GATVĖS GYVOS ŽURNALAS NR.1 by GatvesGyvos

„Gatvės gyvos“ nuo 2015 m. kviečia

vilniečius ir miesto svečius į ekskursijas

originaliais maršrutais, suteikiančiais galimybę pažinti sostinės erdves už

įprasto turistinio tako ribų. Esame gidų komanda, rengianti ekskursijas

ne tik senamiestyje ar istoriniuose priemiesčiuose, tačiau ir atokesniuose periferijos

rajonuose,

nagrinėjanti

temas nuo viduramžių istorijos iki sovietmečio tyrinėjimus

pramonės.

įtraukiame

paveldo

vaikus

rengdami specialiai jiems pritaikytas ekskursijas ir dienos stovyklas. Šis

žurnalas – tai mūsų pasakojimai, kuriuos atrandame kasdien tyrinėdami mus

supančią

aplinką.

Siekiame,

jog „Gatvės gyvos“ taptų platforma gyventojų dialogui istorijos, kultūros klausimais,

skatintų

domėjimąsi

sąmoningą požiūrį į įvairialypį paveldą.

Redaktorė: Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė Dizainerė: Anaida Simonian Viršelis: Andriaus Rasimavičiaus nuotr. Leidėjas: VšĮ „Gatvės gyvos“ Bendradarbiavimas ir reklama: info@gatvesgyvos.lt

gatvesgyvos

www.gatvesgyvos.lt ISSN 2669-2066 Visos teisės saugomos. Leidinio turinį draudžiama kopijuoti, atkurti ar kaip kitaip platinti be raštiško VšĮ „Gatvės gyvos“ sutikimo.

PAVELDO PASAKOJIMAI, ĮKVEPIANTYS TYRINĖTI IR IŠSAUGOTI.

RESTAURUOTI LEGENDĄ Restoranas „Neringa“ atkuria savo autentišką veidą.

EKSKURSIJOS PARAŠTĖSE. KIRTIMAI Gido pastangos atskleisti stereotipais apsivijusio rajono istorijas.

APGINTI TRAPESNĮ Kokios miesto medinukų išgyvenimo galimybės?

POŽEMYJE IŠSAUGOTA ISTORIJA Šaltojo karo slėptuvė, virtusi muziejumi, kviečia leisti po žeme į įtraukiančia patirtį.

ATIDARYTA. AR ILGAM? Vaikystės nostalgija, įamžinta kaimo parduotuvių fotografijose.

KAS JEI NE MES? KAMARIŠKIŲ DVARO AVANTIŪRA Privačiomis pastangomis atgyjantis periferijos dvaras.

GATVĖS GYVOS

RESTAURUOTI LEGENDĄ Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė Įmonės „Neringos restoranas“ nuotr.

Dar 2017 metais „Neringos“ viešbutis ir restoranas užvėrė duris rekonstrukcijai. Matant

didelio

masto

statybos

darbus, visuomenėje kilo sąmyšis – ar legenda tapęs restoranas išliks, ar bus išsaugotas autentiškas interjeras? Kol sunkioji technika zujo perstatinėdama

viešbutį, istorinis restoranas saugiai laukė restauratorių rankų. Nors užtruko

ilgiau, nei planuota, „Neringa“ jau nekantrauja, kada sugrįšite garsiųjų

Kijevo kotletų. Tiesa, kai kas bus pasikeitę. Bet tik į gerą. Apie ypatingus restorano atnaujinimo darbus kalbėjomės su jo direktore Agne Lenickiene.

GATVĖS GYVOS

Agne,

restoranas

„Neringa“

buvo

atidarytas 1959 metais. Per daugiau nei pusšimtį metų kai kurios jo originalios interjero detalės neišvengiamai kito, buvo primirštos.

Restauruodami

restoraną

siekėte atkurti pirmajam projektui kuo artimesnį interjerą. Ar sudėtinga buvo surasti

šaltinius,

vaizduojančius

aprašančius pirmąją „Neringą“? Galbūt kurie nors atradimai Jums buvo netikėti, nustebino? Išties vienas iš pagrindinių tikslų buvo ne tik atnaujinti tai, kas yra, bet ir atstatyti tai, kas buvo panaikinta. Pagrindiniai įkvėpimo ir informacijos šaltiniai buvo išlikusios senosios restorano interjero nuotraukos, kurių

ieškojome

visais

įmanomais

būdais. Pasitelkėme archyvus, senąsias architektūros knygas. Rastos archyvinės „Neringos“ nuotraukos ir aprašymai buvo pagrindinis atspirties taškas siekiant atkurti 1959-ųjų restorano vaizdą. Restorano

restauracijai

ruošėmės

dar

gerokai anksčiau, nei realiai pradėjome darbus. Tuomet dar būdami gyvi, „Neringos“ autoriai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai noriai konsultavo ir dalijosi visa turima informacija ir patirtimi. Tas bendravimas truko tikriausiai nuo 2005 metų. Bėgant laikui, Algimantas surinko viską, ką turėjo susijusio su „Neringos“ restoranu, į vieną vietą ir po jo mirties tie eskizai, brėžiniai bei nuotraukos buvo padovanoti Taikomosios dailės ir dizaino muziejui. Čia mes visada galime

kreiptis

rasti

atsakymus

daugybę klausimų, susijusių su restorano atkūrimu. Be to, lankėmės turbūt visuose Vilniaus

miesto

archyvuose,

radome

fizinius asmenis, kurie labai padėjo savo turimomis fotografijomis. Kuriuos

iki

neegzistavusius

jau

interjero

elementus pavyko atkurti?

sutrumpintas,

siekiant

Naglis“ kruopščiai restauruota. Ši sieninė „Neringos“ dizaino koncepcija, įkvėpta Mykolo Sluckio apysakos „Milžinai

Atkūrėme pagrindinį barą, kuris kažkada buvo

freska „Neringa ir

tapyba, kaip ir visa

rekonstrukcijos „Neringos“

Didžioji restorano

padaryti

nenorėjo karaliais būti“.

GATVĖS GYVOS

„Neringos“ restoranui ir toliau vadovaus ilgametė jo direktorė Agnė Lenickienė.

tiesioginį įėjimą į viešbuti. Dabar jis toks, koks buvo 1959-aisiais, – ilgas, bangos formos, užpildantis beveik visą baseinėlio salės sieną. Taip pat atkūrėme kažkada sunaikintus metalinius durų ornamentus ant paradinių restorano durų, sienų bei baldų gobelenų raštus, gėlynus restorano nišose, kurie irgi buvo sunaikinti ir jau seniai pamiršti, restorano stalus bei kėdes pagal senuosius dar A. Nasvyčio braižytus baldų brėžinius bei begalę kitų smulkių elementų. Galbūt siekiant atkurti pirminį restorano interjero variantą buvo ir tokių detalių, kurių atgaivinimo idėjos visgi teko atsisakyti ir jos liks tik archyviniuose vaizduose? Turbūt

vienintelis

dalykas,

neatkūrėme,

–

šiaudiniai restorano šviestuvai. Jų buvo atsisakyta dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tad didžiąją salę kaip ir prieš restauraciją apšvies Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė restauratoriai – faktūrinės banguojančios „Neringos“ lubos. Specialiai jų atkūrimui sugalvotas įrankis iš seno kieto džinso, kurį spaudžiant, pasukant ir staigiai atitraukiant pavyko išgauti originalų raštą.

šiek tiek vėlyvesnio laikotarpio, unikalūs lietuvių menininkų kurti šviestuvai, kurių galime rasti vėlyvo septintojo dešimtmečio istorinėse nuotraukose. Kaip buvo pasakoję Neringą kūrę broliai Nasvyčiai, taip nutiko dėl pirminės idėjos ir praktinio naudojimo nesuderinamumo. Vienas išraiškingiausių restorano didžiosios salės interjero kūrinių – Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio sieninė tapyba „Neringa ir Naglis“. Kiek

GATVĖS GYVOS

6-ojo dešimtmečio „Neringa“. Restauruojant restoraną siekta atkurti pirminiam projektui kuo artimesnį interjerą. Veikiausiai vienintelis dalykas, kuris liks tik archyviniuose vaizduose – šiaudiniai didžiosios salės šviestuvai. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.

GATVĖS GYVOS

Restorano lankytojus kaip ir anksčiau pasitiks vandens almesys. Smagus sutapimas – 1959 metais architektų dvynių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sukurtą baseinėlį su fontanu restauravo seserys, taip pat dvynės! laiko ir rankų prireikė siekiant atnaujinti šį gana

Faktūrinės lubos buvo vienas sudėtingiausių interjero

didelės apimties kūrinį?

elementų. Specialiai jų atkūrimui restauratoriams teko susikurti įrankį iš seno kieto džinso, kurį spaudžiant,

Prie didžiosios restorano freskos visą mėnesį darbavosi

pasukant

5–6 restauratoriai. Jie visiškai atnaujino freską, nuvalė

originalų lubų raštą, panašų į lietuvišką šakotį. Svarbu,

kai kur net kelis sluoksnius dažų, kuriais kažkada, matyt,

kad išsaugojome unikalią 1959 metų grindų dangą,

bandyta koreguoti tam tikrus nubraižymus ar defektus,

atkūrėme parketo raštą.

staigiai

atitraukiant

pavyko

išgauti

atstatė originalų spalviškumą. Restauruodami restoraną atnaujinote ne tik sienų tapybą, tačiau ir lubas, grindis, baseinėlį... Su kokiais iššūkiais

susidūrėte?

Galbūt

kažkurie

interjero

Restorane ne mažiau už interjerą svarbus ir meniu. Ar naujai duris atversiančioje „Neringoje“ svečiams pasiūlysite anksčiau pamėgtų patiekalų?

elementai pareikalavo ypatingo dėmesio, netikėtų

Kaip ir interjere, taip ir meniu turime paveldą, kurio

sprendimų?

nevalia sunaikinti! Būtinai gaminsime legendinius

GATVĖS GYVOS

patiekalus, be kurių „Neringos“ svečiai mūsų restorano

„Neringa“ niekada nebuvo tik apie maistą ir muziką.

neįsivaizduoja.

Ieškome bendradarbiavimo su miesto festivaliais

„Neringa“ sovietmečiu garsėjo kaip nepaklusnios džiazo muzikos erdvė. Įvairūs koncertai tęsėsi ir nepriklausomybės laikotarpiu. Ar į restorano didžiosios salės sceną sugrįš muzika? „Neringa“

neįsivaizduojama

gyvos

muzikos.

