234 megan hart nedo

Megan Hart

NedorÄ—lÄ— Romanas

Vilnius, 2014

Versta iš: Megan Hart, Dirty, Harlequin Spice, 2007 © Megan Hart, 2007 Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Iš anglų kalbos vertė Luka Kalėdaitė

© Luka Kalėdaitė, vertimas iš anglų kalbos, 2014 © Živilė Adomaitytė, knygos dizainas, 2014 © Shutterstock.com, viršelio nuotrauka © „Svajonių knygos", skaitmeninė versija, 2014 ISBN 978-609-406-797-6

Skiriu Unagh ir Ronanui, kurie suteikė man daugiau džiaugsmo, nei pajėgiau įsivaizduoti, ir, kaip visada, DPF – visas pasaulis gali perskaityti mano mintis, bet Tau tenka su manimi gyventi. Visus jus myliu!

Padėka Be šių žmonių knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos. Dėkoju: Natalie Damschroder ir Lauren Dane už tai, kad skaitė knygą, palaikė mane per visus Elės nuotykius (ir už tai, kad sakė, jog myli Deną); mano tinklaraščio „Maverick Authors“ bendraautorėms „Žirklėms“ ir „Stūmokliui“ – trijulė nugalės! nuostabiausiai palaikymo grupei – CPRW draugijai, kurios narius pažinti man yra garbė; Kelly, Sal ir visai mūsų dvaro komandai už tai, kad kartu valandų valandas linksminamės, ir Jenai – už kaubojišką šokį ir paauglišką depresiją! Bučkis!

Anavilio „Mary Catherine’s“ kepyklėlės darbuotojams ir savininkams. Ačiū už kėdę, kavą ir padrąsinimą; už tikėjimą mano jėgomis labai dėkoju Mary Louise Schwartz iš Belfrėjaus literatūros agentūros, o už suteiktą galimybę pristatyti šią knygą skaitytojams sakau ačiū Susan Pezzack; taip pat už paramą esu dėkinga savo šeimai ir draugams, ypač mamai Emily, kuri nuo mažens skatino svajoti, tėčiui Donui, kuris mus su seserimi išauklėjo, ir sesei Whitney, kuri yra ir mano geriausia draugė.

1 Štai kas nutiko.

Sutikau jį saldumynų parduotuvėje. Jis atsigręžė ir nusišypsojo. Nustebusi ir pati šyptelėjau. Tai buvo ne saldainiukų vaikams krautuvėlė. Mudu susidūrėme „Saldžiajame rojuje“ – prabangių, gurmaniškų saldėsių parduotuvėje, kurioje nerasi pigių čiulpinukų ar kreidos skonio šokolado. Į tokią parduotuvę užsuki užsieninių triufelių šefo žmonai, nes jautiesi kalta, kad po konferencijos Milvokyje dulkinaisi su jos vyru.

Jis pirko juodus dražė. Pažvelgė į maišelį vienspalvių šokoladu įdarytų saldainiukų mano rankoje.

– Žinote, ką sako apie žalios spalvos dražė? – Jis mėgino apžavėti mane nerūpestingu šypsniu, bet aš atsispyriau.

– Kad jie skirti Šventojo Patriko dienai? – Kaip tik todėl ir pirkau saldainių.

– Ne. – Jis papurtė galvą. – Ne. Žalia spalva žadina aistrą.

Ne pirmas vyras bando mane vilioti. Dažniausiai jiems trūksta takto. Jie mano, kad tai, kas kabo tarp kojų, atstos tai, ko trūksta tarp ausų. Kartais, kai noriu pasijusti geidžiama, su tokiu vyru vis tiek patraukiu namo, tačiau dažniausiai geismas būna apsimestinis ir galiausiai nuvilia.

– Šitą pasakėlę sukūrė nebrendilos, negebantys savo fantazijų paversti tikrove.

Vyras dar plačiau nusišypsojo. Jo bruožai nebuvo įsimintini, bet nuostabi šypsena viską atpirko. Šlapio smėlio spalvos plaukai, apniukusio dangaus spalvos akys masino, bet ta šypsena… ji užgniaužė kvapą.

– Puikiai atsakyta, – tarė jis ir ištiesė ranką.

Kai ją paėmiau, lėtai ėmė traukti mane artyn, nors ir priešinausi. Tada palinko prie ausies ir aš suvirpėjau, per kaklą nuvilnijus karšto iškvėpto oro gūsiui.

– Ar mėgsti saldymedžio lazdeles?

– Mėgstu.

Jis stumtelėjo mane į kampą ir kyštelėjo ranką į mažų juodų stačiakampių saldainiukų sklidiną indą, ant kurio puikavosi nupiešta kengūra.

– Pabandyk šitų, – šalia kabėjo užrašas „Neragauti“, bet vyras pakėlė delną man prie burnos ir aš pravėriau lūpas, – iš Australijos.

Jaučiau, kaip burnoje tirpsta minkštas, kvapnus, lipnus saldymedis. Perbraukiau liežuviu per dantis ir lūpas, kurias ką tik palietė jo pirštai. Vyras nusišypsojo.

– Žinau mielą vietelę, – pasiūlė jis ir aš neklausinėdama nusekiau iš paskos. „Paskersta avis“ – siaubingas pavadinimas jaukiai britiškai alinei, įsikūrusiai skersgatvyje pačioje Harisbergo senamiesčio širdyje. „Avis“ visai nederėjo prie nesuskaičiuojamų senamiesčio šokių klubų ir prabangių restoranų – kaip tik todėl ir atrodė dar jaukesnė. Kampe studentai traukė karaokę, ir jis pasodino mane prie baro. Kėdė klibėjo, todėl abiem rankomis įsikibau į barą ir užsisakiau taurę „Margaritos“.

– Ne! – mostelėjo jis ranka ir aš kilstelėjau antakį. – Tu gersi viskį.

– Nesu gėrusi viskio.

– Nekalta mergelė.

Kitą būčiau palaikiusi šlykščiu pasipūtėliu, sušnairavusi ir be jokių kalbų atsisveikinusi, tačiau iš jo

lūpų šie žodžiai neskambėjo įžeidžiamai.

– Nekalta mergelė, – linktelėjusi pritariau, liežuviu tarsi pirmą kartą ragaudama keistą seniai netartų žodžių skonį.

Jis užsakė mums po stiklą airiško viskio „Jameson“ ir, kaip dera, vienu mauku išgėrė savąjį.

Nesu ragavusi viskio, bet išlenkti taurelę – man ne naujiena, todėl nedelsdama ir nesiraukydama ištuštinau savąją. Supratau, kodėl viskis vadinamas ugniniu vandeniu. Nudeginęs gomurį gėrimas pasklido liežuviu ir keistai priminė rudenį deginamų lapų kvapą. Tapo šilta ir jauku, netgi šiek tiek romantiška.

Jo akys sužibo: – Gražu žiūrėti, kaip viskis nuslysta tavo gerkle.

Staiga beprotiškai susijaudinau.

– Dar po vieną? – paklausė barmenas.

– Dar po vieną, – neprieštaravo mano kompanionas ir atsigręžęs į mane pridūrė: – Puikiai susitvarkei.

Kažkodėl pasijutau pamaloninta.

Kurį laiką gurkšnojome prie baro, nuo viskio greičiau, nei tikėjausi, apsvaigo galva. Galbūt svaigau ne tiek nuo gėrimo, kiek nuo draugijos – jis žaviai šaipėsi iš kitų alinės lankytojų, o aš leng​vabūdiškai kikenau.

Kostiumėliu vilkinti moteris baro kampe, pasak jo, – pagal iškvietimą dirbanti prostitutė, o vyriškis, vilkintis odiniu švarku, – laidotuvių biuro tarnautojas. Naujasis mano pažįstamas auste audė pasakojimus apie kiekvieną aludės lankytoją, nepraleido nė draugiškojo barmeno, kuris, girdi, anksčiau dirbo guminukų ūkyje.

– Guminukai ūkiuose neauga. – Aš palinkau artyn norėdama paliesti jo kaklaraištį: iš toli jis atrodė toks, kokius ryši dauguma vyrų – išmargintas nedideliais taškeliais ir kryželiais, bet dabar pastebėjau, kad tie taškeliai ir kryželiai iš tiesų yra mažytės kaukolės ir sukryžiuoti kaulai.

– Nejaugi? – atrodė nusivylęs, kad nesileidžiu į žaidimą.

– Ne, – truktelėjau už kaklaraiščio ir įsižiūrėjau į žalsvai mėlynas akis, kurios aistringumu nė kiek nenusileido lūpoms, – juos renka laukuose.

Jis atlošė galvą ir nusikvatojo. Nusmelkė pavydas, kad geba taip atsipalaiduoti. Aš nuolat bijau, ką pagalvos žmonės.

– O tu? – paklausė ir tarytum prikaustė mane žvilgsniu. – Kokia tavo profesija?

– Aš guminukų brakonierė, – sušnabždėjau aptirpusiomis nuo viskio lūpomis.

– Neatrodai labai pavojinga. – Jis ištiesė ranką ir ėmė sukti ant piršto iš eglute supintos kasos išslydusią sruogą.

Kurį laiką mudu, du nepažįstamieji, tiesiog žiūrėjome vienas į kitą, sutartinai nusišypsojome ir staiga man toptelėjo: kaip seniai nesišypsojau!

– Ar nori palydėti mane namo?

Jis linktelėjo.

Nėra ko stebėtis, kad tą naktį jis net nemėgino įsiprašyti į mano lovą, tačiau neįprasta, jog nepabandė čia pat išdulkinti. Kad ir kaip ilgai kuičiausi rankinėje ieškodama raktų, šypsojausi ir flirtavau, atsisveikindamas jis net nepabučiavo.

Nepaklausė vardo, neprašė telefono numerio. Paliko apsvaigusią nuo viskio prie namo durų. Kurį

laiką žiūrėjau, kaip jis tolsta kišenėse žvangindamas monetas, tada įėjauį namą.

Galvojau apie jį ryte, kai duše iš plaukų ploviau dūmų kvapą. Galvojau apie jį skusdamasi kojas.

Valydamasi dantis stebėjau save veidrodyje ir mėginau įsivaizduoti, kokias mano akis matė jis: gal mėlynas su baltomis ir auksinėmis dėmelėmis, kurios pastebimos tik gerai įsižiūrėjus? Mano akis vyrai dažnai giria – tikriausiai todėl, kad pasakius tokį komplimentą galima eiti toliau ir uždėti ant šlaunies delną. Tiesą sakant, jis išvis nesakė komplimentų, tik pagyrė, esą moku gerti viskį.

Galvojau apie jį ruošdamasi į darbą. Įsmukau į patogias baltas kelnaites, užsisegiau derančią prie jų baltą liemenėlę, kukliai papuoštą nėriniais ir pasiūtą taip, kad krūtis ne išryškintų, o tik prilaikytų.

Juodas šiek tiek virš kelių sijonas, balta priekyje susagstoma palaidinė. Kaip visada: juoda ir balta – taip paprasčiau, ir toks paprastas spalvų derinys mane ramino.

Mąsčiau apie jį ir važiuodama į darbą, nuo neįpareigojančių pokalbių su nepažįstamaisiais apsisaugojusi šiuolaikiniu skydu – ausinėmis. Kaip paprastai, suskaičiavau visas iki vienos stoteles ir, kaip kaskart, išlipdama nusišypsojau vairuotojui.

– Geros dienos, panele Kavana.

– Ačiū, Bilai.

Galvojau apie jį ir tada, kai betoniniais laiptais kopiau biurų pastato link ir kai likus penkioms minutėms iki darbo dienos pradžios atvėriau duris.

– Šiandien vėluojate, – tarė apsaugos darbuojas Harvis Vilardas, – visą minutę.

– Autobusas kaltas, – šyptelėjusi pasakiau puikiai žinodama, kad Harvis tuoj išraus ir kad autobusas čia niekuo dėtas, – šiandien esu išsiblaškiusi.

Pakilau liftu, nuskubėjau tiesiai koridoriumi, įžengiau pro duris ir įsitaisiau prie darbo stalo.

Atrodė, niekas nepasikeitė, bet viskas buvo kitaip. Net žvelgdama į eilutėmis išrikiuotus skaičius, nesilioviau mąstyti apie keistą vakar sutikto vyro elgesį. Aš nežinau jo vardo. Jis nežino manojo.

Tikėjausi, kad bus paprasta – du nepažįstamieji rado su kuo patenkinti savo geidulius. Įprastas gundymo ritualas, kai nėra jokios painiavos, kai net nesvarbu, kuo vardu tas kitas žmogus.

Man nepatinka pasisakyti, kuo aš vardu. Orgazmo įkarštyje vyras išstena jį ir įgyja dar daugiau pasitikėjimo savimi, nors anaiptol nėra to nusipelnęs. Dažniausiai vardą sumeluoju, o tada tyliai kikenu, kai išgirstu jį tariant nuo palaimos prikimusiu balsu.

Tačiau šiandien šypsotis negaliu. Esu išsiblaškiusi, irzli, sutrikusi, netgi nusivylusi... Ir niekaip neįstengiu pamiršti to žavaus vyro.

Su bėda nusprendžiau dorotis taip kaip su matematikos užduotimi: išskirstyti lygtimis, iššifruoti atskirus dėmenis, sudėti tai, ką galima sudėti, ir atmesti tai, kas neturi prasmės. Tačiau atėjo pietūs, o mintys apie jį niekaip nesikraustė į smegenų skyrelį, skirtą prisiminimams.

– Vakar buvai karštame pasimatyme? – pasidomėjo Marsė Piters, kurią visada pažinsi iš trumpučio sijonėlio ir panašios į veltinį šukuosenos. Ji iš tų moterų, kurios save vadina mergaitėmis, prie pernelyg aptemptų džinsų derina baltus aukštakulnius ir vilki palaidines giliomis iškirptėmis.

Kol gurkšnojau arbatą, ji įsipylė dar vieną puodelį kavos. Susėdusios prie nedidelio stalo virtuvėje iš popieriaus lukštenome užsisakytus sumuštinius: Marsė – su tunu, aš – su kalakutiena ir balta duona.

– Kaip ir kasvakar, – atsakiau.

Abi nusijuokėme. Mane su Marse sieja ne panašūs pomėgiai ar bendri interesai – mudvi tik surėmusios pečius galime apsisaugoti nuo ryklių, su kuriais čia dirbame. Marsė juos atbaido savo tiesmukai rodomu moteriškumu. Ji – įtakinga, intriguojanti, viską gebanti dailios figūros blondinė, kuri nesidrovi panaudoti savo pranašumų, kad gautų tai, ko trokšta. Mano požiūris diskretiškesnis.

Marsė juokėsi todėl, kad Elė Kavana, kurią ji pažįsta, nevaikšto nei į karštus, nei į jokius kitokius pasimatymus. Lyginant su Ele Kavana, Finansų skyriaus jaunesniąja viceprezidente, net kuklutė akiniuota, į kuodelį plaukus susisukusi bibliotekininkė atrodo kaip ledi Godiva. Marsė net nenumano, kokia būnu anapus „Smito, Smito, Smito ir Brauno“ sienų.

– Ar girdėjai gandą apie Flino sąskaitą? – Mėgstamiausias Marsės užsiėmimas per pietus – apkalbėti kolegas.

– Girdėjau, kad pono Flino sekretorė atsiuntė Bobui ne tuos dokumentus, tiesa?

– Taip, – Marsės akyse sužybčiojo ugnelės, – ji atsiuntė ne įmonės, o privačių pono Flino sąskaitų duomenis.

– Tačiau tai dar ne viskas, tiesa?

– Pasirodo, ponas Flinas kruopščiai susirašo, kiek šimtinių išleidžia laisvo elgesio mergužėlėms ir nelegaliems cigarams, – nesiliovė Marsė.

– Na ir nepasisekė vargšei sekretorei.

Marsė piktdžiugiškai šyptelėjo.

– Ji kartais pačiulpia Bobui, todėl ponas Flinas nieko nesužinojo.

– Bobui Huveriui? – Šito nesitikėjau.

– Aha. Ar gali patikėti?

– Turbūt patikėčiau bet kuo ir apie bet ką, – atsakiau kuo nuoširdžiausiai. – Dažnai žmonės net nesusimąsto, ką tempiasi į lovą.

– Tikrai? – Marsė prisimerkė ir įsmeigė į mane žvilgsnį. – Iš kur tu žinai?

– Tik spėju. – Atsistojau ir išmečiau sumuštinio popierių į šiukšlinę.

– Aha... – Marsė neatrodė nusivylusi, tik dar labiau suintriguota.

Mandagiai nusišypsojau ir grįžau į kabinetą, palikusi ją vieną spėlioti apie mano slaptą seksualinį gyvenimą.

Kad ir kaip nenorime pripažinti, mes retai susimąstome, ką tempiamės į lovą. Ne visi sugulovai būna gražūs, protingi, šmaikštūs, turtingi ar galingi, ir dar retesnis apdovanotas daugiau nei viena teigiama savybe. Taip jau yra. Miegame ir su storais, su šlykščiais, su kvailais – tik žiniasklaida apie tai nutyli ir mieliau aprašo žavingas filmų žvaigždes. Kai užsimanai permiegoti su vyru, užtenka jam prieš nosį atkišti papus. Net toms, kurios tikrai panašios į santūrias bibliotekininkes, sėkmingai nusmauks kelnaites ir išdulkins prirėmę prie plytų sienos, kuri iki kraujų nugremš nugarą.

Kalbu apie save. Bent jau prieš trejus metus taip ir elgiausi – tada paskutinį kartą medžiojau vyrus.

O „Saldžiajame rojuje“ dairiausi šokoladinių saldainių, ne vyro. Tai kodėl, po galais, nusekiau jam iš paskos?! Kodėl prašiau palydėti namo ir baisingai nusivyliau, kai jis pamojęs „sudie“ paliko mane stovėti tarpduryje? Tądien tikrai neieškojau nuotykių, todėl ėmė dar didesnis apmaudas. Jeigu būčiau pasileidusi plaukus, prasisegusi palaidinę, tikriausiai pats būtų įsiveržęs ir pro duris, ir į mane. O gal būtų geidulingai čiupęs glėbin ir puolęs bučiuoti? Et, niekad nesužinosiu...

Galvodavau apie jį ištisomis dienomis, o išaušus rytui geisdavau jo dar labiau. Nė akimirkos nenustojau apie jį svajoti, sapnuoti ir rytais atsibusdavau sujauktuose pataluose, išmušta prakaito. Be paliovos tyrinėjau savo veidą veidrodyje – kažin, ką jis manyje įžvelgė, kad iš saldumynų parduotuvės panoro nusivesti į barą, bet ne į lovą? Ar jį nuvyliau? Ar pasakiau ką nors ne taip, padariau kokią nedovanotiną klaidą, per garsiai juokiausi ar nepakankamai plačiai šypsojausi?

Supratau, kad per daug apie jį galvoju. Tokia jau esu. Kai į ką nors įninku, be perstojo apie tai mąstau it apsėsta, nagrinėju po kruopelytę kiekvienu įmanomu kampu. Analizuoju, skaičiuoju ir

svarstau.

Negalėjau pamiršti jo kvapo, kai pasilenkė ir sukuždėjo: „Ar mėgsti saldymedžio lazdeles?“ Neįstengiau pamiršti šiltos rankos ant savo delno, kai pasveikino vienu mauku išlenkus taurę viskio.

Buvo neįmanoma užmiršti melsvai žalių ugnelių jo akyse, vos įžiūrimo tobulo įlinkio smakro viduryje, kelių strazdanų ant nosies ir kaktos, žemo balso, varvančio per širdį kaip medus.

Klausydamasi, kaip jis kalba, troškau tik glaustytis apie jo kūną lyg katė ir palaimingai murkti.

Kai paskutinį kartą parsivedžiau vyrą namo iš baro, šis baigdamas apdirbo visą sijoną, paskui apsiverkė ir alumi praskiestos ašaros tiško man tiesiai ant veido. Dar po akimirkos visaip mane išvadino ir pareikalavo grąžinti pinigus už gėrimus, kuriais vaišino bare. Tai tik vienas iš virtinės nenusisekusių nuotykių su berniukais, kurie nenutuokia, kam skirtas jų galas, su pagyvenusiais vyrais, kurie įsivaizduoja, kad įgrūsti pirštą į makštį ir dvi sekundes pamakaluoti yra glamonė, su gražuoliukais, kurie vos uždarius laukujes duris virsta šunsnukiais mušeikomis.

Geriau jau susilaikyti. Priėmiau šitą iššūkį ir jis tapo gyvenimo būdu. Kai sutikau jį „Saldžiajame rojuje“, buvau nesimylėjusi su vyru lygiai trejus metus, du mėnesius, savaitę ir tris dienas. Tačiau dabar negalėjau išmesti iš galvos nei to bevardžio nepažįstamojo, nei sekso. Jei einant gatve pažvelgdavo koks vyras, tarpkojy raumenys susitraukdavo taip, kaip kumštyje gniaužiamas gėlės žiedas. Audrindavo net jautrūs speneliai, kai trindavosi į liemenėlės audinį. Kelnaitės be paliovos dirgindavo klitorį. Kad ir kur, kad ir su kuo būdavau, norėdavau tik glostyti tą jautrią sagutės dydžio vietelę. Troškau sekso!

Kol ieškojau nuotykių, apie meilę ar jausmus net nesvajojau, tik norėjau užpildyti glūdinčią manyje tuštumą, išvaikyti tamsius debesis, nuo kurių kartais, bet ne visada pavyksta pasprukti. Baruose, vakarėliuose ir parkuose dairydavausi vyrų, kurie bent kelioms valandoms priverstų mane užsimiršti.

Suvokiau, kad seksu sąmoningai malšinu vidinį skausmą, ir puikiai žinojau, kodėl taip elgiuosi.

Tokia jau esu: rengiuosi kaip bibliotekininkė, o elgiuosi kaip paleistuvė.

Iki šiol tai neatrodė svarbu. Sutikdavau vyrų, kurie mane prajuokindavo, priversdavo aikčioti iš palaimos, netgi kelis tokius (galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų), su kuriais patyriau orgazmą.

Tačiau iki šiol neteko sutikti vyro, kurio neįstengčiau išmesti iš galvos.

Dvi savaites skendėjau šitame rūke ir viską, ko ėmiausi, dariau genama įpročio. Darbas nenukentėjo, nes skaičiuoti gebu be pastangų, tačiau gyvenimas slydo pro pirštus. Pamiršau išsiųsti sąskaitas, iš valyklos pasiimti drabužius, prisukti žadintuvą.

Ankstyvą pavasarį dienos greitai panyra į tamsą, todėl vieną vakarą iš darbo autobusu riedėjau jau sutemus. Kaip įpratusi, įsitaisiau gale, sulankstytą paltą ir portfelį pasidėjau ant kelių, tvarkingai susikryžiavau kojas, įsistebeilijau į langą ir ūmai prieš akis išniro jo veidas. Privažiavęs prie stotelės, autobusas sulėtino greitį. Kai įtempiau šlaunų raumenis, kad išlaikyčiau pusiausvyrą, vienas ratas dunkstelėjo į šaligatvio kraštą. Pajutau, kaip sutvinksėjo tarpkojis, įaudrintas klitoris prisispaudė prie švelnaus kelnaičių audinio, o paltu ir portfeliu uždengti klubai sulingavo ant plastikinio krėslo.

Rankas laikiau ramiausiai susidėjusi ant kelių, niekas į mane nekreipė dėmesio ir net neįtarė, kas man darosi.

Pakelės žibintai nutvieksdavo mane sidabriniu šviesos ruožu, kuris lėtai nutįsdavo kūnu, paskui vėl paskęsdavau tamsoje. Klubų judesius suderinau su šviesos ritmu.

Jaučiau, kaip palaimingai įsitempia dubens raumenys. Sulaikiau kvapą, tada vos pravėrusi lūpas šnypšdama iškvėpiau ir pajutau, kaip plaučius nudegina karštis. Stebeilijau į langą, bet nemačiau, kas už jo dedasi. Kartkartėmis stiklo atspindyje išvysdavau veidą ir įsivaizdavau, kad mane stebi jis.

Pirštais įsikibusi į odinį portfelį ėmiau viena koja lėtai braukyti pirmyn atgal ir suspaudusi šlaunis

ritmingai jaudrinti klitorį. Beprotiškai troškau panardinti delną kelnaitėse, pirštais sukti ratus aplink įaudrintą taškelį, nuslysti gilyn ir išdulkinti pačią save. Autobusas artėjo prie stotelės, o mano jauduliui išsvajotoji pabaiga nešvietė. Pro šalį vienas po kito plaukė gatvės žibintai. Įsijautusi lingavau klubais, tai suspausdama, tai atleisdama šlaunis, ir jaučiau, kaip sulig kiekvienu judesiu artėja orgazmas.

Nebepajėgiau nusėdėti vietoje, kūną ėmė krėsti drebulys. Niekada viešumoje neužsiimu tokiais slaptais palaimos ritualais. Masturbuojuosi patogiai įsitaisiusi lovoje ar vonioje, kad atsikratyčiau užgniaužtos įtampos. Autobuse viskas vyko prieš mano valią. Prieš mane susimokė nuolatos apie jį svajojančios smegenys, siūbuojantis autobusas, celibatas ir drauge užkūrė tokią geismų ugnį, kurią gali užgesinti tik orgazmas.

Jaučiau, kaip per nugarą iki pat užpakalio sruvo prakaito lašeliai. Kuteno taip, lyg per kūną kas brauktų liežuviu. Trūko tiek nedaug. Suspaudžiau makštį, įtempiau kiekvieną kūno raumenėlį ir net nepajutau, kaip portfelio odoje nagais įrėžiau vagas. Staiga klitoris sprogo, įniko nevaldomai trūkčioti ir visą kūną pervėrė saldžios palaimos strėlės.

Slepiama tamsos ėmiau nevaldomai virpėti, tačiau niekas nepastebėjo – jei būčiau nusičiaudėjusi, būčiau sulaukusi daugiau dėmesio. Tyčia kostelėjau, kad nuslėpčiau iš lūpų išsiveržusią aimaną. Po akimirkos visai atsipalaidavau ir likau sėdėti suglebusi. Autobusas pasuko prie stotelės, kurioje turėjau išlipti.

Buvau įsitikinusi: virš galvos it kvepalų aromatas turi tvyroti sekso kvapas. Šiaip taip atsistojau ant tirtančių kojų. Niekas net negrįžtelėjo pažiūrėti. Išlipusi laukan į pavasario rūką kilstelėjau veidą aukštyn ir leidausi bučiuojama drėgno nakties dangaus – tai kas, kad ištįs plaukai ar peršlaps palaidinė.

Užteko įsivaizduoti jo veidą, kad imčiau masturbuotis autobuse, nors vis dar nežinojau, kuo jis vardu.

Ką gi, solinis pasirodymas viešajame transporte nenuėjo veltui – pasijutau kur kas geriau. Vėl susidraugavau su skaičiais, be vargo galėjau sudėti ir atimti. Atsidėjusi darbui iš Bobo Huverio perėmiau kelis didelius užsakymus. Pono Flino sekretorė taip gerai čiulpė, kad Bobas nebeturėjo laiko užsakovų sąskaitoms.

Bet man tikrai buvo nesunku. Kuo daugiau darbo, tuo valdžia geriau matė, kodėl nusipelniau viceprezidentės pareigų, kampinio kabineto ir ilgesnių atostogų. O aš radau svarią priežastį ilgiau užsitupėti biure, užuot tūnojusi tuščiuose namuose ar traukusi į artimiausią vienišių barą ugdyti valios.

– Seksas – kaip šokoladinis plikytas pyragaitis, – virtuvėlėje pareiškė Marsė.

Man ji parnešė cukraus pudra apibarstytą spurgą.

– Nes jame irgi yra skysto įdaro, nuo kurio vėliau norisi vemti?

Marsė sušnairavo.

– Po velnių, Ele, kokiu seksu tu užsiimi?

– Pastaruoju metu – jokiu.

– Eik jau, netikiu! – ironiškai nusistebėjo Marsė. – Kai toks požiūris, nėra ko stebėtis.

Nors mėgo pernelyg išpūstas šukuosenas ir gatvinį aprangos stilių, Marsė visada gebėjo mane prajuokinti.

– Nagi, papasakok, kodėl seksas tau primena plikytą pyragaitį?

– Jis taip vilioja, kad pamiršti viską aplinkui, – ji lyžtelėjo šokoladinio glaisto, – ir suteikia tiek

laimės, kad netenka gailėtis.

Kurį laiką sėdėjau stebėdama Marsę.

– Regis, vakar mėgavaisi seksu, o ne plikytu pyragaičiu?

Ji nutaisė nekaltą veidelį ir kelis kartus supleveno blakstienomis.

– Negi galėčiau! Ūmai supratau, kad Marsė man nuoširdžiai patinka.

– Taip, galėtum. – Padėjau spurgą atgal į dėžutę ir pasičiupau paskutinį plikytą pyragaitį. – Miršti, kaip nori išsipasakoti, tad negaišk laiko ir klok, kol niekas neužsuko ir nereikia apsimetinėti, kad aptarinėjame verslo reikalus.

Marsė nusijuokė.

– Nebuvau tikra, jog norėsi klausytis. Įdėmiai į ją pažvelgiau.

– Tu rimtai taip manai? Kad man nepatinka seksas?

Marsė atitraukė žvilgsnį nuo kremu ištepliotos lėkštės ir nuoširdžiai nusišypsojo. Susiraukiau, nes pasirodė, kad jos akyse įžiūriu gailestį.

– Nežinau, Ele. Gerai tavęs nepažįstu, bet kartais atrodo, kad tau patinka tik darbas. Žinojau, jog žmonės apie mane taip mano, tačiau vis tiek pasijutau sukrėsta. Norėjau jai atsikirsti, bet nemokėjau. Gerklė degte degė, akyse kaupėsi ašaros, todėl tankiai sumirkčiojau, kad nepratrūkčiau raudoti. Marsė sakė tiesą. Staiga suskaudo skrandį.

Gal Marsė ir vaidino paiką blondinę, bet ji visai nekvaila. Nespėjus man krūptelėti, bendradarbė netikėtai suėmė mano ranką, spustelėjo ir paleido.

– Nagi, nieko baisaus, – švelniai tarė. – Visi turime jautrių vietų.

Tą akimirką supratau, kad galėtume būti draugės. Tikros draugės, ne šiaip kolegės. Tiek kartų buvau priartėjusi prie gerų dalykų, bet beveik niekada nesiryžau žengti lemiamo žingsnio. Jei turiu pasakyti tiesą, kad man atsivertų durys, vis tiek meluoju. Jeigu reikia nusišypsoti, kad užsimegztų pažintis, nusuku žvilgsnį.

Tačiau šįkart nustebinau ir save, ir tikriausiai Marsę. Nusišypsojau ir tariau: – Tai kaip vakar sekėsi pasimatyme?

Marsė viską papasakojo. Taip vaizdžiai, kad raudau iš gėdos. Skanesnių priešpiečių dar nesu valgiusi.

Pakeliui į kabinetą Marsė dar kartą spustelėjo man ranką.

– Gal kurį vakarą išeikime į miestą? Šiandien puikiai praleidome laiką. Negalėjau atsispirti jos nuoširdumui.

– Žinoma.

– Tikrai? – džiaugsmingai cyptelėjusi Marsė netikėtai čiupo mane į glėbį ir aš sustingau vietoje. Ji paplekšnojo man per nugarą ir atsitraukė. Suprato, kad nuo jos apkabinimo mane ištiko stabas, bet nutylėjo. – Puiku.

– Puiku, – linktelėjau ir nusišypsojau.

Jos entuziazmas užkrėtė, be to, jau seniai neturėjau geriausios draugės. Tiesą sakant, neturėjau jokios draugės. Kiek vėliau sėdėdama prie stalo susigriebiau, kad niūniuoju panosėje.

Vis dėlto euforija nelinkusi ilgai tęstis – maniškė išgaravo kaip dūmas, vos tik pravėriau namų duris

ir pamačiau žybsint raudoną atsakiklio lempelę.

Nedaug kas man skambindavo į namus – gydytojas, prekeiviai, brolis Čadas ir mama.

Raudonas skaičiukas „4“ žybčiojo tarytum tyčiodamasis, kol ant stalelio numečiau laiškus ir ant kabliuko prie durų pakabinau raktus. Keturios žinutės per vieną dieną? Tikrai mama. Komikai į pasirodymus dažnai įpina juokelių apie vaikus, kurie nekenčia mamos. Psichiatrai paskiria visą gyvenimą vaikų ir tėvų santykiams tyrinėti. Atvirukų bendrovės taip puikiai žaidžia jausmais, kad priverčia išleisti penkis dolerius popieriaus lapeliui, ant kurio jau užrašytas kieno nors kito sugalvotas gražus sveikinimas – žodžiai, kuriuos turėtų padiktuoti tavo širdis, bet nepadiktuoja.

Nesakau, kad nekenčiu mamos, nors, dievaži, mėginau. Jei žinočiau kaip, išbraukčiau ją iš savo gyvenimo ir išvengčiau šitos kankynės. Deja, nekęsti neišmokau – gebu tik ignoruoti.

– Pakelk ragelį, Ela, – suūkė nosinis balsas it rūko sirena, piktai perspėjanti kitus laivus nesiartinti prie manęs – visų jos nusivylimų šaltinio. Neišmokau mamos neapkęsti, bet vos išgirdusi pažįstamą balsą susinervinu. Mama mane vadina Ela, ne Ele. Vardas Ela tinka našlaitėlei, tupinčiai ant pelenų krūvos. Elė skamba madingiau, ryškiau; į moterį vardu Elė žiūrima rimčiau. Mama tyčia vadina Ela, žinodama, kad mane tai nervina.

Ketvirtoje žinutėje motina įnirtingai aiškino, koks apgailėtinas gyvenimas, kai turi tokią nedėkingą dukrą. Virkavo, kad vaistai, kuriuos nervams apramdyti išrašė gydytojas, niekam tikę ir kaip jai gėda prašinėti kaimynės Karenos Kuper nubėgti iki vaistinės, nes dukra, kuri turėtų tavimi rūpintis, nepajudina nė piršto.

Kažin kodėl mama vis pamiršdavo turinti vyrą, kuris taip pat sėkmingai galėtų nušuoliuoti į vaistinę?

– Ir nepamiršk, – ūmai užriko ji, kad net pašokau iš vietos, – prižadėjai atvažiuoti!

Dar kurį laiką atsakiklyje girdėjau šnypštimą – lyg mama tebelūkuriuotų priglaudusi prie ausies ragelį, tvirtai įsitikinusi, kad esu namuose ir ją ignoruoju.

Tada vėl suskambo telefonas. Atsidusau ir pakėliau ragelį. Net nemėginau gintis. Mama tauškė dešimt minučių, kol pagaliau leido man įsiterpti.

– Buvau darbe, mama, – pasakiau, kai ji trumpam nutilo užsidegti cigaretės.

Ji tik paniekinamai suprunkštė: – Taip vėlai?

– Taip, mama, vėlai. – Laikrodis rodė dešimt minučių po aštuntos. – Pamiršai, kad važiuoju autobusu?

– Juk turi tą prašmatnų automobilį, kodėl nevažinėji?

Nesivarginau aiškinti, kodėl judriame mieste geriau ir greičiau naudotis viešuoju transportu – ji vis tiek nesiklausytų.

– Privalai susirasti vyrą, – galiausiai pridūrė ji. Žinojau, tirada tuoj išsikvėps, todėl tvardžiausi, kad nepradėčiau šnypšti. Motina teatrališkai atsiduso. – Tik neįsivaizduoju, kaip tau pavyks. Jeigu esi protingesnė už vyrą, daugiau uždirbi ir nesirūpini savimi, dėmesio nesulauksi.

–Aš rūpinuosi savimi. – Rūpinuosi savo finansine padėtimi, o mama, aišku, turi omenyje kosmetologes ir manikiūrus.

– Ela, – giliai atsidususi tęsė ji, – galėtum būti tikra gražuolė...

Pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau jame atvaizdą moters, kurios mama visai nepažįsta.

–Užteks mama. Dedu ragelį.

– Puiku. – Įsivaizdavau, kaip ji kietai sučiaupia lūpas, negalėdama patikėti šitokiu šiurkščiu dukters elgesiu.

– Greitai paskambinsiu.

Ji burbtelėjo: – Nepamiršk, žadėjai atvažiuoti!

– Žinau, bet...

– Ela, privalai nuvežti mane į kapines.

Moteris veidrodyje atrodė apstulbusi. Aš nesijaučiau apstulbusi, visai nieko nejaučiau – nesvarbu, ką mačiau atspindyje.

– Žinau, mama.

– Šiemet tau nepavyks išsisukti...

– Labanakt, mama.

Ji kažką cyptelėjo, bet aš nesiklausiau ir padėjau ragelį. Tada nieko nelaukusi surinkau kitą numerį.

– Marse? Čia Elė.

Marsė, telaimina ją Dievas, atrodė maloniai nustebusi, kad priėmiau jos kvietimą kartu pasilinksminti. Kaip tik to iš jos ir tikėjausi. Jei būtų pradėjusi klykti iš džiaugsmo arba priešingai – visai nesidžiaugtų, iš karto pasipustyčiau padus.

– Susitiksime „Mėlynojoje gulbėje“, – tarė užtikrintai, lyg pastvėrusi už rankos ketintų pervesti mane siūbuojančiu virš bedugnės tiltu. Tokia jau ta Marsė. – Vietos nedaug, bet skamba gera muzika, žmonės įdomūs. Ir gėrimai pigūs. Be to, ten ne vienišių baras. Šita naivuolė mano, kad aš bijau vyrų. Ji nežino, jog pasitaikė per keturias dienas pasimylėti su keturiais vyrais. Ir nė nenumano, kad ne seksas mane gąsdina.

Pagalvojusi, kokia ji šauni, nusišypsojau. Susitarėme pašėlti penktadienį po darbų ir Marsė nė nepaklausė, kodėl staiga pasišoviau eiti.

Padėjusi ragelį įsižiūrėjau į savo atvaizdą. Atrodė, moteris veidrodyje bet kurią akimirką gali pratrūkti raudoti. Pagailo tos veidrodyje atsispindinčios tamsiaplaukės, visą laiką vilkinčios vien juodus ir baltus drabužius. Tos moters, kuri galėtų būti graži, jei savimi rūpintųsi, jei būtų kiek bukesnė ir mažiau uždirbtų. Buvo jos gaila, bet ir pavydu, nes ji galėjo verkti, o aš – ne.

2 Kai ketvirtadienį po darbo grįžau namo, prie durų pasitiko juodai nuo galvos iki kojų apsivilkęs tipelis: juodi sportiniai marškinėliai, ant juodai dažytų plaukų užmaukšlintas tamsus gobtuvas, juodi džinsai ir sportiniai bateliai, juodai lakuoti nagai.

– Sveikas, Gevinai, – tariau ir įkišau į spyną raktą.

Jis atsistojo.

– Sveika, panele Kavana. Padėsiu užnešti.

Nespėjau susivokti, kaip Gevinas ištraukė man iš rankų krepšį ir nusekė įkandin pro duris. Įėjęs tvarkingai pakabino portfelį ant kabliuko prie durų.

– Noriu grąžinti knygą.

Gevinas gyveno kaimynystėje. Nepažinojau jo motinos, tik dažnai matydavau ją išskubančią į darbą. Mūsų namai turėjo bendrą sieną. Niekada garsiai neleisdavau televizoriaus, todėl ne kartą teko girdėti, kaip juodu pykstasi.

– Ar patiko?

Jis gūžtelėjo pečiais ir padėjo knygą ant stalo.

– Pirmoji patiko labiau.

Paskolinau Gevinui Klaivo Steiplso Luiso1 „Žirgą ir jo berniuką“.

– Daugelis perskaito tik „Liūtą, Raganą ir drabužių spintą“, Gevai. Ar nori dar vienos?

Penkiolikmetis Gevinas žavėjosi gotais, rengėsi kaip Džekas Skelingtonas2 ir visai netaupydamas eikvojo akių pieštuką. Jis mielas vaikinukas, kuris mėgsta skaityti ir, atrodo, neturi draugų.

Pirmą kartą prie durų Gevinas išdygo prieš dvejus metus – teiravosi, ar nereikia nušienauti žolės.

Mano kieme pievos lopinėlis tokio dydžio kaip nedidelis automobilis, bet Gevinas atrodė toks nuoširdus, kad jį nusamdžiau.

Dabar jis kur kas dažniau skolindavosi knygas, padėdavo nuplėšti tapetus ar švitriniu popieriumi nušlifuoti grindis, nei pjaudavo tą varganą žolę. Jis man patiko – tylus, mandagus ir daug linksmesnis, nei derėtų būti gotui. Be to, puikiai atlikdavo visus nuobodžius darbus – pavyzdžiui, nugramdė klijų dėmes, likusias po to, kai mudu valgomajame sluoksnis po sluoksnio nunuoginome du dešimtmečius tapetais gražintas sienas.

– Noriu. Grąžinsiu iki pirmadienio.

Nuėjusi į virtuvę ant stalo padėjau dėžutę šokoladinių sausainių, Gevas atsekė iš paskos.

– Kada grąžinsi, tada bus gerai.

– Ar šįvakar neketinate nieko nunuoginti?

Pažvelgėme vienas į kitą. Susivokęs, ką pasakė, Gevinas apmirė iš siaubo. Nusigręžiau, kad neprapliupčiau kvatotis.

– Ne, jau baigiau, – sumikčiojau. – Bet, jei nori, galėtum padėti lyginti sieną.

– Aha, gerai, – lengviau atsiduso vaikinas.

Iš šaldytuvo ištraukiau picą ir įkišau į orkaitę.

– Kaip laikaisi, Gevinai? Buvai pradingęs.

– Ai... Mama vėl išteka.

Linktelėjusi iš spintelės išėmiau lėkštes, stiklines ir padengiau stalą. Mudu nedažnai kalbamės, ir abiem taip patinka. Jis padeda remontuoti namą, aš atsimoku sausainiais ir pica, dalijuosi knygomis ir būnu su juo, kai jo motinos nėra namie – pastaruoju metu gana dažnai.

Kažką niurnėdama įpyliau pieno. Gevinas atsistojo, iš stalčiaus ištraukė dvi servetėles ir vėl atsisėdo. Pastebėjau, kad juodas nagų lakas apsilaupęs.

– Mama sako, kad šitas yra jai skirtasis.

Išėmiau pakelį tarkuoto sūrio, smulkinto česnako ir pažvelgiau į Geviną: – Jai pasisekė.

– Aha, – pasimuistęs sumurmėjo jis.

– Ar išsikraustysite?

– Tikiuosi, ne! – Vaikinas išpūtė padūmavusias akis.

– Ir aš tikiuosi. Kas tada padės dažyti valgomąjį. – Šyptelėjau ir Gevinas taip pat nusišypsojo.

Nereikėjo būti aiškiarege, kad suprastum, jog Gevinui kažkas neduoda ramybės, ir suvoktum kas.

Galėjau imtis globėjos vaidmens, užjaučiamai klausinėti, kas nutiko. Tačiau mūsų santykiai ne tokie; mudu nesipasakodavome ir nesidalydavome paslaptimis. Gevinas – tiesiog kaimynų berniukas, kuris padėdavo man namuose. Nežinau, kuo jis laiko mane, bet jau tikrai ne patarėja.

Staiga sučirškė orkaitės laikmatis, abiem įdėjau po gabaliuką spirgančios picos. Gevinas užsibarstė česnako, aš paskaninau sūriu. Valgydami aptarinėjome knygą, kurią buvau jam paskolinusi, paskui svarstėme, ar kitoje abiejų mėgstamo serialo apie policijos darbą serijoje paaiškės, kas yra žudikas.

Gevinas padėjo sukrauti indus į plovyklę, sudėjo į šaldytuvą picos likučius.

Kai persirengusi vėl nulipau į apačią, pamačiau, kad jis spėjo ištiesti brezentą, pritvirtino jį prie grindų ir atidarė skardinę grunto.

Keletą valandų klausydami muzikos dažėme sienas, paskui Gevinas išėjo. Tik pirma peržiūrėjo lentynas svetainėje ir išsirinko knygą.

– Apie ką šita? – iškėlęs nutrintą „Mažąjį princą“ paklausė.

– Apie princą iš kitos planetos, – trumpai atsakiau. Kas skaitė Antuano de Sent Egziuperi klasiką, puikiai žino, jog ji visai ne apie tai.

– Jėga. Ar galiu ir šitą paimti?

Sudvejojau. Knygą gavau dovanų. Įkišau ją į lentyną ir pamiršau, kad ji ten dulka.

– Aišku, imk.

Gevinas pirmą kartą per visą vakarą nuoširdžiai apsidžiaugė.

– Ačiū, panele Kavana!

Kai jis išėjo, kurį laiką spoksojau į plyšelį, kur anksčiau stovėjo knyga, tada pradėjau tvarkytis.

Tąnakt sapnavau pilną kambarį rožių. Staiga pabudau traukdama į plaučius kvapą ir atsimerkiau – buvo aklinai tamsu. Įjungiau šviesą. Ji į pakampes išvaikė kambaryje tūnojusius šešėlius, bet nepajėgė išguiti tų, kurie slypėjo manyje. Keletą minučių gulėjau atmerktomis akimis, paskui supratusi, kad miegai išsilakstė, ištiesiau ranką ir užčiuopiau telefoną.

– Karštų bičų namai.

– Sveikas, Lukai, – šyptelėjusi pasisveikinau.

Brolio vaikino nebuvau mačiusi. Juodu gyveno Kalifornijoje, kitoje Amerikos pusėje, nesuvokiamai toli nuo mano saugaus lizdelio Pensilvanijoje. Čadas niekada negrįždavo namo, o man nepatikdavo

skristi. Taip ir gyvenome.

Tačiau mudu su Luku sutarėme puikiai.

– Kaip laikosi mano mergaitė? – šiltai pasiteiravo.

– Gerai.

Lukas caktelėjo liežuviu ir daugiau nieko nepasakė. Netrukus ragelį perėmė Čadas. Brolis nesismulkino: – Jau po vidurnakčio, brangute. Kas nutiko?

Iš tiesų Čadas jaunesnis už mane, bet pamatęs, kaip jis manimi rūpinasi, nepamanytum. Susisupau į antklodę ir mintyse ėmiau skaičiuoti įskilimus lubose.

– Negaliu užmigti.

– Sapnavai košmarą?

– Aha, – užsimerkiau.

Brolis atsiduso.

– Na kas nutiko, saulyte? Ar tavo motina vėl neduoda ramybės?

Nesivarginau aiškinti, kad mūsų motina – ta pati.

– Ai, kaip visada. Ji zyzia, kad važiuočiau kartu. Čadas žinojo kur. Jis pasipiktinęs krenkštelėjo, puikiai įsivaizdavau, kaip suraukia kaktą. Brolis ir vėl privertė mane nusišypsoti – kaip tik dėl to jam ir skambinau.

– Pasakyk tai drakonų karalienei iš stebuklinės pasakos, kad paliktų tave ramybėje. Tegul atsikabina ir pati važiuoja po velnių ar dar kur!

– Juk žinai, mama nevairuoja, Čadi.

Iš ragelio pasipylė spalvingiausių keiksmažodžių ir vaizdingiausių įžeidimų tirada.

– Kiekvieną kartą nustembu, koks tu kūrybingas ir užsidegęs, – pasakiau. – Tikras genijus!

– Ar geriau jautiesi?

– Visada geriau jaučiuosi, kai išgirstu tavo balsą. Čadas suprunkštė.

– Na, kas dar gero?

Iškart pagalvojau apie vyrą, kurį sutikau „Saldžiajame rojuje“.

– Nieko. Čadas patylėjo, laukė, kad dar ką papasakočiau, tada vėl suprunkštė.

– Ela, mažyte, mieloji, katinėli! Abu žinome, kad tu niekada neskambini po vidurnakčio, net pasiskųsti drakonų karaliene. Juk nori dar kažką papasakoti. Nagi, rėžk.

Myliu brolį visa širdimi, bet nesiruošiu jam pasakoti, kaip staiga pajutau nenumaldomą geismą vyrui, ryšinčiam keistus kaklaraiščius ir smaližiaujančiam anyžiniais saldainiais. Yra dalykų, kuriuos verčiau nutylėti, nors žmogus, su kuriuo kalbi, žino visas tamsiausias tavo paslaptis. Ėmiau suokti kažką apie darbą, namą ir brolis nenoriai patikėjo.

Prasitariau jam, kad blogai jaučiuosi, o Čadas papasakojo apie darbą senelių namuose, apie tai, kaip ruošiasi susipažinti su Luko tėvais, ir apie šunį, kurį ketina kartu pirkti. Brolis susitvarkė gyvenimą.

Turi gerą darbą. Gražų namą. Mylintį partnerį, kuris jį visada palaiko. Nusiraminau klausydama, kaip jis tauškia, aptingau ir pamažu ėmiau snūduriuoti.

Staiga Čadas išblaškė visus miegus:

– Lukas nori pasikalbėti apie vaikus, – sušnibždėjo.

Gal ir nemoku bendrauti, bet net aš suprantu, jog išgirdus tokį pareiškimą negalima šaukti: „Ką, po velnių, čia paistai?!“ Įprasta mandagiai nusišypsoti ir pasakyti: „Ak, kaip miela.“ Tačiau aš pasirinkau kitą variantą: – O ką tu apie tai mąstai, Čadi?

Jis atsiduso.

– Nežinau. Pasak Luko, būčiau nuostabus tėvas. Bet aš nesu toks tikras.

Neabejojau, kad brolis būtų šaunus tėvas. Bet taip pat supratau, kodėl jis bijo.

– Tu savyje turi tiek meilės.

– Aha. Bet vaikai... Jiems vien meilės neužtenka.

– Tai jau taip.

Kurį laiką tylėjome. Mudu su broliu skyrė mylios, tačiau abu jautėme tą patį. Galiausiai Čadas atsikrenkštė ir prabilo: – Mes tik svarstome galimybes. Mano galva, iš pradžių užtektų šuns. Pamatytume, kaip sekasi.

Pati net šuns neapsiimčiau globoti.

– Viskas bus gerai, Čadai. Aš tave palaikau, kad ir ką nuspręsi.

– Tetulė Ela, – nusijuokė.

– Tetulė Elė, – pataisiau.

– Elė, – sutiko Čadas. – Myliu tave, kiškučio uodegyte.

Iš Čado esu prisiklausiusi galybės mažybinių žodelių. „Kiškučio uodegytę“ girdėjau pirmą kartą, bet nesileidau į smulkmenas.

– Ir aš tave myliu, Čadai. Labanakt.

Padėjusi ragelį susmukau lovoje, galvoje sukosi daugybė minčių.

– Vaikas?.. Brolis būtų tėvas?

Nugrimzdau į miegus, prieš akis regėdama besijuokiančius vaikus – milijoną kartų geriau nei sapnuoti raudonas rožes.

Net nepastebėjau, kaip atėjo penktadienis. Niekada nesilankiau „Mėlynojoje gulbėje“, bet Marsė šią vietelę itin taikliai apibūdino: panašiau į jaukią kavinukę su šokių aikštele nei į šokių klubą.

Diskotekos vedėjas tyliai grojo elektroninę muziką, virš galvos kybojo raminamai nuteikiantys mėlyni šviestuvai, aplink aikštelę buvo pristatyta minkštų sofų, ant juodų lubų švietė kokteilių taurių ir žvaigždžių siluetai.

Marsė supažindino su savo naujuoju vaikinu Veinu, kažkokios įmonės jaunesniuoju vadovu.

Vyrukas taip ir atrodė: šimto dolerių vertės šukuosena, madingas dizainerio kurtas kaklaraištis – lygus, be jokių kaukolių ar sukryžiuotų kaulų. Maloniai nustebau, kad ištiesęs ranką pasisveikinti nepuolė atvirai nužiūrinėti krūtinės. Netgi pavaišino pirmuoju „Margaritos“ kokteiliu.

– Na, ar nusiteikusi paūžti, Ele? – nusišypsojusi paklausė Marsė.

– Po pirmo kokteilio niekas nepradeda ūžti. Aišku, ne visi maukia tiek, kiek tu, mažute. – Atrodė, kad Veinas traukia Marsę per dantį, tačiau taip taręs jis ištiesė ranką ir ėmė žaisti su Marsės plaukų sruoga. – Patikėk, Ele, mudviem teks Marsę nešti namo.

Marsė nusivaipė ir nepiktai bakstelėjo jam alkūne.

– Nekreipk į jį dėmesio.

– Hm, man nesvarbu, kiek tu prisiliuobsi, jei gausiu sekso, – išsišiepęs pareiškė Veinas.

– Ei! – Šįkart Marsė nuoširdžiai jam tvojo ir atsiprašydama pažvelgė į mane. Aš tik patraukiau pečiais. Keista, bet nepasijutau nesmagiai. Tiesa tokia: alkoholis man pernelyg patinka, kad prisiliuobčiau iki žemės graibymo. Mėgstu išgerti kelis kokteilius ir užsimiršti, liautis viską iš eilės skaičiuoti, dėlioti į stalčiukus ir skirstyti į vietas, kaip esu pratusi.

Mano tėvas skandinosi taurelėje. Supratau, kodėl taip elgėsi – juk vedęs mano motiną! Vienintelis šešiasdešimtmetį perkopusio pensininko pomėgis – gerti. Gal jis taip saugojosi. Mudu nesikalbėjome.

Visos šeimos turi bėdų, bet savos visada atrodo didesnės.

– Vadinasi, tu dirbi su Marse? – Regis, Veinas domėjosi nuoširdžiai ir aš parašiau jam pliusą.

– Taip. Dirbame vienoje bendrovėje. Marsė tvarko viešąsias sąskaitas, o aš – įmonių finansus.

– O aš esu atsakingas už žmogžudystes ir egzekucijas, – išsiviepęs pasakė Veinas.

– Veinai! – Marsė sušnairavo. – Iš tiesų jis...

– Atsakingas už įmonių susijungimo ir įsigijimo sandorius. Aišku kaip dieną.

Tikriausiai padariau Veinui įspūdį.

– Skaitei „Amerikos psichopatą“3?

– Žinoma. – Gurkštelėjau kokteilio.

– Veinas įsivaizduoja esąs Patrikas Beitmanas4, – paaiškino Marsė.

– Išskyrus pomėgį grandininiu pjūklu skersti prostitutes.

– Žinai, – tariau atsargiai rinkdama žodžius, – tobulų nėra.

Veinas dėkingai šyptelėjo ir nusijuokė: – Man patinka tavo draugė, Marse.

– Man irgi. – Marsė žvilgtelėjo į mane.

Kartais artimą ryšį su žmogumi pajunti visai netikėtai. Abi mergaitiškai sukikenome – niekada taip nedarau, bet buvo gera. Veinas pažvelgė į Marsę, tada į mane, patraukė pečiais ir nusprendė nesigilinti į moteriškas kvailystes.

– Už žmogžudystes ir egzekucijas! – tarė ir pakėlė bokalą. – Už paviršutiniškus materialistus!

Mudvi irgi pakėlėme taures ir išgėrėme. Paskui kalbėjomės, tiksliau – šaukėme, kad perrėktume trankią muziką. Užmiršau rūpesčius, pajutau, kaip atsipalaiduoja įtampos sukaustyti pečiai.

– Mano eilė! – užprotestavau, kai Veinas pasišovė užsakyti dar gėrimų.

– Na, nesiginčysiu. – Jis iškėlė rankas. – Mama mane mokė, kad moterys visada teisios. Taigi pirmyn, panele Kavana, šįkart gėrimus perki tu. Man užtenka vyriškumo nusileisti dosniai moteriai.

– Ohoho! – prajuko Marsė. – Ar jautiesi per daug apsvaigęs ir bijai, kad nepavyks nusvirduliuoti iki baro?

– Dėl šito irgi neklysti, – Veinas šyptelėjo ir prisitraukęs Marsę taip įsisiurbė į lūpas, kad pasijutau it šuniui penkta koja.

Susipratau trumpam pasišalinti. Šiaip ar taip, reikėtų mažumėlę pramankštinti kojas ir pasitikrinti, ar labai pasigėriau. Prieš trejus metus nuo dviejų kokteilių net galva nebūtų svaigusi.

Prie baro kaip tik atsilaisvino vietelė ir barmenas iškart pasiteiravo, ko pageidauju. Puikiai supratau, kad jiems moka ne tik už gėrimus, bet ir už flirtą. Barmenui valiūkiškai nusišypsojus pajutau, kaip kūną užplūsta šiluma. Mes, moterys, dažnai save vertiname pagal tai, ką apie mus mano aplinkiniai, ir aš – ne išimtis.

Nusišypsojusi vyrukui užsakiau du bokalus alaus ir buteliuką vandens sau.

– Vandens ji nenori. Įpilk jai taurę „Jameson“ viskio.

Net neatsisukusi žinojau, kieno šitas balsas, nedavęs man ramybės pastarąsias tris savaites.

Linktelėjau barmenui ir šis nieko nelaukęs priešais mane pastatė taurę.

– Sveika, – tarė vyriškis iš „Saldžiojo rojaus“.

Atsigręžiau.

– Sveikas.

Vakaras įsibėgėjo, į barą plūdo vis daugiau žmonių. Minia sutartinai pamažu spaudė mus artyn vienas kito. Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir šyptelėjo. Neoninėje šviesoje jo akys atrodė tamsesnės, nei prisiminiau.

– Smagu tave čia sutikti.

Suėmiau taurę, bet nekėliau jos prie lūpų.

– Taip.

Jo žvilgsnis slydo veidu, atrodė, kad liečia mane. Kažkas braudamasis baro link stumtelėjo jį dar arčiau manęs. Jis sugriebė mane už rankos, kad nepargriūčiau, ir nebepaleido.

– Neketini gerti? – Jis linktelėjo į taurę, bet žvilgsnio nenukreipė.

– Šįvakar jau užteks. Į barą plūste plūdo žmonės, o mudu spaudėmės vis arčiau ir arčiau vienas kito. Jo delnas nuslydo mano šonu ir apsistojo prie liemens. Užėmė kvapą. Pažiūrėjus iš šalies buvo galima pagalvoti, kad esame seni pažįstami.

– Vadinasi, esi padori mergaitė.

Jei koks kitas vyras pavadintų mane mergaite, minčiau jam ant kojos ir gal net šliūkštelėčiau į veidą taurės turinį. Tačiau jam tik nusišypsojau. Tarsi magnetai mudu pamažu artėjome vienas prie kito, dabar jau be minios pagalbos.

– Nelygu, ką vadinsi padoria.

– Flirtuoji su manimi? – paklausė jis, švelniai braukdamas pirštais per plonytę palaidinę.

– Norėtum, kad flirtuočiau?

– Norėtum, kad norėčiau? – sumurmėjo jis į ausį ir mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

Stovėjome taip arti vienas kito, kad pilvu glaudžiausi prie jo pilvo, šlaunis lietė jo šlaunį. Jei būčiau pasukusi galvą, lūpos būtų susilietusios bučiniui. Jaučiau, kaip jo iškvepiamas oras glosto man ausį ir nuogą kaklą.

– Taip, – linktelėjau.

– Noriu, kad išgertum viskį.

Nesipriešinau. Gėrimas nudegino gerklę, skysta ugnimi pasklido po visą kūną. Minia aplink barą prasiskirstė, tačiau mudu likome stovėti susiglaudę. Jis ranką dar stipriau prispaudė man prie nugaros.

–Išsileisk plaukus, – švelniai, neįsakmiai paliepė. Ištraukiau sagę, kuri prilaikė ant viršugalvio sukeltus plaukus, ir šie nuvilnijo nugara žemyn. Keletas sruogų krisdamos prisilietė jam prie veido.

– Eime šokti.

Jis atsitraukė ir pažvelgė į mane žvitriomis akimis. Vis dar šypsojosi, atrodė, jog dar labiau manęs trokšta.

– Ar tu... to nori? – droviai tariau, nors iš tiesų norėjau pasirodyti žaisminga ir geidulinga.

Jis linktelėjo. Žvelgė tiesiai į mane ir aš negalėjau atitraukti nuo jo akių. Jaučiau, kaip karščiu pulsuoja tos kūno vietos, kurios liečiasi prie jo kūno.

– Kaip tik to ir geidžiu.

Sutikau patenkinti jo norą. Šokių aikštelėje grūstis atrodė dar didesnė nei prie baro. Trūko vietos bent kiek pajudėti, bet apsidairiusi supratau, jog šokančių čia mažai. Daug kas tiesiog šokinėjo į ritmą aukštyn žemyn ir kraipė užpakalį. Šokiu to nepavadinsi.

Jis paėmė mane už rankos, sunėrė mudviejų pirštus ir nusivedęs į aikštelės vidurį prisitraukė glėbin.

Kitą delną prispaudė prie liemens. Atrodė, kad jo rankos skirtos gulėti man ant klubų. Dar vienas judesys ir jo šlaunis įsiskverbė tarp manųjų. Tarytum nematomi saitai supančiojo mane jo glėbyje.

Nepratarėme nė žodžio. Griaudėjant muzikai net rėkdami nebūtume susikalbėję. Gausmas ritmingai tvinkčiojo visu kūnu: per pilvą, kaklo duobutę, prie riešų ir tarp kojų. Minia siūbavo aplink tarsi jūra, besidaužanti į uolėtą krantą. Užgrojus kitai dainai į aikštelę ėmė plūsti ir aplinkui mus grūstis dar daugiau žmonių. Jis nebesišypsojo, tapo labai rimtas, žvelgė tik į mane, lyg daugiau niekas neegzistuotų. Virpėjau nuo jo žvilgsnio. Vienas jo delnas pakilo aukštyn, visai po krūtimi. Nustebau, tačiau neatsitraukiau. Nebuvo kur trauktis. Pažvelgiau į jo tamsias spindinčias akis ir paskendau jose.

Mudu judėjome kartu, atsainiai glosčiau jam kaklą, jaučiau, kaip rusvų plaukų galiukai kutena krumplius. Per palaidinę mano odą tvilkė jo delno karštis. Degino ir pilvo apačią, kur mudviem šokant trynėsi jo pasididžiavimas.

Net neatsimenu, kada paskutinį kartą šokau, visą amžinybę manęs nelietė vyro rankos, jo akys nedegė aistra man. Nuo šios minties pritrūkau kvapo ir liežuviu suvilgiau lūpas. Jis žvelgė į mane susidomėjęs, sekė kiekvieną mano judesį tarytum katinas pelę. Ūmai panėrė pirštus man į plaukus, atlošė galvą ir pakreipęs į šalį lūpomis perbraukė per kaklą.

Aiktelėjau iš nuostabos, bet niekas neišgirdo. Kai prisitraukė, nesipriešinau jo užgaidai. Minia tarsi vienas kūnas pulsavo muzikos ritmu. Mudu siūbavome pačiame viduryje, prisispaudę vienas prie kito taip, kad būtų sunku atskirti, kur baigiasi jo kūnas ir prasideda manasis. Jis pakišo ranką po palaidine ir suėmė krūtį. Kelis kartus greitai sumirksėjau, tačiau mačiau tik jo veide ritmingai žaidžiančius mėlynos ir žalios šviesos ruožus.

Niekas į mus nekreipė dėmesio. Niekas nestebėjo. Mes susiliejome su minia, o aš jaučiausi taip, lyg būtume vienudu. Greta šokanti pora įniko bučiuotis, jų liežuviai pynėsi, rankos atsidavė glamonėms. Šokių aikštelėje prasidėjo tikra geismo orgija. Galėjau ją užuosti, paragauti, regėti jo akyse ir supratau, kad tą patį jis įžvelgė manosiose. Baigėsi viena daina, ėmė skambėti kita. Aplink mus ritmingai rangėsi kūnai. Nugara nusirito prakaito lašelis, jo kakta irgi buvo šlapia. Viskas aplinkui išnyko, mus supo tik ritmas ir karštis.

Pajutau, kaip kietas kotas prisispaudė man prie pilvo, ir tyliai aiktelėjau. Jo žvilgsnis nuslydo mano burna, veidas persikreipė lyg nuo skausmo.

Minia darsyk susiūbavo, aš nevalingai prigludau prie jo visu kūnu. Tą akimirką, jo veidas įsitempė ir aš suprantu: tai visai ne skausmas. Jis spustelėjo užpakalį, muzikos ritmu ėmė braukyti delnu aukštyn žemyn ir dar tvirčiau prispaudė mane prie savo erekcijos.

Aš pražuvusi. Tirpau nuo jo žvilgsnio, prisilietimo, ritmingai pulsuojančios muzikos ir geidulio.

Ilgai neleidau sau geisti vyrų, tačiau daugiau nebegalėjau priešintis ir atsidaviau.

Staiga jo žvilgsnis pasikeitė – jis suprato, ko geidžiu. Jei būtų gašliai ar pergalingai nusivaipęs, būčiau bėgusi neatsigręždama. Tačiau jis tik primerkė akis ir pažvelgė į mane su pasiryžimu ir bejėgiu susižavėjimu. Žiūrėjo į mane lyg norėdamas, kad daina nesibaigtų, ir žadėdamas daugiau niekada nesidairyti į kitas moteris.

Jo delnas nušliuožė klubu žemyn ir stabtelėjo ant šlaunies. Pirštai apčiuopė sijono kraštą, pamažu kilstelėjo jį ir vikriai įsmuko po juo. Per kelnaites jis suėmė mane tenai ir stipriai prispaudė delną prie klitorio. Kitą ranką laikė tvirtai uždėjęs ant užpakalio, miniai ritmingai siūbuojant patiems net nereikėjo vargintis. Su kita banga jis pirštais užkabino nėriniuotą kelnaičių kraštelį ir įsmukęs vidun surado glotnią makštį. Plačiau prasimerkė ir pravėręs burną sudejavo, o gal atsiduso – neišgirdau.

Pajutusi jo delną išsiriečiau ir aiktelėjau.

Jis įniko glamonėti vaginos sieneles, paskui glostyti klitorį. Jeigu ne iš visų pusių spaudžianti minia ir tvirtai prilaikanti jo ranka, būčiau neišstovėjusi. Jo prisilietimas nutvilkė kūną iki pat gelmių. Kai įsikibau jam į pečius suleisdama nagus, jis prisimerkė. Žinojau, kad skauda, bet nesusitvardžiau. Su kiekvienu jo pirštų judesiu mano nagai nevalingai vis giliau smigo jam į raumenis. Jis atrodė ryžtingas, susižavėjęs, patenkintas. Ūmai surimtėjo, įsistebeilijo į mane ir įniko lėtai jaudrinti įsitempusį klitorį. Neslėpiau, jog man patinka. Jis atrodė... pagerbtas – tik taip galėjau apibūdinti, nes smegenys atsisakė mąstyti. Mačiau tik jį, nieko daugiau. Jaučiau jo delną. Žvilgsnį. Karštą kietą į klubą įremtą pulsuojantį penį. Jis apsilaižė lūpas, geismo sudirgintas klitoris ėmė tvinkčioti po jo pirštais. Staiga tvirčiau suėmė man plaukus ir pradėjo masažuoti galvą. Visai negalėjau pajudėti.

Mudu šokome, su kiekvienu judesiu jo pirštai ritmingai siūbavo, jaučiau, kad tuoj neišversiu ir sprogsiu.

Ilgai šito laukiau. Negalėjau net įkvėpti, kūną maudė nuo kaitros, besikaupiančios tarp kojų, nepajėgiau tvardytis. Jis pažvelgė man į krūtinę ir speneliai akimirksniu sukietėjo.

Aplinkinių veidai skendėjo mėlynuose ir žaliuose šešėliuose tarytum fantastinio filmo veikėjų, todėl nesupratau, ar jis nuraudo, bet neabejojau, kad dega aistra kaip ir aš. Sunku patikėti tuo, kas vyksta, tai neįmanoma! Įrėmiau delnus jam į krūtinę norėdama atsitraukti. Negaliu taip elgtis.

Neleisiu nepažįstamam vyrui sukelti man orgazmą vidury šokių aikštelės! Tik ne taip, aš taip nesielgiu...

Vis dėlto elgiausi. Ak taip, tuoj patirsiu palaimą, šią akimirką! Pasitenkinsiu jausdama jo pirštus ir įsivaizduodama, kad esame vieninteliai žmonės pasaulyje ir niekas manęs nemato. Supratau neatsilaikysianti. Ūmai užplūdus stipriai malonumo bangai išsigandau, jog nualpsiu iš laimės.

Nosies galiuku jis švelniai perbraukė per ausies spenelį, kaklą paglostė karšto oro gūsis ir jis ištarė žodį, kurį kažkaip pavyko išgirsti tokiame triukšme: – Pasiduok.

Baigta. Prikandau lūpą, kad užspausčiau iš gerklės besiveržiančią aimaną. Visas kūnas pradėjo nevalingai virpėti, o aš ėmiau tyliai dejuoti, į taktą su kiekvienu klitorio susitraukimu.

Jis tvirčiau mane apkabino ir laikė, kol nevalingai rangiausi jam ant delno. Tada pabučiavo į kaklą.

Nustojęs judinti pirštus suėmė kaip tik taip, kaip geidžiau – nepaleido, bet ir nedirgino pernelyg įaudrinto kūno, kad neskaudėtų. Stengiausi įkvėpti, tačiau sunkiai sekėsi. Pasisotinęs kūnas visai suglebo. Pamėginusi dar sykį įtraukiau į plaučius ne tik oro, bet ir jo aromato. Staiga persmelkė mintis, kad nuo šiol kaskart pamačiusi žalią ir mėlyną neoninę šviesą prisiminsiu jo kvapą.

Neatrodė, kad aplinkui mus šokančios porelės būtų supratusios, kas čia vyko. Minia vis dar ritmingai judėjo, užsimiršusi siūbavo, tarytum kiekvienas lauktų savojo orgazmo.

Mano partneris pirštais sugriebė smakrą ir jį kilstelėjo. Tada pasilenkė bučiniui. Tačiau aš paskutinę akimirką pasukau veidą ir jo lūpos nutūpė ant skruosto. Širdis pašėlusiai daužėsi.

– Gerai, – tariausi išgirdusi per garsią muziką.

– Ei, žiūrėk, kur eini, po velnių!

– Pats žiūrėk, šikniau!

Du vyrai įraudusiais, prakaitu tviskančiais veidais netyčia susidūrė kaktomuša. Iškėlę kumščius jie pradėjo šokį, kuris dažniausiai baigiasi išmuštais dantimis ir kraujuotais veidais.

Partneris suėmė mane už alkūnės ir nuvedė tolyn per šokių aikštelę, pro barą, prie nedidelio atitverto stalelio. Apsidairiusi prie baro pamačiau Marsę su Veinu, jie juokėsi ir bučiavosi. Jis leido man pirmai įsitaisyti ant pusračiu lenkto krėslo, tada atsisėdo šalia. Širdis nurimo, kojomis pagaliau ėmiau jausti žemę, tapo lengviau kvėpuoti. Pasirodžius padavėjai užsisakiau gazuoto vandens su žaliąja citrina. Jis užsisakė to paties.

Prieš kelias akimirkas nepajėgiau atitraukti nuo jo žvilgsnio, o dabar nedrįsau pakelti akių. Staiga karšta gėdos banga užplūdo krūtinę, gerklę, skruostus ir kaklą.

Ir anksčiau esu dariusi tai, kuo didžiuotųsi tik paleistuvės, bet niekada taip nesielgiau viešoje vietoje ir dar su vyru, kurio nė vardo nežinau. Esu dulkinusis su ką tik sutiktais tipeliais, tačiau visada jiems pasakydavau išgalvotą vardą ir žinodavau, kuo jie vardu.

Padavėja atnešė užsakytus gėrimus, gurkštelėjome, jis nepratarė nė žodžio. Norėjau prisispausti šaltą taurę prie kaktos, tačiau susilaikiau. Sėdėjau įsitempusi ant dirbtinės odos suolelio krašto. Jo ranka ilsėjosi visai šalia manosios. Būtų galėjęs mane paliesti, jei tik būtų norėjęs, bet nelietė.

– Kas čia vyksta? – paklausė. Šioje klubo pusėje muzika skambėjo tyliau, todėl be vargo jį išgirdau. Nebereikėjo šaukti ar kuždėti prisilenkus prie ausies.

Kurį laiką tylėjau nežinodama, ką atsakyti. Jis palinko artyn. Maniau, paglostys veidą ar apglėbs per pečius, todėl įsitempiau, tačiau jis tik nuslydo pirštais per plaukus ir nubraukė juos nuo peties norėdamas matyti akis.

– Kuo tu vardu?

Koks paprastas klausimas. Visame pasaulyje kokteilių vakarėliuose ir parkuose nepažįstamieji vienas kito teiraujasi vardo. Ir tokiuose kaip šis baruose, kur vardais, pagrindiniais duomenimis ir telefono numeriais dalytis taip pat įprasta, kaip moterims apsikeisti kekso receptais.

– Elė.

Jis delsė prisistatyti, neišlaikiusi pažvelgiau į jį. Vyras nusišypsojo ir pirštais ėmė sukti mano plaukų sruogą.

– Aš Denas.

Jis ištiesė ranką ir aš mandagiai ištiesiau savąją. Denas ją tvirtai suėmė, sunėrė savo pirštus su manaisiais ir prisitraukė mane.

– Malonu susipažinti, Ele. – Ačiū už gėrimą. Turėčiau eiti.

Tačiau nepakilau iš vietos. Žiūrėjau į jį, o jis – į mane.

– Kas čia vyksta? – vėl tyliai paklausė, aš ir vėl išgirdau.

– Nežinau. – Papurčiau galvą, plaukai užkrito ant pečių.

– Ar nori sužinoti? – Denas pasilenkė dar arčiau.

Dabar sėdėjome susiglaudę šlaunimis, jis vis dar laikė sugniaužęs mano ranką. Jaučiau, kaip jo kūno karštis persismelkia per mano drabužius, ir mane nukrėtė drebulys.

Ne kartą teko patirti geismą, troškimą, aistrą. Tačiau čia – visai kas kita. Visi šie išvardyti dalykai ir kai kas daugiau. Tai tas pats, kaip stačia galva nerti į triušio urvą, kaip stovėti ant bedugnės krašto pasiruošus bet kurią akimirką šokti žemyn. Nieko ypatinga ir kartu visiškai kitaip.

– Taip, – sušnabždėjau būdama tikra, kad manęs neišgirs. – Noriu sužinoti.

Jis suėmė mano delną ir uždėjo jį sau ant tarpkojo po stalu. Aiktelėjau tarsi nekalta mergelė, nors toli gražu tokia nesu. Visu delnu jaučiau jo erekciją. Jis buvo apdairus, nepradėjo judinti mano rankos, trinti jos sau į kotą. Mano delnas nejudėdamas gulėjo ant jo įsitempusio pasididžiavimo, o jo delnas švelniai spaudė manąjį. Palinkęs Denas sukuždėjo į ausį: – Mudu pažįstami visą amžinybę, tiesa?

Linktelėjau ir užsimerkiau. Pirštais jutau lygų jo kelnių audinį ir penio kontūrus. Vos pajudinau delną ir jis sutrūkčiojo. Kita ranka Denas glostė man plaukus, nykštį laikė prispaudęs prie kaklo, lyg tikrintų pulsą. Burna perbraukė per ausies spenelį ir prakalbo žemu prikimusiu nuo geismo balsu: – Kas tu tokia? Koks nors angelas? O gal velniūkštis?..

– Netikiu angelais ir velniais, – pasisukusi sušnabždėjau.

Niekas nebūtų supratęs, kad po stalu nenuilsdama glostau jam tarpkojį, tai suimu pirštais, tai atleidžiu. Jis degte degė geismu. Perbraukiau delnu žemyn ir spustelėjau pūpsančius bumbulus. Denas stipriau suėmė mane už kaklo.

– Ar žinai, kad apimta palaimos atrodai kaip dievaitė?

Seksas net iškalbingiausius priverčia taukšti nesąmones. Tačiau keisčiausia, kad ir besiklausantys tokių blevyzgų girdi tik tai, ką nori girdėti.

– Nesu dievaitė.

– Ne dievaitė. Ne angelas. Ir ne velniūkštis. – Odą paglostė viskio persmelktas jo kvapas. Drėgnu liežuviu jis perbraukė per ausies spenelį ir vėl nevalingai suvirpėjau. – Galbūt tu vaiduoklis? Tikrai negali būti paprastas žmogus.

Paėmiau jo ranką ir priglaudžiau prie krūtinės, kurioje vėl pašėlusiai trankėsi širdis.

– Aš tikra.

Denas nykščiu perbraukė spenelį ir šis akimirksniu sukietėjo. Delną laikė priglaudęs prie krūties, bet neglamonėjo, tik skaičiavo širdies dūžius. Tada netikėtai atitraukė delną, nustūmė mano ranką sau nuo tarpkojo ir šiek tiek atšlijo. Neklusnūs plaukai užkrito man ant kaktos. Denas atrodė truputį nuliūdęs, akyse mirgėjo neoninės šviesos. Jis įkišo ranką į kišenę, išsitraukė vizitinę kortelę ir padėjęs ant stalo stumtelėjo man.

– Kai kitą kartą patirsi orgazmą, noriu būti tavyje, – tarė, atsistojo ir paliko mane vieną.

1 2 3 4

Clive’as Staplesas Lewisas – knygų ciklo „Narnijos kronikos“ autorius (čia ir toliau – vert. pastabos).

Timo Burtono režisuoto animacinio filmo „Košmaras prieš Kalėdas“ herojus.

Breto Eastono Elliso romanas, pagal kurį 2000 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas.

Pagrindinis romano veikėjas, investicijų bankininkas, dirbantis įmonių susijungimo ir įsigijimo skyriuje.

3 Danielis Stiuartas. Jo vardas ir pavardė buvo įspausti dailiu juodu šriftu ant kreminės spalvos popieriaus. Kortelė prabangi, elegantiška, nė lašo užgaidumo, kurį jis demonstravo „Saldžiajame rojuje“. Pažvelgęs į vizitinę kortelę apie žmogų gali sužinoti labai daug ir kartu labai mažai.

Ryžausi paskambinti jam tik po savaitės. „Kitą kartą“, – pasakė jis neabejodamas, kad bus kitas kartas. Toks pasitikėjimas mane mažumėlę atgrasė, bet turiu pripažinti: norėjau to kito karto. Troškau vėl jį pamatyti, pajusti mane liečiančias jo rankas ir, kaip pats sakė, patirti orgazmą, kai jis bus manyje. Tačiau šie troškimai gąsdino. Iš vizitinės kortelės sužinojau keletą asmeninių smulkmenų: jo vardą, darbovietę. Naktimis ir vėl neramiai vartydavausi lovoje nepajėgdama užmigti. Vienintele paguoda tapo pirštai, kuriais švelniai sukdavau ratus aplink klitorį įsivaizduodama priešais jo veidą, jo kvapą. Pasitenkindavau viena – greitai, gaudydama kvapą ir svajodama apie tą kartą, kai būsime kartu.

Tačiau prireikė septynių dienų, kad pasiduočiau ir jam paskambinčiau.

Atsiliepė sekretorė. Maniau išgirsianti pasipūtusios, smalsios, net pavydžios moters balsą. Gal jis kruša savo sekretorę? Kas, jos manymu, esu aš – klientė, kolegė, sesuo, meilužė? Tačiau ji tik paklausė mano vardo, pasiteiravo, ar ponas Stiuartas žinos, kodėl jam skambinu, o kai atsakiau „taip“, iš karto sujungė.

– Ele, kaip tik apie tave galvojau. – Jo balsas buvo šiltas kaip medus, lėtai varvantis į puodelį arbatos.

– Nejaugi?

Mano kabineto durys buvo uždarytos. Patogiai atsilošiau krėsle ir ėmiau tarp pirštų vynioti susipainiojusį senutėlio telefono laidą. Užsimerkiau.

– Taip, tikrai.

– Ir kokios mintys sukosi tavo galvoje?

– Maniau, kad nebepaskambinsi. – Nuo jo balso nugara ėmė bėgioti šiurpuliukai.

Nusišypsojau. Esu tikra: jis net neabejojo.

– Žinojai, jog paskambinsiu.

– Nežinojau. – Supratau, kad Denas taip pat šypsosi, įsivaizdavau, kaip į viršų pakyla jo lūpų kampučiai. – Maniau, jog mane pamiršai.

– Nepamiršau.

– Vadinasi, šiandien kartu papietausime.

Jis nevyniojo žodžių į vatą ir aš nesimaivydama sutikau: – Gerai.

– Puiku.

Denas nupasakojo, kaip rasti restoraną. Žinojau tą vietelę, bet vis tiek klusniai rašiausi nurodymus.

Kai baigėme pokalbį ir padėjau ragelį, pažvelgusi į popieriaus lapą pamačiau sunkiai įskaitoma rašysena prikeverzotą tik jo vardą: Danielis Stiuartas, Danielis Stiuartas, Danielis Stiuartas. Įmantriai pavadintas „La Belle Fleur“5 restoranas garsėjo puikiu maistu ir buvo kaip tik pusiaukelėje tarp mudviejų biurų. Liepiau sekretorei perkelti popiečio susitikimus ir taksi iki restorano nusigavau per penkiolika minučių.

– Panele Kavana, – nusišypsojęs tarė metrdotelis, kai pastūmusi dvivėres įstiklintas duris atsidūriau

nedideliame vestibiulyje. – Ar susitinkate su ponu Stiuartu?

Matyt, išvydęs mano veide nuostabą vyras nužvelgė medžiu iškaltą salę ir pašnibždomis, lyg išduodamas slaptą šefo padažo receptą, pranešė: – Ponas Stiuartas labai tiksliai jus apibūdino ir pasakė, kada laukti ateinančios.

– A, – linktelėjusi sumurmėjau, – aišku.

Nedidelio ūgio sąmokslininkas nepriekaištingai sušukuotais plaukais ir vos įžvelgiamais ūsiukais patenkintas nusišypsojo.

– Prašau eiti paskui mane.

Esu pietavusi „La Belle Fleur“ daugybę kartų. Čia puiki atmo​sfera ir baras visiems patinka. Kolegos pamėgo šį prabangų restoraną dėl visai padorių kainų ir skanaus maisto. Salėje pastebėjau keletą pažįstamų veidų, eidama pro šalį linktelėjau ir mandagiai nusišypsojau. Ėjau drebančiomis kojomis, didžiuodamasi kiekvienu įveiktu žingsniu. Sekant paskui metrdotelį per baltomis staltiesėmis nuklotų stalų labirintą į mažesnę salytę, kurios duris gudriai slėpė siuvinėta medžiaginė širma, galvoje aidėjo Deno vardas.

– Ponas Stiuartas užsakė stalelį „Jolie“6 salėje.

Danielis Stiuartas sėdėjo prie nedidelio stalo salės kampe. Pamatęs mane atsistojo. Jis vilkėjo tamsiai mėlynu kostiumu, melsvais marškiniais ir ryšėjo kaklaraištį su hula7 šokančiomis merginomis. Denas nepriėjo, neskubėjo manęs paliesti, negrabiai apkabinti ar paspausti rankos. Buvau jam dėkinga, bet drauge ir nusivyliau.

– Sveikas. – Po to, ką mudu išdarinėjome „Mėlynojoje gulbėje“, buvo kvaila šitaip drovėtis – juk akimirksniu leisčiau jam viską pakartoti.

Kurį laiką žvelgėme vienas į kitą viršum elegantiškai padengto stalo, kol pagaliau metrdotelis krenkštelėjęs atkreipė dėmesį į kėdę, patraukė ją man ir aš atsisėdau.

Dar kiek patylėjome, tada Denas prabilo: – Nebuvau tikras, kad pasirodysi.

Prieš pakeldama akis kelias akimirkas skaičiavau ant stiklinės krašto susikaupusius vandens lašelius.

– Aš irgi nebuvau tikra.

– Norėčiau taurės merlo, – užsisakė Denas, kai pasirodė padavėjas. – Damai atneškite kabernė. Abu valgysime salotas su jautiena, firminiu restorano užpilu ir bulvytėmis.

Tada vėl atsilošė ir pažvelgė į mane lyg ko laukdamas. Numaniau ko. Gurkštelėjusi vandens tariau: – Nežinau: turėčiau jaustis pamaloninta ar įsižeisti, kad tariesi žinąs, ko aš noriu?

– Aš tikrai žinau, ko nori, Ele. – Žaisminga šypsena nušvietė veidą. Nejučia pati nusišypsojau.

– Nejaugi? – Moku šį žaidimą, esu žaidusi jį ir anksčiau. Aš visada laimiu, nes jie neturi žalio supratimo, ko aš noriu.

Denas linktelėjo ir įsižiūrėjo į mane, lyg bandytų įsiminti kiekvieną veido linkį, bruožą. Tada net nelinktelėjęs į priekį, nenuleidęs balso nerūpestingai pareiškė: – Nori, kad priremčiau tave prie sienos ir paimčiau?

Pažvelgiau į jį. Slidžiais šaltais pirštais tvirčiau suėmiau drėgną stiklinę su vandeniu. Kaip būtų gera priglausti delną prie kaktos, kaklo ir numalšinti kylantį karštį, bet susilaikiau. Burna džiūvo, nurijau seiles, bet negėriau.

Jei Denas būtų atsainiai nusišiepęs ar intymiai palinkęs prie manęs, būčiau nepripažinusi savo troškimų. Tačiau dabar – kuriems galams?

– Po pietų, – tepasakiau ir tą akimirką supratau pagaliau sutikusi savęs vertą vyrą.

Valgėme, gurkšnojome vyną ir kalbėjomės. Denas klausinėjo apie mane. Be pastangų traukė informaciją iš pradžių pasiteiraudamas, paskui patikslindamas klausimą. Ne, jis nedarė spaudimo ir neteisė. Domėjosi mano išsilavinimu, darbu, pomėgiais ir aš viską jam klojau. Tačiau nė žodeliu neužsiminė apie tai, ką norėtų man padaryti ar ko aš nenorėčiau patirti. Tai buvo nesvarbu.

Valandai baigiantis buvau tokia susijaudinusi, kad net kryžiuodama kojas jutau, kaip kelnaitės prisispaudžia prie klitorio, ir nesitvardydama ėmiau virpėti. Šilkinė nėriniuota liemenėlė neleido sukietėjusiems speneliams išryškėti per palaidinę, bet negailestingai juos jaudrino. Iš geidulio drebėjo rankos – po staltiese suspaudžiau jas į kumščius, kad Denas nepastebėtų.

Padavėjas nurinko indus ir atnešęs čekį nuėjo.

– Dabar eik į moterų tualetą, – galiausiai tarė Denas neatitraukdamas nuo manęs akių.

– Gerai, – linktelėjusi sutikau.

Denas nusišypsojo.

– Aš sumokėsiu.

– Gerai.

– O tu manęs palauksi. Aš žinau, ko tu nori.

– Gerai, – dar kartą kimiai, vos suprantamai išlemenau.

Pakilau nuo stalo nežinodama, ar kojos atlaikys. Įsikibau į kėdės atlošą ir ant lėkštės padėjau servetėlę. Pasiėmiau rankinę ir trumpučiu koridoriumi nuskubėjau į moterų tualetą.

Ten buvo žmonių. Nusišypsojau moteriai, ji taip pat šyptelėjo, tada, matyt, pastebėjusi, kad esu keistai įsitempusi, metė į mane žvilgsnį ir suskubo plautis rankų. Aš irgi nusiploviau savąsias, kad turėčiau ką veikti, kol laukiu. Širdis pašėlusiai daužėsi, ėmė spengti ausyse. Apsišlaksčiau vandeniu veidą, kaklą ir riešus, tada delnais atsirėmiau į praustuvę ir įsižiūrėjau į paraudusį veidą veidrodyje. „Aš žvelgiu į moterį, kuri netrukus dulkinsis. Jis ateis ir paims tave, Ele“, – tariau mintyse, bet neįtikinau savęs.

Pulsas ėmė beprotiškai kalti, atrodė, kad kaklo duobutėje matau kiekvieną širdies dūžį. Įsižiūrėjau sau į akis – vyzdžiai taip išsiplėtę, kad beveik nematyti melsvai pilkų rainelių. Ką aš darau!? Drėgnu liežuviu persibraukiau lūpas, įsivaizdavau, kad tai jis mane skanauja. Nevalingai sudejavau ir susigėdau, bet drauge neapsakomai susijaudinau. Taip jo geidžiau, kad vien mintis apie jį audrino.

