pievelėje atrodo sidabrinė.

— Jis beveik tokio pat dydžio kaip ir tavo namas, Ele, — pagaliau ištaria Lindsė.

Ir kodėl ji prabilo? Štai kerai ir išsisklaidė.

— Beveik toks, — atsako Elė. Jis išsitraukia iš rankinės butelį su degtine, gurkšteli, atsikosėja, nusiraugėja ir delnu nusišluosto burną.

— Duok ir man įkalti, — paprašo Elodė ir siekteli butelio.

Nespėju susivokti, o butelis jau atsidūrė mano rankose.

Gurkšteliu. Degtinė nutvilko gerklę. Ji šlykštaus skonio, atrodo, lyg gerčiau dažus ar benziną, bet vos tik nuryju gurkšnį, pajuntu šilumą. Išlipame iš automobilio. Mane apsupa iš namo sklindančios mirguliuojančios šviesos.

Kai tik atvykstu į kokį nors vakarėlį, mano širdis ima neramiai spurdėti. Bet tai malonus jausmas — tarsi lauktum šaunios staigmenos. Žinoma, dažniausiai taip nebūna. Dažniausiai tiesiog baigiasi viena naktis ir prasideda kita, savaitės keičia viena kitą, po mėnesio ateina kitas mėnuo. Ir galiausiai, anksčiau ar vėliau, visi numirštame.

Tačiau vakarui tik prasidėjus įmanoma viskas. Viskas dar prieš akis.

Pagrindinės namo durys užrakintos, tad apeiname pastatą ratu ir randame kitas duris. Pro jas patenkame į siaurą, medinėmis lentelėmis iškaltą koridorių, kuriame pamatome stačius medinius laiptus. Kvapai name man primena vaikystę, tik negaliu suprasti, ką konkrečiai.

Girdžiu dūžtant stiklą ir kažką riktelint: — Atsargiai, tuoj sprogs!

Ir tada per kolonėles nugriaudi Dujeous grupės daina: Visi reperiai čia, namuose, griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane. Laiptai yra tokie siauri, kad mums tenka išsirikiuoti vorele, mat turime praleisti žemyn besileidžiančius žmones su tuščiais plastikiniais alaus bokalais rankose. Ir jiems tenka nugara prisiglausti prie sienos, kad praleistų mus. Su kai kuriais pasisveikiname, kitus tiesiog ignoruojame. Kaip visada jaučiu, kad visi spokso į mus. Tai dar viena teigiama populiarumo pusė: tu gali nekreipti jokio dėmesio į tuos, kurie kreipia dėmesį į tave.

Antrame aukšte, apytamsiame koridoriuje, prikabinėta įvairiaspalvių kalėdinių lempučių. Čia yra daug kambarių, iš vieno galima patekti į kitą, ir visuose — daugybė užuolaidų, didelių pagalvių, sofų ir žmonių. Viskas regisi švelnu — ir spalvos, ir daiktai, ir žmonių siluetai, išskyrus muziką, kuri pulsuoja drebindama sienas ir grindis. Kambariuose rūkoma, tad priešais akis plaikstosi plonas melsvas šydas. Man tik kartą teko rūkyti žolę, bet, manau, kaip tik taip ir jaučiamasi apsirūkius.

Lindsė atsisuka ir kažką sako man, bet jos žodžiai pasiklysta šurmulyje. Paskui ji ima tolti nuo manęs, skindamasi kelią per minią. Apsigręžiu, bet ir Elodė su Ele kažkur dingo. Staiga mano širdis pradeda daužytis it paklaikusi, ima niežėti delnus.

Paskutiniu metu vis sapnuoju košmarą: stumdoma iš visų pusių stoviu vidury minios. Veidai aplinkui atrodo lyg ir pažįstami, bet visi bauginamai keisti: prie manęs prisiartina į Lindsę panaši mergina, bet jos burna kažin kokia keista, persikreipusi, lyg pamažu tirptų. Ir nė vienas žmogus neatpažįsta manęs. Žinoma, Kento namuose taip nėra, nes beveik visus pažįstu, na, išskyrus gal keletą trečios gimnazijos klasės moksleivių ir porą merginų, kurios veikiausiai iš antros gimnazijos klasės. Bet vis dėlto nežinia kodėl staiga išsigąstu.

Jau ketinu eiti prie Emos Houvser (ji tikra šlykštynė, kitu atveju nė už ką nebendraučiau, tačiau dabar jaučiuosi sutrikusi), bet netikėtai ant pečių pajuntu tvirtas rankas ir užuodžiu citrinų kvapą.

Robis.

Jis priglaudžia drėgnas lūpas man prie ausies.

— Seksualioji Same, kur dingai? Visą gyvenimą ieškojau tavęs.

Atsisuku į jį. Robio veidas ryškiai raudonas.

— Tu girtas, — sakau. Nuskamba per daug griežtai, kaip kaltinimas.

— Aš beveik blaivas, — atšauna Robis ir pamėgina kilstelėti vieną antakį, bet jam nepavyksta. — O tu vėluoji. — Jis pamėgina nusišypsoti, bet jo lūpa vos kilsteli. — Mes gėrėm alų stovėdami ant statinės aukštyn kojom.

— Dabar dešimt valandų, — primenu. — Mes nevėluojam. Be to, aš skambinau tau.

Jis patapšnoja delnu per džemperio ir kelnių kišenes.

— Tikriausiai palikau telefoną apačioje.

Užverčiu akis į dangų.

— Tu tikras blogiukas.

— Man patinka, kai šitaip mane giri.

Vienas jo lūpų kamputis pamažu kyla aukštyn. Žinau, tuoj jis mane pabučiuos. Aš grįžteliu atgal ir apžvelgiu kambarį ieškodama savo draugių, bet jos dingo be žinios.

Pastebiu kampe stovintį Kentą. Jis pasirišęs kaklaraištį, o vilki trimis dydžiais per didelius marškinius, kurie išsipašę iš nudėvėtų samanų spalvos kelnių. Šįkart bent jau be savo katiliuko.

Kentas šnekučiuojasi su Fibe Rifer — jie iš kažko juokiasi. Suirztu dėl to, kad Kentas manęs dar nepastebėjo. Lūkuriuoju vildamasi, kad jis pakels akis ir kaip visuomet atskubės prie manęs. Bet Kentas tik dar labiau palinksta prie Fibės, kad geriau ją girdėtų.

Robis prisitraukia mane artyn.

— Pabūsim čia tik valandžiukę, gerai? O tada eisim.

Kai Robis mane bučiuoja, iš burnos jam tvoksteli alum ir netgi truputėlį rūkalais. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip šeštoje klasėje mačiau jį bučiuojantį Gabiją Heines. Iš pavydo nieko nevalgiau dvi dienas. Įdomu, ar iš šalies atrodo, kad man patinka būti jo bučiuojamai? Šeštokei Gabijai, regis, patiko.

Man smagu galvoti apie tokius dalykus — tai nuramina. Vis dėlto keistas tas gyvenimas.

Robis atsega mano švarkelio, kurio nespėjau nusimesti, užtrauktuką ir uždeda rankas man ant liemens, paskui pakiša jas po palaidinuke. Jo delnai dideli ir prakaituoti.

Aš išsilaisvinu iš jo glėbio.

— Tik ne čia, ne visiems matant, — tarsteliu.

— Niekas į mus nežiūri, — ramina jis ir vėl puola prie manęs. Melagis. Jis puikiai žino, kad visi mus stebi. Ir puikiai tai mato, nes bučiuodamas mane neužsimerkia.

Jo rankos lėtai kyla mano pilvu. Jo pirštai trūkteli metalinį liemenėlės lankelį. Robis nelabai moka elgtis su liemenėlėmis. Tiesą sakant, nelabai moka elgtis ir su krūtimis. Na, aš ir pati nelabai nutuokiu, kaip reikėtų elgtis, bet kaskart, kai Robis paliečia man krūtis, jis paprasčiausiai stipriai masažuoja jas apvaliais judesiais. Šitaip elgiasi ir ginekologė, tikrindama man krūtis. Vadinasi, vienas iš jų kažką daro ne taip. Jei atvirai, manau, kad nemokša — ne mano ginekologė.

Norite, atskleisiu jums didžiausią paslaptį? Žinau, reikėtų neskubėti pulti mylėtis, o pirmą kartą tai daryti derėtų su žmogum, kurį esi įsimylėjęs. Na, aš myliu Robį (tai yra esu įsimylėjusi jį senų seniausiai, taigi kaip galėčiau nemylėti?), bet pasimylėti su juo šįvakar nusprendžiau visai ne dėl to.

Nusprendžiau pasimylėti, nes noriu, kad tai būtų pagaliau atlikta, ir tiek. Seksas man visada kėlė baimę, o bijoti aš nebenoriu.

— Negaliu sulaukti, kada pabusiu šalia tavęs, — sako Robis, lūpomis liesdamas man ausį.

Miela girdėti, bet aš niekaip negaliu susikaupti, kai jo rankos slankioja mano kūnu. Staiga suvokiu, jog nė karto nesusimąsčiau, kaip bus mudviem pabudus šalia vienas kito. Nė nenumanau, apie ką reikėtų šnekėtis kitą dieną po to, kai pasimylėjai. Įsivaizduoju mudu saulei tekant gulinčius greta, nesiliečiančius ir nesikalbančius. Robio kambaryje ant langų nėra žaliuzių (kartą prisigėręs jis nuplėšė jas) ir dienos metu atrodo, lyg kas būtų į jo lovą nukreipęs prožektorių. Prožektorių arba žvilgsnį.

— Susiraskit laisvą kambarį!

Išsilaisvinu iš Robio glėbio, nes šalia manęs išdygsta dviprasmiškai išsišiepusi Elė.

— Jūs abu iškrypėliai, — sako ji.

— Čia irgi kambarys. — Robis iškelia rankas ir pamakaluoja aplinkui. Jis aptaško mano palaidinukę alum, ir aš piktai suurzgiu.

— Atleisk, mažule. — Jis gūžteli pečiais. Jo stiklinėje alaus liko tik ant dugno ir jis susiraukęs įsistebeilija į jį. — Einu papildyti atsargų. Ar atnešti ir jums, merginos?

— Mes atsinešėm savo. — Elė patapšnoja per rankinėje gulintį degtinės butelį.

— Gudruolės. — Robis mėgina pirštu pabaksnoti sau į smilkinį, bet vos neišsiduria akies. Jis girtesnis, nei maniau. Elė užsidengia delnu burną ir sukikena.

— Mano vaikinas — asilas, — sakau, vos tik Robis nusvirduliuoja šalin.

— Gražus asilas, — pataiso mane Elė.

— Tai tas pat kaip „gražus pabaisa“. Taip nebūna.

— Žinoma, būna. — Elė žvalgosi po kambarį papūtusi lūpas, kad atrodytų patrauklesnės.

— Beje, o kur buvai dingusi?

Mane viskas ima nervinti: ir kad draugės paliko mane vieną praėjus vos trisdešimčiai sekundžių po to, kai įžengėme į šitą namą, ir kad Robis girtas, ir kad Kentas vis dar kalbasi su Fibe Rifer, nors turėtų eiti iš proto dėl manęs. Žinoma, nenoriu, kad dėl manęs visai pakvaištų, bet tokia mintis guodžia. Ištraukiu butelį iš Elės rankinės ir nugeriu gurkšnį.

— Mes viską apžiūrėjom. Čia, viršuj, yra gal septyniolika kambarių. Pati pasidairyk. — Elė žvilgteli į mane. Pamačiusi, kad stoviu susiraukusi, iškelia rankas. — Ei, kas yra? Juk nepalikom tavęs vienos nežinia kur.

Ji teisi. Nenutuokiu, kodėl nuotaika tokia suknista.

— O kur Lindsė su Elode?

— Elodė jau prisiklijavo prie Mafino, o Lindsė pykstasi su Patriku.

— Jau? — Aha. Na, tačiau pirmas tris minutes jiedu bučiavosi. O ketvirtą minutę susikivirčijo.

Tai mane prajuokina, ir mudvi su Ele nusikvatojame. Pasijuntu daug geriau ir jaukiau. Nuo degtinės man galvą užlieja šiluma. Atvyksta vis nauji žmonės ir atrodo, jog kambarys truputėlį sukasi. Bet tai malonu, lyg lėtai suktumeisi karuselėje. Abi su Ele nutariame atlikti misiją „išgelbėkime Lindsę“, kol jos barnis su Patriku nevirto rimtomis peštynėmis.

Atrodo, kad pas Kentą susirinko visa mokykla, nors iš tikrųjų tėra šešiasdešimt ar septyniasdešimt mokinių. Dažniausiai tiek ir sueina į vakarėlius. Atvyko ir abiturientų grietinėlė, ir populiaresnieji vidutiniokai (pats Kentas priklauso žemiausiai populiarumo pakopai, bet jis — vakarėlio šeimininkas, tad nieko tokio), keletas šaunių vaikinukų iš priešpaskutinės klasės ir pora tikrai dailių merginų iš antros gimnazijos klasės. Žinau, turėčiau jų nekęsti, kaip nekentė ir mūsų, kai buvome jų amžiaus ir lankydavomės visuose vyresniųjų vakarėliuose, bet, po teisybei, man tai nerūpi. Tačiau mudviem einant pro šalį, Elė perlieja jų grupelę žudančiu žvilgsniu ir garsiai tarsteli: — Atmatos.

Atrodo, viena iš tų mergelių — Reičelė Korniš — ką tik glamžėsi su Metu Vaildu.

Mokiniai iš pirmos gimnazijos klasės į vakarėlius, suprantama, neįleidžiami. Nebūna ir žemiausio socialinio sluoksnio atstovų. Ir ne dėl to, kad kiti iš jų tyčiotųsi (nors taip veikiausiai ir nutiktų), o kad jie apie tokius vakarėlius sužino tik jiems jau praūžus. Jie nežino to, ką žinome mes: kad į Andriaus Robertso svečių namelį galima patekti pro slaptas šonines duris arba kad Karlė Jablonksi savo garaže paslėpė šaldytuvą alui atšaldyti, arba kad Rocky‘s bare perkant alkoholį nelabai griežtai tikrina dokumentus, arba kad Mic‘s dirba visą parą ir gamina gardžiausią pasaulyje kiaušinių ir sūrio apkepą, plaukiojantį aliejuje ir kečupe; jis ypač skanus, kai esi girtas. Atrodo, kad mokykloje gyvuoja du skirtingi pasauliai (tų, kurie turi daug, ir tų, kurie neturi nieko), besisukantys vienas aplink kitą, bet niekada nesusiduriantys. Manau, ir gerai. Galų gale, vidurinė mokykla juk turi parengti tave tikram gyvenimui. Čia tiek daug mažų koridorių ir kambarėlių, kad truputį panašu į labirintą. Visur pilna žmonių ir dūmų. Tačiau vienos durys uždarytos. Ant jų užklijuotas didžiulis ženklas eiti draudžiama, po kuriuo matyti įvairūs dideli lipdukai su užrašais, pavyzdžiui: ĮSIVAIZDUOK SUSUKTĄ ŽIRNĮ AR PABUČIUOK MANE. AŠ — AIRIS. Kai pagaliau randame Lindsę, mūsų nuostabai, jiedu su Patriku jau susitaikę. Ji sėdi jam ant kelių, o Patrikas rūko žolę. Elodė ir Stivas Dougas stovi kampe. Jis atsirėmęs į sieną, o ji lyg ir šoka, lyg ir trinasi į jį. Elodei iš burnos kyšo cigaretė (atbulai), o jos plaukai — tiesiog košmaras. Stivas prilaiko ją viena ranka, kad nenudribtų. Tačiau tuo pat metu jis šnekučiuojasi su greta besitrinančia Lize Hamer (tokia jos pavardė; koks sutapimas: taip vadinasi ir jos automobilis), lyg Elodės čia apskritai nebūtų.

— Vargšė Elodė, — sakau. Nežinau, kodėl man staiga jos pagailo. — Ji per daug gera.

— Ji — kekšė, — atšauna Elė, bet nepiktai.

— Manai, ką nors prisiminsim iš viso to? — Nežinau, iš kur tokios mintys. Mano galva lengva ir apgaubta miglos, lyg ketintų pakilti į orą. — Manai, po dvejų metų prisiminsim šį vakarėlį?

— Aš jau rytoj nieko neprisiminsiu.

Elė juokdamasi paima man iš rankų butelį. Degtinės likęs tik ketvirtadalis. Ir kada spėjome šitiek

išgerti?

Mus pamačiusi Lindsė suklykia ir nušoka Patrikui nuo kelių. Apsikabina mudvi taip, lyg būtume nesimačiusios šimtą metų. Vis dar apsikabinusi mane per pečius ji išplėšia man iš rankų butelį ir gurkšteli degtinės, akimirką įremdama alkūnę man į kaklą.

— Kur buvot dingusios? — šaukia ji, perrėkdama muziką, klegesį ir juoką. — Aš jūsų visur ieškojau.

— Nesąmonė, — sakau, o Elė priduria: — Gal ieškojai Patriko gerklėj?

Mes įsijuokiame: kvatojame, kad Lindsė tauškia nesąmones, kad Elodė — alkoholikė, o Elę kamuoja depresiniai sutrikimai, kad aš nelinkusi bendrauti. Kažkas praveria langą, kad išsivadėtų dūmai, ir į vidų įsibrauna dulksna, kvepianti žole ir gaiva, nors dabar — pats žiemos vidurys. Niekam nepastebint atkišu ranką ir atsiremiu į palangę, mėgaudamasi lediniu oru ir šimtais lietaus adatėlių.

Užsimerkiu ir pasižadu niekada nepamiršti šios akimirkos: mano draugų juoko skambesio, įkaitusių kūnų skleidžiamo karščio ir lietaus kvapo.

Kai atsimerkiu, mane ištinka šokas. Tarpdury stovi Julija Saiks ir stebeilija į mane.

Na, iš tikrųjų ji žiūri į mus: į Lindsę, Elę ir Elodę, kuri palikusi Stivą atėjo prie mūsų, taip pat ir į mane. Julijos plaukai pakaušyje surišti į arklio uodegą, ir manau, tai pirmas kartas, kai pamatau jos veidą.

Tai, kad ji pasirodė, pribloškia, bet dabar labiau pribloškia jos grožis. Jos akys žydros, toli viena nuo kitos, skruostikauliai išraiškingi kaip modelio. Oda balta ir lygi. Negaliu liautis spoksojusi į ją. Žmonės ją stumdo ir kumščiuoja alkūnėmis, nes ji užstoja duris. Bet ji vis tiek stypso ir žvelgia į mus.

Elė atsipeikėja pirmoji ir net žiopteli.

— Kokio...

Elodė ir Lindsė atsisuka pasižiūrėti, į ką mes taip spoksome. Lindsė pabąla. Ir netgi atrodo išsigandusi, o tai labiau nei keista, bet man neužtenka laiko visa tai apmąstyti, nes Lindsės veidas akimirksniu parausta ir ji atrodo taip, lyg ketintų kam nors nusukti sprandą. Šitokia ji atrodo pati savimi. Elodė ima isteriškai kikenti, kikena net susiriesdama, abiem rankomis užsidengusi burną.

— Negaliu patikėti, — išstena ji. — Negaliu patikėti. — Ji pamėgina dainuoti dainelę Žudikė psichopate, kas ji, kas ji, bet visos esame tokios sutrikusios, kad nepritariame jai.

Ar žinote, kaip būna filmuose, kai kas nors pasako ar padaro ką netinkamo? Jis sumirksi, ir staiga stoja mirtina tyla. Na, dabar yra ne visai taip, bet labai panašu. Muzika tebeplyšauja, bet kai žmonės kambaryje galų gale susivokia, kad Julija Saiks — toji šlapintoja į lovą, ta nenormali psichopate — išdygo per patį vakarėlio įkarštį ir kreivai dėbso į keturias populiariausias Tomo Džefersono mokyklos merginas, kalbos pamažu nutyla ir pasigirsta šnabždesys, kuris vis garsėja, kol virsta ūžesiu, lyg ūžautų vėjas ar jūra.

Pagaliau Julija Saiks pasitraukia nuo durų ir įžengia į kambarį. Iš lėto, bet tvirtai ji eina prie mūsų (dar niekada nemačiau jos tokios ramios) ir sustoja per metrą nuo Lindsės.

— Tu — kalė, — sako ji. Jos balsas ramus, kiek per garsus, lyg ji tyčia kreiptųsi į visus esančius kambaryje. Aš maniau, kad jos balsas spiegiantis ir trūkčiojantis, bet pasirodo, jis stiprus ir žemas kaip vaikino.

Užtrunka tik sekundėlę, kol Lindsė atgauna žadą.

— Atsiprašau? — krenkšteli ji.

Julija nežiūri Lindsei į akis nuo kokios penktos klasės ir niekada neužkalbina. Ir jau tikrai neįžeidinėja.

— Girdėjai, ką sakiau? Kalė. Bjauri mergina. Blogas žmogus. — Tada Juliją atsisuka į Elę. — Ir tu

kalė. — Ji pasisuka į Elodę. — Ir tu — kalė. — Galiausiai pažvelgia į mane ir sekundėlę jos akyse žybteli kažin kas pažįstamo.

— Tu esi kalė.

Mes visos taip sukrėstos, jog nežinome, ką ir atsakyti. Elodė vėl nervingai sukikena, žagteli ir nutyla. Lindsė žiopčioja kaip žuvis, bet neištaria nė žodžio. Elė sugniaužia kumščius, tarsi ketintų trenkti Julijai per veidą.

Aš taip pat įsiutusi ir susigėdusi, bet vienintelis dalykas, apie kurį galvoju žvelgdama į Juliją, yra: Nė nenumaniau, kad tu tokia graži.

Pagaliau Lindsė susitvardo. Ji palinksta priekin ir jos veidas atsiduria vos per keletą centimetrų nuo Julijos veido. Niekada nemačiau Lindsės tokios įsiutusios. Regis, jos akys tuoj iššoks iš orbitų. Ji išsišiepia lyg urzgiantis šuo. Tą akimirką atrodo baisiai negraži.

— Jau geriau būti kale nei psichopate, — sušvokščia Lindsė, sugriebdama Juliją už palaidinukės.

Ji įsiutusi taip, kad kalbant jai net seilės trykšta iš burnos.

Lindsė stumteli Juliją, ir toji atsitrenkia į Metą Dorfmaną. Šis stumteli ją atgal, ir Julija svirduliuodama atsitrenkia į Emą Makelroj.

— Psichopate, psichopate, — sustūgsta Lindsė ir kaip filme suvaidina, lyg iš aukštai smeigtų peiliu.

Staiga visi pradeda šaukti: Psichopate, ima mosuoti nematomais peiliais, klykia ir stumdo Juliją pirmyn atgal. Elė pirmoji išpila jai ant galvos savo alų, ir visi paseka jos pavyzdžiu. Lindsė aptaško ją degtine, o kai Julija atsvirduliuoja iki manęs, kiaurai peršlapusi, atkišusi rankas, mėgindama atgauti pusiausvyrą, čiumpu nuo palangės pusiau nugertą stiklinę alaus ir šliūkšteliu jai ant galvos.

Kad rėkiu kartu su visais, nepastebiu iki tol, kol pradeda perštėti gerklė.

Kai užpilu jai ant galvos alų, Julija pažvelgia man į akis. Keista, bet jos akyse įžvelgiu gailestį, tarsi jai būtų labai gaila manęs.

Staiga man pritrūksta oro, lyg būčiau gavusi smūgį į paširdžius. Nieko negalvodama puolu prie Julijos ir iš visų jėgų stumteliu taip, kad ji atsitrenkia į knygų lentyną ir toji vos nenukrenta. Nustumiu Juliją prie durų. Visiems ir toliau klykiant, juokiantis ir šaukiant: Psichopate, Julija išbėga iš kambario. Jai tenka prasibrauti pro Kentą, kuris ką tik įžengė į kambarį; turbūt norėjo sužinoti, kas čia vyksta.

Akimirką mudviejų žvilgsniai susitinka. Negalėčiau tiksliai pasakyti, ką įžvelgiau Kento akyse, bet turiu prisipažinti — nieko gero. Iškaitusi nusigręžiu jausdamasi nesmagiai. Visi kambaryje klega, šaiposi iš Julijos, o man niekaip nepavyksta nusiraminti. Jaučiu, kaip degtinė degina skrandį ir kyla aukštyn. Kambaryje baisiai tvanku. Dabar jis sukasi greičiau nei pirma. Noriu ištrūkti ir įkvėpti šviežio oro.

Mėginu prasibrauti pro žmones, bet priešais išdygsta Kentas ir pastoja man kelią.

— Kas, po velnių, čia atsitiko? — klausia jis.

— Gal galėtum mane praleisti? Prašau. — Dabar tikrai nesu nusiteikusi ginčytis, o ypač su Kentu, vilkinčiu kvailais marškiniais su sagutėmis apykaklės kampuose.

— Ką jinai jums padarė?

Aš sukryžiuoju rankas ant krūtinės.

— Ak štai kaip! Tu — psichopatės draugas? Taip?

Kentas prisimerkia.

— Labai tinkama pravardė. Pati sugalvojai ar draugės pagelbėjo?

— Pasitrauk iš kelio.

Man pavyksta prasibrauti pro Kentą, bet jis sugriebia mane už rankos.

— Kodėl? — paklausia.

Mudu stovime taip arti vienas kito, kad net užuodžiu, jog jis ką tik valgė mėtinį saldainį, ir matau širdutės formos apgamą po kaire akimi, nors visa kita skendi migloje. Jis žiūri į mane taip, tarsi žūtbūt stengtųsi kažką suprasti, ir tai — pats blogiausias dalykas šiandien. Blogiau už Julijos pasirodymą ir už Kento pyktį, net už jausmą, kad tuoj apsivemsiu.

Stumteliu jo ranką.

— Žinai, negalima taip imti ir sugriebti žmogaus. Paleisk mano ranką. Aš turiu vaikiną.

— Nusiramink. Aš tik norėjau...

— Klausyk. — Pagaliau man pavyksta išsilaisvinti. Suvokiu, kad kalbu per garsiai ir per greitai. Žinau, atrodau kaip isterikė, bet negaliu nieko sau padaryti. — Kokios problemos, ką? Aš tikrai neketinu susitikinėti su tavimi. Nesiruošiu net po šimto metų. Tad liaukis mane persekiojęs. Iš tiesų nė neturėčiau žinoti tavo vardo. Žodžiai tiesiog pilasi man iš burnos, bet jaučiuosi taip, lyg jie mane smaugtų. Staiga man ima trūkti oro.

Kentas susiraukęs spokso į mane. Paskui pasilenkia arčiau. Akimirką man dingteli, kad jis ketina mane pabučiuoti, ir mano širdis nustoja plakusi.

Tačiau jis tik šnipšteli į ausį: — Aš permatau tave kiaurai.

— Tu manęs nepažįsti, — atrėžiu ir visa drebėdama šokteliu atgal. — Tu nieko apie mane nežinai.

Jis iškelia rankas lyg pasiduotų ir atsitraukia.

— Tu teisi. Aš nieko apie tave nežinau. — Ir dar kažką sumurmėjęs nusigręžia.

— Ką pasakei? — Man širdis taip daužosi krūtinėje, jog, regis, tuoj iššoks.

Jis atsisuka ir žvilgteli į mane.

— Pasakiau: Ir ačiū Dievui.

Ir kodėl pasiskolinau iš Elės aukštakulnius? Man gręžiantis kambarys sukasi drauge, tad įsitveriu laiptų turėklų, kad tik nepargriūčiau.

— Tavo vaikinas apačioje vemia į kriauklę! — man pavymui sušunka Kentas.

Per petį parodau jam vidurinį pirštą, bet neatsisuku pasižiūrėti, ar mato. Turbūt nė nebežiūri į mane.

Prieš lipdama žemyn patikrinti, ar Kentas sakė tiesą apie Robį, suvokiu, kad šis vakaras tikrai nėra tas lemtingasis. Nusiviliu, bet sykiu ir palengvėja. Keliaudama apačion laikausi už sienos, nes laiptai siūbuoja ir atrodo, kad bet kurią akimirką išslys man iš po kojų. Šiandien — ne tas vakaras. Rytoj pabudusi atrodysiu lygiai taip pat, ir pasaulis bus toks pat, ir viskas atrodys taip pat, bus to paties skonio ir taip pat kvepės. Man graužia gerklę, peršti akis, o galvoju vien apie tai, kad dėl visko kaltas Kentas. Kentas ir Julija Saiks.

Po pusvalandžio vakarėlis ima rimti. Kažkas nuplėšė nuo sienų kalėdinių lempučių girliandas ir jos raitosi ant grindų tarsi gyvatės, apšviesdamos dulkeles kampuose.

Dabar jaučiuosi geriau, jaučiuosi savimi. Kai Lindsei papasakojau apie Robį, ji pasakė: Visada išaušta rytojus. Aš vis kartoju šią frazę mintyse lyg mantrą: Visada išaušta rytojus. Visada išaušta rytojus.

Dvidešimčiai minučių užsidarau vonios kambaryje. Pirmiausia nusiprausiu veidą, paskui iš naujo pasidažau, nors rankos truputėlį dreba, o veidas veidrodyje vis dvejinasi. Dažydamasi kaskart prisimenu mamą. Ne kartą stebėjau ją palinkusią prie kosmetinės, besiruošiančią išeiti su tėčiu — ir to pakanka, kad nusiraminčiau. Visada išaušta rytojus.

Toks metas man patinka labiausiai — naktis, beveik visi jau miega ir atrodo, kad pasaulis priklauso tik mano draugėms ir man, o visa kita, išskyrus mūsų ketveriukę, nė neegzistuoja. Visur kitur

tvyro tamsa ir ramybė.

Namo važiuosiu kartu su Elode, Ele ir Lindse. Žmonės po truputėlį skirstosi, minia mažėja, bet vis dar sunku prasibrauti iki durų. Lindsė vis kartoja: Atsiprašau, atsiprašau, praleiskite, mane prispyrė skubūs moteriški reikalai! Prieš keletą metų per koncertą Pokipsyje „Jaunesniems nei 18“ padarėme atradimą: kelią greičiausiai prasiskini kalbėdamas užuominomis apie skubius moteriškus reikalus.

Atrodo, žmonės mano, jog tai — nežinia kažkas užkrečiama.

Traukdamos link durų einame pro pakampėse ir laiptinėje besiglamonėjančias poreles. Už uždarų durų girdėti prislopintas kikenimas. Elodė trinkteli kumščiu į kiekvienas duris ir rikteli: Nėra sargio, nebus ir sekso! Lindsė atsisuka į Elodę ir kažką pašnibžda jai į ausį. Elodė užsičiaupia ir kaltai pažvelgia į mane. Noriu pasakyti joms, jog man tai visai nerūpi — nei Robis, nei tai, kad praradau galimybę pasimylėti, bet staiga pasijuntu tokia pavargusi, jog negaliu netgi prasižioti.

Pro praviras vonios kambario duris pamatome ant vonios krašto sėdinčią Bridžitą Makgvair. Ji verkia rankomis susiėmusi už galvos.

— Kas jai atsitiko? — klausiu, nors jaučiuosi taip, lyg plaukiočiau savo pačios galvoje, o mano žodžiai sklistų iš kažin kur toli.

— Ji metė Aleksą. — Lindsė įsikabina man į parankę. Ji atrodo blaiva, bet vyzdžiai išsiplėtę, o akių baltymai pasruvę krauju. — Nepatikėsi: Bridžitą sužinojo, kad Nikotino naciste užtiko Aleksą su Ana. O jis buvo sakęs, kad eis pas gydytoją. — Bridžitos verksmo negirdėti — nustelbia muzika, bet jos pečiai trūkčioja, lyg purtytų traukuliai. — Na, taip jai bus tik geriau. Beviltiška.

— Jie visi beviltiški! — sako Elodė ir laistydama alų iškelia bokalą. Manau, ji nė nenutuokia, apie ką kalbame.

Lindsė paima iš Elodės bokalą ir pastato ant staliuko, tiesiai ant nutriušusios knygos „Mobis Dikas“. Sykiu įsimeta į kišenę mažą keraminę statulėlę — piemenėlį šviesiais garbanotais plaukais ir dažytomis blakstienomis. Lindsė visad nušvilpia ką nors per vakarėlį. Tokius daiktus ji vadina suvenyrais.

— Kad tik ji neapsivemtų tanke, — sušnabžda Lindsė, galva mostelėdama Elodės pusėn.

Robis tikrai apačioje — drybso ant sofos. Kai einu pro šalį, sugriebia mane už rankos ir trūkteli prie savęs.

— Kur tu? — paklausia baltakiuodamas, balsas užkimęs.

— Eik velniop, Robi, paleisk mane. — Nustumiu jį. Pats kaltas.

— Mes turėjom... — Robis nutyla ir sumišęs papurto galvą. Tada prisimerkia ir žiūri į mane. — Gal esi man neištikima?

— Nebūk kvailys.

Labiausiai norėčiau atsukti laiką atgal — ir šitą vakarą, ir paskutines kelias savaites, iki pat tos akimirkos, kai Robis pasilenkė, atrėmė smakrą man į petį ir pasakė, kad nori kartu praleisti naktį.

Norėčiau grįžti į tą tylią akimirką tamsiame kambaryje: priešais — žydrą šviesą skleidžiantis begarsis televizorius, Robio kvėpavimas šalia, mano tėvai, miegantys viršuje. Norėčiau sugrįžti į tą akimirką, kai prasižiojau ir išgirdau save tariant: Aš irgi.

— Aha, neištikima. Taip ir maniau. — Jis vargais negalais pasikelia ir grėsmingai apsidairo.

Kampe stovi Krisas Harmonas, vienas geriausių Robio draugų, ir iš kažko juokiasi. Robis nusvirduliuoja prie jo. — Ar tu suviliojai mano merginą, Harmonai? — suriaumoja ir stumteli Krisą.

Tas klupteli ir atsitrenkia į knygų lentyną. Nuo jos čiūžteli porcelianinė statulėlė ir sudūžta atsitrenkusi į grindis. Kažkokia mergina suspiegia.

— Gal išprotėjai?

Staiga Krisas šoka ant Robio ir abu ima grumtis stumdydamiesi po visą kambarį, vis į ką nors

atsitrenkdami, kriokdami ir šūkaudami. Robiui kažkaip pavyksta parversti Krisą, ir abu atsiduria ant grindų. Merginos spiegdamos traukiasi iš kelio. Atsargiai, alus! — rikteli kažkas kaip tik tuo metu, kai Robis su Krisu atsiduria prie virtuvės durų, kur stovi alaus statinė.

— Eime, Same. — Už manęs stovinti Lindsė spusteli man petį.

— Negaliu jo taip palikti, — sakau, nors dalis manęs tik ir laukia progos pasprukti.

— Jam bus viskas gerai. Matai, jis juokiasi.

Ji teisi. Robis su Krisu jau nebesipeša. Išsidrėbę ant grindų abu kvatoja visa gerkle.

— Robis tikrai užsius, — sakau. Žinau, Lindsė supranta, kad omeny turiu ne vien tai, jog palieku jį ant ledo.

Ji apkabina mane.

— Atsimink, ką sakiau. — Ir ji uždainuoja: — Vien pagalvojus apie rytojų, liūdesio debesys nuplasnoja...

Akimirką stoviu apstulbusi, dingteli, kad ji tyčiojasi iš manęs, bet tai tik sutapimas. Mudvi su Lindsė pažįstamos ne nuo vaikystės, anksčiau ji nė nebūtų kalbėjusi su manimi. Taigi tikrai negalėjo žinoti, kad užsirakindavau savo kambaryje, klausydavausi miuziklo „Anė“ ir iš visų plaučių piešdavau šitą dainą — tol, kol vieną dieną tėvai pagrasino išmesią mane į gatvę.

Galvoje suskamba tos dainos melodija ir žinau, kad dabar niūniuosiu ją keletą dienų. Mylėsiu tave, mylėsiu tave, kai tik sulauksiu rytojaus. Tikrai gražūs žodžiai.

— Nevykęs vakarėlis, ar ne? — tarsteli Elė, prisiartindama prie manęs iš kitos pusės. Numanau, kad ji nepatenkinta, mat vakarėlyje nepasirodė Metas Vaildas, bet jos žodžiai paglosto širdį.

Mane apstulbina lietus, jis daug stipresnis, nei tikėjausi. Kurį laiką stovime apsikabinusios verandoje po stogu ir stebime, kaip mūsų iškvėptas oras virsta tirštais debesėliais. Labai šalta. Nuo stogo čiurkšlėmis teka lietaus vanduo. Kristoferis Tomlinas ir Adamas Vu svaido į miško pusę tuščius alaus butelius. Kartkartėmis išgirstame dūžtant stiklą ir tai nuskamba it šūviai, kurie ataidi iki pat mūsų. Žmonės juokiasi, šūkauja ir bėgioja lietuje. O lyja taip smarkiai, jog atrodo, kad visa aplinkui tirpsta ir susilieja į viena. Šalia nėra jokių kaimynų, tad policijos niekas neiškvies. Žolė ištrypta, matyti didelės juodos purvo duobės. Automobiliams sukant link 9-ojo greitkelio, tolumoje tai šmėsteli, tai vėl pradingsta priekinių žibintų metamos šviesos.

— Sprunkami — sušunka Lindsė, ir Elė ima tempti mane. Mes bėgam ir šaukiam, lietui žliaugiant ant veidų ir striukių, o purvas sunkiasi į batus. Lyja taip smarkiai, jog atrodo, kad visa aplinkui tirpsta.

Kai nusigauname iki Lindsės automobilio, man jau neberūpi, kad vakaras buvo toks sumautas. Mes kvatojame kaip beprotės, visos kiaurai peršlapusios ir drebančios, atgaivintos šalčio ir lietaus.

Lindsė dejuoja, kad ant odinių jos automobilio sėdynių liks šlapios užpakalio formos dėmės ir dėl purvo ant kilimėlių; Elodė maldauja jos važiuoti į Mics valgyti kiaušinių ir sūrio apkepo ir skundžiasi, kad aš visad sėdžiu priekyje; Elė reikalauja įjungti šildytuvą, grasina tuoj mirsianti nuo plaučių uždegimo.

Tikriausiai tada ir prabilome apie mirtį. Maniau, Lindsė pajėgs vairuoti automobilį, bet pastebėjau, kad tuo siaubingai ilgu ir siauru keliuku ji lekia greičiau nei įprastai, o abipus vėjyje aimanuoja medžiai, atrodantys kaip nuogi skeletai.

— Mano teorija štai tokia, — sakau, kai Lindsė iššoka į 9-ąjį greitkelį ir automobilio padangos sucypia ant lygaus juodo asfalto. Šviečiantis laikrodis prietaisų skydelyje rodo 00:38. — Mano teorija tokia: prieš mirtį prisimenamos pačios gražiausios gyvenimo akimirkos. Suprantat? Patys nuostabiausi dalykai.

— Be abejonės, tai Diukas, — sako Lindsė, atitraukia vieną ranką nuo vairo ir pamosuoja kumščiu.

— Pirmasis bučinys su Metu Vaildu, — nedelsdama ištaria Elė.

Elodė sunkiai atsidūsta ir pasilenkia į priekį, mėgindama pasiekti iPod'ą.

— Noriu muzikos... Įjunkit, kol dar nenusižudžiau.

— Duokit man cigaretę, — pareikalauja Lindsė, ir Elodė pridega jai cigaretę nuo savosios. Lindsė praveria automobilio langą ir vidun kaipmat plūsteli ledinis lietus. Elė vėl sudejuoja, kad jai šalta.

Elodė paleidžia Fallacy dainą „Šukė“ — gal kad panervintų Elę, o gal tiesiog nusibodo nesiliaujantys jos skundai. Tai buvo Elės ir Meto, kuris ją metė rugsėjį, daina. Elė išvadina Elodę kale ir atsisegusi saugos diržą mėgina pasiekti iPodą. Lindsė pasiskundžia, kad kažkas įrėmė alkūnę jai į kaklą. Jai iš burnos iškrenta cigaretė ir nurieda po kojom. Lindsė prapliumpa keiktis ir puola braukti nuo sėdynės žiežirbas. Elodė vis dar pykstasi su Ele, o aš mėginu visas perrėkti — imu kalbėti apie sniego angelus, kuriuos kadaise, vidury gegužės, visos vaizdavome. Laikrodis rodo 00:39. Padangos slysteli ant šlapio kelio. Automobilyje baisiai prirūkyta — plonos lengvos dūmų sruogelės plūduriuoja ore lyg vaiduokliai.

Staiga priešais blyksteli nežinia kas balta. Lindsė šūkteli, tik aš nesuprantu ką, lyg ir šitas ar šitas, ar saitas, automobilis nuslysta nuo kelio ir nudarda žemyn į miško tankmę. Išgirstu šaižų garsą — metalas brūžinasi į metalą, dūžta stiklai, automobilis sulinksta perpus, paskui užuodžiu dūmus.

Paskutinė mintis: ar Lindsei pavyko užgesinti cigaretę?..

Ir tada...

Ir tada atsitinka tai. Pati mirties akimirka alsuoja karščiu, yra pilna garsų ir baisaus skausmo, tarsi į tave per piltuvėlį kas piltų liepsnojantį karštį, kuris drasko tave, degina ir svilina, perveria kiaurai. Ir jeigu šauksmas būtų jausmas, jaustumeisi štai taip.

Ir tada... tuštuma. Žinau, kai kurie iš jūsų manote, kad aš to nusipelniau. Galbūt man nereikėjo siųsti Julijai tos rožės ar per vakarėlį pilti ant galvos gėrimo. Galbūt nereikėjo nusirašinėti nuo Loros Lornet atsakymų į testo klausimus. Galbūt nereikėjo taip kalbėti su Kentu. Kai kurie iš jūsų turbūt manote, kad aš to nusipelniau, nes ketinau lengvabūdiškai atsiduoti Robiui, visai netausodama savęs.

Tačiau prieš pradedant badyti mane pirštais, norčiau paklausti jūsų: Ar tai, ką aš padariau, tikrai yra taip jau blogai? Taip blogai, kad aš nusipelniau mirti? Taip blogai, kad nusipelniau mirti šitaip?

Ar pasielgiau blogiau, nei elgiasi kiti?

Ar tikrai elgiausi daug blogiau, nei elgiatės jūs?

Pamąstykite apie tai.

ANTRAS SKYRIUS Sapnuoju, kad krentu, bet nėra nei viršaus, nei apačios, nei sienų, nei lubų. Jaučiu tik šaltį, o aplink — tamsa. Man taip baisu, kad noriu šaukti, bet kai praveriu burną, neišleidžiu nė garselio. Klausiu savęs: jeigu vis krenti, krenti, bet nenukrenti, ar tai — kritimas?

Manau, krisiu amžinai.

Staiga tylą perskrodžia garsas — tylus mekenimas. Jis vis garsėja, kol virsta dalgio, smingančio į orą, smingančio į mane, džeržgesiu...

Ir tada pabundu. Žadintuvas blerbia gal dvidešimt minučių. Dabar — be dešimties minučių septynios.

Atsisėdu lovoje ir nusimetu antklodę. Nors kambaryje šalta, aš visa išpilta prakaito. Gerklė išdžiūvusi, mirštu iš troškulio, tarsi būčiau bėgusį ilgiausią maratoną.

Apsižvalgau po kambarį. Akimirką viską regiu tarsi per miglą, šiek tiek iškreiptai, lyg į savo kambarį žiūrėčiau pro skaidrę, kuri uždėta kreivai ir jos kampai nesutampa su tikrų daiktų kontūrais.

Paskui šviesa pasikeičia, ir kambarys vėl atrodo įprastai.

Staiga viską prisimenu ir galvoje ima tvinksėti: vakarėlis, Julija Saiks, ginčas su Kentu...

— Same!

Atsitrenkdamos į sieną atsilapoja durys ir per kambarį prašuoliuoja Izė, trypdama mano sąsiuvinius, ant žemės numestus džinsus ir rožinį Victorias Secret džemperį. Kažkas čia ne taip.

Kažin kas šmėsteli tolimiausiame atminties kampelyje, bet tuoj vėl pradingsta, o Izė užšoka ant lovos ir apkabina mane. Jos rankos karštos. Ji suima už grandinėlės, kurią visad nešioju ant kaklo (plona auksinė grandinėlė su paukščio formos pakabuku, mano močiutės dovana) ir trukteli.

— Mamytė sako, kad tau metas keltis.

Jai iš burnos padvelkia žemės riešutų sviestu. Stumteliu ją ir tik tada susivokiu, kad drebu.

— Šiandien šeštadienis, — sakau.

Nenumanau, nei kaip grįžau namo vakar vakare, nei kas atsitiko Lindsei, Elodei, Elei, bet pagalvojus apie tai mane kone supykina.

Izė ima kikenti kaip pamišusi, nušoka nuo lovos ir nuskuodžia prie durų. Šmurkšteli į koridorių ir girdžiu, kaip šaukia: — Mamyte, Samė nesikelia! — Tikriau, mano vardą ji taria Samė.

— Neversk manęs lipti viršun, Same! — iš virtuvės ataidi mamos balsas.

Nuleidžiu kojas ant medinių grindų. Jos vėsios, ir mane tai nuramina. Kai buvau mažesnė ir tėtis vasarą neleisdavo įjungti kondicionieriaus, nuolat gulinėdavau ant grindų — tai būdavo vienintelė vėsi vieta visame name. Norėčiau taip pasielgti ir dabar. Nes visa degu.

Robis, lietus, miške dūžtantys buteliai...

Suskamba mano mobilusis, ir aš net pašoku. Paimu jį ir atidarau dangtelį. Žinutė nuo Lindsės.

Aš lauke. Kur tu?

Staigiai užtrenkiu dangtelį, bet prieš tai spėju pamatyti mirksinčią datą: penktadienis, vasario 12 diena.

Vakar?

Telefonas vėl suskamba. Dar viena žinutė.

Neversk manęs vėluoti per Valentino dieną, karve!!!

Staiga pasijuntu lyg plaukčiau po vandeniu, lyg būčiau besvorė ar stebėčiau save iš šalies.

Pamėginu atsistoti, ir kai man pagaliau tai pavyksta, taip susuka skrandį, kad drebančiomis kojomis nuskubu koridoriumi į vonios kambarį, nes atrodo, kad tuoj apsivemsiu. Užsirakinu ir paleidžiu

vandenį kriauklėje ir dušinėje. Tada pasilenkiu virš klozeto.

Skrandis susitraukia, bet nieko neįvyksta.

Automobilis, slydimas, šauksmai...

Vakar.

Koridoriuje girdžiu balsus, bet vanduo bėga taip smarkiai, kad negaliu jų atpažinti. Ir tik kai kažkas ima daužyti į duris, atsitiesiu ir sušunku: — Kas yra?

— Lįsk iš dušinės, nėra laiko.

Tai Lindsė. Ją įleido mama.

Kiek praveriu duris ir pamatau ją. Vilki stora pūkine striuke, užsagstyta iki pat smakro, o atrodo įsiutusi. O aš apsidžiaugiu ją matydama. Ji atrodo įprastai, kaip visada.

— Kas atsitiko vakar vakare? — klausiu.

Lindsė susiraukia.

— Ai, na taip, atleisk. Negalėjau tau atskambinti. Iki trečios valandos nakties pliurpiau su Patriku.

— Atskambinti? — Papurtau galvą. — Ne, turiu omeny...

— Patrikas siunta, kad jo tėvai važiuoja į Akapulką be jo. — Lindsė pakelia akis į dangų. — Vargšas vaikelis. Prisiekiu tau, Same, vaikinai — kaip naminiai gyvūnėliai. Juos reikia maitinti, lepinti ir guldyti į lovą. — Ji pasilenkia į priekį. — Kalbant apie tai... ar jaudiniesi dėl šio vakaro?

— Ką? — Nė nenumanau, apie ką ji. Jos žodžiai tiesiog lekia pro šalį ir susilieja į viena. Laikausi už kabyklos rankšluosčiams, kad tik neparkrisčiau. Vanduo dušinėje tiesiog verdantis, tad visur pilna tirštų garų, nuo jų aprasoja veidrodis, lašiukai kaupiasi ant plytelių.

— Tu, Robis, truputėlis alaus ir flaneliniai jo patalai. — Lindsė nusijuokia. — Labai romantiška.

— Man reikia palįsti po dušu.

Mėginu uždaryti vonios kambario duris, bet paskutinę akimirką Lindsė įkiša alkūnę ir įsibrauna vidun.

— Dar nenusiprausei? — Ji pakrato galvą. — Na jau ne! Teks apsieiti be dušo. — Ji mikliai užsuka vandenį. Tada sugriebia mane už rankos ir ištempia į koridorių. — Bet pasidažyti tikrai reikia, — sako ji, atidžiai nužvelgdama mano veidą. — Atrodai šūdinai. Košmarai, ką?

— Panašiai.

— Tanke guli visa mano Mac kosmetika.

Lindsė prasisega striukę, ir aš pastebiu balto kailiuko kuokštelį, kyšantį iš po iškirptės. Ji vilki berankove palaidinuke; visos nusipirkome tokias Valentino dienai. Staiga pajuntu nesuvaldomą norą atsisėsti ant grindų, mane ima smaugti juokas. Tačiau tenka valdytis, kad priepuolis neištiktų tuo metu, kai Lindsė stumia mane atgal į kambarį.

— Renkis, — paliepia ji ir išsitraukia mobilųjį.

Tikriausiai rašys Elodei žinutę, kad vėluosime. Lindsė žvilgteli į mane, atsidūsta ir nusisuka.

— Tikiuosi, Robis neįsižeis, jeigu šiek tiek dvoksi prakaitu, — burbteli ji.

Jai krizenant užsivelku aptemptą berankovę palaidinukę, užsisegu sijonėlį ir apsiaunu ilgaaulius batus.

Ir vėl viskas iš naujo.

AR SUTRAMDOMAISIAIS MARŠKINIAIS MANO UŽPAKALIS ATRODO DIDELIS? Įlipusi į automobilį Elodė pasilenkia į priekį pasiimti kavos. Užuodžiu jos kvepalus — purškiamą aviečių kvapo tualetinį vandenį, kurį ji vis dar ištikimai perka prekybos centre esančioje Body Shop parduotuvėje, nors jie nebemadingi jau nuo septintos klasės. Tas kvapas toks tikras, toks ryškus ir pažįstamas, kad priblokšta net užsimerkiu.

Netikusi idėja. Užsimerkusi regiu galinio vaizdo veidrodėlyje tolstančias šiltas Kento namo šviesas ir blizgančius juodus medžius kelkraščiuose, atrodančius lyg skeletai. Užuodžiu degėsius. Išgirstu Lindsę šaukiant, automobilis metasi į šoną, cypia padangos, o mane sukausto baimė...

— Šūdas!

Atsimerkiu kaip tik tuo metu, kai Lindsė staigiai pasuka į šalį, kad nepervažiuotų voverės. Ji išmeta cigaretę pro langą, bet automobilyje lieka dūmų kvapas: nesu tikra, ar užuodžiu tą kvapą, ar tik jį prisimenu, o gal ir užuodžiu, ir prisimenu.

— Tu tikrai nekokia vairuotoja, — sukikena Elodė.

— Būk atsargi, prašau, — burbteliu. Pati to nenorėdama, įsitveriu sėdynės krašto.

— Ramiai, ramiai. — Lindsė pasilenkia ir patapšnoja man per kelį. — Nenoriu, kad geriausia mano draugė mirtų nekalta.

Tą akimirką man baisiai knieti išpasakoti viską Lindsei ir Elodei, norėčiau paklausti, kas man yra, kas darosi mums visoms, bet negaliu rasti tinkamų žodžių.

Po vakarėlio, kuris dar neįvyko, mes patekome į automobilio avariją.

Maniau, kad vakar žuvau. Maniau, kad žuvau šįvakar.

Turbūt Elodė mano, jog sėdžiu tyli dėl to, kad jaudinuosi, kad tai — dėl Robio. Ji apkabina sėdynės atlošą ir pasilenkia prie manęs.

— Nesinervink, Same. Viskas bus gerai. Tai lyg važiuotum dviračiu, — paguodžia.

Stengiuosi išspausti šypseną, bet negaliu. Atrodo, prieš šimtą metų guliausi į lovą įsivaizduodama, kad įsitaisau šalia Robio, įsivaizdavau vėsius, sausus jo delnus, liečiančius mane. Man skaudu apie jį galvoti. Užgniaužia gerklę. Staiga užsimanau jį pamatyti — kreivą jo šypseną ir Yankees beisbolo kepuraitę, ir netgi nešvarų džemperį, kuris visada kiek atsiduoda prakaitu net po to, kai Robio mama privertė jį išskalbti.

— Tai — kaip jodinėti, — pataiso Elodę Lindsė. — Labai greitai tapsi čempione, Same.

— Vis pamirštu, kad tu jodinėdavai. — Elodė nuima dangtelį nuo kavos indelio ir nupučia garus.

— Kai man buvo gal septyneri, — primenu, kol Lindsė nepradėjo traukti manęs per dantį. Jeigu dabar ims šaipytis, turbūt pravirksiu. Niekada nepavyktų paaiškinti jai tiesos: kad jodinėjimas man buvo mėgstamiausias dalykas pasaulyje. Man patikdavo būti vienai miške, ypač vėlyvą rudenį, kai aplink viskas šiugžda ir tviska auksu, kai medžių lapai nusidažo ugnies spalva ir aplinkui kvepia žeme. Man patikdavo tyla — kai girdėti tik kanopų kaukšėjimas ir žirgo šnopavimas.

Jokių telefonų. Jokio juoko. Jokių balsų. Jokių namų.

Jokių automobilių.

Atlenkiu saulės skydelį, kad nematyčiau akinančio spindesio, ir veidrodėlyje pamatau man besišypsančią Elodę. Galbūt papasakosiu jai, kas man darosi, dingteli, nors žinau, kad nieko aš jai nepasakosiu. Turbūt pamanytų, kad išprotėjau. Visos trys taip pamanytų.

Tyliu ir žiūriu pro langą. Šviesa atrodo silpna ir blanki, lyg saulė būtų ką tik išskydusi horizonte ir tingėtų vėl susisukti į kamuolį. Šešėliai aštrūs ir smailūs lyg adatos. Stebiu, kaip nuo telefono stulpo laido vienu metu pakyla trys juodos varnos. Ir aš norėčiau pakilti, kilti vis aukštyn ir stebėti tolstančią

žemę, kaip būna kylant lėktuvu, kai atrodo, jog žemė pamažu lankstosi ir mažėja lyg origamio figūrėlė, kol pagaliau viskas išsilygina ir virsta ryškiaspalve plyne, kol visas pasaulis virsta keistu piešiniu.

— Teminę dainą, prašyčiau, — sako Lindsė.

Jos iPode ieškau Merės Dž. Blaidž dainos, tada atsilošiu sėdynėje ir stengiuosi negalvoti apie nieką kita, išskyrus muziką ir ritmą.

Ir neužsimerkiu.

Kai įsukame į viršutinę automobilių aikštelę ir pasukame link apatinės aikštelės, link darbuotojams rezervuotų vietų ir Vyresniųjų alėjos, jaučiuosi daug geriau, nors Lindsė keikiasi, o Elodė skundžiasi, kad jei dar kartą pavėluos, bus nubausta ir penktadienį palikta po pamokų, nors pirmas skambutis jau nuaidėjo prieš dvi minutes.

Viskas atrodo įprastai. Žinau, kad šiandien penktadienis, tad Ema Makelroi ateis iš Evano Danzigo namų, štai ji ir išnyra iš už karpytos gyvatvorės. Žinau, jog Piteris Kurtas avės Nike Air Force 1 sportbačiais, kuriais avi milijoną metų ir kasdien, nors jie jau tokie skylėti, kad galima pamatyti, kokios spalvos jo kojinės (dažniausiai juodos). Matau, kaip sportbačiai šmėkšteli Piteriui einant pro mane link pagrindinio pastato.

Regėdama visa tai pasijuntu daug geriau ir imu manyti, kad vakar diena — visa, kas įvyko, — tebuvo keistas, ilgas sapnas.

Lindsė važiuoja link Vyresniųjų alėjos, nors tikimybė rasti laisvą vietą lygi nuliui. Bet jai tai — šventa. Kai, važiuojant pro trečią stovėjimo vietą prie teniso kortų, pamatau rudąjį Saros Grundel Chevrolet su užklijuotu ant buferio Tomo Džefersono mokyklos plaukikų komandos lipduku ir dar vienu mažesniu, kuriame parašyta SUSIŠLAPINK, man pasidaro silpna. Pagalvoju: ji užėmė paskutinę laisvą vietą, nes mes vėluojame. Taip sugniaužiu kumščius, kad nagai susminga į delnus, ir vis kartoju sau: tai tik sapnas — nieko neatsitiko.

— Negaliu patikti, kad teks pėdinti tris šimtus penkiasdešimt keturis metrus. — Elodė patempia lūpą. — Aš netgi be striukės.

— Niekas tavęs nevertė išeiti iš namų pusnuogės, — atšauna Lindsė. — Dabar — vasaris.

— Nemaniau, kad teks būti lauke.

Sukdamos atgal į aukščiau esančią aikštelę, važiuojame pro futbolo stadioną, esantį dešinėje. Šiuo metų laiku stadionas visas išmindžiotas, vien purvas ir keletas parudavusios žolės lopinėlių.

— Man atrodo, lyg išgyvenčiau déjà-vu, — sako Elodė. — Atgal į pirmą gimnazijos klasę...

— Man visas rytas lyg déjà-vu, — nevalingai lepteliu. Ir staiga pasijuntu geriau. O gal tikrai čia tiesiog déjà-vu?

— Mėginsiu spėti. — Lindsė priglaudžia delną prie smilkinio ir suraukia antakius — vaidina susikaupusią. — Kada Elodė paskutinį kartą buvo tokia nepatenkinta prieš devintą ryto?

— Baik!

Elodė pasilenkia į priekį ir trinkteli Lindsei per ranką. Abi ima juoktis. Ir aš juokiuosi — man palengvėjo, kai pasakiau tai garsiai. Tai išties galėtų būti tiesa. Kartą Kolorado valstijoje su tėvais gal penkis kilometrus žygiavome iki mažyčio krioklio, esančio giliai miške. Aplinkui — tik dideli seni medžiai, vien pušys. Danguje plaikstėsi į cukraus vatą panašūs debesys. Izė buvo dar maža, tad keliavo kuprinėje tėčiui ant nugaros ir vis kėlė mažytį putlų kumštelį į dangų, tarsi norėtų sugriebti debesį.

Tai štai, kai stovėjome prie krioklio ir stebėjome, kaip ant akmenų trykšta vandens purslai, mane apėmė keistas jausmas — tarsi būčiau jau išgyvenusi šią akimirką, netgi uodusi mamos lupamo apelsino kvapą ir mačiusi labai tikroviškus medžių atspindžius vandenyje. Buvau tuo tikra. Tai tapo dienos juokeliu. Mat aš vis skundžiausi, kad reikia eiti penkis kilometrus. O kai papasakojau tėvams

apie déjà-vu, jie praplyšo juokais, pasakė: tikras stebuklas, kad kadaise, praėjusiame gyvenime, sutikai pėdinti taip toli.

Noriu pasakyti, kaip neabejojau tada, taip esu tikra ir dabar. Taip iš tiesų būna.

— O! — aikteli Elodė ir ima raustis rankinėje. Ji ištraukia cigarečių pakelį, dvi tuščias lūpų blizgio tūteles ir sulankstytas žnyples blakstienoms užriesti. — Vos nepamiršau dovanos tau. — Ir ant priekinės sėdynės nusviedžia prezervatyvą.

Aš paimu jį, o Lindsė ploja ir palinguoja krėsle.

— Nėra sargio, nebus ir sekso? — šypteliu.

Elodė pasilenkia ir pabučiuoja man į skruostą, palikdama rožinio lūpdažio žymę.

— Viskas bus gerai, mažule.

— Nevadink manęs taip, — burbteliu ir įsimetu prezervatyvą į rankinę.

Išlipame iš automobilio. Oras toks šaltas, kad man išsyk pradeda ašaroti akys. Stengiuosi nekreipti dėmesio į kamuojančią blogą nuojautą. Kad negalvočiau apie nieką kita, mintyse vis kartoju: Tai mano diena, tai mano diena, tai mano diena.

ŠEŠĖLIŲ PASAULIS Kartą skaičiau, kad déjà-vu būna tada, kai abu smegenų pusrutuliai apdoroja mintis skirtingu greičiu: dešinysis keliomis sekundėmis anksčiau nei kairysis, arba atvirkščiai. Man nelabai sekasi gamtos mokslai, tad supratau ne viską, kas buvo parašyta tame straipsnyje, ir vis dėlto tai šioks toks paaiškinimas, kodėl tave apima keistas dvilypumo jausmas, lyg pasaulis (arba tu) būtų padalytas į dvi dalis.

Bent jau aš jaučiuosi taip, lyg būčiau ir tikroji aš, ir mano atspindys, tik negaliu atskirti, kas yra kas.

Dar vienas dalykas apie déjà-vu: tas jausmas labai greitai praeina, tetrunka pusę minutės ar minutę, ne ilgiau.

Tačiau tai, ką jaučiu dabar, nepraėjo.

Viskas vyksta taip pat: Eilina Cho suspiegia gavusi rožių per pirmą pamoką, o Samara Filips pasilenkia prie jos ir tyliai uždainuoja: Jis tikriausiai tave labai myli. Koridoriuose susitinku tuos pačius žmones, tuo pačiu laiku. Aronas Sternas vėl išlaisto savo kavą, o Kerolė Lin vėl ima ant jo šaukti. Ir netgi tais pačiais žodžiais: Gal kai buvai mažas, nukritai ant galvos, ką? Turiu pripažinti, tai mane prajuokina, nors girdžiu jau antrą kartą. Net jeigu ir jaučiuosi lyg išprotėjusi. Net jeigu ir noriu rėkti visa gerkle.

Bet dar keisčiau matyti nedidelius pokyčius ir netikslumus, įvykius, kurie susiklostė kiek kitaip.

Pavyzdžiui, Sara Grundel. Eidama į antrą pamoką pamatau Sarą atsirėmusią į rakinamas spinteles, sukančią ant piršto plaukimo akinukus ir kalbančią su Hilari Heil. Praeidama nugirstu dalį jų pokalbio.

— ...tokia susijaudinusi. Treneris sako, kad galėčiau dar pagerinti savo laiką puse sekundės...

— Turime dar dvi savaites iki pusfinalio. Tau tikrai pavyks.

Tai išgirdusi sustoju lyg įbesta. Sara pastebi, kad spoksau į ją, ir pasijunta nesmagiai. Ji pasitaiso plaukus ir žemyn trūkteli sijoną.

Tada pamojuoja man.

— Labas, Same, — ištaria ir vėl trūkteli sijoną.

— Ar tu... — Giliai įkvepiu, kad nepradėčiau mikčioti kaip kvailė. — Ar tu ką tik kalbėjai apie pusfinalį? Plaukikų komandos?

— Taip. — Saros veidas nušvinta. — Ateisi pažiūrėti?

Gal aš ir baigiu išsikraustyti iš proto, bet jos klausimas man atrodo kvailas. Niekada gyvenime kojos nekėliau į plaukimo varžybas, tad mintis, kad reikės sėdėti ant slidžių grindų plytelių ir stebėti, kaip Sara Grundel, vilkinti maudymosi kostiumėliu, teškenasi baseine, atrodo tokia pat viliojanti, kaip ir kepinti spagečiai iš Hunano virtuvės. Jeigu atvirai, vienintelės sporto varžybos, į kurias einu, tai amerikietiško futbolo rungtynės mokslo metų pradžioj, nors net ir po ketverių metų vis dar nesuprantu šio žaidimo taisyklių. Dažniausiai Lindsė atsineša kokį buteliuką, kurį mes visos keturios išmaukiame, tad galbūt dėl to nieko ir nesuprantu.

— Maniau, nedalyvausi. — Aš labai stengiuosi elgtis įprastai. — Girdėjau gandus... kad pavėlavai ir treneris užsiuto...

— Gandus? Apie mane? — Sara išverčia akis ir atrodo taip, tarsi ką tik būčiau įteikusi jai laimingą loterijos bilietą. Spėju, kad ji laikosi filosofijos: geriau bloga reklama nei jokios.

— Turbūt apsirikau.

Pagalvoju apie jos automobilį, pastatytą aikštelėje, trečioje vietoje, ir mane išmuša karštis. Žinoma, šiandien ji nepavėlavo. Žinoma, kad dalyvaus varžybose. Šiandien jai nereikėjo pėdinti nuo

viršutinės automobilių aikštelės. Ji pavėlavo vakar.

Man ima daužytis širdis ir staiga panūstu dingti iš čia.

Hilari keistai spokso į mane.

— Ar gerai jautiesi? Tu labai išbalusi.

— Aha, viskas gerai. Tiesiog vakar užvalgiau nešviežių sušių. — Ranka įsitveriu spintelės.

Sara ima vapsėti, kaip apsinuodijo maistu prekybos centre, bet aš jau tolstu nuo jų, o po kojomis sukasi ir linguoja koridorius.

Déjà-vu. Tai — vienintelis paaiškinimas.

Jei ką nors vis kartosi sau, galų gale ir patikėsi.

Esu taip sukrėsta, kad net pamirštu, jog Gamtos mokslų priestate, tualete, manęs laukia Elė.

Užsidarau tualeto kabinoje, nuleidžiu klozeto dangtį ir tiesiog sėdžiu, viena ausim klausydamasi jos plepalų. Prisimenu, ką sykį, įprastai kliedėdama per anglų pamoką, sakė mokytoja Harbor: Platonas teigė, kad visas pasaulis — visa tai, ką matome, — yra lyg šešėlių žaismas ant olos sienos. O paties daikto, to, kuris meta šešėlį ant sienos, mes nematome. Ir aš jaučiuosi panašiai, lyg būčiau apsupta šešėlių, lyg pirma pamatyčiau šešėlį ir tik paskui — patį daiktą.

— Ei? Ar klausaisi?

Elė pabarbena į duris, ir aš krūpteliu. Pakeliu akis. Pamatau ant durų iškeverzotas raides AK = BŠ. Žemiau užrašas: Grįžk į savo lūšną, kale.

— Sakei, kad netrukus liemenėles tau teks pirkti būsimų mamų skyriuje, — atsakau automatiškai. Iš tikrųjų nesiklausiau Elės. Bent jau ne dabar. Įdomu, kodėl Lindsė atėjo į tualetą šiame priestate? Vien kad prirašinėtų ant sienų? Kitaip tariant, kodėl jai tai svarbu? Ji jau paliko kokį tuziną tokių užrašų visose tualeto prie valgyklos kabinose, o tai juk tualetas, kuriuo naudojasi visi. Nenumanau, kodėl jai nepatinka Ana. Dingteli, kad nežinau ir nuo kada Lindsė ėmė nekęsti Julijos Saiks. Keista. Regis, tiek daug žinai apie žmogų, bet, pasirodo, niekada negali žinoti visko. Nors ir manysi vieną dieną būtinai viską sužinosiąs.

Atsistoju, praveriu duris ir parodau į užrašą.

— Kada Lindsė tai užrašė?

Elė pakelia akis į dangų.

— Čia ne jos darbas. Tai beždžioniautojai.

— Tikrai?

— Aha. Toks pats užrašas yra ir merginų persirengimo kambaryje. Beždžioniautojai. — Elė susiriša plaukus į arklio uodegą ir pažnaibo lūpas, kad šios atrodytų putlesnės. — Tai kvaila. Šioje mokykloje negali nė žingsnio žengti, tuoj kas nors puola mėgdžioti.

— Išties kvaila.

Pirštais perbraukiu per užrašą. Žodžiai užrašyti storu juodu neištrinamu žymekliu. Jie man primena kirminus. Įdomu, ar Ana naudojasi šiuo tualetu?

— Galėtume iškelti bylą dėl autorinių teisių pažeidimo. Įsivaizduoji? Pareikalautume po dvidešimt žalių kiekvieną kartą, kai kas nors nukopijuotų mūsų stilių. Mes maudytumės piniguose. — Ji sukikena. — Nori mėtinuko?

Elė atkiša man Altoids mėtinukų dėžutę. Nors draugė dar nepraradusi nekaltybės (ir tokia tikriausiai išliks artimiausioje ateityje ar bent kol pradės lankyti koledžą, nes yra apsėsta Meto Vaildo), vis tiek vartoja kontraceptines tabletes. Susuktą blizgantį pakelį laiko toje pat mėtinukų dėžutėje. Pati tvirtina, esą taip paslėptų tablečių neras jos tėtis, bet visi žino, kad jai patinka išsitraukti tą dėžutę ir pasipuikuoti per pamokas, kad kiti manytų, jog ji mylisi su vaikinais. Iš tikrųjų niekas tuo netiki.

Tomo Džefersono mokykla nedidelė, nieko nenuslėpsi.

Kartą Elodė pasakė Elei, kad toji kvėpuoja kaip nėščioji, ir mes visos vos neplyšome iš juoko. Tai buvo trečioje gimnazijos klasėje, gegužę. Visos gulėjome ant batuto pas Elę, buvo šeštadienio rytas, diena po vieno labiausiai nusisekusių Elės vakarėlių. Mus kankino lengvos pagirios, smegenines buvo aptraukusi migla. Iš vakaro prisikimšusios blynų su šonine, jautėmės nepaprastai laimingos. Aš gulėjau ant įdubusio, kiek siūbuojančio batuto tinklo užsimerkusi prieš saulę ir troškau, kad ši diena niekada nesibaigtų.

Nuskamba skambutis ir Elė sušunka: — Oi! Same, pavėluosim.

Skrandyje man vėl atsiranda skylė. Dalis manęs linkusi visą dieną pratūnoti pasislėpusi tualete, bet, deja, negaliu.

Na taip, jau žinote, kas vyksta paskui. Aš pavėluoju į chemijos pamoką. Atsisėdu paskutiniame suole už Loros Lornet. Mokytojas Tirnėjus išdalija mums testą su trimis klausimais. Žinote, kas blogiausia? Ogi tai, kad, nors jau esu mačiusi tą testą, vis tiek nežinau, kaip atsakyti į klausimus.

Paprašau paskolinti tušinuką. Lora šnabžda — nori sužinoti, ar jis rašo. Mokytojo Tirnėjaus vadovėlis trenksmingai nusileidžia ant stalo.

Visi pašoka, išskyrus mane.

Pamoka. Skambutis. Pamoka. Skambutis.

Išprotėjau. Aš beveik išprotėjau.

Kai per matematiką amūrai dalija rožes, mano rankos virpa. Prieš išskleisdama mažytį atviruką, pritvirtintą prie Robio man atsiųstos rožės, giliai įkvėpiu. Įsivaizduoju, kad jame bus parašyta kas nors neįtikėtinai nuostabaus, kas nors, kas viską pasuktų geresne linkme.

Tu tikra gražuolė, Same.

Aš toks laimingas būdamas su tavim.

Same, aš tave myliu.

Kilsteliu atviruko kampelį.

Su meile...

Greitai užverčiu atviruką ir įmetu į rankinę.

— Oho! Ji nuostabi.

Pakeliu akis. Šalia stovi mergaitė angelo drabužiais ir spokso į rožę, kurią pati ką tik padėjo ant mano suolo: dar neišsiskleidę kreminės spalvos žiedlapiai atrodo lyg nulipinti iš ledų. Mergaitė atkišusi ranką, ir aš pastebiu plonas mėlynas kraujagysles po oda, išsiraizgiusias tarsi voratinklis.

— Nufotografuok. Taip ji išsilaikys ilgiau, — atšaunu.

Mergaitės veidas pasidaro raudonas kaip ir rožės jos rankose.

Ji išstena atsiprašymą.

Aš netgi nesiteikiu perskaityti raštelio, prikabinto prie šios rožės, ir iki pat pamokos pabaigos neatplėšiu akių nuo lentos, vengdama bet kokių ženklų iš Kento. Taip stengiuosi nežiūrėti į jį, kad vos nepražiopsau akimirkos, kai mokytojas Deimleris mirkteli man ir nusišypso.

Vos nepražiopsau.

Po pamokos mane pasiveja Kentas. Rankoje jis laiko kreminę rožę, kurią aš tyčia palikau ant suolo.

— Pamiršai, — sako jis. Jo plaukai kaip visada užkritę ant vienos akies. — Viskas gerai, gali man pasakyti: tu esi nepakartojamas, Kentai.

— Aš nepamiršau. — Stengiuosi į jį nežiūrėti. — Aš jos nenoriu.

Vogčiomis žvilgteliu į Kentą ir matau, kad jo šypseną lyg vėjas nupūtė. Bet po akimirkos jis susitvardo ir vėl švyti tarsi koks nelemtas lazerio spindulys.

— Ką? — Jis pamėgina įbrukti man rožę. — Ar tau niekas nesakė, kad kuo daugiau rožių gauni per Valentino dieną, tuo populiaresnė esi?

— Manau, šioje srityje man tikrai nereikia pagalbos. Ypač iš tavęs.

Dabar jo šypsena iš tiesų užgęsta. Nekenčiu savęs, kad taip elgiuosi, bet, kita vertus, negaliu galvoti apie nieką kita (nežinau, ar tai prisiminimas, ar sapnas, ar dar kas), o tik apie tą akimirką, kai jis pasilenkia prie manęs. Aš manau, esu tikra, kad pabučiuos, o jis tik sušnabžda: Aš permatau tave kiaurai.

Tu manęs nepažįsti. Nieko apie mane nežinai.

Ir ačiū Dievui.

Susmeigiu nagus sau į delnus.

— Aš nesakiau, kad rožė nuo manęs, — taria Kentas. Jo balsas toks žemas, o kalba taip rimtai, kad net išsigąstu. Mūsų žvilgsniai susitinka. Jo akys šviesiai žalios. Pamenu, kai buvau maža, mama sakydavo, kad žolę ir Kento akis Dievas nudažė ta pačia spalva.

— Na, tai akivaizdu. — Aš tik noriu, kad jis liautųsi spoksojęs į mane.

Jis giliai atsidūsta.

— Klausyk, šįvakar rengiu vakarėlį...

Tuo metu pamatau Robį, sliūkinantį į valgyklą. Paprastai palaukiu, kol jis mane pastebės, bet šiandien laukti negaliu.

— Robi! — pašaukiu.

Jis atsisuka ir pamato mane. Pamojuoja ir vėl nusigręžia, ketindamas pėdinti sau.

— Robi, palauk!

Nuskubu koridoriumi. Kone bėgu, nors prieš keletą metų Lindsė, Elė, Elodė ir aš sutarėme niekada nebėgioti mokykloje, net ir per fizinio lavinimo pamokas (prakaitavimas ir šnopavimas juk nėra labai patrauklūs dalykai).

— Ei, Samantija. Kas dega?

Robis apkabina mane, ir aš veidu prisiglaudžiu prie jo džemperio. Jis atsiduoda sudžiūvusią pica (nekoks kvapas, ypač kai susimaišo su citrinų kvapu), bet man tai nerūpi. Mano kojos virpa taip, kad, regis, tuoj parklupsiu. O aš tenoriu stovėti šitaip amžinai, laikydamasi už Robio.

— Pasiilgau tavęs, — ištariu įsikniaubusi jam į krūtinę.

Jo rankos akimirką apkabina mane stipriau. Bet kai jis kilsteli mane už smakro, pamatau, kad šypsosi.

— Ar gavai mano meilės laiškelį? — klausia.

Linkteliu.

— Ačiū. — Man užgniaužia kvapą. Kad tik nepravirkčiau. Man taip gera jo glėbyje, kad, regis, vien dėl to išsilaikau ant kojų. — Klausyk, Robi, dėl šio vakaro...

Nelabai žinau, ką noriu jam pasakyti, bet Robis mane pertraukia.

— O kas atsitiko dabar?

Kiek atsitraukiu, kad galėčiau pažvelgti jam į akis.

— Aš... aš tik norėčiau... Šiandien dedasi keisti dalykai. Manau, turbūt peršalau ar panašiai.

Robis nusijuokia ir dviem pirštais sugnyba man nosies galiuką.

— Na jau ne! Nuo manęs nepaspruksi. — Jis priglaudžia kaktą man prie kaktos ir sušnabžda: — Aš taip ilgai laukiau šios akimirkos.

— Žinau, aš irgi...

Daugybę kartų įsivaizdavau, kaip bus: iš už medžių išlenda mėnulis, jo šviesa krinta pro langus ir apšviečia trikampius ir kvadratus ant sienų; nusirengiu, ir vilnonė Robio antklodė prisiliečia prie

mano nuogo kūno.

Ir dar įsivaizdavau, kaip bus po to: Robis pabučiuos mane, pasakys, kad myli, ir užmigs truputėlį prasižiojęs. Ir tada aš išsliūkinsiu į vonios kambarį ir parašysiu Elodei, Lindsei ir Elei po žinutę: Aš tai padariau.

Vis dėlto sunkiausia įsivaizduoti viduriniąją dalį.

Jaučiu kišenėje vibruojant telefoną: atėjo žinutė. Man sudiegia skrandį. Jau žinau, kas ten parašyta.

— Esi teisus, — sakau Robiui, apkabindama jį. — Gal ateisiu pas tave iškart po pamokų.

Galėsime praleisti kartu visą popietę, visą naktį.

— Tu tokia miela. — Robis atsitraukia, pasitaiso beisbolo kepuraitę ir kuprinę ant nugaros. — Bet mano tėvai neišsinešdins iki vakarienės.

— Nesvarbu. Galim pažiūrėti kokį filmą ar ką...

— Be to, — dabar jau Robis dėbso man per petį, — girdėjau, kad bus kažkoks vakarėlis pas tą bičiuką su katiliuku. Koks ten jo vardas? Kenas?

— Kentas, — pataisau jį automatiškai.

Be abejonės, Robis žino jo vardą (čia visi visus pažįsta), bet tas klausimas — viršenybės ženklas.

Prisimenu, kaip mestelėjau Kentui: Iš tiesų nė neturėčiau žinoti tavo vardo, ir pajuntu šleikštulį.

Koridorių užplūsta balsai, pro mus ima vaikščioti žmonės, jaučiu jų žvilgsnius. Turbūt tikisi, kad mudu pradėsime kivirčytis.

— Aha, Kentas. Aš tikriausiai užsuksiu. Galim susitikti pas jį, gerai?

— Ar tikrai nori tenai eiti? — Stengiuosi sutramdyti kylančią baimę. Nuleidžiu galvą ir pažvelgiu į Robį iš padilbų (mačiau taip darant Lindsę, kai nori žūtbūt prispausti Patriką). — Tai reikš, kad su manimi praleisi mažiau laiko.

— Na, laiko turime marias. — Robis pabučiuoja savo pirštus ir dukart paliečia man skruostą. — Patikėk. Ar aš kada tave nuvyliau?

Tu nuvilsi mane šįvakar Ši mintis ateina į galvą pirmiau, nei spėju susivokti.

— Ne, — atsakau kiek per garsiai. Bet Robis jau nesiklauso. Prie mūsų ką tik priėjo Adamas Maršalas ir Džeremis Forkeris ir jie visi atlieka pasisveikinimo ritualą — šoka vienas ant kito ir grumiasi. Kartais manau, kad Lindsė teisi, vaikinai tikrai panašūs į gyvūnus.

Išsitraukiu telefoną ir perskaitau žinutę, nors iš tikrųjų man nė nereikia jos skaityti.

Party pas Kentą Makreiza sivakar. Eini?

Nutirpusiais pirštais atrašau: Ok. Tada keliauju pietauti. Jaučiuosi taip, lyg trijų šimtų mokinių, susirinkusių valgykloje, balsai svertų toną, tarsi tai būtų stiprus vėjas, kuris iškels mane aukštai aukštai ir nuneš į tolumas.

PRIEŠ PABUNDANT — Na? Nerviniesi? — Lindsė pakelia vieną koją ir pamosikuoja ja pirmyn atgal grožėdamasi batais, kuriuos ką tik nušvilpė iš Elės spintos.

Iš svetainės atsklinda garsi muzika. Ten Elė su Elode visa gerkle staugia Madonos „Kaip malda“.

Elė visiškai nepataiko į toną. Mudvi su Lindsė gulime ant Elės karališkos lovos. Visi daiktai Elės namuose yra 25 procentais didesni nei pas paprastus žmones: šaldytuvas, odinės kėdės, televizoriai, net ir didžiuliai šampano buteliai, kuriuos jos tėtis laiko vyno rūsyje (ir prie kurių mums griežtai draudžiama artintis). Kartą Lindsė sakė, kad pas Elę ji jaučiasi kaip Alisa Stebuklų šalyje.

Padedu galvą ant milžiniškos pagalvės su užrašu Kalė viduje. Jau išlenkiau keturis stikliukus degtinės tikėdamasi, kad apsiraminsiu. Virš manęs mirksi ir liejasi šviesos. Atvėrėme visus langus, bet aš vis tiek visa degu.

— Nepamiršk kvėpuoti, — sako Lindsė. — Nesijaudink, jei truputėlį skaudės, ypač iš pradžių.

Nebūk įsitempusi, nes bus tik blogiau.

Aš ir taip jaučiu šleikštulį, o Lindsės šnekos tikrai nepadeda jaustis geriau. Visą dieną nieko nevalgiau ir tiesiog miriau iš bado, tad kai atėjome pas Elę, sušveičiau kokius dvidešimt penkis skrebučius su bazilikų padažu ir ožkų pieno sūriu, kuriuos mums greitomis paruošė Elė. Nesu tikra, ar gerai sūrį maišyti su degtine. Be to, Lindsė dar privertė mane suvalgyti septynias Listerine juosteles — dėl gaivaus burnos kvapo. Bazilikų padaže yra česnakų, ir Lindsė sakė, kad Robiui gali atrodyti, jog nekaltybę jis praranda su itališko maisto restorano virėja.

Dėl Robio nelabai nervinuosi. Tai yra negaliu susikaupti ir galvoti apie jį. Vakarėlis, kelias, tai, kas gali įvykti tenai, — štai dėl ko mane kamuoja skrandžio skausmai. Degtinė bent jau padeda lengviau kvėpuoti, ir aš nebedrebu. Žinoma, negaliu nieko papasakoti Lindsei, tad sakau: — Aš nesijaudinsiu. Juk visi tai daro, ar ne? Jei tai gali net Ana Kartulo...

Lindsė susiraukia.

— Ei, kad ir ką darytum, tai nebus tas pats, ką daro Ana Kartulo. Judu su Robiu mylėsitės. — Ji pirštais ore pavaizduoja kabutes ir sukikena, bet žinau, kad kalba rimtai.

— Manai?

— Žinoma. — Ji pakreipia galvą ir pažvelgia į mane. — O tu ne?

Norėčiau paklausti: O kaip atpažinti?

Filmuose visad galima atpažinti, kada du žmonės skirti vienas kitam, nes fone pasigirsta vis garsėjanti muzika — kvaila, bet tikra tiesa. Lindsė nuolat kartoja, kad negalėtų gyventi be Patriko, o aš nenumanau, kaip reikia jaustis — taip ar kaip nors kitaip.

Kartais, kai su Robiu būname kokioje nors grūstyje ir jis apkabina mane per pečius, prisitraukia arčiau, lyg norėtų apsaugoti, kad manęs kas nepastumtų ar kuo neaplietų, pajuntu šilumą, lyg būčiau ką tik išgėrusi taurę vyno, ir tą akimirką pasijuntu nepaprastai laiminga. Esu beveik tikra, kad tai ir yra meilė.

Todėl atsakau Lindsei: — Taip, tu teisi.

Lindsė vėl nusijuokia ir kumšteli man alkūne.

— Na? Tai ar pagaliau prisivertė ir prisipažino tau?

— Prisipažino dėl ko?

Lindsė pakelia akis į dangų.

— Kad tave myli.

Prisimenu Robio raštelį Su meile ir ilgokai mąstau. Tokius žodžius paprastai palieki kieno nors prisiminimų knygoje, kai nežinai, ką dar parašyti.

Lindsė paskuba pridurti: — Jis prisipažins. Vaikinai yra kvaišos. Lažinuosi, kad pasakys tai šįvakar. Iškart po to... — Ji nutyla ir aukštyn žemyn pakilnoja klubus.

Aš trinkteliu jai pagalve.

— Tu tikra kalė, žinai?

Lindsė suurzgia ir iššiepia dantis. Mes juokiamės, paskui nutylame ir gulime klausydamosi Elodės ir Elės bliovimo, sklindančio iš kito kambario. Dabar jos traukia dainą Visiškas širdies užtemimas. Čia gulėti gera, ramu. Prisimenu, kaip anksčiau gulėdavome ant šitos pačios lovos laukdamos, kol Elodė ir Elė susiruoš, nes ketiname eiti linksmintis, laukdamos, kol kas nors įvyks, o laikas eina ir praeina, ir dingsta amžinai. Staiga užsimanau prisiminti kiekvieną iš tų kartų, tarsi, jei tik pavyktų visus prisiminti, jie grįžtų atgalios.

— O tu nervinaisi? Turiu omeny, pirmą kartą. — Man truputėlį gėda, todėl kalbu tyliai.

Manau, Lindsė nesitikėjo tokio klausimo. Ji parausta ir ima tampyti Elės lovatiesės kutus. Akimirką stoja slogi tyla. Numanau, ką ji galvoja, nors niekada neištarčiau to garsiai. Lindsė, Elė, Elodė ir aš esame tokios artimos draugės, kad artimesnių nebūna, bet vis dėlto yra dalykų, apie kuriuos niekada nekalbame. Pavyzdžiui, nors Lindsė tvirtina, kad Patrikas jai — pirmas ir vienintelis vaikinas, iš tiesų — ne visai taip. Iš tiesų pirmas buvo vienas vaikinas, su kuriuo ji susipažino per vakarėlį, kai lankėsi pas savo įbrolį, besimokantį Niujorko universitete. Jie rūkė žolę, išgėrė šešias skardines alaus ir miegojo kartu, bet tas vyrukas taip ir nesuprato, kad Lindsei tai buvo pirmas kartas.

Mes apie tai nekalbame. Niekada nekalbame ir apie tai, kad negalime likti pas Elodę po penktos valandos vakaro, mat tuo metu jos mama jau būna girta. Nekalbame ir apie tai, kad Elė visad suvalgo tik ketvirtadalį to, kas yra jos lėkštėje, nors tiesiog apsėsta maisto gaminimo ir praleidžia valandų valandas žiūrėdama laidą Maisto tinklas.

Mes nekalbame apie eilėraštuką, kuris metų metus persekiojo mane koridoriuose, klasėse, mokykliniame autobuse ir netgi prasiskverbė į mano sapnus: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais? Tai juk Samė Kingston! Ir jau tikrai nekalbame apie tai, kad šį eilėraštuką sugalvojo Lindsė.

Geri draugai saugo tavo paslaptis. O geriausi draugai padeda tau saugoti tavo paslaptis.

Lindsė apsiverčia ant šono ir pasiremia alkūne. Įdomu, ar ji pagaliau prabils apie tą vaikiną iš Niujorko universiteto? (Aš nežinau jo vardo, nes Lindsė tuos kelis kartus, kai buvo apie jį užsiminusi, vaikiną vadino neminėtinu asmeniu.)

— Aš nesinervinau, — tyliai sako Lindsė. Tada giliai įkvepia ir išsišiepia iki ausų. — Aš buvau susijaudinusi, mažyte. Geidulinga. — ji ištaria tai mėgindama nutaisyti seksualų balsą, paskui užšoka ant manęs ir vaizduoja, kad joja.

— Tu nepakenčiama, — sakau nustumdama Lindsę.

Kikendama ji nusiridena per visą lovą.

— Bet tu mane myli. — Lindsė atsiklaupia ant kelių ir nupučia karčiukus nuo akių. Tada pasilenkia ir pasiremia ant alkūnių. Staiga ji surimtėja. — Same. — Jos akys plačiai atmerktos, balsas prislopintas. Aš net atsisėdu, kad girdėčiau ją per muziką. — Ar galiu tau atskleisti paslaptį?

— Žinoma. — Man ima virpėti širdis. Ji žino, kas man darosi. Ir ji jaučiasi lygiai taip pat.

— Turi man pažadėti, kad niekam nesakysi. Turi prisiekti, kad nepradėsi eiti iš proto.

Ji žino, ji žino. Tai vyksta ne tik su manim. Mano galva praskaidrėja, ir viską imu regėti ryškiau.

Jaučiuosi visiškai blaivi.

— Prisiekiu, — vos pralemenu.

Lindsė pasilenkia taip, kad jos lūpos beveik liečia man ausį.

— Aš... — Tada pasuka galvą ir atsiraugėja, garsiai ir tiesiai man į veidą.

— Jėzau, Linds! — Ranka pavėdinu sau prieš nosį. Lindsė vėl nukrinta ant nugaros ir, spardydamasi ore, ima isteriškai juoktis. — Kas tau, ką?

— Būtum pamačius savo veidą.

— Ar tu kada elgiesi rimtai?

Sakau tai juokaudama, bet mane apima begalinė neviltis. Ji nieko nežino. Nieko nesupranta. Kad ir kas vyktų, tai vyksta tik su manim. Mane lyg rūkas apgaubia vienatvė.

Lindsė nusišluosto akių kampučiuose ištryškusias ašaras ir pašoka ant kojų.

— Surimtėsiu, kai numirsiu.

Man tarsi elektra trinkteli. Mirusi. Toks baigtinis, toks bjaurus, toks trumpas žodis. Šiluma, kurią jutau išgėrusi degtinės, kaipmat išgaruoja, ir aš drebėdama pasilenkiu uždaryti lango Elės kambaryje.

Tamsus griovys, žiojintis miško tankmėje, Vikės Halinan veidas...

Mėginu įsivaizduoti, kas man bus, jeigu paaiškės, kad kuoktelėjau. Prieš aštuntą pamoką stovėjau per tris metrus nuo mokytojų kabineto, kuriame sėdi direktorius, mokytoja Vinters ir mokyklos psichologas. Ketinau žengti vidun ir pasakyti: Regis, aš einu iš proto. Bet tuo metu pasigirdo trenksmas, ir į koridorių it kulka iššovė Lora Lornet. Ji šniurkščiojo, turbūt raudojo dėl kokio nors vaikino ar dėl ginčo su tėvais, ar dar dėl ko nors įprasto, kasdieniško.

Tą akimirką visa mano drąsa išgaravo. Viskas pasikeitė. Aš pasikeičiau. Į kambarį žengia Elė, bet pro ją staiga prasibrauna Elodė. Jos abi uždususios.

— Tai einam ar ne?

— Pirmyn! — Lindsė čiumpa savo rankinę ir persimeta per petį.

Elė ima krizenti.

— Dar tik pusė dešimtos, — sako ji. — O Samė jau atrodo taip, lyg tuoj apsivems.

Atsistoju ir palaukiu, kol grindys po kojomis nustos siūbavusį.

— Man viskas bus gerai. Man viskas gerai.

— Melagė, — tarsteli Lindsė ir nusišypso.

VAKARĖLIS, ANTRAS DUBLIS — Taip prasideda siaubo filmai, — sako Elė. — Ar tu tikra, kad jo namo numeris keturiasdešimt antras?

— Taip. — Atrodo, kad mano balsas sklinda iš toli. Baimė vėl grįžo ir jaučiu, kaip ji spaudžia mane iš visų pusių ir dusina.

— Tikiuosi, nenubrauks man dažų, — sako Lindsė, kai šaka perbraukia per automobilio dureles.

Garsas toks, kaip braukiant nagu per klasės lentą.

Miškas baigiasi, ir iš tamsybių išnyra Kento namas — baltas, švytintis, lyg būtų iš ledo. Matydama jį išnyrant, iš visų pusių apsuptą tamsos, prisimenu sceną iš filmo „Titanikas“, kai iš vandens išnyra ledkalnis ir perskrodžia laivą pusiau. Visos nutylame. Smulkūs lietaus lašeliai barbena į priekinį stiklą ir automobilio stogą. Lindsė išjungia iPodą. Per radiją tyliai groja seną dainą. Aš vos girdžiu žodžius: Pajusk tai vėlei, kaip jutai kadaise... Paliesk mane dabar, ir vėl mane paliesk...

— Jis beveik toks pat didelis, kaip ir tavo namas, Ele, — sako Lindsė.

— Beveik, — atsako Elė.

Tą akimirką pajuntu nenusakomą švelnumą Elei, kuriai patinka didžiuliai namai, prabangūs automobiliai ir papuošalai iš „Tiffany“ parduotuvės, batai su platforma ir blizgučiai kūnui. Elei, kuri nėra labai protinga ir tai žino, ir kuri eina iš proto dėl vaikinų, jai per prastų. Elei, kuri gamina dieviškai gardžius patiekalus, nors tai ir slepia. Aš pažįstu ją. Aš suprantu ją. Aš pažįstu jas visas.

Per kolonėles griaudėja Dujeous: Visi reperiai čia, namuose, griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane. Laiptai siūbuoja man po kojomis. Kai užlipame į viršų, Lindsė juokdamasi atima iš manęs degtinės butelį.

— Pristabdyk, Samanta Gerk Kiek Telpa. Tau dar reikia sutvarkyti vieną reikalą.

— Reikalą? — Žiopčiodama imu juoktis. Čia tiek dūmų, kad vos galiu kvėpuoti. — Maniau, kad mylėsiuosi.

— Mylėjimosi reikalą. — Lindsė pasilenkia prie manęs ir jos veidas pasidaro didelis kaip mėnulis. — Pristabdom degtinėlę truputėlį, gerai?

Jaučiu, kad linksiu galva, ir Lindsės veidas nutolsta. Ji įdėmiai apžvelgia kambarį.

— Man reikia surasti Patriką. Ar gerai jautiesi?

— Puikiai, — atsakau mėgindama išspausti šypseną. Bet nepavyksta, lyg nebevaldyčiau veido raumenų.

Lindsė apsisuka. Sugriebiu ją už riešo.

— Linds?

— Ką?

— Eisiu su tavim, gerai?

Ji trūkteli pečiais.

— Aha, žinoma. Kaip sau nori. Jis turėtų būti kažkur čia — parašė man žinutę.

Imame brautis pro žmones. Lindsė atsisukusi šūkteli man: — Čia kaip labirinte!

Viskas čionai tarsi skendi migloje: pro mane praplaukia pokalbių nuotrupos ir juokas, jaučiu kažin kieno drabužius, besiliečiančius man prie kūno, alaus ir kvepalų, dušo želės ir prakaito kvapus — viskas maišosi, sukasi viename sūkuryje. Žmonės atrodo kaip sapne — lyg ir pažįstami, bet sunkiai įžiūrimi, kiekvieną akimirką galintys pavirsti kuo nors kitu. Aš sapnuoju, dingteli man. Visa tai — tik sapnas. Visa ši diena — tik sapnas.

Kai pabusiu, papasakosiu Lindsei, koks tikroviškas jis buvo ir koks begaliniai ilgas. Tada ji pakels

akis į dangų ir pasakys, kad sapnai niekada nesitęsia ilgiau nei trisdešimt sekundžių.

Lindsei, einančiai priešais, tempiančiai mane už rankos ir nervingai vis krestelinčiai plaukus atgal, pasakysiu, kad aš ją tik sapnuoju, kad iš tikrųjų jos čia nėra? Juokinga. Nusišypsau ir atsipalaiduoju.

