Dark Blue Eyes/Tamsiai meynos akys

Tamsiai Mėlynos Akys Šeimos istorijos

Šeimos istorijos.

Balčiūnai, Ranoniai, Motiejūnai, Karpavičiai, Černiauskai

Agota

Pranciškus Sruoga

Elzbieta

Adolfas Balys Juozas Sruoga

Petras

Povilas

Eugenija

Vytautas

Leonas

Paulina

Vita (Vitalija)

Regina

Leonidas

Vladas

Nikodemas

Regina

Ieva

Hubertas

Beata

Laisvis

Vytautas

Nendra

Ieva

Vytas

Donatas

Eidvydas

Konstancija

Petras Ranonis

Polina

Mikalina

Rima Vytautas Kazimieras

Aleksas Jadvyga Veronika Janina

Rimas

Marijanas

Rasa Sigita

Rolandas

Inesa

Raminta

Aistis

Aldona

Stasys Černiauskas. Laivas Ir man buvo gal kokie, nežinau gal, keturi arba penki, arba šeši metai, ne daugiau. Ir labai gerai atsimenu vieną akimirką, kai gavau iš jo dovaną tokią, kurią labai daug metų saugojau, bet paskui besikraustant kažkur per butus, per gyvenimą, kažkur jinai pradingo kartu su vaikystės žaislais.

O ta dovana tai buvo medinė valtis. Išdrožta iš vientiso medžio gabalo ji man, tuomet vaikui, atrodė labai didelė, nes ji turbūt buvo ilgio kaip mano ranka ir ten sutilpdavo labai daug mano visokių kareivėlių. Tai džiaugiausi ja. Atsimenu, kad buvo kažkoks ankstyvas rytas.

Buvau kaime* pas senelius, jų name. Ir mane pakvietė į lauką: „Išeik, - sako, -tave kviečia senelis.“ Na, galvoju, ko čia kviečia? Galvoju, žinai, kai vyresnis žmogus tai jau gal kokį darbą duos ar kokią užduotį. O pasirodo jisai nuo ryto tą laivelį darė ir man padovanojo. Tai labai džiaugiausi išėjęs ant prieangio. Buvo toks saulėtas rytas, šilta. Ir gaunu (iš pradžių nesupratau, ką gaunu), paskui pasižiūriu – taigi čia laivas, valtis! Paprasta valtis, kopija tokios, nu, žvejybinės, irklinės valties. Ne burinio kokio laivo. Bet aš visaip paskui žaisdavau su juo. Tai kartais ir buves pastatydavau. Bet dažniausiai tai mėgdavau prikrauti kuo daugiau kareivėlių į tą laivą ir plukdydavau. Tekėjo upelis per kaimą toks negilus, tai ten laidydavom, kai būdavo šiltas vanduo vasarą. Bet ir balose būdavo visai įdomu leisti tą laivą. Tai daug metų tą laivą turėjau. Paskui kažkada, nežinau, kas man šovė į galvą, aš tą laivą paėmiau ir nudažiau. Ūgtelėjęs jau šiek tiek gailėjausi, kad aš jį nudažiau, nes galvojau, geriau jis būtų buvęs toks pats, kaip buvo medinės spalvos. Kita vertus, kaip aš nesugalvojau, kad aš jį galėjau (tą laivą) perdažyti sau mėgstama spalva. Bet aš ant tiek tą daiktą branginau, kad paskui nenorėjau nieko su juo daryti - dar daugiau kažką tai. Bet tai taip jau atsitiko. O paskui...

Net nežinau, gal dar kur atrasiu, bet abejoju. Bet yra toksai ženklas, žinai, čia dabar vat Šeškinėj, kur mama gyvena, yra rūsy sandėliukas jos. Ir mama tam sandėliuke jau nebuvus gal jau, nežinau... tūkstantį metų. Ir aš kaip tik tai prieš išvažiuojant, užvakar ar kada, nuėjau.

Buvo atidaryta, galvoju nueisiu, pasižiūrėsiu, ar neišlaužtas, ar ten viskas tvarkoj. Nuėjau, pažiūrėjau. Rūsys tvarkingas, spynos neišlaužytos. Belieka tiktai raktą susirasti. Ir taip sau pagalvojau, gal tikrai... Gal kur nors ten tarp visų foto objektyvų, tarp visokių ten dalykų, gal dar rasčiau ir tą... valtį? Tai būtų smagu iš tikrųjų. Nu, būtų jau netikėta. Būtų siurprizas. *Vaškonių kaimas, maždaug 43 kilometrai nuo Vilniaus į šiaurės rytus.

Stasys Černiauskas. Vaikų darželis o aš būdavau visą dieną tame daržely, kai būdavau dar mažas. Ir ten pas mus irgi, aišku, už nusižengimus bausdavo, bet labai įdomiai. Šiaip tradiciškai Lietuvoj vaikus stato į kampą – jeigu prasižengei, stok į kampą ten kambary ir stovėk ten kažkiek laiko, kol tavęs nepaleis. O čia buvo darželyje kitaip. Mūsų nestatydavo į kampą. Mus statydavo tiesiog prie sienos. Visus prasikaltusius surinkdavo, liepdavo stovėti ir pakelti rankas, ir taip judinti delnus, kad „va, matot! Va, matot, kokie mes – va, čia stovim. Atkreipkit dėmesį – mes esam prasižengę!“ Tai aš turiu nuotrauką dabar iš tos pozicijos.

Darželyje. Stasys antras iš dešinės

Stasys Černiauskas. Ledai kaime Tai nežinau, kiek man buvo metų. Manau, kad buvo kokie, nu, penki šeši metai maždaug. Penki šeši septyni, dar gal į mokyklą nėjau. Ir eilinį kartą buvau kaime pas senelius. Ir buvo gal vasaros pradžia ar pavasario gal pabaiga, bet buvo šilta – saulėta diena, atsimenu. Buvo savaitgalis, buvo privažiavę daug ten žmonių pas močiutę į tą kiemą. Kadangi buvo daug svečių, tai buvo sugalvota, kad padarysim ta proga... ledų! Kaime ledų... Nu buvo labai įdomu, kaip čia viskas vyks. Tai reikia įsivaizduoti, kad tas darbas tai užtruko, nu, gerą pusdienį. O prasidėjo viskas taip , kad ten moteriškės šeimininkės, ten ruošė pieną, nuo pieno nugriebė grietinėlę... tą saldžiąją. Ir tą grietinėlę turbūt padėjo, nugreibtą, atskirai į tamsią kamarą, šaltesnę, laikyti, kad atvėstų. O tada vyrai kieme ten buvę, suaugę, nu ir aš, kaip sakoma, kaip besidomintis tuo reikalu, su arkliais kinkytu vežimu išvažiavom į mišką. Ir visa tai yra susiję. Tai pasirodo, miške mes nuvažiavom ne bet kur, o nuvažiavom su tuo vežimu prie pelkės. Ir pasirodo, kad kaimas turi savo vietelę, kurioje, kai reikia, išgauna ne ką kita, o ledą! Pasirodo, kad ir ten buvo pasaris ar vasara (nu, buvo pakankamai šilta), bet pelkėje, reiškias, užšalęs iš po žiemos vanduo dar pilnai yra leduose. Tik reikia žinoti vietas. Ten kažkaip buvo uždengta – samanom ar tai pjuvenom. Ir kadangi žmonės žinojo tą vietą, kur reikia pasiimti, tai jie privažiuoja ten , prieina, pravalo tai, kas užkrauta iš viršaus – ten samanas, šiaudus – ir po apačia, toj pelkėj matosi gryniausias ledas. Ir pakankamai, visiškai storas. Ir tada su kirviu tie vyrai atkapojo tokius didelius kubus. Nu nežinau, dydžio tai gal kaip futbolo kamuolys.

Maždaug tokio dydžio tuos kubus... ledo... Tada krovė juos į vežimą ir iš visų pusių apdėjo šienu – šiaudais. Daug šiaudų pridėjo. Taip atrodė, kad vežimas veža šiaudus, o iš tikrūjų ten yra op tais šiaudais paslėptas ledas, nes tie ledo gabalai... nu ten.. reikia važiuoti kokius tris kilometrus. Tai reiškias apie pusvalandį, daugiau, reikia su arkliu riedėti grynam ore, kol grįšim atgal į kiemą. Tai va, tai buvo pargabenti tie ledai. Tada tuos ledo gabalus nuplovė nuo visų ten tų šiaudų. Ir tada pradėjo juos su kirviu skaldyti. Suskaldė į smulkesnius gabalus ir sudėjo į metalinį bliūdą. O tada į tą bliūdą įstatė kitą bliūdelį, mažesnį, ir į tą bliūdelį jau supylė tą nugriebtą grietinėlę. Nu ten gal buvo dar vanilės įdėta, gal dar kažko. Ir tuomet paeiliui šeimininkės ir vaikai turėdavo tą grietinėlės masę sukti, kurią iš apačios šaldė tas iš pelkės atvežtas ledas. Ir tuo būdu ta grietinėlė stingo ir darėsi mano mėgiami minkšti ledai.

Tai manau, kad ten po kokių keturių valandų darbo, visos tos organizacijos, visi svečiai ir vaikai gavo kaime gamintų ledų.

“Labai bijojau aš tuos šuniukus laikyt”

Stasys Černiauskas. Ledų aparatas . Ir buvo toks laikas, kai ji dirbo kino teatre, kavinėje. Ir tas kino teatras buvo ypatingas tuo (ir dabar tik toks vienas iš senovės likęs kino teatras, ir dar jisai veikia), kuriame yra dvi salės žiūrovams, o per vidurį yra kaip ir dvi kavinės. Tačiau tos dvi kavinės yra kaip viena kavinė, kuri jungiasi per virtuvę tarpusavyje. Ir buvo sugalvota tais laikais taip, kad reiškias, kai vieni žiūrovai sėdi kine, tada kitoj salėje ruošiamasi priimti žiūrovus, veikia kavinė. Tada jie sueina žiūrėti kino, tada baigiasi kitoj salėj kinas, tada eina kiti žiūrovai. Ir taip pamainom, nesustodama dirbdavo kavinė ir taip dirbo kino teatras. Ir mano mama dirbo toj kavinėje. Ir aš galėdavau ją lankyti. Ir į darbo pabaigą jinai mano sakydavo „ Jeigu nori, - sako, - jeigu netingi, ateik į darbą.“ Aš ateidavau į darbą ne dirbti, o smaližiauti. O pasirodo, toj kavinėj stovėjo mikštų ledų aparatas. Tai reiškias, tie ledai ten gaminami iš pieno ir iš ledų miltelių masės – ten gietinėlės sausos... Ir tas aparatas tą masę išmaišo su pienu, atašaldo, atvėsina ir tada iš aparato bėga tie ledai, kuriais vaišina tuos žiūrovus. Tačiau! Kai baigiasi darbas ir ledai pasibaigia, tai jie tiktai nebėga iš to čiaupo, pro kur ledai pilami. Bet iš tikrųjų tame aparate, toj dėžėj - o jis dydžio kaip šaldytuvas – jame visur ant kraštelių, kampuose, ant sienelių – viasur lieka tų ledų! Nu ir negi tokį gerą daiktą išplausi, išmesi? Tai aš gaudavau labai geras pareigas – išvalyti ledų aparatą. Tai atsimenu, atsinešdavau kėdę, pasiimdavau kuo ilgiausią šaukštą, atsidarydavo dangtis to aparato ir aš ten galėdavau gramdyti, nu, iki... iki tol, kol jau aparatas būdavo švarus! Tai buvo labai geras atrakcionas.

Stasys Černiauskas. Kareivėliai Tai kieme su berniukais žaisdavom karą, nes turėdavau aš daug ginklų ir apginkluodavau. Bet kita istorija ta, kad aš turėjau keturis šimtus septyniolika kareivėlių. Ten buvo visokių - plastmasinių tų kareivėlių ir metalinių (daugiausia būdavo)... ir plastmasinių. Ir ten būdavo ir senoviniai kareiviai: ant žirgų, su lankais, su kardais. Bet buvo ir šiuolaikinių: ten su automatais, su pistoletais, su granatom.

Turėjau keletą indėnų... žaislų, kareivėlių. Nu žodžiu, būdavo labai įdomu... išdalinti juos į armijas. Jau visą laiką kurie buvo mėgiami - tai būdavo mano armija, o kurie būdavo mažiau mėgiami - tai priešo armija. Tai juos kad išdėlioti kur nors ant kilimo, kai žaisdavau, tai reikėdavo... gal net poros kokių valandų. Kol aš ten išdėliodavau gražiai. Tada surikiuodavau tas armijas, jomis pasigrožėdavau... O tada pasidarytavau kokias nors svaidykles. Paimdavau kokį nors mažą daiktą – kokį trintuką ar kokią monetą ir tada mesdavau. Atseit viena armija šauna, ten griūna kareiviai. Tada mesdavau iš kitos pusės, ten vėl griūna kareiviai. Tai maža to, ilgainiui aš vietoj šitų bet kokių svaidomų daiktų pradėjau naudoti būtent iššautų mažų šovinių gilzes (tūteles). Aš kai buvau moksleivis, lankiau tokį šaudymo, kaip ir, būrelį. Ten buvau pakankamai geras šaulys, moksleivis būdamas; esu ten gavęs diplomų. Ir už tai, kai aš šaudydavau, likdavo tų gilzių. Nu ir aš tas gilzes pasiimdavau, kad neišmesti, ir naudodavau žaidimui. Tai tos gilzės atstodavo mano kareivėlių, atseit, šaudmenis. Jų ginklų sandėlius. Ir kita vertus, aš jas naudodavau, tas gilzes, kareivėlių mėtimui. Tik tos gilzės būdavo pakankamai lengvos, tai dar ne visus kareivėlius nugriaudavo. Bet tai būdavo ir toks dalykas. Nu tai va, būdavo armija prieš armiją. Dažniausiai tai žaisdavu namuose. Bet kartais... nu nelabai mėgdavau neštis į kiemą, nes bijojau, kad nepamesčiau. Bet kartais, mažesnį kiekį, tai nusinešdavau tų žaislų į kiemą. Ten išrausdavau žolėje kokius tai ten bunkerius, tranšėjas... Ir imituodavom karo lauką, ir ten žaisdavom – tada jau su kiemo vaikais.