Veidrodyje pamačiau Deno siluetą. Nenuleisdami akių žvelgėme vienas į kitą: apgamas ant jo kairiojo skruosto ir mano kiek aukščiau pakeltas dešinys antakis atsispindėjo priešingose pusėse. Deno delnai prigludo man prie klubų, nykščiai per palaidinę nesunkiai susirado dvi duobutes palei stuburą juosmenyje. Jis nepratarė nė žodžio. Jei būtų prabilęs, būčiau pabėgusi. Laimei, Denas tylėjo. Elgėsi užtikrintai, nedvejodamas. Jo akyse įžiūrėjau tas pačias sumišusias emocijas kaip ir aną vakarą: geismą, susižavėjimą, pagarbą. Nusivedė mane į tolimiausią kabiną ir užrakino duris. Nusisukusi nebemačiau Deno akių, bet nė akimirką nesuabejojau jo ketinimais. Jis pakėlė mano rankas ir atrėmė delnais į vėsias sienos plyteles. Jo rankos nuslydo man po sijonu, pėdkelnėmis ir įsmuko tarp kojų.

Prigludęs prie manęs, pirštais perbraukė virš klitorio. Krūptelėjau. Prisiglaudžiau kakta prie sienos ir užsimerkiau. Denas įkišo kelį man tarp kojų ir jas praskėtė. Ėmė švelniai glostinėti pirštais per sudrėkusias kelnaites. Išgirdau, kaip dzingteli metalinė diržo sagtis, iš kilpos palengva išslysta saga ir čirkštelėja traukiamas kelnių užtrauktukas.

Jo delnas nuslydo žemyn, tada viršun ir šmurkštelėjo po kelnaitėmis. Palietęs mane Denas tyliai nusikeikė. Lėtai perbraukė palei makšties sienelę lyg tikrindamas, ar susijaudinau. Tada smakru atsirėmė man į petį, šalia ausies pajutau jo kvapą ir ištiesusi kaklą pakreipiau galvą į šalį. Ranka, kuria ką tik atsisegė kelnes, jis pakėlė man sijoną. Neturėdama kur įsikibti delnais tvirčiau prisispaudžiau prie slidžių plytelių. Pajutau, kaip užpakalis išsilaisvina iš sijono, prikandau apatinę lūpą ir sudejavau.

Delnu jis glostė per pėdkelnes persišviečiančias šlaunis ir sėdmenis.

Kelis kartus įtraukiau į plaučius oro ir visai pamiršau iškvėpti, kol galiausiai suspaustas oras virpulingu atodūsiu išsiveržė pro sukąstus dantis.

– Juk šito nori? – įsakmiai paklausė Denas.

– Taip.

Nieko nelaukęs jis įkišo pirštą, tada du. Glostė jautrią vietelę iš vidaus ir iš išorės – galėjau tik įsivaizduoti, kaip tą darys savo daikčiuku. Iš geismo praradau bet kokį gėdos jausmą. Virpėdama ėmiau judinti dubenį pirmyn ir atgal, norėdama jo pirštus jausti kuo giliau savyje.

– Rankinėje, – sumurmėjau ir staiga supanikavau, kad jis gali baigti ir palikti mane šitaip.

Denas atsitraukė. Kai nusivylusi atsidusau, jis nusijuokė ir giliai įkvėpė.

– Palauk truputį, Ele, – sušnibždėjo į ausį.

Išgirdau, kaip sužvanga mano raktai, sušnara popierius, plyšta folija ir Denas, užsimovęs prezervatyvą, kimiai sudejuoja.

Kurį laiką jaučiau tik karštą jo alsavimą ant kaklo ir nepasotintą geismą, kuris lyg elektros srovė degino visą odą. Net pirštų galiukai dilgčiojo. Išjungus šviesą turbūt būčiau spindėjusi tamsoje.

Denas nusmaukė žemyn kelnaites, prie užpakalio prispaudė varpą, kelis kartus perbraukė ja per griovelį tarp sėdmenų ir įbruko savo pasididžiavimą tarp kojų. Tada pirštais užčiuopęs angą pritūpė ir įsiskverbė į mane.

– Mėšlas, – nusikeikė ir krimstelėjo petį, tarsi tai padėtų susitvardyti.

Pajutusi jį dusliai riktelėjau. Seniai su kuo nors mylėjausi, todėl bijojau būti pernelyg įsitempusi, tačiau įjaudrinta taip sudrėkau, kad visai neskaudėjo. Jis taip saldžiai mane pripildė.

Suėmęs už riešo Denas prigludo prie nugaros, tada nuleido mudviejų rankas žemyn. Nemaniau, kad galėtų įslysti dar giliau, tačiau nuleidusi rankas pajėgiau išsiriesti ir pajutusi jį skverbiantis gilyn dar kartą sudejavau – iš skausmo ir iš dieviško malonumo.

– Viešpatie, kokia tu karšta, – sumurmėjo. – Kaip prakeiktas žaizdras!

Suėmęs už klubų Denas ėmė ritmingai judėti. Iš pradžių lėtai, vienodai, paskui greičiau, įnirtingiau, su kiekvienu dūriu švelniai spustelėdamas klitorį.

Staiga išgirdau atsidarant moterų tualeto duris. Denas akimirką sustingo ir vėl tęsė nepakeliamai lėtai įstumdamas ir ištraukdamas. Pirštais įniko greičiau glostyti klitorį. Girdėjau balsus: dvi moteriškės nepaliaudamos taukšti užsidarė toliau esančiose kabinose. Viena iš jų šlapinosi visą amžinybę – kaip iš fontano! Nesusitvardžiusi prunkštelėjau. Pečiai ėmė drebėti nuo juoko, kurį žūtbūt stengiausi užgniaužti. Denas džiugiai kikeno man į kaklą. Mėginau kvėpuoti kuo tyliau, ėmė trūkti oro, akyse mirguliavo žvaigždutės.

Vėl susijuokiau ir ūmai patyriau orgazmą, pradėjau nevalingai rangytis, spaudžiausi jam prie delno, o jis stengėsi visai nejudėti ir nekelti triukšmo.

Moteriškės pliurpdamos plovėsi rankas. Jei ką ir išgirdo, nekreipė į mus dėmesio. Gal tikrai pavyko nesukelti įtarimo, o gal jos buvo pernelyg susitelkusios į savo gyvenimo dramas. Tačiau vos tik jos uždarė duris, Denas pradėjo mane kuo nuoširdžiausiai krušti. Greitai ir nesigailėdamas. Taip stipriai

įsitvėrė į klubus, kad tikrai liks mėlynė. Ranką, kuria prieš tai glostė klitorį, dabar tvirtai laikė vietoje.

Staiga vėl patyriau palaimą – šįkart trumpiau, bet ne mažiau saldžią.

Denas suleido dantis man į kaklą, tada nuslydo prie peties ir įsikniaubęs į palaidinę užgniaužė besiveržiantį riksmą. Jaučiau, kaip manyje spurda jo penis. Ūmai Denas dar kartą įstūmė jį iki pat gelmių ir netekusi pusiausvyros kaukštelėjau kakta į sieną. Suskaudo, bet pratrūkau juoktis. Tikrame gyvenime seksas nepanašus į scenas iš filmų; čia choreografija niekada nebūna iki galo ištobulinta.

Vis dėlto man nepatinka, kad mylėdamiesi žmonės retai juokiasi. Juk seksas turi teikti džiaugsmą.

Denas švelniai suėmė už liemens ir ištraukė penį. Sijonas nusmuko žemyn, pasilenkusi užsimoviau ties keliais susirangiusias kelnaites. Denas tvarkėsi kaip patyręs verslininkas: spėriai nuleido prezervatyvą į klozetą, stropiai susikišo marškinius ir užsisegė kelnes. Matyt, ne pirmas toks greitukas jo gyvenime.

– Sąskaita pasirūpinau, – garsiai tarė ir išėjo.

Ko dar tikėjausi!? Pyktelėjau ant savęs. Iš veidrodžio į mane vėl žvelgė raudonio išmušta moteris.

Moteris, kuri nesitikėjo, bet buvo išdulkinta. Įsižiūrėjau jai į akis – gal iš jų suprasiu, kaip jaučiuosi.

Ar gailiuosi? Graužia kaltė? Esu patenkinta savimi? Akyse nieko neįžiūrėjau ir nieko nejaučiau. Tik vieno nepajėgiau suprasti: kaip galima patirti orgazmą ir juoktis?

Nusiplovusi rankas drėgnu popieriniu rankšluosčiu patapšnojau veidą. Susitvarkiau plaukus, pasidažiau ir pasipurškiau kvepalais, kad užgožčiau sekso kvapą.

Po pietų restorano automobilių aikštelė ištuštėjo. Vėlyvos popietės saulė spigino į akis, todėl išsitraukiau tamsius akinius. Pavasario vėjelis įniko draikyti lietpalčio skvernus.

– Ei! – Atsigręžusi pamačiau Deną stovintį prie durų.

Jis nuspriegė nuorūką ant šaligatvio ir dviem žingsniais atsidūrė šalia.

– Užtrukai, jau maniau, kad visai nepasirodysi, – pareiškė.

Patylėjau.

– Nesitikėjau, kad lauksi.

– Ne? – Akys nesuprantamai žybtelėjo. – Kodėl ne?

– Juk baigei tai, ką pradėjai. Maniau, kad tau reikia grįžti į darbą. Į restoraną atvažiavau taksi, bet dabar pasukau į netoliese esančią autobusų stotelę. Vos tik žengiau į priekį, Denas mane pasivijo.

– Tai manei, kad imsiu ir paliksiu tave ten?

Neatsisukusi linktelėjau. Nemelavau. Nesitikėjau, kad lauks, maniau, seniausiai išsinešdino. Iki pat tos akimirkos, kai vėl pamačiau jį lauke, visai nesigėdijau to, kas nutiko. Paaiškėjo, jog jam reikia ne tik popietinio greituko, bet dar ir pasikalbėti.

– Tai štai ką apie mane galvoji, – užuot klausęs, pareiškė Denas.

Pažvelgiau į jį.

– Žinau tik tiek, Denai, kad tu apdairus, ir esu už tai dėkinga.

Jo veidas aptemo. Pamatęs, kad ketinu eiti, sugriebė už rankos.

– Ele...

Staigiai išsivadavau iš jo gniaužtų ir tariau: – Labai ačiū už pietus, Denai. Žengiau dar kelis žingsnius, jis vėl pasivijo.

– Tik tiek iš manęs nori? Daugiau nieko nesitikėjai?

Kaip įsižeidusiam vyrui paaiškinti, kad iš tikrųjų tik tiek tikėjausi ir norėjau – dvidešimties minučių užsimiršti? Denas pastojo man kelią ir pradėjo eiti atatupstas.

– Ele...

– Jau atvažiavo. – Parodžiau į autobusą stotelėje. Galėčiau sėsti ir per dešimt minučių atsidurti darbe.

– Tu nelipsi į tą autobusą.

– Nelipsiu? Ne, lipsiu.

Denas stovėjo priešais ir man teko jį apeiti. Vienas žingsnis ir jis vėl atsidūrė priešais – iš šalies tai priminė šokį. Nė vienas nesišypsojome.

– Nebėk nuo manęs, Ele, – įspėjamai kilstelėjęs toną pasakė Denas.

Man patiko paklusti jam prieš ir per sueitį, bet neketinau jam leisti vadovauti dabar.

– Eisiu ten, kur panorėsiu.

Jis vėl atsidūrė priešais. Autobusas nuvažiavo – vairuotojas, matyt, stojo į Deno pusę. Reikšmingai dėbtelėjau ir šį kartą jis pasitraukė.

– Dabar turėsi su manimi kalbėtis, – tarė Denas.

– Ne, – atkirtau, – neturėsiu.

– Juk pati nori.

– Klausyk, – atsigręžiau į jį, – jei leidausi išdulkinama, dar nereiškia, kad turiu tau paklusti!

– To ir nesakau! – Jis susiraukė. – Bet turi suteikti man progą parodyti, jog nesu šunsnukis.

– Nelaikau tavęs šunsnukiu.

Denas priėjo arčiau.

– Tai kuo mane laikai?

– Tipišku vyru, – atsakiau nesvarstydama, ar tai jį įžeis.

Neatrodė, kad būtų supykęs.

– Smagu, jog pastebėjai. – Denas nusišypsojo.

Norėjau pykti, jausti jam panieką, tačiau pyktis ir panieka apleido mane kaip ir gėdos jausmas moterų tualete.

– Klausyk, – galiausiai tariau, – buvo smagu kartu papietauti...

– Ir man.

– Ir tai, kas įvyko paskui...

– Taip pat gerai. Pamiršome desertą.

Trumpam nutilau.

– Neapgaudinėkime vienas kito ir nebandykime įtikinti, kad mus sieja kas nors daugiau.

– Kodėl gi ne, Ele? – rimčiausiai paklausė jis.

Užsimiršusi praėjau pro stotelę. Denas neatsiliko, todėl paspartinau žingsnį.

– Kodėl ne? – perklausė jis švelniau ir suėmė už alkūnės. Šįkart nebandžiau išsilaisvinti. Leidausi atgręžiama veidu į jį ir suimama už kitos rankos.

– Kodėl ne?

Galvoje skambėjo tūkstančiai pasiaiškinimų, bet išsprūdo tik vienas: – Aš taip nesielgiu.

– Nusiimk akinius. Noriu matyti akis, kai kalbi.

Atsainiai atsidusau, bet paklusau. Denas įsižiūrėjo, lyg ieškotų kokios užuominos ar rakto nuo lobių skrynios. Pirštais stipriai įsikirto į rankas.

– Kodėl ne?

Kurį laiką tiesiog spoksojau į jį, klausiausi pravažiuojančių automobilių triukšmo ir žydinčių medžių šakose čiulbančių paukščių.

– Tiesiog taip nesielgiu.

– Kaip? Nesusitikinėji su vyrais? – tyliai pasiteiravo Denas.

Nesumojau, ką atsakyti.

– Nesusitikinėju.

Denas nenuleido žvilgsnio.

– Bet krušiesi tualetuose.

Išsisukau iš jo glėbio ir dėdama koją ant šaligatvio tariau: – Šiandien buvo pirmas kartas.

Neabejojau, kad šįkart jis atstos. Denas prisivijo, kai pasiekiau gatvės kampą. Net nepažvelgiau į jį.

– Noriu vėl tave pamatyti.

Sustojau. Nuleidau pečius ir pasidaviau – šis pokalbis baigsis tik tada, kai to norės Denas.

– Kodėl?

– Nes šįkart nemačiau tavo veido.

Nejučia geismas pervėrė mane it samurajaus kardu, ėmė stigti oro. Nenorėjau, kad Denas pastebėtų, todėl papurčiau galvą ir suraukiau kaktą. Šįkart jis negriebė už rankos, tik sumurmėjo mano vardą gergždžiančiu balsu ir mano kojos, lyg įmynusios į klijus, nustojo manęs klausyti.

– Nes nesu girdėjęs seksualesnio juoko už tavąjį ir negaliu susitaikyti su mintimi, kad daugiau jo neišgirsiu.

Kodėl patikėti gerumu daug sunkiau nei žiaurumu? Nenorėjau juo tikėti. Troškau manyti, jog jo žodžiai nieko verti. Norėjau nueiti ir palikti jį, bet neįstengiau.

– Aš nevaikštau į pasimatymus, – nevykusiai pasiteisinau.

– Gerai, pasimatymų nebus. – Denas šyptelėjo.

– Tai ką veiksime? – Iš paskutiniųjų stengiausi nesišypsoti, bet lūpų kampučiai patys kilo.

– Ką tik norėsi, Ele, – atsakė Denas. – Ką tik norėsi.

5 Graži gėlė (pranc.).

6 Gražus, žavingas (pranc.).

7 Tradicinis havajiečių šokis.

4 Ką tik norėsiu. Lengva pažadėti, bet aš nežinojau, ko noriu. Suvokiau tik tai, kad nenustoju apie jį galvoti.

Marsė pričiupo mane prie kavos aparato.

– Kur dingai penktadienį?! Išėjai neatsisveikinusi!

– Įsiskaudo galva, – pamelavau. – Mačiau, kad prie baro smagiai leidžiate laiką, todėl pasprukau nieko nesakiusi.

Marsė turbūt patikėjo, nes iš karto pradėjo suokti apie Veiną: apie jo kvepalus, mėgstamiausią šampūną, kaip ruoštus kiaušinius valgo pusryčiams... Staiga vidury sakinio nutilo ir įsistebeilijo į mane.

– Kas yra?

Klausydamasi jos litanijos apie Veiną užsisvajojau, todėl nesuskubau atsakyti.

– Nieko, – prisipylusi kavos burbtelėjau.

Nenorėjau sakyti, kad pavyzdžiu jai. Nebuvau dėl to tikra. Kadaise esu mylėjusi, bet viskas baigėsi tragiškai.

– Ar „Mėlynojoje gulbėje“ kas nors atsitiko?

– Ne. Kodėl klausi?

– Tikrai nieko? O turėjo! – Marsė krestelėjo galvą ir persimetė šviesių plaukų kasą per petį. – Gaila.

Juk nuėjai parnešti gėrimų ir negrįžai. Pamaniau, kad kas nors tave suviliojo.

– Argi? Deja, nieko panašaus. – Nevykusiai nusijuokiau.

Neatrodė, kad Marsė manimi tiki, bet daugiau nieko nepasakojau.

Denas, priešingai nei aš, paskambino iškart.

– Laba diena, panele Kavana. Jums skambina Danielis Stiuartas.

– Taip, pone Stiuartai, kuo galiu padėti?

– Šį savaitgalį „Aleno“ kino teatre rodo neblogai kritikų įvertintą filmą. Norėčiau susitarti dėl susitikimo ir drauge su jumis jį pažiūrėti.

– Susitarti dėl susitikimo? – Kai Denas paskambino, ploviau indus po pusryčių. Prispaudusi ragelį prie peties kaip tik kempine šveičiau dubenį.

– Taip. Kiek žinau, jūs nevaikštote į pasimatymus.

– Aš taip netvirtinau, sakiau, kad nesusitikinėju su vyrais.

– O, skirtumas didžiulis. Įsivaizdavau, kad jis persibraukia ranka per plaukus, vilki marškinėliais, mūvi džinsais. Tikriausiai sėdi ant odinės sofos. Kambaryje yra plačiaekranis televizorius ir keletas išpuoselėtų kambarinių augalų, kuriuos samdoma namų tvarkytoja laisto ir nuskabo nuvytusius lapelius.

Suploviau indus ir užkaičiau vandens arbatai.

– Kartkartėmis nueinu į pasimatymą.

Netiesa. Neprisimenu, kada pastarąjį kartą buvau pasimatyme. Tiesą sakant, jau seniai su niekuo nesimylėjau, bet pasimatyme buvau dar seniau.

– Nagi, Ele, iš pradžių kitaip kalbėjai. Taip nesąžininga.

– Gyvenimas nėra sąžiningas. – Nušluosčiusi stalą ant jo vėl pastačiau servetėlių laikiklį.

– Ele, – jo balsas, atrodė, glamonėjo mane nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, – tu juk nori kartu nueiti į kino teatrą.

Pasirėmiau į virtuvės spintelę ir kiek pamąsčiusi sutikau: – Taip. Noriu.

– Puiku, – tarė jis, lyg viskas būtų aišku.

Taip ir buvo.

Denas nusivedė mane į nepriklausomo režisieriaus filmą su subtitrais – sunkiai suvokiau, kas vyksta, bet nuostabūs peizažai sužavėjo. Kavinėje netoli kino teatro valgėme desertą ir žaidėme žodžių loto. Stengdamasis užsidirbti papildomų taškų Denas dėliojo tokius keistus žodelius kaip „tarpkojis“ ir „sudrėkęs“. Kūrėme kvailus eilėraštukus, Denas juokėsi iš manųjų. Tiesiog plyšome juokais, žmonės gręžiojosi, bet mums nerūpėjo. Jis prie manęs nė neprisilietė, nors aš nežmoniškai to troškau.

Paskui Denas pakvietė pas save ko nors išgerti. Sutikau. Norėjau pamatyti, kaip jis gyvena. Kokia jo lova.

Jis pripildė porą bokalų „Guinness“ alaus ir nesivargino ieškoti padėkliukų, nors ant baldų nebuvo matyti nė menkiausios dėmelės ar drėgnos taurės palikto apskritimo. Pats atsisėdo šalia ant odinės sofos. Jis jautėsi laisvai, tarytum kartu būtume jau ne vieną mėnesį, o ne porą valandų. Klausinėjo, ar patiko filmas, atrodė, kad jam tikrai rūpi sužinoti mano nuomonę.

Nemanykite, kad nemoku palaikyti pokalbio. Tenka bendrauti su klientais, kalbėti prieš auditoriją, tartis dėl susitikimų, labintis ir taukšti niekus. Galbūt tai nėra mano mėgstamiausia veikla, bet bendrauti sugebu. Aplinkiniai mano, kad nuošaliai laikausi, nes esu nedraugiška, nors iš tiesų man būna nejauku. Jaučiuosi kaip mokykloje, kai sėdėdavau klasės priekyje ir stengdavausi atsakyti į visus mokytojos klausimus. Tik dabar daugelį atsakymų užkalbinta pamirštu.

Su Denu buvo lengva bendrauti. Jis nedvejodamas vedė mane pokalbio labirintu. Jaučiausi saugi – lyg žinočiau, kad suklupusi ant šaligatvio būsiu sugauta. Denas daug, bet neįkyriai pasakojo apie save.

Susidomėjusi klausiausi jo nuotykių futbolo aikštelėje ir universiteto brolijoje. O aš neturėjau, ką papasakoti. Man patinka klausytis kitų. Manęs negraužia pavydas – kitiems nuotykių pavydžiu lygiai tiek, kiek pasakų princesei gebėjimo iš šiaudų austi auksą. Jei nors kada gaudėte kiekvieną pasakotojo žodį, suprasite, ką turiu galvoje. Kai kalbėjau, Denas stebėjo mano lūpas. Jis klausėsi manęs, klausinėjo įvairių smulkmenų ir traukte traukė atsakymus – pati stebiuosi, kaip nuoširdžiai atsakinėjau. Papasakojau apie savo namą ir darbą, apie mėgstamiausią serialą ir kaip man patinka šokoladas, tik ne karštas. Ir viskas tik todėl, kad jis manęs klausėsi. Negi aš taip ištroškusi dėmesio, kad geras manieras supainiojau su kažkuo daugiau? Ne. Denas toks: iš tikrųjų labiau norėjo sužinoti apie mane, nei kuo daugiau papasakoti apie save.

Man kažką tauškiant jis palinko ir mane pabučiavo. Apstulbau. Visai to nesitikėjau, buvau nepasiruošusi bučiniui. Jo lūpos – tokios švelnios ir šiltos!.. Surstelėjusios nuo spragėsių. Ant skruosto pajutau glostančius pirštus. Aš taip negaliu! Negaliu su Denu bučiuotis – tai kur kas intymiau, nei įsileisti jį į save! Pakreipiau galvą taip išvengdama ir bučinio, ir savo minčių.

– Ne? – paklausė jis karštai alsuodamas prie ausies.

– Ne. – Bet šitaip galima? – Deno ranka nuslydo žemyn ir apčiuopė man krūtį.

Pažvelgiau jam į akis.

– Taip.

Deno žvilgsnis pasikeitė. Kita ranka jis suėmė kaklą, pirštais paniro į plaukus ir atlošė man galvą.

– Ir šitaip? – Jis prispaudė lūpas prie pulsuojančio kaklo, atrodė, kad širdis... tik tuk tuk... ir iššoks iš krūtinės. Denas nesmarkiai krimstelėjo odą ir aš suaimanavau iš malonumo.

– Taip...

Pajutau, kaip jo burna slysta žemyn iki raktikaulio, pirštai stipriau įsitveria į plaukus ir trukteli.

Mane nutvilkė skausmas, bet buvo malonu ir aš dar giliau įkvėpiau. Denas bučiavo mane kartkartėmis grybštelėdamas dantimis, liežuviu sukdamas ratus ant odos. Kai nykščiu švelniai brūkštelėjo per spenelį, iš karto susijaudinau. Tada Deno ranka nuslydo tarp kojų.

– Ir šitaip?

– Taip... – dusliai sušnibždėjau.

– Atsistok.

Paklusau.

– Nusirenk.

Virpančiais pirštais atsagsčiau palaidinės sagas. Kartais sunku atskirti baimę ir beprotišką geismą.

Išsinėriau iš marškinių, leidau jiems nukristi ant grindų. Norėjau matyti, kaip jo žvilgsnis prisipildo aistros, kaip jam užima kvapą. Denas stebėjo mane, bet ką galvoja, nesupratau. Nuraudau, karščio banga kilo gerkle aukštyn nudažydama skruostus. Norėjau delnais juos atvėsinti, tačiau nuleidau rankas, atitraukiau užtrauktuką ir sijonas klestelėjo šalia palaidinės.

Vilkėjau brangiais juodais nėriniuotais apatiniais. Liemenėlė tokia, kuri kilsteli ir viliojamai suspaudžia krūtis, o kelnaitės – žemu juosmeniu, gundomai prigludusios prie klubų. Buvau išblyškusi, todėl juodi drabužėliai atrodė dar tamsesni. Mačiau, kad Denas stebi neperregimą trikampėlį tarp kojų.

Stovėjau priešais jį stengdamasi nevirpėti, bet taip jo troškau, kad sunkiai sekėsi išsilaikyti ant kojų. Ir anksčiau esu stovėjusi nuoga prieš vyrą. Leidau žiūrėti į save, vertinti, girti, ieškoti trūkumų – gal pilvas per daug atsikišęs, klubai ne taip išlenkti ar krūtys pernelyg mažos ir nedailios formos.

Būdama su vyru kūną demonstruodavau tarsi naują drabužį, kuris turi paskirtį, atlieka savo funkciją.

Tačiau stovėdama prieš Deną buvau žmogus, o ne klubai, šlaunys ar tarpkojis. Jis nužiūrinėjo mane žinodamas, kuo aš vardu, kokią mėgstu arbatą ir kaip skamba mano juokas. Tokių intymių detalių niekam nepasakodavau, o štai jam atskleidžiau viską.

– Ir tai, kas liko. Viską nusirenk, – jo balsas nuo geismo prikimo ir aš įsidrąsinau. Šitai aš moku. Parodai rausvą spenelio kraštelį ir vyrai pameta protą. Moterų kūnai vienodi, bet vyrams tai nesvarbu; kaskart, kai nusirenginėju prieš vyrą, atrodo, kad jis nėra matęs nuogos moters.

Mūsų kūnuose slypi galia, kurios jie neturi – daugybė trokštamų ištyrinėti slaptingų vietelių. Moterų kūnai alsuoja gyvybe ir patenkina aistras.

Užkišau ranką už nugaros ketindama atsisegti liemenėlę ir krūtys gundomai susispaudė. Stebėdama Deną nusmaukiau petnešėles nuo pečių, nukritusi liemenėlė atidengė krūtis.

Denui atsilošus pamačiau, kad jo varpa nerimastingai spaudžiasi prie smėlio spalvos kelnių medžiagos. Jis apsilaižė lūpas, skruostus išmušė raudonis.

– Ir kelnaites.

Nykščiais užkabinau šilkines nėriniuotas juosteles ir su pasimėgavimu stebėdama Deno veidą lėtai slydau klubais žemyn. Tada kiek pražergiau kojas, išriečiau užpakalį ir nusmaukusi kelnaites iki blauzdų numečiau jas ant žemės. Likau stovėti nuogut nuogutėlė.

– Velnias. – Sumurmėjo jis ir pirštais persibraukė per plaukus. – Apsisuk.

Vienu gaistu apsisukau.

– Glamonėk save.

Nustebau išgirdusi tokį reikalavimą, bet paklusau. Suėmiau krūtis ir speneliai sustangrėjo tarsi paliesti Deno. Nykščių pagalvėlėmis švelniai perbraukiau per paburkusius pumpurėlius, tada nuslydau delnais žemyn per pilvą ir šlaunis. Vieną ranką priglaudžiau prie plaukų trikampėlio, prispaudžiau delną ir spustelėjau klitorį.

– Po velnių, kokia tu karšta...

Dar skaisčiau išraudau. Jaučiausi pamaloninta jo pagyrų ir baimė stypsoti nuogai prieš kitą žmogų kažkur išgaravo.

– Ele, pasakyk, kad nori, jog tave išdulkinčiau, – paliepė.

– Ak, Denai, – išgirdau gergždžiant savo balsą, – trokštu, kad mane išdulkintum.

Dar nieko gyvenime taip netroškau. Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą stovėjau prieš jį nuoga.

Užuot vieną po kitos vertinęs mano kūno dalis, jis žvelgė į mane kaip į visumą, nuaustą iš mano pačios pasakojimų. Ūmai Denas pašoko nuo sofos. Staigiai prisitraukė mane, rankomis suėmė už klubų, lūpomis susirado kaklą. Bučiavo jį, tada pečius, paskui palinko prie krūtų. Rankos glostydamos klaidžiojo po visą kūną, suspaudė užpakalį, užkilo nugara iki pečių.

– Apsivyk mane rankomis.

Kai apkabinau, Denas pakišo ranką man po užpakaliu ir netikėtai pakėlė. Nesu smulkutė, o jis – ne galiūnas, bet mums tai nerūpėjo. Apsivijau jo liemenį kojomis ir saldžiai pajutau, kaip marškinių audinys prisispaudžia man prie tarpkojo.

Denas nusinešė mane į miegamąjį, net nepastebėjau, kaip vienu kojos spyriu užtrenkė duris, tik laikiausi įsikibusi ir meldžiausi, kad gėdingai nenudribčiau ant grindų. Denas manęs nepaleido.

Rūpestingai paguldė ant lovos, užgulė ir bučiavo visą kūną. Tik prie lūpų neprisilietė – juk neleidau.

Kartu negrabiai sagstėme jo marškinius, viena saga ištrūko ir atsimušusi į sieną nukrito. Kita visai nepakluso mūsų pirštams, todėl ją plėšte išplėšėme. Deno oda buvo aksominė. Kai jis pakėlė rankas norėdamas nusivilkti marškinėlius, pajutau, kaip įsitempia susiraičiusiais plaukeliais apžėlusios krūtinės raumenys. Ūmai jo rankos vėl lietė mane, slydo kūnu aukštyn ir žemyn. Karštligiškai iš kelnių traukėme marškinius, paskui puoliau segti diržą. Kai pirštais apglėbiau penį, Denas iš malonumo suleido dantis man į petį. Aiktelėjau ir nevalingai dar stipriau spustelėjau jo daikčiuką.

Denas sudejavo ir po nosimi susikeikė. Tada atsisėdo, nusimovė kelnes, apatinius ir atsilošęs nusispyrė drabužius.

Nužvelgiau Deno kūną. Nė kiek nesumeluosiu pasakiusi, kad jis tobulas. Nesakau, kad Denas neturi trūkumų. Tačiau aš taip beprotiškai jo troškau, jog nešvaisčiau laiko smulkmenoms. Jis užsirito ant manęs, kūnas prigludo prie kūno. Moters ir vyro kūnai dera kaip dėlionės gabalėliai: putlios mano kūno vietos atsirėmė į jo tvirtus raumenis, glotni oda prigludo prie šiurkščios, įlinkiai susiliejo su išlinkiais.

Kai Denas lūpomis suėmė spenelį, iš malonumo išriečiau nugarą. Dirgino liežuviu, švelniai čiulpė.

Jaučiau, kaip pilvo apačioje nevalingai trūkčioja raumenys. Jo ranka nuslydo iki mano pulsuojančio tarpkojo. Pirštais jis spėriai surado klitorį ir ėmė sukti svaiginančius ratus. Staiga du pirštus panėrė gilyn ir ištraukęs sudrėkusius ėmė glostyti dar švelniau. Delnu suėmiau Deno galvą. Jo minkšti plaukai buvo gana ilgi, galėjau įsitverti pirštais. Iš pasitenkinimo truktelėjau kiek per stipriai ir krūtimi pajutau karštą orą jam aiktelėjus. Atgniaužiau pirštus, bet rankos neatitraukiau. Deno burna

susirado kitą spenelį ir įniko jaudinamai kramsnoti. Nuo kiekvieno krimstelėjimo kūną smelkė palaimingos konvulsijos. Denas nesiliovė glostyti įjaudrinto klitorio. Jaučiau, kaip kraujas iš viso kūno plūste plūsta į tą vieną mažytį nervų gumulėlį. Apsalusi iš palaimos visai užsimiršau – telaukiau ekstazės.

Denas lūpomis slydo žemyn, tarytum skaičiuodamas šonkaulius. Liežuviu tyrinėjo ir skanavo mane.

Negirdėjau, ką murma panosėje, bet tai nesvarbu.

Jo kotas įsirėmė man į šlaunį. Denas ėmė ritmingai judinti klubus ir trintis į mane. Įsivaizdavau, kaip jis įsiskverbia, ir suaimanavau.

– Po velnių, koks seksualus tavo balsas…

Pažvelgiau žemyn, nors nebuvau tikra, ar pavyks išlementi ką nors suprantamo.

– Ša...

Denas nesiliovė judinti pirštų ir aš ėmiau visa virpėti.

– Neapsakomai seksualus, – šyptelėjęs pakartojo jis.

Išgirdusi komplimentą visada susigėstu. Krestelėjau galvą ir plaukai išsidraikė ant paklodės. Denas vėl keistai nužvelgė – lyg norėtų ko paklausti ir drauge puikiai mane suprastų. Tarytum vyras, kuris nesuvokė, už ką nusipelnė tokios dovanos, bet nedvejodamas ją priėmė.

– Šįkart aš būsiu tavyje ir stebėsiu tavo veidą, Ele. Ar nori šito? – paklausė.

Linktelėjau.

– Taip.

Pirštais stipriau įsitvėriau jam į plaukus. Jis akimirką atsitraukė ir pravėrė naktinio stalelio stalčių.

Jaučiausi dėkinga, kad nereikia šito prašyti ar pačiai kuistis rankinėje, kurią neapgalvotai palikau svetainėje. Ištiesiau ranką paimti prezervatyvo, bet Denas papurtė galvą.

– Ne, aš pats.

Man pasirodė keista, jis tai supratęs nusišypsojo.

– Nenoriu baigti net nepradėjęs.

Denas buvo nuoširdus, norėjau jam atsidėkoti tuo pačiu. Tačiau juk ir taip atskleidžiau daugiau nei kuriam kitam vyrui – jis net neįsivaizduoja, kiek daug jau pasakiau.

Pasirėmusi ant alkūnės mėgavausi galimybe jį stebėti. Deno varpa atrodė tobula kaip ir jis visas.

Graži, lygi, vidutinio ilgio – išties miela. Jis užsimovė sargį, užtempė latekso maišelį iki pat pagrindo.

Apsiginklavęs palinko ir įsižiūrėjo man į akis. Tada atsigulė ant viršaus ir pasirėmė rankomis, kad nesutraiškytų. Tarpkoju pajutusi jo varpą prasižergiau, kilstelėjau klubus ir įsileidau. Iš pradžių jis tik nedrąsiai trynėsi į priekinę vaginos sienelę, tada lėtai ėmė skverbtis gilyn.

Abu suaimanavome. Pajutęs, kad giliau nebėra kur, sustojo. Delnu apglėbiau jo ranką, jutau, kaip virpa raumenys. Denas priglaudė kaktą prie manosios, trumpam užsimerkė, tada neatitraukęs žvilgsnio pradėjo judėti. Žinau, jis sakė, kad nori mane išdulkinti, bet tai gali reikšti daugybę dalykų. Denas judėjo kankinamai lėtai, mėgavausi kiekvienu stumtelėjimu. Delnais apglėbiau jį už kaklo ir spustelėjau jo galvą žemyn, link savo kaklo. Supratęs užuominą jis ėmė bučiuoti jį. Pasukau galvą į šalį, Denas įsisiurbė dar įnirtingiau. Skubriai įkando, tada darkart prispaudė dantis prie tos pačios vietelės, šįkart tik švelniai glostė liežuviu.

Denas sugriebė mane už užpakalio ir kilstelėjo taip, kad dabar su kiekvienu įsiskverbimu jo dubuo

spustelėdavo klitorį. Jaučiau neapsakomą palaimą. Kūnai judėjo taip, kaip reikia, nereikėjo jokio lubrikanto. Oda trynėsi į odą. Tarpkojis į tarpkojį. Aš judėjau jam judant. Jis davė, o aš ėmiau.

Kojomis apžergiau Deno šlaunis ir prisispaudžiau jį dar arčiau. Jis sušvokštė mano vardą. Aš sumurmėjau jo. Mudu derame kartu. Mus kažkas sieja – kad ir kaip priešinausi, suvokiau tai net panirusi į palaimą. Puikiai žinojau, kieno lūpos mane bučiuoja, kieno rankos glosto kūną ir kieno penis skverbiasi gilyn.

Staiga supratau, kad Denas man rūpi, ir sustingau ištikta stabo. Širdis vis dar pašėlusiai daužėsi, bet akimirką ir ji nustojo plakti. Visos žinome, kad moters palaima priklauso ir nuo klitorio, ir nuo minčių galvoje. Dar kiek ir būčiau patyrusi orgazmą, bet ūmai viskas išgaravo. Įsitempė kiekvienas raumenėlis ir aš suvokiau: įsileidau Deną.

Iš kur jis galėjo žinoti, kad seksas staiga taps toks sudėtingas tik todėl, jog pasakiau jam savo vardą ir papasakojau, kokią arbatą mėgstu?! Juk leidausi dulkinama tualete! Tačiau man priimtinas tik seksas ir jokio intymumo. Denas negalėjo to žinoti, bet žvelgė į mane taip, lyg viską suprastų.

– Viskas gerai, Ele, – tarė su tokiu pat pasitikėjimu balse kaip tada, užsakydamas pietus. – Viskas gerai.

Jis atsargiai, neišslysdamas iš manęs, pasivertė ant šono ir aš atsidūriau viršuje. Mano kojas Denas pritraukė sau prie šonų, delnus užsidėjo ant krūtinės. Pirštais jaučiau jo šonkaulius. Vieną ranką jis uždėjo man ant klubo, kitą įspraudė tarp mūsų kūnų ir įniko glostyti klitorį.

– Judėk, – sušnabždėjo. – Judėk taip, kaip tau patinka.

Kurį laiką tiesiog sėdėjau. Supratau, kad palaimą trukdo pasiekti ne pats seksas, o baimės. Nutariau paklusti Denui ir ėmiau judėti. Lėtai siūbuojant pirmyn atgal vėl užplūdo šiluma. Denas, man padėdamas, visu kūnu judėjo kartu su manimi, kilnojo klubus, kiekvieną kartą švelniai skverbėsi gilyn, net tada, kai pats artėdamas prie orgazmo ėmė garsiai alsuoti. Išsiriečiau, plaukai nuvilnijo iki pat užpakalio. Troškau užsimiršti palaimoje, kūnas virpėjo iš jaudulio, bet atsipalaiduoti nesugebėjau.

– Nagi, baik, – sušnibždėjo jis nykščiu nepaliaudamas braukyti per klitorį. – Noriu stebėti, kaip tu patiri malonumą.

Suvirpėjau ir atsimerkiau. Kūnas atsisakė paklusti protui. Denas žiūrėjo į mane ir aš žvelgdama į jį patenkinau jo prašymą. Ūmai pasaulis tarsi nustojo sukęsis, kūnas įsitempė it styga ir aš sprogau. Šaukiau iš malonumo, nagus suleidusi Denui į krūtinę. Jis nustojo judinti pirštą, tačiau jo neatitraukė, išlaikydamas mano orgazmą kuo ilgiau. Tada ėmė greičiau ir stipriau skverbtis, vis kilstelėdamas klubus rankomis. Denas sušvokštė ir išsiliejo taip greitai, kad, galima sakyti, baigėme vienu metu.

Paskui gulėjome tyloje, net neliesdami vienas kito. Prakaito išmušti kūnai palengva vėso, kurį laiką buvo gera. Tačiau netrukus ėmė kankinti vienintelė mintis: kiek dar privalau drybsoti, kol galėsiu atsikelti ir išeiti? Girdėjau, kad Denas kvėpuoja vis giliau. Gal užmigs ir galėsiu netrukdoma išsmukti?

Denas netikėtai juokingai suknarkė. Pakilusi ir ant pirštų galiukų nusėlinusi į vonios kambarį pasinaudojau tualetu ir praustuvu. Vonioje kabėjo stori minkštučiai mėlyni rankšluosčiai, derantys prie sienų ir dušo užuolaidos. Išsiskalavau burną skalavimo skysčiu, pauosčiau odekolono, likau sužavėta stebėtinai švariomis grindimis ir kriaukle. Kurį laiką stebeilijausi į guminę antytę ant vonios krašto ir šypsojausi. Denas tikrai linkęs į keistenybes.

Nuogutėlė nutipenau atgal į kambarį ir pamačiau, kad Denas guli atsimerkęs.

– Mano gyvenime esi pirmoji moteris, kuri po sekso laukia nesulaukia, kada galės išeiti.

– Nejaugi? – paklausiau tarpdury. – O tokių vyrų apstu, net ieškoti nereikia.

Svetainėje susirinkau išmėtytus drabužius. Apsimoviau kelnaites ir buvau besiseganti liemenėlę,

kai Denas atpėdino prie manęs.

– Kodėl nevaikštai į pasimatymus? – paklausė atsišliejęs į duris. Jis mūvėjo apatinius, išpieštus spalvotais guminukais, kurie labai vaizdžiai priminė pirmąjį mūsų susitikimą „Saldžiajame rojuje“.

– Pasimatymai viską apsunkina, – tariau segiodama palaidinę. Įlindau į sijoną, užtraukiau užtrauktuką, susikišau palaidinę ir kelis kartus perbraukiau delnais lygindama raukšles.

– Kodėl taip manai?

– Žmonės, kurie vaikšto į pasimatymus, – tariau, – vienas kitam ką nors jaučia ar nori pajusti.

– Ir ką? – Denas ant krūtinės susikryžiavo rankas.

Atsidusau.

– Aš neturiu tam laiko.

– Nori pasakyti, kad nenori turėti tam laiko, – prunkštelėjo jis neįtikintas.

– Semantika.

Jis pasyviai stebėjo, kaip visur ieškau rankinės, ir nė nesiruošė pulti į pagalbą.

– Bet juk sakei, kad kartais susitikinėji su vyrais. Šyptelėjau.

– Kartais. Tai būna trumpalaikiai santykiai. Be to, susitikimas – dar ne pasimatymas. Pasimatymas reikštų, kad jų gali būti ir daugiau.

– Aišku. – Denas atrodė nustebęs. – Ir tada atsiranda nelemtieji jausmai.

– Atsiranda ryšys. – Pažvelgiau į Deną. Jis mane erzina. – Jausmai taip pat.

– Kada paskutinį sykį buvai pasimatyme?

– Mūsiškio neskaičiuoti?

Denas iškėlė rodomąjį pirštą.

– Čia buvo susitikimas, ne pasimatymas.

– Aišku. Prieš ketverius metus, aštuonis mėnesius ir tris dienas, – išpyškinau net negalvodama.

Stojusioje tyloje aš pagaliau aptikau rankinę. Pasiraususi susiradau automobilio raktelius. Pakėlusi akis pamačiau, kad Denas mane stebi.

– Kada paskutinį kartą mylėjaisi?

– Daugmaž prieš trejus metus.

– Skaičiuoji nuo šiandien ar nuo to karto tualete?

– Skaičiuoju nuo to karto šokių aikštelėje. – Užtraukiau rankinės užtrauktuką ir užsikabinau ją ant peties. – Nes ir tai laikoma mylėjimusi.

Denas žiūrėjo, kaip ruošiuosi išeiti. Iš jo veido nesupratau – pyksta, žavisi, o gal yra priblokštas?

Galiausiai jis vienu mostu susišiaušė smėlio spalvos plaukus ir persibraukė per veidą.

– Labanakt, Denai.

Buvau begriebianti durų rankeną, kai išgirdau: – Juk tu vėl norėsi mane pamatyti. Žinau, kad norėsi.

Atsisukau.

– Nori pasakyti, daugiau nei vieną kartą?

– Mudu jau matėmės daugiau nei vieną kartą, – patikslino jis.

– Tada turėčiau atsisakyti.

Nenorėjau, jog tuo viskas baigtųsi. Seksas buvo neapsakomai geras. Su Denu smagu. Pavojingai smagu.

– Aš nevaikštau į pasimatymus.

– Na, tai paskirkime dar vieną verslo susitikimą.

– Kam? – tiesiai šviesiai paklausiau. – Jau patyriau orgazmą, kol buvai manyje. Kas dar liko? Šįkart tikrai jį apstulbinau. Bent jau to norėjau. Norėjau, kad bėgtų nuo manęs neatsigręždamas.

Denas atsitiesė, pažvelgė į miegamojo pusę ir priėjo artyn. Jis aukštesnis už mane, todėl turėjau kilstelėti galvą, kad pažvelgčiau jam į akis. Jo veidas atrodė rūstus. Nederėtų prisipažinti, bet susijaudinau nuo minties, kad ore tvyro įtampa, kad per daug sau leidau, ir Denas supyko.

– Tu šypsaisi. – Jo veide šypsnio nebuvo matyti. – Mėgsti žaisti, Ele? Kai kurie vyrai moteris įbaugina savo stotu ar kumščiais. Denas atrodė įpykęs, bet nelietė manęs.

Aš nepajudėjau, neatsitraukiau. Jis priglaudė delną prie durų, visai šalia mano veido.

– Man nepavyko tavęs užvesti?

– Visai ne. Tu lovoje nuostabus.

Kažin ar Denui komplimentas patiko.

– Netinku dar vienam raundui?

– Tu neklausei, ar noriu dar kartą dulkintis, – lyg tarp kitko patikslinau, – klausei, ar noriu darsyk tave pamatyti.

– Kad dulkintumeisi, pirma turi susitikti, Ele. Jis nesutriko. Greitai reagavo į mano atsikalbinėjimus, bet nebuvo arogantiškas. Man tai patiko. Ir Denas patiko.

– Jei nori dar kartą mane išdul... – pradėjau.

– O tu tik šito nori? – paklausė jis žemu balsu. – Greitai pasidulkinti?

– Ne. Kartais man patinka ir lėtai.

Laisvą ranką Denas uždėjo man ant klubo ir besipriešinančią prisitraukė.

– Galiu pamylėti lėtai.

Jis vėl buvo susijaudinęs. Pajutau jo sužadintą pasididžiavimą, kai prigludo prie pilvo. Apsikabinau jį už kaklo ir prisispaudžiau visu kūnu: – Galėtum?

Denas rimtu veidu linktelėjo, sugriebė už užpakalio ir ėmė ritmingai trintis į mane.

– Jau sakiau. Bus taip, kaip nori.

– Nieko nebus, pats žinai. Žmonės neiškenčia ir prisiriša...

Denas nusijuokė.

– Aš neprisirišiu.

Nusišypsojau. Delnais jaučiau jo šiltą odą.

– Niekas neketina prisirišti, bet taip nutinka.

– Tai dėl to nevaikštai į pasimatymus?

– Kaip tik dėl to. – Mūsų kūnai lėtai lingavo.

– Nes vyrai prie tavęs prisiriša.

– Taip, kai kurie.

– O tu ne?

Išskėčiau pirštus ir nykščiais perbraukiau jam per raktikaulį.

– Kartą ir man taip buvo nutikę.

Denas pasuko galvą ir ėmė bučiuoti kaklą.

– O kitus sykius tiesiog daužei širdis tų kvailių, kurie pametė dėl tavęs galvą?

– Ne, nenoriu manyti, kad taip buvo. Stengiausi to išvengti.

– Kam? Negi neįkaisti prisiminusi, kiek širdžių sudaužei?

– Ne. – Jaustumeisi kalta?

– Taip. – Sudejavau iš malonumo, kai Denas liežuviu prisilietė prie kaklo.

– Todėl nevaikštai į pasimatymus?

– Tai jau aptarėme. – Šiek tiek atsitraukiau, norėdama pažvelgti Denui į akis.

– Nesijaudink, Ele, – sušnabždėjo jis ir prisiglaudė mane. – Aš neprisirišiu.

Nemoku paaiškinti, kaip tada pasijutau. Net dabar atsimenu, ką išgyvenau tą akimirką. Jutau jo rankas. Užuodžiau Deno kūno, kvepalų ir geismo kvapą. Prisimenu, kaip viršun pakilo jo lūpų kampučiai. Kaip šviesoje spindėjo pro odą besikalantys barzdos plaukeliai. Puikiai prisimenu tą akimirką. Akimirką, kai Denas įkalbėjo mane pasilikti.

5 Kitą dieną, kai išlipau iš taksi vilkėdama vakarykščiais drabužiais, kaip reikiant pasigailėjau. Dar Deno namuose palindau po dušu, išsivaliau dantis, nusiprausiau veidą. Tačiau matant klaikiai susiglamžiusius drabužius buvo galima iškart pasakyti: kažkas juos paskubomis nuplėšė ir be ceremonijų šveitė ant žemės, kad kuo greičiausiai galėtų tave išdulkinti.

– Sveika, panele Kavana. – Šįkart Gevinas sėdėjo įsitaisęs ant savų laiptų, tačiau namai taip suspausti šalia vienas kito, kad nėra skirtumo. – Pamaniau, jog šiandien jums prireiks pagalbos dažant valgomąjį.

Tą akimirką nuoširdžiausiai troškau įsikniaubti į pagalvę ir gerai išsimiegoti. Šyptelėjau Gevinui ir įkišau raktą į spyną. Nieko nelaukęs jis atkūrė ir atsistojo už nugaros.

– Dar taip anksti, – pasakiau. – Negi neturi ką veikti? Toks gražus šeštadienis.

– Ne-a... – Gevinas stebėjo, kaip knibinėju spyną, kuri drėgnomis dienomis įsigudrindavo užstrigti.

– Duokit, atrakinsiu.

– Ne, aš pati. – Man nesisekė. Buvau pavargusi, jausdama, kaip Gevinas per petį stebi mano pastangas, pasijutau užspeista į kampą.

– Gevinai! – Mes abu ūmai atsigręžėme ir išvydome išeinančią į verandą ponią Osli įremtomis į šonus rankomis ir perkreiptu veidu. Išvydusi Geviną ji sustojo ir įdėmiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Neprivalėjau jai aiškintis, kodėl taip atrodau ir kodėl parsiradau namo paryčiais, bet staiga susigėdau. Apniukusį kaimynės veidą nušvietė nenuoširdi šypsena.

– Gevinai, – sumurkė ji kuo saldžiausiai, – palik panelę Kavaną ramybėje. Eik ruoštis, tuoj važiuosime.

Gevinas atsitraukė nuo manęs per žingsnį, bet namo nėjo.

– Nenoriu niekur važiuoti.

– Man visai nerūpi, ko tu nori, – nuo ponios Osli veido nedingo šypsena, – Denisas visą savaitę laukė šitos kelionės.

Gevinas nė nesujudėjo, bet pastebėjau, kaip įsitempė kiekvienas jo kūno raumenėlis.

– Nekenčiu Pilietinio karo ir nenoriu į Pilietinio karo muziejų. Baisi nuobodybė! – Gevinas pažvelgė į mane. – Be to, prižadėjau panelei Kavanai padėti dažyti valgomąjį.

– Panelė Kavana puikiausiai susitvarkys pati, – iškošė pro dantis motina.

– Žinoma, Gevinai, – tyliai pritariau neatitraukdama akių nuo kaimynės, – susitvarkysiu. Turėtum klausyti mamos. Galėsi padėti kitą savaitę po darbo. Reikės užklijuoti lipdinius.

Gevinas kažką suniurnėjo panosėj, liuoktelėjo nuo dviejų pakopų ir vienu šuoliu atsidūrė savo verandoje. Netaręs nė žodžio žengė vidun. Motina į sūnų net nepažvelgė.

Stebėjome viena kitą pro tarpelį tarp verandų. Nors ponios Osli sūnui jau penkiolika, atrodė ne ką vyresnė už mane. Ji vis dar šypsojosi, galiausiai aš pasidaviau ir taip pat apsimestinai nusišypsojau.

– Smagiai praleiskite laiką muziejuje, – pasakiau galiausiai atrakinusi spyną ir atvėrusi duris.

– Ačiū. Mano sužadėtinis Denisas mus vežasi.

Denisas man buvo nė motais, bet vis tiek mandagiai linktelėjau ir žengiau vidun.

– Gevinas dažnai pas jus lankosi, – sustabdė mane kaimynė.

Ištraukiau raktą iš spynos, įsimečiau jį į rankinę ir atsisukau.

– Kartais paskolinu jam knygų. Nežinau, ar sugebėčiau be Gevino remontuoti namą.

Ji pažvelgė pro mane vidun.

– Ilgai dirbu. Ne visada būnu namie. – Nesupratau, teisinasi ar nori mane perspėti.

– Gevinas visada laukiamas mano namuose, ponia Osli. Esu dėkinga jam už pagalbą.

Ji darkart mane nužvelgė.

– Kurgi ne.

Luktelėjau tikėdamasi dar ką nors išgirsti, bet ponia Osli tylėjo, todėl darsyk palinkėjau gerai praleisti laiką muziejuje ir įėjau vidun. Uždariau duris, atsirėmiau į jas ir kurį laiką taip stovėjau.

Gyvenu čia penkerius metus, mudvi kartais pamojame viena kitai ir tiek. Jei norėtume, tikriausiai rastume daugiau bendros kalbos. Kita vertus, galėtų būti ir kur kas prasčiau.

Užteks apie tai galvoti. Lova mane kvieste kvietė, nusprendžiau kiek nusnūsti.

Pirmadienį niekur negalėjau pasislėpti nuo Marsės. Vos žvilgtelėjusi taip sucypė, lyg kas būtų nudeginęs užpakalį įnagiu gyvuliams žymėti.

– O mergaite!! Tu tai padarei!

Stengiausi neatitraukti akių nuo veidrodžio: lyg niekur nieko susikaupusi dažiausi lūpas permatomu blizgiu ir pudravausi nosį.

– Ką padariau?

Marsė irgi taisėsi makiažą; į vonios kambarį atsitempė pilną makiažo krepšelį, į kurį buvo prisidėjusi visų įsivaizduojamų atspalvių šešėlių, lūpų dažų, akių pieštukų, skaistalų, kreminių ir birių pudrų – dar keletą tokių neaiškių spalvų, kurias, matyt, jai bus padovanoję ateiviai. Ant stalelio palei praustuvą ji išguldė tiek lūpų dažų tūbelių, kad šis atrodė kaip koralinis rifas, knibždėte knibždantis vamzdelinių kirminų. Viena lūpų dažų tūbele mostelėjo į mane.

– Įsitaisei vyrą.

Iš netikėtumo blizgiu išsitepiau skruostą.

– Atsiprašau?

Marsė kilstelėjo nepriekaištingai išpešiotą antakį.

– Vyrą, aukseli. Neišsisukinėk. Aiškiai, matau: tu SŠS. Papurčiusi galvą nusijuokiau.

– Kas tas SŠS? – Spindi šviežiu seksu, mieloji, – panosėje sumurmėjo Marsė susipratusi, kad vonios kambaryje viskas aidi. – Klok.

– Nėra ką kloti. – Birios pudros kempinėlę priglaudžiau prie nosies ir skruostų, tada įdėjau dėžutę atgal į nedidelę kosmetinę, kurią dėl visa pikta nešiojuosi rankinėje.

– Nagi. Juk papasakojau tau apie Veiną.

Ji teisi. Moterų draugystė pagrįsta abipusiu pasitikėjimu. Atvirai sakant, norėjau kam nors papasakoti apie Deną. Liūdna pripažinti, bet Marsė – vienintelė mano draugė.

– Denas Stiuartas. Jis advokatas. Susipažinome „Mėlynojoje gulbėje“ – Taip ir žinojau! – Regis, Marsė neįsižeidė, kad anksčiau jai melavau.

Marsė turėjo daugiau įvairiausių formų ir dydžių teptukų nei Pablas Pikasas – laikė juos tvarkingai sudėjusi į odinį dėkliuką. Kaip tik išsitraukė vieną ir perbraukė per lūpų dažus. Susižavėjusi stebėjau, kaip juo tepasi lūpas.

– Na, darbe jis didelis šulas – baisus čia daiktas! Geriau pasakyk, ar didelis jo šulas?

Kostelėjau ir nuraudau. Pati nežinau kodėl. Esu girdėjusi ir didesnių nešvankybių. Pati gebu dar bjauriau pasakyti.

– Normalus, – burbtelėjau.

– Ak... – užjautė Marsė ir servetėle nusivalė dažų perteklių nuo lūpų. – Vadinasi, mažas.

– Ne! Dėl Dievo, Marse!

– Normalus? Eik jau, Ele. – Ji staigiai atsisuko. – Apipjaustytas? Neapipjaustytas? Ilgas? Trumpas?

Storas? Plonas? Koks?

– Jėzau, Marse. Kas turi laiko tyrinėti? – Palinkau virš kriauklės nusiplauti rankų.

– O kas neturi!?

Marsė ėmė dėtis makiažo priemones į kosmetikos lagaminėlį.

– Jo penis labai geras, – pasakiau. – Estetiškai gražus ir atlieka viską, kas priklauso.

– Tik nereikia, gerai? – Marsė sušnairavo. – Elgiesi taip, lyg nežinia ko klausinėčiau.

Atidariau moterų tualeto duris ir pasukau savo kabineto link. Marsė ėjo iš paskos, net nesudvejojusi įžengė į mano kabinetą ir patogiai įsitaisė.

– Tai prisėsk, – ironiškai šyptelėjusi pasiūliau. – Ko nors gersi?

– Duok dietinio limonado, – paprašė, – žinau, kad slepi spintelėje.

Padaviau skardinę ir atsisėdau.

– Negi neturi darbų?

– Turiu. – Ji atlupo skardinės dangtelį ir gurkštelėjo, visai nesijaudindama dėl ką tik taip skrupulingai padažytų lūpų.

– Tai gal imkis jų, užuot kamantinėjus mane apie intymų gyvenimą?

– Kas kamantinėja?! – sušuko Marsė. – Tik paklausiau!

Nesusilaikiusi nusijuokiau.

– Mudu tiesiog mylėjomės, Marse. Kas čia tokio?

Ji susiraukė.

– Nebūk apgailėtina, brangioji. Seksas turi būti įspūdingas – kitaip nėra ko vargintis.

Marsė teisi – pati taip galvojau, kai nusprendžiau nesusitikinėti su vyrais.

– Šįkart vargintis vertėjo.

– Vadinasi, jis geras lovoje?

– Geras, Marse! – Papurčiau rašiklį. – Kokia tu landi kalė!

Ji priglaudė delną prie krūtinės ir apsimetė įsižeidusi.

– Lyg tai būtų blogai.

Atsidusau ir nusileidau.

– Jis nusivedė mane į kiną, paskui nuvažiavome pas jį.

Nepasakojau Marsei apie tai, kas vyko klube ar „La Belle Fleur“ restorane. Tačiau ir to užteko, kad draugė nustebtų ir palinktų artyn.

– Iš karto ėmėsi reikalo ar apsimetė, jog nori parodyti skardinių nuo limonado kolekciją?

– Manau, abu supratome, kas bus. Be to, kiek žinau, jie nekolekcionuoja skardinių.

– Ačiū Dievui, – apsidžiaugė Marsė. – Iš tokių gero nelauk.

Nusijuokiau ir darsyk papurčiau galvą.

– Turėsiu omeny.

Marsė vėl gurkštelėjo limonado, tada pastatė skardinę ant stalo krašto.

– Ele, ar nesupyksi, jei paklausiu...

– O neklaustum, jei supykčiau?

– Nenusišnekėk.

Tik numojau ranka.

– Tada tęsk, ką jau čia.

– Džiaugiuosi, kad susitikai jį.

– Ačiū, Marse. – Nusišypsojau. Smagu, kad jai rūpiu.

Ji linktelėjo ir pamerkė akį.

– Vadinasi, dar su juo pasimatysi?

– Taip, – atsakiau ir pajutau, kaip nuo veido dingsta šypsena.

– Jėzau, matau, kad negali tverti džiaugsmu… Kas ne taip? Gal jis čepsi valgydamas, ar ką?

Gūžtelėjau pečiais ir įsistebeilijau į šūsnį bylų, kurias tučtuojau turėjau sutvarkyti.

– Ne, jis puikiai išauklėtas.

– Oho, – ištarė Marsė. – Puikiai išauklėtas, su estetiškai gražiu peniu. Mergele, kuriame amžiuje gyveni? Taip ir sakyk, kad su juo gera dulkintis ir smagu leisti laiką!

Jau buvau spėjusi perprasti Marsę: nėra prasmės su ja ginčytis. Tačiau nusileidau ne todėl, kad ji atkakli, landi kalė, o todėl, kad privertė mane garsiai ištarti, ką galvojau.

– Jis man patinka.

– Tai kokia bėda? – Draugė atrodė susirūpinusi. – Juk tai gerai.

Ir vėl gūžtelėjau pečiais. Būtų daug geriau, jei nepatiktų. Jei galėčiau vengti santykių. Tokie pasiteisinimai nevykę ir kvaili, bet aš taip jaučiuosi.

– Niekas neverčia už jo tekėti.

– Dieve apsaugok! Tik ne tai... – apstulbusi sumurmėjau.

Marsė iškėlė rankas.

– Juk nieko blogo susitikti su vyru, pasilinksminti, pasidulkinti.

– Tikrai nieko blogo, bet... – gūžtelėjau, – aš to nedarau.

– Gal iš naujo permąstyk savo nuostatas. – Marsė atsistojo. – Atvirai kalbant, brangute, dabartiniai prioritetai tau ne į naudą.

– Ačiū už patarimą, – pasakiau.

– Sarkazmu ginasi kaltieji! – manieringai šūktelėjo Marsė.

Tai tarusi Marsė iškaukšėjo iš kabineto, ant stalo palikusi drėgną limonado skardinę ir ore tvyrantį kvepalų „Obsession“ aromatą.

Riedėdama autobusu namo mąsčiau apie tai, ką pasakė Marsė ir ką žadėjo Denas. Jis neprisiriš.

Man patiktų, nors skamba paikai. Žmonės negali tiesiog dulkintis. Negali. Vienam iš jų būtinai prabunda jausmai, kuris nors lieka įskaudintas. Mes negebame atskirti sekso nuo meilės – juk ne veltui palaima apima ir mylintis, ir mylint. Seksas ir meilė maitina vienas kitą. Galima ginčytis, jog

žmonės patys sugalvojo šitą ryšį, kad išsaugotų šeimą ir galėtų pratęsti giminę, bet nepaneigsi: kuo dažniau du žmonės mylisi, tuo didesnė tikimybė, jog kuris nors įsimylės. Kelių kartų prireiktų Denui? Žvelgiau pro langą ir, kaip visada, skaičiavau gatvės žibintus. Skaičiai nekinta. Savo gyvenimą be vargo galiu nusakyti skaičiais. Kiek sykių įsileisiu Deną į save, kol vieną iš mūsų pasalūniškai nutvilkys meilė? Jei tai būsiu aš – ar sugebėsiu atsispirti? Nesakau, kad niekad neturėjau vaikino, kad nebuvau įsimylėjusi. Kartą mylėjau. Labai seniai. Beprotiškai, aistringai, pražūtingai mylėjau vaikiną, tikėjausi, kad jis bus mano riteris spindinčiais šarvais. Tik šarvai turi keistą savybę – labai jau greitai rūdija.

Apsisprendžiau: daugiau su Denu nesusitiksiu. Nėra prasmės. Kas iš to, kad patenkinsiu kūną, jei nukentės galva. Tvirtai pasiryžau: daugiau jam neskambinsiu, nesusitiksiu, ne... Ne, ne, ne.

Grįžusi namo radau praleistus tris mamos skambučius. Atsakiklyje ji paliko tokias ilgas žinutes, kad kitoms žinutėms nebeliko vietos. Nesugebu jos neapkęsti, bet norėčiau išmokti bent ignoruoti.

Kurį laiką klausiausi tirados ir galiausiai perskambinau.

– Kas čia? – mama atrodė suirzusi. Ir sena. Turėjau sau priminti, kad mamai dar tik šešiasdešimt ir ji ne kokia paliegėlė. – Ela? – Elė, mama, dėl Dievo.

– Visada vadinome tave Ela. Tada iš ragelio pasipylė įkyri greitakalbė ir aš nebesivarginau taisyti.

– Ar klausaisi?

Lyg galėčiau rinktis.

– Taip, mama.

Ji prunkštelėjo į ragelį.

– Kada atvažiuosi?

– Turiu labai daug darbo. Juk sakiau tau.

Viena ausimi klausydamasi jos tauškalų pripyliau į arbatinuką vandens ir iš šaldiklio išsitraukiau pusgaminį vakarienei. Iš lentynos pasiėmiau lėkštę, stiklinę ir šakutę. Stalą, prie kurio be vargo tilptų keturi žmonės, padengiau vienam. Vakarėlių mano namuose nebūna.

– Ela, noriu, kad nuvežtum mane į kapines. Tėtis negali, jam sunku vairuoti.

– Mama, jau sakiau, kad nenuvešiu. – Šakutė dzingtelėjo į lėkštės kraštą.

Neįtikėtina, bet motina trumpam nutilo, tegirdėjau ją kvėpuojant.

– Elspeta Kavana, – galiausiai ji tarė, – mažiausiai, ką tu gali padaryti – kartais nuvažiuoti ant jo kapo ir padėti gėlių. Jis tavo brolis! Kaip tau ne gėda, Ela? Jis buvo tavo brolis ir mylėjo tave.

Išgelbėjo sucypęs arbatinukas. Drebančiomis rankomis užsukau dujas, pildama vandenį netyčia paliejau ir nusiplikiau ranką. Sušnypščiau iš skausmo.

– Kas nutiko?

– Nusideginau verdančiu vandeniu.

Pasipylė patarimai, kuo geriausia gydyti nudegimus, kaip reikėtų susirasti žmogų, kuris prižiūrėtų, ar teisingai gydausi. Juk akivaizdu, kad pati savimi negaliu pasirūpinti. Neiškentusi padėjau ragelį.

Galiu savimi pasirūpinti. Nužvelgiau arbatos puodelį, maistą ir vienišą lėkštę ant stalo.

– Pati žinau, kad jis mano brolis, – tariau garsiai tuščiame kambaryje.

Denas atidarė duris apsimiegojęs ir susivėlęs. Kai pamatė mane, miegai išsilakstė. Vilkėjau juodą lietpaltį, avėjau smailus aukštakulnius. Lūpos padažytos raudonai, akys apvestos juodu pieštuku.

Puikiai žinojau, kaip atrodau – visi paaugliai apie tokias fantazuoja.

– Sveikas. – Įėjusi užvėriau duris.

– Kokia staigmena. – Jis nusišypsojo.

Be galo malonu matyti, kaip vyras žvelgdamas į tave susijaudina. Kai atsirišau lietpaltį ir parodžiau, kiek nedaug tevilkiu po apačia, flanelinės pižamos kelnės, atsainiai kabančios Denui ant klubų, ūmai įsitempė ties tarpkoju.

– Ar patinka?

Jis suklapsėjo akimis, nužvelgė mano kojas, šlaunis, klubus, krūtis, kaklą, lūpas ir pagaliau įsmeigė žvilgsnį į akis. Denas stovėjo praradęs amą. Akimirką pamaniau, kad nuvils mane – pakvies prisėsti, pasiūlys ko išgerti. Bet tik akimirką, nes tada išgirdau tai, ko ir tikėjausi čia važiuodama: – Nusivilk.

Numečiau lietpaltį ant grindų. Mūvėjau juodas prie šlaunų lipinamas kojines ir priderintą nėriniuotą apatinių komplektą. Ištraukiau jį iš stalčiaus gilumos; net neatsimenu, kada paskutinį kartą juos vilkėjau. Su jais jaučiausi stipri, seksuali. Jie puikiai atliko savo darbą. Matant, kaip Denas mane nužiūrinėja, iš jaudulio sukietėjo krūtų speneliai.

– Atsiklaupk.

Paklusau. Denas švelniai glostė man plaukus, ant pirštų vyniojo sruogas. Tada parodė į flanelinėmis pižamos kelnėmis pridengtą varpą. Ištiesusi ranką paliečiau, delnu braukiau aukštyn ir žemyn per minkštą audinį, Denui sudejavus pajutau, kaip jaudulio pliūpsnis nutvilkė tarpkojį.

– Paimk mane į burną.

Taip lengva buvo jam paklusti. Norėjau paklusti. Troškau pildyti jo norus. Jis nusprendžia ir man nereikia galvoti, už tai apdovanoju jį nuolankumu. Pajutusi, kaip nuo pečių nukrinta atsakomybės našta, džiaugsmingai suvirpėjau. Kai nereikia priimti sprendimų, pasijuntu tokia laisva.

Užkišau pirštus už pižamos juosmens ir mėgaudamasi nusmaukiau kelnes žemyn klubais, šlaunimis, iki pat kulkšnių. Pirštų galiukais kutenau jautrią odą kitoje kelių pusėje. Įsižiūrėjau į jo odą, tamsiais plaukeliais padengtas kojas ir nuostabiai storą penį, kuris laukė mano dėmesio.

Yra moterų, kurios atsiklaupusios prieš vyrą jaučiasi pažemintos. Imti vyro pasididžiavimą į burną joms bjauru, vargina, tikra kančia, tai reikia kaip nors ištverti, bet neįmanoma mėgautis. Pažvelgusi į kai kuriuos vyrus, suprantu, kodėl moterys taip jaučiasi, bet man vis tiek jų gaila. Jos nesupranta, kiek galios turi moteris, atsiklaupusi prieš vyrą. Kiek ji pati gauna, suteikdama jam malonumą. Pažvelgiau viršun, norėjau kažką pasakyti, bet Deno žvilgsnis mane sustabdė.

Jis uždėjo delną man ant galvos ir tarė: – Esi tokia graži. Ar žinai?

Nemėgstu žodžio „graži“. Juo galima apibūdinti ir žmogų, ir vazą, ir žirgą – paikas melas.

Krestelėjau galva.

– Ša.

Deno pirštai nuslydo žemyn mano skruostu.

– Nori, kad pasakyčiau kitaip?

– Noriu, kad lieptum čiulpti. – Prisispaudžiau veidu jam prie šlaunies.

– Ele. – Deno ranka nevalingai suvirpėjo.

Nusišypsojau. Įnikau bučiuoti Denui kojas, kilau vis aukščiau vidine šlaunies puse, lūpomis perbraukiau per švelnius kapšelius ir nusipelniau dar vieno dėkingo atodūsio.

– Nagi, pasakyk.

– Noriu, kad paimtum mane į burną.

Kad neprarasčiau pusiausvyros, įsitvėriau Denui į šlaunis ir lėtai, centimetras po centimetro, apžiojau jo kotą. Denas dusliai suaimanavo. Jaučiau jo dėkingumą, kai stumtelėjo penį gilyn ir glostydamas plaukus sušnabždėjo mano vardą. Apžiojau jį taip giliai, kaip tik įstengiau, lūpomis prisiliečiau prie Deno pilvo, tada šiek tiek atsitraukiau ir stabtelėjusi prie varpos galvutės ėmiau įnirtingai čiulpti. Paskui kvėpuodama per nosį vėl lėtai apžiojau Deno pasididžiavimą, liežuviu glamonėjau menkiausią raukšlelę ir linkį. Norėjau jį skanauti. Ūmai Denas pradėjo giliau kvėpuoti. Jaučiau, kaip po delnais trūkčioja šlaunų raumenys, kaskart jam stumtelint kotą gilyn man į gerklę ir vėl ištraukiant – visai, kaip pirmąkart mums susitikus, kai vienu mauku burnon susiverčiau stikliuką viskio. Man patinka tai daryti, nes tada nemąstau apie nieką pasaulyje, tik apie kotą, kiaušus, šlaunis, pilvą, atodūsius, ritmingus dūrius man į gerklę, sūroką sėklos skonį ant liežuvio ir jo orgazmą.

– Ele, – sumurmėjo Denas, – Ele, mažute, nustok, aš tuoj baigsiu.

Tačiau aš nenustojau. Liežuviu švelniai brūkštelėjau per jautrų griovelį varpos viršūnėje ir Denui iš lūpų išsiveržė dar viena aimana. Ranka suėmiau penį ir neatitraukdama lūpų ėmiau ritmingai delnu braukyti pirmyn ir atgal. Kitu delnu suėmiau sėklides ir nykščiu jas švelniai patryniau. Denas taip giliai įstūmė penį į burną, kad galėjau užspringti – laimei, jo turtus tvirtai laikiau rankose. Staiga jis sprogo mano burnoje. Kimiai sudejavo. Kantriai laukiau, kol baigs, tada švelniai nučiulpiau iki pat galiuko ir atšlijau.

Atsistojau. Su auštakulniais buvau tokio pat ūgio kaip Denas, mudviejų žvilgsniai susitiko. Jis sumirksėjo, tada įsitvėrė mano rankos, kad nenugriūtų.

– Oho, – galiausiai išlemeno.

Nykščiu persibraukiau lūpas.

– Gal galėčiau gauti vandens?

– Žinoma. – Ranka mostelėjo virtuvės link. Žingsniavau per svetainę žinodama, kad Denas akimis seka kiekvieną mano klubų kryptelėjimą.

Prisipylusi šalto vandens numalšinau troškulį. Apsišlaksčiau juo skruostus, kaklą ir atsigręžiau – Denas stovėjo už nugaros.

– Ačiū už vandenį, – tariau.

– Nėra už ką. – Truktelėjo viršun pižamos kelnes, tačiau jos vis tiek ant klubų kybojo taip žemai, kad palei juosmenį styrojo juodi gaktiplaukiai.

– Ką gi. Jau eisiu.

Pasiekiau savo – kuriam laikui pokalbį su motina pavyko išmesti iš galvos. Aišku, visai pamiršti neįstengsiu, tai neįmanoma. Tačiau šitai padėjo užsimiršti. Žengiau žingsnį durų link, tačiau Denas sugriebė už rankos.

– Išeini?

Pažvelgiau į ranką, tada jam į akis.

– Taip, ketinu.

– Kodėl?

– Nes padariau, ko atėjau, – atsakiau ir nusišypsojau.

Denas taip pat šyptelėjo, tik ne taip maloniai – panašiai kaip ir aną kartą, kai susiruošiau sprukti.

– O ką, jei aš nepadariau?

Demonstratyviai pažvelgiau jam į kelnes.

– Manau, kad su tavimi baigta.

Jis švelniai perbraukė delnu man per klubą.

– Bet su tavimi nebaigta.

– Ne to atėjau. Kaip sakiau, savo darbą baigiau. – Kilstelėjau galvą.

– Dar nebaigei, – tarė jis ir prisitraukė mane į glėbį.

– Man tai nerūpi, kodėl tau turėtų rūpėti? – Leidau Denui glamonėti nėriniais pridengtą užpakaliuką.

– Ar atėjai čia man pačiulpti, Ele? – Taip.

Denas atitraukė ranką nuo sėdynės ir pažvelgė tiesiai į akis.

– Tikrai?

Linktelėjau.

Atrodė nustebęs, o aš pasinaudojusi proga atsitraukiau ir žengiau pasiimti lietpalčio.

– Palauk, Ele. Buvau bekišanti ranką į rankovę, staiga atsisukau.

Denas atsekė iš paskos.

– Nenoriu, kad išeitum. Pasilik bent trumpam.

– Nemanau, kad taip apsivilkusi galiu žaisti stalo žaidimus. – Baigiau rengtis lietpaltį ir truktelėjau į viršų užtrauktuką.

– Tai tikrai išeini?

– Taip, išeinu, Denai.

– Ne! Pasisukau į jį.

– Dauguma vyrų nežinia ką atiduotų, kad menkai apsivilkusi moteris pasirodytų prie jų durų vidury nakties, nuostabiai pačiulptų ir išeitų už tai nieko nesitikėdama.

– Aš nesu dauguma vyrų.

– Tau... Tau nepatiko? – Dvejonę balse paslėpiau kostelėdama. Skruostai degte degė. Dabar, kai pamiršau gundymą, šitaip apsivilkusi jaučiausi kvailai.

Denas priėjo iš už nugaros, uždėjo delną ant peties ir prisitraukė mane glėbin.

– Labai patiko, – sušnibždėjo į ausį, – tačiau nenoriu, kad dabar išeitum.

Ausimi pajutau jo karštą alsavimą ir suvirpėjau. Denas pabučiavo į kaklą ir aš prikandau lūpą. Buvo gera būti jo liečiamai. Norėjau jausti jo rankas. Man patiko dulkintis, niekada to neslėpiau ir neatsikalbinėjau. Neketinau leisti praeičiai trukdyti mėgautis kūniškais malonumais. Iš manęs daug atėmė, bet šito niekam neatiduosiu.

– Juk tu nenori išeiti...

Deno delnai nuslydo glotniu vinilo lietpalčiu ir apglėbė krūtis. Per audinį nieko nejutau, tik žinojau, kad Denas jas laiko. Tada nieko nelaukęs jis atitraukė užtrauktuką, pajutau, kaip vėsus kambario oras glosto prakaituotą odą. Deno pirštai slydo drėgnu kūnu ir šį kartą jaučiau kiekvieną prisilietimą. Jis

vėl suėmė krūtis, jautrūs speneliai išryškėjo pro liemenėlės nėrinius. Stovėjau atsirėmusi į Deną, jis bučiavo kaklą. Nugara jaučiau jo plačią krūtinę, šiltą kūną. Jo rankos palengva slydo mano kūnu. Tada Denas kyštelėjo pirštą po kelnaičių nėriniais ir aš nevalingai suvirpėjau.

– Tu taip gardžiai kvepi.

Sudejavusi pasukau galvą. Denas švelniai bučiavo kaklą po nėriniais pirštais sukdamas ratus. Kita ranka nustūmė šalin liemenėlės kaušelį ir brūkštelėjo per spenelį. Suvirpėjau iš jaudulio, Denas suprato, kad man patinka, ir švelniai krimstelėjo petį. Man iš lūpų vėl išsiveržė aimana.

– Mėgstu klausytis, kaip tu dejuoji, – sušnabždėjo jis ir įniko bučiuoti ką tik įkąstą vietą. – Tavo toks seksualus balsas. Viskas, ką ištari, skamba taip jaudinamai.

Atsipeikėjusi sumirksėjau ir pasukau galvą.

– Ką?

Denas šyptelėjo.

– Tik tikrinu, ar klausaisi.

Nežinojau, ką atsakyti. Nemoku priimti komplimentų. Žinau savo stipriąsias savybes. Manau, ir kiti jas žino. Visa kita – tik nenuoširdus meilikavimas.

Denas pažvelgė į akis, bet rankos nenustojo manęs gundyti.

– Negi ir šitai nepatinka?

Ketinau ištraukti Deno ranką iš kelnaičių, uždėjau savo delną ant jo, bet nesiėmiau veikti.

– Tu neprivalai.

– Ko neprivalau? – Jis ir vėl nykščiu perbraukė per spenelį. – Šito?

– Ne. Neprivalai taip kalbėti.

Rodos, Denas akimirką susimąstė, tada pasuko mane šonu ir tarė: – Aš noriu.

– Kodėl? – Krestelėjau galvą. – Aš jau esu pas tave. Ir taip gausi, ko nori.

Denas staiga susiraukė, atšlijo nuo manęs ir susikryžiavo rankas ant nuogos krūtinės.

– Negi manai, kad tik dėl to sakau komplimentus?

Kurį laiką abu susiraukę dėbsojome vienas į kitą. Atsistojau tiesiai ir pasitaisiau nuo peties nuslinkusią liemenėlės petnešėlę. Mano skruostus išmušė raudonis, kai Denas nužiūrinėjo mane nuo galvos iki kojų, tik šįkart jo akys nedegė aistra. Galiausiai įsistebeilijo man į akis.

– Jei nenori girdėti komplimentų, aš užsičiaupsiu, Ele, – tarė jis. – Tačiau tau patinka, kai liepiu čiulpti?

– Taip. – Šyptelėjau.

– Tau patinka būti dulkinamai tualete, bet nenori būti kviečiama į pasimatymą?

– Nenoriu.

Denas persibraukė pirštais per plaukus ir šie liko styroti. Mane apniko noras juos suglostyti. Tada jis giliai įkvėpė ir pažvelgė į mane: – Vadinasi, gali ateiti pas mane, kada nori, apsitaisiusi kaip mergina iš paaugliškų fantazijų, pačiulpti ir išeiti, neleidusi atsilyginti tuo pačiu?

– Taip. – Nusišypsojau kiek plačiau ir įsirėmiau kumščiais į šonus. – Bet juk aš vis dar čia.

Kurį laiką Denas tik žvelgė, tada tarė: – Eikš.

Džiaugsmingai paklusau. Jis suėmė už plaukų ir truktelėjo galvą žemyn versdamas atsilošti.

Nykščiais perbraukė per gerklę.

– Tau patinka, kai įsakinėju?

Pritariamai sumurmėjau. Jo pirštai slydo žemyn tarp paburkusių krūtų, per bambą iki tarpkojo. Kol kalbėjomės, visai atvėsau, tačiau jaudulys pamažėle grįžo.

– Kodėl?

– Nes galiu nustoti galvoti, – sušnabždėjau. – O kartais taip gera apie nieką nemąstyti. Kartais tiesiog norisi... daryti.

– Arba paklusti?

– Taip.

Deno delnas slydo aukštyn ir žemyn kelnaičių audiniu, jaudrino klitorį. Kita ranka jis vis dar laikė suėmęs už plaukų ir visą laiką taip skvarbiai žiūrėjo, kad nežinojau, kur dėti akis.

– Ar tikrai trejus metus su niekuo neturėjai santykių?

Atšokau kaip nugelta.

– Taip. Kodėl meluočiau?

– O kodėl žmonės iš viso meluoja? – Šįkart Denas nežengė artyn.

– Taip, tikrai trejus metus su niekuo neturėjau santykių.

– Ateik čia.

Sudvejojau, bet galiausiai paklusau. Šįkart Denas prisitraukė mane šiurkščiau, krūptelėjau, nors iš tiesų neskaudėjo, ir vėl įspraudė delną tarp kojų.

– Pasakysi, kas tau patinka, ar man teks spėlioti? – pasiteiravo glostydamas. – Mėgsti, kai tave suriša? Kai peria kailį? Kai žnaibo spenelius, apipila karštu vašku?

– Karštu vašku?! – Pabandžiau ištrūkti jam iš glėbio, bet Denas tvirtai mane laikė ir nenustodamas glostė tarpkojį. Jutau, kaip užvaldo geismas, įkaista visas kūnas.

Denas nusišypsojo.

– Vadinasi, jokio vaško? – Jis žybtelėjo akimis.

– Aš... Aš ne...

Tą akimirką buvo sunku pasakyti, kas man patinka, o kas – ne. Kuo ilgiau Denas mane glostė, tuo sunkiau sekėsi rasti žodžių.

Paskui įniko glostyti sparčiau, ranka apkabinau jį už kaklo, kad išsilaikyčiau ant kojų. Denas glamonėjo kaip tik taip, kaip reikia, jis – pirmas vyras, kuriam pavyksta mane įaudrinti taip greitai, kaip pačiai save.

– Tau patinka, kai įsakinėju?

– Taip.

Jis pasilenkė ir ėmė bučiuoti kaklą. Pajutusi, kaip sugnyba dantimis, nevalingai vėl stumtelėjau klubus prie jo delno ir tvirčiau įsikibau į petį.

– O man patinka tau įsakinėti, – sušnabždėjo. – Panašu, taip laimime abu.

Tada Denas nusivedė mane į miegamąjį ir parvertė ant lovos – šiurkštokai, bet ne agresyviai. Buvau per daug susijaudinusi, kad pykčiau.

– Liesk save.

To nesitikėjau.

– Ką?

– Girdėjai. – Denas stovėjo prie lovos, žvelgė žemyn į mane ir atrodė nepermaldaujamas. – Noriu pamatyti, kaip save įaud rini.

– Jei norėčiau pažaisti su savimi, eičiau namo. – Pasirėmiau ant alkūnės.

Jis gūžtelėjo pečiais ir pažiūrėjo į duris.

– Tai eik.

Sudvejojau, bandžiau perprasti, ką Denas mąsto.

– Nori... kad save liesčiau?

– Taip.

Niekad to nedariau vyrui stebint. Apie tai niekada nefantazavau. Tačiau Denas liepė ir aš paklusau.

Delnais suėmiau krūtis ir nykščiais perbraukiau per spenelius. Ne jis mane lietė, todėl malonumo nejaučiau. Tada nustūmiau liemenėlę žemyn, aplaižiau pirštus ir dar kartą brūkštelėjau per spenelius. Šįkart apimta jaudulio giliai įkvėpiau.

Denas sekė kiekvieną mano judesį. Mačiau, kad jo kelnių audinys priekyje vėl įsitempė, ir tai mane dar labiau įaudrino. Įsikišau ranką į kelnaites ir apčiuopiau jautrųjį klitorio mazgelį. Viena ranka spustelėjau jį, o kita – stangrų spenelį.

– Mėgaujiesi? – paklausė Denas. – Tave tai užveda?

– Taip.

– Ar šitaip suteiki sau palaimą? – Jo balsas prikimo.

– Taip, – atsakiau ir pagreitinau judesius. Įkišau delną gilyn, drėgnu pirštu suvilgiau klitorį ir suvirpėjau.

– Nusimauk kelnaites. Noriu viską matyti.

Padariau, kaip liepta, nė akimirkos nenuleisdama akių nuo Deno veido. Kai nusmaukiau žemyn tuos nėriniuotus skutelius, vadinamus kelnaitėmis, jis įsistebeilijo į tarpkojį, kiekviena kūno ląstele jaučiau jo žvilgsnį. Vėl ėmiau save glamonėti, o Denas stebėjo. Kai atsisėdo ant lovos krašto, maniau, kad perims žaidimą į savo rankas, tačiau jis tik įdėmiai sekė kiekvieną mano judesį. Jo žvilgsnis mane trikdė, bet tęsiau. Judėjau lėtai, stengdamasi užsimiršti.

– Negali atsipalaiduoti? – Žvelgdamas tiesiai į akis Denas prie pilvo priglaudė delną.

Kiek patylėjau.

– Ne visada, – atsakiau ir persibraukiau liežuviu lūpas.

– Net tada, kai būni viena?

Nustojau save liesti ir sukikenau: – Žinai, nelengva tai daryti. Stebi mane taip įdėmiai, lyg vėliau liepčiau rašyti kontrolinį darbą.

Denas nusišypsojo. Tik tada supratau, kaip troškau, kad jis nusišypsotų, ir pagaliau atsipalaidavau.

Jis palinko priekin ir pabučiavo man į petį. Tada pakštelėjo į kaklą. Deno ranka nuslydo žemyn, atsidūrė ant mano delno ir ėmė ritmingai judėti.

– Tai bus testas ar praktiniai užsiėmimai? – paklausė jis ir įslydo į mane pirštu. Aiktelėjau. Tada įstūmė dar vieną pirštą, ėmė slysčioti pirmyn ir atgal. Kūną nutvilkė geismo ugnis.

– Tu tokia stangri, – sumurmėjo jis man virš peties. – Ir karšta. Ir drėgna.

Denas nesiliovė judinti pirštų, buvo gera, bet dar ne iki galo. Troškau daugiau! Kilstelėjau klubus

link jo delno, tikėjausi, kad ims judėti greičiau.

– Nori, kad tave išdulkinčiau? – sukuždėjo į ausį.

– Taip.

– Kas – taip?

– Taip, Denai, noriu... – buvau tokia susijaudinusi, kad žodžiai strigo gerklėje, – noriu, kad...

– Sakyk: išdulkink.

– Išdulkink mane!

Denas ištiesė ranką prie naktinio stalelio ir įstūmė penį pirmiausia į latekso prezervatyvą, o tada į mane. Jis įsiskverbė taip giliai, kad surikau. Dulkino mane greitai, negailėdamas, nesistengė, kad man būtų gera ar patogu, ir tai buvo nepakartojama. Orgazmas nutvilkė lyg žaibas, tada dar kartą – it perkūnas iš giedro dangaus. Po akimirkos Denas pasirėmė rankomis į lovą ir pats baigė.

Giliai šnopuodamas pažvelgė į akis. Man veidu nusirito prakaito lašelis, pajutusi jį ant lūpos nulaižiau. Denas atsistojo, susitvarkė, krito atgal į lovą ir prisitraukė mane. Nugara prisiglaudžiau prie jo krūtinės.

– Patiko, kai liepiau save liesti? – paklausė.

Jis nusipelnė nuoširdaus atsakymo, todėl sudvejojau.

– Nesakau, kad nepatiko.

