NR. 4
Dviračiu per miestų istorijas
Paveldo maratonas Čiulų dvare
Menas buvusių gamyklų languose
„Gatvės gyvos“ nuo 2015 m. kviečia vilniečius ir miesto svečius į ekskursijas originaliais maršrutais,
suteikiančiais galimybę pažinti miesto erdves už
įprasto turistinio tako ribų. Esame gidų komanda, rengianti ekskursijas ne tik senamiestyje ar istoriniuose priemiesčiuose, tačiau ir atokesniuose periferijos rajonuose, nagrinėjanti temas nuo viduramžių istorijos iki sovietmečio pramonės. Į
paveldo tyrinėjimus įtraukiame ir vaikus rengdami specialiai jiems pritaikytas ekskursijas ir dienos
stovyklas. Šis žurnalas – tai mūsų pasakojimai, kuriuos atrandame kasdien tyrinėdami mus
supančią aplinką. Siekiame, jog „Gatvės gyvos“ taptų platforma gyventojų dialogui istorijos, kultūros
klausimais,
skatintų
domėjimąsi
sąmoningą požiūrį į įvairialypį paveldą. Norėtumėte
Susisiekime!
žurnalui
pasiūlyti
savo
ir
temą?
Redaktorė: Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė Dizainerė: Anaida Simonian Viršelis: Artūro Žuko nuotr., Kaišiadorių geležinkelio stoties vandens bokštas. Leidėjas: VšĮ „Gatvės gyvos“ Bendradarbiavimas ir reklama: info@gatvesgyvos.lt gatvesgyvos www.gatvesgyvos.lt ISSN 2669-2066 Tiražas 2000 egz. (platinamas nemokamai) Visos teisės saugomos. Leidinio turinį draudžiama kopijuoti, atkurti ar kaip kitaip platinti be raštiško VšĮ „Gatvės gyvos“ sutikimo.
Projektui „Nykstantis ir atgimstantis: kultūros paveldas šiuolaikinio žmogaus rankose“ skirta 5000 eurų.
Žurnalo rengimui stipendiją skyrė
PAVELDO PASAKOJIMAI, ĮKVEPIANTYS TYRINĖTI IR IŠSAUGOTI.
4
PAVELDO MARATONAS Naujų šeimininkų ryžtas prikelti medinį Čiulų dvarą.
12
DVIEM RATAIS PER ISTORIJAS Dviračiu po Kaišiadoris ir Telšius.
16
PAGAVĘ SAULĖS SPINDULIUS Vitražų (iš)likimas industrinėje architektūroje.
28
KASKART KITOKS ŽAIDIMAS Kintantis Naujamiesčio veidas orientaciniame žaidime.
32
VILNIUS BENT AKIMIRKAI LEIS SUSTOTI Stebėjimo praktikos pradžiamokslis VU kieme.
36
ĮSIMINTINIAUSIOS KULTŪROS PATIRTYS STOVYKLOSE „Gatvės gyvos vaikams“ vadovės įkvėpimai.
PAVELDO MARATONAS Ieva Bartaševičiūtė Artūro Žuko nuotr.
Molėtai,
Mindūnai,
Stirniai…
Mintyse
vardiju puikiai žinomą kelią į Labanorą. Pastaraisiais metais šiuo važiuoti teko ne kartą. Tačiau Čiulų kaimas su vos keliomis
įprastomis
lietuviškam
kraštovaizdžiui
sodybomis
nesužadindavo.
Juk
smalsumo
priešakyje
dar
laukia tiek įdomybių! Ir vis dėlto vieną
apniukusį vasario rytą mano kelias vedė
būtent čia, kur manęs jau laukė mažai kam žinomo Čiulų dvaro šeimininkai Aistis ir Elena Šimaičiai.
6
GATVĖS GYVOS
Su dvaro istorijos vingiais jau buvau susipažinusi –
Lietuvoje! Ar žymi literatė kada nors lankėsi šiose
Aistis atsiuntė kultūros paveldo specialistų parengtą
apylinkėse, pasakyti sunku. Tačiau 1818 metų Čiulų
istorinį tyrimą. Pasirodo, net keletą šimtmečių Čiulai
palivarko pardavimo sutartis sudaryta būtent Sofijos ir
buvo vienas iš Molėtų dvaro viensėdžių. XVIII amžiaus
jos vyro Oktavijaus vardu. Naujasis savininkas, Rusijos
pabaigoje šias žemes, taip pat ir Čiulus su juose
armijos majoras Martynas Jasinskis čia suformavo
gyvenančiais valdiniais Imperatorius Pavlas I atidavė
atskirą dvarą. Vėliau valda parduota kariuomenės
prancūzų kilmės didikų Šuazel-Gufje šeimai. Taip,
gydytojui, medicinos daktarui, Valstybės komiteto
tai pačiai šeimai, į kurią galiausiai atitekėjo Sofija
nariui, valstybės patarėjui Jonui Pavstanskiui. Kartu
Tyzenhauzaitė – pirmoji moteris rašytoja istorinėje
su žmona Evelina jis pastatė iki mūsų dienų išlikusį
GATVĖS GYVOS
7
gyvenamą namą, kitus ūkinius pastatus ir įveisė sodą-
pastatyta silikatinių plytų karvidė. Ir nors paskelbus
parką. Tad pravažiavusi Mindūnus jau nekantravau
nepriklausomybę dvaras buvo grąžintas Pavstanskių
išvysti rąstinį klojimą ir už jo, ant kalnelio, stūksantį
palikuonims, gyvenamasis namas ir toliau nyko.
medinį ponų namą. Kol prieš penkerius metus naują Čiulų dvaro istorijos Vis dėlto pastarieji aštuoniasdešimt metų dvarui nebuvo
palankūs.
Sovietmečiu
puslapį nusprendė atversti Aistis ir Elena.
nacionalizuotame
ponų name perplanuotos erdvės, sunaikinta dalis
„Na, mes galime per savaitę nuspręsti nusipirkti dvarą“,
sienų ir dekoro, įkurta kino salė. O parko pakraštyje
– šypsosi Elena. Aistis jai pritaria: „Man atrodo, jei ilgiau
Nuėmus ponų namo apkalą paaiškėjo, kad dalis medinių konstrukcijų yra visiškai sutruniję. Artimiausiu metu visas pastatas bus keliamas domkratais ir supuvę rąstai keičiami naujais.
galvosi, tai ir nenusipirksi.“ Skelbimą apie parduodamą
Sustojusi teiraujuosi apie šalia namo išdygusį naujų
Čiulų dvarą jie rado internete. Važiuodami pro šalį,
rąstų statinį. „Viskas, kas yra sutrūniję namo viduje,
daug nesitikėdami, nusprendė stabtelėti ir apsižvalgyti.
čia yra atkurta“, – rodo Aistis. „Maždaug keturi rąstų
„Bridome per pievą, kuri buvo virš galvos. Čia nesimatė
vainikai visu perimetru ir kelios jau supuvusios sienos.
nieko, buvo viskas užaugę!“ – prisimena Aistis.
Dvarą pakelsime su domkratais ir šią atstatytą dalį pakišime po apačia.“ Pora tikisi, kad šią didelio tikslumo
Tačiau porai patiko, kad dvaras stovi senovinių
ir kruopštumo reikalaujančią operaciją pavyks atlikti
medžių paunksmėje, teritorija priklauso Labanoro
dar šią vasarą.
regioniniam parkui. „Čia atklysta nemažai gyvūnų, tiesa, pirkdami mes to dar nežinojome. Daug ko iš
Tačiau medinis ponų namas nėra vienintelis projektas,
pradžių nežinojome. Tuo metu galvojome, kad dvarą
reikalaujantis šeimininkų dėmesio. Artimiausiu metu
atkurti bus paprasčiau“, – sako Elena.
pora tikisi naujam gyvenimui prikelti senąjį kluoną: „Ten
Įspūdingoje kluono erdvėje ilgainiui įsikurs muziejus. Tačiau smalsuolių žvilgsnį trauks ne tik ekskpozicija, bet ir senovinė pėdinė stogo konstrukcija.
galvojame padaryti muziejų. Viduje gana įspūdinga
pat atremtas ir šiomis lentelėmis apkaltas rėmas. „Mes
erdvė.“ Taip pat prasidėjo ir parko tvarkybos darbai.
eksperimentuodami bandėme atkurti originalią stogo
Šeimininkai šypteli: „Trejų metų projektą pakeitėme į
dangą, nes Lietuvoje niekas jos rankomis nebegamina.“
dvidešimties.“ Vos išgirdusi šiuos žodžius prisiminiau
Ir nors visi bandė atkalbėti, jauna šeima nusprendė net
architektūros
500 kvadratinių metrų ploto stogą dengti būtent taip.
istoriko
dr.
