Dmitry gluchovsky metro 2034

Iš rusų kalbos vertė: Viktoras Žostautas, Mikas Trečiokas

Turinys ÄŽvadas 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 Epilogas

ĮVADAS 2034-ieji metai.

Visas pasaulis virto griuvėsiais. Žmonija — beveik visiškai sunaikinta. Dėl radiacijos pusiau sugriuvę miestai tapo nebetinkami gyventi, o už jų, remiantis nuogirdomis, prasideda nesibaigiančios išdegusios dykumos, veriasi mutavusių miškų tankumynai. Bet niekas iš tikro nežino, kas ten.

Civilizacija nyksta. Prisiminimus apie buvusią žmogaus galybę gaubia prasimanymai, kurie virsta legendomis. Nuo to laiko, kai paskutinis lėktuvas atitrūko nuo žemės paviršiaus, praslinko daugiau nei dvidešimt metų. Išėsti rūdžių geležinkeliai driekiasi į niekur. Šimtmečio statybos, taip ir nebaigtos, virto griuvenomis. Radijo eteris tuščias. Ryšininkai girdi tik skurdų stūgavimą, tūkstantąjį kartą mėgindami sugauti bangas, kuriomis kadaise būdavo transliuojamos laidos iš Niujorko, Paryžiaus, Tokijo ir Buenos Airių.

Praėjo dvidešimt metų nuo šių įvykių. Bet žmogus — jau nebe šeimininkas Žemėje. Radiacijos sutvertos būtybės kur kas geriau prisitaikiusios prie naujojo pasaulio. Žmonija atsidūrė ties išnykimo riba.

Tokių, kurie tuo netiki, visiškai nedaug — vos kelios dešimtys tūkstančių. Jie nežino, ar dar kas nors išsigelbėjo, ar jie — paskutiniai žmonės planetoje. Jie gyvena Maskvos metro — pačioje didžiausioje kada nors statytoje atominėje slėptuvėje. Paskutinėje žmonijos slėptuvėje.

Visi jie atsidūrė metro tą dieną — ir tai išgelbėjo jiems gyvybę. Hermetiški užtvarai apsaugo juos nuo radiacijos ir padarų iš viršaus, susidėvėję filtrai valo vandenį ir orą. Auksarankių surinkti nuolatinės srovės generatoriai gamina elektros energiją. Požeminėse fermose auginama šampinjonų ir kiaulių.

Centrinė valdymo sistema jau seniai subyrėjo, tad stotys tapo nykštukinėmis valstybėmis. Žmonės jose telkiasi idėjų, religijų skatinami arba tiesiog buriasi aplink vandens filtrus. Šis pasaulis nebeturi rytojaus. Jame nebeliko vietos svajonėms, planams, viltims. Jausmai čia nusileidžia instinktams, kurių svarbiausias — išgyventi. Bet kokia kaina.

Kokia buvo įvykių, aprašytų šioje knygoje, priešistorė, skaitykite romane „Metro 2033”

PIRMAS SKYRIUS

SEVASTOPOLIO GYNYBA Jie negrįžo nei antradienį, nei trečiadienį, nei galiausiai ketvirtadienį — dieną, kuri buvo sutarta kaip galutinis parvykimo terminas. Pirmasis blokuojamasis postas budėjo ištisą parą, taigi jeigu sargybiniai būtų išgirdę bent menkiausią pagalbos šauksmo aidą, jei būtų pastebėję blankų šviesos atšvaitą ant drėgnų tunelio sienų, tuomet pirmyn, Nachimovo prospekto link, būtų nedelsiant buvęs išsiųstas smogiamasis būrys. Įtampa augo su kiekviena valanda. Geriausi kariai, puikiai ekipuoti ir specialiai parengti būtent tokioms užduotims, nė akimirkai nesumerkė akių. Kortų kaladė, kuri padėdavo prastumti laiką nuo vieno iki kito pavojaus signalo, jau antrą parą dulkėjo sargybos posto stalo stalčiuje. Įprastus plepalus keitė tylūs neramūs šnabždesiai, o šiuos — sunki tyla: kiekvienas tikėjosi pirmas išgirsti grįžtančio karavano žingsnių atgarsius. Pernelyg svarbus jis buvo.

Sevastopolio stotis gyventojų buvo paversta neįveikiamu bastionu — kiekvienas, nuo penkiamečio berniuko iki senio, mokėjo naudotis ginklu. Ši stotis-tvirtovė, pasišiaušusi kulkosvaidžių lizdais, spygliuotos vielos dygliais, net suvirintais iš bėgių prieštankiniais ežiais — atrodytų, absoliučiai neįveikiama, — galėjo kristi bet kurią minutę.

Jos Achilo kulnas buvo nuolatinis šaudmenų stygius.

Susidūrę su tuo, ką kasdien tekdavo ištverti Sevastopolio gyventojams, bet kokios kitos stoties žmonės tikrai nė nemanytų jos saugoti — bėgtų iš ten lyg žiurkės iš vandens semiamo tunelio. Net galingoji Hanza — Žiedo linijos stočių sąjunga, — apskaičiavusi visas netektis, vargu ar ryžtųsi aukoti visas būtinąsias jėgas Sevastopolio gynybai. Tiesa, ši stotis strategiškai buvo be galo svarbi, bet vis dėlto toks žaidimas nebuvo to vertas.

Elektros energija iš tiesų buvo labai brangi. Tiek brangi, kad sevastopoliečiai, pastatę vieną didžiausių

hidroelektrinių metropolitene, už pajamas, gautas iš jos tiekimo Hanzai, dėžėmis užsisakinėjo šaudmenis ir vis vien gaudavo pelno. Tačiau daugeliui jų teko sumokėti ne vien šaudmenimis, bet ir savo suluošintais, subjaurotais gyvenimais.

Gruntiniai vandenys, Sevastopolio palaiminimas ir prakeikimas, sėmė šią stotį iš visų pusių tarsi Stikso vanduo sukiužusią Charono barką. Jie sukiojo dešimties vandens malūnų mentes, vietinių savamokslių meistrų suręstas tuneliuose, landose, požemio vagose — visur, kur tik galėjo pasiekti inžineriniai žvalgybos būriai, tiekdami šviesą ir šilumą pačiai stočiai ir dar geram trečdaliui Žiedo.

Tie vandenys nepailsdami gludino sąramas, ardė cementuotas jungtis, liūliuodami čiurleno visai arti, už pagrindinės salės sienų, mėgindami nuslopinti budrumą. Galiausiai neleido sprogdinti nenaudojamų peronų, iš kurių į Sevastopolio stotį be perstojo, tarsi nesibaigianti nuodinga gyvatė, šliaužianti į mėsmalę, judėjo siaubą keliančios padarų ordos.

Stoties gyventojai, tos vaiduokliškos pragaro fregatos komanda, buvo pasmerkti amžinai ieškoti ir lopyti vis naujas kiaurymes, nes jų laivas jau seniai buvo prakiuręs, o prieplaukos, kur jie galėtų atsikvėpti, tiesiog nebuvo.

Tuo pat metu jie turėjo atremti ataką po atakos — padarų, slenkančių iš Čertanovo ir Nachimovo prospektų, abordažus... Tos būtybės šliaužė iš ventiliacinių šachtų, skverbėsi kartu su drumzlinais veržliais upeliūkščiais per kanalizacijos nuotekas, tekančias iš pietinių tunelių.

Rodėsi, kad visas pasaulis susitelkė prieš sevastopoliečius negailėdamas jokių pastangų tam, kad ištrintų jų prieglaudą iš metro žemėlapio. O jie iš paskutiniųjų laikėsi įsikibę savo stoties, tarytum be jos visoje Visatoje jiems nieko nebūtų likę.

Tačiau kad ir kokie nagingi būtų vietiniai inžinieriai, kad ir kaip juos būtų užgrūdinusi, kad ir kokius negailestingus juos būtų išugdžiusi Sevastopolio stotis, jie negalėtų apsaugoti savo miesto neturėdami šaudmenų, lempų prožektoriams, antibiotikų ir tvarsčių. Tiesa, stotis gamino elektros energiją ir Hanza buvo pasiruošusi mokėti už ją didelę kainą. Tačiau Žiedas turėjo ir kitų tiekėjų, savo šaltinių, o sevastopoliečiai be kaimynų paramos vargu ar atsilaikytų nors mėnesį. Baisiausia buvo likti be šaudmenų.

Gerai saugomi karavanai kas savaitę išeidavo į Serpuchovo stotį, kad Hanzos prekeivių suteikto kredito sąskaita apsirūpintų būtiniausiais daiktais ir nedelsdami grįžtų atgal. Ir kol sukosi Žemė, kol tekėjo požeminiai šaltiniai bei laikėsi suręsti metro skliautai, tvarka neturėjo keistis.

Tačiau šį kartą karavanas užtruko. Neleistinai ilgai. Darėsi neramu, kad atsitiko kažkas baisaus, nenumatyta, nuo ko nesugebėjo apginti nei užgrūdinti kovose konvojaus kariai, nei per metų metus susiklostę santykiai su Hanzos vadovybe.

Būtų ne taip apmaudu, jeigu veiktų ryšys. Tačiau kažkas atsitiko nutiestai Žiedo link ryšio linijai, ryšys nutrūko dar pirmadienį, o gedimo tvarkyti pasiųsta brigada nieko nepešė. * * * Lempa po žaliu plačiu gaubtu kabojo visai žemai virš apvalaus stalo, apšviesdama pageltusius popieriaus lapus, ant kurių buvo pieštuku nupiešti grafikai ir diagramos. Lemputė švietė silpnai, ji buvo

keturiasdešimties vatų stiprumo, bet ne todėl, kad reikėjo taupyti energiją, o dėl to, kad kabineto šeimininkas nemėgo ryškios šviesos. Peleninė, perpildyta vietinės gamybos suktinių nuorūkų, rūko ėdriu melzganu dūmu, po žemomis lubomis besikaupiančiu į tirštus debesis.

Stoties viršininkas perbraukė kaktą ir, kilstelėjęs ranką, vienintele akimi žvilgtelėjo į ciferblatą — penktą kartą per pusvalandį. Po to trakštelėjo pirštais ir sunkiai pakilo.

— Reikia priimti sprendimą. Daugiau laukti nebėra prasmės.

Tvirtas senis, dėvintis dėmėtą vatinį ir nutrintą mėlyną beretę, sėdintis už stalo priešais, būtų prakalbęs, bet užsikosėjo ir vaikydamas dūmus pradėjo mosikuoti ranka. Po to nepatenkintai susiraukdamas atsakė: — Na, aš tau dar kartą pakartosiu, Vladimirai Ivanovičiau: iš pietinės pusės mes nieko atšaukti negalime. Blokuojamieji postai yra taip spaudžiami, kad vos atsilaiko. Per pastarąją savaitę ten jau trys žmonės sužeisti, vienas — sunkiai, ir tai neskaitant pastiprinimo. Susilpninti pietų aš tau neleisiu. Ten pat dar nuolat reikalingos dvi trijulės žvalgų — patruliuoti šachtoms ir tarpuvartėms. Na, o šiaurė — atleiskite, laisvų nėra, išskyrus tuos karius iš pasitinkančiosios brigados. Ieškok, kur nori.

— Tu — perimetro vadas, tu ir ieškok, — atkirto viršininkas. — O aš savo reikalais užsiimsiu. Tačiau po valandos grupė jau turi išeiti. Suprask, mes su tavimi mąstome skirtingomis kategorijomis. Juk negalima spręsti tik trumpalaikių problemų! O jei ten kažkas rimta?

— O aš manau, Vladimirai Ivanovičiau, tu karščiuojiesi. 5.45 kalibro arsenale du nepanaudoti „cinkai” — savaitei su puse tikrai užteks. Be to, mano namuose po pagalve užsigulėjo dar keletas, — senis šyptelėjo, apnuogindamas sveikus pageltusius dantis, — dėžę tikrai surinksiu. Bėda ne šoviniai, o žmonės.

— Gal geriau aš tau pasakysiu, kur bėda. Po dviejų savaičių, jeigu nesuderinsime tiekimo, teks užsklęsti hermetines sklendes pietiniuose tuneliuose, kadangi be šaudmenų mes jų nesulaikysime.

Vadinasi, negalėsime prižiūrėti ir remontuoti dviejų trečdalių savo malūnų. Jau po savaitės jie išeis iš rikiuotės. Elektros sutrikimai Hanzoje tikrai nieko nenudžiugins. Geriausiu atveju jos vadovybė pradės ieškoti kitų tiekėjų. Blogiausiu... Ką ten elektra?! Tuneliai tušti jau beveik penkias dienas, nė gyvos dvasios! O jeigu ten užgriuvę? O jeigu prasiveržė? Jeigu mes jau atkirsti?

— Liaukis! Jėgos kabelis veikia. Skaitiklis sukasi, srovė teka, Hanza vartoja. Būtų prasiveržę — kaipmat sužinotum. Tarkime, jeigu diversija — mums ne telefoną, o kabelius atkirstų. O kalbant apie tunelius — kas čia kiš nosį? Pas mus ir gerais laikais niekas neužeidavo. Vien Nachimovo prospektas ko vertas...

Pavieniai ten nepraeis, o svetimi prekeiviai pas mus nebelandžioja. Taip pat ir plėšikai, aišku, prisiklausę — ne veltui mes kaskart vieną gyvą paleisdavome. Sakau, nepanikuok.

— Pakaks tau samprotauti, — sumurmėjo Vladimiras Ivanovičius pakeldamas raištį, dengiantį tuščią akiduobę, ir nusibraukdamas nuo kaktos prakaito lašus.

— Tris duosiu. Tiesą sakant, kol kas daugiau negaliu, — jau nuolaidžiau ištarė senis. — Ir gana rūkyti.

Juk žinai, man negalima dūmais kvėpuoti, o ir pats nuodijiesi! Geriau jau arbatos...

— Tos tai visada, — viršininkas patrynė rankas. — Čia Istominas, — sumurmėjo jis į telefono ragelį, — arbatos man ir pulkininkui.

— Ir budintįjį karininką pakviesk, — nusiimdamas beretę paprašė vadas. — Aš duosiu įsakymą dėl trijulės.

Arbatą Istominas visuomet mėgo. Ji buvo ypatingos, rinktinės rūšies, vežama iš VLŪPP1. Mažai kas galėjo sau tai leisti — mėgstamiausia stoties viršininko arbata, pargabenta iš kito metro krašto, Hanzos triskart apmuitinta, tapdavo tokia brangi, kad jis ir pats nebūtų nuolaidžiavęs savo silpnybėms, jeigu ne seni ryšiai Dobrynino stotyje. Su kai kuo jis ten kadaise kariavo, ir nuo tų laikų kartą per mėnesį grįžtančio iš Hanzos karavano vadas būtinai atveždavo ryškų ryšulį, kurio pasiimti Istominas visuomet ateidavo pats.

Prieš metus tiekimas pradėjo trikti. Sevastopolio stotį pasiekė neramūs gandai apie naują baisią grėsmę, pakibusią virš Parodos, o gal ir virš visos oranžinės atšakos: nuo viršaus šliaužė nežinomi ir dar nematyti mutantai, kurie, anot nuogirdų, gali skaityti mintis, yra beveik nematomi ir, be to, neišnaikinami. Sklido gandai, kad stotis krito ir kad Hanza, baimindamasi įsibrovimo, išsprogdino tunelius už Taikos prospekto. Arbatos kaina šoktelėjo, vėliau ši brangi prekė visai dingo, ir Istominas ne juokais sunerimo.

Tačiau po kelių savaičių baimės savaime išblėso, mat karavanai, grįždami į Sevastopolio stotį su šaudmenimis ir lempomis, vėl parvežė išgarsėjusios kvapniosios arbatos. O kas galėjo būti svarbiau?

Pildamas vadui nuovirą į porcelianinį puodelį su vietomis atskilusiu paauksuotu apvadu ir uostydamas aromatinį garą, Istominas iš pasitenkinimo net primerkė akį. Po to prisunkė ir sau, sunkiai atsisėdo ant kėdės ir suskimbčiojo sidabriniu šaukšteliu, maišydamas sacharino tabletę.

Abu tylėjo. Minutėlę šis melancholiškas skimbčiojimas buvo vienintelis garsas, girdimas tabako dūmų prirūkusiame apytamsiame kabinete. Staiga jį nutraukė beveik į taktą aidintys šaižūs varpo dūžiai, kurie sklido iš tunelio.

— Pavojus!

Perimetro vadas savo amžiui nenusakomai veržliai pašoko iš vietos ir išlėkė iš kambario. Kažkur tolumoje pykštelėjo vienišas šūvis, paskui pasipylė automatų serijos: viena, kita, trečia... Platformoje sutrinksėjo kaustyti kareiviški batai, ir netrukus iš kažkur toli atskriejo įsakymus žarstantis skambus pulkininko bosas.

Istominas jau pasiruošė griebti kabantį prie spintos nublizgintą milicininko automatą, bet staiga susiėmė už juosmens, aiktelėjo, mostelėjo ranka, sugrįžo prie stalo ir siurbtelėjo arbatos. Priešais jį vesdamas garavo pulkininko paliktas puodelis, netoliese mėtėsi per skubą pamiršta mėlynoji beretė.

Stoties viršininkas parodė jai grimasą, pusbalsiu paprieštaravo bebėgančiam vadui, grįždamas prie ankstesnės temos ir rasdamas naujų argumentų, kurių neprisiminė ginčo metu. * * * Sevastopolio stotyje gana dažnai būdavo pokštaujama apie tai, kodėl kaimyninė Čertanovo2 stotis buvo taip pavadinta. Nors elektrinių malūnai buvo išsidėstę toli tuneliuose tarp abiejų stočių, niekam nerūpėjo patogumo dėlei apgyvendinti tuščią Čertanovo stotį, kaip kadaise buvo prijungta gretutinė Kachovo stotis. Inžinerinės grupės, kurios priedangoje prisėlindavo prie Kachovo stoties įrengti ir apžiūrėti generatorių, nedrįsdavo prisiartinti prie platformos arčiau nei per šimtą metrų. Išeidami į tokį

žygį beveik visi, išskyrus užkietėjusius bedievius, paslapčia žegnodavosi, o vienas kitas dėl visa pikta net atsisveikindavo su artimaisiais.

Stotis dvelkė blogiu. Tai jautė kiekvienas, kuris prisiartindavo prie jos nors per puskilometrį.

Smogiamieji būriai, kuriuos sevastopoliečiai nežinodami anksčiau išleisdavo į Čertanovą tikėdamiesi dar praplėsti savo teritoriją, grįždavo gerokai nukentėję, praradę pusę žmonių, o dažniausiai ir visai nebegrįždavo. Patyrę kariai, persigandę ir susigūžę, nepajėgdavo suvaldyti stingdančio šiurpulio netgi sėdėdami taip arti laužo, kad rūbai pradėdavo rusenti. Jie sunkiai atsimindavo tai, ką teko išgyventi, ir jų prisiminimai visada labai skirdavosi.

Buvo manyta, kad šoninės atšakos kažkur už Čertanovo nirdavo žemyn nuo pagrindinių tunelių, įsipindamos į didžiulį požeminių urvų labirintą, kuriame, anot gandų, knibždėjo visokiausių padarų. Ta vieta stotyje buvo sąlyginai vadinama „Vartais” — sąlyginai todėl, kad niekas iš gyvųjų Sevastopolio gyventojų niekada nebuvo jos matęs. Tiesa, buvo žinomas atvejis, kai dar pradedant įsisavinti liniją tuos „Vartus” lyg ir aptiko didelė žvalgybos grupė, įveikusi Čertanovą. Grupė nešėsi siųstuvą — kažką panašaus į laidinį telefoną. Šiuo telefonu ryšininkas ir pranešė Sevastopolio stočiai, kad žvalgyba stovi ties neplačiu koridoriumi, beveik vertikaliai besileidžiančiu žemyn. Daugiau jis nieko nesuspėjo pasakyti, tačiau dar kelias minutes, kol nutrūko kabelis, Sevastopolio vadovybė, susispietusi aplink pasikalbėjimo aparatą, girdėjo, kaip vienas po kito nutrūkdavo klaikūs, siaubo ir nežmoniško skausmo kupini karių riksmai. Šaudyti niekas jų net nemėgino, tarsi kiekvienam būtų buvę aišku, kad įprastais ginklais jie nepajėgūs apsiginti. Paskutinis nutilo grupės vadas, samdinys žudikas iš Kinų kvartalo, rinkęs savo aukų mažylių pirštų kolekciją. Šis vyriškis, matyt, buvo tolokai nuo nukritusio ryšininko ragelio, todėl suprasti, ką jis kalbėjo, buvo nelengva; tačiau įsiklausęs į jo priešmirtinius gaikščiojimus stoties viršininkas atpažino maldą — paprastą, naivią, kokios pamaldūs tėvai moko savo mažus vaikus.