Deno delnas nuslydo per klubą ir įsitaisė ant liemens.

– Kaip suprasti?

– Na, man patiko, kad liepei save glamonėti. Bet nebūčiau to dariusi, jei būtum neliepęs.

Denas glostė man kūną, atrodė susimąstęs.

– Darytum viską, ką liepčiau? – neatlyžo.

– Argi lig šiol nedariau?

Denas nutilo.

– Ir kaip toli žadi eiti?

Norėjau atsisukti ir pažvelgti į jį, bet susivaldžiau.

– Taip toli, kaip panorėsi.

Vėl stojo tyla.

– Vadinasi, iš tikrųjų atskiri šiuos dalykus, – tarė tyliau.

Jaučiausi mieguista. Uždėjau delną ant rankos, kuria jis glostė man pilvą.

– Aha. Denas pakštelėjo į petį.

– Visada?

– Taip, Denai. Visada.

Laukiau, kad jis dar ką pasakytų, bet Denas tylėjo. Klausiausi, kaip kvėpuoja, kol pasijutau grimztanti į miegą: kambarys aptemo, Denas apgobė mus antklode. Jis miegojo ant pagalvės greta, tyliai knarkdamas ir viena ranka laikydamas mane apkabinęs, lyg bijotų paleisti. Nesitikėjau, jog patiks ant savo kūno jausti jo besiilsinčius pirštus.

Po kiek laiko atsikėliau, užsimoviau Deno sportines kelnes ir apsivilkau marškinius. Užtenka, kad kaip pamišėlė vidury nakties per miestą važiavau pusplikė, daugiau neketinau tampyti likimo už ūsų.

Net tuo metu nebuvau visiška beširdė. Slėpiau ją kaip įmanydama, bet širdį turėjau. Paskutinį kartą atsisukusi pažvelgiau į miegantį Deną ir išsėlinau pro duris.

6 Kai kas nors paklausia: „Ką dabar galvoji?“, dažniausiai atsakoma: „Nieko.“ Koks melas! Juk iš tiesų visada apie ką nors mąstome. Žmogaus smegenys niekad nenustoja dirbti, neišsijungia. Protas toks apgaulingas – net tada, kai kitiems atrodo, kad snūduriuoja, jis audžia mintis ir sprendžia dilemas.

Aš visada apie ką nors galvoju. Minčių trumpam pavyksta atsikratyti tik tada, kai skaičiuoju, myliuosi arba geriu. O jei ne, jos nenustoja zuiti it koks žiurkėnas rate, kuris bėga nematydamas finišo tiesiosios.

Vienintelis Čadas tai supranta, jis geriausiai mane pažįsta. Štai kodėl brolis vieną po kito siunčia paketėlius, prigrūstus animacinių filmukų įrašų, brangaus šokolado ir atvirukų su įkvepiančiais linkėjimais. Brolis žino, kad citatos ir skanėstai nesutvarkys gyvenimo, bet pats geriau jaučiasi šitaip manimi rūpindamasis. Niekada jam nepriekaištauju. Juk man patinka geras šokoladas ir juokingi filmukai. Aš siunčiu Čadui krepšelius su egzotiniais vaisiais, prabangių kūno losjonų ir iš anksto apmokėtų restoranų čekių. Štai kaip vienas kitu rūpinamės, nes retai susitinkame.

– Gavote siuntinį. Pasirašiau, tikiuosi, nesupyksite! – atlapojęs duris šūktelėjo Gevinas, vos tik žengiau ant laiptų.

Matyt, lūkuriavo.

– Dėkui, Gevinai! Užneši? Įleidau jį pro duris, pasikabinau paltą ir rankinę. Nedidelį kvadratinį siuntinuką nuo Čado padėjau ant virtuvės stalo ir nuėjau persirengti. Gevinas ėmėsi darbo ir atidarė dažų skardines, kurias buvau išrikiavusi palei sieną. Nieko įspūdingo – paprasti balti dažai. Apatinę sienų dalį ketinau papuošti tamsia dekoratyvine raudonmedžio juosta, priderinta prie baldų, kuriuos įsigijau aukcione.

Gevinui plušant aš atplėšiau brolio siuntinį.

– Kaip sekėsi muziejuje?

– Užkniso. – Jis gūžtelėjo pečiais.

Daugiau neklausinėjau. Iš rudo voko ištraukusi dėžutę pakračiau – niekas nebarška. Matyt, bus žurnalai. Čadui patinka skaityti paskalas apie garsenybes, paraštėse prirašyti komentarų ir, prikaupus šūsnį, atsiųsti man.

Apčiuopiau užrašų sąsiuvinį. Nespalvotas viršelis vietomis buvo apsilaupęs, įlenktas, bet šiaip sąsiuvinis puikiai išsilaikęs. Pirštais perbraukiau per šaltą kartoną ir kurį laiką tiesiog žiūrėjau į knygelę, gulinčią ant virpančių delnų. „Princesės Švilputės nuotykiai“.

Seniai labai seniai gyveno princesė vardu Švilputė. Švilputės plaukai driekėsi ilgomis, šviesiomis garbanomis, o jos akių melsvumo pavydėjo pats dangus. Princesė gyveno pilyje ir turėjo augintinį vienragį vardu Vienintelis.

Princesė Švilputė. Buvau visai ją užmiršusi! Ir štai pasaka, kurios nebeatsimenu, guli mano rankose.

Gevinas atklydo į virtuvę stiklinės vandens ir pamatė mane sėdinčią su sąsiuviniu rankose.

– Ką gavote?

– „Princesę Švilputę“. – Kilstelėjau sąsiuvinį. – Vaikystėje su broliais parašėme šią pasaką.

– Jūs rašėte pasakas? – nustebo Gevinas.

– Taip. Tik šitą.

– Oho! – Atrodo, padariau jam įspūdį. – Kietai, panele, Kavana!

Pirštu vedžiojau sūkurius, išraižytus ant sąsiuvinio.

– Princesė Švilputė patyrė daug nuotykių kartu su savo augintiniu vienragiu Vieninteliu. Ir niekada nelaukė, kad ją išgelbės koks princas.

– Pati davė į kailį, ar ne?

Pažvelgiau į Geviną – jis retai šypsodavosi.

– Tai jau tikrai.

– Kodėl nustojote apie ją rašyti?

– Užaugau. – Padėjau sąsiuvinį ant stalo.

Gevinas paėmė jį ir pervertė puslapius.

– Ar galiu užmesti akį?

– Čia ne „Mažasis princas“, – pasiteisinau. – Bet... Aišku, imk, jei nori.

Jis darkart šyptelėjo.

– Ačiū. Aš irgi kartais rašau.

– Gal ir tu man parodysi, ką rašai? – Žvilgtelėjau į voką tikėdamasi rasti žinutę ar laiškelį, bet šįkart Čadas atsiuntė tik sąsiuvinį.

– Gal. O, yra ir paveikslėlių!

Gevinas atgręžė sąsiuvinį ir parodė spalvotais pieštukais nupieštą princesę. Šalia jos šuoliavo Vienintelis, kuris buvo panašus ne į vienaragį, o į kreivagalvį asiliuką. Pamačius vaikiška ranka pieštą paveikslėlį ėmė gniaužti gerklę.

– „Princesė Švilputė ir pabaisa Šiukšlius“. – Gevinas toliau vertė puslapius. – „Princesė Švilputė ir stiklo bokštas“.

Bokštą ji sudaužė plaktuku ir šitaip išsilaisvino.

– „Princesė Švilputė ir Juodasis riteris“...

Atsiminiau tik pasakojimo nuotrupas. Ištiesusi ranką tariau: – Gal jau eikime dažyti, Gevinai. Tau ryte reikės į mokyklą, o man – į darbą.

Paėmiau sąsiuvinį ir net nežvilgtelėjusi į berniuką įdėjau jį atgal į voką. Turbūt nustebinau jį kalbėdama šiurkščiai, gal net įžeidžiau, bet nekreipiau dėmesio. Įkalinau Švilputę voke, uždariau stalčiuje ir nuėjau į valgomąjį.

Vėliau, kai Gevinas išėjo, o aš duše nusiploviau dažus, vėl ištraukiau ją iš kalėjimo. Ji buvo drąsi – toji princesė, kurios akių mėlynumo pavydėjo net dangus. Drąsi ir stipri. Ji išsilaisvino iš stiklo bokšto, nugalėjo pabaisą Šiukšlių, aplankė Vaivorykštės žmonių karalystę ir išgelbėjo visus nuo piktosios Juodos Baltos raganos. Ji skleidė džiaugsmą, šviesą ir pasitikėjimą, kol vieną dieną sutiko Juodąjį riterį ir jis pagrobė princesės šypseną. Kodėl ji tapo liūdna mergaite, kuri niekada nesišypso, nesidžiaugia ir nešvyti? Kuri nuolat bijo? Juk ne to reikėtų klausti.

Reikėtų klausti, kodėl aš tokia tapau? Suskambus telefonui neskubėjau atsiliepti. Į sterblę prisibėrusi spragintų kukurūzų žiūrėjau įdomų filmą. Mamai teks pakalbėti su atsakikliu. Tačiau šiam spragtelėjus išgirdau vyro balsą. Šveičiau spragėsius ant žemės ir čiupau ragelį. Susivokiau, kad elgiuosi kaip įsimylėjusi paauglė, kuri visą vakarą rymojo prie telefono ir laukė mylimo berniuko skambučio. Gal aš ir esu ta paauglė?..

– Klausau? – stengiausi, kad balsas skambėtų kuo natūraliau, bet buvau įsitempusi it styga.

Lygiai prieš savaitę priešais Deno duris išdygau vilkėdama vien apatiniais. Lygiai prieš savaitę išsliūkinau iš lovos jam miegant. Denas neskambino. Ir aš neskambinau, nors kelis kartus buvau surinkusi jo telefono numerį, o tada kaip paika mokinukė numečiau ragelį.

– Kuo tu apsirengusi?

Nužvelgiau jaukią flanelinę pižamą. Kadaise buvęs languotas audinys dažnai skalbiamas išbluko ir tapo pilkai balsvas.

– Ką nori, kad vilkėčiau?

Išgirdau, kaip Deno balsas pasikeitė, supratau, jog šypsosi.

– Nieko.

Toks mažmožis kaip flirtas priverčia gaudyti orą – net nesusivokiau, kad klausausi sulaikiusi kvapą.

– Nieko, tik šypseną.

– Ar dažnai namuose vaikštai niekuo neprisidengusi?

– O tu dažnai it niekur nieko paskambini moteriai ir neprisistatęs klausinėji, ką ji vilki?

– Ne. – Pasigirdo traškesys, matyt, Denas prisidėjo ragelį prie kitos ausies. – Bet juk žinojai, kas skambina?

– Tai čia ne Bredas Pitas? Ak, nusivyliau.

– Ar tikrai esi nuoga, Ele? – Ne, – nusijuokiau. – Kodėl klausi?

– Kodėl išėjai neatsisveikinusi?

Pažvelgiau į spragėsiais nubarstytas grindis.

– Tada atrodė, kad taip bus paprasčiau.

– Tau, – prunkštelėjo neįtikintas.

– Taip, Denai, – atsidusau, – man.

Jis nutilo, bet nepadėjo ragelio. Aš irgi lūkuriavau nenorėdama pasirodyti nemandagi. Ironiją suvokiau: palikti jį neatsisveikinusi galiu, o numesti ragelio – nedrįstu.

– Noriu tave kai kur nusivežti, – galiausiai pasakė Denas. – Paskirk dieną.

Susimąsčiau.

– Ar tai skubu?

– Na taip. Ėmiau rinkti spragėsius.

– Ir tu manai, kad aš... tam tinkama?

– Tu tobulai tiksi, Ele, – atsakė Denas.

– Juk žinai, kad meilikaudamas ne visada gali gauti, ko nori.

– Tačiau gera pradžia – pusė darbo.

Vėl pasigirdo traškesys. Įdomu, ką jis ten veikia?! Gerai Deno nepažįstu, bet jau žinau, kad mėgsta pirštais persibraukti per plaukus.

– Patikėk, tu nori važiuoti. Dėl manęs.

– Nejaugi? – pasitikslinau nuo kilimo rinkdama nesprogusius kukurūzus.

Deno balsas vėl pasikeitė, kiek prikimo.

– Manau, kad nori, taip.

– Ir ką tiksliai aš noriu veikti?

– Apsirengti puošnią suknią ir važiuoti su manimi. Rytoj.

– Kur? – Neturiu aš puošnių suknių! Ir nesu nieko suplanavusi rytojaus vakarui.

– Į vieną vietą. Bus oficiali vakarienė.

– Ir tu nori vestis mane? Vilkinčią puošnia suknia? Neturiu vakarinės suknelės.

– Pristatysiu ją tau į biurą. Vilkėsi tai, ką parinksiu. Ir eisi su manimi vakarieniauti.

Denas parinks suknią, aš būsiu jo antroji pusė – kur čia šuo pakastas?!

– Kas man bus už tai, jeigu sutiksiu? – nesusilaikiusi paklausiau, nors ir neketinau niekur eiti.

– Jei eisi su manimi, – tarė, – dar kartą tave išdulkinsiu.

Nepraustaburnis. Vis dėlto susijaudinusi aiktelėjau ir pajutau pilvo apačioje pasklindant šilumą.

– Labai jau savimi pasitiki!

– Sakei, kad eisi taip toli, kaip norėsiu aš. Negi persigalvojai?

Taip toli, kaip jis panorės.

– Ne. – Kai palikai mane tąnakt, pamaniau, jog persigalvojai.

– Ne, aš... – nesusigriebiau, ką sakyti, – nemaniau, kad...

– Ko nemanei, Ele? Kad duosiu tau tai, ko nori? Kad suteiksiu, ko geidi? Negi manei, jog tave paleisiu tik todėl, kad kaišioji man pagalius į ratus?

– Nežinau.

Ir tikrai nežinojau. Nenumaniau, ko noriu iš Deno, žinojau tik ko nenoriu. Ko negaliu norėti.

– Kiek kartų šią savaitę lietei save ir galvojai apie mane?

Išsižiojau iš nuostabos. Džiaugiausi, kad Denas nematė įraudusio veido.

– Kasnakt.

Neabejojau, kad šyptelėjo.

– Ir galvojai apie mane?

– Taip! – Delnu sušlaviau spragintus kukurūzus į dubenį.

– Nesiraukyk. Esi gražesnė, kai šypsaisi.

– Iš kur žinai, kad raukausi, juk nematai?

– Girdžiu iš balso, Ele. Nesi tokia paslaptinga, kaip tau atrodo.

Deno pastaba suerzino. Pakilusi nuo grindų supyliau spragėsius į šiukšlių dėžę.

– Tu visada toks arogantiškas?

– Visada, – sutiko Denas. – Rytoj atsiųsiu suknelę.

– Gal aš visai nenoriu su tavimi niekur eiti.

– Nori, – tepasakė jis ir padėjo ragelį.

Kitą dieną sulaukiau siuntinio. Pasidėjusi jį ant stalo visą rytą spoksojau. Net dirbti nepajėgiau. Iš akies apskaičiavau dėžės plotį, ilgį ir gylį. Skersmenį taip pat. Paliečiau rudą vyniojamąjį popierių.

Tačiau neatidariau.

– Ką gavai? – Tik Marsė taip geba – įsiveržia ir kišasi į mano reikalus.

– Manau, kad čia suknelė.

– Manai? Bet nesi tikra? – Klestelėjo ant stalo krašto.

– Tikrai suknelė. – Pabaksnojau pieštuku į planšetinį kompiuterį. – Ar neturi darbo?

– Turiu, bet užsimaniau pamatyti tavo suknelę.

– Juk net nežinojai, kas toje dėžėje!

– Bet mačiau, kad ją gavai. – Ji prastumdė dokumentus ir stumtelėjo dėžę prie manęs. – Nagi, pažiūrėk!

– O tu kaišioji nosį į visų reikalus ar tik į mano? – Atlenkiau popieriaus, į kurį buvo įvyniota dėžė, kraštus. Siuntinį atnešė kurjeris, nebuvo jokio atgalinio adreso, jokio parduotuvės logotipo, tik mano vardas.

– Neklausinėk nesąmonių.

– Aha, vadinasi, į visų. – Pažvelgiau į Marsę.

– Kur užsisakei? – Marsė ištiesė ranką ir iš pieštukinės ištraukė žirkles. Padavė jas maivydamasi, lyg dalyvautume vienoje iš tų kaspino kirpimo ceremonijų.

– Neužsisakiau... Čia dovana.

Atsargiai perkirpau popierių ir ištraukiau dėžę. Pamačiusi užrašą ant jos Marsė aiktelėjo. O aš tik žiūrėjau neatitraukdama akių. „Kellerman’s“ – itin prašmatni drabužių parduotuvė. Daugybę kartų žvalgiausi į vitrinas, bet nebuvau užsukusi. Toje parduotuvėje – vien prabangios suknios: dienai, vakarui, pilna drabužių tokioms išskirtinėms progoms, kad norint susigaudyti reikėtų perskaityti kokią instrukciją.

– Čia tai bent! – Nors kartą Marsė neturėjo ką pridurti. – Geras skonis.

Paliečiau ant dėžės išraižytas raides, bet nedrįsau atidaryti. Iš kur Denas žino, kokio dydžio drabužius nešioju? Ar kas man patinka, o kas ne? Kas, jei išrinko raudoną suknią? Visa esybe nekenčiu raudonos spalvos drabužių, niekada jų neperku. O gal parinko kokią praeito amžiaus pabaigos suknią pūstomis rankovėmis, kurią apsivilkus sėdynė atrodys kaip klouno?

– Nagi, atidaryk, – nekantravo Marsė, – noriu pamatyti!

Nuvožiau dangtį ir padėjau į šalį. Suknelę slėpė vyniojamojo popieriaus sluoksnis. Pakėliau pirmąjį lapą, po juo buvo dar daugiau.

– Suvynioja kaip mumiją, – netvėrė Marsė. – Nagi, Ele, pažiūrėkime.

Pagaliau ištraukiau drabužį iš dėžės ir iškėliau priešais save. Juoda ilga suknelė be petnešėlių.

Nuostabi!

Korsetas ties liemeniu papuoštas blizgančiais karoliukais, žemę siekiantis sijonas perskirtas ilgiausiu skeltuku. Įsivaizdavau, kaip šokant sijonas sukasi palei kulkšnis.

– Koks grožis, – įvertino Marsė. – Jei nuoširdžiai, abejoju, kad pati būtum išsirinkusi. Kas padėjo?

– Ne aš rinkausi. – Nedrąsiai pirštais perbraukiau audinį. Kaip galėčiau vilktis tokį grožį? Ji nepakartojama. Ir daug atidengianti.

Ką aš kalbu! Negi nėriniuoti apatiniai po juodu lietpalčiu atidengė mažiau?.. Na, juk niekada nesakiau, kad pati sau neprieštarauju. Bet puikiai žinau, kodėl tokia esu, kas mane paskatino taip elgtis. Nemėgstu, kai kiti nurodinėja, ką daryti, bet tuo pat metu noriu nusimesti atsakomybę ir leisti spręsti Denui.

Nužvelgiau savo drabužius – su baltais marškiniais, juodu sijonu atrodžiau tvarkingai, tinkamai ir kukliai. Tada vėl dėbtelėjau į suknelę – net kabėdama ant pakabo ji rėkte rėkė: „Seksas!“ – Su ja atrodysi fantastiškai, – nusišypsojusi pasakė Marsė. – Nagi, pasimatuok.

– Čia? Dabar?! Ne. Turiu dirbti, negaliu…

Ji mostelėjo ranka.

– Gerai jau gerai. Vadinasi, pirkai ne tu. Ar reikia spėlioti? Naujas mylimasis iš „Mėlynosios gulbės“?

– Denas.

– Denas nupirko tau sunkelę? – pasitikslino Marsė. – Šiaip sau?

– Ne. Nori, kad šįvakar ją apsivilkčiau. Vedasi mane į renginį.

– Kaip šaunu, – kiek tyliau pasakė draugė. Supratau, kad Denas paliko jai didesnį įspūdį, nei pati norėjo pripažinti.

Dar kartą prisiliečiau prie audinio, mėginau įsivaizduoti, kaip kitiems atrodysiu vilkėdama tokį meno kūrinį. Ir dar blogiau – vilkėdama jį per pasimatymą!

– Žiūrėk, yra ir bateliai. Be to, jis nupirko šalį ir delninukę. Po galais, mergyte! Akivaizdu, kad vaikinas turi ir skonį, ir pinigų. Be to, žino, kas jam patinka. – Marsė iš dėžės ištraukė plonyčiais nėriniais papuoštą prisegamų kojinių diržą.

– Padėk atgal, – nukirtau. – Net nežinau, ar iš viso ką nors vilksiuosi.

Marsė kilstelėjo antakį.

– Žinoma, vilksiesi. Ir atrodysi nepakartojamai.

Suraukusi kaktą krestelėjau suknelę, bet atgal į dėžę nedėjau.

– Ji per daug…

– Seksuali?

– Taip.

Marsė gūžtelėjo pečiais.

– Negi nemanai, kad ir tu gali būti seksuali, Ele? Ji klydo. Puikiai žinau, kad galiu būti seksuali: užtenka raudonai pasidažyti lūpas, išsileisti plaukus, įsprausti krūtinę į pakeliančią liemenėlę, o užpakalį – į vos įžiūrimas kelnaites.

– Nemanau, jog reikia tokios suknelės, kad atrodytum seksuali. Čia… kažkokia parodija!

– Gal jis būtent šito ir nori?

Tikriausiai Marsė teisi. Negaliu ir Deno kaltinti – pati nulėkiau pas jį apsivilkusi perregimais skudurėliais iš paaugliškų fantazijų! Pirštais perbraukiau per švelnų kokybišką audinį ir pažvelgiau į dėžę, kurioje gulėjo bateliai – kekšiški aukštakulniai.

– Gal galiu pasiteirauti, kur jis tave, šitaip apsivilkusią, ketina vestis?

– Nežinau.

– Tikėkimės, ne į laidotuves, – nusikvatojo Marsė. – Net numirėlį iš kapo prikeltum, Ele! Buvau tikra, kad į laidotuves neisime. Bet kur?

Princesė Švilputė nebijotų. Ji apsivilktų suknelę ir susitiktų su Gražiuoju princu. Darkart užmečiau akį į batelius, kojinių diržą, apatinių komplektą. Denas paklojo nemažą sumelę. Viskas juoda, viskas mano dydžio. Princas, kuris viskuo pasirūpina.

Denas teisus, norėjau su juo susitikti. Ir visai nesvarbu, kur eisime.

Susitarėme susitikti miesto centre, prašmatnaus viešbučio vestibiulyje, kuriame iš marmurinio grindinio į lubas stiebėsi tikri medžiai. Netoliese it muzika čiurleno fontanas. Virš galvos spindėjo sietynai. Apsižvalgiau, bet Deno nepamačiau.

– Ele, – išgirdau balsą ir atsisukau. Jis atrodė nepriekaištingai. Velniškai gerai! Vilkėjo prie kūno prigludusį, tikriausiai jam pasiūtą smokingą. Paėmė mane už rankos, prisitraukė ir apkabino per liemenį. – Graži suknelė.

– Šita? – Pažvelgiau žemyn, tada Denui į akis.

– Idealiai tau tinka. – Jis priglaudė švelnias lūpas prie skruosto ir palengva nuslydo kaklu. – Ir kvepi nuostabiai.

Susijaudinusi suvirpėjau ir pajutau, kaip sustangrėja speneliai. Nemėgstu viešai rodyti jausmų, bet kažkodėl nuo Deno neatsitraukiau. Jis pakštelėjo į petį ir paėmė mane už rankos.

– Eime?

– Kur tiksliai einame? – pasiteiravau, kai per vestibiulį patraukėme link pokylių salės.

– Į buvusių klasės draugų susitikimą.

Sustojau kaip įbesta.

– Vediesi mane susitikti su klasės draugais?

Denas linktelėjo vakariniais drabužiais vilkinčiai porai ir patvirtino: – Taip.

Ko jau ko, o šito tikrai nesitikėjau.

– Kodėl?

Denas šyptelėjo, pamojavo kitam pažįstamam vyrui ir pasivedė mane į šalį. Nors buvo pats gegužės vidurys, priešais puslankiu sustatytas kėdes liepsnojo židinys. Denas žvilgtelėjo man pro petį ir nenustodamas šypsotis paaiškino: – Iš pradžių neketinau eiti, tačiau Džeris – mano draugužis Džeris Melvilis, kuris dirba arbitraže – užsiminė, kad šįvakar čia bus Sesi Gold.

– Kas toji Sesi Gold? – prisimerkusi paklausiau.

– Pagrindinė palaikymo komandos šokėja. Išleistuvių karalienė. Klasės prezidentė. Šliundra, kuri sudaužė man širdį.

– Aha... – apsidairiau, – mokykloje jūs buvote populiariausia pora?

– Ne. Kaip ir visi kiti smaukiau žiūrėdamas į jos nuotrauką klasės albume, o ji nekreipė į mane dėmesio. Prieš trejus metus susitikau ją bare „Technika“, vyko vakaras „Renkasi merginos“. Ji šventė skyrybas, maukė „Blue Maui“ kokteilius.

– Aišku. – Dabar kur kas geriau jį supratau.

Denas vis dar žvalgėsi man pro petį, stebėjo į pobūvių salę žengiančias poras. Nusišypsodavo, linktelėdavo galva ir pamojuodavo, žavia šypsena slėpdamas mūsų pokalbio temą.

– Tą naktį ji parsivedė mane namo, bandė numauti kelnes, bet buvo smarkiai įkaušusi ir sąžinė man neleido jos dulkinti. Miegojau ant sofos. Paskui, atsidėkodama už, jos žodžiais tariant, „džentelmenišką elgesį“, Sesi pakvietė pietų. Tris mėnesius susitikinėjome, o tada ji mane metė ir susidėjo su vyru, kurį sutiko tame pačiame „Technikos“ bare.

– Na... apgailestauju.

– Nereikia. – Denas žvilgtelėjo į akis, nuoširdžiai nusišypsojo ir pridūrė: – Jau mokyklos laikais ji buvo pasipūtusi, išpuikusi, frigidiška kalė. Kol draugavome, man nuolat skaudėjo galvą ir nuo sekso trūkumo tino kiaušiai.

– Aha... – kilstelėjau galvą, – o aš maniau, kad ji tau širdį sudaužė.

Denas išsišiepė taip plačiai, kad galėjai suskaičiuoti dantis.

– Ji mane išdūrė ir tiek.

– Pyksti ant jos?

– Taip. Iššvaisčiau tiek brangaus laiko! Be to, ji man melavo. Ir visai be reikalo, juk rimtai net nedraugavome. Nemylėjome vienas kito, tai kam jai su manimi žaisti?

– Niekas nemėgsta melo. – Vis dėlto keista, kad po trejų metų Denas tebejaučia nuoskaudą.

– Na, Džeris sakė, kad ji čia bus.

Pagaliau supratau, kam skirta šita suknelė.

– Ir tu nori, kad ji pavyduliautų?

Denas uždėjo rankas man ant klubų ir prisitraukė.

– Taip.

– Kad pavyduliautų man?

Keistas jausmas. Niekada neturėjau iliuzijų dėl savo išvaizdos. Kiti tikriausiai pasakytų, jog esu graži: ilgi tamsūs plaukai, melsvai žalios akys, šviesi oda, kurią galėtum vadinti porcelianine.

Sportuoju, kad palaikyčiau gerą fizinę formą, bet vyrams ir taip patinka smėlio laikrodžio formos figūra, kuria esu apdovanota. Motina nevengia priminti, jog turėčiau labiau savimi rūpintis, jei noriu sulaukti daugiau vyrų dėmesio. Ji nesupranta, kad kukliai rengiuosi todėl, kad pati noriu spręsti, kas į mane tą dėmesį atkreips. Taip, žinau, esu graži, bet labiau už viską man patinka nekristi niekam į akis ir neišsiskirti iš minios.

– Be jokios abejonės. – Denas vėl pakštelėjo į skruostą.

– Kažin ar galiu lygintis su išleistuvių karaliene, – suraukusi nosį pasakiau.

Denas paglostė plaukus, kuriuos buvau lengvai susegusi palei kaklą, ir timptelėjo neklusnią sruogą.

– Jai nėra ko su tavimi lygintis.

Pažvelgėme vienas į kitą.

– Kodėl manai, kad ji man pavydės? – galiausiai paklausiau. – Neatrodo, kad tada jai būtum labai rūpėjęs.

– Pavydės, pamatysi. Žinoma, aš jai neberūpiu, bet Sesi yra iš tų, kurios neįsivaizduoja, kad koks vyras gebės ją pamiršti. Tu išvarysi ją iš proto.

– Kodėl taip manai? – Deno žodžiuose galėjo būti tiesos.

– Tu atrodai nepakartojamai, Ele, bet elgiesi taip, lyg to nežinotum.

– Nejaugi? – ironiškai paklausiau. – Tai kaip aš elgiuosi?

– Kaip angelas, – sušnabždėjo į ausį Denas ir mano kūnu nuvilnijo virpulys. – O dulkiniesi kaip velniūkštė.

Angelai ir velniai. Neperpratau Deno žvilgsnio.

– Nori, jog tave lydėčiau?

– Taip, noriu. – Jis nusišypsojo. – Nagi, bus smagu. Vakarienė, gėrimai, šokiai.

– Pasimatymas, – prislopintu balsu sumurmėjau, lyg saugodama mudviejų paslaptį.

Denas palinko artyn, atsirėmė kakta man į kaktą ir sušnibždėjo: – Pasilinksminkime.

Ar turėčiau pykti, kad manęs šito prašo? Kad mano, jog sutiksiu? Galbūt. Tačiau man patiko, kad Denas neleido rinktis, ir pats nusprendė, ko aš noriu. Neabejojo: sutiksiu su viskuo, nes jis to nori, bet

iš tikrųjų sutikau ne todėl. Sutikau, nes Denas manė, jog man pavyks.

7 Pati susivokiau, kuri moteris pobūvių salėje yra Sesi. Tokias kaip ji pastebiu iš tolo: aukšta, šviesiaplaukė, figūra kaip... Na, kaip išleistuvių karalienės. Sesi vilkėjo trumputę raudoną suknelę, buvo pasidažiusi tokios pat spalvos lūpdažiu. Neištvėrusi perkreipiau burną.

Ne likimas lėmė, kad susėdome prie to paties stalo: savo akimis mačiau, kaip Denas demoniškai sukikeno ir sukeitė susodinimo plano korteles.

– Kas čia tokio? – pasiteiravo sugavęs mano žvilgsnį.

– Nemaniau, kad gali būti toks... blogas.

– Nejaugi? – Jis pažvelgė į mane. – Ar nustebai?

– Nenustebau. Dauguma gali būti blogi.

– Tačiau mane laikei geru vaikinu, o dabar pakeitei nuomonę?

Denas paėmė už rankos ir nusivedė prie staliuko.

– Ne, – tariau, – žinau, kad nesi geras vaikinas.

– Ei! – Jis suraukė kaktą. – Aišku, kad esu!

Kilstelėjau antakį. Kurį laiką žvelgėme vienas į kitą nepaisydami aplinkinių.

– Tu mane erzini. – Denas neatrodė užtikrintas.

– Taip, Denai, erzinu.

– Sunku tave suprasti. – Jis papurtė galvą ir nusijuokė.

– Kartais.

– Netikiu. – Denas pasilenkė pabučiuoti į skruostą, tačiau pakštelėjo taip arti lūpų, kad aplinkiniai nebūtų pastebėję skirtumo.

Kai atsitraukė, atrodė susižavėjęs ir man tai patiko. Sutartinai nusišypsojome vienas kitam – jis nesuprato, kaip retai ką nors prisileidžiu taip arti.

– Denai?

Išgirdusi moters balsą atsisukau. Štai ir ji – išleistuvių karalienė. Kiaušių kankintoja. Kalė blondinė.

Nužvelgėme viena kitą kaip dvi ledo karalienės. Nepalioviau šypsotis, nors, kaip ir visos moterys, sutikusios konkurentę, nebyliai ją vertinau. Ji taip pat žvelgė į mane. Sesi svarstė, ar galiu su ja konkuruoti: vertino mano plaukus, veidą, kūną, suknelę. Dėbtelėjo į Deno ranką, besiilsinčią man ant liemens, tarsi rodančią, kad jam priklausau.

– Sveika, Sesi.

Ji sužaižaravo akimis ir apdovanojo Deną beveik tokia pat apsimestine šypsena kaip ir mane. Sesi mėgino elgtis taip, lyg manęs nebūtų, ir jai būtų pavykę, jei ne viena menkutė smulkmena: Denas troško, kad aš būčiau seksuali.

– Čia Elė Kavana, – lyg tarp kitko mandagiai mane pristatė. – Ele, čia Sesi Gold. Ji buvo klasės prezidentė.

Sesi nenoromis krestelėjo man ranką – taip nenoriai, lyg būčiau jai įbrukusi pašvinkusią silkę.

– Malonu susipažinti.

Neabejotinai tikėjosi, kad ir aš tai pasakysiu, bet tylėjau. Tik prisimerkiau ir nužiūrėjau ją taip pat, kaip ji ką tik nužvelgė mane. Kai viena kitą įvertinome, galėjome pasididžiuoti ir savo laimikiais. Sesi

maivydamasi šyptelėjo iš paskos atsekusiam vyrui: tamsiaplaukiam, aukštam, vilkinčiam brangų kostiumą ir nė kiek nepanašiam į Deną. Aš taip pat jam nusišypsojau.

– Denai, čia Stivas Kolinsas, – demonstratyviai nusivaipiusi pristatė Sesi, – mano sužadėtinis.

– Malonu susipažinti. – Denas paspaudė vyrui ranką.

Reikia pripažinti, kad Stivas nesimaivė, matyt, buvo ganėtinai mandagus ir savimi pasitikintis. O gal greičiau net nenutuokė, jog sužadėtinė kadaise Deną buvo parsitempusi iš baro namo. Kad ir kaip būtų, vyrai paspaudė vienas kitam ranką kur kas nuoširdžiau nei moterys.

– Atrodo, kad sėdėsime prie to paties stalo, – tarė Denas ir pasisuko į mane: – Sėdame?

Išsiskaičiavome kaip pradinėje mokykloje: berniukas, mergaitė, berniukas, mergaitė. Klestelėjau tarp dviejų vyrų. Dar dvi kėdės prie stalelio liko tuščios. Mandagiai perdavėme vieni kitiems po užkandžių bandelę ir nerūpestingai spėliojome, ką patieks vakarienei.

Sesi pliurpė apie vakarėlių planuotojos karjerą, naująjį namą, būsimas prašmatnias vestuves ir iš anksto suplanuotą medaus mėnesį Karibuose. Nė akimirkos neatitraukė rankų nuo Stivo: glostė jam petį, delną, gal net koją – kas ten žino, ką darydavo, kai ranka dingdavo po stalu. Nepaleido jo nė sekundę. Stengėsi įrodyti, kad Stivas priklauso jai, todėl ji, nelaisva moteris, gali nevaržomai koketuoti su Denu. Juk tai tik nekaltas flirtas! Ničnieko nereiškia tos papūstos lūpytės, plazdenimas blakstienomis ir perdėtai garsus juokas! Jei žinotų, kad išsišiepus ant kaktos išryškėja išdavikės raukšlės, šitaip nepersistengtų.

Aš daug burnos neaušinau, Sesi to nesitikėjo. Giriantis irgi reikia laikytis taisyklių: kuo mažiau kalbėjau, tuo daugiau ji pliurpė.

– Ką tu veiki gyvenime, Ele? – galiausiai pasiteiravo Stivas, įrodydamas esąs mielas vyrukas.

Sesi buvo besižiojanti kažką sakyti, tačiau išgirdusi sužadėtinio klausimą sukluso ir įsistebeilijo į mane.

– Taigi taigi, Ele, kuo tu užsiimi?

– Esu „Smitas, Smitas, Smitas ir Braunas“ kompanijos Finansų skyriaus jaunesnioji viceprezidentė, – pasakiau, – kitaip tariant, kontoros kurmis.

Sesi laimei nebuvo ribų. Finansininkės gyvenimas nė iš tolo neprilygsta nuotykiams, kuriuos patiria seksualios vakarėlių planuotojos. Aišku kaip dieną!

– Neklausykite jos. – Deno delnas nuslydo man nugara. – Elė „Smito, Smito, Smito ir Brauno“ kontoroje eina aukštas pareigas.

– Nejaugi? – Dėbtelėjau į jį.

Denas nusišypsojo ir palinko artyn.

– Taip, pasidomėjau. Tu net asmeninį sekretorių turi.

Tiesa, bet tai dar nieko nereiškia. Ir kuo tiksliai Denas pasidomėjo? Neturėjau kada pasiteirauti, nes įsiterpė Sesi.

– Ar jis mielas? – pašmaikštavo. – Na, tavo sekretorius?

– Jos vardas Tafė, – paaiškinau. – Taip, ji miela.

– Matyt, kontoros kurmiams šiais laikais puikiai sekasi. – Sesi pasimuistė, tarsi norėdama dar ką nors pridurti.

– Man patinka. Darbo yra, o ir užsidirbti galima. Žinoma, ne taip įspūdinga kaip astrofizika, bet, tiesą sakant, moka daugiau.

Pašnekovai nuščiuvo.

– Kuo čia dėta astrofizika? – Deno pirštai klaidžiojo nuoga nugara, perbėgo palei suknelės kraštą ir galiausiai prigludo tarp menčių.

– Esu baigusi astronomijos magistrantūrą, – paaiškinau, – gilinausi į dangaus mechaniką.

Jie tylėjo.

– Tai astronomijos šaka, kuri tiria gravitacijos veikiamų kosminių kūnų judėjimą, – paaiškinau, nors nesitikėjau, kad ką nors supras.

Nedažnai žmonėms pasakoju apie savo praeities ambicijas, tačiau tomis retomis progomis, kai pasipasakoju, mėgstu stebėti jų išraišką.

– Oho, – tarė Stivas, – įspūdinga.

Denas kiek pasisuko į mane, pirštais skaičiavo išsišovusius stuburo slankstelius. Niekada jam nepasakojau apie savo išsilavinimą ar ką veikiau prieš įsidarbindama „Smitas, Smitas, Smitas ir Braunas“ kompanijoje. Abu vyrai atrodė suintriguoti, lyg būčiau prasitarusi apie slaptus seksualinius nuotykius. Bet Sesi anaiptol neatrodė sužavėta. Vakarėlių planuotojos gal ir karštesnės, bet astronomės – nepalyginti protingesnės.

– Astronomija, – tarstelėjo ji kiek suraukusi tobulai išpešiotus antakius. – Kalbi apie horoskopus?

Vyrai sutartinai į ją atsisuko.

– Ką? – Sesi dar labiau susiraukė.

– Tu painioji su astrologija, – paaiškino Stivas.

– Aa... – ji patraukė pečiais, – koks skirtumas.

– Tiek astronomai, tiek astrologai studijuoja žvaigždes, – tariau, – bet astronomijos žinios plačiau pritaikomos.

– Kodėl iškeitei mokslą į finansus? – Pastebėjau, kaip Stivas nesąmoningai palinko artyn. Sesi taip pat tai pamatė ir vėl susiraukė.

– Gal žvaigždžių ir milijonai, – pasakiau, – bet darbo vietų – kur kas mažiau.

Stivas nusijuokė ir žvilgtelėjo į Sesi, kuriai visai nebuvo linksma.

– Didžiulis pokytis.

– Ne toks jau ir didelis. Ir ten, ir ten svarbiausia – skaičiai.

Sesi dirbtinai nusijuokė.

– Vadinasi, mokykloje buvai moksliukė?

– Taip, moksliukė, – pažvelgiau į ją, – o tu, girdėjau, buvai išleistuvių karalienė ir klasės prezidentė?

– Be to, buvau išrinkta populiariausia mokyklos mergina. – Sesi net neapsimetinėjo kuklia.

– Ką gi, gerai, kad tie laikai jau praėjo.

Ir jiems anksčiau nei man. Nežinojau, kad Denas įkopęs į ketvirtąją dešimtį. Aš dar tik švęsiu 29-ąjį gimtadienį. Anot motinos, mano gražiausios dienos eina į pabaigą. Na, bent jau Sesi ta pabaiga užklups anksčiau.

Pirmąkart prie staliuko stojo nejauki tyla. Pažvelgiau į Sesi – ji nenatūraliai šypsojosi, atrodė lyg pamišusi. Nežinodama, ką daryti, įsistebeilijo Stivui į kaklą, tada pažvelgė į mane, paskui sužadėtiniui į kaktą. Man jos pagailo: moteriškė taip pripratusi prie pagyrų, kad jų negirdėdama nė minutėlės nesijaučia saugi. Žinoma, ji elgėsi kaip kalė: nuo pirmos susitikimo minutės ėmė flirtuoti su Denu, vien norėdama pasijusti geriau.

– Sesi, – tarė Denas, – Tikriausiai Stivas neprieštarautų, jei pakviesčiau tave šokio. Ar gerai, Stivai?

– Žinoma.

Protingasis Denas. Palenkiau galvą slėpdama šypseną ir pažvelgiau į Sesi. Jos veido išraiška buvo verta milijono. Akimirką ji dvejojo, ar eiti su Denu, kuris akivaizdžiai neįstengė jos pamiršti, ir palikti Stivą su manimi taukšti apie visatos paslaptis? Galop Sesi linktelėjo ir atsistojo.

– Nesijaudink, Ele, aš juo pasirūpinsiu, – užtikrino. Šyptelėjau ir pažvelgiau į Deną. Nė kiek nesijaudinau. Juk mes ne pora. Neįsipareigoję vienas kitam. Ji man ne varžovė.

– Net neketinu, – atsakiau ir pasisukau į Stivą.

– Ar seniai judu su Denu pažįstami? – paklausė jis.

– Neseniai.

Pažinojau Deną tris mėnesius. Atrodo, visą gyvenimą, o gal tik trumputę akimirką.

– Judu puiki pora.

Galbūt Stivas kalbėjo nuoširdžiai. O gal elgėsi kaip tie vyrai, kurie iš pradžių patikrina, kaip reaguosi į komplimentą, o tada puola gundyti. Stivas nusišypsojo ir palinko artyn.

– Iš tiesų mudu ne pora.

– Tikrai? – Jis atrodė nustebęs, akys šelmiškai sužybsėjo. Ką gi, ponas Tobulasis – toks pat kaip visi vyrai. – Apgailestauju.

– Nėra dėl ko.

Spoksojome vienas į kitą, tada Stivas man pro petį žvilgtelėjo į šokių aikštelę. Aš neatsisukau pažiūrėti, tačiau tai, ką Stivas pamatė, akivaizdžiai jį sunervino.

– Gal norėtum pašokti? – paklausė nė nepažvelgęs.

Suintriguota apsigręžiau. Grojo linksmą dainelę, bet Sesi buvo abiem rankomis apsivijusi Deną už kaklo ir rangėsi lyg šokdama aistringą tango. Denas puikiai vaidino, kad jam gera glostyti Sesi nugarą, nors iš tiesų jo delnai net nepajudėjo iš vietos. Nusišypsojau. O jis talentingas!

– Žinoma, pašokime. – Stivas paėmė mane už rankos.

Kol nužingsniavome iki improvizuotos šokių aikštelės parketo, muzika pasikeitė.

– Šitą turėtumėte visi atsiminti, – tarė šokių vedėjas, – girdėjau gandą, kad jai skambant šokote per išleistuves.

– Vaje, – sumurmėjau nuskambėjus pirmiems aštunto dešimtmečio baladės akordams, – prilaikyk mane, galiu apsižliumbti.

Stivas nusijuokė ir valdingai prisitraukė mane, kiek per arti, tačiau toli gražu ne taip intymiai, kaip jo sužadėtinė spaudėsi prie Deno. Kurį laiką šokome tylėdami. Ant jo veido krito spalvotų lempelių šešėliai. Stivo ranka slystelėjo žemyn, beveik ant užpakalio. Dėbtelėjau – jis šypsojosi.

Tada pažvelgiau į Deną. Tas taip pat lyg sąmokslininkas šyptelėjo pro Sesi petį. O Sesi veide šypsenos nebuvo. „Jei žvilgsniu galėtum nužudyti“, – kokia klišė, bet visi žodžiai teisingi. Neatrodė, kad Sesi jaustųsi prasikaltusi dėl to, ką išdarinėja su mano vaikinu, tačiau puikiai matė, ką veikiame mudu su jos sužadėtiniu. Tiksliau, ką jis daro man, nes aš nė piršto nepajudinau – netgi neliepiau jam liautis. Ėmė groti dar vieną lėtą dainą. Stivas prisitraukė mane glėbin. Užuodžiau jo odekoloną, bet nesupratau, koks tai kvapas.

– Protingos moterys tokios seksualios, – sumurmėjo jis į ausį.

Stivas atrodė puikiai: ilgos kojos, platūs pečiai, balti dantys ir simetriški veido bruožai. Jis nuostabiai kvepėjo, puikiai šoko ir turėjo plačius delnus – tai supratau, kai suėmė už užpakalio.

Noras šokti su Stivu greitai išgaravo. Pažvelgiau į Deną. Iš to, kiek dėmesio skyrė partnerei, galėtum pamanyti, kad po salę tampo skudurinę Onutę. Denas irgi pažvelgė į mane. Kai daina baigėsi, jis paliko Sesi vidury šokių aikštelės, priėjo ir perėmė iš Stivo mano ranką.

– Atleisk, – tarė mandagiai, neatitraukdamas akių nuo manęs, – kitas šokis priklauso man.

Daugiau nesakydamas nė žodžio Denas prisitraukė mane glėbin. Skruostu prisiglaudžiau jam prie peties, jis viena ranka apkabino už kaklo, kita laikė liemenį ir prispaudė lūpas prie plaukų.

– Mano, – sumurmėjo. Šokome tol, kol užgrojo greitesnė daina. Tada Denas paėmė mane už rankos ir išsivedė iš salės pro surūgusį Stivą, kuris prie baro lenkė taurelę stipresnio gėrimo, ir Sesi, kuri stovėjo susikryžiavusi ant krūtinės rankas ir papūtusi lūpytes. Nusekiau paskui Deną koridoriumi į drabužinę.

Neturėjau kada paklausti, ko jis nori – tačiau viskas ir taip tapo aišku. Denas stumtelėjo mane atbulą. Gegužę niekas nevilki paltų, todėl nugara pajutau metalinį stovą ir pamačiau, kaip aplinkui sulinguoja tušti ant jo sukabinti pakabai. Aiktelėjau pajutusi, kaip Deno ranka nuslysta po suknele – aš jo laukiau sudrėkusi.

– Jis norėjo tavęs. – Ant kaklo pajutau jo lūpas. – Netvėrė, kaip tavęs norėjo, Ele. Denas perbraukė nykščiu per kelnaites, paskui jo ranka įslydo vidun. Delnu spaudė klitorį, pirštais įniko mane erzinti. Pajutau, kaip vienas pirštas įsprūdo gilyn. Pamiršusi dažytas lūpas delnu užsidengiau burną, kad nepradėčiau klykti iš malonumo.

– Ar būtum ėjusi su juo? – sušnibždėjo į ausį.

Pasisukau ir pažvelgiau į Deną.

– Šįvakar?

– Jei būtų paprašęs.

– Ne. Deno pirštai apčiuopė klitorį ir ėmė jį glamonėti sukdami ratus. Apsalusi iš geismo stumtelėjau klubus priekin.

– Nebūtum?

– Ne. – Suleidau nagus į smokingo dengiamus jo pečius. – Tik​rai ne.

– Kodėl? – Kita ranka Denas glamonėjo krūtinę.

Stumtelėjau jį nuo savęs, kad galėčiau pažvelgti į veidą.

– Šįvakar esu su tavimi.

Denas trumpam stabtelėjo ir pažvelgė į mane. Tada vėl pradėjo glamonėti.

– Tu juk pasiruošusi mane priimti, ar ne? Tu visada pasiruošusi.

Kokie arogantiški žodžiai! Tačiau iš Deno lūpų jie skambėjo taip, tarsi aš būčiau jam tikra dovana.

Denas perbraukė ranka per vaginą, suvirpėjau. Tada uždėjo mano delną ant kelnių užtrauktuko.

– Aš irgi tau pasiruošęs. – Jis nusišypsojo ir suėmęs mano ranką ėmė braukyti viršun ir žemyn.

Sunerimusi pažvelgiau į duris, pro kurias bet kada galėjo kas nors įžengti.

– Tave užveda seksas viešose vietose?

– Mane užveda seksas bet kur. – Denas nesustojo.

Vyrams, su kuriais dulkinausi, niekada nekėliau aukštų reikalavimų, tačiau prieš sutikdama Deną niekad to nedariau viešumoje. Šįvakar – trečias kartas, o trečias kartas nemeluoja, kaip sakoma. Mudu gali kas nors aptikti ir viskas blogai baigtis.

Pati nesupratau, ar galimybė būti sugautai audrino. Tačiau tikrai jaudino Deno prisilietimai, jo rankos, žvilgsnis, lūpos, tariančios mano vardą.

– Noriu tavęs, Ele, – sušnabždėjo jis.

Nuo glamonių darėsi silpna, troškau jo tučtuojau.

– Rankinėje.

Jis dantimis grybštelėjo kaklą ir pažvelgė į akis.

– Tu tikrai visada pasiruošusi.

– Mėgstu jaustis saugi.

Regis, Deną pralinksmino mano žodžiai. Jis krestelėjo galvą, tada akimirksniu užsimovė prezervatyvą ir nutraukė žemyn mano kelnaites.

– Pakelk rankas ir įsikibk į stovą.

Padariau kaip liepta. Strypas buvo šaltas ir plonas, tvirtai jį suėmiau nagų galiukais smigdama į delnus.

Denas nedvejodamas įsiskverbė į mane ir suvaitojo. Suėmęs šlaunis kilstelėjo užpakalį ir aš kojomis apsivijau jį per liemenį. Kiek įmanydama tvirčiau įsikibau į strypą. Nagai smigo giliau į delnus, tačiau skausmas neužgožė malonumo, kurį jutau Denui pulsuojant manyje.

Iš šalies turėjo atrodyti klaikiai, gerai, kad nemačiau. Aplinkui nebuvo jokių veidrodžių, todėl nežinojome, kaip atrodo geismo iškreipti mūsų veidai. Pažvelgiau į Deną, mudviejų akys susitiko ir jis nėrė taip giliai, kad visas kūnas nuėjo pagaugais.

Ilgiau laikytis nebeturėjau jėgų. Jeigu paleisiu strypą, abu nugarmėsime žemyn. Bet ir pasijudinti negalėjau: suraukęs kaktą Denas įgudusiai, susikaupęs kontroliavo visus mūsų judesius.

Kaip sakiau, aš nesu mažytė, o Denas nėra augalotas, tačiau tai mums nerūpėjo. Atrodo, visai be pastangų jis judėjo manyje, nepaliaudamas dirginti jautriausios kūno vietelės.

Nustebau labiau už Deną, kai staiga užplūdo palaima. Nemaniau, kad galiu patirti orgazmą įsikirtusi nutirpusiais delnais į šaltą metalinį strypą, užverstu aukštyn sijonu ir mirdama iš baimės, kad kas nors užeis ir mus aptiks. Palaimingai surikau, tada atsimerkiau ir pamačiau Deną šypsantis. Paskubomis vėl užsimerkiau ir nusigręžiau, bet Denui tai nepatiko.

– Nenusigręžk nuo manęs, – dusliai sušnabždėjo jis, gaudydamas kvapą. – Man patinka žiūrėti tau į akis.

Noriu, kad būtų aišku: nei dabar, nei kada anksčiau neprivalėjau daryti to, ką prašo Denas. Tiesiog visada pati rinkausi jam paklusti.

Atsimerkiau ir pažvelgiau į jo aistra degančias akis. Skamba juokingai, ar ne? Negi akys iš tiesų gali degti?

Taip, gali. Nežinau, kas pasakė, kad akys yra sielos veidrodis, bet aš tuo tikiu. Įžvelgiau jose aistrą.

Mačiau, kad Denas mėgaujasi šia akimirka ir kad vis dar negali patikėti, jog jam taip pasisekė.

Supratau, kaip jis jaučiasi.

Denas ėmė judėti greičiau ir skverbtis stipriau. Tvirtai įsikibau į strypą. Ant dešiniosios rankos mūvėjau žiedą, kuris su kiekvienu Deno klubų mostu cinktelėdavo į metalą ir susiūbuodavo ant strypo sukabinti pakabai. Regis, abu labai garsiai šnopavome.

Deno judesiai tapo padriki, kaktą išmušė prakaitas, jis prikando lūpą ir įsiskverbė taip giliai, kad nusišypsojau. Gal būtų neblogai, jei orgazmo akimirką atrodytume elegantiški, tačiau nedaug kam tai pavyksta. Denas stipriai užsimerkė, sunkiai nurijo seiles ir prisiglaudė skruostu prie krūtinės, kurią vos dengė gili suknelės iškirptė.

– Nuleisiu tave ant žemės – sumurmėjo. – Pasiruošusi?

Mudu paleidome vienas kitą iš glėbio, įsikibusi į strypą pastačiau ant žemės drebančias kojas ir suknelės sijonas nuvilnijo žemyn. Denas pasiėmė keletą servetėlių iš šalimais padėtos dėžutės, susitvarkė, užsisegė kelnes ir išmetė mūsų sueities įrodymus į varinę šiukšlių dėžę prie durų.

– Sveikutė, – šyptelėjęs tarė jis.

– Kodėl su tavimi viskas taip paprasta? – paklausiau ir pati nustebau. Turbūt ir Deną mano žodžiai nustebino, nes jo veidas persimainė. Jis ištiesė ranką ir man už ausies užkišo neklusnią plaukų sruogą.

– Ką nori pasakyti?

Pajutau, kad kūnu ir gerkle kyla karščio banga ir išmuša veidą. Vilkint tokią atvirą suknelę paslėpti raudonio nebuvo kaip. Nebeįstengiau atlaikyti Deno žvilgsnio.

Mudvi su gėda – senos geros pažįstamos. Žinoma, gebu apsimesti abejinga, viską neigiu.

Dažniausiai netgi pati save įtikinu, kad gėdintis nėra ko. Tik ne dabar. Gėda iš visų jėgų tvojo man į paširdžius ir aš sustingau ištikta stabo. Ėmė cypti ausyse, apsiblausė akys. Kartą ar du gyvenime esu nualpusi dėl žemo spaudimo, anemijos, sunkiai pakeliamo karščio ar dehidratacijos. Žinau tą jausmą.

Nulenkiau galvą ir kiek galėdama stipriau įsikibau į strypą. Pamaniau nualpsianti, jeigu jį paleisiu.

– Kas tau, Ele? Išgirdusi susirūpinimą Deno balse neištvėriau. Stumtelėjau jį į šalį ir iš drabužinės išsiveržiau į salę. Priglaudžiau delnus prie degančių skruostų. Privalėjau kuo greičiau iš čia nešdintis. Kojos pačios nunešė prie durų kitoje salės pusėje, virš kurių buvo užrašyta: „Išėjimas“.

Išbėgau į tamsoje skendintį kiemą, kuriame tvyrojo dūmų kvapas ir ant grindinio mėtėsi cigarečių nuorūkos. Godžiai įtraukusi vėsaus nakties oro išgirdau, kaip už nugaros užsitrenkia metalinės durys.

Delnu atsirėmiau į nelygią plytinę viešbučio sieną, dar šiltą nuo dieną tvyrojusios kaitros. Kurį laiką tiesiog stovėjau ir kvėpavau.

Gerai, kad bent nežliumbiau. O gal nieko čia gero. Ašaros apvalo sielą, bet jos seniausiai išseko.

Seksas yra dovana, žmoguje įmontuotas palaimos aparatas, juo reikia mėgautis, naudotis ir branginti. Jis suteikia jėgų ir atgaivina. O orgazmas tėra dar viena stebuklinga organizmo funkcija, ne ką gėdingesnė už čiaudulį ar širdies plakimą.

Seksas nėra nepadorus ar nešvankus. Net ir viešoje vietoje, su beveik nepažįstamu vyru. Nesi pasileidusi, jei tau patinka mylėtis, ant kūno jausti vyro rankas, įsileisti jį į save ir kartu patirti palaimą.

Naktis buvo vėsi, nežvarbi, tačiau į šaltį išlėkiau įkaitusi ir rankų oda akimirksniu pašiurpo.

Siusdama ant savęs ėmiau įnirtingai jas trinti.

Seksas nėra blogis. Ir aš nesu bloga.

Staiga durys atsidarė ir Denas išėjo laukan. Iškart nustojau trinti rankas.

– Sveika, – palūkėjęs tarė. – Ar viskas gerai, Ele? Gal per daug išgėrei?

– Ne. Jis stovėjo greta, bet manęs nelietė. Žiūrėjau tiesiai priešais save, nors tokioj tamsoj nieko neįžvelgiau. Man tikrai buvo gėda. Denas pasirausė kišenėje, išsitraukė pakelį cigarečių ir pasiūlė man. Paėmiau, nors ir nerūkau. Jis uždegė mums po cigaretę, stovėjome tyloje, o žaižaruojantys

cigarečių galiukai raudonai švietė tamsoje.

– Ar pyksti ant manęs? – paklausė jis.

– Ne, Denai.

– Gerai.

Jis numetė dar smilkstančią nuorūką ant žemės, bet nesutrypė. Stebėjau, kaip ugnis pamažu užgęsta, tada numečiau savąją.

– Atleisk, – ištariau.

Denas pasisuko į mane, ant jo veido žaidė šešėlis.

– Neapgailestauk.

Gerklėje pajutau gumulą, sunkiai nurijau seiles. Džiaugiausi, kad tamsoje Denas neįžiūri veido.

– Manau, turėčiau eiti.

– Noriu, kad pasiliktum.

– Šiaip ar taip, vakaras eina į pabaigą, – tariau.

– Ele. Denas tik ištarė mano vardą, bet jaučiausi taip, lyg vėl būtų sugriebęs už rankos.

– Nenoriu, jog kada nors dėl šito gailėtumeisi, – pasakė. – Nes aš dėl nieko neapgailestauju.

Pati nesuprantu, kodėl nusijuokiau – spigiai, ciniškai.

– Nesuprantu, ko tu galėtum gailėtis.

Denas brūkštelėjo padu per grindinį.

– Negi manai, kad esu iš tų vyrų, kurie vieną po kitos vilioja moteris ir dulkina jas ten, kur pasitaiko?

– Aš tavęs nepažįstu! – pareiškiau griežčiau, nei ketinau.

– Tai pažink, – pasiūlė. – Su manimi lengva, Ele. Prisiekiu.

– Su manimi sunku.

– Juokauji? – Jaučiau, kad šypsosi.

– Ar... Ar manai, kad aš iš tų moterų, kurias lengva suvilioti ir dulkinti ten, kur pasitaiko?

– Ar tu tokia?

– Panašu, kad tokia, – atsidususi pripažinau.

Staiga Denas apkabino mane per liemenį ir prisitraukė. Kai veidą apšvietė lempa, pamačiau, kokios mėlynos jo akys.

– Na ir kas?

Nežinodama, ką sakyti, tik žiūrėjau į jį. Denas nusišypsojo, tačiau man nesinorėjo šypsotis. Delnu jis braukė per glotnią suknelę, kurią pats išrinko.

– Nemanau, kad esi iš tų moterų, kurias lengva suvilioti ir dulkinti ten, kur pasitaiko. Ir visai nesvarbu, kiek vyrų esi turėjusi.

– Septyniasdešimt aštuonis, – išbėriau nė nepagalvojusi.

Denas kelis kartus sumirksėjo ir kiek padvejojęs perklausė: – Esi miegojusi su septyniasdešimt aštuoniais vyrais?

– Taip.

Tikėjausi Deno veide išvysti pasibjaurėjimą, bet jis tik pakėlė ranką ir paglostė išsidraikiusius plaukus.

– Daug.

– Tau nepatinka? – paklausiau.

Kiek pamąstęs jis irgi paklausė: – O tau?

– Ne, Denai, – atsakiau, – nepatinka.

– Prieš sutikdamas tave taip pat turėjau daug moterų. Ir tai tau nepatinka?

– Ne. Susitikinėti su moterimis nėra tas pats, kaip vilioti vyrus, vestis juos namo ir mylėtis tik tam, kad įrodytum sau tai galinti.

Denas suspaudė mane glėbyje. Jis kvepėjo odekolonu ir seksu. Marškiniai buvo susiglamžę.

– Man nerūpi, ką tu darei anksčiau. Svarbu tik tai, ką darai dabar.

Papurčiau galvą, bet nieko neatsakiau.

– Jei nori, galiu prisuokti gražių žodelių, tačiau nuojauta sako, jog vis tiek nepatikėsi.

– Greičiausiai tu teisus, – nejučia kilstelėjau lūpų kampučius.

Denas žengtelėjo atatupstas, apgręžė mane nugara į save, suėmė už rankų ir apkabino. Pagaliau šilta. Jis įrėmė smakrą man į petį, pakėlė mudviejų rankas ir parodė pirštu į dangų.

– Į kokias žvaigždes dabar žiūrime?

– Čia Didieji Grįžulo Ratai.

– Kodėl panorai studijuoti astronomiją?

Atsirėmiau jam į nugarą ir įsižiūrėjau į mažyčius šviesos taškelius juodame nakties danguje.

– Kadaise maniau, kad galėsiu jas visas suskaičiuoti.

– Žvaigždes?

Linktelėjau.

– Maniau, kad galėsiu suskaičiuoti visas žvaigždes ar bent jau viską apie jas sužinoti. Suprasiu, kaip jos laikosi pakibusios danguje ir nenukrinta. Gal net sugalvosiu, kaip jas pasiekti. Išsiaiškinsiu, ar ten taip pat yra gyvybė.

Denas žemu balsu nusijuokė, oda pajutau šiltą kvapą.

– NSO? – Tokia mokslo sritis tikrai yra, – sumurmėjau. – Tačiau aš NSO nestudijavau.

– Tik žvaigždes?

– Patikėk manimi, ir jų užteko.

Kurį laiką stovėjome tylėdami. Denas nykščiais suko ratus man ant pilvo, lūpas prispaudęs prie peties.

– Ar kada nors pasiilgsti?

– Kaskart, kai pažvelgiu į dangų, – atsakiau.

– Ir tau pavyko suskaičiuoti žvaigždes?

Atsisukau į jį.

– Ne. Niekas jų nėra suskaičiavęs.

– Vadinasi, pasidavei?

Suraukiau kaktą ir pamėginau išsiveržti iš Deno glėbio.

– Nustoti daryti tai, kas beprasmiška, nereiškia pasiduoti.

Denas net neketino manęs paleisti.

– Žinau.

– Tai kodėl taip sakai?

Pajutau, kaip Denas gūžteli pečiais ir nusišypso.

– Norėjau išgirsti, ką tu pasakysi.

Nutilau.

– Kiek laiko užtrukai, kol nusprendei, kad tyrinėti žvaigždes – bergždžias reikalas?

Atsitraukiau nuo Deno.

– Kas sakė, kad nusprendžiau?

Akimirką žiūrėjome vienas į kitą apšviesti žvaigždžių. Denas paėmė mane už rankos ir abu vėl pakėlėme akis į nakties dangų.

– Dar nepasidaviau, – tariau kiek patylėjusi.

– Džiaugiuosi. – Denas spustelėjo ranką.

– Aš irgi. – Ir aš spustelėjau jam ranką.

Šią knygą nusipirko Inga Mikalkeniene gugyte@yahoo.com

8 – Ela, – išgirdusi motinos balsą nevalingai perkreipiau lūpas, – ar tik nebūsi priaugusi svorio?

Turėjau pasirinkti: susitinkame priešpiečių kur nors neutralioje aplinkoje, pasikviečiu ją į namus arba važiuoju pas ją. Esu pareiginga dukra, taigi susitikome priešpiečių. Abi žinojome, kodėl susitinkame, tačiau nė viena apie tai nekalbėjome.

– Tikriausiai, mama.

Ji nepatenkinta prunkštelėjo.

– Jokiam vyrui nereikia moters, kuri nesugeba savimi pasirūpinti.

Tuo metu ant bandelės tepiausi sviesto. Nusprendžiau nepagailėti jo ir apsimestinai nusišypsojau.

– Man tai nerūpi, mama.

Ji ir vėl prunkštelėjo, tada atsigėrė vandens su citrina. Tikriausiai reikėtų paaiškinti, kad mano mama nėra sena, ligota ar mirštanti, kaip mėgsta visiems aiškinti laukdama užuojautos. Ji gyvybinga, patraukli šešiasdešimtmetė, kuri grožio procedūroms kas savaitę išleidžia daugiau nei aš maistui.

Prieš penkiolika metų motina pateko į nedidelę avariją ir ant kairiosios kojos užsidirbo vos įžiūrimą randą. Nuo tos dienos ji atseit nebegalinti vairuoti – teisinasi nervais. Mudvi niekada nekalbame apie tai, kad tėvas geria, tačiau ji nėra tokia kvaila ir neprašo jo sėsti prie vairo. Tiesą sakant, ja dėta, surizikuočiau savo brangiaisiais nervais, užuot tupėjusi namuose su nekenčiamu vyru ar tikėjusis, kad geri žmonės mane kur nors pavėžės. Bet negi galiu ją teisti – galbūt pati turiu dar didesnį kankinės kompleksą nei motina?

Priėjus padavėjui motina, kaip įpratusi, užsisakė dienos salotų su padažu atskirame indelyje. Aš panorau sūrainio, bulvyčių ir šokoladinio pieno kokteilio.

– Elspeta!

Galėtum pamanyti, kad ketinu sukirsti skrudintą naujagimį ir porciją salotų su šuniena! Neaišku, kas ją labiau įskaudino: nesveikas mano pasirinkimas ar tai, jog prabangiame „Giardino’s“ restorane nusprendžiau sotintis valstietišku maistu.

– Mama, – tariau ramiu tonu, nes žinojau, kad tai ją dar labiau įsiutins.

– Tyčia nori mane pakankinti. – Ji krestelėjo servetėlę.

– Viešpatie, mama, išalkau ir tiek.

Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– Gerai, kad juoda spalva tave lieknina. Žvilgtelėjau žemyn į juodą megztinį ir tiesų tokios pat spalvos sijoną. Kažin ar pasaulyje yra moteris, kuri nesvajoja apie plonesnes šlaunis ir mažesnį užpakalį. Tačiau aš susitaikiau su savo kūnu.

– Ir vėl išsipūsi, – tęsė, – buvai tokia liekna!

Kadaise tikrai buvau „stora“, pasak mamos, paskui kai kas nutiko ir sulieknėjau. Bet tokios dietos niekam nelinkėčiau.

– Aš patenkinta savo kūnu, mama. Prašau apie tai nekalbėti.

– Moteris niekada nebūna patenkinta savo kūnu, – atrėžė ji, – toks jau mūsų prakeiksmas, Ela. Mes pasmerktos svajoti apie lieknesnį liemenį, ilgesnes kojas ir didesnę krūtinę.

– Aš turiu ir smegenų, ne tik papus ir užpakalį!

Pyktelėjusi dėl mano žodžių motina suraukė nosį.

– Tik į tavo smegenis niekas nežiūri.

Kaip sakiau Denui, mesti bergždžią reikalą nereiškia pasiduoti. Visada reikia elgtis protingai.

Nesivarginau ginčytis su mama. Metų metus ji tauškia tą patį. Gurkštelėjau vandens ir ėmiau čiulpti leduką, kad neleptelėčiau to, ko teks gailėtis.

Galiausiai mama pasidavė ir prisiminė kažin kokią paskalą, kuri niekaip nebuvo susijusi su mano svoriu ar smegenimis. Klausydama apie motinos draugės Debės Miler dukterį Stelą, kuri ką tik pagimdė, pasijutau šiek tiek geriau.

– ...ir pavadino jį Atiku! – Mama papurtė galvą, aiškiai leisdama suprasti, ką mano apie tokį vardą.

– Atikas labai gražus vardas. Bent jau ne Adolfas.

– Oi, kokia gudruolė, – atkirto mama, – rodai savo išmonę?

– Atleisk.

Keista, kad suaugus santykiai su tėvais lieka tokie pat. Nebebijojau, kad ji persisvers per stalą ir tvos man... Tačiau vis tiek įsitempiau.

Kai padavėjas atnešė maistą, man jau buvo dingęs apetitas. Gurkštelėjau klampaus pieniško kokteilio tik tam, kad mama neturėtų ką prikišti.

– Ela, – suvalgiusi pusę porcijos salotų ji atsidususi pastūmė lėkštę, – noriu pasikalbėti apie tėvą.

– Gerai.

Padėjau šakutę ir servetėle nusišluosčiau burną. Mudu su tėvu beveik nebendraujame. Persimetame žodžiu kitu, jeigu jis pakelia telefono ragelį namuose, o mama apie jį papasakoja, kai kalba apie save: „mudu su tėčiu žiūrėjome laidą apie gyvūnus, kurie turi parapsichologinių galių“ arba „mudu su tėčiu ketiname remontuoti virtuvę“. Nors iš tikrųjų tėvas, vienoje rankoje laikydamas sklidiną taurę džino su toniku, o kitoje – nuotolinio valdymo pultelį, ištisomis dienomis nesitraukia nuo televizoriaus.

– Ką nori pasakyti?

Mama apsimestinai rauda taip dažnai, kad ašarų užtektų pripildyti baseiną. Ir yra tokia įgudusi, jog verkdama niekada nesusigadina makiažo. Todėl iš karto sunerimau pastebėjusi, kaip jos skruostu nurieda nuo akių pieštuko patamsėjusi ašara.

– Tavo tėvui negerai, – tarė ji.

– Kas jam?

Mama nutilo, keletą kartų pamosavo delnu priešais veidą ir privertė mane dar labiau sunerimti. Gal ji ir profesionali kankinė, tačiau žodžių kišenėje niekada neieško. Stebėdama, kaip virpa jos lūpos, susinėriau ant krūtinės rankas, kad šios neimtų drebėti.

– Kas nutiko tėčiui, mama?

Prieš prabildama ji apsidairė, lyg kam nors būtų įdomu, ką mudvi šnekame.

– Cirozė, – sušnabždėjo ji ir ranka užsidengė burną.

Nenustebau. Bene visą gyvenimą tėvas daug gėrė.

– Ar buvo pas daktarą? Kas tiksliai jam negerai?

– Jis jaučiasi toks pavargęs, kad nuo kėdės nepakyla. Numetė daug svorio ir net kąsnio į burną neima.

– Bet gert nenustojo.

Mama kilstelėjo smakrą.

– Tavo tėtis nusipelno vakarais atsipalaiduoti. Šitiek metų sunkiai dirbo, kad mus visus išlaikytų.

Nusprendžiau nesiginčyti.

– Ar jį guldys į ligoninę?

– Dar niekam nesakiau, – sukuždėjo mama. Tada nudelbė akis ir trumpa mudviejų nuoširdumo akimirka išgaravo kaip dūmas.

– Neguldys, tiesa? Juk nenorime, kad kaimynai sužinotų...

Mama šaltai į mane dėbtelėjo: – Suprantama. Kas nutinka namie, tas ir lieka namie.

Kas nutinka namie, tas ir lieka namie. Kiek kartų augdama šitai girdėjau? Kurį laiką žvelgėme viena į kitą. Praeiviai pasakytų, kad mudvi labai panašios. Aš atsigimiau į mamą: tokios pat putlios lūpos, tokia pati plaukų linija. Mano akys labiau pilkos, o jos – labiau mėlynos, bet forma ir dydis nė kiek nesiskiria. Dėl tų didelių akių galėdavome atrodyti nekaltų nekalčiausios, nors anaiptol ne visada taip būdavo.

– Ar kada nors man atleisi? – Stengiausi, kad balsas nedrebėtų, bet nesisekė. Vėl čiupau nuo stalo servetėlę. – Po galais, mama, ar kada nors tai pamirši?!

Ji sušnirpštė nosimi, lyg toks klausimas – net nevertas atsakymo. Aš jai buvau Ela, nebe Elė, ir negalėjau to pakęsti.

Gerai, kad bent nieko neneigė, neapsimetinėjo, jog nesupranta, apie ką kalbu. Įsistebeilijau į pusiau nuvalgytą sūrainį. Nuo nejaukios tylos išgelbėjo padavėjas, kuris priėjęs paklausė, ar norėčiau dėžutės maistui išsinešti.

– Ne, ačiū.

Mama caktelėjo liežuviu.

– Nueis perniek.

– Už priešpiečius mokėsiu aš, nesijaudink.

– Ne tai svarbu, – pareiškė ji. – Negali sau leisti mėtyti pinigus į kairę ir į dešinę, Ela. – Nes neturiu vyro, kuris manimi rūpintųsi, – užbaigiau jos mintį. – Žinau. Gal atneštumėte sąskaitą?

Padavėjas, netyčia įtrauktas į mūsų pokalbį lyg delfinas į tinklą, skirtą gaudyti tunui, atsitraukė.

Mama dėbtelėjo į mane. Aš nebeturėjau jėgų, todėl tiesiog žiūrėjau į ją.

– Jis tavęs nepažįsta, – tariau, – ir nenori pažinti.

– Ne čia esmė. – Mama pasimuistė kėdėje ir susiraukė.

Nepajėgiau su ja vaidytis. Jaučiausi apsunkusi, lyg prarijusi akmenį. Darkart nusišluosčiau burną ir rankas, tada uždengiau servetėle likusį sūrainį, kad nebadytų akių.

– Turėtum parvažiuoti kada namo. Kol ne per vėlu.

O, kaip paprasta. Štai ir paaiškėjo, ko ji spyrėsi susitikti. Gūžtelėjau pečiais.

– Esu labai užsiėmusi darbe.

Motina nuolat skundėsi, kad kankina reumatas, kad nepajėgia net susitvarkyti namų, tačiau dabar žaibiškai ištiesusi ranką prasegė viršutinę mano palaidinės sagą ir atidengė kraujosruvą ant kaklo. Jos veidas persimainė.

– Tai štai ką tu vadini darbu?!

Nesąmoningai delnu prisidengiau kaklą ir užsisegiau sagą.

– Turiu darbą...

– Ar dirbi šliundra? – pašaipiai iškošė. – O gal ne tik darbas trukdo tau atlikti padorios dukters pareigas? Gal trukdo dar kas nors? Gal per daug laiko atima paleistuvystės?

Jei nežiūri į veidrodį, sunku pasakyti, kokia tavo veido išraiška, tačiau jaučiau, kad atrodau suglumusi ir bejausmė. Tikriausiai taip ir buvo, nes motina persimainė, kaip būna tada, kai ji laimi.

Ak, kodėl mes leidžiamės į žaidimus, kurių neturime galimybės laimėti?

– Dulkiniesi su savo bosu, Ela? Ar jis tau užtaisė tą mėlynę?

– Tik ką virkavai, jog niekada nesusirasiu vyro, – atkirtau tokiu pat šlykščiai saldžiu balseliu kaip ir ji.

Mudvi panašios ne tik išvaizda – abi linkusios kerštauti. Mama – pagiežos karalienė, o aš – na, galėčiau būti kunigaikštienė. Iš jos išmokau, kad žodžiai gali žeisti skaudžiau už peilį.

Mama papurtė galvą.

– Labai tavimi nusivyliau, Ela. Tylėjau. Nepratariau nė žodžio, todėl laimėjau. Mama negali pakęsti tylos, jos tiradoms liepsnoti reikia žibalo. Neketinau jai suteikti tokio malonumo, kad ir kaip niežėjo liežuvį.

Mama atsistojo, suspaudė rankose madingą rankinę.

– Nesivargink, išeisiu pati. Išsikviesiu taksi. Ir žinai, Ela, tu privalai atvažiuoti – jei ne dėl manęs, tai dėl tėvo.

– Gal ir dėl kaimynų? – neištvėriau ir pralaimėjau.

Mama nėra iš tų, kurioms svarbu tarti paskutinį žodį. Ji pasipiktinusi atsiduso ir išbildėjo pro duris apsigaubusi pykčio debesimi.

Aš apmokėjau sąskaitą, sekdama tėvo pėdomis nuėjau į artimiausią barą ir susiradau nuošaliausią kampelį, kur niekas manęs nekalbintų.

Dažyti valgomąjį sekėsi sunkiai. Kiekvieną kartą sandėliuke pamačiusi dažų skardines ir mirkstančius teptukus pajusdavau kaltę, bet uždarius duris darbai puikiausiai pasimiršdavo.

Dėl visko kaltinau Deną. Praėjo savaitė nuo jo klasės susitikimo ir jis skambino man kas vakarą.

Per darbus abu neturėjome laiko susitikti, tik kalbėjomės telefonu. Man to pakako. Dažniausiai parslinkusi namo tenorėdavau pasišildyti ką nors valgyti, palįsti po dušu ir griūti lovon. Tikriausiai Denas suprato, todėl nesiūlė vėl susitikti. Buvau šiek tiek nusivylusi.

Dėl darbo ir Deno visai apleidau valgomąjį. Dievinau savo namą. Tai pirmas dalykas, kuris priklausė man vienai. Nusipirkau jį anksčiau nei automobilį. Mano namai buvo mano prieglobstis, mano saugus uostas. Tačiau valgomojo negalėjau pakęsti. Dėl keistos kambario formos čia patogiai netilpo nei stalas su kėdėmis, nei indauja. Valgomajame trūko langų ir šviesos, o ant lubų kabėjo šlykštus sietynas, kurio dar nespėjau pakeisti. Bet labiausiai valgomojo nekenčiau todėl, kad kaskart pro jį eidama suvokdavau, kokia aš nemotyvuota ir kad nesugebu baigti pradėtų darbų.

Nusipirkau sukriošusį namą rajone, kurį meras vadino „nepasiturinčiu“. Tačiau reikalai gerėjo.

Miesto valdžia stengėsi atgaivinti Harisbergo senamiesčio rajoną ir skyrė tam nemažai lėšų. Smagiau, kai kaimynai, užuot vogę sportinius automobilius, patys tokius vairuoja.

Nusprendžiau namo neperstatyti, tik renovuoti, todėl turėjau susitaikyti su mintimi, kad spintos bus mažos. Pagal finansines galimybes ištaikiusi laiko remontavau vieną kambarį po kito. Rimtiems darbams samdžiau profesionalus, o paprastesnių ėmiausi pati.

Nesakyčiau, kad man patinka dekoruoti namus. Mėgstu, kai interjeras būna paprastas, neutralus kaip mano drabužių spinta. Baltos sienos, patikimi baldai, kuriuos susipirkau aukcionuose ir naudotų baldų parduotuvėse – ne todėl, kad naujiems daiktams trūko pinigų, tiesiog mėgstu senus. Turėjau

keletą įrėmintų nespalvotų paveikslų, dovanotų žvakidžių ir vazų. Sieninėse spintose išrikiavau knygas, kurias skaitydavau užsikūrusi židinį. Šiandien vėl užsuko Gevinas. Jau kurį laiką jo nemačiau, tik už sienos ne kartą girdėjau pykstantis.

Jis laukė manęs ant laiptų, rankose spausdamas knygą.

Vakaras buvo šiltas, tačiau Gevinas stovėjo apsivilkęs platų juodą sportinį nertinį, užsimaukšlinęs gobtuvą ir panašėjo į Anakiną Skaivokerį, kuris pamažu virsta Dartu Veideriu8.

– Tamsos jėgoms sunku atsispirti, ar ne? – nesusilaikiau.

Tačiau juokelis liko nesuprastas. Gevinas pakėlė į mane išblyškusį gobtuvo šešėlio pridengtą veidą ir atsistojo.

– Ką?

– Tamsos jėgoms... Ai, pamiršk.

Neketinau domėtis, ar Gevinas kada nors matė „Žvaigždžių karus“. Atrakinau duris ir jis įsekė iš paskos.

– Padėsi dažyti?

– Aha. Gevinas niekad nebuvo kalbus, tačiau anksčiau išspausdavo vieną kitą žodelį. Padėjau ant stalelio prie durų rankinę, laiškus ir pažvelgiau į jį. Gevinas pasuko į valgomąjį, per galvą nusitraukė nertinį ir tvarkingai pakabino ant kėdės atlošo. Liko vienais pilkais marškinėliais. Kai pasilenkė atidaryti dažų skardinių, marškinėliai išsipešė iš kelnių ir apnuogino išsišokusius stuburo slankstelius. Gevinas atrodė sublogęs. Pastaruoju metu nemačiau jo motinos automobilio, o tai reiškia tik viena – kai grįžtu, jos nebūna namuose. Gal ji neruošia pietų?

– Ar nori ko nors užkąsti?

Gevinas klūpėdamas pažvelgė per petį.

– Aišku. Į orkaitę pašoviau dvi šaldytas picas ir nudūmiau į viršų persirengti. Nusileidusi pamačiau, kad Gevinas išdėliojo teptukus, volelius ir į dėžutes supilstė dažus. Suskambo orkaitės laikrodis, Gevinas atsistojęs pasisuko į mane.

Pamačiusi jo rankas sustojau kaip įbesta. Vieną rankovę buvo atsiraitojęs aukščiau alkūnės ir aš pirmą kartą pamačiau nuogą jo ranką, ant kurios švietė trys ar keturios raudonos juostos – įpjovos.

– Kas nutiko rankai?

Gevinas suskubo patraukti rankovę žemyn.

– Katė įdrėskė.

Be žodžių mostelėjau, kad reikia iš orkaitės ištraukti picą. Gal tikrai katė įdrėskė? Gal Gevinas sako tiesą? Daugiau apie tai neužsiminiau.

Dažniausiai Gevinas sušlamščia keturis picos gabaliukus. Šiandien įveikė tik du, bet ir apie tai nutylėjau. Tai, kas liko, suvyniojusi padėjau ant stalo.

– Pasiimk, kai eisi, – pasakiau, – aš nevalgysiu.

– Gerai. – Jis vangiai šyptelėjo.

Staiga panorau broliškai pašiaušti jam plaukus, bet susilaikiau. Jis vaikas, tačiau ne mano, be to, penkiolikmetis. Penkiolikmečiams nepatinka, kai jiems kas taršo plaukus.

Kibome į darbus. Vėliau Gevinas paklausė, ar gali paleisti muzikos. Mano kompaktinių plokštelių kolekcija jį nustebino.

– Turite kietų gabalų, panele Kavana, – tarė jis iškėlęs naujausią vienos alternatyvaus roko grupės plokštelę. Žinau, kad nutylėjo sakinio pradžią „kaip subrendusi moteriškė“, tačiau stengiausi apie tai negalvoti.

– Ačiū. Gal pasiklausome šito?

Gevinui paleidus muziką mudu toliau darbavomės: kartais greta vienas kito, kartais – skirtingose valgomojo pusėse. Per keletą pastarųjų mėnesių Gevinas gerokai išstypo ir praaugo mane, todėl leidau jam pasilypėti kopėčiomis ir dažyti prie pat lubų.

– Žinai, Gevinai, – tariau, – neprivalai manęs vadinti panele Kavana. Gali vadinti Ele. Jis pažvelgė iš palubio.

– Mama liepė gerbti žmones.

– Ji teisi. Bet vadinti mane vardu nebūtų nepagarbu, – baigusi dažyti paskutinį kampą atsistojau ir padėjau ant padėklo volelį, – aš tau leidžiu.

Kurį laiką Gevinas dažė, paskui tarė: – Gerai. Manau, galiu vadinti jus vardu.

Kambarys atrodė gerai; kad atrodytų puikiai, trūko dar vieno dažų sluoksnio. Ėmiau tvarkytis, Gevinas padėjo. Mano sandėliukas nedidelis, vis nerangiai atsimušdavome vienas į kitą ir sumišę nusišypsodavome. Gevinas norėjo įmesti šepetėlį į praustuvą, aš bandžiau pasitraukti į šalį ir netyčia atsitrenkiau į lentyną, ant kurios laikiau skalbimo miltelius ir atsarginius pakabus. Kelios nukrito žemyn, Gevinas pasilenkė jų paimti.

Nedarėme nieko blogo. Gevinas net neprisilietė prie manęs, tik ištiesė ranką prie pakabų. Abu juokėmės. Staiga pažvelgiau į stiklines duris pajutusi, kad kažkas mus stebi. Ūmai nustojau juoktis ir suklykiau, tada atpažinau ponią Osli ir susigėdau. Širdis pašėlusiai daužėsi. Prasibrovusi pro Geviną nuėjau atrakinti durų.

– Išgąsdinote.

– Beldžiau į priekines duris, bet niekas neatidarė. – Kaimynė prisimerkusi šyptelėjo. – Gevinai, laikas namo.

– Tik padėsiu Elei susitvarkyti...

– Tučtuojau, – nutraukė ponia Osli.

– Nieko tokio, Gevinai, – tariau, – pati baigsiu, liko visai nedaug.

– Pasiimsiu megztinį, – tarė Gevinas ir nuėjo.

Mudvi su ponia Osli stovėjome nejaukioje tyloje mažučiame sandėliuke. Atrodė, kad ji nenori su manimi kalbėtis, o ir aš neturėjau ką pasakyti. Mus išgelbėjo Gevinas, kuris grįžo ant galvos užsimaukšlinęs nertinio gobtuvą ir išsekė į lauką paskui mamą.

Užrakinau duris ir kažkodėl pagalvojau ką tik įsigijusi naują priešą.

Nieko keista, kad kartais su Čadu nekalbėdavau ištisas savaites. Susirašydavome elektroniniu paštu, siųsdavome atvirukus, o skambindavome, kai vienas kuris susivokdavo, kaip ilgai nešnekėjome. Arba kurį nors ištikdavo bėda. Nusiunčiau broliui žinutę, padėkojau už „Princesę Švilputę“ ir nė kiek nenustebau, kai jis neatrašė. Tačiau bėgo dienos, Čadas neatrašė nė į vieną laišką ir aš supratau, jog kažkas nutiko.

Išgirdus jo balsą pasidarė silpna. Atrodė, kad kalba pilna burna sirupo, kuris dusina ir neleidžia kvėpuoti.

– Klausau.

Išgirdęs mano balsą truputį pralinksmėjo, bet to gyvybingo neužsičiaupiančio tauškučio, kuris dažniausiai atsiliepdavo telefonu, horizonte nesimatė. Sumurmėjo, kad užsiėmęs darbe, kad turi daug veiklos neprofesionalaus teatro trupėje, prie kurios neseniai prisijungė, ir kad Luko sesuo neseniai susilaukė kūdikio. Tratėjo bet ką, kad tik kalbėtų, bet nepasakė nieko svarbaus.

– Kas nutiko? – išklausiusi pasiteiravau. – Pasakyk, Čadai.

Jis taip ilgai tylėjo, kad pagalvojau, jog dingo ryšys, tik girdėjau, kaip kvėpuoja.

– Nežinau, Ele. Tiesiog nėra nuotaikos.

– Nagi, Čadai. – Ir ką aš galėjau pasakyti? Žodžiai, kad ir kokie nuoširdūs, nepakeis apkabinimo. – Kaip taisai padėtį?

Brolis sukikeno.

– Taip, kaip visada – skandinu liūdesį ledų su šokoladu kibirėlyje.

Vis geriau už alkoholį. Čadas niekada negėrė.

– Ką Lukas apie tai mano? Čadas vėl nutilo.

– Nieko. Aš jam nepasakoju.

– Turi jam pasakyti, – švelniai pasiūliau. – Judu kartu gyvenate. Lukas tikrai ką nors pastebėjo.

– Mudu apie tai nešnekame, – pakartojo Čadas. – Lukas visada toks laimingas, nenoriu jo liūdinti. Ir tavęs nenoriu liūdinti, Ele. Pats susitvarkysiu.

– Neprivalai su viskuo dorotis vienas.

– Atleisk, bet tavo patarimas – nieko vertas, panele atsiskyrėle, – tarė jis kuo nuoširdžiausiai. – Pasakyk man, vyresnėle, kada paskutinį kartą išsiverkei kam nors ant peties?

Abu tylėjome. Laukiau, kad Čadas atsiprašytų, tačiau jis net neketino. Tada nepatenkinta atsisveikinau ir padėjau ragelį. Kartais lengviau pykti nei pripažinti, jog tai, ką sako kitas, yra tiesa.