Priėmimas į kariuomenę

Stasys Černiauskas. Pilotas žaisti lėktuvo pilotą karinio. Man ir dabar kompiuteriniuose žaidimuose labiausiai patinka skraidyti ir vairuoti mašinas. Tai tais laikais nieko to panašaus nebuvo, kalbant apie kompiuterius ir kompiuterinius žaidimus. Tai aš, kai jau baigdavau pamokas, apversdavau savo rašomojo stalo kėdę, pats palįsdavau po stalu, kėdę užsistumdavau neva sėdžiu kabinoje lėktuvo, tada pasiimdavau automatą, kokį nors žaislinį, kuris leidžia garsus, tada pasiimadau seną mechaninį žadintuvą, užslopindavu jo varpelį, kad liktų tiktai bukas toksai, nešaižus garsas.

Prisukdavau žadintuvą, ir kol žadintuvas skambėdavo, tol skaitydavosi, kad mano variklis dirba. Ir jeigu jau variklis sustodavo, reiškias reikdavo arba prisukti, arba jau leistis ant žemės – arba baigti skrydį. Tai taip atrodė piloto kabina, variklis ir automatas. O priešais mano kabiną būdavo lova. Ir ant tos lovos būdavo išdėliotos tos armijos, apie kurias aš kalbėjau.

Tai žodžiu, galima buvo skristi lėktuvu ir apšaudyti ant lovos išrikiuotas armijas. Tai toks buvo mano žaidimas. Aš mesdavu iš po stalo tas gilzes, jos skrisdavo kaip bombos ir tie kareivėliai krisdavo. Va toks buvo 3D žaidimas, ne kompiuterinis.

Debesyse. Stasys su Gintare Gibraltare, 2008

Stasys Černiauskas. Blue four pradėjau mokintis groti gitara. Aš mokinausi, bet jau mano kai kurie draugai ir klasiokai jau mokėjo groti. Ir netgi jau girdėjau, kad jau jie turi grupę – kad jau jie renkasi po tris ir jau repetuoja. O aš dar nemokėjau. Tai maždaug per tris mėnėsius aš išmokau savarankiškai ten groti šį bei tą gitara. Ir kažkuriai progai pasitaikius, per kažkokį vakarėlį, pademonstravau, kad ir aš jau moku. Nu ir po tos demonstracijos, dabar tiksliai neprisimenu, bet man sako „Tao gerai, tai grojam visi kartu – keturiese“. Dar ne iš karto, agl dar po kokių... dar kokius pusę metų aš dar ten grojau, dar pas mus vyko kažkokie organizavimai. Bet kažkur po metų, kai aš pradėjau mokytis groti gitara; kažkur po metų aš jau buvau grupėje. Klasiokai mes buvom susimetę į krūvą. Iki šiol groja dar mūsų ritmo gitaristas ir vokalistas Gedas. Tai jisai atkurdavo pagal įrašus užsienio grupių akordus. Ir tada, kai atkurdavo tuos akordus, mum persakydavo ir tada mes grodavom. Tai būdavo, tada, kai patapom grupe jau, tai buvo Gediminas – jis grodavo ritmine gitara ir dainuodavo; Mindaugas – kuris nustojo groti, grojo bosine gitara pas mus; tada buvo toksai Algis, klasiokas irgi mūsų, kuris grojo būgnais; ir aš grojau solo gitara ir ritmine gitara.

Bronius buvo mūsų klasiokas, bet jis turėjo kitą grupę. Ir ta grupė atrodė labaiu pažengusi, nes Bronius irgi neblogai grojo. Tai mes labai norėjom lygiuotis. Tai mūsų kartoj, mūsų mokykloj, faktiškai buvo dvi grupės net per mūsų kursą. O iki mūsų tai irgi buvo mokykloj grupė, bet kai mes atėjom, ta grupė jau buvo keletą metų iširusi ir mes jos nežinojom. Bet mes žinojom, kad yra aparatūra likusi nuo tos grupės. Ir kada jau mes manėm, kas esame pažengę ir jau galime kažką daryti, tai pradėjom visaip kalbinti užklasinės veiklos mokytoją, kad mum parodytų sandėliuką – gal galima tą aparatūrą atgaivinti, gal ten nušluostyti dulkes ir gal ant jos galima dar groti ir ja dar naudotis. Nu ir vieną gražią, mums džiaugsmingą dieną, mokyklos tos užklasinės veiklos dėstytojas mus įleido į kino aparatinę. Pasirodo, kino aparatinėj... Nes būdavo mokykloj aktų salė, o aktų salės gale būdavo kino aparatinė, iš kurios rodydavo kinus juostinius: su juostele – tai laikais projektorius buvo tokia... mašina.

Tai vat toj aparatinėj buvo sukrauta, apart visų filmavimo tų juostų ir tų kino aparatų, buvo ir sukrauta nenaudojama muzikinės grupės aparatūra. Be galo apsidžiaugėm. Tai tie stiprintuvai buvo lempiniai – kai juos įjungi, tai reikia palaukti keletą minučių, kol tos lempos įšyla, įkaista ir tas stiprintuvas pradeda po biškį šnypšti, o paskui jau gali stiprinti ir garsą gitaros arba mikrofono. Tai gavom du lempinius stiprintuvus, gavom senų būgnų komplektą ir keletą

kolonėlių, skirtų aktų salės susirinkimams įgarsinti. Mes tas kolonėles nusikabinom, pritaikėm, prijungėm prie stiprintuvų ir taip repetavom gal keletą savaičių ar keletą mėnesių. Tada nusprendėm, kad mums trūksta kolonėlės. Ir jau kadangi tokios nebuvo, tai taupėm pinigus. Ir vieną gražią dieną už šimtą trisdešimt penkis rublius, kaip dabar prisimenu, susimetę keturiese nusipirkom dar vieną vidutinio dažnio kolonėlę. Kuri jau buvo, turbūt triskart didesnė už mūsų turimas ir jau buvo tokio nedidelio šaldytuvo dydžio. Tai čia jau buvo mum pasiekimų pasiekimas. Pamenu, ta kolonėlė buvo iš tokios rudos baldinės lakuotos plokštės ir atrodė kaip baldas, kaip sekcija kokia. Tai va, nusipirkom savo nuosavą kolonėlę. Nu ir tada grodavom. Tai aišku, daugiausia mūsų repertuare ilgiainiui buvo grupės „Smokie“ dainų, nes mūsų vokalisto Gedo balsas nu identiškai... nu, labai panašus... identiškas buvo Chris‘o Norman‘o balsui. Tai grodavom jų dainas dažniausiai. Turėjom iš kažkur apie... virš dvidešimt dainų grojom „smokų“. Tada grojom „Deep purple“, „Sweet“, „Led Zeppelin“ ir bitlų gabalus.

Dar Suzi Quatro gabalus, aišku, grojom. Dar „Creedence“ grojom. Nu čia labai senos tokios grupės, nu bet labai garsios. Tai va... Tai toks... Nu ir kažkur po metų darbo... Po metų, gal pusantrų, mes grojom jau kažkokį koncertą.

Tada mes dar nusprendėm eiti į muzikos mokyklą, kad mus išmokytų groti gitaromis. Bet nebuvo muzikos mokykloj tokių specialybių gitaros – bosinės arba roko gitaros, ritminės.

Tai mes abu įstojom į klarnetą. Mus priėmė į vakarinę klarneto klasę, po pamokų, vakarais.

Ir aš mokinausi klarnetu tam, kad, viena, kad pramokčiau natų muzikos, ir dar prie viso to, mes pramokom ir mes toj muzikos mokykloj dar gavom aparatūrą geresnę. Bet jos negalima būdavo išsinešti. Bet užtai galėdavom groti su ta aparatūta savo gabalus per repeticijas; ir kai reikėdavo muzikos mokyklai, mes akomponuodavom dainuojantiems vaikams – visokias ten vaikiškas populiarias daineles. Atsimenu, dabar, būdavo tokia daina: „Vaidrodėli, mano drauge... Tai-ta-tai-ta Rai-ta-tai-ta“. Nu kažkas tokio, žodzžiu ten buvo. Tai va, tai ta mūsų grupė pragyvavo... Kaip grupė pragyvavo gal kokius du metus, o paskutiniais metais, kai jau reikėjo baigti mokyklą, jau reikėjo stipriai mokytis, tai mes tą grupę kaip jau ir apleidom praktiškai... tą grojimą. Nu Gedas dar grojo su Broniumi. Jau pradėjo keistis sąstatas, bet aš jau išėjau, Mindaugas, man atrodo, išėjo. Ir buvo tiktai vienas pakui didelis renginys. Tai buvo mūsų paskutinis skambutis mokykloj, išleistuvės. Ir mes, mūsų grupė tada sugrojo savo

paskutinį koncertą mokykloj. Ir mes tai... iš tikrųjų, man atrodo, nepamenu, ar vieną tiktai ar dvi dainas dainavom, iš kurių viena daina buvo „Bus tylu, be skambučio bus labai tylu; Bet išeinam išbandyt sparnų, vedami naujų, skaisčių svajų“.

Bus tylu, be skambučio bus labai tylu Bet išeinam išbandyt sparnų, vedami naujų, skaisčių svajų Laikas jau, ką beveiksi, laikas skirtis jau Mielas mokytojau, ačiū tau, šiandien nuoširdžiai sakau Bus tylu...

Tai mūsų grupės, būten šito sąstato grupės. Paskutinis koncertas buvo per mokyklos išleistuves. Nu tai ten buvo, aišku „bisai“, ten buvo pakartojimas. Nu ir tikrai, mes patys buvom labai patenkinti. O po to tai daug metų... Gediminas po šiai dienai groja. Bronius groja individualiai dabar. Pusė mūsų ir toliau groja aktyviai, galima sakyti. O aš tiktai tiek, kad moku. Tokia istorija...

Ai! Grupės [pavadinimas] „Blue four “. Nežinau, iš kur tas, sugalvojo... Tas žodis „blue“ mums atrodė toks trumpas, gražus. Nes reikėjo trumpo pavadinimo kažkokio tai. Ir mes taip sugalvojom, kad tai bus „blue...“ O atsirado tai tik dėl to tas „blue“, kad mes sugalvojom, kad mum reikia kažkokios uniformos. Ir mes nuėjom į prekybos centrą. Tada tai buvo „Univermagas“, rusiškai vadinosi „Univermag“. Tai dabartinis, beje, kur yra prie upės, jau tada jisai stovėjo, Cupas [„Vcup“]. Ir ten mes iškojom kažko įdomesnio, ir radom tokius dryžuotus marškinius. Ir tie dryžiai buvo mėlynos spalvos. Ir mes nusipirkom visi tuos keturis dryžuotus marškinius ir tada mes buvom „mėlynas ketvertukas“ – „Blue four “. Nu ketvertukas už tai, kad buvo bitlai ketvertukas. Beje, Mindaugo bosinė gitara buvo tokios pačios formos kaip ir bitlų bosisto gitara. Tokia, labai retro tokio stiliaus. Nuotraukose kada nors bus matyti.

Mokykloje. Pirmas iš dešinės - Gediminas, antras - Stasys

Stasys Černiauskas. Reportažas Tai vienas epizodas buvo, kai aš važinėdavau uždarbiauti į Vokietiją. Buvau įsidarbinęs Vokietijoj, firmoj tokioj.

Ir gyvenau kartu su kitais studentais. Bendram bute. Nuomavomės. Ir ten buvau pažįstamas su tokiu Štefanu. Štefanas studijavo žurnalistiką. Ir ilgainiui, mes bendravom kažkur apie tris metus, kai aš ten būdavau Vokietijoje. Ir jisai įstojo į žurnalistiką ir atlikinėjo praktiką „Zie Deutsch Rundfunk“ – pietų Vokietijos radijuje. Ir kai čia buvo tada tas pučas, man atrodo.

Jau čia buvo ne sausio įvykiai, o buvo pučas – sukilimas. Antras Lietuvoj, prieš Lietuvos valdžią, naujai atsikūrusią. Ir visiem nebuvo aišku kaip čia viskas baigsis. Tai man paskambino Štefanas ir sako „Klausyk, - sako, - pas jus ten tokie įvykiai dedasi, - sako, - O aš atlieku praktiką. Gal aš galiu padaryt su tavim reportažą ir mes jį pratransliuosime per Vokietijos radiją?“ Nu, sakau, galim. Bet, sakau, žinai, dabar šeštą ryto kartos Landsbergio kalbą per radiją, tai tu gal ją įsirašyk. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Štefanas šeštą ryto įsirašė per transliuojamą iš Lietuvos radijo Ladsbergio, tuometinio Lietuvos parlamento pirmininko, kalbą – kreipimąsi į tautą ir į pasaulio žmones; kad gresia pavojus Lietuvos nepriklausomybei per tą pučą. O po to davė su manim. Koks jausmas, ta prasme. Koks jausmas, kai esi... Va, tavo šalyje kažkas vyksta, o tu joje nesi. Tai aš ir sakiau, kad mano vaikai ten likę, tai žinau, kad žmona vaikus išvežė į kaimą pas senelį, kad nebūtų didmiestyje, nes jeigu būtų kokie įvykiai, tai vis vien kaime būtų saugiau. Nepamenu dabar visų detalių to reportažo, bet tokį reportažą esam padarę ir jis buvo transliuojamas tą pačią dieną ryte per Vokietijos radiją.

Tai čia jau per pučą, po sausio įvykių. Čia vėliau.

Stasys Černiauskas. Sausio naktis ... Tai jo, ten... brendo visokie reikalai. Tai vienas dalykas tai būdavo, dar kai tiktai brendo tie įvykiai... Ten išvakarėse, tai, kadangi būdavo sukrautos barikados ir žmonės tose barikadose budėjo prie parlamento, prie spaudos rūmų, kad neprieitų. Tai kadangi mes gyvenom netoli Šiaurės miestelio, tai mes su mama važiavom, darėm sumuštinius, termosus ir važiavom prie spaudos rūmų, vežėm tiem žmonėm, kurie prie barikadų stovi, atsigerti karštos arbatos. Tai tą atsimenu. O mama kadangi jau buvo nėščia ir laukėsi tavęs [Gintarės], tai nebuvo labai gera idėja ten užsibūti.

Tai mes ten ir nebuvom. Ir mes parvažiavom... Beje, čia buvo sausio dvylikta. Ir, kai mes parvažiavom, naktį prasidėjo šturmas televizijos bokšto ir spaudos rūmų. Tai tiesiog kelios valandos iki to šturmo buvom tose vietose tarp žmonių, su visais kitais. Bet paskui į vakarą parvažiavom atgal namo. Tada, kai parvažiavom, prasidėjo ten ta visa sumaištis...