Mariaus
Daraškevičiaus
išsakytą palyginimą – „sprinteriai paveldo nesirenka, renkasi tik maratonininkai.“
Įdomu, kuris iš numatytų projektų šiame tvarkybos darbų etape kelia daugiausia iššūkių? „Tokiam dvarui
Tarsi patvirtindamas mano mintis, Aistis toliau rodo
suprojektuoti ir gauti statybos leidimus yra daug
suolą, skirtą drožti medinėms čerpėms – gontams. Čia
atskirų projektinių dalių. Tai ir architektūra, ką visi
10
GATVĖS GYVOS
mato, bet tada yra vandentiekis, elektra, automatika,
tyrėjai rado gana daug mėlynos spalvos. „Seniau buvo
signalizacija,
sunku išgauti mėlyną spalvą ir ji buvo brangi. Taigi
gaisrosauga,
konstrukcijų
dalis,
žaibosauga“, – vardija Aistis.
norint parodyti dvaro statusą reikėjo viską išdažyti mėlynai. Pasinaudoję polichrominių tyrimų radiniais
„Ir jos visos turi būti sukomplektuotos, visoms joms
bandysime atkurti autentiškas spalvas.“ Pavyko atkurti
atlikta ekspertizė! Tačiau kiekvieną dalį daro skirtingas
ir pilkšvai melsvą namo eksterjero spalvą. Pasak Aisčio,
architektas. Tad organizacinio darbo norint parengti
tai buvo gana populiarus medinių dvarų atspalvis, jį
projektą yra labai daug.“
galima išvysti ir ant Paberžės dvaro apkalo.
Vien klausantis man pradeda suktis galva! Teiraujuosi,
Šeimininkai prisimena, kad ne ką mažiau nudžiugino ir
ar šeimininkams nepasidarė baisu, kai suprato, kiek
atradimai dvaro parke. Nušienavus žolę ir apgenėjus
reikalų jų laukia? Ar nesinori nuleisti rankų? „Kiekviena
krūmokšnius išryškėjo kadaise Pavstanskių sodintos
stadija yra savaip žavi. Kai pasistumiame į priekį,
augalų ir medžių kompozicijos: „Dvi liepos ir ąžuolas
pamatome kitą žingsnį ir judame toliau“, – dalijasi Elena.
aplinkui apsodinti alyvų krūmų žiedu, o toliau –
O kaipgi paveldosauginiai tyrimai? Tikrai maniau, kad
baltauogės meškytės, nes čia buvo perėjimas į
ne statybų projektavimas, o būtent jie kels daugiausia
arklides“, – rodo pora. Atskleisti senojo sodo paslaptis
sunkumų. Aistis šypteli: „Tyrimai yra malonioji projekto
padėjo atvykę istorinių parkų priežiūros specialistai.
dalis. Jų metu turbūt daugiausia visko ir išmokome.
Tiesa, didžiausias parko lobis – prie pagrindinio kelio
O ir Kultūros paveldo departamento darbuotojai yra
į Labanorą vešantis tuopynas, kuriame ilgus metus
labai geranoriški, visada stengiasi padėti.“
slėpėsi dvi įspūdingo storio tuopos. Aistis ir Elena
Tad kokios naujai atrastos vertingosios savybės labiausiai
nustebino
ir
kokius
lobius
slepia
šio
medinio dvaro sienos? Pasak Elenos, buvo smagu atlikti
polichrominius
tyrimus,
aptikti
tarpeliuose
pasislėpusių originalių dažų juostelių. Dvaro interjere
čia norėtų įrengti takelius, kad pro šalį važiuojantys poilsiautojai galėtų pasivaikščioti iki pat istorinio tvenkinio.
Išsaugoti
senovinius
parko
reliktus
ir
pritaikyti juos šiuolaikiniams poreikiams porai padeda kraštovaizdžio architektė.
GATVĖS GYVOS
11
Nors pastarieji 80 metų Čiulų dvarui nebuvo palankūs, tačiau ponų namą tebepuošia originalūs XIX a. pabaigos medinei architektūrai būdingi kiaurapjūviai ornamentai. Medinio apkalo tarpeliuose ir plyšeliuose tyrėjai atrado pasislėpusių originalių dažų juostelių. Tad Aistis ir Elena galės atkurti originalią dvaro eksterjero spalvą.
Bet žmones į Čiulus trauktų ne tik gamtos paminklai.
galima susiplanuoti tvarkybos etapus ir pamažu juos
Juk kluone turi atsirasti muziejus! Kokios istorijos ir
atlikti. „Tad aš tikrai rekomenduočiau įsivertinti, kaip
legendos bus pasakojamos čia? Kaip ir kiekvienam
atrodo kiti treji metai“, – pabrėžia vaikinas. Tačiau,
rimtam dvarui priklauso – apylinkėse sklinda legendos
kaip pastebi Elena, surasti tokios geros būklės dvarelį,
apie
kuriam visai nereikėtų kapitalinio remonto, sudėtinga.
kadaise
Tramio
ežere
Pavstanskių
slėptus
lobius. Tačiau šeimininkus labiau intriguoja istorijos
Jeigu
apie
prancūzmečiu
Molėtų
dvare
avarinės
būklės
likvidavimo
darbai
jūsų
apsistojusius
negąsdina ir jau radote savo svajonių dvarą, tuomet
Napoleono armijos karius. Netoliese esančias senas
pasisamdykite projektų vadovą! Jis jums ir padės
kapinaites vietiniai dar ir dabar vadina Prancūzkapiais.
suvaldyti visas projektines dalis ir būtinas ekspertizes.
Galbūt Čiulai galėtų tapti „Napoleono kelio“ dalimi? Prieš kelerius metus sertifikuotas Kultūros kelias
Apžiūrėję tuopas ir klojimą sukame atgal prie medinio
jau nusidriekė per trylika valstybių ir daugiau nei
ponų dvaro. Iš už debesų pasirodžiusi saulė tarsi
šešiasdešimt miestų, tačiau Lietuvoje jo atšakų dar
pritaria, kad Čiuluose viskas dar prieš akis. Tad tvirtai
neatsirado. Tiesa, pirmiausia Aistis su Elena norėtų
sau pažadu ir vėl čia apsilankyti. Molėtai, Mindūnai,
rasti specialistą, kuris padėtų parengti ekspoziciją.
Čiulai, Stirniai…
Smagu girdėti, kad kiekviename naujame etape pora pirmiausia konsultuojasi su savo srities ekspertais. Tai man suteikia vilties, kad kada nors Čiulų dvaras taps pavyzdžiu, kaip reikia atgaivinti senuosius Lietuvos dvarus. Tad ką galėtų patarti Aistis ir Elena būsimiems dvarų šeimininkams? Svarbiausia, pasak Aisčio, įvertinti išlikusią pastato konstrukciją. Jei ji tvarkinga, tuomet
12
GATVĖS GYVOS
DVIEM RATAIS PER ISTORIJAS
Albertas Kazlauskas
GATVĖS GYVOS
13
Žiema atsitraukė. Garaže ar balkone dulkantis dviratis vis primena: „Ei, aš esu čia!“ Siūlau griebti „Gatvės gyvos“ programėlę ir riedėti kliaujantis mūsų audiogido pasakojimais. Esu tikras, kad tai – nuostabi patirtis. Retkarčiais rengiame ekskursijas dviračiais ir su gyvu gidu, tačiau šis grupinis keliavimo būdas turi tam tikrą specifiką
– pėsčiomis visi einame daugmaž tuo pačiu tempu, o dviračiu jau tenka derintis prie kiekvieno fizinių pajėgumų. O juk vienas nori minti greičiau, kitas – lėčiau... Tad
savarankiškas keliavimas turi aibę privalumų. Antrajame mūsų žurnalo numeryje jau pristačiau Dzūkijos girių magija alsuojantį maršrutą po šio regiono etnografinius
kaimus. O dabar, pavasarį, kol dar nėra taip nepakeliamai karšta, kad norėtųsi pirmu taikymu šokti į vandenį, – turiu du urbanizuotose vietovėse parengtus pasiūlymus.
Kaišiadoryse keliautojus pasitinka šios geležinkelio stoties reikšmę liudijantis išraiškingas vandens bokštas, pastatytas 1883 metais. Artūro Žuko nuotr.
TARP VILNIAUS IR KAUNO Lekiant automagistrale Vilnius–Kaunas šmėsčioja gausybė ženklų su nuorodomis į šalia esančias gyvenvietes. Deja, dažnam keliautojui jos ir lieka tik kelio ženklais. O mano smalsumą sužadino Kaišiadorys ir jų apylinkės. Pats miestas puikiai pasiekiamas ne tik vairuojantiesiems automobilį, bet ir keliaujantiesiems traukiniais. O jei gali traukiniu, vadinasi, dviratį į vagoną ir pirmyn! Galbūt Kaišiadorys ir nepatenka
GATVĖS GYVOS
14
Pietvakarinėje Kaišiadorių dalyje gera stabtelėti – prie Girelės tvenkinių įrengtos poilsio zonos tiek aktyviam laisvalaikiui, tiek ramiam atokvėpiui. Artūro Žuko nuotr.
į lankytiniausias vietas, tačiau pasigilinus į miesto istoriją vaizdas kardinaliai keičiasi. Ar žinojote, kad šio miesto pavadinimas kilęs nuo totoriaus
Chašaidaro?
Maršrute
siūlau
aplankyti
Kaišiadorių dvarą, susijusį su ankstyvąja gyvenvietės istorija. Kaip svarbi geležinkelio kryžkelė, miestas gali pasigirti įspūdingu sudvejintu vandens bokštu, 1860 m. technikos paminklu – viaduku, svarbią vietą Lietuvos geležinkelių
istorijoje
užėmusia
traukinių
stotimi.