Išlaikysime šią tradiciją – gyvą fortepijono muziką pietų metu ir koncertus penktadienio ir šeštadienio vakarais. Galbūt turite ir kitų planų, kaip restoranas įsilies į kultūrinį sostinės gyvenimą?

galimybių,

renginių

koncepcijų.

Restorano

durys

visada bus atviros miesto kultūriniam gyvenimui – tai vieta, kuri už savo išlikimą turi būti dėkinga kultūrai, ir mes pažadame šią restorano misiją tęsti.

GATVĖS GYVOS

EKSKURSIJOS PARAŠTĖSE. PROZIŠKI KIRTIMAI Nuo 2015 metų, kai ėmiausi vedžioti vilniečius po jų pačių miestą, suskaičiuoju dau-

giau nei 30 sukurtų maršrutų po rajonus. Kai kurie maršrutai rasdavosi ypač lengvai, rodos, jie patys prašėsi, kad kuo greičiau būtų išvaikščioti. Kiti, priešingai – reikalavo didelių pastangų ir net kildavo rimtų abejonių, ar apskritai verta žmones kviesti jais pasivaikščioti, ar keliautojų laikas nebus gaištamas veltui.

GATVĖS GYVOS

Prie sunkiai besirandančių šįsyk turiu priskirti naują ekskursiją po Kirtimus. Beje, turi-

nys čia nepaprastai įdomus, tačiau dvejoti vertė kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, dilema dėl objektų sekos arba karantino apribojimai, kurie galiausiai nulėmė, kad ekskursija

iki šiol taip ir nebuvo oficialiai paskelbta. Kantriai laukiame atlaisvinimo. O kol kas dalijuosi maršruto kūrimo užkulisiais – tuo, apie ką pasakoju retai.

GATVĖS GYVOS

Kodėl Kirtimai? Kuriu maršrutus ir gidauju jau daugiau nei penkerius metus, todėl galiu drąsiai konstatuoti tokį faktą – tos vietos, kurios tiesiogiai susijusios su mano kasdienybe, ekskursijų sulaukia paskiausiai. Keblu aiškiai pasakyti, kodėl taip yra. Gal nedrąsu? Skamba nelogiškai. Pavyzdžiui, ekskursiją po Fabijoniškes – rajoną, kuriame užaugau ir baigiau mokyklą, – parengiau tik 2019–2020 metais. Maršrutą po Šnipiškes, kuriose gyvena mano močiutė ir šiuo metu gyvenu pats, – irgi tik 2019 metais. Viešai, tiesą pasakius, jį apskritai vedu itin retai, dažniau pagal privačius užsakymus. Panašiai yra ir dėl Kirtimų. Gimiau Užusienyje. Tai – pavadinimas, kuris net ne kiekvienam vilniečiui žinomas. Tai pietinis sostinės pakraštys, daugiau nei pusę amžiaus esantis visaverte miesto dalimi, o kadaise buvęs rėžiniu kaimu. Tarp judėjimo trasos Užusienis–Stotis yra didelė teritorija, vadinama Kirtimais. Ją reguliariai pravažiuodavau. Nuo pat vaikystės ji man buvo paslaptinga, savotiška terra incognita. Žinojau, kad toje pramonės zonoje spietėsi

bazės,

automobilių

remonto

Stebėtina, kad iš esmės vienoje nedidelėje

teritorijoje egzistavo

du taborai, kurie ne tik

turėjo skirtingą istoriją,

bet ir tarpusavyje ypač mažai kontaktavo –

tarsi tai būtų skirtingos kastos Indijoje ar dvi

diplomatinių santykių neužmezgusios

kaimyninės valstybės.

dirbtuvės,

statybinių medžiagų krautuvės, asfalto gamyklos, pyragų kepyklos. Beje, pagal vietinę kalbinę tradiciją rajono

pavadinimą

tardavome

kaip

pridera

lietuviškai Kirtìmai, o verčiau Kircimái, panašiai kaip Lazdzinái (kirtis gale ant A). „Dilgynės“ stotelėje visada matydavau margaspalvę publiką, kuri pro miškelį kiūtindavo į / iš taboro. Kartais atrodydavo šiurpiai, ypač tokiame proziškame kraštovaizdyje su atitinkamais gatvių pavadinimais – Motorų, Meistrų, Metalo... Teisybės dėlei pridursiu, kad pastaraisiais metais į Kirtimus retkarčiais vis užsukdavau – tik ne ruošti maršruto, o šiaip, laisvalaikio tikslais. Šis rajonas man ypač patinka savaitgaliais, kai užgęsta visas pramonės ūžesys, gatvės atlaisvėja nuo „fūrų“. Tokiomis dienomis džiaugdavausi didelėmis ir netikėtomis erdvėmis,

kurias

galėdavau

apvažinėti

dviračiu.

Taigi tam tikras „suartėjimas“ įvyko dar prieš rajono tyrinėjimus. Ir štai atėjo 2020-ieji. Ekskursinių maršrutų po Vilniaus rajonus žemėlapis gana tankiai užpildytas. Reikia plėsti geografiją. Supratau, kad dabar mane į Kirtimus traukia ne tik mistifikuoti praeities atsiminimai, bet ir profesinis smalsumas. Vieta, iš pirmo žvilgsnio, visiškai pilka ir ne kažin ką tegali pasiūlyti. Ar tikrai? Tokie iššūkiai man patinka, todėl atsiraitojau rankoves ir ėmiausi tyrinėti Kirtimus.

Pasijusti turistu be lėktuvo bilieto Kiekviename maršrute turėtų būti įdomių objektų, kuriuos ne tik verta pamatyti, bet ir yra ką apie juos papasakoti. Kirtimuose yra kelios stiprios dominantės, apie kurias galima kalbėti nesustojant. Pirmiausia tai, žinoma, oro uostas. Smagu, kad mūsiškiai oro vartai jau šimtmetį rašo istoriją toje pačioje vietoje – fiziškai niekur nejudant galima prisiminti vokiečių lakūnų veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais, oficialų civilinio oro uosto atidarymą lenkmečiu, monumentalios stalininės architektūros pėdsakus, transformaciją sovietmečio pabaigoje bei nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Tarp kitko, karantino laikotarpiu šniukštinėdamas po visą paprastiems mirtingiesiems prieinamą teritoriją atradau vietą, kurioje pasijutau tarsi turistas. Sutikite, į savo miesto oro uostą mes visada atvykstame ir išvykstame skubėdami, tikrai jame neužsibūname nė minutės ilgiau, nei tenka ko nors laukti. O vis dėlto prisėdęs atokvėpio minutei šalia esančiame parkelyje pasijutau tarsi būčiau kur nors užsienyje, rodėsi, kad šalia manęs yra daiktų pilna kuprinė, o galva prikimšta minčių apie laukiančius nuotykius. Galbūt visa uždaręs karantinas čia irgi kaltas ir išprovokuoja tokią nuotaiką?

GATVĖS GYVOS

Ekskursijos metu šią vietą būtinai parodysiu, smalsu, ar

randasi kaip eksperimentai be aiškios vizijos, taip

kiti joje irgi pajus tą magišką kelionių aurą.

pat ir tokių, kurie paskutinę akimirką buvo nublokšti į paraštes dėl pasikeitusių politinių vėjų. Turbūt tai

Monumentalaus meno sala

kažkuo panašu į kapines, kuriose galima sustoti ir

Neįtikėtina, kad tokioje judrioje aplinkoje, kur streso persmelkti taksi skuodžia į oro uostą, egzistuoja skubančio miesto dėsniams nepavaldi meno sala – Lietuvos dailininkų sąjungos Skulptūros ir vitražo centras. Čia pagaminta daugybė monumentalių skulptūrų,

puošiančių

miesto

erdves,

pavyzdžiui,

kalbėti apie kiekvieną žymų palaidotą žmogų, taip ir čia savo istoriją turi kiekvienas meno kūrinys. Tačiau ši vieta gyvuoja ir nė nesiruošia užgesti. Tuštuma taboro vietoje Esu

tikras,

kad

žmonėms,

išgirdusiems

Kirtimų

Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“, esančios prie

pavadinimą, šis rajonas pirmiausia siejasi su dviem

Nacionalinės dailės galerijos. Tačiau smagiausia

dalykais – oro uostu ir neseniai nugriautu čigonų

tai, kad veikla nenutrūksta ir XXI amžiuje. Kaskart čia

taboru. Skeptiškai žiūriu į taboro kaip pajuokos objekto

atvykęs regiu gyvą kūrybinį procesą. Domėdamasis

pristatymą ekskursantams. Mane kur kas labiau

miesto monumentais skaitau ir randu garsių skulptorių

suintrigavo gyvenvietės susiformavimo aplinkybės ir

pavardžių. Tačiau tik popieriuje. O čia, skulptūros ir

istorija, šios tautos papročiai. Stebėtina, kad iš esmės

vitražo centre, ne sykį gavau galimybę su autoriais

vienoje nedidelėje teritorijoje egzistavo du taborai,

susipažinti gyvai. Beje, dažnai visiškai netikėtai. Kartais

kurie ne tik turėjo skirtingą istoriją, bet ir tarpusavyje

paklausdavau, „o kokia jūsų pavardė?“ ir tekdavo

ypač mažai kontaktavo – tarsi tai būtų skirtingos kastos

didžiai nustebi, „o, aš juk jus puikiai žinau...“. Didingų

Indijoje ar dvi diplomatinių santykių neužmezgusios

kūrinių autoriai dažnai pasirodydavo esą paprasti ir

kaimyninės valstybės. Net ir tikėjimą Kirtimų čigonai

nuoširdūs. Centro kieme, be kūrinių, kurie tuoj papuoš

išpažino nevienodą. Šiandien tiek Aukštutinio, tiek

visos Lietuvos miestų aikštes, yra galybė tokių, kurie

Žemutinio taboro vietoje tvyro melancholiška tuštuma.