Visa tai — sapnas. Galiu daryti, ką tik noriu. Galėčiau pabučiuoti bet kurį vaikiną. Ir, mums einant pro besibūriuojančių vaikinų grupeles, mintyse sudarau sąrašą: Adamas Maršalas, Rasanas Lukas ir Andrius Robertsas. Jei tik panorėčiau, galėčiau pabučiuoti bet kurį iš jų. Kampe pamatau stovintį Kentą, besišnekučiuojantį su Fibe Rifer, ir pagalvoju: Galėčiau prieiti ir pabučiuoti jo širdelės formos apgamą po akim, ir dėl to niekas nepasikeistų. Nežinau, kodėl man toptelėjo ši mintis.

Niekada nebučiuočiau Kento, netgi sapne. Bet galėčiau, jeigu tik panorėčiau. Nes juk miegu gulėdama kažkur, didžiulėje lovoje su daugybe pagalvėlių aplinkui, susirangiusi po šilta antklode, pasikišusi delnus po galva.

Lenkiuosi prie Lindsės, norėdama pasakyti jai, kad sapnuoju vakar dieną, kad galbūt ir vakar diena tebuvo sapnas, bet pamatau Bridžitą Makgvair, stovinčią kampe, per juosmenį apsikabinusią Aleksą Limentą. Bridžita juokiasi, o Aleksas nosimi trinasi jai į kaklą. Ji pakelia akis ir pamato, kad stebiu juos. Bridžita paima Aleksą už rankos ir stumdydama kitus atsitempia iki manęs.

— Ji žinos, — ištaria, per petį grįžtelėjusi į Aleksą, ir nusišypso man. Jos dantys tokie balti, kad net švyti. — Ar šiandien mokytoja Harbor uždavė namų darbų?

— Ką? — Aš sutrinku taip, kad net prireikia šiek tiek laiko susivokti, jog ji kalba apie anglų kalbos pamoką.

— Rašinėlį namų darbams apie „Makbetą“?

Ji baksteli alkūne Aleksui, ir šis prabyla: — Aš nebuvau septintoj pamokoj.

Mūsų žvilgsniai susitinka. Aleksas nusuka akis ir gurkšteli alaus.

Aš tyliu. Nežinau, ką sakyti.

— Tai ar uždavė namų darbų? Parašyti rašinėlį. — Bridžitą atrodo kaip visada: kaip šunytis, laukiantis, kad numestum jam kaulą. — Aleksas negalėjo ateiti į pamoką. Buvo pas gydytoją. Jo mama užrašė jį, nes reikėjo pasiskiepyti nuo meningito. Kvaila, ar ne? Juk pernai nuo meningito mirė tik keturi žmonės. Daug labiau tikėtina, kad tave partrenks automobilis...

— Jam reikėtų pasiskiepyti nuo pūslelinės, — sukikena Lindsė, bet tuos žodžius ištaria taip tyliai, kad išgirstu tik aš, nes stoviu šalia. — Nors turbūt jau per vėlu.

— Nežinau, — atsakau Bridžitai. — Aš irgi nusiploviau. Žiūriu į Aleksą. Įdomu, ką jis atsakys? Ar šiandien pastebėjo mudvi su Lindse, kai stovėjom lauke prie Hunano virtuvės ir spoksojom pro langą? Regis, kad ne, ar bent jau neišsiduoda.

Kaip ir tikėjausi, jiedu su Ana sėdėjo palinkę prie kažin kokių pilkšvų mėsgalių, stingstančių plastikinėje lėkštėje. Lindsė norėjo pulti vidun ir truputėlį juos paerzinti, bet aš pagrasinau jai: vos užuodusi tą šlykštų mėsos ir svogūnų kvapą, tvyrantį viduje, apvemsiu jos naujus ilgaaulius Steve Madden batus.

Kai išėjome iš jogurtinės, Anos ir Alekso kavinėj jau nebuvo. Paskui matėme juos rūkykloje — Lindsei prisidegant cigaretę, jie kaip tik spūdino iš tenai. Aleksas pakštelėjo Anai į skruostą, ir abu patraukė į skirtingas puses: Aleksas — link valgyklos, o Ana — link Menų priestato.

Kai abi su Lindsė pamatėme Nikotino nacistę, išsliūkinusią į kasdieninį reidą, jie jau seniausiai buvo dingę. Šiandien ji neužtiko jųdviejų kartu.

O Bridžita nežino, kur jis iš tikrųjų buvo per septintą pamoką.

Staiga visos detalės, visi būgštavimai, kuriuos mėginau nuvyti šalin, vienas po kito sukrenta į savo vietas tarsi domino kauliukai. Nebegaliu daugiau neigti. Sara Grundel rado, kur pastatyti automobilį,

nes mes vėlavome. Štai dėl ko ji dalyvaus plaukimo varžybų pusfinalyje. Ana ir Aleksas nesusipyko, nes aš įtikinau Lindsę neiti į kavinę. Štai dėl ko jie nebuvo pričiupti rūkykloje, štai kodėl Bridžita, užuot ašarojusi vonios kambaryje, yra prisiklijavusi prie Alekso.

Tai — ne sapnas. Ir joks ne déjà-vu.

Tai vyksta iš tikrųjų. Tai kartojasi.

Atrodo, kad tą akimirką mano kūnas pavirsta į ledą. Bridžita kažką vapalioja apie tai, jog niekada nepraleido nė vienos pamokos, Lindsė linksi ir atrodo baisiai nuobodžiaujanti, o Aleksas geria savo alų. Staiga imu dusti — baimė sugniaužia mane it replėmis, jaučiuosi taip, tarsi čia pat, šią akimirką, sudušiu į milijoną gabalėlių. Norėčiau atsisėsti ir paslėpti galvą tarp kelių, bet bijau, kad jeigu pajudėsiu, vos tik užsimerksiu ar padarysiu dar ką nors, tiesiog pradėsiu irti — galva atsiskirs nuo kaklo, kaklas — nuo pečių, ir visa tiesiog išnyksiu nebūtyje.

Kaukolė atsiskirs nuo kaklo slankstelių, kaklo slanksteliai atsiskirs nuo stuburo...

Jaučiu, kaip iš nugaros mane kažkas apkabina, ir ant kaklo pajuntu Robio lūpas. Bet net ir jis nepajėgia sušildyti manęs. Aš visa drebu kaip epušė.

— Seksualioji Same, — uždainuoja Robis, apsukdamas mane. — Kur dingai? Aš visą gyvenimą ieškojau tavęs.

— Robi. — Pati nustembu, kad dar galiu kalbėti, kad dar galiu mąstyti. — Man labai reikia su tavim pasikalbėti.

— Kas atsitiko, maže?

Jo akys apsiblaususios ir raudonos. Suvokiu, kad kai kuriuos dalykus matau daug ryškiau, daug aiškiau nei paprastai. Galbūt dėl to, jog esu mirtinai išsigandusi? Pirmą kartą pastebiu, kad dėl pusmėnulio formos rando po nosim Robis atrodo panašus į bulių.

— Čia — negerai. Mums reikia... Eikim kur nors, gal į kokį kambarį, kur nors nuošaliau.

Jis išsišiepia ir pasilenkia prie manęs, mėgindamas pabučiuoti, alsuodamas man į veidą. Pajuntu alkoholio tvaiką.

— Supratau. Tai bus tos rūšies pokalbis.

— Sakau rimtai, Robi. Aš jaučiuosi... — Papurtau galvą. — Jaučiuosi nekaip.

— Tu visada jautiesi nekaip. — Jis atsitraukia ir piktai dėbteli į mane. — Žinai, tau vis kas nors negerai.

— Apie ką tu?

Robis susvyruoja ir pamėgdžioja mane: — Šįvakar jaučiuosi pavargusi. Mano tėvai viršuje. Tavo tėvai mus išgirs. — Jis papurto galvą.

— Same, aš laukiau to mėnesių mėnesius.

Man akyse kaupiasi ašaros. Aš taip stengiuosi nepravirkti, kad net ima tvinkčioti galvoje.

— Dabar kalbu visai ne apie tai. Prisiekiu, aš...

— Tada apie ką? — Robis sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

— Man tikrai labai reikia pasišnekėti. — Aš vos išspaudžiu žodžius. Stebiuosi, kad Robis apskritai mane išgirdo.

Jis atsidūsta ir delnu pasitrina kaktą.

— Gerai, gerai. Atsiprašau. — Jis uždeda ranką man ant galvos.

Linkteliu. Man per skruostus ima riedėti ašaros. Robis nušluosto jas nykščiu.

— Pasikalbėkim, gerai? Eime, paieškokim ramesnės vietelės. — Jis pamosuoja tuščiu alaus bokalu man priešais veidą. — Bet gal bent jau galiu prieš tai pasipildyti?

— Taip, žinoma, — atsakau, nors vos susilaikau nepuolusi maldauti jo pasilikti, apkabinti mane ir niekada nepaleisti.

— Tu — pati geriausia mergina, — tarsteli Robis, staigiai pasilenkia ir pabučiuoja man į kaklą. — Tik neverk! Mes juk vakarėlyje, nepamiršai? Juk turėtų būti linksma. — Nueidamas jis iškelia pirštus.

— Tik penkioms minutėms!

Atsiremiu į sieną ir laukiu. Nenutuokiu, ką daryti. Žmonės eina pro šalį, ir aš užsimetu plaukus ant veido, kad niekas nematytų, jog ašaroju. Vakarėlis triukšmingas, bet atrodo, lyg vyktų kažin kur toli. Žodžiai skamba iškraipytai, o muzika — lyg per karnavalą, tarsi visos natos nesiderintų ir būtų susidūrusios atsitiktinai.

Praeina penkios minutės, septynios. Po dešimties minučių nutariu, kad palauksiu dar penkias minutes ir eisiu ieškoti Robio, nors nenumanau, ar galėsiu pajudėti iš vietos. Po dvylikos minučių parašau Robiui žinutę: Kur tu? Tada prisimenu, kad vakar jis sakė man savo telefoną palikęs apačioje.

Vakar. Šiandien.

Vėl įsivaizduoju save kažkur gulinčią, tik šįkart nemiegu. Įsivaizduoju save išsitiesusią ant šaltos akmeninės plokštės, mano oda balta lyg pienas, lūpos mėlynos, o rankos sukryžiuotos ant krūtinės taip, lyg jas kryžiumi būtų sudėjęs nežinia kas...

Giliai įkvepiu ir prisiverčiu galvoti apie ką nors kita. Suskaičiuoju kalėdines lemputes, lyg rėmas sukabintas aplink filmo „Ateiviai“ plakatą virš sofos. Tada suskaičiuoju ryškiai raudonai žaižaruojančias cigaretes, kurios juda prietemoje lyg jonvabaliai. Nesu matematikos asė, toli gražu, bet skaičiai man visada patiko. Patinka, kad galima dėti juos į krūvą, vieną ant kito — tol, kol jie užpildo bet kokią erdvę, bet kurią akimirką. Kartą pasakiau apie tai savo draugėms, ir Lindsė nutarė, kad senatvėje aš būsiu viena iš tų senučiukių, kurios atmintinai išmoksta visus numerius iš telefonų knygos, saugo išlankstytus sausų pusryčių pakelius, taip pat senus laikraščius, sukrautus į krūvas, siekiančias lubas, ir ieško brūkšniniuose koduose paslėptų žinučių iš kosmoso.

Bet po poros mėnesių, kai nakvojau pas Lindsę, ji prisipažino, jog kartais, kai jaučiasi prislėgta, prieš užmigdama sukalba katalikišką maldelę, kurią išmoko vaikystėje, nors yra pusiau žydė, be to, netgi netiki Dievo.

Kai atsigulusi užmigsiu, Prašau tavęs, Viešpatie, apsaugok mano sielą.

O jei numirsiu miegodama, Prašau tavęs, Viešpatie, priglausk mano sielą. Šią maldelę, išsiuvinėtą ant pagalvėlės, ji pamatė pas muzikos mokytoją, kuri mokė Lindsę groti pianinu. Ir mes dar juokėmės, kokios kvailos tos siuvinėtos pagalvėlės. Tačiau tą vakarą, iki kol užmigau, ta maldelė niekaip nėjo iš galvos. Mintyse vis skambėjo viena eilutė: O jei numirsiu miegodama.

Kai susikaupiu ir ketinu atsitraukti nuo sienos, išgirstu tariant Robio vardą. Dvi antraklasės gimnazistės kikendamos įgriūva į kambarį. Ištempiu ausis.

— ...antrą kartą per dvi valandas.

— Ne, pirmą kartą gėrė tik Metas Kesleris.

— Abu jie gėrė.

— Ar matei, kaip Aronas Šternas laikė jį virš alaus statinės? Aukštyn kojom.

— Na, tai ir yra alaus gėrimas, ant statinės stovint žemyn galva.

— Robis Kokreinas toks seksualus.

— Ša! O Dieve...

Pamačiusi mane viena iš merginų kumšteli kitai alkūne. Toji pabąla. Tikriausiai siaubingai išsigando, nes: kalbėjo apie mano vaikiną (o tai nusižengimas), bet, svarbiausia, pasakė, kad Robis

seksualus (o tai jau nusikaltimas). Jeigu dabar čia būtų Lindsė, ji tiesiog pasiustų, išvadintų merginas kekšėmis ir išspirtų iš vakarėlio. Jeigu ji būtų čia, tai tikėtųsi, kad pasiusčiau ir aš. Lindsė mano, kad jaunesnės moksleivės, o ypač antraklasės gimnazistės, turi žinoti savo vietą. Kitaip jos užplūs pasaulį kaip tarakonai, kuriuos nuo branduolinio ginklo saugo šarvai, pagaminti iš Tiffany papuošalų ir blizgančių lūpdažių.

Bet aš neturiu jėgų piktintis, ir džiaugiuosi, kad šalia nėra Lindsės, kuri man tuoj imtų knisti protą.

Turėjau susiprasti, kad Robis negrįš. Suvokiau tai šiandien, kai jis tvirtino, esą galiu pasitikėti juo, kai sakė, kad niekada nėra manęs nuvylęs. Reikėjo atrėžti jam, kad tai — nesąmonė.

Privalau išeiti iš čia. Turiu atsidurti kuo toliau nuo dūmų ir muzikos. Reikia pasiieškoti ramios vietos, kad galėčiau pamąstyti. Man vis dar šalta, o atrodau siaubingai. Bet užteks ašaroti. Kartą per sveikatos apsaugos pamoką žiūrėjom mokomąjį filmą apie šoko būsenas. Galima sakyti, beveik visi požymiai atitinka mano dabartinę savijautą: sunku kvėpuoti, rankos šaltos, o delnai prakaituoti, jaučiu svaigulį. Nuo tos minties pasijuntu dar blogiau.

O tai tik patvirtina, kad nereikėtų kreipti dėmesio į tai, ko mus moko per sveikatos apsaugos pamokas.

Prie abiejų tualetų nusidriekusios keturios eilės, o kambariai — sausakimši. Dabar vienuolika valandų, tad visi, kurie planavo eiti į vakarėlį, jau susirinko. Keletas žmonių ištaria mano vardą, o Tara Fliut išdygsta priešais ir sako: — O Dieve, kokie gražūs tavo auskarai. Ar pirkai juos...

— Ne dabar, — pertraukiu ją ir einu toliau tikėdamasi žūtbūt surasti kokią tamsią ramią vietelę.

Kairėje pamatau uždarytas duris (tas, apklijuotas įvairiais lipdukais). Čiumpu už rankenos ir paklebenu. Durys, žinoma, neatsidaro.

— Tai kambarys tik labai svarbiems asmenims.

Atsisuku. Už manęs stovi Kentas ir šypsosi.

Jis atsiremia į sieną.

— Turėtum arba būti labai svarbių asmenų sąraše, arba įbrukti apsaugininkui dvidešimtinę.

Pasirink, — sako man.

— Aš... aš ieškau tualeto.

Kentas galva mosteli kiton koridoriaus pusėn. Ten girta Ronika Masters tranko kumščiu į duris.

— Greičiau, Kristina! — šaukia ji. — Aš tikrai labai noriu į tualetą.

Kentas atsisuka į mane ir kilsteli antakius.

— Man nesiseka, — sakau, stengdamasi prasmukti pro jį.

— Ar tau viskas gerai? — Kentas kilsteli ranką, lyg norėtų mane paliesti, bet nepaliečia. — Atrodai...

— Viskas gerai.

Ko jau ko, o Kento Makfalerio gailesčio man tikrai nereikia. Prasibraunu atgal į koridorių.

Nutariu išeiti į verandą ir paskambinti Lindsei (pasakysiu jai, kad man reikia kuo greičiau iš čia išvažiuoti, man reikia iš čia išvažiuoti), bet į koridorių įlekia Elodė ir apkabina mane.

— Kur, po velnių, buvai dingusi? — rėkia ji, bučiuodama mane.

Ji visa prakaituota, ir aš staiga prisimenu Izę, lipančią ant mano lovos, apsikabinančią mane ir trūktelinčią už grandinėlės. Šiandien man nereikėjo kelti kojos iš lovos.

— Pamėginsiu atspėti, pamėginsiu atspėti. — Vis dar mane apsikabinusi Elodė pasiūbuoja klubais taip, tarsi trintumės šokių aikštelėje. Ji pakelia akis į lubas ir ima dejuoti: — O Robi, o Robi. Taip, taip.

— Tu — iškrypėlė. — Nustumiu Elodę šalin. — Esi didesnė maniakė nei mokytojas Otas.

Elodė juokiasi, tada sugriebia mane už rankų ir ima tempti į galinį kambarį.

— Eime, visi susirinko tenai.

— Man reikia eiti, — sakau. Kambaryje muzika groja dar garsiau, tad sušunku: — Nelabai gerai jaučiuosi!

— Ką?

— Aš nelabai gerai jaučiuosi!

Elodė pirštu parodo sau į ausį, suprask: Negirdžiu tavęs. Nežinau, tiesa tai ar ne. Jos delnai drėgni.

Pamėginu išsilaisvinti, bet tą pačią akimirką mane pastebi Lindsė ir Elė. Jos ima klykti ir šokinėti aplinkui.

— Šimtą metų tavęs ieškau, — sako Lindsė, mojuodama cigarete.

— Turbūt ieškojai pas Patriką gerklėje, — prunkšteli Elė.

— Ji buvo su Robiu. — Elodė parodo į mane ir patūpčioja. — Pažiūrėkit į ją, atrodo prasikaltusi.

— Pasileidėlė! — suklykia Lindsė.

— Šliundra! — pritaria Elė.

O Elodė sušunka: — Ištvirkėlė!

Tai mūsų senas juokelis: pernai Lindsė nutarė, jog kekšė — nuvalkiotas žodis.

— Aš einu namo, — sakau. — Manęs nereikia parvežti. Kaip nors grįšiu pati.

Lindsė turbūt pamanė, kad juokauju.

— Namo? Juk atvažiavom čia tik prieš kokią valandą. — Ji pasilenkia prie manęs ir sušnabžda: — Be to, maniau, kad tu ir Robis... Na, pati žinai, ką turiu omeny. — Lyg ką tik nebūtų visų akivaizdoje rėkavusi, kad jau padariau tai.

— Aš apsigalvojau.

Iš visų jėgų stengiuosi, kad mano žodžiai nuskambėtų abejingai. Tai pareikalauja nežmogiškų pastangų. Nežinia kodėl supykstu ant Lindsės. Gal kad ji nenori išeiti kartu su manim? Pykstu ir ant Elodės, kad atitempė mane atgal į kambarį, pykstu ant Elės, jog visad elgiasi taip žioplai. Pykstu ant Robio, kad jam nerūpi, kodėl esu nusiminusi, pykstu ant Kento, kad jam tai rūpi. Pykstu ant viso pasaulio. Tą akimirką svajoju, kad nuo cigaretės, kuria mosikuoja Lindsė, užsidegtų užuolaidos ir liepsna apimtų kambarį, viską sunaikindama savo kelyje. Bet tuoj pasijuntu kalta. Tikrai nenoriu tapti vienu iš tų žmonių, kurie nuolat vilki juodai, o sąsiuviniuose paišo visokius šautuvus ir bombas.

Lindsė dėbso į mane taip, tarsi galėtų skaityti mano mintis. Paskui suprantu, kad ji žiūri man per petį. Elodės veidas išrausta. Elė pradeda žiopčioti kaip žuvis. Triukšmas nutyla, lyg kažkas būtų paspaudęs pauzės mygtuką.

Julija Saiks. Dar prieš atsisukdama žinau, kad tai ji, bet vis tiek nustembu pamačiusi.

Ir vėl negaliu atsistebėti. Ji graži.

Kai pamačiau ją šiandien slenkančią valgykloje, ji atrodė kaip visuomet: plaukai užkritę ant veido, drabužiai nukarę, o pati taip susitraukusi, lyg būtų nežinia kas iš nežinia kur, tarsi vaiduoklis ar šešėlis.

O dabar ji stovi tiesi, plaukai surišti ant pakaušio, akys blizga.

Ji eina per kambarį link mūsų. Man išdžiūva burna. Noriu sušukti, bet nespėjus ištarti nė žodžio Julija jau stovi priešais Lindsę. Matau, kaip kruta jos lūpos, tačiau man prireikia kelių sekundžių suprasti, ką ji sako, nes žodžiai skamba taip, lyg ji kalbėtų po vandeniu.

— Tu — kalė.

Visi šnabždasi ir spokso į mūsų grupelę: į mane, į Lindsę, Elodę, Elę ir Juliją Saiks. Jaučiu, kaip man plyksteli skruostai. Gaudesys dar labiau sustiprėja.

— Ką pasakei? — sugriežia dantimis Lindsė.

— Kalė. Bjauri mergina. Blogas žmogus. — Julija atsisuka į Elodę. — Tu esi kalė. — Pasisuka į Elę. — Tu esi kalė. — Galiausiai jos akys susiduria su manosiomis.

Jos akys — dangaus žydrynės spalvos.

— Tu esi kalė.

Gaudesys virsta kvatojimu, žmonės juokiasi ir šaukia: Psichopate.

— Tu manęs visai nepažįsti, — sugargaliuoju, pagaliau atgavusi balsą.

Bet mano žodžius nustelbia Lindsės replika: — Jau geriau būti kale nei psichopate, — atkerta ji.

Tada uždeda delnus Julijai ant pečių ir pastumia ją. Julija susvirduliuoja, sumosuoja rankomis ir žingteli atatupsta. Tai taip siaubinga ir... jau matyta. Tai kartojasi, tai vyksta iš tikrųjų. Užsimerkiu.

Norėčiau melstis, bet galvoje sukasi tik vienas žodis: Kodėl? Kodėl, kodėl, kodėl?

Kai atsimerkiu, kiaurai peršlapusi Julija atkišusi rankas svirduliuoja mano pusėn. Ji pažvelgia man į akis ir, galiu prisiekti Dievu, man pasirodo, kad ji žino, kas man darosi. Tarsi ji galėtų skaityti mintis, tarsi visa tai — mano kaltė. Jaučiuosi lyg gavusi spyrį į pilvą. Iškvepiu iš plaučių visą orą ir nieko negalvodama metuosi ant jos, stumteliu ją atgal. Julija atsitrenkia į knygų lentyną, bet įsitveria durų staktos ir nepargriūva, paskui neria į koridorių.

— Ar gali patikėti? — kažkas rėkia man už nugaros.

— Julija Saiks pašiaušė plunksnas.

— Aha, ir bus nupešta kaip kvaila višta. Žmonės juokiasi. Lindsė pasilenkia prie Elodės ir sako: — Nenormalybė.

Rankoje ji laiko tuščią degtinės butelį. Tikriausiai išpylė degtinę Julijai ant galvos.

Imu brautis per kambarį. Atrodo, lyg būtų prisirinkę dar daugiau žmonių, tad vos judu pirmyn.

Stumdausi, prireikus netgi darbuojuosi alkūnėmis, o visi keistai dėbso į mane. Bet man tai nė motais.

Noriu kuo greičiau išsinešdinti.

Pagaliau prasibraunu iki durų. Čia stovi Kentas ir kietai sučiaupęs lūpas spokso į mane. Jis žengia žingsnį, lyg ketintų pastoti man kelią.

Iškeliu ranką.

— Nė negalvok! — Žodžiai nuskamba kaip urzgimas.

Kentas tylėdamas pasitraukia, kad galėčiau praeiti. Nuėjusi pusę koridoriaus išgirstu jį šaukiant: — Kodėl?

— Todėl! — šūkteliu jam atgal. Bet iš tikrųjų savęs irgi klausiu to paties: Kodėl tai vyksta su manimi?

Kodėl, kodėl kodėl?

— Kodėl priekyje visad sėdi Samė?

— Todėl, kad tu nusigeri ir niekada nespėji atsisėsti pirma.

— Negaliu patikėti, kad palikai Robį vieną vakarėlyje, — sako Elė. Ji stipriau susisupa į švarką.

Lindsės automobilyje taip šalta, kad mūsų kvėpavimas virsta tirštu baltu rūku. — Rytoj tau tikrai klius.

Jeigu išauš rytojus, vos neištariu. Mums išvažiuojant Robis prisimerkęs drybsojo ant sofos. Išėjau nė neatsisveikinusi su juo. Prieš tai pusvalandžiui užsirakinau tuščiame vonios kambaryje pirmame aukšte. Sėdėjau ant šalto, kieto vonios krašto ir klausiausi pro sienas ir lubas sklindančios muzikos.

Prieš vakarėlį Lindsė privertė mane pasidažyti ryškiai raudonu lūpdažiu. Vonios kambary pažvelgusi į save veidrodyje pamačiau, kad lūpdažis nutekėjo ir atrodau lyg klounas. Neskubėdama nusivaliau

lūpas popierinėmis servetėlėmis, kurias susukau gniužulėliu, paskui sumečiau jas į klozetą. Jos plūduriavo vandeny ir atrodė kaip ką tik pražydę gvazdikėliai.

Ateina akimirka, kai smegenys liaujasi mėginusios racionaliai paaiškinti tai, kas vyksta. Ateina akimirka, kai smegenys pasiduoda, išsijungia ir užsisklendžia. Ir vis dėlto kai Lindsė norėdama Apsisukti užvažiuoja ant Kento pievelės ir automobilio ratai ima taškyti purvą, man pasidaro baisu.

Medžiai, balti ir trapūs it kaulai, tarsi pamišę šoka vėjyje. Lietus barbena į automobilio stogą, o dėl vandens uždangos ant stiklų atrodo, lyg pasaulis irtų. Prietaisų skydelyje šviečiantis laikrodis rodo 00:38.

Kai Lindsė lekia keliuku, o šakos iš abiejų šonų plakasi į automobilį, aš tvirtai įsikabinu į sėdynę.

— Ar tau nenubrauks dažų? — pasiteirauju. Širdis daužosi krūtinėje kaip pašėlusi. Mėginu įtikinti save, kad man viskas gerai, kad man nieko neatsitiks. Tačiau veltui.

— Velniop, — atsako Lindsė. — Vis tiek automobilis jau suvarytas. Ar matei, kaip atrodo buferis?

— Galbūt jeigu nustotum trankytis į stovinčius automobilius... — prunkšteli Elodė.

— Galbūt jeigu tu turėtum automobilį...

Lindsė atitraukia vieną ranką nuo vairo ir pasilenkusi mėgina pasiekti savo rankinę, gulinčią man prie kojų. Lenkdamasi ji petim užkliudo vairą, ir automobilis sukteli į šalikelę, miško pusėn. Elė čiūžteli ant užpakalinės sėdynės ir atsitrenkia į Elodę. Abi praplyšta juoktis.

Pasilenkiu ir mėginu sugriebti vairą.

— Jėzau, Lindse.

Lindsė ištiesina vairą. Kumšteli man alkūne, perveria piktu žvilgsniu, tada nežiūrėdama mėgina ištraukti cigaretę iš pakelio.

— Kas tau yra?

— Nieko. Aš... — Tramdydama ašaras pažvelgiu pro langą. — Aš tik norėčiau, kad būtum atidesnė.

— Eik tu sau! Na, o aš norėčiau, kad nelįstum prie vairo.

— Gerai, merginos, nesipykit, — tarsteli Elė.

Elodė ant užpakalinės sėdynės sumosikuoja rankomis.

— Duok man cigaretę, Lindsė, — paprašo.

— Gerai, bet tik jeigu pridegsi ir man, — sako Lindsė ir švysteli pakelį per petį.

Elodė pridega dvi cigaretes. Vieną atkiša Lindsei. Lindsė praveria langelį ir išpučia dūmų kamuolį.

Elė suspiegia.

— Labai prašau, neatidarykit langų. Aš mirsiu nuo plaučių uždegimo.

— Tu mirsi, kai aš tave nužudysiu, — atšauna Elodė.

— Jeigu žinotumėt, kad mirsite, kaip norėtumėt mirti? — lepteliu.

— Niekaip, — burbteli Lindsė.

— Kalbu rimtai. — Mano delnai šlapi nuo prakaito. Nusišluostau juos į sėdynę.

— Miegant, — taria Elė.

— Valgant močiutės lazaniją, — sako Elodė, tada kiek patyli ir priduria: — Arba mylintis. — Ir ima isteriškai kvatoti.

— Skrendant lėktuvu, — sako Lindsė. — Jeigu krisiu žemyn, tai ir kiti kris kartu. — Ji mosteli ranka.

— Manot, suprasite, jog mirštat? — Staiga man baisiai parūpsta ši tema. — Tai yra ar tai, jog mirštate, suprasite dar prieš... prieš mirdamos?

Elė atsitiesia, pasilenkia į priekį ir apsikabina sėdynių atlošus.

— Vieną dieną mano senelis pabudo ir prisiekinėjo lovgalyje matęs stovint tą juodai apsirengusį

tipą su dideliu gobtuvu ant galvos, be veido. Jis laikė kardą ar kaip ten tas daiktas vadinasi. Tai buvo Mirtis, suprantat? Ir tada, tą pačią dieną, gydytojas nustatė seneliui kasos vėžį. Tą pačią dieną.

Elodė pavarto akis.

— Bet jis nemirė.

— Jis galėjo mirti.

— Ši istorija visai be ryšio.

— Gal galėtumėt pakeisti temą? — Lindsė pristabdo automobilį, prieš išlėkdama į šlapią asfaltuotą kelią. — Tai taip patologiška.

Elė sukikena.

— Oho, atsargiai! Žodžiai — iš tarptautinių žodžių žodyno.

Lindsė atlošia galvą ir išpučia dūmus Elės pusėn.

— Ne visų žodynas kaip dvylikamečių.

Lindsė įsuka į 9-ąjį greitkelį, kuris vingiuoja priešais mus lyg milžiniškas sidabrinis liežuvis. Man atrodo, kad plakdamas sparnais mano krūtinėje blaškosi kolibris, kyla vis aukštyn ir galų gale pasiekia gerklę.

Norėčiau grįžti prie to, apie ką kalbėjau. Norėčiau paklausti: Ar suprastum? Suprastum prieš numirdama? Tačiau tuo metu Elodė, sėdinti su cigarete burnoje, nustumia Elę į šoną, pasilenkia priekin ir užstaugia: Muzikos! Ji pagriebia iPodą.

— Ar prisisegei saugos diržą? — klausiu jos.

Nieko negaliu sau padaryti: dabar baimės aplinkui tiek, kad ji prislegia mane ir išsiurbia paskutinį kvapą. Ir man dingteli: Jeigu nekvėpuosi — mirsi. Laikrodis rodo 00:39.

Elodė nesiteikia atsakyti, tik iPode ieško muzikos. Suranda dainą „Šukė“. Elė nepatenkinta kumšteli ją, esą dabar jos eilė parinkti muziką. Lindsė liepia abiem liautis pykusis ir pamėgina atimti iš Elodės iPodą. Ji atitraukia rankas nuo vairo, prilaiko tik keliu. Aš vėl siekteliu vairo, bet Lindsė sušunka: — Nelįsk! — Ir nusijuokia.

Elodė išmuša Lindsei iš rankų cigaretę ir toji nukrenta jai prie kojų. Padangos slysteli ant šlapio kelio, o automobilyje pasklinda degėsių kvapas.

Jeigu nekvėpuosi...

Staiga priešais blyksteli nežinia kas balta. Lindsė šūkteli, tik aš nesuprantu ką, lyg ir šitas ar šitas, ar saitas, ir staiga...

Na, kas įvyko paskui, jau žinote.

TREČIAS SKYRIUS Sapne aš krentu, krentu tamsoje.

Krentu, krentu, krentu...

Jeigu kritimas neturi pabaigos, ar tai — kritimas?

Tada pasigirsta klyksmas. Tylą perskrodžia kažin koks siaubingas spiegiantis garsas, lyg žvėries kaukimas ar sirena...

Pyp, pyp, pyp, pyp, pyp, pyp...

Pabundu slopindama besiveržiantį riksmą.

Visa drebėdama išjungiu žadintuvą ir atsiremiu į pagalves. Mano gerklė dega, aš išpilta prakaito.

Giliai ir iš lėto įkvepiu, ir stebiu, kaip horizonte pamažu kylanti saulė nutvieskia mano kambarį ir jame išryškėja daiktai: ant grindų numestas Victorias Secret džemperis, prieš daugelį metų Lindsės man padovanotas koliažas su mūsų mėgstamiausių grupių dainų citatomis ir iškarpomis iš žurnalų.

Klausausi iš apačios sklindančių garsų, tokių pažįstamų ir įprastų, lyg jie būtų namo dalis, lyg būtų išaugę kartu su namo sienomis: tėtis barškina indais virtuvėje; pašėlęs mopsiukas Patrakėlis gremžia nagiukais į duris, turbūt nori atlikti savo reikalus ir ratais palakstyti po sodelį; tyliai murma televizorius — tai mama žiūri rytines žinias.

Ryžtingai nusiteikiu, giliai įkvepiu, paimu telefoną ir atidarau dangtelį.

Prieš akis šviečia data.

Penktadienis, vasario 12-oji.

Valentino diena.

Pro duris galvą įkiša Izė.

— Kelkis, Same! Mamytė sako, kad pavėluosi.

— Pasakyk mamai, kad sergu. Šviesiaplaukė Izės galvutė vėl pradingsta. Štai ką aš prisimenu: atmenu, kad sėdėjau automobilyje. Prisimenu, jog Elodė ir Elė pykosi dėl iPodo. Prisimenu, kad nevaldomas sukosi vairas, taip pat Lindsės veidą automobiliui riedant į mišką — iš nuostabos pakeltus antakius ir pražiotą burną, lyg ji ką tik visai netikėtoje vietoje būtų pamačiusi kažką pažįstamo. O paskui? Tuštuma.

Tada — sapnas.

Tai pirmas kartas, kai aš apie tai galvoju. Pirmas kartas, kai leidžiu sau galvoti.

Galbūt avarijos, abi avarijos, įvyko iš tikrųjų?

Ir galbūt aš žuvau?

Galbūt kai miršti, laikas tave apgaubia it burbulas ir tu amžinai blaškaisi jame? Tai lyg pomirtinis gyvenimas, kaip filme „Grabnyčios“. Aš visai ne taip įsivaizdavau mirtį ir tai, kas vyksta po mirties.

Kita vertus, niekas tau ir nepasakys, kaip ten būna.

Prisipažinkite atvirai: turbūt nustebote, kad nesupratau to anksčiau. Nustebote, kad aš taip ilgai nė nepagalvojau apie žodžius mirtis, mirti, mirusi, tiesa?

Manote, elgiausi kvailai? Buvau naivi?

Pasistenkite neteisti manęs. Nepamirškite: jūs ir aš, mes visi — tokie patys.

Aš irgi maniau, kad gyvensiu amžinai.

— Same? — Mama praveria duris ir įkiša galvą. — Izė sakė, kad sergi.

— Turbūt aš... gal peršalau ar panašiai. — Žinau, atrodau siaubingai, tad mama turėtų patikėti.

Mama atsidūsta, lyg aš taip elgčiausi tyčia.

— Lindsė pasirodys bet kurią akimirką.

— Nežinau, ar pajėgsiu šiandien eiti į mokyklą. — Vos tik pagalvoju apie mokyklą, apima noras susisukti į kamuoliuką ir užmigti amžinu miegu.

— Neisi į mokyklą Valentino dieną? — Mama kilsteli antakius. Ji žvilgteli į tvarkingai ant kėdės prie rašomojo stalo padėtą berankovę palaidinukę kailiuku puoštais kraštais. (Tai vienintelis drabužis, kuris nesimėto ant grindų, nekaba ant lovos atlošo ar ant durų rankenos.) — Ar kas atsitiko?

— Ne, mama. — Stengiuosi neišsiduoti, kad užspaudė gerklę. Blogiausia, jog niekam negaliu papasakoti apie tai, kas vyksta ar jau įvyko. Netgi savo mamai. Nežinau, kiek laiko praėjo nuo tada, kai paskutinįsyk kalbėjomės su mama apie svarbius dalykus. Kaip norėčiau, kad vėl grįžtų dienos, kai maniau, jog mama gali išspręsti visas problemas. Argi ne keista? Kai esi jaunas, trokšti kuo greičiau suaugti, o kai užaugi, svajoji sugrįžti į vaikystę.

Mama atidžiai nužvelgia mano veidą. Jaučiu, kad bet kurią akimirką galiu pratrūkti ir leptelėti kokią nesąmonę, todėl nusisuku į sieną.

— Betgi tu dievini Valentino dieną, — neatstoja mama. — Tikrai nieko neatsitiko? Gal susipykai su draugėmis?

— Ne, tikrai nesusipykau.

Ji kiek padvejoja.

— Gal susipykai su Robiu?

Vos neprunkšteliu. Prisimenu, kaip per vakarėlį pas Kentą Robis paliko mane vieną, kaip laukiau jo viršuje, ir vos neatšaunu: Dar ne.

— Na ne, mama, ne. Viešpatie...

— Nekalbėk su manimi tokiu tonu. Aš tik stengiuosi tau padėti.

— Na, tada tau sekasi nekaip.

Tebegulėdama atsukusi jai nugarą, dar giliau įsirausiu į patalus. Išgirstu šlamesį, ir man dingteli, kad mama tuoj prieis ir atsisės ant mano lovos. Bet ji neprieina. Kai buvau pirmoje gimnazijos klasėje, vieną kartą mudvi smarkiai susipykome. Savo kambaryje prie pat durų raudonu nagų laku nubrėžiau liniją ir pasakiau mamai: jeigu ji kada peržengs šitą liniją, aš su ja apskritai nesikalbėsiu.

Nagų lakas jau beveik nusitrynė, tik kur ne kur matyti raudonos dėmelės, tarsi kraujo lašeliai ant medinių grindų.

Tąkart kalbėjau rimtai, bet tikėjausi, kad ilgainiui mama tai pamirš. Bet nuo tos dienos ji nė karto nebuvo įkėlusi kojos į mano kambarį. Viena vertus, apmaudu, nes mama nebenustebina manęs — nepakeičia mano patalynės, nepalieka ant lovos švariai išskalbtų ir sulankstytų drabužių ar kokios naujos suknelės, kaip būdavo anksčiau, kai dar mokiausi pradinėje mokykloje. Tačiau bent jau žinau, kad man išėjus į mokyklą ji nesirausia po mano stalčius ieškodama narkotikų, erotinių žaisliukų ar dar ko nors.

— Jeigu išlipsi iš lovos, atsinešiu termometrą, — sako ji.

— Manau, neturiu temperatūros. — Ant sienos pamatau vabzdžio formos atplaišą ir nykščiu prispaudžiu ją.

Beveik jaučiu, kaip mama įsiremia rankomis į šonus.

— Klausyk, Same. Žinau, kad tai antras semestras, ir žinau, jog manai turinti teisę atleisti vadeles...

— Mama, tai ne dėl to. — Pakišu galvą po pagalve ir jaučiu, kad tuoj imsiu rėkti. — Juk sakiau, blogai jaučiuosi. — Bijau, bet kartu ir tikiuosi, kad ji paklaus manęs, kas man dedasi.

Tačiau mama teištaria: — Gerai. Pasakysiu Lindsei, kad ateisi į mokyklą vėliau. Gal ilgiau pamiegojus tau pagerės.

Abejoju.

— Galbūt, — atsakau, ir po sekundės išgirstu, kaip užsidaro durys.

Užsimerkiu ir vėl prisimenu tas lemtingas paskutines akimirkas: nuostabą Lindsės veide ir priekinių žibintų apšviestus nuogus medžius, klaikų variklio riaumojimą... Ieškau šviesos, ieškau gijos, kuri dabartį sujungtų su ana akimirka, ieškau sąsajų tarp tų dienų ir mėginu įžvelgti prasmę.

Tačiau nerandu nieko, visa skendi tamsoj.

Nebegaliu sulaikyti ašarų. Jos plūsteli upeliais ir, man nespėjus susivokti, aš jau raudu pasikūkčiodama ir snargliuojuosi ant mylimiausių dekoratyvinių Ethan Allen pagalvėlių.

Netrukus išgirstu kažką krebždant prie mano kambario durų. Patrakėlis visad jaučia, kai verkiu. Po to, kai šeštoje klasėje Robis Kokreinas valgykloje, visų akivaizdoje, pareiškė, jog su manim, visiška nevykėle, nė už ką nesusitikinėtų, Patrakėlis atsigulė ant lovos ir laižė mano veidu riedančias ašaras.

Nežinau, kodėl prisiminiau šį įvykį, bet mane staiga užlieja nauja pykčio ir nepasitenkinimo banga.

Keista, kad šis prisiminimas paveikė taip stipriai. Robiui niekada nepriminiau tos dienos (abejoju, ar atsimena pats), bet aš visad mielai pagalvodavau apie tą akimirką, kai mudu su Robiu vaikštinėdavome koridoriais susikabinę pirštais arba kai visi susirinkdavome pusrūsyje pas Tarą Fliut, ir Robis mirktelėdavo žvilgtelėjęs į mane. Sakyčiau, gyvenimas juokingas, ir man patinka stebėti, kaip viskas keičiasi. Kaip keičiasi žmonės.

Staiga susimąstau: kada tapau tokia kieta, kad Robis Kokreinas nusprendė, jog tinku jam į porą?

Netrukus krebždesys prie mano kambario durų liaujasi. Patrakėlis pagaliau suprato, kad niekas jo neįleis. Girdžiu, kaip jis nubidzena, letenėlėmis pliaukšėdamas į grindis. Dar niekada nesijaučiau tokia vieniša.

Raudu nesustodama. Neįtikėtina, kad žmogus gali išlieti šitiek ašarų. Atrodo, tarsi jos sunktųsi net iš mano kojų pirštų galiukų.

Tada užsnūstu ir miegu nieko nesapnuodama.

IŠSILAISVINIMO TAKTIKA Vos pabudusi prisimenu kartą matytą filmą. Pagrindinis veikėjas miršta (neprisimenu kaip), tiksliau, jis tik pusiau miręs, tai yra — komos būsenos, o kita jo dalis klajoja po pasaulį, tarsi būtų kokiame pragaro prieangyje. Filmo esmė: kol jis nėra visiškai, šimtu procentų numiręs, dalis jo lieka įstrigusi toje tarpinėje erdvėje.

Pirmą kartą per dvi dienas ši mintis suteikia man vilčių. Tiesą pasakius, pasijuntu geriau nuo minties, kad galbūt guliu komos būsenos, aplink mane — šeimos nariai, visi baisiai nerimauja, mano palatą užverčia gėlėmis.

Nes jeigu nesu (ar bent jau kol kas nesu) mirusi, galbūt galima tai sustabdyti?

Mama išleidžia mane viršutinėje automobilių aikštelėje. (Geriau jau pėdinsiu 354 metrus, nei būsiu pastebėta lipanti iš mamos kaštoninio 2003 metų Accord, kurio ji nenori keisti, nes esą ryja mažai degalų.) Aš tiesiog spirgu, kaip noriu greičiau atsidurti mokykloje. Jaučiu, kad ten rasiu visus atsakymus. Nenutuokiu, kokiu būdu ir kodėl užstrigau šiame laiko rate, bet kuo daugiau apie tai mąstau, tuo tikresnė esu, kad turi būti koks nors paaiškinimas.

— Iki! — tarsteliu mamai ir pasiruošiu šokti iš automobilio.

Bet kažkas sulaiko mane. Tai mintis, kuri kamuoja mane jau visą parą, mintis, kuria tanke norėjau pasidalyti su draugėms: kad niekada nežinai, kada užklups mirtis. Gali būti, jog vieną dieną tiesiog eisi gatve ir staiga — bumbt!

Ir tamsa.

— Same, man šalta. — Mama pasilenkia virš keleivio sėdynės ir mosteli, kad uždaryčiau duris.

Apsigręžiu ir pasilenkusi pažvelgiu į mamą. Man prireikia minutės, kol prisiverčiu ištarti du žodžius, bet galų gale burbteliu: — Myliu tave.

Pasijuntu baisiai keistai, o žodžiai susivelia ir nuskamba beveik kaip „miltai“. Nežinau, ar mama suprato mane. Nelaukdama jos atsakymo greitai užtrenkiu dureles. Jau nepamenu, kada paskutinį kartą kuriam nors iš tėvų sakiau Myliu tave, neskaitant Kalėdų ir gimtadienių, arba kai jie pirmi tai pasako ir to paties tikisi iš tavęs. Širdyje jaučiu keistą jausmų mišinį: palengvėjimą, sumaištį, apgailestavimą.

Einu link mokyklos ir prisiekinėju sau: šįvakar nebus jokios avarijos.

Kad ir kas tai būtų — laiko burbulas ar laiko žagsėjimas — aš išsiveršiu iš jo. Štai dar vienas dalykas, kurį reikėtų prisiminti: viltis — tai ji neleidžia tau numirti. Net kai jau esi mirusi, tai vienintelis dalykas, kuris neleidžia tau išeiti į amžinybę.

Jau nuskambėjo skambutis į trečią pamoką, tad nuskubu į chemijos klasę. Ateinu pačiu laiku — vieta šalia Loros Lornet vis dar laisva (koks netikėtumas!). Chemijos testas vyksta lygiai kaip vakar ir užvakar, bet dabar aš jau pati atsakau į pirmą klausimą.

Tušinukas. Rašalas. Rašo? Mokytojas Tirnėjus. Knyga. Trenksmas. Visi pašoka.

— Pasilik tušinuką, — sušnabžda Lora ir vos susilaiko nemirktelėjusi man. — Tau jo dar prireiks.

Ir vėl mėginu grąžinti jai tušinuką, bet kažkas jos veide neduoda man ramybės. Staiga prisimenu, kaip septintoje klasėje grįžau iš Taros Fliut surengto vakarėlio prie baseino ir pažvelgiau į save veidrodyje. Mano veidas švytėte švytėjo, tarsi kas būtų padovanojęs laimingą loterijos bilietą ir pasakęs, kad netrukus mano gyvenimas pasikeis.

— Ačiū. — Įsimetu tušinuką į rankinę. Išraiška Loros veide nesikeičia (stebiu ją akies krašteliu).

Po minutėlės staigiai atsisuku į ją ir tarsteliu: — Neturėtum taip maloniai su manim elgtis.

— Ką? — Lora baisiai sutrinka. Situacija tikrai pasikeitė į gera.

Man tenka šnabždėti labai tyliai, nes mokytojas Tirnėjus vėl įsigilino į pamoką. Cheminės reakcijos ir 1.1., ir t.t. Transfigūracija. Supilkite du skysčius į vieną indą ir jie taps kieta medžiaga.

Du plius du nelygu keturiems.

— Maloniai su manim elgtis... neturėtum.

— Kodėl? — Lora taip suraukia kaktą, kad beveik nematyti akių.

— Todėl, kad aš nesielgiu su tavim maloniai. — Baisiai sunku ištarti tuos žodžius.

— Tu maloni, — burbteli Lora, žiūrėdama sau į rankas. Akivaizdu, kad taip nemano. Ji pakelia akis ir pamėgina dar kartą: — Tau nebūtina... — Ir nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti. Tau nebūtina maloniai su manim elgtis.

— Taigi, — sakau.

— Merginos! — užriaumoja mokytojas Tirnėjus ir kumščiu trinkteli į laboratorinį stalą. Prisiekiu: jo veidas pasidaro beveik neoninės lempos spalvos.

Iki pamokos pabaigos su Lora nesikalbame. Bet išėjusi iš klasės jaučiuosi šauniai, lyg būčiau padariusi ką nors gera.

— Štai ką man patinka matyti. — Pamokos pabaigoje mokytojas Deimleris surenka namų darbus ir praeidamas pro šalį pirštais pabarbena į mano suolą. — Plačias šypsenas. Šiandien — nuostabi diena...

— Atrodo, laukiama lietaus, — įsiterpia Maikas Hefneris, ir visi ima juoktis. Jis — kvailys.

Mokytojas Deimleris nekreipia dėmesio ir kalba toliau: — Šiandien Valentino diena. Meilė tiesiog tvyro ore. — Jis pažvelgia tiesiai man į akis ir akimirką mano širdis nustoja plakusi. — Visi turėtų šypsotis.

— Tai tik jūsų nuopelnas, mokytojau Deimleri, — sakau nutaisiusi saldų balselį. Pasigirsta krizenimai, o klasės gale kažkas nusikvatoja. Atsisukusi pamatau Kentą, nuleidusį galvą ir nežinia ką keverzojantį ant sąsiuvinio viršelio.

Mokytojas Deimleris nusijuokia.

— O aš maniau sužavėjęs jus diferencinėmis lygtimis.

— Ją tai tikrai sužavėjot, tik neaišku kuo, — burbteli Maikas. Klasėje vėl nuaidi juokas. Nežinau, ar mokytojas Deimleris išgirdo (gal ir ne), bet jo ausų galiukai parausta.

Taip prabėga pamoka. Mano nuotaika puiki, esu tikra, kad viskas bus gerai. Aš viską perpratau.

Man bus suteiktas dar vienas šansas. Be to, ir mokytojas Deimleris skyrė man daugiau dėmesio nei įprastai. Kai klasėje apsilankė amūrai, jis pažvelgė į keturias mano rožes, kilstelėjo antakius ir pasakė, kad aš veikiausiai turiu daugybę slaptų gerbėjų.

— Ne tokie jau ir slapti, — atšoviau, ir mokytojas mirktelėjo man.

Po pamokos susirenku savo daiktus ir išeinu į koridorių; tarpdury trumpam stabtelėjusi pažvelgiu per petį. Na taip, Kentas seka paskui. Jo marškiniai išsipešę, laiškininko krepšys prasegtas, eina plekšnodamas sau per šlaunį. Koks netvarkingas! Patraukiu į valgyklą. Šiandien atidžiau apžiūrėjau jo laiškelį: medis nupieštas juodu rašalu, o kiekvienas įdubimas ar šešėlis ant medžio žievės kruopščiai užtušuotas. Medžio lapeliai mažučiai, deimantukų formos. Jam tikriausiai prireikė nemažai laiko piešiniui nupiešti. Įkišu laiškelį į knygą, kad nesusilankstytų.

— Ei, — tarsteli Kentas, pasivijęs mane. — Ar gavai mano laiškelį?

Jau žiojuosi sakyti: Jis tikrai gražus, bet kažkas mane sulaiko.

— Negerk mylėdamas? Ar čia koks naujas madingas posakis?

— Laikau savo pilietine pareiga paskleisti šią žinią. — Kentas prideda ranką sau prie širdies.

Man topteli: Jeigu galėtum prisiminti tai, kas įvyko, nekalbėtum taip su manim, bet nuveju tą mintį šalin. Čia juk Kentas Makfaleris. Jis laimingas, kad apskritai su juo kalbuosi. Be to, aš neketinu

eiti į vakarėlį šįvakar: nebus vakarėlio, nebus Julijos Saiks, nebus progos Kentui mane išbarti. Ir svarbiausia — nebus avarijos.

— Panašiau į nesąmonių skleidimą, — atšaunu.

— Priimu tai kaip komplimentą. — Staiga Kentas surimtėja. Jis susiraukia taip, kad šviesios strazdanos jam ant nosies išsidėlioja lyg žvaigždynas. — Kodėl flirtuoji su mokytoju Deimleriu? Jis iškrypėlis, nežinai?

Mane taip nustebina šis klausimas, kad atsakau ne iš karto.

— Mokytojas Deimleris nėra iškrypėlis.

— Patikėk — iškrypėlis.

— Pavydi?

— Vargu...

— Be to, aš neflirtuoju su juo.

Kentas pavarto akis.

— Kurgi ne.

Gūžteliu pečiais.

— O kodėl tau tai rūpi?

Kentas parausta ir nudelbia akis į grindis.

— Tiesiog šiaip, — burbteli.

Man nudiegia širdį. Suprantu, dalis manęs tikėjosi kitokio atsakymo, labiau asmeniško. Žinoma, jeigu Kentas čia, koridoriuje, būtų prisipažinęs, jog dega amžina meile man, tai būtų buvusi katastrofa. Vis dėlto, nors jis ir keistokas, viešai jo žeminti neketinu, nes yra malonus, be to, vaikystėje buvom draugai ir taip toliau. Tačiau susitikinėti su juo nenorėčiau niekada, jokiame gyvenime. Ir jau tikrų tikriausiai ne šiame gyvenime, kurį noriu susigrąžinti, kuriame po vakar dienos atėjo šiandiena, o po šiandienos išauš rytojus. Tai būtų neįmanoma vien jau dėl jo kvailo katiliuko.

— Klausyk. — Kentas žvilgteli į mane akies krašteliu. — Šį savaitgalį mano tėvai išvažiuoja ir šįvakar pas mane susirinks grupelė žmonių...

— Aha. — Koridoriaus gale pamatau Robį, šaunantį į kavinę. Jis gali pastebėti mane bet kurią sekundę, o aš tikrai neištversiu, jeigu teks bendrauti su juo dabar. Man užima kvapą ir šoktelėjusi atsiduriu priešais Kentą, nugara atsisukdama į valgyklą. — Hm... Kur, sakei, tie tavo namai?

Kentas keistai dėbso į mane. Aš ką tik atsistojau taip, lyg būčiau gyva užtvara.

— Netoli devintojo greitkelio. Negi neprisimeni? — Man tylint, jis gūžteli pečiais ir nukreipia žvilgsnį į šoną. — Turbūt ir neturėtum prisiminti. Juk buvai tik keletą kartų. Mes persikraustėm prieš man pradedant lankyti vidurinę. Persikraustėm iš Terrace Place. Prisimeni mano seną namą Terrace Place, taip? — Jo veide vėl pražysta šypsena. Tikra tiesa — jo akys išties žolės spalvos. — Tau patikdavo būti virtuvėje, nušvilpdavai pačius skaniausius sausainius. O aš gaudydavau tave lakstančią aplink didelius klevus, augančius priešais namą. Atsimeni?

Vos tik Kentas pamini klevus, iš atminties gelmių išnyra prisiminimas. Jis vis ryškėja ir aiškėja, lyg daiktas, iškilęs iš vandens, sukeldamas raibuliuojančias bangeles. Mes sėdėjome tarp dviejų milžiniškų medžio šaknų, primenančių išlinkusius gyvūnų stuburus. Kentas perlaužė per pusę sparnuotą klevo sėklą ir vieną dalį priklijavo sau ant nosies, o kitą — man sakydamas, esą dabar visi pamatys, kad mudu mylime vienas kitą. Man tada buvo kokie penkeri ar šešeri.

— Aš... aš... — Visai netrokštu prisiminimų apie senas geras dienas, kai buvau mergytė atsikišusiais keliais, didžiule nosim ir su akiniais, o Kentas — vienintelis berniukas, kuris nebijojo prisiartinti prie manęs. — Galbūt... Žinai, dabar man visi medžiai atrodo vienodi.

Jis nusijuokia, nors aš visai neketinau jo pralinksminti.

— Na, ar ateisi šįvakar į mano vakarėlį?

Tai sugrąžina mane į tikrovę. Vakarėlis. Papurtau galvą ir pamažu atsitraukiu.

— Ne, nemanau. Šypsena Kento veide beveik užgęsta.

— Bus linksma. Jėginis vakarėlis. Turėsi ką prisiminti iš gimnazijos laikų, iš gražiausių mūsų gyvenimo metų.

— Aha, — tarsteliu pašaipiai. — Rojaus vidurinėje.

Apsisuku ir nueinu. Kai priartėju prie dvigubų valgyklos durų (viena jų pusė atidaryta, po ja pakištas senas sportbatis), mane pasitinka balsų ūžesys. Čia sausakimša moksleivių.

— Tu ateisi! — man pavymui šūkteli Kentas. — Žinau, kad ateisi.

— Labai nesitikėk! — šaukiu jam atgal ir mintyse priduriu: Taip bus geriau.

IŠLIKIMO TAISYKLĖS — Ką turi omenyje sakydama, kad negali eiti?

Elė žiūri į mane taip, tarsi ką tik būčiau pareiškusi, jog baigiamajame mokslo metų vakarėlyje norėčiau dalyvauti kartu su Benu Farskiu (arba Fiasko, taip jį vadiname nuo ketvirtos klasės).

Atsidustu.

— Paprasčiausiai nesu nusiteikusi, aišku? — Pamėginu dar kartą kiek kitaip: — Juk kiekvieną savaitgalį kur nors einame. Aš tik... Nežinau... Norėčiau likti namie kaip anksčiau.

— Namie likdavome vien todėl, kad negalėdavome patekti į vyresniųjų vakarėlius, — primena Elė.

— Kalbėk už save, — sako Lindsė.

Tai sunkiau, nei tikėjausi.

Staiga prisimenu mamą klausus, ar nesusipykome su Robiu, ir negalvodama išpyškinu: — Tai dėl Robio, aišku? Mudu... mes turim problemų.

Atidarau telefoną ir kokį milijoninį kartą patikrinu, ar nėra naujų žinučių. Kai atėjau į valgyklą, Robis stovėjo prie kasų ir laistė gruzdintas bulvytes kečupu ir kepsnių padažu (tai jo mėgstamiausias). Užuot priėjusi ir pasikalbėjusi (niekaip neprisiverčiau), nuskubėjau prie mūsų staliuko vyresniųjų dalyje ir nusiunčiau žinutę: Reikia pasikalbėt.

Robis atsakė iškart: Apie ka?

Apie si vakara, atsakiau. Nuo tada mano telefonas tyli. Robis stovi kitoje valgyklos pusėje atsirėmęs į užkandžių automatą ir kalbasi su Adamu Maršalu. Robio beisbolo kepuraitė nusukta į šoną. Jis mano, kad taip atrodo vyresnis.

Kadaise man patikdavo rinkti detales apie Robį, rūšiuoti jas ir saugoti giliai širdyje, tarsi surinkusi ir prisiminusi visas smulkmenas (kad mėgsta kepsnių padažą, bet nemėgsta garstyčių; kad mylimiausia beisbolo komanda yra Yankees, nors jam labiau patinka krepšinis; kad kartą, kai buvo mažas, mėgino peršokti per automobilį ir susilaužė koją) suprasčiau, koks jis iš tikrųjų. Maniau, tai ir yra meilė — kai kitą žmogų pažįsti taip gerai, lyg jis būtų dalis tavęs.

Tačiau vis labiau jaučiuosi taip, lyg nepažinočiau Robio.

Elė vos neišsinarina žandikaulio.

— Bet judu turėjot... na, supranti.

Taip išsižiojusi Elė atrodo lyg žuvies iškamša, todėl nusisuku, kad tik neprunkštelėčiau.

— Turėjom, bet...

Niekada nemokėjau akiplėšiškai meluoti, tad mano smegeninėje minčių nėra.

— Bet... — Lindsė paragina mane kalbėti toliau.

Pasirausiu rankinėje ir ištraukiu Robio laiškelį, visą suglamžytą, su prilipusia kramtomosios gumos juostele. Pastumiu jį per stalą.

— Bet... štai kas.

Lindsė suraukia nosį ir, laikydama raštelį dviem pirštais, atverčia jį. Elė su Elode pasilenkia ir skaito. Paskui kurį laiką visos tyli.

Pagaliau Lindsė perlenkia raštelį ir stumteli jį man.

— Ne taip jau ir blogai, — sako ji.

— Bet ir nieko gero.

Iš pradžių tiesiog mėginau išgalvoti kokią nors priežastį, kad tik šįvakar neitume į vakarėlį, bet dabar prabilusi apie Robį susinervinu.

— Su meile? Kokia čia nesąmonė? Mudu susitikinėjam nuo spalio.

— Turbūt jis laukia tinkamos akimirkos ir pasakys, — svarsto Elodė. Ji nusibraukia kirpčiukus nuo

akių. — Ir Stivas man dar nesakė.

— Tai ne tas pat. Tu juk ir nesitiki, kad pasakys.

Elodė greitai nusuka akis, ir man dingteli, kad, nieko nepaisydama, ji vis dėlto tikisi.

Stoja keista tyla, ir tada įsiterpia Lindsė: — Nematau čia jokios problemos. Juk žinai, kad patinki Robiui. Tai juk nebus vienos nakties nuotykis ar panašiai.

— Patinku, bet... — Jau ketinu prisipažinti, kad abejoju, ar mudu tinkame vienas kitam, bet paskutinę akimirką susilaikau. Jos dar pamanys, kad išprotėjau. Po teisybei, aš ir pati nelabai susivokiu. Gal mintys apie Robį man priimtinesnės nei jis pats? — Klausykit, aš tikrai nesimylėsiu su juo vien norėdama išgirsti, kad jis mane myli. Aišku?

Negi aš tai pasakiau? Pati stebiuosi savo žodžiais, tad kurį laiką sėdžiu nuščiuvusi. Aš juk visai ne dėl to ketinau pasimylėti su Robiu, o tik norėjau padaryti tai, ir viskas. Tiesą pasakius, nė nenutuokiu, kodėl man tai regisi svarbu.

— Vilką mini... — sumurma Elė.

Tada užuodžiu citrinų kvapą ir ant skruosto pajuntu šlapią Robio bučinį.

— Sveikos, panelės. — Robis atkiša ranką ir siekteli bulvytės Elodės lėkštėj. Ji patraukia padėklą, kad jis nepasiektų. Robis juokiasi. — Ei, Salamanka. Ar gavai mano laiškelį?

— Gavau. — Spoksau į stalą. Jeigu tik pažvelgsiu jam į akis, jaučiu, viską užmiršiu — ir jo laiškelį, ir kad paliko mane vieną per vakarėlį, užmiršiu, kad bučiuojasi atsimerkęs.

Tuo pat metu nenoriu, kad kas pasikeistų.

— Na? Ir ką aš praleidau? — Robis pasilenkia ir delnais atsiremia į stalą. Regis, pliaukšteli kiek per stipriai, nes Lindsės dietinės kolos skardinė net šokteli aukštyn.

— Vakarėlį pas Kentą ir kad Samė nenori tenai eiti, — burbteli Elė ir aikteli, nes Elodė kumšteli alkūne jai į šoną.

Robis pasuka galvą ir pažvelgia į mane. Jo veidas abejingas.

— Norėjai pasikalbėti apie tai?

— Ne... na, apie tai irgi.

Nesitikėjau, kad užsimins apie žinutę. Nenumanau, ką jis galvoja, ir tai trikdo. Jo akys tamsesnės nei paprastai, beveik neįžvelgiamos. Pamėginu nusišypsoti, bet jaučiuosi taip, tarsi už skruostų būtų prikimšta vatos. Vis prisimenu jį svirduliuojantį, vos pastovintį ant kojų, iškėlusį pirštus ir sakantį: Tik penkios minutės.

— Na? — Robis atsitiesia ir gūžteli pečiais. — Ei, kas yra?

Lindsė, Elė ir Elodė spokso į mane. Jaučiu deginančius jų žvilgsnius.

— Negaliu apie tai kalbėti čia. Tai yra — ne dabar. — Galva mosteliu į drauges.

Robis nusijuokia, jo juokas šaižus. Pastebiu, kad yra įsiutęs, nors stengiasi neišsiduoti.

— Na, žinoma. — Jis žingteli atatupstas, iškėlęs rankas taip, lyg nuo ko nors gintųsi. — O ką pasakytum, jei paprašyčiau: pranešk man, kai būsi pasiruošusi kalbėtis. Aš lauksiu iš tavęs žinių. Žinai, tikrai nenorėčiau daryti tau spaudimo. — Jis tyčia nutęsia kai kuriuos žodžius. Jo balse girdžiu pašaipėlę — lengvutę, bet vis dėlto apčiuopiamą.

Akivaizdu (bent jau man), kad omeny Robis turėjo ne vien mūsų pokalbį, bet, man nespėjus nieko atsakyti, jis mosteli ranka lyg darytų reveransą, apsigręžia ir nueina sau.

— Vajė. — Elė stumdo lėkštėje sumuštinį su kalakutiena. — Kas čia buvo?

— Judu rimtai susipykot, Same? — išpūtusi akis pasiteirauja Elodė.

Man nespėjus išsižioti, Lindsė švilpteli, pakelia smakrą ir, žvelgdama man per petį, sumosuoja rankomis.

— Atsargiai — psichopatai. Slėpkite peilius ir vaikus. Į valgyklą ką tik įėjo Julija Saiks. Buvau taip sutelkusi dėmesį į šiandieną, į tai, kad galiu ištaisyti klaidas, jog visiškai pamiršau Juliją. Bet dabar greitai atsisuku į ją, ir man smalsu, kaip niekada.

Stebiu ją, slenkančią per valgyklą. Palaidi plaukai dengia jai veidą. Jie papurę ir minkštučiai, tokie balti, kad primena sniegą. Tiesą sakant, Julija taip ir atrodo — it vėjo blaškoma snaigė, nešama srovių, besisukanti ore. Ji nė nepažvelgia mūsų pusėn. Įdomu, ar jau dabar planuoja pasekti mus šį vakarą ir sugėdyti visų akivaizdoje? Nelabai panašu, kad galėtų taip pasielgti. Įdėmiai stebiu Juliją, tad ne iškart suvokiu, kad Elė ir Elodė jau sudainavo dainelę Žudikė psichopate, kas ji, kas ji, ir dabar isteriškai kvatoja. Lindsė iškėlusi kryžium sudėtus pirštus, lyg saugotųsi nuo prakeiksmo, ir vis kartoja: Viešpatie, neleisk tamsybėms prisiartinti.

— Kodėl tu nekenti Julijos? — paklausiu Lindsės. Keista, kad tik dabar man dingtelėjo to pasiteirauti. Anksčiau tiesiog priimdavau tai kaip faktą.

Elodė prunkšteli ir vos neišspjauna dietinės kolos.

— Tu rimtai, ką?

Akivaizdu, tokio klausimo Lindsė nesitikėjo. Ji prasižioja ir vėl užsičiaupia, tada atmeta atgal plaukus ir pavarto akis, tarsi negalėtų patikėti, jog uždaviau tokį klausimą.

— Aš tikrai nejaučiu jai neapykantos.

— O taip, tu nekenti jos.

Tai Lindsė sumanė nusiųsti amūrą sužinojusi, kad pirmoje gimnazijos klasėje per Valentino dieną Julija negavo nė vienos rožės. Tai Lindsė praminė ją Psichopate, tai Lindsė prieš keletą metų išplatino istoriją apie tai, kad skaučių išvykoje Julija apsišlapino miegodama.

Lindsė dėbso į mane taip, tarsi būčiau netekusi proto.

— Labai apgailestauju. — Ji gūžteli pečiais. — Bet psichiniai ligoniai neturėtų vaikštinėti laisvėje.

— Tik nesakyk, kad tau gaila jos ar panašiai, — ištaria Elodė. — Juk pati žinai, kad ji turėtų būti uždaryta.

— Į beprotnamį, — sukikena Elė.

— Aš tik pasiteiravau, — sakau įsitempusi, nes Elė ištarė žodį iš b raidės.

Vis dėlto išlieka tikimybė, kad aš išprotėjau. Beviltiška beprotė. Tačiau nežinia kodėl suabejoju tuo. Kartą skaičiau straipsnį, kuriame buvo parašyta: išprotėjusiems asmenims visai nerūpi, kad jie išprotėję, — štai kur problema.

— Ar tikrai ketiname pratūnoti vakarą namie? — susiraukusi pasiteirauja Elė. — Visą vakarą?

Sulaikau kvėpavimą ir pažvelgiu į Lindsę. Elė su Elode irgi žiūri į ją. Priimant visus svarbiausius sprendimus, paskutinis žodis priklauso jai. Jeigu ji žūtbūt užsimanys eiti pas Kentą, man bus labai sunku ją perkalbėti.

Lindsė atsiremia į kėdės atlošą ir įdėmiai nužvelgia mane. Jos akys keistai blyksteli, ir man kone sustoja širdis. Tuojau ji pasakys, kad einam, nes vakarėlis mane prablaškys.

Tačiau Lindsė šypteli ir pamerkia man.

— Tai juk — tik vakarėlis, — sako ji. — Be to, tikriausiai bus nevykęs.

— Galėtume išsinuomoti siaubo filmą, — prabyla Elodė. — Kaip anksčiau.

— Tegu sprendžia Samė, — pasiūlo Lindsė. — Darysim tai, ką norės ji.

O aš noriu pulti ir išbučiuoti ją — čia pat ir dabar.

Abi su Lindsė ir šįsyk nusiplauname iš anglų pamokos. Eidamos į jogurtinę pamatome Aleksą ir Aną, sėdinčius Hunano virtuvėje, bet šį kartą Lindsė nė nestabteli. Tikriausiai dėl to, kad iš visų jėgų stengiasi būti man maloni ir žino, jog nekenčiu tokių akistatų.

Bet aš sudvejoju. Prisimenu Bridžitą, apsikabinusią Aleksą ir žiūrinčią į jį taip, tarsi jis būtų

vienintelis vaikinas pasaulyje. Sutinku, Bridžitą — baisi nuoboda, bet tikrai nusipelno geresnio vaikino nei Aleksas. Tikrai gaila.

— Ei? Ar jau prisišnipinėjai? — tarsteli Lindsė.

Susivokiu, jog stoviu prie lango, apklijuoto apiplyšusiais reklaminiais lapeliais, siūlančiais ypatingą pietų valgiaraštį už penkis dolerius ar reklamuojančiais vietinio teatro spektaklius ir kirpyklas, ir pro plyšelius spoksau į Aleksą su Ana. Aleksas Limentas pastebėjo mane, žiūri atsisukęs.

— Ateinu, — tarsteliu Lindsei.

Apmaudu, bet ką aš galiu padaryti? Gyvenk ir leisk gyventi kitiems.

Jogurtinėje abi pasiimame po indelį per kraštus tekančio jogurto su dviguba porcija šokolado ir žemės riešutų sviesto, ant kurio aš dar užsibarstau šokolado gabaliukų ir kukurūzų dribsnių. Man vėl grįžo apetitas, tai jau tikrai. Viskas vyksta, kaip suplanavau. Šį vakarą nebus jokio vakarėlio, bent jau mums. Ir nevažiuosime automobiliu. Manau, viskas išsispręs — bus atrištas laike susisukęs mazgelis, ir aš pabusiu iš košmaro, kuriame dabar gyvenu. Galbūt pašokusi pabusiu ir gaudydama orą atsisėsiu kokios nors ligoninės lovoje, apsupta draugių ir šeimos narių. Aiškiai matau tą sceną: mano mama ir tėtis apsiašaroję, Izė verkdama apsikabina man kaklą, Lindsė, Elė ir Elodė, ir...

Mintyse šmėkšteli Kento veidas, bet tuoj nuveju jį šalin. ...ir Robis. Žinoma, ir Robis.

Tai ir yra svarbiausia, esu tikra: tereikia išgyventi šią dieną. Laikytis taisyklių ir kojos nekelti į Kento vakarėlį. Visai paprasta.

— Atsargiai, — tarsteli Lindsė, įsimesdama į burną kupiną šaukštelį jogurto. — Juk nenori būti stora ir nekalta.

— Jau geriau nekalta nei stora ir su triperiu, — atsakau ir sviedžiu į ją šokolado gabaliuką.

Ji mesteli atgal.

— Gal juokauji? Aš tokia švarutėlė, kad galėtum valgyti, pasidėjus maistą tiesiai ant manęs.

— Fui. Lindsė kovoja palinkusi prie milžiniško indelio — mėgina pakabinti šaukštelį jogurto su priedais.

Bet abi juokiamės ir galiausiai ji paleidžia į mane jogurto kaupiną šaukštą; šis pataiko man tiesiai į antakį.

Lindsė aikteli ir delnu prisidengia burną. Jogurtas nuteka man veidu ir tėkšteli ant kailiuko virš krūties.

— Labai labai atsiprašau, — sutrikusi tyliai sako Lindsė. Jos akys plačiai atmerktos, akivaizdu, labai stengiasi nesijuokti. — Manai, sugadinau tavo palaidinukę?

— Dar ne, — burbteliu, pakabinu pilną šaukštą jogurto ir metu į ją. Jogurtas pataiko jai į galvą, ant plaukų.

— Ei, kiaule! — suklykia ji.

Ir tada imame vaikytis viena kitą po visą jogurtinę, slapstydamosi už kėdžių ir stalų, šaukštais kabiname skystą šokoladą ir svaidomės tarsi iš katapultų.

NEGALIMA SUSIDARYTI NUOMONĖS APIE FIZINIO LAVINIMO MOKYTOJĄ, SPRENDŽIANT VIEN IŠ JO ILGŲ, Į VIRŠŲ UŽRAITYTŲ ŪSŲ Grįždamos į mokyklą mudvi su Lindsė visą kelią kikename. Sunku paaiškinti kodėl, bet jaučiuosi laimingesnė nei bet kada, tarsi daugelį dalykų pastebėčiau pirmą kartą: aitrų žiemos kvapą, keistą nuožulniai krintančią šviesą, dangumi iš lėto slenkančius debesis. Kailiukai ant mūsų palaidinių riebaluoti ir susivėlę, o drabužiai dėmėti nuo vandens. Pravažiuojantys automobiliai pypsi mums, o mes mojuojame jiems ir siunčiame oro bučinius. Pro šalį rieda juodas mersedesas. Lindsė pasilenkia, plekšteli sau per užpakalį ir sušunka: — Dešimt dolerių! Dešimt dolerių!

Kumšteliu jai į petį.

— Gal ten mano tėtis?

— Apmaudu, bet turiu priminti, kad tavo tėtis neturi mersedeso.

Lindsė nusibraukia plaukus nuo veido. Jie šlapi ir šiurkštūs. Mums teko smukti į tualetą ir nusiprausti, nes jogurtinės darbuotoja ėmė bartis ir pagrasino: jeigu vėl įkelsime čionai koją, ji iškvies policiją.

— Tu nepataisoma, — sakau.

— Tu juk myli mane, pati žinai. — Lindsė paima mane už rankos ir prisiglaudžia. Mes abi drebame nuo šalčio.

— Taip, myliu tave, — sakau visai rimtai.

Iš tiesų myliu ją, myliu tas šlykščios garstyčių spalvos Tomo Džefersono mokyklos sienas ir ryškiai avietine spalva nudažytus koridorius. Aš myliu Ridževju miestelį, nes jis mažas ir nuobodus, aš myliu visą pasaulį. Aš myliu gyvenimą. Aš noriu gyventi.

— Aš tave irgi, maže.

Kai grįžtame į mokyklą, Lindsė užsimano rūkyti, nors bet kurią sekundę gali nuskambėti skambutis į aštuntą pamoką.

— Tik du dūmus, — sako ji ir išverčia akis.

Aš nusijuokiu ir leidžiu jai nusitempti mane kartu, nes Lindsė žino: niekada neatsakysiu jai, kai nutaiso šitokį veidą. Rūkykloje tuščia. Susiglaudusios stovime prie pat teniso kortų, ir Lindsė mėgina degtuku prisidegti cigaretę.

Pagaliau jai tai pavyksta. Ji godžiai užsirūko, paskui išpučia kamuolį dūmų.

Po sekundėlės išgirstame riksmą, ataidintį nuo automobilių aikštelės: — Ei, tu! Su cigarete!

Abi sustingstame. Mokytoja Vinters. Nikotino naciste.

— Bėgam! — praėjus vos pusei sekundės sušunka Lindsė, nušviesdama cigaretę.

Ji sprunka už teniso kortų, nors šaukiu jai: Bėgam čionai! Matau, kaip virš mašinų stogų šokinėja šviesus mokytojos Vinters kuodas. Nežinau, ar ji mus matė, ar tik girdėjo juokiantis. Mokytoja Vinters vis šaukia: Ei! Ei!, o aš tuo metu užlendu už Range Rover ir Vyresniųjų alėja dumiu prie šoninių sporto salės durų.

Sugriebiu už rankenos ir paklebenu, bet durys neatsidaro. Akimirką man sustoja širdis. Žinau, kad durys užrakintos, bet trenkiuosi į jas petimi. Durys atsiveria, ir aš įgriūvu į sandėliuką, kur laikomas sportinis inventorius. Krūtinėje lyg pašėlusi daužosi širdis. Įšokusi vidun uždarau duris. Po minutėlės prie durų išgirstu tepsenimą, paskui mokytoja Vinters burbteli: Šūdas, ir žingsniai nutolsta. Ši diena — mūšis jogurtinėje, tai, kad mūsų vos nepričiupo rūkančių, mintis apie kažin kur miškelyje besislapstančią Lindsę, seginčią trumpą sijonuką ir avinčią naujais Steve Madden

ilgaauliais, — visa tai man regisi taip juokinga, kad delnu užsispaudžiu burną, antraip pratrūksiu kvatoti. Kambarėlyje, kuriame stoviu, atsiduoda prakaituotais sportbačiais, drabužiais ir nešvara.

Kampe sumesti guli daugybė oranžinių kūgių, riogso maišas krepšinio kamuolių, ir man beveik nėra kur pastatyti kojos. Vienoje patalpėlės sienoje įtaisytas langas, pro kurį matyti nežinia koks kabinetas.

Tikriausiai tai Oto kabinetas, nes mokytojas, galima sakyti, gyvena sporto salėje.

Jo kabineto dar niekada nebuvau mačiusi. Rašomasis stalas nukrautas popieriais, kompiuterio monitoriuje mirga ekrano užsklanda (nuvalkiotas paplūdimio vaizdas). Prisiartinu prie lango.

Dingteli, kad būtų visai smagu pamatyti ką nors nešvankaus, pavyzdžiui, iš rašomojo stalo stalčiaus kyšančias apatines kelnaites arba pornografinį žurnalą, ar dar ką nors.

Staiga kabineto durys atsidaro ir įeina mokytojas Otas. Žaibiškai krentu ant grindų. Man tenka susiriesti į kamuoliuką, bet vis tiek baiminuosi, ar tik į arklio uodegą surišti plaukai nebus išsikišę virš palangės. Turint omeny paskutinių dienų įvykius, tokia baimė atrodo kvaila, bet vis tiek nesiliauju galvojusi: Jeigu mane pamatys, šakės. Teks atsisveikinti su vakarėliu pas Elę ir pasisveikinti su sėdėjimu po pamokų.

Veidu prisiploju prie praviro kelionmaišio, kuris pilnas prigrūstas nešvarių krepšininkų marškinėlių. Gal jie niekada nebuvo skalbti, nes tas dvokas tiesiog vemti verčia.

Girdžiu, kaip Otas juda aplink stalą, ir meldžiuosi (meldžiuosi!), kad tik neprieitų prie lango ir nepamatytų manęs, gulinčios ant krūvos senų sporto rakandų. Galiu tik įsivaizduoti, kokios pasklistų kalbos: Samanta Kingston buvo užtikta dulkinanti kūgius.

Kelias minutes Otas rausiasi popieriuose. Man sutraukia koją. Pirmas skambutis į aštuntą pamoką jau nuskambėjo (iki pamokos pradžios liko mažiau nei trys minutės), bet kaip iš čia išsprukti?

Atidaromos durys gali sugirgždėti, be to, nenumanau, į kurią pusę atsisukęs Otas. Galbūt dabar kaip tik spokso į sandėliuką.

Vienintelė viltis — kad Otas išeis į pamoką, bet neatrodo, kad jis kur nors skubėtų. Įsivaizduoju save įkalintą čia iki pamokų pabaigos. Mane pribaigs jau vien toji smarvė.

Girdžiu, kaip girgžtelėjusios atsidaro Oto kabineto durys. Staigiai kilsteliu galvą manydama, kad jis išėjo. Bet išgirstu kito žmogaus balsą: — Velnias. Jos paspruko.

Tą inkštimą pro nosį atpažinčiau pažadinta iš miegų — mokytoja Vinters.

— Rūkalės? — pasiteirauja Otas.

Jo balsas beveik toks pat spiegiantis kaip ir mokytojos Vinters. Nežinojau, kad jiedu bendrauja.

Sėdinčius viename kambaryje juodu mačiau tik per bendruosius mokyklos susirinkimus. Bet tada mokytoja Vinters kiūto šalia direktoriaus Beneterio ir atrodo taip, lyg po jos kėde kas būtų padėjęs dvokiančią bombą. Otas sėdi šalia specialiųjų poreikių klasės mokytojų ir kito personalo — sveikatos apsaugos, vairuotojų, bendrojo auklėjimo, — šalia tų keistuolių, kurie nėra tikri mokytojai.

— Ar žinai, kad mokiniai tą vietelę vadina rūkykla?

Beveik girdžiu, kaip mokytoja Vinters dviem pirštais užspaudžia sau nosį.

— Ar matei jas? — pasiteirauja Otas.

Aš įsitempiu.

— Ne... Tik išgirdau kalbant ir užuodžiau dūmus.

Lindsė teisi: mokytoja Vinters tikrai yra pusiau medžioklinis šuo.

— Kitą kartą tikrai pavyks, — patikina Otas.

— Ten ant žemės mėtosi gal pora tūkstančių nuorūkų, — sako mokytoja Vinters. — Visi tie filmai apie žalą sveikatai, kuriuos jiems rodome, lyg ir turėtų...

— Jie — paaugliai. Jie elgiasi priešingai negu liepiama. Tokia jau ta paauglystė: spuogai, gaktos

plaukai, bjaurus elgesys.

Vos neaikteliu išgirdusi Otą sakant gaktos plaukai. Laukiu, kada mokytoja Vinters išdroš jam pamokslą už tokius žodžius, bet ji teištaria: — Pati nesuprantu, kodėl man tai rūpi?

— Nekokia dienelė šiandien, ką? — sako Otas.

Kažkas trinkteli į stalą, ant grindų bumbteli knyga, mokytoja Vinters sukikena.

O tada, prisiekiu Dievu, išgirstu juos bučiuojantis. Ir tai ne koks paprastas pakštelėjimas į skruostą.

Tai bučiavimasis išsižiojus, įsisiurbus vienas į kitą, tylios dejonės.

O šūdas! Man iš tikrųjų tenka įsikąsti sau į ranką, kad neimčiau šaukti arba verkti, arba kad nepraplyščiau juoktis, arba kad neapsivemčiau, arba ir tai, ir tai, ir tai. To. Negali. Būti. Reikėtų žūtbūt išsitraukti telefoną ir parašyti merginoms po žinutę, bet bijau net krustelėti. Dabar tai jau tikrai nenoriu būti sučiupta, antraip Otas ir Naciste pamanys, kad ketinau slapčia stebėti jų erotinius žaidimus. Apsivemsiu.

Tariu sau, kad daugiau neiškęsiu nė sekundėlės gulėdama prisiplojusi prie prakaituotų drabužių ir klausydamasi, kaip Otas ir Vinters laižo vienas kitam veidus, tarsi vaidintų pigiame pornofilme, bet kaip tik tada nuskamba antras skambutis. Dabar jau tikrai vėluoju į aštuntą pamoką.

— O Dieve, turiu susitikti su Byniu, — sako mokytoja Vinters.

Byniu mes, mokiniai, vadinam Beneterį, mokyklos direktorių. Iš visų pritrenkiančių dalykų, kuriuos išgirdau per paskutines dvi minutes, labiausiai pribloškia tai, kad mokytoja Vinters žino direktoriaus pravardę ir pati jį taip vadina.

— Na, tai lėk, — tarsteli Otas ir — prisiekiu kuo tik norit — išgirstu, kaip jis pliaukšteli mokytojai Vinters per užpakalį.

O. Dieve. Mano. Tai daug smagesnis nuotykis nei istorija apie Marsę Haris, kuri buvo užklupta besimasturbuojanti chemijos laboratorijoje (jeigu tikėsime kalbomis, įsikišusi mėgintuvėlį į.... na, patys suprantate). Arba kai Braisas Henlėjus buvo laikinai nušalintas nuo pareigų už tai, jog kurį laiką tvarkė pornografinį tinklapį. Tai smagesnis skandalas už visus kitus, iki šiol sukrėtusius Tomo Džefersono mokyklą.

— Ar dar turi pamokų šiandien? — suburkuoja mokytoja Vinters.

— Ne, šiandien jau viskas, — atsako Otas. O aš prarandu paskutinę viltį. Tikrai neiškęsiu čia dar keturiasdešimt penkias minutes — mėšlungis baigia sutraukti visas sausgysles ir šlaunis. Be to, man būtinai reikia paskleisti šią nuostabią naujieną. — Bet dar turiu pasiruošti atrankai į futbolo komandą.

— Gerai, mielasis. — Mielasis? — Pasimatysim vakare.

— Taigi aštuntą.

Girdžiu, kaip atsidaro durys, ir suprantu, kad mokytoja Vinters išėjo. Ačiū Dievui. O aš, spręsdama iš intymaus jų pokalbio, jau buvau sunerimusi, kad teks sudalyvauti dar viename glamonėjimosi seanse. Nežinau, ar mano sausgyslės ir psichika tai atlaikytų.

Mokytojas Otas kurį laiką blaškosi po kabinetą, pabarškina klaviatūra, paskui pasuka prie durų. Šviesa kambaryje užgęsta, durys atsidaro ir vėl užsidaro. Pagaliau esu saugi.

Tyliai ištariu: Valio! Ir atsistoju. Bet vos vėl neparkrentu, nes nutirpusias kojas ima badyti šimtai adatėlių. Šiaip taip nutipenu iki durų ir atsiremiu į jas. Išėjusi į lauką trepsenu vietoje, giliai ir iš lėto kvėpuodama tyru oru. Ir tada neišlaikau: atlošiu galvą ir imu isteriškai kvatoti, kikenu ir prunkščiu, ir man nė motais, kad atrodau kaip pamišėlė.

Pavaduotoja Vinters ir prakeiktas mokytojas Otas. Ir kas galėjo pamanyti?

Tolstant nuo sporto salės man dingteli: vis dėlto keisti tie žmonės. Matai juos kiekvieną dieną ir manai, kad pažįsti. O tada paaiškėja, kad beveik nieko apie juos nežinai. Man linksma, jaučiuosi tarsi

papuolusi į sūkurį — sukuosi aplink tuos pačius žmones ir tuos pačius įvykius, vis artėju prie jų ir pamatau vis kitu kampu.

Atėjusi prie pagrindinių durų vis dar kikenu, nors žinau, kad mokytojas Kumeris tikrai įsius, nes vėluoju. O man iš spintelės reikia pasiimti ispanų kalbos vadovėlį. (Per pirmą pamoką mokytojas pasakė, kad su knygomis turime elgtis kaip su vaikais. Pats jis vaikų, be abejonės, neturi.) Spusteliu mygtuką siųsti — parašiau po žinutę Elodei, Elei ir Lindsei. (Nepatikėsit, kas atsitiko.) Bet staiga — bumbt! — atsitrenkiu į Lorą Lornet.

Abidvi atšokame atgal. Mano telefonas iškrenta man iš rankų ir nuskrieja koridoriumi.

— Šūdas! — Viena į kitą trenkėmės taip stipriai, kad man prireikia šiek tiek laiko atgauti kvapą. — Žiūrėk, kur pėdini! — Ir nueinu pasiimti savo telefono. Įdomu, ar galėčiau pareikalauti, kad ji atlygintų man nuostolius, jeigu bus sudužęs ekranas ar dar kas nors.

Staiga Lora sugriebia mane už rankos.

— Kokio velnio...

— Pasakyk jiems, — sukužda ji lyg išprotėjusi, prikišusi veidą prie pat manojo. — Turi jiems pasakyti.

— Apie ką tu? — Ir žingteliu atgal, bet ji sugriebia mane ir už kitos rankos, tarsi ketintų pakratyti.

Loros veidas raudonas, išmuštas dėmių, ir ji pati atrodo nekaip. Akivaizdu, jog verkė.

— Pasakyk jiems, kad nepadariau nieko bloga.

Ji grįžteli atgal. Mudvi stovime priešais direktoriaus kabinetą, ir tą akimirką aš pamatau ją tokią, kokią mačiau ir vakar: lekiančią koridoriumi, plaukai užkritę ant veido.

— Aš tikrai nesuprantu, apie ką kalbi, — sakau kuo švelniau, nes ji mane erzina. Tikriausiai porą kartų per savaitę lankosi pas mokyklos psichologą — mokosi suvaldyti paranoją, sunkius depresinius sutrikimus ar kokią kitą ją kamuojančią ligą.

Lora giliai įkvepia. Jos balsas dreba.

— Jie mano, kad nusirašiau nuo tavęs per chemiją. Bynis išsikvietė mane... Bet aš nenusirašiau.

Prisiekiu Dievu, nenusirašiau. Aš mokiausi...

Staigiai atsitraukiu, bet Lora tebelaiko mane už rankų. Vėl pasijuntu lyg patekusi į sūkurį, bet šįkart man pasidaro baisu: kažkas ima traukti žemyn, tarsi prie manęs būtų prikabintas svoris.

— Nusirašei nuo manęs? — Mano žodžiai skamba taip, tarytum ataidėtų iš toli. Atrodo, jog kalbu ne aš.

— Aš nenusirašiau, prisiekiu Dievu, aš... — Lora drebėdama sukūkčioja. — Jis sakė, kad nepraleis. Sakė, parašys blogą pažymį, jeigu mano vidurkis nepagerės. Tada pradėjau privačiai mokytis papildomai, o dabar jie mano, kad aš... Jis sakė, kad paskambins Pensilvanijos valstijos atrankos komisijai. Manęs niekada nepriims į koledžą... tu nesupranti... tėtis mane užmuš. Jis mane užmuš. — Ir Lora iš tikrųjų mane papurto. Jos akyse pamatau baimę. — Turi jiems pasakyti.

Pagaliau man pavyksta išsilaisvinti. Man karšta ir darosi bloga. Aš nenoriu žinoti, nieko nenoriu žinoti.

— Niekuo negaliu padėti, — sakau atsitraukdama. Vis dar jaučiuosi taip, tarsi kalbėčiau ne aš, tarytum girdėčiau kažin kieno kito garsiai tariamus žodžius.

Lora atrodo taip, lyg aš ką tik būčiau skėlusi jai antausį.

— Ką? Kodėl negali? Tik pasakyk jiems...

Kai einu prie gulinčio ant grindų telefono, man dreba rankos. Telefonas du sykius išslysta man iš rankų ir vėl nukrinta ant grindų, abu kartus — su trenksmu. Šitaip neturėtų būti. Jaučiuosi taip, tarsi kažkas būtų paėmęs dulkių siurblį ir spustelėjęs mygtuką atgal, ir dabar visos mano niekšybės išlekia ant kilimo, kad pamatyčiau jas savo akimis.

— Tau pasisekė, kad nesudaužei mano telefono, — burbteliu jausdamasi lyg apkvaišusi. — Jis kainavo du šimtus dolerių.

— Ar bent klausai, ką tau sakau?! — isteriškai rikteli Lora. — Man šakės. Man galas...

— Niekuo negaliu padėti, — pakartoju. Lyg negalėčiau prisiminti jokių kitų žodžių.

Lora išleidžia garsą, kuris nuskamba ir kaip šūktelėjimas, ir kaip kūkčiojimas.

— Šiandien man pasakei, kad neturėčiau elgtis su tavimi maloniai. Ir žinai ką? Buvai teisi. Tu — baisus žmogus, tu — kalė, tu...

Staiga Lora suvokia, kur esame, prisimena, kas yra ji ir kas esu aš. Ji taip skubiai delnu užspaudžia sau burną, kad koridoriuje nuaidi duslus pliaukštelėjimas.

— O Dieve. — Jos balsas virto šnabždesiu. — Labai atsiprašau. Aš nenorėjau.

Aš tyliu. Tu — kalė. Nuo šių žodžių kraujas sustingsta man gyslose.

— Aš atsiprašau. Aš... Prašau, nepyk.

Negaliu pakęsti... negaliu pakęsti jos atsiprašinėjimų. Pati nesusivokdama pasileidžiu tekina. Lekiu koridoriumi kiek kojos neša, o širdis daužosi, norisi rėkti arba verkti, arba iš visų jėgų kam nors trenkti kumščiu. Lora kažką šaukia man pavymui, bet aš nesuprantu ką ir man tai nerūpi, aš nieko nenoriu žinoti. Įlekiu į mergaičių tualetą ir nugara atsiremiu į duris. Pamažu smunku žemyn, kol keliai įsiremia į krūtinę. Man taip užspaudė gerklę, kad net skauda kvėpuojant. Telefonas nenustoja vibruoti, ir kai apsiraminusi atidarau dangtelį, pamatau žinutes iš Lindsės, Elės ir Elodės: Kas? Pasakok. Gal susitaikei su Robiu? Įmetu telefoną atgal į rankinę ir paremiu galvą rankomis laukdama, kol pulsas vėl taps normalus.

Dingo visas linksmumas, kurį ką tik jaučiau. Net ir Oto su Vinters scena nebeatrodo juokinga.

Bridžita ir Aleksas su Ana, Sara Grundel ir ta kvaila jos automobilio stovėjimo vieta, Lora Lornet ir chemijos testas... Atrodo, tarsi būčiau patekusi į kažin kokį milžinišką voratinklį — kad ir į kurią pusę sukčiausi, įsipainioju dar labiau, ir visi spurdame tame nelemtame voratinklyje. Nieko nenoriu žinoti. Tai — ne mano problema. Man tai nerūpi.

Tu — kalė.

Man tai nerūpi. Yra svarbesnių dalykų, apie kuriuos noriu galvoti.

Pagaliau atsistoju. Į ispanų kalbos pamoką nebenueisiu, beviltiška. Taigi apsišlakstau veidą šaltu vandeniu ir vėl pasidažau. Ryškioje neoninių lempų šviesoje mano veidas toks išblyškęs, kad vos atpažįstu save.

TIK SAPNAS — Na, pralinksmėk! — Lindsė trinkteli pagalve man per galvą.

Mes sėdim ant sofos Elės svetainėje.

Elodė įsimeta į burną paskutinį pikantišką suktinuką su tunu. Nemanau, kad tai gera mintis, nes ant sofos jis guli jau kokias tris valandas.

— Nesijaudink, Same. Robiui praeis.

Jos visos įsitikinusios, kad mano tylėjimo priežastis — Robis. Bet, žinoma, taip nėra. Aš sėdžiu tyli, nes, vos tik laikrodžio rodyklė perkopė dvylika, vėl atsėlino baimė ir dabar iš lėto užpildo visą mano kūną tarsi smiltelės smėlio laikrodyje. Su kiekviena sekunde vis artėju prie tos Akimirkos.

Nulinis taškas. Šįryt neabejojau, kad bus paprasta, — man tereikia neiti į vakarėlį, nesiartinti prie automobilio, ir laikas grįš į įprastas vėžes. Ir aš būsiu išgelbėta.

Tačiau dabar jaučiuosi taip, lyg mano širdis būtų įsprausta tarp šonkaulių, darosi sunku kvėpuoti.

Siaubingai bijau, kad bet kurią akimirką viską užgoš tamsa, ir aš vėl atsidursiu viena savo kambaryje, pabusiu pažadinta blerbiančio žadintuvo. Nežinau, ką darysiu, jeigu taip atsitiks. Manau, turbūt plyš širdis. Manau, ji tiesiog sustos.

Elė išjungia televizorių ir numeta ant sofos pultelį.

— Ką veikiam?

