Kerstin Gier "Dar daugiau problemų"

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma.

Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius.

Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo

3/366

metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

KERSTINoGIER

Dar daugiau problemų

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė

Versta iš: Kerstin Gier Für jede Lösung ein Problem Bastei Lübbe Tashenbücher in der Verlagsgruppe Lübbe, Bergisch Gladbach, 2007 ISBN 9786090102091 © © © ©

2006 by Verlagsgruppe Lübbe GmbH & Co. KG, Bergisch Gladbach Viršelyje panaudota nuotrauka, Izuzek / „iStockphoto“ Vertimas į lietuvių kalbą, Vilija Gerulaitienė, 2011 Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė Redaktorius Živibundas Čiobrelis Korektorės Rasa Praninskienė ir Gražina Stankevičienė Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė Maketavo (epub) Jurga Morkūnienė

Renatei, Biggi ir dideliems m큰s킬 siekiams

Bet koks problemos sprendimas sukelia naujÄ… problemÄ….

Johann Wolfgang von Goethe

Laikraščiui BILD Gerbiamos ponios redaktorės, gerbiami ponai redaktoriai!

Pagalvojau, kad tikriausiai pranešite apie mano savižudybę, bet neatkreipsite dėmesio į tikruosius motyvus, sugalvosite savų: KAS MĖNESĮ JI RAŠYDAVO APIE DIDŽIĄJĄ MEILĘ, BET JAI PAČIAI NETEKO JOS PATIRTI... KODĖL VIS DAUGIAU GERAI ATRODANČIŲ VIENIŠIŲ VOKIETIJOJE NUSIŽUDO. Kruopelė tiesos čia yra. Be to, reikia užpildyti vasaros tuštumą. Tad galite ramiai rašyti, ką tik norite, tik necituokite mano mamos. Kad ir ką ji sakytų, plaukų spalva čia niekuo dėta! Brunetės gyvenimo džiaugsmų išgyvena ne mažiau nei blondinės.

Tik man tai nebūdinga.

Su geriausiais linkėjimais Jūsų Geri T.,

9/366

paslaptinga numirėlė iš liukso apartamentų P. S. Jeigu jums prireiks mano nuogos nuotraukų, kad galėtumėte įdėti šią istoriją į pirmą puslapį, patariu padaryti fotomontažą iš mano veido (žr. pridėtas nuotraukas) ir Gizelos Biundchen kūno. Nuogo kūno fotografijos, kurių galbūt jums pasiūlys toks Ulrichas M., yra falsifikatai ir apgailėtinas bandymas atkreipti dėmesį į save.

Pirmas skyrius – Prašom paduoti man iš spintelės tą mažąjį Tupperware dubenėlį, Lu... Ti... Ri, – paprašė mama. Nuo pietų buvo likusios kelios bulvės, plonytėlaitis kepsnio gabaliukas ir valgomasis šaukštas raudonųjų kopūstų, gaila išmesti, mano mamos galva. – Porcija vienam valgytojui, – tarė ji.

Mano vardas, žinoma, ne Lutiri.

Turiu dar tris vyresnes seseris, o mamai visuomet nelengva atsirinkti reikiamą vardą. Mūsų vardai Tina, Lulu, Rika ir Geri, bet mama mus vadina Lutiri, Geluti, Riluge ir dar visaip kitaip; žiūrint matematiškai – begalė galimybių net ir turint tik keturis skiemenis. Aš esu Geri, jauniausioji.

Vienintelė, kuri gyvena viena, todėl iš manęs tikimasi, kad pasisotinsiu mažyte bulvyte, menku gabaliuku mėsos ir šaukšteliu raudonųjų kopūstų. Gali pagalvoti, kad gyvendama viena turiu mažesnį apetitą.

– Čia ne tas dubenėlis, o Flexi-twin, – paprieštaravo mama. Pastačiau plastikinį dubenėlį atgal į spintelę ir padaviau jai kitą.

11/366

Kad neatkreipčiau nereikalingo dėmesio, atėjau pas tėvus sekmadienio pietų. Bet pagal mano planą tai turėjo būti paskutiniai bendri pietūs.

– Čia 1,6 litro Prima Klima dubuo, – susinervino mama.

– Pernelyg didelis. Neapsimesk kvailesne, nei esi.

Atkišau jai dar vieną dubenėlį.

– Čia Clarissa, bet bus geras, duok šen, – atsiduso mama.

Juokinga, kai mama savo vaikų neįstengia pavadinti tikruoju vardu, o Tupperware dubenėliai nekelia jai jokių problemų. Net nepaisant to, kad aš daug, daug mieliau būčiau Klarisa, o ne Gerda. Bet taip jau yra: ne tik kone visų žmonių – net ir namų apyvokos reikmenų vardai gražesni nei mano.

Beje, mano seserys turėjo panašius nepatrauklius vardus. Taip išėjo todėl, kad mes visos turėjome būti berniukai: Tina turėjo būti Martinas, Rika – Erikas, Lulu – Liudvikas, o aš – Gerdas. Kad būtų paprasčiau, tėvai nuo berniukų vardų nubraukė raidę S. Tina turėjo mažiausiai priežasčių burbėti dėl savojo, tik priekaištaudavo, kad Martina – toks dažnas vardas. Negana to, ji ištekėjo už vyro, vardu Frankas Majeris, kuris taip pat buvo nepatenkintas, kad jo toks dažnas vardas. Todėl jųdviejų vaikai gavo tokius vardus, kokių neturėjo niekas (ir, jei paklausite manęs, tikriausiai nenorėjo turėti). Jų vardai buvo Chisola, Arsenijus ir Habakukas.

Chisola, Arsenijus ir Habakukas Majeriai.

12/366

Chisolai buvo dvylika, ji nedaug kalbėdavo, Tinos nuomone, dėl to kalti Chisolos dantų lyginamieji lankai, o man atrodo, kad ketveriais metais jaunesni broliai. Jiedu buvo dvyniai, keldavo nepaliaujamą triukšmą ir visur aplinkui šiukšlindavo.

Taip buvo ir mums valgant.

Man nereikėjo rūpintis, kad tik kas nepastebėtų, jog kažkas ne taip. Visas dėmesys kaip visada buvo nukreiptas į dvynius. Niekas nebūtų pastebėjęs, net jei galvą būčiau pasikišusi po pažasčia.

Habakukas pliurino raudonuosius kopūstus su bulvėmis ir mėgino tą košę įsiurbti sukandęs dantis. Arsenijus daužė įrankiais lėkštės kraštą, į taktą riaumodamas: – Habakukai, spjauk, spjauk, spjauk!

Tą Habakukas netrukus ir padarė: visą marmalienę žiaukčiodamas išspjovė į lėkštę.

– Habi! – tyliai subarė mama. – Ką apie mus pagalvos Patrikas?

– Man tas pats, ką jis pagalvos, – pasakė Habakukas, krapštydamas raudonojo kopūsto gabaliuką iš tarpdančio.

Patrikas buvo naujasis mano sesers Lulu draugas. Kai Lulu pirmą kartą jį atsivedė, man net kojas pakirto: Patrikas atrodė kaip du vandens lašai panašus į vieną mano pažįstamą.

Na, gal ir per skambiai pasakyta – pažįstamas. Jis atrodė kaip tas tipas iš pažinčių svetainės dating-café.de, su kuriuo kartą buvau susitikusi, kietaskujis31. Tas

13/366

susitikimas gerokai įstrigo atmintyje, todėl iš pradžių spoksojau į Patriką sutrikusi. Bet Patrikas neparodė jokių ženklų, kad būtų mane pažinęs. Nė nekrūptelėjo, kai Lulu mane pristatė ir aš jam paspaudžiau ranką tardama: – Džiaugiuosi susipažinusi su tokiu kietu vyruku.

Nors gerai įsidėmiu žmones ir jų veidus, šįkart padariau išvadą, kad suklydau. Patrikas tik atrodė pritrenkiamai panašus į tą kietakuji31. Jis atrodė gerai, jeigu nežiūrėtum į ožio barzdelę, ir – priešingai nei kietaskujis31 – ganėtinai normalus. Tiesa, apie savo darbą stengėsi neužsiminti.

– Kokia jūsų profesija? – paklausė tėvas, o Patrikas atsainiai metė: – IT. Jis trečią kartą svečiavosi pas mano tėvus, bet jie ir šįkart neišdrįso paklausti, kokią profesiją reiškia tas IT. Bet mačiau, kaip mama pasivedėjo Lulu į šalį.

– Mieloji, tai ką gi dirba tas Patrikas?

Lulu jai atsakė: – IT, mama, juk jau aną kartą sakė.

Mama liko it musę kandus. Bet galėjau galvą guldyti, kad savo draugėms papasakojo, esą naujasis mano sesers draugas „visai mielas“ vaikinas ir kaip „aiti“ gerai uždirba.

Ir kad šįsyk tikriausiai viskas kuo rimčiausiai.

Buvo sunku atspėti, ką Patrikas mano apie mus. Jis buvo nutaisęs gana neutralią veido išraišką.

14/366

– Patrikas žino, kad berniukai kartais būna padūkę, – tarė Tina. – Juk ir jis pats kadaise buvo toks mažas padauža.

– Kol netapo IT, – pridūriau aš.

– Bet gerai išauklėtas mažas padauža. – Mano sesuo Lulu patapšnojo jam ranką.

– Kas be ko, – atsakė Patrikas. – Mano tėvui buvo labai svarbu geros manieros prie stalo.

– Ar nori pasakyti, kad mūsų vaikai blogai išauklėti? – paklausė Tina, persimesdama piktais žvilgsniais su Franku, savo vyru.

– Gal įpiltum dar obuolių sulčių? – paklausė Arsenijus.

– Gal galėtum, – papildė mano mama. – Reikia sakyti: gal galėtum įpilti dar obuolių sulčių?

– Ir dar prašom, – įsiterpiau. – Prašom įpilti man dar obuolių sulčių!

– Aš noriu obuolių sulčių, – nekantravo Arsenijus. – Nuskalauti to šleikštaus skonio.

– Prašom ir man įpilti sulčių, – sušnabždėjo Chisola.

– Geriau jau būti visai neišauklėtam, – tarė Lulu.

– Pirma pagimdyk septynis vaikus, tada galėsi kalbėti, – atšovė Tina.

– Aš esu daktaro disertaciją apsigynusi pedagogė, – pasakė Lulu. – Jau daugiau kaip šešerius metus dirbu su vaikais. Manau, auklėjimo tema turiu teisę kalbėti.

– Mergaitės! – Mama įpylė Arsenijui ir Habakukui sulčių ir pastatė butelį atgal ant serviravimo stalelio. – Tik

15/366

nereikia kiekvieną sekmadienį aptarinėti tos pačios temos.

Ką apie mus pagalvos Patrikas?

Patrikas vis dar buvo nutaisęs neutralią veido išraišką.

Jis kramtė kiaulienos kepsnį, įsmeigęs žvilgsnį į natūralaus dydžio porcelianinį leopardą ant žemo marmurinio suolelio tarp jukų baltai auksiniuose gėliapuodžiuose. Viso to ansamblio fonas buvo blizgančios baltų ir auksinių raštų užuolaidos, prilaikomos dviejų putlių angeliukų. Jeigu Patrikas ką nors galvojo, tai tikriausiai: „Tai pats neskoningiausias valgomasis, kokį kada nors esu matęs.“ Ir jis buvo teisus.

Iš valgomojo buvo matyti, kad mama mėgsta storus angeliukus, baltą ir auksinę spalvą. Ir leopardus. Šios plėšriosios katės mamai itin patiko. Mėgstamiausias jos daiktas buvo toršeras su leopardo pavidalo stovu.

– Argi jis neatrodo kaip tikras? – nesiliovė ji klausinėti ir buvo teisi: jeigu tam leopardui nebūtų ant galvos prisuktas baltai auksinis lempos gaubtas, tikrai pagalvotum, kad gyvūnas tikras, nes turi tikrą kailį ir ūsus.

Mūsų šeima kiekvieną sekmadienį rinkdavosi pietų šitame plėšrūnų narve. Nebūdavo tik Rikos, antros pagal amžių sesers, ji su vyru ir dukra gyveno Venesueloje. Net mama, ničnieko nenutuokianti apie geografiją, pagaliau suvokė, kad iš Venesuelos ne taip paprasta atvykti pietų pas tėvus į Delbriuko rajoną Kelne.

– Venesuela yra Pietų Amerikoje, – aiškindavo ji savo pažįstamiems. – Tai ne ta, kur Italijoje.

16/366

Kaip sakiau, apie geografiją ji nieko nenutuokė. Bet jos kiaulienos kepsnys buvo puikus. Suvalgiau tris gabalus, Habakukas – net keturis. Prie raudonųjų kopūstų ir bulvių marmalienės jis nebeprisilietė. Bet Tina, kaip visada baigus valgyti, sukeitė švariai išvalgytą Franko lėkštę su vaikų lėkštėmis, ir tas nė nemirktelėjęs sudorojo visas atliekas, net tas, kurios jau kartą buvo sukramtytos. Kartą pernai Arsenijus sukėlė baisų triukšmą, nes Frankas suvalgė jo iškritusį pieninį dantį, kurį buvo pasidėjęs ant lėkštės krašto. Man ir dabar darosi bloga tai prisiminus.

Diskusija apie vaikų auklėjimą išsisėmė.

– Juk tiesą sakau, – nerimo Tina. – Patys vaikų neturi, o vis nori perauklėti manuosius! Įpyliau obuolių sulčių Chisolai ir sau.

– Ačiū, – sušnabždėjo Chisola.

– Senele, Geri išgers mums visas sultis! – sušuko Habakukas.

– Senelis atneš dar iš rūsio, – nuramino mama, bet metė į mane piktą žvilgsnį. Tėvas atsistojo ir dingo rūsyje.

Grįžęs su obuolių sultimis atkišo man laišką.

– Tau laiškas, Geri, – tarė švelniai glostydamas man skruostą. – Tu šiandien kažkokia išblyškusi.

– Juk ji nebūna gryname ore, – tučtuojau įsikišo mama.

– Nuo kada jūs gaunate man skirtus laiškus? – paklausiau.

Vokas buvo paslaugiai praplėštas. Pažiūrėjau, kas siuntėjas.

17/366

– K. Kioleris-Kozlovskis. Tokio nepažįstu.

– Pažįsti, juk tai Klausas! – susierzinusi pasakė mama. – Klausas Kioleris. Jis kviečia tave į klasės susitikimą.

– Ar jis iš tiesų turi dvigubą pavardę?

– Šiuolaikiniai vyrai dabar taip daro, – tarė mama.

– Bet tik ne tada, kai žmonos pavardė Ožka Ragožka, – paprieštaravau.

Arsenijus su Habakuku suprunkštė ir obuolių sultimis apspjaudė staltiesę.

– Jeigu būtum ėjusi su juo į išleistuvių vakarą, šiandien Klausas būtų Kioleris-Taleris, – tarė užsisvajojusi mama.

Tai buvo viena iš jos mėgstamiausių fantazijų.

– Ne, galiu lažintis, jis tik norėjo trijų K inicialų, – tarė Tina. – Kokia jo profesija? Karališkasis Kulinarijos Kumyras?

– Korinte Kakojantis Krovėjas, – pataisiau. – Kaip tik jam.

Dvynukai susižavėję sukrykštė ir pridūrė dar „Komiškas Kiaulių Kirpėjas“ ir „Klišas Kanalizacijos Knisėjas“.

– Klausas eina labai aukštas pareigas, – nutraukė visus mama. – Jau ne kartą sakiau. Uždirba pasakiškus pinigus.

Hanai nereikia dirbti, ji gali sėdėti namie ir rūpintis vaikais. Anemari labai džiaugiasi marčia ir anūkais.

Hana Kozlovski, visų pravardžiuojama Ožka Ragožka, mokėsi mūsų laidoje. Dėl ligi šiol neaiškių motyvų ji ne tik susišoko su Klausu, bet ir susikukavo.

– Na, ar eisi į klasės susitikimą? – paklausė Lulu.

18/366

Aš trūktelėjau pečiais.

– Dar pažiūrėsiu.

Tiesą sakant, buvau nutarusi jokiu būdu tenai nesirodyti, nebent kaip vaiduoklis. Jau kelias savaites žinojau, kad rengiamas klasės susitikimas, nes mano draugė Čarli buvo persiuntusi Britos Emkės elektroninį laišką. Sveiki, buvę bendraklasiai! Kaip tikriausiai žinote, dar pernai suėjo dešimt metų, kai baigėme mokyklą. Tad Klausas Kioleris (matematika–fizika) ir aš (pedagogika–biologija) kaip buvę seniūnai pagalvojome, kad būtų puiku pasimatyti vienuoliktųjų mokyklos baigimo metinių proga ir pasišnekučiuoti, ką ligi šiol pasiekėme ir apie senus laikus...

Ką apie senus laikus šnekėtis su Brita Emke? Ar dar prisimeni, Brita, kaip pasireiškei per istorijos pamoką? „Pone Miuleri, jeigu Geri parašysite trejetą, tai bus nesąžininga Katrinos atžvilgiu. Geri juk šį pusmetį beveik burnos nepravėrė ir nieko neužsirašinėdavo, tik nusirašinėdavo nuo Šarlotės chemijos namų darbus arba skandindavo laivus.“ Savo „laimėjimus“ toji skundikė Brita ir taip jau trumpai aprašė, jeigu ką nors tai domintų. „Baigusi socialinės pedagogikos studijas metus dirbau su neįgaliais vaikais, o paskui su vyru, baronu Ferdinandu fon Falkenhainu, persikėliau į didžiulį dvarą Žemutinėje Saksonijoje.

Mūsų dukra Luizė jau lanko vaikų darželį, pernai gimė įpėdinis Frydrichas. Mes gyvename laimingai. Su

19/366

geriausiais linkėjimais jūsų baronienė Brita fon Falkenhain.“ Britos laimėjimai, kad ir kokie pasakiški, buvo liūdnas įrodymas, kad gyvename nebe senais laikais, kai norai dar išsipildydavo. Mat jeigu viskas būtų susiklostę pagal mano ir Čarli norus, Brita sėdėtų pigaus prekybos centro kasoje, gyventų su bedarbiu alkoholiku ir silpnos šlapimo pūslės koviniu šunimi pelėsiais apėjusiame socialiniame būste pusrūsyje.

O aš būčiau ištekėjusi už barono Ferdinando fon Falkenhaino, kad ir koks jis yra.

– Tavimi dėta aš ten neičiau, – tarė Lulu. – Visos girsis nuostabiais vyrais, namais, vaikais, superiniais darbais, brangiais automobiliais, kelionėmis ir daktaro laipsniais. Tu jausies siaubingai. Juk net draugo neturi!

– Ak, ačiū, kad priminei, – atsakiau.

– O ir svorio priaugai nuo abitūros laikų, – pridūrė Tina.

– Du kilogramus, – atsikirtau. – Daugiausia penkis.

– Ji tokia išblyškusi, – vėl prakalbo tėvas.

Nustebusi pažvelgiau į jį. Negi kas nors pastebi, kad man negerai?

– Juk tą visi mato, – tarė mama. – Visi tai tikrai nebus vedę ar ištekėjusios. Pirmiausia vyrai, tik dabar pasiekę tokį amžių, kai galima susisaistyti amžiams. Ti... Lu... Geri galėtų pasakyti, kad yra redaktorė. Arba kad dirba knygyne.

20/366

– Kam? – paklausiau. – Man nėra ko gėdytis savo darbo. Priešingai, daugybė žmonių man pavydi.

– Kokia jos profesija? – pasiteiravo Patrikas Lulu.

– Aš esu rašyt...

– Ji rašo bulvarinius romanus, – tarė Lulu. – Romanus apie gydytojus ir sentimentalius meilės romanus, žinai, tokius pigius romaniūkščius.

– A! Mano senelė juos nuolat skaitydavo, – tarė Patrikas. – Ir iš to galima gyventi?

– Žinoma, – atsakiau. – Bej...

– Galima iš bėdos verstis, – pasakė tėvas.

– Aš užsidirbu pragyvenimui. Šiaip ar taip, dar prieš tris dienas taip buvo. Be to...

– Bet tu neturi gero pensijos draudimo ir vyro, kuris viską atsvertų, – vėl nutraukė tėvas. O aš tik norėjau tam kvailam Patrikui paaiškinti, kad mano romanus skaito ir jaunos moterys. – O tau jau trisdešimt!

Kodėl visiems vis užkliūva mano metai?

– Trisdešimt – dar ne toks baisus amžius, – tarė Lulu. – Aš su Patriku susipažinau sulaukusi trisdešimt dvejų.

Tai buvo prieš du mėnesius. Iki šiol dar net nepaklausiau, kur jiedu susipažino. Bet tikrai ne per internetą, nes kai anąsyk papasakojau Lulu apie dating-café.de, ji tik niekinamai suraukė nosį ir pasakė: „Ten lankosi tik skystapročiai, nepajėgiantys nieko susirasti tikrame gyvenime.“ Tiksliai pasakyta – apie kietakuji31.

21/366

– Tau viskas kitaip. – Tėvas atsisuko į Lulu. – Tu dirbi mokykloje ir esi puikiai apsidraudusi senatvei. Gali sau leisti palūkėti su vedybomis.

– Be to, tu blondinė, – tarė mama. – Kaip gali Tiluri su tokiais plaukais su kuo nors susipažinti, be to, juk visą laiką kiurkso namie ir rašo!

– Mama, aš...

– Jai būtinai reikia nueiti į tą klasės susitikimą, tai gera proga pamatyti, kas išėjo iš anuometinių vaikinukų, – nutraukė mane mama ir susirūpinusi pridūrė: – Kitaip beliks pažinčių skelbimai laikraščiuose.

– Tą ji jau seniausiai išbandė, – tarė Tina.

Su savuoju Franku ji susipažino prekybos centre.

– Ką? – Mama atrodė gerokai sukrėsta. – Taip toli jau viskas pažengę! Mano duktė davė pažinčių skelbimą! Vargas tau, jeigu per Aleksos sidabrines vestuves prasižiosi bent puse lūpų! Man tektų iš gėdos kiaurai žemę prasmegti.

– Nesirūpink, – nuraminau ją.

Sidabrinėse tetos Aleksos vestuvėse nedalyvausiu, kaip ir klasės susitikime.

Chisola buvo tokia maloni, kad tą akimirką apvertė taurę obuolių sulčių ir šitaip baigė pokalbį. Habakukui sultys apliejo visas kelnes, jis užbliuvo nesavu balsu ir liovėsi tik tada, kai mama atnešė desertą.

22/366

Pavalgę visi atsisveikino, tik aš užsilikau susikrauti likučių.

Mama įbruko man į rankas dubenį, vadinamą Klarisa.

– Ir būk gera, šiomis dienomis užnešk va šitą į vaistinę, – tai sakydama uždėjo ant viršaus batų dėžutę.

– Batus? Į vaistinę?

– Nekvailiok, – pasipiktino mama. – Čia seni vaistai, tėvas neleidžia išmesti jų į šiukšlyną. Jis sako, kad tai ypatingos atliekos. Juk vaistinėse renkami vaistai trečiojo pasaulio žmonėms. Ar tu iš tikrųjų davei pažinčių skelbimą?

– Ne, bet į vieną atsakiau. – Atsargiai pradariau batų dėžutę. – Trečiajame pasaulyje niekam nereikia lašų į nosį, galiojančių iki 2004-ųjų liepos.

– Ten yra ir kitų vaistų, – tarė mama. – Dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Vaistinė apsidžiaugs. – Ji atsiduso. – Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kuriai nors iš mano dukterų prireiks atsakinėti į pažinčių skelbimus. Bet tu visuomet buvai rūpesčių keliantis vaikas.

Paėmiau kitą pakuotę.

– Dalmadormas. Juk tai tabletės nuo nemigos.

Pasijutau gerokai priblokšta. Tai negalėjo būti atsitiktinumas. Mano pulsas sutankėjo.

– Jų aš visuomet išsirašau prieš Kalėdas, – paaiškino mama. – Kai tėvas išėjo į pensiją, man jų reikia ištisus metus, jam taip pat.

Ji pavartaliojo akis tai prisiminusi.

– Dėžutė dar nepraplėšta. – Man rankos pradėjo drebėti, bet mama to nepastebėjo.

23/366

– Žinoma, – tarė ji griežtai. – Ar kada nors skaitei, koks tų vaistų šalutinis poveikis? Prie jų greitai priprantama.

Niekada tokių vaistų negerčiau, tavo tėvas irgi.

– Tai kodėl jie jums išrašyti? – nesupratau.

– O kaip tau atrodo? Juk ką tik sakiau: mes negalėdavome užmigti! Ištisus metus nė bluosto nesudėjome! Darbas, vaikai, pensija... Juk tai baisi būklė. Būtina išsimiegoti, į tai negalima žiūrėti pro pirštus.

– Bet ką tik sakei, kad niekada tokių vaistų nevartotum, – neatlyžau.

O Dieve, ten buvo keliolika dėžučių, visos originaliose pakuotėse.

– Nebūtina viską visuomet reguliuoti vaistais, – tarė mama. – O jeigu jau tai būtina, yra geras senasis valerijonas, aš įsitikinusi, kad jis veikia labai gerai.

– Taip, bet...

– Kodėl kiekvieną sakinį pradedi nuo bet? – susierzino mama. – Tu visada tokia buvai, tikra priešgyna. Dėl to ir turi problemų su vyrais. Ar nuneši tuos vaistus į vaistinę?

Lioviausi bandžiusi ištraukti iš dėžutės parodoksoną.

– Galiu nunešti, – atsakiau. – Bet vargu ar trečiajame pasaulyje žmonės laukia nesulaukia migdomųjų.

– Matai, ir vėl bet, – atsiduso mama, pakštelėjo man į skruostą ir stumtelėjo prie durų. –Norėčiau, kad pradėtum mąstyti bent kiek pozityviau. – Ji perbraukė ranka man per plaukus. – Prieš Aleksos sidabrines vestuves nueik pas

24/366

kirpėją, gerai? Kelios sruogelės tau gerai tiktų. Atsisveikink su Tirilu, mieloji, – šūktelėjo per petį.

– Iki pasimatymo, Geri, – atsiliepė iš svetainės tėvas.

– Dėl to nesu tokia tikra, – sumurmėjau, bet mama jau buvo uždariusi duris.

Parsinešiau tą batų dėžutę į namus. Niekas nebūtų uždraudęs išmesti jos į šiukšlių konteinerį, net ir sąžinė.

Užkrėsti šiukšlyną lašais į nosį ir migdomaisiais, palyginti su gyvenimu Goro provincijoje, buvo menkniekis.

Bet neketinau tų tablečių mesti lauk. Tai buvo atsakymas į visus klausimus, kamuojančius mane pastarąsias dvi dienas. Tiesiog likimo pirštas, kad kaip tik dabar man į rankas pateko tą batų dėžutė. Jos labiausiai reikėjo.

Panašiai buvo tada, kai norėjau nusipirkti nešiojamąjį kompiuterį ir blusturgyje aptikau pirmąjį „Budenbrokų“ leidimą su Tomo Mano autografu už 50 centų, „nes tokiu šriftu nė joks kvėša neskaitys“, kaip sakė pardavėjas. „Ir dar čia kažkas prikeverzota.“ Nėjau iš proto dėl Tomo Mano, pastraipas per visą puslapį gotikiniu šriftu skaitydavau tik reikalo prispirta, todėl išstačiau tą knygą eBay, ir vienas Hamburgo antikvaras įsigijo ją už du tūkstančius penkis šimtus eurų. Tad be problemų nusipirkau nešiojamąjį kompiuterį.

Paprastai man taip gerai nesisekdavo.

Tiesą sakant, niekada.

Peržiūrėjusi pakuotę po pakuotės atidėjau bent trylika.

Trylika net neatplėštų pakuočių su migdomaisiais. Dėliojau

25/366

iš jų visokias figūras ant virtuvės stalo, negalėdama atitraukti akių. Pavadinimai buvo gražūs: noktamidas, remestanas, rohipnolis ir lendorminas. Kai kurių galiojimo terminas dar net nebuvo pasibaigęs.

Tablečių buvo tiek daug, kad vienintelė problema būtų buvusi nuryti paskutines prieš pradedant veikti pirmajai.

Bet aš pasitikėjau savimi: greitai valgyti man niekada nebuvo sunku, netgi, sakyčiau, greitas valgymas – vienas iš mano geriausių gebėjimų.

Pastebėjau, kad bežiūrinėjant dėžutes man maloniai pašiurpo oda.

Per pastarąsias dvi dienas jau viską buvau apgalvojusi.

Daug ką atmečiau vien dėl to, kad tam reikėjo ypatingų logistinių ir techninių sąlygų. Persipjauti venas – apie tai negalėjo būti nė kalbos, nes negalėdavau žiūrėti į kraują, o ir venas pradedančiajam ne taip lengva aptikti.

O su migdomaisiais susitvarkysiu. Vaikų žaidimas.

⁓ Miela mama!

Dėkoju tau už puikiai surūšiuotą migdomųjų tablečių rinkinį, tu išgelbėjai mane nuo nemalonių ir, ko gero, nelegalių dalykų.

26/366

Žinoma, tu visiškai teisi: ne visuomet būtina viską spręsti vaistais. Bet gaila jų nepanaudoti. Kaip tik užtenka vienam žmogui.

Na, baikim juokus: atsiprašau už nemalonumus, kilusius dėl tablečių, bet prieš užpykdama pagalvok apie begalę būsimų nusivylimų, nuo kurių tave tokiu būdu išgelbėjau.

Man be galo gaila, kad iki šiol tave tik nuvildavau.

Pradedant nuo gimimo, kai pastebėjai, kad aš ne Gerdas, o Gerda. Ir dar dėl to, kad buvau brunetė, o ne blondinė. Bet patikėk, aš kentėjau ne mažiau nei tu, kai teta Aleksa panoro, kad per jos vestuves gėles barstytų tik šviesiaplaukės mergaitės, ir visos mano seserys ir pusseserės galėjo tai daryti, o aš ne. Kone visą puotą pratūnojau po stalu. Na, gal ir neturėjau sumazgyti senelio Rodenkircheno batų raištelių su Valdžio kaklasaičiu, bet juk negalėjau numanyti, kad tas mažas taksas turi tiek jėgos ir senelis Rodenkirchenas nutrauks žemėn visas staltieses su tortais porcelianu.

ir

senelės

Rodenkirchen

Meiseno

Atsiprašau ir už tai, kad nesutikau eiti į išleistuvių vakarą su Klausu Kioleriu, nors jis tavo mylimos draugės Anemari sūnus, be to, spuogai, prakaito kvapas ir vemti verčiantis pasipūtimas – tai visai normalūs paauglystės reiškiniai, praeinantys savaime. Iki šiol nebuvo nė dienos, kad man neprimintum, kokios sėkmės susilaukė Klausas Kioleris,

27/366

kaip gerai dabar atrodo ir kokia laiminga Hana Kozlovski, kad vietoj manęs nuėjo į išleistuvių vakarą su juo.

Patikėk, buvo dienų, kai ir pati gailėjausi jį atstūmusi.

Bet juk penkiolikos negalėjau nutuokti, kad sulaukusi trisdešimties jausčiausi laiminga gavusi tokį kaip Klausas. Turbūt jau tada būčiau pradėjusi rinkti migdomųjų tabletes.

Tavo Geri

P. S. Net jei mokytoja iš manęs neišėjo, nėra pagrindo slėpti nuo giminių ir draugų, kaip užsidirbu pinigus. Todėl tiems, kuriems pasiteiravus apie mano profesiją tu jau daugybę metų pasakoji, kad „mūsų jauniausioji turi nediduką rašymo biurą“, išsiunčiau keturiolika „Įtarimų budinčiai sesutei“ egzempliorių su maloniu laišku. Klauso tėvai ir teta Hulda taip pat gavo po egzempliorių.

P. P. S. Italijoje yra Verona ir Venecija, o Venesuela – tai valstybė Pietų Amerikos šiaurėje. Tu manimi tikriausiai nepatikėsi, tad palieku tau mokyklos atlasą – pažiūrėk.

⁓

Antras skyrius Mano Zodiako ženklas – Mergelė, o mes, Mergelės, esame pragmatiški, tvarkingi ir patikimi žmonės. Jeigu kyla problemų, išlaikome blaivią galvą ir imamės sistemingai jas spręsti. Todėl paprastai gyvenime tvarkomės daug geriau negu jautruolės Žuvys, atsargieji Vėžiai arba neryžtingos Svarstyklės – štai tik keli pavyzdžiai.

Jeigu mes, Mergelės, nutariame, kad savižudybė – geriausias problemos sprendimas, tai jau tikrai mūsų gyvenime turėjo susikaupti daugybė neišsprendžiamų dalykų. Tuo noriu pasakyti, kad mes ne iš karto, pasitaikius pirmai progai, sudedame ginklus.

Kadangi esu tvarkinga, savo problemas suskirsčiau į tris grupes pagal svarbą: 1. meilės reikalai, 2. darbo reikalai, 3. kiti reikalai.

Mano meilės reikalai buvo prasti. Tiksliau sakant, jų apskritai nebuvo. Nuo to laiko, kai turėjau paskutinį draugą, buvo praėję ketveri su puse metų, ir nors mūsų

29/366

santykiai buvo katastrofiški – jiems artėjant prie pabaigos įpratau svaidytis indais ir kitokiais daiktais – jokiu būdu neketinau vienišauti ilgiau nei kelis mėnesius. Todėl praėjus metams ėmiausi sistemingai ieškoti partnerių ir viską išbandžiau. Užsiregistravau flirtavimo svetainėse, atsakinėjau į pažinčių skelbimus ir leidausi superšama su vienos draugės vyro mokyklos draugu. Taigi susipažinau su daugybe vyrų, kaip antai kietaskujis31, zyliudraugas007 ir Maksas, 29, 1,89, nerūkantis, nedrąsus, bet tinkamas bet kokioms pramogoms.

Iš viso susitikau su dvidešimt keturiais vyrais. Apgailėtinas rezultatas turint galvoje, kad elektroniniais laiškais susirašinėjau su šimtais ir bent su trisdešimt kalbėjausi telefonu. Tiesiog atsirado tik dvidešimt keturi vyrai, kuriems mažiau negu keturiasdešimt, kurie ne stogdengiai, nevedę ir domisi tokia moterimi kaip aš – vyresne nei dvidešimt penkerių metų, ne šviesiaplauke, liemenėlės dydis A. Ir kurie bent kiek moka vokiečių kalbą, nerašo: „Prašau atsiūsk ko greičeu savo vyso ugio nuotrauka.“ Tačiau tai – kaip pastebėjau susitikusi su jais, – nėra vieninteliai kriterijai, pagal kuriuos reikėtų rinktis vyrą.

Imkime kad ir kietakuji31, tą, kuris atrodė toks panašus į naująjį mano sesers draugą. kietaskujis31 nekantravo man kuo greičiau parodyti, kodėl pasivadino kietukuju31. Ir dar kavinėje, kur susitikome vidury baltos dienos. Kamantinėjau norėdama sužinoti jo požiūrį į senus

30/366

Ketrinos Hepbern filmus, į vaikus ir naminius gyvūnus, o jis bandė nutverti mano ranką ir uždėti sau ties paslėpsniu.

– 31 – tai ne mano amžius, – kuždėjo jis. – Juk supranti, ką turiu galvoje.

– Tai gal tavo namo numeris? – pabandžiau apsimesti kvailele ir atitraukiau ranką. Geriausia – iškelti ją virš galvos. Padavėja pagalvojo, kad tai ženklas jai, ir šūktelėjo: – Tuoj ateisiu!

– Ar esi matęs African Queen? – išlemenau.

– Mano kūjis, – nerimo kietaskujis31, – mano kūjis yra lygiai 31 centimetro ilgio. Gali ramiai jį pačiupinėti.

– Ak, ne, – atsikalbinėjau užkaitusi kaip žarija, – tai kažkoks nesusipratimas. Įnagiais, kad ir kokie jie kieti ar ilgi, aš nesidomiu. kietaskujis31 šnypšdamas išpūtė orą.

– Taip iškart ir pagalvojau, kai įėjai. Frigidiška karvė!

Kitos nesiskundė. Net nežinai, kokią progą praleidi.

Jis atsistojo ir išėjo iš kavinės, nė nesumokėjęs už mano kapučiną.

– Ko pageidautumėte? – paklausė padavėja, mat mano rankos vis dar beviltiškai mataravo virš galvos.

– Prašyčiau sąskaitos, – atsidusau.

Patyrusi tokį nuotykį pasidariau atsargesnė. Pasirinkau kavinę su užpakalinėmis durimis – pro jas galėsiu pasprukti, kol man dar neatnešta sąskaita. Mes, Mergelės, esame iš prigimties taupios ir nesišvaistome pinigais. Susitikusi su zyliudraugu007 nusiploviau pastebėjusi, kad jis

31/366

turi itin mįslingą elgesio sutrikimą. Barstė cukrų ant staltiesės visokiais raštais, o paskui paseilėjęs pirštus lipino ir laižė. Penkiolika minučių pažiūrėjusi, ką jis išdarinėja, supratau, kad zyliudraugas007 pasirinkdamas tokį slapyvardį turėjo galvoje savo paties zylutę.

Deja, ir Maksas 29, 1,89, nerūkantis, nedrąsus, bet tinkamas bet kokioms pramogoms, buvo visiškas fiasko.

Tikras jo vardas Dytmaras, jam buvo trisdešimt devyneri, o ne dvidešimt devyneri, ūgis kaip mano, vadinasi, ganėtinai mažas. Be to, jis nė iš tolo nebuvo nedrąsus. Per pirmą susitikimą paaiškino, kad pasivadino Maksu, pasijaunino dešimčia metų ir pasiaukštino dvidešimčia centimetrų, nes iš patirties žino: kitaip į jo skelbimą atsiliepia visiškai netinkamos moterys. Čia jis neklydo, aš buvau geriausias pavyzdys. Bet nė neketinau leistis į tokias jo pramogas ir pranykau už jau išbandytų užpakalinių durų.

Tokiu stiliumi viskas tęsėsi ištisus metus.

Simpatiškiausias buvo Olė, su kuriuo norėjo mane supiršti Karolina ir Bertas. Aišku, turėjau suklusti, kai jie man pasakė, kad jis neseniai išsiskyrė su savo ilgamete drauge. Olė iš pirmo žvilgsnio buvo be priekaištų: maloniai šypsojosi, buvo šviesių plaukų, vis krintančių ant kaktos, nesimatė, kad jį kamuotų kokia nors neurozė. Be to, jam patiko tie patys dalykai kaip man: seni filmai su Ketrina Hepbern, itališki patiekalai ir Tomas Veitsas. Olė buvo dantų gydytojas ir kaip tik rengėsi atidaryti mieste privačią kliniką. Mudu susitikome kelis kartus, ir kaskart jis man vis

32/366

labiau patikdavo. Bet vos pradėjau sau tą pripažinti, vėl atsirado buvusi jo draugė, ir po dviejų mėnesių jiedu susituokė. Apsimečiau, kad džiaugiuosi dėl jo, o iš tikrųjų nesidžiaugiau nė trupučio.

Ir apskritai, man darėsi vis sunkiau džiaugtis dėl kitų, taigi pereisiu prie 3. kiti reikalai.

Niekada neketinau sulaukusi trisdešimties vis dar būti vienišė. Tiesą sakant, planavau visai ką kita: vėliausiai dvidešimt aštuonerių norėjau būti ištekėjusi už svajonių vyro, dvidešimt devynerių susilaukti pirmo kūdikio ir pasodinti bent vieną obelį.

Beveik visos mano seserys, pusseserės, pusbroliai, draugės ir draugai buvo susituokę. Net ir Klausas Kioleris, ir Brita Emkė. Jie susilaukė vaikų, pasistatė namus, sodino obelis, o aš nesilioviau nusiplovinėjusi pro užpakalines kavinės duris. Tina ir Frankas, Rika ir Klaudijus, Karolina ir Bertas, Marta ir Marijus, Čarli ir Ulrichas, Folkeris ir Hila, Olė ir Mija, Lulu ir Patrikas – kur pažvelgsi, visur vien laimingos poros.

Vadinamieji „kiti reikalai“ laimingų porų apsuptyje atrodė niūriai. Juo labiau kai mano draugai ėmė susilaukti vaikų. Jeigu apskritai dar rasdavo laiko, užmigdavo kine, kvepėdavo rūgusiu pienu ir kalbėdavo tik apie tokias problemas, kaip, pavyzdžiui, gauti vietą vaikų darželyje arba įpakuoti dovanas mokslo metų pradžiai.

Aš irgi nebūčiau prieštaravusi pavirsti tokia nuoboda. Žinoma, su tinkamu vyru.

33/366

– Tu per daug reikli, – vis sakydavo Ulrichas. – Tai tavo problema: ieškai tokio vyro, kokio apskritai nebūna.

Ulrichas – tai buvęs mano draugas, tas, dėl kurio, be kita ko, į vonios kambario duris šveičiau senelės Taler pieno ąsotėlį, iš viso Meiseno porceliano servizo per tetos Aleksos vestuves vienintelį likusį sveiką. Aišku, senatvėje iš to pieno ąsotėlio nepragyvensi, bet nebūčiau paleidusi jo į duris, jeigu ne įtūžis. Ulrichas sugebėdavo išvesti mane iš kantrybės vien tuo, kad įsigudrindavo paprasčiausiai nieko neveikti.

Per trejus metus trukusį mūsų bendrą gyvenimą Ulrichas paprasčiausiai gulinėdavo – ant kilimo, ant sofos, vonioje, lovoje. Ir viskas, kas buvo jo arba kuo jis pasinaudodavo, taip pat mėtėsi aplinkui. Drabužiai, kojinės, apatiniai, lėkštės, stalo įrankiai, picos dėželės, alaus buteliai, hanteliai, dokumentai, knygos ir šiukšlės. Mano butas buvo mažas, todėl man labai kliūdavo, kad kas žingsnis užsirauni ant Ulricho ir jo daiktų. Bet Ulrichas sakydavo, kad moka pusę nuomos kainos ir todėl turi teisę būti „pačiu savimi“.

O tai reiškė, kad jei jis maudėsi gydomojo purvo su jūros druska vonioje, rudos apnašos taip ir liks. Jis suvalgydavo visus jogurtus, bet niekada nenupirkdavo naujų. Iš šaldytuvo išimdavo pieną ir nepastatydavo atgal. Saldainių popierėlius mesdavo tiesiog ant žemės.

Nors Ulrichas labai daug dėmesio skyrė kūno higienai ir buvo pedantiškai švarus, išsičiustijęs, butas ėmė dvokti.

Ulricho kojinėmis, sportbačiais ir bet kur paliktais valgio

34/366

likučiais. Kad ir kaip stengiausi, kad ir kokius argumentus pasitelkdavau, Ulrichas norėjo būti „pačiu savimi“, gulinėti toliau ir palikti viską aplinkui išmėtęs.

– Jeigu tau trukdo, pati ir susitvarkyk, – toks buvo standartinis jo atsakymas, tad pradėjau mėtyti į jį daiktus, pradedant sportbačiais, jogurto indeliais ir ūkio teisės knygomis. Tas pieno ąsotėlis pateko man į rankas visiškai atsitiktinai.

Atėjo laikas, kai pajutau, kad Ulricho nebemyliu, gerosios jo savybės paprasčiausiai prasmego visame tame chaose. Kai galop viską nutraukiau ir bute likau pati sau viena, ištisas savaites jaučiau palengvėjimą. Mudu su Ulrichu net sugebėjome likti draugai. Vėl buvo gera su juo susitikti, nešūkaujant ir nemėtant į jį daiktų. Per plauką vėl jo neįsimylėjau, bet tada jis susigiedojo su mano geriausia ir seniausia drauge Čarli ir persikėlė pas ją.

Buvo šiek tiek skaudu, kad Ulrichas dabar jau gulinėja Čarli bute. Dažnai turėdavau prikąsti liežuvį, kai Čarli dejuodavo dėl jo kojinių, numestų ant stalelio, rudų gydomojo purvo ir jūros druskos apnašų vonioje ir išvalgytų jogurto indelių už sofos. Bet kaip reikiant širdį ėmė gelti tada, kai Ulrichas baigė teisės studijas (gulinėdamas, nuoširdžiausi sveikinimai!) ir bemat liovėsi buvęs „pačiu savimi“. Jo naujasis „aš“ vilkėdavo eilutę ir kas rytą lygiai aštuntą išeidavo iš namų kastuvais semti pinigų. Už tuos pinigus – o tai jau buvo viršūnė! – pasamdė valytoją, ateinančią dukart per savaitę. Kartais jis dar numesdavo kokį saldainių popierėlį

35/366

ant grindų, bet apskritai jo nebegalėjai pažinti. Buto irgi.

Pernai Ulrichas vedė Čarli, aš buvau viena iš liudytojų ir turėjau apsimetinėti, kad labai dėl jų džiaugiuosi. Žinoma, aš ir pati savęs klausdavau, gal keliu per didelius reikalavimus, bet ką galėjau padaryti, jeigu mano hormonai nešokinėja iš džiaugsmo sėdint priešais kietakuji31?

Tai buvo sunki pamoka, bet palengva pradėjau suprasti, kad yra dalykų, kurių neįmanoma suplanuoti net sistemingai skiriant dėmesio.

Praėjusią savaitę, lygiai prieš tris dienas, kai mama davė man migdomuosius, paskambino Čarli ir pranešė, kad netrukus būsiu krikšto mama. Turėjo praeiti nemaža laiko, kol supratau, ką ji turi galvoje.

– Tu nėščia! – sušukau.

– Taiiiip! – džiūgavo Čarli. – Po paraliais, argi tai ne nuostabu?

Na taip, koks čia dar gali būti klausimas! Be jokių abejonių, tai buvo nuostabu. Čarli ir Ulrichui. Man tai buvo gana siaubinga, pati nustebau, kaip siaubingai jaučiuosi. Įstengiau tik išlementi sveikinimus, o paskui pareiškiau, kad tuoj išbėgs pienas, ir greitai padėjau ragelį.

Tada verkdama užsikniaubiau ant virtuvės stalo. Nebesusigaudžiau, kas vyksta šiame pasaulyje. Kuo aš pavirtau? Pavydžia, nedraugiška pabaisa, nesugebančia džiaugtis gražiausiu dalyku pasaulyje: mano geriausia draugė susilauks vaiko, o aš – aš noriu numirti vietoje.

36/366

Taip, iš tikrųjų. Labiausiai norėjau numirti.

Kai tą supratau, iš išgąsčio lioviausi verkti ir – kaip būdinga Mergelėms – ėmiau svarstyti, ko imtis, kad įveikčiau tokią būseną. Pirmiausia pažiūrėjau, kas rašoma internete apie „mintis apie savižudybę“ ir pati sau diagnozavau depresiją.

Ta tema buvo begalė interneto puslapių. Ir tikriausiai krūvos žmonių, kenčiančių nuo depresijos. Tad visai nereikėjo galvoti, kad esu kažkokia keista. Mes, sergantieji depresija, palaikome labai pelningą ekonomikos sektorių.

Straipsniuose buvo skiriamos dvi rūšys – endogeninė ir reaktyvioji depresija. Sergančiųjų endogenine depresija melancholija kyla iš vidaus, o sergantieji reaktyviąja depresija reaguoja į išorės aplinkybes. Pajutau šiokį tokį palengvėjimą, kad išprotėjau ne visai be pagrindo, ir priskyriau save antrajai grupei.

Kitame puslapyje radau klasifikaciją – neurotiniai, psichotiniai, somatogeniniai ir ciklotiminiai sutrikimai.

Smulkiai išnagrinėjusi simptomus apsisprendžiau – nors ir sunkia širdimi, – kad sergu neurotine depresija.

Dar kartą pabrėžiu – tokia diagnoze anaiptol nebuvau patenkinta. Tai juk dar labiau apsunkins partnerių paieškas. „Labas, aš Geri Taler, neurotikė. Reaktyvioji neurotinė depresija.“ Tik tada, jeigu būdamas neurotikas nusprendi padaryti išvadas, vis tiek, ką pagalvos žmonės. Bet tuo metu dar

37/366

nebuvau taip toli pažengusi. Dar buvau tvirtai pasiryžusi kaip nors tai įveikti. Sistemiškai.

Suskambus telefonui krūptelėjau. Tikriausiai ir vėl Čarli, stebisi, kad neatskambinau išgelbėjusi išgalvotą pieną.

Bet tai buvo nepažįstamos moters balsas.

– Ar kalbu su Gerda Taler?

– Taip, – atsakiau dvejodama. Būčiau nenustebusi, jeigu ji būtų pasakiusi: „Kaip jums ne gėda įsitaisyti depresiją dėl to, kad jūsų geriausia draugė pastojo!“ Bet ji pasakė visai ką kita. Ji tarė: – Sveikinu. Jūs laimėjote.

Su palengvėjimu atsidusau. Dar neseniai griebdavausi laiko atimančių metodų, kad atsikratyčiau tų „jūs laimėjote“ skambinėtojų. Neturiu žalio supratimo, iš kur jie ištraukia mano numerį, – kone kas savaitę kas nors paskambina tvirtindamas, kad aš laimėjau, na, beveik laimėjau. Tik reikia nusipirkti kokios nors loterijos bilietą, ir tapsi milijoniere arba beveik milijoniere. Jei bandai atsikalbinėti, visada klausia to paties: „Ką? Jūs nenorite tapti milijoniere?“ Tikriausiai visi lankė tą patį telefoninio marketingo seminarą, kuriame visų pirma buvo mokoma: Neleiskite jūsų atsikratyti, netgi jei pašnekovui išbėga verdamas pienas.

Todėl Čarli sulaukusi tokių skambučių iš karto dėdavo ragelį. Kartais, jeigu laukdavo kito skambučio, prieš dėdama ragelį pasakydavo niekinamai: „Pasiieškok kito

38/366

darbo, tu nevėkšla!“ arba „Užsikrušk negyvai!“ (Čarli siaubingai neišauklėta.)

Aš kas kartą pasiryžtu – aišku, be tokių nepadorių posakių – padaryti tą patį, bet tiesiog neįstengiu. Man atrodo, bus paprasčiausiai negarbinga tų vargšų malonių žmonių atžvilgiu, jeigu numesiu ragelį mandagiai neišklausiusi. Juk ne kiekvienas gali pasirinkti darbą. Nors kartą buvau nusipirkusi loterijos bilietą ir negavau nei žadėtos mikrobangų krosnelės, nei milijono, kas kartą mane graužia sąžinė, kad neperku bilieto. Norėdama pasiteisinti, dėl ko dedu ragelį, turiu sugalvoti nepalenkiamą priežastį, kitaip visą dieną jaučiuosi prastai.

Pavyzdžiui, gera priežastis – nusivylimas. Tada pokalbis rutuliojasi maždaug taip: – Nuoširdžiai sveikiname, jūs laimėjote, ponia Taler!

Jūs dalyvaujate loterijoje ir galite laimėti nuostabų Beetle, ponia Taler, ir jūs...

– Ką, iš tikrųjų? – susižavėjusi nutraukiu malonią moteriškę arba malonų vyruką. – Beatle? Kurį iš jų? Polą Makartnį? Ar Ringo Starą? Na, žinote, geriau būtų kas kita, bet tiek jau to! Ar ilgai galėsiu jį turėti? Kaip manote, ar jis dirbs namų ruošos darbus?

– Cha cha cha, aš, žinoma, kalbu apie automobilį!

Nuostabų Beetle kabrioletą. Juk tai nuostabus automobilis vasarai, ar ne, ponia Taler? Ir jūs ne tik netrukus tapsite išdidžia Beetle savininke, bet ir milijoniere, jei tik pasiseks!

Mat mes rezervavome jums loterijos bilietą. Jeigu dabar

39/366

pat apsispręsite pirkti tą loterijos bilietą, turite progą laimėti 2,5 milijono eurų! Na, ar ne puiku? Ir tik už šešis eurus per savaitę! Štai ir priekabė. Begalinis nusivylimas.

– Na žinote, kaip negražu iš jūsų pusės, – galiu pasakyti prieš paspausdama mygtuką. – Pirma prižadate man kalnus su Polu Makartniu, o paskui norite įkišti kažkokį niekalą. Kaip automobilis padės man namų ruošoje, ką? O dar kabrioletas! Aš negaliu pakęsti skersvėjų! Niekada daugiau man nebeskambinkite! Let it be!

Taip atsikračiusi skambintojo neatsikratau sąžinės.

Mat ir vėl nenusipirkau loterijos bilieto.

Bet šitos problemos jau nebėra – juk padedama interneto nusistačiau diagnozę. Nepatikėsite, kaip skubiai padeda ragelį net ir puikiai išlavinti telefoninio marketingo profesionalai, kai jiems papasakoji, kad sergi neurotine depresija. Ar bent bandai paaiškinti, kuo neurotiniai sutrikimai skiriasi graužaties!

nuo

psichotinių.

Ir

jokios

sąžinės

Tiesiog stebėtinai paprastai atsikračiusi skambinėtojos vėl prilipau prie ekrano, norėdama daugiau sužinoti apie save ir depresijas. Tai, ką radau, iš tikrųjų slėgė. Bet, šiaip ar taip, mūsų, sergančiųjų neurotine depresija, nusiskundimai, priešingai nei sergančiųjų psichotine depresija,

40/366

suprantami ir bent kiek įsivaizduojami dėl kokių nors konfliktinių situacijų.

Ak taip?

Bet ar kas nors stengsis suprasti žmogų, atsidūrusį konfliktinėje situacijoje? Tikriausiai atsirastų užjaučiančių mane, apniktą depresinės nuotaikos, jeigu mano šeimą būtų užgriuvusi lavina, bet tikrai niekas nesupras, kodėl noriu numirti dėl to, kad mano geriausia draugė laukiasi kūdikio.

Aš ir pati to nesupratau. „Liaukis dejuoti ir pradėk mąstyti pozityviai“ – dar vaikystėje negalėjau pakęsti šito sakinio. Mama kartodavo jį kone kiekvieną mano gyvenimo dieną.

Metų metus aš pati su savim nesutardavau, mat paprasčiausiai neįstengiau pozityviai mąstyti. Pavyzdžiui, apie Klausą Kiolerį. Arba apie zyliudrauga007. Jeigu pozityviai galvočiau apie žmones, restorane laižančius cukrų nuo staltiesės, niekados nebūčiau naudojusis užpakaliniais išėjimais. Šiuo atveju pozityvus mąstymas – absoliučiai idiotiškas problemos sprendimo būdas. Net ir tada, kai pagal logikos dėsnius nėra jokio sprendimo, kad ir kaip nelogiškai tai skamba.

Man, analitinio mąstymo žmogui, buvo baisu tiesiog priešais akis turėti problemos sprendimą ir negalėti juo pasinaudoti. Dabar, išstudijavusi internetą, pagaliau supratau, kodėl „pozityvusis mąstymas“ nepriskirtinas žmogaus su neurotinėmis depresijomis repertuarui.

41/366

Turbūt polinkį turėjau dar vaikystėje, mat skaitydama iškart prisiminiau nutikimą su šokoladiniu velykų zuikučiu.

Man buvo aštuoneri metai, ir tą Velykinį zuikutį aš taip pamilau, kad nutariau jo nevalgyti, kartu su juo pasenti.

Bet mano apsirijėlė sesuo Lulu, sušlamštusi visus saldumynus, ėmė taikytis į Ralfą.

Tuo metu mama kaip tik buvo pasinešusi sveikai ir ekologiškai tvarkyti namų ūkį, ir saldumynai mūsų namuose būdavo retas dalykas. Gaudavome jų tik per Velykas ir Kalėdas. Jeigu svečiai atnešdavo mums šokolado arba Smarties, mama konfiskuodavo ir išduodavo po gabalėlį.

Kartais nusipirkdavome saldumynų iš kišenpinigių, bet tai buvo griežtai uždrausta, tad turėdavome sudoroti ne namie ir dar laikydamiesi griežtų saugumo priemonių, o tai gadindavo malonumą. Pavydėjome vaikams, kurių namuose laisvai prieinamas gardumynų stalčius, su tokiais vaikais buvome linkę labiau draugauti negu su kitais. Čarli tikriausiai tik todėl tapo geriausia mano drauge, kad galėjo valgyti šokolado kiek įsigeidusi ir jai nebuvo sunku šiek tiek atiduoti man. „Jūs man kada nors dar padėkosite“, – sakydavo mama, kai skųsdavomės, kad vieninteliai saldumynai, kuriuos gauname per dieną, yra razinos dribsniuose. Kiek žinau, dar nė vienas iš mūsų iki šiol jai už tai nepadėkojo.

Lulu labiausiai iš mūsų visų kentėjo dėl nuolatinio šokolado trūkumo, tad ėmė ieškoti Ralfo. Ji man netgi

42/366

pasisiūlė leisti paskaityti savo dienoraštį, jeigu savanoriškai atiduosiu jai Ralfą. Bet aš nė neketinau.

Po kelių dienų Lulu galiausiai rado Ralfą batų dėžutėje ant drabužių spintos, po kauge Barbės drabužių. Kai grįžusi namo pamačiau, kad iš Ralfo beliko varpelis, paleidau dūdas.

Lulu gavo dvi dienas namų arešto ir turėjo manęs atsiprašyti.

– Atsiprašau, kad jį suvalgiau, – pasakė ji, nuo lūpų kampučio braukdama šokolado likučius. – Bet jis vis tiek netrukus būtų supelijęs.

Aš raudojau nesavu balsu.

Lulu buvo priversta atsiteisti su manimi atiduodama iš kišenpinigių materialinę Ralfo vertę. Spyriodamasi padėjo ant mano naktinio stalelio dvi monetas.

– O dabar jau liaukis triukšmavusi, – sudraudė mama. – Viskas susitvarkė.

Bet taip anaiptol nebuvo, nes juk, kaip dabar žinau, esu linkusi į neurotinę depresiją. Pasak interneto, mano mama turėjo suprasti ir įsivaizduoti konfliktinę situaciją. Bet taip nebuvo.

– Ko tu vis bliauni? – paklausė ji.

– Noriu atgauti savo Ralfą, – kūkčiojau.

Lulu tarė: – Galiu įkišti pirštą sau į gerklę, tada jis išlįs atgal. – Ir visi nusijuokė, išskyrus mane.

43/366

– Juk tai tik šokoladinis zuikis, – tarė mama. – Baik verkti. Žiūrėk, kaip gražiai lauke šviečia saulė.

Bet aš paprasčiausiai neįstengiau iš tos situacijos išspausti ką nors pozityvaus.

Netrukus mama galutinai neteko kantrybės.

– Kaip tau ne gėda dėl kažkokio šokoladinio zuikio surengti tokį spektaklį? Afrikoje vaikai miršta iš bado, jie net nežino, koks šokolado skonis. Jeigu tuojau pat nesiliausi žliumbusi, ir tu gausi namų arešto.

Jeigu būčiau gimusi po kitu Zodiako ženklu, tikriausiai jau tada būčiau pradėjusi galvoti apie savižudybę.

Tačiau aš dalykiškai išanalizavau problemą. Mačiau kaip ant delno, kad susidūriau su neišsprendžiama problema: norėjau atgauti Ralfą, bet jis buvo negrįžtamai pranykęs. Net jei ir būtume radę (gegužės vidury) tokį pat Velykų zuikutį, tai jis vis tiek nebūtų buvęs Ralfas.

Tų dviejų monetų ir Lulu namų arešto nė iš tolo nepakako mano praradimui kompensuoti. Be viso to, mama su manimi pasielgė niekingai, nors kaip dieną aišku, kad aš buvau auka, o ne nusikaltėlė.

Kadangi buvau tik aštuonerių metų, man į galvą atėjo viena vienintelė mintis, ko galėčiau griebtis, ir dėl to dar ir šiandien mane graužia sąžinė.

⁓ Miela Lulu!

44/366

Ar prisimeni, kaip kartą ketvirtoje klasėje ryte atsikėlei lyg Bartas Simpsonas? Visus tuos metus manei, kad tą styrančią ševeliūrą tau įtaisė Rika, ar ne? O Rika iki šiol mano, kad tą padarė miegodama, kaip lunatikė. Bet tai ne ji. Tą padariau aš, nė kiek nemiegodama! Norėjau, kad klasės nuotraukoje atrodytum idiotiškai. Taip ir atrodei. Užsitarnavai tokią šukuoseną, juk pati žinai, ką padarei su Ralfu (šokoladiniu Velykų zuikučiu) ir kaip aš dėl to liūdėjau. Vien dėl to, kad kelias savaites uždelsiau kerštą, mano pyktis anaiptol neatslūgo. Bet jūs, žinoma, tą visą reikalą jau buvote pamiršę, kitaip bent menkas įtarimo šešėlis būtų kritęs ant manęs. Čia ir vėl kuo puikiausiai matyti, kaip mažai mūsų šeimoje būdavo galvojama apie mano savijautą. Žinai, dabar dėl viso to tikrai gailiuosi. Net negalėjau nutuokti, kokią grandininę reakciją sukelsiu. Pirmiausia – Rika kitą rytą atsikėlė su tokia pat Barto Simpsono šukuosena, už tai ji išskuto tau vieną antakį, o tu priklijavai jos ausį prie pagalvės. Kas žino, kuo visa tai būtų pasibaigę, jeigu mama nebūtų kiekvieną naktį rakinusi judviejų skirtinguose kambariuose. Na taip, judvi su Rika negalite viena kitos pakęsti, o juk prieš mano vaikišką kerštą buvote geriausios draugės. Gal pasinaudosi situacija ir susitaikysi su Rika per mano laidotuves. Juk tau reikia ko nors, kad

45/366

galėtum paliežuvauti apie Tiną su Franku ir jų supratimą apie vaikų auklėjimą, kai manęs nebebus.

Nuoširdžiai linkiu tau gražaus gyvenimo, bent kiek leidžia mano neurotiškai depresinė būsena.

Dėl Patriko: gali būti, kad prieš kurį laiką jis, pasivadinęs kietukuju31, ieškojo pažinčių ir ta proga labai išsamiai aptarė su manimi savo... hm, kūjo savitumus. Kaip sakiau, gali būti. Bet net jei Patrikas ir kietaskujis31 vienas ir tas pats asmuo, tai neturėtų aptemdyti tavo šviežio įsimylėjimo džiaugsmo. Vien todėl, kad įvairiausioms moterims ilgą laiką demonstruodavo savo kūjį, jis nebūtinai turi būti blogas žmogus. Be to, „pozityvaus mąstymo“ meną tu perpratusi beveik taip pat gerai kaip mama.

To ir toliau tau linki tave mylinti sesuo Geri P. S. Prašom pasirūpinti, kad Chisola gautų mano perlų vėrinį, nešiojamąjį kompiuterį ir MP3 grotuvą. Jokiu būdu nesileisk perkalbama mamos ir Tinos, kad dvynukų atžvilgiu tai nedora. Tau lieka visos mano knygos, CD ir DVD. Jeigu ką nors jau turi, gali parduoti geriems tikslams arba atiduoti kokiam nors knygynui.

⁓

Trečias skyrius Nors nebuvau įvaldžiusi pozityvaus mąstymo meno ir turėjau tenkintis katastrofišku meilės gyvenimu, vis dėlto net ir mano gyvenime buvo kai kas, dėl ko jausdavausi laiminga – mano darbas. Apie jį iš karto pagalvojau www.depri-naund.de perskaičiusi, kad depresijos kamuojamo žmogaus nedžiugina niekas.

Pajutau atbundant viltį: gal aš ir nesergu depresija!

Arba sergu tik truputį.

Savo gyvenimo negalėjau pakęsti, bet darbą mėgau.

Kasdien sėsdama prie darbo džiaugdavausi. Visai nebūdinga depresijos apniktam žmogui.

Jau per pirmą germanistikos studijų semestrą paaiškėjo, kad esu gimusi būti meilės romanų autore.

Mums buvo duota užduotis – tikriausiai kaip atstumiantį pavyzdį – perskaityti ir išanalizuoti romaną apie gydytojus.

Priešingai negu studijų draugai, aš buvau sužavėta tos genialiai sukonstruotos meilės dramos – aštuoniasdešimt aiškiai suprantamų puslapių. Užuot parašiusi namų darbą „Vadinamųjų bulvarinių romanų vieta ir reikšmė literatūroje“

47/366

pati sukūriau romaną apie gydytojus. Net pati stebėjausi, kad išeina, jaučiausi taip, tarsi istoriją apie šviesiaplaukę garbanę vaikų sesutę Andželą būtų man padiktavusi aukštesnioji galia. Andželos charakteris toks tyras, rankos tokios miklios, kad nekaltam jos žavesiui neatsispiria ir uždaras, bet geraširdis vyriausiasis gydytojas, ir niekšas, bet puikiai atrodantis skyriaus vedėjas. Net piktavalė raudonplaukė vyresnioji sesuo Aleksandra turi galų gale pripažinti, kad pavydas ir intrigos nepalaužia tikro gėrio žmogaus širdyje. Pabaigoje vyriausiajam gydytojui pažvelgus mano Andželai giliai į akis ir užtikrinus, kad mylės ją iki grabo lentos, mane užplūdo niekada nepatirtas pasitenkinimas. Štai taip viskas turi klostytis šiame gyvenime, šitaip ir ne kitaip. Tai nebuvo trivialu, tai buvo... gyvybiškai svarbu! Jaučiausi tarsi perpratusi didžiulę paslaptį, maždaug kaip Einšteinas, sukūręs reliatyvumo teoriją.

Dar tą patį vakarą nusiunčiau „Vaikų seselę Andželą“ į „Auroros“ leidyklą ir nė kiek nenustebau sulaukusi atsakymo jau po kelių dienų – ketinama spausdinti mano rankraštį.

Be to, leidykla pageidavo ir daugiau.

Mano šeima buvo gerokai šokiruota, kai mečiau studijas ir atsidėjau meilės romanams. Pasirašinėjau pseudonimais Julianė Mark arba Dianė Dolar. Bet man buvo vis tiek.

Radau tai, kas teikia man džiaugsmo ir ką tikrai sugebu, – tai kam dar studijuoti?

Tiesa, tai buvo nelengvas darbas.

48/366

„Aurora“ leido brošiūras ir kišeninio formato knygas – komiksus, mokslinę fantastiką, nuotykių knygas, detektyvus, mistiką, vesternus ir meilės romanus. Romantinių romanų rubrikai priklausė šeimos romanų, gydytojų, aristokratų, Nanetės ir Norinos temos, bet ir jose buvo nesuskaičiuojama galybė skyrių. Dauguma žmonių apsimetinėjo nieko negirdėję apie „Aurorą“. Bet jie melavo. Bent vieną kitą „Auroros“ leidinį visi buvo skaitę.

Per metus parašydavau du serijos „Daktaro Olseno Parko klinika“ romanus, kitu laiku susitelkdavau į romanus apie Noriną. Juose viskas būdavo panašiai kaip romanuose apie gydytojus, tik protagonistai galėjo turėti ne mediko profesiją.

Rašydamas bulvarinius romanus nepraturtėsi, tai kas, kad sklando tokie gandai. Kad padengčiau (labai kuklias) savo išlaidas, per mėnesį turėdavau parašyti du romanus.

Vadinasi, kas dvi savaitės turėdavau atiduoti po romaną, ir termino negalėdavau nukelti. Dažniausiai paskutines keturiasdešimt aštuonias valandas rašydavau dieną naktį.

Leidyklai nepasiteisinsi nei liga, nei kokia nors asmenine problema – jai nėra nieko svarbiau už rankraščio įteikimą laiku. Net nesu tikra, ar ji sutiktų, kad mirtis yra pateisinama priežastis. Kas savaitę kioskuose pasirodydavo po naują romaną apie Noriną, taigi tęsinį be jokių uždelsimų reikėdavo pateikti laiku. Nežinau, keli autoriai rašė romanus apie Noriną, daug negalėjo būti, nes kas antras priklausė mano plunksnai. Tuo labai didžiavausi.

49/366

Romanai apie Noriną ir apie Nanetę skyrėsi tik tuo, kad apie Noriną galėjo skaityti ir vaikai, o apie Nanetę – ne. Aiškiau kalbant: romanuose apie Noriną po vienokių ar kitokių nesusipratimų vyriškis švelniai pirštu kilstelėdavo droviai nulenktą moters smakrą, tada ji pažvelgdavo jam į akis, ir jos akyse jis išvysdavo begalinę meilę. Taip baigdavosi istorijos apie Noriną.

Istorijose apie Nanetę tokioje pat situacijoje vyras aistringai prisitraukdavo moterį, taip arti, kad ji pajusdavo prie šlaunies tvinksintį jo vyriškumą ir pradėdavo iš susijaudinimo drebėti.

Tuo istorija nesibaigdavo, tik įsibėgėdavo.

Jau dešimt metų gyvenau iš rašymo, ir tai vis dar teikdavo malonumą. Kas antrą savaitę išspausdinus rankraštį ir įkišus į voką mane apimdavo tas pats laimės pojūtis kaip anuomet, kai parašiau „Vaikų seselę Andželą“, – jausmas, kad šiek tiek pataisiau pasaulį, bent jau romane. Ten nebuvo tokių vyrų kaip kietaskujis31 ir zyliudraugas007. Vyrai mano rašiniuose būdavo plačiapečiai, gerų manierų ir nekalbėdavo apie savo įnagius. Net ir niekšai turėdavo šiokio tokio padorumo. Nebūdavo ir trisdešimtmečių vienišių. Visas jas ištekindavau dar nesulaukusias trisdešimto gimtadienio.

Neleisdavau sau nė kiek atsikvėpti – prieš sėsdama prie kito romano, pirma turėdavau parengti dar kito romano ekspozė. Norint gyventi iš rašymo, reikėjo būti gerai organizuotai, tokia aš ir buvau. Dar nė karto per tuos

50/366

dešimtį metų nesusijaukė mano puikiai apmąstyta darbo tvarka. Rašydavau net per atostogas, specialiai įsigijau nešiojamąjį kompiuterį. Juk nenutrauksi darbo dėl kažkokių paikų minčių apie savižudybę!

Energingai du kartus spustelėjusi pelės klavišą atsijungiau nuo interneto ir giliai atsikvėpiau. Viskas buvo ne taip blogai. Noras numirti – tai reakcija į sukrėtimą išgirdus Čarli naujieną. Po kelių dienų galbūt netgi susigaudysiu savyje. O iki to laiko darysiu tai, ką labiausiai mėgstu, – rašysiu.

Rengiau romano „Lėjos kelias. Moteris įveikia mirtiną ligą ir suranda meilę“ ekspozė, nervai aiškiai aprimo, skaitydama šen bei ten pakeičiau vieną kitą žodį. Tai romanas apie Lėjos kelią iš leukemija sergančiųjų skyriaus į stiprias anoniminio kaulų čiulpų donoro rankas.

Apatiniame bute Ksavjeras Naidu dainavo apie savo nueitą erškėčių kelią, ir aš susierzinusi susiraukiau. Tas vyrukas galėtų ramiai atsiriekti narsiosios Lėjos nelaimių: jo kelias iš tikrųjų buvo erškėčiuotas, bet ji dėl to nė kiek nedejavo! Jai niekada nebūtų atėję į galvą trukdyti kitiems monotonišku dainavimu.

Hila, gyvenanti aukštu žemiau, klausydavosi Ksavjero Naidu plaudama indus. Ji neturėjo indaplovės, užtat turėjo keturis vaikus, ir jai indų plovimas tikrai atrodė kaip erškėčių kelias.

O aš negalėjau įsivaizduoti jokio darbelio, kurį būtų lengviau nudirbti tokios muzikos fone, todėl visada, kai

51/366

Hila plaudavo indus, įsikišdavau į ausis savo MP3 grotuvo ausinukus ir klausydavaus alternatyvios programos. Bet šįkart dar nespėjus to padaryti suskambo telefonas.

