Mariopuzo ketvirtasisi kenedis

Romanas Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petukaitis

Turinys I DALIS II DALIS III DALIS IV DALIS V DALIS VI DALIS

SKIRIU SAVO VAIKAMS Antoniui Dorotei Jud탑inui Vird탑inijai D탑ozefui

I DALIS 1 skyrius OLIVERIS OLIFANTAS buvo šimto metų amžiaus, bet kuo šviesiausio proto. Savo nelaimei.

Mat protas buvo dar ir toks aštrus, kad sąžinė liko švari it krištolas, nors Oliveris Olifantas yra pažeidęs daugybę dorovės įstatymų. Netrūko jam ir gudrumo, nes taip ir neįkliuvo į beveik neišvengiamus kasdienio gyvenimo spąstus: nė karto nevedė, niekados nebandė daryti politiko karjeros ir neturėjo nė vieno draugo, kuriuo visiškai pasitikėtų.

Budriai saugomame nuokampiame savo dvare vos už penkiolikos kilometrų nuo Baltųjų rūmų Oliveris Olifantas, turtingiausias Amerikos žmogus ir galbūt įtakingiausias jos pilietis, laukė atvykstant krikštasūnio Kristiano Kli, Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo ministro.

Olifanto žavesys prilygo protui, tad jo įtaka buvo pagrįsta ir vienu, ir kitu. Net dabar, kai sulaukė šimto metų, į jį patarimo kreipdavosi didys vyrai, taip pasitikintys analitiniais jo gebėjimais, kad pravardžiavo Orakulu.

Būdamas prezidentų patarėju Orakulas išpranašavo ekonomines krizes, fondų biržų bankrotus, dolerio smukimą, užsienio kapitalo pasitraukimą, fantastiškus naftos kainų svyravimus. Jis nuspėjo politinius Sovietų Sąjungos ėjimus ir netikėtas varžovų iš Demokratų ir Respublikonų partijų bičiulystes. Bet, svarbiausia, jis sukaupė dešimt milijardų dolerių. Taigi nenuostabu, kad tokio turtingo žmogaus patarimai buvo vertinami, net jeigu jis ir klysdavo. Tačiau Orakulas bemaž visada būdavo teisus.

Dabar, Didįjį penktadienį, Orakulas nerimavo dėl vieno: šimtojo gimtadienio šioje žemėje iškilmių.

Pobūvis Velykų sekmadienį turėjo vykti Baltųjų rūmų Rožių sode, o svečius priimti pats JAV prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis.

Mintys apie šį įspūdingą reginį kėlė Orakului didžiulį pasitenkinimą. Šiuo atveju derėjo jam atleisti už tokį tuščiagarbiškumą. Pasaulis vėl prisimins jį trumpą akimirką. Tai bus, liūdnai mąstė Olifantas, paskutinis mano pasirodymas scenoje. *** Didįjį penktadienį Romoje septyni teroristai baigė paskutinius pasiruošimus nužudyti popiežių Romos katalikų bažnyčios vadovą. Keturi vyrai ir trys moterys tikėjo esantys žmonijos išvaduotojai.

Savo gaują jie vadino „Smurto Kristumis”.

Grupuotės vadas buvo jaunas italas, turintis nemenką teroristinės veiklos patirtį. Prieš būsimą operaciją jis pasivadino Romeo. Šis slapyvardis atitiko pašaipų jo būdą, o sentimentalus skambesys saldino vien jaunuolio mintyse puoselėjamą meilę žmonijai.

Didžiojo penktadienio pavakarę Romeo ilsėjosi konspiraciniame bute, parūpintame Tarptautinės

šimtinės. Gulėdamas ant suglamžytų patalų, apkrėstų cigarečių pelenais ir per ištisas paras pradvokusių prakaitu, skaitė masiniu tiražu išleistus „Brolius Karamazovus”. Romeo kojų raumenis traukė mėšlungis - gal iš įtampos, o gal iš baimės, bet tai nebuvo svarbu. Praeis, kaip visada. Ši operacija nė kiek nepanėšėjo į kitas. Ji buvo be galo sudėtinga ir kėlė didžiulį pavojų tiek kūnui, tiek dvasiai. Šįsyk jis išties bus Smurto Kristus. Šis žodžių junginys buvo toks jėzuitiškai suktas, kad Romeo visuomet prajuokindavo.

Tikroji Romeo pavardė buvo Armandas Džandžis. Tėvai aristokratai išaugino jį prabangioje, religingoje aplinkoje, rūpindamiesi, kad sūnui nieko netrūktų. Toks gyvenimas taip užgavo asketišką jo prigimtį, kad sulaukęs šešiolikos Armandas atsisakė žemiškų gėrybių ir Katalikų bažnyčios. Dabar, būdamas dvidešimt trejų, jis manė geriausiai galėsiantis parodyti savo maištą nužudydamas popiežių.

Vis dėlto jaunuolį kamavo ir tam tikra prietaringa baimė, mat vaikystėje Sutvirtinimo sakramentą gavo iš kardinolo su purpuriniu biretu. Romeo niekados nepamiršo to grėsmingo galvos apdangalo, nudažyto pačių pragaro liepsnų spalva.

Taigi prieš kiekvieną žygį palaikomas Dievo Romeo rengėsi įvykdyti tokį siaubingą nusikaltimą, kad šimtai milijonų prakeiks jo vardą. Mat tikrasis jo vardas taps žinomas. Jaunuolį sučiups - taip buvo suplanuota iš anksto. Tačiau ateis laikas, kai jis, Romeo, bus šlovinamas kaip didvyris, padėjęs pakeisti esamą žiaurią visuomeninę sanklodą. Į tai, kas vieną šimtmetį atrodys gėdinga, kitą bus žiūrima kaip į šventa. Ir priešingai, šypsodamasis pamanė jis. Pats pirmasis popiežius, pasivadinęs Inocento - Nekaltojo - vardu, prieš daugel šimtmečių išleido bulę, įteisinančią kankinimus, ir už tai buvo šlovinamas. Girdi, skleidė tikrąjį tikėjimą ir gelbėjo eretikų sielas.

Ironiją mėgstančiam jaunajam Romeo patiko ir tai, kad Bažnyčia kanonizuos popiežių, kurį dabar rengėsi nužudyti. Taigi jis sukurs dar vieną šventąjį. O kaip Romeo nekentė visų tų popiežių! Inocento IV, Pijaus, Benedikto. Jie pernelyg daug dalykų laikė šventais, o patys kaupė turtus, slopino tikrąjį laisvų žmonių tikėjimą, tie pasipūtę kerėtojai, dusinantys šio pasaulio nelaimėlius nežinojimo kerais, akiplėšiškai brukantys sveikam protui prieštaraujančias tiesas.

Jis, Romeo, vienas iš Pirmosios „Smurto Kristų” šimtinės, padės sunaikinti tuos primityvius kerus.

Pirmoji šimtinė, daugelio vadinama teroristais, veikė Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir net tulpingojoje Olandijoje. Pažymėtina, kad nė vieno jos nario nebuvo Amerikoje. Toje demokratinėje šalyje, laisvės lopšyje galėjai sutikti vien revoliucionierių intelektualų, alpstančių pamačius kraują. Jie sprogdindavo bombas tuščiuose pastatuose, nes pirma perspėdavo žmones iš jų išeiti. Jie manė, kad viešai mylėdamiesi ant valstybinių įstaigų laiptų rodo savo idealistišką maištą.

Kokie jie niekingi! Nėra ko stebėtis, kad nė vienas amerikietis netapo Pirmosios šimtinės nariu.

Romeo metė iš galvos tas godas. Velniai rautų, jis net nežino, ar susidarys šimtas narių. Gal jų tėra penkios šešios dešimtys - tas skaičius tik simbolinis. Tačiau tokie skaičiai telkia mases ir masina žiniasklaidą. Težino viena: jis, Romeo, kartu su savo draugu, kitu sąmokslininku Jabriliu, priklauso Pirmajai šimtinei.

Sugaudė vienos iš daugybės Romos bažnyčių varpai. Tuoj muš Didžiojo penktadienio vakaro šeštą.

Po valandos ateis Jabrilis aptarti visų sudėtingos operacijos smulkmenų. Popiežiaus nužudymas bus pirmas genialiai sumanytos šachmatų partijos ėjimas. Visa ta drąsių žygių virtinė džiugino romantišką Romeo sielą.

Jabrilis buvo vienintelis žmogus, keliantis Romeo pagarbią baimę. Ši veikė ne vien jo psichiką, bet ir kūną. Jabrilis puikiai išmanė vyriausybių išdavystes, teisinių institucijų veidmainiškumą, idealistų optimizmo pavojus ir kaip stebėtinai gali išversti kailį net labiausiai atsidavę teroristai. Tačiau svarbiausia, kad Jabrilis buvo revoliucinio karo genijus. Jis su panieka žiūrėjo į daugeliui žmonių būdingą atjautą ir vaikišką gailestingumą. Sąmokslininkas turėjo vienintelį tikslą - iškovoti laisvę ateities kartoms.

Be to, Jabrilis buvo kur kas negailestingesnis, negu kada nors galėjo būti Romeo. Taip, Romeo yra nužudęs nekaltų žmonių, išdavęs tėvus ir draugus, nusiuntęs į aną pasaulį kadaise jį išgelbėjusį teisėją.

Jaunuolis suvokė, kad žudymas politiniu pagrindu gali būti savotiška beprotystė, bet buvo pasirengęs sumokėti tokią kainą. Tačiau kai Jabrilis pareiškė: „Jeigu negali mesti bombos į vaikų darželį, nesi tikras revoliucionierius”, Romeo jam atsakė: „To niekados neįstengčiau padaryti.”

Užtat galės nužudyti popiežių.

Vis dėlto paskutinėmis paslaptingomis katalikams naktimis dėl siaubingų mažų pabaisų, iškilusių tik sapnų užuomazgose, Romeo išpildavo ledinis prakaitas.

Jaunuolis atsiduso, išsirito iš purvinos lovos - palįs po dušu ir nusiskus prieš ateinant Jabriliui. Žinojo, kad tvarkingą išvaizdą šis palaikys geru ženklu, rodančiu, jog prieš laukiančią operaciją Romeo yra geros kovinės dvasios. Kaip ir dažnas sensualistas, Jabrilis manė, kad žmogus bent šiek tiek dėmesio turi skirti išvaizdai ir tvarkai. Tikras asketas Romeo galėjo gyventi ir šūduose. *** Jabrilis, Romos gatvėmis eidamas pas Romeo, ėmėsi įprastų atsargumo priemonių. Iš tikrųjų saugumas priklausė nuo jų pačių vidinės drausmės, kovotojų lojalumo, Pirmosios šimtinės narių doros. Bet nei jie, nei pats Jabrilis visko apie šią operaciją nežinojo.

Jabrilis buvo arabas, tačiau kaip ir dažną arabą jį lengvai galėjai palaikyti siciliečiu. Jo veidas buvo liesas, tamsus, smakras ir žandikauliai stebėtinai masyvesni, kampuotesni, tarsi turėtų antrą kaulo sluoksnį. Paprastai jis nešiodavo švelnią barzdelę, kad paslėptų tą didelę apatinę veido dalį. Bet dalyvaudamas operacijose Jabrilis švariai nusiskusdavo. Šis Mirties Angelas mėgdavo priešui rodyti tikrąjį veidą.

Jabrilis buvo šviesiai rudų akių, plaukuose tik vienur kitur švietė žila sruoga. Pečiai ir krūtinė, kaip ir apatinė veido dalis, buvo stambūs, raumeningi. Jabrilis buvo ilgų kojų, bet žemas, todėl galėjai susidaryti klaidingą įspūdį apie jo jėgą. Vis dėlto niekaip nebūtų paslėpęs budrumo ir proto, sklindančių iš akių.

Sąmokslininkas bjaurėjosi pačia Pirmosios šimtinės idėja, ją laikė viešųjų ryšių gudrybe siekiant populiarumo, o jos narius, tariamai atsisakiusius materialinių gėrybių, niekino. Tie universitetuose išauklėti revoliucionieriai, tokie kaip Romeo, buvo pernelyg romantiški savo idealizmu, per daug niekinamai žiūrėjo į kompromisus su sąžine. Jabrilis suprato: kylantis revoliucijos raugas būtinai turi šiek tiek dvokti.

Jabrilis jau seniai nesistengė būti dvasiškai tyras. Jo sąžinė buvo švari kaip visų tikinčių, kad žmoniją galima padaryti geresnę, ir visa širdimi atsidavusių šiam tikslui. Ir niekados nepriekaištavo

sau, kad kartais pasielgia savanaudiškai. Sudaręs sutartis žudydavo politinius naftos šeichų varžovus.

Retkarčiais ką nors nuknekcindavo užsakius naujos kartos Afrikos šalių vadovams - šie, baigę mokslus Oksforde, išmoko patys nesitepti rankų. Be to, visaip terorizuodavo įvairaus plauko garbingus aukšto rango politikierius, - visus tuos, kurių galioje viskas, išskyrus teisę spręsti, kas gyvens, o kas mirs.

Apie šią veiklą Pirmoji šimtinė, taigi ir Romeo, nežinojo. Jabrilis gaudavo pinigų iš olandų, anglų ir amerikiečių naftos bendrovių, Rusijos ir Japonijos žvalgybos tarnybų, o kartą pačioje karjeros pradžioje jam sumokėjo Amerikos CŽV už itin slaptą žmogžudystę. Bet visa tai buvo labai seniai.

Dabar jis gyveno puikiai ir ne asketiškai. O kam - juk kilme nebuvo skurdžius, nors neturto gyvenime yra ragavęs. Jabrilis mėgo gerą vyną ir gurmaniškus valgius, apsistodavo tik prašmatniuose viešbučiuose, patirdavo pasitenkinimą žaisdamas azartinius lošimus ir dažnai neatsispirdavo moters kūno kerams. Už juos visuomet mokėdavo: pinigais, dovanomis arba asmeniniu žavesiu. Romantiškos meilės Jabrilis neapsakomai bijojo.

Jabrilis, nors ir turėjo šių „revoliucionieriaus silpnybių”, savo aplinkoje garsėjo stipria valia. Jis visiškai nebijojo mirti - tai būdinga dažnam teroristui, bet retas jų taip niekino skausmą kaip Jabrilis.

Ko gero, dėl šios priežasties kartais jis būdavo nepaprastai negailestingas.

Metams bėgant Jabrilis parodė, ko vertas. Jo nė kiek nepalauždavo nei kankinimai, nei psichologinis spaudimas. Jis ištvėrė Graikijos, Prancūzijos ir Rusijos kalėjimus, du mėnesius Izraelio saugumo tarnybų tardymo ir susižavėjo jų specialistų profesionalumu. Jabrilis liko nepalaužtas tikriausiai todėl, kad jo kūnas kankinamas tapdavo nejautrus. Galiausiai visi suprato: Jabrilis ištvertų didžiausią skausmą.

Kai pats būdavo budeliu, savo aukas dažnai apkerėdavo. Jis suvokė esąs šiek tiek išprotėjęs - tai prisidėdavo prie jo kerų ir kartu keldavo baimę. Tokį pat poveikį, ko gero, darė ir tai, kad jis su aukomis elgdavosi žiauriai, bet be kruopelės pykčio. Apskritai, jis džiaugėsi gyvenimu, taigi buvo, galima sakyti, linksmo būdo teroristas. Net dabar, nors rengėsi pavojingiausiai operacijai savo gyvenime, kuo nuoširdžiausiai mėgavosi Romos gatvėse sklindančiais maloniais kvapais ir nesuskaičiuojamos daugybės bažnyčių varpų garsais, aidinčiais Didžiojo penktadienio prieblandoje.

Viskas parengta. Romeo žmonės užėmė pozicijas. Paties Jabrilio grupė Romoje pasirodys rytojaus dieną. Abi grupės slėpsis atskiruose konspiraciniuose būstuose, ryšį palaikys tik per vadus. Jabrilis žinojo, koks svarbus dabar metas. Ateinantis Velykų sekmadienis ir dienos po jo bus naujo įstabaus gyvenimo pradžia.

Jis, Jabrilis, ves tautas keliu, kuriuo jos baiminosi žengti. Nusimetę visus tamsiose kertėse tūnančius savo šeimininkus, jie taps pėstininkais jo šachmatų lentoje ir bus paaukoti visi iki vieno, net vargšas Romeo. Planus gali sujaukti tik mirtis ar kurio nors operacijos dalyvio bailumas. Na, kalbant atvirai, dar ir viena iš šimto galimų klaidų, padarytų gerai neapskaičiavus laiko. Bet operacija buvo tokia sudėtinga, tokia geniali, kad Jabrilis juto pasitenkinimą apie ją mąstydamas. Eidamas gatve jis stabtelėdavo pasigrožėti katedrų smailėmis, linksmais romiečių veidais ir melodramiškai paspėlioti apie ateitį.

Tačiau kaip ir visi, manantys, kad gali pakeisti istorijos eigą vien savo valia, protu ir stiprybe, Jabrilis deramai neįvertino istorijos atsitiktinumų ir sutapimų, kaip ir galimybės, kad gali būti net už

jį žiauresnių žmonių. Kad žmonės, išauklėti pagal padėtį griežtai susiskirsčiusioje visuomenėje ir nešiojantys geraširdžių įstatymo vykdytojų kaukę, gali būti kur kas negailestingesni ir žiauresni už jį.

Stebint pamaldžius, džiaugsmingus piligrimus Romos gatvėse, tikinčius visagalį Dievą, Jabrilį apėmė jausmas, kad yra nenugalimas. Jis išdidžiai spjaus į jų Dievo gailestingumą, nes giliausiose blogio gelmėse netrukus neišvengiamai turės rastis gėris.

Jabrilis priėjo vieną iš vargingesnių Romos rajonų. Jo gyventojus lengviau galėjai įbauginti ir papirkti. Romeo namą pasiekė jau temstant. Pusę seno keturių aukštų daugiabučio kiemo juosė akmenų tvora. Visus butus valdė pogrindinis revoliucionierių sąjūdis. Jabrilį įleido viena iš trijų Romeo grupės moterų, liesa, mūvinti džinsais ir vilkinti beveik iki juosmens prasegtais mėlynais džinsinio audeklo marškiniais. Liemenėlės nenešiojo, nes neatrodė, kad menkoms krūtims jos reikėtų.

Ji dalyvavo vienoje iš ankstesnių Jabrilio operacijų. Šiam ji nepatiko, tik žavėjosi jos nuožmiu būdu.

Kartą juodu susikivirčijo ir moteris jam nenusileido.

Jos vardas buvo Anė. Lygūs, juodi it varno sparnas plaukai, užsirakę po ausimis, nedarė šiurkščių bruožų veido gražesnio, tik patraukdavo dėmesį į žėrinčias po kirpčiukais akis, su kažkokiu įniršiu vertinančias visus, net Romeo ir Jabrilį. Jai ne viskas buvo pasakyta apie operaciją, bet pasirodžius Jabriliui pati suprato, kad yra nepaprastai svarbi. Nė žodžio netardama moteris šyptelėjo ir jam įėjus uždarė duris.

Jabrilis pasidygėjo pamatęs, kaip nešvaru viduje. Svetainėje ant stalų sukrautos neplautos lėkštės, stiklinės ir išėdos, ant grindų mėtėsi laikraščių. Romeo grupę sudarė keturi vyrai ir trys moterys visi italai. Moterys sutiko atlikti namų ruošos darbus, kol vyks operacija, tik tokiu atveju, jei vyrai irgi prisidės. Vyrai, jauni, visi universitetų studentai, pripažino tokią moterų teisę, bet buvo italių motinų lepūnėliai, įpratę, kad šios padaro už juos viską, be to, žinojo, jog jiems palikus butą pagalbinis būrys išvalys visus pėdsakus, pagal kuriuos juos būtų galima susekti. Taigi abi pusės pasiekė nebylų kompromisą - nekreipti dėmesio į nešvarą. Šis kompromisas erzino vien Jabrilį.

– Kokie jūs kiaulės! - tarė jis Anei. Ši jį šaltai, niekinamai nužvelgė.

– Aš ne namų šeimininkė! - atkirto.

Jabrilis bemat pamatė, kokia ji - nebijo nei jo, nei ko nors kito. Tvirtai tiki jų kova. Nedvejodama leistųsi sudeginama ant laužo.

Romeo atlėkė laiptais iš buto kitame aukšte - toks gražus, trykštantis energija, kad Anė net nudelbė akis. Jis kuo šilčiausiai apkabino Jabrilį ir nusivedė į kiemą. Ten juodu atsisėdo ant akmeninio suoliuko. Vakaro oras buvo pritvinkęs pavasarinių gėlių kvapų, iš Romos gatvių pasiekė nesuskaičiuojamos daugybės piligrimų balsų dūzgesys. Jį nustelbė gausmas šimtų bažnyčių varpų, skelbiančių artėjančias Velykas.

– Pagaliau išmušė mūsų valanda, Jabrili, - užsirūkęs cigaretę tarė Romeo. - Kad ir kas nutiktų, mūsų vardai bus žinomi per amžius.

Jabrilis nusijuokė iš šių pompastiškai romantiškų žodžių ir pajuto panieką išgarsėti trokštančiam Romeo.

– Jie bus paženklinti gėdos žyme, - atsakė jis. - Mes turime daug konkurentų terorizmo istorijoje.

Jabrilis galvojo apie jųdviejų apsikabinimą. Į jį jis įdėjo savo kaip profesionalaus teroristo meilę, bet tuo pat metu pasijuto lyg tėvažudys, stovintis prie užmušto tėvo.

Nors degė blausios lemputės virš kiemo tvoros, jų veidai skendėjo tamsoje.

– Ateis laikas ir žmonės sužinos viską. Bet ar tikės kilniais mūsų tikslais? O gal vaizduos kaip bepročius? Nesvarbu, velniai rautų! Ateities poetai mus supras.

– Negalim dabar dėl to sukti galvos, - atsakė Jabrilis. Jam būdavo nesmagu, kai Romeo pasijusdavo lyg aktorius scenoje. Tada jis abejodavo šio žmogaus patikimumu, nors jaunuolis jį įrodęs daugybę kartų. Išvaizdus Romeo atrodė gležnas, o jo pažiūros miglotos, tačiau iš tikro jis buvo labai pavojingas. Vis dėlto tarp jųdviejų buvo vienas esminis skirtumas: Romeo jautėsi pernelyg bebaimis, Jabrilis, ko gero, per daug klastingas.

Vos prieš metus jie kartu vaikščiojo Beiruto gatvėmis. Priėjo ant šaligatvio numestą popierinį maišelį, riebaluotą nuo anksčiau jame buvusio maisto. Jabrilis jį apėjo. Romeo nuspyrė į nutekamąjį griovį. Taigi juodu skyrėsi nuojauta: Jabriliui atrodė, kad pavojai tyko visur, o Romeo kažkaip naiviai tikėjo, jog viskas yra taip, kaip atrodo.

Juodu skyrėsi ne vien tuo. Mažų rudų akių Jabrilis buvo šlykštus, Romeo - gražus. Pirmasis didžiavosi esąs šlykštus, antrasis gėdijosi savo grožio. Jabrilis visuomet suprato, kad naivus žmogus, beatodairiškai atsiduodantis revoliucijai, negalės nežudyti. Romeo tuo patikėjo vėliau ir nenoromis.

Jis atsivertė vien protu.

Romeo seksualines pergales pasiekdavo vien savo grožiu, o šeimos pinigai padėjo jam išvengti finansinių nepatogumų. Jaunuoliui užteko proto suvokti, kad dorovės požiūriu neteisinga, jog jam taip pasisekė, todėl tiesiog dygėjosi gražiu savo gyvenimu. Pasinėręs į literatūrą ir studijas pamatė mąstąs teisingai. Taigi radikalūs profesoriai neišvengiamai įtikino jį, kad privalo padėti pakeisti šį pasaulį, padaryti jį geresnį.

Jaunuolis nenorėjo būti panašus į tėvą - italą, kirpyklose praleidžiantį daugiau laiko negu kurtizanės.

Jis nenorėjo praleisti viso gyvenimo vaikydamasis gražias moteris. O svarbiausia - jis nieku gyvu nešvaistysiąs pinigų, persisunkusių vargšų prakaitu. Pirma reikią varguolius išvaduoti ir padaryti laimingus, tada ir jis galėsiąs paragauti laimės. Taigi kaip antrąsyk Komunijos jis ištiesė ranką į Karlo Markso knygas. *** Jabrilis atsivertė per savo išgyvenimus. Vaikystėje nelyginant rojaus sode jis gyveno Palestinoje.

Buvo laimingas berniukas, be galo protingas, atsidavęs ir paklusnus tėvams, ypač tėvui. Šis kasdien valandą skaitydavo jam Koraną. Šeima su daugybe tarnų gyveno dideliame, prabangiame name, apsuptame bekraščių sodų, stebuklingai žaliuojančių tame dykumų krašte. Bet vieną dieną Jabrilį, kai jam buvo penkeri, išmetė iš to rojaus. Mylimų tėvų neliko, o prabangus namas su visais sodais išlėkė į orą raudonų dūmų kamuoliu. Staiga berniukas atsidūrė purviname kaimelyje kalno papėdėje. Našlaitis gyveno iš giminių labdaros. Vienintelis jo turtas buvo Koranas, atspausdintas ant veleno sodriai mėlynais kaligrafiškais rašmenimis, puoštas švytinčiomis auksinėmis iliustracijomis. Jis visuomet prisimindavo, kaip tėvas

skaitydavo jam balsu, musulmonų papročiu - kaip parašyta, žodis žodin. Tai buvo Alacho pamokymai, perduoti pranašui Mahometui. Jų šiukštu negalėjai aptarinėti ar dėl jų ginčytis. Jau suaugęs Jabrilis kartą tarė savo draugui žydui: „Koranas - ne Tora”, ir abu nusijuokė.

Kodėl buvo išvytas iš rojaus sodo, Jabrilis sužinojo beveik tuoj pat, bet viską iki galo suvokė tik po kelerių metų. Tėvas slapčia rėmė Palestinos išsivadavimo organizaciją, kovojančią už nepriklausomybę nuo Izraelio, vadovavo pogrindinei grupuotei. Tėvą išdavė ir policininkai per antpuolį jį nušovė. Kai izraeliečiai susprogdino namus su visais sodais, motina nusižudė.

Nieko nuostabaus, kad Jabrilis tapo teroristu. Jo giminaičiai ir mokytojai mokė jį nekęsti visų žydų, bet jiems ne visai pavyko. O štai savo Alacho jis išties ėmė nekęsti už tai, kad išvijo iš vaikystės rojaus. Būdamas aštuoniolikos už milžiniškus pinigus pardavė tėvo Koraną ir įstojo į Beiruto universitetą. Ten didžiąją turtų dalį iššvaistė moterims, o galop po dvejų metų tapo palestiniečių pogrindžio nariu. Ilgainiui kovodamas už jų tikslus jis ims sėti mirtį tarp savo priešų. Bet tautos laisvė nebuvo galutinis Jabrilio tikslas. Tam tikra prasme jo veikla buvo pastangos rasti vidinę ramybę. *** Dabar sėdėdami konspiracinio namo kieme Romeo su Jabriliu per kiek daugiau negu dvi valandas aptarė kiekvieną būsimos operacijos smulkmeną. Romeo be perstojo rūkė cigaretes. Jis nerimavo dėl vieno dalyko.

– Tu įsitikinęs, kad jie mane paleis? - klausė jis.

– Kaip jie galėtų nepaleisti, - tyliai atsakė Jabrilis, - kai aš laikysiu tokį įkaitą. Patikėk manim: jų rankose tau bus saugiau negu man Šerhabene.

Juodu paskutinį kartą apsikabino tamsoje. Po Velykų sekmadienio šie vyrai niekados nebepasimatys. *** Tą patį Didįjį penktadienį prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis susitiko su vyriausiaisiais patarėjais ir viceprezidentu ketindamas pranešti naujieną. Jis žinojo, kad žinia juos nuliūdins.

Kenedis susitiko su jais Baltųjų rūmų Geltonajame ovaliniame kambaryje, jo mėgstamiausiame, didesniame ir patogesniame už garsesnį Ovalinį kabinetą. Geltonasis kambarys labiau panėšėjo į svetainę. Čia patogiai jausdamasis galėjai gurkšnoti arbatą.

Visi jau laukė ir atsistojo, kai įėjo prezidentas, apsuptas Slaptosios tarnybos asmens sargybinių.

Kenedis rankos mostu paragino padėjėjus sėstis, o asmens sargybiniams liepė laukti už durų. Šitai jį erzino dėl dviejų dalykų: pirma, pagal protokolą jis pats turėjo įsakyti Slaptosios tarnybos agentams išeiti iš kambario, antra, viceprezidentas turėjo atsistoti ir šitaip parodyti pagarbą prezidentui.

Kenedis irzo todėl, kad viceprezidento pareigas ėjo moteris, o politinis mandagumas buvo viršiau už visuotinai priimtas elgesio normas. Negana to, Elena Diuprei buvo dešimčia metų už jį vyresnė ir vis dar gana graži moteris, išsiskirianti įstabiu protu ir kaip politikė, ir kaip žmogus. Kaip tik todėl jis ir pasirinko ją kandidate į viceprezidentus per savo rinkimų kampaniją, nors tam ir priešinosi įtakingi Demokratų partijos šulai.

– Po perkūnais, Elena! - tarė Fransis Kenedis. - Nustok stotis kaskart, kai aš įeinu į kambarį. Dabar man teks pilstyti visiems arbatą, kad parodyčiau nuolankumą.

– Aš tik norėjau būti dėkinga, - atsakė Elena Diuprei. - Pamaniau, jog viceprezidentę į susitikimą su patarėjais pakvietėte tam, kad būtų kam suplauti lėkštes.

Jie abu nusijuokė, patarėjai - ne. *** Romeo tamsiame kieme surūkė paskutinę cigaretę. Virš akmenų tvoros matė didžiųjų Romos bažnyčių kupolus. Įėjo į vidų - metas duoti nurodymus savo žmonėms.

Anė ėjo būrio ginklininko pareigas. Dabar ji atrakino didelę skrynią ir išdalijo ginklus bei šaudmenis. Vienas iš vyrų patiesė ant svetainės grindų nešvarią staltiesę. Anė padėjo ant jos tepalines ir skudurų. Klausydamiesi nurodymų jie išvalys ir suteps ginklus. Kelias valandas visi klausėsi, klausinėjo, dar kartą prisiminė, kas ką darys. Anė išdalijo operacijai skirtus drabužius, grupės nariai apie juos laidė juokelius. Galop visi susėdo Romeo ir jo vyrų pagamintos vakarienės. Jie pakėlė taures jauno vyno už operacijos sėkmę, paskui dalis teroristų valandą žaidė kortomis prieš išsiskirstydami po kambarius. Sargybinių nereikėjo, nes buvo saugiai užsirakinę, be to, prie lovų laikė ginklus. Vis dėlto visiems sunkiai sekėsi užmigti.

Po vidurnakčio Anė pabeldė į Romeo kambario duris. Šis skaitė. Kai atidarė, ji iškart išplėšė jam iš rankų „Brolius Karamazovus” ir metė ant grindų.

– Vėl skaitai šitą šūdą? - niekinamai paklausė.

– Man jinai kelia juoką, - gūžtelėdamas pečiais atsakė Romeo. - Veikėjai panašūs į italus, labai besistengiančius vaidinti rimtus žmones.

Juodu paskubomis išsirengė ir aukštielninki atsigulė ant purvinų patalų. Jų kūnai buvo įsitempę, bet ne iš jaudulio laukiant glamonių, o dėl kažkokio paslaptingo siaubo. Romeo spoksojo į lubas, Anė užsimerkė. Gulėdama jam iš kairės dešine ranka ėmė lėtai, švelniai jį smaukyti. Kūnais jie nesilietė, tik vos vos glaudėsi pečiais. Pajutusi Romeo erekciją toliau smaukė dešine ranka, o kaire glostėsi gėdos lūpas. Anės judesiai buvo tolygūs, ritmingi. Romeo kartą nedrąsiai ištiesė ranką norėdamas paliesti nedidelę jos krūtį, bet Anė lyg maža mergaitė neatsimerkdama nutaisė nepatenkintą miną. Ji suspaudė jam varpą smarkiau, ėmė smaukyti greitai, neritmingai, ir Romeo patyrė orgazmą. Kai sėkla nutekėjo ranka, Anė irgi pasitenkino. Akys atsimerkė, menkutis kūnas, rodės, pašoko į orą. Ji pasikėlė ir pasisuko į Romeo tarsi norėdama pabučiuoti, bet staiga palenkė galvą ir prisiglaudė jam prie krūtinės. Kai kūnas nustojo tirtėti, labai rimtu veidu atsisėdo, nusišluostė ranką į purviną paklodę, paėmė nuo marmurinio tualetinio stalelio cigaretes su žiebtuvėliu ir užsirūkė.

Romeo nuėjo į vonią ir sušlapino rankšluostį. Grįžęs nušluostė jai rankas, paskui pats apsišluostė.

Tada padavė jai, ir Anė išsivalė tarpkojį. Šitaip juodu elgėsi ir per kitą operaciją, tad Romeo suprato, kad daugiau švelnumo ji tiesiog negali parodyti. Nežinia kodėl Anė taip nuožmiai gynė savo nepriklausomumą, kad negalėjo leisti nemylimam vyrui į ją įeiti. Romeo pasiūlytas oralinis seksas jai irgi atrodė tam tikra kapituliacijos forma. Savo poreikį ji galėjo patenkinti neišduodama nepriklausomybės idealų tik taip, kaip ką tik.

Romeo stebėjo jos veidą. Dabar jis nebebuvo itin rūstus, akys nebe tokios įnirtingos. Anė dar jauna, pamanė jis. Kaip per tokį trumpą laiką ji galėjo tapti tokia bebaime kovotoja?

– Gal nori šiąnakt permiegoti su manim? Grynai dėl draugijos? - paklausė jis.

Anė užgesino nuorūką.

– Ne, - atsakė. - Kodėl man to reikėtų? Abu gavom, ko norėjom.

Ji pradėjo rengtis.

– Bent jau galėtum pasakyti ką nors švelnaus prieš išeidama, - juokais tarė Romeo.

Anė stabtelėjo tarpduryje, atsisuko. Romeo net dingtelėjo mintis, kad ji grįš į lovą. Moteris nusišypsojo. Pirmą kartą jam pasirodė, kad galėtų ją pamilti. Bet tada ji pasistiebė ir tarė: – „Romeo! O, kodėl gi tu, Romeo?”

Tada pirštais padarė ilgą nosį ir dingo. *** Du Brigamo Jango universiteto Jutos valstijos Provo mieste studentai Deividas Džatnis ir Kraideris Koulas ruošė savo įrankius tradiciškai kartą per semestrą rengiamam „teroristų išpuoliui”. Šis žaidimas grįžo į madą, kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu buvo išrinktas Fransis Ksaveras Kenedis. Žaidimas vykdavo pagal tokias taisykles: viena studentų komanda turėdavo per dvidešimt keturias valandas įvykdyti žmogžudystę, tai yra žaisliniu pistoletu iššauti į kartoninį prezidento atvaizdą ne toliau kaip iš penkių žingsnių. Kita daugiau negu šimto studentų komanda, „įstatymų sargai”, privalėdavo užkirsti tam kelią. Piniginis lažybų prizas žaidimui pasibaigus būdavo skiriamas pergalės vakarėliui.

Universiteto dėstytojai ir administracija - vieniems ir kitiems įtaką darė mormonai - nepritarė šiam žaidimui, bet jis išpopuliarėjo visose aukštosiose Jungtinių Valstijų mokyklose. Žaidimas buvo smerkiamas kaip pavyzdys, kai visuomenė naudodamasi laisve perlenkia lazdą. Jis rodė prastą skonį ir vulgarybių pomėgį, bet jaunuoliai šitaip tiesiog linksmindavosi. Be to, jie gaudavo progą išlieti pagiežą ant valdžios, o nieko nepasiekusieji galėdavo išreikšti protestą tiems, kurie jau yra paragavę sėkmės. Šie protestai būdavo simboliniai ir neabejotinai priimtinesnį negu politinės demonstracijos, niekuo nepagrįstas smurtas ir sėdimieji streikai. Galima sakyti, prezidento nužudymo žaidimas būdavo apsauginis vožtuvas siaučiančių hormonų pertekliui nuleisti.

Medžiotojai Deividas Džatnis ir Kraideris Koulas greta ėjo per studentų miestelį. Džatnis viską planavo, Koulas turėjo įvykdyti, taigi šis dabar kalbėjo, o Džatnis tik linksėjo, kai abu pasuko prie bendramokslių, saugančių prezidento atvaizdą. Kartoninis Fransis Kenedis buvo ganėtinai panašus į gyvą, tik labai ryškiai išdažytas: mėlynu kostiumu, žaliu kaklaraiščiu, raudonomis kojinėmis, o vietoj batų buvo parašytas romėniškas skaičius IV. Tariamieji įstatymų sargai pagrasino Džatniui ir Koului žaisliniais pistoletais, tad medžiotojai nuėjo į šalį. Koulas garsiai paleido juokingą, bet įžeidžiančią pastabą. Džatnio veidas liko niūrus. Į savo užduotį jis žiūrėjo rimtai. Dabar kūrė planą ir net juto savotišką laukinio pasitenkinimą matydamas, kad jau šio to pasiekė. Priešais varžovus juodu praėjo tam, kad šie pamatytų „žudikus”. Išvydę abu su slidinėjimo įranga prezidento „apsaugininkai” pamanys, kad jie savaitgaliui išvyksta iš miestelio.

Tegul įsidėmi veidus, mat vėliau jų lauks netikėtumas.

Pagal žaidimo taisykles turėjo būti viešai skelbiama, kada ir kur bus prezidento atvaizdas. Galop jis bus atneštas į pergalei skirtą pobūvį, numatytą vakarą prieš vidurnaktį. Tada Džatnis su Koulu ir planavo pasikėsinti.

Viskas susiklostė, kaip buvo planuota. Džatnis su Koulu vėl susitiko šeštą vakaro restorane, kuriame turėjo vykti vakarėlis. Savininkas apie jųdviejų planus nieko nežinojo. Jam abu tebuvo studentai, dirbantys pas jį pastarąsias dvi savaites. Juodu buvo geri padavėjai, ypač Koulas, ir savininkas negalėjo jais atsidžiaugti.

Devintą vakaro į restoraną suėjo visas šimtas „įstatymų sargų” su kartoniniu prezidento atvaizdu.

Prie įėjimų paskyrė sargybinius. Kartoninį prezidentą pastatė stalų žiedo viduryje. Savininkas trynėsi rankas išvydęs staiga tiek pasirodžiusių klientų. Kas čia darosi, suprato tik tada, kai įėjo į virtuvę ir pamatė du savo padavėjus, slepiančius žaislinius pistoletus po sriubinių dangčiais.

– Rupūs miltai! - tarė jis. - Vadinasi, judu, vaikinai, rytoj nebedirbsit.

Koulas jam nusišypsojo, o Deividas Džatnis grėsmingai dėbtelėjo jiedviem žengiant į salę su sriubinėmis priešais veidus, kad juos paslėptų. „Įstatymų sargai” jau gėrė už pergalę, kai Džatnis su Koulu padėjo sriubines ant vidurinio stalo, nuvožė dangčius ir išsitraukė žaislinius pistoletus. Prikišę ginklus prie ryškiomis spalvomis išdažyto atvaizdo nuspaudė gaidukus. Koulas paleido vieną šūvį ir pratrūko kvatoti. Džatnis labai susikaupęs iššovė tris kartus, paskui metė pistoletą ant grindų. Jis nekrustelėjo, nenusišypsojo, kol prezidento „apsaugininkai” apipuolė jį keikdamiesi ir sveikindami. Tada visi susėdo vakarieniauti. Džatnis paspyrė kartoninę figūrą, ji šleptelėjo ant grindų, ir niekas jos nebematė. Ši medžioklė buvo viena iš paprastesnių. Kituose visos šalies universitetuose būdavo žaidžiama rimčiau. Dalyviai sugalvodavo sudėtingas apsaugos sistemas, iš pašautų atvaizdų tekėdavo dirbtinis kraujas.

Sostinėje Vašingtone JAV teisingumo ministras Kristianas Kli vedė asmeninę tokių „žudikų” bylą. Jo dėmesį patraukė dviejų jaunuolių nuotraukos ir pastabos apie juos, tad jis nusprendė paskirti grupę ištirti Deivido Džatnio ir Kraiderio Koulo biografijas. *** Didįjį penktadienį du rimtai nusiteikę jaunuoliai iš Masačūsetso technologijos instituto automobiliu atvažiavo į Niujorką ir padėjo nedidelį lagaminą Uostų valdybos autobusų terminalo bagažo saugojimo kameroje. Jie stengėsi nesusidurti su pulkeliais girtų benamių, akylais sąvadautojais ir kekšėmis, kurių knibždėjo pastato salėse. Abu buvo vunderkindai. Vos dvidešimties jau buvo fizikos docentai ir dirbo universitete vykdomoje aukšto lygio tyrimų programoje. Lagaminėlyje gulėjo miniatiūrinė atominė bomba. Juodu pagamino ją iš laboratorijoje pavogtų medžiagų ir plutonio.

Jaunuoliams prireikė dvejų metų, kol susigvelbė viską, ko reikėjo, - pamažėle, klastodami ataskaitas ir bandymų aprašymus, kad niekas neįtartų vagiant.

Adamą Gresą ir Henrį Tibotą pripažino genijais, kai jiems buvo dvylika. Tėvai berniukus augino taip, kad juodu suvoktų savo atsakomybę žmonijai. Dabar vienintelė vaikinų yda buvo žinios. Dėl

savo genialumo abu iš aukšto žiūrėjo į tokius niekingus dalykus kaip alkoholis, azartiniai lošimai, moterys, gardūs valgiai ir narkotikai.

Vis dėlto jie neatsispyrė vienam stipriam narkotikui - blaiviam mąstymui. Kaip sąmoningi piliečiai juodu negalėjo nematyti blogio šiame pasaulyje. Jaunuoliai žinojo: gaminti atominius ginklus yra negerai, dėl jų žmonijos likimas pakibo ant plauko, todėl nusprendė daryti visa, ką gali, kad užkirstų kelią siaubingai katastrofai. Metus Adamas ir Henris plepėjo lyg maži vaikai, galiausiai nusprendė pagąsdinti valdžią. Jie parodys, kaip lengvai vienas pamišėlis gali ne juokais nubausti visą žmoniją.

Sukonstravo miniatiūrinę, vos pusės kilotonos galingumo atominę bombą. Juodu ją padės, paskui įspės apie tai valdžią. Save ir savo sumanytą žygį laikė unikaliais ir jautėsi esą vos ne dievai.

Jaunuoliai nežinojo, kad vyriausybės finansuojama specialistų komisija vienoje iš savo ataskaitų yra numačiusi tapačią situaciją kaip vieną iš potencialių atominio žmonijos amžiaus pavojų.

Dar neišvažiavę iš Niujorko Adamas Gresas ir Henris Tibotas išsiuntė perspėjamą laišką į laikraštį „The New York Times”. Jame paaiškino savo motyvus ir paprašė išspausdinti laišką prieš persiunčiant jį valdžios institucijoms. Laišką jaunuoliai kūrė ilgai - ne vien todėl, kad reikėjo tiksliai viską suformuluoti norint parodyti, jog juodu neturi blogų ketinimų, bet dar ir todėl, kad žodžius ir raides karpė iš senų laikraščių ir klijavo ant švarių popieriaus lapų.

Bomba sprogs tik ateinantį ketvirtadienį. Iki to laiko laiškas atsidurs valdžios atstovų rankose ir bomba tikrai bus rasta. Tai bus perspėjimas šio pasaulio viešpačiams. *** Tą Didįjį penktadienį Romoje Teresa Katerina Kenedi, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento dukra, rengėsi baigti savanorišką tremtį Europoje ir grįžti gyventi pas tėvą į Baltuosius rūmus.

Jos apsaugininkai iš Slaptosios tarnybos jau paruošė viską, ko reikėjo kelionei. Vykdydami jos nurodymus jie užsakė bilietus į lėktuvą, skrisiantį iš Romos į Niujorką Velykų sekmadienį.

Dvidešimt trejų metų Teresa Kenedi Europoje studijavo filosofiją, iš pradžių Sorbonoje, vėliau Romos universitete. Čia ką tik nutraukė rimtą romaną su radikalių pažiūrų studentu italu. Abu dėl to lengviau atsikvėpė.

Tėvą Teresa mylėjo, bet jai labai nepatiko, kad jis prezidentas, mat buvo pernelyg lojali ir negalėjo viešai skelbti savo įsitikinimų, o šie skyrėsi nuo jo pažiūrų. Anksčiau ji propagavo socializmo idėjas, dabar - žmonių lygybės principus. Teresa buvo amerikiečių feministė. Kadangi laisvės pagrindas ekonominė nepriklausomybė, jos negraužė sąžinė, kad laisvę jai užtikrina kreditų fondai.

Dėl savo keisto, bet labai žmogiško dorumo Teresa atsisakė visų privilegijų, todėl retai lankydavo tėvą Baltuosiuose rūmuose. Be to, ji, ko gero, pasąmonėje kaltino tėvą dėl motinos mirties, nes tada, kai ši gulėjo mirties patale, jis grūmėsi dėl politinės galios. Vėliau Teresa norėjo išvykti į Europą ir tapti nematoma, bet pagal įstatymus ją, kaip prezidento šeimos narę, turėjo saugoti Slaptosios tarnybos agentai. Ji bandė atsisakyti apsaugos, bet tėvas maldavo to nedaryti. Girdi, jis neištversiąs, jeigu jai kas nors nutiktų.

Teresą Kenedį ištisą parą saugojo dvidešimt vyrų, pasiskirsčiusių į tris pamainas. Jeigu ji eidavo į restoraną ar su vaikinu į kiną, jie sukiodavosi netoliese. Apsaugininkai nuomodavosi butus tame

pačiame name, gatvėje visada stovėdavo furgonas su ryšio priemonėmis ir kitokia aparatūra.

Mergina niekada nebūdavo viena, be to, kiekvieną mielą dieną turėdavo vadui pranešti, kokiu metu ką veiks.

Tie asmens sargybiniai buvo nelyginant dvigalvės pabaisos, nei tarnai, nei šeimininkai. Turėdami labai modernią elektroninę aparatūrą jie girdėdavo besimylinčios poros garsus, kai Teresa atsivesdavo į butą vaikiną. Be to, apsaugininkai kėlė jai baimę - slinkdavo tylomis kaip vilkai, budriai pakreipę galvas, tarsi stengdamiesi užuosti vėjo nešamus kvapus. Iš tikrųjų jie įtempę ausis klausydavosi pranešimų, perduodamų siųstuvais pro ausinukus.

Teresa atsisakė vadinamosios artimosios apsaugos. Ji važiuodavo savo automobiliu, neleisdavo apsaugininkams apsigyventi gretimame bute, drausdavo jiems eiti šalia. Jos reikalavimu, apsauga buvo „nuotolinė”. Teresa buvo tarsi didelis sodas, o apsauga - ją juosianti siena. Taip ji turėjo šiokį tokį savo gyvenimą. Net ir šitaip išsprendus saugumo klausimą kartais mergina patekdavo į nemalonią padėtį. Vieną dieną ji nuėjo apsipirkti. Teresai prireikė monetų taksofonui. Jai pasirodė, kad vienas iš apsaugininkų apsimeta netoliese kažką perkąs. Ji priėjo prie vyro ir tarė: – Gal galėtum duoti man dvidešimt penkių centų monetą?

Vyriškis apstulbęs į ją pažvelgė, ir Teresa suprato apsirikusi: jis - ne jos apsaugininkas. Mergina nusikvatojo ir atsiprašė. Vyriškiui irgi pasidarė linksma.

– Nėra nė vieno Kenedžio, dėl kurio neatiduočiau visko, ką turiu, - pajuokavo jis atkišdamas monetą.

Kaip ir dažnas jaunuolis, Teresa Kenedi nesiremdama jokiais konkrečiais įrodymais tikėjo, kad žmonės geri. Manė ir pati esanti gera. Dalyvaudavo žygiuose už įvairias laisves, pasisakydavo už gėrį ir prieš blogį. Kasdieniame gyvenime stengėsi nekrėsti jokių smulkių niekšysčių. Maža būdama Amerikos indėnams paaukojo viską, ką buvo surinkusi kiaulėje taupyklėje.

Ji patekdavo į keblią padėtį, kai būdama JAV prezidento duktė savo kalbomis paremdavo aktyvistus, kovojančius už moterų teisę pasirinkti abortą, arba atvirai prisipažindavo remianti radikalias ar kairuoliškas organizacijas, todėl tekdavo kęsti žiniasklaidos patyčias ir politinių oponentų įžeidinėjimus.

Dėl savo naivumo Teresa būdavo skrupulingai sąžininga bendraudama su vyrais. Su mylimuoju manė turinti būti visiškai atvira, neištikimybe dygėjosi.

Per užsienyje praleistus metus kilo keletas incidentų, kurie turėjo tapti jai vertingomis pamokomis.

Paryžiuje merginos vos neišžagino po tiltu gyvenantys valkatos, kai ji klajojo po miestą ieškodama vietos kolorito. Romoje du elgetos bandė išplėšti rankinę, kai norėjo duoti jiems pinigų. Abiem atvejais ją išgelbėjo budrūs asmens sargybiniai. Bet tai beveik nepaveikė merginos įsitikinimo, kad žmonės, apskritai paėmus, yra geri. Kiekvienas turi sieloje neužgniaužiamą gerumo sėklą, nėra nė vieno, kurio nebūtų galima išgelbėti. Kaip feministė, Teresa, aišku, manė, kad moterys kenčia vyrų tironiją, bet menkai nutuokė, kaip brutaliai kartais jie imasi spręsti reikalus šiame pasaulyje. Jai nė į galvą neatėjo, kad žmogus gali nepaprastai klastingai ir žiauriai išduoti artimą.

Merginos apsaugininkų vadas, per senas, kad galėtų saugoti svarbius valdžios atstovus, baisėjosi jos naivumu ir bandė atvesti ją į protą. Jis pasakojo Teresai šiurpias istorijas apie vyrus iš didelės savo

darbo Slaptojoje tarnyboje patirties. Su ja vadas galėjo kalbėti atviriau negu su kitais, nes ši užduotis buvo paskutinė prieš jam išeinant į pensiją.

– Tu per jauna, kad suprastum pasaulį, - aiškino jis. - Dėl savo padėties privalai elgtis labai atsargiai.

Nesitikėk kitus darysiant tau gera todėl, kad darai gera jiems.

Išvakarėse ji paėmė pavėžėti autostopu keliaujantį vyrą. Šis pamanė, kad mergina nori su juo pasimylėti. Apsaugininkų vadas nesnaudė. Dvi jų mašinos prispaudė Teresos automobilį prie kelkraščio, kai vyras jau dėjo ranką jai ant šlaunies.

– Papasakosiu tau vieną istoriją, - tarė vadas. - Kartą vykdydamas slaptą operaciją dirbau su nepaprastai gudriu ir maloniu valdžios agentu. Vieną sykį jį vis dėlto pergudravo. Jis įkliuvo į spąstus ir atsidūrė vieno blogiuko malonėje. Tas vyrukas - o jis buvo labai žiaurus - galėjo paprasčiausiai išvarpyti jį kulkomis. Bet kažkodėl paleido mano bosą taręs: „Atmink - esi skolingas man paslaugą”.

Bosas pusę metų persekiojo tą blogiuką ir galop mes jį užlaužėm. Mano bosas jį nudėjo, nedavė jam galimybės pasiduoti ar tapti informatoriumi. Zinai kodėl? Bosas pats man paaiškino. Tas blogiukas vienu metu turėjo Dievo galią, todėl buvo pernelyg pavojingas, kad būtų galima leisti jam gyventi.

Bosas nejautė jam jokio dėkingumo. Girdi, tas blogiukas pasigailėjęs jo tik iš užgaidos, o kitą kartą ja geriau nepasikliauti.

Apsaugininkų vadas nepasakė Teresai, kad tas jo bosas buvo Kristianas Kli. Fransio Ksavero Kenedžio išrinkimas prezidentu buvo Amerikos politikos stebuklas. Jį išrinko dėl magiškos pavardės, labai patrauklios išvaizdos ir intelekto, nors kaip politikas nebuvo patyręs - vos vieną kadenciją išdirbęs Senate.

Fransį vadino 1963 metais nužudyto prezidento Džono F. Kenedžio sūnėnu, bet jis nepriklausė Kenedžių klanui, vis dar aktyviai veikiančiam Amerikos politikoje. Šis Džono F. Kenedžio giminaitis vienintelis iš tos plačios dinastijos paveldėjo dviejų garsių dėdžių Džono ir Roberto Kenedžių charizmą.

Nepaprasti Fransio Kenedžio gabumai teisei pasireiškė labai anksti. Vos dvidešimt aštuonerių jau tapo Harvardo universiteto profesoriumi. Vėliau įkūrė savo juridinę firmą, pasisakančią už plačias liberalias valdžios ir privataus verslo reformas. Firma didelio pelno nedavė, bet jam tai nerūpėjo, nes buvo paveldėjęs nemažus turtus. Užtat per ją Fransis išgarsėjo visoje šalyje. Jis kovojo už mažumų teises ir geresnes sąlygas skurdžiams ir bedarbiams, gynė beteisius.

Per prezidento rinkimų vajų Kenedis savo entuziazmu užkrėtė visą šalį. Jis paskelbė sudarysiąs su Amerikos žmonėmis naują socialinę sutartį. Dėl ko išlieka civilizacijos, klausė jų. Dėl sutarties, kurią sudaro valdantieji ir valdomieji. Valdžia privalo prižadėti, kad apsaugos visuomenę nuo nusikalstamumo ir ekonominių sunkumų, privalo prižadėti kiekvienam piliečiui teisę į asmeninę laimę šiame gyvenime ir suteikti priemonių siekti tos laimės. Tada - ir tik tada - valdomieji privalės paklusti civilizaciją užtikrinantiems įstatymams. Kenedis, be kita ko, siūlė, kad pagal tą šventą socialinę sutartį visi svarbiausi Amerikos visuomenės klausimai būtų sprendžiami referendumais, o ne Kongreso, Aukščiausiojo Teismo ar prezidento sprendimais.

Kenedis pažadėjo padaryti galą nusikalstamumui. Pažadėjo padaryti galą skurdui - jis ne tik skatina nusikalsti, bet ir pats savaime yra nusikaltimas. Fransis Kenedis prižadėjo valstybės finansuojamą

nacionalinę sveikatos draudimo programą ir tokią socialinio draudimo sistemą, kad į pensiją išėjęs darbo žmogus galėtų gyventi be rūpesčių.

Norėdamas įrodyti ryžtą siekti šių idealų ir pelnyti neturtingųjų pasitikėjimą, per televiziją paskelbė Jungtinių Valstijų iždui paaukosiąs asmeninį turtą - keturiasdešimt milijonų dolerių. Tai jis padarė per labai viešą ceremoniją, transliuojamą visų šalies naujienų kanalų. Šis kilnus poelgis padarė didžiulį įspūdį visiems balso teisę turintiems piliečiams.

Kenedis apskrido šalies didmiesčius, jo automobilių kortežas pravažiavo daugybės mažų miestelių gatvėmis. Lydimas tokių pat gražių kaip jis pats žmonos ir dukros tiesiog pakerėjo žmonių sąmonę.

Kenedis tris kartus triumfavo debatuose su Respublikonų partijos kandidatu į prezidentus. Sąmoju, protu ir jaunatviška energija tiesiog sutriuškino varžovą. Joks prezidentas nepradėjo pirmos kadencijos taip mylimas liaudies. Fransis įveikė visus ir viską, išskyrus lemtį: žmona mirė vėžiu dar prieš inauguraciją.

Nepaisydamas gniuždančios širdgėlos Fransis Ksaveras Kenedis sugebėjo įvykdyti pirmą savo programos punktą. Vykstant rinkimų vajui jis žengė drąsų politinį žingsnį: iš anksto paskelbė asmeninius patarėjus, kad rinkėjai galėtų juos įvertinti. Atstovu Kongrese vidaus politikos klausimams paskyrė juodaodį aktyvistą Odbladą Grėjų. Viceprezidentu pasirinko moterį ir padarė politinį sprendimą - ji bus ir jo administracijos narė. Kiti pasirinkti žmonės nekėlė tiek nuostabos. Jie visi padėjo Kenedžiui pasiekti pirmą pergalę - pakeisti socialinio draudimo įstatymus taip, kad kiekvienas darbo žmogus išėjęs į pensiją turėtų pakankamai pinigų pragyvenimui. Mokesčius naujiems įstatymams finansuoti jis uždėjo milžiniškoms Amerikos korporacijoms. Šios iškart tapo mirtinos prezidento priešės.

Deja, po pirmos pergalės Kenedžio reformos ėmė strigti. Jo įstatymo projektą dėl piliečių referendumo šaliai svarbiais klausimais atmetė Kongresas. Tokia pat nesėkmė ištiko ir bandymą sukurti nacionalinę sveikatos draudimo sistemą. Pačiam Kenedžiui ėmė trūkti jėgų susidūrus su Kongreso pastatyta akmens siena. Prezidentas su savo patarėjais kaudavosi įnirtingai, iš paskutiniųjų, bet vis daugiau jų sumanymų žlugdavo.

Jis suprato, kad paskutiniais kadencijos metais pralaimi mūšį, ir jį apėmė neviltingas pyktis. Kenedis žinojo kaunąsis už kilnų tikslą, kad tiesa - jo pusėje, kad dorovės požiūriu jis pranašesnis už oponentus ir elgiasi labai protingai, - tik taip galima užtikrinti Amerikos ateitį. Bet dabar jam atrodė, kad dorovė ir protas neturi jokios reikšmės vykstantiems politiniams procesams. *** Prezidentas laukė, kol visiems susitikimo dalyviams buvo įpilta arbatos.

– Ko gero, aš nekelsiu savo kandidatūros antrai kadencijai, - ramiai tarė ir pažvelgęs į viceprezidentę pridūrė: - Elena, noriu, kad pasirengtum kandidatuoti į prezidentus.

Visi neteko žado. Elena Diuprei jam nusišypsojo. Vyrai puikiai žinojo, kad šypsena - vienas iš grėsmingiausių jos politinių ginklų.

– Fransi, - kreipėsi ji, - manau, sprendimą nesibalotiruoti turi nuodugniai aptarti su savo patarėjais man negirdint. Prieš išeinant leisk tau pasakyti štai ką: žinau, koks nusivylęs dabar esi. Bet aš

neįstengčiau pasiekti didesnių laimėjimų, net jeigu mane išrinktų. Manau, tau reikia kantrybės. Per antrą kadenciją galėtum nuveikti daugiau.

– Elena, ne blogiau už mane žinai, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas pirmą kadenciją turi daugiau galios negu antrą, - irzlokai priminė Kenedis.

– Dažniausiai taip ir būna, - pritarė Elena Diuprei. - Bet gal mums pavyktų pasiekti, kad per tavo antrą kadenciją pasikeistų Atstovų Rūmų sudėtis. O dabar pasakysiu kai ką savanaudiška: jeigu eičiau viceprezidento pareigas dvi kadencijas, o ne vieną, mano pozicijos sustiprėtų. Be to, tavo parama būtų svaresnė, jei prezidentautum dvi kadencijas, o ne pasitrauktum iš posto spaudžiamas Kongreso, kuriame daugumą turi tavo paties Demokratų partija.

Ji dėjosi popierius į aplanką, nes neketino čia likti.

– Tau nebūtina išeiti, - tarė Fransis Kenedis.

Diuprei vėl visiems maloniai nusišypsojo.

– Neabejoju, tavo patarėjai kalbės laisviau, jei manęs nebus, - atsakė ir išėjo iš Geltonojo ovalinio kambario.

Keturi vyrai aplink Kenedį tylėjo. Jie buvo artimiausi jo patarėjai. Kenedis pats juos paskyrė ir jie buvo atskaitingi jam vienam. Prezidentas panėšėjo į keistą kiklopą su vienomis smegenimis ir keturiomis rankomis. Šie patarėjai ir buvo tos rankos. Be to, jie buvo geriausi jo draugai, o žmonai mirus - ir vieninteliai artimieji.

Kai viceprezidentė išėjo ir uždarė duris, vyrai tvarkingiau susidėjo popierius, paėmė arbatą ir sumuštinių.

– Ko gero, Elena - protingiausias žmogus Baltuosiuose rūmuose, - abejingai tarė Judžinas Dazis, prezidento administracijos vadovas.

Kenedis jam nusišypsojo. Niekam nebuvo paslaptis, kad Dazis jaučia silpnybę gražioms moterims.

– O ką manai tu, Judžai? - paklausė prezidentas. - Ar man reikėtų būti kantresniam ir balotiruotis dar kartą?

Prieš dešimt metų, kai Fransis Kenedis ėmė daryti politinę karjerą, Judžinas Dazis vadovavo didžiulei kompiuterių bendrovei. Konkurentus jis ryte rijo, bet buvo kilęs iš neturtingos šeimos, tad vis dar tikėjo socialiniu teisingumu - ne tiek iš romantiško idealizmo, kiek iš pragmatizmo. Jis įsitikino, kad saujelė piniguočių Amerikoje turi pernelyg didelę galią ir kad ilgainiui tai sužlugdys tikrąją demokratiją. Todėl Kenedžiui atėjus į politiką su neapsimesto teisingumo lozungu Dazis organizavo finansinę paramą. Ji padėjo Kenedžiui tapti prezidentu.

Dazis buvo stambus malonaus būdo vyras, puikiai mokantis paveikti žmones, kad šie netaptų priešais, kai prezidentas neįvykdydavo jų pageidavimų ir reikalavimų. Administracijos vadovas palenkė plinkančią galvą virš savo užrašų. Gerai pasiūtas švarkas tiesiog braškėjo ties apkūniu liemeniu.

– O kodėl gi nesibalotiruoti? - nerūpestingai tarė jis. - Darbą turėsi malonų - muši dinderį, ir tiek.

Kongresas sakys tau, ką turi daryti, ir atsisakys daryti tai, ką liepsi tu. Niekas nepasikeis. Nebent užsienio politikoje. Ten galėsi mažumą pasismaginti, o gal net nuveikti šį tą gera. Dar kai kas. Į

kariuomenę neprirenkame pusės žmonių. Savo vaikus mokome puikiai, todėl jie per gudrūs, kad būtų patriotai. Didžiuojamės savo technologijomis, bet niekas nenori pirkti mūsų prekių. Mūsų mokėjimų balansas beviltiškas. Ristis žemyn jau nebeįmanoma. Taigi tegul tave perrenka, o tada atsipalaiduok ir smagiai gyvenk ketverius metus. Velniai rautų, darbas neblogas, o pinigai tau irgi pravers, - Dazis nusišypsojo ir mostelėjo ranka parodydamas, kad bent jau pusė buvo pasakyta juokais.

Keturi patarėjai, nors atrodė abejingi, iš tikrųjų įdėmiai stebėjo Kenedį. Nė vienam nepasirodė, kad Dazis kalba nepagarbiai. Tokį žaismingą toną prezidentas pats skatino pastaruosius trejus metus.

Artūras Viksas, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, stambus vyras šilto ir šalto mačiusio žmogaus veidu, neišsiskiriančiu minioje, mat buvo žydo ir italės sūnus, galėdavo būti kandžiai šmaikštus, bet į prezidento pareigas ir patį Kenedį žiūrėjo su šiokia tokia pagarbia baime.

Viksas su Kenedžiu susipažino prieš dešimt metų, kai šis kandidatavo į Senatą. Liberalas iš Rytų pakrantės dėstė etiką ir politologiją Kolumbijos universitete. Be to, buvo labai turtingas ir niekino pinigus. Jų santykiai peraugo į draugystę, pagrįstą intelektu. Kenedis laikė Artūrą Viksą protingiausiu žmogumi, kokį kada nors buvo sutikęs. Šiam Kenedis buvo pats dorovingiausias politikas. Dėl to juodu, aišku, negalėjo tapti labai artimais draugais, bet vienas kitu visiškai pasitikėjo.

Viksas, kaip patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, manė, kad dėl savo pareigų turi šnekėti rimčiau už kitus. Jis kalbėjo ramiai, įtaigiai, su vis dar juntamu niujorkietišku akcentu.

– Gal Judžas, - jis mostelėjo į Dazio pusę, - ir mano, kad juokauja, bet tu iš tikrųjų gali naudingai prisidėti plėtojant mūsų šalies užsienio politiką. Mes turime kur kas daugiau galios svertų, negu įsivaizduoja Europa ar Azija. Mano galva, tu privalai kandidatuoti dar kartą. Šiaip ar taip, užsienio politikoje Jungtinių Valstijų prezidentas turi karaliaus galią.

Kenedis pasisuko į vyrą sau iš kairės. Odbladas Grėjus, vadinamas tiesiog Otų, vos prieš dešimt metų baigęs koledžą, buvo jauniausias prezidento patarėjas. Jis studijavo Harvardo, gavęs Rodso stipendiją - Oksfordo universitetuose, tuo pat metu dalyvavo kairuoliškame juodaodžių sąjūdyje. Šis jaunas, išvaizdus vyras studijų metais išsiskyrė kaip be galo gabus mokslininkas ir puikus kalbų sakytojas. Po ugningo oratoriaus išore Kenedis įžvelgė iš prigimties mandagų, diplomatišką žmogų, gebantį įtikinti nesigriebiant grasinimų. Vėliau, kai Niujorke galėjo kilti smurto banga, Kenedis pelnė Grėjaus susižavėjimą ir pasitikėjimą. Fransis paleido į darbą savo nepaprastą teisininko talentą, protą ir žavesį, be to, aiškiai parodė nesąs rasistas, ir neramumai baigėsi. Abi pusės ėmė žvelgti į jį su pagarba.

Nuo tada Odbladas Grėjus rėmė politiko karjerą darantį Kenedį ir ragino jį kandidatuoti į prezidentus. Kenedis paskyrė O tą savo atstovu Kongrese, kad „stumtų” jo įstatymų projektus.

Jaunatviškas Grėjaus idealizmas susikirto su jo politine nuojauta. Aišku, idealizmas ne kartą pralaimėjo, nes Odbladas pamatė, kaip veikia valstybės valdymo mechanizmas, kada galima naudoti jėgos svertus, pasikliauti šiurkščia pažinčių galia, kada laukti nieko nedarant arba gražiai pasiduoti.

– Otai, sakyk, ką tu manai, - kreipėsi Kenedis.

– Traukis, - atsakė Grėjus. - Kol dar tik pralaimi.

Kenedis nusišypsojo, patarėjai nusijuokė.

– Nori be užuolankų? Pritariu Daziui. Kongresas ant tavęs šika, žiniasklaida spardo tau subinę.

Lobistai ir verslo rykliai užsmaugė tavo reformas. Darbo klasė ir intelektualai mano, kad juos išdavei. Velniai rautų, tu vairuoji šią šalį, kurią galima palyginti su dideliu kadilaku, bet jis net neturi vairo stiprintuvo! Tau to negana - nori duoti visiems, po šimts velnių, šalies maniakams galimybę dar ketverius metus save talžyti? Siūlau mums visiems nešdintis iš čia velniop.

Kenedis, atrodo, išties nudžiugo: gražaus airiško veido bruožus nušvietė šypsena, mėlynos akys sužvilgo.

– Labai juokinga, - tarė jis, - bet pakalbėkime rimtai.

Prezidentas suprato, kad patarėjai nori užgauti jo savigarbą ir taip sugundyti kandidatuoti antrą kartą. Nė vienas jų nenorėjo palikti šio valdžios centro, Vašingtono, Baltųjų rūmų. Geriau jau būti liūtu be nagų negu antilope.

– Norit, kad vėl kelčiau savo kandidatūrą, - tarė Kenedis. - Bet kam?

– Tu velniškai teisus: noriu, kad kandidatuotum, - sutiko Otas Grėjus. - Ėjau dirbti į šią administraciją todėl, kad maldavai padėti savo broliams. Tikėjau tavim tada, tebetikiu dabar. Mes jiems padėjome ir galime padėti daugiau. Darbo dar velnioniškai daug. Turčiai toliau turtėja, skurdžiai tebeskursta. Tokią padėtį pakeisti gali tik tu. Nesitrauk iš šios kovos dabar.

– Po perkūnais, kaip aš galiu laimėti? - paklausė Kenedis. - Kongresą iš esmės valdo Sokrato klubas.

Grėjus pažvelgė į savo viršininką su vien jauniems žmonėms būdingu ryžtu.

– Šitaip galvoti nevalia. Pažiūrėk, ko mes pasiekėme, nors oponentai buvo be galo grėsmingi. Mes galime laimėti ir šį kartą. O jeigu nelaimėsime, svarbiausia bus, kad bandėme, nenuleidome rankų.

Akimirką kambaryje tvyrojo tyla - rodės, visi susigriebė, kad iki šiol nė žodžio neištarė žmogus, darantis didžiausią įtaką Fransiui Kenedžiui, - Kristianas Kli. Visų žvilgsniai nukrypo į jį.

Kli vos ne garbino Kenedį, nors juodu buvo artimi draugai. Prezidentą tai visuomet stebino, nes drąsą vertinantis Kristianas žinojo, kad Kenedis bijo būti nužudytas. Kli tiesiog maldavo Kenedį kandidatuoti į prezidentus, todėl garantavo jam saugumą su sąlyga, kad bus paskirtas ne tik teisingumo ministru, bet ir FTB bei Slaptosios tarnybos vadovu. Taigi dabar Kli kontroliavo visą Jungtinių Valstijų vidaus saugumo sistemą, bet Kenedis sumokėjo už tai didelę politinę kainą: teko leisti Kongresui skirti du savo teisėjus į Aukščiausiąjį Teismą ir ambasadorių Jungtinėje Karalystėje.

Kenedis įsmeigė akis į Kristianą Kli ir šis prašneko: – Zinai, kas labiausiai neduoda ramybės šios šalies žmonėms? Jiems nusišikt ant užsienio politikos, nusišikt ant ekonomikos. Jiems nė motais, kad žemė perdžius ir susitrauks kaip razina. Didmiesčių ir mažų miestelių gyventojams nerimą kelia tai, kad vakare negali išeiti į gatvę, nes juos apiplėš. Kad negali naktį miegoti lovose nesibaimindami įsilaužėlių ir žudikų. Mūsų šalyje siaučia anarchija.

Valdžia nevykdo savo įsipareigojimų, numatytų visuomeninėje sutartyje, - apginti kiekvieną šalies pilietį. Moterys bijo būti išžagintos, vyrai - nužudyti. Mes elgiamės niekingai, kaip gyvuliai.

Turtingieji ėda žmones juos engdami, nusikaltėliai žudo vargšus ir vidurinės klasės atstovus. Tu, Fransi, vienintelis gali ištraukti mus iš šios klampynės. Tikiu tuo, tikiu, kad gali išgelbėti šią šalį.

Todėl ir pradėjau pas tave dirbti. O dabar nori mus mesti, - Kli kiek patylėjo ir vėl kalbėjo: - Turi mėginti toliau, Fransi. Viso labo dar ketverius metus.

Prezidentas Kenedis susijaudino. Jis matė, kad šie keturi vyrai vis dar tiki juo. Suvokė pats subtiliai privertęs juos pasakyti tuos dalykus, dar kartą patvirtinti savo tikėjimą juo ir prisiimti dalį jo atsakomybės. Nuoširdžiai nudžiugęs Kenedis nusišypsojo.

– Aš viską apgalvosiu, - tarė.

Patarėjai suprato, kad susitikimas baigėsi, ir išėjo, liko tik Kristianas Kli. – Ar Teresa grįš namo švenčių? - apsimestinai abejingai paklausė jis.

Kenedis gūžtelėjo pečiais.

– Ji Romoje su nauju vaikinu. Parskris Velykų sekmadienį. Kaip visada, pabrėžtinai ignoruoja religines šventes.

– Džiaugiuosi, kad ji parsidangina, - tarstelėjo Kli. - Europoje sunku gerai ją apsaugoti. Be to, ji mano, kad ten gali laidyti liežuvį, o čia niekas apie tai nesužinos, - jis patylėjo ir netrukus pridūrė: Jeigu vėl kandidatuosi, turėsi uždrausti jai rodytis viešumoje arba jos išsižadėti.

– Negalėsiu. Jei vėl balotiruosiuosi, man reikės radikalių feminisčių balsų.

Kristianas nusijuokė.

– Aišku. Dėl Orakulo gimtadienio pobūvio. Jis tikrai nekantriai jo laukia.

– Nesijaudink, - nuramino Kenedis, - aš surengsiu įspūdingą šventę. Dievuliau, jam šimtas, o vis dar laukia gimtadienio vakarėlio!

– Jis buvo didis žmogus ir toks tebėra, - atsakė Kristianas.

Kenedis dėbtelėjo į jį.

– Tau jis visada buvo labiau prie širdies negu man. Bet jis irgi turi trūkumų, darė klaidų.

– Be abejo, - pritarė Kli. - Bet iki šiol nesu matęs žmogaus, kuris geriau už jį valdytų savo gyvenimą. Patarimais ir pamokymais Orakulas pakeitė gyvenimą ir man, - po šių žodžių Kristianas kiek patylėjo. - Šiandien su juo vakarieniausiu, tad pasakysiu, kad pobūvis tikrai įvyks.

Kenedis šaltai šyptelėjo.

– Nepameluosi. *** Dienai baigiantis Kenedis pasirašė keletą popierių Ovaliniame kabinete, paskui nesikeldamas nuo rašomojo stalo įsistebeilijo pro langą. Jis matė Baltųjų rūmų teritoriją juosiančios tvoros viršų baltais spygliais besibaigiančius juodus virbus, jais tekėjo elektra. Kaip visada, jautėsi nesmagiai, kad yra taip arti gatvių ir žmonių, nors žinojo: įvykdyti antpuolį prieš Baltuosius rūmus nėra lengva, toks įspūdis tik iliuzija. Prezidentas buvo itin gerai saugomas. Nuo užpuolikų Baltuosius rūmus gynė septynios užtvaros. Trijų kilometrų spinduliu ant kiekvieno namo stogo ar jų butuose buvo įsitaisę apsaugininkai. Visose gatvėse, vedančiose į prezidento rezidenciją, buvo įrengti ryšio postai, turintys paslėptų automatų, kulkosvaidžių, granatsvaidžių ir net prieštankinių pabūklų. Tarp turistų, kas rytą tūkstančiais plūstančių į pirmą rūmų aukštą, sukiodavosi daugybė Slaptosios tarnybos agentų. Jie viską budriai stebėdavo ir plepėdavo su smalsuoliais. Kiekvienas lopinėlis, kuriame buvo leidžiama lankytis turistams, būdavo stebimas vaizdo kameromis ir labai jautria garso aparatūra, fiksuojančia

net šnabždesius. Ties kiekvienu koridoriaus posūkiu ginkluoti sargybiniai sėdėdavo prie specialių kompiuterių stalų, kuriuos akimirksniu galėjo paversti barikadomis. Kol pastate būdavo lankytojų, Kenedis visada laikydavosi tam tyčia pastatytame ketvirtame aukšte, kur buvo įrengtos gyvenamosios patalpos su sutvirtintomis grindimis, sienomis ir lubomis.

Dabar, garsiajame Ovaliniame kabinete, j kurį jis retai užsukdavo - nebent pasirašyti oficialių dokumentų ar per kokias iškilmingas ceremonijas, - Fransis Kenedis atsipalaidavęs mėgavosi reta galimybe pabūti kelias minutes vienas. Jis pasiėmė iš dėžutės nuo stalo ilgą, ploną kubietišką cigarą.

Pasukiojęs tarp pirštų nupjovė galiuką, užsidegė, kartą giliai įtraukė dūmą ir pažiūrėjo pro neperšaunamo stiklo langus.

Prisiminė, kaip kartą vaikystėje vaikštinėjo žalia šio kiemo veja palei baltai dažytą sargybinių būdelę tolimajame kampe, paskui tekinas pasileido pasitikti savo dėdžių Džeko ir Roberto. Kaip jis juos mylėjo! Dėdė Džekas buvo toks žavus! Nors atrodė lyg vaikas, turėjo nepaprastą galią, tad visiems susidarė įspūdis, kad pasaulį valdyti gali net vaikigalis. O dėdė Robertas, be galo rimtas ir net niūrokas, sugebėdavo būti švelnus ir žaismingas. Ne, dingtelėjo Fransiui Kenedžiui, kartais mes jį vadindavome dėde Bobiu, ne Robertu - o gal aš klystu? Taip ir neatminė.

Užtat prisiminė, kaip daugiau negu prieš keturiasdešimt metų jis ta pačia veja atbėgo pasitikti abiejų dėdžių, šie paėmė jį už rankų, pakėlė, ir jis pasiekė Baltuosius rūmus nė karto nepalietęs pėdomis žemės.

Dabar Fransis pakeitė dėdes. Vaikystėje pagarbią baimę kėlusi valdžia šiandien buvo jo rankose.

Gaila, kad tokie gražūs prisiminimai kartu kėlė skausmą ir liūdesį: juk jis svarsto atsisakyti idealų, dėl kurių jie padėjo galvas.

Tą Didįjį penktadienį Fransis Ksaveras Kenedis nežinojo, kad viską netrukus aukštyn kojomis apvers du niekam nežinomi revoliucionieriai Romoje.

2 skyrius VELYKŲ RYTĄ Romeo su savo būriu - keturiais vyrais ir trimis moterimis su visa kovine ekipuote - išlipo iš furgono. Romos gatvėse priešais Šv. Petro aikštę jie įsimaišė į Velykų proga išsipuošusią minią. Moterys buvo pasidabinusios pastelinių pavasario spalvų apdarais, su prašmatniomis į bažnyčią eiti tinkamomis skrybėlėmis, vyrai - kreminiais kostiumais su geltonais iš palmių šakelių nupintais kryželiais atlapuose. Vaikai buvo dar labiau iščiustyti: mergaitės pirštinėtos, nėriniais puoštomis suknelėmis, berniukai mėlynais konfirmacijos kostiumais, sniego baltumo marškiniais ir raudonais kaklaraiščiais. Po minią išsibarstę kunigai šypsodamiesi laimino tikinčiuosius.

Romeo nesišypsojo. Rimtas veidas bylojo jį atėjus liudyti šį Velykų rytą švenčiamo Kristaus prisikėlimo. Jis vilkėjo juodu kostiumu, baltais, gerai iškrakmolytais marškiniais. Jų fone baltutėlio kaklaraiščio beveik negalėjai įžiūrėti. Buvo apsiavęs juodais guminiais batais. Išlipęs iš furgono susisagstė kupranugarių vilnos apsiaustą, slepiantį specialioje kilpoje pakabintą šautuvą. Pastaruosius tris mėnesius Romeo treniravosi iš jo šaudyti, kol kiekvieną kartą ėmė pataikyti į patį taikinio vidurį.

Keturi jo būrio vyrai buvo apsirengę kaip kapucinai: ilgais, plačiais rudais abitais, aprištais

storomis virvėmis. Tonzūras buvo prisidengę kepuraitėmis. Po laisvais abitais jie slėpė granatas ir pistoletus.

Trys moterys, tarp jų ir Anė, vilkėjo juodus ir baltus vienuolių apdarus. Po jais irgi slėpė ginklus. Žmonėms prasiskyrus Anė su kitomis dviem „vienuolėmis” nuėjo į priekį, Romeo be vargo nusekė joms pavymui. Paskui jį žengė keturi būrio „vienuoliai”. Jie įdėmiai viską stebėjo ir buvo pasirengę įsikišti, jei Romeo sulaikytų popiežiaus apsaugininkai.

Taip Romeo būrys nusigavo į Šv. Petro aikštę, nepastebimas didžiulėje vis dar plūstančioje minioje.

Galop it kokie tamsūs kamščiai, plūduriuojantys margaspalvio vandenyno bangose, Romeo su savo žmonėmis sustojo tolimajame aikštės kampe. Jiems už nugarų dabar buvo vien marmurinės kolonos ir mūro sienos. Romeo atsistojo kiek nuošaliau nuo kitų. Jis laukė ženklo iš kitos aikštės pusės, kur Jabrilis su savo grupe lipdė prie sienos šventas statulėles.

Jabrilis su trim vyrais ir trim moterimis vilkėjo kasdieniais drabužiais. Vyrai po laisvais švarkais slėpė pistoletus. Jie pridengė moteris, dedančias į vietą sprogstamosios medžiagos prigrūstas Kristaus statulėles. Jos turėjo išlėkti į orą radijo siųstuvu davus signalą. Statulėlių nugarėlės buvo išteptos labai stipriais klijais, kad jų nuo sienų nenuluptų koks smalsuolis iš minios. Statulėlės buvo gražios, puošnios, pagamintos iš vielinio karkaso ir aplipdytos baltai nudažytu moliu. Jos visai tiko kaip Velykų papuošalas, tad vargu ar kas būtų galėjęs įtarti, kam jos skirtos.

Kai ši operacijos dalis buvo baigta, Jabrilis išvedė savo grupę iš Šv. Petro aikštės prie furgono.

Vieną iš vyrų pasiuntė nunešti Romeo siųstuvą - jo signalas susprogdins statulėles. Jabrilis su savo žmonėmis sulipo į furgoną ir nuvažiavo į Romos oro uostą. Popiežius Inocentas pasirodys balkone tik po trijų valandų. Viskas vyko pagal planą.

Furgone, nebegirdėdamas šurmuliuojančios minios, Jabrilis prisiminė, kaip viskas prasidėjo... *** Prieš keletą metų per vieną kartu vykdomą misiją Romeo užsiminė, esą popiežius saugomas akyliau negu koks nors Europos valstybės vadovas.

– Kam galėtų kilti noras nužudyti popiežių? - tada nusijuokęs paklausė Jabrilis. - Kam žudyti nenuodingą šliužą? Popiežius - tik niekam nereikalingas senas medinis stabas, apsuptas tuzino jo vietą užimti pasirengusių niekam nereikalingų senių, kažkokių nukaršusių Kristaus sužadėtinių, saujelės iškamšų su raudonomis kepuraitėmis. Manyčiau, būtų prasmė jį pagrobti, nes jis - turtingiausias žmogus pasaulyje. Bet žudyti taip beprasmiška, kaip sutraiškyti saulėje besikaitinantį driežą.

Tačiau Romeo įrodinėjo savo tiesą ir suintrigavo Jabrilį. Popiežių garbina šimtai milijonų katalikų visame pasaulyje. Be to, jis yra kapitalizmo simbolis, nes jį remia krikščioniškos buržuazinės Vakarų valstybės. Toms šalims popiežius - vienas iš didžiausių valdžios ramsčių. Vadinasi, nužudžius popiežių priešų pasauliui būtų suduotas baisus psichologinis smūgis, nes jis laikomas Dievo vietininku žemėje. Rusijos ir Prancūzijos karaliai buvo nužudyti todėl, kad manė turį dangaus duotą teisę valdyti ir jų mirtis pasitarnavo žmonijos pažangai. Dievas - turtuolių pramanas, sugalvotas vargšams mulkinti, o popiežius - turtuolių pagalbininkas. Bet tai tebuvo idėjos griaučiai. Jabrilis ją išplėtojo. Dabar operacija įgavo tokį stulbinantį pobūdį, kad Romeo buvo pakerėtas, o Jabrilis negalėjo atsižavėti savimi.

Jabrilio akimis, Romeo, nepaisant visų jo kalbų ir sudėtų aukų, nebuvo tikras revoliucionierius.

Jabrilis išstudijavo italų teroristų istoriją. Jiems galėjai drąsiai patikėti nužudyti šalių vadovus. Jie uoliai mokėsi iš rusų, po daugybės bandymų galų gale nužudžiusių carą. Italai net pasiskolino iš rusų Jabriliui šlykštų pavadinimą „Smurto Kristūs”.

Jabrilis kartą buvo matęs Romeo tėvus. Tėvas - veltėdis, visuomenės parazitas. Turėjo vairuotoją, tarną ir didelį į ėriuką panašų šunį. Juo it kokiu jauku prisiviliodavo moteris gatvėse. Bet tėvo manieros buvo gražios. Jis patiko visiems, tik ne sūnui.

Motina - dar vienas kapitalizmo sistemos vaisius. Godi pinigų ir brangakmenių, pamaldi katalikė.

Gražiai apsirengusi su tarnaičių palyda kas rytą traukdavo į bažnyčią klausytis mišių. Baigusi atgailą visą likusią dieną skirdavo malonumams. Kaip ir vyras, nuolaidžiavo savo silpnybėms, svetimavo ir buvo atsidavusi jųdviejų vienturčiam sūnui Romeo.

Taigi pagaliau ši laiminga šeima bus nubausta. Tėvas - Maltos riteris, motina - uoli katalikė, o jų sūnus - popiežiaus žudikas! Kokia gėda! Vargše Romeo, oi, kaip prisikentėsi tą savaitę, kai aš tave išduosiu!

Romeo žinojo visą operacijos planą, išskyrus Jabrilio pridėtą paskutinį netikėtą posūkį. „Visai kaip šachmatai, - taip sakė apie operaciją Romeo. - Šachas, dar kartą šachas, ir matas. Gražumėlis!” *** Jabrilis pažiūrėjo į laikrodį - dar penkiolika minučių kelio. Furgonas neskubėdamas važiavo greitkeliu į oro uostą.

Laikas pradėti. Jabrilis surinko visus ginklus ir granatas iš savo žmonių ir sudėjo į lagaminą.

Furgonui sustojus priešais oro uosto pastatą Jabrilis išlipo pirmas. Mašina nuvažiavo toliau - kiti grupės nariai išlips prie kito įėjimo. Nešinas lagaminu Jabrilis iš lėto ėjo per salę dairydamasis civiliniais drabužiais apsirengusių Saugumo tarnybos pareigūnų. Įėjo į dovanų ir gėlių krautuvėlę prie pat kontrolės posto. Ant vidinės durų pusės kabojo lentelė su ryškiai raudonų ir žalių raidžių užrašu „UŽDARYTA1*. Tai buvo ženklas, kad įeiti nepavojinga ir krautuvėlėje nėra lankytojų. Čia dirbo neišvaizdi, smarkiai išsidažiusi blondinė. Jos balsas buvo šiltas, gundantis, įspūdingą figūrą paryškino paprasta vilnonė suknelė, per juosmenį persmaugta diržu.

– Atleiskite, - tarė Jabriliui, - ar iš ženklo nematote, kad nedirbame? Juk šiandien Velykos.

Bet jos balsas buvo draugiškas, kviečiantis, jį dar palydėjo šilta šypsena.

Jabrilis ištarė sutartą sakinį - iš jo moteris turėjo suprasti, kad jis savas.

– Kristus prisikėlė, bet man vis tiek reikia skristi į komandiruotę.

Moteris paėmė lagaminą jam iš rankos.

– Lėktuvas nevėluoja? - paklausė Jabrilis.

– Ne, - atsakė moteris. - Turi valandą. Niekas nepasikeitė?

– Niekas. Bet atmink: viskas dabar priklauso nuo tavęs.

Tai pasakęs išėjo. Tos moters Jabrilis anksčiau nebuvo matęs ir daugiau nepamatys. Ji žinojo tik apie šį operacijos etapą. Teroristas pažiūrėjo į švieslentę, rodančią, kada išskris lėktuvai. Taip, jo

lėktuvas nevėluos. *** Moteris buvo viena iš nedaugelio dailiosios lyties atstovių Pirmojoje šimtinėje. Prieš trejus metus organizacija įtaisė ją krautuvėlės savininke. Per tą laiką ji atsargiai užmezgė ryšius su oro uosto ir saugos tarnybų darbuotojais, kartais pasitelkdama į pagalbą gundančius žvilgsnius. Moteris gudriai išmoko patekti į lėktuvus apeidama kontrolės punktus, turinčius įrangą bagažui peršviesti, ir perduoti keleiviams siuntinukus. Darydavo tai ne per dažnai, kad neatkreiptų dėmesio. Trečiais metais ji užmezgė romaną su vienu iš ginkluotų apsaugininkų ir šis praleisdavo ją pro postą, neturintį patikros įrangos. Tą dieną jos meilužis budėjo. Ji pažadėjo jam priešpiečius ir nedidelę pramogą kambarėlyje už savo parduotuvės. Taigi jis pats pasisiūlė dirbti Velykų sekmadienį.

Priešpiečius padėjusi kambarėlyje ant stalo, ji ištuštino lagaminą ir perdėjo ginklus į margaspalves dovanų dėžes su „Gucci” etiketėmis. Dėžes sukišo į rožinį popierinį pirkinių maišą ir ėmė laukti. Kai iki skrydžio liko dvidešimt minučių, maišą prisispaudė prie krūtinės abiem rankomis, nes buvo labai sunkus, tad moteris baiminosi, kad popierius neplyštų, ir nevikriai nubėgo koridoriumi prie apsaugos posto, neturinčio įrangos bagažui šviesti. Budintis meilužis galantišku mostu leido jai praeiti. Ji žavingai jam nusišypsojo. Stiuardesė pažino įlipusią į lėktuvą.

– Vėl tu, Livija, - nusijuokė jinai.

Moteris ėjo ekonominės klasės salonu, kol pamatė Jabrilį, sėdintį tarp trijų savo būrio vyrų ir trijų moterų. Viena jų ištiesė rankas į sunkų Livijos maišą.

Stiuardesės Livija pavadinta moteris paleido maišą į iškeltas rankas, apsisuko ir išbėgo iš lėktuvo.

Grįžusi į krautuvėlę baigė ruošti priešpiečius.

Apsaugininkas Faencis buvo vienas iš tų įstabių italų, sukurtų, rodos, grynai moterų giminės džiaugsmui. Grožis - menkiausias iš jo privalumų. Svarbiau tai, kad jis buvo iš tų gero būdo vyriškių, kuriuos visiškai tenkina riboti jų gabumai ir ambicijos. Oro uosto apsaugininko uniformą Faencis vilkėjo išdidžiai kaip koks Napoleono feldmaršalas. Ūsai buvo dailūs, tvarkingi ir gražūs kaip riesta subretės nosis. Iškart matei jį tikint, kad turi svarbų darbą, kad atlieka valstybei be galo reikalingą pareigą. Praeinančias moteris nužvelgdavo meiliai ir geraširdiškai, nes jam buvo patikėta jas saugoti.

Livija beveik iškart pastebėjo Faencį pirmą jo budėjimo dieną ir nusprendė, kad apsaugininką pavilios be vargo. Iš pradžių vyras elgėsi su ja rafinuotai, mandagiai lyg su dukra, bet moteris greitai jį nuo to atpratino apipylusi žaismingų komplimentų kruša ir įteikusi vieną kitą žavią dovanėlę, iš kurių galėjai numanyti ją esant labai turtingą. Paskui kviesdavosi jį vakarais užkąsti į krautuvėlę.

Dabar Faencis ją mylėjo ar bent jau buvo jai atsidavęs ne mažiau nei šuo jį lepinančiam šeimininkui.

O Livijai jis labai patiko. Buvo žavus, linksmas meilužis, niekados nesusimąstantis apie rimtus dalykus. Lovoje su juo buvo kur kas maloniau negu su tais niūriais jaunais revoliucionieriais, graužiamais kaltės, slegiamais sąžinės.

Jis tapo vos ne jos augintiniu. Moteris meiliai vadindavo jį Dzonciu. Kai jis įeidavo į krautuvėlę ir užrakindavo duris, ji atsiduodavo jam su begaline meile ir aistra, bet jausdama sąžinės priekaištus.

Vargšelis Dzoncis: Italijos kovos su teroristais valdyba netrukus viską išsiaiškins ir pamatys, kaip Livija dingo iš įvykio vietos. Nėra ko abejoti: Dzoncis jau pasigyrė pergale sekso fronte - juk jinai už

jį vyresnė, patyrusi, taigi jos garbės saugoti nereikia. Pareigūnai išsiaiškins apie jų santykius. Gaila Dzoncio - šie priešpiečiai bus paskutinė jo laimės valanda.

Juodu pasimylėjo: ji skubėdama, bet įgudusiai, jis entuziastingai, džiugiai. Livijai toptelėjo, kad šis epizodas ne tik suteikė jai pasitenkinimą, bet ir padėjo pasiekti tikslą kaip revoliucionierei. Dzoncis bus nubaustas už išdidumą, pasipūtimą ir tai, kad mylėdamas vyresnę moterį tarėsi darąs jai malonę, o ji džiaugsis taktikos ir strategijos pergale. Vis dėlto Dzoncio gaila. Koks gražus jis nuogas: rusvai gelsva oda, didelės, panašios į elnio akys, juodi it degutas plaukai, gražūs ūsai, varpa tvirta, lyg nulieta iš bronzos.

– Ak, Dzonci, Dzonci, - šnabždėjo jinai prigludusi jam prie šlaunies, - niekados nepamiršk, kad myliu tave.

Ji pavaišino jį nuostabiais valgiais, juodu išgėrė butelį puikaus vyno, paskui dar kartą pasimylėjo.

Tada Dzoncis apsirengė, pabučiavo ir išėjo švytėdamas iš įsitikinimo, kad nusipelnė tokios laimės.

Likusi viena Livija gerai apsidairė po krautuvėlę, susirinko visus daiktus, pasiėmė apdarus ir viską susidėjo į Jabrilio lagaminą. Taip jai buvo liepta: neturėjo likti jokių teroristo pėdsakų. Paskutinė užduotis - nuvalyti pirštų atspaudus, kuriuos ji galėjo palikti krautuvėlėje, bet tai buvo bergždžias darbas: visų ji tikriausiai nenuvalys. Pasiėmusi lagaminą išėjo, užrakino duris ir paliko oro uosto pastatą. Lauke skaisčiai švietė saulė. Automobilyje jau laukė moteris iš jos grupės. Livija įlipo, pasisveikindama jai pakštelėjo ir vos ne apgailestaudama tarė: – Ačiū Dievui, viskas baigėsi.

– Ne taip jau blogai buvo, - paprieštaravo bendražygė. - Krautuvėlė davė mums pelno. *** Jabrilis su savo žmonėmis sėdėjo ekonominės klasės salone, nes gretimame, pirmos klasės, skrido Teresa Kenedi, Jungtinių Valstijų prezidento dukra su šešiais apsaugininkais iš Slaptosios tarnybos.

Teroristas nenorėjo, kad jie pamatytų, kaip perduodamos dovanų dėžės, į kurias supakuoti ginklai. Be to, buvo išsiaiškinęs, jog Teresa Kenedi įlips į lėktuvą prieš pat jam išskrendant, o apsaugininkai iš anksto netikrindavo lėktuvo, nes niekuomet nežinodavo, ar Teresa neapsigalvos. Dar ir todėl, manė Jabrilis, kad jie aptingo ir tapo nerūpestingi.

Didžiuliame reaktyviniame lėktuve buvo nemažai tuščių vietų: ne tiek daug italų nusprendė keliauti Velykų sekmadienį. Jabrilis spėliojo, kodėl prezidento dukra skrenda tokią dieną. Juk jinai katalikė, nors atsivertusi į naują tikėjimą - kairiųjų liberalų, tos niekingiausios politinės srovės. Bet teroristui buvo tik geriau, kad keleivių mažai, - šimtą įkaitų lengviau sužiūrėti negu kelis šimtus.

Po valandos, lėktuvui jau pakilus, Jabrilis palinko į priekį ir užstojo moteris, kad šios pradėtų traukti ginklus iš „Gucci” dėželių. Trys būrio vyrai jam padėjo: pasilenkė virš kėdžių ir šnekėdamiesi su moterimis lyg skydais pridengė jas savo kūnais. Šalia kitų keleivių nebuvo, tad jie jautėsi gana drąsiai. Moterys padavė į dovanų popierių suvyniotas granatas Jabriliui ir šis greitai pasikabino jas ant savęs. Trys vyrai gavo pistoletus ir paslėpė juos vidinėse švarkų kišenėse. Jabrilis ir trys moterys taip pat pasiėmė po ginklą.

Kai viskas buvo paruošta, Jabrilis sustabdė tarpueiliu einančią stiuardesę. Ji pamatė granatas ir

pistoletą teroristui net nespėjus sušnabždėti įsakymo ir sugriebti jai už rankos. Ta nuostaba, paskui šokas ir baimė veide jam buvo gerai pažįstami. Jis laikė ją už šalto prakaito išpiltos rankos ir šypsojosi. Du jo vyrai atsistojo taip, kad galėtų valdyti ekonominės klasės saloną. Nepaleisdamas stiuardesės rankos Jabrilis įėjo į pirmos klasės saloną, trys moterys jam iš paskos. Slaptosios tarnybos agentai iškart jį pamatė, bet pastebėjo granatas ir pistoletus. Jabrilis jiems nusišypsojo.

– Nesikelkite iš vietų, ponai, - tarė.

Prezidento dukra iš lėto pasuko galvą ir pažiūrėjo Jabriliui į akis. Jos veidas įsitempė, bet iš baimės nesuvirpėjo. Narsuolė, pamanė Jabrilis, ir graži. O gaila! Jis palaukė, kol trys būrio moterys įsitaisė pirmos klasės salone, tada privertė stiuardesę atidaryti pilotų kabinos duris. Teroristą apėmė jausmas, kad įžengia į didžiulio banginio smegenis ir padaro visą kūną bejėgį. *** Teresa Kenedi pasąmonėje pažino pirmą kartą matomą Jabrilį ir kūną supurtė pasidygėjimo drebulys. Čia buvo tas demonas, dėl kurio ją perspėdavo. Siauras, tamsus veidas buvo nuožmus, masyvus, atsikišęs žandikaulis atrodė lyg košmarų pabaisos. Granatos ant švarko ir rankoje panėšėjo į išpampusias žalias rupūžes. Tada pamatė tris moteris tamsiomis kelnėmis ir baltais švarkais, su dideliais pistoletais rankose. Praėjus pirmam šokui Teresa Kenedi pasijuto lyg prasikaltusi mergaitė.

Po velnių - per ją tėvas turės bėdos. Dabar Slaptosios tarnybos apsaugininkų ji niekada nebeatsikratys.

Ji žiūrėjo, kaip Jabrilis, laikydamas stiuardesę už rankos, prieina prie pilotų kabinos durų. Teresa pasisuko į apsaugininkų vadą, bet šis visą dėmesį buvo sutelkęs į ginkluotas moteris.

Tą akimirką į pirmos klasės saloną su granata rankoje įžengė vienas iš Jabrilio vyrų. Viena teroriste privertė kitą stiuardesę paimti selektoriaus ryšio mikrofoną. Per garsiakalbius pasigirdo truputį virpantis balsas: – Prašome visų keleivių užsisegti saugos diržus. Lėktuvą užgrobė revoliucionierių grupuotė. Likite ramūs ir laukite tolesnių nurodymų. Nesikelkite iš savo vietų. Nelieskite rankinio bagažo. Dėl jokios priežasties nepalikite savo vietų. Prašom likti ramiems. Nesijaudinkite.

Pilotas pamatė įeinančią į kabiną stiuardesę ir susijaudinęs tarė: – Per radiją ką tik pranešė, kad kažkas šovė į popiežių.

Tada išvydo už stiuardesės įėjusį Jabrilį. Pilotas iš nuostabos liko prasižiojęs, bet neišleido nė garso.

Jis dabar panašus į karikatūrą, dingtelėjo Jabriliui, kai iškėlė ranką su sugniaužta granata. Bet pilotas sakė... „šovė į popiežių”. Ar tai reiškia, kad Romeo nepataikė? Šiaip ar taip, Jabrilis neturėjo kitos išeities. Jis įsakė pilotui keisti kursą ir skristi į arabų valstybę Šerhabeną. *** Žmonių jūra Šv. Petro aikštėje nunešė Romeo ir jo būrį į akmenų siena užtvertą kampą. Ten jie sudarė salelę. Po abitu pasikišusi pistoletą Anė stovėjo tiesiai prieš Romeo. Jai buvo patikėta jį saugoti ir duoti laiko iššauti. Kiti grupės nariai, irgi persirengę vienuoliais, apsupo juos ratu, kad Romeo galėtų laisvai veikti. Iki popiežiaus pasirodymo jiems reikės laukti dar tris valandas.

Romeo atsišliejo akmens sienos, užsimerkė nuo Velykų ryto saulės ir mintyse greitai pakartojo visą

operacijos seką. Pasirodžius popiežiui Romeo kepštelės per petį vyrui kairėje, šis įjungs siųstuvą, perduodantį signalą, ir sprogs statulėlės, prilipdytos prie sienos kitoje aikštės pusėje. Kai jos sproginės, Romeo išsitrauks šautuvą ir nuspaus gaiduką. Uždelsti negali nė akimirkos, nes jo šūvio garsas turi atrodyti kaip sprogimų aidas. Tada mes šautuvą, apsimetę vienuoliai ir vienuolės apsups ratu ir visi pabėgs su minia. Skulptūrėlėse buvo įdėtas ir dūmų užtaisas, tad Šv. Petro aikštę apgaubs tiršti dūmai. Kils baisi maišatis ir panika, taigi pabėgti turėtų būti nesunku. Pavojų gali kelti žmonės aplink juos, nes supras, ką jis daro, bet paniškai bėganti minia netrukus juos perskirs. O jeigu kokie bepročiai bandys persekioti, bus nušauti.

Teroristas jautė, kad krūtinę išmuša šaltas prakaitas. Milžiniška minia, mosuojanti iškeltomis gėlėmis, jam virto baltų, purpurinių, rausvų ir raudonų lopų jūra. Jis negalėjo atsistebėti žmonių džiaugsmu, tikėjimu prisikėlimu, ekstaze vilties, kad mirtis įveikiama. Nusišluostė delnus į apsiaustą, užčiuopė sunkų po juo kabantį šautuvą. Kojos paskaudo, užtirpo. Kad iškęstų tas valandas, kol balkone pasirodys popiežius, stengėsi negalvoti apie nemalonius pojūčius.

Mintyse vėl iškilo užmiršti vaikystės vaizdai. Prieš konfirmaciją jį mokė romantiškas kunigas. Iš jo Romeo sužinojo, kad vienas iš viršesnių kardinolų su raudonu galvos apdangalu sidabriniu plaktuku pastuksena mirusiam popiežiui į kaktą ir taip įsitikina, jog jis negyvas. Ar taip vis dar daroma? Šįsyk plaktukas išsiteps krauju. Bet kokio jis dydžio? Kaip žaislinis? O gal toks didelis ir sunkus, kad galėtum įkalti vinį? Nėra ko abejoti: tai bus brangi Renesanso relikvija, meno kūrinys, inkrustuotas brangakmeniais. Na ir kas? Popiežiaus galvos liks tiek mažai, kad nebus į ką stuksenti - po apsiaustu slepiamas šautuvas užtaisytas sprogstamosiomis kulkomis. Ir Romeo neabejojo pataikysiąs.

Pasitikėjimo įkvėpė tai, kad buvo kairiarankis. Mancino 1 sekasi viskas: sportas, meilė ir, sprendžiant iš prietarų, žudyti.

Laukdamas Romeo stebėjosi, kad nesijaučia darąs šventvagystę. Juk nuo mažumės buvo auklėjamas pagal griežtus katalikiškus papročius mieste, kur kiekviena gatvė, kiekvienas pastatas priminė, kaip atsirado krikščionybė. Net dabar matė kulto pastatų stogų kupolus, dangaus fone panašius į marmuro diskus, girdėjo sodrų, guodžiantį, bet podraug bauginantį bažnyčių varpų gausmą. Šioje didžiulėje garbinimo aikštėje jis regėjo kankinių statulas, užuodė begalės tikinčiųjų Kristumi suneštų pavasarinių gėlių kvapus.

Tie viską nustelbiantys gausybės gėlių aromatai priminė jam motiną ir tėvą - šie amžinai išsikvėpindavo, kad nesijaustų jų vargo nemačiusių, išpopintų itališkų kūnų kvapo.

Tada milžiniška puošniausiais drabužiais Velykoms pasidabinusi minia ėmė skanduoti: „Papa, Papa, Papa!”2 Užlieti gelsvos ankstyvo pavasario šviesos žmonės, iš viršaus stebimi akmeninių angelų, be perstojo kvietė savo popiežių palaiminti. Galop pasirodė du kardinolai raudonomis mantijomis ir laimindami ištiesė rankas. Netrukus į balkoną išėjo popiežius Inocentas.

Jis buvo labai senas, vilkėjo baltu, žvilgančiu arnotu, pasikabinęs auksinį kryžių, užsimetęs kryžiais siuvinėtą baltos vilnos skraistę, ant galvos užsidėjęs baltą pijusę. Avėjo tradiciniais žemakulniais raudonais batais atvirais pirštais. Batų priekyje buvo išsiuvinėti auksiniai kryžiai. Ant minią laiminti iškeltos rankos piršto mūvėjo vadinamąjį žvejo žiedą - vieną iš popiežiaus atributų.

Minia ėmė mėtyti aukštyn gėles, džiaugsmingai rėkti, balkonas sužvilgo saulėje - rodės, tuoj lėks žemyn su visomis tomis gėlėmis.

Tą akimirką Romeo apėmė ta pati baimė, kurią jam kadaise keldavo šie krikščionybės simboliai. Bet prisiminus kardinolą raudonu biretu, vadovavusį jo konfirmacijos apeigoms - veidas buvo raupuotas it paties šėtono, - pajuto dvasios pakilimą, neregėtą palaimą ir džiaugsmą. Romeo kepštelėjo per petį vyrui iš kairės, kad šis perduotų radijo signalą.

Atsiliepdamas į minios šauksmus „Papa, Papa!” popiežius pakėlė rankas laimindamas visus, pagerbdamas Velykas, prisikėlusį Kristų, pasveikindamas akmeninius angelus, sėdinčius ant aikštę juosiančių sienų. Romeo išsitraukė šautuvą iš po apsiausto. Du jo būrio „vienuoliai” priešais atsiklaupė, kad neužstotų taikinio.

Anė atsistojo taip, kad Romeo galėtų pasidėti šautuvą jai ant peties. Vyras iš kairės pasiuntė signalą į statulėles, priklijuotas kitoje aikštės pusėje.

Sprogimai sudrebino aikštę, į orą pakilo rausvas debesis, gėlių kvapą permušė svylančios mėsos dvokas. Tą pačią akimirką Romeo nusitaikė ir iššovė. Driokstelėjus sprogimams džiaugsmingus minios šauksmus pakeitė garsai, panašūs į didžiulio kirų pulko klyksmą.

Popiežiaus kūnas, rodės, atsiplėšė nuo balkono grindų, kruvinu skuduru virtusi balta pijusė nulėkė aukštyn, blaškoma sprogimo bangos suspausto oro, paskui nusklendė žemyn. Siaubo ir gyvuliško įtūžio riksmas nuaidėjo virš aikštės, kai popiežiaus kūnas sudribo ant balkono turėklo. Auksinis kryžius sutabalavo ore, skraistė nusidažė raudonai.

Virš minios nusirito akmens dulkių debesys, pasipylė marmurinių subyrėjusių angelų ir šventųjų skeveldros. Stojo šiurpi tyla - minia sustingo matydama nužudytą popiežių. Jo galva buvo ištaškyta į gabalus. Kitą akimirką kilo panika. Žmonės bėgo iš aikštės trypdami šveicarų gvardiečius, bandančius užtverti išėjimus. Ryškiaspalvių Renesanso laikų uniformų nebebuvo matyti siaubo apimtų tikinčiųjų maišalynėje.

Romeo paleido šautuvą iš rankų ir ginkluotų abiejų lyčių „vienuolių” apsuptas leidosi nešamas minios iš aikštės į Romos gatves. Jis svirduliavo nieko nematydamas - galėjai pamanyti, kad apako.

Anė sugriebė jį už rankos ir stumte įstūmė į laukiantį furgoną. Romeo užsidengė ausis delnais, kad negirdėtų klykiančios minios. Jis drebėjo ištiktas šoko, bet netrukus pajuto neapsakomą džiugesį, paskui nuostabą - nejaugi tai ne sapnas?! *** Jabrilis su savo žmonėmis visiškai kontroliavo lainerį, turėjusį skristi iš Romos į Niujorką. Pirmos klasės salone jie paliko vienintelį keleivį - Teresą Kenedi. Šiai dabar buvo ne tiek baisu, kiek įdomu. Teresą nustebino, kad pagrobėjai taip lengvai įvarė baimės jos apsaugininkams iš Slaptosios tarnybos: tereikėjo parodyti, jog jie nuo galvos iki kojų apsikarstę sprogstamaisiais užtaisais. Suprask: užtektų paleisti vos vieną kulką ir lėktuvas gabalais nukristų ant žemės. Ji pastebėjo, kad trys vyrai ir trys moterys labai liekni, o jų veidai persikreipę iš įtampos nelyginant sportininkų per taškas į tašką vykstančias rungtynes. Vienas iš tų vyrukų išstūmė jos apsaugininką iš pirmos klasės salono ir nepaliaudamas bakinti nusivarė tuščiu ekonominės klasės

tarpueiliu. Viena iš moterų stovėjo kiek toliau nuo Teresos nusitaikiusi pistoletu. Kai kitas apsaugininkas nenorėjo trauktis nuo prezidento dukros, moteris pakėlė ginklą ir įrėmė vamzdį jam į galvą. Primerktos akys aiškiai sakė, kad ji iššautų nedvejodama. Buvo prasižiojusi - matyt, norėdama atpalaiduoti įsitempusius veido raumenis. Tada Teresa pastūmė apsaugininką į šalį ir atsistojo priešais teroristę. Ta su palengvėjimu šyptelėjo ir mostu paliepė jai sėstis.

JAV prezidento dukra akimis sekė operacijai vadovaujantį teroristą. Jis panėšėjo į režisierių, žiūrintį į vaidinančius savo aktorius. Rodės, jis ne įsakinėja, o tik užsimena ar leidžia suprasti, ką daryti. Jis šyptelėjo ir mostelėjo ranka taip liepdamas Teresai nesikelti iš vietos. Visa elgsena bylojo, kad jam patikėta ją saugoti kaip akies vyzdį. Po kurio laiko vyras nuėjo į pilotų kabiną. Vienas iš pagrobėjų žiūrėjo, kad niekas neįeitų į pirmos klasės saloną. Dvi teroristės susiglaudusios nugaromis, atkišusios pistoletus stovėjo priešais Teresą. Vienai stiuardesei buvo liepta paimti vidinio ryšio mikrofoną ir perdavinėti pagrobėjo duodamus įsakymus keleiviams. Visi teroristai atrodė per daug menki, kad galėtų kelti tokį siaubą.

Nuėjęs į pilotų kabiną Jabrilis leido vienam jų per siųstuvą pranešti, kad lėktuvas užgrobtas ir skrenda ne į Niujorką, o į Šerhabeną. Amerikos valdžios pareigūnai pamanys turį vienintelę problemą - vėl reikės derėtis su arabų teroristais dėl tų pačių reikalavimų kaip visada. Jabrilis liko kabinoje, kol vyko pokalbis per radijo ryšį.

Kol lėktuvas skrido, Jabriliui neliko nieko kita, tik laukti. Jis mintyse išvydo savo vaikystės dienų Palestiną: namus žalioje oazėje, iš visų pusių supamoje dykumos, tuos šviesos angelus - savo tėvą ir motiną, gražų Koraną, padėtą ant tėvo rašomojo stalo ir galintį bet kurią akimirką vėl įkvėpti tikėjimo. Ir kaip viskas baigėsi iš dangaus pasipylus bombų krušai. Viską pasiglemžė liepsna ir raudonų dūmų kamuolys. Tada pasirodė izraeliečiai. Jabriliui atrodė, kad nuo tada visą vaikystę praleido aptriušusių lūšnų gyvenvietėje, panašioje į didžiulę belaisvių stovyklą. Gausiems jos gyventojams bendra buvo tik viena - neapykanta žydams. Tiems Korane išgirtiems žydams.

Vyras prisiminė, kad universitete kai kurie dėstytojai prastai parašytą referatą ar kursinį darbą vadindavo „arabo darbu”. Pats Jabrilis šitaip pasakė ginklininkui, padariusiam jam prastų pistoletų.

Na, bet tai, ką jie nuveikė šiandien, niekas nepavadins „arabo darbu”.

Jabrilis visuomet nekentė žydų. Ne, ne žydų - izraeliečių. Jis prisiminė įvykį iš vaikystės, kai buvo ketverių, na, ne daugiau kaip penkerių. Pabėgėlių stovykloje, kur mokėsi, Izraelio kareiviai darė kratą, mat buvo gavę informacijos, kad čia slapstosi teroristai, tik ji buvo klaidinga - išties „arabo darbas”. Visiems gyventojams buvo įsakyta išeiti iš lūšnų iškeltomis rankomis. Tokį įsakymą gavo ir vaikai ilgoje, iš skardos sudėtoje, geltonai nudažytoje pašiūrėje, vadinamojoje mokykloje visai netoli gyvenvietės. Jabrilis su kitais berniukais ir mergaitėmis susispietė į krūvą, iškėlė rankytes ir iš siaubo klykė: „Pasiduodu!” Jabrilis niekada nepamiršo jauno kareivio izraeliečio, vieno iš tos naujos padermės - šviesiaplaukio kaip koks vokiečių kareivis per Antrąjį pasaulinį karą. Jis pasibaisėjęs žiūrėjo į tuos vaikus. Semitiškų bruožų, bet šviesaus gymio veidas apsipylė ašaromis. Kareivis nuleido ginklą ir sušuko vaikams liautis klykus, nebekelti rankų. Girdi, jiems nėra ko bijoti, mažų vaikų niekas nelies. Izraelietis kuo puikiausiai mokėjo arabiškai, bet kai vaikai nenuleido rankų, jis priėjo prie jų ir nenustodamas verkti bandė jėga jas nulenkti. Jabrilis neužmiršo to kareivio ir vėliau pasiryžo niekados nebūti toks kaip jis - nesileisti sugniuždomas gailesčio.

Dabar, žiūrėdamas žemyn pro lėktuvo iliuminatorių, matė apačioje Arabijos pusiasalio dykumas.

Netrukus skrydis baigsis ir jis atsidurs Šerhabeno sultonate. Šerhabenas buvo viena mažiausių pasaulio valstybių, bet tokia naftinga, kad šimtai kupranugariui kaip transporto priemonei teikiančio pirmenybę sultono vaikų ir vaikaičių važinėjo mersedesais ir ėjo mokslus geriausiuose užsienio universitetuose. Pirmajam šalies valdovui priklausė didelės pramonės korporacijos Vokietijoje ir Jungtinėse Valstijose. Jis mirė būdamas turtingiausias pasaulio žmogus. Tik vienam jo vaikaičiui Morobiui pavyko išvengti įbrolių intrigų, likti gyvam ir tapti dabartiniu sultonu.

Sultonas Morobis buvo nuožmus, fanatiškai dievobaimingas musulmonas. Dabar praturtėję Šerhabeno piliečiai buvo ne mažiau dievobaimingi. Jokia moteris negalėjo išeiti į gatvę neužsidengusi veido čadra, buvo draudžiama skolinti pinigus už palūkanas, o svaigalų tame dykumų krašte galėjai rasti nebent užsienio šalių pasiuntinybėse.

Kadaise Jabrilis padėjo sultonui paimti ir sustiprinti valdžią nužudydamas keturis iš pavojingesnių jo įbrolių. Iš dėkingumo ir neapykantos didžiosioms valstybėms sultonas sutiko padėti Jabriliui vykdant šią operaciją.

Lėktuvas su teroristais ir įkaitais nusileido, iš lėto nuriedėjo prie nedidelio stiklinio oro uosto pastato, nušviesto gelsvų dykumos saulės spindulių. Už kilimo ir tūpimo takų iki pat horizonto driekėsi smėlynai, nusėti naftos bokštais. Lėktuvui sustojus Jabrilis pamatė, kad takus apjuosę ne mažiau kaip tūkstantis sultono kareivių.

Dabar prasidės sudėtingiausia, maloniausia, bet kartu pavojingiausia operacijos dalis. Jabrilis privalės elgtis atsargiai, kol Romeo nusigaus ten, kur sutarta. Be to, reikės tikėtis, kad sultonas deramai sureaguos į vien tik jam, Jabriliui, težinomą paskutinį šios šachmatų partijos ėjimą. Ne, čia tau ne „arabo darbas”. *** Dėl Europos ir Amerikos laiko skirtumo Fransis Kenedis šeštą ryto pirmą kartą išgirdo, kad nužudytas popiežius. Jam apie tai pranešė atstovas spaudai Matjus Gladisas, paskirtas budėti Baltuosiuose rūmuose per Velykas. Judžinui Daziui ir Kristianui Kli taip pat jau buvo pranešta ir jie laukė prezidento rezidencijoje.

Nulipęs laiptais iš savo apartamentų ir įėjęs į Ovalinį kabinetą Fransis Kenedis pamatė Dazį ir Kli. Abu atrodė niūrūs. Kažkur toli Vašingtono gatvėse pratisai kaukė sirenos. Kenedis atsisėdo prie savo rašomojo stalo ir žvilgtelėjo į Judžiną Dazį - juk informuoti turėjo prezidento administracijos vadovas.

– Fransi, popiežius negyvas. Jį nužudė per Velykų pamaldas.

– Kas tai padarė? - paklausė priblokštas prezidentas. - Ir kodėl?

– Mes nežinom, - atsakė Kli, - bet yra dar blogesnė žinia.

Kenedis bandė ką nors suprasti iš priešais stovinčių vyrų veidų ir jį apėmė kaustanti baimė.

– Kas galėtų būti dar blogiau?

– Lėktuvą, kuriuo skrenda Teresa, užgrobė ir pasuko į Šerhabeną, - paaiškino Kli. Fransį Kenedį staiga supykino.

– Pagrobėjai valdo padėtį, - išgirdo jis kalbant Judžiną Dazį. - Jokių incidentų lėktuve neįvyko.

Derybas pradėsime, vos tik lėktuvas nutūps. Priminsime sultonato valdžiai visas skolas mums, ir viskas baigsis gerai. Abejoju, ar pagrobėjai bent žino, kad tuo lėktuvu skrenda Teresa.

– Artūras Viksas ir Oto Grėjus jau važiuoja čionai. CŽV direktorius, gynybos ministras ir viceprezidentė taip pat. Po pusvalandžio jie lauks tavęs Ministrų kabineto pasitarimų kambaryje.

– Gerai, - tarstelėjo Kenedis prisiversdamas likti ramus. - Yra kokia nors sąsaja?

Jis pamatė, kad Kristianas nenustebo, bet Dazis klausimo nesuprato.

– Tarp popiežiaus nužudymo ir lėktuvo pagrobimo, - paaiškino jam Kenedis. Nė vienas neatsakė, tad jis pridūrė: - Laukite manęs pasitarimų kambaryje. Noriu šiek tiek pabūti vienas.

Patarėjai išėjo.

Pats Kenedis galėjo nebijoti pasikėsinimo, bet žinojo, kad niekada nepajėgs visiškai apsaugoti dukters. Teresa buvo pernelyg nepriklausoma, tad neleido tėvui varžyti jos laisvės. Jo manymu, rimtas pavojus jai nė negalėjo grėsti: neprisiminė, kad kada taikiniu būtų buvusi pasirinkta kokios nors šalies vadovo dukra.

Kiekvieną teroristų ar revoliucionierių organizaciją už tai būtų pasmerkęs visas pasaulis.

Po tėvo inauguracijos Teresa atvirai rėmė radikalų ir feminisčių grupuotes. Ji teigė, kad jos pažiūros nesutampa su tėvo. Fransis nė nebandė prikalbinti ją elgtis kitaip, apsimetinėti prieš publiką kitokia, negu yra iš tikrųjų. Jis ją mylėjo, ir tai svarbiausia. Kai dukra trumpai aplankydavo jį Baltuosiuose rūmuose, jiedviem visados būdavo smagu ginčytis politiniais klausimais, gvildenti leistinus ir neleistinus galios taikymo būdus.

Konservatyvi respublikoniška prastos reputacijos geltonoji spauda stengėsi gauti prezidentą kompromituojančių kadrų. Teresą fotografuodavo feminisčių žygiuose, demonstracijose prieš branduolinius ginklus, o kartą net mitinge už valstybę palestiniečiams. Taigi tai, kas dabar nutiko, sulauks ironiškų komentarų spaudoje.

Keista, tačiau Amerikos visuomenė palankiai žiūrėjo į Teresą Kenedi - net tada, kai tapo žinoma, kad Romoje ji gyvena su italų radikalu. Juodu buvo nufotografuoti, kai susikibę vaikštinėjo senomis akmenimis grįstomis gatvelėmis, kai bučiavosi. Ir kai stovėjo buto, kuriame kartu gyveno, balkone.

Jaunas meilužis buvo išvaizdus, Teresa šviesiaplaukė, balto kaip pienas airiško gymio, mėlynų Kenedžių akių - tikra gražuolė. Net kiek išstypusi kaip ir visi Kenedžiai, apsirengusi kasdieniais itališkais drabužiais ji atrodydavo tokia miela, kad užrašai po nuotraukomis nebūdavo kandūs.

O laikraščiuose išspausdinta nuotrauka, kur ji nufotografuota ginanti savo jauną meilužį italą nuo Italijos policininkų lazdų, vyresnės kartos amerikiečiams pažadino seniai pamirštus prisiminimus apie tą siaubingą dieną Dalase.3 Žiniasklaidos dėmesį traukianti mergina nestokojo šmaikštumo. Per prezidento rinkimų vajų TV reporteriai prirėmė ją prie sienos ir paklausė: „Vadinasi, jūs pritariate politinėms tėvo pažiūroms?”

Atsakydama „taip” būtų pasirodžiusi esanti veidmainė arba mergaitė, kuria manipuliuoja valdžios

ištroškęs tėvas. Jei būtu atsakiusi „ne”, laikraščiai būtų plyšoję, neva ji nepalaiko tėvo siekio tapti prezidentu. Bet Teresa parodė turinti politikės gyslelę, vertą Kenedžių vardo. „Na taip, jis mano tėtis, - apkabindama jį tarė Teresa, - ir žinau, kad yra šaunus vyrukas. Bet jeigu man nepatinka tai, ką daro, aprėkiu jį visai taip pat kaip jūs, žurnalistai”. Televizoriaus ekrane ši scena atrodė puikiai ir tėvas buvo dukrai be galo dėkingas. O dabar ji atsidūrė mirtiname pavojuje.