Po šio įvykio visos pastangos prasibrauti į Čertanovą buvo nutrauktos; buvo net ruoštasi palikti Sevastopolio stotį ir atsitraukti arčiau Hanzos. Vis dėlto panašu, kad prakeiktoji stotis buvo tas pasienio stulpas, kuris metro žymėjo žmonių valdų ribas. Prasiskverbę už jos padarai gerokai baugindavo Sevastopolio gyventojus, tačiau tas būtybes galima buvo nugalabyti, taigi dėl gerai organizuotos gynybos jų antpuoliai būdavo santykinai nesunkiai ir beveik be kraujo atremiami — kol užtekdavo šaudmenų.

Dažnai prie blokuojamųjų postų prišliauždavo tokių baisūnų, kad juos sustabdyti pavykdavo tik sprogstamosiomis kulkomis ir aukštos įtampos spąstais. Tačiau dažniau sargybai tekdavo susidurti su pernelyg nebaugiais, nors ir ypač pavojingais padarais. Jie buvo čia vadinami kažkaip gogoliškai jaukiai — vilkatais3.

— Štai dar vienas! Viršuje, trečiame vamzdyje!

Atitrūkęs nuo lubų prožektorius tarytum pakaruoklis maskatavosi ant vieno laido, skleisdamas savo ryškią baltą šviesą erdvėje priešais blokuojamąjį postą — tai nušviesavo tamsoje susirietusias sėlinančių mutantų figūras, tai vėl jas paslėpdavo, tai akinamai nutvieksdavo sargybą. Aplink nardė apgaulingi šešėliai, gūždamiesi ir čia pat atsitiesdami, kraipydamiesi, darkydamiesi: nuo žmonių krito žvėriški, nuo padarų — žmogiški šešėliai.

Blokuojamasis postas buvo įrengtas labai patogioje vietoje. Čia susijungė tuneliai — prieš pat paskutinįjį karą Metro statyba sumanė atlikti metro rekonstrukciją, ji taip ir nebuvo baigta. Šiame mazge

sevastopoliečiai įsirengė tikrą mažąją tvirtovę: du kulkosvaidžių taškus, pusantrinio storio smėlio maišų priedangų, ežių ir užtvarų ant bėgių, elektros spąstų artimesnėse prieigose ir kruopščiai apgalvotų signalizacijos sistemų. Tačiau kai mutantai veržėsi tokia jėga kaip tą dieną, rodėsi — dar šiek tiek, ir gynyba nebeatlaikys.

Kulkosvaidininkas kažką monotoniškai bambėjo, taškydamas iš nosies kraujo purslus, ir nustebęs apžiūrinėjo savo šlapius paraudusius delnus. Aplink jį ir užsikirtusį „Pečenegą”4 virpėjo įkaitęs oras. Po to šaulys šnarpštelėjęs patikliai įsikniaubė veidu į savo kaimyno, galingo kario uždaru titano šalmu, petį ir nurimo. Po akimirkos priekyje nuaidėjo šiurpus klyksmas: puolė vilkatas.

Karys su šalmu pakilo virš pylimo, atstūmęs užvirtusį ant jo kraujuojantį kulkosvaidininką kilstelėjo automatą ir paleido šūvių seriją. Šlykšti gyslota bestija, aptraukta matine pilka oda, jau metėsi priekin, išskėtusi gumbuotas priekines letenas, ir sklendė iš viršaus žemyn vairuodama ištemptomis kojų plėvėmis. Vilkatai judėjo nesuvokiamu greičiu, uždegusiesiems nepalikdami nė menkiausios galimybės išsigelbėti, todėl šioje sargyboje budėjo tik patys mikliausi ir sumaniausi kariai. Švino rimbas užčiaupė klyksmą, bet jau negyvas vilkatas iš inercijos dar tebekrito: šimtakilograminė skerdena dusliai atsitrenkė į pylimą, pakeldama nuo smėlio maišų debesį dulkių.

— Rodos, viskas...

Atrodęs begalinis padarų srautas, dar prieš kelias minutes kliokęs iš kybančių po lubomis didžiulių persipynusių vamzdžių, iš tiesų išseko. Sargyba atsargiai kilo iš savo pozicijų.

— Neštuvus čionai! Daktarą! Į stotį jį skubiai!

Paskutinį vilkatą nužudęs stipruolis prie automato prikabino durtuvą ir leidosi apeiti mūšio lauke išguldytus nužudytus bei sužeistus padarus, batu traiškydamas kiekvieno jų dantytus nasrus ir trumpais tiksliais durtuvo smūgiais badydamas jiems akis. Po to jis pavargęs nugara atsirėmė į maišus, veidu nusisuko į tunelius, pakėlė šalmo antveidį ir užsivertė gertuvę.

Iš stoties atskubėjo pastiprinimas, kai viskas jau buvo baigta. Sunkiai kvėpuodamas ir keikdamas savo skaudulius, atkulniavo ir perimetro vadas atsegtu kareivišku vatiniu.

— Na kur aš jam tą trijulę rasiu? Nuo širdies atplėšiu?

— Apie ką jūs, Denisai Michailovičiau? — vos ne vergiškai meilikaudamas paklausė vienas sargybinių.

— Istominas reikalauja nedelsiant išsiųsti trijulę žvalgų į Serpuchovo stotį. Nerimauja dėl karavano. O iš kur aš jam dar trijulę paimsiu? Ir būtent dabar...

— Apie karavaną taip nieko ir negirdėti? — neatsigręždamas pasidomėjo malšinantis troškulį vyriškis.

— Nieko, — patvirtino senis. — Bet juk dar visai nedaug laiko praėjo. Galų gale, kas pavojingiau?

Jeigu mes pietus apnuoginsime, po savaitės nebus kam sutikti to karavano!

Karys linktelėjo galvą ir patylėjo. Neatsiliepė jis ir kai vadas, paburbėjęs dar kelias minutes, paklausė likusių poste sargybinių, ar niekas nenorėtų savo noru eiti į tą trijulę, kurią vis dėlto teks pasiųsti į Serpuchovo stotį, — antraip stoties viršininkas, kad jį kur, visiškai nupliks.

Nebuvo sunku surinkti trijulę — dauguma sargybinių buvo užsisėdėję ir jiems buvo sunku įsivaizduoti ką nors pavojingesnio už pietų tunelio sargybą.

Iš šešių savanorių pulkininkas atrinko tuos, kurių netekus, jo manymu, Sevastopolio stoties gynyba susilpnėtų mažiausiai. Pasirinkimas buvo teisingas, kadangi nė vienas iš atrinktosios trijulės į stotį daugiau niekada nebegrįžo. * * * Štai jau trys dienos, kai žvalgai išėjo ieškoti karavano. Pulkininkui atrodė, kad jam už nugaros šnibždamasi ir jį persekioja kreivi žvilgsniai. Net guviausi pokalbiai tildavo jam praeinant pro šalį.

Aplink įsiviešpatavo įtempta tyla. Kad ir kur pulkininkas būtų pasirodęs, jam vaidenosi neišsakyti reikalavimai: paaiškinti ir pasiaiškinti.

Jis tiesiog dirbo savo darbą: užtikrino saugumą Sevastopolio perimetre. Jis — taktikas, o ne strategas.

Kai kiekvienas karys buvo vertingas, pulkininkas tiesiog neturėjo teisės jais taškytis siųsdamas atlikti abejotinų ar net pražūtingų užduočių.

Prieš tris dienas pulkininkas tuo buvo visiškai tikras. Tačiau dabar, kai kiekvienas išsigandęs, nepritariantis, abejojantis žvilgsnis varstė jam nugarą, pasitikėjimas susvyravo. Lengvai ginkluotai žvalgybos grupei pakaktų ir vienos paros tam, kad įveiktų kelią iki Hanzos ir atgal — ir tai įskaitant galimus susirėmimus bei laukimą nepriklausomose pusstotėse pasienyje. Vadinasi...

Pulkininkas, įsakęs nieko pas jį neleisti, užsirakino savo kambarėlyje ir sumurmėjo sau po nosimi šimtąjį kartą permąstydamas visus variantus, kas galėjo nutikti jo bičiuliams ir žvalgybai. Žmonių Sevastopolio stotyje nebuvo baiminamasi, žinoma, išskyrus Hanzos armiją. Po metro sklido blogos kalbos apie stotį: daugybę kartų kelių pašaliečių perpasakotos melagingos istorijos apie tai, kokią kainą jie moka, kad išgyventų; prekeivių ir mėgėjų jų pasiklausyti skleidžiami plepalai. Stoties vadovybė, greit supratusi, kokia iš tokios reputacijos nauda, pati prisidėjo ją stiprindama. Informatoriai ir karavano žmonės, keliautojai ir diplomatai buvo oficialiai paskatinti kuo baisiau meluoti apie Sevastopolio stotį ir apie visą atkarpą už jos apskritai.

Už šios dūmų uždangos įžvelgti stoties patrauklumą ir tikrąją prasmę galėjo tik nedaugelis. Iš viso tik porą kartų per keletą pastarųjų metų neišmanantys plėšikai bandė jėga prasibrauti pro blokuojamuosius postus, bet puikiai suderinta sevastopoliečių karo mašina be ypatingų pastangų sumaldavo pavienius būrius.

Kad ir kaip ten būtų, išėjusi į žvalgybą trijulė buvo tiksliai instruktuota: jeigu kiltų pavojus, ne stoti kautis su priešininku, o kaip įmanoma greičiau sugrįžti atgal. Žinoma, buvo dar Nagornajos stotis — ne tokia bjauri vieta kaip Čertanovas, vis dėlto tiek pat pavojinga ir grėsminga. Ir Nachimovo prospektas su užpleišytais viršutiniais hermetiniais užraktais, kurie neleido visiškai atitverti stoties, kad į ją niekas nepatektų iš paviršiaus. Sprogdinti išėjimų sevastopoliečiai nenorėjo: Nachimovo eskalatoriumi naudojosi vietiniai sėlintojai. Pavieniui per Prospektą, kaip jį vadino stotyje, niekas nesiryždavo eiti, bet nebuvo nė karto, kad trijulė neduotų atkirčio ten užsiveisusiems padarams.

Griūtis? Gruntinių vandenų proveržis? Diversija? Neskelbtas karas su Hanza? Dabar pulkininkas, o ne Istominas, privalėjo atsakyti dingusių žvalgų žmonoms, kurios ateidavo pas jį, kad ilgesingai ir viltingai tarsi benamiai šunys pažvelgtų jam į akis, tikėdamosi išvysti jose pažadą ar paguodą. Jis turėjo viską

paaiškinti nereikalingų klausimų neužduodantiems, kol kas dar juo tikintiems įgulos kariams.

Nuraminti visus sunerimusius žmones, susirenkančius vakarais po darbo prie stoties laikrodžio, užfiksavusio karavano išėjimo laiką.

Istominas sakė, kad sevastopoliečiai pastarosiomis dienomis jo vis dažniau klausė, kodėl stotyje pritemdytas apšvietimas, ir reikalavo įjungti lempas ankstesniu galingumu. O juk niekas nė nemanė sumažinti įtampos, šviestuvai ir taip švietė visu pajėgumu. Tamsa tirštėjo ne stotyje, o žmonių sielose, ir net pačios ryškiausios gyvsidabrio lempos negalėjo jos išsklaidyti.

Atnaujinti telefono ryšio su Serpuchovo stotimi taip ir nepavyko. Per tą savaitę, kuri praėjo nuo karavano išėjimo, pulkininkas, kaip ir daugelis kitų sevastopoliečių, prarado labai svarbų dalyką — metro gyventojams retą artumo žmogui pojūtį.

Kol veikė ryšys, kol reguliariai ėjo karavanai ir iki Hanzos buvo mažiau nei para kelio, kiekvienas Sevastopolio gyventojas buvo laisvas apsispręsti, eiti ar likti, kiekvienas žinojo, kad vos per penkias tarpstotes nuo jų stoties buvo tikras metro, civilizacija... Žmonija.

Taip tikriausiai jautėsi nublokšti į Arktį poliarininkai, dėl mokslinių tyrinėjimų ar didelių uždarbių savo noru pasmerkę save ilgiems kovos su šalčiu ir vienatve mėnesiams. Iki žemyno — tūkstančiai kilometrų, ir vis dėlto jis kažkur šalia, kol veikia radijas, o kartą per mėnesį virš galvų pasigirsta lėktuvo, parašiutais išmetančio dėžes su konservais, variklio gausmas.

Tačiau dabar ledynas, kuriame stovėjo jų stotis, atskilo, ir ją kas valandą nešė vis tolyn — į šiaurinę pūgą, į juodąjį vandenyną, į tuštumą ir nežinomybę.

Laukimas užsitęsė, ir miglotas pulkininko nerimas dėl pasiųstų į Serpuchovo stotį žvalgų likimo palaipsniui virto niūriu įsitikinimu: tų žmonių jis daugiau niekada nebepamatys. Jis tiesiog negalėjo sau leisti paimti iš apsauginio perimetro tris naujus karius, tarsi nublokšti juos pasitikti nežinomo pavojaus, o tikėtina — ir tikros pražūties, taip ir neradus išeities. Jam vis dar atrodė per anksti nuleisti apsauginius vartus, užtverti pietinius tunelius ir surinkti smogiamąją grupę. O, kad kas nors priimtų sprendimą už jį... Spendimą, kuris pasmerktas būti klaidingas.

Perimetro vadas atsiduso, pravėrė duris ir, vogčia apsidairęs, pasikvietė budėtoją.

— Papirosu pavaišinsi? Bet šis — paskutinis, daugiau man nebeduok, kad ir kaip prašyčiau! Ir niekam nesakyk, sutarta? * * * Nadia, drūta šneki tetulė, apsigobusi skylėta pūkine skara ir pasirišusi murziną prijuostę, atnešė karštą puodą su mėsa bei daržovėmis, ir sargybiniai atgijo. Bulvės ir agurkai su pomidorais čia buvo patys prašmatniausi delikatesai: išskyrus Sevastopolio stotį, daržovėmis žmonės galėjo pasimėgauti nebent keliuose geriausiuose Žiedo ar Poliso restoranuose. Taip buvo ne tik dėl sudėtingų hidroponinių įrenginių, būtinų joms išauginti iš išsaugotų sėklų, bet ir todėl, kad mažai kas galėjo eikvoti tiek kilovatų elektros, kad paįvairintų kareivišką valgiaraštį.

Net ant vadovybės stalo daržovių būdavo patiekiama tik švenčių dienomis, įprastai jomis būdavo lepinami tik vaikai. Istominui teko gerokai pasiginčyti su virėjais, kad įtikintų juos įdėti virtų bulvių ir

po pomidorą prie tai dienai priklausančios kiaulienos — karinei dvasiai palaikyti.

Sumanymas suveikė: užteko Nadiai bobiškai nevykusiai nusimesti nuo peties automatą, kilstelėti puodo dangtį — ir raukšlės sargybinių veiduose pamažu išsilygino. Per tokią vakarienę nebesinorėjo tęsti atsibodusių kalbų apie pradingusį karavaną ir užtrukusią žvalgybos grupę.

— Štai šiandien kažkodėl visą dieną Komjaunimo stotį prisimenu, — minkydamas bulves savo aliumininiame dubenėlyje ištarė žilas senis, apsirengęs vatiniu su metropoliteno antpečiais. — O, kad nusigavus į ją pasižvalgyti... Kokia ten mozaika! Mano manymu, pati gražiausia stotis Maskvoje.

— Na liaukis, Homerai, matyt, tu tiesiog gyvenai ten, štai ir esi įsimylėjęs tą stotį iki šių dienų, — nedelsdamas atsiliepė nesiskutęs storulis ausine kepure. — O Novoslobodsko vitražai? O Majakovskio kolonos — tokios švelnios, ir freskos ant lubų?

— Man Revoliucijos aikštė visuomet patiko, — droviai prisipažino snaiperis, tylus rimtas solidaus amžiaus vyras. — Pats žinau, kad kvaila, tačiau šie visi rūstūs jūreiviai ir lakūnai, pasieniečiai su šunimis... Nuo vaikystės mėgau šią stotį!

— O ko gi kvaila? Ten net labai simpatiški vyrai bronzoje atvaizduoti, — palaikė jį Nadia, gremždama likučius nuo puodo dugno. — Ė, brigadininke, žiūrėk, be vakarienės liksi!

Nuošaliai sėdintis aukštas petingas karys neskubriai priėjo prie laužo, pasiėmė savo porciją ir grįžo į ankstesnę vietą — arčiau tunelio, toliau nuo žmonių.

— Ar jis apskritai stotyje rodosi? — pašnibždomis paklausė storulis, galvos mostu parodydamas į nykstančią tamsoje plačią nugarą.

— Daugiau nei savaitę neišlįsdamas čia sėdi, — taip pat tyliai atsakė snaiperis. — Nakvoja miegmaišyje.

Tik kaip jo nervai laiko... Nors galbūt jam tiesiog patinka šis darbas. Prieš tris dienas, kai vilkatai vos Renato nesudraskė, jis vėliau vaikščiojo pribaiginėdamas juos. Rankomis, kokias penkiolika minučių.

Sugrįžta — batai visi kraujuoti, automatas taip pat... Patenkintas.

— Ne žmogus, o mašina... — pridūrė ilgšis kulkosvaidininkas.

— Aš net miegoti šalia jo prisibijau. Ar matei, kas jo veidui? Aš jam nedrįstu į akis pažiūrėti.

— O aš atvirkščiai, tik su juo ramiai jaučiuosi, — gūžtelėjo pečiais senis, kurį vadino Homeru. — Ko jūs prie jo prikibote? Jis — geras žmogus, tik suluošintas. Tiktai stotyse grožis svarbus. O tavo Novoslobodskas, tarp kitko, visiška beskonybė! Į tokius vitražus blaiviam neįmanoma žiūrėti... Vitražai, mat!

— O mozaika kolūkine tema per pusę lubų, argi tai ne beskonybė?!

— Ir kur tu radai Komjaunimo stotyje tokius pano?

— Juk tai suknistas tarybinis menas kolūkine tema arba apie didvyrius lakūnus! — įsivažiavo storulis.

— Serioža, neliesk lakūnų, — perspėjo snaiperis.

— Ir Komjaunimo stotis — šlamštas, ir Novoslobodsko — mėšlas, — pasigirdo duslus žemas balsas.

Storulis iš netikėtumo paspringo žodžiais. Jis įsmeigė akis į brigadininką. Kiti irgi nutilo laukdami tęsinio: šis beveik niekada nesikišo į jų kalbas, net į tiesius klausimus atsakydavo labai trumpai arba išvis

neatsakydavo.

Jis taip ir liko sėdėti nugara, nenuleisdamas akių nuo tunelio.

— Komjaunimo stoties skliautai pernelyg aukšti, kolopos plonos, o visa platforma nuo bėgių apšaudoma — lyg ant delno, ir perėjimus užtverti nepatogu. O Novoslobodsko stoties visos sienos sutrūkinėjusios, kad ir kiek užtaisinėtų. Vienos granatos pakaktų visai stočiai palaidoti. Ir vitražų ten seniai nebėra. Suskilinėjo. Trapūs.

Niekas nedrįso tam prieštarauti. Truputį patylėjęs brigadininkas iškošė: — Aš einu į stotį. Homerą pasiimu kartu. Pamaina bus po valandos. Artūras lieka kaip vyriausiasis.