Lietuvos tarpukario politines realijas puikiai atspindi permaininga pagrindinių vietovės maldos namų statybos istorija. Kaišiadorys – mažiausias Lietuvos miestas, turintis Katedrą! Už šio statuso slypi daug įdomių detalių. Maršrutą
sudėliojau
objektų
„Pėrmėjē žmuonės bova žemaitē“ – pretenzingai skelbia prierašas ant vienos iš skulptūrų miesto turgaus aikštėje. Tai, žinoma, tik gardus pokštas, tačiau jis pakužda, kad Telšiams žavesio per akis. Devynios galybės didesnių ir mažesnių nuotaikingų skulptūrėlių su užrašais žemaičių kalba, skrupulingai prižiūrimi kultūriniai
paminklai
ir
sutvarkyta
Masčio
ežero
pakrantė įtikins, kad tai vienas labiausiai išgražėjusių Lietuvos miestų per pastaruosius keliolika metų. Telšius patogu pasiekti iš įvairių Lietuvos miestų: į šią geležinkelio stotį vyksta tiesioginiai traukiniai iš
taip,
kad
nereikėtų
dažnai
stoviniuoti, o verčiau pamatytumėte keletą dėmesio vertų
ŽEMAITIJOS SOSTINĖ
miesto
pakraščiuose
pralėktumėte ramiais, žaliais takais.
ar
tiesiog
Klaipėdos, Šiaulių, Kėdainių, Vilniaus ir kitų vietovių, esančių ruože Vilnius–Klaipėda. Tad kelionę ir siūlau pradėti nuo geležinkelio stoties.
GATVĖS GYVOS
15
Pasak legendos, žemaičius užaugino meškos, todėl Žemaitijos sostinėje jų apstu ant kiekvieno kampo. Masčio ežero pakrantės tiltelius dabina žaismingos skulptoriaus S. Grigučio meškutės. Jolantos Bružienės nuotr.
Tarpukariu susikūrus jaunai Lietuvos Respublikai tapo
su jame esančiu vandens telkiniu. Pasivaikščioti ar
keblu eksploatuoti kai kuriuos svarbius cariniais laikais
pavažinėti dviračiu čia labai malonu, pakeliui Vilniaus
nutiestus geležinkelio ruožus, atsirado naujų linijų
dailės akademijos Telšių fakulteto studentų skulptūrų
šalies viduje poreikis. Taigi 1924 m. pradėti tiesti bėgiai
parkelis, poilsinės rotondos, apžvalgos aikštelės ir
Kretinga–Telšiai–Kužiai, turėję su pasauliu sujungti ir
keletas kavinukių. O jeigu netyčia Jūsų nuotaika būtų
Žemaitijos sostinę. Ruožo atidarymas įvyko 1932 m.,
subjurusi (juk visko būna), ant tiltelių čia rangosi
o užrašas ant simbolinių vartų skelbė: „Per Žemaitiją į
fantastiškos Simono Grigučio sukurtos meškutės.
platųjį pasaulį.“ Šiandienis geležinkelio stoties pastatas
Tai išsidrėbusi, tai susigėdusi, tai žaidžianti – visos
išlaikė didžiąją dalį savo autentiškų formų, atkeliavusių
priverčia nusišypsoti.
dar iš 4-ojo dešimtmečio bei atspindinčių lietuviškojo tautinio modernizmo madas. Telšiuose
primygtinai
išsiskiriančią
originaliu
raginu
Nemokamoje „Gatvės gyvos“ audiogido programėlėje rasite ir
užsukti
dviaukščiu
į
Katedrą,
interjeru.
Toks
daugiau maršrutų, skirtų keliauti dviračiais, pėsčiomis ar automobiliu.
sprendimas buvo pritaikytas ne tiek dėl religinių, kiek
Programėlė nuolat pildoma!
dėl politinių poreikių – čia galėjo vykti ir žemaičių bajorų
Atsisiųskite ją „Google play“ ar
seimeliai. Bene smagiausia kelionės dalis bet kuriam
„App store“.
dviratininkui – tai Masčio ežero pakrantė. Telšiai viena iš retų vietų Lietuvoje, kur miestas darniai „bendrauja“
16
GATVĖS GYVOS
PAGAVĘ SAULĖS SPINDULIUS II DALIS, INDUSTRINĖ ARCHITEKTŪRA Irutė Tumaitė
Jau kuris laikas nagrinėdama sovietmečio interjerų temą prieinu prie išvados – reikėtų kurti Lietuvos monumentalios dailės raudonąją
knygą. Galbūt ji prisidėtų prie nykstančių praėjusio amžiaus meno kūrinių išsaugojimo. Viena iš rūšių, kurią įrašyčiau knygos puslapiuose, – vitražai, sukurti industrinėse erdvėse. Šie meno darbai pastaruosius dešimtmečius sparčiai naikinami.
GATVĖS GYVOS
17
Martyno Plepio nuotr.
GATVĖS GYVOS
18
Nykstanti rūšis Vitražo
menas,
ypač
vertintas
ir
suklestėjęs
sovietmečiu, šiais laikais susiduria su kova dėl
„Kurdamas vitražus
išlikimo. Ši kova ne tokia aktuali valstybinės svarbos
bažnyčiai gali būti
ar nacionalinį statusą turintiems objektams, kuriuose iki šių dienų dažnu atveju išsaugoti buvę interjerai ir
meno
kūriniai.
Tačiau
kur
kas
garantuotas, kad
sudėtingesnė
pastato paskirtis,
situacija industriniuose objektuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę gamyklų privatizacijos laikotarpiu
tikėtina, nepasikeis ir
vyko daug permainų: keitėsi savininkai, funkcijos, vyko
vitražus gali sunaikinti
renovacijos, o kartais – ir paties pastato griūtis. Nuo to neatsiejamas ir buvusių gamyklų, kombinatų erdvėse
nebent stichinės
sukurtų vitražų bei kitų meno kūrinių likimas. Daugelis
nelaimės ar karas. O
jų dingo, tik vienetai išardyti guli muziejų fonduose arba pas savininkus. Suprantu, kad sovietmečio dailės
kurdamas gamyklos
paveldo nykimo priežastis yra ne tik daugeliu atvejų
erdvėse žinojau, kad
išryškinamas politinis ar emocinis aspektas, tačiau ir ekonominės priežastys. Restauruoti vitražą – nemaža
daugeliu atvejų – tai
prabanga tiek laiko, tiek finansų atžvilgiu. Tad nauji savininkai, keisdami pastato funkciją ir jį renovuodami,
laikina. “
dažnai sunaikina ne tik autentišką fasadą ir interjerus, bet ir juose buvusius meno kūrinius. Vitražų
nykimą
lemia
ir
tai,
kad
stiklo
kūriniai
veikusių gamyklų yra bankrutavusios arba pakeitusios
bet
pavadinimus, todėl buvo gana sunku surasti, kur reikėtų
architektūrinės visumos, pastato kompozicijos dalis.
kreiptis ieškant informacijos. Tačiau smagu, kad yra
Menininkai, kurdami vitražus, turėdavo prisitaikyti ne
tokių pavyzdžių kaip Vilniuje veikusi elektrotechnikos
tik prie konkretaus pastato erdvių, mastelio, bet ir prie
gamykla „Elfa“, muzikos entuziastams žinomiausia dėl
jo paskirties. O ši bėgant metams keičiasi. Kalbėdama
savo magnetofonų ir patefonų. Čia prasidėjo mano
su ne vienu vitražistu šiek tiek nustebau – dėl buvusių
kelionė po industrines erdves. Nors nepriklausomybės
gamyklų erdvėse nykstančių vitražų dalis jų visai neturi
laikais „Elfa“ bankrutavo, o šį kompleksą, daugeliui
nuoskaudų. „Kurdamas vitražus bažnyčiai gali būti
dabar geriau žinomą menų fabriko „Loftas“ vardu,
garantuotas, kad pastato paskirtis, tikėtina, nepasikeis
dalis vilniečių vis dar prisimena ir vadina originaliu
ir vitražus gali sunaikinti nebent stichinės nelaimės
pavadinimu. Tad atrasti ten savo gyvavimą vis dar
ar karas. O kurdamas gamyklos erdvėse žinai, kad
tęsiantį vitražą nebuvo sunku.
dažniausiai
yra
ne
tik
interjero
dekoracija,
bėgant laikui vitražas gali nebetikti. Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės, o pagal žmones atsiranda ir nauji jų poreikiai, naujos tendencijos. Tai natūralus procesas, todėl kurdamas vitražus žinojau, kad daugeliu atvejų – tai laikina. Šiais laikais tikriausiai neatrastume naujai pastatytos gamyklos, kurios erdves puoštų vitražo
Šiuo
metu
išnuomota
daugelis įvairios
„Elfos“
komplekso
paskirties
patalpų
įmonėms.