Jeigu Teresa būtų niekur nuo jo nesitraukusi, elgusis kaip atsidavusi dukra, gyvenusi kartu Baltuosiuose rūmuose ir nebūtų buvusi tokia radikali, nieko panašaus nebūtų atsitikę. Ir kam jai reikėjo įsitaisyti meilužį užsienietį, studentą radikalą - ko gero, jis net perdavė pagrobėjams reikalingą informaciją! Fransis mintyse nusijuokė. Jis irzta kaip tėvas, norintis, kad jo vaikas keltų jam kuo mažiau rūpesčių. Jisai dukrą myli ir ją išgelbės. Šiuo atveju bent jau yra su kuo kovoti, ne taip kaip tada, kai siaubingai ilgai ir skausmingai merdėjo žmona. Įėjo Judžinas Dazis ir paprašė ateiti į Ministrų kabineto pasitarimų kambarį - visi jo jau laukia. *** Kenedžiui įėjus visi atsistojo. Jis iškart mostu paragino juos sėstis, bet susirinkusieji jį apspito ir pareiškė užuojautą. Prezidentas priėjo prie ilgo ovalinio stalo ir atsisėdo ant kėdės krikštasuolėje, palei židinį.

Vaiski, balta dviejų sietynų šviesa atsispindėjo nuo sodriai rudo stalviršio, juoda oda trauktų kėdžių.

Jų buvo po šešias abiejose stalo pusėse, kitos stovėjo prie sienos. Balti atspindžiai mirgėjo ir ant sienų. Šalia dviejų langų į Rožių sodą kabojo dvi vėliavos: dryžuota Jungtinių Amerikos Valstijų ir tamsiai mėlyna su baltomis žvaigždėmis - prezidento.

Kenedžio patarėjai atsisėdo arčiausiai jo ir ant stalo pasidėjo aplankus su pranešimais ir kitais dokumentais. Kiek toliau įsitaisė Ministrų kabineto nariai ir CŽV direktorius, o kitame stalo gale JAV štabų vadų komiteto pirmininkas, kariuomenės generolas, vilkintis spalvinga uniforma ir todėl išsiskiriantis iš visų tamsiais drabužiais apsirengusių susirinkimo dalyvių. Viceprezidentė Diuprei, vienintelė moteris kambaryje, sėdėjo priešais prezidentą. Vilkėjo madingu tamsiai mėlynu kostiumėliu ir balto šilko palaidinuke. Gražus jos veidas buvo rūstus. Kambarys buvo persisunkęs Rožių sodo kvapais - jie skverbėsi pro įstiklintas duris, uždengtas storomis užuolaidomis ir drapiruotėmis.

Informaciją pateikė CŽV direktorius Teodoras Tapis. Kadaise jis vadovavo FTB. Šis pilkas, politinių ambicijų neturintis žmogelis niekados nenusižengdavo CŽV įstatams bandydamas įgyvendinti kokias rizikingas ar neteisėtas užmačias arba sukurti savo imperiją. Kenedžio patarėjai, ypač Kristianas Kli, visiškai juo pasitikėjo.

– Per kelias praėjusias valandas gavome patikimų pranešimų, - kalbėjo Tapis. - Popiežių nužudė būrys, sudarytas vien iš italų. Teresos lėktuvą užgrobė tarptautinė grupuotė, vadovaujama arabo, vadinamo Jabriliu. Tai, kad abu incidentai įvyko tą pačią dieną ir prasidėjo tame pačiame mieste, matyt, yra sutapimas. Bet į sutapimus, žinia, visada turime žiūrėti įtariai.

– Dabar popiežiaus nužudymas nėra pirmaeilės svarbos, - tyliai prašneko Kenedis. - Mums labiausiai turi rūpėti užgrobtas lėktuvas. Ar jie jau pateikė kokių nors reikalavimų?

– Nepateikė, - bemat atsakė Tapis. - Vien tai jau keista.

– Pasirenkite deryboms. Pranešinėk man apie kiekvieną žingsnį, - prezidentas pasisuko į valstybės sekretorių ir paklausė: - Kurios šalys mums padės?

– Visos, - patikino šis. - Kitos arabų šalys pasibaisėjusios: mintis, kad jūsų duktė paimta įkaite, jas šiurpina. Tai prieštarauja jų garbės supratimui ir jos nemano, kad būta kokio pagrindo kraujo kerštui.

Jų žodžiais, joms pačioms nebus iš to jokios naudos. Prancūzija palaiko su sultonu gerus santykius. Ji pasisiūlė į Šerhabeną pasiųsti savo stebėtojų. Britanija ir Izraelis mums padėti negali - sultonas jomis nepasitiki. Šiaip ar taip, kol pagrobėjai nepateikė reikalavimų, mes, galima sakyti, nei pakarti, nei paleisti.

Kenedis pasisuko į Kli, – Krisai, kodėl, tavo galva, jie nieko nereikalauja?

– Galbūt dar anksti, - atsakė Kli. - O gal ruošiasi mesti kokią kitą kortą.

Pasitarimų kambaryje stojo šiurpi tyla. Baltos šviesos dėmės ant sienų, atsimušusios nuo juodos sunkių kėdžių aukštomis atkaltėmis odos, veidus darė pamėkliškai pilkus.

Kenedis laukė, kol pasisakys visi, bet mintys sukosi apie kitką patarėjams svarstant, ko būtų galima griebtis: ekonominių sankcijų, jūrų blokadų, Šerhabeno aktyvų JAV bankuose įšaldymo. Pagrobėjai, matyt, stengsis kuo ilgiau vilkinti derybas, kad juos nuolat rodytų televizijos ir kad jie figūruotų viso pasaulio žiniasklaidos naujienų pranešimuose.

Galop Kenedis grįžtelėjo į Odbladą Grėjų ir įsakmiai tarė: – Susitark dėl mano ir patarėjų susitikimo su Kongreso vadovais ir reikiamų komitetų pirmininkais.

Tada kreipėsi į Artūrą Viksą: – Liepk savo komandai numatyti galimus variantus, jei pagrobimas virstų kuo nors daugiau.

Kenedis atsistojo, bet prieš išeidamas tarė: – Gerbiamieji, turiu jums pasakyti, kad aš netikiu sutapimais. Netikiu, kad atsitiktinumas, jog Katalikų bažnyčios galva nužudytas tą pačią dieną ir tame pačiame mieste, iš kurio išskridusi buvo pagrobta Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento dukra. *** Adamas Gresas ir Henris Tibotas Velykų nešventė. Ne, jie nedirbo prie mokslinio projekto - juodu naikino savo nusikaltimo pėdsakus. Bute surinko ir išmetė senus laikraščius, iš kurių iškirpo raides laiškui. Dulkių siurbliu susiurbė galėjusias užsilikti menkiausias iškarpytų laikraščių skiauteles.

Išmetė net žirkles ir klijus. Nuplovė sienas. Paskui nuėjo į universiteto dirbtuves ir atsikratė visų įrankių bei įrangos, naudotų darant bombą. Televizorių įsijungė tik baigę darbą. Sužinoję apie popiežiaus nužudymą ir prezidento dukters pagrobimą susižvalgė ir nusišypsojo vienas kitam.

– Henri, manau, mūsų valanda išmušė, - tarė Adamas Gresas. *** Velykų sekmadienis prailgo. Į Baltuosius rūmus plūdo įvairių darbo grupių, sudarytų iš CŽV,

kariuomenės ir karinio jūrų laivyno, Valstybės departamento, nariai. Visi sutarė: labiausiai glumina tai, kad teroristai iki šiol nepateikė reikalavimų, kuriuos įvykdžius būtų paleisti įkaitai.

Gatves priešais rūmus užkimšo transportas. Laikraščių ir televizijų žurnalistai būriais traukė į Vašingtoną. Nors buvo Velykos, vyriausybinių įstaigų tarnautojai gavo nurodymą ateiti į darbo vietas.

O Kristianas Kli įsakė Slaptajai tarnybai ir FTB papildomai atsiųsti tūkstantį vyrų prezidento rezidencijai saugoti.

Pagausėjo telefonų skambučių į Baltuosius rūmus ir iš jų. Rūmai panėšėjo į beprotnamį: žmonės lakstė iš jų į vykdomąją valdybą ir atgal. Judžinas Dazis bandė palaikyti bent šiokią tokią tvarką.

Vėliau tą sekmadienį vadinamajame Situacijų kambaryje4 Kenedis priiminėjo pranešimus, dalyvavo ilguose, rimtuose pasitarimuose, kur buvo aptariami galimi veiksmai, telefonu kalbėjosi su užsienio šalių vadovais ir JAV ministrų kabineto nariais.

Vėlų sekmadienio vakarą prezidento patarėjai pavakarieniavo su juo ir ėmė rengtis rytojaus dienai.

Jie sekė televizijų naujienų pranešimus, o šie ėjo be perstojo.

Galop Kenedis nusprendė eiti miegoti. Jis nė kiek neabejojo, kad patarėjai budės kiaurą naktį ir prireikus jį pažadins. Siaurais laiptais užlipo į ketvirtą rūmų aukštą, kur buvo gyvenamosios patalpos.

Priekyje ėjo vienas Slaptosios tarnybos agentas, iš paskos kitas. Abu žinojo, kad prezidentas baisiai nemėgsta naudotis Baltųjų rūmų liftu.

Iš laiptų aikštelės pateko į vestibiulį. Čia buvo įrengtas stalas su ryšio priemonėmis, prie jo sėdėjo dar du vyrai iš Slaptosios tarnybos. Perėjęs vestibiulį Kenedis atsidūrė savo apartamentuose. Čia, be jo, buvo tik asmeniniai tarnai: kambarinė, liokajus ir kamerdineris. Pastarasis turėjo rūpintis prezidento drabužiais - o jų buvo gausybė.

Kenedis nežinojo, kad net šie asmeniniai tarnai yra Slaptosios tarnybos agentai. Taip sumanė Kristianas Kli. Pasiryžęs apsaugoti prezidentą nuo visų įmanomų nelaimių, jis atitvėrė Fransį Kenedį sunkiai įveikiama siena.

Kai Kristianas Kli griebėsi šios gudrybės ir prezidento tarnais paskyrė vyrus ir moteris iš Slaptosios tarnybos, prieš jiems pradedant pareigas mokė: – Velniai rautų, turite tapti geriausiais pasaulyje tarnais, kad po darbo čia karalienė nė akimirkos nedvejodama priimtų jus į Bakingamo rūmus. Jau žinote: pirma jūsų pareiga - užstoti kelią kiekvienai į prezidentą paleistai kulkai. Nė kiek ne mažiau svarbu - pasirūpinti, kad prezidentas nejustų jokių nepatogumų. Šio specialaus būrio vadas buvo tą naktį budintis juodaodis tarnas. Kenedžiui jį pristatė kaip Džefersoną, karinio jūrų laivyno vyresnįjį puskarininkį, laive ėjusį stiuardo pareigas. Iš tikrųjų jis buvo aukšto rango Slaptosios tarnybos agentas, puikiai mokantis grumtis vienas prieš vieną. Iš prigimties labai sportiškas Džefersonas koledže žaidė amerikietiškąjį futbolą ir buvo pripažintas geriausiu savo pozicijos žaidėju šalyje. Be to, jo intelekto koeficientas - 160. O kadangi turėjo humoro jausmą, užduotis tapti idealiu tarnu jam kėlė neapsakomą malonumą.

Dabar Džefersonas padėjo Kenedžiui nusivilkti švarką ir rūpestingai jį pakabinęs padavė šilkinį chalatą, mat jau žinojo, kad prezidentui labiau patinka juo apsisupti pačiam. Kai Kenedis pasuko prie nedidelio baro svetainėje, tarnas prišoko pirmas, įpylė degtinės su tonikų ir įmetė ledukų.

– Pone prezidente, vonia jums prileista, - tarė Džefersonas.

Kenedis pažvelgė į jį šypsodamasis. Sunkiai galėjai patikėti, kad gali būti tokių gerų tarnų kaip Džefersonas.

– Būk geras, išjunk visus telefonus, - paprašė prezidentas. - Jeigu manęs prireiks, pažadinsi.

Fransis mirko karštoje sūkurinėje vonioje beveik pusvalandį. Į nugarą ir šlaunis purškiama vandens srovė ramino išvargusius raumenis. Vanduo skleidė malonų vyrišką kvapą. Ant atbrailos aplink vonią buvo pridėta visokių muilų, tepalų ir žurnalų. Pūpsojo net plastikinis krepšys su šūsnimi atmintinių.

Išlipęs iš vonios Kenedis apsivilko baltą kilpinį chalatą su raudonais, baltais ir mėlynais siūlais išsiuvinėtu užrašu „BOSAS”. Chalatą dovanojo Džefersonas, nusprendęs, kad tokios dovanos ir galima tikėtis iš jo vaidinamo idealaus tarno. Kad būtų sausas, Fransis Kenedis chalatu apsitrynė baltą, beveik beplaukį kūną. Jam niekuomet nepatiko paties blyški, neapžėlusi oda.

Miegamajame Džefersonas jau buvo užtraukęs užuolaidas, nuėmęs lovos apklotą ir įjungęs skaitymo lempą. Prie lovos stovėjo stalelis su ratukais ir marmuriniu viršumi, šalia - patogus krėslas.

Stalelis uždengtas gražiai siuvinėta šviesiai rožine staltiese, ant jo stovėjo tamsiai mėlynas ąsotėlis su karštu šokoladu. Žydrame puodelyje jau garavo gėrimas. Įmantriai išmargintoje lėkštėje buvo padėta šešių rūšių sausainių, šalia - baltas keraminis puodelis su šviesiu nesūdytu sviestu ir dar keturi indeliai su džemais: žalias - su obuolių, mėlynas baltais taškeliais - aviečių, geltonas - apelsinų ir raudonas - braškių.

– Atrodo puikiai, - tarė Kenedis. Džefersonas išėjo iš kambario. Prezidentas juto, kad šitokios dėmesį rodančios smulkmenos guodžia jį labiau, negu turėtų. Jis atsisėdo į krėslą, gurkšnodamas šokoladą atsikando sausainio. Visko neįstengė suvalgyti. Nurideno staliuką į šalį ir atsigulė į lovą.

Pradėjo skaityti atmintines, bet jautėsi per daug pavargęs, tad užgesino šviesą ir bandė migdytis.

Tačiau pro užuolaidas skverbėsi prislopintas šurmulys, nes priešais Baltuosius rūmus rinkosi vis daugiau žiniasklaidos atstovų iš viso pasaulio, pasiryžusių budėti kiaurą parą. Netrukus čia suvažiuos dešimtys televizijų mašinų su aparatūra ir filmavimo grupėmis. Be to, apsaugą sustiprino jūrų pėstininkų batalionas.

Fransį Kenedį nutvilkė nelaimės nuojauta. Panašų jausmą buvo patyręs vos vieną kartą gyvenime. Šįkart jį sukėlė mintys apie dukrą Teresą. Ji miega tame lėktuve apsupta galvažudžių. Ne todėl, kad nusigręžė fortūna. Lemtis jam siuntė daugybę pranašiškų ženklų. Du dėdes nužudė, kai jis buvo vaikas. O neseniai, vos daugiau kaip prieš trejus metus, žmona Katerina mirė vėžiu.

Pirmą didelį pralaimėjimą savo gyvenime Fransis patyrė, kai Katerina Kenedi užčiuopė krūtyje gumbiuką. Po pusmečio Kenedis buvo iškeltas kandidatu į JAV prezidentus. Kai žmonai gydytojai diagnozavo vėžį, jis ketino trauktis iš didžiosios politikos, bet ji uždraudė: girdi, norinti gyventi Baltuosiuose rūmuose. Katerina tikino pasveiksianti ir Fransis nė kiek ja neabejojo. Iš pradžių abu nerimavo, kad ji neteks krūties, todėl Kenedis konsultavosi su viso pasaulio navikų ekspertais dėl operacijos, per kurią būtų pašalintas tik piktybinis auglys. Vienas iš geriausių Jungtinių Valstijų onkologų, peržiūrėjęs Katerinos ligos istoriją, patarė amputuoti krūtį. Jo pasakytus žodžius Kenedis prisimins amžinai: „Ši vėžio atmaina labai agresyvi”.

Liepą, kai Fransis Respublikonų partijos buvo nominuotas į prezidentus, žmona baigė

chemoterapijos kursą ir gydytojai išleido ją namo. Moteris taisėsi, priaugo svorio, nebebuvo tokia džiūsna kaip dar neseniai.

Ji daug ilsėjosi. Nors iš namų negalėjo išeiti, grįžusį vyrą visada pasitikdavo. Dukra Teresa vėl ėmė lankyti mokyklą, Fransis įsitraukė į rinkimų kampaniją. Tik kelionių grafiką sudarė taip, kad kas kelias dienas galėtų pabūti namie su Katerina. Kaskart parvažiavus žmona atrodydavo vis stipresnė.

Tos dienos drauge būdavo nuostabios. Juodu dar niekada taip karštai vienas kito nemylėjo. Jis pradžiugindavo žmoną lauktuvėmis, ji megzdavo jam šalikus ir pirštines.

Kartą ji davė slaugytojoms ir tarnams laisvadienį, kad galėtų pabūti vienudu ir pasimėgauti jos pagaminta paprasta vakariene. Katerina sveiko. Tai buvo džiugiausias jo gyvenimo tarpsnis, joks kitas negalėjo jam prilygti. Kenedis verkė tikrų tikriausio džiaugsmo ašaromis. Jokio nerimo, jokios baimės nebeliko. Kitą rytą juodu išėjo pasivaikščioti po žalias kalvas aplink savo namus. Katerina apkabino jį per juosmenį. Anksčiau ji labai rūpindavosi savo išvaizda: ar neatrodys stora su nauja suknele arba maudymosi kostiumėliu, ar nepradėjo augti pagurklis. Bet dabar moteris stengėsi papilnėti, nes buvo liesoka. Išties, kai juodu ėjo apsikabinę, Fransiui atrodė, kad užčiuopia kiekvieną jos kūno kaulelį. Grįžus iš pasivaikščiojimo, jis pagamino žmonai pusryčius ir ji godžiai kirto - jis neprisiminė, kad jinai kada nors būtų tiek daug valgiusi.

Katerinos remisija įkvėpė Kenedžiui jėgų ir tęsdamas prezidento rinkimų vajų jis atskleidė savo gebėjimus: šlavė visas kelyje kylančias kliūtis, kad ir ko griebėsi, visur lydėjo sėkmė. Kūnas įgavo neregėtų galių, protas dirbo stulbinamai tiksliai.

Staiga kartą iš kelionės grįžęs namo pasijuto nusviestas į pragaro gelmes. Katerinos sveikata vėl pablogėjo, ją vėl paguldė į ligoninę. Viskas neteko prasmės - ir jo lauktuvės, ir tas jėgų antplūdis. *** Katerina buvo ideali žmona, nepaprasta moteris, be to, atrodė tiesiog prigimties apdovanota meilės dovana. Visus stebino malonus jos būdas. Fransis nesyk negirdėjo jos blogai atsiliepiant apie kitą žmogų, kitiems ji atleisdavo trūkumus ir niekuomet nesijausdavo jų pažeminta ar užgauta. Ji nežinojo, kas yra pagieža.

Kenedi buvo maloni visais atžvilgiais, liekna, romų grožį spinduliuojančio veido, beveik visiems keliančio švelnių jausmų. Aišku, ir ji turėjo silpnybių: labai mėgo gražius drabužius ir buvo tuštoka, bet nepykdavo, jei dėl to kas patraukdavo ją per dantį. Iš kitų šaipydavosi neįžeisdama, nekandžiai. Ji niekados nebuvo prislėgtos nuotaikos. Turėjo gerą išsilavinimą ir prieš ištekėdama dirbo žurnaliste.

Be to, gražiai skambino pianinu ir mėgo tapyti. Puikiai išauklėjo dukrą, jiedvi mylėjo viena kitą. Vyrą ji suprato ir niekada nepavydėjo, kad jis tiek daug pasiekė. Žodžiu, Katerina buvo patenkinta gyvenimu ir net laiminga - tokių žmonių reta.

Netrukus gydytojas, sutikęs Fransį Kenedį ligoninės koridoriuje, tiesiog žvėriškai atvirai pasakė, kad žmona mirs. Gydytojas paaiškino: Katerinos kauluose atsirado ertmių, jos suardys griaučius.

Smegenyse susidarė auglių, kol kas jie miniatiūriniai, bet neišvengiamai auga. O jos kraujas negailestingai gamina nuodus ir šie ją pribaigs.

Fransis Kenedis neįstengė pasakyti to žmonai, nes pats negalėjo patikėti. Jis griebėsi visų įmanomų priemonių, susisiekė su įtakingais draugais, net pasikonsultavo su Orakulu. Ruseno vienintelė viltis:

įvairiuose šalies medicinos centruose buvo vykdomos tyrimų programos - išbandomi nauji, pavojingi vaistai. Kadangi tie nauji vaistai buvo nuodingi, juos išbandydavo tik savanoriai, jau pasmerkti gydytojų. O tų pasmerktųjų buvo tiek daug, kad į vieną vietą programoje pretendavo šimtas savanorių.

Taigi Fransis Kenedis pasielgė ne taip, kaip buvo įpratęs. Kitomis aplinkybėmis šį poelgį būtų laikęs amoraliu. Jis pasinaudojo savo galia, kad žmona būtų priimta į bandymų programą. Griebėsi visų ryšių, kad tik Katerinai būtų leidžiami šie mirtini, bet galintys gyvybę išgelbėti nuodai. Ir jam pavyko.

Jis vėl įgavo pasitikėjimo. Vieną kitą žmogų tuose tyrimų centruose atgriebė, tai gal išgydys ir jo žmoną? Kodėl jis negalėtų jos išgelbėti? Juk visą gyvenimą skynė pergalę po pergalės - laimės ir dabar.

Tada prasidėjo juodos dienos. Pirmiausia jis įtaisė Kateriną į Hjustono ligoninę ir nesitraukė nuo žmonos, kol ją ten gydė. Ji nesitaisė, tik tiek nusilpo, kad nebepajėgė keltis iš lovos. Bet jinai privertė vyrą toliau dalyvauti prezidento rinkimų kampanijoje. Fransis išskrido iš Hjustono į Los Andželą ir ten, pasitikintis savimi, sąmojingas, linksmas sakė kalbas. Vėlai vakarais parskridęs ir kelias valandas praleidęs su žmona keliaudavo į kitą miestą ir vėl agituodavo.

Gydymas Hjustone nedavė jokių rezultatų. Bostone chirurgai pašalino vieną smegenų auglį.

Operacija pasisekė, bet paaiškėjo, kad navikas piktybinis. Neseniai plaučiuose atsiradę augliai irgi pasirodė esą piktybiniai. Iš rentgeno nuotraukų buvo matyti, kad ertmės kauluose padidėjo. Kitoje Bostono ligoninėje nauji vaistai ir gydymo būdai padarė stebuklą. Kitas auglys smegenyse nustojo augęs, augliai likusioje krūtyje susitraukė. Kas vakarą Kenedis parskrisdavo iš miestų, kur vykdavo jo rinkimų vajus, ir kelias valandas praleisdavo su ja: garsiai skaitydavo, pasakodavo juokelius.

Kartais aplankyti motinos po pamokų iš Los Andželo atskrisdavo ir Teresa. Tėvas su dukra drauge pavakarieniaudavo, paskui ligoninės palatoje nedegdami šviesos sėdėdavo prie Katerinos. Ši juokdavosi, kai Teresa pasakodavo linksmus nutikimus mokykloje, o Fransis savo nuotykius, patirtus per susitikimus su rinkėjais.

Kenedis, aišku, vėl norėjo nebedalyvauti rinkimuose, kad galėtų būti su žmona. Teresa, žinoma, ketino mesti mokyklą ir visą laiką būti prie motinos. Bet Katerina nieku gyvu nesutiko. Girdi, ką žinai - gal sirgs ilgai. Juodu turi toliau gyventi kaip gyvenę. Tik tai suteiksią jai vilties, tik tai įkvėpsią jai jėgų iškęsti tas kančias. Ji nesileido į jokias kalbas, net pagrasino išsirašysianti iš ligoninės ir grįšianti namo, jeigu vyras su dukra bandys ką nors keisti.

Fransis per keliones, kartais trunkančias ištisą naktį, negalėdavo atsistebėti žmonos ištverme.

Prikimšta chemijos, kad ši įveiktų organizmo gaminamus nuodus, Katerina tiesiog įnirtingai tikėjo pasveiksianti ir nesugadinsianti gyvenimo dviem žmonėms, kuriuos mylėjo labiau už viską pasaulyje.

Pagaliau košmaras, rodės, baigėsi. Vėl atėjo remisija. Fransiui leido parsivežti žmoną namo. Jie apkeliavo visas Jungtines Valstijas. Katerina gulėjo septyniose ligoninėse, vykdančiose tiriamąsias gydymo programas. Matyt, didžiulės vaistų dozės padėjo. Fransis džiūgavo: jis vėl pasiekė pergalę. Žmoną parsivežė į namus Los Andžele. Vieną vakarą su Katerina ir Teresa nuėjo į restoraną prieš jam vėl leidžiantis į rinkimų žygį. Buvo gražus vasaros vakaras, atrodė, kad švelnus Kalifornijos oras juos glamonėja. Restorane nutiko vienas keistas dalykas. Padavėjas užtėškė lašelį padažo iš lėkštės Teresai ant naujos suknelės rankovės. Ji apsiverkė, o padavėjui nuėjus pro ašaras tarė:

– Ir kam jam reikėjo iškrėsti man tokią šunybę?! Žmonos elgesys nustebino, nes anksčiau ji būtų nusijuokusi iš tokio mažmožio, todėl Kenedį vėl apėmė keista nelaimės nuojauta. Ji ištvėrė daugybę operacijų, tarp jų ir galvos, krūties amputaciją, augančių navikų keliamus skausmus ir niekada neverkė, nedejavo. O dabar kažkokia dėmelė ant rankovės, rodės, pervėrė jai širdį - Katerinos tiesiog negalėjai paguosti.

Kitą dieną Fransis turėjo skristi į Niujorką sakyti kalbų. Ryte Katerina pataisė pusryčius. Ji švytėjo ir atrodė net gražesnė negu kada nors anksčiau. Visi laikraščiai spausdino apklausų duomenis, rodančius, kad Kenedis pirmauja ir taps prezidentu. Katerina skaitė juos balsu.

– Ak, Fransi, - tarė žmona, - mes gyvensime Baltuosiuose rūmuose ir aš turėsiu tarnų! Teresa galės pasikviesti draugų praleisti savaitgalių ir atostogų. Įsivaizduoji, kokie laimingi būsime?! Aš daugiau nebesirgsiu - prisiekiu. O tu nuveiksi didelius darbus, Fransi, aš žinau. Žmona jį apkabino ir verkė iš laimės ir meilės.

– Aš tau pagelbėsiu, - kalbėjo Katerina. - Mes kartu vaikštinėsime po tuos gražius kambarius ir aš padėsiu tau kurti planus. Tu tapsi iškiliausiu iš visų prezidentų. Aš nebesirgsiu, brangusis, ir daug ką padarysiu. Mes būsime labai laimingi. Ir labai geri vienas kitam. Mums be galo pasisekė. Argi ne taip? *** Katerina mirė rudenį. It įkapėmis ją apgaubė niūri spalio šviesa. Fransis Kenedis stovėjo tarp blunkančių žalių kalvų ir raudojo. Pro sidabrinius medžius lyg pro šydą matė horizontą. Fransis užsidengė veidą delnais, kad nematytų pasaulio ir pabėgtų nuo nepakeliamo skausmo. Šitaip paniręs į tamsą suvokė kažko trūkstant.

Ir pranykstant neįkainojamam jėgų šaltiniui. Pirmą kartą įstabus jo protas nieko nereiškė. Nei turtai.

Nei jo politinė galia ar padėtis pasaulyje. Jis neįstengė apsaugoti žmonos nuo mirties, todėl visi tie dalykai tapo beverčiai.

Atitraukė delnus nuo akių ir didžiulėmis valios pastangomis bandė atsikratyti to tuštumos jausmo.

Mintyse įvertino visa, kas liko iš jo pasaulio, ir sukaupė ryžtą sielvartui įveikti. Iki rinkimų liko mažiau negu mėnuo ir jis nebenuleido rankų. Į Baltuosius rūmus įžengė be žmonos, vien su dukra Teresa. Ji stengėsi jaustis laiminga, bet praraudojo visą pirmą naktį, nes kartu su jais nebuvo motinos.

Dabar, praėjus trejiems metams po žmonos mirties, Fransis Kenedis, vienas galingiausių žmonių pasaulyje, gulėjo lovoje niekaip negalėdamas užmigti ir baimindamasis dėl dukros gyvybės.

Jis stengėsi atsikratyti tos neleidžiančios sudėti bluosto baimės. Mintyse sakė sau, kad pagrobėjai nedrįs padaryti Teresai bloga, kad dukra gyva ir sveika grįš namo. Čia jis nebuvo bejėgis - jam nereikėjo pasikliauti silpnais, klystančiais medicinos dievais, nereikėjo grumtis su neįveikiamomis vėžinėmis ląstelėmis. Ne, jis gali išgelbėti dukrai gyvybę. Gali pasitelkti savo šalies galią, paspausti remdamasis jos autoritetu. Šįkart viskas jo rankose ir, ačiū Dievui, politikoje jis nepripažįsta skrupulų. Šiame pasaulyje jis temyli dukrą, todėl ją išgelbės.

Bet tada užgriuvo toks nerimas, tokia baimės banga, kad, rodės, širdis nustojo plakti. Prezidentas

uždegė šviesą virš galvos, išlipo iš lovos ir atsisėdo į krėslą. Prisitraukęs stalelį marmuro viršumi išgėrė likusį šaltą šokoladą.

Jis neabejojo: lėktuvas buvo užgrobtas todėl, kad juo skrido Teresa. Taip padaryti tapo įmanoma dėl valdžios sistemos bejėgiškumo prieš saujelę ryžtingų, negailestingų ir galbūt kilnių tikslų siekiančių teroristų. O pastūmėjo juos tai, kad jis, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, yra iškilus tos valdžios sistemos simbolis. Vadinasi, dėl to, kad duktė atsidūrė pavojuje, kaltas jis, Fransis Kenedis, nes užsigeidė tapti Jungtinių Valstijų prezidentu.

Vėl prisiminė gydytojo žodžius: „Ši vėžio atmaina labai agresyvi”, bet tik dabar suvokė jų prasmę.

Viskas yra pavojingiau, negu atrodo iš pažiūros. Šiąnakt jis turi planuoti, kaip išgelbėti dukrą. Ne taip kaip prieš trejus metus, dabar jis pajėgus pakreipti lemtį kita linkme. Miegas jo neįveiks, kol slegia tiek rūpesčių.

Kodėl jis siekė tapti prezidentu? Įrodyti, kad ir Kenedžiui likimas gali būti palankus? Jis pats tebuvo tolimas garsiųjų Kenedžių giminaitis. Fransis prisiminė senąjį Džozefą Kenedį - apie šį mergišių sklandė legendos. Jis turėjo didžiulius turtus ir buvo įstabaus proto, bet gyveno tik šia diena, nesusimąstydamas apie ateitį. Senąjį Džo Fransis prisiminė su meile, nors jeigu jis dabar būtų gyvas, juodu būtų politiniai oponentai. Gimtadienio dovanų senasis Džo duodavo Fransiui auksinių monetų, be to, įsteigė jam patikos fondą. Vis dėlto prodėdė buvo baisus savanaudis. Jis dulkindavo Holivudo žvaigždes, o sūnus įtaisė į aukštas pareigas.

Nesvarbu, kad kaip politikas buvo atgyvena, dinozauras. Gyvenimas jam baigėsi tragiškai. Du sūnūs, tokie jauni, taip aukštai iškilę, buvo nužudyti. Negana to, iš senio, jau palaužto jų mirties, insultas atėmė kalbos dovaną.

Jis padarė savo sūnų prezidentu - kas gali būti džiugiau tėvui? Bet gal senis veltui paaukojo sūnus?

O gal jį nubaudė dievai - ne tiek už išdidumą, kiek už pasitenkinimą savo ir sūnų sėkme? Ar visa tai tebuvo atsitiktinumai? Jo sūnūs Džekas ir Robertas, tokie turtingi, gražūs, talentingi, nužudyti tų nieko nesugebančių menkystų, įrašiusių savo pavardes istorijoje krauju tų, kuriems iš tolo neprilygo. Ne, neįmanoma čia įžvelgti kokios nors prasmės - visa tai tik atsitiktinumai. Aibė mažmožių gali pakreipti lemtį kita linkme, o net menkutės atsargumo priemonės gali užkirsti kelią tragedijai.

Vis dėlto jo neapleido keistas neišvengiamos nelaimės jausmas. Kas sieja popiežiaus nužudymą su prezidento dukros pagrobimu? Kodėl teroristai delsia ir neišsako savo reikalavimų? Gal jie rezga dar kokių klastų? O svarbiausi kaltininkai - žmogus, apie kurį jis niekad nėra girdėjęs, paslaptingas arabas, vardu Jabrilis, ir jaunas italas - kokia ironija! - Romeo.

Prieblandoje sėdintį prezidentą apėmė siaubas dėl galimos baigties. Pajuto tą gerai pažįstamą įniršį, nuolat slopinamą savyje. Prisiminė kančios kupiną dieną, kai pirmą kartą išgirdo žmones šnabždantis, kad dėdė Džekas negyvas, ir tą šiurpų pratisą motinos klyksmą.

Galiausiai nuovargis įveikė, prisiminimai išsilakstė, ir Fransis Kenedis užmigo krėsle.

3 skyrius IŠ PATARĖJŲ KOMANDOS didžiausią įtaką Kenedžiui darė teisingumo ministras. Kristianas Kli

gimė turtingoje šeimoje, jos šaknys siekė Nepriklausomybės karą. Dabar jo patikos fonduose buvo per milijoną dolerių. Už tai jis turėjo dėkoti patarinėjusiam krikštatėviui Oliveriui Olifantui, visų vadinamam Orakulu. Kristianui niekada nieko netrūko, galiausiai atėjo metas, kai jis nieko nė nebenorėjo. Šis vyras turėjo per daug proto ir energijos, kad būtų galėjęs tapti vienu iš tų turčių dykaduonių, kurie investuoja į kino pramonę, vaikosi sijonus, piktnaudžiauja narkotikais ir svaigalais arba virsta religiniais fanatikais. Į politiką jį atvedė du žmonės - Orakulas ir Fransis Ksaveras Kenedis.

Kristianas su Kenedžiu susipažino Harvardo universitete. Ne, ne kaip bendramoksliai. Kenedis buvo jauniausias teisės profesorius toje aukštojoje mokykloje. Nė trisdešimties neturintis Fransis buvo laikomas vos ne genijumi. Kristianas dar ir dabar prisiminė įžanginę paskaitą. Kenedis ją pradėjo šitaip: „Visi žino ar bent jau yra girdėję apie įstatymų didybę. Tai valstybės galia kontroliuoti esamą politinę sanklodą, taigi ji sudaro sąlygas civilizacijai egzistuoti. Tai tiesa. Jei įstatymai neturėtų galios, mes visi žlugtume. Bet atminkite štai ką: įstatymuose apstu mėšlo, - dėstytojas nusišypsojo studentų auditorijai. - Aš apeičiau kiekvieną įstatymą, kurį jūs parengtumėte. Įstatymą galima neatpažįstamai iškreipti, kad jis tiktų nedorai civilizacijai. Turtuoliai gali išsisukti nuo įstatymo, o kartais tai pavyksta net vargšams. Kai kurie advokatai elgiasi su įstatymais kaip sąvadautojai su kekšėmis. Teisėjai įstatymą parduoda, teismai jį išduoda. Visa tai tiesa. Bet neužmirškite: neturime nieko geriau, kas veiktų. Nėra jokio kito būdo sudaryti visuomeninę sutartį su kitais žmonėmis”.

Baigęs Harvardo teisės mokyklą Kristianas Kli visiškai nenumanė, ko griebtis. Niekas jo netraukė.

Jis turėjo milijonus, bet pinigai jo nedomino, teisė irgi ne per daugiausia. Kaip ir dažnas jaunuolis, buvo romantikas.

Kristianas patiko moterims. Jis buvo gražių klasikinių, bet kiek kreivokų bruožų. Galima sakyti, daktaras Džekilis, pradedantis virsti ponu Haidu, bet tai pastebėdavai tik jam įpykus. Jis buvo rafinuotai mandagus - tokie būna vaikystėje gerai auklėti patricijai. Šiaip ar taip, kitiems vyrams jis kėlė instinktyvią pagarbą dėl savo neįtikėtinų gabumų. Kristianą galėjai palyginti su geležiniu kumščiu aksominėje Kenedžio pirštinėje, bet jam užteko proto ir mandagumo slėpti tai nuo visuomenės. Moteris mėgo, turėjo trumpų romanų, bet nesugebėjo nuoširdžiai patikėti meile, tad aistringai neprisirišo nė prie vienos. Jis žūtbūt stengėsi rasti ką nors, kam galėtų skirti savo gyvenimą. Menas jį domino, bet vyras neturėjo nei kūrybinių polinkių, nei gabumų tapybai, muzikai ar literatūrai. Kristianas jautėsi toks saugus, kad tas jausmas jį tiesiog paralyžiavo. Jis buvo ne tiek nelaimingas, kiek sutrikęs.

Trumpą laiką bandė narkotikus - juk jie buvo neatskiriama Amerikos kultūros dalis kaip kadaise Kinijos imperijoje. Ir pirmą kartą sužinojo apie save stulbinantį dalyką: jis nepakentė, kad nuo narkotikų nustoja save valdyti. Kristianas net galėjo jaustis nelaimingas, kad tik sugebėtų valdyti savo mintis ir kūną. Apimdavo didžiausia neviltis, kai nebeįstengdavo to daryti. Be to, skirtingai negu kitiems žmonėms, narkotikai nesukeldavo jam ekstazės. Taigi sulaukęs dvidešimt dvejų, kai visas pasaulis gulėjo prie kojų, vaikinas nematė nieko, ko vertėtų imtis. Net nejautė to, ką jaučia dažnas jaunuolis - noro padaryti pasaulį geresnį.

Jis pasitarė su Orakulu, tada „tik” septyniasdešimt penkerių metų vyru, vis dar jaučiančiu besaikį gyvenimo apetitą, neleidžiančiu nuobodžiauti trim meilužėms, dalyvaujančiu daugybėje verslų ir

mažiausiai kartą per savaitę susitinkančiu su prezidentu. Orakulas žinojo gyvenimo paslaptį.

– Išsirink sau beprasmiškiausią dalyką ir užsiimk juo keletą metų, - patarė Orakulas. - Ką nors, ko niekados nesumanytum imtis ir ko neturi jokio noro daryti, bet tai, kas tau būtų į naudą bent jau fiziškai ir protiškai. Pažink tą pasaulio pusę, kuri, tavo manymu, niekados netaps tavo gyvenimo dalimi. Nešvaistyk laiko tuščiai. Mokykis. Aš kadaise šitaip ėmiausi politikos. Draugai stebėjosi, kad mane domino ne pinigai. Griebkis ko nors sau bjauraus. Po trejų ketverių metų atsivers naujų galimybių, o įmanomi dalykai visada tampa patrauklesni.

Kitą dieną Kristianas padavė dokumentus į Vest Pointo karo akademiją ir per ketverius metus tapo JAV ginkluotųjų pajėgų karininku. Iš pradžių Orakulas apstulbo, bet netrukus labai nudžiugo.

– Kaip tik tai, ko reikėjo, - pakomentavo jis. - Karys iš tavęs niekada neišeis, užtat išmoksi nepaklusti autoritetams.

Po ketverių metų akademijoje Kristianas dar ketverius mokėsi specialiuose puolamuosiuose daliniuose. Ten puikiai išmoko kautis su ginklu ir be jo. Matydamas, kad kūnas sugeba atlikti kiekvieną jo nurodytą užduotį, pasijuto vos ne nemirtingas.

Sulaukęs trisdešimties atsisakė karo tarnybos ir pradėjo eiti pareigas CŽV operacijų skyriuje. Jis tapo Slaptų operacijų skyriaus pareigūnu ir ateinančius ketverius metus dirbo Europoje, paskui dar šešerius Vidurio Rytuose. Gavo aukštas pareigas Valdybos operacijų skyriuje, bet tada mina nutraukė jam pėdą. Kristianui tai buvo dar vienas iššūkis. Jis išmoko naudotis protezu taip gerai, kad net nešlubavo. Bet operacijose dalyvauti nebegalėjo, todėl grįžo namo ir pradėjo dirbti prestižinėje juridinėje firmoje.

Tada Kristianas pirmą kartą įsimylėjo ir vedė merginą manydamas, kad su ja visos jaunatviškos svajonės virs tikrove. Mergina buvo protinga, sąmojinga, labai graži ir aistringa. Penkerius metus jis buvo laimingas vyras ir dviejų vaikų tėvas, be to, jautė pasitenkinimą Orakulo vedamas klaidžių politikos labirintu. Pagaliau radau savo vietą gyvenime, manė jis. Deja, ištiko tragedija. Žmona pamilo kitą ir Kristianą padavė į teismą dėl skyrybų.

Iš pradžių vyras pasijuto lyg gavęs vėzdu per galvą, bet paskui įtūžo. Jis juk laimingas - kaip žmona gali nesijausti laiminga?! Ir kodėl jinai pasikeitė? Jis juk ją mylėjo, rūpestingai pildė kiekvieną jos norą. Žinia, jis daug dirbo, nes darė karjerą. Tačiau buvo turtingas ir žmonai nieko nestigo. Iš to įniršio Kristianas buvo pasiryžęs netenkinti nė vieno jos reikalavimo, kovoti, kad jam būtų patikėta globoti vaikus, neduoti jai taip geidžiamo namo, stengtis, kad po skyrybų jai atitektų kuo mažiau pinigų. Labiausiai jį stulbino tai, kad ji ketina gyventi jų name su naujuoju vyru. Tas namas ne ką nusileido rūmams, negana to, su juo buvo susiję daug jiems abiem šventų prisiminimų. Nereikia pamiršti, kad Kristianas visada buvo jai ištikimas.

Kli vėl nuėjo pas Orakulą ir išliejo jam savo sielvartą ir skausmą. Jo nuostabai, Orakulas neparodė nė menkiausios užuojautos.

– Buvai ištikimas, tad manai, kad ir žmona turėtų būti ištikima? O kodėl - jeigu tu jos nebedomini?

Aišku, įprasčiau, kad neištikimi būna vyrai. Neištikimybė - atsargumo priemonė, kurios griebiasi vyras žinodamas, kad žmona sumaniusi gali be jokio moralinio pagrindo atimti iš jo namą ir vaikus.

Vesdamas tu sutikai su tokiu sandoriu - dabar privalai jo laikytis.

Paskui Orakulas atvirai iš jo pasišaipė: – Tavo žmona pasielgė visai teisingai tave palikdama, - tarė jis. - Jinai kiaurai tave permatė, nors turiu pripažinti, kad tu vaidinai puikiai. Ji matė, kad iš tikro nesi laimingas. Bet patikėk manim: taip yra geriausia. Dabar turi sąlygas tapti tuo, ko esi vertas. Niekas tau nekliudo - žmona ir vaikai būtų tik kliūtis. Iš esmės esi iš tų, kurie turi gyventi vieni, kad nuveiktų didžius darbus. Žinau, nes man irgi taip buvo. Žmona gali kelti pavojų didelių ambicijų turinčiam vyrui, vaikai - tikrų tikriausias nelaimių šaltinis. Vadovaukis sveiku protu, pritaikyk teisininko išsilavinimą. Atiduok jai viską, ko ji nori, tavo turtai dėl to sumažės beveik nepastebimai.

Jūsų vaikai maži, jie tave užmirš. Galvok apie tai, kad dabar esi laisvas ir pats tvarkysi savo gyvenimą.

Kristianas paklausė jo patarimo. *** Vėlų Velykų sekmadienio vakarą teisingumo ministras Kristianas Kli iš Baltųjų rūmų nuvažiavo pas Oliverį Olifantą klausti patarimo ir pranešti, kad prezidentas Kenedis atidėjo jo šimtojo gimtadienio pobūvį.

Orakulas gyveno aptvertame, labai kruopščiai saugomame dvare. Vien per pastaruosius dvylika mėnesių saugos sistema padėjo sulaikyti penkis sumanius įsilaužėlius. Jis turėjo daug tarnų, gaunančių gerą atlyginimą ir galinčių tikėtis ne prastesnės pensijos, tarp jų - kirpėją, liokajų, virėją ir kambarinių, mat pas Orakulą vis dar ateidavo patarimo daug svarbių žmonių. Kartais jiems reikėdavo sutaisyti prašmatnią vakarienę ar kelioms paroms suteikti pastogę.

Kristianas nekantriai laukdavo tų apsilankymų pas Orakulą. Jam patikdavo senio draugija, jo pasakojimai apie siaubingus karus dėl pinigų ar strategijas, kurių vyrai griebiasi spręsdami reikalus su tėvais, motinomis, žmonomis ir meilužėmis. Jis patardavo, kaip gintis nuo valdžios, tiksliau, nuo jos milžiniškos galios, aklo teisingumo, apgaulingų įstatymų ir korupcija persisunkusių „laisvų1 rinkimų. Negali sakyti, kad Orakulas buvo nepataisomas cinikas, tiesiog jam nestigo įžvalgumo. Jis net tvirtino, kad žmogus gali gyventi laimingai ir sulaukti sėkmės nenusižengdamas etinėms vertybėms, ant kurių laikosi tikra civilizacija. Žodžiu, Orakulas kartais žavėdavo.

Kristianą jis priėmė antro aukšto apartamentuose. Juos sudarė siauras miegamasis, mėlynomis plytelėmis išklijuotas didžiulis vonios kambarys su sūkurine vonia ir dušu - jame stovėjo marmurinis suoliukas, o sienose buvo įtaisyti ranktūriai. Čia dar buvo kabinetas su įspūdingu židiniu, biblioteka ir jauki svetainė su ryškių spalvų sofa ir foteliais.

Dabar Orakulas svetainėje ilsėjosi sėdėdamas specialiai jam sukonstruotame invalido vežimėlyje su varikliu. Priešais jį stovėjo arbatai padengtas staliukas, o už jo fotelis.

Kristianas jame įsitaisė, įsipylė arbatos ir įsidėjo vieną iš mažyčių sumuštinių. Kaip visada negalėjo atsistebėti Orakulo išvaizda, skvarbiomis akimis - į jas žiūrėdamas sunkiai patikėjai, kad žmogus išgyveno šimtą metų. Bet Kristianui nekėlė nuostabos, kad neįspūdingas šešiasdešimt penkerių metų vyras sulaukė tokios žilos senatvės. Oda panaši į vėžlio kiautą, plikė išmarginta tamsių kaip nikotinas dėmių. Jas matei ir ant riešų, kyšančių iš po puikiai pasiūto kostiumo rankogalių - seneliukas vis dar

mėgo pasipuikuoti apdarais. Raukšlėtas kaklas su laisvai parištu šilko kaklaraiščiu atrodė pasidengęs žvynais. Krūtinė susitraukė, juosmenį galėjai apimti pirštais, nugara išsirietė lanku. Plonytės kojos dabar labiausiai priminė voro tinklo gijas. Vis dėlto veido bruožų dar nesubjaurojo besiartinanti mirtis.

Kristianas įpylė Orakului arbatos. Pirmas kelias minutes gurkšnodami karštą gėrimą vienas kitam šypsojosi.

– Spėju, kad atėjai pranešti, jog mano gimtadienio pobūvis neįvyks, - galop prašneko Orakulas. Žiūrėjau televizorių su savo sekretoriais. Pasakiau jiems, kad pobūvis bus nukeltas.

Garsas iš nusilpusių gerklų panėšėjo į tylų urzgimą.

– Taip, - sutiko Kristianas, - bet tik vieną mėnesį. Manai, tiek ilgai ištempsi? - šypsodamasis pridūrė.

– Be abejo, - patikino Orakulas. - Tuos šiurpius dalykus rodo visos televizijos. Paklausyk mano patarimo, vaikeli: pirk televizijos bendrovių akcijų. Jos pralobs iš šios tragedijos ir visų būsimų. Tos bendrovės - mūsų visuomenės grifai, - jis patylėjo ir jau ne taip rūsčiai pridūrė: - Kaip į visa tai reaguoja tavo mylimas prezidentas?

– Žaviuosi juo labiau negu kada nors, - atsakė Kristianas. - Dar nesu matęs, kad jo padėties žmogus šitaip tvardytųsi ištiktas siaubingos tragedijos. Dabar jis kur kas tvirtesnis negu mirus žmonai.

– Kai blogiausia, kas tau galėtų nutikti, išties nutinka, ir tu ištveri, - sausai tarė Orakulas, - tai parodo, kad esi vienas stipriausių žmonių pasaulyje. Tiesą sakant, tai ne visada būna gerai.

Jis nutilo, gurkštelėjo arbatos. Bespalvės lūpos susičiaupė, virto į įdrėskimą panašiu balsvu brūkšniu tų rudų dėmių išmargintame veide. Paskui kalbėjo toliau: – Jei nemanai, kad sulaužysi priesaiką, duotą pradedant eiti pareigas, ar ištikimybę prezidentui, gal papasakok man, kokių veiksmų imamasi.

Kristianui nebuvo paslaptis, kad senukui svarbiausias dalykas gyvenime yra žinoti, ką daro šio pasaulio galingieji.

– Fransis labai susirūpinęs, kad lėktuvo pagrobėjai iki šiol nieko nereikalauja. O praėjo dešimt valandų, - aiškino Kristianas. - Jo manymu, tai nepranašauja nieko gera.

– Tai jau tikrai, - pritarė Orakulas.

Abu ilgai tylėjo. Orakulo akys apsiblausė, nukarę mirštančios odos maišai, rodos, jas visai uždengė.

– Man labai neramu dėl Fransio, - galop prašneko Kristianas. - Jis nebepajėgs daug ištverti. Jeigu kas nors jai atsitiks...

– Kils labai pavojinga konfrontacija, - tarė Orakulas. - Prisimenu Fransį Kenedį vaikystėje. Jau tada mane stebino, kaip jis priverčia paklusti pusbrolius. Nuo mažumės elgėsi kaip tikras didvyris.

Užstodavo mažesniuosius, taikydavo susipykusiuosius. Bet kartais pridarydavo daugiau bėdos negu koks nors mušeika. Ne vienas už jo įsivaizduojamą teisybę gavo mėlynę po akimi.

Orakulas nutilo. Kristianas pripylė jam arbatos, nors puodelis buvo artipilnis. Ministras žinojo, kad senukas geria vien tai, kas labai karšta arba labai šalta.

– Darysiu viską, ką lieps prezidentas, - tarė Kristianas.

Staiga Orakulo akys suspindo ir plačiai atsimerkė.

– Pastaraisiais metais tapai labai pavojingu žmogumi, Kristianai, - balsu svarstė jis. - Bet ne itin originaliu. Per visą istoriją būta žmonių - kai kurie buvo laikomi didžiais, - turėjusių rinktis Dievą arba tėvynę. Vieni, net labai religingi, pasirinko tėvynę, o ne Dievą. Jie žinojo amžinai smilksiantys pragare, bet manė, kad elgiasi kilniai. Vis dėlto, Kristianai, mes sulaukėme laikų, kai turime apsispręsti, kam aukoti gyvenimą - tėvynei ar tam, kad padėtume žmonijai išlikti, nes nepamiršk, jog gyvename branduoliniame amžiuje. Klausimas naujas ir labai įdomus, jokiam individui iki šiol jis nebuvo kilęs. Galvok štai apie ką: jei eisi išvien su savo prezidentu, ar nesukelsi pavojaus žmonijai? Čia ne taip paprasta, kaip atsisakyti Dievo.

– Nesvarbu, - atsakė Kristianas. - Žinau, kad Fransis geresnis už Kongresą, Sokrato klubą ir tuos teroristus.

– Niekada negalėjau suprasti, iš kur ta tavo beatodairiška ištikimybė Fransiui Kenedžiui, prisipažino Orakulas. - Pikti liežuviai plaka, girdi, jus sieja homoseksualiniai santykiai. Tiksliau, tave su juo, ne jį su tavim. Keista: tu juk turi moterų, o jis ne - bent jau tuos trejus metus po žmonos mirties. Bet kodėl Kenedį supantys žmonės taip jį garbina, nors kaip politikas jis laikomas kvailu it bato aulas? Kiek neapgalvotų įstatymų bandė prastumti tame dinozauriškame Kongrese! Maniau, atkalbėsi, bet tikriausiai jis nepaisė tavo nuomonės. Šiaip ar taip, ta beribė tavo meilė Kenedžiui man mįslė.

– Viskas labai paprasta, - atsakė Kristianas, - jis yra žmogus, koks aš visuomet norėjau būti.

– Tokiu atveju mudu su tavim taip ilgai nebūtume buvę draugai. Fransis Kenedis man niekad per daug nepatiko.

– Tiesiog jis geresnis už visus kitus, - paaiškino Kristianas. - Pažįstu jį daugiau kaip dvidešimt metų.

Jis - vienintelis žmonėms sąžiningas politikas, jiems jis nemeluoja.

– Žmogus, kurį ką tik apibūdinai, niekada negalėtų būti išrinktas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, - sausai tarė Orakulas. Rodės, kad jo vabzdiškas kūnas pradėjo pūstis. Žvilgančiais pirštais pamaigė vežimėlio valdymo pultelį. Orakulas atsilošė. Iš tamsaus švarko, dramblio kaulo spalvos marškinių ir paprasto mėlyno kaklaraiščio kyšantis žvilgančia oda aptrauktas veidas atrodė išdrožtas iš raudonmedžio. Olifantas kalbėjo toliau: - Nesuprantu, kuo jis žavi aplinkinius. Mudu niekados nesutarėme. Dabar turiu tave įspėti. Kiekvienas žmogus savo gyvenime pridaro klaidų. Tai žmogiška ir neišvengiama. Svarbiausia - nepadaryti klaidos, kuri tave sužlugdytų. Saugokis tokio dorovingo savo draugo Kenedžio, atmink, kad stengdamasis daryti gera gali padaryti bloga. Taigi būk atsargus.

– Žmogaus būdas nesikeičia, - tvirtai pareiškė Kristianas.

Orakulas suplasnojo rankomis kaip paukštis sparnais.

– Nieko panašaus, - paprieštaravo jis. - Skausmas keičia žmogaus būdą. Sielvartas taip pat. Ką jau kalbėti apie meilę ir pinigus. O laikas žmogų ėste suėda. Papasakosiu tau trumpą istoriją. Kai buvau penkiasdešimties, turėjau trisdešimčia metų jaunesnę meilužę. Jos brolis buvo dešimčia metų už ją vyresnis, kokių trisdešimties. Kaip ir visoms savo jaunoms moterims, buvau jai mokytojas. Labai stengiausi daryti jai ir joms gera. Tas brolis buvo Volstrito prasisiekėlis, bet labai nerūpestingas

žmogus, dėl to vėliau įkliuvo į didelę bėdą. Ji susitikinėdavo su jaunais vyrais, bet aš niekada nepavyduliavau. Per dvidešimt pirmą gimtadienį brolis ištaisė sesei vakarėlį ir norėdamas pajuokauti pakvietė striptizo šokėją pašokti jai ir jos draugėms. Tai buvo padaryta atvirai, jie nesistengė to nuslėpti. Bet aš visada gėdijausi negražaus savo veido, žinojau esąs nepatrauklus moterims. Taigi pasijutau įžeistas, bet tai nedaro man garbės. Po to vakarėlio visi likome draugai, ta mergina ištekėjo, padarė karjerą. Aš susiradau jaunesnių meilužių. Po dešimties metų tas brolis turėjo finansinių nemalonumų-Volstrito veikėjams dažnai taip nutinka. Mat jis pasinaudojo konfidencialia informacija, be to, iššvaistė jam patikėtus svetimus pinigus. Taigi bėda buvo labai rimta. Jis gavo porą metų kalėjimo ir, aišku, jo karjera baigėsi.

– Tuo metu man buvo šešiasdešimt, su juo ir seserimi vis dar palaikiau draugiškus santykius. Jie taip ir nepaprašė mano pagalbos, nes nenumanė, kiek daug galiu padaryti. Galėjau jį išgelbėti, bet nė piršto nepajudinau, kad jam padėčiau. Žiūrėjau, kaip jis grimzta į dugną, ir tiek. Po dešimties metų supratau: nepadėjau jam dėl to kvailo pokšto, kai jis parodė seseriai gerokai už mane jaunesnio vyro kūną. Negaliu sakyti, kad kaltas buvo pavydas, susijęs su seksu. Tiesiog jis metė iššūkį mano galiai, tiksliau, galiai, kurią tariausi turįs. Dažnai prisimenu tą įvykį. Tai vienas iš nedaugelio dalykų mano gyvenime, dėl kurių man gėda. Būdamas trisdešimties ar septyniasdešimties nieku gyvu nebūčiau taip pasielgęs. Tai kodėl taip padariau, kai buvau šešiasdešimties? Žmogaus būdas iš tikro keičiasi. Tai jo triumfas ir podraug tragedija.

Kristianas dabar ėmė gurkšnoti Orakulo pasiūlytą konjaką. Jis buvo skanus ir labai brangus Orakulas visada vaišindavo tik tuo, kas geriausia. Kristianui konjakas patiko, bet pats niekados nebūtų jo pirkęs. Nors jau gimė turtingas, manė nenusipelnęs tokių gėrybių.

– Pažįstu tave visą gyvenimą, - tarė jis, - daugiau kaip keturiasdešimt penkerius metus, ir per tą laiką tu nepasikeitei. Kitą savaitę tau sueis šimtas, bet tebesi didis žmogus, kokiu visąlaik tave laikiau.

Orakulas papurtė galvą.

– Pažinai mane tik seną, nuo tada, kai jau buvau šešiasdešimties, tad, galima sakyti, tikrojo manęs taip ir nepažįsti. Tada jau nebeturėjau savyje nuodų, nei jėgų, reikalingų suleisti juos aukai. Anoks čia nuopelnas būti dorybingam senatvėje - tas sukčius Tolstojus tai puikiai suprato, - jis patylėjo, atsiduso ir kalbėjo toliau: - Tai kaip tas garsusis mano gimtadienis? Tavo draugas Kenedis niekada manęs nemėgo. Žinau, kad plačiai nušviečiamo žiniasklaidos pokylio Baltųjų rūmų Rožių sode idėją jam įpiršai tu. Ar jis bando išsisukti nuo jo prisidengdamas krize?

– Ne, - nesutiko Kristianas, - jis vertina tai, ką nuveikei per savo gyvenimą, jis nori surengti tą pokylį. Oliveri, buvai ir esi didis žmogus. Tik pakentėk. Velniai rautų, ką po šimto metų reiškia keli mėnesiai?! - jis patylėjo ir netrukus pridūrė: - Na, gerai - Fransis tau nepatinka. Jeigu pageidauji, galim mesti iš galvos tą jo sumanymą surengti didžiules iškilmes su daugybe žurnalistų, kad visi laikraščiai spausdintų tavo pavardę ir nuotraukas, o televizijos nuolat tave rodytų. Galiu tuoj pat suorganizuoti nedidelį vakarėlį uždarame rate ir baigti visą šį reikalą.

Kristianas nusišypsojo Orakului parodydamas juokaująs - senukas kartais suprasdavo jį pernelyg pažodžiui.

– Ačiū, bet nereikia, - atsakė Orakulas. - Noriu turėti kokį siekį gyvenime. Konkrečiai - gimtadienio pobūvį, surengtą man Jungtinių Valstijų prezidento. Bet pasakysiu štai ką - tas tavo Kenedis yra

gudrus. Jis žino, kad mano pavardė vis dar šį tą reiškia. Plačiai išreklamuotas renginys pasitarnautų jo įvaizdžiui. Tavo Fransis Ksaveras Kenedis toks pat suktas, koks buvo jo dėdė Džekas. Bobas - kas kita. Jis būtų nesiteikęs manęs pasveikinti.

– Nebeliko nė vieno tavo bendraamžio, - prašneko Kristianas, - bet tarp tavo protežė nemažai iškilių šios šalies vyrų ir moterų. Jie nekantriai laukia, kada galės tave pagerbti, prezidentas taip pat. Jis nepamiršo, kad padėjai jam kilti į karjeros aukštumas. Jis net kviečia tavo bičiulius iš Sokrato klubo, nors jų nekenčia. Tai bus geriausias tavo gimtadienis.

– Ir paskutinis. Bybis žino, kiek man dienų beliko.

Kristianas nusijuokė. Orakulas iki devyniasdešimties metų nevartojo keiksmažodžių, tad dabar iš jo lūpų jie skambėdavo nekaltai kaip iš kūdikio.

– Taigi dėl to sutarta, - tarė senis. - Dabar pasakysiu tau šį tą apie didžius žmones, tarp jų Kenedį ir save. Galų gale jie suėda save pačius ir aplinkinius. Tik aš nesutinku, kad Kenedis - didis žmogus. Na, taip, jis tapo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Bet tai tik iliuzionisto triukas. Beje, ar žinai: pramogų versle laikoma, kad fokusininkai visai neturi meninių gabumų.

Po šių žodžių Orakulas palenkė galvą ir dabar stulbinamai panėšėjo į pelėdą.

– Sutinku, Kenedis - netipiškas politikas, - kalbėjo senukas. - Jis idealistas, gerokai protingesnis už kitus ir nenusižengia dorovės normoms, nors abejoju, ar susilaikyti nuo lytinių santykių sveika. Bet šios dorybės - tik kliūtis siekiančiam tapti iškiliu politiku. Žmogus be ydos - nelyginant burlaivis be burės.

– Tu nepritari jo veiksmams, o kaip pats elgtumeisi? - paklausė Kristianas.

– Tai neturi reikšmės, - atsakė Olifantas. - Visus tuos trejus metus jis nežinojo, ko nori - šikti ar pyrago, o dėl to visuomet vienos bėdos, - Orakulo akys vėl apsiblausė. - Tikiuosi, mano gimtadienio neteks atidėti labai ilgai. Kokį gyvenimą nugyvenau, a? Kas gali pasigirti gyvenęs geriau? Gimiau neturtingas, taigi mokėjau vertinti turtus, kuriuos ilgainiui susikroviau. Buvau neišvaizdus, bet išmokau kerėti gražias moteris ir jomis mėgautis. Smegenų užteko. Gyvenimas išmokė atjautos, o tai kur kas geriau, negu būti atjaučiam iš prigimties. Energija liejosi per kraštus, jos netrūko net sulaukus tokios žilos senatvės. Sveikata nesiskundžiau - per visą gyvenimą nė karto nesu sunkiai sirgęs. Nugyvenau puikų, ilgą gyvenimą. Bėda ta, kad gal šiek tiek per ilgą - dabar negaliu žiūrėti į veidrodį, bet, kaip sakiau, gražuolis niekada nebuvau, - jis patylėjo ir netikėtai tarė Kristianui: - Mesk valdišką darbą. Atsiribok nuo visko, kas dabar vyksta.

– Negaliu, - atsakė šis, - šaukštai po pietų.

Kli žiūrėjo į dėmėtą senio viršugalvį, į tas nuo amžiaus pavargusias akis, aptrauktas panašia į tvyrančią virš jūros migla, ir stebėjosi, kad Orakulas vis dar taip blaiviai mąsto. Ar jis pats sulauks tokios senatvės, ar jo kūnas irgi sudžius lyg kokio negyvo vabzdžio?

O žiūrėdamas į jį Orakulas galvojo: „Kaip lengva juos visus perprasti! Jie nekalti lyg maži vaikai”.

Jis neabejojo, kad patarė per vėlai - Kristianas pats išduos save.

Kli baigė gerti konjaką ir atsistojo ketindamas išeiti. Apkaišė senį apklotais ir paskambino slaugytojoms, kad ateitų į kambarį. Tada pasilenkęs prie pat žvilgančios ausies sukuždėjo:

– Pasakyk man tiesą apie Eleną Diuprei. Prieš ištekėdama ji buvo viena iš tavo protežė. Žinau, kad padėjai jai žengti pirmus žingsnius politikoje. Sakyk, kada nors ją dulkinai ar jau buvai per senas?

Orakulas papurtė galvą.

– Iki devyniasdešimties nebuvau per senas tiems dalykams. Pasakysiu tau štai ką: tikra vienatvė ateina tada, kai išduoda pimpalas. Bet atsakysiu į tavo klausimą. Aš jai nepatikau - nebuvau gražuolis.

Prisipažinsiu, nusivyliau, nes ji buvo itin graži ir protinga, o toks derinys man labiausiai prie širdies.

Niekada negalėjau mylėti protingų negražių moterų - per daug panašios į mane. Galėjau mylėti gražias, bet bukas. O kai graži moteris būdavo dar ir protinga, pasijusdavau devintame danguje. Na, o Elena Diuprei... Žinojau, kad ji daug pasieks, nes buvo labai stipri, valinga. Taip, aš bandžiau, bet nieko nepešiau. Prisipažinsiu, tai buvo tas retas atvejis, kai patyriau nesėkmę. Tačiau mes visuomet likome geri draugai. Ji turėjo talentą atsisakyti permiegoti su vyru, bet būti jam artima draugė. Taip labai retai būna. Tada aš supratau, kad ta moteris turi didelių ambicijų.

Kristianas palietė seniui ranką ir pasijuto, lyg čiuoptų randą.

– Kasdien skambinsiu arba užsuksiu aplankyti, - pažadėjo jis. - Pranešinėsiu tau visas naujienas. *** Kristianui išėjus Orakulas dar nesiruošė miegoti. Ką sužinojo iš teisingumo ministro, turėjo pranešti bičiuliams iš Sokrato klubo, svarbiems valdžios struktūrų nariams. Jis nemanė šitaip išduodąs Kristianą, o jį labai mylėjo. Meilė Orakului visada buvo antraeilis dalykas.

Olifantas privalėjo veikti, nes jo šalies laivas atsidūrė pavojinguose vandenyse. Jo pareiga - padėti laivui sėkmingai pasiekti krantą. Dėl ko dar verta gyventi jo amžiaus žmogui? Ir, po teisybei, jam niekada nepatiko tas Kenedžių mitas. Dabar jam pasitaikė proga sugriauti jį visiems laikams.

Galop, kai slaugytoja baigė aplink jį šokinėti ir paklojo lovą, Orakulas atsigulė. Maloniai ir jau be graužaties prisiminė Eleną Diuprei. Ji buvo labai jauna, tik pradėjusi trečią dešimtį, o jos grožį dar paryškino neapsakomas gyvumas. Jis dažnai jai aiškindavo apie valdžią, kaip ją gauti ir pritaikyti, o svarbiausia - kaip ją turint neskubėti pasinaudoti. Ji klausydavosi kantriai, kaip būtina valdžios siekiančiam žmogui.

Jis aiškino Elenai, kad viena iš didžiausių žmonijos mįslių - kodėl patys žmonės kenkia sau.

Sugadina sau gyvenimą per išdidumą. Pavydi, apgaudinėja save ir todėl pasuka niekur nevedančiais keliais. Žmogui labai svarbu sukurti savo įvaizdį ir jį išlaikyti. Štai kodėl nenuostabu, kad vieni niekados nesilanksto prieš kitus, nepataikauja, nemeluoja, neatsisako savo principų, neišduoda ir neapgauna. O kiti tik dejuoja ir pavydi kitiems laimingesnės dalios. Šitokiomis kalbomis savotiškai bandė ją suvilioti, bet Elena jį perprato. Jinai atstūmė jį ir jau be jo pagalbos toliau siekė išsvajotos galios.

Kai tau šimtas metų, o protas vis dar šviesut šviesutėlis, viena iš bėdų yra ta, kad matai, kaip nesąmoningai imi regzti nedoras užmačias, arba suvoki taip daręs kadaise. Oliveris Olifantas pasijuto pažemintas, kai Elena Diuprei atsisakė su juo mylėtis. Jis žinojo, kad ji ne kokia šventeiva ir turi meilužių. Nuostabu, tačiau tada, jau septyniasdešimtmetis, jis dar turėjo tuštybės.

Olifantas nuvyko į atjauninimo centrą Šveicarijoje. Ten jam atliko raukšlių šalinimo operaciją,

nušveitė odą, į kraują prišvirkštė kažkokios gyvūnų embrionų masės. Bet jo kaulai ir toliau traukėsi, sąnariai stabarėjo, kraujas darėsi vis panašesnis į vandenį. Gydytojai čia niekuo negalėjo padėti.

Orakulas tarėsi žinąs, kaip pelnyti moterų meilę, nors iš to nebeturėjo jokios naudos. Jaunos meilužės jį dievino net tada, kai įkopė į septintą dešimtį. Paslaptis buvo paprasta: jis niekada jokiomis taisyklėmis jų nevaržė, niekada nepavyduliavo, niekada neužgavo jų jausmų. Tikrais meilužiais jos įsitaisydavo jaunus vyrus, o su Orakulu elgdavosi atsainiai ir net žiauriai. Na ir kas. Jis apipildavo jas brangiomis dovanomis, be galo skoningais paveikslais ir papuošalais. Jų labui panaudodavo savo įtaką, kad jos gautų nepelnytų malonių iš visuomenės, duodavo joms pinigų - dosniai, bet sveiko proto ribose. Būdamas apdairus vienu metu turėdavo tris keturias meilužes - juk joms reikėjo gyventi savo gyvenimą. Viena galėjo įsimylėti ir jį pamiršti, kita kur nors išvykti, trečia imti įnirtingai siekti karjeros ir todėl sunkiai dirbti. Jos negalėjo skirti jam labai daug laiko. Bet kai jam prireikdavo moters draugijos (ne vien glamonėms - kartais tiesiog užsimanydavo pasiklausyti saldaus kaip muzika moters balso arba stebėti nekaltai vingrias jų klastas), viena iš keturių būtinai pas jį ateidavo.

Kita vertus, tas jaunas meilužes matydavo jo draugijoje per svarbius priėmimus ir vakarėlius ir šitaip toms moterims atsiverdavo galimybė patekti į šiaip joms neprieinamus visuomenės sluoksnius.

Vienas iš Orakulo pranašumų buvo tas, kad jis priklausė aukštuomenei.

Jis neslėpė turįs kelias meilužes ir jos viena apie kitą žinojo. Oliveris Olifantas neabejojo, kad moterys nemėgsta vienintelei ištikimų vyrų, nors gal to ir neparodo.

Orakulas buvo žiaurus pats sau: blogus savo poelgius prisimindavo dažniau negu gerus. Už jo pinigus buvo statomi medicinos centrai, bažnyčios, senelių prieglaudos - per visą gyvenimą jis padarė daug gerų dalykų. Bet prisiminimai apie save nebuvo geri. Laimė, jis dažnai galvodavo apie meilę. Įdomu ir kartu keista: meilė komerciniu požiūriu buvo sėkmingiausias jo verslas. O juk jam priklausė Volstrito firmos, bankai, skrydžių bendrovės.

Dėl pinigų teikiamos galios Orakulą kviesdavo dalyvauti pasaulį sukrečiančiuose įvykiuose ir patarėju valdžios šulams. Jis prisidėjo keičiant visą pasaulį. Ši gyvenimo pusė buvo be galo įdomi, svarbi ir vertinga, tačiau šimtametės jo smegenys geriau prisiminė ne ją, o tai, kaip tvarkėsi su nesuskaičiuojamomis meilužėmis. Ak, tos protingos, aikštingos gražuolės - kokios įstabios jos buvo, kaip padėdavo jam ginti savo nuomonę - tiesa, ne visos. Dabar jos buvo teisėjos, žurnalų savininkės, įtakingos Volstrito veikėjos, televizijų naujienų pranešėjos. Kaip gudriai jos elgdavosi, kol su juo siedavo romanas, ir kaip jis jas pergudraudavo! Bet jis niekados nenusukdavo nuo jų to, kas joms priklausė. Kaltė jo negraužė - tik apmaudas. Jeigu bent viena jų būtų tikrai jį mylėjusi, būtų iškėlęs ją į padanges. Bet tokiomis akimirkomis vidinis balsas jam primindavo, kad jis nenusipelnė tokios meilės. Užtenka, kad jos atsakė į jo meilę, ir tai kaitino jam kraują.

Sulaukus aštuoniasdešimties jo kaulai ėmė dar labiau trauktis. Lytinis potraukis susilpnėjo, mintis užplūdo jaunystės vaizdai ir užmiršti prisiminimai. Tuo metu Olifantas pamatė negalįs išsiversti be jaunų moterų - jam reikėjo, kad jos gulėtų jo lovoje, ir tiek, o jis galėtų į jas žiūrėti nieko nedarydamas. Na ir kas, kad knygose su panieka žiūrima į tokį neva iškrypėlišką elgesį, kas, kad jauni žmonės iš to šaiposi nesusimąstydami, jog patys kada nors pasens. Kokia ramybė užliedavo jo nykstantį kūną žiūrint į grožį, kuriuo jis nebegalėjo mėgautis kitomis juslėmis! Koks tyras tas grožis: apvalūs krūtų kalneliai - baltos, glotnios it atlasas odos, su mažyte raudona rože viršūnėje;

paslaptingos gelsvai švytinčios šlaunys; netikėtas trikampis kokios tik nori spalvos plaukų ir neapsakomai dailūs sėdmenys - širdis tiesiog plyšta į juos bežiūrint - pereinantys į be galo patrauklias kojas. Išnykusios ar prarastos jo kūno juslės nebereaguodavo į visą šį grožį, bet jos vis dar įžiebdavo milijardus tebeplazdenančių smegenų ląstelių. O jų veidai... Tos paslaptingos ausų kriauklės, spirale pranykstančios kažkokioje giliai telkšančioje jūroje, tos gilios degančios mėlynos, pilkos, rudos ir žalios akys, žvelgiančios iš paslaptingų amžinybės nišų, tie glotnūs skruostai ir lūpos - jos taip gyvai atsiliepia į malonumą ir skausmą. Senukas žiūrėdavo į tas jaunas moteris prieš užmigdamas.

Ištiesdavo ranką ir paliesdavo šiltą kūną, paglostydavo šlaunų ir sėdmenų atlasą, liepsnojančias lūpas ir itin retai lygius ar riestus gaktos plaukus, kad pajustų po jais tvinksint kraują. Šalia gulinti moteris taip jį guosdavo, kad jis užmigdavo ir matydavo ne tokius šiurpius sapnus. Mat paprastai juose nekęsdavo jaunų žmonių ir juos rydavo. Jis sapnuodavo apkasus, pilnus vienas ant kito sugriuvusių karių, daugybės sieksnių gelmes, knibždančias plūduriuojančių jūreivių, bekraštes padanges, aptemusias nuo skafandrais apsitaisiusių astronautų, vienas po kito pranykstančių juodosiose Visatos skylėse.

Olifantas sapnuodavo ir nemiegodamas, bet tada suvokdavo, kad šie jo sapnai - senatvinio pamišimo požymis, rodantis dygėjimąsi savo paties kūnu. Jam buvo baisiai bjauri oda, žvilganti lyg rando audinys, tos mirties strazdanos - rudos dėmės ant rankų ir plikės, silpstančios akys, bejėgės galūnės, vos tuksenanti širdis, pagieža, lyg koks auglys ėdanti kuo šviesiausią protą.

Kaip gaila, kad fėjos lanko tik naujagimius ir jiems dovanoja tris magiškus norus! Naujagimiams jų nereikia - tokias dovanas turėtų gauti tokie seniai kaip jis. Ypač kai jie šviesut šviesutėlio proto.

1 Kairiarankiams (it.; čia ir toliau pastabos vertėjo).

2 „Popiežiau, popiežiau, popiežiau!” (it.).

3 Turima galvoje 1963 m. lapkričio 22-oji, kai buvo nušautas JAV prezidentas Džonas F. Kenedis.

4 Didelės patalpos pirmame Baltųjų rūmų vakarinio sparno aukšte. Čia įrengta aparatūra, leidžianti prezidentui palaikyti ryšį su viso pasaulio vadovais. Ištisą parą septynias dienas per savaitę budinti komanda renka informaciją iš šalies bei viso pasaulio ir kasdien pateikia ją prezidentui. Čia taip pat įsikūręs Nacionalinio saugumo tarybos sekretoriatas.

II DALIS 4 skyrius Pirmadienis Romeo pabėgimas iš Italijos buvo smulkmeniškai suplanuotas. Jo grupė furgonu iš Šv. Petro aikštės nuvažiavo į pogrindinį butą. Ten Romeo persirengė, pasiėmė beveik neatskiriamą nuo tikro pasą, jau sukrautą lagaminą ir tuneliais nusigavo kitapus sienos, į Pietų Prancūziją. Nicos mieste sėdo į lėktuvą ir per Paryžių nuskrido į Niujorką. Romeo liko budrus, nors nemiegojo jau trisdešimt valandų. Ši pažiūrėti lengva operacijos dalis iš tikrųjų buvo labai svarbi: nesėkmė galėjo ištikti dėl kokio nelemto atsitiktinumo ar planuojant padarytos klaidelės.

Kadangi „Air France” lėktuvuose valgiai ir vynas kaip visada buvo geri, Romeo pamažėle atsipalaidavo. Įsmeigęs akis žiūrėjo į bekraštį žalsvą vandens paviršių ir mėlyną, baltų debesėlių nusėtą dangų. Išgėrė dvi stiprias tabletes migdomųjų, bet ir tada kažkoks baimės kirminas neleido jam sudėti bluosto. Jis svarstė, kaip eis per Jungtinių Amerikos Valstijų muitinės kontrolę - o kas, jeigu ten kas nors užklius? Bet net jeigu ten jį sulaikys, Jabrilio sumanymas nežlugs. Romeo nedavė ramybės ir kitkas - išdavikiškas išlikimo instinktas. Italas neapgaudinėjo savęs - kančių jam teks patirti. Jis sutiko pasiaukoti, kad išpirktų savo šeimos, klasės ir tėvynės nuodėmes. Bet dabar tas paslaptingas baimės kirminas neleido jam atsikratyti kūną kaustančios įtampos.

Galiausiai tabletės suveikė ir jis užmigo. Sapne paleido šūvį, išbėgo iš Šv. Petro aikštės ir skuodė nesustodamas. Tada pabudo. Lėktuvas nusileido Kenedžio oro uoste. Stiuardesė padavė jam švarką, jis pasiėmė nuo lentynos rankinę. Per muitinės kontrolės postą ėjo kuo ramiausiai. Lagaminą nusinešė į centrinę oro uosto pastato salę.

Ryšininkus pastebėjo iš karto. Mergina buvo su megzta žalia baltais dryžiais kepuraite, vaikinas užsidėjęs raudoną kepuraitę su snapeliu ir užrašu mėlynomis raidėmis „Yankees”. Pats Romeo jokių atpažinimo ženklų neturėjo, nes nenorėjo būti lengvai išskiriamas. Jis pasilenkė ir ėmė krapštytis bagaže: atidarė lagaminą ir neva rausdamasis sekė ryšininkus. Nieko įtartina nepamatė. Aišku, tai neturėjo reikšmės.

Panelė buvo šviesiaplaukė, liesa, ne Romeo skonio, nes kiek kampuotų bruožų, bet jam patiko moteriškas, rūstokas veidas, koks būna kai kurių rimtų merginų. Jis spėliojo, kokia ji bus lovoje, ir tikėjosi likti laisvėje pakankamai ilgai, kad spėtų ją suvilioti. Tai neturėtų būti labai sunku. Romeo visada traukė moteris - šiuo atžvilgiu jis buvo pranašesnis už Jabrilį. Mergina numanys, kad jis susijęs su popiežiaus nužudymu. Taigi rimta mergina revoliucionierė permiegojusi su juo pajus, kad romantiška jos svajonė virto tikrove. Pro Romeo akis neprasprūdo tai, kad ji nesiglaudė prie vaikino ir jo nelietė.

Jaunuolis buvo tokio šilto, atviro veido, nuo jo sklido toks amerikietiškas gerumas, kad Romeo bemat pajuto jam antipatiją. Amerikiečiai - paskutiniai šūdžiai, nes jų gyvenimas pernelyg

nerūpestingas. Tik įsivaizduok: per daugiau negu du šimtmečius jie neįstengė įkurti nieko bent iš tolo panašaus į revoliucinę partiją! O juk ši valstybė atsirado per revoliuciją. Jo pasitikti atsiųstas jaunuolis buvo tipiškas lepšių padermės atstovas. Romeo pasiėmė rankinę, lagaminą ir nuėjo tiesiai prie jų.

– Prašau atleisti, - šypsodamasis tarė Romeo angliškai su labai ryškiu akcentu. - Ar galit pasakyti, kur autobusas, važiuojantis į Long Ailandą?

Mergina atsigręžė j jį. Iš arti ji buvo kur kas gražesnė. Romeo pamatė jos smakre mažytį randą ir šis sužadino jam geismą.

– Jums reikia j šiaurinį ar pietinį krantą? - paklausė ji.

– Į Ist Hamptoną, - atsakė Romeo.

Mergina nusišypsojo - šiltai, net žavėdamasi. Jaunuolis paėmė Romeo lagaminą ir tarė: – Eikite paskui mus.

Porelė išėjo iš pastato, Romeo jai įkandin. Eismo triukšmas ir žmonių knibždėlynas jo vos nepritrenkė. Automobilis jau laukė. Vairuotojas irgi buvo su raudona beisbolo kepuraite. Jaunuolis atsisėdo priekyje, mergina su Romeo ant užpakalinės sėdynės. Automobiliui pajudėjus ji ištiesė ranką ir tarė: – Aš esu Dorotėja. Prašom nesijaudinti.

Abu jaunuoliai priekyje irgi suniurnėjo savo vardus.

– Jums bus labai patogu ir saugu, - pažadėjo mergina. Tą akimirką Romeo pajuto Judo kančią.

Vakare ta jaunų amerikiečių porelė kaip įmanydama stengėsi išvirti Romeo gardaus valgio. Jis gavo patogų kambarį su vaizdu į vandenyną. Nors čiužinys buvo gumbuotas, Romeo neėmė į galvą, nes žinojo, kad čia miegos vos vieną naktį, - jei apskritai pavyks užmigti. Namas buvo apstatytas brangiais, bet ne itin skoningais baldais. Čia jutai kažkokią šiuolaikišką paplūdimių Ameriką. Vakarą jie leido trise tyliai kalbėdamiesi italų ir anglų kalbų mišiniu.

Dorotėja nustebino Romeo. Ji buvo be galo protinga ir dar graži. Be to, paaiškėjo, kad mergina nėra linkusi į meilės nuotykius, tad žlugo Romeo viltys praleisti paskutinę laisvės naktį žaidžiant smagius žaidimus lovoje. Jaunuolis, vardu Ričardas, irgi buvo ganėtinai rimtas. Abu akivaizdžiai spėjo jį dalyvavus nužudant popiežių, nors konkrečiai nieko neklausė. Amerikiečiai tiesiog rodė jam baugią pagarbą, tarsi būtų buvę šalia žmogaus, mirštančio nuo nepagydomos ligos. Juodu Romeo sužavėjo grakščiais judesiais. Abu protingai kalbėjo, užjautė likimo nuskriaustuosius ir iš abiejų tryško begalinis tikėjimas savo pažiūromis ir gebėjimais.

Ramiai leisdamas vakarą su tais dviem jaunuoliais, taip nuoširdžiai tikinčiais savo idealais, bet taip menkai išmanančiais apie tai, ką tenka aukoti dėl tikros revoliucijos, Romeo šiek tiek pasidygėjo visu savo gyvenimu. Ar ta porelė būtinai turi būti išduota kartu su juo? Galop jį patį paleis - Romeo tikėjo tiesiog elegantiškai paprastu Jabrilio planu. Be to, jis pats pasisiūlė kišti galvą į kilpą. Bet tuodu jaunuoliai irgi buvo tikri kovotojai, žmonės, esantys jų pusėje. Ir jiems uždės antrankius, jie patirs revoliucionierių kančias. Romeo net dingtelėjo mintis juos įspėti. Tačiau pasaulis privalėjo sužinoti, kad šiame sąmoksle dalyvauja ir amerikiečiai - ta pora buvo aukojami avinėliai. Paskui Romeo

užpyko ant savęs - jis pernelyg minkštaširdis. Tiesa, skirtingai nuo Jabrilio, jis niekados negalėtų mesti bombos į vaikų darželį, bet paaukoti porą suaugusiųjų tikrai gali. Juk jis nužudė popiežių!

Argi juodu labai nukentės? Na, pasėdės keletą metų kalėjime. Amerika tokia ištižusi nuo viršūnių iki apačių, kad juos galbūt net paliks laisvėje. Kita vertus, Amerika - kraštas advokatų, ne mažiau įspūdingų kaip Apskritojo stalo riteriai. Jie gali išgelbėti nuo kalėjimo didžiausią nusikaltėlį.

Taigi Romeo pabandė užmigti, bet vėjas nuo vandenyno pro atvirą langą nešė visus pastarųjų dienų siaubus. Jis vėl kėlė šautuvą, vėl matė sukniumbantį popiežių, vėl bėgo per aikštę ir girdėjo pasibaisėjusių Kristaus prisikėlimo pagerbti susirinkusių maldininkų riksmus.

Ankstų kitos dienos - pirmadienio - rytą, praėjus lygiai parai nuo tada, kai nužudė popiežių, Romeo nusprendė pasivaikščioti Amerikos pakrante ir paskutinį kartą pakvėpuoti laisvės oru. Jis nulipo laiptais į apačią. Namuose buvo tylu. Dorotėja ir Ričardas miegojo svetainėje ant sofų - matyt, jiems buvo patikėta jį saugoti. Išdavystės nuodai išginė jį pro duris, kur nuo vandenyno pūtė druska persisunkęs vėjelis. Vos išvydęs jis ėmė nekęsti to svetimo jam paplūdimio, laukinių pilkų krūmokšnių, aukštų geltonų piktžolių, saulę atspindinčių sidabrinių ir raudonų gaiviųjų gėrimų skardinių. Šiame svetimame krašte net saulė švietė blausiai, o ankstyvas pavasaris buvo šaltas. Vis dėlto Romeo džiaugėsi esąs lauke, kai yra išduodamas. Virš galvos praskrido sraigtasparnis ir dingo tolumoje. Vandenyje sūpavosi du kateriai, deniuose nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Patekėjo kraujo raudonio saulė, bet pakilusi aukščiau nusidažė auksu. Romeo žingsniavo ilgai, kol apėjo įlankos kyšulį ir jo namas dingo iš akių. Kažkodėl tada apėmė panika, nors gal dėl to buvo kaltas tikrų tikriausias miškas aukštų, plonų pilkų žolių, sužėlusių beveik iki pat vandens. Romeo apsigręžė.

Tada ir išgirdo kaukiant sirenas. Toli paplūdimyje pamatė policijos automobilius su žiburėliais ant stogų ir sparčiai pasuko link jų. Nejuto jokios baimės. Nors laiko turėjo, bėgti nebandė, nes nė kiek neabejojo Jabriliu. Jautė panieką amerikiečiams, nesugebantiems net deramai jo suimti. Kokie kvailiai! Bet tada sraigtasparnis vėl pasirodė danguje, abu ką tik nejudėję, be gyvybės ženklų kateriai staiga dideliu greičiu pasileido į krantą. Romeo apėmė baimė ir panika. Dabar, kai pasprukti nebebuvo jokios galimybės, jis norėjo bėgti be atodairos. Vis dėlto sukaupė drąsą ir pasuko link namo, apsupto ginkluotų vyrų. Sraigtasparnis kabojo virš stogo. Paplūdimiu iš abiejų pusių artinosi daugiau vyrų. Vaidindamas išsigandusį nusikaltėlį Romeo tekinas pasileido į jūrą, bet iš vandens pakilo narai. Romeo apsisuko ir ėmė bėgti prie namo. Tada pamatė Dorotėją su Ričardu.

Jiems rankos ir kojos buvo surakintos, abu raudojo. Romeo žinojo, kaip juodu jaučiasi - kadaise ir jam taip buvo nutikę. Jie ašarojo iš gėdos, pažeminimo ir todėl, kad iš jų atėmė galios pojūtį. Juos apėmė košmariškas siaubas, nes pasijuto visiškai bejėgiai. Nuo šiol jų likimą lems ne užgaidūs, galbūt gailestingi dievai, bet nepermaldaujami tėvynainiai.

Romeo su gailesčiu jiems nusišypsojo, visa povyza rodydamas, kad yra bejėgis jiems padėti. Jis žinojo po kelių dienų būsiąs paleistas į laisvę, žinojo išdavęs tuos du žmones, šventai tikinčius tuo pat kaip ir jis. Na, bet šis sprendimas buvo taktinis, o ne padarytas iš blogos valios ar siekiant pakenkti.

Tada jį apsupo būrys ginkluotų vyrų ir surakino sunkiomis geležinėmis grandinėmis. *** Toli, kitame pasaulio gale, kai dangaus skliautą raižė žvalgybiniai palydovai, ozono sluoksnyje

patruliavo šmėkliški radarai, vandenynai knibždėjo Amerikos karo laivų, lekiančių link Šerhabeno, už kelių žemynų, nusėtų raketų šachtomis ir įsitvirtinusių dalinių jie atliks mirties žaibolaidžio vaidmenį, - Jabrilis pusryčiavo su Šerhabeno sultonu šio rūmuose. Šerhabeno valdovas buvo įsitikinęs, kad arabai privalo būti laisvi, o palestiniečiai turi teisę į savo valstybę. Į Jungtines Amerikos Valstijas jis žiūrėjo kaip į Izraelio bastioną - be Amerikos pagalbos Izraelis neišliktų. Todėl svarbiausiu priešu laikė Ameriką. Jabrilio planas pakirsti JAV autoritetą patiko aštraus proto sultonui. Jis netvėrė džiaugsmu, kad kariškai visiškai bejėgis Šerhabenas pažemins tokią galingą valstybę.

Sultono valdžia Šerhabene buvo neribota. Jis turėjo milžiniškų turtų, galėjo gauti kokių tik nori malonumų, bet viskas jam nusibodo ir nebeteikė pasitenkinimo. Morobis neturėjo jokių ydų, kurios būtų galėjusios paįvairinti jam gyvenimą. Jis laikėsi islamo įstatymų, gyveno dorybingai. Didžiules pajamas iš naftos gaunančiame Šerhabene gyvenimo lygis buvo vienas aukščiausių pasaulyje.

Sultonas pristatė naujų mokyklų ir ligoninių. Jis svajojo paversti Šerhabeną arabų pasaulio Šveicarija. Vienintelė keistenybė buvo maniakiška jo paties kūno ir valstybės švara.

Sultonas šiame sąmoksle dalyvavo todėl, kad be galo mėgo nuotykius, lošti iš didelių statymų ir siekti kilnių idealų. Be to, jis ir jo šalis menkai rizikavo, nes turėjo stebuklingą skydą - milijardus barelių naftos, saugiai glūdinčios jo dykumų krašte.

Kitas svarus motyvas buvo jo meilė ir dėkingumas Jabriliui. Kai Morobis buvo tik mažai žinomas šeichas, Šerhabene užvirė nuožmi kova dėl valdžios. Ji itin paaštrėjo išaiškėjus, kokios milžiniškos šalies naftos telkinių atsargos. Amerikos naftos bendrovės rėmė sultono oponentus, o šie, aišku, pritarė amerikiečių siekiams. Užsienyje mokslus baigęs sultonas suprato tikrąją naftos telkinių vertę ir grūmėsi, kad jie išliktų Šerhabeno nuosavybė. Kilo pilietinis karas. Ne kas kitas kaip tuo metu visai dar jaunas Jabrilis išžudė sultono oponentus ir padėjo jam paimti valdžią. Mat asmeniniame gyvenime labai doras sultonas suvokė, kad politinė kova turi savas taisykles.

Pradėjęs valdyti šalį sultonas suteikdavo prieglobstį Jabriliui, kada tik šiam jo prireikdavo. Tiesą sakant, per pastaruosius dešimtį metų Jabrilis daugiau laiko praleido Šerhabene negu kur nors kitur. Čia jis gyveno kita pavarde, turėjo namą su tarnais, žmoną ir vaikų. Be to, jam buvo duotos kuklios pareigos vienoje valdžios įstaigoje. Jokia užsienio žvalgybos tarnyba nesuuodė, kas iš tikrųjų yra tas valdininkas. Per tuos dešimt metų Jabrilis ir sultonas tapo artimi. Abu studijavo Koraną, abu gavo išsilavinimą užsienyje, be to, juos siejo neapykanta Izraeliui. Tokių kaip šie vyrai buvo apstu, bet juodu nuo kitų skyrėsi tuo, kad žydų nekentė ne už tai, jog jie žydai, - jie nekentė oficialiai pripažintos žydų valstybės. Šerhabeno sultonas slapčia puoselėjo svajonę, tokią keistą, kad neatskleidė jos niekam, net Jabriliui.

O svajonė buvo tokia: vieną gražią dieną Izraelis bus sunaikintas ir žydai vėl išsibarstys po visą pasaulį. Tada jis, sultonas, privilios žydų mokslininkus į Šerhabeną, įsteigs puikų universitetą ir sutelks jame išmintingiausius žydus. Argi istorija neįrodė, kad šiai padermei genialumas duotas motinos gamtos? Antai Einšteinas su kitais mokslininkais žydais sukūrė atominę bombą. Ar yra tokių Dievo ir gamtos mįslių, kurių jie neįstengtų įminti? Be to, argi jie ne semitai kaip ir arabai? Laikas užglaisto neapykantą. Žydai galėtų gyventi šalia arabų ir paversti Šerhabeną didžia valstybe. Sultonas prisivilios žydus turtais ir lipšnumu, jis gerbs jų kultūros užgaidas, kurių šie užsispyrę laikosi. Kas

žino, kaip viskas susiklostys? Galbūt Šerhabenas taps naujaisiais Atėnais. Šitaip pagalvojęs Morobis nusišypsojo iš savo kvailumo. Vis dėlto kas gi čia bloga pasvajoti?

Bet dabar Jabrilio sumanymas galėjo virsti košmaru. Sultono žmonės slapčia išsivedė jį iš lėktuvo.

Teroristas buvo iškviestas į rūmus. Sultonas pamėgins apmaldyti jo siautulį. Mat niekam nebuvo paslaptis, kad Jabrilis, vykdydamas iš anksto apgalvotas operacijas, mėgsta šiek tiek paimprovizuoti.

Sultono įsakymu Jabrilį išmaudė, nuskuto, jam leido pasimėgauti gražios rūmų šokėjos draugija.

Kai atsipūtė - už tai dabar buvo mažumą skolingas sultonui, - juodu įsitaisė įstiklintoje, oro kondicionieriaus gaivinamoje terasoje.

Sultonas neabejojo galintis kalbėti atvirai.

– Turiu tave pasveikinti, - tarė jis Jabriliui. - Laiką pasirinkai puikiai, be to, tau sekėsi. Neabejoju, kad Alachas tau padeda, - maloniai nusišypsojęs pašnekovui kalbėjo toliau: - Gavau žinių, kad Jungtinės Valstijos sutiks su visais tavo keliamais reikalavimais. Džiaukis. Tu pažeminai galingiausią pasaulio valstybę. Nužudei garbingiausią religijos vadovą. Tu pasieksi, kad tavasis popiežiaus žudikas būtų paleistas į laisvę - tai bus nelyginant spjūvis jiems į veidą. Bet nieko daugiau nesiimk.

Galvok, kas nutiks paskui. Tu būsi uoliausiai medžiojamas žmogus per visą šį šimtmetį.

Jabrilis žinojo, kad dabar sultonas bandys iš jo išgauti, kaip jis ves derybas. Jam net dingtelėjo mintis, ar tik Morobis nebandys į savo rankas perimti vadovavimo operacijai.

– Šerhabene man bus saugu, - atsakė jis. - Kaip visada.

Sultonas papurtė galvą.

– Neblogiau už mane žinai, kad viskam pasibaigus jie nukreips visą dėmesį į mano sultonatą. Turėsi ieškotis kito prieglobsčio.

– Apsimesiu elgeta Jeruzalėje, - nusijuokė Jabrilis. - Bet tau reikėtų jaudintis dėl savęs: jie supras, kad esi prikišęs nagus.

– Mažai tikėtina, - suabejojo sultonas. - Be to, aš sėdžiu virš didžiausio pigiausios pasaulyje naftos telkinio. Ir neužmiršk, kad amerikiečiai investavo čia, į Dako naftos miestą ir kitur, mažiausiai penkiasdešimt milijardų dolerių. Ne, manau, man bus atleista kur kas greičiau negu tau ir tam tavo Romeo. Jabrili, mano drauge, gerai tave pažįstu. Šįsyk daug pasiekei, spektaklis buvo tiesiog nuostabus. Būk geras, nesugadink visko kokiu savo mėgstamu įspūdingu gestu žaidimo pabaigoje, kiek patylėjęs paklausė: - Kada man perduoti tavo reikalavimus?

– Romeo jau sutartoje vietoje, - atsakė Jabrilis. - Perduok ultimatumą šiandien po pietų. Jie privalo sutikti su juo iki antradienio vienuoliktos valandos Vašingtono laiku. Į derybas aš nesileisiu.

– Būk labai atsargus, Jabrili, - įspėjo sultonas. - Duok jiems daugiau laiko.

Juodu apsikabino atsisveikindami. Jabrilis buvo palydėtas atgal į lėktuvą. Čia dabar tvarkėsi trys jo grupės vyrai ir dar keturi, įlipę Šerhabene. Visi įkaitai, tarp jų ir įgulos nariai, buvo suvaryti į ekonominės klasės saloną. Lėktuvas stovėjo kilimo ir tūpimo aikštės viduryje. Sultono kariuomenė neprileido arčiau kaip per penkis šimtus metrų minios žioplių ir televizijų žurnalistų iš viso pasaulio su filmavimo aparatūra ir furgonais.

Jabrilis vogčiomis grįžo į lėktuvą apsimetęs įkaitams maisto ir vandens atvežusios komandos nariu.

Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone aušo pirmadienio rytas. Atsisveikindamas su sultonu Jabrilis tarė: – Dabar pamatysime, iš kokio molio nulipdytas tas Kenedis.

5 skyrius KAI ŽMOGUS ATSISAKO šio pasaulio malonumų ir visą gyvenimą skiria tam, kad padėtų kitiems, šiems dažnai kyla pavojus. Na, o Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis sau iškėlė kaip tik tokį tikslą.

Prieš pradėdamas politikuoti Kenedis nė trisdešimties nesulaukęs pasiekė įspūdingų laimėjimų ir susikrovė didžiulius turtus. Tada ėmė svarstyti, ką verta daryti gyvenime. Kadangi buvo religingas, griežtai laikėsi dorovės normų ir dar vaikystėje išgyvenęs tragediją, kai buvo nužudyti jo dėdės, nusprendė negalįs padaryti nieko geriau, kaip pagerinti pasaulį, kuriame gyvena. Galima sakyti, nutarė pataisyti pačią lemtį.

Išrinktas prezidentu pareiškė, kad jo administracija paskelbs karą visiems žmonių vargams. Jis atstovausiąs milijonams neišgalinčiųjų samdytis lobistų ar panašių į juos, gebančių daryti spaudimą įstatymų leidėjams. Šiaip tokie pareiškimai Amerikos rinkėjams būtų atrodę pernelyg radikalūs, bet Kenedžiui padėjo stebuklingas įspūdis, jo daromas iš televizorių ekranų. Jis buvo gražesnis už du garsiuosius dėdes ir kur kas geresnis aktorius. Be to, aštresnio proto ir nepalyginamai geriau išsilavinęs, tikras mokslininkas. Jis ne tik puikiai šnekėdavo, bet dar ir pažerdavo ištisas statistikos duomenų virtines.

Stulbinamai iškalbingai sugebėdavo pateikti apmatus planų, sukurtų įvairių sričių specialistų. Be to, Fransis Kenedis išsiskyrė kandžiu sąmoju: „Jeigu gaus gerą išsilavinimą, - kalbėjo jis, - kiekvienas plėšikas, tiek vagiantis iš namų, tiek ginklu ar kumščiais stabdantis praeivius gatvėse, išmoks vogti nepadarydamas niekam bloga. Tada visi tokie išmoks vogti kaip Volstrito makleriai ir vengti mokesčių kaip garbingi mūsų visuomenės šulai. Galbūt padaugės vadinamųjų inteligentiškų nusikaltimų, tačiau bent jau niekas nenukentės”. *** Bet Kenedis galėjo būti ir kitoks.

– Kairiesiems aš reakcionierius, dešiniesiems - siaubūnas, - taip prezidentas pareiškė Kristianui Kli tą dieną, kai įteikė jam naujus FTB įstatus, suteikiančius daug galimybių veikti savo nuožiūra. - Kai žmogus padaro tai, kas vadinama nusikalstama veika, aš žiūriu į ją kaip į nuodėmę. Mano religija užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų. Dievo galią kitiems žmogus taiko tada, kai elgiasi nusikalstamai. Tuomet aukai tenka spręsti, ar sutikti, kad jo gyvenime būtų tas antras dievas. Kai auka ir visuomenė vienaip ar kitaip susitaiko su nusikalstamumu, pakertamas žmonių bendrijos troškimas gyventi. Visuomenė ir net individas neturi teisės atleisti už nusikaltimą ar sušvelninti bausmės: Kodėl nusikaltėliai turėtų užkrauti tironiją įstatymus gerbiantiems piliečiams, besilaikantiems visuomeninės sutarties? Vykdydamas tokius siaubingus nusikaltimus kaip žudymas, ginkluotas apiplėšimas ir

žaginimas nusikaltėlis pasiskelbia esąs Dievas.

– O ką daryti - sukišti juos visus į kalėjimą? - šypsodamasis paklausė Kli. – Neturime užtektinai kalėjimų, - niūriai atsakė Kenedis.

Kristianas atnešė jam naujausius statistikos duomenis apie nusikalstamumą Amerikoje. Kenedis kelias minutes studijavo kompiuteriu sudarytą ataskaitą ir ėmė siusti: – Jeigu tik žmonės žinotų nusikaltimų statistiką! Jeigu tik jie žinotų, kiek nusikaltimų į ją taip ir nepatenka. Įsilaužėliai, net jau ne kartą sučiupti už rankos, retai sėda į kalėjimą. Į būstą besavininko sutikimo negali įžengti net valdžios atstovai, nes jis yra šventas, tai brangi laisvė, laiduojama visuomeninės sutarties. Tačiau į tą būstą nuolatos braunasi ginkluoti piliečiai, pasiryžę vogti, žudyti ir prievartauti.

Tada Kenedis pacitavo mėgstamą nerašytos Anglijos bendrosios teisės įstatymą: – Lietus gali patekti į namo vidų, vėjas gali, o karalius - ne, - ir pridūrė: - Kokie paistalai! Vien Kalifornijoje per metus įvykdoma šešis kartus daugiau nusikaltimų negu visoje Anglijoje. Amerikoje žudikas vidutiniškai kali mažiau negu penkerius metus, aišku, jei padedant kažkokiam stebuklui pavyksta jį nuteisti. Amerikos gyventojus terorizuoja keletas milijonų bepročių, - toliau dėstė Kenedis. - Žmonės bijo sutemus vaikščioti gatvėmis. Jie įsirengia privačias namų apsaugos sistemas, per metus joms išleidžia trisdešimt milijardų dolerių.

Ypač Kenedį siutino vienas dalykas.

– Ar žinai, kad už devyniasdešimt aštuonis procentus nusikaltimų niekas nebūna nubaustas? Nyčė jau kadai tuo klausimu sakė: „Visuomenė, kai tampa švelni ir atlaidi, stoja išvien su tais, kurie jai kenkia”.

Religinės bendrijos, pliurpiančios apie gailestingumą, atleidžia nusikaltėliams. Jos neturi teisės atleisti tiems šunsnukiams. Baisiausia, ką kada nors esu matęs per televiziją, buvo viena motina. Jos dukrą žiauriai išžagino ir nužudė. Ta motina pareiškė: „Aš jiems atleidžiu”. Velniai rautų, kokią teisę ji turėjo jiems atleisti?!

Tada Kenedis užsipuolė literatūrą ir taip nustebino kiek snobišką Kristianą.

– Orvelas viską pavaizdavo atvirkščiai „1984-uosiuose”. Baisusis žvėris yra individas, o pasak Hakslio „Puikaus naujo pasaulio”, tai yra blogai. Bet aš mielai gyvenčiau puikiame naujame pasaulyje - jis geresnis už šį. Tironas yra individas, ne valdžia.

– Skaičiai tos ataskaitos, kur tau parodžiau, mane išties apstulbino, - rimtai, bet naivokai pripažino Kristianas. - Šios šalies gyventojai yra terorizuojami.

– Kongresas privalo priimti mums reikiamus įstatymus - na ir kas, kad žiniasklaidos priemonės protestuodamos nesavais balsais klyks apie šventą Konstituciją ir pirmąsias dešimt jos pataisų, Kenedis nutilo ir stebėjo draugo reakciją. Kristianas atrodė šiek tiek priblokštas. Prezidentas nusišypsojo ir dėstė toliau: - Štai kokį dalyką pastebėjau - nori tikėk, nori ne. Nuostabiausia, kad apie susidariusią padėtį kalbėjau su itin įtakingais šios šalies žmonėmis, tais, kurių rankose visi pinigai, sakiau kalbą Sokrato klube. Maniau, jo nariai susirūpins. Deja, manęs laukė didžiulis netikėtumas. Jie gali paspausti Kongresą, bet nė nemano to daryti. Tu nieku gyvu neatspėtum kodėl - man tai nepavyko.

Kenedis nutilo tarsi tikėdamasis, kad Kristianas bandys spėti, paskui niekinamai vyptelėjo.

– Šios šalies turtingieji ir galingieji gali save apsaugoti. Jiems nereikia pasikliauti policija ar valdžios institucijomis. Jie apjuosia savo būstus brangiomis saugos sistemomis. Samdosi privačius asmens sargybinius. Jie atsitvėrę nuo nusikalstamų elementų. Jeigu turi proto, nesusideda su narkotikų prekeiviais. Taigi naktį gali ramiai miegoti už savo elektroninių užtvarų.

Kristianas pasimuistė ant kėdės ir gurkštelėjo konjako.

– Tokios tokelės, - kalbėjo toliau Kenedis. - Esmė štai kur. Tarkime, priimtume įstatymus ir padarytume galą nusikalstamumui. Bet tuomet labiau už visus nukentėtų juodaodžiai nusikaltėliai. Ką tada darytų tie negabūs, neišsilavinę, visą galią praradę žmonės? Kokiomis priemonėmis jie priešintųsi mūsų visuomenei? Nebeturėdami galimybės nusikalsti, jie griebtųsi politinių veiksmų ir taptų aktyviais radikalais. Tada politinė pusiausvyra mūsų šalyje būtų sutrikdyta. Ko gero, kapitalistinės demokratijos neliktų nė kvapo.

– Išties tuo tiki? - paklausė Kristianas.

– Dieve, ką gali žinoti, - atsiduso Kenedis. - Bet žmonės, vadovaujantys šiai šaliai, tuo tiki. Jie svarsto taip: tegul šakalai drasko bejėgius. Ką jie gali pavogti - vieną kitą milijardą dolerių?

Menkniekis. Tūkstančius išžagina, apiplėšia, nužudo. Na ir kas, juk aukos - menkučiai žmogeliai.

Geriau jau tokie nedideli nuostoliai negu politinis perversmas.

– Na, tu čia perdedi, - tarė Kristianas.

– Galbūt, - pripažino Kenedis.

– O jeigu dar perlenksi veiksmais, - aiškino Kristianas, - pakels galvas visokio plauko kovotojai už teisybę, norintys paimti įstatymus į savo rankas. Turėtume amerikietišką fašizmą.

– Bet tokius politinius veiksmus kaip tik galima kontroliuoti, - paprieštaravo Kenedis. - Tiesą sakant, tai net padėtų žmonėms, valdantiems mūsų visuomenę.

Jis nusišypsojo Kristianui ir paėmė nusikalstamumo statistikos ataskaitą.

– Norėčiau ją pasilaikyti, - tarė. - Įrėminsiu ir pasikabinsiu ant sienos savo kabinete kaip relikviją laikų, kai Kristianas Kli dar nebuvo tapęs teisingumo ministru ir FTB vadovu. *** Dabar, pirmadienį po Velykų, septintą valandą ryto, prezidento Fransio Kenedžio patarėjai, jo kabineto nariai ir viceprezidentė Elena Diuprei susirinko Baltųjų rūmų Ministrų kabineto pasitarimų kambaryje. Visi baiminosi, ko jis griebsis.

CŽV vadovas Teodoras Tapis sulaukė Kenedžio ženklo ir pradėjo pasitarimą.

– Pirmiausia pasakysiu, kad Teresa gyva ir sveika, - tarė jis. - Niekas nenukentėjo. Kol kas teroristai nepateikė jokių konkrečių reikalavimų. Tačiau jie bus iki vakaro perduoti ir mus įspėjo, kad turime su jais sutikti iš karto, nesiderėdami. Bet čia - nieko nauja. Lėktuvo pagrobėjų vadas Jabrilis gerai žinomas teroristų sluoksniuose, jis net figūruoja mūsų bylose. Keistuolis, paprastai atlieka savo operacijas padedamas kitų organizuotų teroristų grupių, tokių kaip ta paslaptingoji Šimtinė.

– Kodėl paslaptingoji, Teo? - įsiterpė Kristianas Kli.

– Ji nepanaši į Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų. Tai išvien veikianti įvairių šalių teroristų organizacija, - paaiškino Tapis.

– Pasakok toliau, - paragino Kenedis.

Tapis žvilgtelėjo į savo užrašus.

– Nėra abejonių, kad Jabriliui talkina Šerhabeno sultonas. Jo kariai apsupę kilimo ir leidimosi lauką, kad niekas nebandytų vaduoti įkaitų. Tuo pat metu sultonas apsimeta esąs mūsų draugas ir siūlosi tarpininkauti. Ko jis siekia, galima tik spėlioti, bet mums tai į naudą. Sultonas išmintingas, be to, turime kuo jį paspausti. O Jabrilis nenuspėjamas.

CŽV vadovas padvejojo, bet Kenedžio paragintas galvos mostu, nenoriai kalbėjo toliau: – Jabrilis mėgina, taip sakant, praplauti smegenis jūsų dukrai, pone prezidente. Juodu kelis kartus ilgai kalbėjosi. Matyt, jis mano, kad ji yra potenciali revoliucionierė, ir, jeigu ji padarytų kokį pareiškimą pritardama jo veiksmams, jam tai būtų didelis laimėjimas. Atrodo, mergina jo nebijo.

Visi susirinkusieji tylėjo žinodami, kad beprasmiška Tapio klausti, iš kur gavo šią informaciją.

Už durų dūzgė balsai, vejoje priešais Baltuosius rūmus susijaudinę šūkčiojo televizijų žurnalistai.

Paskui į kambarį buvo įleistas vienas iš Judžino Dazio padėjėjų. Jis įteikė Daziui ranka rašytą žinutę.

Administracijos vadovas metė į ją žvilgsnį.

– Viskas patvirtinta? - paklausė jis padėjėjo.

– Taip, pone.

Dazis pažvelgė Fransiui Kenedžiui į akis.

– Pone prezidente, gavau nepaprastai įdomią naujieną. Popiežiaus žudikas suimtas čia, Jungtinėse Valstijose. Suimtasis patvirtina esąs žudikas, slapyvardžiu Romeo. Tikrąją pavardę nurodyti atsisako.

Mūsų žmonės susisiekė su Italijos saugumo tarnybų darbuotojais. Suimtojo pateiktos smulkmenos patvirtina, kad žudikas - jis.

– Ką, po velnių, jis čia veikia?! - įsiuto Artūras Viksas, tarsi pamatęs nekviestą svečią artimų draugų vakarėlyje. - Aš tuo netikiu.

Dazis kantriai paaiškino, kaip patvirtintas šis pranešimas. Italijos saugumo tarnybos jau suėmė kelis Romeo būrio narius, jie prisipažino dalyvavę nusikaltime ir nurodė, kad jų vadas yra Romeo. Italijos policijos kovos su terorizmu padalinio vadovas Frankas Sebedičijas garsėjo gebėjimu priversti suimtuosius kalbėti. Vis dėlto jam nepavyko sužinoti, kodėl Romeo spruko į Ameriką ir kodėl taip lengvai leidosi suimamas.

Fransis Kenedis priėjo prie įstiklintų durų į Rožių sodą ir kurį laiką žiūrėjo į kareivius, saugančius Baltųjų rūmų teritoriją ir gretimas gatves. Vėl pajuto jau pažįstamą baimę. Jo gyvenime nėra jokių atsitiktinumų. Jį visą lemia kažkoks pražūtingas sąmokslas, o šį rezga ne vien žmonės, bet kartu tikėjimas ir giltinė.

Prezidentas nusisuko nuo durų ir grįžo prie stalo. Nužvelgė susėdusius prie jo žmones, turinčius aukščiausius šalies postus, pačius protingiausius, gudriausius, tuos, kurie kuria visus planus ir projektus.

– Iš ko norite lažintis, kad šiandien iš to pagrobėjo gausime reikalavimus? - pusiau juokais paklausė.

- Ir vienas iš jų bus paleisti popiežiaus žudiką.

Susirinkusieji apstulbę įsmeigė akis į Kenedį.

– Pone prezidente, tai tiesiog neįtikėtina. Toks reikalavimas būtų absurdiškas, dėl jo mes net nesileistume į derybas.

– Mūsų gauta informacija nerodo, kad šie du nusikaltimai būtų kaip nors susiję. Tiesą sakant, neįmanoma net įsivaizduoti, jog viena teroristų grupė tame pačiame mieste tą pačią dieną surengtų du tokius rimtus išpuolius, - gerai apgalvodamas žodžius tarė Tapis, paskui atsigręžė į Kristianą Kli. Pone teisingumo ministre, kaip jūs sulaikėte tą žmogų? - kiek patylėjęs neslėpdamas pasidygėjimo pridūrė: - Romeo.

– Padėjo informatorius, mums talkinantis jau daug metų, - atsakė Kli. - Manėme, kad nieko nepešime, bet mano pavaduotojas Piteris Klutas įvykdė plataus masto operaciją ir, atrodo, ji pavyko.

Prisipažinsiu: aš nustebęs. Viskas panašu į kažkokią nesąmonę.

– Pratęskime šį pasitarimą tada, kai pagrobėjai pateiks reikalavimus, - tyliai tarė Fransis Kenedis.

Lyg staiga įgavęs aiškiaregio gebėjimų jis akimirksniu perprato visą gudrų sumanymą, kuriuo taip didžiavosi Jabrilis, ir pirmą kartą ne juokais išsigando dėl dukros saugumo.

Jabrilio reikalavimai atėjo per Baltųjų rūmų ryšių tarnybos centrą pirmadienio pavakarę. Juos perdavė tariamai norintis padėti Šerhabeno sultonas. Pirmas reikalavimas buvo sumokėti penkiasdešimties milijonų dolerių išpirką už lėktuvą, antras - paleisti šešis šimtus arabų kovotojų iš Izraelio kalėjimų. Trečiuoju reikalavo paleisti Romeo, ką tik suimtą popiežiaus žudiką, ir atskraidinti j Šerhabeną. Jei šie reikalavimai per dvidešimt keturias valandas nebūsią įvykdyti, vienas įkaitas būsiąs nušautas.

Prezidentas susitiko su patarėjais apsvarstyti Jabrilio reikalavimų dideliame valgomajame Baltųjų rūmų antro aukšto šiaurvakarių pusėje. Prie senovinio stalo susėdo Elena Diuprei, Otas Grėjus, Artūras Viksas, Judžinas Dazis ir Kristianas Kli. Kenedis atsisėdo krikštasuolėje. Jam buvo palikta daugiau vietos negu kitiems.

Fransis Kenedis įsivaizdavo, ką galvoja teroristai. Jis visuomet gebėjo skaityti kitų mintis.

Svarbiausias jų tikslas yra pažeminti Jungtines Amerikos Valstijas, nuplėšti nuo šalies didybės mantiją pasaulio ir net draugiškų jai valstybių akyse. Prezidentas pamanė, kad tai meistriškas psichologinis smūgis. Kas kada nors vėl galės rimtai žiūrėti į Ameriką, jeigu saujelė ginkluotų vyrų ir nedidelis vien nafta galintis pasigirti sultonatas šitaip iš jos išsityčios? Ar jis gali su tuo sutikti, kad dukra grįžtų namo nenukentėjusi? Tačiau įžvalgus protas jam sakė, kad tuo scenarijus nesibaigs reikia laukti daugiau netikėtumų. Bet garsiai Kenedis nieko nepasakė ir leido tarti žodį patarėjams.

Svarstymą pradėjo prezidento administracijos vadovas Judžinas Dazis. Jo balsas buvo vos girdimas iš nuovargio - vyras nemiegojęs jau trisdešimt šešias valandas.

– Pone prezidente, mes manome, kad reikia iš dalies patenkinti teroristų reikalavimus. Siūlome Romeo paleisti, bet jį atiduoti ne Jabriliui, o Italijos valdžiai - tai būtų teisingas ir įstatymus atitinkantis žingsnis. Mes nesutinkame mokėti už lėktuvą ir negalime priversti Izraelio paleisti kalinių. Šitaip nepasirodysime esantys visai silpni, bet, kita vertus, neišprovokuosime teroristų. Veikti galėsime Teresai grįžus.

– Prižadu, kad su jais bus susidorota per vienus metus, - įsiterpė Kli. Fransis Kenedis ilgai tylėjo.

– Nemanau, kad mums išdegs, - galop tarė.

– Šitoks bus viešas mūsų atsakas, - paaiškino Artūras Viksas. - Niekam nežinant galime jiems pažadėti paleisti Romeo į laisvę, sumokėti išpirką ir paspausti Izraelį. Manau, kad to pakaks.

Teroristai bent jau kurį laiką nieko nedarys ir mes galėsime toliau derėtis.

– Blogiau nuo to nebus, - pritarė Dazis. - Tokiose situacijose ultimatumai tėra derybų proceso dalis, mes tai puikiai žinome. Tas dvidešimt keturių valandų terminas nieko nereiškia.

Kenedis apmąstė jų patarimus.

– Nemanau, kad mums išdegs, - pakartojo jis.

– O mes manome, kad išdegs, - paprieštaravo Odbladas Grėjus. - Fransi, turi elgtis labai atsargiai.

Atstovų Rūmų pirmininkas Džincas ir senatorius Lambertinas man sakė, kad Kongresas gali prašyti tavęs visai nusišalinti sprendžiant šią krizę, nes esi asmeniškai suinteresuotas jos baigtimi. Šiuo atveju kyla didžiulis pavojus.

– Nieku gyvu nenusišalinsiu, - atsakė Kenedis.

– Leisk man susitarti su Kongresu, - pasisiūlė viceprezidentė Diuprei. - Aš pabūsiu žaibolaidžiu. Per mane galėsite perduoti visas mūsų nuolaidas.

Viską apibendrino Dazis: – Fransi, dabar, susidarius tokiai padėčiai, privalai pasikliauti kolektyvine savo patarėjų nuomone.

Juk žinai, kad tave ginsime ir darysime viską, kas geriausia tau.

Kenedis atsiduso, ilgai patylėjo ir galop tarė: – Ką gi - veikite. *** Piteris Klutas pasirodė esąs puikus FTB vadovo pavaduotojas. Jis buvo labai aukštas ir liesas, raumeningas jo kūnas panėšėjo į skalūno plokštę. Siauri ūseliai nė kiek nešvelnino prakaulaus veido bruožų. Klutas turėjo ne vien pranašumų, bet ir trūkumų. Savo pareigas vykdė pernelyg uoliai, net nuožmiai, be to, teikdavo per daug reikšmės biurokratinėms taisyklėms, o šios tik trukdė dirbti. Šįvakar pasisveikindamas su Kristianu įteikė jam pluoštą pranešimų ir trijų lapų laišką - jį padavė atskirai.

Laiškas buvo suklijuotas iš laikraščių iškarpų. FTB vadovas jį perskaitė. Dar vienas iš tų pamišėliškų perspėjimų, kad Niujorke sprogs savadarbė atominė bomba.

– Dėl jo ištempei mane iš prezidento kabineto?

– Laukiau, kol ekspertai atliks visas patikros procedūras. Jų manymu, pavojus tikras.

– Dievuliau! Tik ne dabar!

Kristianas perskaitė laišką iš naujo, šį kartą kur kas įdėmiau. Jį trikdė skirtingi šriftai - jų laiškas panėšėjo į keistą avangardisto paveikslą. Kli atsisėdo prie savo rašomojo stalo ir lėtai, žodis po

žodžio, perskaitė. Laiškas buvo adresuotas dienraščiui „The New York Times”. Pirmiausia FTB vadovas perskaitė pastraipas su svarbiausia informacija - jos buvo išskirtos ryškiai žaliu žymekliu: „Mes padėjome nuo pusės iki dviejų kilotonų galingumo bombą Niujorke. Sį laišką parašėme jūsų laikraščiui, kad galėtumėte jį išspausdinti ir įspėti niujorkiečius evakuotis ir šitaip išvengti pavojaus.

Bombos mechanizmas užprogramuotas susprogdinti ją praėjus septynioms dienoms nuo laiško viršuje nurodytos datos. Taigi suprantate, kad šį laišką būtina išspausdinti nedelsiant”.

Kli pažiūrėjo į datą - sprogs ketvirtadienį. Jis skaitė toliau: „Mes to ėmėmės norėdami Jungtinių Valstijų žmonėms parodyti, kad vyriausybė privalo kaip lygi viso pasaulio partnerė kontroliuoti branduolinę energiją, antraip galime netekti savo planetos.

Mūsų neįmanoma papirkti pinigais ar dar kuo. Išspausdindami šį laišką ir šitaip pastūmėdami niujorkiečius evakuotis išgelbėsite tūkstančius gyvybių.

Norėdami įsitikinti, kad laišką rašė ne koks pamišėlis, duokite voką ir popierių ištirti valstybinėms laboratorijoms - specialistai ras plutonio oksido pėdsakų.

Išspausdinkite šį laišką tučtuojau”.

Toliau buvo postringaujama apie politinę moralę ir karštai reikalaujama, kad Jungtinės Valstijos nutrauktų branduolinių ginklų gamybą.

– Ar davėte jį ištirti? - paklausė Piterio Kiūto.

– Taip. Plutonio pėdsakų išties yra. Teksto raidės iškirptos iš laikraščių ir žurnalų, bet iš jų galima padaryti tam tikras išvadas. Rašytojas ar rašytojai elgėsi gudriai: naudojo visos šalies spaudinius, bet Bostono leidinių šiek tiek daugiau negu kitų. Nusiunčiau pusšimtį žmonių padėti vietos skyriaus vadovybei.