Delsiau, nenorėjau kelti ragelio. Gal ir vėl Čarli paskelbs man kokią nors džiaugsmingą žinią ir prives iki ašarų? Kaip tik dabar, kai vargais negalais atgavau vidinę pusiausvyrą.

Bet tai buvo ne Čarli, o Lakrica, mano redaktorė iš „Auroros“ leidyklos.

– Tai bent sutapimas, – nusistebėjau. – Kaip tik sėdžiu prie „Lėjos kelio“ ekspozė. Jeigu dar šiandien išsiųsiu, rytoj gausite.

– Atsineškite rytoj tą ekspozė, galėsime iš karto pasišnekėti, – pasiūlė Lakrica.

Pagalvojau, gal ne taip nugirdau, todėl paklausiau: – Ką?

– Ta pačia proga norėčiau jus supažindinti su nauju vyriausiuoju redaktoriumi, – nė kiek nesutriko Lakrica. – Ar jums tiks apie vienuoliktą valandą?

Lakrica – tai Gabriela Krycė, atsakinga už Norinos seriją. Dar niekada gyvenime nebuvau jos mačiusi. Dažniausiai bendraudavome elektroniniais laiškais, kartais susiskambindavome. Sutartis man atsiųsdavo paštu, o aš išsiųsdavau atgal, taip pat ir rankraščius. Niekas iš „Auroros“ leidyklos niekada nenorėjo su manimi susipažinti asmeniškai.

– Geri! Ar jūs mane girdite? – paklausė Lakrica.

52/366

– Taip, – atsakiau. – Tai rytoj turiu atvykti į leidyklą?

– Juk tai jums nebus sunku, ar ne? – paklausė Lakrica.

– Jūs visai netoli gyvenate.

– Taip, galima sakyti, už kampo.

Mes su „Aurora“ gyvenome tame pačiame mieste, aš savo dėdės vieno kambario pastogės butelyje su plonomis sienomis, leidykla – reprezentatyviame keturių aukštų pastate kitoje Reino pusėje.

– Tai iki rytdienos, – tarė Lakrica ir padėjo ragelį, man net nespėjus nieko paklausti.

Ką tai galėjo reikšti? Kodėl staiga pati turiu nunešti ekspozė? Jau dešimt metų tiksliai kaip laikrodis pateikdavau savo romanus, tikriausiai mano darbu leidykla buvo patenkinta. Gal tai ir nekuklu – žinojau, kad rašau gerai. Dar nė viena mano ekspozė nebuvo atmesta, ir tik kartą savo herojės motiną, kilusią iš Namibijos, turėjau pakeisti mama iš Airijos, tad ruda it kava veido spalva virto strazdanomis.

Bet visa tai be problemų sutvarkėme elektroniniu paštu.

Tad kodėl, po galais, nutarta staiga pakeisti tą procedūrą ir susipažinti su manim? Spausdindama ekspozė sukūriau dvi teorijas. Pirmoji: dešimties metų darbo sukakties proga man bus pasiūlyta padidinti honorarą. Arba bus įteiktas garbės ženklas su „Auroros“ logotipu. O gal ir viena, ir kita. Antra: mokesčių inspekcija patikrinusi nustatė, kad niekada su G. Kryce, redaktore, nebuvau susitikusi verslo pietų, todėl negalėjau triskart per metus susimažinti

53/366

mokesčių. Galbūt Lakricos biure rytoj manęs lauks mokesčių inspektoriai ir išsives surakinę antrankiais.

Bet pastaroji versija atrodė menkai tikėtina.

Daug tikroviškiau, kad mano darbas davė rezultatų. Po Čarli skambučio užgulęs slogutis, trukdęs man net kvėpuoti, gerokai palengvėjo. Pirmiausia nutariau, kad nesu nei neurotikė, nei slegiama depresijos, tik mano asmeniniame gyvenime nekoks etapas. Profesine prasme viskas klojosi kuo puikiausiai. Geriausia kurį laiką susitelkti į darbą, juo bent galima pasitikėti.

Pasijutau daug geriau.

Netgi įstengiau paskambinti Čarli ir įtikinamai užtikrinti, kad esu sužavėta jos nėštumo ir labai pagerbta kvietimo tapti krikšto mama. Nors šiuo metu man tas ne itin sekdavosi, tvirtai nusprendžiau pakoreguoti savo elgesį. Bent tada, kai vaikas jau bus gimęs, atgausiu pusiausvyrą ir būsiu patenkintas žmogus. Čarli nė kiek neužpyko, kad nukėlusi pieną ne iš karto paskambinau, – priešingai, pati manęs atsiprašė.

– Tu tikriausiai visą popietę mėginai prisiskambinti, – čiauškėjo ji. – O aš skambinėjau po visą respubliką, kad paskleisčiau didžiąją naujieną. Nepyk.

– Nieko baisaus, – nuraminau ją.

– Aš tiesiog proto netekau, – tarė Čarli.

– Ir aš, – patikinau.

– Galėčiau apkabinti visą pasaulį, nors pasiusk, – džiaugėsi Čarli.

54/366

Kaip sakiau, aš tvardžiausi.

– Man net užaugo krūtys! – džiūgavo Čarli. – Ar gali įsivaizduoti? Tikri balionai! Turėsi jas pačiupinėti, klasiškos!

– Ak, ir taip tikiu.

– Jau dabar laukiu nesulaukiu klasės susitikimo. Brita Emkė bus ne vienintelė, besididžiuojanti įpėdiniu, ta kvaila karvė. Net sunku įsivaizuoti, kad jos plati sėdynė dabar tapo aristokratiška. Kartą google pažiūrėjau apie tą Ferdinandą fon Falkenhainą, ir žinai ką? Jam penkiasdešimt penkeri! Brita Emkė eina Anos Nikolės Smit pėdomis, kas galėjo pagalvoti?

– Aš maniau, kad ten neisime, – suabejojau.

– Dabar jau eisime, – tarė Čarli. – Dabar pilve turiu įpėdinį ir tikrus balionus liemenėlėje. Eikim, bus linksma.

Tikriausiai ateis ir mokytojų. Prisigersime ir pasiausime.

– Čarli, tu nėščia, tau negalima gerti.

– Ak taip, – susigriebė Čarli. – Nieko tokio, vis tiek bus linksma. Tik pagalvok, galėsi tam šikniui Rotei pasakyti, kad jis tikras šiknius, ir jis nieko tau negalės padaryti, nes atestatą jau seniausiai įsidėjai į kišenę.

– Pirmiausia, negaliu tiek daug gerti, kad išdrįsčiau tai pasakyti, antra, nors ir nebeparašys man blogo pažymio, gali patraukti mane į teismą už įžeidimą, o trečia...

– Ak, Geri, nežiūrėk į viską taip negatyviai! Nueisime ten ir sukelsim sumaištį. Tu prisigersi, o aš trainiosiuos aplinkui ir visiems demonstruosiu savo papus, super!

55/366

– Taip, tu teisi, – tariau nevalingai pasičiupinėjusi krūtinę. Maža kaip visada, užtat sėdynė užaugo. Na ir kas! Tai ne priežastis susirgti depresija! Galų gale juk dar turiu savo darbą, ir čia mano krūtinės dydis visiškai nesvarbus.

Kitą rytą punktualiai išsirengiau į „Auroros“ leidyklą.

Pastato portalas buvo milžiniškas, įspūdingai dekoruotas marmuru – štai koks pelningas bulvarinių romanų verslas.

Automatiškai ištiesinau pečius, nes supratau, kad ir mano romanai prisidėjo prie šitos prabangos. Galbūt ta daili inkrustacija ant priešakinės kolonos. O gal tas poliruotas stalas, už kurio sėdi griežtai besižvalganti ponia, apžiūrinėjanti mane pro akinių viršų. Taip, tiesą sakant, tai mano stalas.

– Geri Taler, – linksmai prisistačiau šiai priėmimo damai. – Esu susitarusi su ponia Lakrica.

Moteris nepatikliai prisimerkė.

– Su ponia Kryce? – paklausė.

– Taip, – patvirtinau dėdama ranką ant savojo stalo.

Visai neblogas.

Priėmėja pranešė telefonu Lakricai apie mano atvykimą ir mandagiai paprašė palaukti, kol manęs ateis pasitikti, o aš tuo tarpu stiklinėse vitrinose veltui ieškojau bent vieno savo romano apie Noriną. Visur tik „Dvasių medžiotojas Garis Peitonas“ ir „Megė, demono sužadėtinė“,

56/366

be to, begalė vesternų su pasibjaurėtinais kaubojais ir kaktusais viršeliuose.

Kas skaito tokius dalykus? Tikriausiai tie patys žmonės, kurie per Ketvirtąjį kanalą žiūri pasenusius vesternus.

Iš lifto pasirodė pagyvenusi dama su dryžuota palaidinuke, trumpai kirptais plaukais ir akiniais, ir aš iš karto supratau, kad tai Lakrica. Taip ją ir įsivaizdavau. O ji tik žvilgtelėjo į mane ir ėmė dairytis po tuščią fojė.

– Ar ponia Taler išėjo? – paklausė priėmėjos.

– Anava kur ji stovi, – tarė toji.

Lakrica sutrikusi pažvelgė į mane.

– Labas, – tariau tiesdama ranką. – Džiaugiuosi su jumis susipažinusi.

Lakrica dvejodama paspaudė man ranką.

– Ar Geri negalėjo ateiti?

Pabandžiau nusijuokti, bet įstengiau tik atsikrenkšti.

– Ar jūs tikėjotės ko nors kito?

– Taaaiphmm, – nutęsė Lakrica apžiūrinėdama mane nuo galvos iki kojų. – Na, aš... Kiek jums, dėl Dievo, metų?

– Trisdešimt, – atsakiau kiek nepatenkinta. Tą skaičių man visada būdavo sunku ištarti. O ir kam jai tą žinoti? Gal jai atrodžiau vyresnė? Geriau nebūčiau apsivilkusi to juodo nertinio, nors jis ir kašmyrinis, vienintelis elegantiškas ir kartu nepretenzingas mano drabužis.

– Trisdešimt, – pakartojo Lakrica. – Vadinasi, kai pradėjote su mumis bendradarbiauti, buvote dar kone vaikas.

– Aš buvau pilnametė, – paprieštaravau.

57/366

Lakrica dar kurį laiką žiūrėjo į mane purtydama galvą.

Galiausiai nusišypsojusi tarė: – Aš buvau tikra, kad esate maždaug mano metų.

– Niekada niekas neklausė, kiek man metų, – tariau.

Teiravosi socialinio draudimo pažymėjimo numerio, mokesčių mokėtojo numerio ir banko sąskaitos, o amžiaus ne. Gal Lakrica norėjo pasakyti, kad mano balsas, kurį per visus tuos metus gana dažnai girdėdavo telefonu, skamba kaip penkiasdešimtmetės? Aš šiek tiek įsižeidžiau. Tikriausiai mano vardas kaltas, kad atrodau turinti būti senesnė. Tarp savo bendraamžių aš buvau vienintelė Gerda, dėl to galėjau kirsti lažybų. Ačiū, mama!

– Ar būtų kas nors pasikeitę, jeigu būtumėte žinojusi, kiek man metų?

– Mano mielas vaike, – tarė Lakrica, – jeigu būčiau žinojusi, kad jūs tokia jauna, būčiau patarusi rinktis padorią pro... – Ji nutilo ir metė žvilgsnį į priėmėją. – Eime viršun. – Ji paėmė mane už rankos. – Į mano kabinetą, ten galėsime ramiai pasikalbėti. O vienuoliktą mūsų lauks ponas Adrianas.

– Iš mokesčių inspekcijos? – paklausiau tyliai.

– Ne ne, – staiga sukrizeno Lakrica. – Ponas Adrianas – tai naujas vyriausiasis redaktorius. Negaliu sulaukti, kada pamatysiu jo veidą. Matote, jis įsitikinęs, kad jūs – medicinos seselė, kuriai pensija ant nosies, todėl reikės atsargiai pranešti tą blogą naujieną.

58/366

– Kokią blogą naujieną? – paklausiau sunerimusi. – Ir kodėl medicinos seselė?

– Daug mūsų autorių – buvusios medicinos seselės.

Joms gerai einasi rašyti romanus apie gydytojus. – Lakrica vėl dirstelėjo į priėmėją ir nusivedė mane prie lifto. Kai durys užsivėrė, kalbėjo toliau: – Leidykloje kai kas pasikeitė, ir apie tai turime jus informuoti. Todėl jus ir pasikviečiau.

– O, tik ne tai, – sumurmėjau.

Bet Lakrica nė kiek nesutrikusi pasakė: – Kaip jau tikriausiai skaitėte laikraščiuose, „Aurorą“ prarijo didžiulė leidybos grupė, pati leidžianti keletą sėkmingų bulvarinių romanų serijų. „Lauros“.

– Ak, turbūt ta, kuri leidžia „Koriną“? – paklausiau aš suraukdama nosį.

– Ta pati, – atsakė Lakrica. – „Lauros“ nupirko „Aurorą“. Visą visutėlę.

– Nekokia naujiena, – tariau.

– Taigi, taip ir yra, – pritarė man Lakrica. Lifto durys atsivėrė, mes išėjome į ketvirto aukšto koridorių. – Nevyniosiu žodžių į vatą: romantinė serija, išskyrus „Nanetę“, nebebus leidžiama.

– Bet man atrodė, kad reikalai klojosi gerai, – nesupratau.

– Jie ir klojasi gerai, – tarė Lakrica. – Bet „Lauros“ leidykla turi savų meilės romanų ir nenori konkurencijos.

Tikriausiai tikisi, kad visi „Norinos“ skaitytojai persimes

59/366

prie „Korinos“. O vietoj „Frydrichshaino girininkijos“ žmonės pirks jų „Kalnų eigulį Volfgangą“. Abejoju, ar tai pasitvirtins.

– O kaip bus su „Daktaro Olseno Parko klinika“?

– Jos nebeleisime, – atsakė Lakrica. – Nors mūsų „Parko klinika“ perkama geriau negu jų „Ambulatorijos gydytojas dr. Martinas“. – Ji išsišnypštė nosį. – Užtat turime išplėsti siaubo ir veiksmo romanų sektorių. Mūsų romanų apie kaimą vadybininkė nuo kito mėnesio kuruos naują seriją apie vampyrus. Vakar ji pasiėmė nedarbingumo lapelį – nervų priepuolis. Jos vyras sakė, kad priepuolis ištiko smulkinant česnaką vakarienei.

Maniau, kad ir man tuoj užeis nervų priepuolis. Keliai sulinko, nebegalėjau paeiti. Lakrica stumtelėjo mane pro duris į šviesų kabinetą su daug žalialapių augalų ir pasodino ant kėdės.

– Aišku, tai sukrečiančios naujienos, – tarė ji. – Bet mes tikrai rasime išeitį. Juk jūs dar tokia jauna. Dabar pirmiausia išgerkime po taurę šampano išgąsčiui numaldyti. Ir už tai, kad galų gale susipažinome asmeniškai.

Ji pokštelėdama atkimšo butelį šampano ir pripylė dvi taures.

– Už geresnius laikus, – tarė. – Mes visi sėdime toje pačioje valtyje, jeigu tai jus paguos.

– Jau geriau būtų buvęs mokesčių inspektorius, – atsakiau gurkšnodama šampaną. – Gal bent galėčiau rašyti

60/366

„Ambulatorijos gydytojui dr. Martinui“ ir „Korinai“? Juk gerai rašau!

– Taip, be jokios abejonės, – tarė Lakrica. – Problema tik ta, kad „Lauros“ turi pakankamai savų autorių šitoms serijoms. Žinoma, galima įsiūlyti vieną kitą rankraštį, bet jeigu jums reikia iš to gyventi... Beje, kokia jūsų profesija, Geri? Niekada jūsų to neklausiau.

– Aš rašytoja, – atsakiau.

– Taip, bet ko jūs mokėtės? Turiu galvoje – kaip užsidirbdavote pinigų prieš pradėdama rašyti?

– Niekada iš nieko kito pinigų neužsidirbdavau, tik rašydama, – užtikrinau ją.

– Suprantu, – tarė Lakrica įpildama man dar šampano, aš bemat išlenkiau jį kaip vandenį. – Juk jums tebuvo dvidešimt metų. Na, ką nors sugalvosime. Mano moto toks: kai kurios nors durys užsitrenkia, kur nors atsidaro kitos...

– Galėčiau rašyti ir erotinius romanus „Nanetei“, – pasisiūliau. – Tik reikia truputį daugiau pasigilinti į šią temą...

Galbūt internete.

– Deja, „Nanetės“ autorių ir taip per akis, – tarė Lakrica. – Regis, visi nori aprašyti savo patirtį. Kaip sakiau, kartais tokia drastiška pabaiga net...

– Bet man reikia šito darbo! – nutraukiau. – Man patinka rašyti! Žinote, aš ką tik nustačiau, kad esu neuro... kad be šio darbo jausčiausi niekam nereikalinga.

Lakrica kiek patylėjo. Tada tarė:

61/366

– Linkėčiau jums ne tokio neužtikrinto ir geriau apmokamo darbo. Laimė, jūs dar jauna ir galite pradėti iš naujo.

– Bet aš nieko kito nenoriu daryti! Be to, jūs ir pati sakėte, kad rašau gerai. Rašymas – mano tikrasis pašaukimas.

– Jūs, be abejonės, labai gerai rašote, – patikino Lakrica. – Ir mano kolegė, ta, kurią ištiko nervų priepuolis, nepaprastai gerai atlieka savo darbą. Bet dabar tai nepadės. Visi turime pasukti galvą, kaip užsidirbti duoną, ar ne? Gal galėsite kurį laiką rašyti laisvalaikiu, šalia kito darbo.

– Laisvalaikiu šalia kito darbo, – nelaiminga susmukau kėdėje.

– Išgerkite dar gurkšnelį, – užjaučiamai tarė Lakrica, įpylė man dar vieną taurę ir vienu mauku išgėrė savąją. Aš padariau tą patį. – Mes visi ištikti šoko nuo tada, kai paaiškėjo, kad bus naikinamos darbo vietos. Jau dabar žinau, kad jeigu kolegė negrįš, naująją seriją apie vampyrus užkars man. Naujoji direkcija tikriausiai tikisi, kad kai kurie iš mūsų patys parašys pareiškimus išeiti iš darbo, bet mes nesuteiksime jai to malonumo. Man, šiaip ar taip, tik treji metai iki pensijos, juos turiu kaip nors išgyventi.

– O man dar trisdešimt penkeri, – atsidusau.

– Jūsų problema kaip nors išsispręs, – Lakrica supylė man šampano likutį ir nuėjo prie šaldytuvo traukti naujo butelio.

62/366

– Na žinoma, – sumurmėjau. Tą jau žinojau. – Tik turiu pradėti pozityviai mąstyti.

⁓ Miela Čarli!

Ką tik suskaičiavau: nuo tos dienos, kai mama pirmą kartą pasakė, kad tu netinki man į drauges, praėjo lygiai dvidešimt treji metai.

Ji buvo teisi: tu kimšai man šokoladą, įkalbėjai surūkyti pirmąją cigaretę ir išmokei graužti nagus. Per tave išbandžiau alkoholį, seksualias liemenėles, išmokau keiktis ir dažytis plaukus. O kai pirmą ir paskutinį kartą mane sugavo pabėgusią iš pamokų, aš irgi buvau su tavimi.

Mūsų namuose tu iki šiol vadinama „ta baisiąja Šarlote“. „Jei ta baisioji Šarlotė įsivėrė į bambą auskarą, tai dar toli gražu nereiškia, kad ir tau to reikia.“ (Man to reikėjo, tik tas baisus uždegimas nekaip atrodė. Na ką gi, rūdys dezinfekuoja!) „Tik todėl, kad ta baisioji Šarlotė metė studijas, tu neturi daryti to paties!“ (Kai kurie dalykai mūsų gyvenime klostėsi paraleliai.) „Galva neišneša, ta baisioji Šarlotė nuviliojo nuo tavęs draugą ir vis tiek liko geriausia draugė.“ (Mano mama paprasčiausiai nenori suprasti, kad Ulrichą aš pati savo noru išgrūdau, lygiai kaip man sunku patikėti, kad jis dabar poromis kiša į skalbyklę savo kojines ir į spintą pakabino kvapųjį medelį.)

63/366

Iš tiesų mano gyvenimas be tos baisiosios Šarlotės būtų buvęs daug liūdnesnis. Tu buvai pirmas žmogus, kuris man išaiškino, kad rudi (ir raudoni, mėlyni arba violetiniai) plaukai tokie pat geri kaip šviesūs ir kad tėvai ir mokytojai ne visada būna teisūs. Tu mane palaikei, kai mama norėjo supiršti su Klausu Kioleriu, ir iki šios dienos esi vienintelė, kuri rimtai žiūri į mano profesiją, tu nusiperki kioske ir ryte praryji kiekvieną mano naują romaną. Nė su vienu žmogumi man nebuvo taip smagu kaip su tavim.

Jeigu tau gims mergaitė, linkiu, kad ir ji turėtų draugę, tokią pat „baisią Šarlotę“, nes geresnės nebūna.

Kupina dėkingumo ir meilės tavo Geri P. S. Tau iš tiesų nereikėjo mesti studijų dėl vadinamosios dainininkės karjeros. Net jeigu siaubingai mėgsti dainuoti, to visiškai nesugebi. Iki šiol niekas nedrįso tau to pasakyti.

Paklausk Ulricho, jeigu netiki manimi, jis tikrai tave myli, bet sako: „Jau geriau leisiu taisyti neužmarintą danties šaknį negu klausysiuosi, kaip Čarli dainuoja Somewhere over the rainbow. Todėl prašau tavęs – nesugalvok per mano laidotuves giedoti Ave Maria ar ką nors panašaus.

Jokiu būdu nenorėčiau, kad prie mano karsto žmonės imtų prunkšti iš juoko.

64/366

P. P. S. Nuo šiol tau priklauso visi mano auskarai ir pagalvėlės su rožių motyvais, kurios tau taip patinka. Vonioje stovi dar visai naujutėlaitė plaukų dažų Indian Summer pakuotė, jie tau taip gerai tinka. Ir nesirūpink: tu būsi nuostabi mama.

⁓

Ketvirtas skyrius Šampanas sužadino man sentimentalumą. „Štai koks jausmas, kai ateina pasaulio pabaiga, – galvojau. – Kai iš po kojų slysta žemė. Nebeturi kur atsiremti...“ – Ką sakėte? – paklausė Lakrica. Tikriausiai savo mintis bambėjau panosėje.

– Man regis, kad negaliu pakelti šampano, – tariau jai.

– Man svaigsta galva.

– Ir man, – pritarė Lakrica. – Tuo jis ir geras. – Ji dirstelėjo į laikrodį. – Galime eiti pas poną Adrianą.

– O ko? – paklausiau. – Juk jau viską žinau.

– Taip, bet tas vyrukas čia naujokas, ir mes nenorim, kad jis pagalvotų, jog iš jo atimame visą darbą. Visų pirma – nemalonų darbą. Noriu pamatyti, kaip jis suksis atimdamas iš jūsų egzistencijos pamatus.

– Na, tada eime, – sutikau. Stodamasi susverdėjau. – Papapaprastai dieną aš nieko negeriu. Ir papapaprastai žodį „papapaprastai“ ištariu geriau. Turėčiau eiti namo.

– Imkite. – Lakrica atkišo man mėtinį čiulpinuką. Vieną įsidėjo ir sau į burną. – Juk nenorime, kad tas vargšas

66/366

vaikinas pagalvotų, jog savo rūpesčius skandiname alkoholyje.

– Koks vargšas vaikinas?

– Na, tasai Adrianas. Jis dar visiškai žalias. „Lauros“ užkorė jį mums ant sprando, kad vadovautų vadinamajai restruktūrizacijai. Jeigu norite žinoti, jis nesiplėšė dėl to posto. Stengiasi vaizduoti kietuolį, bet beviltiškai nesusitvarko su užduotimis. Nusilauš dantis į mūsų senus kaulus.

Mes čia visi susilažinome, kad dar ketvirčiui nesibaigus jis iš čia pabėgs, nors ir miega su mūsų programų vadove.

To Adriano kabinetas buvo vos per dvejas duris. Ramstydamasi į abi koridoriaus sienas daugmaž sėkmingai priėjau prie jo durų.

– Tiesą sakant, tai visai ne kabinetas, – su piktdžiuga tarė Lakrica. – Tai mūsų buvęs sandėliukas. Tas vargšas vaikinas iki šiol nesugebėjo įsitaisyti padoraus biuro, ką jau kalbėti apie darbuotojų paklusnumą! Jis negimęs vadovauti.

Pasibeldusi ji tuoj pat čiupo už durų rankenos.

Buvęs sandėliukas buvo labai mažas ir grūste prigrūstas suklypusių lentynų. Viduryje stovėjo rašomasis stalas, matęs ir geresnių laikų, o už jo nugara į langą įsispraudęs sėdėjo naujas vyriausiasis redaktorius.

Jis nebuvo visiškai jaunas, kaip sakė Lakrica, man pasirodė kokių trisdešimt penkerių metų. Nesimatė, ar jis iš tikrųjų toks žalias, užtat jo akys buvo žalios. Pirmiausia atkreipiau dėmesį į jo akis. Tokias akis iki šiol buvau sutikusi tik savo romanuose. Jo akis supo juodos,

67/366

nepaprastai tankios blakstienos, jų spalva priminė tamsų poliruotą nefritą. Matant skvarbų jo žvilgsnį, jai nežinia kodėl per nugarą perbėgo malonus šiurpulys.

– Tai naujasis mūsų vyriausiasis redaktorius, Gregoras Adrianas. Pone Adrianai, tai ilgametė mūsų autorė Geri Taler, – tarė Lakrica ir uždarė duris.

– Prašom vidun, – tarė Adrianas. Jo balsas skambėjo liūdnokai.

Jo vardas Gregoras. Koks sutapimas. Anoniminį kaulų čiulpų donorą „Lėjos kelyje“ taip pat pavadinau Gregoru.

Jis suraukė tamsius antakius, regis, abejodamas, ar imti lieti apmaudą, kuris aiškiai atsispindėjo ryškiuose veido bruožuose. Galiausiai nugalėjo mandagumas, jis prisivertė nusišypsoti, pakilo ir ištiesė jai ranką.

– Malonu su Jumis susipažinti, ponia Taler, – tarė jis.

Jo plaukai atrodė taip, tarsi visą rytą būtų juos rovęsis nuo galvos. Tamsūs, šiek tiek banguoti plaukai, prie smilkinių jau kiek praretėję ir išsiilgę kirpėjo žirklių. Ir šukų. Man patiko toks „laukinis“ vyrų stilius.

O kaip jis paspaudė ranką! Turėjau pasistengti neprarasti pusiausvyros, taip stipriai spustelėjo.

– Aš rigi giaudžiuosi, – sumurmėjau. – Aš esu...

Ir vėl sutrikau, nes pamiršau, ką norėjau pasakyti.

Gregoro rankos paspaudimas buvo tvirtas, ranka šilta ir sausa. Tas prisilietimas jai patiko, ji mielai dar būtų ilgiau jautusi jo sanką savojoje, bet mandagumas kuždėjo, kad jau

68/366

gana. Ar ir jis pajuto tą magnetizuojančią trauką? Iš jo veido nieko negalėjai išskaityti.

O varge, na ir nusigėriau. Dukart „pajuto“ vienas paskui kitą, blaivai man to nepasitaiko.

– Geri gerokai sukrėtė naujienos, – tarė Lakrica. – Iki šiol ji dirbo „Norinai“ ir „Daktaro Olseno Parko klinikai“.

Taip, ir ji netrukus nugrius, jeigu negaus atsisėsti, pagalvojau. Šampanas itin paveikė kojas. Bet šiame miniatiūriniame kabinete net nebuvo vietos kėdėms. Atsargiai atsirėmiau nugara į lentyną. Taip, šitaip daug geriau.

Dabar tik reikėjo atmazgyti liežuvį.

– Suprantu, – tarė Adrianas. – Jus tiesiogiai palies tie pasikeitimai.

Linktelėjau.

– Tikriausiai turėsiu tiltuoti po žiemu, – pralemenau.

– Kaip sakote? – paklausė Adrianas.

– Supraskite, – ėmiau nekantrauti, – metų metus apgaudinėjau Menininkų socialinio draudimo įstaigą pateikdama klaidingus duomenis apie savo pajamas, kad sutaupyčiau šiek tiek eurų. O rezultatas bus toks, kad tikriausiai turėsiu gyventi iš 150 eurų bedarbio pašalpos arba ir visai be nieko. Tai įmanoma tik po tiltu.

Stebėtina, kaip lengvai ištariau tuos sudėtingus sakinius. Ir Adrianas, regis, nusistebėjo mano elegancija.

– Žinoma, laisvai samdomiems darbuotojams „Auroros“ restruktūrizavimas nėra itin palankus, bet leidykla kiek įstengdama ieškos alternatyvų, – tarė jis.

69/366

– Hm hm, – krenkšėjo Lakrica. Tuos garsus jai pavyko išleisti neįtikėtinai pašiepiamai.

– Nors ir neprivalome to daryti, juk laisvai samdomi darbuotojai visuomet tam tikra prasme rizikuoja, – kalbėjo Adrianas pakėlęs antakius. – Todėl „Lauros“ leidykloje patardavome autoriams jokiu būdu neatsisakyti pagrindinio darbo.

– O kas yra pagrindinis darbas? – paklausiau.

Gal jis dar ims man įrodinėti, kad „Lauros“ romanus rašo tik konditerijos gaminius pardavinėjančios moteriškaitės?

– Tai darbas, iš kurio uždirbtais pinigais nusiperkama duonelė, – paaiškino Lakrica. – Iki šiol „Auroros“ leidykloje buvo stengiamasi remtis profesionaliais autoriais, o ne mėgėjais. Bet profesionalumas gyvenime ne visuomet pasiteisina, – atsiduso ji.

– Tai jūs neturite jokios profesijos? – paklausė Adrianas apsimetęs, kad negirdėjo Lakricos žodžių.

– Žinoma, turiu, – sušukau taip susvyravusi, kad nuo lentynos už manęs nukrito kelios knygos. – Aš esu rašytoja.

– Ir dar viena iš mūsų geriausių, – tarė Lakrica. – Jeigu ne pati geriausia!

– Kaip bū... – žiojosi sakyti Adrianas.

– Yra dar viena galimybė, – prisiminiau gyvenimo po tiltu alternatyvą. – Galėčiau grįžti pas tėvus.

Sąmoningai tvojau pakaušiu į lentyną.

70/366

– Arba patekti į uždaro tipo įstaigą. Tai būtų beveik tas pats.

Adrianas kurį laiką apžiūrinėjo mane nesugalvodamas, ką sakyti. Paskui paklausė: – Jūs ištekėjusi? Arba gal turite gyvenimo draugą?

Sutrikusi suklapsėjau akimis.

Klausimas buvo nediskretiškas, bet jo susidomėjimas ją pamalonino. Ji nesusilaikė neparaudonavusi ir nuleido akis.

– Ne, o jūs?

Adrianas taip pat sutrikęs sumirksėjo.

– Klausiu tik dėl to, kad... tokiu, eee... pereinamuoju laikotarpiu gerai turėti ką nors, kas sumoka nuomą.

– Kaip? – Pajutau, kad mane ima pyktis.

– „Lauros“ savo autoriams pataria iš anksto susirasti ką nors, kas sumokėtų nuomą, – tarė Lakrica. – Mes „Auroroje“ iki šiol to nebuvome sugalvoję.

– Ponia Kryce, iš jūsų sarkastiškų užuominų, mano galva, maža naudos, – tarė Adrianas. – Juk aš tik stengiuosi padėti poniai Taler.

– Tai tada taip ir darykite. Aš galėčiau rašyti „Korinai“ arba tam... šitam ambulatorijos mėšlui, – tariau. – Prašau!

Kitaip ir vėl man užeis pneumotorinė depresija, aš už nieką neatsakau! Turiu galvoje – neurotinė dezaktyvacija. Galite pasiskaityti internete.

Adrianas pažiūrėjo į mane lyg netikėdamas nei savo ausimis, nei akimis. Žinojau, kad kalbu nesąmones, bet buvau visiškai nusiminusi.

71/366

– „Lauros“ šiuo metu, kiek žinau, autorių netrūksta, – tarė Adrianas. – Bet, kaip tikriausiai jau žinote, „Aurora“ plečia siaubo ir veiksmo romanų sektorių. Kaip manote, gal ateityje leistumėte savo talentui čia pasireikšti?

– Manau, kad tai tikras siaubas, – tariau sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

– Na ir puiku! Nuo birželio duosime į spaudą naują seriją apie vampyres, tad siūlau jums kuo greičiau pateikti ekspozė.

– Apie vampyres? – pakartojau. – Net nežinau, kas tai yra.

– To niekas nežino, – sumurmėjo Lakrica.

– Vampyrai – tai nemirtingos būtybės, turinčios antgamtinių galių ir mintančios krauju, – rimtai tarė Adrianas.

– Jo vampyrai gauna arba iš kraujo konservų, kurių dauguma turi sukaupę nemažas atsargas, arba, kaip visiems žinoma, perkąsdami žmogaus kaklo veną.

Prisimerkusi žiūrėjau į jį ir netikėjau savo akimis. Bet jo intonacijoje nesigirdėjo nė vienos ironiškos gaidelės.

– Vampyrai gali judėti tarpiniame pasaulyje ir per sekundės dalis iš vieno mūsų Žemės taško persikelti į kitą, – kalbėjo jis. – Skiriamos dvi vampyrų rūšys – vampyrai iš prigimties arba transformuotieji. Priešingai, nei teigia legendos, vampyrai gerai pakelia dienos šviesą, nors ją ir ne itin mėgsta, bet jokiu būdu nesubyra į dulkes, jeigu juos apšviečia saulės spinduliai. Jie meistriškai įvaldę Azijos kovos būdus, puikiai kaunasi senoviniais ginklais, moka

72/366

skaityti mintis ir manipuliuoja tam tikru magijos potencialu, kuris juo stipresnis, juo jie senesni. Visuotinai pagarsėję vampyrų dantys išauga tik tada, jeigu jiems ima stigti kraujo, kitais atvejais iš pažiūros jų neatskirsi nuo paprastų mirtingųjų. Jų istorija turi gilias šaknis ir yra glaudžiai susijusi su elfų, fėjų ir kitų magiškojo pasaulio būtybių istorija, tačiau yra skiriamos šviesos ir tamsos būtybės. Nei vampyrai, nei vilkolakiai iš esmės nėra piktos būtybės, nors, deja, ir tarp jų pasitaiko išimčių.

Jis nutilo ir lūkestingai pažvelgė į mane.

Aš tvardžiausi, kad nepulčiau prie rašomojo stalo, nenustverčiau to žmogėno už apykaklės ir neimčiau purtyti.

Paklausyk, tu žaliaaki, aš tave tuoj imsiu ir materializuosiu tarpiniame pasaulyje, jeigu nesiliausi čia pezėjęs visokių nesąmonių! Bet tada reikėjo atsitraukti nuo lentynos – tikriausiai būčiau pilvu užvirtusi ant rašomojo stalo.

– Aišku, ne kiekvienas virsta vampyru, jeigu jam įkanda vampyras, – pridūrė Adrianas. – Transformacija – ne toks jau paprastas dalykas. Beje, niekas ir karstuose nemiega, tai tik kino ir televizijos pramanai.

– Aha, – tariau. – O tai, ką jūs čia pasakojate – gryniausia tiesa, ar ne?

– Ak, žinote, – raustelėjęs atsakė Adrianas, – tai dalykai, kuriuos mes nustatėme rengdamiesi leisti savą seriją apie vampyres. Vampyrai dabar be galo populiarūs, jie baisuokliški, transcendentiški ir erotiški, o to ir geidžia mūsų publika.

73/366

– Kas čia erotiška, aš nepagavau, – suabejojau, – juk tai didžiausias mėš...

– O apie česnaką irgi prikūrė kinas ir televizija, ar jis iš tikrųjų padeda? – nutraukė mane Lakrica.

– Ne, – atsakė Adrianas. – Tik jeigu jis su magijos pagalba įdedamas į apsauginį amuletą.

– Man jau gana, – tariau kaip reikiant įsiutusi. – Apsauginiai omletai, to aš neištversiu!

– Visa tai be galo įdomu, – tarė Lakrica. – Eime, Geri, nebetrukdysime ilgiau ponui Adrianui.

– Per kiek laiko parašysite ekspozė? – paklausė Adrianas.

– Apie Azijos kovų būdus įvaldžiusią kraują siurbiančią būtybę ir jos erotinius nuotykius tarpiniame pasaulyje? – paklausiau. – Niekada...

– Ne anksčiau kaip kitą penktadienį, – vėl nutraukė mane Lakrica tempdama už alkūnės į koridorių. – Ponia Taler – tikra profesionalė, ji žaibiškai perpras naują medžiagą.

– Tai lauksiu jūsų idėjų, – tarė Adrianas. – Buvo malonu su jumis susipažinti.

– Ir man buvo malonu, – atsakiau, bet Lakrica jau buvo uždariusi duris.

Taip griuvo paskutinis mano bastionas nuo depresijos.

Darbas, vienintelė mano gyvenimo prošvaistė, žlugo. Dabar jau niekas nestovėjo skersai kelio rimtiems ketinimams

74/366

nusižudyti. Kai mirsiu, galbūt visi pagaliau supras, kad žmogus gali pakelti tik labai ribotą kiekį kančių.

Manosios jau virto per kraštus.

Nieko kito nenorėjau, tik grįžti namo ir pasiieškoti internete geriausio būdo nusižudyti. Kuo mažiau kruvino.

– Viskas ne taip ir blogai, – tarė Lakrica. – Kai tik tas vyrukas gauna pakalbėti apie vampyrus, visuomet pasijunta lyg devintame danguje. Jis gerai susigaudo toje srityje, pirmąją „Vampyrės Roninos“ knygą jis pats parašė.

– Niekada gyvenime nerašysiu tokio šlamšto! – užsiplieskiau aš. – Dabar įeisiu į jo kabinetą ir pasakysiu, kad kuo greičiau išsikeptų apsauginį omletą su česnaku, kitaip pati kuo asmeniškiausiai perkąsiu jam gerklę, – įsivaizduodama, kaip tą darysiu, visiškai susipainiojau mintyse, todėl baigiau vangiai: – O tada eee... eisiu namo...

– Neskubėkite, – sustabdė mane Lakrica. – Tai juk šiokia tokia galimybė išgyventi finansinius sunkumus.

Reikia stverti, kas pasitaiko. Bent jau kai kalbame apie darbą. Asmeniniame gyvenime ši taisyklė negalioja, bet dabar pasiūlymą galima atmesti tik tada, jeigu yra geresnis. Taigi jums teks rašyti romanus apie vampyres.

– Ką? Bet aš to visai nemoku, – pasipriešinau. – Iš to, ką jis man pasakojo apie kažkokius tarpinius pasaulius ir transvestitus vilkolakius, nesupratau nė žodžio.

75/366

– Kurgi ne, mokate, – nepasidavė Lakrica. – Tik turite perprasti medžiagą.

Aš papurčiau galvą.

– Man, užkietėjusia depresija sergančiai reakcionierei, tai, deja, neįmanoma. Net ir tuo atveju, jei būna vampyrų vegetarų.

– Nesąmonė, – tarė Lakrica. – Jūs tik pasigėrusi. Tai aš kalta! Turėjau žinoti, kad jaunimas nieko nepakelia.

Savo kabinete ji vėl pasodino mane ant kėdės ir ėmė grūsti į maišelį romanus su šikšnosparniais ir šlykščiomis fizionomijomis ant viršelio. Žiūrėdama į tai mataravau kojomis ir svarsčiau, ar neapsivemsiu. Jeigu taip, mano padėtis būtų nekokia: šiukšlių kibiras, skirtas popieriams, buvo metalinis ir visas skylėtas. Įsmeigusi į jį akis svarsčiau, ką tasai Adrianas apie mane pagalvojo.

Laikiausi ne itin pavyzdingai, nepasirodžiau sąmojinga. Pagaliau sutinki neprastai atrodantį vyrą, bet esi girta kaip pėdas.

Kas yra tas pėdas? Ir kodėl jis visada girtas? Reikės kuo greičiau išsiaiškinti internete.

Kažkas nepasibeldęs užėjo į kabinetą.

Tai buvo tamsiaplaukė moteris, vilkinti juodai, itin baltos veido odos.

– Vampyrė, – sušnabždėjau.

Vadinasi, tai tiesa: vampyrai gali gyventi ir dienos šviesoje, nesubyrėdami į dulkes.

Toji vampyrė nekreipė į mane jokio dėmesio.

76/366

– Ką tik iš personalo skyriaus sužinojau, kad ponia eee... na, toji... gavo nedarbingumo pažymą dviem mėnesiams, ta ožka hipochondrikė, – tarė ji. – Taigi tąaną seriją prižiūrėsite jūs, ponia eee... nagitojikryte.

– Kryce, – pataisė Lakrica. – Aš taip ir maniau, todėl jau to ėmiausi. Leiskite ta proga pristatyti jums vieną iš mūsų naujų „Roninos“ autorių. Tai Geri Taler, o čia – Mariana Šneider, „Auroros“ programų vadovė.

– O! Tai ta programų vadovė, – sumečiau ir kupina susidomėjimo ištiesiau ranką tai vampyrei.

Tai toks moterų tipas patinka tam Adrianui. Tetrūksta vien aštrių iltinių dantų.

– Malonu su jumis susipažinti. Gal žinote, kas yra pėdas?

– Gal koks nors šiaudų kūlys, – atsakė programų vadovė, prisilietė prie mano rankos ir vėl tuoj pat paleido.

Nors balta oda buvo be jokių raukšlelių, man ji pasirodė arti keturiasdešimt. Gal net daugiau. Vadinasi, tam Adrianui patinka vyresnės moterys... įdomu įdomu. – Ar šiaip kažkas iš žemės ūkio srities. Ką mes čia žaidžiame? Kas taps milijonieriumi darbo metu?

– Norėjau tik išsiaiškinti, renku medžiagą, – ėmiau teisintis įsibauginusi. Kvaila višta. Kažkas iš žemės ūkio srities.

Kad tik nesprogčiau iš juoko.

Vampyrė vėl pasisuko į Lakricą.

– Tik nesugalvokite ir jūs pasiimti nedarbingumo lapelio, ponia eee... nagitojikryte, tai jums atsirūgtų, o čia kas

77/366

dabar? Šampano buteliai? Jūs girtuokliaujate darbo metu, ponia eee... nagikaipten?

– Krycė, – kuo ramiausiai atsakė Lakrica. – Ne, tuos butelius naudoju gėlėms merkti.

– Gerai, nes nors ir dirbate čia jau šimtą metų, tai dar toli gražu nereiškia, kad ir dar šimtą metų jūsų niekas neatleis. Galite perduoti ir savo apsimetėliams kolegoms ir kolegėms, kurie baidosi darbo, – išrėžė toji moteris, apsisuko ant savo juodų vampyriškų aukštakulnių ir kaip įžengė nepasisveikinusi, taip pat neatsisveikinusi išėjo iš kabineto.

– Vajetau, aiškiai stengiasi, kad ją išrinktų mėgstamiausia metų viršininke, – tariau.

– Kaip reta kvaila karvė, – pritarė Lakrica, pirmą kartą smarkiai susinervinusi. – Nežinau, ką tas vaikinas joje įžvelgė.

– Tikriausiai jam patinka SM dydis, – ėmiau svarstyti aš, – ir liemuo sulig mano kaklu. O liemenėlės dydis vis dėlto C – na ir sekasi kai kuriems žmonėms!

– Viskas netikra, – paprieštaravo Lakrica. – Silikonas krūtyse, botoksas kaktoje, o ir dantys visi implantuoti. Bet mes negalime leisti jai išmušti mus iš vėžių. – Ji atkišo man vieną iš romano sąsiuvinių. „Ronina – vampyrės nuotykiai“.

Prašom. Tai niauri mudviejų ateitis. Įsistebeilijau į tą žurnalą.

– Negirdėtas dalykas, – pralemenau. – Ta vampyrė transformavo mūsų „Noriną“. Net ir jos šriftą perėmė.

78/366

– Ak, tikrai, dabar ir aš pastebėjau, – tarė Lakrica. – Koks siaubingas sutapimas. – Ji įbruko man į rankas maišelį su romano numeriais. – Na štai, turėtų pakakti pradžiai.

Parodykite tam geltonsnapiui, ką sugebate! Parašykite romaną apie vampyrus, kokio dar niekam nepavyko. Ir išgerkite aspirino. Pirmadienį jums paskambinsiu.

Svirduliuodama atsistojau.

– O kaip bus su „Lėjos keliu“? – paklausiau.

– Na, jeigu dar norite jį rašyti, tai „Lėjos keliui“ teks abejotina garbė būti apskritai paskutiniu romanu apie Noriną, – tarė Lakrica.

– Tik per mano lavoną, – užprotestavau.

⁓ „Auroros“ leidyklai Ponui Adrianui – asmeniškai Mielas Gregorai!

Taip, mudu nesakome vienas kitam „tu“, bet tokiomis aplinkybėmis galima ramiai nepaisyti etiketo. Juoba kad, kai skaitysi šį laišką, jau seniausiai būsiu tarpiniame pasaulyje.

Cha cha, tai toks juokelis, aš katalikė, tad pateksiu į dangų, nes, be šitos savižudybės, tiesą sakant, niekada nieko bloga nepadariau. Na, gal tik tą kiaulystę su Lulu plaukais. Visa kita buvo be piktų kėslų arba savigyna.

79/366

Prieš pradėdama jus koneveikti – turiu galvoje tave, norėčiau vis dėlto pasakyti, kad esate tikrai gerai atrodantis vyras, be to, labai seksualus. Sakau ne todėl, kad, kai mus supažindino, buvau nusitašiusi iki žemės graibymo, ir dabar taip manau, beje, ir vėl prisiplempusi iki žemės graibymo. Dalykas toks – turiu šiek tiek pasitreniruoti, kad galėčiau pakelti alkoholį prieš užsigerdama migdomuosius.

Tokiai savižudybei būtina iš anksto gerai pasirengti.

Kur aš sustojau? Ak taip, prie jūsų. Jeigu sakau, kad jūs seksualus, tai taip ir yra, nes vyrų atžvilgiu esu labai kritiška, galite klausti ko norite. Beje, gal nešiojate spalvotus kontaktinius lęšius?

Deja, iš mudviejų nieko niekada nebūtų išėję, nes a) dabar aš jau negyva, o jūs b) susidėjęs su ta Šneider. Ir pats žinote. Bet man tai atrodo nelabai protinga, nes juk nenorite prarasti savo naujų bendradarbių pagarbos, dar net nespėjęs jos užsitarnauti, ar ne? Šita moteris jums ne pora, programos vadovės pareigas ji gavo tik todėl, kad rezgė intrigas prieš senąjį programų vadovą. O tai juo skandalingiau, mat ilgus metus su tuo programų vadovu ji turėjo romaną. Be to, jos krūtys silikoninės, tą jūs jau tikriausiai ir pats pastebėjote. Visa tai žinau iš patikimų šaltinių, bet neišduosiu jų, kitaip dar imsite ir sugalvosite atleisti Lakricą.

80/366

Bet pereikime prie „Roninos, medžiotojos tamsoje“. Tą malonų pasiūlymą galite susikišti į savo seksualų užpakalį.

(Bent jau įsivaizduoju, kad jis seksualus, deja, jūs ant jo sėdėjote, kai mudu matėmės.) Jeigu būtumėte pasivarginęs perskaityti bent vieną iš mano romanų, žinotumėte, kad tarp mano kūrinių ir šito kraujasiurbių mėšlo kokybinis skirtumas kaip tarp dangaus ir žemės. Atvirai sakant, niekada nesu skaičiusi nieko blogesnio. Net nepaisant įvairiausių kalbos trūkumų nuo visos tos rašliavos smarvė tvoskia iki pat dangaus. Kodėl ta kvėša Kimberli šviečiant pilnačiai nusprendžia eiti trumpesniu keliu per tą patį parką, kuriame vos prieš mėnesį vienas iš tų renegatų buvo iščiulpęs visą jos geriausios draugės kraują? O kaip suprasti tokį sakinį: „Jos krūtys be kvapo kilnojosi aukštyn ir leidosi žemyn.“ NA KAIP? Taip troškau, kad tas atskalūnas užbaigtų beprasmį Kimberli gyvenimą, bet ne, kaip tik tada, kai jau to tikėjausi, ta nervus tampanti Ronina iššoko iš tarpinio pasaulio ir viską sugadino. Kodėl Ronina ir jos kraujo ištroškę draugužiai geba atverti tarpinio pasaulio vartus vien tik savo minčių galia ir iš Peru tuoj pat persikelti į Paryžių, o kai atžygiuoja tų renegatų armija su savo dantytais kardais ir pradeda abejotiną kung fu kovą – jau to nebegali? Beje, visą laiką veltui ieškojau erotikos, o gal Kimberli krūtys turėjo ją atstoti?

Man labai gaila – tokio niekalo ir visiškos beprasmybės net ir labai norėdama negalėčiau parašyti. Ir manau, kad neatsiras pirkėjų. Net žmonės, turintys silpnybę kovoms su

81/366

dantytais kardais, nori skaityti apie tikrus jausmus ir tikrą meilę, ar ne? O herojė, turinti antgamtinių galių, įdomi tik tada, kai turi kokią nors silpnybę (nepaisant jos kulinarinių įpročių). O kur dar įtampa?

Galėčiau pateikti dar begalę pastabų, bet šią savaitę mano programa labai įtempta: turiu parašyti atsisveikinimo laiškus kitiems žmonėms, be to, noriu dar nueiti pas kirpėją.

Nors skubėdama, vis tiek nuoširdžiai jūsų Geri Taler P. S. Ką tik atlikau tą garsųjį testą su pieštukais, žinote: kuo daugiau pieštukų išsilaiko po krūtimis, tuo greičiau reikia pradėti taupyti silikonui. Jums gal vis tiek – po mano krūtimis neatsirado vietos net ir vienam plonytėlaičiam pieštukui.

P. P. S. Pridedu atsisveikinimo dovaną – „Lėjos kelią į tamsą“, kurio dėl laiko stokos nebegalėjau perdaryti. Mirtingoji Roninos sesuo Lėja suserga leukemija, bent jau taip diagnozuoja gydytojai. Bet Ronina supranta, kad jai įkando vienas iš tų renegatų ir užkrėtė kraują klastingaisiais nuodais. Gyvybę gali išgelbėti tik Lėjos kraujo ir dvasios

82/366

brolis kitame pasaulyje. Galingas, bet nartus vampyras Gregoras... Ak, geriau pats perskaitykite. Tai bent jau erotiĹĄka!

â “

Penktas skyrius Kai grįžau namo, kelią prie mano buto durų buvo užblokavęs vaikiškas automobiliukas.

– Ge-ah-ri-hi! Žinai ką-hą? Aš turiu naują lipduką.

– Žinai, Johanai Pauli, aš visiškai neturiu laiko, – tariau.

Ir kodėl tas vaikas visuomet taip siaubingai lepetuoja?

– Tu tik pa-ha-žiūrė-ėk, – nenustygo Johanas Paulis, apsukdamas savo automobiliuką šimtu aštuoniasdešimt laipsnių.

Ten buvo parašyta: „Aš priklausau Jėzaus bendruomenei.“ – Tikrai nuostabu, Johanai Pauli, – tariau aš. – O dabar malonėk mane praleisti. Man kuo greičiau reikia nusižudyti.

– Tereza irgi tu-uri naują lipduką. – Johanas Paulis vėl pasuko automobiliuką priekiu į mane. – Ar nori ir jį perskaityti?

– Aš į jį pažiūrėsiu iš viršaus, – atsakiau. – Gal leisi man praeiti?

84/366

– Mama ant savo automobilio irgi užsiklijavo naują lipduką, – tarė Johanas Paulis. – Ar žinai, kas ten pa-arašyta?

– Automobilyje lepetuojantys vaikai? – paklausiau aš.

– Ne-a, – atsakė Johanas Paulis. – Ten parašyta „Jėzus važiuoja drauge su mumis.“ – Aha, – tariau.

Tas lipdukas tiko prie kito Hilos lipduko, kuriame parašyta „Patikėk savo gyvenimą Jėzui.“ Hila buvo linkusi prie tokio tipo lipdukų. Ant jos pašto dėžutės buvo užklijuota ne „Prašom nemesti reklamos“, o „Santuoka – Dievo dovana.“ Iki šiol dar nedrįsau paklausti, kodėl tas lipdukas ten užklijuotas, – įtariau, kad jis skirtas laiškanešiui, kad nesugalvotų skirtis. Iš pradžių, matydama visus tuos lipdukus, galvojau, kad Hila priklauso Jehovos liudytojams.

Bet ji buvo katalikė, labai atsidavusi ir savotiška.

Johanas Paulis buvo mano pusbrolio Folkerio, susituokusio su Hila, sūnus. Tad veikiausiai Johanas Paulis irgi buvo mano pusbrolis arba antros eilės sūnėnas – kad ir kaip ten būtų, tolimas giminaitis, kaip ir pusė Kelno dešiniajame Reino krante. Butą nuomojausi iš savo tetos Evelinos ir dėdės Korbmacherio (jis irgi turėjo vardą, bet metams bėgant mes visi jį pamiršome) gretimame rajone, visai šalia tėvų. Čia daugiausia stovėjo nuosavi vienos ar kelių šeimų namai ir daugybė garažų. Tokios statistikos nėra, bet aš buvau įsitikinusi, kad niekur automobilių niekas neplauna dažniau negu čia. Be aštuoniasdešimt penkerių metų

85/366

senutės kitoje gatvės pusėje, aš tikriausiai buvau vienintelė vienišė šiame rajone, vyresnė nei dvidešimties metų.

Tiesą sakant, jau keletą metų ketinau keltis į kitą Reino pusę, kur mažiau giminaičių, mažiau garažų, užtat daugiau kino teatrų, parduotuvių ir restoranų. Tačiau nuomos kainos buvo baisios, o čia aš, be jokios abejonės, gyvenau labai palankiomis sąlygomis. Bet užtat kartą per savaitę tris valandas turėdavau plauti tetos Evelinos marmurines grindis ir siurbti dulkes iš persiškų kilimų. Kartais teta Evelina liepdavo dantų šepetuku nušveisti vonios kambario įrangą, bet ko nepadarysi, kad sutaupytum nuompinigių, ar ne?

– Gal tu turi mazochistinių polinkių, – nesiliovė tvirtinusi Čarli.

– Na, ten ne taip jau blogai, – atsakydavau jai.

Be to, čia buvo ramu, o to neįmanoma neįvertinti, kai dirbi namie. Be retkarčiais pasitaikančių Ksavjero Naidu atakų, čia buvo taip tylu, kad girdėdavai musę skrendant.

Pirmame aukšte gyveno teta Evelina ir dėdė Korbmacheris, antrame pusbrolis Folkeris su Hila ir keturiais vaikais – Petru, Tereza, Johanu Pauliu ir Bernadeta, – kaip tokio amžiaus, vaikai buvo bauginamai tylūs. Jeigu jie nors kiek susikivirčydavo, Hila sakydavo, kad nuliūdins Jėzų, o kadangi vaikai Jėzulio jokiu būdu nenorėdavo liūdinti, tučtuojau liaudavosi triukšmavę.

Pastogėje anksčiau buvo du butai, vienas didelis, kitas mažas. Mažajame gyvenau aš, o didįjį Folkeris perstatė ir

86/366

sujungė su butu antrame aukšte, kad tilptų visi vaikai.

Bendros laiptinės dėl to perstatymo buvo atsisakyta: buvusios mano buto durys buvo užkaltos, ir nuo to laiko, norėdama patekti į savo butą, turėdavau kopti sraigtiniais plieniniais laiptais, sumontuotais prie lauko sienos. Žiemą, kai pašaldavo, jie būdavo itin slidūs, pernai sausio mėnesį parkritau ir siaubingai susimušiau koją, bet vasarą tie laiptai atstojo balkoną: ten galėjai sėdėti saulėje ir žiūrėti, kaip kaimynai plauna automobilius.

Apskritai mano gyvenimo sąlygos buvo visai priimtinos.

Tačiau Čarli buvo kitokios nuomonės. Ji laikė mano tetą ir dėdę šventeivomis, miesčionimis, pusbrolis jai atrodė keistas, o Hila ir vaikai – visiškai nušokę nuo proto.

Na, gal ir iš tikrųjų jie buvo kiek kvaištelėję. Paskutinį kartą, kai Čarli lankėsi pas mane, jie žaidė smėlio dėžėje „vaikščiojimą vandeniu“.

– Kas tavo maiše-ely-yje? – paklausė Johanas Paulis.

– Ronina, vampyrė, – atsakiau perlipdama per Johaną Paulį ant gaisrinių kopėčių.

– Kas yra vampy-yrė? – paklausė jis man už nugaros.

– Žinai ką, pasiskaityk apie tai vaikų Biblijoje.

Paprastai nebūdavau su vaikais tokia atžagari, bet šiandien jo klausinėjimas mane nervino. Užkopiau kuo greičiau laiptais, atsirakinau savo butą, nušveičiau rankinę ir maišelį į kampą ir uždariau duris. Jeigu būčiau turėjusi lentelę su užrašu „Netrukdyti“, būčiau pakabinusi ant rankenos. Tegul visi palieka mane ramybėje. Nenorėjau

87/366

nieko, tik netrukdoma kelias dienas praleisti ieškodama tinkamo būdo numirti. Argi taip daug norėjau? Žinoma, interneto puslapiuose apie depresiją perskaičiau – mat žiūriu į viską iš esmės, – kad esama ir kitų išeičių, ne vien savižudybė. Pavyzdžiui, vaistai. Bet aš kuo rimčiausiai abejojau, kad atsirastų vaistas, leidžiantis pažvelgti į mano gyvenimą tuo metu rožinėje šviesoje. Be to, visi išvardyti medikamentai turėjo šalutinių poveikių, nuo jų net galėjo nuslinkti plaukai. Tik pagalvokit – kiek tablečių reikia praryti, kad susitaikytum ne tik su absoliučiai sumautu gyvenimu, bet ir su praplikusia galva?

Užtat būčiau sutikusi su bendrąja hipnoze, juk žinote – tai tokia hipnozė, kai manai, kad esi višta, kraipai galvą, kudakuoji ir bandai padėti kiaušinį. Bet hipnotizuotojų, kurie tą sugeba, retai pasitaiko. Paprastai jie tik išpeša iš tavęs krūvą pinigų už tai, kad trisdešimt kartų pakartoja: „Tu negali pakęsti cigarečių, vien į jas pažiūrėjus tau darosi bloga.“ Pas vieną tokį kartą lankėsi Čarli ir vis dar rūko.

O dėl gydymosi pas psichoterapeutą – kol gydytojas išsiaiškins tai, ką aš žinau, praeis metų metai. Taip ilgai tikrai neištversiu.

Man jau viskas buvo įgrisę iki gyvo kaulo.

Taurė persipildė. Baigta. Viskas. Finito. Daugiau nieko nebenorėjau.

Manęs vis tiek niekas nepasiges.

O jeigu ir pasiges, galėjo anksčiau manimi pasirūpinti.

– Jūs gavote elektroninį laišką, – tarė man kompiuteris.

88/366

– Man vis tiek, – atsakiau kompiuteriui.

Bet paskui vis dėlto pažiūrėjau. Gal dabar tie skambučiai „Jūs išlošėte loterijoje“ siuntinėjami elektroniniu paštu. Bet tai buvo tik Brita Emkė, dabar baronienė fon Falkenhain, ir mano pusbrolis Haris. „Mieli buvę mūsų laidos abiturientai ir abiturientės“, – rašė Brita. Reikės rimtai pasikalbėti su Čarli, jeigu tai ji Britai pasakė mano pašto adresą. Tikriausiai dabar siuntinės savo kilmingos giminės įpėdinių nuotraukas su Kalėdų Senelio kepurėmis ant galvos. Tiesą sakant, tai jau nebeturėjo jokios reikšmės, nes per Kalėdas vis tiek jau seniausiai būsiu negyva. „Mūsų susitikimo data jau aiški: šių metų birželio trečiąją švęsime susitikimą. Iki šiol gavome šešis malonius sutikimus dalyvauti ir keturiolika atsisakymų. Viena(s) abiturientė(as), deja, yra mirusi(ęs). Dar negavome devyniasdešimt aštuonių atsakymų. Prašome greitai atsakyti, kad mes su Klausu Kioleriu galėtume užsakyti reikiamo dydžio patalpas.“ Viena(s) abiturientė(as), deja, yra mirusi(ęs)? Kas toks?

Ir nuo ko ji(s) mirė? Kodėl Brita neišduoda mums jo(s) vardo, kodėl paslaptyje laiko net to mirusiojo lytį? Galbūt tai tik pigus triukas, kad priviliotų į klasės susitikimą.

Ką Brita parašytų, sužinojusi apie mano savižudybę? „Deja, neseniai mirė viena(s) bendramokslė(is), jeigu norite sužinoti kas, atvykite birželio trečiąją.“ Gal reikėtų savižudybei pasirinkti tokį laiką, kad ir mano laidotuvės, ir klasės susitikimas vyktų tą pačią dieną?

89/366

Dirstelėjau į kalendorių. Ne, taip ilgai, ko gero, neištempsiu. Buvo balandžio pabaiga, o aš norėjau kuo greičiau viską baigti. Vienos dviejų savaičių prireiks pasirengti, daugiau tikrai ne. Neturėjau kada gaišti: be darbo jau birželio viduryje pristigsiu pinigų.

Be to, tetos Aleksos sidabrinių vestuvių pokylis vyks trečią gegužės savaitgalį, o jame tai jau tikrai nenorėjau dalyvauti. Kiekvienas šeimos narys turėjo ten solo dainuoti savo sukurtą ketureilį pagal dainelę „Kas ten beldžias į duris, holahi, holaho“, akompanuojant pianinu pusbroliui Hariui. Iki šiol man dar nieko nebuvo atėję į galvą, tik „Dėdė Fredas vilki fraką, holahi, holaho, šoka kvailas jis nuo trapo, holahihaho!“ Bet dėdė Fredas buvo visai mielas, tai teta Aleksa buvo tikra kvėša, bet ji nevilkėdavo frako.

Mano mamos giminės šventės visuomet keldavo šiurpą.

Buvo devynios galybės pražilusių tetų, visos atrodė kaip viena ir visuomet klausinėdavo, ar tik aš truputėlį nepapilnėjau. Prie jų esantys dėdės sakydavo: „Bet tau labai tinka“ – ir pliaukštelėdavo per sėdynę, sakytum, tai įprastas giminės ritualas. Pusseserės ir pusbroliai su vaikais bandydavo įtikinti, kad jau girdi tiksint mano biologinį laikrodį, o mama vos atsidūrusi netoli manęs nuolat šnypšdavo: „Nesikūprink!“ Net ir pačios geriausios vaišės negalėjo atsverti tokio psichologinio teroro. Jau tetos Aleksos vestuvės prieš dvidešimt penkerius metus išliko ne geriausiuose mano prisiminimuose.

90/366

Teta Aleksa buvo jauniausia iš keturių mamos seserų, jos vestuvės buvo didelis įvykis su dviem šimtais kviestinių svečių pilies viešbučio parke, puikiai įrengtais paviljonais, styginių orkestru, specialiai iš visos Vokietijos suvežtu Meiseno porcelianu ir šeimyniniu stalo sidabru. Visoms mano šviesiaplaukėms pusseserėms buvo pasiūtos rausvos atlaso suknelės, ant galvos joms buvo uždėti rausvų gėlyčių vainikėliai, o rankose jos laikė medžiaga išklotus krepšelius, pilnus rožių pumpurų.

Tik aš, vilkėdama tą nevykusią tamsiai mėlyną suknelę, visą laiką turėjau stovėti šalia tėvų, nes jeigu būčiau buvusi gėles barstanti mergytė, su savo tamsiais plaukais būčiau sugadinusi bendrą vestuvinių nuotraukų vaizdą, kaip pareiškė teta Aleksa.

Net ir mamai tai pasirodė perdėta, bet teta Aleksa liko nepalenkiama.

– Galų gale aš išteku tik vieną kartą gyvenime, todėl viskas turi būti tobula, – tarė ji. – Be to, ji dar tokia maža, vis tiek nieko nesupras.

Norėtų. Tos vestuvės man iki šiol išliko atminty iki smulkiausių detalių. Net prisimenu, kad tėtis man į ryžius primaišė žvyro – galėjau jį mėtyti į ką tik bažnyčioje sutuoktą jaunųjų porą. Ir kad vienas iš dviejų baltų balandžių, kurie buvo paleisti į dangų, prikakojo dėdei Gustavui ant plikės. Tos vestuvės anaiptol nebuvo tobulos. Šiaip ar taip, jos galėjo vykti be didesnių nuostolių, jeigu teta Aleksa nebūtų surengusi tokio spektaklio dėl mano plaukų spalvos.

91/366

Jeigu mane būtų apvilkę rausva atlaso suknele ir leidę barstyti gėles, niekada nebūčiau įsižeidusi ir palindusi po stalu, kur gulėjo dėdės taksiukas. Ir nebūčiau iš gryno nuobodulio sugalvojusi surišti dėdės batų raištelių su Valdžio kaklasaičiu. Jeigu būčiau su kitom mergaitėm žaidusi princeses, nebūčiau numetusi mėgstamo Valdžio kamuoliuko į pievą, ir Valdis nebūtų nuvertęs dėdės Rodenkircheno nuo kėdės, o dėdė Rodenkirchenas nebūtų nusitvėręs staltiesės, ir visas porcelianas nebūtų nugarmėjęs ant žemės ir sudužęs į tūkstančius šukių. O šiandien niekas šeimoje manęs nevadintų „Dorotėjos jauniausiąja, kurios sąžinę slegia Meiseno porcelianas“. Nors šiuo metu aš tikriausiai jau buvau „Dorotėjos jauniausioji, kurios sąžinę slegia Meiseno porcelianas ir kuri iki šiol nesusirado vyro“. „Mieloji Geri, – rašė pusbrolis Haris, – vakar buvo paskutinė diena atsiųsti ketureilius mano tėvų sidabrinių vestuvių proga. Kadangi visus posmelius norėčiau užrašyti ir jubiliatams įteikti įrištus, prašau tavęs kuo greičiau atsiųsti savo kūrybą. Beje, mes dainuosime abėcėlės tvarka, tad tu pasirodysi tarp pusseserės Franciskos ir dėdės Gustavo. Gali parepetuoti – dainuosime D-dur tonacijoje.“ „Tu dar toks jaunas ir jau toks kvailas, holahi, holaho, – uždainavau aš, tikriausiai net ir ne D-dur tonacija. – Gali papūsti man į uodegą, nors ir nesirimuoja, holahihaho!“ Dar ir repetuoti tokią nesąmonę, tai irgi buvo jiems būdinga. Kad visus pagautų įkvėpimas, Haris pridėjo savo

92/366

poetinius laimėjimus. Į akis krito tai, kad kiekvienoje eilutėje kartojosi žodis „daro“. „Haris daro ketureilius, laiko mus visus už kvailius.“ Išjungiau Hario laišką ir atsidariau naują dokumentą. „Prieš mirtį būtinai atlikti, – parašiau pirmoje eilutėje.

– Pirmiausia – parašyti testamentą. Antra – pagalvoti apie tą kvailą Hario ketureilį, kitaip tas pusgalvis dar atsibels pas mane į namus. Trečia – išvalyti butą ir išmesti visokius nemalonius daiktus. Ketvirta – parašyti atsisveikinimo laiškus, žr. atskirą sąrašą. Penkta – atsisakyti dalyvauti klasės susitikime. Šešta – nueiti pas kirpėją.“ Testamentas – svarbus dalykas. Mano senelė Rodenkirchen neparašė testamento, paliko tik nurodymus žodžiu, kad jos papuošalus išsidalytų seserys. „Kiekviena mergaitė gali ką nors išsirinkti sau, – taip ji pasakė. – Viena po kitos, pradedant nuo jauniausios.“ Mintis buvo iš esmės puiki, bet iš dangaus pamačiusi grumtynes prie papuošalų dėžutės ji tikrai padarė išvadą, kad geriau jau parašyti testamentą.

Teta Evelina, turinti tik berniukus ir iškritusi iš anūkių linijos, stovėjo sunėrusi rankas kambario kampe ir bambėjo sau po nosimi, o mama pagaliau buvo baisiai patenkinta, kad turi keturias dukteris. Galiu įsivaizduoti – tai buvo vienintelė diena jos gyvenime, kai ji nesigailėjo, kad nė iš vienos neišėjo berniukas.

– Imk tą safyrą, tą safyrą, – šnabždėjo teta Aleksa mano anuomet trejų metukų pusseserei Klaudijai, bet Klaudija,

93/366

neturinti jokio supratimo, kaip atrodo safyras, nutvėrė koralų karolius, o antrą kartą čiupo gintaro kabutį su muselės inkliuzu.

Tada teta Aleksa apsiverkė. Pusseserės Diana, Franciska, Mirjam ir Beti puolė prie dirbtinių perlų, sidabrinių kabučių, granato papuošalų ir rožinio kvarco karolių, o jų motinos daužė galva į sieną. Užtat Tina, Rika, Lulu ir aš nė nežiūrėjome į visokius pigius niekaliukus ir nutvėrėme tikrai vertingus papuošalus. Safyrų koljė gavo Tina, Rika deimantinius auskarus, Lulu platinos laikrodį su deimantais, o aš išsirinkau žiedą su milžinišku šlifuotu akvamarinu.

Kai moviausi jį ant mažo putlaus pirštelio, teta Aleksa garsiai sukūkčiojo, o teta Evelina sumurmėjo: „Tikra nedorėlė!“ – Geriau patylėtum, – sugėdino ją mama. – Juk jau pasiglemžei visus antikvarinius daiktus ir porcelianą.

– Kokį porcelianą? – suriko teta Evelina. – Tas geras Meiseno porcelianas juk slegia tavo jaunėlės sąžinę.

– Tikra tiesa, – tarė teta Aleksa. – Todėl teisingumo dėlei ji neturėtų gauti jokio palikimo.

Bet šito mano senelė nebuvo sakiusi.

Ir antru kartu – „Ne tuos raudonus auskarus, Diana, kitus raudonus!!!“ – instinktyviai nutvėrėme vertingiausius papuošalus, Rika kabutį su opalu, Tina žiedą su smaragdu, Lulu auskarus su rubinais, o aš – perlų karolius su deimantų sagtele. Mama mumis labai didžiavosi.

94/366

Be papuošalų, neturėjau jokių vertybių, bet vis tiek nenorėjau, kad tie keli mano daiktai patektų ne į tas rankas: pavyzdžiui, iš dalies antikvarinių vaikiškų knygų kolekcija, iPod arba nešiojamasis kompiuteris. Jau tiesiau ranką prie telefono ragelio skambinti mamai: „Žiūrėk, kad neatiduotum visko Arsenijui ir Habakukui, ar girdi?“ – bet laiku susigriebiau, toks mano pareiškimas būtų buvęs labai jau neprotingas. Iki pat mirties dienos reikėjo neatkreipti niekieno dėmesio ir elgtis visai normaliai, kitaip dar kas nors supras, ką esu numačiusi, ir pasiųs mane į psichiatrinę ligoninę.