— Leisk man pasitarti su dvasiomis. — Elodė nuslysta nuo sofos ant grindų, kur guli apdulkėjusi Vidža lenta. Ištraukėme ją norėdamos prisiminti senus laikus. Mėginome kviesti dvasias, bet, akivaizdu, rodyklę stumdėme pačios, nes ji vis sudėliodavo žodžius varpa ir penis. Galiausiai Lindsė neištvėrė: — Dvasios iškrypėlės! Vaikų tvirkintojos! — ėmė šaukti ji.

Elodė dviem pirštais stumteli rodyklę, toji apsisuka ratu ir sustoja prie žodžio taip.

— Matot? — Ji iškelia rankas. — Aš neliečiau.

— Tai juk nebuvo klausimas, reikalaujant atsakymo taip arba ne, žiople. — Lindsė pakelia akis į dangų ir nugeria didelį gurkšnį Châteauneuf vyno, kurį nudžiovėme iš Elės tėčio vyno rūsio.

— Šitas miestelis užknisa, — burbteli Elė. — Čia niekada nevyksta nieko įdomaus.

Dvylika trisdešimt trys. Dvylika trisdešimt keturios. Niekada nemaniau, kad sekundės ir minutės gali bėgti taip greitai, jos tiesiog lipa viena ant kitos. Dvylika trisdešimt penkios. Dvylika trisdešimt šešios.

— Reikia muzikos ar ką, — sako Lindsė ir pašoka. — Juk negalim sėdėti kaip kokios lepšės.

— O taip, reikia muzikos, — pritaria Elodė.

Jiedvi su Lindsė išbėga į kitą kambarį, kur stovi Bose muzikinis centras.

— Nereikia muzikos, — išlemenu, bet per vėlai: Bejonsė sustaugia taip, kad net subarška stikliniai indai, stovintys ant lentynos. Jaučiu, mano galva tuoj sprogs. Kūnu aukštyn žemyn lekioja šiurpuliukai.

Dvylika trisdešimt septynios. Susmunku ant sofos, užsitraukiu ant kelių antklodę ir delnais užsidengiu ausis. Į kambarį įžygiuoja Lindsė ir Elodė. Mes visos vilkime senais šortais ir berankovėmis palaidinukėmis. Regis, Lindsė ką tik prasisuko Elės sandėliuke, esančiame prieškambaryje, nes dabar jiedvi su Elode pasipuošusios slidinėjimo akiniais ir vilnonėmis kepurėmis. Elodė šlubčioja, vieną koją įspraudusi į vaikišką slidinėjimo batą.

— O Dieve! — šaukia Elė. Ji susiima už pilvo ir kvatoja net susiriesdama.

Lindsė sukasi ratu, apsižergusi slidžių lazdą ir pirmyn atgal judindama klubus.

— O, Patrikai! Patrikai!

Muzika griaudi taip garsiai, kad Lindsę vos girdžiu net ir atitraukusi delnus nuo ausų. Dvylika trisdešimt aštuonios. Viena minutė.

— Ateik! — mostelėjusi man sušunka Elodė.

Baimė sukaustė mane taip, kad negaliu pajudėti, netgi papurtyti galvos. Elodė pasilenkia prie manęs.

— Džiaukis gyvenimu! — rikteli.

Mano galvoje blaškosi daugybė minčių ir žodžių, man norisi rėkti: Ne, sustokit! Arba: Gerai, džiaukimės gyvenimu, bet aš tik stipriai užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip kapsi sekundės — tarsi vanduo į niekada neprisipildantį baseiną. Įsivaizduoju mus visas, Lekiančias laike, ir galvoju: Dabar, dabar, tai atsitiks dabar...

Ir tada stoja tyla.

Bijau atsimerkti. Manyje žioji gili tuštuma. Nieko nejaučiu. Tai štai ką reiškia numirti.

Paskui pasigirsta balsas: — Per garsiai. Jums tuoj sprogs ausų būgneliai, nespėsit sulaukti nė dvidešimties. Žaibiškai atsimerkiu. Tarpdury stovi ponia Haris, Elės mama, ir taisosi plaukus. Ji vilki nuo lietaus šlapiu lietpalčiu. Lindsė stypso užsidėjusi slidinėjimo akinius, užsimaukšlinusi kepurę, o Elodė juokingai nevėkšliškai mėgina ištraukti koją iš slidinėjimo bato.

Man pavyko! Tai suveikė. Pajuntu tokį palengvėjimą ir džiugesį, kad vos neapsiverkiu iš laimės.

Bet staiga prapliumpu kvatoti ir mano juokas perskrodžia tylą. Elė piktai dėbteli į mane, lyg sakytų: Negi tik dabar supratai, kad tai juokinga?

— Gal jūs girtos, merginos? — Elės mama atidžiai nužvelgia mus visas iš eilės, tada meta piktą žvilgsnį į beveik tuščią vyno butelį, gulintį ant žemės.

— Vargu. — Elė dribteli ant sofos. — Sugadinai visą malonumą.

Lindsė kilsteli akinius ant pakaušio.

— Mes surengėme šokių vakarėlį, ponia Haris, — žvaliai sako ji, lyg skautėms būtų privalomas šokimas pusnuogėms, pasipuošus žiemos sporto atributais.

Ponia Haris atsidūsta.

— Vakarėlis baigėsi. Man buvo sunki, ilga diena. Aš einu į lovą.

— Maaama, — ima verkšlenti Elė.

Ponia Haris rūsčiai pažvelgia į ją.

— Jokios muzikos.

Elodei pagaliau pavyksta ištraukti koją iš bato. Ji susvyruoja ir lošteli atgal, atsitrenkia į knygų lentyną. Jai prie kojų nuskrieja Martos Stiuart knyga „Namų ruoša“ — Oi... — Elodės veidas pasidaro ryškiai raudonas. Ji spokso į ponią Haris taip, tarsi būtų pasiruošusi bet kurią akimirką gauti per užpakalį.

Negaliu susilaikyti, vėl imu kikenti.

Ponia Haris užverčia akis į lubas ir papurto galvą.

— Labanakt, merginos.

— Puikus ėjimas. — Elė pasilenkia ir žnybteli man į šlaunį. — Atsilikėlė.

Elodė irgi sukikena.

— Mes surengėme šokių vakarėlį, ponia Haris, — pamėgdžioja Lindsę.

— Aš bent jau nenudribau ant knygų lentynos. — Lindsė pasilenkia ir mums prieš nosis pakrato užpakalį. — Pabučiuokit!

— Gal ir pabučiuosiu, — tarsteli Elodė ir neria prie Lindsės apsimesdama, kad ruošiasi tai padaryti.

Lindsė suspiegia ir sprunka nuo jos.

— Ša! — sušnypščia Elė.

— Merginos! — tą pačią akimirką sušunka ponia Haris.

Jos visos vėl juokiasi. Koks nuostabus jausmas juoktis kartu!

Aš sugrįžau.

Po valandos Lindsė, Elodė ir aš įsitaisome ant L formos sofos.

Elodė užsiima geriausią vietą, o mudvi su Lindsė gulime viena priešais kitą. Mano pėdos remiasi į jos pėdas, ir Lindsė vis krutina kojų pirštus, kad mane paerzintų. Tačiau manęs nebeerzina niekas. Elė iš viršaus atsitempė pripučiamą čiužinį ir antklodę (esą be savo pūkinės antklodės niekaip neužmigs).

Viskas vyksta kaip pirmaisiais gimnazijos metais. Televizorių ne išjungiame, o tik pritildome, nes Elodei patinka girdėti jo burzgimą. Ekrano švytėjimas tamsiame kambaryje primena vasaras, kai slapta įsilauždavome į sporto klubą, kad galėtume naktį paplaukioti baseine. Švytėjimas primena man mėnulio atspindžius tamsiame vandenyje, nuramina, ir aš vėl pasijuntu taip, lyg visame pasaulyje būčiau vienintelis gyvas žmogus.

— Ei, merginos? — sušnabždu. Gal kuri dar nemiega?

— Hmm, — sumurma Lindsė.

Užsimerkiu, leisdama ramybei užlieti mane, užpildyti kūną nuo galvos iki kojų.

— Jeigu jums tektų daug sykių išgyventi vis tą pačią dieną, kurią iš dienų pasirinktumėte?

Bet nė viena neatsako, tik išgirstu parpimą — tai knarkia Elė, veidu įsikniaubusi į pagalvę. Jos jau miega. Visos. Tik aš nemiegu, nes nesijaučiu pavargusi. Jaučiuosi laiminga, kad esu čia, kad esu saugi, kad ištrūkau iš to mane įkalinusio laiko ir erdvės burbulo. Vis dėlto užsimerkiu ir svarstau, kokią dieną pasirinkčiau aš pati. Galvoje ims suktis prisiminimai: šimtai vakarėlių, vaikštinėjimas po parduotuves kartu su Lindsė, apsirijimas likus nakvoti pas drauges, žliumbimas, kartu su Elode žiūrint filmą „Atsiminimų užrašai“; ir dar iš seniau: atostogos su šeima, mano aštuntojo gimtadienio šventė, pirmas šuolis į baseiną nuo aukšto tramplino (man į nosį pateko vandens ir jaučiausi apsvaigusi).

Tačiau visos tos dienos man regisi kažin kokios netobulos, suteptos, apsiniaukusios.

O kokia diena būtų tobula? Tokia, kai man, be abejonės, nereikėtų eiti į mokyklą. Pusryčiams būtų iškepta blynų — jų iškeptų mama. Tėtis pagamintų savo firminį patiekalą — keptus kiaušinius, o Izė padengtų stalą (kartais ji padengia per atostogas): išdėliotų skirtingų spalvų lėkštes, o stalo vidury primėtytų vaisių ir gėlių, surinktų iš visų pakampių namuose (ji tai vadina stalo paposimu).

Užsimerkiu ir jaučiu, kad grimztu. Atrodo, tarsi vaikščiočiau bedugnės kraštais, o tamsa vis kyla, galų gale pasiekia mane ir nusineša...

Drrrin, drrrin, drrrin.

Pabundu iš snūduriavimo, ir staiga dingteli siaubinga mintis: Tai mano žadintuvas, aš namie, ir tai vėl kartojasi. Kumščiu trenkiu per lovą.

— Ai, skauda! — išgirstu aiktelint Lindsę.

Išgirdus jos balsą, mano širdis ir kvėpavimas nurimsta.

Drrrin, drrrin, drrrin. Dabar, kai jau išsibudinau, suprantu, kad tai ne žadintuvas. Tai įkyriai skamba telefonas, o garsas aidi visuose kampuose. Pažvelgiu į laikrodį. Pirma valanda penkiasdešimt dvi minutės.

Elodė sudejuoja. Elė apsiverčia ir burbteli: — Išjunk jį.

Telefonas nustoja skambėjęs, bet po akimirkos vėl ima plyšauti. Elė staiga pašoka ir atsisėda lovoje. Ji sėdi tiesi, lyg prarijusi lazdą, visiškai išsibudinusi. Šūdas, šūdas. Mama mane užmuš, — burba ji.

— Išjunk jį, Ele, — iš po pagalvės pasigirsta Lindsės balsas.

Elė stengiasi išsipainioti iš patalų ir vis burba: — Šūdas. Kur tas prakeiktas telefonas?

Ji suklumpa ir nukrenta nuo lovos, petimi atsitrenkdama į grindis. Elodė vėl sudejuoja, šįkart jau garsiau.

— Žmonės, aš noriu miego, — piktinasi Lindsė.

— Turiu surasti telefoną, — pašnabždomis ištaria Elė.

Regis, prisidirbom. Viršuje girdžiu žingsnius. Ponia Haris irgi pabudo. Po sekundėlės telefonas liaujasi plyšavęs.

— Ačiū Dievui. — Lindsė dar labiau susisuka į antklodę.

— Dabar beveik antra valanda nakties. — Elė atsistoja. Įžiūriu neaiškų jos siluetą, slenkantį atgal į lovą. — Kas, po velnių, skambina antrą valandą nakties?

— Gal Metas Vaildas? Gal nori prisipažinti tau, kad myli? — sako Lindsė.

— Labai juokinga, — atšauna Elė. Ji vėl įsitaiso lovoje, ir visos nutylame.

Išgirstu tylų ponios Haris murmėjimą kambaryje virš mūsų, girdžiu, kaip girgžda grindys jai vaikštant. Tada labai aiškiai išgirstu ją sakant: — O ne. O Dieve.

— Ele... — tarsteliu.

Bet išgirdo ir Elė. Ji išsiropščia iš lovos, įjungia šviesą ir išjungia vis dar tyliai veikiantį televizorių. Plykstelėjus šviesai krūpteliu. Lindsė nusikeikia ir užsitraukia antklodę ant galvos.

— Kažkas atsitiko. — Elė apkabina save rankomis ir sumirksi.

Elodė suranda savo akinius ir kilstelėjusi lovoje pasiremia ant alkūnių. Galiausiai ir Lindsė supranta, kad šviesa nebus užgesinta, ir išlenda iš savo kokono.

— Kokios problemos? — Ji kumščiais pasitrina akis.

Bet niekas jai neatsako. Staiga visos pajuntame, kad atsitiko kažin kas labai negero. Elė stovi vidury kambario. Su per dideliais marškinėliais ir apsmukusiais šortais ji atrodo jaunesnė nei yra.

Balsas viršuje nutyla ir žingsniai ima artėti prie laiptų. Elė žingteli prie pripučiamo čiužinio, atsisėda ant jo parietusi kojas ir ima kramtyti nagus.

Radusi mus visas sėdinčias ir laukiančias, ponia Haris nenustemba. Ji vilki ilgus šilkinius naktinius marškinius, medžiaginiai miego akiniai nusmaukti ant pakaušio. Man dar niekada neteko matyti ponios Haris taip atrodančios, ir širdyje vėl atgyja baimė.

— Kas? — kone isteriškai rikteli Elė. — Kas atsitiko? Ar kas tėčiui?

Ponia Haris sumirksi, tarsi tik dabar būtų pastebėjusi mus, lyg būtų pažadinta iš gilaus sapno.

— Ne, ne. Tavo tėčiui nieko neatsitiko. — Ji giliai įkvepia ir garsiai iškvepia. — Klausykit, merginos. Tai, ką pasakysiu, jus labai nuliūdins. Nutariau pasakyti dabar, nes vis tiek greitai sužinotumėte.

— Sakyk, mama.

Ponia Haris linkteli.

— Jūs pažįstate Juliją Saiks?

Ką? Suglumusios pažvelgiame viena į kitą. Iš ponios Haris tikėjomės išgirsti ką tik nori, bet tik ne tai. Jūs pažįstate Juliją Saiks? — ta frazė tikrai užimtų lyderės vietą pačių netikėčiausių frazių sąraše.

— Aha. Ir ką? — Elė trūkteli pečiais.

— Na, ji... — Ponia Haris nutyla, ranka palygina savo naktinius marškinius ir vėl prabyla: — Skambino Mindė Sachs.

Lindsė kilsteli antakius, o Elė atsidūsta. Mes visos pažįstame Mindę Sachs. Jai apie penkiasdešimt, išsiskyrusi, bet vis dar rengiasi ir elgiasi taip, lyg būtų pirmakursė gimnazistė. Tai pati didžiausia mūsų mokyklos liežuvautoja. Vos tik pamatau ponią Sachs, prisimenu, kaip vaikystėje žaisdavome sugedusį telefoną: vienas pašnibžda kitam į ausį kokią nors paslaptį, šis perduoda ją greta esančiajam ir taip toliau. Tačiau Ridževju miestelyje paslapčių paskalas paskleidžia tiktai ponia Sachs. Ji ir ponia Haris yra mokyklos tarybos narės, tad ponia Haris visad žino, kas ką tik išsiskyrė, kas prarado visus pinigus ir kas yra neištikimas.

— Mindė gyvena šalia Saiks namų, — toliau kalba ponia Haris. — Sakė, gatvėje jau pusę valandos knibždėte knibžda greitosios pagalbos automobilių.

— Nieko nesuprantu, — burbteli Elė.

Ir aš nesuprantu — galbūt dėl to, kad dabar naktis, o gal dėl išgąsčio, patirto per paskutines dienas.

Ponia Haris sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir susigūžia, lyg jai būtų šalta.

— Julija Saiks mirė. Nusižudė šiąnakt.

Tyla. Kurtinama tyla. Elė liaujasi kramčiusi nagus, o Lindsė sėdi tiesi tiesutėlė. Keletą sekundžių manau, jog mano širdis tuoj nustos plakusi. Užplūsta keistas jausmas — tarsi būčiau išsviesta iš kūno ir dabar stebėčiau jį iš šalies, lyg tas keletą akimirkų būtume tapusios savo pačių atvaizdais.

Netikėtai prisimenu vieną istoriją, kurią man pasakojo tėvai: seniau, kai Tomo Džefersono mokykla buvo vadinama Savižudžių vidurine, kažkoks vaikinas pasikorė savo spintelėje, šalia naftalinu atsiduodančių marškinėlių, senų sportbačių ir kitų daiktų. Jis buvo tikras nevykėlis, grojo kažin kokioje grupėje, buvo spuoguotas ir beveik neturėjo draugų. Tad kai jis nusižudė, niekas per daug nesielvartavo. Tai yra žmonėms buvo liūdna ir panašiai, bet jie suprato, kodėl taip nutiko.

Tačiau dar po metų, lygiai tą pačią dieną, lygiai tokiu pačiu būdu mokykloje nusižudė pats populiariausias vaikinas. Situacija pasikartojo: jis irgi pasikorė spintelėje. O juk šis vaikinas buvo ir plaukimo, ir futbolo komandos kapitonas. Kai policija apžiūrėjo jo spintelę, ant lentynėlių rado tiek daug sportinių prizų, jog atrodė, kad vyrukas pasilaidojo auksinėje kriptoje. O paliko tik trumpą raštelį: Mes visi esame budeliai.

— Kaip? — vos girdimai pasiteirauja Elodė.

Ponia Haris papurto galvą, ir akimirką atrodo, kad ji tuoj pravirks.

— Mindė girdėjo šūvį. Ji pamanė, kad tai fejerverkas. Pamanė, kad pokštas.

— Ji nusišovė? — tyliai, beveik pagarbiai ištaria Elė. Žinau, visos dabar galvojame tą patį: tai pats blogiausias būdas iš visų.

— Kaip jie... — Elodė pasitaiso akinius ir apsilaižo lūpas. — Ar jie žino, kodėl ji nusišovė?

— Ji nepaliko jokio raštelio, — atsako ponia Haris. Galėčiau prisiekti, kad kambaryje pasigirsta tylus atodūsis. Palengvėjimo atodūsis. — Aš tik pamaniau... na, kad ir jūs turėtumėte tai žinoti. — Ji prieina prie Elės, pasilenkia ir pabučiuoja ją į kaktą. Elė atsitraukia, tikriausiai nesitikėjo šito.

Niekada nesu mačiusi, kad ponia Haris bučiuotų Elę. Niekada anksčiau nemačiau, kad ponia Haris elgtųsi taip motiniškai.

Kai ponia Haris išeina, visos sėdime nejudėdamos, o kambary sklando tyla. Atrodo, tarsi mes kažko laukiame, tik nežinome ko. Galiausiai prabyla Elodė: — Manot, kad... — Ji užsikerta, o žvilgsnis klaidžioja nuo vienos prie kitos. — Manot, kad tai dėl mūsų rožės?

— Nebūk kvaila, — piktokai atšauna Lindsė, nors matau, kad ji nusiminusi, išbalusi, tai susisuka į antklodę, tai nustumia ją. — Juk ne pirmas kartas.

— Tai dar blogiau, — sako Elė.

— Mes bent jau žinojome, kas ji iš tikrųjų. — Pamačiusi, jog spoksau į jos rankas, Lindsė susideda

jas ant kelių. — Dauguma žmonių elgėsi taip, tarsi ji būtų nematoma.

Elė prikanda lūpą.

— Vis dėlto paskutinę jos gyvenimo dieną... — ištaria Elodė ir nutyla.

— Taip jai bus geriau, — sako Lindsė.

Tai — žema. Nederėtų taip kalbėti — netgi Lindsei. Visos pažvelgiame į ją.

— Kas? — Lindsė kilsteli smakrą ir provokuojamai spokso į mus. — Jūs visos galvojate lygiai taip pat, neapsimetinėkit. Ji buvo apgailėtina. O dabar ištrūko. Baigta.

— Bet... gal viskas būtų pasikeitę į gera, — sakau.

— Nebūtų, — atšauna Lindsė.

Elė papurto galvą ir pritraukia kelius prie krūtinės.

— Dieve, Lindse.

Aš sukrėsta. O keisčiausias dalykas man regisi šautuvas. Tai toks žiaurus, toks triukšmingas ir skausmingas būdas nusižudyti. Kraujas, smegenys ir deginantis karštis. Jeigu jai būtinai to reikėjo, turiu omeny — numirti, juk būtų galėjusi nusiskandinti, būtų galėjusi tiesiog įbristi į upę ir eiti tol, kol vanduo apsems galvą. Arba būtų galėjusi nušokti nuo tilto. Įsivaizduoju Juliją krentančią žemyn, nešamą oro srovių. Įsivaizduoju, kaip Julija išskečia rankas ir šoka nuo tilto ar kanjono krašto.

Tačiau vos tik įsivaizduoju Juliją atsiplėšiančią nuo žemės, mano mintyse ji nežinia kodėl ima kilti aukštyn.

Tačiau šautuvas — baisu. Šautuvai tinka kriminalinių serialų veikėjams ir parduotuvių plėšikams, narkomanams ir besigrumiančioms gaujoms. Bet jokiu būdu ne Julijai Saiks.

— Galbūt mums reikėjo elgtis su ja maloniau? — sako Elodė. Ji žiūri į grindis, lyg gėdytųsi savo žodžių.

— Oi, tik jau nepradėk... — Lindsės balsas, priešingai, garsus ir tvirtas. — Negalima šitaip: visą laiką elgiesi žiauriai, o po mirties staiga imi gailėti.

Elodė pakelia galvą ir pažvelgia į Lindsę.

— Bet aš tikrai gailiuosi, — ištaria gana ryžtingai.

— Vadinasi, tu — veidmainė, — sako Lindsė. — O tai jau blogai. — Ji atsistoja ir išjungia šviesą.

Girdžiu, kaip nušlepsi atgal prie sofos ir šlamindama antklode įsitaiso patogiau. — O dabar atsiprašau, — burbteli. — Noriu išsimiegoti.

Kurį laiką tvyro tyla. Nežinau, ar Elė irgi atsigulė. Bet kai mano akys apsipranta su tamsa, pamatau, kad Elė ne guli, o vis dar sėdi pritraukusi kelius prie krūtinės ir spokso priešais save.

— Po minutėlės ji sako: — Einu miegoti į viršų. — Ir ima rinkti paklodes ir antklodes, tyčia keldama kuo daugiau triukšmo.

Turbūt kad panervintų Lindsę.

Po akimirkos prabyla Elodė: — Einu su tavim. Toji sofa tokia kauburiuota. — Akivaizdu, ir ji nusiminusi. Sofa čia niekuo dėta, metų metus ant jos miegame.

Joms išėjus kurį laiką sėdžiu ir klausausi Lindsės kvėpavimo. Kažin, ar ji miega? Vargu. Aš neužmigčiau. Bet Lindsė visada buvo kitokia nei mes. Ji mažiau jautri, viską regi kaip balta arba kaip juoda. Mano komanda — tavo komanda. Šiapus ar anapus ribos. Ji bebaimė, nerūpestinga. Dėl to visada žavėjausi ja. Žavėjosi ir kitos merginos.

Negaliu nusiraminti, lyg man būtinai reikėtų gauti atsakymus į klausimus, kurių netgi nemoku suformuluoti. Lėtai nuslenku nuo sofos, stengdamasi nepažadinti Lindsės, bet paaiškėja, kad ji nemiega. Lindsė atsisuka. Tamsoje įžiūriu tik blyškią jos odą ir gilias akiduobes.

— Tik nesakyk, kad ir tu eini į viršų, — sušnabžda ji.

— Į tualetą, — atsakau irgi pašnibždomis.

Apgraibomis nueinu iki koridoriaus ir sustoju. Visur tylu, tik kažkur tiksi laikrodis. Aplink tamsu, akmeninės grindys šaltos. Judėdama tamsoje viena ranka prisilaikau sienos. Lietaus nebegirdėti.

Pažvelgiu pro langą ir pamatau, kad lietus virto sniegu. Ant langų tirpsta tūkstančiai snaigių, vidun skverbiasi mėnulio šviesa — ji plaukia, juda, o ant grindų lyg gyvi raitosi ir liejasi šešėliai. Čia yra tualetas, bet aš einu ne tenai. Iš lėto praveriu duris į Elės pusrūsį ir apgraibomis, laikydamasi už abiejų turėklų, laiptais nusileidžiu žemyn.

Laiptų apačioje kojomis palietusi kilimą, ranka pagraibau sieną ir pagaliau randu jungiklį. Įjungiu šviesą ir pamatau pusrūsį, didelį ir tuščią, sakyčiau, įprastą: smėlio spalvos sofos, senas stalo teniso stalas, plokščiaekranis televizorius, apskritoj erdvėj stovi bėgimo takelis ir elipsės formos treniruoklis, o per vidurį — trijų dalių veidrodis. Čia gan vėsu, atsiduoda chemikalais ir dažais.

Iškart už treniruoklių yra dar vienos durys į kambariuką, kurį vadiname Alisės Haris altoriumi.

Kambario sienos apklijuotos senais Elės piešiniais (visi siaubingi), dauguma jų nupiešti pradinėse klasėse. Knygų lentynose pilna jos nuotraukų rėmeliuose: Elė persirengusi aštuonkoju per Helovino šventę pirmoje klasėje; Elė, vilkinti žalia aksomine suknele, stovi prie žaislais apkarstytos Kalėdų eglutės; Elė maudymosi kostiumėliu stypso prisimerkusi nuo saulės; Elė juokiasi; Elė paniurusi; Elė susimąsčiusi. O ant žemutinės lentynos sukrauti visi Elės albumai, nuo pat darželio laikų. Kartą Elė pasigyrė, kad mama sutvarkė jos albumus ir kiekviename spalvotais lipniais žymikliais pažymėjo visus Elės draugus. Kad prisimintum, kokia populiari buvai, pasakė ponia Haris.

Atsiklaupiu. Pati nežinau, ko ieškau, bet galvoje šmėsteli kažin koks senas prisiminimas. Tačiau vos pamėginu ištraukti iš atminties gelmių, jis kaipmat pradingsta. Panašiai būna su tais stebuklingais trimačiais paveikslėliais: paslėptas figūras įžiūrėsi tik kai tavo žvilgsnis išfokusuotas, kai nukreiptas ne tiesiai į juos.

Paimu pirmos klasės albumą. Atvertusi išsyk pamatau mokytojo Kristenseno vadovaujamos klasės nuotrauką (man pasisekė). Štai čia stoviu aš, kiek nuošaliau nuo grupės. Dėl akiniuose atsispindinčios blykstės mano akių nematyti, o šypsena kažin kokia iškreipta, lyg šypsantis man siaubingai skaudėtų.

Greitai atverčiu kitą lapą. Nemėgstu senų klasės albumų — juos vartant užplūsta ne itin malonūs prisiminimai. Manieji albumai užkišti pastogėje, guli šalia visokio šlamšto (senų lėlių ir nutriušusios pliušinės avytės, kurios kadaise nepaleisdavau iš rankų); mano mama primygtinai nori visa tai išsaugoti, nes „galbūt vėliau tau prireiks“.

Pervertusi kelis puslapius randu tai, ko ieškojau: mokytojos Novak globojama pirmoji klasė.

Lindsė kaip visada stovi pirmoje eilėje, pačiame centre, plačiai šypsodamasi ir žvelgdama tiesiai į objektyvą. Greta jos — droviai besišypsanti graži liekna mergaitė šviesiais, beveik baltais plaukais.

Jiedvi su Lindsė stovi susiglaudusios, jų rankos liečiasi nuo pat alkūnių iki pirštų galiukų.

Tai Julija Saiks.

Antroje klasėje darytoje nuotraukoje Lindsė tupi pirmoje eilėje. O šalia jos — vėl Julija Saiks.

Trečios klasės albume Julijos ir Lindsės nuotraukos įdėtos jau atskirai, jas skiria keletas puslapių.

Lindsė lankė mokytojos Derner klasę (kartu su manimi; kaip tik tais metais ji ir sukūrė eilėraštuką: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais?). Julija mokėsi daktarės Kuzmos klasėje.

Abiejų nuotraukos — skirtinguose puslapiuose, abi mokėsi skirtingose klasėse, abiejų skirtingos pozos: Lindsė stovi sunėrusi rankas, Julija — truputėlį palinkusi į šoną. Tačiau jos atrodo visiškai vienodai: abi vilki tokiais pat melsvais Petit bateau marškinėliais, mūvi priderintomis, kiek žemiau kelių siekiančiomis aptemptomis baltomis kelnėmis su skeltuku apačioje; abiejų plaukai šviesūs, net švyti, su sklastymu per vidurį; abiem ant kaklo žiba po ploną sidabrinę grandinėlę. Tais metais buvo labai madinga rengtis taip, kaip rengiasi draugė — geriausia draugė.

Paimu ketvirtos klasės albumą. Mano pirštai neklusnūs ir sustingę, man darosi šalta. Ant viršelio — didelė spalvota mokyklos nuotrauka, akį rėžia rožinė ir raudona spalvos (turbūt dailės mokytojos darbas). Lindsės klasės nuotrauką randu ne iškart, bet vos pamačius ją mano širdis ima plakti smarkiau. Štai ji — ta pati plati šypsena, lyg sakytų fotografui, kad nuotraukoje ji turi atrodyti tobulai, o greta — Julija Saiks. Graži, laiminga Julija Saiks šypsosi taip, tarsi žinotų kažin kokią paslaptį.

Prisimerkusi apžiūriu mažą neryškią dėmelę tarp jųdviejų — regis, abi susikabinusios smiliais.

Penkta klasė. Lindsę randu išsyk. Ji mokosi mokytojos Krakovos klasėje, stovi pirmoje eilėje, per patį vidurį, ir šypsosi taip plačiai, lyg reklamuotų dantis. Ieškau Julijos, bet nerandu. Peržiūriu visas nuotraukas — nėra. Dar kartą permetu akimis tas pačias nuotraukas ir galų gale pastebiu ją stovinčią aukštai kampe, įsispraudusią tarp Loros Lornet ir Eilinos Cho. Ji susigūžusi, stovi taip, lyg norėtų išnykti iš nuotraukos. Plaukai užkritę jai ant veido tarsi uždanga. Greta stovinčios Lora ir Eilina truputėlį palinkusios į šoną, tarsi bijotų prie jos prisiglausti, lyg Julija sirgtų užkrečiama liga.

Penkta klasė. Tais metais buvo skaučių iškyla, per kurią Julija apsišlapino miegmaišyje. Dėl to Lindsė praminė ją Geltonąja karštlige.

Tvarkingai sudedu albumus atgal į lentyną, dar patikrinu, ar sukroviau iš eilės. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, lyg kas būgnytų mušamaisiais. Staiga panūstu kuo greičiau dingti iš šito pusrūsio.

Išjungiu šviesas ir apgraibomis nusigaunu iki laiptų. Man rodosi, kad tamsoje klaidžioja neaiškūs pavidalai ir šešėliai, ir širdį sugniaužia baimė. Ką žinai, gal atsisukusi pamatysiu ją, vilkinčią baltai, kraujuotu sudarkytu veidu, išskėstom rankom svirduliuojančią prie manęs.

Užlipu laiptais — ir staiga pamatau ją, košmarišką viziją. Jos veidas šešėlyje (atrodo kaip skylė), bet jaučiu, kad spokso į mane. Grindys man po kojomis susiūbuoja ir aš įsitveriu sienos, kad tik neparvirsčiau.

— Kas tau? — Koridoriuje stovi Lindsė. Ji žingteli pirmyn. Mėnulio šviesa krinta tiesiai ant jos.

— Kodėl taip keistai žiūri į mane?

— Jėzau, Lindse. — Uždedu ranką sau ant širdies mėgindama suturėti ją, kad nesidaužytų. — Išgąsdinai mane.

— Ką veikei apačioj? — Lindsės plaukai susivėlę, su baltais šortais ir marškinėliais ji atrodo kaip vaiduoklis.

— Judvi buvot draugės, — sakau, ir tai nuskamba kaip kaltinimas. — Draugavot daugelį metų.

Pati nežinau, kokio atsakymo tikiuosi. Lindsė nusuka akis į šoną, paskui vėl pažvelgia į mane.

— Tai ne mūsų kaltė, — ištaria tvirtai, lyg mestų man iššūkį. — Ji kuoktelėjusi. Ir tu pati tai puikiai žinai.

— Žinau, — atsakau, nors jaučiu, kad Lindsės žodžiai skirti ne man.

— Girdėjau, jos tėtis alkoholikas, — tuoj pat priduria Lindsė ir staiga išpyškina: — Visa jų šeimynėlė kuoktelėjusi.

— Aha, — linkteliu. Keletą minučių stovime tylėdamos. Mano kūnas kažin koks apsunkęs ir nevaldomas, kaip būna košmaruose: reikia bėgti, o tu negali pajudėti iš vietos. Galų gale išspaudžiu: — Buvo.

Nors ilgokai tylėjome, Lindsė staigiai įkvepia, lyg būčiau nutraukusi ją vidury ilgos kalbos.

— Ką?

— Buvo kuoktelėjusi, — sakau. — Dabar ji — niekas.

Lindsė neatsako. Tamsiame koridoriuje praeinu pro ją ir nusigaunu iki kambario. Įsitaisau ant sofos ir užsikloju antklode. Neilgai trukus grįžta ir Lindsė ir atsigula šalia.

Regis, užmigti man nepavyks. Gulėdama prisimenu, kaip kartą, trečioje gimnazijos klasėje, vidury savaitės (buvo antradienis ar ketvirtadienis) vieną vakarą mudvi su Lindsė išsliūkinome iš namų,

sėdome į automobilį ir nuobodžiaudamos važinėjomės ratais. Po kurio laiko Lindsė staiga išsuko į Felou Ridžo kelią (jis vienos krypties), išjungė visas šviesas ir luktelėjo, kol pamatys artėjantį automobilį. Tada įjungė variklį, užžiebė visus žibintus ir ėmė lėkti tiesiai į priešais atvažiuojančią mašiną. Rėkiau, kiek tik leido plaučiai. Ano automobilio žibintai vis didėjo, kol pasidarė didumo sulig saule. Buvau tikra, kad žūsime, o Lindsė sėdėjo įsikabinusi į vairą ir perrėkdama mane šaukė: Nesijaudink! Jie visad nusuka į šoną pirmi. Ir ji buvo teisi. Paskutinę akimirką automobilis staigiai pasuko į šoną, tiesiai į griovį. Štai ką prisiminiau prieš pat sapnui pasiglemžiant mane.

Sapne prasmegau į tamsą.

Sapne ėmiau kristi ir kritau amžinai.

KETVIRTAS SKYRIUS Vos prabudusi rankoje jau laikau žadintuvą. Sviedžiu jį į sieną ir tą pačią akimirką pabundu. Prieš subyrėdamas žadintuvas dar spėja išleisti paskutinį garsą.

— Oho, — tarsteli Lindsė, kai po penkiolikos minučių įsėdu į jos automobilį. — Gal siūlomas koks nors darbas raudonųjų žibintų kvartale, apie kurį aš nieko nežinau?

— Tiesiog vairuok, — burbteliu. Vos prisiverčiu pažvelgti į Lindsę. Manyje lyg verdantis skystis kunkuliuoja pyktis. Mano draugė — apgavikė. Visas pasaulis — apgavystė, akivaizdi, meistriška suktybė. Bet nežinia kodėl atsakyti už tai tenka man. Miršta ne kas kitas, o aš. Tai aš patekau į spąstus. Štai ką jums pasakysiu: tai — klaida. Juk tai Lindsė vairuoja taip, tarsi dalyvautų kompiuteriniame Grand Theft Auto žaidime, vykstančiame tikrovėje. Tai Lindsė vis prisigalvoja būdų, kaip sumenkinti ar pažeminti kitus, tai ji visus nuolat kritikuoja. Tai Lindsė nuslėpė, kad buvo Julijos Saiks draugė, paskui tyčiojosi iš jos daugelį metų. O aš nieko nepadariau, aš tik sekiau jai iš paskos.

— Ei, sušalsi. — Lindsė išmeta cigaretę ir uždaro automobilio langą.

— Nesirūpink, mamyte. — Atlenkiu veidrodėlį ir pasitikrinu, ar nenusivalė lūpdažis. Pasiraitojau sijonėlį, tad kai atsisėdu, jis vos dengia užpakalį. Be to, aviu batais su dvylikos centimetrų aukščio platforma, juos kartu su Ele dėl juoko pirkom vienoje parduotuvėje, kurioje, esu tikra, apsiperka vien striptizo šokėjos. Vėl užsivilkau berankovę palaidinukę kailiuku puoštais kraštais, bet šįsyk ant kaklo užsikabinau dar ir karoliukus iš netikrų briliantų, irgi pirktus dėl juoko Helovino šventei (visos vaidinome pornoseseles). Ant karoliukų didžiulėmis švytinčiomis raidėmis išraižyta: Kekšė.

Ir puiku. Nes noriu, kad į mane žiūrėtų. Dabar galėčiau padaryti bet ką: trenkti kam nors į veidą, apiplėšti banką, galėčiau prisigerti ir prikrėsti kvailysčių. Kai esi mirusi, vienintelė nauda — dėl tavo veiksmų nelieka jokių pasekmių.

Lindsė nepastebi mano piktdžiugos, o gal tiesiog nekreipia dėmesio.

— Stebiuosi, kad tėvai leido tau išeiti iš namų taip apsirengusiai.

— Jie neleido.

Dar viena priežastis, kodėl mano nuotaika sumauta, — tai dešimties minučių mačas su mama Kas rėkia garsiau, prieš man išlekiant iš namų. Karas nesiliovė net ir kai Izė pasislėpė savo kambaryje, o tėtis pagrasino nubausiąs mane visam gyvenimui (kaip juokinga!). O man rėkti buvo tikras džiaugsmas, išsilaisvinau taip, tarsi būčiau nukrapščiusi šašą ir pasipylė kraujas.

Tu nė žingsnio nežengsi pro šitas duris, kol neužlipsi viršun ir nepersivilksi. Taip kalbėjo mano mama. Pasigausi plaučių uždegimą. O svarbiausia, aš nenoriu, kad žmonės mokykloje susidarytų apie tave klaidingą nuomonę.

Ir staiga manyje kažkas pratrūko, sulūžo ir pratrūko.

— Tai parūpo tau dabar? — Išgirdusi mano žodžius, mama žingteli atatupsta, tarsi būčiau trenkusi jai antausį. — Nori padėti man dabar? Nori apsaugoti mane dabar?

Iš tikrųjų norėjau pasakyti: O kur jūs buvote prieš keturias dienas? Kur buvote, kai automobilis vidury nakties nudardėjo nuo kelio? Kodėl negalvojote apie mane? Kodėl jūsų nebuvo šalia? Tą akimirką nekenčiau savo tėvų: jie sėdėjo sau ramiai namie tuo metu, kai mane gaubė tamsa, o širdis skaičiavo paskutines gyvenimo sekundes, kol mano laikas pasibaigė. Tai jiedu kalti, kad mus visus jungiantis saitas išsitempė ir tapo toks plonas, jog tėvai nė nepastebėjo, kaip jis nutrūko.

Kita vertus, iš tikrųjų tai ne jų kaltė, bent jau ne jų vienų. Aš irgi atlikau tam tikrą vaidmenį, šimtą kartų ir tūkstančiais skirtingų būdų, pati žinau. Bet dėl to įsiutau dar labiau.

Tėvai turėtų apsaugoti tave — nuo visko.

— Jėzau, kas tau? — Keletą sekundžių Lindsė įdėmiai žiūri į mane. — Išlipai iš lovos ne ta koja ar

ką?

— Aha, jau keletą dienų išlipu, ir vis ne ta koja.

Mane ima pykinti ta neryški prieblanda, blyškus šviesiai melsvas (netgi ne mėlynas) dangus, pavandenijusi saulės dėmė horizonte. Kartą skaičiau, kad badaujantys žmonės svajoja apie maistą. Jie guli ir valandų valandas svajoja apie garuojančią bulvių košę su tirpstančiu sviestu, apie didkepsnį, iš kurio ant lėkštės sunkiasi kraujas. Dabar suprantu juos. Esu ištroškusi kitokių spalvų, kitokios saulės ir kitokio dangaus. Anksčiau niekada nesusimąsčiau, kad pasaulyje tiek daug šviesos atspalvių, tiek dangaus spalvų: blyški pavasario šviesa, kurioje pasaulis atrodo lyg nuraudęs; sodri ir akiplėšiškai ryški šviesa liepos vidurdienį; purpurinis dangus prieš audrą, prieš pat trenkiant žaibui nusidažantis šlykščiai žaliai, įvairiaspalviai saulėlydžiai — lyg narkotikų sukeltos haliucinacijos.

Norėjau ne mėgautis šiomis spalvomis, o tik jas įsiminti. Aš turėjau mirti dieną, kai saulėlydis — nuostabus. Turėjau mirti per vasaros arba žiemos atostogas. Turėjau mirti bet kurią kitą dieną, tik ne tokią kaip ši. Atrėmusi kaktą į stiklą svajoju, kad kumščiu trenkiu į stiklą, šis nulekia tiesiai į dangų ir dangus sudūžta į šipulius tarsi veidrodis.

Galvoju, kaip man išgyventi milijonus dienų, lygiai tokių pat kaip šioji, lyg būtų vienas priešais kitą pastatyti du veidrodžiai, atkartojantys vaizdą iki begalybės. Imu kurti planą: nebeisiu į mokyklą, nuvarysiu kieno nors automobilį ir kiekvieną dieną važiuosiu kuo toliau, skirtinga kryptim: į rytus, į vakarus, į šiaurę, į pietus. Užsisvajojusi įsivaizduoju, jog lekiu taip toli ir taip greitai, kad staiga pakylu tarsi lėktuvas ir šaunu aukštyn, tiesiai tenai, kur laikas byra lyg smėlis, pučiant stipriam vėjui.

Atsimenate, ką sakiau apie viltį?

— Su Valentino diena! — Tai Elodė dainuoja lipdama į tanką.

Lindsė dėbteli į Elodę, paskui į mane.

— Ar čia kokios varžybos, kuri labiau apsinuogins?

— Parodyk, ką turi! — Lenkdamasi pasiimti kavos Elodė nužvelgia mano sijoną. — Ei, Same, pamiršai užsimauti kelnes, ką?

Lindsė prunkšteli.

— Pavydi, ką? — atšaunu neatsitraukdama nuo lango.

— Kas jai? — Elodė atsilošia krėsle.

— Turbūt šįryt pamiršo išgerti laimės tabletę.

Akies krašteliu matau, kaip Lindsė pažvelgia į Elodę ir nutaiso tokį veidą, lyg sakytų: Nekreipk dėmesio. Tarsi būčiau įnoringas vaikas.

Prisimenu senas nuotraukas, kuriose Lindsė stovi prisiglaudusi prie Julijos, paskui — Julijos galvą, ištaškytą ant nežinia kokio pusrūsio sienos. Įtūžis vėl užvaldo mane ir vos pavyksta susilaikyti, kad tik neatsigręžčiau į Lindsę ir neimčiau rėkti, jog ji — apsimetėlė, melagė, kad permatau ją kiaurai.

Aš tave permatau kiaurai... Prisiminus Kento žodžius, man pasidaro silpna.

— Žinau, kas tave pralinksmins. — Elodė pradeda raustis rankinėje, ji atrodo baisiai patenkinta savimi.

— Prisiekiu Dievu, Elode, jeigu ketini duoti man prezervatyvą... — Prispaudžiu pirštus prie smilkinių.

Dviem pirštais laikydama prezervatyvą Elodė sustingsta ir suraukia antakius.

— Bet... tai dovana tau. — Tikėdamasi pagalbos ji žvilgteli Lindsę.

Tačiau toji tik gūžteli pečiais.

— Kaip sau nori, — tarsteli nežiūrėdama į mane. Matau, šitoks mano elgesys jau ima ją erzinti (tiesą pasakius, man smagu). — Jeigu pageidauji tapti vaikščiojančiu venerinių ligų židiniu...

— Aišku, tu juk nusimanai... — Nenorėjau to sakyti, išsprūdo netyčia.

Lindsė staigiai atsisuka į mane.

— Ką pasakei?

— Nieko.

— Ar pasakei, kad...

— Nieko aš nesakiau. — Atremiu galvą į stiklą.

Elodė vis dar sėdi dviem pirštais laikydama prezervatyvą.

— Na, Same, nėra sargio, nebus ir sekso, juk taip?

Mintis apie nekaltybės praradimą dabar man atrodo visiškai beprasmiška, lyg būtų paimta iš kito filmo, lyg priklausytų kitam personažui, kitam gyvenimui. Pamėginu prisiminti, dėl ko Robis man patinka (tai yra patiko). Tačiau galvoje sukasi tik atsitiktiniai prisiminimai, keistas jų kratinys, išnyrantis be jokios tvarkos: Robis guli išsidrėbęs pas Kentą ant sofos, paskui sugriebia mane už rankos ir apkaltina, kad esu jam neištikima; Robis padeda galvą man ant peties ir sušnabžda į ausį, kad norėtų užmigti šalia; šeštoje klasėje Robis atsuka man nugarą; Robis laiko iškėlęs pirštus ir sako: Tik penkios minutės; mudviem einant mokyklos koridoriumi, Robis pirmą kartą paima mane už rankos, ir aš didžiuojuosi tuo, pasijuntu stipri. Atrodo, tarsi šie prisiminimai priklausytų kažkam kitam.

Ir staiga man dingteli: visa tai — nebesvarbu. Niekas nesvarbu. Visiškai.

Apsigręžiu ir siekteliu prezervatyvo, kurį tebelaiko Elodė.

— Nėra sargio, nebus ir sekso, — sakau išspausdama šiokią tokią šypseną.

Elodė kaipmat pralinksmėja.

— Štai kur mano mergaitė!

Kai vėl gręžiuosi į langą, užsidega raudona šviesa, ir Lindsė staigiai sustoja prie šviesoforo.

Nuskrieju į priekį vos spėjusi atkišti ranką, kad tik neatsitrenkčiau į prietaisų skydelį, o automobiliui sustojus lekiu atgal ir galva trenkiuosi į atlošą. Puodelių laikiklyje stovinti kava suteliūškuoja ir aptaško man šlaunį.

— Oi! — Lindsė sukikena. — Labai atsiprašau.

— Tu tikrai pavojinga visuomenei, — nusijuokia Elodė ir ima ieškoti saugos diržo sagties.

— Kas tau, po velnių? — surinku staiga prasiveržus pykčiui, kuris kaupėsi visą rytą. Šypsena Lindsės veide išnyksta.

— Ką sakei?

— Kas tau, po velnių? Štai ką. — Iš daiktinės ištraukiu keletą servetėlių ir imu valytis koją. Kava netgi nelabai karšta, nes Lindsė buvo nuėmusi dangtelį, kad atvėstų, bet ant šlaunies lieka didelė raudona dėmė. Vos nepravirkstu. — Juk tai nėra labai sudėtinga: kai užsidega raudona šviesa — sustoji, kai žalia — važiuoji. Žinau, tau gal kiek sunkiau susigaudyti dėl geltonos šviesos, bet, manau, pasipraktikavus turėtų pavykti. — Bežadėje tyloje Lindsė ir Elodė spokso į mane. O aš kalbu toliau, niekaip negaliu sustoti. Dėl visko kalta Lindsė. Lindsė ir tas kvailas jos vairavimas. — Juk net beždžiones išmoko vairuoti geriau, nei vairuoji tu. Tad kur problema? Gal nori parodyti, kad tau ant visų nusispjaut? Kad tau niekas nerūpi? Joks žmogus? Čia įlenki sparną, ten užkabini veidrodėlį... Na taip, juk yra apsauginės pagalvės ir dar buferiai, tad varyk, varyk ir toliau, lakstyk šitaip, nes juk tau viskas leidžiama. Bet žinai ką, Lindsė? Tau nereikia nieko įrodinėti. Mes jau žinom, kad tau nusispjaut ant visų, išskyrus save pačią. Mes visada tai žinojome.

Staiga man ima trūkti oro. Užsičiaupiu, ir kurį laiką tvyro tyla. Lindsė nežiūri į mane. Jos žvilgsnis įbestas priekin, ji abiem rankomis įsikabinusi į vairą taip, kad net krumpliai pabalo. Užsidega žalia šviesa, ir Lindsė iki pat galo nuspaudžia greičio pedalą. Variklis užriaumoja, sugriaudi lyg tolimas

griaustinis.

Lindsė prabyla ne iš karto. Jos balsas žemas, prislopintas.

— Kur nori išlipti?

— Merginos, — nuo galinės sėdynės nervingai prabyla Elodė. — Nesipykit, gerai? Liaukitės.

Tačiau pyktis vis dar teka manyje lyg elektros srovė. Jaučiuosi daug budresnė ir viską matau aiškiau nei bet kada. Atsisuku į Elodę.

— O kodėl tu niekada neapsigini? — metu jai. Elodė susigūžia, jos akys ima bėgioti nuo Lindsės prie manęs. — Juk žinai, kad tai tiesa. Kad ji — kalė. Na, drąsiau, pasakyk pati.

— Neveik jos, — sušnypščia Lindsė.

Elodė prasižioja ir kresteli galvą.

— Taip ir žinojau, — sakau, tuo pat metu jausdama ir pergalingą džiaugsmą, ir pasišlykštėjimą. — Tu bijai jos. Aš taip ir žinojau.

— Pasakiau, palik ją ramybėje, — pakeltu balsu ištaria Lindsė.

— Manai, aš turėčiau palikti ją ramybėje? — Budrumas ir aiškumas pamažu dingsta. Dabar jau man atrodo, kad viskas slysta iš rankų. — Tai tu nuolat elgiesi su ja kaip su šiukšle. Tu! Elodė beviltiška. Žiūrėk, Elodė pati lipa ant Stivo, nors jam ir nepatinka. Matai, Elodė ir vėl prisilakė.

Tikiuosi, kad ji neprivems mano automobilyje. Nenorėčiau, kad odinės sėdynės smirdėtų kaip alkoholikas.

Išgirdusi paskutinį žodį Elodė staigiai įkvepia. Žinau, nuėjau per toli. Ir kas mane traukė už liežuvio? Veidrodėlyje matau, kad Elodė žiūri pro langą, o jos lūpos virpa, tarsi tuoj pravirks. Pirma geriausių draugių taisyklė: kai kurių dalykų negalima sakyti garsiai. Niekada.

Staiga Lindsė nuspaudžia stabdį. Mes esame 120-ajame greitkelyje, pusiaukelėje iki mokyklos, iki kurios liko dar beveik kilometras, o už mūsų važiuoja virtinė automobilių. Iš paskos riedanti mašina, kad neatsitrenktų į mus, staigiai sukteli į kitą kelio juostą. Laimė, priešais neatlekia joks automobilis.

Dabar jau suklykia netgi Elodė.

— Jėzau! — Mano širdis daužosi lyg pašėlusi. Pravažiuodamas vienas vairuotojas piktai spusteli garso signalą, o žmogus, sėdintis šalia jo, nuleidžia langelį ir kažką sušunka, bet aš neišgirstu ką. Tik pastebiu piktą žvilgsnį ir šmėstelint beisbolo kepuraitę. — Ką darai?

Už mūsų išsirikiuoja eilė automobilių, vairuotojai pypsi kaip pašėlę. Bet Lindsė vis tiek sustabdo automobilį ir nesijudina iš vietos.

— Lindsė, — sunerimusi ištaria Elodė. — Samė teisi. Tai nebejuokinga.

Lindsė pasilenkia prie manęs. Dingteli, kad tuoj trenks man antausį. Bet ji tik atidaro automobilio dureles.

— Lauk! — ištaria ji tyliai, o balse girdėti įniršis.

— Ką? — Šalto vėjo gūsis plūsteli į automobilį ir man užgniaužia kvapą, lyg būčiau kumščiu gavusi į paširdžius. Kartu išgaruoja visas pyktis ir drąsa, staiga pasijuntu baisiai pavargusi.

— Lindse. — Elodė norėjo ištarti tai žaismingai, bet nuskamba isteriškai. — Negali išleisti jos čia.

Juk žiauriai šalta.

— Lauk! — pakartoja Lindsė.

Išsirikiavę automobiliai apvažiuoja mus ratu, vairuotojai pypsi ir nuleidę langelius rėkia ant mūsų.

Jų žodžius nustelbia variklių gaudesys ir garso signalų kaukimas, bet vis dėlto tai gana nemalonu. Vos tik pagalvojusi, kad teks išlipti ir pėdinti kelkraščiu, o pro šalį riedės automobiliai ir žmonės spoksos į mane pro langus, susigūžiu ir atsiremiu į atlošą. Laukdama palaikymo žvilgteliu į Elodę, bet toji nusuka akis.

Lindsė pasilenkia prie manęs.

— Aš pasakiau, lipk lauk, — ištaria pašnibždomis. Jos burna — prie pat mano ausies, tad kitu atveju galėtum pamanyti, kad šnibžda man kokią paslaptį. Čiumpu savo rankinę ir išlipu į šaltį. Jis toks ledinis, kad išsyk sustingsta kojos. Vos tik išsiropščiu lauk, tą pačią akimirką Lindsė, nė neužtrenkusi durelių, šauna į priekį.

Pėdinu palei kelią vingiuojančiu kelkraščiu, nuklotu lapais ir šiukšlėmis. Rankų ir kojų pirštai sustingo beveik akimirksniu. Kad kraujas nesustotų tekėjęs, trepsenu ant apšerkšnijusių lapų.

Automobilių kelyje sumažėjo. Garso signalai tyla ir nutolsta lyg pravažiuojančio traukinio kaukimas.

Netikėtai šalia manęs sustoja mėlyna tojota. Žilagalvė moteris, maždaug šešiasdešimties, pasilenkia ir palinguoja galva.

— Beprotė, — tarsteli ir piktai dėbteli į mane.

Kurį laiką tik stoviu ir žvelgiu į ją, o kai automobilis pradeda važiuoti, staiga prisimenu, kad galiu elgtis bet kaip, kad niekas nebesvarbu, ir tada parodau jai vidurinį pirštą vildamasi, jog ji tai pamatys.

Visą kelią į mokyklą kartoju: Tai nesvarbu, niekas nebesvarbu, kol galiausiai viskas ima regėtis beprasmiška. Štai ką sužinojau tą rytą: jeigu peržengi ribą, bet nieko neatsitinka, vadinasi, riba netenka prasmės. Čia kaip toje mįslėje apie lūžtantį medį: ar girdėti, kaip miške lūžta medis, jeigu aplinkui nėra jokio žmogaus, kuris tai girdėtų?

Tu vis toliau brėži ribą ir kaskart peržengi ją. Štai taip žmonės ir nukrenta nuo Žemės krašto.

Nustebsite sužinoję, kaip lengva išlėkti iš orbitos ir patekti tenai, kur niekas tavęs nepasieks. Kaip lengva netekti savęs, kaip lengva pasiklysti.

O galbūt ir nenustebsite. Galbūt kai kurie iš jūsų tai jau žinote.

Tiems žmonėms galiu tik pasakyti: apgailestauju.

Pirmas keturias pamokas pradykinėju — juk man viskas galima. Porą valandų be tikslo klaidžioju mokyklos koridoriais. Netgi norėčiau, kad kas mane sustabdytų (koks nors mokytojas ar pavaduotoja Vinters, asistentas ar dar kas nors) ir paklaustų, ką čia veikiu, arba pasipiktintų, jog bėgu iš pamokų, ir nusiųstų pas direktorių į kabinetą. Kivirčo su Lindse man per mažai. Tebedegu noru iškrėsti dar ką nors.

Tačiau sutikti mokytojai tik linkteli arba nusišypso, arba pamojuoja man. Jie nežino, koks mano pamokų grafikas. Gal man laisva pamoka, gal pamoka perkelta. Netgi nusiviliu, kad taip lengva pažeisti taisykles.

Atėjusi į mokytojo Deimlerio klasę, tyčia nežiūriu jo pusėn, bet jaučiu jo žvilgsnį. Vos įsmunku į suolą, jis iškart prieina.

— Dar kiek ankstoka vilkėti paplūdimio drabužėliais, nemanai? — Jis plačiai nusišypso.

Anksčiau, jeigu mokytojas Deimleris žiūrėdavo į mane ilgiau nei keletą sekundžių, aš imdavau nervintis. Bet šiandien prisiverčiu nenusukti akių. Man kūną užlieja šiluma. Prisimenu, kaip aš, būdama gal penkerių, pas močiutę namie stovėdavau po šiluminėmis lempomis. Tiesiog nuostabu, ką gali žvilgsnis — jis šviesą paverčia šiluma. Beje, Robio žvilgsnis manęs taip nenuteikia.

— Jeigu ką nors turite, pasipuikuokite, — sakau ramiai, nutaisiusi kuo švelnesnį balsą. Matau, kaip žybteli mokytojo akys. Aš nustebinau jį.

— Gal ir taip, — sumurma jis taip tyliai, jog išgirstu turbūt tik aš. Tada visas išrausta, lyg negalėtų patikėti pats savimi. Paskui galva parodo į mano suolą, ant kurio guli vien tik tušinukas ir mažas bloknotėlis, kurį mudvi su Lindsė per pamokas siuntinėjame viena kitai, taip apsikeisdamos rašteliais. — Šiandien jokių rožių? O gal puokštė per sunki, nebepaneši?

Nebuvau pamokose, tad negavau ir meilės laiškelių — nė vieno. Bet nesuku galvos. Anksčiau

būčiau geriau mirusi nei per Valentino dieną Tomo Džefersono mokyklos koridoriuose pasirodžiusi be rožių. Anksčiau būčiau maniusi, jog tokia dalia — blogesnė už mirtį.

Na taip, tai buvo anksčiau, kai dar nežinojau, kas manęs laukia.

Lošteliu atgal ir gūžteliu pečiais.

— Turbūt jau išaugau iš to. — Atrodo, lyg į mane būtų perėjęs kito žmogaus pasitikėjimas savimi, kokios nors vyresnės ir gražesnės moters, jaučiuosi taip, tarsi atlikčiau tos nepažįstamosios vaidmenį.

Mokytojas Deimleris nusišypso man, ir vėl pastebiu keistą žybsnį jo akyse. Jis grįžta prie savo stalo ir suploja delnais, mosteli visiems užimti savo vietas. Kaip visada, iš po jo marškinių apykaklės kyšo sena pinta virvelė, ir aš įsivaizduoju, kaip suimu ją pirštais, prisitraukiu mokytoją ir pabučiuoju.

Jo lūpos putlios, bet ne per daug, tokios formos, kokios ir turėtų būti vaikino lūpos: jeigu jis vos pravertų burną, tavo lūpos turėtų kaip tik tilpti į tą tarpelį. Prisimenu nuotrauką iš klasės albumo, kurioje Deimleris stovi apsikabinęs savo vakarėlio damą. Ji — lieknutė, ilgais rudais plaukais, graži šypsena. Ji panaši į mane.

— Dėmesio! — šūkteli mokytojas, kai kikendami ir mosikuodami rožėmis mokiniai susėda į savo vietas. — Žinau, šiandien — Valentino diena ir meilė tiesiog sklando ore, bet atspėkite, kas dar plevena ore? Ogi išvestinės!

Keli mokiniai kažką burbteli nepatenkinti. Pro duris pavėlavęs įlekia Kentas. Ant peties jis užsimetęs krepšį. Šis prasegtas, ir Kentui einant iš jo byra popieriaus lapai, lyg Kentas būtų Jonukas ar Grytutė ir norėtų būtinai palikti pėdsaką — išmėtyti neužbaigtus piešinius ir užrašus, kad kas nors galėtų atsekti jį iki matematikos kabineto. Jis’ mūvi per didelėmis samanų spalvos kelnėmis, iš po kurių kyšo juodai ir baltai languoti sportbačiai.

— Atsiprašau, — uždusęs burbteli Kentas. — Avarinė situacija „Sielvarto“ redakcijoje.

Problemos su spausdintuvu. Piktybinis popieriaus auglys antrame stalčiuje. Teko staigiai operuoti, kitaip rizikavome jo netekti. — Kentas nuskuba prie savo suolo. Jam įveikus pusę kelio, krepšyje ant suglamžytų popierių krūvos gulėjęs matematikos vadovėlis staiga šokteli aukštyn ir su trenksmu nukrinta ant grindų. Visi praplyšta juoktis. O aš susierzinu. Kodėl jis visad toks nevalyvas? Negi taip sunku užsisegti krepšį?

Kentas pastebi, kad žiūriu į jį, ir jam veikiausiai dingteli, jog esu dėl jo susirūpinusi, nes nusišypso man ir be garso, vien lūpomis, ištaria: Vaikščiojanti nelaimė, tarsi tuo didžiuotųsi.

Vėl nukreipiu dėmesį į mokytoją Deimlerį. Jis stovi priešais klasę sukryžiavęs rankas ant krūtinės, apsimestinai rimtu veidu. Tai dar vienas man patinkantis jo bruožas: jis niekada rimtai nesupyksta.

— Džiaugiuosi, kad spausdintuvas išgyveno, — sako jis, kilstelėdamas antakius. Jo marškinių rankovės atraitotos ir matyti įdegusios rankos. O gal tiesiog jo oda tokios spalvos — tamsaus medaus. — Kaip minėjau, puikiai žinau, kad Valentino diena kupina jaudulio, bet tai nereiškia, jog galima nekreipti dėmesio į paprastą...

— Amūrai! — suklykia kažkas, ir klasėje pasigirsta kikenimas.

O štai ir jie: velniukas, zuikutis ir išblyškęs angelas didelėmis akimis.

Mokytojas Deimleris iškelia rankas ir atsiremia į stalą.

— Pasiduodu, — sako jis. Tada atsisuka ir nusišypso man. Šypsena nušviečia jo veidą tik sekundėlę, bet to pakanka, kad mano širdyje įsižiebtų kalėdinė eglutė.

Angelas įteikia man tris rožes (vieną nuo Robio, vieną nuo Taros Fliut ir vieną nuo Elodės), tada atidžiai peržiūri visus raštelius, prikabintus prie kitų rožių, — kiekvieną atverčia ir permeta akimis ieškodamas mano vardo. Toji mergaitė darbuojasi susikaupusi ir nuoširdžiai, tarsi labai stengtųsi viską atlikti nepriekaištingai. Peržiūrinėdama adresatus ji be garso, vien lūpomis, taria vardus stebėdamasi, kad mokykloje tiek daug žmonių ir tiek daug rožių, kurias reikia įteikti, tiek daug draugų.

O man tikra kančia žiūrėti į ją, tad pašoku ir čiumpu kreminę rožę jai iš rankų. Nustebusi mergaitė žingteli atatupsta.

— Ši skirta man, — sakau. — Atpažįstu ją.

Mergaitė išverčia akis ir linkteli. Abejoju, ar bent kartą gyvenime kuris nors vyresnis moksleivis yra ištaręs jai bent vieną žodį. Ji prasižioja ketindama kažką atsakyti, bet aš pasilenkiu ir tyliai, kad negirdėtų kiti, šnipšteliu jai: — Nieko nesakyk. — Mergaitės akys dar labiau išsiplečia. Ji norėjo pasakyti, kad rožė graži.

Negaliu to pakęsti. Negaliu pakęsti, nes rožė, kaip ir visa kita, neturi jokios prasmės, yra šlamštas. — Ji lėks tiesiai į šiukšliadėžę, — ištariu piktai.

Visi klasėje tebekikena ir vienas kitam rodo draugų atsiųstus raštelius, spėlioja, kiek rožių gali tikėtis iki pamokų pabaigos. Vos tik mokytojas Deimleris išlydi amūrus pro duris, surenku savo rožes, nuskuodžiu per klasę ir sugrūdu į didelę šiukšliadėžę, stovinčią prie pat mokytojo stalo.

Staiga visi nuščiūva. Keli žmonės aikteli, o Krisė Volker net persižegnoja, lyg būčiau sudeginusi Bibliją. Štai kokios svarbios tos rožės. Bekė Rof kilsteli nuo kėdės, lyg ketintų pulti prie šiukšliadėžės ir išgelbėti gėles nuo tokio baisaus likimo — būti sumaigytoms po popieriais ir pieštukų drožlėmis, po lapais su nepavykusiais testais, po tuščiomis skardinėmis. Aš nė nežvilgteliu Kento pusėn. Nenoriu matyti jo veido.

— Negalima taip imti ir išmesti rožių, Same, — burbteli Bekė. — Juk kažkas norėjo padaryti tau malonumą.

— Aha, — įsiterpia Krisė. — Taip nevalia elgtis.

Gūžteliu pečiais.

— Galit pasiimti, jei norit. — Mosteliu į šiukšliadėžę, ir Bekė meta ton pusėn ilgesingą žvilgsnį.

Turbūt svarsto, ar dėl keturių papildomų rožių jos prestižas mokykloje išties šoktelės, jeigu ji visų akivaizdoje ims raustis šiukšliadėžėje.

Mokytojas Deimleris šypsosi ir mirkteli man.

— Ar tikrai manai, kad tai gera mintis, Same? — Jis iškelia rankas delnais į viršų. — Tu daužai gerbėjų širdis.

— Argi? — Rytoj visa tai jau bus dingę, prapuolę ir ištrinta iš atminties. O rytojų ištrins kita diena, tą kitą — dar kita, ir taip iki begalybės. Visa tai bus švariai išvalyta, neliks nė dėmelės. — Negi ir jūsų?

Klasėje stoja mirtina tyla. Kažkas kosteli. Mokytojas suglumo, nesupranta, ar jį erzinu, ar kalbu rimtai. Jis nervingai apsilaižo lūpas ir ranka perbraukia sau per plaukus.

— Ką?

— Jūsų širdį. — Pasistiebiu ir atsisėdu ant mokytojo stalo krašto. Dabar sijonas vos dengia apatines kelnaites. Širdis plaka taip greitai, kad girdėti tik ūžesys. Jaučiuosi lyg slysčiau žemės paviršiumi. — Ar sudaužiau ir ją?

— Hm... — Jis nudelbia akis ir čiupteli marškinių rankovę. — Sėskis į savo vietą, Same. Laikas pradėti pamoką.

— Maniau, kad jums patinka toks vaizdelis. — Kiek atsilenkiu atgal ir iškeliu rankas virš galvos.

Oras staiga įsielektrina, į visas puses zyzdama lekioja įtampa. Oras net vibruoja, kaip būna prieš pat trenkiant žaibui. Kažkas klasės gale nusijuokia, kažkas burbteli: Jėzau. Galbūt man tik vaidenasi, bet atpažįstu Kento balsą.

Mokytojas Deimleris dėbteli į mane. Jo veidas net pajuodęs iš pykčio.

— Sėsk!

— Jeigu taip norit...

Lėtai nuslystu nuo stalo, apeinu aplink mokytojo kėdę ir atsisėdu ant jos. Neskubėdama sukryžiuoju kojas ir gražiai sudedu rankas į sterblę. Klasėje pasigirsta tylus kikenimas, kažkas aikteli.

Nenutuokiu, iš kur staiga toks pasitikėjimas? Neseniai, vos prieš kelis mėnesis, aš net suakmenėdavau, kai koks vaikinas, taip pat ir Robis, užkalbindavo mane. O dabar viskas atrodo taip paprasta, taip natūralu, lyg pirmą kartą gyvenime būčiau užsivilkusi savo tikrąją odą.

— Į savo kėdę, — kone suurzgia mokytojas Deimleris. Jo veidas — tamsiai raudonas, beveik violetinis.

Man pavyko išvesti jį iš kantrybės — turbūt pirmą kartą Tomo Džefersono mokyklos istorijoje. Žinau, kad ir kokį žaidimą žaistume, aš ką tik laimėjau vieną tašką. Vos pagalvojusi apie tai pajuntu keistą tuštumą. Tai nėra blogai, panašiai jautiesi važinėdamas amerikietiškaisiais kalneliais — leki aukštyn ir žinai, kad bet kurią akimirką pasieksi aukščiausią tašką. O tada dalelę sekundės stabtelėsi pačiame viršuje, apžvelgsi po kojomis besidriekiantį pasaulį ir leisiesi į nuostabiausią kelionę gyvenime. Tai tokia tuštuma, kokią jauti papūtus stipriam vėjui — viskas staiga ima plaikstytis, o prieš vagonėliui pasileidžiant žemyn pradedi klykti.

Juokas klasėje virsta ūžesiu. Jeigu stovėtum už durų, pamanytum, kad girdi plojimus.

Iki pamokos pabaigos elgiuosi ramiai, nors klasėje vis dar girdėti šnabždesys, tai vienas, tai kitas mokinys praplyšta juokais. Gaunu tris raštelius. Viename, nuo Bekės, parašyta: Tu — nuostabi! Kitas — nuo Hanos Gordon, kuri rašo: Jis toooks seksualus. Trečias nukrinta tiesiai man ant kelių, nė nespėjus pastebėti, kas jį metė. Raštelis suglamžytas, lyg būtų ištrauktas iš šiukšliadėžės. Jame parašyta: Kekšė. Man iš gėdos parausta skruostai, jaučiuosi lyg pykintų ar suktųsi galva. Tačiau tai greitai praeina. Visa tai — nebetikra. Net ir aš nesu tikra.

Ketvirtas raštelis atkeliauja prieš pat skambutį. Jis, sulankstytas kaip miniatiūrinis lėktuvėlis, atlekia tiesiai prie manęs ir tyliai nusileidžia ant suolo kaip tik tą akimirką, kai mokytojas Deimleris atsisuka nuo lentos, ant kurios rašė kažkokią lygtį. Lėktuvėlis atrodo tiesiog tobulai. Man netgi gaila jį išardyti, bet vis dėlto išlankstau sparnus ir randu tvarkingai didžiosiomis raidėmis parašytą žinutę: Tu verta daugiau.

Nors jokio parašo nėra, žinau, kad raštelis nuo Kento. Staiga pajuntu, kaip mane perveria kažin kas aštraus ir sunkiai nusakomo, tarsi po šonkauliais smigtų peilio ašmenys. Man ima trūkti oro, regis, tuoj pradėsiu žiopčioti. Aš neturėčiau būti mirusi. Tai neturėčiau būti aš.

Atsargiai paimu raštelį, perplėšiu jį per pusę, tada dar kartą.

Per pamoką visi nenustygome vietose, tad mokytojas Deimleris galų gale pasiduoda ir mus paleidžia kelios minutės iki skambučio.

— Nepamirškit: pirmadienį rašysim testą. Ribos ir asimptotės. — Mokytojas nueina prie savo stalo ir atsiremia į jį. Atrodo pavargęs. Klasėje visi vieningai atsidūsta, tada pasigirsta paltų šlamesys ir kėdžių brūžinimas į grindis. — Samanta Kingston, prašau, pasilik po pamokos.

Jis nepakelia akių, o jo tonas mane sunervina. Pirmą kartą topteli, kad iš tikrųjų galiu sulaukti bėdos. Na, iš tiesų man tai nerūpi, bet jeigu mokytojas Deimleris ims pamokslauti apie gerą elgesį, numirsiu iš gėdos. Numirsiu dar kartą.

— Sėkmės, — išeidama tarsteli Bekė.

Mudvi nesame draugės. Lindsė vadina ją kalakutpalaike, mat Bekė kiekvieną mielą dieną valgo sumuštinį su kalakutiena. Bet dabar jos palinkėjimas mane apramina.

Mokytojas Deimleris palaukia, kol paskutinis mokinys išeis iš klasės (akies krašteliu matau, kad Kentas lūkuriuoja tarpdury), tada lėtai prieina prie durų ir uždaro jas. Durys keistai pokšteli (tai lyg keistas nežinia kokios pabaigos ženklas), ir aš net krūpteliu. Užsimerkiu ir pasijuntu taip, tarsi vėl sėdėčiau automobilyje kartu su Lindse, lyg tamsoje lėktume Felou Ridžo keliu, o priešpriešiais link

mūsų grėsmingai tarytum kaltinimas artėtų nežinia kokio automobilio žibintai. Jie visad nusuka į šoną pirmi, sako Lindsė, ir tą akimirką pagaliau suvokiu, kodėl ji taip elgiasi. Ogi todėl, kad jai patinka ta jaudinanti akimirka, kai nežinai, ar automobilis iš tiesų nusuks į šoną, o gal nenusuks, ir staiga tu pats nudardėsi nuo kelio į juodą tamsą.

Kai atsimerkiu, mokytojas Deimleris stovi įsirėmęs į šonus ir įdėmiai žiūri į mane.

— Ką, po velnių, sau galvoji?

Toks šiurkštumas mane apstulbina. Joks mokytojas nėra ant manęs šaukęs.

— Aš... Aš nesuprantu, apie ką jūs. — Mano balsas nuskamba vos girdimai, tarsi kokios mažvaikės.

— Apie tą kvailą cirką visų akivaizdoje. Ko tu sieki?

Atsistoju — kad neatrodyčiau kaip maža mergytė, žiūrinti į jį pakėlusi akis. Man linksta kojos, tad ranka atsiremiu į suolą. Stengdamasi susitvardyti giliai įkvepiu. Tai — nesvarbu. Visa tai bus panaikinta, ištrinta.

— Atsiprašau, — ištariu kiek tvirčiau. — Tikrai nesuprantu, apie ką kalbate. Ar padariau ką ne taip?

Mokytojas žvilgteli į duris, matau, kaip įsitempia jo veido raumenys. Staiga vėl pasijuntu užtikrintai. Norėčiau ištiesti ranką ir paliesti jį, suleisti pirštus jam į plaukus.

— Dėl tokio elgesio gali sulaukti nemalonumų, — sako jis, nežiūrėdamas į mane. — Ir aš galiu per tave sulaukti nemalonumų.

Nuskamba skambutis: pamoka baigėsi tik dabar. Vėl pajuntu tą vibruojantį jaudulį kūne ir ore. Lėtai apeinu aplink suolą ir žengiu prie mokytojo. Sustoju, kai tarp mūsų lieka vos pusės metro tarpas.

Deimleris, užuot atsitraukęs, pagaliau pažvelgia į mane. Jo akys kažin kokios keistos, ir tai mane truputį neramina. Bet neišsigąstu.

Nesivaržydama atsiremiu į Bekės suolą ir lenkiuosi atgal. Alkūnėmis atsiremiu į suolą taip, kad mokytojas matytų mano krūtinę, kojas ir visa kita. Mano galva tarytum atsiskiria nuo kūno, kraujas išteka ir aš visa imu tirpti, virstu vibruojančia energija.

— Man patinka nemalonumai, — ištariu taip, kad nuskambėtų kuo seksualiau.

Mokytojas Deimleris žvelgia tiesiai man į akis, nors puikiai žinau, kad jam prireikė nemažai pastangų nežvilgtelėti į kūną.

— Ką darai?

Mano sijonas pakyla taip aukštai, jog matyti apatinės kelnaitės su juostele. Jos rožinės spalvos, nėriniuotos. Mūvėdama kelnaites su juostele visada jaučiuosi taip, tarsi į užpakalį būtų sulindusi gumytė, bet pernai mudvi su Lindse nusipirkome vienodas Victorias Secret kelnaites ir viena kitai prisiekėme jas nešioti.

— Galiu liautis, jeigu norite. — Žodžiai — lyg iš filmo, kalbu tarsi pagal scenarijų. Nors labai nesistengiu, mano balsas skamba jausmingai. Sulaikau kvėpavimą, o laukiant jo atsakymo viskas aplinkui, visas pasaulis, akimirką sustingsta.

Tačiau kai mokytojas prabyla, jo balse girdėti nuovargis ir nuobodulys. Visai ne tai, ko tikėjausi.

— O ko tu nori, Samanta?

Jo balso tonas mane nustebina, ir kurį laiką nesumoju, ką atsakyti. O mokytojas žiūri į mane nekantraudamas, lyg būčiau ką tik paprašiusi geresnio pažymio. Nuaidi antras skambutis. Jis tuoj primins man apie pirmadienio testą ir lieps eiti iš klasės. Regis, nebekontroliuoju situacijos, nežinau, kaip elgtis toliau. Ore vis dar jaučiu vibraciją, bet dabar ji kažin kokia grėsminga, tarsi aplink būtų pilna aštrių daiktų, kurie tuoj ims kristi žemyn.

— Aš... Aš noriu tavęs. — Mano žodžiai nuskambėjo labai jau netvirtai. Ir vis dėlto štai ko aš

noriu. Štai ko norėjau visada — mokytojo... Išsigąstu, nes staiga iš galvos išgaravo jo vardas.

Niekaip negaliu jo prisiminti. Guliu išsitiesusi pusnuogė prieš matematikos mokytoją — ir nežinau jo vardo. Mirk iš juoko! Ir tada prisimenu: Evanas. — Aš noriu tavęs, Evanai, — sakau jau drąsiau. Tai pirmas kartas, kai kreipiuosi į jį vardu.

Jis ilgai žiūri į mane, taip ilgai, kad pradedu nervintis. Baisiai knieti nusukti akis į šoną, timptelėti žemyn sijoną arba sukryžiuoti rankas ant krūtinės, bet prisiverčiu nejudėti.

— Apie ką galvoji? — paklausiu pagaliau.

Mokytojas nieko neatsako, tik prieina prie manęs, uždeda rankas ant pečių ir stumteli atgal.

Išsitiesiu ant Bekės suolo, o jis pasilenkia ir ima bučiuoti mane, lyžteli kaklą, ausį, tyliai suinkščia lyg mūsų Patrakėlis, kai prašosi išleidžiamas nusišlapinti. Gulėdama po juo jaučiuosi tokia mažutė. Jo tvirtos rankos graibo man pečius, viena ranka nuslysta po palaidinuke ir taip stipriai suspaudžia vieną krūtį, paskui — kitą, kad aš vos neklykteliu. Jo liežuvis didelis ir storas. Aš bučiuojuosi su mokytoju Deimleriu. Aš bučiuojuosi su mokytoju Deimleriu. Lindsė nepatikės, galvoju sau. Bet jaučiuosi visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Jo dvi dienas neskustos barzdos šeriukai šiurkščiai trinasi į odą, ir man topteli siaubinga mintis: taip jaučiasi ir mano mama, bučiuodama mano tėtį.

Kai atsimerkiu, pamatau margas klasės lubų plokštes, tas pačias, į kurias valandų valandas spoksodavau šį semestrą. Dėbsau į tas plokštes, paskui imu skaičiuoti jas, lyg būčiau musė, zirzianti toli nuo savo kūno. Kaip gali būti, kad lubos lieka savo vietoje, kai vyksta tokie dalykai? Kodėl jos nenukrenta? — galvoju. Ir staiga man pasidaro nebejuokinga — staiga visi tie aštrūs, žvilgantys daiktai, kyboję ore, vienu metu sminga žemyn. Tuo pat metu žemyn nudarda ir kažkas manyje.

Jaučiuosi taip, tarsi blaivyčiausi po visą naktį trukusių išgertuvių.

Rankomis įsiremiu mokytojui į krūtinę ir pamėginu nustumti, bet jis per sunkus, per stiprus. Pirštais jaučiu jo raumenis (mudvi su Lindse sužinojome, kad mokydamasis vidurinėje jis žaidė žolės riedulį), padengtus plonu riebalų sluoksniu. Jis užgulęs mane visu svoriu, ir aš negaliu kvėpuoti. Po juo jaučiuosi lyg sutraiškyta, mano kojos prasiskečia ir apžergia jį per klubus, man prie pilvo prisispaudžia šiltas, apvalus ir sunkus jo pilvas. Jėga atplėšiu savo lūpas nuo jo.

— Mes... Mes negalime to daryti čia.

Ne tai norėjau pasakyti — žodžiai išsprūdo patys. Iš tikrųjų turėjau omeny: Mes negalime to daryti. Nei čia, nei kur nors kitur.

Norėjau pasakyti: Liaukis!

Jis sunkiai kvėpuoja ir vis dar žiūri į mano lūpas. Jam ant kaktos, prie pat plaukų, pamatau mažą prakaito lašelį. Stebiu, kaip jis teka per visą kaktą iki pat nosies galiuko. Pagaliau Deimleris atšlyja nuo manęs, ranka pasitrina smakrą ir linkteli.

Vos tik jis atsitraukia, aš atsistoju ir trūkteliu žemyn sijoną. Man dreba rankos ir kojos, bet nenoriu, kad jis tai pastebėtų.

— Tu teisi, — ištaria jis ir papurto galvą, tarsi budintųsi iš gilaus miego. — Tu teisi.

Tada žengia keletą žingsnių atgal ir atsuka man nugarą. Kurį laiką mudu tiesiog stovime ir nekalbame. Mano galvoje tuščia, jokių minčių. Mokytojas stovi vos už kelių žingsnių, bet man regisi, kad jis beviltiškai toli, taip toli, jog vos matomas horizonte, lyg siluetas pūgos sūkury.

— Samanta? — Jis pagaliau atsigręžia į mane, pasitrina akis ir atsidūsta, lyg būčiau jį išvarginusi.

— Klausyk, tai, kas čia buvo... Manau, nereikia tau priminti, kad tai turi likti vien tarp mūsų.

Jis nusišypso man, bet tai — ne toji įprasta maloni jo šypsena. Jo akyse nematyti linksmumo.

— Tai labai svarbu, Samanta. Supranti? — Jis vėl atsidūsta. — Visi darome klaidų... — Jis nutyla ir žiūri į mane.

— Klaidų, — pakartoju, ir šis žodis aidu atsimuša man galvoje. Nesuprantu, ką jis turi omeny: ar

kad suklydo pats, ar negerai pasielgiau aš? Klaida, klaida, klaida. Keistas žodis, kažin koks geliantis.

Man ima rodytis, kad mokytojo Deimlerio burna, akys, nosis, visas veidas pasikeitė ir tapo neatpažįstamas, svetimas, lyg iš Pikaso paveikslo.

— Noriu žinoti, ar galiu tavim pasitikėti.

— Žinoma, gali, — išgirstu save sakant.

Jis vos nepaglosto man galvos. Atrodo, tuoj pasakys: Gera mergaitė.

Paskui kurį laiką aš tiesiog stypsau. Nenumanau, ar jis prieis ir pabučiuos arba apkabins mane, bet būtų kvaila tiesiog imti ir išeiti, paprasčiausiai susirinkti daiktus ir pėdinti sau, lyg nieko nebūtų įvykę. Deimleris kurį laiką žiūri į mane mirksėdamas, galiausiai ištaria: — Pavėluosi į valgyklą pietų.

Dabar jau aš tikrai žinau, kad galiu eiti, tad čiumpu rankinę ir išlekiu.

Atsidūrusi koridoriuje atsišlieju į sieną. Gera nugara jausti šaltą mūrą. Manyje kažkas kunkuliuoja, tik nesumoju, ar čia šokinėti aukštyn žemyn ir juoktis, ar verkti. Laimė, koridorius tuščias. Visi pietauja.

Išsitraukiu telefoną ketindama parašyti žinutę Lindsei, bet prisimenu, kad mudvi susipykome.

Lindsės žinutės, kurioje ji klausia, ar noriu eiti pas Kentą į vakarėlį, šiandien negavau.

Tikriausiai ji vis dar pyksta ant manęs. Galbūt susipykau ir su Elode. Prisiminusi, ko prikalbėjau automobilyje, pasijuntu siaubingai. Galėčiau parašyti žinutę Elei (bent jau ji neturėtų būti užpykusi ant manęs). Ilgai galvoju rinkdama tinkamus žodžius. Keistoka būtų rašyti: Bučiavausi su mokytoju Deimleriu, bet jeigu parašysiu su Evanu, ji nesupras, apie ką kalbu. Ir su Evanu Deimleriu skamba kažin kaip ne taip, be to, mes ne tik bučiavomės. Jis buvo atsigulęs ant manęs.

Galiausiai nutariu nerašyti nieko ir įmetu telefoną atgal į rankinę. Palauksiu, kol susitaikysiu su Lindsė ir Elode, tada joms viską ir papasakosiu. Taip bus paprasčiau, o ir papasakoti galima daug gražiau, nei buvo iš tikrųjų. Be to, matysiu jų veidus. Lindsė tuoj ims pavydėti — ir puiku, taigi tikrai verta palaukti. Pasitepu smakrą koreguojančia pudra, kad paslėpčiau raudonas dėmes, atsiradusias po mokytojo Deimlerio man atliktos (visai nereikalingos) veido odos eksfoliacijos, ir patraukiu į valgyklą.

NEGALIMA SPRĘSTI APIE KNYGĄ IŠ KAREIVIŠKŲ BATŲ METALU KAUSTYTOMIS NOSIMIS, ARBA PIRMAS ĮSPŪDIS — KLAIDINGAS Kai po dešimties minučių įžengiu į valgyklą, mūsų staliuką randu tuščią. Dabar jau žinau, kad draugės metė mane — oficialiai ir tyčia.

Sekundės dalelę juntu visų žvilgsnius nukrypstant į mane. Nevalingai kilsteliu ranką prie veido — staiga išsigąstu, kad visi pastebės paraudusį smakrą ir supras, ką veikiau.

Neriu atgal į koridorių. Man reikia pabūti vienai, man reikia suimti save į rankas. Pasuku link tualeto. Bet vos priartėjusi pamatau pro duris išlekiančias dvi krizenančias, už parankių susikibusias antraklases gimnazistes. (Lindsė tokias vadina sausainiukais-dvynukais, nes visad vaikšto susiklijavusios po dvi, o kai jų susirenka daugiau, pasidaro bloga.)

Pietų metu judėjimas tualetuose — pats didžiausias: visos merginos skuba pasidažyti lūpų, pasiguosti viena kitai, kad jaučiasi per storos, ar pagrasinti, kad tuoj apsivems kabinoje. O aš dabar visai nepageidauju klausytis nesibaigiančių tų kvaišų dejonių.

Pasuku link senojo tualeto, esančio pačiame Gamtos mokslų priestato gale. Vargu ar kas naudojosi juo nuo tada, kai pernai prie laboratorijų buvo įrengti naujesni tualetai (kuriuose klozetai neužsikemša, kaip amžinai nutikdavo anuose). Kuo labiau tolstu nuo valgyklos, tuo tylesnis darosi balsų gaudesys; galiausiai jis tampa panašus į vos girdimą vandenyno ošimą. Su kiekvienu žingsniu tampu vis ramesnė. Kulniukai kaukši į grindų plyteles vienodu ritmu.

Kaip ir tikėjausi, Gamtos mokslų priestatas tuščias. Čia kaip visada atsiduoda cheminiais valikliais ir siera. Bet šiandien užuodžiu dar ir dūmų kvapą, sumišusį su keistai aitriu kitu kvapu. Stumteliu tualeto duris, bet jos neatsidaro. Stumteliu stipriau, ir kažkas sudžeržgia. Iš visų jėgų trenkiuosi į duris petimi, ir pagaliau jos atsilapoja. Iš inercijos įlekiu vidun ir keliu atsitrenkiu į kėdę, kuri buvo įremta į durų rankeną. Koją persmelkia skausmas. Tas keistas kvapas tualete dar stipresnis.

Numetu rankinę ir pasilenkusi susiimu už kelio.

— Šūdas.

— Koks čia velnias?

Išgirdusi balsą net pašoku. Nė nepastebėjau, kad tualete esu ne viena. Pakeliu galvą ir pamatau Aną Kartulo, stovinčią su cigarete rankoje.

— Jėzau, — sakau. — Tu mane išgąsdinai.

— Aš tave išgąsdinau? — Ji atsiremia į sieną ir nukrato pelenus į kriauklę. — Tu tiesiog jėga įsilaužei vidun. Negi nemoki belstis? — burbteli, tarsi būčiau įsibrovusi į jos namus.

— Atsiprašau, kad sugadinau tau šventę, — tarsteliu ir neryžtingai pasuku prie durų.

— Palauk. — Ana iškelia ranką, atrodo susinervinusi. — Niekam neišduosi?

— Apie ką tu?

— Apie šitą. — Ji įtraukia dūmą ir iškvepia pilką kamuolį.

Ta jos cigaretė labai plona, atrodo, tarsi būtų susisukusi ją pati. Ir tada man topteli: tai — kasiakas. Tikriausiai marihuana sumaišyta su didoku kiekiu tabako, nes ne iškart atpažinau kvapą, kuriuo po kiekvieno vakarėlio dvokia mano drabužiai. Kartą Elodė sakė, esą man pasisekė, kad mano mama nelenda į mano kambarį, kitaip pagalvotų, jog prekiauju žole tiesiai iš nešvarių drabužių pintinės.

— Na ir kas? Atėjai čionai ir surūkei savo pietus? — Norėjau tik pajuokauti, bet nuskambėjo lyg pasityčiojimas.

Akimirką Ana dėbso į grindis. Tada pastebiu tuščią sumuštinių maišelį ir ant plytelių gulintį pustuštį traškučių pakelį. Man topteli, jog nė karto nesu mačiusi jos valgykloje. Turbūt kiekvieną

dieną ji pietauja čia.

— Aha, man patinka šitos patalpos apstatymas. — Pastebėjusi, kad žiūriu į maišelį sumuštiniams, Ana išmeta nuorūką ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. — O ką tu čia veiki? Negi neturi... — Ji nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti: Negi neturi draugių?

— Man reikėjo į tualetą, — atsakau.

Akivaizdu, kad meluoju, nes išsyk nepuoliau prie klozeto, bet jaučiuosi pavargusi, taigi nesugalvoju nieko geresnio, be to, Ana daugiau ir neklausinėja.

Kurį laiką tvyro nesmagi tyla. Niekada gyvenime (ar bent jau tame gyvenime, kuris buvo prieš automobilio avariją) nesu kalbėjusi su Ana Kartulo, išskyrus vieną kartą, kai ji išvadino Lindsę šlykščia paleistuve. Tąsyk pasakiau jai: Nevadink jos taip bjauriai. Bet verčiau jau liksiu čia nei grįšiu į koridorių. Galų gale, man į viską nusispjaut, taigi atsisėdu ant kėdės ir atremiu koją į kriauklę. Ana atsipalaiduoja ir atsišlieja į sieną. Jos akys kiek apsiblaususios, pati — suglebusi. Ji mosteli galva į mano kelį.

— Atrodo patinęs.

— Aha, nes kažkas užrėmė duris kėde.

Ana sukikena. Ji tikrai apsirūkiusi.

— Gražūs batai. — Ana kilsteli antakius ir nužvelgia mano batus, mat sėdžiu atrėmusi kojas į vieną iš apvalių tualeto kriauklių. Nesuprantu, ar ji kalba rimtai. — Sunku paeiti, ką?

— Paeinu, — atsakau kiek per greitai. Tada gūžteliu pečiais. — Na, kalbu apie nedidelius atstumus.

Ana prunkšteli ir delnu užsidengia burną.

— Nusipirkau juos dėl juoko. — Nenutuokiu, kodėl puoliau teisintis, bet šiandien viskas klojasi kitaip nei turėtų. Beveik visos taisyklės sulaužytos. O Ana veikia mane raminamai — ji elgiasi taip, tarsi būtų nė kiek nekeista, jog, užuot kiekviena sau pietavusi valgykloje, mudvi kartu leidžiame laiką kalėjimo vienutės dydžio tualete.

Ana pašoka ir atsisėda ant palangės, tada iškėlusi pakraipo priešais mane pėdas. Jos drabužiai visai netinka Valentino dienai. Nieko stebėtina. Ji vieną ant kitos vilki kelias juodas trikotažines palaidinukes, o ant viršaus — džemperį, kuris truputį prasegtas. Džinsų klešnių apačia apdriskusi, ant juosmens trūksta sagos, tad kelnės susegtos žiogeliu. Ji avi didžiuliais ilgaauliais kareiviškais batais apvaliomis metalu kaustytomis nosimis.

— Tau reikėtų nusipirkti tokius. — Ji kaukšteli kulnais lyg panke Dorotė, iš Ozo šalies keliaujanti namo. — Patys patogiausi batai iš visų mano turėtų.

Pažvelgiu į ją, lyg sakyčiau: Aha, kurgi ne.

Ana patrauko pečiais.

— Nesakyk „ne“, kol nepasimatavai.

— Gerai, duok.

Ana ilgai žiūri į mane — turbūt svarsto, ar kalbu rimtai.

— Štai kas. — Nusispiriu batus. Jie garsiai šlepteli ant grindų. — Mudvi apsikeisim.

Netardama žodžio Ana pasilenkia, atsisega ir nusitraukia batus. Mane nustebina jos kojinės — dryžuotos, vaivorykštės spalvų. O tikėjausi pamatyti kaukoles ar ką panašaus. Ji nusimauna ir kojines, suspaudžia saujoje ir atkiša man.

— Bee... — Suraukiu nosį. — Ačiū, nereikia. Verčiau apsieisiu be jokių.

Ana nusijuokia.

— Kaip sau nori.

Kai užsitraukiu jos batus, suprantu, kad ji buvo teisi. Batai jėgiškai patogūs, net ir be kojinių. Oda

vėsi, minkštutėlė. Sukioju kojas ir grožiuosi.

— Jaučiuosi taip, lyg ruoščiausi eiti gąsdinti vaikų. — Viena į kitą trinkteliu išsipūtusias metalu kaustytas batų nosis. Pasigirsta ausiai mielas kaukštelėjimas.

Ana užsimauna mano aukštakulnius ir atsistoja.

— Jaučiuosi lyg akrobatė. — Ji susvyruoja išskėtusi rankas į šonus, tarsi eitų lynu, pamėgina pavaikščioti po tualetą.

— Mūsų batų dydis vienodas, — tarsteliu, nors tai akivaizdu.

— Trisdešimt devintas — pats populiariausias, — paaiškina Ana. Ji žvilgteli į mane per petį, tada pasilenkia ir iš po kriauklės ištraukia savo rankinę — nunešiotą, iš įvairiaspalvių skiaučių sudurstytą krepšį (atrodo, lyg būtų pasisiuvusi pati). Iš rankinės išima metalinę dėžutę nuo saldainių. Joje guli nedidelis maišelis su žole (už marihuaną turbūt reikia dėkoti Aleksui Limentui), vyniojamasis popierius cigaretėms ir kelios suktinukės.

Ana pasideda ant kelių visuomeninių įgūdžių pamokoms skirtą segtuvą su studijų medžiaga ir, atsargiai prilaikydama segtuvą tarsi padėklą, ima sukti dar vieną suktinukę. (Pastaba paraštėje: iki šiol, kiek teko matyti, studijų medžiagą mokiniai naudojo kaip: 1) skėtį, 2) patiesalą atsisėsti ant žemės, 3) pagalvę, o dabar dar ir kaip padėklą. Bet niekada neteko matyti, kad kas naudotų ją mokymuisi. Vadinasi, arba visi Tomo Džefersono abiturientai bus visiškai nepasiruošę gyvenimui, arba kai kurių dalykų tiesiog neįmanoma išmokti per prievartą.) Ploni Anos pirštai juda kaip vijurkai.

Akivaizdu, ji turi patirties. Įdomu, ar ji suka suktines kartu su Aleksu? Po sekso? Guli vienas šalia kito ir rūko. Įdomu, ar tai darydami jie kada pagalvoja apie Bridžitą? Man tiesiog knieti pasiteirauti to Anos.

— Liaukis spoksojusi į mane, — nepakeldama akių sako Ana. — Aš nespoksau. — Atlošiu galvą ir įsistebeiliju į vėmalų spalvos lubas. Jos man primena apie mokytoją Deimlerį, tad vėl pažvelgiu į Aną. — Nelabai yra iš ko rinktis.