GATVĖS GYVOS

Teritoriją netrukus užims besiplečiančios įmonės,

perskaitęs ir ką Sauliui teko regėti čigonų kasdienybėje.

dalis virs natūralia gretimo miško tąsa. Ieškodamas

Saulius iki šiol su kai kuriais žmonėmis palaiko ryšį –

autentiškos medžiagos apie taboro praeitį, 2020 metų

kai kurie išsikraustė į kitus Vilniaus rajonus, kai kurie

vasarą paskambinau režisieriui Sauliui Beržiniui. Žinojau,

gerokai toliau – į Visaginą, net užsienį.

kad jis šia tema yra sukūręs dokumentinių filmų. Jam net yra tekę Kirtimų tabore apie pusmetį gyventi ir įeiti į išties artimą kontaktą su vietiniais. Režisierius priėmė mano pasiūlymą kartu nuvykti į taborą ir pasikalbėti apie jo istoriją. Gerai pamenu tą dieną, kai sėdę į automobilį nuvykome į Kirtimus ir apvaikščiojome aukšta žole užžėlusias namų vietas. Saulius net parodė namą, kuriame pats buvo apsistojęs. Iš jo teliko krosnis ir šiukšlių krūva. Leidžiantis saulei ir ošiant šiltam vasaros vėjui, metalo laužyno fone šnekučiavomės apie niūrų taboro likimą, keitėmės žiniomis – ką aš esu

Dvejonės dėl maršruto ir įspėjamasis skambutis Dėliojant bet kurį ekskursinį maršrutą tenka gerokai pasukti galvą dėl ėjimo trajektorijos. Norisi, kad pasakojimas prasidėtų chronologiškai prasmingoje vietoje, atstumas būtų optimalaus ilgio, saugus, malonus ir, žinoma, įdomus. Kirtimai man visada kažkodėl rodėsi gana nedideli, todėl buvau įsitikinęs, kad išmintingą maršrutą sudėlioti bus lengva. Vis dėlto išvaikščiojęs ir dviračiu išvažinėjęs jį kone 10 kartų

GATVĖS GYVOS

supratau, kad užduotis pasitaikė ne iš lengvųjų. Pirma,

geležinkeliečiais pasišnekučiavome, ir visokių

atstumas pasiekė 7 km – tai gana daug. Tokiais atvejais

gyvūnėlių sutikome – ne tik kačių ar šunų,

norisi kažką atmesti, tačiau Kirtimuose viskas atrodo

bet ir ožkų bei kiškį(!). Ką pastarasis veikė

taip verta lankymo, kad aukoti objektų nesinori. Antra,

tokioje urbanizuotoje teritorijoje kaip Kirtimų

koją stipriai kiša tai, kad yra geležinkelis, kurį legaliai

geležinkelio stotis, paklausti jo nespėjau.

kirsti tegalima viaduku prie oro uosto. Tačiau ratais

Ką gi, reportažas pasirodė eteryje ir visai

kvadratais vaikščioti taip pat atrodo neadekvatu –

smagiai jame prasisuko. Tačiau praėjus

pamaniau, kad nieko baisaus, jeigu kirsime geležinkelį

keletui savaičių, ramią penktadienio popietę

kur nors neoficialioje vietoje, juk tikriausiai kiekvienas

sulaukiau skambučio iš Lietuvos transporto

esame gyvenime peržengę bėgius neleistinoje vietoje

saugos

(prieš tai įsitikinę, kad tai yra saugu).

atstovai matė reportažą apie Kirtimus ir jiems

administracijos

(LTSA).

Įstaigos

užkliuvo tai, kad pasakodamas nesaugiai Kai po ilgų ieškojimų maniau radęs aukso viduriuką,

stovėjau tarp bėgių. Už tai gali grėsti bauda.

nudegiau. LRT laida „Labas rytas, Lietuva“ nufilmavo

LTSA darbuotoja bendravo maloniai, vis dėlto

pažintinį reportažą apie Kirtimus. Sekėsi gerai – ir su

supratau, kad mano kruopščiai planuotas maršrutas subliūško – jį vėl reikia dėlioti kitaip, nei buvau sumąstęs. Žinoma, noras, kad ekskursija pranoktų dalyvių lūkesčius, niekur nedingo, todėl „Gatvės gyvos“ sekėjai gali būti tikri, kad laiką rajone praleisime turiningai. Ko tikėtis? Kirtimuose aplankysime apie 10 objektų. Tai bus išsami pažintis, kurios metu pažinsime vietovės gyvenimo

praeitį,

užčiuopsime

užuominų,

pajusime

kaimiško meninę

dvasią, keliausime laiku po oro uosto istoriją, susipažinsime su taboro problema. Be jokios abejonės, aptarsime Kirtimų kaip pramoninio rajono esmę – kas gi čia buvo statoma ir kuo tai skyrėsi nuo kitų industrinių zonų, pavyzdžiui, Naujamiesčio, Saltoniškių, Panerių. Rašant šį straipsnį Lietuvoje vis dar buvo taikomas griežto karantino režimas, apie ekskursijas negalėjo būti nė kalbos. Jeigu nutiktų taip, kad Jums jį skaitant ekskursijas rengti vis dar yra draudžiama, siūlau planą B, kuris, beje, gali būti ne ką blogesnis – atsisiųskite į savo išmanųjį telefoną mobiliąją programėlę „Gatvės gyvos“. Jei Kirtimų maršruto joje dar nėra, netrukus pasirodys! Nor nebūsiu prie jūsų fiziškai, bent jau galėsite klausytis mano įrašyto pasakojimo ir eiti tokiu tempu, kokiu patiems norisi. Iki susitikimo!

GATVĖS GYVOS

Išskirtinis savo puošyba, autentiškumu, šis medinis namas ilgą laiką stovėjo apleistas. Tačiau jo laukia atgimimas – šių metų pabaigoje čia duris atvers Medinės miesto architektūros muziejus (Polocko g. 52, Užupis, Vilnius). Donatos Armakauskaitės nuotr.

APGINTI TRAPESNĮ Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė

Kartą važinėdami dviračiais Valakampiuose pastebėjome nuo kalvos į Nerį žvelgian-

tį grakščios architektūros medinį namą. Kieme kaip tik stoviniavo šeimininkas. „Jau ir mes buvome susivilioję parduoti. Kai paklausiau, ką darytų įsigiję, iškart atsakė, kad griautų“, – pasakojo ponas Romualdas, pridurdamas, kad kaimynų namo taip ir neliko. Vis daugiau vertingos medinės architektūros Vilniuje palaidojama po stiklo ir betono sluoksniais. Dingsta miesto istorija, nyksta jaukumas. Ką galime padaryti?

Apie tai sukosi mūsų pokalbis su Medinės miesto architektūros muziejaus vadove Donata Armakauskaite.

GATVĖS GYVOS

Donata, medinės miesto architektūros muziejus

Tikrai žinome, kad vienas gyventojų buvo vardu Jonas

veikia jau antrus metus, tiesa, kol kas be namų. Šių

Čepas. Netgi yra išlikęs medinis rankų darbo namo

metų pabaigoje turėtumėte atverti lankytojams

numeris, parašyta „Jono Čepo namai, Polocko g. 52“.

duris Užupyje, Polocko g. 52. Kodėl pasirinktas būtent

Jis dirbo kino studijoje. Palėpėje radome daug šiam

šis pastatas?

žmogui rašytų laiškų, įvairiausių dokumentų. Taip pat čia gyventa tokios Zofjos Bykowos, ji – švietimo atstovė,

Tai yra išties unikalus medinio paveldo objektas,

Vilniuje buvo įsteigusi mergaičių gimnaziją. Tačiau šie

išskirtinis savo puošyba, išlikęs iš esmės autentiškas.

žmonės tikrai nebuvo išskirtiniai žinomi visuomenės

Kai sovietmečiu pastatai buvo apkalami, nuimama

veikėjai, galima sakyti – paprasti miestiečiai.

puošyba,

kad

būtų

kuo

paprasčiau,

šio

namo

gyventojai nepasidavė, nepertvarkė jo pagal visas

Kaip nutiko, kad pastatas taip sunyko?

sovietines normas. Todėl pastatas išliko toks išskirtinis. Užupyje – tai lyg medinės architektūros simbolis.

Sovietmečiu, kai privati nuosavybė buvo nacionalizuota,

Buvo jaučiamas visuomenės spaudimas šį objektą

namas buvo suskirstytas į keturis ar penkis butus. O kai

sutvarkyti.

įleidi tiek skirtingų šeimininkų, turi, ką turi... Jo niekas neprižiūrėjo. Atkūrus nepriklausomybę savivaldybė

Kas buvo šio namo gyventojai?

perėmė pastatą, išpirko ten esančius butus. Tuomet

GATVĖS GYVOS

ilgą laiką čia niekas nevyko, namas stovėjo tiesiog apleistas ir tapo labai gera terpe įsilaužti asocialiems asmenims.

tik keli namai (šis rajonas labiau saugomas kaip urbanistinė teritorija). Štai Giedraičių gatvės 56 namą nugriovė ir tiek, nesvarbu, kad jis Šnipiškėse, kad jo būklė tikrai buvo gera. Nenori žmonės.

Vilniaus miesto savivaldybė yra parengusi medinės architektūros paveldo apsaugos strategiją. Jūs savo „Facebook“ paskyroje rašote, kad specialistai Vilniuje apžiūrėjo apie 2 000 medinės architektūros pastatų ir atrinko apie 200 pačių vertingiausių, kurie buvo ištyrinėti, apmatuoti. Deja, kelių iš jų nebėra,

Sakytum, visuomenėje vyrauja požiūris, kad gyventi mediniame name – neprestižas? Man atrodo, ši stigma vis dar labai gaji. Spendžiu iš to, kad dar daug medinukų tiesiog nugriaunama. Situacija po truputį keičiasi, tačiau lėtai. Apie medinių namų vertę pradeda galvoti tik pavieniai žmonės. Savo medinukus norintys išsaugoti pasakoja, kad susiduria su nekilnojamojo turto investuotojų spaudimu. Siūlo išpirkti namus, sklypus.

Kuriant medinės

Kokias jautriausias vietas galėtum įvardyti?

architektūros muziejų vienas iš didžiausių

Vilniuje yra nustatyta 11 medinės architektūros arealų „rajonėlių“ ir visuose juose dedasi panašūs dalykai, kaskart pravažiuodamas matai kažką, kas atrodo tikrai

mano tikslų yra

suburti bendruomenę. Tik taip galima daryti įtaką.

labai blogai. Pavyzdžiui, Užupyje buvusių gamyklų teritorijoje vystomas naujas daugiabučių projektas. Pavažiavęs gilyn pamatai, kad ten yra gražių medinių pastatėlių. Ir štai, prie vieno jau stovi stendas – pastatas bus griaunamas ir statomas daugiabutis. Labai gaila, nes namas tikrai neatrodo prastos būklės, autentiški langai, gražios langinės. Ką tokiais atvejais galima padaryti?

nepavyko išgelbėti. Kokia yra Vilniaus medinės architektūros paveldo situacija? architektūra

yra

labai

trapi,

reikalauja

prižiūrimi, būklė yra labai sudėtinga. Kad ir mūsų muziejaus pastatas – nuėmę dailylentes pamatėme, kiek sienų yra išpuvusios, reikia keisti rąstus. O restauravimo darbai yra brangūs. Nedaugelis žmonių ryžtasi kažką daryti, daug lengviau yra nugriauti pastatą ir pastatyti vietoj jo kitą.

paveldo sąrašą ir negali būti griaunami? tikrai

dideliu

kapitalu

kovoti

visada

labai

nepasakysiu.