Norėjau visą tą reikalą sutvarkyti sistemingai, kaip ir viską savo gyvenime. Kodėl, jau anksčiau paaiškinau.

Dabar reikėjo sugalvoti, kaip tą padaryti. Tai turėjo vykti kuo neskausmingiau ir nesudėtingai. Ir jokiu būdu neturėjo atrodyti neskoningai. Norėjau mirusi atrodyti kuo geriau.

Reikėjo pagalvoti ir apie tuos, kurie mane suras.

Bet tai iš tikrųjų nebuvo taip paprasta. Šeštadienio vakarais su draugais rinkdavomės kartu gaminti kokio nors patiekalo, ir ruošdamasi tam susibūrimui vis galvojau, kaip tai geriausia padaryti.

Interneto puslapyje www.depri-na-und.de atlikusi psichologinį testą tema „Kokiam savižudžių tipui priklausote?“ nustačiau, kad esu Merilinos Monro, o ne Anos Kareninos ir ne charakirio tipas. Atvirai kalbant, man tai

95/366

labai tiko. Bet niekur negalėjau be recepto gauti migdomųjų. Radau vieną interneto firmą, siūlančią „įvairius firminius vaistus be originalios pakuotės“ po 50 centų už vieną tabletę. Gal reikėjo paprasčiausiai užsisakyti kilogramą tablečių, suryti ir žiūrėti, kas bus? Bet galiausiai aptikau tik viagros ir vitamino C tabletes. Ir dar tokias, nuo kurių geriau želia barzda.

Apsivilkau šimto metų senumo žalią megztinį, užsimoviau džinsus ir įsisegiau mėgstamus auskarus su varle karaliene. Apžiūrėjau save veidrodyje, ar kas nors neišduoda mano savižudiškų planų, ir pamačiau, kad lūpų kampučiai visiškai nederamai išsilenkę aukštyn. Jie visada tokie. Tai buvo nulemta grynai anatomiškai, mūsų šeimoje visos moterys turėjo tokį patį platų, išlenktą su amžina šypsena anties snapą.

– Seksualios lūpos, – sakydavo Ulrichas. „Varliaburnė“ – vadindavo mane Brita Emkė šeštoje klasėje. Už tai mudvi su Čarli į jos lotynų kalbos vadovėlį vietoj skirtuko įkišome ką tik pervažiuotą varlę. Kad pamatytų, kaip atrodo tikra varlės burna. Jergutėliau, kaip ji užklykė!

Kai nulipau žemyn gaisrininkų laipteliais, Folkeris, Hila ir vaikai jau vakarieniavo.

– Palaimink, Viešpatie, mus ir šias dovanas... – išgirdau kalbant choru.

96/366

Pro pravirą langą gardžiai kvepėjo kepta mėsa. Staiga susivokiau, kad visą dieną beveik nieko burnoj neturėjau, ir paspartinau žingsnį link tramvajaus stotelės.

Anksčiau mūsų kulinarijos vakarai būdavo labai smagūs. Gamindavome retus, egzotiškus patiekalus, gerdavome gardžius aperityvus ir vynus ir užsibūdavome iki nakties, negalėdami iki soties išsikalbėti. Bet kai atsirado vaikai, mano draugai, regis, prarado bet kokį egzotikos poreikį, ir staiga varškės sūris, alkoholis ir tanduris pasidarė „pavojingi“. Kadangi, nepaisant susitarimo, visuomet būdavo kartu bent vienas vaikas – „auklė negalėjo ateiti“, „ji taip norėjo eiti kartu“, „jam dygsta dantys“, – nebebūdavo sušio, mat vaikai jų nemėgsta.

Gardusis paltusas buvo pakeistas patogesnėmis žuvies lazdelėmis (su kečupu), o vaikai žaisdavo gaudynių, bėgiodami po virtuvę. Paskui bent vienas iš jų užmigdavo man ant kelių, ir aš nedrįsdavau net krustelėti, kojos nutirpdavo, ir tik vargais negalais susilaikydavau pati neužmigusi klausydamasi prie snaudulio lenkiančio pokalbio apie vaikų viešbučius ir mokesčius už vaikų darželį. Jeigu ne aš, tai kas nors kitas iš suaugusiųjų užmigdavo, o tai dažniausiai būdavo ženklas, kad jau metas skirstytis, paprastai dar gerokai prieš vienuoliktą valandą.

Olė ir Mija, be manęs, Ulricho ir Čarli, – vieninteliai neturintys vaikų, pastaruoju metu įtartinai dažnai apsirgdavo gripu ar kitomis užkrečiamomis ligomis. O iš tikrųjų, kaip įtariu, šeštadienio vakarais jie paprasčiausiai eidavo į

97/366

kiną. Arba gamindavo kokį nors nesutrintą, aštrų ar niekaip neapdorotą patiekalą savo pačių virtuvėje.

O dabar dar ir Ulrichas su Čarli pradėjo lauktis, ir aš nebeturėjau su kuo pasišaipyti iš kitų.

Anksčiau mes gamindavome valgį visur, iš eilės mūsų butuose, net ir ankštutėlėje mano virtuvytėje, o vasarą – netgi parke su dujine kepsnine ir rytietiškos virtuvės puodais. Bet dabar visuomet rinkdavomės pas Karoliną ir Bertą, nes jųdviejų virtuvė buvo didžiausia, indaplovė tyliausia, vaikų daugiausia ir auklė nepatikimiausia. Jie gyveno sublokuotame name, įrengtame labai skoningai, bet tai būtų matęsi tik tuo atveju, jei visko nebūtų užgožę žaislai ir kitokie aplinkui besimėtantys vaikų daiktai.

Karolina pasisveikino su manimi širdingai apsikabindama, pastūmė koja į šalį lego automobiliuką ir rausvą vaikišką nertinį ir išbėrė: – Tu pirmoji, punktuali kaip visada, einam vidun, Florinai pasakiau, kad užlipsi palinkėti jai saldžių sapnų, žinai, kaip ji prie tavęs prisirišusi, oho, tavo megztinis naujas, puikiai atrodai, visuomet primeni man tą aktorę, koks ten jos vardas, brangusis, tą, kurią buvo nutvėrę bevagiant, kaip tau atrodo, ar labai blogai, kad nupirkome kiaulienos filė vietoj avienos nugarinės, žinai, avienos troškinį reikia ištisas valandas šutinti orkaitėje, o kiaulienos filė galėsime greitai iškepti keptuvėje, tai būtų – brangusis, ar matei, kad poryt tėvų susirinkimas, iš karto sakau, kad šįkart eisi tu, baisu, paskutinį kartą jie vos neišrinko manęs iždininke,

98/366

o turint galvoje, kad aš visiškai nemoku skaičiuoti ir mūsų sąskaita visuomet pereikvota... tai bent, tavo megztinis naujas, tau nerealiai tinka...

Maždaug tarp antro ir trečio vaiko Karolina liovėsi dėlioti taškus. Ji kalbėdavo tol, kol pritrūkdavo kvapo. Ir daug ką pasakydavo du kartus.

– Sveika, Geri, mieloji, – pasisveikino Bertas. Kūdikį – Severiną – laikydamas ant rankų pakštelėjo man į skruostą.

Severinas nutvėrė mano auskarą su varle karaliene.

– Į susirinkimą aš neisiu.

– Ir aš neisiu, – užsispyrė Karolina. – Buvau paskutinius penkis kartus, išklausiau visų tų nesąmonių, to joks žmogus negali ištverti, visuomet tie patys balsavimai, užsitęsia iki vėlyvos nakties...

Severinas stengėsi nuplėšti man nuo ausies varlę karalienę. Jėgų turėjo kaip lokys, jam būtų tai pavykę, jeigu nebūčiau įsikišusi. Kai atgniaužiau pirštukus, jis nutaisė verksmingą miną. Pasitryniau ausies lezgelį.

– Tai tada nė vienas iš mūsų neis, – tarė Bertas. Severinas įtūžęs mataravo kojomis jam ant rankų, nes nebegalėjo pasiekti mano auskaro.

– Einu palinkėti Flo saldžių sapnų, – tariau.

– Taip, tu tokia miela, o aš jau pradėsiu skusti daržoves, – tarė Karolina. – Negavau garšvų, bet rėžiukai juk irgi skanu, ar ne? Jeigu nė vienas iš mūsų neis, tai kiti nuspręs mums už akių, kad leistina jau per pusryčius tepti

99/366

ant duonos Nutella arba kad bus rengiama naminių gyvūnėlių diena ir visi galės atsinešti savo šinšilas...

– Na ir tegul, – tarė Bertas.

– O man ne tas pats, – atšovė Karolina. – Visą dieną turiu kamuotis čia su knerkiančiais vaikais, kurie irgi nori šinšilų, Nutella arba...

– Tavęs pasiklausius galima pagalvoti, kad manęs niekada nebūna namie, – pasakė Bertas.

– O argi ne taip? – Kai ėmiau lipti laiptais aukštyn, Severinas paleido dūdas. – Pažiūrėk, kaip miela, – tarė Karolina. – Tu jam patinki. Tu patinki visiems mūsų vaikams. Ar šitas megztinis naujas? Tau nerealiai tinka. Ar ne, Geri puikiai atrodo, brangusis, kaip ta aktorė, nutverta bevagiant...

Flo gulėjo lovoje ir dar nemiegojo, kai atėjau į jos kambarį. Jos brolis Gereonas jau buvo kietai įmigęs antrame lovos aukšte. Gerai, kad jis jau miegojo, nes lauktuvių atnešiau tik Flo – savo seną grojantį laikrodį su šokėja, kuri sukasi ratu atidarius dėžutės dangtelį.

– Kokia čia melodija? – paklausė Flo. – Dunojaus valsas.

– Ir tu tikrai man ją dovanoji? Ne skolini?

– Ne, dabar ji tavo.

– O, ačiū! Tu pati geriausia visame pasaulyje, Geri.

Geri, kai buvai maža, ar turėjai kokį nors naminį gyvūnėlį?

100/366

– Mes turėjome katę, – atsakiau. – Bet ja turėjau dalytis su trim seserimis. O kadangi aš buvau jauniausia, man priklausė tik uodega.

– Vis geriau negu jokio gyvūnėlio, – tarė Flo. – Gal gali gimtadieniui padovanoti man triušiuką? Tada mama su tėčiu negalės jo niekam atiduoti.

– Pažiūrėsime, gal, – pasakiau ir staiga pajutau, kaip gerklėje įstrigo kamuolys.

Flo gimtadienis liepos mėnesį, o tada manęs jau nebebus. Ji buvo mano krikšto dukra, turiu pripažinti, kad myliu ją labiau negu Habakuką, irgi man užkartą krikštasūnį.

– Su triušiuku elgčiausi labai gražiai, – tarė Flo. Paskui, kaip ir kiekvieną šeštadienį, paklausė: – Ar šią savaitę susipažinai su kokiu nors vyru, Geri?

– Taip, – atsakiau pagalvojusi apie Gregorą Adrianą. – Žaliaakis su gražiu vardu.

– O ar tavo širdis suspurdėjo?

– Taip. Bet tas vyras, deja, nebelaisvas. Jį pasisavinusi vampyrė.

– Geri vyrai niekada nebebūna laisvi, – atsiduso Flo. – Apkabink mane stipriai. – Ji apkabino man kaklą. – Hm, tu skaniai kvepi.

– Tai Pampelune, – tariau. – Galėsiu atiduoti tau kaip palikimą.

– Labiau norėčiau triušiuko.

⁓

101/366

Miela teta Evelina, mielas dėde Korbmacheri, šiuo laišku nuo kito mėnesio pirmos dienos atsisakau buto nuomos.

Deja, negaliu laikytis sutarto termino, nes jau ateinantį penktadienį nusižudysiu. Bet esu tikra, kad greitai rasite kitą nuomininką, gal kokią pagyvenusią ponią iš parapijos arba pamaldžią studentę, atvykusią iš Korėjos. Geriau būtų studentė, nes pagyvenusi dama dar paslystų ant tų gaisrinės kopėčių ir patrauktų jus į teismą.

Kitam nuomininkui būtų geriau, jeigu Hilai nupirktumėte indaplovę. Ir užuot kaišioję į pašto dėžutę brošiūras „Pasikviesk į savo gyvenimą Jėzų“, galėtumėte ją kartkartėmis pasikviesti vakarienės.

Miela teta Evelina, tu tikriausiai manai, kad buvau per maža ir nieko nesupratau, bet aš gerai atsimenu, kaip dažnai mane vadindavai nedorėle. Prisimenu, tarsi tai būtų buvę tik vakar, kaip judvi su teta Aleksa spėliodavote dėl mano plaukų spalvos, gal buvau supainiota ligoninėje arba esu laiškanešio vaikas, ir abi imdavote kikenti. Anuomet man tai atrodė niekšiška, bet kai per biologijos pamokas mokėmės apie paveldimumą, supratau, ką judvi turėjote galvoje. Bet galiu tave nuraminti: esu savo tėvo duktė. Iš jo paveldėjau tamsius plaukus ir rudus antakius, tai gana

102/366

sudėtinga, nes jo plaukai rusvi, bet gerai ištyrinėjus Mendelio schemą viskas paaiškėja. Todėl į pašto dėžutę įdėjau tau savo seną biologijos vadovėlį, kad galėtum įdėmiai išnagrinėti penktąjį skyrių (p. 146 ir kt.). Mano tėvai paveldėjo mišrius genus. Tina blondinė ir rudaakė, Rika blondinė ir mėlynakė, Lulu blondinė ir žaliaakė, o aš brunetė ir rudaakė. Žinoma, plaukų ir akių spalva perduodama ne bet kaip, čia atsiranda sąvokos „dominantinis“ ir „recesyvus“. Pagal Mendelio mokymą apie paveldėjimą neįmanoma, kad mėlynakė moteris (kaip tu) ir mėlynakis vyras (kaip, pavyzdžiui, dėdė Korbmacheris) susilauktų rudaakio vaiko (kaip, pavyzdžiui, Folkeris).

Bet galėsi apie tai neskubėdama pasiskaityti. Tai be galo įdomi tema, kuo labiau imi į ją gilintis, tuo dažniau pradedi žiūrėti aplinkiniams į akis.

Geriausi linkėjimai Folkeriui, Hilai, Johanui Pauliui, Petrui, Terezai ir Bernadetai. Manau, nepakenks, jei už mane pasimelsite.

Jūsų Geri

⁓

Šeštas skyrius Kai palinkėjusi Flo labos nakties vėl nulipau žemyn, kiti jau buvo susirinkę. Marta ir Marijus, Ulrichas ir Čarli, ir netgi Olė su Mija. Keista, kad Marta ir Marijus neatsivedė nė vieno vaiko, žinoma, jeigu neskaičiuosime to, kuris Martos pilve. Įvertinant Martos pilvo matmenis, ko gero, ten tūno drambliukas. Čarli nenustygo vietoje.

– Aš jau tris dienas neberūkau, – sušuko ji. – Ir nereikėjo jokios hipnozės. Argi tai ne nuostabu? Be to, esu išbadėjusi kaip vilkas ir šlamščiu salotas. Bet geriausia – šitie mano balionai. Pagaliau nebereikia krūtis didinančios liemenėlės. Pačiupinėkit, viskas tikra!

Marijus jau tiesė ranką pačiupinėti, bet Marta sušėrė jam per pirštus.

– Čarli tik juokauja, – tarė ji.

Jos pačios krūtys, palyginti su Čarli, sakykime, apelsinais, buvo tikri Helovino moliūgai, bet virš aštuonių mėnesių išsipūtusio pilvo atrodė niekingai mažos.

104/366

– Ne, sakau kuo rimčiausiai, – tarė Čarli. – Visi pačiupinėkit! Nagi! Tik nesidrovėkit.

Ji man priminė kietakuji31, kai jis anuomet kavinėje mane ragino: „...tik nesimaivyk, pačiupinėk, tikrai kietas kaip kūjis“.

– Pagaliau nebesergate jokiomis užkrečiamomis ligomis? – paklausiau Olės, kai jis sveikindamasis mane apkabino.

Jo šviesūs neklusnūs plaukai vis krito ant kaktos. Jis labai seksualus, šitas vyras. Man vis būdavo gaila, kad jis vedęs kitą moterį. Tiesa, jis kvepėdavo dantų gydytoju, net ką tik nusiprausęs po dušu.

– Cit, – tarė jis nusijuokdamas. – Nebesugalvojome, kaip išsisukti. Be to, aš mėgstu troškintą Provanso avieną.

– Bet be avienos, – pasakiau. – Matai, Karo nupirko kiaulienos.

– Po galais, – nusikeikė Olė ir atsisuko į žmoną, kurią tuo metu Čarli vertė čiupinėti krūtis. – Ei, Mija, šiandien tu vairuosi, mano eilė gerti.

– Ne, mano, – nesutiko Mija.

Ji buvo gana daili raudonplaukė pavydėtinai ilgomis kojomis. Dirbo prabangaus viešbučio „Leksingtonas – penki metų laikai“ registracijos skyriaus vedėjo pavaduotoja, beje, tame viešbutyje turėjo būti rengiamos tetos Aleksos sidabrinės vestuvės. Veidrodžių salės nuoma atsiėjo du tūkstančius penkis šimtus eurų be aptarnavimo, Mija teiravosi mano mamos prašymu. Dėl kažin kokios priežasties

105/366

prabangi Veidrodžių salė mano mamai buvo it rakštis.

Tikriausiai todėl, kad jos pačios sidabrinės vestuvės buvo švenčiamos namie, leopardų ir angelų svetainėje, dėl to teta Aleksa raukė nosį.

– Už salės nuomą moka du tūkstančius penkis šimtus eurų, o tetai Huldai dejuoja, kad striuka su pinigais, – sušuko mama ir tučtuojau stvėrė telefono ragelį.

Teta Hulda buvo vadinama palikimą paliksiančia Hulda, nes neturėjo savo vaikų, bet turėjo didžiulius turtus ir nuostabią vilą. Mama ir jos seserys jau nuo mažų dienų nėrėsi iš kailio, stengdamosi tapti mylimiausiomis tetos Huldos dukterėčiomis. Todėl nuolat viena kitą skųsdavo ir konkuravo.

– Tu jau aną kartą gėrei, – tarė Mija Olei. – Sveika, Geri, malonu tave matyti. O gal ir tu nėščia?

– Ne, – atsakiau. – Kaip tu tikriausiai žinai, esu vienišė.

– Ir niekas to negali suprasti, – tarė Olė.

Jis visuomet maloniai ir nekaltai flirtuodavo su manimi, tik tiek, kad gerai jaučiausi, bet nepuoselėjau jokių vilčių.

Olė buvo mano skonio vyras. Kartais – labai retai – leisdavau sau pagalvoti, kas būtų, jeigu nebūtų Mijos.

Karolina apkabino mane, tarsi būčiau ką tik atėjusi.

– Ar tas megztinis naujas? – paklausė ji. – Jis tau nerealiai tinka, ar ne, Ole, Geri klasiškai atrodo, kaip ta aktorė, sugauta bevagiant.

– Vainona Raider, – tarė Olė.

106/366

– Taigi, – patvirtino Karolina. – Geri atrodo visiškai kaip Vainona Raider.

– Cha cha cha, – nusikvatojo Mija.

Karolina piktai nudelbė ją akimis. Ji nemėgo Mijos ir nedovanojo Olei, kad jis ir vėl su ja susidėjo anuomet, kai juodu su Bertu mėgino Olę supiršti su manimi.

– Geri – kaip iš akies traukta Vainona Raider, didelės rudos akys, tamsios garbanos...

– ... ir storas užpakalis, – baigė Mija.

– Jeigu Geri užpakalis storas, tai koks tada mano? – paklausė Karolina.

– Dar storesnis, – nesutriko Mija.

– Tiesą sakant, aš esu Merilinos Monro tipo, – greitai įsikišau, kad Karolina neužsipultų Mijos.

– Ne, tikrai ne, mieloji, – įsiterpė Čarli, demonstratyviai mane bučiuodama. – Merilina buvo blondinė ir turėjo didžiules krūtis. Tokias kaip mano, pačiupinėk!

– Džiaukis, džiaukis, kol gali, – tarė Karolina. – Kada nors parodysiu tau savo strijas.

Mija išvertė akis.

– Ole, ar tu jau pačiupinėjai Čarli papus? Jeigu ne, tai kuo greičiau tą padaryk, kitaip ji nervins mus visą vakarą.

– Tik nepavydėk, – tarė Čarli. – Beje, Geri, ar gavai Britos Emkės laišką? Tikras siaubas, kažkas iš mūsų jau numirė, ar ne? Kaip tau atrodo, kas tai galėtų būti? Ir nuo ko galėjo numirti? Ak, kaip džiaugiuosi, kad mečiau rūkyti. Tai

107/366

taip greitai įvyksta, viens – ir viskas. Mūsų dabar jau toks amžius, kad reikia labiau savimi rūpintis.

Ulrichas garsiai pliaukštelėjo man per petį.

– Na, kriošena! – tarė jis. Nuo tada, kai susidėjo su Čarli, jis su manimi elgdavosi taip, tarsi mudu būtume seni sugėrovai ir niekada nieko tarp mūsų nebūtų buvę. – Ką pasakysi apie mūsų naujienas?

– Nuoširdžiai sveikinu, – atsakiau jam.

– Taip, ir aš sveikinu, – tarė Mija. – Superiniai papai.

– Man labai gaila, kad šiandien nebus avienos, – ėmė teisintis Bertas. – Bet kitą šeštadienį tikrai jos parūpinsiu, pažadu.

– Kitą šeštadienį manęs, deja, nebus, – pasakė Mija. – Išvykstu į kvalifikacijos kėlimo kursus Štutgarte.

– Gali būti, kad ir manęs nebus, – tariau aš.

– O kur tu būsi? – paklausė Karo.

– Aš, eee... – ėmiau lementi.

Prakeikimas! Išsidaviau. Laimė, visi mano sutrikimą suprato klaidingai.

– Oho, – tarė Marijus. – Geri turi pasimatymą!

– Geri eis į pasimatymą! – sušuko Bertas. – Na, jau pats laikas.

Pasimatymas? Taip, galima ir taip pavadinti. Man net oda pašiurpo. Pasimatymas su mirtimi. Kaip tame filme su Bredu Pitu. Pasimatymas su Juoduoju Džo.

– Koks jo vardas? – paklausė Čarli.

– Eee... Džo, – atsakiau paraudonavusi.

108/366

– O profesija? – susidomėjo Olė.

– Jis aukštas bosas, eee... na, gamina dalgius ir panašiai, – sumojau.

– Žoliapjoves? – paklausė Marijus.

Aš papurčiau galvą.

– Daugiau tokius senamadiškus... su ašmenimis.

– Tikriausiai Solingen peilius, – tarė Bertas. – Galėsi mums parūpinti keletą gerų peilių sušiams. Beje, kas šiandien paruoš užkandą?

Marta nusižiovavo.

– Galiu ir aš.

– Klausykite, gal sriubos visai nereikia? – paklausė Karolina irgi žiovaudama. – Kitaip tai užsitęs visą amžinybę. O jeigu daržoves paprasčiausiai sumestume į keptuvę su išpjova ir kartu patroškintume, juk taip būtų visai gerai, ar ne? Tada reikėtų mažiau plauti indų.

– Galim ir taip, – tarė Marijus taip pat žiovaudamas.

Olė persimetė su Mija ir manimi iškalbingais žvilgsniais ir ėmė ieškoti kamščiatraukio. Mes be žodžių atkišome jam savo taures.

Kitą dieną mamos dėka man nebereikėjo sukti galvos, mat ji, kaip jau žinote, savo migdomųjų kolekciją perdavė į patikimas rankas. Netikėjau savo laime. Jeigu dar kiek abejojau, ar mano planai teisingi, abejonės išsisklaidė kaip rūkas: aišku, pats likimas taip susiklostė, kad baigčiau

109/366

gyvenimą. Negi kitaip būtų taip paslaugiai įbrukęs man į rankas kalną migdomųjų?

Dabar, kai jau laikiau rankose visų savo problemų sprendimą, ramiai galėjau planuoti „pasimatymą su Džo“ – juk tai daug geriau skamba negu „savižudybė“.

Jau sakiau – esu taupi, o kadangi dabar jau žinojau, kad pinigų daugiau nebereikės, pagaliau galėjau juos be jokios sąžinės graužaties iššvaistyti. Buvo svarbu gražiai atrodyti, kai mane suras. O ta suknelė buvo beprotiškai graži: prigludusi, dailiai pabrėžianti iškilumus, su gilia iškirpte, tikrai neeilinė, ir dar raudona kaip ugnis – tokia spalva man be galo gerai tiko.

– Nors mirk, kokia graži, – gyrė ir pardavėja, net nenutuokdama, kad sako gryniausią teisybę.

Tikra nesąmonė – neturėjau tinkamų batų ir iš pradžių maniau jų nepirkti, nes juk kai mane suras, aš gulėsiu, bet paskui pamačiau nuostabius raudonus sandalus su drugeliu iš strazų, ir nors jie buvo nežmoniškai brangūs, o aš tik vargais negalais tipenau ant plonyčių aukštų pakulnių, nusipirkau. Juk vaikščioti jais apsiavus man nereikės. O kulkšnys su jais buvo nuostabiai liaunos, gulint gražiai atrodys.

Be to, nusipirkau du butelius labai brangios degtinės.

Vienas butelis – treniruotis, o kitas jau tam kartui. Svarbiausia – išmokti išlaikyti migdomuosius ir alkoholį skrandyje neišvemiant. Reikėjo gerai pasirengti. Susirankiojau visus alkoholinius gėrimus, kiek tik radau savo bute, ir nutariau

110/366

per savaitę po truputėlį išgerti. Ir nuotaika bus pakilesnė, o kartu treniruodamasi dar ir atsikratysiu likučių.

Pasimatymui su Džo pasirinkau ateinantį penktadienį.

Savas butas – netinkama vieta žudytis. Galų gale, reikėjo atsižvelgti ir į Hilą, vaikus. Todėl užsisakiau Regency Palace viešbutyje dvivietį kambarį su vaizdu į Reiną, kaina – niekingi 320 eurų už naktį. Su pusryčiais, bet man jų nebereikės. Gerai buvo, kad nebereikės apmokėti sąskaitos.

Bet iki to laiko reikėjo dar daug ką nuveikti.

Jau tą patį sekmadienio vakarą pradėjau treniruotis su dviem raudonojo vyno buteliais, trisdešimto gimtadienio proga gautais iš dėdės Korbmacherio. Vienoje rankoje laikydama taurę vyno, o kitoje šiukšlių maišą, vaikštinėjau po butą bandydama pažvelgti į jį akimis tų, kurie čia užeis po mano mirties. Pirmiausia išmečiau vibratorių, kurį man buvo padovanojusi Čarli. Net baisu pagalvoti, kad jį galėtų pamatyti mama. Arba teta. Tai buvo šiurpus daiktas, visiškai nepanašus į savo žmogiškąjį prototipą, na, nebent būna vyrų su dviem neoninės spalvos pimpalais. Kam reikia to antrojo, taip ir nesusigaudžiau, nes, atvirai kalbant, tas prietaisas tebegulėjo supakuotas. Kišant jį į šiukšlių maišą trumpai prabudo mano sąžinė. Čarli buvo sakiusi, kad tas daiktas labai brangus, vienas geriausių visoje rinkoje, kiekis ribotas, bet dabar jau buvo per vėlu parduoti jį internete.

To maišo neišmečiau į šiukšlių dėžę lauke – gal kas

111/366

sugalvos ten panaršyti, – o sukišau į šiukšliadėžę prie tramvajaus stotelės. Gal ras koks benamis ir apsidžiaugs.

Grįžusi koridoriuje užkliuvau už maišelio, kurį man buvo įdavusi Lakrica, pačiame viršuje gulėjo „Ronina – medžiotoja tamsoje“, pirmas serijos romanas, neva parašytas Adriano. Norėjau išmesti tą brošiūrą į makulatūros šūsnį, bet paskui mane įveikė smalsumas, pradėjau skaityti. Ronina, ką tik iškepta vampyrė, turėjo saugoti moterį, vardu Kimberli, kad jai neįkąstų atskalūnas vampyras.

Tai buvo taip neįdomu, kad stengdamasi perskaityti iki galo ištuštinau visą butelį raudonojo vyno.

Dievaži, tas Gregoras Adrianas turėjo būti laimingas, kad dirba kitą darbą ir nėra priverstas gyventi iš rašymo.

Talento stoka badė akis kiekviename puslapyje. Tačiau fantazijos trūkumu jis negalėjo skųstis.

Prieš savo valią pradėjau galvoti, kaip tai padaryti geriau. Kimberli charakteris buvo visiškai blankus, o ir to atskalūno motyvas, kodėl jam būtinai reikėjo įkąsti Kimberli, buvo miglotas. Ji nebuvo niekuo ypatinga, net jos kraujo grupė nereta. Ne, kur pažvelgsi, trūko dramatizmo, tikroviškos motyvacijos ir gilių jausmų. Jausmų – kaip leukemija sergančios Lėjos... Net nepastebėjau, kaip įsitaisiau prie stalo ir parašiau visiškai naują „Lėjos kelio“ versiją.

Pirminis mano sugalvotas siužetas, papildytas kovomis su dantytais kardais, įgavo polėkio, turėjau tą pripažinti, o kad antagonistui ir protagonistui dažnai išdygdavo ilgi iltiniai

112/366

dantys, viskam teikė neįtikėtinos įtampos. Ir dėl erotikos – nugara bėgiojo šiurpuliukai, kai negalėdavai nuspėti, ar tas tipelis pabučiuos ar įkąs.

Vidury nakties – kaip tik susitelkusi darbavausi prie transformacijos scenos, painios kruvino aukojimo ir sekso samplaikos – suskambo telefonas. Skambino Čarli.

– Ką tik susapnavau košmarą, – pasiskundė ji. – Ar nepažadinau?

– Ne, – nuraminau pildamasi taurėn raudonojo vyno. – Aš ir pati ką tik sapnavau iškrypėlišką košmarą. Daug kraujo.

– Sapnavau, kad mudu su Ulrichu esame niekam tikę tėvai, – pasiskundė Čarli. – Kai pabudau, supratau, kad tai tiesa.

– Na ką tu, – paprieštaravau. – Jūs būsite nuostabūs tėvai.

– Ne, – tarė Čarli. – Vakar vakare aš ir vėl rūkiau. Nors tik pusę cigaretės, bet negalėjau susitvardyti.

– Tik pusė cigaretės – nieko baisaus, – patikinau.

– Tu juk žinai, kaip sureaguoja mano kambarinės gėlės, – pasakė Čarli. – O kas, jeigu ir kūdikiui bus tas pats?

– Dėl to nesukčiau sau galvos, – tariau. – Žmogus auga įveikdamas kliūtis.

– Aš pamiršiu jį prekybos centre, – nerimo Čarli.

– Mes parišime jam po kaklu varpelį, – sugalvojau.

– O, velnias, mane pykina, – tarė Čarli. – Man regis, tuoj vemsiu. Bet ačiū, kad mane išklausei.

113/366

– Nėra už ką, – pasakiau ir vėl įnikau į rankraštį.

Savaitė iki pasimatymo su Džo pralėkė nepastebimai. Kasdien lavindavau gebėjimą gerti alkoholį ir papunkčiui įveikinėjau būtinų atlikti reikalų sąrašą. Be to, baigiau rašyti „Lėjos kelią į tamsą“, nes mes, Mergelės, nemėgstame palikti įpusėtų darbų. Ko imamės, viską padarome iki galo.

Tą patį galima pasakyti ir apie šlamšto šalinimo akciją. Šiukšles iš buto vilkau maišais. Pradėjusi nebegalėjau sustoti. Namų apyvokos reikmenys, drabužiai, batai, apatiniai, skulptūrėlės, paveikslai, visokie popieriai, patalynės užvalkalai, kosmetika – išmečiau viską, kas man nepatiko visu šimtu procentų. Turėjo likti vien tai, kas leistų mano asmeniui sužibėti autentiškoje, grynoje šviesoje. Maža kas liko. Beveik nieko nepalikau iš savo drabužių.

Jeigu nebūčiau buvusi neurotiškai depresyvi, toks apsišvarinimas man būtų teikęs džiaugsmo. Butas tapo erdvesnis, spintos liko tuščios, viskas gulėjo savo vietose.

Trečiadieniais turėdavau valyti tetos Evelinos butą, ir nors šįkart ji man liepė iššukuoti persiško kilimo kutus ir iššveisti orkaitę, laikas prabėgo nepastebimai. O kad anksčiau būčiau susipratusi, kaip malonu valyti butą apsinešus nuo degtinės!

– Kitą savaitę plausime spintas, – tarė teta Evelina.

114/366

Kalbėdama apie man skiriamus darbus ji visuomet sakydavo „mes“, o iš tikrųjų nepajudindavo nė piršto, tik žiūrėdavo, kaip aš dirbu, ir tarškėdavo be sustojimo.

– Džiaugiuosi tą girdėdama, – tariau. Kitą savaitę juk manęs nebebus.

Kai grįžau į savo butą, paskambino Lakrica ir paklausė, kaip man einasi rašyti ekspozė. Pasakiau, kad penktadienį paštu nusiųsiu baigtą rankraštį, ir ji be galo apsidžiaugė.

– Dirbate greitai ir patikimai kaip visada! O aš jau maniau, kad paliksite mane nelaimėje, – pasakė ji. – Mat be jūsų mane kuo tikriausiai būtų išmetę iš darbo. Rankraščiai, kuriuos iki šiol gavau, kelia šiurpą. Atrodo, kad neįmanoma čiulpti kraujo aukštesniame lygyje.

Sąraše tų, kurie turėjo gauti nuo manęs atsisveikinimo laišką, Lakricos nebuvo. Juk negalėjau parašyti visiems.

Todėl (ir dėl to, kad treniruodamasi ką tik buvau išmaukusi du stikliukus degtinės su apelsinų sultimis) pasinaudojau proga ir tariau: – Jūs, Lakrica, man labai labai simpatiška. Ir aš iš visos širdies linkiu jums visa ko geriausio.

Lakrica gana atsainiai sureagavo į mano jausmų proveržį: – Na, ir jūs man labai labai simpatiška, Geri. Džiugu, kad galiu su jumis bendradarbiauti.

Ak, kaip miela! Iš susijaudinimo vos neapsiverkiau.

– Iki pasimatymo geresniame pasaulyje, – iškilmingai išpoškinau.

115/366

– Taip, – atsakė Lakrica, – turėsime pasistengti, kad taip būtų.

Paskambino ir mama. Aš buvau įsitikinusi: jeigu ji žinotų, kad kalba su manimi paskutinį kartą, tai tikrai kalbėtų apie kitus dalykus.

– Norėjau pasiteirauti, ką apsivilksi per tetos Aleksos sidabrines vestuves, vaikeli, – tarė ji.

– Naaa, mhhh...

– Tik prašau tavęs, nesivilk ir vėl to šimto metų senumo aksominio švarkelio. Tokiai progai gali nusipirkti ką nors nauja. Hana, tu juk žinai, toji Klauso... Klauso Kiolerio Hana, neseniai per Anemari šešiasdešimtąjį gimtadienį vilkėjo labai dailų kostiumėlį su kelnėmis. Su liemene ir švarku. Toks ir tau labai tiktų. Galėčiau paklausti Anemari, kur ji tą kostiumėlį pirko, tada galėtume kartu nueiti ir nupirkti jį tau.

– Aš, ėėė... jau nusipirkau labai gražią raudoną suknelę, – ėmiau atsikalbinėti. – Ir prie jos tinkančius batus.

Mama, aiškiai priblokšta, kelioms sekundėms nutilo.

Paskui paklausė: – Raudoną? Gal geriau nereikia? Raudona taip krinta į akis. Nedaug kam tokia spalva tinka. Aš galvojau apie gražią smėlinę spalvą. Hanos kostiumėlis buvo smėlio spalvos.

– Toji suknelė labai graži, mama. Ji man puikiai tinka.

Taip sakė net pardavėja.

116/366

– Ak, jos ką tik nori pasakys, kad tik iškištų savo prekę.

Argi nežinai, kad jos gauna procentus? O ką, jeigu pasiskolintum ką nors gražaus iš seserų, a?

– Turi galvoje tą Tinos Loros Ešli palaidinę ar juodą Lulu kostiumėlį? Ne, mama, mano suknelė puiki, pamatysi.

Ji kainavo keturis šimtus trisdešimt eurų.

– Trisdešimt eurų? Na, tu visada taupai ne ten, kur reikia, taip ir matau tą pigų skudurėlį...

– Keturis šimtus trisdešimt, – pasakiau. – Nukainota, buvo aštuoni šimtai.

– Netikiu, – nepasidavė mama. – Tu tik taip sakai.

Aš atsidusau.

– Juk aš tau tik gero noriu, Riluge, – tarė mama. – Tu ir pati geriau jausies gerai apsirengusi. Kitaip visi ir vėl sakys: nenuostabu, kad jos jaunėlė nesusiranda vyro, vaikšto tokia apsiskarmalavusi.

Aš ir vėl atsidusau.

– Ar žinai, mūsų giminaičiai jau paleido gandą, kad tu ne visai... na, normali? – paklausė mama.

– Ką tu pasakei?

– Tą, ką girdėjai, nenormali, – tarė mama. – Na, supranti, kitokia.

– Kitokia negu kas?

– Ak, neapsimesk kvailesnė negu esi, – pyktelėjo mama.

– Kitokia. Kitoniška. Ne kaip visi.

– Lesbietė? Mūsų giminaičiai mano, kad esu lesbietė?

– Vaikeli, man nepatinka, kai vartoji tokius žodžius.

117/366

– Mama, lesbietė yra teisingas pavadinimas, o kitokia, kitoniška, ne kaip visi – ne, – nenusileidau.

– Kai girdžiu tave taip kalbančią, iš tiesų galiu pagalvoti, kad tu iš tikrųjų...

– ...lesbietė? Ne, aš ne lesbietė, mama. Tada man turėtų patikti seksas su moterimis. Taigi turėčiau mylėtis su moterimis. Bet aš iš viso to nedarau, nei su moterimis, nei su vyrais. Tik nemanau, kad tai turi kam nors rūpėti.

Juk niekas neklausinėja, ar teta Aleksa ir dėdė Fredas vienas su kitu dar dulkinasi.

– Tigelu! – sušuko pasibaisėjusi mama.

– Na matai, – tariau. – Tokie klausimai nediskretiški ir nemalonūs, o mes, vienišiai, vis tiek nuolat puldinėjami.

Mama patylėjo kelias sekundes. Tada pasakė: – Juk tu žinai, kad Fredui išoperuota prostata.

– Ką tu pasakei?

– Daugiau nieko nebesakysiu, – tarė mama. – Mano burna užantspauduota. Aš – įsikūnijęs diskretiškumas. Žinai, jeigu bent kartkartėmis ateitum į šeimos šventes su kokiu nors vyru, galėtum užkirsti kelią piktoms paskaloms.

Kaip tavo pusseserės Franciska ir Diana.

– Jos kas kartą ateina vis su kitu vyru. Nors teta Mari Luiza bando visus įtikinti, kad jau rytojaus dieną ims skambinti vestuvių varpai, jeigu nori žinoti mano nuomonę, visi tie vyrukai pasamdyti. Su kuo jos dabar ir vėl be penkių minučių susižadėjusios?

118/366

– O, naujasis Dianos draugas yra biržos makleris, – tarė mama. – O Franciska vis dar su tuo pačiu, su kuriuo buvo paskutinį kartą. Tikriausiai rudenį ištekės.

– Tai tas, kurio šukuosena kaip Elvio Preslio, o balsas kaip šunelio Gufio iš filmuko? – paklausiau sukrėsta.

– Jis ne tik kirpėjas, – atšovė mama. – Jis turi mieste keturias parduotuves. O Mari Luiza Franciskai išaiškino, kad sulaukus trisdešimties nebegalima tikėtis, kad atjos princas ant balto žirgo. Reikia prisitaikyti. O į vyrą su keturiomis parduotuvėmis šiais laikais nėra ko spjaudyti.

Beje, ką pasakė vaistinė, kai atidavei vaistus?

– Ką?

– Tą batų dėžę su vaistais. Tu juk žadėjai nunešti į vaistinę.

– Ėėė... ak taip, be galo apsidžiaugė, – pasakiau. – Etiopijoje kaip tik kilo baisi miego sutrikimų epidemija, tai tie migdomieji labai pravers.

– Tai puiku. Turiu pasirengti bridžui, – tarė mama. – Bet vis tiek paklausiu, kur Hana pirko tą kostiumėlį. Ir pažiūrėsiu drabužių katalogą, gal rasiu ką nors tinkama tokiai progai. Paskui tau vėl paskambinsiu.

Kitomis aplinkybėmis gal ir būčiau bandžiusi priešintis, bet ko šiauštis dabar?

– Gerai, mama, taip ir padaryk, – sutikau. – Ir ačiū tau už viską.

Man atrodė, kad tai tinkami paskutiniai žodžiai.

– Tam juk ir yra mamos, – tarė mama.

⁓

119/366

Mylimiausioji Flo, ar prisimeni, kaip kartu skaitėme istoriją apie indėnus, kurie sapnuose kalbasi vieni su kitais ir netgi gali kartu užkopti į kalnus? Įsivaizduok, šiąnakt sapne kalbėjausi su būsimu savo vyru. Plaukuose jam kyšojo erelio plunksna, o akys buvo protingos ir mielos. Aš iš karto supratau, kad jis – mano išrinktasis, nes širdis ėmė daužytis it patrakusi.

– Nešvaistyk laiko tolybėse. Atkeliauk čionai prie šventojo šermukšnio, Erelio kalno papėdėn, ir ištekėk už manęs, – tarė jis (indėnų kalba, bet aš supratau!!!) – Mat mudu, tu ir aš, skirti vienas kitam.

Tai buvo nuostabus sapnas. Kai pabudau, erelio plunksna gulėjo šalia ant pagalvės, ir aš, žinoma, tučtuojau išskubėjau užsisakyti bilieto į artimiausią lėktuvą. Dar vaikystėje norėjau ištekėti už indėno. Turėjau laiko susidėti daiktus (tavo karoliukų juostelę, nešiojamą ant kaktos, dabar galėsiu nerealiai gerai panaudoti!) ir parašyti tau šį laišką, kad nenustebtum, kodėl taip staiga pradingau.

Būsimasis mano vyras yra indėnų nikačių vadas, išvertus tai „tie, kurie gyvena rojuje“. Jo vardas Jakutu reiškia: „protingas gražus vyras, kuris savo žmoną nešioja ant rankų“. Indėnai visada labai išmintingai parenka vardus. Aš negaliu atsidžiaugti, kad nesu skirta Jakutu broliui

120/366

Ratuli, nes išvertus jo vardas reiškia „tas, kurio kojos smirdi“, – uf, man pasisekė.

Nikačių kaimas, kurį mačiau sapne, tikrai buvo kaip rojus: skaidrus mėlynas ežeras, pievos ir miškas, už jų – didingas Erelio kalnas su snieguotomis viršūnėmis, visur laigo arkliai, triušiai strikinėja tarp margai siuvinėtų palapinių. Aplink daug bruknienojų. Mačiau ir kelis milžiniškus vėžlius. Ant jų jodinėjo indėniukai.

Turbūt įsivaizduoji – aš beprotiškai džiaugiuosi, kad esu vado žmona, tik gaila, tame kaime nėra nei telefono, nei pašto, nei mobiliųjų telefonų. Todėl man tavęs labai trūks. Bet gal kartais galėsime pasikalbėti sapnuose ir pasipasakoti naujienas.

Valgyk daug daržovių.

Tavo Geri (kuri nuo rytoj bus Jokata, tai reiškia „ta, kuri skraido debesyse“) P. S. Miela Karolina, mielas Bertai! Naminiai gyvūnėliai labai reikalingi psichiniam vaiko vystymuisi. Jie lavina atsakomybės jausmą ir apskritai stiprina asmenybę. Geri tėvai sudaro sąlygas vaikams laikyti namie kokį nors gyvūnėlį, o Flo kaip tik tokio amžiaus, kai reikia triušiuko.

Ta tema išspausdinau jums iš interneto kelis straipsnius, pridedu prie laiško. Labai tikiuosi, kad neatsisakysite išpildyti paskutinio senos geros draugės prašymo.

121/366

Žiedą su akvamarinu prašom atiduoti Flo tik kai sulauks aštuoniolikos arba dar vėliau. Kol suaugs ir taps psichiškai stabili, tegul geriau tiki, kad aš linksma ir žvali gyvenu indėnų kaime. Man nepatinka, kai vaikams per anksti atimamos iliuzijos, ar tai būtų Velykų zuikučiai, Kalėdų Senelis ar vienišų moterų gyvenimas mūsų šalyje. Nemanau, kad jums tai būtų sunku, juk priskiedėte vaikui apie čiulptukų fėją, kuri pasiima apkramtytus čiulptukus, – čia tai bent! Ar ne šlykštu, ką?

⁓

Septintas skyrius Padariau klaidą dar sykį nulipusi į fojė prie registratūros, netgi milžinišką klaidą.

Milžinišką klaidą, kurios nebeištaisysi.

Ir viskas iš gryniausios puikybės.

Tai todėl, kad paprasčiausiai nuostabiai atrodžiau. Šukuosena, makiažas, suknelė, batai – viską kartu sudėjus, tiesiog nepakartojama! Atvirai šnekant, dar niekada taip puikiai neatrodžiau. Ta savaitė, kai be saiko vartojau alkoholį, išėjo į naudą mano figūrai, nes beveik visą laiką man būdavo taip negera, kad į maistą negalėjau net pažiūrėti.

Rezultatas – plokščias pilvas ir gerokai subtilesni veido bruožai. Dėl tamsių paakių akys atrodė didesnės. O kirpėjas plaukus nudažė karamelinės ir vario spalvos sruogelėmis, jos atrodė fantastiškai.

Tą paskutinį savo gyvenimo vakarą ji spinduliavo nežemišku grožiu. Visi ją matę to vaizdo niekada nepamirš.

Atrodė, kad ją gaubia kažkokie kerai, kuriems neįmanoma atsispirti, bet kartu jie daro ją neprieinamą.

123/366

Būčiau buvusi tikra švaistūnė, jeigu su ta suknele dar gyva nebūčiau pasirodžiusi žmonėms bent vieną kartą. Tik keliems nepažįstamiesiems viešbučio fojė ir tik penkias minutes. Ta proga ketinau išmesti ir migdomųjų pakuotes, mat tabletes buvau išspaudusi iš juostelių ir po penkias išdėliojusi ant stalo. Šalia jau stovėjo degtinė, butelis vandens, stiklinė vandeniui ir taurelė degtinei.

Atsisveikinimo laiškus vieną po kito sumečiau į pašto dėžutę priešais viešbutį. Jų buvo daug, kai kurie vokai – storutėliai, pašto išlaidos buvo solidžios, dėžutę prigrūdau iki pat viršaus.

Apie šeštą valandą vakaro paštininkai išėmė laiškus, dabar jau buvo pusė aštuonių. Visi mano paskutiniai žodžiai jau buvo pakeliui pas gavėjus.

Viskas vyko tiksliai pagal planą. Niekas negalėjo sukliudyti.

– Bet aš dar turiu laiko, – pasakiau savo atvaizdui veidrodyje. Viešbučio veidrodis, siekiantis grindis, buvo dekoruotas auksu ir mano figūrai teikė deramus rėmus. – Galiu nusileisti žemyn ir leisti savimi pasigrožėti, o tada vėl užlipsiu ir pradėsiu ryti tabletes.

Atvaizdas veidrodyje neprieštaravo, tik koketiškai perbraukė ranka plaukus ir man nusišypsojo. Aš irgi atsakiau šypsniu. Tie ryškūs raudoni lūpų dažai man iš tikrųjų nepaprastai tinka. Visuomet dažydavausi lūpas kukliomis spalvomis, kad nepabrėžčiau savo didelės burnos, bet juk ir

124/366

Džulija Roberts ne visada taip daro. Jei galiu išdrįsti ką nors padaryti, tai tikriausiai šiandien...

Nulipusi žemyn ir išmetusi tablečių pakelius į šiukšlių kibirą, pamačiau ten sėdinčias tik dvi senyvas moteriškes, kurios atrodė lyg namie pamiršusios akinius. Ir registratorė nedirstelėjo į mane nė kreivu žvilgsniu. Du verslininkai, vilkintys kostiumus, įžengė pro sukamas duris, bet tuoj pat patraukė į kairę, kur baras. Jie manęs net nepastebėjo.

Klausykite! Tai paskutinė galimybė pasižavėti manimi dar gyva!

Turėjau apsisukti ir grįžti į savo kambarį, bet čia išgirdau iš baro pianino garsus. Man šovė į galvą patrakusi mintis išgerti paskutinę taurę šampano, na, kad įsivažiuočiau. Jeigu tie verslininkai ir tada manęs nepastebės, kai sėdėsiu užmetusi koją ant kojos prie baro, tai man jau niekas nebegalės padėti.

Tad nucapnojau savo nuostabiais raudonais batais į barą, tiesiai pražūčiai į rankas. Bet iš pradžių to nepastebėjau, mėgaudamasi susižavėjusiais abiejų verslininkų žvilgsniais – jie sėdėjo prie staliuko greta baro. Lygiai kaip tikėjausi! Patenkinta nusišypsojau ir atsisėdau ant baro kėdės jiems tiesiai ant akių. Taigi buvo verta čia ateiti. Ir kelneriui prie baro, regis, pasirodžiau nuostabi.

– Prašom taurę šampano, – tariau suklapsėjusi blakstienomis.

– Tučtuojau, – atsakė kelneris.

125/366

Užmečiau koją ant kojos, išlyginau suknelės klostes ir apsidairiau. Baras skendėjo prieblandoje, čia buvo daug intymių nišų. Tokiu metu lankytojų dar nedaug. Espreso aparatas maloniai gurgėjo, pianistas skambino As time goes by, o viename kampe, tiesiai priešais tuodu verslininkus, užsislėpusi už didžiulio augalo glaustėsi kažkokia porelė. Nenorėjau į tą pusę žiūrėti, bet jie glamžėsi taip, kad, atrodė, jųdviejų liežuviai sukišti iki nosies, fui, kaip šlykštu.

Moteris buvo raudonplaukė, o rankos, kyšančios iš juodos ankštos suknelės, nusėtos strazdanų. Buvo panaši į Miją. Vyras ištraukė liežuvį jai iš burnos, ir ji nusijuokė.

Visai taip pat kaip Mija.

Pala pala!

Tada pamačiau jos profilį ir supratau, kad neklystu. Tai buvo Mija, be jokių abejonių.

Bet tas vyras buvo ne Olė. Jis buvo tamsiaplaukis ir gera dešimčia metų vyresnis.

– Jūsų šampanas, – tarė kelneris.

Ne, tai neįmanoma. Mija išvykusi į kvalifikacijos kėlimo kursus Štutgarte, be to, laimingai ištekėjusi. Moteris, kuri atsistojo, prisiglaudė prie to nepažįstamojo ir praėjo pro pat mane, negalėjo būti Mija. Bet tai buvo ji. Ji praėjo taip arti, kad net užuodžiau jos kvepalus.

Pravėriau burną ką nors sakyti, bet Mija manęs visiškai nepastebėjo. Tasai vyras laikė uždėjęs ranką jai ant sėdynės, o ji kikeno. Juodu pranyko už stiklinių fojė durų.

126/366

– Tuojau grįšiu, – tariau kelneriui ir nusekiau paskui juos prie durų. Mačiau, kaip registratūroje jiedu kalbasi su registratore, paima iš jos raktą ir vis dar apsikabinę eina prie liftų.

Ką daryti? Gal reikia prieš galabijant save, vienintelę liudytoją, bent jau pranešti Olei? Vargšelis Olė mano, kad jo žmona važinėja iš vienų tobulinimosi kursų į kitus, o iš tikrųjų ji svetimauja su užpakalio grabinėtoju ir liežuvio kaišiotoju į gerklę. Kaip liūdna!

Kita vertus, koks mano reikalas? Gal tai vienas vienintelis kartas, ir Olė, niekada to nesužinojęs, laimingai pasens drauge su Mija...

Tą akimirką kažkas uždėjo ranką man ant riešo. Išsigandusi net klyktelėjau.

– Tsss, – sukuždėjo tas kažkas. – Čia aš.

Tai buvo Olė. Įdėbiau į jį akis, lyg jis būtų vaiduoklis. Bet jis buvo tikras, šviesūs plaukai krito ant kaktos, nuo jo dvelkė vos juntamas dantų gydytojo kvapas.

– K-ką čia veiki? – išlemenau.

– Sėdėjau anava ten, – mostelėjo Olė į tolimiausią baro kampelį. – Nepatikėjau savo akimis, kai pamačiau tave įeinančią.

– Taip, bet... bet Mija... – mikčiojau toliau.

– Taip, Mija irgi čia, – tarė Olė. – Su savo meilužiu.

Dėbsojau į jį išsižiojusi.

127/366

– Ką gi, iš pradžių ir aš buvau šiek tiek sukrėstas, – kalbėjo jis. – Eikš, išgerk savo šampaną ir sėskis prie manęs į kampą. Papasakosiu tau visą tą liūdną istoriją, kaip virtau vyru, šnipinėjančiu savo žmoną.

– Žinai, ne, negaliu, aš... aš turiu dar kai ką padaryti, – ėmiau atsikalbinėti.

Olė buvo aiškiai sutrikęs, bet netrukus paklaus, ką aš veikiu šitame viešbutyje. Ir tada mano planui iškils reali grėsmė.

Olė nubraukė plaukus nuo veido.

– Atleisk, žinoma, tu juk atėjai į pasimatymą. Jo vardas Džo, ar ne? Tikriausiai tu jo čia laukei, tiesa?

Linktelėjau.

– O, aišku, tai tau dabar visai kas kita galvoje ir tu visai nelinkusi klausytis apie nenusisekusią mano santuoką, suprantu.

Atrodė, kad Olė tuoj pratrūks raudoti.

– Laikas tikrai ne pats tinkamiausias, – tariau jam nelaiminga.

– Žinoma. Absoliučiai. Suprantu. Tik kai tu įėjai pro duris, pagalvojau, kad tai antgamtinis sutapimas ar kažkas panašaus... pažįstamas veidas! Žmogus, kuris man padės įnešti bent kiek šviesos į šitą beprotišką reikalą... Gaila.

– Nieko baisaus, – bandžiau jį raminti.

– Tai būtų pernelyg gražu, kad būtų tiesa, – Olė dirstelėjo į laikrodį. – Dar tik be penkiolikos aštuonios.

128/366

Žinai ką? Atsisėsiu šalia tavęs prie baro ir nusigersiu, kol ateis tavo draugas. Kurią valandą jūs susitarę?

– Ėėė... tiesą sakant, aštuntą, – atsakiau jam vėl įsitaisydama ant baro kėdės. Mintys mano galvoje pašėlusiai sukosi. Dangau, kaip man atsikratyti Olės? Ak, geriau jau nebūčiau sumaniusi tos beprotybės – dar sykį išeiti iš savo kambario! – Bet, ėėė... tik neužpyk, būtų keista, jeigu mudu kartu jo čia lauktume, kaip tau atrodo? Aš nemanau, kad...

– O, suprantu, suprantu, – tarė Olė sėsdamasis ant baro kėdės greta manęs. – Jokiu būdu nenoriu sugadinti tau pasimatymo.

– Gerai, – nusiraminau.

– Tu nesirūpink, aš visą laiką viena akimi žiūrėsiu į duris, ir kai tik tavo draugužis ateis, apsimesiu, kad tavęs nepažįstu, – pasiūlė Olė. – Tarsi būčiau nusitašęs tipelis, atsitiktinai atsisėdęs šalia tavęs prie baro. Norėčiau viskio.

Prašom dvigubą. Arba trigubą, jeigu toks būna. Be ledo.

Aš gurkšnojau savo šampaną. Tie nelemti atsitiktinumai. Žmogus nori vieną kartą nusižudyti...

Gal reikėtų paprasčiausiai sušukti: „Ak, štai ir jis!“ – pulti į fojė ir pasprukti į savo kambarį, kol Olė nesusigaudė, kas atsitiko. Tai buvo vienintelė galimybė jo atsikratyti, atėjusi man į galvą.

Pažvelgiau pro stiklines duris. Fojė kaip tik gužėte prigužėjo japonų. Tai buvo puiki proga. Reikia kuo greičiau iš čia dingti.

129/366

– Ak, tai... – pratariau, ir čia Olė apsipylė ašaromis.

Padėjo galvą man ant peties ir pradėjo sriūbauti. Kelneris pastatė priešais mus taurę viskio ir užjaučiamai man nusišypsojo.

– Ak, po galais, – pasakiau.

– Ti-i-iksliai, – sukūkčiojo Olė.

Leidau jam išsiverkti. Bet kai pajutau, kad ašaros sunkiasi kiaurai mano suknelę, švelniai jį atstūmiau.

– Ei, ei, – pasakiau jam. – Juk ne taip jau viskas blogai.

Statistikos duomenimis, 60 procentų moterų yra neištikimos savo vyrams. O 70 procentų vyrų apgaudinėja žmonas.

– Nemaniau, kad priklausysiu tiems 60 procentų, kuriuos apgaudinėja, – virkavo Olė. – Visą laiką įsivaizdavau, kad mudu su Mija esame ypatingi.

– Bet juk taip ir yra, – raminau jį. – Nepaisant... to.

– Ak taip? Nori, kad kai ką tau pasakyčiau? Tai tęsiasi jau ne vienerius metus! Ji mane apgaudinėja metų metus, dabar aš jau visai tikras. O aš, pusgalvis, nieko nepastebėjau. Ir dabar būčiau nieko nesuuodęs, jeigu vakar ryte nebūčiau išbėgęs pabėgioti prie Acheno tvenkinio ir atsitiktinai sutikęs Mijos kolegės.

– Taigi, vis tie atsitiktinumai, – pritariau.

– Taip, tikrai! Juk paprastai bėgioju miesto parke, – tarė Olė. – Mudu visai maloniai pasikalbėjome, ir tada išaiškėjo, kad kolegė nieko nežino apie tobulinimosi kursus Štutgarte, bet žino, kad mudu su Mija prieš mėnesį buvome Paryžiuje.

130/366

– Tikrai? Nieko apie tai nepasakojote.

– Todėl, kad nebuvome Paryžiuje! – rėkte išrėkė Olė. – Tada Mija buvo išvykusi į stažuotę, o aš buvau vienas namie. Atsiprašau, nenorėjau tavęs apšaukti.

– Nieko tokio. Tai ji buvo ne Paryžiuje, o stažuotėje?

– Ne! Argi nesupranti? Ji meluoja ir man, ir visiems kitiems net susirietusi. Jiems sako, kad išvyksta su manim į Paryžių, man – kad į stažuotę. O iš tikrųjų...

– Va kaip, – nutęsiau.

– Taigi grįžau namo ir dėjausi nieko nežinąs. Ir išties tuo metu dar nieko nežinojau. Galvojau, kad gal ta kolegė apsiriko ir viskas nėra taip blogai... Bet šiandien ryte Mija išvažiavo stažuotėn į Štutgartą, o aš – jai iš paskos.

– Iki Štutgarto?

– Ne! – ir vėl sušuko Olė. Verslininkai susidomėję sužiuro į mus. Olė vėl prislopino balsą. – Tik iki kitos automobilių aikštelės. Ten ji paliko automobilį ir nuėjo apsipirkti. Nusipirko apatinius! Tamsiai raudonus!

– Hm hm, – krenkštelėjau. – Tai tu ją visur sekiojai?

Olė linktelėjo.

– Taip, dūlinau paskui savo žmoną kaip koks nusmurgęs antrarūšis privatus detektyvas. Prekybos centro apatinių drabužių skyriuje man teko gūžinėti už stovų su liemenėlėmis. Kiti pirkėjai pamanė, kad esu koks iškrypėlis.

– Tikriausiai, – tariau. – Turiu galvoje, kur ten.

– Mano odontologijos klinika šiandien uždaryta, – kalbėjo Olė. – Mano padėjėjos visą rytą skambino pacientams

131/366

pranešti, kad neatvyktų. Mat gydytojas išėjo šnipinėti žmonos. Kuo aš baigiau?

– Kas buvo, kai Mija nusipirko apatinius?

– Ji tuntinėjo po parduotuves taip neskubėdama, kad pamaniau, gal sugalvojo tą visą reikalą vien kad ramiai apsipirktų. Bet paskui Erenštrasės kavinėje ji susitiko su tuo vyru.

– Tuo, kuris buvo čia?

– Na žinoma, su tuo pačiu, – nekantravo Olė. – Jis tuoj pat sugrūdo jai į burną liežuvį, net nespėjau pagalvoti, bene tai koks nors man nepažįstamas pusbrolis.

– O paskui?

– Ak, tai buvo šlykštu. Laikydamiesi už rankyčių jie nukurnėjo prie artimiausios taksi stotelės ir atvažiavo į šitą viešbutį.

– Kodėl jie nevažiavo jos automobiliu? – paklausiau. – Arba jo?

– Kad aš žinočiau. – Susierzinęs Olė dėbtelėjo į mane. – Argi tai svarbu? Man atrodo, jie taip įsiliepsnojo, kad nenorėjo prarasti laiko ir jau taksi ėmė glamžytis. Be to, nuo Erenštrasės iki prekybos centro garažų geras kelio galas, ir tikriausiai jie nenorėjo, kad kas pamatytų. Šiaip ar taip, į šitą viešbutį jiedu atvažiavo taksi. Ar žinai, kiek čia kainuoja viena naktis?

Aš linktelėjau.

– Tikiuosi, tas šunsnukis bent jau apmokės sąskaitą, – tarė Olė. – Vien apatiniai buvo be proto brangūs.

132/366

– O kaip tu sekei paskui taksi? – paklausiau.

– Sėdau į kitą taksi, – atsakė Olė. – Mane buvo ištikęs šokas.

– Užtat taksistas tikriausiai pasismagino, – tariau. – Važiuokite paskui tą automobilį... Metų metus to laukė.

– Daviau jam dešimt eurų arbatpinigių, – pasakė Olė. – Mija ir tas tipas pasiėmė kambarį ir visą popietę ten pratūnojo. Aš jaučiausi visai sutrikęs. Nežinojau, ką daryti.

– Galiu įsivaizduoti, – raminau jį.

– Taigi įsitaisiau bare ir laukiau. Nežinau, ko man čia prireikė, bet ir tada nepalengvėjo. Paskui jiedu ėmė ir atėjo čionai. Aš susigūžiau kamputyje, bet jie vis tiek matė tik vienas kitą. Visą laiką ji taip kvailai krizeno.

– Gal jo liežuvis jai kuteno nosį, – pasakiau.

– O tada atėjai tu, – kalbėjo Olė. – Kaip angelas su savo raudona suknia. Maniau, gal man prasidėjo haliucinacijos!

Bet palengvėjo. Garbės žodis, nežinau, ką būčiau daręs, jeigu tu nebūtum pasirodžiusi. Tikriausiai būčiau išplūdęs ir pritvojęs tą žmogėną.

– Vargu... – suabejojau.

– Taip, – tarė Olė nuleidęs pečius. – Tupėjau bailiai savo kamputyje užėmęs kvapą. Baisu. Koks aš niekingas mėmė.

– Visai tu ne mėmė, tiesiog tave ištiko šokas.

– Taip taip, tikra tiesa. Laimė, kad tu čia esi. – Olė nusibraukė nuo veido ašarų vageles. – O Dieve, man taip nepatogu prieš tave. Tikrai! Tu lauki gražaus vakaro, o aš čia

133/366

imu verkšlenti. Iš tikrųjų, man tiesiog gėda. Labai atsiprašau.

– Nieko baisaus. O gal paieškokim tau lauke taksi ir tu ramiai...

Olė papurtė galvą. Paskui dirstelėjo į laikrodį.

– Punktualumas tavajam Džo nebūdingas.

Atrodė, kad jis tiesiog prikepęs prie baro kėdės. Atsisukau į duris. Japonų nebesimatė. Užtat prie registratūros stovėjo kažkoks vyras. Galėjau pulti prie jo apsimesdama, kad tai Džo. Bet paskui pamačiau, kad jo ausys bjauriai atlėpusios. Net ir iš tolo jos atrodė siaubingai. Nenorėjau, kad Olė pagalvotų, jog man patinka tokie atlėpausiai.

– „Leksingtone“ Mija, kaip darbuotoja, gautų nuolaidą, – tarė Olė. – Bet ten ji negali susitikti su savo meilužiu.

Kokia nesąmonė, ar ne? Prašom dar vieną viskio. Dvigubą ir trigubą.

– Kyla klausimas, kodėl jiedu nesusitikinėja pas jį, – susidomėjau.

Olė kilstelėjo antakius.

– Gal jis toli gyvena. Arba jo butas – prišnerkšta lindynė.

– Arba jis irgi vedęs, – spėjau.

– O Dieve, – sudejavo Olė. – Tikras kiaulė.

– Man atrodo, kad jiems abiem tai tik pramoga. Santuoka jiems svarbi, jie nenori jos prarasti, – svarsčiau. –

134/366

Jeigu apsimesi, kad nieko nežinai, viskas liks po senovei, ir judu laimingai sulauksite senatvės.

– Gal tu visai išprotėjai? – suriko Olė. – Tada mūsų santykiai būtų visai liguisti. – Jis ir vėl dirstelėjo į laikrodį. – Gal tavasis Džo įstrigo kamštyje. Iš kur jis važiuoja?

Tiesiai iš tarpinio pasaulio, žmogau. Su dalgiu.

– Iš, hm... Frankfurto, – atsakiau.

– O varge, – tarė Olė. – Tikiuosi, jis nekalba Heseno šnekta. Kartą sakei, kad tau ši tarmė skamba klaikiai neerotiškai.

– Taip, ir dabar taip manau. Bet Džo kalba normine vokiečių kalba. Jis kilęs iš... hm... Brėmeno.

– Kažkaip jau imu abejoti, ar jis ateis, – pasakė Olė. – Nepadoru taip ilgai versti žmones laukti. Moterį vieną bare.

Jis jau ėmė mane nervinti.

– Žinai, aš mėgstu laukti viena. Tavim dėta, važiuočiau dabar namo.

– Apie tai negali būti net kalbos, – ėmė prieštarauti Olė. – Juk nepaliksiu vienos sėdėti bare, kad į tave vėpsotų visokie svetimi tipai.

– Niekas čia į mane nevėpso, – nesutikau.

– Kurgi ne, vėpso. Tiems dviem žmogėnams visą laiką seilės iš burnos varva. Šita suknia tokia... gana seksuali.

– Hm, ačiū, – padėkojau.

– Tikrai. Dar niekada tavęs su ja nemačiau. Ir tų batų.

– O, turiu juos jau šimtą metų, – sumelavau.

135/366

– Ir pas kirpėją buvai, – tarė Olė. – Mija irgi buvo pas kirpėją, vakar. – Gavęs viskio jis maktelėjo du gurkšnelius.

– Kaip tau atrodo, kiek jam metų?

– Džo?

– Ne, Mijos meilužiui. Juk jis atrodo senas, ar ne?

– Sakyčiau, keturiasdešimt, arti penkiasdešimt.

– Senas šmikis, – nusprendė Olė. – Tikriausiai viduramžio krizę išgyvena su Mija. Kiek metų Džo?

– Trisdešimt penkeri. – Aš nesutrikau. Tiek turėjau migdomųjų tablečių, jos laukė manęs viešbučio kambaryje ir galvojo, kur aš, po galais, pradingau.

– Kur tas vyrukas užstrigo? – nekantravo Olė. – Galėtų bent jau paskambinti, kad vėluoja.

– Savo mobilųjį palikau viršuje, kambaryje, – pasakiau.

– Nueisiu atsinešti.

Olė nužvelgė mane pašiurpęs.

– Tu pasiėmei čia kambarį?

– Ėėė... taip.

– Kodėl? Juk gali su Džo eiti į savo butą. Arba... o ne, tik nesakyk, kad ir judu užmezgėte slaptą romaną, apie kurį niekas neturi sužinoti.

– Nesąmonė, – pasipiktinau. – Juk jūs visi apie tai žinote.

– Jis vedęs, ar ne?

– Ne, – atsakiau. – Ne, ne!

136/366

Olė nutilo, bet tylėjo kažkaip užjaučiamai. Pianistas ir vėl ėmė skambinti As time goes by. Tikriausiai nieko kito nemokėjo. Norėjau iš čia dingti.

– Gal dar taurę šampano? – paklausė kelneris.

– Ne, ačiū. Nors gal ir būtų ne pro šalį, – atsidusau. Juk negalėjau dabar lipti aukštyn į savo kambarį ir nusižudyti, palikusi čia Olę taip siaubingai susikrimtusį. Turėjau bent jau pasirūpinti, kad jis saugiai grįžtų namo ir nieko sau nepadarytų. – Ar tu čia kiurksosi visą naktį, lauksi Mijos?

– Nežinau, – tarė Olė.

– Man tai neatrodo geras sumanymas.

– Tai pasiūlyk ką nors geresnio.

– Būtų geriau grįžti namo ir ramiai viską apgalvoti.

– Ką apgalvoti? – paklausė Olė. – Ar tai, kad esu paskutinis idiotas?

– Na, kad ir tai, – atsakiau.

Olė užsisakė dar viskio.

– Bet man čia patinka, – tarė jis.

Gerai, ne tai ne. Man ir pačiai rūpesčių buvo per akis.

Mintyse regėjau savo atsisveikinimo laiškus, kaip pagal pašto indeksus juos skirsto automatas. Ką čia, tiesą sakant, veikiu? Ar jau visai pablūdau?

– Aš jau eisiu, – tariau ryžtingai.

– Kur? – išsigando Olė.

– Į savo kambarį. Paskambinsiu Džo.

– Ne, lik su manim, Geri, prašau.

– Negaliu.

137/366

– Taip taip, suprantu, žinoma, negali, atleisk. – Olė dirstelėjo į laikrodį. – Man atrodo, kad jis nebeatvažiuos.

Tas vedęs šmikis metė tave.

– Gali būti, – tariau. – Todėl ir noriu jam paskambinti.

– Tai jis iš tikrųjų vedęs! Taip ir žinojau. Koks šunsnukis. Apgaudinėja žmoną ir dar tavim naudojasi. Tokia moterimi kaip tu. Nužeminti iki meilužės. Ir dar negali laikytis punktualumo. – Olė pasilenkė virš baro. – Ei, ar girdite? – šūktelėjo kelneriui. – Ar galite įsivaizduoti? Tas šunsnukis ją metė.

– Nemetė, – pasakiau lipdama nuo baro kėdės. – Gal galėtumėte šampaną įrašyti į mano kambario sąskaitą?

Numeris 324.

Kelneris linktelėjo.

– Ne ne, – nesutiko Olė, – aš apmokėsiu.

– Važiuok taksi namo, Ole, – patariau jam.

– Tu man tokia gera, – tarė Olė. – Tu apskritai mieliausia iš visų mano pažįstamų žmonių. Ir graži, ir protinga, ir sąmojinga. Tu per gera tam Džo.

– Jau vėlu, – pasakiau pakštelėdama jam į skruostą.

Paskutinį kartą užuodžiu tą dantų gydytojo kvapą. Vos nepravirkau. Bet turėjau elgtis ryžtingai. – Iki pasimatymo, Ole, matysi, viskas susitvarkys. Ir tik nepridaryk kvailysčių.

– Ne, nesirūpink, Geri. Aš tau paskambinsiu, kai sugebėsiu vėl blaiviai mąstyti.

Prikandau apatinę lūpą ir nutipenau prie durų.