– Mūsų laukia ilga naktis, - atsiduso Kristianas. - Niekam apie šį laišką neprasitarkime. Žiūrėk, kad nesuuostų žiniasklaida. Aš pats vadovausiu šiam reikalui, todėl visa informacija turi ateiti į mano kabinetą. Prezidentui rūpesčių ir taip per akis, tad įsivaizduokime, kad šio laiško visai nebuvo. Čia grynos nesąmonės - tokių pamišėlių laiškų esame gavę begalę.

– Gerai, - atsakė Piteris Klutas. - Bet, žinai, kada nors vienas išties bus tikras. *** Naktis tikrai prailgo. Žinios plūdo be perstojo. Branduolinės energijos tyrimų agentūros vadovui buvo pranešta, kad turi pasirengti paieškos komandos, aprūpintos šiuolaikiška aparatūra paslėptoms atominėms bomboms rasti.

Kristianas savo kabinete su Klutu valgė vakarienę ir skaitė pranešimus. „The New York Times” laiško, aišku, neišspausdino - kaip visada persiuntė jį FTB. Mat Kristianas paskambino laikraščio leidėjui ir paprašė nė žodžiu apie jį neužsiminti, kol bus baigtas tyrimas. Taip būdavo daroma visada, nes laikraščiai panašių laiškų gaudavo tūkstančius. Dėl to, kad į tokius pranešimus būdavo žiūrima pro pirštus, laiškas į FTB pateko ne šeštadienį, o tik pirmadienį.

Prieš vidurnaktį Piteris Klutas grįžo į kabinetą duoti nurodymų pavaldiniams. Šie sulaukė šimtų pranešimų iš tyrime dalyvaujančių agentų, daugiausia iš Bostono. Kristianas skaitė atneštus pranešimus. Labiausiai jis nenorėjo, kad prezidentui gyvenimą apkartintų ir šitas reikalas. Kristianui

net dingtelėjo mintis, ar čia ne dar viena lėktuvo pagrobėjų gudrybė, bet metė ją iš galvos: net jie neišdrįstų šitaip rizikuoti. Matyt, šį kartą veikė kažkokie su protu susipykę piliečiai. Atominėmis bombomis būdavo grasinama ir anksčiau. Visokie pamišėliai tvirtindavo paslėpę savadarbius įtaisus ir reikalaudavo išpirkos nuo dešimties iki šimto milijonų dolerių. Viename laiške net buvo reikalaujama Volstrito akcijų portfelio. Jį turėjo sudaryti vertybiniai „IBM”, „General Motors”, „Sears”, „Texaco” ir kelių genų inžinerijos bendrovių popieriai. Laiškas buvo perduotas Energetikos departamentui. Jo psichologai padarė išvadą, kad jokios bombos nėra, bet teroristas puikiai išmano akcijų biržą. Galop sulaikė smulkų Volstrito maklerį. Jis buvo iššvaistęs klientų lėšas ir šitaip bandė išsisukti.

Tikriausiai šį laišką irgi parašė toks pamišėlis, pamanė Kristianas. Vis dėlto jis pridirbo bėdos. Teks išleisti šimtus milijonų dolerių. Laimė, laikraštis laiško neišspausdins. Gerai ir tai, kad šitie šaltakraujai šunsnukiai nedrįsta peržengti tam tikrų ribų, nes žino, kad Atominių bombų kontrolės įstatyme yra slaptų punktų ir valdžia gali juos pritaikyti. Neišgelbėtų net pirmosios dešimt Konstitucijos pataisų. Paskui kelias valandas Kristianas Kli meldėsi, kad visa ši istorija pranyktų kaip sapnas ir ryte jam netektų nešti prezidentui dar ir šito šlamšto.

6 skyrius ŠERHABENO SULTONATE Jabrilis stovėjo užgrobto lainerio liuke ir rengėsi kitam savo veiksmui. Paskui jo mintys nuklydo kitur ir jis nužvelgė dykumą aplinkui. Sultono įsakymu buvo paruoštos raketos, įrengtas radaras. Šarvuočių divizija apsupo lėktuvą žiedu, todėl televizijų furgonai negalėjo prisiartinti mažiau kaip per šimtą metrų. Už šarvuočių spietėsi milžiniška minia. Jabrilis pamanė rytoj turėsiąs liepti žurnalistams ir žiopliams prieiti arčiau, gerokai arčiau. Pavojaus, kad lėktuvą bus bandoma šturmuoti, baimintis nereikėjo, nes jis buvo kimšte prikimštas sprogmenų.

Jabrilis žinojo galįs viską susprogdinti į tokius gabalėlius, kad žmonių kaulus tektų sijoti iš dykumos smėlio.

Galop jis nusisuko nuo liuko ir atsisėdo šalia Teresos Kenedi. Juodu buvo vieni pirmos klasės salone. Įkaitus teroristai laikė ekonominėje klasėje, jų sargybiniai nenuleido akių ir nuo pilotų kabinoje laikomos įgulos.

Jabrilis kaip įmanydamas stengėsi nuraminti Teresą. Girdi, keleiviais, tokiais pat įkaitais kaip ir ji, gerai rūpinamasi. Aišku, patogumų jie turi ne per daugiausia - kaip ir ji ar net jis pats.

– Aš išties suinteresuotas, kad jums nenutiktų nieko bloga, - tarė jis su vos juntama pašaipa.

Teresa juo patikėjo. Net po to, kas įvyko, tas tamsus, ryžtingas veidas jai atrodė geraširdiškas ir, nors jinai žinojo, kad šis žmogus pavojingas, nejuto jam antipatijos. Naivi mergina manė dėl savo padėties esanti nepažeidžiama.

– Jūs galite padėti mums ir kitiems įkaitams, - vos ne maldavo jis. - Mes kaunamės už kilnų tikslą pati taip sakėte prieš keletą metų. Bet Amerikos valdžios žydai buvo pernelyg stiprūs ir užčiaupė jums burną.

Teresa papurtė galvą.

– Neabejoju, kad jūs, kaip ir kiekvienas, turite kuo pateisinti savo veiksmus. Bet nekalti žmonės šiame lėktuve nėra padarę nieko bloga nei jums, nei jūsų kovai. Jie neturi kentėti dėl jūsų priešų nuodėmių.

Jabriliui kėlė didžiulį pasitenkinimą, kad mergina drąsi ir protinga. Toks malonus ir gražus amerikietiškų bruožų veidas jam irgi patiko - jis žiūrėjo į ją lyg į kokią amerikietišką lėlę.

Teroristą stebino ir tai, kad mergina nebijo jo, nesibaimina dėl to, kas jai nutiks. Ak, tie didžiūnai, visi tie turtingieji ir galingieji - per savo puikybę nenori matyti lemties! Žinia, savo šeimoje ji ne pirma tokia.

– Panele Kenedi, - kreipėsi mandagiai, net meilikaujamai, - mes gerai žinome, kad nesate išlepusi moteris kaip dauguma amerikiečių, kad užjaučiate šio pasaulio neturtinguosius ir engiamuosius. Jūs net abejojate, ar Izraelis turi teisę vyti žmones iš jų žemių ir šitaip plėsti savo karingą valstybę. Gal pasakytumėte tai prieš vaizdo kameras, kad išgirstų visas pasaulis?

Teresa Kenedi įdėmiai žiūrėjo Jabriliui į veidą. Vaiskios rudos akys žvelgė šiltai, nuo šypsenos prakaulus veidas atrodė beveik vaikiškas. Visą gyvenimą ją mokė tikėti pasauliu, tikėti kitais žmonėmis, pasikliauti savo protu ir įsitikinimais. Ji matė, kad šis žmogus nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Keista, bet jis kėlė jai pagarbą. Todėl Teresa mandagiai atsisakė: – Gal jūs ir teisus, bet niekada nedaryčiau nieko, kas pakenktų tėvui, - ji patylėjo ir pridūrė: - Be to, nemanau, kad jūsų būdai protingi. Nemanau, kad žmogžudystėmis ir teroru galima ką nors pakeisti.

Išgirdus šį priekaištą Jabrilį užliejo galinga paniekos banga, bet jis irgi maloniai atsakė: – Izraelis buvo įkurtas taikant terorą ir naudojant Amerikos pinigus. Ar jums to nedėstė Amerikos aukštojoje mokykloje? Mes mokėmės iš Izraelio, tik išsivertėme be jūsų veidmainiškumo. Mūsų arabų šeichai, praturtėję iš naftos, nedalijo mums pinigų taip dosniai kaip jūsų žydai filantropai Izraeliui.

– Aš tikiu, kad Izraelio valstybė turi teisę egzistuoti, kita vertus, tikiu, kad Palestinos liaudis irgi privalo turėti tėvynę, - atsakė Teresa. - Tėvas visai nepaiso mano nuomonės, mudu nuolatos ginčijamės. Šiaip ar taip, to, ką dabar darote, niekaip negalima pateisinti.

Jabriliui ėmė sekti kantrybė.

– Privalote suprasti: jūs - mano pagrindinis argumentas, - tarė jis. - Aš pateikiau savo reikalavimus.

Kai baigsis mano duotas terminas, kas valandą bus nušautas vienas įkaitas. Jūs žūsite pirmoji.

Jabrilis nustebo net dabar neišvydęs jos veide išgąsčio. Gal ji kvaila? Nejaugi akivaizdžiai šiltnamio sąlygomis augusi moteris gali būti tokia drąsi? Jam labai knietėjo sužinoti atsakymą į šį klausimą.

Kol kas su ja gerai elgiamasi. Ji viena laikoma pirmos klasės salone, jos sargybiniai rodo jai didžiausią pagarbą. Teresa atrodė labai įpykusi. Ramindamasi gurkštelėjo jo įpiltos arbatos.

Dabar pakėlė į jį akis. Jabrilis pastebėjo, kad dėl šviesių plaukų trapūs jos bruožai atrodo griežtesni.

Vokai iš nuovargio buvo užkritę, nedažytos lūpos blyškios.

– Du mano prodėdes nužudė tokie kaip jūs, - ramiu, lygiu balsu tarė Teresa. - Mano šeimą nuolatos lydi mirtis. Tapęs prezidentu tėvas jaudinosi dėl manęs. Jis perspėjo mane, kad pasaulyje esama tokių kaip jūs, bet aš nenorėjau juo tikėti. Dabar man smalsu: kodėl jūs elgiatės lyg paskutinis niekdarys?

Nejaugi manote galintis išgąsdinti visą pasaulį nužudydamas vieną merginą?

Gal ir ne, pamanė Jabrilis, bet aš nužudžiau popiežių. To ji nežino - kol kas. Akimirką jam kilo pagunda jai tai pasakyti. Atskleisti visą grandiozinį sumanymą. Kaip bus pakirsta valdžia, kurios bijo visi žmonės, kaip bus sumenkinta didžiųjų valstybių ir bažnyčių galia. Ir kaip įmanoma pavieniais teroro aktais išvaduoti žmogų iš valdžios baimės.

Bet Jabrilis nieko jai nesakė, tik ištiesė ranką ir raminamai patapšnojo per petį.

– As nepadarysiu jums nieko bloga. Jie leisis į derybas. Gyvenimas ir yra derybos. Jūs ir aš kalbėdamiesi deramės. Kiekvienas šiurpus veiksmas, kiekvienas įžeidžiantis žodis, kiekviena pagyra yra derybos. Nežiūrėkite per daug rimtai į tai, ką jums pasakiau.

Teresa nusijuokė.

Jam patiko, kad jo žodžiai belaisvei pasirodė sąmojingi. Mergina priminė Romeo: abu nuoširdžiai džiaugiasi gyvenimo malonumais, net jeigu tai tik šmaikštus posakis. Kartą Jabrilis tarė Romeo: „Didžiausias teroristas - Dievas”. Tie žodžiai taip pralinksmino Romeo, kad jis ėmė ploti.

Dabar Jabrilį suėmė šleikštulys ir svaigulys. Jis susigėdo, kad nori apkerėti Teresą Kenedi. Jis manė esąs pakankamai subrendęs, atsikratęs tokių silpnybių. Jeigu pavyktų įtikinti ją padaryti tą vaizdo įrašą, jam nereikėtų jos žudyti.

7 skyrius Antradienis Velykų sekmadienį buvo užgrobtas lėktuvas ir nužudytas popiežius. Antradienio rytą prezidentas Fransis Kenedis įėjo į Baltųjų rūmų kino salę žiūrėti filmo, CŽV paslapčia atgabento iš Šerhabeno.

Salė darė gėdą visiems rūmams: saujelei išrinktųjų buvo skirti išblukę žali krėslai, o visiems žemesnio negu ministrų rango - metalinės sulankstomos kėdės. Žiūrėti filmo buvo sukviesti CŽV pareigūnai, valstybės sekretorius, gynybos ministras su pavaldiniais ir vyresnieji prezidento patarėjai. Įėjus prezidentui visi atsistojo. Kenedis atsisėdo į žalią krėslą. CŽV direktorius Teodoras Tapis atsistojo prie ekrano komentuoti.

Filmas prasidėjo. Ekrane pasirodė sunkvežimis. Jis privažiavo prie užgrobto lėktuvo uodegos ir darbininkai ėmė krauti į jį dėžes su maistu. Jie buvo užsidėję nuo saulės saugančias skrybėles plačiais kraštais, mūvėjo rudomis saržos kelnėmis ir vilkėjo tokios pat spalvos medvilniniais marškiniais trumpomis rankovėmis. Paskui darbininkai ėmė lipti iš lėktuvo. Kamera sustojo ties vienu jų. Tokia pat skrybėlė, po ja tamsus, prakaulus veidas, spindinčios akys, vos pastebima šypsenėlė. Jabrilis. Jis su kitais krovikais įlipo į maisto ir vandens atvežusį sunkvežimį.

Juostą sustabdė.

– Sunkvežimis nuvažiavo į Šerhabeno sultono rūmus, - prašneko Tapis. - Mūsų žiniomis, ten buvo surengtos prašmatnios vaišės, netrūko nieko, net šokėjų. Paskui Jabrilis taip pat grįžo į lėktuvą. Šerhabeno sultonas neabejotinai yra šių teroro aktų bendrininkas.

– Neabejotinai tik mums, - tamsoje sugriaudėjo valstybės sekretoriaus balsas. - Slaptai gauta medžiaga visada kelia įtarimą. Net jeigu mums pavyktų įrodyti, kad taip yra iš tikrųjų, paviešinti jos negalėtume, nes tai sutrikdytų visą politinę pusiausvyrą Persų įlankos regione. Mes būtume priversti imtis atsakomųjų veiksmų, o jie mums tik pakenktų.

– Dieve brangus! - suniurnėjo Otas Grėjus.

Kristianas Kli nusijuokė.

Judžinas Dazis, gebantis rašyti tamsoje, - iš šio požymio gali atskirti genialų administratorių, kaip jis nuolat visiems girdavosi, - kažką pasižymėjo bloknote.

– Pranešimus su smulkmenomis gausite vėliau. Mūsų turima informacija trumpai yra tokia, - toliau kalbėjo CŽV vadovas. - Matyt, šią operaciją vykdo būrys, finansuojamas tarptautinės teroristų organizacijos, pasivadinusios Pirmąja šimtine, kitaip dar „Smurto Kristumis”. Matyt, ji yra grandis, jungianti revoliucines grupuotes prestižiniuose įvairių šalių universitetuose. Pastarosios parūpina teroristams konspiracinius būstus ir medžiagas. Organizacija daugiausia veikia Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje, šiek tiek Airijoje ir Anglijoje. Mūsų žiniomis, net Pirmosios šimtinės nariai gerai nesupranta, kas čia vyksta. Jie manė, kad operacija baigėsi nužudžius popiežių. Taigi veikiausiai tik tas Jabrilis ir Šerhabeno sultonas žino šio sąmokslo esmę.

Juosta vėl ėmė suktis. Kilimo ir leidimosi aikštėje stovėjo lėktuvas, prieigas prie jo saugojo kareivių ir priešlėktuvinių pabūklų žiedas. Minia būriavosi už šimto metrų nuo lėktuvo.

– Iš šio filmo ir kitų šaltinių matyti, kad gelbėjimo operacija neįmanoma, - keičiantis kadrams pasigirdo CŽV direktoriaus balsas. - Nebent nuspręstume tiesiog jėga įveikti visą Šerhabeno sultonatą. Aišku, Rusija niekada to neleistų, kitos arabų šalys tikriausiai taip pat. Be to, Amerika investavusi penkiasdešimt milijardų dolerių statant jų Dako miestą - tai, galima sakyti, dar vienas teroristų įkaitas. Mes juk negalime paleisti vėjais penkiasdešimties milijardų dolerių, investuotų mūsų piliečių. Pridėkime dar tą faktą, kad priešlėktuvinių raketų sistemas aptarnauja daugiausia samdyti amerikiečiai. Bet čia mes prieiname prie kur kas įdomesnio dalyko.

Ekrane pasirodė užgrobto lėktuvo vidus. Vaizdas šokinėjo - filmuoto jas laikė kamerą rankose eidamas ekonominės klasės tarpueiliu. Daugybė išsigandusių keleivių sėdėjo prisisegę saugos diržais.

Paskui kamera pasisuko į pirmos klasės saloną ir kurį laiką rodė vienintelį keleivį jame. Tada kadre pasirodė Jabrilis. Jis mūvėjo laisvomis šviesiai rudomis medvilninėmis kelnėmis ir vilkėjo trumparankoviais marškiniais, tokios pat spalvos kaip dykuma aplink lėktuvą. Po kurio laiko kamera parodė Jabrilį, sėdintį šalia to vienintelio keleivio - dabar buvo matyti, kad tai Teresa Kenedi. Atrodė, kad juodu gyvai, draugiškai šnekučiuojasi.

Teresa linksmai šypsojosi. Ją pamatęs tėvas vos susitvardė nenusisukęs. Šią išraišką jis prisiminė iš savo vaikystės. Ji įprasta valdžios koridoriuose nuolat besisukiojantiems žmonėms, kuriems nė į galvą neateina, kad galėtų nukentėti nuo piktavalių savo padermės atstovų. Fransis Kenedis dažnai matydavo šitaip besišypsančius savo dėdes.

– Prieš kiek laiko susuktas šis filmas ir kaip jį gavote? - paklausė prezidentas.

– Prieš dvylika valandų, - atsakė CŽV direktorius Tapis. - Brangiai jį pirkome iš žmogaus, tikriausiai glaudžiai susijusio su teroristais. Smulkiau galėsiu papasakoti prie keturių akių, pone

prezidente.

Kenedis numojo ranka - smulkmenos jo nedomino.

– Dar šiek tiek informacijos, - kalbėjo toliau Tapis. - Nė su vienu keleiviu nebuvo elgiamasi blogai.

Keista, bet lėktuvo grobime dalyvavusios moterys buvo pakeistos vyrais, neabejotinai su sultono žinia. Man tas žingsnis kelia šiokį tokį nerimą.

– Kodėl? - iškart paklausė Kenedis.

– Visi teroristai lėktuve vyrai. Jų dabar daugiau, mažiausiai dešimt. Visi gerai ginkluoti. Galimas daiktas, jie pasiryžę nudėti įkaitus, jei bus bandoma lėktuvą šturmuoti. Ko gero, jie mano, kad moterys neįstengtų vykdyti tokių skerdynių. Naujausiu mūsų žvalgybos vertinimu, vaduoti įkaitų šturmuojant lėktuvą negalima.

– Gal jie pakeitė saviškius todėl, kad čia kitas operacijos etapas? - balsu svarstė Kristianas Kli. - O gal Jabrilis tiesiog patogiau jaučiasi tarp vyrų - jis juk arabas.

– Krisai, neblogiau už mane žinai, kad toks kovotojų pakeitimas išties neįprastas. Mano galva, iki šiol taip yra buvę vos vieną kartą. Velniai rautų, iš savo slaptų operacijų patirties puikiai žinai, kad apie įkaitų vadavimą šturmuojant lėktuvą dabar negali būti nė kalbos.

Kenedis ir toliau tylėjo.

Jie baigė žiūrėti trumpą likusią filmo dalį. Jabrilis ir Teresa gyvai kalbėjosi, rodės, vis draugiškiau.

Galų gale Jabrilis net patapšnojo jai per petį. Jis akivaizdžiai merginą ramino, pranešė jai kažkokią gerą žinią, nes Teresa džiugiai nusijuokė. Paskui Jabrilis vos ne mandagiai jai nusilenkė šiuo gestu parodydamas, kad ją saugo ir jai nenutiks nieko bloga.

– Man tas vyrukas kelia baimę, - tarė Kli. - Ištraukime Teresą iš ten. *** Judžinas Dazis sėdėdamas savo kabinete svarstė, kaip galėtų padėti prezidentui Kenedžiui. Pirma jis paskambino meilužei ir pasakė, kad negalės su ja matytis, kol baigsis krizė. Paskui paskambino žmonai, kad atšauktų visus numatytus pobūvius ir susitikimus. Ilgai dvejojo, bet vis dėlto surinko Berto Odiko telefono numerį. Šis žmogus pastaruosius trejus metus buvo vienas nuožmiausių Kenedžio administracijos priešų.

– Turi mums padėti, Bertai, - tarė. - Būsiu tau labai skolingas.

– Klausyk, Judžinai, - atsakė Odikas, - šiuo metu visi mes, amerikiečiai, turime eiti išvien.

Bertas Odikas jau prarijo dvi milžiniškas Amerikos naftos bendroves - pasak priešų, kaip varlė muses. Po teisybei, jis išties panėšėjo į varlę: plati burna, riebus pagurklis, kiek išverstos akys, kampuotas lyg jo naftos bokštai žandikaulis. Bet šiaip buvo įspūdingas vyras: aukštas, stambus, didžiagalvis. Visas jo gyvenimas susijęs su nafta. Jis buvo pradėtas naftoje, augo ir brendo joje. Gimė apsuptas turtų ir padaugino juos šimteriopai. Jam priklausė kontrolinis paketas akcijų privačios bendrovės, vertos dvidešimties milijardų dolerių. Šis septyniasdešimtmetis apie naftą išmanė geriau negu koks nors kitas amerikietis. Jis gyrėsi žinąs kiekvieną pasaulio tašką, kur ji telkšo žemės gelmėse.

Odiko bendrovės būstinėje Hjustone kompiuterių ekranai sudarė didžiulį pasaulio žemėlapį. Jame galėjai pamatyti kiekvieną iš nesuskaičiuojamos daugybės jo tanklaivių - kurioje vandenyno vietoje jis dabar yra, iš kurio uosto ir kur išplaukė, kam priklauso, už kiek buvo pirktas, kiek tonų naftos gabena. Odikas galėjo bet kuriai šaliai pasukti milijardą barelių naftos taip pat lengvai kaip restoranų mėgėjas įkišti penkiasdešimties dolerių banknotą metrdoteliui.

Nemažą savo gausių turtų dalį jis susikrovė per dvidešimto amžiaus aštuntojo dešimtmečio naftos krizę, kai OPEC kartelis sugriebė pasaulį už gerklės. Ją spaudžianti ranka iš tikrųjų buvo Berto Odiko. Jis susišlavė milijardus dolerių iš to dirbtinai sukelto naftos trūkumo.

Bet jį akino ne vien godumas. Naftą jis dievino, todėl pasipiktino, kad šių gyvybę viskam įkvepiančių syvų galima pirkti taip pigiai. Jis padėjo pakelti naftos kainas su romantišku prieš visuomenės skriaudas maištaujančio jaunuolio įkarščiu, paskui didžiąją savo pelno dalį išdalijo kilniems labdaros projektams: statė ligonines neturtingiesiems, nemokamas senelių prieglaudas, meno muziejus. Jis įsteigė tūkstančius aukštųjų mokyklų stipendijų studentams iš nepasiturinčių šeimų nepaisydamas odos spalvos ir tikėjimo. Aišku, neužmiršo pasirūpinti giminaičiais ir draugais, padarė turčiais net trečios eilės pusbrolius. Jis mylėjo tėvynę ir tėvynainius, todėl niekados neinvestuodavo pinigų ne Amerikoje. Išskyrus, aišku, tuos atvejus, kai reikėdavo papirkti užsienio pareigūnus.

Kita vertus, jam nepatiko šaliai vadovaujantys politikai ir gniuždantis jų valdžios mechanizmas.

Pernelyg dažnai jie užsitraukdavo jo rūstybę leisdami veiksmų laisvę varžančius įstatymus, keldami jam bylas dėl antimonopolinių įstatymų pažeidimų, kišdamiesi į jo asmeninius reikalus. Tiesiog nuožmiai ištikimas savo šaliai Odikas spaudė tėvynainius. Vertė juos mokėti už jo dievinamą naftą toks buvo jo verslas, tokia buvo jo demokratinė teisė.

Odikas buvo įsitikinęs, kad jo nafta turi glūdėti po žeme kuo ilgiau. Jis vis pamąstydavo apie milijardus dolerių, didžiuliais telkiniais telkšančius po Šerhabeno dykumos smėliu ar kituose planetos taškuose - saugiau jų padėti negalėjai. Jis išsaugos tą bekraštį aukso ežerą, kiek tik galės.

Todėl supirkinės kitų žmonių naftą, kitas naftos bendroves. Jis ras naftos po vandenynais, iš Anglijos nusipirks telkinių Šiaurės jūroje, įsigis gabalą Venesuelos. O juk dar yra Aliaska! Jis vienintelis žinojo, kokio dydžio turtai glūdi po jos ledų apklotu.

Verslo sandorius Odikas sudarinėjo mikliai kaip fokusininkas. Jis turėjo itin šiuolaikišką žvalgybos aparatą, todėl žinojo Sovietų Sąjungos naftos atsargas kur kas tiksliau negu CŽV. Šia informacija jis nepasidalijo su JAV vyriausybe. Kuriems galams? Juk pats suplojo pasakiškus pinigus, kad ją gautų, ir jam ji buvo vertinga tuo, jog disponavo ja vienas.

Kaip ir dažnas amerikietis, Odikas dar buvo įsitikinęs, kad laisvas laisvos šalies pilietis turi teisę asmeninius interesus kelti aukščiau išrinktų valdžios pareigūnų tikslų. Negana to: ši teisė sudaro demokratinės visuomenės pagrindą. Argi neklestėtų visa šalis, jeigu kiekvienas pilietis siektų gerovės sau?

Dazio patartas, Kenedis sutiko priimti šį žmogų. Plačiajai visuomenei Odikas buvo šešėlinė figūra.

Laikraščiai ir „Fortune” žurnalas jį vaizduodavo kaip karikatūrišką naftos karalių. Vis dėlto jis darė milžinišką įtaką Kongresui ir ypač Atstovų Rūmams. Be to, jis turėjo daugybę draugų ir bičiulių tarp kelių tūkstančių vyru, valdančių svarbiausias Jungtinių Amerikos Valstijų pramonės šakas. Visi tie žmonės buvo Sokrato klubo nariai. Jų žinioje buvo visos žiniasklaidos priemonės, jie vadovavo

bendrovėms, superkančioms ir transportuojančioms grūdus. Jie buvo Volstrito šulai, elektronikos ir automobilių pramonės magnatai, bankus valdantys Pinigų ordino tamplieriai. Svarbiausia, Odikas buvo Šerhabeno sultono bičiulis. *** Bertą Odiką atlydėjo į Ministrų kabineto pasitarimų kambarį. Čia vyko prezidento Fransio Kenedžio pasitarimas su padėjėjais ir reikiamais Kabineto nariais. Visi suprato: Odikas atėjo ne vien padėti prezidentui, bet ir įspėti jį elgtis apdairiai. Mat penkiasdešimt milijardų į Šerhabeno naftos telkinius ir svarbiausią sultonato miestą Daką investavo Odiko naftos bendrovė. Odiko balsas buvo stebuklingas draugiškas, įtaigus. Jis taip pasitikėdavo tuo, ką sakydavo, kad po kiekvieno sakinio atrodydavo, jog suskambo katedros varpas. Jis būtų galėjęs tapti puikiu politiku, bet per visą gyvenimą taip ir neišmoko meluoti tėvynainiams politiniais klausimais, be to, buvo tokių kraštutinių dešiniųjų pažiūrų, kad niekas nebūtų už jį balsavęs net konservatyviausiose šalies rinkimų apygardose.

Pirmiausia Bertas Odikas taip nuoširdžiai pareiškė užuojautą Kenedžiui, kad niekam nekilo abejonių, jog svarbiausia priežastis, dėl kurios jis pasiūlė savo paslaugas, yra noras išvaduoti Teresą Kenedi.

– Pone prezidente, - tada prašneko jis, - aš susisiekiau su visais, ką pažįstu arabų šalyse. Jie pasibaisėję tuo, kas įvyko, ir padės mums, kaip tik gali. Mudu esame draugai su Šerhabeno sultonu ir aš kiek įmanydamas pasinaudosiu savo įtaka jam. Man pranešė, kad yra tam tikrų įrodymų, jog Morobis prisidėjo pagrobiant lėktuvą ir nužudant popiežių. Aš jus patikinu: kad ir kokie būtų tie įrodymai, sultonas yra mūsų pusėje.

Fransis Kenedis pastatė ausis. Iš kur Odikas sužinojo apie sultono kaltės įrodymus? Ši itin slapta informacija buvo pateikta tik Kabineto nariams ir jo paties patarėjams. Ar gali būti, kad pasi baigus visai šiai istorijai sultonas tikisi gauti nuodėmių atleidimą per Odiką? O gal pagal parengtą scenarijų Morobis su Odiku taps jo dukters išvaduotojais?

– Pone prezidente, - kalbėjo toliau Odikas, - patariu patenkinti pagrobėjų reikalavimus. Tiesa, bus suduotas smūgis Amerikos prestižui, jos autoritetui. Bet tai bus galima atitaisyti vėliau. Leiskite pasakyti savo nuomonę labiausiai jums rūpimu klausimu. Jūsų dukrai nenutiks nieko bloga.

Katedros varpas pranešė, kad Odikas visiškai tuo įsitikinęs.

Kaip tik todėl Kenedis juo suabejojo. Mat iš savo politinių kovų patirties prezidentas žinojo: visiškas pasitikėjimas yra įtartiniausia kiekvieno vadovo savybė.

– Manote, kad turėtume atiduoti jiems žmogų, nužudžiusį popiežių? - paklausė Kenedis.

Odikas ne taip suprato jo klausimą.

– Pone prezidente, žinau, kad esate katalikas, bet neužmirškite: šioje šalyje daugumą sudaro protestantai. Grynai užsienio politikos požiūriu mes neturėtume žiūrėti į Katalikų bažnyčios galvos nužudymą kaip į didžiausią savo rūpestį. Dėl mūsų šalies ateities būtina išsaugoti naftos tiekimo šaltinius. Mums reikalingas Šerhabenas. Turime elgtis atsargiai, protingai, nepasiduoti jausmams.

Patikinsiu jus dar kartą: jūsų dukrai pavojus negresia.

Jis kalbėjo tikrai nuoširdžiai ir įtaigiai. Kenedis jam padėkojo ir palydėjo prie durų. Jam išėjus

prezidentas pasisuko į Dazį ir paklausė: – Po velnių, ką jis iš tikrųjų norėjo pasakyti?!

– Jis tik norėjo pelnyti jūsų prielankumą, - atsakė Dazis. - Ir gal dar bijo, kad Dakas, miestas, į kurį sukišo penkiasdešimt milijardų dolerių, nebūtų panaudotas kaip svertas derybose, - jis kiek patylėjo ir pridūrė: - Manau, Odikas gali padėti.

Kristianas pasilenkė prie Kenedžio ir sukuždėjo jam į ausį: – Fransi, man reikia pasikalbėti su tavim akis į akį.

Kenedis atsiprašė susirinkusiųjų ir nusivedė Kristianą į Ovalinį kabinetą. Kenedžiui labai nepatiko šis mažas kambarys, bet kituose knibždėjo patarėjų ir padėjėjų, laukiančių galutinių nurodymų.

O Kristianui Ovalinis kabinetas patiko. Šviesa, sklindanti pro tris aukštus neperšaunamo stiklo langus, dvi vėliavos už nedidelio rašomojo stalo: dešinėje šalies, linksma raudona, balta ir mėlyna, kairėje rimtesnė tamsiai mėlyna prezidento.

Kenedis rankos mostu paragino Kristianą sėstis. Teisingumo ministras stebėjosi šio žmogaus savitvarda. Per daugybę artimos draugystės metų gerai jį pažino, bet dabar nematė jo veide jokių jausmų.

– Turim dar vieną bėdą, - tarė Kli. - Čia pat, šalyje. Labai nemalonu tau kvaršinti galvą, bet neturiu kitos išeities.

Jis papasakojo Kenedžiui apie laišką, grasinantį atomine bomba.

– Veikiausiai tai tik paistalai, - pakomentavo Kristianas. - Tikimybė, kad bomba yra, - viena iš milijono. Bet jeigu bombos išties esama, ji sugriautų dešimt miesto kvartalų, žūtų tūkstančiai žmonių.

Negana to, dėl radioaktyviųjų iškritų tame rajone nebūtų galima gyventi nežinia kiek metų. Todėl ir į tą menkutę tikimybę turime žiūrėti rimtai.

– Velniai rautų, - pyktelėjo Fransis Kenedis, - tikiuosi, nesakysi man, kad ta bomba susijusi su lėktuvo pagrobimu!

– Kas žino, - suabejojo Kristianas.

– Tada žiūrėk, kad niekas apie šį reikalą nesuuostų, ir be triukšmo jį sutvarkyk, - liepė Kenedis. Dėk visą medžiagą prie slaptos dokumentacijos atominio ginklo klausimais.

Prezidentas nuspaudė ryšio su Judžino Dazio kabinetu mygtuką.

– Judžai, - tarė, - atsiųsk man slapto įstatymo Dėl problemų, susijusių su branduoliniais ginklais, neviešinimo kopiją. Surink taip pat visas smegenų veiklos tyrimų bylas. Ir susitark dėl pokalbio su daktaru Anakone.

Kenedis išjungė vidaus ryšio pultą, atsistojo ir pažvelgė pro Ovalinio kabineto langą. Ranka perbraukė už stalo pastatytos žvaigždėtos vėliavos audeklą į jį net nežiūrėdamas. Ilgai taip stovėjo įsmeigęs akis pro langą.

Kristianas stebėjosi, kad šis žmogus sugeba atsieti šį incidentą nuo pastarųjų dienų įvykių.

– Manau, čia tik vidaus problema, - tarė Kli. - Veikia koks nors psichopatas, o gal keli. Specialistai prieš daug metų perspėjo, kad kažko panašaus galima tikėtis. Mes jau lipame ant kulnų keliems

įtariamiesiems.

Susimąstęs Kenedis nesitraukė nuo lango.

– Krisai, - galop tyliai prašneko, - žiūrėk, kad apie šį dalyką nesužinotų jokia kita valdžios žinyba.

Tegul jis lieka tarp mudviejų. Apie jį neturi sužinoti net Dazis ar kiti mano patarėjai. Rūpesčių ir taip per akis. *** Vašingtono miestas sausakimšai prisigrūdo žurnalistų iš viso pasaulio. Aplink dūgzte dūzgė tarsi perpildytame stadione, gatvėse priešais Baltuosius rūmus būriavosi didžiulės minios žmonių, atėjusių pasidalyti skausmu su prezidentu. Dangų be perstojo raižė lėktuvai, daugiausia užsakomųjų skrydžių.

Vyriausybės patarėjai su padėjėjais skrido į užsienio šalis tartis dėl krizės. Į Vašingtoną lėktuvais skubėjo specialieji pasiuntiniai. Papildoma kariuomenės divizija buvo įvesta patruliuoti mieste ir saugoti Baltųjų rūmų prieigų. Atrodė, kad tos didžiulės minios pasiryžusios budėti per naktį ir parodyti prezidentui, jog jis ne vienas ištikus bėdai. Baltieji rūmai, jų vejos ir sodai aidėjo nuo begalės žmonių.

Visos televizijos vietoj įprastų laidų rodė, kaip gedima nužudyto popiežiaus. Eterį užtvindė didžiosiose pasaulio katedrose vykstančios pamaldos už velionį. Milžiniškos minios, milijonai juodais gedulo drabužiais apsitaisiusių žmonių raudojo televizorių ekranuose. Nors kunigai kalbėjo apie gailestingumą, sielvartaujančių žmonių veiduose matei nebylų šauksmą keršyti. Tikintieji taip pat buvo kviečiami melstis, kad būtų išvaduota Teresa Kenedi.

Pasklido gandai, neva prezidentas pasirengęs suteikti laisvę popiežiaus žudikui, jei bus paleisti įkaitai, tarp jų ir jo dukra. Televizijų stočių nusamdyti politologai nesutarė, ar toks ėjimas būtų išmintingas, bet neabejojo, kad dėl teroristų pateiktų reikalavimų derėtis galima, kaip ir per daugelį pastarųjų metų įkaitų dramų.

Visi komentatoriai daugmaž sutarė: prezidentas puolė į paniką todėl, kad pavojus kilo jo dukrai.

Minia priešais Baltuosius rūmus be perstojo plėtėsi visą naktį. Vašingtono gatves užkimšo transportas ir pėstieji, plūstantys į simbolinę šalies širdį. Dažnas nešėsi maisto ir gėrimų, nes ruošėsi ilgai budėti. Žmonės pralauks naktį su savo prezidentu Fransiu Ksaveru Kenedžiu. *** Antradienio vakarą atėjęs į miegamąjį Kenedis meldėsi, kad kitą dieną įkaitai būtų paleisti. Jeigu viskas ir toliau taip klostysis, Jabrilis galės džiaugtis pergale. Tik neilgai. Ant prezidento naktinio stalelio buvo dokumentai, paruošti CŽV, Nacionalinio saugumo tarybos, valstybės sekretoriaus ir gynybos ministro bei jo paties patarėjų pranešimai. Tarnas Džefersonas atnešė karšto šokolado su sausainiais ir prezidentas įsitaisė skaityti dokumentų.

Jis skaitė ne vien patį tekstą, bet ir tarp eilučių. Bandė rasti skirtingų žinybų požiūrių sąsajų. Mėgino įsivaizduoti, ką jaustų kitos galingos valstybės vadovas skaitydamas šiuos pranešimus. Jam atrodytų, kad Amerika - paskutinį kvapą leidžiantis nutukęs, artrito kamuojamas milžinas, kuriam nosį sprigtuoja kažkokie piktavaliai vaikigaliai. Tas milžinas supuvęs ir iš vidaus. Turtuoliai vis labiau

lobsta, skurdžiai nebesuduria galo su galu. Vidurinė klasė žūtbūt stengiasi paragauti gero gyvenimo.

Kenedis suvokė: ši naujausia krizė - popiežiaus nužudymas, lėktuvo su jo dukra pagrobimas ir žeminantys reikalavimai - yra gerai iš anksto apgalvotas smūgis siekiant sugriauti dorovinį Jungtinių Valstijų autoritetą.

Bet čia veikė išorės priešai. Dabar kažkas grasina susprogdinti atominę bombą. Čia jau vėžys, ėdantis šalį iš vidaus. Psichologai prognozavo, kad toks dalykas gali nutikti, todėl buvo imtasi atsargumo priemonių, bet jų neužteko. Šiuo atveju, be abejonės, veikia savi priešai - teroristams toks žaidimas būtų per daug pavojingas, jie nedrįstų šitaip įžūliai kutenti to nutukusio milžino. Kad ir kokie drąsūs tie teroristai, tokios kortos mesti jie niekados neišdrįstų, nes tuomet atsivertų tikra represijų Pandoros skrynia. Teroristai juk žino: jeigu šalių, ypač tokių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, vyriausybės laikinai sustabdytų pilietines teises užtikrinančių įstatymų veikimą, bet kuri jų organizacija bemat būtų sunaikinta.

Kenedis įdėmiai perskaitė pranešimus, kuriuose buvo apibendrinta informacija apie žinomas teroristų grupuotes ir jas palaikančias šalis. Jis nustebo sužinojęs, kad Kinija finansiškai remia arabų teroristų organizacijas. Kai kurios iš jų, matyt, neprisidėjo prie Jabrilio operacijos - ji buvo pernelyg įžūli, negalinti duoti konkrečios naudos, o dėl neigiamos reakcijos galinti tik gerokai pakenkti. Rusai niekados nerėmė tokių vos ne laisvosios rinkos principais veikiančių teroristinių grupuočių. Ir jų buvo begalė: įvairios arabų organizacijos, tokios kaip Arabų frontas, Palestinos išsivadavimo liaudies frontas ir daugybė kitų, žymimų tik inicialais. O kur dar Raudonosios japonų, italų, vokiečių brigados. Pastaroji per brolžudišką karą prarijo visas smulkias teroristų grupuotes.

Galop Kenedis nebeįstengė aprėpti visos informacijos. Ryte - trečiadienį - derybos bus baigtos, įkaitai paleisti. Dabar jam nelieka nieko kita, kaip laukti. Tiesa, teroristų duotas dvidešimt keturių valandų terminas jau bus praėjęs, bet dėl to su jais buvo susitarta. Prezidento patarėjai jį patikino, kad teroristai bus kantrūs.

Prieš užmigdamas jis pagalvojo apie dukrą ir linksmą, kupiną pasitikėjimo savimi šypseną kalbantis su Jabriliu - visai taip pat šypsodavosi dabar jau negyvi jo dėdės. Fransį ėmė kamuoti košmarai ir jis dejuodamas šaukėsi pagalbos. Į miegamąjį atbėgo Džefersonas. Jis įdėmiai pažvelgė į kančios iškreiptą miegančio prezidento veidą, kiek palaukęs pažadino. Netrukus tarnas atnešė dar puodelį karšto šokolado ir davė išgerti gydytojo išrašytų migdomųjų tabletę.

Trečiadienio rytas Šerhabenas Fransis Kenedis dar miegojo, kai Jabrilis pabudo. Jam labai patikdavo ankstus rytas dykumoje, kai vėsa bėga nuo saulės kaitros, o dangus dažosi skaisčiu raudoniu. Tokiomis akimirkomis jis visuomet galvodavo apie Azazelį - musulmonų Liuciferį.

Stovėdamas prieš Dievą Azazelis atsisakė pripažinti, kad Jis sukūrė žmogų. Dievas išmetė jį iš rojaus įžiebti pragaro liepsnų šiuose dykumų smėliuose. Ak, kad galėčiau būti Azazelis, pamanė Jabrilis. Būdamas jaunas ir romantiškas jis pasivadino Azazelio slapyvardžiu per pirmąją operaciją. Šį rytą kaitri saulė jį apsvaigino. Nors stovėjo prie oro kondicionieriaus vėsinamo lėktuvo liuko, siaubingai karšto oro gūsis bloškė jį atatupstą. Jabrilis pajuto burnoje šleikštulį ir jam dingtelėjo, ar

tik ne dėl to, kaip turi pasielgti. Dabar jis padarys tai, po ko kelio atgal nebebus, paskutinį ėjimą teroro šachmatų partijoje, kurio neatskleidė nei Romeo, nei Šerhabeno sultonui, nei talkinantiems Raudonosios brigados nariams. Tai bus didžiausia šventvagystė iš visų.

Toli prie oro uosto pastato matė žiedu sustojusius sultono kareivius, neprileidžiančius artyn tūkstančių laikraščių, žurnalų ir televizijų reporterių. Jis prikaustė viso pasaulio dėmesį, nes jo rankose buvo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento dukra. Joks valdovas, popiežius ar pranašas dar nėra turėjęs tokios didelės auditorijos. Jabrilis nusigręžė nuo atidaryto lėktuvo liuko.

Keturi neseniai jo būrį papildę vyrai pusryčiavo pirmos klasės salone. Praėjo dvidešimt keturios valandos nuo tada, kai jis įteikė ultimatumą. Duotas laikas baigėsi. Jabrilis paragino vyrus paskubėti ir išsiuntė su užduotimis. Vienas nunešė Jabrilio ranka rašytą įsakymą lėktuvą saugančių kareivių vadui leisti televizijų filmavimo grupes arčiau lėktuvo. Antras gavo šūsnį atsišaukimų. Juose buvo rašoma, kad Jabrilio reikalavimai nebuvo įvykdyti per duotą dvidešimt keturių valandų terminą, todėl vienas įkaitas bus nubaustas mirtimi.

Kitiems dviem vyrams buvo liepta atvesti prezidento dukrą iš priekinės ekonominės klasės salono eilės, kur buvo laikoma atskirai nuo kitų keleivių, į pirmos klasės saloną pas jį, Jabrilį. Įėjusi į saloną ir pamačiusi ten laukiantį teroristų vadeivą Teresa su palengvėjimu nusišypsojo.

Jabrilis nusistebėjo, kad ji vis tiek gražiai atrodo, nors lėktuve praleido kelias dienas. Dėl odos, pamanė. Joje nėra riebalų, todėl netraukia purvo.

– Atrodote gražiai, bet kiek netvarkingai, - nusišypsodamas jai tarė pusiau juokais. - Apsiprauskite, pasidažykite, susišukuokite. Mūsų laukia televizijų kameros. Žiūrės viso pasaulio žmonės ir aš nenoriu, kad jie pamanytų, jog blogai su jumis elgiuosi.

Jabrilis įleido ją į lėktuvo tualetą ir ėmė laukti. Ji sugaišo beveik dvidešimt minučių. Jis išgirdo nuleidžiamą vandenį ir įsivaizdavo, kaip ji lyg maža mergaitė sėdi ant unitazo. Širdį pervėrė aštrus skausmas. Azazeli, mintyse kreipėsi jis, Azazeli, nepalik manęs dabar vieno! Tada išgirdo kurtinamai riaumojant kaitrioje dykumos saulėje stovinčią minią: žmonės perskaitė atsišaukimus. Suburzgė arčiau lėktuvo važiuojančios kilnojamosios televizijų stotys.

Teresa išėjo. Jabrilis pamatė, kad jos veidas liūdnas, bet kartu kupinas užsispyrimo. Ji nusprendė nekalbėti, nesileisti jo verčiama padaryti pareiškimą prieš filmavimo kamerą. Dabar atrodė tvarkinga, graži, pasitikinti savo jėgomis, tik šiek tiek praradusi tikėjimą žmonių gerumu.

– Aš nekalbėsiu, - šypsodamasi tarė ji Jabriliui.

Teroristas paėmė ją už rankos.

– Aš tik noriu, kad žmonės jus pamatytų, - tarė jis ir nusivedė prie atdaro lėktuvo liuko. Juodu stovėjo palei jo kraštą jausdami, kaip negailestinga dykumos saulė svilina kūnus. Šešios kilnojamosios televizijų stotys, rodės, saugo lėktuvą lyg kokios priešistorinės pabaisos. Jos užstojo beveik visą didžiulę žiedu apsupusią minią.

– Šypsokitės jiems, ir tiek, - paprašė Jabrilis. - Noriu, kad tėvas pamatytų, jog esate gyva ir sveika.

Tą akimirką jis paglostė jai pakaušį, suėmė glotnius plaukus, atitraukė nuo sprando atidengdamas tiesiog bauginamai blyškią odą, tobulą, jei ne juodas apgamėlis ant peties.

Teresa krūptelėjo nuo teroristo prisilietimo ir gręžėsi norėdama pasižiūrėti, ką jis daro. Jis suėmė tvirčiau ir pasuko galvą į priekį, kad televizijos kameros užfiksuotų merginos veido grožį. Saulė nušvietė ją auksu, atrodė, kad Jabrilis - Teresos šešėlis.

Teroristas pakėlė vieną ranką ir atsirėmė į liuko viršų, kad neprarastų pusiausvyros, o kūnu prisišliejo merginai prie nugaros. Iš šalies atrodė, kad juodu švelniai susiglaudę sverdi prie atdaro liuko. Tada Jabrilis dešine ranka išsitraukė pistoletą ir įrėmė į nuogą sprandą. Nespėjus jai suprasti, kodėl staiga palietė metalas, Jabrilis nuspaudė gaiduką.

Atrodė, kad Teresa pakyla į orą, saulės link, gaubiama savo kraujo aureolės. Kūnas pasisuko kojomis į dangų, persivertė dar kartą ir trenkėsi į betoną. Kaitri saulė, rodės, iškart įsmigo į kulkos sudarkytą galvą. Iš pradžių buvo girdėti vien dūzgiančios televizijų kameros ir smėlio gurgždesys važiuojant per jį stotims, bet paskui virš dykumos nuaidėjo tūkstančių žmonių balsai - nesibaigiantis siaubo klyksmas.

Jabrilis neišgirdo jokio džiūgavimo, todėl nustebo. Jis žingtelėjo nuo liuko į lėktuvo gilumą ir pamatė, kad parankiniai žiūri į jį pasibaisėję, pasidygėję, kone pajutę žvėrišką siaubą.

– Šlovė Alachui, - tarstelėjo jiems, bet šie nieko neatsakė. Jabrilis ilgai laukė, galop taip ir neišgirdęs atsakymo tarė: - Dabar pasaulis žinos, kaip rimtai mes nusiteikę. Dabar mes gausim viską, ko prašysim.

Vis dėlto jis suvokė, kad minia riaumojo ne apimta ekstazės, kurios jis tikėjosi, o ir jo paties žmonių reakcija nepranašavo nieko gera. Nužudydamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento dukrą, sunaikindamas autoriteto simbolį jis pažeidė kažkokį jam nelabai suprantamą tabu. Bala nematė.

Kurį laiką jis mąstė apie Teresą Kenedi, mielą jos veiduką, našlaitėmis kvepiantį baltą kaklą, jos kūną, apsuptą raudonų dulkių skraistės. Tegul ji būna su Azazeliu, pamanė, amžių amžiams išmesta iš auksinio dangaus į dykumų smėlius. Mintyse įstrigo paskutinis jos kūno skrydis - aplink blauzdas apsisukusios laisvos baltos kelnės ir iš po jų kyšančios sandalais apautos kojos. Saulės kaitros kamuolys persirito per lėktuvą. Jabrilį kiaurai permerkė prakaitas. Azazelis, pamanė, esu aš.

Vašingtonas Trečiadienio rytą, prieš švintant, kamuojamas košmaro - jame sielvartingai klykė minia prezidentas Kenedis pajuto, kad jį purto Džefersonas. Keista: nors prabudo, vis dar girdėjo griaudžiant balsus. Jie skverbėsi pro Baltųjų rūmų sienas.

Džefersonas atrodė pasikeitęs. Jis nepanėšėjo į tą nuolankų tarną, kuris virdavo karštą šokoladą, šepečiu valydavo drabužius ir kitaip stengdavosi įtikti prezidentui. Jis buvo įsitempęs tarsi laukdamas baisaus smūgio.

– Pone prezidente, pabuskite, pabuskite, - kartojo jis be perstojo.

Bet Kenedis jau buvo pabudęs.

– Po velnių, kas čia per triukšmas? - paklausė jis.

Visą miegamąjį buvo užliejusi sietyno šviesa. Už Džefersono stovėjo būrelis vyrų. Fransis pažino karinio jūrų laivyno karininką, dirbantį Baltųjų rūmų gydytoju, ir jaunesnįjį puskarininkį - šiam buvo patikėta nešioti lagaminėlį, iš kurio prezidentas galėjo duoti įsakymą panaudoti branduolinį ginklą. Be

jų, čia buvo Judžinas Dazis, Artūras Viksas ir Kristianas Kli. Fransis pajuto, kad Džefersonas kone iškelia jį iš lovos, pastato ant kojų ir mikliai apvelka chalatą. Kažkodėl prezidentui pakirto pakinklius ir tarnui teko jį prilaikyti.

Visi vyrai atrodė prislėgti, išbalę lyg vaiduokliai, išsproginę akis. Kenedis spoksojo į juos apstulbęs, pamažu jį apėmė neapsakoma baimė. Jos nuodai apnuodijo pačią jo esybę ir Fransis kurį laiką nieko nematė, nieko negirdėjo. Gydytojas atidarė juodą krepšį ir paėmė jau vaistų pritrauktą švirkštą.

– Ne, - tarstelėjo Kenedis.

Jis vieną po kito nužvelgė lankytojus, bet šie tylėjo.

– Gerai, Krisai. Aš žinojau, kad jis taip padarys. Jis nužudė Teresą, ar ne?

Kenedis laukė tikėdamasis, kad Kristianas pasakys „ne”. Sprogo branduolinis reaktorius, mirė didžios šalies vadovas, Persų įlankoje nuskendo šarvuotlaivis, įvyko kokia stichinė nelaimė: baisus žemės drebėjimas, siaubingas potvynis ar gaisras, kilo pandemija. Žodžiu, tik ne tai. Bet perbalęs Kristianas atsakė: – Taip...

Kenedžiui pasirodė, kad jį vėl užgriuvo kažkokia seniai persirgta liga, kažkokia viduje tykojusi karštligė. Pajuto, kad kūnas glemba, bet kitą akimirką Džefersonas jau buvo šalia, tarsi norėjo užstoti jį nuo žmonių kambaryje, nes prezidento veidu sruvo ašaros, jam trūko oro. Paskui pasirodė, kad visi susirinkusieji prieina prie pat. Gydytojas suvarė adatą į ranką, Džefersonas su Kristianu paguldė ant lovos. *** Visi laukė, kol Fransis Kenedis atsigaus nuo patirto sukrėtimo. Galiausiai, kai vėl susiėmė, davė jiems nurodymus. Sukelti ant kojų visus reikiamus padalinius, paskirti žmones palaikyti ryšiams su Kongreso vadovybe, išvaikyti minias iš miesto gatvių ir Baltųjų rūmų prieigų. Uždrausti artintis prie rezidencijos žiniasklaidos atstovams. Septintą ryto jis susitiksiąs su visais patarėjais.

Prieš pat švintant Kenedis liepė visiems išeiti. Tarnas kaip visada atnešė karšto šokolado ir sausainių.

– Būsiu čia pat, už durų, - tarė Džefersonas. - Jei neprieštaraujate, pone prezidente, kas pusvalandį užeisiu patikrinti.

Kenedis linktelėjo ir Džefersonas išėjo.

Prezidentas užgesino šviesas. Priešaušriu miegamajame tvyrojo prieblanda. Kenedis prisivertė aiškiai mąstyti. Dėl jo sielvarto kaltas priešas, surengęs gerai apgalvotą išpuolį. Dabar reikia stengtis nepasiduoti tam sielvartui. Jis pažiūrėjo į aukštus ovalinius langus ir kaip visuomet prisiminė, kad jie iš ypatingo neperšaunamo stiklo, todėl jis pro juos mato, bet niekas nemato jo. Be to, visame akiplotyje - ir Baltųjų rūmų teritorijoje, ir ant pastatų už jų - įsitaisę Slaptosios tarnybos agentai.

Parkas saugomas pačiais šiuolaikiškiausiais prietaisais ir patrulių su šunimis. Jam pavojus niekados negrėsė - Kristianas pažadą tesėjo. Bet nebuvo galimybių apsaugoti Teresos.

Viskas baigta, ji negyva. Dabar, atslūgus pirmajai sielvarto bangai, Fransis nusistebėjo savo ramybe.

Ar taip jaučiasi todėl, kad dukra užsispyrė mirus motinai gyventi savarankiškai? Atsisakė būti su juo

Baltuosiuose rūmuose todėl, kad abi partijos jai atrodė per daug nuosaikios, todėl tapo jo politine oponente. O gal jis tiesiog nemylėjo dukros?

Ne, jis nekaltas. Jis mylėjo Teresą, o dabar ji negyva. Smūgis nebuvo toks stiprus vien todėl, kad pastarosiomis dienomis jam rengėsi. Įspėjamuosius ženklus siuntė jo pasąmonė ir visai Kenedžių šeimai nuo seno būdingas paranojiškas gudrumas.

Jis juk įžvelgė, kad siejasi popiežiaus nužudymas ir pagrobimas lėktuvo, kuriuo skrido jo, galingiausios pasaulio valstybės vadovo, dukra. Įtarimą jam kėlė ir tai, kodėl pagrobėjai delsia pateikti reikalavimus. Dabar aišku: jie laukė, kol popiežiaus žudikas nusigaus į Jungtines Valstijas ir ten bus suimtas. Na, paskui įžūliai pareikalavo paleisti popiežių nužudžiusį teroristą.

Didžiausiomis valios pastangomis Fransis Kenedis metė iš galvos asmeniškumus ir bandė vadovautis logika. Viskas labai paprasta: gyvybę prarado popiežius ir viena mergina. Žiūrint objektyviai, pasaulio mastu tas faktas nebuvo itin svarbus. Religinius vadovus galima paskelbti šventaisiais, merginas su gailesčiu apgedėti. Bet tuo viskas nesibaigia. Viso pasaulio žmonės niekins Jungtines Valstijas ir jos vadovus. Bus imtasi kitų išpuolių, kokių - neįmanoma numatyti. O valdžia, į kurią spjaudoma, nepajėgi palaikyti tvarkos. Kai valdžią įveikia, kai iš jos tyčiojasi, ar ji gali tikėtis išlaikyti savo rankose visuomenės vadžias? Kaip jam dabar apginti valdžios autoritetą?

Miegamojo durys atsidarė, iš prieškambario plūstelėjo šviesa, bet miegamasis jau ir taip skendėjo tekančios saulės spinduliuose. Džefersonas švarutėliais marškiniais, išlygintu kostiumu įrideno pusryčių stalelį ir paruošė prezidentui. Įdėmiai į jį pažiūrėjo tarsi klausdamas, ar likti, bet galop išėjo.

Kenedis pajuto ant skruostų ašaras ir iškart suprato, kad jos rieda iš bejėgiškumo. Jis vėl susigriebė, kad nejaučia sielvarto, ir nusistebėjo. O tada pajuto, kaip į smegenis bangomis plūsta kraujas, nešantis siaubingą įsiūtį, - net ant jį apvylusių patarėjų. Kaip gyvas dar nebuvo taip tūžęs, o kai matydavo šitaip nirštant kitus, juos niekindavo. Taigi bandė susitvardyti.

Dabar mąstė apie tai, kaip tie padėjėjai stengėsi jį paguosti. Kristianas kaip ir ne kartą per ilgus draugystės metus buvo švelnus: apkabino, padėjo nueiti iki lovos. Paprastai toks šaltas, bejausmis Odbladas Grėjus suėmė už pečių ir sukuždėjo: „Užjaučiu, velniškai užjaučiu”. Artūras Viksas ir Judžinas Dazis elgėsi santūriau, tik palietė ranką ir kažką suniurnėjo panosėje. Kenedis įsidėmėjo, kad jo administracijos vadovas Dazis pirmas išėjo iš miegamojo organizuoti veiksmų Baltuosiuose rūmuose. Su juo išėjo ir Viksas. Jis, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, turėjo skubių darbų.

O gal tiesiog bijojo išgirsti iš širdgėlos draskomo tėvo beprotišką įsakymą, padiktuotą keršto troškimo?

Per tą trumpą laiką, kol Džefersonas atnešė pusryčius, Kenedis suprato, kad jo gyvenimas iš pagrindų pasikeis, galbūt jis net neįstengs jo valdyti. Jis bandė mąstyti be pykčio.

Prisiminė strategijos posėdžius, kuriuose buvo aptariami tokie dalykai. Prisiminė Iraną, Iraką.

Mintimis grįžo beveik keturiasdešimt metų į praeitį. Jis, septynerių metų berniukas, žaisdavo smėlėtuose Hajanisporto paplūdimiuose su dėdžių Džeko ir Bobio vaikais. Abu dėdės, aukšti, liekni, šviesiaplaukiai, pažaisdavo su jais kelias minutes, paskui įlipdavo į laukiantį sraigtasparnį ir pakildavo į dangų it kokie dievai. Vaikystėje jam labiau patikdavo dėdė Džekas, nes žinojo visas jo paslaptis. Kartą matė, kaip dėdė Džekas pabučiuoja moterį ir nusiveda į miegamąjį. Abu išėjo po

valandos. Jis niekados neužmiršo dėdės Džeko veido - jis tiesiog švietė iš laimės, tarsi būtų gavęs neužmirštamą dovaną. Juodu taip ir nepastebėjo berniuko, pasislėpusio prieškambaryje už stalo. Tais nerūpestingais laikais Slaptosios tarnybos apsaugininkai nesilaikydavo taip arti prezidento.

Atmintyje išliko ir kiti vaikystės vaizdai, gyvi valdžios paveikslai. Su dviem jo dėdėmis vyrai ir moterys, gerokai vyresni už juos, elgdavosi kaip su karališkosios šeimos nariais. Kai dėdė Džekas išeidavo į veją priešais namus, užgrodavo orkestras, visų galvos pasisukdavo į jį, ir šnekos nutrūkdavo, kol kalbėdavo jis. Du jo dėdės viešai dalijosi valdžia ir didybe. Kaip pasitikėdami savimi jie laukdavo, kol iš dangaus nusileis sraigtasparniai, kokie saugūs juodu atrodė apsupti tvirtų vyrų, saugojusių, kad jiems nenutiktų nieko bloga, kaip šauniai jie pakildavo į padanges ir kaip didingai nusileisdavo...

Jų šypsenos spinduliuodavo šviesą, tos dievų akys žibėdavo išmintimi ir valdingumu, jie traukte traukdavo žmones prie savęs. Vis dėlto abu rasdavo laiko pažaisti su berniukais ir mergaitėmis - savo sūnumis ir dukromis, sūnėnais ir dukterėčiomis - ir žaisdavo kuo rimčiausiai. Tai buvo dievai, lankantys jiems globoti patikėtus mirtinguosius. Paskui...

Su raudančia motina Fransis žiūrėjo per televiziją dėdės Džeko laidotuves ir matė karstą ant lafeto, žirgą be raitelio, milijonus sielvarto prislėgtų žmonių, mažąjį savo žaidimų draugą, tapusį vienu iš aktorių pasaulio scenoje. Rodė ir dėdę Bobį, ir dėdienę Džekę. Tuomet motina paėmė Fransį ant rankų ir tarė: „Nežiūrėk, tik nežiūrėk”, ir jį apakino jos ilgi plaukai ir lipnios ašaros. *** Pro atviras duris plūstelėjęs geltonos šviesos srautas nutraukė prisiminimus ir prezidentas pamatė Džefersoną, {ridenantį iš naujo padengtą staliuką.

– Vežk jį atgal, - tyliai paliepė Kenedis, - ir duok man valandą. Per tą laiką netrukdyk.

Jis retai kalbėdavo taip šiurkščiai ir griežtai, tad Džefersonas vertindamas jį nužvelgė.

– Klausau, pone prezidente, - atsakė, išvežė staliuką ir uždarė duris.

Saulė apšvietė kambarį, bet jo neprišildė. Miegamąjį pasiekė ir Vašingtono šurmulys. Gatvėse priešais Baltųjų rūmų vartus grūdosi kilnojamosios televizijų stotys, nesuskaičiuojama daugybė variklių dūzgė it milžiniškas bičių spiečius. Dangų be perstojo raižė lėktuvai, vien kariniai, nes keleiviniams buvo uždrausta skraidyti virš miesto.

Fransis bandė įveikti tą siaubingą įsiūtį, ėdantį jam burną lyg tulžis. Tai, kas turėjo tapti didžiausiu triumfu jo gyvenime, virto didžiausia neganda. Jį išrinko prezidentu, bet žmona mirė jam nespėjus pradėti eiti pareigų. Puikius jo sumanymus, turėjusius paversti Ameriką pasakų šalimi, Kongresas pavertė niekais. O dabar už jo ambicijas ir svajones didžiausią kainą sumokėjo dukra. Prezidentas ėmė žiaukčioti nuo šleikščių seilių. Kūną, rodės, užlieję nuodai pakirto visas galūnes. Staiga suvokė, kad tik įniršis gali jį vėl pastatyti ant kojų, ir tą akimirką kažkas įvyko smegenyse - kažkoks elektros krūvis ėmė slopinti šleikštulio apimtas ląsteles. Per kūną tekėjo tiek energijos, kad sugniaužti kumščiai smogė į priekį, link langų, už kurių skaisčiai švietė saulė.

Jis turi galios ir ją panaudos. Jis gali priversti drebėti priešus, gali priversti juos pajusti tulžį burnoje. Jis gali nušluoti visus tuos nieko nevertus žmogeliūkščius su jų geležiniais vamzdžiais, visus

tuos, kurie sukėlė tokią tragediją jam ir jo šeimai.

Fransis Kenedis dabar pasijuto kaip žmogus, kuris sunkios ligos ilgą laiką prikaustytas prie lovos vieną rytą atsibunda ir pamato atgavęs jėgas. Jis pajuto dvasios pakylėjimą, vidinę ramybę, nepatirtą nuo žmonos mirties. Kenedis atsisėdo lovoje ir bandė sutramdyti jausmus, mintyse įspėjo save neprarasti atsargumo, mąstyti racionaliai. Tada jau ramiau peržvelgė galimus veiksmų variantus ir už jų slypinčius pavojus. Galiausiai suprato, kaip turi veikti ir kokiems pavojams užbėgti už akių.

Paskutinį kartą nusmelkė skausmas dėl dukters, kurios nebėra tarp gyvųjų.

III DALIS 8 skyrius TREČIADIENIO RYTĄ vienuoliktą valandą politiškai įtakingiausi vyriausybės nariai susirinko Ministrų kabineto pasitarimų kambaryje spręsti, ką turi daryti šalis. Atėjo viceprezidentė Elena Diuprei, Ministrų kabineto nariai, CŽV direktorius ir Stabų vadų komiteto pirmininkas. Šis paprastai nedalyvaudavo tokiuose pasitarimuose, bet šįsyk ateiti liepė Judžinas Dazis, išgirdęs tokį prezidento pageidavimą. Į kambarį įėjus Kenedžiui visi atsistojo.

Prezidentas mostu paliepė sėstis. Liko stovėti tik valstybės sekretorius.

– Pone prezidente, - tarė jis, - mes visi norime išreikšti širdgėlą dėl jūsų netekties. Priimkite mūsų užuojautą ir meilę. Užtikriname jums visišką savo paramą šioje nelaimėje, ištikusioje jus ir mūsų šalį.

Susirinkome čia ne vien profesionaliai patarti, bet kartu parodyti jums savo ištikimybę.

Valstybės sekretoriaus akyse sužvilgo ašaros. O juk šis vyras garsėjo šaltu, santūriu būdu.

Kenedis trumpai nulenkė galvą. Iš visų susirinkusiųjų jis vienintelis neparodė jokių jausmų, tik veidas išblyško. Paskui visus nužvelgė - galėjai pamanyti, kad dėkoja kiekvienam esančiam kambaryje už užuojautą. Jis žinojo, kad netrukus sukels visiems kitokių jausmų.

– Noriu tarti jums visiems ačiū, - prabilo jis. - Esu dėkingas ir tikiuosi jūsų paramos. Bet dabar prašau per šį pasitarimą pamiršti mane ištikusią nelaimę. Esame čia tam, kad nuspręstume, kas yra geriausia mūsų šaliai. Tai mūsų pareiga ir šventa priedermė. Sprendimai, kuriuos padariau, neturi ničnieko bendra su mano asmeniniais išgyvenimais.

Prezidentas patylėjo, kol visi atitoko nuo šoko ir suvokė jo žodžių esmę: viską spręs jis vienas.

O Dieve, pamanė Elena Diuprei, vis dėlto jis griebsis to, ko aš bijojau.

– Siame susirinkime aptarsime galimus veikimo būdus. Abejoju, ar kuris nors jūsų siūlymas bus priimtas, bet turiu suteikti jums galimybę pateikti savus argumentus. Tačiau pirmiausia leiskite man pasakyti savąjį scenarijų. Žinokite, kad patarėjai mane palaiko.

Jis vėl nutilo laukdamas, kol suveiks jo asmenybės kerai, tada atsistojo ir tarė: – Pirma: analizė. Visi tragiški pastarųjų dienų įvykiai buvo drąsiai sumanyto ir negailestingai įvykdyto plano sudedamosios dalys. Tai popiežiaus nužudymas Velykų sekmadienį, lėktuvo pagrobimas tą pačią dieną, visiškai nerealūs reikalavimai, pateikti kaip sąlyga įkaitams paleisti, galiausiai visiškai beprasmiškas mano dukters nužudymas anksti šį rytą, nors aš sutikau visus reikalavimus patenkinti. Pagal tą patį bendrą planą popiežiaus žudikas buvo sulaikytas ne kur kitur, o mūsų šalyje - tai tikrai negalėjo būti atsitiktinumas, lemties išdaiga. Tiesiog teroristai gavo galimybę reikalauti, kad žudikas būtų paleistas. Įrodymai, patvirtinantys, kad ši analizė yra teisinga, visiškai nenuginčijami.

Kenedis nutilo. Iš susirinkusiųjų veidų matė, kad šie netiki jo žodžiais. Tada kalbėjo toliau:

– Bet koks galėjo būti šio siaubą keliančio, sudėtingo scenarijaus tikslas? Šiandien pasaulyje juntama nepagarba autoritetams, tarkime, valstybės, bet ypač doroviniam Jungtinių Amerikos Valstijų autoritetui. Ši nepagarba neturi nieko bendra su panieka, kurią nuo senų laikų autoritetams rodo jaunimas, - ji dažnai duoda gerų vaisių. Šio teroristų plano tikslas - sumenkinti Jungtines Valstijas kaip galingą valstybę ne tik milijardų paprastų žmonių akyse, bet ir prieš šalių vyriausybes visame pasaulyje. Mestas iššūkis ir mes turime nedelsdami į jį reaguoti. Pranešiu jums štai ką. Arabų šalys šiame sąmoksle nedalyvauja. Išimtis - Šerhabenas. Be jokios abejonės, ginklais ir kadrais prisidėjo visame pasaulyje veikianti pogrindinė teroristų organizacija, žinoma kaip Pirmoji šimtinė. Bet visi įrodymai rodo, kad visą operaciją valdo vienas žmogus ir jis, matyt, neklauso niekieno nurodymų, gal tik Šerhabeno sultono.

Kenedis vėl patylėjo.

– Dabar jau tikrai žinome, kad sultonas yra šio nusikaltimo bendrininkas. Jo kareiviai, užuot padėję mums išvaduoti įkaitus, saugo lėktuvą nuo galimo antpuolio. Sultonas tvirtina mums padedąs, bet iš tikrųjų yra prisidėjęs prie šių teroro aktų. Vis dėlto reikia pripažinti: iš turimų įrodymų matyti, kad jis nežinojo, jog Jabrilis nužudys mano dukrą.

Prezidentas nužvelgė visus sėdinčius prie stalo dar kartą norėdamas padaryti jiems įspūdį savo ramybe.

– Antra: prognozė. Čia nėra paprasta įkaitų pagrobimo drama. Matome gudrų sąmokslą kiek įmanoma labiau pažeminti Jungtines Valstijas. Pirma suduoti visą virtinę žeminančių smūgių, kad mūsų šalis atrodytų visai bejėgė, o tada priversti mus maldauti paleisti įkaitus. Teroristai ištisas savaites spaus iš šios situacijos kuo daugiau naudos, nes ji bus nušviečiama viso pasaulio žiniasklaidos priemonių. Ir nėra jokių garantijų, kad visi likę įkaitai bus grąžinti gyvi ir sveiki. Taigi įsivaizduoju, kad viskam pasibaigus vyraus visiška suirutė. Net mūsų tėvynainiai nebetikės mumis ir savo šalimi.

Kenedis vėl nutilo. Pamatė, kad susirinkusiųjų reakcija pasikeitė: jie suprato jo argumento svarbą.

– Tad kaip galime ištaisyti esamą padėtį? Įdėmiai perskaičiau siūlomus variantus. Manau, čia tos pačios neveiksmingos priemonės, kurių tokiais atvejais griebdavomės anksčiau. Ekonominės sankcijos, karinės vadavimo operacijos, politinis spaudimas, slapčiomis pagrobėjams žadamos nuolaidos viešai skelbiant, kad su teroristais niekada nesiderame. Susirūpinimas, kad Sovietų Sąjunga neleis mums įvykdyti plataus masto karinio puolimo Persų įlankoje. Iš visų tų siūlymų galima suprasti teksiant susitaikyti su tuo, kad būsime baisiai pažeminti viso pasaulio akyse. Be to, mano nuomone, labai didelė tikimybė, kad žus ir daugiau įkaitų.

– Mano žinyba ką tik gavo tvirtą Šerhabeno sultono pažadą, kad visi įkaitai bus paleisti, kai tik bus įvykdyti teroristų reikalavimai, - įsiterpė valstybės sekretorius. - Jabrilio poelgis jį papiktino ir jis teigia esąs pasirengęs šturmuoti lėktuvą. Jis gavo Jabrilio pažadą paleisti penkiasdešimt įkaitų ir šitaip parodyti gerą valią.

Kenedis nužvelgė jį žydromis akimis. Staiga jose pasirodė daugybė juodų taškelių. Netrukus mandagiai, bet šaltai tarė: – Pone valstybės sekretoriau, kai baigsiu, visi čia esantieji gaus progą pasisakyti. O kol kas prašau

manęs nepertraukti, - prezidentas taip valdė savo balsą, kad atrodė, jog jis sklinda iš kažkokio metalinio įtaiso. - Apie šį siūlymą nebus pranešta, žiniasklaida neturi jo sužinoti.

Valstybės sekretorius akivaizdžiai nustebo: prezidentas dar niekada nėra taip šaltai su juo kalbėjęs, dar niekados taip šiurkščiai nėra parodęs savo galios. Sekretoriui užkaito skruostai ir jis nulenkė galvą apsimesdamas skaitąs siūlymus.

– Sprendimas, - toliau dėstė Kenedis. - Įsakau Stabų vadų komiteto pirmininkui suplanuoti Šerhabeno naftos verslovių ir sostinės Dako puolimą iš oro bei jam vadovauti. Antpuolio tikslas sunaikinti visą naftos gavybos įrangą, bokštus, vamzdynus ir visa kita. Miestas turi būti nušluotas nuo žemės paviršiaus. Keturios valandos prieš antskrydį virš miesto turi būti išmėtyti lapeliai, {spėjantys gyventojus evakuotis. Smūgis turi būti suduotas lygiai po trisdešimt šešių valandų - ketvirtadienį dvidešimt trečią valandą Vašingtono laiku.

Kambaryje, kuriame sėdėjo daugiau negu trisdešimt žmonių, savo rankose laikančių visus Amerikos valdžios svertus, stojo mirtina tyla.

Kenedis kalbėjo toliau: – Valstybės sekretorius privalo susisiekti su reikiamų šalių vadovais ir gauti leidimą mūsų lėktuvams praskristi virš jų teritorijos. Jis privalo išaiškinti, kad šaliai atsisakius duoti leidimą nutrauksime visą ekonominę ir karinę pagalbą. Žodžiu, padariniai bus skaudūs.

Valstybės sekretorius buvo bestojąs protestuoti, bet susilaikė. Visi pasitarimo dalyviai - vieni nustebę, kiti priblokšti - suniurnėjo.

Kenedis iškėlė rankas - vos ne piktai, bet raminamai šypsodamasis. Rodės, jis tapo nebe toks valdingas, veikiau net nerūpestingas. Nusišypsojo valstybės sekretoriui ir kreipėsi tiesiai į jį: – Valstybės sekretorius tuojau pat lieps pas mane ateiti Šerhabeno sultonato ambasadoriui. Aš jam pasakysiu štai ką: sultonas privalo iki rytojaus popietės perduoti įkaitus. Be to, perduos tą teroristą Jabrilį taip, kad šis negalėtų nusižudyti. Jei sultonas atsisakys paklusti, Šerhabeno valstybės nebeliks.

Kenedis nutilo. Kambaryje tvyrojo kapų tyla.

– Tai, kas kalbama šiame pasitarime, turi būti laikoma visiškoje paslaptyje. Jokia informacija negali nutekėti. Antraip kaltininkams bus taikoma didžiausia įstatymų nustatyta bausmė. Dabar visi galite pasisakyti.

Jis matė, kad susirinkusiuosius pribloškė jo kalba. Patarėjai nudelbė akis, kad tik nesutiktų kitų posėdžio dalyvių žvilgsnių.

Kenedis išsikėtojo ant savo juoda oda trauktos kėdės, ištiesė kojas iš po stalo ir įsmeigė akis į Rožių sodą. Pasitarimas tęsėsi.

– Pone prezidente, - išgirdo sakant valstybės sekretorių, - aš vėl priverstas nepritarti jūsų sprendimui. Jis bus pragaištingas Jungtinėms Valstijoms. Jėga sutriuškinę mažytę valstybę tapsime parijais visų šalių akyse.

Balsas dudeno toliau, bet Kenedis negirdėjo žodžių.

Po kurio laiko išgirdo vidaus reikalų ministro balsą - nors ir kuo ramiausią, bet patraukiantį dėmesį: – Pone prezidente, sugriovę Daką paleisime vėjais penkiasdešimt milijardų Amerikos dolerių -

Jungtinių Valstijų naftos bendrovių pinigų ir tuos, už kuriuos vidurinės klasės amerikiečiai pirko šių bendrovių akcijų. Be to, prarasime vieną naftos šaltinį. Mūsų šalies vartotojams už benziną teks mokėti dukart brangiau. Žmonės vienas per kitą ėmė žerti argumentus. Kodėl Dako miestas turi būti sugriautas nelaukiant anos pusės atsako? Dar ne visos galimybės išnaudotos. Didžiausią pavojų kelia skuboti veiksmai.

Kenedis žvilgtelėjo į savo laikrodį: posėdis tęsiasi jau ilgiau negu valandą. Jis atsistojo.

– Dėkoju kiekvienam už patarimus, - tarė. - Aišku, Šerhabeno sultonas galėtų išsaugoti Dako miestą, jei tučtuojau įvykdytų mano reikalavimus. Bet jis to nepadarys. Dako miestas turi būti sulygintas su žeme, antraip ateityje mūsų grasinimų nebus paisoma. Galime rinktis kitą alternatyvą: valdyti šalį, kurią žemins kiekvienas, turintis drąsos ir šautuvą. Tokiu atveju gal mums derėtų paleisti kariuomenę ir karinį jūrų laivyną - sutaupytume pinigų. Labai aiškiai matau, koks turi būti mūsų veiksmų planas, ir jo laikysiuosi.

– Dabar dėl tų penkiasdešimties milijardų dolerių, kuriuos praras Amerikos akcininkai.

Konsorciumui, kuriam priklauso Šerhabeno naftos pramonė, vadovauja Bertas Odikas. Tuos penkiasdešimt milijardų - ir dar daugiau - jis jau atgavo. Žinoma, mes kaip įmanydami jam padėsime.

Aš suteiksiu ponui Odikui galimybę išgelbėti savo investicijas kitaip. Siunčiu į Šerhabeną vieną lėktuvą pargabenti įkaitų ir kitą, karinį, atskraidinti čia teroristus, kad jie stotų prieš teismą. Valstybės sekretorius pasiūlys ponui Odikui skristi į Šerhabeną vienu iš šių lėktuvų. Jo užduotis bus padėti įtikinti sultoną sutikti su mano sąlygomis. Įtikinti jį, kad išgelbėti Dako miestą, Šerhabeno sultonatą ir Amerikos pinigais jame sukurtą naftos pramonę jis gali vieninteliu būdu - įvykdydamas mano reikalavimus. Ir taškas.

– Jeigu sultonas nesutiks, prarasime dar du lėktuvus, Odiką ir įkaitus, - tarė gynybos ministras.

– Veikiausiai, - atsakė Kenedis. - Pažiūrėkime, ar Odikui užteks smarvės. Bet jis gudrus. Jis neblogiau už mane žino, kad sultonas negali nesutikti. Nė kiek tuo neabejoju, todėl kartu siunčiu ir patarėją nacionalinio saugumo klausimais poną Viksą.

– Pone prezidente, - įsiterpė CŽV vadovas, - tikriausiai žinote, kad priešlėktuvinius pabūklus aplink Daką aptarnauja Šerhabeno vyriausybės ir Jungtinių Valstijų naftos bendrovių pagal civilinį kontraktą samdyti amerikiečiai. Tai gerai parengti specialistai. Jie gali atidengti ugnį.

Kenedis nusišypsojo.

– Odikas lieps jiems evakuotis. Jeigu jie šaudys, bus laikomi tėvynės išdavikais, o jiems mokantys mūsų tautiečiai taip pat bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tėvynės išdavystę.

Prezidentas palaukė, kol visi suprato jo žodžių prasmę: Odikas stos prieš teismą. Kenedis atsigręžė į Kristianą: – Krisai, gali imtis teisinių dalykų.

Tarp posėdžio dalyvių buvo du įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai - Senato daugumos lyderis Tomas Lambertinas ir Atstovų Rūmų pirmininkas Alfredas Džincas. Pirmas prašneko senatorius: – Manau, tokie veiksmai būtų pernelyg drastiški, kad jų būtų galima griebtis išsamiai neapsvarsčius abiejuose Kongreso rūmuose.

– Prašome neįsižeisti, - mandagiai pradėjo Kenedis, - bet laiko nėra. Be to, aš, kaip vyriausiasis šalies vykdomasis pareigūnas, esu įgaliotas imtis tokių veiksmų. Nėra ko nė sakyti, įstatymų leidėjai galės apsvarstyti juos ir įvertinti savo nuožiūra. Bet aš nuoširdžiai viliuosi, kad Kongresas palaikys mane ir į kritišką padėtį įstumtą šalį.

– Toks žingsnis būtų labai rizikingas, - beveik liūdnai tarė senatorius Lambertinas, - o jo padariniai siaubingi. Maldauju jūsų, pone prezidente, nesielgti taip skubotai.

Pirmą kartą per visą posėdį Fransis Kenedis atsakė ne visai mandagiai: – Kongresas visada man priešindavosi. Mes galim ginčytis dėl visokių sudėtingų sprendimų, kol įkaitai bus nužudyti, o Jungtinės Valstijos taps pajuokos objektu visame pasaulyje - kiekvienoje šalyje ir net kiekviename kaimelyje. Aš esu įsitikinęs, kad mano analizė ir sprendimas teisingi. Mano kaip šalies vyriausiojo vykdomosios valdžios pareigūno galios leidžia man veikti. Krizei išsisprendus, aš kreipsiuosi į liaudį ir išsamiai atsiskaitysiu už savo veiksmus. O kol kas dar kartą visiems primenu, kad apie tai, kas čia buvo kalbama, niekas neturi sužinoti. Visų jūsų laukia darbai. Apie tai, kas nuveikta, pranešinėkite mano administracijos vadovui.

Prašneko Alfredas Džincas: – Pone prezidente, tikėjausi, kad man neteks to sakyti. Kongresas reikalauja, kad jūs nusišalintumėte nuo derybų su pagrobėjais. Todėl privalau jums pranešti, jog šiandien pat Senatas ir Atstovų Rūmai padarys viską, kad neleistų jums įgyvendinti savo planų, nes dėl ištikusios asmeninės tragedijos nesugebate blaiviai vertinti padėties.

Kenedis pasisuko į jį. Gražių bruožų veidas suakmenėjo, mėlynos akys buvo tuščios it statulos.

– Šitaip rizikuosite savo ir Amerikos gerove, - atsakė ir išėjo iš kambario. *** Ministrų kabineto pasitarimų kambaryje visi sujudo, suklego. Odbladas Grėjus priėjo prie senatoriaus Lambertino ir Atstovų Rūmų pirmininko Džinco. Abiejų veidai buvo niūrūs, balsai šalti.

– Negalim leisti, kad taip nutiktų, - tarė Džincas. - Manau, prezidento patarėjai elgėsi nusikalstamai, kad neatkalbėjo jo nuo tokių veiksmų.

– Jis mane įtikino, kad vadovaujasi ne pykčiu, - pasiteisino Odbladas Grėjus. - Tai būtų geriausia išeitis iš padėties. Aišku, pavojus didelis, bet nieko nepadarysi - tokie laikai. Mes negalim leisti šiai krizei užsitęsti - padariniai gali būti katastrofiški.

– Per tą laiką, kai pažįstu Fransį Kenedį, - tarė Lambertinas, - pirmą kartą jis taip nesiskaito su kitų nuomone. Su įstatymų leidėjais jis visuomet elgdavosi pagarbiai. Galėjo bent apsimesti, kad mes irgi dalyvaujame priimant sprendimą.

– Jį kamuoja baisi įtampa. Būtų gerai, jei Kongresas dar labiau jos nedidintų, - atsakė Odbladas Grėjus, bet tai sakydamas pamanė: „Nėra ko nė svajoti”.

– Gal dėl visko ir kalta įtampa, - sunerimęs tarė Džincas.

Ko jis čia mala šūdą, pamanė Grėjus, tada paskubomis maloniai atsisveikino ir parbėgo į savo kabinetą. Reikės paskambinti šimtams parlamentarų. Nors slapčia smerkė Kenedį už rizikingą

sumanymą, buvo pasiryžęs prastumti jį Kongrese.

Artūras Viksas, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, bandė iškamantinėti gynybos ministrą ir įsitikinti, kad nedelsiant bus sušauktas pasitarimas su štabų vadais. Bet ministras atrodė pritrenktas to, kas vyksta. Jis tik niurnėjo atsakydamas, su viskuo sutiko, bet pats nieko nesiūlė.

Judžinas Dazis pastebėjo, kad Odbladui Grėjui sunkiai sekėsi bendrauti su įstatymų leidėjais. Matyt, reikia laukti didelės bėdos.

Dazis pasisuko į Eleną Diuprei.

– Ką jūs manote? - paklausė jos.

Viceprezidentė šaltai jį nužvelgė. Labai graži moteris, pamanė Dazis. Reikės pakviesti ją vakarienės.

– Manau, tu ir kiti prezidento patarėjai jį apvylėte. Jis pernelyg drastiškai reaguoja į susidariusią padėtį. O kur, po velnių, Kristianas Kli? Juk jis tuoj pat turėtų ko nors imtis.

Kli išties pradingo ir tuo nustebino viceprezidentę. Tokiomis svarbiomis akimirkomis jis taip nesielgdavo.

– Jis protauja logiškai, - pyktelėjo Dazis, - ir mes privalome jį palaikyti, net jeigu nesutinkame su jo nuomone.

– Svarbiausia - kaip Fransis pateikė tą nuomonę, - atsakė Diuprei. - Akivaizdu, kad Kongresas bandys nušalinti jį nuo derybų ir net laikinai nuo pareigų.

– Tik per jo patarėjų lavonus! - atšovė Dazis.

– Būkit geri, elkitės atsargiai, - ramiai patarė Elena Diuprei. - Mūsų šaliai gresia didžiulis pavojus.

9 skyrius ŠIĄ TREČIADIENIO POPIETĘ Piteris Klutas neabejotinai buvo vienintelis pareigūnas Vašingtone, beveik nekreipiantis dėmesio į naujieną, kad nužudyta prezidento dukra. Visos jo mintys sukosi apie grasinimą susprogdinti atominę bombą.

Kaip FTB direktoriaus pavaduotojas jis buvo beveik visiškai atsakingas už šią žinybą. Nominaliai vadovo pareigas einantis Kristianas Kli tik laikė valdžios vadeles ir stengėsi padaryti Biurą pavaldesnį Teisingumo ministerijai, kuriai irgi vadovavo. Šios dvi Kristiano Kli pareigos visuomet nedavė ramybės Piteriui Klutui. Jam kėlė nepasitenkinimą ir tai, kad prezidentas Kli paskyrė dar ir Slaptosios tarnybos vadovu. Klutui nepatiko, kad tiek daug valdžios sutelkta vieno žmogaus rankose.

Piteris dar žinojo, jog Kli tiesiogiai vadovauja elitiniam būriui, oficialiai priklausančiam FTB. Jame dirbo buvę Kli kolegos iš CŽV. Klutas tai laikė asmeniniu įžeidimu.

Bet už šį naują branduolinį šantažą atsakingas buvo Piteris Klutas. Jis vienas viską kontroliuos, priims visus sprendimus. Laimė, jis galėjo vadovautis konkrečiomis raštiškomis instrukcijomis, be to, dalyvavo seminaruose, skirtuose vidinės branduolinės grėsmės klausimams. Taigi Klutas buvo tikras tokių situacijų žinovas. Darbuotojų irgi nestigo. Kli gavus FTB direktoriaus postą žinybos personalas padidėjo triskart.

Pirmą kartą pamatęs grasinantį laišką su pridėtomis schemomis Klutas, kaip ir nurodyta instrukcijose, iškart pradėjo veikti. Vis dėlto jis pajuto jaudulį ir tam tikrą baimę. Iki to laiko tokių grasinimų buvo gauta šimtai, vos keletas - tikri, bet nė vienas nebuvo toks įtikinamas kaip šis. Visi grasinimai buvo nuslėpti nuo visuomenės, nes to irgi reikalavo instrukcijos.

Klutas nedelsdamas specialiomis ryšio priemonėmis, naudojamomis išimtinai šiam tikslui, perdavė laišką Energetikos departamento vadovybės būstinei Merilande. Jis taip pat ant kojų sukėlė šio departamento Branduolinių objektų paieškų tarnybą, įsikūrusią Las Vegase. Tarnyba jau skraidino į Niujorką konteinerį su įrankiais ir paieškos aparatūra. Kitais lėktuvais į Niujorką atskris parengti specialistai. Jie užmaskuotais furgonais, prigrūstais šiuolaikinės aparatūros, ieškos bombos miesto gatvėse. Tam bus naudojami ir sraigtasparniai. Po miestą išsibarstys vyrai, nešini portfeliais su Geigerio skaitikliais. Bet šitie dalykai buvo ne Kiūto rūpestis. Jam tereikės skirti ginkluotų FTB apsaugininkų paieškos tarnybos agentams lydėti. Klutui reikėjo rasti niekdarius.

Energetikos departamento būstinės Merilande specialistai išstudijavo laišką ir atsiuntė jam psichologinį autoriaus profilį. Klutas nusistebėjo tais vyrukais - jis nenumanė, kaip jiems tai pavyksta.

Aišku, jie galėjo vadovautis viena į akis krintančia smulkmena - laiške nebuvo reikalaujama pinigų.

Be to, jame nebuvo keliama jokių politinių šūkių. Vos gavęs šį apibūdinimą Klutas pasiuntė į paiešką tūkstantį žmonių.

Merilando psichologai teigė, kad laiško autorius tikriausiai labai jaunas ir turintis itin gerą išsilavinimą. Veikiausiai fizikos studentas iš labai prestižinio universiteto. Pakako vien šios informacijos ir vos po kelių valandų Klutas turėjo du išties rimtus įtariamuosius, paskui viskas ėjosi kaip per sviestą. Jis plušėjo kiaurą naktį - davė nurodymus vietose dirbančioms grupėms. Kai jam pranešė apie tai, kad nužudyta Teresa Kenedi, tuoj pat metė šią žinią iš galvos, tik spėjo dingtelėti mintis, jog visi šie dalykai gali būti kažkaip tarpusavyje susiję. Bet Kiūto užduotis šiąnakt buvo kita rasti laiško su grasinimu susprogdinti branduolinę bombą autorių. Ačiū Dievui, tas šunsnukis yra idealistas, todėl bus lengviau susekti. Dėl pinigų šitaip padarytų milijonai godžių niekšų, o tokius sugauti kur kas sunkiau.

Laukdamas, kol ateis pranešimai, Klutas paleido kompiuteryje rinkmenas su visais anksčiau gautais tokio pobūdžio grasinimais. Branduolinis ginklas nebuvo rastas nė karto, o šantažuotojai, sučiupti atėję atsiimti išpirkos, prisipažindavo, kad bombos nėra. Kai kurie jų šį tą išmanė apie fiziką. Kiti informacijos gavę iš kairuoliško žurnalo, išspausdinusio straipsnį apie tai, kaip pasigaminti atominę bombą. Žurnalas buvo verčiamas straipsnio nespausdinti, bet jis kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą ir šis nutarė, kad draudimas spausdinti būtų žodžio laisvės varžymas. Net dabar tai prisiminęs Piteris Klutas drebėjo iš įniršio. Ta suknista šalis susinaikins pati! Jam pasirodė įdomus vienas dalykas: tarp daugiau negu dviejų šimtų šantažuotojų nebuvo nė vienos moters, nė vieno juodaodžio ir net nė vieno užsienio teroristo. Visi iki vieno pinigų godūs amerikiečiai - kad juos kur velnias.

Baigęs žiūrėti kompiuterio rinkmenas Klutas kiek pamąstė apie savo viršininką Kristianą Kli. FTB direktoriaus pavaduotojui labai nepatiko, kaip šis vadovauja žinybai. Kli manė, kad vienintelė FTB pareiga - saugoti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą. Todėl jis pasitelkė ne vien Slaptosios tarnybos skyrių, bet kiekviename šalies FTB padalinyje turėjo specialiųjų būrių. Jų pagrindinė pareiga buvo suuosti galimus pavojus, gresiančius prezidentui. Taigi Kli atitraukė daugybę agentų

nuo kitų FTB operacijų.

Klutas nepatikliai žiūrėjo ne tik į pernelyg dideles Kli galias, bet ir į specialųjį jo būrį, sudarytą iš buvusių CŽV darbuotojų. Kokį velnią jie dirba?! Piteris Klutas to nežinojo, nors turėjo visišką teisę.

Būrys buvo atskaitingas tiesiogiai Kli, o tokioje visuomenės akylai stebimoje žinyboje kaip FTB tai buvo labai blogas dalykas. Tiesa, kol kas nieko baisaus nenutiko. Klutas dėjo daug pastangų, kad pridengtų savo užpakalį ir netektų srėbti košės, kai tas specialusis būrys iškrės kokią šunybę ir jo žinybą užgrius visokios laikinosios Kongreso tyrimų komisijos.

Pirmą valandą nakties atėjo Kiūto padėjėjas ir pranešė, kad pradėti sekti du įtariamieji. Esama dalykų, atitinkančių pateiktą psichologinį profilį ir kitų netiesioginių įrodymų. Tereikia arešto orderio.

– Pirma turiu pranešti Kli, - tarė padėjėjui Klutas. - Pabūk čia, kol jam paskambinsiu.

Klutas žinojo, kad Kli dabar veikiausiai prezidento administracijos vadovo kabinete, o jei ne, Baltųjų rūmų telefono operatoriai tikrai jį ras. Bet Kli atsiliepė Klutui surinkus patį pirmą numerį.

– Šitą ypatingą bylą beveik baigiam, - pranešė jam Klutas, - bet manau, kad turiu tave informuoti prieš juos semiant. Gali užsukti?

– Ne, negaliu, - Kli balse buvo justi įtampa. - Dabar turiu būti su prezidentu - neabejoju, kad tai supranti.

– Tai gal man veikti toliau, o tau pranešiu paskui? - paklausė Klutas.

Ilgai padvejojęs Kli atsakė: – Manau, nieko neatsitiks, jei pirma čia užvažiuosi. Jei būsiu užsiėmęs, luktelk. Bet turi paskubėti.

– Jau važiuoju, - atsakė Klutas.

Nė vienam neatėjo į galvą keistis informacija telefonu - apie tai negalėjo būti nė kalbos. Pasiklausyti telefono pokalbių galėjo kas tik netingi.

Klutas nusigavo į Baltuosius rūmus ir tarnautojas palydėjo jį į nedidelį pasitarimų kambarį. Kli jo laukė. Nusiėmęs protezą pro kojinę masažavosi strampą.

– Turiu vos kelias minutes, - tarė Kristianas. - Laukia svarbus posėdis pas prezidentą.

– Dieve, kaip jį užjaučiu, - pagailėjo Klutas. - Kaip jis?

– Fransis niekada neparodo, ką jaučia. Sakyčiau, tvardosi, - Kli tarsi suglumęs papurtė galvą ir paragino: - Na, gerai, klok.

Jis pažvelgė į pavaduotoją savotiškai dygėdamasis - jo išvaizda visada erzindavo. Klutas niekada neatrodydavo pavargęs, be to, buvo iš tų vyrų, kurių marškiniai ir kostiumas, rodos, nesiglamžo.

Visuomet kvadratiniu mazgu ryšėdavo megztus vilnos kaklaraiščius, paprastai šviesiai pilkus, retkarčiais tamsiai raudonus.

– Aptikome jų pėdsakų, - pradėjo Klutas. - Du dvidešimtmečiai, dirba Masačūsetso technologijos instituto branduolinėje laboratorijoje. Genijai, intelekto koeficientas daugiau negu šimtas šešiasdešimt. Iš turtingų šeimų, kairiųjų pažiūrų, dalyvavo žygiuose prieš branduolinį ginklą. Tie vaikigaliai turi teisę naudotis slapta informacija. Juodu atitinka psichologų sudarytą profilį. Bostono

laboratorijoje dirba prie kažkokio vyriausybės ir instituto finansuojamo projekto. Prieš porą mėnesių atvyko į Niujorką. Bičiulis parūpino jiems merginų, jie pasidulkino, ir jiems labai patiko. Draugelis neabejoja, kad jiems tai buvo pirmas kartas. Jaunatviškas idealizmas ir siaučiantys hormonai mirtinas derinys. Mano žmonės akylai juos seka.

– Ar turi kokių tvirtų įrodymų? - paklausė Kli. - Ką nors konkretaus?

– Mes juk jų neteisiame, net nepateikiame jiems kaltinimų, - atsakė Klutas. - Mes suimame juos prevenciškai, tai daryti leidžia Atominės bombos įstatymai. Kai atsidurs mūsų rankose, prisipažins ir pasakys mums, kur paslėpta ta prakeikta bomba, jeigu ji apskritai yra. Manau, jos nėra, jie tik šūdą mala. Bet tą laišką tikrai parašė jie. Jis atitinka psichologinį profilį. Be to, laiškas išsiųstas tą pačią dieną, kai juodu buvo apsistoję Niujorko „Hiltono” viešbutyje. Tai itin svarus argumentas.

Kristianas dažnai stebėdavosi visų valdžios žinybų išgalėmis, visais tais kompiuteriais ir be galo šiuolaikiška elektronine aparatūra. Stulbino tai, kad bet kurio žmogaus bet kur buvo galima pasiklausyti, nors ir kokių atsargumo priemonių jis imtųsi. O kompiuteriai mažiau negu per valandą galėjo peržiūrėti visų miesto viešbučių registracijos įrašus. Yra ir kitų rimtų, sudėtingų priemonių.

Aišku, jos visos kainavo pasakiškus pinigus.

– Na, gerai, - sutiko Kristianas, - mes juos suimsime. Bet nesu įsitikinęs, kad priversime prisipažinti.

Jie juk labai gudrūs jaunuoliai.

Klutas pažvelgė viršininkui tiesiai į akis.

– Mes neversime jų prisipažinti, Krisai, juk gyvename civilizuotoje šalyje. Mes leisime sprogti bombai ir žūti tūkstančiams žmonių, - jis vos ne piktdžiugiškai šyptelėjo. - Arba eik pas prezidentą tegul pasirašo įsakymą atlikti kvotą taikant medicinos priemones. Na, žinai - Atominių ginklų kontrolės įstatymo devintas skyrius.

Klutas nuo pat pokalbio pradžios čia ir suko.

O Kristianas visą naktį stengėsi negalvoti apie tokią galimybę. Jį visados šiurpino, kad Jungtinės Amerikos Valstijos turi tokį slaptą įstatymą. Žiniasklaida lengvai galėjo apie jį sužinoti. Na, tam kliudė nerašytas žiniasklaidos priemonių savininkų ir šalies vadovų susitarimas. Todėl visuomenė neišgirs apie šį įstatymą, kaip ir apie daugybę kitų, susijusių su branduoliniais ginklais.

Kristianas puikiai žinojo devintą įstatymo skyrių. Būdamas juristas juo stebėjosi. Jis visuomet bjaurėjosi jo barbariškumu.

Iš esmės šis įstatymo skyrius suteikė prezidentui teisę įsakyti peršviesti įtariamiesiems chemikalais paveiktas smegenis. Tai buvo melo detektorius pačiose smegenyse. Įstatymas specialiai parengtas siekiant išgauti informaciją apie paslėptus branduolinius įtaisus. Šiam atvejui jis tiko kuo puikiausiai. Įtariamojo nekankins, jis nejaus skausmo. Tiesiog bus fiksuojami cheminiai pokyčiai smegenyse ir iš jų bus sprendžiama, ar atsakant į klausimus nemeluojama. Taigi šis tardymo būdas humaniškas.

Vienintelė bėda - niekas nežinojo, kas po tokios procedūros nutinka smegenims. Bandymai rodė, kad retkarčiais tiriamieji iš dalies prarasdavo atmintį, sutrikdavo kai kurios smegenų funkcijos. Ne, tiriamieji neišprotėdavo - tai būtų buvę nesąžininga tų vargšų atžvilgiu, bet, pasak vieno šmaikštuolio, pianistais virtuozais jie jau irgi negalėtų tapti. O tikimybė visiškai prarasti atmintį buvo dešimt procentų. Kitaip sakant, po procedūros tiriamasis galėtų pamiršti visą savo praeitį.

– Aišku, tikimybė menka, - tarė Kristianas, - bet gal šis grasinimas susprogdinti bombą susijęs su lėktuvo pagrobimu ir popiežiaus nužudymu? Atrodo, kad net tą vaikiną Long Ailande tyčia pakišo.

Gal visa tai tik dūmų uždanga tikriesiems kėslams paslėpti?

Klutas ilgai žiūrėjo į pašnekovą tarsi apgalvodamas atsakymą, galop tarė: – Gal. Bet įtariu, kad tai vienas iš tų neįtikėtinų sutapimų. Istorijoje jų apstu.

– Ir jie visada baigiasi tragiškai, - tarstelėjo Kristianas.

– Tie vaikigaliai - pamišę, ir tiek, bet jie dar ir genijai. Jų manija - visam pasauliui gresiantis branduolinis pavojus. Jie tik politikieriai, šio meto politiniai kivirčai jiems nerūpi. Jiems nusišikti ant arabų ir žydų arba vargšų ir turčių Amerikoje nesantaikos. Arba demokratų ir respublikonų. Jie tenori, kad saulė šviestų skaisčiau, - jis niekinamai nusijuokė. - Visi tariasi esą dievai. Mano, kad jiems nieko negali atsitikti.

Kristianas neabejojo tik dėl vieno: dėl šių dviejų problemų, įkaitų dramos ir atominės bombos pavojaus, politikai sulaužys ne vieną ietį. Tik neskubėk, pamanė jis. Fransiui dabar gresia siaubingas pavojus. Jį reikės apsaugoti. Gal pavyks išpešti naudos iš to, kas vyksta Šerhabene ir čia.

– Klausyk, Piteri, - kreipėsi į Klutą, - žiūrėk, kad ši operacija būtų laikoma didžiausioje paslaptyje.

Tegul niekas daugiau apie ją nesužino. Sučiupkite tuos du vaikinus ir įkiškite į mūsų laisvės atėmimo įstaigų ligoninę čia, Vašingtone. Operacijoje dalyvausime tik mudu su tavim ir specialiojo būrio agentai. Pakišk jiems po nosimi Atominių ginklų kontrolės įstatymą - kad nė žodeliu neprasitartų. Tų jaunuolių niekas neturi pamatyti, niekas negali su jais kalbėtis - tik aš. Pats juos ištardysiu.

Klutas įtariai į jį pažiūrėjo. Jam nepatiko, kad operacija patikima specialiajam Kli būriui.

– Medikai nenorės leisti tiems vaikigaliams į smegenis chemikalų, kol nepamatys prezidento įsakymo.

– Paprašysiu prezidento įsakyti.

– Šiuo atveju laikas yra labai svarbus, - apsimesdamas abejingu tarė Piteris Klutas, - o tu sakai, kad tardysi juos vienas. O aš? Kas, jeigu negalėsi trauktis nuo prezidento?

– Nesijaudink, - nusišypsojo Kristianas Kli, - aš juos ištardysiu. Niekas kitas to negali daryti, Piteri.

O dabar klok man smulkmenas.

Jis galvojo apie kitką. Netrukus susitiks su FTB Specialiojo skyriaus vadais ir įsakys elektronikos bei kompiuterijos priemonėmis sekti svarbiausius Kongreso ir Sokrato klubo narius. *** Adamas Gresas ir Henris Tibotas jau buvo paslėpę savo miniatiūrinę atominę bombą. Ją konstruodami įdėjo daug triūso ir išradingumo. Jie taip didžiavosi šiuo kūriniu, kad negalėjo atsispirti pagundai panaudoti jį be galo kilniam savo tikslui.

Juodu skaitė visus „The New York Times” laikraščio numerius, bet laiškas taip ir nepasirodė pirmame puslapyje. Televizijos irgi nepranešė apie jį žiniose. Jų reikalavimai nebuvo įvykdyti, taigi jaunuoliai neturėjo kaip parodyti pareigūnams, kur paslėpta bomba. Juos tiesiog ignoravo. Tai juodu išgąsdino ir kartu supykdė: dabar bomba sprogs, žus tūkstančiai. Bet gal tai tik į gera? Kaip dar

galima įspėti žmoniją apie atominės energijos pavojus? Kaip dar priversti valdžios atstovus imtis būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias branduolinę energiją vartoti ne taikiems tikslams?

Jųdviejų skaičiavimais, atominė bomba sugriaus nuo keturių iki šešių Niujorko kvartalų. Jaunuolių negraužė sąžinė: bombą sukonstravo taip, kad radioaktyviųjų iškritų būtų kuo mažiau. Tik apgailestavo, kad žmonių vis dėlto žus. Bet tai bus menka kaina žmonijai už tai, kad pamatys, kaip neteisingai iki šiol gyveno. Juk kol kas nėra tvirtų garantijų, kad branduolinis ginklas nebus panaudotas, ne visos pasaulio valstybės uždraudusios atomines bombas.

Trečiadienį Gresas suTibotu dirbo instituto laboratorijoje, kol visi išėjo namo, tada susiginčijo, ar paskambinti valdžios pareigūnams ir įspėti apie bombą. Iš pradžių juodu nė nemanė jos sprogdinti.

Tik ketino sulaukti, kol jų laišką išspausdins „The New York Times”, tada grįžti į Niujorką ir padaryti bombą neveiksmingą. Bet dabar atrodė, kad valdžia tikrina jų valios stiprybę. Nejaugi su jais elgsis kaip su vaikais, šaipysis iš jų, nors abu gali tiek daug nuveikti žmonijos labui? O gal vis dėlto juos išklausys? Sąžinė neleido jiems tęsti mokslinio darbo, jeigu jo vaisius politikai pritaikys nedoriems tikslams.

Niujorką bausmei pasirinko todėl, kad jame lankydamiesi pasibaisėjo blogiu - rodės, juo sunkte persisunkusios visos miesto gatvės. Elgetos grasindavo, jei neduodavo išmaldos, vairuotojai įžūliai brukdavosi tarp automobilių, pardavėjai elgdavosi nemandagiai, kas sekundę įvykdavo nusikaltimas įsilaužimas, apiplėšimas arba žmogžudystė. Ypač jie pasidygėjo Taimso aikšte, tokia sausakimša žmonių, kad panėšėjo į tarakonų knibždančią praustuvę. Sąvadautojai, narkotikų prekeiviai ir kekšės šioje aikštėje elgėsi taip agresyviai, kad juodu išsigandę spruko į savo viešbutį. Taigi visiškai pagrįstai pasibaisėję jaunuoliai nusprendė bombą padėti Taimso aikštėje.

Adamas su Henriu, be abejo, ir visa Amerika, buvo priblokšti, kai per televiziją pamatė, kaip buvo nužudyta Teresa Kenedi. Juodu šiek tiek suirzo, nes šis įvykis atitraukė dėmesį nuo jų pačių akcijos juk galų gale žmonijos likimui ji svarbesnė.

Per tą laiką jaunuoliai ėmė nervintis. Kalbėdamasis telefonu Adamas girdėdavo keistą spragsėjimą, be to, jam pasirodė, kad jo automobilis sekamas. Kartais gatvėje prasilenkdamas su kokiu žmogumi pajusdavo silpną elektros iškrovą. Jis apie tai papasakojo draugui.

Henris Tibotas buvo labai aukštas ir liesas. Atrodė, kad sudėtas iš vielų, sujungtų mėsos ir permatomos odos atraižomis. Vaikinas buvo gabesnis mokslininkas už Adamą ir šaltesnių nervų.

– Elgiesi kaip ir visi nusikaltėliai, - paaiškino jis Adamui. - Tai natūralu. Aš irgi išsigąstu, kai kas nors pabeldžia į duris: juk gali ateiti FTB agentai.

– O jeigu vieną kartą taip ir bus? - paklausė bičiulis.

– Laikyk liežuvį už dantų, kol atvyks advokatas, - patarė Henris Tibotas. - Tai svarbiausia. Gautume po dvidešimt penkerius metus vien už laišką. Taigi jeigu bomba sprogtų, pridėtų dar keletą.

– Manai, gali mus susekti? - paklausė Adamas.

– Jie neturi nė menkiausios galimybės, - patikino Henris. - Juk atsikratėme visų įkalčių. Dėl Dievo meilės, nejaugi manai, kad jie gudresni už mus?

Atsakymas nuramino Adamą, bet visų dvejonių neišsklaidė.

– Gal mums reikėtų paskambinti ir pasakyti, kur jinai, - svarstė jis.

– Ne! - nukirto Henris. - Jie visi dabar sukelti ant kojų ir pasirengę nustatyti, iš kur skambintume. Tik taip ir galėtų mus sučiupti. Atmink: jei įkliūsim į bėdą, laikyk liežuvį už dantų. O dabar kibkim į darbą.

Iš tikrųjų Adamas su Henriu tą vakarą iki vėlumos dirbo laboratorijoje todėl, kad norėjo pabūti kartu. Juodu troško kalbėtis apie tai, ką padarė, apie savo perspektyvas. Tie jaunuoliai buvo nepaprastai valingi. Juos auklėjo, kad reikia drąsiai ginti savo įsitikinimus ir nepaisyti autoritetų, jeigu šie neklauso logiškų argumentų. Nors abu lengvai galėjo sugalvoti matematikos formules, galinčias pakeisti žmonių likimą, nė vienas neišmanė sudėtingų civilizuotą visuomenę siejančių santykių. Šie puikūs mokslininkai dar nespėjo perprasti žmonijos.

Kai juodu jau ruošėsi išeiti, sučirškė telefonas. Skambino Henrio tėvas.

– Sūnau, klausykis įdėmiai. Netrukus jus suims FTB agentai. Kol neleis pasimatyti su advokatu, nieko jiems nesakykit. Nė žodžio! Pažįstu...

Tą akimirką durys atsilapojo ir į vidų sugriuvo ginkluoti vyrai.

10 skyrius BE JOKIOS ABEJONĖS, Amerikos turtuoliai sąmoningiau negu bet kurios kitos pasaulio valstybės turčiai suvokia visuomenės poreikius. Tai ypač pasakytina apie pačius turtingiausius, milžiniškų korporacijų savininkus ir valdytojus. Jie panaudoja savo ekonominę galią politikoje ir reiškiasi visose kultūros srityse. Iš visų šių turtuolių išsiskyrė Pietų Kalifornijos sokratiško 5 golfo ir teniso klubo nariai. Klubą kaip liberalią politinę ir kartu pramogoms skirtą organizaciją beveik prieš septyniasdešimt metų įkūrė nekilnojamojo turto prekybos, žiniasklaidos, kino pramonės ir žemės ūkio magnatai. Klubas buvo uždaras, jo nariais galėjo tapti tik labai turtingi žmonės. Nors pagal įstatus į jį galėjo būti priimami visi, juodaodžiai ir baltieji, judėjai ir katalikai, vyrai ir moterys, menininkai ir pramonininkai, iš tikrųjų jame buvo tik saujelė juodųjų ir nė vienos moters.

Sokrato klubas - šitaip jis dažniausiai būdavo vadinamas - galop tapo labiausiai apsišvietusių, pačių atsakingiausių turtuolių sambūriu. Tokie žmonės, žinia, elgiasi apdairiai. Todėl klubo apsaugos tarnybai vadovavo buvęs CŽV direktoriaus pavaduotojas operacijoms, o jį juosianti tvora su elektroninėmis stebėjimo ir signalizacijos priemonėmis buvo aukščiausia visose Jungtinėse Valstijose.

Keturis kartus per metus klubas virsdavo stovykla. Į ją suvažiuodavo nuo penkiasdešimties iki šimto žmonių, kuriems priklausė, galima sakyti, visa Amerika. Jie susirinkdavo savaitei ir tą laiką gaudavo minimalias paslaugas. Patys klodavosi lovas, įsipildavo gėrimų ir kartais vakarais net kepdavosi maistą lauke virš žarijų. Aišku, vienas kitas padavėjas, virėjas ir kambarinė juos aptarnaudavo, be to, tie svarbūs žmonės neišsiversdavo be padėjėjų - juk Amerikos verslas ir politika negalėjo sustoti, kol turtuoliai atgaus dvasios jėgas.

Per tą savaitę tie vyrai rinkdavosi nedidelėmis grupėmis ir slapta diskutuodavo. Be to, dalyvaudavo iškilių profesorių iš garsiausių universitetų vedamuose seminaruose etikos ir filosofijos klausimais, tokiais kaip laimingųjų elito atsakomybė tiems, kuriems gyvenime ne taip pasisekė. Garsūs

mokslininkai skaitydavo jiems paskaitas apie branduolinių ginklų naudą ir žalą, smegenų veiklos tyrimus, kosmoso paslaptis ir ekonomikos teorijas.

Be to, klubo nariai žaisdavo tenisą, plaukiodavo baseine, rengdavo trik trak ir bridžo turnyrus, iki paryčių diskutuodavo apie gėrį ir blogį, moteris ir meilę, santuoką ir neištikimybę. Tai buvo atsakingi vyrai, patys atsakingiausi amerikiečiai. Jie siekė dviejų tikslų: grįždami į paauglystę tapti geresniais žmonėmis ir bandyti bendromis pastangomis padaryti visuomenę geresnę - na, geresnę jų įsivaizdavimu.

Praleidę savaitę kartu jie grįždavo į įprastą gyvenimą įkvėpti naujų vilčių, troškimo padėti žmonijai ir aiškiau suvokdami, kaip galima suderinti skirtingą savo veiklą tam, kad būtų išsaugota esama visuomenės sankloda. Kai kurie dar spėdavo užmegzti keletą glaudesnių asmeninių santykių, padėsiančių jiems versle. Ši klubo stovykla prasidėjo antrąją Velykų dieną. Dėl šalį ištikusios krizės, susijusios su popiežiaus nužudymu ir lėktuvo su prezidento dukra pagrobimu, į ją susirinko mažiau negu dvidešimt narių.

Vyriausias dalyvis buvo Džordžas Grinvelas. Šis aštuoniasdešimtmetis vis dar žaisdavo tenisą dvejetais, tik iš mandagumo nesisiūlydavo į varžovus jaunesniems vyrams, kurie būtų priversti kovoti ne iš visų jėgų. Tačiau ilgas valandas prie trik trak stalo jis vis dar būdavo rimtas varžovas.

Grinvelui būdavo nė motais šalį ištinkančios krizės - nebent jos kaip nors susisiedavo su grūdais, nes privati jo bendrovė valdė beveik visus Amerikoje auginamus kviečius. Jo žvaigždė nušvito, kai prieš trisdešimt metų Jungtinės Valstijos paskelbė embargą grūdų eksportui į Rusiją, šitokia politine gudrybe siekdamos paguldyti ant menčių Šaltojo karo priešininkę.

Džordžas Grinvelas buvo patriotas, bet ne kvailys. Jis suprato, kad Rusija nenusileis tokiam spaudimui. Suvokė ir tai, kad Vašingtono paskelbtas embargas sužlugdys Amerikos fermerius. Taigi nepaisydamas JAV prezidento draudimo, tiekė grūdus Rusijai per kitas užsienio bendroves ir šitaip užsitraukė vykdomosios valdžios rūstybę. Kongresui buvo pateikti įstatymų projektai apriboti jo šeimos valdomos bendrovės teises, ją padaryti atvirąja akcine bendrove ir kaip nors imti kontroliuoti Grinvelą. Bet šis nepagailėjo pinigų įstatymų leidėjams ir šie numojo ranka į tuos kvailus siūlymus.

Grinvelui be galo patiko Sokrato klubas, mat buvo prašmatnus, bet ne tiek, kad keltų pavydą ne tokiems pasiturintiems visuomenės nariams. Ir dar dėl to, kad žiniasklaidai jis neegzistavo, nes jo nariai valdė beveik visus šalies laikraščius, žurnalus ir televizijos bendroves. Be to, klube jausdavosi jaunas ir galėdavo neformalioje aplinkoje bendrauti su jaunesniais, bet ne mažesnę galią negu jis turinčiais vyrais.

Per tą embargą Grinvelas gavo milžinišką pelną supirkdamas kviečius ir kukurūzus iš vargo prispaustų Amerikos fermerių ir parduodamas juos ant bado slenksčio atsidūrusiai Rusijai. Bet jis pasirūpino, kad iš to pelno naudos gautų ir Jungtinių Amerikos Valstijų žmonės. Taigi pasielgė taip, kaip jam liepė principai - o šie liepė parodyti, kad jis yra nuovokesnis už valdžios funkcionierius. Tą pelną, šimtus milijonų dolerių, jis skyrė muziejams, švietimo fondams, kultūrinėms televizijų programoms, ypač muzikinėms, mat pats aistringai mėgo muziką.

Grinvelas didžiavosi esąs civilizuotas žmogus: argi jis nesimokė geriausiose mokyklose, argi ten jam neįkalė į galvą, kad turtuoliai turi elgtis atsakingai su kitais visuomenės nariais, neatstumti savo

artimo, jį atjausti? Kaip verslininkas jis būdavo griežtas, nes verslas jam buvo savotiška meno forma: aritmetikos veiksmai su milijonais tonų grūdų galvoje skambėjo aiškiai ir saldžiai lyg kamerinė muzika. Štai kodėl jis įsiuto (taip gėdingai elgdavosi retai), kai labai jaunas muzikos profesorius, dirbantis Grinvelo fondo lėšomis įsteigtoje universiteto katedroje, išspausdino esė ir džiazą su rokenrolu iškėlė aukščiau Bramso ir Šuberto, o klasikinę muziką išdrįso apibūdinti epitetu „laidotuvių”.

Grinvelas baudėsi nušalinti profesorių nuo pareigų, bet jį sulaikė įgimtas mandagumas. Tačiau kai tas pats profesorius išspausdino kitą esė ir joje nevykusiai parašė: „Žmonėms juk nusišvilpti ant Bethoveno”, Grinvelo kantrybės taurė buvo perpildyta. Jaunasis profesorius niekada taip ir nesuprato, kas atsitiko, bet po metų San Fransiske jau privačiai mokė skambinti pianinu.

Sokrato klubas leido sau vieną prabangą - labai įmantrią ryšio sistemą. Tą rytą, kai slaptame pasitarime su patarėjais prezidentas Kenedis pranešė, kokį ultimatumą pateiks Šerhabeno sultonui, visi dvidešimt į stovyklą susirinkusių Sokrato klubo narių apie jo turinį kalbėjo nepraėjus nė valandai.

Grinvelas vienintelis žinojo, kad informacija atėjo iš Orakulo - Oliverio Olifanto.

Pagal nerašytą susitarimą per tas kasmetes stovyklas didieji vyrai nekurdavo planų, neregzdavo sąmokslų, o tik aptardavo bendrus planus, pranešdavo vieni kitiems dominančius dalykus, išsiaiškindavo nesusipratimus, kylančius dėl sudėtingų visuomeninių santykių. Tokiais sumetimais Džordžas Grinvelas antradienį pasikvietė tris kitus įtakingus vyrus papietauti į vieną iš pavėsinių šalia teniso aikštyno.

Lorensui Salentainui, vienam iš jaunesnių klubo narių, priklausė didžiulis televizijos tinklas, kelios kabelinės televizijos, trijų didmiesčių laikraščiai, penki žurnalai ir viena didžiausių šalies kino studijų. Per antrines įmones jis valdė ir didelę leidyklą. Be to, buvo dvylikos didmiesčių vietinių televizijos stočių savininkas. Visa tai - vien Jungtinėse Valstijose, bet jam dar priklausė nemažai užsienio šalių žiniasklaidos priemonių. Liesas, gražus Salentainas buvo vos keturiasdešimt penkerių.

Tankius, žilstelėjusius plaukus šukuodavosi panašiai kaip Romos imperatoriai garbanas, mat tokia šukuosena dabar buvo labai madinga tarp intelektualų, menininkų ir Holivudo žvaigždžių. Įspūdingas išvaizda ir protu Salentainas buvo vienas iš įtakingiausių žmonių Amerikos politikoje. Niekas iš Kongreso ar Ministrų kabineto narių nedrįsdavo neatsiliepti į jo skambutį. Vis dėlto jam nepavyko užmegzti draugiškų santykių su prezidentu Kenedžiu. Matyt, šis laikė asmeniniu įžeidimu priešiškumą, žiniasklaidos priemonių rodomą naujoms jo administracijos siūlomoms socialinėms programoms.

Antras iš pakviestųjų buvo Luisas Inčas, kuriam priklausė daug svarbesnis nekilnojamasis turtas didžiuosiuose Amerikos miestuose negu kuriam kitam asmeniui ar bendrovei. Visai jaunas - dabar jam buvo vos keturiasdešimt - suvokė, kaip pelninga statyti fantastiško aukščio pastatus. Jis nusipirko daugybę namų su teise juos paaukštinti ir pastatė tokių dangoraižių, kad pradinių pastatų vertė pašoko dešimteriopai. Labiau negu kas nors kitas Inčas pakeitė net šviesos ir tamsos santykį miestuose - tarp komercinių pastatų sukūrė begalinių tamsių „kanjonų”. Pasirodo, niekas nė nenumanė, kokie jie reikalingi. Niujorke, Čikagoje ir Los Andžele nuomos kainas jis padarė tiesiog neįkandamas paprastoms šeimoms, tad šiuose miestuose dabar galėjo gyventi vien turtingi ir labai turtingi žmonės.

Jis prikalbindavo arba papirkdavo savivaldybių pareigūnus, kad suteiktų jam mokesčių lengvatų ir

nekontroliuotų nuomos kainų, tad galop gyrėsi, jog jo įkainiai už kvadratinį metrą vieną dieną susilygins su Tokijo.

Nors turėjo didelių politinių ambicijų, Luiso Inčo įtaka šiuo atžvilgiu buvo mažesnė negu kitų, susirinkusių pasitarti pavėsinėje. Jo asmeninis turtas siekė daugiau kaip penkis milijardus dolerių, bet beveik visas buvo investuotas į žemę. Šis žmogus nebuvo itin doras. Jis siekė kaupti turtus ir didinti galią nepaisydamas visuomenės, kurioje gyveno, interesų. Vyras nuolatos papirkinėjo valdžios pareigūnus ir statybininkų profsąjungas. Jis supirko viešbučius su kazino Atlantik Sityje ir Las Vegase ir neįsileido į tuos miestus mafijos krikštatėvių. Tačiau demokratija veikia savitai, tad nieko nuostabaus, kad Inčas užsitikrino antraeilių kriminalinio pasaulio figūrų paramą. Gausių jo viešbučių aptarnavimo skyriai buvo pasirašę sutartis su neaiškiomis firmelėmis dėl valgomųjų reikmenų, skalbimo paslaugų, svaigalų ir maisto tiekimo, aprūpinimo valytojomis ir kambarinėmis. Kai kas įžvelgė jo pavaldinių ir šio nusikalstamo pasaulio sąsajų, bet Inčas, aišku, nebuvo kvailys, todėl šių ryšių plika akimi tikrai niekas nebūtų įžiūrėjęs. Luiso Inčo pavardė niekados nebuvo siejama su jokiu skandalu - ne vien dėl jo apdairumo, bet ir todėl, kad jis kaip asmenybė niekuo nežavėjo.