— Niekas tavęs neprašė čionai ateiti. — Jos balse vėl nuskamba nervinga gaidelė.

— Čia — vieša nuosavybė. — Pamatau, kad Anos veidas apniūksta. Tuoj ji pasiųs mane po velnių, ir tai bus kartu nuostabiai praleisto laiko liūdna pabaiga. Tad pasiskubinu pridurti: — Ai, nėra čia taip jau ir blogai. Na, šis tualetas — visai neprasta vietelė, lyginant su kitomis.

Ana įtariai dėbteli į mane, lyg manytų, jog tyčia gerinuosi, kad vėliau galėčiau iš jos pasityčioti.

— Galėtum keletą pagalvėlių numesti ant grindų. — Apsižvalgau aplinkui. — Kiek papuošti aplinką.

Ana nunarina galvą, ji visą dėmesį sutelkusi į suktinukę.

— Man labai patinka vieno grafiko kūriniai. Jis vaizduoja įvairius tuo pat metu kylančius ir besileidžiančius laiptus, — sako man.

— Morisas Kornelijus Ešeris?

Ana pakelia akis akivaizdžiai nustebusi, jog žinau, apie ką kalba.

— Aha, jis. — Jos veide šmėsteli šypsena. — Svarsčiau, gal čia, ant sienos, tikrai reikėtų pakabinti kokį plakatą su jo darbu. Na, tiesiog priklijuočiau lipnia juostele. Kad būtų į ką žiūrėti.

— Pas mane namie yra gal dešimt knygų su jo darbais, — sakau patenkinta, kad Ana nebepyksta ir neišspirs manęs iš tualeto. — Mano tėtis architektas. Jam patinka tokie dalykai.

Ana susuka kasiaką, lyžteli vyniojamojo popierėlio kraštelį ir keliais vikriais judesiais priklijuoja jį. Tada linkteli kėdės pusėn.

— Jeigu ketini ir toliau sėdėti ant kėdės, bet jau atremk ją į duris. Tada čia bus privati valda.

Mikliai pasislenku prie durų — kėdė net sucypia, jos kojoms bruožiant per grindų plyteles. Abi krūptelime, paskui imame juoktis. Ana ištraukia violetinės spalvos žiebtuvėlį, išmargintą gėlytėmis (ji

naudojasi tokiu žiebtuvėliu?), ir pamėgina prisidegti suktinukę. Žiebtuvėlis tuščiai spragteli keletą kartų, ir Ana nusikeikusi trenkia jį žemėn. Tada vėl pasirausia krepšyje ir ištraukia kitą žiebtuvėlį, nuogo moters kūno formos. Spusteli moters galvą, ir iš spenelių iššauna melsvos liepsnelės. Na štai, kaip tik tokio žiebtuvėlio ir tikėjausi, toks labiau pritinka Anai Kartulo.

Ana surimtėja, giliai įkvėpdama patraukia kasiako, tada pro melsvų dūmų kamuolį įsistebeilija į mane.

— Taigi, — prabyla ji. — Ir kodėl, merginos, jūs manęs taip nekenčiate?

Ko jau ko, bet tokio klausimo nesitikėjau. Dar labiau keista tai, jog ji atkiša suktinę man — pasiūlo užtraukti dūmą.

Dvejoju tik sekundę. Na, jeigu esu mirusi, dar nereiškia, kad tapau šventąja.

— Mes nejaučiame tau neapykantos.

Tai nuskamba nelabai įtikinamai. Tiesą pasakius, nė nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Aš pati Anai nejaučiu jokios neapykantos; Lindsė visad sakydavo, kad nekenčia Anos, bet dėl kokios priežasties, sunku suprasti. Lindsė — nenuspėjamas žmogus. Užtraukiu dūmą. Esu tik kartą rūkiusi žolę, bet šimtus kartų mačiau rūkant kitus. Įkvepiu, ir plaučiai prisipildo aitraus dūmo. Atrodo, tarsi kramtyčiau kerpes. Kaip ir dera, pamėginu sulaikyti kvėpavimą, bet dūmai kutena gerklę. Užsikosėju ir suktinę atiduodu Anai.

— Taigi kodėl?

Ji nepriduria: ...taip bjauriai su manim elgiatės, kodėl prirašinėjote tualetuose, sudirbote mane antroje gimnazijos klasėje išplatinusios melagingą elektroninį laišką: „Ana Kartulo pasigavo chlamidiozę.“ Jai ir nebūtina to sakyti garsiai.

Ana vėl atkiša man suktinę.

Trūkteliu dar kartą. Pradedu viską matyti iškreiptai: kai kurie daiktai skendi migloje, kiti — labai ryškūs, lyg kažkas reguliuotų fotoaparato ryškumą. Nenuostabu, kad žmonės vis dar bendrauja su Aleksu, nors šiaip jis — kvailys. Aleksas pardavinėja gerą žolę.

— Nežinau. — Žolytė taip ramina. — Tikriausiai visiems reikia ant ko nors išsilieti.

Ištarusi šiuos žodžius staiga suprantu: ogi tikra tiesa. Trūkteliu dar kartą ir perduodu suktinę Anai.

Visi pojūčiai paaštrėja, jaučiu sunkumą kojose ir rankose, girdžiu, kaip daužosi mano širdis ir venose kunkuliuoja kraujas. O dienai pasibaigus viską apgaubs tyla, bent jau iki tos akimirkos, kai laikas vėl užšoks ant įprasto rato ir tas vėl ims suktis.

Nuaidi skambutis. Pietūs baigėsi.

— Šūdas, šūdas, jau turėčiau būti kitoje vietoje, — sudejuoja Ana ir puola rinkti savo daiktų. Ji netyčia užkliudo metalinę dėžutę nuo saldainių. Maišelis su marihuana nulekia po kriaukle, o cigarečių popierėliai pasklinda į visas puses. — Šūdas.

— Aš tau padėsiu, — sakau.

Mes atsiklaupiame ir delnais atsiremiame į grindis. Mano pirštai kažin kokie išpurtę ir nutirpę, todėl niekaip nepavyksta surinkti nuo grindų popierėlių. Tai man pasirodo labai juokinga, ir mudvi su Ana praplyštame juoktis, vis atsimušdamos viena į kitą ir sunkiai gaudydamos kvapą, o Ana vis kartoja: — Šūdas, šūdas.

— Reikia paskubėti, — sakau. Visas pastarųjų dienų pyktis ir skausmas išsisklaidė ore, jaučiuosi laisva, nerūpestinga ir laiminga. — Antraip Aleksas supyks.

Ana suakmenėja. Mes esame taip arti viena kitos, kad beveik liečiasi mūsų kaktos.

— Iš kur žinai, kad turiu susitikti su Aleksu?

Tik dabar susivokiu prisidirbusi.

— Keletą kartų mačiau judu po septintos pamokos kartu sliūkinant į rūkyklą, — burbteliu, ir Ana nusiramina.

— Niekam nepasakosi? — paklausia ji ir prikanda lūpą. — Nenorėčiau, kad... — Ji nutyla, o aš spėlioju, ar pasakys ką apie Bridžitą. Bet Ana tik papurto galvą ir vėl ima rankioti nuo grindų popierėlius, tik dabar jau greičiau.

Ar galėčiau išplepėti, jog Ana Kartulo miega su Aleksu? Po to, kas nutiko tarp manęs ir mokytojo Deimlerio, tokia mintis atrodo juokinga. Neturiu jokios teisės išduoti Anos. Aš rūkiau žolę mokyklos tualete, praradau drauges, matematikos mokytojas įbruko savo liežuvį man į gerklę, o mano vaikinas nekenčia manęs dėl to, kad nenoriu su juo permiegoti. Aš esu mirusi, bet vis dėlto gyvenu toliau. Tą akimirką iš tikrųjų suvokiu visą situacijos absurdiškumą ir vėl pratrūkstu kvatoti. O Ana surimtėja.

Jos akys atrodo kaip dideli blizgantys stiklo rutuliukai.

— Kas yra? — nustemba ji. — Juokiesi iš manęs?

Papurtau galvą, bet atsakyti neturiu jėgų. Aš įsijuokiu taip, kad net sunku kvėpuoti. Tupiu šalia Anos ir visa kratausi, lošteliu atgal ir su trenksmu teškiuosi ant užpakalio. Anos veide vėl šmėsteli šypsena.

— Tu išprotėjai, — sako ji ir sukikena.

Porą kartų giliai įkvepiu.

— Aš bent jau neužsibarikaduoju tualete.

— Aš bent jau neapsvaigstu nuo pusės kasiako.

— Aš bent jau nemiegu su Aleksu Limentu.

— Aš bent jau neturiu bjaurių draugių.

— Aš bent jau turiu draugių.

Mes atsimušinėjame žodžiais ir juokiamės, tiksliau, kvatojame kaip beprotės. Ana atsiremia alkūne į grindis, galiausiai išsitiesia ant jų ir inkščia lyg šunytis. Tarpais ji vis sušnarpščia nosim, ir aš vėl praplyštu juoktis.

— Klausyk, noriu tau pasakyti... — ištariu, kai pagaliau atgaunu kvapą.

— Dėmesio, dėmesio! — Ana vaizduoja, kad trinkteli teisėjo plaktuku. Tada vėl suprunkščia į delną.

Mane supa kažin kas tiršta, ir man tai patinka. Aš plaukiu tamsoje, žalios sienos — tai vanduo.

— Aš pabučiavau mokytoją Deimlerį. — Vos ištarusi tai vėl imu kvatoti. Tie keturi žodžiai turbūt — patys juokingiausi pasaulyje.

Ana pasikelia ant alkūnės.

— Ką padarei?

— Ša! — Pakratau galvą. — Mes bučiavomės. Jis pakišo ranką man po palaidinuke, uždėjo ranką man... — Parodau į tarpkojį.

Ana ima sukioti galvą į šonus. Plaukai plakasi jai į veidą, tarsi būtų plaikstomi vėjo.

— Negali būti, negali būti, negali būti.

— Prisiekiu Dievu.

Ji pasilenkia prie manęs taip arti, jog pajuntu iš burnos sklindantį kvapą: ji ką tik sučiulpė mėtinį saldainiuką.

— Tai šlykštu. Juk pati supranti, taip?

— Suprantu.

— Šlykštu, šlykštu, šlykštu. Juk jis lankė šitą mokyklą, gal prieš dešimt metų.

— Prieš aštuonerius. Mes patikrinom.

Ana nusikvatoja ir glusteli galvą man prie peties.

— Jie visi — iškrypėliai, — ištaria tyliai, tiesiai man į ausį. — Tada atsitraukia. — Šūdas! Man galas.

Ranka prisilaikydama sienos Ana atsikelia nuo grindų. Stovėdama priešais veidrodį ir tvarkydamasi plaukus truputėlį svyruoja į šonus. Iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukia mažą buteliuką ir į akis įsilašina po keletą lašų. Aš vis dar guliu ant grindų ir stebiu ją iš apačios. Atrodo, tarsi Ana būtų toli toli, už šimto mylių.

— Aleksas nevertas tavęs, — lepteliu.

Ana peržengia per mane ir eina prie durų. Matau, kaip ji įsitempia. Gal supyko? Ji sustoja ir vieną ranką uždeda ant kėdės atlošo. Tačiau kai atsisuka, pamatau, kad šypsosi.

— Mokytojas Deimleris nevertas tavęs, — atsako man, ir abi vėl nusikvatojame.

Tada ji stumteli kėdę, atlapoja duris ir išslysta į koridorių.

Jai išėjus atsisėdu, atlošiu galvą ir kurį laiką mėgaujuosi patalpoje sklandančiomis mirguliuojančiomis kilpomis. Tai štai kaip jaučiasi saulė, dingteli. Tada tariu sau: esu apsvaigusi, kaip juokinga — žinau, kad esu apsvaigusi, bet negaliu liautis mąsčiusi, nors mano mintys irgi apsvaigusios.

Po kriaukle pastebiu kažin ką balta. Cigaretė. Pasilenkusi randu dar vieną. Ana surinko ne viską.

Tuo metu pasigirsta garsus beldimas į duris. Mikliai čiumpu abi cigaretes ir pašoku ant kojų. Kai atsistoju, jausmas, kad esu po vandeniu ir viskas sukasi ratu, dar sustiprėja. Atrodo, užtrunku visą amžinybę, kol pagaliau nustumiu kėdę nuo durų. Aš tokia apsunkusi.

— Pamiršai šitas, — sakau atidarydama duris, dviem pirštais laikydama cigaretes.

Deja, čia — ne Ana. Tai mokytoja Vinters. Ji stovi koridoriuje sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir susiraukusi taip, kad jos nosis pasidarė panaši į juodąją skylę, kuri tuoj įtrauks visą veidą.

— Mokyklos patalpose rūkyti draudžiama, — sako mokytoja Vinters, aiškiai tardama kiekvieną žodį. Tada išsišiepia parodydama dantis.

MOPSĖS Remiantis Tomo Džefersono vidurinės mokyklos vadovu „T&T“ (Tvarka ir taisyklės), jeigu moksleivis yra nutveriamas rūkantis mokyklos patalpose, jis trims dienoms pašalinamas iš mokyklos. Moku tai atmintinai, nes visi rūkaliai išplėšia šį puslapį ir padega rūkykloje. Kartais jie netgi pritūpia ir, kol popierius rangosi liepsnose ir pajuoduoja, o žodžiai suanglėję išnyksta, prikiša cigaretes, kad prisidegtų nuo tos liepsnos.

Bet šįsyk man pavyksta išsisukti — gaunu tik įspėjimą. Turbūt mokyklos administracija daro išimtis mokiniams, kurie žino kompromituojančių dalykų apie direktoriaus pavaduotoją ir fizinio lavinimo mokytoją (plius futbolo trenerį ir ūsų mėgėją). Kai ėmiau vapalioti apie sektiną pavyzdingą elgesį ir apie įspūdžiams lengvai pasiduodantį savo protą (aš tiesiog dievinu šį apibūdinimą, kuris reiškia: visų, kuriems dar nėra dvidešimt vienų, smegeninės nulipdytos iš gipso, naudojamo dantų įspaudams nuimti), ir kai užsiminiau apie administracijos pareigą rodyti mokiniams pavyzdį, o ypač kai priminiau apie „T&T“ 69 puslapį, kuriame rašoma, kad mokyklos patalpose ar šalia jų draudžiamas nepadorius ir nederamas seksualinis elgesys, atrodė, jog mokytoją Vinters tuoj ištiks infarktas. Šią taisyklę žinau puikiai, nes tas puslapis buvo šimtus kartų išplėštas ir pakabintas visuose mokyklos tualetuose, o paraštėse pripiešta neabejotinai nepadorių ir nederamą seksualinį elgesį vaizduojančių piešinukų. Tačiau mokyklos administracija pati prisišaukė bėdą. Kas rašo tokią taisyklę 69 puslapyje?

Praleidusi pusantros valandos su mokytoja Vinters, aš bent jau visiškai išsiblaiviau. Ką tik nuskambėjo paskutinis skambutis, ir iš visų kabinetų keldami baisų triukšmą pasipila mokiniai.

Pasigirsta riksmai, juokas, trinksi spintelių durelės, krinta knygos, moksleiviai stumdo vienas kitą.

Toks nerimastingumas, nerūpestingumas ir triukšmas būdingas tik penktadienio popietėms. Ir aš jaučiuosi puikiai, kupina jėgų. Dingteli: Reikia susirasti Lindsę. Ji nepatikės. Ji mirs iš juoko. Paskui apkabins per pečius ir pasakys: Samanta Kingston, tu — žvaigždė, ir viskas vėl bus gerai. Viena akimi seku ir Aną Kartulo. Sėdint mokytojos Vinters kabinete man toptelėjo, kad mudvi taip ir negrąžinom viena kitai batų. Aš vis dar aviu milžiniškais juodais kareiviškais jos batais.

Išsvyruoju iš pagrindinio pastato. Nuo šalčio ima gelti akis, o krūtinę perveria aštrus skausmas.

Vasaris — tikrai pats bjauriausias mėnuo. Prie valgyklos stovi koks pustuzinis autobusų. Varikliai čiaudo, išmetamieji vamzdžiai spjaudosi tirštais juodų dūmų kamuoliais. Pro purvinus langus matyti kelių žemesniųjų klasių moksleivių veidai, jie atrodo blyškūs ir panašūs vienas į kitą. (Mokiniai susmukę ant sėdynių — tikisi likti nepastebėti.) Kertu mokyklos personalui skirtą aikštelę ir pasuku link Vyresniųjų alėjos. Pusiaukelėje pamatau iš alėjos išlekiantį plačiašiknį Range Rover. Jis net dreba nuo žemų dainos „Daugiau jokių dramų“ garsų ir šauna į aukščiau esančią aikštelę. Sustoju. Šaunus svaigulys akimirksniu išgaruoja. Žinoma, nemaniau, kad Lindsė palauks manęs po pamokų, bet giliai širdyje vis dėlto kirbėjo šiokia tokia viltis. Ir tada man topteli, jog nėra kas mane paveža ir aš neturiu kur eiti. Grįžti namo nenoriu. Nors esu suledijusi, jaučiu, kaip karštis dilgčioja pirštų galiukuose ir slenka nugara.

Keisčiausia, kad, nors esu populiari (tikrai labai populiari), daug draugų neturiu. O dar keisčiau, kad pirmą kartą atkreipiu į tai dėmesį.

— Same!

Atsisuku ir pamatau link manęs einančias Tarą Fliut, Betanę Harps ir Kortnę Volker. Jos visada keliauja būreliu, ir, nors visos esame neva draugės, Lindsė jas vadina mopsėmis — mielos iš toli, pabaisos iš arti.

— Ką čia veiki? — Taros veide tvieskia šypsena, tarsi ji dalyvautų nesibaigiančioje atrankoje

Crest dantų pastos reklamai. Dabar ji šypsosi man. — Juk lauke koks tūkstantis laipsnių šalčio!

Apsimestinai abejingai atmetu plaukus. Dar tetrūksta, kad mopsės suuostų, jog mano draugės išmetė mane per bortą.

— Norėjau kai ką pasakyti Lindsei. — Mosteliu Vyresniųjų alėjos pusėn. — Bet ji su merginomis turėjo skubiai išlėkti, nes kartą per mėnesį jos vykdo kažkokią visuomeninę veiklą. Tikra nesąmonė.

— Tikrai nesąmonė, — pakartoja Betanė ir energingai sulinksi galva. Kiek man žinoma, vienintelis vaidmuo jos gyvenime — pritarti viskam, kas sakoma.

— Eime su mumis. — Tara įsikabina man į ranką ir spusteli ją. — Mes važiuojam į La Villa apsiprekinti. Paskui ketiname užsukti į vakarėlį pas Kentą. Ką manai?

Mintyse greitai peržvelgiu visas pasirinkimo galimybes: be jokios abejonės, apie grįžimą namo nėra ko ir galvoti. Ir pas Elę būsiu nepageidaujamas asmuo — Lindsė labai aiškiai davė man suprasti.

Dar yra Robis... Kol jis vaizduotų gitaros meistrą, sėdėčiau ant sofos, paskui truputėlį pasiglamžytume. Apsimesčiau nepastebėjusi, kad jis sugadino dar vienos mano liemenėlės sagtelę, nes nemoka jų atsegti. Plepėtume apie nieką, o kai Robio tėvai, į automobilį susikrovę daiktus, išvažiuotų savaitgaliui, atsisveikindami pamojuotume jiems. Tada, vos jiems išvykus, valgytume picą ir gertume šiltą alų, ištrauktą iš slėptuvės garaže. Paskui dar pasiglamžytume. Ne, ačiū, nereikia.

Atidžiai apžvelgiu automobilių aikštelę — gal kur pamatysiu Aną. Jaučiuosi nelabai smagiai, kad tebeaviu jos kareiviškais batais. Kita vertus, pati ji manęs kažin kodėl neieško. Be to, Lindsė visad sakydavo: nauja batų pora gali pakeisti gyvenimą. O jei man kada ir reikėjo rimtų permainų gyvenime (ar gyvenime po mirties, jokio skirtumo), tai toji akimirka yra kaip tik dabar.

— Puiku, — sakau, ir Taros šypsena dar paplatėja, nors tai regisi beveik neįmanoma. Baltutėliai jos dantys suboluoja it kaulai.

Kai jau sukam iš aikštelės, papasakoju mopsėms (nieko negaliu sau padaryti, vis tiek manau, kad jos — mopsės) apie apsilankymą pavaduotojos kabinete, apie tai, ką Vinters išdarinėjo su mokytoju Otu ir kaip išsisukau nuo bausmės. (Pavaduotojai pažadėjau sunaikinti mobiliuoju darytą nuotrauką, kurioje užfiksuoti jų erotiniai žaidimai Oto kabinete. Žinoma, pamelavau jai — jokiu būdu nepasilikčiau įrodymų apie jų poravimąsi, ypač skaitmeniniu formatu.)

Tara taip kvatoja, jog net ima dusti, o Kortnė nustebusi spokso, tarsi aš būčiau atradusi vaistus nuo vėžio ar išradusi tabletę, kurią prarijus krūtinė padidėja vienu dydžiu. Betanė užsidengia burną delnu ir sako: — O Šventoji Sausų Pusryčių Motina!

Aš tiksliai nežinau, ką tai reiškia, tačiau tai, be abejonės, pati originaliausia frazė, kurią esu kada nors girdėjusi iš jos lūpų. Vėl pasijuntu gerai, pasitikėjimas savimi grįžta. Primenu sau, kad šiandien — mano diena, tad galiu elgtis, kaip šaus į galvą.

— Tara? — pasilenkiu į priekį. Tara vairuoja mažytę dvidurę Honda Civic, tad mes su Betane sėdime susispaudusios ant užpakalinės sėdynės. — Gal prieš važiuodamos į prekybos centrą galėtume sekundėlei stabtelėti prie mano namų?

— Žinoma. — Galinio vaizdo veidrodėlyje vėl sušvinta šypsena, tarsi saulė dangaus lopinėlyje. — Nori ką nors palikti?

— Noriu kai ką pasiimtu — atsakau jai ir taip pat nusišypsau pačia plačiausia šypsena.

Dabar beveik trečia valanda, tad mama jau turėtų būti grįžusi iš jogos užsiėmimų. Taip ir yra — kai privažiuojame mano namus, ant keliuko pamatau mamos automobilį. Tara ruošiasi sukti prie namo ir sustoti už mamos Accord, bet aš patapšnoju jai per petį ir gestais parodau, kad važiuotų toliau. Ji lėtai rieda gatve tol, kol automobilis pasislepia už amžinai žaliuojančios gyvatvorės, prieš keletą metų mamos paliepimu pasodintos po to, kai ji pastebėjo, jog tuometinis mūsų kaimynas ponas Horferlis

naktimis vaikštinėja po savo valdas visiškai nuogas. Štai kaip sprendžiamos beveik visos problemos, su kuriomis tenka susidurti gyvenant priemiestyje: pasodini medį ir tikiesi, kad nebematysi kaimynų intymių vietelių.

Iššoku iš automobilio ir apeinu aplink namą melsdamasi, kad tik mama nestovėtų prie lango svetainėje ar tėčio darbo kambaryje. Viliuosi, kad, prieš važiuodama paimti Izės iš gimnastikos treniruotės, ji, užsidariusi vonios kambaryje, gėdingai ilgai turškiasi po dušu. Tyliai atrakinu duris iš sodo pusės ir įslenku į virtuvę. Kaip ir numaniau, išgirstu vandens teškenimą viršuje ir keletą aukštų, virpančių garsų. Mama dainuoja. Akimirką dvejoju (užtrunka gan ilgai, kol atpažįstu melodiją — tai Franko Sinatros daina „Niujorkas, Niujorkas“), tada sukalbu padėkos maldelę, kad mopsės netapo improvizuoto mamos pasirodymo liudininkėmis. Pirštų galais nutipenu iki sandėliuko, kur mama įprastai numeta milžinišką savo rankinę. Ji tikrai guli tenai. Ant skalbimo mašinos pabirusios kelios monetos, mėtosi dėžutė mėtinukų. Iš po plono odinio rankinės dirželio kyšo žalios Ralph Lauren piniginės kampas. Įdėmiai klausydamasi vandens čiurlenimo, atsargiai ištraukiu mamos piniginę, pasirengusi mesti ją ir sprukti, jei tik vanduo nustotų tekėjęs. Ir piniginėje baisi netvarka: kimšte prikimšta visokių nuotraukų (Izės, mano, mūsų abiejų, Kalėdų Seneliu aprengto Patrakėlio), čekių, vizitinių kortelių. Taip pat ir kreditinių kortelių.

Jos mane ypač domina.

Atsargiai ištraukiu Amex kreditinę kortelę. Ji skirta tik svarbesniems pirkiniams, tad vargu ar mama pastebės, kad dingo. Mano delnai lipnūs nuo prakaito, o širdis daužosi taip, kad net skauda. Atsargiai užsegu piniginę ir įkišu atgal į rankinę, į tą pačią vietą.

Viršuje vanduo liovėsi čiurlenęs, pasigirsta cypimas, kaip būna užsukant čiaupą, paskui viskas nutyla. Sinatros dainų koncertas baigėsi. Dušo procedūros irgi. Staiga baisiai išsigąstu ir suakmenėju.

Ji išgirs mane. Ji pričiups mane. Ji pamatys mane su Amex kreditine kortele rankoje.

Suskamba telefonas. Girdžiu, kaip mama išeina iš vonios kambario ir šlepsėdama koridoriumi dainuoja: „Einu, einu.“ Tą pačią akimirką atsipeikėju ir dingstu: išsmunku iš sandėliuko, pereinu virtuvę, išeinu pro tas pačias duris ir bėgte pasileidžiu palei namo sieną. Šalna, nubalinusi žolę, negailestingai kandžioja man blauzdas. Mane suima juokas. Stipriai spaudžiu delne šaltą plastikinę Amex kortelę, taip stipriai, kad net lieka žymės.

Išlaidauti prekybos centre šiaip jau man neleidžiama, yra nustatytos griežtos ribos: dukart per metus tėvai skiria po penkis šimtus dolerių naujiems drabužiams, be to, galiu išleisti pinigus, kuriuos užsidirbau prižiūrėdama Izę ar tėvų prašymu atlikusi kitus naudingus darbelius, pavyzdžiui, supakavau kaimynams skirtas kalėdines dovanas, lapkritį sugrėbsčiau lapus ar padėjau tėčiui išvalyti drenažo vamzdžius. Žinau, penki šimtai dolerių — daug, bet nepamirškite: Elės Burberry botai kainuoja irgi beveik penkis šimtus, o ji avi jais tik per lietų. Vien ant jos kojų — penki šimtai dolerių! Tad šopinimasis niekada nebuvo mano aistra. Tiesiog tai nėra labai linksma, ypač kai tavo geriausios draugės — Elė Haris, kitaip Kreditinė kortelė be limito, ir Lindsė Edžkomb, arba Patėvis mėgina nusipirkti mano meilę dovanomis.

Tačiau šiandien ši problema bus išspręsta.

Pirma stotelė — Bebe parduotuvė; čia išsirenku nuostabią suknytę su plonytėmis petnešėlėmis.

Suknelė tokia aptempta, kad norėdama įsisprausti turiu įtraukti pilvą ir nekvėpuoti. Bet net ir tada tenka prašyti Taros, kad ateitų į persirengimo kabiną ir padėtų užsegti užtrauktuką. Ši suknelė šauniai dera prie Anos kareiviškų batų. Po teisybei, atrodo jėgiškai seksualiai — su ja esu panaši į samdomą žudikę iš vaizdo žaidimo ar į veiksmo filmo heroję. Priešais veidrodį padarau keletą judesių kaip filme „Čarlio angelai“, tada suglaudžiu pirštus, kad atrodytų lyg pistoletas, ir nusitaikau į savo

atspindį veidrodyje. Be garso ištariu „atsiprašau“, neva nuspaudžiu gaiduką ir įsivaizduoju nugriaudint šūvį.

Pamačiusi, kad nė nežvilgtelėjusi į kainą atkišu pardavėjai kreditinę kortelę, Kortnė vos nenualpsta. Iš tikrųjų aš pastebėjau, kokia tai suma. Neįmanoma nepastebėti žalio šviečiančio užrašo $302,10 kasos aparato ekrane, mirksinčio man, tarsi būčiau prasikaltusi. Kai pardavėja pastumia čekį, kad pasirašyčiau, man užgniaužia kvapą. Vis dėlto pravertė ilgametė patirtis, už gydytojus pasirašinėjant raštelius, už tėvus — pateisinimus dėl vėlavimo į pamokas, nes mamos parašą suraitau tiesiog tobulai. Pardavėja nusišypso man.

— Ačiū, ponia Kingston, — ištaria taip, tarsi aš ką tik būčiau padariusi jai paslaugą.

O tada ramiai išeinu iš parduotuvės, baltame šiugždančiame pirkinių maišelyje nešdamasi į šilkinį popierių susuktą tobuliausią pasaulyje juodą suknelę. Dabar aš suprantu, kodėl Elei ir Lindsei patinka šopintis. Nepaprastai smagu, kai gali gauti viską, ko geidžia širdis.

— Tau pasisekė, kad tėvai duoda kreditinę, — sako Kortnė, bindzinanti paskui mane. — Aš jau metų metus maldauju, o jie vis neduoda, sako: pradėsi mokytis koledže, tada ir gausi.

— Man irgi nedavė, — atsakau ir kilsteliu antakį.

Kortnė net išsižioja.

— Ką? — Ji pasukioja galvą tokiu greičiu, kad besiplaikstantys juodi plaukai susilieja į dėmę. — Negali būti. Bet tu juk ne... Nori pasakyti, pavogei?..

— Ša! — Prekybos centro La Villa interjeras itališkas: didžiulės erdvės, fontanai, marmurinės grindų plokštės. Garsai atsimuša į sienas, prašvilpia pro šalį ir įsilieja į bendrą šurmulį, tad beveik neįmanoma suprasti, ką žmonės kalba, nebent jie stovėtų visai šalia. Vis dėlto nematau prasmės reklamuotis, kad maudausi piniguose. — Be to, norėčiau vadinti tai pasiskolinimu.

— Mano tėvai pasmaugtų už tokį elgesį. — Kortnė taip išverčia akis, kad akių obuoliai, regis, tuoj iššoks iš akiduobių. Man net baugu žiūrėti. — Jie dusintų mane, kol uždusintų negyvai.

— Tai jau tikrai, — tarsteli Betanė.

Užsukame į Mac kosmetikos skyrių. Čia tipas, vardu Stenlis (dar liesesnis už mane), iš naujo padaro man makiažą. O mopsės tiktai išmėgina įvairių atspalvių pieštukus akims ir gauna pylos, kad lenda prie supakuotų lūpų blizgio tūtelių. Nusiperku visas priemones, kurias Stenlis naudojo gražindamas mane: kreminę pudrą, korektorių, sausą savaiminio įdegio pudrą, akių šešėlių pagrindą, trijų skirtingų atspalvių šešėlius akims ir dviejų atspalvių pieštukus (vienas iš jų baltas, skirtas apvesti po akimis), blakstienų tušą, lūpų pieštuką, blizgį, keturis skirtingus šepetėlius ir vienas žnyples blakstienoms užriesti. Tikrai buvo verta pirkti. Išeinu atrodydama lyg modelis, o vaikščiojant po La Villa žmonės spokso į mane. Einant pro grupelę vaikinų (jie neabejotinai mokosi bent jau koledže) vienas sumurma: Seksiuke. Tara ir Kortnė žingsniuoja man iš šonų, o Betanė seka iš paskos.

Lindsė turbūt taip jaučiasi visada, dingteli man.

Kita parduotuvė — Nieman Marcus. Čionai užsukdavau tik jeigu atsitempdavo Elė, nes viskas čia kainuoja milijardus. Kortnė matuojasi keistas pagyvenusioms moterims skirtas skrybėles, o Betanė fotografuoja ją ir grasina įkelsianti nuotraukas į internetą. Išsirenku tiesiog nuostabų miško žalumos atspalvio dirbtinio kailio šalį, su kuriuo atrodau taip, tarsi ruoščiausi į vakarėlį privačiame lėktuve, ir didžiulius kabančius sidabrinius auskarus, puoštus granatais. Čia iškyla nedidelė problemėlė — kasininkė (anot jos kortelės, vardu Irma) paprašo manęs parodyti asmens dokumentą.

— Dokumentą? — Nekaltai sumirksiu. — Aš niekada jo nesinešioju. Be to, pernai pavogė.

Irma ilgai ir atidžiai žiūri į mane, lyg jai nelabai rūpėtų tas mano dokumentas, tada susprogdina kramtomosios gumos burbulą, išspaudžia dirbtinę šypseną ir nustumia į šalį pirkinius.

— Apgailestauju, Elen. Bet atsiskaitant kreditine kortele, kai suma viršija du šimtus penkiasdešimt dolerių, mes reikalaujame asmens dokumento.

— Tiesą pasakius, man labiau patinka „panele Kingston“. — Ir aš dirbtinai nusišypsau. Kalė. O tas žongliravimas kramtomosios gumos burbulu — Lindsės išradimas.

Na, gal ir aš būčiau tikra kalė, jeigu tėvai būtų pavadinę mane Irma.

Staiga man galvon šauna puiki mintis. Pasiraususi rankinėje ištraukiu Hildebridžo plaukimo ir teniso klubo (tą klubą lanko mano mama) nario kortelę. Prisiekiu: apsauga tame sporto klube griežtesnė nei oro uostuose (lyg nutukimas Amerikoje būtų vienas iš teroristų taikinių; o kitas svarbus taikinys — tautos mėgstami eliptiniai treniruokliai), tad ant kortelės yra mažytė mano nuotrauka, nario asmens kodas ir mano pavardė su vardų inicialais — S. E. KINGSTON. Irma susiraukia.

— O ką reiškia S? Mano galvoje kažkas spragteli, paskui pasidaro visiškai tuščia.

— Hm... Severas.

Irma spokso į mane.

— Kaip to veikėjo iš „Hario Poterio“?

— Tiesą sakant, tai — vokiškas vardas. — Man tikrai nereikėjo siūlytis Izei skaityti tų kvailų knygų. — Todėl mieliau prisistatau antruoju vardu, aišku?

Irma kandžioja lūpą ir vis dar dvejoja. Tara stovi šalia ir pirštais brauko per mano Amex kortelę, lyg norėtų sugerti į save nors dalelę kredito. Ji pasilenkia prie pardavėjos ir sukikena.

— Viską jūs suprantat kuo puikiausiai. — Tara prisimerkia, lyg jai būtų sunku įskaityti vardą ant kortelės, esančios už keliolikos centimetrų. — Tu — Irma, ar ne?

Kortnė prieina prie mūsų. Ji užsidėjusi plačiakraštę skrybėlę su plunksnota kregždute ant šono.

— Ar kai buvai maža, tave kas nors vadindavo Firma? Arba Birma?

Irma kietai sučiaupia lūpas ir jos virsta balta plonyte linija. Ji paima mano kreditinę kortelę ir perbraukia per skaitytuvą.

— Guten Tag, — sakau, kai jau einame laukan. Tai vieninteliai vokiški žodžiai, kuriuos moku.

Sukant iš La Villa automobilių aikštelės, Tara ir visa kompanija vis dar šaiposi iš Irmos.

— Negaliu patikėti, — vis kartoja Kortnė. Norėdama pažvelgti į mane ji net pasilenkia į priekį, lyg manytų, jog imsiu tuoj ir išgaruosiu. Šįkart nė neprašius man buvo užleista vieta priekyje. — Po velnių, negaliu patikėti. Šypteliu ir atsisuku į langą. Pamačiusi savo atvaizdą akimirką nustembu: didelės ryškios akys, padažytos tamsiais šešėliais, putlios raudonos lūpos. Štai ką gali makiažas. Vos atpažinau save.

— Atrodai stulbinamai, — sako Tara, tada trinkteli delnu per vairą ir nusikeikia, nes nespėjome prašokti degant žaliam šviesoforo signalui.

— Dėkoju. — Lengvai vėduojuosi ranka. Jaučiuosi tiesiog puikiai. Beveik džiaugiuosi, kad šįryt apsipykome su Lindse.

— O velnias, negali būti! — Kortnė stukteli man per petį.

Prie šviesoforo, greta mūsų, sustoja didžiulis Chevy Tahoe visureigis, drebinamas žemų muzikos garsų. Nors lauke baisiai šalta, visi jo langai nuleisti žemyn. Automobilyje sėdi tie patys koledžo studentai, kuriuos matėme prekybos centre La Villa. Tie patys, kurie nužiūrinėjo mus. Kurie nužiūrinėjo mane. Jie juokiasi ir dėl nežinia ko ginčijasi.

Vienas iš jų sušunka: — Maikai, tu — tikra boba!

Vaikinai apsimeta nematą mūsų. Taip jie visada elgiasi, kai tiesiog miršta iš smalsumo.

— Jie tokie dailučiai, — laikydama vairą sako Tara ir palinksta mano pusėn, kad geriau matytų vaikinus. Paskui staigiai atsitiesia.

— Turėtum paprašyti jų telefono numerio.

— Ką? Jie juk keturiese.

— Tada — jų telefonų numerių.

— Aha. — Aš tuoj jiems parodysiu, — sakau, ir tą pačią akimirką labai aiškiai ir puikiai suvokiu: aš tai padarysiu! Ir nebus jokių galbūt arba: Ar neprisidarysim bėdos? Arba: O Dieve, aš niekada negalėčiau to padaryti. Taip. Keturios raidės. Atsisuku į Kortnę.

— Manai, neišdrįsiu?

Kortnė vėl išsprogina akis. Tara ir Betanė dėbso į mane taip, tarsi man vietoj rankų būtų išdygę aštuonkojo čiuptuvai.

— Tu neišdrįsi, — sako Kortnė.

— Tu negali, — ištaria Tara.

— Aš galiu, aš išdrįsiu, ir aš ketinu tai padaryti.

Nuleidžiu automobilio langą. Šalčio banga plūsteli į mane ir nuslopina visus kitus pojūčius. Mano kūnas lyg suparalyžiuotas, jaučiu tik atskiras jo dalis — alkūnę, mėšlungio sutrauktą koją, dilgčiojančius pirštus. Iš vaikinų automobilio sklindanti muzika tokia garsi, kad man net ima skaudėti ausis. Nesuprantu dainos žodžių, netgi melodijos, girdžiu tik ritmingą dundesį, ir tokį garsų, kad tai veikiau vibracija nei muzika.

— Ei! — šūkteliu. Nuskamba kaip varnos kranktelėjimas. Atsikrenkščiu ir pamėginu dar kartelį: — Ei! Vaikinai!

Vairuotojas pakreipia galvą mano pusėn. Jaučiuosi įsitempusi, man sunku susikaupti. Bet tą akimirką pastebiu, jog vyrukas, tiesą sakant, nėra jau toks patrauklus: dantys kreivoki, viena ausis persmeigta blizgančiu smeigtuku, lyg jis būtų koks reperis. Bet jis ištaria: „Ei, gražuole“, ir visi trys jo draugai atsigręžia į mane. Viena, dvi, trys galvos iššoka tarsi figūrėlės iš žaislinės dėžutės, tarytum kurmiai žaidime „Trinktelėk kurmiui“, kurį mačiau žaislų parduotuvėje Dave & Busters.

Vienas, du, trys — ir kilsteliu palaidinukę. Akimirksniu kyla baisus triukšmas: kažkas sustaugia, o gal sušvilpia. Kas tai — juokas, o gal inkštimas?

Kortnė šaukia: — Varyk, varyk, varyk!

Tada sucypia padangos, ir mūsų automobilis, kiek slystelėjęs į šoną, šauna pirmyn. Vėjas plaka man į veidą, jaučiu svylančios gumos ir benzino tvaiką. Širdis iš gerklės po truputį leidžiasi į krūtinę, kūnas sušyla, grįžta pojūčiai. Uždarau langą. Mane apima keistas jausmas: lyg svaigulys, kai per ilgai juokiesi ar sukiesi ratu. Ne visai panašu į apsvaigimą iš laimės, bet man visai patinka.

— Tai bent! Nepakartojama!

Kortnė kumščiu tranko į mano sėdynės atlošą. Betanė purto galvą ir atkišusi ranką paliečia mane.

Jos akys plačiai atmerktos, kupinos nuostabos, tarsi aš būčiau kokia šventoji, ir ji prisiliesdama prie manęs tikėtųsi išsigydyti nežinia kokią ligą. Tara net klykia iš smagumo. Ji vos mato kelią, nes akys pilnos ašarų.

— Ar matei jų veidus? Matei? — springdama juoku sako man.

Staiga suvokiu, kad nemačiau. Aš nieko nemačiau, nieko nejaučiau — girdėjau vien tik baisų triukšmą. Ir tada man kyla klausimas: ar taip jaučiamasi, kai esi gyvas, tikrai gyvas, ar kai esi jau miręs? Tokia mintis man pasirodo labai juokinga. Kortnė vėl kumšteli mane, ir galinio vaizdo veidrodėlyje pamatau raudoną it saulė jos veidą. Aš irgi nusijuokiu, ir visos keturios kvatojame visą

kelią iki pat Ridževju miestelio (apie 30 kilometrų). O pro šalį, tarsi prastas paveikslas, išmargintas juodomis ir pilkomis dėmėmis, lekia pasaulis.

Užsukame pas Tarą į namus persirengti. Tara ir šįsyk padeda man užsivilkti suknelę. Ant pečių užsimetu kailinį šalį, įsisegu auskarus ir paleidžiu plaukus. (Jie krinta bangomis, nes visą dieną buvo surišti į kuodą.) Tada atsisuku į veidrodį, ir širdis krūtinėje ima daužytis lyg pašėlusi. Atrodau bent jau dvidešimt penkerių, visiškai kitas žmogus. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip vaikystėje stovėdavau vonios kambaryje laukdama, kol nuo veidrodžio dings vandens garai, ir melsdavausi, kad tik mano išvaizda būtų pasikeitusi. Prisimenu tą šlykštų nusivylimo jausmą, apimantį kaskart, kai veidrodyje išryškėdavo mano veidas, toks pat negražus, kaip ir anksčiau. Tačiau šįkart atmerkusi akis regiu visai kitą žmogų. Štai aš: kitokia, žavinga, nepanaši į ankstesnę save.

Vakarienė, be abejonės, — mano sąskaita. Einame į Le jardin du Roi — aukščiausios klasės ypač prabangų prancūzų restoraną, kur visi padavėjai labai gražūs ir visi — prancūzai. Iš valgiaraščio išsirenkame butelį paties brangiausio vyno, o kadangi niekas neprašo parodyti dokumentų, užsisakome ir po taurę šampano. Jis toks skanus, kad, padavėjams nė nespėjus atnešti užkandžių, užsisakome dar po taurę. Betanė tuoj apgirsta ir ima kabinti padavėją, vapa kažką neva prancūziškai (nes praėjusią vasarą atostogavo Provanse). Užsisakėme turbūt pusę visų valgiaraštyje išvardytų patiekalų: mažyčių burnoje tirpstančių sūrio rutuliukų, storais gabalais supjaustyto pašteto (turinčio tikriausiai daugiau kalorijų, nei derėtų suvartoti per dieną), salotų su ožkų pieno sūriu, midijų balto vyno padaže ir po kepsnį su Bearno padažu, visą ešerį, patiekiamą kartu su galva, créme brûlée ir šokoladinių putėsių. Manau, tai pats gardžiausias maistas, kokį man yra tekę ragauti. Tad valgau, valgau, kol prisikemšu tiek, kad vos galiu kvėpuoti. Jeigu prarysiu dar bent kąsnelį, mano suknelė tikrai neatlaikys. Kai jau pasirašinėju čekį, vienas iš padavėjų (pats gražiausias) atneša keturias miniatiūrines taureles su saldžiu rožinės spalvos likeriu „virškinimui pagerinti“. Be abejo, jis ištaria tai su prancūzišku akcentu.

Atsistoju ir tik tada suvokiu, kad apgirtau. Sekundėlę viskas aplinkui gan smarkiai siūbuoja, lyg pasaulis būtų netekęs pusiausvyros. Dingteli, kad galbūt prisigėrė pasaulis, o ne aš, ir suima juokas.

Išeiname laukan, į ledinį orą, ir netrukus kiek prasiblaivau.

Patikrinu, ar niekas neskambino. Ogi gavau žinutę iš Robio. Kur prapuolei? Mes turim planu siam vakarui, atsimeni?

— Eime, Same, — pašaukia mane Kortnė. Jiedvi su Betane sulindo ant užpakalinės Civic sėdynės ir dabar laukia, kol aš atsisėsiu priekyje. — Metas linksmybėms!

Greitai parašau Robiui žinutę: Jau važiuojam. Iki. Tada įsėdu į automobilį ir išrūkstame į vakarėlį.

Vakarėlis ką tik prasidėjo. Nudrožiu tiesiai į virtuvę. Dar ankstoka, žmonių nedaug, tad kambariuose pastebiu daugybę smulkmenų, į kurias pirma neatkreipiau dėmesio. Šiuose namuose pilna mažyčių iš medžio išdrožtų statulėlių, modernių aliejiniais dažais tapytų paveikslų ir senų knygų, tarsi čia būtų koks muziejus.

Virtuvėje dega ryški šviesa, visur švaru ir tvarkinga. Prie pat durų stovi dvi alaus statinaitės, ir daugelis atvykusiųjų trinasi aplink jas. Negausūs svečiai — daugiausia vaikinai ir tik keletas merginų iš antros gimnazijos klasės. Jos stovi būreliu, apglėbusios po plastikinį bokalą, tarsi tai būtų koks gyvybės šaltinis, o šypsenos tokios dirbtinės ir tokios plačios, jog veikiausiai joms skauda skruostus.

Vos tik įžengiu į virtuvę, į mane įsistebeilija Robis.

— Same?! — Jis tuoj ateina prie manęs ir apglėbia abiem rankom, delnais atsiremdamas į sieną.

Pasijuntu lyg įkalinta. — Jau maniau, kad nepasirodysi.

— Juk parašiau: atvažiuoju. — Priglaudžiu plaštakas jam prie krūtinės ir pajuntu spurdant širdį.

Kažin kodėl man pasidaro liūdna. — Ar gavai mano žinutę?

Robis gūžteli pečiais.

— Tu visą dieną elgiesi keistai. Pamaniau, gal tau nepatiko mano rožė?

Su meile. Buvau visai pamiršusi. Pamiršau ir kad buvau nusiminusi. Tačiau dabar tai neturi jokios reikšmės. Šiaip ar taip, čia — tik žodžiai.

— Rožė buvo graži.

Robis nusišypso ir paglosto man galvą, lyg būčiau koks šunytis.

— Atrodai labai seksualiai, maže, — sako jis. — Gersi alaus?

Linkteliu. Galva jau praskaidrėjo. Esu netgi per daug blaivi — jaučiu savo kūną, rankos nukarusios, lyg laikyčiau sunkų nešulį. Robis paleidžia mane ir jau ketina eiti sau, bet staiga pamato mano batus. Jis pakelia akis ir šypsodamasis pažvelgia į mane, nors atrodo sutrikęs.

— Kas čia dabar? — parodo į kareiviškus Anos batus.

— Batai. — Pajudinu kojos nykštį, nors to, aišku, nematyti. Nežinia kodėl jaučiuosi patenkinta. — Patinka, ką?

Robis išsiviepia.

— Atrodo kaip kareiviški.

— Na, man tai patinka.

Jis papurto galvą.

— Jie tau visai netinka, maže. Šiandieną tiek visko nutiko, kad, jei papasakočiau, Robis tikrai susiimtų už galvos: nusiploviau nuo visų pamokų, bučiavausi su mokytoju Deimleriu, su Ana Kartulo rūkėm žolę, iš mamos pavogiau kreditinę kortelę. Toks elgesys man nepritinka? Po teisybei, nė nežinau, ką reiškia tas nepritinka. O kaip atskirti, kas tau pritinka, o kas — ne? Mintyse pamėginu susumuoti visus savo poelgius, bet aiškaus vaizdo, iš kurio galėčiau nuspręsti, koks esu žmogus, nematau. Galvoje vien klaustukai ir nežinia kokie kontūrai, migloti prisiminimai apie juokingas situacijas ir važinėjimąsi automobiliu, visi žmonių veidai vienodi, neįžiūrimi — lyg fotografuočiau juos prieš saulę.

— Tu ne viską apie mane žinai, — sakau.

Robis nusijuokia.

— Žinau, kad esi labai graži, kai pyksti. — Jis baksteli pirštu man į tarpuakį. — Neraukyk kaktos, susimes raukšlės.

— Tai kaip dėl to alaus? — pasiteirauju.

Robis nusisuka, ir aš apsidžiaugiu. Vyliausi, kad pamačiusi jį nusiraminsiu, bet pasidariau tik dar nervingesnė.

Netrukus Robis grįžta nešinas alumi. Paimu iš jo bokalą ir laiptais užlipu į viršų. Čia vos neatsitrenkiu į Kentą. Pamatęs mane Kentas greitai žingteli atatupstas.

— Atsiprašau, — abu ištariame vienu metu. Jaučiu, kad išraustu.

— Vis dėlto atėjai, — sako Kentas. Jo akys žalesnės nei bet kada, o veide — keista išraiška: burna perkreipta taip, tarsi jis kramtytų ką nors rūgštaus.

— Na, regis, čia visai šauni vietelė.

Ir nusuku žvilgsnį tikėdamasi, kad jis liausis į mane spoksojęs, tarsi žinočiau, jog ketina pasakyti kažin ką siaubingo. Jis vėl tvirtins, kad permato mane kiaurai. Man kyla beprotiškas noras paklausti, ką jis manyje mato, tarsi jo atsakymas galėtų man padėti suprasti save pačią. Tačiau paklausti neišdrįstu.

Kentas žiūri sau į kojas.

— Same, norėjau pasakyti...

Kilsteliu ranką.

— Nereikia. — Ir tada man topteli: turbūt Kentas žino, kas įvyko tarp manęs ir mokytojo Deimlerio. Ir jis gali išplepėti kitiems. Žinau, darausi paranoikė, tačiau beveik neabejoju, kad yra kaip tik taip. Man ima suktis galva ir tenka įsikibti turėklų, kad nepargriūčiau. — Jei ketini kalbėti apie tai, kas įvyko per matematiką, tai žinok: nieko nenoriu girdėti.

Kentas vėl pažvelgia į mane. Jo lūpos kietai sučiauptos.

— O kas ten įvyko?

— Nieko. — Vėl pajuntu mokytojo Deimlerio kūno svorį, jo lūpų karštį. — Ne tavo reikalas.

— Deimleris niekšas, pati žinai. Turėtum laikytis nuo jo atokiau. — Kentas žiūri į mane akies krašteliu. — Tu verta daugiau.

Prisimenu raštelį, šįryt nukritusį ant mano suolo. Tikrai žinau, jis — nuo Kento. Nuo minties, kad Kentas Makfaleris gailisi manęs ir užjaučia, manyje kažkas tarsi pratrūksta ir žodžiai patys pasipila iš burnos.

— Neprivalau tau nieko aiškinti. Mudu netgi ne draugai. Mes... mes esam niekas vienas kitam.

Kentas žengia žingsnį atgal ir prunkšteli, o gal ir nusijuokia.

— Žinai, tu — nepakartojama. — Jis papurto galvą. Atrodo kažin koks liūdnas, o gal pasibjaurėjęs, arba ir liūdnas, ir pasibjaurėjęs. — Gal žmonės ir teisūs sakydami, kad esi lėkšta... — Kentas nutyla.

— Kokia kokia? Lėkšta? — Norėčiau trenkti jam antausį ir priversti pažvelgti į mane, bet jis ir toliau stebeilija į sieną. — Lėkšta kekšė, taip? Šitaip galvoji apie mane, a?

Jis atsigręžia ir pažvelgia man tiesiai į akis. Atrodo niūrus ir tvirtas lyg uola. Ir ko jam iš manęs reikia, ko čia dėbso?

— Galbūt. Galbūt yra kaip sakei. Mes nesam draugai. Vienas kitam esame niekas.

— Manai? Aš bent jau nevaidinu, kad esu geresnė už kitus. — Regis, nebekontroliuoju savo žodžių, jie liejasi savaime. — Žinai, ir tu nesi tobulybė, toli gražu. Neabejoju, kad ir pats esi prisidirbęs.

Kalbu netiesą. Jaučiu širdim: tai — netiesa. Kentas Makfaleris nieko nėra prisidirbęs. Na, bent jau tikrai nepakenkęs kitiems žmonėms.

Kentas nusijuokia.

— Manai, aš apsimetinėju, kad esu geresnis už kitus? — Jis prisimerkia. — Tai juokinga, Same.

Ar kas nors kada nors sakė tau, kad esi juokinga?

— Aš nejuokauju. — Sugniaužiu kumščius ir įsiremiu į šlaunis. Nežinau, kodėl pykstu ant Kento, bet taip norėčiau čiupti jį ir gerai papurtyti. Arba apsiverkti. Jis tikrai žino apie mokytoją Deimlerį.

Jis viską žino apie mane ir todėl manęs nekenčia. — Neteisinga versti žmones jaustis blogai vien dėl to, kad jie nėra tobuli.

Kentas iš nuostabos net išsižioja.

— Aš gi nesakiau, kad tu...

— Aš nekalta, kad negaliu būti tokia kaip tu, supranti? Aš nepabundu ryte manydama, kad pasaulis — tai didelis, gražus, laimės pilnas burbulas, supranti? Aš tiesiog nesu tokia. Ir nemanau, kad pasikeisiu. — Norėjau pasakyti: Nemanau, kad tai būtų galima pakeisti, bet tiek to. Staiga pajuntu, kad tuoj pravirksiu. Įkvepiu oro ir nusisuku nuo Kento, kad jis nepastebėtų ašarų mano akyse.

Stoja tyla ir trunka, regis, visą amžinybę. Tada Kentas suima mane už alkūnių. Atrodo, lyg kas būtų švelniai prisilietęs sparnais. Nuo to vos juntamo prisilietimo net pašiurpstu.

— Žinai, palaidais plaukais atrodai labai graži. Tik tiek ir norėjau pasakyti. — Kento balsas ramus ir tylus. Jis apeina mane ratu ir pasuka prie laiptų. Bet ant pirmo laiptelio sustoja ir atsigręžia į mane.

Atrodo liūdnas, nors ir šypsosi.

— Tavęs nereikia keisti, Same, — ištaria, bet man atrodo, kad nieko negirdžiu. Tarsi jo žodžiai

pereitų pro mane kiaurai, bet tuo pat metu lyg iš niekur skverbtųsi vidun.

Jis turbūt pats žino, kad tai, ką kalbėjo, — netiesa. Praveriu burną norėdama tai pasakyti, bet Kentas jau nulipo laiptais ir dingo kažkur apačioje, ištirpo namus užplūdusių žmonių minioje. Aš esu niekas, šešėlis, vaiduoklis. Netikra. Vargu ar buvau tikra netgi prieš įvykstant avarijai. Bet tik dabar supratau tai. Blogiausia, kad nė nenumanau, kada tokia virtau.

Nuryju didelį gurkšnį alaus. Norėčiau prisigerti kaip maišas. Norėčiau, kad pasaulis tiesiog išnyktų. Vėl gurkšteliu alaus. Jis bent jau šaltas, nors skonis — kaip žemėto vandens.

— Same! — Tai Tara, ji lipa laiptais į viršų, o šypsena šviečia lyg prožektorius. — Mes tavęs visur ieškojom. — Sunkiai šnopuodama ji ateina prie manęs, uždeda ranką sau ant pilvo ir pasilenkia į priekį. Vienoje jos rankoje — pusiau surūkyta cigaretė. — Kortnė buvo žvalgyboje ir rado gerų dalykėlių.

— Gerų dalykėlių?

— Viskio, degtinės, džino, serbentų likerio ir panašiai. Gėrimų. Gerų dalykėlių.

Ji sugriebia mane už rankos ir abi patraukiame žemyn. Spūstis ant laiptų didėja. Visi juda ta pačia kryptim: nuo durų prie alaus atsargų, tada — laiptais į viršų. Prasibrauname pro žmones, besigrūdančius prie alaus statinių virtuvėje. Kitame virtuvės gale matyti durys. Ant jų kabo ranka rašytas raštelis. Atpažįstu Kento rašyseną.

Ant lapelio parašyta: PRAŠAU ČIONAI NEITI. O apačioje, mažomis raidėmis: RIMTAI, CHEBRA. AŠ — VAKARĖLIO ŠEIMININKAS, IR TAI VIENINTELIS DALYKAS, KURIO JŪSŲ PRAŠAU. ATSIGRĘŽKIT! JUMS UŽ NUGAROS STOVI ALAUS STATINAITĖ!

— Galbūt mums nereikėtų čionai... — prabylu, bet Tara jau įslinko pro duris, tad nuseku jai iš paskos.

Už durų tamsu ir šalta. Šviesa skverbiasi tik pro du didžiulius, nuo lubų iki pat grindų, erkerius, išeinančius į kiemą.

Iš patalpos gilumos atsklinda kikenimas, išgirstu, kaip kažkas į kažką atsitrenkia.

— Atsargiau, — pasigirsta šnypščiantis balsas.

Tada išgirstu Kortnę sakant: — Pati pamėgink įpilti tamsoje.

— Čionai, — sušnabžda Tara. Keista, tamsoje žmonės ima kalbėti tyliau, lyg taip būtų priimta.

Mes — valgomajame. Nuo lubų lyg egzotinis augalas žemyn leidžiasi sietynas, o ant langų kabo sunkios užuolaidos. Mudvi su Tara einame palei valgomojo stalo kraštą (jį pamačius mano mamą iš susijaudinimo ištiktų infarktas: prie stalo gali susėsti bent dvylika žmonių), kol pasiekiame kažin kokią nišą. Ogi čia — baras. Toliau matyti dar vienas tamsus kambarys. Jame stovi sofos ir knygų lentynos, taigi turbūt biblioteka arba svetainė. Įdomu, kiek čia kambarių? Atrodo, kad namas begalinis. Čionai dar tamsiau, bet Kortnė ir Betanė kuičiasi kažin kokiose spintelėse.

— Bus gal penkiasdešimt butelių, — sako Kortnė. Kambaryje per tamsu, kad būtų galima įskaityti etiketes, tad ji atsuka kiekvieno butelio kamštį ir pauosto mėgindama atspėti, koks tai gėrimas. — Manau, čia romas.

— Keistokas namas, ar ne? — sako Betanė.

— Man jis visai nieko, — atsakau. Nė nežinau, kodėl užsistoju Kentą net kalbėdama apie jo namą.

Galėčiau lažintis, kad dienos metu čionai labai gražu — virtinė kambarių, kupinų šviesos. Galėčiau lažintis, jog Kento namuose visad tylu arba nuolat skamba klasikinė muzika.

Staiga šalia manęs sudūžta stiklas ir kažkas šlapia užtykšta ant kojos. Aš net pašoku, o Kortnė burbteli:

— Ką padarei?

— Tai ne aš, — atsakau.

— Aš netyčia, — tuo pat metu tarsteli Tara.

— Sudužo vaza?

— Fui, aptaškei man batą.

— Čiupkim butelį ir dinkim iš čia. Į virtuvę grįžtame kaip tik tuo metu, kai muzikos laidų vedėjas Ravneris per radiją sušunka: „Gaisras urve!“ Metas Dorfmanas čiumpa alaus bokalą ir užsiverčia jį. Visi juokiasi, o kai Metas ištuština bokalą, Ebė Makgeil ima ploti. Kažkas pagarsina muziką, ir visi uždainuoja kartu su hiphopo grupe Dujeous: Visi reperiai čia, namuose, griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane.

Išgirstu garsų juoką. Tada koridoriuje pasigirsta balsas: — Jėzau, regis, atvykome pačiu laiku.

Man širdis nusirita į kulnus. Lindsė.

YRA DALYKŲ, KURIUOS GERIAU NUTYLĖTI Atskleisiu jums didžiąją Lindsės paslaptį. Kai pernai ji grįžo namo iš Niujorko (svečiavosi pas įbrolį, kuris ten mokosi universitete), ilgai buvo bjaurios nuotaikos: atsikalbinėjo, tyčiojosi iš Elės valgymo įpročių, tyčiojosi iš Elodės, neva toji girtuoklė ir silpnavalė, tyčiojosi iš manęs, kad aš visada visur esu paskutinė — ir sekdama madą, ir visur kitur tenkindamasi trečia vieta (iš tikrųjų taip yra tik nuo trečios gimnazijos klasės). Mes visos supratome, kad Niujorke kažkas įvyko.

Pasiteiravome Lindsės, bet ji nieko nepaaiškino, tad ir nepristojome. Be to, Lindsės nepriversi.

Vieną vakarą, mokslo metams einant į pabaigą, visos sėdėjome šlykščiame meksikiečių restorane Pas Rozalitą (kaimyniniame miestelyje), mat užsisakant alkoholinius gėrimus ten neprašo pateikti dokumentų. Išgėrėme po kokteilį Margarita ir laukėme, kol atneš vakarienę. Lindsė beveik nieko nevalgė, tiesą sakant, nevalgė nuo pat tada, kai grįžo iš Niujorko. Ji nė neprisilietė prie atneštų bulvių traškučių (neva nealkana), o tik braukė pirštu per kokteilio taurės briauną, aplipdytą druska, ir laižė druskos kristalėlius.

Neatsimenu, apie ką kalbėjomės, bet staiga Lindsė burbtelėjo: Aš turėjau lytinių santykių. Taip ir pasakė. Mes visos tylėdamos įsistebeilijome į ją, o ji pasilenkė prie mūsų ir vienu ypu išpyškino, esą per vakarėlį prisigėrė, o kadangi jos įbrolis dar nenorėjo eiti namo, palydėti ją atgal į bendrabutį, kur buvo apsistojusi, pasisiūlė vienas vaikinas — neminėtinas asmuo. Jie mylėjosi ant plačios dvigulės Lindsės įbrolio lovos, ir Lindsė tai atsijungdavo, tai vėl atgaudavo sąmonę. Paskui tas vaikinas — neminėtinas asmuo — nusiplovė dar prieš Lindsės įbroliui grįžtant iš vakarėlio. Tai tęsėsi viso labo tris minutes, pasakė Lindsė, ir aš supratau, kad šį įvykį ji jau priskyrė prie dalykų, apie kuriuos niekada daugiau nebus kalbama, nugrūdo jį į patį tolimiausią atminties kampelį, o vietoj to sukūrė kitą, geresnę istorijos versiją: aš buvau Niujorke, ir ten buvo labai linksma; tikrai ruošiuosi kada nors persikelti tenai gyventi; aš pabučiavau vieną vaikiną, ir jis labai norėjo užeiti pas mane, bet aš nesutikau.

Mums atnešė patiekalus. Išsipasakojus Lindsei labai palengvėjo (nors ji ir prisaikdino mus laikyti tai paslaptyje, pagrasino net mirties bausme), o nuotaika akimirksniu persimainė. Ji liepė nunešti atgal salotas, kurias buvo užsisakiusi (Negi turėsiu ryti šį triušiams skirtą šlamštą?), ir užsisakė quesadillas su grybais ir sūriu, burritos su kiaulienos įdaru ir dar dvigubą porciją guacamole su grietinės padažu, o mums visoms bendrai — vieną porciją chimichangas ir po kokteilį Margarita.

Atrodė, lyg būtume atsikračiusios naštos. Tai buvo viena iš šauniausių vakarienių per pastaruosius metus. Visos kimšome kiek telpa, net ir Elė, ir vieną po kito gėrėme skirtingų skonių — mangų, aviečių, apelsinų — koktelius Margarita. Visos taip garsiai juokėmės, kad keli lankytojai netgi persėdo prie kito staliuko, kitame restorano gale. Neatmenu, apie ką tada kalbėjomės. Atsimenu tik, kad Elė ėmė fotografuoti Elodę, ant galvos užsidėjusią miltuotą tortilją, su pikantiškojo padažo buteliuku rankoje. Nuotraukos kampe matyti trečdalis Lindsės profilio. Ji susirietusi dvilinka, kone raičiojasi iš juoko, o veidas ryškiai raudonas. Ranka laikosi susiėmusi už paširdžių.

Po vakarienės Lindsė numetė padavėjai mamos kreditinę kortelę — sumokėjo ir už mus, ir už save.

Ta kortele jai buvo leidžiama naudotis ypatingais atvejais. Lindsė pasilenkė virš stalo ir liepė mums susikabinti už rankų, lyg ketintume melstis. Mielos draugės, tai buvo ypatingas atvejis, pasakė ji.

Visos nusijuokėme iš tokio jos dramatizmo (ji taip elgiasi visuomet). Ketinome vykti į vakarėlį botanikos sode, tradiciškai rengiamą pirmą šiltą metų savaitgalį. Mūsų laukė linksmybių naktis, nuotaika buvo puiki, Lindsė vėl elgėsi įprastai.

Paskui ji nuėjo į tualetą pataisyti makiažo. Jai išėjus, po penkių sekundžių prispyrė ir mane — ir dėl Margaritą, ir dėl juoko iki ašarų. Taip užsimaniau į tualetą, kad vis dar juokdamasi nudūmiau

paskui Lindsę, o Elodė ir Elė apšaudė mane apkramtytais traškučiais, įkandin svaidė suglamžytas servetėles ir šaukė: Atsiųsk mums atviruką su Niagaros kriokliais; saugokis geltonosios karštligės.

Dėl to dar keli lankytojai paprašė padavėjo, kad tas pasodintų juos prie atokesnio staliuko.

Tualetas buvo tik vienas, tad atsirėmiau į duris ir klebendama rankeną ėmiau maldauti Lindsės įleisti mane vidun. Turbūt ji labai skubėjo į tualetą, tad negerai užrakino duris, taigi man atsirėmus petim jos atsidarė. Vis dar juokdamasi įvirtau vidun tikėdamasi išvysti Lindsę stovinčią priešais veidrodį, prasižiojusią ir besitepančią ant lūpų Mac blizgį.

Tačiau radau ją klūpančią ant grindų priešais klozetą, o vandeny plūduriavo quesadillas ir burritos su kiaulienos įdaru gabalėliai. Ji mikliai nuleido vandenį, bet spėjau pamatyti, kaip du dar nesuvirškinti pomidoro gabaliukai sukdamiesi pradingo klozete.

Visi juokai akimirksniu išgaravo.

— Ką čia darai? — paklausiau, nors ir taip buvo gana aišku.

— Uždaryk duris, — sušnypštė Lindsė.

Greitai uždariau duris. Restorano triukšmas prislopo, likom tik mudvi ir tyla.

Lindsė lėtai atsikėlė nuo grindų.

— Na? — ištarė žvelgdama į mane taip, tarsi jau būtų paruošusi krūvą pasiteisinimų, tarsi aš ketinčiau ją apkaltinti.

— Mane tiesiog prispyrė, — atsakiau. Nuskambėjo kvailokai, bet nieko geresnio nesugalvojau.

Lindsei prie plaukų buvo prilipęs kažin kokio maisto gabaliukas. Pamačiusi tai pajutau, kad tuoj apsiverksiu. Negi tai Lindsė Edžkomb — tvirčiausi mūsų šarvai?

— Tai pirmyn, — paragino Lindsė. Atrodė, tarsi jai būtų palengvėję, nors man pasirodė, kad jos akyse šmėstelėjo liūdesys.

Aš atsisėdau ant klozeto. Kol šlapinausi, Lindsė stovėjo pasilenkusi virš kriauklės, rieškutėmis sėmė vandenį, skalavo burną ir gargaliavo. Juokinga: rodos, kai atsitinka kas nors siaubinga, visa kita turėtų lyg ir nebeegzistuoti, turėtum pamiršti nusišlapinti, valgį ar troškulį. Bet iš tikrųjų taip nebūna.

Atrodo, kad tu ir tavo kūnas esate du atskiri individai. Kūnas tarsi išduoda tave ir į nieką nekreipdamas dėmesio veikia savarankiškai, yra bukas ir gyvuliškas, reikalauja vandens ir sumuštinių, verčia bėgti į tualetą, nors visas pasaulis aplink tave byra į šipulius.

Lindsė susirado rankinėje Listerine mėtinukų, vieną įsimetė į burną ir susiraukė. Tada ėmėsi makiažo: tušu pasidažė blakstienas, iš naujo pasitepė lūpas blizgiu. Tualetas buvo labai mažas, bet man regėjosi, kad Lindsė kažin kur toli.

Pagaliau ji prabilo: — Tai ne koks įprotis ar dar kas. Manau, tiesiog valgiau per greitai.

— Aha, — atsakiau. Taip niekada ir nesupratau, ar ji nemelavo.

— Nepasakok nei Elei, nei Elodei, gerai? Nenoriu, kad jos jaudintųsi dėl niekų.

— Gerai, — linktelėjau.

Lindsė nutilo ir žvelgdama į veidrodį papūtė lūpas. Tada atsigręžė į mane.

— Jūs, merginos, esate mano šeima. Juk žinai pati, tiesa?

Lindsė pasakė tai lyg niekur nieko, tarsi būtų gyrusi mano džinsus, bet aš žinojau, kad ji kalba kaip niekada nuoširdžiai. Ir rimtai.

Kaip ir buvome suplanavusios, nuvykome į vakarėlį botanikos sode. Elodė ir Elė šauniai pasilinksmino, o man ėmė skaudėti skrandį ir visą vakarą pratūnojau susirietusi ant Elės automobilio variklio dangčio. Nežinau, ar tai dėl maisto, bet jaučiausi taip, tarsi kažin kas mano skrandyje mėgintų nagais pradraskyti kelią laukan.

Lindsė puikiai praleido vakarą: tąsyk ji pirmą kartą pasibučiavo su Patriku. Dar po trijų mėnesių,

paskutinėmis vasaros dienomis, jiedu pasimylėjo. Kai Lindsė papasakojo, kaip prarado nekaltybę (tai nutiko prie žvakių, ant grindų buvo patiesta antklodė, aplink — daugybė gėlių ir taip toliau), ir gyrėsi, koks romantiškas buvo tas pirmasis kartas, nė viena iš mūsų nė nemirktelėjome. Visos puolėme ją sveikinti, klausinėjome įvairiausių smulkmenų ir sakėme, kad pavydime jai. Mes elgėmės taip dėl Lindsės, kad ji būtų laiminga. Ir ji dėl mūsų būtų pasielgusi lygiai taip pat. Štai kokios būna geriausios draugės. Jos elgiasi štai taip, neleidžia tau nugarmėti žemyn.

PRADŽIA Tik atvažiavusios Lindsė, Elodė ir Elė turbūt iškart užlipo į viršų (visai tikėtina turint omeny, kad atsinešė savo butelį degtinės), nes vėl pamatau jas tik po geros valandos. Jau spėjau susipilti tris stikliukus romo, ir staiga alkoholis trenkia man į galvą: kambarys ima suktis aplinkui, spalvos ir garsai susilieja. Kortnė ką tik išsiurbė paskutinius romo lašus, tad einu atsinešti alaus. Žengiant tenka susikaupti. Kai atsirandu prie alaus statinaitės, kurį laiką tiesiog stoviu pamiršusi, ko čionai atėjau.

— Alaus? — Metas Dorfmanas pripila bokalą ir paduoda man.

— Alaus, — atsakau patenkinta, kad pavyko aiškiai ištarti žodį, laiminga, jog prisiminiau atėjusi čionai kaip tik dėl to.

Nusigaunu atgal į antrą aukštą. Galvoje tarsi suktųsi sutrūkinėjusi vaizdajuostė, tad įsidėmiu tik visokias nuotrupas: prisiliečiu prie šiurkštaus medinio turėklo; į sieną atsirėmusi Ema Makelroi pravėrusi burną žiopčioja lyg žuvis ant kabliuko (turbūt juokiasi); mirksinčios kalėdinės lemputės ir prislopusi šviesa. Nežinau, nei kur einu, nei ko ieškau, bet staiga priešais, kitame kambario gale, pamatau Lindsę ir pagaliau susivokiu, kad perėjau išilgai visą namą ir patekau į „cigarečių“ kambarį.

Akimirką mudvi su Lindsė spoksome viena į kitą. Viliuosi, kad ji nusišypsos man, bet Lindsė nusigręžia. Greta jos stovi Elė. Ji pasilenkia prie Lindsės ir kažką sušnabžda jai į ausį. Paskui prieina prie manęs.

— Labas, Same.

— Negi prašei leidimo ateiti ir pasikalbėti su manim? — ištariu nerišliai.

— Nebūk bjaurybė. — Elė pakelia akis į dangų. — Tu labai nuliūdinai Lindsę.

— O Elodė pyksta, a?

Elodė stovi kampe priešais Stivą Dougą ir linguoja. Stivas kalbasi su Liza Humer, lyg Elodės nė nebūtų. Trokštu nueiti ir apkabinti Elodę.

Elė dvejoja. Ji žiūri į mane pro kirpčiukus, užkritusius jai ant akių.

— Ji nepyksta. Juk pažįsti Elodę.

Galiu prisiekti: Elė meluoja, bet esu per girta, tad nesiaiškinu.

— Netgi nepaskambinot man šiandien. — Nekenčiu savęs. Ir kas mane traukė už liežuvio?

Pasijuntu taip, tarsi vėl būčiau tapusi atstumtąja, kuri stengiasi prisigerinti. Praėjo tik viena diena, o aš jau pasiilgau jų, savo vienintelių tikrų draugių.

Elė gurkšteli degtinės iš butelio, kurį laiko rankoje, ir susiraukia.

— Lindsė buvo labai susinervinusi. Juk sakiau, ji tikrai nusiminė.

— Bet aš kalbėjau tiesą, argi ne taip? Žvelgdama į mane Elė purto galvą.

— Tiesa ar ne, koks skirtumas? Tai juk — Lindsė. Mūsų Lindsė. Mes esam vienas nedalomas vienetas, supranti?

Niekada nemaniau, kad Elė protinga, bet tai, ką dabar pasakė, — patys išmintingiausi žodžiai, kokius esu girdėjusi pastaruoju metu.

— Turėtum atsiprašyti, — sako Elė.

— Bet aš nesigailiu. — Dabar jau tikrai kalbu neaiškiai. Man pinasi liežuvis, jis sunkus ir nepaklusnus. Negaliu priversti jo judėti taip, kaip pageidaučiau. Noriu papasakoti Elei apie viską: apie mokytoją Deimlerį ir apie Aną Kartulo, apie pavaduotoją Vinters ir apie mopses, bet man nepavyksta suregzti sakinio.

— Tiesiog atsiprašyk, Same. — Elės žvilgsnis ima klaidžioti po kambarį. Staiga ji žingteli atatupsta, išsižioja ir delnu užsidengia burną. — O Dieve, — ištaria spoksodama man per petį. Jos

lūpos ištįsta į plačią šypseną. — Negaliu patikėti.

Kai atsisuku, atrodo, tarsi staiga būtų sustojęs laikas. Kartą skaičiau, kad jis iš tiesų sustoja prie pat juodosios skylės kraštų. Tad jeigu netyčia atsidurtum tenai, visiems laikams įstrigtum ant to nelemto krašto, būtum amžinai plėšomas į gabalus, amžinai mirštantis. Taip pasijuntu ir šią akimirką.

Aplink mane — spūstis, žmonių vis daugėja, lyg čia būtų koks nesibaigiantis kraterio kraštas.

Ir štai ji — stovi tarpduryje. Julija Saiks. Julija Saiks, kuri vakar paėmė tėvų šautuvą ir ištaškė sau smegenis.

Jos plaukai pakaušyje surišti į arklio uodegą, bet aš matau juos susivėlusius, aptaškytus krauju, o po plonyte plaukų uodegyte žioji didžiulė skylė. Ji mane siaubingai baugina, tarsi būtų vaiduoklis, panašus į vaikystėje regėtus košmaruose arba siaubo filmuose.

Staiga prisimenu žinių laidą apie nuteistuosius mirties bausme (mums liepė ją žiūrėti per pasirenkamąjį etikos ir diskusijų kursą) ir joje nuskambėjusią frazę: vaikščiojantis lavonas. Kai pirmą kartą išgirdau tai, dingtelėjo: kaip siaubinga. Bet dabar suprantu, ką ta frazė iš tiesų reiškia.

Julija Saiks — vaikščiojantis lavonas. Beje, manau, ir aš pati esu vaikščiojantis lavonas.

— Ne! — burbteliu garsiai, nors norėjau ištarti tik mintyse. Žengiu žingsnį atgal ir išgirstu suspiegiant Harlovę Rouzen: — Užlipai man ant kojos!

— Negaliu patikėti, — pakartoja Elė. Jos balsas man regisi kažin koks prislopęs. Ji jau nusisukusi nuo manęs ir perrėkdama muziką šaukia: — Lindsė, ar matei, kas pasirodė?

Julija svyruodama stovi tarpdury. Ji atrodo rami, tik plaštakos sugniaužtos į kumščius.

Metuosi į priekį, bet kaip tik tą akimirką žmonės aplinkui nutaria apjuosti mane siena. Negaliu žiūrėti į visa tai dar kartą. Nenoriu regėti to, kas netrukus įvyks. Sunkiai bepastoviu ant kojų, tad visi stumdo mane pirmyn atgal, o aš maluosi tarp žmonių lyg atmušinėjamas stalo teniso kamuoliukas, beviltiškai mėgindama išsigauti iš kambario. Minu ant kojų, alkūnėmis kumščiuoju į nugaras, bet man tai nerūpi. Svarbiausia dabar — dingti iš čia.

Pagaliau prasibraunu pro žmones. Tarpdury stovi Julija. Ji nežiūri į mane, nepasitraukia iš kelio.

Stovi didingai rami, lyg kokia statula, o akys žvelgia man per petį kažkur į tolį. Julija žiūri į Lindsę.

Staiga suprantu, kad jai rūpi tik Lindsė, tai jos Julija nekenčia labiausiai. Bet dėl to nepasijuntu geriau.

Kai jau ruošiuosi nustumti ją šalin ir prasibrauti į koridorių, Julija suvirpa ir mūsų žvilgsniai susitinka.

— Palauk, — sako ji, uždedama ranką man ant riešo. Jos plaštaka šalta kaip ledas.

— Ne, — tarsteliu ir išsilaisvinusi nusvirduliuoju tolyn, vos kvėpuodama iš baimės, nes mintyse šmėsčioja pakriki vaizdai: alumi aplieta Julija susilenkusi, atkišusi rankas svirduliuoja į priekį; Julija guli kraujo klane ant šaltų grindų. Mano mintys painiojasi, tad galvoje abu šie vaizdai susilieja į vieną: visiems garsiai juokiantis Julija blaškosi po kambarį, o šlapi jos plaukai permirkę krauju.

Jaučiuosi tokia išmušta iš vėžių, kad koridoriuje Robį pastebiu tik į jį atsitrenkusi.

— Ei! — Robis jau girtas. Iš burnos nukarusi kyšo nepridegta cigaretė. — Ei, tu!

— Robi... — Stipriai prisiglaudžiu prie jo. Viskas aplinkui sukasi. — Einam iš čia, gerai?

Važiuojam pas tave namo. Dabar aš jau pasiruošusi. Būsim tik tu ir aš, tik mes dviese.

— Ei, ramiau, mergaite! — Vienas Robio lūpų kamputis lėtai pakyla, bet kitas nenori virsti šypsena. — Kai parūkysiu, gerai? — Robis apsigręžia ir pasuka į kitą namo galą. — Tada ir važiuosim.

— Ne! — kone rikteliu.

Robis svyruodamas atsisuka į mane. Jam nė nespėjus mirktelėti, išplėšiu iš dantų cigaretę ir imu jį

bučiuoti. Delnais suimu veidą, prisišlieju visu kūnu. Robiui prireikia minutės, kad susigaudytų, kas vyksta. Galų gale jis ima grabalioti mane, ranka braukia per drabužius, ratais sukioja liežuvį mano burnoje ir tyliai dejuoja.

Mudu stovime koridoriuje ir svyruojame pirmyn atgal, lyg šoktume. Jaučiu, kaip įlinksta ir iš po kojų slysta grindys. Robis netyčia, bet stiprokai stumteli mane į sieną, ir aš aikteliu.

— Atleisk, maže. — Jo akys pasidaro it žvairos, bet tuoj vėl tampa įprastos.

— Mums reikia susirasti kokį kambarį. — Iš kito namo galo ataidi dainelė: Psichopate, Psichopate. — Mums reikia susirasti kokį nors kambarį dabar.

Paimu Robį už rankos ir mudu klupinėdami imame brautis koridoriumi, skindamiesi kelią tarp priešinga kryptim judančių žmonių. Jie visi eina pasižiūrėti, kas ten triukšmauja.

— Čionai. — Robis iš visų jėgų trenkiasi į pirmas pasitaikiusias duris (į tas, ant kurių priklijuota įvairiausių lipdukų). Durys užrakintos, bet pasigirsta pokštelėjimas, ir mudu įlekiame vidun. Vėl pabučiuoju Robį stengdamasi mėgautis artumu, Robio kūno šiluma, kad tik nukreipčiau dėmesį nuo vis garsėjančių klyksmų ir juoko, sklindančių iš galinio kambario. Apsimetu, kad esu tik kūnas, nes galvoje — tuštuma, migla, lyg mintys būtų apsnigtos.

Susigūžiu ir visą dėmesį sutelkiu į savo odą — noriu jausti tik Robio pirštų prisilietimus, o visa kita tegu išnyksta.

Užsidarom duris, ir kambarys paskęsta tamsoje. Juoduma, nors į akį durk, jokio šviesos spindulėlio — arba čia nėra langų, arba užtrauktos užuolaidos. Toji tamsa tiršta, net slegia. Staiga mane apima keistas jausmas, tarytum būtume įkalinti kažin kokioje dėžėje. Išsigąstu. Robis apsikabinęs mane, bet jis taip svirduliuoja, kad man ima svaigti galva. Jaučiu, tuoj supykins, tad stumteliu Robį, bet tada atsiremiu į kažin kokį minkštą daiktą. Tai lova. Robis atbulas parkrinta ant jos, o aš atsigulu ant jo.

— Palauk, — sumurma Robis.

— Argi ne to norėjai? — sušnabždu.

Net ir čia girdžiu juoką ir riksmus psichopatė, psichopatė, perrėkiančius muziką. Dar stipriau bučiuoju Robį. Jis ima kovoti su mano suknelės užtrauktuku. Girdžiu plyštant medžiagą, bet man nesvarbu. Nusismaukiu suknelę iki liemens, ir Robis imasi mano liemenėlės.

— Ar tikrai nori? — suvapa man į ausį.

— Ša! Bučiuok mane!

Psichopatė, psichopatė. Koridoriuje aidi balsai. Pakišu rankas po Robio džemperiu ir nuvelku per galvą. Tada patraukiu marškinėlių apykaklę ir imu bučiuoti Robiui kaklą. Jo oda sūri, atsiduoda prakaitu ir cigaretėmis. Bet aš ir toliau jį bučiuoju, o Robio rankos slysta mano nugara žemyn iki pat sėdmenų. Iš tamsos išnyra mane užgulusio mokytojo Deimlerio (ir margų lubų) vaizdai, bet nuveju juos šalin.

Nuvelku Robiui marškinėlius, ir krūtinėmis prisispaudžiame vienas prie kito. Kai mūsų pilvai susiliečia, paskui vėl atsitraukia, kaskart pasigirsta pliaukštelėjimas. Tada Robis patraukia rankas nuo mano kūno. Vis dar bučiuoju jį, iš lėto slenku žemyn jo krūtine, vietomis apžėlusia plaukeliais.

Plaukai ant krūtinės man visad kėlė pasišlykštėjimą. Bet tai dar vienas dalykas šį vakarą, apie kurį negalvoju.

Robis nurimo. Tikriausiai yra suglumęs. Mudu dar niekada nebuvome pažengę taip toli. Kai glamonėjamės, iniciatyvą paprastai rodo Robis. Aš visad baiminausi, kad padarysiu ką ne taip.

Tačiau dabar elgiuosi užtikrintai. Keista. Glamonėdamasi su Robiu dar niekada nebuvau išsirengusi nuoga.

— Robi? — sušnabždu. Jis tyliai sudejuoja. Mano rankų raumenys ima drebėti, nes ilgai laikiausi atsirėmusi, tad dabar atsistoju. — Nori, kad nusimesčiau suknelę?

Tyla. Mano širdis plaka kaip pašėlusi. Nors kambaryje gana šalta, pažastis kutena prakaitas.

— Robi?

Staiga Robis griausmingai užknarkia ir apsiverčia ant kito šono. Knarkimas nuvilnija per kambarį tarytum jūros bangos.

Kurį laiką tiesiog stoviu ir klausausi. Prisimenu, kaip vaikystėje sėdėdavau namo prieangyje ir stebėdavau tėtį: būdavo, jis užšoka ant šešerių metų senumo žoliapiovės-traktoriuko ir ima sukti ratus po kiemą. Traktoriukas parpdavo taip, kad turėdavau užsidengti ausis. Bet niekada nesprukdavau į namą. Man patikdavo grožėtis tomis tvarkingomis siauromis žaliomis juostomis, kurios likdavo pravažiavus traktoriukui, ir šimtais mažyčių žolyčių, lyg balerinos besisukiojančių ore.

Kambaryje taip tamsu, jog praeina visa amžinybė, kol surandu savo liemenėlę ir nelemtą kailinį šalį. Tenka ieškoti apgraibomis, atsiklaupus ant kelių, rankomis atsirėmus į grindis. Nesu nusiminusi.

Nelabai ką jaučiu, netgi nelabai mąstau, tiesiog mintyse susidarau sąrašą, ką turiu nuveikti. Susirasti liemenėlę. Užsitempti suknelę. Išeiti pro duris.

Išslenku į koridorių. Muzika groja ne itin garsiai, o žmonių srautas juda pirmyn atgal. Julijos Saiks nebėra.

Keli žmonės keistai dėbteli į mane. Žinau, atrodau siaubingai netvarkingai, bet neturiu jėgų pasirūpinti savimi. Tiesą pasakius, tiesiog stebėtina, kad esu tokia ištverminga. Ir nors mano galvoje rūkas, toji mintis labai aiški: Stebėtina, kad esi tokia ištverminga. Dingteli: Lindsė manimi didžiuotųsi.

— Tavo suknelė atsegta, — nusijuokia Karlė Jablonski.

— Ir ką gi veikei? — tarsteli kažkas jai už nugaros.

Nekreipiu į juos dėmesio. Toliau judu į priekį, tiesą sakant, iš lėto slenku be jokio tikslo.

Nusileidžiu laiptais žemyn, išeinu į plačią verandą, bet šaltis trenkia man į veidą lyg kumščiu, tad grįžtu atgal ir pasuku į virtuvę. Staiga man dingteli labai viliojanti mintis — panūstu užsukti į tamsų, tylų pasaulį, kupiną mėnulio šviesos ir ramaus sieninių laikrodžių tiksėjimo, taikiai slypintį už lapelio su užrašu PRAŠAU ČIONAI NEITI. Tad pasuku tenai. Atidariusi duris įsmunku vidun, pereinu valgomąjį ir nišą, kur Tara sudaužė vazą (po mano kareiviškais batais traška stiklo šukės), ir atsiduriu svetainėje. Čia yra langas — beveik per visą sieną. Pro jį matyti pievelė. Lauke naktis, viską dengia sidabru žibantis šerkšnas. Medžiai apsigobę ledo skraistėmis, tarsi būtų aplipdyti gipsu. Susimąstau. Negi viskas šiame pasaulyje, kuriame aš įstrigau, yra tik reprodukcija, pigi tikrų daiktų kopija? Atsisėdu ant kilimo, tobulo mėnulio šviesos kvadrato centre, ir pravirkstu. Sukūkčioju, ir tai nuskamba beveik kaip riksmas.

Nežinau, kiek laiko sėdžiu čia ir verkiu. Manau, bent jau penkiolika minučių tai tikrai, kol pagaliau pasijuntu beveik išverkusi savo sielvartą. Man teka nosis, tad vis valausi kailiniu šalių, ištepliodama jį tušu ir pudra, kuria padengtas mano veidas. Paskui staiga suvokiu, jog kambaryje esu ne viena.

Nutylu ir nejudu. Beveik visas kambarys slypi šešėliuose, bet jaučiu kažką slenkant palei sieną.

Pastebiu baltai ir juodai languotus sportbačius — jie tai pasirodo, tai vėl dingsta.

— Ar seniai čia stovi? — klausiu, kokį keturiasdešimtą kartą ranka šluostydamasi nosį.

— Neseniai, — tyliai atsako Kentas. Žinau, jis meluoja, bet nesvarbu. Po teisybei, supratusi, kad visą šį laiką buvau ne viena, netgi pasijuntu ramesnė.

— Ar tau viskas gerai? — Kentas žengia keletą žingsnių į priekį. Mėnulio šviesa apglėbia jį ir padengia sidabru. — Tai yra... pats matau, kad negerai, bet norėjau tik paklausti, na... gal galiu tau kuo padėti, o gal nori pasikalbėti apie ką nors arba...

— Kentai? — pertraukiu jį. Jis visad, net vaikystėje, turėjo įprotį nukrypti nuo temos.

Kentas nutyla.

— Ką?

— Ar tu... gal atneštum stiklinę vandens?

— Žinoma. Sekundėlę. — Regis, jis labai apsidžiaugė, kad gali ką nors padaryti dėl manęs.

Girdžiu jo sportbačius nugirgždant per kilimą. Nepraėjus nė minutei Kentas grįžta nešinas aukšta stikline vandens, kupina ledukų.

Nugeriu keletą didelių gurkšnių.

— Atsiprašau, kad įsibroviau čionai, nors ir mačiau raštelį.

— Tai nieko. — Kentas atsisėda ant kilimo šalia manęs ir sukryžiuoja kojas. Mūsų kūnai nesiliečia, bet Kentas sėdi gana arti, tad jaučiu jį. — Na, raštelis skirtas visiems kitiems. Kad jie neišdaužytų visokio tėvų šlamšto. Tiesą sakant, vakarėlį savo namuose rengiu pirmą kartą.

— O kodėl dabar? — klausiu norėdama, kad jis kalbėtų toliau.

Kentas nusijuokia.

— Maniau, jeigu surengsiu vakarėlį, tu irgi ateisi.

Aš sutrinku. Jaučiu, kaip kūnu aukštyn nuo pat kojų pirštų galiukų kyla karštis. Kento paaiškinimas toks netikėtas, kad nesumoju, ką sakyti. Bet Kentas dėl to, regis, nepasijuto nesmagiai. Jis tiesiog sėdi ir žiūri į mane. Kaip visada. Jam niekada nedingteli, kad apie tokius dalykus nekalbama tiesmukai.

Tyla užsitęsia kiek per ilgai. Susivokiu, jog reikėtų ką nors pasakyti.

— Dieną šitame kambary turbūt būna labai šviesu.

Kentas nusijuokia.

— Šviesu lyg saulės centre.

Vėl tyla. Vis dar girdėti muzika, bet prislopusi, lyg grotų kažin kur toli. Tai man patinka.

— Klausyk, — tarsteliu, ir gerklėje išsyk atsiranda kažkoks kamuolys, nes ketinu ištarti neįprastus žodžius. — Atsiprašau dėl savo elgesio. Tikrai atsiprašau... Ir ačiū, kad praskaidrinai man nuotaiką.

Atsiprašau, kad visad elgiausi... — Vis dėlto užsikertu ir lieka nepasakyta: Atsiprašau, kad visad elgiausi bjauriai. Atsiprašau, kad esu kažin kokia ne tokia.

— Pirmiau kalbėjau rimtai, — tyliai sako Kentas. — Na, apie tavo plaukus.

Jis sujuda ir per keletą milimetrų pasislenka arčiau manęs. Bet tada man topteli, jog mėnulio šviesos užlietame kambaryje sėdžiu su Kentu Makfaleriu.

— Turiu eiti, — sakau ir atsistoju. Vis dar nelabai tvirtai laikausi ant kojų, kambarys siūbuoja kartu su manim.

— Oho! — Kentas irgi atsistoja ir atkiša ranką, kad prilaikytų mane. — Ar tikrai gerai jautiesi?

— Aš... — Staiga suvokiu, kad neturiu kur eiti. Beje, jeigu ir turėčiau, nėra kam manęs tenai nuvežti. Tik jau ne Tara, atvirai besišaipanti iš manęs, o apie Lindsę nėra ko ir kalbėti. Mano padėtis tokia beviltiška, kad netgi juokinga. Šypteliu. — Aš nenoriu grįžti namo.

Kentas neklausia priežasčių. Pajuntu jam dėkingumą. Jis tik susikiša rankas į kišenes, veidas blausiai švyti mėnulio šviesoje.

— Galėtum... — Jis kiek patyli. — Galėtum pasilikti, jei nori.

Pažvelgiu į jį. Laimė, čia tamsu, nes nė nenutuokiu, kokia dabar mano veido išraiška.

O Kentas staiga prapliumpa: — Turiu omeny, ne kad pasiliktum pas mane nakčiai. Aišku, ne. Turėjau omeny... Na, pas mus yra keletas kambarių svečiams su paklotomis lovomis ir visa kita. Patalynė švari, be abejonės. Mes tikrai visad ją pervelkame, kai svečiai išvažiuoja...

— Gerai.

— ...permiegoję lovoje. Nepervilkti būtų nedovanotina. Na, pas mus dukart per savaitę ateina namų

šeimininkė ir...

— Kentai, aš pasakiau: gerai. Mielai pasiliksiu, jeigu tu kvieti. Kalbu rimtai.

Kentas kurį laiką stovi išsižiojęs, lyg manytų, jog blogai mane išgirdo. Tada ištraukia rankas iš kišenių, sulenkia per alkūnes ir vėl nuleidžia. Paskui iškelia jas, o nuleisdamas pliaukšteli sau per šlaunis.

— Gerai. Žinoma, aš kviečiu.

Dar minutėlę jis stovi ir nejuda, tik įdėmiai žiūri į mane. Mane vėl ima mušti karštis, tik šįkart užlieja galvą, ir viską matau lyg per miglą. Staiga galva apsunksta.

— Tu pavargusi, — sako Kentas. Jo balsas švelnus.

— Diena buvo baisiai ilga, — atsakau.

— Eime. — Jis atkiša man ranką, ir aš nesvarstydama įsikimbu į ją. Kento ranka šilta ir sausa. Jis veda mane į namo gilumą, tolyn nuo muzikos, link šešėlių pasaulio. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip vaikystėje jis suimdavo mano delną ir pašnibždomis sakydavo: Neklausyk jų. Eik toliau. Aukštai iškėlusi galvą. Regis, viskas buvo tik vakar. Ir aš nesijaučiu kvailai eidama greta Kento Makfalerio, vedama jo nežinia kur. Tai atrodo visiškai normalu.

Muzikos nebegirdėti, aplink tylu. Kiekvienas kambarys tarsi apgobtas voratinkliu, nuaustu iš šešėlių ir mėnesienos. Žengiant kilimais mūsų žingsnių beveik negirdėti. Namai kvepia lietum ir lakuota mediena. Pajuntu ir lengvą dūmų kvapą, lyg kas neseniai būtų įkūręs ugnį židinyje. Tai puikus namas, toks, kuriame norėtum būti, jeigu viską aplinkui užpustytų sniegas, dingteli man.

— Čionai, — sako Kentas. Jis praveria girgždančias duris ir apgraibomis ima ieškoti jungiklio.

— Ne, — tarsteliu.

Kentas suklūsta.

— Ką? Nejungti šviesos?

— Nejunk.

Jis iš lėto veda mane per kambarį. Čia tamsu, nors į akį durk, vos įžiūriu jo pečių kontūrus.