138/366

– Aš būsiu čia, jei tau manęs prireiktų, – sušuko Olė man pavymui.

⁓ Miela ponia Kioler, jau prieš daugelį metų prašėte vadinti jus teta Anemari, bet aš turiu tiek daug tikrų tetų, kad toks intymumas man iki šiol nebuvo priimtinas. Juo labiau kai žinau, kad negalite manęs pakęsti nuo to laiko, kai atsisakiau su Klausu eiti į išleistuvių pokylį. Šį seną nesusipratimą noriu kartą ir visiems laikams išsiaiškinti: aš neapsigalvojau paskutinę akimirką, kad tas vargšelis Klausas netikėtai liktų be partnerės. Priešingai, ir Klausui, ir savo mamai ne kartą labai aiškiai leidau suprasti, kad geriau suvalgysiu pūdą gyvų bekiaučių sraigių negu eisiu į išleistuves su vaikinu, kuris 1. šokdamas atkiša užpakalį kaip šikanti antis, 2. dvokia lyg nesiprausęs dvejus metus, 3. per pertraukėles tarp šokių krapšto nosį ir spaudo spuogus ant kaklo, 4. ir vis tiek mano, kad jam neįmanoma atsispirti. Paskutinis punktas – jūsų nuopelnas. Tą vadinu geru auklėjimu.

Būtent dėl pastarosios savybės išleistuvių dieną Klausas išdygo prie mūsų durų su puokšte gėlių – tuo pačiu metu kaip Georgas Štraubas, irgi laikantis rankose puokštę. (Kad nusiramintumėte, pasakysiu: nors Georgas

139/366

Štraubas visuomet maloniai kvepėdavo, šokdamas rumbą neteisingai skaičiuodavo, o šokdamas tango numindydavo man kojų pirštus.)

Netiesa, kad atidariusi duris ėmiau kvatotis. Taip pat netiesa, kad sušukau: „Cha cha, Klausai, gavai per nosį, kvaily!“ Iš tiesų pamačiusi prie durų du vaikinus su gėlių puokštėmis išsigandau kaip niekad gyvenime. Klausas visai nekreipė dėmesio į Georgą ir jo gėles. Atsainiai pasikrapštęs nosį jis tarė: „Ar tu jau pasiruošusi, Geri?“ Koks galėjo būti klausimas. Buvau pasiruošusi išvirsti iš koto! „Klausai, aš juk sakiau, kad nenoriu eiti su tavimi“, – pasakiau jam, o Klausas tarė: „O aš maniau, kad tu kalbi nerimtai. Tai ar eini?“ Ką turėjau daryti? Juk turėjau pagalvoti ir apie Georgą.

Būtų buvę neteisinga, jei būtume pasidavę tokiam Georgo ignoravimui, kaip jums atrodo?

Mano mama bandė papirkti Georgą brukdama penkiasdešimt markių, kad važiuotų namo, bet Georgo tėvai jau laukė apačioje su automobiliu. Aš sėdau į tą automobilį anaiptol ne šaipydamasi, kaip visiems pasakojama, o labai prislėgta. Ir neparodžiau Klausui nepadoraus gesto.

Bet viskas baigėsi laimingai. Kad Hana Kozlovski spontaniškai užėmė mano vietą, tikrai atitiko jūsų interesus, buvo palaima visai šeimai, o visų pirma Klausui. Man vis pranešama, kad Hana puikiai atrodo su tuo smėlio spalvos

140/366

kostiumėliu ir pavaduoja jus lošiant bridžą. Apsukrumo jai irgi netrūksta: anuomet ji sėkmingai išsiderėjo iš mano mamos ne penkiasdešimt, o šimtą markių, kad būtų išgelbėta Klauso garbė.

Linkiu jums gražaus gyvenimo.

Jūsų Geri Taler P. S. Pridedu „Įtarimų budinčiai sesutei Klaudijai“ egzempliorių. Julianė Mark – tai vienas iš mano pseudonimų.

Didžiuojuosi, kad man sekasi kurti meilės romanus ir neturint būrio padėjėjų.

⁓

Aštuntas skyrius Grįžusi į viešbučio kambarį pirmiausia nusispyriau batus ir kritau ant lovos. Jaučiausi visiškai išmušta iš vėžių.

Iki tol galvojau, kad niekam iš mano pažįstamų nėra taip blogai kaip man. Bet dabar turėjau pripažinti, kad Olės situacija tikrai apgailėtina. Ne pyragai, kai sužinai, kad žmona tau neištikima. Kad didžioji tavo meilė tave niekšiškai apgaudinėja.

Kita vertus, geriau, kai ką nors turėjai ir praradai, negu kai niekada nieko neturėjai. Ir apskritai – gal šiandien jam ir blogiau negu man, bet jis graužiasi tik kelias dienas, o aš visą gyvenimą esu neurotiškai depresyvi, tai juk daug blogiau.

Tuntai moterų tik ir laukia, kol galės pulti prie gerai atrodančio šviesiaplaukio dantų gydytojo, kai jis tik atsilaisvins. O kas stovi eilutėje manęs?

Tai va. Todėl turėjau teisę baigti šitokį gyvenimą, kol jis netapo dar labiau apverktinas.

Vėl apsiaviau batus, susišukavau plaukus. Makiažas vis dar buvo tobulas, tik lūpas teko iš naujo pasidažyti. Buvo

142/366

be dvidešimt devynios. Jeigu viskas gerai klosis, vėliausiai vienuoliktą kietai miegosiu. Amžių amžiams.

Ji buvo tarsi ką tik pražydusi rožė, kurios niekas nenorėjo nei nuskinti, nei pasimėgauti kvapu. Ir štai dabar ji nuvys per naktį, ir visus žiedlapius išnešios vėjas.

Taip jiems ir reikia.

Keista, tą akimirksnį krūminį dantį kairėje pusėje nudiegė skausmas. Apčiupinėjau liežuviu. Ne ne, negali to būti: juk tą dantį Olė tik pernai perplombavo. Skausmas atlėgo.

Na štai!

Iškilmingai atsisėdau prie stalelio priešais išdėliotas migdomųjų tabletes ir įpyliau vandens į didžiąją stiklinę, o degtinės – į taurelę.

– Į sveikatą, – tariau savo atvaizdui veidrodyje. Mano atvaizdas atsakė man skeptišku žvilgsniu.

– Na, pradedam, – pasakiau. – Nesilaužyk, juk viską gerai apgalvojome. Kitaip neišeina. Viskas bus tik dar blogiau, savaitė po savaitės, metai po metų.

Mano atvaizdas tebespangino skeptiškai akis.

– Be darbo, be sutuoktinio, be pastogės, be vaikų, – kalbėjau toliau. – O kai visi bus perskaitę laiškus, neteksime ir draugų. Kelio atgal nebėra. Vieniša, neurotiška, depresyvi, sena ir susiraukšlėjusi – ar nori tokia tapti?

Mano atvaizdas papurtė galvą. Na matai. Galima pradėti.

Maktelėjau degtinę, kaip buvau išmokusi. Brrr, šlykštu.

O dabar tabletės. Pradėsiu nuo tų rausvųjų, pereisiu prie

143/366

žydrų, o baigsiu pilkšvomis. Tarpuose vis gurkštelėsiu vandens ir degtinės.

Pirmoji tabletė: padėti ant liežuvio, nuryti, užsigerti.

Padaryta. Antroji: padėti ant liežuvio...

Kažkas pasibeldė į duris.

To nebuvau numačiusi, todėl iškišusi liežuvį sustingau ant kėdės. Tikėjausi, kad gal beldžiasi į gretimas duris. Bet ne. Vėl pasibeldė, šįsyk garsiau ir ilgiau.

– Geri! Geri! Ar tu čia? – kažkas sušuko koridoriuje.

Tai buvo Olė. To dar betrūko! Sėdėjau iškišusi liežuvį ir iš baimės negalėjau net pakrutėti.

– Geri! Tai aš, Olė! – šaukė Olė už durų. – Žinau, tu čia.

Nagi, atidaryk! Kitaip mane suims už triukšmavimą. Geri!

Turiu tau kai ką pasakyti. Geri!

Na, čia aš jau įtūžau. Įtraukiau liežuvį į burną, nurijau tabletę ir pamiršau užsigerti.

– Eik iš čia, Ole, – tariau jam perdžiūvusia burna, bet Olė negirdėjo. Kaip apsėstas daužėsi už durų.

– Geri, atidaryk!

Aš atsistojau. Reikėjo atsikratyti to vyruko, kitaip jis čia visą naktį stovės, daužysis ir šūkalios.

– Ššia negiventi joks Gearis, ššia giventi Jušenka. Eik iš šia, nes aš pašaukti policija, – pasakiau prie durų.

– Ačiū Dievui, tai tu, Geri, – atsiliepė Olė kitapus durų.

– Nagi atidaryk! Turiu skubiai su tavimi pasikalbėti.

– Nieko nebus, – pasakiau jam. – Dink iš čia!

144/366

– Kodėl? Žinau, kad Džo neatvažiavo, visą laiką stebėjau fojė. Tu viena! Atidaryk, įleisk mane vidun, jau žmonės susidomėjo, ko aš čia daužausi. – Tikriausiai kažkas kaip tik ėjo koridoriumi. – Labas vakaras, – pasisveikino Olė. – Nesirūpinkit, aš ne visuomet taip elgiuosi, bet šiandien mano žmona man buvo neištikima, ir aš nusigėriau. Ne itin originalu, žinau, bet nieko geresnio nesugalvojau. Gal jūs galite ką kita patarti? Na nežiūrėkite į mane taip kvailai.

Beje, viršutinis trečias dantis dešinėje apimtas ėduonies, net iš čia matau.

To tai jau per daug. Jeigu Olė pradės kabinėtis prie viešbučio svečių, neilgai trukus ateis kas nors iš personalo, o to aš jokiu būdu nenorėjau. Atidariau duris.

– Kodėl taip ilgai neatidarei? – tarė Olė braudamasis į kambarį. – Gal buvai nuoga?

– Ne, aš tik...

O dangau! Tabletės! Puoliau prie stalelio ir susižėriau jas į delną. Bent pusė pažiro ant grindų.

Bet Olė to nė nepastebėjo. Visu svoriu užvirto ant dvigulės lovos.

– Apačioje man atėjo į galvą geniali mintis, – pasakė. – Kol žiūrėjau į fojė, dairydamasis tavojo Džo, man šovė pati genialiausia visų laikų mintis.

– Kad nori pas mane prisiplumpęs išsimiegoti? – paklausiau mesdama tabletes į naktinio stalelio stalčiuką.

Paskui pasilenkiau ir surinkau nuo grindų kitas.

145/366

– Ne, kai kas geresnio, – atsakė Olė. – Sugalvojau, kad vienu smūgiu galim priploti tris muses. Ką tu čia darai? Gal pametei kontaktinius lęšius? Palauk, aš tau padėsiu.

– Ne! Ne! – sušukau iš visų plaučių ir vėl išmečiau tabletes ant grindų. – Aš nenešioju kontaktinių lęšių. Renku tik... ėėė... trupinius...

– Tai štai, – tarė Olė. – Tave metė tavasis Džo, ar ne? O mane apgavo Mija. Nežinomi Viešpaties keliai suvedė visus mus šiame viešbutyje. Ar supranti, kur lenkiu?

– Suvedė, tik be Džo, – paprieštaravau.

– Taip, taip. O tai kur jis pradingo? – paklausė Olė. – Pabandysiu atspėti: vienas iš jo vaikų susirgo vėjaraupiais, ar ne? Taip jie visada sako, tie vedę šunsnukiai.

– Jis neturi vaikų, – pasakiau nepastebimai šluodama tabletes prie stalo kojų. Olė tikriausiai jų nepastebės, jo rega dabar aiškiai ribota. – Be to, jis nevedęs. Ir bet kurią akimirką gali čia ateiti.

– Ką? – Olė atsisėdo. – Tikrai?

Linktelėjau. Ir jis turi juodą diržą, norėjau dar pridurti, tada Olė tikriausiai pagaliau dings iš čia. Bet Olė nė nemanė to daryti.

– Cha cha, vos nepatikėjau, – tarė jis vėl virsdamas ant lovos. – Bet kokie čia gali būti kamščiai tokiu metu? Paklausyk, katinėli, tau nėra ko manęs gėdytis. Juk ir pačius gražiausius ir geriausius iš mūsų galima apgauti ir pamesti likimo valiai.

– O, tik nereikia.

146/366

– O ką tu manai, matai, kaip man atsitiko! Aš irgi nemaniau, kad mano žmona ims mane apgaudinėti su tokiu šlykščiu tipu. Na pažiūrėk į mane, aš juk tikrai geriau atrodau, – kalbėjo Olė. – Nenoriu girtis, bet esu geriausiai atrodantis vyras, kad ir kiek dairytumeisi aplinkui. Ir dar dantų gydytojas. Tokiam kaip aš neįmanoma būti neištikimai.

– Ole, tau tikrai siaubingas sukrėtimas, ir aš mielai su tavimi pasikalbėsiu apie tai... kitą kartą, o dabar...

– Paklausyk, kokį genialų planą sumaniau. Tada tau iš karto pasidarys geriau. Ar tu tiki karma?

– Ole! Aš labai norėčiau pabūti viena, – pasakiau nusižiovavusi. Nejaugi migdomieji jau pradėjo veikti?

– Tik neieškok savo kaltės, – nenurimo Olė. – Tu čia niekuo dėta, kad tas Džo taip niekšiškai elgiasi, patikėk manim. Esi nuostabi, ir tas Džo tikrai nieko kito netrokšta, kaip tik būti tavo, o ne savo žmonos, tos nevėkšlos, vyru.

Bet jau per vėlu. Jis pats kaltas. Tikras šunsnukis. Galėjo anksčiau apie tai pagalvoti. Bet ir tau su vyrais niekada nenuskildavo, tikrai, turiu tau tą pasakyti. Tu trauki netikusius tipus be jokio atsakomybės jausmo, kurie nori tik pasismaginti. Tokius, kurie naudojasi tavo jaunyste ir grožiu, o patys nieko už tai neduoda.

– Cha cha cha! – pasakiau aš.

– Klausyk, ar šituose liukso apartamentuose yra bariukas?

147/366

– Taip, va ten, – mostelėjau ranka. – Bet 0,2 litro kolos buteliukas kainuoja septynis eurus dvidešimt.

– Aš juk noriu ne kolos, – atšovė Olė versdamasis ant pilvo ir nesikeldamas prišliuožė tiesiai prie bariuko. – Aš noriu viskio. Man patiko jį gerti. Man vis tiek, kiek jis kainuoja. Aš esu turtingas. Esu turtingas vyras, žinoma.

Gerai atrodantis ir turtingas vyras! Tikriausiai todėl ta raudonplaukė kekšė ir ištekėjo už manęs. – Jis atidarė bariuką. – Viskio nėra. Tik raudonasis vynas ir šampanas. Ir alus. Paskambinsiu kambarių tarnybai. Bent jau tiek gali mums pasitarnauti. Kur telefonas?

– Galėčiau pasiūlyti degtinės, – tariau jam ir įpyliau į stiklinę savo brangiosios degtinės.

– Degtinė tinka, – nusprendė Olė, truktelėjęs geroką gurkšnį. – Už viską tau sumokėsiu. Paklausyk manęs: karma – kai viskas vyksta neatsitiktinai. O tai, kas dabar vyksta, yra karma. Viskas. Todėl mano planas toks: kol Mija duodasi su savo meilužiu, o tavo meilužis su savo žmona, mudu, tai yra tu ir aš, praleisime naktį kartu. Čia, viešbučio kambaryje. Kaip tau patinka? Ar tai ne genialu?

– Tai visiškai kvaila, – nesutikau. – Tai vaikiška!

Pažiūrėk, Mija, jeigu tu gali, aš irgi ne prasčiau galiu tą patį, būsim atsiskaitę. Nors man iš šito plano nėra jokios naudos.

– Kodėl ne? Tu nušluostysi nosį tam Džo. Argi nesupranti? Taip jam ir reikia, jeigu jis tave ėmė ir paprasčiausiai

148/366

metė. Kai jis pamatys, kad tu su gerai atrodančiu dantistu, kuris važinėja poršė...

– Bet Džo juk nieko nesužinos, – nenusileidau.

– Taip, gal tiesiogiai ir nesužinos, – tarė Olė krapštydamas pakaušį. – Bet netiesiogiai tai jau tikrai. Karma! Atsitiktinumų nebūna! Svarbu pats pric-pric-principas, argi nesupranti?

– Ne, – atsakiau.

– Bet juk tai visai nesunku! Rytoj Mija ateis su tuo savo senu skrabalu pusryčiauti, o ten jau sėdime mudu ir įsimylėję laikomės susikibę už rankučių. O tu iš mano rankos valgysi marmeladu užteptą duonelę. Tada Mija pamatys, kaip tai atrodo.

– Taip, tai aš suprantu, – tariau, – tu nori, kad Mija imtų pavyduliauti. Bet, kaip sakiau, man tai atrodo vaikiška ir nereikalinga. Aš po tuo nepasirašau.

– Bet tu tik pagalvok, kaip tai genialu! – sušuko Olė. – Ji net negalės iškelti scenos, kitaip pati išsiduotų. Įsivaizduok: tu apgaudinėji savo vyrą ir kitą rytą sužinai, kad ir jis tave apgaudinėja, tą pačią naktį, tame pačiame viešbutyje.

Nors imk ir susuk filmą, ar ne?

– Paklausyk, Ole, – tariau. – Suprantu, kad tu ištroškęs keršto. Bet nepudruok man smegenų kalbomis apie karmą ir kad man iš to reikalo bus kokios nors naudos.

– O kaipgi, bus, gal tik netiesiogiai, – pasakė Olė ir išmaukė iki dugno visą stiklinę degtinės.

– Netiesiogiai?

149/366

– Gerai jau, tau tenka nedėkingas vaidmuo. Bet Mija tavęs vis tiek nemėgsta, ar žinai? Tad tau nėra ko prarasti.

– Aš ne apie tai kalbu... – sutrikau. – Mija manęs nemėgsta? O dėl ko?

Olė ėmė kikenti.

– Ji mano, kad tu į mane akis pakabinusi. Juokinga, ar ne? Kai ir taip visos moterys spigina į mane akis.

– Ne, visiškai ne, – pasipiktinau. Gerai jau, aš buvau pakabinusi akis į Olę, bet niekuomet, tikrai niekuomet niekuo neišsidaviau. – Kodėl Mija taip mano?

– Na, kadangi mudu kadaise vos nesusiėjome, – tarė Olė. – Tu ir aš.

– Taip, bet tik vos, – nesutikau. To aš nepamiršau. – Juk tada Mija vėl sugrįžo pas tave.

– Taigi. – Olė atkišo man stiklinę. Aš vėl įpyliau jam degtinės. – Kaip tik tuo metu, kai tarp mūsų jau ėmė šis tas megztis. Mijai tai būdinga. Ji visiems visko pavyduliauja.

– Nereikėjo tau vėl su ja prasidėti, – pasakiau šiek tiek pyktelėjusi. Gerai prisiminiau tą vakarą, kai Olė man pranešė, kad vėl susiėjo su Mija. Man tada žandikaulis atvėpo, maniau, kad tarp jų viskas baigta visiems laikams.

– Matai, ak, tai ilga istorija.

– Tai ir nepasakok man jos.

Tą vakarą ketinau ištarti vieną iš klasikinių sakinių.

Na, kažką tokio: „Ar užeisi pas mane išgerti kavutės?“ O turėjau pasakyti: „Ak, nuostabu, džiaugiuosi dėl tavęs.“ Ir

150/366

„Žinoma, mes liksime draugai“ – jau gerai nebeprisiminiau, ką iš tikrųjų pasakiau. Tai buvo siaubinga.

– Vis tiek papasakosiu, – ryžosi Olė. – Turiu vieną kartą papasakoti. Kaip tau atrodo, kodėl mes taip skubėjome susituokti?

– Nes... o! Tikriausiai Mija buvo nėščia? – Tai man buvo naujiena.

– Būtent, – tarė Olė. – Bent jau man taip tvirtino. O paskui pasirodė, kad ne. – Jis nupūtė sau nuo kaktos šviesią sruogą. – Ir aš, tiesą sakant, tuo labai džiaugiuosi, mat nebuvau tikras, ar tai mano vaikas. Mes juk ir išsiskyrėme tada dėl to, kad ji buvo laikinai įsimylėjusi kitą. Tokia ji. Viskas tik laikinai. Nusiausiu batus, gerai?

Papurčiau galvą.

– Aš vis dar noriu, kad išeitum. Jaučiuosi pavargusi.

Iš tikrųjų buvau pavargusi. Mirtinai pavargusi. Tai tos prakeiktos tabletės. Taip greitai juk negalėjo paveikti.

– Tai tau būdinga. – Olė nusispyrė batus ir meiliai dirstelėjo į mane. – Tau tai atrodo amoralu. Ir tu nori sukliudyti man elgtis amoraliai. Tu tokia miela. Esi toks padorus žmogus. Priešingai negu Mija. Tu tikras lobis. Kad galėčiau, atskaldyčiau dabar tą Džo.

– O aš tave, – pasakiau, bet Olė to neišgirdo.

– Žinai ką? Dabar aš nusiprausiu po dušu, o paskui šmurkštelėsim į lovytę ir pakalbėsim apie tai, koks tu esi nuostabus žmogus, – kalbėjo jis jau vilkdamasis drabužius.

151/366

– Tik kvaila, kad neturiu pasiėmęs dantų šepetuko. Juk negalėjau to numatyti, ar ne?

Bejėgiškai žiūrėjau, kaip Olė nusirengia nekoordinuotais judesiais, meta drabužius ant kėdės, o paskui nuogut nuogutėlis atsisuka į mane ir klausia: – Ar galiu pasinaudoti tavo dantų pasta?

– Kosmetikos krepšelyje, – pasakiau nusisukdama, – bet vargas tau, jeigu bent paliesi mano dantų šepetėlį.

– Nesirūpink, aš išsivalysiu dantis pirštu, – nuramino mane Olė ir nusvirduliavo į vonios kambarį.

Vos tik jis uždarė duris, aš atsigaivaliojau. Giliai įkvėpiau, sutelkiau visas likusias jėgas ir puoliau rinkti nuo grindų tablečių, paskui sumečiau jas į naktinio stalelio stalčių, prie Biblijos. Suskaičiavau, buvo likusi trisdešimt viena. Dvi nurijau, tai kur dingo dar dvi? Vieną aptikau nuriedėjusią prie spintos, o kitos taip ir neradau, kad ir kaip ieškojau. Nusikeikiau. Tos tabletės buvo mano didžiausias turtas. Mano bilietas į aną pasaulį. Didžiausia nesąmonė, kad negalėjau praryti. Olė pastebės, kad man kažkas negerai, tada išplaus skrandį ir nugabens į psichiatrijos ligoninę.

Tai ką man daryti?

Gal susiimti, viską susipakuoti ir sprukti, kol Olė dar neišėjo iš vonios? Tabletes susimesčiau į rankinę, apsiaučiau batus ir nuskuosčiau iki lifto. Galėjau nuvažiuoti taksi į kitą viešbutį ir ten niekieno netrukdoma...

152/366

Dar nespėjau baigti minties, kai ir vėl į kambarį įšlitiniavo Olė, apsisukęs strėnas rankšluosčiu.

– Čia tai bent, – tarė jis. – Toks dušas beveik visai žmogų išblaivo.

– Mieliausias Ole, jeigu tu išsiblaivei, tai būk toks geras, imk taksi ir važiuok į namus, – pasakiau vėl nusižiovaudama.

Kūnas, regis, buvo visas švininis. Bet tas jausmas buvo malonus. Diegliai, jau kelios savaitės surakinę sprandą, atsileido.

– Na, ne toks jau aš blaivas, – pasakė Olė. – Kokias dvi promiles būsiu pasiekęs. Be to, mano mintis išties puiki.

Mija išvers akis. O ir tavajam Džo tai bus gera pamoka.

– Ole, tu tikras kvailys, nepainiok į šį reikalą Džo. Argi nesupranti – jis apie tai išvis nieko nesužinos. Bet kad Mija pasamdys profesionalų žudiką nudobti manęs iš už kampo, šito tu tikriausiai nepagalvojai, ar ne? Ir kad aš to visiškai nenoriu!

– Nori, nori! – Olė pažiūrėjo į mane nekaltom akim. – Argi negaliu bent kartą gyvenime pasielgti egoistiškai? Žinai, tokia proga nebepasikartos – ir jos taip paprastai praleisti negalima. Mija tau nieko nepadarys, jeigu ir pasamdys žudiką, tai užsiundys ant manęs. O tau tik reikės vaizduoti, tarsi tarp mūsų kažkas vyksta.

– Tai jau ir taip suprantama.

– Prašau tavęs, Geri, padaryk tą dėl manęs, – maldavo Olė, pildamasis dar degtinės. – Aš tau visą gyvenimą už

153/366

dyką tvarkysiu dantis. Tik su geriausia keramika. Beje, tavo dantys labai gerai prižiūrimi, katyte, ar aš tau jau sakiau?

– Taip, per paskutinį profilaktinį patikrinimą, – atsakiau jam. – Ir nevadink manęs „katyte“.

– Man labai gaila, katyte, – tarė Olė. – Aš taip kalbu, nes esu girtas. Ir todėl, kad visada norėjau tave taip vadinti. Oplia, laikykis, mieloji!

Mano keliai staiga visai sulinko. Nesakyčiau, kad nemaloniai, bet visiškai atsipalaidavo. Plumptelėjau ant lovos.

– Juk tu išgėrei tik dvi taures šampano, – pasakė Olė. – Tu blaiviausia iš mudviejų, tad turėsi sušerti man per pirštus, jeigu man kils nepadorių minčių. Aš tavimi pasitikiu.

– Bet aš pernelyg pavargusi, kad man ateitų į galvą nepadorios mintys, – tariau aš krisdama aukštielninka ant lovos. – Tos rausvosios greitai veikia.

– Ką sakai? Ei, juk nesirengi čia dabar miegoti? Naktis dar tik prasideda. Dar tik pusė dešimtos. Kaip bus su mūsų pasilinksminimu?

Nusispyriau batus, atsisegiau suknelės užtrauktuką ir gulėdama išsirangiau iš savo prabangaus drabužio.

– Gal pakabintum ant kėdės? – paprašiau vargiai laikydamasi, kad nesumerkčiau akių. – Ji kainavo keturis šimtus trisdešimt eurų.

Olė sugavo suknelę ir nušveitė sau už nugaros ant fotelio.

154/366

– Paklausyk, Geri, jeigu ketini ir toliau nusirenginėti, aš dėl nieko negaliu garantuoti, – perspėjo jis mane.

– Dar tik liemenėlę, – išlemenau, akys jau sulipo. – Kitaip negalėsiu kvėpuoti.

– Ir aš negalėsiu, – tarė Olė. – O, Dieve!

Stengiausi dar atsimerkti, bet nebepraplėšiau akių.

– Aš valandžiukę numigsiu, – sumurmėjau, – ir norėčiau, kad padoriai elgtumeisi, ar aišku?

– Tai tada užsiklok, – pasakė Olė. – Aš juk vyras.

Užsitraukiau antklodę ant galvos. Dieve, kokia patogi lova. Pagalvės apvilktos ką tik išskalbtais kvepiančiais užvalkalais. Kada dar gausiu pamiegoti tokiuose prabangiuose pataluose?

– Tu prigulei šokoladuką, – tarė Olė.

– Užgesink šviesą, katinėli, – paprašiau jo.

– Gerai, aš irgi tuoj atsigulsiu, – sutiko jis. – Dar tik išgersiu taurę degtinės, kad nepulčiau prie tavęs.

Norėjau dar kažką sakyti, bet nugrimzdau į miegus.

⁓ Mieloji teta Hulda, aš esu Geri, jauniausioji tavo dukterėčios Dorotėjos dukra, na žinai, ta vienintelė, kuri ne šviesiaplaukė, ta, kurios sąžinę slegia Meiseno porcelianas.

155/366

Iš visų tetų tu man labiausiai patinki. Atvirai šnekant, esi vienintelė, kurią atskiriu nuo kitų. Gal dėl to, kad nenešioji tokios pačios žilų garbanotų plaukų šukuosenos kaip visos kitos ir net būdama daugiau nei aštuoniasdešimties metų naudoji lūpų dažus ir blakstienų tušą. O gal dėl to, kad turi tiek juoko raukšlelių aplink akis ir rūkai cigariles su auksiniu galiuku. Dėl to, kad tau maloniau iš širdies pasikalbėti, o ne amžinai dejuoti dėl ligų, ir kad moki suskelti gerų juokelių apie dėdę Gustavą ir pusbrolį Harį. O gal ir dėl to, kad neturi pašonėje nukaršusio dėdės, besinaudojančio bet kokia proga grybštelėti už užpakalio visas moteriškes, kurioms mažiau nei penkiasdešimt.

Kodėl tu niekada taip ir neištekėjai, teta Hulda? „Tavęs laukia tetos Huldos likimas“, – šį sparnuotą posakį girdėjau iš giminaičių bene tūkstantį kartų. Kai pirmoje klasėje Klemensą Dyderichą įstūmiau į dilgėles, nes jis norėjo mane pabučiuoti, nors ką tik buvo suvalgęs sumuštinį su tunu, ir, žinoma, kai su Klausu Kioleriu... ai, nesvarbu, šiaip ar taip, nuo trisdešimtojo gimtadienio beveik kasdien girdžiu: „Tavęs laukia tetos Huldos likimas.“ Tai būtų puiku! Gali būti tikra, aš NESIŽUDYČIAU, jeigu žinočiau, kad manęs laukia toks pats likimas kaip tavo. Palikimą paliksiančios tetos su juoko raukšlelėmis.

Galiu lažintis, vyrai visą gyvenimą gulėjo tau po kojom.

Galiu lažintis, – negali suskaičiuoti jaudinančių meilės nuotykių. O kur dar visos tos nuostabios skrybėlaitės, milžiniška vila ir nepakartojamos kelionės prie Žydrojo

156/366

Kranto, į Indiją ir Niujorką! Taigi įsivaizduoju, kad tu visai nekentėjai nesusilaukusi vaikų. Aš taip jų norėčiau! (Beje, ar tiesa, kad sirgai sifiliu, o gal tai irgi šeimos paskalos, kaip kad aš – lesbietė?)

Bet laikai pasikeitė, dabar nebereikia rinktis tarp visko ir nieko, pinigų ir meilės, vaikų ir kėglių, raumenų ir proto, nuotykių ir padorumo – mūsų laikais belieka rinktis tik Klausą Kiolerį arba kietakuji31, tai yra paplavų duobę ar srutų statinę, pragarą ar skaistyklą. Ir niekas, niekas už tave nesumokės nuomos.

Todėl nebenoriu gyventi. Todėl – ir dar dėl to, kad sergu neurotine depresija ir nenoriu gerti vaistų, nuo kurių nuslenka plaukai.

Bet aš vis tiek tikiu meile, teta Hulda! Kuo tvirčiausiai ja tikiu.

Tikriausiai žinai, kad mano mama, kaip ir visos jos seserys, pusbroliai ir pusseserės, tikisi sulaukti tavo palikimo, todėl mus vis ragindavo siųsti tau atvirukus iš atostogų, per Kalėdas dovanoti nereikalingus rankdarbius ir apsiputojus dėkoti tau už pėdkelnes, mums dovanojamas per gimtadienius. Turėjai susidaryti apie mus kuo geriausią nuomonę, todėl niekados negalėjau tau pasakyti, kokia mano profesija. Bet žinai ką? Aš didžiuojuosi savo profesija. Neturiu jokių pagalbininkų – rašau meilės romanus. Iš giminaičių nė vienas nepasivargino bent vieno jų perskaityti, jei tikėtum jais, visi skaito tik Tomą Maną ir Kafką. Bet gal tau patiks mano rašiniai. „Pirmasis Sofijos bučinys“ ir „Vaikų

157/366

seselė Andžela“ netgi išleisti dideliu šriftu, galėsi perskaityti ir be akinių.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais tavo Geri

⁓

Devintas skyrius Atsimerkusi ne išsyk susigaudžiau, kur esu. O kai susivokiau, ir vėl užsimerkiau. Šalia manęs gulėjo Olė, jį užuodžiau net ir užsimerkusi.

Nuo jo sklido degtinės ir viskio mišinio tvaikas, persmelktas dantų gydytojo kvapo, tikrovėje daug nemalonesnis, negu vien jį aptarinėjant. Neknarkė, bet kvėpavo gana sunkiai ir garsiai.

Kurį laiką kvėpavau su juo vienu ritmu.

Viskas įvyko ne taip. Jo čia neturėjo būti, manęs čia nebeturėjo būti. Bent jau gyvos.

Nė kiek nesidžiaugiau, kad likau gyva. Viskas dabar buvo dar blogiau nei anksčiau. O dar ir tas apatinis krūminis dantis kairėje pusėje vėl suskaudo. Auuu.

– Tai man būdinga, – pasakiau tyliai ir atsisėdau.

Lauke jau buvo šviesu. Užuolaidos buvo atitrauktos, ir aš pirmąsyk gėrėjausi tikrai nuostabiu Reino vaizdu. Upe aukštyn plaukė baržos, jų šoninės šviesos blyškiai švietė ryto blandoje. Dangus buvo žydras ir vaiskus. Brėško graži, šilta pavasario diena.

159/366

Vokietijos laiškanešiai jau seniausiai darbavosi, krovė mano atsisveikinimo laiškus į pašto krepšius. Nešė į geltonuosius automobilius arba tvirtino prie dviračių.

Pagalvojusi apie laiškanešius, pamiršau net kvėpuoti.

Gerai, tik be panikos! Dar ne viskas prarasta. Iš lėto iškvėpiau orą iš plaučių. Jeigu pavyks išsliūkinti su visomis tabletėmis iš viešbučio ir susiieškoti ramią vietelę joms suryti, kol dar nepabudo Olė, galėjau dar sykį apsukti vairą į kitą pusę.

Paskui visu svoriu mane prislėgė kita mintis: neturiu pinigų susimokėti už viešbučio kambarį. Jeigu bandysiu sprukti, mane suims. O policijos nuovadoje iškrės ir pateiks kaltinimą prekyba migdomaisiais.

Ir vėl teko prisiversti ramiai iškvėpti. Viskas ne taip blogai. Juk turėjau kreditinę kortelę. Išeisiu iš čia kuo ramiausiai ir apmokėsiu sąskaitą. Kol pinigai bus nuskaičiuoti nuo sąskaitos, jau seniausiai būsiu negyva ir palaidota.

Juk neturėtų būti taip sunku padėti šaukštą, po galais!

Bent jau danties skausmas apmalšo. Patyliukais atsikėliau. Maniau, galva plyš iš skausmo, bet, kad ir keista, jokių skausmų nepajutau. Jaučiausi gerokai pailsėjusi ir išsimiegojusi. Tos rausvosios tabletės geros, jas tikrai galiu rekomenduoti ir kitiems. Bet žvilgtelėjusi į veidrodį išsigandau. Ne dėl to, kad buvau visiškai nuoga, tik su kelnaitėmis, o kad vakar nenusivaliau makiažo. Blakstienų tušas ir vokų šešėliai buvo išterlioję visą veidą.

160/366

Atsisukau į Olę. Jis miegojo kietai ir giliai. Ne stebuklas turint galvoje, kiek vakar visko išplempė. Na gerai, pirmiausia nusiprausiu po dušu ir prausdamasi susirikiuosiu mintis. Šiltas vanduo mane atgaivino. Panika šiek tiek aprimo.

Juk turėjau dar kelias valandas, kol pirmieji adresatai atplėš gautus laiškus ir sukels aliarmą. Be Olės, niekas nežinojo, kur esu, o kadangi niekas nežinojo to, ką žinojo Olė, tai niekam neateis į galvą mintis klausti jo, kur aš. Ar kam nors rašiau, kad apsistosiu viešbučio kambaryje? Nebeatsiminiau. Bet jeigu parašiau, tai manęs ieškodami jie tikriausiai apskambins visus miesto viešbučius. Gal reikėtų pavažiuoti kiek tolėliau? Galėjau nuvažiuoti taksi į geležinkelio stotį ir ten įlipti į pirmą pasitaikiusį traukinį.

Nesvarbu, kur jis nuveš, ten vis tiek bus viešbučio kambarys, kuriame galėsiu išgerti tabletes. Jų dar buvo likę trisdešimt dvi, turėjo pakakti. Jau nuo tų dviejų, kurias išgėriau vakar vakare, miegojau kaip užmušta.

Taip ir padarysiu. Tik reikia išlaikyti ramybę, išlįsti iš dušo, užsitempti suknelę, tabletes susimesti į rankinę ir mauti iš čia kuo greičiau. Taksi, stotis, traukinys, viešbutis – ir baigta!

Skubiai apsišluosčiau rankšluosčiu ir įslinkau į kambarį.

– Geri! Ar čia tikrai tu, o ne kokia nors mano geidulinga fantazija?

161/366

Olė jau buvo pabudęs ir žiūrėjo į mane krauju pasruvusiomis akimis.

Velnias! Velnias! Velnias!

– Tai viena iš tavo geidulingų fantazijų, – sušnabždėjau.

– Tu dar kietai ir ramiai miegi. Užmerk akis...

– Ūūū, tik ne taip garsiai, – subaubė Olė. – Galva plyšta iš skausmo. Gal kartais turi aspirino?

– Miegok! Miegok! – kalbėjau bandydama jį užhipnotizuoti. – Tai tik sapnas... Tu pavargęs, tavo akys apsunkusios, tu nieko kito nenori, tik miegoti...

– Tu nuoga, – tarė Olė.

– Nes tai sapnas, – tariau.

– Hm, – suabejojo Olė. – Tu nuoga, čia viešbučio kambarys. Aš irgi nuogas.

Kad įsitikintų, dirstelėjo į save pakėlęs antklodę.

– Taip taip, tik geidulinga fantazija. Miegok, Ole, užmik, tuoj patekės mėnulis... – kuždėjau aš.

– Dabar jau viską prisiminiau, – pasakė Olė. – Mija ir jos meilužis, viešbutis, baras, tu...

– Tau viskas tik prisisapnavo, – tariau jam nusiminusi. – Jeigu dabar ir vėl užmigsi...

– O, Dieve! – sušuko Olė. – Kai pagalvoju apie praėjusią naktį, pasijuntu visai kitaip.

– Ir aš, – tariau jam, kritau ant lovos krašto ir užsidengiau veidą rankomis. Viskas kaip užkerėta!

– Taip tai Mijai ir reikia! – nusprendė Olė. – Aš jai nesakysiu, bet tu daug geresnė už ją.

162/366

– Kuo? – Na, lovoje, – atsakė Olė. – Tu lovoje tikra granata, garbės žodis.

Na, aš tai žinočiau. Žmogau, aš juk išgėriau migdomųjų, ne afrodiziakų! Ir šimtu procentų buvau tikra, kad Olė prie manęs nė pirštu neprisilietė. Na, bent devyniasdešimt devyniais ir devyniomis dešimtosiomis procento – juk vis dėlto miegojau. Bet tai buvo tik miegas, o ne narkozė. Būčiau pabudusi, jeigu Olė būtų mane palietęs.

Bent jau nederamai palietęs. Bet to jis nebūtų įstengęs padaryti. Tikras stebuklas, kad jis apskritai dar nusigavo iki lovos, toks girtas vakar buvo.

Bet Olė kūrė naują versiją.

– Aš visuomet taip ir manydavau. Mija iš esmės – ji veikiau tokia... Na, nuobodi. Viskas melas, kas sakoma apie raudonplaukes.

– Ole, man regis, tu nieko nebeprisimeni, – nutraukiau.

– Tu išgėrei be proto daug degtinės.

– Taip, bet aš viską atsimenu, – nenusileido Olė. – Kiekvieną detalę.

– Ak taip?

– Kaip nuvilkau tau suknelę, ne, kaip mes vienas nuo kito nuplėšėme drabužius ir visur... ir po dušu abudu nusiprausėme, ir duše, ten... o paskui – o Dieve, tu verki?

Atitraukiau rankas nuo veido.

– Ne, neverkiu, tik galvoju, kad mūsų prisiminimai apie praėjusią naktį šiek tiek skiriasi.

163/366

– Ką nori tuo pasakyti? Ar aš buvau ne šaunus? – Olė susimąstęs pasikasė galvą. – Tai dėl alkoholio! Paprastai aš daug geresnis, garbės žodis.

– Ne, noriu pasakyti, kad mes visai ne... Ką čia darai?

Olė nutvėrė telefoną.

– Man reikia tabletės. Arba dviejų. Ir dantų šepetuko.

Geras viešbutis juk gali mane tuo aprūpinti, ar ne?

Ir iš tiesų jam buvo pažadėta viską atnešti po dešimties minučių.

– Na matai, – tarė Olė man nusišypsojęs. – Tai aš eisiu į dušą. Žinai, Geri, man labai gaila. Praėjusią naktį buvau tik... na, savo paties šešėlis.

– Ole, tu visai ne... Ak, pamiršk tai!

Nebuvo prasmės jam nieko aiškinti. Jis nenorėjo pripažinti, kad mudu gulėjome vienas su kitu kaip du numirėliai ir miegojome.

Beje, jei jau kalbame apie numirėlius: galėjau pabėgti, kol jis prausiasi duše. Jis dar nebuvo spėjęs atidaryti vonios kambario durų, o aš jau stryktelėjau ant kojų ir ėmiau suktis kaip be galvos. Tabletės, taksi, stotis...

Kur mano drabužiai? Reikėjo apsivilkti tuos, su kuriais čia atėjau – džinsus, juodus marškinėlius su varliuku Kermitu, apsiauti juodus suvarstomus batelius. Reikėjo apsivilkti ir apatinius, žinoma, pirmiausia juos, susikaupk, po galais! O dabar svarbiausia – tabletės. Visą amžinybę krapštysiu jas po vieną iš stalčiaus, o jeigu jį visai ištrauksiu, galėsiu sužerti tiesiai sau į rankinę.

164/366

Prakeikimas, tas stalčius įstrigo! Koks čia liukso viešbutis su tokiais dviejų žvaigždučių viešbučio tevertais suklypusiais baldais! Patraukiau iš visų jėgų, ir – bampt! Su visu stalčiumi perlėkiau visą kambarį. Tabletės išsibarstė iki pat palangės, o Biblija nulėkė prie sienos.

– Prakeikimas! – nesusilaikiau. Į duris kažkas pasibeldė.

– Kambarių tarnyba!

– Gal atidarytum, Geri? – šūktelėjo Olė.

Duše liovėsi bėgęs vanduo.

– Dabar negaliu, – atsakiau bandydama atgal įgrūsti stalčių ir tuo pat metu nuo lovos nušluoti tabletes.

Olė išlindo iš vonios kambario visai nuogas.

– Einu, – tarė jis ir atidarė duris jaunam patarnautojui su uniforma, kuris dėjosi, tarsi tai būtų visiškai normalu, kad viešbučio svečias prieš jį stovi plikut plikutėlis.

– Dėžutė aspirino ir dantų šepetukas.

– Dėkoju, prašom įtraukti į sąskaitą.

Iš kelnių, kabančių ant kėdės, kišenės Olė ištraukė piniginę ir davė tam vaikinukui dešimt eurų arbatpinigių.

Pagaliau man pavyko įgrūsti stalčių į bėgelius. Bet tabletės buvo išsibarsčiusios po visą kambarį. Paspyriau kelias po lova, kad Olė neužmintų ir nepradėtų uždavinėti nemalonių klausimų.

Bet Olė apskritai nieko nebematė.

– Dabar jau man daug geriau, – tarė jis uždaręs duris.

– Kaip tau gerai, – pasakiau.

165/366

– Ar pyksti ant manęs? Suprantu – elgiausi anaiptol ne kaip džentelmenas. Turiu galvoje, pirma išsiverkiu tau ant peties, o paskui... Bet juk aš tik vyras, o tu žavi moteris...

– Nepykstu, – nuraminau jį.

– Na taip, bet tikrai nesi geriausios nuomonės apie mane, – nerimo Olė.

Taip, tikrai galvojau apie jį ne per geriausiai. Tas žmogėnas – tikra varnalėša. Neįmanoma atsikratyti.

O laikas bėgo.

Nebegirdėjau, ką Olė kalba rengdamasis, girdėjau vien tiksint sekundes. Kaip bombą. Pirmieji laiškanešiai jau pakeliui, tiktak, nesulaikomai juda į priekį, tiktak, nuo pašto dėžutės prie pašto dėžutės, braunasi per sodelius, tiktak, pro besikandžiojančius šunis ir užrašus „Prašom nemesti reklamos“...

– Aš išalkęs, – tarė Olė.

– Ir aš, – pritariau jam ir šiek tiek nustebau.

Tikrai, buvau išalkusi kaip vilkas. Gerai, tada kartu papusryčiausime. Paskui dar turėsiu laiko surinkti tabletes, nuvažiuoti į stotį ir įšokti į traukinį, važiuojantį į Novosibirską...

– Nori, kad Mija mus pamatytų, ar ne?

– Kas ta Mija? – paklausė Olė.

– Ak, Ole, Mija – tavo žmona, kuri vakar sudaužė tau širdį, – paaiškinau jam ir staiga lioviausi tūžusi ant Olės.

Juk jam dabar taip sunku. Nieko keista, kad jis taip keistai elgiasi.

166/366

– Mano širdžiai, tiesą sakant, viskas gerai, – pasakė jis žiūrėdamas, kaip dažausi blakstienas ir perbraukiu lūpas įprastu bespalviu blizgiu lūpdažiu. – Kodėl moterys dažydamosi blakstienas išsižioja?

– Tai nulemta genetiškai, – tariau jam, pasiėmiau rankinę ir paspyriau dar dvi tabletes. Aš pasiruošusi.

– Atrodai nuostabiai graži, – pagyrė Olė. – Tikrai, pažiūrėjęs į tave nė nepagalvotum, kokia laukine kate moki pavirsti...

Aš tik pavarčiau akis.

Pusryčių salėje, šviesiame milžiniškame žiemos sode, mano nuotaika laikinai pasitaisė. Nuo bufeto negalėjai atitraukti akių. Kalnai egzotiškų vaisių, bandelės, kelių rūšių duona, sūris, pjausniai, spirginti lašinukai, kiaušinienė su krevetėmis ir dešrelės – viskas atrodė taip skanu, didžiulis įvairių arbatų ir kavos pasirinkimas, šviežiai spaustos sultys, plaktos varškės patiekalai. Ore tvyrojo nuostabus kvapas.

– Taip įsivaizduoju dangų, – tariau.

– Ko valgysi? – paklausė Olė.

– Visko, – atsakiau.

Kol susinešiau ant stalelio viską, ko geidė mano širdis – lėkštę, kaupiną ananasų, mangų, braškių ir papajų, stiklinę morkų ir apelsinų sulčių, kapučiną, bandelę su aguonomis, skrudintos pilnagrūdės duonos, kiaušinienę su krevetėmis,

167/366

gabaliuką Morbier Royal sūrio, gabaliuką dvokiančio Elzaso sūrio ir vieną mažutę dešrelę, – teko keturis kartus eiti prie bufeto.

Olė patenkintas apžiūrinėjo mano susineštus delikatesus.

– Bent jau sugebėjau sužadinti tau apetitą, – tarė jis, – tikiuosi, kad tai ne revanšas už nepateisintus lūkesčius?

– Tiesą sakant, nuo vakar ryto nieko neturėjau burnoje, – atsakiau jam.

– Trumpai išnyksiu, – pasakė Olė mirktelėjęs. – Pradėk valgyti be manęs.

Taip ir padariau. Atsilošusi patogiame kaliamo krėsle ėmiau siurbčioti kapučiną. Tuo metu pusryčiavo dar koks dvidešimt trisdešimt viešbučio svečių, didysis antplūdis dar nebuvo prasidėjęs, o gal jau buvo pasibaigęs. Nesimatė nei Mijos, nei jos meilužio. Tikriausiai jiedu ir taip turėjo ką veikti. Bet kas galėjo būti geriau už tokius pusryčius? Garbės žodis, tokių patiekalų labai pasigesčiau numirusi.

Olė ilgokai užtruko. Kai grįžo, jau buvau ištuštinusi savo lėkštę vaisių, suvalgiusi skrudintą duoną su kiaušiniene ir krevetėmis ir sudorojusi pusę aguoninės bandelės.

– Kur taip ilgai užtrukai? – paklausiau smeigdama ant šakutės dešrelę. – Per tą laiką būčiau galėjusi triskart suvažinėti į Novosibirską.

– Aš jau sumokėjau už viešbutį ir išnešiau iš kambario daiktus, – tarė gerai nusiteikęs Olė. – Tavo bagažą padėjau registratūroje.

168/366

– Ką? – Iš išgąsčio nuo šakutės numečiau dešrelę.

– Tik nesilaužyk. Mažiausia, ką galiu padaryti, – bent sumokėti už kambarį, – tarė Olė. – Tai visai nesusiję su tuo, kas šiąnakt buvo tarp mūsų, paprasčiausiai norėjau apmokėti sąskaitą. Už draugę, kuri buvo su manimi, kai man... nutiko nelaimė.

Ar tik jis neverkia?

– Na gerai, dėl manęs... – skubiai atsakiau. – Bet kaip su mano daiktais? Ar tu viską sudėjai?

– Kad nedaug daiktų, – tarė Olė. – Paprasčiausiai sumečiau visus į tavo kelioninį krepšį, ir tuos, kuriuos radau vonios kambaryje.

– Bet ar tau nieko... Ar pažiūrėjai po lova, stalčiukuose?

– Ne, o ką, reikėjo? Jeigu ką nors pamiršai, tai ne problema, galėsime paskui paimti. Juk tai ne papuošalai ar kokios vertybės?

– Ėėė... ne, – nutęsiau. – Knyga.

– Ten buvo tik Biblija, – pasakė Olė. – Maniau, ji viešbučio.

– Ėėė... ne, ji priklauso man.

Olė švelniai į mane dirstelėjo.

– Vis ką nors naujo apie tave sužinau, Geri. Bibliją paimsime paskui. Tokiame viešbutyje kaip šitas niekas nedingsta. Kaip kava?

169/366

– Dangiška, – pasakiau vėl pasmeigdama šakute dešrelę ir dėdama į burną. – Gal dar vieną atsinešiu. O Bibliją pati pasiimsiu.

– Ak, po paraliais, – tarė Olė. – Mija! Visai buvau ją pamiršęs.

– Neįtikėtina! – nusistebėjau.

– Ne, rimtai! Ji čia! Ji ir jos ponas meilužis. Tas vargšelis dienos šviesoje atrodo visai it seniena. Visiškai nusibaigęs. Lyg visą naktį bluosto nesudėjęs.

– Taip tikriausiai ir buvo!

– O kaip aš atrodau? – paklausė Olė.

– Stebėtinai gerai, – patikinau. – Iš kur tas tavo dailus įdegis?

– Jiedu atsisėdo prie stalo pačiame gale. Į dešinę nuo tavęs. Šimto dvidešimt laipsnių kampu. Apsimesk, kad nematai.

– Aš jų ir nematau, – tariau. – Neturiu nugaroj akių.

– Ką man daryti, kai ji mus pastebės? – paklausė susijaudinęs Olė.

– Tai tu sugalvojai tokį planą, – pasakiau.

– Kokį planą?

– Na, tokį, kuris visiškai sugriovė mano planą.

Olė manęs negirdėjo. Įsispitrijo man per petį į Miją.

– Liaukis į ją spoksojęs, – atsidusau. – Geriau atsisėsk ant kėdės šalia manęs. Tada ji tave pastebės, o tu jos nematysi, ir ji nematys, kad tu ją pamatei.

170/366

– Gerai, – tarė Olė pasislinkdamas su kėde. – O ką dabar daryti?

– Dabar lauksime, kada į mus tėkšis varškės desertas, – tariau.

Ir aš buvau mažumą susijaudinusi. Ką darys Mija, kai mus pastebės? Ką aš daryčiau ja dėta? Gurkštelėjau morkų ir apelsinų sulčių.

– Nusišluostyk ūsus.

– Ką?

– Ūsus nuo viršutinės lūpos, – tarė Olė. – Nuo sulčių.

Paėmęs servetėlę jis nušluostė man veidą.

– O, kaip gerai. Mija nusprogs tai pamačiusi.

Olė atitraukė ranką su servetėle.

– Tegul papučia man į uodegą. Tą darau ne dėl Mijos.

Tavo tokios dailios lūpytės, ar jau tai sakiau?

Tada jis mane pabučiavo. Pasijutau nejaukiai, bet įsitraukiau į žaidimą: bučinys buvo ne ką prastesnis negu kine – kaip turi būti. Nors Oskarą teik. Viena ranka įsikibau Olei į plaukus. Tą visą laiką norėjau padaryti.

Baigėme bučiuotis, kai suskambėjo Olės mobilusis telefonas.

– Oho! – Neatgaudamas kvapo Olė ištraukė jį iš kelnių kišenės. – Tai Mija! – sušnabždėjo.

– Super! Tai atsakyk!

Hm, buvo visai neblogai. Ėmiau gailėtis, kad praėjusią naktį miegojau kaip užmušta.

– Sveika, brangioji! – tarė Olė. – Koks oras Štutgarte?

171/366

Apsimečiau, kad turiu užsisegti batą, ir lenkdamasi dirstelėjau atgal. Mijos meilužis sėdėjo prie stalo vienas, Mijos niekur nesimatė. Meilužis atrodė sutrikęs, net gerokai. Jis dairėsi į visas puses tarsi kažko ieškodamas.

– O, čia fantastiškas oras, – pasakė Olė. – Kaip tik bėgioju po parką. – Jis mirktelėjo man. – Vakar vakare? Ak, nieko ypatinga. Išrašiau kelias sąskaitas ir žiūrėjau televizorių. O tu? Taip, suprantu. Tokios stažuotės visada be galo vargina. Tose konferencijų salėse oras – nors kablį kabink.

Kada išvažiuoji? Ar eisi šįvakar į kulinarijos vakarėlį pas Karoliną ir Bertą, o gal paprasčiausiai nueisime kur nors pavalgyti? Gerai, kaip nori. Važiuok atsargiai, brangioji.

Myliu tave. Iki greito. – Jis nuspaudė mygtuką ir vėl įsikišo mobilųjį į kelnių kišenę. – Na, kaip? Kur ji?

– Man regis, registratūroje, – tariau. – Meilužis vis dairosi, kur ji dingo. Tikriausiai ji mudu pamatė ir išpuolė pro duris tau skambinti.

– Taip jai ir reikia, – nusprendė Olė. – Pasakyk atvirai, Geri, na, tik pasižiūrėk į jį: ką tas tipas turi tokio, ko neturiu aš?

Vėl suskambo mobilusis telefonas. Šįsyk Mijos meilužio. Jis kažką pasakė ir išėjo iš žiemos sodo.

– Cha cha, – tariau. – Tai buvo Mija. Ji tikriausiai jam pasakė, kad šiandien negali pusryčiauti. Man jos tiesiog gaila. Turėtų jaustis kaip tarp kūjo ir priekalo.

Olė abiem rankom suėmė mano galvą.

– Tu nuostabi, Geri!

172/366

– Malonu buvo pasitarnauti.

Olė pamėgino ir vėl mane pabučiuoti. Aš jį atstūmiau.

– Ei, juk niekas į mudu nebežiūri!

– Bet...

– Jokių bet! Tavo planas pavyko! – Aš atsistojau. – Nors neturiu jokio supratimo, ką tu tuo pasiekei ir kas bus paskui, dabar turiu sutvarkyti savo reikalus.

Man reikėjo kuo skubiau grįžti į viešbučio kambarį ir surinkti nuo grindų tabletes.

Tik dar greitai suvalgysiu tą gardų Elzaso sūrį, hm, koks skanus!

Olė atrodė nepatenkintas.

– Suprantu, kad tau reikia truputį atsitolinti. Visa tai labai jau beviltiška... na, tiesiog baisi maišalynė. Ir dar tas Džo.

– Taigi, – tariau. Paėmiau dar gabalėlį Morbier Royal sūrio, bet ir vėl padėjau ant lėkštės. Ką aš darau! Jau tiek laiko iššvaisčiau valgydama. Energingai užsimečiau rankinę ant peties. – Lik sveikas, Ole. Su tavimi buvo labai įdomu. Bet dabar aš labai skubu.

Tai buvo tiesa. Kol aš strimgalviais bėgau iš valgomojo, laiškanešys jau tikriausiai įmetė atsisveikinimo laišką į žalią mano tėvų laiškų dėžutę. Reikėjo kuo greičiau išvažiuoti į Novosibirską.

– Geri, tas Džo visai netikęs. Tu vis pasirenki netinkamus vyrus, – dar spėjo pasakyti Olė, bet aš apsimečiau, kad jau nieko nebegirdžiu.

173/366

Fojė akies krašteliu pamačiau raudonplaukę personą pranykstant už kolonos ir nebesidairydama užbėgau laiptais. Trečiame aukšte prisiminiau, kad reikėjo paprašyti registratūroje kambario rakto, bet 324 kambario durys buvo atviros.

Kokia laimė! Nebereikės lipti žemyn į registratūrą ir regzti visokiausių istorijų.

Atsitrenkiau tiesiai į vežimuką su valymo priemonėmis.

Iš už vežimuko su nuostaba į mane žvelgė drūta moteriškė.

Per petį ji buvo persimetusi dulkių siurblio žarną, o po pažasčia pasikišusi dulkių šluotelę.

– Nesiurbkite dulkių! – sušukau vos atgaudama kvapą.

– Čia mano kambarys!

– Šiame kambaryje niekas nebegyvena, – tarė kambarinė. – Aš ką tik sutvarkiau jį kitiems svečiams.

– Ką – jau? Mes buvome išėję tik valandėlei!

Neįtikėtina!

– Ar jūs ką nors pamiršote? – paklausė kambarinė.

– Taip, žinoma.

– O ką?

– Savo...

Ta kvaila karvė! Ji tikrai matė, kad susiurbia trisdešimt dvi tabletes. Bet ką man dabar daryti? Atimti iš jos siurblį ir praplėšti dulkių maišelį?

Kambarinė pažvelgė į mane purtydama galvą ir nuvažiavo su savo vežimėliu.

Aš likau stovėti kambaryje nuleidusi rankas.

174/366

Pralaimėjau. Mano bilietas į Anapilį pradingo dulkių siurblyje.

O po visą Vokietiją zujo laiškanešiai.

⁓ Mieloji Tina, mielas Frankai, labai trumpai ir aiškiai: mano testamento užginčyti nevalia.

Noriu, kad Chisola gautų perlų karolius, nešiojamąjį kompiuterį ir iPod, be jokių diskusijų ir priekaištų vaikui. Jei norite, iš savo pačių pinigų galite nupirkti Arsenijui ir Habakukui po perlų vėrinį, nešiojamąjį kompiuterį ir iPod, bet pagalvokite, kodėl jūs geriau elgiatės su berniukais negu su savo dukra ir kuo toks elgesys gali baigtis (sic!).

Ir dar kai kas: žinoma, gal ir yra karvių, kurių valgymo įpročiai tokie patys kaip mūsų, bet tarp žmonių neįprasta, kai sukramtytą maistą suvalgo kas nors kitas. Ir jeigu jums neaišku, kodėl pas jus niekas nė neprisiliečia prie salotų, žinokite, ką praėjusią vasarą pasakė Tina. Cituoju: „Taip, tas dubuo labai vertingas. Mes jį naudojame viskam – salotoms, pudingui, kojų vonelėms ar kai kas nors vemia susirgęs gripu dėl virškinimo trakto komplikacijų.“ Dar turite klausimų?

Galėčiau pasakyti dar kai ką tema „Geri papročiai ir geros manieros“, bet turiu parašyti dar penkis atsisveikinimo laiškus, užsisakyti viešbutį ir išjungti šaldytuvą.

175/366

Su geriausiais linkėjimais jūsų labai užsiėmusi Geri

⁓

Dešimtas skyrius Žinoma, ir be migdomųjų galėjau įlipti į nesvarbu kur važiuojantį traukinį. Taip, geriau pažiūrėjus, tai buvo vienintelė alternatyva. Juk viena buvo aišku: namo grįžti nebegaliu.

Kai visi bus perskaitę mano laiškus, apskritai niekur nebegalėsiu eiti.

Ir ko tik juose neprirašiau!

Pavyzdžiui, tetai Evelinai! Jeigu ji sužinos, kad aš visai nemiriau, pasmaugs mane savo rankomis. Tikriausiai nei Folkeris, nei dėdė Korbmacheris neapsidžiaugė tuo, kad Folkeris – ne dėdės Korbmacherio sūnus. O teta Evelina tai jau ir tikrai neapsidžiaugė.

Arba tam Adrianui iš „Auroros“. Tiksliai nebeatsiminiau, bet buvau beveik tikra, kad aprašiau jam savo krūtis. O Dieve!

Ką aš pridariau! Ir ką dabar daryti? Reikėjo kur nors gerai pasislėpti. Bet kur man dingti? Į galvą atėjo vienas vienintelis žmogus, kuriam dabar dar galėjau rodytis į akis.

177/366

– Geri, saulyte! – sušuko Čarli. – Na ir siurprizas. Ulrichai, padėk dar vieną lėkštę ant stalo. Geri atėjo su mumis papusryčiauti.

– Ar pašto dar neatnešė?

– Ką tik atnešė. Gavau siuntinuką iš Babyland. Tokie gražučiai maži drabužėliai. Ir aliejinis kremukas. Kaip tik norėjau viską išpakuoti ir išbandyti. Kodėl tu su kelioniniu krepšiu? – paklausė Čarli.

– Kadangi... supranti, nebegaliu grįžti į savo butą, – paaiškinau jai. – Teta užmuštų mane krucifiksu.

– Kas tai senei ir vėl užėjo? Gal užmiršai nušveisti laiptų turėklus?

Ulrichas, mūvintis vien boksininko trumpikėmis, paplojo man per petį.

– Labas rytas, senute. Kavos?

– Taip, mielai, – atsakiau sėsdamasi į vieną iš pintų kėdžių aplink seną virtuvės stalą. Ant jo gulėjo storas žydrai ir rausvai dryžuotas paketas, o ant paketo du laiškai, vienas iš jų – manasis.

– Gerai, Čarli pastaruoju metu geria tik kmynų arbatą, – tarė Ulrichas.

– Ir tu gertum, jeigu tave pykintų taip kaip mane, – pasakė Čarli sėsdamasi prie manęs. – Kad pykina rytais – gryniausias melas. Mane pykina ištisą dieną.

– Mane irgi, – pritariau aš įsmeigusi akis į savo laišką.

Galėjau stverti jį ir suvalgyti. Kartą mokykloje taip ir padariau su rašteliu, kurį atsiuntė Čarli.

178/366

– Atiduok šen raštelį, panelyte, – užbliovė Rotė. – Na, greičiau! Skaičiuoju iki trijų. Vienas, du...

Kai jis ištarė „trys“, susigrūdau raštelį į burną. Kitaip negalėjau, nes ten buvo parašyta: „Rotė – sadistiškas, neofašistiškas nusipenėjęs kuilys“, – ir tai, deja, buvo tiesa.

– Ar atsimeni, kaip tave tada išgelbėjau nuo Rotės, Čarli? – paklausiau. – Turėjau šimtą kartų parašyti: „Vokietijoje popierius nevalgomas.“ – Taip, tas diedas iš tikrųjų taikė viduramžių metodus, – prisiminė Čarli. – O jam buvo daugių daugiausia keturiasdešimt metų. Tik pagalvok. Jeigu man nepasiseks, mano vaikas gaus jį už mokytoją. O, kas gi čia? Laiškas nuo tavęs, Geri? Man? Argi negalėjai paskambinti? – nusijuokė ji. Širdis nusirito man į kulnus.

– Žinai, Čarli, aną savaitę buvau gerokai išgėrusi... Verčiau perskaityk jį vėliau.

Bet Čarli susižavėjusi ištraukė laišką iš voko ir išlankstė. Jos akys ėmė bėgioti mano eilutėmis.

– Kodėl tu rašai... taip, tai, deja, tiesa... Žinoma žinoma, rūdys dezinfekuoja...

Ji sukikeno, paskui jos akys sudrėko, tikriausiai ji perskaitė tą vietą, kur parašiau, kad ji – geriausia, kas man teko šiame pasaulyje, ir kad jos dukrai linkiu susirasti tokią pačią draugę kaip ji.

– O, kaip gražu! Ulrichai, Geri parašė man meilės laišką. Ak, Geri, ar ne? Kaip miela!

Aš prikandau lūpą.

179/366

– Tokių nuostabių minčių tik tau ir šauna į galvą...

Bet štai ji suraukė kaktą, tikriausiai priėjo prie P. S. Paskutinius sakinius perskaitė garsiai.

– Jau geriau leisiu taisyti neužmarintą danties šaknį negu klausysiuosi, kaip Čarli dainuoja Somewhere over the rainbow. Todėl prašau tavęs – nesugalvok per mano laidotuves giedoti Ave Maria ar ką nors panašaus. Jokiu būdu nenorėčiau, kad prie mano karsto žmonės imtų prunkšti iš juoko. Kaip tai suprasti?

Ulrichas pažiūrėjo į mane sutrikęs.

– Geri!

– Aš... aš... – Nežinojau, ką atsakyti. Čarli atrodė įtūžusi.

– Ar tai tiesa, Ulrichai? Tu tikrai taip sakei?

– Ėėė... gal kada ir pasakiau, – gynėsi Ulrichas. – Bet Geri...

– Bet juk tu tik juokavai! – spyrė jį į kampą Čarli.

– Na... uf, jeigu jau taip tiesiai manęs klausi, gal ir tikrai taip manau, – tarė Ulrichas. – Bet geriau paklausk, kodėl Geri tau...

– Ką gi tai turėtų reikšti – kad aš nemoku dainuoti? – pertraukė jį Čarli. – Aš esu paklausi atlikėja. Turiu... krūvas kvietimų. Pavyzdžiui, kitą savaitgalį dainuosiu vestuvėse.

Ar žinai, kiek kartų bažnyčioje giedojau Ave Maria? Ir kiek kartų Saving all my Love to you ir Candle in the Wind. Net neįmanoma suskaičiuoti.

180/366

– Tai tiesa, – tarė Ulrichas. – Bet Geri tikriausiai ne dėl to...

– Gal kada atkreipei dėmesį, kad visur dainuoji tik vieną kartą, – pasakiau įsmeigusi akis į grindis. – Niekas nekviečia tavęs antrą kartą.

– Taip, nes dažniausiai dainuoju vestuvėse, o gyvenime tuokiamasi ne taip dažnai, – atkirto Čarli. – Tą patį galima pasakyti ir apie laidotuves. Ulrichai, tu juk žinai, kad vos nesudariau sutarties dėl plokštelės, ar ne? Ta firma buvo ne šiaip sau kokia! Ji yra sudariusi sutarčių su garsiausiomis žvaigždėmis, o norėjo manęs!

– Taip, – sutiko Ulrichas. – Bet tai buvo prieš išgirstant tave dainuojančią. Čarli neteko žado.

– Man labai gaila, – pasakiau aš.

– Taip, ir man! – atšovė Čarli. – Dešimt metų paaukojau šitai karjerai, o dabar kažkas sugalvoja man pasakyti, kad nemoku dainuoti! Na ir geri draugai, turiu pasakyti.

– Žinoma, tu moki dainuoti, – tariau. – Bet dainuoji negražiai.

– Nepakankamai gražiai, nori pasakyti. Tai ką, sulaukusi trisdešimties dabar liksiu be profesijos?

– Tu juk turi mane, – nesutiko Ulrichas.

– Ak, užsičiaupk, – užsipuolė jį Čarli. – Jūs abu neturite nė žalio supratimo apie muziką, judu absoliučiai nemuzikalūs.

– Bet tu irgi, – nenusileidau aš.

181/366

– Geriau patylėtum, – sušnypštė ant manęs Čarli. – Na ir gera draugė! Kad tai pasakytum, visai nebūtina rašyti laiško! Gali nesijaudinti, per tavo laidotuves negiedosiu! Aš šoksiu... – Čia ji nutilo ir vėl dirstelėjo į laišką. – Kas čia dar per velniava su tom laidotuvėm? Ir kodėl tu dovanoji man pagalvėles su rožėmis?

Aš ir vėl nudūriau akis į grindis.

– O Dieve! – pralemeno Čarli.

– Kai tu pas mus atėjai, aš iš karto supratau, kad čia kažkas ne taip, – tarė Ulrichas. – Tavo žvilgsnis buvo toks paplaukęs.

– Geri! – Čarli išplėtė į mane akis, uždėjusi ranką sau ant širdies. – Būk gera, pasakyk, kad nenorėjai to daryti.

– Aš norėjau tai padaryti, – pasakiau. – Tu neturi jokio supratimo.

– Būk gera, pasakyk, kad nenorėjai to daryti, – pakartojo Čarli, šįsyk grasinamai.

– Man labai gaila. Viskas turėjo vykti kitaip. Viską buvau gerai suplanavusi. Bet paskui atėjo kambarinė ir viską susiurbė. – Aš pravirkau. – Dabar visi gavo mano atsisveikinimo laiškus, o aš nebežinau, ką daryti.

– Jeigu čia kas nors ir turi verkti, tai aš! – suriko Čarli.

– Tu negalėjai taip su manim pasielgti! Aš juk nėščia! Ar bent pagalvojai apie mane?

– Aš... bet palauk, juk aš likau gyva, – ėmiau teisintis.

– Ačiū Dievui, – sušuko Čarli ir apkabino mane taip, kad vos nesutraiškė. – Ačiū Dievui!

182/366

Valandą su viršum pasakojau Čarli ir Ulrichui visą istoriją, Čarli per tą laiką septynis kartus bėgo išsivemti, penkis kartus beveik vėmė, o dukart iš tikrųjų.

Išdėsčiau viską kiek galėdama trumpiau, apeidama visus filosofinius tos katastrofos aspektus. Ne itin smulkiai pavaizdavau visą tą reikalą su Ole – pavyzdžiui, nepapasakojau, kad mudu daugiau ar mažiau buvome nuogi, – tik pasakiau, kad jis nieko nenutuokdamas sutrukdė man praryti tabletes ir kad dėl jo visos tabletės atsidūrė ant grindų ir buvo susiurbtos.

Ulrichas labiausiai susidomėjo istorija apie Miją ir Olę („Ta raudonplaukė niekšė iš tikrųjų turi meilužį?“) Čarli, nepaisant nuolatinio pykinimo, suprato, kad Mijos ir Olės reikalai – tik šalutinis veiksmas, o tikroji drama dar prieš akis.

– Vadinasi, visi tavo draugai ir giminaičiai dabar įsitikinę, kad tu nusižudei, – tarė ji.

– Ne, tik tie, kurie gavo nuo manęs laiškus, – atsakiau.

– Bet jų, tiesą sakant, daug.

– Tavo tėvai?

– Hm, taip.

– Tai koks kipšas tave apsėdo? – sušuko Čarli. – Juk jie gaus infarktą! Tučtuojau visiems paskambink ir pasakyk, kad esi gyva.

Aš purčiau galvą.

– Negaliu, – priešinausi. – Mama mane užmuš.

– Bet juk tu to ir norėjai, – tarė Ulrichas.

183/366

– Tu privalai, – pasakė Čarli. – Žinai, negaliu pakęsti tavo mamos, bet negalima su ja taip elgtis. – Ji pašoko ir atkišo man telefoną. – Imk, skambink.

– Bet aš nedrįstu, – atsikalbinėjau.