Viena
jų – koncertinė įstaiga valstybinis dainų ir šokių ansamblis
„Lietuva“,
kurios
darbuotojai
nemažai
prisidėjo prie mano pažinties su juos į repeticijų salę
darbai“, – mintimis dalijosi mano tyrimo metu sutiktas vitražistas Andrius Giedrimas. Menininkas nustebo sužinojęs, jog
Nenutrūkstančios vitražo istorijos
gamyklai „Elfa“ sukurtas vitražas yra išlikęs. Akimirką susitiko visi trys – autorius, vitražo
Pradėdama
domėtis
industrinių
erdvių
vitražais
susidūriau su nemažu iššūkiu. Dauguma sovietmečiu
eskizas ir pats stiklo kūrinys. Martyno Plepio nuotr.
GATVĖS GYVOS
19
20
GATVĖS GYVOS
Per keturis pastato aukštus menininko nutiestas „Šilko kelias“. Martyno Plepio nuotr.
kaskart palydinčiu vitražu. „Konstrukcijos“ sukurtas
„Lietuva“ darbuotojas prasitarė, kad vitraže jis mato
1974 metais „Elfos“ gamyklos inžinerinio korpuso fojė.
visai ne elektros stulpus, o tris šokėjas! Panašu, kad
Susipažinau su šio kūrinio autoriumi A. Giedrimu. Ne
vitražas prisitaiko prie pasikeitusios aplinkos, konteksto
kartą kalbėjomės telefonu ir atkreipiau dėmesį į tai,
ir toliau tęsia savo gyvenimo istoriją.
kad menininkas apie visus savo industrinių erdvių vitražus pasakojo būtuoju laiku. A. Giedrimą buvo
„Elfos“ atvejis įkvėpė mane naujiems atradimams.
pasiekusi klaidinga informacija, jog „Elfai“ sukurtas
Kartą savo rajone kaip įprasta vaikštinėdama su
vitražas
menininką
šunimi užsukau į vieną pastatą. Žinojau apie buvusią
maloniai nustebinti. Pati savo akimis įsitikinusi, kad
jo paskirtį, tad tai padidino smalsumą patikrinti, kas
darbas vis dar egzistuoja, paskyriau mums susitikimą
slepiasi viduje. Praeinu čia beveik kiekvieną dieną,
prie vis dar saugomo ir vertinamo vitražo. Pasimatyti
tačiau niekada neįsivaizdavau, kad net keturis pastato
su menininku panorau ne tik aš, tačiau ir gausus
laiptinės aukštus puošia vitražas.
–
sunaikintas.
Man
pavyko
ansamblio „Lietuva“ kolektyvo būrys. Susitikimas buvo ypač jaukus ir šiltas. A. Giedrimas prisiminė laikus, kai pats dirbo „Elfoje“ ir kiekvieną ankstyvą tamsų rytą jo kūrinys lyg švyturys iš toli matydavosi visiems į gamyklą einantiems darbuotojams. Plono stiklo vitraže menininkas sukomponavo spalviškai ir grafiškai labai aktyvų vitražą. Jame dominuoja dvi kontrastingos spalvos – violetinė ir raudona, kuriomis menininkas perteikė elektros energiją ir jėgą. Čia pat ansamblio
Buvusiame P. Ziberto Darbo raudonosios vėliavos ordino šilko kombinato administraciniame pastate iki šių dienų išsaugotas ne tik vitražas, bet ir kiti autentiški sovietmečio menininkų sukurti interjero elementai. Tai buvo didžiausia šilkinių audinių įmonė Lietuvoje. 2002 metais gamykla bankrutavo, tuomet pasikeitė komplekso savininkai ir paskirtis. Dabartinis pastato savininkas Tautvydas dalijasi: „Neturėjau jokių minčių
GATVĖS GYVOS
21
22
GATVĖS GYVOS
apie vitražo sunaikinimą ar išmontavimą. Tai pastato
gamyklos darbuotojais bandydama išsiaiškinti vitražų
istorija, kurią norisi išlaikyti ir perduoti ateities kartoms.“
likimą.
Vitražą 1987 metais sukūrė menininkas Algimantas Ulis. Susisiekiau su juo daugiau pasidomėti apie kūrinį
Dar viena sėkmės istorija – pažintis su menininku
ir šįkart man vėl pavyko nudžiuginti – menininkas buvo
Gintaru Kraujeliu. Jis 1986 metais Šiauliuose buvusiame
įsitikinęs, kad darbo nebėra. Visi trise susitikome prie
„Ventos“ baldų kombinate (dab. UAB „Venta“) sukūrė
„Šilko kelio“. Algimantas pasakojo, jog klasika tapęs
vitražų ciklą, kuriame įamžinta kėdžių istorija, apimanti
pavadinimas labai tiko tokios gamyklos kūriniui ir
platų XI–XX amžiaus laikotarpį. „Piešdamas kėdes
padiktavo paties vitražo siužetą. Per visus pastato
naudojausi vokiška baldų istorijos knyga, bet jos
aukštus kylančioje laiptinėje plono stiklo technika
pavadinimo neatsimenu. Tokia knyga buvo retenybė,
atlikto kūrinio kompozicijoje atsikartoja tas pats
deja, ji dingo“, – prisiminė vitražistas. „Ventos“ baldų
susibūrusių figūrų ir medžio motyvas. Kompozicijos
gamykla iki šiol sėkmingai veikia, tad susisiekiau su
tema – žmogaus, technikos ir gamtos santykis. Dėl
dabartiniu įmonės vadovu ir gavau pozityvų atsakymą
vitražo ekspresyvios kompozicijos ne iš pirmo žvilgsnio
– pro G. Kraujelio sukurtus plono stiklo vitražus vis dar
pavyksta pamatyti pagrindinius kūrinio akcentus, todėl
skverbiasi šviesa.
norisi stabtelėti ant laiptų ir atrasti stiklo pasakojimą. O šis greitu metu gali naujai atgimti – pokalbiui įsibėgėjus Algimantas pasiūlė pastato savininkui vasarą atvykti ir
Kita,
ne
mažiau
džiuginanti
pažintis
įvyko
su
vitražistu Andriumi Surgailiu, kuris sukūrė du kūrinius
restauruoti vitražą.
industrinės paskirties pastatuose Utenoje. Vienas iš
Su kiekvienu nauju atradimu jaučiau vis daugiau
kanalizacijos valdybos pastate (dab. UAB „Utenos
azarto, vis labiau įsigyvenau į vitražų detektyvės
vandenys“) sukurtas plono stiklo kūrinys „Vanduo –
vaidmenį. Toliau ieškojau įvairių menininkų ir domėjausi
Gyvybė“. Tekantis vanduo – pagrindinis kompozicijos
jų darbais industrinėse erdvėse, susisiekdavau su
elementas, įžiebiantis aplinkui gyvybę. „Ar vitražas
jų – 1985 metais Utenos teritorinės vandentiekio ir
GATVĖS GYVOS
23
Gyvybe trykštantis vitražas tęsia savo istoriją net ir po pastato renovacijos. Keičiant senus medinius langus meno kūrinys išsaugotas ir perkeltas į naujus plastikinius. Andriaus Surgailio nuotr.
išlikęs, nežinau... Turbūt keičiant medinius langus į
turi ne tik sovietmečiu vienintelė Baltijos šalyse ir viena
plastiką vitražą išmontavo. Nenuvažiuoju pasižiūrėti,
didžiausių Europoje spalvinius kineskopus gaminusi
nes nenoriu nusivilti“, – dalijosi menininkas, paklaustas
įmonė, bet ir tvenkinys bei Panevėžio futbolo komanda.
apie kūrinio būklę. Turėjau vilties, kad darbas vis dar yra, ir buvau teisi – „Utenos vandenų“ direktorius
Puošyba monumentaliaisiais meno kūriniais buvo
patvirtino, kad vitražai, net ir keičiant senus medinius
itin reikšminga formuojant administracines gamyklų
langus, buvo išsaugoti ir perkelti į naujus plastikinius.
erdves, tačiau labai svarbūs buvo ir kiti joms
Menininkas sukūrė keletą vitražų ir Utenos laboratorinių
priklausantys padaliniai. Būtent „Ekrano“ gamykla
elektros krosnių gamykloje (taip ji tada vadinosi),
prisidėjo prie 1977 metais architekto Henriko Antano
kurie atgavus nepriklausomybę buvo išmontuoti, bet
Balčiūno suprojektuotų ir tik po dešimtmečio – 1987
nesunaikinti, o padovanoti Utenos meno mokyklai.
metais – duris atvėrusių Panevėžio bendruomenių
Kūrinio pavadinimas – „Metų laikai“, tačiau „gamyklos
rūmų (vyresniesiems geriau žinomų kaip „Ekrano“
salėje buvo 5 langai, tad teko sukurti dvi žiemas“, – su
kultūros rūmų) atsiradimo. Statydami šiuos kultūros
šypsena pasakojo vitražistas. „Per visus kraustymus
namus gamyklos savininkai pirmiausia galvojo apie
kažkas pavogė vieną kompozicijos dalį – „Pavasarį“,
tuo metu „Ekrane“ dirbusius 7 tūkst. darbuotojų – tai
kuri, mano nuomone, buvo labai pavykusi, tokia smagi,
bus erdvė, skirta jų saviraiškai, laisvalaikiui.