— Lova štai čia.

Kentas prisitraukia mane arčiau. Nesipriešinu. Mus skiria vos keli centimetrai. Rodos, galiu pajusti tamsoje nematomą jo šešėlį, tarsi jis būtų kietas kūnas. Mudu vis dar susikabinę rankomis, bet dabar stovime vienas priešais kitą. Niekada neatkreipiau dėmesio, kad Kentas toks aukštas, už mane aukštesnis bent dešimčia centimetrų. Nuo jo sklinda keista šiluma. Ji visur, spinduliuoja aplinkui, degina man pirštus.

— Tavo oda, — sušnabždu vos girdimai. — Ji karšta.

— Ji visada tokia, — atsako Kentas. Tamsoje kažkas sušlama. Tai Kentas pajudino ranką. Jo pirštai vos per centimetrą nuo mano veido, atrodo, lyg matyčiau juos, tokius baltus, karštus. Jis nuleidžia ranką, ir šiluma išnyksta.

Bet keisčiausia yra tai, jog stovėdama visiškoje tamsoje, lyg tas kambarys būtų po žeme, jaučiu įsižiebiant kibirkštėlę, mažytę liepsnelę pilvo apačioje, ir netikėtai suprantu: aš nieko nebebijau.

— Spintoje yra keletas antklodžių, — sako Kentas. Jo lūpos visai šalia mano skruosto.

— Ačiū, — atsakau pašnibždomis.

Jis palaukia, kol atsigulu į lovą, o tada užtraukia antklodę man iki pečių ir apkamšo, tarsi tai jam būtų įprasta. Tarsi jis visą gyvenimą guldytų mane į lovą. Na taip, juk tai Kentas Makfaleris.

PENKTAS SKYRIUS Taigi tuo metu aš vis dar ieškojau atsakymo. Vis dar norėjau suprasti, kodėl tai vyksta. Lyg kas kitas, o ne aš pati, būtų galėjęs duoti tą atsakymą. Lyg mane būtų tenkinęs bet koks atsakymas.

Apie laiką susimąsčiau tik vėliau. Apie tai, kad jis vis teka, senka, vis bėga pirmyn. Sekundės virsta minutėmis, dienomis, metais, ir visi jie subėga į tą patį tašką, tarsi srovė, nepaliaujamai tekanti ta pačia kryptim. O mes visi judame ir plaukiame pasroviui visu greičiu, padėdami tai srovei tekėti.

Noriu pasakyti: galbūt jūs ir galite leisti sau palūkėti. Galbūt jūs turite rytojų. Galbūt netgi tūkstantį rytojų, o gal tris ar dešimtis tūkstančių. Galbūt laiko turite tiek, kad galite jame maudytis, voliotis ir mėtyti jį lyg monetas. Turite tiek daug laiko, kad galite jį eikvoti.

Bet kai kuriems iš mūsų tėra likusi vien šiandiena. O svarbiausia: to jūs niekada nesužinosite.

Pabundu gaudydama orą. Žadintuvas ištraukia mane iš tamsos, lyg iš ežero gelmės. Jau penktą kartą pabundu vasario 12 dieną, bet šiandien jaučiu palengvėjimą. Išjungiu žadintuvą ir guliu lovoje stebėdama, kaip pieno baltumo šviesa iš lėto slenka sienomis. Laukiu, kol mano širdis vėl ima plakti įprastu ritmu. Plonas saulės spindulys tarsi laikrodžio rodyklė juda link Lindsės sukurto koliažo. Po koliažu blizgančiu rožinės spalvos flomasteriu Lindsė parašiusi: Mylėsiu tave amžinai. Šiandien mudvi su Lindsė vėl esame draugės. Šiandien niekas ant manęs nepyksta. Šiandien aš nebučiavau mokytojo Deimlerio ir nesėdėjau vienui viena per vakarėlį, liedama ašarų upelius.

Na, po teisybei, ne visai viena. Įsivaizduoju, kaip saulės šviesa iš lėto užlieja Kento namus lyg šampano purslai.

Gulėdama mintyse imu sudarinėti darbų, kuriuos norėčiau nuveikti, sąrašą (tarsi tai vis dar būtų įmanoma). Kai kurie iš jų — akivaizdi nesąmonė, bet nekreipiu į tai dėmesio ir toliau sudarinėju sąrašą. Tai labai paprasta, tarsi sudarinėtum pirkinių sąrašą. Paskraidyti privačiu lėktuvu. Paryžiuje suvalgyti šviežiai iškeptą prancūzišką bandelę. Joti arkliu nuo Konektikuto iki pat Kalifornijos, pakeliui apsistojant prabangiausiuose viešbučiuose. Kai kurie darbai paprastesni: nuvesti Izę prie Žąsies uolos. (Tą vietelę atradau, kai pirmą ir paskutinį kartą buvau pabėgusi iš namų.) Iš Storulių banketo užsisakyti vakarienę (sumuštinį su sūriu ir šonine, pienišką kokteilį ir kupiną lėkštę gruzdintų bulvyčių su sūrio padažu) ir suvalgyti viską, nesukant galvos dėl kalorijų, kaip kad būdavo anksčiau, kasmet per mano gimtadienį. Palakstyti lietuje. Pusryčiams lovoje suvalgyti kiaušinienės.

Kai Izė įslenka į mano kambarį ir užšoka ant lovos, jaučiuosi visiškai rami.

— Mamytė sako, kad tau reikia į mokyklą, — ištaria Izė ir galva pabaksnoja man į petį.

— Aš į mokyklą neisiu.

Tik tiek: štai kaip viskas prasideda. Pati geriausia (ir pati blogiausia) mano gyvenimo diena prasideda šiais keturiais žodžiais.

Griebiu Izei už pilvo ir pakutenu. Ji tebevilki senus naktinius marškinėlius su užrašu Fėja tyrėja, nors jau išaugo juos ir matyti rožinis pilvukas (šioje vienintelėje vietoje susikaupę šiek tiek riebaliukų). Izė juokdamasi suklykia ir nusiridena šalin.

— Baik, Same! Baik, pasakiau!

Izė spygauja, juokiasi ir vartosi. Tarpdury išdygsta mama.

— Jau be penkiolikos septynios. — Ji stovi prie durų, kojas tvarkingai priglaudusi prie pat nusitrynusios raudonos linijos, nubrėžtos prieš daugelį metų. — Lindsė pasirodys bet kurią akimirką.

Izė pliaukšteli man per rankas ir atsisėda. Jos akys švyti. Ji labai panaši į mamą. Ir kaip anksčiau to nepastebėjau? Akimirką man pasidaro liūdna. Norėčiau, kad Izė būtų panaši į mane.

— Samė mane kutena.

— Samė pavėluos į mokyklą. Tu irgi, Ize. — Samė neis į mokyklą. Aš irgi neisiu. — Izė atstato krūtinę, tarsi ruoštųsi kovai.

Galbūt ji panėšės į mane, kai bus vyresnė? Galbūt kai laikas vėl pradės tekėti į priekį, net jeigu jis ir nusineš mane it jūros bangos — smėlį, Izės skruostikauliai pasidarys iškilesni, ji smarkiai ūgtelės, o plaukai patamsės. Man patinka manyti, kad taip ir bus. Man patinka mintis, kad vėliau žmonės sakys: Izė tokia panaši į savo sesę Samantą.

Jie sakys: Atsimeni Samę? Ji buvo graži. O ką dar jie pasakytų? Nė nenumanau. Galbūt: Ji buvo maloni. Žmonės ją mėgo. Jos visiems trūksta. O galbūt nesakytų nieko.

Nuveju šią mintį šalin ir grįžtu prie mintyse susidaryto sąrašo. Bučinys, nuo kurio man tuoj sprogs galva. Lėtas šokis vidury tuščio kambario, grojant nuostabiai muzikai. Pasiplaukiojimas vidurnaktį vandenyne, be drabužių.

Mama pasitrina kaktą.

— Ize, eik pusryčiauti. Tau pusryčiai tikrai jau bus paruošti.

Izė persiropščia per mane. Prieš jai iššokant iš lovos ir nuskuodžiant pro duris dar spėju žnybtelėti į pilvą, ir Izė vėl cypteli. Tik vienas dalykas gali priversti Izę taip lėkti — skrudinta bandelė su cinamonu ir razinomis, su žemės riešutų sviestu ant viršaus. Įsivaizduoju, jog visą likusį gyvenimą, kiekvieną dieną, duosiu Izei po bandelę su cinamonu ir razinomis, ir su žemės riešutų sviestu, ir tų bandelių bus pilni namai.

Kai Izė pradingsta, mama griežtai pažvelgia į mane.

— Ką tai reiškia, Same? Negerai jautiesi?

— Ne visai taip. — Mano sąraše nenumatyta nė sekundėlė gydytojo kabinete.

— Na, kas tada? Juk turi būti kokia nors priežastis. Maniau, Valentino diena — viena mylimiausių tavo švenčių.

— Taip ir yra. Tiksliau, buvo. — Pasikeliu ant alkūnių. — Nežinau... visa tai atrodo kvaila.

Mama kilsteli antakius.

Ir tada man iš burnos pasipila žodžiai. Neplanavau, ką kalbėsiu, bet išsikalbėjusi suprantu, jog kaip tik tai ir norėjau pasakyti.

— Viso to šurmulio esmė — tik parodyti kitiems, kiek daug turi draugų. Bet visi ir taip žino, kiek kas tų draugų turi. Tą dieną daugiau draugų tikrai neįsigysi, ir sena draugystė dėl to tikrai nesustiprės.

Vienas mamos lūpų kamputis pakyla aukštyn — ji nusišypso.

— Na, tau pasisekė, kad turi keletą labai gerų draugių. Tačiau kai kuriems kitiems žmonėms rožės, manau, vis dėlto svarbios.

— Aš tik norėjau pasakyti, kad visa tai — labai jau lėkšta.

— Oho, negi čia kalba Samanta Kingston, kurią aš pažįstu?

— O gal aš keičiuosi?

Iš tikrųjų. Galbūt tai — tikra tiesa? Anksčiau apie tai nepagalvojau. Pajuntu širdyje žybtelint vilties kibirkštėlę. Galbūt aš vis dėlto turiu dar vieną šansą? Galbūt man tiesiog reikia pasikeisti?

Mama žiūri į mane nutaisiusi tokį veidą, tarsi aš būčiau nežinia kokio patiekalo receptas, ir ji baimintųsi, kad nepavyks to patiekalo pagaminti.

— Kas atsitiko, Same? Ar kas įvyko tarp tavęs ir tavo draugių? Šiandien manęs toks mamos klausimas nesuerzina. Tiesą pasakius, šiandien man tai pasirodo netgi juokinga. Aš netgi labai apsidžiaugčiau, jeigu vienintelė mano bėda būtų koks nors barnis su Lindse ar kvailos Elės šnekos.

— Tai ne dėl draugių. — Svarstau, ką pasakyti, kad mama atstotų. — Tai... tai dėl Robio.

Mama suraukia antakius.

— Susipykot?

Susmunku lovoje ir susisuku į antklodę vildamasi, kad taip atrodysiu labai prislėgta.

— Jis... jis metė mane. — Iš dalies tai tiesa. Negalėčiau pasakyti, kad jis paliko mane, bet galbūt mudu ne visai rimtai draugavome, nors ilgą laiką maniau kitaip. Ar įmanoma rimtai draugauti su žmogum, kuris tavęs visai nepažįsta?

Tai suveikia daug geriau, nei tikėjausi. Mama uždeda ranką sau ant krūtinės.

— Oi, saulele. O kas atsitiko?

— Manau, mudu tiesiog labai skirtingi. — Žaidžiu su antklodės krašteliu ir galvoju apie vakarus, dviese su Robiu praleistus pusrūsyje, skendinčiame mėlynoje šviesoje. O juk jaučiausi tokia saugi.

Apima liūdesys, apatinė lūpa suvirpa, ir man netgi nereikia vaidinti, kad atrodyčiau nusiminusi. — Vargu ar patinku jam iš tikrųjų. Nemanau, kad tikrai tikrai patikau. — Pirmą sykį per pastaruosius metus kalbuosi su mama taip nuoširdžiai. Staiga pasijuntu pažeidžiama. Prisimenu, kaip vaikystėje, kai buvau penkerių ar šešerių, man teko išsirengti prieš ją nuogai, kad ji galėtų apžiūrėti mane ieškodama erkių. Dar giliau nuneriu į patalus ir sugniaužiu kumščius taip, kad nagai susminga į delnus.

Ir tada įvyksta pats keisčiausias dalykas pasaulyje. Mama peržengia nusitrynusią raudoną liniją ir lyg niekur nieko prieina prie mano lovos. Aš taip nustembu, kad net nesipriešinu, kai ji pasilenkusi pabučiuoja man į kaktą.

— Man labai gaila, Same. — Ji nykščiu paglosto man kaktą. — Žinoma, lik namie.

Netenku žado. Jau maniau, kad teks ilgokai pasiginčyti.

— Gal nori, kad pabūčiau su tavimi? — paklausia ji.

— Ne. — Pamėginu nusišypsoti. — Man viskas gerai. Tikrai.

— Aš noriu pasilikti namie su Same! — Tai vėl Izė. Dabar ji jau beveik apsirengusi, ruošiasi į mokyklą. Izės garderobas — geltonos ir rožinės spalvų. (Ne itin vykęs derinys, bet aštuonmetei mergaitei sunku ką paaiškinti apie spalvų derinius.) Ji užsivilko garstyčių spalvos suknelę, užsimovė rožines aptemptas kelnes, o ant jų dar užsitempė storas vilnones geltonos spalvos kojines iki kelių, tad atrodo kaip egzotiška atogrąžų gėlė. Man netgi truputį pikta ant mamos, kad leidžia Izei rengtis taip, kaip jai šauna į galvą. Kiti vaikai turbūt šaiposi iš jos.

Bet, manau, Izei tai nerūpi. Argi ne juokinga: mano aštuonmetė sesutė daug drąsesnė už mane.

Turbūt drąsesnė ir už daugelį mokinių Tomo Džefersono mokykloje. Įdomu, ar ji pasikeis? Gal vieną dieną drąsa išgaruos?

Izė spokso didelėmis akimis, sudėjusi rankytes lyg melstųsi.

— Prašau!

Mama piktai atsidūsta.

— Tikrai ne, Ize. Tau reikia į mokyklą.

— Man bloga, — atšauna Izė. Nuskamba nelabai įtikimai, nes Izė tuo pat metu šokinėja nuo kojos ant kojos ir sukasi lyg vijurkas. Bet ji niekada nebuvo įgudusi melagė.

— Ar jau papusryčiavai? — Mama sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir nutaiso griežtą veidą.

Izė linkteli.

— Turbūt apsinuodijau maistu. — Ji susilenkia pusiau ir griebiasi už skrandžio, paskui staigiai atsitiesia ir vėl ima šokinėti. Negaliu susilaikyti — tyliai sukikenu.

— Tiek to, mama, — sakau. — Leisk ir jai pasilikti namie.

— Same, prašau, nesikišk. — Mama pakrato galvą ir atsisuka į mane, bet matau, kad tuoj pasiduos ir nusileis mums.

— Juk Izė tik trečioje klasėje, — sakau. — Jie dar nė nepradėjo mokytis!

— Mes mokomės! — karkteli Izė, bet, pamačiusi piktą mano žvilgsnį, delnu tuoj užspaudžia sau burną. Regis, mano mažoji sesutė — prasta derybininke. Ji papurto galvą ir išpyškina: — Norėjau pasakyti, kad mokomės dar nelabai daug.

Mama kiek pasvarsto.

— Juk žinai, kad Izė visą dieną sekios paskui tave. Negi nenori pabūti viena ir pailsėti? Žinau, ji tikisi, kad pasakysiu: taip. Metų metus mūsų namuose tik ir skambėjo: Samė nori pabūti viena. Vakarieniausi? Nusinešiu vakarienę į savo kambarį. Kur eini? Aš tik noriu ramiai pasėdėti viena. Ar galiu eiti su tavim? Atstok nuo manęs, palik mane ramybėje. Nelįsk į mano kambarį. Nekalbėk su manimi, kai aš šnekuosi telefonu. Nekalbėk su manimi, kai aš klausausi muzikos. Viena, viena, viena.

Tačiau po mirties viskas pasikeitė. Tikriausiai dėl to, kad numiręs pasijunti labai vienišas.

— Tegu pasilieka, aš nieko prieš, — sakau nuoširdžiai.

Mama iškelia rankas.

— Kaip sau norit!

Jai dar nespėjus užsičiaupti, Izė jau lekia per kambarį ir pilvu pliumpteli ant manęs. Rankomis apsiveja man kaklą ir ima spygauti: — Žiūrėkim televizorių, gerai? Noriu makaronų su sūrio padažu.

Ji kvepia kokosais — kaip visuomet. Prisimenu ją visai mažytę. Anuomet maudydavome ją kriauklėje, o Izė sėdėdavo šypsodamasi, taškydavo vandenį ir juokdavosi, tarsi pusės kvadratinio metro ploto porcelianinė kriauklė būtų buvusi pati nuostabiausia vieta pasaulyje, pats didžiausias vandenynas žemėje.

Mama pasižiūri į mane taip, tarsi sakytų: Pati prisiprašei. Žvelgdama Izei per petį nusišypsau mamai ir gūžteliu pečiais.

Pasirodo, viskas taip paprasta.

MIŠKE Keista, kaip žmonės pasikeičia. Pavyzdžiui, kai buvau maža, mėgau arklius, patiekalus iš Storulių banketo ir Žąsies uolą. Ilgainiui visi šie dalykai vienas po kito atsisijojo, juos pakeitė draugai, pokalbiai internetu ir mobilieji telefonai, vaikinai ir drabužiai. Truputėlį liūdna. Atrodo, lyg žmogaus gyvenime nebūtų jokio tęstinumo. Tarsi sulaukus dvylikos ar trylikos, ar kokio kito amžiaus, kai esi jau nebe vaikas, bet jaunas suaugėlis, tavyje kažkas nutrūksta ir tampi visiškai kitu žmogum. Galbūt netgi nelabai laimingu. Galbūt blogesniu. Štai kaip atradau Žąsies uolą: kartą, kai Izė dar nebuvo gimusi, tėvai atsisakė nupirkti man violetinį dviratį su rausvu gėlėtu krepšeliu priekyje ir skambučiu. Neatsimenu, kodėl jie nenupirko man to dviračio (galbūt jau turėjau vieną), bet aš supykau ir nutariau pabėgti iš namų. Yra dvi pagrindinės sėkmingo pabėgimo iš namų taisyklės: 1. Eik į tokią vietą, kurią žinai.

2. Eik į tokią vietą, kurios nežino kiti.

Suprantama, šių taisyklių anuomet aš dar nežinojau. Mano tikslas turbūt buvo priešingas: nusigauti į kokią nors man nežinomą vietą, kur tėvai galų gale mane rastų, bet pasijustų tokie prasikaltę, kad nupirktų bet ką, netgi dviratį (o gal ir ponį).

Buvo gegužė, lauke šilta. Dienos vis ilgėjo. Vieną popietę susikroviau daiktus į mėgstamą krepšį ir pro duris išsėlinau į sodą. (Atsimenu, dar pagalvojau, kad esu labai gudri, nes nusprendžiau laikytis atokiau nuo priekinio kiemo, kur kažką dirbo mano tėtis.) Tiksliai atsimenu, ir ką susikroviau į krepšį: prožektorių, megztinį, maudymosi kostiumą, visą sausainių pakelį, savo mėgstamiausią knygą „Matilda“ ir ilgiausius karolius iš dirbtinių perlų bei netikro aukso, kuriuos mama davė paskutinei Helovino šventei. Nežinojau, kur eiti, tad keliavau tiesiai, perėjau prieangį, nulipau laiptais, perėjau sodelį už namo ir pasukau link miškelio, mūsų valdas skiriančio nuo kaimynų. Kurį laiką ėjau miškeliu, nuoširdžiai savęs gailėdama ir vildamasi, kad mane pastebės koks nors nepaprastai turtingas žmogus. Jam pasidarys manęs gaila, jis įsivaikins mane ir nupirks visą garažą violetinių dviračių.

Tačiau po kurio laiko, kaip dažnai atsitinka vaikams, miškelyje man pradėjo patikti. Saulė buvo auksinė, neryški. Lapai atrodė apsupti šviesos aureolių, aplink skraidžiojo šimtai paukštelių, o po kojomis driekėsi aksominis žalių samanų kilimas. Aplinkui nebuvo matyti jokių namų. Sukiojausi pačioje miško gilumoje ir tariau sau: dar niekas nebuvo taip toli nuėjęs. Įsivaizdavau, kad pasiliksiu čia amžinai, miegosiu pasiklojusi lovą iš samanų, vaikščiosiu plaukus pasidabinusi gėlėmis, gyvensiu santarvėje su lokiais, lapėmis ir vienaragiais. Priėjau upelį, perbridau jį. Tada užlipau ant didžiulės ir aukštos it kalnas kalvos.

Viršuje ant kalvos gulėjo didžiausias, kokį kada nors regėjau, akmuo. Jis riogsojo ant kalvos išsigaubęs lyg pilvotas laivo korpusas, bet viršus buvo lygus it stalviršis. Nelabai ką daugiau ir prisimenu iš tos pirmosios mano kelionės, išskyrus tai, kad vieną po kito suvalgiau visus sausainius ir jaučiausi taip, lyg visa ta miško dalis priklausytų man vienai. Dar atsimenu, kad kai grįžau namo (nuo sausainių skaudėjo skrandį), labai nusiminiau, nes mano tėvai visai nesijaudino, kad buvau dingusi.

Buvau tikra, jog miške praleidau valandų valandas, bet laikrodis rodė, kad manęs nebuvo vos keturiasdešimt minučių. Tada nusprendžiau, jog tas akmuo — nepaprastas: ten sustoja laikas.

Tą vasarą dar daug kartų buvau nuėjusi prie akmens. Eidavau tenai vos pajutusi norą ištrūkti iš namų. Ir kitą vasarą dažnai lankydavausi. Kartą gulėjau išsitiesusi ant akmens, spoksodama į rausvai violetinį dangų, panašų į nutįsusį įvairiaspalvį ledinuką, ir pamačiau į šiltus kraštus išskrendantį žąsų pulką, išsidėsčiusį taisyklinga V raidės forma. Sukdamasi ore atlėkė plunksnelė ir nukrito tiesiai man

prie rankos. Pakrikštijau tą vietą Žąsies uola. Metų metus saugojau plunksnelę mažoje dailioje dėžutėje, kurią įspraudžiau į akmens apačioje aptiktą nedidelį tarpelį. Tačiau vieną dieną dėžutė dingo. Pamaniau, gal per audrą bus nuplovęs lietus. Ilgai ieškojau dėžutės tarp lapų ir tarp šakalių, o neradusi apsiverkiau.

Net ir metusi jodinėjimą kartais dar užlipdavau iki Žąsies uolos, nors taip nutikdavo vis rečiau.

Buvau užlipusi tenai šeštoje klasėje, po to, kai per fizinio lavinimo pamoką visi berniukai įvertino mano užpakalį kaip „per plokščią“. Užlipau ir kai nebuvau pakviesta į Leksos Hil gimtadienio vakarėlį su nakvyne, nors per gamtos mokslų pamokas mudvi sėdėjome viename suole ir keturis mėnesius kikenome svaigdamos dėl gražuolio Džono Lipinkoto. Kiekvieną kartą grįžusi namo pastebėdavau, kad praėjo mažiau laiko, nei maniau. Žinojau, tai kvaila, bet kaskart vis kartodavau sau, jog Žąsies uola — nepaprasta vieta.

Paskui vieną dieną, man stovint Taros Fliut namų virtuvėje, prie manęs priėjo Lindsė Edžkomb. Ji pasilenkė ir sušnabždėjo: Ar nori kai ką pamatyti? Nuo tos akimirkos mano gyvenimas pasikeitė negrįžtamai. Nuo tos dienos nė karto nebuvau prie Žąsies uolos.

Tikriausiai dėl to, nors lauke ir spigino šaltis, šiandien panūdau nusivesti tenai Izę. Noriu pamatyti, ar ta vieta vis dar tokia pati, ar man ji išliko tokia pati. Nežinia kodėl man tai labai rūpi. Be to, iš visų mintyse sudaryto sąrašo darbų šitas įgyvendinamas lengviausiai. Kad privatus lėktuvas tiesiog ims ir nusileis iš dangaus kieme prie mano namų — mažai tikėtina. O pasiplaukiojimas nuogai gali baigtis areštu arba plaučių uždegimu, arba areštu ir plaučių uždegimu.

Tad, manyčiau, tai — geriausias pasirinkimas. Turbūt tuomet man ir topteli: svarbiausia daryti tai, ką gali.

— Ar tikrai čia tas kelias?

Izė tipena šalia manęs, ji prisirengusi tiek, kad atrodo panaši į sniego žmogų. Kaip įprasta, ji pareikalavo ir aksesuarų: rausvos ir juodos spalvų „leopardinių“ ausinių nuo šalčio ir dviejų skirtingų šalikų.

— Tikrai čia, — sakau, nors ką tik dingtelėjo, kad atsidūrėme ne toje vietoje. Atrodo, viskas aplink sumažėjo. Upelis virto siaura, vos vieno žingsnio pločio, užšalusia pajuodavusio vandens srovelė, apraizgyta ledo voratinkliais. Už jo — nestati, nuožulniai aukštyn kylanti kalvelė, nors mano prisiminimuose ji atrodė panaši į statų kalną.

Tačiau blogiausia — naujos statybos. Kažkas nusipirko čia žemės sklypą ir dabar jau riogso du nebaigti statyti namai. Vienas — dar tik karkasas iš šviesaus medžio, aplinkui pilna nuolaužų ir smaigalių. Jis panašus į išmestą į krantą sudužusį laivą. Kitas namas jau beveik baigtas. Jis didžiulis ir neišvaizdus — toks, kaip Elės. Stūkso ant kalvos ir, regis, spokso į mus. Tik po kurio laiko suprantu, kodėl jis man taip atrodo: ant langų dar nėra žaliuzių.

Pajuntu nusivylimą. Akivaizdu, be reikalo čionai atėjome. Bet tada prisimenu, ką kartą skleisdama savo kliedesius yra sakiusi anglų kalbos mokytoja Harbor. Per pamoką skaitėme garsius posakius ir aptarinėjome jų reikšmę. Perskaičius Tomo Vulfo žodžius Negali vėl grįžti namo, mokytoja pasakė: namo sugrįžti negalima ne tik dėl to, kad pasikeitė vieta, o ir kad keičiasi patys žmonės. Štai kodėl viskas kassyk atrodo kitaip.

Jau ketinau pasiūlyti Izei grįžti atgalios, bet ji spėjo peršokti upelį ir nulėkė ant kalvos.

— Eime! — grįžtelėjusi per petį rikteli Izė. O kai iki kalvos viršūnės lieka apie penkiolika metrų, sušunka: — Aš tave aplenksiu!

Bent jau Žąsies uola liko tokia pat, kokią ją ir prisimenu. Izė užsiropščia ant didžiulio plokščio akmens, o aš — jai iš paskos. Nors esu su pirštinėmis, pirštai visai sugrubo nuo šalčio. Akmens paviršius padengtas trapiais sušalusiai lapais ir šerkšnu. Čia užtektinai vietos išsitiesti mudviem su

Ize, tik susiglaudžiame, kad būtų šilčiau.

— Na, ką manai? — klausiu. — Ar gera slėptuvė?

— Pati geriausia! — Izė palenkia galvą ir pažvelgia į mane. — Negi tikrai manai, kad laikas čia bėga lėčiau?

Gūžteliu pečiais.

— Taip maniau, kai buvau maža. — Apsidairau aplinkui. Man visai nepatinka, kad dabar iš čia matyti namai. Toji vietelė buvo tokia nuošali, tokia slapta. — Anksčiau čia buvo kitaip. Daug geriau.

Pirmiausia, aplink nebuvo jokių namų. Tad jauteisi lyg atsidūręs kitame pasaulyje.

— Bet dabar, jeigu prispirtų į tualetą, galėtum pabelsti į kieno nors duris ir paprašyti, kad leistų juo pasinaudoti. — Visas s raides Izė ištaria švepluodama: prišpirtų, pabelšti, norš, duriš, leištų, pašinaudoti.

Nusijuokiu.

— Aha, manau, taip. — Kurį laiką sėdime tylėdamos. — Ize? — Ką?

— Ar... ar kiti vaikai šaiposi iš tavęs dėl tavo kalbos?

Jaučiu, kaip Izė įsitempia.

— Kartais.

— Tai kodėl nieko nedarai? Juk žinai, kad galėtum išmokti kalbėti kitaip.

— Bet tai — mano balsas, — tyliai, bet tvirtai atšauna Izė. — Kitaip kaip atskirtum, jog kalbu aš?

Tikras „iziškas“ atsakymas, tad nesugalvoju, ką pridurti. Pasilenkiu ir apkabinu seserį. Norėčiau papasakoti jai tiek daug dalykų, kurių ji nežino: kad prisimenu, kaip tėvai ją pirmą kartą parsivežė namo iš ligoninės (ji buvo panaši į nuolat besišypsantį didžiulį rausvą gniužulą); kaip ji užmigdavo įsikibusi man į pirštą; kaip nešiodavau ją ant pečių Menkių iškyšulio paplūdimyje, o ji tampydavo man už pakaušyje surištos uodegytės, liepdama eiti tai į vieną pusę, tai į kitą; kokia minkšta ir pūkuota buvo jos galvytė, kai dar buvo naujagimė; kad pirmą kartą bučiuodamasi labai nerviniesi ir jautiesi keistai, ir tai nėra taip nuostabu, kaip norėtum, bet, kita vertus, visai nieko; kad turėtum įsimylėti tik tuos, kurie įsimylės ir tave. Bet man nespėjus ištarti žodžio Izė cypdama keliais nuropoja tolyn.

— Žiūrėk, Same! — Ji pasislenka arčiau akmens krašto ir pamėgina iškrapštyti kažką, įstrigusį plyšelyje. Klūpodama ant kelių Izė atsisuka ir pergalingai iškelia radinį: baltą nublukusią plunksnelę pilkais kraštais, sudrėkusią nuo šalnos.

Jaučiuosi taip, tarsi tą akimirką man plyštų širdis, nes suprantu, jog niekada negalėsiu papasakoti Izei daugelio dalykų, apie kuriuos norėčiau papasakoti. Aš nė nežinau, nuo ko pradėti. Paimu jai iš rankų plunksną ir įsikišu į striukės kišenę.

— Padėsiu ją į saugią vietelę, — sakau.

Tada atsigulu ant šaltutėlio akmens ir pažvelgiu į dangų. Artėja audra, dangus pamažu tamsėja.

— Reikėtų eiti namo. Netrukus ims lyti.

— Tuoj. — Izė guli šalia, padėjusi galvą man ant peties.

— Ar tau ne per šalta?

— Nea, man gerai.

Po teisybei, susiglaudus nėra taip šalta. Prasisegu striukės apykaklę. Izė atsiremia ant alkūnės, atkiša ranką ir trūkteli man už grandinėlės.

— O kodėl močiutė nieko nepadovanojo man? — pasiteirauja ji. Įprastas Izės klausimas.

— Tu dar nebuvai gimusi, kvailiuke.

Izė ir toliau tampo man už grandinėlės.

— Ji — graži.

— Ji — mano.

— Ar močiutė buvo gera? — Tai irgi iš to paties įprastų klausimų rinkinio.

— Taip, ji buvo gera. — Tiesą pasakius, aš pati nelabai ją prisimenu — močiutė mirė, kai man buvo septyneri. Atsimenu tik jos rankas, kai šukuodavo man plaukus, ir kad visada, nesvarbu, ką darytų, ji dainuodavo daineles iš televizijos laidų. Dar atsimenu, jog močiutė kepdavo didžiules bandeles su apelsinais ir šokoladu, o mano bandelė būdavo pati didžiausia. — Ji būtų tau patikusi.

Izė išpučia skruostus ir sudėjusi lūpas išleidžia orą.

— Norėčiau, kad niekas niekada nemirtų, — sako ji.

Gerklėje pajuntu gniužulą, bet pavyksta išspausti šypseną.

Mane perveria du priešingi troškimai, abu aštrūs lyg skustuvo ašmenys: Norėčiau pamatyti, kaip tu augi. Ir kitas: Norėčiau, kad niekada nepasikeistum. Uždedu ranką Izei ant pakaušio.

— Tada pasaulis būtų sausakimšas, Ize, — sakau.

— Aš persikelčiau gyventi į vandenyną, — nė nemirktelėjusi atšauna Izė.

— Anksčiau vasaromis praleisdavau čia daug laiko, — sakau jai. — Ateidavau, atsiguldavau ant akmens ir spoksodavau į dangų.

Izė atsigula ant nugaros, kad irgi matytų dangų.

— Lažinuosi, dangaus vaizdas nelabai pasikeitė, ką?

Iš tikrųjų! Juk tai akivaizdu. Aš vos neprajunku. Žinoma, ji teisi.

— Išties, jis toks pat, koks ir buvo.

Tikriausiai tame ir slypi visa paslaptis: jeigu trokšti, kad viskas būtų kaip buvę, tau tereikia pažvelgti į viršų.

PER TAMSĄ Kai grįžtame namo, patikrinu savo mobilųjį telefoną. Gavau tris žinutes. Lindsė, Elodė ir Elė atsiuntė man po tokią pat žinutę: Valentino diena <3. Turbūt rašė būdamos kartu. Kartais mes taip elgiamės: parašome vienodo turinio žinutę ir išsiunčiame tuo pačiu metu. Tai, žinoma, kvaila, bet nevalingai šypteliu. Tačiau į žinutes neatsakau. Šįryt nusiunčiau Lindsei žinutę, kad važiuotų tiesiai į mokyklą neužsukdama paimti manęs. Ir nors šiandien nesame susipykusios, man pačiai keista, kad žinutės neužbaigiau mums įprastomis šypsenėlėmis bučkis ir apkabinu. Kažin kur — nežinia kokiame laike, kitoje erdvėje, kitame gyvenime — aš vis dar pykstu ant jos, o ji — ant manęs.

Mane stebina, kaip lengvai galima pakeisti įvykius, kaip lengva pasukti tuo pačiu keliu, bet atsidurti visiškai kitoje, tau nepažįstamoje vietoje. Užtenka tik vieno klaidingo žingsnio, vieno stabtelėjimo ar pasukimo į šoną, ir įsigysi naujų draugų arba susigadinsi reputaciją, susipažinsi su nauju vaikinu arba būsi palikta senojo. Niekada anksčiau nesusimąsčiau apie tai. Niekada anksčiau neatkreipiau į tai dėmesio. Mane apima keistas jausmas, dingteli: turbūt tuo pat metu egzistuoja kelios galimybės, o kiekvieną akimirką galima išgyventi tūkstančiais skirtingų būdų.

Galbūt mudvi su Lindsė esame geriausios draugės, bet sykiu ir nekenčiame viena kitos. Galbūt tereikia vienos matematikos pamokos, ir tapsiu kekše, kaip Ana Kartulo. Galbūt giliai širdyje aš jau esu tokia kaip ji. Galbūt mes visos esame tokios: tereikia vienos pietų pertraukos, ir pradėsime pietauti užsidariusios tualete. Kažin, ar įmanoma sužinoti apie kitus visą tiesą? Galbūt mes tiesiog atsitiktinai atsitrenkiame vienas į kitą — nematydami, nuleidę galvas, visai netrokšdami to susidūrimo. Prisimenu Lindsę restorano Pas Rozalitą tualete. Įdomu, ar daug žmonių laiko savyje paslaptis, sugniaužę jas į kumštį ar kaip akmenukus skrandyje. Galbūt kiekvienas?

Ketvirta žinutė — iš Robio. Tik vienas žodis: Sergi? Ištrinu žinutę ir išjungiu telefoną.

Abi su Ize visą popietę žiūrime senus filmus, daugiausia — abiejų mėgstamus Disnėjaus ir Pixar filmukus vaikams, tokius kaip Undinėlė ir Žuviukas Nemo. Išsikepame kukurūzų spragėsiu su tabasko padažu ir dviguba porcija sviesto (taip gamina mano tėtis). Paskui išjungusios visas šviesas susigūžiame svetainėje ir stebime, kaip lauke dangus vis tamsėja, o medžių šakos plakasi vėjyje. Kai grįžta mama, mudvi puolame maldauti tradicinio Skylėto sūrio penktadienio. Anksčiau kiekvieną penktadienio vakarą eidavome į vieną italų restoraną, kur ant stalų užtiestos baltai ir raudonai languotos plastikinės staltiesės, stovi dirbtinių rožių puokštės ir grojama akordeonu. Tas restoranas prastutis, tikra skylė, tad šitaip ėmėme vadinti ir mūsų tradiciją. Mama pažadėjo pagalvoti, o tai reiškia — eisim.

Tikriausiai praėjo visa amžinybė nuo tada, kai penktadienio vakarą paskutinįkart leidau namie. Kai grįžęs tėtis pamato mudvi su Ize įsitaisiusias ant sofos, jis griebiasi už širdies, tarsi būtų ištikęs širdies smūgis, ir svirduliuodamas įžengia į kambarį.

— Negi matau haliucinacijas? — sako jis, ant grindų statydamas portfelį. — Ar gali taip būti?

Samanta Kingston? Namie? Penktadienio vakarą?

Pakeliu akis į dangų.

— Nežinau, galbūt. Ar daug narkotikų susileidai hipių laikais?

— Šešiasdešimtais metais man buvo tik dveji. Kiek pavėlavau į vakarėlį. — Tėtis pasilenkia ir pakšteli man į pakaušį. Iš įpročio pakreipiu galvą į šoną. — Ir aš netgi neketinu tavęs klausti, iš kur žinai apie haliucinacinius prisiminimus.

— O kas yra haliucinacinis prisiminimas? — įsiterpia Izė.

— Niekas, — vienu balsu atsakome abu su tėčiu, ir jis nusišypso man.

Galiausiai išvykstame į Skylėto sūrio restoraną (tikrasis pavadinimas Pas Luidžį, itališka namų

virtuvė). Paaiškėja, kad restoranas jau senokai neskylėtas (ir ne Pas Luidžį). Prieš penkerius metus čia įsikūrė japonai: art deco stiliaus plytelės ir stikliniai žibintai pakeisti elegantiškais metaliniais stalais ir ilgu ąžuoliniu baru. Bet man tai nerūpi. Man ši vieta visada bus Skylėtas sūris.

Restoranas sausakimšas. Bet mums pavyksta gauti patį geriausią staliuką prie lango, šalia didžiulių akvariumų, kuriuose plaukioja neregėtos egzotinės žuvys. Kaip įprasta, tėtis nevykusiai pajuokauja, esą jam labai patinka „plaukiojančio maisto“ restoranai. Mama pataria jam likti ištikimam architekto profesijai, o žmones tegu juokina profesionalai. Per vakarienę mama man ypač maloni, nes įsitikinusi, kad sielvartauju dėl išsiskyrimo. Abi su Ize užsisakome kone pusę patiekalų iš valgiaraščio ir, padavėjui nė nespėjus atnešti tikrų valgių, prisiryjame virtų sojų pupelių, lietinių su krevetėmis, tempuros ir jūrų dumblių salotų. Tėtis išgeria du bokalus alaus ir truputį apgirsta. Jis linksmina mus pasakodamas visokias istorijas apie keistus klientus. Mama vis kartoja, kad užsisakyčiau ką tik noriu, o Izė užsideda ant galvos servetėlę ir apsimeta esanti keliautoja, pirmą kartą ragaujanti Kalifornijos suktinuką.

Iki šiol tai buvo puiki diena, viena iš geriausių. Beveik tobula. Tikrai. Nors ir neįvyko nieko ypatinga. Tikriausiai mano gyvenime buvo šimtai tokių dienų, bet kažin kodėl visos išgaravo iš atminties. Dabar man tai atrodo neteisinga. Prisimenu, kaip tamsoje gulėdama Elės namuose galvojau, ar mano gyvenime buvo nors viena diena, kurią būtų verta išgyventi dar kartą. Jeigu tektų ir vėl išgyventi šią dieną, manau, būtų visai neblogai. Viliuosi, kad taip ir nutiks: vis kartosis ta pati diena, kol laikas išseks, kol pasaulis sustos.

Prieš atnešant mums desertą į restoraną suguža būrys Tomo Džefersono pirmos ir antros gimnazijos klasių moksleivių. Kai kurios merginos tebevilki jaunių plaukimo komandos švarkeliais. Tikriausiai ką tik baigėsi vėlyva treniruotė. Merginos atrodo tokios jaunutės — pakelti plaukai surišti į kuodukus, nepasidažiusios. Jos visai kitokios, nei kai pasirodo mūsų vakarėliuose. Į juos ateina tarytum tiesiai iš Mac kosmetikos skyriaus, kur praleido pusantros valandos ir išmėgino visą produkciją. Kelios atvykėlės pastebi, kad žiūriu į jas, ir nudelbia akis.

Padavėja pastato prieš mus didžiulį dubenį ledų ir padeda keturis šaukštelius.

— Žaliosios arbatos ir raudonųjų pupelių skonio ledai.

Izė išsyk kimba į raudonųjų pupelių skonio ledus.

Tėtis sunkiai atsidūsta ir susiima už skrandžio.

— Nesuprantu, kur jums tiek telpa?

— Augantis organizmas. — Izė išsižioja ir iškiša liežuvį, ant kurio tirpsta ledų košė.

— Fui, Ize. — Paimu šaukštelį ir pakabinu žaliosios arbatos ledų.

— Saiks! Ei, Saiks!

Išgirdusi tą vardą mikliai atsisuku. Viena iš plaukimo komandos merginų kiek pakilusi nuo kėdės ir kažkam mojuoja ranka. Atidžiai apsižvalgau aplinkui ieškodama Julijos, bet pamatau tik tarpduryje stovinčią nepažįstamą merginą. Ji lieknutė, išblyškusi, šviesiaplaukė. Stovi prie durų ir kilnoja pečius, nuo striukės purtydama lietaus lašus. Atpažįstu ją tik tada, kai ieškodama draugių atsisuka į mano pusę. Tai juk angelas-amūras, per matematikos pamoką įteikęs man rožes.

Pamačiusi drauges mergina kilsteli ranką, pamoja judindama pirštus ir patraukia prie jų. Jai einant pro mūsų stalą, akies krašteliu matau ryškiai žydros ir oranžinės spalvų švarkelį, kokiais vilki plaukikų komanda. Staiga viskas aplinkui išnyksta, lieka tik penkios raidės, šviečiančios tarsi restorano iškaba.

SAIKS. Jaunesnioji Julijos sesuo.

— Žemė kviečia Samką. — Izė baksnoja mane šaukštelio kotu. — Tavo ledai tirpsta.

— Aš nebenoriu. — Padedu šaukštelį ant stalo ir pakylu.

— Kur tu? — Mama atkiša ranką ir paliečia man riešą, bet aš beveik nejuntu jos prisilietimo.

— Tik penkioms minutėms, — tarsteliu.

Pasuku prie staliuko, kur sėdi plaukimo komandos merginos. Eidama nenuleidžiu akių nuo išblyškusios mergaitės širdies formos veidu. Negaliu patikėti, kad anksčiau nepastebėjau tokio panašumo. Jų abiejų tokios pat žydros akys, toli viena nuo kitos, tokia pat peršviečiama oda ir blyškios lūpos. Jei atvirai, aš tik neseniai atidžiau pažvelgiau į Juliją, nors esu mačiusi ją kokius dešimt tūkstančių kartų.

Plaukimo komandos merginos juokiasi ir daužosi valgiaraščiais. Aiškiai girdžiu, kaip viena iš jų ištaria Robio vardą — tikriausiai sako, kad su žolės riedulio komandos marškinėliais jis atrodo itin patrauklus (manau, neklystu, juk tą patį kartodavau ir aš). Tačiau dabar man tai nerūpi. Kai iki stalo lieka mažiau nei metras, viena iš merginų pastebi mane, ir akimirksniu visos nutyla. Merginos, kuri ką tik kalbėjo apie Robį, veidas pasidaro raudonas kaip valgiaraštis jos rankoje.

Mažoji Saiks sėdi įsispraudusi į kampą pačiame stalo gale. Einu tiesiai prie jos.

— Ei, labas. — Stoviu priešais ją ir svarstau, ko apskritai čia atėjau. O juokingiausia, kad nervinuosi. — Kuo tu vardu?

— Hm... ar ką padariau ne taip?

Merginos balsas virpa. Jos draugės sėdi nuščiuvusios ir žiūri į mane taip, tarsi ketinčiau bet kurią akimirką pulti ant jų bičiulės ir praryti galvą ar dar ką nors.

— Ne, ne. Aš tik... — Nusišypsau jai. Tas jos panašumas į Juliją mane truputį erzina. — Regis, turi vyresnę sesę, tiesa?

Merginos lūpos virsta plonyte linija, akys apsiblausia, tarsi ji mėgintų pastatyti užtvarą. Nekaltinu jos. Tikriausiai mano, jog kabinėjuosi prie jos dėl to, kad vyresnioji sesuo kuoktelėjusi. Turbūt jai tai ne pirmas kartas.

Bet ji tik kilsteli smakrą ir pažvelgia tiesiai man į akis. Tai man primena Izę. Samė neina į mokyklą, aš irgi neisiu.

— Taip. Julija Saiks. — Ir kantriai laukia. Laukia, kol imsiu juoktis.

Ji žiūri į mane nemirksėdama, tad nusuku akis.

— Taip... na, aš... aš pažįstu Juliją.

— Pažįsti? — Ji kilsteli antakius.

— Na taip, iš dalies. — Dabar visos merginos spokso į mane. Turbūt joms labai sunku išlaikyti žandikaulius, kad šie neprasivertų lyg stalčiai. — Hm... mes kartu atliekame laboratorinius darbus.

Manau, nuskambėjo įtikinamai. Gamtos mokslai — privalomi kiekvienam, o atliekant laboratorinius darbus mokiniai suskirstomi poromis.

Julijos sesers veido raumenys truputėlį atsipalaiduoja.

— Julijai gerai sekasi biologija. Na, jai apskritai gerai sekasi mokslai. — Ji išspaudžia šypsenėlę.

— Aš — Mariana.

— Labas. — Jai tinka šis vardas, jis kažin koks tyras. O man prakaituoja delnai. Nusišluostau juos į džinsus. — Aš — Samė.

Mariana droviai nuleidžia akis.

— Žinau.

Dvi rankos apsiveja man aplink liemenį — iš nugaros priėjo Izė. Ji baksteli smakru man į šoną.

— Ledų jau beveik nebeliko, — sako ji. — Ar tikrai nenori nė truputėlio?

Mariana nusišypso Izei.

— Kuo tu vardu?

— Elžbieta, — išdidžiai ištaria Izė, bet tuoj truputį susigėsta. — Tačiau visi vadina mane Ize. — Kai buvau maža, mane visi vadindavo Mere. — Mergina susiraukia. — Bet dabar vadina Mariana.

— Man visai patinka ir Izė, — kramtydama lūpą sako mano mažoji sesutė, lyg būtų ką tik apsisprendusi.

Mariana pažvelgia į mane.

— Ir tu turi jaunesnę sesutę, taip?

Staiga nebegaliu žiūrėti į ją. Nebegaliu galvoti apie tai, kas įvyks vėliau. Juk žinau, kaip bus: ramybė namuose, o tada — šūvis.

O kas paskui? Ar Mariana pirmoji nulėks laiptais žemyn pažiūrėti, kas vyksta? Ar jai atmintyje išliks vien tas paskutinis — gulinčios ant grindų sesers — vaizdas ir užgoš visus kitus, kauptus metų metus?

Išsigąstu. O kokią mane prisimena (ar prisimins) Izė?

— Eime, Ize. Netrukdykim merginoms valgyti. — Mano balsas dreba, bet vargu ar jos tai pastebėjo.

Patapšnoju Izei per galvą, ir ji nušuoliuoja atgal prie mūsų staliuko.

Dabar merginos daug ramesnės. Veiduose pasirodo šypsenos. Jos žiūri į mane su pagarbia baime, tarsi negalėtų patikėti, kad esu tokia maloni. Atrodo, lyg būčiau joms ką nors padovanojusi. Kaip kvaila. Jos turėtų nekęsti manęs. Jeigu tik žinotų, kokia esu, neabejotinai nekęstų.

Nežinau, kodėl tą akimirką mintyse šmėsteli Kento veidas, bet taip jau yra. Jis irgi nekęstų, jeigu geriau pažinotų mane. Pagalvojus apie tai apima liūdesys.

— Pasakyk Julijai, kad to nedarytų, — burbteliu.

Aš pasakiau tai? Negaliu patikėti.

Mariana suraukia kaktą.

— Ko nedarytų?

— To mokslinio tyrimo, — sakau ir priduriu: — Ji supras, apie ką kalbu.

— Gerai, — linkteli Mariana ir plačiai nusišypso. Apsigręžiu ir patraukiu prie mūsų staliuko, bet Mariana šūkteli: — Same!

Aš atsisuku. Mariana užsidengia delnu burną ir sukikena, tarsi negalėtų patikėti, kad išdrįso ištarti mano vardą.

— Galėsiu pasakyti jai tik rytoj. Šįvakar Julija eina į vakarėlį. — Ji ištaria tai tokiu tonu, lyg sakytų: Julija sakys atsisveikinimo kalbą per mokyklos baigimo ceremoniją.

Kaipmat įsivaizduoju, kaip viskas vyksta: mama, tėtis ir sesutė sėdi apačioje, o Julija kaip įpratusi užsirakina savo kambaryje ir visu garsu paleidžia muziką. O tada įvyksta stebuklų stebuklas: Julija nusileidžia laiptais, plaukai pakelti ir surišti pakaušyje, atrodo rami, pasitikinti savimi ir praneša, kad eis į vakarėlį. Jie laimingi ir ja didžiuojasi. Jų maža mergaitė, toji atsiskyrėlė, baigiantis paskutiniesiems mokslo metams pagaliau atsigriebs už prarastą laiką.

Julija eis pas Kentą į vakarėlį. Kad susirastų Lindsę, kad susirastų mane. Kad būtų stumdoma ir aplaistyta alumi.

Staiga pajuntu, kad mano skrandžiui nelabai kaip sekasi virškinti susius. Jeigu tik jie žinotų...

— Bet rytoj būtinai pasakysiu. — Marianos šypsena šviečia it automobilio žibintas, tamsoje nukreiptas tiesiai į mane.

Važiuojant namo visą kelią mėginu išmesti iš galvos Marianą Saiks. Kai tėtis palinki man labos nakties (išgėręs alaus jis visad nulūžta, o šįvakar išgėrė net du (!) bokalus), mėginu pamiršti Marianą Saiks. Kai po pusvalandžio mano kambaryje pasirodo Izė — nusipraususi, kvepianti švara ir

apsivilkusi nudėvėtą Fėjos pižamą — ir jausmingai pabučiuoja man į skruostą, aš vis dar mėginu pamiršti Marianą Saiks. Kai po valandos tarpdury pasirodo mama ir taria: „Didžiuojuosi tavimi, Same“, aš vis dar galvoju apie Marianą Saiks.

Mama nueina miegoti. Namus apgaubia tyla. Tamsoje tiksi laikrodis. Užsimerkiu ir įsivaizduoju prie manęs lėtai einančią Juliją Saiks. Jos batai kaukši į medines grindis, jai iš akių varva kraujas...

Atsisėdu lovoje. Mano širdis daužosi. Tada atsikeliu ir tamsoje susirandu North face striukę. Šįryt prisiekiau sau, kad niekas neprivers manęs eiti į vakarėlį pas Kentą. O dabar štai pirštų galais nusileidžiu laiptais žemyn, slenku tamsiais koridoriais, nušvilpiu mamos automobilio raktelius, gulinčius sandėliuke ant lentynėlės. Šiandien mama buvo man stebėtinai gera. Bet dabar tikrai nesu pasiruošusi diskutuoti su ja tokia svarbia tema kaip: Nemanyk, kad gali praleisti pamokas, o vakare eiti linksmintis.

Mėginu įtikinti save, kad Julijos Saiks reikalai man nerūpi. Bet vis dėlto būtų siaubinga, jeigu ši diena būtų paskutinė jos gyvenime. Jeigu jai tektų išgyventi ją vėl, iš naujo. Manau, beveik visi, net ir Julija Saiks, nusipelno mirti geresnę dieną nei ši.

Durys į sodą girgžda taip garsiai, kad galėtų atstoti žadintuvą. (Gal tėvai tyčia įstatė tokias duris?)

Virtuvėje atsargiai užpilu ant popierinio rankšluosčio alyvuogių aliejaus ir patrinu juo durų vyrius. Šios gudrybės mane išmokė Lindsė. Ji vis sugalvoja naujų, tobulesnių būdų, kaip nepastebėtai išslinkti iš namų, nors jos namuose ir neįvesta komendanto valanda, taigi visai nesvarbu, pro kur ji išeina ar grįžta namo. Tiesą sakant, manau, tokia laisve ji nėra labai patenkinta. Manau, kaip tik dėl to ir prisigalvoja visokių gudrybių — jai patinka apsimetinėti, neva slapta sprunka iš namų.

Durys, pagardintos itališku aliejumi, atsidaro nė negirgžtelėdamos, ir aš išeinu į lauką.

Iki šiol nesvarsčiau, kodėl važiuoju pas Kentą arba ką veiksiu tenai nuvažiavusi. Tad, užuot lėkusi tiesiai į vakarėlį, klaidžioju atsitiktinėmis gatvelėmis ir aklagatviais, pirmyn atgal suku ratus.

Dauguma namų stovi toliau nuo gatvės, jų langai tamsoje atrodo stebuklingai — lyg šviečiantys žibintai. Nuostabu — naktį viskas atrodo kitaip, beveik neatpažįstamai, ypač lyjant lietui. Pievelių apsupti griozdiški namų siluetai atrodo susirūpinę, tarsi gyvi. Tai taip nepanašu į dieninį Ridževju miestelį, švarų, išblizgintą, nepriekaištingai sutvarkytą, kuriame viskas vyksta pagal tam tikrą tvarką: vyrai eina prie automobilių nešini vienkartiniais kavos puodeliais, paskui juos tipena sportiniais kostiumais vilkinčios žmonos ir mažytės mergaitės, aprengtos Baby Gap drabužėliais. Vaikiškos kėdutės, Lexus visureigiai, Starbucks kavos puodeliai ir normalumas. Įdomu, kuris įvaizdis atspindi tikrovę?

Kelyje automobilių beveik nėra. Judu iš lėto, trisdešimties kilometrų per valandą greičiu. Kažko ieškau, bet nežinau ko. Pravažiuoju Elodės gatvę, bet nesustoju. Pravažiuojant pro kiekvieną gatvės žibintą automobilio vidun trumpam įsibrauna piltuvėlio formos šviesos pluoštas, paskui mane vėl apsupa tamsa.

Mano automobilio priekiniai žibintai apšviečia sulinkusį žalios spalvos kelio ženklą, stovintį už penkiolikos metrų: Ramybės alėja. Staiga prisimenu, kaip prieš keletą metų sėdėjau pas Elę virtuvėje, o tuo metu jos mama, apsimovusi jogos kelnėmis, basa vaikštinėjo po verandą pirmyn atgal. Ji gauna kasdieninę paskalų dozę, tąkart pasakė Elė. Mindė Sachs — geresnis šaltinis nei „Us Weekly“ žurnalas. O Lindsė pridūrė: kaip ironiška, kad ponia Sachs gyvena Ramybės alėjoje.

Savo paskalomis ji kaip tik ir drumsčia tą ramybę. Tąkart aš pirmą kartą iš tikrųjų supratau, ką reiškia žodis „ironiška“.

Paskutinę sekundę pristabdau ir įsuku į Ramybės alėją. Gatvė neilga, namų ne daugiau kaip dvidešimt. Ji baigiasi aklagatviu — kaip dauguma gatvelių Ridževju miestelyje. Viename kieme pamatau tvarkingai pastatytą sidabrinės spalvos Saab automobilį, ir mano širdis išgąstingai suspurda.

Automobilio numeris — MAMA4. Tai ponios Sachs mašina. Turbūt esu šalia jos namų.

Gretimo namo numeris — 59. Jis užrašytas ant metalinės gaidžio formos laiškų dėžutės, įtaisytos virš gėlių lysvės, kuri tokiu metų laiku tėra ilgas juodos žemės plotelis. Ant gaidelio sparno užrašyta SAIKS. Raidelės smulkutės, vos pastebimos.

Negalėčiau paaiškinti kodėl, bet išsyk supratau, kieno čia namas. Jis nėra koks nors keistas, niekuo nesiskiria nuo kitų, nei didžiausias, nei mažiausias, tvarkingas, nudažytas baltai, langinės tamsios, prieangyje dega šviesa. Ir vis dėlto jis kitoks, atrodo, tarsi pats sau būtų per didelis, lyg kažkas mėgintų išsiveržti iš jo laukan, rodos, namas tuoj suirs per siūles. Ir jis tarytum apimtas nevilties. Įvažiuoju į kiemą. Neturėčiau čia būti, pati žinau, bet nieko negaliu sau padaryti. Mane traukte traukia artyn. Lauke smarkiai lyja. Nuo galinės sėdynės čiumpu kažin kokį seną megztinį, tikriausiai Izės, prisidengiu juo galvą ir lekiu iki prieangio, iš burnos pūsdama baltus garų debesis. Nė nespėjusi susivokti, paskambinu į duris.

Ilgokai laukiu, kol kas atidarys, trypčioju pūsdama garų kamuolius, stengdamasi susišildyti.

Pagaliau išgirstu viduje kažką šlepsint, ir durys girgždėdamos atsidaro. Tarpduryje stovi moteris ir sutrikusi mirksėdama žiūri į mane. Tai Julijos mama. Ji įsisupusi į chalatą, kurį prilaiko ranka.

Moteris liekna kaip ir Julija, akys žydros, ir oda tokia pat blyški kaip abiejų dukterų. Žiūrėdama į ją įsivaizduoju tamsoje aukštyn kylančią dūmų sruogelę.

— Kuo galiu padėti? — Moters balsas labai švelnus.

Jaučiuosi sutrikusi. Kažin kodėl tikėjausi, kad duris atidarys Mariana.

— Aš Samė, Samanta Kingston. Ieškau Julijos. — Kadangi kartą jau suveikė, priduriu: — Mes kartu atliekame laboratorinius darbus.

Išgirstu atsklindant vyrišką balsą, turbūt Julijos tėčio: — Kas ten? — Tai nuskamba lyg šuns lojimas, balsas garsus ir visai kitoks nei ponios Saiks.

Nevalingai žingteliu atatupsta.

Ponia Saiks krūpteli ir greitai nusisuka. Netyčia ji praveria duris dar per keletą centimetrų.

Koridoriuje jai už nugaros tamsu. Ant sienų šokinėja neryškūs mėlynai žalsvi šešėliai, kuriuos meta kambaryje stovintis televizorius.

— Niekas, — skubiai atsako Julijos mama, kreipdamasi į tamsą sau už nugaros. — Atėjo pas Juliją.

— Pas Juliją? Kas galėjo ateiti pas Juliją? — vėl suamsi vyras. Au, au, au au. Jaučiu, tuoj pratrūksiu nervingu juoku.

— Aš tuo pasirūpinsiu. — Ponia Saiks atsisuka į mane. Durys vėl kiek užsiveria, lyg sektų jos judesius, lyg ji būtų atsirėmusi į jas ieškodama paramos. Ponia Saiks šypsosi, bet jos akys prigesusios. — Julijos nėra namie. Ar galiu kuo padėti?

— Aš... šiandien praleidau pamokas. Mums buvo uždavę vieną darbą... — Bejėgiškai nutylu.

Pradedu gailėtis, kad čionai atėjau. Nors North Face striukė ir stora, drebu kaip pamišusi. Galų gale, ir turėčiau atrodyti kaip pamišėlė, šokinėjanti nuo kojos ant kojos, laikanti megztuką virš galvos lyg skėtį.

Ponia Saiks pagaliau pastebi, kad stoviu lietuje.

— Užeik, — pakviečia ji ir žingteli atgal. Įsmunku vidun, tada koridoriumi nuseku jai iš paskos.

Kairėje pamatau atidarytas duris į kambarį, kuriame stovi televizorius. Vos įžiūriu fotelį ir žmogaus siluetą jame. Matyti didžiulis žandikaulis, melsvai nuspalvintas televizoriaus ekrano skleidžiamos šviesos. Kartą Lindsė sakė, kad Julijos tėtis — alkoholikas. Nelabai prisimenu, kas apie jį buvo pasakojama, bet, girdėjau, lyg ir įvyko avarija, buvo kalbama apie dalinį kūno paralyžių, nežinia kokias tabletes ir panašiai. Gaila, kad nesiklausiau atidžiau.

Pastebėjusi, kad žvilgčioju į kambarį, ponia Saiks prišoka prie durų ir uždaro jas. Pasidaro taip tamsu, kad beveik nieko nematau. Mane vis dar purto šaltis. Gal namuose ir šildoma, bet aš to nejaučiu. Iš kambario su televizoriumi atsklinda siaubo filmo nuotrupos — klyksmai ir ritmingai kalenančio kulkosvaidžio šūviai.

Dabar jau tikrai gailiuosi, kad atvažiavau čionai. Galvą užplūsta beprotiški vaizdai: Julija ir visa jos šeima yra serijiniai žudikai maniakai, ir ponia Saiks bet kurią akimirką ims sėlinti prie manęs lyg žudikė iš filmo Ėriukų tylėjimas. Lindsė sakė, kad visa jų šeimynėlė kuoktelėjusi. Slogi tamsa mane tiesiog prislegia.

Netikėtai ponia Saiks įjungia šviesą. Vos nešūkteliu dėkinga. Koridoriuje pasidaro šviesu, jis atrodo visai įprastas — nėra nei lavonų, nei siaubingų trofėjų. Ant nėriniuota staltiese uždengto staliuko, stovinčio prie sienos, — sausų gėlių puokštė, šalia — įrėmintos šeimos nuotraukos.

— Ar užduotis labai svarbi? — beveik pašnibždomis klausia ponia Saiks. Ji nervingai žvilgteli kambario pusėn. Tikriausiai baiminasi, kad kalba per garsiai.

— Aš... buvau pažadėjusi Julijai užsukti kai ko pasiimti, kad pasiruoščiau pristatymui pirmadienį.

— Stengiuosi kalbėti labai tyliai, bet moteris vis tiek nervingai krūpčioja. — Maniau, šį vakarą Julija bus namie.

— Julija išėjo, — atsako ji. — Ji išėjo, — pakartoja, lyg būtų nepratusi tarti šios frazės ir norėtų dar kartą išgirsti, kaip ji skamba. — Bet galbūt tai, ko tau reikia, ji paliko savo kambaryje?

— Galėčiau paieškoti, — sakau. Juk dėl to čia ir esu: noriu pamatyti Julijos kambarį. Man tiesiog būtinąjį pamatyti. — Tikriausiai bus numetusi ant lovos ar dar kur nors. — Stengiuosi kalbėti abejingai, lyg mudvi su Julija labai gerai sutartume, neva visai nekeista, kad įsiveržiau į jos namus vėlų penktadienio vakarą, pusę vienuolikos, ir mėginu patekti į jos kambarį.

Ponia Saiks dvejoja.

— Galiu paskambinti jai į mobilųjį, — sako ir lyg atsiprašydama priduria: — Julija negali pakęsti, kai kas nors eina į jos kambarį.

— Nereikia, neskambinkite, — greitai burbteliu. Julija tikriausiai lieps mamai užsiundyti ant manęs mentus. — Nėra taip svarbu. Paimsiu rytoj.

— Ne, ne. Aš paskambinsiu. Užtruksiu tik sekundėlę. — Julijos mama jau pradingo virtuvėje.

Tiesiog nuostabu, kaip greitai ir be garso ji juda, lyg gyvūnas, sėlinantis šešėliuose.

Svarstau, gal dingti iš čia, kol ji virtuvėje? Norėčiau grįžti namo, kristi į lovą ir kompiuteryje žiūrėti senus filmus. Išsivirčiau didžiulį puodą kavos ir sėdėčiau visą naktį. Galbūt, jeigu neužmigsiu, ši diena taps rytojumi? Įdomu, kiek laiko man pavyktų ištverti be miego? Galbūt galiausiai kuoktelėčiau ir pradėčiau lakstyti gatvėmis vienais apatiniais, regėdama haliucinacijas su rožiniais vorais?

Tačiau lieku stovėti ir laukiu. Nežinodama, ko imtis, žengiu keletą žingsnių į priekį, pasilenkiu ir imu apžiūrinėti nuotrauką ant staliuko. Kurį laiką spoksau sumišusi. Nuotraukoje nepažįstama moteris, kokių dvidešimt penkerių ar trisdešimties, rankomis apsivijusi gerai atrodantį vaikiną, vilkintį flaneliniais marškiniais. Spalvos nuotraukoje sodrios ir dirbtinai ryškios. Pora atrodo tiesiog tobulai — dantys balti, šypsenos akinamos, nuostabūs rudi plaukai. Tada apatiniame nuotraukos kamputyje pastebiu užrašą Shadow Cast Images, Inc. ir suprantu, kad tai visai ne šeimos nuotrauka, o vienas iš tų standartinių paveiksliukų, kurie būna įdėti naujuose nuotraukų rėmeliuose. Tai tobulai laimingų akimirkų, kurias galima įamžinti 10 x 15 cm dydžio sidabriniuose rėmeliuose su drugeliu, tobula reklama. Niekas nė nesiteikė jos išmesti.

O galbūt Saiksų šeimoje nėra daug tų tobulai laimingų akimirkų, kurias norėtųsi prisiminti?

Greitai atsitraukiu. Ir kodėl man prireikė apžiūrėti tą nuotrauką? Nors joje įamžinti tiesiog du

modeliai, pasijuntu keistai, lyg būčiau pamačiusi kažin ką labai intymaus — vidinę šlaunų pusę ar plaukus nosyje, ar kažką panašaus.

Ponia Saiks vis negrįžta, tad pasuku prie svetainės koridoriaus dešinėje. Čia beveik visiškai tamsu.

Svetainėje daugybė languotų pledų, nėrinių ir džiovintų gėlių. Tai man primena šeštąjį dešimtmetį.

Tarsi nuo tada niekas čia nebūtų pasikeitę.

Prie lango šviečia silpna lempelė, ant juodo stiklo mesdama apskritą atspindį, kuriame matyti miniatiūrinė kambario kopija.

Ir... veidas.

Klyksmo iškreiptas veidas, prispaustas prie lango.

Iš baimės net klykteliu. Ir tik tada suvokiu, kad tas veidas — tik atspindys lange. Ant stalelio priešais langą guli kaukė. Ji padėta ant stovo ir nukreipta į lango pusę. Prieinu ir atsargiai paimu ją.

Tai moters veidas, padarytas iš laikraščių skiaučių, susiūtų raudonais siūlais; jie bjauroja veido odą tarsi siaubingi randai. Kaktoje ir tarpuakyje mirga žodžiai. Galima įskaityti netgi antraštes arba jų dalį: GROŽIO PRIEMONĖS... IŠTIKO TRAGEDIJA. Tai šen, tai ten popieriaus skiautės atsilupinėjusios, ir atrodo, tarsi kaukė keistų odą. Akių ir burnos vietoje iškirptos skylės. Pakeliu kaukę ir priglaudžiu sau prie veido. Ji man — kaip tik. Atspindys lange tiesiog siaubingas. Atrodau nesveikai, lyg pabaisa iš siaubo filmo. Negaliu atitraukti žvilgsnio nuo atspindžio lange.

— Ją padarė Julija.

Išgirdusi balsą už nugaros krūpteliu. Ponia Saiks stovi atsirėmusi į duris, piktai žvelgdama į mane.

Greitai nusiimu kaukę ir uždedu ant stovo.

— Labai atsiprašau. Pamačiau ją ir... norėjau tik pasimatuoti, — ištariu netvirtu balsu.

Ponia Saiks prieina ir pataiso kaukę, kad gulėtų tiesiai.

— Kai Julija buvo jaunesnė, ji vis ką nors paišydavo, braižydavo, tapydavo arba siūdavo sau drabužius. — Ponia Saiks gūžteli pečiais ir mosteli ranka. — Bet dabar jos tai, regis, nebedomina.

— Ar kalbėjotės su Julija? — klausiu. Nervinuosi, manau, ji tuoj išvarys mane lauk.

Ponia Saiks keletą kartų sumirkčioja, lyg stengtųsi sutelkti dėmesį į mane.

— Julija... — pakartoja ji ir papurto galvą. — Kelissyk mėginau prisiskambinti, bet ji neatsiliepia.

Paprastai savaitgaliais ji niekur neina. — Ponia Saiks bejėgiškai pažvelgia į mane.

— Esu tikra, kad jai viskas gerai, — ištariu kuo linksmiau, nors kiekvienas žodis sminga į mane lyg peilis. — Tikriausiai negirdėjo skambučio.

Staiga man baisiai panūsta dingti iš čia. Nenoriu meluoti poniai Saiks. Ji atrodo tokia liūdna, stovi su naktiniais marškiniais, tarsi jau miegotų. Taip atrodo ir visas namas — lyg nugrimzdęs į gilų miegą, kuris įkalino tave ir neleidžia pabusti, prarijo tave, įtraukė atgal į patalus, ir tu veltui bandai su juo kovoti. Įsivaizduoju Juliją, tamsoje sėlinančią į savo kambarį. Aplink tyla, miego sklidinas oras toks sunkus, jog atrodo lyg sukietėjęs. Girgždančios grindys dainuoja lopšines, o radiatoriai tyliai šnypščia, skleisdami šilumą. Miegantys žmonės sapnuose tylėdami sukasi ratais aplink vienas kitą. O tada...

Bum! Ponia Saiks palydi mane iki durų.

— Gal užsuk rytoj? — sako ji. — Esu tikra, Julija jau bus viską paruošusi. Ji labai pareiginga.

Gera mergaitė.

— Žinoma, rytoj. — Man visai nepatinka šis žodis. Atsisveikindama paskubomis pamojuoju ranka ir per tamsą pasileidžiu prie automobilio.

Lauke dar šalčiau nei pirma. Sėdėdama automobilyje laukiu, kol įšils variklis, pučiu sau į rankas

šiltą orą ir visa drebu, kita vertus, džiaugiuosi, kad pagaliau ištruksiu iš čia. Girdžiu, kaip į automobilio stogą barbena lietus, pusiau sušalęs į ledą. Vos išėjau iš to namo, man nuo krūtinės lyg akmuo nusirito. Tame name oras kitoks nei lauke, daug sunkesnis. Pirmas įspūdis buvo teisingas: namas tikrai atrodo apimtas nevilties. Matau prie lango stovinčios Julijos mamos siluetą. Ko ji laukia? Ar kol išvažiuosiu, ar grįžtančios dukters?

Tą akimirką apsisprendžiu. Žinau, ką darysiu: važiuosiu pas Kentą, susirasiu Juliją ir, jeigu prireiks, tikrai vožtelsiu jai. Įtikinsiu ją, kad visos mintys apie mirtį yra nesąmonė. (Žinoma, tai nebus juokų darbas.) Bet, jei prireiks, surišiu ją ir įmesiu ant galinės automobilio sėdynės, kad tik nekištų nagų prie šautuvo.

Ir tada suvokiu, kad dar niekada, bent jau iki šiol, nesu padariusi ko nors gero dėl kito žmogaus.

Kartais savanoriauju pagal programą Maistas ant ratukų, bet tik todėl, kad tai pliusas stojant į koledžą. Stojant į Bostono universitetą, tinklapyje reikia užpildyti prašymą, kuriame atskirai paminėta ir labdara. Be abejonės, esu gera savo draugėms, dovanoju puikias dovanas gimtadienio proga.

(Kartą pusantro mėnesio rinkau karvyčių formos druskines Elei, nes jai patinka karvytės ir druska.)

Tačiau šiaip sau gerų darbų dažniausiai nedarau. Taigi dabar bus pirmas neplanuotas geras darbas.

Ir tada man topteli puiki mintis. Kartą per anglų kalbos pamoką skaitėme Dantę. Benas Gouvuanas vis klausinėjo, ar sielos iš skaistyklos galiausiai patenka į pragarą. (Kartą Benas Gouvuanas buvo nušalintas nuo pamokų trims dienoms, nes nupiešė piešinį, kuriame pavaizdavo, kaip mūsų valgykla sprogus bombai išlekia į orą ir į šonus išsilaksto nukirstos mokinių galvos; taigi toks klausimas jam atrodė visai normalus.) Tąsyk mokytoja Harbor vėl užsivedė ir pasakė: ne, taip nėra, bet kai kurie šiuolaikiniai krikščionys tiki, kad tam tikrą laiką išbuvusi skaistykloje siela gali patekti į rojų.

Niekada netikėjau, kad rojus egzistuoja. Tokia mintis man atrodė kvaila: visi kartu, laimingi, Fredas Asteras su Einšteinu šoka tango ant debesų ar panašiai.

Bet juk nemaniau, kad man teks daug sykių išgyventi tą pačią dieną. Todėl mintis apie rojų dabar neatrodo tokia jau kvaila. Galbūt man duota laiko, kad įrodyčiau, jog esu geras žmogus? Galbūt turiu įrodyti, kad nusipelnau judėti į priekį?

Gal kaip tik Julija Saiks skiria mane nuo amžinybės, kur iš fontanų trykšta šokoladas, meilė — tobula, vaikinai visad paskambina, jei pažadėjo, o bananiniai ledai padeda deginti kalorijas.

Galbūt Julija — mano bilietas į laisvę?

VĖLUOTI — NEMADINGA Pas Kentą į kiemą neįsuku. Likti čia ilgam neplanuoju, tad nenoriu, kad kas užstatytų mano automobilį. Be to, nežinia kodėl užsimaniau pasivaikščioti po miškus per lietų. Tai — išbandymas.

Dar vienas būdas paaukoti save. Iš sekmadieninių tikybos pamokėlių prisimenu (tiesa, miglotai), kad viskas gyvenime vyksta kaip tik taip: norint kažką gauti, reikia kažką paaukoti. (Kai man buvo septyneri, kartą baisiai įsiutau ir pagrasinau mamai, kad atsiversiu į vudu tikėjimą, nors pati gerai nežinojau, kas tai yra. Nuo tada mama manęs į pamokėles nebevedžiojo.)

Sustoju 9-ojo greitkelio kelkraštyje. Vėl susirandu Izės megztuką, kuris dabar jau kiaurai permirkęs. Ką gi, vis geriau negu nieko. Prisidengiu juo galvą ir išlipu iš automobilio. Sekundėlę stabteliu. Kelias tuščias. Ant juodo asfalto lyg bombos išmėtytos blyškiai geltonos gatvės žibintų šviesos. Pamėginu surasti tą vietą, kur pirmąją naktį Lindsės automobilis nuriedėjo nuo kelio, bet viskas aplinkui atrodo vienodai. Toji vieta galėtų būti bet kur. Dar kartą bandau atmintyje užčiuopti bent kokį prisiminimą apie gyvenimą po avarijos, po tamsos, bet man nepavyksta.

Iš automobilio bagažinės paimu prožektorių ir patraukiu į mišką.

Nesitikėjau, kad kelias bus toks tolimas. Kai kur jį dengia plonas ledo sluoksnis, kitur jis pažliugęs purvu, į kurį, lyg į smėlį, smenga mano nauji violetiniai New Balance sportbačiai. Po kelių minučių išgirstu tyliai dundant muziką, pulsuojančią tamsoje, lyg ritmas būtų neatsiejama nakties tamsos dalis.

Praeina dar dešimt minučių, ir pamatau silpnai mirgančias šviesas, švysčiojančias iš už medžių. Ačiū Dievui! Jau buvau pradėjusi galvoti, kad pasiklydau miške ir vaikštau ratais. Dar po penkių minučių miškas praretėja, ir pagaliau pamatau namą, kuris atrodo panašus į didžiulį ledų torto gabalą, pūpsantį ant pievelės. Lietus blaško ir sklaido prieangyje degančias šviesas, namas išnyra ir vėl pradingsta tamsoje. Aš sušalau į ragą ir šimtu procentų gailiuosi, kad nusprendžiau eiti pėsčiomis. Štai kodėl aukojimasis yra problemiškas. Tai — skausmas tiesiogine žodžio prasme.

Vos tik įžengiu pro duris, dvi merginos ima kikenti, o grupelė jaunėlių žiopso į mane net išsižioję.

Nekaltinu jų — žinau, atrodau šūdinai. Prieš išeidama iš namų nė nepasivarginau persirengti, tebemūviu savo „poilsio drabužiu“ — gerokai per didelėmis veliūrinėmis treninginėmis kelnėmis, kurias padovanojo mama, kai jos dar buvo madingos.

Bet nešvaistau laiko veltui, nekreipiu į jaunėlius jokio dėmesio. Baiminuosi, kad tik nebūčiau atvažiavusi per vėlai.

Laiptais žemyn leidžiasi Tara. Prasibraunu prie jos, sugriebiu už rankos ir pasilenkiu prie ausies.

— Julija Saiks! — garsiai išrėkiu jai į ausį.

— Ką? — šypsodamasi rikteli Tara.

— Julija Saiks! Ar ji čia?

Tara užsidengia ausį, suprask, ji nieko negirdi.

— Ieškai Lindsės?

Tarai už nugaros stovi Kortnė. Ji pasilenkia ir smakru atsiremia Tarai į petį.

— Mes aptikom slėptuvę. Ten pilna romo ir kitokių gėrimų. Tara sudaužė vazą. — Kortnė juokiasi.

— Nori gurkštelėti?

Papurtau galvą. Dar niekada nebuvau tokia blaivi šalia taip nusitašiusių žmonių. Mintyse meldžiuosi, kad būdama girta pati nebūčiau tokia įkyrybė kaip jie. Laiptais lipu į viršų, o Tara man šaukia: — Lindsė galiniame kambaryje.

Toldama nuo jų dar spėju išgirsti Kortnę rėkiant: — Ar matei, kaip ji apsirengusi?

Giliai įkvepiu ir kartoju sau, kad tai — visiškai nesvarbu. Svarbiausia surasti Juliją. Bent jau tiek.

Tačiau su kiekvienu žingsniu mano viltys surasti Juliją blėsta. Koridorius viršuje — sausakimšas.

Tad Julija veikiausiai jau bus išėjusi. O gal ji apskritai nepasirodė vakarėlyje? Menkai tikėtina.

Vis tiek grūduosi pirmyn ir pagaliau nusigaunu iki galinio kambario. Vos pamačiusi mane, artyn ima brautis Lindsė (šokte peršoka per penkis žmones). Akimirką pasijuntu patenkinta geriausią savo draugę matydama girtą, bet laimingą, esu patenkinta, kad ji apkabina mane taip stipriai, jog man net ima trūkti oro. Trumpam netgi pamirštu, ko čia atėjau.

— Negera mergaitė. — Lindsė pliaukšteli man per ranką ir paleidžia mane. — Praleidai pamokas, bet atėjai į vakarėlį, ką? Išdykėlė, išdykėlė.

— Aš ieškau vieno žmogaus, — sakau.

Apsidairau kambaryje: Julijos nėra. Tiesą pasakius, ir nesitikėjau pamatyti jos sėdinčios ant sofos ir besišnekučiuojančios su Džeiku Samersu. Apsidairau nevalingai, žibant mažytei vilčiai.

— Robis apačioje. — Lindsė žengia žingsnį atgal, iškelia delną ir pažvelgia į mane pro tarpelį tarp nykščio ir rodomojo piršto, lyg pro kokį rėmą. — Atrodai kaip benamė valkata, apiplėšusi Walmart parduotuvę. Nenori, kad nusitemptų į lovą, ką?

Susierzinu. Lindsė niekada nevaldo liežuvio.

— Gal matei Juliją Saiks? — klausiu.

Lindsė nustebusi žvilgteli į mane, tada pratrūksta juoku.

— Tu rimtai?

Man išsyk palengvėja. Galbūt ji dar nebuvo pasirodžiusi. Galbūt sugedo jos automobilis arba ji neišdrįso ateiti, arba...

— Ji išvadino mane kale, — visas mano viltis sudaužo Lindsė. Vadinasi, Julija jau buvo. — Gali patikėti? — Lindsė vis dar juokiasi. Ji užmeta ranką man ant peties ir sušunka: — Elode! Ele! Samė atėjo! Ieško savo geriausios draugės Julijos!

Elodė nė neatsigręžia — ji burkuoja su Stivu Dougu. O Elė svyruodama patraukia prie manęs. Ji šypsosi ir šaukia: — Labas, saulele! — Tada atkiša tuščią degtinės butelį. — Jeigu pamatysi Juliją, paklausk, kur dingo mano gėrimas!

Jiedvi su Lindse turbūt mano, kad tai labai juokinga, ir Lindsė rikteli jai: — Psichopatinis martinis!

Taip, aš pavėlavau. Suvokus tai man pasidaro bloga. Vėl užsidegu pykčiu Lindsei.

— Mano geriausia draugė? — pakartoju. — Juokinga. O aš maniau, kad tu buvai Julijos draugužė.

Lindsė surimtėja.

— Ką čia pliauški?

— Vaikystės draugės. Geriausios draugės. Neperskiriamosios. Nė žingsnio viena be kitos. — Lindsė ketina kažką sakyti, bet neleidžiu jai nė prasižioti. — Aš mačiau nuotraukas. Tai kas tarp jūsų įvyko? Gal ji išgirdo, kaip tu pabezdėjai ar dar ką? O gal pamatė, kaip krapštai nosį? Gal paaiškėjo, kad įžymioji Lindsė Edžkomb iš tikrųjų nėra jokia tobulybė? Ką bloga ji tau padarė?

Lindsė prasižioja, bet ir vėl užsičiaupia.

— Ji nenormali, — piktai sušnabžda. Tačiau jos akyse pamatau kažką, ko niekada anksčiau nesu regėjusi. Tą žvilgsnį sunku apibūdinti.

— Nesvarbu, — tarsteliu. Dabar man svarbiausia surasti Juliją.

Stumdydamasi nusigaunu laiptais žemyn, nekreipdama dėmesio į žmones, kurie šaukia mane vardu, tapšnoja per petį ar šnabždasi tarpusavyje, esą viešumoje vilkiu naktiniais (žinoma, taip ir yra).

Manau, jei paskubėsiu, dar galiu pasivyti Juliją. Įdomu, kur jos automobilis? Turbūt apstatytas kitais,

kad būtų sunku išvažiuoti. Ji užtruks kokią valandą, kol visus įtikins patraukti savo automobilius. (Žinoma, jeigu jai apskritai pavyks prisiprašyti.) O jeigu ji nuspręs pėdinti namo pėsčiomis, užtruks dar ilgiau.

Laimė, nusigauti žemyn pavyksta nesusitikus su Robiu. Dabar tikrai nėra kada aiškintis santykių.

Prie lauko durų stovi grupelė antraklasių gimnazisčių. Jos atrodo persigandusios ir gana blaivios, tad pasiteirauju: — Ar nematėte Julijos Saiks?

Merginos abejingai spokso į mane.

Tramdydama susierzinimą atsidustu.

— Šviesūs plaukai, žydros akys, aukšta. — Merginos vis dar spokso į mane tuščiais žvilgsniais ir aš suvokiu, kad nė nežinau, kaip tiksliai apibūdinti Juliją. Vos nepasakau: Nevykėlė. Prieš tris dienas būčiau taip ir pasakiusi. Bet dabar man nežinia kodėl nepavyksta ištarti to žodžio. — Graži, — sakau tikėdamasi, kad suveiks. Bet kai nepadeda ir tai, sugniaužiu kumščius ir ištariu: — Šlapia, kiaurai permirkusi.

Pagaliau merginų veidai nušvinta.

— Vonios kambary, — sako viena ir parodo į mažytę nišą netoli virtuvės.

Prie uždarų durų vingiuoja merginų eilė. Viena trypčioja sukryžiavusi kojas, kita beldžia į duris, trečia baksnoja į laikrodį ant rankos ir kažką sako. Negirdžiu ką, bet ji atrodo labai pikta.

— Ji užsidariusi ten gal dvidešimt minučių, — paaiškina antraklasė gimnazistė.

Man širdis nusirita į kulnus. Vos nenualpstu.

Vonios kambariuose būna tablečių. Vonios kambariuose būna skutimosi peiliukų. Žmonės užsirakina tenai, kai nori padaryti ką nors negera, pavyzdžiui, pasidulkinti arba išsivemti. Arba nusižudyti.

Viskas turėtų būti ne taip. Aš turėčiau tave išgelbėti. Stumdydamasi alkūnėmis pro žmonių minią prasibraunu iki tualeto durų.

— Traukis iš kelio! — sakau Joanai Polerno. Ši tuoj pat nuleidžia ranką ir žingteli į šalį.

Priglaudžiu prie durų ausį tikėdamasi išgirsti verksmą, žiaukčiojimą ar panašų garsą. Nieko. Mano širdis vėl akimirką sustoja. Antra vertus, muzika tokia garsi, kad neįmanoma ką nors išgirsti.

Nestipriai pabeldžiu į duris ir šūkteliu: — Julija! Ar viskas gerai?

— Galbūt ji miega? — sako Krisė Vualker.

Per veriu ją tokiu žvilgsniu, kad išsyk užsičiaupia. Tikiuosi, suprato, koks kvailas ir ne vietoj jos komentaras.

Prispaudusi veidą prie durų pabeldžiu dar kartą. Muzika griaudėja nustelbdama kitus garsus, tad sunku suprasti, ar man tik pasigirdo, ar iš tikrųjų viduje kažkas tyliai sudejavo. Įsivaizduoju Juliją gulinčią vonios kambaryje ant grindų, pamažu gęstančią, visai čia pat, už durų, riešai supjaustyti, aplink pilna kraujo...

— Suraskit Kentą, — sakau giliai įkvėpdama.

— Ką tokį? — perklausia Joana.

— Man reikia į tualetą, — trypčiodama ištaria Reičelė.

— Kentą Makfalerį. Dabar. Greičiau! — rikteliu Joanai.

Toji išsigąsta, bet išlekia į koridorių. Sekundės virsta amžinybe. Pirmą kartą iš tikrųjų suprantu, ką Einšteinas kalbėjo apie reliatyvumą, apie tai, kaip laikas išlinksta ir ištįsta lyg guminis meškiukas.

— Beje, kodėl ji tau parūpo? — garsiai, kad išgirsčiau, subamba Reičelė.

Nieko jai neatsakau. Po teisybei, atsakymo į šį klausimą neturiu. Tiesiog noriu išgelbėti Juliją. Aš

jaučiu tai. Štai jis — mano geras darbas. Turiu išgelbėti save pačią.

Staiga nebežinau, ar taip elgdamasi tapsiu geresnė ar blogesnė už tuos, kurie nedaro nieko, todėl nuveju šias mintis šalin.

Grįžta Joana, iš paskos tempdama Kentą. Jis atrodo susirūpinęs. Susivėlę rudi plaukai užkritę ant akių, kakta suraukta. Man suspaudžia širdį. Vakar mudu sėdėjome dviese tamsiame kambaryje, labai arti vienas kito, ir aš jaučiau malonią jo kūno šilumą.

— Same, — ištaria Kentas, paimdamas man už riešo ir žiūrėdamas į akis. — Ar gerai jautiesi?

Nustebinta netikėto prisilietimo truputėlį atsitraukiu, ir Kentas paleidžia mano ranką. Staiga širdyje pajuntu tuštumą.

— Man viskas gerai, — atsakau.

Tą akimirką susivokiu, kad atrodau juokingai: susivėlusi, su treninginėmis kelnėmis. O Kentas atrodo visai neblogai. Kažkaip valiūkiškai patraukliai: baltai ir juodai languoti sportbačiai, plačios, nuo juosmens nusmukusios samanų spalvos kelnės, užraitotos marškinių rankovės, įdegusios rankos (įdegė tikrai ne Ridževju miestelyje, bent jau ne per pastaruosius šešis mėnesius).

Jis atrodo sutrikęs.

— Joana sakė, kad ieškojai manęs.

— Taip, man tavęs reikia. — Tai nuskamba ir keistai, ir rimtai. Jaučiu, kaip iš gėdos mane užlieja karščio banga. — Norėjau pasakyti, man reikia ne tavęs, o... — Giliai įkvepiu. Man pasirodė, kad Kento akyse žybtelėjo kibirkštėlė, ir tai atitraukė dėmesį. — Aš nerimauju dėl Julijos Saiks. Ji užsirakinusi vonios kambary. — Susiraukiu. Skamba juokingai. Tikriausiai jis pasakys, kad aš išprotėjau. Juk jis nežino to, ką žinau aš.

Kibirkštėlės Kento akyse pradingsta, jo veidas surimtėja. Jis apeina mane ratu ir paklebena durų rankeną. Tada stabteli ir minutėlę mąsto. Neatšauna, kad išprotėjau, kad elgiuosi paranojiškai, o tik ištaria: — Rakto nėra. Galėčiau pabandyti atrakinti spyną kuo nors kitu. Arba išlaušiu duris, jeigu reikės.

— Einu į tualetą viršuje, — išrėkia Reičelė, apsisuka ant kulnų ir svirduliuodama nueina.

Kentas pasirausia užpakalinėje kelnių kišenėje ir ištraukia saują žiogelių.

— Nieko neklausinėk, — tarsteli pamatęs, kad kilsteliu antakius.

Iškeliu rankas — neketinu diskutuoti. Esu dėkinga, kad jis viskuo rūpinasi neuždavinėdamas jokių klausimų.

Kentas atsitūpia, atlenkia žiogelį ir pamėgina išlaužti spynelę. Priglaudęs ausį prie durų klausosi, ar išgirs spragtelėjimą. O aš vis dėlto neištveriu.

— Gal po pamokų eini plėšti bankų? — pasiteirauju kamuojama smalsumo.

Kentas nutaiso grimasą, paklibina rankeną ir įsideda žiogelį į kišenę. Tada iš piniginės ištraukia kreditinę kortelę.

— Ne visai taip. — Jis įkiša kreditinę kortelę į plyšelį tarp durų staktos ir spynos ir pajudina ją. — Mama laikydavo saldumynus užrakintus maisto sandėliuke.

Kentas atsitiesia ir pasuka durų rankeną. Durys atsidaro per keletą centimetrų, ir man širdis sustoja iš baimės. Viliuosi, kad pasirodys įtūžusios Julijos veidas arba durys vėl bus užtrenktos iš vidaus.

Jeigu, man esant vonios kambaryje, kas nors mėgintų atidaryti duris, aš pasielgčiau kaip tik taip. Žinoma, kad galėčiau jas užtrenkti, turėčiau būti nepraradusi sąmonės, tai yra būti gyva.

Bet durys taip ir lieka pravertos. Mudu su Kentu susižvelgiame. Manau, abudu bijome praverti duris labiau.

Galų gale Kentas stumteli duris koja ir šūkteli: — Julija!

Kol durys veriasi, laikas, regis, vėl ištįsta, atrodo, prabėga visa amžinybė. Ir per tą vieną ar vos pusę sekundės mano galvoje šmėsteli pačios baisiausios galimybės, įsivaizduoju Julijos kūną, susmukusį ant grindų.

Durims prasivėrus pažvelgiu į vonios kambarį. Jis visiškai švarus, visiškai įprastas ir visiškai tuščias. Dega šviesa, ant kriauklės išskleistas guli šlapias rankšluostis. Vienintelis neįprastas dalykas — plačiai atvertas langas, pro kurį ant grindų plytelių pila lietus.

— Ji išlipo pro langą, — sako Kentas.

Tą akimirką ir aš pagalvoju tą patį. Negalėčiau tiksliai apibūdinti Kento balso tono — ištarė lyg pusiau liūdnai, lyg pusiau žavėdamasis.

— Šūdas! — Na žinoma! Po tokio pažeminimo Julija paspruko pačiu paprasčiausiu būdu, taip, kad kiti jos nepamatytų. Langas yra šone, virš nuožulnios pievelės ir, be abejonės, netoli miško. Ji pabėgo pro langą, turbūt apėjo aplink namą ir ketina per mišką nusigauti iki kelio.

Neriu iš vonios kambario lauk.

— Palauk! — šaukia Kentas.

Bet aš jau kirtau koridorių ir pro duris lekiu į prieangį.

Griebiu prožektorių ir megztinį, kuriuos buvau užkišusi už gėlių vazono prieangyje, ir tekina pasileidžiu per pievelę. Lyja nelabai smarkiai, labiau panašu į ledinę dulksną, šydu krintančią iš dangaus, bet šaltis skverbiasi iki pat kaulų. Laikydama prožektorių nukreiptą į žemę, pasuku už namo kampo. Nesu pats geriausias seklys pasaulyje, bet prisiskaičiau nemažai senų detektyvų, tad žinau, jog pirmiausia reikia ieškoti pėdsakų. Deja, purvas toks šlapias ir išmaltas, kad atrodo, jog išmindžiota visur. Vis dėlto po vonios kambario langu pastebiu gilų įspaudą. Tikriausiai iššokdama Julija nusileido čia. Tada purve pamatau keletą pėdsakų, lyg kas būtų ėjęs vilkdamas kojas. Kaip ir įtariau, pėdsakai veda į mišką.

Dar tvirčiau apsigobiu pečius megztuku ir šaunu ton pusėn. Nieko nematau, išskyrus nedidelį šviesos apskritimą, šokinėjantį priešais mane. Niekada nebijojau tamsos, bet aplinkui traška ir dejuoja medžiai, lietus ritmingai barbena į šakas, ir atrodo, kad miškas gyvas, vapa tarsi pamišėlis, panašus į tą, kurį mačiau Niujorko gatvėse stumiantį vežimėlį, prikrautą tuščių maišelių.

Nėra prasmės sekti Julijos pėdsakais. Šlapioje patižusioje košėje iš supuvusių lapų, purvo ir sutrūnijusios medžių žievės jų tiesiog neįmanoma įžiūrėti. Taigi pasuku kita kryptim — tikiuosi pasiekti kelią. Tikiuosi pasivyti Juliją, einančią namo pėsčiomis.

Beveik neabejoju, kad ji pasielgė kaip tik taip. Jeigu jauti tokią neviltį, kad net pabėgi iš vakarėlio, iššokdama pro langą sprunki nuo visų, mažai tikėtina, jog po kelių minučių grįši atgal ir prašysi žmonių patraukti automobilius, kad galėtum išvažiuoti savuoju.

Pradeda lyti smarkiau. Lietaus lašai krinta ant apledijusių šakų, jos barška lyg kaulai. Nuo šalčio man skauda krūtinę. Nors stengiuosi eiti sparčiai, beveik nebejaučiu pirštų, sunku rankoje išlaikyti prožektorių. Nekantrauju kuo greičiau nusigauti iki savo automobilio ir visu galingumu įjungti šildytuvą. Tada imsiu ieškoti Julijos. Blogiausiu atveju rasiu ją namie. Žinoma, jeigu man pavyks išsinešdinti iš to prakeikto miško.

Veržiuosi į priekį dar spėriau, protekiniais, kad bent truputėlį sušilčiau. Kas kelios sekundės vis šūkteliu: Julija! Bet nesitikiu, kad ji atsilieps. Monotoniškas lietaus teškenimas vis stiprėja. Dideli lašai tyška man už apykaklės, ir aš vis krūpčioju.

— Julija! Julija!

Teškenimas virsta šniokštimu. Lediniai vandens durklai sminga man į kūną. Nelėtindama žingsnio judu toliau. Prožektorius rankoje sunkus, lyg būtų švininis. Nebejaučiu kojų pirštų. Nė nenumanau, ar keliauju teisinga linkme. Galbūt tiesiog suku ratais?