Snaiperis kažkodėl pašoko linkteldamas, nors brigadininkas šito nepastebėjo. Senis taip pat pakilo ir paskubomis ėmė rinkti mantą, taip ir nesuvalgęs savo bulvės. Prie laužo karys priėjo jau susikrovęs visą amuniciją, pasiėmęs šalmą ir užsidėjęs talpią kuprinę ant pečių.

— Sėkmės. Žvelgdamas į du apšviestoje tarpstotėje tolstančius siluetus — didžiulį brigadininko ir siaurą Homero, snaiperis sužvarbęs patrynė rankas ir susigūžė.

— Tarsi atšalo. Mestelkite anglių, gerai?

Visą kelią brigadininkas beveik neištarė nė žodžio, pasitikslino tik, ar tiesa, kad Homeras anksčiau buvo mašinisto padėjėjas, o iki tol — paprastas bėgių apeivis. Senis įtariai pažvelgė į jį, bet nesiėmė neigti, nors Sevastopolio stotyje jis visiems visada aiškindavo, kad užsitarnavo mašinisto laipsnį, o apie savo kaip apeivio darbą apskritai buvo linkęs nutylėti — manė, jog šis to nevertas. Į stoties viršininko kabinetą brigadininkas įėjo nepasibeldęs, atsainiai atidavęs pagarbą prasiskyrusiems sargybiniams. Pasitikdami su nuostaba nuo kėdžių atsistojo Istominas ir pulkininkas — susišiaušę, pavargę, sutrikę. Homeras trypčiodamas nedrąsiai stabtelėjo prie įėjimo.

Brigadininkas nusitraukė ir padėjo savo šalmą tiesiai ant Istomino popierių, tada ranka perbraukė plikai nuskustą pakaušį. Lempos šviesoje pasimatė, kaip baisiai sumaitotas jo veidas: kairysis skruostas buvo perrėžtas ir sutrauktas didelio rando tarsi nuo nudegimo, akis virto siauru plyšiu, o nuo ausies iki lūpų kampučio dryko vingiuotas rausvas randas. Nors Homeras ir manė, jog jau priprato prie tokio veido, dabar, kaip ir anksčiau, kada jį pamatė, senį viduje pakuteno bjaurus šaltukas.

— Aš pats eisiu į Žiedą, — nepasisveikinęs ištarė brigadininkas.

Kambaryje stojo sunki tyla. Homeras anksčiau girdėjo, kad brigadininko, buvusio nepakeičiamo kario, ir santykiai su stoties vadovybe buvo ypatingi. Tačiau tik dabar jis pradėjo suvokti, kad sargybos brigadininkas, ne taip kaip visi kiti sevastopoliečiai, rodos, buvo visiškai nepavaldus vadovybei. Štai ir dabar jis tarsi nelaukė šių dviejų pagyvenusių suvargusių vyrų pritarimo — veikiau davė jiems įsakymus, kuriuos tie privalėjo vykdyti. Ir Homeras — jau kelintą kartą — paklausė savęs: koks gi tai žmogus?

Perimetro vadas pažvelgė į viršininką, susiraukė, ruošdamasis prieštarauti, bet galiausiai tik beviltiškai numojo ranka.

— Spręsk pats, Hanteri... Tavęs vis vien neperkalbėsi.

1 VLŪPP - Visasąjunginė liaudies ūkio pasiekimų paroda. Tai nuolatinė TSRS ūkio laimėjimų paroda, veikusi 1959-1992 metais Maskvoje. Jos pastatų kompleksas laikomas vienu ryškiausių stalininio ampyro, dar vadinamo tarybiniu monumentaliuoju klasicizmu, pavyzdžių. Toliau tekste vadinama Paroda (vert. pastaba).

2 Čiort (rus.) - velnias. Čertanovo - velniškoji, velnio (red. pastaba).

3 Vilkatai slavų mitologijoje - gyvi ar mirę burtininkai, žudantys žmones ir geriantys jų kraują, arba „nešvarūs“ numirėliai, galintys sukelti badą, marą, sausrą - jie laidoti kuo toliau nuo gyvenviečių. Čia turima omenyje N. Gogolio apysaka „Vijus“ (liet. „Baubas“) (red. pastaba).

4 „Pečenegas“ - Kalašnikovo kulkosvaidžio pagrindu sukurtas 7.62 mm kulkosvaidis. Nuo 1990 m. rusai savo ginklus pradėjo vadinti senovės istorijos terminais. Pečenegai - pusiau klajoklių tiurkų genčių sąjunga iš Centrinės Azijos stepių. Daugiau nei du šimtus metų jie puldinėjo Rusios žemes, kartais net sukeldami karus, bet buvo sudaromos ir laikinos karinės sąjungos (red. pastaba).

ANTRAS SKYRIUS

SUGRĮŽIMAS Spausdamasis prie įėjimo senis sukluso: šio vardo jam anksčiau nebuvo tekę girdėti. Tai buvo net ne vardas, o pravardė — kaip ir jo paties — joks, žinoma, ne Homeras, o tiesiog Nikolajus Ivanovičius, gavęs graikų mitų kūrėjo vardą jau čia, stotyje, dėl savo nežabotos aistros visokioms istorijoms ir apkalboms.

— ... Jūsų naujasis brigadininkas, — pasakė pulkininkas sargybai, rūškanu veidu nužvelgdamas petingą naujoką, dėvintį kevlaro5 aprangą ir sunkų šalmą. Tasai, nepaisydamas etiketo, abejingai nusisuko nuo jų: tunelis ir sutvirtinimai, panašu, jį domino kur kas labiau nei patikėti jam žmonės.

Priėjusiems pasisveikinti pavaldiniams rankas spaudė, bet pats neprisistatė. Tylėdamas linkčiojo, prisimindamas eilinę pravardę, ir pukšėjo į veidą melsvu papiroso dūmu, pažymėdamas atstumą. Šiek tiek pakelto antveidžio šešėlyje numirėliškai blausiai žybsėjo randuota akis, kuri atrodė lyg taikinys.

Niekas iš žvalgybos nei tuomet, nei vėliau prieštarauti nesiryžo, taigi jau du mėnesius jį vadino tiesiog „brigadininku“. Nutarė, kad stotis nepašykštėjo vienam brangiam samdiniui iš tų, kurie apsieina be praeities ir be vardo.

Hanteris.

Homeras be garso sušvapsėjo keistą žodį. Toks vardas labiau tiktų Vidurio Azijos aviganiui nei žmogui.

Jis tyliai pats sau nusišypsojo: mat kaip, atsimena dar, kad buvo tokie šunys. Iš kur visa tai galvoje atsiranda? Kovinių šunų veislė striuka nukirsta uodega ir ties pačia kaukole kupiruotomis ausimis.

Nieko nereikalinga.

O vardas, ilgai bekartojant, rodėsi kažkur girdėtas. Kurgi senis galėjo jį anksčiau nugirsti? Viliodamas nesibaigiančiu paskalų ir pramanų srautu, šis vardas kadaise kažkuo užkabino ir nusėdo giliai atmintyje.

O ant viršaus jau klojosi storas sluoksnis mėšlo: pavadinimai, faktai, nuogirdos — visa bereikšmė informacija apie kitų žmonių gyvenimus, kurios Homeras su tokiu smalsumu klausėsi ir kurią taip uoliai stengėsi įsiminti.

Han-teris... Galbūt recidyvistas, už kurio galvą Hanza paskelbė siūlanti premiją? Senis metė bandomąjį akmenį į savo atminties sietuvą ir sukluso. Ne, pro šalį. Persekiotojas? Nepanašu. Karo lauko vadas?

Arčiau tiesos. Ir, tikėtina, net legendinis...

Homeras dar kartą patylomis žvilgtelėjo į abejingą, tarsi paralyžiuotą, brigadininko veidą. Šuniškas vardas jam vis dėlto puikiai tiko.

— Man reikia trijų. Paimsiu Homerą, jis žino vietos tunelius, — neatsisukdamas į senį ir neklausdamas jo sutikimo tęsė brigadininkas. — Dar vieną galite duoti savo nuožiūra. Ėjiką, kurjerį. Eisiu šiandien pat.

Istominas bruzdžiai palingavo galvą pritardamas, vėliau susipratęs klausiamai dirstelėjo į pulkininką.

Tasai taip pat niūriai sumurmėjo, jog neturi nieko prieš, nors visas šias dienas taip desperatiškai kovojo su stoties viršininku dėl kiekvieno laisvo kario. Su Homeru tartis, panašu, niekas nesiruošė, nors jis ir neketino prieštarauti: nepaisydamas amžiaus, senis niekada dar nebuvo atsisakęs panašių užduočių.

Tam jis turėjo savų priežasčių.

Brigadininkas pakėlė nuo stalo savo it švino pripiltą šalmą ir pasuko prie išėjimo. Stabtelėjęs akimirkai prie durų, mestelėjo Homerui: — Su šeima atsisveikinsi? Ruoškis ilgam. Šovinių neimk, aš duosiu, — ir išnyko tarpduryje.

Senis jau buvo belekiąs paskui jį, tikėdamasis nors bendrais žodžiais išgirsti, kam reikia ruoštis šiame žygyje, tačiau kai Homeras pasirodė platformoje, Hanteris jau buvo nutolęs per dešimt savo plačių žingsnių. Senyvas vyras nesiėmė jo vytis, tik palydėdamas žvilgsniu palingavo galvą.

Priešingai nei įprastai, brigadininkas liko neprisidengęs galvos: pamiršo, užsisvajojo apie ką kita arba galbūt jam staiga pritrūko oro. Ir kai jis ėjo pro būrį tinginiaujančių per pietų pertrauką jaunučių kiaulininkių, jam įkandin nuskriejo pasibjaurėjimo kupinas kuždesys: „Oi merginos, koks pabaisa!” * * * — Kur tu jį tokį atkasei? — su palengvėjimu sudribęs kėdėje, tiesdamas putlų delną į pakelį supjaustyto papirosinio popieriaus paklausė Istominas.

Sako, lapus, kuriuos su tokiu malonumu stotyje rūkė, sėlintojai rinko viršuje, kažkur netoli Bitcevo parko. Kartą pulkininkas juokais pridėjo prie „tabako” pakelio dozimetrą; tas išties negerai spragsėjo.

Senis vienu ypu metė rūkyti, ir kosulys, kankinęs jį naktimis, baugindamas plaučių vėžiu, ėmė mažėti.

Istominas nebuvo linkęs tikėti šia istorija apie radioaktyvius lapus, ne be pagrindo primindamas Denisui Michailovičiui, kad metro daugiau ar mažiau „švyti” viskas, prie ko prisilieti.

— Seni pažįstami, — nenoromis atsiliepė pulkininkas. Patylėjęs pridūrė: — Anksčiau jis toks nebuvo.

Kažkas jam nutiko.

— Na taip, sprendžiant iš veido, kažkas jam neabejotinai atsitiko, — susimąstė viršininkas ir iškart atsisuko į duris, tarsi Hanteris būtų galėjęs užtrukti ir netyčia jį nugirsti.

Apsauginio perimetro vadui nuodėmė būtų skųstis tuo, kad brigadininkas nelauktai grįžo iš šalto praeities rūko. Vos tik patekęs į stotį, šis vyras tapo vos ne pagrindiniu šito perimetro ramsčiu. Tačiau iki galo patikėti jo sugrįžimu Denisas Michailovičius negalėjo iki šiol. Žinia apie Hanterio žūtį — baisią ir keistą — tunelio aidu apskriejo metro dar praėjusiais metais.

Kuomet prieš du mėnesius jis pasirodė ant pulkininko kambariuko slenksčio, tasai prieš atidarydamas duris paskubomis persižegnojo. Įtartinas lengvumas, kuriuo prisikėlusysis įveikė blokuojamuosius postus — tarsi kiaurai perskrodęs sargybas, — vertė abejoti tuo, kad įvyko tikras stebuklas.

Aprasojusioje durų akutėje šmėkšojo tarytum pažįstamas siluetas: buliaus kaklas, iki blizgesio išskustas viršugalvis, vos priplota nosis. Tačiau naktinis svečias kažko sustingo pusiau atsigręžęs, nuleidęs galvą, nemėgindamas išjudinti sustingusios tylos. Priekaištingai pažvelgęs į atkimštą raugo butelį, stovintį ant stalo, pulkininkas giliau įkvėpė ir atitraukė sklendę. Kodeksas įpareigojo padėti saviems — neskirstant jų į gyvuosius ir mirusiuosius.

Hanteris akis nuo grindų pakėlė tik durims atsivėrus. Tapo aišku, kodėl jis slėpė kitą savo veido pusę.

Baiminosi, kad senis jo tiesiog neatpažins. Net visko matęs pulkininkas, kuriam vadovavimas Sevastopolio stoties garnizonui, palyginti su ankstesniais audringais metais, buvo tiesiog garbės pensija, išvydęs Hanterį susiraukė tarsi nusiplikęs, o paskui kaltai nusijuokė: dovanok, nesusilaikiau.

Svečias, priešingai, net nenusišypsojo. Per praėjusius mėnesius žiaurūs randai, bjaurojantys jo veidą, spėjo šiek tiek apgyti, bet jis seniui vis vien beveik niekuo nepriminė ankstesnio Hanterio.

Jis griežtai atsisakinėjo aiškinti apie savo stebuklingą išsigelbėjimą bei vėlesnį dingimą; į pulkininko klausimus tiesiog neatsakinėdavo, tarsi jų nebūtų išgirdęs. Maža to, paprašė Deniso Michailovičiaus niekam nepasakoti apie jo atsiradimą — tokiu būdu priminė seną skolą. Šiam teko prislopinti sveiką protą, verčiantį nedelsiant pranešti vyresnybei, ir palikti Hanterį ramybėje.

Vis dėlto šiokių tokių žinių senis surinko. Jo svečias nebuvo niekur įsipainiojęs ir niekas jo, jau seniai apraudoto, nebeieškojo. Tiesa, kūnas taip ir nebuvo surastas, bet jei Hanteris išgyventų, nedelsiant visiems apie tai praneštų, įtikinamai buvo aiškinta pulkininkui. Iš tikrųjų, sutiko tasai.

Užtat, kaip dažnai nutinka dingusiesiems be žinios, Hanteris, tiksliau, jo išblankęs ir pagražintas atvaizdas, išniro dešimtyje pusiau teisingų mitų ir pasakojimų. Panašu, kad šis įvaizdis jį visiškai tenkino, ir jis neskubėjo atkalbinėti jį gyvą palaidojusių bičiulių.

Atmindamas savo neapmokėtas sąskaitas ir padaręs tinkamas išvadas Denisas Michailovičius atlyžo ir net pats ėmė pritarti šiam žaidimui: prie svetimų nevadino Hanterio vardu ir, nesileisdamas į smulkmenas, pasidalijo paslaptimi su Istominu.

Tam apskritai buvo vis vien: savo duonos kąsnį brigadininkas atidirbinėjo su kaupu, dieną ir naktį budėdamas priešakyje, pietiniuose tuneliuose. Stotyje jo beveik nebuvo matyti: pasirodydavo kartą per savaitę, savo asmeninę pirties dieną. Ir nors jis įlindo į šį pragarą tik dėl to, kad pasislėptų ten nuo nežinomų persekiotojų, — Istomino, niekada nesibjaurinčio legionierių, turinčių tamsią praeitį, paslaugomis, tai neglumino. Kad tik kovotų; o dėl to abejonių nebuvo.

Niurzgantys sargybiniai, nepatenkinti naujojo vado išdidumu, po pirmojo mūšio nutilo. Kiekvienas jų, kartą pamatęs, kaip jis metodiškai, apskaičiuotai, su nežmonišku beaistriu žavesiu naikina viską, kas tik

leidžiasi naikinama, kažką apie šį vyrą suprato. Susidraugauti su nedraugingu brigadininku daugiau niekas nebesistengė, tačiau besąlygiškai jam pakluso, taip, kad Hanteriui niekada nereikėdavo kelti savo duslaus pertempto balso. Tas balsas kažkuo hipnotizavo, ir net stoties viršininkas imdavo paklusniai linkčioti kaskart, kai brigadininkas į jį kreipdavosi — net neišklausęs iki galo, šiaip, dėl visa pikta.

Pirmąsyk per pastarąsias dienas oras Istomino kabinete tapo lengvesnis — tarsi čia ką tik būtų praslinkusi begarsė audra, atnešusi ilgai lauktą palengvėjimą. Ginčytis nebebuvo dėl ko. Nebuvo geresnio kario už Hanterį. Jeigu ir jis pradings tuneliuose, sevastopoliečiams beliks tik viena...

— Aš pasirūpinsiu pasiruošimu operacijai, gerai? — pirmasis pasisiūlė pulkininkas žinodamas, kad stoties viršininkas vis vien apie tai prasitars.

— Trijų parų tau turėtų pakakti, — Istominas prisimerkdamas žybtelėjo žiebtuvėliu. — Daugiau mes jų laukti nebegalime. Kaip manai, kiek žmonių prireiks?

— Vienas smogiamasis būrys laukia įsakymų, užsiimsiu kitais, ten dar apie dvidešimt karių. Jeigu užporyt, — pasisukdamas į išėjimo pusę pulkininkas linktelėjo galvą, — nieko neišgirsime, skelbk visuotinę mobilizaciją. Veršimės.

Istominas kilstelėjo antakius, bet, užuot prieštaravęs, giliai užsitraukė tyliai spragsinčios suktinės.

Denisas Michailovičius sugriebė kelis ant stalo išmėtytus prirašytus lapus ir, trumparegiškai palinkęs, ėmė braižyti ant jų mįslingas schemas, į apskritimus įrašydamas vardus ir pravardes.

Veržtis? Stoties viršininkas žvelgė virš pražilusio senio pakaušio, pro plaukiančią tabako rūkaną, į didelę metro schemą, kuri kabėjo pulkininkui už nugaros. Pageltusi ir aprūkusi, išmarginta rašalo žymėmis — žygių rodyklėmis ir apgulčių žiedais, blokuojamųjų postų žvaigždutėmis ir uždraustų teritorijų šauktukais, ši schema buvo pastarojo dešimtmečio metraštis. Dešimtmečio, kurio nė viena diena nebuvo rami. Žemiau Sevastopolio žymės baigėsi iškart už pietinės ribos: kiek pamena Istominas, iš ten nesugrįžo niekas. Ilga linija, šliaužianti žemyn išsišakojusia šaka, išliko neliesta. Užkariauti Serpuchovo liniją sevastopoliečiams pasirodė neįkandama užduotis; tam vargiai būtų pakakę visos žmonijos, netekusios dantų nuo spinduliuotės, pajėgų.

O dabar balzganas nežinomybės rūkas gaubė ir tą jų stiebo dalį, kuri atkakliai tempėsi viršun, Hanzos, žmonių link. Niekas tų, kuriems pulkininkas rytoj įsakys ruoštis mūšiui, neatsisakys to daryti.

Sevastopolio stotyje karas dėl žmonijos išlikimo, prasidėjęs daugiau nei prieš du dešimtmečius, nenutrūko nė akimirkai. Kai daugelį metų gyveni petys į petį su mirtimi, mirties baimė užleidžia vietą abejingumui, fatalizmui, saugumo prietarams ir žvėriškiems instinktams. Tačiau kas žino, kas jų laukė priekyje, tarp Nachimovo prospekto ir Serpuchovo. Kas žino, ar apskritai buvo įmanoma pralaužti tą paslaptingą užkardą ir ar buvo ten kur veržtis.

Jis atsiminė savo pastarąją kelionę į Serpuchovo stotį: turgaus prekystaliai, valkatų gultai ir aptriušusios širmos, už kurių miega ir mylisi labiau pasiturintys gyventojai. Jie ten nieko savo neaugino, neturėjo nei šiltnamių, nei aptvarų gyvuliams. Graibštus apsukrūs serpuchoviečiai vertėsi spekuliacija perpardavinėdami užsigulėjusias prekes, kurias pusvelčiu nupirkdavo iš vėluojančių karavanininkų6, ir teikdami Žiedo gyventojams paslaugas, už kurias namie jie būtų buvę teisiami. Ne stotis, o

parazituojantis grybas, auglys ant galingo Hanzos kamieno.