linksma... Kiek vaikščiojau po kolektyvinius sodus, nepavyko rasti... Tad dabar meno mokykloje yra dvi
Pagrindinis Panevėžio bendruomenių rūmų interjero
Žiemos, Vasara ir Ruduo. Štai taip. Bet yra.“
akcentas – tautodailininkės, vitražistės Gintautėlės
Vėlyvojo modernizmo palikimas
kūrinys iš lauko nematomas, jis dengtas veidrodiniais
Vaikystėje daug laiko praleisdavau Panevėžyje ir labai
prognozes ir laukiau saulėtos dienos, kad galėčiau
dažnai girdėdavau „Ekrano“ vardą. Juk tokį pavadinimą
pamatyti geriausią vitražo vaizdą. Šis menininkės
Laimutės Baginskienės vitražas. Įdomu tai, kad stiklo langais. Planuodama vizitą į Panevėžį stebėjau orų
24
GATVĖS GYVOS
Pro vitražą besiskverbiantys saulės spinduliai žaidžia ant betono sienos ir kuria ypatingą šviesą pastato interjere. Martyno Plepio nuotr.
darbas – keturių dalių, maždaug 70 kvadratinių metrų
per klaidą viena dalis buvo uždažyta, tad galiausiai
dydžio. Stiklo kūrinys iliustruoja lietuvių liaudies dainą
teko tamsiai nulakuoti visus rėmus. Tačiau Algimantas
„Augo giroj ąžuolėlis“, ir išties šviesai skverbiantis per
tikisi, kad kada nors rekonstruojant rūmus bus galima
vitražą kyla noras uždainuoti... Kompozicija dalijama
juos nušveisti ir atkurti tokius, kokie buvo sumanyti.
į dvi dalis, viena jų atitinka moteriškąją dainos dalį – liepužėlę, o kitos dvi dalys – vyriškąjį ąžuolėlį. Menininkė, nepaisydama
tuometės
ideologinės
situacijos,
drąsiai naudojo tautinius simbolius: nacionalinius kostiumus, ąžuolus ir… rankas. Bendruomenės rūmų atstovas Algimantas Skvareckas, kuriam teko nemažai bendrauti su vitražo autore, pasidalijo, kad menininkė šiame darbe norėjo išryškinti darbščias mūsų tautos vyrų ir moterų rankas, todėl jos kiek didesnės nei įprasta. Įdomu, jog vitražą planuota montuoti į ąžuolinį rėmą, kuriame turėjo matytis medžio rievės. Tačiau
Vertingi, bet sunaikinti Pasidalijau
keliomis
šviesiomis
istorijomis.
Deja,
kaip ir minėjau pasakojimo pradžioje, industrinius vitražus
turėtume
įtraukti
į
potencialią
Lietuvos
monumentaliosios dailės raudonąją knygą. Bėgant metams sunaikinta daug vertingų stiklo kūrinių. Vienas tokių – vitražas „Baltija“. Tai vienas iš stambiausių darbų Lietuvos industrinėje architektūroje, ryškus šiuolaikinės architektūros ir vitražo sintezės pavyzdys.
GATVĖS GYVOS
Vienas iš vitražo autorės pasirinktų tautinių simbolių – ąžuolo lapai. Martyno Plepio nuotr.
„Klaipėdos medienos“ administracinio pastato salėje
Vitražo herojus
1975 metais menininko Algimanto Stoškaus sukurta daugiafigūrė storo spalvoto stiklo kompozicija užėmė
Vis dėlto ir išmontuoti, nebereikalingi vitražai
visą šoninę posėdžių salės sieną. Kūrinys sėkmingai
kartais iškeliauja į geras rankas. Tyrinėdama
funkcionavo interjere ir eksterjere, tačiau prieš keletą
industrinių stiklo kūrinių likimus susipažinau su
metų buvo išmontuotas ir sunaikintas.
Pavelu Puzyna. Šį vaikiną būtų galima praminti sovietmečio monumentaliosios dailės Robinu
Dar vienas pavyzdys – jau anksčiau tekste minėto
Hudu.
menininko A. Giedrimo vitražas „Technikos medis“, sukurtas 1983 metais Naujosios Akmenės cemento
Pavelas – pramonės architektūros tyrinėtojas,
gamyklos
tik
savo įkvepiančiu pomėgiu prisidedantis prie
nedaugelio dabartinių įmonės darbuotojų atmintyje.
vitražų išsaugojimo. Paklaustas, kodėl jam
Vitražas buvo išmontuotas ir tolesnis jo likimas
svarbi vitražo tema, industrinės architektūros
nėra žinomas. Vienintelis išlikęs istorijos pėdsakas –
entuziastas pabrėžė, kad jam ypač įdomus
menininko iki šių dienų išsaugoti darbo eskizai.
sovietmečio
interjere.
Deja,
bet
kūrinys
išlikęs
laikotarpis
ir
tai,
kas
buvo
sukurta tuo metu. Pasak Pavelo, vitražai – ne
25
GATVĖS GYVOS
26
Sunaikinto vitražo „Technikos medis“ eskizas. Martyno Plepio nuotr.
„Pastarieji vitražai
atsirado pas mane po apsilankymo legendiniame
„Spartos“ fabrike, kurį jau planavo griauti. Su
rangovais pavyko
Sunaikinta įspūdingo dydžio stiklo kompozicija „Baltija“. Nuotrauka iš „Algimantas Stoškus: reprodukcijų albumas“.
susiderinti ir
išsaugoti gamyklos
valgykloje buvusius kūrinius.“ tik erdvės puošmenos, bet ir istoriniai šaltiniai, kurie
Pirmąją dalį pasakojimo apie vitražus kurortų
pasakoja apie įmonės veiklą. Vaikščiodamas po
architektūroje skaitykite „Gatvės gyvos“ žurnale
industrines erdves ir atrasdamas jose įvairius meno
Nr. 3 (gatvesgyvos.lt/zurnalas). Daugiau vitražų
kūrinius vaikinas visuomet pasidomi, kokia ateitis jų
fotografijų ieškokite „Gatvės gyvos“ „Instagram“
laukia ir, esant galimybei, išgelbėja nuo sunaikinimo
paskyroje.
juos įsigydamas. „Iki šios dienos pavyko išsaugoti tris vitražus, kurie buvo sukurti skirtingos paskirties
Įdėmiau
pastatų interjeruose. Pirmuosius vitražus, puošusius
kviečiame „Gatvės gyvos“ ekskursijoje „Pramoninis
Švenčionėlių plytų gamyklos langus, nupirkome kartu
Naujamiestis“
su draugu. Antruosius kūrinius, buvusius kažkurioje
„Pagaminta Vilniuje“.
Lietuvos poilsiavietėje, atradau tiesiog vaikščiodamas po turgų. O pastarieji, bet tikrai ne paskutiniai vitražai atsirado pas mane po apsilankymo legendiniame „Spartos“ fabrike, kurį jau planavo griauti. Su rangovais pavyko susiderinti ir išsaugoti gamyklos valgykloje buvusius kūrinius.“ Visus
vitražus
vasarnamyje. papildyti
tyrinėtojas
„Stengiuosi
kolekciją
priglaudžia
saugoti
naujais.
turimus
Tikiuosi,
kad
savo ir
vis
pavyks
išgelbėti daugiau vitražų, kurie pastatų savininkams bus nesvarbūs ar nereikalingi“, – dalijosi Pavelas.
pažinti
Vilniaus
arba
Projektą finansuoja
pramonės
orientaciniame
istoriją žaidime
AUTENTIŠKA ŠALTOJO KARO SLĖPTUVĖ GATVĖS GYVOS
27
VILNIAUS NAUJAMIESČIO POŽEMYJE
Savo rankomis atidarykite kelis šimtus kilogramų sveriančias hermetiškas duris ir patirkite, kokiomis sąlygomis būtų tekę gyventi branduolinio karo atveju.
www.sleptuve.lt
28
GATVĖS GYVOS
KASKART KITOKS ŽAIDIMAS Albertas Kazlauskas
Ar žinote, kur Naujamiestyje rasti išlikusias sovietinės įslaptintos karinės gamyklos iškabas? O kaip atrodo retai pastebimo tarpukario
modernizmo pastato kiemas? Arba kaip nustatyti, kur buvo magnetofonų gamyklos „Elfa“ direktoriaus kabinetas? Žaidime
„Pagaminta Vilniuje“ kviečiu atkreipti dėmesį į mažiau pastebimas istorines detales, esančias pramonės milžinais garsėjusiame
Naujamiestyje. O kad šios paieškos būtų smagesnės, užduotis reikia vykdyti ir greitai, ir tiksliai.
Vakar buvo, šiandien – ne Straipsnio antraštė taikli. Nors šį orientavimosi žaidimą sukūriau prieš pusantrų metų, net per tokį trumpą laikotarpį teko pakeisti beveik trečdalį užduočių. Priežastis
labai
paprasta
–
bene
madingiausiu
sostinės rajonu tapęs Naujamiestis, be kita ko, masina kiekvieną nekilnojamojo turto vystymo bendrovę. Autentiška istorinė detalė su Jumis sveikinasi šiandien, o kaip bus rytoj – nežinia. Galbūt čia jau pūpsos visiškai naujas pastatas. Tad ir sakau – tyrinėkite šiandien!