Mane kelis kartus yra kvietę į įkurtuves – tada reikia šeimininkams nupirkti dovanų kokią žvakidę, virtuvės prietaisą ar papuošalą. Niekada nedalyvaudavau tokiuose vakarėliuose, bet iš mandagumo nusiųsdavau dovanėlę iš nurodyto sąrašo. Nemėgstu sėdėti svetimose svetainėse, grožėtis nesuprantamais rakandais ir pliurpti su nepažįstamaisiais. Tačiau moteris pažįstu: padėdavau joms pasiruošti įkurtuvių vakarėliui ir kaip padėką gaudavau šeimininkei nereikalingų dalykėlių, kuriuos vėliau dovanodavau mamai per gimtadienį ar Kalėdas.

Marsė neprašė dovanoti matavimo šaukštelių, auskarų ar padažo ruošinio. Ji neleido vartyti prabangaus dovanų katalogo ar siųsti jai dovanų čekio. Marsė pareikalavo, kad dalyvaučiau įkurtuvėse, ir man nesisekė sukurpti rimto pasiteisinimo.

Nežinojau, kaip reikia elgtis atėjus į įkurtuves, todėl gerą minutę mindžikavau prie buto durų ir sprendžiau, ką daryti – belstis ar iškart pasukti rankeną? Ačiū Dievui, pasirodė dar dvi moterys ir išgelbėjo mane.

– O, jūs irgi į vakarėlį? – sukikenusi paklausė aukštesnioji.

Prasivėrė durys ir Marsė džiaugsmingai suklykė. Antroji mergina irgi sucypė. Leidausi nutempiama koridoriumi, apkabinama, apcypiama, aprūpinama taure vyno ir pasodinama ant kėdės. Marsė visus vaišino užkandžiais. Moterys pliurpė. Neturėjau ką sakyti, todėl gurkšnojau vyną. Iš visų susirinkusiųjų pažinojau tik Marsę.

Nemanykite, kad užaugau spintoje, atskirta nuo pasaulio. Žinau, kaip atrodo sekso žaisliukai, nors

niekada jų neturėjau. Pati renkuosi paprastutes gražias kelnaites ir nėriniuotus kojinių diržus, bet parduotuvėse esu mačiusi leopardo raštais margintų kelnaičių su juostele ir pėdkelnių su skyle tarpkojyje.

Marsės pakviesta teminio vakaro vedėja išdalijo visoms po rašiklį ir popieriaus lapą. Maniau, kad esu pasiruošusi vakarėliui, tačiau paklausiusi jos monologo supratau, jog gali blogai baigtis. Kai padalijo penio formos žaisliukų, kuriuos liepė užmauti ant rašiklių, ėmiau melstis, kad pavyktų iš čia ištrūkti mirtinai neapsijuokus.

Tačiau jaudintis nebuvo ko. Marsė daug tauškia apie seksą, tačiau pamačiusi pirmą prekę, kurią iš krepšio ištraukė vakarėlio vedėja, ji, kaip ir dauguma jos draugių, sucypė, išraudo ir prisidengė delnais veidą. Akivaizdu, jog čia susirinkusios moterys irgi ne kasdien rankose laiko „Vibruojančią karališkąją varpą“. Man palengvėjo. Nesu tokia atsilikusi, kaip maniau.

– O dabar, damos, metas „Dvidešimčiai pašėlusių klausimų!“ – tarė vedėja dalydama rožinius popieriaus lapus. – Nieko neslėpkite, nes bus prizų.

Visos nusijuokėme ir palinkome prie klausimų. Vedėjai knietėjo sužinoti, kiek partnerių esame turėjusios, kokioje keisčiausioje vietoje mylėjomės, ar vienu metu esame miegojusios su keliais vyrais. Dar turėjome išvardyti įžymybes, kurios mums patinka, atskleisti, ar kada apgaudinėjome vyrą su kitu, ir nupasakoti, kokią pozą labiausiai mėgstame.

Pareigingai, nors nelabai atvirai, atsakiau į visus klausimus. Yra dalykų, kurių neprisipažinsi būriui pirmą kartą sutiktų moterų, nors už tai žada padovanoti kailiuku aptrauktus antrankius.

Paskui vakarėlio vedėja pademonstravo visus parduodamus daikčiukus, išrodė apatinį trikotažą, kurį galėjome čia pat įsigyti, ir nuėjo į virtuvę priimti užsakymų. Likusios svetainėje gurkšnojome vyną ir kikenome čiupinėdamos rožinius plastikinius falus. Vienoje rankoje gniaužiau saują sūrio gabaliukų, kitoje – taurę vyno, kai Marsė užspeitė mane į kampą.

– Ką ketini pirkti? Žvilgsniu parodžiau savo užsakymo lapą, kurį pareigingai buvau užpildžiusi penio formos rašikliu.

Ji peržvelgė sąrašą ir man nespėjus nė cyptelėti dar kažką paskubomis užrašė.

– Ką sumanei, Marse?!

Ji sukikeno.

– Nagi, Ele! Užsisakei paprastus baltus naktinukus! Gal bent raudonų norėtum?

– Tikrai ne. – Susigrūdau burnon sūrį ir čiupau iš draugės lapą. – Ne, Marse.

– Aš pirksiu „Triušiuką Rodnį“. – Marsė prisimerkusi šyptelėjo. – Tau užrašiau „Susijaudinusį bebriuką“.

Pažvelgiau į lapą.

– Marse!

– Nagi, kiekvienai moteriai reikia patikimo vibratoriaus, – erzino ji. – Jei nenori pirkti, pati tau padovanosiu. Tegul bus mano indėlis į tavo sveikatą.

Tikrai neketinau juoktis, bet Marsė vėl prajuokino.

– Ačiū, bet pati gebu pasirūpinti sveikata. Ir nereikia jokio bebriuko – laukinei gamtai mano lovoje nėra vietos.

– Nejaugi? – Marsė nuo sofos čiupo prekių katalogą – O „Sidabrinei kulkai“?

– Kad apsisaugočiau nuo vilkolakių? – Vynas atrišo liežuvį.

– „Undinėlę“? – Marsė sąmokslininkiškai šyptelėjo. – Ji atspari vandeniui.

Pažvelgiau į paveikslėlį.

– Fui, nenoriu vibratoriaus su veiduku!

Undinėlė atrodė visai miela: tiesūs plaukai ir ilga uodega, kaip priklauso.

Marsė atvertė kitą puslapį, džiaugsmingai sušuko ir bedė pirštu: – Šitas kaip tik tau!

Pažvelgiau.

– „Akis“9?

– Įsigiję „Akį“ nepaliausite šaukti: „Dar kartelį, mažuti!“ „Akis“ pagaminta iš glotnaus silikono, naudojant patentuotą vibravimo technologiją, garantuotai pasieks visas slapčiausias vieteles. „Akis“ veikia tyliai, ja galima žaisti vienam ar dviese, – kikeno Marsė.

– Gerai sugalvota, – darkart pažvelgiau į reklaminę nuotrauką. Skirtingai nei kiti „mieli“ vibratoriai, „Akis“ buvo aštuonių centimetrų ilgio, cigaro formos, juoda. – Koks praktiškas dizainas.

Marsė pamerkė akį ir niuktelėjo į šoną.

– Pirk šitą.

Sudvejojau: – Aš ne...

– Bus smagu, Ele, – nutraukė Marsė. – Nagi, pabandyk.

Apsidairiau aplinkui: merginos apžiūrinėjo vos matomus leopardo raštais margintus apatinius ir iš rankinių traukė čekių knygeles. Dar kartą dėbtelėjau į „Akį“, tada į Marsę.

– Jei kas nors biure apie tai sužinos...

– Nesužinos, prisiekiu.

Atsidusau. Marsė nugalėjo, neatsispyriau pagundai.

Draugė patenkinta mane apkabino, suspaudė ir netyčia vynu sulaistė palaidinę.

– Investicija į sveikatą, – tariau, kai paleido.

Suskambo mobilusis, Marsė darkart paskubomis mane apglėbė ir nuėjo šalin.

– Kavana, – atsiliepiau.

– Kavana? Skambina Stiuartas.

Denas. Išsigandusi puoliau glamžyti užsakymo lapą, lyg jis ką matytų ir keistai susijuokiau.

– Ar viskas gerai, Ele? – Taip, – atsakiau lygindama lapą.

– Skambinau į namus, bet niekas neatsiliepė, tada nusprendžiau pasukti į mobilųjį. Ką veiki?

Dvi merginos pačiupo milžinišką dirbtinį penį, o trečioji pamėgino pralįsti po juo kaip po havajietiška lazda10.

Skambus juokas užgožė mano atsakymą, todėl pasilenkusi, kad niekam netrukdyčiau, ištipenau į Marsės miegamąjį. Atsirėmiau į sieną, prisispaudžiau prie ausies telefoną, o kitoje rankoje vis dar gniaužiau prakeiktąjį užsakymo lapą.

– Marsė pakvietė į įkurtuves.

– Tikrai? – Denui aiškiai patiko. – Perkate „Šauniojo šefo“11 virtuvės prietaisus?

– Hm... ne.

– Gaila. Kaip tik užsimaniau dar vieno akmeninio kepimo padėklo.

– Esi naudojęs tą kvailą daiktą? – Tikriausiai dėl vyno jaučiausi lengvai apsvaigusi.

Denas nusijuokė, bet nutylėjo.

– Kiek užtruksi? Atvažiuok vėliau pas mane.

– Rytoj į darbą, Denai.

– Ele, dar tik aštunta.

– Daraisi labai reiklus, Denai, – nusijuokusi pasakiau.

– Žinau, – išdidžiai pritarė. – Atvažiuok. Juk pati nori.

Išgirdus tuos žodžius sukuteno papilvę ir aš trumpam užsimerkiau. Siena maloniai šaldė skruostą.

Kelis kartus pirštais perbraukiau per užsakymo lapą.

Ir galiausiai sutikau. Denas teisus – pati norėjau. Dėl sveikatos.

8 Anakinas Skaivokeris – vienas iš fantastinių filmų serijos „Žvaigždžių karai“ veikėjų, Luko ir Lėjos tėvas džedajus, kuris vėliau virto pagrindiniu antagonistu Dartu Veideriu.

9 „Blackjack“ (angl.) – kazino kortų žaidimas.

10 Havajuose įprastas žaidimas „Limbo“, kai reikia pralįsti pro kitų dviejų žaidėjų horizontaliai laikomą lazdą, rankomis neliečiant nei lazdos, nei žemės.

11 „Pampered Chef“ (angl.) – Amerikoje parduodama virtuvės įrankių ir prietaisų serija.

9 Denas juokėsi man pasakojant, ką veikėme pas Marsę. Jo jūros vandens spalvos akys žybsėjo, kai paprašė viską iškloti. Niekada nemokėjau pasakoti istorijų, tačiau Denas taip susidomėjęs klausėsi, kad ištisas dvidešimt minučių tauškiau niekus apie sekso žaisliukus ir tarpkojo nedengiančias kelnaites.

– Tai smagiai leidote laiką, – tarė jis. – „Dvidešimt pašėlusių klausimų!“ Denas pasiūlė kur kas gardesnio vyno nei Marsė, todėl godžiai gurkštelėjau ir atsilošiau į pagalvėles.

– Visuomenė taip akcentuoja sekso ir seksualumo svarbą, kad pastaruoju metu tik apie tai ir kalbama. Visi skuba patirti kuo daugiau nuotykių, pralenkti kitus ir dar tikisi už tai apdovanojimų. – Vynas visai atrišo man liežuvį.

Denas nusijuokė ir papurtė galvą.

– Juokiesi iš manęs? – pyktelėjau.

Nesiliaudamas šypsotis Denas vėl papurtė galvą.

– Ne. Neįmanoma iš tavęs šaipytis, kai taip nuoširdžiai kalbi.

– Vadinasi, šaipaisi. – Pastačiau taurę ant stalo.

– Ne. – Denas pasislinko arčiau ir uždėjo rankas ant pečių. – Įkaušusi tu tokia miela.

Tikrai buvau apgirtusi. Ir pikta.

– Miela, nes įkaušusi?

Denas patrynė delnais pečius.

– Ne. Miela, kad taip piktiniesi visuomene, kuri verčia mus sekso maniakais. Ir dar miela, kad apie nešvankybes kalbi žodžiais iš „Alisos Stebuklų šalyje“.

Norėjau supykti ant Deno, bet jam sėdint taip arti sunkiai sekėsi.

– Skaitei „Alisą“?

– Taip, skaičiau. Nustebai? – Jis prisislinko dar arčiau. Įsižeistų, jei pasakyčiau, kad nustebau. Apsižvalgiau po kambarį ir pamačiau pilnas lentynas knygų.

– Mėgsti skaityti?

Denui nespėjus atsakyti atsistojau, nužingsniavau prie lentynos ir ėmiau žiūrinėti. Knygos apie žmogų pasako tiek pat, kiek jo vaistinėlė. Viršutinėse lentynose karaliavo oda aptraukti teisės raštų rinkiniai ir panašios nuobodybės, o apačioje – įtempto siužeto trileriai ir daugybė klasikos knygų kietais viršeliais.

Nusišypsojau ir dėbtelėjau į Deną per petį.

– Užsisakai knygas iš serijos „Klasika kas mėnesį“?

– Taip, – prisipažino sugautas nusikaltimo vietoje.

– Skaitei jas visas? „Širdis – tai vienišas medžiotojas“, „Džeinė Eir“, „Vėtrų kalnas“, „Drakula“, „Fiesta (saulė taipgi teka...)“.

Pirštais perbraukiau per nugarėles, vieną knygą ištraukiau iš lentynos ir pauosčiau. Nežinau, kodėl knygos taip nuostabiai kvepia!

– Taip, visas.

Denas priėjo ir apkabino iš už nugaros. Padėjau knygą, kurią buvau ištraukusi, ir nužvelgiau kitas.

Staiga žvilgsnis sustojo prie vienos knygos.

– Turi „Mažąjį princą“?

– Aha, – susijuokęs tarė.

Ištraukiau knygą. Ji buvo naujesnio leidimo už manąją – viršelis nesubraižytas, lapų kampučiai neužlankstyti. Kažkas įstrižai buvo užrašęs: „Su meile Denui.“ Bakstelėjau pirštu.

– Buvusi mergina. – Jis patraukė pečiais.

– Skaitei? – vėl pažvelgiau į knygą.

Denas papurtė galvą.

– Ne. O turėčiau?

– Ne man tau aiškinti, ką turėtum ar ko neturėtum daryti, – išdidžiai išpyškinau ir grąžinau knygą į vietą.

– Tu juk skaitei? Šyptelėjau. Denas švelniai delnais prilietė klubus, aš pasigręžiau, žengtelėjau į šalį ir išsisukau iš jo glėbio nesukėlusi įtarimo, kad jo vengiu. Atsirėmiau į knygų lentyną.

– Skaičiau. Tai viena mėgstamiausių mano knygų.

– Tikrai? – Denas žvilgtelėjo į knygą, tada vėl į mane. – Gal tikrai reikia perskaityti.

– Dėl manęs neprivalai, – tariau susigėdusi. „Mažasis princas“ parašytas vaikams. Lyg ir. Pasisakiusi, kad labai mėgstu šitą knygą, atskleidžiau kai ką apie save.

– Žinau, kad neprivalau. – Jis žengtelėjo artyn. – Bet gal noriu.

Vėl pasitraukiau nuo Deno ir nužingsniavau prie sofos.

– Tau gali nepatikti.

– O gali ir patikti. – Jis atsekė iš paskos. – Ar nori dar vyno?

Pažvelgiau į jį taip griežtai, kaip tik sugebėjau. Nepavyko, nes Denas nusišypsojo.

– Ar tik nemėgini manęs nugirdyti?

– Neslėpsiu.

– Kad paskui galėtum pasinaudoti?

– Išsiaiškinai.

Stengiausi nesišypsoti, bet sekėsi sunkiai.

– Kad išdarinėtum su manimi, ką tik širdis geidžia?

– Aha, – pritarė jis ir nusijuokė. Prisėdo šalia.

– Jei nori žinoti, iš testo „Dvidešimt pašėlusių klausimų“ surinkau mažiausiai balų. Pasijaučiau visai niekam tikusi.

– Ar dėl to ką tik mane užsipuolei? – Denas nutaisė užuojautos kupiną žvilgsnį.

Linktelėjau. Jis caktelėjo liežuviu ir paglostė galvą.

– Vargšas vaikelis, – tarė. – Ko iš to testo dar nesi išbandžiusi?

– Visko.

Esu miegojusi su nemažai vyrų, bet dažniausiai seksas būdavo nuobodus ir bereikšmis – dešimt

minučių atsainių glamonių ir minutė su puse įnirtingo dulkinimosi. Žmonių vaizduotė nėra tokia laki, kaip rodo filmuose. Gal ir gerai – man sekėsi: nė karto namo neparsitempiau atsiskyrėlio fetišisto ar serijinio žudiko. Kas žino, gal pati nesąmoningai rinkdavausi vyrus, kurie neturi vaizduotės. O tada sutikau įnoringąjį Deną.

– Juk žinau, kad turi patirties, Ele. – Jis kilstelėjo antakį.

– Jokių nuotykių. – Nesipriešinau, kai Denas ant peties uždėjo ranką.

– Nė vienutėlio? – Jis prie ausies priglaudė lūpas. – Sakyčiau, kad dulkintis tualete – neblogas nuotykis.

– Šito teste neklausė. – Gal ir klausė, bet aš nerašiau. Pajutusi karštą Deno alsavimą suvirpėjau iš malonumo. Pasilenkiau, iš rankinės, kurią buvau atsainiai numetusi prie sofos, ištraukiau rožinį popieriaus lapą ir padaviau Denui.

– Va, „Dvidešimt pašėlusių klausimų“. Perskaityk ir sužinosi, kad mano praeityje, deja, nėra jokių seksualinių nuotykių.

Denas išlankstė lapą ir abu palinkome skaityti. Jis peržvelgė įrašus, tada atsisuko į mane, suėmė smakrą ir perbraukė nykščiu per lūpas.

– Penkiolikos praradai nekaltybę? Į šitą klausimą atsakiau nuoširdžiai.

– O tu kada?

– Vėliau. – Jis vėl pažvelgė į lapą. – Esi turėjusi tik vieną vaikiną?

– Taip.

Denas susimąstė.

– O tu?

– Nė vieno.

– Kiek turėjai merginų? – kumštelėjau į pašonę.

– Rimtai draugavau su keturiomis ar penkiomis. Ei, liaukis! – Denas nusijuokė ir pasitraukė tolyn, nes pradėjau jį kutenti. Tada padėjo lapą ant kavos staliuko ir atsisuko. Pamačiusi, koks jis rimtas, įsitempiau. – Esi miegojusi su septyniasdešimt aštuoniais vyrais, bet draugavai tik su vienu?

– Taip, – patvirtinau.

Laukiau, kad paklaustų, kodėl, bet Denas neklausė, tik priglaudė kaktą man prie kaktos. Man buvo gera sėdėti tyloje. Jis viena ranka mane glostė, o kita suėmė delną ir uždėjo man ant šlaunies.

– Ar esi kada miegojusi su dviem vyrais iš karto?

– O tu esi miegojęs su dviem moterimis?

– Taip. Tave tai sujaudintų? – paklausė jis.

Iš šalies galėjo atrodyti, kad aptarinėjame orą.

– Nežinau, niekada nebandžiau.

– Bet norėtum pabandyti su dviem vyrais?

Linktelėjau ir liežuviu persibraukiau per apatinę lūpą.

– Manau, kad norėčiau.

Denas tylėjo. Laukė, kad pratęsčiau mintį. Giliai įkvėpiau.

– Mano gyvenime sekso buvo daug, bet įvairovės – mažai.

– Įvairovė gali maloniai nustebinti, Ele.

– Vadinasi, nesu patyrusi daug malonumų.

Denas kilstelėjo galvą, pažvelgė į mane ir linktelėjo.

– Norėčiau tai pakeisti.

Prikandau lūpą.

– Na aš... Nežinau...

– Ei, – mandagiai pertraukė jis, – ar geriau jaustumeisi, jei tau nereikėtų apie tai galvoti? Tiesiog darytum tai, ką liepiu?

Nežinojau, ką atsakyti. Staigmenos man niekada nepatiko. Mėgstu viską suskaičiuoti, suplanuoti, vadovautis statistika, taisyklėmis.

Mano gyvenimą valdo taisyklės. Visur ir visada mėgstu struktūrą ir kontrolę. Tik ne būdama su Denu.

– Esu šiek tiek susikausčiusi, – prisipažinau. – Tiesą sakant, esu labai susikausčiusi. Ir įsitempusi.

Mėgstu kontroliuoti padėtį.

Maniau, kad visiems tai akivaizdu, tačiau Denas papurtė galvą.

– Niekada taip apie tave negalvojau.

– Tikrai? – Atsilošiau. Vyno kerai sklaidėsi. – Tai pasakyk man, Denai, ką apie mane manai?

Jis nusišypsojo ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

– Aš matau pasiutusiai protingą ir seksualią moterį.

Dėbtelėjau į Deną ir jis vėl nusijuokė.

– Rimtai, Ele. Aišku, esi truputį... uždara. Bet neatrodai susikausčiusi – ypač po poros taurių vyno.

Akimirką patylėjau.

– Ar esi kada nors taip ilgai klausęsis kokio garso, kad pamiršai, jog klausaisi, kol staiga jis nutyla?

– Žinoma. – Denas tvirčiau suėmė pečius. – Tąkart, kai miestą pirmą kartą užplūdo cikados, jos taip garsiai čirškė, kad, rodės, leidžiasi ateivių erdvėlaivis. Tačiau neilgai trukus čirpesys susiliejo su miesto gausmu ir tik sutemus, kai cikados nutildavo, suprasdavai, kad jos čirpė.

Linktelėjau.

– Bespalvis triukšmas. Aš jį visą laiką girdžiu. Nėra akimirkos, kad apie ką nors nemąstyčiau. Visą laiką vieną mintį keičia kita.

Norėjau suprasti, ką Denas galvoja. Neatrodė, kad mano keistenybės jį atstumia, tačiau pasitaisiau: – Beveik visada.

– Kas padeda užsimiršti? – Jis nykščiais perbraukė per delnus.

– Alkoholis.

– Jis daug kam padeda užsimiršti.

Pažvelgiau žemyn į intymiai sunertas mudviejų rankas.

– Ir seksas.

– Seksas išsklaido įkyrias mintis?

Linktelėjau. Ir matematika. Bet šito garsiai neprisipažinau.

– Juk turi būti koks nors paaiškinimas tiems septyniasdešimt aštuoniems vyrams.

Denas tylėjo, aš įsižiūrėjau į mudviejų delnus. Bijojau jo akyse išvysti panieką.

– Eime. – Jis atsistojo ir patraukė mane už rankos. Širdis ėmė pašėlusiai daužytis sekant iš paskos į miegamąjį.

– Atsisėsk ant lovos.

Paklusau.

Denas nužingsniavo iki spintelės ir iš stalčiaus ištraukė kaklaskarę. Keletą kartų ją perlenkė, pridėjo man prie akių ir užrišo. Akimirksniu stojo tamsa, tik pro kraštelį apačioje skverbėsi blausi šviesa.

Nervingai sukikenau, Denas tylėjo. Ėmiau laukti, bet nieko nevyko. Girdėjau, kaip jis vaikšto po kambarį, kaip kažkas sušnara (gal Denas nusivilko marškinius) ir kaip užsiveria stalčius. Denas nepratarė nė žodžio.

Sėdėjau ant lovos krašto. Džiūvo burna, degiau nekantrumu, bet nepajudėjau iš vietos. Visą gyvenimą padėtį valdžiau aš, tačiau ne čia. Ne su šituo vyru.

Pajutau, kaip Denas delnais prisiliečia man prie šlaunų ir atsmaukia sijoną. Lova susiūbavo – jis atsisėdo šalia. Ketinau įsitaisyti patogiau, tačiau Denas uždėjo ranką ant peties, kad nesimuistyčiau.

Kitą jo ranką pajutau tarp kojų. Tada jis pirštu perbraukė per kelnaičių audinį ir vėl nurimo.

Nieko nematant paaštrėjo kitos juslės. Uodžiau Deno kvepalus ir vyno aromatą. Girdėjau, kaip jis alsuoja. Jutau Deno kvėpavimą ant kaklo. Sėdėjau įsitempusi, tiesi it styga ir laukiau.

– Denai?

– Šš...

Nurijau seiles.

Ranka, kurią jis laikė įspraudęs tarp kojų, nuslydo aukštyn, atsagstė palaidinės sagas ir nutraukė ją žemyn. Vėsa glamonėjo odą, sustangrėjo speneliai. Denas nusegė liemenėlę ir delnais suėmė krūtis.

Tada nykščiais ėmė dirginti spenelius. Ūmai ant vieno iš jų pajutau Deno lūpas ir aiktelėjau iš pasitenkinimo. Suėmęs ranka jis laikė vieną krūtį, o kitą pasimėgaudamas bučiavo, tada įtraukė spenelį burnon. Pamėginau įkvėpti nors gurkšnį oro. Švelniai bučiuodamos Deno lūpos nuslydo krūtimi ir sugriebė į nelaisvę kitą spenelį.

Denas glamonėjo delnais mane visą. Palengva vieną po kitos jis atsagstė sijono sagas, atitraukė užtrauktuką ir truputį mane kilstelėjęs nusmaukė sijoną žemyn. Nesiliaudamas čiulpti spenelį rankomis suėmė įkaitusias šlaunis. Denas praskėtė man kojas ir pajutau, kaip įsitempia kiekvienas kūno raumenėlis.

– Dar nesiliovei galvoti?

– Dar ne, – atsakiau dusliai šnopuodama.

– Pažiūrėkime, gal galėsiu pagelbėti.

Denui pajuokavus, raumenys šiek tiek atsipalaidavo. Jo pirštai erzino, glostė odą palei kirkšnis, kūnu perbėgo virpulys. Atlošiau galvą ir pasirėmiau rankomis.

Pagaliau Denas palietė tarpkojį ir aš net pašokau iš jaudulio. Glostė mane per nėrinius, tada staiga nutraukė kelnaites. Po savimi jutau vėsų, šilkinį lovos apklotą.

– Ar nešalta?

Papurčiau galvą. Denas glamonėjo mane visą: šlaunis, klubus, pilvą, krūtis, pečius ir kaklą.

– Tu drebi.

Lyžtelėjau lūpas.

– Nes... lieti mane.

Pajutau Deno alsavimą prie pat peties, tada jis įsisiurbė į kaklą, ten, kur tvinksi pulsas. Kiek galėdama atlošiau galvą. Denas švelniai kandžiojo ir čiulpė. Ir vėl tarp kojų pajutau jo delną. Atsargiai perbraukė pirštu ir įsmuko gilyn. Sudejavau.

– Smagu, kai tu užsivedi, – sumurmėjo jis prie pat ausies ir iš karto apdovanojau jį dar vienu palaimingu atodūsiu. – Man patinka, kad taip greitai sudrėksti. Nesu turėjęs tokios aistringos moters.

Jo pirštai ritmingai judėjo manyje, dar akimirka ir patirsiu orgazmą. Denas erzino, mėgavosi mano kančiomis ir bučiavo visą kūną. Išsiriečiau iš malonumo. Kai nelauktai atsitraukė, nusivylusi aiktelėjau. Paskui vėl prisilietė – švelniai glostė pirštais ir masažuodamas ryžtingai suko ratus. Vėl pajutau jo karštą kvėpavimą, šįkart ant pilvo. Kiekvienas kūno raumenėlis įsitempė ir aš pašokusi atsisėdau.

– Ne. Denas meiliai glostė kojas.

– Nusiramink. Viskas gerai.

– Ne, Denai. Turiu žinoti, kad tu suprasi, kai sakau „ne“. Turiu tai žinoti. – Atsisėdau ir stumtelėjau jį šalin. Pamėginau atsirišti kaklaskarę, bet Denas uždėjo delną ant manojo ir sulaikė. Kurį laiką taip ir sėdėjome, kol patraukiau drebančias rankas ir pasirėmiau į lovą. Mačiau tik judantį Deno šešėlį.

– Nedarysime nieko, ko tu nenorėsi, prižadu, Ele. Linktelėjau. Po akimirkos Denas ėmėsi to, ką buvo pradėjęs, tačiau man prireikė laiko vėl atsipalaiduoti. Jis neskubėjo, judėjo lėtai ir ramiai. Į ausį šnibždėjo mielus žodelius, bučiavo ir glostė.

Deno pirštai ir lūpos vėl mane sujaudino. Liežuviu ant raktikaulio jis piešė kaligrafinius raštus, kol atsidusau iš pasitenkinimo. O tada aiktelėjau.

Visos mintys išsilakstė, likome tik mudu ir palaima, džiaugsmas, malonumas, amžinybė. Mudu sieja tik seksas, tačiau kartu tai taip intymu – vengiu jo, bet negaliu atsispirti.

Galiausiai sušukau Deno vardą. Giliai įtraukiau oro ir dar kartą jį ištariau. Palaima pasklido po visą kūną, Denas delną laikė prispaudęs prie mano pulsuojančio pilvo.

– Kažkodėl tavęs man niekad negana, – sumurmėjo jis į ausį, kol kūną purtė palaima.

Gaudžiau orą nesumodama, ką atsakyti. Kaip paaiškinti. Pati nesuprantu. Mane tai gąsdina. Tačiau bijau ir linksmųjų kalnelių karuselėse, bet vis tiek jais važinėju.

Prie gero lengva priprasti, tačiau senų įpročių sunku atsižadėti. Pamažu, žingsnelis po žingsnelio, Denas man tapo įpročiu. Kai nesimatėme, kalbėjomės telefonu. Jis siuntė nuotaikingas žinutes ir elektroninius laiškus, kurių gašlios potekstės audrino ir linksmino tuo pat metu.

Seksas buvo nepakartojamas. Visoks. Geidėme vienas kito. Kiekvienas prisilietimas jaudino ir pamažu darėsi savas – ir troškau to, ir bijojau. Sakiau jam, kad eisiu taip toli, kaip jis panorės. Koks arogantiškas pareiškimas! Denas vedėsi mane ten, kur niekad anksčiau nesilankydavau, kur neleisdavau sau eiti. O su juo ėjau vien dėl to, kad Denas paskatino to norėti. Jis žinojo mano tikrąjį vardą. Atidaviau jam savo kūną, bet ne visą save. Dar ne visą. Neatsivėriau Denui iki galo. Jei jis ir jautė, kad dar turiu paslapčių, kad ne viską jam sakau, niekuomet apie tai neklausė.

Susitikinėjome jo namuose. Niekada nesivedžiau į savuosius. Nenorėjau aiškintis, kodėl čia nebaigtas remontas, kodėl trūksta spalvų ir net su žiburiu nerasi šeimos nuotraukų. Nenorėjau rizikuoti, jog Denas netyčia išgirs kokią motinos žinutę. Nenorėjau, kad viską apie mane žinotų.

Jis nieko netraukė prievarta, o aš nieko jam nepiršau. Greitai pripratome vienas prie kito, tik aš vis save tikinau, kad mūsų santykiai ne tokie rimti. Per tris ateinančias savaites Denas nepastebimai tapo mano gyvenimo dalimi, troškau nebeatsiminti, kaip gyvenau iki jį sutikdama.

Tačiau pamiršti negalėjau. Kartais ilgėdavausi vienišės gyvenimo. Tačiau kaskart, kai nuspręsdavau tiesiog imti ir nebeskambinti Denui, jis padarydavo ar pasakydavo ką nors lengvabūdiško, mielo ir aš iškart pamiršdavau savo ketinimus.

Pavasarį keitė vasara, namo autobusu dardėdavau jau šviesoje. Todėl iškart pastebėjau, kaip prie gretimo namo durų ėmė kauptis šiukšlių maišai. Kartą, kai grįžusi įkišau į spyną raktą, atsilapojo Oslių namo durys ir laukan koja už kojos išdūlino Gevinas.

Vilkėjo tuos pačius apsmukusius džinsus ir pilkus marškinėlius, su kuriais nuolat vaikščiodavo, akis slėpė užkritę plaukai. Gerai, kad bent juodąjį nertinį paliko namie. Susikūprinęs laukan išnešė dar vieną maišą su šiukšlėmis.

Nenorėjau į jį spoksoti. Kad ir kokios šeimos dramos vyko tuose namuose, neturėjau teisės kištis.

Kas vyksta namuose, lieka namuose. Bet prakeiktoji užsispyrusi spyna pakoregavo reikalus.

– Sakiau, kad susitvarkytum šlamštą, antraip išmesiu lauk! – Tarpdury pasirodė ponia Osli. – Po velnių, Gevinai, visą dieną darbe plušu ne tam, kad grįžčiau į kiaulidę!

– Tai nelįsk į mano kambarį!

Kitoje siauros gatvelės pusėje stovėjo ponios Pys namas – ji atsargiai pradarė duris ir iškišo nosį pasiklausyti. Ponia Pys šiame rajone gyvena keturiasdešimt metų. Jos namai švarūs, padoriai sutvarkyti, ji visada laiku išneša šiukšles ir augina katiną, kuris mėgsta įsitaisyti ant palangės ir stebėti praeivius. Ponia Pys niekada nesikišo į mano gyvenimą.

Mudvi pažvelgėme viena į kitą pro jos durų tarpą. Ponia Osli pasuko galvą ir pamatė mane, tada pažvelgė į Geviną. Pamaniau, kad gėdijasi žiūrėti man į akis, nes užklupau barantis. Tačiau po akimirkos kaimynė prie lūpų kilstelėjo taurę ir supratau, kad jai nė motais, ką aš galvoju.

– Šįvakar atvažiuoja Denisas, nenoriu, kad po kojomis mėtytųsi tavo šlamštas. Susirink šiukšles! – tęsė, lyg manęs nebūtų.

Gailėjausi tai pamačiusi. Gevinas atsistojo, nusibraukė nuo akių plaukus ir drebančiu balsu šūktelėjo: – Nelįsk į mano kambarį!

– Kambarys – tavo, o namai – mano!

Pagaliau raktas įsmuko į spyną. Prisiekiau sau kuo greičiau sutepti ją alyva, kad dar kartą nenutiktų kas panašaus, ir įėjusi vidun uždariau duris. Kažkodėl susuko skrandį. Paaugliai nuolat sukuičia kambarius, o tada barasi su tėvais. Kiek mačiau, ponia Osli Gevino nemušė. Man nėra priežasties kištis. Tai kodėl šitaip dreba rankos?

Ji laikė taurę ir neaiškiai vapėjo. Gevinas laukan išėjo susigūžęs, tarsi prisidengęs plastikiniu šiukšlių maišu, ir vos nepargriuvo. Ne visi, kurie geria, yra alkoholikai. Ne visi, kurie pasigėrę rėkauja ir blogai elgiasi su savo vaikais, yra alkoholikai. Kai kurie tiesiog – šikniai, jiems nereikia svaigalų dygiems liežuviams sutepti. Pamaniau, kad ponia Osli – iš pastarųjų.

Koks skirtumas? Čia ne mano reikalas. Ji turi teisę reikalauti tvarkos namuose. Paaugliai garsėja gebėjimu viską sujaukti ir išmėtyti. Ponia Osli turi teisę reikalauti, kad sūnus būtų paklusnus.

Tačiau negalėjau liautis galvojusi apie taurę jos rankose ir apie tai, kaip Gevinas susigūžė pamatęs ją tarpduryje, nors seniausiai buvo praaugęs motiną.

Ne mano reikalas. Neturiu teisės kištis. Kiek žinau, ponia Osli nesmurtauja prieš sūnų, nors jo pasakojimas apie besidraskančią katę neįkvėpė pasitikėjimo. Vargu ar motina kalta dėl įbrėžimų ant Gevino rankų. Motinos aštriais skutimosi peiliukais nebraižo lygiagrečių linijų vaikams ant rankų.

Vaikai patys žalojasi. Tačiau tai ne mano reikalas. Neturiu teisės kištis.

Gevinas – geras, paslaugus vaikas, bet jis ne mano.

Užlipau laiptais, nusirengiau ir įmečiau drabužius į perpildytą skalbinių krepšį, kuris akis badydamas priminė, kad pastaruoju metu nesilaikau įprasto režimo. Neatsimenu, kada paskutinį sykį

skalbiau, siurbiau dulkes ar varginausi įjungti indaplovę. Denas tapo didžiule mano gyvenimo dalimi.

Mąsčiau apie jį stovėdama po karštu dušu. Mėgavausi garuose pasklidusiu aromatu, kurį skleidė levandų muilo gabalėlis. Motina prunkštelėtų jį pauosčiusi, mat jame nėra kažkokių odos dalelių, kurių įmaišo į kosmetiką nuo raukšlių. Išsiploviau galvą. Šlapi plaukai dar niekada nebuvo tokie ilgi – krito iki pat liemens. Dažniausiai pindavausi kasą ar susisegdavau plaukus viršugalvyje, todėl nustebau, kokie jie sunkūs ir ilgi. Lyg busčiau iš saldaus ilgo miego, o gal kaip tik pamažu skęsčiau sapnuose. Odą kuteno vanduo, glostė karštis, ramino muilo aromatas. Rankomis masažavau savo kūną.

Nieko nauja, esu tai dariusi anksčiau, tačiau kažkodėl jausmas atrodė nepažįstamas. Pati savęs nepažinau. Niekada nelaikiau savęs romantike. Visada labiau žavėjausi skaičiais ir faktais, o ne gėlėmis ir svajonėmis. Mėgstu pasakas, bet ne todėl, kad jos įtikinamos. Mėgstu jas, nes jos pasakoja neįtikėtinus dalykus ir tai tik įrodo, jog jomis neverta tikėti. Ar tikrai princesė tupėtų stiklo bokšte ir lauktų, kol ją išvaduos princas? Stiklas lengvai dūžta! Ir iš viso, kokia princesė laukia išgelbėtojo?!

Tik kvaila ir neišradinga. Princesė Švilputė niekada nesitikėjo pagalbos iš kitų, ji viską darė pati. Nesu romantikė, bet suprantu, kodėl žmonėms patinka romantika. Nepajėgiu savęs įtikinti, kad romantika egzistuoja, bet tai nereiškia, jog nenoriu patikėti.

Nežinau, kodėl ėmiau trokšti Deno taip, kaip nesu troškusi nė vieno kito vyro. Negaliu atsakyti. Yra žmonių, kurie tiki karma ar likimu. Kai kurie mano, kad geismas du žmones gali užvaldyti vos susitikus; kiti tiki, jog visatoje mums skirtas vienintelis žmogus, tas tikrasis, kurį atpažįstame vos pamatę.

Aš tikiu skaičiais, logika ir matematika – tuo, ką galima pagrįsti ir įrodyti remiantis faktais, ne likimu. Tikiu, kad kosmosas užpildo vakuumą, kad visi esame tušti, ir laukiame, kol mus užpildys.

Tikiu, jog mane prie Deno traukia kaip žvaigždę prie žvaigždės, kol jiedvi susijungia į saulę. Tikiu, kad Denas mano gyvenime atsirado tam, jog mane užpildytų. Dar tikiu, kad vietoj Deno galėjo būti kas nors kitas, kad nepriklausome vieninteliam žmogui visatoje, kad kitu metu ir kitoje vietoje mane galėjo susirasti kitas vyras. Tikiu tuo, bet džiaugiuosi, jog pasitaikė Denas. Jis atvėrė man akis, tačiau tik todėl, kad buvau pasiruošusi atsimerkti.

Stovėjau duše, kol pasipylė vėsus vanduo ir oda nuėjo pagaugais. Apsivilkau minkštą chalatą, plaukus įsukau į rankšluostį ir vėl pasijutau tarsi sapne. Perbraukiau delnu aprasojusį veidrodį ir įsižiūrėjau į save ieškodama vidinių pokyčių atspindyje.

Suprantama, nieko neįžvelgiau. Akys neėmė staiga spindėti, raukšlelės aplink jas niekur neišnyko, nepradėjau be priežasties nevalingai šypsotis.

Klestelėjau nuoga ant lovos krašto ir ėmiau šukuotis – iš pradžių tik galiukus, paskui vis braukiau nuo pakaušio žemyn, kol plaukai nebesivėlė. Pasikartojantys judesiai ramino. Kūnas lietėsi prie švelnios lovatiesės, šiltas vasaros nakties vėjelis dvelkė pro atvirus langus ir aš jaučiausi saugi savo pasaulėlyje.

Išsitepiau kvapniu kremu ir apsivilkau jaukią pižamą. Leidau plaukams laisvai kristi ant pečių.

Jaučiausi atsipalaidavusi. Atsigulusi ant lovos kurį laiką žvelgiau į plyšius lubose ir pirmą kartą jų neskaičiavau. Mintyse juos jungiau į piešinius: paukštį, moters veidą, laikrodį.

Kažkas manyje pasikeitė. Pirmą kartą po daugelio metų nesijaučiau taip, lyg stovėčiau už uždarų durų ir su siaubu laukčiau, kada jos atsivers. Atėjo laikas keistis.

Kūnas ir protas susitaikė su naujuoju gyvenimo būdu. Ūmai skrandis nepatenkintas suurzgė, todėl pakilau ir nužingsniavau žemyn jo pamaitinti. Namo grįžau prieš keletą valandų, lauke jau buvo sutemę. Įdėjusi į mikrobangų krosnelę šaldytą patiekalą už bendros su Osliais virtuvės sienos išgirdau prislopintus šauksmus. Oslių namuose lankiausi kartą, kai sprendžiau, kurį namą pirkti. Tai buvo

veidrodinis manojo namo atspindys, kuris tuo metu irgi stovėjo tuščias. Pasirinkau šitą, nes buvo geriau išsilaikęs, tačiau puikiai atsimenu, koks keistas déjàvu apėmė, kai iš Oslių namo užėjau į savąjį. Atrodė, lyg būčiau įžengusi į veidrodį. Pyptelėjo mikrobangų krosnelė. Balsus už sienos girdėjau vis aiškiau. Staiga kažkas garsiai dunkstelėjo į sieną, net susiūbavo virš stalo kabantis paveikslas. Po akimirkos lange priešais manąją pašto ženklo dydžio pievelę kažkas sušmėžavo ir aš negalvodama priėjau pažiūrėti.

Oslių durys su trenksmu atsilapojo ir kiemą nutvieskė auksinis šuoras. Ūmai pro duris kažin kas išskriejo, iš paskos lauk išėjo Gevinas.

– Perspėjau tave! – rėkė ponia Osli, išlėkusi į verandą. – Po velnių, susitvarkyk savo kiaulidę, antraip viską išmesiu lauk! Denisas bus čia po penkiolikos minučių, nenoriu, kad visur mėtytųsi tavo šlamštas, Gevinai!

Susigūžiau išgirdusi, kaip ji kalba, tada susivokiau tūnanti už užuolaidos kaip visos landžios kaimynės, kurių negaliu pakęsti. Atsitraukiau nuo lango, bet vis vien mačiau, kas vyksta. Girdėjau, kaip ponia Osli laido gerklę. Vėl kažkas sudundėjo, išskrido pro duris ir nusileido ant pievelės. Tada pamačiau, kad tai – knygos. Toji kalė pro duris svaido knygas! Viena jų pataikė Gevinui į petį ir atversta nukrito žolėn. Surinkęs pilną glėbį Gevinas pasilenkė paimti ir šitos. Tada pamačiau jo veidą, persikreipusį iš skausmo.

Kai motina sviedė dar vieną knygą, iškart supratau: ji ne šiaip mėto, o taikosi į Geviną. Knyga buvo stora, kietais viršeliais. Kai dunkstelėjo Gevinui į šlaunį, šis žengė atatupstas.

Sakoma, kad gelbėdami kitus žmonės geba pakelti automobilius ir nesvarstę lekia į degančius pastatus. Padėtis Oslių namuose buvo ne tokia dramatiška, bet aš šoviau pro duris nespėjusi gerai visko apgalvoti. Mūsų namus skyrė metalinis tinklelis maždaug iki juosmens, kurį norėdama daugiau privatumo apdairiai ištiesiau vos tik atsikrausčiusi. Jis puikiai saugojo mane nuo kaimynų, bet dabar taip pat puikiai neprileido prie Gevino.

– Ar tu sveikas, Gevinai? – paklausiau.

Jis turėjo matyti, kaip išlėkiau pro virtuvės duris, bet vis tiek krūptelėjo. Išsižiojo kažką sakyti, bet motina perrėkė: – Drožk namo, Gevinai!

Pažvelgiau į ją. Pro duris sklindančioje šviesoje mačiau tik šešėlį, tačiau aiškiai įžiūrėjau taurę rankoje. Net mėtydama knygas ji nepanoro jos trumpam padėti.

– Palik knygas ir marš vidun, – paliepė kaimynė.

– Ar viskas gerai, ponia Osli? – šaltai paklausiau ir ji, matyt, susinervino.

– Ne, panele Kavana, – atkirto ji kone spjaudydamasi. – Geriau jau eikite vidun ir rūpinkitės savo reikalais.

– Ar viskas gerai, Gevinai? – tyliai paklausiau.

Jis linktelėjo ir nukiūtino namo link. Pakeliui pasilenkė dar vienos knygos – šita suplėšyta ir atversta gulėjo baloje, kurių kiemuose prisėjo popietės lietus. Kai Gevinas kėlė knygą, keletas lapų iškrito ir purvais aptaškė visą jo glėbį. Tai buvo mano „Mažasis princas“, gavau jį dovanų vaikystėje nuo kaimynės, ponios Kuper. Gevinas ištiesė knygą per tvorą nedrįsdamas pažvelgti į mane.

– Atsiprašau, – sumurmėjo jis.

Nieko nesakiusi paėmiau ir stebėjau, kaip jis eina namo. Šešėlis tarpdury pasitraukė į šalį ir paaugliui įėjus užtrenkė duris. Likau stovėti kieme vilkėdama pižamą ir laikydama rankoje suplėšytą knygą.

10 – Čia mane atsivedei tą vakarą, kai susipažinome. – Pažvelgiau į iškabą, kurioje puikavosi šiurpi vilko, įsikandusio avį, galva. „Paskersta avis“.

– Kokia tu pastabi, – Denas praleido mane pro duris, – susiraskime staliuką.

– Kur jau pamirši įstaigą tokiu pavadinimu. Ar čia yra maisto?

– Yra, ir labai skanaus.

– Puiku, aš išbadėjusi.

Susiradome staliuką toliau nuo durų. Denas nusišypsojo ir padavė man valgiaraštį, kuriame radau tradicinių angliškos smuklės patiekalų – žuvies su bulvytėmis ir Šepardo pyrago. Denas peržvelgė siūlomo alaus sąrašą.

– Aš irgi. Džiaugiuosi, kad tu valgai.

– Aišku, kad valgau, – nusijuokusi patvirtinau.

– Ne, noriu pasakyti tikrai valgai, ne tik knibinėji kaip dauguma moterų.

– Aišku. – Įsmeigiau akis į valgiaraštį iš paskutiniųjų stengdamasi nenurausti. – Tiesa, aš retai atsisakau skanaus maisto.

– Ei, – garsiau tarė Denas, ragindamas pakelti akis. – Man tai patinka.

– Tikrai? – Denas mėgo užduoti klausimus ir pats į juos atsakyti. O aš iš įpročio klausinėjau to, kas ir šiaip aišku.

– Taip, tikrai. – Jis šyptelėjo.

Nežinau, kaip reaguoti, kai mane giria ne už protą. Nesakau, kad netikiu tokių komplimentų nuoširdumu – tik niekaip nesuprantu, ar žmogus laukia ir iš manęs panašių pagyrų.

– Ir gerai, – tariau ir pažvelgiau į priėjusį padavėją. – Norėčiau žuvies ir bulvyčių su salyklo acto ir totorišku padažu. Ir... „Guinness“ alaus.

Denas linktelėjo.

– Man to paties.

Padavėjas, kuriam dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs, nusišypsojo.

– Oho, mergina geria tikrą alų. Jėga. Dauguma tik lengvą gurkšnoja.

Denas pažvelgė į mane, tada į jaunuolį.

– Ji išskirtinė.

– Matyti, – linktelėjęs pasakė vaikinukas.

Nužvelgiau juos abu. Denas mėgo rengtis paprastai, bet ne prastai: brangūs kostiumai ar smėlio spalvos kelnės, Oksfordo stiliaus marškiniai ir šmaikščiais paveikslėliais marginti kaklaraiščiai. Šiandien vilkėjo tamsius tiesaus kirpimo džinsus, baltus marškinėlius ir juodą ploną megztinį laivelio formos apykakle, kurio rankoves šiltą vasaros dieną buvo atsitraukęs iki alkūnių. Kaip sakiau, Denas rengėsi paprastai ir tvarkingai.

Padavėjas atrodė visai kitaip. Džinsų juosmenį buvo susiveržęs juodu odiniu diržu su kniedėmis, trumpai apkirpti juodi šilkiniai plaukai pasilenkus krito ant akių. Rankos išraižytos tatuiruotėmis, ausyse, antakyje ir net speneliuose, kurie aiškiai persišvietė per aptemptus baltus sportinius marškinėlius, žybsėjo auskarai. Jo akys buvo žydros, balsas prikimęs nuo rūkymo, daug žemesnis, nei tikėtumeisi sutikus tokį liesą vaikiną. Jis šyptelėjo parodydamas puikius baltus dantis ir aš iškart

supratau, ko kikeno merginos, sutūpusios prie stalo kampe, kai mudu su Denu įėjome.

– Kuo tu vardu? – paklausė Denas ir iš kišenės išsitraukė pakelį cigarečių, tokių, kokias rūko tikri vyrai – be mentolio ar kažin kokio gvazdikėlių aromato. Pasiūlė vieną man ir pats išsiėmė. Leidau manąją pridegti, tada giliai įtraukiau, užlaikiau plaučiuose ir išpūčiau keletą dūmų žiedų.

– Oho! – susižavėjimo neslėpė padavėjas. – Aš Džekas.

– Denas, – mano palydovas ištiesė ranką ir pasuko galvą į mane, – o čia...

– Dženiferė, – neužsikirtusi sumelavau.

– Malonu susipažinti, Dženifere, – tarė Džekas, pakėlė mano ranką prie lūpų ir pabučiavo.

Denas šypsojosi skendėdamas dūmų debesyje. Galbūt Džekas su manimi flirtavo, o gal tik šiaip kvailiojo. Abejojau esanti jo skonio: per sena, pernelyg konservatyviai apsivilkusi.

– Tuoj grįšiu, – tarė padavėjas. – Šūktelėkite, jei ko prireiks.

Na gerai. Kai nužvelgė mane, supratau, kad tikrai flirtuoja. Mačiau, kaip jis eidamas baro link pasako kažką merginoms ir atsigręžęs šypteli man.

– Jis laiko tave karšta. – Denas įmetė nuorūką į peleninę. Aš net nespėjau gerai patraukti savosios, bet irgi atrėmiau ją į peleninę smilkti.

– Nejaugi?

– Nė neabejok.

– Ar tau neramu? – Prisimerkusi įsižiūrėjau.

Nesakau, kad Denas turėjo jaudintis, man tik rūpėjo, ką jis galvoja.

Denas šyptelėjo.

– Ne. Kodėl prisistatei kitu vardu?

– Nenoriu, kad kiekvienas žinotų tikrąjį vardą.

– Todėl dažniausiai sumeluoji?

Paėmiau valgiaraščio lapus, tvarkingai sudėjau vieną ant kito ir įkišau į aplanką.

– Taip.

– Bet man nemelavai.

Pažvelgiau Denui į akis ir kurį laiką taip sėdėjome nenuleisdami žvilgsnio.

– Nemelavau.

– Pavojinga šitaip meluoti. O ką, jei norėsi daugiau pabendrauti? Teks prisipažinti, kad jūsų santykiai prasidėjo nuo melo.

– Juk tau pasakiau tiesą, – tariau. – Kodėl rūpiniesi kitais?

– Nesirūpinu. – Denas pažvelgė į barą, kur Džekas į bokalus pylė alų. – Ar jis tau gražus? Įsižiūrėjau į padavėją.

– Jaunas.

– Neatsakei į klausimą.

– Nieko, – tariau, – toks pankas iš roko grupės.

Denas prisidegė dar vieną cigaretę.

– Jei būtum viena, ar vestumeisi jį namo?

Tuo metu Džekas atnešė bokalus ir aš nuščiuvau. Pastatęs ant stalo darkart man šyptelėjo ir patikino greitai atnešiantis maistą. Atrodė nusivylęs, kai pasakiau, kad daugiau nieko netrūksta.

– Galbūt, – atsakiau, kai Džekas nuėjo prie kito stalelio. – Abejoju, bet visko gali būti.

– Ar norėtum, kad išeičiau ir galėtum vestis jį namo?

Tikriausiai Denas norėjo mane priblokšti ar išsiaiškinti mano moralės ribas, bet aš nepasidaviau provokacijai, čiupau cigaretę ir išpūčiau dar kelis dūmų žiedus. Denas atsilošęs gurkšnojo alų ir žvilgsniu degino mane. Aš irgi primerkiau akis.

– O tu nori išeiti, kad galėčiau parsivesti jį namo?

Denas dėbtelėjo į Džeką, tada palinko artyn.

– Noriu judu stebėti.

Smilkstanti cigaretė sustingo pusiaukelėje iki burnos. Deno lūpos atsidūrė visai man prie skruosto. Šiek tiek pakreipiau galvą ir žvilgtelėjau į jį.

– Nejaugi?

Denas linktelėjo, pabučiavo jautrią vietelę po ausimi.

– Aha. Užgesinau cigaretę, atsitraukiau toliau ir gurkštelėjau alaus. Atrodė, širdis tuoj iššoks iš krūtinės, o pilve ėmė ūžčioti karščio bangos. Susisiaučiau megztinį ir pirštais ėmiau skaičiuoti karoliukus, kuriais buvo išsiuvinėta apykaklė. Tada pasirėmiau alkūnėmis į stalą.

– Nori tik stebėti? – Sumirksėjau ir laukdama Deno atsakymo mauktelėjau dar alaus.

Jis vėl pažvelgė į Džeką.

– Siūlai ką nors kita?

Aš irgi pažvelgiau į vaikiną – šis pastebėjo, kad žiūrime, ir linktelėjo. Tada atsisukau į Deną, tačiau neprisiverčiau ištarti to, ką ketinau. Ką pasakyti vyrui, su kuriuo miegi, kai jis paprašo pasidulkinti su kitu?

– Norėtum vienu kartu permiegoti su abiem?

Denas visada žinojo, ką galvoju. Nieko netarusi linktelėjau. Sudrėkau vien nuo minties.

Denas atrodė susimąstęs.

– Ar tada būsi laiminga?

– Laiminga? – Nusijuokiau. – Nežinau, ar būsiu laiminga, bet manau, kad... man patiks. Ar tikrai nenori kito varianto?

Galva parodžiau į kampinį staliuką, aplink kurį spietėsi grupelė merginų. Viena iš jų kitai šoko viliotinį ir susilaukė gausybės aplodismentų iš vaikinų, susėdusių prie gretimo stalelio.

– Mergina su mergina, – sušnabždėjau. – Dabar madingas biseksualumas.

Denas vėl palinko artyn, ištraukė segtuką ir plaukai nuvilnijo žemyn. Pirštais perbraukė per juos, tada švelniai suėmė už sprando ir pašnibždomis paklausė: – Ar pasidulkintum su kita moterimi, jei paprašyčiau? Ūmai išdžiūvo gerklė, sunkiai nurijau seiles.

– Jei tu norėtum.

– Mėšlas, – sumurmėjo. – Ele, tu tokia prakeiktai... Negaliu...

Netikėtai Denas prisitraukė mane glėbin, prisispaudė veidu prie kaklo ir stipriai apkabino šiltomis rankomis. Sėdėjau apmirusi, nežinodama, padariau kažką labai gera ar labai bloga.

Galiausiai jis atsitiesė ir pažvelgė man į akis.

– Ar žinai, kokia tu graži?

Papurčiau galvą.

– Nekalbėk taip. Man nepatinka.

Denas priglaudė delnus man prie skruostų ir perbraukė nykščiais per lūpas.

– Tavo lūpos tokios sumautai karštos. Šitaip gerai?

– Tik burna didelė, – šyptelėjusi pridūriau.

– Kas tau taip sakė? – Denas darkart, lyg globėjiškai, paglostė plaukus. Nesupratau, ką tai reiškia, bet buvo gera.

– Mama. Brolis.

– Ak, ką jie išmano.

Tylėjau. Denas pirštais perbraukė per antakius. Jaučiausi kvailai, bet nesipriešinau.

– Jei prašyčiau permiegoti su kita moterimi, darytume tai dėl manęs, o ne dėl tavęs.

Neužtikrintai trūktelėjau pečiais, jaučiausi sutrikusi.

– Turbūt.

Denas patraukė rankas ir pro mano petį pažvelgė į barą.

– O šitai būtų tau.

Kurį laiką nesumojau, ką atsakyti.

– Denai, – galiausiai išlemenau ir pati palinkau arčiau jo. Uždėjau rankas jam ant pečių, mūsų keliai susilietė, akys susitiko. – Kodėl taip elgiesi? Kam tau to reikia?

Jis sugriebė mane už riešų, tada paėmė už rankų.

– Būtų gerai, jei žinočiau. Nežinau, kas čia vyksta, bet nenoriu, jog baigtųsi.

Nenumanau, kaip mudu atrodėme iš šalies: susiglaudę, susikibę už rankų, nuoširdžiai žvelgiantys vienas kitam į akis. Man ir nerūpėjo. Jo prisilietimas jaudino ir suteikė pagrindą po kojomis, audrino, tačiau nerimo nekėlė. Denas sėdėjo su manimi „Paskerstoje avyje“, laikydamas už rankų klausė, ar nenoriu permiegoti su juo ir Džeku vienu metu, ir man išgaravo visi skaičiai, apie kuriuos nepalioviau galvoti. Lyg būtų išjungęs mygtuką galvoje ir įjungęs kitą tarp kojų. Geismas leido užmiršti skaičius, tik Deno dėka jaučiausi patenkinta ir atsipalaidavusi.

Darsyk žvilgtelėjau į Džeką.

– Manai, kad jis sutiktų?

– Tas vaikis paaukotų kairįjį kiaušį, kad tik įsigautų į tavo kelnaites.

– Oho, kaip elegantiškai pasakyta.

Denas nusijuokė, palinko artyn ir įsisiurbė į kaklą.

– Taip, Ele, manau, kad Džekas mielai sutiktų tave išdulkinti, – patikslino ir pakišęs ranką po sijonu brūkštelėjo per nėriniais pridengtą tarpkojį.

Suvirpėjau ir krūptelėjau. Denas dantimis sukando ausies spenelį ir atsitraukė, o aš likau gaudyti kvapą.

Kai atnešė maistą, buvau nugėrusi pusę bokalo, bet jaučiausi lyg išmaukusi tris. Džekas padėjo ant stalo lėkštes su maistu, atnešė įrankius ir servetėlių. Vyrai šnekučiavosi, o aš sėdėjau akis nudelbusi į stalą.

Gardžiavausi maistu. Pirštais tekėjo riebalai, salyklo actas truputį graužė gerklę. Denas maitino mane žuvies gabalėliais – kvaila, tačiau beprotiškai seksualu. Baigęs atsiduso, pastūmė tuščią lėkštę į šalį, nusivalė delnus ir patapšnojo sau per pilvą.

– Puikus maistas.

Aš neįveikiau viso patiekalo, bet lėkštėje liko nedaug. Vėl pasirodė Džekas.

– Ar supakuoti, kas liko?

– Ne, ačiū, – papurčiusi galvą pasakiau.

Jis šyptelėjo, veidas tarytum nušvito. Įdomu, kiek sijonų ta šypsenėlė yra užvertusi? Turbūt nemažai.

– Gal dar ko pageidausite? Išgerti?

Ir vėl papurčiau galvą. Denas atsilošė ir savininkiškai uždėjo ranką ant mano kėdės atlošo.

– Tiesą sakant, Džekai, norėjome tavęs paklausti, kada baigi darbą?

– Po pusvalandžio, – nedvejojo Džekas.

Negalėjau atitraukti nuo vaikino akių. Jam kalbant liežuvyje žybčiojo auskaras. Kažin koks jausmas, kai juo braukia per odą? „Tikriausiai įšilęs nuo liežuvio“, – pagalvojau ir pajutau, kaip sukietėjo speneliai.

– Gal mudu išgersime dar po bokalą „Guinness“ ir palauksime tavęs? – pasiūlė Denas.

Džekas nurinko nuo stalo indus, servetėles ir žvelgdamas į mane atsakė Denui: – Gerai.

Kaip paprasta! Stebėjau nueinantį Džeką. Šįkart jis neatsisuko pažvelgti į mane. Po kelių minučių grįžo nešinas dviem sklidinais bokalais. Denas pasirūpino sąskaita. Gėrėme alų, Denas kalbėjo per daug nereikalaudamas atsakinėti. Ir gerai, kažin ar būčiau įstengusi. Pajėgiau galvoti tik apie tai, kas bus.

Denas išrinko viešbutį ir Džekas atsekė mus ten motociklu. Kol Denas užsakė kambarį, sėdėjau automobilyje ir stebėjau, kaip Džekas rūko. Kai ūmai suskaudo delnus, supratau, kad į juos giliai įsirėžę nagų pusmėnuliai.

Denas įleido mus į kambarį ir užrakino duris. Džekas padėjo šalmą ant kėdės prie lango.

Nesumojau, ką daryti, tik jaučiau, kaip įsitempė kiekvienas kūno raumenėlis.

Man ir nereikėjo nieko daryti. Džekas priėjo ir apglėbė. Jis buvo keliais centimetrais aukštesnis už Deną, todėl turėjau kilstelėti galvą, kad galėčiau pažvelgti į akis. Kurį laiką stovėjome apsikabinę, tada jis ėmė bučiuoti man skruostus, kaklą, paausį, lyg žinotų, jog nesileisiu bučiuojama į lūpas.

Denas priėjo iš už nugaros, nubraukė į šalį plaukus ir įsisiurbė į kaklą. Visu kūnu prisiglaudė prie manęs, suėmė už klubų ir prispaudė mane prie savo pasididžiavimo. Džekas irgi prigludo visu kūnu, įrėmė savo kotą man į pilvą.

Kartais, liesdama save, apie tai svajodavau: vienas vyras glamonėja iš už nugaros, kitas – iš priekio, tvirtos jų rankos mane laiko, karštos lūpos palieka drėgnas žymes ant kūno. Įsprausta tarp jų net nesilaikiau ant kojų – juodu mane laikė.

Dvi burnos. Keturios rankos. Dvi kol kas drabužiais pridengtos erekcijos, kurios geismingai gludo prie manęs. Denas perbraukė delnais per šlaunis ir kilstelėjo sijoną. Džekas ištraukė marškinius iš sijono ir mikliai juos atsagstė. Abu pakaitomis bučiavo kaklą, sprandą, pečius, nugarą – kiekvieną odos lopinėlį ir nurenginėjo taip, lyg būtų surepetavę, kol likau stovėti vien su apatiniais ir aukštakulniais. Džekas pažvelgė man pro petį į Deną ir sąmokslininkiškai linktelėjo. Atrodė, juodu be žodžių susišneka kalba, kurios aš nesuprantu. Denas krimstelėjo į petį, o Džekas atsiklaupė priešais mane. Suklupo taip staiga, kad net išsigandau, kai jo galva atsidūrė prie liemens. Mėginau atsitraukti, tačiau Denas neleido pasprukti. Nugara pajutau jo švelnų megztinį.

– Aš...

– Ša, – sušnabždėjo į ausį jis, viena ranka apglėbė kiek žemiau krūtinės, o kitą uždėjo ant klubo.

Džekas suėmė rankomis už klubų, palinko ir pabučiavo pilvą. Krūptelėjau, tačiau jų rankos tvirtai mane laikė. Džeko lūpos bučiavo bambą, tada nukeliavo žemiau iki kelnaičių kraštelio. Iš jaudulio įsitempiau it styga. Geismas augte augo, bet netikėtai apėmė nerimas. Džekas per arti mano tarpkojo.

Aš to nenoriu, man tai nepatinka, neleisiu, kad jis tai darytų. Visa bėda – negaliu pasijudinti iš vietos.

– Ša, Ele, ša, – ramino Denas.

Džekas bučiniais nusėjo kirkšnį, šlaunį, tada kelį. Kai suėmė blauzdą, sukikenau, bet tai jo neišblaškė. Džekas pasilenkė ir nuavė vieną batą, tada – kitą. Pakėlęs akis šyptelėjo. Štai, jaunas, dailus vaikinukas klūpo man prie kojų.

– Matai, juk žadėjau, kad tavimi pasirūpinsime.

Džekas linktelėjo.

– Ar bijai?

– Ne, – atsakiau. Tą akimirką tikrai nebijojau.

– Gerai. – Jis nusišypsojo.

Džekas pabučiavo kitą kelį, atsistojo ir paėmė mane už rankos. Denas nuėjo prie lovos, nutraukė užtiesalą, tada paėmė mane už kitos rankos, abu nuvedė prie lovos ir paguldė ant pagalvių.

– Tik pažvelk į ją, – tarė Denas. – Juk pasiutusiai nuostabi.

– Velniškai karšta, – pritarė Džekas.

Denas per galvą nusitraukė megztinį ir marškinėlius, Džekas pasekė jo pavyzdžiu. Tada abu atsisegė diržus, išsinėrė iš džinsų, nusismaukė apatinius, nusiavė kojines, nė sekundės neatitraukdami nuo manęs akių. Pavydu, kaip vyrai nesigėdija savo kūno. Neatrodė, kad jiems rūpėtų rankų ar pilvo raumenys, kitų kūno dalių ilgis, plotis ar dydis. Juodu stovėjo nuogut nuogutėliai ir buvo pasiruošę.

Geidžiau jų abiejų. Deno kūną jau pažinojau; jis žemesnis, platesnių pečių, tamsiais plaukeliais apžėlusia krūtine. Džekas buvo aukštesnis, blyškią lygią odą išsimarginęs tatuiruotėmis, spenelius persivėręs auskarais, visiškai glotnia krūtine. Staiga pamačiau dar kai ką.

– Čia tai bent!

Džekas nusijuokė iš mano nuostabos. Jo koto galvutės apačioje puikavosi didžiulis, bauginantis žiedo formos auskaras. Denas irgi pažvelgė žemyn.

– Dievaži, vaikine, už ką taip save nubaudei?

Džekas vėl nusijuokė, kelis kartus perbraukė delnu per varpą neužkliudydamas auskaro.

– Leisiu jai išsiaiškinti.

– Eikš, – sužavėta pakviečiau.

Džekas pakluso, įlipo lovon ir atsiklaupė šalia. Aš pašokau, atsiklaupiau priešais ir įdėmiau įsižiūrėjau. Paliečiau auskarą ir Džekas sudejavo. Ėmiau glostyti jo kotą, braukiau delnu pirmyn ir atgal taip, kaip prieš kelias akimirkas darė jis. Šiltas, lygus auskaro metalas trynėsi į delną.

Džekas susijaudinęs atsiduso, uždėjo savo delną ant manojo.

– Taip, gerai.

Denas prisėdo greta. Jis atsegė mano liemenėlę, nutraukė ją, tada suėmęs delnais krūtis ėmė švelniai glamonėti. Erzino tol, kol sukietėjo speneliai, karštai alsuodamas bučiavo petį. Tada įkišo ranką man į kelnaites ir delnu ėmė sukti ratus, o aš glosčiau Džeką. Nuo Deno prisilietimo, klitoris iškart pritvinko aistros, ėmiau giliai alsuoti. Kita ranka Denas mane prisitraukė, kad atsisėsčiau jam tarp kelių. Nugara prigludau prie krūtinės, jis glamonėjo krūtis, tarpkojį ir lūpomis įsisiurbęs į kaklą

kankinamai jaudino.

Pažvelgiau į Džeką, kai jis ėmė nelygiai alsuoti. Patenkintas šypsojosi, tačiau akys atrodė kiek apsiblaususios, kaktą išmušė prakaitas. Ūmai Džekas klubais palinko į mane ir vieną ranką suleido man į plaukus, o aš, įaudrinta Deno, ėmiau nesitvardydama dejuoti. Jaučiau kaip už nugaros tvinkčioja Deno kotas. Jis įkišo pirštą giliau, kad drėgme suvilgytų klitorį.

Džekas suėmė ranką, kuria darbavausi, ir sustabdė.

– Neskubėkime.

– Paguldykime tave, – sumurmėjo Denas ir patraukė pagalves, kad būtų patogiau. Vyrai pažvelgė vienas į kitą, tada užkabino pirštais mano kelnaičių juosmenį ir, vos spėjus man kilstelėti užpakalį, sutartinai nutraukė jas žemyn. Džekas švystelėjo drabužėlį ant žemės, tada atsiklaupė priešais, suėmęs kelį sulenkė koją ir įrėmė pėdą sau į šlaunį. Tuo tarpu Denas neatitraukdamas akių ir nesiliaudamas raminamai šypsotis glostė kitą koją, šlaunį ir pilvą. Džekas vėl pakštelėjo į kelį, aš ir vėl sukikenau, tik šįkart kur kas kimiau. Tada švelniai pabučiavo blauzdą, paskui kulkšnį. Suėmė ir paglostė pėdą.

Kai netikėtai prispaudė lūpas prie pado, nukrėtė virpulys. Išsigandau, kad neįspirčiau, tačiau pavojaus nebuvo, nes Džekas tvirtai laikė blauzdą. Jo lūpos kuteno ir jaudulys nupurtė mane taip giliai, lyg savyje būčiau pajutusi Džeko kotą. Kojos pačios prasiskėtė ir klubai šovė jo link. Netyčia ranka pataikiau Denui į nosį, jis susiraukė. Štai jums įrodymas, kad seksui būtina choreografija.

– Kitą kartą perspėk, prieš bučiuodamas jai padus, – patarė Denas.

Nenuleisdamas nuo manęs žvilgsnio Džekas nusijuokė.

– Manyčiau, jai patiko.

Juodu kalbėjosi taip, lyg pati negalėčiau atsakyti, ką jaučiu ir ko noriu, ir mane tai jaudino.

Velniškai seksualu girdėti, kaip būna, kai vyrai kalba apie moterį jai už akių. Būtų apgailėtina, jeigu jie imtų romantiškai suokti ar mane vilioti.

– Jos gražios kojos. – Džekui lūpomis erzinant man kulną aiktelėjau. – Matai, kaip ji rangosi iš pasitenkinimo?

Denas linktelėjo, jo delnas nuslydo krūtimis žemyn.

– Ji sudrėkusi. Paliesk.

Džekas atsargiai paleido koją ir pakilo aukštyn. Kai apsilaižė, liežuvyje vėl pamačiau sutviskant auskarą.

– Kertu lažybų, kad ji saldi.

Denas žvelgė tiesiai į mane. Tikriausiai veide pamatė paniką, nes nubraukė nuo kaktos išsidraikiusius plaukus ir suėmė delnais skruostus.

– Ne, – tarė Denas, – tau negalima.

Pamačiau, kad Džekas linktelėjo, lyg tokio atsakymo ir tikėjosi. Denas pažvelgė į mane ir pabučiavo lūpų kamputį. Jis nesiskųsdamas laikėsi mano paikai nustatytų ribų. Apkabinau jį už kaklo, prisitraukiau ir kurį laiką tiesiog žiūrėjome vienas į kitą.

Gal Denas įžvelgė tai, ko norėjo, nes staiga nusišypsojo, pakštelėjo man į nosies galiuką ir paėmęs ranką, kuria buvau apsivijusi jį už kaklo, pabučiavo. Tada atsisėdo.

– Pačiulpk spenelius, – pasiūlė, – jai patinka.

Džekas linktelėjo. Nespėjau net kvėptelėti, kai jis kilstelėjo aukštyn ir suspaudė tarp lūpų spenelį.

Buvau teisi dėl auskaro liežuvyje – pajutusi šiltą glotnų metalą susijaudinau ir aiktelėjau iš pasitenkinimo.

Denas burna sugriebė kitą spenelį. Pažvelgiau žemyn. Dvi galvos, tamsi ir šviesi, darbavosi šalia

viena kitos ir visas abiejų vyrų dėmesys buvo skirtas man. Nenumaniau, ar jie ims bučiuotis ir liesti vienas kitą, bet vien nuo minties užvirė kraujas ir iš burnos išsiveržė atodūsis.

Denas pakėlė akis ir šyptelėjo pamatęs, kaip liežuviu persibraukiau išsausėjusias lūpas. Vyrai pažvelgė vienas į kitą ir nusijuokė, tada prajukau ir aš.

– Ar girdi, koks seksualus jos juokas? – paklausė Denas.

– Ji seksuali nuo ausų iki pirštų galiukų. – Džeko lūpos įtraukė spenelį, o delnas nuslydo tarp kojų.

Jis lietė mane kitaip, ne taip užtikrintai kaip Denas. Nepakeliamai jaudino, kaip jo pirštai nevikriai glostė klitorį. Kūnas įsitempė it styga, atrodė, pamiršiu net oro įkvėpti.

Deno ranka taip pat nuslydo mano tarpkoju. Iš pradžių jis laikė prispaudęs delną, kol Džekas jaudrino, paskui jo pirštas įsprūdo į vaginą. Kai Denas staiga įkišo antrą pirštą, palaimingai sudejavau.

– Po velnių, – sumurmėjo Džekas, – pabandome dar kartą.

Būnant su jais man nereikėjo kalbėti, juodu nelaukė mano atsakymų ar pritarimo. Denas kartkarčiais patardavo Džekui, šis neatsikalbinėdamas pakluso. Du vyrai stengėsi suteikti man malonumo.

Atsimerkusi pamačiau, kad abu mane nužiūrinėja, tačiau veidas jiems rūpėjo mažiausiai. Plušo taip susikaupę, jog suėmė juokas, bet neturėjau jėgų kvatoti. Juodu stebeilijo į mano vaginą, lyg ten tikėtųsi išskaityti didžiausias visatos paslaptis. Denas dulkino mane pirštais, Džekas neatitraukė delno nuo klitorio ir abu atrodė sužavėti, kaip į juos reaguoja mano kūnas. Buvau taip arti orgazmo, jog neturėjau laiko rūpintis, ar jiems patinka, kaip nusiskutau gaktos plaukus. Kilstelėjau klubus, tačiau Denas tai pastebėjęs atitraukė ranką. Protestuodama atsidusau.

– Atsisėsk, mažute, – švelniai tarė ir pakėlė mane.

Kartu jie pasodino mane ant lovos krašto, kojas nuleido ant kilimo. Denas atsisėdo iš nugaros, apsižergė mane ir pasiguldė sau ant krūtinės, o Džekas užsimovė sargį, užlipo ant viršaus ir prispaudė klubus.

– Ar nuo auskaro skaudės? – neištvėriau.

Džekas šyptelėjo, papurtė galvą ir šilkiniai plaukai užkrito jam ant akių.

– Ne. Širdis pašėlusiai daužėsi. Nesipriešindama leidau Denui mane prisitraukti, galvą atrėmiau į petį. Jis priglaudė lūpas prie smilkinio ir sunėrė rankas po krūtine.

– Pasiruošusi?

Kaip miela, kad Džekui rūpi. Norėjau atsakyti, bet burna buvo klaikiai išdžiūvusi, tad tik linktelėjau. Tada jis suėmė savo kotą ir ėmė artintis prie manęs. Denas nubraukė nuo kaklo plaukus, pabučiavo ir sušnibždėjo: – Atsipalaiduok.

Džekas neskubėdamas, palengva įsiskverbė. Įsitempiau tikėdamasi, kad skaudės nuo auskaro, bet tas daikčiukas tik teikė daugiau malonumo. Džeko penis buvo ilgesnis už Deno, todėl surikau, kai jis įėjo iki galo.

Džekas pažvelgė į mane susikaupęs ir suraukęs antakius.

– O, kokia ji stangri.

– Žinau. – Nugara pajutau sutvinksint Deno pasididžiavimą.

Džekas nusibraukė nuo kaktos plaukus, viena ranka atsirėmė man į petį ir perklausė: – Ar gerai jautiesi?

Jų rūpestingumas jaudino ir užvedė. Juodu galėjo viską sugadinti, bet abu elgėsi nepriekaištingai.

Nežinojau, ar pavyks ką nors išlementi, todėl vėl linktelėjau. Džekas nusišypsojo, Denas pabučiavo į kaklą.

– Išdulkink ją, – paliepė Denas.

Džekas linktelėjo ir pažvelgė į mane laukdamas sutikimo. Liežuviu persibraukiau lūpas.

– Taip, Džekai, dulkink mane.

Išgirdęs kimų mano balsą Denas suvirpėjo. Džeko kotas tvinkčiojo manyje. Jis kiek palaukė ir nusiraminęs ėmė ritmingai judėti.

Denas rūpestingai laikė, todėl nebijojau nuslysti nuo lovos. Džekui darbuojantis, kūnu klajojo Deno lūpos. Džekas kelis kartus lėtai įsiskverbė ir išėjo, tada pakėlė mano kelius, sulenkė ir stumtelėjo dar giliau.

Sušukau. Nesustodamas Džekas sumurmėjo: – Viskas gerai?

– Taip, – išlemenau, – o... taip...

Karšta kieta Deno varpa trynėsi į nugarą ir jis ėmė giliai kvėpuoti prie pat ausies. Kol Džekas skverbėsi gilyn, Deno ranka nuslydo iki vaginos ir ėmė dirginti klitorį. Jausdama nenusakomą dvigubą malonumą sugriebiau rankomis paklodes ir sugniaužiau.

Ne kartą įsivaizdavau, kaip myliuosi su dviem vyrais ir visada skirtingai: vieną čiulpiu burna, o kitas – manyje, abu juos tenkinu rankomis arba vienas paima mane iš už nugaros, kol skanauju kito kotą. Tačiau niekada neįsivaizdavau, kad šitaip glaus prie krūtinės, tenkins kiekvieną mano įgeidį.

Virš naktinio stalelio kabančiame veidrodyje atrodėme kaip paveikslas. Trys figūros: moteris, sugauta dviejų vyrų, kurie elgiasi su ja atsargiai, kaip su brangiausiu turtu. Kelis kartus sumirksėjau, kad patikėčiau, jog ta moteris esu aš. Nuo Džeko kaktos man ant bambos užtiško prakaito lašelis. Jo veidas buvo persikreipęs, vaikinas dar nesiruošė pasiduoti ir išsiveržti. Visi trys ritmingai sūpavomės.

Denas staiga pridėjo ranką man prie burnos.

– Spjauk.

Padariau, kaip liepta. Nežmoniškai susijaudinau supratusi, kad Denas suėmė delnu savo varpą ir ištepė ją mano seilėmis. Po akimirkos jis įrėmė slidų kotą man į nugarą ir pirštais ėmė erzinti klitorį.

Deno pasididžiavimas judėjo aukštyn žemyn stuburu taip kaip Džeko daikčiukas manyje. Vos spėjau pagalvoti, kad ne tik jie man, bet ir aš jiems suteikiu neapsakomą malonumą, kai vaginos raumenys susitraukė ir pirmą kartą palaimingai sutvinkčiojo. Džekas sudejavo, tvirčiau įsikibo man į šlaunis ir ėmė durstyti sparčiau, stipriau spausdamas mane prie Deno. Žinojau, kad tuoj baigsiu ir Džekui nedaug liko, bet kaipgi Denas?

– Denai?

– Ša, mažute, – sumurmėjo nesiliaudamas sukti tobulų ratų, – aš tuoj.

Nebežinau, kiek dar tai truko, visos mintys išgaravo iš galvos, tejutau malonumą tarp kojų, tegirdėjau dejones, uoste užuodžiau sekso kvapą.

Sūpavomės vis greičiau ir įnirtingiau, kūnai trynėsi vienas į kitą, kažkas sudejavo, aš surikau iš palaimos. Kažkas ištarė mano vardą, mano tikrąjį vardą, bet buvau pernelyg įsijautusi, kad pastebėčiau skirtumą.

– Tuoj baigsiu, – sušnopavo Džekas, dar kartą įsiskverbė, tada užsimerkė ir atlošė galvą.

Koks gražus ir lygus jo kaklas.

– Nagi, Ele, baikime kartu, – tarė Denas.

Manęs nereikėjo raginti, tačiau jo balsas sužadino dar labiau. Akimirką viskas aplinkui apmirė, tarsi visata būtų susitraukusi į kumščio dydžio gumuliuką. Staiga sprogo – kaip iš maišo pasipylė žvaigždės, mėnuliai, planetos, kometos ir aš atsidūriau šito kosmoso centre. Stiprus orgazmas supurtė kūną ir iš burnos išsiveržė riksmas. Tada pajutau nugara tekantį slidų karštį. Denas pirštais taip įsitvėrė į šlaunį, kad liko raudonos žymės. Alsuodamas jis baigė man ant nugaros.

Džekas dar kartą dūrė ir suriko. Po akimirkos smeigė vėl. Jo galva nusviro virš manęs ir ant pilvo užtiško dar keli prakaito lašeliai. Džekas atleido pirštus, kuriais buvo įsitvėręs šlaunies, ir atsargiai nuleido mano koją ant lovos.

Visą kūną maloniai maudė. Denas pabučiavo į smilkinį, lėtai perbraukė delnais per šonus ir suėmė krūtis. Džekas atsitraukė ir paliko mane Deno glėbyje.

Net ir atgavusi kalbos dovaną, nesumojau, ką sakyti. Stebėjau, kaip Džekas įgudusiai susitvarkė su panaudotu sargiu, tada atsisuko ir šyptelėjo.

– Neprieštarausite, jei palįsiu po dušu?

Papurčiau galvą.

– Pamėtėk man rankšluostį, gerai? – paprašė Denas.

– Aišku.

Džekas trumpam dingo vonioje, tada išlindo, pamėtėjo Denui rankšluostį, vėl užsidarė duris ir paleido vandenį. Atsisėdau, kad Denas nuvalytų nugarą. Kai atsigręžiau, jis šypsojosi prisidengęs rankšluosčiu.

– Sveika.

– Sveikas, – tariau.

Ištiesęs ranką jis nubraukė man nuo veido plaukus.

– Kaip tu?

Jaučiausi puikiai, tačiau sudvejojau iškart atsakyti, baimindamasi, kad tuoj užplūs kaltė ar panika.

Bet nebuvo ko jaudintis. Buvau patenkinta ir džiugiai nustebusi, kad išdrįsau taip pasielgti.

– Gerai, – atsakiau.

Denas suėmė mane už kaklo ir palengva truktelėjo į save, kol atsilošiau.

– Džiaugiuosi. Ar taip įsivaizdavai? – Jis pakštelėjo į skruostą.

Nusijuokiau.

– Ne. – Ne? – Denas suraukė kaktą. – Buvo blogiau, nei tikėjaisi?

– Geriau, – atsakiau ir perbraukiau delnu per skruostą.

– Tai gerai. – Jis patenkintas šyptelėjo.

– Kitą kartą gali būti mergina, jei norėsi, – tariau ir prikandau apatinę lūpą.

Denas nusijuokė ir prisitraukė mane glėbin. Nesipriešinau, bet pati jo neapkabinau. Jis glostė nugarą, veidu jaučiau jo kvėpavimą. Trumpai palaikė mane apkabinęs ir paleido.

– Bus matyti, – tepasakė.

Iš vonios išlindo rankšluosčiu apsijuosęs Džekas. Jis susiglostė plaukus, tada nuo žemės susirinko drabužius, tuo pačiu rankšluosčiu nusišluostė kūną, patrynė plaukus ir įlindo į trumpikes.

– Išeini? – paklausė Denas, neatitraukdamas rankų man nuo kaklo.

Staiga susivokiau, kad guliu nuoga ir panorau prisidengti. Atsistojusi ketinau drožti į dušą, tačiau Džekui viliojamai nusišypsojus visa gėda išgaravo kaip nebuvusi. Šitas gražuoliukas gotas talentingas.

– Aha, – atsakė jis Denui ir nusijuokęs krestelėjo galvą. – Buvai teisus, bičiuli, ji velniškai karšta.

Gali man ir vėl bet kada paskambinti, sutariame?

Apstulbusi pažvelgiau į Deną – jis net neapsimetė susigėdęs. Buku žvilgsniu stebėjau, kaip Džekas baigė rengtis ir išėjęs uždarė duris. Tada nupėdinau į garų pilną vonios kambarį ir atsukau vandenį.

– Pyksti? – už nugaros išgirdau Deną. Žengiau į dušo kabiną.

Neatsakiau, leidau vandeniui tekėti kūnu. Denas atitraukė plastikines dušo dureles ir nekreipdamas dėmesio į ant grindų tyškantį vandenį pakartojo klausimą: – Atsakyk man, Ele. Pasiėmiau muilą ir varčiau jį tarp rankų tol, kol gerai suputojo. Supratau, kad ką tik juo prausėsi Džekas – tas pats Džekas, kuris susitaręs su Denu mane išdulkino.

– Ar turėčiau pykti? – neatsigręždama galiausiai paklausiau. Tryniau kūną putomis tol, kol sekso kvapą užgožė aitrus viešbučio muilo aromatas.

– Sakei, kad nesi eksperimentavusi lovoje. Pamaniau, tau patiks. Juk patiko. – Denas neketino teisintis.

Pažvelgiau į Deną.

– Iš kur galėjai žinoti?

Denas nusišypsojo.

– Juk galėjai atsisakyti. Būtume grįžę namo ir palikę jį vieną. Baisus čia daiktas.

Pakėliau galvą, kad vanduo nuplautų veidą. Svarsčiau, ar turėčiau pykti.

– Ar buvai ir merginą išrinkęs? Dėl viso pikto? – nuskambėjo kandžiau, nei norėjau. Pravėrusi burną leidau vandeniui purkšti tiesiai į gerklę, kad nebejausčiau kartėlio skonio.

Vanduo triukšmingai tiško į šalis, tačiau Deno atsakymą išgirdau kuo puikiausiai: – Ne. Nieko neatsakiau. Negalėjau pamiršti, ką jutau, kai Denas laikė mane glėbyje, o Džekas užgulė ant viršaus. Kaip jie teikė man malonumą, ničnieko nesitikėdami mainais, ir kaip aš suteikiau palaimą jiems. Negalėjau pamiršti, kad Denas šitai surežisavo tik tam, jog mane patenkintų.

Nesipriešinau, kai Denas įlipo į dušo kabiną, tačiau tyčia neatsisukau ir tikrai neketinau dalytis vandeniu. Staiga jo delnas nuslydo man tarp kojų, Denas ėmė švelniai skalauti vandeniu, be muilo, lyg žinotų, kad muilas sudirgina jautrią odą. Šiek tiek praskyrė lytines lūpas, kad vandens srovelė tekėtų tiesiai ant klitorio. Deno pirštai švelniai jį dirgino ir šis ėmė pulsuoti. Denas stumtelėjo mane prie sienos, bet mažytėje dušo kabinoje vanduo vis tiek kliokė ant abiejų kūnų – mano oda ir Deno veidas įraudo. Mus apgaubė garų debesis, o nuolat pliaupiantis vanduo skandino dejones.

Deno ranka tarp kojų ir karštas alsavimas į kaklą vėl mane įaudrino. Slidūs nuo muilo ir vandens vienas į kitą trynėsi mudviejų kūnai. Suėmiau Deno varpą ir kelis kartus per ją perbraukiau. Ji taip greitai sukietėjo, pati beprotiškai susijaudinau.

– Ar tau patiko stebėti, kaip mane dulkina? – paklausiau žvelgdama tiesiai į akis.

Denas linktelėjo ritmingai linguodamas klubais.

– Taip. Bet kur kas labiau mėgstu pats būti tavyje.

Gaila, kad duše nerasi sargių, nes pirmą kartą gyvenime šitaip jo troškau. Tą akimirką apsauga man mažiausiai rūpėjo ir tai gąsdino. Tikriausiai Denas kažką įžvelgė mano akyse, nes prisitraukė glėbin ir

tiesiog laikė apkabinęs, kūnus prausiant vandeniui. Aš nesilioviau glostyti jo varpos, jis taip pat nenustojo manęs glamonėti.

Denui nusišypsojus, ir aš šyptelėjau – su juo viskas taip paprasta.

– Tu tokia sudrėkusi. Pasakyk, kad dėl manęs.

– Dėl tavęs, – klusniai ištariau.

– Sakyk: Denai, nuo tavęs aš greitai sudrėkstu.

Prisimerkiau ir užverčiau į viršų akis.

– Denai, nuo tavęs aš taip greitai sudrėkstu.

Deno pirštai įniko glostyti greičiau, jo varpa sparčiau plakėsi mano kumštyje.

– Sakyk: Denai, dievinu, kai tu mane dulkini.

– Denai, – ištariau ir iškart užsivedžiau, – die...

– Dievinu, kai tu mane dulkini, – kimiai pakartojo.

– Dievinu, kai tu mane dulkini. – Kūnu nuvilnijo virpulys.