Turtingų Žiedo linijos prekybos stočių sąjunga, taikliai pakrikštyta Hanza pagal germaniškąjį prototipą, išliko civilizacijos tvirtove grimztančiame į barbariškumo ir skurdo liūną metro. O Hanza... Hanza — tai reguliarioji armija, elektros apšvietimas net pačioje skurdžiausioje pusstotėje ir garantuotas duonos gabalėlis kiekvienam, kurio pase puikavosi pilietybės antspaudas. Tokie pasai juodojoje rinkoje kainavo didžiulius pinigus7, bet jeigu Hanzos pasieniečiams pavykdavo pričiupti klastotės savininką, šiam tekdavo palydėti galvą.

Turtais ir jėga Hanza galėjo pasigirti dėl savo patogios vietos: Žiedo linija juosė pluoštą likusių atšakų, atverdama prieigą kiekvienai iš persėdimo stočių ir telkdama jas išvien. Prekeiviai, gabenantys arbatą iš Parodos, ir drezinos, tiekiančios šovinius iš Baumano ginkluotės saugyklų, buvo linkę iškrauti prekes artimiausiame Hanzos pasienio poste ir grįžti namo. Geriau jau atiduoti pigiau, nei vaikytis didesnės naudos leidžiantis klajonei po visą metro, kuri galėjo nutrūkti bet kurią akimirką.

Hanza kartais prisijungdavo gretimas stotis, tačiau dažniau jos būdavo paliekamos vienos. Tos stotys nuolaidžiaudamos tapdavo pilkosiomis teritorijomis; jose vykdavo tokie dalykai, su kuriais Hanzos valdininkai neketino turėti nieko bendra. Spindulinės stotys knibždėjo jų šnipais ir papirktais verteivomis, bet formaliai išlikdavo nepriklausomos. Tokia buvo ir Serpuchovo stotis.

Vienoje jos link vedusių tarpstočių amžiams sustojo sąstatas, nespėjęs nusigauti iki kaimyninės Tūlos.

Sektantų apgyventas traukinys, Istomino schemoje pažymėtas nežymiu katalikišku kryželiu, tapo apleistu vienkiemiu viduryje juodos dykvietės. Jeigu ne zujantys po gretimas stotis misionieriai, smalsiai besidairantys paklydusių sielų, Istominas apie sektantus išvis negalvotų nieko bloga. Vis dėlto iki Sevastopolio Dievo šunys neatklysdavo, o praeinantiems pro šalį keliautojams jie ypatingų kliūčių nesudarydavo — nebent minutėlei užlaikydavo juos savo pamokomosiomis kalbomis. Be to, antrasis tunelis, nuo Tūlos vedantis Serpuchovo stoties link, buvo švarus ir tuščias — juo ir naudojosi vietiniai karavanininkai.

Istominas vėl žvilgsniu slystelėjo linija žemyn. Tūlos? Tai pamažu nykstanti gyvenvietė, kuriai nukrenta trupiniai nuo žygiuojančių pro šalį sevastopoliečių konvojų ir apsukrių Serpuchovo prekeivių.

Gyvena iš Dievo malonės: kas taisinėja visokiausią mechaninį šlamštą, kas uždarbiauja prie Hanzos pasienio, ištisomis dienomis atsitūpę laukdami eilinio ūkvedžio su vergvaldžio manieromis. „Taip pat varganai gyvena, bet jų akyse nematyti serpuchovietiško suktumo, — pamanė Istominas, — ir tvarkos ten kur kas daugiau. Pavojus, matyt, sutelkia.”

Kita stotis, Nagatino, jo schemoje buvo pažymėta trumpu brūkšneliu — tuščia. Iš dalies teisybė: ilgiau šioje stotyje niekas neužtrukdavo, bet pasitaikydavo, kad į ją užklysdavo įvairiaspalvė šutvė, gyvuliškai vegetuodavo ir nykiai leisdavo laiką. Visiškoje tamsoje susiliedavo nuo svetimų akių pasislėpusios porelės. Kartais tarp kolonų įsižiebdavo skurdus lauželis, prie kurio spiesdavosi tunelio galvažudžių, susirinkusių į slaptą sueigą, šešėliai.

Nakvynei čia apsistodavo tik neišmanėliai arba kupini drąsos vyrai: toli gražu ne visi stoties lankytojai buvo žmonės. Šnibždančioje klampioje tamsoje, kurios buvo kupina Nagatino stotis, įsižiūrėjus kartais šmėkšteldavo išties košmariški siluetai. Kas kiek laiko pasigirsdavęs širdį veriantis slogus vargšo, tempiamo į guolį, kad ten būtų neskubiai suėstas, klyksmas neilgam atbaidydavo benamius.

Už Nagatino valkatos žengti nesiryžo, iki pat apsauginių Sevastopolio ribų driekėsi „niekieno žemė”.

Pavadinimas sąlyginis: žinoma, ji turėjo šeimininkus, kurie prižiūrėjo sienas, bet net Sevastopolio žvalgų grupės buvo linkusios vengti susitikimo su jais.

Tačiau dabar tuneliuose pasirodė kažkas naujas. Nematytas. Pasiglemžiantis viską, kas tik mėgindavo pereiti, rodėsi, jau seniai ištryptais maršrutais. Ir kas žino, ar sugebės jo stotis, net sušaukusi visus pajėgius gyventojus imtis ginklo, priešpriešinti šiam padarui pakankamą kariauną, kuri jį sutvardytų...

Istominas sunkiai pakilo nuo kėdės, nulingavo prie žemėlapio ir nubrėžė cheminiu pieštuku atkarpą nuo taško su užrašu „Serpuchovo stotis” iki užrašo „Nachimovo prospektas”. Šalia suraitė riebų šauktuką. Norėjo jį nupiešti prie Prospekto, bet išėjo visiškai priešais Sevastopolio stotį. * * * Iš pirmo žvilgsnio Sevastopolio stotis rodėsi negyvenama. Platformoje nebuvo ženklų, rodančių, kad kur nors galėtų stovėti kareiviškos palapinės, kuriose įprastai žmonės gyvendavo kitose stotyse. Čia, vos apšviesti poros blankių lempų, niūksojo keli skruzdėlyno dydžio apkasai, suręsti iš smėlio maišų. Tačiau ugnies pozicijos buvo tuščios, o skurdžios kvadratinės kolonos nuklotos tirštu dulkių sluoksniu. Viskas buvo padaryta taip, kad užklydę pašaliniai pamanytų, jog stotis seniai apleista.

Tačiau jeigu neprašytam svečiui šautų į galvą mintis nors neilgam užtrukti, jis rizikuotų pasilikti čia visam laikui. Gretutinėje Kachovo stotyje ištisą parą budintys kulkosvaidininkai ir snaiperiai per kelias sekundes užimdavo savo pozicijas. Vietoj silpnų lempučių po lubomis įsižiebdavo negailestingi gyvsidabrio šviestuvai, nudegindami prie tunelio tamsos pripratusių žmonių ir padarų tinklainę.

Platforma buvo paskutinis ir kruopščiai apgalvotas sevastopoliečių gynybos ruožas. O jų būstai buvo išdėstyti viduje šios apgaulingos stoties, kolektoriuose po platformomis. Po granitinių grindų, paslėptų nuo svetimų akių, plokštėmis buvo dar vienas aukštas, plotu nenusileidžiantis pagrindinei salei, bet suskirstytas į daugybę narvų. Gerai apšviesti, sausi ir šilti kambariai, vienodai burzgiantys oro ir vandens valymo įrenginiai, hidroponiniai šiltnamiai... Saugumo ir jaukumo pojūtis stoties gyventojams sugrįždavo tik sulindus giliai po žeme.

Homeras žinojo, kad lemiamas mūšis jo laukia ne šiauriniuose tuneliuose, o čia — namie.

Brukdamasis siauru koridoriumi pro pravertas svetimų kambarių duris, artindamasis prie savojo, jis pėdino vis lėčiau ir lėčiau. Reikėjo dar kartą apgalvoti taktinius veiksmus ir parepetuoti replikas. Laiko liko vis mažiau.

— Ką padarysi? Įsakymas... Pati žinai, kokia padėtis. Manęs net neklausė. Na ko tu taip, mergaite?

Tiesiog juokinga! Aš nesiprašiau pats! Negaliu. Ką tu! Negaliu juk. Išsisukinėti? Tai juk dezertyravimas!

— bumbėjo jis sau po nosimi tai pasipiktinusia, ryžtinga intonacija, tai nukrypdamas į minorą ir mėgindamas meiliai kažką įkalbėti.

Priėjęs savo kambario slenkstį sumurmėjo viską iš naujo. Ne, ašarų nebuvo galima išvengti, tačiau trauktis jis neketino. Paniuręs ir pasirengęs kovai, senis nuspaudė rankeną.

Du iš devynių su puse kvadratinių metrų — didžiulės prabangos, kurios jis savo laiku eilėje laukė penkerius metus, bastydamasis po bendrabučius, — užėmė kareiviška dviejų aukštų lova, metras atiteko

pietų stalui, užtiestam puošnia staltiese, o dar trijuose kvadratiniuose metruose buvo sukrauta didžiulė, lubas siekianti, krūva senųjų laikraščių. Gyventų vienišas — vieną gražią dieną šis kalnas kaipmat užvirstų ant jo ir palaidotų po savimi. Tačiau prieš penkiolika metų jis sutiko moterį, kuri buvo pasirengusi ne tik kentėti šitiek dulkinos makulatūros savo mažame namuke, bet ir rūpestingai palyginti ją, neleisdama paversti savo būsto popierine Pompėja.

Ji apskritai buvo pasiruošusi kentėti daug ką. Begalines laikraščių iškarpas su antraštėmis: „Ginklavimosi varžybos įgauna pagreitį”, „Amerikiečiai išbandė naują priešraketinę raketą”, „Mūsų gynybinis skydas tvirtėja”, „Provokacijos tęsiasi” ir „Kantrybė trūko”, kuriomis tarsi tapetais nuo lubų ligi grindų buvo nuklijuotos kambarėlio sienos. Jo naktinius budėjimus su apkramtytu rašikliu prie šūsnies mokyklinių sąsiuvinių elektros šviesoje: apie žvakes jų name, kur buvo tokia krūva popierių, ir kalbos negalėjo būti. Jo pusiau juokdarišką pravardę, kuria jis pats didžiavosi, nors kiti ją tardavo su atlaidžia šypsena.

Daug ką, bet ne viską. Ne jo berniukišką ryžtą kaskart atsidurti pačiame viesulo epicentre, kad pažiūrėtų, kaip ten viskas yra iš tikrųjų, — ir tai būnant beveik šešiasdešimties! Ne lengvabūdiškumą, dėl kurio jis sutikdavo imtis bet kurios vadovybės užduoties, pamiršdamas tai, kad po vieno neseniai įvykusių žygių vos besugrįžo iš ano pasaulio.

Taip pat ne mintį, kad ji gali prarasti jį ir vėl likti visai viena.

Palydėjusi Homerą į budėjimą — jo eilė ateidavo kartą per savaitę — ji niekada nesėdėdavo namie.

Slėpdamasi nuo nerimo eidavo pas kaimynus, į darbą ne savo pamainos metu. Vyriškas abejingumas mirčiai atrodė jai kvailas, egoistiškas, nusikalstamas.

Namie jis ją aptiko atsitiktinai — užlėkusią persirengti po darbo^ Moteris taip ir liko įkišusi rankas į aplopyto vilnonio megztinio rankoves — tamsūs jau žilstelėję plaukai, nors jai dar nebuvo penkiasdešimties, atrodė išsidraikę, pablyškusiose rudose akyse buvo matyti išgąstis.

— Kolia, kas nutiko? Tau juk budėjimas iki vėlumos, ar ne?

Homeras staiga prarado norą dabar pasakoti jai apie priimtą sprendimą. Jis sudvejojo: galbūt, dabar ją nuraminus, pasakyti lyg tarp kitko per vakarienę?

— Tik nesumanyk meluoti, — sugavusi jo klaidžiojantį žvilgsnį perspėjo ji.

— Supranti, Lena... Čia toks reikalas, — pradėjo jis.

— Niekas ne..? — ji iškart paklausė iš esmės baisiausio, tik nenorėjo tarti žodžio „mirė” tarsi tikėdama, kad jos mintys gali materializuotis.

— Ne! Ne, — Homeras palingavo galvą. — Mane tiesiog atleido nuo budėjimo. Siunčia į Serpuchovo stotį, — šiokiadieniškai pridūrė jis.

— Bet juk, — Jelena užsikirto. — Juk ten... Ar jie jau grįžo? Juk ten...

— Liaukis, tai niekis. Nieko ten nėra, — suskubo pridurti jis.

Jelena nusisuko, priėjo prie stalo, be jokio reikalo perstatė druskinę iš vienos vietos į kitą, pataisė staltiesės klostę.

— Aš sapnavau, — ji atsikrenkštė.

— Tu visą laiką juos...

— Negerą sapną, — atkakliai tęsė. Staiga graudžiai sukūkčiojo.

— Na ko tu? Ką aš galėjau... Tai juk įsakymas, — suprasdamas, kad visa jo paruošta įžanga neverta nė skatiko, memleno jis glostydamas jai pirštus.

— Tai tegu vienakis pats ir eina ten! — piktai, jau per ašaras sviedė ji atitraukdama ranką. — Tegu tasai ruožuotas velniūkštis su savo berete tenai eina! Jie moka tik įsakinėti... Jam tai kas? Jis visą gyvenimą pramiegojo su automatu vietoj bobos prie šono! Ką jis supranta? Įvarius moterį į ašaras neįmanoma jos paguosti nenusileidus sau pačiam. Ir gėda buvo Homerui, ir nuoširdžiai gaila jos, tačiau taip lengva buvo dabar palūžti pažadėjus atsisakyti užduoties, nuraminti, nušluostyti jai ašaras — kad vėliau graužtųsi, gailėtųsi praleistos galimybės? Galbūt paskutinės galimybės, kuri pasitaikė jam gyvenime, kurios ir taip jau ilgokai teko laukti.

Jis nutylėjo. * * * Jau buvo laikas ruoštis ir instruktuoti karininkus, bet pulkininkas vis dar sėdėjo Istomino kabinete nekreipdamas dėmesio į kaip įprastai erzinantį ir gundantį cigarečių dūmą.

Kol stoties viršininkas susimąstęs kažką šnabždėjo, pirštu vedžiodamas po savo metro žemėlapį, Denisas Michailovičius vis mėgino suprasti: kam viso to reikia Hanteriui? Visa tai — paslaptingas jo atsiradimas Sevastopolio stotyje, noras čia apsistoti, pagaliau ypatingas atsargumas brigadininkui pasirodant stotyje — slėpdamas veidą beveik visuomet dėvėdavo šalmą — galėjo reikšti tik viena: Istominas buvo teisus, Hanteris vis dėlto nuo kažko bėgo. Užsidirbdamas papildomų taškų apsistojo pietiniame blokuojamajame poste: vienas pakeisdavo visą brigadą ir pats palaipsniui tapo nepakeičiamas. Kad ir kas pareikalautų dabar išduoti jį, kad ir kokią pasiūlytų premiją už jo galvą, nei Istominas, nei pats pulkininkas net nepagalvotų nusileisti.

Priedanga buvo nepriekaištinga. Į Sevastopolio stotį neužklysdavo pašaliečiai, o vietiniai karavanininkai, kitaip nei plepūs prekeiviai iš kitų stočių, traukdami į didįjį metro niekada neplakdavo liežuviais. Šioje mažojoje Spartoje, įsikibusioje į savo žemės lopinėlį pačiame pasaulio krašte, labiausiai buvo vertinami patikimumas ir įniršis kaunantis. O paslaptis čia žmonės mokėjo gerbti.

Kam tuomet Hanteriui reikėjo viską mesti, pačiam pasiprašyti į žygį, kurio Istominas nesiryžtų jam patikėti, ir rizikuojant, kad jį atpažins, leistis į Hanzą? Pulkininkas kažkodėl nenorėjo tikėti, kad brigadininkui išties rūpėjo pradingusių žvalgų likimas. O ir už Sevastopolį jis kovėsi ne iš meilės šiai stočiai, bet dėl jam vienam žinomų priežasčių.

Galbūt jis gavo užduotį? Tai daug ką paaiškintų: jo netikėtą atvykimą, uždarumą, užsispyrimą nakvoti miegmaišyje tuneliuose, pagaliau jo sprendimą nedelsiant judėti Serpuchovo stoties link. Kodėl jis tuomet prašė nepranešti kitiems? Kieno, jei ne jų, jis galėjo būti pasiųstas? Kieno gi?

Pulkininkas įveikė norą pasivaišinti Istomino suktine. Ne, negali būti. Hanteris — vienas Ordino šulų?

Tas žmogus, kuriam buvo dėkingi dešimtys, galbūt šimtai, tarp jų — ir pats Denisas Michailovičius? „Tas žmogus — negalėjo, — atsargiai paprieštaravo pats sau. — Tačiau ar buvo Hanteris, sugrįžęs iš

nebūties, būtent tas žmogus?”

Ir jeigu jis vykdė kieno nors nurodymus... Ar galėjo jis dabar gauti kokį signalą? Ar tai galėjo reikšti, kad ginklų karavanai ir žvalgai dingo neatsitiktinai, kad tai buvo kruopščiai suplanuota operacija?

Tačiau koks buvo paties brigadininko vaidmuo?

Pulkininkas staiga papurtė galvą tarsi mėgindamas nusikratyti prilipusių ir įtarimų greitai pritvinkusių siurbėlių. Kaip jis gali taip galvoti apie žmogų, kuris jį išgelbėjo? Be to, iki šiol Hanteris tarnavo stočiai nepriekaištingai, ir nebuvo jokių priežasčių juo abejoti. Denisas Michailovičius, uždraudęs sau net mintyse pavadinti jį „šnipu” bei „diversantu”, priėmė sprendimą.

— Dar arbatėlės, ir eisiu pas vaikinus, — pernelyg žvaliai ištarė jis, trakštelėdamas pirštais.

Istominas atsitraukė nuo žemėlapio ir vangiai nusišypsojo. Ištiesė ranką, siekdamas savo seno diskinio telefono aparato, kad pakviestų pasiuntinį, tačiau staiga aparatas suzvimbė, priversdamas abu krūptelėti ir susižvalgyti. Šito garso jie nebuvo girdėję jau gerą savaitę: budėtojas, jeigu norėdavo ką pranešti, visuomet pasibelsdavo į duris, o daugiau niekas stotyje negalėjo tiesiogiai skambinti viršininkui.

— Istominas klauso, — atsargiai tarė jis.

— Vladimirai Ivanovičiau... Ten Tūlos stotis, — ragelyje sniaukrodamas skubiai bėrė telefonistas. — Tik blogai girdėti... Rodos, mūsiškiai... Bet ryšys...

— Nagi sujunk! — suriko viršininkas trinktelėdamas kumščiu su tokia jėga, kad telefono aparatas gailiai cinktelėjo.

Telefonistas išsigandęs nutilo, po to garsiakalbyje spragtelėjo, sušlamėjo ir pasigirdo tolimas, iškraipytas bei neatpažįstamas balsas. * * * Slėpdama ašaras Jelena nusisuko į sieną. Ką ji dar galėjo padaryti, kad jį sulaikytų? Kodėl jis buvo toks patenkintas atsiradus pirmai galimybei ištrūkti iš stoties, prisidengiant šia šimtąkart nuvalkiota istorija apie vadovybės įsakymus ir bausmes už dezertyravimą? Viską ji jam davė, viską padarė per šiuos penkiolika metų, kad jį pririštų! O jį ir vėl traukia į tunelius, tarsi jis ten tikėtųsi rasti dar ką nors, išskyrus tamsą, tuštumą ir pražūtį. Ko jam trūksta?

Homeras girdėjo savo galvoje Jelenos priekaištingus žodžius taip aiškiai, tarsi ji dabar kalbėtų balsu.

Jautėsi šlykščiai, tačiau trauktis jau buvo per vėlu. Jau ruošėsi prašyti atleidimo, sušildyti ją žodžiu, bet springo suprasdamas, kad kiekvienas toks žodis tik pakurstys ugnį.