— Julija!

Mane apima baimė. Tamsoje mojuodama prožektoriumi apsidairau aplinkui. Iš visų pusių mane supa medžių tankumynas. Iki Kento namų per mišką tikrai ėjau daug trumpiau. Esu tuo tikra. Jaučiu, kad rankų pirštai ištino, pasidarė dvigubai storesni, nei turėtų būti. Kai sukuosi, prožektorius išsprūsta man iš rankų.

Išgirstu dūžtant stiklą. Šviesa sumirga ir užgęsta. Mane apgobia juoda tamsa.

— Šūdas. Šūdas, šūdas, šūdas. — Nusikeikusi garsiai pasijuntu geriau.

Atkišusi rankas į priekį, kad į ką nors neatsitrenkčiau, nedrąsiai žengiu keletą žingsnių — tenai, kur nukrito prožektorius. Paskui parkrentu ant kelių ir iškart sugadinu mėgstamiausias savo kelnes, nes audinys aplimpa purvu. Grabalioju purvą priešais, stengdamasi per daug negalvoti, ką liečiu. Lyja tiesiai man į akis. Striukė prilipo prie kūno, jis atsiduoda šlapiu, ką tik iš lauko grįžusiu šunimi. Aš visa drebu. Štai kas atsitinka, kai pamėgini padėti žmonėms. Lieki kvailio vietoj. Man užgniaužia kvapą.

Kad visiškai nepraskysčiau, galvoju, ką pasakytų Lindsė, jeigu kartu su manim būtų vidury nakties įstrigusi kažin kur miškuose, kurie driekiasi nežinia kiek kilometrų, pliaupiant musoninėms liūtims, ir pamatytų mane, visą purviną, rausiančią žemę, lyg būčiau išprotėjęs kurmis.

— Samanta Kingston, — šypsodamasi pasakytų ji. — Visada žinojau, kad giliai širdyje esi labai pasileidusi mergaitė. Ši mintis pralinksmina mane tik akimirką. Lindsės nėra šalia. Dabar ji tikriausiai glamžosi su Patriku kokiame nors šiltutėliame ir labai sausame kambaryje. Arba kam nors perduoda kasiaką ir, kreipdamasi į Elę, garsiai svarsto, kodėl aš elgiausi kaip fanatikė. Jaučiuosi visiškai pasiklydusi, visiškai apgailėtina ir visiškai vieniša. Skausmas gerklėje vis stiprėja, kol pasidaro toks nepakeliamas, jog atrodo, kad nežinia koks gyvis mėgina nagais prasidraskyti kelią laukan.

Staiga labai supykstu ant Julijos. Pykstu taip, kad net galėčiau trenkti kumščiu jai į veidą.

Nesuprantu, kaip ji gali būti tokia savanaudė? Nepaisant visko, nesvarbu, kaip viskas susiklostytų, kad ir labai blogai, ji vis dėlto turi iš ko rinktis. Ne visiems mums taip pasisekė.

Tą akimirką išgirstu patį gražiausią garsą, kokį tik esu girdėjusi per visą savo septyniolika metų trunkantį gyvenimą (ir penkias dienas po mirties).

Automobilio pypsėjimas.

Jis atsklinda iš toli. Ir trunka vos sekundėlę, nuskamba tarsi tylus klyksmas, perskrodęs naktį, kai kažkas, lekiantis visu greičiu, užgula garso signalą. Esu arčiau kelio, nei maniau. Šiaip taip atsistoju ir visu greičiu pasileidžiu į tą pusę, iš kurios atlėkė garsas. Einu atkišusi rankas į priekį, lyg mumija skindamasi kelią pro medžių šakas ir brūzgynus. Iš susijaudinimo mano širdis daužosi lyg pašėlusi. Ištempusi ausis mėginu išgirsti kokį nors garsą — bet kokį, kad tik parodytų man kelią. Netrukus vėl išgirstu automobilio pypsėjimą, šįkart jau arčiau. Vos neapsiverkiu iš laimės. Po minutėlės išgirstu bumbsint žemus garsus, skleidžiamus garso kolonėlių — jie priartėja ir nutolsta kartu su pravažiuojančiu automobiliu. Dar po minutėlės pro medžius įžvelgiu neryškiai mirgančią šviesą. Tai gatvės žibintai. Aš radau kelią. Šviesos vis artėja, medžiai retėja. Pagaliau galiu šį bei tą įžiūrėti aplinkui. Pasileidžiu tekina. Taip užsisvajoju apie krūvas antklodžių (susirinksiu visas, kokias tik rasiu namie), apie karštą šokoladą ir šiltas šlepetes, ir apie dušą, jog tik paskutinę akimirką pastebiu Juliją Saiks. Būčiau atsitrenkusi į ją ir išsidrėbusi ant žemės.

Ji sėdi vos per keletą metrų nuo kelio, susigūžusi, rankomis apglėbusi kelius. Jos balta palaidinukė sušlapusi, visiškai permatoma — matyti liemenėlė (dryžuota) ir net stuburo kaulai. Netikėtai užtikusi ją taip nustembu, kad akimirką pamirštu, kodėl čionai atsigrūdau.

— Ką čia veiki? — rikteliu perrėkdama lietų.

Julija pažvelgia į mane. Gatvės žibintai apšviečia jos veidą. Jos akys apsiblaususios.

— Ką tu čia veiki? — atkartoja.

— Tiesą sakant, ieškau tavęs. — Julijos veide — jokių emocijų, nei nuostabos, nei sukrėtimo, nei pykčio, nieko. Tai mane suglumina. — Ar tau nešalta?

Ji vos kresteli galvą ir toliau žiūri į mane apsiblaususiomis, pavargusiomis akimis. Mūsų susitikimą įsivaizdavau visai ne taip. Maniau, ji apsidžiaugs supratusi, kad ieškau jos, pasijus man dėkinga. Arba galbūt užsius mane pamačiusi. Kad ir kaip būtų, tikėjausi, jog ji kaip nors sureaguos.

— Klausyk, Julija... — Iš šalčio taip kalenu dantimis, kad vos galiu kalbėti. — Dabar kokia pirma valanda nakties, lauke žiauriai šalta. Gal norėtum užsukti trumpam pas mane į namus? Gal norėtum pasikalbėti? Žinau, kas ten įvyko. — Linkteliu Kento namų pusėn. — Tikrai labai apgailestauju. — Visaip stengiuosi įtikinti ją, kad tik sutiktų eiti į tą prakeiktą mano automobilį. Bet kalbu tiesą — man iš tikrųjų apmaudu dėl jos.

Julija žiūri į mane. Ta akimirka tęsiasi nepakeliamai ilgai. Mus skiriantis menkas atstumas išnyksta lietuje. Julija iš lėto atsistoja, ir man dingteli, kad pavyko ją įtikinti, bet Julija nusisuka ir žengia keletą žingsnių link kelio.

— Atleisk, — sako ji. Bet balse negirdėti atsiprašymo. Jis kažkoks bespalvis.

Atkišu ranką ir sugriebiu Juliją už riešo. Jos riešas toks smulkutis. Kartą netoli Žąsies uolos radau paukščiuką. Pakėliau jį nuo žemės, o jis ėmė ir numirė mano delne, plakdamas sparneliais, žiopčiodamas ir leisdamas paskutinius atodūsius. Julija nemėgina išsilaisvinti, bet žiūri į mano ranką taip, tarsi toji būtų kokia gyvatė, ketinanti jai įgelti.

— Klausyk, — pamėginu dar kartą. — Klausyk, žinau, kad tai nuskambės keistai, bet... — Vėjas praūžia medžiais, šuorais ūžteli lietus. — Jaučiu, kad mudvi, aš ir tu, turime kažin ką bendra. Jeigu tik būtų galima kur nueiti ir pasikalbėti apie tai...

— Aš niekur neisiu, — sako Julija. Ji žiūri į kelią. Pastebiu jos lūpose šmėstelint liūdną šypseną, kuri tuoj išblėsta.

Aš per ilgai klaidžiojau lauke. Mano smegenys reikalauja poilsio. Viskas atrodo beprasmiška.

Galvoje vis šmėsčioja nesuprantami vaizdai, nesustodama sukasi kvailai keista ritė, padaryta iš šiltų daiktų. Baseinas, pilnas garuojančio šokolado. Antklodžių krūva, siekianti mano namo stogą. Dalis manęs tiesiog sako: Velniop! Tegul daro, ką nori. Šiaip ar taip, rytoj vėl viskas prasidės iš naujo.

Tačiau kita dalis manęs, didesnioji, tas „vidinis bulius“, kaip sako mano mama, įsitikinusi, kad Julija privalo atsilyginti man už vargą. Aš visa purvina, pastirusi nuo šalčio, pusė Tomo Džefersono mokyklos moksleivių mano, kad esu pamišėlė, lakstanti vilkėdama pižama.

— Gal eikim pas tave?

Juk ji bet kokiu atveju turės grįžti namo.

Julija keistai dėbteli į mane, tarsi žvelgtų kiaurai.

— Kodėl taip elgiesi? — pasiteirauja ji.

Iš Kento kiemo vienas po kito išrieda automobiliai ir šlapiu keliu prašvilpia pro mus. Tad man tenka rėkti dar garsiau nei pirma.

— Aš... aš noriu tau padėti.

Julija kresteli galvą.

— Tu nekenti manęs.

Ji vėl pasislenka arčiau kelio, ir tai mane sunervina. Pro šalį praūžia automobilis, jis net dreba nuo žemų muzikos garsų. Jam lekiant pro gatvės žibintą, viduje pastebiu besijuokiantį veidą. Rodos, kažkur dešinėje girdžiu šaukiant savo vardą, bet nesu tikra, nes viską nustelbia lietaus ūžesys.

— Aš nejaučiu tau jokios neapykantos. Aš tavęs nepažįstu. Bet norėčiau, kad tai pasikeistų.

Norėčiau viską pradėti iš naujo! — rėkiu kone visa gerkle. Bet nežinau, ar Julija mane girdi.

Ji kažką atsako, tik aš nieko negirdžiu. Pro šalį it sidabrinė kulka prašvilpia dar vienas automobilis.

— Ką?

Julija sukteli galvą į šoną ir kiek garsiau pakartoja: — Tu teisi. Tu manęs nepažįsti.

Dar vienas automobilis. Jam pravažiuojant išgirstu juoką. Kažkas sviedžia pro langą alaus butelį ir tas sudūžta atsitrenkęs į medį. Dabar jau aiškiai girdžiu kažką šaukiant mane vardu, tik nesuprantu, iš kurios pusės sklinda balsas. Vėjas net stūgauja. Staiga pastebiu, kad Julija atsidūrė prie pat kelio ir eina plonyte kelkraščio linija, svyruodama tarsi akrobatas ant lyno, mėginantis išlaikyti pusiausvyrą.

— Manau, turėtum pasitraukti nuo kelio, — sakau.

Netikėtai iš atminties gelmių iškyla nežinia koks siaubingas, pasibjaurėjimą keliantis prisiminimas, jis vis didėja, vis pučiasi ir įgyja formą lyg koks debesis horizonte. Kažkas vėl šaukia mane vardu.

Staiga tolumoje išgirstu prikimusį aimanavimą iš Fallacy dainos „Šukė“, sklindantį iš kažin kieno automobilio.

— Same! Same!

Pagaliau atpažįstu Kento balsą.

Vakar vakare paskutinį kartą... sakei, kad būsi mano vėl...

Julija atsisuka į mane. Ji šypsosi pačia liūdniausia šypsena, kokią man kada nors yra tekę matyti.

— Galbūt kitąkart, — sako ji. — Bet tikriausiai niekada.

— Julija.

Bet tas vardas įstringa man gerklėje. Suakmenėju iš baimės. Norėčiau kažką pasakyti, pajudėti, atkišti ranką ir sugriebti ją, bet laikas bėga taip greitai. Tą akimirką, kai iš garsiakalbių pasigirsta jau trankesnė muzika ir iš tamsos išnyra sidabrinės spalvos Range Rover, manyje kažkas pratrūksta, ir staiga viskas pasidaro aišku. Julija iškelia rankas tarsi paukštis ar angelas, lyg šoktų nuo uolos, ir metasi ant kelio. Pasigirsta klyksmas, paskui — bauginantis trakštelėjimas. Julijos kūnas, atsitrenkęs į Lindsės automobilio šoną, nublokštas parkrinta ant kelio veidu žemyn. Automobilis Range Rover nuskrieja nuo kelio, nudarda į mišką ir atsitrenkęs į medį lūžta pusiau. Orą laižo ilgi liepsnos liežuviai, plaikstosi plonos dūmų sruogelės. Staiga suvokiu, kad rėkiu.

PRIEŠ PABUNDANT Tada prie manęs pribėga Kentas.

— Same. — Jis uždusęs, akys klaidžioja apžiūrinėdamos mano veidą. — Ar tau viskas gerai?

— Lindsė, — sušnabždu. Tik tiek pavyksta ištarti. — Tame automobilyje yra Lindsė, Elodė ir Elė.

Kentas atsisuka į kelią. Iš miško kyla juodi dūmų stulpai. Iš čia, kur stovime, matyti tik sulamdytas metalinis buferis, lyg pirštas iškilęs virš žemėtos daubos.

— Palauk čia, — paliepia Kentas.

Neįtikėtina, bet jis atrodo ramus. Jis nubėga iki kelio ir išsitraukia telefoną. Girdžiu, kaip rėkia į ragelį: — Įvyko avarija. Dega. Devintas kelias, tik pravažiavus Devon Draivą. — Kentas priklaupia prie Julijos kūno. — Vienas žmogus sužeistas.

Kiti automobiliai cypindami padangomis sustoja. Žmonės nedrąsiai ropščiasi lauk, staiga visiškai išsiblaivę, visi kalbasi pakuždomis, žiūri į smulkutį kūną, susigūžusį ant kelio, į liepsnas ir dūmus miške. Kelio pakraštyje sustoja Ema Makelroi. Ji išlipa iš savojo Mini užsidengusi burną delnais, o akys iššokusios ant kaktos. Išlipdama palieka atviras dureles ir visu garsu grojantį radijo imtuvą. JayZ daina „99 problemos“ griaudi naktyje. Baisiausia, jog tai atrodo visiškai normalu. Kažkas sušunka: Dėl Dievo meilės, Ema, išjunk muzikę! Ema lekia atgal prie automobilio, ir netrukus stoja tyla.

Girdėti tik lietaus barbenimas, kažkas garsiai kūkčioja.

Jaučiuosi lyg sapne. Mėginu pajudėti, bet negaliu. Aš netgi nebejaučiu lietaus. Aš nejaučiu savo kūno.

Galvoje sukasi vis ta pati mintis: prieš automobiliui nudardant į griovį miške, blykstelėjo nežinia kas balta ir Lindsė kažką sušuko, bet aš nesupratau ką.

Ji šaukė ne šitas ar šitas, ar saitas.

Ji šaukė Saiks.

Kitapus pasigirsta ilga, verianti dejonė, ir ant kelio klupinėdama išlipa Lindsė. Ji išsižiojusi, iš akių srūva ašaros. Prilaikydamas Elę, pasirodo ir Kentas. Elė šlubčioja ir kosti, bet atrodo sveika.

Lindsė šaukia: — Gelbėkit! Gelbėkit! Elodė liko automobilyje. Padėkite jai kas nors!

Ji rėkia taip isteriškai, jog žodžiai susilieja ir virsta gyvulišku staugimu. Lindsė sukniumba ant žemės ir kūkčioja, rankomis užsidengusi veidą. Tolumoje pasigirsta dar vienas kaukimas — tai policijos automobilio sirenos.

Nė vienas žmogus nepajuda iš vietos. Aplink viskas vyksta tarsi filme — blykčiojant šviesoms nuolat keičiasi kadrai (bent jau taip atrodo man). Moksleivių vis daugėja. Jie stovi lietuje nejudėdami ir tylūs lyg statulos. Policijos automobilio švyturėliai sukasi apšviesdami įvykio vietą tai raudonai, tai baltai, tai raudonai, tai baltai. Juda figūros baltais chalatais: neštuvai, du neštuvai. Julijos kūnas tvarkingai guli ant jų, toks smulkutis ir gležnas, tarsi to paukštelio, kurį buvau radusi prieš daugelį metų. Kai ant neštuvų atnešamas kitas kūnas, ištrauktas iš sudaužyto automobilio, Lindsė apsivemia, o Kentas glosto jai nugarą. Elė išsižiojusi kūkčioja. Keista, bet negirdžiu nė garso. Pakeliu akis į dangų ir pamatau, kad lietus virto sniegu — lyg mostelėjus burtininko lazdele, iš tamsos sukdamosi leidžiasi didžiulės baltos snaigės. Nežinau, kiek laiko stoviu ir žiūriu į dangų. Kai nuleidžiu galvą, nustembu pamačiusi, kad ant kelio beveik nieko nebeliko, išskyrus keletą smalsuolių, nuošaliai stovintį policijos automobilį ir Kentą, kalbantį su pareigūnu ir strykčiojantį, kad sušiltų. Greitosios pagalbos automobiliai išvažiavo. Lindsės nėra. Elės nėra.

Tada priešais išdygsta Kentas, nors nemačiau jo einant artyn. Noriu paklausti: Kaip tu čia

atsidūrei? — bet neišspaudžiu nė garso.

— Same! — pašaukia Kentas.

Regis, mano vardą jis ištarė ne vieną kartą. Jaučiu, kad kažkas mane spaudžia, ir tik po kelių sekundžių suvokiu, jog Kentas laiko mane už rankų. Prireikia dar keleto sekundžių, kad suvokčiau, jog vis dar turiu rankas. Tą akimirką pasijuntu, lyg būčiau įgrūsta atgal į savo kūną. Visi matyti vaizdai akmeniu užgula mane. Kojos sulinksta, ir aš griūvu į priekį. Bet Kentas sugauna ir pastato ant kojų.

— Kas atsitiko? — sušnabždu pritrenkta. — Ar Elodė... Ar Julija...

— Šššš, — prie pat ausies pajuntu Kento lūpas. — Tu sušalusi.

— Turiu surasti Lindsę.

— Prastovėjai čia ilgiau nei valandą. Tavo rankos šaltos kaip ledas. — Kentas nusivelka storą megztuką ir užmeta man ant pečių. Ant jo blakstienų supasi baltos snaigės. Kentas švelniai suima mane už alkūnių ir veda prie keliuko, einančio jo namų link. — Eime, tau reikia sušilti.

Neturiu jėgų ginčytis. Leidžiuosi jo vedama. Kento rankos nepaleidžia manęs. Nors jis tik vos prilaiko mane už nugaros, jaučiu, kad viena pati kaipmat parkrisčiau.

Nė nepajutau, kaip grįžome pas Kentą į namus. Man atrodė, kad nepajudėjome iš vietos. Einame į virtuvę, jis ištraukia iš po stalo kėdę ir pasodina mane. Kento lūpos juda, balsas skamba maloniai, tik niekaip negaliu suprasti, ką jis sako. Ant pečių pajuntu storą antklodę. Kai vėl pradedu jausti rankų ir kojų pirštus, juos perveria aštrūs diegliai, tarsi kažkas badytų karštomis smailomis adatėlėmis.

Negaliu liautis drebėjusi. Dantys barška taip, tarsi kažkas puodelyje kratytų kauliukus.

Kampe vis dar stovi alaus statinaitės, visur pilna pustuščių bokalų, juose plaukioja nuorūkos. Bet muzika išjungta, ir tušti namai atrodo visiškai kitaip. Sutelkiu dėmesį į daugybę aplink esančių smulkmenų, mintimis šokinėju nuo vienos prie kitos, tarsi būčiau stalo teniso kamuoliukas: virš kriauklės kabo paveiksliukas su išsiuvinėtu užrašu MARTA STIUART ČIA NEGYVENA; ant šaldytuvo priklijuota nuotraukų, kuriose matyti Kentas su šeima kažkur pajūryje, jo giminaičiai, kurių nepažįstu, daug senų atvirukų iš Paryžiaus, Maroko ir San Fransisko; spintelėse už stiklinių durelių išrikiuota eilė puodelių su užrašais: KOFEINAS ARBA MIRTIS ir LAIKAS GERTI ARBATĄ.

— Vieną ar du zefyrus? — klausia Kentas.

— Ką? — Mano balsas užkimęs ir keistas.

Staiga man sugrįžta visi pojūčiai: girdžiu, kaip šnypščia puodelyje kaistantis pienas; išryškėja Kento veidas, toks mielas, susirūpinęs. Susivėlusiuose ruduose jo plaukuose pastebiu tirpstančias snaiges. Man ant pečių užmesta antklodė kvepia levandomis.

— Įdėsiu kelis, — sako Kentas ir nusisuka į viryklę.

Po minutėlės priešais mane jau garuoja didžiulis puodelis (ant jo užrašas: NAMAI TEN, KUR YRA ŠOKOLADO), pilnas karšto putojančio šokolado (tikro, o ne iš pakelių), ir pūpso keli dideli zefyrai.

Nežinau, ar garsiai pasakiau, kad norėčiau karšto šokolado, ar Kentas tiesiog perskaitė mano mintis.

Kentas atsisėda priešais mane, kitoje stalo pusėje, ir stebi, kaip gurkšteliu šokolado. Jis nepaprastai skanus, ne per saldus, jaučiasi cinamonas ir dar kažkas, ko negaliu atpažinti. Pastatau puodelį ant stalo. Rankos virpa jau mažiau.

— Kur Lindsė? — klausiu, kai mintyse vėl šmėsteli neseniai regėtas vaizdas: Lindsė atsiklaupusi vemia visų akivaizdoje. Turbūt ji neteko proto, nes niekada taip nesielgia viešoje vietoje. — Ar jai viskas gerai?

Kentas linkteli, neatitraukdamas žvilgsnio nuo mano veido.

— Lindsė sveika. Nuvežė į ligoninę, nes ištiko šokas. Bet jai viskas bus gerai.

— Ji... Julija taip staigiai iššoko ant kelio. — Užsimerkiu ir pamatau neryškią baltą dėmę. Kai atmerkiu akis, Kentas atrodo kažin koks persimainęs. — Ar ji... Na, ar Julija...

Kentas kresteli galvą.

— Nebebuvo galima nieko padaryti, — ištaria taip tyliai, kad tikrai nebūčiau išgirdusi, jeigu iš anksto nebūčiau žinojusi, ką pasakys.

— Aš mačiau ją... — prabylu, bet negaliu užbaigti frazės. — Galėjau sulaikyti ją. Ji buvo visai šalia manęs.

— Tai buvo nelaimingas atsitikimas. — Kentas nudelbia akis. Vargu ar pats tuo tiki.

Norėčiau pasakyti: Ne, tai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Prisimenu tą keistą, vos pastebimą šypseną Julijos veide, kai ji ištarė: Galbūt kitąkart, bet tikriausiai niekada. Užsimerkiu trokšdama, kad šis prisiminimas išnyktų.

— O Elė kaip? Ar nesusižeidė?

— Elė sveika. Nė vieno įdrėskimo, — jau garsiau atsako Kentas, bet balse girdėti maldaujanti gaidelė. Suprantu, jis norėtų, kad nebekalbėčiau. Jis nenori, kad paklausčiau to, ko ketinu paklausti.

— O Elodė? — sušnabždu.

Kentas nukreipia žvilgsnį į šoną. Matau, kaip įsitempia jo žandikaulio raumuo.

— Ji sėdėjo priekyje, — pagaliau prabyla. Atrodo, lyg kiekvienas tariamas žodis keltų jam skausmą. Pagalvoju apie Elodę, pasilenkusią ir verkšlenančią: Kodėl Samė visad sėdi priekyje? — Nuo smūgio labiausiai nukentėjo priekinė keleivio sėdynė.

Kažin, ar ir mano tėvams bus taip paaiškinta ligoninėje: susidūrimas, keleivio sėdynė, smūgis.

— Ar ji... — paskutinio žodžio negaliu ištarti.

Kentas žiūri į mane taip, jog, regis, tuoj pravirks. Jis dar niekada neatrodė toks vyriškas, akys tamsios, pilnos liūdesio.

— Man labai gaila, Same, — tyliai ištaria jis.

— Ką? — Sugniaužiu kumščius taip stipriai, kad nagai susminga į odą. — Nori pasakyti, kad ji... kad ji... — Nutylu, vis dar negaliu ištarti to žodžio. Vos ištarsiu, tai virs tikrove.

Kentas kalba taip, tarsi kiekvienas žodis būtų aštrus daiktas, kurį jis turi ištraukti iš širdies.

— Tai buvo... Tai įvyko akimirksniu. Neskausmingai.

— Neskausmingai? — pakartoju drebančiu balsu. — Neskausmingai? Tu juk nežinai, kaip ten buvo. Tu negali to žinoti. — Gerklėje jaučiu kumščio dydžio gniužulą. — Ar tai jie taip sakė? Jie pasakė: neskausmingai? Tarsi sakytų — taikiai? Tarsi tai būtų gerai?

Kentas siekteli per stalą mano rankos.

— Same...

— Ne! — Su visa kėde atsistumiu nuo stalo ir atsistoju. Iš pykčio net drebu. — Ne! Nesakyk, kad viskas bus gerai. Nesakyk, kad jai neskaudėjo. Tu nežinai, tu nė neįsivaizduoji, niekas iš jūsų neįsivaizduojate, kaip skauda. Skauda...

Nebežinau, ar kalbu apie Elodę, ar apie save. Kentas atsistoja ir apkabina mane. Atsiremiu jam į petį ir imu kūkčioti. Jis laiko mane glėbyje, tvirtai prispaudęs prie savęs, ir tyliai kažką šnabžda man į plaukus. Prieš atsipalaiduojant ir panyrant į tamsą galvoje man dar šmėsteli keista ir baisiai kvaila mintis — kad mano galvai labai patogu ant Kento peties.

Mintis apie Elodę ir Juliją tuoj mane pribaigs. Protas apsiblausia lyg užmetus sunkų šydą, ir pravirkstu dar garsiau. Tai jau antras vakaras iš eilės, kai Kento akivaizdoje jaučiuosi tokia bejėgė.

Bet jis to, aišku, nežino. Turėčiau džiaugtis, kad neprisimena, jog vakar abu sėdėjome tamsiame kambaryje, taip arti vienas kito, kad beveik lietėsi mūsų keliai, bet pasijuntu tik dar vienišesnė. Aš pasiklydau nežinia kokiame rūke, migloje. Kai pagaliau vėl susivokiu, pajuntu, kad Kentas laiko mane pakėlęs. Mano kojos beveik neliečia žemės.

Jo lūpos paliečia man plaukus. Prie ausies jaučiu jo kvėpavimą. Mano kūnu perbėga šiurpuliukai ir

pasijuntu siaubingai bjauriai, esu sutrikusi labiau nei bet kada. Kiek atsitraukiu, tarp mūsų palikdama mažytį tarpelį. Bet Kentas ir toliau stovi apglėbęs mane, stipriai glausdamas prie savęs, ir aš tuo džiaugiuosi. Jo glėbys tvirtas ir šiltas.

— Tu visa suledijusi, — sako jis ir paliečia man skruostą. Tai trunka tik dešimtadalį sekundės, bet kai jis atitraukia ranką, aš vis dar jaučiu jo prisilietimą, tarsi būtų mane nudeginęs. — Tavo drabužiai kiaurai peršlapę.

— Apatiniai, — burbteliu.

Kentas suraukia kaktą.

— Ką?

— Mano... hm... apatiniai. Norėjau pasakyti, sušlapo kelnės, striukė ir net apatiniai. Visa aplipau sniegu. Na, jis jau beveik ištirpo. Bet man tikrai labai šalta. — Jaučiuosi tokia išsekusi, kad nieko nebesigėdiju.

Kentas prikanda lūpą ir linkteli.

— Pabūk čia, — sako jis. — Ir išgerk! — linkteli puodelio su karštu šokoladu pusėn.

Kentas pasodina mane ant kėdės ir išeina. Aš tebedrebu, bet dabar bent jau pavyksta išlaikyti puodelį rankose neišlaistant šokolado ant stalo. Galva ištuštėjo, jaučiu tik puodelį, artėjantį prie lūpų, kakavos skonį, girdžiu katino su nuleista uodega formos laikrodžio tiksėjimą ir matau už lango baltuojant sniegą. Po kelių sekundžių Kentas grįžta nešinas didžiuliu džemperiu, nublukusiomis treninginėmis kelnėmis ir sulankstytomis dryžuotomis vyriškomis apatinėmis kelnaitėmis.

— Jos mano, — sako jis ir visas išrausta. — Tai yra — ne visai. Jos naujos. Mama nupirko... — Jis sutrinka ir nutyla. — Norėjau pasakyti, pats nusipirkau gal antradienį. Dar nė etiketės nenuplėšiau.

— Kentai? — pertraukiu jį.

Jis įkvepia oro.

— Ką?

— Aš labai atsiprašau, bet... gal galėtume patylėti? — Parodau sau į galvą. — Mano smegeninė tiesiog plyšta.

— Atleisk. — Kentas atsikvepia. — Aš nežinau, kaip elgtis. Norėčiau... norėčiau tau pagelbėti.

— Ačiū, — atsakau.

Matau, jis labai stengiasi, ir man pavyksta išspausti šiokią tokią šypseną.

Kentas padeda ant stalo drabužius ir didžiulį minkštutėlį baltą rankšluostį.

— Pamaniau, galbūt.... pamaniau... jeigu tau šalta, galėtum palįsti po karštu dušu. — Ištaręs žodį dušas, jis vėl parausta.

Papurtau galvą.

— Aš labai noriu miego, tikrai.

Buvau visai pamiršusi apie miegą. Ištarusi tai pajuntu didžiulį palengvėjimą: man tereikia užmigti.

Vos užmigsiu, šis košmaras išsyk pasibaigs.

Tačiau staiga apima nerimas. O kas, jeigu šįkart neprasidės ta pati diena? Kas bus, jeigu tai — pabaiga? Prisimenu Elodę, ir pajuntu, kaip karštas šokoladas pakyla iki pat gerklės.

Kentas tikriausiai pastebėjo mano veido išraišką, nes pritūpia ir pažvelgia tiesiai į akis.

— Gal galiu kuo padėti? Gal ko atnešti?

Papurtau galvą. Vos sulaikau ašaras.

— Man viskas gerai. Tai tik... šokas. — Sunkiai nuryju seiles. — Aš tik noriu... norėčiau atsukti laiką atgal, supranti?

Jis linkteli ir uždeda delną ant manojo. Aš nepatraukiu rankos.

— Jeigu tik galėčiau, viską pakeisčiau, — sako.

Tai kvaila, standartinė frazė, bet Kentas ištaria taip nuoširdžiai ir paprastai, lyg tai būtų pats tikriausias dalykas pasaulyje. Ašaros ima graužti man akis. Paimu drabužius, rankšluostį ir išeinu į koridorių. Pasuku link vonios kambario, to paties, į kurį įsilaužėme ieškodami Julijos. Įeinu vidun ir uždarau duris. Langas vis dar pravertas, iš lauko veržiasi sniego sūkuriai. Uždarau langą. Jaučiuosi geriau, tarsi galvoje jau būtų prasidėjęs visų šio vakaro įvykių ištrynimo procesas.

Elodei nieko neatsitiks.

Juk tai aš turėjau sėdėti ant priekinės sėdynės.

Pakabinu prie kriauklės Julijos paliktą rankšluostį ir visa drebėdama nusirengiu. Kad ir kaip būtų, negaliu atsispirti karštam dušui, tad visu stiprumu atsuku karštą vandenį ir palendu po čiurkšle.

Vanduo liejasi man ant galvos galinga srove tarsi atogrąžų lietus. Jis tykšta ant marmurinių grindų plytelių, o viršun kyla garų debesys. Stoviu po dušu ilgai, kol mano oda nuo vandens pasidaro raukšlėta lyg džiovinta slyva.

Apsivelku Kento džemperį, minkštutėlį, kvepiantį skalbimo milteliais ir, keista, ką tik nupjauta žole. Nuplėšiu etiketę nuo vyriškų apatinių kelnaičių ir užsimaunu jas. Žinoma, man jos per didelės, bet smagu jausti švarios šiugždančios medžiagos prisilietimą prie odos. Vienintelės vyriškos kelnaitės, kurias man teko matyti, buvo Robio. Dažniausiai jos gulėdavo numestos ant grindų arba nusviestos po lova, suglamžytos, suteptos nežinia kuo (nė nespėliosiu kuo). Galiausiai užsimaunu treningines kelnes. Jos ilgos, dengia man pėdas. Kentas davė ir ilgas pūkuotas kojines. Susuku į gniužulą savo drabužius ir numetu koridoriuje, prie vonios kambario durų.

Kai grįžtu į virtuvę, randu Kentą stovintį toje pat vietoje, kurioje palikau. Man įėjus, jo akyse kažkas sužiba, bet negalėčiau pasakyti kas.

— Tavo plaukai šlapi, — tyliai ištaria Kentas, taip, lyg sakytų visai ką kita.

Nudelbiu akis.

— Vis dėlto palindau po dušu.

Keletą akimirkų tvyro tyla. Paskui Kentas taria: — Tu pavargusi. Parvešiu tave namo.

— Ne. — Mano balsas nuskamba daug tvirčiau, nei tikėjausi. Kentas atrodo nustebęs. — Ne...

Norėjau pasakyti, kad negaliu, nenoriu dabar grįžti namo.

— Tavo tėvai... — tarsteli Kentas ir nutyla.

— Prašau.

Gal mano tėvai jau sužinojo, kas įvyko, ir laukia manęs, kad ištardytų, iškamantinėtų, paskui įkalbinėtų rytoj ryte apsilankyti ligoninėje pas specialistus, kurie padėtų man išgyventi košmarą? O gal jie dar nieko negirdėjo, ir man tektų grįžti į tamsius namus? Nežinau, kuris variantas blogesnis.

— Pas mus yra svečių kambarys, — sako Kentas. Pagaliau ir jo plaukų sruogos ir garbanėlės beveik išdžiūvo.

— Jokio svečių kambario. — Ryžtingai papurtau galvą. — Noriu būti gyvame kambaryje.

Kambaryje, kuriame kas nors gyvena.

Kentas nustebęs žvilgteli į mane.

— Tada eime, — tarsteli.

Eidamas pro šalį jis paima man už rankos. Nesipriešinu. Užlipame laiptais į antrą aukštą, einame koridoriumi iki pat galo, iki lipdukais apklijuotų durų. Turėjau susiprasti, kad tai — jo kambarys.

Kentas krapštosi prie durų.

— Jos užsikerta, — paaiškina ir pagaliau atidaro.

Aš giliai įkvepiu. Kambarys kvepia taip pat, kaip vakar, kai buvau čia su Robiu, bet dabar viskas atrodo kitaip. Tamsa kažin kokia švelnesnė.

— Palauk sekundėlę. — Kentas spusteli man ranką ir nueina.

Girdžiu sušlamant užuolaidas. Aikteliu: staiga priešais mane sutviska trys didžiuliai langai nuo grindų iki pat lubų, per visą sieną. Nors Kentas neuždegė lempų, kambarys atrodo lyg apšviestas.

Akinamai baltą sniegą apšviečia didžiulis balkšvas ir neįprastai ryškus mėnulis. Visą kambarį užlieja švelni sidabrinė šviesa.

— Kaip nuostabu! — aikteliu ir iškvepiu. Nė nepastebėjau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą.

Kentas šypteli. Mėnulio šviesa krinta jam ant veido.

— Naktį atrodo nuostabiai. Bet saulei tekant — nelabai. — Jis užtraukia vieną užuolaidą.

— Palik atitrauktas! — šūkteliu. — Prašau, — priduriu sumišusi.

Kento kambarys didžiulis, kvepia kaip ir jo drabužiai — skalbimo milteliais ir ką tik nupjauta žole.

Tai pats gaiviausias kvapas pasaulyje — pravertų langų ir šiugždančių paklodžių. Vakar kambaryje pastebėjau tik lovą, bet dabar matau, kad visos sienos apstatytos knygų lentynomis. Kampe stovi rašomasis stalas, ant jo — kompiuteris, prikrauta knygų. Ant sienų kabo įrėmintos nuotraukos. Jose matau figūras, bet jos neryškios, negaliu gerai įžiūrėti. Viename kambario kampe kėpso didžiulė pagalvė-fotelis, prikimšta polistireno rutuliukų. Kentas pastebi mano žvilgsnį.

— Turiu nuo septintos klasės, — ištaria kiek susigėdęs.

— Aš irgi turėjau tokią pačią, — atsakau.

Bet nepaaiškinu, kodėl išmečiau: nes Lindsė pasakė, kad ji atrodo kaip sudribęs papas. Dabar nenoriu galvoti apie Lindsę ar Elę. Ir tikrai ne apie Elodę.

Kentas atlenkia antklodės kraštą, tada pasitraukia atgal per keletą žingsnių ir nusisuka, kad netrikdytų manęs. Įsiropščiu į lovą ir atsigulu. Mano rankos ir kojos apsunkusios, nutirpusios, net skauda. Truputėlį droviuosi Kento, bet jaučiuosi tokia išsekusi, tad nelabai suku galvą. Lovos galvūgalyje yra išlenkta medinė lenta. Tokia pat lenta yra ir kitame lovos gale. Vos tik išsitiesiu lovoje, pasijuntu lyg gulėčiau rogėse. Pasuku galvą į langą, kad matyčiau lėtai krintantį sniegą, tada užsimerkiu ir įsivaizduoju, jog skrendu virš miško į gražų baltutėlį namelį su degančiomis žvakėmis languose. Pasidaro taip gera.

— Labanakt, — sušnabžda Kentas.

Jis stovėjo toks tylus, net buvau pamiršusi, kad tebėra čia.

Greitai atsimerkiu ir atsiremiu ant alkūnės.

— Kentai?

— Ką?

— Gal galėtum truputį pabūti su manim?

Jis linkteli ir netardamas žodžio prie lovos krašto pristumia rašomojo stalo kėdę. Pakelia kojas, smakru atsiremia į kelius ir žiūri į mane. Pro langus sklindanti mėnulio šviesa nudažo jo plaukus sidabru.

— Kentai?

— Ką?

— Turbūt tau keista, kad esu čia, su tavimi? — Tai sakydama užsimerkiu, kad nematyčiau jo veido.

— Aš esu vyriausiasis „Sielvarto“ redaktorius, — atsako jis. — Kartą tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas pravaikščiojau su kroksais. Man niekas neatrodo keista.

— Buvau visai pamiršusi „kroksų fazę“, — sakau. Pagaliau sušilau po antklode. Jaučiu iš lėto atslenkant miegą, tarsi stovėčiau šiltame paplūdimyje ir jūros vanduo po truputėlį semtų kojų pirštus.

— Kentai?

— Ką?

— Kodėl tu toks geras man?

Kentas tyli taip ilgai, jog dingteli, kad neatsakys. Įsivaizduoju, kad girdžiu ant žemės lėtai krintant sniegą, kuris užkloja dieną ir viską švariai ištrina. Man baugu atsimerkti, aš bijau, kad burtai išsisklaidys, bijau pamatyti Kentą supykusį ar įskaudintą.

— Atsimeni, kai mokėmės antroje klasėje? Mano senelis buvo ką tik miręs, — tyliai ramiu balsu pagaliau prabyla Kentas. — Aš apsiverkiau valgykloje, ir Filas Houvelis išvadino mane pediku. Ėmiau verkti dar labiau, nors nežinojau, ką tas žodis reiškia. — Kentas tyliai nusijuokia.

Užmerkusi akis leidžiuosi nešama jo balso. Pernai Filas Houvelis buvo užtiktas pusnuogis kartu su Šonu Treboru, ant jo tėčio BMW užpakalinės sėdynės. Juokinga, kaip keistai viskas susiklosto.

— O kai pasakiau jam, kad atstotų, jis trenkė per mano padėklą, ir maistas išsilakstė į visas puses.

Niekada nepamiršiu: tai buvo bulvių košė ir kalakutienos kotletai. Ir tada priėjai tu, rankomis susėmei nuo grindų bulvių košę ir sviedei tiesiai Filui į veidą. Paskui pakėlei kalakutienos kotletą ir sutrynei į Filo marškinėlius. Ir pasakei: Tu esi blogesnis nei maistas valgykloje. — Kentas vėl nusijuokia. — Antroje klasėje tai buvo rimtas įžeidimas. Šonas baisiai nustebo. Jis atrodė taip juokingai, visas aplipęs bulvių koše ir svogūnų laiškų gabaliukais, kad praplyšau juoktis. Įsijuokiau taip, kad negalėjau nustoti, be to, juokiausi pirmą kartą nuo tada, kai sužinojau apie... apie senelio mirtį. — Kentas nutyla. — Atsimeni, ką pasakiau tau tą dieną?

Iš pačios atminties gelmės tarsi balionas iškyla prisiminimas. Nė nemaniau, kad buvau jį išsaugojusi. Prieš akis šmėsteli aiškūs ir labai ryškūs vaizdai.

— Tu esi mano didvyrė, — ištariame abu kartu.

Negirdėjau, kad Kentas būtų sujudėjęs, bet jo balsas nuskamba prie pat manęs. Tamsoje jis suranda mano rankas ir suspaudžia delnuose.

— Tą dieną prisiekiau, kad ir aš būsiu tavo didvyris, nesvarbu, kiek laiko man teks laukti, — sušnabžda jis.

Taip ir liekame susikabinę rankomis — ilgai, galbūt valandų valandas. Miegas vis mėgina pasiglemžti mane, atitraukti nuo Kento, bet mano širdis plazda tarsi drugys, vydama šalin sapnus ir tamsą, ir sąmonę gaubiantį rūką. Jei tik užmigsiu, prarasiu jį. Amžinai prarasiu šią akimirką.

— Kentai? — tariu. Atrodo, lyg mano balsas kiltų it rūkas, lyg visą amžinybę keliautų iš smegenų iki lūpų.

— Ką?

— Pažadi, kad pasiliksi su manimi?

— Pažadu, — sušnabžda jis.

Ir tada, tą akimirką, kai nebesuprantu, ar jau sapnuoju, ar dar ne, gal klajoju po kažin kokį slėnį tarp tikrovės ir sapnų, kur išsipildo visi troškimai, pajuntu, kaip jo lūpos švelniai prisiliečia prie mano lūpų. Bet jau per vėlu. Aš išslystu, tolstu. Tolsta ir jis. Akimirka sukasi atgal, traukiasi tarsi gėlės žiedas, susiskleidžiantis nakčiai.

ŠEŠTAS SKYRIUS Šį kartą sapne girdžiu garsą. Krisdama tamsoje girdžiu grojant erzinančią dainelę, panašią į muzikėlę, skambančią gydytojo laukiamajame ar lifte. Staiga suprantu, kad muzikėlė sklinda iš Tomo Džefersono mokyklos konsultanto kabineto.

Vos tik suvokiu, iš kur sklinda muzika, tamsoje ima sproginėti maži šviesūs taškeliai — prieš akis sušmėžuoja visi tie erzinantys pamokantys plakatai, kuriais mokyklos konsultantė mokytoja Gardner nukabinėjo savo kabineto sienas. Tik mano sapne visi plakatai didesni gal šimtą kartų, kiekvienas didumo sulig namu. Viename pavaizduotas Einšteinas, o apačioje parašyta: „Jeigu patekai į meilės pinkles, visuotinės traukos dėsnis dėl to nekaltas Kitame — Tomo Edisono frazė: „Genijus yra 1 procentas talento ir 99 procentai darbo.“ Norėčiau užsikabinti už vieno iš plakatų, bet bijau, kad neišlaikys mano svorio. Paskui pralekiu pro paveikslėlį, kuriame pavaizduotas rainas katinas, kabantis ant medžio šakos, įsikibęs į ją nagais. Apačioje užrašas: LAIKYKIS! Keisčiausia tai, jog vos tik pamatau tą paveikslėlį, ausyse nustoja švilpti, baimė išgaruoja. Tada suprantu, kad niekur aš nekritau. Aš tiesiog plūduriavau.

Mane išbudinantis žadintuvo pypsėjimas — pats švelniausias garsas, kokį tik esu girdėjusi.

Atsisėdu ir jaučiu, kaip manyje pučiasi juoko burbulas. Man norisi paliesti visus daiktus kambaryje: sienas, langą, Lindsės koliažą, nuotraukas, sumestas ant rašomojo stalo, ant grindų numestus džinsus ir biologijos vadovėlį, ir netgi blankią šviesą, sėlinančią palange. Jeigu galėčiau, paimčiau ją į rankas ir išbučiuočiau.

— Kai kas atsikėlė geros nuotaikos, — sako mama, kada laiptais nulipu žemyn.

Kaip įprasta, Izė sėdi prie stalo, priešais pasidėjusi bandelę su riešutų sviestu, ir valgo ją, kąsdama lėtai ir atsargiai.

— Geros Valentino dienos! — sako tėtis. Jis stovi prie viryklės ir mamai pusryčiams kepa kiaušinienę.

— Mano pati mėgstamiausia, — sakau ir mikliai atsikandu Izės bandelės.

Izė sucypusi pliaukšteli man per ranką. Lūpomis įsisiurbiu Izei į kaktą — bučinys šlapias ir ilgas.

— Baik mane seilėti, — purkšteli Izė.

— Iki pasimatymo, driežiuk, — sakau.

— Nevadink manęs driežiuku. — Izė parodo man liežuvį. Jis aplipęs žemės riešutų sviestu.

— Kai taip elgiesi, esi panaši į driežą.

— Same, ar valgysi ko pusryčiams? — pasiteirauja mama.

Aš niekada nepusryčiauju namie, bet mama vis tiek paklausia kiekvieną rytą. (Žinoma, jeigu spėja pagauti prieš man išlekiant iš namų.) Tą akimirką suvokiu, kad dievinu kasdienes, įprastas mūsų gyvenimo smulkmenas: tai, kad mama kasryt pasiteirauja, ar pusryčiausiu, ir tai, kad kasdien atsakau jai „ne“, nes Lindsės automobilyje manęs laukia bandelė su sezamais; tai, kad įsukdamos į mokyklos automobilių aikštelę visad klausomės „Daugiau jokių dramų“; tai, kad sekmadieniais mama verda spagečius ir mėsos kukulius; tai, kad kartą per mėnesį tėtis perima virtuvės vairą ir gamina „ypatingąjį troškinį“, kuris yra ne kas kita kaip dešrelių gabaliukai ir virtos pupelės su daug daug kečupo ir dar kažin kokiais padažais; ir tai, kad aš niekada neprisipažįstu, jog man labai gardu, tiesą pasakius, tai vienas mėgstamiausių mano patiekalų. Kasdienės smulkmenos — tai ypatingas mano gyvenimą puošiantis raštas, tarsi smulkios siuvinėjimo klaidelės — ant rankomis austo kilimo palikti tarpeliai ir mazgeliai, kurių negali atkartoti, ir dėl to kilimas tampa unikalus.

Yra tiek daug gražių dalykų... Jeigu gerai įsižiūri.

— Ne, jokių pusryčių. Bet ačiū. — Prieinu prie mamos ir apkabinu ją. Ji aikteli nustebusi.

Tikriausiai bus praėję bent keletas metų nuo paskutinio mūsų apsikabinimo (neskaitant privalomų, kelias sekundes trunkančių prisiglaudimų per gimtadienius). — Myliu tave.

Kai paleidžiu mamą iš glėbio, ji žiūri į mane taip, tarsi būčiau ką tik pranešusi, kad metu mokyklą ir ketinu tapti cirko akrobate.

— Ką? — tarsteli tėtis, mesdamas keptuvę į kriauklę ir į pašluostę šluostydamasis rankas. — O savo senio nemyli?

Pakeliu akis į dangų. Nekenčiu, kai tėtis ima kalbėti neva paaugliškai. Bet nepuolu priekaištauti. Šiandien niekas nesugadins man nuotaikos.

— Viso, tėti. — Nesipriešinu, kai jis tarsi meškinas suspaudžia mane glėbyje.

Jaučiuosi nuo galvos iki kojų pilna meilės. Viskas viduje kunkuliuoja, tarsi kažkas manyje būtų gerai pakratęs buteliuką kolos. Visa aplinkui — indai kriauklėje, Izės bandelė, mamos šypsena — atrodo dailūs, tarsi būtų padaryti iš stiklo, tarsi regėčiau juos pirmą kartą. Viskas taip nuostabu, kad man kyla noras paliesti visus daiktus — kad įsitikinčiau, ar jie tikri. Jei tik turėčiau laiko, taip ir padaryčiau. Paimčiau į rankas ant stalo gulintį apkramtytą greipfrutą ir pauostyčiau jį. Perbraukčiau pirštais Izei per plaukus.

Bet neturiu laiko. Šiandien — Valentino diena, kieme manęs laukia Lindsė, ir man reikia sutvarkyti keletą reikalų. Šiandien aš išgelbėsiu dvi gyvybes: Julijos Saiks ir savo.

TEBŪNIE ŠVIESA — Pyp, pyp! — pro langelį šaukia Lindsė. Aš lekiu apledijusiu takučiu, giliai į plaučius traukdama šaltą orą. Man patinka, kad jis toks ledinis, man netgi patinka Lindsės cigaretės dūmų ir orą teršiančių išmetamųjų dujų smarvė. — Karšta pupytė? Kiek nori?

— Jeigu klausi, — sakau sėsdamasi ant priekinės sėdynės, — vadinasi, negali įpirkti.

Lindsė išsišiepia ir, man nė nespėjus atkišti rankos, paduoda indelį su kava.

— Laimingos Valentino dienos!

— Laimingos Valentino dienos, — atsakau, ir mudvi susidaužiame kartoniniais indeliais.

Ir Lindsę matau aiškiau nei bet kada: angeliškas veidas, susivėlę šviesūs plaukais, juodai lakuoti apsilaupę nagai, aptrinta odinė Dooney&Bourke rankinė, kurioje ant dugno visad pilna tabako trupinių ir praplėštų Trident Original gumos pakelių. Lindsė — nekenčianti nuobodulio, visad judanti krutanti, nuolat skubanti. Kartą per vakarėlį botanikos sode ji girtutėlė apsikabino mus visas ir tarė: Brangutės, esame vienos prieš visą pasaulį. Ir ji pasakė tai labai rimtai. Lindsė — bloga ir linksma, žiauri ir ištikima, manoji Lindsė.

Nevalingai pasilenkiu ir pabučiuoju ją į skruostą.

— Oho, lesbiniesi? — Lindsė kilsteli petį ir patrina jį į skruostą — nusivalo mano lūpų blizgio žymę. — O gal praktikuojiesi ruošdamasi šiam vakarui?

— Galbūt ir tai, ir tai, — atsakau.

Lindsė garsiai nusijuokia.

Gurkšteliu kavos. Ji tokia karšta, kad galima nusiplikyti liežuvį. Tikriausiai pati gardžiausia kava visame Ridževju miestelyje, visame pasaulyje. Dieve, laimink Dunkin’ Donuts kavines.

Lindsė plepa apie tai, kiek rožių tikisi gauti, svarsto, ar Marse Posner ir šįsyk palūš ir per penktą pamoką apsiverks tualete prisiminusi, kad prieš trejus metus Džastinas Strimeris metė ją per Valentino dieną, pasmerkdamas amžinai būti tik pusiau populiaria. Aš tuo metu žiūriu pro langą ir stebiu, kaip pro šalį, apgaubtas pilkos miglos, lekia Ridževju miestelis. Praeis vos keli mėnesiai, ir medžiai išskleis pumpurėlius, viskas pasidengs žiedų ir žalumos migla. Paskui, dar po kelių mėnesių, visą miestelį liete užlies žaluma: aplink bus tiek medžių ir tiek žolės, jog visa atrodys panašu į šviežiai nutapytą dar drėgną paveikslą. Įsivaizduoju kantriai lūkuriuojančią vasarą, tarsi laukiančią, kad kas įdėtų skaidrę į projektorių, ir ji tuoj pat ateis. Štai ir Elodė: tipena takeliu apsiavusi aukštakulniais, be striukės, sukryžiavusi rankas ant krūtinės.

Pamačiusi ją, visą švytinčią ir gyvą, pajuntu tokį palengvėjimą, kad net prapliumpu juoktis, kelis kartus net klykteliu. Lindsė nustebusi pažvelgia į mane.

— Ji sustirs, — sakau sunkiai gaudydama orą. Tegu Lindsė mano, kad tai ir yra juoko priežastis.

Lindsė pasukinėja pirštą prie smilkinio.

— Jai tikrai pasimaišė. Turbūt ko nors apsivalgė.

— Kas paminėjo valgį? — pasiteirauja Elodė, lipdama į automobilį. — Aš mirštu iš bado.

Apsisuku ir pažvelgiu į ją. Norėčiau nulįsti ant galinės sėdynės, pripulti ir apkabinti ją. Vos susilaikau. Jaučiu nesuvaldomą norą paliesti Elodę, įsitikinti, kad ji tikra, kad yra čia, kad ji gyva. Ji pati drąsiausia, bet ir pati trapiausia iš mūsų. Norėčiau jai tai pasakyti.

— Kas yra? — Elodė suraukia nosį, ir aš susiprantu, kad per ilgai spoksau į ją. — Kas nors negerai? Gal išsitepliojau dantų pasta ar dar kuo?

— Ne, — atsakau ir vėl nusijuokiu, mane užlieja laimės ir palengvėjimo banga. Dingteli: Galėčiau amžinai išgyventi šią akimirką. — Atrodai labai gražiai.

Lindsė sukikena ir pasižiūri į Elodę per galinio vaizdo veidrodėlį.

— Po tavo subine yra bandelių, gražuole.

— Niam, subinės bandelės. — Elodė įkiša ranką į maišelį ir ištraukia apmaigytą bandelę. Tada, pabrėždama kiekvieną judesį, atsikanda didelį kąsnį. — Victorias Secret apatinių skonio.

— Kelnaičių juostelės skonio, — priduriu.

— Kvepalų skonio, — papildo Lindsė.

— Bezdalų skonio, — užbaigia Elodė.

Lindsė prunkšteli taip, kad kava apspjauna prietaisų skydelį. Imu juoktis ir negaliu sustoti. Visą kelią iki mokyklos sukame galvas, kokio skonio galėtų būti subinės bandelės. Mąstau, kad visa tai — mano gyvenimas, štai jos, mano draugės. Kad ir kaip viskas klotųsi — keistai ar sumautai, netobulai ar ne taip, — man visa nepaprastai miela.

Kai įvažiuojame į mokyklos automobilių aikštelę, rikteliu Lindsei, kad sustotų. Lindsė staigiai sustabdo mašiną, Elodė apsilaisto kava ir nusikeikia.

— Kokio velnio? — Lindsė uždeda ranką sau ant krūtinės. — Tu mane mirtinai išgąsdinai.

— Oi, atsiprašau. Man pasirodė, kad pamačiau Robį. — Stebiu, kaip priešais mus į Vyresniųjų alėją įsuka Saros Grundel Chevrolet, aplenkdamas mus penkiolika sekundžių. Vieta aikštelėje — tik menkniekis, smulkmena, bet šiandien neketinu padaryti nė vienos klaidos. Nenoriu rizikuoti. Tai lyg žaidimas, kurį žaisdavome vaikystėje: einant šaligatviu turėdavome neužlipti ant įtrūkimų asfalte, kitaip mūsų mamos numirs. Net jeigu ir netikėjome, jog tai tiesa, kojas vis tiek statydavome taip, kad tik neužliptume ant plyšelio. Dėl visa ko. — Atsiprašau, apsirikau.

Lindsė pakelia akis į dangų ir nuspaudžia greičio pedalą.

— Tik nesakyk, kad tapai viena iš tų pamišusių persekiotojų!

— Atstok nuo jos. — Elodė pasilenkusi patapšnoja man per petį. — Ji tik nervinasi dėl šio vakaro.

Prikandu lūpą, kad tik nenusijuokčiau. Jeigu Lindsė ir Elodė bent įtartų, kokios mintys iš tiesų sukasi mano galvoje, jos tikriausiai pasirūpintų, kad būčiau uždaryta į beprotnamį. Visą rytą, kai tik užmerkiu akis, jaučiu Kento Makfalerio lūpas, švelniai priglundančias prie manųjų, taip švelniai, tarsi sparnu prisiliestų drugelis; matau jo veidą, apsuptą mėnulio šviesos vainiku; jaučiu jo rankas, prilaikančias mane, kad nepargriūčiau. Kakta atsiremiu į langą. Atspindys lange šypsosi man. O kai Lindsė, Vyresniųjų alėja važinėdama pirmyn atgal, ima keiktis, nes Sara Grundel užėmė paskutinę laisvą vietą, šypsena lange dar paplatėja.

Užuot paskui Elodę ir Lindsę nusekusi į pagrindinį pastatą, pasuku link A pastato, kur yra medicinos seselės kabinetas. Draugėms burbteliu, neva man skauda galvą. Per Valentino dieną kaip tik čia laikomos rožės, o man reikia atlikti keletą pakeitimų. Žinau, į gerų poelgių sąrašą melas turbūt neįtrauktas (ypač jei meluoji geriausioms draugėms), bet taip elgiuosi tikrai dėl labai rimtos priežasties.

Seselės kabinetas ilgas ir siauras. Paprastai čia palei sieną stovi dvi eilės gultų, bet dabar jie išnešti ir jų vietoje pastatyti didžiuliai sulankstomi stalai. Kažkas atitraukė sunkias užuolaidas, dėl kurių šiame kabinete paprastai būna tamsu tarytum kino teatro salėje, ir dabar visa patalpa užlieta šviesos. Ji atsispindi nuo metalinių įrankių ir lyg pašėlusi zigzagais mirguliuoja ant šviesių baltų sienų. Visur pilna rožių — jomis nukrauti padėklai, užversti visi kampai, keletas rožių netgi mėtosi ant grindų, jų žiedlapiai sumindžioti. Ir jei nežinotum, kad visos gėlės yra sudėliotos tikslingai, laikantis tam tikros tvarkos, galėtum pamanyti, jog čia sprogo rožių bomba.

Mokytojos Devein, kuri paprastai prižiūri rožių dalijimą per Valentino dieną, niekur nematyti. Bet prie vieno kibirėlio su rožėmis stovi trys amūrai ir kikena. Man įėjus, mergaitės krūpteli ir nulekia į kabineto galą. Jos skaitė raštelius, nė neabejoju. Keista... Visos tos popieriaus skiautės, žodžių nuotrupos, nerimti pagyrimai ir nenuoširdūs komplimentai, pažadai, kurių niekas netesės, ir netikri

palinkėjimai, tuščios frazės juk niekada nepapasakos tikrosios istorijos, netgi jos dalies. Kambarys pilnas žodžių, kurie yra beveik tiesa. Kiekvienas raštelis plazda pririštas prie rožės kotelio tarsi nulūžęs drugelio sparnelis. Kai einu tarp rožių, ieškodama „S“ raide pažymėto padėklo, nė viena iš merginų nedrįsta manęs užkalbinti. Abejoju, ar dar kas nors yra kada įsiveržęs į Rožių kambarį.

Vargu, bent jau tikrai ne moksleiviai, besimokantys paskutinėje klasėje.

Pagaliau randu padėklą su etikete Sa-Ta. Jame guli penkios ar šešios rožės, skirtos Tamarai Stagen, ir dar koks pustuzinis rožių Andriui Svorkui. Dar yra trys rožės Bartui Svortnėjui (seniai negirdėjau tokios apgailėtinos pavardės). Ir štai ji: viena vienintelė rožė Julijai Saiks, su dailiai aplink kotelį apvyniotu rašteliu. GALBŪT KITĄMET, BET TIKRIAUSIAI NIEKADA. Galbūt kitąkart, bet tikriausiai niekada.

— Hm... Gal galėčiau kuo padėti? — Viena iš merginų lėtai žengia keletą žingsnių į priekį. Ji grąžo rankas ir atrodo pastėrusi iš baimės.

Julijos rožė gležna ir jaunutė, švelnaus rausvo atspalvio. Visi žiedlapiai susiskleidę. Ji dar nepražydo.

— Man reikia rožių, — sakau. — Daugybės rožių.

PATAISYMAI IR PAKEITIMAI Išeinu iš Rožių kambario susijaudinusi ir kupina energijos, tarsi būčiau prekybos centro kavinėje ką tik išgėrusi tris puodelius mokos kavos su pienu. Tą vienintelę Julijai skirtą rožę pakeičiau didžiule puokšte (už du tuzinus rožių suplojau keturiasdešimt žalių) ir pridėjau meilės laiškelį, kuriame didžiosiomis raidėmis parašyta: NUO SLAPTO GERBĖJO. Norėčiau stovėti šalia, kai jai bus įteikta ta puokštė. Esu tikra, ji pradžiugins Juliją. Tiesą pasakius, esu tikra ir kad po to viskas pakryps geresne linkme. Julija gaus daugiau rožių už Lindsę Edžkomb. Įsivaizduoju, kaip Lindsei akys iššoks ant kaktos sužinojus, kad Julija Saiks nurungė ją kovoje dėl šių metų Valentino dienos karalienės titulo. Garsiai prunkšteliu per patį Amerikos istorijos pamokos vidurį. Visi atsisuka ir kurį laiką spokso į mane, bet man tai nerūpi. Tikriausiai taip jaučiamasi ir pavartojus narkotikų: tarsi plauktum pasroviui pakilęs virš visų ir visko, aplink visa atrodo nauja, gaivu, daiktai tarsi švyti iš vidaus.

Skirtumas tik tas, kad rytoj manęs negrauš kaltė ir nekankins abstinencija. Ir negrės kalėjimas.

Mokytojui Tirnėjui išdalijus chemijos testą, visas dvidešimt minučių praleidžiu paišydama širdeles ir balionėlius aplink klausimus. Kai rinkdamas testus mokytojas prieina prie manęs, nusišypsau jam taip plačiai, kad jis net prisimerkia, tarsi būtų nepratęs matyti laimingų žmonių.

Per pertraukas dairausi koridoriuose — ieškau Kento. Nežinau, ką jam sakysiu susitikusi. Po teisybei, nelabai ką turiu pasakyti. Jis juk nežino, kad paskutines dvi naktis praleidome kartu. Jis nežino, jog abi naktis buvome taip arti vienas kito, kad, jeigu tik kuris nors iš mūsų būtų pravėręs burną, būtume pradėję bučiuotis. Ir kad vakar naktį mudu, regis, pasibučiavome. Jaučiu nenusakomą troškimą būti šalia jo, matyti įprastus „kentiškus“ judesius: kaip jis braukia plaukus nuo akių, kreivai šypsosi, kaip velka juokingais languotais sportbačiais apautas kojas ar sukiša rankas į per ilgas marškinių su sagutėmis apykaklės kampuose rankoves. Kaskart, kai manau pastebėjusi linguojančią jo eiseną ar išsidraikiusių rudų plaukų kuokštą, man širdis šokteli iki pat gerklės. Bet tai ne jis. O apsirikus mano širdis kaskart nusirita atgal į kulnis.

Manau, per matematikos pamoką jį tikrai pamatysiu. Po visuomeninių įgūdžių pamokos užsuku į tualetą. Prieš nuskambant skambučiui kelias minutes praleidžiu staipydamasi priešais veidrodį, nekreipdama jokio dėmesio į mane apsupusias ir tarpusavyje plepančias antros klasės gimnazistes; stengiuosi negalvoti apie tai, kad po mažiau nei penkių minučių akis į akį susidursiu su mokytoju Deimleriu. Laukiu, kada Julijai įteiks rožes, viliuosi pamatyti Kentą ir kassyk nusiviliu jo nepamačiusi — visa tai keistai persipynė, tad jaučiuosi tarsi pasivažinėjusi amerikietiškaisiais kalneliais. Nežinau, ar mano skrandis sugebės atlaikyti keturiasdešimt penkias minutes truksiantį kvailą mokytojo Deimlerio šypsojimąsi, mirkčiojimą ir vaipymąsi priešais klasę. Nuveju šalin prisiminimą apie jo šlapią, slidų liežuvį mano burnoje.

Purtydama galvą iš tualeto kabinos išeina gimnazistė.

— Tokia kekšė, — ištaria ji.

Dingteli, kad ji kalba apie mane, tarsi būtų perskaičiusi mano mintis. Ar tik neprasideda paranoja?

Bet jos draugės ima juoktis ir viena iš jų sako: — Žinau. Girdėjau, ji turėjo lytinių santykių gal net su trimis krepšininkais.

Dabar man aišku — jos kalba apie Aną Kartulo. Ant atidarų tualeto kabinos durų aiškiai matyti Lindsės keverzonė: AK = BŠ. O apačioje: Grįžk atgal į savo lūšną, kale.

— Neturėtumėte tikėti viskuo, ką girdite, — burbteliu. Visos trys merginos akimirksniu užsičiaupia ir pažvelgia į mane. — Tai tiesa, — sakau jausdamasi jau drąsiau, nes patraukiau publikos dėmesį.

— Ar žinot, nuo ko prasideda dauguma apkalbų? — Merginos papurto galvas. Jos stovi susiglaudusios taip, jog, regis, tuoj susidauš galvomis. — Nuo to, kad kažkas taip jaučiasi pats.

Nuskamba skambutis, ir merginos mikliai išlekia iš tualeto, tarsi skuostų iš klasės pamokai pasibaigus. Stoviu trokšdama, kad ir mano kojos pajudėtų: žengtų pro duris, tada — koridoriumi, nuliptų laiptais žemyn, pasuktų į dešinę, tiesiai į matematikos kabinetą. Tačiau jos nė nekrusteli.

Užuot išėjusi iš tualeto, įsistebeiliju į užrašus ant kabinų durų. Prisimenu, kaip Elė nusijuokusi paaiškino, esą tai beždžioniautojų darbas. AK =BŠ. Manau, Lindsė parašė tai tiesiog šiaip sau, turbūt norėjo išbandyti naują žymiklį, pasižiūrėti, ar gerai rašo. Keturios varganos, kvailos ir nereikšmingos raidės. Verčiau ji, tai rašydama, būtų iš tikrųjų šitaip galvojusi apie Aną. Jau verčiau ji iš tikrųjų nekęstų Anos Kartulo. Nes tai svarbu. Tai buvo svarbu.

Visai užmiršusi, kad galiu pavėluoti į matematikos pamoką, sušlapinu tualetinio popieriaus skiautę ir imu trinti užrašą ant durų — noriu tik pažiūrėti, ar nusivalys. Užrašas nepasiduoda. Bet pradėjusi nebegaliu sustoti. Pažvelgusi po kriaukle randu sudžiūvusią kempinėlę ir indelį valiklio. Prilaikau duris viena ranka, o kita iš visų jėgų spaudžiu kempinėlę ir tarsi išprotėjusi valau užrašą. Netrukus jis pasidaro nebe toks ryškus, o dar po kurio laiko raidžių beveik nebematyti. Nutrynusi raides pasijuntu taip gerai, kad nuvalau užrašus ir nuo kitų dvejų durų. Man paskaudo ranką, pati net suprakaitavau, bet nesuku dėl to galvos. Mintyse vis keikiu Lindsę dėl jos užgaidų ir dėl to, kad naudojo žymiklį.

Baigusi valyti užrašus plačiai atveriu visų trijų kabinų duris ir pažvelgiu į jų atspindžius veidrodyje: švarios, neprirašinėtos, be jokių ženklų — tokios ir turėtų būti tualeto durys. Nežinau kodėl, bet staiga pajuntu tokį pasididžiavimą savim, pasijuntu tokia laiminga, kad čia pat sušoku trumpą šokį, kulnais mušdama į grindis. Jaučiuosi lyg laike būčiau grįžusi atgal ir ištaisiusi kažin kokią klaidą. Jau senokai nesijaučiau tokia gyva, sugebanti šį tą nuveikti.

Dabar mano makiažas jau visai susigadino. Kakta ir nosies galiukas nusėti prakaito lašeliais.

Apsišlakstau veidą šaltu vandeniu, paskui nusišluostau šiurkščiu popieriniu rankšluosčiu. Iš naujo tušu pasidažau blakstienas, skruostus pasitepu skaistalais Rožės žiedlapis, kuriais mudvi su Lindse sąžiningai tepamės kiekvieną mielą dieną. Širdis krūtinėje šokinėja lyg pašėlusi, iš dalies dėl to, kad man linksma, iš dalies — kad nervinuosi. Pasibaigus šiai pamokai bus pietų pertrauka. O per pietų pertrauką prasidės visos linksmybės.

— Gal liausiesi? — Elodė pasilenkia ir delnu prispaudžia mano pirštus prie stalo, mat aš be paliovos jais barbenau. — Tu vedi mane iš proto.

— Ei, Same, juk neketini tapti rekse, ką? — Lindsė ranka parodo į mano sumuštinį. Aš apkramčiau tik jo kraštelius. Reksė — tai Lindsės išgalvotas žodis, reiškiantis „anoreksikė“, nors man tai — šuns vardas.

— Taip atsitinka visuomet, kai išsirenki sumuštinį su paslaptinga mėsyte. — Elė susiraukusi pažvelgia į mano sumuštinį su jautienos pjausniu. Pasiėmiau jį, nors išsikišę pjausnio kraštai atrodė nelabai viliojamai. Kai jau šeštą kartą išgyveni tą pačią dieną ir bent du kartus numirei, tokie dalykai kaip mėsytė per pietus ir jos išvaizda tampa bereikšmiai.

Staiga mane užsistoja Lindsė. Nustembu.

— Ele, čia paslaptinga visa mėsytė. Kalakutienos skonis — kaip batų pado.

— Aha, tikrai bjaurus, — sutinka Elodė.

— Man niekada nepatiko čia paruošta kalakutiena, — įsiterpia Elė.

Visos pasižiūrime viena į kitą ir praplyštame juoktis.

Man taip gera, kai juokiamės. Jaučiu atslūgstant įtampą. Tačiau pirštai vėl pradeda nevalingai barbenti į stalą, tarsi judėtų patys. Nužvelgiu kiekvieną žmogų, įeinantį į valgyklą, vis tikėdamasi pamatyti Kentą (gal jis nepietauja, ar ką?) arba baltų Julijos plaukų kupetą. Tačiau iki šiol — ničnieko.

— ... Julijai?

Aš taip užsigalvojau apie Juliją, kad išgirdusi tariant jos vardą pamanau, jog man pasivaideno arba, dar blogiau, — kad pati ištariau jį balsu. Bet pastebiu, kad Lindsė žiūri į Elę nutaisiusi kreivą šypsenėlę. Turbūt ką tik paklausė, ar Julija gavo mūsų rožę. Buvau visai pamiršusi, kad Elė ir Julija kartu lanko biologijos pamokas. Staiga man ima trūkti oro. Kol laukiu Elės atsakymo, valgykla tarsi pasvyra į šoną. O Dieve, merginos, atsitiko keisčiausias dalykas... Ji gavo didžiulę puokštę rožių... ir netgi nusišypsojo.

Elė išsprogina akis ir ranka užsidengia burną.

— O Dieve! Ei, merginos. Visai pamiršau jums papasakoti...

Kažkas delnais uždengia man akis. Esu tokia įsitempusi, kad net klykteliu. Rankos atsiduoda riebalais ir, žinoma, citrinomis. Kai Robis atitraukia rankas, Lindsė, Elė ir Elodė pratrūksta juoku.

Pasižiūriu į Robį — jis šypsosi, bet akys išduoda, kad yra nepatenkintas.

— Tai ką, vengi manęs? — paklausia timptelėdamas man už palaidinės, lyg jam būtų penkeri.

— Ne visai taip, — atsakau stengdamasi, kad balsas nuskambėtų maloniai. — Ką turi omenyje?

Robis galva parodo į gėrimų automatą.

— Prastovėjau tenai apie penkiolika minučių. — Robio balsas kažin koks žemas. Jis akivaizdžiai nepatenkintas, kad tenka kalbėtis mano draugių akivaizdoje. — Tu nė nežvilgtelėjai, nė nepriėjai.

Norėčiau pasakyti: Man teko tavęs laukti dar ilgiau, bet jis, žinoma, nesuprastų. Be to, kai žiūriu į jį, grindis brūžinantį nutrintais New Balance sportbačiais, suprantu, kad nėra toks jau ir blogas. Taip, jis savanaudis, nelabai gudrus ir geria per daug, ir flirtuoja su kitomis merginomis, ir, nors užmušk, nesugeba atsegti liemenėlės, jau nekalbant apie tai, kas seka po to. Bet ateis laikas, ir jis paūgės, ir padarys laimingą kokią nors merginą.

— Aš tikrai tavęs nevengiu, Robi, tiesiog... — Dvejodama garsiai išpučiu orą. Man dar niekada neteko išsiskirti su vaikinu. Galvoje sukasi vien banalios frazės. Tai ne dėl tavęs, tai aš pati... (Ne — tai kaip tik dėl jo. Ir dėl manęs.) Likime draugais. (Mes niekada nebuvome draugai.) — Pastaruoju metu mūsų santykiai...

Robis pašnairuoja į mane taip, tarsi kalbėčiau užsienietiškai.

— Tu juk gavai mano rožę, ką? Per penktą pamoką. Perskaitei raštelį?

Tarytum tai ką nors pakeistų.

— Tiesą sakant, — ištariu kuo draugiškiau, — tavo rožės negavau. Aš nusiploviau nuo penktos pamokos.

— Panele Kingston! — Priešais sėdinti Elodė uždeda ranką sau ant krūtinės ir apsimeta sukrėsta.

— Tu mane labai nuvylei. — Ir sukikena.

Metu į ją piktą žvilgsnį ir vėl atsisuku į Robį.

— Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra...

— Negavau nuo tavęs rožės, — sako jis. Regis, po truputėlį pradeda suprasti, jog kažkas čia negerai. Kai Robis galvoja, beveik matyti, kaip persijungia jo smegenų pavaros. Šįryt Rožių kambaryje aš dar kai ką pakeičiau. Stabtelėjusi prie rožių padėklo su „K“ raide, atidžiai patikrinau Robio rožes (nekreipdama dėmesio į buvusios jo merginos Gabijos Heins rožę su laiškeliu: Kada vėl kartu leisim laikę kaip žadėjai, seksiuk?) ir išėmiau savąją su laiškeliu, prie kurio prasikankinau valandų valandas.

Manydama, kad Robis juokauja, Lindsė pliaukšteli jam per ranką.

— Kantrybės, Robi. — Ji mirkteli jam. — Tuoj gausi savo rožę.

— Kantrybės? — Robis susiraukia, tarsi tie žodžiai būtų bjauraus skonio. Jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir žiūri į mane. — Supratau. Nebus jokios rožės, taip? Pamiršai, ar ką?

Kažkas jo balse priverčia mano drauges pagaliau suprasti, kad jis kalba rimtai. Jos nutyla, o

žvilgsniai ima šokinėti nuo Robio prie manęs, nuo manęs prie Robio.

Perfrazuosiu: kada nors jis tikrai padarys labai laimingą kokią nors merginą, priklausančią studenčių draugijai, ji bus blondinė, vardu Bekė, turės „D“ dydžio papus ir neprieštaraus, kad vyras elgtųsi su ja kaip su šlepete.

— Aš nepamiršau... — ištariu, bet Robis mane pertraukia.

Jo balsas ramus ir labai žemas, bet sykiu pajuntu ir pyktį — nuožmų, šaltą, aštrų.

— Iš pradžių elgiesi taip, tarsi Valentino diena būtų gyvybės ir mirties klausimas, o paskui pati nevykdai susitarimo. Kaip visada.

Jaučiuosi taip, tarsi mano skrandis bandytų suvirškinti visą karvę, bet pakeliu smakrą ir pažvelgiu į Robį.

— Kaip visada? Ką nori tuo pasakyti?

— Manau, pati žinai. — Robis kilsteli ranką prie akių, o kai ją atitraukia, atrodo labai piktas.

Prisimenu, mano tėtis irgi taip pokštaudavo — užsidengia rankomis veidą, o kai patraukia, laimingas jo veidas būna virtęs liūdnu; tada vėl užsidengia veidą, ir šis akimirksniu vėl tampa laimingas. — Tu nelabai linkusi tęsėti pažadų...

— Atsargiai! Psichopatai! — sušunka Lindsė. Turbūt nori išsklaidyti įtampą.

Tai suveikia, bent jau iš dalies. Atsistoju taip greitai, kad net nuverčiu kėdę. Robis žiūri į mane pasipiktinęs, paskui stukteli per kėdę koja, nestipriai, bet taip, kad būtų girdėti, ir sako: — Susirask mane vėliau. — Ir apsisukęs išdidžiai nueina.

Bet aš jau nebežiūriu į jį. Akimis seku Juliją, kuri plūduriuoja, slysta, iš lėto slenka per valgyklą, tarsi jau būtų mirusi, bet kartkarčiais vis grįžtų atgal į savo gyvenimą.

Jos rankose nematyti nė vienos rožės. Kaip įprastai, Julija nešasi tik išsipūtusį rudą popierinį maišelį. Mano nusivylimas toks didelis ir toks tikras, kad gerklėje net pajuntu jo kartumą.

— ...ir tada priėjo amūras su daugiau nei trisdešimčia rožių, ir, prisiekiu, visos jos buvo skirtos Julijai.

Staigiai atsisuku.

— Ką pasakei?

Išgirdusi piktą mano balsą Elė susiraukia, bet pakartoja: — Jai įteikė didžiulę puokštę rožių. Dar niekada nemačiau tiek daug rožių. — Ji sukikena. — Galbūt psichopate įsitaisė persekiotoją?

— Nesuprantu, kur dingo mūsų rožė? — nepatenkinta burbteli Lindsė. — Aš juk aiškiai pasakiau: įteikti per trečią pamoką, per biologiją.

— O ką ji padarė? — įsiterpiu.

Elė, Elodė ir Lindsė įdėmiai pažvelgia į mane.

— Apie ką tu? — paklausia Elė.

— Apie rožes. Ar ji... ar ji išmetė jas?

— O kodėl tau tai rūpi? — Lindsė suraukia nosį.

— Aš tik... Man nerūpi. Tik... — Jos visos tebežiūri į mane. Elodė išsižiojusi taip, kad jos burnoje matau pusiau sukramtytų gruzdintų bulvyčių košę. — Manau, kad tai miela. Suprantat? Miela, kad kažkas atsiuntė jai tiek rožių. Nežinau... Man tai išties atrodo labai miela.

— Tikriausiai ji pati sau atsiuntė, — sako Elodė ir vėl sukikena.

Galiausiai netenku kantrybės.

— Kodėl? Kodėl tu taip kalbi apie ją?

Elodė lošteli atgal, tarsi būčiau trenkusi jai antausį.

— Aš tik... juk tai Julija.

— O taip. Tai — Julija. Tad kokia prasmė taip kalbėti? Visiems nusispjaut į ją. Niekas nekreipia į ją dėmesio. — Pasilenkiu į priekį ir abiem rankomis atsiremiu į stalą. Iš pykčio ir nusivylimo galvoje net tvinksi. — Kokia prasmė?

Elė žiūri į mane susiraukusi.

— Ar taip elgiesi dėl to, kad pyksti ant Robio?

— Aha. — Lindsė sukryžiuoja rankas. — Kas tarp judviejų vyksta? Ar viskas gerai?

— Tai ne dėl Robio, — iškošiu pro sukąstus dantis.

— Same, aš pajuokavau, — įsiterpia Elodė. — Juk vakar pati sakei, kad bijai per arti prieiti prie Julijos — kad neįkąstų. Sakei, tikriausiai ji serga pasiutlige.

Elodei ištarus šiuos žodžius aš kaipmat palūžtu. Ji primena man mano pačios žodžius, pasakytus vakar, prieš šešias dienas, visai kitame gyvenime. Kaip čia taip — pasikeisti gali, bet ką nors pakeisti — ne? — dingteli man. O blogiausia — pasijuntu beviltiškai bejėgė. Dabar jau suprantu: klausimas, kurį uždaviau Elodei, seniai kankina ir mane. Ir kokia viso to prasmė? Jeigu esu mirusi — ir nieko negaliu pakeisti, negaliu ištaisyti klaidų... Kokia viso to prasmė?

— Samė teisi. — Lindsė mirkteli man, nors vis dar nieko nesupranta. — Šiandien — Valentino diena. Meilės ir atleidimo metas, net ir visiems pasaulio psichopatams. — Ji iškelia rožę, lyg ji būtų šampano taurė. — Už Juliją!

Elė ir Elodė juokdamosi irgi iškelia po rožę.

— Už Juliją! — ištaria vienu balsu.

— Same? — Lindsė kilsteli antakį. — Ar nesusidauši su mumis?

Apsisuku ir patraukiu į valgyklos galą, prie durų, išeinančių tiesiai į automobilių aikštelę. Lindsė kažką rikteli, o Elė sušunka: — Ji neišmetė jų, girdi?

Aš nesustoju, toliau braunuosi pro stalus, nukrautus maistu, rožėmis ir rankinėmis. Aplinkui visi šnekučiuojasi ir juokiasi, į nieką nekreipdami dėmesio. Širdį perveria aštrus skausmas, ir tai truputį panašu į apgailestavimą. Visa aplinkui atrodo kvaila, kažin kaip laimingai normalu: visi veltui leidžia savo laiką, nes jo turi tiek daug, kad gali nebrangindami švaistyti, taigi minutės prabėga plepant apie tai, kas su kuo ir ar girdėjai.

Horizonte matyti juoda debesų eilutė, regis, debesys tik ir laukia, kada galės aptraukti dangų tarsi uždanga. Šokinėdama pasistiebusi, kad sušilčiau, įdėmiai apžvelgiu visą aikštelę — gal pamatysiu Juliją. Vyresniųjų alėjoje viename automobilyje kaukia muzika. Atpažįstu Kristos Merfi sidabrinį Taurus, lekiantį keliuko link. O šiaip čia ramu, jokio judesio. Julija kažkur išnyko, susiliejo su metalu ir asfaltu. Įkvepiu ir iškvepiu garų debesį, mėgaudamasi geliančiu šaltuku. Man netgi palengvėjo, kad Julijos čia nėra. Nenumanau, ką būčiau jai sakiusi. Be to, gėlių ji neišmetė. Tai geras ženklas.

Pastoviu lauke dar keletą sekundžių, pašokinėju pasistiebusi ir pagalvoju: Šį vakarą aš išsivaduosiu iš viso šito reikalo. Galvoju apie visus dalykus, kuriuos ateityje darysiu dažniau: vaikščiosiu su Ize prie Žąsies uolos tol, kol ji užaugs ir nebegalės žiūrėti ton pusėn. Leisiu laiką su Elode, tik mudvi dviese. Važiuosiu į Niujorką ir su Lindsė nueisiu į Yankees rungtynes, per kurias prisikimšiu karštų dešrainių ir nušvilpsiu visus žaidėjus.

Pabučiuosiu Kentą. Pabučiuosiu jį iš tikrųjų, lėtai, ir bučinys bus ilgas, ir tai nutiks kur nors atviroje vietoje, galbūt sningant. Galbūt stovėsime miške. Jis pasilenks prie manęs, jam ant blakstienų vėl supsis mažytės baltos snaigės, jis nubrauks man plaukus nuo veido ir apkabins kaklą šilta ranka, tokia šilta, kad net nudegins...

— Ei, Same, — išgirstu Kento balsą.

Spygtelėjusi apsigręžiu kliūdama už savo pačios kojos. Pirma užsisvajojau apie Juliją Saiks, dabar — apie Kentą, ir abiem pasirodžius man pirmiausia dingteli, kad tai tik sapnas, o pamačius Kentą — kad graži svajonė. Jis vilki senu velvetiniu švarkeliu su medžiagos lopais ant alkūnių, tarsi būtų koks pamišęs (ir labai mielas) anglų kalbos mokytojas. Velvetas atrodo toks minkštas, kad man kyla noras atkišti ranką ir paliesti jį. Ir tai visiškai nesusiję su šios dienos svarba ir daiktų verte.

Kentas stovi susigrūdęs rankas į kišenes, galvą įtraukęs į pečius, tarsi jam būtų šalta.

— Šiandien — jokių skaičiavimų?

— Hm... ne. — Visą dieną troškau atsitiktinai sutikti jį, o dabar nežinau, ką sakyti.

— Gaila, — šypsodamasis ir striksėdamas vietoje atsako Kentas. — Beje, negavai kelių tau skirtų rožių. — Jis užsimeta krepšį ant vieno peties, atsega jį ir ištraukia susiskleidusią kreminės spalvos rožę. Prie jos kotelio pririštas auksinės spalvos raštelis. — Manau, dalis rožių grįžo į Rožių kambarį.

Bet aš... norėjau pats įteikti tau šitą rožę. Tik ji truputėlį sumaigyta. Atleisk.

— Ji nesumaigyta, — skubiai ištariu. — Ji nuostabi.

Kentas prikanda lūpą — tai pats mieliausias ženklas, kokį kada nors esu regėjusi. Manau, Kentas nervinasi. Jo akys neramiai klaidžioja — tai žiūri į mane, tai kažkur į šalį. Bet kiekvieną kartą, kai jo žvilgsnis stabteli ties manim, visas pasaulis staiga išnyksta ir liekame tik mudu, stovintys vidury šviesaus, žalio lauko.

— Tu nedaug ką praleidai, neatėjusi į matematiką, — sako Kentas. Akivaizdu, tuoj pasipils įprastinė Kento Makfalerio tirada. — Tai yra mes peržvelgėme kai kurias trečiadienio namų darbų užduotis, nes kai kurie mokiniai labai jaudinosi dėl pirmadienio kontrolinio. Tačiau beveik visi nenustygo vietoje, tikriausiai dėl to, kad šiandien Valentino diena, o mokytojui Deimleriui tai nelabai rūpėjo, tad...

— Kentai?

Jis sumirksi ir užsičiaupia.

— Ką?

— Tai tu man ją atsiuntei? — Kilsteliu rožę. — Ji nuo tavęs?

Jis plačiai nusišypso, veidas nušvinta lyg saulės spindulys.

— Tu niekada nesužinosi, — atsako ir mirkteli man.

Nevalingai žengiu keletą žingsnių prie jo, kad galėčiau pajusti jo kūno šilumą. Įdomu, ką jis darytų, jeigu dabar prisitraukčiau jį ir švelniai priglausčiau savo lūpas prie jo lūpų taip, kaip jis savo lūpas priglaudė prie manųjų. Tikiuosi, kad priglaudė. Vien nuo šios minties pajuntu širdyje plazdenant daugybę drugelių, o kūnas ima keistai virpėti.

Tą akimirką prisimenu, ką pačią pirmą dieną, kurią viskas prasidėjo, pasakė Elė: Tailande vienu metu pakilęs būrys plaštakių gali sukelti liūtį Niujorke. Pagalvoju apie milijardus teisingų ir klaidingų žingsnių, galimybių ir atsitiktinumų, dėl kurių atsidūriau čia ir stoviu priešais Kentą, rankoje laikydama dar neišsiskleidusią kreminės spalvos rožę. Tai — pats didžiausias stebuklas pasaulyje.

— Ačiū, — burbteliu ir tuoj priduriu: — Na, kad atnešei ją man.

Kentas linkteli. Atrodo patenkintas, bet ir sutrikęs.

— Nėra už ką.

— Aš... hm... girdėjau, šįvakar rengi vakarėlį?

Pykstu ant savęs, kad kalbu taip kvailai. Maniau, viskas bus daug paprasčiau. Maniau, jis pasilenks prie manęs ir švelniai prisilies lūpomis kaip anądien. Aš taip trokštu viską ištaisyti, trokštu vėl pajusti vakarykštį jaudulį, mudviejų abiejų jaudulį (jis juk irgi jaudinosi). Baiminuosi, kad dabar ką nors pasakiusi viską sugadinsiu. Nuo minties, kad turbūt praradau vakarykštę akimirką, mane užlieja liūdesys. Ta vienintelė akimirka, toji trumpa dalelė sekundės, kai mūsų lūpos susilietė, pradingo

begaliniame amžinybės sūkuryje.

— Taip, rengiu. — Kento veidas nušvinta. — Na, mano tėvai išvažiuoja, supranti. Ateisi?

— Būtinai, — ištariu taip tvirtai, kad jis net nustemba. — Tai yra... — sakau jau įprastu tonu, — juk visi susirinks, ar ne?

— Tikiuosi. — Kento balsas šiltas, liejasi lyg sirupas. Norėčiau užsimerkti ir klausytis. — Turiu dvi statinaites alaus. — Jis iškelia pirštą ir pasuka ore, tarsi norėtų pasakyti: Valio!

— Aš vis tiek būčiau atėjusi. — Vėl supykstu ant savęs: ką čia pliauškiu?

Bet Kentas, regis, suprato, nes parausta.

— Ačiū, — linkteli. — Tikėjausi, kad ateisi. Na, vyliausi, nes juk visad dalyvauji vakarėliuose, na, supranti, lankaisi visokiuose pasilinksminimuose ir panašiai. Aišku, jeigu kas nors kitas nerengia vakarėlio arba tu su draugėmis penktadienį nesi suplanavusi ko nors kito...

— Kentai?

Jis vėl kaipmat užsičiaupia, atrodo toks mielas.

— Ką?

Aš niekaip negaliu ryžtis. Apsilaižau lūpas ir sugniaužiu kumščius.

— Aš... aš noriu tau kai ką pasakyti.

Kentas suraukia kaktą. Kaip miela — ir kodėl anksčiau nepastebėjau, koks jis mielas? Bet ta mintis man nė kiek nepadeda.

Giliai kvėpuoju — įkvepiu, iškvepiu.

— Gal tau pasirodys, kad tai beprotybė, bet...

— Kas? Kentas pasilenkia prie manęs dar arčiau, ir mūsų lūpas skiria vos dešimt centimetrų. Užuodžiu jam iš burnos sklindantį mėtinio saldainiuko kvapą. Mano širdis ima plakti pašėlusiu greičiu, tarsi supčiausi milžiniškoje karuselėje.

— Aš... hm... aš...

— Same!

Pro valgyklos duris išsmunka Lindsė, ant peties užsikabinusi mano ir savo rankines. Abu su Kentu nevalingai atsitraukiame per žingsnį vienas nuo kito. Tiesą pasakius, pajuntu Lindsei dėkingumą, nes būčiau arba prisipažinusi Kentui, kad numiriau prieš keletą dienų, arba kad įsimylėjau jį.

Lindsė eina prie mūsų vaidindama, kad vos paneša dvi rankines, tarsi jos būtų prikrautos plytų.

— Na, eime?

— Ką?

Jos žvilgsnis stabteli prie Kento, bet Lindsė nuduoda jo nepastebinti. Atsistoja beveik priešais Kentą atsukusi jam nugarą, tarsi jis būtų tuščia vieta, tarsi dėl jo nevertėtų gaišti laiko. Kai Kentas mandagiai nusuka akis į šalį apsimesdamas, neva viskas gerai, man pasidaro silpna. Norėčiau, kad jis suprastų: Lindsė — tai ne aš. Aš mielai skirsiu jam savo laiką. Jis daug vertingesnis už visą mano laiką.

— Tai einam į jogurtinę ar ne? — Lindsė priglaudžia delną sau prie pilvo ir nutaiso grimasą. — Nuo tų bulvyčių mano skrandis taip išsipūtė, kad, prisiekiu, dabar padės tik chemikalų prigrūstas skanėstas.

Kentas man vos linkteli ir apsisukęs nueina. Nei viso, nei iki — nieko. Tiesiog pasistengė kuo greičiau dingti iš čia.

Išlindusi iš už Lindsės sušunku jam pavymui: — Viso, Kentai! Iki greito!

Jis staigiai atsisuka ir nustebęs plačiai nusišypso.

— Iki greito, Same! — Ir atsisveikindamas atiduoda pagarbą, panašiai kaip tie vaikinai iš senų nespalvotų filmų. Tada nuliuoksi atgal į pagrindinį pastatą.

Lindsė kurį laiką stebi jį, paskui prisimerkusi pažvelgia į mane.

— Kas čia vyksta? Gal Kentas uoliai tave persekiojo ir galų gale privertė nusileisti?

— Galbūt, — atsakau. Man nerūpi, ką pagalvos Lindsė. Mane svaigina Kento šypsena, svaigina, kad jis taip arti. Jaučiuosi lengvutė ir nenugalima — tai pats maloniausias svaigulys gyvenime.

Lindsė vis dar nenuleidžia nuo manęs akių. Paskui gūžteli pečiais.

— Geriausias meilės įrodymas — į langą mesta plyta. — Ji įsikabina man į parankę. — Gal jogurto?

Kaip tik dėl to, nepaisydama tūkstančio ir vienos jos kaltės, aš ir myliu Lindsę Edžkomb.

ŠAKNYS IR PUMPURAI — Gana, Same. Eime. — Lindsė godžiai žiūri į Kento namą, tarsi jis būtų šokoladinis. — Atrodai puikiai.

Tikrindama makiažą gal penkiasdešimtąjį kartą pasižiūriu į atlenkiamą veidrodėlį. Užsitepu dar vieną sluoksnį lūpų blizgio, nuo blakstienų prie akies kampučio nukrapštau lipnų tušo gumuliuką.

Mintyse repetuoju savo kalbą: Klausyk, Kentai, žinau, galbūt nustebsi, bet norėjau paklausti: ar... na, žinai... gal norėtum kada nueiti kur nors kartu...

— Nieko nesuprantu. — Elė, sėdinti ant galinės sėdynės, šiugždendama pūstu Burberry švarkeliu, pasilenkia prie manęs. — Jei neketini to daryti su Robiu, dėl ko tada taip jaudiniesi?

— Aš nesijaudinu, — atsakau.

Nors ir pasitepiau veidą drėkinamuoju kremu su atspalviu, nors ir pasidažiau skaistalais, vis tiek atrodau išblyškusi lyg vampyrė.

— Tu jaudiniesi, — kartu ištaria Lindsė, Elodė ir Elė, ir visos nusijuokia.

— Tikrai nenori įkalti? — Elė baksteli degtinės buteliu man į petį.

Papurtau galvą.

— Ne, ačiū.

Aš taip nervinuosi, kad neprisiversčiau paragauti nė lašo. Be to, šiandien — pirmoji mano naujos pradžios diena. Nuo šiol viską darysiu taip, kaip reikia. Būsiu visai kitas, daug geresnis žmogus.

Toks, apie kurį išliks vien tik geri prisiminimai, o ne tiesiog prisiminimas. Aš vis kartoju tai sau, kad gerai įsikalčiau į galvą. Ir tai suteikia man jėgų, tarsi toji mintis būtų apčiuopiama, lyg gelbėjimo ratas, į kurį galiu įsikibti. Be to, tai padeda man nuvyti šalin baimę ir giliai manyje įkyriai zyziančią mintį, jog kažką pamiršau padaryti, kažką praleidau.

Lindsė apsikabina mane, skambiai pabučiuoja į skruostą. Iš burnos jai trenkia degtine ir Tic Tac žirniukais.

— Tu būsi mūsų atsakingoji vairuotoja, — sako ji. — Jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau mokomąjį dokumentinį filmą apie deramą paauglių elgesį.

— Tu ir esi kaip tie mokomojo filmo herojai, — įsiterpia Elodė. — Kuriuos reikia perspėti dėl netinkamo elgesio.

— Tik paklausykit, kas prabilo. Doruolė! — atitaria Lindsė ir apsigręžusi meta į Elodę lūpų blizgio tūtelę.

Elodė sugauna ją ir pergalingai suklykia. Tada pasitepa lūpas.

— Na, o aš tuoj būsiu ta, kuri sušalo, — sako Elė. — Gal pagaliau galėtume eiti vidun? Labai prašau.

— Madam? — Lindsė atsisuka į mane ir vos linkteli mostelėjusi ranka.