Buvęs Vilniaus „Dailės“ kombinatas. Dailininkai čia šeimininkauja iki šiol. 1967 m., LLMA
GATVĖS GYVOS
Dygsta pirmasis stambiaplokščių namų kvartalas Lietuvoje. 1960 m., LLMA
29
30
GATVĖS GYVOS
Buvusios Vilniaus Spalio 60-mečio radijo matavimo prietaisų gamyklos („penketukų“) įėjimas. Dabar čia – „Šiaulių banko“ padalinys. 1990 m.
2020 m. pabaigoje naujiems biurams vietą užleido kojinių-trikotažo fabriko „Sparta“ pastatai. Šiuo metu fabrikas veikia Kirtimuose. 1976 m.
GATVĖS GYVOS
Buvusi Vilniaus gamybinė dujofikavimo valdyba Smolensko g. 5. Ant pastato matyti dujų avarinės tarnybos greitasis numeris 04. Pastatas taip pat jau turi naujus
31
vadintas „Priestočio pramonės rajonu“). Žaidimo metu ieškosite atsakymų prie buvusių gamyklų, tokių kaip „Elfa“, „Grąžtai“, „Sparta“ ar paslaptingieji „penketukai“. Kadangi, pvz., „Lelija“ ar „Vilniaus degtinė“ vis dar veikia, pajusite, kad pramonė dar nėra visiškai užleidusi pozicijų loftams ir biurams.
savininkus. 1987 m.
1959 m. būtent Naujamiestyje ėmė kilti pirmasis Lietuvoje stambiaplokštis („blokinis“) namas, kalbant tiksliau,
priemonę,
Kuo ypatinga rajono istorija?
suteikė XIX a. viduryje Vilniuje paklotas geležinkelis. Nesunku įsivaizduoti, kokio masto technologinis šuolis įvyko vien kalbant apie transporto sritį – nuo primityvių arklių traukiamų vežimų ir klaikiai sudėtingos laivybos Nerimi pereita prie garo variklio traukiamų daugiatonių Natūralu,
kad
besiplečiančiai
pramonei
pritiko vieta, kurioje dabar yra Naujamiestis – ir šalia senojo miesto branduolio, ir šalia šviežutėliai nutįsusio geležinkelio.
Netrukus
būsimasis
rajonas
buvo
suraikytas taisyklingais stačiakampiais, liudijančiais, kad miestas modernėja ir žmogus, tapdamas vis galingesnis, nori įvesti daugiau tvarkos. Žaidimo metu šis taisyklingų gatvių aspektas taip pat paliečiamas – jį primins vienas nedidukas pastatėlis (dėl kurio išlikimo perspektyvos, beje, irgi nesu tikras). Carizmo
epochoje
Naujamiestyje
jų
kvartalas.
turėsite
išsiaiškinti
Pasitelkę tam
matavimo tikrą
šiems
namams būdingą techninį parametrą. O kad visiškai
Ypatingą paspirtį miesto, o ypač pramonės, plėtrai
sąstatų.
visas
nenugrimztumėte į sovietmetį, teks atsigręžti ir į medinius daugiabučius, kurie liudija XX a. pradžios darbininkų gyvenimą. Kaip viskas veikia? Žaidime laukia beveik dvi dešimtys punktų. Kiekviename iš jų glaustai aprašiau to objekto istoriją, o tada – metas vykdyti užduotį. Suprasdamas visagalio interneto jėgą, visas užduotis sukūriau taip, kad atsakymų rasti naršant internete nepavyktų. Apskritai, telefonai ir kitos išmaniosios priemonės žaidime nenaudojami – tai puiki proga pailsėti nuo bombarduojančio naujienų srauto ir susitelkti tik į realybę. Žaidimo metu ne kartą teks užsukti į vidinius kiemus, kurių nepravažiavo „Google“ automobilis, įžvelgti smulkias detales, kurios matomos tik su žiūronais, o gal net pasiklausti vietinio
išdygo
ketaus
liejykla, moderni skerdykla, spirito gamykla. Tarpukariu sužibo radijo aparatų gamyklos „Elektrit“ žvaigždė, ėmė veikti tabako fabrikas (abu seniai nebeveikia, tačiau pastatai išlikę). Didžiausi pokyčiai įvyko sovietmečiu – Naujamiestis tapo viena svarbiausių viso išaugusio Vilniaus pramonės zonų (beje, dokumentuose jis kartais
gyventojo, galinčio pakomentuoti rajono istorines subtilybes. Sudomino? Žaidimą „Pagaminta Vilniuje“ galite užsisakyti privačiai bet kuriuo jums patogiu metu. Artimiausių viešų žaidimų tvarkaraštį rasite „Gatvės gyvos“ „Facebook“ paskyroje.
32
GATVĖS GYVOS
VILNIUS BENT AKIMIRKAI
LEIS SUSTOTI Rimantas Zagrebajev Šarūnės Pečiukonytės nuotr.
Būna, pabundi žmogus ryte ir pasakai sau: „Šiandien eisiu pasivaikščioti,
žingsnius surinkti, pavyzdžiui.“ Ir būna, kad toji mintis ateina būtent mūsų mylimame Vilniuje pabudus. Ir tuomet, kai esi ėjikas, turintis stažo, arba jei net ir jo neturi, iš pirmo kirba klausimas – kur gi visi
dabar kulniuoja? Arba, jei vis dėlto turintis stažo, kur gi dar nueiti, juk jau pagrindiniai takai išvaikščioti, senamiestis – skersai išilgai. Ir tuomet
staiga šis stebuklingas miestas ima ir dar kartą nustebina. Tiksliau sakant, nustebina ne jis, o jo kūrėjai, kurie savo meilę miestui verčia darbais it kokie magai, ištraukdami iš skrybėlės: tai šaliką, tai zuikį,
paskui – dar ir kortų kaladę. Taigi pradėkime nuo itin magiškos frazės: „Sustok, akimirka žavinga.“
GATVĖS GYVOS
33
Tačiau šiek tiek norisi grįžti į istorijos pradžią ir perklausti, kaipgi gimsta tokios idėjos arba kokiu būdu nuspręsta, kad ėmė ir užplūdo taisyklė „arba dabar, arba niekada“ ir priimtas neatidėliotinas sprendimas čia pat suburti komandą, dabar pat įgyvendinti tokią stebėjimo metodiką? Pasak režisierės S. Norkutės, idėja kilo per pirmąjį karantiną, kai VU Kultūros centras, ieškodamas kūrybiškų būdų lavinti vaizduotę būnant izoliacijoje, pasiūlė sugalvoti nuotolinę patirtį „Erasmus“ sudentams,
besikarantinuojantiems
bendrabutyje.
Šis nekaltas žingsnis, pasirodo, buvo lemiamas ir tai tapo pirmosiomis stebėjimo praktikos pradžiamokslio gyvenimo minutėmis. „Studentai kiekvieną dieną gaudavo garso įrašą su instrukcijomis ir užduotimis, skirtomis pasitelkti vaizduotę ir įvairius ją įveiklinančius pratimus, siūlančius kitaip
pažvelgti
į
supančią
mažos
kvadratūros
aplinką. Po kurio laiko gimė ir lietuviška versija VU bendruomenei: tiek darbuotojams, tiek studentams. Paprastomis priemonėmis – garsu, instrukcija ir įvairiomis užduotimis – pavyko dalį dalyvių nukelti į įsivaizduojamą salą“, – pasakoja S. Norkutė. Būtent tokiais žodžiais šis teksto pasakojimas privalėjo būti pradėtas. Tik šįkart skaitysite ne pasaką, nors tai bus kažkas šalia – kai pagalvoji, jei toks darbas nėra beveik pasaka, tai kas tas yra apskritai? Prieš kurį laiką Vilniaus universiteto (VU) Kultūros centras inicijavo projektą,
kuriame
dramaturgė
Saulė
menininkų
komanda:
Norkutė,
scenografė
režisierė, Šarūnė
Pečiukonytė ir šiuolaikinės muzikos kompozitorius, garso dizaineris Johanesas `Mo‘ong` Santoso Pribadi (Indonezija) kūrė. Skaitytojau, ar pasiruošęs? Sukūrė... „sustok, akimirka, žavinga“ – tarsi užkulisiuose, dar visiškai tamsoj, bet jau girdimi balsai. Jie ėmė ir sukūrė stebėjimo praktikos pradžiamokslį. Jo premjera įvyko praėjusių metų rudenį, tačiau istorija dar tik prasideda. Pradžioje buvo... nekaltas žingsnis Pasak kūrėjų, šis stebėjimo praktikos pradžiamokslis audiogido formatu (lietuvių ir anglų k.) sužadina vaizduotę, moko atidumo ir sukuria unikalią stebėtojo patirtį, kurią išbandyti kviečiami visi VU bendruomenės nariai, taip pat miesto gyventojai ir svečiai nuo 14 metų (valanda lėto buvimo gali būti didelis išbandymas jaunesniems dalyviams, perspėja kūrėjai).