Ten cvažiavo tanketės, tankai. O mūsų butas buvo šalia karinio miestelio rusų. Praktiškai mūsų namo kampas rėmėsi į rusų karino dalinio tvorą. Ir visą laiką, kad įeiti į kiemą, reikėdavo praeiti pro vartus karinio dalinio, ant kurio ten buvo metalinai vartai, ant tų metalinių vartų buvo penkiakampės žvaigždės... Nu žodžiu... Tokia buvo aplinka. Ir štai per tuos sausio įvykius, nu, mes klausydavom tiktai radijos, nes visas žinias galima buvo išgirsti tiktai per radiją, kuris transliavo tada iš Sitkūnų ir priklausė jau Lietuvos naująjai valdžiai. Nes televizija buvo užgrobta. Tai visos naujienos buvo ten. Ir iš ten supratau, akd žmonėm reikalinga informacija, kas vyksta. O kadangi mes gyvenom prie karinio dalinio, tai aš sugalvojau, kad aš galiu pranešti, kas čia vyksta. Ir aš pasiėmiau radiją, prisidėjau tyliai prie ausies, ir stovėjau naktį netoliese, krūmuose, netoli to karinio dalinio vartų ir skaičiuodavau, kiek kokių mašninų įvažiuoja arba išvažiuoja. Tada grįždavau atgal ir tada paprastu telefonu, nu ne mobiliu telefonu – nebuvo mobilaus telefono, bet paprastu telefonu, laidiniu, mes skambindavom į parlamentą. Tada tokia Rita Dapkutė buvo spaudos centro... tenai... informacinio centro vadovė. Ir tiesiai jai skambindavom, ir sakydavau, kad skambinu iš tokios ir tokios Vilniaus vietos, kad šiuo metu pro vartus, pavyzdžiui, išvažiavo ten trys tanketės – šarvuoti kariniai automobiliai. Nežinau gal kokią... Kažkurį laiką, gal valandą, daugiau kažkur, pranešinėjau, grįždavau namo. Ir vėl paskui grįžau į savo postą, kad vėl praneščiau, kas ten vyksta. Ir nesupratau kaip, bet... nepastebėjau. Staiga pamatau, kad mane apsupo rūsų kareiviai. Tai jie matyt, nu nežinau,

ar aš ten per tą garsą... Matyt, kai pasitraukiau, tai jie ten užėmė pozicijas, o kai aš grįžau, jie tiesiog mane pagavo. O mpamatė jie mane per anteną, nes antena, vis vien, kažkaip naktį vis vien blizga, radijos. Ta radija nebuvo didelė, nu ten dviejų delnų dydžio, bet vis vien su antena, aš buvau ištraukęs. Matyt pamatė tą anteną, pagalvojo, kad jau čia išvis koks karinis šnipas. Nu, ne karinis, bet vis vien šnipas. Nu ir jie mane apsupo. Įstatė man į pilvą automatą... Ten buvo... gal trys kareiviai ir karininkas vienas. Nu ir jie ten kažką rusiškai pasakė, ten man stovėti, rankas pakelti aukštyn. Jo, tą radiją, man atrodo, jie iš manęs atėmė. Netekau aš tos radijos. Bet jie galvojo, gal ten kokia racija, o ten buvo tiesiog radija. Ir tada jie pagalvojo, matyt, kad mūsų yra daugiau, kad aš ne vienas. Tada paliko vieną kareivuką su tuo įremtu automatu mane saugoti, o patys nubėgo toliau į kiemą, į naktį, reiškias, ieškoti, galbūt daugiau žmonių tokių yra kaip aš. Ir aš žiūriu, kad čia jau... ne kuo čia baigsis. Jaučiu, kad jeigu jau jie grįš, tai jie tikrai mane nuves į karinį dalinį. O ar aš ten išeisiu, tai aš nebežinau. Nu aš tada bestovėdamas, kad ir buvo nejauku, bet pradėjau tą kareivuką kalbinti.

Tai buvo kažkoks tai, nu toks... azijietiško gymio vaikinas, jaunas matosi. Sakau, pas vyksta sukilimas. Sakau, prieš rusų armiją, prieš rusų valdžią, kuri bando čia įtvirtint savo tvarką. O mes paskelbėm nepriklausomybę, sakau, ir šią naktį jau žinau, kad jau žuvo, ten, aštuoni ar devyni žmonės. Tas kareivukas taip klauso...

Bet matau, kad jis nelabi žino, kas vyksta. Jis tiktai vykdo įsakymus. Bet aš taip kažkaip jį užkalbinau ir taip mes su juo kalbam, jis jau lyg ir manęs nebebijo...

Pradėjom lygtai truputį eiti. Jis tą automatą nuleido ir taiop einam, einam... Žiūriu, kad jisai dairosi savo tų kareivių, nes jam nepasakė, ką toliau daryt. Ir taip nuėjom lygtai paskui tuos kareivius. Ir visai neėjo paskui juos! Aš staigiai moviau į krūmus, apibėgau namą, kad nematytų į kurią laiptinę įėjau. Parbėgau staigiai į namus, užgesinom lange švoesą ir žiūrim, kas bus. Ir tada girdėjom, kai tie kareiviai grįžo, žiūrėjo į langus, visur dairėsi, nes, ta prasme, galvojo, kad dar mane pamatys. Bet aš tiesiog va taip, atsitiktinai pavyko man išsmukti ir... nesulaukti grįžtančio to karininko su likusiais kareiviais. Tai nes, manau, kad tikrai būtų mane suėmę. Tai va tokia istorija.

Aldona Černiauskienė. Žagarėliai 4 kiaušinių tryniai 1 pilnas kiaušinis 25g sviesto 2 stiklinės miltų 2 šaukštai cukraus pudros 1 šaukštas spirito 1 šaukštas vandens Kiaulienos taukų ir aliejaus kepimui

Penkių kiaušinių trynius, vienas iš jų cielas (su tryniu ir su baltymu vienas). Tada du šaukštai grietinės, dvidešimts, kokie, penki gramai sviesto. Ir tą viską suplaki. Sviestą tai jau į pabaigą, jau dėsi. Kiaušinius suplaki. Miltų, kokias dvi stiklines. Tada du šaukštus cukraus pudros. Va, paskui... Šaukštą spirito. Nu, kai gal keturiasdšimts [procentų], tai spirito nebūtinai ten, tikro spirito. Nors yra dabar tokios mažos bonkutės ten... gal šimtas gramų. Degtinė tai nelabai, bus tokie kietesni. Matai, kai spiritas, tai trapesni. Nu ir ką, ir tas viskas... Jokių sodų, nieko nereikia*. Taip, ką aš pasakiau... Du šaukštai vandens... Vienas šaukštas. Jeigu spirito vienas šaukštas... palauk... jeigu vienas šaukštas tiktai dėsi degtinės, tai tada vienas šaukštas vandens. Nes gali padaryt, kad bus kieti. Nu tai išplaksi, gerai reikia išplakti. Paskui išminkyt, kad tą tešlą... O jau minkai, kad galima būtų blynas kačiot – nebūtų labai kieta. Kad būtų vidutiniškai, kad lengvai pirštas lįstų. O paskui perpjauni tešlą. Minkai taip, kad perpjauni – prie peilio nelimpa ir skylutės jau darosi. Ir tada jau blyną kačioji. Nu tešlą reiktų į kokias dvi tris dalis padalint, kad lengviau kačiot būtų. Kačioji tą blyną ar ant stalo, ar ant... kad... A tu turi peiliuką dantuotą? Nu tai va, tai tokiu peiliuku supjaustysi juosteles. Ir maždaug, žinoma jų nemažindama, maždaug penkių centimetrų ilgio tai būtinai turi būt**. O kai pas mus kadais ir didelius darydava. Nu, bet kiek ten ant keptuvės tilps... Ir jeigu būtų trapūs ir skanūs, tai darosi: biškį (bet dabar aš tai nematau) kiaulienos taukų ir aliejaus sumaišai. Bet jeigu tik aliejus, tai reikia tą geresnį, nes aliejus, kad neputotų. Nes jeigu putos, tai tu nematysi kaip.

Nu bet jeigu putoja, tai įpilk spirito truputį. Ir verti verti su šakute momentaliai. Momentaliai verst reikia. Pirma su kačiolais pridarai, o paskui jau atsistoji kept. Ir paskui per merliukę ar sietelį kokį... per merliukę... imi šaukštą ir į merliukę kokią... ir paskui jau pudrą pabarstai.

Už tai mažai to dedama to cukraus į vidų, kad jie būtų nesaldūs. O paskui tą pudrą... Jeigu, žinoma, norėt, kad jeigu ten vaišinsi, bus žmonės su juodais kostiumais, tai ta pudra gali nemalonumą suteikti – tai gali nubyrėt. Tai galima visai pudros nedėt. Nes paskui jie byra, tai tada jeigu su juodais kostiumais, ar kas ten bus apsirengęs, tai kad ne... nepadarytų tokio... nepapultų ant medžiagų¬. Nu tai va, tokis tas receptas.

*Bet jeigu padėsi sodos, indėsi, tai jie pasidarys... su soda jeigu indėsi, tai jie tada pasidarys pūslėm. Ir tada negražūs būna. Pūslės darosi tada. Kai sodos dedi, tai jie kyla ir pūslės darosi. Tai negražus gaunasi. Tai va, yra ir toks recptas. Arba jeigu įdėsi daugiau baltymų, tai žagarėliai irgi bus pūslėti, skylėti. **Skersai reik pjaustyt, kaip pas mane. Plotis jų turi būti ne siauresni kaip du pirštai. Platumas. Per vidurį biški įpjauni ir persuki vienąkart. Nes jeigu dukart persuki, tai tada būna... nelabai sekasi – lūžta. Tai vienąkart persuki ir gaunasi įdomesni tokie. Ir paskui ir galus irgi įstrižai nupjauni. Nu, matysi.

Žagarėlių gaminimas. Gintarė ir Aldona, 2009

Sigita Bakanauskienė. Vaisinis tortas 10 kiaušinių cukraus miltų įvairių vaisių apelsinų sulčių pusriebės grietinėlės sviesto skardai ištepti

Tai ten, ta prasme, biskvitą reikia padaryt. Pasiimi kokį dešimt kiaušinių, atskiri baltymą nuo trynių. Tada, žinai, tuos trynius sudedi ir užpili cukraus daug. Tada varai – išplaki normaliai, kad tas cukrus nesijaustų. Žinai, su tuo plakikliu. Tada... paimi ten įdedi miltų biškutį į ten, kur tryniai. Ir išmaišai taip, ir palauki. Tada paimi kitą puodą, kur baltymai. Tai baltymus išplaki atskirai. Iki tiek, kad jie stovėtų, žinai, kaip būna. Tai kai ten jau būna tie baltymai, tai paimi tuos jau stovinčius baltymus, sudedi į tą puodą, kur tryniai visi. Bet taip ne per daug stipriai, bet taip iš lėto paviršutiniškai reikia permaišyti. Kad išsimaišytų, bet nesubliūkštų.

Tada pasižiūresi, jeiga tarkim dar truputį per mikštas, tai dadėsi miltų, bet šiaip dažniausiai būna normaliai. Toks, kad būtų skystas, piltųsi ir viskas. Tai va, tokia masė.

Tada paimi tokį apvalš bliūdą, kaip būna. Ištrini tenais visus kraštus kokiu nors sviestu arba margarinu. Kad nepriliptų. Ir supili masę, ten į dedi kepti. Kokį pusvalandį – 30 minučių ar 25. Reik pažiūrėt, nes priklauso nuo tos viryklės, kokia ten pas tave yra.

Paskui paimsi grietinėlės. Reikia... Pas mus čia Anglijoj tai „Single cream“ arba „Double cream“. Reikia pažiūrėt kokią, kad nebūtų žiauriai riebi, žinai. Kad nebūtų labai riebi reikia žiūrėt, nes kai pradėsi plakti, jinai gali į sviestą, žinai, susivaryt. Tai nebus skanu. Tai reikia tokią vidutiniško riebumo surast grietinėlę, cukraus įpilt, išplakti. Ir kai... biškį ant galo dedi citrinos rūgšties, taip kad būtų, žinai, tokia saldžiarūgštė. Tada, kai jau iškepęs bus biskvitas, perpjauk tą per pusę... biskvitą. Ir aš apatinę tą [dalį] visada sulaistau su kokiu nors... sultim.

Pasiimu apelsinų sultis ar kokias nors kitas sultis. Tokias rūgštesnes sultis, žinai. Supilu visą tą padą. Bet taip nemažai papilu. Žinai, kad užtektų, kad būtų taip jau šlapias. Tada ant apatinio to dedu apelsinų supjaustytų, bananą kokį galima dėt arba ananasą dėti – ką tu, su kuo tu nori daryt. Ir tada visko pridedu ant apatinio... Tada dedu grietinėlę. Tada grietinėlę dar uždedu kokiu nors vaisiu. Arba uogų gali, jeigu nori. Ir tada dedu viršutinį sluoksnį. Tą biskvito viršutinį sluoksnį. Jeigu, pažiūrėk, viršutinis sluoksnis biskvito sausas, tai gali truputį pašlapit jį. Bet labai daug nešlapink, nes apatinis jau daug pašlapintas. Gali pašlapint su apelsinų sultim, bet tik ne per daug – kad jis neišbliūkštų, žinai. Tik truputį. Nu ir tada ant viršutinio sluoksnio dedu grietinėlės ir tada papuoši tenai jau kuo nori – braškėm... Kuo nori, kas tau patinka. Nu ir viskas.

Gintarė Černiauskaitė. Rabarbarų pyragas Tešla: 200g miltų 110g sviesto 40g rudo cukraus (arba paprasto, kokį turi) 1 kiaušinis Rabarbarai: 1kg rabarbarų 4 šaukštai cukraus 125ml vandens Viršus: 4 kiaušinių tryniai 80g cukraus 3-4 šaukštai manų kruopų (arba 2+2 miltų su maltais džiūvesėliais) 1 šaukštelis cinamono 100ml grietinės 4 kiaušinių baltymai Morengai: 2-3 kiaušinių baltymai 100g cukraus pudros 3 šaukštai maltų džiūvesėlių (arba manų kruopų) Pusė šaukštelio cinamono, malto muskato riešuto

Tai va, aš darau dar ir tokį rabarbarų pyragą. Jisai labai skanus būna, bet, nu, biški reikia darbo įdėt. Tai, kaip gali daryt. Tai paimi du šimtus gramų miltų, kokių šimtą dešimt gramų sviesto, bet nelydyto, tiktai tokio suminkštėjusio truputėlį; keturiasdešimt gramų cukraus – gali būti rudas, tada labiau karamelinė tokia tešla būna, o galima ir paprasto, jei neturi rudo; ir vieną kiaušinį. Tada viską su rankomis išminkai. Gaunasi jinai tokia... Nu ta tešla, jinai nėra kieta, tai jos iškočiot... nelabai lengva ją. Tai jeigu skardą ištepsi sviestu, tai tą tešlą galima taip po truputį ištepti ant skardos. Reikia, nu, kokius tris centimetrus į viršų užlenkt, kad kraštas būtų. Tai va, o tada, kol minkai tešlą, kaista rabarbarai. Tai prieš pradedant minkyt, paimi kilogramą rabarbarų, juos nulupi ir supjaustai kokių poros centimetrų gabaliukais.