Kuriant medinės architektūros muziejų vienas iš didžiausių mano tikslų yra suburti bendruomenę. Tik taip galima daryti įtaką. Mes patys, kai sužinome apie griaunamą medinį pastatą,

važiuojame,

išsirenkame

vertingas

architektūros detales – puošybos elementus, langus, furnitūrą, kuri kartais dar likusi iš carinių laikų, – ir vežame jas saugoti į sandėlį. Kadangi muziejus turės

O kiek medinių pastatų Vilniuje yra įtraukti į Kultūros

skaičiaus

sudėtinga. Ypač tokiais atvejais, kai namas pavienis.

nuolatinės priežiūros. Tų namų, kurie nebuvo nuolat

Tikslaus

Tačiau

konsultacinį centrą, ši medžiaga padės žmonėms mokantis renovacijos principų. Švedijoje, Estijoje tokie centrai surinktas griaunamų namų detales restauruoja

Tačiau,

pavyzdžiui, Šnipiškėse kaip atskiri objektai yra saugomi

ir vėliau parduoda. Galbūt ir mes tai darysime, tik nežinia, kiek Lietuvoje tai bus aktualu.

SĮ Vilniaus planas vizualizacija.

Medinė

Vienintelė išeitis – įtikinti žmogų neparduoti namo.

GATVĖS GYVOS

Kokių klaidų žmonės daro tvarkydami medinius pastatus? Pagrindinė klaida, kad gyventojai nuvertina pastatą, jo elementus. Medinius langus laiko nebetinkamais, išmeta juos ir susideda naujus plastikinius. Plastikiniai langai yra tikrai didelė problema, ir ne tik medinukuose, bet ir mūriniuose pastatuose.

Pasikeičia

visa

namo

estetika,

pastatas atrodo lyg išbadytomis akimis. Kita dažnai pasitaikanti problema – perdažymas. Medis yra organiška medžiaga, reikia skirti dėmesio dažų parinkimui, negalima nuvykus į prekybos centrą išsirinkti patinkančios spalvos ir tiek.

miesto medinukai pasidarys įdomūs ir vertinami.

Ar kaimyninėse šalyse yra pavyzdžių, kai medinė

Donata Armakauskaitė tikisi, jog įvyks lūžis ir

architektūra

išsaugoma,

puikiai

tvarkoma? Labai geras pavyzdys yra Estija. Tai, kas vyksta pas mus, šioje šalyje vyko prieš 20 metų, kai buvo įkurtas medinės architektūros restauracijos centras, imta rūpintis apleistais medinukais, bendrauti su žmonėmis, teikti konsultacijas, kaip derėtų rūpintis namais. Dabar Tartu turi puikų medinį rajoną, kuriame gyventi yra prestižas – tai ekologiška, mažaaukštė statyba, žaliosios

erdvės ir t. t. Pas mus kada nors irgi taip nutiks, kad tie mediniai rajonėliai mūriniame mieste pasidarys vertingi. Kaip gerąjį pavyzdį taip pat įvardyčiau ir Latviją. Čia medinės architektūros centrai įsikūrę Rygoje (vadinasi „Koka Ryga“) ir Kuldygoje, kur, beje, viskas prasidėjo iš bendruomenės iniciatyvos. Šios įstaigos dirba su visuomene, konsultuoja medinės architektūros klausimais. Iš to matyti rezultatas – Rygoje yra puikus restauruotas medinės architektūros kvartalas.

Taip po restauravimo turėtų atrodyti būsimas muziejaus pastatas.

GATVĖS GYVOS

2020 m. vasarą Miesto medinės architektūros muziejus inicijavo Vilniaus medinukų TOP 10 rinkimus – balsuoti galėjo visi norintys. Ši medinė vila tapo nugalėtoja. Išskirtinis akį patraukiantis pastato elementas – fasadų kampą akcentuojantis puošnus bokštelis. Povilo Jarmalos nuotr.

Lenkijoje galėčiau išskirti Zakopanę – gausi medinė

Muziejaus ekspozicija bus sudaryta iš trijų temų.

architektūra, ten gyvenama žmonių ir tvarkoma taip,

„Medinis miestas-technologijos“ pasakos apie tai, kaip

kad ir šiandien yra puikios būklės.

statomi mediniai namai nuo pamatų iki puošybos.

Ar mūsų medinė architektūra kuo nors išsiskiria, palyginus su kaimyninėmis šalimis?

Kita dalis – „Medinis miestas-architektūros paveldas“ pasakos apie Vilniaus medinukus, o trečioji atskleis paties muziejaus pastato istoriją ir tvarkybos darbus.

Kaip labiau išsiskiriančią, turinčią savitų bruožų

Tačiau pati muziejaus idėja nėra tik ekspozicija, kurią

įvardyčiau Kauno tarpukario medinę architektūrą.

žmogus aplanko ir išeina. Muziejaus vizija – burti

Vilnius išsiskiria tuo, kad čia persipynę įvairiausi stiliai.

medinės architektūros savininkų, žmonių, kurie gyvena

Zakopanės stiliaus vilutės, carinės Rusijos puošybos

mediniuose namuose, bendruomenę, būti erdve, kur

elementai, yra ir prašmatnesnių, ir paprastesnių

žmonės gali prabilti apie savo problemas ir surasti

pastatų.

sprendimus. Labai tikiuosi, jog muziejaus visuomeninė

Grįžtant prie būsimo muziejaus – ko gali tikėtis lankytojai? Tikrai

pamatys

veikla turės įtakos visam miesto vaizdui, kad įvyks lūžis ir medinė architektūra pasidarys įdomi, prižiūrima ir žmonės pradės ją vertinti.

pavyzdingai

sutvarkytą

medinės

architektūros paveldo objektą! Interjere atradome išskirtinių spalvinių sienų dekoro elementų, bandysime juos išsaugoti, bent dalelę atkurti.

Plačiau apie muziejų ir jo veiklą www.polocko52.lt

GATVĖS GYVOS

Maršrutai po Vilnių savarankiškiems pasivaikščiojimams. Susipažinkite su Savanorių prospekto pramone, blokiniais Karoliniškių kvartalais, „kolonijine“ Pavilnio praeitimi, menkai pažįstamu kaimyniniu Lentvariu ir dar daugybe kitų objektų, nepatenkančių į tradicinį turistinį taką.

ĮSIGYKITE ČIA

GATVĖS GYVOS

POŽEMYJE IŠSAUGOTA ISTORIJA

GATVĖS GYVOS

Agnės Katmandu nuotr.

Užpernai „Gatvės gyvos“ įsitraukė į

avantiūrą – nusprendėme išsaugoti autentišką

sovietinę

slėptuvę

Naujamiestyje. Reikėjo atlikti vieną ryžtingą

žingsnį

kadaise

veikė

–

ją

nusipirkti.

įmonė

„Lietuvos

Aplinkinė gamybinė teritorija, kurioje automatika“, tuo metu išgyveno

virsmą į loftus, taigi analogiškai buvusi slėptuvė būtų tapusi eiliniais sandėliukais gyventojams, iš jos teliktų atsiminimai.

Norint pasiekti pagrindinę slėptuvės patalpą tenka nusileisti po žeme. Lankytojų kojos atsiduria 4 metrais žemiau nei lauke.

GATVĖS GYVOS

Plakatai gali būti ne tik informatyvūs, bet ir šiurpūs. Šiame nurodoma, kaip pagal veido matmenis vaikui parinkti tinkamo dydžio dujokaukę.

Viena didžiausių slėptuvės vertybių – išlikusios hermetinės durys. Jos atidaromos mechanizmą sukant pagal laikrodžio rodyklę. Tokių durų čia yra 6-ios, lankytojai visas jas gali atidaryti savo rankomis.

GATVĖS GYVOS

Duobėtas kelias iki pritaikymo lankyti

pasitelkus

audiogidą!

prisiminti

savo

Man

praeities

Įsigiję slėptuvę ėmėme ją tvarkyti. Veikti tikrai buvo ką!

muzikiniame

Pirmiausia reikėjo iškuopti visas per laiką prikauptas

garaže

šiukšles, tarp jų ir tokias, kurias išvežti buvo galima

įrangą, parengiau įrašą.

vėl

pasaulyje

veiklą

–

susijungiau

teko tėvų

studijinę

tik su priekaba, pavyzdžiui, senus medinius gamyklos langus. Tada laukė elektros instaliacijos tvarkymo

Netrukus

darbai – nors seni sovietiniai laidai požemyje liko, juos

„Automatika“

vietomis reikėjo pertvarkyti ir vėl „įdarbinti“. Tačiau

pirmieji lankytojai. Daug džiaugsmo

bene didžiausiu iššūkiu tapo drėgmė. Tuo metu, kai

ir vilties teikė tai, kad žmonėms

įsigijome slėptuvę, nemažai daiktų buvo apaugę storu

toks lankymas paliko fantastišką

pelėsio kailiu, nerimo kėlė nuo lubų nuolat varvantis

įspūdį – jie mėgavosi galimybe

vanduo. Tekdavo kasdien vykti išpilti po kelis kibirus.

istorinį objektą apžiūrėti netrukdomi

Galvą apniko mintys, kad nusipirkome ne autentišką

pašalinių

objektą, o pirmiausia didelę problemą. Vis dėlto

gido!), viską daryti savo tempu

lauke virš slėptuvės aprimus statybos darbams, o

(lankymui rezervuojamas 1,5 val.

viduje sumontavus drėgmės rinkiklį, reikalai tapo

laikas), o baigus tyrinėjimą lauke

kontroliuojami. Daug jėgų skyrėme tam, kad slėptuvė

pasišnekučiuoti su mūsų atstovu

būtų ne tik autentiška, bet ir įdomi lankyti. Teko gilintis į

garso technikos montavimą – siekėme, jog lankytojus

klausimus.