— Gerai. Pirmyn!

Mintyse toliau kartojuosi žodžius: Na, žinai, galėtume nueiti į kiną arba kur nors pavalgyti, arba dar kur nors... Žinau, praėjo keleri metai nuo tada, kai paskutinįkart mudu kalbėjomės kaip žmonės...

Vakarėlis triukšmingas. Visi aplinkui juokingai susispaudę, sukaitę, tarsi jaustųsi labai nepatogiai.

Gal man taip atrodo dėl to, kad esu blaivi? Pirmą kartą po ilgo laiko droviuosi žengdama vidun, jaučiuosi nesmagiai, lyg visi spoksotų į mane. Stengiuosi visą dėmesį sukaupti į savo apsilankymo čionai tikslą: surasti Kentą.

— Bepročiai! — Lindsė pasilenkia prie manęs ir ranka apveda aplinkui, rodydama į susigrūdusius žmones, pamažu judančius pirmyn, tarsi visi būtų surišti nematoma virve.

Laiptais braunamės į antrą aukštą. Nuo alkoholio, o gal ir nuo kai ko kito visų akys blizga tarsi lėlių. Tiesą pasakius, atrodo gana šiurpiai. Nors visą gyvenimą lankome tą pačią mokyklą, tie žmonės dabar man regisi kitokie, neatpažįstami. Kai man šypsosi, matau tik dantis, tarytum jie būtų piranijos, besiruošiančios pulti kitą ir suėsti. Jaučiuosi taip, tarsi būtų nukritusi uždanga ir dabar matyčiau tikruosius tų žmonių veidus — kitokius, nuožmius, neatpažįstamus. Pirmą kartą per pastarąsias dienas man dingteli, kad tai — besikartojantis sapnas: sapnuoju, jog esu nežinia kokiame vakarėlyje, veidai aplinkui atrodo pažįstamai, tiktai jiems visiems kažko trūksta. Įdomu, ką tas sapnas reiškia? Kad iš tikrųjų keičiasi ne kiti žmonės, o aš pati?

Lindsė laiko įsmeigusi pirštą man į strėnas, ragina nesustoti ir eiti toliau. Tai mane džiugina — šis prisilietimas suteikia drąsos.

Prasibraunu iki pirmojo, vieno iš didžiausių kambarių antrame aukšte, ir širdis staiga stabteli.

Kentas stovi kampe ir šnekučiuojasi su Fibe Rifer. Akimirksniu man aptemsta protas, tarsi galvoje siaustų smarki pūga, o į burną kas būtų prikimšęs vatos. Tikrai gailiuosi, kad neįkaliau bent vienos taurelės, bent jau nesijausčiau taip keistai nesmagiai ir tokia aukšta, lyg Alisa Stebuklų šalyje, tarsi būčiau per didelė šiam kambariui.

Atsigręžiu į Lindsę. Nežinau, ką jai sakysiu, bet turiu su kuo nors pasikalbėtu ne tik stypsoti ir žiopsoti lyg peraugusi daržovė. Bet Lindsė jau spėjo pradingti. O kaip kitaip. Tikriausiai ieško Patriko. Sugniaužiu kumščius ir užsimerkiu. Vadinasi, dabar, bet kurią akimirką... trys, du, vienas...

— Same! — Robis neapsikabina manęs. Atsisukusi matau, jog žvelgia į mane iš aukšto, užrietęs nosį, tarsi nuo manęs sklistų negeras kvapas. Tikra beprotybė, bet aš iš tiesų visiškai pamiršau, kad ir jis bus vakarėlyje. — Maniau, nepasirodysi.

— O kodėl ne? — Sukryžiuoju rankas ant krūtinės, nes Robis akiplėšiškai įsistebeilija man į papus.

— Šiandien tu visą dieną elgeisi kaip išprotėjusi. — Štai ir prasideda: jis vos apverčia liežuvį. — Tai ką, neketini atsiprašyti? — Jis kvailai išsiviepia. — Žinau būdą, kaip galėtum įtikinti mane tau atleisti.

Užsiplieskiu pykčiu. Jis nužiūrinėja mane nuo kojų iki galvos, jo akys tarsi pirštai grabinėja mane.

Negaliu patikėti, kad šitiek vakarų praleidau pas jį pusrūsyje ant sofos, kenčiau apsiseilėjusius jo bučinius ir grabaliones. Metų metus puoselėtos iliuzijos kaipmat išgaruoja.

— Tikrai? — Stengiuosi susitvardyti, bet balsas vis tiek piktas. Laimė, Robis per daug girtas, tad neatkreipia dėmesio. — Aš labai norėčiau, kad man atleistum.

— Tikrai? — Robio veidas nušvinta, jis žengia artyn ir apkabina mane per liemenį.

— Hm... — Pirštais pabarbenu Robiui į krūtinę. Vogčiomis žvilgteliu į Kentą. Jis vis dar šnekučiuojasi su Fibe (dėl Dievo meilės, juk Fibė — nenormali pusgalvė, dingteli man), tada vėl nukreipiu žvilgsnį į Robį ir imu apsimestinai flirtuoti: — Mudviem turbūt reikėtų praleisti šiek tiek laiko. Tik dviese, ką manai?

— Būtinai! — Robis kiek pasvyra į šoną. — Ką pasiūlysi?

Pasistiebiu ant pirštų galų ir šnipšteliu jam į ausį: — Šiame aukšte yra miegamasis. Jo durys apklijuotos lipdukais. Eik tenai ir lauk manęs. Lauk manęs nuogas. — Tada atsitraukiu ir nusišypsau pačia seksualiausia šypsena. — Pažadu patį geriausią atsiprašymą.

Robiui net akys iššoka ant kaktos.

— Dabar?

— Dabar.

Jis atsiplėšia nuo manęs ir svyruodamas žengia žingsnį. Bet kažką prisiminęs atsisuka.

— O tu greitai ateisi, ką?

Šįkart nusišypsau labai nuoširdžiai.

— Tik penkios minutės, — sakau ir iškeliu pirštus. — Pažadu. — Ir nusigręžiu.

Man tenka kovoti su savim, kad tik nepratrūkčiau juoku. Visas nervingumas, kurį jaučiau dėl būsimo pokalbio su Kentu, išsisklaidė. Esu pasiruošusi eiti tiesiai prie jo ir sugrūsti jam į gerklę savo liežuvį, jeigu prireiks.

Tik, deja, negaliu, nes jis nežinia kur pradingo.

— Šūdas, — burbteliu.

— Panelėms taip nedera kalbėti, — man už nugaros ištaria Elė. Kilstelėjusi antakius ji iš butelio gurkšteli degtinės. — Kas atsitiko? Kokreino krizės priepuolis?

— Panašiai. — Pasitrinu kaktą. — Gal matei Kentą Makfalerį?

Elė žiūri į mane prisimerkusi.

— Ką tokį?

— Kentą. Makfalerį, — ištariu garsiau.

Kelios antraklasės gimnazistės staigiai atsisuka ir ima spoksoti į mane. Aš irgi žiūriu į jas, kol tos nusuka akis.

— Į šeimininko sveikatą! — Elė iškelia butelį. — O kam jis tau? Ar jau spėjai ką nors sudaužyti?

Visai neblogas vakarėlis, ką?

— Aha, neblogas. — Stengiuosi neparodyti, kad esu susierzinusi. Elė jau girta, tad iš jos — jokios naudos. Ranka mosteliu į kitą namo galą. Lindsė ir Elodė turėtų sėdėti galiniame kambaryje. Ir Kentas turi būti netoliese. — Eime, pabendrausim su žmonėmis.

Elė įsikabina man į parankę.

— Klausau, ponia.

Tarpduryje pastebiu Emę Vais (tai bene pati didžiausia liežuvautoja mokykloje), besiglamonėjančią su Orenu Talmadžiu, įsisiurbusią jam į lūpas taip, tarsi mirtų iš bado, o jo burna būtų pilna sūrio traškučių. Tempiu Elę prie jųdviejų.

— Negi nori pabendrauti su Erne Vais? — man į ausį sušnypščia Elė.

Kai mokėmės pirmoje gimnazijos klasėje, Emė paskleidė gandus, esą mainais už vieno mėnesio matematikos namų darbus Elė leido Fredui Danonui ir dar dviem vaikinams, pasislėpusiems už sporto salės, pačiupinėti jai papus. Taip ir liko neaišku, tiesa tai ar ne. Elė prisiekinėja, kad melas, Fredas — kad teisybė, o pasak Lindsės, Elė leido tik pažiūrėti, bet ne čiupinėti. Kad ir kaip būtų, nuo to laiko Elė ir Emė neoficialiai yra mirtinos priešės.

— Pertraukėlė! — Patapšnoju Emei per petį, ir ji ištrūksta Orenui iš nasrų.

— Ei, Same, labas. — Ėmės veidas nušvinta. Ji rankomis apsiveja Orenui kaklą, žvilgteli į Elę, tada — vėl į mane. Orenas atrodo baisiai sutrikęs, turbūt svarsto, kur dingo į jo veidą įsisiurbusi dėlė. — Atsiprašau. Turbūt užstoju kelią į koridorių.

— Tu pati — ne, tik tavo subinė, — linksmai atrėžia Elė. Įžnybiu jai į ranką. Elė suklykia. Šiuo metu tikrai nereikia, kad Elė ir Emė pultų kivirčytis.

— Žinau judviem daug geresnę vietelę, — sakau. — Jeigu judu su Orenu norite... na, supranti, daugiau privatumo...

— Privatumas būtų gerai, — įsiterpia Orenas.

Nusišypsau jam.

— Yra vienas neužrakintas miegamasis. Ant durų priklijuota daug lipdukų. Lova ten ypač minkšta.

— Pridedu pirštus prie lūpų ir pasiunčiu Emei oro bučinį. — Pasilinksminkit!

— Ei, kas čia dedasi? — pratrūksta Elė, vos tik nutolstame saugiu atstumu. — Nuo kada esi geriausia Emės drauge?

— Ilga istorija.

Jaučiuosi puikiai: tvirta ir kontroliuojanti situaciją. Viskas klostosi taip, kaip reikia. Praeidama pro Kento kambarį ranka paliečiu duris. Atleisk, Robi.

Abi su Ele braunamės pro žmones koridoriuje. Ieškodama Kento įdėmiai nužvelgiu minią, praeidama kyšteliu galvą į šoninius kambarius, bet jo niekur nematyti. Pradedu nervintis.

Pasigirsta klyksmas ir išsyk nugriaudi juokas. Akimirką man sustoja širdis, persmelkia mintis: To negali būti, negali būti, tik ne šį vakarą, tik ne Julija. Bet tada išgirstu Oreną šaukiant: — Dėl Dievo meilės, užsimauk kelnes, biče!

Mudvi su Ele kaip tik stovime kažkokio kambario tarpduryje. Elė iškiša galvą į koridorių ir pažvelgia Kento kambario pusėn. Staiga jos akys pasidaro tokios didelės ir apvalios, kad tampa panaši į animacinio filmuko heroję.

— Hm, Same? Manau, turėtum tai pamatyti. Žvilgteliu į koridorių. Link laiptų lekia Robis (ar bent jau mėgina lėkti). Greitai judėti jam sunkoka, nes: a) jis apsuptas žmonių, kurie spokso į jį net išsižioję; b) jis nelabai tvirtai pastovi ant kojų ir... mūvi vien apatinėmis kelnaitėmis, o kojos apautos New Balance sportbačiais ir skirtingomis kojinėmis. Na, ir su beisbolo kepuraite, žinoma. Kitus drabužius laiko ranka prispaudęs prie tarpkojo ir ant visų riaumoja: Kokio velnio spoksai, ką?

Jeigu ne tie sportbačiai, man būtų jo pagailę. Bet dabar... Jis netgi nepasivargino jų nusiauti. Gal buvo per daug užsiėmęs kurdamas mano liemenėlės puolimo planą? Be to, kai jau beveik pasiekęs laiptus Robis susvirduliavęs netyčia atsitrenkia į kažkokią merginą iš antros gimnazijos klasės, užuot pasitraukęs šalin, jis pripuola prie jos ir stipriai apkabina. Negirdžiu, ką kalba merginai, bet išsivadavusi iš Robio gniaužtų toji patenkinta kikena, tarsi suprakaitavusio ir nusigėrusio iki žemės graibymo pusnuogio vyresnio vaikino kabinėjimasis būtų pats nuostabiausias įvykis jos gyvenime.

— Na štai, — sakau Elei. — Tarp mūsų tikrai viskas baigta. Oficialiai.

Elė keistai pažvelgia į mane.

— Kentas, — ištaria.

Man suvirpa širdis.

— Ką?

— Tai Kentas.

Galvoje vėl pasidaro tuščia. Ji viską žino. Akivaizdu, aš per daug galvoju apie jį. O gal ir Lindsė priskiedė ko nors po to, kai užtiko mudu kartu, stovinčius lauke prie valgyklos?

— Aš... mūsų santykiai su Robiu visai nesusiję su...

Elė papurto galvą ir pirštu baksteli man per petį.

— Kentas. Jis tau už nugaros. Ar ne jo ieškojai?

Lengviau atsidustu. Ji nieko nežino. Bet išsyk apima nusivylimas. Ji nežino todėl, kad nėra ko žinoti. Nežino netgi jis. Apsisuku ir akimis imu ieškoti Kento.

— Tenai. — Elė parodo į praviras duris už kokių trijų metrų.

Iš čia, kur mudvi stovime, matyti vos pusmetris ano kambario. Sprendžiant iš pusę vaizdo užstojančio rašomojo stalo, tai turėtų būti sandėliukas arba darbo kambarys. Iš kambario ir atgal zuja žmonės.

— Eime. — Timpteliu Elę, bet ji išsilaisvina iš mano gniaužtų.

— Einu, susirasiu Lindsę.

Akivaizdu, jai atsibodo mano misija, kad ir kokia kilni ji būtų. Linkteliu, o Elė nuskuodžia link galinio kambario, mosuodama degtinės buteliu tarsi lazda galvijams varyti — baksnoja visus aplinkui, kad pasitrauktų iš kelio.

Kažkas čiumpa man už riešo. Aš krūpteliu.

Atsisuku. Tai Bridžitą Makgvair ir Aleksas Limentas.

— Ei, ar anglų kalbą tau dėsto mokytoja Harbor? — Ir nelaukdama atsakymo Bridžitą čiauška toliau: — Gal žinai, ar ji namų darbų uždavė rašinėlį apie „Makbetą“? Aleksas praleido pamoką, nes ėjo pas gydytoją. Šįsyk mudvi su Lindse vis dėlto taip ir nenuėjome valgyti šaldyto jogurto (nežinia kas mane vertė pasilikti arčiau mokyklos, arčiau įvykių epicentro), tad Bridžitą, Ana ir Aleksas visai išgaravo man iš galvos. Dabar pamačiusi Alekso veide tą kreivą šypsenėlę, panūstu jam užvožti. (Tokia pat šypsenėlė pasirodydavo ir Robio veide, kai jam dėl išgalvotų priežasčių pavykdavo įtikinti kurį nors mokytoją atidėti namų darbus.) Prisimenu Aną, juodai lyg anglimi apvestas jos akis, apleisto tualeto grindis, atstojančias jai valgyklos stalą. Ir Bridžitą nėra tokia jau bloga. Ji — tikra nuoboda, bet daili, maloni, viena iš tų, kurios laisvalaikiu padeda sunkiai sergantiems vaikams.

Negaliu to pakęsti. Negaliu leisti jam taip lengvai išlipti sausam iš balos.

Bridžitą vis dar kažką vapalioja apie tai, kad Alekso mama pamišusi dėl sveikatos.

— Neužuodžiate kiniško maisto kvapo? — nutraukiu ją.

Bridžita suraukia nosį, aiškiai nepatenkinta, kad nesiklausau.

— Kiniško maisto?

Pauostinėju orą.

— Aha. Panašu į... — Pažvelgiu Aleksui tiesiai į akis. — Į jautieną apelsinų padaže. Šypsenėlė Alekso veide priblėsta, bet jis tik gūžteli pečiais ir burbteli: — Aš nieko neužuodžiu.

— O Dieve! — Bridžita delnu prisidengia burną. — Tikiuosi, ne man iš burnos? Aš tikrai vakar valgiau kinų maisto.

Aš tebežvelgiu Aleksui į akis.

— Kas tau? — piktai paklausiu.

Aleksas sumirkčioja.

— Ką?

Kurį laiką visi trys stovime ir tylime. Mudu su Aleksu nenuleidžiame akių vienas nuo kito, o sumišusi Bridžita gręžiojasi tai į mane, tai į Aleksą ir, regis, tuoj nusisuks sprandą.

Galų gale nusišypsau.

— Na, turiu omeny tavo sveikatą. Dėl ko tau prireikė pas gydytoją?

Aleksas pastebimai atsipalaiduoja.

— Nieko rimta. Mama norėtų, kad pasiskiepyčiau nuo kažkokios keistos ligos. Na ir šiaip, kad pasitikrinčiau.

— Hm, supratau. Tikiuosi, tave gerai ištyrė? — Dėbteliu jam į tarpkojį.

Laimė, Bridžita spokso į Aleksą, kuris akivaizdžiai rausta, ir nepamato mano žvilgsnio.

— Na taip. Turbūt. — Jis prisimerkia, tarsi tik dabar būtų mane pastebėjęs.

— Aš irgi ieškojau gydytojo, — ištariu nerūpestingai.

Man gaila Bridžitos, kita vertus, ji nusipelno žinoti, kokį nevykusį pasiteisinimą sugalvojo jos vaikinas. — Žinai, labai sunku rasti gerą gydytoją, ypač siūlantį dar ir ypatingus pietus tik už 4,99 dolerio. Tokie pasitaiko išties retai.

— Apie ką tu čia? — cypteli Bridžitą. Ji greitai atsisuka į Aleksą. — Apie ką ji čia kalba?

Alekso žandikaulio raumenys sutrūkčioja. Matau, jis trokšta mane iškeikti, bet supranta, kad prisidarys bėdos, todėl tik stovi ir rūsčiai žiūri į mane.

Uždedu Bridžitai ranką ant peties.

— Nepyk, Bridžitą, bet tavo vaikinas — pasileidėlis.

— Apie ką ji čia kalba? — Bridžitos balso tembras pakilo dar per vieną oktavą.

Nueidama girdžiu, kaip Aleksas ramina ją, neabejotinai apiberdamas melu, kokį tik sugeba taip greitai išgalvoti. Turėčiau didžiuotis savo poelgiu — juk Aleksas gavo tai, ko nusipelnė, aš tik sustačiau viską į savo vietas, bet vos tik apsigręžusi nueinu, pasijuntu nusivylusi ir išsekusi. Visiškos kontrolės jausmą išstumia nerimas. Mintyse tarsi kompiuterio ekrane peržvelgiu visus šios dienos įvykius, mėgindama užtikti spragą. Ką pamiršau padaryti ar pasakyti? Galbūt reikėjo prieš vakarėlį užeiti pas Juliją į namus? Kita vertus, ką būčiau jai sakiusi? Labas. Gal galėtum pažadėti, kad nepulsi po kokio nors automobilio ratais šį vakarę? Būtų tiesiog puiku. Ir jokių šaunamųjų ginklų.

Nes tu žaidi su mano gyvenimu, supranti?

Muzika groja taip garsiai, kad beveik neįmanoma suprasti dainos. Kaip norėčiau paimti Kentą už rankos ir nusitempti kur nors, kur ramu ir tamsu. Galbūt į tą kambarį apačioje arba į mišką, arba dar kur nors. Galbūt mudu sėstume į automobilį ir važiuotume kur akys mato?

— Same! Same!

Pakeliu akis — Lindsė. Ji galiniame kambaryje, stovi užsilipusi ant sofos ir mojuoja man iškėlusi ranką virš galvų jūros. Elė stypso šalia, o per kelis žingsnius už jų pamatau Elodę, kažką šnabždančią į ausį Stivui Dougui.

Dvejoju. Jaučiuosi beviltiškoj padėty. Juokinga — jei pasikalbėsiu su Kentu, vis tiek niekas nepasikeis. Kokiais žodžiais nusakyti, kad apsirikau dėl jo, dėl Robio, dėl visų? Kaip paaiškinti jam, kad pasikeičiau? Ar jis patikės? O galbūt aš nepasikeičiau? Galbūt pasikeisti neįmanoma?

Kol dvejodama stypčioju tarpduryje, aplink mane visi aprimsta, nuščiūva, veidai suakmenėja.

Lindsė susvyruoja ant sofos, jos ranka tabaluoja prie šono. Šalia stovinti Elė sužiopčioja lyg žuvis.

Visame kūne jaučiu virpant jaudulį, tarsi zirztų elektros laidai.

Ir tada pamatau ją, žygiuojančią koridoriumi. Nepaisant visko, Julija Saiks vykdo savo misiją.

Nusivylimas, beviltiškumas ir jausmas, kad kažką pamiršau arba nesupratau, akimirksniu virsta įniršiu. Pamačiusi Lindsę, Julija sustoja ir prasižioja ketindama užgiedoti savo įprastinę Tu — kalė dainelę. Bet jai nespėjus ištarti žodžio puolu į priekį, sugriebiu Juliją už rankos ir tempte nusitempiu koridoriumi. Julija taip nustebo, kad nė nesipriešina.

Nusitempiu ją iki artimiausio vonios kambario.

— Lauk! — išvarau dvi merginas, besistaipančias priešais veidrodį.

Tada užtrenkiu duris ir užrakinu. Kai atsisuku į Juliją, ji dėbso į mane taip, tarsi aš būčiau išprotėjusi.

— Ką tu darai?

— Tai vakarėlis, — atsako ji tyliu, bet tvirtu balsu. Tikriausiai ne taip suprato mano klausimą. Kai ji nesielgia kaip pamišusi ir nevadina manęs kale, jos balsas gražus, melodingas, kaip ir Elodės. — Juk aš irgi turiu teisę būti čia, kaip ir visi kiti.

— Ne. — Papurtau galvą, pirštais spausdama smilkinius, kad tik nustotų tvinksėti. — Ką iš tikrųjų veiki? Kodėl čionai atėjai?

Julijos žvilgsnis nukrypsta į durų rankeną. Pasislenku arčiau ir atsišlieju į duris. Jaučiu į nugarą įsirėmusią rankeną. Jeigu Julija norės išeiti, pirmiau turės nustumti mane.

Matyt, ji nenori rizikuoti galynėdamasi, nes giliai atsidūsta.

— Atėjau, kad kai ką jums pasakyčiau. Tau, Lindsei, Elodei ir Elei.

— Tikrai? Na, ir ką gi ketinai mums pasakyti?

— Tu — kalė, — ištaria ji tyliai.

— Aš — kalė, — sykiu su ja ištariu aš.

Julijos žodžiai nuskambėjo visai ne kaip kaltinimas, o veikiau kaip apgailestavimas. Ji nustebusi pažvelgia į mane.

— Paklausyk, Julija... — Ranka perbraukiu sau per plaukus. — Žinau, mes ne visada elgėmės su tavim maloniai. Ir dėl to labai apgailestauju, tikrai. — Mėginu atspėti, ką Julija galvoja, bet jos žvilgsnis prigesęs, tarsi kas būtų paspaudęs jungiklį. Ji tik stovi ir spokso į mane tarytum bejausmė.

Imu berti žodžius: — Bet, suprask, mes tikrai nenorėjom tavęs įskaudinti. Man... mums nė nedingtelėjo tokia mintis. Na, kartais taip jau atsitinka. Ir iš manęs visi anksčiau nuolat šaipydavosi.

— Tas jos žvilgsnis mane nervina. Apsilaižau lūpas. — Šaipydavosi nuolat Bet nemanau, kad žmonės yra pikti ar labai blogi. Tiesiog manau, kad... manau, kad... — Mėginu rasti tinkamus žodžius.

Galvoje vienas paskui kitą išnyra prisiminimai: dainuojantys balsai, kai einu koridoriumi; ledų kvapas Lindsei iš burnos tą dieną, kai pro langą išmėtėme Betės tamponus; jojimas arkliu tarp migloje skendinčių medžių. — Manau, žmonės tiesiog nieko negalvoja. Jie nesuvokia. Mes... aš nesuvokiau.

Jaučiuosi patenkinta savimi — man vis dėlto pavyko tai išsakyti. Bet Julija nė nekrusteli, nenusišypso, nesupyksta. Ji stovi rami, tarytum būtų nukalta iš akmens.

Galų gale jos kūnu perbėga drebuliukas, tarsi viduje būtų įvykęs žemės drebėjimas. Pagaliau ji atidžiau pažvelgia į mane.

— Tu ne visada elgeisi su manim taip maloniai, — ištaria dusliu balsu.

Man pasidaro silpna. Negi ji neišgirdo nė žodelio iš to, ką pasakiau?

— Aš... Na, taip. Aš labai apgailestauju.

Jos akių vokai suvirpa.

— Septintoje klasėje judvi su Lindsė po fizinio lavinimo pamokos pavogėt iš persirengimo kambario visus mano drabužius ir aš turėjau visą dieną vaikščioti vilkėdama prakaituotu treningu. O jūs praminėt mane smirdale Saiks.

— Aš... aš atsiprašau. Aš neprisimenu.

Julija piktai dėbso, rodos, per mane kiaurai žvelgia į tuštumą, esančią man už nugaros.

— Žinoma, tai buvo prieš apšaukiant mane psichopate. — Jos balse nebeliko melodijos. Jis vėl monotoniškas. Staiga ji iškelia ranką ir smarkiai mosteli ore, lyg smeigtų peiliu, sykiu šaižiai suklykdama. Man net oda pašiurpsta. Tą akimirką pagalvoju: galbūt ji iš tikrųjų pamišusi? — Tikrai juokinga. Žudikė psichopate, kas ji, kas ji? Lengvai įsimenanti dainelė.

— Žinai, ir iš manęs žmonės kvailai šaipydavosi. Kai eidavau pro šalį, dainuodavo: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais? Tai juk Samė Kingston! — Tikėjausi prajuokinti ją, maniau, bent krustelės ar kaip kitaip sureaguos, bet ji ir toliau spokso į mane tuščiu žvilgsniu, abejingu veidu.

— Aš jos niekada nedainavau, — atsako pagaliau. O tada, tarsi būtų užsimojusi išvardyti visas mūsų kiaulystes, priduria: — Jūs nufotografavot mane, kai prausiausi po dušu.

— Tai Lindsė, — ištariu automatiškai, jausdamasi vis nesmagiau.

Jeigu ji bent supyktų, būtų vis šis tas. Bet Julija manęs, regis, nemato, tik kalba, tarsi skaitytų milijoną kartų matytą sąrašą.

— Jūs iškabinėjote tas nuotraukas visoje mokykloje. Jas matė ir mokytojai.

— Mes nukabinom... Po kokios valandos.

Man pasidaro gėda. Argi tai, jog nukabinome, gali atitaisyti mūsų padarytą skriaudą?

— Jūs įsilaužėt į mano Yahoo elektroninio pašto dėžutę. Jūs paviešinot mano... mano asmeninius laiškus.

— Tikrai ne mes, — patikinu jausdama palengvėjimą, kad tai (bent jau tai) — ne mūsų darbas.

Iki šiol nežinau, kas įsilaužė į Julijos pašto dėžutę ir išplatino jos ir kažkokio vaikino, vardu Keliaslskausmal18, laiškus; be abejonės, jiedu susipažino internete. Tai buvo dešimtys ilgiausių laiškų, pilnų skambių frazių apie tai, kaip užknisa vidurinė mokykla ir kokie bjaurūs visi žmonės. Įsilaužėlis išsiuntinėjo tuos laiškus beveik visiems mokiniams, pavadinęs tai Susišaudymai Amerikos mokyklose: būsimieji organizatoriai. Mane net šiurpas nupurto pagalvojus, kaip lengva apsirikti vertinant žmones: pamatai tik dalelę, ir klaidingai manai, kad tai — visuma; gali pamatyti priežastis, o galvoji, kad tai — pasekmės, arba atvirkščiai. Nors per pastarąsias šešias dienas Kento namuose esu jau penktą kartą, pasijuntu visiškai sutrikusi. Mane iš vėžių muša ryškios šviesos vonios kambaryje, abejingas Julijos veidas ir pro duris besiveržiantis vakarėlio šurmulys.

O Julija kalba toliau, tarsi manęs negirdėtų.

— Jūs paskleidėt gandus, kad praradau nekaltybę mainais už cigarečių pakelį.

Elė. Tai Elės darbas. Bet negaliu išduoti. O ir beprasmiška. Kaltos esame visos. Kaltas kiekvienas, kuris perpasakojo šią istoriją kitiems, o Julijai einant pro šalį pašnibždomis ištardavo: Kekšė ir sausai atsikosėdavo pamėgdžiodamas rūkalius.

— Aš juk apskritai nerūkau! — sako Julija ir nusišypso, tarsi tai būtų labai juokinga. Tarsi tai, o ir visas jos gyvenimas, tebūtų smagi išdaiga.

— Julija...

— Mano sesuo išgirdo tuos gandus ir paskundė tėvams. Aš... — Pagaliau ji neišlaiko ir sugniaužusi kumščius prispaudžia juos prie šlaunų. — Aš netgi nė karto nesibučiavau. — Tai nuskamba it piktas kuždesys, tarsi išpažintis, kupina įtampos, liūdesio ir apgailestavimo, ir staiga manyje slypėjęs juodas pyktis pratrūksta tarytum pūlinys.

— Aš žinau, supranti? Žinau, kad prikrėtėme daug niekšybių. Žinau, buvome bjaurios ir todėl viskas susiklostė blogai, ir kad... — Nutylu, nes žodžiai stringa gerklėje. Jaučiu, tuoj pravirksiu.

Pajuntu pyktį, jis tarsi milžiniškas debesis užtemdo visa aplinkui, palikdamas tik nedidelį deginantį nusivylimo taškelį: man niekaip nepavyksta priversti jos suprasti, kad stengiuosi ištaisyti klaidas.

Atrodo, taip ir matau, kaip mūsų abiejų, Julijos ir mano, gyvybės apsivyniojusios viena aplink kitą sukdamosi pradingsta kanalizacijos vamzdyje. — Norėjau pasakyti... norėčiau, kad mudvi susitaikytume. Aš mėginu atsiprašyti tavęs. Viskas... nuo šiol viskas bus kitaip.

Julija tvirtai suspaudžia lūpas ir tylėdama žiūri į mane, jos veidas išbalęs. Prispaudžiu rankas prie šonų, kad tik negriebčiau jos už pečių ir nepakratyčiau.

— Tai yra... — Kalbu nieko negalvodama, bet kaip kabindamasi už žodžių ir minčių, prasiskverbiančių pro mano pyktį, tenoriu, kad jie pasiektų Juliją. — Juk šiandien gavai rožių, tiesa?

Didžiulę puokštę, taip?

Julija net sudreba, jos akys sužimba, bet ne iš dėkingumo, o iš pykčio.

— Žinojau, taip ir žinojau, kad tai jūsų darbas. — Julijos balse girdėti įniršis ir skausmas. Lošteliu atgal, tarsi ji būtų man trenkusi. — Kas tai? Dar vienas jūsų juokelis?

Julijos reakcija tokia netikėta, jog užtrunku keletą akimirkų, kol sugalvoju, ką atsakyti.

— Ką? Ne! Tai buvo...

— Vargšelė psichopate. — Julija prisimerkia ir kone sušnypščia: — Jokių draugų. Jokių rožių.

Pasityčiokim iš jos dar kartą.

— Aš nenorėjau iš tavęs pasityčioti. — Nesuprantu, kas atsitiko, kodėl viskas susiklostė taip blogai. — Tai turėjo būti gražu.

Nė nežinau, ar Julija girdi, ką jai sakau. Ji pasilenkia prie manęs.

— Na, tai koks buvo planas? Kaip ketinote panaudoti tą slapto gerbėjo nesąmonę? Papirkti vieną iš savo draugelių, kad suvaidintų, neva aš jam patinku? Būtumėt paprašiusios, kad pakviestų mane į

pasimatymą? Galbūt netgi į mokyklos baigimo vakarėlį? Ir kas tada? Tą vakarą, kai turėtume susitikti, jis paprasčiausiai nepasirodytų? Ak, kaip velniškai juokinga būtų, jeigu imčiau jaudintis, kraustytis iš proto, apsiverkčiau arba visai palūžčiau pamačiusi jį mokyklos koridoriuje. — Julija šokteli atgal. — Man labai gaila, bet turiu jus nuvilti. Jūs kartojatės. Tai — ne naujiena, tai jau buvo. Aštuntoje klasėje — pavasarinis romanas su Andrium Robertsu.

Julija pasvyra į priekį, tarsi ši kalba būtų ją išsekinusi. Jos akyse staiga nebematyti nei pykčio, nei deginančios ugnies. Jos veidas vėl bejausmis, kumščiai nebesugniaužti.

— O galbūt nebuvo jokio plano? — vėl prabyla ji, šįkart tyliai, beveik švelniai. — Galbūt nebuvo jokio tikslo? Galbūt tiesiog norėjot man priminti, kad aš nieko neturiu, nei draugų, nei slaptų gerbėjų.

Galbūt kitąmet, bet tikriausiai niekada, taip? — Ji vėl nusišypso man, ir tai daug blogiau nei pyktis.

Jaučiuosi tokia nusivylusi ir sumišusi, kad vos sulaikau ašaras.

— Prisiekiu, Julija, ne tai norėjau pasakyti. Aš tik... tik pamaniau, kad tau bus malonu gauti rožių.

Maniau, pasijusi geriau.

— Pasijusiu geriau? — Julija ištaria taip, lyg tokius žodžius girdėtų pirmą kartą.

Dabar jos žvilgsnis svajingas, klajoja nežinia kur. Neliko nė ženklo pykčio ar susijaudinimo. Ji netgi atrodo rami. Žiūrėdama į ją iš taip arti nustembu — ji labai graži: panaši į modelį, veido oda vaiduokliškai blyški, didžiulės žydros akys — dangaus brėkštant aušrai spalvos.

— Tu manęs nepažįsti, — pusbalsiu sušnabžda ji. — Ir niekada nepažinojai. Ir negali manęs pakeisti. Niekas negali pakeisti manęs.

Prisimenu, ką vos prieš dvi dienas pasakiau Kentui: Nemanau, kad mane būtų galima pakeisti.

Dabar žinau, kad klydau. Pakeisti galima visus. Juk turi būti koks nors būdas, ir tai vienintelis svarbus dalykas. Mėginu sugalvoti, kaip tai pasakyti Julijai, kaip įtikinti ją, bet Julija ramiai ir grakščiai uždeda ranką man ant alkūnės ir švelniai, bet tvirtai nustumia mane į šoną. Jaučiu, tuoj žengsiu žingsnį į šalį ir leisiu Julijai pasiekti durų rankeną. Gerklę man smaugia ašaros, vis dar karštligiškai ieškau tinkamų žodžių. Tuo metu Julijos veidas darosi vis blyškesnis, regis, tuoj įkais iki baltumo kaip liepsnos liežuvėlio viršūnė. Mintyse jau matau, kaip Julija pamažu gęsta, o jos gyvenimas sumirga man prieš akis tarsi išjungiamo televizoriaus ekranas.

Julija ranka atsiremia į duris, bet stabteli ir įsistebeilija priešais save.

— Žinai, kadaise mudvi su Lindse buvom draugės, — prabyla tuo siaubingai ramiu balsu ir taip, tarsi stovėtų už šimto mylių. — Vaikystėje viską darydavom drauge. Aš tebeturiu jos dovanotą draugystės grandinėlę su pakabuku — širdies pusele. Kai suglaudi tas puseles, matyti užrašas Geriausios draugės amžinai.

Norėčiau paklausti, kas atsitiko, kodėl jos tapo priešėmis, bet žodžiai kažkur įstrigo, nes ašaros gniaužia gerklę. Be to, nenoriu jos pertraukti. Tol, kol Julija kalbasi čia su manim, ji yra saugi.

— Tai įvyko prieš pat jos tėvų skyrybas. — Julija žvilgteli mano pusėn, bet jos žvilgsnis nuslysta šonu, neužkliudydamas mano veido. — Ji būdavo tokia liūdna. Eidavau nakvoti pas ją į namus. Jos tėvai pykdavosi taip smarkiai, kad mudvi pasislėpdavom po lova ir dar visas skyles užkamšydavom pagalvėmis, kad tik negirdėtume riksmo. Ji sakydavo, neva statom fortą. Lindsė visada taip elgdavosi, na, stengdavosi bet kur įžvelgti ką nors gera. Tačiau kai manydavo, kad aš jau miegu, pravirkdavo ir verkdavo ilgai. Ji ėmė sapnuoti košmarus. Tikrai baisius. Prabusdavo vidury nakties klykdama.

Julija nusišypso ir vėl įsispokso į duris. Gaila, kad negaliu įsiskverbti į jos prisiminimus, pamatyti to, ką mato Ji, ir ištaisyti tai, kas buvo sugadinta.

— Žinai, ji net ėmė vėl šlapintis į lovą. Vien dėl to, kad jos mama ir tėtis taip smarkiai pykdavosi.

Ji jautėsi paniekinta, ir tai suprantama. Liepė man prisiekti, kad saugosiu paslaptį, sakė, jeigu išplepėsiu, ji niekada daugiau su manim nesikalbės. Kartais pabudusios ryte pamatydavome, kad

pagalvės, ant kurių miegodavome savo forte, šlapios. Aš apsimesdavau, kad nieko nepastebiu. Vieną rytą nuėjau į vonios kambarį išsivalyti dantų. Radau Lindsę sėdinčią tenai ir šveičiančią pagalvę; ji naudojo tiek chlorkalkių, kad man tuoj ėmė graužti akis. O ji jau šveitė tą pagalvę kokį pusvalandį.

Pagalvė buvo sugadinta, nusėta baltomis dėmėmis, o Lindsės pirštai — raudoni, oda nusilupusi.

Chlorkalkės nudegino jai pirštus, bet man atrodė, kad ji to nė nepastebėjo. Ji tik norėjo, kad pagalvė būtų švari.

Užsimerkiu ir jaučiu, kaip po kojomis siūbuoja grindys. Prisimenu, kaip kavinės Pas Rozalitą tualete pamačiau Lindsę klūpančią, o klozete plūduriuojančius maisto gabalėlius. Jos veide buvo matyti ir gėda, ir pyktis, ir iššūkis.

— Kartą jos tėvai pykosi taip smarkiai, kad mes net pabėgom iš jos namų. Abi tada buvom gal septynerių ar aštuonerių. Iki pat mano namų ėjom pėstute. Buvo kovas, lauke šaltoka. Sutarėm, kad Lindsę paslėpsiu savo kambaryje. Niekam neišduosiu, kur ji dingo, nešiu jai maisto ir saugosiu ją. Ji labai mėgo guminius meškiukus ir batonėlius Snickers. Mėgo šokoladą ir saldainius. Tiesą pasakius, ji mėgo viską, kas saldu.

Nevalingai išleidžiu keistą tylų garsą. Nežinau, ar klausytis toliau. Mane apima jausmas, kad viskas slypi kaip tik čia: šiame vonios kambaryje, šioje istorijoje. Čia slypi visos šaknys ir pumpurai, pradžia ir pabaiga.

Bet Julija kalba toliau — ramiai, monotoniškai, tarsi niekur neskubėtų, tarsi mums priklausytų visas pasaulio laikas.

— Žinoma, mums neišdegė. Užlipom laiptais į mano miegamąjį, bet mus išgirdo mano mama, nes abi susiginčijome, kuri miegos žemoje lovelėje su ratukais, o kuri — didelėje lovoje. Mama baisiausiai išsigando. Sužinojusi, kad tokį kelią įveikėme pėsčiomis, ji ėmė šaukti, barėsi, kad mus galėjo kas nors pagrobti arba nužudyti, ar dar ką padaryti. Atsimenu, man pasidarė gėda. — Julija pakelia rankas ir pažvelgia sau į delnus. — Bet tai dar nieko. Kai mano mama pasakė, kad Lindsei teks grįžti namo, toji tiesiog pamišo. Dar niekad nebuvau girdėjusi jos taip staugiant.

Julija nutyla ir ilgokai neprataria žodžio. Dingteli, kad turbūt jau viską papasakojo. Man galvoje įkyriai zirzia jos pasakyti žodžiai, jie sukasi ratu ir pagaliau susidėlioja tarsi trūkstamos raidės tuščiuose kryžiažodžio langeliuose. Ji visada taip elgdavosi, na, stengdavosi bet kur įžvelgti ką nors gera... O ji jau šveitė tą pagalvę kokį pusvalandį... Lindsės pirštai — raudoni, oda nusilupusi... Jaučiu, netrukus man kažkas paaiškės, tik nesu tikra, ar noriu tai žinoti. Vonios kambarys kažin koks mažas ir tvankus. Krūtinę slegia nepakeliama našta. Man norisi ištrūkti iš čia, prasibrauti pro Juliją ir nerti į vakarėlio šurmulį, išgerti alaus ir pamiršti Juliją, pamiršti viską. Bet stoviu tarsi prikaustyta. Aš negaliu pajudėti. Vis regiu, kaip sapne man prieš akis atsiveria begalinė tamsuma. Aš nenoriu grįžti į tamsą.

— Pagalvojus atrodo netgi juokinga, — vėl prabyla Julija. — Mes su Lindsė viską darydavome kartu. Mes netgi kartu tapome skautėmis. Tai jos idėja. Manęs visai nedomino sausainių dalijimas, stovyklos laužai ir panašūs dalykai. Penktoje klasėje, mokslo metų pradžioje, išvykome į iškylą. Be abejo, abi miegojome vienoje palapinėje. Žiūriu į Julijos rankas. Jos truputį virpa — vos vos, beveik nepastebimai, tarsi būtų kolibrio sparneliai. Akies krašteliu Julija pastebi, kur žvelgiu. Grakščiai, bet ryžtingai nuleidžia rankas ir priglaudžia prie šlaunų.

— Atsimeni pravardę, kurią man buvo sugalvoję penktoje klasėje? Pravardę, kurią sugalvojo Lindsė? Geltonoji karštligė. — Julija papurto galvą. — Mane šitaip vadindavo taip dažnai, kad aš net sapnuodavau tą pravardę. Kartais netgi pamiršdavau savo tikrąjį vardą. — Julija pažvelgia į mane. Jos veidas tiesiog spinduliuoja, beveik švyti, atrodo nuostabiai. — Juokingiausia, jog tai —

visai ne aš. Tai Lindsė prišlapino į miegmaišį. Ryte visa palapinė smirdėjo. Kai atėjo mokytoja Bridžes ir paklausė, kas atsitiko, Lindsė bedė į mane pirštu ir sušuko: Tai ji padarė! Niekada nepamiršiu Lindsės veido, kai ji šaukė: Tai ji padarė! Atrodė išsigandusi, tarsi aš būčiau laukinis šuo ir ketinčiau jai įkąsti.

Prisispaudžiu prie durų laiminga, kad yra į ką atsiremti. Viskas dabar aišku, be jokios abejonės. Štai kodėl Lindsė taip niršta, štai kodėl ji visad laikydavo iškėlusi sukryžiuotus pirštus, neva kad apsisaugotų nuo Julijos Saiks. Ji jaučia jai ne neapykantą. Ji bijo jos. Julija Saiks — pačių seniausių ir turbūt pačių baisiausių Lindsės paslapčių saugotoja.

Kaip viskas absurdiška, valdoma vien sutapimų ir atsitiktinumų. Vienas žmogus staiga pakyla į viršų, kitas — palaipsniui krinta žemyn: atsitiktinai, beprasmiškai. Taip paprasta, tarsi tinkamoje arba netinkamoje vietoje atsirastum priklausomai nuo to, kaip į tai pažvelgsi. Taip paprasta, kaip vieną dieną trokšti atsigerti dietinės Pepsi prie baseino, o kitą dieną būti nuneštam potvynio; taip paprasta, kaip nepasakyti ne.

— Kodėl nieko nesakei? — klausiu, nors atsakymą žinau pati. Mano balsas prikimęs, nes stengiuosi sutramdyti ašaras.

Julija gūžteli pečiais.

— Ji buvo mano geriausia draugė, supranti? Tais laikais ji būdavo tokia liūdna. — Julija išleidžia kažkokį garsą, lyg nusijuokia, lyg suinkščia. — Be to, — priduria tyliau, — maniau, tai praeis.

— Julija... — prabylu aš.

Ji kresteli pečiais, tarsi nusimestų naštą — mūsų pokalbio, savo praeities.

— Dabar tai nebesvarbu, — greitai ištaria ji, tada atrakina duris ir išsmunka lauk.

— Julija!

Už durų pilna žmonių. Kai išeinu, mane stumteli dvi antraklasės gimnazistės, besipešančios, kuri pirma eis į tualetą. Jos girtos ir šaukia: — Aš pirma!

— Ne, aš pirma!

— Tu ką tik atėjai!

Keletas žmonių perveria mane piktais žvilgsniais.

Nustumdama visus į šalį, į priekį prasibrauna Bridžita Makgvair. Jos veidas raudonas, išmuštas dėmėm, skruostais teka ašarų upeliai. Pamačiusi mane, ji kūkčiodama ištaria: — Tu... — Ji nutyla, staigiai aplenkia abi antraklases gimnazistes ir užsirakina vonios kambaryje.

— Ne... Ir vėl! — sušunka kažkas.

— Aš tuoj apsidarysiu, — sudejuoja viena iš gimnazisčių, sukryžiuoja kojas ir ima striksėti vietoje.

Bridžitai iš paskos atskuba Aleksas Limentas. Jis prasibrauna iki vonios kambario durų ir ima belstis, prašo Bridžitos išeiti. O aš dar nė nepajudėjau iš vietos. Stoviu prispausta prie sienos, užspeista į kampą, netekusi žado, kad viskas susiklostė taip negerai. Prisimenu, ką kartą girdėjau pasakojant apie skendimą: kai įkrenti į šaltą vandenį, skęsti pradedi ne iškart, bet šaltis tave suklaidina ir imi manyti, jog dugnas — viršuje, o paviršius apačioje. Tu imi plaukti, plauki, plauki, plauki iš visų jėgų, bet ne į tą pusę, o vis žemyn, link dugno, kol galų gale paskęsti. Taip aš jaučiuosi dabar — tarsi viskas būtų apvirtę aukštyn kojomis.

— Tavo elgesys tiesiog nepakenčiamas.

Staiga suprantu, kad Aleksas kalba su manim. Jis spokso paniekinamai patempęs lūpą, rodydamas dantis.

— Žinai, kas tu? — Jis atsiremia delnais į sieną man virš galvos, užtverdamas kelią. Matau

prakaito lašelius jam ant kaktos, jaučiu iš burnos sklindant alaus ir žolės kvapą. — Tu, Samanta Kingston, esi kalė. Šie žodžiai supurto mane ir pažadina iš stingulio. Man būtina susikaupti. Julija yra kažkur miške, šaltyje. Ji tikriausiai eina link kelio. Aš vis dar galiu ją pasivyti, pasikalbėti ir priversti ją suprasti.

Delnais įsiremiu Aleksui į krūtinę ir stumteliu jį. Jis susvyruoja ir lošteli atgal.

— Patikėk, — sakau, — girdžiu jau ne pirmą kartą.

Prasibraunu pro žmones koridoriuje ir laiptais nulekiu žemyn. Pusiaukelėje išgirstu kažką mane šaukiant vardu. Staigiai sustoju. Už manęs žemyn lipantys žmonės keiksnodami mane atsitrenkia vienas į kitą tarsi domino kauliukai.

— Jėzau, kas dar? — Apsisuku ir pamatau Kentą.

Jis užšoka ant turėklo ir nučiuožia žemyn, pakeliui vos nenumušdamas Hanos Gordon.

— Vis dėlto atėjai.

Kentas nušoka nuo turėklo per du laiptelius aukščiau manęs. Jis kiek uždusęs, akys tiesiog švyti iš laimės. Ant kaktos užkritę plaukai, apšviesti visur prikabinėtų kalėdinių lempučių, atrodo šokolado ir karamelės spalvų. Aš vos susivaldau neatkišusi rankos ir nenubraukusi plaukų jam nuo kaktos.

— Juk sakiau, kad ateisiu, argi ne? — Jaučiu po širdim stiprėjant buką skausmą. Visą vakarą, apskritai visą šią dieną, aš svajojau stovėti šalia jo, o dabar štai neturiu laiko. — Klausyk, Kentai...

— Na, kai pamačiau Lindsę ir visas kitas, pamaniau, turbūt ir tu čia. Nes jūs dažniausiai visur vaikštot kartu, ar ne? Paskui ieškojau tavęs... — Kentas išraudęs nutyla. — Na, tai yra aš ne visai ieškojau, bet greičiau dairiausi, vaikščiojau ir bendravau su visais. Na, taip ir turėtų elgtis vakarėlio šeimininkas. Bendrauti su visais. Tad vis užmesdavau akį...

— Kentai!

Mano balsas nuskamba griežtai ir piktai. Sekundėlę užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip jausčiausi gulėdama šalia jo visiškoje tamsoje, įsivaizduoju jo pirštus liečiant man ranką. Bet staiga dingteli: tai tiesiog neįmanoma, aš ir jis — tai neįmanoma. Kai atsimerkiu, Kentas vis dar stovi ten pat ir laukia, kiek suraukęs kaktą. Jis atrodo toks mielas ir paprastas. Vaikinas, kuris nusipelno merginos, dėvinčios kašmyro megztukus, puikiai sprendžiančios kryžiažodžius arba grojančios smuiku, arba dirbančios savanore nemokamoje valgykloje. Mielos, paprastos ir nuoširdžios merginos. Skausmas dar sustiprėja, tarsi kas būtų įstrigęs manyje ir draskytų vidurius. Aš ne ta, kurios jam reikia. Net jeigu tą pačią dieną tektų išgyventi begalybę kartų, aš niekada nebūsiu jam tinkama mergina.

— Atleisk, — išspaudžiu per prievartą. — Aš... dabar negaliu su tavimi kalbėti.

— Bet... — Kentas sutrikęs paslepia rankas marškinių rankovėse.

— Atleisk. — Vos neištariau: Taip bus geriau, bet dingteli, kad nėra prasmės to sakyti. Nueinu nė neatsisukdama, nors ir jaučiu, kad jis seka mane akimis.

Lauke apsivelku džemperį ir iki pat smakro užsisegu užtrauktuką. Lietus teka už kaklo, aptemptos kelnės iškart sušlampa. Šį vakarą bent jau apsiaviau batus be kulniukų. Patraukiu keliuku. Jis apledijęs, tad prisilaikau už sustatytų automobilių. Nuo šalčio ima gelti gerklę. Keista, bet kaip tik tuo metu į galvą šauna pati kvailiausia mintis: Man reikėtų dažniau pabėgioti. Mintis apie tai vos neišmuša manęs iš vėžių, norisi ir juoktis, ir verkti. Bet tuoj prisimenu Juliją, susirietusią prie 9-ojo greitkelio, stebinčią pro šalį lekiančius automobilius ir laukiančią Lindsės, tad einu toliau.

Po kurio laiko vakarėlio garsai išsisklaido ore, viską apgaubia tyla. Girdėti tik lietaus ošimas, tarsi tūkstančiai smulkių stiklo šukių kristų ant kelio, ir mano žingsnių aidas. Aplink tamsu nors į akį durk.

Sulėtinu žingsnį, apgraibomis einu nuo vieno automobilio prie kito. Pirštais jaučiu metalą, tokį šaltą, kad net nudegina. Kai prieinu tanką, grėsmingai iškilusį virš kitų automobilių, pasirausiu rankinėje ir pirštais užčiuopiu metalinę akmenukais apklijuotą raktinės grandinėlę su užrašu Bloga mergaitė. Tai

Lindsės automobilio rakteliai. Garsiai išpučiu orą. Bent vienas teigiamas dalykas šįvakar: be raktelių Lindsė niekaip neišvažiuos. Šį vakarą jos automobilis nepajudės iš čia, kad ir kaip ilgai Julija lauktų.

Vis dėlto užrakinu dureles ir įjungiu signalizaciją.

Galiausiai automobilių eilė baigiasi. Slenku į priekį vėžlio žingsniu keikdama save, kad nepasiėmiau prožektoriaus, keikdama vasario 12-ąją, keikdama Juliją Saiks. Dabar suprantu, kad siųsti jai rožes buvo tikrai kvaila mintis, netgi įžeidimas. Galvoju apie Juliją ir Lindsę, kai prieš daugelį metų Lindsė, išsigandusi ir pažeminta, palapinėje pirštu bedė į Juliją. Tada viskas ir prasidėjo. O Julija šitiek metų saugojo Lindsės paslaptį. Maniau, tai praeis.

Lietus pliaupia kaip iš kibiro. Kuo ilgiau galvoju, tuo labiau nirštu. Tai — mano gyvenimas: visa ta didžiulė, pakrika įvykių ir galimybių maišalynė — pirmi ir paskutiniai bučiniai, universitetas, namai ir santuoka, barniai ir atsiprašinėjimai, o laimė suvedama į vieną tašką, į dalelę sekundės, ir galutinai sunaikinama dėl to vienintelio, to paskutinio Julijos poelgio: jos keršto mums, jos keršto man. Kuo labiau tolstu nuo šurmuliuojančių Kento namų, tuo labiau esu tikra: Ne, to negali būti.

Nesvarbu, ką esame jai padarę, to negali būti.

Staiga keliukas praplatėja ir pamatau 9-ąjį greitkelį, blizgantį tarsi upė, tarsi skystą sidabrą, tviskantį šviesoje. Nė nepastebėjau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. Iškvepiu ir žiopčioju atgaudama kvapą, džiaugdamasi šviesomis. Nusišluostau nuo akių lietaus lašus ir pasuku į kairę. Ieškodama Julijos atidžiai apžiūriu miško pakraštį. Manyje vis dar rusena mažytė viltis, kad pasikalbėjusi su manim Julija pasijuto geriau. Galbūt ji vis dėlto grįžo namo, galbūt tas pokalbis vis tik buvo naudingas. Kita vertus, prisimenu tylų, bespalvį jos balsą ir suprantu: vonios kambaryje ji kalbėjosi visai ne su manim. Jos mintys klajojo kažkur toli, tarsi Julija būtų įkalinta kažin kokiame rūke, galbūt prisiminimuose, galbūt tarp visų dalykų, kurie būtų galėję susiklostyti kitaip. Man už nugaros suriaumoja automobilis, ir aš net pašoku. Paslystu ir sukniumbu ant apledijusio kelio, delnais atsiremdama į asfaltą. Pro šalį pralekia automobilis, jam iš paskos — dar vienas. Varikliai riaumoja garsiai it griaustinis. Išgirstu šaižų pypsėjimą, iki manęs atrieda garsų bangos, jos vis garsėja. Pakeliu akis ir pamatau priekinių žibintų šviesas, grėsmingai artėjančias prie manęs. Pamėginu pajudėti, bet negaliu. Bandau šaukti, bet negaliu. Sustingstu. Didelės tarsi mėnuliai žibintų šviesos iš lėto slenka tiesiai į mane. Paskutinę akimirką automobilis sukteli į šoną ir pralekia taip arti manęs, kad pajuntu nuo variklio sklindančią šilumą, užuodžiu išmetamųjų dujų smarvę ir išgirstu per radiją garsiai grojančios dainos žodžius: Tegu viskas dega, liepsnoja ir išnyksta. Paskui automobilis pradingsta, vis dar pypsėdamas išnyksta naktyje, muzika bumbsi vis tyliau, kol lieka tik ritmas. Į asfaltą nusibrozdinau delnus. Širdis krūtinėje daužosi taip greitai, kad, neabejoju, tuoj iššoks lauk.

Visa drebėdama pamažu atsistoju. Kita kelio puse lėtai praslenka dar vienas automobilis. Nuo ratų į visas puses tyška vanduo.

Ir tada priekyje, už kokių penkiolikos metrų, pamatau iš miško išnyrantį susigūžusį baltą siluetą, kuris staiga išsitiesia tarsi laiba, blyški gėlė. Julija. Atsargiai, kad nepaslysčiau ant juoduojančio ledo dėmių, iš lėto einu link jos. Ji stovi nejudėdama, tarsi nejaustų krintančio lietaus. Paskui ištiesia rankas į šonus, tarytum ruoštųsi šokti nuo aukšto tramplino. Stovėdama tokia poza atrodo bauginamai graži. Prisimenu, kai vaikystėje per Kalėdas ir Velykas nueidavome į bažnyčią, aš vis bijodavau pažvelgti į sakyklą, kur stovėdavo medinė Jėzaus, prikalto prie kryžiaus, statula.

— Julija!

Ji nė nekrusteli. Gal negirdi manęs, o gal nekreipia dėmesio. Mus skiria penki metrai, trys metrai...

Man už nugaros pasigirsta tylus dundesys. Atsisuku ir pamatau tamsoje grėsmingai artėjantį didžiulį sunkvežimį. Ir vėl galvoje šmėsteli visiškai nereikšminga mintis: Iš jo tikrai reikėtų atimti teises, nes lekia kaip išprotėjęs. Vėl atsigręžusi į Juliją matau ją, visą įsitempusią, rankas prispaudusią prie

šlaunų, artėjančią prie kelio. Ji man kažką primena, bet nežinau ką. Tačiau po akimirkos dingteli: ogi ji panaši į šunį, tykantį paukščiuko. Ir tą pačią akimirką suvokiu, kas čia vyksta. Julija slenka tarsi baltas miglos debesis, o aš pasileidžiu kiek kojos įkerta ir pasiveju ją kaip tik tą akimirką, kai ji iššoka ant kelio. Sunkvežimio vairuotojas nuspaudžia garso signalą, jis toks šaižus, kad, atrodo, aplinkui suvibruoja oras. Visa jėga trenkiuosi į Juliją, mudvi parkrintame ir kūlversčiais ridenamės žemyn, į mišką. Aš rėkiu, Julija rėkia. Man petį perveria skausmas. Apsiverčiu ant nugaros ir virš galvos pamatau tankų juodų šakų tinklą.

— Ką darai? — šaukia Julija. Atsisėdusi pamatau, kad abejingame jos veide pagaliau atsispindi jausmai — veidas perkreiptas iš pykčio. — Ką, po velnių, darai?

— Ką aš darau? — Irgi užsiplieskiu pykčiu. — Ką tu darai? Šokinėji tarp atsitiktinai pravažiuojančių sunkvežimių? Maniau, tavo tikslas yra sulaukti Lindsės...

— Lindsės? Lindsės Edžkomb? — Julijos pyktis atslūgsta, ji atrodo sumišusi. Pakelia rankas ir susiima už galvos. — Nesuprantu, apie ką tu.

Aš sutrinku.

— Maniau... Na, kad tai bus tavo didysis kerštas...

Julija nusijuokia, bet nelinksmai.

— Kerštas? — Ji papurto galvą, o veidą vėl uždengia nepermatomas šydas. — Nepyk, Same. Bent šįkart tai neturi nieko bendra su jumis. — Julija atsistoja. Atrodo, netgi neketina nubraukti prie drabužių prilipusių lapų ir purvo. — O dabar, būk gera, palik mane ramybėje.

Man sukasi galva, sunku į Juliją sutelkti dėmesį, tarsi mus skirtų ne pusmetris, o keli kilometrai.

Lietus pila dar smarkiau, tarsi įvairių dydžių žirniukai byra ant žemės. Man galvoje sukasi vaizdų fragmentai: Lindsė išdidžiai paplekšnoja ranka per tanko variklio gaubtą sakydama: Galėčiau trenktis netgi į vilkiką ir nė nenubrozdinčiau; Dunkin Donuts kavinės savininkas šūkteli: Tai ne mašina, tai — sunkvežimis. Galvoju apie atsitiktinumus, kaip viskas akimirksniu gali pasikeisti: gali atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu arba netinkamu laiku. Laiku... Į mus lekia milžiniškas sunkvežimis, apšviestos priekinės metalinės jo grotelės švyti tarsi didžiuliai dantys. Automobilis nepaprastai didelis ir galingas. Tai — ne kerštas. Tai atsitiktinumas. Kvailas, beprotiškas, grynas atsitiktinumas.

Maža dalelė kažin kokio keisto pasaulio mechanizmo — tam tikru metu sutrinkančio, trūkčiojančio, užsivedančio ir atsitiktinai su kuo nors susiduriančio.

— Bet kodėl? — Šiaip taip atsistoju. — Kodėl atėjai į vakarėlį? Ko tu siekei?

Julija nežiūri į mane, tik gūžteli pečiais.

— Tiesą sakant, nieko aš nesiekiau. Tenorėjau pasakyti... Anksčiau vis bijodavau garsiai pasakyti tai... ką manau apie jus. Dabar nebebijau. Nebijau jūsų, nebijau nieko. Aš netgi nebijau... — Julija nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti: Aš netgi nebijau numirti.

Tačiau žinau, kad ji pasakė ne visą tiesą. Į vakarėlį ryžosi ateiti tikrai ne vien dėl to. Staiga visa stoja į savo vietas ir suvokiu siaubingą tiesą: Julijai reikėjo, kad mes būtume čia, jai reikėjo to paskutinio stumtelėjimo. Užsimerkiu ir prisimenu šlapią, griuvinėjančią Juliją, tarsi kamuoliuką stumdomą nuo vieno žmogaus prie kito. O juk šį vakarą Julija turbūt tetroško papasakoti savo istoriją — norėjo priminti blogus dalykus. Įdomu, ar jai prireikė daugiau laiko pasiryžti tą dieną, kai mes visos likome nakvoti pas Lindsę? (Tą dieną, kai Julijai viskas pasibaigė kitaip — kai nusišovė pasislėpusi pusrūsyje.) Gal ji atėjo į vakarėlį, bet niekas jos nepastebėjo, niekas nekreipė į ją dėmesio, ir tada Julija suprato, kad jai neužteks drąsos to padaryti. Gal vėliau, tą patį vakarą, ji sėdėjo spoksodama į šautuvą, gulintį ant kelių, ir įsivaizdavo veidus žmonių, kankinusių ją metų metus?

Staiga tamsoje išnyra grimasos iškreiptas Vikės Halinan veidas, ir aš atsimerkiu. Galbūt prieš pat

mirtį pamatai tave persekiojantį vaiduoklį?

— Tai — ne išeitis, — ištariu silpnu balsu. Jaučiuosi taip, tarsi lietus būtų prasiskverbęs man į smegenis ir jos ištižo, tapo nenaudingos. Neprisimenu nė žodžio iš to, ką norėjau pasakyti Julijai. Tik pakartoju truputėlį garsiau: — Tai — ne išeitis.

— Prašau, — tyliai atsiliepia Julija. — Aš tik noriu pabūti viena.

— O kaip tavo šeima? — kone klykteliu, nes suprantu: aš vėl prarandu ją, prarandu savo galimybę.

— Kaip tavo sesuo?

Julija neatsako, tik nejudėdama žiūri į kelią. Nuo lietaus jos palaidinukė kiaurai peršlapo. Matau nugaroje išsikišusias mentes, panašias į paukštelio sparnus. Prisimenu tą akimirką, kai Elės mama atėjusi į svetainę pasakė mums: Julija Saiks nusišovė. Tuo metu man dingtelėjo, kad tai — nelabai tinkamas savižudybės būdas Julijai, kad jai labiau pritiktų nušokti nuo kur nors arba nukristi skrodžiant dangų. Kaip ir anąkart, įsivaizduoju Juliją staiga išskleidžiančią sparnus ir saugiai pakylančią į dangų.

Kelyje ką tik buvo keistai tuščia, jokių automobilių. Bet dabar iš abiejų pusių vėl girdžiu variklių — garsų galingų variklių — gausmą.

— Julija! — Žengiu žingsnį ir tvirtai sugriebiu ją už rankos. — Negaliu tau leisti taip pasielgti.

Ji pažvelgia į mane tokiu tuščiu žvilgsniu, kad man net kvapą užgniaužia. Jos akys panašios į du skaidrius ežerus, be jokios išraiškos. Žiūrėdama į Juliją prisimenu tą iš laikraščių skiaučių susiūtą kaukę su skylėmis vietoj akių: siaubingas, subjaurotas, iš gabalų suklijuotas veidas tuščiomis akiduobėmis. Priblokšta to vaizdo paleidžiu Julijos ranką. Ausyse girdžiu riaumojimą, jaučiu artėjant automobilius, bet stoviu tarsi sukaustyta. Negaliu liautis spoksojusi į Juliją.

— Per vėlu, — tarsteli Julija, atsitraukia nuo manęs ir metasi ant kelio — kaip tik tuo metu, kai iš priešingų pusių atvažiuojantys autobusiukai ketina prasilenkti.

Sublizga metalas, pamatau, kaip nežinia koks baltas pavidalas staiga pakyla į orą. Akimirką jaučiu neapsakomą džiaugsmą — jai pavyko, ji skrenda, dingteli man, ir laikas, regis, sustoja, o Julija spindi ore tarsi gražus paukštis. Bet tada laikas vėl pradeda tekėti, ir Julija neišsilaiko ore. Ji krinta ant kelio, o tamsą perskrodžia veriantis klyksmas. Ir vėl man prireikia laiko suprasti, kad tai rėkiu aš.

VAIDUOKLIAI IR ROJUS Po pusantros valandos sėdime su Lindse automobilyje, kieme prie jos namų, ir stebime, kaip lietus virsta sniegu. Stebime, kaip viskas aplinkui nurimsta, kaip tūkstančiai lietaus lašų, regis, akimirksniu sušąla ore ir tyliai leidžiasi ant žemės. Elodę ir Elę jau nuvežiau namo. Grįždamos iš vakarėlio visos tylėjome. Elodė atsirėmė į sėdynę ir apsimetė mieganti. Bet po kurio laiko žvilgtelėjusi į veidrodėlį pamačiau žibant jos akis — ji stebėjo mane.

— Jėzau, na ir vakaras. — Lindsė kakta atsiremia į langą. — Tikra nesąmonė, ką? Niekada nebūčiau pagalvojusi... Na, ji buvo akivaizdžiai kuoktelėjusi, bet nemaniau, kad galėtų... — Lindsė sudreba ir žvilgteli į mane. — Ir tu buvai šalia.

Policija ir greitosios pagalbos medikai rado mane stovinčią kelkraštyje ir spoksančią į įvykio vietą. (Atvilioti sirenų kauksmo, tarsi drugiai į šviesą iš miško čionai tuojau ėmė plūsti ir vakarėlio dalyviai, staiga išsiblaivę, tylūs.) Aš netgi buvau apklausta policininkės. Jai ant smakro, pačiame centre, pamačiau didžiulį apgamą ir visą dėmesį sutelkiau į jį, tarsi tas apgamas būtų juodame danguje šviečianti vienintelė žvaigždė, padedanti man orientuotis tamsoje.

Ar ji buvo girta?

Ne. Ar buvo apsvaigusi nuo narkotikų? Nebijok, man gali pasakyti.

Ne. Bent jau man taip neatrodė.

Lindsė apsilaižo lūpas, nerimastingai gniaužo kumščius.

— Ar ji... Ar ji tau nieko nesakė? Nepaaiškino, kodėl taip pasielgė?

To paties manęs klausė ir policininkė. Tai buvo paskutinis jos klausimas, turbūt pats svarbiausias: Ar ji tau ką nors sakė? Bent ką, kas leistų suprasti, kaip ji jautėsi, ką ketino daryti?

Nemanau, kad ji būtų ką nors jautusi.

Lindsei atsakau: — Nemanau, kad būtų galima paaiškinti tokį poelgį.

Tačiau ji neatstoja.

— Turbūt ji turėjo kokių nors problemų, ką? Kažkas negerai namie, taip? Juk žmonės taip nesielgia šiaip sau.

Prisimenu šaltus, tamsius Julijos namus, sienomis lakstančius televizoriaus metamus šešėlius, nepažįstamos poros nuotrauką sunkiuose sidabriniuose rėmeliuose.

— Nežinau, — atsakau. Pažvelgiu į Lindsę, bet ji sėdi nusukusi akis. — Turbūt niekada nebesužinosime.

Jaučiu tokią gilią tuštumą, kad tai veikiau ne tuštuma, o palengvėjimas. Turbūt panašiai jautiesi, kai esi nešamas bangų — kai siaurai, tamsiai pakrantės juostai pasislėpus už horizonto apsiverti ant nugaros ir matai tik žvaigždes, dangų ir vandenį, sūpuojančius tave glėbyje. Tada iškeli rankas ir pagalvoji: Kaip gera!

— Ačiū, kad pametėjai iki namų. — Lindsė uždeda ranką ant durų rankenėlės, bet neišlipa. — Ar tikrai gerai jautiesi?

— Man viskas gerai.

Stebiu įstrižai krentančias snaiges: lyg nešamos stiprios srovės jos teka, pakyla aukštyn, paskui ima staigiai leistis. Tai tarsi potvynis, kuriam atslūgus viskas aplinkui ima žėrėti. Nuostabiai gražu.

Dingteli, kad tai tik vienas iš daugelio dalykų, kurių Julija nebepamatys.

Lindsė kramto nagus — to įpročio ji neva atsikratė trečioje klasėje. Prie garažo įsijungė automatinė šviesa. Lindsės veidas liko šešėlyje.

— Lindse?

Ji krūpteli, tarsi būtume tylėjusios jau valandų valandas ir ji išsigando pamačiusi mane vis dar sėdinčią automobilyje.

— Ką?

— Atsimeni apsilankymą Pas Rozalitą, kai grįžai iš Niujorko? Kai užklupau tave tualete?

Lindsė atsisuka ir tylėdama spokso į mane. Jos akys tamsios — du juoduliai šviesiame veide.

— Ar tai tikrai buvo vienintelis kartas? — klausiu.

Ji dvejoja, bet tik akimirką.

— Žinoma, taip, — atsako, veikiau sušnabžda, ir aš suprantu, kad ji meluoja.

Suprantu ir tai, kad Lindsė — ne bebaimė. Ji siaubingai bijo. Lindsė bijo, kad žmonės supras, jog ji apsimetinėja, sau kelią per gyvenimą skinasi taukšdama niekus, vaizduoja tiksliai žinanti, ko nori, nors iš tikrųjų kapanojasi sutrikusi, kaip ir visi kiti. Lindsė gali tau įkąsti, jei manys, kad pažvelgei į ją ne taip, bet ji — lyg mažytis nuožmus šunytis, kuris vis loja ir tuščiai mėgina grybštelėti dantimis, bet įsitempus grandinei grįžta atgal į savo vietą.

Milijonai snaigių skrieja, sukasi ratu, visos kartu jos panašios į audringai vilnijančias baltas bangas. Įdomu, ar iš tikrųjų kiekviena snaigė vis kitokia?

— Julija man papasakojo. — Atremiu galvą į sėdynės atlošą ir prisimerkiu, kad matyčiau vien tik baltumą. — Apie skaučių iškylą. Kai judvi buvot penktoje klasėje... kai dar buvot draugės.

Lindsė sėdi tyli, bet jaučiu, kad vos vos virpa.

— Ji sakė, kad iš tikrųjų visai ne ji, o tu... na... pati žinai.

— Ir tu ja patikėjai? — skubiai atšauna Lindsė. Bet ištaria tai nevalingai, nieko negalvodama, tarsi nesitikėtų, kad nuo jos atsakymo kas pasikeis.

Bet man tai nerūpi.

— Atsimeni, po to įvykio visi ėmė ją pravardžiuoti Geltonąja karštlige? — Atsimerkiu ir pažvelgiu į Lindsę. — Kodėl visiems tvirtinai, kai tai padarė ji? Na, suprantu, kai taip atsitiko, buvai išsigandusi, susigėdusi, bet vėliau... Kodėl ėmei pliurpti visiems? Kodėl reikėjo išplatinti tai, kad visi žinotų?

Lindsė ima drebėti jau stipriau, ir man dingteli, kad ji apskritai neatsakys arba sumeluos. Bet ji prabyla, jos balsas ramus, tik šiek tiek pasikeitęs, neįprastas. Galbūt tai apgailestavimo gaidelė?

— Aš buvau tikra, kad ilgai tai nesitęs. — Praėjo šitiek metų, bet ją tai, regis, vis dar stebina. — Maniau, galiausiai ji papasakos visiems, kas iš tikrųjų įvyko. Na, ji apgins save, supranti? — Lindsė nutyla, o kai prabyla vėl, balse pasigirsta isteriškos gaidelės. — Kodėl ji nė nepabandė apsiginti? Nė karto. Ji tik... ji tik prisiėmė kaltę. Kodėl?

Man dingteli: šitiek metų Lindsė slėpė šią slaptąją tiesą, šią slaptąją aš, verkdavo kiekvieną naktį ir šveisdavo pagalves, kad išvalytų šlapimo dėmes; tai pati baisiausia paslaptis, praeitis, kurią stengiamės pamiršti.

Pagalvoju ir apie save, kai sėdėdavau tylėdama, susigūžusi iš baimės, bijodama pasakyti ar padaryti ką ne taip, bijodama, kad manyje sukils ta keista, išstypusi jojikė nevykėlė ir tarsi gyvatė vienu ypu praris mano naująją aš. Prisimenu, kad nuėmiau nuo lentynų visus savo trofėjus ir išmečiau minkštą pagalvę-fotelį, prikimštą polistireno rutuliukų, kad išmokau madingai rengtis ir niekada pietums nevalgiau karšto maisto, o svarbiausia, išmokau laikytis atokiau nuo žmonių, kurie būtų nusitempę mane žemyn, atgal į ten, iš kur atėjau. Atokiau nuo tokių žmonių kaip Julija Saiks. Tokių kaip Kentas.

Lindsė sujuda ir atidaro dureles. Išjungiu variklį, kartu su ja išlipu iš automobilio ir per stogą metu jai raktelius. Ji pagauna juos viena ranka. Blyksteli priekinių žibintų šviesos. Prisimerkusi atsisuku į

tyliai už mūsų stovintį automobilį, iškeliu ranką ir be garso ištariu: Dvi minutės.

Lindsė linkteli Kento pusėn — jis sėdi savo automobilyje už mūsų ir laukia manęs, kad parvežtų namo.

— Ar tikrai tau nereikia pagalbos? Ar tikrai saugiai grįši namo?

— Tikrai, nesirūpink, — atsakau. Nepaisydama visų šios dienos įvykių, visas dvylika minučių, kol jis veš mane namo, sėdėsiu šalia Kento, ir nuo minties apie tai mane užlieja šiluma. Nors ir žinau: tai nėra gerai, nes giliai širdyje jaučiu, kad tarp mūsų nieko nebus. Kad jau nieko niekada nebebus, su niekuo.

Lindsė prasižioja ir vėl užsičiaupia. Matau, norėtų paklausti apie Kentą, bet apsigalvoja. Pasuka link namų, bet stabteli ir apsigręžia.

— Same?

— Ką?

— Aš tikrai apgailestauju. Tikrai apgailestauju dėl... visko.

Ji norėtų, kad aš pasakyčiau: viskas gerai. Jai reikia tai išgirsti iš manęs. Bet aš negaliu jai to pasakyti, tik tyliai ištariu: — Tu ir taip visiems patiktum, Lindse. — Bet nepriduriu: Net jei ir liautumeisi apsimetinėti. Bet žinau, ji suprato, ką norėjau pasakyti. — Kad ir kas atsitiktų, mes visos tave vis tiek mylėtume.

Ji sugniaužia kumščius ir vos išspaudžia tylų: Ačiū. Tada apsisuka ir nueina namo. Kai šviesa apšviečia Lindsės veidą, akimirką man pasirodo, jog jis šlapias. Gal nuo ašarų, o gal nuo sniego.

Kentas pasilenkia ir atidaro man dureles. Įsėdu į automobilį. Tylėdami išvažiuojame iš Lindsės kiemo ir pasukame į pagrindinį kelią. Kentas važiuoja lėtai, atsargiai, lengvai prilaikydamas vairą.

Priekinių žibintų šviesoje matyti du vienodi piltuvėliai iš sniego. Aš tiek daug norėčiau pasakyti Kentui, bet negaliu prisiversti prabilti. Jaučiuosi pavargusi, skauda galvą. Tiesiog mėgaujuosi tuo, kad mūsų rankas skiria vos keli centimetrai, kad jo automobilis kvepia cinamonu, kad dėl manęs jis visu galingumu įjungė šildymą. Jaučiuosi mieguista, mano rankos ir kojos apsunkusios, nors viduje viskas verda, vibruoja, ir aš gerai suvokiu, kad Kentas taip arti, visai šalia.

Kai priartėjame prie mano namų, Kentas ima važiuoti dar lėčiau, tad vos slenkame į priekį.

Tikiuosi, jis nenori, kad šis pasivažinėjimas kuo greičiau baigtųsi? Tai — pati tinkamiausia akimirka sustabdyti laiką: erdvė galėtų prasižioti ir išnykti, kaip išnyksta prie juodosios skylės kraštų, ir laikas imtų suktis nesibaigiančiomis kilpomis, priversdamas mus amžinai keliauti sniege. Tačiau kad ir kaip lėtai važiuotų Kento automobilis, jis vis dėlto juda į priekį.

Netrukus kairėje pasirodo sulankstytas ženklas su mano gatvės pavadinimu. Pravažiuojame pro kaimynų namus tamsiais langais, galų gale pasiekiame mano namą.

— Dėkui, kad parvežei namo, — sakau atsisukdama į Kentą. Tą pačią akimirką Kentas atsisuka ir paklausia manęs: — Ar tikrai gerai jautiesi?

Mes abu nervingai nusijuokiame. Kentas nusibraukia nuo akių kirpčiukus, bet jie tuoj pat vėl užkrinta jam ant akių. Man suspaudžia širdį.

— Nėra už ką, — sako jis. — Tai aš turėčiau tau padėkoti.

Tai aš turėčiau tau padėkoti. Tik Kentas gali ištarti tą frazę taip, kad ji nenuskambėtų it nuvalkiotas sakinys iš senų filmų. O aš prisimenu tuščiai iššvaistytą laiką — sekundes ir valandas, negrįžtamai nukapsėjusias nuo pirštų galiukų ir ištirpusias tarsi sniegas tamsoje, ir staiga man nudiegia širdį.

Minutėlę sėdime tylėdami. Žūtbūt noriu ką nors pasakyti, nesvarbu ką, kad tik nereikėtų lipti iš automobilio. Bet nerandu žodžių, o sekundės bėga pro šalį.

Pagaliau burbteliu: — Visas vakaras buvo siaubingas, išskyrus tai.

— Išskyrus ką?

Pirštu parodau į mus abu.

— Tu ir aš. Visas vakaras buvo siaubingas, išskyrus tai.

Kento akys sužiba.

— Same. — Jis ne ištaria mano vardą, o tiesiog iškvepia jį. Nė nenumaniau, kad nuo vieno vienintelio skiemens mano kūnas gali imti šokti, sužaižaruoti. Staiga Kentas atkiša rankas ir šiltais delnais suima man veidą. Nykščiu perbraukia per antakius, vos vieną stebuklingą sekundėlę stabteli prie mano apatinės lūpos (pajuntu cinamono skonį ant jos odos), o tada nuleidžia ranką ir susigėdęs atsitraukia. — Atleisk, — burbteli.

— Ne... viskas gerai. — Mano kūnas virpa. Tikriausiai ir jis tai jaučia. Atrodo, tarsi mano galva tuoj atsiskirs nuo kaklo ir pakils į viršų.

— Tiesiog... Dieve, tai taip baisu.

— Kas baisu? — Mano kūnas staigiai liaujasi drebėjęs, o skrandis pasidaro sunkus, tarsi būtų pilnas švino. Jis ketina pasakyti man, kad jam nepatinku. Jis vėl ketina pasakyti, kad permato mane kiaurai.

— Na, turint omenyje visus šio vakaro įvykius... tai netinkamas laikas... Be to, tu draugauji su Robiu.

— Aš nedraugauju su Robiu, — greitai atsakau. — Jau nebe.

— Tikrai? — Kentas taip įtemptai žiūri į mane, jog matau jo akyse pakaitomis mirgančias auksines ir žalias juosteles, tarsi būtų rato stipinai.

Papurtau galvą.

— Tai gera naujiena, — sako Kentas, vis dar nenuleisdamas akių, tarsi būtų pirmas ir paskutinis žmogus, taip įdėmiai žiūrintis į mane. — Nes... — Jo balsas nutyla, jo žvilgsnis iš lėto slysta mano veidu žemyn ir sustoja prie lūpų.

Mano kūnas tiesiog alsuoja karščiu, prisiekiu, rodos, tuoj apalpsiu.

— Nes? — paraginu jį. Nustembu, kad pati dar sugebu kalbėti.

— Nes... atleisk, bet nieko negaliu sau padaryti, turiu tave tuojau pat pabučiuoti.

Kentas uždeda ranką man ant pakaušio ir prisitraukia mane. Ir tada mudu bučiuojamės. Jo lūpos švelnios, joms prisilietus, manosios ima dilgčioti. Užsimerkiu ir tamsoje regiu išsiskleidžiančius nuostabius žiedus, gėles, besisukančias tarsi snaigės, ir kolibrius, plakančius sparneliais mano širdies ritmu. Manęs nebėra, aš pradingau, plūduriuodama lekiu kažkur į nebūtį, kaip ir sapne, tik šįkart tai malonu, tarsi būčiau pakilusi labai aukštai, tarsi būčiau visiškai laisva. Kita ranka Kentas nubraukia man nuo veido plaukus. Jaučiu jo pirštų prisilietimus ir pagalvoju apie žvaigždes, kurios švysteli danguje ir paskui save palieka liepsnojančias uodegas. Tą akimirką, kad ir kiek sekundžių, minučių ar dienų ji truktų, kol Kentas bučiuodamas pašnibždomis taria mano vardą, o aš kvėpuoju juo, suprantu: tai, kaip tik dabar, yra pirmas ir vienintelis tikras bučinys mano gyvenime.

Kentas atsitraukia per greitai, bet tebelaiko delnais suėmęs man veidą.

— Oho! — ištaria sunkiai kvėpuodamas. — Atleisk, bet — oho!

— Taip. — Žodžiai stringa man gerklėje. Žiūrime vienas į kitą, ir pirmą kartą nejaučiu jokio nerimo, nesirūpinu dėl to, ką jis galvoja.

Tiesiog jaučiuosi laiminga, glostoma jo žvilgsnio, tarsi plūduriuočiau kažin kokioje šiltoje, šviesioje erdvėje.

— Tu man tikrai patinki, Same, — tyliai sako Kentas. — Visada patikai.

— Ir tu man patinki.

Nesirūpink dėl rytojaus, nė negalvok apie tai. Trumpam užmerkiu akis ir nuveju šalin visas mintis, lieka tik ši akimirka, šiltos jo rankos, nuostabios žalios akys ir jo lūpos.

— Eime. — Kentas pasilenkia ir švelniai pabučiuoja man į kaktą. — Tu pavargusi. Tau reikia pamiegoti.

Jis išlipa iš automobilio ir greitai apibėga jį, kad atidarytų man dureles. Limpantis sniegas dengia viską aplink tarsi užklotas, paslėpdamas daiktų kontūrus ir prislopindamas mūsų žingsnių aidą, kai keliuku einame iki prieangio. Tėvai paliko prieangyje įjungtą šviesą. Tai vienintelė šviesa tamsiuose namuose, tamsioje gatvėje, galbūt netgi vienintelė švieselė visame pasaulyje. Šviesoje snaigės atrodo panašios į krintančias žvaigždes.

— Tau ant blakstienų prikrito sniego. — Net sudrebu, kai Kentas pirštu perbraukia man per vokus ir tarpuakį. — Ir į plaukus. — Ranka brūkšteli man per plaukus, jaučiu jo pirštų prisilietimą ir delną, apglėbiantį man kaklą. Tikras rojus.

— Kentai. — Pirštais apglėbiu jo marškinių apykaklę. Nesvarbu, kaip arti jis stovėtų, vis tiek yra per toli. — Ar tau kartais nebūna baisu užmigti? Nebaisu dėl to, kas bus toliau?

Jis liūdnai šypteli. Galėčiau prisiekti: atrodo taip, tarsi žinotų.

— Kartais man baisu dėl to, kas lieka praeityje, — atsako man.

Ir tada mes vėl bučiuojamės. Mūsų kūnai ir lūpos juda vienu ritmu, regis, mes netgi nesibučiuojame, o tik galvojame apie bučinį, galvojame apie kvėpavimą. Viskas atrodo taip paprasta, teisinga, neapgalvota ir lengva. Tarsi nė nesistengdama būčiau visiškai užsimiršusi, visiškai atsipalaidavusi. Ir tuomet įvyksta tai, kas atrodė neįtikėtina ir neįmanoma: laikas pagaliau iš tikrųjų sustoja. Laikas ir erdvė atsitraukia ir sprogdami išsilaksto į visas puses tarsi visata, kuri vis plečiasi iki begalybės. Lieka tik tamsa ir mes abu jos pakrašty. Tamsa, kvėpavimas ir prisilietimas.

SEPTINTAS SKYRIUS Kai paskutinį kartą sapnuoju sapną, jis yra toks: aš krentu, ore verčiuosi kūliais, bet šįkart mane supanti tamsuma atrodo tarsi gyva, pilna kažin kokių plazdančių gyvių. Tada suvokiu, kad nesu apsupta tamsos, o tik visą laiką buvau užsimerkusi. Pasijuntu tikra kvailė ir atsimerkiu. Tą pačią akimirką aplink mane pakyla šimtai tūkstančių plaštakių. Jų tiek daug ir visos švyti įvairiausiomis ryškiomis spalvomis, tarsi ištisinė vaivorykštė, laikinai užtemdanti saulę. Bet joms plasnojant vis aukštyn, apačioje atsiveria nuostabus kraštovaizdis. Matau po manim besidriekiančius žalius paauksuotus saulėtus laukus ir rausvus debesis, plaukiančius man po kojomis. Oras aplinkui gaivus, žydras ir kvepia saldžiai. Ir sukdamasi ore aš vis juokiuosi, juokiuosi ir juokiuosi, ir juokiuosi, nes, be abejonės, visą šį laiką niekur nekritau.

Aš skridau.

Kai pabundu, jaučiuosi tiesiog nuostabiai, tarsi nežinia kas būtų tyliai pernešęs mane į tykų, ramų krantą. Sapnas ir jo prasmė užlieja mane tarsi banga, o jai atslūgus lieka vienintelis tvirtas įsitikinimas: dabar aš žinau.

Reikėjo išgelbėti ne savo gyvybę.

Bent jau ne tokiu būdu, kaip maniau.

O SEPTINTĄ DIENĄ...

Prisimenu, kartą su Lindsė žiūrėjome seną filmą. Pagrindinis to filmo veikėjas pasakė: labai liūdna, jog paskutinį kartą mylėdamasis nežinai, kad tai — paskutinis kartas. Kadangi man dar niekada nebuvo pirmo karto, nelabai apie tai nusimanau, bet, spėju, taip galima pasakyti ir apie daugelį dalykų gyvenime: apie paskutinį bučinį, paskutinį juoką, paskutinį išgertą kavos puodelį, paskutinį saulėlydį, apie paskutinį šuolį per žolę laistantį vandens purkštuvą, arba kai valgai ledus vaflyje, arba kai iškiši liežuvį, kad pagautum snaigę. Tu paprasčiausiai nežinai, kad tai — paskutinis kartas.

Tiesą pasakius, manau, tai — gerai, nes jeigu tikrai žinotum, kad tai paskutinis kartas, būtų tiesiog neįmanoma liautis ką nors darius. Tai būtų tas pat, kaip stovinčiojo ant uolos krašto prašytum žengti žingsnį į priekį — sužinojęs, kad tai paskutinis kartas, jis trokštų pulti ant kelių ir išbučiuoti tvirtą žemę, uosti ją ir laikytis įsikibęs.

Tikriausiai taip visad jaučiamasi ir atsisveikinant — tarsi šoktum nuo uolos krašto. Sunkiausia yra apsispręsti. Bet kai tik atsiduri ore, tau lieka vienintelė galimybė — kristi žemyn.

Patys paskutiniai mano žodžiai tėvams: Iki pasimatymo. Pasakiau ir myliu tave, bet kiek anksčiau.

O paskutiniai buvo: Iki pasimatymo.

Na, jei visai tiksliai, paskutiniai tėčiui ištarti žodžiai yra iki pasimatymo, o mamai: tikrai. Ji stovi virtuvės tarpduryje su laikraščiu rankoje, plaukai susivėlę, chalatas kreivai nutįsęs, ir klausia: Ar tikrai nepusryčiausi? Kaip visuomet.

Priėjusi prie priekinių durų, atsigręžiu. Mamai už nugaros matau tėtį, jis palinkęs prie viryklės, kažką sau niūniuoja ir kepa mamai kiaušinius pusryčiams. Mūvi dryžuotomis pižamos kelnėmis, kurias mudvi su Ize padovanojom jam per paskutinį gimtadienį, o jo plaukai keistai styro į visas puses, tarsi tėtis būtų ką tik įkišęs pirštą į elektros lizdą. Praeidama pro šalį mama perbraukia delnu jam per nugarą, tada įsitaiso prie stalo ir išskleidžia laikraštį. Tėtis sudeda kiaušinius į lėkštę ir pastato priešais mamą sakydamas: Voila, madame. Nepaprastai traškūs. Mama papurto galvą ir kažką atsako, bet aš neišgirstu ką. Ji šypsosi, o tėtis pasilenkia ir pabučiuoja ją į kaktą.

Kaip gražu. Džiaugiuosi, kad pamačiau.

Izė atseka paskui mane iki durų, rankoje laikydama mano pirštines. Ji nusišypso man parodydama tarpą tarp dviejų priekinių dantų. Kai žiūriu į ją, man ima svaigti galva, pasijuntu prasikaltusi. Giliai

įkvepiu ir mintyse pradedu skaičiuoti žingsnius, galvoju, kaip bėgdama šokinėju, galvoju apie sapną, kuriame skrendu.

Vienas, du, trys, šuolis.

— Tu pamiršai pirštines. — Šveplavimas, šypsena, auksinių plaukų sruogos.

— Ką aš be tavęs daryčiau?

Pritupiu ir suspaudžiu Izę glėbyje. Mintyse regiu visą mūsų drauge praleistą gyvenimą: jos, dar kūdikėlio, mažučiai kojų piršteliai ir galvytė, kvepianti vaikiška pudra; pirmas kartas, kai ji svirduliuodama priėjo prie manęs; pirmas kartas, kai nukrito nuo dviračio ir nusibrozdino kelį. Kai pamačiau ją visą išsitepliojusią krauju, iš baimės vos nenumiriau, nešiau ją ant rankų iki pat namų.

Keista, bet prieš akis šmėsteli ir ateities vaizdai: užaugusi Izė, aukšta, žavi, laiko padėjusi ranką ant vairo ir juokiasi; Izė, vilkinti ilga žalia suknele ir avinti aukštakulniais, atsargiai, kad neišsiteptų drabužių, eina prie jos laukiančio limuzino, kuris nuveš ją į mokyklos baigimo vakarėlį; knygomis apsikrovusi Izė neria į bendrabutį, aplink ją sukasi snaigės, o jos plaukai plaikstosi baltame fone tarsi geltonos liepsnos.

Izė sucypia ir muistydamasi išsivaduoja iš mano glėbio.

— Aš negaliu kvėpuoti. Tu mane sutraiškysi.

— Atleisk, Fize.

Pakeliu rankas ir nuo kaklo nusisegu močiutės dovanotą grandinėlę su paukščiuko formos pakabuku.

Izės akys pasidaro didžiulės ir apvalios.

— Apsisuk, — sakau, ir Izė kone pirmą kartą išsyk paklūsta, nedejuoja ir neverkšlena. Kol pakėlusi jai plaukus segu grandinėlę, stovi nejudėdama. Paskui atsisuka į mane, veidelis rimtas, laukia, kol išsakysiu savo nuomonę.

Trūkteliu už grandinėlės. Pakabutis atsiduria ant krūtinės, prie pat širdies, plakančios dešinėje.

— Ji tau labai tinka, Fize.

— Atiduodi man? Tikrai tikrai? Ar tik leidi šiandien panešioti? — Jos balsas tylus, tarsi aptarinėtume valstybines paslaptis.

— Ji vis tiek tau labiau tinka. — Pirštu paliečiu jai nosį, ir Izė nulekia iškėlusi rankas, sukdamasi tarsi balerina.

— Ačiū, Same! — Ji, žinoma, ištaria Šame.

— Būk gera mergaitė, Ize. Atsistoju. Man gniaužia gerklę, jaučiu skausmą visame kūne. Vos pavyksta sutramdyti norą vėl atsitūpti ir dar kartą stipriai ją apkabinti.

Izė įremia rankas į klubus (lygiai kaip mūsų mama) ir apsimetusi, neva įsižeidė, kilsteli nosį.

— Aš visada gera. Pati geriausia.

— Geriausia iš geriausių.

Izė jau nusisuko ir dabar vienomis kojinėmis, pasičiuožinėdama lekia atgal į virtuvę. Ji laiko suspaudusi kumštelyje grandinėlės pakabutį ir šaukia: — Pažiūrėkit, ką man davė Samė!

Nuo ašarų man susilieja vaizdas, matau ją neaiškiai — tik rausvą pižamą ir auksinį plaukų vainiką. Šaltis lauke perveria kiaurai, gerklę ima skaudėti dar labiau. Giliai įkvepiu, įtraukiu degančios medienos ir benzino kvapų. Prie pat horizonto matyti graži pailga neaukštai pakilusi saulė; atrodo, tarsi ji rąžytųsi, budintųsi iš miego. Žinau, kad ši silpna žiemos šviesa slepia pažadą, jog bus dienų, kurios truks iki aštuntos valandos vakaro, bus švenčių prie baseino, persmelktų chloro ir ant grotelių kepamos mėsos kvapų; ir dar ji slepia pažadą, kad medžiai suliepsnos raudona ir oranžine — ugnies ar prieskoniais pagardinto obuolių sidro — spalvomis, kad šalna nutirps iki vidurdienio, kad po ja

slypi daugiasluoksnis gyvenimas, kažkas didinga, nauja ir gilu. Man norisi verkti, bet prie savo namų pamatau Lindsę, sėdinčią automobilyje, mojuojančią man ir šaukiančią: Ką tu ten darai? Tad tiesiog einu koja už kojos, vienas, du, trys, ir nutariu leisti viskam pradingti: medžiams, žolei, dangui ir rausvai nusidažiusiems debesims horizonte. Leisiu, kad visa tai nukristų nuo manęs tarsi šydas.

Galbūt po juo slypi kažkas nepaprasta?

STEBUKLINGAS ATSITIKTINUMAS IR SUTAPIMAS. PIRMA DALIS — Na, o tada aš jam sakau: klausyk, man visai nesvarbu, kad tai kvaila, nesvarbu, kad tai panašu į kokią nors Hallmark sugalvotą šventę, kad tik būtų parduota kuo daugiau atvirukų... — Lindsė nesustodama tauškia apie Patriką ir, kad būtų įtikimiau, delnu tranko per vairą. Ji vėl jaučiasi visiškai kontroliuojanti situaciją, plaukai nelabai tvarkingai surišti pakaušyje į arklio uodegą, lūpos spindi pateptos lūpų blizgiu, pūkuota striukė dvelkia Burberry Brit Gold kvepalais. Keista matyti ją tokią po vakar vakaro, bet aš vis dėlto džiaugiuosi. Ji žiauri, išsigandusi, išdidi ir nepasitikinti savimi, bet vis tiek tai juk Lindsė Edžkomb — mergina, kuri pirmoje gimnazijos klasėje raktu subraižė naujutėlaitį Merės Tinslej BMW automobilį, nes Merė visų akivaizdoje išvadino ją pirmaklase prostitute; Lindsei buvo nė motais, kad Merė ką tik išrinkta mokslo metų baigimo karaliene, ir niekas, net ir jos bendraklasiai, nebūtų užsistoję už Lindsę. Ji vis dar yra mano geriausia draugė ir, nepaisydama nieko, aš ją vis dar gerbiu. Žinau, kad ir kaip ji klydo — dėl milijono dalykų, dėl kitų žmonių ir dėl savęs, — galiausiai viską supras. Žinau tai, nes mačiau, kaip ji atrodė vakar vakare, kai šešėliuose jos veidas virto tuštuma.