– Tu paskambink, – tarė Ulrichas Čarli. – Geri šiuo metu ne visai pakaltinama, argi nesupranti? Ji tikrai norėjo tą padaryti. Kitaip nebūtų išsiuntusi visų tų laiškų.

– Neįtikėtina, kad ji tikrai norėjo tą padaryti, – stebėjosi Čarli. – Ji tik norėjo... Ji norėjo mus visus truputėlį pagąsdinti. Tai buvo kvailas spontaniškas sumanymas, ar ne, Geri?

Ulrichas papurtė galvą.

– Geri ne tokia, Čarli. Ji visada viską labai gerai apgalvoja. Jai reikia pagalbos.

– Nė už ką negulsiu į psichiatrinę, – gyniausi aš. – Jeigu tu tą turi galvoje!

– Žinoma, ne, – tarė Čarli.

– Bet reikėtų kreiptis į gydytoją, – pasakė Ulrichas. – Vien kad nepultum po artimiausiu traukiniu.

– Aš ne Anos Kareninos, o Merilinos Monro tipas, – patikinau jį. – Man reikia migdomųjų, o jie – Regency Palace kambarinės dulkių siurblio maišelyje. Taigi pavojus man negresia.

Kokia aš buvau kvaila! Reikėjo man išplėšti iš jos tą dulkių maišelį. Tada sėdėčiau sau traukinio kupė ir krapštyčiau vieną po kitos tabletes iš viešbučio šiukšlių.

184/366

Gal tai ir nebūtų buvę taip gražu, bet tada bent būčiau turėjusi šiokią tokią perspektyvą.

– Gerai, aš paskambinsiu tavo tėvams, – tarė Čarli. – Kad užkirstume kelią dar baisesnei katastrofai.

– O aš nueisiu į vonią, – bandžiau nusiplauti.

– Jokiu būdu, – tarė Ulrichas, nutvėręs mane už alkūnės. – Ten yra žirklės.

– Aš ir ne charakirio tipo, – nuraminau jį, metusi ilgesingą žvilgsnį į peilių rinkinį ant indaujos. – Nors norėčiau. Čarli surinko mano tėvų numerį.

– Labas rytas, ponia Taler, čia Čarli, Šarlotė Markvard.

Ta pati baisioji Šarlotė. Paklausykite, ponia Taler, jeigu jau atplėšėte gautus laiškus... Dar ne? Gerai, tai tada geriau to ir nedarykite... Taip, laiško nuo Geri neatplėškite, nes Geri sugalvojo tokį kvailą... na, suprantate, tas laiškas – tai toks kvailas pokštas, ne, neatplėškite! Neskaitykite jo. Po galais, na kodėl jūs manęs neklausote... Geri viskas gerai, iš tikrųjų, ji stovi šalia manęs. Taip, ir aš nežinau, ką tai reiškia, bet... na taip, ji visiškai teisi, jūs tikrai visuomet bjauriai kalbate apie jos plaukus... neskaitykite toliau, kaip sakiau, tabletes kambarinė... ji stovi čia žvali ir sveika... taip, bet Klausas iš tikrųjų buvo tragiškai pasibjaurėtinas tipas, joks pilno proto žmogus nebūtų jo net su replėmis... ne, Hana Kozlovski, net ir sulaukusi šešiolikos, dar skaitydavo vaikiškas knygas apie ponio nuotykius ir ant savo sąsiuvinių rašydavo I love Black Beauty... alio! Paklausykite...

Taip aš jai pasakysiu, net jeigu dabar ir ne pats

185/366

tinkamiausias laikas... Bet ir jūs turėtumėte... ponia Taler!

Geriau paskambinkite tiems žmonėms, kuriems Geri išsiuntė atsisveikinimo laiškus, kad nekiltų panika... taip, aš jus suprantu... ne, teta Hulda tikrai dėl to neišbrauks jos iš savo testamento... bet tai garbinga profesija, galėtumėte didžiuotis, mano mama sprogtų iš... bet... ak, žinote ką?

Visai nenuostabu, kad Geri kenčia nuo depresijos! Jūs esate baisi motina, tą jums visą laiką norėjau pasakyti. Čarli nuspaudė mygtuką ir numetė telefoną Ulrichui.

– Ta kvaila karvė kaip visada galvoja tik apie save! Šiaip ar taip, mums nėra ko rūpintis, kad ji negautų infarkto.

Ji užsirūstinusi ant Geri.

– Man regis, ne ji vienintelė, – tarė Ulrichas. – Ką, dėl Dievo, parašei tiems žmonėms, Geri?

Taip, ką, dėl Dievo, parašiau tiems žmonėms?

– Man būtina išvažiuoti į Novosibirską, – sušnabždėjau.

– Turiu kur nors pasislėpti.

Ulricho rankose suskambo telefonas.

– Būkite geri, paslėpkite mane! – ėmiau maldauti.

– Geri, man regis, bus geriau... – Ulrichas nespėjo baigti.

– Prašau jūsų!!!

– Bet, Geri, su tokiais priepuoliais negalima juokauti.

Psichiatro konsultacija...

– Apgyvendinsime ją vaikų kambaryje, – nutraukė jį Čarli. – Dieną naktį nenuleisiu nuo jos akių.

– Ačiū, – padėkojau. – Ačiū, ačiū, ačiū!

186/366

Tetos namuose buvo tylu. Susigūžusios mes prasliūkinome pro šoninius langus ir kuo tyliau užkopėme gaisrininkų laiptais. Man širdis vos neiššoko iš krūtinės, o rankos taip drebėjo, kad vos pataikiau į rakto skylutę.

– Nesuprantu, kam tą darau, – sušnabždėjau. – Jeigu teta Evelina mane nutvers, bus riesta.

– Bet tau reikia pasiimti savo daiktus, – sukuždėjo atsakydama Čarli. – Jeigu būčiau atėjusi viena, jie būtų galėję apkaltinti mane vagyste ir suimti. Be to, teta bus be galo laiminga, kad tu nenumirei.

– Tu nepažįsti mano giminaičių, – tariau.

Kai pagaliau pavyko atrakinti duris, pamatėme, kad mus kažkas aplenkė. Teta Evelina. Ji sėdėjo prie virtuvės stalo ir abiem rankom rausėsi mano papuošalų dėžutėje.

Ji išsigando nė kiek ne mažiau už mus. Aš stovėjau it mietą prarijusi ir spoksojau į ją, o teta spoksojo į mane.

Tik Čarli susitvardė ir tarė: – Laba diena! Nesitrukdykite, mes tik pasiimsime kai kuriuos daiktus. Ir nebijokite, tai ne Geri šmėkla, o ji pati.

– Tą tai aš matau, – sušnypštė teta Evelina. – Dorotėja jau paskambino ir pasakė, kad tu leidai sau taip bedieviškai papokštauti. Aš vis tiek nė minutės tuo nepatikėjau.

– Atsiprašau, – pralemenau. – Aš nenorėjau...

– Tavo mama išgyvena tikrą pragarą, – tarė teta Evelina. – Ji dabar visiems skambinėja ir aiškina, kad net ir prisiryti migdomųjų tablečių tu per kvaila.

– Na, to tai jau per daug, – neištvėrė Čarli.

187/366

– Jeigu sužinos teta Hulda... – nerimo teta Evelina.

– O ką tu, tiesą sakant, darai su mano papuošalų dėžute?

Nežinojau, ar man susigėsti, išsigąsti ar įniršti.

– Nieko, – atsakė teta Evelina. – Susitarkim iš karto: čia nebe tavo butas. Tu jo atsisakei. O tiek prisidirbusi netekai teisės čia gyventi.

– Bet vis tiek tai vis dar Geri daiktai, – įsiterpė Čarli. – Ir Geri papuošalai.

Teta Evelina užvožė papuošalų dėžutės dangtelį.

– Gal įsivaizduojate, kad man bent kiek rūpi tie pigūs niekeliai?

– Taip ir atrodė, – patvirtino Čarli.

– Neradai to, ko ieškojai, ar ne? – Žengiau žingsnį prie tetos Evelinos. Puikiai žinojau, kas jos galvoje. – Žiedo su akvamarinu ir perlų vėrinio čia nėra.

– Nesąmonė, nors, iš teisybės, jie man turėtų priklausyti, – spyrėsi teta Evelina. – Tu ir pati kuo geriausiai žinai. Čarli nutarė nebekreipti dėmesio į tetą Eveliną. Ji atbogino iš nišos mano lagaminą ir numetė ant lovos.

– Geri, mieloji, tu beturi tiek mažai daiktų! Ką padarei su šituo butu?

– Viską iš čia išmėžiau, – atsakiau nenuleisdama akių nuo tetos Evelinos.

188/366

– Man nuoširdžiai gaila tavo mamos, – tarė teta Evelina. – Tiesiog bausmė turėti tokią dukterį. Visuomet sakiau, kad esi bedievė padraika.

Pagaliau įniršis mane įveikė.

– Nevadink manęs padraika, teta Evelina!

– Bet juk nieko blogo aš nepasakiau, – gynėsi teta Evelina. – Tu visuomet perdėtai jautriai reaguoji. Negalvok, kad esi pasaulio bamba.

– Jei jau prakalbome apie padraikas, ar jau įsigilinai į mano biologijos vadovėlį, teta Evelina?

– Turi galvoje tas niekingas užuominas savo laiške? – Teta Evelina susidėjo ant krūtinės rankas. – Net ir aklas mato, kad Folkeris yra Rainerio sūnus: jo plaukai, kreivos kojos, nosis. Jeigu manei, kad pasėsi tarp mūsų nesantaiką, turiu tave nuvilti. Veltui išeikvojai savo nuodus.

– Tau geriau žinoti, teta Evelina, – tariau imdama nuo rašomojo stalo nešiojamąjį kompiuterį. – Tas Mendelis tikrai nieko nenutuokė. Čarli ištraukė komodos stalčių.

– Bent jau keletą apatinių kelnaičių gal dar turi?

– Tik tas, kurios gražios, – atsakiau.

– Čia tik trejos, – nusistebėjo Čarli.

– Taip, – atsakiau ir čia pat pasigailėjau, kad išmečiau visas kūno spalvos figūrą išryškinančias apatines kelnaites, atsiėjusias visą krūvą pinigų.

– Kuo skubiau kraustykis iš šito buto, – tarė teta Evelina. – Ir perdažyk jį. Būtų dar gražiau, jeigu paliktum jį

189/366

tokį apsilaupiusį ir užkrautum mums visą darbą. Ir nuompinigius už kitus tris mėnesius taip pat turi sumokėti.

– Na na, gal jau baigsite? – nebeiškentė Čarli. – Jūsų dukterėčia ką tik vos nenusižudė, o jūs užuot pasidžiaugusi, kad liko gyva...

– Visa tai tik spektaklis, – pasakė teta Evelina. – Kad apie ją visi kalbėtų. Kaip ir anuomet, kai ji tyčia sukūlė visą Meiseno porceliano servizą. Pažįstu tą mergiotę nuo pat gimimo ir žinau, ką ji sugeba.

Pagaliau trūko ir mano kantrybė.

– Ar dėdė Korbmacheris perskaitė mano laišką? – paklausiau. – O Folkeris?

Teta Evelina į mano klausimą neatsakė, tik sudejavo: – Tiek metų pas mus gyvenai, o dabar šitaip atsidėkoji!

– Vadinasi, neskaitė, – tariau. – Aš irgi nerodyčiau.

Nors jeigu Folkeris mokykloje per biologijos pamokas įdėmiai klausėsi, jam tikrai turėjo užkliūti savo akių spalva.

Gal jis tik nenorėjo gilintis.

– Ar tu tikrai nori tokiais niekingais ir melagingais kaltinimais sugriauti laimingą šeimą? – Tetos Evelinos akys svaidė žaibus. Čarli, sugrūdusi į lagaminą visus rastus daiktus, liovėsi darbuotis ir lūkestingai pažvelgė į mane.

– Nenoriu sugriauti laimingos šeimos, – pasakiau. – Bet nenoriu ir mokėti už ateinančius tris mėnesius nei remontuoti šio buto. Jeigu imsi reikalauti, aš pasistengsiu, kad

190/366

dėdė Korbmacheris įsigilintų į paveldimumo teorijos laimėjimus. Arba teta Hulda.

– Tai reketas, – sušnypštė teta Evelina.

– Jei liepčiau kas mėnesį pervesti į mano sąskaitą po 1000 eurų, tada būtų reketas, – nenusileidau. – O man galėtum pasipasakoti. Kas buvo tas laimingasis?

– Tai tikra niekšybė! – sušuko teta Evelina. Čarli užtraukė lagamino užtrauktuką ir nukėlė nuo lovos.

– Kas liko, pasiimsime rytoj, – tarė ji.

– Aš sakyčiau, kad tai dėdė Fredas, – pasakiau. – Pagal akių spalvą – pats tas.

Teta Evelina nieko neatsakė.

⁓ Miela Brita, į klasės susitikimą, deja, negalėsiu atvykti, nes ateinantį penktadienį numirsiu perdozavusi migdomųjų vaistų.

Tu, žinoma, netveri smalsumu sužinoti, ką aš pasiekiau gyvenime, kad kaip visada galėtum vaikščioti pasipūtusi.

Na gerai, aš neturiu ko slėpti!

Aš esu netekėjusi, neturiu draugo ir jau daug metų gyvenu be sekso. Nuomuojuosi vieno kambario butą, nutraukiau germanistikos studijas pirmame semestre ir nuo abitūros laikų priaugau lygiai keturis su puse kilogramo.

191/366

Visi mano draugai laimingai vedę ir/arba turi nuostabių vaikų. Važinėju keturiolikos metų senumo nisanu, jau turiu žilų plaukų, o vakarais labiausiai mėgstu žiūrėti Džeinės Ostin kūrinių ekranizacijas. Kartą per savaitę einu valyti tetos buto. Jau dešimt metų rašau meilės romanus „Auroros“ leidyklai. Mano pseudonimai yra Julianė Mark ir Dianė Dolar. Deja, mano darbo šiuo metu niekam nebereikia.

Dabartinis mano turto balansas: minus 498 eurai ir 29 centai. Be to, sergu neurotine depresija ir niekada nesu laimėjusi automobilio. Kaip, ar patenkinta?

Beje, tai NE aš anuomet įmerkiau tavo kasas į klijus ir priklijavau prie kėdės atlošo, nors tu taip įtikinamai priskundei Rotei. Nors ir dievagojausi esanti nekalta, turėjau šimtą kartų parašyti: „Vokiečių mergaitės neturi pavydėti kitoms mergaitėms gražių plaukų.“ Tu tuo tarpu vaipeisi liedama krokodilo ašaras. Tarsi kada nors būčiau norėjusi turėti tokius nušiurusius plaukus! Tačiau ir šiandien neišduosiu tikrojo kaltininko – esu solidari iki mirties!

Geri Taler, mergautine pavarde Plačiaburnė Varlė

⁓

Vienuoliktas skyrius Po gaisrininkų laiptais savo žaisliniame automobiliuke sėdėjo Johanas Paulis, užtvėręs mums kelią.

– Ge-ha-ri-hi! Ar tiesa, ką sakė mano mama?

– Ne, tikrai netiesa. Ji paisto visokias nesąmones, – tarė Čarli. – Leisk praeiti, Petrai. Čia juk ne dangaus vartai. – Ji nusijuokė iš savo sąmojo, bet Johanas Paulis net nesureagavo.

– Mano vardas Johanas Pau-u-lis. Petras – tai mano bro-ho-lis. Ge-ha-ri-hi! Ar tiesa, ką sakė mano mama?

– Gal tu kurčias, – pyktelėjo Čarli. – Leisk mums praeiti.

– O ką sakė tavo mama? – paklausiau.

– Ji sakė, kad tu nemyli Jėzaus, – tarė Johanas Paulis.

– Bet... aš myliu Jėzų, – pasakiau gana ryžtingai.

– Patrauk tą savo kerėplišką automobilį į šalį, kitaip man iškris kompiuteris, – liepė Čarli. – Tavo mamai tai brangiai atsieis!

193/366

– Bet mama sakė, kad tu nuliūdinai Jėzų, – tarė Johanas Paulis, iš lėto riedėdamas atbulas. – Ką tu padarei, kad Jėzus nuliūdo?

– Aš... aš... Jėzus nenuliūdo, – pralemenau.

– Žinoma, ne, – pasakė Čarli. – Jį ne taip lengva nuliūdinti, kaip tu manai. Be to, jis kilniaširdis. Gali ramiai pasakyti savo mamai.

– Tai ką tu pa-a-dare-e-i? – paklausė Johanas Paulis.

Prie virtuvės lango pasirodė Hila.

– Ateik valgyti, Johanai Pauli, – tarė ji, šaltai pervėrusi mane žvilgsniu. Į Čarli ji nekreipė jokio dėmesio. – Vaikui sunku suprasti, kad nuostabų gyvenimą, kurį padovanojo mums Jėzus, kažkas paprasčiausiai gali imti ir paniekinti.

Tiesą sakant, ir mums, suaugusiems, tai nesuprantama.

Pajutau norą gintis. Tik nežinojau kaip.

– Bet mano gyvenimas ne toks jau ir nuostabus, – tariau. – Jis net gerokai... Tai siaubingas gyvenimas. Bet už tai aš Jėzaus nekaltinu.

– Gyvenimą gauni iš Dievo rankų, o ką iš jo padarai, tai jau tavo valioje, – pasakė Hila.

– Na taip, gal penkiasdešimt procentų, – nepasidaviau aš.

Tada Hila įsirėmė rankomis į šonus.

– Siaubingas? Siaubingas? Tu savo gyvenimą vadini siaubingu? Juk esi sveika, ar ne? Turi stogą virš galvos ir visada esi soti, ar ne? – staiga prapliupo ji temperamentingai, akimis laidydama į mane žaibus. – Ar žinai, kiek yra

194/366

pasaulyje žmonių, kuriems blogai? Kiek žmonių gyvena šalyse, kuriose vyksta karas, kur badas ir nepriteklius?

Kiek daug žmonių svajoja turėti sveiką kūną? Tu nusidedi Dievui nevertindama to, kad tau gerai einasi.

Aš prikandau lūpą.

– Žinai, tu mane taip nervini, – tarė Čarli, traukdama mane už alkūnės šalin. – Teisuolė, religinė fanatikė! Ar žinai, kiek pinigų tavo vaikai išleis psichiatrams, kai suaugs? Jėzus nuliūs, jeigu jūs ginčysitės. Jėzus nuliūs, jeigu triukšmausite. Jėzus nuliūs, jeigu sisiosite į kelnes!

Jeigu kas nors ir nusideda, tai tu! Tik to net nepastebi. Einam, Geri, dinkim iš čia kuo greičiau, kol ji dar nepradėjo krapyti mūsų šventintu vandeniu.

Automobilyje aš apsiverkiau.

– Juk Hila teisi, – sriūbavau. – Jeigu kiekvienas, kuriam blogiau negu man, nusižudytų, nebebūtų gyventojų pertekliaus problemos.

– Žinoma, visuomet yra tokių, kuriems blogiau, – pritarė Čarli. – Valgyk daržoves, trečiojo pasaulio vaikai džiaugtųsi, jeigu išvis turėtų ko valgyti. Nedejuok, jeigu susimušei kelį, pagalvok apie žmones, kurie apskritai neturi kojų. Neverk, kad pastipo tavo katė, vargšė Katerina Lemuskaja per skerdynes Vladivostoke prarado vyrą, sūnus ir dukteris.

Aš jau senokai buvau skaičiusi laikraščius.

– Kas ta Katerina Lemuskaja ir kas per skerdynės Vladivostoke?

195/366

Čarli atsiduso.

– Neturiu žalio supratimo, sugalvojau. Tuo noriu pasakyti, kad nėra tokio mato, kuriuo galėtum išmatuoti nelaimes. Nelaimė yra santykinė.

– Vargšė Katerina Lemuskaja, – tariau apverkdama sunkų jos likimą, net jeigu ji ir neegzistuoja. Tą akimirką man ir vėl suskaudo krūminį dantį.

Ne visi nirto ant manęs, kad esu dar gyva. Buvo ir tokių, kurie apsidžiaugė. Bent jau taip tvirtino Ulrichas, savaitgalį atsakinėjęs į telefono skambučius. Paskambino mano seserys, Karolina ir Bertas, Marta ir Marijus, teta Aleksa ir pusbrolis Haris. Visi norėjo pasakyti, kad džiaugiasi, jog aš dar gyva. Bent jau taip sakė Ulrichas. Aš nedrįsau eiti prie telefono, tik tylomis papurtydavau galvą, kai jis atkišdavo man ragelį. Jokiu būdu negalėjau su niekuo kalbėtis. Galėjau kiaurai žemę iš gėdos prasmegti. Ir buvau tikra, kad nei teta Aleksa, nei pusbrolis Haris man nieko malonaus nepasakys. Tikriausiai ir Lulu, ir Tina.

– Geri atskambins vėliau, – tvirtino Ulrichas ir užsirašinėjo kaip gera sekretorė.

Kartais jis man pateikdavo trumpą atpasakojimą.

– Lulu klausia, ar dar tebeturi kažkokio kietokujo31 elektroninio pašto adresą ir ar tas skaičius reiškia tai, ką ji galvoja. Tina teiraujasi, kokių elementų reikia MP3 grotuvui, o pusbrolis Haris sakė, kad tavo eilė dabar nebe tarp

196/366

Franciskos ir dėdės Gustavo, o po kažkokios Gabi, kuri neseniai patvirtino dalyvausianti pokylyje.

Visą savaitgalį sėdėdavau arba gulėdavau kambaryje, kuriame repetuodavo Čarli, – būsimajame vaikų kambaryje – ant sofos ir spoksojau į lubas arba į sienas. Žaliuzės buvo nuleistos, ir aš nebūčiau galėjusi pasakyti, ar dabar diena ar naktis. Tiesą sakant, tai buvo nesvarbu.

Nesitikėjau, kad dabar man bus daug blogiau negu prieš savižudybę. Turiu galvoje – prieš nepavykusią savižudybę. Sumautas planas! Nėra ko įsivaizduoti, kad turiu organizatorės talentą. Jeigu viską gerai suplanuoji, numatai ir nenuspėjamus dalykus, tai turėjo būti aišku.

Būčiau turėjusi bent jau sukurpti planą B. Dar gerai, kad nors danties skausmas vėl apmalšo.

Spoksojau į lubas. Prieš keletą metų kambarį buvome išklijavę dėžutėmis nuo kiaušinių, kad kaimynams netrukdytų Čarli dainavimas. Jos atrodė taip keistai – priklijuotos viena prie kitos ant sienų ir lubų, o Čarli, negana to, dar apipurškė jas tamsiai violetiniais ir kreminiais dažais.

– Nors ir praktiška izoliuoti vaikų kambarį nuo triukšmo, aš pagalvočiau apie jo pertvarkymą be kiaušinių dėžučių, – tariau Čarli, kai ji užsuko pas mane ir įsitaisė šalia ant sofos.

– Nori pasakyti, nudažyti žydrai su debesiukais? – paklausė Čarli. – Taip, aš apie tai jau irgi galvojau. Juk turiu marias laiko, dabar dainuosiu tik maudydamasi vonioje.

197/366

– Atleisk, Čarli. Neturėjau tau visko sumaitoti, – atsidusau.

– Dar daugybė dalykų teikia man malonumą, – tarė Čarli. – O tu, kad ir kaip gaila, teisi: aš iš tikrųjų dainuoju blogiau nei vidutiniškai. Būčiau ir pati pripažinusi, jeigu kas nors būtų man tai pasakęs. Bet tokie jau tie žmonės: niekada nepasakys tau svarbiausių dalykų. Man regis, tu parodei gerą pavyzdį. Aš ką tik paskambinau tėvui ir pasakiau, kad kuo skubiau susitvarkytų dantis, nes iš jo burnos sklinda negeras kvapas.

– Ir jis tikrai tuo neapsidžiaugė.

– Ne, bet kai apie tai pagalvos, džiaugsis, kad pasakiau. Visi tą kvapą užuodžia, bet niekas nepaskatina ką nors pakeisti, juk tai nedora, ar ne? Neturėtume išsisukinėti nuo tiesos. Geri, gal nori ko nors užkąsti?

Aš papurčiau galvą.

– Juk tu visą laiką galvoji, kaip ir vėl tą padaryti? – paklausė Čarli.

– Ne visą laiką, – išsigyniau. – Likusį laiką bandau prisiminti, kam ką parašiau.

– Bet juk tai tikriausiai liko tavo kompiuteryje, – tarė Čarli. – Ar viską ištrynei?

– Žinoma, – atsakiau. – Ištryniau beveik viską, išmėžiau ir išmečiau. Norėjau, kad liktų tik tikri daiktai, ar supranti?

– Žinoma. Bet čia yra ir geroji pusė. Atsikratei visokio balasto ir gali pradėti viską iš pradžių.

198/366

– Be darbo, be pinigų, be buto, – tariau. – Ir dar kai visi griežia ant manęs dantį.

– Tik tavo pasimaišiusi šeimynėlė pyksta ant tavęs. O dėl darbo, tai gali jo pasiieškoti kitoje leidykloje, – pamokė mane Čarli. – Žinai, gal aš ir tikrai nemoku dainuoti, bet tu iš tikrųjų moki rašyti!

– Taip, bet man nesudaromos galimybės, – pasakiau. – O kai įžeidžiau savo vyriausiąjį redaktorių, parašiusi trijų puslapių pamfletą, praradau ir paskutinę menkų menkiausią dar egzistavusią galimybę. – Aš užsidengiau veidą rankomis. – O jis man išties pasirodė visai malonus.

Ulrichas pravėrė duris ir įkišo galvą vidun.

– Atėjo Karo su Bertu.

– Aš nieko nenoriu matyti, – ėmiau prieštarauti, bet Karolina prasibrovė pro Ulrichą ir puolė prie sofos ant kelių manęs apkabinti.

– Geri, o Dieve, kaip tu mane išgąsdinai, aš taip džiaugiuosi, kad tu to nepadarei, aš niekada nebūčiau galėjusi sau dovanoti, kad nieko nepastebėjau, visuomet galvojau, kad tu laiminga, juk esi toks linksmas, nuostabus žmogus, tave visi myli, o visų pirma vaikai, kaip tu manai, kodėl mes norėjome, kad būtum Flo krikštamotė, man ramu, kai žinau, kad tu ja pasirūpintum, jeigu mums kas nors atsitiktų, ak, Geri...

– Man labai gaila, – sumurmėjau.

199/366

– Štai tavo žiedas, – tarė Karolina. – Jis nuostabus, taip puiku, kad tu skyrei jį Flo, bet man būtų daug maloniau, jei atiduotum po keturiasdešimt ar dar daugiau metų...

Ji užmovė man ant piršto žiedą su akvamarinu.

– O kaip bus su triušiuku? – paklausiau. – Po keturiasdešimt metų jau tikriausiai bus per vėlu.

Karolina atsiduso.

– Žinai, juk galų gale man reikės juo rūpintis... Bet vietos turime pakankamai, o Florina iš tikrųjų jau gana protinga... Taip, manau, ji gaus triušiuką.

– Bent jau tiek, – pasakiau patenkinta.

Bertas rymojo prie durų staktos.

– Ulrichas sako, kad tu netekai darbo. Kodėl nieko nesakei? Mūsų firmoje nuolat ieškoma biuro darbuotojų.

Uždirbtum nė kiek ne mažiau negu rašydama.

– Tai būtų... – Aš krenkštelėjau. – Ačiū.

– O dėl vyrų – ei, Geri, tokia graži, sąmojinga ir šauni moteris kaip tu visuomet spės ištekėti, – pasakė Bertas.

– Žinoma, – pritarė jam Ulrichas.

– Tu pats manęs nenorėjai, – įgėliau jam.

– Ne, tai tu manęs nenorėjai, – atsikirto Ulrichas.

– Taip, nes tu manęs nenorėjai.

– Kol dar netekėjusi, mėgaukis laisve, – pasakė Bertas.

– Ne visuomet malonu turėti šeimą ir mokėti kreditą. Kartais viską atiduočiau, kad galėčiau sekmadieniais išsimiegoti.

200/366

– Koks kvailys, – tarė Karolina. – Štai tau tipiškas vyriškas mąstymas. Bet iš tikrųjų čia yra tiesos, Geri. Tik pagalvok, kokių malonumų gali sau leisti vienišiai, pavyzdžiui, Bridžita Džouns.

– Netikęs pavyzdys, – nesutiko Čarli. – Juk ji galiausiai gavo Koliną Fertą.

– Bet tik kine, – nenusileido Karolina.

– Taip, bet pagalvok apie visas nenusisekusias santuokas, – tarė Bertas. – Jūs dar nežinote, Mija su Ole kaip tik išgyvena smarkią krizę.

– Ak taip? – paklausė Čarli.

– O taip, – atsakė Bertas linktelėdamas. – Vakar vakare Olė buvo pas mus ir pasakė vieną kitą nevienareikšmę užuominą. Mija...

– ...ta padraika, – pridūrė Karolina.

– ...jį apgaudinėja, – tarė Bertas. – O ir Olė ne šventuolis. Po galais, jis atrodė toks pribaigtas. Tokio dar nebuvau matęs.

– Taigi, bet jį ištiko šokas, kai papasakojome apie Geri, – pasakė Karolina. – Jis pabalo kaip kreida.

– Taip, tikrai, – patvirtino Bertas. – Bene penkis kartus paklausė, ar mes nesuklydome, ir norėjo sužinoti visas smulkmenas.

– Iš tiesų... – tarė Čarli. – O kur buvo Mija?

– Jai buvo migrena, ji liko namie lovoje, – pasakė Bertas. – Suprask, nusikalė stažuotėje.

201/366

– Ji tikra bestija, – tarė Karolina. – Visada tą sakiau. Bet mums jau laikas eiti, auklė bus tik valandą. – Ji pabučiavo man į skruostą. – Lik sveika, Geri, o judu ją gerai prižiūrėkite.

– Tą ir darome. – Čarli uždėjo ranką sau ant pilvo. – Kai man nereikia eiti išsivemti.

– Cha cha, – pasakė Karolina. – Vėmimas – tai tik vaikų žaidimas palyginti su tuo, kas tavęs laukia.

Mielai būčiau amžiams likusi sėdėti Čarli bute ant sofos, bet supratau, kad tai neįmanoma. Tiesą sakant, turėjau tik tris galimybes, bet nė viena iš jų manęs netenkino: arba pabandyti tą patį dar kartą, arba gultis į psichiatrinę ligoninę, arba kaip nors gyventi toliau.

Sekmadienio vakare Ulrichas vėl atėjo į kambarį su rašteliu ir perskaitė: – Tavo mama liepė tau perduoti, kad ryt ryte, aštuntą valandą, turi ateiti pas ją pasiaiškinti, kitaip ji nebelaikys tavęs savo dukterimi. Kad bent kiek įsivaizduotum, kokį pragarą per tave jai dabar tenka išgyventi. Jeigu jai dar kartą teks telefonu aiškintis dėl tavo pasibjaurėtinų ir niekingų išdaigų, ji atsidurs ligoninėje, nes nebeatlaikys jos širdis.

– Gerai, – tarė Čarli. – Ten, man atrodo, jai ir vieta.

– Bent galėtum pati prieiti prie telefono ir pasiaiškinti dėl savo elgesio, sako tavo mama, – tęsė Ulrichas.

202/366

– O, šakės! – nesusivaldžiau aš.

– Tau nebūtina to daryti, – tarė Čarli. – Tegul ta senė pasiautėja.

– Bet tu jos nepažįsti. Ji tą sako visai rimtai, – patikinau. – Niekada nebegalėsiu rodytis jai akyse.

– Na ir kas? Blogiausiu atveju ji nepaliks tau palikimo, ir tu negausi keraminio leopardo! Ooo, kaip gaila, – nusišaipė Čarli.

– Bet ji teisi. Aš iš tikrųjų elgiuosi niekingai ir bailiai, – pasakiau.

– Man taip neatrodo, – tarė Čarli. – Tu man atrodai netgi labai drąsi. Parašyti visus tuos laiškus ir likti gyvai...

– Bet juk ji ketino daryti visai ką kita, – paprieštaravo Ulrichas. – Čarli, mieloji, kiek kartų tau reikės aiškinti tą patį?

– Neketino, visai neketino, – nesutiko nė kiek nesutrikusi Čarli. – Jūs neįvertinate pasąmonės. Ji visuomet stipresnė už mus. O Geri pasąmonė norėjo gyventi! Ji norėjo nemalonumų! Norėjo sumaišties. Jai jau buvo įkyrėjęs visas tas mandagus, veidmainingas mėšlas.

– Puiku, – tariau. – O dabar aš turiu už tai atkentėti.

Nekenčiu savo pasąmonės.

Bet gal Čarli ir buvo teisi: nors aš norėjau tysoti ant sofos, kitą rytą mano pasąmonė mane kuo anksčiausiai pažadino ir išvertė iš lovos. Ji iš tikrųjų norėjo nemalonumų.

Lygiai aštuntą paskambinau prie savo tėvų durų.

203/366

Atidarė tėvas. Jis atrodė pavargęs ir senesnis negu paprastai.

– Labas, tėti, – tariau.

– Labas, Geri, – atsakė tėvas. Iš jo veido negalėjai nieko išskaityti. Jis nė neketino manęs apkabinti ir pabučiuoti, kaip paprastai. – Mama virtuvėje.

– Žinai, prieš tave stoviu ne aš, – pasakiau. – Tai mano pasąmonė.

Tėvo veidas nė nekrustelėjo.

– Mama nenori tavęs matyti. Ji ką tik gavo gėlių. Nuo tetos Huldos.

– O. Maniau, tetai Huldai pasakėte, kad aš... ne... Ar man išeiti?

– Nedrįsk! – sušuko iš virtuvės mama. – Tegul ji užeina!

– Užeik vidun, – tarė tėvas.

– Tetos Huldos savaitgalį nebuvo namie, – sušuko mama iš virtuvės. – Aš pasakiau jos namų šeimininkei, maldavau, kad sunaikintų tavo laišką, bet ta netikusi lenkė apsimetė, kad nesupranta, ką jai sakau...

– Man labai gaila.

Tariamai mėgstanti barnius mano asmenybės pusė vėl pasislėpė kuo giliausiai. Stovėjau visiškai vieniša, kaip niekad ištroškusi santarvės.

– Ak, nutilk, – tarė mama iš už virtuvės durų. – Dabar pati paskambinsi tetai Huldai ir viską paaiškinsi, ar supratai? Numeris prie telefono.

204/366

Tėvas akmeniniu veidu atnešė man iš valgomojo kėdę, pastatė prie telefono ir pradingo svetainėje.

Surinkau tetos Huldos telefono numerį.

– Berkrštflukmanskijov, – pasakė kažkas kitame laido gale. Tikriausiai namų šeimininkė.

– Čia Geri Taler, aš esu ponios Flugman dukterėčia. Ar ji namie?

Buvo ankstus rytas, bet būčiau mielai maktelėjusi degtinės. Tačiau nors pasiusk – visi alkoholiniai gėrimai buvo virtuvėje, o ten mama. Tikriausiai stovi priglaudusi ausį prie durų, kad būtų tikra, jog padarysiu kaip liepta.

– Klausau! – išgirdau aiškų ir jaunatvišką tetos balsą.

Aš atsikosėjau.

– Čia Geri.

– Geri?

– Geri, jauniausia tavo dukterėčios Dorotėjos dukra.

– Dorotėjos?

Aš atsidusau.

– Toji Geri, kurios sąžinę slegia Meiseno porcelianas, teta Hulda.

– Ak, toji Geri. Ačiū už mielą ir originalų laišką, širdele, – tarė teta Hulda. – O aš maniau, kad tu jau nusižudei.

Tikriausiai ko nors neperskaičiau. Kaip kvaila, aš jau pasiunčiau tavo mamai gėlių.

– Taip, žinau. Ačiū tau. Ėėė... taip išėjo, kad aš dar gyva ir norėjau tau pasakyti, kad... mano mama labai... Ji vis dar norėtų... Na, iš visų seserų ji tikrai pati...

205/366

– Gal baigsi tas nesąmones! – sušnypštė mama iš už virtuvės durų. Aš nutilau.

– Žinoma, tu dar gyva, kitaip juk neskambintum man, ar ne, širdele? – Teta Hulda padarė pauzę. Girdėjau, kaip prisidega cigarilę. – Tai ką dabar darysi? Juk dabar, kai visi žino, ką ketini daryti, bus sunku tą įgyvendinti.

– Aš... na, aš norėjau išgerti migdomųjų, – pasakiau. – Būtų buvęs garantuotas reikalas. Turėjau trisdešimt penkias tabletes, bet jas – tokiomis aplinkybėmis, apie kurias papasakoti dabar labai užtruktų, – pamečiau.

– Pametei?

– Kambarinė jas susiurbė.

– Ak taip, suprantu. Tikrai viskas kvailai susiklostė, – pasakė teta Hulda. – O ko nors kito taip greitai negalėjai suimprovizuoti?

– Ne. – Na, visa tai taip neskanu. Kai prisireikia musmirių, niekur jų nė su žiburiu nerasi. – Ar tik teta Hulda nekikena?

– Ar ir vėl bandysi, širdele?

Nė nežinojau, ką atsakyti. Ar noriu dar kartą pabandyti?

– Atsiprašyk gi pagaliau, – sušnypštė mama iš už virtuvės durų.

– Prašau man atleisti, teta Hulda.

– Bet už ką, širdele?

– Na, kad aš... kad tu... gavai tą laišką, – pralemenau aš.

206/366

– Ak, neatsiprašinėk, širdele! Tai buvo toks malonus netikėtumas. Dėkoju už žurnalus. Paprastai tokių neskaitau...

– Žinoma, ne... – tariau prikandusi lūpą. – Visi skaito tik Kafką ir Tomą Maną.

– ...bet paveikslėliai man patinka. Kaip ta moteriškė su seselės chalatu atsilošusi, na išties, ji labai lanksti. O to jaunuolio krūtinės ląsta neįtikėtinų matmenų. Ir žvelgia taip niauriai. Puiku. Man regis, pasklaidysiu šiek tiek. Arrivederci, širdele.

– Ėėė... arrivederci, teta Hulda.

– Ką, jau viskas? – šūktelėjo iš virtuvės mama. – Ką ji pasakė?

– Perdavė linkėjimus, – atsakiau. – Ar dabar jau galiu eiti?

– Net negalvok! – sušuko mama. – Visą dieną sėdėsi prie telefono ir atsakinėsi į skambučius. Prisivirei košės, tai dabar srėbk.

– Kodėl tau neįjungus atsakiklio? – pasiūliau.

– Todėl, kad būtų tik blogiau, – pasipiktino mama. – Tada turėčiau atskambinti... Ne, tu pati visiems telefonu paaiškinsi, kad tai buvo didžiulė klaida ir kad aš neturiu nieko bendra.

– Tu turi galvoje – klaida ta prasme, kad...

– Ta prasme... Na, pati sugalvok, ką sakyti! – suriko mama. – Kitaip bus suterštas geras mano vardas.

207/366

Taigi kuo patogiau įsitaisiau ant kėdės tikėdamasi, kad telefonas nebesuskambės. Deja, jis gana greitai suskambo.

Pirmoji paskambino ponia Kioler, Klauso Kiolerio mama.

– Aš iš karto pagalvojau, kad tai tik pokštas, – tarė ji sužinojusi, kas atsiliepė. – Tavo humoro jausmas visada buvo gana savotiškas.

– Atsiprašyk! – sušnypštė mama už durų.

– Atsiprašau, – pasakiau.

– Turėtum atsiprašyti Klauso, – tarė ponia Kioler. – Jo jausmus tu trypte sutrypei! Deja, tu pati niekada neturėsi sūnaus, kitaip anksčiau ar vėliau patirtum, kaip skaudu motinai išgyventi, kai jos sūnaus širdis sudraskoma į gabalus... Kai atimamos iliuzijos, kad pasaulis sutvarkytas teisingai!

– Bet aš juk jums parašiau, kaip viskas buvo, ponia Kioler! – ėmiau teisintis. – Juk tai Klausas atėmė iš manęs visas iliuzijas!

– Mano miela mergyte, – tarė ponia Kioler, nors buvo aišku, kad aš jai nė trupučio nesu miela. – Kad ir kaip suktum uodegą, tavo biografijoje visuomet liks dėmė: buvai sutarusi eiti į išleistuvių vakarą išsyk su dviem berniukais.

Bet aš vis sakydavau Dorotėjai: tos anksti subrendusios vėjavaikės bus vėliau paliktos vienos.

O dvokiantys nosies krapštytojai – ateities žvaigždės, ar ne? Aš nebuvau vėjavaikė! Ir subrendau ne per anksti.

Sulaukusi šešiolikos dar net nežinojau, kaip naudotis tamponais. Bet kam tai aiškinti poniai Kioler?

208/366

– Atsiprašyk! – sušnypštė mama už durų.

– Dar kartą atsiprašau, – tariau ir padėjau ragelį. – Kodėl ponia Kioler mano, kad aš neturėsiu vaikų, mama? Ar ir ji laiko mane lesbiete?

– Kad susilauktum vaikų, reikia turėti vyrą, – pasakė mama už durų. – O po to, ką padarei, tavęs niekas nebenorės. Niekas, bent kiek išlaikęs visas aštuonias jusles. Tik pagalvok, kaip Klausas dabar džiaugiasi, kad šita taurė nepateko jam į rankas! Ak, man tokia gėda, nors kiaurai žemę prasmek!

Aštuonias jusles? Klausas Kioleris turėjo aštuonias jusles? Rega, klausa, uoslė, skanavimas, lytėjimas, smirdėjimas, nosies krapštymas – o kokia gi ta aštunta?

Paskui paskambino teta Aleksa.

– Čia tai bent, Geri, vaikeli, tu namie? Aš jau maniau, kad mama tavęs niekada neįsileis pro duris.

– Įsileido, bet tik į koridorių, – atsakiau.

– Atsiprašyk, – sušnypštė mama.

– Atsiprašau, teta Aleksa, – tariau.

– Bet už ką? – paklausė teta Aleksa. O, tiesa, jai aš neparašiau įžeidžiamo laiško.

– Atleisk, kad sudaužiau Meiseno porcelianą, – susizgribau.

– Ak, jau seniai atleidau ir pamiršau, – tarė teta Aleksa.

– Visuomet sakydavau Dorotėjai, kad ji kada nors atsiims už savo auklėjimo klaidas. Dieve mano, Geri, vaikeli, juk taip niekas nedaro! Atsisveikinimo laiškai padedami kur nors

209/366

tam atvejui, jeigu nepavyktų, o ne siunčiami iš anksto! Tikiuosi, Klaudija taip kvailai nepadarytų.

Ji buvo nepakenčiama, kaip ir visos mano tetos. Bet ji buvo teisi. Pasielgiau kaip tikra lebeda: jeigu nebūčiau išsiuntusi atsisveikinimo laiškų, dabar nebūtų visų nemalonumų. Priedo prie ankstesniųjų.

– Ar teta Hulda jau skambino? – paklausė teta Aleksa.

– Ji atsiuntė mamai gėlių, – atsakiau.

– O, iš tiesų? – Ji iš širdies nusikvatojo. – O ar ji jau žino, kad migdomuosius gavai iš mamos?

– Ne, – atsakiau.

– Na, tai aš jai tuojau pat papasakosiu. – Taip tarusi teta Aleksa puikiai nusiteikusi padėjo ragelį.

Trečias paskambino Gregoras Adrianas iš „Auroros“ leidyklos.

– Talerių butas, – atsiliepiau.

– Laba diena, skambina Adrianas iš „Auroros“ leidyklos, – prisistatė jis šiltu baritonu. – Geri Taler mums dirbo.

Ar jūs – Geri Taler giminaitė?

Aš neįstengiau atsakyti. Staiga mano kojos sulinko.

Gerai, kad jau sėdėjau.

– Kas skambina? – sušnypštė mama iš už durų.

– Alio! Ar jūs mane girdite? – paklausė Adrianas. – Tai štai, mes, „Auroros“ leidyklos darbuotojai, reiškiame gilią užuojautą ir... ėėė... Geri buvo nuostabus žmogus...

– Bet juk jūs jos visai nepažinote, – išsprūdo man.

Kurį laiką laido gale stojo tyla, paskui Adrianas tarė:

210/366

– Gal ir ne itin gerai pažinau. Bet pakankamai, kad galėčiau pasakyti, jog ji buvo labai gabi rašytoja.

– Cha cha cha! – nusijuokiau. – Tai kodėl tada nebeleisite Norinos serijos? Kodėl nepasiūlėte jai rašyti „Lauros“ leidyklai?

– Matote – „Lauros“ planai – ne mano sfera, – ėmė teisintis Adrianas. – Be to, aš čia naujas darbuotojas ir negalėjau žinoti... – Jis atsikrenkštė. – Dar per anksti, kad... bet...

– Jis ir vėl atsikrenkštė. – Kada laidotuvės?

– Jų nebus, – įžūliai išrėžiau.

– Kaip sakote?

– Nebus, nes aš nemiriau.

Ir vėl stojo tyla, šįkart ilgesnė.

– Geri! Noriu pasakyti – ponia Taler! Ar tai jūs pati?

– Taip, – patvirtinau nė kiek nesutrikusi.

– Tai jūs nenumirėte?

– Ne, – atsakiau. – Bet tai nereiškia, kad nebūčiau norėjusi numirti.

O juo labiau šią akimirką, kuri buvo neįtikėtinai nemaloni.

– Tai ką visa tai reiškia? Ar tai tiesiog antis? – paklausė Adrianas.

– Ne, ne antis! – sušukau. Pati nesupratau, ko taip staiga įtūžau, ir būtent ant jo. – Man paprasčiausiai nepavyko, ar aišku? Kaip visuomet! Tai kaip raudona gija per visą mano gyvenimą. Nejaugi manote, kad būčiau

211/366

parašiusi jums tokį laišką, jeigu būčiau tikėjusis, kad ir vėl su jumis susidursiu?

Ir vėl tyla kitame laido gale.

– Tikriausiai ne, – prakalbo Adrianas.

Mudu kurį laiką tylėjome.

– O ką aš parašiau? – paklausiau tyliai.

– Ar jau nebeatsimenate?

– Aš buvau pasigėrusi, – tariau. – Be to, parašiau daug laiškų.

– Suprantu, – pasakė Adrianas.

– Atsiprašyk, – sušnypštė mama iš už durų.

– Atsiprašau, – tariau mechaniškai.

– Už ką? – paklausė Adrianas.

– Gal jūs sadistas? – sušukau. – Aš nebeatsimenu, ką jums parašiau, bet atsiprašau už tai ir atsiimu savo žodžius, gerai?

– Na gerai, – tarė Adrianas. – Tai jums nebeatrodo, kad mano stilius apgailėtinas, kalba net neverta dėmesio, o siužetas – absoliutus šlamštas?

– Ėėė... aš taip manau, – nutęsiau. – Bet už tai atsiprašau. Ir ėėė... už visus kitus dalykus taip pat. Ar Lakrica dabar susilauks nemalonumų, kad man išklojo tiek daug paskalų?

– Man regis, kad jūs tikrai nebeatsimenate, ką parašėte, – tarė Adrianas.

– Aš ir neatsimenu. Bet žinau, kad viską man papasakojo Lakrica. Ar ji gaus pylos?

212/366

– Ne, – pasakė Adrianas. – Tai liks tarp mūsų.

Tai buvo malonu.

– Ačiū. Ar ji užpyko ant manęs, kad nusižudžiau?

– Ar ir ji gavo atsisveikinimo laišką?

– Ne. – Tai tada ji nieko nežino, – tarė Adrianas. – Šiandien iki pietų ji nedirba. Paklausykite, Geri, aš perskaičiau jūsų rankraštį. Turiu pasakyti, jis man atrodo geras. Tikrai geras.

– Ačiū, – pasakiau sutrikusi.

Nesąmoningai jis pavadino ją vardu, ir nežinia kodėl jos širdis ėmė patrakusiai plakti.

– Jūsų argumentai teisingi, – tarė Adrianas. – Jūs vykusiai piešiate personažus ir plėtojate siužetą.

– Aš juk sakiau, – pritariau.

– Tai štai, „Lėjos kelią į tamsą“ atiduosiu spausdinti kaip pirmąją Roninos serijos knygą. Tiesą sakant, dėl to ir paskambinau. Norėjau gauti sutikimą leisti po mirties ir išsiaiškinti, kam atiteks honoraras.

– Na, tai tikriausiai būtų buvę per anksti, – suabejojau ir įsivaizdavau, kaip tėvai būtų sureagavę į šį skambutį, jeigu tikrai būčiau prarijusi tas tabletes. Reiškiu užuojautą.

Ar galime spausdinti jūsų dukters romaną apie vampyrus?

Už tuos pinigus galėsite nupirkti gražų karstą.

– Taip, – sutiko Adrianas. – Bet norėjau sužinoti, kaip jums einasi.

– Na, o jeigu aš jau būčiau mirusi...

213/366

– Juk galėjo būti, kad išgėrėte nepakankamai migdomųjų, – tarė Adrianas kiek suirzęs. – Arba kas nors galėjo jus laiku užtikti.

– Bet...

– Jokių bet, vaike! – iš įpratimo už durų sušnypštė mama.

– Šiaip ar taip, honorarą gausiu aš, – tariau. Tada mano sąskaitoje nebebus minuso.

– Gerai, – sutiko Adrianas. – Tą mudu išsiaiškinome.

Visa kita aptarsime vėliau.

Aš dar nenorėjau, kad jis padėtų ragelį.

– Ar būtumėte atėjęs į mano laidotuves? – paklausiau tyliai.

– Būčiau nusiuntęs vainiką, – pasakė Adrianas ir padėjo ragelį.

⁓ Mielas Hari, atleisk, kad vėluoju, ruošdamasi savižudybei turėjau daug rūpesčių. Pagaliau siunčiu du posmus tavo tėvų sidabrinėms vestuvėms.

Aleksa dairėsi turtų hola hi hola ho Fredas turėjo jų su kaupu hola hihaho Vaikai, šuo, namas, mašina hola hi hola ho

214/366

Viskas, ko troško ji, yra hola hihaho.

Jei tik kas turi ką geriau hola hi hola ho Galanda peilį ji kuo aštriau hola hihaho Nors Fredui sunku su prostata hola hi hola ho Vis tiek gyvenimas o lia lia hola hihaho Nuoširdžiausi pusseserės Geri

linkėjimai

D-dur

tonacijoje

nuo

tavo

P. S. Man labai gaila, kad pasakiau tau, esą jeigu valgysi muilą, galėsi skraidyti. Bet aš ir pati dar buvau maža ir negalėjau žinoti, kad tu būsi toks kvailas – dar daug metų visur iš tualetų vaginėsi muilą ir jį šlamši. Tau juk buvo jau devyneri, kai prisiputęs muilo nušokai nuo dėdės Gustavo garažo! Garbės žodis, dar ir šiandien negaliu suprasti, kaip turėdamas tokį protelį sugebėjai apsiginti ekonomikos daktaro disertaciją.

⁓

Dvyliktas skyrius Mama leido man išeiti tik po pietų, kai paskambino paskutinės iš jos seserų, bridžą kartu lošiančių damų ir tetų. (Kiek žinau, nė vienai iš jų nebuvau parašiusi laiško, bet ką čia smulkintis? Atsiprašiau visų.)

Nors mama tuo metu pro mane pramarširavo bene tris kartus (pavyzdžiui, į tualetą), į mane nė nedirstelėjo ir su manimi nekalbėjo. Tik kartkartėmis šnypšdama davinėjo nurodymus iš už durų. Nei gerti, nei valgyti negavau.

Pasibaigus pamokoms paskambino mano sesuo Lulu.

– Čia tai bent! Ką tu darai namuose? Maniau, mama neleis tau peržengti slenksčio.

– Deja, leido, – atsidusau.

– Kad jau esi prie telefono: pirmiausia, puiku, kad tu dar gyva, o antra, tavo įtarinėjimai dėl Patriko nepasitvirtino.

– Tai gerai, – tariau.

– Taip, – patvirtino Lulu. – Patrikas ir tas tipas, kurį buvai pasigavusi...

– kietaskujis31.

216/366

– Taip, tasai iškrypėlis, tai va – jiedu neturi nieko bendra.

– Tik panašūs, – pasakiau. – Tikriausiai jie yra astrologiniai dvyniai, tokių būna.

– Nesąmonė, – pasipiktino Lulu. – Tu paprasčiausiai į Patriką su-pro-jek-ta-vai kažkokias perversijas. – Svetimžodžius Lulu visada ištardavo lėtai. – kietaskujis! Tu vis užsirauni ant neįmanomų tipų. Internete! Aš tau iš karto sakiau, kad ten registruojasi tik visokie paplaukę subjektai ir iškrypėliai. O dabar duok man mamą, turiu su ja kai ką aptarti.

– Gerai, tik ilgai nekalbėk, nes dar nepaskambino teta Elsbeta, – paprašiau. – Nors nežinau už ką, turiu ir jos kuo skubiau atsiprašyti.

Atsiprašiau ir mamos.

– Mama, man labai gaila, – pasakiau jai, kai jau niekas nebeturėjo paskambinti.

– Taip paprastai neatsipirksi, – tarė mama. – Prieš pradėdama ką nors daryti, pirmiausia gerai pagalvok.

– O jeigu dabar būčiau nebegyva? – paklausiau.

– Tai būtų lygiai taip pat blogai, – atsakė mama.

Na žinoma.

Prieš išeidama susiieškojau tėtį. Radau jį sode. Jis sodino į lysvę cukinijų daigelius.

– Tėti, ar ir tu su manim nebesikalbėsi?

– Apie ką nori pasikalbėti, Geri? – Jo veidas vis dar buvo akmeninis. – Čia menki juokai, ar supranti?

217/366

– Aš nenorėjau nieko įskaudinti, – teisinausi.

– Bet juk tai juokinga, – tarė tėtis staiga baisiai įniršęs.

– Kaip galima nusižudyti ir nieko neįskaudinti?

– Maniau, jums nebus taip blogai... – Kaip kvaila, ir vėl mano skruostais pasipylė ašaros. – Pastaruoju metu man ne itin gerai sekėsi, tėti. Ne tik jūs buvote numatę man kitokį gyvenimą – aš irgi! Be to, esu linkusi į neurozes ir... nors kovojau ir darbavausi kaip jautis... žodžiu, neliko nieko, tik ta vienintelė išeitis.

– Mums ne visada kliūna toksai gyvenimas, kokį susiplanuojame, – pasakė tėtis. Jam ant kaktos iššoko gysla – paprastai ji iššokdavo tik tada, kai jis pralaimėdavo žaisdamas tenisą. – Aš irgi nebuvau numatęs, kad jauniausia mano duktė bandys nusižudyti.

– Kaip sakiau, nieko nenorėjau įskaudinti, – tariau.

Tėvas kietai suspaudė lūpas.

– O ir išvis, juk niekas iš jūsų nebūtų manęs pasigedęs!

– neištvėriau. Aha, ir vėl ji apsireiškė, ta mano tariamai barninga pasąmonė. – Aš jums vis tiek nesugebu įtikti. Jūs gėdijatės mano plaukų ir mano profesijos, gėdijatės, kad dar neradau vyro. Žinau, turėjau būti berniukas. Tu keturis kartus tikėjaisi sūnaus ir kaskart susilaukdavai dukterų.

Kaskart tavo nusivylimas didėjo. Bet juk negauni tokio gyvenimo, kokio pageidauji, ar ne? Reikia tenkintis tuo, ką turi.

Kalbėjau taip įsiutusi, kad net lioviausi verkti. Tėvas taip nustebo, kad net nesugebėjo man nieko atsakyti.

218/366

– Na, bent jau turi anūkų. – Tai pasakiusi apsisukau ir išėjau.

– Pažiūrėk, kas pas mus atėjo, – tarė Čarli, atidariusi man duris.

Tai buvo Olė. Į mane žiūrėjo labai rimtai, suraukęs antakius. Tokio jo žvilgsnio anksčiau nebuvau mačiusi.

Paprastai jis į mane žiūrėdavo taip, lyg aš būčiau įsikūnijęs kūdikėlis Jėzus, – didelėmis, spinduliuojančiomis žydromis akimis.

Na jau tik ne tai! Jis ne vienintelis niauriai dėbčiojo į mane. Prie to galima ir priprasti.

– Mudviem reikia pasikalbėti, – pasakė Olė.

– Nenoriu su niekuo kalbėtis. – Apėjau jį lanku ir nudrožiau į Čarli repeticijų kambarį. Tarp kiaušinių dėžučių tikėjausi nevaržomai garsiai išsižliumbti. Be to, ne itin gerai atrodžiau. Plaukai neplauti, buvau nepasidažiusi (neapsimokėjo – tiek daug žliumbdavau, kad vis tiek viskas bematant nusiterliodavo), vilkėjau nuskalbtus Čarli marškinėlius su užrašu Fuck yourself.

– Ji ką tik grįžo iš savo tėvų, – paaiškino Čarli. – Geri, saulyte, ar buvo labai blogai?

Nenorėjau verkti, bet ėmiau raudoti dar net nepriėjusi durų.

– Tikros žiurkės, – nusikeikė Čarli. – Užuot džiaugęsi, kad likai gyva, ir susimąstę, kodėl tai padarei...

219/366

– Kodėl tu tai padarei? – paklausė Olė.

– Aš to nepadariau, – atsakiau. – Tai ir yra mano problema.

– Tai tu apsigyvenai tame viešbutyje vien kad ten nusižudytum? – paklausė Olė.

– Palik mane ramybėje, Ole, – tariau bandydama uždaryti paskui save kiaušinių dėžutėmis apklijuotas duris.

Olė įkišo koją į tarpdurį.

– Norėčiau išsiaiškinti keletą klausimų.

– Nėra mums ko aiškintis, – gyniausi. – Tu tiesiog atsidūrei netinkamu laiku netinkamoje vietoje.

– Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, – pataisė mane Čarli. – Jei ne Olė, tu šiandien būtum jau nebegyva.

– Taip, ir tai būtų nuostabu. Čarli uždėjo ranką Olei ant peties.

– Jai reikia dar kelių dienų. Bus geriau, jei išeisi.

– Taip, tuojau, – tarė Olė. – Turiu tik kelis klausimus.

Kaip reikalai su Džo?

Nieko nesakydama spaudžiau durimis Olės batą.

– Ar tą padarei dėl jo? – paklausė Olė.

– Ak, Ole! Džo – tai tik išsigalvojimas, tokia, ėėė... sarkonoma, – atsakiau.

– Kas? – Akropolis!

– Ką?

– Akronimas, – tariau. – Ką aš žinau, kaip tai vadinama!

220/366

– Anonimas, – bandė pagelbėti Čarli. – Pseudonimas.

Metafora.

Olė suraukė kaktą.

– Aš vis tiek nieko nesuprantu.

– Jūs patys išgalvojote tą Džo, – pasakiau. – Prikūrėte, kad aš eisiu į pasimatymą, ir man tai patiko. Pasimatymas su mirtimi. Kaip tame filme su Bredu Pitu.

– Pasimatymas su Juoduoju Džo, – tarė Čarli. – Nors mirk, koks nuobodus. Na, tik ta sekso scena nebloga.

– Vadinasi, nėra jokio Džo? – paklausė Olė.

– Yra, kiek tik nori, – pasakiau susierzinusi. – Bet aš asmeniškai nė vieno iš jų nepažįstu. Eik namo, Ole. Noriu pabūti viena.

Bet Olės batas atkakliai tebekyšojo tarpduryje. Geras, brangus, rankomis siūtas itališkas batas, kenčiantis nuo blogo elgesio su juo.

– Iš kur gavai tablečių?

– Man jas padovanojo, – tariau treptelėdama Olei per kojų pirštus. Jis nė nemirktelėjo.

– Kodėl nuėjai į barą? Ko ten tau reikėjo? – paklausė jis.

– Išgerti paskutinės taurės šampano, – atsakiau. – Žinau, kvaila. Bet taip jau viskas susiklostė. Dabar jau eik, prašau tavęs!

– Galva neišneša! – pasakė Olė. – Tik įsivaizduok, jeigu aš iš tikrųjų būčiau paėmęs taksi ir išvažiavęs namo...

– Tu išgelbėjai Geri gyvybę, – meiliai tarė Čarli.

221/366

– Taip, – sutiko Olė šyptelėjęs. – Tam tikra prasme – taip. Jeigu dar būčiau pastebėjęs, kad kažkas ne taip, dabar galėčiau tikrai didžiuotis.

– Už tai aš tau amžiams dėkinga. – Čarli pabučiavo jį į skruostą, ir Olė nukreipė dėmesį į šalį.

Aš pasinaudojau proga, išspyriau jo koją iš tarpdurio ir užtrenkiau duris.

– Ei! – sušuko Olė. – Aš dar nebaigiau!

– Palik ją ramybėje, – tarė Čarli. Kiaušinių dėžutės nesutrukdė man išgirsti kiekvieną žodį. – Jai šiuo metu labai sunku. Tau, žinoma, irgi. Užjaučiu dėl to reikalo su Mija. Ar jau pasikalbėjai su ja?

– Visa tai pernelyg sudėtinga. Tai jau tikrai.

– Ar ji myli tą vyrą? – paklausė Čarli.

– Iš kur man žinoti? – klausimu į klausimą atsakė Olė. – Mes nekalbėjome apie tą vyrą.

– Bet ji žino, kad tu žinai, kad ji tave apgaudinėja?

– Nežinau, – tarė Olė. – Nežinau, ką galvoja Mija. Kaip sakiau, viskas labai sudėtinga. Pastaruoju metu mudu su Mija nedaug kalbamės.

– Bet... Ak, aš negalėčiau to ištverti! Juk tokius dalykus būtina išsiaiškinti. Šiaip ar taip, judu susituokę.

– Taigi, – tarė Olė. – Todėl ir atėjau čia.

– O kuo čia dėta Geri? – paklausė Čarli. – Ak, suprantu!

Mija mano, kad judu su Geri turite romaną.

– Kaip sakiau, aš nežinau, ką galvoja Mija, – tarė Olė. – Ir nežinau, ką galvoja Geri.

222/366

Geri ir pati nežino, ką galvoja, pagalvojau aš, palikau savo postą prie durų ir atsiguliau ant sofos.

Po minutėlės atėjo Čarli.

– Olė išėjo, – tarė ji. – Ar tau neatrodo, kad jis keistai elgiasi?

– Jis mano, kad tarp mudviejų kažkas buvo, – atsakiau trumpai. Čarli atsisėdo prie manęs ant sofos.

– Kaip?

– Jis buvo toks girtas, kad net nesusigaudė, kur tik vaizduotė, o kur tikrovė. Kai ryte pabudo šalia manęs nuogas, prasimanė visą šį reikalą.

– Kaip nuogas? – paklausė Čarli.

Aš gūžtelėjau pečiais.

– Jis neturėjo pižamos, – atsakiau.

– Bet juk paprastai žinai, mylėjaisi ar ne, – tarė Čarli.

– Ak taip? O kaip buvo su tuo kvaileliu, kai tu baiminaisi, kad tik nebūtum pastojusi, nes girta užmigai ant jo sofos.

– Jo vardas buvo Kasparas, – pasakė Čarli. – Tai buvo visai kas kita. Tada man iš tikrųjų buvo trūkęs filmas.

– Tai tikriausiai ir Olei buvo tas pat.

– Bet tu jam, žinoma, pasakei, kad tai nesąmonė, – nesiliovė Čarli.

Aš ir vėl gūžtelėjau pečiais.

– Jis nepatikėjo. – Aš atsisėdau. – Čarli, aš daugiau taip nebeištversiu. Geriau savo noru gulsiuosi į psichiatrijos

223/366

ligoninę, negu dar su kuo nors susitiksiu. Be to, ten šilta, sausa ir duoda daug valgyti.

– Nekalbėk nesąmonių, – pasipiktino Čarli. – Man regis, tu išlošei. Pasakei visiems, ką apie juos galvoji, ir dabar pelai atsiskiria nuo grūdų. Dabar galėsi bendrauti tik su tais, kurie tau tikrai svarbūs ir kurie tave myli.

– Bet man gėda, – prisipažinau.

– Gėda – kiekgi tau metų? Gėdijasi tik mažos mergytės, – tarė Čarli.

– Šiandien pas tėvus paskambino tas Adrianas iš leidyklos, – pasakiau. – Tasai, kuriam parašiau, kad jis man atrodo seksualus, kad jo draugė – jam ne pora ir kad po mano krūtim nesilaiko nė vienas pieštukas. Ar tu manimi dėta nesigėdytum?

– Ne, – nesutriko Čarli. – Juk tai tiesa.

– Bet aš jo visai nepažįstu, – nerimau.

– Tuo geriau, – tarė Čarli. – O ko jam reikėjo?

– Jis norėjo atsiųsti vainiką ir paklausti, ar galima po mano mirties išleisti romaną apie vampyrus.

– Bet juk tai puiku! – sušuko Čarli. – Tu ir vėl turi darbą.

– Aš pasakiau romaną apie vampyrus, – tariau niekinamai.

– Kur tas romanas? – paklausė Čarli.

Aš parodžiau į kompiuterį.

– Ten. „Lėjos kelias į tamsą“. Bet neskaityk, jeigu bijai kraujo.

224/366

Čarli susižavėjo Lėja. Įsijungusi kompiuterį ir atsidariusi bylą su romanu, aštuoniasdešimt puslapių ji ryte prarijo greičiau nei per valandą. Vis sėdėjau priešais ją stebėdamasi. Ji kaip reikiant įsijautė. Kartą net ėmė graužti nagus, tai ji daro tik kine.

– Nuostabu, – pasakė baigusi skaityti. – Dieve mano, kokia įtampa. Kas bus toliau? Ar Ronina ir seras Amosas susitiks?

– Na, to reikia laukti kiekviename romane, – pasakiau.

– Juos aš kūriau nusižiūrėdama į Klarką Kentą ir Loisą Lein.

Arba kaip Remingtoną Stilą ir Lorą Hold.

– O, suprantu. Taip daugiau siaubo. Kada sėsi rašyti tęsinio?

– Čarli, aš nerašysiu romanų apie vampyrus. Tai tikras šlamštas!

– Bet labai įdomus šlamštas, – tarė Čarli. – O nuo kada tu turi literatūrinių ambicijų? Jei elgiesi kaip jaunasis Verteris, dar toli gražu nesi Gėtė. Nors šiaip visuomet bjaurėjausi Verteriu. Tiek savigailos dėl tos Šarlotės. Aš nukulniuočiau pas tą Adrianą į leidyklą ir pasakyčiau, kad rašysiu.

– Hm... – susimąsčiau. – Bet toje serijoje tiek nepakenčiamų nesąmonių...

– Na ir kas? Pasakysi jam dirbsianti su sąlyga, kad nebus nepakenčiamų nesąmonių ir daugiau mokės. Juk neturi ko prarasti.

– Hm... – vis dar mąsčiau.

225/366

– Tik pagalvok! Jeigu specialiai skambina pasiūlyti pinigų už dukters romaną, vadinasi, jam tikrai patiko. Žinai, tavo romanai man patinka, o šitas ne tik romantiškas, jis dar ir įtempto siužeto. Ir gerokai patrakęs su tais visais blogiukais, negirdėtais neregėtais ginklais ir magiškais portalais, – tarė Čarli. – Žinai, nenorėdama nuvertinti kitų romanų, pasakysiu: čia vyksta neįtikėtini dalykai. Tik pagalvok – kas, jei tie renegatai įsibrautų į daktaro Olseno kliniką ir pavogtų visas kraujo atsargas? Jeigu vaikų seselė Andžela iš tikrųjų būtų vampyrė, o vyriausiajam gydytojui Gosvinui įkąstų vilkolakis... Klausyk, tu vos ne visus savo romanus gali paversti romanais apie vampyrus! Turiu galvoje, transformuoti.

Gal ji ir teisi. Rašyti apie Lėją man juk irgi nebuvo sunku. Čarli staiga užsidegė.

– Kiek romanų parašei per pastaruosius dešimt metų? – paklausė ji.

– Du šimtus keturiasdešimt vieną, – atsakiau. – Su „Lėjos keliu“ du šimtus keturiasdešimt du.

– Štai – medžiagos per akis, – džiūgavo Čarli. – Tik įterpsi tarp eilučių šiek tiek vampyrizmo...

– Visus esu įrašiusi į kompaktinius diskus, – tariau. Čarli nusijuokė.

– O apatines kelnaites išmetei, juokinga tvarkinguolė.

Norėjai, kad visi pagalvotų, esą mūvėdavai tik gražutes

226/366

siaurikes. Beje, prisiminiau: o ką padarei su vibratoriumi, kurį tau padovanojau?

– O, su tuo... – Aš pasikasiau galvą. – Tikriausiai jį pasiglemžė teta Evelina.

– O, taip ir žinojau! – sušuko Čarli. – Tu jį išmetei! Jei tau nerūpi apatinės kelnaitės, tai nerūpi ir vibratorius! Ar žinai, kiek jis kainavo?

– Geri Taler. Esu susitarusi su Lakrica.

Priėmimo kambaryje sėdinti ponia suraukė kaktą.

– Su ponia Kryce?

– Taip. Tik nesakykite, kad nevadinate jos Lakrica.

Bent jau už akių, – išrėžiau.

Sekretorė lėtai papurtė galvą.

– Tikrai ne? Gabrie-la-Krycė, – netikėdama išpūčiau į ją akis. – Tai jūs tikra šventoji, jeigu jos taip nepravardžiuojate.

– Mes vadiname ją Tvidasėdyne, – dvejodama tarė sekretorė.

– Tvidasėdyne?

– Mes visus vadiname pagal užpakalius, – paaiškino sekretorė. – Tie, kurie simpatiški, gauna pravardę su sėdyne, o ne tokie malonūs vadinami subinėmis. Kaulasubinis, Dryžasėdynė, Perkūnsubinis, Odasubinis – deja, subinių daugiau.

227/366

– O taip, čia tai jau... O kaip vadinate vyriausiąjį redaktorių? Adrianą?

– Pasiutsubinis, – atsakė sekretorė.

– Tikriausiai ne iš simpatingųjų, – tariau apgailestaudama.

– Na, naujokai visi priskirti prie tų subininių, – pasakė sekretorė imdama telefono ragelį. – Net nežinau, kodėl jums tai pasakoju. Ponia Kryce, pas jus atėjo Geri Taler.

Po minutės nusileido Lakrica ir nusivedė mane į savo biurą.

– Šampano?

– Ne, ačiū, dar nepamiršau ano karto, – atsisakiau.

– Bet tai paskatino jūsų kūrybingumą. Aš sužavėta „Lėjos kelio į tamsą“, – tarė Lakrica. – O ir tas vyrukas. Turiu pasakyti, kad jis susiprato ir nebespausdins savo paistalų.

Kurgi jis?

– Maniau, susitiksime jo biure.

– Toje kamarėlėje? – Lakrica nusijuokė. – Na žinote! Ar taip ir stovėsime visą laiką? Pasakysiu jums, kad tai ne itin gera pozicija, jeigu norite išsiderėti daugiau honoraro.

Tikriausiai atrodžiau nustebusi, nes Lakrica pridūrė: – Prisipažinkite, mieloji, juk dėl to ir norėjote susitikti, ar ne?

– Ne, dėl... Ar jums atrodo, kad galiu pareikalauti daugiau?

– Žinoma, – tarė Lakrica. – Šimtu daugiau už romaną galima drąsiai prašyti.

228/366

Į duris pasibeldė ir įėjo Adrianas. Pagalvojau, kad visai gerai būtų turėti rankose taurę šampano, vien kad galėčiau už jos paslėpti veidą. Aš visa išraudau, nors namie, Čarli repeticijų kambaryje, tą akimirką buvau šimtą kartų mintyse apgalvojusi.