pasitiktų efektingas garso takelis, signalizuojantis apie

vyksta

oro pavojų mieste. Įrašas, be abejo, autentiškas –

prožektorius, todėl emocijų nestinga.

būtent tokį plokštelėse turėjo miesto civilinės gynybos

Tokį patyriminį slėptuvės pažinimo

štabas.

būdą pavadinome „Atrask pats“.

gauti

šaltojo

karo

slėptuvę

oficialiai

aplankė

asmenų

(net

atsakymus Beje,

mūsų

iškilusius

apsilankymas

tamsoje,

pasitelkus

Taip pat labai norėjosi nusileidusiems į slėptuvę pademonstruoti archyvinį filmuką apie sovietinę civilinę gynybą. Tiesa, ne per šiuolaikinį LCD ekraną, o per to laikotarpio televizorių. Tačiau visiškai nesitikėjau, kad bus taip sunku jį rasti. Aplankiau kone dešimtį žmonių, kol galiausiai gavau tai, ko reikėjo, – dėl viso pikto įsigijau ir „Šilelį“, ir didžiulį „Taurą“. Pastarasis 1990 metais Šiauliuose pagamintas aparatas buvo visiškai naujas (!) – jį kadaise gavusi moteris trisdešimt metų laikė neišpakuotą. Šiuo metu abu televizoriai sėkmingai džiugina slėptuvės lankytojus. Beje, jie patys turi juos įsijungti! Atrask pats Po

virtinės

pasiruošusi

parengiamųjų oficialiai

darbų

atverti

slėptuvė

duris

buvo

lankytojams.

Planavome, kad tai įvyks 2020 metų kovą. Koks virusas atėjo į Lietuvą tuo metu, sakyti nereikia. Teko gerokai pasukti galvą, kaip į objektą pakviesti lankytojus. Tai klaikiai sudėtinga karantino aplinkybėmis – patalpa uždara, gana nedidelio ploto. Tačiau iššūkiai atveria galimybes. Kilo idėja – leisti žmonėms tyrinėti slėptuvę savarankiškai, be pašalinių asmenų, pasakojimui

Įvykus nelaimei svarbu valdyti informaciją. Slėptuvėje išliko jos vidaus dokumentai, o palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu padeda telefono ir radijo aparatai.

GATVĖS GYVOS

Slėptuvėje išliko daugelis būtinos smulkios įrangos – cheminės ir radiacinės žvalgybos prietaisai, medicininiai paketai, individualios apsaugos priemonės.

GATVĖS GYVOS

Nepriklausomybės laikotarpiu įmonė, kuriai priklausė slėptuvė, vadinosi AB „Lietuvos automatika“, o sovietmečiu – Vilniaus montavimo SZMA valdyba. Ji rūpinosi įvairių automatikos sprendimų konstravimu, gamyba ir diegimu. Tai galėjo būti valdymo pultai gamykloms, katilinėms, konstrukcijų kėlimo mechanizmai, apšvietimo įranga ir t. t. Įmonė likviduota 2016 m.

GATVĖS GYVOS

Gidas Pavelas suka svirtį, kurios pagalba į slėptuvę patenka švarus oras. Autentiška ventiliacijos įranga objekte ne tik išliko, bet ir veikia – tuo įsitikinti gali visi lankytojai.

Muziejams leidus atverti duris ir toliau kviesime slėptuvę lankyti „Atrask pats“ būdu. Tai unikali karantino sąlygoms pritaikyta galimybė iki 1,5 val. būti vienvaldžiais slėptuvės šeimininkais, istoriją pažinti interaktyviai, be to, visiškai saugiai. Tuo metu, kai lankymo datų neskelbiame viešai, kviečiame kreiptis privačiai. Visą informaciją apie objektą rasite svetainėje www.sleptuve.lt.

GATVĖS GYVOS

ATIDARYTA. AR ILGAM?

GATVĖS GYVOS

Projekto „Laikinai atidaryta“ nuotr.

iekvieną vasarą mūsų draugų trijulė lei-

džiasi į kelių dienų kelionę dviračiais po Lietuvą. Vieną po kito lankydami atokius kultūros ir gamtos kampelius, būname

priversti daryti pertraukas visiškai žemiškiems

dalykams – pavyzdžiui, pasipildyti maisto atsargų. Provincijoje nėra taip, kaip didmiesčiuose – krautuvės čia „nesimėto“ ir paprastai ten-

ka iš anksto planuoti maršrutą atsižvelgiant į jų (ne)buvimą tam tikru spinduliu. Pripažinsiu, kad

pagaliau radus kaimo parduotuvę jos aplanky-

mas tampa labai smagiu nuotykiu. Tai ne tik primirštas pirkimas iš už prekystalio, egzotiškų pre-

kių įvairovė, bet ir bene geriausia vieta užčiuopti vietos kasdienybės pulsą – juk į parduotuvę eina

visi, nepriklausomai nuo amžiaus, pažiūrų ar piniginės dydžio.

Sykį su manimi susisiekė Marius Krivičius, projekto

„Laikinai atidaryta“ bendraautoris. Jiedu kartu su

drauge Lina Margaityte, keliaudami po Lietuvą,

pastebėjo, kad daugelis provincijos parduotuvių turi tokio paties stiliaus iškabą su prozišku užrašu

„PARDUOTUVĖ“. Paklausė, ar nežinau, kokioje gamykloje jos buvo gamintos, nes akivaizdu, kad tai pramoninis, tiražuotas dizaino objektas. Atsakymo neturėjau. Vis dėlto šis kontaktas tapo pas-

kata sekti originalų Mariaus ir Linos projektą, kurio metu jie fiksavo iš lėto nykstantį reiškinį – kaimų ir miestelių parduotuves. Didelio susidomėjimo su-

laukusių fotografijų autoriai pasibaigus projektui

nesustojo ir nusprendė temą praplėsti Vilniumi. O

gal ir tai ne pabaiga? Kviečiu paskaityti, ką papasakojo Marius.

GATVĖS GYVOS

Mariau, pradėkime nuo tradicinio, bet vis dėlto labai svarbaus klausimo – kaip kilo idėja keliauti po Lietuvą ir fiksuoti nykstantį reiškinį – mažas kaimų ir miestelių parduotuvėles? Aš ir mano draugė Lina esame kino operatoriai. Laisvalaikiu mėgstame keliauti po Lietuvą, ieškodami visokių įdomių vietų. Būna, sėdi, susirandi žemėlapyje iš palydovo kokį įdomiai atrodantį karjerą, apleistą pastatą, vandens bokštą, mišką ar pievą, sėdi į mašiną ir važiuoji. Pakeliui

pravažiuodavome

pro

nedidelius

miestelius ir kaimelius ir vis kažkaip akį patraukdavo skirtingos jų parduotuvės. Po kurio laiko neplanuotai pravažiuoji pro tą patį kaimelį vėl ir pamatai, kad ta parduotuvė jau uždaryta arba nupirkta „Aibės“ tinklo, apkalta plastikinėmis dailylentėmis ir visiškai pasikeitusi. Apimdavo nostalgijos jausmas, susietas su savais vaikystės prisiminimais apie vasaras pas močiutę, kaimo parduotuves, į kurias mindavome dviračiais pirkti ledų.

Apimdavo nostalgijos

jausmas, susietas su savais vaikystės prisiminimais

apie vasaras pas močiutę,

kaimo parduotuves, į kurias

mindavome dviračiais pirkti ledų. Supratome, kad tas

kismas yra neišvengiamas ir negalime jo sustabdyti, bet galime jį įamžinti.

Supratome, kad tas kismas yra neišvengiamas ir negalime jo sustabdyti, bet galime jį įamžinti. Dažniausiai

mažų

parduotuvės

nė

miestelių nebuvo

kaimelių

nufotografuotos,

dažnai ten, kur važiuojame, nėra ir „Google Street View“, tad mūsų padaryta nuotrauka tampa pirmoji (ir gal net paskutinė), kurioje ta parduotuvė yra įamžinta. Kaip

savo

įsitraukimas į šį projektą – sulaukėme labai daug

projektui

ieškote

įdomių

taškus

randate

parduotuvių?

tuos

spontaniškai, keliaudami kitais tikslais, ar specialiai iš anksto ieškote vietų, kuriose jų galėtų būti?

ir ėmėme vykdyti šį projektą, žemėlapyje susižymėjome

visas taip

parduotuves,

pat

kiek

susiieškojome

iš

palydovinių žemėlapių. Po kurio laiko atsirado įdomus įgūdis, kai žiūrėdamas į kaimelio nuotrauką iš palydovo per keletą sekundžių sugebi pamatyti parduotuvę – pagal namo formą

vietą

pirmų

nuotraukų

miestelyje. aplink

„Instagram“

paskyrą

žmonių

klausėme

žinučių su parduotuvių nuotraukomis, tad pagal jas pildėme savo turimą žemėlapį. Sukaupę pakankamą kiekį parduotuvių, kurias norėjome nufotografuoti, leidomės į keletą poros dienų kelionių po Lietuvą – Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją. Žmonės stebėjo mūsų keliones, reagavo ir dalijosi prisiminimais apie tas

Kai gavome Lietuvos kultūros tarybos paramą

atsiminėme,

įstrigusias parduotuves. Nuoširdžiai nustebino žmonių

Padarę

Vilnių,

keletą

sukūrėme

@laikinai_atidaryta apie

jų

atmintyje

vietas. Supratome, kad šis projektas yra svarbus ir artimas ne vien mums. Ar kaimo parduotuves laikytum dar gyvybingu, ar visgi – sparčiai nykstančiu reiškiniu? Pradinė šio projekto prielaida buvo tokia, kad kaimo parduotuvės nyksta, nes jas išstūminėja didesnės tinklinės parduotuvės, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia.