O virš Jelenos galvos ašarojo Maskva — rūpestingai įrėminta, ant sienos kabėjo iš seno blizgaus almanacho iškirpta spalvota nuotrauka: Tverė lyjant skaidriam lietui. Kadaise, tais laikais, kai Homeras klajojo po metro, visas jo turtas buvo drabužiai ir ši nuotrauka. Kitų kišenėse būdavo iš vyriškų žurnalų išplėštų sulamdytų puslapių su apsinuoginusiomis gražuolėmis, bet Homerui jie negalėjo atstoti gyvos moters net kelioms trumpoms gėdingoms akimirkoms. O štai šis vaizdas jam priminė kažką be galo svarbaus, neapsakomai nuostabaus... Ir kartu prarasto amžiams.

Sušnabždėjęs beaistrį „atleisk” jis išniro į koridorių, atsargiai privėrė duris ir netekęs jėgų pritūpė.

Kaimynų durys buvo atidarytos. Ant slenksčio žaidė liguisti pabalę vaikai — berniukas ir mergaitė.

Išvydę senį jie sustingo; bet kaip susiūtas ir skudurais kimštas meškinas, kuriuo jie ką tik negalėjo pasidalyti, vienišas nusirito ant grindų.

— Dėde Kolia! Pasek pasaką! Tu žadėjai, kad grįžęs paseksi! — užkalbino jie Homerą.

— Kurią jums? — tasai negalėjo atsakyti.

— Apie begalvius mutantus! — džiugiai sušuko berniokas.

— Ne! Aš nenoriu apie mutantus! — paniuro mergaitė. — Jie baisūs, aš bijau!

— O kokios tu nori, Taniuša? — atsiduso senis.

— Tada apie fašistus! Ir partizanus! — pridūrė berniukas.

— Ne... Man apie Smaragdo miestą patinka... — nusišypsojo Tania.

— Bet juk aš jums tik vakar ją pasakojau. Gal apie tai, kaip Hanza su Raudonaisiais kariavo?

— Apie Smaragdo miestą, apie Smaragdo miestą! — sušuko abu.

— Na gerai, — sutiko senis. — Kažkur toli toli, Sokolnikų linijoje, už septynių smėlėtų stočių, už trijų įgriuvusių metro tiltų, už šimtų tūkstančių bėgių, stovi stebuklingas požeminis miestas. Šis miestas užburtas, ir paprasti žmonės negali į jį patekti. Jame gyvena burtininkai, tik jie gali išeiti už miesto vartų ir sugrįžti atgal. O ant žemės paviršiaus virš šio miesto stovi didinga pilis su bokštais, kurioje anksčiau gyveno tie išmintingi burtininkai. Ši pilis vadinasi...

— Versitetas! — riktelėjo berniokas, pergalingai pažvelgdamas į seserį.

— Universitetas, — patikslino Homeras. — Kai įvyko didelis karas ir ant žemės ėmė kristi branduolinės raketos, burtininkai suėjo į savo miestą ir užbūrė įėjimą, kad pas juos nepatektų pikti žmonės, kurie sumanė kariauti. Ir gyvena jie... — jis paspringęs nutilo.

Jelena stovėjo atsirėmusi į durų staktą ir klausėsi. Homeras net nepastebėjo, kaip ji išėjo į koridorių.

— Aš sudėsiu kuprinę, — kimiai ištarė ji.

Senis priėjo ir paėmė ją už rankos. Ji nedrąsiai, gėdindamasi svetimų vaikų, apkabino jį ir paklausė: — Tu greitai grįši? Tau juk nieko neatsitiks, tiesa?

Ir Homeras, tūkstantąjį kartą per savo ilgą gyvenimą nustebintas neįveikiamos moters meilės pažadams — nesvarbu, įmanoma juos ištesėti ar ne, — atsakė: — Viskas bus gerai.

— Jūs jau tokie senukai, o bučiuojatės, tarsi būtumėte ką tik vedę, — mergaitė priešiškai nusivaipė.

— O tėtis sakė, kad netiesa, nėra jokio Smaragdo miesto, — nedraugišku balsu galiausiai ištarė berniokas.

— Gal ir nėra, — gūžtelėjo pečiais Homeras. — Juk tai pasaka. Kaipgi apsieitume be jų? * * * Buvo girdėti tikrai siaubingai blogai. Balsas, besiskverbiantis pro traškėjimą ir šnaresį, Istominui

pasirodė blankiai pažįstamas — berods, jis buvo vieno žvalgų, pasiųstų pas Serpuchovo trijulę.

— Tūlos... Negalime... Tūlos... — šis stengėsi perduoti kažkokius žodžių derinius.

— Supratau jus, jūs Tūlos stotyje! — surėkė į ragelį Istominas. — Kas atsitiko? Kodėl negrįžtate?

— Tūlos! Čia... Nereikia... Svarbiausia, nereikia... — frazės pabaigą nukirto prakeikti trukdžiai.

— Ko nereikia? Pakartokite, ko nereikia?!

— Negalima šturmuoti! Jokiu būdu nešturmuokite! — netikėtai aiškiai pasigirdo balsas iš ragelio.

— Kodėl? Kokia velniava ten pas jus vyksta? Kas ten yra?! — pertraukė viršininkas.

Tačiau balso daugiau nebuvo girdėti. Tiršta banga užliejo triukšmas, o vėliau bet kokie garsai ragelyje nutilo. Tačiau Istominas nesiruošė tuo patikėti; jis niekaip negalėjo paleisti telefono ragelio iš rankų.

— Kas ten vyksta?!..

5 Kevlaras - aromatinių angliavandenilių pagrindu sudarytas poliamidinis pluoštas, sukurtas 1965 metais. Pasižymi dideliu atsparumu tempimui. Lyginant pagal svorį, jis 5 kartus stipresnis už plieną. Nedegus, nelaidus elektrai. Dėl savo unikalių savybių kevlaras plačiai naudojamas karinėje pramonėje, aeronautikoje, sporto inventoriaus gamyboje - tose srityse, kur reikalingas tvirtumas ir kuo mažesnis gaminio svoris (red. pastaba).

6 Karavanininkai - prekeiviai, keliaujantys karavanu (vert. pastaba).

7 Pinigų ekvivalentas buvo šaudmenys (vert. pastaba).

TREČIAS SKYRIUS

PO GYVYBĖS Homerui pasirodė, kad jis visam gyvenimui prisimins sargybinį, kuris atsisveikino su juo šiauriniame poste. Taip žiūrima į kritusio didvyrio kūną, kai garbės sargyba šūviais atiduoda jam paskutinę pagarbą: su pasididžiavimu ir liūdesiu. Kai atsisveikinama amžiams.

Gyviesiems tokie žvilgsniai neįstrigdavo. Homeras pasijuto taip, tarsi ropštųsi klibančiomis pristatomosiomis kopėčiomis į kabiną mažo negalinčio nutūpti lėktuvo, klastingų japonų konstruktorių perdirbto į pragaro mašiną. Drėgnas vėjas taršė švytinčią imperijos vėliavą, ant pakilimo tako blaškėsi mechanikai, gaudė motorai, pilvotas generolas prispaudė pirštus prie kepurės graižo, o jo užpurtusiose akyse kibirkščiavo samurajaus pavydas...

— Ko taip džiaugiesi? — niūriai paklausė sutrikusio senio Achmedas.

Jis, priešingai nei Homeras, nesiveržė pirmas sužinoti, kas gi vyksta Serpuchovo stotyje. Ant platformos pasiliko jo tylinti žmona. Kairiąja ranka ji laikė už rankos vyresnėlį, o dešiniąja — kniauksintį ryšulį, kurį atsargiai glaudė prie krūtinės.

— Tai tarsi atsistoti visu ūgiu — ir į psichinę ataką prieš kulkosvaidžius. Toks žūtbūtinis pasiryžimas.

Mūsų laukia mirtina kova... — pabandė paaiškinti Homeras.

— Tas atakas taviškiai neatsitiktinai taip pavadino, — subumbėjo Achmedas atsigręždamas atgal, į mažą šviesią aikštelę tunelio gale. — Kaip tik tokiems psichams kaip tu. Normalus žmogus savo noru prieš kulkosvaidžius nepuls. Niekam tokie žygdarbiai nereikalingi.

— Supranti, kaip yra, — ne iškart atsiliepė senis. — Kai jauti, kad laikas artėja, susimąstai: ar spėjau ką

nors nuveikti? Ar atsimins mane?

— Dėl tavęs nesu tikras. O aš turiu vaikų. Jie tai tikrai neužmirš... Bent vyresnysis, — patylėjęs sunkiai pridūrė tasai. Įgeltas Homeras norėjo atsikirsti, tačiau paskutiniai Achmedo žodžiai numaldė karingumą. Tiesa ta, kad jam, senam, bevaikiui, lengva rizikuoti savo kandžių sukapotu kailiu, o anam vaikinui priešakyje — dar pernelyg ilgas gyvenimas, kad rūpėtų nemirtingumas.

Užnugaryje liko paskutinis žibintas — stiklainis su lempute viduje, dengtas vielos grotelėmis ir pilnas apdegusių musių bei sparnuotų tarakonų. Chitininė masė vos pastebimai knibždėjo: kai kurie vabzdžiai dar buvo gyvi ir mėgino iššliaužti tarsi nepribaigti mirtininkai, suversti į bendrą griovį kartu su nužudytaisiais.

Homeras nenoromis akimirkai stabtelėjo drebančiame, mirštančiame, vos matomame geltonos šviesos lopinėlyje, kurį dar skleidė šitas kapu tapęs žibintas. Tuomet, įkvėpęs oro, įkandin kitų paniro į rašalo juodumo tamsą, išsiliejusią nuo Sevastopolio ribų iki pat Tūlos prieigų. Jeigu, žinoma, tokia stotis dar egzistavo. * * * Paniurusi moteris su dviem mažais vaikais, tarsi įaugusi į granitines grindų plokštes, buvo ne viena aptuštėjusioje platformoje. Šiek tiek tolėliau, lydėdamas žvilgsniu išėjusiuosius, sustingo vienakis storulis, galintis pasigirti imtynininko pečiais, o per žingsnį jam už nugaros su pasiuntiniu tyliai kalbėjosi apyliesis senis kareivišku vatiniu.

— Belieka tik laukti, — išsiblaškiusiai permesdamas užgesusią nuorūką nuo vieno lūpų kampučio prie kito reziumavo Istominas.

— Tu lauk, o aš savo reikalais užsiimsiu, — atkakliai pareiškė pulkininkas.

— Sakau tau: tai Andrejus buvo. Paskutiniosios trijulės, kurią mes išleidome, vyresnysis, — Vladimiras Ivanovičius dar kartą įsiklausė į įkyriai tebeskambantį jo ausyje balsą telefono ragelyje.

— Ir kas dabar? Galbūt jie kankindami privertė jį tai pasakyti. Specialistai žino įvairių metodų, — kilstelėjo antakį senis.

— Nepanašu, — susimąstęs palingavo galvą viršininkas. — Kad tu būtum girdėjęs, kaip jis tai pasakė.

Ten kiti dalykai vyksta, nepaaiškinami. Kavalerijos antpuoliu ten nepaimsi...

— Aš tau beregint paaiškinsiu, — patikino jį Denisas Michailovičius. — Tūlos stotis užgrobta plėšikų.

Surengė pasalą mūsiškiams — vienus nužudė, kitus suėmė. Elektros neatkerta todėl, kad patys ja naudojasi, ir Hanzos nervinti nenori. O štai telefoną atjungė. Kokia čia istorija su telefonu, kuris tai veikia, tai neveikia?

— Jo balsas buvo toks... — Istominas tarsi nesiklausydamas dėstė savo.

— Na koks balsas?! — užrėkė pulkininkas, priversdamas pasiuntinį mandagiai atsitraukti per kelis žingsnius. — Suvarytų tau segtukus į panages — dar ne toks būtų! O pasitelkus šaltkalvio reples išvis bosą visam gyvenimui falcetu padaryti galima!

Pulkininkui jau buvo viskas aišku, jis jau apsisprendė. Atsikratęs dvejonių senis vėl pasijuto tarsi ant žirgo, kardas prašėsi į ranką, kad ir ką ten verkšlentų Istominas.

Tasai neskubėjo atsakyti, leisdamas įkaitusiam pulkininkui nuleisti garą.

— Palauksim, — taikiai, bet tvirtai pagaliau pasakė jis.

— Dvi dienas, — senis sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Dvi dienas, — linktelėjo Istominas.

Pulkininkas apsisuko vietoje ir nutrepsėjo į kareivines: jis nebuvo nusiteikęs švaistyti savo brangaus laiko. Smogiamųjų būrių vadai jau gerą valandą laukė jo štabe, įsitaisę abiejuose ilgo lentų stalo flanguose. Tuščios kėdės buvo tik priešinguose stalo galuose: jo ir Istomino. Tačiau šį kartą pradėti teks be vadovybės.

Stoties viršininkas neatkreipė dėmesio į tai, jog Denisas Michailovičius išėjo.

— Įdomu, kaip mes apsikeitėme vaidmenimis, ar ne? — tarytum jam, o gal pats sau pasakė Istominas.

Nesulaukęs atsakymo atsisuko. Susidūrė su apstulbusiu pasiuntinio žvilgsniu; mostelėjęs ranka atleido jį. „Pulkininko, kuris griežtai atsisakė paskirti dar nors vieną kareivį, neįmanoma atpažinti, — pamanė viršininkas. — Kažką jaučia senas vilkas. Tačiau ar neapgauna jo uoslė?”

Pačiam Istominui nuojauta sakė visai ką kita: pasislėpti. Laukti. Keistas skambutis tik sustiprino negerą nuojautą: Tūlos stotyje jų pėstininkų laukė susidūrimas su paslaptingu neįveikiamu priešininku.

Vladimiras Ivanovičius pasirausė kišenėse, sugraibė žiebtuvėlį ir įžiebė kibirkštį. Kol virš vyriškio galvos kilo padriki dūmų žiedai, jis nepajudėjo iš vietos ir neatitraukė akių nuo tamsios tunelio įdubos, užburtas jos tarsi triušis smauglio.

Surūkęs vėl palingavo galvą ir nukulniavo į savo postą. Išniręs iš šešėlio, pagarbiu atstumu jį nusekė pasiuntinys. * * * Duslus spragtelėjimas — ir briaunoti tunelio skliautai nušvito geras penkias dešimtis metrų į priekį.

Hanterio žibintas dydžiu ir galia buvo panašesnis į prožektorių. Homeras negirdimai iškvėpė — pastarosiomis minutėmis jis negalėjo atsikratyti minties, kad brigadininkas neuždegs šviesos, nes jo akys visiškai gali apsieiti ir be jos. Įžengęs į tamsią tarpstotę šis tapo dar mažiau panašus, jei iš viso panašus, į žmogų. Jo judesiai įgavo žvėries grakštumo ir veržlumo. Žibintą jis, matyt, įjungė tiktai savo pakeleiviams, o pats labiau pasikliovė kitais jutimais. Nusiėmęs šalmą ir pasisukęs ausimi į tunelį jis dažnai įsiklausydavo ir net, sustiprindamas Homero įtarimus, kartais apmirdavo, kad įkvėptų rūdimis trenkiančio oro.

Be garso slinkdamas per kelis žingsnius priekyje, į kitus jis neatsigręždavo, tarsi būtų juos užmiršęs.

Achmedas, retai budėdavęs pietinėje užkardoje, tad nepratęs prie brigadininko keistenybių, suglumęs bakstelėjo seniui į šoną: kas čia jam? Tasai tik skėstelėjo rankomis: argi tai dviem žodžiais paaiškinsi...

Kam Hanteriui apskritai jų prireikė? Brigadininkas, rodos, šiuose tuneliuose jautėsi kur kas labiau pasitikintis savimi nei Homeras, kuriam jis pats ir skyrė čiabuvio vedlio rolę. O juk senis, jei paklaustum,

galėtų daug ką papasakoti apie čionykštes vietas — ir nebūtų dalykų, ir tiesų, kitąkart kur kas baisesnių ir keistesnių nei patys netikėčiausi nuobodžiaujančių prie vienišo laužo sargybinių pramanai.

Jis galvoje turėjo savą metro schemą — nelygią Istomino žemėlapiui. Stoties viršininko schemoje žiojinčias tuštumas Homeras galėtų užpildyti savais ženklais ir paaiškinimais. Vertikalios šachtos, atviros ar užkonservuotos tarnybinės patalpos, tarplinijinių jungčių voratinkliai. Jo schemoje tarp Čertanovo ir Pietinės stočių — per vieną žemyn nuo Sevastopolio — nuo linijos skyrėsi atšaka, įauganti į gigantišką metro „Varšuvos” depo vynmaišį, apipintą dešimties akligalių gyslų. Depas Homerui, turint omenyje jo šventą virpulį regint traukinius, buvo nyki ir mistinė vieta, primenanti dramblių kapines. Apie jį senis galėjo kalbėti valandų valandas — kad tik atsirastų klausytojų, pasirengusių juo patikėti. Įveikti atkarpą nuo Sevastopolio iki Nachimovo stoties, pasak Homero, buvo nelengva. Saugumo taisyklės ir tiesiog sveikas protas reikalavo visiems laikytis drauge, judėti lėtai ir atsargiai, nuodugniai tikrinti sienas ir grindinį priešais save. Ir net toje tarpstotėje, kur visos angos, visi tarpai buvo triskart užmūryti ir užplombuoti Sevastopolio inžinierių brigadų, jokiu būdu nebuvo galima palikti užnugario be priežiūros.

Perskrosta žibinto spindulio tamsa susiliedavo iškart už jų nugarų, žingsnių aidas trupėdavo atsimušdamas į begalines tiubingų8 pertvaras, o tolumoje ilgesingai kaukė ventiliacijos šuliniuose sugautas skersvėjis. Iš lėto besikaupdami lubų plyšiuose žemyn krito pritvinkę tąsūs lašai — galbūt vandens, bet Homeras stengėsi nuo jų išsisukti. Šiaip, dėl visa pikta. * * * Senais laikais, kai dar virė karštligiškas baisingojo miesto gyvenimas viršuje, o metro neramiems miestiečiams rodėsi tiesiog bedvasė transporto sistema, — jau tuomet dar jaunas Homeras, kurį paprastai vadindavo Kolia, su žibintu ir metaline instrumentų dėže klaidžiojo po savo peronus.

Paprastiems mirtingiesiems eiti ten buvo uždrausta, jiems buvo skirta tik pusantro šimto išblizgintų marmurinių salių ir reklama apklijuoti ankšti vagonai. Kasdien praleisdami po dvi tris valandas kaukiančiuose ir siūbuojančiuose sąstatuose, milijonai žmonių nesuvokdavo, kad jiems leidžiama pamatyti tik dešimtąją dalį nepaprastai didžiulės požeminės karalystės, nusidriekusios po žeme. O kad jie nesusimąstytų apie tikrąjį jos dydį, apie tai, kur veda nepastebimos durys bei geležinės užtvaros, tamsios šoninės tunelių atšakos ir amžiniems remontams uždaryti perėjimai, dėmesį traukdavo akinamai blizgantys paveikslai, kvaili šūkiai ir negyvi reklamas skelbiančiųjų balsai, kurie neleisdavo atsipalaiduoti net kylant ar leidžiantis eskalatoriais. Taip bent jau atrodė pačiam Koliai, kai jis ėmė gilintis į šio pasaulio pasaulyje paslaptis. Įvairiaspalvės vagonuose kabančios metro schemos buvo skirtos įtikinti smalsuolius, kad priešais juos — išskirtinai civilinis objektas. Tačiau jų gyvomis spalvomis pažymėtos linijos buvo apvytos nematomų paslaptingų tunelių vijų, ant kurių sunkiomis kekėmis kabėjo kariniai ir vyriausybiniai bunkeriai, o tarpstotės jungėsi su katakombų, išraustų po miestu dar pagonių, raizginiu.

Ankstyvos Kolios jaunystės laikais, kai jo šalis dar buvo per skurdi, kad rungtųsi su kitomis jėga ir ambicijomis, o Paskutiniojo Teismo diena, rodėsi, buvo taip toli, bunkeriai ir slėptuvės, įrengti belaukiant tos dienos, dulkėjo. Tačiau su turtais grįžo ir būtasis išpuikimas, o kartu su juo — ir priešai.