Tada sudedi į gilesnę keptuvę, užpili keturis šaukštus cukraus ir pusę stiklinės vandens. Ir kaitini. Kokias penkias, dešimt minučių. Pamaišai, pamaišai ir turi tie rabarbarai visi... tokia košė pasidaro. Tai va tai... Tada tuos rabarbarus išjungi, palieki, kad jie truputėlį atvėstų.

Jeigu pasidaro labai daug sulčių, tai tas sultis reikia per kokį sietelį nupilti*, bet jeigu jų ten tik truputėlį, tai nieko tokio. Žodžiu, tešla būna skardoj ištepta, rabarbarai šąla. Tada darai kiaušinių viršų. Tai paimi keturis kiaušinių trynius, aštuoniasdešimt gramų cukraus, kokius tris keturis šaukštus manų kruopų... Arba jeigu neturi manų kruopų, tai galima tada kokius du šaukštus miltų ir du šaukštus maltų džiūvesėlių. Tai va... Tada kiaušinius suplaki su cukrumi, vėl kol pasidarys, kad būtų balta. Įdedi manų kruopas, įdedi vieną šaukštelį cinamono. Vėl viską suplaki. Tada įpili kokį šimtą mililitrų grietinės (aš dažniausiai dedu riebią grietinę, kokių 30%). Ir tada viską suplaki. Atskirai suplaki keturis kiaušinių baltymus, kad būtų kieti. Ir tada reikia jau iš lėto su šaukštu, ne su mikseriu, kad nesukristų, tuos baltymus įmaišyti į visą bendrą masę. Tada paimi rabarbarus, supili į kepimo skardą ant tos tešlos, ant viršaus užpili šitą kiaušinių masę. Jeigu išteptos tešlos kraštai būna virš visos tos masės, aš su nykščiu gražiai apeinu kraštus, nuspaudžiu tą tešlą, kad būtų gražūs kraštai ir nesudegtų. Tada įkiši pyragą į orkaitę, ir kepi, nu, kokių 180 laipsnių kokį pusvalandį. Turi švelniai paruduoti.

Tada, kol ten viskas kepa, jau kai baiginėja kept, paimi du tris kiaušinių baltymus – priklauso nuo to, kiek nori morengų. Tada tuos baltymus išplaki, kad stovėtų. Tada įdedi šimtą gramų cukraus pudros**. Nu, priklauso taip – vienam kiaušiniui 50gramų pudros ir du

šaukštai manų kruopų (nors aš dažniausiai dedu maltus džiūvesėlius, nes manų nemėgstu.

Bet abu tinka). Tai jeigu darai iš dviejų kiaušinių, tai bus šimtas gramų pudros ir trys šaukštai džiūvesėlių. Tai va, ir kokį pusę šaukštelio cinamono. Jeigu turi, gali dėt dar kažkokių prieskonių, kas tau ten patinka. Kokius... ar muskato riešuto... Tai va, ir tada išplaki vėl tuos visus prieskonius, ką sudėjai. Tada morengai nebebūna tokie kieti ir pasidaro toks kaip kremas***. Tai po to pusvalandžio, kai iškeps pyragas, išimi jį ir tada tuos morengus... užtepi tą visą morengų kremą ir šaukštu truputėlį pašiauši ir dar įdedi, nu, kokioms septynioms minutėms į orkaitę.Tik svarbiausia, kad nesudegtų. Tai pažiūrėk, kai tiktai mortengai sukietėja, viršūnėlės truputėlį parunda, tada iš karto reikia išimt. Tada palieki pyragą, kad truputėlį atvėstų. Ir kai pyragas truputėlį atvėsta, tai ant tų morengų susidaro tokie karameliniai lašeliai. Nes kai šąla, tai jie kondensuojasi. Tai va... Tie lašeliai būna labai skanūs. O morengai tai nebus kieti – jų išorė tokia tąsi, o vidus minkštas. Tai va toks rabarbarų pyragas.

Jeigu... Šiaip rabarbarų sezonas būna gegužės-birželio mėnesiais. Tai jeigu tu rabarbarų pyrago norėsi kitu sezonu, tai reikia rabarbarų uogienę pasiruošti iš anksto, kai sezonas, ir pasidėti stiklainiuose. Kaip ir anksčiau, rabarbarus su cukrum ir su vandeniu pakaitini, paverdi, pasitroškina ir juos tada sudedi, užkonservuoji į stiklainius; ir galima tada jau pyragą kitu sezonu daryti iš tos užkonservuotos uogienės.

*Tas sultis nuo rabarbarų galima šiek tiek praskiesti ir bus labai skanus gėrimas. **Jeigu neturi pudros, paimk tiek pat gramų cukraus ir jį sumalk blenderyje (kokteilinėj) ar kavamalėj. ***Plak viską likus kokiom trim-penkiom minutėm iki iškeps pyragas, nes baltymai lengvai vėl sukrenta. O kai su prieskoniais, tai gali nelabai gerai išsiplakt vėl iš naujo. Tai geriausia paruošt prieš pat tepant.

Birutė Kostė Motiejūnienė. Kepti sumuštiniai Batonas 2 kiaušiniai 2 šaukštai majonezo Didelis gabalas sūrio. Geriausiai „Rokiškio“, geltonas.

Gabalas kumpio Prieskonaiai Šiek tiek svogūno, jei nori Aliejaus kepimui

Kiaušinius išplak su majonezu, sudėk mažais kubeliais pjaustytą kumpį ir stambiai sutarkuotą sūrį. Tada smulkiai supjaustytą svogūną ir prieskonius. Druską, pipirus ar kokį mišinį. Viską gerai išmaišyk. Tada supjaustytą batoną dėk į įkaitintą keptuvę ir uždėk tą masę ant batono.

Pakepk, apversk ir dar truputį pakepk. Turi būti švelniai rusvas.

Tai tau čia bus labai geri pusryčiai. O iš dviejų kiaušinių gaunasi kokios dvi keptuvės sumuštinių.

Birutė Kostė Motiejūnienė. Obuolių pyragas Tešlai: 0,5l 40% riebumo grietinės 200g sviesto 2 pilni kiaušiniai ir 1 trynys Miltų Vidui: Didelis dubuo pjaustytų obuolių Citrinos žievelė Cinamonas Cukrus Viršui: 10 kiaušinio baltymų Citrinos rūgšties Cukraus

Čia ant tokio didesnio kiekio. Pusė litro grietinės, du šimtai gramų sviesto ir du pilni kiaušiniai, ir vienas trynys.

Pirmiausiai imi tą greitinę ir su sviestu maigai, kol atsiras tas skystis. Maišai, maigai. Su minkštu, nelydytu sviestu ir grietine. Bet greitinė turi būti riebi – 40%. Čia matai, jis yra labai riebus, todėl ir būna ta sluoksniuota [tešla] skani. Ir kaip išmaigai, atsiranda tas skystis, tada tik kiaušinį įmuši - du. Gali vieną pilną ir gali vieną trynį, užtenka. Aš tai va taip darau.

Paskui, kai išmaišai, tada tik dedi miltų. Ir išmaišai taip maždaug iš akies, kad nebūtų labai kieta, bet ir nelabai minkšta. Nu taip kad galėtum... Bet kieta nebus labai skani. Ir padalini į dvi dalis - vieną tą truputį didesnę dalį (labai nedaug), kad apačia būtų, o ta antra dalis yra ant viršaus. Reikia mažiausiai dvi valandas palaikyti šadytuve. Šaltai. Arba jeigu iš vakaro, tai dar geriau. Padedi, o ten iš ryto paskui dabaigi. Ir pjaustai ten obuolių, maždaug kad per visą tą būtų. Obuolių ten gali su cinamonu... Ten reikia tarp obuolių būtinai citrinų žievelės pritarkuoti. Obuolių tai kiek iškloji, vat, apačią tą. Nu maždaug. Aš tai bliūdą tokį dedu, žinai, kai ant visos tos didelės blėkos. Paskui, vat, pabarstai cukrum, nedaug. Cukraus tai nedaug. Ir vat uždedi tą viršų. Ir kepi. O temperatūroj tai gana... gali 180 [laipsnių]. Aš laiko tai... neilgai, nes aš pasižiūriu orkaitėj – jeigu jau viršus toksai, žinai, rustelėjęs. Nu ne rudas, bet tiktai rusvas. Tai 20-30 minučių, panašiai. Ir tada vat plaki. Kol ten kepa, plaki tą baltymą. Nu, aišku, geriau daugiau, bet gali būt ir mažiau to baltymo. Aš tai darau visada iš dešimties kiaušinių. Kai kada padarau, kai nebūna, iš aštuonių. Tai va, ten vienas baltymas likęs, o paskui ten... trynius, tai nežinau, reikėtų panaudoti. Aš tai ne... Ir citrinos rūgšties, cukraus įdedi – padarai saldžiarūgštį. Kai plaki baltymą, visada įdėk citrinos rūgšties – tada jisai greičiau išsiplaka ir būna kietas. Putos tos. Tada pagal skonį daryk. Pagal skonį daryk tą baltymą. Jeigu tau saldžiau patinka, daryk saldžiau... turi ragauti. O paskui tik labai gerai žiūrėk, kad nesudegtų. Nes orkaitėje labai neilgai reikia tą baltymą kepti. Ištrauki tą pyragą, sudedi tą baltymą, įkiši ir mažink temperatūrą. Kai galiukai, tie žinai, rusvi - bus iškepę ir trauk lauk, nes kitaip labai greit baltymas sudega.

Birutė Kostė Motiejūnienė. Tėvelis ūkininkas Pasakosiu iš Ranonių pusės. Apie mano tėtį Leoną, kur Aistis į jį panašus.

Tai jų giminėj ta močiutė tai... Dėl to aš pasakoju, kad Eglės akys vienintelės mūsų giminėj panašios į promočiutės akis; į mano močiutės. Promočiutė ta, mama mano tėčio. Jos vardas Konstancija. Ir man duotas jos vardas, tik sutumpintas – aš Birutė Kostė. Aš į ją panaši labai, bet mano akių spalva tai ruda, o vat jos buvo tamsiai mėlynai violetinės, tokia spalva grynai Eglės dabar. Vienintelė jinai paveldėjo tą spalvą. Visi buvo toj giminėj, dauguma, tai buvo labai juodų plaukų, tiesiog varnos juodumo. Tik vienas senelis buvo žydrom akim, tokiom šviesiom. Nu, prosenelis mano. Ir jie turėjo, mano tėvelis, trys jie broliai buvo ir trys sesės.

Ir turėjo ūkį labai didelį, bet paskui, kaip ženijosi ten... Vadinasi, už kuriom išėjo vyresnysis brolis – jam davė labai didelę piniginę paramą. Paskui kita sesuo išvažiavo į Argentiną, Eugenija – jai irgi labai didžiulę davė pinigų sumą. Jinai kažką tenai įsigijo, kad mes paskui dar susirašinėjom, bet kai į Sibirą išvežė, tai nebeišėjo kaip... ir nebežinom kaip... Ji į Buenos Aires išvykusi buvo. Kiti ten broliai irgi gavo. Sesei jaunesnei penkiolika hektarų šalia irgi...

Vienu žodžiu, kad išdalino. Tai pas juos liko va tie, kur dabar mes turim, apie penkiasdešimt hektarų. Ir jie visi, nė vienas, nenorėjo ūkininkauti. O mano tėtis Leonas buvo aštuoniolikos metų, bet jis vienintelis, kuris sugebėjo tą ūkį valdyti. O jis labai norėjo mokytis. Jo tėvas norėjo, kadangi jis labai gabus buvo viskam, tai pradžioj norėjo jį į kunigus. Paskui ten jis kažkaip... žinai, kai ūkį nėra kam tvarkyti, tai jisai pradėjo veterinarijos ten mokytis. Vienu žodžiu, ir pradėjo tą ūkį tvarkyt. Tai jis tą ūkį pakėlė į tokį aukštą lygį, kad pradžioj ten buvo keli tik namai, o jis pastatė pastatų. Dvylika pastatų buvo. Jis gyvulininkyste pradėjo užsiiminėti. Tai labai didžiulė banda buvo avių, karvių. Nu, gyvulininkystė, pienininkystė... ir arklių labai daug turėjo. Vienu žodžiu tas ūkis pakilo labai, norsjam tik aštuoniolika metų. O jis iki, atrodo, dvidešimt septynių apsivedė mano mamą. Tai per tuos devynis metus jis labai pakėlė tą ūkį. Jį ten labai gerbė. Jis prekiaudavo, dažniausiai veždavo į Rygą. Kadangi ūkis mūsų visai prie Latvijos sienos. Ir vat aplinkui tie ūkininkai sakydavo „Rononiui turbūt velnias auksą neša“.

Leonas Ranonis

Birutė Kostė Motiejūnienė. Senelė ir kumelė O kada užėjo rusai, tai buvo jau man... Kai mus vežė, jau buvo man apie penki metai gal, nes buvom mažytės. Tai viską ten... Pas mus apgyvendino visą tą diviziją. Mūsų tam ūkyje.

Mus išvarė, liepė žieminę išsikasti. Tai net neturėjom, kur miegoti. Toj žieminėj ten netilpom. Nieko ten... Viską atėmė. Tas avis ten pjovė, ėdė, atsiprašant, jie visi. Tai buvo mūsų didžiuliam tokiam gražiam tvenkiny, kur ten buvo lelijos, viskas labai labai... Tai vien tiktai tos odos buvo sumestos visos į tą tvenkinį. O buvo didžiulis sodas labai, labai namas gražus. Tas gyvenamas namas, iš dviejų galų. O ten kiti ten visokie kitokie ūkiniai pastatai. Tai viską jie užėmė. Atėmė iš mūsų. Ir buvo arkliai labai gražūs. Močiutė, ta tamsiai mėlynom akim, jinai labai mylėjo arklius. Ir labai buvo tokia linksma. Ją aplamai, kaip pasakojo sesuo vyresnioji, jin sakė ją labai, kai būdavo balius, vyrai ant rankų nešiodavo, su rogutėm vežiodavo žiemą.

O senelis buvo labai lėtas ir jam patikdavo, kad jinai turi pasisekimą.