Dažniausiai

sustoję

prie

parduotuvės

ją

fotografuoti, turėdavome laukti, kol išvažiuos visi pirkėjai, užstatę parduotuvės fasadą automobiliais,

GATVĖS GYVOS

suspėti

nufotografuoti,

kol

neatvažiavo nauji. Dauguma užeina į parduotuvę tikrai ne vien apsipirkti, bet ir pabendrauti su pardavėja ar kitais pirkėjais. Tai lyg bendruomenės centrai. Tikriausiai aplinkiniai ne kartą yra jus pastebėję su fotoaparatu prie jų kaimo parduotuvės. Kaip reaguoja gyventojai?

džiaugiasi,

gal

piktinasi? Fotografuoti parduotuves pasirinkome su

vidutinio

formato

juostiniu

fotoaparatu „Mamiya RZ67 ProII“, ir pats

fotografavimo

procesas

yra

gana lėtas – iš pradžių, žiūrėdamas pro ieškiklį, kuriame matai veidrodinį vaizdą,

susikomponuoji

kadrą,

tuomet su eksponometru pasimatuoji ekspoziciją, palauki, kol iš už debesies išlįs saulė, tada darkart pasimatuoji ekspoziciją ir jau tada padarai vieną ar du kadrus. Tai – ilgas procesas, reikalaujantis didelio susikaupimo ir pajautimo, kada yra tinkamiausias momentas

paspausti

fotoaparato

užraktą. Iš dalies šis procesas primena darbą kine, todėl nuo pat pradžių jis vyko labai natūraliai.

Lina

vienas

nutikimas,

fotografavome

kai

Juodalaukio

parduotuvę, esančią prie pat kelio. Buvo vakaro prieblanda, vilkėjome atšvaitines liemenes. Pro mus dideliu greičiu pralėkė automobilis, tuomet sustojo už kokių 100 metrų, apsisuko ir privažiavo prie mūsų. Atsidaręs langą vaikinas pasiteiravo, ką čia darome. Sakome, kad parduotuvę fotografuojame. Jis klausia ar greičio nematuojame?

Sakome,

kad

ne,

tik fotografuojame parduotuvę. Jis nudžiugo: „O, tai gerai, nes aš čia biškį

pralėkiau,

galvojau,

kad

Parduotuvių prekės, primenančios vaikystę.

Įsiminė

jau

nufotografavo.“ visą šūsnį Lietuvos kaimų ir miestelių parduotuvių, ar

GATVĖS GYVOS

Kadangi žiūrėjimas pro fotoaparato ieškiklį iš viršaus

mintyse kurti ir įsivaizduoti, kaip galbūt atrodo tų

šiandien nėra labai įprastas dalykas, daugelis nė

parduotuvių vidus, kokios yra prekės, kokia pardavėja

nepagalvoja,

stovi už prekystalio, remdamasis savo patirtimi ir

kad

fotografuoji.

Galvoja,

kad

gal

geodezininkai ką nors matuoja ar tiria.

vaikystės prisiminimais, atsisakydamas buitiškumo.

Fotografuoti nusprendėte vidutinio formato juosta. Ar ilgai jūsų mintyse vyko dvikova skaitmena vs. analogas, ar vis dėlto fotografuoti juosta buvote pasiryžę iš karto ir tvirtai? Kodėl? Jau

vystydami

projekto

Siekiame, kad „Laikinai atidaryta“ nuotraukų serija būtų kažkur tarp realybės ir žmogaus pasąmonės ir taip skatintų ką nors asmeniško kiekvienam. Kuri parduotuvė jums paliko didžiausią įspūdį?

idėją,

nusprendėme

Turbūt

neįmanoma

išskirti

vienos

parduotuvės,

fotografuoti su vidutinio formato kamera „Mamiya

nes visos jos yra skirtingoje aplinkoje, tad ir tas

RZ 67 ProII“ ant „Kodak Portra“ 160 ir 400 juostų ne

įspūdis bei atmosfera būnant ten yra skirtinga, kelia

vien dėl techninių juostos savybių – rezoliucijos ir

skirtingų emocijų. Tačiau kalbant apie vizualumą,

dinaminio diapazono, bet ir dėl filosofinės idėjos.

galbūt labiausiai išsiskirianti iš visų buvo Astravo

Būnant konkrečioje vietoje, tuo metu ten esanti šviesa,

dvaro parduotuvė, įsikūrusi XIX amžiaus vartų sargo

paspaudus užraktą, nugula ant juostos sidabro

namelyje.

sluoksnio ir lieka tiek, kiek išlieka pati juosta. Taip, su kiekvienu užrakto paspaudimu, galima sakyti, fiziškai

Visgi

pakeliavus

galima

pastebėti,

kad

visas

su savimi pasiimi dalelę tos vietos ir laiko. Būtent todėl

parduotuves, kad ir kurioje Lietuvos dalyje jos būtų,

mūsų „Laikinai atidaryta“ internetiniame puslapyje

jungia tam tikri atsikartojantys motyvai – gandralizdžiai,

ties kiekviena nuotrauka yra nurodytos ne tik tikslios

dviračiai, priremti prie parduotuvės, šmirinėjantys

parduotuvės buvimo koordinatės, bet ir užfiksuotas

šuneliai bei metalinis užrašas PARDUOTUVĖ, kuris

minutės tikslumu fotoaparato užrakto paspaudimo

daugelyje parduotuvių yra vienodas, nors taip ir

laikas.

neaišku, iš kurios Lietuvos vietos jas visas pasiekė. Gal kada pavyks sužinoti.

Buvo žmonių, kurie klausė, ar tolokai keliaujant ir nenusifotografuojant

„atsargai“

ant

skaitmenos

nebaisu, kad ant juostos padarytoms nuotraukoms gali kažkas nutikti ir jų nebeturėsime. Bet ilgą laiką fotografuodamas juosta ne vien šį projektą, imi ja pasitikėti labiau už skaitmeną, ypač kai kyla klausimų dėl archyvavimo. Kokių

egzotiškų

Kaip manai, koks daugelio šių parduotuvių likimas ateityje? Kiek iš jų vis dar veiks po 20 metų? Mūsų projektas nesiekia fiksuojant tuos pokyčius parodyti, kad anksčiau viskas buvo labai gerai, o dabar viskas nyksta ir yra blogai. Mes siekiame fiksuoti kismą,

prekių

teko

matyti

kaimo

parduotuvėlėse?

kuris

neapibrėžia

subjektyvios

nuomonės

apie dabartį ar praeitį. Kismo vertinimas kiekvienam yra individualus. Vieniems jis yra naudingas, kitiems gali būti liūdnas, nostalgiškas, bet iš esmės jis yra

Užsukdami į parduotuvę, stengėmės rasti prekių, kurios

neišvengiamas, todėl dažniausiai lieka tik jį stebėti.

primena vaikystę – ar tai guma su tatuiruotėmis, ar

Turbūt prognozuoti, koks likimas laukia tų parduotuvių,

lenkiški čiulpinukai, ar dar kokios smulkmenos, tokios

būtų labai sunku, nes tai priklauso ne vien nuo politinių,

kaip garsiniai šaudmenys žaisliniam pistoletui, lipni

ekonominių ar socialinių aspektų, bet ir nuo mūsų

musių gaudyklė. Bet apskritai dauguma prekių mums

požiūrio į kismą, į mus supančią aplinką. Todėl vienas iš

yra įprastos, buitiškos, atspindinčios šių dienų realybę

svarbiausių dalykų mums visiems būtų išmokti gebėti

– nemažas mėsos, duonos bei alkoholio pasirinkimas.

jautriai stebėti aplinką ir branginti tai, kas mus supa. Gražūs dalykai slypi detalėse.

Projekto idėja – ne vien uždokumentuoti esančias parduotuves, bet žadinti emocijas ir prisiminimus iš

2020 metų pabaigoje praplėtėte projektą ir ėmėtės

vaikystės, tad pasirinkome fotografuoti parduotuvių

įamžinti uždarytas sostinės parduotuves, kioskus,

fasadus, nerodydami jų vidaus, kad kiekvienas galėtų

net arbūzų prekystalius. Kadangi jau buvote aplankę

GATVĖS GYVOS

turėjote lūkesčių, ką tikitės pamatyti Vilniuje? Ar jie

į dokumentavimą, bet ir į emocijas. Supratome, kad

buvo išpildyti, ar teko nusivilti?

dauguma veikiančių parduotuvių yra apsikabinusios mirgančiomis

švieslentėmis,

iškabomis,

lipdukais,

„Laikinai atidaryta. Vilnius. Atsisveikinimai“ projekto

dekoracijomis ir tapo „kičinėmis“. Žinoma, po kurio

atšaka, skirta apleistoms sostinės parduotuvėms, yra

laiko tai taps istoriniais kadrais, tačiau šiuo metu

šiek tiek kitokios koncepcijos nei „Laikinai atidaryta“

žiūrint į tokių parduotuvių fasadus kyla ironiškas

Marius ir Lina pabrėžia – gražūs dalykai slypi detalėse, reikia išmokti jautriai stebėti aplinką.

projektas. Vilniaus parduotuvių nuotraukų serijose

šypsnis, lengva pašaipa beskonybei. Nusprendėme,

galite pamatyti ne tik jau uždarytas įvairių mikrorajonų

kad nenorėtume savo projektu kelti tokių emocijų,

parduotuves, bet ir vietas ar objektus, kurie buvo

tad nutarėme įamžinti vietas, kažkada buvusias

apleisti, palikti ir dabar lyg stebi mus atsisveikindami.

kasdienybės dalimi, bet miestui augant tapusias

Tad, jei bendras „Laikinai atidaryta“ projektas lyg

pamirštomis.

koreliuoja

vaikystės

prisiminimais,

Vilniaus

fotografijos kalba apie laiką, kai atsisveikiname su

Lietuvos kaimų parduotuves aplankėte. Gimtojo

vaikyste – taip simboliškai ir mažosios parduotuvės

Vilniaus – taip pat. Kas toliau? Ar ketinate vystyti šią

atsisveikina su augančiu miestu.

temą ir ateityje?

Kadangi abu esame vilniečiai, projekto idėja ir kilo iš

Tiek

to, ką matome kasdien, o karantinas suteikė progą

įamžinimas,

tai, kas šalia, įamžinti. Buvo įvairių svarstymų, ar

projektai nėra pabaigti. Tai tęstiniai projektai, kuriuos

tebeveikiančias mažas parduotuves pirmuosiuose

pildome pasitaikius progai išvažiuoti ar esant tinkamai

daugiabučių aukštuose, ar mažuose nameliuose irgi

atmosferai

reikėtų įamžinti. Tačiau projektas orientuotas ne vien

Kultūros tarybos projekto finansavimui parduotuvių

mažų

miestelių tiek

Vilniaus

įamžinti

kaimelių parduotuvių

kadrą.