– Tai visai paprasta, – mokė mane Čarli. – Negalvok apie tai, ką jam esi parašiusi.

Bet buvo daug sunkiau negalvoti apie ką nors, negu galėtum įsivaizduoti. Pavyzdžiui, jūs jau daug mėnesių net neprisimenate, kad esama skruzdėdų, ar ne? Juo labiau skruzdėdų su bikiniais ir rūkančių cigarus, ar ne? Bet jeigu dabar jums pasakysiu, kad negalvotumėte apie cigarus rūkančią skruzdėdą su bikiniu, kas bus? Va matote.

– Labas rytas, – tarė Adrianas paduodamas man ranką.

Stengiausi kuo abejingiau žvelgti jam į akis ir negalvoti, kad jis žino, jog man atrodo seksualus. Toks ir dabar atrodė. Nors buvo žemesnis, negu įsivaizdavau. Gal kiek aukštesnis nei metro aštuoniasdešimt, bet, šiaip ar taip, gerokai žemesnis už Olę.

– Džiaugiuosi matydamas jus gyvą, – pasakė jis.

Ar tik jis man nemirktelėjo? Patampiau marškinėlius su varliuko Kermito atvaizdu lygindama raukšles ir susinervinau, kad neapsivilkau ko kita. Bet ką galėjau apsivilkti, išmetusi visus savo drabužius? O tarp Čarli skudurų nebuvo beveik nieko, ką galėtum apsivilkti dieną ir nebijotum, kad tave suims.

– Gal norėtumėte taurės šampano? – paklausė Lakrica.

229/366

– Ar yra ką švęsti? – pasiteiravo Adrianas atsisukęs į Lakricą, duodamas man galimybę patikrinti, kodėl jį čia visi vadina Pasiutsubiniu. Hm, taip! Ne veltui jį taip pakrikštijo.

– Žinoma, Geri sutiko mums rašyti. Jau turime pirmąjį Roninos serijos romaną, – tarė Lakrica.

– Tada gerai, įpilkite taurę, – pasakė Adrianas.

– Tuoj atnešiu iš virtuvėlės švarias taures, – tarė Lakrica grūsdamasi su savo tvidasėdyne pro duris. – Geri, jums irgi?

– Ne, ačiū, pastaruoju metu per daug gėriau, – atsisakiau.

– In vino veritas, – tarė Adrianas.

– Taip, bet aš gėriau degtinę, ne vyną, – paaiškinau. – Tada imi ir parašai, ko visai nė nemanei.

– Tai ir gerai, kad nebeatsimenate, ką parašėte, – tarė Adrianas, mesdamas žvilgsnį, jeigu neklystu, į mano krūtinę.

Aš dar labiau paraudonavau, nors daugiau jau lyg ir nebebuvo įmanoma.

Lakrica grįžo nešina taurėmis ir atkimšo butelį šampano.

– Romanas nuostabus, ar ne? Jeigu viskas ir toliau taip bus, pati tapsiu vampyrų gerbėja. Geri, ar jau rašote antrą romaną? Į jūsų sveikatą ir už naująją „Auroros“ sėkmę.

– Į sveikatą, – tarė Adrianas.

230/366

– Ne taip greitai, – neskubėjau aš. – Aš rašysiu tą seriją apie vampyrus, bet tik jeigu bus permąstyta visa koncepcija.

– Sutinku, – tarė Adrianas. – Aš jau telefonu sakiau, kad pritariu jūsų pasiūlymams, kaip pagerinti šį projektą. Viską aptarkite su ponia Kryce, kad ji galėtų referuoti kitame susirinkime.

– Ne, jūs mane neteisingai supratote. – Padėjau ant stalo aplanką. – Štai čia yra naujoji koncepcija, su senąja ji turi mažai ką bendra, aš perkūriau visus personažus, sugalvojau gerą dešimtį naujų, sukonstravau veiksmo aplinką ir suskirsčiau medžiagą į dešimt tęstinių serijų. Autoriams darbą palengvins trijų puslapių žodynėlis ir „Dešimt auksinių vampyrų pasaulio taisyklių“ – tada bus galima išvengti prieštaringų teiginių.

Lakrica ir Adrianas žvelgė į mane vienodai suglumę.

– Žinau, tai gana įžūlu, – kalbėjau. – Bet panaršiusi internete priėjau prie išvados, kad tikrai esama didžiulio pirkėjų potencialo. Jūs buvote teisus. Vampyrai vis labiau populiarėja. O kadangi mes sieksime, kad mūsų vampyrai šieptų iltis išsiskirdami iš masės blogų produktų – ar ne? – išmečiau ir kalbantį Roninos šikšnosparnį Javą. Kalbantis gyvūnas – juk tai iš vaikiškų komiksų srities.

– Java nekalba kaip žmogus, tik tam tikru būdu bendrauja su Ronina, – tarė Adrianas.

– Še tai tau! Toji moteris neįtikėtinai daug sugeba: telepatija, kung fu, telekinezė, gydomosios galios, – ar ji

231/366

dar turi mokėti šikšnosparnių kalbą? Man regis, ne. Dėl manęs, Java gali likti kaip prijaukintas egzotiškas naminis gyvūnėlis, bet jam nebūtina skirti svarbiausio vaidmens sekant priešą.

– Hm, – atsikrenkštė Adrianas, paėmė mano prirašytus lapus ir neryžtingai pasklaidė.

– Nors man mirtinai reikia darbo, rašysiu tik tada, jei bus išlaikytas tam tikras lygis, – tariau aš. – Kitaip, kad ir kaip gaila, būsiu priversta atsisakyti.

– O kiek už tai norėtumėte? – paklausė Adrianas.

Padėjau priešais jį antrą segtuvą.

– Štai čia – visos pirmosios serijos ekspozė. Galėsiu parašyti kad ir du šimtus trisdešimt romanų, jei tik skaitytojams patiks.

Pastebėjau, kaip Lakrica žnybia sau į ranką norėdama įsitikinti, kad nesapnuoja.

Giliai įtraukiau oro.

– Honoraro nereikalauju, norėčiau gauti procentus už parduotus egzempliorius.

Lakrica ir Adrianas atrodė sutrikę. Abu netikėdami savo akimis žvelgė į mano segtuvus.

– Bet taip... neįprasta, – pagaliau pratarė Adrianas.

Gūžtelėjau pečiais.

– O jūs pagalvokite, kiek sutaupysite, kai nereikės samdyti keliolikos netalentingų autorių. Jeigu mano romanai nebus perkami, jūs niekuo nerizikuojate.

232/366

Adrianas pažvelgė į mane. Stengiausi nesutrikti žiūrėdama į žalias jo akis, atsakyti ryžtingu žvilgsniu. Tą savaitę įtemptai dirbau ir visus dešimt ekspozė apie vaikų seselę Andželą perdariau į ekspozė apie Roniną. Andželos vardas dabar buvo Belinda, o šviesbruvas, dangiškai gražus skyriaus gydytojas Gosvinas sukosi apie ją, nes a) jam patiko mirtingieji su nuline kraujo grupe (ypač esant pilnačiai) ir b) Ronina norėjo įkąsti labai artimai Belindos draugei ir stengėsi užkirsti kelią vyresniosios seselės Aleksandros intrigoms, o šioji nevaržomai prekiavo ligoninės kraujo atsargomis, remdama pogrindyje gyvenančius renegatus. Laimė, dar buvo vyriausiasis gydytojas Orlandas, visada chaosą paverčiantis tvarka, gabus kovotojas kalaviju, ir po kiekvieno nuotykio Belinda galėdavo priglusti jam prie krūtinės. Nė vienas skaitytojas jos neatpažins, todėl galėjau žodis žodin perimti ištisus pasažus. Tai buvo grynas malonumas.

– Jeigu jums nepatinka, pasiūlysiu kam nors kitam, – tariau. – Teisingai sakėte, kad vampyrai dabar madingi.

– Vieną kartą mes jau buvome taip padarę, – pasakė Lakrica Adrianui. – Su serija apie Koltą. Žinoma, tai buvo senokai, bet anuomet serijos sumanytojas ir autorius gaudavo procentus nuo pelno.

– Aš čia visko nesugalvojau, – tariau nesididžiuodama.

– Galima sakyti, tik pagerinau.

– Kiek norėtumėte gauti?

– Penkis procentus.

233/366

Lakrica persimetė žvilgsniais su Adrianu. Adrianas lėtai linktelėjo.

– Žinoma, dar turėsiu pasikalbėti su direktoriumi, – tarė jis. – Ir perskaityti jūsų ekspozė. Bet kaip jūs sugebėjote taip greitai tiek parašyti? Juk turėjote daug kitų reikalų.

– Geri – tikras genijus, – pasakė Lakrica.

– Hm, – atsikrenkštė Adrianas, įdėmiai žiūrėdamas į mane.

– Galite neskubėti, – tariau stengdamasi irgi nenuleisti nuo jo akių. – Tarkim, iki kito penktadienio. – Iš rankinuko ištraukiau šratinuką su užrašų knygute ir užrašiau Čarli telefoną. – Štai mano telefono numeris.

– Bet juk aš turiu jūsų telefono numerį, Geri, – pasakė Lakrica.

– Ne, neturite. Matote, aš... ėėė... kuriam laikui persikėliau kitur.

Adrianas netikėtai man nusišypsojo.

– Ar parašėte atsisveikinimo laišką savo šeimininkui?

Ar jis įsivaizdavo, koks yra simpatiškas, kai šypsosi?

Kairiajame jo lūpų kamputyje susimetė trys raukšlelės, o akių kampučiuose – dar daugiau.

– Ne visi žmonės sugeba priimti tikrovę tokią, kokia ji yra, – tariau. – Kai kurie labai užpyksta sužinoję, ką apie juos manai.

– Galiu įsivaizduoti, – sutiko Adrianas. – Nelygu, ką apie juos manai.

234/366

– Apie ką čia judu kalbatės? – susidomėjo Lakrica.

⁓ Sveiki, pone Rote!

Nežinau, ar dar mane prisimenate, todėl dėl visa ko padėsiu atgaivinti atmintį: Geri Taler, 1998 metų laidos abiturientė, sustiprintas vokiečių kalbos mokymas. Nors man labai nepasisekė, kad nuo septintos klasės buvote mano mokytojas (tai istorijos, tai vokiečių kalbos), nesu tikra, ar apskritai kada nors buvote įsidėmėjęs mano vardą: vadinote mane panelyte, panele išsišokėle, panele visažine ir panele vėplinėtoja. Mes taip pat buvome prigalvoję jums visokių pravardžių, bet jūs apsidžiaugtumėte išgirdęs tik nedaugelį. Šiaip ar taip, aš ta, kuri buvo verta dešimtuko, bet visuomet gaudavo iš jūsų tik aštuonis su minusu, mat jums nepatikdavo mano parašytos Gėtės, Šilerio ir Borcherto interpretacijos.

Dabar, kai priėjau savo gyvenimo pabaigą ir viską reziumuoju, savo nuostabai turiu pasakyti, kad už daug ką esu jums dėkinga. Niekuomet nebūčiau išmokusi taisyklingai rašyti žodžio „atsikalbinėti“, jeigu septintoje klasėje nebūtumėte liepęs man šimtą kartų parašyti „Vokietė mergaitė niekada neatsikalbinėja.“

235/366

Ir, žinoma, tą gražų sakinį: „Dovanoto daikto nebesusigrąžinsi.“ Jį turėjau rašyti, kai Brita Emkė pasiskolino mano šratinuką ir atidavė tik tada, kai pagrasinau, kad vošiu jai per galvą lotynų kalbos vadovėliu. Deja, tą akimirką į klasę įžengėte jūs ir tuoj pat stojote į Britos pusę. Bet kodėl? Ar dėl to, kad jos veidas priminė vokiško arklio snukį? Ar dėl to, kad ji mokėjo lieti ašaras pagal komandą, o aš tik grieždavau dantimis iš pykčio?

Aš jai nebuvau padovanojusi to šratinuko! Juk man jį buvo dovanojusi teta Hulda, ir tai buvo išskirtinė dovana, nes bent kartą gavau ne graužiančias pėdkelnes: tame šratinuke aukštyn žemyn važinėjo traukinukas. Jį dar ir šiandien turiu. Gerai, kad nežinote, kaip jį atgavau, kitaip būčiau turėjusi šimtą kartų parašyti: „Vokiečių mergaitė nebado kitos mergaitės rašalo korektoriumi.“ Su didžia pagarba Geri Taler

⁓

Tryliktas skyrius Duris mums atidarė Flo. – Ar ką nors mums atnešėte?

– O kodėl tu dar ne lovoje? – paklausė Čarli.

– Aš dar nepavargusi, – tarė Flo. – Ir norėjau sulaukti jūsų. – Ji audringai mane apkabino, paskui dar sykį pakibo man ant kaklo, kai padaviau lipduką su raganosiu. – Tu pati mieliausia visame pasaulyje, Geri!

– O jeigu aš būčiau tau ką nors atnešusi, tada irgi būčiau pati mieliausia pasaulyje? – paklausė pavyduliaudama Čarli.

– Ne, – atsakė Flo. – Bet antra iš eilės.

– Eik miegoti, – tarė Čarli.

– Šiandien pilnatis, tada vaikai paprastai nemiega, laikas tau prie to pratintis! – Iš virtuvės atėjo Karolina, išbučiavo mus ir vėl leidosi kalbėti be taškų ir be kablelių. – Čarli, mieloji, tave vis dar pykina, ar ne, cha cha, aš tau iš karto sakiau, kad tai ne pyragai, Ulrichai, tu nesiskutęs, senas šeriuoti, Geri, kaip puiku, kad atėjai, atrodai nuostabiai, ar šitie marškinėliai nauji, Severinai, paleisk auskarą,

237/366

aš nupirkau lašišos, tuno kepsnių nebus, jų nerekomenduojama pirkti dėl to, kad juos jau baigia išgaudyti, greitai jie visai išnyks, nes nebespėja užaugti ir pasidauginti, o ir maisto nebesusiranda, Severinai, palik ramybėje auskarus, aš tau jau sakiau, kadangi išgaudome ir mažąsias žuvis, tai tiesiog gėda, kartais man gėda, kad esu žmogus, lašiša užauginta Airijos ekologinėse veisyklose, tad galime ją ramia sąžine valgyti, sumaniau paruošti ją su grietinėlės ir krapų padažu ir makaronais, tai ilgai neužtruks ir bus sotu, o ir vaikams patiks, Marta ir Marijus atsivedė abu vaikus, nes negalėjo ateiti auklė, Olė su Mija irgi jau čia, prašom nesakyti nė žodžio, kad žinome, jog jie išgyvena santuokos krizę, Olė papasakojo mums prisaikdinęs tylėti, apsimeskite, kad viskas kaip visada, Flo, eik greičiau į vaikų kambarį, man regis, Odeta nori apvilkti tavo lėlę Pokahontą Miegančiosios gražuolės suknele.

– Gal jai galvoj negerai! – Flo nuskuodė laiptais aukštyn.

– Geras triukas, – tarė Čarli susižavėjusi.

– Bet tinka tik mergaitėms, – paaiškino Karolina, pasisodino Severiną ant klubo ir ėmė stumdyti koja kalnus drabužių, batų ir žaislų į kairę ir į dešinę, atlaisvindama mums praėjimą.

Staiga pajutau, kad nedrįstu eiti toliau, bet Čarli nutvėrė mane už alkūnės.

– Einam! Tau nėra ko gėdytis.

238/366

Ak, Čarli! Ką be jos daryčiau? Šiandien ryte ji paskutinį kartą oficialiai pasirodė kaip dainininkė – per vestuves Šv.

Agnietės bažnyčioje sugiedojo Ave Maria, o mudu su Ulrichu sėdėjome paskutinėje eilėje ir klausėmės. Ne tik kaip dainuoja Čarli, bet ką apie jos dainavimą kalba svečiai.

– O dangau, ir kas ją užsakė?

– Ji tikriausiai kieno nors giminaitė.

– Nėra ko stebėtis, kad nuotakos mama rauda.

– Ačiū, – sušnabždėjo man Ulrichas. – Jau tikrai buvo pats laikas, kad kas nors šitam siaubui padarytų galą.

– Nėra už ką dėkoti, – atsakiau, nors širdis sruvo krauju girdint, kaip Čarli įsijautusi detonuoja.

– Krūtinę į priekį, galvą aukštyn, – tarė ji dabar, ir aš padariau kaip liepta.

Iš tikrųjų nebuvo ko gėdytis. Bent jau savo draugų.

Viskas buvo kaip ir kiekvieną šeštadienio vakarą. Mes gaminome maistą ir stengėmės nekreipti dėmesio, kiek įmanoma, į triukšmaujančius vaikus. Bet vis tiek viskas vyko ne taip kaip visada. Marta su Marijumi keistai dirsčiojo į mane, kalbėjo labai lėtai ir pabrėžtinai, o ir Olė vengė į mane žiūrėti. Užtat Mija varstė žvilgsniais it durklais.

Jau maniau, kad bus geriausia atsistoti ant virtuvės stalo ir pareikšti: „Aš nevartoju psichotropinių vaistų ir niekada neturėjau romano su Ole. Prisiekiu savo gyvybe.“

239/366

Bet, aišku, nedrįsau to padaryti. Bet to, nors ir neturėjau nieko su Ole, vis labiau dėl to gailėjausi. Mat nei Olei, nei Mijai tai neturėjo jokios reikšmės.

Man net pasirodė: Mija būtinai nori, kad pastebėčiau jos žudančius žvilgsnius.

– Na, kaip sekėsi stažuotėje praėjusią savaitę, Mija? – paklausiau jos nebeištvėrusi, kai pagaliau susėdome prie stalo valgyti lašišos su makaronais.

Flo kaip visada įsitaisė man ant kelių, turėjau ją maitinti lyg kūdikį.

– Nuobodu kaip visada, – tarė Mija. – O tu, kiek girdėjau, turėjai labai audringą savaitgalį.

– Mija, – sušnypštė Marijus, bet Mija dėjosi negirdinti šnypštimo.

– Išsižiok, atvažiuoja traukinys, – pasakiau Flo. – Man smalsu, Geri, kaip ten viskas buvo? – Mija palinko į priekį, ir jos raudoni plaukai liepsnote suliepsnojo po lempos šviesa. – Norėjai išgerti migdomųjų, bet kažkas sutrukdė? Gal galima paklausti kas?

– Mija, baik tu pagaliau, – sudraudė Karolina. – Aš taip džiaugiuosi, kad ji to nepadarė. Ir būk gera, pagalvok apie vaikus!

– Man tik įdomu sužinoti, – tarė Mija. – Geri dėta džiaugčiausi, kad kas nors tuo domisi. Juk taip geriau negu apsimesti, kad nieko neįvyko. Ar ne, Geri? Na tai papasakok mums, kaip viskas buvo.

240/366

– Paprastai žmonės klausia kodėl, – atsakiau grūsdama Flo į burną dar vieną kaupiną krovininį vagoną.

– O, jeigu tu iš tikrųjų norėjai tą padaryti, galiu tave suprasti, – pasakė Mija. – Gyveni skurdžiame vieno kambario bute pas bjaurią tetą, rašai apgailėtinus pornografinius romanus ir turi sėdynę, kurios pakaktų dviem.

– Klausyk, Mija, ar tau širšė įgėlė? – sunerimo Bertas. – Geri juk nerašo pornografinių romanų! Ir iš viso, kas čia per maniera taip kalbėti su drauge, kuri ką tik vos nenusi... žinote, ką turiu galvoje...

– Iš tikrųjų, – pasipiktino ir Marta.

– Geri gyvenimas, objektyviai žiūrint, nė kiek ne blogesnis negu tavo arba mano, – tarė Čarli.

– O kas yra pornografiniai romanai? – paklausė Martos ir Marijaus dukra Odeta.

– Matai, prisižaidei, – papriekaištavo Mijai Karolina. O Odetai paaiškino: – Mieloji, pornografiniai romanai – tai įdomios istorijos apie ponius.

– Gaila, kad nerašai pornografinių romanų, Geri, – apgailestaudama tarė Odeta.

Atkreipiau dėmesį, kad niekas nepuolė ginti mano sėdynės. O juk ji nebuvo didesnė nei vidutinė, tą reikia aiškiai pasakyti. O paskutiniu metu ir dar labiau sumažėjo. Aš beveik nebevalgiau.

– O, atleisk, Geri, nenorėjau tavęs įskaudinti, – perdėtai meiliai tarė Mija. – Tu, aišku, turėjai ypatingų priežasčių.

– Užsikimšk, Mija, – pasakė Olė.

241/366

Mija taip ir padarė, kol vaikai baigė valgyti, atsikėlė nuo stalo ir vėl ėmė siausti žaisdami įprastus žaidimus. Kas penkias minutes kuris nors vis atbėgdavo pasiskųsti, kad ką nors susimušė ar susidaužė. Aš ištiesiau kojas, nutirpusias nuo Flo svorio, ir slapta dirstelėjau į Olę. Jis irgi slapta dirstelėjo į mane. Vos jam nenusišypsojau, bet čia susidūriau su Mijos žvilgsniu ir noras šypsotis praėjo.

Mija atsikėlė ir persėdo ant laisvos kėdės šalia manęs, prisitraukusi ją dar arčiau, o to tai jau tikrai nereikėjo.

– Vis galvoju, ką aš daryčiau, jeigu įsigeisčiau nusižudyti, – tarė ji tyliai.

Ji pasirinko tinkamą laiką puolimui: Čarli kaip tik padėjo Karolinai nukraustyti lėkštes, Marta mažajam Odetos broliukui Odilui (o taip, vardas prilygsta Arsenijui ir Habakukui) krapštė iš nosies lego kaladėlę, o kiti buvo įsitraukę į pokalbį. Tik Olė susirūpinęs žiūrėjo į mus, bet iš kito stalo galo negirdėjo, ką sako Mija.

– Tikriausiai išsinuomočiau gražų viešbučio kambarį, visa išsipustyčiau ir paskambinčiau žmogui, kuriam seniai nesu abejinga, – tarė ji.

Aha, tai dabar ji jau kaip reikiant perėjo į puolimą.

Imasi mane kvosti. Prašom, man negaila. Jaučiausi pranašesnė, nes žinojau tai, ką žino ir ji, be to, žinojau, kad ji to turėjo nežinoti, nebent pripažintų, kad visai nebuvo stažuotėje, o leido laiką su savo meilužiu tame pačiame viešbutyje kaip ir mes. Be to, tarp mudviejų su Ole iš viso nieko nebuvo!!!

242/366

– O ar yra toksai, kuriam tu seniai neabejinga? – paklausiau. – Juk tu, šiaip ar taip, esi ištekėjusi!

– Ne, tu manęs nesupranti. Aš bandžiau įsijausti į tavo situaciją, – kuždėjo Mija. Jos blyškių melsvų akių vyzdžiai net esant blausiai šviesai buvo visiškai susitraukę. Man jos akys keldavo šiurpą. Reikės tai panaudoti rašant apie Roniną. – Aš galvojau, ką daryčiau tavimi dėta. Aš paskambinčiau tam vyriškiui, kuriam tu jau seniai neabejinga. Tada raudodama pripaistyčiau ko nors, pavyzdžiui, kad tuoj pat nusižudysiu, ir jis, žinoma, tučtuojau atskubėtų sukliudyti nusižudyti.

– Bet tai būtų gana kvaila, – tariau. – Juk tada nebegalėtum nusižudyti.

– Tas ir yra, – pasakė Mija. – Ar žinojai, kad trisdešimt procentų bandžiusiųjų nusižudyti visai nenorėjo to daryti, tik šaukėsi dėmesio? Tie žmonės nieko daugiau nenori, tik švelnumo, kurio manosi esą verti!

– O, tu apie tai skaitei internete?

Mija linktelėjo.

– Ir žinai ką? Man regis, kad tavo atvejis kaip tik toks.

– Tai bent jau paaiškina tavo nejautrumą ir abejingumą.

– Turiu pasakyti, kad tas triukas man atrodo visai neblogas, – tarė Mija. – Nors ir klastingas, užtat veiksmingas.

Tas tipas, kuriam tu jau seniai neabejinga, negali tau atsispirti, pamatęs išplėtusią stirnos akis ir apniktą liūdesio.

Ir reikia nepamiršti: vyrus veikia suvokimas, kad jie tave

243/366

išgelbėjo. Net nespėsi apsidairyti, o jau su tuo vyruku atsidursi lovoje.

– Nežinau, Mija, bet man atrodo – per daug pastangų vien kad įsiviliotum ką nors į lovą, – suabejojau.

– Kai kuriuos vyrus ne taip lengva suvilioti, – tarė Mija.

– Pavyzdžiui, vedusius.

Aš nusijuokiau.

– O kuri iš mūsų būtų tokia kvaila, kad pultų ant kaklo vedusiam vyrui?

Mija pažiūrėjo į mane kuo rimčiausiai.

– Daug daugiau, negu gali įsivaizduoti, Geri. Tikriausiai nepatikėsi – ir Olė kartais nukrypsta nuo tiesaus kelio.

– Olė? – Aš pažvelgiau į Olę. Jis atrodė sunerimęs, sėdėjo lyg ant įkaitusių žarijų. – Tik ne Olė!

– Taip taip, – toliau šnabždėjo Mija. – Jis dar nežino: viena mano draugė šį savaitgalį matė jį su kita.

– Gal tai buvo jo pusseserė? – pakišau jai mintį. Mane šis pokalbis jau ėmė linksminti.

– Ne ne, tu nesupranti, – tarė Mija prisislinkusi dar arčiau. – Mano draugė matė Olę su meiluže viename viešbutyje. Jiedu glamonėjosi pusryčiaudami.

Tikriausiai Mija palaikė mane paskutine pasileidėle, nes aš net neparaudau.

– Na jau, neįtikėtina. Tik ne Olė! Tavo draugė tikriausiai jį su kuo nors supainiojo.

Mija papurtė galvą.

– Ji šimtu procentų tikra.

244/366

– O kada tai buvo?

– Praėjusį savaitgalį, – tarė Mija, o jos vyzdžiai susitraukė iki smeigtuko galvutės dydžio.

– Vajė, vargšelė! – sušukau užjaučiamai. – O tu buvai stažuotėje! Tikra niekšybė. Ką jis apie tai sako?

– Jis to dar nežino, – pasakė Mija. – Nenorėjau... iš karto sakyti.

– Manai, tai rimta?

Mija ilgokai į mane žiūrėjo. Paskui tarė: – Man regis, kad tai neįmanoma.

Ak taip? Koks įžūlumas! Arogantiška ožka.

– Tai tada gerai, – tariau šaltai. – Tik nesuprantu, kodėl tu Olei iš karto nepasakei to, ką matė tavo draugė, juk tada jau seniai būtum viską išsiaiškinusi.

– Tikriausiai taip ir padarysiu, – atsakė Mija. – Jau seniai būčiau tą padariusi, jeigu ne ta sumaištis dėl tavo savižudybės. Ar bandysi dar sykį?

– Ak, žinai, kol kas man pakanka dėmesio ir glamonių, – išdrožiau.

– Ar tau visai neįdomu, kokia ta kita moteris?

– Turi galvoje Olės meilužę? Žinoma, įdomu, – tariau. – Tik maniau, kad tau skaudu apie tai kalbėti.

– Ne, visiškai ne, – atsakė Mija. – Mano draugė sako, kad tai visai neišraiškingo veido eilinė moteriškė.

– Štai kaip, – atsakiau maloniai nusišypsojusi. – Aš ja dėta irgi taip sakyčiau. Kas gi nori skaudinti draugę

245/366

pasakojimais, kokia karšta ir seksuali toji kita. Gana ir to, kad jis tave apgaudinėja, ar ne?

– Ne, iš tikrųjų! – tarė Mija. – Draugė sako nesuprantanti, ką Olė joje rado.

– Meilė akla...

– Meilė! – sušvokštė Mija. – Juk sakiau, kad negali būti nieko rimta.

– Hm, tada tai tik gyvuliškas potraukis, – tariau. – Juo geriau. Tada tai greitai praeis.

– Štai! Pagaliau!

Marta iškrapštė iš Odilo nosies lego automobiliuko šonines švieseles ir triumfuodama iškėlė aukštyn. Odilas su palengvėjimu nutapeno šalin. Jis dažnai įsikišdavo ką nors į nosį, o Martai ne visuomet pavykdavo ištraukti. Prieš pat Velykas Odilas įsikišo į nosį žaislinio gaisrininko kepurėlę, ir ją teko traukti greitosios pagalbos gydytojui. Be to, Marta prisiekinėjo, kad Odilo nosyje dingo du Barbės batai.

– Mums jau laikas, – tarė Marijus dirstelėjęs į Bertą, užmigusį su Severinu ant rankų, kaip ir beveik kiekvieną šeštadienį.

– Taip, ir mums, – pasakė Olė pašokdamas ant kojų. – Eime, Mija.

– Bet mudvi su Geri taip maloniai šnekučiuojamės, – paprieštaravo Mija.

– Pasikalbėsime kitą kartą, – tariau reikšmingai nusišypsojusi. – Man be galo įdomu, kaip viskas bus toliau.

– Ir man, – pritarė Mija.

246/366

Olė suraukė kaktą.

Kilus visuotiniam sąmyšiui – vaikai nesileido sugaudomi, juos reikėjo vaikytis po visą namą, Bertas pabudo ir ėmė bergždžiai ieškoti Mijos švarko – Olė nutvėrė mane už rankos.

– Mums reikia pasikalbėti! – tarė jis.

– Tavim dėtas, pirmiausia pasikalbėčiau su Mija, – pamėgdžiojau jį. – Matai, ji įsivaizduoja, esą aš tave atsiviliojau į viešbutį, kad sulaikytum mane nuo savižudybės. Ji išsyk tavim patikės, jeigu pasakysi, kad atsilaikei prieš mano storą sėdynę.

– Bet tai netiesa, – pasakė Olė.

– Tiesa visai panaši ir nekalta. Tik ne Mijos tiesa! Ko dar lauki? Juk visi koziriai tavo rankose.

Bertas triumfuodamas ištraukė Mijos švarką iš po raudonos striukės ir botų ir atkišo Mijai. Martai pavyko sugauti Odilą ir pasikišti po pažasčia. Jis siaubingai ūbavo mataruodamas kojomis.

– Pirmadienį pusę pirmos Fasbenderio kavinėje. Prašau tavęs, ateik! – tarė Olė taip tyliai, kad tik pakrutino lūpas.

Mija įsikibo jam į parankę ir viliojamai pažvelgė į akis.

– Laukiu nesulaukiu, kada atsigulsime į lovą, brangusis, ar tu irgi?

Olė nenoriai atšlijo, tada Mija metė man paskutinį žvilgsnį, kuris turėjo reikšti: „Vos tik grįšiu namo, paskambinsiu galvažudžiui.“

247/366

Dėl manęs tegul skambina. Tikiuosi, užsakys ne kokį pavėpėlį, o tokį, kuris savo darbą atlieka greitai ir be skausmo.

Kitą rytą man paskambino mama.

– Šiandien sekmadienis, – pasakė.

– Žinau, mama, – atsakiau mandagiai.

– Lygiai pusę pirmos ant stalo bus padėti pietūs.

Plekšnė, šparagai ir bulvės su petražolėmis. Norėčiau, kad nevėluotum, kitaip keptuvėje žuvis sukris. Šiek tiek nustebau.

– Mama, nori pasakyti, kad kvieti mane pietų?

– O kaip tau atrodo?

– Ir nepastatysi man lėkštės koridoriuje arba kitaip neignoruosi?

– Nebūk kvaiša, – tarė mama. – Taigi lygiai pusę pirmos, ir apsivilk ką nors padoriau, nes Patrikas atsives motiną, o aš norėčiau, kad ji susidarytų apie mus gerą nuomonę. Turėtume pasistengti dėl Rigelulu.

Vajė, tai jau tikrai kažkas rimta, jeigu Lulu drįso pasikviesti būsimąją anytą į mūsų leopardų narvą ir supažindinti su visa šeima, įskaitant Arsenijų su Habakuku, nepaisydama jų neįprasto elgesio prie stalo. Ankstesni Lulu draugužiai dingdavo po dviejų, daugiausia trijų mėnesių, ir neprisimenu, kad kada nors būčiau susipažinusi su kokia

248/366

nors potencialia anyta. Kad išdrįstum žengti tokį žingsnį, reikia būti labai jau tikrai dėl savo padėties.

Na, aš džiaugiausi dėl Lulu. Tik buvo mažumą nejauku, kad kažkur laigo tasai iškrypėlis, panašus į būsimąjį mano sesers vyrą.

– Iki greito, vaikeli.

Tikriausiai mama nutarė ta ypatinga proga pamiršti, kad yra ant manęs siaubingai supykusi ir saikdinosi niekada daugiau su manimi nebekalbėsianti.

Buvo sunku rasti ką nors padoraus apsirengti, nes per valymo akciją dauguma mano daiktų pateko į senų drabužių konteinerį, o Čarli spintoje buvo nedaug drabužių, kuriuos mano mama būtų galėjusi pavadinti padoriais.

Atidėjusi į šalį visus su užrašais „Fuck“ ir „Shit“, galėjau rinktis iš marškinėlių su užrašu „Podolski, noriu nuo tavęs vaiko“ ir gana permatomos baltos palaidinės.

– Kiti drabužiai skalbyklėje, – apgailestaudama tarė Čarli ir atkišo man juodą odinį korsažą.

– Ne, – nesutikau, – tada jau geriau tie marškinėliai su kaukole.

– Bet jų pažastyje milžiniška skylė.

Galiausiai apsivilkau permatomą palaidinę, nes Čarli pasakė, kad su gražia balta, gėlėta ir mezginiuota liemenėle (truputį graužiančia, bet labai dailia, todėl jos ir neišmečiau) toji palaidinė atrodo elegantiškai ir labai madingai.

249/366

Kai išėjau iš vonios kambario, Ulrichas susižavėjęs švilptelėjo.

– Čia tai bent, senute, – tarė jis. – Gerai atrodai.

Niekada nežinai, ką gali sutikti. Čarli alkūne bakstelėjo jam į šoną.

– Atrodai tinkama pasirodyti visuomenėje, mieloji.

– Nežinau, – tariau. – Ar speneliai matosi?

– Yeah, Baby, – nesusilaikė Ulrichas, – absoliučiai tinkama. Koks to laimingojo vardas? Ar tau neatrodo, kad dar truputį per anksti? Man regis, turėtum truputį psichiškai sustiprėti prieš... au! Čarli ir vėl trinktelėjo jam į pašonę.

– Šiandien pas mano tėvus ateis būsimoji sesers anyta, – pasakiau neryžtingai apžiūrinėdama save.

– Ak, aišku, – tarė Ulrichas. – Tam atvejui tinkamai pasipuošei.

– Krūtinę į priekį, pečius atgal, galvą aukštyn, – sukomandavo Čarli. – Tik neleisk savęs žeminti, ar girdi! Visa tai juk buvo ne šiaip sau.

– Ką turi galvoje?

– Na, visą tą reikalą su savižudybe, – atsakė Čarli.

Patriko mama buvo maža neišvaizdi moteris žilais, trumpai kirptais plaukais, su pobaisiais akinių rėmeliais ir gėlėta smėlio spalvos palaidinuke. Pagarbiai apsidairiusi valgomajame ji tarė: – O, kaip čia pas jus gražu, – ir tuo išsyk užkariavo mano mamos širdį.

250/366

– Labai paprasta moteris, bet turi auksinę širdį, – kalbėjo ji vėliau virtuvėje, man padedant dėlioti žuvį į lėkštes.

– Siaubinga palaidinukė, vargšelė, bet kada ji galėjo išlavinti skonį? Ji ėjo dirbti valytoja, kad sūnus galėtų studijuoti.

O dabar ji labai didžiuojasi, kad Patrikas gavo tokią protingą ir gražią merginą kaip Geritilu. Mokytoją iš geros šeimos.

– Ir dar šviesiaplaukę, – pridūriau.

– Ir dar šviesiaplaukę, – pakartojo mama. – Jųdviejų vaikai bus nuostabūs. Daugiau padažo, Tirigeri, bet tik ant šparagų. Beje, tavo palaidinė siaubinga! Kiaurai matosi liemenėlė. Ar neaiškiai pasakiau, kad apsivilktum ką nors padoraus? Bet jeigu tavęs ko nors paprašai...

– Man labai gaila, – tariau.

Reikėjo geriau apsivilkti tuos marškinėlius su „Podolskiu“.

– Ką čia bepadės tavo atsiprašymai. Tu tyčia taip elgiesi. Juk visuomet tokia buvai: kad tik išsišoktum!

Patiekalai kaip visada buvo labai skanūs, nors Arsenijus ir Habakukas atsisakė valgyti ir žuvį, ir šparagus, o su bulvėmis išdarinėjo negražius dalykus. Visi buvo kaip visada, tik tėtis į mane nė nedirstelėjo. Tikriausiai vis dar pyko už tai, ką praėjusį pirmadienį išrėžiau jam į akis.

Chisola atsisėdo šalia manęs ir droviai nusišypsojo.

– Štai tavo MP3 grotuvas. Juk tau ir pačiai jo dabar reikės.

251/366

– Gali jį pasilaikyti sau, Sisi. (Sisi vadinau ją slapta, tai kur kas geriau nei Chisi, kaip mano mama ją kartais vadindavo, trumpinimai ne visuomet itin malonūs.) Kas padovanota, to nebeatsiimsi.

– Bet juk tu gyvensi, ar ne?

– Tikriausiai, – atsidusau.

– Šparagų skonis kaip vėmalų, – sušuko Habakukas.

– O žuvis – kaip snargliai, – nenusileido jam Arsenijus.

Gerai, kad gimė ne trynukai, kitaip dar ir bulvės... Ak, pamirškim!

– Habi! Arsenijau! Ką apie mus pagalvos viešnia? – pasibaisėjo mama.

Viešnia, vienaskaita. Patrikas jau, suprask, priskiriamas prie šeimos narių.

– Ak, kaip puiku turėti didelę šeimą, – tarė Patriko mama. – Aš taip norėjau, kad Patrikas turėtų brolių arba seserų, bet, – atsiduso, – taip jau susiklostė.

Aha, Patrikas neturi brolio dvynio, kuris internete siautėja kietokujo31 vardu. Gaila.

– Čia nėra dar vienos iš Tigelu seserų, – tarė mama. – Antroji mano duktė gyvena su šeima Venesueloje. Jos vyras diplomatas, o mūsų Getirika dirba vertėja. Ji moka tris kalbas.

– Ak, kaip nuostabu. Visos jūsų dukros tokios gabios, – pasakė Patriko mama ir atsisuko į Tiną. – O ką dirbate jūs?

252/366

– Šiuo metu kaip namų šeimininkė ir mama darbų turiu iki kaklo, – didžiuodamasi atsakė Tina. – Bet kai dvynukai paūgės, – kada tai bus? – grįšiu dirbti į mokyklą.

– Irgi mokytoja. – Patriko mama buvo sužavėta, o mano mama pūtėsi iš pasididžiavimo.

Bet kai Patriko mama atsisuko į mane, skubiai kyštelėjo jai dubenį su bulvėmis.

– Gal dar įdėti?

– Ne, ačiū, – tarė Patriko mama. – Taip skaniai pavalgėme. Kaip restorane. Tokių gardumynų paprastai sau neleidžiu.

– Mama! Galima pagalvoti, kad negali sau leisti padoriai maitintis!

Patrikui aiškiai pasidarė gėda dėl mamos.

Patriko mama ir vėl atsisuko į mane.

– O kokia jūsų profesija?

Mano mama pašoko ir pradėjo karštligiškai nurinkinėti lėkštes.

– Gal padėsi man virtuvėje, Lurige?

– Ak, bus dar ir desertas? – paklausė Patriko mama.

– Mama, tik nevaizduok, kad niekada negauni deserto, – tarė Patrikas.

– Geri rašytoja, – garsiai pranešė tėvas.

Mama sustojo lyg stabo ištikta, rankose laikydama krūvą lėkščių. Ir kiti sužiuro nustebę į tėvą, visų pirma aš.

– Rašytoja! – pakartojo Patriko mama. – O, kaip nuostabu. Ką jūs rašote? Gal aš ką nors skaičiau?

253/366

– Aš... – buvau kažką besakanti, bet mama numetė ant grindų šakutę ir aš nutilau.

– Man tai labiausiai patinka „Įtarimai naktinei budėtojai Klaudijai“, – tarė tėtis. – Labai įdomus romanas, iki paskutinio puslapio.

Jeigu būčiau laikiusi rankoje šakutę, irgi būčiau numetusi ant grindų.

– Arba „Rožė Sarai“, – kalbėjo tėtis. – Tai labai jausmingas romanas.

– Tokie gražūs pavadinimai, – tarė Patriko mama. – Reikės nusipirkti.

– Galiu paskolinti savuosius, – pasiūlė tėtis. – Jeigu pažadėsite nepradanginti.

– Savaime suprantama, – pasakė Patriko mama.

⁓ Ponui Dytmarui Mergenheimeriui Moltkės g. 23

Mielas Dytmarai, kitaip Maksai, 29, nerūkantis, drovus, bet tinkamas bet kokioms pramogoms, Tvarkydama daiktus radau mūsų laiškus ir prisiminiau tave. Mūsų pirmas ir vienintelis susitikimas, deja, buvo

254/366

nelabai vykęs, tu tikriausiai dar ir šiandien nežinai, ar man moterų tualete neatsitiko ko nors negera.

Man labai gaila, kad anąsyk palikau tave vieną kavinėje (pabėgau pro užpakalines duris). Bet aš buvau, atvirai sakant, sukrėsta, kai pasirodė, kad tavo vardas ne Maksas ir tau ne dvidešimt devyneri, ir tu visai nesi nedrąsus. Tikėjausi, kad su tavim iš tikrųjų bus galima papramogauti, bet sprendžiant iš laiško, kurį man paskui parašei, net ir tai nepasitvirtino. (Atsiprašau, kad į jį neatsakiau – nenorėjau pilti alyvos į ugnį.)

Pakalbėkim atvirai, Maksai arba Dytmarai, juk taip nedaroma! Negalima pasijauninti dešimčia metų, kai iš tiesų atrodai penkeriais vyresnis. O jeigu esi Dytmaras, tai juk ne Maksas. Man irgi nesaldu vadintis Gerda, o ne, sakykim, kokia nors Chloja. Bet turime tokius vardus, kokius turime. Pripažįstu, Dytmaro vardas skamba ne itin seksualiai, bet juk gali pasivadinti Didi. Arba tiesiog rašyti pavardę. „Sveiki, aš esu Mergenheimeris“, – na, tai skamba... gerai jau, irgi sumautai. Bet noriu pasakyti, kad daug geresnis įspūdis, jeigu būni savimi ir bendrauji atvirai.

Todėl pridedu tau romaną, kuriame ne itin patrauklus herojus galiausiai laimi nuostabios moters meilę, nes yra atviras, nuoširdus ir apskritai labai labai seksualus. Perskaityk „Vasarą, kai Lara surado meilę“ ir sužinosi viską, ką reikia žinoti apie vyrus ir moteris.

255/366

Linkiu tau sėkmės ieškant partnerės.

Su geriausiais linkėjimais Geri Taler P. S. Penkių eurų banknotas – už latte macchiato, už kurią anąsyk sumokėjai. Dar kartą atsiprašau.

⁓

Keturioliktas skyrius – Nežinau, kas apsėdo tėvą, – tarė mama virtuvėje.

– Ir aš nežinau, – sumurmėjau.

– Mes niekada nekalbame apie tavo profesinę veiklą, – kalbėjo ji. – Kodėl kaip tik šiandien jis apie tai prakalbo?

– Galbūt jis pagalvojo, kad Patriko mama skaito brošiūromis leidžiamus romanus?

– Taip, tikriausiai ji iš tikrųjų skaito. Tokia paprasta moteriškė, – mama pliaukštelėjo liežuviu. – Kiekvienam po persiką, vaikeli! Dėk į patį viduriuką. Aviečių padažą pilk laikrodžio rodyklės kryptimi – o dangau, na, neapsimesk kvailesne negu esi.

Nudžiugau, kad mano santykiai su mama vėl tokie patys kaip anksčiau.

– Tikiuosi, bent į Aleksos sidabrines vestuves apsirengsi padoriai, – tarė ji, pagaliuku paišydama dailius ornamentus iš aviečių padažo ir grietinėlės.

– Mama, regis, man geriau neiti į tą pokylį, kai visi gavo mano atsisveikinimo laiškus, – suabejojau.

257/366

– Ak, tai dėl Evelinos ir dėdės Korbmacherio? – Mama ėmėsi dailinti kitą lėkštę. – Evelina man skundėsi, sakė, tave apsėdo mintis, kad Folkeris – ne dėdės Korbmacherio sūnus, nes jo akys rudos.

– Taip, tai tiesa.

– Na, sakyčiau, pataikei kaip pirštu į dangų, – pritarė mama.

Suglumusi pažvelgiau į ją.

– Parašiau tik todėl, kad susinervinau – ji tokia pasipūtusi ir vis vadina mane padraika.

– Pasipūtėliai visuomet nupuola, – tarė mama. – Aš jai esu sakiusi, kad nieko negalėsiu pakeisti, jeigu mano vaikai bus atidūs per biologijos pamokas.

– Tikrai?

– Negalima pykti ant žmonių, jeigu jie kalba teisybę, – patvirtino mama, piešdama tobulą spiralę aplink persiką. – Pasakiau, kad įtariu tą Haraldą, su kuriuo ji anuomet dirbo, ir ji nutilo.

– Ne dėdę Fredą? – paklausiau.

– Hm... – susimąstė mama. – Taip irgi gali būti.

Sakyčiau, dar pikantiškesnis variantas. Šiaip ar taip, bet kada gali grįžti į savo butą. Ji tavęs nebeišvarys. Šitos dvi lėkštės Arsenijui ir Habakukui.

Tikriausiai stovėjau išsižiojusi, nes ji tarė: – Na, nenutaisyk tokio kvailo veido, vaike, norėčiau, kad Patriko mama susidarytų apie mus gerą įspūdį.

258/366

Nors visiškai sutrikau dėl tėvų elgesio, mane apėmė šiltas, iki tol nepatirtas jausmas, kurį suvokiau tik po kurio laiko.

Iš tikrųjų jaučiausi tėvų mylima. Na, bent jau savotiškai mylima.

Tas jausmas buvo geras, ir kuriam laikui pamiršau kitas problemas.

Tik kai po valandos ėjau prie savo automobilio ir kažkas šiurkščiai nutvėrė mane už rankos, vėl jas prisiminiau.

– Kokių nesąmonių prirašei Lulu? – sušvokštė jis purtydamas mane it kokį miltų maišą. – Ji puolė žiūrinėti, kokius laiškus rašau elektroniniu paštu ir kokiuose tinklalapiuose esu užsiregistravęs.

– O, tai dėl to! Man labai gaila, Patrikai – tu atrodai kaip du vandens lašai panašus į vieną tokį tipą, vardu kietaskujis31, su kuriuo teko ne itin maloniai pabendrauti, ir maniau, kad Lulu turėtų tą žinoti.

– Tu nieko negali įrodyti! – tarė Patrikas. – Nepavyko, ar ne?

– Ėėė... bet aš to visai nenorėjau... Ar nori pasakyti, kad tu... Au, man skauda!

– Neleisiu tau, šliundra, visko sugadinti, – pagrasino Patrikas. – Tik dėl to, kad esi viena iš tų įsižeidusių bobikių, kurios negali pamiršti vienos nakties nuotykio! Susirandi internete ką nors, pasidulkini, o paskui įsižeidi, kad jis nepuola tavęs iš karto vesti! Nors ir kaip stengiuosi, negaliu tavęs prisiminti, bet iš esmės visos jūs, bobos, buvote vienodos.

259/366

– Ką tu sakai? Klausyk, Patrikai...

– Man tas pats, ką tu sakysi, aš viską neigsiu, – tarė Patrikas. – Manimi ji patikės labiau negu tavimi.

Turėjau susiprasti: tokio panašumo nebūna. Ir sugalvok tu man – astronominiai dvyniai!

– Ar viską supratai? – paklausė kietaskujis31. – Džiaukis, kad paturėjai mano kūjį, ir pamiršk.

Taip taręs jis apsisuko ir nuėjo prie vartų, kur automobilyje jau laukė mano sesuo ir jo mama.

Nesąmoningai nusipurčiau. Jam visai galvoj pasimaišė!

Jo kūjo aš net cukraus žnyplėmis nepriliečiau. Fee, kaip bjauru!

Ir vėl įsitikinau, koks mažas pasaulis.

Važiuodama pas Čarli tryniau ranką ir galvojau, kaip gali būti, kad aš išsyk atpažinau kietakuji31, o jis mane buvo visiškai pamiršęs. Arba aš iš tikrųjų absoliučiai neišvaizdi ir neišraiškinga bobikė, kaip sakė Mija, esą taip mano jos išgalvota draugė, arba tas kietaskujis31 buvo susitikęs su begale moterų, tad atmintis ir nebeišnešė. Įsivaizduoju, ne viena iš tų moteriškių jau kavinėje ar kur kitur per pirmą susitikimą neparodė deramo susidomėjimo jo kūju, kaip ir aš, todėl Patrikas, pasisvaidęs įžeidimais, spruko ir nuo jų, ne tik nuo manęs, neapmokėjęs sąskaitos.

Stebėtina, jis, regis, buvo sutikęs ir daug moterų, kurios su juo... veee... vien ta mintis buvo pasibjaurėtina.

Jau geriau galvosiu apie tetą Eveliną.

260/366

– Gera žinia, – tariau Čarli, kai ji atidarė man duris. – Vėl galiu grįžti į savo butą.

– Atgal į tą siaubingą skylę? Ar tau galvoj negerai? – pasibaisėjo Čarli.

– Čarli, aš gi negaliu amžinai gyventi pas jus, – pasakiau.

– Savaitę! – sušuko Čarli. – Tu gyveni čia tik savaitę. Ir mums drauge juk taip smagu, ar ne?

– Taip, bet judu su Ulrichu...

– Ulrichui irgi patinka, kai tu su mumis. Ulrichai, juk tu nenori, kad Geri grįžtų atgal pas tą siaubingą tetą, ar ne? Į tą mažulytį nejaukų pastogės kambarėlį!

– Ulrichas kadaise ir pats gyveno tame mažutėliame nejaukiame pastogės kambarėlyje, – tariau. – Tiesa, jis daugiau gulinėjo.

– Man irgi nepatinka sumanymas grįžti tenai, kur prasidėjo visa ši nelaimė, – pasakė Ulrichas. – Ei, senute, kodėl tau nepasiieškojus ko nors geresnio? Gali likti pas mus, kol ką nors susirasi.

– Žinoma, – paantrino Čarli. – Tu dabar daugiau uždirbsi, gali leisti sau ką nors gražesnio. Kur nors netoli mūsų!

– Juk dar visai neaišku, ar tikrai pavyks su tuo darbu, – tariau. – O kol surasiu naują butą, ilgokai užtruks.

– Nieko baisaus, – nusprendė Čarli. – Ar ne, Ulrichai, mums tai nesudarys jokių problemų?

– Žinoma, nesudarys, – sududeno Ulrichas.

261/366

– Mes tave labai labai mylim, – tarė Čarli. – Ar ne, Ulrichai?

– Taip, – ir vėl sududeno Ulrichas.

Aš labai susijaudinau ir nesusilaikiau nepravirkusi.

– Aš jus abu taip pat labai labai myliu, – patikinau.

– Gerai, – pasakė Čarli. – Tai tada daugiau nebesižudyk, ar girdi?

Jaučiau pareigą pranešti Lulu apie Patriko puolimą. Ką ji su ta informacija darys – jos reikalas. Atvirai šnekant, tai, kad Patrikas – kietaskujis31 – gašliai siūlėsi internete ir kavinėse vertė moteris čiupinėti jo pimpį, man neatrodė taip jau baisu. Kiekvienas turi kokią nors dėmę savo biografijoje. Reikalas pablogėjo tada, kai jis pasikalbėjo su manimi: tas tipas buvo bjaurus seksistas ir apsimelavęs šmikis.

Taigi paskambinau Lulu.

– Lulu, aš dabar žinau, kad Patrikas ir kietaskujis31 – tas pats asmuo, – pasakiau be jokių užuolankų. – Jis pats man prisipažino.

– Aš žinau, apie ką judu kalbėjotės, – šaltai tarė Lulu. – Patrikas man ką tik papasakojo.

– Tikrai? Stebiuosi. Man jis sakė, kad viską neigs ir tu juo labiau patikėsi nei manim.

– Geri, tu mano jaunesnioji sesutė, aš tave tikrai myliu, bet čia tu jau perlenkei, – pasakė Lulu. – Tau Patrikas

262/366

patinka ir tu jį kibini, bet visai kas kita, kai pradedi pasakoti apie jį tokius niekingus melus, kad mudu išskirtum.

– Ką? To tipelio aš niekuomet nekibinčiau, ar tau galvoj pasimaišė? Neturiu supratimo, ko jis tau pripasakojo, bet tai iš tikrųjų... – Viskas buvo taip pasibaisėtina, kad net nesusilaikiau nesusijuokusi. Bet tik trumpai. – Žinai, Lulu, Patrikas – paskutinis šunsnukis. Internete jis žvejojo moteriškes ir – visai nesvarbu, dėl kokių priežasčių, – viliojo į lovą pasakojimais apie savo kietą kūjį, o dabar to net neprisipažįsta.

Iš susijaudinimo ir vėl man pradėjo mausti krūminį dantį.

– Baik tu pagaliau, – nenusileido Lulu. – Žinau, tau dabar sunkus metas, bet tai jau nesveika.

– Ne, nesveikas yra kietaskujis31, – tariau. – Jis manęs net nepažino, su tiek daug moterų buvo susitikęs. Jis net neprisiminė, ar aš iš tų, su kuriomis jis pergulėjo, ar iš tų, kurios jį atstūmė. Tokių, regis, buvo nemažai, nes šitas jo numeris kavinėje „imk, pačiupinėk“ – iš tiesų žemiau bet kokios kritikos.

– Dedu ragelį, – tarė Lulu, nutaisiusi mokytojos balsą. – Ant tavęs nepykstu, bet norėčiau baigti šį pokalbį.

– Lažinuosi, kad jo ilgis – tikrai ne trisdešimt vienas centimetras, – pasakiau, bet Lulu jau buvo padėjusi ragelį.

– Ir ne toks kietas kaip kūjis, – pridūriau pati sau. Čarli tik nusijuokė, kai papasakojau. Ji tarė:

263/366

– Tavo sesuo suaugusi, ir jeigu nori turėti tą purviną internetinį dulkintoją – jos valia.

Na gerai. Tą mes išsiaiškinome. Liko tik slaptas susitikimas su Ole. Kai kitą dieną laukiau jo Fasbenderio kavinėje, dantį vis dar maudė. Anksčiau suskausdavo trumpai, o dabar jau negalėjau paneigti, kad dantį tikrai skauda, aš nieko neišsigalvoju.

Vis tiek į savo latte macchiato įsidėjau pusę šaukštelio cukraus ir nervingai apsidairiau, ar kur nors pasislėpusi Mija nesitaiko į mane užnuodytomis strėlėmis. Buvo graži gegužės diena, sėdėjau prie stalelio lauke netoli Apaštalų bažnyčios.

Olė atskubėjo pavėlavęs tik penkias minutes. Jo klinika buvo už kito kampo.

– Vienas mažas berniukas niekaip nenorėjo išsižioti, – teisinosi jis uždusęs. – Mama jį vedėsi jau pas tris gydytojus, ir nė vienam jis neišsižiojo. Bet aš jį įveikiau. Na, ar ne puikus esu gydytojas? Labai atsiprašau, nenorėjau vėluoti.

Beje, tu puikiai atrodai. Ar ką nors padarei plaukams?

– Ištrinkau, – prisipažinau.

Tiesą sakant, norėjau šiek tiek pasigražinti, bet iš drabužių radau tik džinsus ir marškinėlius su užrašu „Podolski, noriu nuo tavęs vaiko“, todėl daugiau dėl nieko nebesistengiau.

– Gaila, kad aš ne Podolskis, – tarė Olė. – Bet pasakyk atvirai, argi aš ne geriau atrodau?

264/366

– Tai Čarli marškinėliai. Man regis, tai toks sąmojis, – paaiškinau. – Podolskis mums per jaunas. Arba, kitaip tariant, mes jam per senos. – Dantį jau kaip reikiant įsiskaudėjo. Nesąmoningai pridėjau ranką prie skruosto. – Tai ar pasikalbėjai pagaliau su Mija?

– Viskas baigta, – linktelėjo Olė.

Akimirką pamiršau savo dantį ir spontaniškai sugriebiau Olės ranką.

– Ole, man tikrai labai gaila. Tai su Mijos meilužiu kažkas rimta?

– Nežinau, – tarė Olė. – Apie tą tipą mudu nesikalbėjome.

– Nori pasakyti, kad Mija nenorėjo kalbėtis?

– Aš nenorėjau, – pasakė Olė. – Apie jį net neklausiau. Žinai, man tas žmogėnas vienodai rodo.

– Bet juk jis yra priežastis, dėl kurios griūva jūsų santuoka. Neapgaudinėk savęs!

– Ne, – tarė Olė. – Mums nereikėjo tuoktis, dabar jau supratau.

– Ole, ar tu nepaskubėjai? Dar prieš porą savaičių tu buvai laimingai vedęs vyras... Au! – Kas nutiko?

– Dantis, – paaiškinau. – Labai skauda.

– Ar seniai? – pasidomėjo Olė.

– Jau kelios dienos, – atsakiau. – Bet iki šiol skausmas savaime praeidavo.

Olė atsistojo.

265/366

– Eime! – tarė. – Tuojau pat sutvarkysime. – Jis pamojo padavėjai ir sumokėjo už mano kavą neklausydamas protestų. – Jau ir taip nuo paskutinio tavo apsilankymo praėjo bene pusmetis.

– Gal ir vėl skausmas savaime praeis, – bandžiau išsisukti, bet Olė nutvėrė mane už alkūnės ir nusivedė tarp stalelių ant šaligatvio.

– Kurį skauda? – paklausė.

– Kairėje pusėje apačioje, priešpaskutinį krūminį. Man taip atrodo. Tiesą sakant, skauda visur.

– Hm hm, – numykė Olė. – Tik pernai užplombavau to danties šaknis.

– Taip, teisingai! – prisiminiau. – Bet grįžkime prie Mijos. Ar ji bent žino, kad tu ne dėl manęs, o dėl jos buvai tame viešbutyje?

– Ne, – tarė Olė. – Apie tai mudu nekalbėjome. Šeštadienį vakare, vos tik įlipome į automobilį, ji pasakė: „Žinau, kad turi romaną su Geri, bet aš tau atleisiu. Pradėkime viską iš pradžių.“ – Na, tai buvo gera pradžia. Reikėjo pasakyti, kad ne aš esu problema, o tas senas krienas, su kuriuo laižėsi Mija.

– Pasakiau, kad taip paprastai visko neišspręsime, – tarė Olė. – Tada Mija baisingai įtūžo. Išplūdo mane paskutiniais žodžiais, esą aš tik dirbu ir apskritai ja nesidomiu, mes pernelyg retai mylimės, o jeigu ir mylimės, tai taip nuobodžiai, nors mirk, o ir laisvalaikiu kalbu tik apie dantis

266/366

ir pasiekiau įžūlumo viršūnę, leidęsis į meilės romaną ne su kuo nors kitu, o su tavimi, kurios sėdynė kaip cirko arklio.

– Ir tada tau reikėjo pasakyti: „Ei tu, apsimelavusi šunkara, kas susitikinėja viešbučiuose su vedusiais vyrais, tu ar aš?“ – Aš nieko jai nesakiau, – tarė Olė. – Pasakiau, kad tavo užpakalis kuo dailiausias ir kad man pakyla, vos apie jį pagalvoju.

– O, – išlemenau, – tai, žinoma... Ar tave nelabasis apsėdo?

– Ne, o Miją tai apsėdo, – tarė Olė. – „Tau tai dar atsirūgs“, – sušuko ji, namie ėmė krautis lagaminą visą laiką šaukdama, kad jos neatkalbinėčiau, nors nė neketinau.

Paskui sėdo į automobilį ir kažkur išvažiavo.

– Pas savo meilužį! Na ir gerai, Ole! – Pas savo tėvus, – pataisė Olė. – Jos tėvas paskambino man vakar ryte, bandė sugėdinti. Pasakė, kad nedora meilės nuotykiui pasirinkti moteriškę iš bendrų pažįstamų – nejaugi neįstengiu įjungti smegenų prieš paleisdamas tabaluoti savo antrą galą. Bet dabar žinosiu, kur ieškoti Mijos, jeigu vėl atgausiu protą.

– Kas ten per šeima? – Buvau gerokai priblokšta. – Ar jis iš tiesų pasakė antrą galą? Šiaip ar taip, tau reikėjo atsakyti: ei, uošvi, pasiklausk dukters apie tą antrą galą, su kuriuo ji penktadienį susitiko Regency Palace. Juk visa tai ne... o jergutėliau, taip beprotiškai suskaudo!!

267/366

– Jau atėjome, – tarė Olė spausdamas savo klinikos durų rankeną.

– Sakėte, užtruksite ilgiau, pone daktare, – priminė registratorė.

– Poniai Taler užėjo baisūs skausmai. Pasodinkite ją į pirmą kabinetą ir atsiųskite man Leną.

Olė mirktelėjo man ir dingo už durų, o aš pro kitas duris nutipenau į kabinetą.

– Prašom draudimo kortelę, – paprašė registratorė.

Padaviau.

– Bet jums ir pasisekė, – tarė ji. – Ponas daktaras neturi laisvo laiko iki kito mėnesio pabaigos.

– Jums atrodo, kad man pasisekė?

Mano supratimas apie sėkmę buvo visiškai kitoks.

Negalėjau pakęsti neplanuotų dalykų. Prieš eidama pas dantų gydytoją turiu kelias dienas rengtis ir dvasiškai, ir fiziškai.

Vos atsisėdau į odontologo kėdę, skausmas staiga liovėsi.

– Man atrodo, kad jau nebeskauda, – tariau vėl atsistodama. – Gal aš geriau eisiu.

– Sėdėkite. Taip visada būna, – paaiškino Lena, mažutė šviesiaplaukė praktikantė, ir parišo man seilinuką. – Tai adrenalinas. Kai tik grįšite namo, vėl atsinaujins.

– Nagi, pažiūrėkime, – tarė Olė.

Su baltu chalatu jis atrodė kaip atgijęs vyriausiasis gydytojas Gosvinas. (Kai jį sugalvojau, Olės dar nepažinau,

268/366

bet jis iš tiesų atrodė pribloškiamai panašus.) Dar sekundę žavėjausi, kaip dera balta spalva prie jo mėlynų akių, įrudusios odos ir šviesių plaukų, paskui jis mane paguldė su visa kėde horizontaliai ir nukreipė į veidą lempą.

Aš automatiškai išsižiojau ir užsimerkiau.

– Puiku, – kalbėjo Olė, metaliniu kabliuku barškindamas mano dantis.

Skausmingas buvo ne užplombuotas krūminis, o neplombuotas gretimas protinis dantis, jį palietus pašokau vos ne iki lubų. Mano dantys buvo lygūs ir balti, bet ne itin geri, nors vaikystėje ir buvo draudžiama smaguriauti saldumynais. Dėkui tau, mama!

– Tai tik mažmožis, – tarė Olė, kimšdamas už skruosto du tamponus. – Nedidelė skylutė. Apsieisim be injekcijos, ar ne?

– Aip, be njecios iką ichesiu, – sušukau išpūstu skruostu.

– Taip ir žinojau, drąsi mergina, – pasakė Olė įjungdamas grąžtą. – Kur sustojome?

– Ikche, ikche! – sumaskatavau kumščiais ore.

– Ak taip, teisingai, – tarė Olė, gręždamas man skaudamą dantį. O, kaip nekenčiu šito garso! – Mija išsikraustė, o jos tėvas mano, kad aš nesusitvarkau su savo antru galu.

Tai išgirdus Olės padėjėjai seilių siurbtukas išsprūdo iš rankų. Turbūt naujausi šefo asmeninio gyvenimo pasikeitimai dar nebuvo pasiekę darbuotojų ausų.

269/366

– Chchch! – sušniokščiau aš.

– Atsiprašau, – sumurmėjo Lena.

– Reikės šiom dienom apsilankyti pas advokatą ir apskaičiuoti, kiek man liks po skyrybų, – tarė Olė gręždamas patį skaudulį.

– Aua! – surikau. – Ikche!

Bet Olė tvirtai laikė mane kėdėje ir gręžė toliau. Taip jis visiems laikams išgydė mane nuo fantazijų, kuriose mudu aistringai mylimės dantisto kėdėje. Kaip sakiau – fantazijose. Jose nebuvo nei grąžto, nei padėjėjos.

– Štai ir viskas, – pasakė Olė, kai jau maniau, kad tuoj apalpsiu. – Laikeisi šauniai. Tikriausiai net nereikės daug mokėti, kreditas už kliniką toks didelis, o vaikų mudu neturime. Tikriausiai teks jai išmokėti dalį už butą, bet tą kaip nors pakelsiu. Ne ne, nesikelk, dabar plombuosiu. Truputį daugiau, Lena, taip, dabar gerai. Dėl manęs, tai butą ji gali pasilikti, tik tada turės man atiduoti dalį pinigais. Cha cha, įdomu, iš ko. Toji moteriškaitė kiek uždirba, viską iki paskutinio cento išleidžia batams.

Jis nukreipė šalto oro srovę man tiesiai į nervą.

– Au! – surikau nebeištvėrusi.

Kai pagaliau mane su kėde pasodino, išsiskalavusi burną pasakiau: – Na ir skaudėjo! Kodėl nesuleidai man vaistų?

– Juk ir taip puikiai pavyko, – tarė Olė. – Lena, gali dešimt minučių skirti pietums.

270/366

– Ar visada taip darai? – aprėkiau jį, kai Lena išėjo už durų. – Juk girdėjai, kaip šaukiu.

– Bet dabar jau neskauda, – pasakė Olė, nuimdamas man nuo kaklo seilinuką. – Ir niekas burnoje neaptirpę. – Jis švelniai perbraukė nykščiu man per apatinę lūpą. – Jeigu dabar pabučiuosiu, tu viską jausi.

– Jeigu, – tariau. – Bet po tokių kankinimų nė nemanau bučiuotis. Ole, man atrodo, tai neteisinga, kad leidi Mijai įsivaizduoti, jog aš esu jūsų skyrybų priežastis.

– Bet juk taip ir yra.

– Tikrai ne aš, – pasakiau pašiurpusi.

– O kas kitas, žinoma, tu, – nenusileido Olė.

– Nesąmonė, juk Mija tave apgaudinėja, negi pamiršai?

– Aš tave myliu, Geri, – tarė Olė. Čarli pakišo man po nosimi ultragarso nuotrauką.

– Štai! Tavo krikštasūnis! Kažkur čia viduryje.

– Nuostabus, – tariau išsiblaškiusi.

– Kur jau ten, – susiraukė Čarli, – čia nieko nesimato! O aš maniau, kad mūsų laikais technika jau taip pažengusi, kad gali matyti, ar jis čiulpia nykštį ar ne. Nusivyliau. Tiek savaičių laukiau šito vaizdo, o ką gavau: savo gimdą, juodąją visatos skylę. Ir dar tas pigus popierius! Kaip kasos čekis.

– Čarli, juk dar tik pati nėštumo pradžia. Vaikutis dar nė neturi nykščių.

271/366

– Na ir kas, – tarė Čarli, nusibraukdama pykčio ašaras iš akies kampučių. Bet čia pat nušvito. – Štai kas nutiko gero: tau skambino toji tetulė iš leidyklos. Kviečia tave rytoj verslo pietų į „Bethoveną“. Aš leidau sau už tave duoti sutikimą.

– O, bet kas kviečia? – pagaliau atsipeikėjau.

– Na, leidyklos kompanionai, su jais sudarysi negirdėtai gerą sandorį, verslininke, – tarė Čarli dar labiau išsišiepdama. – Aš taip tavimi didžiuojuosi!

– Ačiū tau. Bet neskubėk. Gal jie nori manęs atsisakyti.

– Kokia nesąmonė, – pasakė Čarli, paėmė mane už rankų ir apsuko ratuką. – Tada jie tikrai nekviestų į „Bethoveną“.

Ji buvo teisi.

– Nežiūrėk į viską taip skeptiškai, paprasčiausiai džiaukis, – įsakė man Čarli.

Na gerai, truputį iš tiesų džiaugiausi.

– Bet neturiu kuo apsirengti, – susizgribau dvi sekundes pasidžiaugusi.

– Aš tau ką nors paskolinsiu, paskolinsiu tau ką nors, – išdainavo Čarli. – Matai, koks puikus gyvenimas! Verta jo laikytis. – Mostelėjusi ranka į šoną ji nušlavė nuo komodos šūsnį popierių, tie pasklido ant parketo. – Ak, tiesa, teta Evelina atnešė tau skirtus laiškus, be to, skambino tavo sesuo.

– Kuri?

272/366

Peržiūrėjau laiškus, atneštus tetos Evelinos. Kiaulystė!

Kreditinės kortelės sąskaita! Ir laiškas nuo Dytmaro Mergenheimerio, kitaip Makso, 29, nerūkančio ir tinkamo bet kokioms pramogoms.

– Skambino Lulu, – tarė Čarli. – Pasipūtusi kaip visuomet. Prašė, kad atskambintum.

– Cha. Turbūt jau demaskavo tą Patriką!

Bet nieko panašaus.

– Mama sakė, kad tu nenori grįžti į savo seną butą, ar ne? – paklausė Lulu.

– Taip, – atsakiau. – Pasiieškosiu ko nors kito.

– Vadinasi, gali tuojau pat išsikraustyti, ar ne?

– Taip, – patvirtinau. – Nemanau, kad teta Evelina trukdytų. O kodėl klausi?

– Turiu tau butą, – tarė Lulu. – Patriko butą. Žinoma, jeigu perimsi nuomos sutartį ir jeigu sutiks jo šeimininkė.

– O kur persikels Patrikas? – paklausiau suklususi.

– Na, pas mane, – pasakė Lulu. – Mano butas didesnis, arčiau mano mokyklos ir Patriko firmos. Jis vis tiek visą laiką būna pas mane, tad kvaila abiem mokėti nuomą. Tuos pinigus galime išleisti geriau.

– Žinai, Lulu, aš dar gerai pagalvočiau...

– Tai ar nori kraustytis į tą butą ar ne? – atžariai paklausė Lulu. – Jis visai gražus, nieko ypatinga, bet pietinėje miesto dalyje, du kambariai, virtuvė, prieškambaris, vonios kambarys, balkonas, trečias aukštas. Pirmame namo aukšte yra sūrių parduotuvė, antrame aukšte gyvena savininkė su

273/366

savo partnere, o ketvirtame – jauna studentų porelė.

Nuoma ne per brangiausia, butas tvarkingas, vidinis kiemelis apsodintas žalumynais ir juo visi gali naudotis.

– Visai neblogai, – tariau. – Bet...

– Patrikas turi prieš tris mėnesius pranešti, jei nebenori tęsti sutarties, bet jeigu savininkė sutiks, panaikins šią sąlygą ir nuo liepos pirmosios galėsi įsikelti.

– Na, ką gi, – pasakiau. – Kada galima apžiūrėti tą butą?