Dėl šių priežasčių beveik visi Sokrato klubo nariai jį niekino. Vyrą pakentė tik todėl, kad vienai iš jo bendrovių priklausė žemė klubo kaimynystėje, tad nuolatos jautė grėsmę, kad jis gali pristatyti pigių namų penkiasdešimčiai tūkstančių žmonių ir tada klubo apylinkes užtvindytų išeiviai iš Lotynų Amerikos ir juodukai.

Trečias narys Martinas Matfordas mūvėjo laisvas kelnes, vilkėjo mėlyną sportinį švarkelį ir baltus marškinius prasegtu kaklu. Šis šešiasdešimtmetis buvo bene įtakingiausias iš ketverto, nes valdė pinigus daugybėje veiklos sričių. Jaunystėje jis buvo vienas iš Orakulo protežė ir gerai išmoko šio pamokas. Martinas žavėdamasis pasakodavo istorijas apie Orakulą ir šitaip linksmindavo kitus Sokrato klubo narius.

Matfordas pradėjo karjerą nuo investicinės bankininkystės. Pradėjo nekaip, pasak jo, dėl Orakulo įtakos. Jaunystėje, paties Martino žodžiais, jis buvo lytiškai hiperaktyvus. Didelei jo nuostabai, kai kurių suviliotų jaunų žmonų vyrai susirasdavo jį ne keršyti, bet prašyti banko paskolos. Jie ateidavo šypsodamiesi, tiesiog puikios nuotaikos. Nuojauta jam kuždėdavo paskolas suteikti, nors suvokdavo, kad vyrai niekados jų negrąžins. Tuo metu jis dar nežinojo, kad kreditus išduodantys bankininkai ima dovanas ir kyšius už rizikingas paskolas smulkiajam verslui. Formalumų lengvai galėjai išvengti bankų vadovai norėjo skolinti, nes bankai tam ir steigiami, iš to jie ir gauna pelną, todėl instrukcijos tyčia buvo surašytos taip, kad paskolų dalytojams nereikėtų vargti. Žinia, reikėdavo užpildyti šūsnis popierių, pokalbių su klientais protokolų ir kita. Šiaip ar taip, Matfordas pridarė bankui kelių šimtų tūkstančių dolerių žalą, kol jį perkėlė į kitą banko skyrių kitame mieste. Iš pradžių manė, kad jam sėkmingai susiklostė aplinkybės, bet vėliau suprato, jog tiesiog pro pirštus buvo pažiūrėta į jo darbelius.

Užmiršęs jaunystės klaidas, gavęs už jas atleidimą, daug ko pasimokęs Matfordas iškilo. Dabar, po trisdešimties metų, Sokrato klubo pavėsinėje sėdintis milijonierius buvo vienas įtakingiausių finansininkų Jungtinėse Valstijose. Jis ėjo didžiulio banko valdybos pirmininko pareigas ir turėjo nemažą dalį televizijos tinklų akcijų. Su draugais kontroliavo milžinišką automobilių pramonę, be to, jo pavardė buvo siejama su keleiviniu oro transportu. Į Matfordo pinigų voratinklį įsipainiojusi

nemaža dalis elektronikos pramonės. Negana to, jis buvo Volstrito investicinių bendrovių valdybų narys. Šios bendrovės pirkdavo didžiulius konglomeratus, kad iš jų sudarytų kitą, dar didesnį. Kai kova dėl tų konglomeratų pasiekdavo apogėjų ir baigtis tapdavo neaiški, Matfordas mesdavo tiek pinigų, kad jų jūra paskandindavo besipriešinančiuosius. Kaip ir kiti trys vyrai, Matfordas buvo „nusipirkęs” nemažai Senato ir Atstovų Rūmų narių. Šie keturi vyrai sėdėjo prie apskrito stalelio pavėsinėje šalia teniso aikštyno. Juos supo kalifornietiškos gėlės ir žaluma, panaši į Naujosios Anglijos.

– Vyručiai, ką manote apie prezidento sprendimą? - paklausė Džordžas Grinvelas.

– Velniškai gaila, kad teroristai nužudė jo dukrą, bet sunaikinti penkiasdešimties milijardų vertės turtą - visiškai nepagrįstas atsakas, - pareiškė Matfordas.

Padavėjas, išeivis iš Lotynų Amerikos, apsirengęs laisvomis kelnėmis ir trumparankoviais marškiniais su klubo emblema, užsirašė gėrimų užsakymus.

– Jeigu Kenedis išties taip padarys, - mąsliai tarė Salentainas, - Amerikos liaudis laikys jį tikru didvyriu. Jis bus perrinktas triuškinančia persvara.

– Bet mes visi žinome, kad toks atsakas būtų pernelyg drastiškas, - paprieštaravo Grinvelas. - Žala tarptautiniams santykiams būtų juntama daugel metų.

– Šalis valdoma tiesiog puikiai. Pagaliau įstatymų leidėjai ėmė šiek tiek kontroliuoti įstatymų vykdytojus. Ar šaliai bus naudinga, jeigu svarstyklių lėkštė pakryps į priešingą pusę? - svarstė Matfordas.

– Net jeigu Kenedis būtų perrinktas, ką, velniai rautų, jis galėtų padaryti? - paklausė Inčas. - Viską tvarko Kongresas, o mūsų nuomonės jis klauso. Be mūsų pinigų išrenkami mažiau kaip pusšimtis Atstovų Rūmų narių. O Senate nerasi nė vieno, kuris nebūtų milijonierius. Taigi dėl prezidento veiksmų mums nėra ko nerimauti.

Grinvelas žiūrėjo į didingą lygutėlį Ramųjį vandenyną, plytintį už teniso kortų. Šią akimirką vandenis raižė jo laivai, plukdantys milijardų dolerių vertės grūdus į visus žemės kampelius. Jis pajuto kažką panašaus į kaltę, kad vos ne visą pasaulį gali išmaitinti arba pasmerkti bado mirčiai.

Vyras jau žiojosi sakyti, bet tuo metu pasirodė padavėjas su gėrimais. Grinvelas buvo užsisakęs mineralinio vandens, kaip ir dera išmintingam jo amžiaus žmogui. Jis gurkštelėjo, palaukė, kol nuėjo padavėjas, ir tvirtai prašneko. Rafinuota, mandagi kalbėsena rodė jį esant žmogų, kuriam gyvenime yra tekę priimti negailestingų sprendimų, ir dėl to jis apgailestauja.

– Nė akimirkos neturime pamiršti, - tarė jis, - kad Jungtinių Valstijų prezidento pareigas einantis žmogus gali kelti didžiulį pavojų demokratijai.

– Nesąmonė! - paprieštaravo Salentainas. - Kiti valdžios pareigūnai neduoda jam pačiam priimti sprendimų. O kariškiai, nors ir neišprusę, neleis jam neatsakingai veikti, pats žinai, Džordžai.

– Įprastais laikais taip ir būna, - sutiko Grinvelas. - Bet prisimink Linkolną: per Pilietinį karą jis sustabdė Asmens neliečiamybės ir Pilietinių laisvių įstatymų galiojimą. O Franklinas Ruzveltas įtraukė mus į Antrąjį pasaulinį karą. Pažiūrėk, kokios galios suteiktos prezidentui. Jis turi teisę atleisti nuo bausmės net už sunkiausią nusikaltimą. Iš esmės prezidentas prilygsta karaliui. Ar žinai, ką

galima padaryti turint tokias galias? Kokius žmones pasitelkti į sąjungininkus? Prezidentas, jeigu nebūtų stipraus jo kontroliuojančio Kongreso, turėtų beveik neribotą galią. Laimė, tokį Kongresą turime. Tačiau mes privalome žvelgti į ateitį, užtikrinti, kad įstatymų vykdytojai liktų pavaldūs teisėtai išrinktiems liaudies atstovams.

– Kenedis neišsilaikytų nė dienos, jeigu bandytų elgtis kaip diktatorius, - įsiterpė Salentainas. - Juk kiekvieną jo žingsnį seka televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės. Jis tiesiog negali šitaip elgtis.

Juk šių dienų Amerikoje stipriausias yra tikėjimas, kad individo laisvė šventa, - kiek patylėjęs kalbėjo toliau: - Puikiai tai žinai, Džordžai. Juk pats nepaisei to gėdingo embargo.

– Tu nesupranti esmės, - paprieštaravo Grinvelas. - Drąsus prezidentas gali įveikti tas kliūtis. O ištikus šiai krizei Kenedis elgiasi labai drąsiai.

– Nori mus įtikinti, kad turime vieningai pasisakyti prieš Kenedžio ultimatumą Šerhabenui? nekantriai paklausė Inčas. - Mano galva, puiku, kad jis veikia ryžtingai. Jėgai ir spaudimui pasiduoda ne tik individai, bet ir šalių vyriausybės.

Dar karjeros pradžioje Inčas taikydavo spaudimo taktiką, kai norėdamas atlaisvinti pastatus iškeldindavo daugiabučių gyventojus. Jis nustodavo tiekęs jiems šilumą ir vandenį, neleisdavo remontuoti patalpų. Taigi tūkstančiams žmonių padarydavo gyvenimą nepakenčiamą. Kai kuriuos ganėtinai pasiturinčius priemiesčius, norėdamas iš jų išvaryti baltuosius, užtvindydavo juodaodžiais.

Jis papirkinėdavo miestų savivaldybių ir valstijų valdžios pareigūnus, iš jo duodamų kyšių pralobo net federalinės valdžios atstovai. Taigi Inčas puikiai žinojo, apie ką kalba: mokėk spausti - ir sėkmė tau užtikrinta.

– Tu vėl nepagauni esmės, - nesutiko Grinvelas. - Po valandos turėsime telekonferenciją su Bertu Odiku. Prašau atleisti, kad pažadėjau jam nepasitaręs su jumis, nes maniau, jog reikalas pernelyg skubus ir atidėlioti negalima, juk įvykiai rutuliojasi itin sparčiai. Tačiau penkiasdešimt milijardų dolerių praras ne kas kitas kaip Bertas Odikas ir jis baisiausiai sunerimęs. Be to, svarbu žvelgti į ateitį. Jeigu prezidentas gali iškrėsti tokią šunybę Odikui, vadinasi, kada nors ir mes galime iš jo to laukti.

– Kenedžiui pasimaišė protas, - mąsliai tarė Matfordas.

– Man atrodo, kad prieš prasidedant konferencijai su Odiku turime susitarti dėl bendros taktikos, pasiūlė Salentainas.

– Tas noras išsaugoti naftos išteklius jį tiesiog apėmė kaip manija, - tarė Inčas. Jis visada manė, kad nafta kažkaip kelia grėsmę jo nekilnojamojo turto interesams.

– Mes turime labai įdėmiai išklausyti Bertą ir taip parodyti jam savo dėkingumą, - priminė Grinvelas. *** Ketvertui susirinkus Sokrato klubo ryšio centre televizoriaus ekrane pasirodė Bertas Odikas. Jis pasilabino šypsodamasis, bet veidas buvo nenatūraliai raudonas - galbūt spalvos blogai suderintos, o gal Odikas siuto. Vis dėlto kalbėjo ramiai.

– Skrendu į Šerhabeną, - pranešė jis. - Galimas daiktas, paskutinį kartą pamatysiu savo penkiasdešimt

milijardų žalių.

Vyrai centre su Odiku galėjo kalbėtis taip, lyg jis būtų buvęs čia pat. Savo veidus irgi matė televizoriuje kaip ir pašnekovas kabinete. Taigi teko valdyti ne vien balsą, bet ir išraišką.

– Tikrai skrendi? - paklausė Inčas.

– Taip. Sultonas - mano draugas, o padėtis labai kebli. Ten būdamas galėsiu daug nuveikti mūsų šaliai.

– Žurnalistai, kuriems moku, - tarė Salentainas, - teigia, kad Senatas ir Atstovų Rūmai bandys vetuoti prezidento sprendimą. Ar tai įmanoma?

Odikas nusišypsojo jiems iš ekrano.

– Ne tik įmanoma - beveik neabejotina. Kalbėjau su Kabineto nariais. Jie siūlo laikinai nušalinti prezidentą nuo pareigų remiantis tuo, kad jis vadovaujasi asmeninio keršto motyvais, o tai rodo, jog jam pakriko psichika. Konstitucija tai numato. Mums tik reikia, kad Ministrų kabinetas ir viceprezidentė pasirašytų teikimą, o Kongresas jį patvirtintų. Užtektų Kenedį nušalinti trisdešimčiai dienų ir galėtume apsaugoti Daką, kad jo nesugriautų. Aš užtikrinu - man būnant Šerhabene įkaitai bus paleisti. Bet manau, kad jūs visi turite palaikyti Kongresą nušalinant prezidentą. Tai jūsų pareiga Amerikos demokratijai ir mano pareiga akcininkams. Visi, po šimts velnių, žinome, kad jis nieku gyvu nebūtų pasirinkęs tokio sprendimo, jeigu būtų buvęs nužudytas kas nors kitas, o ne jo dukra.

– Bertai, - kreipėsi Grinvelas, - mes keturiese aptarėme šį klausimą ir susitarėme remti tave ir Kongresą - tai mūsų pareiga. Skambinsime, kam reikia, derinsime savo veiksmus. Lorensas Salentainas turi keletą pastabų, susijusių su šiuo reikalu, ir norėtų jas išdėstyti.

Odiko veidas ekrane buvo piktas ir pasidygėjęs.

– Lari, tavo žiniasklaida dabar negali stebėti visko iš šalies. Jeigu aš per Kenedį prarasiu penkiasdešimt milijardų dolerių, gali ateiti metas, kai iš visų jūsų televizijų bendrovių bus atimta federalinė licencija, o tada galėsite sau užsikrušti. Aš nė piršto nepajudinsiu, kad jums padėčiau.

Grinvelas susiraukė išgirdęs tokį vulgarų ir tiesmukišką grasinimą, Inčas su Matfordu nusišypsojo, Salentainas neparodė jokių jausmų.

– Bertai, - taikiai, raminamai prakalbo jis, - visais atžvilgiais tave palaikau, niekada tuo neabejok.

Manau, jog žmogus, kuriam į galvą šauna vėjais paleisti penkiasdešimt milijardų dolerių vien tam, kad jo grasinimas atrodytų įtikinamesnis, tikrai yra nestabilios psichikos ir negali vadovauti Jungtinių Valstijų vyriausybei. Aš tave remiu, patikėk. Televizijos nutrauks laidas ir praneš, kad prezidento Kenedžio būklę vertina psichiatrai, kad sukrėtimas, patirtas dėl dukters žūties, laikinai aptemdė jam protą. Šitaip duotume pagrindą Kongreso sprendimui. Bet mes susiduriame su klausimu, apie kurį išmanau daugiau negu kiti. Amerikos žmonės sveikins prezidento sprendimą - tai natūrali minios reakcija į veiksmą, rodantį šalies didybę. Prezidentas, jeigu jo žygis pasisektų ir jis sugrąžintų įkaitus, pelnytų daugybės žmonių palankumą ir balsus per būsimus rinkimus. Kenedis protingas ir veiklus, jeigu jam pavyktų pasiekti šią pirmą nedidelę pergalę, nė mirktelėti nespėtume, kai jis nušluotų Kongresą nuo kelio, - Salentainas nutilo ir gerai apgalvojo, ką sakyti toliau. - Bet jeigu grasinimų taktika neduotų vaisių - įkaitai žūtų, krizė nebūtų išspręsta, - Kenedis, kaip politikas, pasirašytų sau mirties nuosprendį.

Bertas Odikas susiraukė.

– Šitaip negali įvykti, - labai ramiai ir rimtai tarė jis. - Jeigu grasinimus tektų įvykdyti, įkaitus būtinai reikėtų išgelbėti, mūsų šalis negali pralaimėti. Be to, penkiasdešimt milijardų dolerių jau būtų prarasti. Nė vienas tikras amerikietis nenorėtų, kad Kenedžio operacija patirtų nesėkmę. Gal jie vengtų tokių drastiškų veiksmų, bet operacijai prasidėjus privalėtume daryti viską, kad ji pavyktų.

– Sutinku, - tarė Salentainas, nors iš tikrųjų nepritarė Odikui. - Visiškai sutinku. Bet norėjau pasakyti dar vieną dalyką. Prezidentas, supratęs, ką daro Kongresas, pirmiausia panorės kreiptis į liaudį per televiziją. Kad ir kokių trūkumų turi Kenedis, televizoriaus ekrane jis virsta burtininku. Kai jis išdėstys savo požiūrį, šios šalies Kongreso laukia dideli nemalonumai. Kas, jeigu Kongresas vis dėlto nušalintų Kenedį trisdešimčiai dienų? Tuomet žmonės galėtų patikėti, kad prezidentas deramai įvertino padėtį, o pagrobėjai tyčia vilkintų laiką, kol Kenedis bejėgiškai stebėtų viską iš šalies negalėdamas nieko daryti, - Salentainas vėl nutilo, kad ko nors neleptelėtų. - Tada Kenedis žmonių akyse taptų dar didesniu didvyriu. Mums naudingiausia netrukdyti jam veikti. Nesvarbu, laimės jis ar praloš. Bet kuriuo atveju dar ilgai nekils pavojaus politinei šalies sanklodai, o tokia baigtis gali būti geriausia.

– Bet aš prarasčiau penkiasdešimt milijardų dolerių, ar ne? - paklausė Bertas Odikas. Veidas didžiuliame televizoriaus ekrane ėmė rausti iš pykčio. Vadinasi, televizoriaus spalvos niekuo dėtos jos gerai suderintos.

– Tai nemaža pinigų suma, - sutiko Matfordas, - bet ne pasaulio pabaiga.

Berto Odiko veidas ekrane buvo stulbinamai raudonas, visai kaip kraujas. Salentainui vėl dingtelėjo, kad veikiausiai išsiderino spalvos, nes šitaip išraudęs žmogus negalėtų likti gyvas.

– Dėjau ant tavęs, Martinai, - nugriaudėjo Odiko balsas, - dėjau ant tavęs skersą! Penkiasdešimt milijardų - dar ne viskas. O pelnas, kurį prarasčiau, kol atstatytume Daką? Ar jūsų bankai tada suteiktų man beprocentę paskolą? Tavo šiknoj daugiau pinigų negu JAV ižde, bet ar paskolintum man penkiasdešimt milijardų? Nė velnio!

– Bertai, Bertai, - puolė raminti Odiką Grinvelas, - mes tave palaikom. Salentainas tik atkreipė tavo dėmesį į keletą dalykų, apie kuriuos galėjai nepagalvoti užgriuvus šitiems įvykiams. Šiaip ar taip, mes negalėtume sukliudyti Kongresui imtis žygių, net jeigu bandytume. Kongresas neleis vykdomajai valdžiai paimti viršaus tokiu svarbiu klausimu. Mes visi turime darbų, tad siūlau baigti šį pasitarimą.

– Bertai, - šypsodamasis tarė Salentainas, - po trijų valandų per mūsų televiziją bus pradedami skelbti pranešimai apie prezidento psichikos būklę. Mūsų pavyzdžiu paseks kitų televizijų stotys. Jei kils kokių minčių, paskambink man ir pasakyk, ką manai. Ir dar šis tas: jeigu Kongresas priims nutarimą nušalinti prezidentą nuo pareigų jam nespėjus paprašyti laiko kalbėti per televiziją, bendrovės gali Kenedžiui neduoti pasirodyti motyvuodamos tuo, kad jis nepakaltinamas ir nebėra prezidentas.

– Taip ir veikite, - tarė Odikas. Jo veidas pamažėle vėl ėmė atgauti įprastą spalvą. Visi mandagiai atsisveikino ir pasitarimas baigėsi.

– Ponai, - tarė Salentainas, - siūlau visiems skristi mano lėktuvu į Vašingtoną. Manau, turime aplankyti savo seną draugą Oliverį Olifantą.

– Orakulą, mano mokytoją, - nusišypsojo Matfordas. - Jis tikrai patars, ką daryti.

Nepraėjus nė valandai keturi vyrai skrido į Vašingtoną. *** Iškviestam pas prezidentą Kenedį Šerhabeno ambasadoriui Šarifui Valibui buvo parodytos slaptos CŽV vaizdajuostės. Jose Jabrilis buvo nufilmuotas vakarieniaujantis su sultonu šio rūmuose.

Ambasadorius buvo priblokštas. Kaip sultonas galėjo prisidėti prie tokios rizikingos užmačios?! Šerhabenas - mažytė šalis, rami, taiki, kaip ir dera kariniu požiūriu silpnai valstybei.

Susitikimas vyko Ovaliniame kabinete dalyvaujant Bertui Odikui. Prezidentas pasikvietė du savo komandos narius: patarėją nacionalinio saugumo klausimais Artūrą Viksą ir administracijos vadovą Judžiną Dazį.

Kenedžiui oficialiai pristatytas Šerhabeno ambasadorius tarė: – Brangusis pone prezidente, privalote manimi patikėti - tikrai apie tai nežinojau. Didžiai nusižeminęs kuo nuoširdžiausiai jūsų atsiprašau, - atrodė, kad jis tuoj pravirks. - Bet aš tvirtai tikiu, kad sultonas nieku gyvu nebūtų leidęs padaryti ką bloga vargšei jūsų dukrai.

– Tikiuosi, tai tiesa, - rimtai atsakė Fransis Kenedis, - nes tokiu atveju jis sutiks su mano siūlymu.

Ambasadorius klausėsi persmelktas blogos nuojautos, tik ne kaip politikas, o kaip žmogus. Jis baigė Amerikos universitetą ir žavėjosi amerikietiška gyvensena. Labai mėgo amerikietiškus valgius, svaigalus, amerikietišką muziką ir filmus, amerikietes ir žavėjosi, kaip maištingai jos kratosi vyrų jungo. Jis aukojo pinigus visiems reikalingiems politikams ir padarė turtuoliais JAV valstybės departamento biurokratus. Šarifas Valibas buvo naftos žinovas ir Berto Odiko draugas.

Dabar ambasadorius neapsakomai susikrimto dėl jį patį ištikusios nelaimės ir nesijaudino dėl Šerhabeno su sultonu. Blogiausia, kas galėtų nutikti - ekonominės sankcijos. Gal Amerikos CŽV atliks slaptą operaciją ir nuvers sultoną, bet Šarifui Valibui, ko gero, tai būtų tik į naudą.

Taigi ambasadorių baisiausiai sukrėtė gerai apgalvoti Kenedžio žodžiai.

– Klausykitės labai įdėmiai, - tarė Fransis Kenedis. - Po trijų valandų išskrisite į Šerhabeną asmeniškai perduoti mano žinios sultonui. Jus lydės jums pažįstamas Bertas Odikas ir Artūras Viksas, mano patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. O mano žinia štai kokia. Po dvidešimt keturių valandų jūsų Dako miestas bus sugriautas.

Pasibaisėjęs ambasadorius neteko žado.

– Įkaitai turi būti paleisti, o tas teroristas Jabrilis perduotas mums - gyvas! - dėstė toliau Kenedis. Jeigu sultonas to nepadarys, nustos egzistuoti ir visa Šerhabeno valstybė.

Ambasadorius atrodė toks pritrenktas, kad prezidentas suabejojo, ar šis supranta, kas yra sakoma, todėl kiek patylėjęs raminamu tonu pridūrė: – Visa tai bus surašyta dokumentuose. Juos perduosite savo sultonui.

– Atleiskite, pone prezidente, - vis dar negalėdamas atitokti tarė ambasadorius, - jūs kažką sakėte apie tai, kad Dakas bus sugriautas?

– Tikrai taip, - patvirtino Kenedis. - Jūsų sultonas netikės mano grasinimais, kol nepamatys Dako

griuvėsių. Pakartosiu: įkaitai turi būti paleisti, Jabrilis turi būti perduotas mums, ėmusis priemonių, kad negalėtų nusižudyti. Daugiau jokių derybų nebus.

– Jūs negalite grasinti sunaikinsiąs laisvą šalį, kad ir kokia mažytė ji būtų! - niekaip nepatikėjo ambasadorius. - O sugriaudamas Daką paleistumėte vėjais milijardus amerikiečių investuotų dolerių.

– Gal, - burbtelėjo Kenedis, - dar pažiūrėsim. Padarykite viską, kad sultonas suprastų - perkalbėti manęs nepavyks. Tai jūsų pareiga. Jūs, ponai Odikas ir Viksas skrisite vienu iš mano asmeninių lėktuvų. Jus lydės dar du lėktuvai: vienas pargabens įkaitus ir mano dukros palaikus, kitas Jabrilį.

Ambasadorius negalėjo žodžio ištarti, sunkiai įstengė net mąstyti. Jis tikrai sapnuoja košmarą. Arba prezidentas išprotėjo.

Kai liko vienudu su Odiku, šis tarė: – Tas šunsnukis nejuokauja, bet mes irgi turime vieną kozirį. Papasakosiu lėktuve. *** Ovaliniame kabinete Judžinas Dazis kažką rašėsi bloknote.

– Ar pasirūpinai, kad visi dokumentai būtų perduoti į ambasadą ir lėktuvą? - paklausė Fransis Kenedis.

– Mes kai kur sušvelninome toną, - atsakė Dazis. - Šiurpoka vien tai, kad Dakas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus, bet negalime juodu ant balto iškloti, jog sunaikinsime visą Šerhabeno valstybę. Šiaip ar taip, tavo mintį perteikėme kuo aiškiausiai. O kam siunti Viksą?

– Kai sultonas pamatys patarėją nacionalinio saugumo klausimais, supras, kad mano ketinimai labai rimti, - nusišypsojo Kenedis. - Be to, Artūras pakartos tai, ką ambasadoriui sakiau žodžiu.

– Manai, sultonas nusileis?

– Jis nieko nedarys, kol nebus sugriautas Dakas, - paaiškino Kenedis. - Tada, velniai rautų, nusileis nebent būtų beprotis.

11 skyrius PASKELBTI PREZIDENTUI apkaltą per dvidešimt keturias valandas atrodė beveik neįmanoma. Bet praėjus keturioms valandoms nuo tada, kai Kenedis perdavė ultimatumą Šerhabeno ambasadoriui, Kongresui ir Sokrato klubui ši pergalė buvo ranka pasiekiama.

Iš susitikimo su ambasadoriumi išėjusiam Kristianui Kli FTB Specialiojo būrio sekimo kompiuteriais skyriaus darbuotojas davė išsamią ataskaitą apie Kongreso vadovų ir Sokrato klubo narių veiklą. Buvo užfiksuoti trys tūkstančiai telefoninių pokalbių. Prie ataskaitos buvo pridėti ir pranešimai apie visus susitikimus. Viskas aiškiai, nenuginčijamai rodė, kad per artimiausias dvidešimt keturias valandas Jungtinių Valstijų Atstovų Rūmai ir Senatas bandys paskelbti prezidentui apkaltą. Įsiutęs Kristianas susidėjo ataskaitas į portfelį ir nuskubėjo į Baltuosius rūmus, bet prieš išeidamas

liepė Piteriui Klutui dešimt tūkstančių agentų atitraukti nuo kasdienių užduočių ir išsiųsti į Vašingtoną.

Trečiadienį tuo pat metu Senato daugumos lyderio Tomo Lambertino kabinete susitiko jo padėjėja Elizabeta Stoun ir Atstovų Rūmų pirmininkas Alfredas Džincas. Atėjo ir Selas Troika, vyriausiasis Džinco padėjėjas, kaip pats dažnai sakydavo, pridengti šiknos savo bosui, mat laikė jį kvailiu ir nevykėliu. Protiniais Selo Troikos sugebėjimais neabejojo nei jis pats, nei visas Kongresas.

Toje įstatymų leidėjų Triušidėje Selas Troika dar garsėjo kaip nepralenkiamas mergišius ir riteris, kovojantis už kuo artimesnius abiejų lyčių atstovų santykius. Troika jau pastebėjo, kad vyriausioji senatoriaus padėjėja Elizabeta Stoun yra gražuolė, tik dar nespėjo išsiaiškinti, ar labai ištikima savo viršininkui. Tačiau dabar visą dėmesį teko skirti aptariamam reikalui.

Troika balsu skaitė reikiamus Jungtinių Valstijų Konstitucijos dvidešimt penktos pataisos sakinius, šen ten kai ką savo nuožiūra praleisdamas. Skaitė lėtai, rūpestingai, gražiai valdomu tenoru: „Tuo atveju, kai viceprezidentas ir dauguma svarbiausių vykdomosios valdžios, - čia jis stabtelėjo ir sukuždėjo Džincui: „Kitaip sakant, Ministrų kabineto”, paskui skaitė jau labiau pabrėždamas žodžius, - pareigūnų arba atstovų kokio kito Kongreso pagal įstatymus paskirto organo, įteikia... Senatui ir...

Atstovų Rūmams raštišką teikimą, kad prezidentas negali vykdyti savo galių ir pareigų, viceprezidentas nedelsdamas privalo perimti jo galias ir pareigas kaip laikinai einantis prezidento pareigas”.

– Paistalai! - sušuko Džincas. - Negali būti taip lengva parengti apkaltą prezidentui.

– Lengva ir nėra, - ramindamas jį tarė senatorius Lambertinas. - Skaityk toliau, Selai. Šiam dingtelėjo niūri mintis: viršininkas net nežino Konstitucijos, nors jam ji turėtų būti šventa. Jis padėjo popierius į šalį. Velniop ta Konstitucija, Džincas vis tiek niekada jos nesupras. Teks paaiškinti paprastais žodžiais.

– Esmė ta, - tarė jis, - kad norint parengti prezidentui apkaltą, viceprezidentė ir Kabineto nariai privalo pasirašyti teikimą, esą jis neveiksnus. Aišku, kitą sekundę Kenedis įteiks savo pareiškimą tvirtins esąs sveikutėlis. Taigi jis vėl bus prezidentas. Tuomet šio klausimo imsis Kongresas. Kol jis nuspręs, Kenedis galės elgtis kaip tinkamas.

– O per tą laiką Dakas bus subombarduotas, - įsiterpė Džincas.

– Dauguma Kabineto narių teikimą pasirašys, - balsu svarstė senatorius Lambertinas. - Turėsime laukti, kol pasirašys viceprezidentė - be jos parašo veikti negalime. Kongresas turės susirinkti ne vėliau kaip ketvirtadienį dvidešimt antrą valandą, kad laiku išspręstų šį klausimą ir neleistų sugriauti Dako. Tam, kad laimėtume, turime gauti du trečdalius Atstovų Rūmų ir Senato balsų. Ar Atstovų Rūmai balsuos, kaip reikia? Už Senatą laiduoju.

– Be abejo, balsuos, - patikino Džincas. - Man skambino iš Sokrato klubo. Jie paspaus kiekvieną Rūmų narį.

– Konstitucijoje rašoma apie kokį nors kitą Kongreso pagal įstatymus paskirtą organą, - priminė Troika. - Tai kodėl neapsiėjus be visų tų ministrų ir viceprezidentės parašų ir pačiam Kongresui neišsprendus šio reikalo? Tuomet viskas būtų padaryta be jokios gaišaties.

– Neišdegs, Selai, - kantriai tarė Džincas. - Bus negerai, jei apkalta atrodys kaip kerštas. Rinkėjai stos į prezidento pusę ir mums vėliau tai brangiai kainuos. Nepamiršk, kad Kenedis populiarus tarp

paprastų žmonių - demagogai visada turi pranašumą prieš atsakingai besielgiančius įstatymų leidėjus.

– Turėtume be vargo jį nušalinti laikydamiesi įstatymų numatytos tvarkos, - įsiterpė senatorius Lambertinas. - Prezidento ultimatumas Šerhabenui peržengia visas ribas ir rodo, kad Kenedžio psichika sutriko dėl jį ištikusios asmeninės tragedijos. Aišku, aš, kaip ir mes visi, be galo jį užjaučiu.

– Atstovų Rūmų nariai perrenkami kas dveji metai, - tarė Džincas. - Kenedis, jeigu praėjus trisdešimčiai dienų bus pripažintas veiksniu, gali užkirsti kelią daugeliui jų vėl patekti į Rūmus. Mes turime jį nušalinti visam laikui.

Senatorius Lambertinas pritariamai linktelėjo. Jis žinojo, kad Atstovų Rūmų nariai pavydi senatoriams šešerių metų kadencijos.

– Tiesa, - sutiko jis, - bet nepamirškite: prezidentas, jeigu bus nustatyta jį turint rimtų psichikos problemų, gali nebepatekti į Baltuosius rūmus vien todėl, kad Demokratų partija jo nenominuos.

Troika pastebėjo vieną dalyką: per visą susirinkimą Elizabeta Stoun neištarė nė žodžio. Na, jos viršininkas buvo protingas - jai nereikėjo saugoti Lambertino nuo savo paties kvailumo.

– Jums leidus, apibendrinsiu, - tarė Troika. - Jeigu viceprezidentė ir Ministrų kabineto dauguma nuspręs rengti apkaltą prezidentui, šiandien po pietų jie pasirašys teikimą. Prezidento patarėjai atsisakys jį pasirašyti. Aišku, būtų labai paranku, jeigu pasirašytų, bet jie to nedarys. Pagal Konstituciją svarbiausias parašas yra viceprezidento - jis tvirtina visus prezidento potvarkius. Ar mes galime būti tikri, kad Diuprei pasirašys teikimą? Kad padarys tai nedelsdama? Juk gaišti negalime nė minutės.

– Koks viceprezidentas nenori būti prezidentu? - nusijuokė Džincas. - Jinai pastaruosius trejus metus tik ir meldžiasi, kad jį ištiktų širdies smūgis.

Pirmą kartą prašneko Elizabeta Stoun: – Viceprezidentė to nenori. Ji visiškai lojali prezidentui, - šaltai tarė ji. - Tiesa, beveik neabejotina, kad teikimą ji pasirašys, bet visai dėl kitų priežasčių.

Džincas kantriai, nuolankiai į ją pažiūrėjo ir bandė numaldyti rankos mostu. Lambertinas susiraukė.

Troika netvėrė džiaugsmu, bet mimika to neparodė.

– Vis dėlto siūlau apsieiti be tų parašų, - tarė Troika. - Tegul Kongresas iškart griebia jautį už ragų.

Džincas pasikėlė nuo patogaus krėslo.

– Nesijaudink, Selai. Viceprezidentė negali išsiduoti labai skubanti nuversti Kenedį. Ji pasirašys.

Tiesiog nenori pasirodyti kaip uzurpatorė.

Atstovų Rūmuose uzurpatoriumi dažnai buvo vadinamas prezidentas Kenedis.

Lambertinas su pasidygėjimu nužvelgė Troiką. Jam nepatiko tam vyrui būdingas familiarumas ir tai, kad jis drįsta abejoti viršesnių už save sumanymais.

– Prezidento apkalta tikrai būtų įstatymiška, nors neturi precedento, - tarė Lambertinas. - Dvidešimt penktoje Konstitucijos pataisoje konkrečiai nenurodyta, kada dėl sveikatos būklės prezidentas gali būti nušalintas nuo pareigų, bet tai, kad jis nusprendė subombarduoti Daką, pakankamas psichikos sutrikimo įrodymas.

– Kai žengsite šį žingsnį, - nesusilaikė neįsiterpęs Troika, - precedentas bus padarytas. Jei du trečdaliai Kongreso narių balsuos už apkaltą, prezidentas gali būti nušalintas. Bent jau teoriškai, - jis patenkintas pastebėjo, kad Elizabetos Stoun dėmesį tikrai patraukė, tad dėstė toliau: - Taptume dar viena bananų respublika, tik diktatoriumi būtų Kongresas.

– Tai neįmanoma! - atžarokai tarė Lambertinas. - Kongresą tiesiogiai renka liaudis, todėl jis negali diktuoti kaip vienas žmogus.

Taip jau ir negali, nusišaipė mintyse Troika. Tai kodėl leidžiasi stumdomas Sokrato klubo? Tada suvokė, kas supykdė senatorių: jis tarėsi esąs vertas prezidento posto, todėl jam nepatiko, kad kažkas sako, esą Kongresas kada tik panorėjęs gali nuversti prezidentą.

– Baikime, - paragino Džincas, - nes visi turime velniškai daug darbo. Mes tikrai žengsime žingsnį tobulesnės demokratijos link.

Troika vis dar nebuvo įpratęs prie tokių didžių žmonių kaip senatorius ir Atstovų Rūmų pirmininkas paprastumo ir tiesmukumo, to begalinio nuoširdumo, kai savanaudiškus siekius sugebama pateikti kaip visuomenės interesą. Iš Elizabetos Stoun išraiškos suprato, kad ji galvoja tą patį. Kad ir kiek tai kainuotų, jis pabandys ją suvilioti.

– O kas, jeigu prezidentas pareikš, esą Kongresas nesutikdamas su vykdomosios valdžios įsakymu viršija įgaliojimus, todėl jis nepaklusiąs jo sprendimui? - kaip visada nuolankiai ir lipšniai paklausė Troika. - O kas, jeigu šįvakar jis pasirodys per televiziją prieš Kongresui susirenkant į posėdį? Be to, visai tikėtina, kad plačioji visuomenė, pamačiusi, jog Kenedžio patarėjai atsisako pasirašyti teikimą, nuspręstų jį esant normalios psichikos. Tada pakliūtume į didelę bėdą, ypač jeigu per apkaltą nušalinus Kenedį įkaitai būtų nužudyti. Kongresui tai galėtų turėti siaubingų padarinių.

Nei Lambertinui, nei Džincui jo spėlionės nepadarė jokio įspūdžio. Pastarasis patapšnojo jam per petį tardamas: – Selai, mes nuo visko apsidraudėme. Tu tik pasirūpink, kad būtų sutvarkyti popieriai.

Tuo metu sučirškė telefonas. Ragelį pakėlė Elizabeta Stoun. Kiek paklausiusi tarė: – Senatoriau, skambina viceprezidentė.

Prieš apsispręsdama viceprezidentė Elena Diuprei kaip ir kiekvieną dieną išėjo iš namų pabėgioti.

Pirma moteris, Jungtinėse Valstijose išrinkta į viceprezidentus, išsiskyrė nepaprastu protu.

Penkiasdešimt penktuosius einanti Diuprei buvo graži, galbūt todėl, kad įkopusi į trečią dešimtį laukdamasi ir dirbdama apygardos prokuroro pavaduotoja tapo sveikos mitybos fanatike. Bėgioti pradėjo paauglystėje, dar prieš ištekėdama. Meilužis, kasdien nubėgdavęs aštuonis kilometrus, ir ne ristele, o sparčiau, imdavo ją kartu. „Mens sana in corpore sano” - pacitavo lotynišką posakį ir išvertė jai: „Sveikame kūne - sveika siela”. Elena atsisakė jo kaip meilužio, nes išversdamas sentenciją parodė laikąs save pranašesniu už ją ir kad per daug tiesiogiai suprato šią frazę - ji buvo mačiusi, kaip daugybę protų nuvarė po žeme per daug sveikas kūnas.

Tačiau Diuprei ne mažiau svarbi buvo ir sveika mityba. Iš organizmo pasišalindavo visi nuodai, ji nepritrūkdavo energijos ir dar galėdavo puikuotis figūra. Politiniai oponentai juokaudavo, girdi, viceprezidentė neturinti skonio receptorių, bet tai buvo netiesa. Ji pasimėgaudavo rausvu persiku, sultinga kriauše, aitrokomis šviežiomis daržovėmis, o liūdesio akimirkomis - nuo jų niekas nėra

apdraustas - galėdavo sukirsti ir visą dėželę šokoladinių pyragaičių.

Sveikos mitybos šalininke Elena tapo atsitiktinai. Tik pradėjusi dirbti apygardos prokurore ji baudžiamąja tvarka persekiojo knygos apie dietą autorių už apgaulingus ir net kenksmingus sveikatai teiginius. Ruošdamasi bylos nagrinėjimui moteris nuodugniai išstudijavo sveikos mitybos pagrindus, šia tema skaitė viską, nes vadovavosi prielaida, kad demaskuoti melą gali tik žinodamas tiesą. Diuprei nuteisė autorių, skyrė jam milžinišką baudą, bet visuomet jautėsi esanti jam skolinga.

Būdama Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidente Elena Diuprei maitinosi sveikai ir kasdien nubėgdavo aštuonis kilometrus, o savaitgaliais - antra tiek. Dabar, galimas daiktas, svarbiau - šią savo gyvenimo dieną, kai ant stalo jos parašo laukė teikimas dėl prezidento apkaltos, moteris nusprendė pabėgioti, kad galėtų aiškiai mąstyti.

Dėl šio jos įpročio kentėjo apsaugininkai iš Slaptosios tarnybos. Iš pradžių jų vadas manė neturėsiąs jokių keblumų dėl to sportavimo rytais - juk jo vyrai buvo fiziškai stiprūs. Bet viceprezidentė Diuprei anksti rytais bėgiodavo po mišką ir apsaugininkams būdavo sunku ją sekti. Negana to, kartą per savaitę bėgdama dukart ilgesnį nuotolį dar ir gerokai nuo jų atsiplėšdavo. Apsaugininkų vadas stebėjosi, kad ši penktą dešimtį įpusėjusi moteris gali bėgti taip greitai. Ir taip ilgai.

Viceprezidentė nenorėjo, kad jai trukdytų bėgioti, mat jos gyvenime tai buvo šventas dalykas, atstojantis smagybes. Ji nesimėgavo maistu, gėrimais ir seksu, o kai prieš šešerius metus mirė vyras, nebepatyrė šilumos ir švelnumo.

Nuo tada moteris ėmė bėgioti ilgesnį atstumą ir metė iš galvos visas mintis ištekėti dar kartą. Ji buvo per aukštai užlipusi politinės karjeros laiptais, kad rizikuotų susiedama savo gyvenimą su vyru, turinčiu praeities paslapčių, kurios galėtų nutempti ją žemyn. Jai pakako dviejų dukterų ir aktyvaus bendravimo su žmonėmis, be to, turėjo daug draugių ir draugų.

Elena Diuprei pelnė šalies feministiškų organizacijų paramą, bet ne įprastais politiniais pliauškalais, o šaltu protu ir neregėta dora. Ji negailestingai puldavo abortų priešininkus ir debatuose triuškindavo moterų diskriminacijos šalininkus, kurie patys niekuo nerizikuodami ketindavo įstatymais nurodinėti, ką moteris galėtų daryti su savo kūnu. Kovas Diuprei laimėdavo ir tai padėdavo jai dar aukščiau palypėti karjeros laiptais.

Per savo gyvenimą sukaupusi nemenką patirtį ji šnairai žiūrėjo į tuos, kurie teigė, kad vyrai ir moterys turi būti panašūs, ir džiaugėsi jų skirtumais. Juk tie skirtumai vertingi. Koks nykus būtų gyvenimas, jeigu visa muzika būtų vienoda arba visi žmonės tikėtų vieną Dievą. Ne, vyrų ir moterų skirtumo nenuginčysi. Per savo politinę veiklą, per metus, pradirbtus apygardos prokurore, Elena Diuprei įsitikino, kad moterys pranašesnės už vyrus svarbiausiose gyvenimo srityse. Ir ji galėjo pagrįsti šį teiginį statistika. Vyrai kur kas dažniau žudo, apiplėšia bankus, melagingai liudija, išduoda draugus ir mylimus žmones. Pareigūnai vyrai kur kas korumpuotesni už moteris, Dievo tikėjimą jie įrodinėja gerokai žiauriau, myli kur kas savanaudiškiau, visose srityse savo galią rodo nepalyginamai žiauriau. Vyrai kelia kur kas didesnę grėsmę sunaikinti pasaulį karu, nes gerokai labiau nei moterys bijo mirties. Bet kad ir kokie dideli būtų šie skirtumai, su vyrais ji sutarė. Šį trečiadienį Elena Diuprei bėgti pradėjo iškart išlipusi iš automobilio, atvežusio ją į mišką Vašingtono pakraštyje. Bėgo nuo lemtingo dokumento, padėto ant jos rašomojo stalo. Slaptosios tarnybos apsaugininkai išsiskleidė: vienas bėgo priekyje, kitas iš paskos, du iš šonų, visi ne arčiau

kaip per dvidešimt žingsnių. Anksčiau moteris jusdavo pasitenkinimą, kai jie prakaituodavo stengdamiesi nuo jos neatsilikti, mat ji bėgiodavo su sportine apranga, o jie su kostiumais, be to, apsikarstę ginklais, šaudmenimis ir ryšio priemonėmis. Žodžiu, jie gerokai privargdavo, kol galop jų vadui trūko kantrybė. Jis nusamdė geriausius nedidelių koledžų bėgikus ir Eleną truputį pamokė.

Kuo aukščiau ji lipo politinės karjeros laiptais, tuo anksčiau ryte turėdavo bėgioti. Jai labiausiai patikdavo, kai kartu bėgdavo viena iš dukrų. Jųdviejų nuotraukos atrodydavo įspūdingai, o politikui svarbūs ir tokie mažmožiai.

Viceprezidentei Elenai Diuprei teko įveikti daug kliūčių, kol gavo tokį aukštą postą. Pirma akivaizdi kliūtis buvo jos lytis. Antra, ne tokia akivaizdi, - jos grožis. Mat grožis dažnai sukelia tiek vyrų, tiek moterų priešiškumą. Jį įveikė protu, kuklumu ir įgimtu doros pajautimu. Tiesa, Diuprei nestokojo ir gudrumo. Niekam ne paslaptis, kad Amerikos rinkėjai pirmenybę teikia gražiems vyrams ir negražioms moterims. Todėl gundanti gražuolė Elena Diuprei virto griežta, simpatiška Žana d’Ark. Sidabraspalvius plaukus kirpdavosi trumpai, išsaugojo liekną berniukišką figūrą, krūtis slėpdavo pagal užsakymą siūtų kostiumų švarkeliais. Vietoj šarvų nešiodavo perlų vėrinius, pirštų nepuošė žiedais - mūvėjo tik auksinį sutuoktuvių žiedą. Vieninteliai moteriški atributai būdavo šalikėlis, rauktinukais puošta palaidinukė ir retkarčiais pirštinaitės. Ji darė griežtos, šaltos moters įspūdį, bet tik kol nenusišypsodavo ir nenusijuokdavo - tada jos seksualumas švystelėdavo kaip žaibas. Elena atrodydavo moteriška, bet ne koketiška, stipri, tačiau be krislelio vyriškumo. Trumpai tariant, ji būtų ideali pirma moteris Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentė. O ja tapti galėjo - tereikėjo pasirašyti ant rašomojo stalo padėtą teikimą.

Moteris pasuko iš miško į kelią. Ten, kur turės baigti bėgti, jos laukė kitas automobilis. Palydovai iš Slaptosios tarnybos irgi sulipo į mašinas ir visi nuvažiavo į viceprezidentės rezidenciją. Elena palindo po dušu, apsivilko „darbo” drabužius - griežto kirpimo kostiumėlį - ir išvažiavo į raštinę, kur laukė teikimas.

Keista, pamanė ji. Visą gyvenimą stengėsi išvengti monotonijos žabangų. Buvo puiki advokatė, bet tai nesutrukdė jai pagimdyti dvi dukras, laimingai ištekėjusi, būdama ištikima žmona siekė politinės karjeros. Vėliau tapo įtakingos juridinės firmos partnere, paskui Atstovų Rūmų, galop Senato nare, ir visą tą laiką rūpestingai, su meile augino dukras. Žodžiu, monotonijos jai lyg ir pavyko išvengti, bet galų gale vėl gavo dirbti namų šeimininke, tik kitokia - Jungtinių Valstijų viceprezidente.

Mat dėl savo pareigų jai teko palaikyti švarą ir tvarką, dirbti visokius juodus ir nemalonius darbus už politinį „sutuoktinį” - prezidentą. Ji priimdavo mažų valstybių vadovus, dalyvaudavo skambiai pavadintų, bet jokių galių neturinčių komisijų posėdžiuose, išklausydavo pranešimus, be kurių puikiai galėdavo išsiversti, dalydavo patarimus - tie, kam jie būdavo skirti, mandagiai išklausydavo, bet menkai į juos teatsižvelgdavo. Jai it papūgai tekdavo kartoti prezidento teiginius ir remti jo politiką.

Elena žavėjosi prezidentu Fransiu Ksaveru Kenedžiu ir buvo dėkinga, kad per rinkimų vajų pasirinko ją kandidate į viceprezidentus, bet daugeliu klausimų turėjo kitokią nuomonę negu jis.

Kartais jai keldavo šypseną, kad vedybiniame gyvenime išvengė vyro dominavimo, o dabar, gavusi aukščiausią postą, kokį tik Amerikos istorijoje yra pasiekusi moteris, dėl šalies įstatymų turėjo vos ne vergauti politiniam „sutuoktiniui”.

Bet šiandien ji galėjo, taip sakant, tapti politine „našle” ir tikrai nesiskųsti gyvybės draudimo

sąlygomis: pagal jas ji taptų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidente. Juolab kad jųdviejų „santuoka” nenusisekė. Fransis Kenedis žengė į priekį per greitai, per agresyviai. Elena Diuprei, kaip dažna nelaiminga žmona, jau senokai ėmė įsivaizduoti jį mirus.

Pasirašydama teikimą ji galėjo gauti viską - užimti jo vietą. Niekingesnė moteris būtų netvėrusi džiaugsmu įvykus tokiam stebuklui.

Elena žinojo, kad žmogus nevaldo pasąmonės, tad nesijautė kalta dėl to, ką matė vaizduotėje, bet būtų smerkusi save, jei būtų padėjusi fantazijoms virsti tikrove. Kai pasklido gandai, kad Kenedis nebekels kandidatūros antrai kadencijai, Elena paragino savo politinius pagalbininkus ruoštis.

Kenedis ją palaimino. Dabar padėtis pasikeitė.

Taigi viceprezidentei reikėjo apsispręsti. Teikimą jau pasirašė dauguma Ministrų kabineto narių, valstybės ir iždo sekretoriai, gynybos ministras ir kiti. Nepasirašė CŽV direktorius, tas suktas, sąžinę praradęs šunsnukis Tapis. Ir, aišku, Kristianas Kli, žmogus, kuriuo ji šlykštėjosi. Bet jai reikėjo vadovautis savo pačios protu ir sąžine galvojant apie visuomenės gerovę, o ne savo ambicijas.

Ar pasirašiusi ir išdavusi prezidentą galėtų toliau save gerbti? Bet apie save nevalia mąstyti. Reikia žiūrėti vien į faktus.

Kaip Kristianas Kli ir daugelis kitų, ji pastebėjo, kad Kenedis pasikeitė mirus žmonai, prieš pat išrenkamas prezidentu. Jam ėmė stigti energijos. Elena Diuprei neblogiau už kitus žinojo, kad prezidentas gali daug nuveikti tik sutardamas su įstatymų leidėjais. Todėl reikia jiems gerintis, pataikauti, o kartais ir įspirti. Tenka apeiti ir gundyti biurokratus, sodinti tarp jų savo žmones.

Ministrų kabinetą turi paminti po padu, o tavo patarėjai turi būti nuožmūs kaip Atila ir išmintingi kaip Saliamonas. Privalai derėtis, kai reikia - apdovanoti, bet retkarčiais ir svaidytis žaibais. Visi turi matyti: jis taip elgiasi šalies labui, mano labui. Šis prezidentas viso to nedarė. Be to, jis buvo per toli pralenkęs savo laiką. Jo patarėjai turėjo tai suprasti. Ir toks protingas žmogus kaip Kenedis negalėjo pats to nesuvokti. Tačiau Elena iš Kenedžio veiksmų nujautė kažkokią dorovinę desperaciją, troškimą žūtbūt įveikti blogį.

Viceprezidentė tikėjo ir vylėsi nepasiduodanti atgyvenusiam moteriškam sentimentalumui dėl to, kad Kenedžio valdymo spragų priežastimi laiko jo žmonos mirtį. Bet ar tokie nepaprasti žmonės kaip Kenedis palūžta dėl asmeninės tragedijos? Be jokių abejonių.

Ji pati buvo apsigimusi politikė ir visada manė, kad Kenedžio būdas netinkamas politikai. Jam geriau tiktų būti Šventojo Rašto tyrėju, mokslininku arba mokytoju. Jis per daug turėjo idealizmo, buvo naivus geriausia šio žodžio prasme. Kitaip sakant, patiklus.

Kongresas - ir Atstovų Rūmai, ir Senatas - nuožmiai kariaudavo su vykdomąja valdžia ir daugumą mūšių laimėdavo. Na, ką gi - jai taip nenutiks.

Elena Diuprei paėmė nuo rašomojo stalo teikimą ir ėmė įdėmiai skaityti. Dokumente buvo teigiama, kad Fransis Ksaveras Kenedis nebegali vykdyti prezidento pareigų, nes dėl smurtinės dukters mirties jam sutriko psichika. Todėl jo sprendimas sugriauti Dako miestą ir grasinimas sunaikinti visą suverenią valstybę padaryti aptemus protui. Tokie veiksmai būtų visiškai neproporcingi provokacijos mastui, būtų įvykdytas pavojingas precedentas ir pasaulio visuomenė neišvengiamai nusistatytų prieš Jungtines Valstijas.

Tačiau kaip pamiršti Kenedžio argumentą, jo pasakytą per pasitarimą su patarėjais ir Ministrų kabineto nariais, esą vykdomas tarptautinis sąmokslas. Per jį nužudytas Katalikų bažnyčios popiežius ir JAV prezidento dukra. Teroristai vis dar laiko daugybę įkaitų, drama gali užsitęsti ištisas savaites ar net mėnesius. Jungtinėms Valstijoms teks paleisti popiežiaus žudiką. Kaip siaubingai nukentės autoritetas - galingiausios pasaulio valstybės, demokratijos ir, žinoma, demokratinio kapitalizmo lyderės!

Kas tokiu atveju gali tvirtinti, kad prezidento siūlomas negailestingas atkirtis nėra teisingas atsakas?

Galima neabejoti: Kenedžio priemonės, jei tik grasinimai nėra tušti, duotų vaisių. Šerhabeno sultonui tektų klauptis ant kelių. Taip, bet kokiomis vertybėmis čia reikėtų vadovautis?

Argumentas: Kenedis apsisprendė deramai nepasitaręs su Ministrų kabinetu, savo patarėjais, Kongreso lyderiais. Čia jau labai rimti, pavojingi dalykai. Gaujos vadeiva įsako vykdyti vendetą.

Prezidentas žinojo, kad visi jam priešinsis, bet buvo įsitikinęs savo teisumu. Laikas nelaukė. Tokį ryžtą Fransis Kenedis rodė dar prieš išrenkamas prezidentu.

Kontrargumentas: jis neviršijo įgaliojimų, įstatymų suteiktų vyriausiajam šalies vykdomajam pareigūnui. Jo sprendimas teisėtas. Teikimo dėl apkaltos prezidentui nepasirašė nė vienas jo patarėjas, tai yra nė vienas žmogus iš artimiausios Kenedžio aplinkos. Taigi teiginys, kad dėl sutrikusios psichikos jis neveiksnus, tėra spėjimas, grindžiamas jo priimtu sprendimu. Vadinasi, šis teikimas dėl apkaltos yra neteisėtas bandymas perimti į savo rankas galias, suteiktas vykdomajai šalies valdžiai.

Kongresas nesutinka su prezidento sprendimu ir bando jį panaikinti nušalindamas prezidentą nuo pareigų. Tokiais veiksmais Kongresas akivaizdžiai pažeidžia Konstituciją.

Tokie buvo doroviniai ir teisiniai šio reikalo aspektai. Dabar viceprezidentei reikėjo nuspręsti, kas naudingiausia jai pačiai. Logiška, juk jinai - politikė.

Apkaltos mechanizmą Diuprei žinojo. Kabineto nariai teikimą pasirašė, jeigu dabar pasirašytų ir ji taptų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidente. Bet tada Kenedis išleistų savo potvarkį ir ji vėl būtų viceprezidentė. Paskui susirinktų Kongresas, dviem trečdaliais balsų nušalintų prezidentą ir ji vadovautų šaliai mažiausiai trisdešimt dienų, kol baigtųsi krizė.

Teigiama pusė: ji būtų pirmoji moteris Jungtinių Valstijų prezidentė, nors ir kaip trumpai. Gal iki Kenedžio kadencijos pabaigos ateinantį sausį. Bet iliuzijų turėti neverta. Pasibaigus kadencijai niekas niekada nenominuotų jos į šį postą.

Taigi prezidente ji taptų per tai, ką daug kas palaikytų moters išdavyste. Per amžius literatūroje moterys vaizduojamos didžių vyrų nuopuolio kaltininkėmis, per amžius sklandė perspėjimas vyrams nepasitikėti moterimis. Taigi į ją žiūrėtų kaip į sulaužiusią ištikimybę - vyrai niekados neatleidžia šios didžiosios moterų giminės nuodėmės. Negana to, ji kartu išduotų ir šlovingąjį nacionalinį Kenedžių mitą. Ji taptų antru Mordredu6.

Staiga Elenai nušvito protas. Ji net nusišypsojo supratusi, kad šioje situacijoje bet kuriuo atveju gali tik išlošti. Jai tereikia atsisakyti pasirašyti teikimą.

Kongreso valiai nebus nusižengusi.

Gal tada įstatymų leidėjai pasielgtų neteisėtai: neturėdami jos parašo nušalintų prezidentą per

apkaltą? Pagal Konstituciją tuomet ji taptų prezidente. Užtat būtų įrodžiusi savo ištikimybę Fransiui Kenedžiui, tad po trisdešimties dienų grąžintas į postą jis ir toliau ją remtų. Palaikoma jo šalininkų būtų nominuota į prezidentus. Na, o įstatymų leidėjai ir taip buvo jos priešai, kad ir ką ji darytų. Tai kurių galų tapti jų politine Jezabele?7 Jų Dalila?8 Elenai vis labiau aiškėjo, ką reikia daryti. Jeigu jinai pasirašytų teikimą, rinkėjai niekados neatleistų, o politikai niekintų. Jeigu - ar kada - ji taps prezidente, politikai veikiausiai ir toliau stengsis ją žeminti. Ko gero, dėl klaidų kaltę vers menopauzei ir visoje šalyje komikai iš jos šaipysis remdamiesi šiuo vulgariu pagrindu.

Elena Diuprei apsisprendė. Teikimo ji nepasirašys. Šitaip įrodys, kad vadovaujasi ne goduliu ir ne ambicijomis, kad yra lojali prezidentui.

Elena Diuprei pradėjo rašyti padėjėjui savo pranešimo apmatus. Paprastais žodžiais paaiškino, kad švaria sąžine negali pasirašyti dokumento, kuris suteiktų jai tokių didžiulių galių, todėl šioje kovoje ji nepalaikanti nė vienos pusės. Bet net ir toks pranešimas galėjo jai pakenkti. Viceprezidentė suglamžė popieriaus lapą. Ji atsisakys pasirašyti teikimą, ir tiek. Tegul Kongresas daro, ką nori. *** Deividas Džatnis, praėjus dviem dienoms nuo tada, kai „nužudė” kartoninį Kenedžio atvaizdą, buvo išmestas iš Brigamo Jango universiteto. Jaunuolis negrįžo namo pas griežtus mormonų tikėjimo tėvus, cheminių valyklų tinklo savininkus. Jis žinojo, kas jo ten laukia - jau buvo ragavęs savo kailiu.

Tėvas buvo įsitikinęs, kad sūnus pažintį su šeimos verslu turi pradėti nuo pačios apačios, taigi tampydamas, kaip atrodė Deividui, toną sveriančius ryšulius su prakaito prisigėrusiais vyriškais ir moteriškais drabužiais. Jaunuoliui buvo didžiausia kančia liesti tuos vilnonius ir medvilninius apdarus, dvokiančius žmogaus kūno išskyromis.

Be to, kaip dažnam jaunuoliui, tėvai jam įgriso iki gyvo kaulo. Jie buvo geri, darbštūs žmonės, mėgstantys draugus, savo pačių sukurtą verslą ir bendrauti su kitais Mormonų bažnyčios nariais.

Deividui paties tėvai buvo didžiausi nuobodžiai pasaulyje.

Tėvai jautėsi laimingi, o tai irgi erzino Deividą. Juodu mylėjo jį vaikystėje, bet paaugęs jis taip sunkiai pasidavė auklėjamas, kad tėvai juokavo, girdi, gimdymo namuose jiems bus įkišę svetimą kūdikį. Jie filmavo sūnų kiekvienu augimo etapu: štai jis ropoja grindimis ir nedrąsiai žengia pirmuosius žingsnius per kambarį, štai sėdi pirmoje pamokoje ir jau baigia pradžios mokyklą, štai vidurinėje atsiima prizą už rašinį, štai meškerioja su tėvu ir medžioja su dėde.

Po penkiolikto gimtadienio Deividas nebesileido filmuojamas. Jis pasibaisėjo, koks banalus atrodo juostoje užfiksuotas jo gyvenimas. Jis jautėsi lyg vabzdys, užprogramuotas visą gyvenimą daryti tą patį. Jaunuolis pasiryžo niekada nebūti toks kaip jo tėvai, bet nesuvokė, kad šis troškimas irgi banalus.

Išore jis buvo tėvų priešingybė. Jie aukšti, šviesiaplaukiai, dabar, pusamžiai, išstorėję, o Deividas tamsaus gymio, liesas, raumeningas. Tėvai juokaudavo dėl šių skirtumų, bet spėjo, kad ilgainiui jis supanašės su jais, ir tai vaikinui kėlė siaubą. Penkiolikmetis pasidarė toks šaltas tėvams, kad šie negalėjo to nebepastebėti. Juodu mylėjo sūnų vis taip pat karštai, bet lengviau atsikvėpė, kai jis išvyko studijuoti į Brigamo Jango universitetą.

Tuomet Deividas išgražėjo, juodi plaukai tiesiog žvilgėjo. Bruožai pasidarė grynai amerikietiški: nosis tiesi, lūpos siaurokos, smakras atsikišęs, bet ne tiek, kad baugintų. Tiems, kas mažai jį pažinojo, atrodydavo linksmas, gal todėl, kad kalbėdamas be perstojo gestikuliuodavo. Bet kitąsyk nugrimzdavo j apatiją ir užsidarydavo savo kiaute.

Universitete dėl linksmo būdo ir aštraus proto kiti studentai jį mėgo. Tačiau pašnekovams atsakinėdavo keistai, beveik visada iš aukšto, o kartais atvirai juos užgauliodavo.

Bėda buvo ta, kad Deividas siaubingai nekantravo išgarsėti, tapti didvyriu, parodyti pasauliui esąs nepaprastas.

Su merginomis būdavo drovus, bet kartu pasitikintis savimi ir tuo iš pradžių jas patraukdavo. Joms jis atrodydavo įdomus, tad romaniukų vaikinukui netrūkdavo, bet visi greitai baigdavosi. Mat su merginomis laikydavosi šaltai, atsainiai. Pirmas kelias pažinties savaites būdavo linksmas ir sąmojingas, paskui užsidarydavo savyje. Net mylėdavosi neįsijausdamas - galėdavai pamanyti, kad bijo nustoti valdęs kūną. Didžiausias jo trūkumas meilės srityje buvo tas, kad neįstengdavo garbinti išrinktosios net vos pradėjęs ją merginti, o kai siekdavo aistringai pamilti, panėšėdavo į liokajų, besineriantį iš kailio dėl dosnių arbatpinigių.

Deividas visada domėjosi politika ir visuomenės sankloda. Kaip dauguma jaunų žmonių, jis niekino visus autoritetus. Studijuodamas istoriją įsitikino, kad visa žmonijos raida yra ne kas kita kaip nesibaigiantis galingo elito ir beteisių masių karas. Jaunuolis troško garbės, kad galėtų pritapti prie tų galingųjų.

Jis visiškai pelnytai buvo pripažintas geriausiu medžiotoju pasibaigus kasmet Brigamo Jango universitete vykstančiam prezidento nužudymo žaidimui. Titulą gavo už gudrų planą ir vadovavimą darant kartoninį atvaizdą, tokį panašų į gyvą prezidentą Kenedį. „Nušovęs” kartoninį prezidentą, po vakarėlio pergalės proga Deividas Džatnis pasidygėjo savo studentišku gyvenimu. Atėjo metas siekti karjeros. Jis jau seniai kūrė eiles ir rašė dienoraštį, nes manė galįs jame parodyti savo sąmojį ir protą. Negalėjai smerkti, kad rašydamas dienoraštį galvojo apie tai, kokį įspūdį darys ateities kartoms - juk jis neabejojo tapsiąs įžymybe. Taigi naujausias jo įrašas atrodė taip: „Metu universitetą. Išmokau visko, ko ten buvo įmanoma išmokti. Rytoj važiuosiu į Kaliforniją, pamėginsiu prasimušti kino pasaulyje”.

Deividas Džatnis atvažiavo į Los Andželą nepažinodamas jame nė vieno žmogaus. Jaunuolio tai nė kiek nebaugino, jam net patiko. Neturėdamas jokių įsipareigojimų galės sukaupti visą dėmesį į savo mintis, į supantį pasaulį. Pirmą naktį praleido motelio kambarėlyje, paskui pigiau, negu tikėjosi, susirado vieno kambario butą Santa Monikoje. Susiieškoti padėjo geraširdė solidžios išvaizdos moteriškė, dirbanti padavėja kavinėje, kur jis pirmą kartą pusryčiavo atvykęs į Kaliforniją. Deividas užsisakė kukliai: stiklinę apelsinų sulčių, skrebučių ir puodelį kavos. Padavėja pamatė jį įnikus į „Los Angeles Times” butų nuomos skyrių ir paklausė, ar ieško pastogės. Kai jis atsakė „taip”, ji užrašė ant popieriaus skiautės telefono numerį ir paaiškino: butas vos vieno kambario, bet už įkandamą kainą, nes Santa Monikos gyventojai po ilgos kovos su nekilnojamojo turto agentūromis pasiekė, kad nuomos kainos būtų griežtai kontroliuojamos. Santa Monikoje esą labai gražu, be to, vos už kelių minučių kelio Veniso paplūdimys su daugybe pramogų.

Iš pradžių Deividas pažiūrėjo įtariai. Kodėl šiai nepažįstamajai turėtų rūpėti jo gerovė? Nors buvo

motiniškos išvaizdos, nuo jos sklido ir seksualumas. Padavėja buvo labai sena - ne mažiau kaip keturiasdešimties, bet neatrodė, kad bandytų jį pakabinti. Jam išeinant iš kavinės moteriškė žvaliai pamojo. Tik vėliau vaikinas įsitikino, kad kaliforniečiams toks elgesys įprastas. Matyt, nuolatos šviečianti saulė minkštino jiems širdis. Ne kitaip. Be to, tai moteriai padaryti jam paslaugą nieko nekainavo.

Iš Jutos Deividas atvažiavo automobiliu, tėvų nupirktu jam studijoms. Tai buvo visas jo turtas, neskaitant gitaros - vaikinas kadaise mokėsi ja groti, bet dabar paliko namie. Kur kas svarbesnė už ją buvo rašomoji mašinėlė. Ja Deividas spausdindavo eilėraščius, rašydavo dienoraštį, apsakymus ir romanus. Dabar, atsidūręs Kalifornijoje, bandys parašyti pirmą scenarijų.

Viskas klojosi puikiai. Jis susirado butuką, tiesa, be vonios, tik su dušu. Butas panėšėjo į lėlių namą: vienintelį langą dengė nėriniais puoštos užuolaidos, ant sienų kabėjo garsių paveikslų reprodukcijos.

Butas buvo viename iš virtinės dviaukščių namų už Montanos prospekto. Deividas net galėjo statyti automobilį prie pat lauko durų. Jam labai pasisekė.

Kitas dvi savaites jaunuolis sukiojosi po Veniso paplūdimį, važinėjo į Malibu pažiūrėti, kaip gyvena turtingi ir garsūs. Jis prisispausdavo prie vielos tinklo tvoros, skiriančios viešą paplūdimį nuo vilų rajono, ir pro jį spoksodavo. Toli į šiaurę driekėsi ilga virtinė vasarnamių. Nors kiekvienas buvo vertas ne mažiau kaip trijų milijonų dolerių, visi panėšėjo į paprasčiausias kaimiško stiliaus pašiūres.

Jutoje už tokias niekas nebūtų davęs daugiau negu dvidešimt tūkstančių. Bet jų gyventojai galėjo mėgautis baltu smėliu, purpuriniu vandenynu, vaiskiu dangumi ir vaizdu į kalnus, dunksančius už Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelio. Vieną dieną jis sėdės vieno iš tų namų balkone ir grožėsis vandenynu.

Vakarais savo butuke Deividas ilgai svajodavo, ką darys, kai irgi praturtės ir išgarsės.

Nesumerkdamas akių šitaip pragulėdavo iki paryčių ausdamas tas svajones. Tą metą jis jausdavosi vienišas, bet keistai laimingas.

Deividas paskambino tėvams pranešti naujo adreso. Tėvas davė jam numerį vienos kino studijos prodiuserio, savo vaikystės draugo Dino Hokeno pavarde. Deividas jam paskambino tik po savaitės.

Atsiliepė Hokeno sekretorė ir paprašė palaukti. Netrukus grįžo ir pasakė, esą ponas Hokenas išėjęs.

Deividas suprato, kad jinai meluoja norėdama jo atsikratyti, ir supyko ant tėvo - koks jis bukas! Vis dėlto sekretorei paprašius savo telefono numerį pasakė. Jis vis dar siuto gulėdamas ant sofos, kai po valandos sučirškė telefonas. Skambino Dino Hokeno sekretorė. Ar jis galėsiąs ateiti rytoj vienuoliktą - ponas Hokenas priimsiąs jį savo kabinete. Deividas sutiko. Sekretorė pažadėjo palikti leidimą pas apsaugininkus prie vartų, kad jis galėtų pastatyti automobilį studijos aikštelėje.

Padėjus ragelį Deividą nustebino užplūdęs džiaugsmas. Žmogus, kurio jis niekada nebuvo matęs, neužmiršo mokyklos laikų draugo, sutiko priimti jo sūnų. Bet jaunuolis tuoj pat susigėdo tokio žeminančio dėkingumo. Na, taip, tas žmogus - didelis šulas, na, taip, jo laikas brangus, bet vienuoliktą ryto? Vadinasi, jis nekvies papietauti. Tiesiog iš mandagumo trumpai šnektelės, kad nesijaustų kaltas prieš jo tėvą ir kad giminaičiai Jutoje negalėtų priekaištauti jam, Hokenui, esą išpuiko. Parodys mandagumą, ir tiek.

Bet kitą dieną viskas susiklostė kitaip, negu Deividas tikėjosi. Įspūdingas Dino Hokeno kabinetas buvo ilgame, žemame pastate prie filmavimo aikštelės. Sekretorė pasitiko jį dideliame laukiamajame

senų filmų afišomis nukabinėtomis sienomis. Iš čia Deividas pateko į kitus du kambarius su dar dviem sekretorėmis, galiausiai į patį kabinetą - didesnį, prašmatnesnį. Jis buvo gražiai apstatytas giliais krėslais ir sofomis, nuklotas kilimais. Ant sienų kabojo paveikslų originalai, palei vieną stovėjo baras su dideliu šaldytuvu, kampe oda trauktas rašomasis stalas. Virš jo ant sienos puikavosi didžiulė nuotrauka: Dinas Hokenas spaudžia ranką prezidentui Fransiui Ksaverui Kenedžiui. Kavos staliukas buvo nuklotas žurnalais ir įrištais scenarijais. Paties Hokeno kabinete nebuvo.

Deividą atlydėjusi sekretorė tarė: – Ponas Hokenas ateis po dešimties minučių. Ar galėčiau pasiūlyti jums ko nors išgerti arba puodelį kavos?

Deividas mandagiai atsisakė. Pastebėjęs, kad jauna sekretorė vertinamai jį nužiūri, kalbėjo labai kieto vyruko balsu ir matė darąs jai gerą įspūdį. Jis visados iš pradžių patikdavo moterims.

Nebepatinku, kai jos geriau mane pažįsta, pamanė. Bet gal todėl, kad jos pačios jam nebepatikdavo geriau pažintos.

Jaunuoliui teko laukti penkiolika minučių. Dinas Hokenas į kabinetą įėjo pro beveik nepastebimas vienoje iš sienų įstatytas duris. Pirmą kartą gyvenime pamatęs žmogų Deividas pasijuto vos ne pakerėtas. Visa šio vyro išvaizda sakė, kad jis daug pasiekęs ir turi didžiulės galios. Kai spaudė Deividui ranką, nuo jo tiesiog sklido pasitikėjimas savimi ir draugiškumas.

Dinas Hokenas buvo aukštas, beveik metro devyniasdešimties, ir Deividas žvelgė į jį pavydėdamas.

Negana to, atrodė stebėtinai jaunatviškai, nors veikiausiai buvo tokio pat amžiaus kaip Deivido tėvas penkiasdešimt penkerių. Vilkėjo kasdieniais drabužiais, bet tokių baltų marškinių Džatnis kaip gyvas nebuvo regėjęs. Balkšvas švarkas buvo lyg ir lininis, gražiai krito, kelnės tokios pat medžiagos.

Hokeno veidas atrodė be raukšlelės ir saulės apipurkštas bronziniais dažais.

Hokenui nestigo ir gražių manierų. Jis diplomatiškai pareiškė pasiilgęs Jutos kalnų, mormonų gyvensenos, tylių, taikių kaimelių, ramių miestų su maldos namais. Jis dar prisipažino siekęs Deivido motinos rankos.

– Tavo motina buvo mano mergina, - pasakojo Dinas Hokenas. - Tavo tėvas paviliojo ją iš manęs.

Bet tai tik į gera, nes juodu labai mylėjo vienas kitą ir padarė vienas kitą laimingus.

Tiesa, pamanė Deividas, tėvas ir motina tikrai vienas kitą mylėjo ir per tą didžiulę meilę atstūmė mane. Ilgais žiemos vakarais juodu ieškodavo šilumos vedybiniame guolyje, kol sūnus kiurksodavo prieš televizorių. Bet tai buvo seniai.

Deividas stebėjo tą žavių manierų Diną Hokeną kalbantį ir pamatė, kad jis vis dėlto vyresnis, negu atrodo - ta rūpestingai prižiūrima bronzinė oda lygutėlė ne vien dėl motinos gamtos, prisidėjęs ir chirurgas. Nė ženklo pagurklio. Deivido tėvas jau užsiauginęs didžiausią. Vaikinas spėliojo, kodėl tas vyras taip maloniai su juo kalbasi.

– Išvykęs iš Jutos buvau vedęs keturis kartus, - pasakojo Hokenas. - Su tavo motina būčiau buvęs kur kas laimingesnis.

Deividas stengėsi išgirsti egoizmo gaidelių, pajusti užuominą, kad jo motina irgi galėjo būti kur kas laimingesnė, jeigu nebūtų palikusi taip aukštai iškilusio Dino Hokeno. Bet nepajuto. Po tuo kalifornietišku spindesiu vis dar slypėjo kaimietukas.

Džatnis mandagiai klausėsi ir juokėsi pašnekovui pašmaikštavus. Į Diną Hokeną kreipdavosi „pone”, kol šis paprašė vadinti tiesiog Hoku - tada Deividas vertėsi apskritai be kreipinio. Praplepėjęs visą valandą Hokenas dirstelėjo į laikrodį ir staiga tarė: – Malonu buvo pamatyti žmogų iš gimtųjų kraštų, bet spėju, kad atėjai čia ne pasiklausyti pasakojimų apie Jutą. Kuo vertiesi?

– Aš rašytojas, - atsakė Deividas. - Parašiau romaną, bet išmečiau, ir kelis scenarijus. Vis dar mokausi.

Jokio romano jis neparašė.

Hokenas pritariamai linktelėjo kukliam jaunuoliui.

– Pripažinimą reikia pelnyti ir pradėti teks nuo mažų dalykų. Štai kaip galiu tau dabar padėti. Galiu duoti darbą studijos rankraščių skyriuje. Skaitysi scenarijus ir pateiksi recenziją su savo nuomone.

Vos pusę puslapio kiekvienam scenarijui. Aš irgi nuo to pradėjau. Susitiksi su žmonėmis, išmoksi pagrindų. Po teisybei, niekas daug dėmesio į tas recenzijas nekreipia, bet tu stenkis. Tai tik pradžia. Aš dėl visko susitarsiu ir kuri nors mano sekretorė po kelių dienų susisieks su tavimi. Netrukus mudu kartu pavakarieniausime. Perduok nuo manęs linkėjimus motinai ir tėvui.

Tada Hokas palydėjo Deividą iki durų. Taigi mudu kartu nepietausime, o pažadas pavakarieniauti bus atidėliojamas iki begalybės, pamanė Deividas. Na, jis bent jau gaus darbą, tad pirmas žingsnis bus žengtas. O kai pats pradės rašyti scenarijus, viskas pasikeis. *** Atsisakydama pasirašyti teikimą viceprezidentė pribloškė Atstovų Rūmų pirmininką Džincą ir senatorių Lambertiną. Tik moteris galėjo taip neturėti politinės nuovokos ir sveiko proto, kad nepultų pasinaudoti šia galimybe tapti Jungtinių Valstijų prezidente. Ką gi, teks apsieiti be jos. Jie permąstė kitus variantus, nes prezidentas negali likti nenušalintas. Selas Troika pakišo gerą mintį - būtina čiupti jautį už ragų. Kongresas privalo iškart pasiskelbti organu, spręsiančiu šį reikalą. Laužydami galvas, kaip sudaryti įspūdį, neva Kongresas elgiasi bešališkai, Lambertinas su Džincu nė nepastebėjo, kad tuo metu Selas Troika įsimylėjo Elizabetą Stoun.

Selas Troika vadovavosi principu nedulkinti moters, kuriai per trisdešimt, bet pirmą kartą jam kilo mintis, kad senatoriaus Lambertino padėjėjai būtų galima padaryti išimtį. Ji buvo aukšta, liekna, didelių pilkų akių, malonaus veido. Akivaizdžiai protinga, mokanti neprasižioti, kada nereikia. Bet įsimylėjo ją dėl kitko: išaiškėjus, kad viceprezidentė Elena Diuprei atsisako pasirašyti teikimą, ji šypsena Selui parodė pripažįstanti jį pranašu - jis vienintelis teisingai spėjo, kaip viskas susiklostys.

Savo nuostatą moterų atžvilgiu Troika grindė keliais dalykais. Pirma: moterims ne taip patinka dulkintis kaip vyrams, be to, seksas joms kelia daugiau pavojų. Bet iki trisdešimties jos gašlesnės ir ne tokios protingos. Įkopusios į ketvirtą dešimtį išgudrėja, ima šnairai žiūrėti į vyrus ir galvoti, kad jiems gyventi pernelyg gera - gamta ir visuomenė jiems dosnesnės negu joms. Todėl nežinai, ar ji nori su tavimi tik pasidulkinti, ar supančioti kokiu nors vekseliu. Bet iš pažiūros santūriai, net skaistuolės išvaizdos Elizabetai Stoun, matyt, gašlumo netrūko - tokių moterų pasitaiko. Be to, ji turėjo didesnės galios negu jis, taigi nereikėtų nerimauti, kad ši moteris siektų kokios nors naudos.

Tad nesvarbu, kad Elizabetai ne už kalnų keturiasdešimt.

Planuodamas strategiją su Atstovų Rūmų pirmininku Džincu senatorius Lambertinas pastebėjo, kad Troika susidomėjo jo padėjėja. Tačiau jam tai buvo nė motais. Lambertinas buvo vienas iš Kongreso doruolių. Jis nesvetimoteriavo, su žmona išgyveno trisdešimt metų, užaugino keturis vaikus. Kyšių neėmė, nes buvo turtingas. Žodžiu, politiniu atžvilgiu buvo švarus, koks tik gali būti Amerikos politikas. Negana to, jis nuoširdžiai dirbo žmonių ir šalies labui. Tiesa, ambicijų nestokojo, bet koks politikas gali jų neturėti? Nors pats buvo dorybingas, puikiai matė, kiek apgaulės yra šiame pasaulyje.

Viceprezidentė apstulbino Džincą atsisakydama pasirašyti teikimą dėl apkaltos Kenedžiui, bet senatorius nė kiek nenustebo. Jis visada laikė viceprezidentę labai protinga moterimi. Lambertinas net linkėjo jai sėkmės, nes buvo įsitikinęs, jog jokia moteris neturi tiek įtakingų politinių globėjų ar pinigingų rėmėjų, kad galėtų tapti prezidente. Laukiančioje kovoje dėl nominacijos į šį postą ji bus labai pažeidžiama konkurentė.

– Turime veikti sparčiai, - tarė senatorius Lambertinas. - Kongresas privalo paskirti organą, kuris pripažintų prezidentą neveiksniu, arba pats tai padaryti.

– Gal reikia paskirti dešimties įtakingiausių senatorių komisiją? - gudriai šypsodamasis paklausė Džincas.

– O gal komisiją iš penkiasdešimties Atstovų Rūmų narių, nė velnio nesigaudančių, kas darosi? neslėpdamas susierzinimo atkirto Lambertinas.

– Turiu jums palankią staigmeną, senatoriau, - ramindamas atsakė Džincas. - Manau, kad prikalbinsiu vieną prezidento patarėją pasirašyti teikimą dėl jo apkaltos.

Tada viskas eitųsi kaip iš pypkės, pamanė Troika. Bet kas tas patarėjas? Tik jau ne Kli ir ne Dazis.

Arba Odbladas Grėjus, arba tas patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. Ne, prisiminė, Viksas Šerhabene.

– Šiandien mūsų laukia labai skausminga pareiga, - tarė Lambertinas, - istorinė pareiga. Taigi kibkime į darbą.

Troika nustebo, kad Lambertinas nepaklausė to patarėjo pavardės, bet paskui suprato: senatorius tiesiog nenori žinoti.

– Padėsiu kiek įmanydamas, - tarė Džincas ir atsisveikindamas ištiesė ranką. Visi žinojo, kad jos paspaudimas prilygsta nesulaužomam pažadui. *** Alfredas Džincas išgarsėjo kaip didis Atstovų Rūmų pirmininkas dėl to, kad visada tesėdavo duotą žodį. Laikraščiai dažnai net spausdindavo straipsnius šia tema. Džinco rankos paspaudimas buvo tvirtesnis laidas negu koks rankas ir kojas pančiojantis teisinis dokumentas. Žemas, apvalus, raudona kaip vyšnia nosimi, baltais plaukais aplipusia, į eglutę pūgoje panašia galva jis panėšėjo į karikatūristų mėgstamą personažą - banko lėšas patyliukais vagiantį alkoholiką. Tačiau Kongrese jis buvo laikomas garbingiausiu politiku. Jeigu pažadėdavo dosnią dotaciją iš bedugnės biudžeto statinės, galėdavai neabejoti, kad ją gausi. Jeigu Džincas turėdavo politinę skolą kokiam kitam parlamentarui ir šis paprašydavo sukliudyti įstatymo projektui, taip išties ir būdavo. Jeigu

parlamentaras norėdavo prakišti savo įstatymo projektą ir prižadėdavo atsilyginti tuo pačiu, jis būdavo priimtas. Tiesa, Džincas dažnai nutekindavo slaptą informaciją laikraščiams, bet todėl ir buvo spausdinama tiek daug straipsnių apie patikimą jo žodį, patvirtintą rankos paspaudimu. Šiandien Džinco laukė bjauri užduotis - užtikrinti, kad Atstovų Rūmai balsuos už prezidento apkaltą.

Reikėjo paskambinti šimtams žmonių ir duoti dešimtis pažadų siekiant, kad už apkaltos teikimą balsuotų du trečdaliai. Aišku, Kongresas nubalsuos, bet ne už dyką. O viskam sutvarkyti Džincas turėjo mažiau negu dvidešimt keturias valandas. *** Selas Troika ėjo per savo patarėjų kabinetus mintyse rikiuodamas visus laukiančius pokalbius telefonu, dokumentus, kuriuos turės parengti. Jis žinojo esąs svarbaus istorinio įvykio dalyvis, kaip ir tai, kad jo karjera žlugs, jeigu padėtis susiklostys siaubingai nepalankiai. Jį apstulbino, kad tokie vyrai kaip Džincas ir Lambertinas, kuriuos jis, galima sakyti, niekino, rodo didžiulę drąsą ir stoja į pirmas mūšio gretas. Darydami tokį žingsnį jie nepaprastai rizikavo. Labai įtartinai interpretuodami Konstituciją jie pasiryžo suteikti Kongresui teisę per apkaltą nušalinti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą.

Vaiduokliškoje šviesoje, sklindančioje nuo geros dešimties kompiuterių, dirbo Troikos padėjėjai.

Ačiū Dievui už kompiuterius - kaip, po velnių, žmonės ką nors be jų nuveikdavo? Praeidamas pro vieną padėjėją palietė jai petį - draugiškai, kad niekas negalėtų prikišti seksualinio priekabiavimo.

– Neskirk jokių pasimatymų, - tarė jis, - dirbsime iki ryto.

Neseniai žurnalas „The New York Times” išspausdino straipsnį apie lytinius papročius Kapitolijuje, kur įsikūrę Senato ir Atstovų Rūmų nariai su savo padėjėjais. Straipsnyje buvo rašoma, kad 100 renkamų senatorių ir 435 Atstovų Rūmų nariai turi kelis tūkstančius padėjėjų ir daugiau negu pusę jų sudaro moterys.

Straipsnyje leidžiama suprasti, kad tie piliečiai nespjauna į seksą. Girdi, jie ilgai dirba, dėl glaustų terminų patiria didžiulę įtampą, todėl beveik nebendrauja su kitais visuomenės nariais ir yra priversti šiek tiek pasismaginti darbo vietoje. Žurnalistas pastebėjo, kad abejų rūmų parlamentarų kabinetuose stovi sofos. Straipsnyje buvo aiškinama, esą Kongreso nariai turi specialią kliniką ir jos gydytojai patyliukais gydo venerines ligas. Duomenys, aišku, konfidencialūs, bet straipsnio autorius teigia gavęs progą mesti į juos akį: parlamentarų sergamumas šiomis ligomis viršijąs šalies vidurkį. Žurnalistas spėjo, kad dėl to kalta ne tiek palaida šių piliečių gyvensena, kiek aplinka, verčianti juos ieškoti smagybių šiame siaurame rate. Galop autorius svarstė, kaip visas šis sanguliavimas atsiliepia Kapitolijuje - jį pavadino Triušide - leidžiamų įstatymų kokybei.

Selas Troika palaikė šį straipsnį asmeniniu įžeidimu. Jis šešias dienas per savaitę vidutiniškai dirbdavo po šešiolika valandų per dieną, kartais tekdavo paplušėti ir sekmadieniais. Argi jis neturi teisės į normalų lytinį gyvenimą kaip kiekvienas pilietis? Po perkūnais, jam juk nelieka laiko vaikščioti po vakarėlius, merginti moteris, užmegzti su jomis rimtus santykius. Visa tai turi vykti čia, daugybėje kabinetų ir koridorių, žalsvoje kompiuterių skleidžiamoje šviesoje, įsakmiai čirškiant telefonams. Turėdavai rasti kelias minutes pajuokauti, padejuoti apie darbo sunkumus, reikšmingai nusišypsoti. O tas šūdžius „New York Times” reporteris ūždavo visų leidyklų vakarėliuose, ilgiausiai

pietaudavo su pašnekovais restoranuose, plepėdavo su kolegomis žurnalistais, eidavo pas kekšes - ir joks laikraštis neaprašinėdavo to su visomis šlykščiomis smulkmenomis.

Troika per savo kabinetą nuėjo į vonios kambarį, su palengvėjimu atsiduso, atsisėdo ant unitazo ir užsirašė viską, ką turi nuveikti. Tada kažkaip nusiplovė rankas nepaleisdamas iš jų rašiklio ir bloknoto su iškiliomis auksinėmis raidėmis spausdintais Kongreso nario rekvizitais ir, jausdamasis kur kas geriau (nuo įtampos, sukeltos dėl prezidentui gresiančios apkaltos, užkietėjo viduriai), priėjo prie gėrimų vežimėlio, įsipylė džino, toniko, prisidėjo ledukų iš šaldytuvo. Prisiminė Elizabetą Stoun.

Troika neabejojo, kad tarp jos ir viršininko senatoriaus nieko nėra. Be to, ji gudri, už jį gudresnė, nes laiko liežuvį už dantų.

Atsidarė kabineto durys ir įžengė mergina, kuriai jis eidamas palietė petį. Ji atnešė pluoštą kompiuterio spaudinių. Selas atsisėdo prie rašomojo stalo jų peržvelgti. Mergina atsistojo jam už nugaros. Jis pajuto jos kūno karštį, susikaupusį ilgas valandas sėdint priešais ekraną.

Troika kalbėjosi su mergina tą dieną, kai ji atėjo įsidarbinti. Jis dažnai sakydavo, girdi, jeigu jo padėjėjos ir toliau atrodytų taip gražiai, kaip pokalbio dėl darbo dieną, pats galėtų pasirūpinti, kad visų jų nuotraukas spausdintų „Playboy”. O jeigu liktų tokios kuklios ir mielos, jas vestų. Šioji Džaneta Vingeil buvo tikra gražuolė. Kai pirmą kartą ją pamatė, galvoje šmėstelėjo Dantės eilutė: „Štai deivė, pavergsianti mane”. Aišku, jis neleis, kad jį ištiktų tokia nelaimė. Bet tą dieną ji buvo tikrai graži, nepalyginamai gražesnė negu vėliau. Jos plaukai išliko šviesūs, bet nebe auksiniai. Akys vis dar stulbinamai mėlynos, bet dabar jas dengė akiniai, o nepasidažiusi idealiai kaip tą kartą neatrodė neregėtai graži. Lūpos nebebuvo vyšnių raudonio, kūnas nebeatrodė toks gundantis - nieko nuostabaus, nes ji sunkiai dirbo, tad rengdavosi patogiai, kad drabužiai nevaržytų. Vis dėlto jis neapsiriko priimdamas ją į darbą - ji dar nepradėjusi šnairai žiūrėti į vyrus.

Džaneta Vingeil... Ir pavardė graži. Mergina pasilenkė virš peties kažko paaiškinti ir Selas pajuto, kad ji dabar stovėjo daugiau iš šono nei už nugaros. Šviesūs plaukai palietė jam veidą - glotnūs kaip šilkas, šilti, kvepiantys gėlėmis.

– Tavo kvepalai nuostabūs, - tarė Selas Troika vos ne tirtėdamas nuo tvokstelėjusios jos kūno šilumos. Mergina neatsitraukė, nieko nepasakė, bet skruostą liečiantys jos plaukai it koks Geigerio skaitiklis fiksavo jo spinduliuojamą geismą. Draugiškas tai buvo geismas - juk juodu dabar du į bėdą pakliuvę bičiuliai: kiaurą naktį jiems teks peržiūrinėti spaudinius, atsakinėti į nesibaigiančius telefono skambučius, šaukti susirinkimus. Žodžiu, kautis išvien.

Kairėje rankoje laikydamas popierius Troika dešine po sijonu palietė jai šlaunį. Mergina nė krust.

Abu įsmeigę akis žiūrėjo į spaudinius. Selas laikė delną vienoje vietoje, kol jis degte nudegė nuo glotnios odos ir įelektrino jam varpą. Troika nė nepajuto, kai spaudiniai iškrito iš rankos. Jo veidas paskendo gėlėmis dvelkiančiuose plaukuose. Vyras pasisuko ant kėdės, pakišo antrą ranką po sijonu ir abu delnai it mažos kojytės pasileido tuo lygutėliu lauku po jos kelnaitėmis, pasiekė gaktos plaukus ir jau sudrėkusias tokias malonias gėdos lūpas. Troika pasikėlė nuo kėdės. Jam pasirodė, kad nejudėdamas kybo ore, jo kūnas virto kažkokiu antgamtišku erelio lizdu ir Džaneta Vingeil atplasnojo į jį. Stebuklas: ji atsisėdo tiesiai jam ant pimpalo, nes šis kažkokiu paslaptingu būdu išlindo pro antuką. Juodu ėmė bučiuotis, jis skendo tame gėlių kvape ir dejavo iš geismo, o Džaneta Vingeil be perstojo kartojo kažkokius aistros kupinus meilius žodžius. Pagaliau jis suprato. Ji sakė: „Uždaryk

duris”. Troika išlaisvino sudrėkusią kairę ranką, nuspaudė elektronikos mygtuką ir tą trumpą ekstazės akimirką juodu atsitverė nuo viso pasaulio. Tada abu grakščiai nėrė ant grindų ir jinai ilgomis kojomis apkabino jam kaklą - jis matė baltas kaip pienas jos šlaunis. Kai abu tą pačią akimirką patyrė orgazmą, Troika sukuždėjo: „O dangau, o dangau!”

Paskui įvyko dar vienas stebuklas: dabar juodu stovėjo išraudę, džiugiai spindinčiomis akimis, atgavę jėgas, pasirengę iki ryto triūsti kartu. Troika galantiškai padavė jai savo džiną su tonikų ir džiugiai skimbčiojančiais ledukais. Dėkinga mergina grakščiai suvilgė perdžiūvusią burną.

– Buvo puiku, - nuoširdžiai tarė Troika.

Ji meiliai patapšnojo jam per sprandą, pabučiavo.

– Buvo nuostabu.

Netrukus vėl prie rašomojo stalo kuo rimčiausiai abu studijavo spaudinius, visą dėmesį sutelkę į stilių ir skaičius. Džaneta buvo gera redaktorė. Selas pajuto neapsakomą dėkingumą.

– Džaneta, tu varai mane iš proto, - nuoširdžiai suniurnėjo jis. - Kai tik ši krizė baigsis, pakviesiu tave į pasimatymą, gerai?

– Aha, - Džaneta šiltai, draugiškai jam nusišypsojo. - Man patinka dirbti su tavimi.

12 skyrius TELEVIZIJA TOKIOS įstabios savaitės dar nebuvo turėjusi. Sekmadienį dešimtis kartų per didžiausius televizijos tinklus, kabelinės televizijos kanalais ir per specialias PBS9 laidas rodė, kaip buvo nužudytas popiežius. Antradienį Teresos Kenedi nužudymas buvo kartojamas dar dažniau. Tie kadrai tiesiog be perstojo sklido eterio bangomis per visą pasaulį.

Panašus į vanagą Jabrilis, budriai saugantis įkaitus dykumoje, buvo matomas kiekvienuose Amerikos namuose. Parodytas per vėlaus vakaro žinias jis tapo pabaisa nykštuku, amerikiečių svajones verčiančiu siaubingu košmaru. Į Baltuosius rūmus plūdo milijonai užuojautos telegramų.

Didmiesčiuose Amerikos piliečiai eidami į gatvę užsirišdavo ant rankų juodus raiščius. Taigi kai trečiadienį televizijos pranešė turėjusią būti konfidencialia žinią apie prezidento Fransio Kenedžio ultimatumą Šerhabeno sultonui, visose Jungtinėse Valstijose rinkosi didžiulės pašėlusiai džiūgaujančios minios. Niekam nekilo abejonių, kad žmonės palaiko prezidento sprendimą. Tiesą sakant, televizijų korespondentai, imantys iš piliečių interviu gatvėse, baisėjosi nuožmiais jų komentarais. Beveik visi reikalavo: „Užmeskite ant tų šunsnukių atominę bombą!” Galop televizijų naujienų skyrių vadovai uždraudė rodyti vaizdus iš gatvių ir interviu su praeiviais. Tokį nurodymą davė Lorensas Salentainas, sudaręs komitetą su kitais žiniasklaidos priemonių savininkais.

Prezidentas Fransis Kenedis Baltuosiuose rūmuose neturėjo kada gedėti dukters. Tiesioginiu tarpvalstybiniu telefonu jis bendravo su kitų valstybių vadovais ir tikino juos neketinąs grobti jokių teritorijų Artimuosiuose Rytuose, prašė pagalbos ir tvirtino savo pozicijos nekeisiąs. Jis, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, neblefuojąs: Dako miestas bus sugriautas, o jeigu ultimatumas nebus priimtas, nuo žemės paviršiaus bus nušluotas ir visas Šerhabeno sultonatas.

Artūras Viksas ir Bertas Odikas kartu su ambasadoriumi Valibu jau skrido į Šerhabeną keleiviniu reaktyviniu lėktuvu, kokio dar nebuvo turėjusios oro linijos. Odbladas Grėjus lyg patrakęs bandė įtikinti Kongresą remti prezidentą, bet galop suprato nieko nepešęs. Judžinas Dazis ramiai atsakinėjo į visus Kabineto narių ir gynybos pareigūnų raštus nenusiimdamas ausinuko ir taip parodydamas pavaldiniams, kad neblaškytų jam dėmesio tuščiais plepalais. Kristianas Kli vykdė kažkokias paslaptingas užduotis, tad čia pasirodydavo, čia vėl dingdavo.

Tomas Lambertinas ir Alfredas Džincas visą trečiadienį susitikinėjo su kolegomis iš Senato ir Atstovų Rūmų dėl Kenedžio apkaltos. Sokrato klubas priminė skolininkams, kad atėjo metas už paslaugą mokėti paslauga. Teko pripažinti, kad Konstitucijoje Kongreso teisė pasiskelbti organu, nušalinančiu nuo pareigų prezidentą, apibrėžta neaiškiai, bet situacija reikalavo tokio drastiško poelgio: Kenedžio ultimatumas Šerhabenui kuo akivaizdžiausiai buvo grįstas jo paties jausmais, o ne šalies interesais.

Trečiadienį vakarop jėgos buvo sutelktos. Abejų rūmų atstovai, vargais negalais gavę dviejų trečdalių pažadą balsuoti už apkaltą, susirinks ketvirtadienio vakarą, likus vos kelioms valandoms iki baigsis Kenedžio ultimatume nurodytas galutinis terminas ir bus sugriautas Dako miestas.

Lambertinas ir Džincas viską pranešinėjo Odbladui Grėjui tikėdamiesi, kad jam pavyks įtikinti Fransį Kenedį atšaukti ultimatumą Šerhabenui. Odbladas Grėjus jiems atsakė, kad prezidentas to nedarys, paskui naujienas perdavė prezidentui.

– Otai, - kreipėsi Fransis Kenedis, - kviečiu tave su Krisu ir Daziu vakarienės. Tiksliau, naktipiečių vienuoliktą valandą. Tik neplanuokit pavalgę iškart eiti namo.

Prezidentas su patarėjais vakarieniavo savo mėgstamiausiame Geltonajame kambaryje. Padavėjams teko gerokai paplušėti, nes virtuvė buvo tolokai. Kaip visada Kenedis valgė nedaug: nedidelį jautienos kepsnį su plonai pjaustytais pomidorais ir gėrė kavą su kreminiais bei vaisiniais pyragaičiais.

Kristianui ir kitiems buvo pasiūlyta pasirinkti kokios nors žuvies. Visi teįstengė nuryti po kelis kąsnius.

Kenedis iš pažiūros jautėsi kuo laisviausiai, svečiai - nesmagiai. Visi, ir prezidentas, buvo apsirišę rankoves juodais raiščiais. Baltuosiuose rūmuose net tarnai dabar nešiojo vienodus gedulo simbolius.

Kristianui jie atrodė atgyvena. Jis žinojo, kad užsirišti juodus raiščius raštiškai liepė Judžinas Dazis.

– Kristianai, - kreipėsi į jį Kenedis, - manau, laikas pasidalyti rūpesčiais, bet viskas turi likti tarp šių sienų. Jokių raštų.

– Padėtis rimta, - atsakė Kristianas ir trumpai papasakojo apie grasinimą susprogdinti atominę bombą. Jis pranešė, kad advokato patarti abu jaunuoliai atsisako atsakinėti į klausimus.

– Niujorke padėtas atominis užtaisas? - apstulbo Odbladas Grėjus. - Netikiu. Prie visos tos velniavos mums tik to ir trūko.

– Tu įsitikinęs, kad jie padėjo branduolinį užtaisą? - paklausė Dazis.

– Manau, tikimybė tik dešimt procentų, - atsakė Kristianas. Iš tikrųjų jis galvojo, kad tokia tikimybė daugiau negu devyniasdešimt procentų, bet nenorėjo jiems to sakyti.

– Kokių žygių imsitės? - pasiteiravo Dazis.

– Mes išsiuntėme paieškos komandas, - tarė Kristianas. - Bet laiko turime ne per daugiausia. Ir kreipėsi tiesiai į Kenedį: - Man vis dar reikia tavo parašo, kad būtų galima pradėti apklausą smegenis paveikiant cheminiais preparatais.

Jis paaiškino Atominių ginklų kontrolės įstatymo devintą skyrių.

– Ne! - kaip kirviu nukirto Fransis Kenedis.

Visi apstulbo.

– Rizikuoti negalime, - tarė Dazis. - Pasirašyk įsakymą.

– Braudamiesi į asmens smegenis valdžios pareigūnai elgiasi pavojingai, - nusišypsojo Kenedis. Jis kiek patylėjo ir pridūrė: - Mes negalime aukoti asmens laisvių vien dėl kažkokių įtarimų. Ypač tokių potencialiai vertingų piliečių kaip tuodu jaunuoliai. Krisai, kreipkis dar kartą, kai turėsi konkretesnių įrodymų, - tada Kenedis pasisuko į Odbladą Grėjų. - Otai, papasakok Kristianui ir Daziui, kas darosi Kongrese.

– Jie sumanė vieną žaidimą, - ėmė dėstyti Grėjus. - Parlamentarai jau žino, kad viceprezidentė nepasirašys apkaltos teikimo, numatyto dvidešimt penktoje Konstitucijos pataisoje. Tačiau jį pasirašė tiek Kabineto narių, kad apkaltą vis dėlto galima skelbti. Kongresas pasiskirs organu, sprendžiančiu, ar tu gali eiti prezidento pareigas. Jis rinksis ketvirtadienį vakare ir balsuos dėl apkaltos - vien tam, kad nušalintų tave nuo derybų dėl įkaitų paleidimo. Parlamentarai argumentuoja tuo, neva dėl dukros mirties tu nesugebi blaiviai mąstyti. Tave nušalinus gynybos ministras atšauks įsakymą bombarduoti Daką. Jie tikisi, kad Bertas Odikas per trisdešimt dienų įtikins sultoną paleisti įkaitus. Beveik neabejotina, kad Morobis sutiks.

– Parenk įsakymą, - paliepė Daziui Kenedis: - joks vyriausybės narys negali kaip nors palaikyti ryšio su Šerhabeno sultonatu. Jeigu taip pasielgs, tai prilygs tėvynės išdavimui.

– Kadangi dauguma Kabineto narių pasirašė už prezidento apkaltą, - tyliai tarė Dazis, - tavo įsakymai nebus vykdomi. Šiuo metu tu neturi jokios galios.

Kenedis atsigręžė į Kristianą Kli. – Krisai, - tarė, - tam, kad nušalintų mane nuo pareigų, jie turi surinkti du trečdalius balsų, tiesa?

– Taip, - atsakė Kristianas, - bet be viceprezidentės parašo teikimas iš esmės neteisėtas.

Kenedis pažvelgė jam į akis.

– Nejaugi tu nieko negali padaryti?

Kristianas Kli susimąstė. Fransis mano, kad turėčiau ko nors griebtis, bet ko?

– Galim kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą, - nedrąsiai pasiūlė jis, - ir pareikšti, kad Kongresas nusižengia Konstitucijai. Dvidešimt penkta pataisa suformuluota neaiškiai. Arba galime teigti, esą jis nusižengia pataisai, nes suteikia sau teisę inicijuoti apkaltą po to, kai viceprezidentė atsisakė pasirašyti teikimą. Galiu susisiekti su teismu ir jis priims sprendimą iškart po balsavimo Kongrese.

Kli iš Kenedžio akių suprato, kad jis nusivylęs, ir ėmė karštligiškai sukti galvą bandydamas prisiminti dar kokią nors galimybę.

– Kongresas būtinybę tave nušalinti argumentuos tuo, kad tau sutriko psichika, - su nerimu balse tarė

Odbladas Grėjus. - Parlamentarai vis kalba apie tą savaitę, kai buvai dingęs prieš pat inauguraciją.

– Čia mano asmeninis reikalas! - atšovė Kenedis.

Kristianas pajuto, kad visi laukia jo paaiškinimo, nes žino, jog tą mįslingą savaitę jis buvo su prezidentu.

– Tai, kas nutiko tą savaitę, mums nepakenks, - patikino jis.

– Judžai, - kreipėsi Fransis Kenedis, - parenk įsakymą atleisti visą Kabinetą, išskyrus Teodorą Tapį.

Parenk kuo greičiau ir aš nedelsdamas pasirašysiu. Tegul atstovas spaudai perduoda jį žiniasklaidai prieš susirenkant Kongresui.

Baigęs užsirašyti bloknote Judžinas Dazis paklausė: – O štabų vadų komiteto pirmininką irgi atleisti?

– Ne, - atsakė prezidentas. - Šiaip jis mūsų pusėje, tik kiti nubalsavo ne taip, kaip norėjo jis.

Kongresas nebūtų žengęs šio žingsnio, jei ne tie šunsnukiai iš Sokrato klubo.

– Aš vadovauju tų dviejų vaikigalių apklausai, - priminė Kristianas Kli. - Jie nusprendė tylėti. Jeigu jų advokatas įtikins teisėją, rytoj teks juos paleisti už užstatą.

– Atominės saugos įstatyme yra straipsnis, suteikiantis tau teisę jų nepaleisti, - piktai pareiškė Dazis.

- Jis leidžia nepaisyti Asmens neliečiamybės ir Pilietinių laisvių įstatymų. Negali to nežinoti, Kristianai.

– Pradėsiu nuo to, kad nėra prasmės laikyti jų suimtų, jei Fransis atsisako pasirašyti įsakymą Dėl cheminių preparatų taikymo tardant, - atsakė Kristianas. - Jų advokatas kreipsis, kad juos paleistų už užstatą. Jei atsisakysime tai padaryti, vis tiek reikės prezidento parašo, kad šiuo atveju būtų galima nepaisyti Asmens neliečiamybės įstatymo. Fransi, ar tokį įsakymą pasirašysi?

– Ne, - nusišypsojo jam Kenedis. - Kongresas panaudotų jį prieš mane.

Kristianui grįžo pasitikėjimas savimi, bet jį šiek tiek pykino, burnoje pajuto kartumą. Akimirksniu blogumas praėjo. Kli jau suprato, ko iš jo nori Kenedis, žinojo, ką turi daryti.

Prezidentas gurkšnojo kavą. Visi baigė vakarieniauti, bet nė vienas nesuvalgė daugiau kaip kelis kąsnelius.

– Pakalbėkime apie tikrąją krizę, - paragino Kenedis. - Ar po keturiasdešimt aštuonių valandų aš tebebusiu prezidentas?

– Atšauk įsakymą bombarduoti Daką, - patarė Odbladas Grėjus, - vesti derybas įpareigok specialią grupę, tada Kongresas nesiims jokių žygių, kad tave nušalintų.

– Kas pasiūlė tau tokį sandėrį? - paklausė Kenedis.

– Senatorius Lambertinas ir Atstovų Rūmų narys Džincas, - atsakė Otas Grėjus. - Lambertinas tikrai geras vyrukas, o Džincas tokiuose politiniuose reikaluose elgiasi sąžiningai. Jie mūsų neapgaus.

– Gerai, tai antra galimybė, - sutiko Kenedis. - Pirma - kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą. Ar yra daugiau?

– Rytoj prieš susirenkant Kongresui per televiziją kreipkis į liaudį, - patarė Dazis. - Žmonės tave

parems ir Kongresas gali susvyruoti.

– Gerai, - atsakė Kenedis. - Judžai, susitark su televizijų vadovais, kad mane transliuotų per visus tinklus. Mums tereikia penkiolikos minučių.

– Fransi, tai labai rimtas žingsnis, - tyliai tarė Dazis. - Kongresas stoja akis į akį prieš prezidentą, tada šis ragina mases griebtis veiksmų. Padėtis gali tapti nevaldoma.

– Tas Jabrilis gali ištisas savaites tampyti mums nervus, tada mūsų šalis atrodytų kaip tikrų tikriausia šūdo krūva, - priminė Grėjus.

– Sklinda gandai, - įsiterpė Kristianas, - kad vienas iš esančiųjų šiame kambaryje arba Artūras Viksas pasirašys apkaltos teikimą. Tas žmogus turėtų dabar pasisakyti.

– Tie gandai - gryna nesąmonė, - nekantriai pertarė jį Kenedis. - Jeigu vienas iš jūsų būtumėte nusprendęs taip pasielgti, pirma būtumėte atsistatydinęs. Pažįstu jus kaip savo penkis pirštus - nė vienas manęs neišduotumėte. *** Po vakarienės iš Geltonojo kambario visi nuėjo į mažytę kino salę kitoje Baltųjų rūmų pusėje.

Kenedis paaiškino Daziui norintis, kad jie visi pamatytų per televiziją rodytą sceną, kaip buvo nužudyta jo dukra.

– Tuoj prasidės televizijos reportažas, - tamsoje pasigirdo nervingas Judžino Dazio balsas.

Kelias akimirkas ekrane bėgo juodi dryžiai, paskui nušvito ryškios spalvos. Televizijos kameros nukrypo į didžiulį lainerį dykumos smėlio fone, paskui stambiu planu parodė Jabrilį, atvedusį į atdarą liuką Teresą Kenedi. Prezidentas vėl žiūrėjo, kaip dukra šypteli ir pamoja į kamerą - kažkaip keistai, tarsi ramindama, bet kartu nuolankiai. Iš pradžių stovėjęs jai iš šono Jabrilis pasitraukė už nugaros.

Pakėlė dešinę ranką - ginklo nebuvo matyti - dusliai nuaidėjo šūvis, pakilo vaiduokliškas rožinis ūkelis ir Teresos Kenedi kūnas krito žemyn. Kenedis išgirdo minią šaukiant, bet ne iš džiaugsmo, o iš sielvarto. Liuke pasirodė Jabrilis. Jis laikė iškėlęs pistoletą - žvilgantį juodo metalo vamzdį. Laikė kaip gladiatorius kardą. Niekas jam pritariamai nešūktelėjo. Filmas baigėsi. Judžinas Dazis negailestingai jį iškarpė.

Užsidegė šviesos, bet Kenedis nekrustelėjo. Jis pajuto jau pažįstamą silpnumą, negalėjo pajudinti nei kojų, nei liemens. Tik galva buvo šviesi. Jis nesijautė priblokštas, neišgyveno aukos patiriamo bejėgiškumo. Šįsyk jam neteks grumtis su lemtimi ar Dievu. Reikės kautis su priešais iš šio pasaulio, ir jis tikrai juos įveiks.

Jis nesileis nugalimas kažkokio mirtingojo. Kai merdėjo žmona, nieko negalėjo pakeisti - prieš Dievą ir gamtos klaidas buvo bejėgis. Visa savo esybe susitaikė su lemtimi. Bet dukra žuvo nuo žmogaus rankos, dėl žmoguje glūdinčio blogio - už tai kaltininką jis gali nubausti, gali atitaisyti skriaudą. Šį kartą jis nenulenks galvos. Vargas jo priešams, vargas visiems šio pasaulio nedorėliams!

Kai pagaliau įstengė atsikelti nuo kėdės, raminamai nusišypsojo jį supantiems vyrams. Savo tikslą pasiekė. Artimiausius ir įtakingiausius draugus privertė kentėti kartu. Dabar jie taip lengvai nesipriešins veiksmams, kurių jis privalo imtis.

Kenedis išėjo iš salės, o jo padėjėjai sėdėjo tylėdami. Galėjai pamanyti, kad ta niekingai parodyta

galia persmelkė kambarį, iš Šerhabeno dykumos suplūdo siaubas, lydimas sieros tvaiko.

Visi tylėdami mąstė, kad dabar jiems neramiau ne dėl Jabrilio, o dėl Kenedžio.

Galop tylą nutraukė Odbladas Grėjus paklausdamas: – Jums neatrodo, kad prezidentas kvaištelėjo?

– Nesvarbu, - papurtė galvą Judžinas Dazis. - Gal mes visi kvaištelėję. Dabar turime jį palaikyti. Mes privalome laimėti. *** Daktaras Zedas Anakonė buvo vienas iš tų žemų, liesų vyrų didele krūtine. Jis atrodė nepaprastai budrus, o iš veido pasipūtęs, bet iš tikrųjų tai tebuvo pasitikėjimas žmogaus, neabejojančio, kad žino daugiau apie svarbius dalykus šioje žemėje negu kas nors kitas. Ir jis buvo visiškai teisus.

Daktaras Anakonė buvo Jungtinių Valstijų prezidento patarėjas medicinos mokslo klausimais, be to, Nacionalinio smegenų veiklos mokslinių tyrimo instituto direktorius ir Atominės saugos komisijos Medicinos patarėjų tarybos vadovas. Kartą per oficialius pietus Baltuosiuose rūmuose Kli išgirdo jį sakant, kad smegenys esančios be galo sudėtingas organas. Jos galinčios pagaminti visas organizmui reikalingas chemines medžiagas. Na ir kas, abejingai pamanė Kli. Lyg perskaitęs tas mintis daktaras patapšnojo jam per petį ir tarė: – Šis faktas civilizacijai svarbesnis už viską, ką jūs, vyručiai, galite padaryti čia, Baltuosiuose rūmuose. O tam, kad tai {rodytume, mums tereikia milijardo dolerių. Rupūs miltai, juk tai tik skatikai - vieno lėktuvnešio kaina, ar ne?

Jis nusišypsojo Kli parodydamas, kad nenori jo įžeisti.

Dabar, Kli įeinant į jo kabinetą, daktaras irgi nusišypsojo.

– Tai ką, - tarė Anakonė, - anksčiau ar vėliau pas mane ateina net teisininkai? Ar jūs suvokiate, kad mūsų požiūris į gyvenimą diametralus?

Kli juto, kad daktaras tuoj suskels kokį juokelį apie teisininkus, ir mažumą suirzo. Kodėl žmonės amžinai šaiposi iš jo ir kolegų?

– Viskas dėl tiesos, - aiškino toliau daktaras Anakonė. - Teisininkai visada stengiasi ją paslėpti, o mes, mokslininkai, atskleisti.

Jis vėl nusišypsojo.

– Ne, ne, - nesutiko Kli ir šyptelėjo parodydamas, kad įvertino jo humorą. - Aš atėjau čia dėl kitų dalykų. Informacijos. Mes susidūrėme su situacija, kai prireikė testo naudojant specialius preparatus pagal Atominių ginklų kontrolės įstatymą.

– Jūs juk žinote, kad tam tyrimui reikia gauti prezidento pasirašytą įsakymą, - priminė mokslininkas.

- Aš pats jį atlikčiau ne vien šiuo, bet ir daugeliu kitų atvejų, bet kovotojai už pilietines teises paliktų iš manęs šlapią vietą.

– Žinau, - atsakė Kli ir papasakojo apie galbūt paslėptą atominę bombą, suimtus Gresą ir Tibotą. Niekas nemano, kad ta bomba padėta, bet jeigu taip, laikas nepaprastai svarbus. O prezidentas atsisako pasirašyti įsakymą.

– Kodėl? - paklausė daktaras Anakonė.

– Todėl, kad naudojant tuos preparatus jaunuoliams gali būti pakenktos smegenys, - paaiškino Kli. Daktaras Anakonė nustebo. Jis kiek pamąstė.

– Tikimybė, kad smegenims gali būti kiek rimčiau pakenkta, labai menka, - tarė jis. - Gal dešimt procentų. Didesnis pavojus, kad sustotų širdis, taip kartais nutinka. Dar rečiau pasitaikantis šalutinis poveikis - tiriamieji visiškai praranda atmintį. Juos ištinka amnezija. Bet šiuo atveju net tai neturėtų prezidento sulaikyti. Siunčiau jam straipsnių šiuo klausimu. Tikiuosi, Kenedis juos skaito.

– Jis skaito viską, - patikino Kristianas. - Deja, nemanau, kad jis dėl to persigalvotų.

– Gaila, kad neturime daugiau laiko, - tarė daktaras Anakonė. - Mes baigiame sukurti patikimą melo detektorių. Jo veikimo principas bus pagrįstas tuo, kad kompiuteris matuos cheminius pokyčius smegenyse. Šis metodas labai panašus į tyrimą naudojant psichotropinius preparatus, tik nėra jokio pavojaus, kad smegenims bus pakenkta. Jis bus visiškai saugus. Deja, kol kas negalime jo naudoti.

Reikia surinkti daugiau duomenų, kad būtų išsklaidytos visos abejonės ir metodas atitiktų teisinius reikalavimus.

Kristianas susijaudino.

– Turite galvoje tokį patikimą melo detektorių, kad jo rodmenis teismas pripažintų kaip įrodymą? paklausė jis.

– Nežinau, ar teismas pripažintų juo gautus rezultatus kaip įrodymą, - atsakė daktaras Anakonė. Mokslo požiūriu, nuodugniai kompiuteriais išanalizuoti ir apdoroti naujuoju smegenų melo detektoriumi gauti rezultatai bus tokie pat patikimi kaip DNR analizė ar pirštų atspaudai. Čia yra viena medalio pusė. Kita - teisiškai įforminti prietaiso naudojimą. Kovotojai ux pilietines teises priešinsis iš paskutiniųjų. Jų įsitikinimu, žmogus negali būti verčiamas duoti parodymų savo nenaudai. O kaip parlamentarams patiktų mintis, kad jiems gali tekti tirtis tokiu prietaisu baudžiamosiose bylose?

– Man tai nepatiktų, - atsakė Kli. Anakonė nusijuokė.

– Kongresas pasirašytų sau politinės mirties nuosprendį. Vis dėlto kur logika? Mūsų įstatymai numato, kad kaltės pripažinimas nebūtų išgaunamas nedorai, bet čia juk viskas moksliška, - kiek patylėjęs baigė: - O jeigu jais būtų verčiami tirtis verslo rykliai ir neištikimi sutuoktiniai?

– Būtų šiurpoka, - pripažino Kli. – Bet kaip tada su tais senais išmintingais žodžiais, pavyzdžiui: „tiesa jus išlaisvins” arba „tiesa didžiausia dorybė”, „kilniausias idealas - žmogaus pastangos atskleisti tiesą”?

Daktaras Anakonė nusijuokė.

– Kertu lažybų: kai tyrimų naujuoju prietaisu rezultatai pasitvirtins, mūsų institutui nurėš finansavimą.

– Gal ir ne - čia jau mano atsakomybė, - tarė Kristianas. - Mes pataisytume įstatymus. Jūsų prietaisą leistume naudoti tik svarbiose baudžiamosiose bylose ir tik valdžios žinyboms. Griežtai kontroliuotume jo naudojimą - kaip narkotinių medžiagų ir ginklų gamybą. Taigi jeigu jums pavyktų

įrodyti, kad prietaisas patikimas, aš pasirūpinčiau reikiamais įstatymais. Velniai rautų, o kaip konkrečiai jis veikia?

– Naujasis detektorius? - paklausė daktaras Anakonė. - Labai paprastai. Randų nelieka, nes nėra jokios invazijos, jokio chirurgo su skalpeliu. Tiesiog kraujagyslėmis į smegenis patenka psichotropinės medžiagos ir žmogus pats išsiduoda.

– Man tie dalykai mįslingi kaip juodoji magija, - prisipažino Kristianas. - Jus reikėtų patupdyti į kalėjimą su tais dviem fizikais.

– Tarp mūsų nieko bendra, - nusijuokė mokslininkas. - Tų vyrukų tikslas - susprogdinti pasaulį.

Mano tikslas - nusigauti iki vidinės tiesos, sužinoti, ką žmogus išties mano, ką iš tikrųjų jaučia.

Bet pats daktaras Anakonė suprato, kad toks detektorius galėtų sukelti teisinių keblumų.

– Ko gero, tai būtų didžiausias šių laikų medicinos atradimas, - aiškino jis toliau. - Įsivaizduokite, kad mes pajėgiame, taip sakant, skaityti smegenis. Visi jūs, teisininkai, liktumėte be darbo.

– Jūs tikrai manote, kad įmanoma suprasti, kaip veikia smegenys? - paklausė Kristianas.

– Ne, - gūžtelėjo pečiais daktaras Anakonė. - Jeigu smegenys būtų tokios paprastos, mes būtume per daug kvaili, kad tai suprastume, - jis vėl šyptelėjo teisingumo ministrui. - Čia uždaras ratas, visai kaip „22-ojoje išlygoje”10. Mūsų smegenys niekados neperpras savęs pačių. Štai kodėl, kad ir kas atsitiktų, žmogus niekuomet netaps kuo nors daugiau negu aukštesne gyvūno forma.

Atrodė, kad šis faktas kelia jam neapsakomą džiaugsmą.

– Ar žinote apie „šmėklą mašinoje”, pasak Kestlerio 11? - kiek patylėjęs paklausė jis. - Iš tikrųjų žmogus turi dvejas smegenis, primityvias ir civilizuotas. Ar pastebėjote, kad žmonės kartais elgiasi nepaaiškinamai piktai? Be jokio pagrindo?

– Paskambinkite prezidentui dėl tardymo naudojant psichotropinius preparatus, - paprašė Kristianas.

- Pasistenkite jį įtikinti.

– Paskambinsiu. Jis tikrai per daug bijo. Procedūra nė kiek nepakenktų tiems vaikiščiams. *** Kristianas Kli sunerimo išgirdęs gandą, kad vienas iš prezidento patarėjų pasirašys apkaltos teikimą.

Judžinas Dazis sėdėjo prie savo rašomojo stalo apsuptas trijų sekretorių. Šios užsirašinėjo, ką turi nuveikti jo padėjėjai. Dazis buvo užsidėjęs ausinuką, bet išjungęs garsą. Paprastai linksmas jo veidas buvo paniuręs. Jis pakėlė akis į nekviestą svečią ir tarė: – Krisai, blogesnio laiko šniukštinėti negalėjai pasirinkti.

– Judžinai, nemalk šūdo! - atkirto Kristianas. - Kaip čia yra, kad niekam nerūpi, kas tas žmogus iš prezidento komandos, pasak gandų, jį išdavęs? Vadinasi, visi tai žino, tik ne aš, o man privalu žinoti.