– Pasakyk man, kad tuoj baigsi.

– Aš tuoj, – aiktelėjau. – O taip, velnias!.. Tuoj baigsiu.

Orgazmas buvo nuostabus, nors ir ne toks stulbinantis kaip pirma, kai mylėjomės trise. Stipriau suėmiau Deno penį ir sukdama riešą ėmiau jį energingai smaukyti.

Denas panosėje nusikeikė, viena ranka atsirėmė į sieną ir nulenkė galvą, leisdamas vandens srovei tekėti nuo galvos per nugarą ir sėdynę. Vos tik ėmiau darbuotis sparčiau, jis dusliai suriko ir prisispaudė prie manęs. Akimirką užuodžiau muskuso kvapą, bet vanduo jį greitai nuplovė.

Denas virpėjo.

– Manau, man reikia prisėsti.

Sunerimusi atsukau daugiau šalto vandens.

– Kaip jautiesi?

Denas nusijuokė.

– Kokia tu nuostabi, Ele. Tačiau aš nesijaučiau nuostabi – tik išsekusi. Kaip ir Denas, tetroškau prisėsti, bet duše nebuvo vietos. Užsukau vandenį, nukabinau paskutinius du sausus rankšluosčius, vieną padaviau Denui, kitu apsisupau pati ir išlipau iš dušo kabinos.

– Atsargiai, – perspėjo jis, – pasak Nacionalinės saugumo tarybos, aštuoniasdešimt procentų nelaimingų atsitikimų įvyksta vonioje.

Denas irgi išlipo iš dušo kabinos, nuleido tualeto dangtį ir atsisėdo šluostytis plaukų.

– Gal įpiltum man stiklinę šalto vandens?

– Žinoma. – Nuo dviejų stiklinių vonioje nuėmiau popierinius dangtelius ir sklidinai pripylusi vandens vieną padaviau Denui. Vanduo nuslydo gomuriu ir atgaivino.

– Ačiū. – Denas išmaukė vandenį, pastatė stiklinę ant praustuvo krašto ir atsistojęs nusišluostė kūną. Tada numetė rankšluostį ant žemės ir pakėlęs klozeto dangtį pradėjo šlapintis. Toks intymumas išginė mane iš vonios besidaužančia širdimi ir degančiais skruostais. Nežinau, kodėl man gėda stebėti, kaip vyras šlapinasi – juk ką tik rankose laikiau jo penį. Tačiau tokia jau esu – žmonės kai kurių dalykų tiesiog nemėgsta, o aš neapkenčiu daug ko.

Netrukus Denas pasirodė kambaryje ir priėjęs apkabino mane iš už nugaros. Leidausi, kaip visada,

bet nejučia šiek tiek įsitempiau. Jis pabučiavo į petį.

– Pasakyk, kodėl nemėgsti apsikabinti?

Nusijuokiau ir papurčiau galvą, tada lyg niekur nieko išsisukau iš glėbio ir puoliau rinkti išmėtytų drabužių.

– Kas taip sakė?

– Tu pati.

– Niekada taip neteigiau.

Sijonas, kelnaitės, liemenėlė, marškiniai – atrodo, viską susirinkau.

– Tavo kūnas teigia.

Neatrodė, kad Denas skubėtų rengtis ar išsiregistruoti. Nė trupučio nesijaudindamas jis nuogas įsitaisė ant lovos ir pasirėmė ant alkūnių. Aš jau buvau spėjusi apsimauti kelnaites ir segiausi liemenėlę.

– Kai kuriems labiau patinka prisilietimai, o kitiems jie... nėra labai malonūs.

Denas stebėjo, kaip užsitraukiu sijoną.

– Sakai, kad tau jie nepatinka?

Truktelėjau pečiais duodama suprasti, jog ši tema man tiesiog neįdomi, ir įkišusi rankas į rankoves užsisagsčiau marškinius. Ūmai Denas atsistojo, vėl atsidūrė man už nugaros ir uždėjo rankas ant pečių. Pažvelgiau į veidrodį – ten, kur ne taip seniai atsispindėjo mūsų trijulė, dabar stovėjome dviese.

Mudviejų akys susitiko. Denas perbraukė delnais man per rankas ir vėl priglaudė juos prie pečių.

– Tu įsitempi, kai šitaip liečiu.

– Tikrai?

Seniausias triukas pasaulyje: jei nenori atsakyti, pats užduok klausimą. Neatitraukdamas akių nuo mano atspindžio veidrodyje Denas linktelėjo.

– Taip.

Darkart gūžtelėjau pečiais. Tada jis apglėbė mane ir suspaudė, o smakrą įrėmė į petį.

– Kai šitaip apkabinau lovoje, nė trupučio neįsitempei.

Tylėjau. Dar akimirką stovėjome susiglaudę, tada Denas atsiduso ir paleido. Užsisegiau likusias sagas, susikišau marškinius į sijoną ir užtraukiau užtrauktuką. Delnais pabandžiau išlyginti susiglamžiusius drabužius, tada iš rankinės išsiėmiau šukas ir kelis kartus perbraukiau per šlapius susivėlusius plaukus.

Denas rengėsi greitai, tylėdamas. Tarp mūsų pakibo nebyli įtampa, puikiai supratau: tai mano kaltė. Žinojau, ko Denas iš manęs nori, bet negalėjau jam to duoti. Mane erzino, kad jis reikalauja knaisiotis po sielos gelmes, kad trokšta daugiau, nei jam siūlau. Netikėtai stipriai patraukiau šukas per plaukus, akyse pasirodė ašaros ir aš susikeikiau iš skausmo. Denas priėjo ir netaręs nė žodžio paėmė šukas iš rankų. Stovėjau nejudėdama, o jis kantriai, švelniai, centimetras po centimetro iššukavo susivėlusį kaltūną. Kai baigė, atidavė šukas man.

– Lauksiu automobilyje, – tarė jis ir paliko mane vieną priešais veidrodį, kuris neseniai atspindėjo trijų žmonių figūras, o dabar likau tik aš viena.

11 Gevino nemačiau nuo to nelemto vakaro, kai motina kieme apmėtė jį knygomis. Kas vakarą grįžusi iš darbo žiūrėdavau pro langą ir patyliukais klausydavausi prigludusi prie sienos, bene ką išgirsiu, tačiau Oslių namuose tvyrodavo tyla. Motiną sutikdavau išeinančią rytais, tačiau ji nepratardavo man nė žodžio. Ir gerai, užtekdavo rūstaus žvilgsnio. Gatvėje stovėjo išgirtojo Deniso automobilis. Ar tik nebus jis atsikraustęs gyventi pas ponią Osli? Kažin kaip tai paveikė Geviną? Kelis kartus buvau beeinanti pasibelsti į duris ir paklausti Gevino, gal padės man dažyti, bet susilaikiau. Nesu drąsi ir akistatų nemėgstu. Geriau jau pamiršti, kas vyko tą vakarą ir kaip atrodė supjaustyti Gevino riešai.

Lygiai taip po paskutinio mudviejų pokalbio ignoravau Čadą. Ačiū Dievui, mano mažasis broliukas emociškai subrendęs labiau už mane ir pirmas žengė žingsnį. Čadas dovaną atsiuntė per siuntinių tarnybą, kad tik pakeliui kas nenutiktų. Marmurinių rutuliukų sklidina vaza, iš kurios stiebiasi laimę nešantis raudonu kaspinu perrištas bambukas, – kur kas gražiau už įprastas gėles.

Tik spėjau įžengti pro duris, suskambo telefonas – brolis norėjo įsitikinti, kad viską gavau.

– Labas, saulyte, – pasisveikino jis, man nespėjus prasižioti. – Taika?

– Taika. – Pastačiau vazą pačiame virtuvės stalo vidury. – Ar žinai, kad esi geriausias brolis pasaulyje?

– Stengiuosi.

Pliurpėme apie darbą, apie Luką, apie skaitomas knygas ir žiūrimus serialus. Apie motiną ir tėvą neužsiminiau.

– Kas dar gero tavo gyvenime, mieloji? Čadas tikėjosi išgirsti „nieko“, kaip visada, bet ne šįkart.

– Tiesą sakant...

– Ką? – Nesunkiai įsivaizdavau, kaip ūmai jis atsisėda kuo tiesiausiai ir suklūsta. – Klok!

– Su kai kuo susitikinėju.

– Ką?! Norėjau pasakyti, puiku!

Išgirdusi brolio reakciją susigėdau ir nusijuokiau.

– Tai ne koks stebuklas, Čadai.

– Negirdėjau, kad vėl būtų prasiskyrusi Raudonoji jūra ar kas būtų pradėjęs vaikščioti vandeniu.

Mano galva, čia didžiausias stebuklas, apie kokį tik man teko girdėti!

– Liaukis. – Erzinama geriau nesijaučiau.

– O brangute, juk žinai, kad beprotiškai džiaugiuosi!

– Žinau, bet... – nebaigiau minties. Nesumojau, ką pasakyti.

– Žinau, Ela, žinau.

Nuleidau negirdomis, kad Čadas ne taip ištarė mano vardą.

– Jo vardas Denas. Jis nuostabus.

– Aha. – Teisininkas.

– Aišku. – Čadas tvardėsi, kad neapipiltų manęs klausimais.

– Jis ryši juokingus kaklaraiščius.

– Kiek laiko susitikinėjate?

– Maždaug du mėnesius.

– Oho! – Baik, nereikia.

– Ko nereikia? – paklausė brolis. – Neužkalbėti tavo laimės, ar ką?

– Nebadyk pirštu, kad Denas yra pirmas vyras po Metjaus, su kuriuo buvau susitikusi daugiau kaip kartą.

– Brangute, neminėk šito vardo.

– Matyt, aš trumpiau griežiu dantį nei tu, broliuk. – Pirštu perbraukiau per susivijusią bambuko šakelę. – Metjaus jau seniai nemyliu. Ir ne jis kaltas, kad su niekuo nesusitikinėjau. Čadui prunkštelėjus supratau, kad netiki manimi, tačiau į ginčus nesileidau.

– Ar tasai Denas gerai su tavimi elgiasi?

Prieš atsakydama prikandau lūpą.

– Taip, bent jau kol kas.

– Ir jis tau patinka?

– Taip, jis man patinka.

– Džiaugiuosi dėl tavęs, brangute! – Čadas tarė taip nuoširdžiai, kad neturėjau valios prisipažinti, jog dar nežinau, kokią vietą mano gyvenime užima Denas. – Baisiai džiaugiuosi!

– Tai nėra taip rimta, – perspėjau. – Mudu tik susitikinėjame, oficialiai nesame pora.

– Ar susitikinėji dar su kuo nors? – Čadas visada nesąmoningai žino, kaip man įgelti. Tokie jau tie pranašumai ir trūkumai, kai turi brolį.

– Ne, – teko pripažinti.

– O jis?

– Nežinau.

– Darau prielaidą, kad naudojatės sargiais?

– Taip, naudojamės. Nepradėk manęs mokyti apie saugų seksą. – Nepritariamai papurčiau galvą.

– Kodėl nežinai, ar jis dar su kuo nors matosi?

– Nesidomėjau. – Čado įkyrumas ėmė nervinti. Pati norėjau to paklausti Deno, bet neprisiruošiau.

– Nesuprantu, negi tau nerūpi? – Atrodo, kad Čadui mano garbė rūpėjo labiau nei man pačiai. – Negali žinoti, gal jis duodasi su puse miesto panų!

– Gal ir duodasi! Koks tau skirtumas? Jis ne mano vaikinas, o aš jam – ne mergina, Čadai!

Kartkartėmis susitinkame, o kai būname gerai nusiteikę, permiegame. Abiem taip patogu ir tiek.

– Baik, Ele, – tarė brolis. – Keturis mėnesius su juo susitikinėji ne dėl patogumo, juk pažįstu tave.

– Oi, koks visažinis, – nesusilaikiau ir vaikiškai drėbiau: – Mums taip gerai ir viskas. Čadas atsiduso.

– Gerai. Tik atsimink, sesute: princesė Švilputė galiausiai rado savo princą.

Atitraukiau nuo ausies ragelį ir iškėliau vidurinį pirštą – naudos jokios, bet pasijutau geriau.

– Princesė Švilputė yra pasakos veikėja. Ji netikra, išgalvota. Ir gana prastai išgalvota.

– Eik, nedrįsk, ji nuostabi! Netikiu savo ausimis!

Net nežinau, juokavo jis ar ne.

– Princesė Švilputė irgi tikra visažinė.

– Ji bent jau susiprato laiku nustoti kautis su drakonais ir pati ėmė gelbėti princus, – sumurmėjo Čadas.

Padėjau ragelį.

Brolio žodžiai privertė susimąstyti. Juk tikrai neigiau jausmus Denui, įtikinėjau save, kad mus sieja tik seksas. Nieko ypatingo, jokių įsipareigojimų. Tačiau ilgiau negalėjau apsimetinėti: mūsų santykiai darosi rimti.

Deno biuras buvo didžiuliame gražiai įrengtame, gėlėmis apsodintame pastate, su eilėmis langų į gatvę. Denas, kaip ir aš, sėdėjo atskirame kabinete, ant kurio durų puikavosi išgraviruota lentelė su jo vardu.

– Ponas Stiuartas sako, kad galite įeiti, – nusišypsojusi pranešė sekretorė. Vargu ar suprato, kokiu reikalu lankausi pas jos viršininką. Ji mostelėjo į duris. Uždėjau delną ant šaltos metalinės rankenos ir ėmiau mintyse skaičiuoti.

Skaičiavau taip greitai, kad net įdėmiai stebėdamas niekas nebūtų supratęs, ką darau. Vaikystėje skaičiuodavau lėtai ir garsiai, todėl visada išsiduodavau. Tik ne dabar. Be jokio tikslo Deno vardo raides sudėjau su savosiomis ir padalijau iš dviejų. Tai padėjo nusiraminti ir nulenkusi rankeną pro duris žengiau nuoširdžiai šypsodamasi.

Denas kalbėjosi telefonu. Pamatęs mane iškėlė pirštą, tarsi sakytų, kad pokalbį baigs po minutėlės, o aš turėjau laiko apsidairyti. Ant sienų kabojo įrėminti garsių universitetų diplomai, taip pat keletas nuotraukų, kuriose Denas šypsodamasis stovėjo su man nepažįstamais žmonėmis. Iš pažiūros kai kurie atrodė panašūs į Deną, matyt, giminės, o kiti tiesiog kartu pozavo: labinosi pernelyg plačiai išsišiepę.

Deno stalas buvo gražus, platus ir tvarkingas. Kompiuteris stovėjo ant mažesnio stalelio už nugaros – taip Denas galėjo dirbti neapsikrovęs šūsnimis dokumentų. Ant stalelio gulėjo keli aplankai – jokių kalnų popierių, kurie kaupiasi ant mano stalo. Nusišypsojau supratusi, kad pirmą kartą galiu patyrinėti Deno įpročius: pamačiau, kad rašiklius jis laiko puodelyje, ant stalo turi užrašų lapelių, nedidelę dėžutę sąvaržėlių, lapų segiklį, stalo kalendorių, kurio paraštės buvo švarios, o lapai – tvarkingai prirašyti pastabų dėl susitikimų.

Pasidėjau rankinę ir apėjusi aplink stalą pro Deno petį užmečiau akį į susitikimų sąrašą kalendoriuje. Pačios nuostabai, jame ne kartą aptikau savo vardą. Tamsiu rašalu buvo užrašytas tik mano vardas, jokių paaiškinimų. Supratusi, kad Denas pedantiškai susižymėjo dienas, kai mudu buvome susitikę, dėbtelėjau į jį, bet visas jo dėmesys buvo skirtas pašnekovui. Mano pavardė Deno kalendoriuje – tokia pat svarbi kaip „susitikimas su Džonu“ ir „antrojo ketvirčio pranešimo terminas“.

Ką gi tai reiškia? Nužvelgiau šios dienos įrašus ir sąrašo gale aptikau savo vardą. Pastebėjau, kad jį buvo įrašęs kita spalva, galbūt iškart po mano skambučio.

Denas, atvirkščiai nei aš, žymėjosi mūsų susitikimus. Ar turėčiau jaustis kalta, kad Denui jie svarbesni nei man? O gal jis užsirašo visų moterų, su kuriomis susitinka, vardus? Juk nežinau, kiek moterų Denas turi. Greitai perbėgau akimis sąrašą. Aptikau keletą moteriškų vardų, tačiau visi jie, rodos, buvo susiję su darbu. Tik prie savo vardo nepamačiau jokių pastabų, lyg jis būtų skirtas vien Denui.

– Atleisk. – Padėjęs ragelį Denas suėmė mane už riešo ir truktelėjo tiesiai sau ant kelių. Kėdė susiūbavo ir aš įsikibau jam į petį, kad nepargriūčiau. – Tu šiek tiek per anksti.

Atėjau sutartu laiku, tačiau nesileidau į ginčus.

– Tavo sekretorė įleido.

– Jai griežtai prisakyta visas gražias moteris pas mane siųsti be eilės, – paerzino Denas ir kilstelėjęs smakrą mane nužvelgė. Lyg niekur nieko uždėjo delną ant šlaunies, per ploną lininį sijoną pajutau šiltus jo pirštus.

– Nejaugi? – Įsitraukusi į jo žaidimą suraukiau kaktą. – Ar daug gražuolių jau apsilankė?

– Šiandien tik viena, – tarė jis.

– Vadinasi, man reikėtų dingti iš čia, gal ji sugrįš. – Apsimečiau, kad stojuosi.

Denas nusijuokė ir švelniai mane sulaikė.

– Išalkusi? Galime nueiti į „Poną Sumuštinį“ ko nors nusipirkti ir papietauti prie upės. Juk graži diena. Kiek turi laiko?

– Kiek širdis geidžia. Viceprezidentai turi pranašumų, – tariau, – galiu ilgai pietauti.

Denui patiko.

– Ir ką tu sau manai, atrodo, ir aš šią popietę nieko nenumatęs!

Nusišypsojome vienas kitam. Matydama aistra degančias Deno akis ir aš pajutau aistrą. Staiga jis pažvelgė į duris.

– Neužrakinta.

– Ko nors lauki?

– Ne. Denas įspraudė delną man tarp šlaunų ir ėmė lėtai kilti aukštyn. Perbraukęs per prilipinamų kojinių kraštelį ir aptikęs nuogos odos lopinėlį vos girdimai sudejavo.

– Tu mane pribaigsi, Ele. Tikrai mane pribaigsi.

– Negerai, – šyptelėjau, – tikrai to nenorėčiau.

Kai Denas pasimuistė kėdėje, pajutau, kaip sužadintas jo pasididžiavimas prisispaudžia prie kojos.

– Matai, ką man darai?

Prigludau prie jo.

– Įspūdinga.

Deno delnas kilo vis aukštyn, kol apčiuopė kelnaičių kraštelį.

– Kodėl tu iš viso varginiesi mūvėti kelnaites? Juk žinai, kad greitai jomis atsikratysiu!

– Kitą kartą prisiminsiu.

Denas nusijuokė.

Mėgaudamiesi kiekvienu judesiu mudu atsagstėme Deno kelnes, atsikratėme mano kelnaičių ir užmovėme jam sargį. Tada apsivijau Deną kojomis.

Jis negaišo laiko mane gundyti ir iškart ėmė dulkinti negailėdamas. Nieko daugiau ir netroškau – nuo ryto svajojau apie Deną, todėl užteko kelių brūkštelėjimų pirštais, kad susijaudinčiau.

Denas nužvelgė pakeltą sijoną, kurį laiką stebėjo, kaip glostau save, ir liežuviu persibraukė lūpas.

– Dievinu, kai save lieti, – sušnabždėjo.

– Šitaip? – Sunkiai kvėpuodama lėtais sukamaisiais judesiais glamonėjau klitorį ir siūbavau vienu ritmu su Deno dūriais.

– Aha, – pritarė. – Tu nelauki, kad atspėčiau, ko trokšta tavo kūnas, tiesiog... Mėšlas, Ele. Denas prisitraukė mane, aš abiem rankomis apsivijau jį už kaklo ir baigėme kartu. Kurį laiką taip ir sėdėjome – apsikabinę, sunkiai šnopuodami, paskui atsistojusi iš rankinės išsitraukiau nedidelį pakelį

drėgnų servetėlių.

Denas nusijuokė.

– O tu viską apgalvoji! Ar žinojai, kas nutiks, kai pasiūlei susitikti?

– Nebuvau tikra.

– Vadinasi, esi tiesiog visada ir viskam pasiruošusi. Šyptelėjau.

– Liaukis, Denai. Juk mudu susitinkame dėl vienintelės priežasties. Žinau, kad galiu tikėtis sekso.

Staiga supratau, ką pasakiau. Šitaip galima galvoti, bet sakyti kitam – nevalia. Šypsena dingo nuo Deno veido, jis nusuko nuo manęs žalsvai mėlynas akis.

– Turbūt tu teisi.

Supratau, kad jį įžeidžiau, tačiau nesugalvojau, kaip išsisukti iš keblios padėties nepripažinusi savo kaltės. Lengviau buvo apsimesti, jog nieko nenutiko. Taip ir padariau.

Einant iki upės Denas buvo neįprastai tylus. Sustoję „Pono Sumuštinio“ parduotuvėlėje užsisakėme sumuštinių ir gėrimų išsinešti, tada nužingsniavome dar vieną kvartalą iki krantinės. Laisvo suoliuko teko paieškoti – ne tik mudu sugalvojome papietauti gryname ore. Denas beveik nekalbėjo ir aš apsimečiau, kad tai normalu.

Kai susėdome, man apetitas visai išgaravo, bet vis tiek išsivyniojau sumuštinį su kalakutiena ir praplėšusi nedidelį pakelį garstyčių jį pagardinau. Denas išsivyniojo kvapnų sumuštinį su kiauliena, paprikomis ir kepintais svogūnais.

– Oho, kai kam prireiks gumos, – pamėginau pragiedrinti nuotaiką.

– O kam? Žadi bučiuotis? – kuo rimčiausiai atkirto jis.

Giliai širdyje žinojau, kad ateis diena, kai Denui nusibosiu, bet nemaniau, kad šitaip skaudės.

Atrodė, lyg jis būtų suėmęs odą jautriausioje kūno vietoje ir negailestingai sugnybęs. Nudelbiau akis į sumuštinį, garstyčių pakelį pastūmiau į šalį, tačiau nevalgiau.

Denas žvelgė į upę. Turgaus gatvės tiltu zvimbė automobiliai, Miesto saloje ošė sužaliavę medžiai.

Tokią dieną karuselės ir traukinukas vaikams tikriausiai dirba be atvangos. Gal pakviesti Deną suvalgyti ledų, pasisukti karusele ar pasitreniruoti atmušti beisbolo kamuoliuką?

Nepakviečiau. Tai žmonės daro per pasimatymus. Juk galėjau. Ir norėjau. Bet nepakviečiau.

Denas kramtė sumuštinį, gurkštelėjo limonado ir nurijo kąsnį, tada servetėle nusišluostė burną ir pirštus. Kelis kartus nusistebėjau, kaip pavydėtinai tvarkingai Denas valgo, kaip neapsitaško kelnių riebalais ar padažu. Pati iš paskutiniųjų stengiausi neapsidrėbti garstyčiomis, nes ant marškinių jau ir taip puikavosi šaltos arbatos dėmė.

Ne kartą esame sėdėję nebylūs, tačiau anksčiau tylėti su Denu būdavo gera ir smagu. Pripratau prie Deno, o šiandien vėl buvome nepažįstamieji ar, dar blogiau – žmonės, kurie galėjo tapti draugais, bet netapo.

Gurkšnojau arbatą, sumuštinio kąsniai strigo gerklėje. Net nepastebėjau, kaip suglamžiau ir į skutelius suplėšiau servetėlę. Paskui nusivaliau sijoną.

– Nenorėjau pasakyti to, ką pasakiau tavo kabinete, – galiausiai pripažinau.

– Norėjai. Be to, – gūžtelėjo pečiais, – juk tai tiesa.

Laikantis mano plano tai turėjo būti tiesa, bet nebebuvo.

– Atsiprašau, Denai.

Jis vėl gūžtelėjo, tačiau į mane nepažvelgė. Toliau stebėjo, kaip teka plati, bet negili Saskvehana,

kurios pilkai žalius vandenis kedeno švelnus vėjelis. Paskui suvyniojo sumuštinio likučius, iki paskutinio lašo šiaudeliu išsiurbė limonadą ir, sudėjęs maisto likučius į maišelį, išmetė į šiukšlių dėžę šalimais.

– Eime?

Linktelėjau, suvyniojau vos prakąstą sumuštinį ir išmečiau. Prieš atsisukdama į Deną suskaičiavau, kad šiukšlių dėžę sudaro 123 vienas su kitu sujungti metaliniai aštuonkampiai.

– Gerai.

Denas stovėjo atsisagstęs švarką, susikišęs rankas į kišenes, vėjas šiaušė rusvus plaukus. Ant jo veido žaidė nuo medžio krintantys šešėliai, pastebėjau, kad iš šono jis atrodo visai kitaip: aplink akis pamačiau keletą smulkių raukšlelių, kurių anksčiau nepastebėjau. Nežinojau, kada Deno gimtadienis, ar jis turi brolių ir seserų, nežinojau net kur užaugo, kokia jo mėgstamiausia spalva, ar mokykloje sportavo. Težinojau, koks jo skonis ir kvapas, kokio dydžio ir ilgio jo varpa, kaip atrodo užpakalis, kiek strazdanų tupi ant jo pečių ir kiek plaukelių raitosi aplink spenelius. Žinojau, kad Denui patinka juoktis, kad jis gali būti reiklus.

– Labiausiai mėgstu bruknių skonio ledus, – pasakiau ir liežuvio galiuku tarsi pajutau uogų skonį. – Nedaug kur jų rasi, bet Miesto saloje yra. Ir vaflių yra.

– Tikrai? – Denas kilstelėjo antakį ir sušnairavo į mane.

– Aha, – tariau.

Nenusipelniau, kad Denas taip greitai pasiduotų, ir jis nepasidavė. Už tai, jog nesekiojo paskui mane kaip nuskriaustas šuniukas, tik dar labiau jį gerbiau.

Jis atsigręžė ir pažvelgė į Miesto salą, vėjas plaikstė margą kaklaraištį, ant kurio geltonai švietė Kempiniuko Plačiakelnio figūrėlė.

– Galėtume kada nors ten nusigauti ir nusipirkti ledų, – pasiūliau.

Denas vėl į mane pažiūrėjo, iš veido supratau, kad neketina nusileisti, ir man tai patiko. Šis vyras neleis juo pasinaudoti.

– Galbūt, – atsakė.

Nedrąsiai šyptelėjau. Tai jau žingsnis į priekį. Jis net nenutuokė, kiek man prireikė drąsos atsiprašyti. Ir gerai.

Kurį laiką stoviniavome pakrantėje, paskui Denas išsitraukė rankas iš kišenių ir šyptelėjo – ne taip užburiamai kaip anksčiau, bet nuoširdžiai.

– Turiu grįžti.

Linktelėjau. Šiek tiek nusivyliau, bet ir apsidžiaugiau, kad nevers manęs eiti kartu ir taukšti apie nieką. Man reikėjo laiko apmąstyti, ką veikiu, ko noriu ir ko ne.

– Iškviesti tau taksi?

Darkart linktelėjau. Iki biuro šitaip apsirengusi tikrai negrįšiu pėsčia.

– Ačiū už priešpiečius, – tariau. Prieš sėsdama į automobilį pamačiau, kaip netoliese kur kas aistringiau atsisveikina į mudu panaši porelė. Stebėjau Deną pro taksi langą: neaukštas, brangiu kostiumu vilkintis vyras su besiplaikstančiu vėjyje kaklaraiščiu man pamojo. Aš irgi jam pamojavau.

Namo automobiliu išsiruošiau vedama geriausių ketinimų. Užaugau visai netoli Harisbergo. Šeštadienį, kai nėra grūsčių, tik keturiasdešimt penkios minutės kelio. Sakyčiau, ir per arti, ir per toli.

Gimtasis miestelis per tiek metų nedaug tepasikeitė: plačios, medžiais apsodintos gatvės, tie patys, prieš pusę amžiaus palei jas išrikiuoti namai, keletas jų paversti butikais ir specializuotomis

parduotuvėlėmis. Žinoma, atsirado daugiau tinklinių restoranų ir degalinių, tačiau visa kita liko kaip buvę. Atrodė, lyg susirišusi plaukus į kasytes ir vėl dviračiu minčiau į biblioteką ar baseiną.

Pasukau į rajoną, kuriame gyveno tėvai. Mane pasitiko tie patys, tomis pačiomis spalvomis nudažyti namai, tik medžiai ūgtelėjo, atsirado viena kita veranda ir grįstas keliukas iki garažo. Sklype, kuriame daugybę metų vešėjo žolė, dabar stypsojo visai netinkantis daugiabutis.

Jau kurį laiką ruošiausi aplankyti tėvą. Galbūt mama apsimetinėja kankine, tačiau ji pripažino, jog tėvas serga, vadinasi, jam tikrai negerai. Gal net miršta. Turiu su juo pasikalbėti. Pernelyg gerai žinojau, kokia tuštuma žioji širdyje, kai žmogus išeina iš gyvenimo, nespėjus su juo susitaikyti.

Tačiau privažiavusi prie namo nepajėgiau paspausti stabdžių ir nukūriau tolyn. Sustojau kitoje gatvės pusėje ir žvelgdama į gimtus namus jutau, kaip kažin kas graužia skrandį, tarsi prisigėrus pernelyg daug kavos.

Paskutinį kartą namuose buvau, kai gyvenau su tėvais ir nepaisydama mamos prieštaravimų išsiruošiau į koledžą. Ji šaukė, kad galiu daugiau nesirodyti akyse, ir aš džiaugsmingai paklusau.

Vėliau motina persigalvojo, o aš ne. Nekenčiau šito namo ir to, kas jame nutiko. Nenorėjau kelti čia kojos, net kad pamatyčiau tėvą.

Nukūriau gatve tolyn ir apsisukusi grįžau į Harisbergą – miestą, kurį vadinau tikraisiais savo namais.

Marsė nustebo išvydusi mane prie durų. Jau temo, o prieš užsukdama net nepaskambinau. Ji plačiai atvėrė duris kviesdama užeiti. Įžengusi vidun prie stalo pamačiau Veiną.

– Oi, atsiprašau, nenorėjau trukdyti. – Apsigręžiau eiti, bet Marsė užstojo duris.

– Nejuokauk. Ruošėmės užkąsti. Nagi, užeik, Ele, – tarė. – Išgersi?

Bare netoliese jau buvau išmaukusi porą taurelių degtinės, bet vis tiek linktelėjau.

– Gerai. To, ką judu geriate.

Kai juodu pažvelgė vienas į kitą, supratau, kad apsvaigusi nuo alkoholio kalbu nerišliai. Veinas ištraukė iš spintelės butelį citrininės degtinės ir keletą taurelių, tuo metu Marsė šaldytuve surado citrinų ir nuo lentynos paėmė cukrinę.

– Citrinų kokteiliuką? – paklausė.

Vėl linktelėjau.

– Atsiprašau, kad šitaip įsiveržiau šeštadienio vakarą. Judu aiškiai turite planų.

– Ne, kaip tik laukėme draugų, – Marsė atrodė susigėdusi, – ketiname žaisti.

– Stalo žaidimus? – Sumirksėjau. Sunku patikėti, kad Marsė tuo užsiima.

Veinas nusijuokė.

– Aha, stalo žaidimus. Nusimato nuobodus vakaras.

Veinas apkabino Marsę ir pakštelėjo į kaklą, ši jam kumštelėjo. Tada abu sąmokslininkiškai nusišypsojo, lyg žinotų tai, ko aš nežinau. Žiūrėdama į juos jaučiausi kaip šuniui penkta koja.

– Geriau jau eisiu.

– Ne, Ele, pasilik. Prižadu, bus smagu. – Marsė timptelėjo už rankos.

Pasilikau. Mes gėrėme. Kai atvyko Marsės draugai, išsitraukėme stalo žaidimų: „Meluok, kiek gali“, „Žaibiškosios šarados“, „Nupiešk žodį“ ir „Įdomūs klausimai“. Pasiskirstėme į merginų ir vaikinų komandas, maukėme citrinų kokteiliukus, triauškėme sūrius sausainius ir kukurūzų traškučius. Merginos laimėjo du kartus iš trijų, bet vyriškiai nenuliūdo. Taip pat niekas nesistebėjo, kad vienintelė esu be poros. Na, bent jau niekas neklausinėjo ir, kiek mačiau, nevarstė užuojautos

kupinais žvilgsniais.

Nepamenu, kada paskutinįsyk šitaip sėdėjau būrelyje, juokiausi, žaidžiau. Gerai pagalvojus – niekada. Mokykloje buvau tylioji moksliukė, geriausia mano draugė Suzana Dic išsikraustė į kitą miestą, kai buvome dešimtoje klasėje, ir nuo tada... Na, viskas pasikeitė, kai mokydamasi koledže susipažinau su Metjaus draugais. Mes irgi šitaip iki išnaktų juokdavomės, gerdavome ir žaisdavome, užsikloję antklode žiūrėdavome siaubo filmus, bučiuodavomės ir dar daugiau. Vienus metus mėgavausi draugija, paskui vėl viskas pasikeitė.

Atsiminimai manęs neliūdina, kas buvo – tas. Ne visi jie blogi. Apie pirmą nakties ėmėme skirstytis. Marsės draugai atsisveikindami nuoširdžiai apkabino ir nepaliovė kažką taukšti. Nors nesu apsikabinimų gerbėja, nesipriešinau.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, – apglėbusi pasakė Marsė, aš irgi nevikriai paplekšnojau jai per nugarą.

Tada ji pakštelėjo į skruostą ir aš suraukusį nosį nusijuokiau.

– Ačiū, kad leidai pasilikti.

– Kaipgi grįši namo? Veinas gali tave parvežti.

Veinas, kuris sėdėjo patogiai išsidrėbęs krėsle, greitai pašoko.

– Aišku, Ele. Papurčiau galvą.

– Ačiū, išsikviesiu taksi, nesijaudinkite.

Buvau įkaušusi, bet ne tiek, kad leisčiau tiek pat maukusiam Veinui sėsti prie vairo. Veinas glebia ranka mostelėjo, kvailai nusišypsojo ir klestelėjo priešais televizorių. Marsė palydėjo mane iki durų, stabtelėjo ir pravėrusi duris pakartojo: – Labai džiaugiuosi, kad atėjai. Ar viskas gerai?

Linktelėjau.

– Šiaip sugalvojau užsukti, pažiūrėti, ką veiki. Nenorėjau trukdyti vakarėlio.

– Nesutrukdei. – Marsė pro petį pažvelgė į Veiną. – Ar buvo smagu?

– Buvo, ačiū. – Kuo nuoširdžiausiai nusišypsojau. – Nepamenu, kada teko žaisti stalo žaidimus.

– Užsuk dar kada. Atsivesk Deną.

Nesusivaldžiusi sušnairavau, bet pasistengiau išspausti: – Aha, gerai.

– Kas nutiko? Susipykote? – Kai Marsė palinko, supratau, kad ji beveik negėrė.

Keista, kai tave tardo blaivesnis žmogus.

– Ne, dar susitikinėjame.

– Gerai, – šyptelėjusi tarė Marsė.

Nieko neatsakiau. Draugužė vėl mane apkabino, šįkart atsakiau jai tuo pačiu, kad tik kuo greičiau paleistų.

– Ar gerai jautiesi, Ele? Stabtelėjau prie lifto.

– Žinoma.

– Tikrai? Atrodai liūdna.

Tąkart vos neprasitariau apie tėtį, tačiau laiku susigriebiau: apie tokius dalykus neverta kalbėti prisigėrus koridoriuje vidury nakties. Todėl padariau tai, ką moku geriausiai – sumelavau.

– Ne, tik pavargusi. – Nusišypsojau ir pamojusi ranka įžengiau į liftą. Durims užsiveriant mačiau susirūpinusį Marsės veidą.

Tikrai ketinau važiuoti namo. Išėjusi į gatvę pamačiau, kad aplinkui įsikūrusiuose baruose ūžia vakarotojai, o pro šalį vienas po kito plaukia taksi. Esu girdėjusi šitą Antrosios gatvės atkarpą vadinant Pasimatymų alėja, nes ja nuolat zuja į klubus keliaujantys jauni vienišiai. Policija tikriausiai šitą atkarpą vadina kitaip. Palei gatvę vienas už kito rikiavosi jų automobiliai, pareigūnai patruliavo grupelėmis po du ar tris ir tramdė eilėse prie klubų lūkuriuojantį sekso ištroškusį jaunimėlį. Pasukau autobusų stotelės link, tačiau jos nepriėjau.

Prieš trejus metus Pasimatymų alėjoje buvau dažna viešnia. Manęs negrauždavo sąžinė, kai už kokteilį eidavau šokti su nepažįstamuoju ar pasiglamžyti tamsioje kertelėje. Kartais – gerai jau, dažnai – pamylėdavau juos ranka ar net dulkindavausi. Nesirengiau kaip šliundra, nešokau ant stalų, todėl ir savo vienkartines pažintis laikiau ne pergalėmis, o mažytėmis paslaptimis. Šįvakar mano apranga irgi netiko klubui, bes vis tiek užėjau. Apsaugininkas nuskenavo vairuotojo pažymėjimą, paėmė dešimt dolerių ir net nešyptelėjęs įleido vidun. Tokiu metu klube jau tvyrojo neviltis. Durys užsivers po valandos ir progų susirasti porą lieka vis mažiau. Pamažu stūmiausi link baro, mačiau, kaip mane nužiūrinėja – atėjo šviežienos.

Merginos vertino, kaip buvau apsirengusi, ir prisidengusios rankomis burnas pliurpė su draugėmis.

Vaikinai spoksojo nepaleisdami bokalų. O aš? Griebtis senųjų triukų buvo taip paprasta kaip įsliuogti į nunešiotus džinsus, kuriais aptemptas užpakalis atrodo pasakiškai. Net nesusimąsčiau, ką darau. Kodėl turėdama Deną nuotykių ieškau bare? Nežiūrėdama niekam į akis atsistojau prie baro ir užsisakiau gėrimo. Tada gurkšnodama nužvelgiau susirinkusiuosius. Panašu, kad į madą atėjo dryžuoti marškinėliai: du iš trijų vyrų vilkėjo būtent tokius, o kiti buvo pasipuošę marškinėliais su užrašais, pavyzdžiui, „Pabučiuok, aš piratas“. Pirato man nereikia.

Priešais mane tris jaunus vyrus buvo apspitęs būrelis moterų ir, regis, jiems tai patiko. Jie šnekučiavosi su damomis, juokėsi ir atrodė gerai įkaušę. Buvo į ką pažiūrėti. Šalia manę stovėjęs aukštas tamsiaplaukis kiek vyresnis vyras mostelėjo alaus buteliu link būrelio.

– Penkios merginos ir trys vaikinai. Kažkam nenuskils.

Kai jis palinko artyn, kad girdėčiau, nusprendžiau daugiau nesidairyti. Pasisukusi nusišypsojau.

Sveikindamasi kilstelėjau savąjį butelį.

– Atrodo, jiems linksma, – tariau.

Vyras linktelėjo. Klube leido keistą muziką: vieną akimirką hiphopo dainininkas suokė apie riestą moters užpakaliuką, kitą – nelaimingas rokeris plyšavo sielvartingą baladę. Dabar užgrojo kažkokią seną dainą ir visi ėmė ritmingai šokinėti.

Vyriškis atrodė mielas, todėl palinkau dar arčiau. Net praleidęs vakarą prakaitu atsiduodančiame, dūmais permirkusiame klube jis skaniai kvepėjo. Kai vėl atsilošiau, mudviejų akys susitiko. Leidau jam išsivesti mane į automobilių aikštelę, įsisodinti į automobilį ir panardinti ranką po sijonu.

Neklausiau, kuo jis vardu, ir pats neprisistatė. Pasisakiau, kad aš Dženiferė, dvidešimt dvejų; jis nesuabejojo. Paskui sukišo negrabius pirštus man į kelnaites ir atsisegęs kelnių užtrauktuką įgrūdo man į delną savo kotą.

Jis žinojo nerašytą Pasimatymų alėjos etiketą ir nereikalavo sueities, be to, bent jau pabandė suteikti palaimą ir man. Visai ne jo kaltė, kad nepavyko. Nors iki orgazmo buvo taip toli, kaip tik įmanoma įsivaizduoti, sudejavau ir apsimečiau virpanti iš malonumo.

Užtruko kokias penkias minutes, kol jis baigė – man seniausiai nusibodo, nors riešo nespėjo įskausti. Garsiai surikęs nuleido man į delną ir susmuko ant viršaus. Patyliukais meldžiausi, kad

išgirdę riksmą neprisistatytų policininkai. Kurį laiką taip ir sėdėjome, tada stumtelėjau jį nuo savęs ir įsitaisiau tiesiai. Pažvelgėme vienas į kitą, tačiau nepratarėme nė žodžio. Nusivaliau ranką į jo marškinių kraštą, jis nepatenkintas dėbtelėjo, bet nesiskundė. Tada atšlijau nuo jo ir susitvarkiau drabužius.

– Gal galiu parvežti namo? – Bent jau džentelmenas.

– Ne, ačiū, – nusišypsojusi pasakiau. – Ne jo kaltė, kad ieškojau tik vienkartinio nuotykio.

– Tikrai? Nes...

Jam nespėjus baigti sakinio išlipau iš automobilio. Jaučiausi blaivutėlė. Išsikviečiau taksi ir šįkart tikrai parvažiavau namo.

12 Nesu tokia pareiginga dukra, kad lankyčiausi tėvų namuose, bet kai mama paskambino ir pakvietė vakarienės, nesugalvojau, kaip išsisukti. Nustebau, kad bus ir tėvas. Tėvas vakarieniaus restorane?

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Buvau priversta atšaukti susitikimą su Denu. Kai paskambinau ir pasakiau, kad keičiasi vakaro planai, nieko neatsakė. Nieko ir nereikėjo sakyti – žinojau, kad nepatenkintas rūstauja.

– Aš nepažįstu tavo tėvų, – galiausiai tarė jis.

Stojo tyla. Jei turėčiau senovinį telefono aparatą, galėčiau bent pirštu sukti laidą, o dabar teko pasitenkinti tampant plaukus.

– Nenorėtum jų pažinti, patikėk, – pasakiau neapsikentusi tylos.

– Na, tada paskambink, kai būsi laisva.

Patylėjusi, rodos, visą amžinybę pagaliau tariau: – Nenoriu, kad susipažintum su mano tėvais.

– Kodėl?

Nekaltinu Deno, kad įsižeidė.

– Pati vos prisiverčiu su jais susitikti, Denai. Negaliu ir tavęs stumti į tokią padėtį. Be to, būtų pernelyg daug įtampos, jei vakarieniautume visi kartu.

Nepamenu, kada taip nuoširdžiai kalbėjausi su vyru, bet Denui mano žodžiai nepaliko įspūdžio.

– Visose šeimose būna įtampos, Ele. Bet jei nenori, kad jie su manimi susipažintų...

– Nenoriu, kad tu su jais susipažintum, – pertraukiau. – Yra skirtumas.

– Negi manai, kad imsiu tavęs nemėgti, Ele? – paerzino jis, bet man buvo nejuokinga.

– Mano motina... – tariau, – tu jos nesuprastum.

– Sunku suprasti žmogų, kurio nesu sutikęs.

Atrodė, kad Denas tikisi būti pakviestas. Vien nuo minties nupurtė šiurpas.

– Patikėk manimi, tu nenori su jais vakarieniauti.

– Tiesą sakant, noriu.

– Nenori, Denai, patikėk.

– Tai tu nenori, kad susipažinčiau su tavo šeima. Supratau. Smagiai praleisk vakarą.

Man nepatiko dėl to pyktis, bet kad ir kaip stengiausi, niekaip neįsivaizdavau galinti pristatyti Deną mamai ir tėvui.

– Tai sudėtinga, Denai.

– Žinai, Ele, atrodo, tavo gyvenime viskas sudėtinga. – Denas baigė pokalbį.

Kurį laiką spoksojau į telefoną, tada padėjau jį ir neatskambinau.

Prie staliuko sėdėjo tik mama.

– Tėtis negalėjo prisijungti.

– Kodėl?

– Jis užsiėmęs, Ela. Koks skirtumas? – Ji įsimetė į arbatą saldiklio.

– Juk žadėjai, kad būsite dviese.

Mama patraukė nosimi.

– Manęs vienos tau neužtenka?

– Visai ne tai norėjau pasakyti.

Motina tvirtai sučiaupė lūpas.

– Jei jaudiniesi dėl tėvo, parvažiuok namo. Žiūrėjome viena į kitą be žodžių, kol priėjo padavėjas ir paklausė, ką užsisakysime. Motina užsakė abiem ir padavėjas nuėjo. Buvau dėkinga, kad nereikia galvoti ir rinktis, nors visai nemėgstu, kai ji sprendžia už mane. Paskui mama tauškė apie pusseserės vestuves, kuriose nedalyvavau. Man visai nerūpėjo, kas ir kaip ten vyko, bet ji užpildė tuštumą tarp mūsų žodžiais ir man nereikėjo net prasižioti. Nesipriešinau, kai mama pasišovė sumokėti už vakarienę. Palydėjau ją iki automobilių aikštelės ir tik tada susiprotėjau paklausti, kas ją atvežė į restoraną.

– Pati atvažiavau, – atsakė ji ir ėmė kuistis rankinėje ieškodama žiebtuvėlio, tada įgudusia ranka užsidegė cigaretę. – Teks vėl pratintis.

Kadangi tėvo tuoj nebebus. Ji to nepripažino, bet ir nereikėjo. Pokyčiai motinos gyvenime apie tėvo ligą pasakė daugiau nei jos žodžiai. Nesumojau, ką atsakyti.

– Ar kada nors atvažiuosi, Ela? Pažvelgiau į penkiolikos metų senumo automobilį, į motiną.

– Ne, mama, nemanau.

Ji nepatenkinta suniurzgėjo.

– Kokia tu savanaudė. Niekaip negaliu suprasti. Tėvas serga...

– Aš nekalta, kad jis serga.

– Žinai ką?! – šaižiai šūktelėjo. – Gal jau imk ir pamiršk viską, ką, Ela?! Praėjo dešimt metų!

Negaliu verstis per galvą ir visą laiką atsiprašinėti dėl to, kas tada nutiko!

Klausydama jos tirados tepajėgiau bukai mirksėti.

– Tu čia niekuo dėta, mama, tikrai.

– Tai kas yra?! Būk gera, pasakyk, siaubingai trokštu žinoti! Tikrai norėčiau dar kartą išgirsti, kad esu niekuo dėta! Suprantu, jog manęs nekenti, bet galėtum bent jau aplankyti tėvą, juk jis serga! – nukirto ji, lyg tėvo liga viską paaiškintų.

– Aš nekalta, kad jis serga, – pakartojau. Pati nustebau, kad balsas nesudrebėjo. – Ir tu teisi – seniausiai turėjau viską pamiršti. Bet negaliu.

Mama įnirtingai rūkė.

– Jei šitaip laikysiesi įsikibusi praeities, neturėsi ateities. Perspėju tave.

– Nuostabus patarimas, – tyliai pasakiau, – ypač iš tavęs.

Ji sušnairavo.

– Kam varginuosi?! Kam? Tu man tik sielvartą teiki! Gal turėčiau pasiduoti, leisti tau gyventi savo gyvenimą, pamiršti, kad turiu dukrą?! Su tavimi neįmanoma susikalbėti, girdi tik save pačią.

Nenorėjau pripažinti, bet tikriausiai ji kalbėjo tiesą.

– Tai gal tikrai pasiduok. Atsikratyk, kaip atsikratei Čado.

Motinos veide ūmai išryškėjo raukšlės.

– Nekalbėk apie jį.

– O gal vis dėlto pasikalbėkime apie Čadą, – tyčia dar kartą ištariau brolio vardą, kad ji įsiklausytų.

– Ir apie Endrių pasikalbėkime, apie tai, kas nutiko. Niekada...

– Nėra apie ką kalbėti. – Motinos veidas vėl stebuklingai tapo lygus. Pro šnerves ji srove išpūtė dūmus. Šitiek metų stengiausi viską pamiršti. Stengiausi nekalbėti. Tą akimirką automobilių aikštelėje supratau nebegalinti daugiau savyje visko laikyti ir apsimetinėti, jog praeitis neturi įtakos ateičiai.

– Būk gera, mama, pasikalbėkime, – sušnabždėjau. – Man reikia su tavimi pakalbėti apie tai, kas nutiko. Negaliu ilgiau tylėti, darosi bloga.

– Kur nebus bloga. – Ji dūrė cigarete mano pusėn. – Pamiršk tai pagaliau! Jis mirė! Jo nebėra!

– Ir dėl to aš nesu kalta! – surikau.

– Kalta! – ji irgi suriko, tada į plaučius lyg oro godžiai įtraukė dūmų.

Apstulbusi stebėjau, kaip motina užgesina nuorūką ir užsidega kitą cigaretę. Rūkymas – šlykštus, purvinas įprotis, kuris kenkia dantims, odai ir plaučiams. Kartais parūkau, bet neįjunkau rūkyti kasdien ir stebiuosi, kad mama įprato žinodama, kaip rūkalai darko veidus ir drabužius.

– Aš nekalta, kad jis mirė, – norėjau pasakyti kuo garsiau, kad ji manimi patikėtų, – Endrius pats nusižudė, mama, aš čia niekuo dėta.

– Tu privedei jį prie savižudybės, – nukirto motina. – Jam viskas buvo gerai, kol tu nusprendei padėti.

– Juk tu tuo netiki, – pasakiau, nors žinojau, kad tiki.

– Turėjau tau leisti, kai bandei... – tarė ji, tarp mūsų sklaidantis dūmams. Man graužė akis ir gerklę, troškau, kad pasirodytų ašaros ir nuplautų nuo veido dūmus. – Tada jis būtų gyvas, o tu...

– Nedrįsk, – nutraukiau, – nedrįsk to sakyti...

Motina pažvelgė į mane, jos veidas buvo perkreiptas skausmo ir pykčio.

– Judu su Čadu mus nuvylėte. Nesuprantu, kas nutiko. Endrius buvo idealus vaikas.

– Negi tuo tiki?! Kaip gali taip šnekėti? – Vos susivaldžiau, norėjau griebti ją ir papurtyti – gal tada atsipeikėtų. – Jis nebuvo tobulas, mama! Niekas nėra tobulas ir jau tikrai ne jis…

– Prikąsk liežuvį, Ela! – Vadinasi, mudu su Čadu jums buvome antrarūšiai? – paklausiau. – Tėvai visus privalo mylėti vienodai.

– Atskleisiu tau paslaptį, – motina sutrypė antrąją nuorūką brangaus zomšinio aukštakulnio padu, – taip nebūna.

Tada įsėdo į automobilį ir nuvažiavo.

– Grįžk namo, labai tavęs pasiilgau, – išpyškinau Čadui, kai vėl paskambino.

– Ir aš tavęs pasiilgau. Atvažiuok aplankyti, Kalifornijoje smagu.

– Mama sako, kad tėvui visai prastai.

– Ar buvai jo aplankyti, brangute?

Mano brolis, telaimina jį Dievas, visada moka priversti mane pasijusti kalta. Jis niekada nepripažins, bet su motina turi kai ką bendra. Nusišypsojau, nes šįkart jis buvo teisus.

– Ne. Grįžk ir nuvažiuosime kartu.

– Negi žinai ką nors, ko nežinau aš? – paklausė brolis lyg ir kasydamasis smakrą. – Gal tėvas mums užrašė gyvybės draudimo išmoką? Puikiai supranti, jis pakratys kojas, vos tik įžengsiu pro duris.

– Tėvas miršta, Čadai. Negi nenori jo darsyk pamatyti?

– Nepradėk, – neįprastai ramiai tarė brolis. – Nežaisk su sąžine. Tėvai mane visaip išvadino, išmetė lauk ir uždraudė peržengti jų namų slenkstį.

– Juk ne tėvas. – Atsidariau skardinę limonado ir gurkštelėjau.

– Tėvas motinos nesustabdė, kalti jie abu. Neketinu jo teisinti tik todėl, kad buvo pernelyg prisišniojęs ir nepastovėjo ant kojų. Tiesą sakant, Ela, stebiuosi, jog tu persigalvojai.

– Nevadink manęs Ela. – Ele, – pasitaisė, – mažyte mergyte, labai tave myliu.

– Ir aš tave myliu, Čadi.

– Neprašyk grįžti namo. Žinai, kad negaliu.

– Žinau, – atsidusau ir patryniau įskaudusią galvą, – žinau. Bet ji neduoda man ramybės.

Nepasakojau broliui apie pokalbį automobilių aikštelėje.

– Liepk jai atsiknisti, – pasiūlė. – Toji kalė gyvenime nėra nieko dėl mūsų padariusi, ypač kai mums jos reikėjo, kai ji privalėjo mumis pasirūpinti. Tegul graužia dabar savo darbo vaisius.

– Čadai, ar kada... Ar kada pagalvoji jai atleisti?

– Ar tu nori atleisti jam? Žiaurus klausimas, bet pastaruoju metu apie tai mąsčiau.

– Jo nebėra. Kas iš to, jei atleisiu.

– Tik tau spręsti, brangute. – Būtų taip gera, jei Čadas dabar apkabintų, bet užteks ir to, kad mane supranta.

– Kodėl mūsų gyvenime tokia suknista painiava? – paklausiau ir sukikenau. – Kodėl negalime tiesiog visko pamiršti, Čadai?

– Būtų puiku, jei žinočiau, saulyte.

– Neturėtume leisti praeičiai pasiglemžti viso gyvenimo! – piktai surikau ir tą pat akimirką apsidžiaugiau spėjusi uždaryti kabineto duris.

– Suprantu, ką sakai, – nusijuokęs atsiliepė brolis.

– Šitiek metų praėjo, Čadai! Šitiek metų laikiausi įsikibusi skausmo. Jau pavargau. Iš skausmo man jokios naudos. Tačiau nežinau, kaip jo atsikratyti.

– Ak, mieloji.

Vienu metu šnirpštelėjome nosimis. Brolį ir mane skyrė mylios, bet vienijo kančia.

– Susipažinau su vienu žmogumi, – tarė Čadas. – Jis man labai padeda.

– Kas nutiko Lukui?

Brolis nusijuokė.

– Ne, saulyte, mudu su Luku vis dar kartu. Tas žmogus yra psichologas.

– O! – Nesumojau, ką dar pasakyti. – Džiaugiuosi.

– Ir tu apie tai pagalvok. Pasikalbėk su kuo nors. Žinojau, kad Čadas nemato, bet iš įpročio papurčiau galvą.

– Aš turiu tave.

– Ar kalbatės su Denu?

– Ne. – Gal reikėtų?

– Klausyk, – susinervinau, – nuo kada tu man patarinėji, kaip elgtis įsimylėjus?

– Nuo tada, kai tu įsimylėjai.

Atsidusau.

– Jis labai mielas vaikinas.

– Ir ką?

– Ir aš nenoriu vėl likti įskaudinta.

– Niekas to nenori, saulyte. Negi visą likusį gyvenimą dėl to jaudinsiesi? – Brolis trumpam nutilo. – Neleisk Endriui ir toliau tavęs skaudinti.

– Nenoriu leisti. Čadas giliai įkvėpė.

– Tai neleisk, Ele. – Ar tas psichologas tikrai padeda?

Ištraukiau iš stalčiaus lapą langeliais ir padėjau pieštuku po tašką kiekviename pirmos eilutės langelyje.

– Aha, – atsakė. – Galiu išsikalbėti, imu viską kitaip vertinti, tai leidžia išlaikyti sveiką protą.

Brangute, ne mudu esame pamišę, o tėvai.

– Žinau tai ir be psichologo. Tiedviem šaukštu proto neįkrėsi, – nevykusiai pašmaikštavau ir brolis nusijuokė.

– Juk žinai, kad visada tave išklausysiu. Bet turėtum dar su kuo nors pasikalbėti. Pamatysi, padės.

– Ar pagalvosi apie grįžimą namo? – Ausį rėžė vėl stojusi tyla. – Prašau...

– Pagalvosiu.

Pažvelgiau į laikrodį.

– O mėšlas, turiu lėkti! Vėliau tau paskambinsiu, gerai? Ir ačiū tau, Čadai.

– Aš visada tavo paslaugoms, brangute. Kiek?

– Kas kiek?

– Kiek spėjai suskaičiuoti to, ką skaičiavai, kol kalbėjomės? – paklausė brolis.

Nusikvatojau.

– Palauk, pažiūrėsiu. Daug.

– Nesustok, saulyte.

– Nesustosiu, Čadai. Myliu tave, iki.

Padėjusi ragelį kurį laiką stebeilijau į popieriaus lapą, tada pastūmiau jį šalin. Čadas turi vaikiną ir psichologą, o aš nieko neturiu ir privalau apsispręsti, ar kurio nors noriu. Žinojau viena – reikia keisti gyvenimą.

Tačiau žinojimas, ko reikia, ne visada padeda suprasti, kaip to pasiekti. Ilgai nuo pasaulio slėpiausi urve ir supratau, kad išlindus į šviesą klaikiai sopės akis. Buvau tikra kvaiša. Mulkė, kuri puikiai suvokė, jog pati įsivarė save į kampą ir tik pati gali iš jo išropoti. Privalau pripažinti tai, kas akivaizdu.

Kai iš prekių namams parduotuvės grįžau namo, mano automobilio vietoje stovėjo Deniso mašina.

Tačiau toks menkas nepatogumas manęs nenuliūdino ir pasistačiusi automobilį kitoje gatvės pusėje entuziastingai griebiausi naujojo projekto. Parsitempiau keletą kibiriukų dažų, naujų volelių, padėklų ir išklojusi grindis apsauginiu brezentu ėmiausi dažyti. Nusprendžiau, kad šitiek rūpesčių sukėlęs

kambarys bus ne baltas, o tamsiai mėlynos, naktinio dangaus spalvos. Vos braukusi pirmąjį brūkšnį padėjau volelį ir atsitraukiau. Nuėjusi į virtuvę prisipyliau stiklinę šalto vandens, paskui kelis kartus giliai įkvėpiau, pabariau save už tai, kad absurdiškai elgiuosi, ir smarkiai besidaužant širdžiai grįžau į valgomąjį.

Antrąjį dažų brūkšnį užtepiau lengviau, paskui viskas ėjosi kaip iš pypkės – po dešimties minučių kambarį buvo sunku atpažinti. Apie valandą be pertraukos darbavausi, tada atsitraukiau įvertinti rezultato. Žinau, nuolatos pati sau prieštarauju. Visada tai žinojau: mėgstu juodos ir baltos spalvų kontrastą, nes jos yra atsvara steriliam gyvenimo būdui. Žvelgiant į mėlynąją sieną nekilo mintis vienu teptuko mostu atsikratyti visų savo įpročių ar daiktų, prie kurių esu pripratusi. Tačiau reikia pripažinti, kad mėlynoji siena turėjo tapti simboline gyvenimo pokyčių pradžia. Žvelgiau į pradėtą, dar nebaigtą darbą ir šypsojausi.

Išsitepusi rankas ir skruostą mėlynais dažais nuėjau atidaryti durų.

– Labas, Gevinai!

– Labas.

Gal dėl juodų drabužių berniukas atrodė visai sulysęs. Be to, danguje kybojo didžiuliai juodi debesys, nuo kurių Gevino veidas rodėsi pilkas. Jis ištiesė man plastikinį krepšelį su knygyno ženklu.

– Kai ką jums nupirkau.

Paėmiau krepšelį ir žvilgtelėjusi vidun ištraukiau „Mažąjį princą“.

– O, Gevinai, nereikėjo.

– Reikėjo. – Jis truktelėjo pečiais. – Per mane jūsų knyga suplyšo.

Palaukiau, kol pažvelgs man į akis, ir tariau: – Tai ne tavo kaltė.

Gevinas darkart patraukė pečiais ir brūkštelėjo koja per grindinį.

– Mano. Aš ją supykdžiau. Reikėjo susitvarkyti kambarį, kaip buvo liepusi.

Nieko nesakiau. Ponia Osli turėjo teisę reikalauti, kad sūnus būtų tvarkingas. Tačiau neturėjo teisės mėtyti į jį knygų.

Gevinas apsižvalgė.

– Pamaniau, kad...

– Tiesą sakant, – pertraukiau, kad nesikankintų klausdamas, – kaip tik perdažau valgomąjį. Tikrai praverstų pagalba.

Gevinas įėjo vidun ir sustojęs priešais mėlyną sieną nužvelgė ją nuo viršaus iki apačios lyg koks smalsus šuniukas, paskui nusišypsojo.

– Man patinka. – Vaikinukas pritariamai linktelėjo.

– Aha, man irgi. Taip noriu nudažyti visas sienas, o lipdinius – auksine spalva. Ir dar nusipirkau va ką, – parodžiau žvaigždės formos guminį antspaudą. – Sugalvojau prištampuoti ant sienų auksinių žvaigždžių.

– Oho, panele Kavana, visai įsijautėte. Norėjau pasakyti, Ele. – Aha, elgiuosi kaip pamišusi, – pritariau. – Arba kaip tik priešingai – pamatysime.

Pažvelgiau į Geviną – vaikinas atrodė liūdnas ir mano šypsena išgaravo. Palenkęs galvą nusivilko sportinį megztinį ir įpylė į padėklą dažų. Gevinas stovėjo susikūprinęs, atrodė sužlugdytas.

Pagalvojau, kad kiekvienas taip atrodytų, jei turėtų saugotis į galvą lekiančios knygos.

Pasileidome muzikos ir ėmėme dažyti. Ūmai sugalvojau pakvailioti ir prisidėjusi prie burnos terliną

teptuką užtraukiau kažkokią kvailą berniukų grupės dainelę, Gevinas pirmą kartą balsu nusijuokė. Su kiekvienu teptuko brūkštelėjimu mano ūpas kilo. Priešpiečiams paruošiau šiltų sumuštinių su sūriu ir pomidorų sriubos, nepamenu, kada pati buvau valgiusi naminio maisto. Gevinas šlamštė pasigardžiuodamas, o paklaustas, ar norėtų dar, kukliai atsisakė. Tačiau aš nepaisydama sutepiau dar vieną sumuštinį. Berniuko riešai atrodė tokie plonyčiai, kad galėjo perlūžti nuo žvilgsnio.

– Gal mama tavęs nemaitina? – stovėdama prie keptuvės kuo nerūpestingiausiai uždaviau rimtą klausimą. Žinojau, kad apie tokius dalykus nesinori pasakoti, todėl neatsigręžiau.

– Ji užsiėmusi su Denisu ir retai gamina. Ir dar dirba, labai daug dirba, – paskubomis pridūrė, lyg pripažinti, kad motina visą dėmesį skiria meilužiui, būtų gėdinga.

Gėdytis tikrai reikėtų, bet ne Gevinui. Į jo lėkštę iš keptuvės įstūmiau dar vieną sumuštinį ir į dubenėlį supyliau likusią sriubą. Tada gurkštelėjau limonado.

– Denisas atsikraustė pas jus?

Gevinas linktelėjo, bet galvos nuo lėkštės nepakėlė.

– Kaip dėl to jautiesi?

– Jis visai nieko, – atsakė paauglys nudelbęs akis.

Gurkštelėjau dar kokakolos. Neturiu teisės kištis į kaimynų gyvenimą. Penkiolikmetis vaikinukas išalkęs pats moka susitepti sumuštinį, motina neprivalo tris kartus per dieną ruošti valgį. Žinojau, kad maisto namuose netrūksta, nes kasdien turėjau garbės praeiti pro perpildytą šiukšlių konteinerį.

– O kaip tu laikaisi? – švelniai pasiteiravau ir pamačiau, kaip Gevinas įsitempė tarsi styga. – Pastaruoju metu retai tave matau.

– Buvau užsiėmęs, – sumurmėjo panosėje Gevinas. – Lankiau vasaros mokyklą.

Jis atsignybo sumuštinio, bet nevalgė. Nenorėjau speisti jo į kampą. Gevinas – tiesiog mielas kaimynų berniukas, ir tiek. Tačiau liežuvis pats atsirišo: – Ar daug skaitai?

– Aha, – pagaliau jis ir vėl nusišypsojo.

– Ką skaitai?

Gevinas išpyškino įspūdingą sąrašą fantastinių romanų ir mokslinės fantastikos knygų pavadinimų, kuriuos net ne visus buvau girdėjusi. Paskui vėl įniko valgyti. Kai baigė, nukraustėme indus ir sukrovėme juos į indaplovę, tada įjungėme muziką ir toliau dažėme kambarį.

Mano namas senas, prasta ventiliacija, valgomajame nėra langų, todėl dažant išpila prakaitas. Kai Gevinas pasikėlė marškinėlius, kad nuo kaktos nusivalytų prakaitą, ant jo pilvo pamačiau žymes – keturias, penkias ar šešias tiesias paraudusias juostas. Jei ir čia įdrėskė katė, matyt, jos nagai baisiai ilgi. Negalėjau nutylėti. Kadaise buvau tokia kaip Gevinas, man reikėjo žmogaus, kuris iš manęs išgautų tiesą, tačiau niekam nerūpėjo. Princesė Švilputė pati nugalėjo Juodąjį riterį, bet man reikėjo kitų pagalbos.

– Ateik čia, Gevinai.

Jis atsigręžė rankoje spausdamas mėlyną nuo dažų volelį. Pamatęs rimtą mano veidą išbalo kaip drobė.

– Ką?

– Ateik čia, – pakviečiau modama.

Jis nenoromis priėjo, sustojo paniuręs ir saugodamasis susikryžiavo ant krūtinės rankas. Akimirką žiūrėjome vienas į kitą, tada išjungiau muziką ir kambaryje stojo spengianti tyla.

– Pasikelk marškinėlius, – paprašiau.

Gevinas papurtė galvą. Apmirusia širdimi suėmiau jį už rankos, Gevinas krūptelėjo. Jis įsitempė, bet neatsitraukė.

– Leisk pažiūrėti, Gevai.

Vaikinukas papurtė galvą. Mudu grūmėmės: jis nepasidavė, o aš negalėjau jo priversti. Daugiau neprašiau, tačiau rankos nepaleidau, laikiau suėmusi taip, kad Gevinas galėjo kada tik panorėjęs išsilaisvinti, bet nepanoro. Pagaliau pakėlė marškinėlius ir parodė žaizdas.

– Atrodo skausmingai, – neišsiduodama, ką galvoju, pasakiau.

– Nelabai. – Gevino balsas drebėjo, jutau, kaip jo rankos raumenys sukietėja it akmuo.

– Ar kuo nors jas valei? Būtų blogai, jei įsimestų infekcija.

– Aš... ne... – nutęsė jis.

Trumpam prie pilvo pridėjau delną.

– Oda karšta, nieko gero. Kuo pjovei?

– Stiklu. Švelniai spustelėjau ranką ir atsistojau.

– Eime į viršų, kuo nors išvalysime, – tariau ir užlipau laiptais. Norėjau, kad Gevinas sektų iš paskos, bet buvau kone tikra, jog maus pro duris. Vis dėlto jis atsekė mane į vonią ir atsisėdęs ant klozeto dangčio klusniai laukė, kol medicinos spintelėje radau antibiotinio tepalo, vandenilio peroksido ir tvarsčių.

– Nusivilk marškinėlius, bus lengviau sutvarkyti.

Jis klusniai pakabino drabužį ant kriauklės krašto. Gevino krūtinė, žastai ir pilvas buvo nusėti vos įžiūrimomis baltomis juostelėmis, tačiau vienintelės naujos žaizdos matėsi pilvo apačioje. Atsargiai jas išvaliau. Ant žaizdos suputojus peroksidui Gevinas sušnypštė, tačiau neatsitraukė. Patepusi tepalu užlipinau tvarsčius. Žaizdų nebuvo matyti, bet jos neišnyko.

Prisėdau ant vonios krašto ir atsisukau į Geviną.

– Gal nori apie tai papasakoti?

Jis papurtė galvą, tačiau liko sėdėti kur sėdėjęs. Užsukau vaistų buteliukus, išmečiau tvarsčių pakuotes, nusiploviau rankas, o Gevinas vis nekilo iš vietos. Jo pečiai virpėjo, tikriausiai tvardėsi, kad nepravirktų.

Nežinojau, kaip elgtis, ką daryti, kad manimi pasitikėtų. Nesuvokiau, kaip padėti kitam ištverti skausmą. Kai Gevino akyse pasirodė ašaros, pati norėjau bėgti kuo toliau, tačiau tik uždėjau ranką jam ant peties.

– Gevinai, – tariau ir jis ėmė bejėgiškai kūkčioti.

Apkabinau jį, jutau, kaip per kaklą teka karštos ašaros. Gevinas buvo labai liesas, jo aštrūs pečiai iki skausmo įsirėžė man į dilbius, bet aš neatsitraukiau.

– Ji prie manęs net neprisiliečia, – prikimusiame balsas buvo girdėti gėda ir neapykanta sau. – Niekada manęs neapkabina, nesako, kad myli, o nuo jo negali atitraukti rankų...

Glosčiau Gevui nugarą ir mintyse meldžiau, kad nustotų verkti.

– Kodėl save pjaustai?

Jis atsitraukė, nusišluostė ašaras ir ant išblyškusio veido liko murzini ruožai.

– Tada bent ką nors jaučiu, supranti?..

– Ar sakei ką nors mamai?

Gevinas sudvejojo, paskui papurtė galvą.

– Bandžiau, bet ji nesiklausė.

Padaviau Gevinui marškinėlius ir servetėlę, jis išsipūtė nosį, nusišluostė akis ir nunarinęs galvą išmetė servetėlę į šiukšlių dėžę.

– Ar galvojai, kodėl mama tavęs neapkabina?

– Ji manęs nekenčia... – tarė vaikinukas. – Nežinau.

Aš irgi nežinojau, ką pasakyti. Ne man dalyti patarimus, kaip taisyti santykius su motina. Nedidelį rankšluostuką suvilgiau po šaltu vandeniu ir padaviau Gevinui.

– Nusišluostyk veidą.

Jis susigėdęs nusišypsojo ir pakluso, tada sulankstė rankšluostį ir pakabino ant praustuvo krašto.

– Ar pasakysite mamai?

– Nori, kad pasakyčiau?

Gevinas nutilo.

– Ne. – Man neramu dėl tavęs, Gevinai. Nenoriu, kad save žalotum, supranti? Yra kitų būdų dorotis su įtampa ir jauduliu. – Palenkiau galvą norėdama pažvelgti jam į akis. Pirmą kartą gyvenime pasijutau sena. Sena, nenusimananti boba, kuri aiškina, kaip gyventi, kai pačios gyvenime tikras jovalas.

Gevinas patraukė pečiais.

– Išgertuvės, žolė? Ne, ačiū. Mano tėvukas visą laiką traukė suktinę, man to nereikia. Aš noriu ką nors pajusti, o ne apmirti. Įžvalgus penkiolikmečio pastebėjimas.

– Žalojimasis irgi nepadės.

Gevinas nudelbęs akis vėl gūžtelėjo pečiais.

– Tai pasakysite mamai ar ne?

– Kaip manai, ką ji darytų, jei pasakyčiau?

Vonios kraštas baisiai spaudė užpakalį, bet nesijudinau iš vietos.

– Nežinau. Nieko. Gal rėktų.

– Gal nerėktų, – tariau, – gal suskubtų ieškoti pagalbos?

Gevinas iš padilbų sušnairavo.

– Manote, kad man galvoje pasimaišė?

– Ne, Gevinai, – papurčiau galvą ir suėmiau jo delną, – tikrai nemanau. Puikiai žinau, kad kartais, norėdami užmiršti skausmą, griebiamės negerų dalykų.

Gevinas pažvelgė į mano ranką sau ant delno.

– Ji ištekės, o tada iš viso pamirš mane, tik rėks.

– Mama tave myli, Gevinai. Neabejoju, kad myli, nors taip neatrodo.

Gevinas prunkštelėjo ir ištraukė delną.

– Ne visos motinos myli savo vaikus, panele Kavana. Toks gyvenimas. Visi nori tikėti, kad myli, bet tai netiesa.

Aš tai irgi žinojau, tačiau neketinau pripažinti ir dar labiau jo liūdinti. Esu suaugusi, turiu sugalvoti

ką nors, kad Gevinas pasijustų geriau, bet nesugalvojau.

– Laikas namo, – galiausiai tarė Gevinas. – Ji pasius, jei grįžusi ras nesutvarkytą svetainę.

Linktelėjau ir stebėjau, kaip Gevinas ruošiasi eiti.

– Žinok, kad su manimi bet kada gali pasikalbėti. Apie ką tik nori.

– Gerai, – nelinksmai gūžtelėjęs sumurmėjo Gevinas.

– Apie bet ką, Gevinai. – Uždėjau delną jam ant peties.

– Aha, ačiū, – linktelėjęs tarė jis.

Gevinui išėjus likau sėdėti viena. Tikėjausi padariusi tiek, kiek galėjau, bet puikiai žinojau, kad to neužtenka.

13 Plušau dvi dienas, kol baigiau dažyti valgomąjį. Auksinė juosta ir tokios pat spalvos žvaigždės spindėjo tamsiai mėlyname fone. Prie pat lubų išpiešiau citatą iš „Mažojo princo“: „Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios.“ Man patiko ryškios sienos, jos daug geriau nei baltos derėjo su baldais.

Kambarys, kurio anksčiau labiausiai nemėgau, staiga tapo pats jaukiausias.

Pasisėmusi drąsos iš mėlynojo kambario paskambinau Denui ir pakviečiau į kasmetinę Saskvehanos meno mugę su Marse ir Veinu. Taip bandžiau atsiprašyti, kad nesivedžiau jo vakarieniauti su motina.

Nė žodžiu neužsiminėme apie tą tylos laikotarpį. Nebuvau tikra, kad Denas sutiks, bet jis panoro susipažinti su mano draugais.

Sutarėme susitikti prie laikraštį skaitančio žmogaus statulos parke, netoli suolelio, tačiau mano autobusas vėlavo. Pamačiau juos iš tolo. Marsė su Veinu laikėsi susikibę už rankų ir šnekučiavosi.

– Ele, – šūktelėjo Denas ir pribėgo pasitikti, – svarstėme, kur pražuvai!

Nežinojau, ar mane apkabins, vis dėlto apkabino.

– Autobusas įstrigo spūstyje. Matau, jau susipažinote.

– Aha. – Denas apsivijo ranka liemenį. – Pamatęs iš kojų verčiančią blondinę iškart susivokiau, kad čia Marsė.

Marsė sukrizeno ir prigludo prie Veino.

– Denas sakė, kad tu mane taip apibūdinai, bet mes netikime.

Ji teisi – niekad nesakiau Denui, jog Marsė graži, tik minėjau, kad ji blondinė, šneki ir tikrai vilkės palaidinę su petnešėlėmis, avės aukštakulnius. Vėlavau, po darbo nepersirengiau, todėl jaučiausi pernelyg išsipusčiusi.

– Sveika, Ele, – Veinas pakštelėjo į skruostą, – smagu tave matyti.

– Labas, – pasisveikinau.

Denas suėmė mane už rankos, stipriai suspaudė ir sunėrė mudviejų pirštus. Sušnairavau, bet jis nekreipė dėmesio. Nors toks savininkiškumas kėlė nerimą, rankos neištraukiau.

– Gal pirmiausia užkąskime? – Iš pradžių nesupratau, kad Denas klausia manęs.

Marsė su Veinu laukė mano atsakymo, lyg nuo manęs priklausytų, ką veiksime.

– Turbūt.

– Nuostabu, aš išbadėjęs. – Denas vėl spustelėjo delną. Šitas vyras nuo mano spenelių yra laižęs plaktą grietinėlę. Ir be psichologo pagalbos suprantu, kad laikytis viešumoje už rankų – nieko baisaus! Marsė su Veinu irgi susikibę. Taip pat daugybė pro šalį žingsniuojančių porelių. Tačiau tai – poros, įsimylėjėliai, meilužiai, mes su Denu – ne tokie. Jis man kaip įprotis ar ritualas, bet mudu – ne pora. Na jau ne. Mudu – ne Marsė su Veinu, ne dredus susivėlęs vaikinas ir mergina, vilkinti grupės „Ramones“ marškinėlius. Ne, mes nesame pora. Tiesa?

– Ar kas nutiko, Ele? – Denas kilstelėjo antakį.

– Ne, nieko, – sumelavau.

Aplinkui zujo žmonės ir tikrai netrūko, ką skaičiuoti, o paskui padalyti iš dviejų – poromis. Kaip sumautoje Nojaus arkoje.

– Atrodai išblyškusi, Ele. Gal nori prisėsti?

Papurčiau galvą.

– Ne, viskas gerai. Man reikia atsigerti. Eikime kuo nors atsigaivinti, gerai?

Denas skynė kelią per minią, iš paskos taukšdama dar daugiau, nei įprasta, kaukšėjo Marsė su Veinu. Jaučiausi dėkinga, kad ji tiek klega ir nėra kada įsiterpti. Denas atnešė braškinio limonado, gurkštelėjusi šiek tiek atsipalaidavau. Kol gėriau, jis glostė plaukus ir atrodė sunerimęs. Bent jau ranką paleido! Stiklinę suėmiau abiem rankomis, kad nesugalvotų vėl sunerti pirštų su manaisiais.

Puikiai supratau, kaip tai kvaila. Tačiau širdis turi savo paskatų, kurių nežino protas. Blezas Paskalis taip sugalvojo ir aš jam visada pritariau.

Pati Deną pakviečiau eiti į mugę. Norėjau, kad eitų, troškau, jog paimtų mane už rankos ir būtume pora. Nežinojau, kaip atsikratyti apėmusios paikos panikos.

– Ei, noriu iš arčiau apžiūrėti tuos vėjo varpelius!

Marsė timptelėjo Veiną už rankos ir nuskubėjo prie stendo, kuriame nuo upės atklydęs vėjas plaikstė keistus vėjo varpelius, suvertus iš virtuvės įrankių. Denas liko stovėti šalia, tačiau net neprisilietė, kol minia neprispaudė mūsų vieno prie kito. Kai priėjome didžiulį iš žolės kyšantį kelmą, jis suėmė mane už alkūnės, padėjo perlipti ir vėl atsitraukė. Marsė nusipirko tuos varpelius ir Veinas nesiliovė jos erzinti. Kai draugė pasiteiravo, ką apie juos manau, pasakiau tiesą: man jie irgi patiko.

Denas palaikė Veiną ir tėškė, jog varpeliai tiesiog šlykštūs. Visi nusijuokė, sukikenau ir aš. Netyčia žvilgtelėjusi į Deną pamačiau, kad jis kažko lyg ir nesupranta, bet išsiaiškinti nebuvo kaip.

Nuėjome užkąsti, pasidairėme po prekeivių stendus, už centus nusipirkome loterijos bilietų ir sudalyvavome nebyliajame aukcione. Aš daugiausia tylėjau, kaip įpratusi, o Marsė klegėjo ir pliurpė.

Atrodė, kad Denas su Veinu rado bendrą kalbą. Kai Marsė nusitempė mane apžiūrėti nenusakomai bjaurių stiklinių klounų statulėlių, juodu sustoję šnekučiavosi apie sportą ir kitas vyriškas nesąmones.

– Šitas atrodo kaip klouno Bozo12 ir Ronaldo Makdonaldo13 meilės vaisius, užaugintas toksiškame šiukšlyne, – pareiškė Marsė, apžiūrėjusi vieną statulėlę, įvertintą neįtikėtina dvidešimt septynių dolerių suma. – Dievaži, Ele, ir kur tokį kišti?

– Aš padovanočiau motinai, – pasakiau.

– Ji renka stiklinius klounus?

– Ne, jai siaubingai nepatiktų. – Pirmą kartą per visą dieną nuoširdžiai nusišypsojau.

– Velnias, mergyte, – Marsė papurtė galvą, – primink, kad saugočiausi patekti į tavo juodąjį sąrašą.

– Ak, Marse, – pasakiau, – argi nežinai, kad visi sąrašai – juodi?

Norėjau pajuokauti, tačiau tik prasižiojusi pažvelgiau į Deną ir nuskambėjo visai nejuokingai.

Marsė nužvelgė Deną ir Veiną.

– Kas nutiko, drauge?

– Nieko. – Papurčiau galvą.

– Jis atrodo mielas.

– Toks ir yra.

Marsė vėl dėbtelėjo į vyrus: Veinas kažką sakė gestikuliuodamas, Denas juokėsi.

– Tai kas tada negerai?

– Nieko, – nenusileidau.

Tikriausiai mano šypsena Marsę įtikino, nes ji įsikibo į parankę ir sukikeno: – Tik pažiūrėk, kokie vyrai!

Denas vėl nusijuokė, tada atsisuko į mane ir dar plačiau nusišypsojęs pamojo. Atsakiau tuo pačiu.

Tada jis nerūpestingai liežuviu suvilgė lūpas ir mano širdis nusirito į kulnus.

– Matau, kad jis tau labai patinka, – konstatavo Marsė.

– Tiesa, patinka.

Marsė visai nesuvokia, kas yra asmeninė erdvė; ji apkabino mane ir smailu smakru įsirėmė į petį.

Suskaudo ir aš suraukiau nosį.

– Tai kokios bėdos? – paklausė.

– Jokių.

Daugiau Marsė nesikišo. Veinas galva parodė į sumuštinių kioskelį, Denas man pamojo ir vėl nuėjome užkąsti. Marsė kalbėjo už visus, todėl galėjau ramiai kramsnoti sumuštinį su jautiena.

Mėgstu meno muges. Man patinka menininkų stendai, ore tvyranti karnavalo atmosfera, netgi maistas. Šiemet ant upės kranto pripūstoje scenoje grojo muzikantai, todėl sumuštinius nusinešėme prie upės ir susėdome ant laiptų palei upę. Grojo senas geras dainas, kurios patiko daugumai. Marsė su Veinu sėdėjo susiglaudę, maitino vienas kitą skrudintomis bulvytėmis ir iš vienos stiklinės gurkšnojo pienišką kokteilį. Mudu su Denu susėdome kiek toliau vienas nuo kito ir niekuo nesidalijome. Šįkart, kai parvežė mane namo, nesukiojau raktų rankose ir nepliurpiau nesąmonių. Iškart įsileidau Deną vidun, uždariau duris, tada ilgu koridoriumi nuėjau į virtuvę ir Denas nusekė iš paskos.

– Oho, – nusistebėjo pamatęs valgomąjį.

– Ką tik baigiau, – susigėdau.

– „Mažasis princas“, – perskaitė vaikščiodamas po keistai suplanuotą kambarį.

– Iš kur žinai? – šyptelėjusi pasiteiravau.

– Liepei, tai ir perskaičiau. Ūmai vėl pasidarė silpna, todėl nuėjau į virtuvę ir užkaičiau vandens arbatai. Denas atsekė iš paskos.

– Čia irgi gražu. – Jis apsidairė po juoda ir balta spalvomis dekoruotą erdvę.

– Ačiū.

– Graži nuotrauka. – Denas pirštu parodė į rėmelius šalia juodų durų.

Mergaitė, kurios veidą slėpė ilgi juodi plaukai, rankomis apsiglėbusi kelius sėdėjo ant žemos plytų sienos, juosiančios japonišką tvenkinį, o šio paviršiumi viena paskui kitą ritosi bangelės. Nuotrauka staiga priminė, kodėl niekad anksčiau nekviečiau Deno į namus ir kodėl nuolat jį atstumiu.

Laukiau, kad Denas dar kartą pažvelgtų į nuotrauką, kad gerai įsižiūrėtų ir pamatytų.

– Kur gavai? – Jis pažvelgė į mane pro petį.

– Brolis nufotografavo.

Sušvilpė virdulys ir aš nusigręžiau. Pribėriau į arbatinį mėgstamiausios „Earl Grey“ arbatos ir užpyliau verdančiu vandeniu. Įkvėpiau arbatos aromato ir tik tada uždengusi dangteliu palikau pritraukti.

– Čia tu?

– Taip.

– Kiek tau metų nuotraukoje? – Denas susikišo rankas į kišenes ir palinko artyn norėdamas įsižiūrėti.

– Penkiolika.

Ant stalo sudėjau puodelius, cukrų ir grietinėlę, ištraukiau pakelį sausainių su šokolado gabalėliais, nors pačiai vis dar suko pilvą nuo krienų, kuriais mugėje pasigardinau jautienos sumuštinį. Kad viskas

tilptų, paėmiau brolio dovanotą bambuką ir ruošiausi laikinai apgyvendinti ant spintelės, staiga Denas pasiteiravo: – Apie ką tada galvojai?

Taip nustebau, kad išmečiau gėlę iš rankų. Plastikinis vazonas nesuskilo, bet bambukas išsitėškė tiesiai ant plytelių, aplinkui pažiro stiklo rutuliukai ir pritiško vandens.

– Mėšlas! – sušukau kuo nuoširdžiausiai.

Kai Denas prišoko padėti, dar labiau susinervinau. Nežinau, kaip paaiškinti. Nesusilaikiusi kilstelėjau ranką prašydama pasitraukti ir pagriebusi rankšluostį puoliau valyti grindų.

– Nieko jam neatsitiks, Ele, bambukai gyvybingi.

– Gavau jį dovanų! – Rinkau susisukusius stiebus ir dėjau juos ant stalo. – Išsitaškė po visą virtuvę!

Denas surinko stiklo rutuliukus ir subėrė atgal į vazoną.

– Viskas bus gerai.

Nepatenkinta burbtelėjau ir atsistojau išgręžti rankšluosčio. Nusisukau nuo Deno, kad tik ko neleptelėčiau. Jis nenusipelnė bjaurių žodžių, bet man taip niežėjo liežuvį! Ar lengviau, jei suvoki, kad elgiesi kaip paskutinė kalė? Ar gali pateisinti save? Tada nežinojau ir dabar nežinau.

Klausydamasi, kaip stiklo rutuliukai vienas po kito kaukši į vazoną, nesusilaikiau.

– Neįskelk, vėl pasipils vanduo!

Denas prisimerkė.

– Neįskelsiu.

Nužvelgiau jo saujos turinį, tada dėbtelėjau į grindis.

– Dar trys guli.

– Kur? – Jis apsižvalgė.

– Nežinau kur! – irzliai tėškiau. – Iš viso turi būti du šimtai aštuoniasdešimt septyni rutuliukai, o tu surinkai tik du šimtus aštuoniasdešimt keturis!

Denas tiesiog žvelgė į mane. Jaučiau karščio bangą kylant gerkle ir nudažant skruostus. Nusisukau į praustuvę. Girdėjau, kaip Denas ieško, paskui – kaip trys rutuliukai vienas po kito dzingteli į vazoną.

– Ele. – Denas priėjo prie pat, bet neprisilietė.

– Skaičiavau, – pasakiau. – Nuotraukoje. Skaičiavau žuvis tvenkinyje.

– Kiek jų buvo? – tyliai paklausė Denas, uždėjęs delnus ant pečių. Neatsitraukiau, bet ir neatsigręžiau. Jis luktelėjo ir atsitraukė.

– Penkiasdešimt šešios.

– Atsigręžk, Ele. Nenoromis atsigręžiau. Norėjau pyktis, norėjau, kad Denas užsirūstintų, trenktų durimis, paliktų mane vieną ir nebereikėtų dėl jo sukti galvos.

– Ar ką padariau ne taip?

Denas privertė mane jį pamėgti, štai ką!

– Ne. – Tai kas tada? – Jis persibraukė delnu plaukus. – Atrodo, kad tave įsiutinau.

– Nieko panašaus. – Ant krūtinės susikryžiavau rankas.

– Tai kas? Kas tarp mūsų vyksta?

– Nieko nevyksta! – susiraukusi atkirtau.

Denas taip pat suraukė kaktą. Staiga suskambo telefonas. Denas žvilgtelėjo į tą pusę, tačiau aš net neketinau kelti ragelio. Kai nesiliovė skambėti, čiupau telefono ragelį ir nuspaudžiau mygtuką „kalbėti“.

– Klausau!

– Labas, brangute.

– Labas, – nusisukusi nuo Deno pasakiau.

– Ar netinkamas laikas? – paklausė Čadas.

– Aha. Paskambinsiu tau vėliau.

– Žinoma, saulyte. Gerai jautiesi?

– Paskambinsiu vėliau. – Nėra prasmės Čadui meluoti, jis iškart supranta, kada aš pykstu.