Senelio vardas buvo Petras. Jis buvo labai aukštas. Jis panašus į Vladą, Reginos sūnų. Mes visą laiką panašūs į savo prosenelius. Vladas tai kaip kopija beveik senelio. Labai aukštas toks. Lygiai taip ūsus nešiojo kaip Vladas. Lygiai taip pat ūsai pas jį buvo. Šviesus, va jis toks šviesesnis buvo. Man atrodo, jis išvis gal blondinas... Aš nežinau... Atrodo, kad jis šviesus buvo. Va močiutė, tai labai labai juodų plaukų ir tamsiai mėlynų akių. Visoj giminėj, ir mano tėvelis irgi, buvo labai tamsus buvo. O seserys tai buvo šviesios.

Nu ir kaip jau rusai buvo užėję, mano tėveliui siūlė draugai, irgi ūkininkai arba valdžioj kur... nu žodžiu, jis toks labai buvo visur aktyvus... Gerbė jį labai. Tai jam siūlė važiuot su jais į Norvegiją. Vienu žodžiu, mest viską ir važiuot. Tai įsivaizduok, jis nuo aštuoniolikos metų tą ūkį pakėlė, viskas jau yra. Galvojo, gal dar čia išeis tie rusai. Žinai, visi tikisi. Visi tikėjosi... O rusai tai sakė buvo tokie... Arkliai nualinti, kad nei pašaro, nieko jiem neduodavo, tai jie tuos arklius mesdavo. Jie net graužė medžius, tie arkliai. Tai jie mūsų visus arklius, aišku, atėmė. Ir buvo promočiutės labai gražus arklys. Tokiais apvaliais obuoliais: Obuolmušis, vadinom mes jį. Tai jis toks pilkšvai rusvas ir tokiais obuoliais... Labai... Kumelė. Nuostabiai mylėjo ją. Tiksai su brička ir ta kumele važiuodavo. Į miestą, į Biržus, ten visur. Ir ta kumelė ją labai mylėjo.

Tai kai paėmė tą kumelę, jinai paskui kažkaip nuo tų rusų pabėgo ir buvo vėl pasirodžius.

Kažkur ten ją buvo išvežę. Ir jinai vėl buvo grįžus. Tai ją paskui ten vargšę taip daužė, kad užmušė. Tai buvo labai didelis širdies skausmas bobutei.

Birutė Kostė Motiejūnienė. Rojus O kaip mamutė sakydavo, tai sakė, jinai, matai, iš tos giminės, kaip sakiau, Tiškevičių. Mano mama iš Tiškevičių giminės, jos tėvas kažkaip iš ten. Jis buvo to valsčiaus seniūnu. Bet jie kažkaip ten... mama buvo lenkė. Gal jinai ten ne tiek lenkė... nesuprasi. Jie tarpusavy lenkiškai, tik lenkiškai kalbėjo. Gal pusiau lenkė, nežinau. Labai graži ta mama, bet labai nerūpestinga. Pas juos irgi buvo tiek pat maždaug vaikų, kaip ir mano tėčio. Man atrodo pas juos irgi... mamutė, Marytė, Salomėja – mergaitė tyrys. Ir vyrukai irgi, man atrodo, trys: Petras – vyriausias, į Lenkiją išvažiavo, Povilas ir Vytautas. Vienu žodžiu, irgi šeši vaikai. Tai šitoj šeimoj kažkaip... Jie skaitėsi kilmingesnė ta giminė, ar ką, bet ta mama nelabai jų žiūrėjo.

Tai mamutė sako, mes jau pačios ten... Pavasarį budavo taip, sako, kad mes jau vos paeidavom. Eidavo į laukus skinti kokių... Taip norėdavosi ko rūgštesnio, tai tų rūgštynių ten pačios, žinai... Nu kažkaip taip.

Juos aišku kviesdavo... Tokie būdavo vakarėliai. Tokie, jau ten tų padoresnių šeimų. Gal kokios vakoronės tokios buvo. Ir jie susipažino... Man atrodo, kad darė tą vakaronę kažkas iš tėvelio pusės. Ir jie vat toj vakaronėj, šokiuose pamatė viens kitą ir, sakė, viskas, įsimylėjo iki ausų abudu. O mamutė Paulina, kur Gintarei vardą davėm antrą. Mergaitės tiktai buvo... leido tiktai mokytis tiktai keturias klases, tai mūsų, praktiškai, kaip anksčiau būdavo aštuonios.

Gimnazija. O vyrus tai išmokino, mamutės brolius: vienas buvo veterinorius, kitas... neatsimenu kas. Vienu žodžiu, jie buvo mokyti. Tai va, susipažino... Tai mamutė sakė taip (Paulina) – kai nuėjo į tą ūkį pas tėvelį, tai močiutė, tėčio mama (Konstancija), sakė, nepaprastai... O ji graži labai buvo, bet ir, sakė, nepaprastai gera. Sako, taip priėmė mane. Sako, daugiau, negu dukrą. Ir kai jau ji pradėjo ten... gyveno, vaikučiai aišku greit prasidėjo – Regina gimė, už trijų su puse – Dana, paskui aš... Aš tai turėjau būt berniukas – labai norėjo sūnaus. Ir davė vardus... tai jom ten Regina, Danutė – tuos jau, kaip sakant... O jau kai buvo tas... mamutė davė. O jau Birutę, sakė, Birutę tai tėtis davė mano. Nu ir dar norėjo, aišku, berniuko... tai vistiek mergaitė gimė - Vitalija. Tai jinai pasakojo taip – sakė „aš gyvenau kaip rojuj“.

Sako, toj šeimoj... Žinai, kai jinai įpratus, kad ten mama visai nežiūrėjo jų, jos ten rūpinosi

Trys kartos. Birutė, Sigita (ant kelių), Raminta, Paulina ir Egė

tais broliais... Žinai, kad ką reiškia lenkė – tokia išlepinta ir taip toliau. O senelis visą laiką valdišką darbą dirbdavo ir jis toksai buvo aktyvistas, toksai labai išdidus... Pše panas. Tai sakė čia, tai jai buvo tarnaitės duotos žiūrėti vaikus. Jeigu jau nuėjo pietų miego, tai sakydavo, pasakojo, močiutė Konstancija visus ten pristruindavo. Daug jie jau turėjo tų tarnų, kadangi ūkio darbus ten dirbdavo. Atskirai juos valgydindavo... Vieni kurie ten valgyt verda, kiti kurie dirba laukuose, kiti ten vėl... Būdavo jiems atskiros patalpos, kažkaip apačioj ten tos valgyklos... Tai jau jeigu mamutė nueidavo pailsėti, tai visi turėdavo ant pirštų galų vaikščioti. Labai ją kažkaip mylėjo... Labai gerbė. Tiek žinau, kad jinai sakė, kad „aš gyvenau kaip rojuje“.

Paulina, Leonas, Eglė (ant kelių), Birutė ir Danutė su vyru Nikodemu

Birutė Kostė Motiejūnienė. Traukiniu Nu, o paskui, aišku, kaip tie užėjo jau rusai, tai prasidėjo visokie nemalonumai... Taip per vieną naktį atėjo, visiem liepė greitai susiruošti... Nieko nepranešę, nei nieko... Tai atvažiavo sunkvežimiai... Tai sakė mamutė buvo išskalbus mūsų drabužėlius, tai šlapius sudėjo... Suėmė suėmė ten ką spėjo... pagriebė... nieko...

O prieš rusus kaip jau jie atėjo, tai visą porcialianą, visus tuos geriausius auksinius, sidabro įrankius visokius buvo užkasę, žinai, kai namas yra, tai užkasė ten prie namo, į dėžes sudėję.

Tai viską jie rado ir išvogė. O baldus, viską, tai išvogė vietiniai. O paskui kaip vat mus į tuos gyvulinius vagonus nuvežė, į Vilnių, ir į traukinį susodino, tai aš ten... Matyt, toks buvo siaubas visiem... Tai išvežė tą Konstanciją, močiutę, ir šalia vat seserį Poliną (penki vaikai), kadangi jos vyras išėjo į mišką, tai ją irgi su visais tais vaikais paėmė. O senelis jau buvo miręs. Kitus juos [brolius] vežė ne su mumis, bet visus juos išvežė. Tai vat Polina turėjo keturis berniukus ir vieną mergaitę. Tai buvo penki vaikai jų, mes keturios, tėvelis su mamute ir močiutė Konstancija. Visus mus paėmė ir vienu tuo vežimu mes važiavom. Kitus kitą kartą vežė ten – kitą giminę ten tėvelio: brolius, seseris... irgi išvežė į Sibirą. O senelis kažkaip buvo likęs su tuo jauniausiu mamutės broliu Vytautu. Biržuose jis gyveno tuo metu. O močiutė pas kitą... nežinau kažkaip... ar jie abudu... Vienu žodžiu pas kitą seserį gyveno, kur ten jų nelietė. Ir jie liko Lietuvoj. Vieni jie kažkaip liko Lietuvoj. Tai vat seneliai buvo likę Lietuvoj, Biržuose, man atrodo, jie gyveno. O mus vat vežė tuo uždaru tokiu vagonu. Ką mes ten turėjom, tai.. Aš tiktai atsimenu, kad vieną kartą mus išleido. Žinai, kai uždaras viskas, tai ką ten tie vaikai matom. Mes ten ant maišų, tai nebuvo ten nei kur miegoti, nei nieko. Ten viskas į krūvą sumesta ir... Ten kiti dar... Daug žmonių labai tam vienam buvo. Kad man atrodo daugiau nei savaitę vežė... Daug kas ten mirė - oro nebuvo, kuo kvėpuoti. Vandens irgi iš balų. Išleisdavo. Ten sustoji, išleidžia. Prisimenu tiktai, kad kažkokiose balose mes buvom ten išlipę, kad purienų buvo daug. Tai kai purienos, tai kažkokioj ten žemoj vietoj... Matyt.

Vežė tai... Vienus išleidžia vienur, kaip pasako „ar jūs norėsit kolūky?“. Mes nenorėjom. Tėvelis buvo labai protingas, tai jisai žiūrėjo... Sako „važiuosim, kol bus miškas.“ Nu ir mes... Ten kitus išleido ten Novosibirske, paskui Omske, Tomske... Kolūkiuose ten – jie tikrai, iš tikrųjų, ten žiauriai mirė, badavo. O mes važiavom toliau į taigą.

Mokykloje Sibire su drauge. Birutė dešinėje

Tėvelis sako „taigoj tai mes neprapulsim – bus ir uogų, bus ir dar grybų“. Vienu žodžiu, kad bus maisto. Nu ir paskui paskutinėj stotelėj, Čeremchovas toks, kur šachtininkų miestas, kur angliakasių. Daug labai vyrų paimdavo – tiesiog atskiria nuo šeimų ir paima. O kadangi tėvelis buvo... Nu tai jis dar jaunas buvo, keturiasdešimt kažkiek dar jam tik metų. Tai jisai, kadangi sesuo su penkiais vaikais mažiukais ir mes keturi - devyni vaikai, o jis tik vienas vyras. Ir dar moterys ten – močiutė ir dvi moterys. Tai jis kažkaip ten įsiprašė, kad paliktų jį prie šeimos. Tai tada mes atvažiavę į tą Čeremchovą, jo neatėmė iš mūsų, nors visus ten kitus jaunus vyrus atskyrė. Nu ir mes važiavom į tokį medkirčių miestelį. Kaimelis ten pradžioj buvo, paskui tik tų barakų pristatė lietuviam. Lietuviai patys pasistatė ten.

Mokykloje Sibire su drauge. Birutė dešinėje

Birutė Kostė Motiejūnienė. Darbas, mokslas ir sunkvežimiai Nu ir kai mes... Susodino mus į tą sunkvežimį, tai atvirą tokį. Ir ten jokių kelių beveik nėra – ten kelias toks, kad duobių duobės. Ir kažkaip mus beveždami įvežė į kažkokią duobę, o mes gi viską matom ten, žinai, ir močiutė mano, Konstancija, pamatė, kad vien gyvatynas. Mes įvažiavę į gyvatyną – vien gyvatės buvo aplikui.

Tai buvo tyokia baimė jai, kad jai atėmė kojas. Vat, ir nuvažiavom ir jin jau negalėjo vaikščioti.

Apgyvendinti irgi tenai – mokykloj pradžioj apgyvendino. Bendroj salėj, žinai kaip būna, klasės. O paskui tokie barakai buvo. Kievienam davė po kambarį tiktai. Bendras toks koridorius ilgas ir vienas kambariukas vienai šeimai. Kadangi mūsų buvo jau tos dvi šeimos, tai mes šalia turėjom du kambarius – mūsų kambarys ir už mūsų tas tetos mano, žinai, kambarys. Bet močiutė ten nuėjo. O pas juos kažkaip buvo mergaitė kurčnebylė – pankių metukų perpūtė ją skersvėjis ir jinai apkurto.

Tai vat ta kurčnebylė iš vyresnių buvo. Mano vyresnei seseriai buvo tiktai... kažkiek... palauk... Man buvo penki, plius devyni – tai jai buvo keturiolika. O ta buvo metais, man atrodo, ar dviem jaunesnė, ta kurčnebylė. Jinai paskui kai tiktai mokėsi va čia Vilniuj tai mokėsi kurčnebylių... tai išmoko kalbėti. O ten... jinai tardavo tuos žodžius, bet... mes suprasdavom viską, ką jinai nori pasakyti. Žinai, pirštais viską rodydavom ten. Tai va, tai jinai, ta kurčnebylė, tą močiutę pažiūrėdavo. O ta močiutė jai sakydavo, ką daryti, ten viską... berniukams, ką valgyt. O rūpinosi tai viską mano tėtis, žinai, ten pagrinde. Nes jinai pradžioj ten iš viso, ką ten moteris – sesuo – nu tai jis ten visą laiką rūpinosi tom abiem šeimom. Kadangi ten berniukai keturi, tai žinai.. Tai tėtis, sakau, jis toks galvotas buvo labai, mokėjo labai bedrauti su visais. Nu žinai, kai ūkį pats vienas galėjo pastatyti. Nu jis su tuo komendantu kažkaip susigyveno. Tai jisai – tas komendantas – jis... nu, gavo tėtis darbą kalvėj.

Dirbo kalviu. Arklius, ten pagrinde, kaustydavo. O prižiūrėt arklius davė jo sesei. O mamutė tai kaip pagalbininkė ten, bet kai ji pagalbininkė, tai mes eidavom vietoj jos tėveliui padėti. Žinai, ten dumples pūsti. Nu kaip, reikėdavo traukti, kad tas oras pūstų ir tada įkaitindavo geležį. Nu tai ten... Dana, nu tai jinai, aišku, gal ten

beveik niekada neidavo. Reginą išsiuntė mokytis šalia ten kažkur – penkiolika ar dvidešimt kilometrų, nes nebuvo... Jai jau reikėjo eiti į tas aukštesnes klases, o čia pradžioj dar buvo tiktai, man atrodo, keturių, ar... ne, septynių klasių mokykla. Tais laikais buvo septynios.