Jau padengtos rūdimis daugiatonės ketinės durys buvo su girgždesiu pravertos, maisto ir medikamentų atsargos atnaujintos, oro ir vandens filtrai — paruošti darbui.

Ir labai laiku.

Priėmimas į darbą metro jam, atvykėliui ir skurdžiui, buvo tarsi įstojimas į masonų ložę. Iš atstumto bedarbio jis tapo galingos organizacijos, dosniai mokančios už tas kuklias paslaugas, kurias jis jai suteikdavo, ir žadančios atskleisti jam pasaulėdaros paslaptis, nariu. Uždarbis, kuris buvo žadamas darbo skelbime, Koliai pasirodė netgi labai patrauklus, o reikalavimų busimiesiem bėgių prižiūrėtojams beveik nebuvo.

Toli gražu ne iš karto vyriškis iš kai kurių savo bendradarbių paaiškinimų ėmė suprasti, kodėl metropolitenas priverstas vilioti darbuotojus dideliais uždarbiais ir priedais už kenksmingumą. Priežastis buvo ne įtemptas darbo grafikas ir ne dienos šviesos atsisakymas savo noru. Ne, priežastis buvo visiškai kitokia.

Nuolat sklindančiais nykiais gandais apie velniavą jis, skeptiško mąstymo žmogus, netikėjo. Bet kartą iš trumpos tamsios tarpstotės apžiūros negrįžo jo bičiulis. Ieškoti jo kažkodėl nebuvo imtasi — pamainos viršininkas beviltiškai numojo ranka, — o paskui taip pat nepastebimai dingo ir visi to bičiulio dokumentai, patvirtinantys, kad jis kadaise yra dirbęs metro. Koliai — vieninteliam, kuris dėl jaunystės ir naivumo niekaip negalėjo susitaikyti su jo dingimu, — kai kas iš vyresniųjų pašnibždomis, dairydamiesi į šonus, pagaliau pranešė, kad jo draugą „pasiėmė”. Todėl kas, jeigu ne Homeras, žinojo, kad negeri dalykai dėjosi Maskvos požemiuose dar gerokai iki tol, kai megapolis išmirė apsvilintas Armagedono kvėpavimo...

Praradęs draugą ir įgijęs slaptų žinių Kolia galėjo išsigąsti ir pabėgti, mesti šį darbą ir susirasti kitą.

Tačiau nutiko taip, kad jo vedybos su metro iš išskaičiavimo virto keistu romanu. Persisotinęs kasdieninių tunelių keistenybių jis perėjo inicijavimo į mašinisto padėjėjus apeigas ir užėmė patikimesnę vietą sudėtingoje metropoliteno hierarchijoje.

Kuo artimiau jis susipažino su tuo nepripažintu pasaulio stebuklu, su tuo nostalgijos antikai apimtu labirintu, ciklopiniu miestu be įpėdinių, apverstu aukštyn kojomis ir atsispindinčiu nuo savo pirmagimio pilkoje. Maskvos žemėje, tuo giliau ir besąlygiškiau jį įsimylėjo. Šis žmonių rankomis pastatytas Tartaras9 buvo vertas tikrojo Homero poezijos, blogiausiu atveju — sparnuotosios Svifto10, kuris aprašytų kur kas spalvingiau nei Laputas11, plunksnos... Tačiau jo paslaptingu įkvėpėju ir nemokša dainiumi tapo viso labo Kolia. Nikolajevas Nikolajus Ivanovičius. Juokinga.

Atrodytų, dar galima būtų mylėti Varinio kalno valdovę12, bet kaip pamilti patį kalną? Tačiau ši meilė, tapusi abipusia ir pavydžia, savo laiku pareikalavo iš Kolios šeimos, bet išgelbėjo jo paties gyvybę. * * * Hanteris sustingo vietoje taip netikėtai, kad Homeras, skendintis prisiminimų patale, nespėjo iš jo išlįsti lauk ir visu greičiu trenkėsi brigadininkui į nugarą. Tasai, neištaręs nė žodžio, nubloškė nuo savęs senį ir vėl sustingo, nuleidęs galvą ir nukreipęs į tunelį savo sudarkytą ausį. Hanteris tarsi šikšnosparnis aklai vaizdavosi erdvę, gaudydamas jam vienam girdimus dažnius.

Tačiau Homeras pajuto ką kita: Nachimovo prospekto kvapą, kurio neįmanoma buvo su niekuo supainioti. Kaip greit jie atkeliavo... Kad tik netektų sumokėti už tai, kad taip lengvai juos čionai praleido. Tarsi išgirdęs jo mintis Achmedas nusimetė automatą nuo peties ir spragtelėjo saugiklį.

— Kas ten? — atsisukęs į senį staiga suūkė Hanteris.

Homeras šyptelėjo sau: kas ten žino, ką velniai nešioja? Atlapoti Nachimovo vartai lyg piltuvėlis iš viršaus sutraukdavo visokius neįsivaizduojamus padarus. Nors jie buvo laikomi nepavojingais, senis jiems puoselėjo ypatingus jausmus: lipnų baimės ir pasibjaurėjimo mišinį.

— Nedideli... Beplaukiai, — pamėgino apibūdinti juos brigadininkas, o Homerui pakako žodelio „jie”.

— Lavonų ėdikai, — negarsiai ištarė jis.

Nuo Sevastopolio iki Tūlos stoties, o gal ir kituose metro kraštuose šis šabloniškas keiksmažodis dabar įgijo kitą, naują prasmę. Tiesioginę.

— Plėšrūnai? — paklausė Hanteris.

— Sanitarai, — neužtikrintai atsiliepė senis. Šie bjaurūs padarai, panašūs ir į vorus, ir į primatus, nerizikuodavo atvirai pulti žmonių — jie maitinosi dvėseliena, kurią sutempdavo ant savo pamėgtos stoties paviršiaus. Virš Nachimovo suko lizdus didžiulis jų pulkas. Visi artimiausi tuneliai buvo pritvinkę šleikštaus posaldžio irimo dvoko. O pačiame Prospekte dėl jo pradėdavo svaigti galva, tad daugelis neatlaikę užsidėdavo dujokaukes jau ties prieigomis.

Homeras, aiškiai suprasdamas šią Nachimovo ypatybę, paskubomis išsitraukė iš kelionės krepšio respiratorių ir užsimaukšlino ant veido. Achmedas, paskubomis ruošdamasis, pavydžiai žvilgtelėjo į senį ir prisidengė veidą rankove: pasklidusios po stotį miazmos palaipsniui gaubė juos, tykodamos ir blaškydamos.

Hanteris tarsi nieko nejautė.

— Kažkas nuodinga? Sporos? — paklausė jis Homero.

— Kvapas, — sumykė tasai per kaukę ir susiraukė.

Brigadininkas tiriamai nužvelgė senį tarsi mėgindamas nustatyti, ar tasai nesišaipo iš jo, ir gūžtelėjo plačiais pečiais.

— Įprastas, — ir nusisuko.

Jis patogiau suėmė savo trumpą automatą, pasikvietė vyrus ir minkštai žengdamas pirmas pajudėjo į priekį. Dar už pusšimčio žingsnių prie siaubingo kvapo prisidėjo plevenantis nesuprantamas šnabždesėlis. Homeras nusibraukė nuo kaktos gausiai srūvančius prakaito lašus ir pamėgino nuraminti besidaužančią širdį. Visiškai arti.

Pagaliau spindulys kažką užčiuopė... Aklai smigdamas į niekur, nušluostė miglą nuo sudužusių žibintų, nuo dulkinų suskilinėjusių priekinių stiklų, nuo atkakliai rūdijimui besipriešinančių mėlynų apvadų... Priekyje buvo matyti pirmas traukinio vagonas, tarsi milžiniškas kamštis užkimšęs tunelio angą.

Traukinys buvo seniai ir beviltiškai miręs, tačiau kaskart jį matant Homerui lyg berniokui norėjosi užsiropšti į suniokotą mašinisto kabiną, paliesti prietaisų skydelio klavišus ir užsimerkus įsivaizduoti, kad vėl visu greičiu lekia tuneliu, traukdamas paskui save ryškiai apšviestų vagonų girliandą, pilną žmonių — skaitančių, snaudžiančių, žiopsančių į reklamas arba mėginančių susikalbėti kaukiant traukinio varikliams... „Pavojaus signalo „Atomas” atveju judėti prie artimiausios stoties, ten sustoti ir atidaryti duris. Padėti civilinės saugos pajėgoms ir kariuomenei evakuojant nukentėjusiuosius ir hermetizuojant metropoliteno stotį...”

Instrukcija, kaip Paskutiniojo Teismo dieną veikti mašinistams, buvo tiksli ir nesudėtinga. Visur, kur tik buvo įmanoma, ji buvo vykdoma. Dauguma sąstatų, sustingę ties stočių platformomis, užsnūdo letargo miegu ir palaipsniui buvo dalimis išgrobstyti metro gyventojų, kuriems vietoj pažadėtųjų kelių savaičių teko pasilikti šioje slėptuvėje visam laikui.

Kai kur traukiniai buvo išsaugoti ir apgyvendinti, bet Homerui, kuriam traukinys buvo tam tikra prasme gyvas organizmas, tai atrodė paniekinimas — tas pats, lyg iš mylimos katės padaryti iškamšą.

Tokiose vietose kaip Nachimovo prospektas sąstatai stovėjo aplamdyti laiko ir vandalų, tačiau vis dar sveiki.

Homeras niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo vagono, o jo ausyse, slopindama krebždesį ir čirškesį, vis garsiau skambėjo nuo stoties atsklindanti vaiduokliška pavojaus sirena ir iki šios dienos negirdėtas bosinis signalas — vienas ilgas ir du trumpi: „Atomas”! ... Tęsiamai sucypė stabdžiai, ir vagonuose pasigirdo sutrikęs balsas: „Gerbiamieji keleiviai, dėl techninių kliūčių traukinys toliau nebevažiuos...” Nei burbantis į mikrofoną mašinistas, nei pats Homeras, jo padėjėjas, dar negali suvokti, kokia neviltimi dvelkia šie žodžiai. Įtemptai sugergždė hermetinės sklendės, visam laikui atskirdamos gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Pagal instrukciją vartai turėjo būti visiškai uždaryti ne vėliau nei praėjus šešioms minutėms po pavojaus signalo paskelbimo, neatsižvelgiant į tai, kiek žmonių liko kitoje gyvenimo pusėje. Į tuos, kurie mėgino laikyti vartus, buvo rekomenduota šaudyti.

Ar galėtų seržantėlis, saugantis stotį nuo benamių ir girtuoklių, iššauti į pilvą vyrui, kuris mėgina pristabdyti galingą geležinį gremėzdą, kad suspėtų nusilaužiusi pakulnę jo žmona? Ar pajėgtų įžūli tetulė prie turniketo su uniformine berete, visus trisdešimt savo darbo metro metų tobulinanti meistriškumą dviejose rungtyse — nepraleisti ir švilpti, nepraleisti dūstančio senioko su skurdžia ordinų juostele? Instrukcija paliko viso labo šešias minutes tam, kad iš žmogaus virstum mechanizmu. Arba žmogžudžiu. ... Moterų cypimas ir pasipiktinę vyrų riksmai, baimės kupinos vaikų raudos. Pistoletų šūviai ir automatų serijos. Retransliuojami per kiekvieną garsiakalbį metaliniu bejausmiu balsu skaitomi raginimai laikytis rimties — skaitomi, kadangi nė vienas žmogus, žinodamas, kas vyksta, negalėtų susivaldyti ir paprastai pasakyti taip... Abejingai. „Nepasiduokite panikai...” Raudos, maldos...

Vėl šūviai.

Ir praėjus lygiai šešioms minutėms po pavojaus signalo, likus minutei iki Armagedono — skardus

gedulingas susiglaudžiančių hermetinių vartų sekcijų maršas. Išraiškingi sklendžių trakštelėjimai. Tyla.

It rūsyje.

Vagoną teko apeiti palei sieną — mašinistas sustabdė per vėlai. Galbūt akimirkai nukreipė žvilgsnį į platformą ir ten vykstančius įvykius... Ketiniais laipteliais jie užkopė aukštyn ir netrukus jau stovėjo nuostabioje erdvioje salėje. Jokių kolonų, vientisas pusapvalis skliautas su kiaušinio formos įdubomis šviestuvams. Didžiulis skliautas, apimantis ir platformą, ir abu bėgių kelius su stovinčiais ant jų sąstatais.

Neįtikėtinas konstrukcijos grakštumas — paprastas, dangiškai lengvas, lakoniškas... Tik nežiūrėti žemyn, nežiūrėti po kojomis, nežiūrėti priešais save.

Nematyti to, kuo dabar virto stotis. Šios groteskiškos kapinaitės, kur negali rasti ramybės, šios klaikios mėsos eilės, užverstos apgraužtais skeletais, pūvančiomis skerdenomis, atitrūkusiomis kažkieno kūnų dalimis. Niekšiški sutvėrimai godžiai tempė čionai viską, ką tik galėjo pasiekti savo plačiose valdose, daugiau, nei patys galėjo suryti. Šios atsargos puvo ir iro, tačiau jas vis vien kaupė, kaupė be galo.

Negyvos mėsos krūvos, priešingai visiems dėsniams, judėjo, tarsi kvėpavo, ir aplink sklido atgrasus grikšintis garsas. Spindulys apšvietė vieną keistų figūrų: ilgos kampuotos galūnės, glebna beplaukė pilka oda, kabanti klostėmis, perkreipta nugara... Blausios akys spokso neprimatydamos, didžiulės ausų kriauklės juda, gyvena savo gyvenimą.

Padaras kimiai suklykė ir, irdamasis visomis keturiomis, nerangiai nudribnojo atsivėrusių vagono durų link. Nuo kitų krūvų taip pat ėmė vangiai šliaužti kitos maitėdos, nepatenkintai šniokšdamos ir kriuksėdamos, šiepdamosi ir urgzdamos ant pakeleivių.

Išsitiesusios jos vos siekė neaukšto Homero krūtinę, be to, senis gerai, žinojo, kad baikštūs padarai neturėtų pulti stipraus sveiko žmogaus. Tačiau iracionali baimė, kurią Homeras jautė šiems gyviams, augo iš jo naktinių košmarų: jis nusilpęs, paliktas gulėjo vienas apleistoje stotyje, o bjaurybės artinosi.

Kaip rykliai vandenyne už kilometrų užuodžia kraujo kvapą, taip šie padarai jautė svetimo gyvenimo pabaigą ir skubėjo tuo pasinaudoti.

Senatviškos baimės, paniekinamai tikino save Homeras, savo laiku prisiskaitęs taikomosios psichologijos vadovėlių. O, jeigu tai padėtų.

Tuo tarpu maitėdos žmonių nebijojo: atgrasių, tačiau lyg ir nepavojingų gaišenų ėdikų šaudymas Sevastopolio stotyje būtų laikomas nusikalstamu šovinių švaistymu. Praeinantys karavanai stengėsi nekreipti į maitėdas dėmesio, nors šios retkarčiais elgdavosi provokuojamai. Čia jų prisiveisė begalės. Trijulė ėjo vis gilyn, su bjauriu traškesiu batais mindydama kažkieno smulkius kaulelius, išbarstytus ant grindinio. Jiems beeinant vis nauji padarai nenoriai liaudavosi puotavę, skirstydavosi į užkampius. Jų lizdai buvo vagonuose, ir todėl Homeras nekentė jų dar labiau.

Hermetinės sklendės Nachimovo prospekte buvo atvertos. Manyta, kad, sparčiai einant Prospektu, spinduliuotės dozė būtų nedidelė ir nepakenktų sveikatai, tačiau sustoti čia buvo draudžiama. Taip jau nutiko, kad abu sąstatai santykinai gerai išsilaikė: stiklai liko sveiki, pro durų plyšius buvo matyti apdergti suolai, mėlyni dažai neatsilupinėjo nuo vagonų kraštų.

Viduryje salės stūksojo tikras piliakalnis, sukrautas iš suraitytų neregėtos technikos karkasų.

Susigretinęs su jais Hanteris staiga sustojo. Achmedas ir Homeras neramiai susižvalgė mėgindami

nuspėti, iš kur gali kilti pavojus. Tačiau nerimo priežastis slypėjo kitur.

Papėdėje, sultingai grumšnodamos ir urškaudamos, dvi nedidelės maitėdos lupinėjo šuns griaučius.

Jos nesuspėjo pasislėpti: ar pernelyg įsijautė puotaudamos, kad nekreipė dėmesio į savo gentainių signalus, ar nesuvaldė godulio.

Raukydamosi nuo ryškios brigadininko žibinto šviesos; jos bekramsnodamos ėmė lėtai trauktis artimiausio vagono link, bet staiga viena po kitos persirito ir dusliai, it du bulvių maišai, nudribo ant grindinio.

Homeras nustebęs pažvelgė į Hanterį, kuris į dėklą dėjo sunkų kareivišką pistoletą, pailgintą duslintuvo cilindru. Jo veidas liko toks pats ramus, negyvas, kaip ir įprastai.

— Matyt, buvo labai išalkusios, — sumurmėjo sau po nosimi Achmedas, su pasibjaurėjimu smalsiai apžiūrinėdamas tamsias balas, tvinstančias nuo sukiužintų kaukolių.

— Aš taip pat, — staiga neaiškiai pridūrė brigadininkas, priversdamas krūptelėti Homerą.

Neatsigręždamas Hanteris žengė pirmyn, o seniui pasirodė, kad jis vėl girdi jau aprimusį urzgimą.

Kokių pastangų prireikdavo sutramdyti pagundai kaskart, kai norėdavosi paleisti kulką į tas bjaurybes!

Ramindavo save, įtikinėdavo ir galiausiai triumfuodavo, įrodęs pats sau, kad jis — patyręs karys, gebantis sutvardyti savo košmarus, neleisti jiems savęs palaužti. Tuo tarpu Hanteris, matyt, nesistengė galynėtis su savo ketinimais.

Tačiau kokie buvo tie ketinimai?

Tyli dviejų gaujos narių mirtis paskatino kitas maitėdas: pajutusios šviežią mirtį, net pačios narsiausios ir tingiausios dingo nuo platformos, vos girdimai gargėdamos ir inkšdamos. Susigrūdusios į abu traukinio vagonus, jos aplipo langus ir susispietusios tarp durų aprimo.

Pykčiu, noru atkeršyti ar atsakyti puolimu tie padarai netryško. Tereikia būriui palikti šią stotį — ir šie sutvėrimai kaipmat suris nukautuosius gentainius. „Medžiotojams būdinga agresija, — pamanė Homeras. — Tiems, kurie minta gaišena, jos nereikia, taip pat jie neturi poreikio žudyti. Visa, kas gyva, anksčiau ar vėliau miršta, taigi vis vien taps jų grobiu. Reikia tiesiog sulaukti.” Žibinto šviesoje buvo matyti prie murzinų žalsvų stiklų prilipę šlykštūs snukiai, kreivi kūnai, iš šio satanistiško akvariumo vidaus nerimastingai grabaliojančios rankos. Visiškoje tyloje šimtai blausių akių nepaliaujamai stebėjo praeinantį būrį, sutvėrimų galvos sukosi neįtikėtinai sinchroniškai, palydėdamos senį ilgu dėmesingu žvilgsniu. Taip į kunstkameros lankytojus žiūrėtų formalino kolbose įkalinti išsigimėliai, jeigu jiems apdairiai nebūtų užsiūti vokai.

Nors atpirkimo už bedievybę valanda artėjo, Homeras taip ir negalėjo prisiversti patikėti nei Dievu, nei velniu. Tačiau jeigu skaistykla egzistuotų, senis ją įsivaizduotų taip: Sizifas būtų pasmerktas kovai su visuotine trauka, Tantalas — nenumalšinamo troškulio kančioms. O Homero stotyje laukė suglamžytas mašinisto švarkas ir šitas pasibaisėtinas vaiduokliškas traukinys su šlykščiais keleiviais — gorgonomis, kerštingųjų dievų pašaipa. Sąstatui išvykus nuo platformos, tunelis, kaip vienoje senų metro legendų, virs Mebijaus13 juosta, drakonu, ryjančiu savo uodegą.