Pasak jos, sulaukus teigiamų atsiliepimų nuspręsta žengti kitą žingsnį ir sukurti panašaus pobūdžio patirtį, pritaikytą VU teritorijai šalia Medicinos bei Chemijos ir geomokslų fakulteto M. K. Čiurlionio gatvėje Vilniuje (čia įsikūręs ir VU Kultūros centras), bei pakviesti ne tik VU narius, bet ir kitus norinčiuosius tai patirti. Štai, sako, karantinas ne tik atėmė, bet ir davė. Iššūkis žmonėms Anokia čia paslaptis, kad kiekvienas turime skirtingas kultūrines ir menines patirtis. Ir nieko blogo čia nėra, tiesiog yra skirtingi supratimo ir mėgavimosi lygiai. Bet daugelis sako, kad jeigu moki sudėtingus dalykus paaiškinti paprasta kalba, tuomet idėja galės patikti mažiausiai dvigubai. Tad kaip paprastais žodžiais paaiškinti, kas yra ta stebėjimo praktika ir dar ne šiaip sau praktika, o net metodika? Režisierė S. Norkutė čia pat atšovė su priminimu, kad meno patyrimo būdų yra įvairiausių. „Juk nėra bendros formos, kuri tiktų visiems. Vieni mėgsta būti žiūrovais ir stebėti ekrane ar ant scenos vykstantį veiksmą, kiti – keliauti į galerijas ir judėti erdvėje, stebėdami įvairaus formato meno kūrinius,
34
GATVĖS GYVOS
juos lyginti ar apgalvoti keliaujant iki kito. Treti keliauja į
suteikia ar atima. Ką reiškia visą valandą skirti lėtam
dirbtuves ir taip patiria meno kūrimo procesus.“ Autoriai
vienos teritorijos stebėjimui? Kas tada su mumis
siūlo dalyvausiantiesiems įgyti patirties tarp keliavimo
atsitinka ir kaip mes tada grįžtame atgal į savo
nuo vieno taško iki kito, apmąstant visą, kas pastebima
įprastą gyvenimą? Tikiuosi, su noru bei smalsumu“,
objektuose ir tarp jų, kartu su juos lydinčiu balsu.
– svarstė S. Norkutė.
„Mes sukuriame erdvę tiesiog stebėti jų vaizduotėje ir aplinkoje instrukcijų prakalba besiformuojantį veiksmą ir tapti viso šio pasakojimo dalimi. Tai spekuliatyvi praktika su realiu poveikiu. Ji suteikia paprastus įrankius kitokiu nei įprasta ritmu visą valandą pabūti teritorijoje su pastatais, gamta, juos vedančiu balsu ir įvairiais praeinančio ir ateinančio laiko liudininkais“, –
Iššūkis ir kūrėjams Nors daugelis skaitytojų galėjo susidaryti įspūdį, kad iššūkių gali pasitaikyti tik dalyvausiantiesiems, gyvenimas jau toks įvairialypis...
apie pradžiamokslį dalijosi režisierė.
„Įgyvendinant ir kuriant šią stebėjimo praktiką,
Ir čia vis dėlto kyla vidinė ir išorinė diskusija, ką autoriai
kiekio ir erdvės dalyvio vaizduotei. Darėme daugybę
sunkiausia buvo rasti pusiausvyrą tarp informacijos
atšautų tiems, kurie skeptiškai pažiūrės į šią idėją? Kita dalis sakys, kad žmonės nebemoka stebėti, jiems reikia apie tai atskirų knygų, metodikų. Nebeišgalime kalbėtis poroje,
nebegebame
sekti
elementarių
mitybos
principų, mums nuolat reikia priminti, kad būtina plauti rankas (kartais ir kojas – aut. juokas), o čia dar, žiūrėk,
bandymų, taisymų, kol galiausiai apsistojome prie tokios stebėjimo praktikos pradžiamokslio versijos, kurią dalyviai galės patirti atšilus orams – jau šį pavasarį“, – pridūrė S. Norkutė. Idėjos scenografė Š. Pečiukonytė sako, kad kaskart
mokys, kaip reikia sustoti ir... stebėti?!
ji laukia projektų pradžios, pirmojo įspūdžio apie
„Skeptikus kviesčiau išbandyti ir tik tada padiskutuoti,
jausmas ją apima lankantis nebe pirmą kartą, kai
kam tokia meno ir patyrimo forma reikalinga ir ką ji
erdvę, kurioje dirbs. Paskui ne ką mažiau geras komanda mainosi savo atradimais, kai pradeda
GATVĖS GYVOS
35
kalbinti toje erdvėje dirbančius, gyvenančius žmones.
nuosavomis akimis vaizdu. Jau po 15 minučių, kaip
„Kitas etapas, kuris nėra labai mano mėgstamas,
daugelis dalyvių dalijosi, žmogus pamiršta apie tai, iš
kai pradeda „sproginėti saugikliai“ nuo informacijos
kokios kasdienybės atėjo. Atsitraukiama ir paneriama į
gausos ir reikia atrinkti ingredientus, sudedamąsias
stebėjimo praktiką.“
dalis, kad kūrinys sugultų į padorią laiko trukmę.“
Eiti ar (n)eiti – štai klausimas
Nors čia pat priduria, kad vis dėlto pavyko neužgožti, dalyvio
Autoriai, prieš kurdami pradžiamokslį, patys savęs
žvilgsnį reikiamu kampu, pažadinti jo smalsumą
klausė, apskritai, kuo svarbus žmogui gebėjimas
stebėti, tyrinėti. Kitaip tariant, palikti erdvės jo paties
stebėti? Pasak jų, stebėjimas nėra veikimas, stebėjimas
atradimams.
– tai tikrasis atsitraukimas. Stebėjimo, kaip vieno iš
neperkrauti,
tik
padėti
nukreipti
būsimo
tyrimo metodo, negalima kvestionuoti, jį tiesiog reikia „VU kiemų teritorijoje jaučiuosi labai ramiai, kaip
praktikuoti ir tuomet ateina visi reikiami atsakymai,
akmenėlis. Norėtųsi, kad ir kiti atrastų lėtą buvimą,
teigia kūrėjai. Stebėti aplinką, vadinasi, matyti daugybę
pasimirštų
skirtingų laiko krypčių, eigų, priešistorių, veikiančių
nebaigti
darbai,
kasdienės
rutinos
rūpesčiai. Viena dalyvė dalijosi, kad jai tai buvo oficialus
gyvų organizmų bei kitų elementų.
leidimas sustoti ir leisti sau stebėti tose vietose, kur šiaip neleistum sau to daryti, – būti tiek, kiek nori. Tai
Stebėjimo praktikos autoriai kviečia visus bent šiek
jei šį leidimą žmogus išsineša, tai yra nerealiai smagi
tiek prijaučiančius pasivaikščiojimui, menui ir norui
patirtis“, – tęsė stebėjimo pradžiamokslio scenografė.
(su)žinoti tapti šios metodikos praktikantu ir žengti pirmuosius žingsnius į atidesnį ir visavertiškesnį
Padės muzika ir noras atrasti
stebėjimą. Galimai pavyks išugdyti šį įprotį ir taikyti jį kasdien. Kas galėtų būti geriau? Šiek tiek daugiau nei
Viso patyrimo metu lankytojai girdės ir muziką. Pasak
valandos trukmės sesijos metu suteikiama galimybė
šios metodikos šiuolaikinės muzikos kompozitoriaus,
ne tik pasivaikščioti po VU teritoriją, esančią M. K.
garso
Pribadi,
Čiurlionio gatvėje, bet ir tapti laikinai nematomam
pagrindinis tikslas buvo suprasti visą informaciją iš
pastatams, praeiviams ar net šaligatvio plytelėms. Čia,
stebėjimo praktikos ir sudėlioti tas mintis į garso formą
matyt, bene stipriausias argumentas tam, kad Vilnius
taip, kad galėtų atspindėti visą patyrimą. Ir, rodos, jam
vis dar stebuklingas ir magiškas miestas, turintis ir
tai pavyko.
kuriantis savo pasaką.
„Išklausyti ir įsiklausyti, vertinti ir įvertinti bei visada
Tikimasi, kad stebėjimo praktikos pradžiamokslis taps
būti mylimų žmonių galvoje, nepamirštant apie juos
ilgalaike praktika, sugrįžtančia į M. K. Čiurlionio gatvės
pačius“, – būtent tokią žinutę lankytojams kurdamas
VU teritoriją kiekvieną pavasarį, atšilus orams, ir
siekė nusiųsti J. M. S. Pribadi. „Manau, kad muzika,
pasibaigiančia rudenį – jau jiems atšalus. O nuo mūsų
garsai yra vienas iš tų elementų, kuris reikalingas šioje
orų, matyt, ir žinutė tuose kiemuose gali būti ir bus
praktikoje ir ją stipriai papildo. Žmonės susikurs bendrą
skirtinga. Taip jau atsitinka, kai žmogus sustoja. Taip
vaizdą iš to, ką girdės pasitelkus muziką ir pasakojimą.
jau būna, kai sustoja akimirka žavinga.