Dazis atleido sekretores ir juodu liko vieni kabinete. Prezidento administracijos vadovas nusišypsojo Kristianui.

– Man nė į galvą neatėjo, kad nežinai. Tu juk viską seki per savo FTB ir Slaptosios tarnybos agentus, ginkluotus šnipinėjimo ir pasiklausymo įranga. Kongresas net nenumano, kad tu moki dar

tūkstančiams informatorių. Kaip čia yra, kad nieko nežinai?

– Žinau, kad viename iš tų butų, priklausančių Džeralinos restoranui, tu du kartus per savaitę dulkini kažkokią šokėją! - šaltai atkirto Kristianas.

– Pataikei kaip pirštu į akį, - atsiduso Dazis. - Pas mane buvo užėjęs lobistas, nuomojantis man tą butą. Paprašė, kad pasirašyčiau dokumentą dėl prezidento nušalinimo. Mandagiai, be tiesioginių grasinimų. Bet jis aiškiai leido suprasti: jei nepasirašysiu, visi laikraščiai ir televizijos mėgausis mano nuodėmėlėmis, - Dazis nusijuokė. - Negalėjau tuo patikėti. Nejaugi jie tokie buki, kad manė, jog išsigąsiu šantažo?

– Ir ką atsakei? - paklausė Kli. Dazis nusišypsojo.

– Išbraukiau jį iš draugų sąrašo. Liepiau jo neįleisti. Ir tam lobistui pasakiau, kad pranešiu jo pavardę senam bičiuliui Kristianui Kli, nes jis gali kelti grėsmę prezidento saugumui. Paskui papasakojau Fransiui. Šis liepė nekreipti dėmesio į visą tą dalyką.

– Kas jį pasiuntė?

– Tai padaryti vienintelis drįstų Sokrato klubo narys, senas mūsų draugas Martinas Matfordas, pravarde Privatizatorius.

– Jis ne toks kvailas, - paprieštaravo Kristianas.

– Žinoma, - niūriai tarstelėjo Dazis. - Niekas nėra labai kvailas, kol nepuola į neviltį. Bet kai viceprezidentė atsisakė pasirašyti tą apkaltos teikimą, jie tiesiog nebenumanė, ko griebtis. Be to, niekada negali žinoti, kada žmogus palūš.

Kristianui tai vis dar nepatiko.

– Bet juk jie tave pažįsta. Žino, kad tik apsimeti ištižėliu, o iš tikrųjų esi kietas vyras. Mačiau, kaip dirbi. Vadovavai vienai iš didžiausių Jungtinių Valstijų bendrovių, vos prieš penkerius metus, velniai rautų, surietei „IBM” į ožio ragą. Tai kodėl jie manė, kad palūši?

Dazis patraukė pečiais.

– Kiekvienas mūsų tariasi esąs kietesnis už kitus, - jis trumpai patylėjo. - Pats taip manai, tik garsiai nesakai. Ir aš. Viksas ir Grėjus taip pat. Fransis apie tai negalvoja - tiesiog kartais būna kietesnis už kitus. Štai kodėl nuo Fransio negalim nuleisti akių. Turim saugotis, kad jis netaptų per kietas. *** Kristianas Kli apsilankė pas Džeraliną Albanėzę, savininkę garsiausio Vašingtono restorano, aišku, pavadinto „Džeros”. Jį sudarė trys didžiulės salės, skiriamos labai prašmatnaus baro. Respublikonai teikė pirmenybę vienai, demokratai - antrai, trečioje valgydavo vykdomosios valdžios pareigūnai ir Baltųjų rūmų darbuotojai. Visi lankytojai sutarė, kad maistas čia gardus, aptarnavimas puikus, o savininkė - viena iš žavingiausių moterų pasaulyje.

Prieš dvidešimt metų Džeralina - tada jai buvo trisdešimt - dirbo pas vieną bankininkų lobistą. Šis supažindino ją su Martinu Matfordu, tada dar nepravardžiuojamu Privatizatoriumi, bet jau kylančiu į viršūnes. Martiną Matfordą pakerėjo jos šmaikštumas, kiek akiplėšiška drąsa ir avantiūrizmas.

Penkerius metus juodu siejo romanas, taip ir neiškilęs į viešumą. Albanėzė ir toliau vertėsi lobizmu, o šis amatas yra kur kas sudėtingesnis ir subtilesnis, negu daug kas mano, nes reikalauja mokslininko proto ir administratoriaus gyslelės. Keista, bet vienas vertingiausių jos pranašumų buvo tai, kad koledže puikiai žaidė tenisą.

Būdama pagrindinio bankininkų lobisto padėjėja ji didžiąją savaitės dalį rinkdavo finansinius duomenis, kad galėtų įtikinti Kongreso finansų komitetų specialistus priimti bankininkams palankius įstatymus. Be to, ji rengdavo vakarienes Senato ir Atstovų Rūmų nariams. Ją stulbindavo šių ramių, santūrių parlamentarų gašlumas. Kai jų niekas nematydavo, elgdavosi lyg šėlstantys aukso ieškotojai: be saiko gerdavo, traukdavo nešvankias dainas, graibydavo jai už užpakalio. Kažkaip nepastebimai mergina ėmė skraidyti į Bahamus ir Las Vegasą su jaunesniais ir išvaizdesniais Kongreso nariais, visada konferencijų dingstimi. Kartą net skrido į Londoną, kur vyko pasaulinis patarėjų ekonomikos klausimais suvažiavimas. Ne, ji nesistengdavo prikalbinti parlamentarus balsuoti už ar prieš įstatymo projektą ar bandyti juos apgauti. Tiesiog tais atvejais, kai balsai pasiskirstydavo daugmaž po lygiai, o tokia graži mergina kaip Džeralina Albanėzė atnešdavo sprindinį pluoštą iškilių ekonomistų parašytų straipsnių svarstomu klausimu, tikimybė, kad dvejojantieji balsuos, kaip reikia, buvo labai didelė.

Martinas Matfordas sakydavo: „Tokiu atveju vyrui sunku balsuoti prieš merginą, kuri jam šiąnakt čiulpė”.

Matfordas išmokė Džeraliną vertinti prabangą. Jis vedžiodavo ją po Niujorko muziejus, veždavosi į Long Ailando rytinės pakrantės kurortus, kad pabendrautų su turtuoliais ir menininkais, aristokratais ir nuvorišais, garsiais žurnalistais ir televizijos laidų vedėjais, rašytojais, kuriančiais rimtus romanus ir milijonus dolerių kainuojančių filmų scenarijus. Aišku, vien į dailų veidelį čia niekas nebūtų kreipęs daug dėmesio, bet Džeralina gerai žaidė tenisą.

Daugiau vyrų įsimylėjo ją dėl to, kad buvo gera tenisininkė, o ne dėl jos grožio. Prasti žaidėjai tokie dažniausiai būdavo politikai ir menininkai - oi kaip mėgdavo daužyti kamuoliuką su gražiomis moterimis. Žaisdama mišriame dvejete ji lengvai užmegzdavo ryšį su partneriu ir kaudamasi dėl pergalės kiek įmanydama rodydavo gražias kojas.

Tačiau atėjo metas, kai Džeralinai teko susimąstyti apie ateitį. Sulaukusi keturiasdešimties dar nebuvo ištekėjusi, o parlamentarai, su kuriais turėdavo reikalų, buvo perkopę septintą ar net aštuntą dešimtį, taigi visai jos neviliojo.

Martinas Matfordas buvo pasiryžęs parūpinti Džeralinai šiltą vietelę kokiame nors banke, bet bankininkystė jai atrodė nuobodi po Vašingtono, kur gyvenimas virte virė. Moterį be galo žavėjo Amerikos įstatymų leidėjai, taip akiplėšiškai meluojantys visuomenei ir tokie žavingai nekalti bendraudami su priešingos lyties atstovais. Išeitį sugalvojo Matfordas. Jis irgi nenorėjo prarasti Džeralinos, nes ji tikrai būtų pasiklydusi skaičių primargintų lapų labirintuose. Gražiai apstatytame jos bute Vašingtone Matfordas galėdavo nusimesti sunkią atsakomybės naštą. Taigi jam šovė mintis, kad moteris turi tapti savininke restorano, kuriame rinktųsi politikai.

Penkių milijonų dolerių paskolą restoranui skyrė „Dorieji Amerikos patikėtiniai” - lobistų organizacija, ginanti bankininkų interesus. Restoraną Džeralinai įrengė pagal jos pageidavimus. Jis tapo uždaru klubu, antraisiais Vašingtono politikų namais. Per Kongreso sesijas daugelis parlamentarų gyvendavo atskirti nuo šeimų. „Džeros” restorane jie galėdavo leisti vakarus

nesijausdami tokie vieniši. Be trijų salių ir baro, čia dar buvo kambarys su televizoriumi ir skaitykla, kur rasdavai visus didžiuosius žurnalus, leidžiamus Jungtinėse Valstijose ir Anglijoje. Kitame kambaryje galėdavai žaisti šachmatais, šaškėmis ar kortomis. Bet labiausiai parlamentarus viliodavo virš restorano per tris aukštus įrengtos gyvenamosios patalpos. Jas sudarė dvidešimt butų, nuomojamų lobistams, o iš šių slaptiems pasimatymams nuomodavosi parlamentarai ir svarbūs valdininkai. Visi žinojo, kad apie tuos dalykėlius „Džeros” restorane niekas nieko nesuuos, o raktus nuo butų saugodavo pati Džeralina.

Moterį stulbino, kad Kongreso darbštuoliai gali tiek daug laiko skirti meilės žaidimams. Jie tiesiog nepailsdavo. O aktyviausi būdavo vyresnieji, seniai vedę, kai kurie net turintys vaikaičių. Džeralina negalėdavo atsižiūrėti, kaip tie patys Atstovų Rūmų ir Senato nariai per televiziją pamokslaudavo apie dorą, smerkdavo narkotikus ir palaidą gyvenseną, pabrėždavo tradicinių šeimos vertybių svarbą.

Tačiau jai niekada neatrodydavo, kad jie veidmainiauja: juk žmonės, tiek daug laiko ir jėgų skiriantys šalies gerovei, nusipelno, jog į juos būtų žiūrima atlaidžiau.

Jai nepatiko pasipūtę, savimi pasitikintys ir patenkinti jaunesni parlamentarai, užtat labai mėgo vyresnius, kaip tas rūstaus veido senatorius. Niekados nematei jo besišypsančio žmonėse, bet mažiausiai du kartus per savaitę jis nuoga šikna straksėdavo su jaunomis manekenėmis. Arba seną Atstovų Rūmų narį Džincą, randuotą dirižablį primenančiu kūnu ir tokio šlykštaus veido, kad visa šalis neabejojo jį esant sąžiningą. Nusimetę drabužius jie visi atrodydavo klaikiai, bet Džeraliną kerėjo.

Parlamentarės retai užsukdavo į restoraną, o butais niekada nesinaudodavo: feminizmas dar nebuvo taip toli pažengęs. Džeralina šiek tiek atitaisė skriaudą moterims rengdama nedidelius pietus, į juos kviesdavosi draugužių menininkių, gražių aktorių, dainininkių ir šokėjų.

Jai nerūpėdavo, kad šios gražios jaunos moterys susidraugaudavo su Jungtinių Valstijų liaudies išrinktais tarnais, bet nustebo, kai Judžinas Dazis, nevalyvas drimba, šalies prezidento administracijos vadovas, susidėjo su perspektyvia jauna šokėja ir susitarė su Džeralina jam palikinėti vieno iš butų raktą. O kai jųdviejų santykiai tapo rimti, Džeralina tiesiog apstulbo. Tik Dazis neturėjo daug laiko tame bute jis praleisdavo vos kelias valandas po pietų. Ir Džeralina puikiai suprato, kaip tuo gali pasinaudoti lobistas, mokantis už to buto nuomą. Jis, aišku, negalėjo paveikti Dazio sprendimų, tačiau bent jau galėjo padaryti įspūdį savo klientams, kai paskambindavo jam į Baltuosius rūmus.

Džeralina viską papasakodavo Martinui Matfordui, kai juodu plepėdavo. Abu suprato, kad tai, ką vienas iš kito sužino, negali niekam panaudoti, juolab kokiam nors šantažui. Antraip būtų buvę pražūtinga, nes svarbiausias restorano tikslas buvo puoselėti draugišką aplinką, kur atsipalaidavę įstatymų leidėjai išklausytų sąskaitas apmokančių lobistų argumentus. Be to, restoranas buvo pagrindinis Džeralinos pajamų šaltinis ir ji nebūtų rizikavusi jo prarasti.

Todėl moteris labai nustebo, kai pas ją užsuko Kristianas Kli. Restorane tuo metu - tarp pietų ir vakarienės - beveik nebuvo lankytojų. Džeralina priėmė jį savo kabinete. Kli jai patiko, nors retai valgydavo „Džeroje” ir nė karto nėra prašęs buto. Ji nejautė jokios baimės, nes žinojo, kad jis negali turėti jai jokių priekaištų. Jeigu brendo koks skandalas, kad ir ką suuodė žurnalistai ar galėjo leptelėti kokia mergina, ji niekuo dėta.

Stengdamasi nesukelti įtarimo, kad norėtų šį tą iš jo sužinoti, moteris sumurmėjo užjaučianti: girdi,

dabar, kai pagrobtas lėktuvas ir nužudyta Kenedžio dukra, jam turėtų būti nepaprastai sunkus metas.

Kli padėkojo ir tarė: – Džeralina, mudu seniai pažįstami, tad noriu tave įspėti ir taip apsaugoti. Žinau: tai, ką pasakysiu, sukrės tave ne mažiau, kaip sukrėtė mane.

Velnias, pamanė Džeralina, kažkas bando iškrėsti man šunybę!

– Vienas finansininkų lobistas, geras Judžino Dazio draugas, bandė jį šantažuoti. Jis spaudė Dazį pasirašyti popierių, kuris labai pakenktų prezidentui Kenedžiui. Girdi, jei nepasirašysiąs, į aikštę iškilsią tai, kad jis naudojąsis vienu tavo butu, o tada veikiausiai neteksiąs darbo ir šeimos, - Kli nusijuokė. - Varge, kam būtų atėję į galvą, kad Judžinas galėtų šitaip elgtis?! Bet ko, velniai rautų, norėti - visi mes žmonės.

Linksmas Kristiano tonas neapgavo Džeralinos. Ji žinojo turinti būti labai atsargi, nes gali susigadinti visą gyvenimą. Juk Kli - šalies teisingumo ministras, garsėjantis kaip labai pavojingas žmogus. Jis privirtų tiek košės, kad ji nepajėgtų išsrėbti net padedama tokio slapto užtarėjo kaip Martinas Matfordas.

– Aš čia niekuo dėta, - atsakė ji. - Na, taip, daviau Daziui vieno buto raktą, bet, rupūs miltai, vien todėl, kad mes mandagiai elgiamės su savo klientais. Tai niekur neužfiksuota. Niekas dėl to negali manęs ar Dazio kompromituoti.

– Žinau, gali man neaiškinti, - pertarė ją Kristianas, - bet suprask: tas lobistas nebūtų drįsęs iškrėsti tokios šunybės niekieno neverčiamas. Kažkas iš aukščiau liepė jam taip daryti.

– Kristianai, - sunerimo Džeralina, - prisiekiu: aš niekam neprasitariau. Nieku gyvu nerizikuočiau netekti savo restorano. Nesu tokia kvaila.

– Žinau, žinau, - ramino ją Kristianas. - Judu su Martinu jau labai seniai artimi draugai. Gal papasakojai jam kaip paskalą?

Dabar Džeralina ne juokais išsigando. Staiga ji atsidūrė tarp dviejų nepaprastai galingų vyrų ir tuoj juodu susigrums. Labiau už viską pasaulyje ji troško sprukti iš jų dvikovos lauko. Vis dėlto moteris suprato, kad didžiausią klaidą padarytų meluodama.

– Martinas niekados neiškrėstų tokios kvailystės, - tarė ji. - Šitaip šantažuoti būtų didžiausia nesąmonė.

Ji leido suprasti viską papasakojusi Martinui, bet atvirai to neprisipažino.

Kristianas matė, kad moteris nesuprato tikrojo jo apsilankymo tikslo, ir toliau bandė ją raminti: – Judžinas Dazis pasiuntė tą lobistą velniop, paskui papasakojo visą istoriją man. Prižadėjau jam viską sutvarkyti. Aišku, dabar žinau, kad Dazio jie nebandys šantažuoti. Jau vien todėl, kad aš taip paspausčiau tave su visa šia įstaiga, jog pamanytumėt, kad dangus griūva. Tau tektų išduoti pavardes visų Kongreso narių, kurie naudojasi tais butais. Kiltų siaubingas skandalas. Tavo bičiulis tiesiog tikėjosi, kad Dazis išsigąs, bet Judžinas jį perprato.

– Martinas niekada nežengtų tokio pavojingo žingsnio, - vis dar negalėjo patikėti Džeralina. - Jis juk bankininkas.

Ji nusišypsojo Kristianui. Šis atsiduso nusprendęs, kad laikas griežtinti toną.

– Klausyk, Džeralina, - tarė jis, - negi reikės priminti, kad tavo Martinas Privatizatorius nepanašus į kitus ramius, atsargius bankininkus. Jis ne kartą yra įkliuvęs į bėdą, ne kartą smarkiai rizikavo, kol susikrovė milijardus. Jis ir anksčiau yra balansavęs ant leistinos ribos, - Kli kiek patylėjo, tada kalbėjo toliau: - Dabar jis kišasi į dalykus, labai pavojingus ne vien jam, bet ir tau.

– Pats sakei žinantis, kad aš neturiu nieko bendra su tuo, ką jis daro, - niekinamai mostelėjusi ranka atsakė Džeralina.

– Taip, aš tai žinau, - pripažino Kristianas. - Bet dabar negaliu nuleisti akių nuo Martino ir tu turi padėti man jį stebėti.

– Išgraužk! - atšovė Džeralina. - Martinas visada elgėsi su manimi padoriai. Jis tikras draugas.

– Nenoriu, kad jį šnipinėtum, - paaiškino Kristianas. - Man nereikia jokios informacijos apie jo verslo sandorius ar asmeninį gyvenimą. Aš tik prašau: jei ką nors žinai ar sužinosi apie jo žygius, nukreiptus prieš prezidentą, įspėk mane.

– Eik šikt! - įsiuto Džeralina. - Nešdinkis velniop! Turiu ruoštis, vakarienės suplūs minia žmonių.

– Gerai, - taikingai tarė Kristianas, - aš išeinu. Bet atmink: aš esu Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo ministras. Laikai dabar sunkūs, tad tau ne pro šalį turėti tokį draugą kaip aš. Taigi jei pastebėsi ką nors įtartina, gerai pagalvok. Jei patyliukais mane perspėsi, niekas nesužinos. Vadovaukis sveiku protu.

Kli išėjo. Savo tikslą jis pasiekė. Galbūt Džeralina papasakos Martinui Matfordui apie šį pokalbį. Na ir gerai - Matfordas bus atsargesnis. O gal nepasakos ir ką nors pastebėjusi praneš. Abiem atvejais jis nepraloš. *** Vairuotojas išjungė sireną ir jie pro vartus įvažiavo į Orakulo dvarą. Žiediniame keliuke priešais namą laukė trys limuzinai. Stebino, kad vairuotojai sėdi viduje, užuot išlipę į lauką parūkyti. Prie kiekvieno limuzino stoviniavo po aukštą, gerai apsirengusį vyrą. Kristianas iškart suprato: asmens sargybiniai. Vadinasi, Orakulas turi svarbių lankytojų. Tikriausiai todėl senukas taip skubiai jį išsikvietė.

Kristianą pasitiko tarnas ir nuvedė į svetainę, paruoštą pasitarimui. Orakulas laukė sėdėdamas invalido vežimėlyje. Prie stalo sėdėjo keturi Sokrato klubo nariai. Kli nustebo juos pamatęs: pagal naujausius pranešimus visi keturi turėjo būti Kalifornijoje.

Orakulas privažiavo prie krikštasuolės.

– Turi atleisti man, Kristianai, už šią nedidelę apgaulę, - tarė jis. - Nusprendžiau, kad šiuo atsakingu metu turi susitikti su mano draugais. Jie nekantrauja su tavimi pasikalbėti.

Tarnai jau buvo atnešę kavos ir sumuštinių. Orakului nuspaudus mygtuką po stalu kiti ėmė nešti gėrimus. Keturi Sokrato klubo nariai jau buvo išgėrę kavos ir užkandę. Martinas Matfordas, prasisegęs marškinių apykaklę, atsilaisvinęs kaklaraištį, užsidegė didžiulį cigarą. Jis atrodė kiek paniuręs, bet Kristianas žinojo: kai žmogus stengiasi paslėpti baimę, veido raumenys įsitempia ir todėl išraiška tampa niūri.

– Martinai, - kreipėsi Kli, - Judžinas Dazis man sakė, kad vienas iš tavo lobistų šiandien davė netikusį patarimą. Tikiuosi, tu čia niekuo dėtas.

– Dazis geba atskirti pelus nuo grūdų, - atsakė Matfordas. - Antraip nebūtų prezidento administracijos vadovas.

– Žinoma, geba, - sutiko Kristianas. - Ir jam nereikia mano patarimų, kaip kai ką sutrinti į miltus. Bet aš galiu jam padėti.

Kli matė, kad Orakulas su Džordžu Grinvelu nesusigaudo, apie ką juodu kalba, bet Lorensas Salentainas ir Luisas Inčas vos pastebimai šypsojosi.

– Tai nesvarbu ir neturi nieko bendra su tuo, dėl ko mes šįvakar čia susirinkom, - tarė Inčas.

– O ko, po velnių, mes čia susirinkom?! - paklausė Kristianas.

Lipšniai, raminamai atsakė Salentainas, mat buvo įpratęs taikyti besivaidijančias puses: – Metas dabar labai sunkus, manau, net pavojingas. Visi atsakingi žmonės turi drauge bandyti rasti išeitį. Visi čia susirinkusieji pasisako už tai, kad prezidentas Kenedis trisdešimčiai dienų būtų nušalintas nuo pareigų. Kongresas dėl to balsuos rytoj per neeilinį posėdį. Atsisakydama pasirašyti apkaltos teikimą viceprezidentė Diuprei apsunkino padėtį, bet išeitį rasime. Mums labai padėtų, jei teikimą pasirašytumėte jūs, prezidento komandos narys. To mes jūsų ir prašome.

Iš nuostabos Kristianas neteko žado.

– Pritariu, - prašneko Orakulas. - Bus geriau, jei šio reikalo prezidentas nespręs. Šiandien jis pasielgė visai neišmintingai, akinamas noro keršyti. Tai gali turėti siaubingų padarinių. Kristianai, maldauju tavęs paklausyti šių žmonių.

– Nė nesvajokit! - atkirto Kristianas ir kreipėsi į Orakulą: - Kaip tu galėjai prie jų prisidėti?! Kaip galėjai stoti prieš mane?

– Aš nesu prieš tave, - papurtė galvą Orakulas.

– Jis negali imti ir vėjais paleisti penkiasdešimt milijardų dolerių vien todėl, kad patyrė asmeninę tragediją, - tarė Salentainas. - Demokratija duota ne tam.

Kristianas susitvardė.

– Jūs klystate, - ramiai tarė jis. - Fransis Kenedis viską nuodugniai apgalvojo. Jis nenori, kad lėktuvo pagrobėjai ištisas savaites pūstų mums miglą į akis ir išstatytų Jungtines Valstijas pajuokai per jūsų pačių televizijos tinklus, pone Salentainai. Po paraliais - jie juk nušovė Katalikų bažnyčios galvą ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento dukrą, o jūs norite su jais derėtis?! Ir jūs vadinate save patriotais? Sakote, kad jaudinatės dėl mūsų šalies? Jūs esate paskutiniai veidmainiai!

Pirmą kartą prakalbo Džordžas Grinvelas: – O kiti įkaitai? Norite juos paaukoti?

– Taip, - nepagalvojęs leptelėjo Kristianas, bet patylėjęs pridūrė: - Manau, prezidento siūlomas veiksmų planas suteikia daugiausia šansų išsaugoti jiems gyvybę.

– Jūs žinote, kad šiuo metu Šerhabene yra Bertas Odikas, - priminė Grinvelas. - Jis mus patikino galintis įkalbėti pagrobėjus ir sultoną paleisti likusius įkaitus.

– Savo ausimis girdėjau, kaip jis patikino Jungtinių Valstijų prezidentą, kad Teresai Kenedi plaukas nuo galvos nenukris, - niekinamai iškošė Kristianas. - O dabar ji negyva.

– Pone Kli, - įsiterpė Salentainas, - dėl mažmožių galėtume ginčytis iki Paskutinio teismo dienos, bet mes neturime laiko. Tikėjomės, kad mus palaikysite ir palengvinsite mums užduotį. Sutiksite ar ne, tai, kas turi būti padaryta, bus padaryta - užtikrinu jus. Kam tos beprasmiškos rietenos? Padėkite mums ir šitaip pasitarnausite prezidentui.

Kristianas šaltai į jį dėbtelėjo.

– Nedumkite man akių. Pasakysiu štai ką: žinau, kad jūs darote didelę įtaką šios šalies valdymui, bet veikiate nusižengdami Konstitucijai. Mano vadovaujama įstaiga pradės tirti jūsų veiklą, vos tik baigsis ši krizė.

Grinvelas atsiduso. Jam, šilto ir šalto gyvenime mačiusiam seniui, toks jaunų žmonių karščiavimasis kėlė šypseną.

– Pone Kli, - kreipėsi jis į Kristianą, - mes visi dėkojame jums, kad atėjote. Tikiuosi, nerodysite mums asmeninio priešiškumo. Mes juk stengiamės padėti šaliai.

– Jūs stengiatės išgelbėti Odikui jo penkiasdešimt milijardų dolerių! - atšovė Kristianas. Staiga jam nušvito protas. Iš tikrųjų tie žmonės nesitiki patraukti jo į savo pusę - jie tik bando jį įbauginti. Gal tada jis laikytųsi neutraliai. Paskui Kristianas pajuto jų baimę. Taip, jie jo bijo, nes jis turi galios ir dar svarbiau - ryžto ją panaudoti. Orakulas vienintelis galėjo juos perspėti.

Visi tylėjo.

– Gali važiuoti, žinau, kad tau reikia grįžti, - galop tarė Orakulas. - Skambink man ir pranešinėk, kas vyksta. Turiu viską žinoti.

– Galėjai mane įspėti, - įskaudintas Orakulo išdavystės tarė Kristianas.

– Tada nebūtum atvažiavęs, - papurtė galvą senukas. - O man pačiam nepavyko įtikinti draugų, kad tu nepasirašysi. Turėjau leisti pabandyti jiems. Aš tave išlydėsiu.

Jis išvažiavo ratukais iš kambario, Kristianas nusekė jam pavymui. Prieš išeidamas iš svetainės jis pasisuko į Sokrato klubo narius ir tarė: – Ponai, prašau jūsų: neleiskite Kongresui žengti šio žingsnio.

Kli atrodė taip grėsmingai, kad nė vienas nedrįso prasižioti.

Orakulas, likęs vienas su Kristianu viršutinėje laiptų aikštelėje, įsikibo į vežimėlį. Olifantas pakėlė rudų senatvės dėmių nusėtą veidą ir tarė: – Esi mano krikštasūnis ir įpėdinis. Dėl to, kas dabar vyksta, nenustojau tavęs mylėti. Bet perspėju: aš myliu tėvynę ir matau, kad tas tavo Fransis Kenedis kelia jai didžiulį pavojų.

Pirmą kartą Kristianas Kli pajuto kartėlį dėl šio senuko, kurį visados mylėjo.

– Tu su savo Sokrato klubu laikote Fransį po padu, - tarė jis. - Pavojų šaliai keliate jūs, o ne jis.

Orakulas įdėmiai jį nužvelgė.

– Neatrodo, kad labai dėl to nerimautum. Kristianai, maldauju tavęs: nepasielk neapgalvotai.

Nepadaryk nieko neatitaisoma. Žinau, turi didžiulę galią, o svarbiausia - esi gudrus ir sumanus. Bet

nemėgink pats vienas pakreipti istorijos kita vaga.

– Nesuprantu, ką čia šneki, - atsakė Kristianas. Jis jau skubėjo - grįždamas į Baltuosius rūmus turėjo dar kai kur užsukti.

Orakulas atsiduso.

– Atmink: kad ir kas nutiktų, vis tiek tave mylėsiu. Tu esi vienintelis iš gyvųjų, kurį aš myliu. Ir jeigu tai tik bus mano galioje, niekados neleisiu, kad tau nutiktų kas nors bloga. Skambink man, pranešinėk, kas vyksta.

Net pykčio pagautas Kristianas pajuto kaip ir kadaise mylįs Orakulą. Spustelėjęs jam petį tarė: – Velniai griebtų, čia tik politinis nesutarimas, tarp mūsų jų kildavo ir anksčiau. Nesijaudink, aš tau skambinsiu.

Orakulas suktai šyptelėjo.

– Ir nepamiršk mano gimtadienio pobūvio, kai baigsis visa ta maišatis. Jei mudu abu dar būsime gyvi.

Kristianas didžiai nustebo pamatęs ašaras, riedančias suvytusiais skruostais. Jis pasilenkė ir pabučiavo raukšlių išvagotą, šaltą kaip stiklas veidą. *** Kristianas Kli vėlavo grįžti į Baltuosius rūmus. Pakeliui dar užsuko slapčia apklausti Greso ir Talboto.

Jis patraukė tiesiai į Odblado Grėjaus kabinetą, bet sekretorė pasakė, kad šis kalbasi su Kongreso nariais Džincu ir Lambertinu. Sekretorė atrodė išsigandusi: ji girdėjo gandus, kad Kongresas nori nušalinti prezidentą.

– Paskambink jam, pasakyk, kad reikalas svarbus, - liepė Kristianas. - Aš pasinaudosiu tavo stalu ir telefonu, tu eik į tualetą.

Grėjus atsiliepė, nes pamanė, kad skambina sekretorė.

– Tikiuosi, reikalas svarbus.

– Otai, čia Krisas, - tarė Kristianas. - Klausyk, keli Sokrato klubo nariai ką tik paprašė manęs pasirašyti apkaltos teikimą. Prašė ir Dazio, bandė šantažuoti jį tuo romaniuku su šokėja. Žinau, kad Viksas skrenda į Šerhabeną, taigi jis nepasirašė. Gal tu pasirašei?

– Keista: ką tik manęs to paties paprašė du ponai, sėdintys mano kabinete, - šilkiniu balsu atsakė Odbladas Grėjus. - Aš jau pasakiau jiems, kad nepasirašysiu. Ir dar sakiau, jog niekas iš patarėjų nepasirašys. Dėl tavęs jokių abejonių neturėjau.

Jo balsas buvo pašaipus.

– Žinojau, kad nepasirašysi, Otai, - nekantravo Kristianas, - bet paklausti - mano pareiga. Klausyk, reikia įvaryti jiems šiek tiek baimės. Pasakyk, kad teisingumo ministras davė nurodymą pradėti tyrimą dėl grasinimo šantažuoti Dazį. Pridurk, kad turiu nemažai Atstovų Rūmų ir Senato narius kompromituojančios medžiagos, ypač apie jų verslo ryšius su Sokrato klubo nariais. Jie neapsidžiaugs, kai perduosiu ją žurnalistams. Dabar ne laikas rodyti jiems tavo Oksforde išmoktą

mandagumą.

– Ačiū už patarimą, bičiuli, - lipšniai atsakė Grėjus. - Bet gal tau reikėtų rūpintis savo reikalais, o aš pasirūpinsiu savaisiais? Be to, neprašyk kitų grūmoti tavo vėzdu - pats juo grūmok.

Nors Odbladas Grėjus ir Kristianas Kli vienas kitą mėgo ir gerbė, tarp jų visados tvyrodavo subtiliai slepiamas priešiškumas. Abu buvo įspūdingos išvaizdos. Grėjui nestigo pilietinės drąsos, gal todėl, kad viską pasiekė savo jėgomis. Kristianas Kli gimė turtingoje šeimoje, bet nepanoro gyventi iš turtų. Juodu gerbė visas pasaulis. Abu buvo atsidavę Fransiui Kenedžiui, abu puikūs teisininkai.

Vis dėlto juodu nepatikliai žiūrėjo vienas į kitą. Grėjus tvirtai tikėjo, kad visuomenės pažangą galima pasiekti įstatymais, todėl ir buvo toks vertingas kaip prezidento atstovas ryšiams su Kongresu.

Jam nuo pat pradžių nepatiko, kad Kli savo rankose turi tokią didelę galią: jo galva, tokioje šalyje kaip Jungtinės Amerikos Valstijos vienas žmogus negali būti FTB direktorius, Slaptosios tarnybos vadovas ir teisingumo ministras. Tiesa, Fransis Kenedis paaiškino, kam reikia šitaip sutelkti valdžią.

Girdi, tai padės apsaugoti patį prezidentą nuo pasikėsinimo grėsmės. Vis dėlto Grėjui tai nebuvo prie širdies.

Kristianą Kli visuomet truputį erzino tai, kad Grėjus skrupulingai laikosi įstatymo raidės. Grėjus galėjo sau leisti tokią prabangą: jis turėjo reikalų su politikais ir spręsdavo politines problemas. O Kli kasdien susidurdavo su aibe potencialių žmogžudžių. Išrinkus šalies vadovu Fransį Kenedį, galvas ėmė kelti visokie parazitai, tūnoję tamsiuose Amerikos pakampiuose. Slaptosios tarnybos vadovas vienintelis žinojo, kad prezidentas yra gavęs tūkstančius grasinimų nužudyti, ir jis vienas galėjo sutraiškyti tuos niekdarius. Kad susidorotų su šia užduotimi, Kli negalėjo visados smulkmeniškai laikytis įstatymų - bent jau taip pats manė. Šis atvejis akivaizdžiai rodė jųdviejų skirtumą: Kli norėjo smogti kumščiu, Grėjus - glostyti aksomine pirštine.

– Ką gi, - tarė Kristianas, - aš darysiu tai, ką turiu daryti.

– Puiku. Dabar mudu galime važiuoti pas prezidentą. Jis kviečia mus į Ministrų kabineto pasitarimų kambarį, kai tik baigsiu pokalbį čia.

Grėjus tyčia telefonu atvirai kalbėjosi su Kli. Dabar jis pasisuko į Džincą ir Lambertiną.

– Atsiprašau, kad jums teko tai išgirsti, - liūdnai šyptelėjęs tarė jis. - Kristianui nepatinka ta apkaltos užmačia, o kai jis įžvelgia grėsmę šalies gerovei, reaguoja taip, lyg pavojus grėstų jam pačiam.

– Aš patariau nebandyti gauti Kli parašo, bet maniau, kad tu, Otai, gal ir pasirašysi, - tarė senatorius Lambertinas. - Kai prezidentas paskyrė tave savo atstovu Kongrese, pamaniau, kad elgiasi kvailai, nes mūsų kolegų iš pietų mentalitetas dar ne visai pasikeitęs. Bet turiu pasakyti, kad per tuos trejus metus pelnei jų palankumą. Jeigu prezidentas būtų tavęs klausęs, tiek daug jo programų nebūtų įstrigusios Kongrese.

– Džiaugiuosi, kad atėjote pas mane, - nutaisęs bejausmį veidą, bet vis tokiu pat šilkiniu balsu atsakė Grėjus. - Vis dėlto manau, kad Kongresas daro didžiulę klaidą bandydamas inicijuoti apkaltą.

Viceprezidentė teikimo nepasirašė. Na ir kas, kad turite beveik viso Kabineto parašus - nė vienas patarėjas nesutiko pasirašyti. Vadinasi, Kongresui teks balsuoti, kad gautų teisę pats nušalinti prezidentą. Tai velniškai rimtas žingsnis. Jūs parodysite, kad Kongresas gali nepaisyti liaudies valios,

išreikštos per rinkimus.

Grėjus atsistojo ir ėmė vaikštinėti po kambarį. Paprastai derėdamasis jis taip nesielgdavo, nes žinojo, kokį įspūdį daro jo išvaizda. Metro devyniasdešimties ūgis, sunkiaatlečio sudėjimas galėjo tiesiog bauginti. Jo drabužiai būdavo gražiai pasiūti. Kalbėdavo su vos juntamu anglišku akcentu. Žodžiu, niekuo nesiskyrė nuo galingų korporacijų vadovų, rodomų televizijos reklamose, tik oda buvo ne balta, o kavos spalvos. Vis dėlto šįsyk Grėjus pamanė, kad nepakenks įvaryti pašnekovams šiek tiek baimės.

– Žaviuosi jumis abiem kaip Kongreso nariais, - tarė jis. - Aš visada suprasdavau jus, jūs - mane. Žinot, kad patariau Kenedžiui nepradėti savo socialinių programų, kol joms nepadėtas tvirtesnis pagrindas. Visi trys suprantame viena: lengviausia prisišaukti tragediją kvailai naudojant valdžią. Tai viena dažniausių politikų daromų klaidų. Kongresas suklys paskelbdamas prezidentui apkaltą. Jeigu jums pasiseks, bus padarytas labai pavojingas precedentas mūsų valdžios sistemoje. Jo padariniai gali būti pražūtingi, kai ateityje koks nors prezidentas įgaus nežabotą valdžią, nes pirmiausia jis užsibrėš tikslą pakirsti Kongreso galią. Pergale džiaugsitės neilgai. Jūs neįeisite sugriauti Dako ir išgelbėsite penkiasdešimt Berto Odiko investuotų milijardų. Bet šalies žmonės jus niekins, nes jie remia Kenedį.

Galbūt ne dėl to, dėl ko reikėtų. Visi puikiai žinome, kad rinkėjus labai lengva patraukti į savo pusę apeliuojant į jų jausmus - mes, valdantieji, turime juos kontroliuoti ir nukreipti reikiama linkme.

Kenedis dabar pat gali įsakyti numesti ant Šerhabeno keletą atominių bombų ir šios šalies piliečiai jį palaikys. Kvaila, ar ne? Bet taip daro masės ir jūs tai žinote. Taigi Kongresas pasielgtų protingai laukdamas ir nieko nesiimdamas. Jeigu Kenedis išlaisvins įkaitus ir patupdys pagrobėjus į mūsų kalėjimus, visi bus patenkinti. Jeigu jo planas nepasiteisins, jeigu lėktuvo pagrobėjai išžudys įkaitus, galėsite nušalinti prezidentą. Tada liaudies akyse atrodysite didvyriai.

Grėjus iš paskutiniųjų stengėsi juos įtikinti, bet turėdamas didelę patirtį žinojo, kad tai beviltiška. Net išmintingiausi vyrai ir moterys elgsis taip, kaip yra nusprendę. Nors ir kiek įtikinėtum, jie neapsigalvos.

Kad neklysta, įrodė Džinco žodžiai: – Tu mėgini pakeisti Kongreso valią, Otai.

Jam pritarė senatorius Lambertinas: – Rimtai, Otai, jūsų kova jau pralaimėta. Žinau, kad esi lojalus prezidentui. Žinau, jei viskas būtų susiklostę gerai, prezidentas būtų davęs tau ministro portfelį. Ir patikėk: Senatas tam būtų pritaręs. Tai dar gali nutikti, bet tik pasikeitus prezidentui.

– Esu dėkingas, senatoriau, - nusilenkė jam Grėjus. - Bet jūsų prašymo negaliu įvykdyti. Manau, prezidento veiksmai pateisinami ir duos vaisių. Manau, įkaitai bus paleisti, o nusikaltėliai perduoti teisėsaugai.

– Čia neesminiai dalykai, - šiurkščiai pertarė jį Džincas. - Mes negalim leisti jam sugriauti Dako miesto.

– Ne vien dėl pinigų, - tyliai suniurnėjo senatorius Lambertinas. - Toks barbariškas žingsnis pakenktų mūsų santykiams su visomis pasaulio šalimis. Tu juk tai supranti, Otai.

– Štai ką aš jums pasakysiu, - tarė Grėjus. - Jeigu Kongresas rytoj neatšauks neeilinio posėdžio ir

neatsiims apkaltos siūlymo, prezidentas per televiziją kreipsis tiesiai į Jungtinių Valstijų žmones.

Praneškit tai savo kolegoms, - nesusilaikęs pridūrė: - ir Sokrato klubo nariams.

Atsisveikindami vyrai pasakė vienas kitam daug gerų, gražių žodžių - to dar gerokai anksčiau, negu buvo nužudytas Julijus Cezaris, reikalavo politinis etiketas. Paskui Grėjus ir Kli nuėjo susitikti su prezidentu.

Bet paskutiniai jo žodžiai sukrėtė Atstovų Rūmų pirmininką Džincą. Per daugybę metų Kongrese jis sukaupė didžiulius turtus. Jo žmona buvo kabelinių televizijų jo gimtojoje valstijoje bendrasavininkė ar akcininke, sūnaus juridinė firma - viena didžiausių JAV pietuose. Jis neturėjo jokių materialinių rūpesčių. Kongreso nario gyvenimas jam labai patiko: jis teikė malonumų, kurių negalėjai įsigyti vien už pinigus. O bene didžiausias karjerą padariusio politiko pranašumas buvo tas, kad senatvėje jauteisi toks pat laimingas kaip ir jaunystėje. Net tada, kai visas kreti, o smegenys nebepajėgia blaiviai mąstyti, visi tave tebegerbia, vis dar tavęs klauso, tebelaižo tau užpakalį. Tave skiria į komitetus ir pakomitečius, tu daliji milijonus. Tuvis dar gali prisidėti brėžiant galingiausios pasaulio valstybės kursą. Nors esi senas ir paliegęs, prieš tave dreba jauni, tvirti vyrai. Džincas žinojo: ateis metas, kai maistas, gėrimai ir moterys nebeteiks pasitenkinimo, bet jeigu smegenyse bus likusi bent viena gyva ląstelė, jis galės mėgautis valdžia. Argi gali bijoti artėjančios mirties, kai tavo piliečiai vis dar tau paklūsta?

Todėl Džincas sunerimo. Nejaugi gali ištikti tokia baisi katastrofa, kad jis praras vietą Kongrese?

Ne, būtina veikti. Dabar visas jo gyvenimas priklausys nuo to, ar pavyks nušalinti Fransį Kenedį nuo pareigų.

– Negalime leisti prezidentui rytoj pasirodyti per televiziją, - tarė jis senatoriui Lambertinui.

13 skyrius DEIVIDAS DŽATNIS visą mėnesį skaitė scenarijus. Šie jam atrodė niekam tikę. Jaunuolis parašydavo kelių eilučių recenziją ir savo vertinimą. Jis turėjo būti vos kelių sakinių, bet paprastai Džatnis prirašydavo puslapį iki galo.

Mėnesiui baigiantis prie jo stalo priėjo skyriaus viršininkas.

– Deividai, mums nerūpi pamatyti, koks tu sąmojingas. Pakaks, jei savo vertinimą išdėstysi dviem sakiniais. Ir nežiūrėk į tuos žmones su panieka - jie nemyža ant tavo rašomojo stalo, o tik bando parašyti filmų scenarijus.

– Bet tie scenarijai klaikūs, - paprieštaravo Džatnis.

– Žinoma, - pritarė viršininkas. - Manai, duotume tau skaityti gerus? Tam turime labiau patyrusių žmonių. Be to, tie scenarijai, kuriuos tu vadini klaikiais, visi iki vieno perduoti agentų. Šie tikisi uždirbti už juos pinigų. Todėl scenarijai labai kruopščiai atrenkami. Mes nepriimame jų iš anksto nesusitarę, kad paskui mums nepradėtų grasinti teismais - tuo mes skiriamės nuo knygų leidėjų. Taigi kad ir kokie sumauti būtų scenarijai, kai agentai juos įteikia, privalome perskaityti. Jeigu neskaitysime prastų scenarijų, agentai mums neduos gerų.

– Aš galėčiau parašyti geresnių, - pasigyrė Deividas.

– Mes visi galėtume, - nusijuokė viršininkas. Kiek pagalvojęs pridūrė: - Kai kokį parašysi, duok perskaityti man.

Po mėnesio Deividas taip ir padarė. Viršininkas perskaitė scenarijų savo kabinete ir pasikvietė jo autorių. Kalbėjo labai geraširdiškai, maloniai.

– Deividai, nieko nebus. Nesakau, kad negali rašyti, bet tu nesusigaudai, kaip kuriami filmai. Tai matyti ne vien iš tavo recenzijų, bet ir iš šito scenarijaus. Klausyk, aš noriu tau padėti. Kaip mane gyvą matai. Taigi nuo kitos savaitės skaitysi jau išleistus romanus, galbūt tinkamus ekranizuoti.

Deividas mandagiai jam padėkojo, bet pajuto jau pažįstamą įtūžį. Ak, tie viršininkai! Jie tariasi esą išmintingesni už tave vien todėl, kad jų rankose valdžia.

Vos po kelių dienų paskambino Dino Hokeno sekretorė: ar jis šįvakar laisvas ir galėsiąs pavalgyti su ponu Hokenu? Deividas taip nustebo, kad sutiko ne iš karto. Jie vakarieniausią „Maiklo” restorane Santa Monikoje aštuntą. Sekretorė pradėjo jam aiškinti, kaip ten nusigauti, bet jaunuolis atsakė gyvenąs Santa Monikoje ir žinąs, kur restoranas, nors tai buvo ne visai tiesa.

Vis dėlto apie „Maiklo” restoraną buvo girdėjęs. Deividas Džatnis skaitė visus laikraščius ir žurnalus, o darbe klausėsi visų paskalų. „Maiklo” restoraną buvo pamėgę kino pramonės ir muzikos verslo atstovai, gyvenantys Malibu. Padėjęs ragelį Deividas paklausė viršininko, ar šis žino, kur „Maiklo” restoranas, ir lyg tarp kitko užsiminė pakviestas ten vakarienės. Jis matė, kad viršininkui tai padarė įspūdį, ir pasigailėjo: reikėjo scenarijų duoti po vakarienės. Tada būtų skaitęs kitomis akimis.

Tą vakarą įėjęs į „Maiklo” restoraną Deividas nustebo, kad tik priekinė jo dalis po stogu - visa kita buvo gėlėmis puoštame sode, po dideliais baltais skėčiais, patikimai saugančiais nuo lietaus. Visas plotas nutviekstas šviesų. Balandžio oras buvo švelnus, gėlių kvapas svaigino, auksinis mėnuo danguje žėrė spindulius. Nėra ko lyginti su Juta šiuo metų laiku! Tą akimirką Deividas Džatnis nusprendė niekada nebegrįžti į namus.

Jis prisistatė metrdoteliui ir šis nuvedė jį tiesiai prie vieno iš stalelių sode. Deividas norėjo ateiti anksčiau už Hokeną, mat žinojo savo vaidmenį ir ketino atlikti jį taip, kaip iš jo tikimasi.

Jis elgsis kuo pagarbiausiai, lauks restorane pasirodant gerojo Hoko ir taip pripažins jo viršenybę.

Jam vis dar kilo abejonių dėl Hokeno. Ar šis žmogus išties yra geros širdies? Galbūt jis tik vienas iš tų Holivudo veidmainių? O gal tik teikiasi maloniai elgtis su sūnumi moters, kuri kadaise jį atstūmė ir dabar, aišku, to gailisi?

Deividas pamatė Diną Hokeną prie stalelio. Šalia sėdėjo vyras ir moteris. Pirmiausia Džatniui toptelėjo, kad Hokenas tyčia pasakė jam ateiti vėliau, nenorėdamas priversti jį laukti, ir vos neapsiverkė iš to neapsakomo gerumo. Mat paranojiškas Deividas dažniausiai įžvelgdavo slaptus, nedorus kitų žmonių kėslus, kitąsyk - tiesiog pasakiškai geraširdiškus motyvus.

Hokenas atsistojo ir apkabino - kaimietiškai, kaip įprasta Jutoje, - paskui pristatė jį savo svečiams.

Vyrą Deividas pažino iš karto. Gibsonas Greindžas, vienas garsiausių Holivudo aktorių. Moters pavardė buvo Rozmari Beler. Deividas nustebo niekada jos negirdėjęs, nes moteris buvo tokia graži, kad galėjo būti kino žvaigžde. Tobulai simetriškas veidas, ilgi, žvilgantys juodi plaukai.

Profesionaliai pasidažiusi, vilkėjo elegantiška vakarine suknele, ant jos kažkokį švarkelį.

Jie gėrė vyną. Butelis buvo įstatytas į sidabrinį kibirėlį. Hokenas įpylė taurę Deividui.

Valgis buvo gardus, oras malonus, sode tvyrojo ramybė, ir Deividas juto, kad čia jų negali pasiekti jokie išorinio pasaulio rūpesčiai. Prie gretimų stalelių sėdintys vyrai ir moterys tryško pasitikėjimu savimi. Šie žmonės buvo šio pasaulio viešpačiai. Jis, Deividas, vieną dieną irgi bus toks.

Kol Hokenas su svečiais kalbėjosi, Deividas beveik nepravėrė burnos, tik juos nužiūrinėjo.

Jaunuolis nusprendė, kad Dinas Hokenas - neblogas, malonus vyras - toks, kaip ir atrodo. Tai dar nereiškia, kad jis geras žmogus, pamanė. Jis suprato, kad Rozmari ir Hokas stengiasi įkalbinti Gibsoną Greindžą pas juos filmuotis, nors iš pažiūros susirinko čia tik pabendrauti.

Matyt, Rozmari Beler irgi buvo prodiuserė, negana to, iškiliausia šios profesijos moteris Holivude.

Deividas klausėsi ir stebėjo. Pokalbyje nedalyvavo, o kai taip tylėdamas sėdėdavo, jo veidas būdavo gražus kaip nuotraukose. Kiti žmonės prie stalelio tai pastebėjo, bet jisai jų nedomino, ir Deividas tai juto.

Kol kas jam tai buvo paranku. Būdamas tarsi nematomas galėjo tirti pasaulį, kurį tikėjosi užkariauti.

Hokenas surengė šią vakarienę norėdamas suteikti galimybę savo draugei Rozmari prikalbinti Gibsoną Greindžą pas ją filmuotis. Bet kodėl? Hokenas ir Rozmari bendravo laisvai, kaip gali tik žmonės, kurį laiką buvę meilužiais. Tai galėjai suprasti ir iš to, kad Hokenas tramdė Rozmari, kai ši per daug primygtinai ėmė spausti Greindžą.

– Filmuotis pas mane kur kas smagiau negu pas Hoką, - tarė ji.

– Mums irgi ne kartą buvo smagu, ar ne, Gibai? - juokdamasis paklausė Hokenas.

– Kur ten - be darbo, mes nieko daugiau nematėme, - nė nešyptelėjęs atsakė aktorius.

Gibsonas Greindžas kino versle garsėjo kaip lėšų skirstytojų numylėtinis: jeigu jis sutikdavo filmuotis, kiekviena studija bemat siūlydavosi filmą finansuoti. Štai kodėl Rozmari taip jį spaudė. Be to, aktorius labai tiko ekranui, nes panėšėjo į seno tipo amerikietį. Aukštas, lieknas, atvirų bruožų, priminė Garį Kuperį arba Linkolną, tik pastarasis nebuvo toks gražus. Jis draugiškai šypsodavosi ir įdėmiai klausydavosi kalbančio pašnekovo. O Greindžas pasakojo juokingus nuotykius iš savo gyvenimo ir tuo tiesiog žavėjo. Be to, buvo apsirengęs ne taip kaip Holivudo garsenybės, bet paprastai: apsmukusiomis kelnėmis, vilnoniais marškiniais, nutriušusiu, bet neabejotinai brangiu nertiniu ir senu švarku. Tačiau visų restorano lankytojų žvilgsnius jis traukė it magnetas. Gal todėl, kad milijonams kino ekranuose matytas jo veidas tapo be galo artimas? O gal tas veidas amžiams užsifiksavo kažkokiuose paslaptinguose atmosferos sluoksniuose? Ar čia vyksta mokslo dar nepaaiškintas fizinis reiškinys? Šiaip ar taip, Deividas matė, kad šis vyras protingas. Klausydamasis Rozmari žiūrėjo su pašaipėle, bet ne iš aukšto ir, nors atrodė, kad jis sutinka su viskuo, ką ji sako, nė žodeliu jai neįsipareigojo. Deividas svajojo tapti tokiu žmogumi kaip Greindžas.

Siurbčiodamas vyną Hokenas užsakė desertą - nuostabių prancūziškų pyragaičių. Tokio gardumyno Deividas kaip gyvas nebuvo ragavęs. Gibsonas Greindžas ir Rozmari Beler jų atsisakė. Moteris net pasipurtė iš pasidygėjimo, o aktorius tik numojo ranka. Deividas pamanė, kad ateityje Rozmari vis dėlto susigundys saldumynais, o Greindžui toks pavojus negresia - jis kaip gyvas prie jų nesilies.

Rozmari neišvengiamai ims nuo jų tukti.

Hokeno paragintas Deividas sušlamštė pyragaičius ir už juos. O trijulė niekur neskubėdama

šnekučiavosi toliau. Hokenas užsakė dar vieną butelį vyno, bet gėrė tik jis ir Rozmari. Tada pokalbyje Deividas įžvelgė dar vieną vos juntamą giją: moteris kabino Gibsoną Greindžą.

Per visą vakarą Rozmari gal vos porą kartų persimetė žodeliu kitu su Deividu, o dabar visiškai nekreipė į jį dėmesio, tad jam neliko nieko kita kaip su Hokenu prisiminti senus laikus Jutoje. Bet galiausiai abu pakerėjo tųdviejų dvikova.

Mat daugiau vyno išgėrusi Rozmari ėmė gundyti ne juokais. Buvo šiurpoka žiūrėti, kiek pastangų ji deda. Moteris rodė savo privalumus. Pradėjo nuo veido ir kūno judesių. Kažkaip suknelės priekis nuslinko žemiau, tad dabar pro iškirptę veržėsi krūtys. Ji be perstojo kėlė dešinę koją ant kairės, paskui kairę ant dešinės, ir padurkai slinko aukštyn apnuogindami šlaunis. Rankos irgi nepaliovė judėjusios, tad kai kalbėdama užsimiršdavo, o gal tik apsimesdavo užsimiršusi, paliesdavo Gibsonui veidą. Rozmari stengėsi šmaikštauti, pasakojo juokingus anekdotus, dėjosi jausminga asmenybe.

Gražus veidas rodė meilę bendradarbiams, nerimą dėl artimųjų ir nuogąstavimą dėl draugų nesėkmių. Ji prisiekinėjo švelniausius jausmus Dinui Hokenui, prisiminė, kaip šaunusis Hokas patarimais ir pažintimis padėjo jai daryti karjerą. Šioje vietoje šaunusis Hokas jos kalbą nutraukė: girdi, tos pagalbos ji nusipelniusi, nes labai daug triūsusi prie jo filmų ir buvusi jam ištikima. Tai girdėdama Rozmari neatitraukė nuo jo dėkingumo kupinų akių. Visiškai pakerėtas Deividas tą akimirką neišlaikė ir įsiterpė - tikriausiai jiedviem buvę nuostabu dirbti drauge. Bet moteriai knietėjo toliau remti prie sienos Gibsoną, tad ji neleido jaunuoliui net baigti sakinio.

Deividą kiek suglumino nemandagus jos poelgis, bet pats nustebo, kad nė kiek nesupyko. Ji atrodė labai graži, kai visomis išgalėmis stengėsi gauti, ko trokšta. O ko ji geidžia, darėsi vis aiškiau: šiąnakt žūtbūt įsitempti Gibsoną Greindžą į lovą. Tas jos troškimas buvo tyras ir tiesmukas nelyginant vaiko, todėl provokuojamas moters elgesys atrodė beveik mielas.

Bet labiausiai Deividą žavėjo Gibsono Greindžo laikysena. Aktorius puikiai suprato, kas vyksta. Jam pro akis nepraslydo, kaip šiurkščiai moteris pertarė jaunuolį, tad bandė jį paguosti: – Deividai, ateis diena, kai tu irgi gausi progą kalbėti.

Galėjai pamanyti, kad jis atsiprašo už egocentriškas įžymybes, kad jų nedomina dar nespėjusieji išgarsėti. Bet kai dabar Rozmari užčiaupė ir jį, aktorius mandagiai jos klausėsi. Tiesa, ne vien iš mandagumo. Jis turėjo įgimto žavesio ir šis buvo neatsiejama jo esybės dalis. Gibsonas žiūrėjo į kalbančią Rozmari nuoširdžiai susidomėjęs, neatitraukdamas žvilgančių akių nuo jos veido. Kai ji paliesdavo jam delną, jis irgi jai patapšnodavo. Aktorius nė nebandė slėpti, kad ši moteris jam patinka. Gibsonas nė akimirkos nesiliovė šypsojęsis, todėl aštrūs jo bruožai sušvelnėjo ir veidas virto geraširdiška kauke.

Vis dėlto akivaizdžiai buvo matyti, kad jis reaguoja ne taip, kaip tikisi Rozmari. Visos jos pastangos jį suvilioti ėjo perniek. Ji vėl išgėrė vyno, tada metė paskutinę kortą: atskleidė slapčiausius savo jausmus.

Dabar moteris kalbėjo tiesiai Gibsonui, nekreipdama dėmesio į kitus du vyrus prie stalelio. Negana to, ji taip pasisuko ant kėdės, kad atsidūrė visai šalia aktoriaus, o Deividas su Hokenu liko nuo jųdviejų atskirti.

Rozmari kalbėjo taip aistringai, kad nė vienas nedrįso abejoti jos nuoširdumu. Jos akyse net

sužvilgo ašaros. Ji nuogino savo sielą Gibsonui.

– Noriu būti tikru žmogumi, - kalbėjo ji. - Norėčiau mesti visą tą sušiktą iliuzijų mašiną, tą kino verslą. Jis man nekelia jokio pasitenkinimo. Noriu padaryti šį pasaulį geresnį. Kaip motina Teresė ar Martinas Liuteris Kingas. Aš niekuo neprisidedu prie to, kad pasaulis keistųsi į gera. O galėčiau būti slaugytoja, gydytoja ar socialine darbuotoja. Man šlykštus šitas gyvenimas - visi tie vakarėliai, tas skraidymas lėktuvais susitikti su svarbiais žmonėmis, tartis dėl kažkokių, velniai rautų, filmų, nė kiek nepadėsiančių žmonijai. Noriu daryti ką nors tikra.

Ji ištiesė ranką ir suėmė Gibsonui Greindžui plaštaką.

Deividas dabar pamatė, kodėl šis aktorius tapo tokia ryškia kino žvaigžde, kodėl filmuose, kuriuose vaidino, visų dėmesį patraukdavo jo personažai. Gibsonas Greindžas kažkaip sugebėjo suimti Rozmari ranką, perstumti kėdę ir vėl tapti centrine šio gyvo paveikslo figūra. Moteris tebespoksojo į jį aistros kupinu žvilgsniu ir laukė jo atsako. Vyras šiltai jai nusišypsojo, tada palenkė ir pakreipė galvą į Deivido ir Hokeno pusę.

– Tikra laputė, - švelniai pagyrė Gibsonas Greindžas.

Dinas Hokenas pratrūko kvatoti, Deividas nesusilaikęs nusišypsojo. Iš pradžių Rozmari suglumo, bet netrukus juokais papriekaištavo: – Gibai, tu į nieką nežiūri rimtai, tik į savo sumautus filmus.

Parodydama, kad neįsižeidė, ji ištiesė ranką. Gibsonas švelniai ją pabučiavo.

Deividą stebino jie visi - tokie rafinuoti, tokie subtilūs. Labiausiai jį žavėjo Gibsonas Greindžas. Kai atstūmė tokią gražią moterį kaip Rozmari Beler, Deividas buvo pasiryžęs jį garbinti, o kai taip lengvai įveikė šmaikštumu, jaunuolio akyse jis prilygo Dievui.

Rozmari visą vakarą nekreipė dėmesio į Deividą, bet jis suprato, kad ji turi tokią teisę. Jinai juk įtakingiausia moteris šiame šlovingiausiame šalies versle, ji gali mėgautis kur kas vertesnių už jį vyrų draugija. Taigi Rozmari turi teisę nemandagiai su juo elgtis. Deividas suprato, kad šitaip ji daro ne iš blogos valios - tiesiog jai jisai neegzistavo.

Jie visi apstulbo, kad jau vidurnaktis. Kiti lankytojai per tą laiką išėjo iš restorano. Hokenas atsistojo, Gibsonas Greindžas padėjo Rozmari užsivilkti švarkelį - jinai nusimetė jį įpusėjus audringoms vilionėms. Atsistojusi moteris susvirduliavo, nes buvo apgirtusi.

– Varge, - tarė ji, - nedrįstu vairuoti pati - šio miesto policininkai siaubingi. Gibai, gal parveši mane į viešbutį?

– Tavo viešbutis Beverli Hilse, - nusišypsojo jai Gibsonas. - Mudu su Hoku važiuojame pas mane į namus Malibu. Tave paveš Deividas - ar ne taip, Deividai?

– Puiku, - tarė Dinas Hokenas. - Tu juk neprieštarauji, tiesa, Deividai?

– Žinoma, ne, - atsakė Deividas Džatnis. Mintys vijo viena kitą. Po velnių, kas čia darosi?! Šaunusis Hokas atrodė sutrikęs, Gibsonas Greindžas per akis melavo. Jis nenorėjo vežti Rozmari į viešbutį, nes jam būtų reikėję toliau priešintis jos vilionėms. Hokas sutriko, nes turėjo sutikti su jo melu, antraip būtų užsitraukęs didžiosios žvaigždės nemalonę - prodiuseriai kaip įmanydami šito vengdavo. Tada Deividas pamatė, kad Gibsonas jam šypteli, ir perskaitė jo mintis. Štai kodėl jis toks puikus aktorius:

jis gali pasakyti žiūrovams, ką galvoja, be žodžių - jam užtenka kilstelėti antakius, pakreipti galvą ar žaviai nusišypsoti. Taigi dabar krustelėdamas lūpų kampučius linksmai, be jokio pykčio, sakė Deividui Džatniui: „Šita rupūžė visą vakarą nekreipė į tave dėmesio, velniškai bjauriai su tavimi elgėsi, o dabar aš padariau, kad ji jaustųsi tau skolinga”. Januolis žvilgtelėjo į Hokeną. Šis irgi dabar šypsojosi ir nebeatrodė sutrikęs. Tiesą sakant, jis buvo patenkintas, tarsi ką tik perskaitęs aktoriaus mintis.

– Vairuosiu pati, - staiga pareiškė Rozmari. Tai sakydama ji nežiūrėjo į Deividą.

– Nė nemanyk, Rozmari, - lipšniai tarė Hokenas. - Esi mano viešnia, o aš tau leidau išgerti per daug vyno. Jeigu tau nepatinka, kad veš Deividas, žinoma, parvešiu tave į viešbutį pats, paskui išsikviesiu limuziną ir trauksiu į Malibu.

Puikus ėjimas, pamanė Deividas. Pirmą kartą jis pajuto, kad Hokeno balsas nenuoširdus. Rozmari, aišku, negalėjo sutikti su Hokeno siūlymu, nes siaubingai įžeistų jaunąjį savo mokytojo draugą. Be to, per ją Hokenas ir Gibsonas Greindžas turėtų didelių nepatogumų, o svarbiausias tikslas - įkalbinti Gibsoną parvežti ją į viešbutį - vis tiek liktų nepasiektas. Taigi ji atsidūrė padėtyje be išeities.

Paskutinį smūgį sudavė Greindžas.

– Po perkūnais, Hokai, važiuosiu su tavimi. Pasnausiu ant užpakalinės sėdynės ir sudarysiu tau draugiją, kol dardėsim į Malibu.

Rozmari pasisuko į Deividą ir akinamai jam nusišypsojo.

– Tikiuosi, tau nebus per sunku mane parvežti?

– Nebus, - patikino ją jaunuolis.

Hokenas patapšnojo jam per petį, Gibsonas Greindžas iki ausų nusišypsojo ir mirktelėjo. Iš aktoriaus mimikos Deividas dar kai ką suprato: tuodu vyrai palaiko jį kaip savo lyties atstovą.

Moteris, vienintelė tarp jų, bet įtakinga, pažemino vieną jų ir dabar jie už tai ją baudė. Negana to, ji per daug įžūliai kabino Gibsoną, net pranokstantį ją galia - to ji neturėjo teisės daryti. Taigi jie ką tik meistriškai sutrypė Rozmari savigarbą, kad ji žinotų savo vietą. Visa tai buvo padaryta stebėtinai maloniai ir mandagiai. Deividas suvokė dar šį tą. Tuodu vyrai nepamiršo savo jaunystės, kai buvo bejėgiai, tokie kaip Deividas dabar. Jie pasikvietė jį vakarienės norėdami parodyti, kad pasiekę sėkmės viršūnę neišdavė savo lyties atstovų, ištikimybės principų, kurių vyrai laikosi nuo senų laikų.

Rozmari nusispjovė į tokius principus, ji pamiršo kadaise pati buvusi niekas, todėl šįvakar vyrai jai tai priminė. Vis dėlto Deividas stojo į moters pusę: ji buvo per daug graži, kad galėtum ją skaudinti.

Visi drauge nuėjo į automobilių aikštelę. Kai du vyrai išvažiavo Hokeno poršė, Deividas nusivedė Rozmari prie savo senos tojotos.

– Velnias, - nusikeikė Rozmari, - negaliu išlipti prie „Beverli Hilso” viešbučio iš tokio automobilio, - ji apsidairė ir tarė: - Turiu rasti savąjį. Klausyk, Deividai, gal parvežtum mano mersedesu, jis kažkur čia, o aš liepsiu parvežti tave viešbučio mašina. Tada man nereikės iš ryto važiuoti čia mersedeso. Ar galėtume taip padaryti?

Ji meiliai jam nusišypsojo, išsitraukė iš rankinės akinius ir užsidėjo. Rodydama ranka į vieną iš kelių aikštelėje likusių automobilių tarė:

– Štai jis.

Deividas, pamatęs mersedesą vos tik jiems išėjus iš restorano, suglumo, bet tuoj susivokė: tikriausiai jai baisi trumparegystė. Gal todėl ir nepastebėjo jo per visą vakarienę.

Rozmari padavė raktelius, jis atrakino priekines keleivio dureles ir padėjo jai įlipti. Užuodė nuo jos sklindantį vyno kvapą ir kvepalus, pajuto, kad moters kūnas įkaitęs it žioruojančios anglys. Apėjęs automobilį nespėjo įkišti raktelio, nes dureles Rozmari atšovė iš vidaus. Tas gestas jį nustebino - iš jos to nesitikėjo.

Praėjo kelios minutės, kol jis išsiaiškino, kaip valdomas mersedesas. Jam velniškai patiko patogi sėdynė, rausvos odos kvapas - kažin natūralus ar jos išpurkštas kokiu specialiu preparatu?

Automobilis klusniai reagavo į kiekvieną jo veiksmą. Pirmą kartą Deividas suprato, kodėl kai kurie žmonės vairuodami jaučia begalinį pasitenkinimą.

Mersedesas, rodės, sklendžia tamsiomis gatvėmis. Deividui taip patiko vairuoti, kad pusvalandis iki viešbučio prabėgo kaip vienas akimirksnis. Visą tą laiką Rozmari nekalbėjo. Ji nusiėmė akinius, įsidėjo į rankinę ir sėdėjo tylėdama. Kartą žvilgtelėjo į jo profilį tarsi jį vertindama, bet paskui visą laiką spoksojo tiesiai prieš save. Deividas irgi nė karto į ją nepasisuko, neištarė nė žodžio. Jis mėgavosi tikrove virtusia svajone: gražiu automobiliu vežė gražią moterį fantastiškiausiame pasaulio mieste.

Sustojęs priešais stogeliu dengtą įėjimą į „Beverli Hilso” viešbutį, ištraukė raktelius iš spynutės ir padavė Rozmari, tada išlipo, apėjo automobilį ir atidarė jai dureles. Tą pačią akimirką raudonu kilimu atbėgo vienas iš tarnautojų ir moteris padavė jam raktelius. Pasirodo, reikėjo palikti juos spynutėje.

Rozmari pasuko raudonu kilimu prie viešbučio durų ir Deividas suprato, kad jinai visiškai jį pamiršo, bet išdidumas neleido jai priminti siūlius iškviesti mašiną parvežti jį atgal į restoraną.

Jaunuolis ją stebėjo. Po žaliu stogeliu, užlieta auksinės šviesos Rozmari panėšėjo į pasiklydusią princesę. Tada ji stabtelėjo ir atsigręžė. Jis išvydo jos veidą - tokį gražų, kad Deividui Džatniui sustojo širdis.

Jaunuolis pamanė, kad Rozmari jį prisiminė ir tikisi, jog jis seks jai iš paskos. Bet moteris vėl nusisuko ir ėmė lipti laipteliais priešais viešbučio duris. Tik staiga suklupo, rankinė išlėkė iš rankų ir viskas, kas joje buvo, pabiro ant žemės. Deividas pripuolė raudonu kilimu jai padėti.

Atrodė, kad rankinė bedugnė. Vaikinas negalėjo atsistebėti, nes daiktai iš jos vis dar žiro. Ant kilimo atsidūrė lūpdažiai, kosmetinė, atvėrusi savas paslaptis, raktų ryšulys, negana to, jis bemat trūko, ir mažiausiai dvidešimt raktų išsibarstė aplink, buteliukai su aspirinu ir kitokiomis tabletėmis, didžiulis rožinis dantų šepetukas, žiebtuvėlis (bet cigarečių nebuvo), burnos gaiviklio balionėlis, polietileninis maišelis su žydromis kelnaitėmis ir kažkokiu bauginamai atrodančiu prietaisu, daugybė monetų, keli banknotai ir purvina nosinė. Deividas pamatė ir akinius auksiniais rėmeliais: kol jie puošė Rozmari klasikinių bruožų veidą, atrodė dailūs, dabar - tinkami nebent kokiai senmergei.

Rozmari žvelgė į viską apimta siaubo ir apsipylė ašaromis. Deividas atsiklaupė ant raudono kilimo ir ėmė krauti viską atgal į rankinę. Moteris nė nebandė jam padėti. Kai iš viešbučio atskubėjo nešikas, Deividas padavė jam pradarytą rankinę, o pats dėjo daiktus į ją.

Pagaliau viską surinko. Paėmęs pilną rankinę iš nešiko ištiesė Rozmari. Buvo matyti, kad ji jaučiasi pažeminta, ir nusistebėjo kodėl.

– Eime į mano apartamentus, išgersime po taurelę, - nusišluosčiusi ašaras pakvietė ji. - Visą vakarą neturėjau progos su tavimi pasikalbėti.

Deividas nusišypsojo prisiminęs Gibsono Greindžo žodžius: „Tikra laputė”. Bet jam knietėjo pamatyti garsųjį „Beverli Hilso” viešbutį, be to, norėjo pabūti šalia Rozmari. Žaliai dažytos aukštos klasės viešbučio sienos jaunuoliui pasirodė keistos - pernelyg niūrios. Bet milžiniški Rozmari apartamentai padarė įspūdį. Gražiai išpuošti, su didele dengta terasa ir baru viename kampe. Moteris priėjo prie baro ir įsipylė gėrimo, paskui paklausė, ko pageidauja Deividas, ir įpylė jam. Jis paprašė neskiesto škotiško viskio. Šiaip vaikinas gerdavo retai, bet dabar šiek tiek nervinosi. Rozmari atrakino duris, ir abu išėjo į terasą. Čia stovėjo baltas staliukas stikliniu viršumi ir keturios baltos kėdės.

– Pasėdėk čia, kol nueisiu į vonią, - tarė Rozmari. - Paskui pasišnekučiuosime.

Ji grįžo į apartamentus.

Deividas sėdėjo ir gurkšnojo viskį. Apačioje matė viešbučio teritoriją: baseiną, teniso aikštyną, vienaaukščius namelius ir grįstus takus prie jų. Šen bei ten augo medžiai, driekėsi vejos. Mėnesienoje jų žolė atrodė žalesnė, o nuo rausvų pastatų sienų atsimušusi žibintų šviesa viskam suteikė siurrealistišką spindesį.

Rozmari užtruko ne ilgiau kaip dešimt minučių. Atsisėdusi ant kėdės ėmė gurkšnoti savo gėrimą.

Dabar mūvėjo laisvomis baltomis kelnėmis ir vilkėjo baltu kašmyro megztiniu. Jo rankoves buvo atsiraitojusi virš alkūnių.

Rozmari padovanojo Deividui pritrenkiančią šypseną. Ji nusiplovė nuo veido visą kosmetiką. Tokia jam labiau patiko: lūpos neatrodė tokios gašlios, akys ne tokios valdingos. Apskritai atrodė jaunesnė, gležnesnė, o kai prašneko, balsas skambėjo romiau, švelniau, ne taip įsakmiai.

– Hokas sakė, kad rašai scenarijus. Ar norėtum ką nors parodyti? Gali atsiųsti man į kontorą?

– Kad nelabai, - šypsodamasis atsakė Deividas. Jis visiškai netroško, kad ji atmestų jo rašinį.

– Bet Hokas sakė, kad vieną scenarijų baigei, - neatlyžo Rozmari. - Aš visados ieškau naujų autorių.

Labai sunku rasti padorų kūrinį.

– Nieko neturiu, - patikino Deividas. - Parašiau keturis ar penkis, bet jie buvo tokie siaubingi, kad visus suplėšiau.

Kurį laiką abu tylėjo. Jaunuolį tai tenkino - jis nepatogiai jausdavosi kalbėdamas.

– Kiek tau metų? - galiausiai paklausė Rozmari.

– Dvidešimt šešeri, - mažumą pasisendino Deividas.

– Dieve, kaip norėčiau vėl būti tokia jauna! - šyptelėjo Rozmari. - Zinai, čia atvažiavau aštuoniolikos. Norėjau būti aktore, šiokia tokia tapau. Na, žinai, gaudavau kokį vaidmenį televizijoje, kur reikia ištarti vos vieną frazę, tarkime, pardavėjos, iš kurios pagrindinė veikėja ką nors nusiperka.

Paskui susipažinau su Hoku. Jis paskyrė man padėjėjos pareigas ir išmokė visko, ką dabar sugebu.

Talkino statant pirmą filmą, padėjo visus tuos metus. Myliu Hoką, visados mylėsiu. Bet kartais jis

būna nepalenkiamas - kaip šįvakar. Kažkodėl jis šiandien su Gibsonu susimokė prieš mane.

Rozmari papurtė galvą.

– Visada norėjau būti tokia nepalenkiama kaip Hokas, - prisipažino ji. - Visą laiką stengiausi būti panaši į jį.

– Man atrodo, kad jis labai mielas, gero būdo žmogus, - tarė Deividas.

– Jis tave labai myli. Rimtai, - patikino Rozmari. - Jis pats man sakė. Girdi, tu labai panašus į savo motiną ir išore, ir elgsena. Sakė, kad esi nuoširdus žmogus, ne koks veidmainis, - ji kiek patylėjo ir pridūrė: - Aš irgi tai matau. Neįsivaizduoji, kokia pažeminta pasijutau, kai visi tie daiktai pabiro iš rankinės. Tada pamačiau, kaip tu viską renki ir nė nepasižiūri į mane. Tu tikrai labai maloniai pasielgei.

Rozmari pasilenkė ir pabučiavo Deividui į skruostą. Vaikinas užuodė, kad nuo jos dabar dvelkia kiti, saldesni, kvepalai.

Staiga moteris atsistojo ir grįžo į kambarį, jis nusekė jai įkandin. Ji uždarė terasos duris, užrakino ir tarė: – Iškviesiu tau automobilį.

Ji pakėlė ragelį, bet, užuot rinkusi numerį, laikė jį rankoje ir žiūrėjo į Deividą. Jis stovėjo nekrustelėdamas už kelių žingsnių.

– Deividai, - kreipėsi ji, - paprašysiu tavęs kai ko, kas gali pasirodyti keista. Ar nepasiliktum šiąnakt su manimi? Sumautai jaučiuosi ir man reikia, kad kas nors būtų šalia, bet turi prižadėti: nebandysi nieko daryti. Ar galėtume permiegoti kartu kaip draugai?

Deividas apstulbo. Jis nė nesvajojo, kad tokia graži moteris norėtų tokio kaip jis. Jaunuolis negalėjo patikėti, kad jam taip pasisekė, bet tada Rozmari šiurkštokai tarė: – Aš rimtai. Noriu šiąnakt būti su kokiu mielu žmogum, tokiu kaip tu. Turi prižadėti, kad nieko nedarysi. Jeigu bandysi, labai supyksiu.

Deividas baisiausiai sumišo ir šypsojosi tarsi nesuprasdamas, ką ji sako.

– Sėdėsiu terasoje arba permiegosiu ant sofos šitam kambary, - tarė jis.

– Ne, - paprieštaravo Rozmari, - noriu, kad kas nors mane apkabintų ir miegotų šalia. Nenoriu būti viena, ir tiek. Ar gali prižadėti?

– Neturiu kuo vilkėti, - išgirdo savo balsą Deividas. - Turiu galvoje... lovoje.

– Palįsk po dušu ir miegok nuogas! - įsakmiai tarė Rozmari. - Man tai nekliudys.

Apartamentų svetainę su miegamuoju jungė koridorius, iš jo vedė durys į antrą vonią. Joje ir liepė Deividui išsimaudyti. Rozmari nenorėjo, kad jis eitų į jos vonią. Deividas išsimaudė, išsivalė dantis.

Ant durų kabojo chalatas su puošniu užrašu mėlynais dygsniais: „Beverli Hilso viešbutis”. Nuėjęs į miegamąjį vaikinas pamatė, kad šeimininkė vis dar vonioje. Jis stovėjo sutrikęs, nenorėdamas gulti į kambarinės paklotą lovą. Galop iš vonios išėjo Rozmari. Ji vilkėjo flanelinius naktinius marškinius, tokio prašmatnaus sukirpimo ir rašto, kad panėšėjo į lėlę žaislų parduotuvėje.

– Eikš, gulkis, - paragino ji. - Reikia valiumo ar migdomųjų tabletės?

Deividas suprato, kad pati migdomųjų jau išgėrusi. Ji klestelėjo ant lovos krašto ir įkėlė kojas.

Galiausiai Deividas irgi atsigulė, bet chalato nenusivilko. Juodu gulėjo greta. Ji užgesino lempą ant savo naktinio stalelio, ir viską apgaubė tamsa.

– Apkabink mane, - paprašė ji. Juodu ilgai gulėjo apsikabinę, paskui ji nusirito į savo lovos pusę ir tarstelėjo: – Saldžių sapnų.

Deividas tysojo aukštielninkas ir spoksojo į lubas. Chalato nusivilkti nedrįso, bijojo, kad Rozmari nepagalvotų, jog nori gulėti jos lovoje nuogas. Vaikinas svarstė, ar papasakoti apie tai Hokui, kai kitą kartą jį pamatys. Ne. Visi iš jo šaipytųsi - miegojo su tokia gražia moterimi ir nieko nenuveikė. Kita vertus, Hokas gali pamanyti, kad jis meluoja. Deividas pasigailėjo atsisakęs Rozmari siūlytos migdomųjų tabletės. Bet ji jau miegojo, nes sklido vos girdimas šnarpštimas.

Nusprendęs grįžti į kambarį Deividas išlipo iš lovos. Rozmari prabudo ir mieguista paprašė: – Gal galėtum įpilti mineralinio su ledukais?

Deividas nuėjo į kambarį, įpylė dvi stiklines mineralinio, pridėjo ledukų. Vieną stiklinę išgėrė ir dar kartą pripylė. Tada grįžo į miegamąjį. Šviesoje, sklindančioje iš koridoriaus, matė, kad Rozmari sėdi lovoje standžiai apsisiautusi apklotu. Ji ištiesė ranką į stiklinę. Bandydamas ją paduoti tamsiame kambaryje nepataikė į ranką ir palietė liemenį. Rozmari buvo nuoga. Kol ji gėrė, jis atsigulė į lovą, bet chalatą šįsyk numetė ant grindų.

Išgirdęs, kad ji stato stiklinę ant naktinio staliuko, palietė ją: pirma nuogą nugarą, paskui minkštus sėdmenis. Moteris apsivertė, pasislinko prie jo, nuogomis krūtimis prisispaudė jam prie krūtinės ir jį apkabino. Juodu ėmė bučiuotis. Abiejų kūnai buvo tokie įkaitę, kad teko nuspirti apklotus. Bučiavosi ilgai, Rozmari vis kaišiojo liežuvį jam į burną. Nebegalėdamas ilgiau valdytis jis užgulė ją ir švelni kaip aksomas moters ranka nukreipė jį į vidų. Juodu mylėjosi beveik be garso, tarsi bijodami, kad kažkas juos seka. Galop, atėjus orgazmui, jųdviejų kūnai išsirietė. Paskui juodu gulėjo nesiliesdami.

– Dabar miegok, - galop tarė ji ir švelniai pabučiavo į lūpų kamputį.

– Noriu tave matyti, - tarė Deividas.

– Ne, - sukuždėjo ji.

Deividas ištiesė ranką virš Rozmari ir įjungė lempą ant jos stalelio. Moteris užsimerkė. Ji tebebuvo graži net dabar, kai patenkino savo geismą, be kosmetikos, koketiškai nesišypsojo ir nebuvo apšviesta sumaniai valdomų prožektorių. Tik tas grožis buvo kitoks.

Jaunuolis pasimylėjo iš gyvuliško poreikio, paveiktas moters artumo. Jo kūnas atliko dar vieną gamtinę priedermę, ir tiek. Rozmari glamonėtis paskatino kažkoks dvasinis poreikis. O gal jį vaizdavosi apdujusios jos smegenys? Dabar nuoga, blausios nakti nes lempos šviesoje ji nebestulbino Deivido grožiu. Krūtys buvo mažos, speneliai miniatiūriniai. Kūnas atrodė smulkus, kojos nebe tokios ilgos, šlaunys nebe tokios apvalios, net liesokos. Ji atsimerkė ir pažiūrėjo tiesiai jam į akis.

– Tu tokia graži, - tarė Deividas.

Jis ėmė bučiuoti jai krūtis. Ji ištiesė ranką ir užgesino šviesą. Juodu pasimylėjo dar kartą ir galiausiai užmigo.

Prabudęs Deividas apgraibė lovą. Moters nebuvo šalia. Jis apsirengė, pasižiūrėjo į laikrodį.

Septynios. Rozmari rado terasoje. Ji vilkėjo raudonu sportiniu kostiumėliu, todėl juodi plaukai atrodė dar tamsesni. Kambarių tarnybos darbuotojas jau buvo įridenęs staliuką su sidabriniu kavinuku, sidabriniu pieno ąsotėliu ir lėkštėmis metaliniais dangčiais, kad neatauštų maistas.

– Užsakiau pusryčius, - nusišypsojusi tarė Rozmari. - Kaip tik ketinau tave žadinti. Prieš darbą būtinai turiu pabėgioti.

Jis atsisėdo prie staliuko. Rozmari įpylė jam kavos, atidengė lėkštę su kiaušiniene ir pjaustytais vaisiais. Pati išgėrė stiklinę apelsinų sulčių ir atsistojo.

– Neskubėk, - tarė. - Ačiū, kad šiąnakt likai.

Deividas norėjo, kad ji su juo papusryčiautų ir taip parodytų, jog jai tikrai patinka. Norėjo su ja pasikalbėti, papasakoti apie savo gyvenimą, pasakyti ką nors, kuo ją sudomintų.

Bet Rozmari jau susiveržė plaukus baltu raiščiu, užsirišo sportbačius ir atsistojo.

– Kada tave pamatysiu? - paklausė Deividas. Jis nepajuto, kad veido raumenys iš jaudulio trūkčioja.

Vos tik ištarė šiuos žodžius, suprato padaręs nedovanotiną klaidą.

Jau beeinanti prie durų Rozmari sustojo.

– Kelias savaites daug dirbsiu Niujorke. Grįžusi tau paskambinsiu.

Ji nepaprašė jo telefono numerio. Tada, matyt, jai šovė į galvą kita mintis. Rozmari pakėlė ragelį ir užsakė mašiną, kad nuvežtų Deividą į Santa Moniką. Galiausiai jam tarė: – Kelionę įtrauks į mano sąskaitą. Ar turėsi pinigų vairuotojo arbatpinigiams?

Deividas nieko nesakydamas ilgai į ją žiūrėjo. Ji atsidarė rankinę ir paklausė: – Kiek reikės arbatpinigiams?

Jaunuolis nebesitvardė. Vis dar nejuto, kad jo veido raumenys tirta iš pagiežos ir neapykantos.

– Turėtum tai žinoti geriau už mane, - niekinamai iškošė.

Rozmari uždarė rankinę ir išėjo.

Jinai jam taip ir nepaskambino. Deividas laukė du mėnesius. Kartą atvažiavęs į kino studijos automobilių aikštelę pamatė ją išeinančią iš Hokeno kontoros su juo ir Gibsonu Greindžu. Jaunuolis atsistojo prie tėvo draugo automobilio, kad trijulė būtų priversta pasisveikinti. Hokenas jį ne per karščiausiai apkabino, pasakė, kad reikės kada nors drauge pavakarieniauti, ir paklausė, kaip sekasi darbas. Gibsonas Greindžas paspaudė Deividui ranką ir suktai, bet draugiškai nusišypsojo. Gražus jo veidas spinduliavo iš linksmumo. Rozmari pažiūrėjo į vaikiną, bet nė nešyptelėjo. Deividui skaudžiausia buvo tai, kad atrodė, jog jinai visai jį pamiršo.

14 skyrius Ketvirtadienis Vašingtonas

MATJUS GLADISAS, prezidento atstovas spaudai, žinojo, kad per artimiausias dvidešimt keturias valandas turės padaryti svarbiausią sprendimą savo karjeroje. Jis gavo užduotį kontroliuoti žiniasklaidos reakciją į pasaulį sukrėtusius tragiškus trijų pastarųjų dienų įvykius. Taigi dabar turės Jungtinių Valstijų žmonėms pranešti, ką konkrečiai daro jų prezidentas, ir pateisinti jo veiksmus.

Gladisas privalėjo būti labai atsargus.

Dabar, šį pirmo ketvirtadienio po Velykų rytą, pačiame krizės įkarštyje, Matjus Gladisas nutraukė tiesioginius ryšius su žiniasklaida. Susitikimus Baltųjų rūmų spaudos konferencijų salėje rengė jo padėjėjai, bet jiems tebuvo leista dalyti kruopščiai paruoštus pranešimus spaudai ir liepta neatsakinėti į isteriškus klausimus.

Matjus nekėlė telefono, o jo kabinete jis čirškė be perstojo. Atsiliepdavo padėjėjai. Jie atsikratydavo įkyrių reporterių ir įtakingų televizijų komentatorių, kai šie bandydavo išgauti informacijos primindami senas skolas. Matjaus Gladiso pareiga buvo apsaugoti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą.

Matjus ilgą laiką dirbo žurnalistu, todėl žinojo, kad garbingiausias Amerikos ritualas - tradiciškai įžūlus spaudos ir televizijos žurnalistų elgesys su svarbiais sistemos nariais. Žvaigždėmis tapę valdingi televizijos laidų vedėjai aprėkdavo malonius Ministrų kabineto narius ir neleisdavo šiems prasižioti, drįsdavo šiauštis net prieš patį prezidentą, o kandidatus į aukštas pareigas kamantinėdavo taip priekabiai ir įnirtingai, kaip apygardos prokurorai. Laikraščiai prisidengdami žodžio laisve nuolatos spausdindavo šmeižikiškų straipsnių. Buvo metas, kai jis pats dalyvavo šiame žaidime ir net tuo žavėjosi, mėgavosi neapykanta, kurią kiekvienas viešas pareigūnas neišvengiamai jaučia žiniasklaidos atstovams. Bet išdirbus trejus metus prezidento atstovu spaudai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kaip ir kiti Kenedžio administracijos darbuotojai, o gal net visi valdžios pareigūnai per visą istoriją, jis ėmė nepasitikėti didžiu demokratijos institutu, vadinamu žodžio laisve, ir nustojo ją vertinęs. Kaip ir visi valdžios žmonės, į žiniasklaidos atstovus ėmė žiūrėti kaip į plėšikus ir smurtininkus. Šitie šventeivomis apsimetantys nusikaltėliai vogė iš institucijų ir atskirų piliečių gerą vardą vien tam, kad parduotų savo laikraščius ir reklaminius skelbimus televizorių ekranuose trims šimtams milijonų žmonių.

Todėl šiandien jis tiems šunsnukiams nenusileis nė per nago juodymą. Pakiš jiems špygą panosėn.

Atstovas spaudai prisiminė keturias pastarąsias dienas ir visus žurnalistų klausimus. Prezidentas atsisakė bendrauti su žiniasklaida, tad šią naštą prisiėmė Matjus Gladisas. Pirmadienį jo klausė: „Kodėl lėktuvo pagrobėjai nieko nereikalauja? Ar prezidento dukters pagrobimas kaip nors susijęs su popiežiaus nužudymu?” Galop, ačiū Dievui, patys įvykiai atsakė į šiuos klausimus. Dabar jau akivaizdu: tie du nusikaltimai susiję. Pagrobėjai reikalavimus pateikė.

Gladisas paskelbė su prezidentu aptartą pranešimą spaudai. Šie įvykiai - suderintas išpuolis siekiant sumenkinti Jungtinių Valstijų prestižą ir autoritetą pasaulio visuomenės akyse. Paskui buvo nužudyta prezidento dukra ir Gladisas išgirdo tą kvailą klausimą: „Kaip reagavo prezidentas sužinojęs apie dukters žūtį?” Tada Matjui trūko kantrybė. „Kaip, po velnių, tavo manymu, jis galėjo jaustis, galvijau tu neraliuotas?!” - atrėžė televizijos laidos vedėjui.

Tada nuskambėjo dar vienas idiotiškas klausimas: „Ar tai neprimena, kaip buvo nužudyti prezidento dėdės?” Tą pat akimirką Gladisas nusprendė spaudos konferencijas patikėti savo pavaldiniams.

Bet šiandien atstovui spaudai nepavyks išsisukti. Jam reikės ginti prezidento ultimatumą Šerhabeno sultonui. Jis neužsimins apie grasinimą sunaikinti visą Šerhabeną. Tik pasakys, kad jeigu įkaitai bus paleisti, o Jabrilis perduotas teisėsaugai, Dako miestas nebus sugriautas, bet tokiais žodžiais, kad niekam neatrodytų, jog jis sakė netiesą, kai Dakas bus ištaškytas. Bet svarbiausia, kad po pietų Jungtinių Valstijų prezidentas kreipsis į liaudį per televiziją.

Atstovas spaudai pažiūrėjo pro kabineto langą. Baltuosius rūmus buvo apsupusios kilnojamosios televizijų stotys ir reporteriai iš viso pasaulio. Dėjau ant jų skersą, pamanė Gladisas. Jie sužinos tik tai, ką jis pats teiksis jiems pranešti.

Ketvirtadienis Šerhabenas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento įgaliotiniai atskrido į Šerhabeną. Jie nusileido ant tako, esančio atokiai nuo to, kuriame stovėjo Jabrilio užgrobtas lėktuvas, vis dar apsuptas Šerhabeno karių.

Už jų laukė daugybė kilnojamųjų televizijų stočių, korespondentų iš viso pasaulio ir didžiulė minia žioplių, atvykusių iš Dako. Šerhabeno ambasadorius Jungtinėse Valstijose Sarifas Valibas išgėrė migdomųjų, todėl didžiąją dalį kelionės neatmerkė akių. Bertas Odikas ir Artūras Viksas kalbėjosi. Odikas bandė įkalbinti Viksą sušvelninti prezidento reikalavimus, kad įkaitus pavyktų išlaisvinti nesigriebiant jokių drastiškų veiksmų.

– Derėtis man neleista, - galop atsakė Viksas. - Gavau iš prezidento labai griežtus nurodymus: vaikinai pasilinksmino, atėjo laikas mokėti.

– Tu juk patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, - niūriai priminė Odikas. - Dėl Dievo meilės patark jam!

– Nėra ko patarti, - nutaisęs akmeninį veidą atsakė Viksas. - Prezidentas jau apsisprendęs.

Atvažiavus į sultono rūmus ginkluoti sargybiniai palydėjo Viksą ir Odiką į jiems skirtus apartamentus. Kariškių rūmuose knibždėte knibždėjo. Atlydėtas pas sultoną ambasadorius Valibas įteikė jam ultimatumo dokumentus.

Sultonas nepatikėjo grasinimo rimtumu - jis pamanė, kad tokį nedidutį žmogeliuką gali bauginti kas tik nori.

– Kaip tai sakydamas atrodė Kenedis? - paklausė sultonas. - Gal tas žmogus švaistosi tokiais beprotiškais grasinimais vien tam, kad išgąsdintų? Ar jo vyriausybė bent jau paremtų tokius veiksmus? Šiuo vieninteliu ėjimu jis pastatytų ant kortos visą savo politinę karjerą. Gal čia tik gudrybė siekiant palankios derybų baigties?

Valibas atsistojo nuo auksiniais siūlais siuvinėtu brokatu apmuštos kėdės. Staiga šis mažytis, į marionetę panašus žmogelis ėmė atrodyti vos ne milžinas.

– Jūsų didenybe, - kreipėsi jis. Sultonas pastebėjo, kad jo balsas skambus. - Kenedis įtarė, kad jūs šitaip pasakysite, žodis žodin. Jeigu neįvykdysite visų reikalavimų, praėjus dvidešimt keturioms valandoms nuo tada, kai bus sugriautas Dako miestas, bus sunaikintas ir visas Šerhabenas. Štai kodėl Dako neįmanoma išgelbėti. Tik šitaip jis gali jus įtikinti, kad jo ketinimai - kuo rimčiausi. Jis dar

sakė, kad su jo reikalavimais jūs sutiksite tik po to, kai bus sugriautas Dakas, ne anksčiau. Tai sakydamas prezidentas buvo ramus, šypsojosi. Jis nebe toks, koks buvo anksčiau. Jis - Azazelis. *** Po kurio laiko du Jungtinių Valstijų prezidento įgaliotiniai buvo atlydėti į gražią priėmimo salę su kondicionierių vėsinamomis terasomis ir baseinu. Svečiais rūpinosi tarnai, vilkintys arabiškais apdarais. Jie atnešė maisto ir nealkoholinių gėrimų. Įgaliotinius pasveikino patarėjų ir asmens sargybinių apsuptas sultonas.

Ambasadorius Valibas pristatė įgaliotinius. Sultonas pažinojo Bertą Odiką: jie artimai bendravo sudarydami sandorius dėl naftos. Be to, Odikas jį priėmė keletą kartų, kai lankėsi Amerikoje - priėmė maloniai, niekam neprasitardamas. Taigi sultonas šiltai pasisveikino su Odiku.

Antras vyras nustebino sultoną. Iš to, kaip suspurdėjo širdis, Morobis pajuto iškilusį pavojų ir buvo bepradedąs tikėti, kad Kenedžio grasinimai ne tušti. Mat antras tribūnas - taip juos mintyse pavadino sultonas - buvo ne kas kitas kaip Artūras Viksas, prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, žydas. Jis žinomas kaip vyriausiasis karinis JAV pareigūnas ir didžiausias arabų šalių priešas kovojant su Izraeliu. Sultonui pro akis neprasprūdo, kad Artūras Viksas neištiesė rankos, tik nusilenkė - mandagiai, bet šaltai.

Paskui sultonui dingtelėjo: jeigu prezidento grasinimai ne tušti, kodėl tokį aukštą pareigūną stumia į pavojų? Kas, jeigu jis paims tuos tribūnus įkaitais - argi jie tada nežūtų, jei prieš Šerhabeną būtų surengtas koks išpuolis? Be to, nejaugi Bertas Odikas čia atvyktų ir rizikuotų žūti? Odiką gerai pažinojo - jis tikrai taip nesielgtų. Vadinasi, derėtis įmanoma, o prezidento grasinimai - blefas. Arba Kenedis tiesiog pamišėlis. Jam nė motais, kas nutiks jo įgaliotiniams, ir savo grasinimus vis tiek įvykdys. Sultonas apsidairė po savo priėmimų salę - čia jis spręsdavo ir valstybės reikalus. Prabanga jai neprilygo niekas Baltuosiuose rūmuose. Sienos buvo dengtos plonais aukso lakštais, kilimai patys brangiausi pasaulyje, jų raštų nebūtų įmanoma pakartoti, gryniausias marmuras, be galo įmantriai išraižytas. Kaip galima visa tai sunaikinti?!

– Mano ambasadorius perdavė man jūsų prezidento žinią, - ramiai, oriai tarė jis. - Man labai sunku patikėti, kad vienas iš laisvojo pasaulio lyderių galėjo išsakyti tokius grasinimus, juo labiau juos vykdyti. Todėl esu sutrikęs. Kaip man paveikti tą teroristą Jabrilį? Gal jūsų prezidentas - dar vienas hunas Atila? Gal jis tariasi valdąs senovės Romą, o ne šių dienų Ameriką?

Pirmas atsakė Odikas: – Sultone Morobi, atvykau čia kaip jūsų draugas, padėti jums ir jūsų šaliai. Prezidentas ketina įvykdyti savo grasinimus. Matyt, jūs neturite kitos išeities ir privalote perduoti tą Jabrilį.

Sultonas ilgai tylėjo, galiausiai kreipėsi į Artūrą Viksą: – O ką jūs čia veikiate? - paklausė neslėpdamas pašaipos. - Ar Amerika galės sau leisti paaukoti tokį svarbų žmogų kaip jūs, jeigu atsisakysiu vykdyti jūsų prezidento reikalavimus?

– Mes nuodugniai apsvarstėme galimybę, kad atsisakysite vykdyti reikalavimus ir paimsite mus įkaitais, - atsakė Artūras Viksas. Jo veidas buvo visiškai bejausmis, be lašelio pykčio ir neapykantos, kuriuos jautė sultonui. - Kaip nepriklausomos šalies vadovas jūs pagrįstai galite pykti ar griebtis

atsakomųjų veiksmų. Bet aš tam ir esu čia - patikinti jus, kad kariškiams jau duoti atitinkami įsakymai.

Prezidentas yra ir vyriausiasis Jungtinių Valstijų ginkluotųjų pajėgų vadas, tad tokią teisę turi. Dako miestas netrukus bus sulygintas su žeme. Dar po dvidešimt keturių valandų, jeigu jūs nenusileisite, Šerhabenas irgi bus suniokotas. Viso šito, - jis ranka apvedė salę, - nebebus, o jūs gyvensite iš gretimų šalių išmaldos. Jūs vis dar būsite sultonas, tik be sultonato.

Morobis neparodė savo įsiūčio. Pasisukęs į kitą amerikietį paklausė: – Ar turite ką pridurti?

– Nėra abejonių, kad Kenedis nusiteikęs vykdyti savo grasinimus, - Berto Odiko balse suvirpėjo klastingos gaidelės. - Bet vyriausybėje yra žmonių, nepritariančių jo sprendimui. Tad jis gali prarasti prezidento postą, - ir kone atsiprašydamas kreipėsi į Artūrą Viksą: - Manau, neturime to slėpti.

Viksas niūriai jį nužvelgė. Jis baiminosi, kad šis pokalbis pakryps tokia linkme. Iš Odiko galėjai tikėtis tokios strateginės gudrybės. Tas šunsnukis bandys sugadinti visą reikalą vien tam, kad išgelbėtų savo suknistus penkiasdešimt milijardų.

Sužaibavęs akimis į Odiką Viksas tarė sultonui: – Apie derybas negali būti nė kalbos.

Odikas įžūliai žvilgtelėjo į Viksą ir vėl kreipėsi į sultoną: – Mes seniai bendraujame, todėl privalau su jumis kalbėti sąžiningai. Manau, kad vilties yra. Turiu paaiškinti dabar, prie savo tėvynainio, o ne per privačią audienciją - neabejoju, kad mielai ją man suteiktumėte. Jungtinių Valstijų Kongresas šaukia neeilinį posėdį norėdamas skelbti apkaltą prezidentui Kenedžiui. Jei galėsime pranešti žinią, kad jūs išvadavote įkaitus, užtikrinu: Dakas nebus sugriautas.

– Ir man nereikės perduoti Jabrilio teisėsaugai? - paklausė Morobis.

– Nereikės, - atsakė Odikas. - Bet jūs negalėsite reikalauti, kad būtų paleistas popiežiaus žudikas.

Nors ir labai gražiai išauklėtas, sultonas neįstengė nuslėpti piktdžiugos, kai tarė: – Pone Viksai, ar toks sprendimas nėra išmintingesnis?

– Mano prezidentas bus nušalintas nuo pareigų todėl, kad teroristas nužudė jo dukrą? O žudikas bus paleistas į laisvę? - tarė Viksas. - Ne, ne išmintingesnis.

– Mes tą vyruką sučiupsime vėliau, - įsiterpė Odikas.

Viksas dėbtelėjo į jį su tokia panieka ir neapykanta, kad Odikas suprato: šis žmogus bus jo priešas iki gyvenimo pabaigos.

– Po dviejų valandų visi susitiksime su mano draugu Jabriliu. Kartu pavakarieniausime ir kaip nors susitarsime. Įtikinsiu jį - jei ne meiliais žodžiais, tai jėga. Įkaitai bus paleisti, bet tik tada, kai sužinosiu, kad Dako miestui pavojus nebegresia. Pažadu tai jums, ponai, kaip musulmonas ir Šerhabeno valdovas.

Tada sultonas įsakė savo ryšių centro darbuotojams pranešti, kaip balsavo Kongresas, vos tik paaiškės rezultatas. Jis liepė tarnams palydėti Amerikos įgaliotinius į kambarius, kad šie galėtų išsimaudyti ir persirengti.

*** Sultonas įsakė paslapčia atvesti Jabrilį iš lėktuvo į rūmus. Priverstas laukti didžiulėje priėmimo salėje teroristas pastebėjo, kad joje daug uniformuotų Morobio apsaugininkų. Kad karinė rūmų parengtis sustiprinta, rodė ir kiti požymiai. Jabrilis iškart pajuto jam gresiantį pavojų, bet nieko negalėjo padaryti.

Atvestas į sultono laukiamąjį Jabrilis lengviau atsiduso, kai Morobis jį apkabino. Tada sultonas trumpai papasakojo apie pokalbį su Amerikos tribūnais.

– Prižadėjau jiems, kad paleisi įkaitus be tolesnių derybų, - tarė sultonas. - Dabar mes laukiame Amerikos Kongreso sprendimo.

– Bet išeitų, kad paliksiu bėdoje savo draugą Romeo, - paprieštaravo Jabrilis. - Nukentės mano reputacija.

– Kai jis bus teisiamas už popiežiaus nužudymą, tavo kova išgarsės visame pasaulyje. O kas gali būti geriau tavo reputacijai už tai, kad likai laisvas, nors suorganizavai nužudyti popiežių ir nušovei Jungtinių Valstijų prezidento dukterį? Bet kokį bjaurų netikėtumą galop man iškrėtei! Šaltakraujiškai nužudei merginą! Man tai nepatiko, ne itin protingas žingsnis.

– Šitaip aš jiems kai ką parodžiau, - atsakė Jabrilis. - Aš nuo pat pradžių neketinau paleisti jos iš lėktuvo gyvos.

– Dabar turi būti patenkintas, - tarė sultonas. - Iš esmės tu nušalinai Jungtinių Valstijų prezidentą. Šito neregėjai net drąsiausiose savo svajonėse, - tada tarnui įsakė: - Eik pas tą amerikietį poną Odiką ir atvesk jį pas mus. Įėjęs į kambarį Bertas Odikas neištiesė Jabriliui rankos, neparodė jokio draugiško gesto - įsmeigė į jį akis, ir tiek. Teroristas nulenkė galvą ir nusišypsojo. Jis pažinojo juos kaip nuluptus, tuos šlykštynes, siurbiančius arabams kraują, sudarinėjančius sutartis su sultonais ir šeichais, kad jų sąskaita lobtų Amerika ir kitos užsienio valstybės.

– Pone Odikai, - kreipėsi sultonas, - paaiškinkit mano draugui, kaip Kongresas nušalins jūsų prezidentą.

Odikas paaiškino. Jis kalbėjo įtikinamai ir Jabrilis juo patikėjo. Vis dėlto paklausė: – Kas, jeigu kas nors sukliudys ir jūs negausite dviejų trečdalių balsų?

– Tada tavo, mano ir sultono popieriai bus visai prasti. *** Prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis peržvelgė Matjaus Gladiso atneštus popierius ir pasirašė kiekvieno lapo apačioje. Pamatęs patenkintą Gladiso miną, puikiai suprato, ką ji reiškia: juodu tuoj apdums akis Amerikos visuomenei. Kitu metu, kitokiomis aplinkybėmis Fransis būtų pasistengęs, kad ta pasitenkinimo mina dingtų, bet suvokė, jog šią akimirką jo politinė karjera atsidūrė didžiausiame pavojuje, todėl turi panaudoti kiekvieną įmanomą priemonę. Šįvakar Kongresas bandys nušalinti jį per apkaltą. Parlamentarai pasinaudos neaiškia Konstitucijos dvidešimt penktos pataisos formuluote. Gal ilgainiui mūšį jis ir laimės, bet pergalė bus pavėluota.

Bertas Odikas susitars, kad likę įkaitai būtų paleisti, bet mainais už tai Jabrilis gaus laisvę. Už dukters mirtį liks neatkeršyta, popiežiaus žudikas mėgausis laisve. Tačiau Kenedis tikėjosi, kad jo kreipimasis į liaudį per televiziją sukels tokią telegramų bangą, jog Kongresas susvyruos. Jis neabejojo, kad žmonės parems jo veiksmus: juos papiktino popiežiaus ir jo dukters nužudymas. Liaudžiai prezidento širdgėla nebuvo svetima. Tą akimirką jis pasijuto einąs išvien su žmonėmis. Jie jo sąjungininkai kovoje su korumpuotu Kongresu, su savanaudiškais, beširdžiais verslininkais, tokiais kaip Bertas Odikas.

Visą gyvenimą Kenedis užjautė nelaiminguosius dėl tragiškos jų lemties, dėl negandų, su kuriomis kasdien turėjo grumtis aibė žmonių. Pradėdamas politiko karjerą davė sau žodį niekada nesileisti sugadinamas pinigų troškimo - rodės, ne vienam gabiam žmogui jis įkvėpė jėgų laimėjimams.

Kenedis ėmė niekinti galingus turtuolius, pinigus naudojančius kaip kardą. Bet tik dabar suvokė pats visą laiką taręsis esąs neįveikiamas karžygys, kuriam artimo vargai svetimi. Anksčiau jis niekados nesuvokė neapykantos turčiams, kurią turėjo justi varguoliai. Bet dabar pats jų nekentė. Jie, tie galingieji, tie turtuoliai, jį pažemins. Jis privalo laimėti ir žengti tolyn.

Bet prezidentas nesileis akinamas neapykantos. Kai ateis krizė, jo protas turi būti aiškus. Net jeigu ir nušalins, jis žūtbūt privalės grįžti prie valdžios vairo. O tada sieks kur kas daugiau. Gal šį mūšį laimės Kongresas ir turtuoliai, bet dabar jis nė kiek neabejojo, kad karą jie pralaimės. Jungtinių Valstijų žmonės taip lengvai nesusitaikys su pažeminimu. Per naujus rinkimus lapkritį ta krizė išeis jam į naudą, net jeigu dabar pralaimės. Asmeninė tragedija taps vienu iš jo ginklų. Bet jis turi rūpestingai slėpti šiuos tolimus planus net nuo savo patarėjų.

Kenedis suprato ruošiąsis įgyti absoliučią valdžią. Kitos išeities nėra - nebent susitaikyti su pralaimėjimu ir širdgėla, o jos jis neįstengtų išgyventi. *** Ketvirtadienio popietę, likus devynioms valandoms iki neeilinio Kongreso posėdžio, per kurį turės būti paskelbta Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento apkalta, Fransis Kenedis susitiko su patarėjais, administracijos darbuotojais ir viceprezidente Elena Diuprei.

Jie ketino paskutinį kartą aptarti strategiją prieš balsavimą Kongrese ir visi žinojo, kad oponentai turi reikiamus du trečdalius balsų. Kenedis iškart pamatė, kad visi prislėgti, susitaikę su pralaimėjimu.

Kenedis žvaliai jiems nusišypsojo. Susirinkimą pradėjo padėkodamas CŽV direktoriui Teodorui Tapiui už tai, kad nepasirašė apkaltos teikimo. Paskui pasisuko į viceprezidentę Diuprei ir nuoširdžiai, linksmai nusijuokė.

– Elena, - tarė, - nieku gyvu nenorėčiau būti tavo kailyje. Ar supranti, kiek priešų įsigijai atsisakydama pasirašyti apkaltos teikimą? Galėjai tapti pirma moterimi Jungtinių Valstijų prezidente. Įstatymų leidėjai nekenčia tavęs, nes be tavo parašo švariai negali su manimi susidoroti. Vyrai nekęs tavęs už parodytą didžiadvasiškumą. Feministės laikys tave išdavike. Dievuliau, kaip tokia sena profesionalė galėjo šitaip susimauti? Beje, noriu padėkoti tau už lojalumą.

– Įstatymų leidėjai daro klaidą, pone prezidente, - atsakė Diuprei. - Jiems nederėjo to griebtis. Ar yra galimybė derėtis su Kongresu?

– Aš negaliu leistis į derybas, - patikino Kenedis, - o jie nenori, - ir kreipėsi į Dazį: - Ar mano įsakymas įvykdytas ir lėktuvnešiai plaukia Dako link?

– Taip, pone, - atsakė Dazis ir pasimuistė tarsi nesmagiai jausdamasis. - Bet štabų viršininkai galutinio įsakymo nedavė - lauks balsavimo Kongrese šį vakarą. Jei pavyks jus nušalinti, jie lieps lėktuvnešiams grįžti, - kiek patylėjęs pridūrė: - Negali sakyti, kad jie jums nepakluso. Jūsų įsakymą vykdo. Tiesiog mano galį viską atšaukti, jeigu šįvakar jūs pralaimėsite.

Kenedis atsigręžė į viceprezidentę. Šįsyk jo veidas buvo rimtas.

– Jeigu apkalta pavyks, tapsi prezidente. Galėsi įsakyti štabų vadams bombarduoti Dako miestą. Ar duosi tokį įsakymą?

– Ne, - atsakė jinai.

Kambaryje stojo nejauki tyla. Viceprezidentė stengdamasi neparodyti jokių jausmų kreipėsi tiesiai į Kenedį: – Aš įrodžiau esanti jums lojali. Jūsų sprendimą dėl Dako parėmiau kaip viceprezidentė, nes laikau tai savo pareiga. Aš nepaklusau, kai manęs pareikalavo pasirašyti apkaltos popierius. Bet jeigu tapsiu prezidente - visa širdimi tikiuosi, kad to neįvyks, - turėsiu vadovautis sąžine ir spręsti pati.

Kenedis linktelėjo ir nusišypsojo jai, taip maloniai, kad moteriai vos neplyšo širdis.

– Tu visiškai teisi, - sutiko jis. - Klausiau tik norėdamas sužinoti, o ne įtikinti, - tada kreipėsi į kitus susirinkusiuosius: - Dabar svarbiausia parengti mano kalbos šįvakar per televiziją metmenis.

Judžinai, ar susitarei su televizijomis? Ar jos jau anonsuoja mano kalbą šį vakarą?

– Lorensas Salentainas atėjo pasikalbėti su jumis dėl to pasirodymo per televiziją, - atsargiai tarė Judžinas Dazis. - Man tai įtartina. Ar liepti jam ateiti? Jis mano kabinete.

– Jie to neišdrįs, - tyliai tarė Kenedis. - Jie nedrįs taip atvirai demonstruoti jėgos, - jis ilgai mąstė, paskui tarė: - Kviesk jį čionai.

Laukdami jie svarstė, kiek turėtų trukti kalba.

– Ne ilgiau kaip pusę valandos, - nusprendė Kenedis. - Per tiek laiko tikslą turėčiau pasiekti.

Visi suprato, ką jis turi galvoje. Fransis Kenedis iš ekrano pakerėdavo bet kokią auditoriją. Jis kalbėdavo užburiančiu balsu, kuriame galėdavai išgirsti skambias kaip muzika didžiųjų Airijos poetų eiles. Be to, jo mintys, dėstymo logika visada būdavo kuo aiškiausios.

Kai įėjo Lorensas Salentainas, Kenedis kreipėsi į jį net nepasisveikinęs: – Tikiuosi, nepasakysite to, ką, manau, ketinate sakyti.

– Negaliu žinoti, ką jūs manote, - šaltai atsakė Salentainas. - Televizijų tinklai patikėjo man pranešti mūsų sprendimą nesuteikti jums šį vakarą eterio laiko. Antraip kištumės į apkaltos procedūrą.

– Pone Salentainai, - nusišypsojo Kenedis, - net jeigu pavyks mane nušalinti, tai tik trisdešimčiai dienų. O kas paskui?

Fransis Kenedis kaip visada atvirai negrasino, bet Salentainas suvokė: jis ir kitų televizijų tinklų vadovai įsivėlė į labai pavojingą žaidimą. Federalinės valdžios licencijų televizijų stotims išdavimo ir pratęsimo tvarka tapo atgyvena, bet stiprus prezidentas galėjo gerokai ją sugriežtinti. Salentainas

suprato turįs elgtis labai atsargiai.

– Pone prezidente, - tarė jis, - mes suprantame, kokia didžiulė atsakomybė mums tenka, todėl ir negalime suteikti jums eterio laiko. Jums gresia apkalta - aš labai dėl to apgailestauju, o visi amerikiečiai liūdi. Tai baisi tragedija ir aš nuoširdžiai jus užjaučiu. Tačiau televizijų vadovai bendros nuomonės: jūsų pasirodymas per televiziją pakenktų šalies interesams ir demokratijos procesui, - jis nutilo. - Bet po balsavimo Kongrese, kad ir kaip jis baigtųsi, eterio laiko jums duosime.

Fransis Kenedis piktai nusijuokė.

– Galite eiti, - tarė.

Lorensą Salentainą išlydėjo vienas iš Slaptosios tarnybos apsaugininkų.

Tada Kenedis kreipėsi į susirinkusiuosius: – Ponai, patikėkite manimi, - jis nesišypsojo, mėlynos akys papilkėjo. - Jie pervertino savo galimybes ir nusižengė Konstitucijos dvasiai. *** Kelių kilometrų spinduliu aplink Baltuosius rūmus gatves užkimšo transporto priemonės, liko tik siauri koridoriai vyriausybės automobiliams pravažiuoti. Visur stovėjo televizijų kameros ir kilnojamosios stotys. Žurnalistai be jokių ceremonijų stvarstė į Kongreso rūmus einančius įstatymų leidėjus ir kamantinėjo apie šį neeilinį Kongreso posėdį. Galop televizijos parodė oficialų pranešimą: 23.00 Kongresas rinksis balsuoti dėl prezidento Kenedžio nušalinimo nuo pareigų.

Pačiuose Baltuosiuose rūmuose Kenedis ir jo padėjėjai jau buvo padarę viską, ką galėjo, kad išvengtų tokios baigties. Odbladas Grėjus skambino Senato ir Atstovų Rūmų nariams ir maldaute maldavo nepalaikyti apkaltos teikimo. Judžinas Dazis skambino daugybei Sokrato klubo narių bandydamas užsitikrinti verslo ryklių paramą. Kristianas Kli išsiuntinėjo Kongreso lyderiams trumpus raštus. Juose pabrėžė, kad be viceprezidentės parašo apkalta neteisėta.

Prieš pat vienuoliktą Kenedis su savo patarėjais susirinko Geltonajame kabinete priešais didžiulį televizorių. Komercinės televizijos netransliavo Kongreso posėdžio, jis buvo filmuojamas, kad būtų galima parodyti vėliau, bet specialiu kabeliu vaizdas buvo perduodamas į Baltuosius rūmus.

Atstovų Rūmų pirmininkas Džincas ir senatorius Lambertinas gerai atliko savo pareigas. Visi veiksmai buvo puikiai suderinti. Selas Troika glaudžiai bendradarbiaudamas su Elizabeta Stoun pašalino administracines kliūtis. Visi reikiami dokumentai valdžios perversmui buvo parengti.

Geltonajame kambaryje Fransis Kenedis ir padėjėjai stebėjo posėdį televizoriuje. Praeis nemažai laiko, kol Kongresas sutvarkys visus formalumus, kol bus pasakytos visos kalbos ir baigsis vardinis balsavimas. Bet baigtį jie jau žinojo. Kongresas ir Sokrato klubas suagitavo daugiau, negu reikia, apkaltos šalininkų.

– O tai, tu padarei viską, ką galėjai, - Kenedis padėkojo Odbladui Grėjui.

Tuo metu įėjo vienas iš Baltųjų rūmų budinčių pareigūnų ir padavė Daziui pranešimą. Šis metė į jį akį, paskui perskaitė įdėmiau. Akivaizdžiai priblokštas perdavė pranešimą prezidentui.

Televizijos ekrane pasirodė balsavimo rezultatas. Už tai, kad prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis

būtų nušalintas nuo pareigų, balsavo gerokai daugiau negu du trečdaliai Kongreso narių.

Penktadienis, šešta valanda ryto Šerhabenas Ketvirtadienį, vienuoliktą vakaro Vašingtono laiku, kai Šerhabene buvo šešios penktadienio ryto, sultonas sukvietė visus į priėmimų kambarį ankstyvų pusryčių. Pirmi pasirodė amerikiečiai - Bertas Odikas ir Artūras Viksas. Jabrilį atlydėjo pats sultonas. Milžiniškas stalas lūžo nuo gausybės vaisių ir gėrimų, karštų ir šaltų valgių.

Sultonas Morobis plačiai šypsojosi. Jis nepristatė Jabrilio amerikiečiams ir nė neapsimetinėjo esąs mandagus.

– Džiaugiuosi galėdamas pranešti - širdis tiesiog sklidina laimės, kad mano draugas Jabrilis sutiko paleisti jūsų įkaitus. Jis nebekels jokių reikalavimų, tikiuosi, jūsų šalis taip pat.

– Aš negaliu derėtis ar kaip nors keisti savo prezidento reikalavimų, - atsakė Artūras Viksas. Veidą išpylė prakaitas. - Jūs privalote išduoti šį žudiką.

– Jis nebe jūsų prezidentas, - nusišypsojo sultonas. - Amerikos Kongresas balsavo už tai, kad Kenedis būtų nušalintas nuo pareigų. Man pranešta, kad įsakymas bombarduoti Dako miestą jau atšauktas. Įkaitai bus paleisti. Jūs pasiekėte pergalę. Nieko daugiau prašyti negalite.

Jabrilis pajuto milžinišką jėgų antplūdį - jo pastangomis nušalintas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Jis pažiūrėjo Viksui tiesiai į akis ir pamatė jose neapykantą. Jabrilis įveikė jį, vyriausiąjį galingiausios pasaulyje kariuomenės pareigūną. Mintyse šmėstelėjo, kaip jis laikė pistoleto vamzdį prikištą prie šilkinių Teresos Kenedi plaukų. Vėl prisiminė, kokią netektį jausdamas ir kaip apgailestaudamas nuspaudė gaiduką, kaip jį persmelkė sielvartas, kai mergina išsitiesė ant įkaitusio tūpimo tako. Jis linktelėjo Viksui ir kitiems vyrams kambaryje.

Sultonas Morobis pamojo tarnams nešti lėkštes su vaisiais ir gėrimais svečiams.

– Jūs įsitikinęs, kad gauta informacija apie prezidento nušalinimą yra visiškai teisinga? - padėjęs taurę paklausė Artūras Viksas.

– Aš sudarysiu jums galimybę pačiam pasikalbėti su žinyba Jungtinėse Valstijose, - atsakė sultonas, bet pirma turiu atlikti šeimininko pareigą.

Sultonas pareiškė, kad jie turį paskutinį kartą drauge pavalgyti - kartu, girdi, galutinai susitarsią dėl įkaitų paleidimo. Jabrilis įsitaisė Morobiui iš dešinės, Artūras Viksas iš kairės.

Jie patogiai sėdėjo ant kanapų priešais žemą stalą, kai įlėkė didysis viziris ir pakvietė sultoną į gretimą kambarį - turintis pasakyti jam keletą žodžių. Suirzęs Morobis neskubėjo niekur eiti, tad galop viziris sušnabždėjo jam kažką į ausį. Sultonas nustebęs suraukė antakius ir tarė savo svečiams: – Nutiko nenumatytas dalykas. Jungtinės Valstijos nutraukė visus ryšio kanalus. Ir ne vien su mumis, bet su visu pasauliu. Prašome pusryčiauti toliau, kol aš pasitarsiu su padėjėjais.

Sultonui išskubėjus prie stalo likę vyrai nesikalbėjo, vaišinosi tik Jabrilis.

Amerikiečiai atsistojo ir išėjo į terasą. Tarnai atnešė jiems šaltų gėrimų. Jabrilis valgė toliau.

– Tikiuosi, Kenedis neiškrėtė kokios kvailystės, - Bertas Odikas tarė Viksui. - Viliuosi, jis nesigriebė

antikonstitucinių priemonių.

– O Dieve, - atsiduso Viksas. - Iš pradžių neteko dukters, dabar šalies. Ir viskas per tą šūdžių, ryjantį kaip koks, velniai rautų, elgeta.

– Visa tai tiesiog siaubinga, - pasibaisėjo Odikas. Jis grįžo į kambarį ir tarė Jabriliui: - Kimšk iki soties. Tikiuosi, ateinančiais metais rasi gerą slėptuvę. Tavęs ieškos daugybė žmonių.

Teroristas nusijuokė. Jis jau baigė valgyti ir dabar degėsi cigaretę.

– O taip, - atsakė, - aš elgetausiu Jeruzalėje.

Tą akimirką į kambarį įėjo sultonas Morobis. Jam iš paskos žengė penkiasdešimt ginkluotų vyrų. Jie įsitaisė taip, kad niekas negalėtų pasprukti iš kambario. Keturi atsistojo Jabriliui už nugaros, dar keturi už amerikiečių terasoje. Sultono veide galėjai matyti net ne nuostabą, o šoką. Oda pageltusi, akys iššokusios ant kaktos - net vokų nebebuvo matyti.

– Bbbrangieji ppponai, - sumiknojo jis, - ši žinia jums bbbus tokia pppat netikėta kaip man.

Kongresas pppanaikino savo sprendimą nušalinti Kkkenedį ir jis paskelbė karo padėtį.

Sultonas nutilo ir uždėjo ranką Jabriliui ant peties.