O jau vidurinėj tai išsiuntė Reginą į internatą. Tėvelis ten jai maisto nuveždavo. Tai irgi ten Regina sako... Nu ten ne tik tėvelis, kai galėdavo... bet nuveždavo tas pubrolis vyresnis – jis už ją vyresnis metais. Bet jie ten berniukai, tai nei vienas ten... Tas pusbrolis iš karto pradėjo dirbti – mašina važiuoti. O Reginą tai mes leidom į mokslus. O tas Jonas, vyresnysis pusbrolis, tai jisai nėjo į mokslus. Tai jisai pradėjo sunkvežimį vairuoti. Vienu žodžiu.

Nu tai, o tas kaimelis, tas miesteliukas toksai.. nu ką, nežinau, kaip tau pasakyt... Kaip Anykščiai, jeigu buvai. Bet ten žinai, ten namai tokie, aišku, mediniai visi. Ten tokie barakai... Ir jisai buvo vidury taigos, bet šalia, visai netoli, už puskilometrio tai buvo didžiulė upė. Tekėjo Bielaja, kuriteka nuo Sajanu. Kalnu. O tie Sajanai mum matėsi – mes galėdavom matyti jų viršūnes. O prie pat mūsų, tam jau miesteliuky mūsų, buvo ežeras priepat – jisai mum, iš viso ten, šimtas metrų, du šimtai gal metrų – nežinau, va taip maždaug.

Tai ežeras buvo. Tai va ta upe, Bielaja, tai vat visą jaunimą ten medžius plukdyt liepdavo, žinai. O vanduo būdavo tiesiog ledinis.

O kitą jaunimą ir mergaites, ir moteris, kurie ten vyresni buvo, tai juos visus į mišką – jie turėdavo pjauti mišką ir šakas mergaitės kapoti. Ir vat dėti ten į krūvas ir paskui plukdydavo tą mišką kažkur.

Tuos medžius – tą medieną. Tai labai labai sunkus darbas. Duodavo ten... pradžioj ten iš viso tiktai... ten kai pailsėt, tai pavalgyt kokios duonos, ten kas turi ką. Aišku mokėdavo ten mažai labai.

Nu va...

Birutė Kostė Motiejūnienė. Darželis O mus iš karto nugrūdo į savaitinį darželį – abi su Vita. Nu tai mes ten, žinai, kaip kaliniai už tvoros. Tai ant tos tvoros lipdavom ir laukdavom pasižiūrėt, kaip praeina tėvelis ar mamutė. Kažką, žinai. Bet šiaip tam daržely tai auklėtojos buvo labai geros. Tokios, nu matyt, ten buvo gal irgi... Ten rusės, bet jos senovinio, to tokio, matyt, mokymo. Aukšto lygio – taip gražiai būdavo apsirengę, dar dabar nuotraukas turiu. Labai gražiai su mumis elgdavosi. Bet man tiktai buvo toks, kaip sakant, nepatogumas, kad aš - tai penkių metų, o Vitutė - tai pusantrų. Tai jinai niekur nuo manęs nesitraukdavo. Ji tai turėjo mažiukų grupėje būti. O jinai niekur be manęs – tai visą laiką prie manęs, ir mus į vieną lovą guldydavo.

Todėl, kad ji niekur neina – rėkia ir viskas. Nu tai va, tai mes ten, kaip sakant, tam daržely, kol į mokyklą.

Birutė Kostė Motiejūnienė. Pramogos O šiaip tas miestelis tai gana gražioj tokioj vietoj – miškas ten aplinkui ir kalnai tokie. Nu, kalnai tai ne tokie, kaip Sajano, bet tokie aukšti apžėlę. Tai mes nuo to kalno tenai... žiemą tai su rogutėm. Mes ten, aišku, nuo pat viršūnės neslidinėdavom, kai maži, mes ten nuo vidurio maždaug. Tai va maždaug dukart kaip Tauro kalnas. Nu va tokie buvo. Šalia, prie pat to miestelio. Šiaip gamta tai labai graži. Aišku, ten jau kadangi miškas, tai tėtis nueidavo ir pagrybaut. Žuvų su tuo komendantu - pažįstamas, kažkaip mokėjo draugaut – tai žuvų gaudydavo.

Buvo pagavęs labai didžiulę tokią – vadinasi, nežinau, Omul rusiškai. Tokia labai riebi. Nu iš tų lašišinių. Žinau, atsimenu, man dar akyse stovi – tai per visą stalą ta žuvis buvo. Nu tai va, pati pradžia tai buvo sunki keletą metų – ten nebuvo maisto, ten... Tėvelis kai dirbo, nu, turėjo tą kalvę, tai jis buvo padaręs malūnėlį tokį. Nu, kad galėtų grūdus sumalti. Savom rankom jis ten sumeistravo. Nu žinai, kokį kilogramą du tris, žinai, kas grūdų buvo atsivežęs, tai ateidavo pas jį prašyti pamalti. Nu žinai, ir rusai ten kartais ateidavo. Tai kokios močiutės atnešdavo kokį kiaušinį... Tai va taip, žinai, kaip jau jisai... Jau mes ten praktiškai per tėvelį tiktai mes nebadavom. Ten kiti tai ten badavo pradžioj.

Tai va, o paskui, mes jau kai apsigyvenom tai... Ką, eidavom... Turgelis būdavo... Tai, aš žinau, kad bėgdavau. Man patikdavo labai – kodėl man tie riešutai kedro – ten būdavo turgely pirkti. Būdavo po stiklinę pardavinėdavo. Tai mes tiktai jeigu kokį pinigėlį – tai nulekiam, nusiperkam tų riešutų ir gliaudom, žinai, tuos riešutus. Vandens, tai ten aišku nebūdavo, tai mes eidavom į šulinį. Tas šulinys būdavo vidury to miestelio. Tai kol nušlepsi... Aišku, mes, mergaitės, nešdavom - ar Danutė, ar aš – Vita tai ten ne. Nu, mamutė, aišku. Bet žinai, kol nueini į ten, kol ištrauki – apšalę aplinkui viskas, žinai, apšąla, kol pili. Tai buvo taip, kad prišalę net vailokus buvom – negali atplėšti – paeit negali. O neši tai irgi apsilaisto – ateini visas apledėjęs. Tai va tokie nuotykiai buvo.

Birutė Kostė Motiejūnienė. Skrynia Ai tiesa, tai vat kaip... Dar mes nebuvom vieni, gyvenom. Kai apgyvendino tam... nu, tik atvežę mus. Tai, mokykloj dar. Paskui, kai jau išsiskirstė visi šeimom, ir mes jau čia į tą kambarį nuėjom, tai žiūrim, kad lauke pasilikus tokia moteris – viena. O jinai buvo, nu kaip... Vienišą ją išvežė. Ji buvo išsilavinus kažkokia mokytoja ar dėstytoja buvusi. Tai jinai...

Vilnietė. Tai jinai, žiūrim, sėdim ant tų savo piekelių, ir niekas jos neima – nes turi prie savo šeimos kažkas paimti. Ir niekas neima. Tai tada... žiūrim sniegas sninga ir jinai lauke palikta, nes nėra, kur dėti. Tai pas mus buvo... Nu mes kaip jau važiavom, tai buvo toks... kaip čia tau pasakyti... nu, kaip būna senovinės skrynios tokios. Žinai kaip anksčiau, į čimodanus nesusikrausi visko – ten kažko, ką suspėjom... Tai tokią skrynią paėmė mamutė, matyt, ten buvo kažką sudėjusi – aš nežinau, ką jin ten buvo sudėjus, bet buvo – skrynią turėjom, žinau, labai gražią, tokią medinę. Nu žinai, kaip būna, nu, maždaug per stalą tiktai. Tokio dydžio. Kaip kompiuterio stalas maždaug. Tai gal kokio metro dvidešimt ar metro penkiasdešimt, nežinau, vat panašiai. Aš atsimenu labai gerai, kad ta skrynia buvo.

Nu ir paėmėm tą moterį pas mus, kadangi nebuvo daugiau kur. Žinai, vienas kambarys, tai daugiau kur ten mes dėsimės. Tai mes jai ant tos skrynios leidom miegot. Tai pas mus jinai gyveno tam kambary. Ir jinai negavo... Maždaug taip pragyvenom ten kokius du metus. Tai paskui mum jau davė, ten kažkas gal išsikraustė, mum davė ten... kažkaip antrą kambarį gavom – tokį pereinamą – tai po to mes turėjom du kambariukus. Vaikai, mes, miegojom po dvi vienam kabarėly mažam, o ten jau virtuvė, tėvelis su mamute ten jau kitam kambary – čia vėliau. O vat vienam kambarty tai du metus gyvenom mes – mūsų šeima – ir va ta moteris. Nu jinai jauna dar ten buvo, aš nežinau, gal kokių trisdešimt penkių, gal apie keturiasdešimt. Gal trisdešimt penkių, gal, kokių metų. Taip įdomiai buvo, kad jinai paskui kai grįžo – ją kažkaip anksčiau - jinai galėjo išvažiuoti - ją išleido į Lietuvą. Tai kai mes grįžom į Lietuvą, penkiasdešimt devintais (mes dešimt metų pragyvenom ten), tai Vita paskui, kai stojo moktis Vilniuj, jinai pas ją gyveno! Įsivaizduoji? Tai va, ant buto pas ją gyveno. Tai matai, kaip gyvenime būna. Tai priglaudėm ją, o paskui jin priglaudė Vytutę. Aš tai Kaune, matai, mokiausi, o jinai Vilniuj.

Birutė Kostė Motiejūnienė. Pasimetusios grįžtant O grįžinėjom tai įdomiai labai. Mus ten kai išleido... Dana baigė mokslus – tada tiktai mes važiavom. Mes ilgiau pabuvom metus laiko. Nu, pusę metų, kol Dana baigs medicinos mokyklą. Buvom visi, susidėjom viską ir važiavom. Maksvoj, traukiny, buvo matyt tokie persėdiamai ar ką, aš nežinau, kad buvo kažkokia pertrauka traukiny. Mes sakėm einam biškį pasižiūrėt – Dana, aišku, ten veikėja buvo didžioji – į tą Gorkio gatvę buvusią. Žinai, ilga ten ta, pagrindinė. Kur universitetas stovi. Norim pasižiūrėt, žinai. Nu tai mes nuėjom pasižiūrėt, o, matyt, nei laikrodžio, nei nieko – nei laiko nežinom, ir atsilikom nuo to traukinio. Šeima išvažiavo, o mes, kaip stovim, ir likom. Ir dabar aš neprisimenu kaip ten Dana...

Nu jinai tokia apsukri labai. Mes be nieko – be bilieto, be nieko... Matyt, ten žinai, jinai paaiškino, kaip čia atsitiko, tam... Įsėdom į kitą. Bet tai čia ne iš karto, bet kažkaip gal ten už kiek tai valandų, kad mes ten, aišku, nenakvojom. Bet aš atsimenu, kad mus šefavo kažkoks tai vykuras. Gal jis ten sumokėjo, gal ką... Sakau, vat Danos paklausiu. Tą žinau, kad šefavo, jis ten ten biškį ir davė sumuštinių ar kažką. Žinau, kad mes važiavom tai ne sėdėdamos, o stovėjom. Gal ten palydovas koks... Nu nežinau. Aš nebeprisimenu. Tai naktį visą, aišku, gal dar daugiau važiavom iki Vilniaus. O paskui jau pačios irgi, savo chodu čia kažkur ieškojom, kaip nuvažiuoti. O mūsiškai buvo nuvažiavę pas tą brolį, Biržuose kur gyvena. O mes kažkaip tai... nežinojom, kur jie apsigyvens. Nežinojom, kur apsigyvens, nes jie į mūsų namus neleido.

Mus kai išvežė, viską sugriovė – gražiausius namus – viską. Ir padarė vien tiktai žemę. Vienas tik pastatas buvo likęs – kūtė tokia, žinai, kur ten iš molio buvo padaryta gyvuliam pačiam pakrašty ūkio. Tai viską išgriovė, visiškai.

Ir padarė, vadino „Kazachstanu“. Išarė išarė. O žemė mūsų labai aukšto balo yra, tai jie, matyt, dėl to padarė žemės tiktai daug. Tai mes neturėjom nieko absoliučiai, kur grįžti. Ir be to, neleido tada – tremtinių į savo vietas neleido. Net kitų neleido į Lietuvą. Tai daug kas nuvažiavo į Latviją. O mes tai gavom... Tas brolis... Tėveliai pradžioj pas į ten kažkiek buvo ir gavo netoli Biržų. Ten kokie šeši kilometrai nuo Biržų, Parovė ten toksai kaimelis. Irgi ten barakuose tokiuose apgyvendino šeimą. O mes su Danute atvažiavom iki ten, kur Sruogos gimtinė. Žinojom, kad ten gyvena mamutės sesuo.

Jinai už Sruogos ištekėjus buvo ir Sruogos tam name jie gyveno, grįžę irgi iš Sibiro. Jau jie anksčiau grįžo. Tai mes ten paklausinėjom, kur ten, kaip, ir mes čia, žinai, dvi panelės su tokiom gražiom suknelėm... Tai tie sruogiukai atsimena, sako „kaip stebuklas – eina dvi gražuolės“ tuo takeliu iki jų namų – jie visi išlėkė žiūrėt, kas čia tokios ateina. Tai mes nuvažiavom pas juos pirmiausia, tada susižinojom, kur tėvai. Tai jie ten vis tiek žinojo. Mes galvojom, kad pas juos bus. Nes neturėjo, kur prisiglausti. Tai va, aps juos kai nebuvo, tai ten mes išsiaiškinom, padarugavom ir paskui jau nuvažiavom ten, kur tėvai.

Eglė Karpavičiūtė. Babytė pasakojo... kai juos išvežė, tai jie faktiškai jokių daiktų nepasiėmė, tik tai kad kailinius turėjo. Tai... ten ką vaikam... Keturi vaikai ir visi maži, žinai ten, teta Regina buvo dvylikos, devynių metų Danutė, mama šešių, Vita trijų. Ar iš vis dviejų.