dizainerio
J. `Mo‘ong`
Santoso
Tuo metu, žinoma, juslinis kūnas galės laisvai ir savarankiškai interpretuoti garsą, muziką, nors jie jau
„Stebėjimo praktikos pradžiamokslį“ galima
girdės ir mano muzikinį interpretacinį suvokimą.“
išbandyti 2022 m. gegužę–birželį. Renginys (lietuvių / anglų kalba) vyksta VU,
Tuomet režisierė S. Norkutė dar kartą priduria, kodėl
M. K. Čiurlionio g. 21/27 kiemų teritorijoje, šalia
tai reikėtų išgirsti, pamatyti bei pajusti. „Manau, kad
Medicinos bei Chemijos ir geomokslų fakulteto,
tai patartina pajusti ir patirti ypač tiems, kurie jaučiasi
kur įsikūręs ir VU Kultūros centras. Detalesnė
pernelyg visko, kas vyksta aplink ir jų gyvenime
informacija apie praktikų tvarkaraštį, bilietus,
stimuliuojami, veikiami ar to, kas jiems daro įtaką. Čia
registraciją
jie galės „padengti“ savo telefoną laiko sluoksniais
www.kultura.vu.lt/projektai/stebejimo-praktika.
ir apsiriboti garsu iš ausinių bei matomu savo
36
GATVĖS GYVOS
ĮSIMINTINIAUSIOS KULTŪROS PATIRTYS „GATVĖS GYVOS VAIKAMS“ STOVYKLOSE
Jau septintus metus „Gatvės gyvos vaikams“ kuria unikalias kultūrines programas vaikams ir kviečia mažuosius atrasti istorijos, meno, architektūros ir gamtos lobius
dienos stovyklose. Kokios išskirtinės patirtys laukia pavasario ir vasaros stovyklų dalyvių? „Gatvės gyvos vaikams“ vadovė Rasa Kaušinė dalijasi savo mėgstamiausių ir mažuosius labiausiai įkvepiančių veiklų sąrašu! Kūrybiškumo gaudynės
sugauti savo kūrybiškumą ir su juo susidraugauti. Smagu, kad kartu su Gintare vaikai tikrai drąsiai
Pavasario
atostogų
metu
nersime
į
giliuosius
svajoja ir fantazuoja.
literatūros vandenynus ir ne tik skaitysime, bet ir patys tapsime rašytojais! Kūrybinėse rašymo dirbtuvėlėse,
Archeologo tyrinėjimai
kurias ves dainų autorė ir atlikėja, o svarbiausia – vaikų labai mylima draugė Gintarė Bauerytė, mažieji bandys
Kas slepiasi po paslaptinguoju burtažodžiu „archeologija“ ir ką veikia archeologai? Ieškoti atsakymo į šiuos klausimus, žinoma, smagiausia patiems į rankas čiupus kauptukus ir menteles! Kartu su Vilniaus universiteto Archeologijos katedros studentais vaikai šią vasarą ieškos atsakymų į klausimus apie savo „bendraamžius“ – kaip atrodė prieš penkis šimtus metų Vilniuje gyvenusių vaikų kasdienybė? Kokius žaidimus jie
Ne vienerius metus pati dirbusi stovyklų vadove Rasa siekia, jog savaitė su „Gatvės gyvos vaikams“ edukacijomis mažiesiems taptų išskirtiniu, įsimintinu ir prasmingu kultūros nuotykiu.
GATVĖS GYVOS
37
Stovyklose su istorija vaikai susipažįsta ir per gastronomines patirtis. Nuotraukoje – žydų duonelės chalos dirbtuvėlės. O šią vasarą stovyklos „Nuotykių Vilnius: atgal į praeitį“ dalyvių laukia istorinį receptą išlaikiusių Vilniaus meduolių ar karalienės Bonos Sforcos vaflių kepimas!
Išbandyti naujas kūrybos priemones, patirti naujas meno formas – stovyklose vaikai įsitraukia į edukacijas su aktyviai kuriančiais menininkais. Nuotraukoje – gatvės meno dirbtuvėlių akimirka. „Purkštukų“ (taip vaikų praminta!) edukacija laukia ir šios vasaros stovykloje „Meno magas!”.
žaidė? Kas jiems rūpėjo? Smagu pastebėti, kad grįžęs
kad šią vasarą mūsų stovyklautojai dalyvaus mažai
iš tokios unikalios istorinių atradimų kelionės dažnas
kam girdėtame patyrime – meno degustacijoje.
stovyklautojas išdidžiai pareiškia – užaugęs būsiu
Vienoje Vilniaus galerijoje vaikai „skanaus“ dešimties
archeologu!
menininkų
Meno degustacija Kurdami stovyklų programas visada galvojame apie išskirtines vietas, kuriose vaikai dar nebūtų buvę, ir apie veiklas, kurių jie nebūtų išbandę. Labai džiaugiuosi,
paveikslus,
aptars
kūrinių
įvairovę,
išskirtinumus. Ypač svarbu ir tai, kad šios edukacijos metu mažieji skatinami išsakyti savo pastebėjimus ir jausmus, kurių jiems sukelia kiekvienas kūrinys – taip ugdome drąsią, savo emocijas atpažinti ir įvardyti gebančią kartą.
38
GATVĖS GYVOS
autentiškų meduolių receptūrą perėmę iš kartos į kartą perduodamų prosenelių pasakojimų. Išvyka į istorinį dvarą Tyrinėdami
Vilniaus
architektūros
parkų
įdomybes,
gamtos,
istorijos
neaplenkiame
ir
įspūdingo
grožio neseniai atgimusios Trakų Vokės dvaro sodybos. Dundėjimo traukiniu smagumai, žygis miško takais, beždžionių tilto iššūkis, dvaro architektūros tyrinėjimai, dailės pleneras gamtoje – išvyka, kuri daugeliui vaikų tampa įsimintiniausia stovyklos (o gal ir visos vasaros!) patirtimi. Senojo miesto paslaptys Vilniaus
senamiestis
–
netikėčiausias
istorijas
pasakojantis ir tikrai didžiausias muziejus po atviru dangumi!
O
jo
paslaptis,
žinoma,
smagiausia
įminti žaidžiant ir aktyviai įsitraukiant į pažinimą – Pažvelgi pro žiūronus ir atsiveria visai kitas – mažųjų miesto
ekskursaudami
vaikai
matuoja
gynybinę
miesto
sparnuočių – gyvenimas! Vaikų itin mylimos ekspedicijos
sieną, ragauja karalienės Bonos Sforcos sodo gėrybių,
į gamtą su ornitologu laukia vasaros stovykloje „Jaunasis
skaičiuoja
gamtinėtojas: pasislėpusių parkų istorijos“.
klasicistinių
pastatų
kolonas,
iš
lego
kaladėlių dėlioja gotikinę sieną.
Pažintis su miesto sparnuočiais
Šešėlių teatras ir legendos
Kai pirmą kartą paskambinau ornitologui Gediminui
Ieškant būdų, kaip svarbiomis istorijos, kultūros ar
Petkui pasitarti dėl būsimos edukacijos, po dešimties
paveldo temomis kalbėtis su pačiais mažiausiais
minučių pokalbio jau žinojau visus įdomiausius
mūsų
stovyklautojais
–
paukštelius, kuriuos bus galima pamatyti mūsų
tenka
pasukti
Kaip
stovyklos, įsikūrusios tarp senamiesčio mūrų, kieme.
šias „sunkiasvores“ temas? Mūsų pasirinkimas –
Su kokia didele meile jis tąkart kalbėjo apie kiekvieną
istoriją pasakoti pasitelkiant mažiesiems lengviau
sparnuotį! Įsitikinau – dalyvavęs paukščių stebėjimo
suprantamas legendas. Ką šių magiškų pasakojimų
ekspedicijose
Gambijoje,
siužetai atskleidžia apie miesto istoriją? Kokie herojų
Maroke ir kitose šalyse, Gediminas savo pavyzdžiu
veiksmai yra teisingi, o kada pasielgta netinkamai?
lengvai įkvepia vaikus tyrinėti ir mylėti planetą. Čiupę
Ko galime iš jų išmokti? Sukonstravę teatro sceną,
į rankas tikro profesionalo žiūronus, vaikai mieste
išpuošę ją dekoracijomis ir pasiskirstę vaidmenimis
atranda kitą pasaulį.
pasitelkę šešėlių teatrą pasakosime svarbiausias
Argentinoje,
Brazilijoje,
galvą.
ikimokyklinukais, žaismingai
dažnai pristatyti
Vilniaus miesto legendas. Vilniaus gardėsiai
„Gatvės gyvos vaikams“ dienos stovyklos vyksta
Supažindinti vaikus su tam tikrais istorijos siužetais
Vilniaus
senamiestyje
efektyviausia per įvairias jusles kutenančias patirtis!
atostogų metu. Vasarą stovyklauti kviečiamos
Būtent todėl Vilniaus istoriją pažinsime per kvapnius
trys amžiaus grupės: 5–7 metų ikimokyklinukai,
gastronominius atradimus – kepdami tradicinius
7–10 metų pradinukai bei 10–12 metų vyresnėliai.
vilnietiškus meduolius. Šių gardėsių populiarumo
Visa
priežastis ir gamybos tradicijas vaikams atskleis
pavasario
vienos senamiestyje įsikūrusios kepyklėlės savininkai,
www.gatvesgyvos.lt/vaikams.
platesnė ir
visus
informacija vasaros
metus
apie
stovyklas
pradinukų
artimiausias skelbiama
GATVĖS GYVOS
39
40
GATVĖS GYVOS