– Ponai, šiuo metu Amerikos šeštojo karinio jūrų laivyno lėktuvai griauna mano Daką.

– Bombarduojamas Dako miestas? - vos ne džiūgaudamas paklausė Artūras Viksas.

– Taip, - patvirtino sultonas, - barbariškas aktas, bet įtikinamas.

Visų žvilgsniai nukrypo į teroristą. Keturi ginkluoti vyrai dabar stovėjo prie pat jo.

– Pagaliau pamatysiu Ameriką, - tarė Jabrilis. - Visada apie tai svajojau. Manau, Amerikoje turėsiu didžiulį pasisekimą, - nors pastaruosius žodžius tarė žiūrėdamas į amerikiečius, jie buvo skirti sultonui.

– Nė neabejok, - patikino sultonas. - Vienas iš reikalavimų - perduoti tave gyvą. Deja, turiu duoti įsakymą pasirūpinti, kad tu nieko sau nepadarytum.

– Amerika - civilizuota šalis, - atsakė Jabrilis. - Mano bylos nagrinėjimas užsitęs nežinia kiek, nes aš nusisamdysiu geriausius advokatus. Ko man žudytis? Patirsiu naujų įspūdžių. Kas žino, kas gali nutikti ateityje? Pasaulis be perstojo keičiasi. Amerika per daug civilizuota, ten manęs niekas nekankins. Be to, aš jau ištvėręs izraeliečių kankinimus, taigi niekas nebegali manęs nustebinti.

Jis nusišypsojo Viksui.

– Pats sakei, pasaulis keičiasi, - ramiai priminė šis. - Tu nepasiekei savo tikslo, taigi niekas tavęs ten nepasitiks kaip didvyrio.

Jabrilis nuoširdžiai nusijuokė, pagrūmojo kumščiu į orą.

– Dar ir kaip pasiekiau! - vos ne suriko. - Aš sudrebinau jūsų pasaulį iki pamatų. Manot, kas nors klausysis, kai saldžiais balsais suoksite apie kilnius idealus, kai jūsų lėktuvai sugriaus Daką? Ar įsivaizduojat, kiek laiko turės praeiti, kol pasaulis užmirš mano vardą? Manot, aš nulipsiu nuo scenos dabar, kai pats gražumas priešaky?

Sultonas suplojo delnais ir sušuko įsakymą kareiviams. Jie čiupo Jabrilį, surakino antrankiais, ant kaklo užnėrė virvę.

– Švelniau, švelniau, - paliepė sultonas. Kai Jabrilis nustojo muistytis, Morobis pirštų galiukais palietė jam kaktą.

– Prašau man atleisti, aš neturėjau kitos išeities. Turiu parduoti naftą ir atstatyti miestą. Linkiu tau sėkmės, senas drauge. Geros kloties Amerikoje!

Ketvirtadienio naktis Niujorkas Tuo metu, kai Kongresas skelbė apkaltą prezidentui Fransiui Ksaverui Kenedžiui, o pasaulis laukė įkaitų dramos baigties, šimtams tūkstančių žmonių Niujorke į visa tai buvo nusispjauti. Jiems reikėjo gyventi savo gyvenimą, spręsti savas bėdas. Šią malonią pavasario naktį dažnas jų atėjo į Taimso aikštę arba netoli jos. Čia kadaise buvo didingiausio pasaulio miesto širdis, į ją iš Centrinio parko vedė garsusis Brodvėjus.

Tie žmonės čia rinkosi dėl skirtingų interesų. Lytinio pasitenkinimo namie negaunantys turtingi vyrai sukiojosi pornografijos parduotuvėse, į kurias buvo įleidžiami tik suaugusieji. Kino mėgėjai žiūrėjo ilgiausius filmus, rodančius, kaip nuogi vyrai ir moterys mėgaujasi be galo intymiai lytiškai santykiaudami su įvairiais gyvūnais. Gaujos paauglių, ginkluotų mirtinais, bet įstatymų nedraudžiamais atsuktuvais, klajojo it senovės riteriai ieškodami slibinų - turtingų praeivių - nudobti ir šitaip pasismaginti. Jauniems juk negali uždrausti linksmintis. Sutemus savo amato ėmėsi sąvadautojai, prostitutės, plėšikai ir žmogžudžiai. Papildomų mokesčių už skaisčias neonines šviesas Didžiajame baltame kelyje12 jiems niekas nepriskaičiuos. Turistai atėjo pamatyti Taimso aikštės, kur kasmet gruodžio trisdešimt pirmąją didžiulis krištolo rutulys, nuleidžiamas nuo aukšto bokšto, paskelbia atėjus dar vieniems Naujiesiems metams. Ant daugumos pastatų aikštės apylinkėse ir apšnerkštose gatvėse, vedančiose į ją, buvo iškabinti plakatai, vaizduojantys milžinišką raudoną širdį ir užrašą joje „MYLIU NIUJORKĄ”. Plakatais pasirūpino Luisas Inčas. *** Tą ketvirtadienio vakarą, prieš pat vidurnaktį, Bleidas Bukeris trynėsi bare prie kino teatrų komplekso Taimso aikštėje dairydamasis kliento. Bukeris buvo jaunas juodaodis, garsėjantis gebėjimu palengvinti kitiems kišenes. Jis galėdavo parūpinti kokaino, heroino, ekstazio ir kitų tablečių. Galėdavo gauti ir šaunamąjį ginklą, tik nedidelį - pistoletą, revolverį, tarkime, dvidešimt antro kalibro, bet nuo tada, kai pats įsigijo ginklą, tuo nebesivertė. Bukeris nebuvo sąvadautojas, bet mokėjo gražiai elgtis su moterimis. Jis kalbėdavo taip pat kaip jos, o svarbiausia - mokėdavo jas išklausyti. Bleidas dažnai vakarais klausydavosi merginų, pasakojančių savo svajones. O jų turėjo net niekingiausia kekšė, išdarinėjanti su vyrais tokius dalykus, nuo kurių jiems gniauždavo kvapą.

Bukeris klausydavosi - jam labai tai patikdavo, be to, būdavo smagu, kad moterys jam patiki savo svajones. Šios jį be galo linksmindavo. Viena išloš loterijoje, kitai astrologinė prognozė rodė, kad ateinančiais metais ją įsimylės vyriškis, trečia pagimdys kūdikį, ketvirtos vaikas užaugęs taps gydytoju (arba advokatu, universiteto profesoriumi) ir jį rodys per televizorių. Jų vaikai bus gabūs dainininkai arba šokėjai, komikai, ne prastesni už Ričardą Prajorą, o gal net už Edį Merfį.

Bleidas Bukeris laukė, kol žiūrovai išeis iš švediškų kinų salės - ten baigėsi pornofllmas. Ne vienas žiūrovas užsuks į barą išgerti, suvalgyti mėsainio ir galbūt pakabinti mergšės. Tokius galėjai pažinti iš mąslaus žvilgsnio - tarsi mintyse būtų gvildenę neįmenamą mokslinę mįslę. Be to, dažno išraiška būdavo liūdna. Tie žmonės jautėsi vieniši.

Kekšių bare knibždėjo, bet Bukeris savąją buvo pasodinęs tokioje vietoje, kad nė vienas vyriškis prie baro negalėjo jos nepastebėti. Jos staliuką kampe beveik visą dengė didžiulė raudona rankinė. Iš Duluto miestelio Minesotos valstijoje atvykusią prakaulią blondinę nuo heroino apspangusiomis mėlynomis akimis Bukeris išgelbėjo nuo lemties, baisesnės už mirtį: gyvenimo ūkyje, kur per žiemos speigus papai sušaldavo į ragą. Bukeris visuomet jos prisibijodavo, nes ji turėjo ne itin gerą vardą ir retas vyras ryždavosi su ja dirbti.

Mat Kimberli Ansli vos prieš šešerius metus kirviu užkapojo savo miegantį sąvadautoją. Saugokis merginų, vardu Kimberli ir Tifani, visados sakydavo Bukeris. Ją suėmė, teisė ir nuteisė, bet tik už tyčinį nužudymą lengvinančiomis aplinkybėmis. Jos advokatai įrodė, kad sąvadautojas ją mušdavo merginos kūnas buvo nusėtas mėlynių, be to, dėl priklausomybės nuo heroino ji buvusi nepakaltinama. Kimberli nusiuntė į pataisos namus, išgydė, gydytojai pripažino ją sveika ir ji vėl buvo paleista į Niujorko gatves. Tada apsigyveno lūšnyne prie Grenič Vilidžo - valdžia davė jai pastogę socialiai remtiniems asmenims skirtame daugiabutyje, iš kurio bėgdavo net skurdžiai.

Bleidas Bukeris ir Kimberli Ansli buvo partneriai. Jis buvo ne tiek sąvadautojas, kiek plėšikas, ir tuo didžiavosi. Kimberli pakabindavo pornofilmų mėgėją Taimso aikštės bare ir nusivesdavo į laiptinę kokio daugiabučio prie Devintojo aveniu paskubomis pasidulkinti. Tada iš tamsios kertės išlįsdavo Bleidas ir voždavo vyrukui per galvą Niujorko policininko lazda. Juodu pasidalydavo pinigus, rastus nelaimėlio piniginėje, bet Bleidas pasiimdavo mokėjimo korteles ir papuošalus. Ne iš godumo tiesiog bijojo, kad Kimberli gali netinkamai jais pasinaudoti ir įklampinti juos abu. Įdomiausia, kad vyrai dažniausiai būdavo vedę, tik užsigeidę nuotykių. Jie nenorėdavo pranešti apie incidentą policininkams, antraip tektų atsakinėti į klausimus, ką darė tamsioje namo Devintojo aveniu laiptinėje, kai žmona laukė kokiame nors Long Ailando ar Naujojo Džersio valstijos miestelyje. Dėl viso pikto Bleidas su Kim savaitę tiesiog nesirodydavo bare Taimso aikštėje ir Devintajame aveniu juodu persikeldavo į Antrąjį aveniu. Galėjai sakyti, kad abu dingdavo kitoje juodojoje galaktikos skylėje - tokie atstumai jas skyrė bekraščiame Niujorke. Štai kodėl Bleidui Bukeriui velniškai patiko šis didmiestis. Jis buvo nematomas kaip tūkstantveidis žmogus13 arba kaip tie paukščiai, kuriuos matė per televiziją. Jie keičia spalvą ir susilieja su aplinka. Arba kaip tie vabzdžiai - slėpdamiesi nuo plėšrūnų jie įsirausią į žemę. Žodžiu, skirtingai negu dauguma piliečių, Bleidas Bukeris Niujorke jautėsi saugus.

Ketvirtadienio vakarą grobis buvo menkas. Kimberli gražiai atrodė toje šviesoje: šviesūs plaukai spindėjo it aureolė, panašios į mėnulius baltai papudruotos krūtys ne itin droviai kyšojo iš gilios iškirptės. Vienas žavus, gerai nusiteikęs, tik gal šiek tiek per daug geismo kamuojamas ponas atsinešė gėrimą prie jos stalelio ir mandagiai paklausė, ar galėtų prisėsti. Žiūrėdamas į juodu Bleidas stebėjosi, kokios ironijos esama šiame pasaulyje. Šis gražiai apsirengęs vyras, be abejonės, koks nors didelis šulas - advokatas, profesorius ar, ką gali žinoti, žemo rango politikas, pavyzdžiui, miesto tarybos narys, valstijos senatorius, geria taurelę šalia moters, kirviu nužudžiusios žmogų, o deserto

gaus smūgį gumine lazda per galvą. Ir vien per savo pimpalą. Štai kur visa bėda. Vyras mąsto tik puse smegenų, nes jam trukdo pimpalas. Gal prieš užvožiant tam vyrukui reikės leisti įkišti Kimberli, tegul pajunta „kaifą”, o tada užvažiuoti per makaulę. Jis elgėsi visai maloniai, kaip tikras džentelmenas: pridegė Kimberli cigaretę, užsakė išgerti, neskubino jos, nors akivaizdžiai nekantravo pasibarškinti.

Bleidas jau buvo baigęs savo gėrimą, kai Kim davė sutartą ženklą: atsistojo ir ėmė nežinia ko raustis raudonoje rankinėje. Bukeris išėjo iš baro į gatvę. Buvo giedras pavasario pradžios vakaras. Nuo dešrainių, mėsainių ir lauke kepamų ant grotelių svogūnų kvapų užsinorėjo valgyti. Niekis, palauks, kol bus padarytas darbas. Bleidas patraukė Keturiasdešimt antrąja gatve. Nors buvo vidurnaktis, visur sukiojosi minios žmonių. Jų veidus spalvino nesuskaičiuojamos neoninės šviesos priešais kino teatrus ir aplink milžiniškas afišas, akis spigino viešbučių prožektoriai. Bukeriui labai patikdavo vaikščioti tarp Septintojo ir Devintojo aveniu. Jis įėjo į namo laiptinę ir pasislėpė šešėlyje. Išlįs, kai Kimberli apkabins klientą. Užsidegė cigaretę ir išsitraukė guminę lazdą iš dėklo po švarku.

Bleidas išgirdo juodu įeinant į laiptinę. Durys užsitrenkė, kažkas barkštelėto Kim rankinėje.

– Palypėsim kiek aukščiau, - išgirdo Kim sakant sutartą frazę.

Bleidas palaukė porą minučių ir žengė iš priedangos, bet sudvejojo, nes pamatė be galo gražų vaizdą. Kim stovėjo ant pirmos pakopos prasižergusi, apnuoginusi stambias baltas šlaunis, o tas taip gražiai apsirengęs vyriškis išsitraukęs dalyką jau kišo į ją. Atrodė, kad Kim akimirką pakyla į orą, bet Bleidas pasibaisėjo pamatęs, jog ji kyla toliau, o laiptai drauge su ja. Tada jai virš galvos pamatė giedrą dangų, tarsi kas būtų nurėžęs visą namo viršų. Bleidas pakėlė lazdą melsdamasis, maldaudamas, kad jo gyvenimas nenutrūktų. Visa tai įvyko per sekundės dalelę. *** Sesilis Klarksonas ir Izabelė Domein išėjo iš Brodvėjaus teatro po nuostabaus miuziklo ir iš lėto pasuko Keturiasdešimt antrosios gatvės ir Taimso aikštės link. Abu buvo juodaodžiai, kaip ir dauguma praeivių šio rajono gatvėse, bet juodu nė iš tolo nepanėšėjo į Bleidą Bukerį.

Devyniolikmetis Sesilis Klarksonas lankė rašymo kursus Socialinių mokslų universitete. Metais jaunesnė Izabelė eidavo į kiekvieną miesto teatro spektaklį, nes jai labai patiko teatras ir ji tikėjosi tapti aktore. Juodu buvo įsimylėję karštai, kaip tegali jaunuoliai, todėl jautėsi esą vieninteliai žmonės pasaulyje. Einant iš Septintojo aveniu į Aštuntąjį akinamos neono šviesos paryškino jų grožį ir atitvėrė stebuklinga siena nuo išmaldos prašančių alkoholikų, puspročių narkomanų, prostitučių, sąvadautojų ir karjerą pradedančių plėšikų. Sesilis buvo stambus, akivaizdžiai stiprus jaunuolis. Visa jo išvaizda bylojo, kad užmuš kiekvieną, kuris išdrįs bent pirštu prisiliesti prie Izabelės.

Juodu sustojo prie prekystalio, kur buvo pardavinėjami ant grotelių kepti dešrainiai ir mėsainiai, ir čia pat, gatvėje, užkando.

Jaunuoliai nedrįso eiti į vidų, nes visur grindys buvo apšnerkštos popierinėmis servetėlėmis ir vienkartinėmis lėkštėmis. Sesilis užkandžius užsigėrė alumi, Izabelė pepsi. Abu stebėjo minias, net tokį vėlų metą užtvindžiusias šaligatvius. Žiūrint į tas visuomenės padugnes vaikinui ir merginai nė į galvą neatėjo, kad jiedviem galėtų grėsti koks nors pavojus. Gailėjosi tų žmonių, neturinčių nei dabarties, nei ateities, nepatiriančių nesibaigiančios palaimos kaip juodu. Kai ta praeivių banga atslūgo, jaunuoliai vėl patraukė Aštuntojo aveniu link. Veidu jausdama pavasarišką šaltuką Izabelė

įsikniaubė Sesiliui į petį, vieną delną uždėjo ant krūtinės, kitu glostė sprandą. Sesilis pajuto neapsakomą švelnumą. Abu buvo nepaprastai laimingi, kaip ir milijardai jaunų įsimylėjėlių iki jų, nes dabar išgyveno tobulą gyvenimo akimirką - tokių būna vos viena kita. Staiga vaikinas apstulbo: visos tos ryškios raudonos ir žalios šviesos pranyko ir jis tematė dangaus skliautą. Netrukus jaunuoliai, vis dar kupini tos didžiausios palaimos, virto niekuo. *** Aštuoni turistai, atvykę į Niujorką praleisti savaitės Velykų atostogų, ėjo nuo Šv. Patriko katedros Penktajame aveniu. Pasukę į Keturiasdešimt antrąją gatvę jie patraukė ten, kur kvietė neoninių šviesų jūra. Pasiekę Taimso aikštę nusivylė: buvo matę ją per televizorių gruodžio trisdešimt pirmąją, kai šimtai tūkstančių čia susirinkdavo, kad kiti pamatytų juos ekrane, ir sutikti Naujųjų. Čia buvo siaubingai nešvaru, gatves tiesiog dengė šiukšlių kilimas. Praeiviai atrodė grėsmingai: girti, apduję nuo narkotikų ar bebaigią išprotėti, kad tenka brautis tarp plieno ir stiklo dangoraižių.

Moterys buvo apsirengusios akį rėžiančiais apdarais - visai kaip kekšės pornofilmus rodančių kino teatrų afišose. Turistams atrodė, kad eina iš vieno pragaro rato į kitą. Dangus tuščias, be žvaigždžių, iš gatvių žibintų sklindanti šviesa priminė geltonus pūlius.

Turistai, keturios sutuoktinių poros iš nedidelio Ohajo valstijos miestelio, nusprendė pasidaryti šventę - atvykti į Niujorką. Visų vaikai jau buvo suaugę, visi baigę tam tikrą gyvenimo etapą, atlikę savo priedermę: susituokę, užauginę vaikus, padarę pusėtinai sėkmingą karjerą. Dabar jie atvers naują gyvenimo puslapį. Didžiausias mūšis jau laimėtas.

Pornofilmus rodantys kino teatrai nedomino - jų nestigo ir Ohajuje. Taimso aikštės apylinkės juos sudomino ir išgąsdino tuo, kad čia buvo taip bjauru, o žmonės tame knibždėlyne atrodė baisiai nedori. Šie aštuoni turistai nešiojo didelius raudonus apskritus ženkliukus su užrašu „Aš myliu Niujorką”, nusipirktus pirmą dieną didmiestyje. Dabar viena moteris nusisegė ženkliuką ir metė į nutekamąjį griovį.

– Eime iš čia, - paragino ji.

Būrelis pasisuko ir patraukė atgal Šeštuoju aveniu, tolyn nuo to didžiojo neoninio koridoriaus.

Priėjęs posūkį išgirdo tolumoje driokstelint, paskui vėjo šnaresį, netrukus ilgais aveniu nuo Devintojo iki Šeštojo atšniokštė tornadas, nešantis gaiviųjų gėrimų skardines, šiukšliadėžes ir automobilius - atrodė, kad jie skrenda. Kažkokio gyvuliško instinkto genami turistai pasuko už Šeštojo aveniu kampo slėptis nuo atūžusio vėjo, bet juos pargriovė galingas gūsis. Tolumoje išgirdo griūvant pastatus ir šaukiant tūkstančius mirštančių žmonių. Turistai gūžėsi statinio pašonėje nežinodami, kas atsitiko.

Pasirodo, jie spėjo išnešti kailį iš atominės bombos sprogimo poveikio zonos. Aštuonetas liko gyvas per didžiausią katastrofą, taikos metu ištikusią Jungtines Valstijas.

Vienas iš vyrų vargais negalais atsistojo.

– Supistas Niujorkas! - nusikeikė jis. - Tikiuosi, visi taksistai gavo galą. ***

Patrulių automobilis iš lėto stūmėsi grūstyje tarp Septintojo ir Aštuntojo aveniu. Jame sėdėjo du jauni policininkai, italas ir negras. Jie visai nepyko, kad įstrigo spūstyje - niekur kitur jų nuovados teritorijoje nebuvo taip saugu kaip čia. Abu žinojo, kad tamsesnėse šalutinėse gatvelėse galėtų pabaidyti vagis, gvelbiančius radijo imtuvus iš automobilių, niekingus sąvadautojus ir plėšikus, grasinančius taikiems praeiviams, bet juodu nenorėjo niekur veltis. Be to, pagal dabartinę Niujorko policijos valdybos politiką į smulkius nusikaltimus reikėjo žiūrėti pro pirštus. Galima sakyti, šio miesto vargšams buvo išduota licencija medžioti turtingus, įstatymus gerbiančius miestiečius. Kokia čia teisybė, jeigu kai kurie vyrai ir moterys gali sau leisti penkiasdešimt tūkstančių dolerių kainuojančius automobilius su radijo imtuvais ir grotuvais už tūkstantį žalių, kai šimtai benamių neturi už ką nusipirkti duonos ar sterilaus švirkšto dozei susileisti? Kur čia teisybė, jei tie turčiai, protiškai nutukę, ramūs piliečiai, suįžūlėję tiek, kad drįsta vaikščioti Niujorko gatvėmis be pistoleto ar bent jau mirtį nešančio atsuktuvo kišenėje, mano galintys mėgautis pasakiškais didingiausio pasaulio miesto vaizdais ničnieko už tai nemokėdami? Vis dėlto Amerikoje vis dar buvo juntama kibirkštėlė tos senos revoliucinės dvasios, skatinančios piliečius pasiduoti tam tikroms pagundoms.

Negana to, teismai, aukščiausi policijos pareigūnai, garbingiausių laikraščių redaktoriai patyliukais kurstė tą revoliucinę dvasią - vogti, plėšti, žaginti ir net žudyti Niujorko gatvėse. Didmiesčio vargetos neturėjo kitos išeities, jų gyvenimą temdė skurdas, nykus šeiminis gyvenimas ir net pati miesto architektūra. Vienas laikraščio apžvalgininkas net teigė, esą dėl visų šių nusikaltimų reikėtų kaltinti Luisą Inčą, nekilnojamojo turto magnatą. Šis pakeitė Niujorko veidą pristatęs jame mylių aukščio plieno ir stiklo daugiabučių, užstojančių miestiečiams saulę.

Du policijos patruliai stebėjo Bleidą Bukerį, išeinantį iš baro Taimso aikštėje, nes gerai jį pažinojo.

– Gal pasekime jį? - paklausė vienas.

– Tuščiai gaišime laiką, - atsakė kitas. - Net jeigu sučiuptume nusikaltimo vietoje, vis tiek išsisuktų.

Jie pamatė, kad stambi blondinė su klientu išeina iš baro ir pasuka Devintuoju aveniu, ten pat, kur Bukeris.

– Vargšelis, - tarė vienas patrulis, - jis tikisi smagiai pasidulkinti, bet bus apiplėštas.

– Turės gumbą galvoje sulig savo pimpalu, - pridūrė antras ir abu nusijuokė.

Automobiliui vėžlio greičiu stumiantis į priekį abu tvarkos sergėtojai stebėjo gatvę. Vidurnaktis, netrukus jų pamaina baigsis, tad juodu nenorėjo veltis į jokį reikalą, dėl kurio tektų likti gatvėje. Žiūrėjo, kaip aibės prostitučių pastoja kelią praeiviams, kaip juodaodžiai narkotikų prekeiviai siūlo savo prekę drąsiai lyg firmos atstovas per televiziją, o plėšikai ir kišenvagiai nužiūrinėja perspektyvias aukas ir bando užkalbinti turistus. Sėdėdami tamsiame patrulių automobilyje ir žvelgdami į neono šviesų nutviekstas gatves matė visas Niujorko padugnes, traukiančias į savo pragarą.

Policininkai nė akimirkos neprarado budrumo bijodami, kad koks maniakas neįkištų pistoleto pro langelį ir nepradėtų šaudyti. Juodu pamatė, kaip du narkotikų prekeiviai ima vytis gerai apsirengusį vyrą. Šis bandė nuo jų atitolti, bet keturios rankos jį sugriebė. Patrulinio automobilio vairuotojas paspaudė greičio pedalą ir privažiavo prie trijulės. Prekeiviai nuleido rankas, gerai apsirengęs vyras iš palengvėjimo nusišypsojo. Tą akimirką namai iš abiejų pusių susmuko ir Keturiasdešimt antroji gatvė tarp Devintojo ir Septintojo aveniu virto griuvėsių krūva.

*** Užgeso visos skaisčios pasakiškojo Brodvėjaus neoninės šviesos. Tamsą nušvietė gaisrai. Degė pastatai, kūnai. Liepsnojantys automobiliai it deglai lėkė naktyje. Garsiai sugaudė varpai, be perstojo kaukė sirenos - ugniagesių, greitosios pagalbos ir policijos mašinos skubėjo į pakirstą Niujorko širdį.

Dešimt tūkstančių žmonių žuvo, antra tiek buvo sužeista sprogus atominei bombai, Greso ir Tiboto padėtai Uostų valdybos pastate Aštuntojo aveniu ir Keturiasdešimt antrosios gatvės kampe.

Po garsaus sprogimo užkaukė vėjas, sugriaudėjo draskomas pastatų betonas ir plienas. Smūgio jėgą jaunieji mokslininkai apskaičiavo labai tiksliai. Su žeme buvo sulyginta teritorija nuo Septintojo aveniu iki Hadsono upės ir tarp Keturiasdešimt antrosios bei Keturiasdešimt penktosios gatvių. Už šios ribos nuostoliai buvo palyginti menki. Gresas ir Tibotas pasielgė ne tik genialiai, bet ir gailestingai: mirtiną radiacijos dozę gavo tik buvusieji sprogimo zonoje.

Visame Manhatane išbyrėjo langų stiklai, o automobilius gatvėse sulamdė pastatų nuolaužos.

Nepraėjus nė valandai nuo sprogimo, visus iš Manhatano vedančius tiltus užkimšo automobiliai, nes žmonės bėgo iš miesto j Naująjį Džersį ir Long Ailandą.

Iš žuvusiųjų daugiau negu septyniasdešimt procentų buvo juodaodžiai ir atvykėliai iš Lotynų Amerikos, kiti baltaodžiai niujorkiečiai ir turistai iš užsienio. Devintajame ir Dešimtajame aveniu, jau kadai tapusiuose benamių prieglauda, ir autobusų stoties terminale, įsikūrusiame pačiame Uostų valdybos pastate, kur miegojo daug keleivių, kūnai tiesiog suanglėjo.

15 skyrius BALTŲJŲ RŪMŲ ryšio centras gavo pranešimą apie Niujorke sprogusią atominę bombą lygiai šešios minutės po vidurnakčio. Budintis pareigūnas iškart informavo prezidentą. Po dvidešimties minučių Kenedis kreipėsi į Kongresą. Jį atlydėjo viceprezidentė Diuprei, Odbladas Grėjus ir Kristianas Kli. Kenedis atrodė labai rimtas. Svarbiausią savo gyvenimo akimirką jis nesiruošė gaišti laiko kalbėdamas užuolankomis. Nors oficialiai nebebuvo Jungtinių Valstijų prezidentas, prašneko, tarsi vis dar turėtų visus valstybės galvos įgaliojimus.

– Šiąnakt kreipiuosi į jus be pagiežos, - tarė jis. - Ši didžiulė tragedija, šis skaudus smūgis mūsų šaliai turi mus suvienyti. Dabar tikriausiai supratote, kad pasirinkau teisingą sprendimą. Teroristas Jabrilis sudavė naujausią savo plano smūgį manydamas šitaip parklupdyti Jungtines Amerikos Valstijas, priversti jas nusileisti jo reikalavimams. Dabar jau akivaizdu, kad sugalvotas toli siekiantis sąmokslas, nukreiptas prieš Jungtines Valstijas. Šįkart mums nelieka kitos išeities, kaip sutelkti visas jėgas ir veikti išvien. Nėra ko nė sakyti, dabar neturi būti jokių nesutarimų. Todėl prašau jūsų anuliuoti sprendimą, kuriuo buvau nušalintas nuo pareigų. Bet kalbėsiu atvirai: jei to nepadarysite, aš vis tiek privalėsiu stengtis išgelbėti savo šalį. Aš atmesiu jūsų sprendimą dėl nušalinimo, paskelbsiu jį neteisėtu ir įvesiu karo padėtį, kad būtų užkirstas kelias kitiems šiurpiems teroro aktams. Leiskite

pranešti: šis Kongresas, ši šlovinga institucija, gynusi Amerikos laisvę per visą jos istoriją, dabar yra saugoma šešių Slaptosios tarnybos divizijų ir kariuomenės specialiųjų pajėgų pulko. Šiai krizei pasibaigus vėl galėsite balsuoti dėl mano nušalinimo, bet ne anksčiau. Mūsų šalis dar nebuvo atsidūrusi tokiame pavojuje, ir aš negaliu sėdėti sudėjęs rankų. Maldauju jūsų: neleiskite didžiai mūsų šaliai skilti dėl politinių rietenų. Neleiskite mūsų šaliai įsivelti į pilietinį karą, tyčia išprovokuotą priešų. Susivienykime prieš juos. Pripažinkite savo sprendimą dėl mano nušalinimo negaliojančiu.

Salėje kilo šurmulys. Parlamentarai gerai suprato Kenedžio žodžius: pavojus jiems negresia, bet jie patys dabar yra jo valioje.

Pirmas po Kenedžio pasisakė senatorius Lambertinas. Jis pasiūlė pripažinti nušalinimo sprendimą negaliojančiu ir abejų Rūmų nariams visomis išgalėmis remti Jungtinių Valstijų prezidentą Fransį Ksaverą Kenedį.

Atsistojo Atstovų Rūmų pirmininkas Džincas. Jis palaikė Lambertino siūlymą. Girdi, įvykiai parodė Kenedį buvus teisų, tačiau sprendimas nušalinti prezidentą buvęs padarytas iš dorų paskatų. Jis patikino, jog Kongresas eis ranka rankon su prezidentu, kad apgintų Ameriką nuo jos priešų, ir patvirtino tai garbės žodžiu. Įvyko balsavimas. Sprendimas nušalinti prezidentą nuo pareigų buvo atšauktas.

Vienbalsiai.

Kristianas Kli nusistebėjo šiuo fantastišku Fransio Kenedžio pasirodymu. Niekas nesuabejojo jo nuoširdumu. Tačiau pirmą kartą per tuos metus Kristianas sugavo Kenedį sąmoningai per akis meluojant. Jis sakė Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresui, neva Jabrilis prisidėjęs prie atominės bombos sprogdinimo, bet teisingumo ministras žinojo, kad tokių įrodymų nėra. Pats Kenedis žinojo sakąs netiesą.

Vadinasi, buvau teisus, pamanė Kristianas Kli. Aš atspėjau, ko iš manęs norėjo Kenedis.

5 Sokratiški klubai daugiausia veikia JAV ir Didžiosios Britanijos aukštosiose mokyklose. Pirmasis buvo įsteigtas Oksfordo universitete 1941 m.

6 Mordredas (arba Medrautas) yra legendų apie karalių Artūrą veikėjas, jį išdavęs pavainikis sūnus.

7 Sidono princesė, ištekėjusi už Izraelio karaliaus Achabo. Garsėjo paleistuvyste ir neištikimybe.

8 Biblijos gražuolė, išdavusi stipruolį Samsoną.

9 Public Broadcasting Service - Visuomeninio transliavimo tarnyba. Nekomercinė Amerikos televizija, apimanti 354 stotis.

10 Minimas Džozefo Helerio (Josepf Heller) antikarinis romanas „22-oji išlyga” (Catch-22, 1961, liet. 2002).

11 Artūras Kestleris (Arthur Koestler) savo knygos „Šmėkla mašinoje” (The Ghost in the Machine, 1967) pavadinimui panaudojo britų filosofo Džilberto Railio (Gilbert Ryle) posakį, šis juo sarkastiškai apibūdino Renė Dekarto (Renė Descartes) dualizmą.

12 Brodvėjaus atkarpa tarp Keturiasdešimt antrosios ir Penkiasdešimt trečiosios gatvių.

13 Tokio pavadinimo 1957 m. Filmas pasakojo apie nebyliojo kino žvaigždės Lono Čeinio (Lon Chaney) gyvenimą.

IV DALIS 16 skyrius PREZIDENTAS FRANSIS Kenedis, susigrąžinęs galią ir pareigas, įveikęs priešus, mąstė apie savo lemtį. Reikėjo žengti paskutinį žingsnį, padaryti paskutinį sprendimą. Praradus žmoną ir dukrą asmeninis gyvenimas neteko jokios prasmės. Dabar jo gyvenimas susipynė su Amerikos liaudies gyvenimu. Kaip toli jis pasiryžęs eiti jos labui?

Jis pranešė, kad lapkritį sieks būti perrinktas, ir pradėjo ruošti savo rinkimų kampaniją. Kristianui Kli įsakė teisinėmis priemonėmis spausti visas dideles korporacijas, ypač žiniasklaidos priemonių, kad jos nesikištų į rinkimų procesą. Viceprezidentė Elena Diuprei ėmėsi agituoti Amerikos moteris.

Artūras Viksas, turintis didelės įtakos rytinių valstijų liberalams, ir Judžinas Dazis, palaikantis ryšius su apsišvietusiais šalies verslo lyderiais, gavo užduotį rinkti lėšas. Bet Kenedis žinojo: iš esmės visi šie dalykai antraeiliai. Viskas priklausys nuo jo paties, nuo to, kiek jį rems Amerikos liaudis.

Bet buvo vienas itin svarbus dalykas: šįsyk žmonės turi išrinkti Kongresą, kuris visokeriopai palaikytų Jungtinių Valstijų prezidentą. Kenedžiui reikėjo Kongreso, klusniai vykdančio kiekvieną jo norą.

Taigi Fransis Kenedis turėjo pajausti amerikiečių nuotaikas. Žinojo tik viena: dabar jie sukrėsti.

Odblado Grėjaus patartas kartu su juo nuskrido į Niujorką. Jie dalyvavo eitynėse Penktuoju aveniu prie atominės bombos sprogimo paliktos didžiulės duobės. Jų tikslas buvo visoms valstijoms parodyti, kad negresia nei radiacijos, nei dar vienos paslėptos bombos pavojus. Kenedis su kitais aukštais pareigūnais pagerbė žuvusiuosius ir atidengė akmenį toje vietoje, kur bus įrengtas parkas, kad visa šalis juos prisimintų. Dalį savo kalbos skyrė grėsmėms, šiais pavojingais technikos laikais keliamoms nežabotos individo laisvės. Jo manymu, individo laisvė turi būti ribojama visuomenės labui - kiekvienas privalo šio to atsisakyti dėl šalies gerovės. Nors tuos dalykus pasakė probėgšmais, žiniasklaida plačiai juos komentavo.

Girdėdamas kurtinamus minios pritarimo šūksmus Odbladas Grėjus su karčia ironija mąstė: nejaugi tokia šiurpi tragedija gali duoti naudos vienam žmogui?

Amerikos miesteliuose ir kaimuose, atslūgus bombos sprogimo sukeltiems sukrėtimui ir siaubui, žmonės trynė rankas iš kažkokio niūraus pasitenkinimo. Niujorkas gavo, ko nusipelnė. Tik gaila, kad bomba nebuvo didesnė ir nesusprogdino viso miesto su tais malonumų besivaikančiais turčiais, visokias užmačias rezgančiais žydais ir juodaodžiais nusikaltėliais. Vis dėlto Dievas teisingas. Jis pasirinko tinkamą vietą savo baisiajai bausmei. Tačiau tarp žmonių sklido ir baimė: jų likimas, jų dabartis ir ateitis, visas jų pasaulis tapo įkaitais tokių pat mirtingųjų kaip jie, tik nesveikos psichikos.

Visa tai Kenedis jautė.

Kiekvieną penktadienio vakarą Fransis Kenedis kreipdavosi į liaudį per televiziją. Iš tikrųjų tai buvo prastai užmaskuotos rinkimų kampanijos kalbos, bet dabar niekas nebandė jam sukliudyti gauti eterio

laiko.

Kenedis vartojo lengvai įsimenamus posakius ir frazes, smingančius tiesiai žmonėms į širdis.

– Mes paskelbsime karą, bet ne kitoms tautoms, o kasdienėms žmogaus būties negandoms, - kalbėjo jis.

Prezidentas kartodavo garsųjį savo pirmos rinkimų kampanijos klausimą: „Kaip čia yra, kad pasibaigus kiekvienam dideliam karui, kai trilijonai dolerių iššvaistomi mirčiai, pasaulis klesti? Kas būtų, jei šie pinigai būtų išleidžiami žmonijos pažangai?”

Jis juokaudavo, girdi, už pinigus, išleidžiamus vienam atominiam povandeniniam laivui pastatyti, valdžia galėtų pastatyti tūkstantį namų vargšams, o už sumą, reikalingą vienai bombonešių „Stealth” eskadrilei - milijoną namų.

– Galime apsimesti, kad per manevrus praradome vieną eskadrilę, - kalbėjo jis. - Velniai rautų, taip juk yra buvę, be to, praradome ir žmonių, o jų gyvybė neįkainojama. Apsimeskime, kad taip įvyko, ir tiek.

Kai kritikai prikišdavo, esą nukentės gynybinė Jungtinių Valstijų galia, jis atšaudavo, kad statistinės Gynybos departamento ataskaitos yra įslaptintos, taigi niekas nesužinos, jog jo biudžetas apkarpytas.

Kenedis pareiškė, kad per antrą kadenciją dar ryžtingiau kovos su nusikalstamumu. Jis imsis priemonių, kad suteiktų galimybę kiekvienam amerikiečiui nusipirkti naują namą, susimokėti už sveikatos priežiūros paslaugas ir gauti aukštojo mokslo diplomą. Jis pabrėždavo, kad su socializmu šios priemonės neturi nieko bendra. Lėšos šioms programoms įgyvendinti bus paimtos atrėžus nedidelį kąsnį nuo Amerikos turtingųjų korporacijų pelno. Ne, jis nieku gyvu nepropaguoja socializmo - jis tik nori apsaugoti Amerikos liaudį nuo karaliais pasijutusių turtuolių. Kenedis tuos žodžius kartodavo be perstogės.

Kongreso ir Sokrato klubo nariai nusprendė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas paskelbė jiems karą. *** Sokrato klubo nariai nutarė surengti Kalifornijoje pasitarimą klausimu, kaip įveikti Kenedį per rinkimus lapkritį. Lorensas Salentainas labai nerimavo. Jis žinojo, kad teisingumo ministras rengia rimtus kaltinimus, susijusius su Berto Odiko veikla, ir pradeda tirti finansinius Martino Matfordo sandorius. Grinvelas veikė per daug švariai, kad kas galėtų prisiknisti, taigi dėl jo Salentainas nesijaudino. Užtat žinojo, kad jo paties žiniasklaidos imperija labai pažeidžiama. Jam pavaldžios žiniasklaidos priemonės daugybę metų žaidė su ugnimi, nė karto nepakliuvo į bėdą, todėl nustojo saugotis. Jo bendrovei, leidžiančiai knygas ir žurnalus, pavojus negrėsė - spausdinto žodžio niekas nedrįs liesti, pernelyg budriai jį gynė Konstitucija. Aišku, tas šiknius Kli galėtų padidinti pašto tarifus.

Tačiau Salentainas ne juokais baiminosi dėl savo televizijos imperijos. Juk eteris priklausė valdžiai, jinai ir skirstė bangų diapazonus. Televizijos stotys tik gaudavo licenciją. Salentainas niekad negalėjo atsistebėti, kad valdžia leidžia privačiam verslui šitaip pelnytis iš eterio neuždėdama didelių mokesčių. Jį šiurpas ėmė pagalvojus, kad Kenedis paskirs federalinį ryšių komisarą ir suteiks jam daug galių. Tuomet ateitų juodos dienos visoms televizijoms, tarp jų ir kabelinėms.

*** Patriotiškas Luisas Inčas žavėjosi prezidentu Kenedžiu, bet negalėjai sakyti, kad buvo jam lojalus.

Inčas, vis dar laikomas nekenčiamiausiu žmogumi Niujorke, pasišovė atstatyti bombos suniokotą miesto rajoną. Nusiaubti kvartalai bus apsodinti žaluma, joje išdygs marmuro paminklų. Inčas per pusmetį atliks darbus už savikainą ir atsisakys pelno. Ačiū Dievui, radiacijos lygis minimalus.

Visi žinojo, kad Inčas tvarkosi geriau negu bet kuri kita valdžios institucija. Aišku, jis žinojo vis tiek susišluosiąs nemažai pinigų per antrines statybos, planavimo ir konsultacijų bendroves. O reklama jam bus neįkainojama.

Inčas buvo vienas turtingiausių žmonių Amerikoje. Jo tėvas buvo tipiškas didmiesčio butų nuomotojas: savo daugiabučiuose nesirūpindavo šildymu, šykštėjo pinigų paslaugoms, išvydavo nuomininkus į gatvę, kad galėtų pastatyti brangesnius būstus. Papirkinėti statybų inspektorius Luisas išmoko dar sėdėdamas tėvui ant kelių. Vėliau, apsiginklavęs verslo vadybos ir Teisės universiteto diplomu, papirkinėjo miestų tarybų narius, rajonų prezidentus14 ir net merus.

Luisas Inčas priešinosi butų nuomos kontrolės Niujorke įstatymams, sudarė nekilnojamojo turto sandorius, po kurių palei Centrinį parką buvo pristatyta dangoraižių. Parką apjuosusiuose pabaisiškuose plieno pastatuose dabar gyveno Volstrito brokeriai, prestižiškų universitetų profesoriai, garsūs rašytojai, madingi menininkai ir vyriausieji prabangių restoranų virėjai.

Bendruomenių aktyvistai vertė Inčui kaltę už siaubingus lūšnynus Viršutiniame Vest Saide, Bronkse, Harleme ir Koni Ailande, mat perstatinėdamas Niujorką sugriovė aibę visai neblogų namų. Jį dar kaltino tuo, kad slapta supirkinėja ištisus kvartalus Taimso aikštės apylinkėse ir taip trukdo juos atnaujinti. Į tuos kaltinimus Inčas atsikirsdavo, girdi, čia triukšmą kelia tokie žmonės, kad pamatę tave prisisėmus kibirą šūdų pareikalautų atiduoti pusę jiems.

Inčas griebėsi dar vienos gudrybės: pasisakė už miesto įstatymus, pagal kuriuos būstai turėjo būti nuomojami visiems, neatsižvelgiant į jų tautybę, odos spalvą ir tikėjimą. Jis rėždavo kalbas, palaikančias šiuos įstatymus, nes jie padėjo išstumti iš rinkos smulkius nuomotojus. Taigi savininkas, tegalintis išnuomoti palėpę ar rūsį, turėdavo priimti gyventi alkoholikus, šizofrenikus, narkotikų prekeivius, prievartautojus ir gatvių plėšikus. Ilgainiui tiems smulkiems būstų savininkams noras verstis nuoma dingdavo, jie parduodavo savo namus ir išsikraustydavo į pasiturinčius priemiesčius.

Bet Inčui tie dalykai neberūpėjo - jis perėjo į aukštesnį lygį. Milijonierių priviso kaip šunų. Luisas Inčas buvo vienas iš maždaug šimto Amerikos milijardierių. Jam priklausė autobusų bendrovės, viešbučiai ir viena oro linijų bendrovė, be to, vienas iš didžiausių viešbučių su kazino Atlantik Sityje ir daugiabučiai Kalifornijos valstijos Santa Monikos mieste. Dėl šių daugiabučių jam ir kilo daugiausia bėdų.

Luisas Inčas įstojo į Sokrato klubą tikėdamasis, kad įtakingi nariai padės jam išspręsti problemas, susijusias su nekilnojamuoju turtu Santa Monikoje. Visokiems įtartiniems sandėriams geriausiai tiko golfas. Mušinėdamas kamuoliuką galėjai ne tik gerai pasimankštinti, pajuokauti, bet ir sudaryti sandėrį. O kas iš šalies galėjo atrodyti nekalčiau? Net nuožmiausias Kongreso tyrimo komisijos atstovas ar priekabiausias žurnalistas neįstengtų apkaltinti golfininkų turint nusikalstamų užmačių.

Sokrato klubas davė Inčui net daugiau naudos, negu pats tikėjosi. Jis susidraugavo su kokiu šimtu

vyrų, valdančių šalies ekonomikos ir politikos mechanizmą. Luisas Inčas gavo galimybę sudarydamas vieną sandėrį per kelias minutes nusipirkti visos valstijos atstovus Kongrese. Ne, jų kūnų ir sielų nusipirkti, aišku, negalėjai. Kalbama ne apie abstrakcijas, tokias kaip šėtonas ir Dievas, gėris ir blogis, dora ir nuodėmė. Ne, kalbama apie politiką, apie tai, kas įmanoma. Taigi kartais parlamentarui, kad būtų išrinktas, tekdavo balsuoti ne taip, kaip norėdavo rinkėjai. Tiesa, devyniasdešimt aštuoni procentai Kongreso narių būdavo visuomet perrenkami, bet du procentai privalėjo klausyti savo rinkėjų.

Luisas Inčas turėjo sunkiai pasiekiamą tikslą. Ne, jis nesvajodavo tapti Jungtinių Valstijų prezidentu jis žinojo, kad niekada neįstengs atsikratyti savo praeities. Turtuolis sudarkė patį Niujorko veidą, galima sakyti, įvykdė architektūrinę žmogžudystę. Milijonas lūšnynų gyventojų Niujorke, Čikagoje ir ypač Santa Monikoje išeitų į gatves reikalauti jo galvos, kad galėtų pamauti ją ant kuolo. Ne, jis svajojo tapti pirmu šiuolaikinio civilizuoto pasaulio trilijonieriumi. Ir dar - plebėjiškos kilmės, mat savo turtus susikrovė pūslėtomis darbo žmogaus rankomis.

Inčas gyveno dėl tos dienos, kai galės Bertui Odikui pasakyti: „Turiu tūkstantį vienetų”. Jį erzindavo Teksaso naftos verslovių magnatai, nuolat kalbantys apie „vienetus” - taip Teksase buvo vadinamas šimtas milijonų dolerių. Kalbėdamas apie sugriautą Dako miestą Odikas skundėsi: „Dieve, praradau ten penkis šimtus vienetų”. Taigi Inčas sau prisiekė vieną dieną galėsiąs Odikui ištarti: „Velniai rautų, prisipirkau nekilnojamojo turto už kokį tūkstantį vienetų”. Odikas švilptelės ir sušuks: „Už šimtą milijardų dolerių?!” Tada Inčas jį pataisys: „Ne, už trilijoną. Pas mus, Niujorke, vienetas yra milijardas dolerių”. Tada tie Teksaso pliuškiai turės prikąsti liežuvį visiems laikams.

Norėdamas paversti savo svajonę tikrove Luisas Inčas ėmė krautis turtus iš... oro. Jis nusipirkdavo teisę aukštinti esamus didmiesčių pastatus. Ta teisė kainuodavo pigiau grybų, mat sumanymas buvo naujas. Kadaise panašiai darė jo senelis: supirkinėjo pelkynes žinodamas, kad technikai pažengus į priekį jų sausinimo problema bus išspręsta ir tie plotai virs pelningais statybų sklypais. Luisas Inčas susidūrė su vieninteliu keblumu: paprasti žmonės ir jų išrinkti įstatymų leidėjai bandydavo jam kliudyti. Jis neabejojo įgyvendinsiąs savo planus, nors tam prireiks laiko ir didžiulių investicijų.

Tiesa, tokie miestai kaip Čikaga, Niujorkas, Dalasas ir Majamis virs milžiniškais plieno ir betono kalėjimais, bet paprastiems žmonėms ten nebus vietos. Ten gyvens elitas, mėgstantis muziejus, kinus, teatrą ir muziką. Aišku, bus ir nedidelių ramių kvartalų menininkams.

Svarbiausia, kai Luisas Inčas galop pasieks savo tikslą, Niujorke nebeliks lūšnynų. Smulkūs nusikaltėliai ir darbininkai tiesiog neišgalės nuomotis ten būstų. Jie ryte atvažiuos iš priemiesčių specialiais traukiniais ir autobusais, o iki sutemstant išvažiuos. Iš Inčo korporacijos nusipirkę ar išsinuomoję būstus žmonės galės vaikščioti į teatrus, diskotekas ir prabangius restoranus nesibaimindami, kad juos užpuls tamsiose gatvėse. Jie galės vaikštinėti prospektais, parkais ir net išdrįs užsukti į siauras gatveles, nes jausis visai saugūs. O ką jie paklos už tokį rojų? Pasakiškus pinigus.

Pakviestas į Sokrato klubo posėdį Kalifornijoje Luisas Inčas leidosi į kelionę po Jungtines Valstijas.

Tuo metu susitikinėjo su didmiesčių nekilnojamojo turto korporacijų vadovais ir išgavo iš jų pažadą per ateinančius rinkimus pinigais remti Kenedžio varžovą. Po kelių dienų atvykęs į Los Andželą jis nusprendė prieš klubo seminarą užsukti į Santa Moniką.

Santa Monika yra vienas gražiausių Amerikos miestų, nes jo gyventojai sėkmingai priešinosi nekilnojamojo turto korporacijų norui čia statyti dangoraižius, balsavo už įstatymus, draudžiančius kelti būsto nuomos kainas ir suteikiančius galimybę kontroliuoti statybas. Už puikų butą Ošeno aveniu su vaizdu į Ramųjį vandenyną vidutinis pilietis mokėdavo vos šeštadalį savo metinių pajamų. Šitokia padėtis jau dvidešimt metų varė Inčą iš proto.

Inčas žiūrėjo į Santa Moniką kaip į pasityčiojimą iš Amerikai būdingos laisvo verslo dvasios. Juk šių dienų sąlygomis už tuos būstus būtų galima plėšti dešimt kartų daugiau! Jis supirko nemažai daugiabučių. Tai buvo nuostabūs ispaniško stiliaus statiniai, bet vertinga žemė čia buvo išnaudojama toli gražu netaupiai: visokiems kiemeliams ir sodams, patys namai buvo vos dviejų aukštų - tikras skandalas! Negana to, įstatymai šiame rojuje draudė kelti būsto nuomos kainas. O juk čia galėjai susižerti milijardus paaukštindamas tuos pastatus ir dar daugiau milijardų vien už vaizdą į Ramųjį vandenyną. Kartais Inčui kildavo sumanymas statyti dangoraižius pačiame vandenyne ir nuo tos pamišėliškos minties net svaigdavo galva.

Aišku, jis nebandė duoti kyšių trims miesto tarybos nariams, kuriuos pasikvietė į „Maiklo” restoraną. Tik papasakojo jiems savo planus, paaiškino, kaip visi galėtų tapti multimilijonieriais, jei būtų pakeisti tam tikri įstatymai. Kai svečiai nesusidomėjo, jis nusiminė. Bet tai dar nebuvo blogiausia. Inčui įlipus į limuziną pasigirdo kurtinantis sprogimas. Šukės pažiro į automobilio vidų, užpakalinis langas subyrėjo į trupinius, priekiniame atsirado didžiulė skylė, visi kiti sutrūkinėjo.

Atvykę policininkai Inčui paaiškino, kad į limuziną buvo šauta iš šautuvo. Paklaustas, ar turi priešų, turtuolis kuo nuoširdžiausiai juos patikino neturįs nė vieno. *** Specialus Sokrato klubo seminaras „Demagogija demokratinėje visuomenėje” prasidėjo kitą dieną.

Dalyvavo Bertas Odikas, kaltinamas pagal įstatymą Dėl reketininkų veikiamų ir korumpuotų organizacijų15; Džordžas Grinvėlas, niekuo nesiskiriantis nuo senų kviečių, laikomų viename iš jo milžiniškų elevatorių Amerikos vidurio vakaruose; Luisas Inčas - gražus jo veidas vis dar buvo išbalęs nuo vakar, kai per plauką išvengė mirties; Martinas Matfordas Privatizatorius - Armanio kostiumas nesugebėjo paslėpti jo nutukimo; ir Lorensas Salentainas.

Pirmas žodžio paprašė Bertas Odikas.

– Kas man galėtų paaiškinti, kuo Kenedis ne komunistas? Jis nori sveikatos apsaugą ir gyvenamųjų namų statybos sektorių organizuoti remdamasis socialistiniais pagrindais. Jis pateikė man kaltinimus pagal įstatymą Dėl reketininkų veikiamų ir korumpuotų organizacijų, nors aš net ne italas, - niekas nenusijuokė iš šio sąmojo, tad jis kalbėjo toliau: - Galime sėdėti rankas sudėję, kiek tik norime, bet nuo svarbiausio fakto nepasislėpsime: jis kelia didžiulį pavojų visoms vertybėms, už kurias pasisakome mes, esantys šiame kambaryje. Turime ryžtingai veikti.

– Jis gali tave apkaltinti, bet ne nuteisti, - ramiai atsakė Džordžas Grinvelas. - Šioje šalyje nuosprendžius vis dar skelbia teismai. Žinau, jis tave ne juokais supykdė. Bet jeigu išgirsiu šiame kambaryje kurstytojiškų kalbų ar raginimų išduoti tėvynę, išeisiu.

– Myliu savo tėvynę labiau negu kas nors kitas šiame kambaryje, - įsižeidė Odikas. - Tai mane ir

siutina. Kaltinamajame akte parašyta, neva aš elgiausi kaip tėvynės išdavikas. Aš! Mano protėviai gyveno šioje šalyje, kai tie Kenedžiai, kad juos kur velnias, puto bulves Airijoje! Aš jau buvau turtingas, kai jie slapčia gabeno į Bostoną svaigalus Sausojo įstatymo metais. Artileristai apšaudė Amerikos lėktuvus virš Dako, bet jiems įsakiau ne aš. Na, taip, aš pasiūliau Šerhabeno sultonui sandorį, bet norėdamas gera Jungtinėms Valstijoms.

– Mes žinome, kad visos mūsų bėdos - per Kenedį, - šaltai pareiškė Salentainas. - Susirinkome čia tam, kad rastume išeitį. Tai mūsų teisė ir pareiga.

– Kenedis mala šūdą Amerikos žmonėms, - tarė Matfordas. - Iš kur jis paims kapitalą visoms toms programoms finansuoti? Iš tikrųjų siūlo komunizmą, tik šiek tiek pakeistą. Jeigu mums pavyktų per žiniasklaidą tuo įtikinti žmones, jie nuo jo nusigręžtų. Kiekvienas šios šalies gyventojas mano netrukus tapsiąs milijonieriumi ir jau nerimauja dėl mokesčių naštos.

– Tai kodėl tada visos apklausos rodo, kad Kenedis laimės rinkimus lapkritį? - irzliai paklausė Salentainas. Jau ne pirmą kartą jį stulbino šių įtakingų vyrų bukaprotiškumas. Rodės, jie nepastebi asmeninio Kenedžio žavesio, nemato, kad jis traukia paprastus žmones, nes patys jaučia jam tik antipatiją.

Stojo tyla. Ją nutraukė Martinas Matfordas: – Peržiūrėjau kai kuriuos įstatymų Dėl akcijų biržų ir bankų valdymo projektus. Jeigu Kenedis gaus valdžią, mūsų pelnas bus visai menkas. Jeigu jis susodins savo žmones į kontrolės institucijas, kalėjimai bus sausakimši labai turtingų žmonių.

– O aš jau ten lauksiu, - išsišiepė Odikas. Nors ir buvo apkaltintas, kažkodėl atrodė labai žvaliai nusiteikęs. - Iki to laiko jau turėčiau būti gavęs lengvatų už pavyzdingą elgesį, tad pasirūpinsiu, kad visų jūsų kamerose būtų gėlių.

– Tu sėdėsi viename iš tų prašmatnių kalėjimų, panašių į užmiesčio klubą, ir žaisi kompiuteriais, rodančiais, kur plaukia tavo tanklaiviai su naftos kroviniu, - nekantriai pertarė jį Inčas.

Odikas niekada nemėgo Luiso Inčo. Kaip jam galėjo patikti žmogus, sugrūdantis kitus į statinius, prasidedančius po žeme ir besibaigiančius padangėse, ir lupantis milijoną dolerių už butą, ne didesnį kaip kišenė?!

– Neabejoju, kad mano kamera bus erdvesnė už vieną iš tavo prašmatniųjų butų! - atšovė Odikas. - O kai aš tūpsiu už grotų, nesitikėk, velniai rautų, kad gausi naftos tiems dangoraižiams šildyti. Ir dar kai kas: lošdamas kortomis kalėjime turėsiu daugiau šansų laimėti negu tavo kazino Atlantik Sityje.

Grinvelas, kaip vyriausias ir turintis daugiausia bendravimo su valdžios įstaigomis patirties, nusprendė imti pokalbio vadžias į savo rankas.

– Manau, privalome per savo bendroves ir kitus atstovus dosniai finansuoti Kenedžio oponento rinkimų kampaniją. Martinai, tu turėtum imtis jiems vadovauti.

– Pirma nuspręskime, apie kokią pinigų sumą kalbame ir iš kur ją paimsime, - pasiūlė Martinas Matfordas.

– Tarkime, apie apvalią penkių šimtų milijonų sumą, - tarė Grinvelas.

– Pala, - įsikišo Odikas, - aš ką tik prakišau penkiasdešimt milijardų, o jūs norit, kad paaukočiau dar

vieną vienetą?

– Ką tau reiškia vienetas, Bertai? - nusišaipė Inčas. - Gal jūs, naftos pramonininkai, atsuksite mums nugarą? Nejaugi jūs, teksasiečiai, negalit paaukoti kažkokio sušikto šimto milijonų?

– Televizijos eterio laikas - labai brangus, - įsiterpė Salentainas. - Iki lapkričio lieka penki mėnesiai.

Jeigu norime visą tą laiką reklamuoti savo kandidatą, turėsime suploti krūvą pinigų.

– Ir nemaža jų dalis atiteks tavo televizijos tinklui, - piktokai išrėžė Inčas, garsėjantis kaip nuožmus derybininkas. - Jūs, televizijos šulai, savo dalį atiduodate iš vienos kišenės, bet tarsi burtininkui lazdele mostelėjus ji atsiduria kitose jūsų kišenėse. Manau, reikia turėti tai galvoje, kai skaičiuosime būtiną kiekvieno mūsų indėlį.

– Klausykite, mes kalbame apie skatikus, - tarė Matfordas ir visus tuo papiktino. Privatizatorius išsiskyrė lengvabūdišku požiūriu į pinigus. Jam jie tebuvo telekso žinutė, dvasinę substanciją pernešanti iš vieno nežemiško kūno į kitą. Matfordui pinigai buvo kažkas netikra. Jis dovanodavo atsitiktinėms draugužėms naujutėlaičius mersedesus - šitaip ekscentriškai elgtis išmoko iš turtingų teksasiečių. Jeigu meilužė išbūdavo su juo metus, jai nupirkdavo daugiabutį namą, kad galėtų jį nuomoti ir nereikėtų vargti senatvėje. Kitai meilužei įtaisė namą Malibu, trečiai butą Romoje ir pilį provincijoje. Pavainikiui sūnui nupirko kazino Anglijoje akcijų. Jam tai nieko nekainavo - jis tik pasirašė kažkokius popieriaus lapelius. Užtat visada turėdavo kur apsistoti keliaudamas. Šitaip garsiojo pastato su restoranu savininke tapo ir Džeralina Albanėzė. Kaip ir daugybė kitų. Pinigai Privatizatoriui nieko nereiškė.

– Aš savo dalį sumokėjau Daku, - agresyviai pareiškė Odikas.

– Bertai, gal įsivaizduoji aiškinąs Kongreso komisijai, kodėl reikia mokesčių lengvatų naftos bendrovėms? - nusišaipė Matfordas.

– Tu neturi kitos išeities, - Odikui tarė Inčas. - Jeigu Kenedį išrinks prezidentu, o Kongresas jo klausys, sėsi už grotų.

Džordžui Grinvelui vėl dingtelėjo, ar nereikėtų atsiriboti nuo šių žmonių. Jis juk per senas tokiems nuotykiams. Jo grūdų imperijai grėsė mažesnis pavojus negu tų vyrų naftos verslovėms. Naftos magnatai pernelyg akiplėšiškai rėmė prie sienos vyriausybę, kad gautų pasakišką pelną. Jis su savo grūdų verslu stengėsi laikytis nuošaliai, likti nepastebimas. Visuomenė nežinojo, kad visus pasaulio aruodus valdo vos penkios šešios privačios bendrovės. Grinvelas baiminosi, kad toks karingai nusiteikęs karštakošis kaip Bertas Odikas gali jiems visiems pridaryti didelių nemalonumų. Tačiau senam turtuoliui patiko Sokrato klubas - savaitiniai seminarai su įdomiomis diskusijomis apie tai, kas vyksta pasaulyje, trik trak ir bridžas. Tačiau jis nebedegė troškimu žūtbūt pranokti kitus.

– Klausyk, Bertai, - kreipėsi Inčas, - ką naftos pramonei reiškia kažkoks sušiktas vienetas? Jūs, vyručiai, jau šimtą metų maunate Amerikos liaudžiai paskutines kelnes vengdami mokėti mokesčius.

– Užteks malti liežuviais, - nusijuokė Martinas Matfordas. - Mes visi įkliuvę į šitą bėdą ir, jeigu Kenedis bus išrinktas, visiems mums šakės. Užmirškite pinigus - eikime prie reikalo. Pasvarstykime, kaip šioje rinkimų kampanijoje pulti Kenedį. Gal apkaltinkime laiku nesiėmus veiksmų ir neužkirtus kelio tos atominės bombos sprogimui? O kaip tas faktas, kad žmonai mirus jis nebendrauja su jokia moterimi? Gal slapta kruša mergas Baltuosiuose rūmuose kaip kadaise jo dėdė Džekas? Turi juk būti

milijonai dalykų, dėl kurių būtų galima prie jo prikibti. O kaip jo patarėjai? Žodžiu, darbo mums per akis.

Jo žodžiai privertė visus susimąstyti.

– Jokios moters jis neturi, - tarė Odikas. - Aš jau išsiaiškinau. Gal jis „pydaras”?

– Na ir kas? - paprieštaravo Salentainas. Tarp garsiausių jo televizijos tinklo žvaigždžių buvo nemažai gėjų, tad jis jautriai reaguodavo į kalbas šia tema. Odiko tonas jį įžeidė.

Netikėtai šiam į pagalbą atėjo Luisas Inčas.

– Liaukis, - liepė Salentainui, - žmonėms nė motais, kad koks tavo komikas yra gėjus, bet Jungtinių Valstijų prezidentas - visai kas kita.

– Ateis laikas, kai publikai bus nė motais ir tai, kad prezidentas žydras, - balsu svarstė Salentainas.

– Mes negalim laukti, - priminė Matfordas. - Be to, prezidentas - ne žydras. Jis tik miega sekso žiemos miegu. Manau, tikslingiausia būtų bandyti jam pakenkti per patarėjus, - kiek pamąstęs tarė: Prašiau tam tikrų žmonių, kad pasidomėtų teisingumo ministru Kristianu Kli. Kaip viešas asmuo jis laikosi pernelyg paslaptingai. Labai turtingas, turtingesnis negu mano žmonės. Žinau, vogčia mečiau akį į jo banko popierius. Neišlaidauja, nesvetimoteriauja, narkotikų nevartoja - tie dalykai būtų matyti iš sąskaitų. Puikus teisininkas, bet teisė jo beveik nedomina. Neužsiima labdara ar kokiais kitais gerais darbais. Mūsų žiniomis, atsidavęs Kenedžiui ir saugo jį taip puikiai, kad tiesiog negali atsistebėti. Bet rinkimuose tai Kenedžiui tik kliudys, nes Kli neleidžia jam pasirodyti viešumoje. Jei būtų mano valia, stengčiausi pakenkti Kenedžiui per Kli. – Kli dirbo CŽV, ėjo aukštas pareigas Operacijų skyriuje, - prisiminė Odikas. - Girdėjau apie jį keistų istorijų.

– Gal galėtume išpešti iš jų kokios naudos? - svarstė balsu Matfordas.

– Kas iš tų nuogirdų? - paprieštaravo Odikas. - O iš CŽV bylų nieko neištrauksi, kol ten tvarkosi tas Tapis.

– Netyčia sužinojau, - abejingai tarė Grinvelas, - kad prezidento administracijos vadovas Dazis gyvena ne itin dorai. Nesutaria su žmona, susitikinėja su mergina.

Velnias, mintyse nusikeikė Matfordas, reikia nusukti kalbą kitur. Džeralina Albanėzė viską jam papasakojo apie Kristiano Kli grasinimą.

– Pernelyg nereikšmingi dalykai, - tarė jis. - Ką laimėtume, net jeigu priverstume Dazį atsistatydinti? Žmonės niekada nenusistatytų prieš prezidentą vien todėl, kad jo patarėjas dulkina mergą - nebent būtų ją išžaginęs ar seksualiai prie jos priekabiavęs.

– Ką gi, duosime tai merginai milijoną žalių, tegul visa gerkle klykia, kad jisai ją išprievartavo, pasiūlė Odikas.

– Neišdegs, - nesutiko Matfordas. - Niekas nepatikės, kad jis ją išžagino, kai dulkinosi trejus metus ir apmokėdavo jos sąskaitas. Šauniausiai pasiūlė Džordžas Grinvelas: – Turime sutelkti dėmesį į atominės bombos sprogimą Niujorke. Manau, Džincui ir Lambertinui reikia imtis žygių sudaryti Atstovų Rūmų ir Senato komisijas šiam klausimui tirti ir apklausti valdžios pareigūnus. Net jeigu komisijos nieko konkretaus neišsiaiškins, sutapimų šioje istorijoje taip

gausu, kad žiniasklaida negalės atsidžiaugti. Štai kur turi panaudoti visą savo įtaką, - tarė Salentainui.

- Čia mūsų didžiausia viltis. Dabar siūlau visiems kibti į darbą, - ir kreipėsi į Matfordą: - Steik rinkimų štabus. Užtikrinu - iš manęs šimtą milijonų gausite. Mano galva, tie pinigai bus labai išmintingai investuoti.

Visiems išsiskirsčius Bertas Odikas vienintelis manė, kad reikia imtis radikalesnių priemonių. *** Tuoj po susirinkimo Lorensą Salentainą išsikvietė prezidentas Fransis Kenedis. Įėjęs į Ovalinį kabinetą Salentainas pamatė teisingumo ministrą Kristianą Kli ir dar labiau sunerimo. Jokių mandagumo frazių neišgirdo. Kenedis nebuvo nusiteikęs žavėti, veikiau už kažką keršyti.

– Pone Salentainai, - kreipėsi prezidentas, - nenoriu kalbėti užuolankomis, būsiu visiškai atviras.

Mudu su teisingumo ministru ponu Kli svarstėme, ar nepatraukus jūsų televizijos tinklo ir kitų baudžiamojon atsakomybėn pagal įstatymą Dėl reketininkų veikiamų ir korumpuotų organizacijų. Jis mane įtikino, kad tokia priemonė būtų pernelyg griežta. Konkretūs kaltinimai tokie: jūs su kitomis didelėmis žiniasklaidos korporacijomis surengėte sąmokslą siekdami nušalinti mane nuo prezidento pareigų. Jūs rėmėte Kongresą skelbiant man apkaltą.

– Mūsų kaip žiniasklaidos priemonių bendrovės pareiga - informuoti visuomenę apie politinius įvykius, - atsakė Salentainas.

– Nemalk šūdo, Lorensai, - šaltai pertarė jį Kli. - Jūs, vyručiai, norėjote sudraskyti mus į gabalus.

– Kas buvo, tas buvo, - tarė Kenedis. - Žvelkime į ateitį. Jūs, žiniasklaidos bendrovės, gyvenote be rūpesčių daug metų, net ištisus dešimtmečius. Aš neleisiu, kad korporacijos rodytų savo galią per šios šalies žiniasklaidos priemones. Nuo šiol televizijos stotys galės valdyti tik televizijos bendroves, bet ne knygų ir žurnalų leidyklas, ne laikraščius, ne kino studijas ir ne kabelinės televizijos bendroves.

Dabar televizija turi per daug galios, rodo per daug reklamos - tuos dalykus mes ribosime. Noriu, kad praneštumėte šią žinią savo draugams. Per apkaltos procedūrą jūs nusižengėte įstatymams ir neleidote Jungtinių Valstijų prezidentui pasirodyti per televiziją. Daugiau to niekados nebebus.

Salentainas atsakė prezidentui nemanąs, kad Kongresas leistų jam įvykdyti šiuos ketinimus.

– Šis Kongresas neleis, - nusišypsojo Kenedis, - bet lapkritį įvyks rinkimai. Aš sieksiu būti perrinktas ir pasistengsiu, kad į Kongresą patektų mano pažiūrų žmonės.

Lorensas Salentainas grįžo pas kitus televizijos stočių savininkus ir perdavė jiems prastas naujienas.

– Mums lieka dvi išeitys, - apibendrindamas kalbėjo jis, - galime pradėti remti prezidentą - pritarti jam nušviesdami jo veiksmus ir politiką. Kita galimybė - likti laisviems, nepriklausomiems ir jam priešintis, kai manysime, kad to reikia, - kiek patylėjęs kalbėjo toliau: - Šis metas mums labai pavojingas. Ne vien todėl, kad galime netekti pelno ar sulaukti veiklą ribojančių teisės aktų. Kenedis, jeigu veiks gana ryžtingai, gali net atimti iš mūsų licencijas.

To jau buvo per daug! Jie neįstengė net įsivaizduoti prarasią licencijas. Taip turėjo jaustis pirmieji kolonistai Amerikos vakaruose, kai valdžia atėmė iš jų sklypus. Licencijas visada skirstė ir laisvai naudotis eteriu leisdavo tokie kaip Salentainas, taigi dabar šitiems televizijos tinklų savininkams atrodė, kad tai jų prigimtinė teisė. Jie nusprendė nepataikauti Jungtinių Valstijų prezidentui - jie liksią

laisvi ir nepriklausomi. Be to, parodys žmonėms, kad Kenedis kelia didžiulę grėsmę demokratiniam Amerikos kapitalizmui - be abejonės, taip ir yra. Sį sprendimą Salentainas praneš įtakingiausiems Sokrato klubo nariams.

Salentainas ištisas dienas svarstė, kaip savo žiniasklaidos tinkle pradėti televizijos kampaniją prieš prezidentą. Ji turės būti užmaskuota, nes Amerikos visuomenė nemėgsta smūgių žemiau juostos.

Jeigu puolantieji atvirai mosuos kuokomis, liaudis nuo jų nusigręš. Viskas turi vykti įstatymiškai, nes Amerikos visuomenė tiki įstatymų galia, nors pagal nusikaltimų statistiką pirmauja pasaulyje.

Todėl Salentainas veikė atsargiai. Pirmiausia nusprendė pasitelkti į pagalbą Kasandrą Čat, visoje šalyje rodomos, didžiausią reitingą turinčios pokalbių laidos vedėją. Aišku, visų savo ketinimų negalėjo jai atskleisti: populiarūs laidų vedėjai labai nemėgo, kai kas nors atvirai bandydavo mokyti, ką jie turi daryti. Bet populiarūs jie tapo dar ir todėl, kad mokėjo rasti bendrą kalbą su aukščiausiąja vadovybe. Kasandra Čat, be abejo, mokėjo.

Salentainas pastaruosius dvidešimt metų padėjo jai daryti karjerą. Jis pažinojo ją tada, kai vedė ankstaus ryto žinių laidą, kai paskui pradėjo komentuoti vakaro žinias. Karjeros ši moteris visada siekė tiesiog begėdiškai. Visi žinojo, kad kartą ji griebė už atlapų valstybės sekretorių ir prapliupo ašaroti: girdi, jeigu neduos jai dviejų minučių interviu, ją išmes iš darbo. Meilikaudama, berdama komplimentus ir net šantažuodama prikalbindavo garsenybes dalyvauti geriausiu metu rodomoje jos pokalbių laidoje, o tada negailestingai užsipuldavo asmeniškais, net vulgariais klausimais.

Salentainas manė, kad Kasandra Čat - nemandagiausias iš jam pažįstamų televizijos verslo žmonių.

Vyras pasikvietė ją vakarienės į savo namus, mat jam patiko nemandagių žmonių draugija.

Kai Kasandra kitą vakarą atėjo, Salentainas montavo vaizdajuostę. Jis atsivedė viešnią į darbo kambarį su naujausia vaizdo, televizijos ir montavimo aparatūra, valdoma nedidelių kompiuterių.

– Po velnių, Lorensai, negi man vėl teks žiūrėti, kaip montuoji „Vėjo nublokštus”? - atsisėdusi ant taburetės paklausė Kasandra.

Užuot atsakęs, jis atnešė jai taurelę gėrimo iš nedidelio baro kambario kampe.

Salentainas turėjo pomėgį. Jis imdavo kokio nors filmo vaizdajuostę (buvo surinkęs šimto geriausių, jo manymu, per visą kino istoriją sukurtų kino juostų kolekciją), sumontuodavo iš naujo ir šitaip pagerindavo. Net jo mėgstamiausiuose filmuose pasitaikydavo scena ar dialogas, kurie jam atrodydavo nevykę ar nereikalingi. Dabar jo svetainės knygų spintoje buvo tvarkingai sudėta šimtas geriausiųjų - kiek trumpesni negu originalai, užtat tobuli. Kai kurių filmų jis net nukirpo jam nepatinkančias pabaigas.

Valgydami tarno atneštą vakarienę juodu kalbėjosi apie būsimas jos laidas. Kasandrą Čat ši tema visada gerai nuteikdavo. Ji papasakojo Salentainui savo planus apsilankyti pas arabų šalių vadovus, paskui suvesti juos laidoje su Izraelio prezidentu. Dar ji surengsianti diskusijų laidą su trijų Europos valstybių ministrais pirmininkais. Be to, degė nekantrumu nuskristi į Japoniją ir paimti interviu iš imperatoriaus. Salentainas kantriai klausėsi. Kasandra Čat sirgo didybės manija, bet retkarčiais sugalvodavo pribloškiančių sprendimų.

Galop Salentainas pertarė ją lyg ir juokais paklausdamas: – Kodėl tau nepasikvietus prezidento Kenedžio?

Kasandrai iškart sugedo nuotaika.

– Jis niekada nesutiks po to, ką jam iškrėtėme.

– Taip, viskas baigėsi nekaip, - sutiko Salentainas. - Bet jeigu negali pasikviesti Kenedžio, kodėl nesurengi laidos su jo oponentais? Gal tegul Atstovų Rūmų pirmininkas Džincas ir senatorius Lambertinas išdėsto savo požiūrį į tai, kas įvyko?

– Ak, tu suktas niekšeli! - šypsodamasi tarė Kasandra Čat. - Jie pralošė. Jie nevykėliai ir Kenedis per rinkimus suraitys juos kaip šiltą vilną. Ko man kviesti į savo laidą pralaimėjusiuosius? Kas, velniai rautų, norėtų matyti televizoriaus ekrane nevykėlius?

– Džincas man sakė, kad jie turi labai svarbios informacijos apie atominės bombos sprogimą, atsakė Salentainas, - galbūt įrodančios, kad prezidento administracija nedovanotinai delsė ir nesiėmė veiksmų. Radioaktyviųjų medžiagų paieškos komandos, jeigu būtų buvusios deramai panaudotos, galėjo rasti bombą prieš jai sprogstant. Kongreso nariai tai išklotų tavo laidoje. Viso pasaulio laikraščiai rašytų apie tave pirmuose puslapiuose.

Kasandra Čat neteko žado, paskui ėmė juoktis.

– Dievuliau... Aišku, įvyko siaubingas dalykas, bet klausantis tavęs man kilo pirmas klausimas, kurį pateiksiu tiems dviem nevykėliams: „Ar jūs nuoširdžiai tikite, kad Jungtinių Valstijų prezidentas kaltas dėl dešimties tūkstančių žmonių, žuvusių per atominės bombos sprogimą Niujorke?”

– Labai geras klausimas, - pagyrė Salentainas. *** Birželį Bertas Odikas asmeniniu lėktuvu atskrido į Šerhabeną aptarti su sultonu Dako atstatymo reikalų. Sultonas priėmė jį kaip karališkąjį asmenį, su šokėjomis ir gardžiais valgiais. Jis sukvietė tarptautinio finansinio konsorciumo atstovus, pageidaujančius investuoti pinigus į naująjį Daką.

Odikas visą savaitę puikiai leido laiką tuo pat metu bandydamas sukrapštyti vieną kitą vienetą. Vis dėlto didžiausia finansinė našta guls ant jo naftos korporacijos ir Šerhabeno sultono pečių.

Paskutinį Odiko viešnagės vakarą, pasibaigus vakarienei, Morobis įsakė visiems tarnams ir asmens sargybiniams išeiti, tad juodu vieni liko sultono rūmų salėje.

– Manau, laikas eiti prie tikrojo reikalo, - nusišypsojęs Odikui tarė sultonas, kiek patylėjo ir pridūrė: - Ar atvežėte, ko prašiau?

– Turite suprasti vieną dalyką, - atsakė Odikas. - Aš nenoriu pakenkti savo tėvynei. Tiesiog turiu atsikratyti to šunsnukio Kenedžio, antraip atsidursiu už grotų. Jis bandys atknisti visas mūsų sandorių per pastaruosius dešimt metų smulkmenas. Taigi tai, ką darau, jums labai į naudą.

– Suprantu, - lipšniai tarė sultonas. - Kažin ar kam pavyks įžvelgti būsimų įvykių ir mudviejų sąsają.

Ar viską padarėte, kad niekas nesuprastų, jog dokumentus parūpinote jūs?

– Be abejo, - atsakė Bertas Odikas ir padavė odinį portfelį, kurį buvo pasidėjęs šalia. Sultonas jį paėmė ir ištraukė aplanką su nuotraukomis ir schemomis.

Morobis viską peržiūrėjo. Nuotraukose užfiksuotas Baltųjų rūmų vidus, schemose buvo matyti, kur įvairiose pastato dalyse išsidėstę kontrolės postai.

– Medžiaga nepasenusi? - paklausė sultonas.

– Deja, - atsiduso Bertas Odikas, - kai Kenedis prieš trejus metus tapo prezidentu, Kristianas Kli, FTB ir Slaptosios tarnybos galva, daug ką rūmuose pakeitė. Jis pristatė dar vieną aukštą ir įrengė ten gyvenamąsias patalpas prezidentui. Tas ketvirtas aukštas yra nelyginant plieninė dėžė. Niekas nežino, kaip ten kas įrengta, jie kaip įmanydami viską slepia nuo žmonių. Ten patenka tik artimiausi prezidento patarėjai ir draugai.

– Gal pravers ir tai, ką davėt, - tarė sultonas.

– Tikėkimės. Aš galiu padėti pinigais. Reikia veikti skubiai, pageidautina - kol Kenedžio neperrinko antrai kadencijai.

– Pirmajai šimtinei pinigai niekada neprošal, - atsakė sultonas. - Pasirūpinsiu, kad jinai juos gautų.

Bet privalot suprasti: tie žmonės - ne kokie samdomi žudikai, jie vadovaujasi grynai savo įsitikinimais. Taigi jie turės manyti, kad pinigus gauna iš manęs, žmogaus, vadovaujančio mažai, engiamai valstybei, - jis nusišypsojo. - Po to, kai buvo sugriautas Dakas, manau, Šerhabeną galima laikyti tokia.

– Priminėte man dar vieną klausimą, kurio atvykau aptarti. Sugriovus Daką mano bendrovė prarado penkiasdešimt milijardų dolerių. Manau, turėtume peržiūrėti naftos kainas, dėl kurių sutarėme paskutinį kartą. Man jos ganėtinai nepalankios.

Sultonas nusijuokė, bet draugiškai.

– Pone Odikai, - tarė jis, - daugiau negu penkiasdešimt metų Amerikos ir Didžiosios Britanijos naftos bendrovės plėšė naftą iš arabų šalių. Jūs elgdavotės tiesiog gėdingai: neraštingiems klajoklių genčių šeichams mokėdavote centus, o patys susišluodavote milijardus. O dabar jūs ir jūsų tautiečiai piktinatės, kai prašome už naftą tiek, kiek ji iš tikrųjų verta. Argi mes purkštaujame, kai jūs lupate devynis kailius už naftos gavybos įrangą ir technologijas? Bet gana: nuo šiol turėsite mokėti tiek, kiek pridera, net jeigu manysite, kad mes bandome jus išnaudoti. Prašyčiau neįsižeisti, bet aš net galvojau prašyti jūsų pakeisti naftos kainas, numatytas naujausiame mūsų sandoryje, į didesnes.

Juodu perprato vienas kitą, matė, kad jų sielos giminingos: abu negalėjo praleisti progos pasiderėti, todėl dabar draugiškai vienas kitam nusišypsojo.

– Matyt, amerikiečių vartotojams teks apmokėti sąskaitą už savo pačių išsirinktą pamišėlį prezidentą, - tarė Odikas. - Nors man labai nemalonu, kad turėsiu ją pateikti.

– Nemalonu, bet teks, - patikino sultonas, - juk esate verslininkas, ne politikas.

– Netrukus tapsiantis kaliniu, - nusijuokė Odikas. - Nebent man pasisektų ir Kenedis pranyktų.

Supraskite mane teisingai: dėl tėvynės padaryčiau viską, bet aš nieku gyvu nesileisiu stumdomas politikų.

Sultonas pritariamai linktelėjo.

– Kaip ir aš nesileisčiau stumdomas savo parlamento.

Jis suplojo delnais kviesdamas tarnus ir kreipėsi į Odiką: – Manau, metas mums atsipūsti. Užteks tų bjaurių kalbų apie valdžią ir galią. Mėgaukimės gyvenimu, kol dar galime.

Netrukus sėdo prie gausaus vaišių stalo. Odikui patikdavo arabiški patiekalai, ne taip kaip kiti amerikiečiai, jis niekuo nesidygėdavo. Avies galva ir net akis jam būdavo toks pat įprastas patiekalas kaip kitam duona.

– Jeigu prireiks pinigų kokiam kilniam tikslui, - tarė sultonui, - galiu susitarti, kad juos pervestų toks šaltinis, kurio nebūtų įmanoma atsekti. Man labai svarbu, kad imtumėtės žygių dėl Kenedžio.

– Visiškai jus suprantu, - patikino Morobis. - Užteks kalbų apie reikalus. Esate čia svečias, tad mano pareiga jus užimti. *** Anė slapstėsi pas savo artimuosius Sicilijoje ir nustebo, kai ją pakvietė susitikti su kitais Šimtinės nariais.

Susitiko Palerme. Tuos du jaunuolius pažinojo iš tų laikų, kai visi trys studijavo Romos universitete.

Jai visada labai patikdavo vyresnysis, dabar kokių trisdešimties Džankarlas. Aukštas, gunktelėjęs, nešiojantis akinius auksiniais rėmeliais. Jis turėjo mokslininko gyslelę ir būtų galėjęs tapti garsiu etruskų studijų profesoriumi. Bendraudamas su draugais būdavo švelnus ir geraširdis. Na o smurtininku tapo todėl, kad nekentė žiaurios ir nelogiškos kapitalistinės santvarkos.

Kitas Pirmosios šimtinės narys studijų metais universitete garsėjo kaip kairuolių agitatorius. Šis rėksnys, bet puikus oratorius, mėgdavo kurstyti minias smurtauti, o pats likdavo nuošalyje. Vaikinas pasikeitė, kai jį sulaikė ir nuožmiai tardė specialusis policijos kovos su terorizmu būrys. Pasak Anės, jam išmušė iš galvos visas kvailystes. Negailestingai - mėnesį teko gulėti ligoninėje. Nuo to laiko Salu, toks buvo jo vardas, savo įsitikinimus įrodinėdavo ne kalbomis, o darbais. Galop jį priėmė į Pirmąją „Smurto Kristų” šimtinę.

Dabar Džankarlas ir Salu slapstydamiesi nuo kovos su terorizmu pajėgų gyveno pogrindyje. Taigi šį susitikimą suorganizavo laikydamiesi visų atsargumo priemonių. Anei buvo liepta atvykti į Palermą ir apžiūrinėti miesto įžymybes, kol ją užkalbins ryšininkas. Antrą dieną krautuvėlėje prie jos priėjo moteris, vardu Livija, ir nusivedė į nedidelį restoraną. Ten jos buvo vienintelės lankytojos. Tada restoraną užrakino. Jo savininkai ir padavėjai neabejotinai priklausė tai pačiai teroristų grupuotei. Iš virtuvės išėjo Džankarlas ir Salu. Džankarlas buvo apsitaisęs kaip vyriausiasis virėjas, jo akys šelmiškai blizgėjo. Vyras atnešė didžiulį dubenį spagečių, juodai nudažytų kalmarų rašalu. Salu ėjo iš paskos su kraitele. Joje matėsi sezamais apibarstyta gelsva duona ir butelis vyno.

Ketvertas - Anė, Livija, Džankarlas ir Salu - sėdo pietauti. Džankarlas įdėjo visiems spagečių, padavėjas atnešė salotų, lėkštę rausvo kumpio ir gabalą sūrio.

– Neturime mirti badu vien todėl, kad kovojame už geresnį pasaulį, - pajuokavo Džankarlas. Jis šypsojosi ir atrodė visiškai ramus.

– Arba iš troškulio, - pilstydamas vyną pridūrė Salu. Buvo matyti - jis nervinasi.

Moterys neprieštaravo, kad jas aptarnauja. Kaip ir reikalavo revoliucionierių kodeksas, jos nesistengė rodyti esančios silpnosios lyties atstovės, bet vyrų elgesys kėlė šypseną: juk atėjo čia tam, kad gautų jų nurodymus.

Bevalgant Džankarlas prašneko apie tai, ko jie čia susirinko.

– Judvi elgėtės labai gudriai, - pagyrė jis. - Atrodo, niekas neįtaria, kad dalyvavote Velykų operacijoje. Todėl buvo nuspręsta abi įtraukti į naują užduotį. Esate puikios kovotojos. Turite patirties ir, svarbiausia, ryžto. Todėl ir pasikvietėme. Bet turiu įspėti: ši operacija pavojingesnė už velykinę.

– Ar jau siūlytis savanorėmis prieš išgirstant operacijos smulkmenas? - paklausė Livija.

– Taip, - iškart atsakė Salu.

– Jūs niekaip negalit pamiršti tų kvailų formalumų: „Ar sutinkate eiti savanorėmis?” Gal manot, kad atėjom čia šitų sumautų spagečių? Jeigu atėjome, vadinasi, siūlomės savanorėmis. Taigi klok, koks reikalas.

Džankarlas mintyse nusišypsojo.

– Aišku, aišku, - sulinksėjo jis ir neskubėdamas valgė toliau. Po kurio laiko mąsliai tarė: - Beje, spagečiai visai skanūs.

Visi nusijuokė, o kai nutilo, jis paaiškino: – Operacija nukreipta prieš Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą. Jį reikia likviduoti. Ponas Kenedis kaltina mūsų organizaciją susprogdinus atominę bombą jo šalyje. Vyriausybė sudarė specialius būrius, kurie persekios mus visame pasaulyje. Aš ką tik grįžau iš susirinkimo, jame mūsų draugai iš įvairių šalių nusprendė mums talkinti.

– Amerikoje mums neįmanoma veikti, - atsakė Livija. - Iš kur gautume pinigų, per ką palaikytume ryšį, kaip rastume konspiracinių būstų ir užverbuotume reikiamus žmones? O svarbiausia, kas pateiktų žvalgybos duomenis? Amerikoje neturėtume jokio pagrindo po kojomis.

– Pinigai - ne kliūtis, - atsakė Salu. - Lėšų mums parūpins. Talkininkų atsiras, apie operaciją jie žinos labai mažai.

– Livija, tu vyksi pirma, - tarė Džankarlas. - Amerikoje turime slaptų rėmėjų, labai įtakingų žmonių.

Jie padės tau rasti konspiracinių namų ir ryšininkų. Pinigus galėsi imti iš tam tikrų bankų. O tu, Ane, vyksi vėliau ir vadovausi operacijai. Taigi tau teks sunkiausia dalis.

Anė netvėrė džiaugsmu. Pagaliau ji vadovaus operacijai! Pagaliau ji pasieks Romeo ir Jabrilio lygį!

Jos mintis nutraukė Livijos balsas: – Kokios mūsų galimybės?

– Tavo - puikios, Livija, - patikino Salu. - Jeigu jie suuos apie mūsų operaciją, tave paliks laisvėje, kad galėtų susemti visus dalyvius. Kai Anė ims veikti, tu jau būsi grįžusi į Italiją, - jis pasisuko į Anę. Taip, Ane, tu rizikuosi daugiau.

– Suprantu, - atsakė Anė.

– Tiek ir aš suprantu, - tarė Livija. - Klausiau, kokios mūsų galimybės sėkmingai įvykdyti operaciją?

– Labai menkos, - pripažino Džankarlas. - Bet net jeigu operacija nenusiseks, mes laimėsime įrodysime, kad tą bombą susprogdinome ne mes.

Iki vakaro jie aptarinėjo operacijos planus, slaptažodžius ir kaip reikės palaikyti ryšį.

Baigė jau temstant. Anė uždavė klausimą, tarsi visą tą laiką kabėjusį ore: – Sakykit, blogiausiu atveju užduotį turės vykdyti mirtininkas?

Salu nudelbė akis. Džankarlas romiai pažiūrėjo į Anę ir linktelėjo.

– Galbūt. Bet sprendimą turėsi priimti tu, ne mes. Romeo su Jabriliu vis dar gyvi ir mes tikimės juos išvaduoti. Prižadu, kad stengtumės išvaduoti ir tave, jei įkliūtum.

17 skyrius KRISTIANO KLI žinioje esantis specialus FTB dalinys, pasitelkęs į pagalbą kompiuterius, sekė Sokrato klubo ir Kongreso narius. Kiekvieną rytą Kli pirmiausia peržiūrėdavo gautus sekimo pranešimus. Jis vienas naudojosi kompiuteriu, į kurį suplaukdavo visa informacija, vienas težinojo asmeninių bylų kodus.

Tą rytą atsidarė Deivido Džatnio ir Kraiderio Koulo bylą. Kli labai pasitikėjo savo nuojauta, o ji jam kuždėjo, kad iš Džatnio gali laukti nemalonumų. Dėl Koulo nebereikėjo jaudintis: jaunuolis tapo entuziastingu baikeriu ir nusisuko sprandą trenkęsis į uolą prie Provo miesto Jutos valstijoje. Kli įdėmiai žiūrėjo į vaizdą ekrane - į jausmingą veidą, tamsias, giliai įsodintas akis. Gražus veidas jaunuolį apėmus emocijoms staiga tapdavo bauginamai atšiaurus. Kas dėl to kaltas - šlykštūs jausmai ar veido bruožai? Kli žmonės sekė Džatnį, bet ne itin akylai, nes jokių įrodymų nebuvo, vien Kli nuojauta. Perskaitęs kompiuteryje pranešimus Kristianas Kli pajuto pasitenkinimą. Deividas Džatnis, tas bjaurus šliužas, pramušė kiaušinio lukštą ir repečkojosi lauk. *** Deividas Džatnis šovė į Luisą Inčą dėl jaunos moters Irenos Flečer. Ji netvėrė džiaugsmu, kad buvo pasikėsinta į Inčo gyvybę, bet moteris taip ir nesužinojo, kad šūvį paleido jos meilužis. O juk Irena kiekvieną dieną maldaudavo jo pasakoti jai savo stipriausius išgyvenimus.

Juodu susipažino geriausia duona Amerikoje garsėjančioje Fiomos kepykloje Montanos aveniu, kur ji dirbo pardavėja. Deividas ten pirkdavo sausainių ir bandelių. Kai Irena jį aptarnaudavo, jis ją šnekindavo. Vieną kartą ji paklausė: – Gal nueitume kartu pavakarieniauti? Aš galėčiau susimokėti.

Deividas nusišypsojo jai. Ji nebuvo tipiška Kalifornijos blondinė. Dailaus apskrito veido, ryžtingo žvilgsnio, apkūnoka, ji atrodė jam kiek per sena - kokių dvidešimt penkerių. Bet moteris traukė gyvai spindinčiomis žaliomis akimis ir tuo, kad protingai kalbėdavo, todėl jis sutiko. Be to, po teisybei, vaikinas jautėsi vienišas.

Tarp jų užsimezgė draugiškas, kiek paviršutiniškas romanas, nes Irena Flečer neturėjo nei laiko, nei noro rimtesniems santykiams. Ji augino penkerių metų sūnų ir gyveno motinos namuose. Labai aktyviai reiškėsi vietos politikoje ir nepaprastai domėjosi Rytų religijomis kaip ir dažnas Pietų Kalifornijos jaunuolis. Džatniui pažintis su Irena paįvairino gyvenimą. Ji dažnai atsivesdavo sūnelį Kambelį į pasimatymus ir, jeigu jie užsitęsdavo iki vėlumos, tiesiog susupdavo jį į indėnišką antklodę, paguldydavo miegoti ant grindų, o pati liaupsindavo kokį kandidatą į politines pareigas ar ką tik atvykusį aiškiaregį iš Tolimųjų Rytų.

Džatnis laikė ją idealia pora - juodu neturėjo nieko bendra. Jis nekentė religijos ir šlykštėjosi politika. Irena nemėgo filmų, ją domino tik knygos apie egzotiškas religijas ir kairuoliškos studijos.

Bet jiedviem reikėjo draugijos, nes abu jautė tuštumą, kurią užpildyti galėjo tik kitas. Mylėdavosi kiek atsainiai, galima sakyti, kaip draugai. Kartais glamonėjantis Irena parodydavo šiek tiek švelnumo, bet paskui jo beveik gėdydavosi.

Juodu artino ir tai, kad Irena mėgo kalbėti, jaunuolis labiau buvo linkęs tylėti. Gulint lovoje moteris ištisas valandas šnekėdavo, o Deividas klausydavosi. Kartais ji kalbėdavo apie įdomius dalykus, kitąsyk apie nuobodžius. Įdomi tema būdavo nesiliaujanti nekilnojamojo turto magnatų ir smulkių būsto nuomotojų Santa Monikoje kova. Deividas tuos dalykus suprasdavo. Jis mylėjo šį miestą.

Dviaukščiai namai, vienaukštės krautuvėlės ir ispaniško stiliaus vasarnamiai čia neužstojo dangaus, čia jutai ramybę ir tavęs neslėgė bažnyčios, panašios į mormonų maldos namus jo gimtoje Jutos valstijoje. Vaikinui labai patiko prieš akis atsiveriantis bekraštis Ramusis vandenynas - čia jo neužstojo stiklo ir betono dangoraižiai. Ireną jis laikė didvyre, nes ji kovėsi už tai, kad visa tai išsaugotų, apgintų nuo godžių nekilnojamojo turto valdytojų.

Moteris pasakodavo apie savo guru iš Indijos ir leisdavo įrašus su jų pamokymais. Tie guru buvo kur kas malonesni ir sąmojingesni negu rūstūs mormonų seniūnai, kurių jis klausydavosi vaikystėje, be to, jų tikėjimas atrodė poetiškesnis, stebuklai - tyresni, dvasingesni, nežemiškesni negu garsiosios mormonų aukso plokštės ir angelas Moronis16. Bet apskritai paėmus, tie Irenos mokytojai jam buvo ne mažiau nuobodūs, mat irgi ragino atsisakyti šio pasaulio malonumų ir sėkmės vaisių - vieno ir kito Džatnis visa širdimi troško.

Irena taukšdavo be perstojo. Ji pasiekdavo vos ne ekstazę kalbėdama net apie paprasčiausius dalykus.

Skirtingai negu Džatniui, jos gyvenimas, kad ir koks nuobodus, atrodė kuo prasmingiausias.

Kartais, kai Irena įsijausdavo ir visą valandą narstydavo savo jausmus, vaikinui imdavo atrodyti, kad jinai - žvaigždė danguje, vis didesnė ir skaistesnė, o jis pats krinta į bedugnę juodąją skylę, bet ji to nė nepastebi.

Deividui dar patiko, kad Irena nešykšti materialinių gėrybių, bet jausmus rodo santūriai. Ji niekados nesielvartaudavo, nepasiduodavo juodai nevilčiai. Jos žvaigždė niekada neblėsdavo, tik dar ryškiau sušvisdavo, ir jis būdavo už tai dėkingas. Džatnis nenorėjo, kad ji skendėtų tamsoje drauge su juo.

Vieną vakarą juodu išėjo pasivaikščioti į paplūdimį prie Malibu. Deividą Džatnį stebino ten atsiveriantis vaizdas: iš vienos pusės didysis vandenynas, iš kitos virtinė namų ir už jų dunksantys kalnai. Jam atrodė nenatūralu, kad kalnai beveik siekia vandenyną. Irena atėjo su sūnumi pasiėmusi antklodžių ir pagalvę. Juodu atsigulė ant smėlio ir susuptas į antklodę vaikas užmigo.

Irena su Deividu atsisėdo ant savo antklodės ir negalėjo atsigėrėti nakties grožiu. Tą trumpą akimirką juodu mylėjo vienas kitą. Abu žiūrėjo į mėlynai juodą mėnesienoje vandenyną ir laibus paukščiukus, straksinčius krante, kur nesiekė atsiritančios bangos.

– Deividai, - kreipėsi Irena, - tu niekad nepasakoji man apie save. Aš noriu tave mylėti, bet tu neleidi man savęs pažinti.

Jos žodžiai sujaudino vaikiną.

– Pirmiausia turi žinoti, kad esu dešimties mylių mormonas, - kiek nervingai nusijuokęs tarė jis.

– Aš net nežinojau, kad tu mormonas.

– Mormonų šeimose mokoma, kad nevalia gerti, rūkyti ir svetimauti, - paaiškino Deividas. - Taigi jei šitaip nusidedi, pirma įsitikink, kad esi ne mažiau kaip už dešimties mylių nuo pažįstamų žmonių.

Tada jis papasakojo apie savo vaikystę ir kaip nekenčia mormonų tikėjimo.

– Mormonai moko, kad meluoti gali, jei tik tai padeda tikėjimui, - aiškino Deividas. - Paskui tie veidmainiai šunsnukiai skiedžia apie angelą Moronį ir kažkokį aukso plokštėse surašytą šventąjį raštą.

Jie dar mūvi angelų kelnėmis - turiu pasakyti, mano tėvai į jas žiūrėdavo su pašaipa, bet tas angelų kelnes vis tiek matydavau ant jų skalbinių virvės. Tokio absurdiško daikto kaip gyva nesi mačiusi.

– Kas yra angelų kelnės? - paklausė Irena. Ji laikė Deividą už rankos ir ragino kalbėti.

– Tai toks apdaras, kurį vilki mormonai, kad dulkindamiesi nepatirtų pasitenkinimo, - atsakė Deividas. - Tie mormonai baisūs neišprusėliai, jie net nežino, jog katalikai šešioliktame amžiuje vilkėdavo panašų visą kūną dengiantį drabužį su viena skylute, kad galėtų barškintis, bet tariamai nepatirtų malonumo. Vaikystėje matydavau tas angelų kelnes kabančias ant skalbinių virvės. Mano tėvai tomis nesąmonėmis netikėjo, bet tėvas buvo bažnyčios seniūnas, todėl jie privalėdavo kaimynams rodyti tą apdarą, - Deividas nusijuokė ir pridūrė: - Dieve, koks tikėjimas!

– Labai įdomus, bet primityvus, - atsakė Irena.

O kai tie guru, trauk juos velniai, aiškina, kad karvės yra šventos, sielos persikūnija ir gyvenimas šiame pasaulyje nieko vertas, kad svarbiausia karma ir panašūs dalykai, tai ne primityvu, pamanė Deividas. Irena pajuto, kad jis įsitempia, ir skatindama nenutilti pakišo delnus po marškiniais. Vaikino širdis pašėlusiai daužėsi.

– Nekentei jų? - paklausė ji.

– Savo tėvams neapykantos niekada nejaučiau, - atsakė jis. - Jie visada buvo man geri.

– Turėjau galvoje mormonus.

– Nekenčiau jų tikėjimo nuo tada, kai ką nors prisimenu - nuo mažų dienų. Bjaurėjausi jų seniūnų veidais. Šlykštėjausi, kad motina ir tėvas laižo jiems subines, jų veidmainyste. Jeigu nesutinki su tikėjimo dogmomis, jie net gali nužudyti. Tas tikėjimas dar ir verslas, todėl jie visi laikosi išvien.

Mano tėvas net praturtėjo iš to tikėjimo. Bet pasakysiu tau, kuo dygėjausi labiausiai. Jie slapčiomis patepdavo viršiausiuosius seniūnus, kad šie patektų į dangų pirma kitų. Įsivaizduok, kad tu lauki eilėje prie taksi ar populiaraus restorano durų, o kažkas įlenda be eilės.

– Dauguma religijų šiuo atžvilgiu panašios, išskyrus Indijos, - patikino Irena. - Ten svarbiausia saugoti karmą. Štai kodėl stengiuosi neužsikrėsti pinigų goduliu, kodėl negaliu peštis su kitais dėl žemiškų gėrybių - mano dvasia turi likti tyra. Šiuo metu Santa Monikoje siaubinga padėtis, todėl mes su bendraminčiais renkamės į susitikimus. Jei nebūsime budrūs, nekilnojamojo turto magnatai sunaikins viską, dėl ko kovojame, ir šiame mieste pristatys begalę dangoraižių. Paskui pakels būstų nuomos kainas ir išguis tave ir mane iš mūsų butų.

Irena kalbėjo kaip prisukta, o Deividą Džatnį jos besiklausant apėmė ramybės pojūtis. Jis galėjo gulėti šiame paplūdimyje ištisą amžinybę, nejausdamas, kaip bėga laikas, apkerėtas supančio grožio ir tyrumo šios moters, nė kiek nesibaiminančios ją galinčių ištikti negandų. Ji pasakojo jam apie tokį

Luisą Inčą - šis bandąs papirkti miesto tarybą, kad ji pakeistų statybos ir būsto nuomos įstatymus.

Atrodė, kad Irena daug žino apie tą Inčą, nes rinko apie jį žinias. Tas žmogus niekuo nesiskyrė nuo mormonų bažnyčios seniūno. Irena baigė žodžiais: – Nužudyčiau tą šunsnukį, bet tai labai blogai paveiktų mano karmą.

Deividas nusijuokė.

– Kartą aš nužudžiau prezidentą, - ir papasakojo jai apie prezidento medžioklės žaidimą ir kaip vieną dieną jis buvo Brigamo Jango universiteto didvyris. - Mormonų bažnyčios seniūnai pasistengė, kad mane išmestų iš universiteto.

Bet Irena neišgirdo: ji rūpinosi sūneliu, mat šis susapnavo košmarą ir atsibudo klykdamas. Jį nuraminusi moteris tarė: – Tas Inčas rytoj vakarieniaus su keliais miesto tarybos nariais. Vesis juos į „Maiklo” restoraną pats žinai, ką tai reiškia: bandys juos papirkti. Mielai nušaučiau tą niekšą.

– Aš dėl savo karmos nesirūpinu, - atsakė Deividas. - Aš jį nušausiu, kad tau nereikėtų.

Abu nusijuokė.

Kitą dieną Deividas išsivalė iš Jutos atsivežtą medžioklinį šautuvą. Jo paleista kulka sutrupino Luiso Inčo limuzino stiklus. Tiesą sakant, Deividas į Inčą nesitaikė, kulka net pralėkė kur kas arčiau aukos, negu vaikinas norėjo. Jam terūpėjo pažiūrėti, ar užtektų drąsos iššauti.

18 skyrius PAKIŠTI KRISTIANĄ Kli nusprendė Selas Troika. Peržiūrėdamas parodymus, liudytojų duotus Kongreso komisijoms, tyrusioms atominės bombos sprogimo aplinkybes, jis atkreipė dėmesį į Kli teiginį, esą didžiausias rūpestis tuo metu buvo tarptautinė krizė - lėktuvo pagrobimas. Bet teisingumo ministro parodymuose Troika įžvelgė šį tą įtartina: jis buvo dingęs iš Baltųjų rūmų. Kur Kristianas Kli tuo metu buvo?

Jis nesakys, tuo galėjai neabejoti. Bet per tą krizę Kli galėjo dingti tik dėl kažko nepaprastai svarbaus. Kas, jeigu teisingumo ministras buvo išvykęs tardyti Greso ir Tiboto?

Užuot pasitaręs su savo viršininku Atstovų Rūmų pirmininku Džincu, Troika paskambino senatoriaus Lambertino padėjėjai Elizabetai Stoun ir susitarė pasimatyti su ja mažai kam žinomame restorane. Per mėnesį po atominės bombos sprogimo tarp jųdviejų užsimezgė ryšys tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.

Per pirmą pasimatymą, įvykusį Troikos iniciatyva, juodu įsitikino esą vienodų pažiūrų. Graži, iš pažiūros abejinga ir net šalta Elizabeta Stoun kaip meilužė buvo tiesiog ugningo temperamento, nors nė akimirkos neprarasdavo šalto proto.

– Mūsų viršininkai lapkritį liks be darbo, - vos pasilabinus tarė ji. - Manau, mudviem reikia planuoti savo ateitį.

Selas Troika apstulbo: Elizabeta Stoun garsėjo ištikimybe savo viršininkui parlamentarui. Retas

Kongreso narys galėjo pasigirti tokiu padėjėju.

– Kova dar nepralaimėta, - atsakė Troika.

– Be abejo, pralaimėta, - paprieštaravo Elizabeta. - Mūsų viršininkai bandė nušalinti nuo pareigų prezidentą. Dabar amerikiečiams Kenedis didžiausias didvyris nuo Vašingtono laikų. Taigi jis spirs abiem į šikną.

Troika buvo net ištikimesnis savo viršininkui, tik ne dėl garbės, bet todėl, kad lengvai nesudėdavo ginklų, nes nenorėdavo prisipažinti esąs pralaimėjusiųjų pusėje.

– Nesakau, kad turime trauktis tuoj pat, - atsakė Elizabeta Stoun. - Negalime pasirodyti panašūs į žiurkes, paliekančias skęstantį laivą. Viskas turi atrodyti nepriekaištingai. Šiaip ar taip, galiu rasti mums geresnį darbą.

Moteris šelmiškai jam nusišypsojo ir Troika ją tiesiog įsimylėjo už tą šypseną - gundančią, kupiną neslepiamos klastos. Ta šypsena tarsi sakė: „Jeigu aš, Elizabeta Stoun, tavęs nežaviu, esi šūdžius”.

Troika irgi šyptelėjo.

Troika turėjo atšiauraus, kiek gyvuliško žavesio, kerėdavusio kai kurias moteris. Kodėl taip atsitikdavo, stebėdavosi ne vien kiti vyrai, bet ir jis pats. Vyrai gerbė Troiką už jo gudrumą, energiją ir vykdytojo gyslelę, bet jie tiesiog gėrėjosi tuo paslaptingu jo gebėjimu kerėti moteris.

– Jei tapsime partneriais, - tarė jis dabar Elizabetai Stoun, - ar tai reiškia, kad mudu dulkinsimės?

– Jeigu prisiimsi įsipareigojimą, - atsakė jinai.

Labiausiai Selas Troika nemėgo dviejų žodžių: „įsipareigojimas” ir „santykiai”.

– Nori pasakyti, kad tarp mūsų turėtų būti kažkokie santykiai, įsipareigojimas vienas kitam - vos ne meilė? - paklausė jis. - Kažkas panašaus į tai, kas siedavo „nigerius” su jų šeimininkais tavo brangiuosiuose pietuose?

– Dėl tavo vyriško pasipūtimo gali kilti bėdų, - atsiduso Elizabeta. - Aš galiu pasirūpinti mudviejų ateitimi. Nemažai padėjau viceprezidentei, kol ji siekė politinės karjeros, taigi dabar jinai man skolinga. Pažiūrėk tiesai į akis: Džincas ir Lambertinas neturi nė menkiausios galimybės būti perrinkti lapkritį. Elena Diuprei keičia savo padėjėjų komandos sudėtį, aš tapsiu viena iš pagrindinių jos patarėjų. Galėčiau paimti tave į savo padėjėjus.

– Tokiu atveju man būtų pažemintos pareigos, - nusišypsojo Selas. - Bet jeigu tu tokia gera lovoje, kaip aš manau, - pagalvosiu.

– Nebūtų, - nekantriai atšovė Elizabeta, - nes tuo metu jau neturėsi darbo. Paskui, kai aš imsiu lipti karjeros laiptais, tu irgi kilsi. Galop pats vadovausi viceprezidentės patarėjų komandai, - ji kiek patylėjusi kalbėjo toliau: - Klausyk, senatoriaus kabinete pajutome vienas kitam potraukį, gal ne meilę, bet geismą iš pirmo žvilgsnio. Girdėjau, kad dulkini savo padėjėjas, bet suprantu tave. Abu tiek daug dirbame, kad mums nelieka laiko bendrauti su žmonėmis, ką nors mylėti. O man nusibodo dulkintis vien todėl, kad porą kartų per mėnesį užpuola vienatvė. Man reikia rimtų santykių.

– Per daug skubi, - papriekaištavo Troika. - Va, jeigu pasiūlytum man pareigas prezidento patarėjų komandoje...

Jis patraukė pečiais ir vyptelėjo parodydamas juokaująs.

Elizabeta Stoun vėl padovanojo jam šypsnį. Šįsyk jis labiau panėšėjo į rūsčią grimasą, bet Troikai jis pasirodė žavingas.

– Kenedžiams amžinai nesisekė, - tarė ji, - taigi viceprezidentė gali tapti prezidente. Bet prašau tavęs: žiūrėk į mano siūlymą rimtai. Kodėl mes negalėtume tapti partneriais, jei toks apibūdinimas tau labiau patinka? Nė vienas iš mudviejų nenorime tuoktis, nė vienas nenorime vaikų. Kodėl negalėtume, taip sakant, sumesti skudurų? Galėtume bendrauti, mylėtis ir darbuotis kartu kaip komanda. Tuomet patenkintume žmogiškus poreikius ir labai našiai dirbtume. Jeigu viskas klostytųsi gerai - puiku, jei ne, galim tarti vienas kitam „sudiev”, ir baigtas kriukis. Laiko turime iki lapkričio.

Tą naktį juodu pasimylėjo ir Elizabeta Stoun apstulbino Troiką. Kaip dažnas drovus, santūrus žmogus, lovoje ji buvo aistringa ir švelni. Įspūdį sustiprino ir tai, kad glamonėjosi Elizabetos Stoun name. Troika nežinojo, kad ši moteris turtinga. Kaip tikra baltaodė anglosaksų protestantė ji slėpė šį faktą. Aš, pamanė Selas, būčiau jį ištrimitavęs visam pasauliui. Troika iškart pamatė, kad jos namas mieste būtų ideali pastogė jiems gyventi, nepalyginamai tinkamesnė už ne per geriausią jo butą. Čia jis ir Elizabeta Stoun galėtų įkurti darbo kabinetą. Namą aptarnavo trys tarnai, taigi jam nereikėtų rūpintis daug laiko atimančiomis ir nemaloniomis smulkmenomis, kaip antai, nešti drabužių į valyklą, pirkti maisto ir gėrimų.

Elizabeta Stoun, nuožmi feministė, lovoje elgėsi kaip kokia legendinė kurtizanė. Ji tiesiog vergiškai stengėsi suteikti jam malonumą. Tokios jos būna tik pirmą kartą, pamanė Selas. Tarkime, jos niekada nebebūna tokios gražios kaip tą dieną, kai ateina į pokalbį dėl darbo. Tačiau per visą mėnesį Elizabeta įrodė, kad jis klysta.

Jų santykiai klostėsi vos ne idealiai. Abu be galo džiaugėsi, kai po ilgos darbo dienos su Džincu ir Lambertinu grįždavo namo, nueidavo pavakarieniauti į kokį restoraną, paskui suguldavo ir pasimylėdavo, o ryte kartu išeidavo į darbą. Pirmą kartą gyvenime Troika susimąstė apie vedybas, bet nuojauta jam kuždėjo, kad Elizabeta to nenorėtų.

Juodu gyveno lyg kokone - darbo, bendravimo ir meilės, nes po kurio laiko išties pamilo vienas kitą. Bet smagiausia jiems būdavo kartu planuoti, kaip pakeisti šį pasaulį. Abu sutarė: lapkritį Kenedis bus perrinktas prezidentu. Elizabeta neabejojo, kad Kongreso ir Sokrato klubo žygis nušalinti prezidentą pasmerktas nesėkmei. Troika nelabai tuo tikėjo - juk buvo galima mesti dar ne vieną kortą.

Elizabeta nekentė Kenedžio, bet ne dėl kokių nors asmeninių priežasčių. Tiesiog ji buvo mirtinai nusistačiusi prieš jį, nes laikė tironu.

– Svarbiausia, - sakė ji, - kad per kitus rinkimus nebūtų išrinktas Kenedžiui paklusnus Kongresas. Štai dėl ko reikia kautis. Iš Kenedžio kalbų akivaizdu, kad jis keis Amerikos demokratiją. Tuomet padėtis taptų labai grėsminga.

– Jeigu tu dabar taip prieš jį nusistačiusi, tai kaip po rinkimų galėsi dirbti viceprezidento komandoje? - paklausė Selas.

– Mes ne politikai, - atsakė Elizabeta, - o administratoriai. Mes galim dirbti bet kam. *** Taigi praėjus mėnesiui nuo tada, kai tapo meilužiais, Elizabeta nustebo, kai Selas pakvietė ją

pasimatyti restorane, o ne jaukiuose namuose, kur kartu gyveno, bet jis prisispyrę.

Kai restorane padavėjas atnešė gėrimus, Elizabeta paklausė: – Kodėl negalėjome pasikalbėti namie?

– Zinai, įdėmiai perskaičiau daugybę ne vienų metų dokumentų, - mąsliai atsakė Selas. - Mūsų teisingumo ministras Kristianas Kli - labai pavojingas žmogus.

– Na ir kas?

– Jis galėjo liepti įtaisyti „blakių” tavo name.

– Tau paranoja, - nusijuokė Elizabeta.

– Taip, - nesiginčijo Selas. - Bet paklausyk. Kli žmonės suima tuos du vaikigalius Gresą ir Tibotą, bet jis juos apklausia ne iš karto, o praėjus nemažai laiko. Tiems jaunuoliams kažkas pataria laikyti liežuvį už dantų, kol jų šeimos parūpins advokatus. O tas Jabrilis? Teisingumo ministras laiko jį kažkur paslėpęs, niekas negali jo pamatyti ar su juo pasikalbėti. Kli kaišioja koją teisėsaugai, o Kenedis jį palaiko. Manau, iš to Kristiano reikia tikėtis visko.

– Gali paprašyti Džinco duoti Kli raštišką šaukimą atsakyti į kokios nors Atstovų Rūmų komisijos klausimus? - balsu svarstė Elizabeta. - Aš to paties paprašyčiau senatoriaus Lambertino. Mes galim demaskuoti Kli. – Kenedis pasinaudos prezidento prerogatyva ir uždraus jam duoti parodymus, - atsakė Selas. - Tuo šaukimu galėsime nusišluostyti užpakalius.

Paprastai jo vulgarumas, ypač lovoje, keldavo Elizabetai šypseną, bet tik ne dabar.

– Naudodamasis prezidento prerogatyva jis pakenktų sau, - atsakė ji. - Laikraščiai ir televizijos prikaltų jį prie kryžiaus.

– Gerai, mes galime iškviesti jį duoti parodymų, - sutiko Selas, - bet gal mudu pabandykime nueiti pas Odbladą Grėjų ir priremti jį prie sienos? Priversti jį kalbėti negalime, bet gal jis pats panorėtų. Širdies gilumoje jis idealistas ir, galimas daiktas, baisisi tuo, kaip susimovė Kli neužkirsdamas kelio atominės bombos sprogimui. Gal jis net žino ką nors konkretaus. *** Tam tikra prasme jiems pasisekė, kad nusprendė paklausinėti Odbladą Grėjų. Šis nenorėjo su jais matytis, bet kai to paprašė Elizabetos draugė viceprezidentė Elena Diuprei, neįstengė atsisakyti, nes Grėjus nepaprastai ją gerbė.

Pokalbį pradėjo Selas Troika.

– Argi ne keista, kad teisingumo ministras Kristianas Kli buvo sulaikęs tuos du jaunuolius dar prieš sprogimą, bet nieko iš jų taip ir nesužinojo?

– Jie pasinaudojo Konstitucijos suteikta teise, - atsargiai atsakė Grėjus.

– Kli garsėja kaip ganėtinai valdingas ir sumanus žmogus, - atsainiai tarė Troika. - Argi tokie vaikigaliai kaip Gresas su Tibotu galėjo prieš jį atsilaikyti?

– To Kli nesupaisysi, - gūžtelėjo Odbladas.

– Pone Grėjau, gal ką nors žinote ar bent nujaučiate, kad teisingumo ministras slapta būtų tardęs tuos du jaunuolius? - be užuolankų paklausė Elizabeta Stoun.

Grėjus iškart užpyko išgirdęs šį klausimą, bet tuoj susimąstė: po perkūnais, kam jam ginti Kli?! Juk dauguma žuvusiųjų Niujorke buvo juodaodžiai.

– Tegul tai lieka tarp mūsų, - tarė, - o jeigu manęs klaus, padėjęs ranką ant Biblijos neigsiu. Kli iš tiesų slapta juos tardė išjungęs visus magnetofonus. Taigi protokolo nėra. Galima tikėti, kad ką nors iš jų sužinojo. Bet privalote neabejoti, kad prezidentas čia niekuo dėtas.

19 skyrius TĄ ANKSTŲ gegužės rytą prieš susitikimą su prezidentu Elena Diuprei nusprendė nubėgti aštuonis kilometrus, kad galėtų blaiviai mąstyti. Ji žinojo: prezidento administracija ir ji pati atsidūrė labai pavojingoje kryžkelėje.

Moteriai glostė savimeilę, kad Kenedžio ir aukščiausiųjų patarėjų akyse ji dabar didvyrė, nes atsisakė pasirašyti apkaltos teikimą, tačiau tą pasitenkinimą kėlė vyriška garbės samprata, o ją ji niekino.

Galvoje sukosi daugybė pavojingų klausimų. Ką iš tikrųjų padarė Kli? Ar jis galėjo užkirsti kelią atominės bombos sprogimui? Gal jis leido jai sprogti, nes žinojo šitaip išgelbėsiąs prezidentą? Ji tikėjo, kad šitaip pasielgti būtų išdrįsęs Kli, bet tik ne Fransis Kenedis. Kita vertus, be prezidento sutikimo teisingumo ministras nebūtų galėjęs taip padaryti.

Vis dėlto... Nuo Kenedžio dabar skliste sklido pavojus. Darėsi akivaizdu, kad jis stengsis suburti paklusnų sau Kongresą, šokantį pagal jo dūdelę. O ką tokį Kongresą jis verstų daryti? Galėjai neabejoti, kad visiems įtakingiems Sokrato klubo nariams pateiks kaltinimus pagal įstatymą Dėl reketininkų veikiamų ir korumpuotų organizacijų. Šitaip naudotis valdžia nepaprastai pavojinga. Gal jis paaukos visus demokratijos ir etikos principus dėl savo įsivaizduojamos geresnės Amerikos?

Kenedis bando apginti Kli, o Odbladas Grėjus stengiasi jam sukliudyti. Šis nesutarimas Elenai Diuprei kėlė baimę. Juk prezidento patarėjai turi tarnauti jam. Viceprezidentė turi palaikyti prezidentą. Privalo. Jei nepalaiko, turi atsistatydinti. Bet tada ji suduotų siaubingą smūgį Kenedžiui, o apie savo politinę karjerą galėtų nebesvajoti. Ji taptų didžiausia išdavike. O ką vargšas Fransis darys su Jabriliu?

Mat Elena suvokė, kad Kenedis gali tapti toks pat negailestingas kaip ir jo oponentai - Kongresas, Sokrato klubas, Jabrilis. Fransis gali juos visus sunaikinti, nes jo gyvenimo tragedijos neatitaisomai paveikė smegenis.

Moteris pajuto, kad nugarą išpila prakaitas, šlaunų raumenis ima mausti. Ji įsivaizdavo bėganti visą amžinybę ir niekados nebegrįžtanti į Baltuosius rūmus. *** Daktaras Zedas Anakonė būgštavo dėl susitikimo su prezidentu Kenedžiu ir jo patarėjais. Jį kiek

pykindavo, kai reikėdavo kalbėti apie mokslą pramaišiui su politiniais ir sociologiniais reikalais. Jis nieku gyvu nebūtų sutikęs tapti patarėju medicinos mokslo klausimais, bet tik šitaip sugebėjo užtikrinti deramą finansavimą savo mylimam kūdikiui - Nacionaliniam smegenų veiklos mokslinių tyrimų institutui.

Tiesiogiai bendrauti su Fransiu Kenedžiu jam visai patiko: labai protingas, gabus mokslui vyras, nors laikraščiai rašė tikras nesąmones, esą iš jo būtų išėjęs puikus mokslininkas. Bet Kenedis tikrai suprato plika akimi nematomą tyrimų vertę, žinojo, kad iš pažiūros fantastiškiausios mokslinės teorijos gali duoti beveik stebuklingų vaisių. Taigi dėl Kenedžio bėdos nebus. Kas kita jo administracijos darbuotojai, Kongreso nariai ir slibinai biurokratai. Dar pridėk CŽV ir FTB agentus šie vis žvilgčiodavo jam per petį.

Prieš pradėdamas dirbti Vašingtone daktaras Anakonė iki galo nesuvokė, kokia siaubinga praraja žioji tarp mokslo ir visuomenės. Jį tiesiog piktino, kad žmogaus smegenys padarė didžiulę pažangą gamtos moksluose, bet politinės ir visuomeninės disciplinos bemaž nepajudėjo iš vietos.

Jis negalėjo patikėti, kad žmonija vis dar veliasi į karus, švaisto jiems milžiniškus pinigus ir negauna nė menkiausios naudos. Kad vyrai ir moterys vis dar žudo vieni kitus, nors yra gydymo būdų, kuriuos taikant būtų galima nuslopinti žudikiškus individo polinkius. Anakonė niekino politikus ir žiniasklaidos atstovus, užsipuolančius genų inžineriją - galėjai pamanyti, kad biologinius tyrimus atliekantys mokslininkai išniekina Šventąją Dvasią. Juolab kad tapo akivaizdu, jog žmonija, jeigu jos genofondas nepasitaisys, pasmerkta pražūčiai.