– Gerai jau gerai. Iki greito.

Padėjau ragelį. Atsisukusi pamačiau, kad Denas stovi ryžtingai kumščiais įsirėmęs į klubus, tačiau aš drąsiai atrėmiau žvilgsnį. Jis dėbtelėjo į telefoną, tada į mane. Įžūliai nusišypsojau.

– Ką?

Denas krestelėjo galva.

– Ar nori, kad išeičiau?

Visai to netroškau, bet linktelėjau.

– Taip, būtų gerai.

Denas kurį laiką stovėjo žiūrėdamas į mane, tada caktelėjo liežuviu ir iškėlė rankas.

– Na iš mėšlas! Gerai, išeinu.

Tačiau toli nenuėjo. Nespėjau sutvarkyti virtuvės, kai vėl išgirdau beldžiant į duris. Pabijojau, kad Denas pradės aiškintis santykius kaimynams girdint, todėl atlapojau duris.

– Atsiprašau. – Jis ištiesė puokštę tamsiai raudonų rožių. Nežinau, ar mano veide atsispindėjo bent dalis to siaubo, kuris sukaustė visą kūną. Žengiau atatupsta. Laidojamas brolis skendėjo rožių jūroje.

Rožės aplink karstą, rožės ant kapo. Nekenčiu rožių.

– Ele? Delnu užsidengiau veidą, saugodamasi įkvėpti atgrasaus aromato.

– Nešk jas iš čia...

Denas sudvejojo, žengė į verandą ir pasilenkęs išmetė puokštę į šiukšlių kibirą prie laiptų. Tada įėjo vidun ir uždarė duris. Ištiesiau ranką drausdama artintis.

– Kokia moteris nemėgsta rožių? – suglumęs paklausė jis.

– Aš alergiška rožėms, – pamelavau. – Juk prašiau išeiti!

– Ne, – papurtė galvą, – neišeisiu, kol pasakysi, kas nutiko.

Stumtelėjau Deną į šalį ir patraukiau į valgomąjį, bet jis sugriebęs už alkūnės sustabdė.

– Paleisk.

Denas nesiklausė.

– Ar turi kitą?

– Kodėl vyrai visada šito klausia pirmiausia? – Išsisukau iš Deno gniaužtų.

– Ar turi?

– Užsikrušk, Denai! – riktelėjau. Maudė gerklę ir galvą, nenorėjau apie nieką kalbėtis, tačiau Denas prirėmė mane prie sienos ir nebuvo kaip išsisukti.

– Jei to nori... – Jis ėmė sagstytis marškinių sagas.

– Šmaikštuolis. Eik lauk! – Atsitraukiau.

Prasisagstęs marškinius Denas žengė artyn. Niekad nebuvau mačiusi jo tokio įniršusio. Žalsvai mėlynos akys apniuko it ežeras prieš audrą. Denas taip ryžtingai sučiaupė lūpas, kad sunkiai prisiminiau, kaip atrodo, kai šypsosi.

– Nesakyk, kad nenori.

Išsižiojau ketindama rėkte išrėkti, kad nenoriu, tačiau žodžiai užstrigo gerklėje. Kažką sumurmėjau, Denas ūmai šyptelėjo ir jo veido išraiška tapo nebeįskaitoma. Jis nusimetė marškinius, ėmė segtis diržą. Dar truputį atsitraukiau, jaučiau, kaip daužosi širdis. Negalėjau atplėšti akių nuo Deno, jis atrodė toks piktas ir toks ryžtingas.

– Nagi, pasakyk, Ele. Kelis kartus giliai įkvėpiau.

– Nuo pat pradžių sakiau, Denai.

– Ak taip, tu nevaikštai į pasimatymus, – nusišaipė jis ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. – Gali dulkintis su manimi septynis kartus per savaitę, bet gink Dieve, jei nusivesiu tave į pasimatymą. Koks skirtumas, kaip šitai vadinsime, Ele? – Didžiulis skirtumas! – Troškau, kad ašaros suvilgytų perdžiūvusią gerklę, bet jos ir vėl nepasirodė. – Tiesiog aš.... Denai, negaliu... aš... aš nenoriu...

Papurčiau galvą, kelis kartus įkvėpiau. Denas negailestingai žvelgė į mane.

– Aš nenoriu vaikino!

– Kodėl? – Jis toliau piktai segė diržą. – Aš tinku seksui, bet per prastas būti tavo vaikinu? Ar ne?

Tau gėda? O gal tu ištekėjusi?!

– Ne, neištekėjusi.

– Tai kas yra? – paklausė jis kiek švelniau ir atsisegęs paskutinę kelnių sagą priėjo artyn. – Maniau, kad mums nerūpi niekai.

Denas prisilietė, bet aš atsitraukiau, atsisėdau ant sofos ir apsiglėbiau pagalvę. Jis nekviestas klestelėjo šalia.

– Maniau, kad tau patinka dulkintis, – nieko geriau nesugalvojusi leptelėjau.

– Patinka, Ele. Bet man patinka ir būti su tavimi. Ar tau nesmagu tiesiog būti kartu?

Jaučiausi taip, lyg skaudinčiau Deną, ir nekenčiau savęs už tai. Jo irgi už tai nekenčiau. Pešiodama pagalvės kutus mąsčiau, kaip kuo švelniau, neįžeidžiant jo, viską paaiškinti.

– Nenoriu vaikino, – pakartojau. – Nenoriu niekam įsipareigoti. Vaikinai perka gėles, laiko už rankos ir per šventes dovanoja mielus atvirukus. Vaikinui reikia emociškai atsiduoti, o aš to nenoriu...

Ir nenoriu šito tikėtis iš vyro.

Denas supratingai atsikrenkštė. Magėjo trenkti jam už tai, kad žino, ką mėginu išlementi net tada, kai pati nesu tikra.

– Nenori, kad tikėčiausi iš tavęs ko nors daugiau nei seksas?

– Žinai, esu turėjusi vaikiną.

– Ir jis tave įskaudino.

– Ne viskas taip paprasta.

– Nėra nieko paprasto. – Jis persibraukė delnu plaukus ir atsiduso. – Bet negi kiti vyrai turi mokėti už vieno nuodėmes?

– Aha, panašiai, – tariau, nors turėjau omeny visai ne tai.

– Ele... – Denas retai nesumodavo, ką pasakyti. – Mudu kartu keturis mėnesius, o aš nieko apie tave nežinau.

Kumštyje suspaudžiau į gniutulą suraizgytą pagalvės kutą.

– Tu daug apie mane žinai.

– Aha, žinau, ką daryti, kad patirtum orgazmą.

– Tai visai nemažai, Denai.

– Bet nepakankamai. – Jis susiraukė.

– Turi pakakti, – pažvelgusi į jį mestelėjau.

– Kodėl, Ele? Kodėl turi šito užtekti? – neatlyžo Denas.

– Nes tik tiek galiu duoti! – kuo nuoširdžiausiai surikau.

– Netikiu.

– Patikėk. Pati nuo savęs slepiuosi ir tikrai neturiu ką duoti kitiems.

– Ar kaltas tavo buvusysis? – Denas delnais persibraukė per veidą.

– Ne, Denai, – pasakiau ir atsidusau nuoširdžiau, nei tikėjausi, – ne jis.

Denas atrodė sutrikęs.

– Ar jis tave įskaudino? Fiziškai įskaudino?

– Ne, – paneigiau. – Kodėl taip pamanei?

Denas ūmai švystelėjo rankas į orą ir aš susigūžiau.

– Štai kodėl.

– Jis niekada manęs nemušė, jei šito klausi. – Papurčiau galvą.

– Tačiau kažkas kitas mušė?

– Motina, – pasakiau. – Kurį laiką.

Denas manė, kad pripažindama, jog mama man suduodavo, pagaliau atsivėriau, bet jis net nenutuokė, kad tai – tik mažiausia dalelytė suknistos mano gyvenimo dėlionės. Jo veidas staiga atsileido.

– Negailėk manęs, – griežtai pareiškiau.

– Negailiu.

– Ji liovėsi, kai paaugau ir galėjau apsiginti.

Denas atrodė patenkintas, kad pasakoju apie praeitį. Tokios paslaptys labai tinka kokteilių vakarėliui: gurkšnoji gėrimą, atsiriša liežuvis ir išsipliurpi nepažįstamiesiems. Jei jau visai nepažįstamiems žmonėms pasakoji, kad vaikystėje tave talžė motina, o tėvas mėgsta pakilnoti taurelę, belieka įsivaizduoti, kokių dar paslapčių saugai slapčiausiose sielos kertelėse? Laukiau, kad Denas irgi pasipasakotų apie siaubingą vaikystę – žmonėms patinka guosti kitus klojant baisybes iš savo gyvenimo. Tokie mat mainai.

– Man gaila ne tavęs. Gaila, kad tai vyko.

– Ko tik nenutinka, – tariau, – kasdien ir kiekvienam. Juk ji nesivaikė manęs po namus su kirviu.

– Bet tu vis tiek krūpčioji.

Patraukiau pečiais.

– Tu didesnis už mane ir atrodai piktas. Įprotis.

Denas atsiduso.

– Ką padarė vaikinas? Apgavo su kita?

– Ne. – Bet jis tave paliko?

Mudviem kalbantis mano užsidegimas išvaryti Deną lauk blėso. Jis gebėdavo mane nuraminti.

Nežinau, ar stengdavosi, o gal savaime pavykdavo? Puikiai suvokiau, ką Denas daro, ir kažkodėl jam tai leidau.

Nenorėjau aiškintis, kodėl vienaip ar kitaip elgiuosi, dar kartą išgyventi praeitį, pasakoti apie save.

Iš tikrųjų aš ir pati nežinau, ko noriu: juk liepiau Denui išeiti, nors troškau, kad pasiliktų.

– Mudu buvome jauni. Aš devyniolikos, jis – dvidešimties. Susitikome koledže. Jis buvo vardu Metjus.

Kai Metjus pirmą kartą mane pabučiavo, pamaniau, kad daugiau niekada nepajėgsiu įkvėpti.

– Mylėjai jį? – nedrąsiai paklausė Denas.

– Maniau, kad myliu. Tikėjausi, kad ir jis mane myli. Bet kas ta meilė? Tik žodis.

– Ir jausmas.

– Ar tu esi mylėjęs? – perėmiau ataką į savo rankas.

Patylėjęs Denas paklausė: – Tai kas nutiko?

– Metjus įtarė, kad apgaudinėju jį su kitu. Tai buvo netiesa. Nebūčiau galėjusi taip pasielgti. – Prisimerkusi įsistebeilijau į Deną. Regis, jis neabejojo mano žodžiais. – Tačiau Metjus nesiliovė įtarinėti, iškuitė mano laiškus, manydamas, kad jie nuo meilužio, išvadino melage ir netgi kekše, bet labiau skaudėjo dėl melagės. Turbūt reikėjo meluoti, sakyti tai, ką jis norėjo girdėti, užuot išrėžus tiesą.

– Jis nepatikėjo?

– Ne... Patikėjo, – tariau susimąsčiusi.

– Bet jei neapgaudinėjai...

– Seniai tai buvo, – nukirtau, – ir mudu buvome jauni.

– Daugiau nieko nepasakosi? – susiraukęs paklausė Denas.

– Nepasakosiu, Denai.

– Man išeiti?

Pažvelgiau jam į akis.

– Ne, neišeik.

Denas prisislinko artyn ir apkabino per pečius.

– Tai ko gi tu nori, Ele? – Noriu, kad nesitaikstytum su manimi, jei trokšti daugiau.

– O aš taikstausi?

– Ne, bet ateityje taikstysiesi. Nes nieko daugiau iš manęs nesulauksi.

Denas nutilo.

– Skaitydamas „Mažąjį princą“ įsivaizdavau, kad tu esi rožė, kuri rodo man savo keturis spyglius ir tikina galinti pati nuo visko apsiginti. Bet dabar žinau, jog nekenti rožių. Matyt, tu būsi lapė. Ir gal iš tiesų tenori, kad tave prisijaukinčiau.

Jei kitas vyras išrėžtų tokią kalbą, pratrūkčiau juokais. Bet kažin ar daug vyrų yra skaitę Egziuperi klasiką „Mažąjį princą“, ar daug jų varginosi suprasti, kas ten parašyta. Suėmiau Deną už rankos.

– Lapė pasako Mažajam princui, kad ji – tokia, kaip šimtas tūkstančių kitų lapių. O rožė panaši į šimtus tūkstančių kitų rožių.

Denas užkišo man už ausies plaukų sruogą.

– Tačiau lapė paprašo princo ją prisijaukinti ir jis paklūsta.

– O tada princas nueina savo keliais, Denai, ir palieka lapę vieną kaip pirštas, – nuleidusi akis pridūriau.

– Ar liūdėtum, jei tave palikčiau? – paklausė jis.

Iš pradžių nesumojau, ką atsakyti. Pro atvirą langą į užuolaidas įsisukus vėjo gūsiui išgirdau savo drebantį balsą: – Taip, liūdėčiau.

– Vadinasi, aš laimėjau. – Denas spustelėjo ranką ir prisitraukė mane. Aš atrėmiau galvą jam į petį ir mudu ilgai šitaip sėdėjome.

12 Amerikoje populiarus personažas klounas, turėjęs savo televizijos laidą.

13 Klounas, „McDonald’s“ restoranų simbolis.

14 Kai popietę prieš susirinkimą užėjau į virtuvėlę įsipilti kavos, mane vėl užklupo Marsė.

– Turiu jį! – sušnibždėjo ji ir kelis kartus kilstelėjo antakius. Stvėrusi už rankos nusitempė mane prie stalo, kurį dengiantis baltas pudros sluoksnis galėjo reikšti vieną iš dviejų: Marsė vartoja kokainą arba vėl kimšo spurgas. Apsidairiau, tačiau dėžutės iš kepyklos nepamačiau – ant stalo išdavikiškai tegulėjo cukruota servetėlė ir keletas trupinių.

– Spurgas sušlamštei viena. Ko dar turi?

– Kalbu ne apie spurgas. – Marsė reikšmingai įsmeigė akis į rudą maišelį prie kojų.

Jokių užrašų ar paveikslėlių – tokiuose į namus pristato pornografinius žurnalus.

Iškart supratau, kad ten – „Akis“. Galėtum pamanyti, jog patyrusi šitiek gėdos gyvenime daugiau neraudonuoju, deja, vos tik susigėstu, visi pamato. Pajutau, kaip karščio banga iš krūtinės šauna viršun iki pat plaukų galiukų. Marsė nusikvatojo.

– Labai gražiai atrodo, – tarė, – dar ir baterijų nupirkau.

– Ačiū. Galėjau ir pati nusipirkti pakeliui į namus.

– Tik norėjau, kad iš karto galėtum naudoti. – Marsė žybtelėjo akimis. – Kaip miela, kai šitaip išrausti.

– Visai nemiela. – Padėjau ant stalo pluoštą dokumentų ir paėmiau maišelį, kuris pasirodė sunkesnis, nei tikėjausi. Staiga panorau įsitikinti. – Juk tu... nebandei?

Marsės nuoširdus pasibjaurėjimas privertė nusijuokti.

– Fui, Ele! – Tik pasitikslinau.

– Na, ar praplėši pažiūrėti?

– Tik ne čia. – Papurčiau galvą.

– Nagi, pažiūrėk!

Jei Marsė ko nors užsimano, nė su lazda tos minties neišmuši iš galvos. Jai užteko ryžtingai į mane žvilgtelėti, ir pirštai patys įniko plėšti pakuotę.

– Kada tu spėjai įvaldyti šituos džedajų14 triukus? – suniurnėjau plėšdama dangtelį.

– Cha, Obis van Kenobis gali pašvilpti man į užpakalį! – džiaugsmingai šūktelėjo.

– O, kokia tu ištvirkėlė. Alekas Ginesas15 apsiverstų karste, jei išgirstų taip kalbant.

– Na jau ačiū, geriau Evanas Makgregoras16 tegul ant manęs užsiverčia. Parodyk pagaliau!

Apsidairiau, ar niekas nemato, ir atidariau dėžutę. „Akis“ gulėjo įvyniota apsauginiame maišelyje su oro burbuliukais ir visai neatrodė gundomai. Jei nebūčiau žinojusi, kad rankose laikau vibratorių, pamanyčiau, kad tai – stora juoda žvakė.

– Ištrauk, apžiūrėsime. – Marsė suplojo rankomis.

– Maniau, kad tu jau apžiūrėjai, – tariau, bet paklusau ir ištraukiau vibratorių iš maišelio.

– Oho, – nusistebėjo Marsė. – Koks jis elegantiškas, Ele, visai kaip tu.

– Dėl Dievo meilės, Marse, – norėjau pliaukštelėti delnu sau per kaktą, – vibratoriai neturi nieko bendra su elegancija.

– Šitas turi.

Juodas lygus sunkaus sekso žaisliuko paviršius tikrai gerai atrodė, juodo plastiko rankenėlė patogiai tilpo rankoje. Pamaniau, kad jis puikiai tinka ne tik lovoje, bet ir gynybai.

– Įjunk!

– Ne, Marse, – saugodamasi Marsės išsišokimų prispaudžiau „Akį“ prie krūtinės, – liaukis!

Ji nusijuokė ir kumštelėjo į ranką.

– Nagi, Ele, patikrink, ar veikia. Žiūrėk, baterijas sudėjau į maišelį.

Marsė nagu atplėšė pakuotę ir vieną po kitos padavė baterijas, sustūmiau jas į „Akį“ tarytum kulkas į pistoletą. Po akimirkos žaisliukas ėmė dusliai burgzti ir švelniai kutenti delną.

Abi sukikenome. Stovėjome palinkusios prie vibratoriaus, Marsė laidė nešvankius juokelius, kai pasigirdo balsas.

– Damos?

Suėmiau „Akį“ abiem rankomis, negrabiai bandžiau užčiuopti mygtuką ir išjungti. Pažinau tą balsą, tai – Lensas Smitas, vienas iš trijų Smitų, kurių pavardė puikuojasi kompanijos pavadinime. Lensas – jauniausias Smitas, mielas vyrukas, turintis putlutę žmoną, kuri kartais atneša į biurą pietus, ir tris vaikus su švarplėmis. Tai jai patinka brangūs šokoladiniai triufeliai iš „Saldžiojo rojaus“. Nė už ką nenorėčiau, kad tiesioginis viršininkas pamatytų mano keistą aparačiuką.

– Ar jau prasideda susirinkimas, Lensai?

– Aha. Ele, ar turi labdaros dokumentus?

– Žinoma, Lensai, – pasakiau neatsisukusi.

– Puiku. Beje, susirinkimas bus didžiojoje salėje. Ir tėtis dalyvauja. Pasimatysime po penkių minučių.

Tėtis – Smitas vyresnysis, vardu Volteris. Prieš dvejus metus jis išėjo į pensiją, tačiau vis dar domėjosi kompanijos labdaros fondais. Jis irgi mielas vyriškis, kuriam visai nenorėjau rodyti savo sekso žaisliukų.

– Geriau jau eikime, – guviai paragino Marsė, – neverskime Volto laukti.

Mano kabinetas visai kitame biuro gale, todėl turėjau sugalvoti, kur nugrūsti „Akį“, kol vyks susirinkimas. Apsidairiau. Palikti ant spintelės pernelyg rizikinga – kažin kas būtų, jei ieškodamas grietinėlės koks kolega aptiktų vibratorių.

– Įdėk atgal į dėžę ir neškis į salę, – pasiūlė Marsė. – Niekas net nesuuos.

Suvyniojau „Akį“ į maišelį su oro burbuliukais, tačiau sugrūsti atgal į dėžę nesisekė. Koridoriuje pasigirdo į susirinkimą skubančių kolegų balsai – neturėjau laiko kovoti su vibratoriumi.

– Išmesk apsauginį maišelį ir tilps. – Marsė išmetė jį į šiukšlių dėžę, o aš nuo delno įšilusį vibratorių įkišau į dėžutę.

– Na va. – Nuo stalo surinkau šūsnį dokumentų.

Marsė rūpinasi asmeninėmis sąskaitomis, aš – korporacijų, todėl mudvi neturime bendrų reikalų, išskyrus vieną – kasmetinį Harisbergo labdaros renginį „Vaikai – mūsų ateitis“, kuriame bendrovės prisistato, vaišina, dalija dovanas, o surinktus pinigus skiria Dofino apygardos vaikų labdaros organizacijoms. Aš planavimo komitete jau ketveri metai. Šiemet organizatoriai įmonių prašo ne tik išsipirkti vietą mugėje, bet ir surinkti pinigų iš darbuotojų ir paaukoti juos labdarai.

Kol laukėme, kada visi susirinks, pasidėjusi daiktus ant stalo šnekučiavausi su keletu kolegų.

Pajutusi, kad Lensas mane stebi, pakėliau akis ir jis iškart nusigręžė. Netrukus kolegos susirinko ir pradėjome posėdį.

Tiesą sakant, nebuvo ką tartis. Vietą seniausiai užsakėme viename prekybos centre Braškių aikštėje, kur lankosi daugiausia mugės dalyvių. Pernai ten mums skyrė tamsiausią kertelę ir iš mugės teko parsinešti beveik visas parduoti skirtas gėrybes.

Klausiausi, kaip kalba vyras, atsakingas už stendo statymą, tada šnekėjo moteris, kuri rūpinsis, kad pro šalį skubantys tėvai gautų užrašų knygelių, rašiklių ir magnetų su kompanijos logotipu ir naudinga informacija. Vaikams dalysime balionus ir dovanų krepšelius su saldumynais, spragintais kukurūzais ir plastikiniais žaisliukais. Marsė mugėje spragins kukurūzus, o aš turiu iš darbuotojų surinkti pinigų labdarai.

– Ką tu mums paruošei, Ele? – Volteris Smitas švytėte švytėjo įsitaisęs stalo gale.

Pastūmiau dėžutę su „Akimi“ į šalį, atverčiau dokumentų aplanką ir atsikrenkščiau. Visi į mane iškart sužiuro. Vienus pažįstu daugiau, kitus – mažiau, bet vis tiek baisu viešai kalbėti.

– Per pastaruosius ketverius metus susidraugavome su Sostinės fondu prieš seksualinę prievartą, – pradėjau. – Jis neįgyvendina jokių valstybės remiamų programų. Pernai už mūsų paaukotus pinigus fondas įsigijo lėlių, kurias naudodami vaikai gali parodyti, kaip prieš juos buvo naudojama seksualinė prievarta, jei nesugeba tiksliai nusakyti žodžiais. – Trumpam nutilau, darsyk atsikrenkščiau ir gurkštelėjau atvėsusios kavos. – Dalį lėšų fondas skyrė mokyti darbuotojus dirbti su tomis lėlėmis.

Organizacijos direktorius Baris Leisas šiemet surinktus pinigus norėtų skirti vasaros stovyklai, kurioje vaikai bus mokomi saugumo.

– Labai gerai, – sumurmėjo Volteris.

– Ar visi sutinkate, kad surinktas lėšas skirtume Sostinės fondui prieš seksualinę prievartą? – Apsidairiau, kaip kasmet tikėdamasi, kad kas nors pagaliau atsistos ir pasakys savo nuomonę, tačiau visi tylėjo. Matyt, turėčiau labiau pasitikėti kolegų gerumu.

Paskui trumpai aptarėme, kaip rinksime pinigus – gal reikėtų surengti kepinių aukcioną, o kompanija surinktą sumą padvigubintų? Marsė nusimaivė – nei ji, nei aš pyragų nekepame. Galiausiai nutarėme aukcione prekiauti saldainiais. Užverčiau aplanką ir Volteris šiltai šyptelėjo.

– Ačiū, Ele. Esame dėkingi, kad viskuo pasirūpinai.

Nusišypsojau. Atėjo Lenso eilė. Kai tik jis pradėjo pasakoti, kas, kokiais automobiliais, ką veš į prekybos centrą, rūpinsis pinigais, dirbs stende, o kas liks biure, pasigirdo tylus burzgimas. Ūmai įsitempiau tarsi styga, nors iš pradžių niekas nepastebėjo. Iš paskutiniųjų stengiausi nežiūrėti į dėžutę, kurioje it užsuktas zirzė vibratorius. Negalėjau pakelti akių ir į Marsę, kuri sėdėjo tiesiai priešais mane. Netikėtai vibratorius nustojo burgzti ir aš lengviau atsikvėpiau. Lensas lyg niekur nieko toliau monotoniškai porino, papunkčiui žymekliu baksnodamas į baltą lentą. Staiga vėl pasigirdo burzgesys, šįkart jau garsesnis. Marsė sukikeno, tada susitvardė ir nuslopino juoką apsimestinai kostelėdama.

Apmiriau. Sukandau liežuvį taip stipriai, kad, rodos, burnoje pajutau kraujo skonį. Lensas suraukęs kaktą atsisuko, dėbtelėjo į mane, tada į Marsę, bet nenustojo kalbėti. Marsė bandė sugauti mano žvilgsnį, o aš slapčia stumtelėjau dėžutę tikėdamasi, kad zvimbimas užtils savaime. Padėtis tik pablogėjo: Marsė nesivaldydama kikeno, kolegos susidomėjo, kas čia vyksta. Prikandau lūpą ir piršais suspaudžiau dėžutę. Vibratorius ėmė ūžti kaip avilys. Vos prieš kelis mėnesius būčiau numirusi iš siaubo. O dabar tik tvardžiausi, jog nesijuokčiau balsu, ir alkūne vis stūmiau dėžutę, kad prakeiktasis daiktas nustotų burgzti.

Lensas nutilo ir vėl atsisuko. Visi spoksojo į mane. Čiupau dėžutę, įnirtingai krestelėjau ir „Akis“ ėmė ūžti kaip pasiutusi.

– Čia dovana, – nevykusiai paaiškinau, – draugei. Toks automatiškai murkiantis katinas...

Marsė neišlaikiusi pratrūko juoktis ir delnu daužyti į stalą. Iš jos buvo galima to tikėtis, todėl

niekas nekreipė dėmesio. Tačiau aš visada susivaldau. Marsės juokas mane užkrėtė: garsiai nusikvatojau, pakėlusi dėžutę darkart pakračiau ir numečiau ant stalo. Brajanas Smitas sukikeno, Volteris Smitas suprunkštė ir visi aplink stalą prapliupo juokais.

Vibratorius nutilo, o mes vis dar juokėmės. Aš juokiausi nuoširdžiausiai, nes kiti net nenutuokė, kas iš tiesų slypi vibruojančioje dėžėje. Dar kiek pakrizenome ir nuotaikingai grįžome prie darbų. Lensui baigus pasakoti, visi pradėjome skirstytis. Atsargiai paėmusi nuo stalo dėžutę išgirdau Lensą sakant: – Gal galime šnektelėti, Ele? Nustebau. Mudu su Lensu stengiamės kuo mažiau bendrauti. Jis nesikiša į mano darbus, bet visada pataria, kai prireikia. Lensas privalo kasmet įvertinti mano darbo rezultatus – visada sulaukiu aukščiausio balo ir didesnio už vidutinį atlyginimo priedo. Pagalvojau, kad nori aptarti darbo reikalus.

– Žinoma, – atsargiai šyptelėjusi pasakiau.

Lensas palaukė, kol liksime dviese, ir tarė: – Niekada nemačiau, kad šitaip juoktumeisi.

– A-a... Atsiprašau, neturėjau taip elgtis, – atgavusi šaltą protą išlemenau.

Lensas papurtė galvą.

– Ne, neatsiprašinėk. Tiesiog pastebėjau, kad tu pastaruoju metu... pasikeitusi.

– Ar ne? – Susivaldžiau nesusiraukusi. – Jei dėl kokių nors priežasčių prastėja mano darbo rezultatai...

– Ne, Ele, – švelniai pertraukė Lencas, – tu gerai dirbi, puikiai, tiesą sakant. Labai patinki klientams. Esame patenkinti tavo darbu.

– Aišku. – Linktelėjau, bet nė velnio nesupratau ir ėmiau jaudintis.

Lensas nusišypsojo ir kaip du vandens lašai tapo panašus į tėvą.

– Noriu pasakyti, kad atrodai laimingesnė. Tik tiek. Mums patinka laimingi darbuotojai.

Perėmiau dokumentų aplankus į kitą ranką.

– Man visada patiko čia dirbti, turėtum tą žinoti, Lensai. „Smitas, Smitas, Smitas ir Braunas“ – nuostabi kompanija.

Lensas patenkintas švytėjo.

– Stengiamės, kad tokia būtų. Bet tai ne tik kompanijos nuopelnas, Ele. Daugiau nieko nepasakė, o ir nereikėjo. Pažvelgėme vienas į kitą, Lensas greitai nuleido akis ir aš supratau, ką turi omeny.

– Ačiū, Lensai, – švelniai tariau. – Taip, aš laiminga.

– Labai gerai, – jis ėmė energingai linkčioti, – džiugu girdėti.

Smagu, kad Lensas pastebėjo. Daugiau jis nieko nesakė, bet ir nereikėjo. Pro duris išėjo pirmas, aš žingsniavau iš paskos. Žmonėms tikrai rūpi.

Išnešusi į lauką šiukšles pastebėjau, jog ponia Pys jau antrą savaitę neišveža konteinerio į gatvę, kad atvažiavusi šiukšliavežė išpiltų šiukšles. Languose kasvakar įsižiebia šviesos, todėl namuose tikrai kažkas yra. Žvilgtelėjusi į konteinerį pamačiau tik kelis popieriukus ant dugno. Sunerimau ir pasibeldžiau į duris. Iki šiol mudviem teko bendrauti vos keletą kartų, kai paštininkas ne tuo adresu pristatė siuntinius. Netrukus ponia Pys atidarė duris. Buvo šiltas vasaros vakaras, tačiau ji tvirčiau susisupo į chalatą ir prisidengė juo kaklą. Paprastai standžiomis garbanomis susukti plaukai atrodė sugulėti.

– O, sveikutė, panele Kavana. – Kaimynė sumirksėjo ir nusišypsojo, nors atrodė išblyškusi ir

pavargusi. – Kuo galėčiau pagelbėti?

– Pastebėjau, kad neišvežėte į gatvę savo konteinerio, todėl sumaniau patikrinti, ar jums viskas gerai.

– Kokia jūs miela, – nuoširdžiai tarė ji, – truputį sirguliuoju ir tiek. Neturėjau jėgų išnešti šiukšlių.

Tikėjausi, kad sūnus užvažiuos, bet...

Ponia Pys gūžtelėjo pečiais.

– Jei norite, mielai išnešiu.

Moteris darsyk šyptelėjo.

– Ak, neprivalote, mieloji. Esu tikra, kad Markas atvažiuos šią savaitę ir apsikuopsime.

– Suprantu, – tariau, – tačiau man visai nesunku. Užtrukčiau tik kelias minutes, o ir šiukšliavežė rytoj atvažiuoja. Vėliau teks laukti dar savaitę.

Ponia Pys padvejojo, tada, tarsi pati su savimi susitarusi, linktelėjo ir pasitraukė į šalį.

– Jei tik jums nebus per daug vargo. Laukiu užsukant Marko, bet negaliu būti tikra.

Nesu buvusi ponios Pys namuose. Jie beveik nesiskiria nuo manųjų, tik jos koridoriuje stovi spinta ir laiptai sukasi į kitą pusę. Apsidairiau po nedidelę tvarkingą svetainę: televizorius rodė kažkokią seną laidą, fotelių ranktūrius dengė nertos servetėlės, o rankomis megztas pledas, tvarkingai užtiestas ant sofos, buvo panašus į tą, kurį kadaise numezgė mano senelė. Daugybė detalių ponios Pys namuose priminė šiltus ir jaukius senelės namus.

– Užeikite, užeikite, – paragino, – virtuvė štai čia. Žinote, kai gyveni viena, daug šiukšlių neprisikaupia.

Nusekiau paskui ją siauru koridoriumi į virtuvę. Manojoje buvo įtaisytos naujos spintelės, grindys ir buitinė technika, o čia viskas priminė praeito amžiaus vidurį. Ponia Pys parodė šiukšlių kibirą, įspraustą tarp šaldytuvo ir kiemo durų.

– Žinoma, kol augo vaikai, šiukšles nešdavome kas dvi dienas, – sukikeno, – bet tai buvo taip seniai.

– Kiek vaikų turite? – Palinkau virš pustuščio kibiro, ištraukiau maišą ir užrišau, kol ponia Pys atvyniojo naują maišelį.

– Dabar jau tik du, – tarė ji. – Dženė žuvo avarijoje aštuoniasdešimt šeštaisiais. Jos vaikai kartkartėmis aplanko. Dabar jie mokosi koledže, o jos vyras seniausiai vedė kitą.

Užrišusi maišą čia pat nusiploviau rankas obuoliais kvepiančiu muilu.

– Ir turite sūnų, Marką?

– O taip, Marką. Ir Keviną.

– Ar jie gyvena netoliese? – Nusišluosčiau rankas minkštu rankšluosčiu ir atsisukau į ponią Pys, ji atrodė tokia liūdna, kad pačiai pasidarė liūdna.

– Kevinas išsikraustė į kitą miestą, o Markas gyvena čia, bet... Retai jį matau. Mano Markas labai užsiėmęs. Labai užsiėmęs. „Pernelyg užsiėmęs, kad aplankytų sergančią motiną ir išneštų šiukšles“, – supykusi pamaniau ir ūmai nusmelkė kaltė. Markas bent jau retkarčiais aplanko. Kokia aš nedėkinga dukra.

– Ačiū, mieloji, – padėkojo ponia Pys, – labai man pagelbėjai.

– Žinote, ponia Pys, aš gi visai šalia gyvenu. Jei tik ko reikėtų, mielai padėsiu.

Moteriškė krestelėjo galvą ir jos žili plaukai tarytum puri medvilnė susiūbavo aplink raukšlėtą veidą.

– Nenoriu jūsų varginti, panele Kavana.

– Anoks čia vargas, tikrai.

Kaltė – geriausia paskata brukti savo pagalbą pagyvenusioms kaimynėms. Ponia Pys pasirausė spintelėje ir ištraukė dėžutę sausainių.

– Prašau sausainėlį.

– Ačiū, – paėmiau šviežią cukrumi apibarstytą sausainį. – Taip ir neišmokau tokių kepti.

Ponia Pys šelmiškai sukikeno.

– Ak, mieloji! Kiekviena mergina turi išmokti kepti!

Atsikandau sausainio.

– Mano mama nelinkusi šeimininkauti.

Ponia Pys gal ir nesveikavo, bet jos šeštasis jausmas veikė kuo puikiausiai.

– Retai ją matai, ar ne?

Linktelėjau. Tikėjausi, kad ims pamokslauti, tačiau moteriškė tik giliai atsiduso.

– Imk dar vieną, mieloji. O kepti sausainius išmoksi, niekada ne per vėlu.

Pasivaišinau dar vienu sausainiu, paskui ji padėjo dėžutę atgal į spintelę, šluoste nuvalė trupinius ir tvarkingai ją sulanksčiusi pakabino ant kriauklės krašto. Sukrimtusi paėmiau šiukšles.

– Išstumsiu konteinerį į gatvę. Ar turite daugiau šiukšlių kibirų? Gal viršuje?

– Ne, – tarė kaimynė. – Kitą savaitę, jei galėsite, vėl užsukite. Kepsiu sausainių, panele Kavana. Jei norite, galite pasimokyti.

Nusišypsojome viena kitai.

– Norėčiau, ponia Pys. Maišelį su šiukšlėmis įmečiau į konteinerį ir išvilkau jį į gatvę greta savojo. Atsisukau pamojuoti poniai Pys, kai staiga šalia manęs sustojo policijos automobilis. Pašokau į šalį ir iš karto susimąsčiau, ar tik nebūsiu pažeidusi kokio įstatymo, tačiau išlipęs policininkas mandagiai linktelėjo, atidarė užpakalines dureles ir išleido Geviną. Šis atrodė baisiai nelaimingas, gerai, kad bent be antrankių.

Gevinas žvilgtelėjo į mane, iškart nudelbė akis ir policininkas, suėmęs už alkūnės, nuvedė jį namo.

Suprantu, kad tai ne mano reikalas, bet sustingusi priešais Oslių namą stebėjau, kaip atsiveria durys ir motina įsitempia Geviną vidun. Girdėjau, kad policininkas kažin ką mandagiai aiškina, o ponia Osli šūkauja. Taip juodu kalbėjosi keletą minučių, tada pareigūnas pasuko atgal, eidamas pro mane palinkėjo gero vakaro ir išvažiavo.

– Gero vakaro, – atsakiau ir pagaliau atsipeikėjau.

Negalėjau jo paklausti, kas nutiko Gevinui. Pažvelgiau į Oslių namą, uždengiau šiukšlių konteinerius ir ketinau eiti namo, bet kojos pačios nuvedė laiptais prie gretimo namo durų.

Ponia Osli susiraukusi atlapojo duris ir pamačiusi mane visai perpyko.

– Ko, po velniais, jūs norite?

– Atėjau pasimatyti su Gevinu, jei galima. – Taip paprastai ji manimi neatsikratys.

Ponios Osli veidas persikreipė, ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Atrodė lyg tik ką atsikandusi obuolio ir pamačiusi, kad jame raitosi pusė kirmėlės. Ji avėjo aukštakulniais, tačiau aš vis tiek buvau keliais centimetrais aukštesnė ir, rodos, ją tai siaubingai erzino. Kaimynė susikryžiavo rankas ant krūtinės ir pakėlusi galvą iškošė: – Gevinui viskas gerai, galite drožti namo.

– Ponia Osli, nežinau, kuo jus taip supykdžiau, bet noriu patikinti, kad man tik rūpi Gevino gerovė.

Moteriškė taip į mane dėbtelėjo, kad žengtelėjau atatupsta. Ji šaižiai nusikvatojo ir iš pakelio, kurio visai nepastebėjau jos rankose, išsitraukė cigaretę. Užsidegė ją, įtraukė ir išpūtė dūmus tiesiai man į veidą.

– Kurgi ne, – tarė, – kurgi ne, po velnių...

Ponia Osli aiškiai manęs nemėgo. Būčiau ir nuėjusi, bet mane sulaikė tiksliai išpjautos raudonos žaizdos ant Gevino kūno, kurias regėjau prieš akis.

– Ar galiu užeiti?

– Negalite! – Ji atrodė priblokšta. – Rūpinkitės savo reikalais!

Pažvelgiau jai pro petį. Koridoriuje stovėjo Denisas. Ant laiptų kažkas sudundėjo ir ponia Osli nusigręžė.

– Eik į savo kambarį, Gevinai! Tučtuojau! – Tada atsisuko į mane. – Mes su juo susitvarkysime, panele Kavana. O jūs savo žaidimėliams susiraskite kieno kito sūnų.

Jau ketino užtrenkti duris man prieš nosį, bet aš ištiesiau ranką ir atrėmiau į duris. Jos žodžiai kokčiai aidėjo galvoje.

– Atsiprašau?

– O, – ji vėl išpūtė dūmus, – jis man viską papasakojo.

– Ką papasakojo?

Ponia Osli dar sykį mane nužvelgė. Įdomu, ką ji galvojo. Vilkėjau drabužiais, kuriuos rengiuosi į darbą: sijonas iki pusės blauzdų, paprasti susagstomi balti marškiniai ir bateliai ne itin aukšta pakulne.

Jos nėriniuota žydra palaidinė, kurios gili iškirptė nusagstyta blizgučiais, trumpas gėlėtas sijonėlis ir smailiakulnės basutės neabejotinai nurungtų manuosius drabužius ir apavą bet kuriame konkurse.

Mano drabužiai nežengia koja kojon su mada, bet tikrai nenusipelno pasišlykštėjimo, kuris iškreipė ponios Osli veidą.

– Aha, jis papasakojo, kaip kartu dažote valgomąjį. – Sakydama žodį „dažote“ ponia Osli pirštais ore nupiešė kabutes.

– Gevinas tikrai padėjo išdažyti valgomąjį. Tiesą sakant, be jo pagalbos nebūčiau išsivertusi.

Ponia Osli prunkštelėjo. Pastebėjau, kad po storu makiažo sluoksniu šen bei ten slepiasi spuogai.

Net nenutuokiu, kiek jai metų. Nors sūnui penkiolika, pati atrodo ne ką vyresnė už mane.

– Taip, jis su jumis praleidžia daug laiko. – Dar gūsis dūmų. Kaimynės raudoni nagai derėjo prie panašia spalva dažytų lūpų. – Gevinas net piršto nepajudina, kad susitvarkytų savo kambarį, o su jumis dažo kambarių sienas.

– Atleiskite, ponia Osli. Sakiau Gevinui, kad jis privalo tvarkytis namuose.

Girdėdama, kaip ji šiurkščiai atsikirtinėja, norėjau sprukti namo, bet įsikibau į laiptų turėklą ir likau ten stovėti. Savo turėklus buvau nušveitusi ir nudažiusi, o šie buvo nusėti rūdžių ir drėskė delną.

– Nagi, panele Kavana, – mano pavardę ji iškošė kaip baisiausią keiksmažodį, – siaubingai džiaugiuosi, kad verčiate mano sūnų dirbti juodžiausius darbelius. Tik akivaizdu, kad jūsų pamokymai niekam nenaudingi.

Vis dar nenumaniau, kodėl ponia Osli taip manęs nemėgsta – matyt, jautėsi nesmagiai, kad mačiau, kaip į Geviną laido knygas? Aprėkti savo vaiką yra viena, o prikulti jį knygomis – visai kas kita. Ir man būtų gėda.

– Esu dėkinga Gevinui už pagalbą, – tariau. – Siūliausi sumokėti jam už darbus, tačiau Gevinas

nesutiko imti pinigų. Vis dėlto suprantu, kad dėl to jūsų namuose kilo bėdų…

– Ak, jūs suprantate! – suriko. – Neabejoju, kad norėjote jam sumokėti. Kur nenorėsite! Ir apie tai jis papasakojo.

– Tikrai? – Visai nesupratau, kas vyksta, bet jaučiau, kad geruoju tai nesibaigs. – Prašau patikėti manimi, ponia Osli, man terūpi Gevinas. Jūs turėtumėte žinoti, kad...

– Tik nepasakokite, ką turėčiau žinoti apie savo sūnų! – kaimynė vėl mane pertraukė.

Ant laiptų darkart sušmėžavo juodai nuo galvos iki kojų apsivilkusi figūra. Ponia Osli žengė artyn prie manęs ir aš vėl žengiau atatupsta ant laiptelio. Dabar ji buvo už mane aukštesnė ir, rodos, tuo džiaugėsi.

– Ponia Osli, jūsų sūnus...

Ant laiptų pamačiau išblyškusį Geviną ir nutilau. Tai ne mano reikalas. Bet aš irgi esu už jį atsakinga.

– Gevinas save žaloja, – išpyškinau ir pakėliau galvą, kad ponia Osli suprastų, jog neatsitrauksiu, kad ir kaip šlykščiai ji elgiasi. – Manau, jog turėtumėte žinoti.

Ji tik prunkštelėjo.

– Aha, žinau. Dar žinau, kaip liepėte jam nusivilkti marškinėlius. Ką sau galvojate liepdama penkiolikmečiui nusirengti? Gal galite man paaiškinti?!

Nors tiesiai nepasakė, puikiai supratau, kuo ji mane kaltina, ir apstulbusi atsitraukiau.

– Taigi taigi, pasiaiškinkite! – pakartojo ponia Osli. – Kaip atsimokėjote už visus tuos vakarus, kai Gevinas plušo dažydamas sienas, ką? Jums patinka griauti vaikų gyvenimus?

– Ne! – Atrodė, jog gerklė uždžiūvo, turėjau prisiversti išspausti tą vienintelį žodį. – Nieko panašaus nebuvo!

– Ne? Kas tada buvo? Jūs kiek per sena vaidinti gydytoją. Negi manote, kad tokio amžiaus vaikas atsilaikys prieš pagundas?

Papurčiau galvą.

– Jūs klystate, ponia Osli...

Tačiau kaimynės, matyt, mokykloje niekas nemokė nepertraukinėti, kai kiti kalba.

– Jūs klystate, ponia Osli, – spigiai nusimaivė. – Negi vadinate mano sūnų melagiu?

– Ar Gevinas jums sakė, kad elgiuosi netinkamai? „Netinkamai“. Šiuo žodžiu neįmanoma nusakyti to elgesio, apie kokį kalbėjo kaimynė. Akimis ant laiptų ieškojau Gevino, bet jis pasilypėjo aukštyn.

Moteriškė šlykščiai nusijuokė.

– Gevinas papasakojo, kad prašėte pagalbos ir kad siūlėte gerti... Šįkart jau aš nesusivaldžiau ir pertraukiau: – Jis sakė, kad siūliau alkoholio?

– Jums patinka vesti mažamečius iš doros kelio? Prigirdyti ir nurenginėti? Ko tik berniukai nepadarys, kad parodytum papus! Galiu lažintis, tikėjotės lengvai išsisukti!

Netekau amo. O kaimynė bėrė vis garsiau: – Gevinas sutiko su viskuo, ką tik siūlėte, tiesa? Nusivilko marškinėlius, prisigėrė. Mano sūnus buvo geras vaikas, kol susidėjo su jumis! – nuaidėjo per visą gatvę.

– Kas nutinka namuose ir lieka namuose, – neištvėrusi sumurmėjau. Tetroškau, kad ji nutiltų,

nustotų mane gėdinti. Įsivaizdavau, kaip kaimynai klausosi pasislėpę už užuolaidų ir tiki šituo melu.

– Ką? Ką pasakėte? Džiaukitės, kad nesikreipiu į policiją! Gaila, tačiau niekam tai nerūpėtų.

Gevinas – paauglys, aišku, kad jis dulkinsis su moterimi...

– Niekada nesielgiau su jūsų sūnumi netinkamai, ponia Osli! – užrikau ir ji atsitraukė, tačiau tik trumpam. Ponia Osli įsijautusi kaltino, nė negirdėdama mano pasiaiškinimų. – Tikrai paprašiau Gevino nusivilkti marškinėlius, bet tik todėl, kad pamačiau žaizdas ant jo pilvo. Ir taip, mes leidome laiką kartu, tačiau niekada.... Niekada...

Nepajėgiau tęsti. Ponia Osli iškėlė pirštą. Jos veidas buvo perkreiptas pykčio – koks Gevinas į ją panašus.

– Galiu pateikti jums kaltinimus už tai, kad girdote nepilnamečius! Ir už visus kitus dalykėlius! – Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės. – Jeigu jis nesipriešino, dar nereiškia, kad turite teisę jį tvirkinti!

– Niekas to nenusipelno, – pasakiau.

Rodos, ponia Osli laukė, ką dar pasakysiu, bet daugiau neištariau nė žodžio. Nuo jos kalbų mane supykino, todėl atsitraukiau ir nuėjau namo. Kaimynė užsidegė dar vieną cigaretę ir nulydėjo mane akimis.

– Nelįskit prie mano sūnaus! – suriko. – Antraip iškviesiu policiją!

Uždėjau ranką ant lygaus savų laiptų turėklo ir stabtelėjau. Nebuvo matyti, kad kas slėptųsi už užuolaidų ir slapčia klausytųsi mūsų kivirčo. Beveik niekas. Atsisukusi pastebėjau, kaip antrajame Oslių namo aukšte sujudėjo užuolaida, šmėstelėjo juodu kapišonu pridengtas blyškus veidas ir išnyko tamsoje.

– Nesijaudinkite, ponia Osli, nelįsiu, – patikinau.

14 Džedajus – riterio, gebančio valdyti „jėgą“ (angl. The Force), titulas „Žvaigždžių karuose“.

15 Alecas Guinessas – vienas iš aktorių, suvaidinusių Obį van Kenobį „Žvaigždžių karuose“.

16 Ewanas McGregoras – vienas iš aktorių, suvaidinusių Obį van Kenobį „Žvaigždžių karuose“.

15 Gaila, tačiau išlindusi iš praeities kokono aš netapau nevaržomu emociškai sveiku drugeliu.

Gyvenimas nėra toks paprastas. Kartais mes atsiduodame sielvartui, nes taip patogiau ir mažiau baugina, nei bandyti džiaugtis gyvenimu. Tik niekas nenori to pripažinti. Jei galėtume, visi pareikštume, jog norime būti laimingi. Tai kodėl dažniausiai iš paskutiniųjų laikomės įsikibę skausmo? Kodėl it apsėsti gyvename praeities skriaudomis ir širdgėla? Ar todėl, kad sielvartas išlieka ilgiau nei laimė?

Susidūrusi akis į akį su Gevino motina jaučiausi sukrėsta ir apsisprendžiau daugiau nesikišti į svetimus reikalus. Užuot puolusi dažyti dar vieną kambarį, pas ponią Pys mokiausi kepti sausainius.

Jos sūnus Markas irgi atvažiuodavo, nors ne taip dažnai, kaip senolė būtų norėjusi.

Ir dar – pasistengiau, tikrai pasistengiau susitaikyti su Denu. Kadangi kol kas išmokau kepti tik cukrumi apibarstytus sausainius, Denas pasikvietė vakarienės į savo namus. Rankoje gniauždama butelį gero vyno pasibeldžiau į duris. Denas atidarė, nusišypsojo ir aš nusišypsojau jam. Kiek padelsėme sutrikę, bet netrukus Denas susiėmė ir apkabino mane – draugiškai, tačiau tai reiškė tiek daug.

Likusi viena su Denu netikėtai pradėjau jaudintis, ir man visai patiko. Nusekiau jam iš paskos į virtuvę, atsikimšome vyną, šnekučiavomės.

– Deno ruošti makaronai, – tarė jis, palinkęs prie viryklės ir paniręs į garų debesį. Tada atsisukęs šyptelėjo. – Pats sugalvojau receptą.

Dėbtelėjau į tuščią brangaus makaronų padažo skardinę, paliktą ant spintelės.

– Aha...

Denas kilstelėjo antakį.

– Abejoji manimi?

Iškėliau rankas ir atsisėdau prie stalo.

– Ei, man tiks viskas, jei tik neversi pačios virti.

Denas nusijuokė, supylė makaronus į koštuvą, sudėjo į lėkštes, apliejo padažu ir ant viršaus pabarstė petražolių. Stumtelėjęs lėkštę priešais atsisėdo ir pasiteiravo: – Sūrio?

– Koks prašmatnus aparatas, – tarstelėjau, kai Denas įgrūdo gabaliuką parmezano į trintuvę ir akimirksniu sutarkavo.

– „Šaunusis šefas“.

Suklapsėjau blakstienomis.

– Vadinasi, tau tikrai patinka „Šaunusis šefas“?

– Dar ir kaip! – Denas padėjo trintuvę į šalį ir vėl pripylė vyno į taures. – Jų daikčiukai fantastiški.

– Nežinau, aš negaminu, – pasakiau. – Neturiu šeimininkės geno.

– Tikrai? – Jis pažvelgė į mane.

– Tikrai, – nusišypsojusi patvirtinau.

– Velniava, – Denas pastūmė krepšelį su česnakine duona, – maniausi pagaliau radęs moterį, kuri ruoš man maistą ir tvarkys namus.

– Pasvajok. – Sušnairavau ir paėmiau gabalėlį duonos.

Denas ant šakutės užsuko makaronų, papūtė, paragavo ir patenkintas atsiduso. Stebėjau jį valgantį.

Gera matyti, kaip žmogus džiaugiasi tokia paprastute smulkmena. Denas nuolat maloniai stebina. Jis lygiai taip pasigardžiuodamas skanauja namie ruoštus makaronus, kaip prašmatnius „La Belle Fleur“ patiekalus. Šyptelėjau pagalvojusi, kad tas pats vyras, kuris mėgaujasi kiekvienu makaronų kąsniu, patvarkė mane atrėmęs į sieną.

– Nealkana?

Denas pastebėjo, kad spoksau, todėl nuleidau akis į lėkštę.

– O taip, alkana, atrodo nuostabiai.

– Papasakok ką nors, Ele. – Ką? – paklausiau plėšydama duoną į mažyčius gabalėlius.

– Ką tik nori, – šyptelėjęs pasiūlė jis.

Gurkštelėjau raudonojo vyno ir įsižiūrėjau į Deną.

– Stačiojo trikampio statinių kvadratų suma lygi įžambinės kvadratui.

– Kieno suma lygi kam? – Jis papurtė galvą. – Ką čia išdėstei?

– Pitagoro teoremą, – paaiškinau. – Sakei, kad galiu pasakoti bet ką.

– Gal geriau papasakok apie save. – Nespėjus susivokti, kad taurė tuščia, Denas kliūstelėjo dar vyno.

– Mūviu septinto dydžio pirštines.

– Tikrai? – Denas apsimetė nematantis mano rankų. – Buvau tikras, kad aštunto.

– Dažnai spėlioji, kokio dydžio pirštines mūvi moterys?

Denas viliojamai šyptelėjo.

– Geriau sekasi atspėti liemenėlės dydį.

Iš Deno lūpų nenuskambėjo vulgariai. Prisidengiau delnu burną, bet nesusilaikiusi vis tiek nusijuokiau. Jis atrodė patenkintas.

– Prajuokinau tave. Juk tai gerai, ar ne?

Persibraukiau per lūpas ir prieš atsakydama švelniai krimstelėjau vieną pirštą.

– Taip, gerai.

Maistas buvo geras, o vynas – puikus. Su Denu lengva kalbėtis, nepamenu, kada jaučiausi tokia atsipalaidavusi. Deno tamsios lėkštės buvo išmargintos įvairiaspalviais taškeliais, kuriuos galėjau netrukdoma skaičiuoti.

Pasalūnas Denas negailėjo skanaus sodraus raudonojo vyno, o aš neatsisakiau. Nesusivokiau, kiek išgėriau, kol pabandžiau atsistoti.

– Oho, – įsikibau į kėdės atlošą, – vynas.

– Leisk, aš pats. – Denas surinko įrankius, lėkštes ir sudėjo į indaplovę. Tada viena ranka paėmė mano taurę, o kitą ištiesė man. – Eime į svetainę.

– Tu visada taip elgiesi, – tariau ir noriai nusekiau iš paskos.

– Kaip? – Denas pastatė taurę ant kavos stalelio ir supureno pagalves, kad galėčiau atsisėsti.

– Nurodinėji, ką man daryti.

Kai atsisėdau, Denas prisilenkė taip arti, kad mudviejų lūpos beveik susilietė.

– Ir tau tai patinka.

– Be to, aiškini, kad man patinka, – įkvėpusi pridūriau.

– Negi klystu? Šyptelėjau.

– Kol kas ne.

– Tikriausiai pasakytum, jei suklysčiau. – Jis priglaudė nosį prie ausies spenelio.

Palenkiau galvą į šalį drąsindama Deną mane pabučiuoti.

– Žinoma.

Jis apglėbė mane ir abiem rankom atsirėmė į sofos kraštą. Deno lūpos glostė man kaklą, nuklydo žemyn ir prisilietė prie duobutės po gerkle. Suvirpėjau.

– Nes iš tikrųjų man visai nereikia aiškinti, ko tu nori, ar ne?

– Aha...

– Juk ir pati puikiai žinai.

Nusišypsojau.

– Aha...

Denas atsilošė, suėmė mane už smakro ir atgręžė į save.

– O gal tu žinai tik tai, ko nenori?

– Ir tai žinau. – Pažvelgiau tiesiai į akis.

– Tai nieko bloga, Ele, ničnieko.

Denas pabučiavo į kaklą ir įsitaisė šalia. Jis stebėjo, kaip liežuviu persibraukiau per lūpas, tada žvelgdamas į mane ištiesė ranką ir uždėjo ant sofos atlošo. Troškau, kad prisiglaustų prie manęs. O gal ne?.. Taip, troškau.

– Ačiū už vakarienę, – tariau įsmeigusi akis į Deną. – Labai skanu.

Denas perbraukė nagu per marškinių rankovę.

– Ai, tikrai nėra už ką.

Pakėliau taurę ir lėtai gurkštelėjau. Jaučiau, kad svaigsta galva, tačiau pirmą kartą po daugelio metų norėjau mėgautis vynu, o ne užsimiršti nuo jo.

Sėdėjome spoksodami vienas į kitą, tarsi žaisdami, kuris pirmas sumirksės. Denas uždėjo ranką man ant peties, ėmė sukti ant piršto plaukų galiukus ir mano kūnas nuėjo pagaugais.

– Ele...

– Denai. – Jo vardas kvepėjo vynu ir česnakais.

– Noriu tave pabučiuoti.

Jis stebėjo, kaip prikandu apatinę lūpą. Niekaip nepajėgiu atsikratyti šito įpročio. Susigėdusi perbraukiau per lūpą liežuviu.

Denas prisislinko artyn ir apkabinęs už kaklo priglaudė nykštį prie šono ten, kur tvinksi pulsas, tada lėtai pasilenkė.

Paskutinę akimirką nusukau veidą ir švelnus, karštas bučinys nusileido ant skruosto. Denas neatšlijo.

– Ne? Norėjau išlementi ką nors protinga, troškau tiesiog atsigręžti ir pabučiuoti Deną, praverti lūpas, savo liežuviu pajusti jo liežuvį. Nežmoniškai norėjau jam atsiverti, bet... nepajėgiau. Papurčiau galvą.

Denas ėmė bučiuoti skruostus ir smakrą, tada nuslydo žemyn kaklu ir priglaudė lūpas ten, kur ką tik laikė uždėjęs nykštį. Įsivaizdavau, kad jis pirštų galais ir burna jaučia, kaip man užverda kraujas.

Deno delnas nuslydo dar žemiau, suėmė krūtį ir man iš lūpų išslydo dejonė, paskui vėl ūmai įkvėpiau, pajutusi, kaip nykštys keliauja nėriniais virš spenelio. Denas jį suėmė ir spustelėjo tarp pirštų, tada vėl ėmė glostyti krūtį. Jo delnas ilsėjosi ant krūties, lūpos glaudėsi prie kaklo, toje vietoje, kur tvinksi pulsas – žinojau, kad jis jaučia, kaip pašėlusiai plaka širdis. Kitą ranką Denas panėrė į plaukus ir ėmė švelniai masažuoti galvą. Įsisiurbęs į kaklą, nykščiu gundomai erzino spenelį ir visas mano kūnas virpėjo nuo menkiausio prisilietimo. Denas prisitraukė mane, viena ranka laikydamas už kaklo, kita pakėlė sijoną ir suėmęs koją per kelį įniko švelniai glamonėti.

– Kutena? – priglaudęs lūpas prie ausies paklausė.

– Truputį.

Iš lėto sukdamas pirštais ratus Denas šlaunimi ėmė kilti aukštyn.

– O dabar?

– Taip, – sukikenau.

– Nori, kad liaučiausi? – Pirštai kilo vis aukščiau.

– Ne, – sušnabždėjau.

Pirštų galiukais prilietęs nėriniuotą kelnaičių kraštelį Denas darkart paklausė: – O dabar?

– Ne. Kai jis mane palietė, sudejavau. Denas suleido dantis į kaklą, pirštą panardino manyje, o kitą ranką tvirtai laikė priglaudęs prie juosmens. Apsalusi iš malonumo išriečiau nugarą.

– Papasakok, ką nori, kad tau padaryčiau, Ele. Noriu, kad papasakotum.

Denas turėjo jausti, jog visas mano kūnas ėmė pulsuoti karščiu, raudonis išmušė kaklą ir skruostus, tačiau neketino nusileisti, ir aš paklusau.

– Noriu, kad mane liestum.

– Kur? – Ten... kur lieti...

Denas stumtelėjo pirštą gilyn.

– Čia?

Linktelėjau ir sunkiai nurijusi seiles patvirtinau: – Taip.

– Ar tau gera?

Denas kiek atšlijo ir pažvelgė į akis. Kelis kartus sumirksėjau ir atrėmiau jo žvilgsnį. Mudu sėdėjome ant sofos tvarkingai apsirengę, o Deno pirštas ritmingai judėjo manyje. Iš lėto, kad nesijausčiau apleista, Denas atsitraukė.

– Negi visada segi sijonus? – Jis perbraukė per sijono siūlę pirmyn ir atgal.

Apkabinusi Deną už kaklo atsirėmiau į pagalvėles.

– Ne visada, bet dažniausiai.

– Man patinka. – Denas kilstelėjo sijoną apnuogindamas šlaunis ir perbraukė delnais per odą.

– Čia nebeskuti?

Sutrikusi sumirksėjau.

– Aš... ne. Ūmai Denas pašoko, išsitiesė ant sofos ir pabučiavo visai virš kelio.

– Kodėl?

– Plaukeliai ant šlaunų labai ploni ir šviesūs. Būtų daugiau vargo nei naudos, – stengiausi atsakyti kuo nuoširdžiau, bet karštas Deno alsavimas prie šlaunies neleido susikaupti.

– Man patinka, – tarė jis ir perbraukė delnais per abi kojas.

Nusijuokiau ir patogiau atsilošiau. Matydama Deną gulintį sau tarp kojų, ėmiau nervintis.

– Tikrai?

Jis valiūkiškai krestelėjo sutaršytą plaukų kupetą ir nusišypsojo, tada nykščiu perbraukė per kelį.

– Kas čia nutiko?

– Griuvau.

Denas pabučiavo randą.

– Baik, Denai, – susiraukusi tariau.

– Kodėl? – Jis pažvelgė į mane.

– Jis šlykštus.

– Tau šitas randas šlykštus? – Denas perbraukė kelį nykščio galiuku. – Visai ne, jis – dalis tavęs.

Papurčiau galvą.

– Ne, išdarkė visą koją.

– Kaip griuvai?

– Bėgau, užkliuvau, parkritau ant žvyro ir atsivėrė žaizda. O kai buvo beužgyjanti, atsitrenkiau į kavos staliuką ir dar kartą susižeidžiau.

– Kiek tau buvo metų? – Jis nepaleido kojos.

– Dvylika.

Nenorėjau daugiau galvoti apie tą randą.

Denas prisilenkė ir pabučiavo nelygią odą.

– Turbūt skaudėjo.

– Taip.

Deno lūpos ėmė kilti šlaunimi, glusdamos prie vis tamsesnių plaukelių. Gaudžiau kvapą, norėjau atsitraukti. Stebėjau, kaip Denas užsimerkęs pavojingai kyla vis aukščiau, kol iš po juodo sijono pasimatė baltos kelnaitės.

– Liaukis! – Uždėjau delną Denui ant galvos ir jis, prispaudęs lūpas prie apgamo, kurio niekas, išskyrus mane, nėra akyse matęs, trumpam nurimo. Tada pažvelgė į mane ir tyčia darsyk pabučiavo.

– Sakiau, liaukis, Denai. – Pasislinkau atatupsta, bet tik įkritau giliau į pagalvėlių jūrą, truktelėjau sijoną žemyn ir nustūmiau Deno rankas į šalį.

Denas netaręs nė žodžio atsisėdo ir pažvelgė į mane. Širdis pašėlusiai daužėsi, kai susikryžiavau ant krūtinės drebančias rankas.

– Kas nutiko?

– Man taip... Man taip nepatinka.

– Nenori, kad bučiuočiau tavo apgamus? – Denas ištiesė ranką ir užkišo man už ausies neklusnią plaukų sruogą.

– Ne, – papurčiau galvą, – būčiau dėkinga, jei taip nedarytum.

– Nes jie šlykštūs?

– Taip, – sumelavau, nors tikroji priežastis buvo visai kita.

Denas kurį laiką įdėmiai mane stebėjo, tada priglaudė delną prie skruosto, paskui nuleido jį ant peties. Tikėjausi, kad ims juoktis, šnairakiuoti ar raukytis. Tikėjausi, jog lieps paklusti ar reikalaus įvardyti tikrąsias priežastis. Vyrams nepatinka atsikalbinėjimai. Tačiau Denas tik atsisagstė marškinius, nusirengė ir atsainiai numetė juos ant kėdės greta sofos. Pažinojau kiekvieną jo kūno lopinėlį. Žinojau, koks jo švelnios odos skonis ir kvapas. Deno rankos buvo įdegusios, o krūtinė – šviesesnė, pečiai nusėti strazdanomis, kiek ryškesnėmis nei ant nosies. Pilvas buvo ne toks raumeningas kaip sportininko, bet ir nepūpsojo atsikišęs. Ant krūtinės žėlė plaukeliai – tamsesni už tuos, kurie bangavo ant galvos. Jie raitėsi aplink spenelius, juostele driekėsi žemyn bambos, kur sukeroję staiga dingo už kelnių juosmens.

Denas sulenkė ranką ir atkišo alkūnę.

– Futbolo treniruotė devintoje klasėje, – jis bakstelėjo į vos įžvelgiamą randą, – nėriau šonu bandydamas įspirti kamuolį ir nusileidau tiesiai ant akmens.

Denas pasuko ranką ir parodė dar vieną nedidelį išsišokusį randą.

– Čia pašalino apgamą. Rezidentas blogai išpjovė ir teko siūti keturiomis siūlėmis. – Denas atsuko nugarą ir parodė nemažą tamsų apgamą. – Šitą liepė stebėti, bet kol kas viskas gerai.

Susižavėjusi vieną po kito apžiūrinėjau nelygumus ant Deno kūno.

– Kodėl man rodai?

Denas pabraukė pirštu prie kaklo ir aš pastebėjau dar vieną randą.

– Nelaimė prie laužo. Su broliu kovojome ant šakelių užsimovę po zefyrą ir jis mane perdūrė.

– O Jėzau! – Prisimerkiau ir nevalingai delnu prisidengiau gerklę.

– Pasiutusiai skaudėjo. Gerai, kad mažasis šunsnukis nepataikė į jungo veną, būčiau nukraujavęs vietoje, – linksmai paaiškino jis.

– Tikrai pasisekė. – Atsitiesiau ir paliečiau randą.

Denas suėmė riešą ir prispaudė mano delną sau prie krūtinės.

– Randai tėra įrodymas, kad išgyvenome, Ele. Po delnu ramiai, vienodai tuksėjo Deno širdis. Pažvelgiau jam į akis, patraukiau ranką, tada taip kaip jis atsisagsčiau marškinius ir už nugaros nunėrusi rankas atsegiau liemenėlę. Sumečiau drabužius į krūvelę ant sofos ir atsisukau į Deną. Jis priglaudė delnus man prie pečių, nykščiais glostė kaklą, o pirštais – nugarą. Deno žvilgsnis keliavo mano kūnu, paskui jis perbraukė pirštais per randą virš kairiosios krūties.

– Plaukų žnyplės, – paaiškinau. – Užsisvajojau.

Denas pasilenkė ir pabučiavo tamsesnį odos lopinėlį. Giliai įkvėpiau, tačiau neatsitraukiau. Jis nuslydo pirštu tarp krūtų, žemyn pilvu ir prispaudė delną prie kito rando.

– Apendicitas? – paklausė.

Linktelėjau, Denas nusišypsojo, švelniai švelniai pabučiavo, nusmaukė žemyn sijoną ir atsargiai jį sulankstęs padėjo ant mano drabužių krūvelės. Tada jis nusimovė apatinius, aš išsinėriau iš kelnaičių ir susigėdau, nors šitiek kartų matėme vienas kitą nuogus.

Denas parodė pirštu į lenktą randą šalia kirkšnies.

– Erškėčio krūmas.

– Vaje!

– Naktį nuogas nardžiau kaimyno baseine, kai jis netikėtai pasirodė su medžiokliniu šautuvu rankose. Tąnakt net nepajutau, kad įsidūriau.

Kai priliečiau surandėjusią odą, prisirpęs Deno penis sukrutėjo.

– Juk ne vienas maudeisi?

– Ne. Su kaimyno dukra.

Nusijuokiau.

– Dabar aišku, kam medžioklinis šautuvas.

– Aha. Bėgdamas dar ir pro nuodingąją gebenę prasiyriau.

Pakėliau akis.

– Su savo...

– Būtent, – linktelėjęs patvirtino.

– Visai nepasisekė, – prisimerkusi burbtelėjau.

– Tai jau tikrai. Tačiau atradau, kad raminamasis tepaliukas ne vien tinimą malšina. – Denas suspaudė kumštį ir vaizdžiai patraukė jį pirmyn ir atgal.

Nusijuokusi papurčiau galvą.

– Net neabejoju.

Denas pirštu bakstelėjo į blauzdą.

– Važiuodamas dviračiu susilaužiau koją.

– Sunki vaikystė, – sumurmėjau. – Matyt, nenustygai vietoje?

– Variau mamą iš proto.

Denas uždėjo delną ant šlaunies, šalia apgamo, kurį neseniai bučiavo.

– Ar žinai, kad jis širdelės formos?

– Žinau.

– Gražu. Kodėl tau nepatinka?

– Šiaip, – papurčiau galvą, – paprasčiausiai... nepatinka ir tiek.

Daugiau neklausinėjo. Denas vėl nužvelgė mano kūną, lyg skaičiuotų randus ir nelygumus, kurių turiu tik aš viena. Šįkart neišsisukinėjau, leidau jam apžiūrėti, iš paskutiniųjų stengiausi nerausti ir nesimuistyti, kai Deno pirštai surasdavo vis naują nelygumą – vis kitą įrodymą, kad išgyvenau. Denas suėmė ranką ir pasuko delnu į viršų. Dvi ilgos linijos skersai riešo, viena kiek aukščiau. Esu girdėjusi šituos randus vadinant apyranke. Denas perbraukė pirštais ir pažvelgė į akis.

– O čia?

– Čia klaida. – Troškau ištraukti ranką iš Deno gniaužtų, paslėpti randus, bet susilaikiau. Viską atiduočiau, kad užmirščiau tai, kas nutiko, bet negaliu.

– Kiek tau buvo metų?

– Aštuoniolika.

Jis linktelėjo, tarytum amžius viską paaiškintų, tada suėmė kitą ranką ir pavertė delnu į viršų. Ant riešo tebuvo dvi linijos, jokio rando. Piršto galiuku patrynė.

– Šita ne?

– Aš kairiarankė. Ir persigalvojau.

Denas ir vėl linktelėjo, tada suėmė abu riešus, prisitraukė prie lūpų ir vieną po kito pabučiavo. Įsivaizdavau, kaip lūpomis jaučia po oda kaistantį kraują.

– Džiaugiuosi, kad persigalvojai, – sušnabždėjo jis ir pažvelgė į akis.

Tiek sykių sprukau kiek įmanydama, kai tereikėjo ramiai pastovėti. Nesusitvardydavau. Gal esu bailė, o gal saugau save. Taip esu pripratusi ir negaliu ištrūkti iš užburto įpročių rato.

– Tikrai?

Denas linktelėjo ir prisitraukė mane prie pat savęs.

– Taip.

Kūną nukrėtė virpulys, speneliai sustangrėjo.

– Pašėlusiai kraujavo ir skaudėjo. Nemaniau, kad taip skaudės.

Jei būtų paklausęs kodėl, būčiau išklojusi tiesą, tačiau Denas neklausė, tik suėmė mane per liemenį, pasisodino ant kelių ir prisiglaudė kakta man prie kaktos. Jaučiau, kaip Deno varpa sužadinta pakilo ir prisispaudė prie jo pilvo. Mano keliai rėmėsi į odinį sofos atlošą, tačiau neskaudėjo.

– Visi turi randų, Ele. – Jo lūpos atsidūrė taip arti manųjų, kad su kiekvienu iškvėpimu padvelkdavo vynu. Denas nejudėjo, nežengė pirmojo žingsnio, tik alsavo žvelgdamas man į akis. Nemačiau nieko aplinkui, tik melsvą jo akių žalumą.

Pabučiavau jį. Už lango neužgiedojo paukščiai ir nepradėjo sproginėti fejerverkai. Bučiavau jį taip, kaip nesu bučiavusi nė vieno vyro. Bučiavau, nes negalėjau ištverti nebučiavusi. Bučiavau, nes tai buvo įrodymas, kad išgyvenau.

Denas pravėrė lūpas ir mūsų liežuviai susilietė. Suėmiau jo veidą ir pakreipusi galvą godžiai įsisiurbiau į lūpas, troškau burnoje jausti jo skonį. Denas atsakė tuo pačiu: davė man tai, ko geidžiau, nieko nereikalaudamas ir neklausinėdamas. O kai atsitraukiau gaudydama kvapą, nepuolė komentuoti ar laidyti juokelių, tik perbraukė delnu per plaukus ir pirštais suėmė ant peties susiraičiusią sruogą.

Denas nusišypsojo nuo bučinio drėgnomis lūpomis.

Esu mačiusi, kaip iš už debesų išlenda saulė, kaip dangų nutvieskia vaivorykštė, kaip rytą gėles prižadina rasa. Esu stebėjusi tokių nuostabių saulėlydžių, kad net ašarą išspaudė. Bet jei reikėtų palyginti visus regėtus stebuklus, sakyčiau, kad nieko nėra gražiau už besišypsančias Deno lūpas, sudrėkusias nuo mano bučinio.

Atrodė, kad turėčiau ką nors pasakyti, įprasminti šią akimirką, tačiau Denas mane išgelbėjo. Jis ryžtingai palinko artyn ir darsyk įsisiurbė į lūpas. Jo liežuvis glamonėjo manąjį, o delnai glostė plaukus. Ilgi jausmingi bučiniai ir švelnūs prisilietimai pašėlusiai jaudino. Bučiavomės taip, lyg neturėtume ką prarasti, lyg daugiau nebūtų ką veikti. Jis įkvėpė, aš iškvėpiau, mudu dalijomės oru, seilėmis ir... pasitikėjimu. Mudu pasitikėjome vienas kitu.

Denas vis įnirtingiau glostė nugarą, paskui suėmęs už klubų prisislinko artyn, klitoriu jutau, kaip tarp mudviejų pulsuoja jo varpa. Denas ritmingai siūbavo ir aš taip beprotiškai susijaudinau, kad tik ir laukiau, kol į mane įsiskverbs jo pirštai. Mudu siūbavome kartu, pilvais suspaudę jo pasididžiavimą, mano speneliai trynėsi į jo lygią krūtinę, su kiekvienu klubų kilstelėjimu plūdo vis nauja aistros banga. Troškau jausti Deną savyje, glaudžiausi prie jo vis arčiau, kol jo varpa visai prisispaudė prie įaudrinto klitorio ir sudrėkusios, karščiu pulsuojančios, jo laukiančios vietelės. Denas suėmė mane už užpakalio ir ėmė kilnoti. Prispaudusi lūpas jam prie burnos garsiai suaimanavau. Mes siūbavome, oda lietėsi prie odos. Deno liežuvis tyrinėjo kiekvieną mano burnos ertmelę ir aš troškau, kad jo varpa lygiai taip panirtų į mane. Abu sudejavome, karšti Deno delnai klaidžiojo mano kūnu ir aš krausčiausi iš proto, kad gebu šitaip sujaudinti vyrą, net nesimylėdama su juo.

Denas suspaudė mane glėbyje ir aš suvirpėjau. Dar, dar šiek tiek, dar tvirčiau, greičiau, giliau!

Jo varpa su kiekvienu kilstelėjimu nevaldomai spraudėsi prie manęs, žinojau, kad ilgiau šitaip neištversiu. Klitoris liepsnote liepsnojo, lūpos degė nuo bučinių, o klubai įkaitę lingavo į taktą, įkalinti tarp Deno delnų.

Denas priglaudė lūpas prie manųjų, vienu atokvėpiu sušnabždėjo mano vardą ir užsimerkęs atlošė galvą į pagalves. Varpa tarp mūsų ėmė nevaldomai pulsuoti, Deno veidas persikreipė, o kūną apėmė palaimingos konvulsijos. Stebėdama Deno orgazmą ir pati ėmiau virpėti, kai staiga viskas aplinkui aptemo, šlaunis tarsi kas surakino ir aistra žiežirbomis pasipylė iš kūno į visas puses. Ant pilvo pajutau šiltą skystį ir, užuodusi muskuso ir sekso kvapą, sumišusį su manąja drėgme, sudejavau.

Denas prisitraukė mane ir apkabinęs laikė tol, kol mudviejų kūnai nurimo, kol kvėpavimas tapo lygus. Pakštelėjusi Denui į kaklą ant lūpų pajutau druskos skonį ir padėjau galvą ant peties.

Nenorėjau judintis iš vietos, nenorėjau žiūrėti Denui į akis ir ištirpdyti šitų aistros klijų, kurie mus sulipino į vieną visumą. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi saugi ir nenorėjau, kad tai baigtųsi, kad išsisklaidytų kaip dūmas.

Aišku, jog turėjome atsitraukti vienas nuo kito, nusiplauti aistros likučius. Laukdama orgazmo nieko nepastebėjau, tačiau pabandžiusi stotis pajutau, kad sutraukė kojas. Denas patrynė nugarą ir padėjo man pasikelti iš jo glėbio. Maniau, kad bus gėda, tačiau Denas neleido galvoti apie tokias smulkmenas, tik pažvelgė žemyn į mudviejų sueities įrodymais blizgančius pilvus ir pasiūlė: – Lendame po dušu?

Jis atrodė ramus, todėl ir aš nesijaudinau. Iš karto supratau, kas yra kitaip; pirmą kartą po šitiek metų jaučiausi tikrai rami, o ne apatiška, bet Denui nieko nesakiau. Ištiesusi rankas padėjau jam atsistoti ir nusijuokiau, kai apimtas sąstingio susvirduliavo. Denas nužvelgė save, paskui mane, sunėrė mudviejų pirštus ir prisiglaudė ignoruodamas tai, kas mane taip erzino – kad kūnai limpa nuo klampios drėgmės. Tada nedrąsiai pabučiavo, lyg bijodamas, jog vėl atsitrauksiu. Bet aš jau buvau peržengusi visas ribas ir trauktis nebebuvo kur. Netgi aš nesu tiek atitrūkusi nuo realybės, kad apsimesčiau, jog nieko neįvyko.

– Ačiū, – tarė jis.

Išgirdusi tokį paprastą žodį vos susilaikiau nekrūptelėjusi. Žinojau, kad Denas neturėjo omenyje nieko bloga. Jis negalėjo žinoti, ką man reiškia kai kurie žodžiai, ką prisimenu juos išgirdusi.

Tariausi puikiai slepianti emocijas, tačiau Denas mane permatė kiaurai. Jis suėmė mane už smakro ir privertė pažvelgti į akis.

– Kas negerai, Ele? Papurčiau galvą. Nenorėjau kalbėti, nenorėjau, kad žodžiai viską sugadintų. Man patiko jaustis artimai su Denu, buvo gera žinoti, kad prisileidau jį taip arti.

– Į dušą? – Prasibroviau pro jį ir per miegamąjį nužingsniavau į vonios kambarį. Atsukau dušo čiaupą ir paleidau karštą vandenį. Nurimau, kai kambarys prisipildė garų ir veidrodyje pranyko mano atvaizdas. Denui nespėjus pratarti nė žodžio įlipau į dušo kabiną. „Ačiū“, – Denas net nenutuokė, ką man reiškia šis žodis. Nežinojau, už ką dėkoja – už seksą, bučinius ar tai, kad padėjau pakilti nuo sofos. Puikiai supratau, kad Denas tenorėjo būti mandagus ir dėmesingas. Tai kodėl vis tiek nesusivaldžiau, nukreipiau veidą į per karštą vandens srovę ir negalėjau atsikratyti galvoje skambančio „ačiū“ – tik kitu balsu... Balsu žmogaus, kuris manė, kad padarius ką nors baisaus užtenka padėkoti ir viskas iškart susitvarkys.

Denas įlipo į dušo kabiną ir iškart atsuko šaltesnį vandenį, kad srovė nedegintų veido. Dušo kabinoje nebuvo daug vietos, bet tilpome abu. Pasisukęs Denas alkūne prisispaudė man prie pilvo, šlaunimi įsirėmė į šlaunį, o mano petys prisiglaudė jam prie krūtinės.

– Apsigręžk.

Paklusau – ne tik todėl, kad Denas paliepė, tiesiog dažniausiai jis puikiai žinojo, ko pati noriu. Tada paėmė mėlyną rankšluostėlį, užpylė ant jo dušo želės, patrynė, kol susidarė putos, ir nuprausė mane.

Vaikystėje tikriausiai prausdavo mama, bet visai neprisimenu. Vieni prisilietimai mane skaudino, kitų troškau pati, bet niekada niekas manęs nemaudė duše. Denas neskubėdamas išmuilino kaklą, nuslydo iki krūtų, tada masažuodamas prausė pilvą, šlaunis ir tarpkojį. Kvapniomis putomis išmuilino abi rankas ir kiekvieną pirštą, tada atsiklaupęs nuprausė kojas ir pėdas. Vanduo tiško ant veido ir graužė akis. Deno šviesūs plaukai nusidažė tamsesne ruda spalva, o nugara vietomis paraudo nuo karšto vandens.

– Visi turime randų, Ele, – pakartojo jis, tada atsistojęs švelniai pastūmė mane po vandens srove ir nuplovė visas putas. Aš tapau švari.

16 – Šį tą tau turiu. – Denas pastūmė per stalą voką.

– Kas čia? Dovana?

– Atplėšk.

Ištraukiau iš voko du susegtus lapus su skaičiais ir data. Tyrimų rezultatai. Perskaičiau, kas surašyta: bendrasis cholesterolis, raudonieji kraujo kūneliai, DTL cholesterolis. Antrajame lape dar daugiau tyrimų rezultatų. Nustebusi aiktelėjau: – Vaje!

Gonorėja, chlamidiozė, ŽIV – visi rezultatai neigiami. Perlenkiau lapus, įdėjau atgal į voką ir atsikrenkštusi gurkštelėjau šalto vandens. Denas tylėdamas laukė.

– Ką gi, esi pavydėtinai puikios sveikatos, – pagaliau tariau supratusi, kad jis nieko nesakys, kol aš prašneksiu.

Dabar žinojau, kiek Denui metų ir kokia jo kraujo grupė.

– Pamaniau, kad tau bus ramiau.

– Dėl ko? – sumirksėjusi paklausiau.

– Dėl mūsų.

– Nelabai suprantu. – Vėl sumirksėjau, nors supratau kuo puikiausiai.

Denas nusišypsojo.

– Niekada tavęs neklausiau, ar vartoji kontraceptikus...

– Nebenori prezervatyvų?

Denas patraukė pečiais. Pirmą kartą nuraudo jis, o ne aš.

– Na... Taip.

– Jei nori žinoti, geriu tabletes.

– Gerai. – Jis šyptelėjo.

Atsilošiau kėdėje ir ant krūtinės susikryžiavau rankas. Užsisakėme kinų maisto į Deno namus ir ketinome žiūrėti filmą, bet aš ėmiau svarstyti, ar tik Denas nuo pat pradžių neplanavo pasikalbėti apie apsaugos priemones. Trumpam nutilau, kad nesulaukęs atsakymo paprakaituotų. Ir vis tiek nusprendžiau pasakyti tiesą.

– Niekada nesu tyčia mylėjusis be sargio, Denai.

– Tyčia, – nusijuokė. – O kaip mylimasi netyčia?

– Netyčia nebūna, – patikslinau, – bet būna be tikslo.

Nykščiu nejučia ėmiau brėžti trumpas linijas ant voko, kurį vis dar laikiau rankose – po penkias vienam kartui: penkios ir pauzė; dar penkios ir stop.

Denas pastebėjo, ką darau, ir šypsnys nuo veido kaipmat dingo.

– Ele? Gūžtelėjau pečiais ir padėjau voką ant stalo.

– Kasmet atlieku visus įmanomus tyrimus. Galėčiau parodyti rezultatus, aš irgi niekuo nesergu.

– Ele. – Denas ištiesė ranką ir suėmė delną. Leidau. Suglaudęs mudviejų delnus sunėrė pirštus. – Jei tu nori, ir toliau naudosime sargius.

Nužvelgiau mūsų rankas.

– Bet tai reikštų, kad pasitikime vienas kitu.

Denas spustelėjo delną.

– Jei klausi, ar dar su kuo nors miegu, atsakau: ne.

Vos pastebimai linktelėjau ir pakėliau akis.

– Na, aš taip pat.

Nežinau, kokio atsakymo Denas tikėjosi, bet jo veidas nušvito iš palengvėjimo.

– Gerai.

– Turėtum paklausti, ar neketinu dar su kuo nors miegoti, Denai, – pasiūliau lyg tarp kitko, nes žinojau, kad negalėsiu jam meluoti.

– Ar ketini, Ele? Papurčiau galvą.

– Aš irgi neketinu, – Denas nusišypsojo, – nebent pageidautum dar vienos nakties su Džeku.

Nesusitvardžiusi nusijuokiau.

– Džekui tektų mautis sargį. Bet ne, šito irgi neketinu daryti.

– Gerai. – Denas dar plačiau išsišiepė. – Daugiau nenoriu matyti tavęs su kitu vyru.

Supratau, kad Denas kalba ne vien apie Džeką.

– Nenori?

– Ne, – patvirtino jis ir spustelėjo ranką. – Jokiu būdu.

Denas atsistojo, apėjo aplink stalą ir patraukė mane už rankų. Jo delnai taip patogiai įsitaisė ant mano liemens, kad, atrodė, visą gyvenimą esame kartu. Nusivedė mane į miegamąjį ir pirmą kartą mylėjomės be sargio. Denas nutraukė nuo lovos apklotą, paguldė mane ant minkštų patalų ir nurengė: atsegė sagas, atitraukė užtrauktukus, išlaisvino iš drabužių ir abu likome nuogi.

Denas švelniai bučiavo kaktą, akis, nosies galiuką, skruostus, karštais bučiniais nubėrė kaklą ir smakrą. Tada meiliai lūpomis perbraukė per manąsias ir atsitraukė taip greitai, kad pagalvotum, jog susapnavau.

Denas burna keliavo žemyn kaklu, lyžtelėjo kaklo duobutę, tada lėtai tyrinėjo petį, slydo vis žemyn iki alkūnės ir riešo, stabtelėjo prie randų, pakštelėjo į delną ir užspaudė pirštus, lyg turėčiau tą bučinį išsaugoti amžiams.

Jaučiausi, lyg sklęsčiau ore, leidau mane garbinti ir dievinti. Deno lūpos kūnu sprūdo žemyn, suskaičiavo visus šonkaulius, ištyrinėjo kiekvieną pilvo lopinėlį. Kai karštai sualsavo virš bambos, visu kūnu nubėgo šiurpuliukai, tačiau jis nesiliovė bučiavęs, ėmė lūpomis ir liežuviu pakaitomis tyrinėti klubus ir šlaunis. Mano kūnas įsitempė ir įkaito.

Staiga Denas delnu perbraukė gaktos plaukelius ir aš apimta siaubo plačiai atsimerkiau. Saldi palaima, kuria Deno bučiniai nuklojo kūną, išgaravo ir aš tvirtai suspaudžiau kojas.

– Ele. – Denas užgulė mane, nes ėmiau drebėti, pasirėmė ant alkūnių ir įsižiūrėjo į akis. Jo įsitempęs penis prisispaudė man prie pilvo.

– Leisk pabučiuoti. Tik pabučiuosiu, prisiekiu.

Ryžtingai papurčiau galvą. Denas ištiesęs ranką perbraukė per skruostą ir pirštų galais perbėgo per antakius. Nuo švelnaus prisilietimo suvirpėjau ir pravėriau lūpas. Ketinau kažką sakyti, tik nežinau, ką...

– Ar pasitiki manimi, Ele? Pasitikėjau juo tiek, kad sutikau mylėtis be prezervatyvo. Tikėjau, kai sakė, kad esu vienintelė moteris jo gyvenime. Jau seniai niekuo nepasitikėjau taip kaip Denu.

– Taip, Denai, pasitikiu.

Jis nusišypsojo.

– Tai leisk pabučiuoti.

Pykau ant savęs už tai, kad praeičiai leidau kontroliuoti gyvenimą, kad žaizdos trukdė užmegzti normalius santykius su vyrais, susirasti draugų ir būti laimingai. Pykau, jog neturėjau jėgų pasikeisti, tačiau daugiau nebenorėjau būti bejėgė.

– Gerai.

Deno lūpos ėmė slysti kūnu žemyn, mane glamonėjo šiltas jo kvapas. Kiekvieną raumenėlį įtempiau taip, kad kitą dieną tikrai maus kūną. Buvau beveik tikra, kad Denas sulaužys pažadą ir išdavęs mano pasitikėjimą imsis daugiau, nei sakėsi. Jis švelniai prispaudė šiltas lūpas ten ir pabučiavo. Taip giliai įkvėpiau, kad suskaudo krūtinę. Po akimirkos ir vėl pabučiavo.

– Ar man liautis?

– Ne. – Papurčiau galvą.

Prisidengusi delnu akis pasistengiau atsipalaiduoti. Viskas atrodė kitaip. Čia juk Denas. Man taip gera. Juk taip ir turi būti. Nieko bloga, jei jis bučiuoja ten, jei burna suteikia man malonumą – juk čia Denas.