– Rytoj po pietų, kai baigsis pamokos, – tarė Lulu. – Užvažiuosiu paimti tavęs iš Čarli trečią. Ir žinai ką, Geri?

Elkis padoriai su Patriku!

– Lulu, tu kalbi visiškai kaip mama.

– Todėl, kad aš jau suaugusi, – atkirto Lulu. – Jau pats laikas suaugti ir tau.

– Nėra ko skubinti įvykių, – atsakiau.

Tuo metu reikalai klostėsi visai neblogai. Darbas buvo daug žadantis, danties nebeskaudėjo, o jeigu dar ir butą rasiu, nebeturėsiu ko skųstis. Kas būtų pagalvojęs?

– To iškrypėlio butą? Spjauk į jį, – sušuko Čarli, kai atpasakojau pokalbį su Lulu.

– Jeigu jis gražus ir man įkandamas, kraustysiuos, – gūžtelėjau pečiais. – Galėčiau pasikviesti kokį nors fengšui specialistą, kad išrūkytų visus iškrypėliškumus, ar ką nors panašaus.

– Bet amžinai turėsi būti tam paršui dėkinga, – tarė Čarli. – Ir apskritai – kur skubėti? Tau liktų tik dvi su puse

274/366

savaitės iki persikraustymo. Kodėl negali dar kurį laiką pagyventi pas mus?

– Yra daug priežasčių, miela Čarli, – pasakiau. – Be to, ne aš turėsiu jaustis dėkinga Patrikui, o jis man, kitaip būtų turėjęs ieškoti kito nuomininko ar dar tris mėnesius mokėti nuomą.

– Bet mums taip smagu drauge! Jeigu išeisi gyventi viena, gal ir vėl tave apsės kvailos mintys. Čia galiu tave prižiūrėti... – Čarli vos neapsiverkė. Pastaruoju metu tai buvo jai būdinga: vieną minutę ji šoka ir juokiasi, o kitą staiga puola žliumbti. Bet taip veikė nėštumo hormonai, nieko ypatinga. – Tikiuosi, kad tas butas – purvina, bjauri skylė. Kiti nuomininkai visą laiką klausosi Ksavjero Naidu ir laiko skėrinį varnėną, kuris moka pamėgdžioti besileidžiantį lėktuvą. Tikro garso stiprumu.

– Ne, tikrai ne! Čarli, man atrodo, kad man pasisekė, – tariau. – Beje: Olė mane myli.

Taip man pavyko nukreipti kalbą.

– Žinoma, myli. Mes visi tave mylime. Mums tavęs reikia. Mūsų gyvenimas be tavęs būtų liūdnas, tuščias ir nykus. Mes...

– Ne ne, – tariau. – Jis myli ne todėl, kad aš vėl nenusižudyčiau. Jis mane iš tikrųjų myli. Klasikine, romantine prasme. Mija persikraustė pas savo tėvus, Olė nebenori su ja gyventi. Taip bent sako.

– Na, tai džiugios naujienos! – sušuko Čarli, vėl visa nušvisdama. – Širdingiausiai sveikinu!

275/366

– Ką čia kalbi? – Kas čia visiems pasidarė? Kažkaip jie peršoka ištisus skyrius, tik aš to nesugebu. – Juk tai įtartina! Tas vargšelis nė nebesuvokia ką kalbąs.

– Žinai, Olė tikrai ne iš tų, kurie lengvabūdiškai sako „Aš tave myliu“, – tarė Čarli ir vėl sušoko kelis žingsnelius, šįkart be manęs. – Pagaliau susiprotėjo, mes jau tiek metų to laukiame! Karo pasius iš džiaugsmo. Ir tokiu metu tu ieškaisi naujo buto? Grynas laiko švaistymas! Pagalvok: tik persikraustei, o netrukus ir vėl reikės kraustytis – pas Olę.

O, tikiuosi, kad jis pasilaikys tą nuostabų butą. Vien jau tie didžiuliai aukšti užapvalinti langai ko verti!

– Nekliedėk, Čarli! Ar nematai, kad visa tai – gryna nesąmonė? – Aš papurčiau galvą. – Olei smegenys suskystėjo. Jis nebesusivokia savo jausmuose. Vos prieš kelias dienas išsiaiškino, kad žmona svetimauja. Jam būtinas psichoterapeutas, kad padėtų įveikti tokį šoką.

– Kartais mums reikia sukrėtimo, kad galėtume permąstyti savo jausmus ir pasukti kita linkme, kuria jau seniai laikas pasukti, – tarė Čarli. – Tam nereikia jokio psichoterapeuto. Juk tau jis irgi patinka, ar ne?

– Žinoma, patinka, – pasakiau. – Netgi labai.

– Na matai, – tarė Čarli. – Tai paprasčiausiai džiaukis, kad pagaliau gausi, ko nori. O, seksas dantisto kėdėje!

Turėsi papasakoti, koks tai jausmas!

– Ar aš tau kada nors... – Visa išraudau.

– Taip, Geri, saulyte, kažkada sakei! – Čarli nusijuokė. – Tą vakarą buvai gerokai įkaušusi. O aš tau irgi

276/366

nenusileidau: papasakojau tą supernemalonią istoriją su Leo Kernmanu lėktuvo tualete.

– O, nieko nebeprisimenu.

– Tuo ir guodžiausi, – tarė Čarli. – Juk esama dalykų, kurių geriau nepasakoti.

– Šiandien gulėjau Olės dantisto kėdėje. Ir patikėk, apie seksą nė negalvojau. Netgi pasukau galvą į šoną, kai Olė prisipažinęs meilę pabandė mane pabučiuoti.

– Atleisk, Ole, viskas pernelyg greitai, – pasakiau jam.

Olė atrodė šiek tiek nusiminęs.

– Suprantu, tu... juk tik savaitė nuo tada, kai tu... Bet juk ir tu jauti, kad tarp mūsų yra toks ypatingas ryšys... ir jis – priežastis visų tų tariamų atsitiktinumų, atvedusių mus vienu metu į tą patį viešbutį. Magiška naktis...

– Ole, aš tau jau ne kartą sakiau: tą naktį tarp mūsų nieko nebuvo! Aš buvau išgėrusi migdomųjų, o tu kaip reikiant prisiliuobęs. Nieko magiško nebuvo, tu viską išsigalvojai.

– Gal man ir ne visos detalės išliko atminty, – pripažino Olė. – Bet viena žinau tikrai: mano jausmai tau neįsikalbėti. Žiūrėjau į jį ilgai ir skeptiškai. Jo žavesiui atsispirti buvo sunku: rimtos mėlynos akys, neklusnūs šviesūs plaukai, krintantys ant kaktos, tas tikrai dailus baltas chalatas. Jeigu būčiau gimusi po kitu, aistringesniu, Zodiako ženklu, tikriausiai būčiau atmetusi visas abejones ir puolusi prie plačios jo krūtinės. Bet negali gi iššokti aukščiau

277/366

bambos. Mums, Mergelėms, skepsis įgimtas. Paprastai iš pradžių ilgai dvejojame.

– Ar tu vaikštai į soliariumą? – paklausiau galų gale.

Olė atsiduso.

– Suprantu, tau reikia daugiau laiko, Geri. Tavo patirtis su vyrais – ne pati geriausia. Čia jis sakė tiesą. Be kita ko, ir su juo mano patirtis nebuvo pati geriausia. Niekam nelinkėčiau ką nors įsimylėti, o paskui žiūrėti, kaip jis veda kitą.

– Tau pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su Mija, – tariau eidama prie durų. – Nenoriu būti skyrybų priežastis. Tai negarbinga.

– Aš galiu paplaukti, – šūktelėjo Olė man pavymui.

⁓ Poniai Geri Taler Miegančiosios Gražuolės kelias 12

Miela Geri, dėkoju tau už laišką. Labai nustebau gavęs iš tavęs žinią, nes nuo tos dienos, kai palikai mane vieną kavinėje, jau praėjo pusantrų metų. Man buvo labai nemalonu aiškintis su padavėja ir kavinės vedėju, nes atsisakiau mokėti už tavo kavą. Galiausiai aš juos perkalbėjau ir nesumokėjau,

278/366

užtat manęs ten niekada gyvenime nebeįsileis. Tai buvo ne itin smagu, gali įsivaizduoti. Bet pamirškime tai.

Gerai apmąsčiau tai, ką parašei. Mat esu susitikęs su daugybe moterų, kai kurios buvo netgi gražesnės už tave.

Bet tik viena vienintelė panoro artimiau su manimi susipažinti. Džesika, 24, seksuali, natūrali blondinė. Džesikos vardas iš tikrųjų yra Hildegarda, jai trisdešimt ketveri, ir nors ji natūrali blondinė, dar ir natūrali storulė. Ar bent jau putli. Ji visai miela, bet savo būsimąją žmoną įsivaizduoju kiek kitaip.

Dabar, perskaitęs „Vasarą, kai Lara surado meilę“, tikriausiai ir vėl jai paskambinsiu. Tikra tiesa, erotiškumą lemia visai kiti dalykai – ne išvaizda, amžius ar vardas.

Buvo labai įdomu skaityti, kaip Lara pamažu, bet giliai pamilsta Nataną, kaip Natanas galiausiai trenkia į žandą tam pasipūtėliui Torstenui, kaip tasai nusvirduliuoja prie stalo, ant kurio serviruota kava, ir nušluoja žemėn visą Meiseno porcelianą. Autorė tikrai nusimano, kas yra meilė.

Taigi baigiu ir tikriausiai paskambinsiu Hildegardai.

Beje, jos pavardė labai graži – Kac. Galėčiau vadinti ją katyte, kaip manai?

Nuoširdžiai tavo Didi Mergenheimeris

279/366

P. S. Jeigu nieko neišeis su Hildegarda, gal norėtum dar kartą susitikti? Tada galėčiau grąžinti tau penkis eurus.

⁓

Penkioliktas skyrius Patriko butas buvo gražesnis, nei tikėjausi. Man itin patiko praktiškos sieninės spintos miegamajame ir koridoriuje.

– Aš pats jas nušlifavau ir nulakavau, – pasigyrė Patrikas.

Pastebėjau, kad jis nežiūri man į akis. Gal per tą laiką prisiminė, kad yra skolingas man už kapučiną, o gal ir iš viso dėl visko gėdijosi. Stengdavausi nelikti vienudu su juo kambaryje, nes šiek tiek prisibijojau. Kai nutvėrė anąsyk mane už rankos ir pakratė, liko mėlynės.

Bute vyravo balta ir juoda spalva, plytelės išklotos šachmatų tvarka, baltai dažytos grindų lentos, baltos sienos, juodas lakuotas virtuvės komplektas su grūdinto plieno darbastaliu, juodos odinės sofos, baltos knygų lentynos, zebro kailis ant grindų, o ant sienų – įrėmintos nespalvotos nuotraukos.

– Iškrypėliška, – sumurmėjo Čarli, kuri būtinai norėjo eiti kartu.

Man viskas atrodė puikiai. Balkonas buvo ganėtinai didelis. Galima pastatyti stalą su kėdėmis ir dar liktų vietos

281/366

šezlongui. Arba hamakui. Ak, ir kaip visus tuos metus ištvėriau be balkono? Šeimininkė buvo simpatiška penkiasdešimtmetė, jai kartu su partnere priklausė sūrių parduotuvė pirmame aukšte. Čarli demonstratyviai iškėlė nosį ir reikšmingai pauostė orą, kai ėjome koridoriumi, bet sūrio kvapas man nė kiek netrukdė. Man patinka sūris! Bute kvapo visai nesijautė. Bet svarbiausia, kad šeimininkė nedarė problemų dėl sutarties nutraukimo: liepos pirmą galėjau atsikraustyti.

Nereikėjo rodyti nė pažymos apie pajamas, jai visai nekliudė, kad turėdama laisvą profesiją tokios pažymos neturiu.

Vienintelė problema buvo ta, kad reikėjo sumokėti už tris mėnesius. To mano kreditinė kortelė neišveš.

– Aš paskolinsiu tau pinigų, – pasakė Čarli, kilniadvasė kaip visuomet.

Bet ji neturėjo pinigų, jeigu ir skolins, tai Ulricho. O jų aš negalėjau priimti.

– Nesiskolink, – tarė Lulu. – Tėtis sumokės, kiek reikės.

– Ohoho, – nusistebėjo Čarli.

– Ką?

Aš vos neapalpau. Nuo pirmo ir paskutinio semestro universitete laikų iš tėvų nebuvau gavusi nė cento. Net per Kalėdas ar gimtadienį. Mamai atrodydavo geriau tokiomis progomis dovanoti daiktus, kurių, jos manymu, man būtinai reikia: žieminį paltą, angoros nertinį, sulčiaspaudę, akimirksniu išspaudžiančią sultis iš neluptų vaisių.

282/366

– Kuo ramiausiai gali priimti tuos pinigus, – pasakė Lulu.

– Bet aš nenoriu išmaldos, – atsikalbinėjau.

– Užsičiaupk, – tarė Čarli.

– Turėtum sumokėti už virtuvę, – įsiterpė Patrikas. – Už ją norėčiau bent trijų su puse tūkstančio.

– Patrikai, – įspėjo Lulu, – Geri juk neturi pinigų, be to, ji mano jaunesnioji sesuo.

– Bet virtuvė man atsiėjo aštuonis su puse tūkstančio, – nenusileido Patrikas. – Ir tik todėl, kad gavau nepaprastą nuolaidą. Vien šaldytuvas...

– Patrikai, – vėl sudraudė Lulu. – Juk mes dabar – viena šeima. O šeimoje juk niekas nepeša pinigų vienas iš kito.

– Virtuvė vis tiek bjauri, – tarė Čarli. – Kaip Frankenšteino. Ant to lakuoto paviršiaus matosi visi pirštų atspaudai. Nemokėčiau už ją nė sudilusio skatiko.

Man virtuvė, tiesą sakant, visai patiko. Tikrai, netgi labai. Tie lengvai išsitraukiantys stalčiukai kaip vaistinėje, genialus amerikietiškas šaldytuvas, superinė dujinė viryklė... Pagaliau galėsime rengti virimo vakarus ir mano virtuvėje. O Flo, Gereonas ir Severinas galės miegoti gretimame miegamajame. Miegamasis nebuvo itin erdvus, bet su sieninėmis spintomis atrodė šauniai, o prireikus svetainėje galima buvo pastatyti lovas Martos ir Marijaus vaikams.

– Už lentynas irgi turėčiau gauti pinigų, – tarė Patrikas.

– Tai dizainerio darbas.

283/366

– Pirktos naudotos iš interneto, – nusprendė Čarli. – Juk tu kietas interneto žinovas.

– Taip nieko nebus, – užsiplieskė Patrikas, metęs į Čarli naikinantį žvilgsnį. – O ir baldai kainuoja visą palikimą.

– Ne taip paprasta du butus sukišti į vieną, – atsiduso Lulu. – Kiekvienam reikia atsisveikinti su savo daiktais, nieko čia nepadarysi. Pavyzdžiui, aš turėsiu atsisakyti mėgstamos sofos. Gal tu kartais jos nori, Geri?

– Dovanų?

Lulu be galo mėgo baklažanų spalvos neobarokinę aksomo sofą. Ji turėjo paauksuotas liūto letenas ir siuvinėtą auksinę karūną. Sofa stovėjo prie levandų spalva nudažytos sienos šalia dekupažo technika dekoruotos Ikea komodos.

Dekupažas buvo vienas iš Lulu pomėgių. Patriko juodos odinės sofos jos bute atrodys kiek keistokai.

– Žinoma, dovanų, – tarė Lulu. – Man juk jos nebereikia.

Ilgai negalvojau: savo seną raudoną sofą su džiaugsmu paliksiu palėpės kambarėlyje. Taip pat ir seną virtuvę. Gal teta Evelina su parapijos pagalba ras kokius nors varguolius ir galės jiems tuos baldus perleisti.

– Gerai, – tariau su džiaugsmu.

Buto savininkė atnešė sutartis, ir mes visi susėdome prie Patriko stiklinio valgomojo stalo pasirašyti dokumentų. Čarli pareikalavo, kad Patrikas man ranka surašytų virtuvės dovanojimo sutartį.

284/366

– Paskui dar pareikalausi iš Geri pinigų, – tarė ji. – Turiu galvoje, kai Lulu negirdės!

– Juk dabar mes viena šeima, – pakartojo Lulu. – Tokios sutarties išties nereikia.

– Atsargumas – porceliano dėžės motina, – pasakė Čarli. – Su tokiais dalykais aš elgiuosi kietai kaip kūjis.

– Galiu ir parašyti, – tarė Patrikas.

Gatvėje, prie namo durų, jis vėl gavo progą pasikalbėti su manimi akis į akį, kol Čarli ir Lulu aiškinosi su savininke prie krautuvės durų vešliai žydinčių pelargonijų paslaptis.

– Aš tave įspėjau, tu šliundra, – tarė jis. – Manimi ji tiki labiau negu tavimi.

– Deja, tai tiesa, – atsakiau. – Beje, tarp mudviejų niekada nieko nebuvo, tu subingalvi. Tu įtūžai, kai nenorėjau čiupinėti tavo guminio kūjo, paskui labai negražiai mane išplūdai ir man teko sumokėti už tavo kapučiną.

– Užtat dabar gavai dovanų mano virtuvę, – tarė Patrikas. – Man regis, mudu dabar atsiskaitę, tu šliu... frigidiška karve.

Taip, tai buvo tiesa. Juk sandoris buvo man labai naudingas. Už tokią virtuvę ir nuostabų butą kartais galima leistis išvadinamai ir frigidiška karve.

Dar niekuomet nebuvau pakviesta verslo pietų į tokį elegantišką restoraną kaip „Bethovenas“, bet žinojau, kad su marškinėliais, ant kurių užrašyta „Podolski, noriu nuo tavęs

285/366

vaiko“, ten geriau nesirodyti. Tad pasiėmiau kreditinę kortelę ir nekreipdama dėmesio į raudonus skaičius sąskaitoje nusipirkau kelis naujus drabužius, taip pat ir apatines kelnaites. Jausmas buvo geras, tai ne kokie permatomi, suplyšę ar nepadoriai aprašinėti skarmalai. Pilkšvos lengvos kelnės ir tokios pat spalvos megztinis trumpomis rankovėmis gal ir nebuvo itin krintantys į akis, bet atrodė solidžiai, pabrėžė mano figūrą ir nesiglamžė. Prieš išlipdama iš automobilio dar sykį patikrinau galinio vaizdo veidrodėlyje, ar ant dantų nepateko lūpų dažų ir ar plaukuose neužsiliko suktukų. (Čarli taip nuolat nutikdavo: pusę Karolinos ir Berto vestuvių ji išbuvo su plaukų suktuku ant pakaušio ir aptiko jį tik tada, kai susirūpino, ko visi visą laiką krizena.) Išspjoviau kramtomąją gumą, nes restorane būtų buvę sunku jos atsikratyti, nebent nuryti.

Radijas pranašavo audrą, kuri išguis šiltą pavasario orą, bet dar buvo sausa, tad pasiteisino ir fantastiški ką tik nusipirkti batai: juodi retro stiliaus laiveliai, nors aukšta pakulne, stebėtinai patogūs. „Bethovenas“ buvo išties gražus restoranas, bent jau žiūrint iš lauko, ir dirstelėjusi pro langą nustebau, kiek daug žmonių vidury savaitės čia pietauja.

Kaip visuomet atėjau minutės tikslumu ir svarsčiau, gal reikėtų apsukti ratą aplink kvartalą, kad nesėsčiau prie stalo pirma. Atrodyčiau pernelyg didelė stropuolė, o norėjau sudaryti kietuolės įvaizdį. Be to, nežinojau, ar Lakrica rezervavo staliuką.

286/366

– Štai ir jūs, – pasigirdo šalia baritonas. Tai buvo Adrianas, jis vilkėjo džinsus ir žalius polo marškinėlius, kurių atspalvis derėjo prie akių. Buvau tikra, kad juos parinko moteris, giliai pažvelgusi į akis. Gal jo mama. – Puiku, kad nevėluojate.

– Aš visuomet punktuali, – tariau. – Toks mano Zodiako ženklas.

– Mergelė, – pasakė Adrianas.

– Iš kur žinote? Ar ir jūs Mergelė? – linktelėjau sutrikusi.

– Ne, – atsakė Adrianas. – Aš Šaulys.

– Ar tai gerai ar blogai? – paklausiau.

– Tai neturi jokios reikšmės, – atsakė Adrianas, atidarė restorano duris ir praleido mane pirmą. – Horoskopais aš netikiu.

– Ir aš, tiesą sakant, – pamelavau stengdamasi prisiminti, ar Mergelės su Šauliais tinka vienas kitam. Reikės namie pažiūrėti į internetą.

Padavėjas nuvedė mus prie kampinio stalelio, padengto dviem.

– Ar mes tik dviese? – išsprūdo man net nespėjus susitvardyti.

– Ponia Krycė negalės atvykti, – tarė Adrianas. – Dėl šeimyninių aplinkybių.

– O, – tariau. – Tikiuosi, nieko bloga.

Adrianas papurtė galvą.

287/366

– Ko valgysite? Kompleksiniai pietūs čia visada labai skanūs, tik porcijos mažokos. Ėmiau nagrinėti valgiaraštį. Tarptautinė virtuvė – vadinasi, čia galėjai rasti įvairiausių negirdėtų patiekalų pavadinimų.

– Kas tie abalone?

– Man regis, jūrinės sraigės, – tarė Adrianas.

– O emincé?

– Kažkoks pjausnys, – atsakė Adrianas. – Plonom juostelėm supjaustyta mėsa.

Mečiau į jį susižavėjusį žvilgsnį. Tikrai neblogai.

Pažiūrėsim, ką jis dar žino.

– Scoparolo?

– Sūris. Avies. – Adrianas kilstelėjo antakius ir įsmeigė į mane žvilgsnį virš valgiaraščio. – Jūs tikrai norite sužinoti, ar čia viktorina?

– Chiffonade?

– Tai... ėėė... nežinau, – prisipažino Adrianas.

– Bet labai neblogai nusimanote, – tariau. – Turbūt dažnai einate į restoraną pavalgyti gurmaniškai?

– Taip, – tarė Adrianas. – Bet ir mėgstu žiūrėti per televiziją kulinarijos laidas.

– Jos ir man patinka, – sušukau nušvitusi. – Gaminti valgį – didelis malonumas. Mes su draugais susitinkame kiekvieną šeštadienį kartu ko nors pagaminti.

288/366

– O, tai puikus sumanymas, – tarė Adrianas. – Anksčiau ir mes tą darydavome. Virdavome arba žaisdavome... Bet visi jau susilaukė vaikų, ir kažkaip... – Jis nutilo.

– Taip, susilaukę vaikų visi tampa kažkokie keisti, – tariau supratingai. – Bet ką darysi? Tik todėl, kad draugai susilaukė vaikų, juk nesiieškosi naujų, ar ne?

– Bet ir negali viso laiko leisti su tomis laimingomis šeimomis, – pasakė Adrianas. – To nė vienas žmogus neištvertų.

– Kartais pasijunti kaip iš kitos planetos, – sutikau. – Arba dar blogiau: tarsi visas pasaulis pasislinko pirmyn, o tu likai stovėti vietoje.

– Tikrai, – tarė Adrianas. – Jie vis sako, kad pavydi mums, vienišiams, o iš tikrųjų užjaučia.

– Taip, ir vis kviečia į krikštamotes, na, suprask, kaip pakaitalą... Bet juk jūs visai ne vienišius, – prisiminiau ir tą pat akimirksnį paraudonavau. – Turiu galvoje... ėėė... atsiprašau...

– Jūs turite galvoje Marianą? Kol nebuvau gavęs jūsų laiško, nė nežinojau, kad visi žino.

Adrianas sutrikęs pasitrynė nosį. Bemat pamiršau savo susinepatoginimą.

– Bet juk tarnybinio romano nenuslėpsi, – tariau motinišku balsu.

– Ne, tikriausiai ne. Šiaip ar taip, aš jį baigiau.

289/366

– Ką? Gal dėl manęs? – sušukau dar labiau išrausdama.

– Turiu galvoje – dėl mano laiško? Dėl to, ką parašiau... apie... ėėė...

– Taip, – atsakė Adrianas. – Dėl to, ką parašėte. Ir kadangi tai ir šiaip buvo nieko vertas romaniūkštis. Ar jau prisiminėte, ką rašėte?

– Tik bendrais bruožais, – papurčiau galvą.

Norėjau paklausti jo, kodėl tas romaniūkštis buvo nieko vertas, bet nedrįsau. Tikriausiai toji Mariana Šneider mylėdamasi nenusiaudavo aulinukų.

Padavėjas priėjo prie mūsų staliuko priimti užsakymo, ir man pakako laiko vėl atgauti normalią veido spalvą. Kai vėl likome dviese, Adrianas išėmė iš savo portfelio voką ir padavė man.

– Atnešiau sutartį, pagal kurią gausite penkis procentus Roninos serijos didmeninės kainos. Atsiskaitymas – kartą per metus. Todėl į sutartį įtraukiau mėnesinio honoraro sąlygą, kad nereikėtų laukti pinigų iki vasario. Sudarydama sutartį gausite penkiasdešimt procentų garantuoto honoraro.

– Tada man reikia kuo greičiau pasirašyti, – tariau stengdamasi atrodyti šalta kaip ledas.

O Dieve! Sutartis! Garantuotas honoraras! Pinigai!!!

Dabar galėsiu sumokėti nuomą už butą – nereikės apiplėšti banko arba priimti tėvo pasiūlymo.

– Deja, mano sąskaita su minusu dėl nenumatytų išlaidų. Kiek aš gausiu?

290/366

Atplėšiau voką ir išėmiau sunkų pluoštą prirašytų A4 formato lapų. Mano rankos buvo linkusios virpėti, bet aš jas sutramdžiau. Buvau profesionalė. Arba ėjau teisingu keliu, kad tokia tapčiau.

– Perskaitykite viską ramiai, – tarė Adrianas. – Šia sutartimi ne tik įgaunate teisių, bet ir prisiimate įsipareigojimų. Ar esate tikra, kad atlaikysite tokį krūvį?

– Žinoma.

Nors iš to, ką skaičiau, nesupratau nė žodžio, nekantriai peržvelgiau lapus ieškodama skaičiaus, kuris mano sąskaitą padarys pliusinę. Kai pagaliau radau trečiame puslapyje, vos nesurikau balsu: „Dvidešimt keturi tūkstančiai eurų!“ – Pusę gausite iš karto, – tarė Adrianas. – Tai tik garantinė suma – mes tikimės, kad Ronina uždirbs daugiau pinigų. Daug daugiau.

Man rankos vis dėlto pradėjo virpėti.

– Dvidešimt keturi tūkstančiai per metus. Tiek daug niekada negaudavau!

Adrianas kilstelėjo antakius.

– Tai labai santykinė suma! Pirmiausia, turėsite sumokėti nuo jos mokesčius, antra – per mėnesį pateikti du romanus, o trečia – ar apskaičiavote, kiek uždirbsite per valandą? Man regis, tik lenkai, atvykstantys sodinti šparagų, gauna mažiau.

– Bet tai aiškiai geriau, nei buvo anksčiau, – pasakiau. – Ir man šis darbas patinka.

291/366

– Vis dėlto norėčiau būti tikras, ar ištempsite, – tarė Adrianas.

– Na, tik paklausykite. Dešimt metų rašiau romanus „Auroros“ leidyklai, po du per mėnesį, ir visus įteikiau laiku. Be klaidų ir parengtus spaudai.

– Tas tiesa, – tarė Adrianas. – Bet... ėėė... atsižvelgdamas į leidyklos interesus turiu užsitikrinti, kad nebandysite ir vėl žudytis. Tada tikrai turėtume problemų.

– Taigi, – pasakiau. – Dėl to tai niekas negali būti tikras. Turiu galvoje, aš juk galiu susirgti arba patekti į avariją. Visą laiką bet kuriam iš mūsų gali kas nors atsitikti.

– Tai daugiau nebesižudysite?

– Hm... šiuo metu tikrai ne.

– Gerai, – tarė Adrianas.

Aš laukiau, kad paklaus, kodėl norėjau nusižudyti, bet jis nieko neklausinėjo.

– Aš visai nesergu neurotine depresija, – tariau. – Man tik ilgą laiką labai nesisekė. Meilės reikalai, darbas ir visa kita – nebuvo jokių perspektyvų. O dabar viskas pasikeitė.

– Džiaugiuosi dėl jūsų, – pasakė Adrianas.

– Na, ne viskas taip jau nuostabu, – pridūriau. – Tik viskas pagerėjo.

– Visose srityse?

– Ką turite galvoje?

– Meilės reikalus, darbą ir visa kita, – išvardijo Adrianas.

292/366

– Taip, – patvirtinau kiek pagalvojusi. – Galima taip sakyti.

Užsakyti patiekalai buvo labai gardūs. Beje, chiffonade – tai sudedamoji sriubos dalis, juostelėmis supjaustytos žaliosios salotos. Adrianas užkandžio valgė trintos šparagų sriubos su česnakais, o pagrindinis patiekalas buvo baltasis paltusas. Mano kurapka irgi buvo labai skani. Valgydami mudu nedaug kalbėjomės, bet mums nebuvo nejauku.

Tylėti buvo malonu.

– Iš kur žinojote, kad Mergelės punktualios? – paklausiau valgant desertą.

– Aš to visai nežinojau, – tarė Adrianas.

– Bet jūs atspėjote mano Zodiako ženklą! – nustebau. – Dar prieš įeinant į restoraną, ar atsimenate? Pasakėte, kad aš punktuali, o aš pasakiau, kad toks mano Zodiako ženklas, tada jūs pasakėte...

– Aš atsimenu, ką sakiau, – tarė Adrianas. – Įsidėmėjau, kad jūsų gimtadienis rugsėjo keturioliktą, štai ir viskas.

– Ak štai kaip. – Pakabinau paskutinį šaukštelį braškių putėsių. Štai kaip?

Adrianas atsilošė kėdėje.

– Dar puodelį espreso?

– O iš kur žinote, kada mano gimtadienis? – paklausiau.

– Net nežinau. Gal iš senų sutarčių, kurias žiūrinėjau, gal buvo pažymėtas ponios Krycės kalendoriuje. Įsidėmiu įvairiausių perskaitytų dalykų. Espreso?

– Taip, mielai.

293/366

Keista. Buvau tikra, kad ponia Krycė nežino, kada mano gimtadienis, o ir sutartyse nebūdavo rašoma mano gimimo data. Kitaip Lakrica juk nebūtų nustebusi dėl mano amžiaus.

Pažvelgiau Adrianui tiesiai į akis. Jis nusuko jas į šalį.

– Na gerai, paieškojau informacijos apie jus Google, – prisipažino jis.

– Apie mane? Bet kur internete parašytas mano gimtadienis?

Jaučiausi pamaloninta. Kaip miela! Jis ieškojo apie mane informacijos Google! Norėjo daugiau sužinoti apie mane. O aš nesugalvojau pasidomėti juo. Hm, reikės namie būtinai tą padaryti.

– Jūsų mokyklos tinklalapyje, – tarė Adrianas. – Ten buvo įrašyti ir jūsų abitūros egzaminų pažymiai, ir specialieji kursai.

– Bet tai prieštarauja duomenų apsaugos įstatymui, – pasipiktinau.

– Taip, tikrai, – sutiko Adrianas. – Aš paduočiau savo mokyklą į teismą, jeigu paskelbtų mano abitūros egzaminų pažymius. Bet jūsų pažymiai net labai geri.

– Jie būtų buvę dar geresni, jeigu tas neofašistas plikšis Rotė nebūtų sugadinęs man metinių, – tariau. – Tai buvo blogiausi pažymiai, kieno nors gauti mūsų šeimoje. Žinoma, išskyrus mamą, kuri išvis nelaikė abitūros egzaminų. Vis tiek ji buvo gerokai nusivylusi, kad nepatekau tarp trijų geriausių mūsų laidos mokinių, kaip anksčiau Tina, Rika ir

294/366

Lulu. Tai mano seserys. Jos visada visur viską daro geriau už mane. Jos blondinės, protingos ir ištekėjusios. Ar bent jau susižadėjusios.

Aš nutilau. Tikriausiai tai neatrodė kaip nusivylimas ir pavydas.

– Aš turiu du brolius, – netikėtai tarė Adrianas.

– Ar tai irgi blogai? – nusišypsojau.

– Vienas apsigynė disertaciją iš branduolinės fizikos ir dalyvavo Seulo olimpiadoje su irkluotojų komanda, visi jo vaikai griežia smuiku ir skambina pianinu, o antrasis perėmė tėvo įmonę ir vedė fotomodelį. Tėvai labai didžiuojasi mano broliais.

– O jumis nesididžiuoja? Bet jūs...

– Aš sėdžiu „Auroros“ kamaraitėje, – nutraukė Adrianas. – Aišku, to niekas neturi žinoti. Sakoma taip: „Mūsų Gregoras dirba vadovu leidybos srityje.“ „Auroros“ vardas – tabu.

– Bet juk tai nesąmonė, – tariau. – Kiek jums metų?

– Trisdešimt ketveri, – atsiduso Adrianas. – Ir kiekvieną sekmadienį turiu eiti pas tėvus pietų.

– Ir aš! – Net palinkau arčiau jo. – Ir tik kad mane dar kartą sudirbtų. Ar niekada negalvojote persikelti gyventi į kitą miestą?

– O taip, – atsakė Adrianas. – Aš dvejus metus studijavau Anglijoje.

– Na matote! Jūsų tėvai turėtų tuo...

295/366

– Tuo tarpu mano brolis dėstė Oksforde, – vėl nutraukė Adrianas.

– Hm, matau, jūsų broliai – kieti riešutėliai, – tariau aš.

– Užtat neatrodo taip gerai kaip jūs! – išpyliau užtikrinta dėl savo teisumo.

– Studijuodamas Albanas dirbo modeliu, – pasakė Adrianas. – O Nikolas vos prieš mėnesį buvo išrinktas internete geriausiai atrodančiu Europos mokslininku.

– Bet užtat jų vardai Nikolas ir Albanas, – pasakiau, nes nieko daugiau nesugalvojau. – Ir tiesiog negaliu įsivaizduoti, kad jie atrodo geriau už jus. Kodėl jūs studijuodamas nedirbote modeliu? Būtumėte sugebėjęs ne blogiau už Albaną.

– Esu per žemas, – tarė Adrianas. – Mano ūgis tik metras aštuoniasdešimt. Mano broliai...

– Žinote ką? – pertraukiau. – Nebenoriu nieko girdėti apie jūsų brolius. Jeigu aš sakau, kad jūs – geriausiai atrodantis vyras, kokio jau daug metų nebuvau sutikusi, ne – geriausiai atrodantis vyras, kurį apskritai kada nors buvau sutikusi, tai turite manimi tiesiog patikėti. O aš pažįstu ne vieną gerai atrodantį vyrą.

– Bet jūs dar nematėte mano brolių. Visos mano draugės pamesdavo dėl jų galvą. Bent jau tos, kurias atsivesdavau sekmadienio pietų.

– Ir Mariana Šneider?

296/366

– Marianos aš nesupažindinau su savo šeima, – pasibaisėjęs tarė Adrianas. – Ji to niekada ir nebūtų norėjusi.

Juk sakiau, tarp mūsų buvo tik nereikšmingas romanas.

– Jūs sakėte – nieko vertas romaniūkštis, – pataisiau.

Priėjo padavėjas ir priėmė espreso užsakymą.

– Kaip čia yra, kad visos jūsų seserys blondinės, tik jūs ne? – paklausė Adrianas, kai padavėjas nuėjo.

– Mano teta Evelina mano, kad aš tikriausiai nuo laiškanešio, – tariau. – Bet iš tikrųjų esu vienintelė, panaši į tėvą. Rudi plaukai, rudos akys...

– Bet juk jūsų akys visai ne rudos, – pasakė Adrianas pasilenkęs į priekį. – Jos kaip karamelinis sirupas, apšviestas saulės spindulių.

Hm, gražus palyginimas, geriau nei lyginti su gintaru, kaip kartais išgirstu.

– Mano sesers Tinos akys tokios pačios, bet prie šviesių plaukų kažkaip geriau tinka, – tariau stengdamasi nuslėpti sumišimą.

– Ar žinote ką? – Adrianas nusijuokė. – Daugiau nenoriu girdėti nė žodžio apie jūsų seseris.

Būčiau galėjusi lažintis iš savo naujosios sutarties, kad nė vienas iš jo brolių nemoka taip maloniai šypsotis.

Tiesiog priverčia nusišypsoti kartu.

Atnešė espreso, tad mūsų verslo pietūs artėjo į pabaigą, ir dėl to buvo gaila. Bet Adrianui reikėjo grįžti į savo kamaraitę, o man reikėjo pas Čarli, kuri parūpino

297/366

butelį šampano, kad galėtume susidaužti už mano sutartį.

O iki tol dar norėjau aplankyti tėvą.

– Su jumis buvo labai malonu, – tarė Adrianas, kai išėjome iš restorano, taip keistai ištiesdamas ranką, kad nesupratau, ar turiu ją paspausti ar per ją pliaukštelėti. Nepadariau nei to, nei to.

– Man su jumis taip pat, – pasakiau staiga nuliūdusi. – Dėkui už kvietimą. Iki pasimatymo.

– Iki greito, – tarė Adrianas.

Vos spėjau nueiti kelis žingsnius, jis šūktelėjo: – Palaukite!

Grįžau ir lūkestingai pažvelgiau į jį.

– Man regis, hm, dabar, kai mudu kolegos, galime vienas kitą vadinti vardais, ar ne?

– Gerai, – tariau. – Nors Adrianas man labiau patinka nei Gregoras. Juolab kad tą vampyrą irgi pavadinau Gregoru.

– Svarbiausia, kad sakytume vienas kitam tu, – pasakė Adrianas. – O kaip mane vadinsi, tai visai nesvarbu.

Mane pamatęs tėvas ir vėl nutaisė akmeninį veidą.

– Geri, koks siurprizas, juk šiandien ne sekmadienis.

Užeik, mama išėjo lošti bridžo. Išgersi arbatos?

– Lulu sakė, kad tu nori sumokėti už mane nuomos įmoką, tėti, – tariau. – Atėjau tau pasakyti, kad negaliu priimti tų pinigų. Nors labai malonu, kad pasiūlei.

298/366

– Tai neturi nieko bendra su malonumu. Pinigus jau seniausiai pervedžiau į tavo sąskaitą.

– Tikrai, tėti, aš ir pati susitvarkysiu. Visuomet viena išsiversdavau.

– Mielas vaike, vos prieš dvi savaites bandei nusižudyti, – tarė tėtis. – Nepasakyčiau, kad tai reiškia, jog pati viena gerai vertiesi.

Nuraudau.

– Taip, bet vis tiek... Dabar man tikrai viskas gerai klojasi. Kaip tik šiandien pasirašiau naują sutartį su „Aurora“.

Gausiu procentus už parduotas knygas. Per metus vien garantuoto honoraro gausiu dvidešimt keturis tūkstančius eurų.

– Per mėnesį du tūkstančius neatskaičius mokesčių, – tarė tėtis. – Ne kažin kokie lobiai. Visų pirma turint galvoje, kiek nedaug tu įmoki į pensijų fondą. Grynas atsitiktinumas, kad ir aš tau pervedžiau lygiai dvidešimt keturis tūkstančius.

– Ką? Bet įmoka juk tik...

Tėtis kilstelėjo ranką.

– Tai ta suma, kuri tau priklauso, – pasakė. – Jau seniai turėjau duoti tau tuos pinigus.

– Bet aš visai nenoriu...

Jis ir vėl mane pertraukė.

– Dvidešimt keturis tūkstančius eurų kainavo kiekvienos iš tavo seserų studijos. Tu nutraukei studijas pirmame

299/366

semestre ir nuo to laiko pati save išlaikai. Tad teisinga, kad pagaliau gautum tuos pinigus.

Kad ir kaip pikta, apsiverkiau.

– Nors tu taip pykai ant manęs... Man taip dėl visko gaila, tėti. Aš net neparašiau tau atsisveikinimo laiško.

Tėtis ištiesė rankas lyg norėdamas mane apkabinti, bet paskui tik paėmė už rankos.

– Pastarosiomis savaitėmis daug galvojau apie mus.

Labai sau priekaištavau, kad iš viso taip atsitiko. Tu buvai teisi, tada sode pasakiusi man, ką galvoji: mes niekada neparodėme, kad tavimi didžiuojamės. Aš pykau, kad metei studijas, nes esi tokia pat protinga ir gabi kaip seserys.

Visus tuos metus maniau, kad veltui leidi savo gyvenimą...

– Bet juk negali visi žmonės tapti mokytojais ir vertėjais, – tariau.

– Tai tiesa, – sutiko tėtis. – Be to, man tavo romanai atrodo visai neblogi. Kai užmiršdavau bent minutę, kad visa tai išgalvojo mano duktė, iš tikrųjų mane pagaudavo skaitymo aistra. Galėtum pabandyti parašyti gerą knygą.

– Tėti...

– Na gerai, nenorėjau nieko nuvertinti. Tai galėtų būti knyga apie merginą, kuri nori nusižudyti ir visiems pažįstamiems parašo atsisveikinimo laiškus.

– Pirmiausia turiu parašyti trisdešimt du romanus apie vampyrus, – tariau. – Vampyrai dabar – paskutinis mados klyksmas.

300/366

– Tai pradžiugins tavo tetą Aleksą, – pasakė tėtis. – Juk ji – viena iš jų.

⁓ Gedinčiai Talerių šeimai Hazenakerio g. 26

Miela ponia Taler, mielas pone Taleri, reiškiu jums nuoširdžią užuojautą dėl dukters Gerdos mirties. Mudvi su Geri mokėmės kartu nuo penktos klasės ir visą laiką buvome artimos draugės. Deja, pastaraisiais metais pametėme viena kitą iš akių (aš studijavau Miunchene socialinę pedagogiką, išlaikiusi egzaminus dirbau su neįgaliais vaikais, kol ištekėjau, paskui persikėliau į didžiulį dvarą ir pagimdžiau du vaikus – Luizą, jai dabar ketveri, ir Frydrichą, jam vieneri), tad nieko nežinojau apie Geri problemas.

Ak, jeigu ji būtų kreipusis į mane. Dar mokykloje ne kartą padėjau jai išsikapanoti iš sunkių situacijų. Deja, dabar jau per vėlu, ir mums, jos gedintiems, belieka guostis poeto eilėmis: „Sunku netekti žmogaus, bet guodžia žinojimas, kad daug kas jį mylėjo.“ Tad sekdama Oto fon Laiksnerio citata: „Paguoda yra širdies menas, dažnai tai yra menas nuoširdžiai patylėti ir tylint atjausti“, – mintimis esu su jumis.

301/366

Jūsų baronienė Brita fon Falkenhain, mergautine pavarde Emkė

⁓

Šešioliktas skyrius – Ar vis dar pykina, vargšele Čarli, aš tau kai ką atnešiau, tai man visuomet labai padėdavo ir neturi jokio šalutinio poveikio, Ulrichai, na nusiskusk gi tu pagaliau, loky, tu fantastiškai atrodai, Geri, ar batai nauji, aš nupirkau avienos, bet nebuvo baklažanų, dėl kurių būčiau tikra, kad jie auginti nemanipuliuojant genais, Severinai, nagi palik tai, juk tu ne šuo, eikite vidun, Marta ir Marijus irgi jau atėjo, tik nieko nesakykite apie jos sutinusius sąnarius, ji tada apsipila ašaromis ir nebegali liautis, tikrai jau laikas gimti tam drambliukui, Olė irgi atėjo, be Mijos, jiedu išsiskyrė, bet tą jūs jau seniai žinote, nesakyčiau, kad dėl to liūdėčiau... – Karolina kaip įprastai pyškino savo sekmadieninį monologą, o mes brovėmės per žaislų ir drabužių kalnus.

Flo ir Gereonas jau gulėjo lovose, Flo dar nemiegojo, tad paėmė mano lauktuves – plaukų segtuką su blizgančiu laumžirgiu – ir prieš užmigdama pasakė: „Tu pati geriausia visame pasaulyje.“

303/366

– Išvyka prie Septynių Kalnų, – paaiškino Karolina šį fenomeną. – Keturiolika kilometrų aplink Drakono uolą, mes visi galutinai nusikalėme, tik vienas Severinas ne, jis visą laiką patogiai sėdėjo nešioklėje ant nugaros.

– Vadinasi, šiandien Bertas tikriausiai užmigs jau pusę devynių, – pašnabždėjo man Olė.

– Sveikas, – tariau sutrikusi.

Nesikalbėjau su juo nuo apsilankymo odontologijos klinikoje pirmadienį.

Olė nusišypsojo žavinga vyriausiojo gydytojo Gosvino verta šypsena.

– Sveikutė. – Tai nuskambėjo labai švelniai. Pernelyg švelniai, mano galva.

– Ar Mija vis dar gyvena pas tėvus? – paklausiau, kad bent kiek prablaivinčiau ir jį, ir save.

– Taip. Ji dar pasiėmė kai kuriuos daiktus ir ta proga vėl papylė man ant galvos pamazgų. Žodžiais, turiu omeny.

– O tu tikriausiai pasinaudojai proga ir paklausei, ką ji rado tame sukriošėlyje?

Olė papurtė galvą.

– Man tai nebūtina. Paskui dar ims ir pagalvos, kad mudu išsiskyrėme dėl to, jog ji susirado meilužį.

– Bet juk taip ir yra, Ole. – Ne, taip nėra, – užsispyrė Olė. – Kada nors ir tu tą suprasi.

– Gal judu galėtumėte supjaustyti daržoves? – paklausė Karolina pamėtėdama Olei dvi cukinijas, jis vikriai sugavo.

304/366

Karolina mirktelėjo man ir reikšmingai nusišypsojo.

– Fantastiški batai, – tarė man Marta.

– Ačiū. Jie nauji, – pasigyriau.

– Nuostabiai atrodo, – pasakė Marta ir pratrūko raudoti. – Tik įsivaizduok, kaip atrodytų mano sutinusios kojos su tais dirželiais! Ak, nežinau, ką atiduočiau, kad ir vėl turėčiau tokias liaunas kojas. Arba tokią nuostabią mažą krūtinę. Negaliu suprasti, kaip tokia kaip tu no...

– Marta! – sušvokštė Karolina.

Marta išsišnypštė nosį.

– Ak, Marta, juk tai laikina, – raminau ją. – Netrukus tavo kojos bus normalios.

Nors, tiesą sakant, tą buvo sunku įsivaizduoti matant Martos kojas milžiniškuose Marijaus sandaluose.

– Taip taip, – šnarpštė Marta. – Tai kojos, o visa kita...

Kai maitinsiu kūdikį, krūtys dar labiau išsipūs.

– Užtat tu nešiosi ant rankų nuostabų kūdikį, – pasakiau.

– Taigi, – tarė Karolina. – O dabar liaukis žliumbti ir susmulkink šitą svogūną.

– O kaip tada man baigti verkti? – sušnarpštė Marta, ir visi nusijuokė.

Bertas uždėjo seną Gipsy Kings kompaktinę plokštelę – garsiau negu paprastai, nes žinojo, kad vaikai, prisikvėpavę neįprastai tyro Septynių Kalnų oro, kietai miega. Ritmas buvo uždegantis, visi pradėjo šokti virtuvėje, pjaustė daržoves krypuodami sėdynėmis, maišė puodus į taktą ir

305/366

kartkartėmis spragtelėdavo pirštais. Severinas džiaugsmingai krykštavo Bertui ant rankų. Net ir Marta atsipalaidavo ir išdrįso apsisukti apie savo ašį.

– Na matai, ir tau išeina, drambliuke, – tarė Marijus sukdamasis aplink ją, o tai gana ilgai užtruko. Marta nusijuokė.

Kažkas pasibeldė į virtuvės langą. Tikriausiai neišgirdome skambučio į duris.

– Kas čia galėtų būti? – paklausė Karolina.

Bertas nušokavo sambos žingsniu prie durų ir grįžo su Mija.

– Sveiki visi, – tarė Mija.

Ji atrodė gerai, kaip ir visada, gal net kiek geriau, vilkėjo žydrą vasarinę suknelę, pabrėžiančią ir jos akis, ir nuostabiai liauną figūrą. Galėjau prisiekti – ji naujut naujutėlė, kaip ir priderintos basutės.

Savaime suprantama, mes liovėmės šokti, tik muzika tebeskambėjo.

– Ko tau čia? – paklausė Olė.

– Na, šiandien – mūsų įprastas kulinarijos vakaras, – tarė Mija. – O juk aš neatsisakiau ateiti, ar ne, Karolina?

– Ne, – patvirtino Karolina.

– Tai kodėl visi taip nustebote mane pamatę? Aną savaitę juk irgi buvau.

– Liaukis, – nutraukė Olė.

– Ką liautis? – Mija atmetė už nugaros savo raudonus ilgus plaukus.

306/366

– Ar norėsi ko nors išgerti? – paklausė Bertas.

– Taip, ačiū, – pasakė Mija. – Nors jau nemažai išgėriau namie, jokiu būdu nenorėčiau išblaivėti. Tad įpilk ko nors stipresnio.

– Tu tikriausiai be automobilio? – susirūpino Olė.

– Ooo, nejaugi aš tau rūpiu? Baiminiesi, kad nesitrenkčiau į tilto atramas? – paklausė Mija. – Tau patinka savižudės, ar ne? Tave tai kažkaip įkaitina.

– Mija, – tarė Karolina. – Man atrodo, bus geriau, jeigu tu...

– Ką? – plykstelėjo Mija. – Kad dingčiau iš čia, ir galėtumėte smagintis be manęs? Kaip tau patiktų, jeigu Olės vietoje būtų Bertas ir su juo Geri sugultų į lovą?

– Užsičiaupk, Mija, – pasakė Olė. – Iškviesiu tau taksi.

– Tu puikiai susisukai, Geri, – tarė Mija. – Koks jausmas, kai sąžinę slegia sugriauta santuoka?

– Palik Geri ramybėje, – sudraudė Karolina. – Kuo ji dėta, kad judu su Ole nebesugyvenate?

– Nebesugyvename, cha cha cha, – nusišaipė Mija. – Matau, jūs dar nieko nežinote, ar ne? Nejaugi nežinote, kad Geri susigiedojo su Ole? – Tai visiška netiesa, – tarė Čarli.

– Savo santuokinius ginčus iš tikrųjų galite kur nors kitur... – Mija užčiaupė Marijui burną.

– Tu, kvaily, geriau nekišk čia savo trigrašio! Gal papasakoti Martai, kiek kartų tavo ranka netyčia atsidurdavo ant mano užpakalio ir kaip tu varvini akis į mano iškirptę? –

307/366

dirstelėjusi į Martą Mija niekinamai išsiviepė. – Jūs visi tokie veidmainiai!

– Jeigu kas nors čia ir veidmainis, tai tik tu, – tarė Ulrichas.

– O, ir kodėl gi? Užtat kad visus tuos metus man šitie šeštadienio vakarai neatrodė nė per pusę tiek nykūs, kokie iš tikrųjų yra? – paklausė Mija. – Aš kai ką papasakosiu, ko jūs dar nežinote: tą penktadienį, kai Geri tariamai norėjo nusižudyti, iš tikrųjų su mano vyru praleido karštą meilės naktį Regency Palace viešbutyje. Žinau iš vienos draugės, kuri juodu abu ten matė. Besiglamžančius per pusryčius.

– O tu tuo tarpu nieko nenutuokdama buvai stažuotėje Miunchene, ar ne? – paklausė Čarli.

– Štutgarte, – pataisė Mija. – Taip, šitaip viskas ir buvo.

Beje, Olė dėl to nesiginčijo, mano mielieji draugai. Jis prisipažino įsimylėjęs Geri.

– Aš ir esu įsimylėjęs, – tarė Olė. – Tai jokia paslaptis.

Karolina užsiėmė ranka burną.

– O! – pralemeno ji.

– Taip, ooo, – pamėgdžiojo ją Mija. – Ir todėl aš išsikrausčiau. Bet tau tai labai paranku, ar ne, Karolina?

Juk tu visą laiką stengeisi supiršti Olę su Geri ir niekados neatleidai man, kad jį nutvėriau jai iš panosės. Bet dabar ji gražiai apsisuko. Savo planais nusižudyti atsiviliojo Olę į viešbutį, ta jūsų mieloji, nekaltoji Geri... O jūs jos dar gailėjotės ir elgėtės kaip su porcelianiniu puoduku. Bet galite sau ją pasilaikyti. Juk nesvarbu, kad ji sugriovė man

308/366

gyvenimą, svarbiausia, kad vargšei, gyvenimo nuskriaustai Geri gerai sektųsi.

– Dabar jau dėk tašką, Mija! – tarė Čarli. – Mes žinome, kad Olę su Geri matė ne tavo draugė, o tu pati!

– Bet juk ji buvo Miunchene.

– Štutgarte, – pataisė Marta.

– Ji ten nebuvo, – pasakė Ulrichas. – Regency Palace ji buvo su meilužiu išsinuomojusi kambarį.

– O! – choru ištarė Karolina, Marta ir Marijus.

Mija atrodė išsigandusi.

– Ir tai ne pirmas kartas, – pasakė Čarli. – Olei ji pranešdavo išvažiuojanti į stažuotę, o iš tikrųjų kiekvieną kartą susitikinėjo su savo meilužiu.

– Senu raukšlėtu sukriošėliu, – pridūrė Olė.

– Jis visai nesenas, – sušvokštė Mija, greitai atsipeikėjusi nuo išgąsčio. – Ir dešimt kartų už tave geresnis lovoje! Tu nieko nenutuoki! Esi tikras slunkius.

– Tai ir eik pas jį, – tarė Olė. – Ko dar lauki? Nebenoriu tavęs matyti.

– Ne, nes dabar turi mis storašiknę, – metė Mija. – Jeigu būčiau žinojusi, kad tave tai įkaitina, būčiau prisiauginusi porą kilogramų.

– Atvirai šnekant, aš nieko nesuprantu, – tarė Karolina.

– Ir aš ne, – pritarė jai Marta. – Mija su meilužiu buvo tame pačiame viešbutyje kaip ir Olė su Geri?

– Ne! – nukirtau aš.

309/366

– Taip, – tarė Čarli. – Bet Geri ten norėjo tik netrukdoma nusižudyti. Ji absoliučiai nekalta. Olė sekė Miją ir atsekė su meilužiu į tą viešbutį. Ir ten atsitiktinai sutiko Geri.

Geri jį guodė, nes jis buvo šoko būklės.

– Ir prisisrėbęs viskio, – pridūriau.

– Cha cha, – nusikvatojo Mija, bet kažkaip neužtikrintai.

– Tai buvo likimo pirštas, – tarė Olė. – Karma. Iš visų miesto viešbučių būtinai turėjo būti šitas. Kas sakys, kad tai atsitiktinumas, tas nieko nesupranta.

– Ką? – nustėro Marta. – Gal man kas nors gali paaiškinti, kodėl Geri apskritai buvo tame viešbutyje ir kaip ji ten susitiko su Ole? – Karma! – duetu atsakė Marijus ir Bertas.

– Tiesą sakant, galime būti dėkingi Mijai, – tarė Ulrichas. – Mat jeigu ji iš tikrųjų būtų buvusi stažuotėje, Olė niekada nebūtų atėjęs į tą viešbutį ir sulaikęs Geri nuo savižudybės.

– Jergutėliau! – šūktelėjo Marijus. – Kas per istorija.

– Aš vis dar nieko nesuprantu, – tarė Marta. – Iš kur Olė žinojo, kad Geri nori nusižudyti? Ir kodėl jiedu per pusryčius bučiavosi?

– Jis to visai nežinojo, – pasakė Bertas. – Paprasčiausiai reikiamu metu atsidūrė reikiamoje vietoje.

– Dėl Mijos, – tarė Ulrichas.

– Tokia karma, – tarė Karolina.

310/366

– Už Miją, – Bertas pakėlė taurę. – Už Miją, kuri savo meilės romanu išgelbėjo Geri gyvybę.

– Už Miją! – iškilmingai sududeno Ulrichas.

– Už Miją! – tarė Marijus.

Mija nudelbė visus žudančiu žvilgsniu.

– Eikit jūs visi... – tarė atmesdama savo puikiuosius plaukus. – Esate sumauta šutvė!

Tai tarusi išbėgo iš virtuvės. Po sekundės visas namas sudrebėjo, taip stipriai ji užtrenkė duris.

– Viso gero, – pasakė Karolina.

– Aš vis tiek dar nesuprantu, kodėl per pusryčius judu glamonėjotės, – tarė Marta.

– Todėl, kad Geri viršutinė lūpa išsitepė morkų sultimis, o jos burna tokia patraukli, – pasakė Olė.

– Todėl, kad Mija turėjo mudu pamatyti, – pataisiau. – Taip ir atsitiko.

– Genialu, – tarė Karolina.

– Ar tu tikrai grabaliojai Mijos užpakalį? – paklausė Marta niūriai dėbtelėjusi į Marijų.

– Juk ten nėra ką grabalioti, – įsiterpė Čarli.

– Tas tai tiesa, – tarė Marta ir vėl pravirko.

– Dabar tu tikriausiai patenkinta, – pasakė Olė už durų. Čarli su Ulrichu jau sėdėjo Ulricho automobilyje laukdami manęs.

– Ką turi galvoje?

311/366

– Na, kai Mija pagaliau žino, kad mane apgaudinėjo, – tarė Olė. – Juk tau visą laiką tas kliuvo.

– Taip, kliuvo. Bet vis tiek galima buvo neištaisyti Mijai tokios nemalonios scenos.

– Juk ne aš dėl to kaltas. Viską pradėjo Ulrichas su Čarli.

– Paprasčiausiai buvo nekorektiška leisti Mijai manyti, kad aš esu jūsų skyrybų priežastis.

– Bet juk tu ir esi ta priežastis, – tarė Olė.

– Kam ir vėl apie tai kalbėtis? – atsidusau.

– Apie tą patį kalbėjomės ir prieš kelias dienas, – tarė Olė. – Aš tave myliu, Geri, ir noriu būti su tavimi. Ar taip sunku suprasti?

– Ole, atleisk! Netikiu, kad tai rimta, – priešinausi aš. – Pirmiausia pats išsiaiškink, ko čia taip staiga įsiplieskė tie tavo jausmai. Ar prieš keturias savaites irgi mane mylėjai?

Kurį laiką Olė atrodė sutrikęs. Paskui tarė: – Iš esmės taip. Tik to nežinojau. O jeigu net ir nemylėjau, tai argi nebūna taip, kad staiga imi ir ką nors įsimyli?

– Iš esmės būna, – sutikau. – Tik laikas kažkoks netinkamas. Maždaug šešios valandos, kai sužinojai, kad žmona tave apgaudinėja, įsimylėjai moterį, kuri pirma pasitaikė tavo kelyje. Tą galima vadinti karma, bet galima sakyti ir projekcija, atbulinė reakcija ar dar kaip kitaip.

– Kodėl neprisileidi savo gyvenime nieko teigiamo? – neatstojo Olė. – Įveik gi pagaliau save, Geri. Tavo laimė

312/366

ranka pasiekiama, turėtum jos nepaleisti. Patikėk, bet kuri kita džiaugtųsi tavimi dėta.

– Ką turi galvoje, Ole? – Manai, aš save pervertinu? Moterims aš patinku, taip visada buvo. Aukštų, šviesiaplaukių, gerai atrodančių dantų gydytojų akcijų kursas aukštas. Ir nieko nekeičia tai, kad Mija turi problemų su savo seksualumu ir nukrypo į šalį.

Kas žino, gal tai ankstyvo klimakso reiškiniai. Šiaip ar taip, geresnio už mane tu nerasi. Turėtum žinoti.

– Bet gal rasiu ką nors kuklesnį, – atsikirtau. – Ar tik nesi pernelyg geros nuomonės apie save?

– Kuklumas šiuo atveju – ne kažin kokia dorybė, – rimtai atsakė Olė. – Tik pagalvok, Geri! Aš esu geriausias vyras, kokį tik gali rasti, nes matau tave tokią, kokia esi: su visomis nuostabiomis charakterio savybėmis ir juokingais mažais trūkumais. Ir myliu tave už tai. Visą gyvenimą nešiosiu ant rankų, ir visi tau manęs pavydės.

Būčiau mielai pasiteiravusi, kokios tos nuostabios mano charakterio savybės ir kokie tie juokingi maži trūkumai, bet tik pasakiau: – Na, o kas, jeigu man dar reikia trupučio laiko, kad susigaudyčiau savo jausmuose?

– Kiek? – paklausė Olė.

– Nežinau, Ole, – atsakiau.

Olė pakramtė apatinę lūpą.

– Žinoma, nelauksiu visą gyvenimą, – tarė. – Tai būtų kvaila.

313/366

– Galiu suprasti.

– Tu esi kvaila, – pasakė Olė. – Tu tikrai kvaila!

– Ačiū, – atsakiau. – Ar kvailumas – viena iš nuostabių mano charakterio savybių?

– Gal pagalvotum, kaip aš jaučiuosi, kai tu mane visą laiką atstumi ir abejoji mano jausmais, – pasiskundė Olė.

– Juk aš visą laiką tą ir darau.

– Mudu sukurti vienas kitam, – tarė Olė. – Turime tuos pačius draugus, tuos pačius pomėgius ir interesus, tinkame vienas kitam lovoje. Ko tau dar reikia?

– Mielas Ole, ar mudu tinkame vienas kitam lovoje ar ne, dar neaišku, nes tarp mudviejų nieko nebuvo! – paskutinius žodžius ištariau labai lėtai ir aiškiai.

Olė kiek patylėjo.

– O kaip buvo, kai bučiavomės? – paklausė. – Tik nesakyk, kad nejutai bėgiojant šiurpuliukų.

– Hm... – susimąsčiau.

Bučinys iš tikrųjų buvo vykęs. Bet tokie juk visi bučiniai, ar ne? Jeigu nesibučiuoji su tuo, kurio negali pakęsti ir kuris kiša tau liežuvį į gerklę, tai juk visada bėgioja šiurpuliukai. Arba dažniausiai. Na, bent jau imant penkiasdešimt procentų visų bučinių. Arba keturiasdešimt penkis.

Tai vis dar geras rodiklis.

Olė mano tylėjimą suprato neteisingai ir patenkintas nusišypsojo.

– Pagalvok per naktį, – tarė jis, pabučiavo mane į skruostą ir nuėjo prie savo automobilio. Tai buvo juodas

314/366

lenktyninis poršė, Olė vadino jį savo „dantisto automobiliu“, o Bertas, Ulrichas ir Marijus juodai jam pavydėjo.

Mačiau, kaip vikriai jis išvažiuoja iš aikštelės ir nurūksta gatve tolyn.

– Geri! Jis išvažiavo, jau lipk vidun, – sušuko Čarli iš Ulricho automobilio.

Aš įsiropščiau ant užpakalinės sėdynės.

– Atsiprašau, – sumurmėjau.

– Nieko tokio, – tarė Čarli. – Tai buvo svarbus pokalbis, tam reikia laiko.

– Ar viską girdėjote?

– Tik kai Čarli atidarė langus, – pasakė Ulrichas.

– Olė teisus, Geri, – tarė Čarli. – Kodėl nori dvejonėmis viską sugriauti? Kas čia per nepasitikėjimas ir analizavimas? Turėtum stverti savo laimę abiem rankomis ir nepaleisti.

– Nesąmonė, – nesutiko Ulrichas. – Geri teisi: jo jausmai iš tikrųjų labai jau staiga užsiliepsnojo. Jeigu Mija nebūtų buvusi neištikima, Olė dar ir šiandien būtų drauge su ja. O jeigu Geri jam tokia svarbi, tai jis neturėtų jos spausti, turėtų leisti įvykiams rutuliotis savaime.

– Be to, kalbame ne apie Olės jausmus, – pridūriau. – Kalbame apie mano jausmus!

– Bet juk tau Olė patinka, – tarė Čarli.

– Taip, ir kadaise buvau jį įsimylėjusi, – patvirtinau. – Bet nuo tada jau praėjo nemažai metų!

315/366

– Tik nepasakok, kad tau jis neatrodo seksualus, – tarė Čarli.

– Seksualus man atrodo ir Robis Viljamsas, ir Džovanis di Lorencas, ir Deividas Bekhemas, – pasakiau. – Net ir Ulrichas, bent kartais.

– Ačiū, mergyte, – tarė Ulrichas. – Jeigu nori, po butą vaikštinėsiu su boksininko trumpikėmis, kol pas mus gyveni.

– Bet... – vėl žiojosi kažką sakyti Čarli.

– Palik ją ramybėje, – sudraudė Ulrichas. – Jeigu tarp jos ir Olės kažkas rimta, dar bus laiko tą išsiaiškinti.

– Jei tik nebebus per vėlu, – tarė Čarli. – O paskui ji ir vėl sumanys žudytis, ir niekas nebus kaltas!

– Turime tris viršelio projektus ir norime paklausti jūsų nuomonės, – pasakė Lakrica telefonu.

– Mano nuomonės?

– Taip, vaikeli, argi neskaitėte sutarties? Jūs dalyvaujate sprendžiant visus klausimus, ir šia teise pasinaudokite, nes viename viršelyje Ronina atrodo kaip devinto dešimtmečio Madona aerobikos salėje, o kito viename kvadratiniame metre daugiau kraujo negu Votergeito mūšyje. Užsukite pirmadienį, galėsime nueiti į grafikos skyrių.

– Gerai, – atsakiau nutarusi išsiaiškinti, kas yra Votergeito mūšis.

316/366

Jergutėliau! Aš galiu pareikšti savo nuomonę apie viršelius. Tai tikra revoliucija! Tada mano herojų ir moteriškių ant viršelio plaukų spalva pagaliau sutaps.

– Kaip jūsų šeimos reikalai... ėėė... turiu galvoje – nieko rimto nenutiko?

– Ką norite tuo pasakyti?

– Na, juk praėjusį trečiadienį negalėjote ateiti pietų, – priminiau aš.

– Ak, štai kas, – tarė Lakrica. – Taip, man skubiai prireikė laisvadienio, ir pagalvojau, kad jums ir tam vaikinui bus į naudą papietauti vieniems. Ar žinojote, kad jis jau paliko Šneider?

– Taip, – patvirtinau. – Tai buvo nieko vertas romaniūkštis.

– Nežinau, ar ir jai taip atrodo, – pasakė Lakrica. – Šiaip ar taip, jam tas padėjo: jis kraustosi iš savo kamaraitės į kampinį biurą.

– O, – nusistebėjau. – Sugebėjo parodyti, kad ir jis turi alkūnes.

– Nepernelyg, – atsakė Lakrica. – Tas biuras nenaudojamas nuo tada, kai mūsų kolegę ištiko nervų priepuolis. Bet tai jau gera pradžia. Linkiu jums gražaus savaitgalio, Geri, pasimatysime pirmadienį.

– Iki pasimatymo, – tariau visai nesidžiaugdama artėjančiu savaitgaliu, nes jis buvo skirtas tetos Aleksos sidabrinėms vestuvėms.

317/366

Savaitė prabėgo greitai. Bene keturiasdešimt kartų kalbėjau telefonu su Ole, parašiau penkiasdešimt antro romano apie Roniną puslapių ir padėjau persikraustyti Patrikui su Lulu. Jiems padėjau tik todėl, kad pirma norėjau išvysti, kaip Patriko plieninė kompaktinių plokštelių lentyna derės prie Lulu sendintos komodos.

Ketvirtadienio vakarą, kai įnešėme Lulu sofą ir išgabenome Patriko, Patrikas perdavė man raktus.

– Ar čia visi? – nepatikliai paklausiau.

– Žinoma, – patikino Patrikas. – Ko baiminiesi? Kad įslinkęs naktį neišprievartaučiau?

– Taigi!

Patrikas nutaisė niekinamą miną.

– Nebijok! Su tokia kaip tu dulkinčiausi tik prispirtas reikalo.

Suprantama, Lulu stovėjo nuošaliau ir negirdėjo mūsų pokalbio – jai girdint Patrikas visuomet paplonindavo liežuvį. Kartą net pavadino mane „mažąja sesute“.

– Galėtum būti su juo malonesnė, – sakė Lulu. – Jis deda tiek pastangų.

– Gaila, Lulu, šis atvejis man aiškesnis nei tau: tas tipas yra ir liks šiknius!

– Bet tau tai netrukdo perimti jo butą ir virtuvę, – tarė Lulu. – Turėtum pasigėdyti!

– Aš pati ilgai galvojau, ar moralės požiūriu tai teisinga, – pasakiau. – Ir nusprendžiau, kad taip. Tai moralu.

318/366

Penktadienio rytą pakeičiau spyną. Buto savininkė šiek tiek nusistebėjo, bet aš, savaime aišku, apmokėjau sąskaitą ir paaiškinau, kad tai susiję su fengšui. Kartu su nauja spyna įtaisiau ir durų grandinę. Paskui nuvažiavau pas tėvus.

Mama buvo užsakiusi man kostiumėlį su kelnėmis ir pareikalavo, kad atvažiuočiau pasimatuoti.

– Aš tau jau sakiau, kad turiu suknelę, – atsikalbinėjau.

– Raudoną! – pasibaisėjo mama. – Aš to nepamiršau. Ji tikriausiai su siauromis petnešėlėmis ir tokia ankšta, kad matosi kelnaičių kraštai.

– Ne, – nepasidaviau aš. – Suknelė tikrai graži.

– Kelnių kostiumėlis irgi labai gražus, – tarė mama. – Tokį patį vilkėjo Hana per Anemari šešiasdešimtmetį. Na, tik pasimatuok.

Dūsaudama suteikiau jai tą malonumą. Kostiumėlis buvo smėlio spalvos, veidas jį apsivilkus priminė sūrį, ir kabojo ant manęs kaip maišas.

– Nesuprantu, – sutriko mama. – Keturiasdešimt antras dydis. Atsistok tiesiai.

– Mano dydis trisdešimt aštuntas, mama.

– Tikrai? Paprastai aš gerai nustatau dydį iš akies, o tu juk storuliukė. Na, nieko, jie aptarnauja visą parą, ir jeigu dabar pat paskambinsiu, ryt rytą gausi trisdešimt aštuntą dydį.

– Mama... – Tuo metu suskambo mano mobilusis.

Ekrane pamačiau, kad skambina Olė. Ir vėl.

319/366

– Ne, tik neprieštarauk, man svarbu, kad rytoj atrodytum padoriai, nes visi į tave spitrins akis, patikėk, – tarė mama. – Noriu, kad stovėtum iškėlusi galvą. Ir aš taip pat!

Tikriausiai nepamiršai, į kokią apgailėtiną padėtį mane įstūmei: motina, kurios dukra norėjo nusižudyti... Na atsakyk gi pagaliau, tas telefonas taip triukšmauja.

– Alio!

– Sveika, mano gražuole, norėjau tik pasiteirauti, kaip tau einasi, – pasakė Olė.

– Kas skambina? – paklausė mama.

– Man einasi gerai, aš dabar pas mamą, – atsakiau.

– Ar jau papasakojai jai apie mane? – paklausė Olė.

– Ole, čia nėra ką pasakoti.

– Ilgai nekalbėk! – nekantravo mama. – Pasakyk, kad atskambinsi vėliau. Mes užsiėmusios!

– Tu perlenki lazdą, – kalbėjo Olė. – Ar žinai, kiek moterų šią savaitę davė man suprasti, kad su džiaugsmu perimtų Mijos vietą? Su visomis teisėmis ir pareigomis!

– Lažinuosi – visos tavo pagalbininkės, – tariau. – Kiek turi jų iš viso?