Daktarui Anakonei trumpai paaiškino, apie ką bus kalbama susirinkime. Vis dar nebuvo iki galo išsklaidytos abejonės, kad atominės bombos sprogimas nėra dalis teroristų plano sumenkinti Amerikos autoritetą pasaulio visuomenės akyse, kitaip sakant, kad du jauni fizikos profesoriai Gresas ir Tibotas yra susiję su teroristų vadeiva Jabriliu. Daktaro, aišku, klaus, ar vertėtų imtis smegenų skenavimo ir cheminių preparatų siekiant išgauti iš sulaikytųjų tiesą.

Daktaras Anakonė dėl to siuto. Kodėl jo nepaprašė atlikti šios procedūros prieš sprogstant atominei bombai? Kristianas Kli teisinosi turėjęs daug darbo dėl įkaitų dramos, be to, grasinimas susprogdinti bombą atrodęs ne itin rimtas. Tipiška kvailio mąstysena! O prezidentas Kenedis neleido teisingumo ministrui skenuoti smegenų humaniškumo sumetimais. Taip, jeigu jaunuoliai nekalti ir jeigu per procedūrą jiems būtų pakenktos smegenys, tai būtų nehumaniškas poelgis. Bet Anakonė suprato: Kenedis kaip politikas tiesiog saugo savo šikną. Jis išsamiai išaiškino prezidentui procedūrą ir Kenedis suprato, kad ji visiškai nepavojinga. Užtat suimtieji nebūtų galėję nuslėpti tiesos. Tada būtų pavykę rasti bombą ir ją nukenksminti - laiko būtų užtekę.

Apmaudu, švelniai tariant, kad tiek žmonių žuvo arba buvo sužeisti. Bet Anakonė nepaaiškinamai susižavėjo tais dviem jaunais mokslininkais. Jis pavydėjo tokios drąsos - juodu davė gerą pamoką.

Tiesa, pamišėlišką, bet vis tiek vertą dėmesio: kuo žmonija daugiau žinos, tuo didesnė tikimybė, kad atskiri individai sukels atominę katastrofą. Aišku, tai padaryti gali ir godus verslininkas arba didybės manija sergantis politinis veikėjas. Tačiau tie du jaunuoliai akivaizdžiai manė, kad nuo tokių nelaimių apsaugoti reikia visuomenės, o ne mokslo pastangomis. Jie tikėjo, kad mokslą reikia gniaužti, stabdyti jo pažangą. O iš tikrųjų išeitis kita - būtina genetinį kodą pakeisti taip, kad žmogus negalėtų smurtauti. Reikia įtaisyti genuose ir smegenyse stabdžius, kaip jie įtaisomi lokomotyve. Viskas

paprasta kaip dukart du.

Baltųjų rūmų Ministrų kabineto pasitarimų kambaryje laukdamas Kenedžio Anakonė nebendravo su kitais - skaitė šūsnį atsineštų aplinkraščių ir straipsnių. Prezidento patarėjai niekados jo netraukė.

Kristianas Kli sekė Nacionalinio smegenų veiklos mokslinių tyrimų instituto veiklą ir kartais liepdavo įslaptinti vieną ar kitą tyrimą. Anakonei tai nepatikdavo, tad kai tik galėdavo, paleisdavo dūmų uždangą. Vis dėlto Kli dažnai jį nustebindavo - pergudraudavo. Kiti administracijos darbuotojai: Judžinas Dazis, Odbladas Grėjus ir Artūras Viksas, buvo laukiniai. Jie ničnieko neišmanė apie mokslą ir buvo visa galva pasinėrę į tokius palyginti nereikšmingus dalykus kaip visuomenės sankloda ir valstybės valdymas.

Anakonė atkreipė dėmesį, kad susirinkime dalyvauja viceprezidentė Elena Diuprei ir CŽV direktorius Teodoras Tapis. Daktarą visada stebino, jog Jungtinių Valstijų viceprezidentė - moteris.

Nuojauta jam sakė, kad tokie dalykai prieštarauja mokslui. Jis visados jautė vieną dieną išaiškinsiąs esminį vyro ir moters smegenų skirtumą, bet nustebo, kai nieko panašaus nepadarė. O kaip būtų smagu, jei paaiškėtų, kad skirtumas vis dėlto yra! Į Teodorą Tapį jis visada žiūrėdavo kaip į neandertalietį. Verstis kažkokiomis nereikalingomis machinacijomis, kad įgytum tarptautinių santykių pranašumą prieš kitus žmonių padermės atstovus?

Praeis metai ar keleri ir pamatysi, jog tavo darbas nuėjo šuniui ant uodegos.

Daktaras Anakonė išsitraukė iš portfelio keletą popierių. Tarp jų buvo įdomus straipsnis apie hipotetinę dalelę, pavadintą tachionu. Nė vienas žmogus šiame kambaryje nėra girdėjęs šio žodžio, pamanė jis. Daktaras Anakonė galėjo didžiuotis nepaprastomis visų mokslų žiniomis, nors jo tyrimų objektas buvo smegenys.

Dabar jis ėmė įdėmiai skaityti straipsnį apie tachionus. Ar jie iš tiesų egzistuoja? Fizikai dėl to ginčijasi pastaruosius dvidešimt metų. Jeigu jų yra, tai sugriaus Einšteino teorijas, nes jų greitis didesnis už šviesos, o šis mokslininkas tikino, kad tai neįmanoma. Tarsi teisindamiesi mokslininkai aiškino, girdi, tachionai judėjo didesniu už šviesos greičiu nuo pat pradžių, bet ką, po velnių, tai reiškia?! Negana to, tachiono masė neva esanti neigiama, bet juk tai tariamai neįmanoma. Tačiau tai, kas neįmanoma tikrame gyvenime, gali būti įmanoma vaiduokliškame matematikos pasaulyje. Tad ko iš jų galima tikėtis? Kas žino? Kam tai rūpi? Tikrai nė vienam iš esančiųjų šiame kambaryje, o juk tarp jų yra įtakingiausių pasaulio žmonių. Argi ne ironiška: tachionai gali pakeisti žmonių gyvenimą labiau negu visa, ką gali sumanyti šie žmonės.

Galop įėjo prezidentas ir susirinkusieji atsistojo. Daktaras Anakonė padėjo savo straipsnius į šalį.

Gal susirinkimas jam nebus nuobodus, jei liks budrus ir skaičiuos, kiek kas mirksi. Mat tyrimai parodė, kad iš mirksėjimo dažnio galima suprasti, ar žmogus meluoja. Šitie mirksės dažnai. *** Fransis Kenedis atėjo į susirinkimą apsirengęs patogiai: laisvomis kelnėmis, baltais marškiniais ir mėlyno kašmyro liemene. Turint galvoje, kiek rūpesčių jį užgriuvo, buvo nusiteikęs stebėtinai žvaliai.

Su visais pasisveikinęs tarė: – Šiandien pasikvietėme daktarą Anakonę, kad galėtume atsakyti į klausimą, ar tas teroristas Jabrilis

kaip nors susijęs su atominės bombos sprogimu. Dar tam, kad galėtume atsakyti į laikraščiuose ir per televiziją išsakytus kaltinimus, esą mūsų administracija galėjo rasti bombą prieš jai sprogstant.

Elenai Diuprei knietėjo paklausti: – Pone prezidente, savo kalboje Kongreso nariams sakėte, kad Jabrilis susijęs su sąmokslu susprogdinti atominę bombą. Jūs pabrėžėte tą mintį. Ar jūsų žodžiai buvo pagrįsti svariais įrodymais?

Kenedis buvo pasirengęs šiam klausimui.

– Tikėjau, kad tai tiesa tada, - ramiai ir tiksliai atsakė jis, - tikiu tuo ir dabar.

– Bet kokiais svariais įrodymais remiatės? - spyrė jį Odbladas Grėjus.

Kenedis pirma žvilgtelėjo į akis Kristianui Kli, paskui atsigręžė į Anakonę ir draugiškai nusišypsojo.

– Čia ir susirinkome tam, kad sužinotume atsakymą. Daktare Anakonė, ką jūs manote šiuo klausimu?

Gal galite mums padėti? Padarykite man paslaugą - baikite minti Visatos paslaptis tame savo bloknote. Jūs ir taip išsiaiškinote tiek, kad mes visi įkliuvome į bėdą.

Daktaras Anakonė keverzojo matematikos lygtis bloknote. Jis suprato, kad prezidentas priekaištauja, nors apsimeta sakąs komplimentą.

– Vis tiek nesuprantu, - atsakė jis, - kodėl nedavėte įsakymo atlikti smegenų skenavimo naudojant cheminius preparatus prieš sprogstant branduoliniam įtaisui. Tie du jaunuoliai jau buvo sulaikyti.

Atominių ginklų kontrolės įstatymas suteikia jums tokias galias.

– Jeigu prisimenate, mes tuo metu susidūrėme su gerokai keblesne krize, - iškart įsiterpė Kristianas Kli. - Taigi pamaniau, kad šio klausimo sprendimą galima kuriam laikui atidėti. Gresas ir Tibotas tvirtino esą nekalti, o mes turėjome pakankamai įkalčių tik jiems sulaikyti, bet ne kaltinimams pateikti. Paskui kažkas pranešė Tiboto tėvui apie sūnaus areštą ir visas pulkelis labai garsių advokatų ėmė grasinti mums dideliais nemalonumais. Taigi nusprendėme palaukti, kol baigsis ta kita krizė, mat tikėjomės per tą laiką surinkti daugiau įrodymų.

– Kristianai, ar jūsų žmonės numano, kaip buvo įspėtas Tiboto tėvas? - paklausė viceprezidentė.

– Mes peržiūrime visus Bostono telefono bendrovės užregistruotus pokalbius bandydami sužinoti, kas galėjo paskambinti Tiboto tėvui. Kol kas to nustatyti nepavyko.

– Jūs turite tokią šiuolaikišką aparatūrą, - papriekaištavo CŽV direktorius Teodoras Tapis. Privalėjote tai išsiaiškinti.

– Elena, tu nusukai kalbą ne ten, kur reikia, - tarė Kenedis. - Nenukrypkime nuo esminio dalyko.

Atsakysiu į jūsų klausimą, daktare Anakonė. Kristianas bando apginti mane nuo kritikų - tam prezidentui ir duoti patarėjai. Tačiau sprendimą neleisti atlikti skenavimo procedūros priėmiau aš pats. Iš raštiškos medžiagos matyti, kad procedūra gali pakenkti smegenims, tad nenorėjau rizikuoti.

Abu jaunuoliai viską neigė, jokių įrodymų, kad bomba yra, nebuvo, vien tas perspėjantis laiškas. Mes turime reikalą su šmeižikišku žiniasklaidos išpuoliu, palaikomu Kongreso narių. Noriu užduoti konkretų klausimą: ar atlikdami procedūrą Jabriliui, profesoriams Tibotui su Gresu galėtume įrodyti, kad jie visi neįsivėlę į tą patį sąmokslą? Ar šitaip gautume atsakymą į visus dominantį klausimą?

– Gautume, - nė kiek nesudvejojęs atsakė daktaras Anakonė, - bet dabar aplinkybės pasikeitė. Dabar

jūs pasinaudotumėte Atominių ginklų kontrolės įstatymu ne tam, kad sužinotumėte, kur yra branduolinis įtaisas, o norėdamas gauti įkalčių baudžiamajai bylai. Įstatymas neleidžia taikyti šios procedūros tokiam tikslui.

– Be to, - pridūrė Dazis, - tų vaikigalių advokatai tokie kompetentingi, kad mums nepavyktų prie jų net prisiartinti.

Prezidentas Kenedis šaltai nusišypsojo Daziui.

– Daktare, - tarė jis, - bet mes dar turime Jabrilį. Noriu, kad jam būtų atlikta smegenų skenavimo procedūra. Jam reikia pateikti tokius klausimus: ar būta sąmokslo? ar jo sumanymas apėmė ir atominės bombos sprogimą? Jeigu atsakys teigiamai, tai turės milžiniškos svarbos. Vadinasi, sąmokslas galbūt dar nesibaigęs ir pavojus gresia ne vien Niujorkui. Galbūt kiti Pirmosios šimtinės nariai ruošiasi sprogdinti įtaisus kitur. Ar dabar suprantate?

– Pone prezidente, jūs manote, kad tokia galimybė reali? - paklausė daktaras Anakonė.

– Turime išsklaidyti net menkiausias abejones, - atsakė Kenedis. - Aš išleisiu potvarkį, kad ši smegenų skenavimo procedūra pateisinama vadovaujantis Atominių ginklų kontrolės įstatymu.

– Kils velniškas triukšmas, - tarė Artūras. - Mūsų oponentai teigs, neva tai, ką mes darome, tolygu lobotomijai.

– Argi ne taip? - sausai tarstelėjo Judžinas Dazis.

Staiga daktaras Anakonė įsiuto. Jis valdėsi tik dėl to, kad šalia buvo Jungtinių Valstijų prezidentas.

– Čia ne lobotomija! Čia smegenų skenavimas naudojant cheminius preparatus. Procedūrai pasibaigus tiriamojo būklė nė kiek nepakinta.

– Nebent kas nors padarytų klaidelę, - pataisė jį Dazis.

– Pone prezidente, - kreipėsi jo atstovas spaudai Matjus Gladisas, - nuo procedūros baigties priklausys, kokį pranešimą žiniasklaidai padarysime. Turime elgtis labai apdairiai. Jeigu procedūra įrodys, kad būta sąmokslo ir jame dalyvavo Jabrilis, Gresas su Tibotu, niekas nieko negalės mums prikišti. Bet jeigu paaiškės, kad nėra jokio ryšio tarp Jabrilio ir tų jaunuolių, jums teks aiškintis išsijuosus.

– Pereikime prie kitų dalykų, - nuleidęs jo žodžius negirdomis paragino Kenedis.

Judžinas Dazis perskaitė iš lapo, padėto priešais.

– Kongresas nori, kad Kristianą apklaustų viena iš jo tyrimo komisijų. Senatorius Lambertinas ir Atstovų Rūmų pirmininkas Džincas nori priremti jį prie sienos. Jie teigia, esą teisingumo ministras Kristianas Kli žinąs visas įtartinas tos istorijos aplinkybes. Juodu tai jau ištrimitavo per visas žiniasklaidos priemones.

– Pasinaudosiu prezidento prerogatyva, - atsakė Kenedis. - Įsakau jam neduoti parodymų jokiai Kongreso komisijai.

Daktarui Anakonei politinės diskusijos varė nuobodulį.

– Kristianai, kodėl tau nepasisiūlius atlikti pas mus skenavimo procedūros? - juokais paklausė jis. Galėtum nenuginčijamai įrodyti savo nekaltumą ir patvirtinti, kad procedūra yra morali.

– Daktare, - kreipėsi Kli, - man nerūpi įrodinėti savo nekaltumą, kaip jūs tai formuluojate.

Nekaltumas, velniai rautų, yra vienintelis dalykas, kurio jūsų mokslas niekados neįstengs įrodyti. Ir man nerūpi, ar moralu skenuoti smegenis siekiant įrodyti, kad kitas žmogus nemelavo. Mes čia kalbame ne apie nekaltumą ar dorovę, bet apie tai, ar galima panaudoti valdžią tam, kad visuomenė taptų geresnė. Tai dar viena sritis, kurioje iš jūsų mokslo nėra jokios naudos. Kaip jūs dažnai man sakėte, nekiškite savo trigrašio į dalykus, apie kuriuos nieko nenutuokiate. Taigi eikite šikt.

Per tokius administracijos pasitarimus dalyviai retai nesivaldydavo, o dar rečiau nešvankiai kalbėdavo girdint viceprezidentei. Ne todėl, kad ji būtų šventeiva. Vis dėlto Kristiano Kli pykčio protrūkis visus nustebino.

Daktaras Anakonė suglumo: jis tik pašmaikštavo. Jam, kaip ir daugeliui žmonių, Kli patiko: mandagus, rafinuotas, jis atrodė labiau išprusęs už daugelį teisininkų. Iškilus mokslininkas didžiavosi suprantąs beveik viską šiame pasaulyje. Dabar jį įskaudino ir už tai negalėjo dovanoti - juo dėtas taip būtų sureagavęs kiekvienas menkas žmogelis.

– Jūs dirbote CŽV, pone Kli, - nepagalvojęs tarė jis. - Virš šios įstaigos durų kabo marmurinė lenta su užrašu „Pažink tiesą ir ji tave išlaisvins”.

– Ne aš tai rašiau, - vėl atgavęs gerą ūpą tarė Kli, - ir abejoju, ar taip yra iš tikrųjų.

Daktaras Anakonė irgi atitoko, tad bandė svarstyti. Kodėl Kli taip įnirtingai sureagavo į jo juokais pateiktą siūlymą? Gal teisingumo ministras, vyriausiasis šalies teisėsaugos pareigūnas, iš tikrųjų turi ką slėpti? Anakonė kažin ką atiduotų, kad galėtų atlikti jam tą smegenų skenavimo procedūrą.

Fransis Kenedis stebėjo šią sceną nutaisęs rimtą veidą, nors mintyse kikeno.

– Zedai, - dabar maloniai prašneko jis, - kai ištobulinsi tą savo smegenų melo detektoriaus testą ir jis nebeturės jokio šalutinio poveikio, mums gali tekti paslėpti jį po septyniais užraktais. Šioje šalyje neatsiras nė vieno politiko, kuris pakęstų tokį dalyką.

– Niekai, - nenorėjo sutikti Anakonė. - Svarbiausia, kad mes išsiaiškinome procesą. Mokslas pradeda atskleisti žmogaus smegenų paslaptis, o užsimezgusio proceso nebesustabdysi. Tai matyti iš luditų pavyzdžio - jiems nepavyko sukliudyti pramonės revoliucijai. Negalima įstatymais uždrausti naudoti paraką - tuo įsitikino japonai, kai šimtus metų draudė šaunamuosius ginklus ir todėl buvo įveikti Vakarų pasaulio. Kai buvo atrasti atomai, niekas nebegalėjo užkirsti kelio atominei bombai.

Užtikrinu jus visus: smegenų melo detektoriaus testas bus taikomas dar labai ilgai.

– Jis antikonstituciškas, - paprieštaravo Kli. – Mums gali tekti keisti Konstituciją, - žvaliai tarė Kenedis.

– Jeigu mus išgirstų žiniasklaidos atstovai, visi lėktume iš savo kėdžių, - siaubo apimtas įsiterpė Matjus Gladisas.

– Tavo užduotis - tinkamais žodžiais ir tinkamu laiku pranešti visuomenei, ką mes kalbėjome.

Atmink tai. O Amerikos liaudis pati padarys išvadas. Ir tai bus labai konstituciška. Manau, turime vienintelę išeitį - pereiti į kontrpuolimą. Kristianai, pradėk baudžiamąjį Berto Odiko persekiojimą pagal įstatymą Dėl reketininkų veikiamų ir korumpuotų organizacijų. Jo bendrovei turi būti pateikti kaltinimai sudarius nusikalstamą susitarimą su Šerhabeno sultonu: juodu nusižengdami įstatymams sukūrė naftos deficitą, kad pakeltų kainas, ir šitaip apgaudinėjo Amerikos visuomenę. Čia pirmiausia.

Jis pasisuko į Odbladą Grėjų.

– Kongreso nariams įkalk į galvas, kad nauja Federalinė ryšio komisija neišduos licencijų stambiesiems televizijos tinklams, kai šie kreipsis dėl pratęsimo. O Volstritas ir bankų magnatai tegul žino: daugiau jokių apgaulingų sandėrių nebebus. Duokim jiems visiems pagrindą nerimauti, Otai.

Elena Diuprei žinojo, kad būdama viceprezidentė viešai neturi teisės prieštarauti prezidentui, bet tokiame uždarame pasitarime kaip šis gali su juo nesutikti. Vis dėlto ji kiek padvejojo ir atsargiai prašneko: – Ar jums neatrodo, kad iškart įsigysime pernelyg daug priešų? Ar ne geriau būtų palaukti, kol būsime išrinkti antrai kadencijai? Gal naujas Kongresas labiau rems mūsų politiką, tai kam peštis su dabartiniu? Kam be reikalo nuteikti prieš save verslininkus, kol nesame itin stiprūs?

– Laukti negalime, - atsakė Kenedis. - Kad ir ką darytume, jie mus puls. Nors ir kaip nuolankiai elgtumės, jie ir toliau bandys sukliudyti, kad mane perrinktų ir kad Kongresas būtų man palankus.

Patys pradėdami puolimą galime priversti juos persigalvoti.

Mes negalime leisti jiems netrukdomai veikti, negalime leisti jiems pajusti, kad jiems visiškai nėra dėl ko nerimauti.

Visi tylėjo. Kenedis atsistojo ir tarė patarėjams: – Pradėkite planuoti smulkų veiksmų planą ir rengti reikiamus popierius.

Tada Artūras Viksas papasakojo apie Kongreso inicijuotą žiniasklaidos puolimą prieš prezidentą Kenedį dėl to, kiek žmonių jį saugo ir kiek pinigų tam išleidžiama.

– Puolimo esmė, - aiškino Viksas, - pavaizduoti jus kaip kokį Cezarį, o jūsų apsaugininkus - tarsi imperatoriaus rūmų sargybą. Plačiajai visuomenei atrodo, kad prasilenkiama su sveiku protu, kai dešimt tūkstančių vyrų saugo vieną žmogų, nors jis ir Jungtinių Valstijų prezidentas, ir kai tam skiriama šimtas milijonų dolerių. Prezidento autoritetui tai tikrai ne į naudą.

Vėl stojo tyla. Ši tema buvo itin skausminga, nes visi dar prisiminė, kaip buvo nužudyti broliai Kenedžiai. Be to, visi susirinkusieji, būdami labai artimi Kenedžiui, žinojo, kad jį nuolat kamuoja baimė, todėl nustebo, kai prezidentas pasisuko į teisingumo ministrą ir tarė: – Ką gi, manau, kad mūsų kritikai teisūs. Kristianai, aš tau suteikiau teisę vetuoti visus apsaugos pokyčius, bet gal praneškime visuomenei, kad mažiname Baltųjų rūmų apsaugą perpus, tam skiriamas lėšas taip pat. Kli, noriu, kad šiuo atveju nepasinaudotum veto teise.

– Gal aš kiek persistengiau jus saugodamas, pone prezidente. Šiaip ar taip, veto teise aš nepasinaudosiu, juolab kad jūs visada galite vetuoti mano sprendimą.

Visi nusijuokė.

Bet ši pažiūrėti lengva pergalė Gladisui sukėlė šiokį tokį nerimą.

– Pone teisingumo ministre, jūs negalite prižadėti sumažinti apsaugos, bet to nepadaryti. Kongresas priekabiai tikrins mūsų biudžetą ir visus skaičius, - tarė jis.

– Gerai, - neprieštaravo Kli, - bet pranešime spaudai būtinai pabrėžk, kad aš iš paskutiniųjų prieštaravau apsaugos mažinimui.

Tegul susidaro įspūdis, kad prezidentas pasiduoda Kongreso spaudimui.

– Dėkoju jums visiems, - tarė Kenedis. - Pasitarimas baigtas. *** Baltųjų rūmų Karinio biuro direktorius atsargos pulkininkas Henris Kanu buvo linksmiausias ir nerūpestingiausias administracijos darbuotojas, mat manė turįs geriausią darbą šalyje. Buvo atskaitingas vien JAV prezidentui ir tvarkė slaptus jo fondus, skiriamus per Pentagoną. Tų fondų niekas negalėjo tikrinti, išskyrus jį patį ir prezidentą. Be to, pareigos buvo grynai administratoriaus: jis nesprendė jokių politinių klausimų, jam net nereikėjo teikti siūlymų. Henris Kanu turėdavo parūpinti prezidentui ir jo komandai visus lėktuvus, sraigtasparnius ir limuzinus. Jis skirstė lėšas įslaptintų Baltųjų rūmų pastatų statybai ir priežiūrai. Tarp jo pavaldinių buvo puskarininkis, nešiojantis lagaminėlį, kuriuo prezidentas galėjo duoti įsakymą panaudoti branduolinį ginklą. Kai prezidentas norėdavo išleisti pinigų kokiam reikalui taip, kad nesuuostų Kongresas ar žiniasklaida, Henris Kanu jų skirdavo iš slaptojo fondo, o finansines ataskaitas pažymėdavo grifu „Visiškai slapta”.

Taigi kai tą gegužės pabaigos popietę į jo kabinetą įėjo teisingumo ministras Kli, Henris Kanu šiltai su juo pasisveikino. Juodu kartu tvarkė ne vieną reikalą, be to, tik pradėjęs kadenciją prezidentas davė nurodymą Kanu skirti teisingumo ministrui iš slaptojo fondo tiek, kiek jam reikės. Pirmus kelis kartus Kanu dar prašė prezidento leidimo, bet dabar to nebedarė.

– Ko reikia, Kristianai, - paklausė jis linksmai, - informacijos ar pinigų?

– Vieno ir kito, - atsakė Kli, - bet pirma pinigų. Mes viešai prižadėsime sumažinti Slaptosios tarnybos etatus perpus ir atitinkamai nurėžti jos biudžetą. Aš apsimesiu, kad viską darau, bet niekas nepasikeis, permainos bus tik popieriuose. Tačiau nenoriu, kad Kongresas suuostų, kas daroma su pinigais. Taigi tavo biuras paprašys pinigų iš Pentagono biudžeto, o mums juos perduosi įslaptinęs visą dokumentaciją.

– O varge, - atsiduso Henris Kanu. - Suma didžiulė. Galėsiu ją parūpinti, bet neilgai.

– Tik iki lapkričio rinkimų, - atsakė Kli. - Tada arba gausim spyrį į šikną, arba tapsim tokie stiprūs, kad Kongresas neįstengs prieš mus šakotis. Bet kol kas turim apsimesti geručiais.

– Supratau, - atsakė Kanu.

– Dabar dėl informacijos, - tarė Kli. - Ar kokia nors Kongreso komisija pastaruoju metu šniukštinėjo?

– Be abejo, - patvirtino Kanu. - Kiša nosį įkyriau negu paprastai. Vis bando sužinoti, kiek sraigtasparnių turi prezidentas, kiek limuzinų, didelių lėktuvų ir panašių niekų. Parlamentarai vis stengiasi sužinoti, ką vykdomoji valdžia su jais daro. Jeigu sužinotų, kiek jų mes iš tikrųjų turime, apsišiktų iš pykčio.

– O kas labiausiai reiškiasi? - paklausė Kli. – Džincas, - atsakė Kanu. - Jis turi padėjėją SeląTroiką. Tas - gudrus šunsnukis. Jis klausia, kiek sraigtasparnių mes turim, sakau, tris. Jis tarsteli: „Girdėjau, kad turit penkiolika”, o aš atsakau: „Kuriems velniams Baltiesiems rūmams penkiolika?!” Bet jis nedaug klydo - turim šešiolika.

– Kuriems velniams mums reikia šešiolikos? - nustebo Kli. – Sraigtasparniai nuolatos genda, - paaiškino Kanu. - Jeigu prezidentas paprašys sraigtasparnio, nejaugi galėsiu jam neduoti todėl, kad visi remontuojami? Be to, sraigtasparnių amžinai prašo patarėjai. Tu ne per dažniausiai, Kristianai, bet Tapis iš CŽV ir Viksas tikrai daug jais skraido. Dazis irgi. Kur - nežinau.

– Ir bus geriau, jei nežinosi, - patikino Kli. - Turi siųsti man pranešimus apie visus Kongreso šnipus, bandančius sužinoti, kokia materialine technine baze naudojasi prezidentūra. Tai susiję su nacionaliniu saugumu. Adresuok pranešimus man ir kuo geriau įslaptink.

– Gerai, - žvaliai atsakė Kanu. - Jei tik prireiks ko nors tavo privačiai rezidencijai, galim irgi paimti iš to slapto fondo.

– Ačiū, - atsakė Kli, - pats turiu pinigų.

Vėlų tos dienos vakarą prezidentas Kenedis sėdėjo Ovaliniame kabinete ir rūkė ploną Havanos cigarą. Mintyse peržvelgė dienos įvykius. Viskas klostėsi taip, kaip ir buvo suplanavęs. Savo sumanymus atskleidė ne iki galo, o tik tiek, kad patarėjai jį remtų.

Kli reagavo, kaip ir reikėjo tikėtis - galėjai pamanyti, kad jis skaito prezidento mintis. Mat Kanu viską prezidentui papasakojo. Anakonė pasirodė esąs sukalbamas. Su Elena Diuprei reikės elgtis atsargiai, nes ji gali pridaryti rūpesčių, bet Kenedžiui reikėjo jos proto ir politinės ją remiančių moterų organizacijų pagalbos.

Fransis Kenedis nusistebėjo savo gera savijauta. Jokių depresijos požymių, o energija tiesiog trykšta - kaip nebuvo po žmonos mirties. Gal todėl, kad pagaliau jis suvaldė tą sudėtingą milžinišką Amerikos politikos mechanizmą?

20 skyrius PREZIDENTAS PAKVIETĖ Kristianą Kli pusryčių į savo apartamentus Baltuosiuose rūmuose.

Susitikimus čia jis rengdavo retai.

Džefersonas, prezidento tarnas ir Slaptosios tarnybos apsaugininkas, patiekė gausių pusryčių ir išėjo į prieškambarį. Jis pasirodys, tik jeigu prezidentas iškvies skambučiu.

– Ar žinojai, kad Džefersonas buvo puikus studentas ir sportininkas? - lyg tarp kitko paklausė Kenedis. - Jis niekados nesileisdavo niekieno stumdomas. Kaip jis tapo tarnu, Kristianai?

Kli suprato turintis sakyti tiesą.

– Jis dar ir geriausias Slaptosios tarnybos agentas. Pats jį užverbavau ir kaip tik šioms pareigoms.

– Klausimas nesikeičia, - neatlyžo Kenedis. - Kam, po velnių, jam dirbti Slaptojoje tarnyboje? Ir dar tarnu?

– Slaptojoje tarnyboje jis turi labai aukštas pareigas, - atsakė Kli. – Taip, bet vis tiek?

– Žmones į tas pareigas atrinkau labai kruopščiai. Džefersonas buvo geriausias iš jų. Tiesą sakant,

jis yra Baltųjų rūmų apsaugos komandos vadovas.

– Na ir kas?

– Prižadėjau, kad prieš tau paliekant Baltuosius rūmus gausiu jam aukštas pareigas Sveikatos ir socialinės rūpybos departamente.

– Gudriai sugalvojai! - pagyrė Kenedis. - Bet kaip atrodys jo gyvenimo aprašymas: vieną dieną tarnas, kitą dieną aukštas departamento pareigūnas? Po perkūnais, kaip mes galim taip daryti?!

– Jo gyvenimo aprašyme bus nurodyta, kad jis yra mano vykdomasis padėjėjas, - paaiškino Kli. Kenedis paėmė kavos puodelį. Baltą jo glazūrą puošė mėlyni ereliai.

– Nieko bloga nemanyk, bet aš pastebėjau, kad visi mano tarnai Baltuosiuose rūmuose puikiai atlieka savo pareigas. Jie visi dirba Slaptojoje tarnyboje? Sunku būtų patikėti.

– Jie visi baigę specialią mokyklą, specialiai parengti ir didžiuojasi esą profesionalai, - atsakė Kli. Bet ne visi dirba Slaptojoje tarnyboje.

Kenedis nusijuokė.

– Net virėjai specialiai parengti? - paklausė jis.

– Virėjai pirmiausia, - nusišypsojo Kli. - Visi virėjai juk bepročiai.

Kaip ir daugelis žmonių, Kli stengdavosi pajuokauti, kad turėtų laiko pamąstyti. Juk Kenedis visada pirma pašneka apie ką nors linksma, parodo žinąs tai, ko jam nereikėtų žinoti, ir tik tada pradeda kalbą apie rimtus dalykus.

Juodu valgė ir Kenedis, jo paties žodžiais, vaidino mamytę: siūlė lėkštes su valgiais ir pilstė kavą.

Indai buvo gražūs, trapaus it kiaušinio lukštas porceliano, puošti mėlynu prezidento antspaudu.

– Norėčiau pabūti valandą su Jabriliu, - galop apsimestinai abejingai tarė Kenedis. - Tikiuosi, pats imsiesi to reikalo, - pamatęs nerimą Kli veide, pridūrė: - Tik valandą ir vieną vienintelį kartą.

– Ką iš to laimėsi, Fransi? - paklausė Kli. - Susitikimas gali būti toks skausmingas, kad neištversi.

Prezidento veide Kristianas pamatė raukšlių, kurių anksčiau niekados nepastebėjo.

– Ištversiu, - patikino Kenedis.

– Jeigu kas nors sužinotų apie susitikimą, klausimų neatsigintum, - įspėjo Kli. – Tad pasirūpink, kad niekas nesužinotų, - atsakė Kenedis. - Susitikimas nebus protokoluojamas, įrašo apie jį nebus Baltųjų rūmų žurnale. Sakyk kada?

– Pasirengti prireiks kelių dienų, - atsakė Kli. - Be to, Džefersonas turės žinoti.

– O kas dar be jo? - paklausė prezidentas.

– Gal dar kokie šeši vyrai iš mano ypatingojo padalinio. Jie turės žinoti, kad Jabrilis Baltuosiuose rūmuose, bet nebūtinai tai, jog tu su juo susitinki. Jie tai spės, bet gerai nežinos.

– Jeigu reikia, galiu nueiti ten, kur jį laikote, - atsakė Kenedis.

– Nieku gyvu, - paprieštaravo Kli. - Tinkamiausia vieta - Baltieji rūmai, geriausiai po vidurnakčio.

Siūlau pirmą valandą nakties.

– Gerai, - sutiko Kenedis, - poryt.

– Tau reikės pasirašyti keletą popierių. Jie bus surašyti neaiškiai, bet mane apsaugotų, jei kas nors nepavyktų.

Kenedis atsiduso - atrodė, jam palengvėjo, paskui tarė: – Nesijaudink - Jabrilis ne antžmogis. Noriu laisvai su juo pasikalbėti ir išgirsti atvirus, savanoriškus atsakymus. Nenoriu, kad jam duotų kokių psichotropinių medžiagų ar kaip kitaip jį paveiktų. Gal suprasiu jo mąstyseną - tada nebejusčiau jam tokios baisios neapykantos. Noriu suprasti tikruosius tokių žmonių kaip jis jausmus.

– Aš privalau dalyvauti susitikime, - nesmagiai jausdamasis tarė teisingumo ministras. - Esu už tave atsakingas.

– Gal palauksi už durų su Džefersonu?

Kristianą Kli apėmė panika suvokus, kuo tai gali baigtis. Jis taip staigiai padėjo ant lėkštelės trapų puoduką, kad šis vos nesuskilo, ir įtaigiai tarė: – Fransi, net neprašyk to. Aišku, jis bus kaip nors suvaržytas, bet vis tiek turėsiu būti šalia judviejų. Šį kartą išties turiu pasinaudoti tavo suteikta veto teise.

Kli bijojo to, ką gali padaryti prezidentas, ir stengėsi neparodyti tos baimės.

Abu nusišypsojo. Be kita ko, kai Kristianas užtikrino prezidento saugumą, juodu susitarė dėl to, kad jis, kaip Slaptosios tarnybos vadovas, turės teisę vetuoti Kenedžio sprendimus kaskart, kai prezidentas pasirodys viešumoje.

– Ta teise niekados nepiktnaudžiavau, - priminė Kli. – Bet pasinaudojai ne kartą, - nepatenkintas susiraukė Kenedis. - Gerai, galėsi likti kambaryje, bet pasistenk tapti nematomas - susilieti su baldais. O Džefersonas liks už durų.

– Viską parengsiu, - prižadėjo Kli. - Bet, Fransi, tau tas susitikimas nepadės. *** Kristianas Kli rengė Jabrilį susitikimui su prezidentu. Aišku, jis daug kartų tardė teroristą, bet šis šypsodavosi ir atsisakydavo atsakinėti į klausimus. Jis laikėsi labai šaltakraujiškai, pasitikėjo savimi ir mielai kalbėdavo bendromis temomis, tarkime, apie politiką, Markso teoriją, Palestinos problemą (ją Jabrilis vadino Izraelio problema), bet nė žodžio nesakydavo apie savo praeitį ar teroristines operacijas, kuriose dalyvavo. Teroristas atsisakydavo kalbėti apie bendražygį Romeo ir Teresą Kenedi, jos nužudymą ir apie santykius su Šerhabeno sultonu.

Jabrilis buvo kalinamas nedidelėje, vos dešimties lovų ligoninėje, FTB pastatydintoje pavojingiems kaliniams ir vertingiems informatoriams laikyti. Visi ligoninės medikai ir apsaugininkai buvo Kristiano Kli Slaptosios tarnybos ypatingojo padalinio agentai. Tokių ligoninių - kalėjimų Jungtinėse Valstijose buvo penkios: po vieną šalies sostinėje, Čikagoje, Los Andžele, Nevadoje ir Long Ailande. Šiose įstaigose kartais būdavo atliekami medicininiai bandymai su savanoriais kaliniais. Kli liepė iškelti kitus kalinius iš ligoninės Vašingtone, kad galėtų joje laikyti vieną Jabrilį. Long Ailando įstaigoje dabar irgi tebuvo du įnamiai - du jauni fizikai, susprogdinę atominę bombą.

Jabrilis gyveno prašmatnioje palatoje, įrengtoje taip, kad jis nieku gyvu negalėtų nusižudyti ar

numarinti savęs badu. Tam buvo pasirūpinta kūną varžančiomis priemonėmis ir aparatūra prievarta maitinti intraveniniais preparatais.

Kiekvienas Jabrilio kūno lopinėlis, net dantys, buvo peršviestas rentgenu. Jį aprengė kombinezonu, varžančiu rankų ir kojų judesius. Jis galėjo skaityti ir rašyti, vaikščioti mažais žingsneliais, bet negalėjo daryti staigių judesių. Be to, Slaptosios tarnybos agentai iš Kli ypatingojo padalinio ištisą parą jį stebėjo pro stiklo sienas. Jabriliui jos atrodė veidrodinės.

Išėjęs iš prezidento Kli aplankė Jabrilį žinodamas, kad atsidūrė keblioje padėtyje. Jis įėjo į teroristo palatą su dviem Slaptosios tarnybos agentais, atsisėdo ant vienos iš patogių sofų ir liepė atvesti Jabrilį iš miegamojo. Švelniai stumtelėjo suimtąjį ant krėslo ir agentai patikrino, ar jis negalės laisvai judėti.

– Turint galvoje, koks esate galingas, elgiatės labai atsargiai, - niekinamai iškošė Jabrilis.

– Esu įsitikinęs, kad atsarga gėdos nedaro, - kuo rimčiausiai atsakė Kli. - Elgiuosi kaip inžinieriai: tiltus ir pastatus jie stato taip, kad šie atlaikytų apkrovas, šimtą kartų didesnes už numatomas. Šitokiu principu vadovaujuosi savo darbe.

– Jūsų darbas ne toks kaip inžinierių, - patikslino Jabrilis. - Lemties išbandymų numatyti neįmanoma.

– Žinau, - nesiginčijo Kli. - Bet šitaip dirbdamas nejaučiu nerimo ir nepatyriau didesnių nesėkmių. O dabar apie savo apsilankymo tikslą. Atėjau paprašyti tavęs paslaugos.

Jabrilis nusijuokė - pašiepiamai, bet neapsimestinai linksmai.

Kristianas šypsodamas jį nužvelgė.

– Ne, rimtai. Man reikia paslaugos. Tavo valia atsisakyti. Klausykis įdėmiai. Su tavim elgiasi gražiai - už tai turi dėkoti man ir šios šalies įstatymams. Žinau, kad grasinti beprasmiška. Žinau, kad esi išdidus, bet prašau mažmožio - dėl jo tavo reputacija nė kiek nenukentės. O atsidėkodamas prižadu padaryti viską, ką galiu, kad tavęs neištiktų nelaimė. Tu manai, kad tavo bendražygiai iš garsios Pirmosios šimtinės sugalvos ką nors gudraus, kad mums tektų paleisti tave į laisvę.

Linksmybė bemat pranyko iš lieso, tamsaus Jabrilio veido.

– Keletą kartų bandėme surengti pasikėsinimą į jūsų prezidentą Kenedį. Operacijos buvo labai sudėtingos, gudriai sumanytos.

Jos visos staiga paslaptingai buvo sužlugdytos mums net nespėjus nusigauti į šią šalį. Aš pats ištyriau tas nesėkmes, išsiaiškinau, kaip buvo sunaikinti mūsų kovotojai. Pėdsakai visados vedė link jūsų.

Taigi žinau, kad mudu veikiame vienodai. Žinau, kad nesate vienas iš tų atsargių politikų. Taigi klokit, kokios paslaugos jums reikia. Manykite, kad man užteks proto labai įdėmiai ją apgalvoti.

Kli atsilošė ant sofos. Jam dingtelėjo: Jabrilis, jeigu aptiko jo pėdsakus, pernelyg pavojingas, todėl negalima paleisti į laisvę, kad ir kas nutiktų. Teroristas kvailai pasielgė apie tai prasitardamas. Kli sutelkė mintis į reikalą, dėl kurio čia atėjo.

– Prezidentas Kenedis - protaujantis žmogus, - tarė jis. - Jisai stengiasi suprasti įvykius ir už jų slypinčius žmones. Todėl nori pasimatyti su tavim akis į akį, pasikalbėti kaip vienas žmogus su kitu.

Jis nori suprasti, dėl ko nužudei dukrą. Galimas daiktas, jis nori atsikratyti graužiančios kaltės. Aš teprašau, kad su juo pasikalbėtum, atsakytum į jo klausimus. Kad neatsisakytum su juo bendrauti. Ar

sutinki?

Jabrilis bandė pakelti kombinezono varžomas rankas ir šitaip parodyti atsisakąs. Jis nejautė nė menkiausios baimės, bet mintis susitikti su jo paties nužudytos merginos tėvu sukėlė stebinantį jaudulį. Juk tai politinis žingsnis, Jungtinių Valstijų prezidentas turi suprasti geriau negu koks kitas žmogus. Ir dar: būtų įdomu pažvelgti į akis galingiausiam pasaulio žmogui ir pasakyti: „Aš nužudžiau jūsų dukrą. Aš sudaviau jums skaudesnį smūgį, negu galėtumėte jūs su savo tūkstančiais karo laivų ir dešimtimis tūkstančių naikintuvų”.

– Gerai, aš padarysiu tą nedidelę paslaugą, - atsakė Jabrilis. - Bet, ko gero, galų gale jūs neapsidžiaugsite.

Kli atsistojo ir palietė Jabriliui petį, bet šis niekinamai krustelėdamas ranką numetė.

– Nesvarbu, - atsakė Kli. - Šiaip ar taip, būsiu tau dėkingas. *** Po dviejų dienų, valanda po vidurnakčio, prezidentas Kenedis įėjo į Baltųjų rūmų Geltonąjį ovalinį kambarį ir pamatė, kad Jabrilis jau sėdi ant kėdės priešais židinį. Kristianas stovėjo jam už nugaros.

Ant ovalaus stalelio, inkrustuoto skydo pavidalo JAV vėliava, buvo padėta sidabrinė lėkštė su sumuštinukais, sidabrinis kavinukas ir trys puodeliai bei lėkštelės auksiniais apvadais. Džefersonas įpylė kavos, pasitraukė prie kambario durų ir įsirėmė į jas plačiais pečiais. Kenedis matė, kad Jabrilis, pasisveikinęs su juo nulenkdamas galvą, negali atsikelti nuo kėdės.

– Tikiuosi, nedavėte jam raminamųjų? - piktokai paklausė Kenedis.

– Ne, pone prezidente, - atsakė Kli. - Tiesiog jam suvaržytos rankos ir kojos.

– Ar negalit jo daugiau atlaisvinti? - paklausė Kenedis.

– Ne, pone, - atsakė Kli. – Atleiskite, bet lemiamas žodis šiuose reikaluose ne mano, - tiesiai į Jabrilį kreipėsi Kenedis. - Ilgai jūsų neužlaikysiu - tik noriu užduoti keletą klausimų.

Jabrilis linktelėjo. Kadangi rankos buvo suvaržytos, jis vargais negalais pasivaišino sumuštinuku.

Jis buvo gardus. Be to, priešas pamatė, kad teroristas ne visai bejėgis, todėl nesijautė pažemintas. Jis įdėmiai nužvelgė Kenedžio veidą ir nustebo supratęs, kad kitomis aplinkybėmis būtų intuityviai pajutęs šiam žmogui pagarbą ir pasitikėjimą juo. Veide Jabrilis įžvelgė kančią, bet ji buvo puikiai valdoma. Be to, Kenedis nuoširdžiai apgailestavo dėl jo suvaržymų. Jis nežiūrėjo į suimtąjį iš aukšto, nerodė apsimestos užuojautos. Svarbiausia, kad tas veidas dvelkė rimtimi ir stiprybe.

– Pone Kenedi, prieš pradedant mudviejų pokalbį pirma turite atsakyti į vieną mano klausimą, - tyliai ir mandagiau, negu pats ketino, prašneko Jabrilis. - Jūs tikrai manote, kad atominės bombos sprogimas jūsų šalyje - mano darbas?

– Ne, - atsakė Kenedis. Kristianas Kli lengviau atsipūtė, kai jis nieko daugiau nepasakė.

– Ačiū, - tarė Jabrilis. - Kaip kas nors galėjo pagalvoti, kad esu toks kvailas? Man būtų nemalonu, jei pasinaudotumėte tuo kaltinimu kaip ginklu. Galite klausti ko tik norite.

Kenedis mostu liepė Džefersonui išeiti, palydėjo jį žvilgsniu ir tyliai kažką pasakė Jabriliui. Kli nuleido galvą, tarsi nenorėdamas ką nors nugirsti - jis išties to nenorėjo.

– Žinau, kad jūs surežisavote visą įvykių virtinę, - kalbėjo prezidentas. - Nužudėte popiežių, gudriai leidote suimti savo bendrininką, kad paskui galėtumėte reikalauti jį paleisti. Užgrobėte lėktuvą ir nužudėte mano dukrą - taip buvote sumanęs nuo pat pradžių. Dabar mes tuo neabejojame, bet norėčiau iš jūsų lūpų išgirsti, kad tai tiesa. Beje, aš suprantu, kokie logiški buvo jūsų veiksmai.

Jabrilis pažvelgė Kenedžiui tiesiai į akis.

– Taip, visa tai tiesa. Bet aš apstulbau, kad jūs viską taip greitai perkandote. Maniau, kad viskas labai gudriai sumanyta.

– Deja, didžiuotis neturiu kuo, - atsakė Kenedis. - Iš esmės tai reiškia, kad mano mąstysena tokia pat kaip jūsų ar kad visi žmonės sukčiauja daugmaž vienodai.

– Na, galbūt sumanymas buvo per daug gudrus, - svarstė Jabrilis. - Bet jūs sulaužėte žaidimo taisykles. Aišku, žaidėme ne šachmatais, ne pagal tokias griežtas taisykles. Jums buvo skirtas pėstininko vaidmuo ir turėjote daryti tik pėstininko ėjimus.

Kenedis atsisėdo, gurkštelėjo kavos - grynai iš mandagumo. Kli matė, kad jis labai įsitempęs, o Jabrilis, aišku, suprato, jog prezidentas tik apsimeta ramus ir abejingas. Teroristas spėliojo, kokie tikrieji Kenedžio ketinimai. Akivaizdu - jokių piktų kėslų jis neturi ir nesirengia panaudoti savo galios tam, kad jį įbaugintų ar kaip nors jam pakenktų.

– Viską supratau nuo pat pradžių, - kalbėjo Kenedis. - Kai buvo pagrobtas lėktuvas, žinojau, kad nužudysite mano dukrą. Kai jūsų bendrininkas buvo sučiuptas, supratau, kad taip viską ir planavote.

Niekas manęs nestebino. Mano patarėjai su manim sutiko tik tada, kai scenarijus jau buvo įpusėtas.

Taigi man nerimą kelia tai, kad aš tikriausiai mąstau panašiai kaip jūs. Ko gero, taip ir yra. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad galėčiau kada nors įvykdyti tokią operaciją. Netrokščiau pasiryžti kažkam panašaus, todėl ir norėjau su jumis pasikalbėti. Kad kai ką sužinočiau, numatyčiau ir apsisaugočiau nuo savęs.

Jabriliui padarė įspūdį mandagi Kenedžio laikysena, rami kalbėsena ir akivaizdus noras sužinoti tiesą.

– Ką laimėjote? - paklausė Kenedis. - Vietoj nužudyto popiežiaus bus išrinktas kitas, mano dukters mirtis nepakeis valstybių galios pusiausvyros. Kokia jums iš to nauda?

Amžinai neduodantis ramybės kapitalistams klausimas, pamanė Jabrilis. Štai kas jiems svarbiausia nauda. Jabrilis pajuto, kad Kli spusteli pečius.

– Amerika - milžinas, kuriam Izraelio valstybė turi būti dėkinga už tai, kad ji yra, - kiek padvejojęs atsakė jis. - Ta valstybė engia mano tautiečius, o jūsų kapitalistinė sistema engia vargšus visame pasaulyje ir net čia, savo šalyje. Žmonės privalo atsikratyti jūsų jėgos baimės. Popiežius - vienas iš tos jėgos simbolių. Katalikų bažnyčia daugybę šimtmečių varė siaubą pasaulio vargšams grasindama pragaro kančiomis. Kokia gėda! Tie dalykai nesibaigia jau du tūkstantmečius. Taigi popiežiaus nužudymas buvo daugiau negu politinė pergalė.

Kli pasitraukė nuo Jabrilio kėdės, bet vis dar buvo pasirengęs šokti į pagalbą prezidentui. Jis atidarė Geltonojo ovalinio kambario duris ir susikuždėjo su Džefersonu. Jabrilis tylomis juodu stebėjo,

paskui postringavo toliau: – Bet man nieko nepavyko jums padaryti. Parengiau du labai kruopščiai apmąstytus pasikėsinimus į jus, bet juos ištiko nesėkmė. Vieną dieną galite paklausti poną Kli smulkmenų, jos gali jus apstulbinti.

Teisingumo ministras - koks gražus titulas! Turiu prisipažinti, jis iš pradžių mane ir suklaidino. Tas teisingumo ministras sužlugdė mano operacijas taip negailestingai, kad man neliko nieko kita, kaip juo žavėtis. Kita vertus, jis turėjo aibę pavaldinių, daugybę technikos priemonių, tad buvau prieš jį bejėgis. Bet kadangi jūs pats buvote nepažeidžiamas, mirti buvo pasmerkta jūsų dukra, ir aš žinau, kad jūs negalite dėl to nesikrimsti. Kalbu atvirai, nes jūs pats to norėjote.

Kristianas Kli grįžo, vėl atsistojo Jabriliui už nugaros ir stengėsi nežiūrėti Kenedžiui į akis. Jabrilis pajuto nusmelkiant keistą baimę, bet neužsičiaupė: – Pagalvokite štai apie ką, - teroristas kilstelėjo rankas pabrėždamas savo žodžius. - Jeigu užgrobiu lėktuvą, mane laiko pabaisa. Jeigu izraeliečiai subombarduoja apsiginti negalintį arabų miestą ir užmuša šimtus žmonių, jie suduoda smūgį kovoje už laisvę. Negana to, jie keršija už garsųjį holokaustą, nors arabai prie jo visai neprisidėjo. O kas mums lieka? Mes neturime nei kariuomenės, nei karinės technikos. Katrie iš mūsų didesni didvyriai? Na, taip, nekalti žmonės žūva ir nuo vienų, ir nuo kitų. O kaip su teisingumu? Užsienio valstybės sukūrė Izraelį, davė jam teritoriją, o mano gentainiai buvo išstumti į dykumą. Mes - naujieji benamiai, naujieji žydai - kokia ironija! Tai negi pasaulis tikisi, kad nesikausime? Kokį ginklą, be teroro, turime? O ko griebėsi žydai, kai kovėsi su britais norėdami įkurti savo valstybę? Teroro išmokome iš to meto žydų. Tie jų teroristai, žudę nekaltus žmones, šiandien didvyriai, vienas net tapo Izraelio ministru pirmininku. Valstybių vadovai mielai jį priimdavo apsimesdami nematantys, kad jo rankos suteptos krauju. Nejaugi aš baisesnis už juos?

Jabrilis nutilo ir bandė stotis, bet Kli prispaudė jį prie kėdės. Kenedis gestu paragino teroristą kalbėti toliau.

– Klausiate, ko pasiekiau? Vienu atžvilgiu aš patyriau nesėkmę - esu čia kaip belaisvis. Užtat kokį smūgį sudaviau Amerikos autoritetui pasaulio akyse! Visi pamatė, kad Amerika vis dėlto nėra tokia galinga. Man viskas galėjo baigtis geriau, bet nepasakyčiau, kad mano pastangos nuėjo perniek. Aš parodžiau pasauliui, kokia žiauri jūsų tariamai žmogiška demokratija. Jūs sugriovėte puikų miestą, be gailesčio privertėte nusilenkti jūsų valiai užsienio valstybę. Priverčiau jus svaidytis žaibais, kad išgąsdintumėte visą pasaulį, ir jo dalis nusigręžė nuo jūsų. Jūsų, tos jūsų Amerikos, jau nebemyli kaip iki tol. Negana to, savo paties šalyje jūs supriešinote politines jėgas. Pasikeitė ir jūsų asmeninis įvaizdis: angeliškas daktaras Džekilis virto baisiuoju ponu Haidu.

Jabrilis nutilo, kad suvaldytų užplūdusias jausmus ir jų neišduotų veidas.

– O dabar pasakysiu tai, ką norite išgirsti, ir apie ką man skaudu kalbėti, - tarė jau pagarbesniu ir rimtesniu tonu. - Jūsų dukters mirtis buvo reikalinga. Ji simbolizavo Ameriką, nes buvo galingiausio pasaulyje žmogaus atžala. Ar suprantate, kaip į jos mirtį reagavo bijantieji valdžios? Ji įkvėpė jiems vilties, ir nesvarbu, kad kai kurie žmonės jus myli, kad kiti žiūri į jus kaip į geradarį ar draugą. Žmonės ilgainiui ima nekęsti savo geradarių. Dabar jie mato: jūs nesate galingesnis už juos, jiems nėra ko jūsų bijoti. Aišku, jei būčiau likęs laisvas, poveikis būtų buvęs kur kas didesnis. O kaip tada viskas būtų atrodę? Popiežius negyvas, jūsų duktė nužudyta, o jūs esate priverstas mane paleisti. Jūs ir

Amerika būtumėte atrodę bejėgiai kaip kūdikiai.

Jabrilis atsilošė į atkaltę, kad mažiau skaudėtų suveržtas rankas, ir nusišypsojo Kenedžiui.

– Padariau vienintelę klaidą: visiškai neteisingai jus įvertinau. Iš ankstesnių jūsų veiksmų negalėjai numatyti, kad šitaip pasielgsite. Jūs didis liberalas, dorovingas šiuolaikiškas žmogus. Maniau, kad paleisite mano draugą į laisvę. Netikėjau, kad taip greitai suprasite visą operacijos scenarijų, ir man nė į galvą neatėjo, jog įvykdysite tokį baisų nusikaltimą.

– Per Dako bombardavimą žuvo vos vienas kitas žmogus, - paprieštaravo Kenedis, - nes mes perspėjome gyventojus prieš kelias valandas išmėtydami atsišaukimus.

– Suprantu, - atsakė Jabrilis. - Jūsų atkirtis buvo visai toks pat kaip teroristų. Aš pats būčiau taip pasielgęs. Bet niekuomet nebūčiau daręs to, ką iškrėtėte jūs gelbėdamas savo kailį - susprogdinote atominę bombą viename iš savo šalies didmiesčių.

– Jūs klystate, - tarstelėjo prezidentas. Kli vėl palengvėjo, kad jis nieko daugiau neaiškino. Kenedis nuleido kaltinimą negirdomis ir bemat nusuko kalbą kitur: - Pasakykite man, kaip galite pats sau pateisinti savo poelgius? Juk apvildavo te jums artimų žmonių pasitikėjimą. Skaičiau jūsų dosjė. Kaip gali žmogus sakyti sau: „Aš padarysiu šį pasaulį geresnį žudydamas nekaltus vyrus, moteris ir vaikus, aš ištrauksiu žmoniją iš nevilties liūno išduodamas geriausią savo draugą?” Juk nei Dievas, nei mirtingieji nedavė jums tokios teisės. Apie gailestį dabar geriau nekalbėkime. Man rūpi kitkas: kaip jūs apskritai išdrįsote suteikti sau tokią galią?!

Jabrilis mandagiai laukė, tarsi tikėdamasis dar vieno klausimo, paskui tarė: – Mano veiksmai nėra tokie šiurpūs, kaip tvirtina žiniasklaida ir moralistai. Ką galite pasakyti apie savo karo lėktuvų pilotus, kurie mėto ant žmonių bombas, lyg šie būtų tik skruzdėlės? Tie lakūnai geraširdžiai vaikinai, vyriški, dorybingi, bet juos išmokė atlikti pareigą. Manau, aš toks pat kaip jie.

Skirtumas tik tas, kad aš neturiu galimybių sėti mirtį iš kelių kilometrų aukščio. Neturiu nei pabūklų, iš laivų šluojančių viską nuo žemės paviršiaus trisdešimties kilometrų spinduliu. Aš priverstas teptis rankas krauju. Privalau turėti dvasinės stiprybės ir tyrų idealų, kad praliečiau kraują dėl tikslo, kuriuo tikiu. Nėra ko nė sakyti - jūsų priekaištai seni kaip pasaulis, bailu net juos išsakyti. Bet jūs klausiate, kaip drįstu suteikti sau tokią galią be kažko aukštesnio už mane pritarimo? Čia jau sudėtingesnis klausimas. Tarkime, tokią galią man suteikė kančios, kurių prisižiūrėjau šiame pasaulyje. Tarkime, stiprybės elgtis pagal savo principus man suteikė perskaitytos knygos, girdėta muzika, pavyzdžiai kur kas didesnių žmonių negu aš. Man gerokai sunkiau negu jums, nes jus palaiko šimtai milijonų, todėl savo terorą vaizduojate kaip pareigą jiems. Esą jūs - tik jų valios įrankis.

Jabrilis nutilo, gurkštelėjo kavos ir ramiai, oriai dėstė toliau: – Aš paskyriau gyvenimą revoliucijai prieš nusistovėjusią tvarką, prieš man niekingą valdžią. Net mirdamas tikėsiu, kad tai, ką dariau, buvo teisinga. Jūs juk žinote, kad joks dorovės įstatymas neišlieka nepakitęs per amžius.

Jabrilis galų gale išsikvėpė ir atsilošė. Atrodė, kad pančiai sulaužė jam rankas. Kenedis klausėsi niekaip nerodydamas jam nepritariąs, neišsakydamas jokio kontrargumento.

– Dėl dorovės nesiginčysiu, - galop nutraukė jis ilgą tylą. - Iš esmės aš pasielgiau taip pat kaip jūs.

Taip, jūs teisus - geriau pasiekti tikslą nesusitepus rankų krauju. Bet jūs teisingai pastebėjote: man

galių suteikė visuomenė, aš nesivadovavau asmeniniu priešiškumu.

– Netiesa, - pertarė jį Jabrilis. - Kongresas ir jūsų Ministrų kabinetas nepritarė jūsų veiksmams.

Taigi jūs elgėtės visai kaip aš, nes vadovavotės asmeniniais motyvais. Esate toks pat teroristas kaip ir aš.

– Bet mano šalies žmonės, mano rinkėjai, man pritarė, - paprieštaravo Kenedis.

– Minia visada pritaria, - atsakė Jabrilis. - Ji užsimerkia, kad nematytų tokių veiksmų padarinių. Jūsų poelgis buvo netinkamas tiek politiškai, tiek doroviškai. Jus akino keršto troškimas, - Jabrilis nusišypsojo. - O aš maniau, kad esate per daug doras ir negalėsite šitaip elgtis. Taigi apie dorovę verčiau nekalbėkime.

Kenedis ilgokai tylėjo, tarsi gerai apgalvodamas atsakymą.

– Manau, jūs klystate, ir laikas tai parodys, - galop tarė. - Noriu padėkoti, kad taip atvirai su manim kalbėjote - mano žiniomis, tardomas iki šiol tylėdavote. Be abejo, žinote, kad Šerhabeno sultonas nusamdė jums geriausią juridinę Jungtinių Valstijų firmą. Netrukus jos advokatams bus leista tartis su jumis dėl jūsų gynybos.

Kenedis nusišypsojo ir atsistojo norėdamas išeiti iš kambario. Jau buvo prie pat durų, kai jos atsidarė. Nespėjęs pro jas išeiti išgirdo Jabrilio balsą. Surištas teroristas vargais negalais atsistojo ir stengdamasis neprarasti pusiausvyros tarė: – Pone prezidente!

Kenedis atsigręžė į jį.

Jabrilis iš lėto pakėlė supančiotas rankas.

– Pone prezidente, - pakartojo jis, - jūs manęs neapgausite. Žinau, kad niekados nepamatysiu savo advokatų ir su jais nieko neaptarsiu.

Kristianas Kli jau stovėjo tarp tų dviejų vyrų, o Džefersonas spėjo prišokti prie Kenedžio.

Prezidentas šaltai šyptelėjo Jabriliui.

– Savo žodžiu laiduoju, kad pasimatysite ir pasikalbėsite su savo advokatais, - tarė jis ir išėjo iš kambario.

Tą akimirką Kristianas Kli pajuto tokį nerimą, kad jo vos nesupykino. Teisingumo ministras visada manė pažįstąs Fransį Kenedį, bet dabar suprato klydęs. Mat akimirką Kenedžio veide jis įžvelgė jam visai nebūdingą tikrų tikriausią neapykantą.

14 Niujorkas skirstomas į penkis rajonus (angį. borough). Kiekvienam vadovauja prezidentas.

15 RICO Act - Racketeer Influenced and Corrupt Organizations Act - Federalinis JAV įstatymas, skirtas kovai su mafija, bet vėliau imtas taikyti plačiau.

16 Džozefas Smitas (Joseph Smith), Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios įkūrėjas, teigė auksines plokštes su kitais daiktais gavęs iš angelo Moronio. Plokštės tapo „Mormono knygos”, prilygstančios kitų tikėjimų Šventajam Raštui, pagrindu.

V DALIS 21 skyrius VAIKYSTĖJE SICILIETIS Frankas Sebedičijas pasirinko tvarkos ir įstatymų pusę ne vien todėl, kad ji atrodė stipresnė: jam teikė malonią paguodą gyvenimas vadovaujantis griežtomis valdžios taisyklėmis. Mafija atrodė per daug atitrūkusi nuo tikrovės, verslas per daug rizikingas užsiėmimas.

Taigi jis tapo policininku ir po trisdešimties metų ėmė vadovauti Italijos.policijos kovos su terorizmu padaliniui.

Dabar jis laikė suėmęs popiežiaus žudiką, jaunuolį iš geros šeimos Armandą Džandžį, slapyvardžiu Romeo. Tas slapyvardis tiesiog siutino Sebedičiją, todėl liepė įgrūsti Džandžį į tamsiausią savo kalėjimo Romoje kamerą.

Sebedičijo žmonės stebėjo Ritą Faličiją, slapyvardžiu Anė. Ją susekti nebuvo sunku. Policija nenuleido nuo jos akių, nes dar paauglė būdama krėtė eibes, studijuodama universitete kurstė studentus prieš valdžią, vėliau kovingai vadovavo demonstracijoms ir prisidėjo pagrobiant garsų Milano bankininką.

Jos dalyvavimo nusikaltime įrodymų be perstojo daugėjo. Nors teroristų talkininkai iškuopė konspiracinius būstus, vargšeliai nenumanė, kokių techninių priemonių turi policijos ekspertai. Iš rasto rankšluosčio su spermos pėdsakais jie nustatė, kad ji Romeo. Vienas iš suimtų jaunuolių žiauriai tardomas Anę išdavė. Bet Sebedičijas jos nesuėmė - liepė palikti laisvėje.

Frankas Sebedičijas baiminosi, kad šitų nusikaltėlių teismas tik išaukštins popiežiaus žudikus, jie taps didvyriais ir nepatirdami didelių nepatogumų stums dienas kalėjime. Italijoje mirties bausmė panaikinta, todėl nusikaltėliai galėjo būti nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Vieni niekai: turint omeny, kad už gerą elgesį ar dėl amnestijos bausmės laikas galėjo būti sutrumpintas, jie galėjo išeiti į laisvę palyginti dar visai jauni.

Kitas reikalas, jeigu Sebedičijas būtų galėjęs rimčiau ištardyti Romeo. Bet šis niekšas nužudė popiežių, todėl jo teisių ginti stojo Vakarų pasaulis. Balsą kėlė protestuotojai ir žmogaus teisių gynėjai Skandinavijoje ir Anglijoje, net iš Amerikos ėjo laiškai. Visi reikalavo, kad su dviem žudikais būtų elgiamasi humaniškai, kad niekas jų nekankintų ir nedarytų jiems nieko bloga. O Sebedičijui valdžia davė nurodymą nepadaryti gėdos Italijos teisingumui niekuo, kas galėtų papiktinti kairiąsias šalies partijas. Žodžiu, kad žudikams nė plaukas nuo galvos nenukristų.

Bet jis, Frankas Sebedičijas, nusprendė spjauti į visas tas nesąmones ir įvaryti siaubo teroristams. Jis pasieks, kad tas Romeo, Armandas Džandžis, nusižudytų. *** Per kalėjime praleistus mėnesius Romeo audė romantišką svajonę. Vienas sėdėdamas kameroje nusprendė, kad įsimylėjo Dorotėją, tą merginą amerikietę. Jis prisiminė, kaip ji laukė jo oro uoste,

mintyse atkūrė jos bruožus ir vos pastebimą randą ant smakro. Jo svajose ji atrodė be galo graži, be galo gera. Jis bandė atminti, apie ką juodu kalbėjosi tą paskutinį vakarą Hamptone. Dabar, viską prisimenant, Romeo ėmė rodytis, kad Dorotėja jį pamilo ir kiekvienu gestu ragino atskleisti savo geismą, o tada ji parodysianti, kaip myli. Jaunuolis prisiminė ją sėdinčią - taip grakščiai, taip gundančiai. Kaip nenuleido nuo jo tų gilių mėlynų akių ir kaip blyškius skruostus išmušė raudonis.

Dabar jis keikė save už bailumą: taip ir neprisilietė prie tos švelnios odos. Romeo prisiminė ilgas, lieknas jos kojas ir įsivaizdavo, kaip jos apsiveja jam kaklą. Matė, kaip apibers bučiniais jos plaukus, akis, visą kūną.

Tuomet Romeo mintyse išvysdavo, kaip ji surakinta grandinėmis stovi lauke šviečiant saulei ir žiūri į jį priekaištingai, neviltingai. Jis įsivaizduodavo ateitį. Kalėjime ji išbus neilgai ir išėjusi jo lauks. O jį išlaisvins. Dėl amnestijos ar šalių vyriausybėms nutarus apsikeisti belaisviais. O gal grynai iš krikščioniško gailestingumo. Tada jis ją susiras.

Bet kartais naktimis jaunuolį apnikdavo tamsios mintys ir jis galvodavo apie Jabrilio išdavystę.

Niekas niekada neplanavo žudyti Teresos Kenedi ir Romeo nuoširdžiai tikėjo, kad nieku gyvu nebūtų pritaręs šiam žingsniui. Tuomet jis dygėdavosi Jabriliu, savo paties įsitikinimais, savo gyvenimu.

Kartais jis tamsoje tyliai raudodavo, bet paskui nusiramindavo, imdavo vaizduotis Dorotėją ir užsimiršdavo. Žinodavo, kad apgaudinėja save, kad rodo savo silpnumą, bet nieko negalėdavo padaryti. *** Savo kameroje plikomis sienomis Romeo pasitiko Franką Sebedičiją pašaipiai šypsodamasis. Šio seno vyriškio akyse matė neapykantą, numanė jį nesuvokiant, kaip jaunuolis iš geros šeimos, gyvenęs ištaigiai, be rūpesčių, galėjo tapti revoliucionieriumi. Be to, Romeo žinojo, kad Sebedičijas siunta negalėdamas elgtis su savo belaisviu taip žiauriai, kaip norėtų, nes pasaulio visuomenė nenuleidžia nuo Romeo akių.

Sebedičijas užsirakino kameroje su Romeo, o du prižiūrėtojai ir kalėjimo administracijos atstovas liko už durų. Jie galėjo juodu stebėti, bet negirdėjo, ką kalba. Galėjai pamanyti, kad apkūnus vyresnio amžiaus pareigūnas tiesiog prašosi užpuolamas jaunesnio kalinio. Bet Romeo suprato, kad Sebedičijas tiesiog pasitiki autoritetu, kurį jam suteikia jo pareigos. Kalinys niekino tokius kaip jis, pasitikinčius tvarka ir teisingumu, supančiotus savo įsitikinimų ir buržuazinės dorovės normų. Todėl Romeo be galo nustebo, kai Sebedičijas tylutėliai abejingu balsu tarė: – Džandži, tu palengvinsi visiems gyvenimą - nusižudysi.

– Nesitikėk, - nusijuokė Romeo. - Aš išeisiu iš kalėjimo prieš tai, kai tu mirsi nuo aukšto kraujospūdžio ir skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos. Aš vaikščiosiu Romos gatvėmis, o tu gulėsi šeimos kapinėse. Aš ateisiu, padainuosiu angelams ant tavo paminklinio akmens ir nueisiu nuo tavo kapo švilpaudamas.

– Aš tik norėjau tau pranešti, kad tu ir tavo bendrininkai nusižudysite, - kantriai dėstė jam Sebedičijas. - Tavo sėbrai nužudė du mano draugus norėdami įbauginti mane ir mano bendradarbius.

Jūsų savižudybė bus mano atsakas.

– Negaliu suteikti tau tokio malonumo - gyvenimas man per daug malonus, - atšovė Romeo. - O

kadangi mus stebi visas pasaulis, tu nedrįsi net smarkiau įspirti man į šikną.

Sebedičijas geraširdiškai jam nusišypsojo žinodamas, kad turi dar vieną kozirį.

Romeo tėvas, per visą gyvenimą nė piršto nepajudinęs dėl žmonijos, kai ką padarė dėl sūnaus nusišovė. Jis, Maltos riteris, popiežiaus žudiko tėvas, žmogus, visą gyvenimą galvojęs vien apie savanaudiškus malonumus, kažkodėl nusprendė pasipuošti kankinio aureole.

Kai ką tik našle tapusi Romeo motina paprašė leidimo aplankyti sūnų kalėjime ir jo negavo, žiniasklaida stojo į jos pusę. Skaudų smūgį Sebedičijui ir kitiems sudavė Romeo advokatas, per interviu televizijai taręs: „Dėl Dievo meilės - jis tik nori pasimatyti su motina!” Jo žodžiai rado atgarsį ne tik Italijoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Ne vienas laikraštis pacitavo advokatą pažodžiui pirmo puslapio antraštėse: „DĖL DIEVO MEILĖS - JIS TIK NORI PASIMATYTI SU MOTINA!”.

Tai nebuvo tiesa: Romeo motina norėjo su juo pasimatyti, jisai su ja ne.

Didžiulį spaudimą patirianti valdžia neatsilaikė ir leido Džandžio motinai aplankyti sūnų. Tai įsiutino šiam susitikimui besipriešinusį Franką Sebedičiją. Jis norėjo, kad Romeo ir toliau būtų laikomas vienutėje, atskirtas nuo išorinio pasaulio. Iki ko nusirito žmonija, jeigu drįsta rodyti tokį gerumą popiežiaus žudikui?! Tačiau kalėjimo viršininko žodis buvo svaresnis už jo.

Kalėjimo viršininkas pakvietė Sebedičiją į savo karališką kabinetą ir tarė: – Brangusis, gavau nurodymą leisti motinai valandą pasimatyti su sūnumi. Ir ne jo kameroje, kur būtų galima klausytis pokalbio, bet šiame kabinete. Jų negirdės niekas, bet paskutines penkias minutes bus leidžiama filmuoti - žiniasklaida irgi turi pasidžiaugti.

– O dėl ko buvo leistas šis pasimatymas? - paklausė Sebedičijas.

Viršininkas nusišypsojo jam, kaip paprastai šypsodavosi kaliniams ir gerokai supanašėjusiems su jais savo pavaldiniams.

– Sūnus nori pasimatyti su našle likusia motina. Argi gali būti kas švenčiau?

– Žmogus, nužudęs popiežių, turi pamatyti motiną? - piktai paklausė Sebedičijas.

– Sprendimą priėmė gerokai viršesni už mus, - gūžtelėjo pečiais kalėjimo viršininkas. - Taigi susitaikyk su tuo. Be to, kalinio advokatas reikalauja, kad kabinete nebūtų jokių „blakių”, todėl nė nemanyk, kad galėsi įkišti kokį pasiklausymo aparatą.

– O kaip tas advokatas įsitikins, kad kabinete nėra „blakių”? - paklausė Sebedičijas.

– Nusisamdys elektronikos specialistų, - atsakė viršininkas. - Jie patikrins kabinetą prie advokato prieš pat pasimatymą.

– Mums nepaprastai svarbu girdėti jųdviejų pokalbį.

– Niekai, - nenorėjo sutikti viršininkas. - Jo motina - tipiška turtinga Romos ponia. Jinai ničnieko nežino, o jis niekados nepasakytų jai nieko svarbaus. Čia tik dar vienas kvailas epizodas šioje visiškai absurdiškoje mūsų laikų dramoje, taigi nežiūrėk į šį reikalą rimtai.

Bet Sebedičijas į tą reikalą žiūrėjo rimtai. Pasimatymą laikė dar vienu pasityčiojimu iš teisingumo, dar vienu spjūviu į veidą valdžios institucijoms. Be to, jis tikėjosi, kad kalbėdamas su motina Romeo

ką nors prasitars.

Sebedičijas, visos Italijos kovos su terorizmu padalinio vadovas, turėjo daug galių. Romeo advokatas jau buvo įtrauktas į slaptą sąrašą kairiųjų radikalų ir kartu su kitais buvo sekamas. Jo telefono pokalbių buvo klausomasi, jo laiškai buvo skaitomi. Taigi Sebedičijo žmonės lengvai sužinojo, kokios elektronikos bendrovės advokatas prašys patikrinti kalėjimo viršininko kabinetą.

Draugo padedamas Sebedičijas „atsitiktinai” restorane susitiko su elektronikos bendrovės savininku.

Frankas Sebedičijas galėjo įtikinti pašnekovą net nesigriebdamas grasinimų. Bendrovė buvo maža, dirbo pelningai, bet toli gražu neklestėjo. Sebedičijas patikino bendrovės savininką, kad Kovos su terorizmu valdybai labai reikia pasiklausymo įrenginių paieškos prietaisų ir specialistų. Žodžiu, jis, Sebedičijas, galįs padaryti jo bendrovę turtingą. Kita vertus, tam tikroms bendrovėms jo valdyba galinti atimti licencijas verstis tokia veikla.

Bet pasitikėjimas ir nauda turi būti abipusiai. Imkime šį konkretų atvejį. Kuriems galams šiai elektronikos bendrovei užsistoti popiežiaus žudiką ir rizikuoti ateitimi dėl tokio menkniekio kaip motinos ir sūnaus pokalbio įrašas? Kodėl bendrovės specialistai, neva ieškodami „blakių” kalėjimo viršininko kabinete, patys jos neįmontuotų? Kam nuo to būtų blogiau? Pats Sebedičijas paskui pasirūpinsiąs, kad „blakę” išimtų.

Sebedičijas kalbėjo labai draugiškai, bet leido suprasti: jeigu savininkas nesutiks su siūlymu, jo bendrovės ateityje gali laukti dideli nemalonumai. Jis pats esąs labai pakantus, bet vargu ar jo valdyba galėtų pasitikėti tais, kurie užsistoja popiežiaus žudiką.

Juodu dėl visko sutarė ir Sebedičijas leido pašnekovui apmokėti sąskaitą. Iš savo kišenės jis tikrai nesiruošė mokėti, o jeigu sąskaitą pateiks valdybos buhalterijai, kas nors gali ją pamatyti ir šį tą suprasti net po daugelio metų. Be to, jis išties ketino duoti bendrovei užsakymų.

Taigi Armando Džandžio, kitaip Romeo, ir jo motinos pokalbis buvo visas įrašytas. Vienintelis jį girdėjęs Sebedičijas netvėrė džiaugsmu. Išimti „blakės” jis neskubėjo - jam magėjo sužinoti, koks iš tikrųjų yra pasipūtėlis kalėjimo viršininkas, bet nieko nepešė.

Sebedičijas ėmėsi atsargumo priemonių. Kadangi nė vienas jo bendradarbis neturėjo apie įrašą sužinoti, perklausė jį namie, kai žmona jau miegojo. Sebedičijas buvo neblogas žmogus, tad vos neapsiverkė, kai Džandžio motina raudodama maldavo jį pasakyti tiesą, kad iš tikrųjų popiežių nužudęs ne jis, kad tik dangstąs niekingą savo draugužį. Įraše buvo girdėti, kaip ji bučiniais apiberia sūnų žudiką. Paskui bučiniai ir raudos baigėsi, prasidėjo Sebedičijui labai įdomus pokalbis.

Jis išgirdo Romeo balsą - teroristas bandė nuraminti motiną.

– Nesuprantu, ko nusižudė tavo vyras, - Džandžis taip niekino šį žmogų, kad nenorėjo net pripažinti jo tėvu. - Jam visai nerūpėjo tėvynė ar visas pasaulis. Atleisk, bet jis net nemylėjo savo šeimos.

Gyveno kaip paskutinis savanaudis ir savimyla. Kodėl nusprendė nusišauti?

– Iš tuštybės, - pasigirdo iš juostos šnypščiantis motinos balsas. - Visą gyvenimą tavo tėvas buvo tuščiagarbis. Kasdien ėjo pas kirpėją, kartą per savaitę pas siuvėją. Sulaukęs keturiasdešimties ėmė mokytis dainuoti. Kur jis galėjo dainuoti? Suplojo tūkstančius, kad gautų Maltos riterio titulą, nors niekados nebuvo dievobaimingas. Velykoms pasisiūdino kostiumą su įaustu kryžiumi. Jis buvo tikras Romos aukštuomenės liūtas. Ėjo iš vieno priėmimo ir pobūvio į kitą, prašėsi renkamas į visokius

kultūros komitetus, bet niekada nelankė jų posėdžių. Jis didžiavosi esąs labai gabaus, universitetą baigusio sūnaus tėvas. O kaip išdidžiai vaikščiodavo Romos gatvėmis! Kaip gyva nesu mačiusi kito tokio nerūpestingo ir tuščiagarbio žmogaus, - ji patylėjo. - Po to, ką tu pridirbai, tėvas nebegalėjo pasirodyti Romos aukštuomenėje. Baigėsi tas nerūpestingas gyvenimas ir dėl tos netekties jis nusižudė. Bet jis gali ilsėtis ramiai. Su naujuoju Velykoms siūtu kostiumu karste atrodė gražiai.

Tada įraše pasigirdo Romeo balsas. Jo žodžiai nepaprastai nudžiugino Sebedičiją: – Mano tėvas per visą gyvenimą nieko man nedavė, o nusižudydamas pavogė iš manęs tai, kas buvo skirta man. Mirtis man buvo vienintelė išeitis.

Sebedičijas perklausė likusią įrašo dalį. Romeo motina įtikino priimti kunigą. Kai į kabinetą buvo įleisti žiniasklaidos atstovai, Sebedičijas magnetofoną išjungė - kas buvo toliau, matė per televiziją. Šiaip ar taip, gavo, ko jam reikėjo.

Kitą kartą aplankęs Romeo Sebedičijas buvo taip žvaliai nusiteikęs, kad prižiūrėtojui atrakinus kameros duris įėjo į ją šokio žingsneliu ir nepaprastai džiugiai pasisveikino su kaliniu.

– Džandži, - tarė jis, - tu net labiau išgarsėjai. Sklinda gandai, esą naujas popiežius, kai bus išrinktas, gali paprašyti, kad tau būtų dovanota. Parodyk dėkingumą - suteik man reikiamos informacijos.

– Kai būsiu po žeme, - atšovė Romeo.

Viskas susiklostė puikiai. Sebedičijas turėjo įrašą, iš kurio buvo aišku, kad Romeo galvoja apie savižudybę.

Po savaitės visam pasauliui buvo išplatintas pranešimas, kad popiežiaus žudikas Armandas Džandžis, pravarde Romeo, pasikorė kalėjimo kameroje. *** Niujorke Anė ėmėsi užduoties. Ji nė akimirkos nepamiršo esanti pirma moteris, vadovaujanti Pirmosios šimtinės operacijai, todėl pasiryžo sėkmingai ją įvykdyti.

Maistas, ginklai ir visi kiti reikiami dalykai buvo atgabenti į du konspiracinius butus Niujorko Ist Saido rajone. Operacijos vykdytojai atvyks likus savaitei iki numatytos pasikėsinimo dienos ir visą likusį laiką ten glausis. Jeigu kas nors liktų gyvi, jiems Anė paruošė pasitraukimo kelius per Meksiką ir Kanadą. Pati Anė ketino dar kelis mėnesius būti Amerikoje, kitame konspiraciniame būste.

Atlikusi užduotis, o jų būdavo nemažai, Anė turėdavo daug laisvo laiko. Jį mergina leisdavo vaikščiodama po miestą. Ji pasibaisėjo lūšnynais, ypač Harlemu. Kaip gyva nebuvo mačiusi tokio nešvaraus, apleisto miesto. Atrodė, kad čia ištisi rajonai subombarduoti pabūklų. Ji pasišlykštėjo gausybe benamių, nemandagiais, irzliais padavėjais ir pardavėjomis, šaltais, priešiškais valdininkais.

Dar niekur aplinka jos neslėgė taip kaip čia.

Negana to, jos nuolatos tykojo pavojus. Didmiestis buvo karo zona, pavojingesnė už Siciliją, mat saloje smurtas pakluso griežtiems, logika ir nauda sau pagrįstiems įstatymams. O Niujorke smurtauti vertė kažkoks sergančių, prasmirdusių gyvulių bandos instinktas.

Vieną itin gausią įvykių dieną Anė nusprendė nekelti kojos iš savo buto. Vakarop ji nuėjo pasižiūrėti amerikietiško filmo. Šis suerzino, nes jame buvo idiotiškai aukštinamas vyriškumas. Anė mielai būtų

sutikusi pagrindinį jo veikėją. Vien tam, kad parodytų, kaip lengva palikti jį be kiaušių - užtektų vos vienos kulkos.

Po filmo vaikštinėjo po Leksingtono aveniu ir skambino iš taksofonų su operacija susijusiais reikalais. Paskui užėjo pasivaišinti į garsų restoraną. Ją pašiurpino šiurkštūs padavėjai ir įsiutino valgiai - nyki itališkų patiekalų imitacija. Kaip jie drįsta?! Prancūzijoje tokio restorano savininką nulinčiuotų, Italijoje mafija padarytų visuomenei paslaugą ir tokią užeigą sudegintų.

Po teisybei, ji vos nenudžiugo, kai Niujorko miestas pabandė leisti ir jai patirti didžiausių pažeminimų, kurių čia sulaukia tūkstančiai gyventojų ir svečių. Vėlai vakare išėjusią pasivaikščioti (kitaip ji negalėdavo užmigti), Anę pirma bandė apiplėšti, paskui išžaginti.

Pirmas incidentas, įvykęs vos pradėjus temti, merginą tiesiog apstulbino. Penktajame aveniu, kai apžiūrinėjo „Tiffany” parduotuvės vitriną, iš šonų prisispaudė vaikinas ir mergina. Abu jauni, ne daugiau kaip dvidešimties metų baltaodžiai. Į lūšį panašaus veido vaikinas, akivaizdžiai beviltiškas narkomanas, buvo nepaprastai šlykštus. Anę tiesiog kerėdavo išorinis žmogaus grožis, todėl ji akimirksniu pajuto jam antipatiją. Mergina buvo graži, bet aikštinga ir tuo nesiskyrė nuo daugybės išlepintų paauglių, Anės matytų Niujorko gatvėse. Ji buvo apsitaisiusi kaip kekšė - šią madą išpopuliarino ką tik iškilusios kino žvaigždės.

Jaunuolis smarkiai prisispaudė prie Anės. Pro ploną striukės audeklą pajuto kažkokį kietą daiktą, bet neišsigando.

– Čia pistoletas, - sukuždėjo vaikinas. - Atiduok mano merginai rankinę - gražiai, draugiškai. Jei nekelsi triukšmo, nenukentėsi.

– Jūs balsuojate? - paklausė Anė.

– Ką? - paklausė suglumintas jaunuolis. Jo mergina ištiesė į krepšį ranką. Anė ją griebė, apsuko užpuolikę, prisidengė ja kaip skydu ir tuo pat metu iš visų jėgų vožė jai į veidą kita ranka su masyviu žiedu ant piršto. Dailiai išpuoštos parduotuvės vitrinos stiklas vos ne visas nusidažė krauju. Praeiviai apstulbę sustojo.

– Jei turi pistoletą, šauk, - šaltai paragino jaunuolį. Šis per tą laiką pasisuko, kad Anė negalėtų pasiekti ginklo. Kvailys buvo matęs šį judesį filmuose apie gangsterius, bet nesuprato, kad iš jo jokios naudos, nebent auka stovėtų nejudėdama. Tačiau Anė dėl viso pikto stvėrė užpuoliką už rankos ir taip timptelėjo, kad išnarino sąnarį. Vaikinas iš skausmo sukliko, ištraukė ranką iš kišenės ir ant šaligatvio barkštelėjo atsuktuvas. Ko dar gali tikėtis iš tų kvailų nesubrendėlių, pamanė Anė ir nuėjo.

Mergina būtų pasielgusi išmintingai, jei būtų grįžusi į butą, bet genama kažkokio nepaaiškinamo noro įrodyti galinti eiti kur tik užsimano, vaikščiojo toliau. Tada prie Centrinio parko, Pietų gatvėje, apstatytoje prašmatniais viešbučiais, matant uniformuotiems durininkams ir prie limuzinų laukiantiems augalotiems vairuotojams, ją apsupo keturi juodaodžiai jaunuoliai.

Jai iškart patiko tie gražūs, linksmai nusiteikę vaikinukai, mat labai panėšėjo į jaunus padaužas Romos gatvėse, tiesiog negalinčius neužkabinėti merginų.

– Pupyte, eime pasivaikščioti su mumis po parką, - žaismingai pasiūlė vienas. - Tau bus smagu.

Jie užtvėrė Anei kelią ir ji negalėjo žengti nė žingsnio. Vaikinai kėlė šypseną. Gal su jais tikrai būtų smagu? Bet merginą siutino durininkai ir vairuotojai, matantys, kas vyksta, bet nė nemanantys jai

padėti.

– Traukitės, - paliepė jinai, - arba imsiu rėkti ir tie durininkai iškvies policiją.

Anė žinojo, kad rėkti neturi teisės, nes gali sužlugdyti visą operaciją.

– Nagi rėkite, panele, - išsišiepęs paragino vienas jaunuolis. Vis dėlto ji matė, kad visi keturi pasirengę raityti kulnus.

Ji tylėjo ir vienas iš jaunuolių bemat suprato, kad ji nešauks.

– Vyručiai, ji nerėks, - tarė jis. - Ar girdit, koks jos akcentas? Kertu lažybų, kad ji turi narkotikų.

Nagi, panele, duokit jų mums.

Visi linksmai nusijuokė.

– Antraip iškviesime policiją, - pajuokavo vienas. Visi vėl nusijuokė.

Prieš išskrendant į Ameriką, Italijoje Anę perspėjo apie pavojus, tykančius Niujorke. Bet ji buvo puikiai parengta teroriste ir nė kiek neabejojo galinti rasti išeitį iš sunkiausios padėties. Todėl nesinešiojo pistoleto, nes bijojo, kad dėl to gali kilti keblumų. Užtat ji visada mūvėjo specialų žiedą su cirkonio akimi ir galėjo juo labai skausmingai užvožti, o rankinėje turėjo žirkles - ginklą, pavojingesnį už venecijiečių stiletą. Taigi ji nemanė, kad grėstų koks pavojus, tik nerimavo, jog gali įsikišti ir apklausti policija, o tada... Na, o pabėgti nuo tų vaikinų - vieni juokai.

Bet Anė užmiršo, kad yra nuožmi iš prigimties, o dabar dar ir susinervinusi. Vienas iš jaunuolių ištiesė ranką norėdamas paliesti jai plaukus.

– Traukis iš kelio, juodas šunsnuki, - sušnypštė Anė, - jei nenori, kad nudėčiau!

Ketvertukas nutilo, linksmos nuotaikos lyg nebūta. Anė pamatė jų akyse nuoskaudą ir ją nusmelkė kaltės jausmas. Ji suprato padariusi klaidą, nors „juodas šunsnuki” pasakė ne iš rasistinių paskatų.

Tiesiog šitaip įžeidinėdavo Sicilijoje. Jeigu susikivirčydavai su kupriumi, pavadindavai jį kuprotu šunsnukiu, jei su luošiu, pavadindavai luošu šunsnukiu. Bet iš kur tie jaunuoliai galėtų tai žinoti? Ji jau norėjo atsiprašyti, bet nespėjo.

– Vošiu tai baltai šliundrai į dūdą, - tarė vienas iš vaikinų. Tada Anė nesusivaldė ir tvojo sugniaužta ranka su žiedu jam į veidą. Antakyje atsivėrė šiurpus rėžis - atrodė, kad užpuoliko veidas pasidalijo į dvi dalis. Kol kiti vaikinai pasibaisėję žiūrėjo į draugą, mergina ramiai pasuko už kampo, o tada leidosi į kojas. *** Net Anei to jau buvo per daug. Grįžusi į butą ji graužėsi, kad šitaip šiurkščiai pasielgė ir per savo nesutramdomą būdą vos nesužlugdė operacijos. Prisipažino sau, kad pati ieškojo nemalonumų norėdama atsikratyti nervinės įtampos.

Bet daugiau rizikuoti nevalia, nusprendė. Iš buto išeis tik vykdyti užduočių, kad baigtų operaciją. Ji privalo liautis galvojusi apie Romeo, privalo valdyti savo įsiūtį dėl to, kad jį nužudė. O svarbiausia apsispręsti: jeigu sumanytas planas nepavyktų, ar paaukoti dėl tikslo savo gyvybę. ***

Kristianas Kli nuskrido į Romą papietauti su Sebedičiju. Jis pastebėjo, kad Italijos kovos su terorizmu žinybos vadovą saugo bene dvi dešimtys asmens sargybinių, bet neatrodė, jog tai atsilieptų jo apetitui.

– Argi nepasisekė, kad mūsiškis popiežiaus žudikas nusižudė? - paklausė Kristiano Kli gerai nusiteikęs italas. - Visi mūsų kairieji būtų išėję į gatves jo palaikyti ir teismas būtų virtęs tikru cirku.

Labai gaila, kad tas Jabrilis nepadaro jums tokios paslaugos.

– Mūsų valdžios sistemos skirtingos, - nusijuokė Kli. - Matau, esate gerai saugomas.

– Šiaip ar taip, teroristai medžioja didesnes žuvis negu aš, - nuleidęs jo užuominą negirdomis atsakė Sebedičijas. - Turiu jums informacijos. Mes palikome laisvėje tą moterį - Anę. Paskui kažkaip pametėme jos pėdsakus, bet įtariame, kad dabar ji Amerikoje.

– Ar žinote, iš kokio uosto ji išplaukė ar iš kur išskrido? - paklausė susijaudinęs Kli. - Kokia pavarde prisidengusi?

– Nežinom, - atsakė Sebedičijas, - bet manom, kad ji jau veikia.

– Kodėl jos nesuėmėte? - paklausė Kli. – Sieju su ja daug vilčių, - atsakė Sebedičijas. - Ji labai ryžtinga mergina ir aukštai iškils teroristų organizacijoje. Kai ją semsiu, kartu norėčiau prigriebti kuo daugiau bendrininkų. Bet jūs turite bėdą, mano drauge. Mus pasiekia gandai, kad Jungtinėse Valstijose vykdoma operacija, ji gali būti nukreipta tik prieš Kenedį. Nors ta Anė labai nuožmi, viena jos įvykdyti negalėtų. Vadinasi, jai padeda kiti. Turint galvoje, kaip akylai saugote prezidentą, operacijai jiems reikėtų nemažai žmonių, o jiems konspiracinių būstų ir medžiagų. Deja, apie tuos dalykus žinių neturiu. Verčiau kibkite į darbą.

Kristianui Kli nereikėjo klausti, kodėl Italijos kovos su terorizmu valdybos vadovas neatsiuntė šios informacijos į Vašingtoną įprastais kanalais. Jis suprato: Sebedičijas nenori, kad Amerikos valdžios institucijos turėtų oficialių dokumentų, patvirtinančių, jog jo žmonės sekė Anę. Matyt, jis nepasitikėjo Jungtinių Valstijų informacijos laisvės įstatymu. Kita vertus, jis norėjo, kad Kristianas Kli jaustųsi jam skolingas. *** Šerhabene sultonas Morobis priėmė Kristianą Kli be galo draugiškai. Negalėjai patikėti, kad vos prieš keletą mėnesių įvyko toks siaubingas incidentas.

– Tikiuosi, atvežėte man gerų naujienų, - maloniai tarė sultonas. Jis atrodė kiek suglumęs ir įtarus. Po viso to apgailėtino nemalonumo trokštu pataisyti santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir, žinoma, su jūsų prezidentu Kenedžiu. Tiesą sakant, tikiuosi, kad toks yra ir jūsų apsilankymo tikslas.

– Kaip tik dėl to ir atvykau, - nusišypsojo Kli. - Manau, jūs galite padaryti mums paslaugą, kuri padėtų užglaistyti kilusią nesantaiką.

– Labai džiaugiuosi tai girdėdamas, - atsakė sultonas. - Be abejo, žinote, kad aš nieko nenumaniau apie Jabrilio kėslus. Tikrai nežinojau, kad jis nužudys prezidento dukrą. Jau sakiau tai oficialiai, bet prašau dar ir asmeniškai pranešti prezidentui, kad visus tuos mėnesius mane graužia širdgėla dėl to, kas įvyko. Aš buvau bejėgis užkirsti kelią tai tragedijai.

Kli patikėjo, kad iš pradžių teroristai neketino žudyti Teresos Kenedi. Jam dingtelėjo mintis, kad net tokie visagaliai žmonės kaip sultonas Morobis ar prezidentas Kenedis kartais būna priversti nusilenkti kitų valiai.

– Perduodamas Jabrilį Amerikos valdžiai įtikinote prezidentą, kad esate nekaltas dėl dukros mirties, - tarė jis sultonui. Abu suvokė: šitaip jis kalba vien iš mandagumo. - Bet aš atvykau čia paprašyti paslaugos sau. Jūs žinote, kad esu atsakingas už prezidento saugumą. Turiu žinių, kad rengiamas pasikėsinimas į jo gyvybę ir teroristai jau slapčia nusigavo į Jungtines Valstijas. Man reikia išsiaiškinti, kas tie teroristai, ką jie sugalvoję ir kur įsikūrę. Pamaniau, jūs turite nemažai ryšių, savo žvalgybos tinklą, taigi gal esate ką nors girdėjęs. Man praverstų net menkiausia informacija. Patikinu: viskas, kas čia kalbama, liks tarp mudviejų. Raštiškai tai niekur nebus užfiksuota.

Sultonas atrodė apstulbęs. Protingas jo veidas rodė, kad jis negali patikėti tuo, ką girdi.

– Kaip jums galėjo ateiti į galvą toks dalykas?! Kaip aš galėčiau imtis tokių pavojingų žygių po to, kai jūs taip nuniokojote mano šalį, kai mes patyrėme tiek tragedijų? Esu valdovas mažos, bet turtingos šalies, ji nieku gyvu neišliktų nepriklausoma, jei nepalaikytų draugiškų santykių su galingomis pasaulio valstybėmis. Aš nieko negaliu padaryti nei jūsų labui, nei jums kenkdamas.

Kli pritariamai linktelėjo.

– Be abejo, tai tiesa. Bet aš žinau, kad pas jus lankėsi Bertas Odikas dėl klausimų, susijusių su naftos pramone. Tačiau įspėju: Bertas Odikas Jungtinėse Valstijose turi didelių nemalonumų. Ateinančiais metais jis būtų jums labai prastas sąjungininkas.

– O jūs labai geras sąjungininkas? - šypsodamasis paklausė sultonas.

– Taip, - atsakė Kli. - Esu tas sąjungininkas, kuris galėtų jus išgelbėti, jei neatsisakysite man dabar padėti.

– Prašom paaiškinti, - tarė sultonas. Žodžiais neišsakytas, bet numanomas grasinimas jį akivaizdžiai supykdė.

– Bertui Odikui pateikti kaltinimai veikus prieš Jungtinių Valstijų vyriausybę, nes jo ar jo korporacijos samdiniai apšaudė mūsų lėktuvus, bombardavusius Dako miestą, - labai atsargiai rinkdamas žodžius aiškino teisingumo ministras. - Yra ir kitų kaltinimų. Tam tikri mūsų įstatymai duoda galimybę sugriauti jo naftos imperiją, taigi šiuo metu jis nėra stiprus sąjungininkas.

– Pateikti kaltinimus dar nereiškia nuteisti, - suktai atsakė sultonas. - Mano galva, tai bus sunkiau padaryti.

– Sutinku, bet po kelių mėnesių Fransis Kenedis bus perrinktas antrai kadencijai. Jis toks populiarus, kad naujas Kongresas pritars visoms jo programoms. Jis taps galingiausiu prezidentu Jungtinių Valstijų istorijoje. O tada, patikėkite manimi, Bertas Odikas bus pasmerktas. Jo sukurta galios struktūra taip pat bus sugriauta.

– Vis tiek nesuprantu, kuo galėčiau jums padėti, - spyriojosi sultonas ir jau pikčiau pridūrė: - Ar kuo jūs galite padėti man. Manyčiau, savo tėvynėje jūsų padėtis gana kebli.

– Gal taip, o gal ir ne. Mano, kaip jūs sakote, gana kebli padėtis gali pasitaisyti, kai Kenedis bus perrinktas. Aš - artimiausias jo draugas ir patarėjas, o Kenedis garsėja ištikimybe. Tik nemanykite,

kad noriu jus {žeisti. Apie tai, kaip galėtume vienas kitam padėti, kalbėsiu atvirai. Ar leisite?

– Be abejo, - atsakė sultonas. Toks mandagumas, rodės, padarė jam įspūdį ir net šiek tiek prajuokino.

– Pirmiausia ir svarbiausia: kaip galiu padėti jums. Galiu būti jūsų sąjungininku. Manęs klauso Jungtinių Valstijų prezidentas, jis manimi pasitiki. O gyvename sunkiais laikais.

– Jie buvo sunkūs visą mano gyvenimą, - šypsodamas pertarė jį sultonas.

– Vadinasi, tai, ką sakau, jūs galite suprasti geriau negu kas nors kitas.

– O kas, jeigu jūsų Kenedis nepasieks savo tikslų? - paklausė sultonas. - Juk įvyksta visokių nenumatytų dalykų, dangus ne visuomet būna mielaširdingas.

– Kitaip sakant, kas, jeigu pasikėsinimas nužudyti Kenedį pavyktų? - šaltai paklausė Kli. - Atvykau čia patikinti jūsų, kad taip nebus. Man nusispjauti, kokie gudrūs ir drąsūs teroristai. Svarbu štai kas: jeigu jie patirs nesėkmę, o mes įžvelgsime sąsają tarp jų ir jūsų, būsite sunaikintas. Bet šitokia baigtis nepageidautina. Aš protingas žmogus ir suprantu jūsų nuostatą, todėl siūlau apsikeisti informacija prie keturių akių. Nežinau, ką jums siūlė Odikas, bet geriau turėti reikalų su manimi. Jeigu viršų paims Odikas ir jo šutvė, jūs vis tiek išlošite. Jis nežino apie šį mūsų pokalbį. Jeigu viršų paims Kenedis, aš būsiu jūsų sąjungininkas. Taigi esu jūsų saugumo laidas.

Sultonas pritariamai linktelėjo ir nusivedė svečią prie gausių vaišių stalo. Valgant Morobis uždavė Kristianui Kli daugybę klausimų apie Kenedį. Galiausiai tarsi dvejodamas pasiteiravo apie Jabrilį.

Kli pažiūrėjo sultonui tiesiai į akis.

– Jabrilis niekaip negali pabėgti nuo to, kas jo neišvengiamai laukia. Jeigu jo bičiuliai teroristai mano, kad pavyks jį išvaduoti mainais į kokį įkaitą, net labai aukšto rango, pasakykite jiems, jog gali apie tai nė nesvajoti. Kenedis nieku gyvu jo nepaleis.

– Jūsų prezidentas pasikeitė, - atsiduso sultonas. - Galima pagalvoti, kad jis sužvėrėjo.

Kli nieko nesakė.

– Ko gero, mane įtikinote, - labai lėtai tardamas žodžius pareiškė Morobis. - Manau, mudu turėtume tapti sąjungininkais. *** Grįžęs į Jungtines Valstijas Kristianas Kli pirmiausia aplankė Orakulą. Senis priėmė jį savo apartamentuose sėdėdamas invalido vežimėlyje. Ant staliuko priešais jį buvo arbata su užkandžiais, kitapus jo Kristiano laukė patogus krėslas.

Orakulas rankos mostu paragino krikštasūnį sėstis. Kli įpylė jam arbatos, padavė mažytį gabaliuką torto ir sumuštinuką, tada pasivaišino pats. Senis gurkštelėjo arbatos, ėmė žiaumoti kąsnelį torto. Ilgai nė vienas nepratarė žodžio.

Orakulas bandė nusišypsoti: lūpos krustelėjo, bet visiškai negyva oda beveik nesujudėjo.

– Tai bent prisivirei košės dėl to savo supisto draugo Kenedžio! - tarė jis.

Kristianas nusišypsojo - nešvankiai kalbantis senukas jam priminė nekaltą kūdikį. Jam vėl dingtelėjo: gal tai senatvinės silpnaprotystės, nykstančių smegenų požymis? Juk Orakulas anksčiau nepasakydavo nė vieno bjauresnio žodžio, o pastaruoju metu keikiasi kaip vežikas. Kristianas

sukramtė sumuštinuką, užgėrė karšta arbata ir tik tada paklausė: – Kada? Košės esu prisiviręs ne kartą.

– Kalbu apie tą atominę bombą, - atsakė Orakulas. - Visas tas kitas šūdas - nesvarbu. Tau verčiama kaltė už dešimties tūkstančių šios šalies gyventojų mirtį. Neva esama tavo kaltės įrodymų, bet aš negaliu patikėti, kad būtum toks kvailas. Žiaurus - taip, juk esi politikas. Ar tikrai čia tavo darbas?

Senis jo nesmerkė, jam tik buvo smalsu.

Kam dar visame pasaulyje Kristianas galėjo pasakyti? Kas dar galėjo jį suprasti?

– Mane stulbina, - atsakė jis, - kaip greitai jie iki manęs prisikasė.

– Žmogaus protas perpranta blogį žaibiškai, - tarė Orakulas. - Tu stebiesi, nes piktadariui būdingas tam tikras naivumas: jis mano savo poelgį esant tokį siaubingą, kad kitas žmogus jo nė įsivaizduoti negali. Bet iš tikrųjų aplinkiniai iškart viską supranta, mat blogyje nėra jokios paslapties. Meilė - štai kas yra paslaptinga, - Orakulas nutilo, buvo bepradedąs kalbėti, bet atsilošė į vežimėlio atkaltę ir prisimerkė - galėjai pamanyti, kad užsnūdo.

– Suprask, - ėmė aiškinti Kristianas, - leisti kažkam nutikti - kur kas lengviau, negu padaryti pačiam.

Siautė politinė krizė, Kongresas ruošėsi nušalinti Fransį Kenedį. Ir man staiga dingtelėjo: jeigu ta atominė bomba sprogtų, viskas apsiverstų aukštyn kojomis. Tada ir liepiau Piteriui Klutui netardyti Greso ir Tiboto. Viskas buvo nuspręsta per sekundę.

– Įpilk man dar arbatos ir paduok dar vieną gabalėlį torto, - paprašė Orakulas.

Jis įsidėjo tortą į burną, ant panašių į randus lūpų liko trupinėlių.

– Ar tardei Gresą ir Tibotą prieš sprogstant bombai - taip ar ne? Sužinojai iš jų, ką reikėjo, bet nesiėmei jokių žygių?

– Jie buvo visai dar vaikai, - atsiduso Kli. - Viską, ko reikėjo, išgavau iš jų per penkias minutes.

Todėl ir negalėjau leisti Klutui dalyvauti tardyme. Bet aš nenorėjau, kad bomba sprogtų. Tiesiog viskas atsitiko akies mirksniu.

Orakulas nusijuokė: che che che. Tas juokas netiko net tokiam seniui kaip jis, nes veikiau panėšėjo į kriuksėjimą.

– Nepisk man proto! - užpyko Orakulas. - Tu jau buvai apsisprendęs, kad leisi tai bombai sprogti, dar prieš liepdamas Klutui jų netardyti. Viską nusprendei ne per sekundę, kaip sakai, viską jau buvai suplanavęs.

Kristianas Kli nustebo: Orakulas sakė tiesą.

– Visa tai darei tam, kad išgelbėtum savo didvyrį Fransį Kenedį. Žmogų, kuris negali padaryti nieko bloga, nebent tik sukelti gaisrą, apimsiantį visą pasaulį.

Orakulas buvo padėjęs ant staliuko dėžę plonų Havanos cigarų. Kristianas vieną pasiėmė ir užsirūkė.

– Tau pasisekė, - kalbėjo toliau senis. - Dauguma žuvusiųjų buvo nieko neverti žmonės: girtuokliai, benamiai, nusikaltėliai. Ir pats nusikaltimas ne toks jau baisus, jei žiūrėtume į visą žmonijos istoriją.

– Po teisybei, leidimą man davė Fransis, - tarė Kli. Išgirdęs tuos žodžius, Orakulas paspaudė mygtuką, ir vežimėlio atkaltė atsistojo stačiau - dabar senukas galėjo įdėmiau klausytis.

– Tas tavo šventasis prezidentas? Kaip ir visi ankstesni Kenedžiai jis yra savo veidmainystės auka.

Jis nieku gyvu negalėjo šitaip pasielgti.

– Gal aš tik bandau rasti pasiteisinimą, - atsakė Kristianas. - Atvirai jis nieko nepasakė. Tiesiog pažįstu Fransį taip gerai, kad mudu esame lyg broliai. Paprašiau jo pasirašyti įsakymą medikams skenuoti tiems vyrukams smegenis panaudojant cheminius preparatus - tada visa atominės bombos problema būtų buvusi bemat išspręsta. Bet Fransis nepasirašė. Aišku, paaiškino kodėl. Gana įtikinamai. Girdi, tai nehumaniška ir pažeistų vaikinų pilietines teises. Šitoks elgesys jam buvo būdingas iki dukters mirties, bet ne po jos. O aš su juo kalbėjausi, kai Teresa jau buvo nužudyta prisimeni, jis jau buvo davęs įsakymą sugriauti Daką ir prigrasinęs sunaikinti visą Šerhabeno sultonatą, jeigu įkaitai nebus paleisti. Taigi tuo metu jis jau elgėsi kitaip. Šitas pasikeitęs Kenedis negalėjo įsakymo nepasirašyti. Atsisakydamas tai padaryti jis pažiūrėjo į mane, tarsi... Negaliu paaiškinti. Tiesiog man pasirodė, kad jis liepia man nekliudyti tai bombai sprogti.

Orakulas jau buvo kuo budriausias.

– Visa tai nesvarbu, - piktokai tarė jis. - Dabar tau svarbiausia gelbėti savo kailį. Jeigu Kenedžio neperrinks, tau gali tekti daug metų praleisti už grotų. Net jeigu jį perrinks, pavojus išliks.

– Kenedis laimės rinkimus, - neabejojo Kristianas. - O tada man niekas negrės, - jis patylėjo, paskui pridūrė: - Aš jį pažįstu.

– Tu pažįsti senąjį Kenedį, - nenorėjo sutikti Orakulas. Tarsi ta tema staiga būtų tapusi jam neįdomi tarė: - Tai kaip ten mano gimtadienio pobūvis? Man suėjo šimtas, bet visiems nusišikti.

– Ne man, - nusijuokė Kristianas. - Nesijaudink, po rinkimų Baltųjų rūmų Rožių sode tau bus surengtas gimtadienio pobūvis. Karališkas.

Orakulas patenkintas nusišypsojo, paskui suktai pridūrė: – O karaliumi bus tas tavo Fransis Kenedis. Tu juk žinai: jeigu jį perrinks, o į Kongresą pateks jo remiami kandidatai, jis, galima sakyti, taps diktatoriumi.

– Mažai tikėtina, - atsakė Kristianas Kli. - Mūsų šalyje niekada nebuvo diktatorių. Mes turime saugiklių - kartais man atrodo, kad net per daug.

– Mūsų šalis dar jauna, - svarstė Orakulas. - Dar turime laiko. O šėtonas gali įgauti daug gundančių pavidalų.

Abu ilgai tylėjo. Paskui Kristianas atsistojo ketindamas išeiti. Juodu palietė vienas kitam ranką Orakulo kaulai buvo per daug trapūs, kad galėtum paspausti.

– Būk atsargus, - įspėjo jis. - Žmogus, įgijęs absoliučią valdžią, paprastai atsikrato artimiausių bendražygių, nes jie žino jo paslaptis.

22 skyrius FEDERALINIO TEISMO teisėjas paleido Henrį Tibotą ir Adamą Gresą į laisvę.

Prokuratūros atstovai sutiko, kad jie buvo suimti neteisėtai, be arešto orderių. Greso ir Tiboto

advokatai išnaudojo net menkiausias įstatymų spragas.

Amerikiečiai pasipiktino. Jie smerkė Kenedžio administraciją, keikė teisinę sistemą. Didmiesčių gatvėse rinkosi minios su plakatais „Mirtis Gresui ir Tibotui!” Telkėsi būriai savanorių, pasiryžusių įvykdyti liaudies valią.

Gresas su Tibotu spruko į Pietų Ameriką ir ten slapstėsi išlaikomi turtingų tėvų. *** Likus dviem mėnesiams iki rinkimų, apklausos rodė, jog Fransio Kenedžio persvara nedidelė, ir jos nepakaks, kad jo šalininkai sudarytų daugumą Kongrese.

Kilo ir daugiau problemų: skandalas, susijęs su Judžino Dazio meiluže, vis nesiliaujantys kaltinimai teisingumo ministrui Kristianui Kli tyčia leidus susprogdinti atominę bombą, triukšmas dėl to, kad Kanu ir Kli naudojo karo patarėjų fondus Slaptajai tarnybai.

Ko gero, ir pats Fransis Kenedis perlenkė lazdą. Amerika nebuvo pasiruošusi jo siūlomai socializmo atmainai. Ji nebuvo pasiruošusi atsisakyti dominuojančios korporacijų įtakos.

Amerikiečiai nenorėjo būti lygūs - jie troško būti turtingi. Beveik kiekviena valstija organizuodavo loterijas, jų prizai siekė ne vieną milijoną. Taigi daugiau žmonių pirkdavo loterijų bilietus, negu balsuodavo nacionaliniuose rinkimuose.

Kenedžio kandidatams patekti į Kongresą trukdė ir tai, kad dabartiniai parlamentarai turėjo milžinišką galią. Jų patarėjus išlaikė valdžia, o jie patys gaudavo didžiulius pinigus iš korporacijų, todėl televizijos nuo ryto iki vakaro rodydavo puikius juos reklamuojančius siužetus. Jie dalyvaudavo politinėse televizijų laidose, dalydavo interviu laikraščiams ir žurnalams, todėl rinkėjams buvo gerai pažįstami ir turėjo pranašumą prieš kitus kandidatus į Kongresą.

Lorensas Salentainas subtiliai ir tiksliai kaip Renesanso laikų nuodytojas organizavo tokią puikią kampaniją prieš Kenedį, kad dabar buvo laikomas Sokrato klubo lyderiu. *** Prezidentas Kenedis įdėmiai perskaitė pranešimą, parengtą savo padėjėjų. Šie pranašavo, kad jo paties parinkti kandidatai tikriausiai nepateks į Kongresą. Mintis, kad jis kaip šalies vadovas ir vėl būtų bejėgis, tiesiog fiziškai paveikė Kenedį. Jis pasijuto ligonis. Bet šią nemalonią savijautą užgožė keistas įsiūtis, kupinas šlykščios pagiežos. Susigėdęs savo jausmų atkreipė dėmesį į slaptą Kristiano Kli veiksmų planą. Į akis krito tai, kad savo pranešimą Kristianas nusiuntė tiesiai jam, užuot perdavęs per administraciją. Ir gerai padarė. Teisingumo ministro pateikta informacija kėlė siaubą, o jo planas taisyti padėtį tiesiog pribloškė.

Teks aukoti dorovės principus, pamanė Kenedis ir, puikiai suprasdamas, kuo rizikuoja, planą pasirašė. *** Rugsėjo trečiąją Kristianas Kli iš anksto neįspėjęs atėjo į viceprezidentės priimamąjį. Jis prisistatė

Diuprei sekretorei ir pasakė atėjęs svarbiu reikalu, bet prieš tai dėl viso pikto davė nurodymų viceprezidentę saugančio Slaptosios tarnybos būrio vadovui.

Viceprezidentė apstulbo jį pamačiusi - pasirodydamas iš anksto neįspėjęs ir net nepaprašęs leidimo jis šiurkščiai nusižengė protokolui. Kli net išsigando, kad ji gali įsižeisti, bet Elena Diuprei buvo per daug protinga. Moteris iškart suprato, kad Kristianas Kli galėjo nepaisyti protokolo tik dėl itin svarios priežasties. Štai kodėl ji pajuto kažką negera. Kokia dar baisi bėda galėtų nutikti dabar, po šiurpių pastarųjų mėnesių įvykių?

Kli bemat pajuto jos baimę.

– Nėra ko nerimauti, - tarė jis. - Tiesiog kilo problema dėl prezidento saugumo. Be kitų atsargumo priemonių, sustiprinome ir tavo kanceliarijos apsaugą. Bus geriau, jei neatsakinėsi į telefono skambučius ir bendrausi per padėjėjus. Aš būsiu su tavim visą dieną.

Diuprei iškart suprato: kad ir kas atsitiktų, ji negalės imti vadovauti šaliai - Kli tam čia ir atėjo.

– Jeigu problema kilo dėl prezidento saugumo, ko atėjai čia? - paklausė ji ir nelaukdama Kristiano Kli atsakymo pridūrė: - Turėsiu paklausti apie tai paties prezidento.

– Jis dabar dalyvauja labdaros pietuose Niujorke.

– Žinau.

Kli žvilgtelėjo į laikrodį.

– Prezidentas tau paskambins maždaug po pusvalandžio.

Sučirškus telefonui Kli nenuleido akių nuo Elenos Diuprei veido. Ji atrodė nė kiek nenustebusi, tik uždavė porą klausimų. Gerai, pamanė teisingumo ministras, ši moteris bėdos nepridarys, dėl jos nerimauti nereikia. Paskui ji tiesiog sužavėjo Kristianą Kli. Jis nemanė, kad ji turi tiek drąsos viceprezidentai paprastai pasižymėdavo baikštumu. Ji paklausė prezidento, ar negalėtų šnektelėti su Judžinu Daziu, jo administracijos vadovu. Kai ragelį paėmė Dazis, viceprezidentė paklausė apie kitą savaitę numatytą renginį ir išgirdusi atsakymą baigė pokalbį. Ji patikrino, ar iš tiesų kalbėjo su Kenedžiu, nors ir pažino jo balsą. Atsakymą į klausimą apie renginį galėjo žinoti vien Dazis. Taigi ji šitaip įsitikino, kad kalbėjosi ne su kokiu apsimetėliu, gebančiu mėgdžioti balsus.

– Prezidentas man sakė, kad mano raštinėje šiandien bus tavo vadavietė ir kad turiu klausyti tavo nurodymų, - lediniu balsu tarė ji ir Kli suprato ją įtariant kažką negera. - Man tai labai keista. Ar negalėtum man paaiškinti, kas čia darosi?

– Dėl visko atsiprašau, - atsakė Kristianas Kli. - Gal pavaišintum mane kava? Pateiksiu tau visą informaciją. Šiuo klausimu žinosi tiek pat, kiek prezidentas.

Kli sakė tiesą, bet ne visą: ji nežinos tiek, kiek žino jis pats.

Viceprezidentė įdėmiai jį nužvelgė. Kli žinojo, kad jinai juo nepasitiki. Ko norėti - moterys juk nesupranta, kas yra valdžia, nesuvokia, kad smurtininkai veikia nuožmiai, nesiskaitydami su priemonėmis. Jis prašneko, iš paskutiniųjų stengdamasis įtikinti ją savo nuoširdumu. Kai beveik po valandos baigė aiškinti, teisingumo ministrui pasirodė, kad viceprezidentę palenkė į savo pusę. Labai graži ir protinga moteris, pamanė Kristianas. Kaip gaila, kad ji niekados netaps Jungtinių Valstijų prezidente.

*** Šią nuostabią vasaros dieną prezidentas Fransis Kenedis sakys kalbą per pietus „Sheraton” viešbučio Niujorke konferencijų salėje, paskui su automobilių kortežu važiuos Penktuoju aveniu, kur jo lauks džiūgaujanti minia. Vėliau pasakys kalbą atominės bombos sprogimo vietoje. Šie renginiai buvo suplanuoti prieš tris mėnesius ir buvo plačiai išreklamuoti. Tokių viešų pasirodymų Kli baisiausiai nemėgo, nes prezidentas tapdavo pernelyg pažeidžiamas. Minioje visada galėjo atsirasti bepročių, norinčių nušauti prezidentą ir šitaip išgarsėti, ir net policininkai, Kli manymu, kėlė grėsmę. Viena vertus, jie buvo ginkluoti, tad negalėjai žinoti, į ką pataikys jų kulkos, kita vertus, jie neįstengė pažaboti mieste siaučiančio nusikalstamumo, todėl galėjo pro pirštus pažiūrėti ir į savo pareigą apsaugoti prezidentą.

Taigi tokiais atvejais teisingumo ministras imdavosi savų kruopščiai apgalvotų atsargumo priemonių. Tik patys Slaptosios tarnybos agentai žinodavo, kad tiems retiems prezidento pasirodymams viešumoje būdavo pasiruošiama iki menkiausių smulkmenų ir kad tuomet prezidentą saugodavo nesuskaičiuojama daugybė vyrų.

Dar prieš renginį būdavo siunčiami ypatingieji būriai. Jie ištisą parą patruliuodavo ir apžiūrinėdavo prezidento pasirodymo rajoną. Likus dviem dienoms tūkstantis vyrų turėdavo įsimaišyti į minią, sveikinsiančią prezidentą. Tie žmonės sustodavo abipus gatvės, kuria važiuos prezidento kortežas.

Nors jų negalėjai atskirti nuo paprastų žioplių, iš tikrųjų jie sudarė vos ne Mažino liniją, saugančią šalies vadovą. Dar penki šimtai iki dantų ginkluotų vyrų įsitaisydavo ant namų stogų ir nenuleisdavo akių nuo langų, išeinančių į tą pačią gatvę. Be to, prezidentą saugodavo šimtas jo paties asmens sargybinių. Nėra ko nė kalbėti, gerai užsimaskavusių Slaptosios tarnybos agentų netrūko ir tarp laikraščių fotokorespondentų, televizijų filmavimo grupių narių.

Tuo Kristiano Kli gudrybių arsenalas nesibaigė. Per mažiau kaip ketverius Kenedžio prezidentavimo metus įvyko penki pasikėsinimai į jo gyvybę. Nė vienas nesukėlė prezidentui kiek rimtesnio pavojaus. Aišku, visi pretendentai į žudikus paaiškėjo esą pamišėliai, visi dabar sėdėjo griežčiausio režimo federaliniuose kalėjimuose, o jeigu išeis į laisvę, Kli būtinai ras dingstį vėl juos patupdyti. Nebuvo įmanoma sukišti į kalėjimus visų bepročių, grasinančių nužudyti JAV prezidentą laiškais, telefonu, rezgant kvailus sąmokslus ar tik rėkiant apie tai gatvėje, bet Kristianas Kli taip apkartindavo jiems gyvenimą, kad jie galvodavo vien apie savo pačių saugumą ir neturėdavo laiko kurti grandiozinių planų. Tie žmonės būdavo sekami gatvėje, per savo korespondenciją ir kompiuterius, klausydavosi jų pokalbių telefonu. Jiems užtekdavo nusispjauti ant šaligatvio ir jau turėdavo nemalonumų.

Taigi visų šių saugumo priemonių buvo imtasi šią rugsėjo trečiąją, kai prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis sakė kalbą „Sheraton” viešbučio Niujorke konferencijų salėje. Tarp klausytojų sukiojosi šimtai Slaptosios tarnybos agentų, o prezidentui įėjus į pastatą niekas į jį nebebuvo įleidžiamas. *** Tą pačią dieną Anė išėjo apsipirkti į Penktąjį aveniu. Per tris savaites, praleistas Jungtinėse Valstijose, ji viską paruošė operacijai: paskambino reikiamiems žmonėms, susitiko su dviem būreliais žudikų - jie pagaliau nusigavo į Niujorką apsimetę Berto Odiko tanklaivio įgulos nariais ir

apsigyveno jiems paruoštuose atskiruose konspiraciniuose butuose. Čia jau buvo padėti ginklai ir šaudmenys, parūpinti kito būrio, nieko nežinančio apie operacijos tikslą.

Anė negalėjo žinoti, kad FTB klausosi visų jos pokalbių telefonu, seka kiekvieną jos žingsnį.

Kristianas Kli turėjo net visas stenogramas pokalbių su žudikais, skambindavusiais jai į taksofonus.

Tik Anė niekam neprisipažino nusprendusi paaukoti savo gyvybę dėl operacijos sėkmės.

Kaip keista, galvojo Anė: vaikštau po parduotuves likus gyventi vos keturias valandas. *** Selas Troika ir Elizabeta Stoun išsijuosę triūsė kabinete - dėjo į daiktą nuotrupas informacijos, įrodančios, kad Kristianas Kli galėjo užkirsti kelią atominės bombos sprogimui.