Nu vienu žodžiu, kad labai maži. Tai ten ka-ką labai mažai pasiimt galėjo. Juos apskundė, kadangi senelio sesers vyras buvo tarp partizanų. Ir išvežė, va tą vat, senelio sesrį su penkiais vaikais ir kartu senelį su visa šeima. Tai gavosi, kad senelis buvo vienintelis vyras. Ir jis dvi šeimas turėjo išlaikyt. Tai jie jau kai tenai nuvažiavo, juos prie Irkutsko apgyvendino. Tik tiek žinau, kad Sibire senelis vienus kailinius savo išmainė į malūną tokį, kurį susiremontavo ir paskui, nu ten, gamindavo miltus ir mainydavo. Vienu žodžiu, kad jisai ir kalviu dirbo, ir malūną turėjo – jis labai ten prasigyveno. Nu bet ten ne pinigais gaudovo, o tiesiog mainydavo į maistą. O babytė, kadangi ji juk niekad nebuvo dirbusi, nes jinai čia Lietuvoj tai turėjo tarnaites, jiani net valgyt nemokėjo gamint. Tai o ten reikėjo eiti dirbti miške. Nu ta prasme, jin ten išvis kažkaip tai... nešiodavo rąstus, kažką ten, kur pjovė medžius, turėdavo nešiot. Čia mamos reikia klaust, aš jau ten gerai neatsimenu. Aš tik atsimenu, kiek man pasakojo babytė.

Eglė Karpavičiūtė. Senelė gydytoja kai būdavo sunkūs gimdymai, padėti. Ta prasme, apsukdavo vaiką pilve. Paskui ten , jeigu žarnas žmogus susisukdavo - galėdavo atsukti. Paskui ten, nu visokias žoles rinkdavo. Nu jinai kaip po dvarininkė, bet kartu ir padėdavo žmonėms. Būdavo ten, kur aplinkui gyveno. Ir babytė mano pasakojo, kad kai jinai nėščia buvo, jie gyveno tam dvare. Vienuolika pastatų ar daugiau net, nu vienu žodžiu, kad didelis dvaras buvo. Ir šita... Ir jinai ėjo kažkaip pro žirgų tvartą, ar kaip jis ten vadinasi... aklides. Ir staiga ten kažkaip tai atsidarė durys tų arklidžių ir kaimenė žirgų iššoko. Ir prosenelė pamačiusi – bijojo, kad išsigąs babytė – tai jinai pamačiusi, su ranka sustabdė tą žirgų kaimenę. Tai babytei tas labai kažkaip užstrigo. Nes jin sako „aš nesitikėjau, kad jinai taip gali“. Tai babytę jinai išmokė visokių tų žolių - supažindino su žolėm, ir, ta prasme, pas mus taip ir buvo, kad gydė tiktai žolėm visą laiką babytė mus.

Eglė Karpavičiūtė. Mėlynas kraujas atsimindavo. Tai visą laiką pasakojo, kad, nu, mūsų šalis labai augino daug gyvulių – parduodavo tuos jaučius. Parduodavo anglams, o anglai už tai mums duodavo medžiagų ir siūlų. Tai va Smetonos laikais pas mus visada būdavo šilko, ten visokių... Nu, ten visokių labai gerų medžiagų. Tai sako, nu ta prasme, kad anglai neturėjo faktiškai jokios mėsos – patys jie neaugino, ir po to aiškino, kad už tai pas juos dabar ir būna ten tos visokios skeltanagių ligos – kadangi jie net nežino, kaip auginti. O mūsiškiai visada išaugindavo labai daug visokių kalakutų ir tų jaučių... nu tipo, parduodavo.

Nu kaip, mainydavo. Tai va, tai kažkaip labai daug pasakodavo apie tuos Smetonos laikus.

Tai va pasakojo apie tuos senelius, kad va, tipo, iš babytės giminės čia yra tas mėlynas kraujas. Kažkaip... kaip čia gaunasi... babytės tėvas yra, nu kaip, nesantuokinis Tiškevičiaus sūnus.

Ir kada buvo ta prosenelė, jinai buvo pas Tiškevičių rūmuose ekonomė. Ir kai jinai laukėsi vaiko, tai ją ištekino už ūkvedžio. Ir ūkvedžio šeima labai, kažkaip, nepripažino... nu, ten, jų... nes... nu, tai ir buvo vientintelis tas jų vaikas. Nu, ūkvedžio pavardę, aišku, davė. Bet tada ūkvedžiui dar padovanojo penkiasdešimt hektarų žemės, kad jau patys jie ten išsilaikytų.

Aš paskui žinojau, kad... Nu, man panašumai tokie sutapo su tokia viena kliente. Kuri čia turėjo žemės Gulbinuose, aš važiavau pas ją parašų... Ir atvažiuoju į namus, ir matau, kad labai panaši į tetą Reginą moteris. Labai tokia inteligentiška. Bet ji šneka lenkiškai, o veidas absoliučiai vienodas su tetos Reginos. Nu, raukšlytės – viskas. Ir aš ten jos klausiu, sakau „man labai įdomu, gal, sakau, jūs susiję esat su Tiškevičiaus rūmais?“ Sako „taip, - sako, mano močiutė Verkių rūmuose dirbo pas Tiškevičių guvernante.“

Eglė Karpavičiūtė. Vasaros pas babytę. Nu, bent jau dviem mėnesiam. Tai ten būdavo kokie šeši vaikai visada: Ieva, Nendra, mes su Raminta... ten būdavo, kas ten... Beata... ir Vladas ateidavo. Reginos ne... Donatas, jisai su Sigita, tai jie buvo mažesni. Ir šita... Ir aš atsimenu, kad dėdė Vytas, pavyzdžiui, atvažiuodavi iš Vilniaus su motoroleriu ir atsiveždavo Nendrą mažytę – dėdė Vytas, teta Vita ir per vidurį pasisodindavo trejų metukų Nendrą. Tai va, man irgi buvo įspūdis, kai jie su motorolieriu tokį kelią atvažiuodavo ir dar su tokiu mažu vaiku. Mes kažkaip mašiną turėjom... Bet geriausia tai būdavo, žinai kaip, kai Ieva, eidavo ten visai degintis, ten plepėt... Ai, bet dėl vaikų tai va.

Mes kai visi – mūsų daug, o tuometu visko trūko gi, tai tetos visos priveždavo ten maisto: miltų... Nu, vienu žodžiu, visko ten, nes trūko. Ir babytė kiekvieną dieną mum darydavo kokius nors koldūnus... Tai įsivaizduok, ten šeši vaiaki kokie. Ir ten daro koldūnus... Tai Nenda, pavyzdžiui, pirmiausia prisivalgydavo tešlos. Mes sakydavom „tai kokia tešle būsi“, žinai, „kai tiek tešlos valgai“. Paskui nenorėdavo koldūnų. O mes tai laukdavom sąžiningai koldūnų. Ir ten atsisėsdavo prie tokio apvalaus stalo, žinai, didelio babytė ir darydavo. O mes aplink lakstydavom ir kaulydavom „duok trupučiuką tešlos“. O buvo, žinai, pas babytę tokios dvi dvigulės lovos sustumtos. Tenai meigojo kai kurie, nes ten miegojo babytė ir keli vaikai. Ir dar ten tokia buvo metalinė lova, tik įėjus. Tai ant tos metalinės pastoviai šokinėdavom. O vieną kartą, žinai, ten pietų liepė miegot, tai mes atsigulėm ir Nendra ten kažko tai žvengia, šneka... O aš kai vyriausia buvau, sakau „miegosi tu ar ne?!“, žinai, ir užspaudžiau ją su pagalve, kad jinai užtiltų... Ach... Ir jai ten,žinai, miežis buvo ant akies ir praplyšo... Ir nu ten kažkaip toks kaip kraujas... Bet toks ružavas... Ach! Kaip aš išsigandau!... Siaubas... Paskui ten viskas gerai – visi džiaugėsi, kad miežis pratrūko. Bet aš tai išsigandau, žinai.

Vasara Biržuose.

Iš kairės į dešinę: Birutė, Eglė, Vita, Vytas, babytė Paulina, Regina, Danutė, Regina.

Priekyje: Sigita, Donatas ir Ieva.

Eglė Karpavičiūtė. Turgus turgų. Va taip išmokau prekiauti. Eidavom šeštą ryto. Nu, iš vakaro susiruošiam pomidorų, žinai, ten savo tas svarstykles tokias su lėkšte...

Ir važiuodavom ten anksti ryte mes su ja į turgų. O kiti vaikai pasilikdavo miegoti. Karutį prikraudavom ir stumdavom. Ir ten per visą miestą – taip panašiai kaip ir Druskininkai, taip ir Biržai. Iš vieno miesto galą į kitą reikia pravažiuoti su tuo karučiu, stumdavom į turgų. Aš buvau gal jau kokioj dešimtoj klasėj. Atsimenu labai gerai, kad reikėdavo prekiaut, tai ten man aiškino vis, kaip ten reikia pomidorus sudėlioti, kaip pasiūlyti, kaip srtebėti žmones...

Nu, aš ten praėjau vią mokyklą. Ir pas mane labai gerai pirkdavo. Žinai, daug ten buvo tokių pardavinėtojų – ar pomidorų, ar argurkų. Ir kai atvažiuodavo savaitgalį, tai ir teta Vita eidavo kartu. Tai vis tiek iš manęs daugiau pirkdavo – kažkaip sudėliodavau į priekį gražesnius pomidorus, mokėdavau pašnekinti, žinai, nu, nerėkdavau, kas „pirkit pas mane!“, bet... mokėdavau.

Eglė Karpavičiūtė. Plaukai! į Arteką važiavom. Tai irgi miegojom „plačkarte“ – bendrai būna lovos ir nėra uždaryta. Traukiny „plačkarte“. Tai irgi žinau, kad miegojom ir mus pastom ištepliojo bernai. O geriausia, ten kažkaip Sočy traukinys staigiai sukasi – nu ten yra kažkos staigus posūkis – tai mano kaimynė viena tokia, šita... iščiuožė su visu čiužiniu ant žemės!Iš antro aukšto! Tai va, pas mus Arteke, ten buvo festivalis iš viso pasaulio. Tai pirmą kartą pamačiau labai daug juodukų. Žiauriai daug buvo. Paskui mačiau Monako princesę. Mūsų tenai statė filmą iš to festivalio – mes ten didžiuliam stadione repetuodavom kiekvieną dieną. Ir paskui ten buvo Brežnevas atvažiavęs, mus pasveikino. Va, mačiau jį iš toli. Ir... vienu žodžiu, mes ten šokom. Oi. O geriausia, kad mes nuo tų juodukų užsikrėtėm šitais... kaip ten jų... ne glindos vadinasi? Glindom, vienu žodžiu. Ieškojo utėlių, bet rado glindas. Ir mus ten kas penkias dienas, kažkur, ar kas savaitę vesdavo maudytis į dušus – nu tokie bendri dušai – ir visada patikrindavo galvas. Ir kai patikrino... Žinai, pas mane plaukai iki pečių... ir rado tų glindų! Bliamba, kažkokiu ten tepė tokiu... tepalas... nu, ne tepalas. Žibalu, va! Tais laikais tiktai žibalas buvo vienintelė, supranti tas... Žibalu ištepė visą galvą – jis toks riebalas, toksai smirdantis. Nu, žinai, kaip lempų žibalas. Ir ir ir... aš atsimenu reikėjo ten sėdėti, aš nežinau, gal kokią valandą – mum atrodė žiauriai ilgai – kol ten suveiks tas žibalas. Ir galvą niežti, ir skauda, ir graužia... Aš galvojau, kad aš ten nupliksiu! Sakiau „daugiau negrų nenoriu matyt!“ Man tik dešimt metų buvo, tokia kaip Inesa. Sakiau „savo gyvenime daugiau negrų nenoriu matyt!“ Mes su jais nebendravom , bet tiesiog vien dėl to, kad jie buvo mūsų stovykloj – nes ten buvo labai daug stovyklų ir mūsų pastate buvo, ten, iš Afrikos. Ir aš sakiau „nenoriu aš daugiau jokių negrų, nes be plaukų per juos liksiu!“ Bet nieko, su plaukais likau... Ooi...

O tą filmą, tai mama sakė, kad dar neseniai per rusus rodė. Trisdešimt metų praėjo...

Tai ir aš ten buvau, ir mane vėl per televizorių rodė. Bet aš pati tai to filmo taip niekad ir nemačiau.

Eglė Karpavičiūtė. Be bilieto mano tėtis nupirko man jaunimo kelialapį į jaunimo stovyklą Gruzijoje. Šalia Tbilisio, prie Tbilisio marių. Vienu žodžiu, aš kai nuskridau, kaip ir viskas buvo gerai. Bet kai reikėjo grįžti po dvidešimt dienų, reikėjo į oro uostą važiuot pačiai. Aš viena bijau važiuoti. Išsikviečiau taksi ir mane lydėjo, ten, pora vyrukų iš Ukrainos. Palydėjo... Tai buvo sptintą ryto. Palydėjo, aš atvažiavau... Bet esmė buvo, kad mes va-žiavom lyg tai aplikui – taksi vis sukinėjosi tai šen, tai ten.Nu, kažkaip labai keistai – labai ilgai važiavom. Atvažiavom, jie mane ten palydėjo iki registratūros ir išvažiavo. Aš atėjau prie registracijos, sako „ Jūs penkias minutes pavėlavot į registraciją. Jūsų bilietas parduotas!“ Nu man devyniolika metų, aš studentė, aš nieko nesupratau – kaip gali būti mano bilietas parduotas?! Vienu žodžiu, stovi ten šalia lietuvis kareivis, kuris irgi ruošiasi atostogų namo į Lietuvą, ir „iš tikrųjų, - sako, - tavo bilietą pardavė. Aš siūliau dvigubai už tavo bilietą, o kitas – trigubai, ir jisai nupirko“. Sakau „Tai ką man dabar daryt?“ Aš, nu ten, turiu pinigų normaliai nusipirrkti biletą – kokių penkiasdešimt rublių – bet dvigubai ar trigubai aš neturiu. Stoviu tokia... Kai atgavau biškį amą, pamačiau skylę, pro kurią būtų galima pralįsti, nes matau, kad nusileido lėktuvas, kuris jau.. lietuvių lėktuvas. Aš taip tyliai pasiėmiau lagaminą... ir bėgte per tą skylę! Prabėgau visą oro uostą... Išlendu jau netoli lėktuvo... ir mane apsauga sugavo. Grąžino į oro uostą. Aš visa tiesiog šoke – nežinau, ką reiks daryt. Tada man tenai registratūroj sako „Nu, pirmą valandą bus kitas lėktuvas – jūs gal palaukit.“ Nu, tipo, pasišnekėsit gal su šitais... ar stiuardesėm, ar lakūnais, gal kaip nors priims. Nu aš pralaukiau pusę dienos – ten vaikščiojau, žiūrėjau, ar ten kokius bilietus parduoda, ar ne. Vienu žodžiu, bilietų nusipirkti – be šansų. Normaliai kasose – be šansų.