Žinoma,

parduotuvių įamžinimo

pasibaigus

GATVĖS GYVOS

Visas

parduotuves, kad ir kurioje Lietuvos dalyje jos būtų,

jungia tam tikri atsikartojantys motyvai –

gandralizdžiai,

dviračiai, priremti prie parduotuvės, šmirinėjantys šuneliai bei

metalinis užrašas PARDUOTUVĖ.

įamžinimo

apimtys

važinėjant

Lietuvą sumažėjo, tačiau esant progai visada

sustojame

įamžinti

senos

kaimo ar miestelio parduotuvės, nes tikime, kad šis projektas svarbus ne vien

šiandienėse

aktualijose,

bet

reikšmingas ir ateityje kaip istorinio laiko įamžinimas.

Visas

projekto

nuotraukas

galima

pamatyti puslapyje laikinaiatidaryta.lt Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

GATVĖS GYVOS

KAS, JEI NE MES? KAMARIŠKIŲ DVARO AVANTIŪRA Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė

Lietuvoje aš (tikriausiai ir jūs) esu aplankiusi ne vieną griūvantį, apleistą dvarą. Vaizdas dažniausiai panašus – įgriuvusios grindys ir lubos, skilusios kažkada tipine žals-

va sovietine spalva perdažytos sienos, krūvos šiukšlių... Tačiau aplink vis tiek sklan-

do nepaaiškinamas orumo, istorijos, grožio jausmas. Pasivaikštai, sėdi į automobilį ir važiuoji namo, šiek tiek lydimas širdgėlos. Juk kažką pakeisti ne tavo valioje. Bet ar

tikrai? Kamariškių dvaro istorija yra ryškus įrodymas, kad valstybei delsiant asmeninės žmonių pastangos gali išsaugoti mūsų kultūros paveldą. „O kas, jei ne mes?“ – sako apleistą dvarą Zarasų rajone įsigiję Arūnas ir Monika. Beveik prieš 10-metį įkūrę

„Inovatorių slėnį“ Antalieptės miestelyje, jie toliau tęsia periferijos kultūros paveldo gaivinimą. Be didelių investicijų – su žmonių pagalba, kaip patys sako, džiazuodami.

GATVĖS GYVOS

Radome dvarą, kuris jau 30 metų stovėjo be stogo. Buvo

vagiamos plytos, ardomi pastatai, aplink pilamos

šiukšlės... Toks pat požiūris buvo ir į

istorijos rinkimą. Istorija niekam

nebuvo įdomi, jos visai nebuvo.

tai buvo labiau pajuokavimai nei rimti planai. Arvydo Veikšros nuotr.

Kamariškes Arūnas šiek tiek žinojo. Ir viskas sutapo – vieną dieną tiesiog paskambino Zarasų rajono

Arūnai, Monika, kaip viskas prasidėjo? Įsigyti

savivaldybė ir pasiūlė įsigyti dvarą. Ilgą laiką vyko

apleistą dvarą viduryje niekur – skamba kaip

aukcionas, niekas jo nepirko, kaina krito, apskritai

nemenka avantiūra.

buvo baiminamasi, kad įsigys kažkas, turintis blogų interesų. Tuo metu gyvenome Antalieptėje,

Monika: čia ir buvo avantiūra! Jei žinotum, kas tavęs

nuvažiavome prie dvaro į visišką kemsyną, apėjome,

laukia, gal ir geriau pagalvotum... Bet aš nemanau, kad

apžiūrėjome... Ir daugiau nelabai reikėjo kalbėtis.

nedarytume.

Tokios vietos turi savitą aurą, daug sukaupto gėrio.

Kai keliaudavome susitikti su projektų partneriais į Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, be galo žavėjo, kaip paveldas tvarkomas tose šalyse. Kuo gali pavirsti bažnyčios, kai nebėra tikinčiųjų bendruomenės, kaip transformuojami kiti objektai. Jau kurį laiką mūsų galvoje sukosi mintis įsigyti ir vystyti dvarą. Galvojome apie kitą, esantį netoliese, Rokiškio rajone. Deja, jis mums buvo gerokai per brangus, todėl

Supratome, kad reikia. O kas, jei ne mes? Turi būti gana pakvaišęs, kad tai darytum. Tuomet ten net nebuvo telefono ryšio. Mums tai atrodė privalumas. Kamariškes iškart matėme kaip erdvę, į kurią gali pabėgti – visiškas vienkiemis poilsiui, kūrybai. Arūnas:

prikėlinėdamas

dvarą,

istorinę

vietą,

kartu dideliu spinduliu darai teigiamą poveikį. Jau šiandien Kamariškių dvaras toje apylinkėje yra vienas labiausiai aptarinėjamų dalykų. Kaimelių

Kamariškių dvaras 1991 metais. Arūno Paslaičio nuotr., Lietuvos

Žinau, jog dvarą perėmėte be jokios išlikusios

nacionalinis muziejus.

istorijos, kad ir kaip tai būtų keista ir apmaudu. Kaip sekėsi surinkti istorinę medžiagą?

širdis ir yra paveldo objektai, nes jie atskleidžia seną

Arūnas: atvykę radome dvarą, kuris jau 30 metų

istoriją. Mes esame tokie, nes buvo ši istorija.

stovėjo be stogo. Buvo vagiamos plytos, ardomi

Manau, kad periferijoje griūvant dvarui griūva ir vietos

buvo ir į istorijos rinkimą. Istorija niekam nebuvo įdomi,

gyventojų moralinės vertybės, griūva identitetas.

jos visai nebuvo.

Kai dvaras keliasi, vėl ateina viltis, domėjimasis savo šaknimis. Tad atstatydami dvarą mes atstatome ne tik

pastatai, aplink pilamos šiukšlės... Toks pat požiūris

Monika: kai nusipirkome dvarą, gavome ploną gal

sienas, tačiau ir apylinkės žmonių identitetą.

20 lapų bylutę, paprasto buto dokumentai būna

Todėl man tikrai sunku suprasti, kodėl Lietuvoje šiais

dvaro teritoriją buvo sunku nustatyti. Bandant surinkti

gerais ekonomikos laikais su visa derama demokratija

medžiagą mus tikrai nuvylė muziejai.

mes vis dar turime tiek daug apleistų kultūros paveldo vietų. Kodėl mes sugebame statyti brangiai kainuojančius naujus pastatus, bet neinvestuojame į kultūros paveldą, kuris tikrai nėra tik plytos ir sienos.

didesnės apimties. Jokių brėžinių, jokios istorijos... Net

Arūnas: šios institucijos yra atsakingos kaupti žinias apie kraštą, daryti tyrimus. O mums teko net muziejaus įstatus susirasti ir parodyti jiems, kad pagrįstai

prašome informacijos.

Arūnas: savo veiklose dažnai neturime pinigų, bet vis

Monika: tačiau tikrai džiaugiamės savo savanoriais

tiek kažkaip išsisukame. Tad ir šį sykį galvojome – na, kaip nors, žmonių paprašysime, patys daug ką galime

istorikais. Jie labai pamėgo dvarą ir po trupinėlį rinko

pasidaryti... Taip ir pradėjome džiazuoti. Nuo pat

informaciją iš įvairiausių šaltinių, galiausiai tai atgulė

pradžių viską darėme atvirai – dvaro restauravimo

į istorinį tyrimą.

darbais dalijamės „Facebook“ paskyroje. Tai įkvepia

Arūnas: detalės dar bus pildomos, nes dėl pandemijos nepavyko

patekti

visus

norimus

nelietuviškus

archyvus. Įdomu tai, kad dvaras yra Kuršo teritorijos

žmones ir jie nori prisidėti. Monika: svarbu, kad visa „Inovatorių slėnio“ komanda „serga“ už Kamariškes, aukoja papildomas darbo

palikimas. Istorija daug ką paaiškina, pavyzdžiui, kaip

valandas, sutinka į dvarą nukreipti uždirbtas lėšas.

kaime atsirado sentikių.

Kiekvienas supranta, kad šiai vietai jų reikia dabar,

Nesate

didelis

investuotojas,

neturite

didelių

lėšų dvaro restauravimo darbams. Visgi iki šiol atlikote nemažai darbų – vienas dvaro flygelis jau apsaugotas, su stogu, durimis. Kaip jums tai pavyksta?

situacija tokia, kad laukti negalima. Mums labai gelbsti tai, kad turime savo meistrų komandą, dirbančią Antalieptėje. Atsiranda fantastiškų įmonių, kurios ima ir padovanoja stogą ar padaro brėžinius. Tokie dalykai labai daug kainuoja. Tikrai yra daug gerų žmonių, kurie prisideda aukodami.

Vienas dvaro flygelis jau apsaugotas, naujai uždengtas stogas, įrengtos durys. Asmeninio archyvo nuotr. Ir tai labai svarbu ne dėl pačios sumos, o dėl jų palaikymo – kai supranti, kad esi ne vienas, jauti, kad vis didesniam ratui tai rūpi. Žmonės savanoriškai atvyksta į talkas, per kurias daug ką galima nuveikti. Taip ir judame į priekį. Kokius didžiausius iššūkius įvardytumėte dvaro prikėlimo procese? Arūnas: be abejo, visos techninės dokumentacijos yra didelis iššūkis. Monika: apskritai visa Kultūros paveldo politika. Ne žmonės, kurie neretai nuoširdžiai konsultuoja, o patys įstatymai yra klampūs.

laukti,

kol

visiems atvira lėto gyvenimo, kūrybos erdve. Asmeninio archyvo nuotr.

Arūnas: kitas svarbus dalykas – pastatų būklė. Negalime

Arūnas ir Monika siekia, jog ateityje dvaras taptų

pritrauksime

investicijų.