Po pietų jie porą valandų praleido lovoje. Čia per dieną susikaupusią įtampą nuėmė kaip ranka. Po valandos Elizabeta palindo po dušu, o Selas, vis dar nuogas, nuėjo į svetainę ir įsijungė televizorių.

Vaizdai ekrane jį apstulbino. Jis žiūrėjo dar kelias akimirkas, paskui nubėgo į vonią, ištraukė Elizabetą iš po dušo ir nuogą, šlapią atsitempė į svetainę.

Kiek išgąsdinta tokio šiurkštumo Elizabeta įsmeigė akis į televizorių ir pravirko.

– Žiūrėk iš kitos pusės, - apkabinęs ją tarė Selas. - Mūsų bėdos baigėsi. *** Kalba Niujorke rugsėjo trečiąją turėjo tapti vienu svarbiausių prezidento Fransio Kenedžio rinkimų kampanijos akcentų. Be kita ko, ji turėjo liaudžiai padaryti didžiulį psichologinį poveikį.

Pirmiausia įvyks pietūs „Sheraton” viešbučio Niujorke konferencijų salėje Penkiasdešimt aštuntojoje gatvėje. Per juos prezidentas pasakys kalbą iškiliausiems ir įtakingiausiems miesto piliečiams, dalyviai aukos lėšas atominės bombos sprogimo suniokotai Niujorko centro daliai atstatyti. Vienas architektas be atlygio suprojektavo didingą paminklą. Jį sups parkas su tvenkinuku. Žemę šiam tikslui išpirks ir dovanos miesto valdžia.

Po pietų Kenedžio kortežas važiuos Šimtas dvidešimt penktąja gatve, iš jos į Septintąjį ir Penktąjį aveniu padėti simbolinio marmuro vainiko ant griuvėsių krūvos, likusios iš Taimso aikštės.

Luisas Inčas, kaip vienas iš labdaros pietų rėmėjų, sėdėjo ant pakylos su prezidentu Kenedžiu. Jis tikėjosi lydėti jį iki laukiančio automobilio ir taip patekti į fotožurnalistų ir televizijos kamerų akiratį.

Bet, jo nuostabai, jis liko atskirtas, nes Slaptosios tarnybos agentai lyg kokiu gyvu tinklu apsupo Kenedį ir išlydėjo pro duris pakylos gale.

Gatvėje jau laukė milžiniška minia. Slaptosios tarnybos vyrai neprileido nieko arčiau kaip per trisdešimt metrų nuo prezidento limuzino. Apsaugininkų buvo tiek, kad tokio skersmens žiedą jie atitvėrė ištisine savo kūnų siena. Minią už jos valdė policininkai. Jos priekyje stumdėsi fotografai ir televizijos operatoriai. Jie iškart bandė veržtis į priekį, kai iš viešbučio išėjo pirmi prezidento asmens sargybiniai. Paties Kenedžio kažkodėl teko laukti dar penkiolika minučių.

Galop jis išėjo iš viešbučio, apsaugininkų pridengtas nuo televizijos kamerų, ir nuskubėjo prie laukiančio automobilio. Tą akimirką aveniu virto gražiai surežisuoto kruvino baleto scena.

Šeši vyrai prasiveržė pro žiedą, atitvertą Slaptosios policijos agentų, dalį jų iššaudė ir pasileido prie prezidento šarvuoto limuzino. Kitą akimirką kitas šešių vyrų pulkelis prasiveržė iš priešingos žiedo pusės ir ėmė varpyti šarvuotą automobilį apsupusius Slaptosios tarnybos agentus automatų kulkomis.

Netikėtai nežinia iš kur atsiradę aštuoni automobiliai įlėkė į žiedo vidurį ir iš jų išvirto visas būrys agentų. Nuo galvos iki kojų apsitaisę neperšaunamais drabužiais jie panėšėjo į didžiulius balionus.

Užklupę užpuolikus iš už nugaros, jie trumpomis serijomis ėmė taikliai šaudyti į juos iš šautuvų ir automatinių pistoletų. Nepraėjus nė pusei minutės visi dvylika teroristų gulėjo ant grindinio negyvi.

Prezidento limuzinas nuriaumojo tolyn, Slaptosios tarnybos agentų apsaugininkų automobiliai jam iš paskos.

Tą akimirką sukaupusi visas valios jėgas Anė žengė iš minios tiesiai priešais prezidento limuziną.

Rankose laikė du prekybos centro „Bloomingdale” krepšius. Jie buvo prikrauti sprogstamojo gelio.

Anė susprogdino tas dvi galingas bombas, kai vairuotojas bandė ją aplenkti, bet pavėlavo ir ją kliudė.

Prezidento limuzinas mažiausiai tris metrus pakilo į orą, o nusileido jau virtęs ugnies kamuoliu.

Sprogimo jėga buvo tokia stipri, kad visi, sėdėję viduje, buvo sudraskyti į gabalėlius. Iš Anės liko vien mažytės ryškiaspalvio krepšių popieriaus skiautės.

Vienas televizijos operatorius nesutriko. Jis pasuko kamerą ir apėmė platų vaizdą. Prasidėjus šaudymui tūkstančiai žmonių krito ant grindinio ir vis dar tysojo kniūbsti, tarsi prašydami kažkokio negailestingo dievo malonės. Daugybė gulėjo kraujo klanuose - juos nukovė teroristai arba užmušė sprogusios galingos bombos. Dažnam iš minios buvo sukrėstos smegenys ir jie sutrikę svirduliavo, kai baigėsi šis šiurpus epizodas. Kamera visa tai užfiksavo. Amerikos liaudis pasibaisėjo. *** Viceprezidentės Diuprei kabinete Kristianas Kli pašoko nuo kėdės šaukdamas: – Kas čia, velniai rautų, nutiko?!

Elena Diuprei ilgai žiūrėjo į ekraną.

– Kas tas vargšelis, pavadavęs prezidentą? - piktai paklausė ji Kli. – Vienas iš mano Slaptosios tarnybos agentų, - atsakė ministras. - Jie neturėjo nusigauti taip arti jo.

Diuprei labai šaltai žvelgė j Kli, paskui tiesiog įsiuto - tokios piktos viceprezidentės jis dar nebuvo matęs.

– Po velnių - kodėl neatšaukei to renginio?! - užriko ji. - Kodėl neužkirtai kelio šiai tragedijai?! Žuvo nekalti žmonės, atėję pasižiūrėti į savo prezidentą. Per tave be jokio reikalo galvas padėjo tavo paties pavaldiniai. Aš prižadu: kelsiu klausimą dėl tavo veiksmų ir prezidentui, ir atitinkamiems Kongreso komitetams.

– Kokias nesąmones čia pliurpi?! Ar žinai, kiek grasinimų kasdien gauna prezidentas? Jeigu visų jų paisytume, prezidentas negalėtų iškelti kojos iš Baltųjų rūmų - tūnotų ten kaip koks kalinys.

Kol jis kalbėjo, Elena Diuprei įdėmiai žiūrėjo jam į veidą.

– Tad kodėl šį kartą pasitelkei antrininką? - paklausė ji. - Tai juk kraštutinė priemonė. Jeigu padėtis išties buvo tokia rimta, kam apskritai leidai prezidentui ten pasirodyti?

– Galėsi klausinėti tokių dalykų, kai būsi prezidentė, - atšovė Kli. – Kur Fransis dabar?

Kli į ją žiūrėjo tarsi dvejodamas, atsakyti ar ne.

– Skrenda į Vašingtoną, - galop tarė. - Mes nežinome viso sąmokslininkų plano, todėl norime, kad jis būtų čia. Joks pavojus jam negresia.

– Gerai, aš žinau, kad jam negresia pavojus. Spėju, kad iš anksto informavai kitus administracijos narius, taigi jie irgi žino, jog prezidentui pavojus negresia. O Amerikos liaudis? Ar ji žino, kad jis saugus?

– Dazis viskuo pasirūpino, - atsakė Kli. - Jis pasirodys per televiziją ir kreipsis į liaudį, vos tik įžengs į Baltuosius rūmus.

– Laukti teks gana ilgai, - atsakė viceprezidentė. - Kodėl negali pranešti žiniasklaidai ir nuraminti žmonių jau dabar?

– Todėl, kad mes nežinome, kas ten darosi, - ramiai paaiškino Kli. - Be to, gal visai ne pro šalį Amerikos liaudžiai šiek tiek dėl jo pasijaudinti.

Elena Diuprei pamanė viską supratusi: Kli galėjo įsikišti ir viską nutraukti, kol įvykiai dar nebuvo pasiekę kulminacijos. Ji pajuto neapsakomą panieką tam žmogui. Paskui prisiminė teisingumo ministrui metamus kaltinimus, esą jis galėjęs užkirsti kelią atominės bombos sprogimui, bet to nepadaręs. Dabar ji neabejojo, kad tie kaltinimai pagrįsti.

Vis dėlto viską užgožė neviltis. Elena Diuprei suprato, kad Kli niekada šitaip nebūtų pasielgęs be prezidento Fransio Kenedžio sutikimo.

23 skyrius PO PASIKĖSINIMO Kenedžio reitingai neregėtai išaugo. Lapkritį Fransis Ksaveras Kenedis buvo perrinktas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Pergalė buvo tokia triuškinanti, kad į Atstovų Rūmus ir Senatą pateko beveik visi jo parinkti kandidatai. Pagaliau prezidentą rėmė abeji Kongreso rūmai.

Laikotarpiu prieš inauguraciją, nuo lapkričio iki sausio, Fransis Kenedis davė administracijai užduotį parengti įstatymų projektus naujam, paklusniam Kongresui. Jam talkino laikraščiai ir televizijos, sekantys pasakėles apie tai, neva buvęs rezgamas vienas didžiulis sąmokslas, Gresas su Tibotu susiję su lėktuvo pagrobimu ir pasikėsinimu į prezidento gyvybę. Savaitraščiai pirmuose puslapiuose spausdino ilgiausius straipsnius šia tema.

Kai prezidentas Kenedis pateikė revoliucingus planus pakeisti Jungtinių Valstijų valdžios sistemą savo patarėjams, šie pasibaisėjo, nors to ir neparodė. Stambųjį verslą turėjo supančioti labai griežtus įgaliojimus turinčios kontroliuojančios žinybos. Korporacijoms nuo šiol būtų taikomos ne civilinės teisės numatytos nuobaudos, bet baudžiamasis kodeksas. Akivaizdu, kad tuo buvo siekiama persekioti kai kuriuos korporacijų vadovus pagal įstatymą Dėl reketininkų veikiamų ir korumpuotų organizacijų. Kenedis net užrašė kelias pavardes: Inčo, Salentaino, Odiko ir Grinvelo.

Prezidentas tikino, esą patikimiausias būdas pelnyti visuomenės paramą šiems įstatymų projektams su šaknimis išrauti Amerikoje nusikalstamumą. Jis siūlė Konstitucijos pataisas, numatančias nusikaltėliams drakoniškas bausmes. Turėjo būti pakeistos parodymų davimo taisyklės, negana to, baudžiamosiose bylose bus privalomas smegenų skenavimas naudojant cheminius preparatus.

Bet labiausiai visus sukrėtė jo siūlymas steigti bausmės kolonijas Aliaskos tyruose nusikaltusiesiems tris ir daugiau kartų. Iš esmės tai prilygo nuosprendžiui įkalinti iki gyvos galvos.

– Noriu, kad įdėmiai perskaitytumėte šiuos siūlymus, - savo patarėjams tarė Fransis Kenedis. - Jeigu negalite su jais sutikti, esu pasirengęs priimti prašymus atsistatydinti, nors man tai būtų nenaudinga.

Lauksiu jūsų atsakymų ne vėliau kaip po trijų dienų.

Už poros dienų Odbladas Grėjus paprašė pasimatyti su prezidentu prie keturių akių. Juodu susitiko pietų Geltonajame ovaliniame kambaryje.

Grėjus laikėsi pabrėžtinai oficialiai ir tyčia neužsiminė apie seną draugystę su Kenedžiu.

– Pone Kenedi, - tarė jis, - turiu pareikšti, kad nesutinku su jūsų planais žaboti nusikalstamumą mūsų šalyje.

– Šiuos planus įgyvendinti būtina, - bandė įtikinti Kenedis. - Pagaliau turime Kongresą, kuris priims reikiamus įstatymus.

– Man nepriimtinos tos priverstinių darbų kolonijos Aliaskoje.

– Kodėl? - nustebo Kenedis. - Į jas būtų siunčiami tik recidyvistai. Prieš keletą šimtų metų Anglija išsprendė šią problemą tremdama nusikaltėlius į Australiją. Šis sprendimas pasiteisino abiem pusėms.

Nors Kenedis kalbėjo piktokai, Odblado Grėjaus neišgąsdino.

– Tu žinai, kad dauguma tų nusikaltėlių bus juodaodžiai, - tarė su kartėliu balse.

– Tada tegul liaujasi pažeidinėję įstatymus, - atsakė Kenedis. - Tegul dalyvauja politiniame gyvenime.

– Tada tegul jūsų didžiosios korporacijos nustoja naudoti juodaodžius vergiškam darbui! - atkirto Grėjus.

– Nereikia, Otai, - pertarė jį prezidentas. - Odos spalva čia niekuo dėta. Mes dirbome kartu ne vienus metus. Daugybę sykių įrodžiau tau nesąs rasistas. Gali pasitikėti manimi, o jei nenori - Sokrato klubu.

– Šiuo klausimu mes nepasitikime niekuo, - patikino Odbladas Grėjus.

– Pasakysiu tau, kas iš to išeis, - pyktelėjo Kenedis. - Juodieji nusikaltėliai bus atskirti nuo kitų juodaodžių, paklūstančių įstatymams. Kas čia bloga? Juk dažniausiai nukenčia taip pat juodaodžiai.

Kodėl aukos turi ginti savo kankintojus? Otai, kalbėsiu atvirai. Pagrįstai ar ne, baltieji šios šalies gyventojai mirtinai bijo juodaodžių nusikaltėlių. Kas čia bloga, jei didžiuma juodaodžių įsilies į vidurinės klasės gretas?

– Iš esmės tu siūlai sunaikinti didelę dalį jaunų juodaodžių kartos, - tarė Grėjus. - Aš su tuo nesutinku, - jis kiek patylėjęs pridūrė: - Tarkime, pasitikiu tavim, Fransi. Bet kai ateis kitas prezidentas? Gal jis nuspręs siųsti į tas kolonijas politinius disidentus.

– Nesiruošiu to daryti, - atsakė Kenedis ir nusišypsojo. - Be to, gal aš prezidentausiu ilgiau, negu tu

manai.

Grėjaus kūnu perbėgo šiurpuliukai išgirdus šiuos žodžius. Nejaugi Kenedis galvoja pakeisti Konstituciją, kad gautų teisę trečią kartą būti renkamas prezidentu? Grėjaus galvoje suskambo pavojaus varpai.

– Viskas ne taip paprasta, - atsakė jis. - Tu pats gali pasikeisti.

Tą akimirką pajuto, kad Kenedis išties pasikeitęs. Staiga juodu tapo priešais.

– Apsispręsk: palaikai mane ar ne, - tarė Kenedis. - Kaltini mane, neva aš noriu sunaikinti visą juodaodžių kartą. Netiesa. Jie bus siunčiami į priverstinių darbų kolonijas. Ten bus šviečiami ir mokomi drausmės, kad paklustų visuomenės normoms. Prieš Sokrato klubo narius imsiuosi kur kas drastiškesnių priemonių. Tokios galimybės jie negaus. Juos aš tikrai sunaikinsiu.

Grėjus pamatė, kad Kenedžio negraužia jokios abejonės. Dar niekados prezidentas nebuvo toks ryžtingas, toks šaltas. Paties Odblado ryžtas ėmė blėsti.

– Otai, nepalik manęs dabar, - uždėjęs ranką ant peties tarė Kenedis. - Mes sukursime didžią Ameriką.

– Atsakymą duosiu po inauguracijos. Bet, Fransi, man labai sunku apsispręsti. Neišduok manęs.

Jeigu juodaodžiams teks šalti subines Aliaskoje, noriu, kad šalia šaltų ir daugybė baltų subinių. *** Prezidentas Kenedis susitiko su savo patarėjais Ministrų kabineto pasitarimų kambaryje. Gavę asmeninius kvietimus atėjo ir viceprezidentė Diuprei, daktaras Anakonė. Kenedis žinojo turįs būti labai atsargus - šie žmonės geriausiai jį pažįsta, jie neturi numanyti, ką jis iš tikrųjų sugalvojęs.

– Tai, ką jums praneš daktaras Anakonė, gali jus apstulbinti, - tarė prezidentas.

Kenedžio mintys klajojo kitur, kol Anakonė pasakojo, esą smegenų skenavimas naudojant cheminius preparatus ištobulintas tiek, kad rizika, jog tiriamajam sustos širdis ar jis visiškai praras atmintį, nuo dešimties procentų sumažėjo iki vos vienos dešimtosios. Prezidentas tik šyptelėjo, kai Elena Diuprei išsakė pasipiktinimą, kad įstatymai gali versti laisvą pilietį būti šitaip tiriamam - to jis iš jos ir tikėjosi. Jis šypsojosi ir tada, kai daktaras Anakonė parodė įsižeidęs - išsimokslinusiam žmogui nederėjo būti tokiam jautriam.

Jau rimtesniu veidu Kenedis klausėsi Grėjaus, Vikso ir Dazio - jie pritarė viceprezidentei. Jis teisingai nuspėjo, kad Kristianas Kli nepasisakys.

Visi dabar stebėjo Kenedį, laukė jo žodžio bandydami spėti, ką jis nuspręs. Jo argumentai turės būti įtikinami.

– Žinau, kokių gali kilti sunkumų, - iš lėto pradėjo jis, - bet aš pasiryžęs pasiekti, kad šis tyrimas būtų taikomas mūsų teismų praktikoje. Gal ne visais atvejais, nes pavojus tiriamajam išlieka, nors ir koks menkas. Tiesa, daktaras Anakonė mane patikino, kad tyrimai bus tęsiami ir rizikos visiškai nebebus. Bet šis mokslinis tyrimas sukels perversmą mūsų visuomenėje. Į sunkumus nereikia kreipti dėmesio - mes juos įveiksime.

– Kongresas nepriims tokio įstatymo, - tyliai tarė Anakonė.

– Mes jį priversime, - pagrasino Kenedis. - Kitos šalys, kitų šalių žvalgybos ims taikyti šį būdą, taigi teks ir mums, - jis nusijuokė ir kreipėsi į Anakonę: - Turėsiu apkarpyti jums biudžetą. Jūsų atradimai pridaro per daug bėdų ir atima iš advokatų darbą. Užtat kai galėsime taikyti šį tyrimą, nė vienas nekaltas žmogus nebus pripažintas kaltu.

Jis kuo lėčiau atsistojo ir priėjo prie lango į Rožių sodą.

– Aš parodysiu, kaip tikiu šiuo tyrimu. Priešai nuolatos mane puola, neva esu kaltas dėl to, kad ta atominė bomba sprogo. Girdi, aš galėjęs tam sukliudyti. Judžai, noriu, kad padėtum daktarui Anakonei surengti šį tyrimą man. Noriu būti pirmas, ištirtas šiuo būdu. Tuoj pat susitark dėl liudytojų, sutvarkyk visus teisinius formalumus.

Jis nusišypsojo Kristianui Kli. – Jie paklaus: „Ar jūs bent kiek kaltas dėl tos atominės bombos sprogimo?” Mano atsakymas bus toks: „Aš nusprendžiau tirtis, mano teisingumo ministras taip pat”. Tiesa, Krisai?

– Mielai, - sunkia širdimi pajuokavo Kli, - bet tu pirmas. *** Prašmatni Valterio Rido ligoninės palata, skirta vien prezidentui Kenedžiui, turėjo ir pasitarimų kambarį. Jame dabar buvo prezidentas, jo patarėjai Viksas, Grėjus ir Dazis, taip pat Elena Diuprei, Kongreso nariai Džincas ir Lambertinas bei komisija, sudaryta iš trijų aukštos kvalifikacijos gydytojų, - visi stebės ir patvirtins smegenų skenavimo tyrimo rezultatus. Dabar jie klausėsi procedūrą aiškinančio daktaro Anakonės. Šis paruošė skaidres, įjungė projektorių ir ėmė dėstyti: – Kai kurie iš jūsų jau žinote, kad šis tyrimas nenuginčijamai įrodo, ar žmogus sako tiesą, ar meluoja. Tam tikslui, į pagalbą pasitelkus patobulintą pozitronų emisijos tomografijos metodą, matuojamas tam tikrų smegenyse esančių cheminių medžiagų aktyvumas. Pirmą kartą šios procedūros veiksmingumas buvo įrodytas atliekant nedidelius bandymus Vašingtono universiteto Medicinos mokykloje Sent Luise. Ten buvo padarytos budrios būsenos tiriamų smegenų skaidrės.

Didžiuliame baltame ekrane pasirodė viena skaidrė, paskui antra, trečia. Tiriamiesiems skaitant, klausantis, kalbant ar tik galvojant apie kokio nors žodžio reikšmę atskiros smegenų dalys nusidažydavo ryškiomis spalvomis.

– Galima sakyti, kad per pozitronų emisijos tomografiją smegenys kalba ryškiomis spalvomis, aiškino daktaras Anakonė. - Skaitant pašviesėja lopinėlis užpakalinėje smegenų dalyje. O čia vidurinėje smegenų dalyje tame tamsiai mėlyname dugne matote netaisyklingos formos baltą dėmę su mažyčiu rožiniu taškeliu žydrais kraštais. Tai rodo, kad tiriamasis kalba. Priekinėje smegenų dalyje mąstant irgi pašviesėja vienas lopinėlis. Mes perdengėme šias tomogramas magnetinio smegenų rezonanso vaizdais. Taigi smegenys dabar panašios į stebuklingą žibintą.

Daktaras Anakonė apsidairė norėdamas įsitikinti, kad visi klausytojai seka jo mintį, paskui dėstė toliau: – Matote, kaip keičiasi tas taškas vidurinėje smegenų dalyje? Tiriamajam meluojant į smegenis

priplūsta daugiau kraujo, tada vaizdas kinta.

Staiga baltos dėmės viduryje atsirado raudonas apskritimas geltonais nevienodais kraštais.

– Tiriamasis meluoja, - pareiškė daktaras Anakonė. - Kai tirsime prezidentą, turime stebėti, ar nepasirodys toks raudonas apskritimas geltoname dugne, - jis linktelėjo Kenedžiui. - Dabar eisime į tyrimų kambarį.

Atlydėtas į patalpą švino plokštėmis dengtomis sienomis Fransis Kenedis atsigulė ant šalto, kieto stalo. Už jo šmėkšojo storas, ilgas metalinis cilindras. Kenedį nusmelkė baimė, kai daktaras Anakonė pritvirtino plastiko kaukę virš kaktos ir smakro - Fransis negalėdavo pakęsti, kai jam uždengdavo veidą. Paskui prie šonų pririšo rankas ir jis pajuto, kad daktaras Anakonė įstumia stalą į cilindrą. Čia buvo ankščiau, negu jis tikėjosi, tamsiau ir visiškai tylu. Dabar jį žiedu juosė kristaliniai radioaktyviųjų medžiagų jutikliai.

Kenedis išgirdo Anakonės žodžių aidą. Daktaras liepė žiūrėti į baltą kryželį tiesiai prieš akis.

– Nenuleiskite akių nuo kryželio, - pakartojo daktaras. Jo žodžiai skambėjo lyg tuščioje skardinėje.

Penkiais aukštais žemiau, ligoninės rūsyje, pneumatinėje tūtoje gulėjo švirkštas su radioaktyviuoju deguoniu, ištirpdytu vandenyje.

Daktarui davus nurodymą, tūta nulėkė į viršų. Švino raketa lėkė už ligoninės sienų paslėptais vingiuotais tuneliais, kol pasiekė tikslą.

Daktaras Anakonė atidarė tūtą ir išėmė švirkštą. Priėjo prie tomografo ir sušuko į vidų Kenedžiui: – Gausite injekciją.

Balsas vėl veikiau panėšėjo į aidą statinėje.

Prezidentas pajuto, kad gydytojas įkiša ranką į tamsų cilindrą ir suvaro adatą jam į ranką.

Tik Kenedžio padus matė už stiklinės sienos stovintys patarėjai. Pas juos grįžęs Anakonė įjungė aukštai ant sienos kabantį kompiuterį, kad visi galėtų stebėti, kas vyksta prezidento smegenyse.

Kontrastinė medžiaga tekėjo krauju ir spinduliavo pozitronus. Šioms antidalelėms susidūrus su elektronais įvykdavo gama spindulių pliūpsnis.

Visi matė, kaip radioaktyvus kraujas plūsteli Kenedžiui į smegenų žievę. Susidariusius gama spindulių pluoštus tuoj pat fiksavo radioaktyviųjų medžiagų jutikliai. Fransis, kaip lieptas, visą laiką žiūrėjo į baltą kryželį.

Tada iš garsiakalbio, įmontuoto tiesiai skeneryje, Kenedis išgirdo daktaro Anakonės klausimus.

– Jūsų pavardė?

– Fransis Ksaveras Kenedis.

– Jūsų pareigos?

– Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas.

– Ar jūs kaip nors prisidėjote prie sąmokslo, kurio tikslas buvo susprogdinti Niujorke atominę bombą?

– Ne. – Ar turėjote kokios nors informacijos, kuri būtų leidusi užkirsti kelią sprogimui?

– Ne, neturėjau, - atsakė Kenedis. Jo žodžiai cilindro tamsoje lyg vėjas nušniokštė jo veidu.

Daktaras Anakonė stebėjo kompiuterio ekraną ant sienos. Dailiai lenktoje Kenedžio kaukolėje susidarė ištisas mėlynas lopas.

Patarėjai su nerimu spoksojo į ekraną, bet išdavikiška geltona dėmė raudoname dugne jame nepasirodė.

– Prezidentas sako tiesą, - pareiškė daktaras Anakonė.

Kristianas Kli pajuto, kad jam pakerta kojas. Jis žinojo negalėsiąs išlaikyti šio išbandymo.

24 skyrius – NESUPRANTU, KAIP jis išlaikė tą testą, - patraukė pečiais Kristianas Kli. – Vadinasi, dabar žmonija turi patikimiausią testą - ir dar moksliškai pagrįstą - nustatyti, ar žmogus sako tiesą, - pasitikslino Orakulas. Į šiuos žodžius bandė įdėti visą savo panieką, bet sukriošęs kūnas neleido to padaryti. - Bet pirmas juo tirtas žmogus pameluoja ir išsisuka nedemaskuotas. „Dabar mes galime įminti tamsiausias nekaltumo ir kaltės mįsles!” Juokas ima! Vyrai ir moterys nuolatos sau meluoja. Nugyvenau šimtą metų, bet vis dar nežinau - mano gyvenimas buvo tiesa ar melas.

Kristianas pasiėmė cigarą ir užsirūkė.

– Nesutrukdžiau susprogdinti atominės bombos, - kalbėjo Kristianas, - taigi esu dėl to kaltas. Kai laikysiu tą testą, tiesą žinosiu aš ir tas aparatas. Maniau suprantąs Kenedį geriau negu kas kitas.

Visados skaitydavau jo mintis. Jis norėjo, kad aš neapklausčiau Greso ir Tiboto. Jis norėjo, kad sprogimas įvyktų. Tai kaip, velniai rautų, jis išlaikė tą testą?!

– Jeigu smegenys būtų tokios paprastos, mes būtume per kvaili suprasti, kas jose vyksta, - atsakė Orakulas. - Šitaip pašmaikštavo jūsų daktaras Anakonė. Manau, čia kartu ir atsakymas į tavo klausimą.

Kenedžio smegenys nenori pripažinti jo kaltės, todėl skenerio kompiuteris ir rodo, kad jis nekaltas.

Tu žinai, kad yra ne taip, aš irgi, nes tikiu tuo, ką sakai. Bet net savo širdyje jis iki gyvenimo galo liks nekaltas.

– Skirtingai nuo Kenedžio, aš iki gyvenimo galo žinosiu esąs kaltas.

– Nenukabink nosies, - patarė Orakulas. - Tu nužudei vos dešimt - ar dvidešimt? - tūkstančių žmonių.

Vienintelė viltis tau - atsisakyti testo.

– Aš pažadėjau Fransiui, - atsakė Kristianas. - Žiniasklaida prikals mane prie kryžiaus, jeigu atsisakysiu.

– Kodėl tada, po šimts velnių, sutikai jį laikyti?

– Maniau, kad Fransis blefuoja, - paaiškino Kli. - Pamaniau, kad jis negali sau leisti tirtis ir todėl atsisakys. Štai kodėl pareikalavau, kad jis laikytų pirmas.

Orakulas įjungė vežimėlio variklį ir šitaip išsidavė irztąs.

– Užsikark į Laisvės statulą, imk šaukti apie savo pažeistas pilietines teises, užgautą orumą ir tave paliks ramybėje. Niekas nenori, kad toks pragariškas aparatas būtų imtas taikyti teisėje.

– Be abejo, man reikėtų atsisakyti, - tarė Kristianas. - Bet tada Fransis supras, kad aš kaltas.

– Kristianai, jeigu per tą tyrimą paklaustų, ar tu piktadarys, ką tu pridėjęs ranką prie širdies atsakytum?

Kristianas nuoširdžiai nusijuokė.

– Atsakyčiau ne, nesu piktadarys. Ir išlaikyčiau testą. Dievaži, juokinga.

Jis su dėkingumu paspaudė Orakului petį.

– Nepamiršiu tavo gimtadienio pobūvio, - prižadėjo. *** Į Kristiano Kli pareiškimą greičiausiai ir pikčiausiai sureagavo viceprezidentė Diuprei.

– Ar suvoki: jeigu atsisakysi, turėsi atsistatydinti, bet net tokiu atveju tavo nuostata gerokai pakenktų prezidento institucijai.

– Man toli gražu taip neatrodo, - atšovė Kli. - Ar aš turiu leisti tokiems kaip Anakonė knaisiotis mano smegenyse vien tam, kad išsaugočiau pareigas? O gal tu manai, kad aš iš tiesų kaltas?

Kli išvydo atsakymą viceprezidentės akyse. Jam dingtelėjo, kad jis dar nėra matęs tokios gražios, bet tokia lengva ranka mirties bausmę skiriančios teisėjos.

– Nepamirškite Jungtinių Valstijų Konstitucijos, - gindamasis atsakė jis. - Aš, kaip pilietis, turiu teisę atsisakyti šio tyrimo.

– Kai turi reikalų su nusikaltėliais, taip griežtai Konstitucijos nesilaikai, - rūsčiai priminė Odbladas Grėjus. - Tau net knieti išsiųsti juos į Aliaską.

– Otai, tu juk netiki, kad aš taip pasielgiau. Ar tiki?

– Aišku, netikiu, - atsakė Otas ir Kli palengvėjo. - Bet testą tau reikėtų laikyti, - jis kiek patylėjo ir tuoj pridūrė: - Arba atsistatydinti.

Kli pasisuko į Viksą ir Dazį.

– O ką manote judu? - šypsodamasis paklausė.

Pirmas atsakė Viksas: – Nė kiek neabejoju, kad tu niekuo dėtas. Kaltinimas tau - gryni paistalai. Bet jeigu nesileisi tiriamas tuo aparatu, žmonių akyse būsi kaltas. Tada tau tektų išeiti iš šios administracijos.

– Judžinai? - Kli grįžtelėjo į Dazį. Šis nusuko akis į šalį. Jis juk man skolingas, pamanė Kli. – Privalai tirtis, Kristianai, - išminčiaus tonu tarė Dazis. - Net jeigu atsistatydintum, mums iš to būtų menka nauda. Mes jau paskelbėme, kad tirsiesi, nes tu sutikai. Kodėl staiga apsigalvojai? Juk nebijai?

– Prižadėjau rodydamas ištikimybę Fransiui Kenedžiui, - atsakė teisingumo ministras. - Dabar viską pergalvojau ir nusprendžiau, kad rizika būtų pernelyg didelė.

– Velniškai gaila, kad nepermąstei visko anksčiau, - atsiduso Dazis. - Tavo atsistatydinimo klausimą, manau, turėtų spręsti prezidentas.

Visi sužiuro į Fransį Kenedį. Jis buvo mirtinai išbalęs, paprastai šviesios akys patamsėjusios.

– Kristianai, - tarė jis stebėtinai švelniai, - gal leisiesi įtikinamas - mudu juk tokie seni ir artimi draugai. Aš rizikavau laikydamas testą, nes maniau, kad tai svarbu mūsų šaliai ir prezidento institucijai. Ir todėl, kad esu nekaltas. Tu dar niekada manęs neapvylei, Kristianai. Aš tavim pasitikiu.

Vieną akimirką Kli pajuto Fransiui Kenedžiui neapykantą. Kaip šis žmogus gali slėpti savo kaltę pats nuo savęs? Ir kodėl jis, geriausias jo draugas, kala jį prie tiesos kryžiaus?

Vis dėlto teisingumo ministras ramiai atsakė: – Negaliu to padaryti, ir tiek, Fransi.

– Vadinasi, apie tai daugiau nekalbėsime, - tarė Kenedis. - Nenoriu, kad atsistatydintum, neleisiu tau patirti tokio pažeminimo. Dabar pereikime prie kitų reikalų.

– Ar skelbsime pranešimą spaudai? - paklausė Dazis.

– Ne, - atsakė prezidentas. - Jeigu žurnalistai klausinės, sakykite, kad teisingumo ministras susirgo gripu ir tirsis, kai pasveiks. Taip išlošime mėnesį.

– O kas tada? - pasidomėjo Dazis.

– Tada galvosime dar kartą, - atsakė Kenedis. *** Prezidentas išsikvietė CŽV direktorių Teodorą Tapį į Geltonąjį ovalinį kambarį. Priėmė jį prie keturių akių - Kenedis nenorėjo jokių liudytojų, jokių protokolų.

Prezidentas negaišo laiko mandagumo frazėms, nepasiūlė išgerti arbatos. Su Tapiu jis kalbėjo glaustai ir aiškiai.

– Teo, turime didelę problemą, ją suprasti ir išspręsti galime tik mudu.

– Darysiu viską, ką galėsiu, pone prezidente, - atsakė Tapis. Kenedis pamatė, kad jo akys sužiba it tigro - jis užuodė kraują.

– Viskas, kas čia bus kalbama, turi likti didžiausia paslaptis, o jeigu iškils į aikštę, aš išsiginsiu, kalbėjo Kenedis. - Nepasakok apie šį pokalbį niekam, net mano patarėjams.

Tada Tapis suprato, kad reikalas labai delikatus, nes Kenedis nieko neslėpdavo nuo savo patarėjų.

– Dėl Jabrilio, - paaiškino Kenedis. - Nė kiek neabejoju, - nusišypsojo jis, - kad tu jau viską išmąstei.

Tas teroristas sės į kaltinamųjų suolą. Per pasaulį nusiris pasipiktinimo Amerika banga.

Jabrilį pripažins kaltu ir nuteis kalėti iki gyvos galvos. Tada bus įvykdytas teroro aktas, įkaitais bus paimti kokie nors svarbūs asmenys. Be kita ko, teroristai pareikalaus paleisti Jabrilį. Tuo metu aš jau nebūsiu prezidentu, tad jis atsidurs laisvėje ir kels pavojų.

Kenedžiui pasirodė, kad Tapis netiki jo žodžiais. Bet CŽV vadovas puikiai mokėjo slėpti jausmus: iš veido pranykdavo bet kokia išraiška, akys apsiblausdavo, lūpos sustingdavo. Negalėdavai suprasti, kas slypi po tokia kauke.

Bet dabar Tapis vis dėlto nusišypsojo.

– Tikriausiai skaitėte kontržvalgybos vadovo man siųstus aplinkraščius. Jis kaip tik taip ir rašo.

– Tai kaip tam sukliudyti? - paklausė Kenedis, bet klausimas buvo retorinis, tad Tapis nieko neatsakė.

Kenedis nusprendė, kad laikas atversti kortas.

– Užtikrinu galįs įtikinti Jabrilį tirtis naudojant cheminius preparatus. Aš tuo pasirūpinsiu.

Visuomenė privalo žinoti, kad tyrimo rezultatai parodys Jabrilį prisidėjus prie atominės bombos sprogimo ir bus nenuginčijamai įrodyta, jog būta pasaulinio masto sąmokslo. Taip mes galėtume įrodyti Kristiano nekaltumą ir imtis tų jaunųjų fizikų - paskelbti jų paiešką, o sugavus bent jau atiduoti į teisingumo rankas.

Pirmą kartą per jų pažinties metus Kenedis pamatė, kad Tapis žiūri į jį įžvalgiu, vertinančiu kito sąmokslininko žvilgsniu. Jis žinojo, kad Tapis visada numato daugybę ėjimų į priekį.

– Iš tikrųjų Jabrilio atsakymų mums nereikia, ar ne? - paklausė CŽV direktorius.

– Nereikia.

– Kristianas apie tai žino?

Kenedžiui buvo sunku atsakyti į šį klausimą, bet kebliausia pokalbio dalis dar tik laukė.

– Pamiršk Kristianą, - iš lėto atsakė jis.

Tapis linktelėjo. Jis suprato, ką turi galvoje prezidentas, ir jį palaikė. Dabar Tapis žiūrėjo į Kenedį kaip tarnas į šeimininką, tuoj prašysiantį paslaugos, juos abu susiesiančios amžiams.

– Turbūt raštu jokių nurodymų negausiu? - paklausė Tapis.

– Ne, - atsakė Kenedis, - nurodymus duosiu tuoj pat.

– Prašyčiau, kad jie būtų kuo konkretesni, pone prezidente.

Kenedis nusišypsojo išgirdęs šį šaltakraujišką atsakymą.

– Daktaras Anakonė niekada to nesiimtų, - tarė jis. - Prieš metus man pačiam nė į galvą nebūtų atėję tai daryti.

– Suprantu, pone prezidente.

Kenedis pajuto, kad kalbėti užuolankomis nebėra prasmės.

– Jabriliui sutikus tirtis, perduosiu jį tavo valdybos medicinos padaliniui. Smegenis skenuos tavo medikų komanda, - iš Tapio akių Kenedis matė, kad jis dvejoja - ne tuo, ar šitaip elgtis dorovinga, bet ar sumanymas pavyks.

– Nesakau, kad reikia jį nužudyti, - nekantravo Kenedis. - Nesu toks kvailas ar amoralus. Jeigu to norėčiau, kreipčiausi į Kristianą.

Tapis laukė.

Kenedis suprato įstengsiąs įtikinti pašnekovą tik labai kilniu argumentu.

– Prisiekiu: prašau to, kad apginčiau mūsų šalį. Nesvarbu, ar Jabrilis bus kalėjime ar laisvėje - jis turi nebekelti mums pavojaus. Noriu, kad tavo medikai atliktų tyrimą naudodami didžiausias preparato dozes. Pasak daktaro Anakonės, tuomet pasireiškia šalutinis poveikis ir tiriamasis visiškai praranda atmintį. O žmogus be atminties, be pažiūrų ir įsitikinimų, nėra pavojingas. Jis ramiai sau gyvens, ir tiek.

Tapio žvilgsnis Kenedžiui buvo pažįstamas: vienas plėšrūnas pamatė kitą, nė kiek nenusileidžiantį jam nuožmumu.

– Ar gali suburti komandą, kuri tai padarytų? - paklausė prezidentas.

– Galėsiu, kai paaiškinsiu padėtį, - atsakė Tapis. - Visi mano pavaldiniai sutiko dirbti valdyboje todėl, kad yra atsidavę savo tėvynei.

Jau po vidurnakčio Teodoras Tapis atlydėjo Jabrilį į Kenedžio apartamentus Baltuosiuose rūmuose. Šis pokalbis irgi buvo labai dalykiškas ir trumpas, Kenedis negaišo laiko arbatai ar mandagumo frazėms. Jis iškart pateikė savo siūlymą.

– Amerikos žmonės turi nustoti bijoję, todėl jiems labai svarbu žinoti, ar jūs prisidėjote sprogdinant atominę bombą. O jums reikia įrodyti, kad dėl šio nusikaltimo nesate kaltas. Tiesa, jus teis už kitus juodus darbus ir būsite nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet aš prižadu leisti jums bendrauti su draugais laisvėje. Įsivaizduokime, jog jie parodys jums ištikimybę, pagrobs įkaitų ir pareikalaus, kad jus paleistų. Tikriausiai aš nusileisiu jų reikalavimui, bet tik tokiu atveju, jeigu įrodysite neprisidėjęs prie atominės bombos sprogimo... Matau, kažko dvejojate.

– Tiesiog jūsų siūlymas man atrodo pernelyg dosnus, - gūžtelėjęs pečiais atsakė Jabrilis.

Kenedis sukaupė visas valios jėgas, kad pasiryžtų būtinam žingsniui. Jis prisiminė, kaip Jabrilis apžavėjo jo dukrą Teresą, paskui įrėmė pistoletą jai į kaklą. Jabrilio apkerėti jam nepavyks - šį žmogų jis gali įtikinti tik įrodydamas, kad vadovaujasi vien dorovės principais.

– Šitaip elgiausi tam, kad mano šalies piliečiai atsikratytų baimės, - paaiškino Kenedis. - Tai didžiausias mano rūpestis. Jeigu galvočiau vien apie save, tikrai pasistengčiau, kad niekados neišeitumėte iš kalėjimo. Taigi šitokį siūlymą teikiu grynai iš pareigos jausmo.

– Tai kodėl iš kailio neriatės, kad mane įtikintumėte?

– Į savo pareigas žiūriu ne kaip į formalumą, - atsakė prezidentas. Jis matė, kad Jabrilis jau ima tikėti juo, tikėti, kad jis - doras ir nesiruošia jo apgauti. Prezidentas vėl mintyse išvydo Teresą, prisiminė, kaip ji tikėjo Jabrilio gerumu.

– Jūs pasipiktinote, kai pasigirdo balsai, esą atominę bombą susprogdino jūsų žmonės. Dabar gaunate galimybę apginti gerą savo ir bendražygių vardą. Kodėl ja nepasinaudojus? Gal bijote, kad neišlaikysite tyrimo? Tokia galimybė, aišku, egzistuoja. Ši mintis man dingtelėjo dabar, nors iš tikrųjų tuo netikiu.

– Netikiu, kad galėtumėte atleisti man už tai, ką jums padariau, - žiūrėdamas Kenedžiui tiesiai į akis tarė Jabrilis ir nutilo. Jis atrodė išvargęs, bet jokios apgaulės neįžvelgė. Nieko nuostabaus, kad amerikietis siūlo jam tokį dalyką siekdamas nešvarių politinių kėslų - jie juk visi tokie doroviškai sugedę.

Teroristas nežinojo, kas nutiko per pastarąjį pusmetį, nes neturėjo galimybės su niekuo bendrauti.

– Šis testas - jums vienintelė galimybė ištrūkti į laisvę, - neatlyžo Kenedis. - Aišku, jeigu jį išlaikysite.

Kenedis atsiduso.

– Jums aš neatleidžiu, bet suprantu jūsų elgesio motyvus. Suprantu, kad manėte šitaip pakeisiantis

pasaulį, padarysiantis jį geresnį. Dabar siekiu to paties tikslo, tik aš turiu galių padaryti pasaulį geresnį. Mudu esame skirtingi žmonės, aš negaliu elgtis taip, kaip jūs, o jūs - neįsižeiskite - negalite padaryti to, ką aš darau dabar. Juk dovanosiu jums laisvę.

Kenedis beveik nuliūdo pamatęs, kad Jabrilis pasiduoda. Jis ir toliau jį įtikinėjo pasitelkdamas į pagalbą visą savo sąmojį, žavesį, apsimestą dorą. Jis piešė save tokį, koks kadaise buvo, kokį jį pažinojo Jabrilis. Galop siekdamas įtikinti teroristą vos ne išsižadėjo visų savo principų. Pamatęs Jabrilio veide gailestį ir panieką Kenedis suprato, kad tikslą pasiekė - pelnė teroristo pasitikėjimą. *** Po keturių dienų Jabrilis, kai buvo ištirtas ir vėl grąžintas į FTB izoliatorių, sulaukė dviejų lankytojų - Fransio Kenedžio ir Teodoro Tapio.

Jabriliui nuo rankų ir kojų buvo nuimti pančiai, jis nebevilkėjo to į tramdomuosius marškinius panašaus kombinezono.

Trys vyrai valandą ramiai gėrė arbatą ir valgė sumuštinukus. Kenedis įdėmiai nužiūrinėjo Jabrilį.

Kalinio veidas atrodė pasikeitęs. Jis buvo jausmingas, akys liūdnos, bet geraširdiškos. Kalbėjo mažai, bet įdėmiai žiūrėjo į Kenedį ir Tapį tarsi stengdamasis įminti kažkokią mįslę.

Jabrilis atrodė viskuo patenkintas, lyg ir žinojo, kas esąs. Nuo jo dvelkė tokia sielos tyra, kad Kenedis nedrįso į jį ilgiau žiūrėti ir išėjo. *** Dar didesnį skausmą Kenedis patyrė, kai teko apsispręsti dėl Kristiano Kli. Šio laukė nemaloni staigmena, kai prezidentas pasikvietė jį susitikti prie keturių akių Geltonajame kambaryje.

– Kristianai, - tyliai kreipėsi į jį Kenedis, - be mano šeimos narių, niekas nebuvo man toks artimas kaip tu. Manau, niekas kitas mudviejų taip gerai nepažįsta, kaip mes vienas kitą. Todėl suprasi, kad turiu tavęs paprašyti atsistatydinti po inauguracijos, kai tik nuspręsiu, kad jau metas.

Kli pažiūrėjo į tą gražų, maloniai besišypsantį veidą. Jis negalėjo patikėti, kad Kenedis atleidžia jį nieko neaiškindamas.

– Žinau, retkarčiais nusižengdavau principams, bet svarbiausias tikslas man visuomet buvo apsaugoti tave nuo bėdos.

– Tu leidai sprogti atominei bombai, nors galėjai tam sukliudyti.

Kristianas Kli šaltakraujiškai apmąstė padėtį, kurioje atsidūrė. Jis niekados nebejaus ankstesnės meilės Kenedžiui. Niekados nebetikės esąs žmogiškas ir dorai pasielgęs. Staiga suprato: tos naštos nebepakeis. Fransis Kenedis turi prisiimti dalį atsakomybės už jo poelgį. Jeigu ne viešai, tai bent dabar, be liudytojų.

Kli žiūrėjo į taip gerai pažįstamas šviesiai mėlynas akis bandydamas išvysti jose bent kruopelę gailesčio.

– Fransi, tu juk norėjai, kad padaryčiau tai, ką padariau. Mudu abu žinojome, jog tik taip galima tave išgelbėti. Aš supratau, kad garsiai negali paskelbti savo sprendimo, nes jis būtų tave pražudęs. Tavo padėtis buvo apgailėtina. Fransi, neteisk manęs ir nesmerk. Tave būtų nušalinę nuo pareigų, o šito

nebūtum ištvėręs. Tu buvai per žingsnį nuo nevilties, aš vienintelis tai mačiau. Būtum neatkeršijęs už dukrą, o Jabrilis išėjęs į laisvę, Amerika būtų buvusi pažeminta.

Kli nutilo - jį nustebino, kad Fransis Kenedis žiūri į jį visiškai bejausmiu veidu.

– Vadinasi, manai, kad aš siekiau keršto? - paklausė prezidentas.

– Ne Jabriliui. Galbūt lemčiai.

– Galėsi likti iki inauguracijos. To nusipelnei. Bet mano priešininkams tu dabar taikinys, per tave esu jiems pažeidžiamas. Privalai pranykti, antraip tos košės aš neišsrėbsiu, - jis patylėjo ir netrukus pridūrė: - Tu klysti manydamas, jog norėjau, kad padarytum tai, ką padarei, Krisai. Klysti, jei galvoji, kad mane pastūmėjo keršto troškimas.

Kristianą Kli apėmė nepaaiškinamas nerimas. Jam ėmė rodytis, kad atsidūrė kitame pasaulyje.

– Fransi, - tarė jis, - aš tave pažįstu ir suprantu. Mes visada buvome nelyginant broliai. Visuomet jaučiau, kad esame tikri broliai, todėl gelbėjau tave, kaip manimi dėtas turėjo elgtis brolis. Aš nusprendžiau už tave ir prisiėmiau kaltę. Tegul mane smerkia visas pasaulis, bet tik ne tu, - jis nutilo, luktelėjęs kalbėjo toliau: - Aš tau reikalingas, Fransi. Dabar, kai vykdai tokią politiką, net labiau.

Neatstumk manęs.

– Tavo lojalumu neabejoju, Kristianai, - atsakė Kenedis, - bet po inauguracijos turėsi pasitraukti.

Apie tai daugiau nekalbėsime.

– Aš taip padariau, kad tave išgelbėčiau, - teisinosi Kli. – Ir išgelbėjai. *** Kristianas prisiminė tą dieną prieš ketverius metus gruodžio pradžioje, kai išrinktasis JAV prezidentas Fransis Kenedis laukė jo priešais vienuolyną Vermonto valstijoje. Kenedis savaitę buvo dingęs. Laikraščiai ir jo politiniai priešininkai spėliojo, gal jam pakriko nervai ir gydosi psichiatrijos ligoninėje arba slapčia įsitaisė meilužę. Tiesą žinojo tik du žmonės - vienuolyno abatas ir Kristianas Kli. Fransis Kenedis užsidarė vienuolyne, kad galėtų netrukdomas gedėti mirusios žmonos.

Praėjus savaitei nuo tada, kai Kenedis buvo išrinktas prezidentu, Kristianas nusivežė jį į katalikų vienuolyną netoli Vait River Džankšeno Vermonte. Juos pasitiko abatas, vienintelis žinantis, kas yra Kenedis.

Vienuoliai gyveno atsiskyrę nuo viso pasaulio, jų nepasiekdavo žiniasklaidos atstovai, o jie patys neišeidavo net į miestą. Jie bendravo vien su Dievu ir juos maitinančia žeme. Visi buvo davę tylos įžadus ir nekalbėdavo, nebent melsdamiesi ar šaukdami iš skausmo, kai susirgdavo ar susižeisdavo per kokį nelaimingą buitinį atsitikimą.

Abatas vienintelis turėjo televizorių ir gaudavo laikraščių. Televizijos žinių laidos nesiliovė jo juokinusios. Jam ypač patikdavo kas vakarą stebėti vis tą patį pranešėją. Jis dažnai su ironija pagalvodavo esąs vienas iš Dievo žinių pranešėjų - ir primindavo sau turįs būti nusižeminęs.

Automobiliui privažiavus prie vienuolyno vartų, jųdviejų jau laukė abatas su dviem vienuoliais iš šonų. Jie vilkėjo apdriskusiais rudais abitais, avėjo basnirčia įsispirtais sandalais. Kai abatas spaudė

ranką išrinktajam prezidentui, Kristianas išėmė iš bagažinės Kenedžio krepšį. Abatas veikiau panėšėjo į smuklininką negu į Dievo tarną. Atvykėlius pasitiko džiugiai šypsodamasis. Kai Kenedis pristatė Kristianą, jis juokais paklausė: – Kodėl jums irgi nepasilikus? Jums būtų ne pro šalį savaitę patylėti. Dažnai matau jus per televizorių - tikriausiai įgriso kalbėti.

Kristianas dėkingai nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Atsisveikindamas su Fransiu Kenedžiu žiūrėjo jam į akis. Jo veidas buvo labai susikaupęs, bet ranką spaudė be jokio jausmo - Fransis nerodydavo, kas dedasi jo viduje. Neatrodė, kad jis sielvartautų dėl žmonos mirties, veikiau panėšėjo į žmogų, susirūpinusį, kad tenka gultis į ligoninę nesudėtingos operacijos.

– Tikėkimės, niekas nesužinos, kur esi, - tarė Kristianas. - Žmonėms nepatinka, kai kas nors dėl tikėjimo užsidaro nuo pasaulio. Jie gali pamanyti, kad tau pasimaišė protas.

Fransis Kenedis šyptelėjo.

– Nesužinos, - santūriai, bet mandagiai atsakė. - O tu, neabejoju, niekam neprasitarsi. Paimk mane po savaitės. Tiek laiko man turėtų užtekti.

Kristianas pagalvojo, kaip tas dienas jausis Fransis, ir vos neapsiverkė. Jis apkabino prezidentą per pečius ir paklausė: – Ar nori, kad likčiau kartu?

Kenedis papurtė galvą ir įėjo pro vienuolyno vartus. Kristianui pasirodė, kad jis laikosi visai neblogai.

Diena po Kalėdų buvo nepaprastai giedra ir vaiski, spigino šaltis ir atrodė, kad visas pasaulis atsidūrė stiklo futliare. Dangus priminė stiklą, žemė - rudo plieno lopą. Kristianui privažiavus prie vienuolyno Fransis laukė jo vienas, be krepšio, sudėjęs rankas už galvos, įsitempęs, lyg visu kūnu verždamasis aukštyn. Rodės, jis negali atsidžiaugti laisve.

Pamatęs išlipusį iš automobilio Kristianą Kenedis džiugiai sušuko, o pasisveikindamas trumpai apkabino. Po viešnagės vienuolyne atrodė gerokai pajaunėjęs. Jis padovanojo Kristianui šypseną vieną iš tų retų, žavių, apkerėjusių milijonus. Ta šypsena jis užtikrindavo visus, kad laimė ranka pasiekiama, kad žmogus yra doras ir pasaulis eis tik geryn. Matydamas tą šypseną negalėjai jo nemylėti, nes ji rodė, kaip Fransis džiaugiasi tave išvydęs. Kristianui nuo širdies nusirito akmuo ją pamačius: vadinasi, dėl Fransio nerimauti nereikia. Jis bus toks pat stiprus kaip iki šiol, pasaulio viltis. Jis tvirtai stovės šalies ir bendrapiliečių sargyboje. Dabar juodu drauge kalnus vers.

Paskui vis dar taip pat kerinčiai šypsodamasis Kenedis paėmė Kristianą už parankės, pažiūrėjo į akis ir pasakė - paprastai, bet žaismingai, tarsi tai nieko nereikštų, tarsi jis tik norėtų pranešti menkniekį: – Dievas nepadėjo.

Ir tą žvarbų žiemos rytą Kristianas pamatė, kad Kenedis kažkiek palūžo. Jis niekados nebebus toks, koks buvo anksčiau. Jo būdas pakito. Dabar atsirado krislelis veidmainiškumo, kurio niekada iki tol nebuvo. Kli matė, kad pats Kenedis to nežino - niekas kitas irgi to nesužinos. O jis, Kristianas, vienintelis suprato tik todėl, kad šią akimirką buvo čia, pamatė tą žavią šypseną ir išgirdo juokais ištartus žodžius: „Dievas nepadėjo”.

– Rupūs miltai - davei jam tik septynias dienas, - atsakė Kristianas.

– O Jis apsivertęs darbais, - nusijuokė Kenedis.

Juodu įlipo į automobilį. Diena praėjo puikiai. Kenedis buvo kaip niekada šmaikštus, pakilios nuotaikos. Jis turėjo aibę planų, nekantravo suburti patarėjų komandą ir per ateinančius ketverius metus nuveikti didžiulius darbus. Jis atrodė susitaikęs su netektimi ir atgavęs jėgas. Kristianas beveik tuo patikėjo...

Kristianas Kli ėmė ruoštis išeiti iš valdiškų darbų. Bene svarbiausia buvo sunaikinti visus pėdsakus, įrodančius, kad gindamas prezidentą apeidavo įstatymus. Neturėjo likti nė ženklo, kad kompiuteriais buvo sekami Sokrato klubo nariai.

Sėdėdamas prie masyvaus stalo teisingumo ministro kabinete Kli asmeniniu kompiuteriu ištrynė jo paties kaltę įrodančias rinkmenas. Paskiausiai atsidarė Deivido Džatnio rinkmeną. Dėl šio vyruko neklydau, pamanė Kli. Iš jo visko gali tikėtis. Gražus tamsaus gymio veidas kiek asimetriškas nestabilios psichikos požymis. Akys skaisčiai spindi, išduodamos vidinį konfliktą. Naujausiomis žiniomis, Džatnis išsirengė į Vašingtoną.

Iš to vyruko galėjai laukti bėdos. Tada Kristianas Kli prisiminė Orakulo įspėjimą: žmogus, įgavęs absoliučią valdžią, paprastai pirmiausia atsikrato artimiausių bendražygių, nes jie žino jo paslaptis.

Fransį jis mylėjo už jo dorybes gerokai anksčiau, negu atsirado tų baisių paslapčių. Kristianas ilgai galvojo, galop pamanė: tegul sprendžia lemtis. Kad ir kas nutiktų, jo, Kristiano Kli, niekas negalės kaltinti.

Teisingumo ministras nuspaudė trynimo klavišą ir Deividas Džatnis be pėdsako dingo iš visų valdžios žinybų rinkmenų.

25 skyrius LIKUS VOS DVIEM savaitėms iki prezidento Fransio Kenedžio inauguracijos Deividas Džatnis nebegalėjo nustygti vietoje. Jis norėjo pabėgti nuo amžinai šviečiančios Kalifornijos saulės, nuo sodrių, draugiškų jį visur pasitinkančių balsų ir mėnesienos užlietų malonių paplūdimių. Vaikinas jautėsi skęstantis klampioje Kalifornijos bendruomenės atmosferoje, bet nenorėjo grįžti namo į Jutą, nes ten kasdien matytų laimingus tėvą ir motiną.

Irena įsikraustė pas jį. Ji norėjo sutaupyti pinigų už buto nuomą, o tada nuvykti į Indiją ir pasimokyti pas kokį guru. Būrelis jos draugų ketino susimetę pinigų užsisakyti lėktuvą, tad ji norėjo prisidėti prie jų su savo sūneliu Kambeliu.

Deividas apstulbo, kai Irena papasakojo savo planus. Ji neklausė, ar gali pas jį įsikelti - parodė turinti tokią teisę, ir tiek. Ta teisė buvo pagrįsta tuo, kad dabar jie tris kartus per savaitę eidavo į kiną, paskui mylėdavosi. Ji pranešė jam apie tą sumanymą tarsi kokiai savo draugei kalifornietei. Mat čia buvo priimta draugėms įsikelti vienai pas kitą savaitei ar ilgesniam laikui. ‘Irena šitaip elgėsi ne iš klastos, norėdama vėliau už jo ištekėti, bet iš kažkokio atsainaus draugiškumo. Ji nesuvokė, kad jį varžys, kad po vienu stogu su moterimi ir vaiku jo gyvenimas iš pagrindų keisis.

Deividas labiausiai pasibaisėjo Irenos ketinimu vežtis sūnelį į Indiją. Ši moteris nė kiek neabejojo galinti kuo puikiausiai verstis bet kuriame pasaulio kampelyje, buvo įsitikinusi, kad moiros bus jai palankios. Deividas įsivaizduodavo mažylį, miegantį Kalkutos gatvėse tarp tūkstančių ligotų elgetų.

Kartą pykčio apimtas pasakė jai nesuprantąs, kaip kas nors gali tikėti religija, per kurią šimtai milijonų pasmerkti tokiam siaubingam vargui. Irena jam atsakė, girdi, nesvarbu, kas dedasi šiame pasaulyje - aname gyvenimas bus nepalyginamai gražesnis.

Džatnį žavėjo Irena ir jos elgesys su sūnumi. Ji dažnai vesdavosi mažąjį Kambelį į politinius renginius, nes ne visada jos motina galėdavo jį prižiūrėti, o pačiai Irenai išdidumas neleido pernelyg dažnai to prašyti. Kartais, kai jo lankomas vaikų darželis dėl kokios nors priežasties nedirbdavo, ji net vesdavosi sūnų į darbą.

Deividui nekilo abejonių, kad Irena atsidavusi motina, bet jos požiūris į motinos pareigas jį glumino. Ne taip kaip dauguma mamų, ji nejautė pareigos saugoti vaiką, neleisti jam patirti blogos psichologinės įtakos. Su juo veikiau elgdavosi kaip su mylimu augintiniu, šuniuku ar kate. Rodės, jai nė motais, ką mano ar jaučia sūnus. Ji nusprendė, kad motinos pareigos nė kiek neturi varžyti jai gyvenimo, neturi tapti pančiais - ji privalo likti laisva. Deividas manė, kad ji kuoktelėjusi.

Bet Irena buvo graži moteris, o lovoje dažnai be galo aistringa. Jos draugija Deividui patiko, be to, ji puikiai mokėjo tvarkyti visokias buitines smulkmenas, nesivaidydavo, todėl Deividas leido jai įsikelti.

Tačiau vaikinas visiškai negalėjo numatyti dviejų šio žingsnio padarinių: jis tapo impotentu ir pamilo Kambelį.

Prieš jiedviem įsikraustant Deividas nusipirko didžiulę skrynią, kad joje užrakintų savo šaunamuosius ginklus, šaudmenis ir valymo medžiagas. Nenorėjo, kad penkerių metų berniukui į rankas netyčia pakliūtų koks šautuvas. Iki dabar Deividas Džatnis kažkaip nepastebimai sukaupė įspūdingą arsenalą: du šautuvus ir visą kolekciją pistoletų bei revolverių. Tarp jų buvo ir mažytis dvidešimt antro kalibro revolveris. Deividas nešiojosi jį švarko kišenėje, odiniame dėkle, panašesniame į pirštinę. Prieš naktį Deividas paprastai kišdavo ginklą po lova, bet įsikrausčius Irenai su Kambeliu padėjo į skrynią kartu su kitais ginklais. Skrynią užrakino gera kabamąja spyna. Tiesa, vaikas, jeigu ir būtų radęs skrynią neužrakintą, nebūtų susiprotėjęs, kaip ginklą užtaisyti. Kas kita Irena. Negali sakyti, kad Deividas ja nepasitikėjo. Tiesiog ji buvo keista, o keistuoliams ginklų geriau neduoti.

Tą dieną, kai motina su sūnumi įsikraustė, Džatnis nupirko Kambeliui keletą žaislų, kad šis turėtų kuo užsiimti. Tą pirmą vakarą prieš miegą Irena paklojo sūnui sofą svetainėje, nusivedė į vonią, ten nurengė ir apvilko pižama. Džatnis pastebėjo, kad berniukas žiūri į jį. Tame žvilgsnyje išvydo ne vien jau įprastą atsargumą, bet kartu šmėstelint baimę ir nuostabą. Džatnis išsyk suprato, ką mąsto Kambelis. Kai pats buvo mažas, žinojo, kad tėvai paliks jį vieną ir eis mylėtis į savo kambarį.

– Klausyk, - tarė Irenai Džatnis, - aš gulsiuos ant sofos, berniukas gali miegoti su tavim.

– Kvailystė, - atkirto Irena. - Tau juk bus gerai ir čia - ar ne, Kambeli?

Berniukas linktelėjo - jis mažai kalbėdavo.

– Jis drąsus vaikas, - išdidžiai tarė Irena. - Tiesa, Kambeli?

Tą akimirką Deividas Džatnis pajuto jai tikrų tikriausią neapykantą, bet susivaldė ir tarė: – Turiu kai ką parašyti, todėl gulsiuosi vėlai. Manau, kelias pirmas naktis jam reikia miegoti su tavimi.

– Jei turi dirbti, ką gi, - žvaliai atsakė Irena.

Ji ištiesė Kambeliui ranką. Mažylis nušoko nuo sofos, puolė jai į glėbį ir prispaudė galvą prie krūtų.

– Gal pasakysi labanakt dėdei Džatui? - paklausė ji ir plačiai nusišypsojo Deividui. Matydamas, kokia ji graži taip šypsodamasi, vaikinas suprato, kad moteris šitaip juokauja - be pašaipos, tiesiog prisipažindama jam taip pristatydavusi sūnui kitus meilužius tomis jam baisiomis gyvenimo akimirkomis. Taip ji parodė dėkingumą Deividui už jo atidumą ir už tai, kad jis tarsi patvirtino, jog tikėti žmonėmis verta.

Berniukas vis dar neatitraukė galvos jai nuo krūtinės. Deividas švelniai patapšnojo jam per viršugalvį ir tarė: – Labos nakties, Kambeli.

Vaikas pakėlė galvą ir pažvelgė Džatniui tiesiai į akis. Šitaip keistai, klausiamai mažyliai žiūri į daiktą, visiškai nežinomą jų pasaulyje.

Tas žvilgsnis Deividą pribloškė - ko gero, berniukui atrodė, kad „dėdė Džatas” gali kelti jam pavojų.

Jis pastebėjo, kad berniuko veidas nepaprastai dailus: plati kakta, spindinčios pilkos akys, tvirtai sučiauptos, beveik rūsčios lūpos.

Kambelis nusišypsojo Deividui ir akimirksniu stebuklingai pasikeitė: dabar visas jo veidas švytėte švytėjo pasitikėjimu. Vaikas palietė Deividui veidą. Paskui Irena nusivedė jį į miegamąjį.

Po kelių minučių ji grįžo ir pabučiavo Deividą.

– Ačiū, kad esi toks dėmesingas, - tarė jinai. - Galim paskubomis pasidulkinti prieš man išeinant.

Tai sakydama ji nedarė jokių gundančių judesių, mat siūlė vien iš draugiškumo.

Deividas pagalvojo apie berniuką, už miegamojo durų laukiantį motinos.

– Ne, - tarstelėjo.

– Kaip sau nori, - žvaliai atsakė Irena ir grįžo į miegamąjį.

Kelias ateinančias savaites Irena plušo išsijuosusi. Ji rado papildomą darbą - už labai menką atlygį vakarais ištisas valandas triūsė Fransio Kenedžio rinkimų būstinėje, mat buvo tiesiog fanatiška jo šalininkė. Ji kalbėdavo apie jo siūlomas socialines programas, apie kovą su Amerikos turčiais, jo pastangas reformuoti teisinę šalies sistemą. Deividas manė, kad ji įsimylėjusi Kenedį dėl jo grožio, kerinčio balso ir kad jo rinkimų būstinėje dirba iš susižavėjimo, o ne politinių įsitikinimų.

Praėjus trim dienoms nuo tada, kai Irena pas jį įsikraustė, vaikinas užsuko į rinkimų būstinę Santa Monikoje. Moteris dirbo prie kompiuterio, mažasis Kambelis gulėjo miegmaišyje jai prie kojų, bet nė nesiruošė miegoti: Deividas matė, kad jis atsimerkęs.

– Parvešiu jį namo ir paguldysiu, - pasisiūlė Džatnis.

– Jam gerai ir čia, - atsakė Irena. - Nenoriu tavęs apsunkinti.

Deividas ištraukė Kambelį iš miegmaišio. Berniukas buvo su visais drabužiais, tik be batų. Vaikinas paėmė berniuką už rankos. Prisilietęs prie šiltos, švelnios odos akimirką pasijuto laimingas.

– Pirma nusivesiu suvalgyti picos ir ledų, gerai?

– Nelepink jo, - neatitraukdama akių nuo kompiuterio ekrano įspėjo Irena. - Kai tu išeini, jis gauna dietinio jogurto iš šaldytuvo.

Moteris šyptelėjo jam ir pabučiavo sūnų.

– Laukti tavęs? - paklausė Deividas.

– Kam? - nė nepagalvojusi tarstelėjo ji, paskui pridūrė: - Grįšiu vėlai.

Deividas išėjo vesdamasis berniuką už rankos. Jie nuvažiavo į Montanos aveniu ir užėjo į nedidelį itališką restoraną, kepantį ir picas. Jis žiūrėjo, kaip Kambelis valgo. Vienintelį gabalą jis tiesiog maitojo, bet apetito jam netrūko, ir Deividas tuo džiaugėsi.

Namie leido berniukui pačiam nusiprausti ir apsivilkti pižamą, paskui paguldė į lovą. Pats pasiklojo sofą, kuo tyliau įsijungė televizorių ir žiūrėjo.

Eteryje buvo gausu politinių diskusijų, žinių laidose - interviu su politikais. Kad ir kurį kanalą jungė, rodės, niekaip nepabėgs nuo Kenedžio. Deividui teko pripažinti, kad televizoriaus ekrane šis žmogus daro didžiulį įspūdį, ir ėmė svajoti, kaip pats taps tokiu visas kliūtis nušluojančių didvyriu kaip Kenedis. Prezidentui už nugaros šmižinėjo asmens sargybiniai akmeniniais veidais. Koks jis saugus, koks turtingas, koks visų mylimas! Deividas dažnai svajodavo esąs Fransis Kenedis. Rozmari tada eitų dėl jo iš proto. Tada jis prisimindavo Hoką ir Gibsoną Greindžą. Jie visi tada vakarieniautų pas jį Baltuosiuose rūmuose, su juo kalbėtųsi, o Rozmari susijaudinusi ką nors pasakotų liesdama jam kelį ir atskleistų giliausius savo jausmus.

Paskui Deividas pagalvojo apie Ireną, savo jausmus jai ir suvokė, kad jinai ne tiek jį žavi, kiek glumina. Iš pažiūros tokia atvira, iš tikrųjų buvo atsitvėrusi nuo jo aklina siena. Jis niekados negalės jos mylėti. Pagalvojo apie Kambelį. Motina pavadino sūnų rašytojo Džozefo Kambelio garbei. Šis išgarsėjo knygomis apie mitus. Mažasis Kambelis be galo atviras ir tuo visiškai nepanašus į motiną.

Jis tokio dailaus, nekalto veido.

Jau kuris laikas Kambelis vadino Deividą dėde Džatu ir visuomet kišdavo jam rankytę. Džatnis ją suimdavo. Jam patiko tie nekalti švelnius jausmus reiškiantys gestai - iš Irenos jų niekados nesulaukdavo. Berniukas padėjo jam prastumti tas dvi savaites.

Deividui, kai neteko darbo studijoje, būtų buvę striuka, jei ne jo „dėdė” Hokas. Atleistas iš darbo vaikinas rado žinutę užeiti pas Hoką į kabinetą. Deividas pamanė, kad Kambeliui bus smagu apsilankyti kino studijoje, tad vedėsi ir berniuką.

Hokas taip šiltai pasisveikino su Deividu, kad šis pajuto jam begalinę meilę. Hokas bemat nusiuntė vieną iš sekretorių į bufetą atnešti berniukui ledų, paskui parodė Kambeliui ant stalo padėtus rekvizitus savo dabar statomam filmui.

Tuo jis pakerėjo Kambelį ir iš pradžių Džatnį persmelkė pavydas, bet paskui suprato: šitaip Hokas pašalino kliūtį norėdamas bendrauti su svečiu. Kol Kambelis žaidė su rekvizitu, Hokas paspaudė Deividui ranką tardamas:

– Gaila, kad teko tave atleisti. Scenarijų skyriuje mažinami etatai, o kiti darbuotojai turėjo didesnį stažą negu tu. Bet retkarčiais man skambtelėk - rasiu tau kokį darbą.

– Kaip nors išsiversiu, - atsakė Deividas Džatnis.

Hokas įdėmiai jį nužvelgė.

– Atrodai velniškai sulysęs, Deividai. Gal tau reikėtų grįžti namo ir kurį laiką ten pagyventi. Švarus Jutos oras, rami mormonų aplinka tau būtų į naudą. Tas berniukas tavo merginos?

– Taip, - atsakė Džatnis. - Ji ne visai mano mergina, veikiau draugė. Mes gyvename kartu, kad ji galėtų susitaupyti pinigų, kuriuos reikėtų mokėti už buto nuomą, nes nori nuvykti į Indiją.

Hokas susiraukė.

– Jeigu šelpsi pinigais kiekvieną Kalifornijos merginą, norinčią nuvykti į Indiją, liksi be skatiko.

Negana to, atrodo, jos visos turi vaikų.

Jis atsisėdo prie stalo, ištraukė iš stalčiaus čekių knygelę, kažką joje parašė, išplėšė lapelį ir padavė Džatniui.

– Čia tau už visas dovanas gimtadienių ir mokyklos baigimo proga. Vis pritrukdavau laiko atsiųsti, tarė šypsodamasis.

Džatnis žvilgtelėjo į čekį ir apstulbo: penkių tūkstančių dolerių suma.

– Liaukis, Hokai. Negaliu jo imti.

Vaikinas pajuto, kad akys paplūsta dėkingumo, pažeminimo ir neapykantos ašaromis.

– Gali, - patikino Hokas. - Noriu, kad pailsėtum ir gerai praleistum laiką. Gal nupirk tai merginai lėktuvo bilietą į Indiją - ji gaus ko nori, o tu būsi laisvas daryti tai, ko pats trokšti, - jis nusišypsojo, paskui labai įtaigiai paaiškino: - Kai turi draugę merginą, bėda ta, kad tenka patirti visus meilužio nemalonumus negaunant nė vieno draugo pranašumo. Bet jos berniukas nuostabus. Gal kada nors pasiūlysiu jam vaidmenį, jeigu užteks drąsos kurti filmą vaikams.

Džatnis įsikišo čekį į kišenę. Jis puikiai suprato, ką Hokas turi galvoje.

– Taip, gražus vaikas, - tarė jis.

– Ne tik tai, - atsakė Hokas. - Žiūrėk, tas dailus jo veidas tiesiog sukurtas tragedijai. Žiūri į jį ir norisi verkti.

Džatniui dingtelėjo, koks protingas jo draugas Hokas - juk ir jis pats Kambelio veidą mintyse apibūdindavo kaip dailų. Na, o kalbant apie tragediją... Irena buvo panaši į gaivalingą jėgą, nenuostabu, kad dėl šios atžalos galėtų kada kilti tragedija.

– Deividai, - apkabinęs jį tarė Hokas, - skambink man, niekur nedink. Laikykis. Tu jaunas, o jaunam žmogui nėra ko bijoti laikinų sunkumų.

Hokas padavė Kambeliui nuo stalo mažytį gražų futuristinio lėktuvo modelį. Berniukas prisispaudė jį prie krūtinės.

– Dėde Džatai, ar galiu jį pasilaikyti?

Deividas pamatė, kad Hokas šypsosi.

– Perduok nuo manęs linkėjimus Rozmari, - tarė Deividas Džatnis, nes nuo pat susitikimo pradžios

jam magėjo to paprašyti.

– Perduosiu, - nustebęs atsakė Hokas. - Mane, Gibsoną ir Rozmari pakvietė į Kenedžio inauguraciją sausį. Tada ir perduosiu.

Staiga Deividas Džatnis pajuto, kad šis pasaulis toliau sau skrieja, o jis iš jo išmestas. *** Dabar, apyaušrio prieblandai sunkiantis pro svetainės langą, gulėdamas ant sofos ir laukdamas, kada pareis Irena, Džatnis galvojo apie Rozmari Beler. Kaip ji tada lovoje pasisuko į jį ir jųdviejų kūnai susiliejo. Jis prisiminė jos kvepalų kvapą ir kokie keistai sunkūs buvo jos judesiai - gal migdomosios tabletės kaustė raumenis. Prisiminė ją ryte, susiruošusią bėgioti. Tada be galo savimi pasitikinti, valdinga jo atsikratė. Deividas iš naujo išgyveno tą akimirką, kai ji pasisiūlė duoti jam pinigų vairuotojo arbatpinigiams, o jis atsisakė paimti. Bet kodėl jisai ją įžeidė, kodėl atšovė, girdi, ji geriau žinanti, kiek arbatpinigių reikia duoti leisdamas suprasti, kad ją irgi šitaip ir tokiomis pat aplinkybėmis yra išviję namo?

Deividas vis užsnūsdavo, bet tuoj pat prabusdavo ir vėl imdavo klausytis, ar Kambelio nekamuoja košmarai, ar neparėjo Irena. Galvojo apie tėvus Jutoje. Vaikinas žinojo, kad jie, laimingi, saugūs, jį pamiršę. Veidmainiškai iškabinę tas angelų kelnes lauke jie su didžiausiu pasitenkinimu nuolatos krušdavosi nuogutėliai. Jeigu jisai jiems paskambintų, tik sukliudytų jų laimei.

Deividas Džatnis svajojo, kaip susitiks Rozmari Beler. Kaip prisipažins jai, kad myli. Klausyk, sakys jis, įsivaizduok, kad sergi vėžiu. Aš padaryčiau taip, kad vėžys persimestų į mane. Klausyk, sakys jis, jeigu iš dangaus kristų didžiulis meteoritas, aš uždengčiau tave nuo jo savo kūnu. Klausyk, sakys jis, jei kas nors bandytų tave nudurti peiliu, aš atkiščiau į ašmenis savo širdį, o jei kas šautų į tave, aš krūtine pastočiau kelią kulkai. Klausyk, sakys jis, jei turėčiau lašą iš jaunystės šaltinio, laiduosiantį man amžiną jaunystę, o tu jau būtum pradėjusi senti, atiduočiau tą lašą tau, kad niekados nepasentum.

Ko gero, Džatnis suprato, kad tuos Rozmari Beler prisiminimus aureole apgaubia jos galia. Matyt, jis pats to nesuvokdamas maldavo kažkokio dievo paversti jį kuo nors daugiau negu paprasto molio gabalu, duoti jam valdžios, neregėtų turtų, grožio ar dar kitų pranašumų, kad neliktų nepastebėtas aplinkinių ir be garso nenugrimztų bekraščiame žmonijos vandenyne.

Hoko čekį jis parodė Irenai norėdamas padaryti jai įspūdį, parodyti, jog kažkam jis yra toks brangus, kad tas žmogus nei iš šio, nei iš to dovanoja jam tokią krūvą pinigų. Jai tie pinigai jokio įspūdžio nepadarė. Moteris iš patirties žinojo, kad draugams įprasta vienam su kitu viskuo dalytis.

Irena net pareiškė, esą toks turtuolis kaip Hokas lengvai galėjo duoti ir didesnę sumą. Deividui pasiūlius duoti jai pusę čekio sumos, kad galėtų tuoj pat skristi į Indiją, Irena atsisakė.

– Aš viską perku tik už savo pinigus, nes pati užsidirbu pragyvenimui, - paaiškino ji. - Jeigu paimčiau iš tavęs pinigų, manytum turintis į mane teisių. Be to, iš tikrųjų tu nori taip pasielgti dėl Kambelio, ne dėl manęs.

Jos atsisakymas paimti pinigus ir teiginys, neva jis rūpinąsis jos sūnumi, vaikiną pribloškė, mat jis tik norėjo jų abiejų atsikratyti, kad vėl liktų vienas ir galėtų gyventi svajomis apie ateitį.

Tada Irena jo paklausė, ką jis darytų su savo puse pinigų, jeigu ji paimtų kitą pusę ir išskristų į

Indiją. Deividas atkreipė dėmesį į tai, kad nesiūlo jam skristi kartu. Ir dar į tai, kad ji pasakė „su savo puse pinigų” - vadinasi, mintyse sutiko su jo siūlymu.

Tada Džatnis padarė klaidą: pasakė jai, ką darytų su pustrečio tūkstančio dolerių.

– Noriu pamatyti šalį, noriu pamatyti Kenedžio inauguraciją. Pamaniau, būtų smagu, patirčiau kažką nauja. Sėsiu į savo automobilį ir pervažiuosiu visą šalį. Pamatyčiau visas Jungtines Valstijas. Noriu pamatyti sniegą, ledą, pajausti tikrą šaltį.

Irena kurį laiką mąstė, paskui sparčiai perėjo per butą tarsi vertindama savo turtą.

– Puikus sumanymas, - pagyrė ji. - Aš irgi noriu pamatyti Kenedį - ne per televizorių, o iš arti, kitaip niekada nesužinosiu, kokia jo karma. Rasiu, kas mane pavaduos, ir išeisiu atostogų - darbdaviai man skolingi velniaižin kiek dienų. Kambeliui irgi bus į naudą pamatyti šalį, visas skirtingas valstijas.

Važiuosime mano furgonu ir sutaupysime pinigų, nes nereikės apsistoti moteliuose.

Irena turėjo nedidelį furgoną. Jame buvo įtaisiusi knygų lentynų ir lovytę Kambeliui. Ši transporto priemonė jai nepaprastai pravertė, kai sūnus buvo kūdikis, ir ji važinėdavo po visą valstiją į susirinkimus ir paskaitas Rytų religijų klausimais. *** Kai jie leidosi į kelią, Deividas pasijuto lyg spąstuose. Vairavo Irena, nes ji tai mėgo. Kambelis sėdėjo tarp jųdviejų, įspraudęs delniuką Deividui į ranką. Vaikinas padėjo pusę čekio sumos į Irenos banko sąskaitą jos kelionei į Indiją. Dabar, užuot pats vienas leidęs likusius pustrečio tūkstančio, turės leisti juos visiems trims. Jį guodė tik dvidešimt antro kalibro revolveris odiniame dėkle, o šį buvo įsidėjęs į švarko kišenę. Amerikos rytuose vagių ir plėšikų buvo per akis ir jam reikėjo apsaugoti nuo jų Ireną su Kambeliu.

Jie važiavo neskubėdami ir Džatnis net nustebo, kad pirmas keturias dienas jam buvo labai smagu.

Kambelis su Irena miegodavo furgone, o jis po atviru dangumi, kol Arkanzase pasitiko šaltas oras.

Jie pasuko į pietus, kad kuo ilgiau išvengtų šalčių. Paskui porą naktų miegojo moteliuose nesirinkdami, pirmuose pasitaikiusiuose. Kentukyje kilo pirmi nemalonumai.

Oras atšalo ir jie nusprendė pernakvoti motelyje. Kitą rytą nuvažiavo į miestą papusryčiauti kavinėje, prekiaujančioje ir laikraščiais.

Juos aptarnavo labai mitrus maždaug Deivido amžiaus jaunuolis. Kaip ir visi kaliforniečiai mėgstanti bendrauti Irena jį užkalbino, mat jai padarė įspūdį, kaip greitai ir gerai jis dirba. Moteris dažnai kartodavo, koks didžiulis malonumas stebėti žmones, puikiai išmanančius savo darbą, nors ir koks juodas jis būtų. Girdi, tai geros karmos požymis. Džatnis gerai nesuprato žodžio „karma” reikšmės.

Užtat kavinės padavėjas suprato. Jis kaip ir Irena domėjosi Rytų religijomis, tad juodu pradėjo ilgą ir karštą diskusiją. Kambeliui pasidarė nuobodu, tad Džatnis apmokėjo sąskaitą ir išsivedė jį į lauką.

Irena išėjo tik po gero ketvirčio valandos.

– Labai malonus vaikinas, - tarė ji. - Jo vardas Kristoferis, bet jis save vadina Krišu.

Suirzęs, kad teko laukti, Džatnis nieko neatsakė. Jau prie motelio Irena tarė:

– Manau, turėtume čia likti dar dienai - Kambeliui reikia pailsėti.

Tą dieną jie vaikščiojo po parduotuves, bet Irena pirko visai mažai. Labai anksti pavakarieniavo kinų restorane, nes ketino prašvitus važiuoti rytų kryptimi.

Jiems pabuvus motelio kambaryje vos porą valandų Irena staiga pareiškė truputį pasivažinėsianti po miestą ir gal nupirksianti ko nors valgyti. Jai išvažiavus Deividas žaidė su berniuku šaškėmis ir visus kartus pralaimėjo - Kambelis žaidė tiesiog meistriškai. Irena jį išmokė vos dvejų.

– Dėde Džatai, nejaugi jums nepatinka žaisti šaškėmis? - pakėlęs dailią galvą plačia kakta paklausė Kambelis.

Irena grįžo prieš pat vidurnaktį. Motelis buvo ant neaukštos kalvos. Džatnis su Kambeliu žiūrėjo pro langą, kai į automobilių aikštelę įvažiavo pažįstamas furgonas, o iš paskos kita mašina.

Džatnis nustebo, kai Irena išlipo pro keleivio dureles - ji niekada neleisdavo vairuoti kitiems. Iš vairuotojo pusės išlipo padavėjas, vadinantis save Krišu, ir padavė jai raktelius. Moteris padėkodama pabučiavo jį - nekaltai, kaip sesuo. Iš antro automobilio išlipo du vaikinai - ji ir jiems pakštelėjo į skruostus. Kai Irena pasuko prie motelio durų, trys jaunuoliai apsikabino ir užtraukė jai serenadą.

– Labanakt, Irena, - dainavo jie, - saldžių tau sapnų.

Kambaryje irgi buvo girdėti, kaip jie dainuoja. Irena plačiai nusišypsojo Deividui.

– Man buvo taip įdomu su jais šnekėtis, kad tiesiog praradau laiko nuovoką, - pasiteisino Irena, priėjo prie lango ir pamojavo trijulei.

– Atrodo, teks pas juos nusileisti ir liepti užsičiaupti, - tarė Deividas. Jis jau vaizdavosi, kaip išsitraukia iš kišenės revolverį ir tamsoje išlėkusios kulkos ištaško jiems smegenis. - Kai tie vyrukai dainuoja, nėra tokie įdomūs.

– Tu jiems burnų neužčiaupsi, - tarė Irena. Ji paėmė Kambelį ant rankų, dėkodama nusilenkė ir parodė į sūnų. Vaikinai iškart nutilo. Netrukus Deividas išgirdo automobilį išvažiuojant iš aikštelės.

Irena negėrė, bet kartais vartodavo narkotikų. Džatnis bemat pastebėdavo, kai ji būdavo nuo jų apsvaigusi - tada kerinčiai šypsodavosi. Taip ji šypsojosi ir kartą, kai jis iki paryčių laukė jos grįžtančios Santa Monikoje. Tąsyk apkaltino ją miegojus su kitu.

– Man reikia su kuo nors pasidulkinti, - kuo ramiausiai atšovė ji, - o tu nenori. *** Per Kūčias jie vis dar buvo kelyje ir nakvojo motelyje, nes jau atšalo orai. Kalėdų nesiruošė švęsti: Irena pareiškė, esą jos neatitinka tikrosios tikėjimo dvasios. Na, o Deividas nenorėjo prisiminti ankstesnių laikų, kai gyveno tyriau. Nors Irena prieštaravo, jis vis dėlto nupirko Kambeliui kalėdinį žaislą - stiklo rutulį. Jį pavarčius viduje sūkuriuodavo snaigės. Kalėdų rytą Deividas anksti atsikėlė ir žiūrėjo į miegančią motiną su sūnumi. Palietė švelnią revolverio dėklo odą - dabar jis visuomet nešiojosi ginklą švarko kišenėje. Kaip lengva būtų juos abu nudėti ir kokią paslaugą jiems padarytų, pagalvojo Deividas.

Po trijų dienų jie atsidūrė šalies sostinėje. Iki inauguracijos dar buvo likę nemažai laiko. Deividas sudarė sąrašą visų įžymybių, kurias jie aplankys. Paskui žemėlapyje pažymėjo prezidento

inauguracijai skirto parado maršrutą. Visi trys eis pasižiūrėti, kaip Fransis Kenedis duoda priesaiką ir oficialiai tampa Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu.

VI DALIS 26 skyrius INAUGURACIJOS DIENĄ Jungtinių Valstijų prezidentą Fransį Ksaverą Kenedį auštant pažadino Džefersonas. Jis padės prezidentui apsirengti ir pasiruošti iškilmėms. Už langų pradėjo snigti, todėl pilkšva prieblanda nė kiek neslėgė, priešingai - kėlė ūpą. Vašingtoną nuklojo didžiulės baltos snaigės.

Fransis Kenedis žiūrėjo pro neperšaunamus svetainės langus ir ėmė vaizduotis atsidūręs stiklo rutulyje kartu su visomis tomis snaigėmis.

– Ar eisi į paradą? - paklausė Džefersono.

– Ne, pone prezidente, - atsakė tarnas. - Turiu žiūrėti tvarkos čia, Baltuosiuose rūmuose.

Jis pataisė prezidentui kaklaraištį.

– Visi laukia jūsų apačioje, Raudonajame kambaryje.

Kai Kenedis pasiruošė, paspaudė Džefersonui ranką.

– Palinkėk man sėkmės.

Tarnas palydėjo jį iki lifto. Prezidentas nuvažiavo į pirmą aukštą su dviem asmens sargybiniais.

Raudonajame kambaryje visi jau laukė jo. Balto atlaso apdarais pasipuošusi viceprezidentė Elena Diuprei atrodė stulbinamai didinga. Visi prezidento patarėjai vilkėjo griežto kirpimo kostiumus kaip ir pats prezidentas. Artūras Viksas, Odbladas Grėjus, Judžinas Dazis ir Kristianas Kli stovėjo drauge rimti, įsitempę, kaip ir dera tokią svarbią dieną. Kenedis visiems nusišypsojo. Viceprezidentė ir šie keturi vyrai atstojo jam šeimą.

Išėjęs iš Baltųjų rūmų prezidentas Fransis Ksaveras Kenedis apstulbo: priešais vilnijo bekraštė žmonių jūra, užtvindžiusi visas gatves, užgožianti visus didingus pastatus. Net specialiomis virvėmis atitvertos kilnojamosios televizijų stotys buvo gulte apgultos. Kenedis kaip gyvas nebuvo matęs nieko panašaus, todėl Judžinui Daziui sušuko: – Kiek čia jų susirinko?

– Kur kas daugiau, negu tikėjomės, - atsakė šis. - Gal mums reikėtų išsikviesti batalioną jūros pėstininkų eismui reguliuoti?

– Ne, - atsakė prezidentas, nustebintas Dazio atsakymo. Matyt, administracijos vadovui atrodė, kad tokia didžiulė minia kelia pavojų. Pats Kenedis įžvelgė kitką: savo triumfą, įrodymą, kad po tragiškų Velykų sekmadienio įvykių jis viską darė teisingai.

Fransis Kenedis dabar pasitikėjo savimi kaip niekada. Jis numatė viską, kas įvyks - ir tragedijas, ir pergales. Darė teisingus sprendimus ir laimėjo, sutriuškino priešus. Dabar, žiūrėdamas į didžiulę minią, jautė begalinę meilę Amerikos žmonėms. Jis išvaduos juos nuo kančių, nepaliks šalyje jokių padugnių.

Dar niekada Fransis Kenedis nemąstė taip blaiviai, taip aiškiai nenujautė, kas laukia ateityje. Jis įveikė sielvartą dėl mirusios žmonos ir nužudytos dukters. Ta rūku jo protą dengusi širdgėla išsisklaidė. Dabar jis jautėsi beveik laimingas.

Kenedžiui atrodė, kad jis įveikė lemtį, vien savo atkaklumu ir įžvalga pasiekė šią įstabią dabartį ir paruošė dirvą šlovingai ateičiai. Jis išėjo iš Baltųjų rūmų į lauką, kur sūkuriavo snaigės. Prezidentas duos priesaiką, paskui vadovaus inauguracijos proga surengtam paradui Pensilvanijos aveniu. Čia prasidės jo kelias į šlovę. *** Deividas Džatnis su Irena ir Kambeliu apsistojo motelyje už daugiau negu trisdešimt kilometrų nuo Vašingtono, nes pačioje sostinėje visi viešbučiai buvo sausakimši. Inauguracijos išvakarėse atvažiavo į Vašingtoną pasižiūrėti paminklų, Baltųjų rūmų, Linkolno memorialo ir kitų sostinės įžymybių. Be to, Deividas pravažiavo parado maršrutu ir surado vietą, iš kurios bus geriausiai matyti kortežas.

Iškilmių dieną jie atsikėlė auštant, papusryčiavo pakelės užkandinėje, grįžo į motelį ir apsirengė geriausiais drabužiais. Irena kaip niekada rūpestingai susišukavo plaukus. Paskui apsimovė geriausius pablukusius džinsus, apsivilko raudonus marškinius, ant jų žalią laisvą megztinį. Deividas nebuvo jo matęs ir dabar spėliojo, ar Irena jį slėpė, ar nusipirko čia, Vašingtone, mat kelias valandas buvo išėjusi ir palikusi jam prižiūrėti Kambelį.

Visą naktį snigo, tad žemę nuklojo baltas apdangalas. Ore tingiai sklandė didelės snaigės.

Kalifornijoje žieminių drabužių nereikėjo, bet kelionei į rytus jie nusipirko striukes: skaisčiai raudoną Kambeliui, Irenos žodžiais, kad lengvai jį rastų, jei pasimes minioje, Džatniui - praktišką mėlyną, Irenai - kreminę. Su ja moteris atrodė labai graži. Ji dar pirko megztą baltos vilnos kepuraitę sau ir ryškiai raudoną kepurę su bumbulu Kambeliui. Džatnis vaikščiodavo plika galva, nes baisiai nemėgo jokių apdangalų.

Iki inauguracijos dar buvo likę laiko, tad jie nuėjo į laukus už motelio lipdyti Kambeliui besmegenio. Ireną apėmė nepaprastai pakili nuotaika ir ji ėmė svaidyti sniego gniūžtes į Kambelį ir Deividą. Vyrai kentė rimtais veidais, į ją nemėtė. Džatnis spėliojo, ko ji tokia linksma. Gal dėl to, kad žino pamatysianti Kenedį? O gal dėl sniego - jai, kalifornietei, jis turėjo atrodyti keistenybė ar net stebuklas.

Kambelį sniegas apkerėjo. Jis maigė jį pirštais žiūrėdamas, kaip jis tirpsta ir pranyksta nuo saulės spindulių. Paskui atsargiai pradėjo griauti besmegenį - kumščiais prabadė skyles, numušė galvą.

Džatnis su Irena atsistoję atokiau stebėjo vaiką. Irena paėmė jį už rankos. Šitokį artumą ji retai rodydavo.

– Turiu tau kai ką pasakyti, - tarė ji. - Aplankiau čia, Vašingtone, tokius žmones - mano draugai iš Kalifornijos buvo liepę juos susirasti. Tie žmonės skrenda į Indiją. Mudu su Kambeliu prie jų prisidėsime. Susitariau parduoti furgoną, dalį pinigų duosiu tau, kad galėtum parskristi į Los Andželą.

Deividas paleido jos plaštaką ir susikišo rankas į striukės kišenes. Dešine palietė odinį dėklą su revolveriu ir akimirką mintyse išvydo Ireną: ji gulėjo ant žemės, o kraujas sunkėsi į sniegą.

Deividą suglumino tas apnikęs jį pyktis. Juk jis nusprendė vykti į Vašingtoną, nes turėjo menkutę viltį

pamatyti Rozmari ar susitikti su ja, Hoku ir Gibsonu Greindžu. Pastarosiomis dienomis net svajojo, kad jie vėl pakvies jį pavakarieniauti drauge. Galbūt tada jo gyvenimas pasikeistų, jis žengtų pirmą žingsnį keliu į galią ir šlovę. Tai ko stebisi, kad Irena trokšta skristi į Indiją? Ji juk irgi nori atsidurti savo svajonių pasaulyje, nori pakeisti savo gyvenimą, nes jai įgriso būti tik paprasta moterimi su mažu vaiku, dirbančia jokių perspektyvų neturinčius darbus. Tegul sau skrenda, pamanė.

– Nepyk, - nutraukė mintis Irena. - Aš tau net nebepatinku. Jeigu ne Kambelis, būtum mane palikęs.

Ji nusišypsojo - pašaipiai, bet kartu liūdnokai.

– Tu teisi, - atsakė Deividas Džatnis. - Tau nederėtų imti vaiko drauge velniaižin kur. Tu ir čia nelabai sugebi jį prižiūrėti.

Irena užpyko.

– Kambelis mano vaikas. Auginsiu jį taip, kaip man patinka. Jei norėsiu, pasiimsiu jį į Šiaurės ašigalį, - moteris kiek patylėjusi kalbėjo toliau: - Tu apie tuos dalykus ničnieko neišmanai. Be to, pradėjai kiek keistai žiūrėti į Kambelį.

Deividas vėl išvydo Ireną gulinčią ant sniego. Jos kraujas spalvino jį čiurkšlėmis, žibsėjo raudonais taškeliais. Vis dėlto, kai prašneko, balsas buvo kuo ramiausias: – Ką konkrečiai turi galvoje?

– Esi keistokas, - atsakė Irena. - Todėl iš pradžių man ir patikai. Bet nežinau, ko iš tavęs galima tikėtis. Kartais man būna neramu, kai palieku Kambelį su tavim.

– Tau būna neramu, bet vis tiek palieki su manim? - nustebo Džatnis.

– Aš žinau, kad nepadarytum jam nieko bloga, - atsakė Irena. - Šiaip ar taip, pamaniau, kad mudviem su Kambeliu reikia atsiskirti nuo tavęs ir skristi į Indiją.

– Prašom.

Jie palaukė, kol vaikas baigė griauti besmegenį, tada sulipo į furgoną ir nuvažiavo į Vašingtoną, esantį už trisdešimt kilometrų. Kai įsuko į greitkelį, apstulbo: kiek akys užmatė, kelias buvo sausakimšas automobilių ir autobusų. Tik po keturių valandų tas begalinis plieno vikšras įsirangę į sostinę. *** Inauguracijai skirtas paradas judėjo plačiomis Vašingtono gatvėmis. Priekyje važiavo prezidentūros limuzinų virtinė. Ji slinko lėtai, nes šen ir ten milžiniška minia nustumdavo policijos užtvaras ir trukdė važiuoti. Uniformuotų policininkų siena ėmė byrėti neatlaikydama milijonų į ją įsirėmusių žmonių.

Priešais Kenedžio limuziną, apgaubtą neperšaunamo stiklo gaubtu, važiavo trys automobiliai, pilni Slaptosios tarnybos agentų. Važiuodamas Vašingtono gatvėmis Kenedis stovėjo tame stiklo gaubte ir mojo sveikinančiai miniai. Pulkeliai žmonių prasibraudavo iki jo limuzino, bet juos nustumdavo atgal žiedu jį apjuosę apsaugininkai. Vis dėlto atrodė, kad tokie pašėlusių garbintojų pulkeliai prasibrauna vis arčiau limuzino ir spaudė apsaugininkus prie pat prezidento automobilio.

Paskui prezidento limuziną važiavo daugiau Slaptosios tarnybos agentų, ginkluotų galingais

automatiniais ginklais, šalia bėgo daugiau apsaugininkų. Dar kitame limuzine sėdėjo Kristianas Kli, Odbladas Grėjus, Artūras Viksas ir Judžinas Dazis. Limuzinai dabar vilkte vilkosi, nes Pensilvanijos aveniu užtvindė minia ir trukdė kortežui judėti. Didelės snaigės didingai leidosi iš dangaus ir gaubė susirinkusiuosius balta mantija.

Prezidento patarėjų automobilis visiškai sustojo.

– Velnias! - pažiūrėjęs pro langą nusikeikė Odbladas Grėjus. - Prezidentas išlipo ir eina pėsčias.

– Jeigu jis eina, mes irgi turime eiti, - tarė Judžinas Dazis.

Grėjus pažiūrėjo į Kristianą Kli ir tarė: – Žiūrėk, Elena irgi lipa iš savo automobilio. Čia jau pavojinga. Krisai, turi jam neleisti. Pasinaudok ta savo veto teise.

– As jos nebeturiu, - atsakė Kli. – Manyčiau, reikėtų sukviesti kur kas daugiau agentų, - tarė Viksas.

Jie visi išlipo iš automobilio ir viena greta ėjo paskui prezidentą.

Didžiulės snaigės vis dar sūkuriavo ore, bet Fransis Kenedis nejuto, kad jos nuklojo jį nuo galvos iki kojų - kaip vaikystėje nepajuto liežuviu Komunijos paplotėlio svorio. Pirmą kartą jam kilo noras liesti tuos jį mylinčius žmones. Eidamas grindiniu spaudė rankas tiems, kurie sugebėdavo prasibrauti pro policininkų užtvaras ir žiedu jį juosiančius Slaptosios tarnybos agentus. Retkarčiais būreliui žiūrovų, iš už nugarų spaudžiamų milijonų kitų, pavykdavo prasmukti ir nustumti į šalį platesniu žiedu prezidentą apjuosti bandančius apsaugininkus. Fransis Kenedis nenustodamas žingsniuoti spaudė rankas tiems vyrams ir moterims. Jis jautė, kad nuo sniego šlampa plaukai, bet žvarbus oras, kaip ir garbinanti minia, tik įkvėpė jam jėgų. Prezidentas nejuto jokio nuovargio, jokio nepatogumo, nors dešinė ranka užtirpo ir ištino - taip dažnai ir taip šiurkščiai ją spaudė. Dabar Slaptosios tarnybos agentams teko tikrąja šio žodžio prasme plėšti labiausiai atsidavusius gerbėjus nuo prezidento. Graži jauna moteris kremine striuke įnirtingai įsikibo jam į ranką ir Kenedžiui vos pavyko ją ištraukti. *** Deividas Džatnis prastumdė žmones, kad išsitektų su Irena. Ši laikė Kambelį ant rankų, antraip minia būtų jį sumindžiusi - ji vilnijo it vandenynas.

Jie stovėjo ne toliau kaip už keturių šimtų metrų nuo tribūnų, kai pamatė prezidento limuziną. Paskui jį važiavo kiti vyriausybės automobiliai su svarbiais asmenimis, o toliau grumdėsi bekraštė minia pravažiavus kortežui ji pasuks pro tribūnas. Deividas mintyse apskaičiavo, kad prezidento limuziną nuo jo dabar skiria atstumas, kiek didesnis už futbolo aikštės ilgį. Tuomet jis pastebėjo, kad kai kur minia, stovinti abiejose aveniu pusėse, prasiveržė pro užtvaras ir privertė kortežą sustoti.

– Jis išlipa! - suspigo Irena. - Jis eina! Dieve, turiu jį paliesti!

Moteris perdavė Kambelį Džatniui į rankas ir bandė prasmukti pro užtvarą, bet vienas iš uniformuotų policininkų ją sustabdė. Jai pavyko prasibrauti pro policininkų vorą, bet tada sulaikė žiedu prezidentą supantys Slaptosios tarnybos agentai. Kvaiša, į ją žiūrėdamas pamanė Deividas. Jai nereikėjo paleisti Kambelio iš rankų. Agentai būtų pamanę, kad ji nekelia jokio pavojaus, ir ji būtų

prasmukusi, kol tie būtų stūmę tolyn kitus žioplius. Deividas pamatė, kaip ją nubloškia atgal prie šaligatvio, bet tada nauja žmonių banga nunešė prie kortežo ir jai bei dar keliems pavyko prasisprausti prie prezidento ir paspausti jam ranką. Moteris net pabučiavo jam į skruostą, bet tada ją šiurkščiai nustūmė į šalį.

Deividas suprato, kad Irena nieku gyvu nebeįstengs grįžti prie jo ir Kambelio. Ji virto mažyčiu taškeliu žmonių knibždėlyne, grasinančiame užlieti visą platų prospektą. Vis daugiau žmonių spaudė uniformuotų policininkų vorą, vis daugiau nusigavo iki Slaptosios tarnybos agentų žiedų. Abi užtvaros ėmė trūkinėti. Kambelis pradėjo verkti, tad Džatnis įsikišo ranką į striukės kišenę norėdamas ištraukti šokoladuką - jų visados turėdavo mažyliui.

Tada Deividas Džatnis pajuto, kad kūną užlieja šiluma. Jis prisiminė pastarąsias dienas Vašingtone, gausybę statinių, skirtų valstybės galiai įamžinti: marmurines Aukščiausiojo Teismo kolonas, paminklus, didingus, prabangius fasadus - nesugriaunamus, nepajudinamus. Prisiminė prašmatnų Hoko kabinetą, saugomą sekretorių ir mormonų bažnyčias Jutoje, laiminamas ypatingų, vien tik jų tikėjimui sugalvotų angelų. Visi tie dalykai buvo skirti tam, kad įtvirtintų saujelės žmonių viršenybę prieš visus kitus. Tam, kad paprasti žmogeliai, tokie kaip jis, žinotų savo vietą ir visą meilę atiduotų tai saujelei išrinktųjų. Prezidentai, guru, mormonų seniūnai statydinosi tuos bauginančius rūmus tam, kad siena atsitvertų nuo visų žmonių. Puikiai suprasdami, kaip paprastieji jiems pavydi, šitaip dar ir apsisaugojo nuo neapykantos. Džatnis prisiminė savo įspūdingą pergalę per prezidento „medžioklę” universitete. Tada vienintelį kartą savo gyvenime jis tapo didvyriu. Vaikinas patapšnojo per petį Kambeliui, kad šis nustotų verkęs.

Kišenėje po šaltu revolverio plienu užčiuopė šokoladuką ir padavė vaikui, paskui nepaleisdamas jo iš rankų nulipo nuo šaligatvio ir nėrė po aptvaru. *** Deividą Džatnį apėmė nuostaba, paskui didžiulis džiaugsmas. Viskas eisis kaip per sviestą! Vis daugiau žiūrovų prasibrovė pro uniformuotų policininkų vorą, vis daugiau prasiveržė pro Slaptosios tarnybos agentų žiedą ir spaudė ranką prezidentui. Abi šios gyvos užtvaros nebelaikė, tad prasibrovusieji žingsniavo šalia Kenedžio ir mojo rankomis rodydami jam savo atsidavimą. Džatnis tekinas pasileido link artėjančio prezidento, nešamas užtvaras pralaužusios žiūrovų bangos. Jis atsidūrė šalia besistengiančių nieko prie prezidento neprileisti Slaptosios tarnybos agentų, bet dabar jų buvo per mažai. Vaikinui dingtelėjo piktdžiugiška mintis, kad jie nekreipia į jį dėmesio. Paėmęs Kambelį kaire ranka, dešinę įkišo į striukės kišenę, sugraibė odinį dėklą ir uždėjo pirštą ant gaiduko.

Tą akimirką agentų užtvara sutrūkinėjo ir jis nusigavo į stebuklingojo žiedo vidurį. Vos už trijų metrų pamatė Fransį Kenedį, spaudžiantį ranką netveriančiam džiaugsmu paaugliui. Kenedis atrodė labai lieknas ir aukštas, tik vyresnis negu televizoriaus ekrane. Nepaleisdamas Kambelio iš rankų Džatnis žengtelėjo link Kenedžio.

Tą akimirką kelią jam pastojo labai gražus juodaodis ištiesta ranka. Džatniui dingtelėjo šiurpi mintis: vyras pamatė, kad jis laiko kišenėje ginklą ir reikalauja jį atiduoti. Paskui prisiminė tą žmogų kažkur matęs ir suprato, kad jis tik nori pasisveikinti. Juodu pažvelgė vienas į kitą, paskui Džatnis nuleido akis į atkištą juodą ranką, tada vėl į besišypsantį juodą veidą. Staiga negro akys įtariai

suspindo ir jis atitraukė plaštaką. Sukaupęs visą iš įtampos trūkčiojančių raumenų jėgą Džatnis metė Kambelį juodaodžiui ir išsitraukė iš kišenės revolverį.

Tą akimirką, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Odbladas Grėjus suprato, kad nutiks kažkas siaubinga.

Jis negaudė berniuko ir šis nukrito ant grindinio. Grėjus greitai žengtelėjo priešais iš lėto besiartinantį Fransį Kenedį ir uždengė jį kūnu. Tada pamatė revolverį.

Kristianas Kli kiek atsilikęs nuo prezidento ėjo jam iš dešinės. Dabar jis mobiliuoju telefonu kvietė daugiau Slaptosios tarnybos agentų, kad šie padėtų išvaikyti prezidentui kelią pastojusius žmones. Jis matė, kaip vyras su berniuku ant rankų prisiartina prie Kenedžio apsaugininkų žiedo, paskui akimirką aiškiai išvydo vyro veidą.

Jam pasirodė, kad mato kažkokį neaiškų košmarą ir negalėjo patikėti, jog viskas vyksta iš tikrųjų.

Veidas, kurį per pastaruosius devynis mėnesius jis taip dažnai matydavo kompiuterio ekrane, veidas žmogaus, kurio gyvenimą jis sekė skaitydamas kompiuteriu gaunamus seklių pranešimus, iš virtualiosios erdvės staiga persikėlė į tikrovę.

Dabar šis veidas neatrodė nerūpestingas kaip seklių nuotraukose, veikiau kupinas pakilių jausmų. Ir Kristianas Kli nusistebėjo, kaip gražūs bruožai galėjo virsti tokiais šlykščiais - atrodė, tarsi žiūrėtų į vaikiną pro vaizdą iškreipiantį stiklą.

Kli jau sparčiai artinosi prie Džatnio vis dar negalėdamas patikėti tuo, ką mato, stengdamasis įtikinti save, kad čia tik košmaras, kai pamatė Grėjų ištiesiant ranką. Kli pajuto neapsakomą palengvėjimą: tas žmogus negali būti Džatnis, čia tik vyrukas, laikantis savo vaiką, bandantis paliesti šią iškilią asmenybę ir šitaip patekti į istoriją.

Bet tada pamatė, kad vyriškis meta berniuką raudona striuke ir megzta kepure, išvydo revolverį Džatnio rankoje ir krintantį Grėjų.

Staiga Kristianą Kli apėmė siaubas suvokus, koks baisus nusikaltimas tuoj įvyks, ir jis puolė prie Džatnio. Antra kulka pataikė jam į galvą. Ji pramušė gomurį ir Kristianas ėmė springti krauju, pajuto veriantį skausmą kairėje akyje. Kli susmuko, nors sąmonės neprarado. Bandė šaukti, bet burna buvo pilna dantų nuolaužų ir mėsos gabalų. Jį persmelkė baisus netekties ir bejėgiškumo jausmas.

Paskutinėse išdraskytų smegenų ląstelėse šmėstelėjo mintis apie Fransį Kenedį. Jis norėjo perspėti prezidentą, kad jam gresia mirtis, ir paprašyti atleidimo. Tada Kristiano smegenys užgeso ir galva su tuščia akiduobe nusviro ant purios sniego pagalvės.

Tą pačią akimirką Fransis Kenedis atsisuko tiesiai į Deividą Džatnį. Jis matė, kad pargriuvo Odbladas Grėjus, paskui Kristianas. Tuomet visi jo košmarai, visi kitų nužudytų jo giminių prisiminimai, visi piktos lemties siaubai virto kūną paralyžiuojančia nuostaba ir susitaikymu su neišvengiamybe. Fransis pajuto, kad sudreba visas pasaulis, nes tą sekundės dalį jo smegenis pervėrė plieno kulka. Prezidentas krito.

Deividas Džatnis negalėjo patikėti, kad visa tai išties atsitiko. Juodaodis gulėjo nejudėdamas, šalia baltasis. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas sumostagavo rankomis ir bežiūrint sukniubo ant kelių. Deividas Džatnis šaudė toliau. Rankos plėšė jam iš rankų pistoletą, draskė jo kūną. Vaikinas bandė bėgti, bet pasisukęs pamatė, kad didžiausias pulkas žmonių atsirita į jį lyg milžiniška banga ir tiesiasi nesuskaičiuojama daugybė rankų. Veidas paplūdo krauju, pajuto, kad nuplėšia ausį ir pamatė

ją vienoje iš tos gausybės rankų. Staiga kažkas nutiko jo akims, nes nieko nebematė. Vieną akimirką visą kūną pervėrė astrus skausmas, paskui nebejuto nieko.

Televizijos operatorius su kamera ant peties viską nufilmavo pasauliui. Kai Džatnis išsitraukė revolverį, operatorius žengė kelis žingsnius atatupstas, kad objektyvas aprėptų visus. Kamera užfiksavo, kaip Deividas Džatnis pakelia ginklą, kaip Odbladas Grėjus uždengia kūnu prezidentą, paskui sukniumba, kaip kulka pataiko Kristianui Kli į galvą ir jis parkrinta. Operatorius nufilmavo ir kaip Fransis Kenedis atsisuka į žudiką, šis iššauna ir prezidentui galvą perskrodžia kulka. Televizijos žiūrovai visame pasaulyje pamatė, kokiu rūsčiu, ryžtingu žvilgsniu Džatnis palydi krintantį Fransį Kenedį ir kaip tą šiurpią akimirką sustingsta Slaptosios tarnybos agentai - šoko apimti jie nesugebėjo žaibiškai sureaguoti į žudiko veiksmus, nors buvo puikiai to išmokyti. Operatorius užfiksavo, kad Džatnis bando bėgti, bet jį užgriūva minia. Jis tik nenufilmavo paskutinio epizodo ir dėl to gailėsis visą gyvenimą - kaip žmonės sudrasko Deividą Džatnį į gabalus.

Virš miesto, atsimušusi nuo marmurinių pastatų ir paminklų šio pasaulio galingiesiems, nuaidėjo garsi aimana milijonų garbintojų - jų svajonė sudužo į šipulius.

27 skyrius PREZIDENTĖ ELENA DIUPREI surengė Orakulo šimtojo gimtadienio pokylį Baltuosiuose rūmuose Verbų sekmadienį, praėjus trim mėnesiams po Fransio Kenedžio žūties.

Apsirengusi taip, kad nekristų į akis jos grožis, stovėjo Rožių sode ir nužiūrinėjo svečius. Tarp jų buvo ir ankstesnės Kenedžio administracijos narių. Judžinas Dazis šnekučiavosi su Elizabeta Stoun ir Selu Troika.

Ji jau pranešė Judžinui Daziui, kad kitą mėnesį bus atleistas. Tas žmogus niekada nepatiko Elenai Diuprei. Visai ne todėl, kad turėjo jauną meilužę ir jau bandė apsukti galvą Elizabetai Stoun.

Prezidentė Diuprei priėmė Elizabetą Stoun į savo patarėjus. Aišku, kartu teko priimti ir Selą Troiką.

Bet Elizabeta jai buvo labai reikalinga. Mat ši nepaprastai energinga moteris, puiki administratorė išmanė politines realijas ir neslėpė feministinių pažiūrų. Selas Troika irgi buvo ne iš kelmo spirtas.

Jis gerai žinojo Kongreso gudrybes, tad, nors protu nusileido Elizabetai Stoun ir, Diuprei nuomone, net jai pačiai, jo klasta galėjo labai praversti.

Davusi priesaiką Elena Diuprei surinko informaciją iš Kenedžio patarėjų ir kitų administracijos darbuotojų. Ji įdėmiai perskaitė projektus įstatymų, kuriuos svarstys naujai išrinktas Kongresas.

Moteris liepė pateikti jai visus slaptus aplinkraščius, visus planus su visomis smulkmenomis, tarp jų ir dėl jau viešai smerkiamų priverstinio darbo stovyklų Aliaskoje.

Po mėnesio ji pasibaisėjo pamačiusi, kad Fransis Kenedis būtų tapęs pirmu diktatoriumi Amerikos istorijoje, nors siekė kuo kilniausio tikslo - padaryti Jungtinių Valstijų žmonių gyvenimą geresnį.

Stovėdama Rožių sode pro tik pradedančius sprogti medžius prezidentė Diuprei tolumoje matė Linkolno memorialą ir baltą Vašingtono obeliską, didingus Amerikos sostinės simbolius. Čia, sode, susirinko visų Amerikos politinių jėgų atstovai, visi gavo jos kvietimus. Ji susitaikė su Kenedžio administracijos priešais.

Tarp svečių buvo Luisas Inčas. Šį žmogų Elena niekino, bet jai reikės jo pagalbos. Čia dar galėjai pamatyti Džordžą Grinvelą, Martiną Matfordą, Bertą Odiką ir Lorensą Salentainą - gėdingojo Sokrato klubo grietinėlę. Jai reikės susitaikyti su jais visais, todėl ir pasikvietė į Baltuosius rūmus švęsti Orakulo šimtojo gimtadienio. Diuprei bent jau suteiks jiems galimybę prisidėti kuriant naują Ariieriką - Kenedis jos nedavė.

Bet Elena Diuprei žinojo: naujos Amerikos nesukursi, jei visos pusės nedarys nuolaidų. Ji dar žinojo, kad po kelerių metų bus išrinktas konservatyvesnis Kongresas. Ji negalėjo tikėtis įtikinti liaudį, kaip tai mokėjo charizmatiškasis Kenedis, juolab kad jam padėjo ir romantiška šeimos bei jo paties istorija.

Prezidentė pamatė, kad daktaras Zedas Anakonė sėdi šalia Orakulo vežimėlio - tikriausiai kalbina senuką paaukoti savo smegenis mokslui. Daktaras Anakonė irgi kėlė jai rūpesčių. Jo smegenų skenavimo tyrimas naudojant cheminius preparatus jau buvo aptariamas įvairiuose moksliniuose straipsniuose. Diuprei nuo pat pradžių matė ne vien tyrimo pranašumus, bet ir slypinčius pavojus. Ji manė, kad tuos dalykus būtina nuodugniai apmąstyti niekur neskubant, per ilgą laiką. Mat valdžia, turinti galimybę neginčijamai išsiaiškinti tiesą, gali kelti didžiulį pavojų. Tiesa, toks tyrimas padėtų išspręsti nusikalstamumo ir politinės korupcijos problemas. Kita vertus, jis padėtų pertvarkyti teisinę visuomenės sanklodą. Tačiau tiesa ne visada būna paprasta. Yra tokių tiesų, kurios išaiškintos sugriautų status quo. Be to, tam tikrais istorijos momentais tiesa gali sustabdyti evoliucinę pažangą. Ir kaip turi jaustis žmonės, žinantys, kad gali iškilti į aikštę kai kurios tiesos apie juos?

Ji metė žvilgsnį į Rožių sodo kampą, kur Odbladas Grėjus gyvai šnekučiavosi su Artūru Viksu, sėdėdami pintuose krėsluose. Grėjus dabar kasdien lankėsi pas psichiatrą, nes jį kamavo depresija.

Psichiatras paaiškino Grėjui, kad po pastarojo meto įvykių visai nenuostabu išgyventi depresiją. Tai kokių velnių jam vaikščioti pas psichiatrą?!

Dabar Rožių sode visų dėmesys nukrypo į Orakulą. Jam atnešė didžiulį, sulig stalu, tortą. Jo viršuje glajumi buvo pavaizduota Amerikos vėliava. Televizijos kameros parodė visai šaliai, kaip Orakulas užpučia šimtą žvakučių. Jam padėjo prezidentė Diuprei, Odbladas Grėjus, Judžinas Dazis, Artūras Viksas ir Sokrato klubo nariai.

Orakulas suvalgė gabaliuką torto ir leido paimti iš jo interviu Kasandrai Čat. Šiai pavyko pasiekti šį sunkiai įgyvendinamą tikslą padedant Lorensui Salentainui. Įžangines interviu frazes Kasandra susakė į mikrofoną, kol buvo pučiamos žvakutės.

– Kaip jaučiasi žmogus, sulaukęs šimto metų? - paklausė ji.

Orakulas piktai į ją dėbtelėjo. Tą akimirką jis atrodė toks rūstus, kad Kasandra mintyse apsidžiaugė, jog laida netransliuojama tiesiogiai, o bus rodoma vakare. Dieve, koks bjaurus žmogus - visas veidas išmargintas rudų dėmių, į žvynus panaši oda žvilga lyg rando audinys, lūpų beveik nematyti.

Kasandrai dingtelėjo, kad jis neprigirdi, todėl pakartojo: – Kaip jaučiasi žmogus, sulaukęs šimto metų?

Orakulas nusišypsojo ir veido oda suaižėjo į tūkstančius raukšlių.

– Kokias supistas nesąmones čia paistai?! Gal su protu susipykai? - atšovė jis.

Senis pamatė savo veidą viename iš televizorių ir jam ko neplyšo širdis. Staiga šitas gimtadienio

pobūvis apkarto.

– Kur Kristianas? - žvelgdamas tiesiai į kamerą paklausė jis. *** Prezidentė Elena Diuprei sėdėjo prie Orakulo vežimėlio ir laikė senuką už rankos. Orakulas miegojo labai jautriu mirties laukiančių senių miegu. Pobūvis Rožių sode tęsėsi be jo.

Elena prisiminė, kaip jaunystėje buvo viena iš Orakulo protežė. Tada ji nepaprastai juo žavėjosi. Jis buvo guvaus proto, tryško sąmoju, tiesiog užkrėsdavo aplinkinius gera nuotaika ir gyvenimo džiaugsmu - visų šitų savybių jai stigo.

Argi svarbu, kad jis visuomet stengdavosi užmegzti intymius santykius su moterimis? Elena prisiminė, kaip prieš daugelį metų Orakulas ją įskaudino, kai vietoj draugystės ėmė rodyti norą įsitempti ją į lovą. Ji perbraukė pirštais per šiurkščią sunykusios senuko rankos odą. Ji pasirinko kelią, vedantį į valdžią, nors daugelis moterų ėjo keliu į meilę. Gal meilės pergalės saldesnės?

Elena Diuprei mąstė apie savo ir Amerikos lemtį. Ją vis dar stebino, kad po visų šiurpių praėjusių dvylikos mėnesių įvykių šalyje įsivyravo tokia ramybė. Tiesa, iš dalies už tai reikėjo dėkoti jai. Jos gabumai ir protas padėjo užgesinti visas valstijas apėmusį gaisrą. Vis dėlto...

Ji raudojo, kai buvo nužudytas Kenedis - tam tikra prasme jinai jį mylėjo. Mylėjo tą tragedija dvelkiantį gražių bruožų veidą. Mylėjo Fransį už idealizmą, už geresnės Amerikos viziją. Mylėjo už dorą, tyrumą ir nesavanaudiškumą, už tai, kad jo nedomino materialinės gėrybės. Vis dėlto ji suprato, kad Kenedis - pavojingas žmogus.

Elena Diuprei suvokė, koks pavojus kils, jeigu ji, kaip neseniai Kenedis, įtikės niekados neklystanti.

Ji neabejojo, kad ant pražūties slenksčio stovinti žmonija gali spręsti savo problemas ne konfliktais, bet tik begaline kantrybe. Ji darys visa, ką gali, ir stengsis nejausti jokios neapykantos priešams.

Tą akimirką Orakulas atsimerkė ir nusišypsojo, paskui paspaudė jai ranką ir prašneko - taip tyliai, kad jai teko prikišti galvą prie pat tos raukšlėtos burnos.

– Nesijaudink, - tarė Orakulas, - tu būsi puiki prezidentė.

Tą akimirką Elena Diuprei vos neapsiverkė kaip pagirtas vaikas, akinamas padaryti tai, ko nesiryžta imtis, nes baiminasi nesėkmės. Ji apsidairė po Rožių sodą. Čia susirinko įtakingiausi Amerikos vyrai ir moterys. Iš daugumos ji gali tikėtis pagalbos, kai kurių turės saugotis, bet labiausiai turės saugotis pati savęs.

Ji vėl pagalvojo apie Fransį Kenedį. Dabar jis guli šalia dviejų garsiųjų savo dėdžių, toks pat mylimas, kaip kadaise jie. Ir šalia dukters. Ką gi, pamanė Elena Diuprei, aš įkūnysiu geriausias Fransio savybes ir paversiu tikrove visus gražiausius jo ketinimus. Paskui, gniauždama Orakului ranką, ji mąstė apie tai, kad blogis niekada nesimaskuoja, o štai gėris kartais įgauna pavojingą pavidalą.