Tuo metu Lietuva buvo labai populiari – gruzinai važiuodavo į turgus ir taip toliau. Aš taip vaikščiojau ir pamačiau pilotus mūsų išeinant. Aišku, mūsų pilotai buvo rusai – jiems visai buvo neįdomu, kad aš turiu bėdą ir kad negaliu parvažiuoti į Lietuvą. Pasišnekėti neturiu

su kuo, išskyrus su tuo vieninteliu lietuviu kareiviu. Nu, jisai lygiai taip pat neturėjo bilieto, bet visą laiką stovėjo prie registratūros ir vis bandė klausinėti žmonių, gal kažkas turi parduoti. Ir lauki tokio atvykstančio kaip aš – vėluojančio, tipo, penkias minutes. Nu, aš ten vos neapsiverkiau, kai baigė registruoti visus lėktuvo keleivius. Ir paskui viena moteris, tokia pagyvenusi, sako „Nu, aš turiu tokį raštelį. Gal tu pabandyk su juo nueit pas oro uosto viršininką.“ Nu aš galvoju, nu, ką dayt? Tiek to, imu aš tą raštelį... Nu, čia žodžių net trūko. Žinai, devyniolikos metų... vaikui, galima sakyti. Aš nuėjau su tuo rašteliu. Net nežinau, kas parašyta, nes parašyta gruziškais hieroglifais. Ir jis perskaitė raštelį, pažiūrėjo į mane ir sako „Kie tau reikia bilietų?“ Aš sakau „Du! Man reikia dviejų!“ Įsivaizduok, ir jis man parašė kažkokį raštelį, ir sako „nueik, va, į kasą ir pasiimk.“ Man net nereikėjo mokėti! Ira š atėjau pas tą kareivį ir sakau “Žiųrėk, ką aš turiu!“ Tai gavau bilietus ir sau, ir tam lietuviui kareiviui.

Ir iš tikrųjų pati net negalėjau patikėti - net lėktuvu skrisdama negalėjau patikėt, kad tokiu būdu gavau bilietus. Su kažkokiu rašteliu, kur nežinia, kas buvo parašyta. Tai aš, skrendant jau namo, priėjau prie tos moters, padėkojau ir paklausiau „Kieno gi čia buvo raštelis?“ Jinai sako „Nu, aš svečiuose buvau pas tokį, va, komunistų partijos antrąjį sekretorių. Jisai sakė „jeigu kartais negausi bilieto, gal prabers mano čia raštelis“. Nu va, - sako, - ir pravertė!“ Tai vienu žodžiu, grįžau į Vilnių... Aišku Stasys laukė labai ilgai ir... ir pagaliau sulaukė. Ir aš pati irgi jau nesitikėjau, ar aš grįšiu jau namo, ar nebegrįšiu. Tai va, būna tokių stebuklų. Ir paskui, kadangi Stasys jau buvo labai išsigandęs, tai jis teletaipu siuntė į oro uostą: ar tokia tai tokia išskrido, ir panašiai, bet atsakymo negavo. Ar kažkaip, kad, vienu žodžiu, nieks nežinojo, kur aš. Tai paskui labai greitai jis pasipiršo, kad jau niekur nepradingčiau.

Eglė Karpavičiūtė. Aisčio krikštynos Aistį krikštijo Vladas su Irute ir mes, mūsų tėvai. Ir mes, Vladas su Irute pirmą kartą į Katedrą važiavom, kadangi Katedra tik ką buvo atodaryta po visų ten Tarybinių laikų. Ten prieš tai muziejus buvo. Ir vienu žodžiu, ten buvo kunigas Vasiliauskas. Nu ir ten koplyčioj jau - po vieną vaiką dar tais laikas krištindavo - nu ir ten kažką meldėsi, meldėsi ir dabar sako Aisčiui – o Aisčiui buvo jau trys metai – sako „Nu, aš tau trupučiuką užpilsiu vandens ant galvos“. Aistis labai nemėgo, kai jį prausia ir, pavyzdžiui, dušą pila ant galvos. Ir Aistis „Ne! Paleskit!“ Ir išsibrovė iš Vlado rankų, ir pradėjo bėgiot po visą Katedrą. O Katedra buvo tuščia. Bėgioja, bėgioja ten ratu... Nu, nueina, supranti, Vladas – nieko neklauso, nueina tėtis – neklauso, močiutė nueina – neklauso. Tada nuėjo pats kunigas! Tas kunigas pradėjo jam sakyt: „Vat nori, aš tau papasakosiu apie šitą paveikslą, apie šitą paveikslą...“ Tada jis leidosi paimamas ant rankų. Kunigas nešiojo ant rankų jį tenai, aiškino jam paveikslus – kas ten nupiešta... Paskui jau atsivedė į tą koplyčią, jau kur mes visi stovim ir laukiam. Ir sako: „Nu aš tik trupučiuką tau palašinsiu ant galvos...“ Jisai „Ne! Nenoriu!“ Ir vėl raunasi... Nu tai taip ten vos vos užlašino ant tos galvos ir sako „Tiek to, užteks“.

Iš tikrųjų buvo gerai, kad tada po vieną vaiką krikštino, nes jau kai Gintarę krikštino, tai ten po kelis vaikus iš karto. Tada kažkaip labai fainas tas kunigas buvo – visi labai gyrė tą kunigą Vasiliauską (dabar jis jau miręs). Nu ir kaip čia pasakyt, jis taip geranoriškai ten nuėjo pats, tą vaiką pasikvietė, papasakojo. Nu žinai. Koks kunigas čia eis tau dabar ir pasakos?

Labai įspūdingai viskas buvo. Pirmiausia jis susipažino su visais paveikslais, tik tada leidosi pakrikštijamas.

“Tai Aistis ir savo krykštynų nuotraukoj toks visas susiraukęs”

Eglė Karpavičiūtė. Vitaminai ten kaip tiktai su žurnalo „Vaikas“ redaktore. Ir jinai pasiūlė, sako „Na va gal ten nori, vitaminų reklamai, nu, atnešk vaikus.“ Kaip tiktai gyveno netoli – Apkasų gatvėj jinai. Sako „Pafotografuosim“. Nu aš čia Gintarę papuošiau... Čia suknelę uždėjau jos, jau ten tą, krikštynų, gražią. Nu ir Aistį pasiėmiau, kadangi nėra, kur palikti. Tai va. Ir norėjo fotografuoti Gintarę, nes dar mažytė buvo – metai su trupučiu, neatsimenu net gerai. Kad Aisčiui buvo, ten, gal keturi metai, ar kiek. Ar penki. Ir šita... ir Gintarę aš laikiau ant rankų, ir ją ten nori fotografuot, o jinai vis nusisuka. Nusisuka, nusisuka... „Aš neno-iu, nono-iu, neno-iu!“ Tai sako, nu gerai, sako, reikia pabandyt tada gal Aistį. O Aistis taip, nu, nei papuoštas, nei ką – su tokiu žaliu megztuku. Ai, jisai puikiausiai tenai pastovėjo, pasišypsojo, ir įdėjo į žurnalo viršelį, kad va – čia vitaminų reklama. Kokie sveiki vaikai. Dar yra kažkur žurnalas tas namuose.

GintarÄ—s krikĹĄtynos, 1993

Gintarė Černiauskaitė. Gaublys labai mažytė. Atsimenu, kaip Apkasų gatvėje, bendrabutyje gyvenom. Mes į namą atsikraustėm, kai man buvo du metai, vadinasi, aš atsimenu kai ką nuo vienerių, ar panašiai. Atsimenu, bendrabučio kieme beveik vien berniukai buvo, ir visi didesni už mane, ir jie visur lakstydavo... O aš irgi ne prastesnė!

Tai norėdavau visur su jais. Ir, aišku, paskui Aistį visur. Ir buvo kieme toks gaublys laipiojimo – ne pusapvalis, o visiškai apvalus. Tai reiškia, kad pirma reikai lipti neigiamu kampu į viršų, arba iš vidaus, o paskui pareiti į išorę. Ir aš tuo gaubliu laipiojau. Buvau mažytė, tai tas vienas gaublio „aukštas“ per pusę manęs buvo. Ir aš, aišku, norėjau paskui Aistį užlipti į patį viršų. Ten ant pačio viršaus buvo tokia salelė, kur visi atsisėsdavo ir žvalgydavosi iš aukštai. Aš tik atsimenu tą norą užlipti, ir kaip paskui viskas baigėsi, o pačio lipimo, tai nelabai. Neturėjo būti labai lengva, nes to gaublio skylės buvo gal net didesnės nei pusė manęs. Tai ten, dabar pagalvojus, galėjau aš laisvai nusivoliot žemėn. Bet maždaug trečiam ketvirty to gaublio, kai jau buvau viršutinėj jo daly ir buvo labai labai aukštai... aš pavargau ir nebežinojau, ką daryt. Norėjau į viršų – sunku jau, bet kažkaip ir žemyn lipti jau nelabai... aukštai atrodo... Ir atsimenu, tada Aistis man padavė ranką ir užtempė mane į viršų. Ir aš buvau pačiam pačiam viršuj ir kiemas iš ten atrodė visai kitaip. Ir iki dabar dar prisimenu tą jausmą, kad brolis man padėjo. Pakui aš į tą gaublį dar daug kartų lipau, nes net kai ir persikėlėm gyventi į namą, atvažiuodavom aplankyti draugų į to patį kiemą.

Gintarei dveji. Bendrabutyje.

Gintarė Černiauskaitė. Medžiai visur. Kai nuvažiuodavom prie Dusios ežero, ten buvo toks medis su labai į šoną išsikišusia šaka. Jeigu iki tos šakos užlipi, tai jau po visą medį nesunku laipiot. Tai mes su Aisčiu tam medyje ir leisdavom dienas.

Jis buvo prie pat vandens, galėdavom žiūrėt, kaip tėtis buriuoja. Bet aš dažniausiai tik ant tos apatinės šakos ir sėdėdavau. Nebuvo ji labai žema – gal dviejų metrų aukštyje. Tai į aukštesnes man buvo nedrąsu lipti. Na, užpildavau, bet žemyn tai šokdavau tik iš žemesnės.

Mes dažniausiai iš medžio ne lipdavom, o nušokdavom. Tai Aistis su draugais, dažniausiai su Luku, šokinėdavo nuo aukštesnės šakos, bet aš kelis kartus bandžiau, tai vis niksteldavau koją. Nors į smėlį šokinėdavom. Iš esmės, tai mes į medžius tai ir lipdavm šokinėti. Tai taip per dienas aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn.

Dar ir dabar, kai rudenį reikia obuolius rinkti, tai aš niekada nenoriu rinkt nuo žemės. Aš geriau pasiimu kibirą, įsilipu į obelį ir renku ten aukštai. Kuo aukščiau, tuo smagiau. Ten siekiu, kiek galiu – jau ant visai plonyčių šakų lipu, pakratau, jei nepasiekiu. Ir taip sėdžiu obely, svajoju ir renku obuolius. Būna gera. Ruduo, oras jau vėsokas būna. Man patinka, ypač jei vėjuota – gaivu.

Gintarė ir Aistis aviacijos šventėje.

Gintarei maždaug šeši metai, Aisčiui - devyni.

Gintarė Černiauskaitė. Pienės, lelijos rajone, ir kai dar nebuvo kaimynų namo šalia, ten vasarą būdavo didžiulis, milžiniškas pienių laukas. Tiesiog jūra – viskas geltona geltona. Aš visada rinkdavau pienes iš pievos aplink namą ir sukdavau kokį vainiką ar nešdavau namo. Tai mano rankos visada būdavo demėtos nuo tų pienių pieno.

Ir labai gerai atsimenu, kaip vieną kartą, o gal ne vieną, aš gulėjau, lyg ne viena, gal su Aisčiu, toj pienių pievoj. Ir viskas aplink buvo geltona – kiek tik gali matyti (iki kaimynų namo), ir mes žiūrėjom į debesis. Toks žydras dangus, balti dideli debesys ir visur akių krašteliuose geltona geltona. Ir anksčiau, kai klausydavau Kernagio dainos „Milžinai“ apie pienių jūroj pasiklydusius milžinus, aš galvojau, kad tėtis parašė tą dainą. Nes aš buvau toj pienių jūroj. Pasirodo, ne jis. Bet net ir tiek metų praėjus, kai girdžiu tą dainą, vis prisimenu tą geltonumą ir man ta daina atrodo tokia artima.

Kiekvieną naktį, ar bent jau man taip atrodo... Ne, gal ne kiekvieną, nes reikėdavo paprašyti. Bet mano tėtis dainuodavo man prieš miegą. Ir grodavo gitara. Man labiausiai patikdavo, ir dabar dar labai patinka, bet nieks man jos nepagroja, daina apie lelijų vaikus.

Baltos lelijos po langais susiviję, Dvi .......... balčiausios žvaigždeles klausinėja: Kas gyvena danguje?

Kas gyvena po žeme? .............

Kur mes eisime šįvakar?

Kur mes eisime šiąnakt? ...............

Nebeprisimenu jau ir visų žodžių, tik melodija ir tėčio balsas man skamba ausyse.

Ir kažkodėl, kai prisimenu šitą dainą man atrodo, kad sėdim mes terasoje namie, ir saulė jau beveik nusileidus, bet dar šviesu, ir šilta. Man atrodo, kad kai tėtis dainuodavo, aš įsivaizduodavau kaip tie vaikeliai priekyje terasos, už sienos pasislėpę klausinėja.

Vaikai po lelijom

Milžinai

Baltos lelijos po langais susivijo, Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.

Vienas vaikas baltas, kitas vaikas žalias, Viens į kitą žiūri, žvaigždeles klausinėja:

Kur takelis, kaip išeiti - nežinai.

Pasiklydo pienių jūroj milžinai Ir, užmigę žaliuose žiogų namuos, Saulės sapną milžinai sapnuos.

Kas Kas Kas Kas Kas Kas Kas Kas

Aš ir tu - laimingi milžinai, Pasiliksime pas žiogus amžinai.

Visą amžinybę lig rudens Mūsų plaukus vasara kedens.

pasėjo žvaigždeles? pasėjo lelijas? gi ežerus pasėjo? pasėjo žmogelius? gyvena už kalnų? gyvena danguje? gyvena po žeme? gyvena žvaigždėse?

Kur mes eisime šįvakar, kur mes eisime rytoj?

Kur mes būsim, kai pasensim, kur po šimto metų būsim?

Baltos lelijos po langais susivijo, Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.

Tyliai šnabžda pienės - ir gerai, Kad paklydo tie didžiuliai milžinai.

Susipynė rankos - ir gerai, Kad takelio nebeieško milžinai.

Gintarė Černiauskaitė, 2012 Birželis