Hanterio ši stotis ir jos čiabuviai daugiau nebedomino. Likusią dalį salės būrys įveikė sparčiu žingsniu:

Achmedas ir Homeras vos spėjo paskui priekin nuskubėjusį brigadininką.

Seniui knietėjo atsigręžti, surikti, iššauti — nuvaikyti tas suįžūlėjusias išperas, atbaidyti sunkias mintis.

Tačiau, užuot tai padaręs, jis tipeno nuleidęs galvą, susikaupęs, kad tik neužmintų bepūvančių kažkieno liekanų. Achmedas irgi ėjo nuleidęs galvą, paniręs į savo mintis. Taip beatodairiškai skubant iš Nachimovo prospekto jau niekas nebegalvojo, kad vertėtų apsižvalgyti.

Hanterio prožektoriaus šviesa lakstė iš vienos pusės į kitą, tarsi sekdama kažkokį nematomą gimnastą po šiuo tamsiu cirko kupolu, bet ir brigadininkas nebekreipė dėmesio į tai, ką toji šviesa užkliudydavo.

Spindulio šviesoje akimirkai šmėkšteldavo ir čia pat migloje išnykdavo niekieno nepastebėti švieži kaulai ir dar nevisiškai apgraužta kaukolė — akivaizdžiai žmogaus. Šalia gulėjo niekam nebereikalingas plieninis kareiviškas šalmas bei apsauginė liemenė.

Ant nušiurusio žalio šalmo baltomis raidėmis trafaretu buvo užrašyta: „Sevastopolio stotis”.

8 Tiubingas - požeminių kasinių (tunelių, šachtos vamzdžių) surenkamasis tvirtinimo elementas, dažniausiai cilindrinio kevalo formos (red. pastaba).

9 Minimas Tartaro miestas Azerbaidžane (vert. pastaba).

10 Džonatanas Sviftas - anglų prozininkas, satyrikas, publicistas, bažnyčios veikėjas (vert. pastaba).

11 Išgalvotas miestas Dž. Svifto „Guliverio kelionėse* (vert. pastaba).

12 Iš rusų prozininko Pavelo Bažovo rinkinio „Uralo sakmės“ (vert. pastaba).

13 Mebijaus juosta - tai vieną kartą persukta ir galais sujungta popieriaus juostelė, neturinti išviršinės ir atvirkštinės pusės (red. pastaba).

KETVIRTAS SKYRIUS

SAMPYNOS — Tėti... Tėti, tai aš, Saša!

Ji atsargiai atlaisvino brezentinį dirželį, kuriuo buvo perrišta baisiai patinusi tėvo pasmakrė, ir nuėmė jam nuo galvos šalmą. Suleido pirštus į tėčio suprakaitavusius plaukus, pakėlė gumą, nutraukė ir numetė dujokaukę, panašią į susiraukšlėjusį lavono pilkumo skalpą. Jo krūtinė sunkiai kilnojosi, pirštai gremžė granitą, vandeningos akys nemirksėdamos įsmigo į mergaitę. Tėvas nieko neatsakė.

Padėjusi jam po galva kuprinę, Saša puolė vartų link. Liesučiu pečiu įsirėmė į didžiulę sąvarą, labai giliai įkvėpė ir sugriežė dantimis. Daugiatonis geležinis luistas lėtai pajudėjo ir girgždėdamas atsistojo į vietą. Saša truktelėjo sklendę ir susmuko ant grindinio. Tik minutėlę, tik vieną minutę — atsipūsti, ir ji tuoj pat sugrįš.

Kiekvienas naujas žygis atimdavo iš jos tėvo vis daugiau jėgų, o menkas laimikis, kurį jis parsinešdavo, negalėjo grąžinti prarastų jėgų. Per tokias išvykas jis eikvodavo savo gyvenimo likučius ne dienomis, o savaitėmis, mėnesiais. Priverstinis švaistymas: jeigu jie nebeturės ko parduoti, jiems beliks tik suvalgyti savo prijaukintą žiurkę — vienintelę šioje beviltiškoje stotyje, o po to nusišauti.

Saša norėjo pakeisti tėtį. Ji tiek kartų prašė jo respiratoriaus, kad pati galėtų pakilti į viršų, tačiau jis nesileido į kalbas. Matyt, žinojo, kad mažai naudos iš apdriskusios dujokaukės, kurios filtrai seniai keisti, kad ji vertesnė neką daugiau kaip bet koks kitas talismanas. Tačiau to jai niekada nėra prisipažinęs. Melavo, kad moka valyti filtrus, melavo, kad gerai jaučiasi net po valandos „pasivaikščiojimo”, melavo, kad tiesiog nori pabūti vienas, kai bijodavo, jog ji gali pamatyti, kaip jis

vemia kraujais.

Ne Sašos jėgoms buvo ką nors pakeisti. Juos įvarė į kampą, bet nepribaigė veikiau iš pasityčiojamo smalsumo nei iš gailesčio. Manė, kad jie neišgyvens nė savaitės, tačiau tėvo valios ir jėgų užteko metams. Jų nekentė ir niekino, bet reguliariai maitindavo — suprantama, ne už dyką.

Per pertraukas tarp žygių, tomis retomis minutėmis, kai jie drauge sėdėdavo prie skurdaus rusenančio laužo, tėvas mėgdavo pasakoti apie tai, kas dėjosi anksčiau. Štai jau keleri metai, kai jis suprato — nėra prasmės meluoti bent jau sau: ateities jis nebeturi. Užtat praeities iš jo niekas negalėjo atimti. „Anksčiau mano akys buvo tokios pat spalvos kaip ir tavosios, — porino jai tėvas. — Dangiškos.” Ir Sašai imdavo atrodyti, kad ji pamena tas dienas — dienas, kai auglys ant tėvo kaklo dar nebuvo tarsi ištinęs gūžys, kai jo akys dar buvo neišblukusios, švietė taip pat ryškiai, kaip dabar spindi josios.

Sakydamas „dangiškos” tėvas, žinoma, turėjo omenyje žydrą dangų, dar teberegimą savo atmintyje, o ne tą melsvai raudoną, virtusį kamuoliniais debesimis, kurį jis matydavo pakildamas į paviršių. Dienos šviesos jis neregėjo jau ištisus dvidešimt metų. Saša jos išvis nebuvo mačiusi. Tik sapnuose. Tačiau ar galima tiksliai žinoti, ar teisingai ji ją įsivaizdavo? Ar panašus į mūsiškį tas pasaulis, kurį sapnuose regi nuo gimimo akli žmonės? Ir ar mato jie bent sapnuose? * * * Maži vaikai užsimerkę mano, kad tamsa apgaubė visą pasaulį. Mano, kad visi kiti aplink tą akimirką nemato taip pat kaip ir jie. „Žmogus tuneliuose bejėgis ir naivus kaip ir tie vaikai”, — mąstė Homeras.

Kiek įmanydamas jis gali mėginti dėtis šviesos ir tamsos valdovu, spragsėdamas savo žibintuvėliu, tačiau net visiškai neįžvelgiama tamsa aplink kartais turi daug reginčių akių. Ir dabar, sutikus maitėdžius, ši mintis nepalieka jo. Nukreipti mintis, reikia nukreipti mintis. „Kaip keista, kad Hanteris nežinojo, ko jam laukti Nachimovo prospekte”, — pamanė Homeras. Kai brigadininkas pirmąsyk prieš du mėnesius pasirodė Sevastopolio stotyje, nė vienas sargybinis negalėjo paaiškinti, kaip tokio galingo sudėjimo žmogus sugebėjo nepastebimai įveikti visus postus, išsidėsčiusius šiauriniuose tuneliuose. Gerai, kad perimetro vadas taip ir nepareikalavo budėtojų pasiaiškinti.

Tačiau jeigu ne per Nachimovo prospektą, tai kaip Hanteris pateko į Sevastopolio stotį? Kiti keliai į didįjį metro buvo seniai atkirsti. Apleista Kachovo linija, kurios tuneliuose dėl žinomų priežasčių jau seniai nebuvo nė gyvos dvasios, atmetama. Čertanovo stotis? Juokinga net spėlioti, kad ir toks sumanus negailestingas karys galėtų vienas prasmukti pro tą prakeiktą stotį, juolab kad ten buvo neįmanoma patekti nepasirodžius Sevastopolio stotyje.

Atmetus šiaurę, pietus ir vakarus, Homerui beliko tik daryti prielaidą, kad paslaptingasis svečias į jų stotį atvyko iš viršaus. Aišku, visi žinomi įėjimai ir išėjimai į paviršių buvo kruopščiai užsklęsti ir prižiūrimi, tačiau... Tarkime, jis galėjo atidaryti užrakintą ventiliacijos šachtą. Sevastopoliečiai nesitikėjo, kad tarp išdegusių blokinių daugiaaukščių griuvėsių vis dar gali atsirasti gana sumanus žmogus, kuris atjungtų jų apsaugos sistemą. , Beribė šachmatų lenta miesto mikrorajonų, praretintų krentančių kovinių sviedinių, seniausiai ištuštėjo. Prieš dešimtmečius ją apleido paskutinieji žaidėjai. Tos apsigimusios gąsdinančios figūros, kurios pačios atropodavo ant jos, naują partiją žaidė jau pagal savo taisykles. Žmogui nebuvo ko ir

svajoti apie mačą revanšą.

Trumpos išvykos ieškant ko nors vertingo, kas dar nespėjo sutrūnyti per daugiau nei dvidešimtmetį, tie skuboti ir gėdingi plėšikavimai savo pačių namuose — tai vienintelis dalykas, kuriam žmonėms dar pakako jėgų. Sukaustyti radiacinės apsaugos pančiais sėlintojai kildavo viršun, kad šimtąjį kartą išnaršytų artimiausių namų griuvėsius, tačiau nė vienas nesiryžo stoti į kovą su dabartiniais šeimininkais. Galima buvo atsikirsti nebent automato serija, palaukti žiurkių apdergtuose butuose, o kai tik pavojus praeis — galvotrūkčiais sprukti išganingojo nusileidimo į požemį link.

Seni sostinės žemėlapiai jau seniai nebeatitiko realybės. Ten, kur anksčiau driekėsi kilometrinių spūsčių prospektai, dabar galėjo būti atsivėrusios prarajos arba užaugę nepereinami meldynai.

Gyvenamuosius kvartalus pakeitė klampynai ar išdegintos plynės. Narsiausi sėlintojai ryždavosi ištirti paviršių kilometro spinduliu nuo gimtųjų landų, kitiems tekdavo artimesni plotai.

Už Nachimovo prospekto besidriekiančios stotys — Nagornajos, Nagatino ir Tūlos — neturėjo savų išėjimų, be to, ir žmonės, gyvenantys dviejose tų stočių, buvo nedrąsūs, bijojo kilti viršun. Iš kur šiame užkampyje galėjo atsirasti gyvas žmogus, Homerui buvo mįslė. Vis dėlto jis buvo linkęs manyti, kad Hanteris atklydo į jų stotį būtent iš paviršiaus.

Tačiau buvo dar viena, paskutinė tikimybė, iš kur galėjo atkeliauti jų brigadininkas. Ši mintis senajam bedieviui kilo prieš jo valią, jam stengiantis atgauti kvapą ir suspėti paskui ryžtingai lekiantį priekin, tarsi nesiekiantį žemės, tamsų siluetą.

Iš apačios?

— Nujaučiu kažką bloga, — nutęsė Achmedas tyliai, taip, “kad Homeras jį išgirstų, o vos atitolęs nuo jų brigadininkas — ne. — Nelaiku mes iškeliavome. Gali manimi patikėti, jau kiek sykių čia su karavanais buvau. Nagornajoje šiandien nieko gera...

Menkos plėšikų gaujos, atgaudamos jėgas po antpuolio į tamsias tarpstotes toliau nuo Žiedo, jau senokai nesiryžo artintis prie sevastopoliečių karavanų. Išgirdę ritmingą kaustytų batų stuksėjimą, pranešantį, kad artėja sunkioji pėstininkų kuopa, jie galėjo svajoti tik kaip kuo greičiau pasitraukus iš kelio.

Ne, ne dėl jų, taip pat ne dėl keturrankių maitlesių iš Nachimovo prospekto tie karavanai visuomet būdavo taip gerai saugomi. Puikus parengimas ir narsa, gebėjimas akimirksniu susitelkti ir sunaikinti bet kokį pavojų smarkia ugnimi galėtų Sevastopolio konvojus paversti absoliučiais tunelių valdovais nuo savų blokuojamųjų postų iki pat Serpuchovo... Jeigu tik ne Nagornajos stotis.

Nachimovo stotis su savo baimėmis liko už nugaros, tačiau nei Homeras, nei Achmedas nė akimirkai nepajuto palengvėjimo. Nagornajos stotis, kukli ir neišvaizdi, daugeliui nepakankamai atidžių keliautojų tapo galutine. Nelaimingieji, atsitiktinai užklydę į kaimyninę Nagatino stotį, traukėsi kuo toliau nuo bauginančių tunelio, kuris vedė į pietus, Nagornajos link, nasrų. Tarytum tai galėtų juos išgelbėti... Tarytum tai, kas išlįsdavo iš tunelio, tingėtų nusėlinti toliau, kad išsirinktų laimikį pagal savo skonį.

Braunantis per Nagornajos stotį tekdavo pasikliauti tik sėkme, kadangi ten negaliojo jokie dėsniai.

Kartais ši stotis tylomis leisdavo pereiti, pagąsdindama tik kraujo žymėmis ant sienų ir rievėtų geležinių

kolonų, tarsi kažkas būtų beviltiškai mėginęs užsikabaroti jomis aukštyn ir išsigelbėti... O po kelių minučių ji kitam būriui galėjo iškrėsti tokią išdaigą, kad likusiems gyviesiems, praradusiems pusę bičiulių, atrodydavo, tarsi jie būtų pasiekę didžiulę pergalę. Ši stotis niekaip nepasisotindavo. Ji neturėjo numylėtinių. Ji nepasidavė tyrimams. Aplinkinių stočių gyventojams ji rodėsi esanti savavališkos lemties įsikūnijimas. Be to, ji buvo svarbiausias išbandymas tiems, kurie ryždavosi išvykti iš Žiedo Sevastopolio stoties link — ir atgal.

— Vargu, ar viena Nagornajos stotis galėjo tai padaryti, — Achmedas, prietaringas kaip ir dauguma kitų sevastopoliečių, buvo linkęs kalbėti apie šią stotį taip, tarsi ji būtų gyvas organizmas.

Homerui nereikėjo dar kartą klausti, tikslintis — jis ir pats dabar galvojo apie tai, ar galėjo Nagornajos stotis pasiglemžti dingusius karavanus ir visus žvalgus, pasiųstus paieškoms.

— Visko pasitaikydavo, bet kad tiek žmonių sykiu dingtų... — pritarė jis. — Kad ji paspringtų...

— Kodėl taip kalbi? — Achmedas piktai sudraudė Homerą pakeldamas ranką tarsi išsiblaškęs, o gal ketindamas vožtelėti antausį, kurio plepusis senis prisiprašė. — Tavimi jau tikrai nepasprings!

Homeras nutylėjo užgniauždamas nuoskaudą. Juk jis netikėjo, kad Nagornajos stotis galėtų išgirsti juos ir užpykti. Bent jau ne per tokį atstumą... Prietarai, vis tie prietarai! Suskaičiuoti visus požemio stabus — beviltiškas reikalas, kam nors užgausi skaudamą vietą. Šiuo atžvilgiu Homeras jau seniai nebesinervino, bet Achmedas turėjo savų pamąstymų.

Surinkęs vatinio kišenėje išmėtytą rožinį, suvertą iš bukų pistoleto kulkų, jis purviname delne įsuko švininių karoliukų karuselę ir savąja kalba sumurmėjo maldą Nagornajos stočiai už Homero nuodėmes.

Tačiau buvo panašu, jog stotis nesuprato — arba atgailauti jau buvo per vėlu.

Hanteris, kažką pajutęs savąja antgamtiška nuojauta, mostelėjo odine pirštine aptemptu delnu, sulėtino tempą ir lengvai pritūpė.

— Ten rūkas, — įkvėpdamas oro tarė jis. — Kas tai?

Homeras su Achmedu susižvalgė. Abu suprato, ką tai reiškia: medžioklė prasidėjo ir bus neįtikėtina sėkmė, jei jie gyvi pasieks šiaurines Nagornajos ribas.

— Kaip tau pasakyti? — nenoriai atsiliepė Achmedas. — Tai ji kvėpuoja...

— Kas? — abejingai pasidomėjo brigadininkas ir nusimetė nuo peties kuprinę, matyt, tikėdamasis savo arsenale surasti tinkamą kalibrą.

— Nagornajos stotis, — sušnibždėjo tasai.

— Pažiūrėsim, — paniekinamai susiraukė Hanteris.

Bet ne, Homerui tik pasirodė, kad sudarkytas brigadininko veidas atgijo. Iš tikrųjų jis liko ramus kaip visada, — tiesiog šviesa taip krito.

Likusieji už šimto metrų taip pat pamatė tai: priešais jų link palei gruntą slenka sunki balzgana rūkana, iš pradžių ragaudama batus, vėliau apsivyniodama aplink kelius, juosmenį... Jie tarsi lėtai brido į vaiduoklišką jūrą, šaltą ir nemalonią, kas žingsnį leisdamiesi vis giliau apgaulingu dugnu, kol visiškai pasiners į jos drumzlinus vandenis.

Matomumas buvo prastas. Žibintų spinduliai klimpo šiame keistame rūke tarsi musės voratinkliuose: nužengus vos keletą metrų išseko jėgos, jie suglebo ir pakibo tuštumoje — sugauti, tingūs, nuolankūs.

Garsai sklido neaiškiai tarytum per sniego patalą, ir net judėti sekėsi vis sunkiau, tarytum būrys eitų ne per bėgius, o dumblu.

Kvėpuoti taip pat darėsi vis sunkiau — bet ne dėl drėgmės, o dėl neįprastai aitraus prieskonio, kuris įsismelkė į šį orą. Įkvėpti jo nesinorėjo: likdavo pojūtis, tarytum trauki į save kažkieno svetimo, išsiurbusio iš oro visą deguonį ir prisotinusio jį nuodingų garų, kvėpavimą.

Homeras dėl visa pikta vėl įlindo į respiratorių. Hanteris, permetęs jį žvilgsniu, įkišo ranką į drobinį krepšį, atitraukė timpą ir prilipdė virš savo įprastos kaukės naują, guminę. Be dujokaukės liko tik Achmedas, kuris arba nespėjo jos pasiimti, arba ją ignoravo.

Brigadininkas vėl sustingo, atsukdamas savo sužalotąją ausį į Nagornajos stotį, bet sutirštėjusi balta migla trukdė jam tyrinėti atklystančius iš stoties atgarsius, neleido susidaryti bendro vaizdo. Rodėsi, jog netoliese nuvirto kažkas sunkaus, kažkas ūktelėjo tęsiamai, pernelyg žema žmogaus balsui gaida.

Isteriškai sužvangėjo geležis, tarsi kažkieno ranka būtų susukusi į kilpą palei sieną nutiestą storą vamzdį.

Hanteris papurtė galvą, tarytum nusikratydamas prilipusį purvą, ir vietoj trumpo pistoleto jo rankose atsirado kareiviškas kalašnikovas, turintis dvigubą ragelį14 ir granatsvaidį po vamzdžiu.

— Pagaliau, — sumurmėjo sau po nosimi.

Jie ne išsyk suvokė, kad žengia į pačią stotį. Nagornajos stotis buvo patvinusi rūku, tirštu it kiaulės pienas, ir Homerui, žvelgiančiam į ją pro aprasojusius dujokaukės stiklus, rodėsi, kad jis — akvalangininkas, atsidūręs skęstančiame vandenyne laineryje.