Galbūt tai graži svajonė, bet noriu tikėti, jog tai, kas įvyko vakar vakare, nepradingo visiškai, kad nežinia kokiame lygmenyje ar kokiame nors kitam pasaulyje tai tebėra svarbu. Kartais man baisu užmigti pagalvojus apie tai, kas lieka praeityje. Prisiminus Kento žodžius, nugara man ima lakstyti šiurpuliukai. Tai pirmas kartas mano gyvenime, kai iš tikrųjų ilgiuosi bučinių. Pirmas kartas, kai pabudusi pajutau iš tikrųjų netekusi kažko labai svarbaus.

— Galbūt jis elgiasi taip kvailai, nes tu jam iš tikrųjų labai patinki? — nuo užpakalinės sėdynės prabyla Elodė. — Nemanai, Same?

— Aha. Lėtai lėtai gurkšnodama mėgaujuosi kava. Puikus rytas, kaip tik toks, kokio ir norėjau: gardi kava, gardi bandelė, važiuoju automobilyje su dviem geriausiomis draugėmis, kalbamės apie šį bei tą, nė nesistengdamos palaikyti pokalbio, tiesiog plepame apie tuos pačius dalykus, kaip visuomet, ir mėgaujamės viena kitos balsu. Trūksta tik Elės.

Staiga man kyla noras truputį pasivažinėti po Ridževju miestelį. Iš dalies dėl to, kad nenoriu, jog pasivažinėjimas pasibaigtų. Kita vertus, noriu žvilgtelėti į viską paskutinį kartą.

— Lindse, gal galime sustoti prie Starbucks kavinės? Staiga užsimaniau latės kavos. — Dideliais gurkšniais nuryju likusią kavą, kad atrodytų įtikimiau.

Lindsė kilsteli antakius.

— Tu juk nekenti Starbucks kavinės.

— Na taip, bet dabar kažkodėl užsigeidžiau.

— Juk sakei, kad latė ten — kaip šuns sysius, perfiltruotas per šiukšlių maišą.

Elodė paspringsta kava.

— Ei! Klausykit! Jei ką, tai aš geriu kavą ir valgau! — Ji pamosikuoja bandele.

Lindsė iškelia rankas.

— Aš tik cituoju.

— Jei dar kartą pavėluosiu į politologiją, tai, prisiekiu, būsiu palikta po pamokų visam gyvenimui, — sako Elodė.

— Ir prarasi galimybę įsisiurbti Mafinui į veidą dar nė neprasidėjus pirmai pamokai, — prunkštelėjusi ištaria Lindsė.

— O tu? — Elodė sviedžia į ją bandelės gabaliuką, ir Lindsė suklykia. — Tiesiog stebuklas, kad

jūsų su Patriku veidai dar nesusilydė į vieną bendrą masę.

— Na, Lindsė, prašau. — Suklapsiu blakstienomis. Tada atsisuku į Elodę. — Labai labai prašau.

Lindsė sunkiai atsidūsta. Jos ir Elodės žvilgsniai susitinka atgalinio vaizdo veidrodėlyje. Lindsė įjungia posūkio signalą. Aš suploju rankomis, o Elodė susiraukia nepatenkinta.

— Šiandien Samė gali daryti, ką tik nori, — sako Lindsė. — Juk tai jos didysis vakaras. — Ir ji nusijuokia.

Elodė iškart priduria: — Tiesą sakant, manyčiau, kad tai turėtų būti Robio didysis vakaras.

— Tikėkimės, taip ir bus. — Lindsė pasilenkia ir kumšteli man alkūne.

— Ei, — burbteliu, — iškrypėlės.

O Lindsė smaginasi toliau.

— Bus labai iiiiilgas vakaras.

— Ir labai kietas, — priduria Elė.

Lindsė purkšdama išspjauna kavą, o Elodė suklykia. Jos abi prunkščia ir kvatoja lyg pamišėlės.

— Labai juokinga, — sakau žiūrėdama pro langą, stebėdama, kaip artėjant prie miestelio pakelėje vis gausėja namų. — Tikrai labai subrendusios. — Bet aš šypsausi, jaučiuosi laiminga ir rami, ir galvoju: Jūs nė neįsivaizduojate, kas bus.

Už Starbucks kavinės miestelyje yra nedidelė aikštelė ir mes taikome į paskutinę laisvą vietą. Nė nepristabdydama Lindsė neria tiesiai tenai. Ji vos nenurauna iš abiejų pusių stovinčių automobilių veidrodėlių, bet vis tiek šaukia: Gucci, mažule, gucci; tai, jos teigimu, itališkai reiškia nuostabu.

Mintyse su visais atsisveikinu — su šiomis vietomis, kurias mačiau taip dažnai, kad net ėmiau nekreipti į jas dėmesio: kulinarijos parduotuvė ant kalvelės ir jos nuostabieji vištienos kotletai, pigių smulkmenų parduotuvė, kurioje pirkdavau siūlus draugystės apyrankėms, nekilnojamojo turto agentūra ir dantisto kabinetas, sodelis, kuriame septintoje klasėje Stivas Kingas įkišo man į burną savo liežuvį, o aš taip nustebau, kad sukandau dantis. Negaliu liautis galvojusi, koks keistas tas gyvenimas, negaliu liautis galvojusi apie Kentą ir Juliją, ir net apie Aleksą, Aną ir Bridžitą, apie mokytoją Otą ir pavaduotoją Vinters. Galvoju apie tai, kaip viskas sudėtinga ir susiję tarpusavyje, susipynę tarsi kažin koks platus, nematomas tinklas. Ir apie tai, kad kartais manai, jog elgiesi teisingai, o iš tikrųjų darai kažką siaubingo, arba atvirkščiai.

Užeiname į Starbucks kavinę, ir aš užsisakau latės kavos. Elodė pasiima šokoladinį pyragaitį, nors ką tik suvalgė bandelę, o Lindsė užsideda ant galvos pliušinį meškiuką ir nė nemirktelėjusi užsisako stiklinę vandens. Baristas spokso į ją taip, tarsi ji būtų beprotė. Nesusilaikau ir apsikabinu ją, o Lindsė sako man: Patausok tai miegamajam, mažule. Eilėje už mūsų stovinti vyresnio amžiaus moteris nepatenkinta žingteli atatupsta. Išeiname iš kavinės juokdamosi. Staiga man vos neiškrenta iš rankų kavos indelis — į automobilių aikštelę įrieda rudasis Saros Grundel Chevrolet. Ji stuksena rankomis per vairą, vis žvilgčioja į laikrodį ir laukia, kol atsilaisvins kuri nors vieta. Paskutinė laisva vieta — ta, kurią užėmėme mes.

— O ne... to negali būti! — ištariu garsiai. Dabar ji tikrai pavėluos.

Lindsė pamato, kur žiūriu, bet mane supranta neteisingai.

— Žinai, jeigu aš turėčiau tokį automobilį, nevažiuočiau netgi iš kiemo. Jau verčiau vaikščiočiau pėsčia.

— Ne, aš... — Papurtau galvą supratusi, kad vis tiek nieko negaliu paaiškinti.

Kai einame pro šalį, Sara pakelia akis į dangų, tarsi sakytų: Pagaliau. Situacija man pasirodo labai komiška ir aš nusijuokiu.

— Na, ir kaip latė? — klausia Lindsė, kai įsėdame į automobilį.

— Kaip šuns sysius, perfiltruotas per šiukšlių maišą, — atsakau.

Išvažiuodamos iš aikštelės pyptelime Sarai. Vos tik pasitraukiame iš kelio, ji nepatenkinta lekia į atsilaisvinusią vietą.

— O ją kokia tragedija ištiko? — klausia Elodė.

— LVTS, — atsako Lindsė. — Laisvų vietų trūkumo sindromas.

Kai išvažiuojame iš aikštelės, man topteli, kad viskas galbūt nėra taip jau sudėtinga. Dažniausiai — devyniasdešimt devynis procentus visų atvejų — tu netgi nežinai, kaip tie siūlai surišti ir ar apskritai surišti, ir tai normalu. Darai ką nors gera — ir atsitinka kažkas bloga. Darai bloga — ir atsitinka kažkas gera. Nieko nedarai, ir viskas išlekia į orą.

Ir labai, labai retai, dėl nežinia kokio stebuklingo atsitiktinumo ir sutapimo, kai visos plaštakės vienu metu suplasnoja sparneliais ir visi siūlai minutėlei susipina tarpusavyje, tau suteikiama proga pasielgti teisingai.

Sarai tolstant atgalinio vaizdo veidrodėlyje (ji iššoka iš automobilio ir bėga per aikštelę), man topteli paskutinė mintis: jeigu dėl vieno vienintelio pavėlavimo gali pražiopsoti svarbias varžybas, turbūt derėtų kavos išgerti namie.

Kai atvažiuojame į mokyklą, atsiskiriu nuo Elodės ir Lindsės, nes turiu kai ką sutvarkyti Rožių kambaryje. Kadangi jau pavėlavau į pirmą pamoką, nutariu nebeiti visai, tad paskui vaikštinėju mokyklos koridoriais ir kieme galvodama: vis dėlto keista — gali visą gyvenimą nugyventi toje pačioje vietoje, bet taip nė karto ir nepažvelgti į ją atidžiau. Dabar man atrodo gražios net geltonos koridorių sienos, kurias vadindavome „vėmalų spalvos“, o liauni belapiai medžiai keturkampio kiemo vidury išsisklaidę taip elegantiškai, tarsi tik ir lauktų sniego.

Beveik visą gyvenimą atrodė, kad pamokos mokykloje tęsis amžinybę. Tik per kontrolinius ir testus sekundės imdavo bėgti striksėdamos viena per kitą, tarsi mėgindamos kuo greičiau pasprukti. Taip jaučiuosi ir šiandien. Kad ir kaip trokščiau sulėtinti laiką, jis tiesiog liete liejasi, tarsi kraujuotų.

— Laikas baigėsi! — sušunka mokytojas Tirnėjus, perliedamas mus pačiu nuožmiausiu žvilgsniu.

Aš tik ką pradėjau rašyti atsakymą į antrąjį klausimą, tad tenka atiduoti testą nebaigtą. Žinau, tai nebesvarbu, bet vis tiek pasistengiau parašyti kuo geriau. Noriu, kad mano paskutinę dieną viskas vyktų įprastai. Kad ji būtų tokia pat kaip milijonas kitų, jau praėjusių dienų — kai atiduodavau chemijos testą nerimaudama, jog mokytojas Tirnėjus kada nors ištesės pažadą — kaip ir grasino, paskambins Bostono universiteto atrankos komisijai. Bet dėl chemijos testo apgailestauju neilgai.

Dabar aš jau nebeapgailestauju dėl nieko.

Prieš matematiką ateinu į klasę kiek anksčiau. Jaučiuosi rami. Atsisėdu į savo suolą (iki skambučio liko dar trys minutės) ir išsitraukiu vadovėlį. Padedu jį ant stalo, pačiame centre. Klasėje kol kas esu vienintelė mokinė.

Mokytojas Deimleris prieina ir šypsodamasis atsiremia į mano stalą. Pirmą kartą pastebiu, kad vienas jo iltinis dantis ypač smailus — tarsi vampyro.

— Kas tai, Same? — Jis ranka parodo į mano stalą. — Trimis minutėmis per anksti ir netgi pasiruošusi pamokai? Gal ketini atversti naują savo gyvenimo puslapį?

— Panašiai, — atsakau ramiu balsu, sukryžiuodama rankas ant vadovėlio.

— Na, ir kaip sekasi per Valentino dieną? — Mokytojas įsimeta į burną mėtinuką ir pasilenkia arčiau. Pajuntu pasišlykštėjimą. Gal jis tikisi suvilioti mane gaiviu burnos kvapu? — Ar jau turi kokių nors nepaprastai romantiškų planų šiam vakarui? Ar yra koks ypatingas žmogus, prie kurio galėtum jaukiai prisiglausti? — Deimleris kilsteli antakius.

Prieš savaitę būčiau nudribusi nuo kėdės, bet dabar esu jam abejinga. Prisimenu, kaip šiurkščiai jo veidas trynėsi man į veidą, koks sunkus buvo jo kūnas, bet nei pykstu, nei bijau jo. Įsistebeiliju į pintą

virvelę mokytojui ant kaklo, kuri kaip visuomet kyšo iš po marškinių apykaklės. Pirmą kartą jis man pasirodo graudžiai keistas. Kas nešioja tą patį daiktą aštuonerius metus iš eilės? Būtų tas pats, jei aš laikyčiausi įsikibusi ir vis dar nešiočiau karoliukus iš saldainių, kuriuos dievinau penktoje klasėje.

— Pažiūrėsim — pamatysim, — sakau šypsodamasi. — O kaip jūsų vakaro planai? Būsite vienui vienas? Užsisakėte staliuką vienam?

Jis pasilenkia dar arčiau, bet aš nė nepasijudinu — prisiverčiu neatsitraukti.

— Kodėl manai, kad turėčiau būti vienui vienas? — Deimleris mirkteli man. Akivaizdu, jis įsitikinęs, kad aš flirtuoju, gal noriu įsisiūlyti jam į kompaniją ar panašiai.

Nusišypsau dar plačiau.

— Nes jeigu turėtumėte tikrą merginą, — ištariu tyliai, bet aiškiai, kad jis išgirstų kiekvieną mano žodį, — nesikabinėtumėte prie moksleivių.

Mokytojas Deimleris sulaiko kvapą ir atšoka taip staigiai, kad vos nenukrenta ant suolo. Į klasę jau pradeda rinktis mokiniai, plepėdami ir vienas kitam rodydami gautas rožes, nekreipdami į mus jokio dėmesio. Nes galbūt mudu kalbame apie namų darbus arba apie kontrolinio pažymį. Deimleris spokso į mane, jo burna tai prasiveria, tai užsičiaupia, bet neišsprūsta nė žodžio.

Nuaidi skambutis. Mokytojas Deimleris kresteli pečiais ir, nenuleisdamas nuo manęs akių, svirduliuodamas atsitraukia nuo mano suolo. Tada apsisuka ratu, tarsi būtų pasiklydęs, galiausiai atsikrenkščia ir prabyla: — Dėmesio! — Jo balsas užlūžta ir jis atsikosti. Kai vėl prabyla, balsas nuskamba tarytum šuns lojimas. — Visi. Sėskitės. Dabar. Įsikandu sau į ranką, kad tik nepradėčiau prunkšti. Mokytojas Deimleris dėbteli į mane tarytum į kokį šlykštų padarą, ir tai mane dar labiau prajuokina. Nusuku akis į duris.

Kaip tik tuo metu į klasę įžengia Kentas Makfaleris.

Mūsų žvilgsniai susitinka. Tą akimirką kabinetas, rodos, sulinksta pusiau, ir atstumas tarp mūsų pradingsta. Jaučiuosi taip, tarsi veržčiausi prie jo, artėčiau visu greičiu, lėkčiau tiesiai į jo ryškiai žalias akis. Išnyksta ir laikas, ir mudu vėl stovime mano namų prieangyje, apsupti sniego, šilti Kento pirštai glosto man kaklą, jaučiu švelnų jo lūpų prisilietimą ir jo šnabždesį prie ausies. Visa kita pradingsta, lieka tik jis.

— Ponaiti Makfaleri, gal norėtumėte atsisėsti? — šaltai sako Deimleris.

Kentas nusisuka nuo manęs, ir nuostabioji akimirka pradingsta. Jis paskubomis burbteli mokytojui Deimleriui: Atsiprašau ir patraukia prie savo suolo. Nuseku ji žvilgsniu. Man patinka, kaip jis atsisėda, nė neprisiliesdamas prie stalo. Man patinka, kaip jis išsitraukia matematikos vadovėlį kartu su krūva suglamžytų nebaigtų piešinių. Man patinka, kaip jis nervingai žaidžia su plaukais, vis nusibraukdamas juos ranka, nors jie tučtuojau vėl užkrinta jam ant akių.

— Panele Kingston. Gal galėtumėte skirti man nors sekundėlę savo brangaus laiko ir dėmesio.

Kai atsisuku, mokytojas Deimleris stovi priešais klasę ir rūsčiai žvelgia į mane.

— Manau, sekundėlę tikrai galėčiau, — atsakau garsiai, ir visi nusijuokia.

Mokytojas Deimleris taip suspaudžia lūpas, kad lieka tik balta linija, bet neištaria nė žodžio.

Atsiverčiu vadovėlį, tačiau susikaupti negaliu. Dabar, kai pamačiau Kentą, nebenustygstu vietoje, jaučiuosi pagyvėjusi, pirštais barbenu į stalo apačią. Norėčiau pasakyti jam, ką iš tikrųjų jaučiu.

Norėčiau kaip nors paaiškinti, kad jis tai žinotų. Nekantraudama žvilgčioju į laikrodį. Negaliu sulaukti, kada pasirodys amūrai. Šiandien Kentas Makfaleris gaus dar vieną rožę.

Po pamokos laukiu Kento koridoriuje. Jaučiuosi taip, tarsi pilve man siaustų būriai drugelių.

Kentas išeina iš kabineto atsargiai nešdamasis mano jam atsiųstą rožę, tarsi bijotų ją sulaužyti. Jis

pakelia akis, atrodo rimtas ir susimąstęs. Atidžiai nužvelgia mano veidą.

— Gal ketini paaiškinti, ką tai reiškia? — Jis nesišypso, bet balsas skamba linksmai, taip, tarsi Kentas erzintų mane, o akys tiesiog švyti.

Ir aš nutariu paerzinti Kentą, nors stovint prie pat jo man sunku galvoti.

— Nesuprantu, apie ką tu.

Kentas iškelia rožę ir atverčia laiškelį taip, kad galėčiau jį perskaityti. (Suprantama, aš ir taip žinau, kas ten parašyta.) Šįvakar. Neišjunk telefono, palik prie namų automobilį ir būk mano didvyris.

— Paslaptinga, — sakau tramdydama šypseną. Kai Kentas nerimauja, atrodo dar dešimt kartų patrauklesnis. — Slapta gerbėja?

— Ne tokia jau ir slapta. — Jo žvilgsnis vis dar klaidžioja mano veidu, tarsi ant jo būtų užrašytas atsakymas į mįslę. Prisiverčiu nusukti akis į šalį, kad tik nestverčiau jo ir neprisitraukčiau artyn.

Kentas dvejoja. — Žinai, šiandien vakare aš rengiu vakarėlį.

— Žinau, — atsakau paskubomis. — Tai yra girdėjau.

— Ir...

Liaujuosi apsimetinėjusi.

— Klausyk, gali būti, kad paprašysiu tavęs paimti mane iš vienos vietos. Sugaiši dvidešimt minučių, ne daugiau. Neprašyčiau, jeigu nebūtų tikrai svarbu.

Kentas šypteli puse lūpų.

— O ką gausiu mainais?

Pasilenkiu taip, kad mano lūpos atsidurtų vos per kelis centimetrus nuo tobulo Kento ausies linkio.

Jo kvapas — ką tik nupjautos žolės ir mėtų — svaiginamai gundantis.

— Atskleisiu tau paslaptį.

— Dabar?

— Vėliau.

Atsitraukiu nuo Kento, kitaip nesusilaikysiu ir pradėsiu bučiuoti jam kaklą. Nežinau, kas man darosi. Būdama šalia Robio niekada nesijaučiau šitaip. Kai Kentas greta, aš vos galiu susivaldyti — man labai norisi jį liesti. Galbūt kai miršti keletą kartų, susijaukia visi tavo hormonai? Tačiau man tai visai patinka.

Kentas vėl surimtėja.

— Tu parašei čia... — Jis laiko pirštais laiškelį, tai atlenkia jį, tai vėl sulenkia. Jo akys nuostabios, svaigina akinamai blizgėdamos auksu. — Paskutiniai žodžiai... tie apie didvyrį... iš kur tu... Širdis man daužosi lyg pašėlusi. Dingteli, kad jis viską žino — jis prisimena. Tarp mūsų tvyro slogi tyla, joje tarsi švytuoklė siūbuoja visa, kas buvo, ką prisimename, visa, kas pamiršta, visi mūsų troškimai.

— Iš kur aš... ką? — vos išlemenu pašnibždomis.

Kentas atsidūsta, papurto galvą ir šypteli.

— Nieko, nekreipk dėmesio. Tai kvaila.

— A... — Susivokiu, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. Iškvepiu ir nusuku akis į šoną, kad jis nepastebėtų, jog esu nusivylusi. — Beje, ačiū už rožę.

Iš visų gautų pasilikau tik Kento rožę.

— Tai mano mėgstamiausia, — pasakiau, kai Mariana Saiks įteikė man tą gėlę.

Mariana žvilgtelėjo į mane nustebusi, tada apsižvalgė, tarsi negalėtų patikėti, kad kalbu su ja. Kai suprato, kad taip ir yra, paraudo ir nusišypsojo.

— Tu gavai tiek daug rožių, — ištarė ji nedrąsiai.

— Blogiausia, kad jos iškart nuvysta, — atsakiau. — Esu ne itin gera sodininkė.

— Reikia įstrižai pakirpti kotelius, — atsakė ji tučtuojau ir vėl nuraudo. — Mane išmokė sesuo.

Ji mėgdavo sodininkauti. — Ir Mariana nusisuko, prikandusi lūpą.

— Pasiimk jas, — tariau aš.

Sekundėlę ji įdėmiai žvelgė į mane, tarsi svarstytų, ar nejuokauju.

— Ką? Galiu pasilikti? — paklausė. Tuo metu ji man labai priminė Izę.

— Žinoma. Aš tikrai nenoriu apsunkinti sau sąžinės nužudydama gėlę, — atsakiau. — Gali parsinešti jas namo. Ar turi kokią vazą?

Mariana dvejojo vos dalelę sekundės, o tada jos veide nušvito šypsena ir jis neatpažįstamai pasikeitė.

— Pamerksiu jas savo kambaryje, — tarė ji.

Kentas kilsteli antakį.

— O iš kur žinai, kad ši rožė nuo manęs?

— Oi, liaukis. — Pakeliu akis į dangų. — Niekas kitas neužsidirbinėja pragyvenimui piešdamas keistas karikatūras.

Apsimetęs, kad įsižeidė, Kentas prideda ranką sau prie širdies.

— Ne dėl pragyvenimo, bet iš meilės menui. Be to, jos nėra keistos.

— Kaip pasakysi. Na, tuomet dėkoju už visiškai normalų raštelį.

— Nėra už ką. — Kentas išsišiepia iki ausų.

Mes stovime taip arti vienas kito, kad beveik jaučiu jo kūno šilumą.

— Tai būsi mano riteris spindinčiais šarvais ar ne?

Kentas vos linkteli.

— Juk žinai, kad negaliu atsakyti damai, patekusiai į bėdą.

— Taip ir maniau, kad galiu tavimi pasitikėti.

Koridoriai ištuštėjo. Visi pietauja. Kurį laiką tiesiog stovime ir šypsomės vienas kitam. Jo žvilgsnis sušvelnėja, ir mano širdis pakyla į orą. Jaučiuosi laisva, besvorė, bet kurią akimirką galinti pakilti nuo žemės. Tarytum muzika, pagalvoju, šalia jo jaučiuosi tarytum muzika. O tada dingteli: Jis pabučiuos mane tiesiog čia pat, prie Tomo Džefersono vidurinės mokyklos matematikos kabineto, ir vos nenualpstu.

Bet Kentas manęs nepabučiuoja, o tik atkiša ranką ir švelniai paliečia man petį. Kai ranką atitraukia, vis dar jaučiu dilgčiojant odą tose vietose, kur prisilietė jo pirštai.

— Na, tai iki pasimatymo vakare. — Jo veide šmėsteli šypsena. — Tikiuosi, kad tavoji paslaptis — tikrai ypatinga.

— Ji nepaprasta, prisiekiu.

Taip norėčiau įsiminti kiekvieną su juo susijusią smulkmeną. Norėčiau, kad jis išliktų mano atmintyje. Negaliu patikėti, kad taip ilgai buvau visiškai akla. Traukiuosi atgal, kol dar nepasielgiau kaip nors beprotiškai nederamai, tarkim, neužšokau ant jo ir neapsivijau kojomis ir rankomis.

— Same?

— Ką?

Jo akys vėl įdėmiai tyrinėja mano veidą, ir staiga suprantu, kodėl jis sakė, kad permato mane kiaurai. Todėl, kad jis iš tikrųjų kreipia į mane dėmesį. Pasijuntu taip, tarsi jis skaitytų mano mintis, o tai — ne itin smagu, nes dauguma mano minčių šią akimirką sukasi apie tobulas jo lūpas.

Kentas prikanda lūpą ir pamindžikuoja.

— Kodėl aš? Tai yra — kodėl šį vakarą? Juk mudu netgi normaliai nesikalbame, jau kokius septynerius metus...

— Galbūt aš mėginu atsigriebti už prarastą laiką. — Lengvais žingsneliais traukiuosi nuo jo atgal.

— Aš rimtai, — sako Kentas. — Kodėl aš?

Pagalvoju apie Kentą, tamsoje laikantį mano ranką ir vedantį per kambarius, įstrižai užlietus mėnesienos. Pagalvoju apie jo balsą, liūliuojantį mane, kol užmiegu, nusinešantį mane tarsi bangos atslūgstant jūrai. Pagalvoju apie sustojantį laiką, kai Kentas suima rankomis man veidą ir priglaudžia savo lūpas prie manųjų.

— Patikėk, — sakau. — Tai gali būti tiktai tu.

DAR VIENA GALIMYBĖ Meilės laiškelis Kentui buvo tik pirmas iš kelių pakeitimų, kuriuos šįryt atlikau Rožių kambaryje.

Vos tik įeinu į valgyklą, matau, kad Robį irgi pasiekė mano laiškelis. Man nė nespėjus atsistoti į eilę (ketinu užsisakyti dvigubą sumuštinį su jautienos pjausniu), jis atsiskiria nuo savo draugų ir liuoksėdamas atlekia prie manęs. Kaip įprastai, kvailoji Yankees beisbolo kepuraitė vos laikosi jam ant galvos nusukta ant šono, tarsi jis būtų išlindęs iš kokio nors 1992-ųjų repo vaizdo klipo.

— Ei, maže. — Robis ketina apkabinti mane. Abejingai žengiu žingsnį į šalį. — Gavau tavo rožę.

— Ačiū, aš irgi gavau tavąją.

Jis apsidairo ir, pamatęs prie mano krepšio rankenos pririštą vieną vienintelę rožę, susiraukia.

— Ar ji — mano?

Meiliai šypsodamasi papurtau galvą.

Robis pasitrina kaktą. Jis visuomet taip elgiasi, kai mąsto, tarsi mėginant iš tikrųjų pasinaudoti smegenimis jam pradėtų skaudėti galvą.

— O kur dingo visos kitos tavo rožės?

— Palikau jas pasaugoti, — sakau, ir tai panašu į tiesą.

Robis pakrato galvą ir kaipmat užmiršta šią temą.

— Žinai, šį vakarą bus vakarėlis... — Jis nutyla, pakreipia galvą ir kvailai nusišypso. — Pamaniau, gal būtų smagu trumpam užsukti? — Jis atkiša ranką, ploja delnu man per petį ir ima jį stipriai masažuoti. — Na, žinai, bus tarsi apšilimas.

Tik Robiui gali šauti į galvą, kad prisisiurbti putojančio alaus tiesiai iš statinės ir rėkti vienas ant kito — tolygu glamonėms. Bet nutariu nekreipti į tai dėmesio ir apsimetu kvailute.

— Apšilimas? — klausiu pačiu nekalčiausiu balsu.

Robis, žinoma, įsitikinęs, kad flirtuoju. Nusišypso, atlošia galvą ir prisimerkęs žiūri į mane.

Kadaise maniau, jog tai — pats žaviausias jo žvilgsnis, o dabar Robis man panašus į futbolo komandos galinės linijos gynėją, mėginantį sušokti sambą. Nors ir moka žingsnelius, bet juda kažin kaip neteisingai. Lyg ir panašu, bet vis tiek ne taip.

— Žinai, — tyliu balsu ištaria Robis, — man patiko tavo laiškelis.

— Iš tikrųjų? — sumurkiu prisiminusi, ką greitomis brūkštelėjau jam šįryt. Tau niekada daugiau nereikės manęs laukti.

— Galvoju, atvažiuočiau į vakarėlį kokią dešimtą ir pabūčiau valandą ar dvi. — Jis gūžteli pečiais ir pasitaiso beisbolo kepuraitę. Dabar, kai jau atlikome visą flirtavimo ritualą, Robis eina tiesiai prie reikalo.

Staiga pasijuntu pavargusi. Ketinau tik truputėlį pažaisti su Robiu — atkeršyti, kad man skiria tiek mažai dėmesio, kad jo nėra šalia, kai labiausiai reikia, kad jam niekas nerūpi, išskyrus pasilinksminimus vakarėliuose ir žolės riedulį, ir už tą kvailą Yankees kepuraitę. Bet nebenoriu tęsti šio žaidimo.

— Man nelabai rūpi, ką tu veiksi, Robi.

Jis sutrinka. Tikėjosi ne tokio atsakymo.

— Bet pasiliksi nakvoti pas mane šiąnakt, taip?

— Nemanau.

Jo ranka vėl pakyla prie kaktos ir patrina ją.

— Juk pati sakei...

— Aš sakiau, kad tau niekada daugiau nereikės manęs laukti. Ir tikrai taip bus. — Giliai įkvepiu.

Vienas, du, trys, šuolis. — Robi, tarp mūsų nieko nebus. Aš noriu skirtis.

Robis žengia žingsnį atatupstas. Jo veidas pabąla, paskui, tarsi kas būtų šliūkštelėjęs raudonų spanguolių sulčių, ima keistis — nuo kaktos iki pat kaklo pasidaro ryškiai raudonas.

— Ką pasakei?

— Pasakiau, kad palieku tave. — Man tai — pirmas kartas, kai ką nors palieku. Nustembu: tai visiškai lengva. Paleidi žmogų — ir viskas ima riedėti žemyn. — Tiesiog manau, kad mūsų santykiai klostosi nekaip.

— Bet... bet... — suburba Robis. Sumišimą jo veide pakeičia įtūžis. — Tu negali manęs palikti.

Nevalingai atsitraukiu ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės.

— O kodėl ne?

Jis pasižiūri į mane taip, tarsi būčiau pati didžiausia kvailė pasaulyje.

— Tu, — sako jis, beveik išspjaudamas kiekvieną žodį, — negali mesti manęs.

Ir tada aš viską suprantu. Robis atsimena. Jis atsimena, kaip šeštoje klasėje man pasakė, kad esu visiška nevykėlė ir jis niekada nesusitikinėtų su manimi, jis atsimena tai ir vis dar tuo tiki.

Tą akimirką išgaruoja paskutiniai simpatijos jam likučiai, ir pažvelgusi į jį — ryškiai raudonu veidu, sugniaužus kumščius — nustembu: jis man atrodo nepaprastai negražus.

— Galiu, — atsakau ramiai. — Ir ką tik tai padariau.

— O aš tavęs laukiau. Laukiau tavęs mėnesius. — Robis nusisuka ir kažką suburbuliuoja, bet aš neišgirstu.

— Ką?

Robis atsisuka į mane. Jo veidas iškreiptas pasibjaurėjimo ir pykčio. Tai jau ne tas pats žmogus, kuris prieš savaitę prisiglaudė man prie peties ir pasakė, kad aš esu jo asmeninė antklodė. Atrodo, tarsi jo veidas būtų nukritęs ir atidengęs visiškai kitą veidą.

— Sakiau: reikėjo padulkinti Gabiją Heins, kai ši prašėsi per pertrauką, — šaltai atšauna jis.

Skrandyje kažkas užsiliepsnoja — gal kančios, gal išdidumo likučiai, bet netrukus tai praeina ir vėl pasijuntu rami. Aš jau toli nuo čia, jau skrendu pakilusi į orą. Staiga visiškai aiškiai suprantu, kaip jaučiasi Julija, kaip ji jautėsi ilgą laiką. Prisiminus ją, jėgos vėl sugrįžta, ir man netgi pavyksta nusišypsoti.

— Niekada nevėlu pamėginti dar kartą, — sakau saldžiu balsu. Tada apsigręžiu ir nueinu paskutinį kartą papietauti su savo geriausiomis draugėmis.

Po dešimties minučių, kai pagaliau sėdžiu prie mūsų įprastinio staliuko (jau seniai nesijaučiau tokia išbadėjusi: sušveičiau milžinišką majonezu perteptą sumuštinį su jautienos pjausniu ir visą lėkštę gruzdintų bulvyčių), į valgyklą įeina Julija. Matau, nešasi tik vieną rožę, įkištą į tuščią vandens buteliuką, pririštą prie kuprinės šono. Be to, ji eina dairydamasi, iš po plaukų uždangos, tarsi padalytas pusiau, matyti veidas. Ji nužvelgia kiekvieną staliuką — ieško užuominų, kurios padėtų įminti mįslę. Julijos akys budrios, blizgančios. Ji kramto lūpą, bet neatrodo nelaiminga. Ji atrodo gyva. Man krūtinėje suvirpa širdis — tai ir yra svarbiausia.

Kai ji spraudžiasi pro mūsų staliuką, matau po pat rožės žiedu besiplaikstantį sulankstytą raštelį.

Nors įskaityti žodžių negaliu, netgi užsimerkusi aiškiai matau, kas jame parašyta. Vienintelė frazė.

Niekada nėra per vėlu.

— Na, kas šiandien tave įgėlė? — pakeliui į jogurtinę klausia Lindsė. Mes jau beveik priėjome Eilę, vorelę mažų parduotuvėlių, pūpsančių tarsi grybai ant kalvelės. Tamsių debesų uždanga pamažu aptraukia visą horizontą, žadėdama sniegą.

— Apie ką tu?

Einame susikabinusios už parankių, mėgindamos sušilti. Norėjau, kad kartu eitų ir Elodė su Ele, bet Elodei — ispanų kalbos testas, o Elė nenorėjo praleisti anglų kalbos pamokos, nes, pasak jos, jei dar

bent nuo vienos nusiplaus, bus laikinai nušalinta nuo pamokų. Nors man tai nelabai rūpi. Ši diena — tokia pat kaip visos kitos.

— Na, turiu omeny, kodėl taip keistai elgiesi? — Kol mėginu suformuluoti atsakymą, Lindsė kalba toliau: — Na, per pietus kažkur dingai, ir visa kita. — Ji prikanda lūpą. — Žinai, gavau žinutę iš Ėmės Vais...

— Ką?

— Na, toji Emė Vais — visiškai išprotėjusi, niekada ja nepatikėčiau, ypač jei kalba apie tave, — skubiai patikina Lindsė.

— Neabejoju, — atsakau linksmai. Man aišku, kur link Lindsė suka.

— Bet... — Lindsė giliai įkvepia ir greitai išpyškina: — Ji sakė, kad kalbėjosi su Stivu Vaitmanu, kuris kalbėjosi su Robiu, kuris sakė, kad tu jį palikai. — Lindsė žvilgteli į mane ir dirbtinai nusijuokia. — Savaime suprantama, pasakiau jai, kad tai — visiška nesąmonė.

Tyliu. Atsargiai renku žodžius.

— Tai nėra nesąmonė. Tai — tiesa.

Lindsė sustoja ir įsispokso į mane.

— Ką?

— Aš išsiskyriau su juo per pietus.

Lindsė papurto galvą, tarsi norėtų išmesti žodžius iš galvos.

— Ir... hm... ar ketinai pasidalyti šia menkute naujiena su savo geriausiomis draugėmis? Na, kada nors. O gal tiesiog tikėjaisi, jog ši naujiena mus ir taip kada nors pasieks, ką?

Matau, ji jaučiasi įskaudinta.

— Klausyk, Lindsė, tikrai ketinau tau pasakyti...

Vis dar purtydama galvą ji prispaudžia delnus prie ausų.

— Nesuprantu. Kas atsitiko? Juk judu turėjot... na, tu juk sakei, kad norėjai... šįvakar.

Atsidustu.

— Dėl to ir nenorėjau sakyti tau, Linds. Nes tu viską per daug sureikšmini.

— Nes tai ir yra reikšminga.

Lindsė pasipiktinusi taip, kad nė nepastebi, kas vyksta Hunano virtuvėje. Kai einame pro šalį, ji neatitraukdama akių spokso į mane, tarsi lauktų, kol aš staiga pamėlynuosiu ar užsiliepsnosiu, tarsi manimi niekada daugiau nebūtų galima pasitikėti.

Man topteli, kad ji šitaip jausis ir po to, kai padarysiu tai, ką ketinu padaryti. Tačiau dabar jau nieko negaliu pakeisti. Atsisuku į Lindsę ir uždedu rankas jai ant pečių.

— Palauk manęs čia sekundėlę, gerai?

Ji nustebusi sumirksi.

— Kur eini?

— Sekundėlei turiu užsukti į Hunano virtuvę. — Apglėbiu save rankomis laukdama, kol Lindsė pradės siautėti. — Noriu kai ką perduoti Anai Kartulo.

Maniau, Lindsė pradės šaukti arba išdidžiai nueis, arba ims svaidyti į mane guminius meškiukus, bet jos veidas tampa abejingas, tarsi kas nors būtų paspaudęs jausmų išjungimo mygtuką. Sunerimstu — galbūt ją ištiko šokas? Tačiau negaliu nepasinaudoti tokia puikia proga.

— Tik dvi minutes, — sakau. — Pažadu.

Kol Lindsė neatsitokėjo, neriu į kavinę. Man įžengus vidun, sutilindžiuoja durų varpelis. Aleksas pakelia akis, akimirką atrodo sunerimęs, paskui dirbtinai nusišypso.

— Kaip laikais, Same? — ištaria nutęsdamas žodžius. Tikras asilas.

Nekreipiu į jį dėmesio — einu tiesiai prie Anos Kartulo. Palenkusi galvą ji stumdo maistą lėkštėje.

Stumdyti — tikrai saugiau nei jį valgyti, nė neabejoju.

— Ei, labas. — Nežinia kodėl nervinuosi. Tas jos tylėjimas ir judesys, kai pakelia akis ir pasižiūri į mane visiškai tuščiu žvilgsniu, neramina. Tai primena Juliją. — Užsukau tik kad paduočiau tau kai ką.

— Paduotum man kai ką? — Ana pašaipiai patempia lūpą, ir panašumas su Julija pasidaro nebe toks ryškus. Ji tikriausiai mano, kad išprotėjau. Mudvi niekada gyvenime nesame pasakiusios viena kitai nė žodžio, tad numanau, ką gauti ji dabar tikisi.

Alekso žvilgsnis šokinėja nuo Anos prie manęs, vyrukas atrodo ne mažiau sumišęs nei Ana. Žinau, kad Lindsė spokso pro taukuotą kavinės langą. Nuo minties, kad mane stebi trys žmonės, kiek sutrinku. Įkišu ranką į krepšį. Mano rankos virpa.

— Klausyk, Ana... Žinau, tai nuskambės keistai... Nenumanau, kaip paaiškinti, bet... — Iš krepšio ištraukiu didžiulę knygą su M. K. Ešerio darbais ir padedu ant stalo, šalia dubenėlio su vištiena su sezamais. Arba su jautiena apelsinų padaže. Arba su keptu katinu. Arba su nesvarbu kuo.

Ana sustingsta ir įsistebeilija į knygą, tarsi ši ketintų jai įkąsti.

— Manau, tau turėtų patikti tokie dalykai, — burbteliu traukdamasi nuo staliuko. Dabar, kai sunkiausia jau atlikta, jaučiuosi tūkstantį kartų geriau. — Knygoje yra daugiau nei du šimtai piešinių.

Kai kuriuos galėtum netgi pasikabinti ant sienos, jeigu rastum tinkamą vietą.

Anos veide šmėsteli įtampa. Ji vis dar spokso į knygą ant stalo. Sėdi rankas prispaudusi prie šlaunų. Matau, kad stipriai sugniaužia kumščius.

Kai jau ketinu apsisukti ir lėkti prie durų, Ana pakelia akis. Mūsų žvilgsniai susitinka. Ji vis dar tyli, bet veide įtampos nebelikę. Jos lūpos krusteli. Tai nelabai panašu į šypseną, tad nutariu, kad veikiausiai reiškia: Ačiū.

Išgirstu Aleksą klausiant: Kas čia buvo? Tą minutę jau neriu pro duris, lydima šaižaus varpelio tilindžiavimo.

Lindsė vis dar stovi toje pat vietoje. Jos žvilgsnis niūrus. Žinau, stebėjo mane pro langą.

— Dabar tikrai aišku, kad išprotėjai, — burbteli ji.

— Sakau tau: nesuprantu, apie ką kalbi. — Dabar, kai darbas jau atliktas, net pralinksmėju. — Eime, aš tiesiog mirštu, kaip noriu jogurto.

Lindsė nė nepasijudina.

— Kuoktelėjai. Atsisuko varžteliai. Nučiuožei nuo proto. Kada pradėjai dovanoti dovanas Anai Kartulo?

— Ei, juk nepadovanojau jai amžinos draugystės apyrankės ar ko panašaus.

— O kada pradėjai kalbėtis su Ana Kartulo?

Atsidustu. Akivaizdu, taip lengvai ji nuo manęs neatstos.

— Mudvi pirmą kartą šnektelėjom prieš keletą dienų, patenkinta? — Lindsė vis dar spokso į mane taip, tarsi visas pasaulis jos akyse imtų tirpti. Pažįstamas jausmas. — Tiesą sakant, ji visai nieko.

Manau, tau netgi patiktų, jei...

Lindsė keistai spygteli ir delnais užsidengia ausis, tarsi vien tik mano žodžiai jai būtų nepakeliama kančia. Ir nesiliauja klykusi. Atsidususi žvilgteliu į laikrodį laukdama, kol ji baigs savo pasirodymą.

Pagaliau Lindsė nusiramina. Klyksmas tyla, virsdamas gerkliniu gargaliavimu. Ji pašnairuoja į mane. Nevalingai prunkšteliu. Ji atrodo lyg nenormali.

— Jau baigei? — klausiu.

— Jau grįžai? — Ji nedrąsiai atidengia vieną ausį.

— Kas grįžo?

— Samanta Emilė Kingston. Mano geriausia draugė. Heteroseksuali mano gyvenimo partnerė. — Ji

pasilenkia į priekį ir krumpliais stukteli man į kaktą. — O ne ta lobotomizuota ankštis, per bortą mėtanti vaikinus ir mėgstanti Aną Kartulo, kuri apsimetinėja ja.

Pakeliu akis į dangų.

— Ogi tu ne viską apie mane žinai.

— Matyt, apie tave nežinau nieko. — Lindsė sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

Trūkteliu ją už striukės rankovės, ir Lindsė nenoriai pajuda į priekį. Matau, ji iš tikrųjų nusiminusi.

Apkabinu ją per pečius ir spusteliu. Lindsė daug žemesnė už mane, tad, kad prisiderinčiau prie jos eisenos, man tenka žengti keletą mažų žingsnelių, bet leidžiu jai pačiai parinkti žingsnio tempą.

— Tu žinai, koks jogurtas — mano mėgstamiausias, — sakau tikėdamasi, kad ji apsiramins.

Lindsė sunkiai atsidūsta.

— Su dviguba porcija šokolado, — burbteli. Ji neatstūmė manęs, o tai — geras ženklas. — Su žemės riešutų sviestu ir kukurūzų dribsniais.

— Ir žinau, kad tu žinai, kokio dydžio porciją užsisakysiu.

Dabar mes jau stovime prie jogurtinės Gardžiausias Šalyje Jogurtas durų ir aš užuodžiu nepaprastai skanų, saldų ir truputėlį dirbtinį kvapą. Tai panašu į ką tik iškeptos duonos kvapą metro tuneliuose. Žinai, kad tai sukurta ne gamtos ar Dievo, bet niekaip negali atsispirti.

Kai patraukiu ranką Lindsei nuo pečių, ji žvilgteli į mane akies krašteliu. Išraiška jos veide tokia graudi, kad aš vos sutramdau juoką.

— Būk atsargi, Mis Milžine, — sako ji, atgal atmesdama plaukus. — Visi tie nenatūralūs gardumynai keliauja tiesiai tau ant šlaunų.

Bet jos lūpose žaidžia šypsena, ir aš žinau: ji man atleido.

DRAUGYSTĖ. ISTORIJA Jeigu reikėtų išvardyti po tris man labiausiai patinkančias kiekvienos iš mano draugių savybes, jos būtų štai tokios: ELĖ: 1. Kai per atostogas Vermonte viena karvė — tikra gyva karvė — Elei liežuviu lyžtelėjo riešą, antroje gimnazijos klasėje ji visus metus kolekcionavo miniatiūrines porcelianines karvytes ir internete rinko apie jas visokiausią informaciją.

2. Maistą gamina improvizuodama, be jokių receptų, tad, nė neabejoju, kada nors tikrai turės savo televizijos laidą apie maisto gaminimą; pažadėjo mus visas pakviesti į tą laidą kaip viešnias.

3. Žiovaudama iškiša liežuvį kaip katinas.

ELODĖ: 1. Turi absoliučią klausą ir patį skambiausią ir sodriausią balsą pasaulyje, kuris liejasi tarsi ant šiltų blynų pilamas klevų sirupas. Tačiau niekada nepasirodo viešai, dainuoja tik prausdamasi po dušu.

2. Kartą, visus mokslo metus, kiekvieną mielą dieną užsivilkdavo bent po vieną žalios spalvos drabužį.

3. Juokdamasi prunkščia, ir tai mane visad prajuokina.

LINDSĖ: 1. Visad šoks, netgi pati viena, netgi jei neskamba muzika; šoks bet kur — valgykloje, tualete, prekybos centre, keliaudama nuo vienos užeigos prie kitos.

2. Todui Hortonui apskelbus, kad Elodė nemoka bučiuotis, prie jo namų ji visą savaitę kasdien primėtydavo tualetinio popieriaus.

3. Kartą, kai ėjome per parką, ji staiga pasileido bėgti. Energingai mosuodama rankomis, it vėjas nušvilpė per laukus, nors mūvėjo džinsais ir avėjo ilgaauliais Chinese Laundry batais. Aš irgi nuskuodžiau paskui, bet niekaip negalėjau jos pavyti. Galiausiai abi uždususios sustojome, pūkštėme susilenkusios, ir man atrodė, kad nuo rudeninio šaltuko mano plaučiai tuoj sprogs.

Juokdamasi tariau Lindsei: Tu laimėjai. Ji žvilgtelėjo į mane per petį, bet ne piktai, o tarsi negalėtų patikėti, kad ir aš esu čionai. Tada atsitiesė ir pasakė: Aš nelenktyniavau.

Manau, dabar man jau aišku kodėl.

Apie visa tai mąsčiau būdama namie pas Elę ir supratau štai ką: gaila, kad apie tokius dalykus esame kalbėjusios per mažai arba apskritai nesikalbėjome; man atrodo, tik veltui švaistėme laiką juokdamosi viena iš kitos arba taukšdamos apie visiškai nesvarbius dalykus, arba trokšdamos, kad daiktai ir žmonės būtų kitokie — geresni, įdomesni, gražesni ar vyresni. Vis dėlto man sunku išsakyti šią mintį draugėms, tad tiesiog juokiuosi, kai Lindsė ir Elodė straksi po virtuvę, o Elė mėgina greitomis pagaminti patiekalą iš dviejų dienų senumo itališko bazilikų padažo ir pakelio pasenusių trapučių. O kai Lindsė apsikabina mane per pečius, paskui prieina prie Elės ir užmeta ranką jai ant pečių, kai, iš kitos pusės prie Elės prilėkus Elodei, Lindsė ištaria: Aš mylėsiu jus iki mirties, kalės.

Juk pačios žinot, ką?, o Elodė sušunka: Grupinis apsikabinimas, aš tiesiog prilekiu prie jų ir apkabinu stipriai stipriai, ir laikau apglėbusi tol, kol galiausiai Elodė išsilaisvina ir raitydamasi iš juoko sako: Jei dar juoksiuosi — apsivemsiu.

PASLAPTIS Kai sustojame ant keliuko, ten, kur baigiasi automobilių eilė, o iki Kento namų likęs geras gabalas kelio, Lindsė, sėdinti ant priekinės sėdynės, susiraukia.

— Nieko nesuprantu, — sako ji. — O kaip, tavo manymu, parsigausim namo?

Atsidustu ir gal jau tūkstantąjį kartą pakartoju: — Aš pasirūpinsiu, kad namo mus kas nors parvežtų, aišku?

— O kodėl dabar neini kartu su mumis? — nuo galinės sėdynės verkšlenančiu balsu pasiteirauja Elė (irgi tūkstantąjį kartą). — Kodėl čia nepalieki to prakeikto automobilio?

— Kad tu paskui parvairuotum namo, panele Absolut? — Apsisuku ir reikšmingai žvilgteliu į degtinės butelį, kurį Elė laiko rankoje. Ji supranta tai kaip užuominą ir atmetusi galvą vėl gurkšteli degtinės.

— Aš visas parvešiu namo, — neatlyžta Lindsė. — Ar tu kada matei mane girtą?

— Pamiršk! — Pakeliu akis į dangų. — Iš tavęs prasta vairuotoja, net kai esi blaiva.

Elodė prunkšteli. Lindsė iškelia vidurinį pirštą ir pamojuoja jai.

— Galvok, ką kalbi, antraip nuo šiol į mokyklą vaikščiosi pėsčiomis, — burbteli ji.

— Eime, nes pražiopsosim visą smagumą. — Elė pirštais perbraukia sau per plaukus ir pasilenkia į priekį, kad galėtų pažvelgti į save atgalinio vaizdo veidrodėlyje.

— Sugaišiu daugių daugiausia penkiolika minučių, — sakau. — Grįšiu jums nė nespėjus prasibrauti iki alaus statinaitės.

— O kaip tu grįši? — Lindsė vis dar įtariai žiūri į mane, bet atidaro automobilio dureles.

— Nesirūpink, — atsakau. — Aš jau radau, kas mane paveš.

— Vis tiek nesuprantu, kodėl paskui tu pati negalėsi parvežti mūsų namo? — burba Lindsė, vis dar nepatenkinta mano planu, bet išlipa iš automobilio. Jai iš paskos išsiropščia ir Elė su Elode.

Nesiteikiu atsakyti. Visoms jau kelissyk paaiškinau, kad iš vakarėlio galbūt išeisiu anksčiau. Žinau, jos mano, kad taip elgiuosi dėl Robio, — gal pamačiusi jį vakarėlyje imsiu nervintis ar panašiai. Jos, žinoma, klysta, bet šiandien aš nenusiteikusi nieko aiškinti.

Automobilį ketinu palikti prie Lindsės namų, bet vos tik išvažiuoju į 9-ąjį greitkelį, nevalingai pasukau savo namų link. Jaučiuosi visiškai rami, tarsi į mane būtų prasiskverbusi vakaro tamsa ir viską manyje užgožusi. Tačiau tai nėra nemalonu, šitaip jautiesi baseine: gulėdamas ant nugaros pateliūškuoji kojomis, kol galų gale imi patogiai plūduriuoti, apie nieką negalvodamas.

Mano namuose beveik visos šviesos išjungtos. Izė nuėjo miegoti prieš keletą valandų. Svetainėje blykčioja silpna melsva švieselė. Tikriausiai tėtis žiūri televizorių. Antrame aukšte matyti ryškus šviesos kvadratas — tai vonios kambario langas. Pro naktines užuolaidas įžiūriu judančią figūrą ir įsivaizduoju, kaip mama prisimerkusi (nes išsiėmė kontaktines linzes) pirštais tapšnoja sau per veidą — tepasi drėkinamąjį kremą Clinique, tarsi paukščio sparnu plasnodama apdriskusio naktinio chalato rankove. Tėvai kaip visada paliko prieangyje įjungtą šviesą, kad man grįžus namo nereikėtų rankinėje apgraibomis ieškoti raktų. Tikriausiai jie kuria planus rytojui, galbūt svarsto, ką paruošti pusryčiams arba ar pažadinti mane prieš vidurdienį.

Staiga man pasidaro liūdna dėl visko, ko netenku, ko jau netekau prieš keletą dienų, tą veriančio skausmo kupiną akimirką, kai mano gyvybė atitrūko nuo laiko ašies. Atremiu galvą į vairą ir laukiu, kol apsiraminsiu. Apsiraminu. Skausmas atslūgsta. Raumenys atsipalaiduoja, ir man vėl topteli, kad elgiuosi teisingai.

Paskui važiuoju prie Lindsės namų. Pakeliui prisimenu, ką prieš daugelį metų sužinojau per gamtos mokslų pamoką: net jeigu paukščiai atsiskiria nuo savo pulko, jie vis tiek migruoja vedami instinkto.

Jie žino, kur skristi, nors niekas nenurodė kelio. Mums tai regėjosi nepaprasta, bet dabar man neatrodo labai keista. Pati taip jaučiuosi: tarsi būčiau ore vienut vienutėlė, bet tiksliai žinau, ką turiu daryti.

Kai iki Lindsės namų lieka keletas kilometrų, išsitraukiu telefoną, surandu Kento numerį ir spusteliu mygtuką. Staiga išsigąstu: o gal jis mano, kad šiandien ryte aš tik pajuokavau? Galbūt neatpažins numerio ir neatsilieps? Arba gal neišgirs skambučio, nes laksto po kambarius ir stebi, kad susirinkusieji neapvemtų rytietiškų jo tėvelių kilimų? Vis labiau nervindamasi imu skaičiuoti telefono pypsėjimus: vienas, du, trys.

Po ketvirto pyptelėjimo pasigirsta traškesys, tarsi kažkas būtų sugriebęs telefoną atžagariomis rankomis, ir išgirstu Kento balsą — šiltą, raminantį: — Patrauklūs didvyriai. Nuo tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt ketvirtųjų gelbėjame į nelaimę patekusias damas, į nelaisvę paimtas princeses ir paneles, likusias be ratų. Kuo galiu jums padėti?

— Iš kur žinai, kad čia aš? — klausiu.

Muzika pagarsėja, žmonių balsai pasidaro aiškesni. Girdžiu, kaip Kentas pridengia ranka telefoną ir sušunka: Lauk! Trinkteli durys, ir triukšmas fone staiga aprimsta.

— Kas dar, jei ne tu? Visi kiti jau yra čia, — įgelia Kentas. Jis kažką pareguliuoja telefone, ir balsas pasidaro garsesnis. Tikriausiai kalba laikydamas telefoną prie pat lūpų. Mintis apie jo lūpas trumpam išmuša mane iš vėžių. — Na, tai kaip laikaisi?

— Tikiuosi, kad tau neužstatė automobilio, — atsakau. — Tiesiog mirtinai reikia, kad mane pavėžėtum.

Po kurio laiko važiuodami atgal į Kento namus, beveik visą kelią tylime. Jis neklausinėja manęs, kodėl laukiau jo Lindsės kiemo vidury, nereikalauja paaiškinti, kodėl paprašiau jo pagalbos. Už tai esu jam dėkinga ir jaučiuosi laiminga sėdėdama šalia. Tyliu, stebiu lietų ir tamsius medžių šakų siluetus danguje. Kai įsukame į keliuką, vedantį prie Kento namų (dabar jau čia pilna prigrūsta automobilių), svarstau, kokį čia šokį šoka lietus.

Apšviesti priekinių žibintų šviesos, lietaus lašai panašūs į blizgučius, nors gal ir ne visai.

Kentas sustoja, bet variklio neišjungia.

— Beje, aš nepamiršau, kad pažadėjai atskleisti man paslaptį. — Jis atsisuka į mane. — Nė negalvok, niekaip neišsisuksi.

— Aš ir nesiginu. — Atsisegu saugos diržą ir pasislenku arčiau Kento, akies krašteliu vis dar stebėdama lietų. Gal tai labiau panašu į dulkes? Į dulkių debesis, nuaustus iš baltutėlės šviesos.

Kentas sudeda rankas sau ant kelių ir laukdamas žiūri į mane. Jo lūpose žaidžia šypsena.

— Įdėmiai klausau.

Atkišu ranką ir ištraukiu raktelį iš spynelės. Šviesos automobilyje užgęsta. Mus apgaubia tamsa, o vandens šniokštimas lauke sustiprėja ir atrodo, tarsi stovėtume po lietum.

— Ei, — švelniai tarsteli Kentas. Išgirdus jo balsą, mano širdis vėl pakyla į orą, o kūnas pasidaro lengvas. — Dabar aš tavęs nematau.

Jo veidas ir visas kūnas atrodo tarsi šešėlis, tarsi tamsi dėmė tamsoje — vos galiu įžiūrėti, bet puikiai jaučiu Kento skleidžiamą šilumą. Pasilenkiu artyn ir smakru pajuntu šiurkštų jo velvetinio švarkelio audinį. Ieškodama ausies, netyčia lūpomis glusteliu jam prie burnos. Kentas staigiai įkvepia, jo kūnas įsitempia. Mano širdis plūduriuodama sklendžia ore, o širdies dūžiai virto ištisiniu gaudesiu.

— Paslaptis yra tai... — sušnabždu tiesiai jam į ausį, — tai, kad tavo bučinys buvo pats nuostabiausias bučinys mano gyvenime.

Kentas truputėlį atsitraukia, kad galėtų į mane pasižiūrėti, bet mūsų lūpas vis dar skiria vos keletas centimetrų. Tamsoje jo veido nematau, tačiau aiškiai jaučiu įdėmų žvilgsnį.

— Bet aš tavęs niekada nebučiavau, — sušnabžda jis. Lietus aplink mus dūžta tarytum stiklas. — Na, bent jau nuo trečios klasės tai tikrai. Šypsausi, tik nežinau, ar jis tai mato.

— Tad geriau jau pradėtum negaišdamas, — tarsteliu. — Nes laiko turiu labai nedaug.

Jis dvejoja tik dalelę sekundės. Tada pasilenkia ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų. Visas pasaulis aplinkui staiga išnyksta — ir mėnulis, ir lietus, ir dangus, ir gatvės. Liekame tik mudu, dviese tamsoje, gyvi, gyvi, gyvi.

Nežinau, ar ilgai bučiuojamės. Rodos, prabėgo ištisos valandos, bet kai jis atsitraukia — sunkiai kvėpuodamas, delnais apglėbęs man veidą, — matau, kad prietaisų skydelyje blankiai švytinčio laikrodžio rodmuo pasislinkęs vos per kelias minutes.

— Oho! — ištaria Kentas. Jo krūtinė greitai kilnojasi. Mes abu sunkiai kvėpuojame. — Už ką?

Prisiverčiu atsitraukti nuo jo. Tamsoje apgraibomis surandu rankenėlę ir atidarau automobilio dureles. Į vidų plūsteli šalto oro gūsis ir lietus. Tai padeda man galvoti. Giliai įkvepiu.

— Už tai, kad pavežei, ir už viską.

Net ir tamsoje matau jo akis — žiba lyg katino. Nenoriai nusuku žvilgsnį.

— Šį vakarą tu išgelbėjai man gyvybę, — ištariu iš anksto paruoštą sąmojį ir, jam nespėjus manęs sulaikyti, iššoku iš automobilio. Kentas šaukia mane, bet nekreipiu dėmesio, tekina bėgu keliuku link jo namų, į paskutinį savo gyvenimo vakarėlį.

— Tau pavyko! — suklykia Lindsė, kai randu ją galiniame kambaryje. Čia ir šįsyk karšta, pilna dūmų ir muzikos — tiesiog neįveikiama žmonių, kvapų ir garsų siena. — Jau maniau, kad nepasirodysi.

— Taip ir žinojau, kad grįši, — sako Elė ir sugriebusi spusteli man ranką. Tada kiek prislopina balsą (griaudint muzikai tai reiškia, kad ji rėkia truputėlį tyliau) ir sako: — Ar matei Robį?

— Manau, jis vengia manęs, — atsakau, ir tai — tikra tiesa. Ačiū Dievui!

Lindsė apsisuka ir sušunka Elodei: — Pažiūrėk, kas nutarė mus pagerbti!

Elodė įdėmiai nužvelgia mūsų veidus. Ir tik tada jai dingteli, kad aš vakarėlyje pasirodžiau tik dabar. Ji užmeta rankas man ant pečių tardama: — Dabar vakarėlis prasideda iš tikrųjų. El, duok Samei įkalti.

— Ne, ačiū. — Atsainiai mosteliu į butelį. Atlenkiu telefono dangtelį. Pusė dvylikos. — Tiesą sakant, hm... gal geriau trumpam nusileisiu apačion. Galbūt išeisiu į lauką. Čia tikrai labai karšta.

Lindsė ir Elė susižvalgo.

— Tu ką tik atėjai iš lauko, — sako Lindsė. — Tu juk ką tik čia pasirodei. Prieš kokias penkias sekundes.

— Jau gerą valandą jūsų ieškau. — Žinau, tai skamba kvailai, bet taip pat žinau, kad nieko joms neaiškinsiu.

Lindsė sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

— Na jau ne. Kažkas tau nutiko ir tu mums viską tučtuojau papasakosi.

— Tu visą dieną keistai elgiesi, — priduria Elė ir palinguoja galvą.

— Ar tau Lindsė liepė tai pasakyti? — klausiu.

— Kas keistai elgiasi? — nustemba Elodė. Ji ką tik prasibrovė iki mūsų.

— Turbūt aš, — atsakau.

— O taip, — sulinksi Elodė. — Be jokios abejonės.

— Lindsė man nieko neliepė. — Elė įsižeidusi atstato krūtinę. — Akivaizdu, kad elgiesi keistai.

— Mes juk tavo geriausios draugės, — sako Lindsė. — Mes tave pažįstam.

Prispaudžiu pirštus prie smilkinių, kad galva nesprogtų nuo muzikos, ir užsimerkiu. Kai vėl atsimerkiu, Elodė, Elė ir Lindsė įtariai spokso į mane.

— Man viskas gerai, aišku? — Žūtbūt turiu išvengti ilgo pokalbio arba, dar blogiau, — barnio su jomis. — Patikėkit. Paprasčiausiai ši savaitė buvo kažin kokia keista.

Labai švelniai pasakyta!

— Mes nerimaujam dėl tavęs, Same, — sako Lindsė. — Elgiesi neįprastai keistai.

— Galbūt tai gerai? — atšaunu.

Jos visos spokso į mane nieko nesuprasdamos, tad atsidustu, pasilenkiu ir išskečiu rankas, duodama ženklą, kad metas draugiškai apsikabinti.

Elodė klykteli ir ima kikenti.

— Viešai demonstruojame savo jausmus, ką?

Lindsė ir Elė, regis, irgi atsipalaidavo.

— Prisiekiu, tikrai nieko neatsitiko, — sakau. Tai ne visai tiesa, bet, manau, pati tinkamiausia frazė šiuo metu. — Geriausios draugės amžinai, ar ne?

— Ir jokių paslapčių. — Lindsė reikšmingai žvilgteli į mane.

— Ir jokių nesąmonių, — užkaukia Elodė.

Tai nėra mūsų įprastinio šūkio dalis, bet nesvarbu. Ji turėtų sakyti: ir jokio melo, tačiau veikiausiai tinka tiek viena, tiek kita.

— Amžinai, — ištaria Elė. — Kol mirtis mus išskirs.

Užbaigti mintį tenka man, taigi ištariu: — Ir netgi po to.

— Ir netgi po to, — vienu balsu atkartoja visos trys.

— Gerai, užteks to sentimentalaus šlamšto. — Lindsė atsiskiria nuo mūsų. — Tarkim, aš atėjau čionai prisigerti.

— Maniau, tu niekada neprisigeri, — nustemba Elė.

— Tai buvo retorinis sakinys.

Elė ir Lindsė ima zuiti pirmyn atgal. Elė šokio žingsniu tolsta nuo mūsų, mojuodama degtinės buteliu. (Nueidama pasakė: Kokia prasmė gerti, jeigu neketini prisigerti? Taip tik veltui eikvosi degtinę.) Elodė nusibeldžia atgal prie Mafino. Ir gerai — bent jau nesu dėmesio centre.

— Pasimatysim vėliau! — šūkteliu visoms.

Elodė žvilgteli į mane per petį. O gal ir ne į mane. Lindsė iškėlusi ranką pamojuoja mano pusėn, o Elė apskritai neišgirsta manęs. Prisimenu, šįryt paskutinį kartą eidama iš namų galvojau: turbūt neįmanoma suprasti, kada ateina ta pabaiga — kada užsibaigia tam tikri veiksmai, frazės arba akimirkos. Kai nusigręžiu nuo draugių, staiga akyse viskas ima lietis. Nustembu suvokusi, kad verkiu.

Skruostais ašaros ėmė riedėti be jokio įspėjimo. Sumirksiu, ir pasaulis vėl pasidaro aiškesnis, ranka nusišluostau drėgnus skruostus. Žvilgteliu į telefoną — be penkiolikos dvylika.

Nusileidusi apačion įsitaisau prie pat durų ir imu laukti Julijos. Jaučiuosi taip, lyg mėginčiau išsilaikyti ant kojų per potvynį.

Aplink knibžda žmonių, bet niekas nė nežvilgteli į mane. Galbūt jaučia nuo manęs sklindančias neigiamas bangas, o gal mato, kad sutelkiau dėmesį kažkur kitur? Arba galbūt jie nežinia kaip jaučia, kad manęs jau nebėra? Vos pagalvojus apie tai man pasidaro liūdna. Nuveju šią mintį šalin.

Pagaliau pamatau ją, įsmunkančią pro priekines duris: baltas megztukas kabo laisvai užrištas ant klubų, galva nuleista žemyn. Nevalingai šoku į priekį ir sugriebiu ją už rankos. Ji išsigąsta ir spokso į

mane. Turbūt ketino šįvakar susitikti su manim akis į akį, bet manė susirasianti pati, o ne atvirkščiai, tad užklumpu ją nepasirengusią.

— Labas, — sakau. — Gal galėtume šnektelėti?

Ji išsižioja, užsičiaupia ir vėl išsižioja.

— Tiesą sakant, hm... turiu kai kur nueiti.

— Ne, neturi. — Staigiai patraukiu ją nuo durų ir pro žmones nusitempiu į atokesnį kampelį, į nišą prieškambaryje. Čia galima kiek geriau girdėti kitą, bet vietos tiek mažai, kad stovime beveik prisiplojusios viena prie kitos. — Beje, ar tik ne manęs ketinai ieškoti? O gal mūsų?

— Iš kur tu... — Ji nutyla, įkvepia ir pakrato galvą. — Atėjau čionai ne dėl tavęs.

— Žinau. — Įdėmiai žiūriu į ją vildamasi, kad ir ji pažvelgs į mane, bet ji nepakelia akių. Noriu pasakyti jai, kad viską suprantu, kad viską žinau, bet ji tik tyrinėja grindų plyteles. — Žinau, kad viskas nėra taip paprasta.

— Tu nieko nežinai, — atšauna ji prislopintu balsu.

— Žinau, ką ketini padaryti šį vakarą, — ištariu labai tyliai.

Julija galų gale pakelia akis. Akimirką mūsų žvilgsniai susitinka. Matau jos akyse švystelint baimę ir dar kažką, galbūt viltį, bet ji vėl nunarina galvą.

— Tu negali žinoti, — sako ji. — Niekas nežino.

— Žinau, kad nori man kažką pasakyti, — sakau. — Žinau, kad nori kažką pasakyti mums visoms: man, Lindsei, Elodei ir Elei.

Ji vėl pakelia akis, bet šįkart atlaiko mano žvilgsnį. Jos akys plačiai atmerktos. Mudvi žvelgiame viena į kitą. Pagaliau suprantu, kas slypi už jos baimės. Tai nuostaba.

— Tu — kalė, — sušnabžda ji taip tyliai, kad net suabejoju, ar ji iš tikrųjų ištarė tuos žodžius, ar aš juos tik prisimenu, tik įsivaizduoju Juliją juos tariant. Ji ištaria juos tarsi senos pjesės tekstą, lyg visų seniai pamirštos pjesės žodžius, kurių niekaip negali užmiršti.

Linkteliu.

— Žinau, — sakau. — Žinau, kad tokia esu. Žinau, kad buvau, kad mes visos tokios buvome. Ir todėl labai atsiprašau.

Julija žengia žingsnį atatupsta, bet čia taip ankšta, kad ji tiesiog atsitrenkia į sieną. Ji atsiremia į sieną ir priglunda prie jos. Kvėpuoja sunkiai, tarsi aš būčiau laukinis žvėris, pasiruošęs bet kurią akimirką ją pulti. Ir greitai sukioja galvą į šonus. Manau, pati nesuvokia, ką daro.

— Julija. — Atkišu ranką, bet ji dar labiau prisiploja prie sienos. Atitraukiu ranką. — Klausyk, kalbu rimtai. Mėginu tau pasakyti, kad tikrai labai apgailestauju.

— Man reikia eiti.

Rodos, jai prireikia milžiniškų pastangų atsiplėšti nuo sienos. Julija atrodo taip, tarsi nebūtų tikra, ar nesiremiant į nieką pavyks išstovėti ant kojų. Ji pamėgina prasibrauti pro mane, bet aš pasisuku, ir mudvi vėl stovime viena priešais kitą.

— Aš tikrai atsiprašau, — ištariu.

— Jau sakei, — pykteli Julija. O aš apsidžiaugiu. Manau, tai — geras ženklas.

— Norėjau pasakyti... — Giliai įkvepiu. Labai norėčiau, kad ji mane pagaliau suprastų. Viskas turėtų būti ne taip. — Aš eisiu su tavimi.

— Prašau, palik mane ramybėje.

— Aš negaliu. Štai ką mėginu tau pasakyti. — Mums taip stovint pastebiu, kad esame beveik vienodo ūgio. Tikriausiai atrodome kaip rudoji ir baltoji Ringo sausainių pusės. Vis dėlto kiek nedaug trūko, kad viskas būtų susiklostę atvirkščiai. Galbūt dabar ji būtų pastojusi man kelią? Galbūt aš mėginčiau prasibrauti pro ją ir pradingti tamsoje?

— Nemėgink... — prabyla Julija, bet taip ir nesužinau, ką ketina man pasakyti, nes tą akimirką kažkas nuo laiptų sušunka: Same!

Vos nusuku akis į Kentą, Julija neria pro mane.

— Julija! — rikteliu, bet ją jau prarijo minia. Žmonės susiglaudė taip pat greitai, kaip ir prasiskyrė jai sprunkant lauk, ir man vėl tenka brautis pro nugaras, pro rankas ir didžiulius odinius krepšius.

— Same!

Ne dabar; Kentai. Stumdydamasi mėginu nusigauti iki durų. Žengiu kelis žingsnius, bet žmonės su iškeltais tuščiais alaus bokalais, kuriuos reikia papildyti, nepaliaujamai plūsta link virtuvės, it srovė kartu nešdami ir mane. Vis dėlto šiaip taip prasibraunu iki durų, čia minia kiek praretėja, ir aš puolu laukan. Tačiau tą akimirką ant peties pajuntu šiltą ranką — tai Kentas, jis apsuka mane aplink, atgręžia veidu į save. Nors man būtinai reikia pasivyti Juliją, nors mudu stovime tarp milijardo žmonių, staiga man dingteli: kaip norėčiau su juo pašokti. Pašokti iš tikrųjų, taip, kaip būdavo šokama anksčiau, o ne trintis vienam į kitą, kaip būna per mokslo metų pradžios vakarėlį. Aš uždėčiau rankas jam ant pečių, o jis uždėtų rankas man ant liemens.

— Visur ieškojau tavęs. — Kentas uždusęs, plaukai susivėlę labiau nei įprastai. — Kodėl nuo manęs pabėgai?

Jis atrodo toks sumišęs ir susirūpinęs, kad man net suspaudžia širdį.

— Dabar nelabai turiu laiko kalbėtis, — ištariu kuo švelniau. — Pasikalbėsim vėliau, gerai? — Taip bus paprasčiau. Tai vienintelė išeitis.

— Ne! — Nuskamba labai kategoriškai.

Aš to nesitikėjau, todėl sutrinku.

— Ką?

— Aš pasakiau: nei — Jis stovi priešais, užstodamas man kelią. — Noriu pasikalbėti su tavimi.

Noriu pasikalbėti su tavim dabar.

— Aš negaliu... — prabylu, bet jis neleidžia baigti sakinio.

— Tu negali vėl pabėgti. — Kentas švelniai suima man už peties. Nuo jo prisilietimo mano kūnu nuvilnija šilumos ir energijos banga. — Supranti? Tu negali elgtis vis taip pat.

Nuo jo žvilgsnio man pasidaro silpna. Regis, tuoj pravirksiu.

— Nenorėjau tavęs įskaudinti, — ištariu kimiu balsu.

Kentas atitraukia ranką ir persibraukia per plaukus. Atrodo, jis tuoj pratrūks šaukti.

— Metų metus tu elgiesi taip, tarsi aš būčiau nematomas. Paskui atsiunti man nuostabų raštelį, aš atvažiuoju tavęs paimti ir tu mane pabučiuoji...

— Tiesą sakant, maniau, kad tai tu mane pabučiavai.

Kentas nė nemirkteli.

— ...ir apsuki man galvą, sugriauni visą mano pasaulį, o tada vėl nekreipi į mane jokio dėmesio.

— Aš apsukau tau galvą? — džiugiai spygteliu, bet išsigandusi tuoj užsičiaupiu.

Kentas žiūri į mane, jo žvilgsnis rimtas.

— Tu viską sujaukei.

— Paklausyk, Kentai. — Dėbteliu sau į delnus. Juos tiesiog niežti, taip noriu paliesti jį, noriu suglostyti jam plaukus ir užkišti už ausies. — Pirma, automobilyje aš tikrai to norėjau. Tai yra norėjau tave pabučiuoti.

— Maniau, tai aš tave pabučiavau. — Kento balsas ramus, tad nesuprantu, juokauja ar kalba rimtai.

— Na taip. O paskui aš pabučiavau tave. — Man užspaudžia gerklę. — Tai viskas, ką galiu dabar pasakyti. Aš tikrai to norėjau. Tai buvo didžiausias mano troškimas.

Džiaugiuosi, kad stoviu nudelbusi akis ir spoksau į savo batus, nes tą pačią akimirką iš akių

pasipila ašaros ir ima skruostais riedėti žemyn. Greitai nubraukiu jas ranka apsimetusi, kad trinu akį.

— O kaip dėl kitos frazės, kurią ištarei automobilyje? — Iš balso neatrodo, kad Kentas būtų supykęs, bet esu išsigandusi, tad nepakeliu galvos. — Sakei, kad neturi daug laiko. Ką tai reiškia? — paklausia kiek švelniau.

Tebestoviu nuleidusi galvą, nes ašaros, regis, nė nemano liautis tekėjusios. Viena ašara užtykšta man ant bato ir lieka žvaigždės formos dėmelė.

— Dabar vyksta tokie dalykai...

Kentas dviem pirštais kilsteli man smakrą, ir mano veidas atsiduria tiesiai priešais jo veidą. Man pakerta kojas. Susvyruoju, bet Kentas apkabina mane, prilaiko, kad nepargriūčiau.

— Kas yra, Same? — Jis nykščiu nubraukia mano akies kamputyje užsilikusią ašarą. Jo žvilgsnis tyrinėja mano veidą, jaučiuosi taip, tarsi jis būtų išvertęs mane išvirkščią ir dabar žvelgtų tiesiai į širdį. — Gal patekai į bėdą?

Negaliu pratarti nė žodžio, tik papurtau galvą. O Kentas kalba toliau: — Papasakok man. Kad ir kas tai būtų, gali pasitikėti manim, tikrai.

Akimirką pajuntu pagundą likti prisiglaudusi prie jo, norėčiau bučiuoti jį, bučiuoti tol, kol imsiu juo kvėpuoti. Bet prieš akis iškyla Julija: ji viena miške, iš tamsos išnyra du šviesos spinduliai ir apakina ją, pasigirsta tylus variklio ūžesys, panašus į tolimo vandenyno ošimą; mano galva prisipildo to ūžesio ir šviesų, o baimė, apgailestavimas ir liūdesys išnyksta. Aš vėl pasijuntu susikaupusi.

— Ne, nepatekau į bėdą. Tai ne dėl manęs. Aš... tiesiog turiu kai kam padėti. — Švelniai atitraukiu Kento ranką nuo savo liemens ir išsivaduoju iš jo glėbio. — Aš negaliu to paaiškinti, tikrai. Tiesiog patikėk manim.

Pasilenkiu ir paskutinį kartą pabučiuoju jį (iš tikrųjų tik pakšteliu į lūpas). Mūsų lūpos susiliečia vos akimirką, bet to užtenka, kad vėl pasijusčiau lyg paukštis, kad vėl užplūstų ryžtas, grįžtų jėgos.

Tikėjausi, kad Kentas taip lengvai manęs nepaleis, bet jis tik ilgesingai ir įdėmiai pažvelgia į mane, staigiai apsisuka ir pradingsta tarp žmonių. Man užgniaužia kvapą. Dalelę sekundės trokštu, kad jis grįžtų — ilgiuosi jo taip, kad, regis, iš skausmo plyš širdis. Bet po akimirkos prisimenu tamsą, šviesas, variklio ūžesį ir Juliją. Nė nespėjusi susivokti žengiu kelis paskutinius žingsnius iki durų ir išeinu į šaltį, į lietų, vis dar krintantį iš dangaus tarsi mėnulio šukės, o gal tarsi trupėtų plienas.

STEBUKLINGAS ATSITIKTINUMAS IR SUTAPIMAS. ANTRA DALIS — Julija! Julija! — Žinau, ji jau spėjo toli nubėgti ir tikrai manęs neišgirs, bet šaukdama ją vardu jaučiuosi geriau — tamsa kiek atitolsta ir neslegia taip baisiai. Žinoma, ir vėl pamiršau prožektorių. Sunkiai vilkdama kojas judu pirmyn apledijusiu keliuku.

Galėjau apsiauti sportbačiais, bet gelsvai žali odiniai Dolce Vita ilgaauliai su platforma — mano mėgstamiausi, dėl jų (ir su jais) tikrai galima numirti.

Namo šviesos liko man už nugaros, jų jau nematyti, prarijo keliuko vingiai ir aukštos medžių viršūnės. Staiga išgirstu kažką šaukiant mane vardu. Akimirką manau, kad pasigirdo arba tai vėjas švilpauja medžių šakose. Vis dėlto stabteliu ir vėl išgirstu. Same! Lyg ir Kento balsas.

Same! Kur tu?

Taip, tai Kentas.

Sutrinku. Kai pamačiau jį pradingstantį minioje, buvau tikra, kad tai pabaiga. Tikrai nesitikėjau, kad seks paskui. Gal apsisukti ir grįžti pas jį? Bet nėra kada. Be to, jau pasakiau viską, ką norėjau.

Sunkiai kvėpuodama kurį laiką stoviu lediniame šaltyje, o lietaus lašai braunasi už apykaklės ir nugara teka žemyn. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip mudu sėdėjome šiltame sausame automobilyje, apsupti pliaupiančio lietaus. Prisimenu jo bučinį ir apėmusį jausmą, tarsi kilčiau aukštyn, ir bangą, galinčia nusinešti mus bet kurią akimirką. Vėl išgirstu Kentą šaukiant mane, jo balsas skamba jau arčiau. Įsivaizduoju jį, delnais suimantį man veidą ir pašnibždomis tariantį mano vardą. Same.

Kažkas suklykia. Išsyk pagalvoju apie Juliją. Greitai atsimerkiu. Širdis daužosi krūtinėje. Tolumoje nuaidi keli persipynę balsai. Galėčiau prisiekti: išgirdau ir Lindsės balsą. Juokinga! Man vaidenasi, ir aš veltui švaistau laiką.

Einu toliau. Artėjant prie kelio pasigirsta automobilių ūžesys, į asfaltą trinasi padangos, ir tai truputį panašu į bangų šniokštimą.

Juliją randu stovinčią prie pat kelio. Ji kiaurai peršlapusi, drabužiai prilipę prie kūno, rankos kadaruoja prie šonų, bet atrodo, lyg ji nejaustų nei šalčio, nei lietaus.

— Julija!

Pagaliau ji išgirsta mane, nes staigiai pasuka galvą, tarsi iš nežinia kur būtų grįžusi atgal į Žemę.

Tekina pasileidžiu prie jos. Už nugaros girdžiu tylų dundesį — link manęs artėja sunkvežimis. Jis važiuoja tikrai per greitai. Imu bėgti greičiau, mosuoju rankomis tarsi vėjo malūnas — sparnais, kad tik išsilaikyčiau ant kojų ir neparkrisčiau ant apledijusio kelio. Pamačiusi mane Julija greitai žengia žingsnį atgal, jos veidas atgyja ir pasidaro piktas, akyse šmėsteli baimė, o gal netgi nuostaba.

Variklis riaumoja jau garsiau, girdėti tolygus dundėjimas, vairuotojas nuspaudžia garso signalą.

Triukšmas garsėja, jis apgaubia mus, sproginėja aplink ir užpildo visą erdvę. Bet Julija nė nepasijudina. Ji vis dar stovi toje pat vietoje ir purtydama galvą spokso į mane, tarsi būtume dvi seniai nesimačiusios draugės, atsitiktinai susitikusios kokiame nors Europos oro uoste. Keista matyti tave čia... Argi ne juokinga, kaip kartais nutinka gyvenime? Koks mažas tas pasaulis. Įveikiu paskutinius kelis mus skiriančius metrus. Sunkvežimis trimituodamas pralekia pro šalį.

Sugriebiu Juliją už peties, ir ji klupinėdama žingteli keletą žingsnių atgal, miško pusėn. Įsibėgėjusi aš vos jos nepargrioviau. Plyšaujantis sunkvežimis pamažu tolsta, galinės šviesos pradingsta tamsoje.

— Ačiū Dievui, — ištariu sunkiai šnopuodama. Man dreba rankos.

— Ką čia darai? — Julija susigūžia, tarsi norėtų ištrūkti. — Sekei mane?

— Maniau, ketinai... — Galva parodau į kelią. Staiga panūstu ją apkabinti. Palietusi rankomis jaučiu: ji gyva, ji sveika, ji tikra. — Jau maniau, kad nespėsiu tavęs pasivyti.

Julija liaujasi spurdėjusi ir ilgai žiūri į mane. Kelyje daugiau automobilių nėra, ir dabar labai aiškiai išgirstu šaukiant: Samanta Emile Kingston! Balsas sklinda iš miško, man iš kairės. Pasaulyje tik vienas žmogus kreipiasi į mane visu vardu ir pavarde — Lindsė Edžkomb.

O tada, tarsi giedotų nuo žemės kylančių paukštelių choras, perrėkdami vienas kitą ataidi kiti balsai: Same! Same! Same! Kentas, Elė ir Elodė. Jie visi mišku eina link mūsų.

— Kas čia vyksta? — Dabar Julija atrodo tikrai išsigandusi. Apstulbusi sutrinku ir nevalingai patraukiu ranką Julijai nuo peties. Ji kaipmat išsivaduoja iš mano gniaužtų. — Kodėl tu mane seki?

Kodėl nepalieki manęs ramybėje?

— Julija. — Taikiai iškeliu rankas. — Aš tik noriu su tavim pasikalbėti.

— Aš neturiu ko tau pasakyti. — Ir ji apsisukusi nužingsniuoja prie kelio.

Nuseku paskui. Staiga pasijuntu visiškai rami. Mane supančio pasaulio kontūrai pasidaro ryškesni, viską matau daug aiškiau. Miške vėl nuaidi mano vardas, balsai vis artėja. Nepykit, ištariu mintyse, bet aš elgiuosi teisingai Taip, kaip ir turi būti.

Taip, kaip turėjo būti nuo pat pradžių.

— Nesielk taip, Julija, — sakau tyliai. — Tai — ne išeitis.

— Ne tau spręsti, kaip man elgtis, — piktai atšauna ji. — Tu to nežinau Tu niekada to nesuprasi.

Ji įbeda žvilgsnį į kelią. Jos palaidinukė kiaurai peršlapusi, nugaroje matyti atsikišusios mentės.

Vėl mintyse regiu jai ant nugaros išsiskleidžiant sparnus — jie pakelia ją ir nuneša tolyn nuo pavojaus.

— Same! Same! Same!

Balsai jau visai šalia. Matau miške klaidžiojant prožektorių spindulius. Girdžiu žingsnius, girdžiu traškant medžių šakas. Ką tik kelias buvo tuštutėlis, o dabar staiga iš abiejų pusių girdžiu artėjantį tylų galingų variklių ūžesį. Užsimerkiu ir galvoju, kad skrendu.

— Aš noriu tau padėti, — sakau tyliai, nors žinau, kad Julija manęs nesupras. Akivaizdu, ji nesupras.

— Gal nesupranti? — Julija atsisuka į mane. Nustembu pamačiusi, kad ji verkia. — Manęs negalima pakeisti, aišku?

Prisimenu, kaip stovėdama ant laiptų Kentui pasakiau lygiai tą patį. Prisimenu jo nuostabias šviesiai žalias akis ir jį tariant: Tavęs nereikia keisti. Prisimenu šiltas jo rankas ir švelnias lūpas.

Prisimenu kaukę Julijos namuose ir man dingteli: galbūt visi mes jaučiamės tarsi sulopyti ir suklijuoti, tik tas darbas atliktas nelabai grabiai.

Bet man nebaisu.

Girdžiu keistą variklių gaudesį, girdžiu balsus — jie visiškai čia pat, matau iš tamsos išnyrančius baltus išsigandusius veidus, bet niekaip negaliu atitraukti akių nuo Julijos. Ji verkia, bet vis tiek atrodo nepaprastai graži.

— Jau per vėlu, — pagaliau ištaria ji.

— Niekada nėra per vėlu, — atsakau.

Kaip tik tą sekundę Julija mesdamasi ant kelio nustebusi atsisuka, jos akyse kažkas žybteli. Tai suvokimas. Aš puolu paskui ją. Atsitrenkiu jai į nugarą, ir Julija nuskrieja į priekį, nusiridena į kitą kelio pusę kaip tik tą akimirką, kai iš priešingų pusių atvažiuojantys autobusiukai ketina prasilenkti.

Pasigirsta spigus švilpesys, ir kažkas — turbūt keli žmonės — išrėkia mano vardą. Kūną užlieja karščio banga, mane sugriebia milžiniška ranka, iškelia ir nusviedžia tolyn. Žemė ima suktis, apsiverčia aukštyn kojomis ir pasvyra į šoną, paskui tamsus rūkas praryja žemės kraštus, ir visa virsta sapnu.

Pamatau pasirodant ir vėl išnykstant plūduriuojančius vaizdus: šviesios žalios akys ir saulės

įkaitintas žole apaugęs laukas, burna sako: Same, Same, Same, ir tai nuskamba lyg daina. Trys veidai tarsi žiedai pražysta ant to paties stiebo, vardai tolsta nuo manęs ir galų gale lieka tik vienas žodis — meilė. Blykčioja raudonos ir baltos šviesos, medžių šakos nušvinta tarsi apšviesti bažnyčios skliautai.

Virš manęs pasirodo veidas — baltas, gražus, akys apvalios tarytum mėnulis per pilnatį. Tu išgelbėjai mane. Ant skruosto pajuntu šaltą sausą ranką. Kodėl tu mane išgelbėjai? Žodžiai trykšta lyg bangų purslai: Ne, yra priešingai. Akys — tokios pat spalvos kaip dangus brėkštant aušrai, o šviesių plaukų vainikas atrodo toks ryškus, toks baltas ir akinantis, jog galėčiau prisiekti, kad mačiau aureolę.

EPILOGAS Sakoma, mirštant prieš akis žaibo greitumu pralekia visas gyvenimas, bet man taip nenutiko.

Aš išvydau tik pačias gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Įvykius, kuriuos norėčiau prisiminti.

Tikiuosi, kad dėl tų įvykių prisimins ir mane.

Nuotykį Menkių kyšulyje, kai mudvi su Ize vidurnaktį išsėlinome į paplūdimį, ketindamos mėsainių likučiais privilioti ir prisigaudyti krabų; tąkart mėnulis buvo toks didelis ir toks apvalus, kad, rodės, ant jo būtų galima atsisėsti. Elę, pažadėjusią pagaminti plakainį ir įžygiavusią į virtuvę su tualetinio popieriaus rulonu ant galvos, tarsi tai būtų virėjo kepurė; Elodė taip kvatojo, kad net truputėlį prišlapino į kelnaites; ji liepė prisiekti mums, kad laikysime tai paslaptyje. Lindsę, apsikabinusią mus visas ir pasakiusią: Mylėsiu jus iki pat mirties; mes visos atsakėme: Ir netgi po to. Karštus rugpjūčio vidurdienius, kai gulėdavau verandoje ant grindų, o nupjautos žolės ir gėlių kvapas ore būdavo toks tirštas, kad, rodos, burnoje jausdavau jų skonį. Sniegą per Kalėdas; mano tėtis rūsyje malkoms sukapojo seną televizoriaus staliuką, o mama pagamino obuolių sidro; mes mėginome prisiminti dainos „Tyli naktis“ žodžius, bet galiausiai kiekvienas ėmėme dainuoti daineles iš savo mėgstamiausių televizijos laidų.

Kai bučiavausi su Kentu, nes kaip tik tada supratau, kad laikas visiškai nesvarbus. Tada ir supratau, kad kai kurios akimirkos tęsiasi amžinai. Jos tęsiasi net pasibaigusios, net kai esi jau miręs ir palaidotas, tos akimirkos vis dar tęsiasi, nusidriekia į priekį ir atgal, iki pat begalybės. Jos tampa viskuo, jų yra visur ir visada.

Jos yra gyvenimo prasmė.

Jeigu jums įdomu, pasakysiu: aš nebijau. Mirties akimirka kupina garsų, šilumos ir šviesos, ir jos tiek daug, kad užlieja mane ir sugeria: skriejantis šviesos tunelis, kylantis vis aukštyn, aukštyn, aukštyn. Jeigu būtų galima pačiupinėti dainavimą, jis irgi būtų toks — šviesus ir sklindantis aukštyn tarsi juokas.

O visa kita sužinosite patys.

PADĖKA Nesilaikydama jokios ypatingos tvarkos dėkoju...

Barbarai Stefen, apsukriausiai ir puikiausiai leidybos agentei pasaulyje; Leksai Hiljer — už tai, kad pirmoji perskaitė kiekvieną „Kai aš žuvau“ skyrių ir knyga jai patiko; nepakartojamai Brendai Bouven, kuri pirmoji patikėjo šios knygos sėkme; nuostabiajai Molei O’Nil — už entuziazmą ir už tai, kad juo užkrėtė ir mane.

Rousmerei Brosnan — už jos sumanumą, proto šviesumą ir jautrumą; visiems HarperTeen leidyklos darbuotojams — už beprotišką kiekį paramos ir už keksiukus Magnolia, kurių gaudavau, kai jausdavausi sutrikusi dėl pasikeitusios laiko juostos.

Kameron Maklar iš Donald Mass Literary agentūros dėkoju už puikų darbą ir palaikymą.

DUB Pies Brukline — už tai, kad nestokojau kofeino ir jaučiausi laiminga.

Dujeous — kad kilniaširdiškai leido panaudoti jų dainų žodžius. Apsilankykite jų tinklapyje www.dujeous.net.

Merei Deivison, kuri visus mus galėtų pamokyti, kaip gyventi visavertį gyvenimą.

Visiems nepaprastiems ir nuostabiems savo draugams — kad įkvėpė mane ir metė man iššūkį; o ypač Patrikui Manasei — už tai, kad buvo kantrus klausytojas ir griežtas kritikas.

Oliveriui — už palaikymą net tada, kai aš priešindavausi.

Didrei Fulton, Žaklinai Novak ir Laurai Smit — tik vienas žodis: meilė.

Savo tėvams — kad užvertė namus knygomis ir išmokė jas pamilti, o vėliau padrąsino mane, paragino įgyvendinti savo svajones, už jų meilę ir paramą.

Mano nepaprastai sesei — visad lygiuosiuosi į ją.

Ir galiausiai Piteriui: už tai, kad paskatinai mane mokytis universitete, o kai baigiau mokslus, padėjai atsistoti ant kojų; kad leidai man kaip pašėlusiai dirbti redaktore Harbor Springs leidykloje; kad visada didžiavaisi manimi; ir už tai, kad kiekvieną kartą rašydama stengiuosi sugrįžti pas tave.

Oliver, Lauren OI-68 Kai aš žuvau : romanas / Lauren Oliver ; iš anglų kalbos vertė Evelina Žurauskaitė. — Vilnius : Alma littera, 2012. — 456 p.

ISBN 978-609-01-0467-5 „Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Bet iš tiesų niekada negalvoji, kad tai bus paskutinė diena. Bent jau aš negalvojau. Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia.

Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti.

Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim, aš su jais nė neatsisveikinau.

O jeigu tau atsitiktų kaip man ir tą pačią dieną tektų išgyventi ne sykį? Ar pavyktų paversti šią dieną tobula? Jeigu tau prieš akis žaibo greitumu pralėktų visas gyvenimas, ar dėl nieko nesigailėtum?

O gal yra dalykų, kuriuos norėtum pakeisti?“ Gražus, romantiškas romanas, truputį liūdnas ir verčiantis susimąstyti. Ar skubant gyventi neprasprūsta nepastebėti svarbūs dalykai? Ar visada įvertiname brangius žmones? Ką jūs nuveiktumėte paskutinę savo gyvenimo dieną, jei būtų leista išgyventi ją dar sykį?

Samanta Kingston — viena populiariausių mokyklos merginų, kaip ir trys geriausios jos draugės. Pasipūtusios ir įžūlios, jos puikuojasi savo pranašumu ir be gailesčio žemina kitus mokinius — ne tokius gražius, nepopuliarius ar tiesiog joms nepatinkančius. Be abejo, Samanta susitikinėja su mokykloj populiariausiu vaikinu, jai ir draugėms atitenka viskas, kas geriausia, — stalelis mokyklos valgykloje, patogiausia vieta automobilių aikštelėje, o jų gyvenimas kupinas nuotykių ir lekia pašėlusiu tempu.

Penktadienis, vasario 12-oji, Valentino diena, turėjo būti dar viena smagi šventė Samantos gyvenime. Tačiau puikiai nusiteikusioms draugėms iš vakarėlio grįžtant namo, ant kelio staiga šmėsteli nežinia koks baltas pavidalas, ir merginų automobilis nudarda į griovį.

Valentino diena turėjo būti paskutinė Samantos gyvenime, bet...

Jai suteikiama dar viena galimybė — išgyventi šią dieną... septynis kartus. Taigi kiekvieną rytą Samanta pabunda iš kraupaus sapno, o vakare vėl panyra į tamsą.

Per šias septynias dienas Samantai teks suprasti daug dalykų, padaryti tai, ko niekada nebuvo dariusi: prie Žąsies uolos nusivesti jaunėlę sesutę Izę, kurią vadino įkyria zirzle, pasakyti gerą žodį mamai, kuriai drausdavo užeiti į savo kambarį, apkabinti kone užmirštą tėtį, atitaisyti skriaudas ir kitaip pažvelgti į žmones, kuriuos niekino...