Jis priglaudė lūpas dar vienam bučiniui, per trumpus plaukelius nesunkiai aptiko odą ir pabučiavo klitorį. Pirštais persibraukiau per antakius ir garsiai sušukau, kai ten pat perbraukė liežuviu. Klubai savaime pakilo. Norėjau, kad nustotų, ir troškau, kad tęstų. Denas delnais praskėtė šlaunis ir vėl lyžtelėjo. Šįkart šauksmą užtildžiau gerklėje ir sunkiai nurijau seiles. Buvo taip gera! Daug puikiau, nei gera! Jaučiausi, lyg palaimos žaibai vanotų visą kūną. Denas buvo švelnus, žinojo, ką daro, jo judesiai burna ir liežuviu kone identiškai atkartojo tai, kaip likusi viena maloninu pati save. Jo liežuvis mano oda slydo it per vandenį ir aistra augo su kiekvienu prisilietimu.

Denui sudejavus aš taip susijaudinau, kad vos ištvėriau galutinai nepasidavusi palaimai. Jei kada nors norėdami įveikti save darėte tai, ko labiausiai pasaulyje bijote, suprasite, kaip jaučiausi.

– Ar nori, kad... kad liaučiausi? – Regis, Denui irgi sunkiai sekėsi blaiviai mąstyti.

– Ne, – sušnopavau. Ištiesiau ranką ir panėriau pirštus jam į plaukus. – Ne, būk geras, nenustok.

Denui mikliai darbuojantis liežuviu ūmai atsidūriau ant bedugnės krašto. Tokio orgazmo dar nebuvau patyrusi: užuot nevaldomai garmėjusi į prarają, ėmiau kilti aukštyn. Šįkart palaima, užuot sprogusi, mane tarytum išlaisvino. Orgazmas man visada priminė metalinę spiralę: suspaudi ją delne, kiek tik pajėgi, o tada paleidi. Tačiau šįkart Deno bučiniai padovanojo visai kitokią palaimą – tarsi ant medžio šakų vienu metu imtų mirguliuoti visi lapeliai ar tvenkinio paviršiumi į krantus nuvilnytų bangos. Klitoriui ėmus tvinkčioti, jaučiau kiekvieną kūno virptelėjimą. Širdis pašėlusiai daužėsi, tačiau, užuot pratrūkusi, aš tyliai ištirpau į vienalytę malonumo jūrą.

Dar akimirka, ir pavyko įkvėpti oro. Denas užslydo mano kūnu į viršų ir susižavėjęs pažvelgė į akis.

– Noriu tave pamylėti, – sumurmėjo jis.

– Taip, aš irgi to noriu, Denai, – atsakiau.

Jis įsmuko į mane ir abu sudejavome iš malonumo. Maniau, kad be sargio bus smagiau tik Denui, bet ir pati iš karto pajutau skirtumą. Niekas neįvertina, kad smegenys – pati seksualiausia kūno dalis.

Tirpau iš malonumo žinodama, kad be sargio mudu su Denu susiliejome į vieną visumą. Staiga jis

sustojo ir priglaudė veidą man prie kaklo.

– O Dieve...

Perbraukiau delnais per lygią jo nugarą. Denas dūrė dar giliau, lyg eksperimentuodamas visai išniro ir vėl įsprūdo. Atsirėmęs rankomis jis žvelgė į mane ir judėjo vis greičiau. Aš įsiaudrinusi ir įkaitusi judėjau į vieną taktą, laukdama neišvengiamos pabaigos. Kilstelėjau klubus, kad Denas įeitų giliau. Jis kimiai suriko, įsitempė ir užsimerkė, ant kaklo iššoko ryškios gyslos.

– Noriu, kad baigtum, Denai, – paraginau.

Jis atsimerkęs sudejavo, tada įsitempė kaip styga ir ėmė ritmingai pulsuoti manyje. Įsivaizdavau, kaip karštis iš jo kūno išsilieja manyje. Denas susmuko ant viršaus, įkaitusiu veidu įsikniaubė į petį ir jį pabučiavo. Gulėjome tol, kol kvėpavimas sulėtėjo, oras nudžiovino prakaitą ir išblėso kūnus įkaitinusi aistra. Tada Denas nusirito į šalį, apklojo mus ir prisitraukė mane, kad nugara atsiremčiau jam į krūtinę. Minkštas drėgnas ir lipnus penis prigludo man prie užpakalio – visai neturėjau jėgų sliūkinti į dušą.

Denas pakštelėjo į nugarą. Pasikišau delną po skruostu, o jo rankos raminamai glostė šoną ir judino apklotą kaip bangos jūros paviršių.

– Jis buvo vyresnis už mane, – tariau. – Sakė, kad myli. Sakė, kad esu gražiausia jo matyta mergaitė ir kad niekada nemylės kitos, kaip myli mane. Sakė, kad numirs, jei negalės manęs turėti.

Deno delnas trumpam sustingo man ant klubo.

– Ar mylėjai jį?

– Ne taip, kaip jis norėjo. – Užsimerkiau. Girdėdamas tokį pasakojimą žmogus tikisi ašarų, bet aš žinojau, kad jų nebus. Per šitiek metų sugebėjau atsiriboti nuo prisiminimų, tačiau nuo jų neišsilaisvinau. – Bet... Vis tiek leidau jam daryti tai, ko jis norėjo. Paskui jis visada pasakydavo „ačiū“, lyg vienas žodis ištaisytų tai, kas įvyko. Kartais jam neužtekdavo, kad jį patenkinčiau, ir jis užsimanydavo patenkinti mane – taip kaip tu ką tik. Daugiau niekada niekam to neleidau.

Denas pabučiavo į petį.

– Kiek tau buvo metų?

– Buvau penkiolikos, kai tai prasidėjo, ir aštuoniolikos, kai baigėsi.

Denas tvirčiau mane apglėbė, o kai neatsitraukiau, suspaudė dar labiau.

– Kas privertė jį nustoti?

Nusiklojau ir atsisėdau. Pažvelgiau per petį į Deną, gulintį ant nugaros.

– Jis nejuokavo, kai sakė, kad numirs, jei negalės manęs turėti.

Laukiau, kad Denas kaip nors kvailai aiktelės, priblokštas išsižios, bet jis tik atsisėdo ir vėl mane apkabino. Tikėjausi, jog paklaus, kas buvo tas vaikinas, kuris manęs netekęs pasišovė mirti, tačiau Denas neklausė ir aš nepasakiau.

Vasarą, kai dienos ilgos, kartais išsekdavau net nespėjus sutemti. Dieną praleidome ūkininkų turgelyje, besidriekiančiame po svilinančia rugpjūčio saule, jaučiausi tokia nusikalusi, kad tingėjau pasijudinti iš vietos ir važiuoti namo. Vis dažniau, užpuolus tinguliui, likdavau nakvoti pas Deną.

Netgi įsigudrinau palikti jo vonioje dantų šepetėlį ir laikiau drabužių pamainą.

– Žaidimas vadinasi „Tiesa, tiesa ir melas“, – tarė šalia įsitaisęs Denas.

– Kaip „Tiesa arba drąsa“?

Virš galvų kybantis ventiliatorius tyliai sukosi ir mus palaimingai glamonėjo vėsus oras. Pakėliau akis į besisukančias ventiliatoriaus mentes ir nusižiovavau; jaučiausi patenkinta – nei nuoga, nei

apsirengusi, nei apsimiegojusi, nei gyvybinga.

– Panašiai. Turi pasakyti du dalykus, kurie yra tiesa, ir vieną, kuris yra melas. Aš turiu atspėti, ką pamelavai.

Pakreipiau galvą į Deno pusę. Jis atrodė gyvybingas, nors visą dieną kepė po saule. Nuo kaitros ant jo nosies, rusvų skruostų ir aplinkui akis išryškėjo strazdanos. Pasirėmęs delnu skruostą Denas laukė atsakymo.

– Kam to reikia?

– Būna linksma, – paaiškino jis, – žmonės jį žaidžia gerdami.

– Bet mes negeriame. – Aptingusi neturėjau valios net atsisėsti.

– Aš nebijau aukščio. Kartą valgiau kirmėlę. Mano antrasis vardas – Ernestas.

– Ar galiu tikėtis, kad trečiasis sakinys yra melas? – Pasiverčiau ant šono ir pasikišusi rankas po skruostu iš paskutiniųjų stengiausi atrodyti susidomėjusi.

Denas šyptelėjo.

– Gali tikėtis. Deja, tai tiesa.

– Patikėčiau, kad suvalgei kirmėlę. Vadinasi, bijai aukščio.

– Teisingai, – pagyrė jis. – Supratai? Dabar tavo eilė.

Būčiau išsisukinėjusi, jei ne tas prie lovos spaudžiantis nuovargis.

– Kartą „Šita daina niekada nesibaigia17“ dainavau šimtą penkiasdešimt septynis kartus iš eilės.

Dievinu raudoną spalvą. Niekada nesu buvusi Meksikoje.

– Lengva, – tarė, – tu nekenti raudonos spalvos.

– Iš kur žinai? – Susidomėjusi pažvelgiau į jį.

– Niekada nevilki raudonų drabužių. O kai ką nors renkiesi, neimi raudonos spalvos daikto.

– Kad apskritai retai vilkiu spalvotus drabužius.

– Tiesa, – šyptelėjo Denas, – o raudonų niekada. Be to, daug kas nėra buvęs Meksikoje ir tau patinka viską suskaičiuoti – štai tau ir atsakymas. Žinok, niekada nesu girdėjęs tos dainos.

– Galiu padainuoti, – pasišoviau, – bet ji tęsiasi be pabaigos.

Atvirtau ant nugaros ir įsispoksojau į lubas. Kurį laiką stebėjau, kaip ventiliatoriaus mentės tingiai juda ratu. Denas nesijudino iš vietos, jaučiau, kad mane stebi.

– Iš kur žinai, kad viską skaičiuoju? – pasiteiravau lyg tarp kitko.

– Pastebėjau. – Denas ištiesė ranką ir ant piršto apsuko plaukų sruogą.

– Negi taip akivaizdu? – Neatitraukiau akių nuo lubų, įskilusių lygiai trisdešimt keturiose vietose.

– Ne. Bet tu visada žinai, kiek, ko ir kur yra, kiek kartų apsukome aplink kvartalą, kol radome vietą automobiliui, – girdėjau, kaip jis šypteli, – kiek vazoje yra stiklinių rutuliukų.

– Tądien, kai numečiau bambuką?

– Taip.

Giliai įkvėpiau. Gėda, kad Denas pastebėjo tokį keistą įprotį. Jis yra matęs mane įvairiausiomis sekso pozomis, tačiau tokia nuoga dar niekada nesijaučiau.

– Tau nepatinka, kad pastebėjau?

Nusisukau į jį nugara.

– Ne, Denai, nepatinka.

Jis perbraukė delnu per petį, tada prisislinko ir įsitaisė už nugaros. Mano klubai prigludo prie jo klubų, o šlaunys prisišliejo prie jo šlaunų. Mudu derėjome kartu kaip dvi tos pačios dėlionės detalės.

Denas atsiduso ir iškvėptas oras nuslydo nuoga oda.

– Kodėl, Ele? Koks gi skirtumas?

Negalėjau atsakyti, negalėjau paaiškinti, kodėl iš tiesų viską skaičiuoju. Kodėl skaičiai padeda užsimiršti ir negalvoti apie tuos dalykus, kurie mane pribaigtų. Negalėjau nieko paaiškinti, netgi sau pačiai.

– Man gėda.

Denas tylėdamas švelniai delnu braukė per šoną: nuo peties, per ranką, klubą, šlaunį ir aukštyn.

Jaučiau, kaip prie nuogos nugaros priglunda jo pilvas ir varpa, ir staiga suvokiau, kad Denas nesusijaudinęs. Mudu pasiekėme tą stadiją, kai būdami kartu nuogi jaučiamės patogiai. Jo glostančios rankos gali ne tik audrinti, bet ir raminti. Būdama su Denu nebesijaučiau pažeidžiama. Akis ėmė graužti ašaros ir aš užsimerkiau norėdama jas sulaikyti. Denas nesiliovė glostyti. Norėjau atsitraukti, bet likau gulėti. Norėjau pakilti iš lovos, apsirengti, grįžusi namo įsisupti į švarius vėsius patalus ir likti viena tarp baltų tuščių sienų.

– Ele, – patylėjęs tarė, – aš niekada nesu susilaužęs kojos. Niekada nečiuožinėjau su pačiūžomis. Ir aš nesu įsimylėjęs. Žinau, kad Denas ant kojos turi randą, nes kadaise parkrito su dviračiu ir susilaužė koją. Esu mačiusi nuotrauką, kurioje jis čiuožinėja ant užšalusio tvenkinio prie senelių namo.

– Nereikia, Denai.

Jis prigludo dar arčiau ir prispaudė lūpas tarp pečių.

– Tu tokia graži, Ele. Kodėl nenori, kad...

Ištaikiusi progą atsisėdau ir nuleidau kojas.

– Ne, liaukis, Denai, tu viską sugadinsi, sugadinsi tai, ką turime.

Lova sulingavo, Denui atsisėdus šalia.

– Kaip viską sugadinsiu? Gal pasakytum, kas tas „viskas“?

Atsistojusi puoliau ieškoti drabužių. Nenorėjau jo klausytis. Nenorėjau girdėti, ką jis pasakys.

– Pažvelk į mane, Ele. – Seksas, – tariau. – Mudu puikiai derame lovoje. Ir esame draugai.

– Ne tik, – nenusileido jis.

Neradusi liemenėlės užsivilkau marškinėlius ant nuogo kūno. Apsimoviau kelnaites, įlindau į ilgą čigonišką sijoną, kurį vilkėjau turguje, čiupau vieną batą, tačiau niekur nesimatė antrojo. Denas įsitaisęs ant lovos sekė mane žvilgsniu.

– Ką darai?

– Rengiuosi. – Pagavau jo žvilgsnį. Denas sėdėjo suraukęs iki skausmo pažįstamą kaktą, rankomis apkabinęs kelius ir sunėręs pirštus. – Važiuoju namo.

– Kodėl? Nes šiek tiek nesmagiai pasijutai?

– Taip! – Įsitvėrusi batą atsisukau į Deną. – Nepakankama priežastis?

– Ne, nepakankama! – suriko jis ir iš netikėtumo aš žengtelėjau atatupsta. Sustingau vietoje batu prisidengusi tarytum skydu ir gėdos nudažytais skruostais. Denas atrodė įsižeidęs ir piktas. – Kodėl elgiesi taip, lyg ruoščiausi tau tvoti?!

Nudelbiau akis.

– Nesielgiu.

– Tačiau manai, kad tave įskaudinsiu, ar ne?

Denas buvo piktas ir įsižeidęs. Neištvėrusi nusisukau. Radau kitą batą ir atsirėmusi į spintelę apsiaviau. „Vienas plius vienas bus du. Vienas plius du yra trys“, – skaičiavau mintyse negalvodama apie prasmę. Neišsižadėsiu skaičių. Skaičiuosiu, kad tik neatsisukčiau į Deną.

– Ir vėl taip darai! – apkaltino jis ir pašokęs nuo lovos ėmė artintis. – Vėl mane atstumi!

– Turiu eiti.

Vos prisiartinau prie durų, Denas stvėrė už rankovės ir truktelėjo atgal. Nesipriešinau. Suėmęs už rankų apgręžė ir privertė pažvelgti į akis.

– Negi manai, kad tave įskaudinsiu, Ele? – Nemanau, kad tu mane įskaudinsi, – galiausiai išstenėjau. Kiekvieną skiemenį traukte ištraukiau, tarsi spyglius iš žaizdotos odos. – Tai aš tave įskaudinsiu.

– Neįskaudinsi, jei nenorėsi. – Denas švelniai perbraukė per skruostą.

– Įskaudinsiu, – pažvelgiau jam į akis, – įskaudinsiu, Denai, aš save pažįstu!

– Ne! – įsakmiai nutraukė Denas ir vėl švelniai paglostė veidą. – Visai to nenori.

Išsilaisvinau iš jo glėbio.

– Nesakau, kad noriu, bet taip bus! Taip jau nutinka!

– Taip neturi nutikti!

Jei Denas būtų ėmęs maldauti, būčiau palikusi jį nedvejodama. Tačiau jis tik kalbėjo su manimi taip, kaip visada – lyg pažinotų geriau už mane pačią. Bet juk nepažinojo.

– Privalau eiti, Denai, būk geras, pasitrauk. Neapsunkink visko. – Drebančiais pirštais užsisagsčiau marškinius.

– Ir neturi būti sunku.

Sustingusi pažvelgiau į Deną.

– Žadėjai taip nesielgti.

Denas papurtė galvą ir ištiesė rankas.

– Kaltas, žinau, bet...

– Ne! – surikau ir šįkart Denas atsitraukė. – Tik nereikia pasiteisinimų! Tikinai neįsimylėsiąs, Denai! Nuo pat pradžių žadėjai! Aš aiškiai pasakiau, kokių santykių man reikia, ir tu... Tu žadėjai.

Negalėjau nei rėkti, nei kvėpuoti, tarsi kas būtų užspaudę gerklę. Kreivai užsisagsčiau marškinius, tačiau negrabiais pirštais nepajėgiau atitaisyti klaidos – rankos drebėjo iš pykčio ir nevilties. Iš visų jėgų sukandau dantis, kad dar ko neleptelėčiau. Nenorėjau šito, tačiau negalėjau išvengti to, kas vyksta. Jaučiausi tokia bejėgė... Suėmiau marškinių kraštelius ir beviltiškai suspaudžiau tarp pirštų.

– Žadėjai... – Giliai įkvėpiau ir ištariau tvirtu balsu: – Žadėjai neįsimylėti.

Denas tylėjo. Stovėjo nuogas, nė kiek nesidrovėdamas. Negalėjau tiesiai žvelgti į tą kūną, prie kurio esu prisilietusi kiekvienu savo kūno lopinėliu. Atidariusi viršutinį komodos stalčių ištraukiau apatinius ir sviedžiau Denui į krūtinę. Netaręs nė žodžio apsimovė ir išgelbėjo mane nuo gėdos kivirčytis su nuogu vyru.

– Mudu darėme beveik viską, ką vyras ir moteris gali kartu nuveikti, Ele. Dalykus, kurių niekada net nesvajojau patirti, kurių nenorėčiau išgyventi su jokia kita moterimi. Ilgiuosi tavęs, kai atsibudęs

nerandu šalia.

– Ilgėtumeisi ir šuns, ir katės, jei pripratintum miegoti šalia ant pagalvės ir vieną dieną gyvulėlis sugalvotų snūstelėti ant kėdės.

Denas įsirėmė į šonus.

– Ilgiuosi tavęs, kai nesame drauge. Kai pamatau ką linksmo, apsidairau įsitikinti, jog ir tu matai. O jei nematai, noriu tau papasakoti ir prajuokinti. Tu tokia graži, kai juokiesi, Ele. – Nustok! Daugiau taip nesakyk, man nepatinka!

Darsyk pasukau durų link, tačiau Denas ir vėl mane sustabdė.

– Kodėl manęs neįsileidi?

– Įsileidau kokį šimtą kartų. Žinojau, kad mano aštrūs žodžiai jį įskaudins. Laukiau, kol jo žvilgsnis užsiliepsnos iš įsiūčio.

– Leidi tave dulkinti, – tyliai tarė jis, – tačiau niekada iš tiesų neįsileidi.

– Atleisk.

– Tai neišeik. Lik su manimi. Paspraginsiu kukurūzų.

– Turėsiu juos suskaičiuoti, – perspėjau ir leidausi apkabinama.

– Padėsiu tau, – tarė Denas ir tvirčiau apglėbė.

– Atleisk man, Denai.

– Ša, – nutildė jis, – neprivalai atsiprašinėti.

Mažučiame senamiesčio knygyne nupirkau knygą, įvyniojau ją į aliuminio foliją ir įteikiau Denui. „Trys šimtai šešiasdešimt penkios sekso pozos“. Tokie pavadinimai kaip „Meilės lopšys“ ir „Džiaugsmingoji geležtė“ žadėjo malonumų kiekvieno skoniui. Išvyniojęs dovaną Denas nusijuokė ir iškart įniko vartyti knygą.

– Šitą?

Pažvelgiau į piešinėlį, kuriame vyras laikė moterį aukštyn kojomis, kol juodu užsiėmė oraliniu seksu. Nusijuokiau.

– Tai jau tikrai!

– O kaip šita? – Jis rado dar vieną.

– Ne. – Čiupau knygą jam iš rankų ir suieškojau, ką tikrai galėtume pabandyti. – Šita.

Denas pažvelgė.

– Čia rašo, kad reikalingas supamasis krėslas.

Pirštu parodžiau į miegamojo kampą, kuriame po drabužių, žurnalų ir reklaminių lankstinukų krūva ilsėjosi medinis krėslas. Denas akimirksniu atsisegė diržą, užtrauktuką ir nusismaukė kelnes.

Stebėjau jį įsitaisiusi ant lovos, rankose laikydama knygą.

– Visai nesitvardai.

Denas patenkintas šyptelėjo.

– Kaip tik už tai ir myli mane.

Nusprendžiau apsimesti neišgirdusi, mečiau knygą į šalį, atsistojau ir nusivilkau marškinėlius.

Speneliai iškart sukietėjo ir sudrėko tarpkojis.

Su Denu miegu jau penktą mėnesį. Nenoriu jo mylėti, bet dulkintis geidžiu visada. Išsinėręs iš drabužių Denas įsitaisė ant krėslo ir ėmė švelniai glostyti į pilvą atsirėmusį sujaudintą kotą.

Kraipydama klubus lėtai rangiausi iš sijono. Neturiu nei stulpo, nei aukštakulnių, todėl striptizu nepavadinsi, bet ir to užteko: įaudrintas Denas žibančiomis akimis sekė kiekvieną klubų mostą.

– Palauk. – Sustingau vietoje, užkišusi nykščius už kelnaičių juosmens. Denas pirštu parodė apsigręžti. – Apsisuk. Širdis pasiutusiai daužėsi, tačiau ją nustelbė švilptelėjimas, kuriuo apdovanojo dėkingas Denas. Jis nežinojo, jog mūviu kelnaites su juostele. Keista, kad švelnūs nėriniai šitaip patogiai glunda prie kūno.

– Oho, – jis nurijo seiles, – leisk pažvelgti iš priekio.

Likau patenkinta jo reakcija ir paklusau. Kelnaitės buvo pasiūtos iš permatomo persiko spalvos audinio, todėl atrodė, kad stoviu visai nuoga.

– Nenusimauk jų. – Jis atsilošė krėsle ir įniko save glostyti dar įnirtingiau.

Ištraukusi nykščius iš kelnaičių ėmiau lėtai prie jo artintis. Denas ištiesęs rankas prisitraukė mane, apsižergiau jį. Žvelgėme vienas kitam į akis, po mumis tingiai siūbavo krėslas.

– Knygoje gyva galybė pozų, o tu nusprendei išbandyti šitą? – Prisilenkęs jis pabučiavo.

– Ša, bus smagu, – subariau.

– Su tavimi viskas smagu, Ele. Patenkinta nusišypsojau. Nuleidusi ranką pastūmiau į šalį mus skiriančius švelnius nėrinius ir užsėdau ant penio. Denas atsiduso, tada pakėlęs rankas nusmaukė liemenėlę ir vieną po kito pabučiavo spenelius.

– Leisk, nusisegsiu visai, – pasakiau.

– Ša, – įsakmiai tarė Denas, priglaudęs lūpas prie krūtinės. – Dulkink mane. Šiurkštus paliepimas mane įaudrino, pajutau, kaip vaginos raumenys suspaudžia jo kotą. Denas ir vėl sudejavo, aš ir vėl nusišypsojau. Suspaudusi jį savyje atsispyriau nuo grindų ir mudu pradėjome siūbuoti.

Seksas be pastangų. Užteko kartkartėmis atsispirti ir kėdė atliko visą darbą. Mudu siūbavome, Deno pasidžiavimas judėjo manyje. Kelnaičių nėriniai svaiginančiai maloniai gludo prie klitorio, aš pradėjusi virpėti atlošiau galvą. Denas čiulpė ir audrino spenelius.

Iki orgazmo trūko tiek nedaug, kai ūmai suskambo mano telefonas. Denas pakėlė įraudusį veidą ir pažvelgė į akis. Mudu nesiliovėme siūbuoti, o ir telefonas nenustojo skambėti.

– Įjungtas atsakiklis, – sušnopavau. Palaima ranka pasiekiama, tikrai neketinau šokti prie telefono!

Denas linktelėjo ir burna įtraukė spenelį. Kėdė pašėlusiai įsisiūbavo, Denas dar giliau įsiskverbė.

Klitoris pernelyg švelniai trynėsi Denui į pilvą, panorau įkišti tarp mudviejų delną, tačiau Denas buvo greitesnis. Jis spustelėjo nykščiu ir iš svaigulio aptemo akyse.

Staiga ir vėl suskambo telefonas.

– Velnias, – sumurmėjau.

– Toks jau esu, – tarė Denas ir abu nusijuokėme.

Juokas atpalaidavo visus raumenis, pajutau užplūstant nenumaldomą palaimos bangą ir suleidau nagus Denui į petį. Nesiliaujantis zvimbti telefonas ne juokais mane erzino. Ūmai Denas taip stipriai dūrė, kad kėdė pačiuožė medinėmis grindimis, tada jis kimiai riktelėjo ir baigė. Sėdėjome apsikabinę, vienodai ramiai kvėpuodami, kai vėl pasigirdo tas nelemtas garsas.

– Geriau jau atsiliepsiu.

– Ar pasieki? – Denas suėmė mane už klubų. – Prilaikysiu.

Paprasčiau būtų buvę atsistoti, bet leidausi į Deno sugalvotą žaidimą. Kiek galėdama išlenkiau

nugarą, užkabinau pirštu rankinę ir Denas prisitraukė mane atgal.

– Kokia tu lanksti, – tarė jis. – Knygoje užmačiau kelias pozas, kurias vertėtų išbandyti.

Nusijuokiau. Kai vėl išgirdau čirškimą, suskaudo skrandį. Nieko tokio, jei telefonas suskamba kartą, bet keturi sykiai reiškia tik viena – skambina mama. Suspaudžiusi užrakto kodą išklausiau žinutę ir kuo ramiausiai ją ištryniau. Tačiau pamačiusi persimainiusį Deno veidą supratau, jog tik maniausi esanti rami.

– Visa išbalai. – Denas patrynė man rankas. – Kas atsitiko?

– Tėvas miršta, – tariau tyliai, vos atpažįstamu balsu.

17 Vaikiška dainelė „This Is the Song That Never Ends“ (angl.).

17 Aš nenorėjau, kad Denas kartu važiuotų. Tačiau jis neklausė mano nuomonės – net nesuprantu, kaip išsimaudžiau, apsirengiau ir atsidūriau Deno automobilyje. Gerai, kad pačiai nereikėjo vairuoti – būčiau neišvengusi avarijos. Drebančiais piršais net saugos diržo nepajėgiau užsisegti, Denas viskuo pasirūpino.

Kai pasirodėme ligoninėje, dar buvo laiko atsisveikinti su tėvu, tik aš nežinojau, ką jam pasakyti.

Mama, įsitaisiusi tėvo pašonėje, raudojo kaip per laidotuves ir nė neketino leisti, kad iškankintos našlės spektaklį nutrauktų staiga išdygusi paklydėlė dukra.

Dariau, ką galėjau. Atsisėdusi prie tėvo paėmiau jo ranką, išdžiūvusią ir šerpetotą lyg medinė lazda. Šis vyras mane išmokė skaityti, vežėsi žvejoti, rodė, kaip ant meškerės kabinti masalą. Jis išmokė švilpti prie burnos pridėjus du pirštus. Tai jis pirmą kartą išlydėjo mane į darželį, jis, o ne mama apsiverkė prie mokyklinio autobuso. Šis vyras – mano tėvas.

Jis mirė net nepramerkęs akių, neišlemenęs jokių išminties žodžių. Laikiau jo ranką ir nežinia ko laukiau. Ženklo, kad suprato, jog esu šalia, ženklo, kad jam rūpėjau. Gal jis gailisi ar visai nesigaili...

Laukiau paaiškinimo, bet jis net nesivarginęs užgeso. To ir tikėjausi, tačiau jutau, kaip iš širdies gelmių vis tiek ima veržtis pyktis, nusivylimas, nepaaiškinamas sielvartas.

Atrodė, tik tada, kai padėjau tėvo ranką ant patalo ir atsistojau, mama suprato, kad jo nebėra.

Prisimerkusi ji sušnairavo į mane. „Ir vėl bėgi, baile“, – išskaičiau jos žvilgsnyje.

– Jis mirė, mama, – tariau atšiauriau, nei norėjau.

Pažvelgusi į tėvą motina ėmė rypuoti, tada atsiklaupė prie lovos ir pratrūko nevaldomai raudoti, tarytum kokia mitinė būtybė, per vėlai atkeliavusi iš kito pasaulio perspėti apie gresiančią mirtį.

Palatoje ėmė rinktis ir iš vieno kampo į kitą zuiti slaugės. Nė trupučio neįsižeidžiau, kai mane nustūmė į šalį – vis tiek daugiau niekuo negalėjau padėti. Kaukšėdama kulniukais išėjau į koridorių.

Toldama girdėjau, kaip slaugės ramina mamą, kaip siūlo ko nors išgerti. Paskui stojo tyla. Pastūmusi duris atsidūriau laukiamajame – Denas sėdėjo įsitaisęs ant vėmalų spalvos kušetės ir iš vienkartinio puodelio gurkšnojo kavą.

– Kaip jis jaučiasi, Ele? – Mane pamatęs Denas iškart atsistojo.

– Mirė, – bukai tariau. – O motina išsidirbinėja kaip suknista šmėkla.

Denas supratingai šyptelėjo ir ištiesė ranką, bet aš atsiraukiau.

– Man reikia išgerti.

Pasiūlė kavos, aš papurčiau galvą. Mudviejų akys susitiko. Nežinau, ką jis įžvelgė manosiose, net negaliu atsiminti, ką tą akimirką jaučiau – jei išvis jaučiau. Dabar atrodo, kad buvau pikta, bet nesu tikra, galva skendėjo rūke.

– Anoj pusėj gatvės yra baras, – pasiūlė jis.

– Anoj pusėj gatvės visada būna baras, – nevykusiai pajuokavau ir nusekiau Denui iš paskos, kaip ir pirmąjį kartą, kai mudu susitikome.

Atrodė, gera mintis už tėvą išgerti jo mėgstamiausio gėrimo – džino su toniku. Neatsimenu, ar kada buvau tiek įkaušusi, nusitašiusi, prisiliuobusi. Arba, kaip sakydavo tėvas, kol dar įstengdavo bendrauti su aplinkiniais, – girta kaip pėdas.

Atsimenu, kad nuėjome į jaukų barą „Dobilo lapas“, bet visai neatsimenu, kaip iš ten išėjome. It per

rūką menu, kaip dainuodama šlitinėjau tamsiomis gatvėmis – o gal tik sapnavau?.. Bet klozeto dangtį namuose ir ūžiančią galvą atsimenu kuo puikiausiai.

Turbūt gerai įsivaizduojate, kaip sunku kęsti blogumą šalia vyro, ypač jei esi iš tų žmonių, kurie geriausiai jaučiasi vieni. Dar didesnė gėda, kad pati buvau kalta dėl tokios savijautos. Iš gėdos, širdgėlos ir skausmo raičiausi tarsi sliekas, kurį tėvas mokė mauti ant kabliuko, raudojau ir keikiausi.

Būčiau supratusi, jei Denas būtų išėjęs, bet jis liko šalia. Trumpam išsmuko parnešti imbierinio limonado ir sūdytų sausainukų, nuo kurių dar kartą šlykščiai supykino. Iš pradžių jis laikė suėmęs virš klozeto plaukus, paskui surado gumytę ir surišo į uodegą. Denas vieną po kito ant sprando dėjo šaltus kompresus ir žiūrėdamas, kaip verkiu ar vemiu, masažavo pečius.

Klišių prigalvojame ne šiaip sau, dažniausiai jos – tiesa. Tąnakt, kai susisukusi į rutuliuką žliumbiau, kai keliais ropojau į tualetą, supratau, kad tamsiausia visada būna prieš aušrą. Tąnakt tapau visiškai priklausoma nuo kito žmogaus.

Denas vonioje iš rankšluosčių padarė pagalvėlę ir užklojo mane paklode. Miegojau apsivilkusi tais pačiais drabužiais, kuriuos vilkėjau ligoninėje. Kai pabudau, maudė visus raumenis, galva nežmoniškai tvinksėjo, suko skrandį, bet nebepykino. Denas, įsispraudęs tarp vonios ir praustuvo spintelės, tyliai knarkė.

Vos tik pasimuisčiau jis pašoko.

– Sveika.

Nieko neatsakiau. Bijojau, kad pajudinus lūpas ar bent pirštą sprogs galva. Kai taip sopa, gal būtų visai neprošal?

Denas pasilenkė artyn.

– Kaip jautiesi?

– Kaip mėšlo krūva. – Susiraukusi nurijau seiles.

– Per daug gėrei, – tarė jis užjaučiamai.

– Aha. Pasitryniau akis, pritraukiau kelius prie krūtinės ir pasidėjau ant jų galvą. Nuo kietų šaltų plytelių skaudėjo užpakalį, bet nesijudinau iš vietos. Vis dar silpna. Ir tėvas vis dar miręs.

Laukiau, kada lyg griaustinis užplūs sielvartas, bet vakarykštės pastangos nenuėjo perniek – visai nieko nejaučiau. Denas prisislinko ir ėmė masažuoti nugarą.

– Gal pasijustum geriau, jei palįstum po dušu?

Kilstelėjusi galvą pažvelgiau į jį.

– Likai per naktį...

Denas nusišypsojo ir nubraukė man nuo kaktos neklusnią sruogą. Įsivaizdavau, kaip atrodau: plaukai prakaitu priklijuoti prie kaktos, paakiai pajuodę, veidas išblyškęs. Tačiau Denas, rodos, nieko nepastebėjo.

– Žinoma. Negalėjau palikti vienos. Jaudinausi dėl tavęs.

Jo akyse atsispindėjo susirūpinimas ir aš vėl pajutau, kaip ima sukti pilvą, bet nepykino. Denas delnais suėmė skruostus, paskui spustelėjo pečius ir atsistojo.

– Eikš, atsuksiu vandenį.

Vanduo buvo kaip tik toks, kokiu pati prausiuosi: nei per šiltas, nei per šaltas. Įsikibau į praustuvo kraštą ir sunkiai tarytum senutė atsistojau. Kambarys ėmė suktis akyse, užsimerkusi sukandau dantis, kad neimčiau vėl žiaukčioti. Lėtai, vos ne vos judėdama, prislinkau prie dušo kabinos. Denas ištiesė

ranką ir prilaikė, kol įlipau. Atsiklaupiau ant kelių ir leidau šiltai srovei plakti nugarą. Paskui priglaudžiau delnus prie kaktos ir atsirėmiau ja į dušo kabinos dugną. Mėgstu ilsėtis atsigulusi kaip vaisius motinos įsčiose ir leistis apsupamai vandens. Galėčiau net miegoti šitaip susirietusi. Staiga išgirdau, kaip sučežėjo dušo užuolaida, ir prisiminiau, jog esu ne viena. Denas įlipo į kabiną, tačiau aš nesijudinau iš vietos.

– Kaip jautiesi, Ele? – Gerai.

– Taip neatrodo.

Pakėliau galvą, kad vanduo nuplautų veidą.

– Ką tik mirė mano tėvas, Denai, o aš prisigėriau kaip kiaulė. Kaip, tavo nuomone, galiu jaustis?

Denas patrynė man nugarą.

– Gerai, supratau. Kaip paklausi, taip ir atsakys.

– Būtent, – tarstelėjau nesileisdama į kalbas.

Denas nuo lentynėlės paėmė dušo želę, kempinę ir ėmė trinti nugarą. Buvo gera, todėl nesipriešinau. Po akimirkos jis atsuko kitą buteliuką ir pradėjo trinkti man plaukus. Pati nepajudinau nė piršto, bet Denas nesiskųsdamas kruopščiai išplovė šampūno likučius. Tada masažuodamas galvą ištepė plaukus kondicionieriumi, patrynė pečius ir kaklą. Jaučiausi kaip prabangiame SPA salone.

Sėdėjau suglebusi it skudurinė lėlė. Kai pradėjo tekėti šaltesnis vanduo, Denas padėjo atsistoti, išlipti iš dušo kabinos ir taip rūpestingai nušluostė rankšluosčiu, kad vėl norėjosi raudoti. Susilaikiau.

Tada jis susupo mane į chalatą, nusausino plaukus ir nuvedęs į miegamąjį apklostė mus abu švara kvepiančiais patalais. Vos tik galva prilietė pagalvę, užsimerkiau. Klausydamasi, kaip jis kvėpuoja, panirau į sapnus. Žinoma, turėjo būti laidotuvės ir gedulingi pietūs namuose. Nerasi geresnės scenos, kur dramų karalienė mano motina galėtų draugams ir artimiesiems parodyti begalinį savo sielvartą. Negalėjau jos nekęsti. Ji niekad nebuvo gera motina ar žmona, mudvi dažnai nesutarėme, bet visgi mirė jos vyras. Pati pasirinko likti su juo ir užsitarnavo kankinės karūną.

Kai mirė, tėvo kraujyje buvo tiek alkoholio, kad galėjo ramiausiai metus gulėti lovoje, užmarinuotas it koks agurkėlis, bet motina negaišo laiko. Negaliu jos kaltinti, jeigu jau užsimanė kuo greičiau pakasti jį po žeme. Supratau, kodėl taip skuba, kodėl nori kuo greičiau pamiršti skaudžius dalykus ir toliau gyventi. Iš jos šito išmokau.

– Kada atvažiuosi? – per telefoną sugriaudėjo motina.

– Jau sakiau, mama, rytoj ryte.

– Ar atsiveši tą vyrą?

Atsidusau. Pieštuko galu vedžiojau per sviesto spalvos ruožą, kurį metė ant virtuvės stalo mėnesiena.

– Dar nežinau. Gal. Neįtikėtina, bet kurį laiką motina patylėjo.

– Nesitikėk, kad leisiu jums miegoti viename kambaryje. Jei tėtuko nebėra, dar nereiškia, kad gali namuose ištvirkauti.

– Jau sakiau – nakvoti neliksiu.

Išgirdau, kaip spragteli žiebtuvėlis ir motina įtraukia dūmo. Įsivaizdavau, jog sulaiko kvapą, tada pro nosį išpučia dvi baltas sroveles. Ji šliurptelėjo, tikriausiai kavos, aš užsimerkiau. Staiga apėmė

begalinis liūdesys – kodėl pats artimiausias žmogus suteikė man šitiek skausmo?

– Laidotuvės dešimtą, paskui rinksimės namuose. Skirstysimės vėlai, o tu būsi girta.

– Tai gerai, kad turėsiu vairuotoją, ką?

Stengiausi nepaisyti aštrios jos pastabos, bet nesusivaldžiau. Motina žino, kur durti, kad tikrai skaudėtų.

– O, ar tavo... draugas negeria? – paklausė ji, tyčia paniekinamai pabrėždama žodį „draugas“.

– Kartais. Viskas bus gerai, mama.

Ji prunkštelėjo, girdėjau, kaip į kažin ką barbena nagais – tikriausiai į mėgstamiausią puodelį su Endriaus nuotrauka.

– Man tavęs reikės, – kiek patylėjusi, atlaidžiau, meilikaudama tarė motina. – Noriu, kad sekmadienį kartu nueitume į mišias.

– Žinai, jog nevaikštau į mišias.

– Žaibas netrenks, Elspeta, – nenusileido ji. – Tau praverstų nueiti išpažinties. Apsivalytum.

Pirštais stipriai suspaudžiau ragelį.

– Neprivalau išpažinti svetimų nuodėmių.

Motina nusijuokė. Kai buvau maža, mamos juokas man skambėjo kaip varpeliai vėjyje. Įsivaizdavau, kad ji tobula, nuostabiai graži fėjų karalienė ir kad jos meilė man nepasiekiama. Motina juokiasi taip pat kaip anksčiau, tačiau dabar jos juokas girgžda tarsi užrūdiję metaliniai vartai, pro kuriuos braunantis užkliūni už strypo ir susiplėšai drabužius.

– Atvažiuosiu rytoj ryte, – pakartojau, – susitiksime bažnyčioje.

– Bent žinau, kad turi juodų drabužių, – drėbė motina. – Ir dėl Dievo meilės, pasidažyk, kad nepridarytum gėdos.

– Nepridarysiu daugiau nei tu pati, – nesusilaikiau.

Motina sušnerkštė ir neatsisveikinusi padėjo ragelį. Turėjau paskambinti dar vienam žmogui – šito pokalbio bijojau truputį mažiau. Surinkau telefono numerį, kurį mokėjau atmintinai, tačiau kitame linijos gale pasigirdo atsakiklis. Šyptelėjau išgirdusi linksmą žinutę: „Sveiki, čia Čadas. Nesvajokite, manimi netapsite, geriau jau palikite žinutę.“ Palaukusi pyptelėjimo prakalbau: – Čia Elė, Čadi. Tėtis mirė. Laidotuvės šeštadienį, rytoj. Bus gedulingi pietūs. Turėtum atvažiuoti, Čadai.

Geriau jau palikti žinutę atsakiklyje nei kalbėtis su broliu. Išberti, kad netekome tėvo, buvo taip lengva, kaip pranešti apie augintinio ar nepažįstamojo mirtį.

– Ji tikisi, kad važiuosiu į kapines. Matyt, teks. Tikrai norėčiau, jog būtum šalia, mažasis broliuk. – Skersai gerklės stojo gumulas, kelis kartus atsikrenkščiau, kad galėčiau kalbėti. – Ji nori, jog važiuočiau namo pietų ir... važiuosiu. Turėčiau, juk taip pridera. Būtų gerai, jei ir tu atvažiuotum. Žinau, jog nieku gyvu nenori ten kelti kojos, Čadai, bet tai paskutinė proga su juo atsisveikinti. Gal pačiam taip bus geriau.

Nenumaniau, kokio ilgio žinutę galima palikti Čado atsakiklyje – neišgirdau jokio pyptelėjimo, raginančio baigti pliurpti.

– Vyksiu su Denu. Jei atskrisi, supažindinsiu. Baigiu. Paskambink į mobilųjį, ryte važiuoju pas motiną. Laidotuvės bus Šventosios Marijos bažnyčioje, vėliau visi rinksis namuose. Myliu tave.

Paskambink.

Padėjau ragelį. Tą vakarą telefonas sučirškė kelis kartus, bet brolis nepaskambino.

– Ar nieko, kad nesu katalikas? – Denas nužvelgė bažnyčios fasadą.

– Man tikrai nesvarbu. – Giliai įkvėpiau ir nežinau kelintą kartą persibraukiau per juodo švarko atlapus. Seniai šito kostiumėlio nevilkėjau, dabar jis šiek tiek per laisvas. Man nerūpėjo, kaip atrodau, tačiau žinojau, kad drakonų karalienė erelio žvilgsniu nužiūrės, ar kur nekabo siūlas, ar netrūksta sagos, ar nenubėgo pėdkelnių akis, ar nenutrinti batelių kulnai. Nė kiek nenustebčiau, jei prie veido iškeltų sienų dažų pavyzdžių paletę ir pareikštų, jog lūpdažio spalva neatitinka standartų.

– Puikiai atrodai. – Denas perbraukė delnais per pečius. – Eime vidun?

– Geriau tu važiuok, – staiga atsigręžusi į Deną pasakiau. Sugniaužiau nosinę delne ir vėl atleidau. – Tikrai. Neprivalai su manimi sėdėti, bus baisiai nuobodu.

Denas suraukė antakius.

– Ne, Ele. Noriu tokią akimirką būti kartu.

Pažvelgiau į bažnyčios prieangį, kur būriavosi vis daugiau žmonių.

– Ačiū, Denai, nuoširdžiausiai dėkoju, bet manau, kad turėčiau būti viena. Mano motina...

– Tavo motinai reikia, jog būtum su ja, – švelniai pertraukė jis, tada perbraukė rankomis per pečius ir suėmė mano delnus su visa sugniaužyta nosine. – O tau reikia žmogaus, kuris tave palaikytų. Tu nori, kad pasilikčiau.

Negalėjau atsikalbinėti, Denas ir vėl teisus. Nuleidau pečius ir jis mane apkabino – ne viliojamai, o švelniai, be jokio geismo. Denas teisus: man reikia, kad jis pasiliktų, noriu, kad jis pasiliktų.

– Pasiruošusi? – paklausė jis, priglaudęs lūpas prie plaukų. – Panašu, jog žmonės jau eina vidun.

Linktelėjau į Deno petį atremtą galvą. Denas ryšėjo nuobodų juodą kaklaraištį. Kur dingo upėtakiai ir havajietės šokėjos? Perbraukiau pirštais per švelnų audinį ir paleidau.

– Pasiruošusi.

Denas pirštu kilstelėjo man smakrą ir pažvelgė į akis.

– Aš čia, Ele. Jei tau ko prireiks, iš karto sakyk.

Nebuvau pasirengusi jausmų bangai, kuri mane užplūdo. Nežinojau, ką pasakyti, todėl ir vėl linktelėjau. Denas nusišypsojo ir aš, kaip visada, nusišypsojau jam. Šventosios Marijos bažnyčia – nedidelė, bet jauki. Čia ėjau Pirmosios Komunijos, gavau sutvirtinimo sakramentą, šios bažnyčios sienos girdėjo pirmąją mano išpažintį ir vėliau visas kitas.

Dalį vaikystės praleidau bažnyčioje, stebima palaimintosios Mergelės Marijos. Atvėrusi sunkias medines duris įkvėpdavau švento vandens ir smilkalų kvapo ir atsidurdavau kitame pasaulyje.

Denas vedė mane švelniai suėmęs už alkūnės. Pamerkiau pirštus į šventintą vandenį – vaikystėje žinojau, kad vanduo nebūna toks klampus, todėl ir maniau, kad šitas yra šventas. Prispaudžiau šlapius pirštus prie kaktos, kaklo duobutės ir abiejų pečių, tada gerai patryniau pirštų galiukus, kad nudžiūtų.

Kai įėjome vidun, tėvas Makmeihonas jau kalbėjo, todėl dauguma atsigręžė pažiūrėti, kaip mudu žingsniuojame iki suolo pirmojoje eilėje, kur juodai apsivilkusi laukė motina. Ar šventvagiška įsivaizduoti, jog taip turėjo jaustis Gretutė ir Jonukas, kai per mišką artinosi prie raganos trobelės? Jei šventintas vanduo neužvirė, kai suvilgiau juo kaktą, gal ir Dievas nebaus už lakią vaizduotę. „Šiaip ar taip, – pamaniau kluptelėjusi priešais altorių ir persižegnojusi, – negalima net lyginti.“ Jonukas su Gretute nežinojo, kokia pragaištis jų laukia. O aš puikiausiai nutuokiau.

Denas palaukė, kol persižegnosiu, tada prisėdo šalia manęs ant suolo. Išgirdau, kaip už nugaros įsitaisiusi motinos kaimynė ponia Kuper kažką sušnabžda savo vyrui Fredui, tačiau neatsisukau

pažiūrėti. Ponia Kuper vaikystėje vaišindavo sausainiais ir išmokė mane nerti vąšeliu. Seniai jos nebuvau mačiusi – gal dešimt metų.

Vos tik atsisėdau, motina įsitvėrė į ranką taip stipriai, lyg kybotų virš bedugnės ir aš jai būčiau vienintelis išsigelbėjimas. Prisiminiau, kaip dažnai įsivaizdavau ją kybant virš bedugnės su virve ant kaklo, ir prisidengusi burną nosinaite visai ne vietoje ir ne laiku nusišypsojau.

Motina nekreipė dėmesio į Deną, o mišios – ne pati geriausia proga supažindinti žmones. Aš ir vėl pasijutau kitame pasaulyje. Buvau pamiršusi, kaip ramina kunigo žodžiai ir kaip suskaičiavus šviesos pluoštus, sklindančius pro vitražinius langus, visada pavyksta ištraukti gražią apvalią šaknį. Buvau pamiršusi, kad apeigos padeda užsimiršti ir kad religija nėra vien blogis. Galva užmiršo melstis, bet širdis atsiminė. Murmėjau panosėje žodžius, skaičiavau rožinio karoliukus. Kai išmokau melstis skaičiuodama, maniau, jog visi nuolat viską skaičiuoja. Buvau priblokšta, kai sužinojau, kad tai netiesa.

Denas tyliai sėdėjo šalia, nelaikė manęs už rankos, neėmė maldaknygės. Susidomėjęs stebėjo, kas vyksta, tarsi anksčiau nebūtų dalyvavęs mišiose. Kunigą prie altoriaus jis stebėjo lyg neapsakomai įdomų teniso mačą. Kai kunigas ėmė mojuoti smilkykle, Denas nusičiaudėjo.

Pažvelgiau į jį, abu šyptelėjome. Padaviau Denui nosinę ir daugiau jis nepaleido mano rankos, nors motina pašonėje įniko šnirpščioti, raudoti ir rypuoti.

Tėvas mirė pirmas iš septynių vaikų šeimoje, todėl kunigui paliepus „eiti ramybėje“ daug kas užsimanė pasidalyti prisiminimais apie jį. Paskui neišvengiau garbės atsistoti vienoje gretoje prie laukujų durų su gedinčiais artimaisiais ir klausytis nesibaigiančios užuojautų tirados. Denas nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį. Jis narsiai kentė apkabinimus ir pašnibždomis dėkojo visiems, kas tik norėjo pareikšti užuojautą. Džiaugiausi, kad jis yra šalia – kaip plūduras, kuris laiko mano galvą virš vandens ir neleidžia motinai nusitempti manęs į gelmes. Ši slėpė akis po tamsiu šydu arba už didžiulės nosinės, tačiau kartais smeigdavo į mane ir Deną pagiežingą žvilgsnį. Nežinau, ar jis nepastebėjo, o gal jam visai nerūpėjo.

Kai visi išėjo iš bažnyčios ir sulipo į automobilius važiuoti į kapines, pajutau, kaip maudžia kojas ir nugarą, kaip skauda lūpas, nes bandžiau šypsotis ir tuo pat metu atrodyti liūdna. Sopėjo galvą ir įtampos surakintus pečius.

– Išnuomojau automobilį, – šaltai tarė motina. – Negaliu tikėtis, kad mane kur nuveši.

– Mielai jus palydėsiu iki automobilio, ponia Kavana, – tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos Denas ištarė mano motinai.

Neramiai laukiau, kad ji atgręš jam nugarą. Tačiau mano motina puikiai geba užliūliuoti grobį prieš jį nudobdama.

– Ačiū, pone?..

– Stiuartas.

– Pone Stiuartai. – Motina kilstelėjo smakrą rodydama nepasitenkinimą, kad nepasirūpinau, jog ji anksčiau sužinotų Deno pavardę.

Motina išnuomojo didžiulį pretenzingą juodą automobilį ir šįkart net neketinau vartyti akių ar reikšti pretenzijų. Automobilyje buvo užtektinai vietos visiems trims. Būtų tilpę dar du žmonės, tačiau jie laidotuvėse nepasirodė.

– Na, pone Stiuartai, – motina negaišo laiko prisistatyti, – ar jums patiko mišios?

– Ceremonija buvo graži, – diplomatiškai išsisuko Denas.

– Pastebėjau, kad nesimeldžiate, – tęsė motina.

Sunkiai atsidusau.

– Dėl Dievo meilės, mama...

– Netark Dievo vardo be reikalo, – šaltai nutraukė motina ir stuktelėjo krumpliais man per kelį.

Nuostabus patarimas iš moters, kuri kadaise stovėdama mano kambario tarpdury rėkė, kad esu didžiausia paleistuvė, kad pakeliui į pragarą mano liežuvis supus ir apeis lervomis. Dėbtelėjau į ją, bet Denas išliko ramus.

– Na, ne. Nesu katalikas, todėl nemaniau, kad man pridera melstis. Atvykau tik palaikyti Elės.

Motina šnirpštelėjo ir atsilošė prabangioje odinėje sėdynėje.

– Tai kas esate? Liuteronas? Metodistas? Tik nesakykite, kad vienas iš tų evangelikų.

– Ne, – Denas nusišypsojo ir krestelėjo galvą, – tiesą sakant, esu žydas.

Retai pasitaiko, kad motina nerastų, ką pasakyti. Ir pati likau be žado, tačiau greitai atsikvošėjau.

Denas linksmai mudvi nužvelgė.

– Suprantu, – tarė motina, nors vargu ar suprato. Esu tikra, kad ji gyvenime nėra sutikusi nė vieno žydo. Nustebau, jog nepaprašė Deno praskleisti plaukus, kad įsitikintų, jog jam nedygsta ragai.

Denas sugavo mano žvilgsnį ir šyptelėjo, tada vos pastebimai patraukė pečiais ir aš atsakiau tuo pačiu.

Likusį kelią iki kapinių motina tylėjo. Prie kapo susirinko mažiau žmonių nei bažnyčioje. Ir gerai – mažiau reikės labintis, mažiau ištverti apkabinimų.

Iš prabangaus automobilio išlipome ant kalvos šalia žaliuojančios pievos ir mano širdis nusirito į kulnus. Šįkart aš kybojau virš bedugnės krašto ir Denas buvo mano vienintelis išsigelbėjimas. Motina tvirtai nužingsniavo siauru takeliu iki kapo duobės, kuri jai linktelėjus bus užversta žemėmis, o aš iš visų jėgų įsikibau Denui į ranką suleisdama nagus į odą. Pažvelgiau į kapą ir nusigręžiau.

– Rožės, – iškošiau pro sukąstus dantis.

Denas nieko nelaukęs pasisuko užstodamas gėles.

– Negi tavo mama nežino, kas esi joms alergiška?

Buvau pamiršusi, kad sumelavau Denui – kai tiek meluoji, sunku viską prisiminti.

– Žino.

Denas uždėjo ranką ant peties ir patrynė.

– Vadinasi, neisime artyn.

– Turiu eiti. Juk laidoja mano tėvą, ji tikėsis, kad... Žinau, jog vapėjau nesąmones, bet nepajėgiau susivaldyti. Denas mane nutildė.

– Neprivalai daryti nieko, ko pati nenori, Ele. Giliai įkvėpiau ir sudrebėjau. Deno veidą apšvietė saulė, išryškindama strazdanas ir raukšleles aplink akis. Tokioje ryškioje šviesoje puikiai mačiau, kaip melsvai žaliose jo rainelėse plaukioja aukso dulkelės.

– Ir čia viską girdėsime, – užtikrino jis. – Neprivalai eiti, jei nenori.

Denas buvo teisus, dar daugiau – jis nenusileido. Dar kažin ką sumurmėjau apie pareigą, pagarbą ir lūkesčius, Denas išklausė, bet nepasitraukė iš kelio, kad galėčiau eiti prie kapo, kur jau vyko apeigos.

– Neprivalai ten eiti, – pakartojo jis ir perbraukė delnu man per plaukus. – Viskas gerai.

Nieko čia gero. Visai nieko. Žinojau, kad už bailumą, kaip visada, teks sumokėti – jei ne dabar, tai vėliau. Visada sumokėdavau.

Mano giminė – plati ir smarki, patenkinta gyvenimu ir linkusi išgerti. Linksmuoles tetas ir dėdes airius iš tėvo giminės ir sentimentalius italus iš mamos pusės vienija pomėgis kilnoti taurelę.

Abeji mano seneliai dar gyvi, turiu marias pusbrolių, kurie dabar patys tuokiasi ir kuria savo šeimas, daugelis gyvena tame pačiame miestelyje kaip ir mama. Seniai visų jų buvau nemačiusi.

Manau, kad mamą jie mato dažniau nei aš, kad lankosi jos namuose, kuriuose daugybę metų niekas nesikeičia, kuriuose tėvas per amžius sėdėjo kampiniame krėsle svetainėje. Dabar toji kėdė stovėjo tuščia ir apleista. Nors svetainėje darėsi ankšta, niekas nedrįso sėsti į tą krėslą.

– Lyg koks altorėlis, – sumurmėjau atsirėmusi į sieną.

Kaip mama ir nuspėjo, gėriau, bet tik vieną taurę vyno. Tėvo giminei vynas – ne gėrimas, o motinos giminė jį šlovinte šlovina.

– Visi namai kaip prakeiktas altorius.

Deną visi maloniai priėmė, išskyrus motiną, kuri buvo pernelyg įsijautusi į sielvartaujančios našlės vaidmenį. Net pavydu, kaip ramiai Denas labinosi su visais ir šnekučiavosi. Jis nešiojo gėrimus ir maisto lėkštes pagyvenusioms tetulėms ir galantiškai su jomis flirtavo, o šios apsalusios kikeno.

– Tavo šeima atrodo miela, – tarė jis prigludęs prie tos pačios sienos.

Kiek patylėjau. Gurkštelėjau vyno, palaikiau burnoje ir nurijau.

– Dauguma šeimų atrodo mielos, ar ne?

Nežinodamas, ką atsakyti, Denas apsidairė. Nuo to laiko, kai čia gyvenau, mažai kas pasikeitė.

Akivaizdu, kad motinai rūpėjo drabužių, o ne interjero mados. Plačiaekranis televizorius, užgriozdinęs nedidelį kambarį, tikriausiai buvo tėvo užgaida.

Priešais išdygo pusseserė Džanetė. Atrodė papilnėjusi nuo tada, kai paskutinį kartą ją mačiau – kūdikis ant rankų paaiškino, kodėl. Ji nusišypsojo Denui ir viena ranka, kad nesujudintų vaiko, mane apkabino. Susižavėjusi stebėjau, kaip greitai jaunos motinos išmoksta elgtis su vaikais.

– Gera tave matyti, Ela, – šiltai pasisveikino. – Kaip... tau sekasi?

– Gerai. Puikiai atrodai. Sveikinu, – pažvelgiau į miegantį vaikelį, – gavau tavo žinutę, kad susilaukėte kūdikio.

– O mes gavome tavo dovaną, ačiū, – tarė ji. – Pačios rankų darbas? Žvilgtelėjau į Deną. Jis atrodė susidomėjęs ir mano skruostai užkaito.

– Taip.

– Labai graži. – Džanetė atsigręžė į Deną. – Ji numezgė vaikišką antklodę. Sveikas, aš Džanetė.

Pristačiau Deną.

– Norėjau pati numegzti.

– Tikėjomės, kad atvyksi į krikštynas, – tęsė ji, – bet tavo mama sakė, jog esi išvykusi.

– O... taip. Tenka keliauti, – sumelavau.

Ji užjaučiamai linktelėjo.

– Na, apsilankyk dažniau. Juk žinai, kur gyvename. – Džanetė kitoje kambario pusėje žvilgsniu susirado savo vyrą Šoną, su kuriuo mokiausi vienoje klasėje. – Būtų smagu, tave pamatyti. Ir tave, Denai. Elos draugai yra mūsų draugai.

Džanetė kalbėjo kuo nuoširdžiausiai. Ji darsyk mane apkabino ir netyčia pažadino miegojusį angelėlį. Tada sumurmėjo kažką apie sauskelnes, maitinimą krūtimi ir nuskubėjo per kambarį.

Prie mūsų stabtelėjo ir daugiau giminaičių, kurie džiaugėsi mane matydami. Jų klausydamasi nuoširdžiai linksėjau ir šypsojausi. Jie nekalti, kad turėjau bėgti kuo toliau, kad nenorėjau gręžiotis į

praeitį.

– Kodėl visi tave vadina Ela? – paklausė Denas, kai trumpam likome vieni.

Trečioji taurė vyno raudoniu nuspalvino skruostus, jaučiausi maloniai apsvaigusi ir daugiau gerti neketinau.

– Toks mano vardas.

Priėjo dar viena pusseserė, ji priminė, kad žadėjau paskambinti. Kai baigėme šnekučiuotis, užsinorėjau į tualetą. Čia pat prie virtuvės esančio mažyčio tualeto durys beveik neužsidarė nuo lankytojų, mačiau, jog neseniai ten nuskubėjo dėdė Laris. Negalėjau laukti, kol jis išeis, todėl liko viena išeitis – kitas tualetas antrajame aukšte.

– Eikime kartu, man irgi reikia, – pasiūlė Denas, kai pasišoviau trumpam palikti jį vieną.

Prasibrovėme pro minią, gerai įkaušusią nuo tėvo pamėgto džino. Užkėliau koją ant pirmosios laiptų pakopos ir pažvelgiau viršun. Nelipau šiais laiptais nuo dienos, kai išėjau iš namų, tačiau pirštai nesunkiai užčiuopė šviesos jungiklį, patvirtindami, kad kūnas niekada nepamiršta to, ką protas stengiasi išstumti iš atminties. Šešiolika pakopų – šito irgi nepamiršiu, skaičiavau nesuskaičiuojamą galybę kartų. Anksčiau laiptus dengė balta kailinė danga, o dabar ant nušveistų medinių laiptų užklotas rusvas aukso spalvos gėlėmis išmargintas kilimas. Iš balto kailio buvo beveik neįmanoma išplauti kraujo dėmių.

– Ar gerai jautiesi? – už nugaros išgirdau Deną.

– Taip, – atsakiau ir žengiau viršun.

Motina sieną papuošė nuotraukomis vienodais mediniais rėmeliais. Vienas jų kabėjo pasviręs, matyt, prasilenkdamas ant siaurų laiptų kas nors jį kliudė alkūne. Pirštu pastūmiau į vietą.

– Čia tu?

Tas pats tarpas tarp dantų ir dvi kasytės.

– Taip.

– Buvai miela mergaitė.

Kilstelėjau antakį ir pažvelgiau į Deną.

– Kurgi ne. Nežinojau, kad tau gražūs į beždžiones panašūs cypliai.

Denas nusijuokė.

– Nė iš tolo nebuvai panaši į beždžionę, Ele. Mielai būčiau kilusi aukštyn, bet Denas nutarė apžiūrėti visas nuotraukas: mokyklos laikų ir praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, kuriose motina su tėvu pozuoja su kūdikiu glėbyje, pasipuošę poliesterio drabužiais ir tuo laiku madingomis šukuosenomis. Galėjai pamanyti, kad motina ant sienos sukabino visas turimas nuotraukas, bet aš žinojau, kad tai netiesa. Nužvelgus sieną nė neįtartum, kad ji pagimdė ne vieną, o du sūnus. Čado nuotraukose nė su žiburiu nerasi, o ir mano – besišypsančios – atvaizdas šmėžavo tik kur ne kur, greičiau ne todėl, kad manimi didžiavosi, o tam, kad kažin ką sau įrodytų.

Denas protingas. Netruko nužvelgęs nuotraukas pastebėti, jog daugumoje jų – visai ne aš. Suraukta kakta žiūrėdamas vis į tą pačią šypseną jis suprato, kad ji ne mano. Laiptų viršuje kabėjo dar vienas rėmelis trims nuotraukoms. Pirmojoje – įdegęs tviskančiomis akimis šypsojosi Endrius. Antrojoje buvau aš: ilgi juodi plaukai, pūsti spuoguoti žandai, jokios šypsenos. Trečiasis rėmelis – tuščias.

– Ar čia irgi tu, Ele? – paklausė Denas ir dar kartą žvilgtelėjo į netoliese kabančią nuotrauką, kurioje aš juokiausi rankose laikydama sugautą žuvį.

Antroji nuotrauka daryta po trejų metų, bet jas skiria ištisi šimtmečiai.

– Taip, – tariau ir nuskubėjau viršun.

Denas neatsiliko, koridoriuje suėmė mane už rankos ir švelniai atgręžė į save.

– Kas nutiko?

– Nustojau šypsotis, ir niekas net nepaklausė, kodėl, – išgirdau save sakant.

Atrodė, kad amžinybę taip stovėjome ir žvelgėme vienas į kitą. Mačiau, kaip Deno veidu perbėgo nerimo šešėlis. Ištiesiau ranką, pasukusi rankeną atidariau duris, prie kurių jis stovėjo, ir įėjau.

– Nori pamatyti mano kambarį? – žodžiai nuskambėjo kaip iššūkis, ne kaip kvietimas.

– Žinoma.

Denas įėjo vidun ir nužvelgė kambarį, į kurį jau dešimtmetį niekas nekėlė kojos. Deno veide mainėsi emocijos: susidomėjimas, nerimas ir galiausiai gailestis, kurį išvydus mano širdis apmirė.

– Rožės, – pamatęs tarė jis.

– Taip, rožės.

Miegodavau apsupta rožių: rožės ant užuolaidų, tapetų, patalynės ir pagalvėlių. Tarsi iš pasakų pasaulio į kambarį subirusių didžiulių raudonų rožių spygliai nesugebėjo apsaugoti manęs nuo pabaisų.

– Buvo ir kilimas, – nerūpestingai tariau mostelėdama į medines grindis, – tačiau jis susitepė.

Matyt, motina bus išmetusi.

– Ele...

– Gali vadinti mane Ela, – tariau šaižiu balsu, lyg kas mėtytų akmenukus į skardinę palangę. Jei nepataikysi, gali išdaužti langą. – Visi taip vadina. Arba Elspeta – toks mano tikrasis vardas.

– Gražus. – Denas žengė artyn norėdamas apkabinti, bet aš atsitraukiau. – Vadinsiu, kaip tik tu nori.

Denas pažvelgė aukštyn. Ant lentynos stovėjo išrikiuota lėlių ir žirgų figūrėlių kolekcija. Nė dulkelės. Tada nužvelgė stalą, spintą, kurioje būtų radęs senus baleto puantus ir vaikišką princesės karūną. Tačiau Denas nesijudino iš vietos.

– Kas nutiko tam berniukui nuotraukose?

Tikriausiai ir taip susigaudė, bet laukė, kad patvirtinčiau, arba tikėjosi, jog paneigsiu. Galbūt norėjo, kad sumeluočiau, bet aš daugiau nepajėgiau meluoti. Pavargau slėptis už spygliuotų gyvatvorių.

– Jau pasakojau, kas jam nutiko, – tariau be emocijų. – Stovėjau tarpduryje, kai jis persipjovė riešus ir nukraujavo. Jis mirė.

18 Nelaukiau, ką Denas atsakys. Šlapimo pūslė grojo maršus, be to, burnoje jaučiau šleikštulį, todėl pastūmusi Deną į šalį užsirakinau vonios kambaryje. Tupėdama mintyse vis kartojau daugybos lentelę, kad tik nesupykintų. Kadaise vonios kambarys buvo baltas. Tikriausiai ir iš užuolaidų bei rankšluosčių sunku išvalyti kraujo dėmes. Dabar vonia – melsva su geltonomis detalėmis. Našlaitėmis puoštą juostelę, kuri anksčiau driekėsi palei grindis, pakeitė juostelė su laivų motyvais. Skaičiuodama laivus perbraukiau delnu per sieną. Jei nulupčiau tapetus, ar pamatyčiau kraują? O gal motina nušveitė balikliu?

– Ele? Būk gera, įsileisk. – Denas paklibino rankeną.

Giliai įkvėpiau.

– Eik šalin, Denai.

Tyla. Nusiploviau rankas, skrupulingai muilu nutryniau kiek​vieną pirštą. Tada priėjau prie durų.

– Denai? – dvejodama pašaukiau, nors žinojau, kad jis ten.

Rankena nebejudėjo. Įsivaizdavau, jog Denas stovi atsirėmęs į duris. Priliečiau prie jų delną ir prispaudusi kaktą užsimerkiau.

– Aš vis dar čia.

Sunkiai nurijau seiles ir prisiverčiau drebančiu balsu ištarti: – Noriu, kad išvažiuotum.

– Ele... – Denas neklausė, kodėl, o aš nenorėjau pasakoti.

Ką galėčiau pasakyti? Kad gėdą lengviau ištverti vienam? Kad ką tik mirė tėvas, kad negalėsiu kasdien žiūrėti į Deną suvokdama, jog jis žino, kas man nutiko?

– Tu visai nenori, kad išvažiuočiau, – ramiai tarė jis ir aš vos nepalūžau.

– Šįkart tai nesuveiks. Noriu, jog išvažiuotum. Išeik, Denai.

Už durų kažkas subruzdėjo ir aš pamaniau, kad Denas stovi lygiai taip kaip aš, atsirėmęs kakta į medines duris. Išgirdau, kaip jis giliai atsiduso ir sužvangino raktais.

– Nenoriu niekur važiuoti, Ele. Tik įsileisk mane. Nekalbėsime apie tai, jei nenori.

– Ne! – sušukau, kad net ausyse suspengė. – Ne, šįkart tikrai to noriu! Noriu, kad važiuotum! Turiu teisę pabūti viena!

– Neprivalai būti viena, – tyliai tarė jis.

– Bet aš noriu būti viena, – atsakiau.

Laukiau, bet Denas nesumojo, ką dar pasakyti. Po akimirkos išgirdau, kaip nueina žvangindamas raktus ir nulipa laiptais, stojo tyla.

Kai išėjau iš vonios kambario, beveik visi giminaičiai buvo išsiskirstę. Mamai liko daugybė troškinių ir pyragų, žinojau, kad tai aš turiu juos sudėlioti į dėžutes ir sugrūsti į šaldymo kamerą.

Ponia Kuper pasiliko. Aptikau ją virtuvėje kaičiančią arbatą ir besirišančią prijuostę aplink liemenį.

Išgirdusi mane atsigręžė ir apdovanojo plačia šypsena, tačiau ji neatitirpdė ledo luito, į kurį buvo virtusi mano širdis.

– Vargšei tavo motinai sugirdžiau vaistų nuo skausmo ir paguldžiau į lovą. Ji ilsisi. Išplausiu indus.

– Neprivalote, ponia Kuper.

– Nieko, mieloji, koks čia vargas. Kam gi dar reikalingi kaimynai. – Ji nusišypsojo ir paėmė nuo spintelės indų ploviklį. Pasilenkiau norėdama pasiekti dėžutes nuo sviesto, kurias motina laikė spintelėje ir į kurias mėgo sudėti maisto likučius, tačiau vietoj jų stalčiuje radau vienodų plastikinių indų rinkinį. Nustebusi suraukiau nosį ir ponia Kuper tuoj pat pastebėjo.

– Tavo mama, telaimina ją Dievas, savo namuose surengė vieną iš tų vakarėlių, kur moteriškės susirenka, pasiklauso reklamos ir prisiperka plastikinių indų. Ji įsigijo viską, ką siūlė konsultantė.

Nežinau, kam tuos indus naudos dabar, kai tėčio nebėra, bet galbūt pravers. – Kaimynė sukikeno ir pažvelgė į stalą, nukrautą bulvių mišrainėmis, kepsniais, daržovių pyragėliais su sviesto padažu ir morkų pyrago gabaliukais. – Tik pažiūrėk, kiek maisto! Žmonės tokie dosnūs.

– Parsineškite ką nors namo, – pasiūliau. – Gal ponas Kuperis valgys.

– Ačiū, mieloji.

Ponia Kuper ėmėsi plauti indus, o aš – pakuoti maisto likučius. Sudėjau į dėžutę tuno salotas ir išlyginau kaugę šaukštu.

– Kur tavo vaikinas?

– Atrodo, kad jis turėjo išvažiuoti.

Denas išėjo, nes aš paprašiau. Kaip visada, davė man tai, ko norėjau.

– Jis labai mielas. – Kaimynė susižavėjusi pažvelgė į mane. – Panašu, kad ir tavo mamai patiko.

Nustebusi pakėliau akis į ponią Kuper.

– Tikrai?

– O taip. – Moteriškė nusišypsojo. – Mama taip tavimi didžiuojasi, daugiau apie nieką ir nekalba, tik apie tave. Pasakoja, kaip tau sekasi darbe, kaip kopi karjeros laiptais. Kaip pati viena, be niekieno pagalbos, remontuoji namus. Taip, atrodo, kad tavo jaunuolis paliko jai įspūdį. Mama sakė, jog jis turi gerą darbą ir yra labai mandagus.

Su ponia Kuper nesiginčijau, bet tai buvo visai nepanašu į motiną. Vieną ant kitos kroviau dėžutes su maistu ir ruošiausi nešti į šaldymo kamerą rūsyje.

– Gera tave matyti. Kaip seniai čia buvai. Gaila, kad tokia proga. Mudviem su Fredu labai tavęs trūksta.

Staiga dėžučių ant stalo ėmė atrodyti trigubai daugiau, sumirksėjau vydama ašaras.

– Ačū, ponia Kuper, labai smagu girdėti.

– Ela, – švelniai pradėjo ji, – žinok, mums labai gaila dėl to, kas nutiko.

– Tėvas pats išsikasė sau kapo duobę, – tariau. – Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet visi tai puikiausiai žino.

– Kalbu ne apie tėvą, – tarė moteris, kuri man padovanojo pirmąjį „Mažąjį princą“, – o apie Endrių.

Kartais sudužusį daiktą gali suklijuoti, surišti ar sulipinti lipnia juostele. Tačiau kitais kartais smulkios šukės pabyra po visus kampus – kad ir kiek ieškotum, vienos ar dviejų niekada taip ir nerandi.

Aš palūžau. Sudužau kaip krištolo vaza, numesta ant betono grindų, ir mažytės šukės pasklido po visą virtuvę. Keleto jų džiaugiausi atsikračiusi. Kai kurių – daugiau niekada gyvenime nenorėjau regėti akyse.

Verkiau pasikūkčiodama, ponia Kuper manęs nestabdė, tik švelniai glostė nugarą.

Ašarų šalis – tokia paslaptinga. Taip nusprendė pasakotojas, pirmą kartą pasikalbėjęs su Mažuoju princu apie pasekmes. Ir jis teisus. Apie mano ašaras labai ilgai ničniekas nežinojo.

– Tai ne tavo kaltė, – tarė ponia Kuper, glostydama plaukus lygiai taip kaip vaikystėje, kai įlėkusi į jos virtuvę sausainio paslydau ir nusibrozdinau kelį. – Dėl nieko nesi kalta. Nustok save graužti, mieloji.

– Kas iš to, jei nustosiu save kaltinti, – raudojau, – ji vis tiek kaltins mane.

Ponia Kuper nežinojo, ką atsakyti.

Denas atsakiklyje paliko dešimt žinučių, bet aš neprisiruošiau jam paskambinti. Gėda prisipažinti, kiek kartų kėliau prie ausies telefoną, tačiau taip ir nesuspaudžiau numerio. Buvo miela, kad ponia Kuper paragino daugiau savęs nekaltinti, bet aš nepajėgiau paklusti. Lygiai taip, kaip negalėjau pažvelgti Denui į akis ir pamatyti, kad jis į mane žiūri nebe taip kaip anksčiau.

– Daugiau negaliu tavęs matyti, – tariau, kai galiausiai paskambinau ir sulaukiau, kol atsilieps. – Atleisk. Aš tiesiog negaliu. Nepajėgiu. Mudu... Negaliu, Denai.

Girdėjau, kaip jis kvėpuoja į ragelį. Šįkart mus skyrė ne vien medinės vonios kambario durys.

– Nežinau, ką ir pasakyti.

– Pasakyk, kad sutinki.

– Nesakysiu, kad sutinku, nes tai netiesa, – tarė jis atšiauriau. – Jei nori mane mesti, Ele, mesk. Bet aš tau nepadėsiu.

– Ir neprašau padėti! – kirčiavau kiekvieną skiemenį, žingsniuodama iš vieno koridoriaus galo į kitą.

– Kaip tik to ir prašai.

– Tai padėk man! – sušukau.

Stojo tyla.

– Ne, – galiausiai tarė jis. – Negaliu Ele. Norėčiau, bet negaliu.

Kėdė buvo per toli, todėl prisėdau ant žemės.

– Man labai gaila, Denai.

– Aha, – neatrodė, kad jis tiki mano nuoširdumu, – man irgi.

Norėjau nuspausti pokalbio baigimo mygtuką, bet pirštai neklausė.

– Sudie, Denai.

– Neprivalai būti viena, – pasakė jis. – Žinau, kad taip manai, bet neprivalai. Paskambink, kai persigalvosi.

– Nepersigalvosiu.

– Juk tu nori persigalvoti, Ele, – tarė Denas.

Negalėjau prieštarauti, todėl padėjau ragelį. Paleidau Deną. Leidau jam išslysti pro pirštus. Įtikinau save, kad taip bus geriau, geriau atsisveikinti, kol neįklimpau giliau. Turėjau laiko vien sielvartui, niekam daugiau.

Bėgo dienos. Grįžau į darbą. Darbas leido užsimiršti ir negalvoti apie tėvą, Deną, motiną, abu brolius – vieną mirusį, kitą – kažkur toli. Čadas vis dar neatsakė į mano skambučius, todėl galiausiai pasidaviau ir nustojau skambinti.

Tada neatrodė, kad man gera gyventi, bet dabar suprantu, jog geriausias vaistas sielai ir buvo vienatvė, laikas, kurį skyriau pati sau. Daugiau neverčiau savęs pamiršti to, kas įvyko namuose, nusprendžiau tiesiog išsilaisvinti nuo prisiminimų naštos. Ilgai dangsčiausi paslaptimis tarsi šydu.

Atėjo laikas atsikratyti šito įpročio.

Vasarą pakeitė ruduo. Prasidėjo obuolių sezonas, todėl išskubėjau į Plačiosios gatvės turgų jų ieškoti. Vos tik palinkau virš dėžės su vietos ūkininko užaugintais obuoliais, išgirdau pažįstamą balsą: – Ele? Jutau, kaip svyra lūpų kampučiai, tačiau iš paskutiniųjų stengiausi išlaikyti veide šypseną.

– Metjau...

Jis vis dar buvo toks pat aukštas ir toks pat gražus. Prie smilkinių radosi žilų plaukų, o šypsantis aplink akis susimetė raukšlelės.

– Sveika, – tarė jis, lyg būtume matęsi vakar.

Sunku patikėti, bet jis žengtelėjo į priekį, tarsi norėtų mane... apkabinti?

Atsitraukiau. Metjaus akys žybtelėjo ir lūpos kiek nusviro. Jis įsikišo rankas į kišenes.

– Sveikas, – atsargiai pasisveikinau.

– Smagu tave matyti, Ele, – tarė jis.

– Ačiū. – Kilstelėjau smakrą.

– Atrodai... fantastiškai.

Paskutinį kartą matėmės prieš aštuonerius metus.

– Žinai, kaip sakoma, puiki išvaizda – geriausias kerštas, ar ne?

Metjus suraukė kaktą. Jis niekada nesuprato mano humoro. Buvau pamiršusi, kaip įsižeidęs jis patempia lūpą.

– Ele...

Papurčiau galvą ir sudėjau obuolius atgal į dėžę. Apetitas kažkur išgaravo.

– Atleisk, Metjau. Seniai matėmės. Ir tu puikiai atrodai.

Kurį laiką stovėjome žvelgdami vienas į kitą, aplinkui zujant pirkėjams.

– Išgersi su manimi kavos? – pasiūlė Metjus.

Ar galėjau atsisakyti? Leidausi pavaišinama kava. Radome staliuką čia pat, nedidelėje kavinėje „Žalioji pupelė“, susėdome vienas priešais kitą. Puodelis maloniai šildė delnus. Šnekučiavomės apie darbą ir apie bendrus pažįstamus – Metjus su visais jais palaikė ryšį, o aš nebendravau su niekuo. Jis papasakojo apie žmoną, vaikus ir pavydėtiną gyvenimą – nors visas gyvenimas, atrodo, sukosi apie vaikus.

– O kaip tu laikaisi? – Metjus ištiesė ranką ir suėmė mano delną. Leidau. Žvelgiau į žmogų, kurį kadaise beprotiškai mylėjau ir maniau mirsianti tą pačią akimirką, kai jis nustos į mane žiūrėti. – Ar tu laiminga?

– Ar pasijustum geriau, jei aš būčiau laiminga?

– Taip. Noriu žinoti, kaip gyveni.

Nusišypsojau. Metjus nenuleido akių. Gūžtelėjau pečiais.

– Negali net pasakyti, ar esi laiminga? – Metjus atsiduso ir patraukė ranką. – Klausyk, aš gailiuosi.

Atleisk už tai, ką pasakiau ir ką padariau. Buvau jaunas. Bet kuris būtų taip pasielgęs. Tu melavai.

Nesakei man tiesos. Ką turėjau manyti?

Darsyk nusišypsojau.

– Man labai gaila, Ele. Tikrai nuoširdžiai gaila.

– Nieko tokio, – atsakiau, – kas buvo – pražuvo, dabar tai nesvarbu.

– Kokia tu graži, – tarė jis žemu balsu. – Norėčiau...

– Ko norėtum? – šaltai paklausiau.

– Nori kur nors nuvažiuoti? Žioptelėjau. Nesumojau, ką atsakyti.

– Pavyzdžiui, į viešbutį?

Metjus atrodė sutrikęs ir prasikaltęs, bet ir susijaudinęs – atsiminiau, kaip atrodo, kai įsiaudrina.

Nykščiu pasukiojo vestuvinį žiedą.

– Taip.

Ne taip seniai būčiau sutikusi, o dabar iškart pašokau nuo kėdės.

– Ne. – Atleisk. – Jis irgi pakilo nuo stalo.

Suspaudžiau kumščius.

– Kaltinai mane neištikimybe. Porinai, kad už tai nėra nieko blogiau. Ką pats dabar pasakytum žmonai?

Metjus, regis, pasijuto nesmagiai. Staiga supratau, jog tada jis keršijo ne vien už rastus meilės laiškus, bet ir už tai, nuo ko jie buvo. Įtūžusi išlėkiau iš kavinės. Tačiau Metjus prisivijo mane gatvėje ir skaudžiai suėmęs už alkūnės apgręžė.

– Mėginu tavęs atsiprašyti!

– Sakei, kad myli mane, Metjau. Bet žinai, ką? Šlykštesni vyrai man yra prisuokę ir gražesnių žodelių. Jei būtum mylėjęs, nebūtum palikęs.

Lūpas, kurios kadaise mane bučiavo, iškreipė pyktis.

– Turėjai pasakyti man tiesą!

Karčiai nusijuokiau.

– Galiausiai pasakiau tau tiesą ir tu mane atstūmei.

Vis dar atsimenu jo veidą – kupiną pasišlykštėjimo. Jis atsitraukė atatupstas ir daugiau niekada manęs nebučiavo.

– Aš nesu dėl to kalta, – tariau. – Nenorėjau, kad tai vyktų. Neleidau jam taip elgtis, Metjau, bet jis manęs nepaisė. Neprašiau rašyti tų laiškų, tačiau jis rašė.

Metjus tylėjo. Išsisukau iš jo gniaužtų.

– Neleidau savo broliui taip su manimi elgtis, – tariau, – jis viską darė per prievartą. Tikėjausi, kad tavo meile galiu pasikliauti. Bet tu mane išdavei. Todėl pasakyk man vieną dalyką, Metjau – kuris iš jūsų galiausiai mane išdulkino?

Nusigręžiau ir nuėjau. Ėmė pykinti. Metjus šūktelėjo sustoti, bet aš neklausiau.

– Puikiai padirbėjai, Bobai. – Apsidairiau: prekybos centre zujo į festivalį susirinkusios šeimos.

Bobas šyptelėjo.

– Aha. Šioje vietoje tikrai sulauksime lankytojų. „Smitas, Smitas, Smitas ir Braunas“ festivalyje dalyvavo ne iš reikalo. Įmonė turėjo pakankamai klientų, mums nereikėjo jų medžioti. Tačiau džiaugiausi, kad vyresnieji Smitai nusprendė dalyvauti. Gera dirbti kompanijoje, kuriai rūpi bendruomenė, ne vien darbuotojai.

Retai būnu su vaikais. Neturiu sūnėnų ar dukterėčių, o pusbrolių atžalomis žaviuosi tik iš tolo.

Nežinau, kaip su vaikais kalbėtis. Negaliu pakęsti, kai suaugusieji apsimeta visažiniais ir šneka su vaikais, lyg šie būtų nevispročiai. Vis dėlto pati vaikų nesuprantu.

– Sveika, – tariau mergaitei, kuri už rankos atsivedė mažesnį broliuką. – Ar norėtum maišelio skanumynų?

Tyla. Ji nesišypsojo, nelinktelėjo, nepratarė nė žodžio. Berniukas kažką suniurnėjo, o sesuo tylėjo kaip kapas.

– Kara, – tarė su jais atėjusi moteris, tikriausiai mama, – moteris tavęs paklausė.

Ji švelniai stumtelėjo dukrą į priekį, aš drąsindama ištiesiau ranką su skanumynais. Jaučiausi kaip Diana Fosi18, bandanti prisijaukinti beždžionėlę. Mergaitė stovėjo spoksodama į mane. Berniukas į nosį susigrūdo pirštą. Atitraukiau ranką ir padaviau dovanėles motinai.

– Atiduosite jas vaikams, – tariau. – Štai ten yra dėžutė su nosinėmis.

Ji nesuprato. Gal motinoms įprasta, kai vaikai nosyje ieško lobių? Paėmusi maišelius moteris padėkojo ir nusivedė mažuosius toliau.

– Sveikas, – pasisveikinau su dar vienu festivalio lankytoju, – ar norėtum maišelio dovanų?

Prieš mūsų stendą stovėjo vaikinas, šiek tiek per didelis piešti kreidelėmis ar krimsti saldainiukus, o nosinės jam praverstų. Susigrūdęs rankas į nukarusio sportinio nertinio kišenes Gevinas mindžikavo nuo kojos ant kojos. Jo plaukai paaugo ir visai užkrito ant akių, todėl nemačiau, ar žiūri į mane.

– Laba diena, panele Kavana.

Lankytojų srautas kaip tik buvo aprimęs. Pažvelgiau per petį: Bobas atplėšęs dar vieną maišelį skanavo saldainius; Marsė paliko savo postą prie kukurūzų spraginimo aparato ir nuėjo parnešti visiems užkandžių. Ištiesiau nugarą ir kuo ramiausiai tariau: – Sveikas, Gevinai.

– Pamačiau jus iš tolo ir norėjau pasakyti... Tik norėjau...

Nepadėjau jam. Žvilgsnį įsmeigiau kažkur į kaklą. Jo motina taip mane įskaudino, kad sunkiai būtų sekęsi šypsotis.

– Mano mama... visai išprotėjo.

Linktelėjau ir ėmiau tvarkyti ant stalo išdėliotus lankstinukus. Gevinas irgi nestovėjo ramus. Ant jo megztinio puikavosi išsišiepęs skeletas, kurio kaukolę buvo pervėręs durklas.

– Mama... truputį supyko, kad nesitvarkau ir kad per ilgai pas jus užsibūnu. Ji norėjo žinoti, ką ten veikiame.

– Suprantu. – Pažvelgiau Gevinui tiesiai į akis. – Spėju, tu jai ir pasakei.

– Aha, – tarė jis ir prikando lūpą.

Linktelėjau ir čiupau tvarkyti užrašines bei pieštukus.

– Įdomu, kodėl ji susidarė tokią keistą nuomonę.

Gevinas puolė gintis: – Ei, jūs graži moteris, o aš vaikinas... Ūmai dėbtelėjau į Geviną ir jis nutilo.

– Turbūt neįsivaizduoji, kiek bėdos man pridarei, Gevinai, – tyliai tariau. Prie stendo priėjo vienodais marškinėliais aprengti dvynukai, išsiteplioję veidus šokoladiniais ledais. Padaviau jiems po maišelį ir šie nuskubėjo prie tėvų. Tada vėl pasisukau į Geviną. – Ar supranti?

Vaikis gūžtelėjo pečiais.

– Mama sakė, kad esu hormonų valdomas paauglys, todėl tik ir ieškau nuveikti ką nedoro.

Nedoras. Ir vėl tas žodis. Jaustis nedoram dar blogiau. Bobas pareiškė einąs ieškoti tualeto, aš

susikryžiavau ant krūtinės rankas. Gerai, kad likome vienudu.

– Niekada nesielgiau su tavimi nedorai, – šaltai išrėžiau.

– Mama daugiau nesikabinėjo ir nesitikslino, ką veikėme, – nudelbęs akis į batus pasakė Gevinas.

– Maniau, kad mudu draugai, – pareiškiau be užuojautos. – Draugai vieni kitų neišduoda, kad apsaugotų savo sėdynę.

– Atsiprašau. – Jis vėl truktelėjo pečiais.

– Geriau jau eik, aš dirbu, – tariau.

Gevinas nužingsniavo. Graudulingai pažvelgė per petį, bet aš tyčia nekreipiau dėmesio.