– Ohoho! Ar tik nepavyduliauji?

– Tie mobilieji telefonai – tikras pragaras, – piktinosi mama. – Juos reikėtų uždrausti. Visuomet, bet kuriuo metu esi pasiekiamas – juk tai siaubinga! Ir dar tas SOS rašinėjimas. Net ir Habakukas su Arsenijumi į tai įnikę.

320/366

– Ole, turiu baigti, pasimatysime šeštadienį pas Karoliną ir Bertą. – Atsidusau ir įkišau mobilųjį atgal į rankinę.

– Pagaliau! Ar turi tinkamus batus? – paklausė mama. – Čia derėtų paprasti juodi su žema pakulne. Turiu pasakyti, tavo plaukai, kaip retai būna, visiškai tvarkingi. Jeigu išdžiovinsi džiovintuvu su apskritu šepečiu, bus gerai. O jeigu kas nors paklaus, kur gyveni, tik nesakyk, kad pas tą baisiąją Šarlotę, juk žinai, ką tada visi pagalvos... Čarli ant rankos ta baisi tatuiruotė...

– Mama! Niekas nieko blogo nepagalvos dėl to, kad aš laikinai gyvenu pas ištekėjusią, kūdikio besilaukiančią draugę ir jos vyrą.

– Cha, blogai pažįsti žmones, – tarė mama. – Žinai, purviniausioms žmonių fantazijoms ribų nėra. Pasak nepatvirtintų gandų, tarp tavo pusseserės Dianos ir to biržos maklerio viskas baigta. Bet, kaip sakiau, iki šiol tai tik nepatvirtinti gandai. – Mama atsiduso. – Geriau pasirenk tam, kad ryt vakare būsi vienintelė be poros. Džiaugiuosi, bent jau Rigelulu šįkart ateis ne viena. Aleksa sprogsta iš pavydo, nes Patrikas – su aukštojo mokslo diplomu, o jos Klaudija susirado tik vidurinės grandies tarnautoją. Kai pasakiau jai, kiek uždirba aiti specialistai, ji visa išbalo.

– Kas geriau – aiti ar dantų gydytojas? – paklausiau susimąsčiusi.

321/366

– Kvailas klausimas, žinoma, kad dantų gydytojas, – atsakė mama. – Bent jau visiems aišku, apie ką kalbama. Bet tokį sunku gauti. Reikia būti realistei.

Negalėjau suvaikyti minčių: įsivaizdavau, kaip prie viešbučio privažiuoju juodu lenktyniniu poršė ir Olė kartu su manimi žengia raudonu kilimu. Išvydusios tokį gražuolį, mano tetos ir kitos giminaitės išsižiotų, o kai dar išgirstų, kad jis dantų gydytojas, jų dantų protezai imtų barškėti iš išgąsčio. O mama iš pasididžiavimo net pamirštų, kad turi graužti mane dėl raudonos suknelės...

– Ir susitvarkyk nagus, – priminė mama. – Ar tu vis dar kramtai nagų odeles? Juk žinai, to daryti negalima! „Mama, kramtau ką noriu ir kada noriu, ir šito nykaus kostiumėlio nesivilksiu!“ – norėjau pasakyti žiūrėdama mamai tiesiai į akis. Bet neįstengiau.

Namuose pas Čarli iš įtūžio buvau gatava įkąsti sau į užpakalį.

– Juk turiu pagaliau išdrįsti jai paprieštarauti, – skundžiausi. – Bet kai ji stovi priešais mane, paprasčiausiai nesugebu to padaryti. Tikriausiai rytoj su tuo smėlio spalvos kostiumėliu neįmanomai suprakaituosiu.

– Ei, kur dingo mažoji revoliucionierė? – susirūpino Čarli. – Geri, kuri išsiuntė tuos triukšmą sukėlusius laiškus?

Geri, kuri savo žavesiu pakerėjo gražiausią dantų gydytoją visame mieste ir marina badu, atkišusį ranką išmaldos?

Geri, kuri taip puikiai sutvarkė romanų apie vampyrus seriją? Geri, kuri išsyk pakeitė spyną naujajame bute!

322/366

– Turi galvoje tą Geri, kuri rytoj šaltu veidu pasirodys tetos Aleksos sidabrinėse vestuvėse su raudona suknele?

– Taip, būtent tą, – patvirtino Čarli. – Tučtuojau ją išsikviesk, o tą mėmę Geri pasiųsk kuo toliau. Galvą aukštyn!

Pilvą įtraukt! Krūtinę į priekį! Kumščius iškelt!

– Gerai, – pritariau, stvėriau telefoną ir neleidau mamai ištarti nė žodžio: – Mama, dėkoju tau už pagalbą, bet aš apsivilksiu raudonąją suknelę.

– Nebūk kvėša, Rigelu, – tarė mama. – Ryt ryte bus atgabentas mažesnio dydžio kostiumėlis, aš pasiųsiu tėtį, kad tau nuvežtų.

– Bet aš...

– Tai mano dovana, ne ne, nedėkok, tam ir yra mamos.

O, skambina kita linija, tikriausiai Evelina, ji man už nugaros derėjosi su tavo tėvu dėl nuomos mokesčio už senąjį butą. Ta springla gobšuolė. Tėvui turėjau paaiškinti, kad ji linkusi į provincialumą, ta mano pamaldžioji sesutė.

– Provin... o, tu turi galvoje promiskuitetą, ar ne?

– Nesvarbu, kaip tai vadinasi, turiu baigti, – pasakė mama. – Jeigu nežinai kokio svetimžodžio, paklausk Lulu, ji žino visus. Čarli iškėlė į viršų nykštį.

– Na, pagaliau jai parodei.

– Jeigu rytoj apsivilksiu raudonąją suknelę, turėsiu pradėti gerti prieš valandą. O gal man prisipilti į ausis vaško, kaip Odisėjo įgula, plaukdama pro sirenas. Tada

323/366

negirdėsiu, kaip giminaičiai mane įžeidinėja, kaip barasi mama, ir galėsiu visą laiką sau ramiai šypsotis.

– Ak, Geri, saulyte, lik namie, iškelk kojas aukštyn ir pažiūrėk su manim DVD, – tarė Čarli.

– Čia nebūtų nieko revoliucinga, – paprieštaravau.

– Tai būtų tylioji revoliucija, – paaiškino Čarli. – Man regis, tai leistina.

⁓ Labas, Geri!

Mama sako kad parašitume tau kad džiaugemės kad tu nenusižudei ir kad tave milime.

Bet mums atrodo seubinga neteisibė kad tu Chisolai norėjai palikti visus senus gerus dalikus. Jeigu dar karta norėsi žuditis buk teisinga. Gali palikti Chisolai karolius bet mes norim gauti kompiuteri ir ipoda ir nors kiek pinigu juk mudu dvinei ir mums visko reike po du.

Linkėjimai nuo Tavo tavia milinčio Arsenijaus ir tavo tave milinčio krištasunio Habakuko P. S. Televizoriu irgi mielai paimtume jeigu jo niekas kitas nenorės.

⁓

Septynioliktas skyrius Didžiuojuosi galėdama pasakyti: man nereikėjo išgerti „ant drąsos“, kad penktadienio vakarą apsivilkčiau raudonąją suknelę. Blaivi kaip stiklas pasidažiau lūpas raudonu blizgančiu lūpdažiu, išsidžiovinau plaukus (su apskritu šepečiu, bet taip, kad paskui to nesimatė) ir įsispyriau į nuostabias raudonas basutes su drugeliais. Blaivi kaip stiklas išklausiau Čarli ir Ulricho komplimentų, blaivi kaip stiklas išėjau iš jų namų ir blaivi kaip stiklas atvykau į viešbutį „Leksingtonas – Penki metų laikai“. Bet čia staiga sumąsčiau, ar reikėjo taip pašėlusiai drąsiai elgtis, gal geriau buvo išmaukti kelis stikliukus degtinės.

– Tik pažvelk, Hainrichai, antai Geri, – sušuko teta Elsbeta, vos tik atėjau į fojė (nespėjau laiku pasislėpti už milžiniško baseino su fontanu). – Geri, kurios sąžinę slegia šeimyninis Meiseno porcelianas ir kuri praėjusią savaitę norėjo nusižudyti.

Nereikia nė sakyti, kad į mane atsisuko ne tik dėdė Hainrichas.

325/366

– Bet ne dėl porceliano, teta Elsbeta, be to, tai buvo jau taip seniai.

– Aš ne teta Elsbeta, o teta Adelaidė, – tarė teta Elsbeta ar teta Adelaidė, koks man skirtumas. Juk jau sakiau, kad jos visos vienodos. – Gerai atrodai, vaikeli, ar nepapilnėjai?

– Ne, – atsakiau.

– Tau taip labai tinka, – tarė dėdė Hainrichas, pliaukštelėjo liežuviu ir įgnybo man į liemenį.

– Ar tiesa, kad rašinėji į pornografinius leidinius, kurie parduodami iš po prekystalio? – paklausė teta Adelaidė.

– Jie neparduodami iš po prekystalio, – atsidusau. – Jų galima nusipirkti bet kuriame kioske. Ir prekybos centruose. Tai ne pornografija.

– Ak taip, laikai pasikeitė, – tarė teta Adelaidė. – Dabar tos nešvankybės visur viešai dalijamos, net ir mažamečiams. Tu man kažkuo primeni mano seserį Huldą, kai ji buvo jauna. Ji irgi buvo linkusi į skandalus. Ar žinojai, kad ji buvo striptizo šokėja? Šokdavo tik su tokiais skridinėliais ant spenelių, man taip ir neaišku, kaip jie nenukrisdavo. Gal jie priklijuojami dvipuse lipnia juosta?

– Nemanau, – atsakiau.

– Ne, ir aš taip nemanau, – pritarė teta Adelaidė. – Ten kažkokia kita gudrybė.

– Turiu galvoje – nemanau, kad teta Hulda buvo striptizo šokėja.

326/366

– Gali būti, kad tai mačiau kokiame nors filme, – pritarė teta Adelaidė ir įsikibo man į parankę. – Mano amžiuje sunku viską gerai prisiminti. Ak, kaip aš džiaugiuosi. Tokios solidžios šventės dabar vis rečiau pasitaiko, žmonės mieliau švenčia savo svetainėse. Bet tokiame prabangiame viešbutyje juk daug iškilmingiau. Ir taip puiku visus pamatyti. Nekantrauju išvysti tavo sesers draugą. Apie jį visi pasakoja tik kuo geriausius dalykus. Girdėjau, tavo pusseserė Franciska nebetekės už to kirpėjo. Ačiū Dievui, jo buvo tokia siaubinga šukuosena, ar ne, Hainrichai? Kaip smirdėliaus.

– Ar Franciska ir vėl viena?

Mano nuotaika pasitaisė. Gal šį vakarą aš ne vienintelė būsiu be palydovo. Apsidairiau fojė, ar nepamatysiu kur nors Mijos. Ji dirbo čia registratūros vadovo pavaduotoja, ir aš jau buvau vidujai pasirengusi su ja susitikti. (Iš dalies todėl nesivilkau to nuobodaus smėlio spalvos kostiumėlio, atėjau su seksualia raudona suknia.) Bet niekur jos nemačiau. Tikriausiai jai šiandien poilsio diena.

– Veidrodžių salė nuostabi, – pagyrė teta Adelaidė. Ji ir toliau laikėsi įsikibusi man į parankę, kai lipome plačiais marmuriniais laiptais į pokylio sales. – Bet Krištolo salė greta daug gražesnė. Gaila, ji jau buvo išnuomota kitiems.

Ko tik nesiėmė vargšė Aleksa, kad galėtų pasikeisti, bet anie buvo užsispyrę kaip ožiai. O juk ten tik septyniasdešimtmetis, per kurį net nebus šokama.

– O čia bus šokama?

327/366

– Žinoma, vaikeli. Vienos valsas, kaip ir anuomet, per vestuves. Kai tu nušveitei žemėn porcelianą. Na ir dužo tada viskas, ar prisimeni, Hainrichai? Nė menkiausio nieko nebeliko, net sunku įsivaizduoti. Vienas vienintelis pieno ąsotėlis, labai įdomu, kur jis. Beje, Hulda neatvyks, išskrido į Sardiniją. Su vyru, kuris tiktų jai į anūkus.

– Maniau, jis jos slaugytojas, – tarė dėdė Hainrichas.

– Nesąmonė, – nukirto teta Adelaidė.

Dar nebuvome įveikę nė pusės laiptų, kai pastebėjau mamą alyviniu kostiumėliu, stovinčią prie Veidrodžių salės durų kartu su tėčiu, Lulu ir Patriku. Lulu vilkėjo juodą kostiumėlį, tokį pat kaip mano smėlinis.

Staiga mane apleido drąsa, atsitraukiau nuo tetos Adelaidės ir tariau: – Kai ką pamiršau, jūs eikite, aš tuoj.

Teta Adelaidė įsitvėrė į turėklus.

– Kurgi ji taip staiga išbėgo?

– Gal jai šovė gera mintis pornografiniam romanui, – tarė dėdė Hainrichas.

Paskubomis nukurnėjau laiptais žemyn. Ar man galvoj negera? Jeigu dabar nuvažiuosiu namo ir greitai persirengsiu, grįšiu dar iki dėdės Fredo kalbos ir pietų pradžios.

Ant priešpaskutinės pakopos atsitrenkiau į kažkokį vyrą, tas apstulbęs žiūrėjo į mane. Tai buvo Adrianas.

– Ką, dėl Dievo, jūs čia darote? – paklausė jis.

Aš žvelgiau į jį ne mažiau priblokšta. Jis vilkėjo eilutę, ryšėjo kaklaraištį, ir jeigu neklystu, jo šiaip jau lengvai

328/366

pasišiaušusios tamsios garbanos buvo glotniai sušukuotos, su sklastymu Pirso Brosnano stiliumi. Vienoje pusėje jos sukosi į išorę, kitoje – į vidų.

– O ne! – šūktelėjau. – Tik nesakykite, kad jūs – naujasis mano pusseserės Franciskos draugas! To negalėčiau pakelti!

– Tą tikrai galiu paneigti, – tarė Adrianas. – Pusseserės Franciskos nė nepažįstu. O jūs – ar jūs čia su pusbroliu Martinu? Aukštas, lieknas, intelekto koeficientas 180, pliktelėjęs?

– Deja, ne, – papurčiau galvą.

– Ačiū Dievui, – pasakė Adrianas. – Martino draugės visada tokios liesos trumpai kirptos akiniuotės, atrodo taip, lyg pačios būtų apsikirpusios. Tai geriau, negu ateiti vienam, bet tos akiniuotės mane visuomet paguodžia, net jei turi daktaro vardą ir Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kavalierės kryžių už mokslui paaukotas kiaušialąstes.

– Tai ir jūs čia šeimos šventėje?

– Taip, – tarė Adrianas. – Krištolo salėje.

– O, tai tas septyniasdešimtmetis.

– Taip, – tarė jis. – Mano tėvo.

– Mes greta, Veidrodžių salėje, švenčiame tetos Aleksos sidabrines vestuves, – paaiškinau. – Su styginių orkestru.

– Pas mus dainuos a capella grupė ir pasirodys fokusininkas.

329/366

– Užtat pas mus – penkiaaukštis vestuvių tortas, – nenusileidau. – Su sidabrine glazūra!

– Mano dėdė padeklamuos trijų šimtų eilučių eilėraštį, – gyrėsi Adrianas.

– O mes dainuosime pačių sukurtus posmus pagal melodiją „Kas ten beldžias į duris“.

– Mama pasakys laudaciją tėvui ir trim jo nuostabiems sūnums, Nikolą ji iškels į padebesius, dėl Albano išlies džiaugsmo ašaras, o paskui atsidus ir tars: „Nepamirškime ir mūsų jauniausiojo, Gregoro, kuris ir vėl nesugebėjo deramai pasirišti kaklaraiščio“, – ir tada visi nusijuoks.

– Mano teta su dėde šoks valsą, o svečiai turės suktis kartu, – tariau aš. – Tikriausiai aš ir vėl būsiu vienintelė vienišė, o vienintelis vienišas vyras šioje šventėje – dėdė Augustas, kuriam jau devyniasdešimt treji. Šokdama turėsiu prilaikyti jo šlapimo maišelį.

– Gerai, jūs laimėjote, – nusijuokė Adrianas.

– Jūsų kaklaraištis iš tiesų blogai parištas.

– Taip, – pritarė Adrianas. – Pasklaidžiau geltonuosius puslapius, bet neradau tokios paslaugos.

– Galiu jums padėti.

– Iš kur išmokote rišti kaklaraištį? – nepatikliai paklausė Adrianas.

– O, to mus išmokė mama, – paaiškinau. – Jos nuomone, kiekviena padori mergina turi tai mokėti. – Atsargiai atrišau sunarpliotą mazgą jam po kaklu ir išlyginau kaklaraištį. – Mokėmės su tėčiu. Kas rytą kaklaraištis jam

330/366

būdavo parišamas keturis kartus. Taigi jis turėdavo keltis pusvalandžiu anksčiau. Bet tai apsimokėjo. Matote? Puikus mazgas.

Adrianas pačiupinėjo kaklaraištį.

– O, jūs tikras angelas. Iš tiesų! Lažinuosi, mama nebesugalvos, kaip man įgelti savo kalboje.

– Ak, ji tikrai sumąstys ką nors kita, – nuraminau jį. – Jeigu aš būčiau jūsų mama, ką nors pasakyčiau apie jūsų šukuoseną.

– O kas su ja ne taip?

– Ji tokia – kaip iškrakmolyta.

– O, tokia mano mamai patinka, – tarė Adrianas.

– Esate tikras?

– Ar mes jau nebesakome vienas kitam „tu“? – paklausė jis.

– Tiluri! Ar ten tu? – Kažkas pašaukė mane nuo laiptų.

– Na štai! – tariau neatsisukdama. – Mano mama.

– Ta ponia violetiniu kostiumėliu?

– Alyvų spalvos, – pataisiau.

– Levandų, – įsikišo mama, išdygusi prie pat manęs ir skleisdama stiprų Calèche kvapą. – Galime atsikvėpti, vaikeli! Tavo pusseserė Diana atėjo viena – nors Mari Luiza sako, kad tas biržos makleris serga ir guli namie, visi žino, kad tarp jų viskas baigta! Ko tu čia stoviniuoji? Visi tavęs laukia.

– Aš tik... Aš norėjau... – pralemenau.

331/366

– Ji tik norėjo pasisveikinti, – tarė Adrianas. – Labas vakaras, ponia Taler, kaip numanau. Daktaras Gregoras Adrianas. Atsitiktinai čia susitikome su Geri. Mano šeima švenčia Krištolo salėje.

– Daktaras? – pakartojau sutrikusi, kol mama spaudė jam ranką.

– Labai malonu, – tarė ji apžiūrinėdama jį priekabiai kaip paprikas prekybos centre prieš įsidėdama į pirkinių vežimėlį. – Ar jūs Lurigeri dantų gydytojas? Čia mano širdis vos neiššoko iš krūtinės, nes pagalvojau, bene mama žino apie mus su Ole. – Ar ginekologas? – teiravosi ji, ir vien pagalvojusi, kaip Adrianas apžiūrinėja mane ginekologiškai, paraudonavau visai kaip suknelė. – Tikiuosi, ji sveika? Pastaruoju metu buvo truputį nekokios būklės... O ne, jūs tikriausiai psichoterapeutas? Čia aš dar smarkiau paraudau – ko nors smarkesnio ji jau negalėjo pasakyti.

– Aš ne gydytojas. Esu meno istorijos daktaras, – tarė Adrianas. – Deja.

– O, kaip įdomu, – pasakė mama. – Mano antroji dukra Tigelulu apsigynė daktaro disertaciją iš germanistikos. Ji mokytoja ekspertė. Iš kur pažįstate Rilugę, galima paklausti?

– Ką tokią? – nesuprato Adrianas.

332/366

– Ji turi galvoje mane, – paaiškinau liepsnojančiais skruostais, nebyliai maldaudama: „Tik nesakyk! Tik nesakyk!

Tik nesakyk!“ – O, mes susipažinome... muziejuje, – suraukęs kaktą tarė Adrianas.

Aš tik pavarčiau akis. Adrianas atsiprašydamas kilstelėjo pečius.

– Muziejuje? – nustebo mama. – Ak taip, juk jūs – meno istorikas... Bet ką muziejuje veikia Lugeri?

– Kas tokia?

– Ji turi galvoje mane, – tariau nusiminusi.

– O, Geri dažnai ateina į muziejų rinkti medžiagos, – pasakė Adrianas.

Aš tvojau sau ranka per kaktą.

– Istoriniam romanui, – pridūrė Adrianas.

– Ak taip... – Mama nutvėrė mane už rankos, lyg norėtų suimti. – Buvo labai malonu su jumis susipažinti, deja, turime eiti, matote, mano sesuo labai vertina punktualumą, o Geri prie įėjimo dar turi nusifotografuoti svečių knygai.

Būtinai reikėjo tos suknelės? Žinojau, kad turėsiu dėl tavęs raudonuoti iš gėdos. Ir ką aš tau padariau, kad niekada nenori manęs klausyti? Ir kas čia per lūpų dažai? Ar tu stabdžių lemputė ar jauna mergina?

– Stabdžių lemputė, mama, – tariau.

Lipdama aukštyn per petį mečiau žvilgsnį į Adrianą. Jis šypsojosi iškėlęs nykštį. Dieve, koks jis nuostabus su ta savo kvaila šukuosena.

333/366

– Gal paskui dar pasimatysime! Po valso su dėde Augustu, – pasakiau.

– Taip, – atsakė Adrianas. – Aš tikrai turėsiu išeiti įkvėpti gryno oro.

– Malonus vyriškis, – tarė mama. – Ar jis vedęs?

– Ne. – Kitokios orientacijos?

– Irgi ne.

– Na matai, – tarė mama. – Kartais gerai ir muziejuose apsilankyti.

Laikas iki bufeto atidarymo išsitempė it kramtomoji guma, juo labiau kad ant stalo kortelę su savo vardu radau tarp dėdės Augusto ir dėdės Hainricho, ir jie pasikeisdami gnaibė mane tai į skruostą, tai į liemenį, tai į šlaunį. Dėdė Augustas būtų ir dar kur nors įgnybęs, bet kai tik pamėgino, skaudžiai trinktelėjau per ranką sriubos šaukštu.

– Au! – šūktelėjo jis. – Kaip elgiesi su senais žmonėmis!

– Kitą kartą panaudosiu šakutę, – pagrasinau.

Priešais sėdėjo Tina su Franku, Chisola, Habakuku ir Arsenijumi. Tina vilkėjo tokį pat kelnių kostiumėlį kaip Lulu, tik rusvos spalvos.

– Noriu valgyt, noriu valgyt! – rėkė Habakukas su Arsenijum, trankydami šakutėmis į stalą.

Buvau jau padovanojusi jiems du iPod – pedagogikos požiūriu gal ir ne itin išmintinga, bet aš kaip tik turėjau

334/366

pinigų, o ir jie buvo teisūs, parašę man tą laišką. Jie taip nustėro, kad bent pusę valandos elgėsi nepriekaištingai.

Buvau maloniai nustebusi, kad nereikalavo nei televizoriaus, nei nešiojamojo kompiuterio.

Bet dabar jie ir vėl elgėsi kaip paprastai.

– Ar čia mes pas hotentotus? – paklausė teta Adelaidė, sėdinti už dviejų kėdžių nuo manęs. – Dabartiniai vaikai visai nežino, kaip dera elgtis. Anksčiau mus mušdavo lazda, jeigu nesėdėdavome ramiai.

Arsenijus ir Habakukas tuo labai susidomėjo. Paprašė, kad teta Adelaidė papasakotų smulkiau. Ji papasakojo, kaip mokytojas ją taip smarkiai prilupo, kad kraujas sruvo kojomis. Arsenijus ir Habakukas buvo sužavėti.

– Kada tai buvo? – paklausė teta Elsbeta (bent jau manau, kad Elsbeta) iš kito stalo galo.

– Hm, tūkstantis devyni šimtai... Na, gal mačiau tai kokiame nors filme, – tarė teta Adelaidė.

– Suknelė nuostabi, – pasakė man Tina. – Labai tau tinka. Ar numetei svorio?

– Gal šiek tiek.

– Ir aš labiau norėjau vilktis suknelę, – tarė Tina. – Bet mama pareikalavo, kad vilkčiausi šitą kostiumėlį...

– Jis neblogai atrodo.

– Gaila tik, kad spalva kaip šūdelio, – pasakė Habakukas, o Arsenijus sukriokė: – Kaip tryda! Mama prisidirbo, mama prisidirbo.

335/366

Dėdė Augustas išsitraukė iš švarko kišenės skiautę popieriaus.

– Čia mano eilės, – tarė jis. – Be akinių nematau. Gal gali man jas perskaityti, mieloji dukterėčia?

– Kas ten beldžias į duris, hola hi hola ho, – perskaičiau. – Laukia kol atidarys, hola hohaho. Dėde Augustai, bet juk tai originalus tekstas, o tu turėjai sugalvoti savaip.

– Taip taip, – tarė dėdė Augustas, – Bet man niekas neatėjo į galvą.

Rankinuke suskambo Jupiterio simfonija – mano mobilusis.

– Dabar tas pedantas Haris man visai neleis pasirodyti, – pasiskundė dėdė Gustavas. – O aš taip mėgstu dainuoti.

Tai tikra neteisybė. Moku tiek daug gražių dainų ir dainuoju kaip Hansas Albersas. Moterys gulėdavo man po kojom, kai dainuodavau.

– Iš kur ta graži muzika? – paklausė teta Adelaidė.

– Iš Geri rankinės, – tarė Tina. – Geri! Juk reikėjo išsijungti mobiliuosius telefonus.

Aš išsitraukiau telefoną iš rankinės.

– Klausau, – sušnabždėjau.

– Sveika, mano gražuole, ką veiki? – paklausė Olė.

– Tas Haris nori mane išbrokuoti. Neleis sudalyvauti pasirodyme, – tarė dėdė Gustavas. – O pats taip prastai groja pianinu!

336/366

– Ole, negaliu dabar kalbėti, esu sidabrinėse vestuvėse „Leksingtono“ viešbutyje, pasakojau apie jas, o kalbėtis mobiliaisiais čia uždrausta – gresia mirties bausmė, – šnabždėjau.

– „Leksingtone“? Gal matei Miją?

– Ne, iki šiol nemačiau. Bet dėl viso pikto pasiėmiau dujų balionėlį.

– Kaip rankinė gali skleisti tokius gražius garsus? – nerìmo teta Adelaidė. – Ir aš tokios noriu, Hainrichai. Paklausk Geri, kur jos parduodamos.

– Čarli sakė, kad pasirašei naujo buto nuomos sutartį, ar tai tiesa? – paklausė Olė.

– Taip, tiesa. Puikus butas pietinėje miesto dalyje, – atsakiau. – Ar tau dar nepasakojau? Vakar gavau raktus.

– Ne, man to nepasakojai, – tarė Olė. – Kažkaip pamiršai papasakoti. Ar tau tai neatrodo keista?

– Kas? – Na, kad visi žino, jog tu persikraustai, tik aš, tavo draugas, nežinau!

– Ole, tu nesi mano draugas, turiu galvoje, žinoma, – tu man draugas, tik ne ta prasme...

– Kam tau tas naujas butas? Juk gali tučtuojau įsikelti pas mane!

– Ačiū už pasiūlymą, – tariau. – Bet ne, ačiū.

– Geri, tie tavo žaidimai jau darosi kažkokie nebeskanūs.

– Ole, čia ne žaidimas.

337/366

– Jau ištisas savaites stumi mane nuo savęs. Jeigu tai ne žaidimas, tai kas tada?

– Viskas kuo rimčiausiai, – pasakiau, bet Olė nesijuokė.

– Nieko neprašau, tik aiškaus atsakymo, – tarė jis. – Ar tu myli mane ar ne? Ar nori būti su manimi ar ne?

– Aš tave tikrai labai labai myliu, Ole, bet...

– Geri! Paslėpk telefoną. Teta Aleksa ateina! – sušnypštė Tina.

– Ėėė... žinai... aš tikrai negaliu čia... – sušnabždėjau slėpdamasi už dėdės Hainricho.

– Taip ar ne? – prisispyręs klausė Olė. – Turi tik pasakyti – taip arba ne. Juk tai nėra taip sunku.

– O ko tu klausei?

– Geri! Neperlenk lazdos!

– Ole, prašau tavęs, aš...

– Ar nori būti su manimi? Taip ar ne?

– Ar kažkas prie stalo neišjungė mobiliojo telefono? – išgirdau klausiant tetą Aleksą.

– Ole...

– Geri rankinė groja... – tarė teta Adelaidė.

– Taip ar ne? – nesiliovė Olė.

– Šiuo momentu veikiau ne, – pasakiau. – Atleisk.

Nemėgstu, kai man į krūtinę įremiamas pistoletas.

– Vadinasi, – tarė Olė, – tu ir toliau žaidi savo žaidimus.

– Tu norėjai atsakymo, – tariau, bet Olė jau buvo baigęs pokalbį. Įmečiau mobilųjį atgal į rankinę, pačiu laiku, kol dar teta Aleksa neužmatė.

338/366

– Norėčiau nebeišgirsti iš tavo rankinės nė cypt, – pasakė ji griežtai.

– Kokia motina, toks ir sūnus, – proverksmiu skundėsi dėdė Augustas. – Iš manęs jis irgi nenori išgirsti nė cypt.

Taip elgtis su mumis, seniais!

– Gal mums už tave parimuoti, dėde Augustai? – pasisiūlė Arsenijus. – Mudu su Habakuku mokame kurti super eiles. „Toks padauža aš baisus, hola hi hola ho, eisiu šiandien aš pas jus, hola hi ha ho.“ – Galima dar ką nors su šūdeliu, – pasiūlė Habakukas.

– Neblogai, – tarė dėdė Augustas. – Tik gaila, kad aš nesu padauža. Pabandykite surimuoti ką nors su „dirbtinis pūslės latakas“.

Arsenijus su Habakuku plūkėsi bandydami ką nors surimuoti.

– Žinai ką, – man atėjo į galvą geniali mintis. – Aš padovanosiu tau savo posmus, dėde Augustai. Tik pažiūrėk, kaip gražiai išspausdinau, galėsi perskaityti ir be akinių.

Jie pasirodė besą ne tokie jau prasti, nes pusbrolis Haris be cenzūros įtraukė juos į savo jubiliejinę sveikinimų knygą.

Dėdė Augustas susijaudino.

– Ketini man taip pasitarnauti? Padovanosi savo numerį? Esi tikras angelas, geroji dukterėčia.

– Taip, – sutikau. – Bet dėl to nebūtina grabinėti man šlaunį!

339/366

– Uch, – atsiduso dėdė Augustas. – Net nepastebėjau.

Ar mudu paskui sušoksime Vienos valsą?

– Atrodo, teks, dėde Augustai.

– Kviečiame prie bufeto! – sušuko dėdė Fredas.

Arsenijus su Habakuku stryktelėjo ir nuskuodė pirmyn.

– Imkite, ko tik panorėsite, – šūktelėjo Frankas jiems iš paskos.

Tas vargšelis paskui gavo valgyti tik atliekas.

– Geriau eik su jais, – tarė Tina. – Kitaip jie ir vėl pradės nuo deserto, ir teta Aleksa ims pamokslauti man apie auklėjimą.

Paskutinį kartą Arsenijus su Habakuku dviese sudorojo kalną ledų, numatytų kone dvidešimčiai asmenų. Tai nebūtų buvę taip jau blogai, bet pusę to paskui išvėmė. Nesakysiu jums ant ko, gal kaip tik dabar valgote.

Palaukiau, kol pirmasis antpuolis atslūgo, tada kartu su Chisola nuėjau prie bufeto. Maistas, kaip visada per šeimos šventes, buvo puikus, patiekalų gausybė, jeigu jau reikia pasakyti ką nors teigiamo.

– Parodysiu tau, ko būtinai reikia pavalgyti, kai dalyvauji tokioje šventėje, – tariau Chisolai. – Kai kurie dalykai neatrodo labai patraukliai, bet yra nepaprastai skanūs. Kitus ramiai galima palikti neragautus.

– Aš vis tiek negaliu valgyti dėl tų kvailų dantų sąsparų, – pasakė Chisola.

– Vargšelė. Ar dar ilgai turėsi jas nešioti? – paklausiau.

340/366

– Keturis mėnesius! Per paskutinį klasės vakarėlį prie jų prikibo špinatai, o aš to nepastebėjau. Nuo to laiko mane visi pravardžiuoja Pizza spinaci. Nė vienas berniukas nenori bučiuoti picos.

– O, aš taip nesakyčiau. Kuo jie suaugesni, tuo svarbesnis jiems darosi maistas.

– Geri! – Chisola dirstelėjo į mane išplėtusi akis. – Mama sako, kad kai buvai maža, irgi buvai bjauri, ar tai tiesa?

– Ne, – atsakiau. – O tavo mama buvo bjauri! Ausys atlėpusios, kyšodavo net iš chemiškai susuktų garbanų, kurios jai anuomet patiko. Ir visuomet nešiodavo drabužius su petukais, atrodydavo kaip testosterono apsirijęs imtynininkas.

– Kaip manai, ar aš irgi kada nors užaugusi išgražėsiu?

– paklausė Chisola.

– Man tu ir dabar labai graži, Sisi, – nuraminau. – O kai nebereikės nešioti tų sąsparų, jausiesi daug geriau – lažinuosi, tada ir berniukai pamatys, kokia tu gražuolė. Beje, labai svarbu, kad laikysena būtų tiesi. Reikia atlošti pečius, smakrą kilstelėti aukštyn ir žiūrėti žmonėms tiesiai į akis.

Galvą aukštyn, krūtinę į priekį, pažiūrėk į mane. Įrėmiau lėkštę į Lulu, kuri su pussesere Diana stovėjo prie trijų rūšių kepsnelių ir trukdė praeiti. Chisola sukikeno, kai skubiai nukrapščiau gabaliuką mocarelos nuo Lulu švarkelio.

341/366

– Sveika, Geri, atrodai fantastiškai, – tarė Diana. – Ar tai dėl to muziejaus direktoriaus, su kuriuo, sako, susidėjai?

– Ką sakai? – susidomėjo Lulu.

– Mama ką tik perdavė man šį gandą apsipylusi ašaromis, – paaiškino Diana. – Ar tai visai ne gandas?

– Gandas, – atsakiau. – Nepažįstu jokio muziejaus direktoriaus.

Diana atsiduso.

– Mūsų šeima siaubinga, visi nuolat išsigalvoja visokiausių dalykų ir kišasi į asmeninį gyvenimą. Mudviejų su Niku santykiai buvo siaubingi. Bet kuri kita motina būtų džiaugusis, kad nutraukiau su juo ryšį. O mano mama raudojo. „Biržos makleris, vaikeli, tokio daugiau nerasi!“ – Taip, reikia būti labai drąsiai, kad viena ateitum į tokią sumautą puotą, – tarė Lulu.

– Gera tau kalbėti, kai turi tą... kokia ten jo profesija?

– IT, – pasakė Lulu. – Beje, mudu kartu gyvename. Jis nuostabus. Tuoj supažindinsiu.

– Neskubėk, – tarė Diana. – Franciska sakė, kad geriau leistų sau nukirsti ranką negu pasirodytų šitai gaujai be palydos. Netveriu smalsumu, su kuo ji šiandien atėjo.

– Mačiau ją su gerai atrodančiu vyriškiu, – atsakė Lulu.

– Mama sako, jis veterinaras.

– Ir iš kur ji taip greitai jį ištraukė? – susidomėjo Diana.

– Nee, nee, tai bus ir vėl tik gandas. – Ji apsidairė. – O kurgi ji? Šiandien jos visai nemačiau! Mane pasodino greta

342/366

pusseserės Klaudijos ir jos finansininko, o priešais sėdi visi vienuolika pusseserės Mirjam vaikų.

– Penki, – pataisė Lulu.

– Keturi, – tarė Chisola.

– Tai visai nesvarbu, – numojo Diana. – Mirjam išmokė juos tiksėti kaip laikrodžius. Kai ji tik pasako: „Bet Diana, tau irgi jau per trisdešimt, negi negirdi tiksint savo biologinio laikrodžio?“ – vaikai pradeda tiksėti – tik tak, tik tak – visai kaip krokodilas iš Piterio Peno. O, štai ir Franciska!

Anava, prie jūsų tėvų.

– Mudu su Patriku sėdime greta Folkerio su Hila ir jų vaikų, – tarė Lulu. – Jau sukalbėjome dvi maldeles, nors dar niekas nebuvo pakvietęs prie bufeto. Jie visi taip keistai dudena. Ar žinojote, kad Hila ir vėl nėščia?

– Tikriausiai pagaliau šįkart ji susilauks Benedikto, – pasakė Diana. – Netikiu savo akimis – štai! Tas tipas šalia Franciskos!

– Ar tas veterinaras?

– Nebeištversiu! – sušuko Diana. – Koks veterinaras?

Aš jį pažįstu!

– Kur jie? – Mudvi su Lulu ištempėme kaklus.

– Ir dar kaip pažįstu! – nusijuokė Diana. – Tikra nesąmonė! Mano sesuo susirado tą tipą internetu! Tą patį!

– Kur? Kur? – susijaudinusios klausinėjome mudvi su Lulu. Vis dar nematėme, kur sėdi pusseserė Franciska ir jos naujasis draugas.

343/366

– Mirsiu iš juoko, – tarė Diana. – Tas vyrukas – paskutinis šiukšlė! kietaskujis35 ar kažkaip panašiai! Pernai susipažinau su juo pažinčių svetainėje. Na, nežiūrėkite taip pasibaisėjusios! Išgyvenau labai blogą periodą, o internetas – visiškai teisėtas būdas susipažinti su vyrais. Ne visi tokie nedorėliai kaip šitas kietaskujis35.

– Trisdešimt vienas, – pasakiau tyliai. Pagaliau pamačiau pusseserę Franciską salės gale, įsitraukusią į pokalbį su mano tėvais. Patrikas irgi ten stovėjo.

– Kur jau ten trisdešimt vienas, – tarė Diana. – Tikras vidutiniokas, daugių daugiausia šešiolika. Tik suviliojo mane su tuo savo trisdešimt vienu. Tuoj iškrisiu, garbės žodis! Jeigu tai ne klaida. Pirma jis užkabina mane, o paskui – mano seserį!

Lulu išbalo kaip drobė.

– Aš tuoj apalpsiu, – tarė ji.

– Man labai gaila, – užjaučiau ją.

– Atsiprašau, gerai? Aš nueisiu su juo pasisveikinti, – pasakė Diana. – Norėčiau pamatyti jo veidą!

– Gali būti, kad jis tavęs neatpažins, – tariau jai pavymui. – Jis negali pasigirti itin gera atmintim.

– O Dieve, – suaimanavo Lulu. – Man regis, tuoj vemsiu.

⁓ Mieloji dukterėčia Geri,

344/366

Mudvi nepasimatysime Aleksos sidabrinėse vestuvėse, nes būsiu išvykusi į kelionę, todėl norėčiau raštu atsakyti į klausimus, kuriuos man uždavei savo laiške.

Visų pirma džiaugiuosi, kad nusprendei gyventi toliau.

Gyvenimas – didelis nuotykis, vaike, o problemos – ne kas kita kaip proga parodyti, ką sugebi. Parodyk visiems, brangute, ką gali, esi jauna, graži ir sumani, – jei tik galėčiau, kaipmat pasikeisčiau su tavimi vietomis.

Aš netekėjau, nes tas vyras, kurį mylėjau, jau buvo vedęs – moterį, kuri taip sirgo, kad mudu nenorėjome jos skaudinti. Aš nenorėjau kito vyro (nors jų ir buvo) – mudu kaip Spenseris Treisis ir Ketrina Hepbern buvome slapta pora, besimėgaujanti vienas kito meile, bet niekam negalinti to atskleisti. Kitaip nei anie du, mes net negalėjome kartu filmuotis. Bet aš nesigailiu, kad likau jam ištikima.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų jis mirė – o jo ligota žmona dar ir dabar gyva.

Labai protingai elgiesi, kad lauki savo didžiosios meilės – nesileisk suklaidinama šeimynėlės ir nesąmoningo panikavimo, niekada nesitenkink antrarūšiais dalykais. Pasistenk laimėti tą, kurį myli, kitaip būsi priversta mylėti tą, kurį gausi.

Tavo romanai man labai patiko, ir kitos moterys senelių namuose buvo sužavėtos. Ar daug esi parašiusi?

Jeigu taip, mes labai džiaugtumės gavusios paskaityti. Tik labai gaila, kad jie išspausdinti ant tokio plono, pigaus popieriaus, todėl paprašiau vieno draugo, kad

345/366

perspausdintų žodis į žodį ant rankų darbo popieriaus ir įrištų. Pridedu tau romanų apie vaikų seselę Andželą rinkinį, įrištą raudonu tymu su aukso pakraščiais. Esu tikra, taip apipavidalintos tavo knygos rastų ir kitokių skaitytojų.

Gal pasiūlysi tą savo leidyklai.

Paskatinta tavo rašinių ir pati pradėjau rašyti, panaudodama kai ką iš savo patirties. Būčiau labai dėkinga, jeigu parodytum savo redaktoriui pridėtą rankraštį. Pavadinau jį „Pamirštos dienos Rivjeroje“, bet tai, aišku, tik darbinis pavadinimas. Jeigu patiks, galiu parašyti daugiau. Jeigu meilės scenos pasirodytų per drąsios, galima jas sutrumpinti.

Tau, mielas vaike, linkiu puikaus gyvenimo, niekada nepamiršk: prarasti širdį – geriausias būdas įsitikinti, kad ją turi!

Tavo teta Hulda P. S. Prašau priimti šį čekį, nusipirk kelias gražias skrybėles arba šiaip ką nors, kas tau patinka. Negaliu garantuoti, kad tai pats geriausias metodas, bet patariu nusipirkti kabrioletą ir/arba šunį. Abu šie dalykai gerokai palengvina pirmąjį kontaktą su vyrų gimine. Ir abu padeda ištverti gyvenimą be jos.

⁓

Aštuonioliktas skyrius Lulu supykino iki vėmimo. (Tiesa, kai ji išgėrė butelį škotiško viskio.) Tualete ji kibirais pylė sau ant veido šaltą vandenį, bet neverkė. Neišliejo nė vienos vienintelės ašaros.

– Man labai gaila, Lulu, – raminau ją. – Aš to nenorėjau.

– Tu čia niekuo dėta, – tarė Lulu. – Juk mėginai mane įspėti.

– Žinai, man regis, tie kieto kūjo laikai Patrikui jau praeitis, – pasakiau, nors anaiptol neketinau ginti to niekšelio. – Jis pasikeitė. Ir iš tikrųjų myli tave.

– Jis – apsimelavęs šiknius, – neištvėrė Lulu. – Net neįsivaizduoji, kaip šaltakraujiškai jis neigė tave pažįstąs.

– Na, jis mane iš tikrųjų visai pamiršo, – kalbėjau. – Jis neapsimetinėjo.

– Taip, nes tu buvai tik viena iš neįsivaizduojamos galybės kitų. Kaip ir Diana.

– Na jau ne, – paprieštaravau. – Kitaip nei Diana, aš netikrinau, ar jo nurodyti centimetrai atitinka tikrovę. Jis

347/366

išplūdo mane frigidiška karve ir išbėgo iš kavinės. Man teko sumokėti už jo kapučiną.

– Aš buvau visiškai akla, – aimanavo Lulu, vėl atsukusi šaltą vandenį. – Man labai gaila, kad neklausiau tavęs, Geri! Ir ko tik tau neprikalbėjau! Kaip aš galėjau!

– Nieko tokio, – tariau. – Atvirai sakant, man būtų buvę maloniau, jei būtų pasirodę, kad jis turi antrininką.

– Ką man dabar daryti? – klausė Lulu.

– Nežinau, – atsakiau prikąsdama liežuvį, kad tik ko nors neleptelėčiau. – Kartais vienas kitą mylintys žmonės sugeba įveikti tokius nesusipratimus...

– Ar tau galvoj negerai? – aprėkė mane Lulu. – Nejaugi aš galiu gyventi su tokiu apsimelavusiu šunsnukiu? Ar tau neatrodo, kad esu verta geresnio?

– Taip, žinoma. Bet tik pagalvok apie...

– Apie ką? Kad man trisdešimt dveji? Kad mamą ištiks priepuolis, jeigu ir vėl liksiu viena? Kad visa šeima elgsis su manimi kaip su raupsuotąja?

– Na, kad ir apie tai, – tariau.

– Feee... – nusimaivė Lulu. – Man į tai nusispjaut. Kitaip nei tu, aš nepulsiu iškart žudytis, nors ir patiriu sunkumų. Pasiųsiu po velnių tą suskį ir visai nekreipsiu dėmesio, ką sakys mama!

– Gerai, – tariau su palengvėjimu. – Tuoj pat išmesk jį lauk iš savo buto, ar girdi? Ir įtaisyk naują spyną – kaip aš.

348/366

– Ne! Tai neįmanoma! – paprieštaravo Lulu. – Jeigu aš jį išmesiu, jis grįš į savo seną butą. Juk nuomos sutartis galioja iki kito mėnesio pirmos dienos.

– Jis negalės to padaryti – aš įdėjau naują spyną, – pasakiau triumfuodama.

– Tai nieko nekeičia: jis gali teisėtai naudotis tuo butu iki kito ketvirtadienio! – tarė Lulu trindamasi akis. – Gal jis netgi sumanytų užginčyti tą sutartį... O to jokiu būdu negalima leisti.

– Lulu, aš atsisakysiu to buto! Imk ir apsispręsk, išmesk jį lauk!

– Jokiu būdu. Taip pigiai jis neatsipirks. – Ji atsitiesė. – Kaip aš atrodau? „Kaip Felmano ritualinių paslaugų tarnautoja“, – norėjau pasakyti, bet pasakiau: – Kaip visada, tik veidas truputėlį šlapias. Gal tau duoti pasidažyti? Turiu rankinėje.

– Ačiū. Nenoriu, kad kas nors pastebėtų.

– Neištrauksi iki ketvirtadienio, – suabejojau.

– Cha cha, tu blogai mane pažįsti! – tarė Lulu. – Aš viską ištveriu, net ir kopūstų sriubos dietą. O dabar grįžk ir dėkis, kad nieko neatsitiko. Dianai gali pasekti pasakėlę apie astrologinius dvynius. Aš netrukus irgi ateisiu.

Prie tualeto, atsišliejęs į laiptų turėklus, stovėjo Adrianas su suktine rankoje.

349/366

– Jūs rūkote? – paklausiau.

– Ne, – tarė Adrianas. – Bet rimtai svarstau, ar nevertėtų pradėti. Čia džointas, kurį ką tik atėmiau iš savo šešiolikmečio sūnėno.

– Cha! Štai matote! Ne tokie jau tobuli jūsų broliai.

– Mano broliai tobuli, netobuli jų vaikai.

– Taip, dėl to, kad pernelyg daug smuiko pamokų, – pasakiau. – Juk tai aišku! Aš tai jau nieko nelaukdama iškločiau broliui, kad nesusitvarko su auklėjimu.

– Turėjau pažadėti, kad neįskųsiu, – tarė Adrianas.

– Gaila. Ar jūsų mama jau pasakė kalbą?

Adrianas linktelėjo ir neužtikrintai pasukiojo suktinę tarp pirštų.

– O! Ar buvo taip jau blogai? – paklausiau su užuojauta.

– Ne, šį kartą buvo visai pakenčiama, tik baigdama ji viešai kreipėsi į visus, kad padėtų suieškoti man žmoną: „Mūsų Gregorui netrukus sukaks trisdešimt penkeri. Gal kas nors iš jūsų pažįsta kokią nors mielą jauną merginą, kuri juo susidomėtų?“ – Juk tai puiku. Per ateinančias savaites tikrai apsireikš galybė merginų, – nusijuokiau.

Adrianas irgi nusijuokė.

– O kaip tau einasi? Ar jau šokai su šlapimo maišeliu?

– Dar ne, – atsakiau. – Bet ir taip viskas neįtikėtinai įdomu!

Apsidžiaugiau, kad ir vėl be komplikacijų perėjome prie „tu“ ir nusišypsojau.

350/366

Lulu išėjo iš tualeto.

– Juk sakiau, kad eitum pirma, – nesusilaikė ji.

– Iš kairės pritepei per daug skaistalų, – tariau aš.

Lulu pasitrynė skruostą.

– Ar taip geriau? – Staiga ji pastebėjo Adrianą ir nužvelgė nuo galvos iki kojų. – Kas jūs? Franciskos veterinaras?

– Ne, – pasakė Adrianas. – Aš esu... ėėė... – Jis dirstelėjo į mane klausiamai.

– Dėl Dievo meilės! – sušuko Lulu. – Juk žinote, kas esate!

– Gregoras Adrianas yra „Auroros“ vyriausiasis redaktorius, – tariau. – Jo tėvas gretimoje Krištolo salėje švenčia gimtadienį. Gregorai, tai mano sesuo Lulu. Ji ką tik vėl liko vieniša ir dar apimta šoko, paprastai ji malonesnė.

– Aš dar nesu vieniša, – atrėžė Lulu. – Tik nuo kito ketvirtadienio. Sakykite, tai džointas?

– Taip, – tarė Adrianas.

– Ar galiu jį surūkyti?

– Žinoma, prašom.

– Ačiū. – Lulu įsimetė džointą į rankinę. – Vėliau! Iki pasimatymo. Aš einu vidun.

– Galvą aukštyn, pilvą įtraukt, krūtinę į priekį, – pasakiau, ir Lulu nužygiavo pirmyn.

Mano rankinė užgrojo Jupiterio simfoniją.

– Tavo mobilusis! – tarė Adrianas. – Laimingoji. Mus visus prie įėjimo iškratė.

351/366

– Gal tau jo reikia? – Ištraukiau telefoną iš rankinės.

– Ar turi jame gerų žaidimų? – paklausė Adrianas.

– Palauk, turiu atsakyti. Klausau!

– Aš apsigalvojau. – tarė Olė. – Taip nieko neišeis.

– Ką turi galvoje?

– Turiu galvoje mudu. Tave ir mane.

– Taip, tą mes jau anksčiau išsiaiškinome.

– Bet tu kalbėjai nerimtai, – pasakė Olė. – Aš juk tave pažįstu.

– Nepažįsti.

– O, dar ir kaip pažįstu, Geri Taler. Pažįstu tave kaip savo penkis pirštus. Ir žinau, kad labai gailėsiesi, kai blaiviai viską apgalvosi.

– Gal tu ir pažįsti mano dantis, Ole, bet visa kita... – Dirstelėjau į Adrianą, kuris nusisukęs žvelgė į fojė. – Nesuprantu, ko čia mudviem dar diskutuoti?

– Aš laukiu tavo atsakymo, ar jau pamiršai?

– Aš tau jau atsakiau, ar pamiršai?

– Bet tai buvo neapgalvotas atsakymas, – nenusileido Olė.

– Taip, tai ir yra problema, – tariau aš. – Tu neduodi man laiko pagalvoti.

– Nėra apie ką galvoti. Tokius dalykus reikia nuspręsti klausant širdies balso.

– Taigi, – sutikau ir dirstelėjau į Adrianą.

Milžiniško šviestuvo šviesoje jo glotniai sušukuoti plaukai įgavo rausvą atspalvį. Jie vis dar rietėsi vienoje

352/366

pusėje į vidų, o kitoje – į šoną. Staiga užsidegiau neišpasakytu noru gerokai pataršyti jam plaukus.

– Taip? Ir tai viskas, ką gali pasakyti?

– Tikriausiai tu teisus, Ole, – tariau mąsliai apžiūrinėdama Adriano pakaušį. – Jeigu tave mylėčiau, žinočiau. Tada man keistai maustų pilvą tave išvydus. Tada norėčiau visą laiką būti su tavimi ir tave globoti, o Dieve! – Kaip tik tą tuo metu ir pajutau.

Bet ne Olei.

– Vadinasi, tu manęs nemyli?

– Ne taip, kaip tu norėtum, – atsakiau. – Bet galime likti geriausi drau...

– Tik nesakyk to! – sušuko Olė. – Tik to nesakyk!

– Kad liksime drau...

– Aš tau sakiau, nesakyk to! – subliuvo Olė taip garsiai, kad Adrianas atsisuko į mane ir pažvelgė klausiamai. – Aš atvažiuoju pas tave, pasikalbėsime. Tu pati nežinai, ką kalbi!

– Ole, nedrįsk čia važiuoti! – sušukau, bet Olė jau buvo išjungęs telefoną.

– Kas čia toks buvo? – paklausė Adrianas.

– Vienas... mano dantistas, – pasakiau, o širdis suspurdėjo, kai pažvelgiau jam į akis. – Ar tau nereikia grįžti?

Tikriausiai visi tavęs pasigedo.

– Tavęs irgi, – atsiduso Adrianas. – Turiu galvoje, taviškiai.

353/366

– Taip, ir netgi labai. Esu tikra, pusseserė Hila nori man perskaityti paskaitą apie Jėzų, teta Elsbeta – apie pornografiją, kurią rašau, o teta Mari Luiza – įsitikinti, ar nesusidėjau su muziejaus direktoriumi. Ak, o dėdės nekantrauja išgirsti, ką lesbietė daro su kita moterimi.

– Gandus, kad esu gėjus, nustelbė kiti gandai, esą kažkas mane matė su prostitute, – nusijuokė Adrianas.

– Tai tikriausiai buvo Mariana Šneider, – tariau ir bemat prisidengiau burną. – Atsiprašau. Tik pagalvojau, kad kai tiek daug juodų odinių drabužių...

– Taip, tikrai, – sutiko Adrianas. – Ji – tipiška dominuojanti moteris.

– Aš galėčiau nueiti pas taviškius ir pasakyti, kad tau visai nepatinka sadomazochistės, – pasisiūliau. – Bet bijau, kad romanus apie vampyrus rašanti moteris – ne tai, ko pageidautų tavo tėvai.

– Na žinai, – tarė Adrianas. – Jie tokie nusiminę, kad priimtų net ir sadomazochistę. O išvydę tave negalėtų atsipeikėti iš laimės.

– Bet aš net nestudijavau. Ir nesu modelis.

– Patikėk, jie būtų sužavėti, jeigu turėčiau tokią draugę kaip tu, – patikino Adrianas. – O kaip pažiūrėtų tavo šeima, jeigu susidėtum su vyriausiuoju „Auroros“ redaktoriumi?

– O, „Aurora“! Ar tai ne ta, kuri leidžia begėdiškas brošiūras, parduodamas iš po prekystalio? Kita vertus: jai dabar trisdešimt, o tik pažiūrėk į jos plaukus – dantų gydytojo jais į krantą neištemps.

354/366

– Ar dantų gydytojas – gerai?

– Taip, už jį geriau tik kilmingi dvarų valdytojai, – tariau. – Tu tikrai turi meno istorijos daktaro vardą ar tik šiaip sugalvojai?

– Tikrai turiu, – pasakė Adrianas. – Tik naudos iš jo kol kas nedaug. Džiaugiausi gavęs darbą „Lauros“ leidykloje. O dabar, būdamas „Auroros“ vyriausiuoju redaktoriumi, tikrai neblogai uždirbu.

– Tas tai taip, bet su meno istorija tai mažai susiję.

– Tik nepradėk dar ir tu priekabiauti, – tarė Adrianas.

– Net negalvoju, – pasakiau ir išsigandau savo balso, kuris skambėjo nenusakomai švelniai. – Labai džiaugiuosi, kad dirbi „Auroroje“. Kitaip niekada nebūtume susitikę.

– Taip, tai tiesa, iki šiol tai buvo geriausia, kas man nutiko šiame darbe. – Adrianas žengė žingsnelį manęs link.

– Aiktelėjęs jis prisitraukė ją prie savęs ir apipylė ją nežabotais bučiniais.

– Ką pasakei? – man užėmė kvapą, nes jis stovėjo taip arti manęs.

– Tiek laiko jam prireikė suprasti, kad tik ji įstengė atverti jo sielą ir jo kūną įvaryti į tikrą ekstazę, – tarė jis.

– Tikrai? – Mano keliai visai sulinko. Turėjau atsiremti į baliustradą.

– Ji buvo šviesa jo tamsoje, – kalbėjo Adrianas.

– O, velnias, ar tai aš parašiau? Juk tai baisus kičas!

– Bet dabar viskas bus gerai, – tarė Adrianas. – Jis nuneš ją ant savo stiprių rankų į lovą, paguldys ant lokenų ir...

355/366

– O Dieve, prisimenu, – tariau aš. Krūtų speneliai sukietėjo kaip žvirgždas.

– Nuo to laiko, kai perskaičiau, svajojau, kad galėčiau tai padaryti su tavimi, – pasakė Adrianas tyliai ir tada pagaliau palietė mane, nors ir ne ten, kur aš norėjau. Jis atsargiai nubraukė man sruogą nuo veido.

– Čia viešbutis, – tariau tokiu balsu, lyg ką tik būčiau nubėgusi šimtą metrų. – Čia galima išsinuomoti kambarį.

– Su lokenomis? – paklausė Adrianas, o jo lūpos buvo taip arti mano veido, kad jutau alsavimą. Jis kvepėjo žemuogėmis.

– Lokenas mes įsivaizduosime.

– Ar tu tikra, kad... och, kas gi čia? Šalia mūsų netikėtai išdygo Habakukas su Arsenijum, tikriausiai juos kas nors pasiuntė ieškoti manęs.

– Geri! Senelė sako, kad tau reikia eiti į vidų, nes dabar dainuosime. Ar pasakyti, kad tu labiau nori glamonėtis?

– Taip, – tariau aš. – Turiu galvoje – ne! Pasakykite, kad tuoj ateisiu.

Habakukas su Arsenijum pranyko.

– Eime, dinkime iš čia. – Aš paėmiau Adrianą už rankos ir nusitempiau prie laiptų.

– Bet juk tu sakei...

– Aš sakiau, kad tuoj ateisiu. Tą ir padarysiu.

Tada Adrianas sustojo kaip įbestas, prisitraukė mane ir pabučiavo – ak, tegul bus taip: apipylė nežabotais

356/366

bučiniais. Aš prigludau prie jo taip arti, kad tarp mūsų nebūtų tilpęs nė vienas brošiūrinio romano puslapis.

Bučinys truko amžinybę, o paskui mudu susiėmėme už rankų ir nubėgome žemyn į registratūrą.

– Prašom dvivietį kambarį, – pasakė Adrianas. – Su vonia, jeigu galima.

Man kojos sulinko, kai tą išgirdau. Nusitvėriau už stalo.

– Gal nereikia tos scenos vonioje! – sušnabždėjau.

– Pagalvojau – pažiūrėsim, kaip mums tai pavyks, – tarė Adrianas.

Be galo džiaugiausi, kad ne Mija padavė kambario raktus ir smalsiai nulydėjo akimis, kai mudu susiglaudę nuėjome prie liftų.

– Tilugeri! Čia tai jau tu tikrai perlenkei lazdą! Kur, po galais, buvai? – šaukė mama. – Dėdė Augustas turėjo už tave dainuoti, Diana šoko su juo valsą, ir tada su jo šlapimo maišeliu atsitiko kažkas baisaus... o paskui atsirado tas jaunuolis ir ėmė aiškinti, kad jis tavo dantų gydytojas ir turi skubiai su tavimi pasikalbėti!

– O ne! – šūktelėjau. Olė! Jį buvau visai pamiršusi. – Kur jis dabar?

– Aš nežinau, – atsakė mama. – Lulu su Patriku juo rūpinasi. Manėme, kad tu bet kurią akimirką sugrįši! Kur tu buvai?

357/366

– Aš... buvau kai ką pamiršusi namie, – tariau perbraukdama pirštais lūpas. Jos buvo visos nušiurpusios nuo bučinių. – Ar ilgai manęs nebuvo?

– Daugiau nei dvi valandas!

Mudu su Adrianu būtume užtrukę ir ilgiau, bet abu suvokėme, kad būtina padaryti pertraukėlę.

– Vien sveikatos sumetimais, – tarė Adrianas, o aš nutariau pasitaikius progai pažiūrėti internete, ar per daug orgazmų nekenkia sveikatai. – Jeigu atsargiai įsigausime atgal, gal jie net nebus pastebėję, kad buvome pradingę.

Paplepėsime dar valandikę su tetomis ir pusbroliais, o paskui paspruksime ir vėl čia susitiksime.

Tai buvo visai geras sumanymas, bet mano dingimas, žinoma, neliko nepastebėtas.

– Tai tau būdinga, – barėsi mama. – Štai ir Lulu su dantų gydytoju. Ar jis vedęs?

– Taip, bet gyvena atskirai nuo žmonos, – paaiškinau.

– Nesikūprink, – sušnypštė mama.

– Sveika, Geri, – pašaukė mane Olė. – Gražus pokylis. Ir puikus škotiškas viskis. Mudu su tavo seserimi jau išgėrėme visą butelį. Žinai ką? Lulu nori, kad taisyčiau jai dantis.

– Lulu šiaip jau negeria alkoholio, – pasakė Patrikas surūgęs.

Lulu iškėlė taurę ir tarė: – Ak, nutilk, tu aiti!

– Lurige! – sudraudė mama.

358/366

– Į sveikatą! Visi kartu! Už šias nuostabias gegužės dienas, – išdainavo Lulu. – Mama, ar žinojai, kad Geri ir šitas gražuolis blondinas dantų gydytojas vos netapo pora?

– Taigi taigi taigi, – tarė Olė. – Aš buvau pasiryžęs padovanoti jai savo širdį ir keleivio sėdynę poršė. O Geri mane pasiuntė su „d“ raide.

– Niekur tavęs nesiunčiau, – gyniausi aš. Su „d“? Koks tai galėtų būti sakinys? „Dink“?

– Pasiuntei, – nenusileido Olė. – Sutrypei mano jausmus.

– Ji nesutrypė, – tarė mama. – Čia kažkoks nesusipratimas. Atsiprašyk! – paskutinis žodis buvo skirtas man.

– Atsiprašau, – tuoj pat atsiprašiau. Tai jau buvo virtę refleksu, negalėjau jo atsikratyti.

– Dabar jau per vėlu, – pasakė Olė. – Aš tave įspėjau. Ir mano jausmai nėra beribiai.

– Ir dėl to čia atvažiavai?

– Taip! To juk nepasakysi merginai telefonu, – tarė Olė.

– Aš žinau, kas dera, o kas ne.

– Taip! Teisingai! – nusijuokė Lulu. – Pavėlavusiam – kaulai.

– Tau nepasisekė, – nusijuokė Olė.

– Na, tada viską išsiaiškinome, – tariau. – Tikiuosi, kad mes liksime dr...

– Matai! Ji ir vėl sako tą patį! Tą sakinį su „d“.

– „Juk mudu galime likti draugai“, – tarė Lulu. – O, kaip nekenčiu šito sakinio!

359/366

Juodu su Ole iš juoko užsikvempė ant stalo.

– Bet tu su savo išvaizda šitokio sakinio juk tikrai niekada negirdėjai, – tarė Olė nusiraminęs. – Galiu lažintis, vyrai guli tau po kojom!

Lulu net sukrykštė iš juoko.

– Taip, – pūtavo ji. – Ir dar kaip!

Paskui palinkusi sušnabždėjo jam kažką į ausį.

– O... iki ketvirtadienio, – tarė Olė kikendamas. – Iki to laiko mano sudaužyta širdis vėl užgis.

Lulu pakėlė taurę.

– Į sveikatą! Nagi, aiti, išgerk kartu.

– Negaliu į tai žiūrėti, – tarė Patrikas atsistodamas. – Jeigu neprieštarauji, einu pasikalbėti su tavo tėvu. Jis bent jau blaivas.

– Ab-b-soliučiai n-neprieš-štarauju, – išbeldė Lulu, Olei tai pasirodė taip juokinga, kad besikvatodamas tik per plauką nenukrito nuo kėdės.

– Patrikas teisus, – subarė ją mama. – Ritilulu, man dėl tavęs gėda!

– Man dėl tavęs irgi, – atsikirto Lulu. Atrodė, kad iš juoko ji tuoj privarys į kelnes.

– Net nežinojau, kad turi tokią nuostabią seserį, Geri, – tarė Olė.

– Aš turiu net tris nuostabias seseris, – atsakiau jam bandydama tyliai pasitraukti šalin.

– Kur eini? – bemat pristojo mama.

– Prisiminiau, kad dar kai ką pamiršau.

360/366

– Gal tu... – mama nusekė man iš paskos. – Tirilu! Ar negana, kad per tavo seserį nors kiaurai žemę prasmek iš gėdos, gal bent tu padoriai elgsiesi? Oi, čia ateina Aleksa!

Tik nebandyk prasižioti apie pasigėrusį dantų gydytoją! Pasakysime, kad jo nepažįstame.

– Kur buvai, kai visi dainavo, Geri, vaikeli? – paklausė teta Aleksa. – Aš tavęs pasigedau.

– O, dėdė Augustas buvo toks nusiminęs, kad negalės dainuoti, tai aš užleidau jam savo vietą.

– Geras vaikas, – tarė teta Aleksa. – Mari Luiza sako, kad dabar tavo partneris – gamtos muziejaus konservuotojas. Ar tai gerai, kai dar tiek nedaug laiko praėjo nuo tavo savižudybės? Man regis, tavo jautriai sielai ne pats geriausias dalykas bendrauti su gyvūnų lavonų skrodėju.

– Ne, – pasakiau nekreipdama dėmesio į mamos rodomus ženklus – tarsi ji norėtų persipjauti gerklę. – Gregoras – meno istorikas. Jis dirba ne muziejuje, o leidykloje.

Būčiau šiandien pristačiusi jį giminaičiams, bet jis švenčia gretimoje Krištolo salėje tėvo septyniasdešimtmetį.

– Tai jis – vienas iš Adrianų? – nustebo teta. – Iš tos neišpasakytai turtingos profesorių giminės?

– Taip, – atsakiau. – Gregoras – jauniausias jų sūnus.

Teta Aleksa taip ir liko stovėti išsižiojusi. Mano mama irgi.

Pasinaudojau proga pasprukti.

– Turiu nueiti pažiūrėti, kaip jam einasi, – tariau. – Iki greito!

361/366

Išėjusi už durų akimirką tikrai ketinau išsivesti Gregorą iš Krištolo salės. Bet to nė nereikėjo. Jis jau stovėjo atsirėmęs į baliustradą ir laukė manęs.

– Greitai apsisukai, – pagyrė. – Juk tarėmės, kad pertraukėlė truks valandą.

– Ak, žinai, jaučiuosi jau pailsėjusi.

– Ir aš, – tarė Adrianas šypsodamasis.

Jo plaukai vėl buvo kaip visada, viešbučio kambaryje buvau gerokai juos pataršiusi.

Iš salės išsvirduliavo Lulu su Ole. – Aš turbūt tikrai vemsiu, – džiugiai šūktelėjo man Lulu.

Olė tarė: – Palaikysiu jai galvą. Tikras džentelmenas nepalieka merginos vemti vienos.

– Tau jokiu būdu negalima žiūrėti, – tarė Lulu, užtrenkdama jam prieš pat nosį tualeto duris. – Yra dalykų, kuriuos mergina turi padaryti viena, mane to išmokė mama.

– Aš galiu palaukti, – sutiko Olė, atsiremdamas į tualeto duris. Man jis pasakė: – Kitą kartą nebūsiu šalia, kad sulaikyčiau tave nuo savižudybės. Tau tai tikriausiai aišku.

– Kito karto nebus, Ole, – pasakiau imdama už rankos Gregorą ir bėgdama su juo laiptais žemyn.

– Kas čia toks? – paklausė Gregoras jau apačioje.

– Ak, tai... ėėė... vyriausiasis gydytojas Gosvinas.

– Aha, – tarė Adrianas. – Gal man grįžti ir trenkti jam į marmūzę?

362/366

– Nereikia, – pasakiau tempdama jį prie lifto. – Tą vietą mes paprasčiausiai peršoksime.

Paskutinis dalykas, kurį pamačiau prieš užsidarant lifto durims, buvo sutrikęs intrigantės raudonplaukės vyresniosios seselės Aleksandros veidas už registratūros stalo.

Pabaigos žodis Romano įvykiai ir personažai išgalvoti, pasitaikantys panašumai – grynas atsitiktinumas.

Kaip visuomet noriu padėkoti visiems, kurie man padėjo: savo seseriai Heidi už geras idėjas, Silkei, Sigrid ir savo nepavargstančiai nuostabiajai mamai, kad prižiūrėjo vaikus. Elkei Hurtz ir Ednorui Mierui – už vertingą pagalbą renkant medžiagą. Savo kolegėms iš DeLiA, meilės romanų vokiečių kalba rašytojoms, už daugybę įkvepiančių minčių ir patarimų, kaip įveikti netikėtą rašymo negalią: langų valymas iš tikrųjų padeda! Evai Völler už elektroninius laiškus, kuriuos skaitydama aš kone kasdien išpurkšdavau geriamą dilgėlių ir gėlių žiedų arbatą ant klaviatūros.

(Dabar klaviatūros nebekamuoja alergija, ji nebeturi spuogų ir patinka sau tokia, kokia yra.)

Didžiausią padėką reiškiu geriausiai pasaulyje redaktorei Claudijai Müller iš leidyklos Lübbe TUS Neldas – ji ir vėl parodė daug kantrybės, sąmojo ir atsidavimo darbui ir neprarasdavo pusiausvyros, jeigu mane apimdavo panika, kai tekdavo atlikti neplanuotus darbus, pavyzdžiui,

364/366

prieš mokslo metus gaminti dovanų maišelius sūnui. „Jeigu nebūtų paskutinės minutės, tai niekada niekas nebūtų baigta“, – sakė dar Markas Twainas. Tvirtai nusprendžiau kitą knygą atiduoti paskutinę minutę, bet laiku.

Nors dovanų maišeliai išėjo ne tokie gražūs kaip drąsiausiose mano svajonėse, palyginti su aplinkybėmis (absoliutus darbelių neišmanymas ir vaikas, labai gerai žinantis, kas turi išeiti), vis tiek pavyko įtartinai gerai. Galite susisiekti su manimi, jeigu reikės patarimo, kaip pagaminti grėsmingą drakoną su blizgučiais – ne mergaitiškais, o stebuklingais.

Parašyti komediją savižudybės tema pasirodė daug sunkiau, negu iš pradžių maniau. Jokiu būdu nenorėjau tyčiotis iš depresijos, depresija sergančių žmonių ar žmonių, pasirinkusių savižudybę, taip pat neketinau ir menkinti šios temos.

Dirbdama taip smarkiai susitapatinau su savo heroje, kad pati pradėjau rašyti atsisveikinimo laiškus. Kadangi knyga, nors ir keista, vis dėlto buvo baigta, aš jų taip ir neišsiunčiau. Štai kelios citatos: Elkei – buvau jauna ir man reikėjo pinigų.

Ponui Fischeriui – buksmedis anaiptol nėra augalas, tinkamas vien kapinėms, pasisodinkite savąją eglutę kur nors kitur!

Renatei, Barbarai, Janinei – gera, kad esate.

Mike’ui – papūsk!

Chrissi – gal aš ir stora, o tu kvaila.

365/366

Bernhardui, senam draugui, – pasigendu tavęs.

Frankui, Lennartui, Mamai, Werneriui, Heidi, Haraldui, Florianui, Benjaminui, Leonei, Dagmarai, Biggi, Rosinei – myliu jus.

Kerstin Gier, 2006 metų vasara

@Created by PDF to ePub