Dvaras kiekvieną dieną griūva. Reikia daryti greitus sprendimus, o ne laukti visų sutvarkytų dokumentų,

Monika: dar iki galo nėra aišku, kaip viskas atrodys. Tačiau

nuo

pat

pradžių

vadovaujamės

dviem

principais. Pirmiausia – sukurti kultūros paveldo erdvę,

kurie bus puikūs, bet tuomet nebus ką saugoti.

kurią žmonės galėtų patirti. Tai tikrai nebus muziejus,

Iššūkis yra ir dvaro aplinka, parkas. Mūsų partneriai

nevaržomai būti. Antra – sukurti lėto gyvenimo

norime, kad tai būtų atvira, kad žmonės galėtų čia

gamtininkai čia rado nykstančių rūšių, tad parką projektuojame taip, kad jos būtų išsaugotos. Nekirsime medžių,

nesodinsime

naujų

augalų,

atkursime

tvenkinių sistemą. Iššūkiu galėčiau įvardyti ir bebrą, kuris toliau graužia medžius!

paveldą

bendruomenės

padiktuoja pati dvaro vietovė. Pabėgimą matome per kultūros paveldą, gamtą ir kūrybą. Norime paversti tai lanksčia poilsio erdve – nebūtinai atvykusius turi pasitikti baltai apsirengęs jogos treneris. Galbūt tau tiesiog reikia laiko ramiai paskaityti, nes įprastai sunku

Arūnas kartą yra minėjęs, kad regione prikeliant kultūros

erdvę, kur žmogus gali nuo visko pabėgti, atitrūkti. Tai

požiūrį

reikia

pakeisti iš griovėjos į kūrėją. Kaip sekėsi šiuo atveju,

susikaupti, o gal paprasčiausiai nori gerai išsimiegoti. Arūnas: taip pat įsivaizduojame dvarą kaip erdvę

koks aplinkinių žmonių požiūris į jūsų veiklą dvare?

kultūros ir meno kūrėjams, kur jie galėtų atvykti ir nuo

Monika: kai pradėjome važinėti į dvarą, kaimelyje į mus

ir vietos bendruomenei atnešti aukštesnio lygio kultūrą.

vis atsisukdavo – kažkokia nematyta mašina. Anksčiau ten niekas nevažiuodavo, nebent šiukšlių išpilti. Vėliau mašinų tik daugėjo, atvykę savaitgaliais vis ką nors

visko atitrūkti, užsiimti kūryba. Kartu tai būtų galimybė

Monika: dar šiemet turime planų dvaro erdvėse, kur

išties

likę

tik

griuvėsiai,

įrengti

glamping’ą

sutinkame, žmonės atvyksta tiesiog pažiūrėti, pabūti.

(stovyklavietė su patogumais – red. past.). Norėtume

Anksčiau tai buvo kolūkio pastatas, kurį galėjai išvogti.

Taip sukurtume galimybę atvykusiems žmonėms

Dabar tvarkydami dvarą mes paliekame įvairius

apsigyventi.

įrankius, priemones – niekas nėra dingę. Vadinasi, požiūris tikrai keičiasi. Priešiškumo šiuo metu nėra. Stengiamės bendrauti su žmonėmis ir parodyti, kokia

integruoti stiklinius kubus, kurie būtų lyg kambariai.

Prisidėti

prie

dvaro

restauravimo

darbų

gali

kiekvienas. Sekite „Facebook“ profilį „Kamariškių

nauda iš viso to bus jiems patiems.

dvaras“ – paaukokite, atvykite į būsimas talkas.

Kokia jūsų Kamariškių dvaro ateities vizija?

prisidėti prie profesionalių tvarkymo darbų, dvaro

Jei esate specialistai, galintys vienu ar kitu būdu komanda mielai lauks jūsų žinutės.

GATVĖS GYVOS

PANEVĖŽYS. TEATRO SCENOS VERTA ISTORIJA Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė

Šiais metais startavo mobili „Gatvės gyvos“ programėlė – audiogidas kelionėms po

Lietuvą. Maršrutus programėlei kuria bei įgarsina įvairiuose miestuose ir miesteliuo-

se gyvenantys ar čia užaugę gidai. Tad kiekvienoje vietovėje jus pasitiks skirtingas balsas, o greta istorinių faktų – ir šiek tiek asmeniškų žinių bei patirčių. Tarp pirmųjų programėlės garsinių pasivaikščiojimų – Panevėžys. Kelionę po savo vaikystės mies-

tą parengė gidė Ieva Bartaševičiūtė, nepamiršdama pieno kokteilių ir mėgstamiausios bibliotekos.

GATVĖS GYVOS

Ieva,

esi

kilusi

iš

Panevėžio.

Koks

jis

Tavo

prisiminimuose? Tiesą sakant, užaugau mažame kaimelyje 8 km už Panevėžio. Tad, kai buvau mažesnė, išvyka į miestą visada būdavo ypatinga proga. Labai gerai prisimenu, kaip su mama stovėjau prie Lėlių teatro bilietų kasos. Mat šalia jos stovėjo stiklinis kupolas, kuriame sukosi magiškos scenos su raganos nameliu ir gražia princese. Tokio stebuklo tuomet dar nebuvau mačiusi. Nors, tiesą pasakius, net ir praėjus daugeliui metų ir pakeliavus po Europą kito tokio stebuklo vis dar nemačiau... Paaugusi į Panevėžį keliaudavau jau penkias dienas per savaitę, nes pradėjau lankyti vidurinę mokyklą. Masiulio

knygynas,

Šaltinėlio

biblioteka

(pačios

kiečiausios bibliotekininkės dirba ten!), Laisvės aikštė,

Gidę Ievą rengiant maršrutą labiausiai nustebino daugiakultūrė Panevėžio praeitis.

Pieno baras ir Bandelių rojus – visos vietelės sulaukdavo mano dėmesio, kol galiausiai nukulniuodavau nuo

Audiogido maršrute klausytojams ne tik pristatai

mokyklos iki stotyje manęs laukiančio

miesto istoriją, vietinius nutikimus ir pasakojimus,

autobuso.

tačiau kvieti ir paragauti įdomių vietinių skanėstų.

Kokį

įdomiausią

faktą

sužinojai

rengdama Panevėžio maršrutą?

Ko Panevėžyje reikėtų nepraleisti gastronomines patirtis mėgstantiems turistams? Žinoma,

kad

Čičinsko

kepsnio.

Manau,

kad

šis

Dėliodama šio audiogido maršrutą

patiekalas puikiai atspindi panevėžiečio būdą – tik

pakviečiau visus pasivaikščioti tomis

pradėjęs bendrauti turi pralaužti gana kietą plutą.

Panevėžio gatvėmis, kurias geriausiai žinojau

vaikščiojau.

kuriomis Visgi

daugiausia

pradėjusi

rinkti

Panevėžys nėra laikomas „turistiniu“ miestu. Visgi kodėl vertėtų čia atvykti? Kuo šis miestas unikalus?

informaciją supratau, kad visiškai nepažįstu Aukštaitijos sostinės! Turbūt

Manau, jog Panevėžio išskirtinumą ir daugialypiškumą

tai yra daugelio mūsų problema, juk

išduoda faktas, kad šiame mieste vienas šalia kito

esame šventai įsitikinę, kad viską ir

gyvuoja ne vienas ir ne du, o net keturi teatrai! Jų

taip žinome apie savo gatvę, rajoną

rengiami festivaliai kasmet sutraukia šimtus scenos

ar miestą. Galiu drąsiai teigti, kad

meno gerbėjų.

rengdama šį maršrutą įsimylėjau Panevėžį.

Tačiau,

Dėl įdomiausio fakto – mane išties

nekantrauju

nustebino daugiakultūrė Panevėžio

audiogido

praeitis. Juk augau įsitikinusi, kad

bus papasakota apie Panevėžio

Panevėžys yra ir buvo lietuviškiausias

pramonės istoriją.

šalies miestas! O Panevėžio Ješivos istorija mane paliko be žado. Tikrai nemaniau, kad Panevėžio vardas yra taip plačiai žinomas ir siejamas su prestižine žydų mokslo institucija.

tikiu,

išgarsės

greitu

savo

metu

industriniu parengti

maršrutą,

Nemokamą

„Gatvės

programėlę

galite

Panevėžys paveldu.

antrąjį kuriame

gyvos“ atsisiųsti

„Google Play“ ir „App Store“ parduotuvėse.

labiausiai

Išties

labai

GATVĖS GYVOS

MIESTO PAŽINIMAS, SUPAKUOTAS DĖŽUTĖJE Kartu su vaikais atveriate dėžutę, o joje keisčiausi, rodos, vienas su kitu niekaip nesusiję

daiktai. Randate ir nedidelę knygelę. Pirmame jos puslapyje – instrukcija. Pasirodo, turite viską

pasiimti ir keliauti į senamiestį. Panašu, kad šeimos laukia nuotykis!

Štai toks scenarijus radosi „Gatvės gyvos vaikams“ komandai, kai karantino laikotarpiu visas kultūros sektorius skubiai ieškojo sprendimų, kaip savo paslaugas pritaikyti esamai situacijai. Vienos iš pagrindinių mūsų vertybių – gyvas miesto istorijos pažinimas ir turiningai praleistas laikas visai šeimai – atrodė, bus visai uždarytos viruso gniaužtų. Viskas virto ekranais, virtualiomis patirtimis. Tačiau mes likome ištikimi fizinėms patirtims, mąstėme apie galimybę pamatyti, paliesti, paragauti, pamatuoti... miesto istoriją ir tai daryti saugiai tik su savo šeima. Pasirodo, kartais chaosas suteikia naujų galimybių – individualiems šeimos pasivaikščiojimams sumanyta patirčių dėžutė su orientaciniu žaidimu sulaukė puikių atsiliepimų ir tęsia savo misiją virusui vis labiau atsitraukiant. Paragauti karalienės Bonos Sforzos uogų, pamatuoti gynybinės sienos plotį ar kompasu nustatyti Radvilos Našlaitėlio kelionių kryptį – kad ir kaip mažieji būtų pripratę prie virtualaus pasaulio, fiziniai daiktai, kaip žaidimo priemonės, sukelia daug smalsumo ir padeda atrasti bei įsiminti istoriją patiems įsitraukiant į miesto tyrinėjimus. Mūsų supakuotos žaidimų dėžutės neretai tampa dovana smalsiems šeimos draugams arba palengvina mamai ir tėčiui gimtadienio šventės užduotį. O gal nereikia laukti jokios progos ir tiesiog įprastą savaitgalį leistis su vaikais į įtraukiančią senamiesčio pažinimo kelionę? Žaidimo dėžutę rasite gatvesgyvos.lt/kioskelis

GATVĖS GYVOS

Vasaros dienos stovyklos vaikams Kultūros edukacija per gyvas patirtis! KŪRYBIŠKOS EKSKURSIJOS ĮVAIRŪS EDUKACINIAI UŽSIĖMIMAI, DIRBTUVĖS SUSITIKIMAI SU KULTŪROS, MENO KŪRĖJAIS Keturios skirtingos programos ikimokyklinukams ir pradinukams.

Visą vasarą, Vilniaus senamiestyje! PLATESNĖ INFORMACIJA IR REGISTRACIJA ČIA