– Atleisk, bet atrodai sumautai, brangioji.

– Dievaži, dėkui, Marse. – Įsibėriau į kavą cukraus, kliūstelėjau grietinėlės ir paragavau. Kava šlykšti, bet vis tiek gėriau.

– Rimtai, moliūgėli, – Marsė papurtė galvą, – papasakok, kas negerai, antraip imsiu taukšti apie atostogas Aruboje.

Marsė sumanė pasimėgausi paskutinėmis šiltomis dienomis ir papietauti lauke. Dabar nebuvo kur nuo jos pasprukti – net keturi sluoksniai akių tušo nebeapsaugos nuo jos skrodžiančio žvilgsnio.

– Kada buvai Aruboje?

– Dar nebuvau. Vyksiu ten medaus mėnesio.

Išgėriau dar kavos, nors nuo kofeino akys taip išsiplėtė, atrodė, kad blakstienos tuoj ims kutenti kaktą. Kai susivokiau, ką sako Marsė, pažvelgiau į jos kairiąją ranką, papuoštą žiedu su deimantais.

Trenkiau puodelį ant stalo.

– Tu susižadėjai, Marse?!

Ji švytėte švytėjo.

– Taip!

Marsė papasakojo, kaip Veinas priklaupė ant vieno kelio ir pasipiršo. Padavėja atnešė užsakytą maistą, mudvi valgėme ir ji kalbėjo vaizdžiai mojuodama šakute ir traukdama netoliese sėdinčių pietautojų žvilgsnius. Linksėdama galva klausiausi jos užkrečiančio džiaugsmu pasakojimo.

Galiausiai laižydama nuo šakutės sūrio pyrago likučius Marsė pritrūko oro.

– Daugiau jokio pyrago iki vestuvių. Noriu numesti bent penkis kilogramus. O kaip tu gyvuoji, mieloji Ele? Pažvelgiau į pusę lėkštėje likusio pyrago.

– Gerai. Ačiū už atviruką ir už gėlę.

Marsė nusišypsojo.

– Veinas pagalvojo, kad gėlė vazone tau patiks labiau už puokštę.

– Pasakyk, jog jis neklydo. – Pyrage išgnybau skylę. – Ačiū, esu judviem dėkinga.

– Nėra už ką. – Marsė pakramtė, nurijo ir užgėrė kava.

Jutau, kad ji stebi mane, bet tyčia nepakėliau akių. Deja, Marsės tokiais triukais neapgausi.

– Juk žinai, kad man gali pasakoti viską?

Linktelėjau.

– Ačiū, Marse. Tėtis jau seniai sirgo, jo mirtis – ne staigmena.

Marsė nervingai atsiduso ir aš neatlaikiusi pakėliau akis.

– Turiu galvoje ne tėtį.

– Ne tėtį?

Ji papurtė galvą ir susigrūdo burnon paskutinį pyrago gabaliuką.

– Ne. Kurį laiką spoksojau į ją, tada pati atsignybau pyrago. Burna džiūgavo: saldu, aplieta šokoladu.

– Praeitą savaitgalį senamiestyje sutikau Deną. – Marsė servetėle nusišluostė pirštus.

– Hm... – nutęsiau.

Marsė įsmeigė į mane melsvas blizgiu šešėliu apvestas akis ir suspaudė lūpas. Pasiruošiau pamokslui.

– Denas sakė, kad judu išsiskyrėte. Kad tu neatsiliepi į jo skambučius.

Norėjau nusijuokti, bet iš gerklės išsprūdo kažkoks duslus garsas.

– Išsiskyrėme?

– Ar tai tiesa?

– Mudu net...

– Kas nutiko, Ele? – Marsė priglaudė delną man prie riešo ir aš padėjau šakutę.

– Nenoriu apie tai kalbėti. – Pažvelgiau į draugę ir ji spustelėjo ranką. – Net jei turėčiau ką pasakyti – o neturiu.

Nedažnai žodžiai iš burnos lekia nespėjus apgalvoti, ką sakau, bet tądien vyko būtent taip. Kuo daugiau veblenau, tuo daugiau norėjau paaiškinti, paneigti, reikalauti ir apsvarstyti. Tuo labiau troškau save pateisinti.

Marsė neįprastai tylėjo ir klausėsi.

– Mudu nebuvome pora. Tik kartu smagiai leidome laiką. Iš karto jam pasakiau, kad nesitikėtų nieko rimta, kad aš nesileidžiu į santykius. Jis tikino suprantąs, – žodžiai pylėsi kaip lietus ant palangės, vienas po kito skriejo iš burnos ir tiško į šalis. Kai maniau pagaliau išsisėmusi, vėl išgirdau save beriant: – Nesu kalta, kad jis ne taip suprato. Aš jam nemelavau, visada sakiau tiesą, nuo pat pradžių. Jis žinojo ir aš žinojau. Abu žinojome. Dabar viskas baigėsi. Nors kaip gali baigtis tai, kas nė neprasidėjo?

– Pati man pasakyk, – švelniai tarė Marsė. Ji sėdėjo atsilošusi, atrodė rami, lyg tokių tiradų klausytųsi kasdien.

– Taip, – tvirtai pareiškiau. – Noriu pasakyti... ne.

Marsė nusišypsojo.

– Ele, mieloji, mano pyragėli, argi blogai būti laimingai?

Iš pradžių nesumojau, ką atsakyti. Pyrago gabalas įstrigo skersai skrandžio it akmuo. Baigiau gerti atšalusią kavą.

– Aš bijau, – galiausiai susigėdusi sušnabždėjau.

– Visi mes bijome, mieloji.

Pažvelgiau į Marsę ir sunkiai atsidusau.

– Netgi tu?

– Netgi aš, – linktelėjusi pasakė draugė.

Pasijutau truputį geriau ir nusišypsojau. Marsė atsakė šypsena. Ji dar kartą suėmė mano delną ir sunėrė mudviejų pirštus.

– Tik pažvelk į tuos du pirdžius, – tarė, – jie laukia nesulaukia, kad imtume glaustytis.

Marsei pavyko mane prajuokinti. Nepaleidau jos rankos.

– Juodu mus dar ir pudinge išvoliotų.

– Ak, pudingas... – nutęsė Marsė. – Galėčiau prie to priprasti.

Ir vėl abi nusišypsojome. Aš atsipalaidavau ir čiupau šakutę, paskui paprašėme čekio.

– Klausyk, neapsimetinėsiu, kad moku dalyti patarimus. Turėjau daugiau vaikinų, nei galiu suskaičiuoti, ir nesu tikra, ar taip geriau, nei neturėti nė vieno. Bet žinau štai ką: kai sutinki žmogų, kuris priverčia tave šypsotis, moka prajuokinti, su kuriuo jautiesi saugi, negali jo paleisti tik todėl, kad bijai.

– Ar Veinas yra tas žmogus?

Marsė linktelėjo, jos veidą nušvietė laimė: – Taip.

– Ir tu nebijai, kad viskas gali baigtis?

– Aišku, bijau! Bet geriau jau kurį laiką pasimėgausiu laime, nei visai jos atsisakysiu. Įveikusi pyragą nusivaliau burną.

– Ačiū už patarimą, tačiau tarp mūsų viskas baigta. Turiu omeny, tarp manęs ir Deno.

– Denas – geras vyras, Ele. Negi nesuteiksi jam dar vienos progos?

Nustebau. Kodėl Marsė mano, kad tai aš turiu suteikti Denui antrą progą?

– Nėra ką suteikti. Denas nepadarė nieko bloga. Tai ne jis... Jis nekaltas.

Prieš akimirką iš burnos liete liejosi žodžiai, o dabar supratau, kad lūpos juda, tačiau nieko negirdėti. Net nežinau, ką norėjau pasakyti.

Marsė, telaimina ją Dievas, net nelaukė mano pasiaiškinimų.

– Juk žinai, kad gali jam paskambinti. Pasikalbėkite. Išsiaiškinkite.

Prisiminusi, jog galiu paskambinti Denui, pralinksmėjau, tačiau ūmai tas jausmas pranyko.

– Ne, nemanau.

– Kodėl gi ne, Ele? – Marsė atrodė nusivylusi ir tai mane skaudino labiau, nei tikėjausi.

Nutilau.

– Neturiu savęs tiek, kad dalyčiau kitiems, – galiausiai tariau. – Denas nusipelno geriau, kam jam žmogus, kuris negali nieko duoti?

Marsė įdėmiai į mane įsižiūrėjo, tada lėtai linktelėjo.

– Ar tu ką nors nudobei?

– Ką? Dievaži, Marse! – Mano skruostai užkaito. Kostelėjau.

– Ar nudobei? – ramiausiai perklausė Marsė. – Neįsivaizduoju, už ką daugiau galėtum save šitaip bausti.

Apstulbusi išsižiojau. Akimirką neįstengiau nieko atsakyti.

– O kas, jei tai tiesa?

– Tikrai ką nors nužudei?

– Gal ir taip! – sušukau. – Taip.

– Tikrai? – dar kartą supratingai paklausė Marsė. – Ką nors nušovei? Suvarei peilį į paširdžius?

Nunuodijai?

– Ne. Tiesiog nepakėliau ragelio ir nepaskambinau greitajai, nors žinojau, kad reikia, – tariau nesavu balsu.

– Tai ne žmogžudystė, – nutraukė. – Tu leidai žmogui mirti. Tai ne tas pats.

Sumirksėjau. Troškau kokiu nors stipresniu gėrimu nuplauti cukraus, kavos ir pykčio skonį gerklėje.

– Mano rankos vis tiek suteptos krauju.

Marsė prikaustė plieniniu žvilgsniu.

– Niekam nepatinka kankiniai, Ele. Kūnas sureagavo greičiau už protą: staigiai atsistūmiau su kėde nuo stalo, ant žemės nukrito delnu užkliudytas puodelis. Jis dunkstelėjęs sudužo ir kava nuspalvino grindinio plyteles.

Kurį laiką žvelgėme viena į kitą: aš stovėjau sunkiai kvėpuodama, krūtinėje daužėsi širdis; Marsė ramiausiai sėdėjo, gaivi lyg šaltinio vanduo. Tyčia lėtai atsigėrė kavos. Suspaudžiau prakaituotus delnus į kumščius.

– Kodėl stoji į jo pusę? – galiausiai išlemenau virpančiu balsu. – Juk turėtum palaikyti mane!

– Kokia iš manęs draugė, jei net nebandyčiau tau padėti?

– Ar manai, kad padedi?

– Taip, Ele, padedu, – linktelėjusi pasakė ji.

– Apie mane nieko nežinai, – tariau, – ničnieko.

– Ir kas dėl to kaltas? – nepasidavė Marsė.

Mane užplūdo pyktis ir neviltis – nežinojau, kuriam atsiduoti.

Atsitraukiau atatupsta iškėlusi rankas, lyg stumčiau Marsę nuo savęs. Ši nepasijudino iš vietos.

– Meilė nepriverčia stebuklingai visko pamiršti, Marse. Riteris ant balto žirgo atjoja tik pasakose.

Tai nieko nepakeičia, ir tu kvailini save, jei manai priešingai. Pirmyn, gyvenk savo spindinčiose svajose. Džiaugiuosi, kad taip gebi. Tikiuosi, gyvensi ilgai ir laimingai. Bet tai tik fantazija, o ne tikrovė. Meilė nepamoja burtų lazdele ir nepakeičia praeities – tik šast ir prašom: aš tave myliu, susikibkime už rankų ir bėgiokime per suknistus gėlių laukus!

Tulžis degino gerklę. Marsė krūptelėjo, nesu mačiusi, kad jos veidas įraustų. Ji kelis kartus sumirksėjo. Susigėdau. Draugės akyse suspindo ašaros.

– Na ir kas? Argi blogai, kad meilė priverčia į viską žvelgti optimistiškai? Ar tai nusikaltimas? Ar nuodėmė kartais leisti kitiems tau pagelbėti? Bet ne, tu turi vaidinti prakeiktą kankinę ir viską vilkti ant savo pečių! Tik nenustok savęs nekęsti, kad ir kiti išmoktų tavęs nekęsti, gerai? Ir toliau jauskis apgailėtinai, nes bijai praeitį palikti praeityje! Jėzau Kristau! – sušuko Marsė. – Negi nenori būti laiminga?!

– Taip! Noriu! Bet nenešk man Deno ant padėkliuko ir neaiškink, kad jis yra stebuklingas raktas į mano laimę! Sutariame? Man nereikia nei jo, nei kurio kito. Tyra meilė manęs neišgelbės, Marse. Ne visi gyvena taip kaip tu.

– Tiesiog noriu tau padėti, – tarė ji.

– Žinau. – Giliai atsidusau. – Esu dėkinga. Bet pati turiu susitvarkyti. Denas čia niekuo dėtas. Jis dėl nieko nekaltas. Pati turiu išsilaižyti žaizdas.

– Neprivalai visko daryti pati. Turi draugų. Žmonių, kurie tave myli. Kad ir kas tau nutiko, Ele. Supratau, kad Marsė teisi. Žinojau, kad ji išklausytų, palaikytų už rankos, patartų. Padėtų, kaip galėtų. Tačiau pati privalėjau atsikratyti viduje glūdinčių užkratų. Turėjau išsipjauti skaudulius, jei

prireiktų. Nuplėšti šašą ir išvalyti pūlinį.

– Susitiksime biure.

– Gerai, – tarė Marsė.

Kad geriau pasijusčiau, turėjau sau kai ką pripažinti, bet niekaip neprisiverčiau. Aš puikiai gebu griauti, bet visai nemoku statyti. Palikau Marsę kavinėje. Vėliau tądien mačiau ją kikenant su Liza Luis kopijavimo kabinete. Kai įėjau, jos abi nuščiuvo ir Marsė mandagiai šyptelėjo – lyg viena kitos visai nepažinotume.

18 Dian Fossey – amerikiečių zoologė, aštuoniolika metų tyrinėjusi gorilas.

19 Marsė klydo. Nesu kankinė. Bent jau pati taip nemanau. Neketinu visiems demonstruoti savo skausmo ir tikėtis gailesčio, nenoriu muštis kumščiu į krūtinę ir apraudoti savo gyvenimo. Tai mano motinos būdas. Štai kodėl niekam nepasakojau, kas vyko mūsų namuose nuo mano penkioliktojo gimtadienio iki tos dienos, kai sulaukiau aštuoniolikos ir mirė Endrius. Niekada nenorėjau, kad dėl praeities man kas nors nuolaidžiautų. Pati sau niekada nenuolaidžiavau. Pasaulyje nuolatos vyksta blogybės. Žmonėms tenka iškentėti kur kas daugiau už mane. Praeitis yra dalelė manęs, tarytum skyrybos ženklai sakinyje, nusakančiame mano gyvenimą. Be jų nebūčiau tuo, kuo esu šiandien. Būčiau kitas žmogus. Galbūt to žmogaus visai nepažinočiau.

Tačiau dėl vieno Marsė neklydo: aš atstumiu nuo savęs žmones. Seniai taip elgiuosi. Galvojau, ar nereikėtų apsilankyti pas psichologą, kaip siūlė brolis. Tačiau nusprendžiau geriau nueiti į bažnyčią.

Kai suklupau, Dievas neištiesė rankos ir nepastatė ant kojų. Turėjau priežasčių apleisti tikėjimą.

Maniau, kad Dievas man nepadės išspręsti bėdų taip, kaip gali padėti psichologas, alkoholis ar narkotikai. Arba seksas. Šitiek nešiojausi ant pečių, dabar privalėjau to nešulio atsikratyti. Šventojo Pauliaus bažnyčia buvo didesnė ir šiuolaikiškesnė už Šventosios Marijos maldos namus.

Prie įėjimo kabėjo lenta su užrašais „mišios liaudžiai“ ir „garbinkime šiuolaikiškai“. Čia buvo galima nueiti išpažinties. Niekada netikėjau, kad kažkoks vyras turi teisę nuspręsti, ar man atleidžiama, tačiau jau kurį laiką galvoje kirbėjo mintis apie išpažintį ir aš pasidaviau.

Tėvas Henesis pasisveikino maloniu, kiek šiurkštoku, bet tyliu balsu. Į klausyklą nuėjau tik tada, kai bažnyčioje neliko žmonių. Nors kunigas jau buvo išklausęs ne vieną išpažintį, atrodė susidomėjęs.

– Garbė Jėzui Kristui. Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau išpažinties...

Kalbėjau ilgai.

– Ar gali sau atleisti? – galiausiai paklausė kunigas. – Aš žinau, kad galiu tau atleisti ir gerasis Dievas atleidžia. Tačiau iš to jokios naudos, jeigu pati sau neatleisi.

– Taip, tėve, suprantu, – linktelėjusi pasakiau. Taip stipriai spaudžiau kumščius, kad įskaudo pirštus.

– Ar kreipeisi į profesionalus?

– Pastaruoju metu ne, tėve.

– O seniau lankeisi pas gydytoją?

Kimiai susijuokiau.

– Taip, kai tai nutiko.

– Ar padėjo?

– Jis norėjo išrašyti vaistų, bet... – nutilau.

– Aha, – supratingai tarstelėjo kunigas. – Juk tu žinai, kad nesi dėl to kalta?

– Žinau. Žinau.

– Tačiau kaltė tavęs neapleidžia.

– Atrodo, kad ne.

Akimirką abu tylėjome, tada kunigas vėl prakalbo.

– Tave subadė spygliais ir vinimis kaip mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Gali tuos spyglius ir vinis

išsitraukti, bet žaizdos lieka. Tu, vaike mano, turi tiek žaizdų, jog bijai, kad jas užgydžiusi nebeatpažinsi savęs. Ar ne?

Priglaudžiau kaktą prie delnų ir sušnabždėjau: – Taip.

– Kai Jėzų nuėmė nuo kryžiaus, jo kūne taip pat žiojėjo žaizdos. Tačiau Tėvo meilė jį prikėlė, prikels ir tave.

Per pirštus tekėjo karštos ašaros. Nesusilaikiusi kimiai susijuokiau: – Negi lyginate mane su Dievo sūnumi?

– Visi esame Dievo vaikai, – tarė kunigas, – kiekvienas iš mūsų. Jėzus mirė už mūsų nuodėmes, kad patiems nereikėtų. Ar supranti?

Pavydžiu tiems, kas tiki, kad šviesa užgydys žaizdas ir Kristaus kraujas nuplaus nuodėmes. Skamba kaip dar viena pasaka, tačiau kunigui to nesakiau. Jis tiki tuo, ką sako, nors aš negaliu patikėti.

– Pavargau taip jaustis, tėve.

– Tai leisk Dievui perimti tavo naštą.

Kunigas kalbėjo taip nuoširdžiai, troškau juo patikėti, elgtis, kaip patarė: atverti širdį, patikėti, kad neprivalau kentėti.

– Atleiskite, tėve, bet aš negaliu.

Jis atsiduso.

– Viskas bus gerai. – Jis atrodė nusivylęs. Pamaniau, kad kunigams šiais laikais sunku; anksčiau katalikai tiesiog meldėsi neabejodami Dievu.

– Atleiskite, tėve. Noriu jumis tikėti.

Jis nusijuokė.

– Tai, kad čia atėjai, rodo, jog tiki. O jei netiki, nesijaudink, Dievas tavimi tiki. Jis neleis tau taip lengvai pasiduoti.

Anksčiau nesu girdėjusi, kad kunigas juoktųsi klausykloje.

– Nesakau, kad nesuprantu, kas dėl visko kaltas. Žinau, kad ne aš.

– Tačiau tavyje niekaip neužgyja žaizdos.

– Taip.

– Ir ieškai, kuo jas užpildyti.

Delnu nusibraukiau ašaras.

– Taip, tikriausiai.

– Mano darbas pasiūlyti, kad atsakymų ieškotum tikėjime, – tarė kunigas. – Tikiuosi, bent apsvarstysi tokią galimybę.

Man patiko tėvas Henesis, jis turėjo humoro jausmą.

– Jei kas nors ir gali mane įtikinti, tai tik jūs, tėve.

– Ak, iš karto geriau pasijutau. Ar pasiruošusi baigti išpažintį?

– Taip, – pasakiau ir nutilau. – Padėkite man, tėve, seniai buvau išpažinties.

Kunigas ir vėl nusijuokė.

– Sakyk, kad gailiesi, vaike mano.

– Seniai nesimeldžiau, nežinau, ar atsimenu, kaip.

– Tada sukalbėkime kartu, – tarė tėvas Henesis.

Taip ir padarėme.

Nėra prasmės ilgiau taip gyventi. Nenoriu, negaliu ir negyvensiu. Štai ką padariau: aplankiau motiną.

Po laidotuvių ji svetainėje perstumdė baldus. Milžiniškas televizorius liko tūnoti kampe kaip kokia Šeloba19 ir laukti užkandžiui skanučio hobito, tačiau daugiau neliko nė ženklo, kad kadaise nuo ryto iki išnaktų svetainėje prie televizoriaus kiurksodavo tėvas. Vietoj jo krėslo kambaryje atsirado sofa, o dryžuotus tapetus pakeitė keletas džiugios geltonos spalvos dažų sluoksnių.

Motina aprodė kambarį, bet prisėsti nepakvietė. Nusivedusi į virtuvę išvirė kavos ir iš šaldymo kameros ištraukė obuolių pyrago. Prisiminiau, kaip tą patį po gedulingų pietų likusį gabalėlį įdėjau į dėžutę, todėl pasakiau, kad saldumynų nenoriu.

– Sukroviau tau porą dėžių. – Ji užsidegė cigaretę ir suspaudė ją prancūzišku manikiūru pagražintais pirštais. – Jei neimsi, atiduosiu labdarai.

– Kas jose?

– Krūva šlamšto, – gūžtelėjusi pečiais pasakė motina.

Ji neturėjo cukraus, todėl įsimečiau keletą granulių saldiklio ir išmaišiau.

– Kodėl manai, kad norėsiu šlamšto?

– Tas šlamštas tavo, – tarė ji, lyg būtų koks skirtumas.

Neatrodė, kad mano apsilankymas būtų ją nustebinęs ar pamaloninęs. Motina įtraukė dūmo, užsimerkė taip stipriai, kad išryškėjo raukšlės aplink akis, ir išpūtė.

– Gerai. Prieš išvažiuodama pažiūrėsiu, ką sudėjai.

Tyloje gurkšnojome kavą. Dar nebuvau taip sėdėjusi su ja virtuvėje: dvi suaugusios moterys, geriančios kavą. Tikėjausi pasijusti keistai ir pasijutau.

– Tai kur tavo draugas, Ela? Dėbtėlejau į motiną ir ji iškėlė rankas.

– Jau net paklausti negalima?!

– Negi tau rūpi?

Ji įtraukė dūmo.

– Vyras tau išeitų į naudą.

– Kai jis čia buvo, taip nemanei.

Motina visada mokėjo perkurti praeitį taip, kaip jai patogiau.

– Ką čia tauški? Kaip žydas, jis visai nieko.

Atlošiau galvą ir suurzgiau: – O Viešpatie...

– Šiuose namuose netark Dievo vardo be reikalo, – perspėjo ji.

– Atsiprašau, – tariau ir gurkštelėjau per stiprios kavos.

– Žinai, jau seniausiai turėjai ištekėti. Susilaukti vaikų. Pradėti gyvenimą. Šitą dainelę esu girdėjusi šimtus kartų. Tačiau pirmą sykį tikrai įsiklausiau, ką motina sako.

– Aš turiu gyvenimą. Tikrą gyvenimą. Man nereikia vaikų ar vyro, kad pasijusčiau gyva.

Motina atsikrenkštė.

– Tau reikia ko nors daugiau už tuos prakeiktus skaičius, Ela. – Taip, tiek įkvepiančių pavyzdžių aplinkui... – drėbiau.

Motina užgesino cigaretę ir ant putlios krūtinės susikryžiavo rankas. Net ir tobulas makiažas nepaslėpė patamsėjusių paakių.

– Kodėl tu visada maivaisi? Noriu, kad labiau savimi rūpintumeisi. Nejau nematai, jog stengiuosi tau padėti? Kimbi man į gerklę, vos tik prasižioju.

Patraukiau abi rankas nuo puodelio ir plačiai išskėčiau ant stalo. Pažvelgiau į mamą; bandžiau jos veide, akyse, šukuosenoje atpažinti save, rasti tą grandį, kuri mudvi sieja, kuri įrodytų, kad kadaise plaukiojau jos gimdoje, kad nebuvau nelauktas netyčiukas. Norėjau prisiminti, ar kada nors jos akyse mačiau daugiau, ne vien nusivylimą.

– Norėčiau vėl būti penkiolikos. Kai Endrius paklaustų, ar jį myliu, atšaučiau „ne“. Norėčiau, kad jis manęs paklausytų ir nelįstų į mano lovą.

Motinos veidas išbalo kaip popieriaus lapas, tik ant skruostų liko dvi rausvos dėmelės. Akimirką maniau, jog nualps. Arba pradės rėkti.

Tačiau ji taip stipriai tvojo man per veidą, kad susiūbavo kėdė. Priglaudžiau delną prie degančio skruosto ir pažvelgiau jai į akis.

– Norėčiau, kad nustotum mane kaltinti!

Pasiruošiau dar vienam smūgiui, tikėjausi, kad į veidą šliūkštelės kavos, pradės šaukti ir kaltinti.

Tačiau tikrai nemaniau, kad mama pravirks.

Tikros didelės ašaros biro jos skruostais ir plovė makiažą, krito nuo smakro ir tamsiai mėlyną palaidinę išmargino juodomis dėmėmis. Pravėrusi virpančias lūpas ji giliai įkvėpė ir vėl pradėjo raudoti.

– Ką dar galėjau kaltinti? – motinos žodžiai skaudino labiau nei smūgis. – Jis miręs...

Norėjau atsistoti, bet neturėjau jėgų.

– Tu žinojai, ar ne?

– Žinojau. – Motina iš dėžutės ištraukė servetėlę, išsišnirpštė nosį, tada kita servetėle pasivalė akis.

Nuo tušo ant servetėlės liko du juodi ratai.

– Išvadinai mane melage ir paleistuve. – Aštrūs žodžiai strigo, draskė gerklę, bet prisiverčiau kalbėti.

Motina dar niekada neatrodė tokia pažeidžiama. Jai nerūpėjo, kad ašaros sugadins makiažą, kad paraus nosis. Ji darsyk persibraukė nosine per akis ir nusivalė dar daugiau dažų. Nepasidažiusi atrodė lyg nuoga ir tokia silpna.

– Negi tikrai laikai mane melage ir paleistuve? – Norėjau piktai išrėžti, bet nuskambėjo kaip prašymas.

– Ne, Ela, nelaikau.

– Tai kodėl taip sakei? – Aš irgi raudojau ir net nesivarginau šluostytis ašarų. Rankas laikiau ramiai padėjusi ant stalo. – Kodėl?

– Maniau, jei pasakysiu, žodžiai virs tiesa! – išrėkė motina. – Nenorėjau tikėti, kad jis su tavimi taip elgiasi! Nenorėjau tikėti, jog mano sūnus geba būti toks blogas. Norėjau, kad tu meluotum, o jis būtų nekaltas! Geriau jau melagė, paleistuvė dukra nei sūnus, kuris prievartauja savo seserį!

– Kaip ir sūnus, kuris yra gėjus? – Nemaniau, kad galiu su ja kalbėti taip švelniai. – Geriau jau toks

sūnus, kuris pats sau atėmė gyvybę, ir dukra, kuri neturi normalaus gyvenimo, nei gyvas ir sveikas sūnus, kuriam patinka vyrai?

Nejaučiau jokio malonumo stebėdama, kaip motina susigūžia. Ji palūžo tarytum piktoji ragana, kai Dorotė jai nuo kojų nuavė raudonuosius batelius. Visada atrodė, kad po akistatos su motina jausiuosi laimėtoja. Tačiau jutau tik liūdesį.

– Tu nežinai, ką reiškia turėti vaikų. Jie nuvilia. Neįsivaizduoji, ką reiškia suteikti žmogui gyvybę ir stebėti, kaip jis iššvaisto pavėjui savo potencialą. Tu nesupranti, koks mano gyvenimas, Ela...

Ilgai žiūrėjau, kaip motina kūkčioja, ir mano pačios ašaros pradėjo džiūti. Galiausiai atsistojau.

Nelaimėjau prieš ją, bet pagaliau išmokau tai, ko taip ilgai troškau, – susitaikyti.

– Ne, mama, – nuoširdžiai tariau, – nesuprantu tavęs. Tikriausiai, niekada nesuprasiu.

Ji linktelėjo, nugėrė kavos ir vėl užsirūkė. Staiga supratau, kad ji ne fėjų karalienė, kaip maniau vaikystėje, ir ne piktoji ragana, kokia vėliau ją paverčiau. Ji paprasčiausia moteris. Vis dėlto tik moteris.

Apkabinau ją ir pajutau, kaip cigaretės dūmai ima graužti akis. Iš pradžių ji stovėjo it mietą prarijusi, paskui irgi mane apkabino, patapšnojo per nugarą ir pirštais perbraukė per plaukus. Daugiau nieko viena kitai nepasakėme. Palikau ją sėdinčią prie stalo. Galbūt kada nors vėl aplankysiu. Galbūt kada nors dar pasikalbėsime. Tačiau tą akimirką užteko ir to, ką pasiekėme.

Nesuprantu religijos, nors kartais nueinu į mišias. Man patinka šiuolaikinės mišios, nors ir be paslaptingų ritualų, kuriuos matydavau bažnyčioje vaikystėje. Mat patiko tėvo Henesio pamokslas apie sunkumus, su kuriais šiais laikais susiduria jaunimas, tačiau jaučiau, jog kažko trūksta. Išeidama padaviau jam ranką ir padėkojau: – Ačiū, tėve.

Jis suspaudė delną artrito susuktais pirštais ir sušnabždėjo: – Nėra už ką.

Motinos vis tiek negalėjau neapkęsti. Kai ji skambindavo, vis dažniau prisiversdavau pakelti ragelį.

Mudvi neturėjome apie ką kalbėti ir mandagiai šnekučiuodavomės apie nieką. Ji liovėsi klausinėti apie Deną ir daugiau pasakojo apie save. Motina pradėjo lankyti sporto salę ir knygų klubą. Man buvo neįprasta pliurpti tokius niekus, o jai, esu tikra, buvo keista tvardytis ir ant manęs nerėkti. Tačiau abi stengėmės ir aš pamažu susitaikiau, kad niekada netapsime artimesnės.

Naktis leidau viena, kaip buvau įpratusi. Daug skaičiau ir mezgiau. Perdažiau virtuvę ir garais išvaliau kilimus. Anksčiau vis trūkdavo laiko, o dabar, kai neturėjau su kuo juo dalytis, laiko buvo marios.

Galėjau jam paskambinti. Turėjau paskambinti. Tačiau išdidumas ir baimė neleido. Kas, jei paskambinsiu, o jis neatsilieps? Arba, dar blogiau, – išgirdęs mano balsą padės ragelį?

Ilgai gyvenau nepažinodama Deno, tikrai gebėčiau ir toliau be jo gyventi. Priežastis jam skambinti viena – pasiilgau. Jis mokėjo mane prajuokinti, ir ne tik. Jis leisdavo man užsimiršti.

Vieną vakarą kažkas paskambino į duris. Širdis patrakusiai daužėsi, kai skubėjau laiptais žemyn keiksnodama save, kam nusivaliau makiažą ir plaukus susirišau į išsitaršiusią uodegą. Bet vyrui, kuris stovėjo už durų, mažiausiai rūpėjo, kaip aš atrodau. Jis čiupo mane glėbin ir taip suspaudė, kad pritrūko oro.

– Čadai! – Išsprūdau iš glėbio, kad galėčiau įkvėpti, tada apglėbiau jį abiem rankomis ir atsitraukusi nužvelgiau nuo galvos iki kojų. – Ką čia veiki?

– Lukas mane įtikino aplankyti vyresniąją sesutę, – šyptelėjęs paaiškino Čadas.

Jis puikiai atrodė. Mažasis broliukas išstypo ir praaugo mane dar paauglystėje. Aš brunetė, jis – blondinas, mano akys mėlynos, jo – rudos, mano oda šviesi, o jo – įdegusi. Panašios tik mudviejų šypsenos. Stengiausi įžiūrėti, ar Čadas labai pasikeitė, bet nieko neįžvelgiau.

– Sunku patikėti, kaip seniai tave mačiau! – tarė jis.

– Visai nesunku. – Čiupau jį už rankos ir įsitempiau vidun. – Netikiu savo akimis, kad tu čia! Čadas įsitaisė prie virtuvės stalo ir ėmė pasakoti pastarųjų dienų nuotykius, o aš vis dar negalėjau patikėti, kad brolis grįžo. Staiga jis nutilo, pažvelgė į mane ir švelniai nusišypsojęs suėmė mano delną.

– Kodėl taip keistai žiūri, brangute?

– Neįsivaizduoji, kaip džiaugiuosi, kad atvažiavai, Čadi. – Spustelėjau jam delną.

Mudu kartu – tie, kurie išliko.

Suprantama, neleidau jam apsistoti viešbutyje. Kodėl brolis turėtų ten nakvoti, kai name – du laisvi kambariai! Smagu būti kartu. Gera, kai ryte yra su kuo išgerti kavos ir kam iškepti kiaušinienės. Gera būti su žmogumi, kuris pažįsta mane kaip nuluptą ir kuriam nieko nereikia aiškinti.

Vakarais vakarieniaudavome mieste, ėjome į kiną ar kur nors pašokti. Valandų valandas tauškėme įsitaisę ant sofos. Vieną po kito žiūrėjome „Hazardo ketvertuko“ 20 serijas ir ginčijomės, kuris pusbrolis karštesnis – Bo ar Lukas. Čadas pareiškė, jog užvis karščiausia būtų, jei pusbroliai pasibučiuotų, ir aš taip prapliupau kvatotis, kad išverčiau indą su spragėsiais.

– Nežmoniškai tavęs pasiilgau, – tariau rankose laikydama puodelį karštos kakavos su ant viršaus plaukiojančiais zefyriukais. – Taip norėčiau, kad grįžtum gyventi čia.

Brolis sušnairavo.

– Negaliu, juk žinai.

– Suprantu, negali dėl Luko.

– Ne tik dėl Luko. Ten turiu darbą ir namą. Ten mano gyvenimas.

– Žinau, žinau. – Mostelėjau ranka. – Tiesiog tu taip toli. Pernelyg retai tave matau.

– Galėtum ir tu atvažiuoti. Lukas dievina tave, lėlyte. Eitume apsipirkti.

Kilstelėjau antakį.

– Tarė jis nužvelgęs mano drabužius. Čadas nusijuokė.

– Pati taip sakai, ne aš. Aprengtume tave spalvingiau, ne vien baltais ir juodais drabužiais.

– Geri tie mano drabužiai.

– Ela, mažyte, saulyte. Pasaulyje viskas ne vien juoda ir balta. – Brolis apsidairė po svetainę. – Ir čia praverstų daugiau spalvų. Valgomasis nuostabiai atrodo, pradžiugink ir kitus kambarius! Čado žodžiuose buvo tiesos.

– Man patinka juoda ir balta.

– Žinau, kad patinka, pyragėli, – jis paėmė mano ranką ir pabučiavo, – žinau.

– Ar sakysi motinai, kad aš čia? – Čadas pastatė puodelį ant kavos staliuko.

Nutilau.

– Ar nori, kad pasakyčiau? Čadas gūžtelėjo pečiais. Bene pirmą kartą nuo atvažiavimo brolis nelaidė juokelių ir nesišypsojo.

Jis pakėlė galvą, mudviejų žvilgsniai susitiko ir jo akyse pamačiau savo atspindį.

– Nežinau.

Supratingai linktelėjau.

– Jeigu nenori, nieko jai nesakysiu.

Brolis atsiduso ir pasitrynė kaktą.

– Lukas tikina, kad reikia pasakyti. Ir psichologas taip mano.

Paėmiau jaunylį už rankos.

– Puikiai suprantu, kodėl tu nenori, Čadai. Bet gal jau laikas...

Jis suspaudė mano pirštus.

– O kaip tu? Ar jau išspardei praeities demonams užpakalius?

Nusijuokiau.

– Ne, užpakalių neišspardžiau. Gal tik pirštus numindžiojau.

– Kas nutiko tam vaikinui, Ele? – Brolis perkišo pirštus per megztą užklotą ir pamojavo.

– Jis važiavo kartu į tėčio laidotuves. Susipažino su motina. Ji gražiai su juo elgėsi.

– Jis buvo tame name?

Linktelėjau. Čadas atsilošė, nesupratau – priblokštas ar sužavėtas. Tada pasitrynė kaktą.

– Tu grįžai į tą namą.

– Tai tik namas, Čadi. Durys ir keturios sienos.

Mudu pažvelgėme vienas į kitą, Čadas pasilenkė ir apkabino. Neketinau verkti, bet apsiverkiau. Ir nieko tokio, kad sušlapo brolio marškinėliai. Jis taip pat verkė.

– Nenorėjau tavęs palikti, Ela, – sušnabždėjo brolis. – Juk supranti, kad nenorėjau palikti tavęs vienos su juo. Bet man reikėjo ištrūkti.

– Žinau. Žinau.

Padaviau Čadui nosinę, nusišluostėme veidus. Mudu tiek šnekėjome, kad įskaudo gerkles ir pilvai ėmė urgzti iš alkio. Verkėme, šaukėme ir laidėme daiktus. Tada dar paraudojome ir apsikabinome.

Kartais mudu netgi juokėmės.

– Turi būti kas nors gero, – tarė Čadas. – Vienas geras dalykas, kurį apie jį prisimintume, Ele. Kad galėtume pamiršti, kas bloga.

Sėdėjome susiglaudę po megztu apklotu, ant grindų mėtėsi nosinės ir išsvaidytos pagalvės. Ant kavos stalelio džiūvo sumuštinių likučiai.

– Jam sekėsi sportas, – pasiūliau, – tikra amerikietiška svajonė.

– Jis neleido didesniems vaikams manęs užgaulioti.

– Jau du, Čadai. Radome du gerus dalykus.

– Didelė pažanga, kaip pasakytų mano psichologas, – šyptelėjęs tarė Čadas.

– Jis teisus. – Aš irgi nusišypsojau.

– Lengviau atsiminti tai, kas bloga... Vagystes, narkotikus. Ir visa kita.

– Gali ištarti tai garsiai, – pasakiau, – būtų geriau, jei ištartum.

Brolio akyse suspindo ašaros.

– Liepiau jam nustoti. Tačiau tada jis tapo piktas. Tada pasakė mamai, kad aš gėjus.

– Prisimenu. – Atrėmiau kojas į Čado pėdas ir sulenkiau kelius. Vaikystėje taip žaisdavome „Traukinuką“.

– Net tada, kai pradėjai save žaloti, motina nesiklausė. – Čadas sugniaužė kumščius.

Buvo gera žinoti, kad jis mane taip myli.

– Tavęs niekuo nekaltinu, Čadai. Būk geras, ir tu nustok save kaltinti. Pats buvai vaikas, tik šešiolikos.

– O tau buvo tik aštuoniolika, Ele. – Dabar mudu vyresni. O jo nebėra.

– Mane vis dar graužia sąžinė, jog apsidžiaugiau išgirdęs, kad jis nusižudė. Tėtis nuėjo pas dėdę Džoną ir paskambino. Iš pradžių aš juokiausi. Šito nežinojau.

– Ak, Čadai...

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Reikėjo man tada parvažiuoti.

– Nebūtum nieko pakeitęs. Motina ir mano gyvenimą pavertė pragaru. – Papurčiau galvą. – Bet abu išgyvenome. Tik pažvelk: turime puikius darbus, nuosavus namus, gyvenimus. Tu turi Luką. Tau pavyko, Čadai.

– Nejaugi? O tau? – švelniai paklausė brolis.

– Aš stengiuosi, iš visų jėgų stengiuosi, – atsakiau.

– Aš irgi. Čadas man padėjo labiau už bet kokį psichologą. Abu ištvėrėme tai, kas vyko tame name, ir išsinešdinome gyvi.

– Jis mokėjo prajuokinti mamą, – tariau kiek patylėjusi. – Kai ji juokdavosi, mus visus mylėjo taip pat kaip jį.

– Aha. Gal todėl verta jam atleisti, ką? – pasiūlė Čadas.

Pirmą kartą gyvenime pamaniau: gal. Į kapines nuvežiau gėlių. Lelijų tėvui ir saulėgrąžų broliui. Mama norėjo, kad amžinojo poilsio jie atgultų šalia. Ant kapų vešėjo švelni, prižiūrėta veja, o ant paminklo buvo išraižyti jų vardai, gimimo ir mirties datos. „Mylimas sūnus ir brolis“ – skelbė užrašas ant Endriaus paminklo. Atsiklaupiau priešais kapus drebėdama rudens vėjyje ir bandžiau melstis.

Nepavyko. Tarp pirštų sukau rožinio karoliukus, o mintys klajojo sau. Galiausiai įsidėjau jį atgal į kišenę. Prisėdau ant švelnios ruduoti pradėjusios žolės ir tyliai pravirkau.

Atrodė neteisinga. Neužbaigta. Nemačiau, kaip juodu palaidojo. Niekas manęs neprašė tarti žodžio.

Sėdėjau priešais du marmuro luitus, rudens vėjas draikė plaukus, žvelgiau į nuvytusią gėlių puokštę, pamerktą priešais, ir ieškojau žodžių, kuriuos taip ilgai slėpiau savyje. Pasakiau tėvui, kad jį mylėjau, kad atleidžiu už tai, jog neprisileido manęs ir pasirinko alkoholį. Tai buvo netušti žodžiai – kiekvieną skiemenį tariau sąmoningai. Buvo nelengva juos ištarti. Baigusi kalbėti kurį laiką sėdėjau tyloje, skaičiuodama visus gerus dalykus, kuriuos prisiminiau apie tėtį – jie atmintyje pakeis tai, kas bloga.

Tada kreipiausi į Endrių.

– Tai tu danguje man parodei Didžiuosius Grįžulo Ratus, Endriau, – tariau garsiai. – Tada man buvo šešeri. Pirmą kartą supratau, kad žvelgdama į dangų galiu ne tik skaičiuoti, bet ir matyti grožį.

Medžiai palei kapinių tvorą jau dažėsi auksu ir raudoniu, vėjyje šlamėjo jų lapai. Esu pernelyg praktiška, kad įsivaizduočiau, jog tokį garsą skleidžia plazdantys angelo sparnai – arba brolio, grįžusio iš užmaršties priimti mano atleidimo. Stebėjau, kaip lapai – mirties pranašai – mirga ryškiausiomis

spalvomis. Gera žinoti, kad pavasarį jie vėl sužaliuos ir atgims.

Pati troškau atgimti. Sėdėdama prieš dviejų vyrų, paveikusių mano gyvenimą, kapus tikėjau, kad man pasiseks. Kad vėl atgimsiu. Kad širdyje sužaliuos pavasaris. Laukiau ženklo: kad dangų nutviekstų vaivorykštė, kad prasivertų dangus ir mane sugriebtų dieviška ranka. Tačiau tik įsisuko dar vienas vėjo gūsis ir aš ėmiau kalenti dantimis.

Vis dėlto jaučiausi geriau. Stojau į kovą su vienu demonu ir jį nugalėjau. Kiek dar demonų manęs laukia?

Pakilau, nusivaliau nuo ilgo sijono žolę ir pasilenkusi virš kapų sutvarkiau gėles. Išroviau žoles, išdygusias prie pat antkapių, ir pirštu pervedžiau per paminkluose išskaptuotas raides. Kaip gali pora žodžių nusakyti čia gulinčio žmogaus gyvenimą?

– Jam patiko angliškas humoras ir airiška muzika, – tariau garsiai, priglaudusi delną prie tėvo paminklo. – Jis kvepėjo „Old Spice“ odekolonu, mėgo žvejoti ir visada suvalgydavo sugautas žuvis.

Jis gimė Niujorke, tačiau būdamas trejų persikėlė čia ir niekada ten nesugrįžo.

Turėjau daug ką pasakyti apie tėvą. Tokia mano duoklė jam. Maniau, kad prisiminti gerų dalykų apie Endrių bus sunkiau, bet Grįžulo Ratai tarytum nušvietė atmintį.

– Jis žaisdavo su mumis, net kai paaugo ir pačiam buvo neįdomu. Jis išmokė mane važiuoti dviračiu nelaikant vairo. Jis pirmas sugalvojo pasaką apie princesę Švilputę. – Man nerūpėjo, kad iš šalies atrodau kaip pamišėlė. Verkiau. Nuo ašarų peršlapo megztinio apykaklė ir pasidarė šalta. – Jis buvo mano brolis ir aš jį mylėjau. Net kai nekenčiau už tai, ką padarė.

Laukiau, kada tai nutiks. Tačiau virš galvos nepradėjo giedoti angelų choras ir nesuskambo perspėjimas, koks pasigirsta per siaubo filmus. Aš atleidau. Ne viską iš karto, bet įkvėpiau gaivaus rudeniško oro ir pasijutau lengvesnė. Nusišluosčiusi ašaras kvėptelėjau dar kartą. Tada nuėjau šalin.

Kai nori ko atsiprašyti ir užglaistyti nesutarimus, visada geriau atsinešti susitaikymo dovanų. Taip ir padariau: rankose turėjau dėžutę šokoladinių plikytų pyragėlių ir termosą lazdynų riešutų kavos vietoj to birzgalo, kurį geriame darbe. Pabeldžiau į Marsės kabineto duris ir pro plyšį įkišau rožinę dėžutę su saldžiais skanumynais.

Marsė pakėlė nuo stalo akis ir santūriai šyptelėjo.

– Sveika, Ele. Užeik.

Marsė daugybę kartų neprašyta užeidavo į mano kabinetą ir klestelėdavo ant kėdės. Aš taip nemoku.

Pastūmiau jai dėžutę.

– Atnešiau tau kai ką.

Ji palinko virš skanumynų, pauostė, tada nulakuotu nagu perbraukė per juostelę ir dėžutė atsidarė.

– Dievaži, kokia tu kalė. Aš laikausi sumautos dietos...

Vos tik išgirdau žodį „kalė“, supratau, kad susitaikėme. Iš Marsės lūpų tai beveik meilės prisipažinimas. Ištiesiau termosą.

– Ir geros kavos turiu.

– Dievaži, myliu tave. – Marsė pasisuko kėdėje, iš spintelės ištraukė puodelį ir ištiesė man.

– Sako, kad kofeinas trukdo numesti svorio. Greičiau leisiuosi ištepliojama šokoladu ir išdulkinama, negu suprasiu, kodėl taip yra.

Atsinešiau savo puodelį ir abu pripyliau kavos.

– Labai jau daug vargo.

Marsė rimtai į mane dėbtelėjo ir prapliupo juoktis.

– Tikrai.

Sudaužėme puodeliais, ji iš dėžutės išėmė du plikytus pyragėlius: vieną man, o kitą sau. Nieko nelaukusi Marsė į savąjį godžiai suleido dantis ir nuoširdžiai sudejavo iš palaimos, priversdama mane nusijuokti. Prisivalgėme saldumynų, prisigėrėme stiprios kavos.

– Atsiprašau, Marse, – tariau, kai nustojome šlamšti.

Ji numojo ranka.

– Nieko baisaus, brangioji. Pati žinau, kad esu landi kalė.

– Ne. Tu stengeisi man padėti, būti mano draugė, o aš neleidau. Atleisk.

– Kas buvo – pražuvo!

– Po velnių, Marse! Mėginu tavęs atsiprašyti. Gal galėtum nepertraukinėti?

Ji nusijuokė, bet linktelėjo.

– Gerai jau. Aš esu landi kalė, o tu – pastirusi ragana. Lygiosios?

– Lygiosios. – Atsilošiau kėdėje. – Pasiilgau mūsų paskalų.

– Ooo, žinau vieną! – Ji suplojo delnais.

Tikrai žinojo. Nors turėjome dirbti, pusę valandos tauškėme ir kikenome. Net nepastebėjau, kad Korespondencijos skyriuje pradėjo dirbti naujas vyrukas – Marsė buvo įsitikinusi, jog jis papildomai uždarbiauja striptizo klube.

– Kaip galėjai jo nepastebėti?! – krykštavo ji. – Gal tu akla? Negyva? Gal tavo kojos suklijuotos į vieną?

– Maniau, kad tu išteki!

– Išteku, bet ne mirštu. Dairytis galima, Ele. – Pagalvojusi Marsė pridūrė: – Veinui niekada taip nesakyčiau.

– Suprantama.

Marsė perbraukė pirštu per pyragėlį ir nulaižė šokoladą.

– Na... Kaip tau sekasi? Be to, kad apžavėjai mane šlykščiais kepiniais ir aš išpampusi nebeįlįsiu į vestuvinę suknelę.

– Man viskas gerai. – Čiupau dar vieną plikytą pyragėlį ir atsikandau. Nulaižiau ant pirštų nutiškusį lašą geltono kremo.

Marsė iš paskutiniųjų stengėsi nebūti landi, bet po akimirkos aš pasidaviau.

– Man tikrai viskas gerai, Marse. Ne, Denui neskambinau.

Marsė sviedė į mane sugniaužytą servetėlę.

– Kodėl? Paskambink!

– Jau per vėlu, – tariau. – Ne viskas gyvenime vyksta taip, kaip norėtųsi.

– Iš kur žinai, jei net nemėginai?

Lyžtelėjusi šokolado įsižiūrėjau į nuoširdų Marsės veidą ir prisiminiau, kad ji sutiko Deną senamiestyje.

– Ką tiksliai Denas tau sakė, kai susitikote?

– Tik tiek, kad judu išsiskyrėte.

– Aišku. Ar jis buvo vienas?

Marsė patylėjo, tada lyg niekur nieko gūžtelėjo pečiais.

– Ne. Bet tai dar nieko nereiškia.

– Nenoriu gadinti tau nuotaikos, bet reiškia.

– Nereiškia, Ele. Su ta mergina Denas atrodė apgailėtinai. Savo akimis mačiau.

Servetėle nusišluosčiau delnus ir priglaudžiau juos prie šilto puodelio.

– Nereikia manęs saugoti. Mudu su Denu išsiskyrėme. Jis turi teisę susitikinėti su kitomis moterimis, jei to nori.

– Tačiau jokia kita nemoka jo skaudinti taip, kaip moki tu. – Marsės akys sužybčiojo ir ji nusišypsojo. – Paskambink jam, Ele. – Jau sakiau, kad negaliu, – tariau.

Draugė atsiduso ir pakėlė rankas.

– Gerai jau, gerai. Nesikabinėsiu. Negaliu pakęsti, kai mudvi nesikalbame. Šitame biure daugiau niekas manęs nesupranta taip kaip tu.

– Tai man pasisekė, kad turiu tave. – Surinkau šiukšles, išmečiau, tada pasiėmiau puodelį ir termosą. Plikytus pyragėlius palikau Marsei.

– Tu man patinki, – tarė ji kuo nuoširdžiausiai. – Tai šis tas.

Ištiesiau ranką ir spustelėjau Marsei petį.

– Ir tu man patinki, Marse. Žinok, tai šis tas labai gero.

Nusišypsojome viena kitai. Stumtelėjau dėžutę prie Marsės.

– Pasilaikyk šituos, – tariau ir išskubėjau iš kabineto girdėdama, kaip draugė pavymui mane keiksnoja.

19 Didžiulė vorė, viena iš Džono Ronaldo Ruelio Tolkino knygos „Žiedų valdovas“ veikėjų.

20 1979–1985 m. rodytas amerikiečių serialas apie lenktynininkus.

20 Mano gatvė atrodė kaip scena iš kriminalinio televizijos serialo: policijos automobiliai žybsėjo mėlynomis ir raudonomis šviesomis, greitosios pagalbos sirena pulsavo raudonai. Pribėgau prie savo namo durų ir pažvelgiau į ponios Pys langus – jos svetainėje, kaip visada, plieskė šviesa.

Užlėkusi laiptais pabeldžiau į kaimynės duris ir ji iškart atidarė. Susirūpinęs veidas kiek pralinksmėjo, kai pamatė mane. Ji ištiesė rankas ir aš, nurimusi, kad poniai Pys nieko nenutiko, leidausi apkabinama.

– Ak, Ele, tau viskas gerai.

– Taip, ponia Pys. Pamaniau, kad jums kas atsitiko. – Nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų. – Sunerimau pamačiusi greitosios pagalbos automobilį stovint priešais jūsų namą.

– Ak, prieš kokias keturiasdešimt minučių jie čia pasirodė ir puolė belstis į tavo duris, – suskubo pasakoti kaimynė.

– Mano duris? – Atsigręžiau į gatvę. Greitosios ir policijos automobiliuose žmonių nebuvo. – Ar nesuklydote?

– Ne. – Ponia Pys papurtė galvą. – Jie ilgai beldė, o kai niekas neatidarė, nuėjo pas Oslius. Širdis nusirito į kulnus.

– Gevinas.

– Ak, tikiuosi, kad ne, – tarė ponia Pys. Laukti neteko ilgai. Staiga atsivėrė Oslių namo durys ir paramedikai ant neštuvų kažką išnešė. Po paklode galėjo gulėti bet kas, tačiau tas blyškus veidas – tikrai Gevino. Ponia Pys aiktelėjo, man ėmė spengti ausyse. Švelnia ranka ji suspaudė man delną.

– Ak, vargšas berniukas. Tikiuosi, viskas bus gerai.

Tarpduryje pasirodė ponia Osli su Denisu. Rankoje ji spaudė nosinių gniutulą, veidu tekėjo ašaros.

Denisas ramindamas glostė jai nugarą. Tada kieme pasirodė policininkas – tas pats, kuris kadaise parvežė Geviną namo, jis stebėjo, kaip medikai kelia Geviną į greitosios pagalbos automobilį.

Negirdėjau, ką jie kalba, tik supratau, kad tariasi, kas su Gevinu važiuos į ligoninę. Ponia Osli papurtė galvą. Denisas kažką pasakė policininkui, tasai gūžtelėjo pečiais ir įsikišo į kišenę užrašinę.

Paskui ponia Osli įsėdo į greitosios automobilį ir šis nuvažiavo.

– Tikiuosi, viskas bus gerai, – pakartojo senoji kaimynė.

– Aš irgi, ponia Pys. Abi stebėjome, kaip įjungęs mirksinčias šviesas, bet be sirenos tolsta greitosios automobilis.

Kaimynė pasikvietė arbatos ir sausainių, sutikau. Mudvi pliurpėme apie artėjančias Kalėdas ir receptus, tačiau prieš akis vis mačiau neštuvus ir išblyškusį veidą.

Po kelių dienų, sukaupusi drąsą, pasibeldžiau į Oslių duris. Jas atidarė ponia Osli. Nepasakysi, kad pastarąsias dienas kaimynę būtų kankinęs sielvartas; kaip visada ji buvo nepriekaištingai susišukavusi, pasidažiusi, apsirengusi lininiu kostiumėliu, avėjo madingus aukštakulnius. Susivokiau net nežinanti, kur ji dirba.

– Ko norite? – paklausė kaimynė. Kad ir ką ji veikia, tikėjausi, jog neaptarnauja klientų.

– Atėjau pasiteirauti, kaip laikosi Gevinas.

Kaimynė kilstelėjo smakrą ir susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ačiū, mano sūnus jaučiasi gerai.

– Nėra už ką.

Ponia Osli nesitikėjo, kad taip pasakysiu. Ji žengtelėjo atgal ir sušnirpštė nosimi.

– Tikriausiai norite sužinoti, kas nutiko?

– Ponia Osli, žinau, kad Gevinas pastaruoju metu turėjo bėdų, – švelniai tariau. – Jis žalojo save.

Turbūt galiu nuspėti, kas atsitiko.

Kaimynė išbalo kaip popieriaus lapas.

– Nedrįskite manęs kaltinti!

Pakėliau rankas, kad suprastų, jog nenoriu pyktis.

– Nekaltinų jūsų...

– Kodėl nieko nesakėte, jei žinojote! – nervingai sušuko ponia Osli. – Turėjote... Privalėjote... – Ji kažką dar suvapėjo ir nutilo.

Aš tylėjau. Prisiminiau motinos žodžius: apkaltinęs kitą pasijunti geriau. Turiu tvirtus pečius, galiu pakelti ponios Osli kaltinimus, jeigu jai šito reikia.

– Jis sakė, kad niekada jam nieko nedarėte, – pagaliau tarė kaimynė.

Lengviau atsikvėpusi linktelėjau.

– Ačiū.

Ji irgi prisivertė linktelėti ir aš buvau dėkinga.

– Gevinas Grovo klinikoje. Jį ten stebės ir gydys dvi savaites, paskui galbūt išleis namo.

Psichinių sutrikimų centras Grovo mieste garsėjo puikiais specialistais ir aukštomis kainomis. Kad ir kokia katė perbėgo tarp ponios Osli ir Gevino, sūnaus sveikatos sąskaita ji netaupė.

– Nieko nenorėjau girdėti, – prisivertė ištarti ji. – Be Gevino tėvo man buvo sunku. Vyliausi, kad Denisas mums padės...

Neketinau kaimynės apkabinti ar ištiesti jai rankos. Su savo bėdomis tvarkausi, bet tai nereiškia, kad imsiu glebėsčiuoti kiekvieną iš eilės. Tiesiog dar kartą linktelėjau tikėdamasi, jog ponia Osli įvertins.

– Kaltindama save Gevinui nepadėsite, ponia Osli, – pasakiau. – Svarbiausia, kad jis sulauktų pagalbos ir kad visada jį išklausytumėte.

– Taip. – Tarsi sušalusi ji pasitrynė rankas. – Jeigu norite jį aplankyti...

– Ar jūs neprieštarausite?

Kaimynė ne iš karto papurtė galvą. O papurčiusi nenusišypsojo. Vis dėlto papurtė.

– Ne. Gevinas apsidžiaugtų.

– Tada aplankysiu, – pažadėjau.

Atrodė, galėtume dar kalbėtis, bet abi tylėjome. Po minutės nejaukios tylos atsisveikinau. Vos nusigręžiau, ponia Osli užtrenkė duris.

Pas Geviną užsibuvau ilgiau, nei ketinau. Važiavau po darbo per pačias spūstis, nuvykus dar teko laukti, kada prasidės lankymo valandos. Tačiau buvo verta. Kalbėjome nedaug. Neklausiau Gevino apie tvarsčius ant rankų nei apie naują šukuoseną. Jis labai apsidžiaugė pamatęs, kad atvežiau pilną krepšį knygų.

– Tiesa, – tarė jis, kai iš skardinių gurkšnojome limonadą, – kaip sekasi dažyti?

– Baigiau valgomąjį. Ir virtuvę perdažiau spalva, kuri vadinasi „pavasario žalia“.

– Tuoj tapsite Žaliosios gatvės Marta Stiuart, panele Kavana, – nusišypsojęs pasakė Gevinas.

Abu nusijuokėme, paskui papasakojau, kad ponia Pys moko mane kepti sausainius, ir vėl ėmėme kikenti. Buvo gera girdėti Geviną juokiantis. Ir pačiai buvo gera juoktis.

Pagal gydymo programą Gevinas turėjo anksti gultis – klinika griežtai laikėsi taisyklių, todėl negalėjau ilgai užtrukti. Gevinas darsyk padėkojo už knygas. Kurį laiką stovėjome vienas priešais kitą, nesumodami, kaip atsisveikinti, tada jis ištiesė ranką ir aš tvirtai ją krestelėjau. Gevinas netyčia pasuko mano delną, pamatė randus ant riešo ir pažvelgė į akis.

– Dabar jums viskas gerai, ar ne? – Vaikinukas puikiai apsimetinėjo, kad nesijaudina. – Noriu paklausti, jūs pasveikote? Po šito?

Linktelėjau ir suspaudžiau berniukui delną, tada ūmai prisitraukiau Geviną glėbin – iš tiesų seniai norėjau stipriai jį apkabinti.

– Taip, – tariau paleidusi iš glėbio. – Man kur kas geriau.

Gevinui nemelavau, tačiau apsilankiusi klinikoje panorau ko nors stipresnio už limonadą. Ko ieškojau, radau „Paskerstoje avyje“; ten aptikau ir Džeką, o jis be ceremonijų paklausė, ar eisiu su juo namo. Kai atsisakiau, pasitikslino: – Tikrai nenori? – Padavėjas žavingai nusišypsojo.

– Tikrai. Šyptelėjome vienas kitam, prieš nueidamas aptarnauti kitų lankytojų Džekas viena ranka mane apkabino ir daugiau neklausinėjo. Valgydama vėlyvą vakarienę išgėriau tris taures ir išsprendžiau kryžiažodį. Svarsčiau, ar užsisakyti ketvirtą taurę, bet supratau nenorinti nusigerti. Iš aludės išėjau kur kas geriau nusiteikusi, nei tikėjausi.

Prie durų prasilenkiau su Denu. Jis žingsniavo apkabinęs merginą, kuri atrodė vyresnė, nors negalėjo būti daugiau kaip dvidešimties. Panelė kikeno, Denas šypsojosi, o pamatęs mane sustojo.

Kaip tik tą akimirką pro duris išbėgo Džekas, nešinas mano megztiniu, kurį buvau palikusi ant kėdės atlošo.

Keletą akimirkų visi nebyliai stovėjome; vyrams dėbsant vienam į kitą, Deno draugužė nesiliovė taukšti. Pagaliau Džekas linktelėjo Denui, Denas – Džekui. Nė vienas nekreipė dėmesio į mane ir aš pasigailėjau neužsisakiusi tos ketvirtos taurės.

Aš patraukiau gatve tolyn. Vaikščiojau ilgai. Batas nutrynė kulną, neišsiblaiviau, bet skausmas padėjo susikaupti. Pamaniau, kol grįšiu namo, gal net žliumbti nesinorės.

Prie durų manęs laukė Denas. Pirmiausia ant laiptų pamačiau šešėlį. Jis atsistojo ir pasitraukė leisdamas praeiti. Turbūt pirmą kartą spyna stebuklingai atsirakino, vos tik įkišau raktą.

– Net nepaliepiau sezamui atsiverti, – tariau.

Denas įėjo iš paskos ir uždarė duris. Nužingsniavau į virtuvę, norėjau išgerti vandens, kad ryte išvengčiau pagirių. Pakeliui ant žemės nušveičiau rankinę, paltą ir raktus. „Lyg trupinius miške, kad žinočiau, kaip sugrįžti iki durų“, – pagalvojau ir panosėje sukikenau.

– Ar dulkinaisi su juo?

– Ką? – Išgirdus klausimą juokas sustingo lūpose ir aš atsigręžiau. Kambarys truputį sukosi, todėl ištiesusi ranką atsirėmiau į duris, kad išsilaikyčiau ant kojų. – Ką čia pasakei?

– Paklausiau, ar dulkinaisi su Džeku. Ar seniai esi su juo? Ūmai išsiblaiviau. Spoksojome vienas į kitą per kambarį, kuris kadaise buvo toks mažas, o dabar atrodė ilgesnis už Didįjį Kanjoną. Deno veidas buvo ledinis, negalėjau patikėti, kad iš karto galvoja apie blogiausia.

– Koks čia klausimas? – Atsukau Denui nugarą ir nuėjau prie kriauklės.

Paėmiau puodelį, tačiau neišlaikiusi jo numečiau tiesiai į metalinę praustuvę ir sudaužiau. Iš piršto pasipylė kraujas.

– Noriu žinoti, Ele. Supratau, kad Denas atėjo į virtuvę, bet neatsisukau. Paleidusi vandenį prisipyliau jo į rieškučias ir atsigėriau. Kraujas sruvo per ranką. Denas priėjo artyn.

Atsigręžiau vandeniui varvant nuo lūpų.

– Neprivalau atsakinėti į tokius klausimus. Tu irgi buvai ne vienas, bet tai – ne mano reikalas.

– Užtai tu – mano reikalas!

Denas suėmė mane už pečių. Nežinojau, ketina pabučiuoti ar pastumti. Sustingau, kiekvienas kūno raumenėlis įsitempė. Denas kelis kartus mane krestelėjo.

– Tai mano reikalas, Ele! – Paleisk mane!

– Atsakyk!

– Juk pats jau nusprendei, kad dulkinausi! – sušukau. – Nerėkautum, jei manytum, jog to nebuvo!

Nebūtum laukęs prie durų! Jau nuteisei mane, Denai, tai kam dar reikalauji atsakymo?

Denas dar sykį stipriai krestelėjo.

– Ar dulkinaisi su juo, Ele? Šįvakar? Anksčiau? Ar jis tave myli? Ar dėl jo mane metei?

– Kodėl tau parūpo?! – surikau apakinta alkoholio ir pykčio.

– Nes myliu tave! – Denas skaudžiai suėmė už rankų, tada ūmai paleido ir atsitraukė, lyg nudegęs pirštus. – Nes myliu tave, Ele...

Apsisukęs nuėjo. Leidau jam išeiti. Stovėjau spengiančioje tyloje ir žiūrėjau, kaip nueina, o ausyse aidėjo jo žodžiai.

– Juk ne taip tarėmės, – išlemenau atgavusi žadą.

Prie durų Denas stabtelėjo ir atsigręžė. Dar niekada nemačiau jo tokio prislėgto, dar niekada nemačiau tokių liūdnų jo akių.

– Bet aš vis tiek myliu, – pasakė. – Kas tu, Ele? Vaiduoklis? Angelas ar demonas? Tikrai negali būti gyvas žmogus.

Tą patį Denas pasakė, kai pirmą kartą mane palietė ir privertė virpėti iš jaudulio. Išgirdusi tuos pačius žodžius dabar, nebegalėjau išstovėti ant kojų. Keliai patys sulinko ir kritau ant grindų kaip marionetė, kurios virves kažkas tik ką nupjovė. Kaip sudraskyta skudurinė lėlė.

– Aš gyva, – sušnabždėjau.

– Tik ne man, – tarė jis, – su manimi tu neleidi sau būti gyvai.

Nudelbiau akis į baltus marškinius, ant kurių skleidėsi raudonos gėlės. Kraujas iš žaizdos raudonomis gėlėmis išmargino drabužį. Ėmiau drebėti. Plaukai užkrito ant pečių ir veido, todėl Denas manęs nematė, nenorėjau, kad jis žinotų, jog verkiu.

– Ar šiąnakt su juo miegojai? – tarė ramiu balsu ir aš papurčiau galvą.

– Ne, Denai, nemiegojau.

Denas skubiai priėjo.

– Pažvelk į mane.

Pakėliau akis.

– Myliu tave, Ele. – Ne, – tariau, – nemyli.

– Taip. Myliu.

Papurčiau galvą. Ašaros degino odą, slydo per smakrą, kaklu ir tvenkėsi kaklo duobutėje.

Nepaisydamas kraujo Denas suėmė mano delnus.

– Kodėl neįsileidi manęs? – paklausė.

Gyvenime visada gali rinktis: judėti į priekį ar atsitraukti, šokti tolyn, skristi, griūti, laimėti ar... pralaimėti. Pasitikėti.

– Noriu įsileisti, – tariau. Kambaryje nebuvo šalta, tačiau aš visa virpėjau.

– Tai įsileisk. Viskas bus gerai, pažadu. – Denas priglaudė mano pirštus prie lūpų ir pabučiavo, paskui nuvalė nuo pirštų kraują.

Staiga supratau, kad visą laiką neigiau tai, kas akivaizdu: Denas mane apvalė. Jis iki spindesio nušveitė sielą. Būdama su juo ir vėl tapau graži – nenorėjau to prarasti.

– Pažadu, – pakartojo jis ir aš juo patikėjau. Štai ką jam papasakojau.

Motina visada labiausiai mylėjo Endrių. Manau, kad ji planavo susilaukti tik jo. Tarp brolio ir manęs – šešerių metų skirtumas, be to, ji dažnai mane vadino „mažąja staigmena“. Bent jau ne „klaida“ – taip ji kartą pasakė apie Čadą, žaisdama kortomis su draugėmis ir vieną po kitos traukdama cigaretes.

Endrius buvo jos mylimiausiasis, ir jis to nusipelnė: buvo protingas, populiarus, mokytojai jį dievino, o klasės draugai juo žavėjosi. Vos tik pradėjo lankyti koledžą, iš paskos ėmė lakstyti būriai kikenančių mergaičių.

Mudu su Čadu taip pat mylėjome savo tobulą vyresnįjį brolį. Jis niekada nepyko, kad visur sekiojame iš paskos. Žaidė su mumis net tada, kai pačiam jau buvo neįdomu: stalo žaidimus, gaudynes ir slėpynes. Endrius rasdavo mums laiko ir už tai jį dievinome. Jis teigiamai veikė motiną, kuri tai beprotiškai mus mylėjo, tai pratrūkdavo įniršiu. Endrius nekreipė dėmesio į vis daugiau geriantį tėvą.

Iš pradžių nesupratau, kad motinos pykčio priepuolius lėmė tėvo alkoholizmas, tačiau tai nesvarbu – buvome susitaikę su vieša paslaptimi ir išmokę su ja gyventi.

Kažkas pasikeitė, kai Endriui suėjo dvidešimt vieni. Draugai išsivedė jį į miestą ir nugirdė, jis grįžo namo trečią nakties dainuodamas ir ėmė daužytis į duris. Nežinau, ar kada anksčiau jis buvo gėręs, nors progų paragauti alkoholio namuose buvo užtektinai. Visgi manau, jog anksčiau Endrius negėrė.

Namuose niekas nekalbėdavo apie girtavimą.

Paskui Endriui pradėjo nesisekti mokslai koledže, nors tiek nedaug trūko, kad būtų tapęs diplomuotu kriminalistu. Tiesą sakant, Endrius metė koledžą likus vienam semestrui iki egzaminų ir grįžo gyventi su mumis.

Jis buvo pasikeitęs. Gėrė. Vartojo narkotikus. Vogė pinigus, kad jų nusipirktų. Užsiaugino ilgus plaukus ir nebesiskuto, prasidūrė ausis. Daugiau nesistengė sutarti su motina ir su mumis žaidė visai kitokius žaidimus. Čadą jis ignoravo, tik kartais šaukdavo jį mižniumi ir pederastu. Čadą ir taip skriaudė mokykloje, todėl jis ėmė slėptis: juodai dažytis akis, rengtis juodais drabužiais ir klausytis gotiškos muzikos. Tačiau tai mažai gelbėjo. Čadui buvo trylika.

Man – penkiolika. Jaučiausi keistai. Ištįsau, nebereikėjo nešioti kabių, mano kūnas pradėjo keistis.

Endrius sakė, kad esu graži, sakė, kad mane myli, kad norėtų, jog ir aš jį mylėčiau.

Mylėjau brolį, norėjau jam įtikti, troškau, kad viskas būtų kaip anksčiau, kai jis stovyklaudavo su mumis kieme išskleistoje palapinėje ir visą naktį pasakodavo istorijas apie pabaisas.

Endrius pats tapo pabaisa. Kadaise jis prisiekė mane ginti, tačiau nuo savęs neapgynė. Trejus metus dariau tai, ką liepė. Klaidingai maniau, kad tai jam padės pasveikti. Brolis vis tiek gėrė, vieną po kito mesdavo darbus, be jokios priežasties pratrūkdavo keiktis ir niršti. Dingdavo keliems mėnesiams, tada vėl pasirodydavo, žiūrėdavo buku žvilgsniu, iš visų tyčiodavosi. Motina nėrėsi iš kailio, kad tik jam įtiktų. Čadas paaugo, daugiau dažėsi, juodžiau rengėsi, garsiau leido muziką. Aš nustojau šypsotis.

Skaičiuodama pasijusdavau geriau. Net tada, kai skaičiuodavau maistą: torto kąsnius, spragintus kukurūzus. Maniau, jei sustorėsiu ir negražiai rengsiuosi, tapsiu nebegraži Endriui.

Niekas net nepaklausė, kas man yra. Čadas žinojo. Aš irgi žinojau, kad žurnaluose, kuriuos jis slepia po čiužiniu, puikuojasi nuogi vaikinai, ne merginos. Mudu apie tai nekalbėdavome. Su Čadu apskritai beveik nesišnekėdavome.

Prasilenkdavome koridoriuje, sėdėdavome vienas priešais kitą prie pusryčių stalo ir trejus metus nedrįsome garsiai ištarti, ką abu puikiausiai žinojome.

Iš tiesų nenorėjau mirti, bet tuo metu persipjauti riešus atrodė gera mintis. Buvo daug kraujo, skaudėjo labiau, nei tikėjausi. Persipjoviau tik vieną riešą, nes pamačius kraują pasidarė silpna ir turėjau prisėsti. Be to, tą akimirką Čadas atlapojo mano miegamojo duris norėdamas pakviesti vakarienės.

Taigi savižudybės gerai nesuplanavau. Visaip išvadinusi motina nutempė laiptais žemyn į virtuvę ir perrišo žaizdą virtuviniu šluostuku. Krauju ištepiau kilimą savo kambaryje ir laiptų dangą. Ji savaitę neleido man eiti į mokyklą. Niekam nepasakojome, kas nutiko. Motina neliepė, tiesiog... nepasakojau.

Tik Endrius paklausė, kodėl taip padariau. Jis nekviestas užėjo į mano kambarį, įsirangė į lovą ir ėmė bučiuoti kruviną tvarstį.

– Kodėl, Ela? Kodėl taip pasielgei? Ar aš dėl šito kaltas?

Linktelėjau galva ir jis pravirko. Man buvo gaila mylimo brolio, kuris atrodė toks nelaimingas, ir drauge pavydu, nes pati metų metus negalėjau išspausti nė ašarėlės. Jis įsikniaubė man į krūtinę ir ėmė linguoti pirmyn ir atgal. Lova siūbavo, kaip šitiek kartų buvo siūbavusi anksčiau, tik dėl kitų priežasčių. Suėmęs sveiką mano ranką jis glostė sau plaukus ir pamėgino pabučiuoti.

Aš atsisakiau.

– Negi manęs daugiau nemyli? – paklausė jis gergždžiančiu balsu.

– Ne, Endriau, nemyliu.

Pamaniau, kad trenks. Anksčiau jis būdavo žiaurus, net kai nesipriešindavau. Jam patikdavo tempti mane už plaukų, stipriai suimti rankas, žnaibyti. Net nekrūptelėjau. Laukiau.

– Nemyli?

– Ne. Jis pakilo iš lovos ir išėjo iš kambario. Maniau, kad viskas baigta, bet siaubingai klydau.

Ryte prikėlė motinos riksmai. Čadas susigūžęs sėdėjo virtuvėje su krūva žurnalų – „Tingus kaubojus“, „Eržilas“ ir „Apdovanotasis“ – ant kelių, o motina jį tvatino susuktu žurnalu it kokį šunį, pridariusį ant kilimo.

Endrius sėdėjo prie stalo susikryžiavęs ant krūtinės rankas ir tylėjo. Jis nepajudino nė piršto matydamas, kaip motina išsijuosusi vanoja Čadą ir vadina jį tokiais žodeliais, kokių nebuvau girdėjusi – nežinau, kaip jai nenupuvo liežuvis. Kai nusileidau laiptais, Endrius pažvelgė į mane buku žvilgsniu,

jo akyse nebuvo nė lašelio gyvybės. Čadas tąnakt pabėgo. Keletą naktų miegojo gatvėje, paskui prisiglaudė pas motinos brolį. Dėdė Džonas gyveno vienas, buvo nevedęs ir neturėjo vaikų. Jis priglaudė Čadą, suteikė jam pastogę, maitino ir rengė. Užregistravo kitoje mokykloje ir saugojo jį. Dėdė Džonas mylėjo Čadą, jis išmokė brolį būti savimi. Turbūt jis išgebėjo Čadui gyvybę.

Maniau, kad jau negali būti blogiau, bet klydau. Čadui išėjus tėvas pylė neišsiblaivydamas, motina virto etatine žiežula.

Kartą grįžusi iš mokyklos namus radau tuščius. Tėvas nebuvo parsiradęs iš darbo, motina, matyt, išlėkė į miestą pirkti naujo kilimo laiptams. Užkopiau į viršų stengdamasi neįminti į parudavusias kraujo dėmes ir išgirdau dulsų „brūkšt“.

Lėtai, it per siaubo filmą, atsigręžiau į vonios pusę koridoriaus gale. Vis dėlto nesu viena. Kai išgirdau antrąjį „brūkšt“, prisiverčiau nueiti prie vonios ir atidaryti duris.

Endrius riešus persipjovė dar kartą, giliau. Kraujas sruvo ant grindų ir tiško ant sienų. Kraujas tekėjo nuo veidrodžio ir dušo užuolaidų. Šviežios mėsos kvapas užėmė nosį, delnu užsidengiau burną, kad nesupykintų. Jis apsirengęs gulėjo vonioje, buvo prisileidęs tiek vandens, kad panardintų rankas ir neužsivertų žaizdos. Tikriausiai įlipo persirėžęs venas, nes peiliukai tviskėjo ant grindų vidury vonios kambario.

Kai atidariau duris, Endrius atsimerkė ir ištarė mano vardą. Nebuvo laiko galvoti: šokdama prie jo slystelėjau kraujo klane, parkritau ant kelių ir žaizda ant rankos vėl prasivėrė. Suėmiau jį už riešų.

Kraujas tryško pro pirštus ir raudonomis rožėmis išmargino baltą palaidinę. Vanduo vonioje tvoskė karščiu, bet Endrius gulėjo šaltas.

Radau jį gyvą, tačiau pagalbos nekviečiau. Tik sėdėjau suspaudusi jo kraujuojančius riešus ir žvelgiau į tuščias akis, kol Endrius paskutinį kartą įkvėpė ir mirė. Štai ką papasakojau Denui, nenuslėpdama nė menkiausios smulkmenos. Vėliau daug visko nutiko.

Išvažiavau mokytis. Sutikau Metjų. Išmokau vėl mylėti ir mylėtis, atradau, kad alkoholis ir seksas gali atstoti amžiną skaičiavimą, sužinojau turinti būti ypač atsargi, kam patikiu savo paslaptis.

Tada sutikau Deną.

Kol pasakojau, Denas tylėjo, leido man kalbėti, tik laikė už rankos ir kartais raminamai paglostydavo nugarą. Baigusi giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į jį. Pasijutau pagaliau atsikračiusi skaudulio, nulupusi šašą, nusimetusi nuo pečių šitiek metų tampytą naštą. Pasijutau lengva.

Apsivaliusi. Išsekusi, aptirpusiomis kojomis, bet patenkinta. Išsivadavusi.

– Tai tiek. Daugiau nėra ką pasakyti, – tariau.

Niekam nuo pradžios iki galo nebuvau pasakojusi, kas man nutiko. Daugiau neturėjau, ką duoti. Esu tokia, kokia esu. Tačiau per šituos metus išmokau, kad nuo Deno negaliu slėpti tiesos.

Kurį laiką jis tylėjo. Tada ėmė ir paklausė: – Ar galiu tave apkabinti?

Kai linktelėjau, prisitraukė mane glėbin ir ilgai ilgai šitaip sėdėjome tyloje. Jis kvėpavo prigludęs prie mano plaukų, pamažu ėmėme kvėpuoti sutartinai: įkvepiame, iškvepiame. Pridėjau delną Denui prie krūtinės, kur vienodai, stipriai, neužsikirsdama plakė širdis. Mane ramino Deno širdies dūžiai, jo delnai, besiilsintys ant nugaros, prie plaukų prigludusios lūpos.

Pabučiavau jį. Denas nesipriešino, leido man vadovauti. Lūpomis praskyriau jo lūpas ir liežuviu perbraukiau per jo liežuvį. Suėmiau jo delnus ir užsidėjau ant krūtų. Tada atsegiau Deno marškinius ir krumpliais perbraukiau per švelniais rusvais plaukeliais apžėlusią krūtinę. Denas sušnibždėjo mano

vardą. Nykščiu erzino jau ir taip įaudrintą spenelį, liežuviu skanavo mano burną. Bučiavome, laižėme ir aistringai glostėme vienas kitą.

Staiga atsistojau, timptelėjau Deną už rankos, nusivedusi į miegamąjį nuo lovos nutraukiau užtiesalą ir leidausi paguldoma ant švarių baltų patalų. Plaukai išsidraikė ant pagalvės. Denas per galvą nusivilko marškinius. Pasilenkęs godžiai mane bučiavo, kol aš paskubomis atsegiau jo diržą, kelnių sagą ir užtrauktuką, kiek pasiekiau, nutraukiau žemyn džinsus ir trumpikes. Kol bandžiau išsinerti iš drabužių, Denas išsliuogė iš savųjų, tada palinko virš manęs ir lėtai, vieną po kitos atsegė marškinių sagas, išbučiuodamas kiekvieną naujai atidengtą kūno lopinėlį. Atlapojęs marškinius, pirštu ėmė vesti palei liemenėlės kraštą, vis žvilgteldamas man į akis. Denas netenkino savo geismų, jam rūpėjo, kaip aš jaučiuosi, rūpėjo mudviejų ryšys. Jis troško, kad abu kartu tyrinėtume malonumų pasaulį.

– Labai gražu, kad tavo oda virš liemenėlės šviesesnė. – Denas švelniai perbraukė pirštu.

Gerai pažinojau savo kūną – iš tiesų toje vietoje odos spalva keičiasi. Denas atkabino kabliuką liemenėlės priekyje ir praskleidė nėriniuotus kaušelius. Įkvėpiau ir mano krūtys po Deno delnais padidėjo.

Denas pirštu apvedė aplink spenelius.

– O čia taip rausva.

Vos tik prisilietė, speneliai kaipmat sukietėjo ir Denas nusišypsojo. Pasilenkęs suėmė vieną burna ir ėmė švelniai čiulpti. Klitoris pradėjo nevaldomai tvinkčioti. Tada Denas priglaudė lūpas prie kito spenelio, aš sugriebiau jį už galvos. Denas švelniai bučiavo tarpelį tarp krūtų, suglaudė jas mėgaudamasis putlumu. Atsisėdusi išsinėriau iš marškinių ir vėl išsitiesiau ant vėsių paklodžių. Denas bučiniais nusėjo visą mano kūną, glamonėjo lūpomis, rankomis, dantimis ir liežuviu. Tada atsegė sijoną, nusmaukė žemyn, tačiau kelnaičių nelietė, tik kurį laiką į jas žiūrėjo. Nesitikėjau, jog kas nors pamatys šitas paprastutes medvilnines kelnaites. Denas bučiavo palei švelnų jų kraštą ir pirštu per medvilnę glostė pulsuojantį klitorį, tada pabučiavo bambą. Aš salau iš malonumo.

Mus skyrė tik plonas medvilnės sluoksnis. Denas audrino mane, priglaudęs lūpas prie kelnaičių aistringai šnopavo ir erzindamas varė iš proto.

Staiga per audinį pajutau jo liežuvį, susijaudinusi praskėčiau kojas ir kilstelėjau klubus trokšdama daugiau. Denas pirštais užkabino kelnaites ir nutraukė žemyn, delnais švelniai braukė per kojas ir bučiavo. Pajutau karštas lūpas ant kulkšnies, paskui ant kelio.

– Pūkuotos, – sumurmėjo jis.

– Šiandien nenusiskutau, – nusijuokiau.

– Nieko, man patinka. – Denas perbraukė delnais per šerelius ant kelio girnelės ir pabučiavo tą kūno vietą, kurios visą gyvenimą labiausiai gėdijausi. – Aš už natūralumą.

Ant šlaunų taip pat žėlė plaukeliai, tik švelnesni. Denas rūpestingai jas išbučiavo, ant odos palikdamas drėgną pėdsaką, kuris ant karšto kūno spėriai džiūvo. Denas praskyrė mano kojas ir įsitaisė tarp jų. Jis pakėlė akis, bet aš nesispyriojau. Švelnios lūpos prigludo prie minkšto mano kūno.

Deno liežuvis užtikrintai slydo klitoriu, jis glamonėjo ir bučiavo mane. Mano kūnas atsivėrė Denui, kai jo pirštas, paskui kitas įslydo vidun.

Atsidaviau jam, jo burnai, jo liežuviui. Deno seilės susiliejo su mano drėgme ir leido jam lengvai manyje judėti. Tada pajutau savyje ir trečiąjį pirštą. Siūbuodama klubais prisišliejau prie jo burnos ir padėjau Denui surasti tinkamą ritmą. Jo lūpos ir liežuvis mane įaudrino. Denas irgi mėgavosi, bučiuodamas ir lyžčiodamas murmėjo mano vardą ir meilius žodelius. Ūmai įsitempiau, klubai tarsi patys šovė į viršų ir prispaudė mano vietelę prie Deno burnos. Kai užsimerkiau, akyse sužibo

žvaigždės. Užtruko, kol prisiminiau įkvėpti oro. Malonumo gijos nutįso visu kūnu iki pat kojų ir rankų pirštų galiukų.

Deno liežuvio prišauktas orgazmas nutvilkė, jaučiausi, tarytum sklęsčiau. Išrėkiau saldų kvapnų saldymedžio ir viskio skonio Deno vardą. Denas... Jis klausė manęs, kai norėjau kalbėti. Jam rūpėjo, kodėl nesišypsau.

Denas trumpam priglaudė galvą prie mano tarpkojo, tada vėl pabučiavo pulsuojantį klitorį ir užsliuogęs į viršų priglaudė lūpas prie kaklo. Mano širdis daužėsi po jo delnu, aš irgi priglaudžiau delną Denui prie krūtinės. Jo kūnas spinduliavo karščiu, ištiesusi ranką ėmiau glostyti varpą, prisispaudusią man prie šlaunies. Denas sudejavo, bet nejudėjo.

– Denai, – sušnabždėjau, – žinau, kad nori mane pamylėti.

Jis pažvelgė į mane, šyptelėjo ir širdis vėl ėmė plakti it pašėlusi.

– Žinau, kad nori, jog tave pamylėčiau.

– Noriu.

Denas pabučiavo ir įsprūdęs jo kotas be gailesčio dūrė. Abu prisimerkėme, tačiau aš laikiau jį stipriai apkabinusi ir neleidau pasitraukti. Kojomis apsivijau jo kojas, delnus prispaudžiau prie Deno užpakalio ir tariau: – Pamylėk mane, Denai.

Jis taip ir padarė – lėtai, mėgaudamasis. Abu sutartinai siūbavome klubais, ėmėme ir davėme, puolėme ir traukėmės.

Palinkęs jis pabučiavo į lūpas, tada prigludo visu kūnu ir įsisiurbė į kaklą. Kūnais tekėjo prakaitas.

Aš suspaudžiau jį glėbyje ir savyje. Buvome kaip vienas.

Staiga Denas ėmė kvėpuoti trūksmingai. Kiekvieną kartą įsiverždamas jis suko dubenį puslankiu, dirgindamas vis dar jautrų klitorį. Aiktelėjau pamaniusi, kad skauda, tačiau iš tiesų beprotiškai susijaudinau. Gilyn. Tada ratu. Išlenkiau nugarą, kad Denas įslystų giliau. Jis ėmė greičiau judėti, dantimis susirado petį, o aš suleidau nagus jam į užpakalį. Denas judėjo vis greičiau, bet nešiurkščiai.

Lėtai, kaskadomis tarsi krioklio vanduo mane užplūdo nauja palaimos banga. Įsitvėriau Denui į pečius ir jis pats įsitempė tarytum styga. Denas suvirpėjo ir abu gaudydami orą, tyliai ir džiaugsmingai dejuodami vienu metu patyrėme orgazmą.

Paskui Denas laikė mane glėbyje ir glostė plaukus. Mus gaubė sekso aromatas, permirkusios paklodės lipo prie kūnų, tačiau visa tai buvo nesvarbu. Gulėjome tamsoje apsikabinę ir nepratarėme nė žodžio, nes nieko ir nereikėjo sakyti.

Vėliau Mudu nelaigėme po gėlių laukus susikibę už rankų. Kai bučiavomės, netrimitavo angelai. Joks statinys neužvirto ant mano motinos. Negalėjau vienu mostu ištrinti savo praeities ir tapti pavyzdžiu ateities kartoms, kad norint išsilaisvinti iš stiklo bokšto užtenka princo su plaktuku rankose.

Gyvenimas ne taip sutvarkytas. Tačiau mudu stengėmės, kasdien stengiamės, kad mums pavyktų.

Stengiamės būti nuoširdūs ir ištikimi. Stengiamės klausytis ir išklausyti. Stengiamės žvelgti į ateitį ir nuolat nesigręžioti į praeitį. Nežinau, kas mūsų laukia. Žinau tik viena: Denas mane prisijaukino.

Mudviem reikėjo vienam kito.

Jis tapo man vienintelis visame pasaulyje.