Panašumą patvirtino kaltiniu pano išpuoštos sienos: jūrinės žuvėdros, rūsčiu ir neįmantriu tarybiniu spaudu įspaustos metale. Labiausiai jos priminė iškastinių gyvūnų įspaudus, atrastus atskilusioje uolienoje. „Suakmenėti — štai žmogaus ir jo kūrybos likimas, — šmėstelėjo Homerui mintis. — Tačiau kas iškas?” ... Nusistovėjęs aplink rūkas buvo gyvas — judėjo, virpčiojo. Kartais jame šmėsteldavo tamsios santalkos — iš pradžių vaidenosi suraitytas vagonas arba surūdijusi budėtojo būdelė, po to imdavo rodytis žvynuotas kūnas arba mistiškos pabaisos galva. Homerui buvo baisu net įsivaizduoti, kas galėjo užgrobti kubrikus ir įsiveržti į pirmosios klasės kajutes per dešimtmečius, praėjusius nuo katastrofos dienos. Jis daug girdėjo apie tai, kas nutiko Nagornajos stotyje, bet niekada nebuvo susitikęs akis į akį su...

— Štai! Ten, iš dešinės! — užriko Achmedas, tampydamas senį už rankovės.

Pokštelėjo savadarbio duslintuvo prislopintas šūvis.

Homeras apsisuko neleistinai staigiai, atsižvelgiant į jo reumatą, tačiau atbukęs žibintas pajėgė apšviesti tik nedidelę metalu apkaltą briaunotą kolonos dalį.

— Iš galo! Štai, iš galo! — Achmedas paleido trumpą šūvių seriją.

Tačiau jo kulkos tik sutrupino marmuro plokščių liekanas, kuriomis kadaise buvo dailintos stoties sienos. Kad ir kieno siluetą Achmedas būtų įžvelgęs linguojančioje prieblandoje, jis išnyko nesužalotas.

„Prisikvėpavau”, — pamanė Homeras.

Ir staiga pačiu akies krašteliu įžvelgė kažką... gigantiška. Toji būtybė pasilenkė po žemoka keturmetre stoties perdanga, neapsakomai mikliai savo milžiniškam ūgiui išniro iš rūko ties pačia matomumo riba ir nugrimzdo atgal anksčiau, nei senis suspėjo nukreipti į ją automatą.

Homeras bejėgiškai atsigręžė į brigadininką...

Tojo niekur nebuvo matyti. * * * — Niekis. Niekis. Nebijok, — sustodamas atsikvėpti tarp žodžių guodė ją tėvas. — Žinai... Kažkur metro yra žmonių, kuriems dabar daug baisiau...

Jis pamėgino nusišypsoti — nieko išėjo, tarsi atvipo žandikaulis. Saša atsakydama jam nusišypsojo, bet per smailų skruostikaulį, išteptą suodžiais, nuriedėjo sūrus rasos lašelis. Galiausiai tėvas atsigavo — po kelių ilgų valandų, per kurias ji spėjo viską apgalvoti.

— Šįkart visiškai nesėkmingai, tu jau atleisk, — ištarė jis. — Vis dėlto nutariau nusigauti iki garažų.

Pasirodė toloka. Radau vieną nepaliestą. Spyna nerūdijančio plieno, sutepta. Išlaužti nepavyko, pririšau užtaisą, paskutinį. Tikėjausi rasti automobilį, atsarginių dalių. Driokstelėjo, atidarau — tuščia. Visiškai nieko. Kam užrakino, niekšai? O kiek griausmo... Meldžiausi, kad niekas neišgirstų. Išeinu iš garažo — aplink šunys. Maniau, viskas... galas jau.

Tėvas užmerkė akis ir nutilo. Sunerimusi Saša pačiupo jį už rankos, bet jis tik neprasimerkdamas vos palingavo galvą: nesijaudink, viskas gerai. Jėgų nepakako net kalbėti, o jis norėjo jai pasiaiškinti, paaiškinti, kodėl grįžo tuščiomis, dėl ko artimiausią savaitę, kol jis atsistos ant kojų, jiems bus striuka.

Nebespėjo — užsnūdo.

Saša patikrino uždėtą ant jo įplėštos blauzdos tvarstį, jau pabrinkusį nuo pajuodusio kraujo, pakeitė įkaitusį kompresą. Atsitiesė, priėjo prie žiurkės namelio, atvėrė dureles. Žvėrelis nepatikliai išsprūdo, tuoj būtų pasislėpęs, tačiau, pamalonindamas Sašą, vis dėlto išlindo iš namų pasimankštinti. Žiurkės nuojauta niekada neapgaudavo: tuneliuose viskas buvo ramu. Nurimusi mergaitė grįžo prie tėvo.

— Tu būtinai atsikelsi, tu vėl vaikščiosi, — kuždėjo ji tėvui. — Tu rasi garažą, kuriame bus visas automobilis. Ir mes pakilsime drauge, sėsime į jį ir išvažiuosime toli toli nuo čia. Už dešimt, už penkiolikos stočių. Tenai, kur mūsų nepažįsta, kur mes būsime pašaliečiai. Kur mūsų niekas niekada nemenkins. Jeigu tokia vieta kur nors yra...

Ji perpasakojo jam stebuklingą pasaką, kurią tiek kartų buvo girdėjusi iš jo lūpų. Kartojo ją žodis žodin ir dabar, pati kartodama šią seną tėvo mantrą, tikėjo ja šimtąkart stipriau. Ji slaugys, ji išgydys jį. Šiame pasaulyje yra vieta, kurioje visiems bus nesvarbu, kas jie.

Vieta, kurioje jie galės būti laimingi. * * * — Štai kur jis! Štai! Į mane žiūri!

Achmedas klykė taip, tarsi jį jau būtų pagriebę ir tempęsi, taip, kaip niekada nėra rėkęs. Vėl pratrūko ir

užsikirto automatas. Achmedas visiškai supanikavo, purtėsi mėgindamas įstatyti pilną ragelį.

— Jis mane išsirinko... Mane...

Kažkur netoliese išdidžiai driokstelėjo kitas automatas, sekundei nutilo ir vėl vos girdimai trinktelėjo kapotomis serijomis po tris šūvius.

Hanteris vis dar buvo gyvas, vadinasi, ir jie dar turėjo vilties. Pykšėjimai tai tolo, tai vėl artėjo, tačiau nežinia, ar jie pasiekdavo tikslą. Homeras veltui įtempė klausą tikėdamasis išgirsti įtūžusį sužeistos pabaisos riaumojimą. Stotis buvo nugrimzdusi į slogią tylą. Jos mįslingi šeimininkai buvo arba bekūniai, arba nepažeidžiami.

Brigadininkas dabar tęsė savo keistą kovą kitame platformos krašte — ten blykčiojo ir geso ugniniai kulkų punktyrai. Palikęs savo globotinius, jis buvo susižavėjęs grumtynėmis su vaiduokliais.

Homeras atsikvėpęs pakėlė galvą. Troškimas tai padaryti persekiojo jį jau kelias ilgas akimirkas, ir senis pagaliau atsargiai jam pakluso. Oda, pakaušiu, plaukais jis pernelyg aiškiai jautė žvilgsnį — šaltą, slegiantį — ir daugiau nebegalėjo priešintis nuojautai. ... Ant lubų, aukštai virš jų galvų, migloje tykojo dar viena galva. Tokia didžiulė, kad Homeras ne iškart suvokė, ką būtent virš savęs regi. Milžino kūnas slėpėsi stoties migloje, ir tik jo siaubingas snukis linguodamas kabojo virš mažų žmogeliukų, kurie, pasišiaušę niekingais ginklais, neskuba pulti, kažin kodėl atiduoda milžinams nedidelę laiko duoklę.

Iš išgąsčio netekęs žado senis nuolankiai atsiklaupė; gailiai žvangtelėjo ant bėgių jam iš rankų iškritęs automatas. Šaižiai suspiegė Achmedas. Padaras neskubėdamas pasidavė į priekį, ir visą matomą erdvę priešais juos užpildė tamsus, milžiniškas lyg uola kūnas. Homeras užsimerkė ruošdamasis, laukdamas...

Jis galvojo ir gailėjosi tik vieno. Graužė, ėdė sąžinę karti mintis: „Nesuspėjau!”

Tačiau tuoj pat sukrankštė ugnimi granatsvaidis, per ausis vožtelėjo sprogstamoji banga, apsvaigindama ir palikdama ploną švilpesį, į šalis išlakstė apdegę mėsgaliai. Pirmasis atsipeikėjęs Achmedas trūktelėjo senį už pakarpos, pastatė ant kojų ir ėmė vilkti paskui save.

Jie bėgo priekin kliūdami už bėgių ir vėl stodamiesi, nejausdami skausmo. Laikėsi vienas kito, nes per balzganą rūką negalėjo nieko įžvelgti ir per ištiestos rankos atstumą. Skuodė taip, tarsi jiems būtų grėsusi ne tik mirtis, bet kai kas dar baisiau — paskutinis ir negrįžtamas išsikūnijimas, kūno bei sielos išnykimas.

Nematomi ir beveik negirdimi, bet atsilikę tik per žingsnį, demonai sekė įkandin lydėdami, bet nepuldami, tarytum žaisdami, suteikdami išsigelbėjimo iliuziją.

Skaldyto marmuro sienas pakeitė tunelio tiubingas15: jiems pavyko ištrūkti iš Nagornajos stoties! Jos sergėtojai, tarsi iki galo įtempę grandines, kuriomis buvo sukaustyti, liko užnugaryje. Bet sustoti buvo dar anksti... Achmedas žingsniavo pirmas, liesdamasis prie sieninių vamzdžių, taip ieškodamas kelio į priekį, ragino klupinėjantį, vis prisėsti taikantį senį.

— O kur brigadininkas? — išlemeno Homeras, beeidamas nusitempęs dusinančią dujokaukę.

— Rūkas pasibaigė — sustokime, palaukime. Greit jau turi būti, visai greit! Beliko keli šimtai metrų...

Išeiti iš rūko. Svarbiausia — išeiti iš rūko, — kartojo užkalbėjimą Achmedas. — Skaičiuosiu žingsnius...

Nei po dviejų, nei po trijų šimtų žingsnių gaubiantis rūkas nepraretėjo. „Kas, jei jis pasklido iki pat Nagatino? — svarstė Homeras. — Kas, jei jis pasiglemžė ir Tūlos bei Nachimovo stotis?”

— Negali būti... Turime... Nedaug beliko... — šimtąjį kartą ištarė Achmedas ir staiga sustingo vietoje.

Homeras atsitrenkė į jį, abu išvirto iš kojų.

— Siena baigėsi, — Achmedas nustebęs glostė bėgius, drėgną ir šiurkštų grindinio betoną tarsi baimindamasis, kad grindinys išnyks iš po kojų taip pat klastingai, kaip tik ką į niekur prasmego kita atrama.

— Na štai ji, kas tau? — Homeras užčiuopė tiubingo vingį, atsirėmė ir atsargiai atsistojo.

— Dovanok... — Achmedas susikaupdamas patylėjo,. — Žinai, ten, stotyje... Aš maniau, niekada iš ten neištrūksiu. Jis taip žiūrėjo į mane... Į mane žiūrėjo, supranti. Jis nusprendė mane pasiglemžti.

Maniau, amžiams ten liksiu. Ir niekas nepalaidos.

Jam sunkiai sekėsi rinkti žodžius, ilgai negalėjo jų ištarti, gėdijosi savo bobiškų verksmų — kartu ir mėgino juos pateisinti, ir žinojo, kad jiems negali būti pateisinimo. Homeras papurtė galvą.

— Liaukis. Aš, beje, kelnes prišlapinau, ir ką man dabar daryti? Eime, dabar jau tikrai nedaug beliko.

Persekiojimas atšauktas — galima atsikvėpti. Juolab jie ir nebegalėjo daugiau bėgti, tad vėl vilkosi taip pat aklai čiupinėdami sienas, žingsnis po žingsnio artėdami išsigelbėjimo link. Baisiausia liko užnugaryje, ir nors tamsa kol kas nesitraukė, tačiau anksčiau ar vėliau grobuoniški tunelio skersvėjai sukandžios ją, sudraskys ir nusitemps po skutelį į ventiliacijos šulinius. Anksčiau ar vėliau jie nusigaus pas žmones ir sulauks ten savo užtrukusio vado.

Tai nutiko net anksčiau, nei jie galėjo tikėtis, — galbūt todėl, kad migloje ir laikas, ir erdvė buvo iškreipti? Palei sieną pavyko užčiuopti į viršų kylančias metalines kopėtėles — pakilimas ant platformos, apvalus tunelio pjūvis virto stačiakampiu, tarp bėgių atsivėrė slėnio priedanga.

— Žiūrėk... — sušnibždėjo Homeras. — Rodos, stotis! Stotis!

— Ei! Ar yra čia kas nors? — iš visų jėgų suriko Achmedas. — Brolyčiai! Yra kas? — jį apėmė beprasmis džiaugsmingas juokas.

Pageltusi sunykusi žibintų šviesa ūkanotoje tamsoje išryškino laiko ir žmonių suniokotas marmurines sienų plokštes. Nė viena spalvotų mozaikų, kurios buvo Nagatino pasididžiavimas, neišliko. O kas nutiko akmeniu dailintoms kolonoms? Nejaugi...

Nors į Achmedo šauksmą niekas neatsiliepė, jis nenurimo ir toliau šaukėsi, džiūgavo: aišku, išsigando rūko ir pabėgo tolyn; bet jo tuo nesustabdysi. O Homeras vis kažko nerimastingai ieškojo ant sienų, glostė jas blėstančiu spinduliu, stėro nuo įtarimų.

Ir štai pagaliau surado — metalines raides, įsriegtas į suskilusį marmurą. „NAGORNAJOS STOTIS”. * * * Jos tėvas tikėjo: sugrįžimai niekada nebūna atsitiktiniai. Grįžtama siekiant ką nors pakeisti, ką nors ištaisyti. Kartais pats Viešpats pačiumpa mus už pakarpos ir grąžina į tą vietą, kur mes atsitiktinai

nuklydome iš jo akių, kad įvykdytų savo nuosprendį — arba suteiktų mums dar vieną galimybę.

Todėl, aiškino tėvas, jis niekada negalės sugrįžti iš tremties į jų gimtąją stotį. Jis daugiau nebeturėjo jėgų keršyti, kovoti, įrodinėti. Jam seniai nebereikia niekieno atgailos. Toje ankstesnėje istorijoje, kuri kainavo jam visą gyvenimą ir vos neatėmė gyvybės, kiekvienas nusipelnė savo dalios, sakė jis. Taip jau atsitiko, kad jie pasmerkti amžinai tremčiai — Sašos tėvas nenorėjo nieko taisyti, o Viešpats į šią stotį neužklysdavo.

Išsigelbėjimo planas — rasti paviršiuje per dešimtmečius nesurūdijusį automobilį, suremontuoti jį, pripildyti degalų ir ištrūkti iš likimo nubrėžto draudžiamojo rato — senokai tapo pasaka prieš miegą.

Sašai pasitaikydavo dar vienas kelias atgal, į didįjį metro. Kai ji sutartomis dienomis atvykdavo prie tilto, kad iškeistų bet kaip sutaisytus prietaisus, pajuodusius papuošalus, apipelijusias knygas į maistą ir kelis šovinius, kartais jai būdavo siūloma kur kas daugiau.

Prožektoriumi nuo drezinos apšviesdami jos kiek kampuotą berniukišką figūrą, prekeiviai susižvalgydavo ir susimirkčiodavo; jie kviesdavosi ją ir jai kai ką žadėdavo. Mergaitė atrodė esanti laukinė — tylėdama žvelgė į juos iš padilbų, įsitempusi, už nugaros pasislėpusi ilgą geležtę. Platus vyriškas kombinezonas negalėjo išryškinti įžūliai apibrėžtų jos kūno linijų. Dėl purvo ir mašininės alyvos ant veido jos mėlynos akys spindėjo dar ryškiau, taip ryškiai, kad kai kurie žmonės nusukdavo akis.

Balti plaukai, nemokšiškai apipjauti tuo pačiu peiliu, kurį ji visuomet laikė suspaudusi savo dešinėje rankoje, vos dengė ausis, prikąstos lūpos niekada nesišypsojo.

Greitai supratę, kad maistu vilko prijaukinti nepavyks, tie iš drezinos mėgindavo papirkti ją laisve, bet ji visuomet tylėjo. Jie pamanė, kad mergaitė nebylė. Taip būtų dar paprasčiau. Saša puikiai suprato: kad ir su kuo ji sutiktų, ji nenupirktų dviejų vietų drezinoje. Jos tėvas turėjo per daug neapmokėtų sąskaitų, kurių apmokėti neįstengė.

Beveidžiai ir besieliai vyrai juodomis kareiviškomis dujokaukėmis nebuvo jai tik priešai — ji neįžvelgė jokių jų žmogiškų bruožų, nieko, kas galėtų priversti ją užsisvajoti bent naktį, bent sapne.

Todėl ji tiesiog nutrenkdavo ant bėgių telefonus, lygintuvus, arbatinukus ir, pasitraukusi dešimt žingsnių, laukdavo, kol prekeiviai paims prekes ir numes ant bėgių ryšelius su vytinta kiauliena bei tyčia išbarstys saują šovinių — kad turėtų progą žvilgtelėti, kaip ji šliaužiodama juos rinks.

Po to drezina lėtai pajudėdavo, nutoldavo į tikrąjį pasaulį, o Saša apsisukdavo ir eidavo namo, kur jos laukė kalnas sugadintų prietaisų, atsuktuvas, lituoklis ir iš dviračio sumontuotas nuolatinės srovės generatorius. Ji sėsdavo ant jo, užsimerkdavo ir mindavo toli toli, beveik negalvodama apie tai, kad niekuomet nepajudės iš vietos. Žinojimas, kad ji pati nusprendė atsisakyti malonės, suteikdavo jai jėgų. * * * Kokio velnio?! Kokiu būdu juos vėl čia užnešė? Homeras karštligiškai mėgino rasti atsakymą.

Achmedas staiga prisidengė — pamatęs, kur Homeras šviečia savo žibintu.

— Ji nepaleidžia manęs... — žemu beveik negirdimu balsu ištarė jis.

Apsupusi juos migla sutirštėjo tiek, kad jie vos įžvelgė vienas kitą.

Nagornajos stotis, užsnūdusi per tą laiką, kol čia nebuvo užklydę žmonės, dabar nubudo: nuo jų

žodžių sunkus oras aidėjo neapčiuopiamais virpesiais, ir neaiškūs šešėliai pabusdavo jos gelmėse.

Nebuvo matyti jokių Hanterio pėdsakų... Sutvėrimas iš kūno ir kraujo nepajėgė galynėtis su fantomais.

Kai tik stočiai nusibosdavo žaisti, ji apgaubdavo jį savo ėdriu kvėpavimu ir suvirškindavo gyvą.

— Tu keliauk, — beviltiškai išspaudė Achmedas. — Aš jai reikalingas. Tu nežinai, tu čia retai būni.

— Pakaks nesąmones taukšti! — netikėtai pats sau garsiai riktelėjo ant jo senis. — Tiesiog pasiklydome rūke. Eime atgal!

— Mes negalėsime išeiti. Kad ir kaip bėgtum, atgal sugrįši, jeigu eisi su manimi. Vienas prasiverši.

Prašau, išeik.

— Viskas, gana! — Homeras pačiupo Achmedą už riešo ir nusitempė paskui save, tunelio link. — Po valandos padėkosi!

— Perduok mano Gulei... — pradėjo tasai.

Tuomet neįtikėtinai stipri jėga išplėšė jį iš Homero rankos — staigiai pakėlė į viršų, į rūką, į nebūtį. Jis nebespėjo sušukti — tiesiog išnyko, tarsi akimirksniu suiro į atomus, tarsi niekada nebūtų egzistavęs.

Senis klaikiai subliovė — lyg išprotėjęs, sukdamasis vietoje, eikvodamas neįkainojamus šovinius ragelį po ragelio.

Vėliau jo sprandą užgriuvo triuškinamas smūgis, kurį galėjo suduoti vienintelis vietinių demonų, ir Visata susitraukė.

14 Turimos omenyje šovinių dėtuvės, forma panašios į ragelį, viena su kita suvyniotos skirtingomis pusėmis (vert. pastaba).

15 Tiubingas - požeminių surenkamųjų konstrukcijų elementas (vert. pastaba).

PENKTAS SKYRIUS

ATMINTIS Saša pribėgo prie lango ir pravėrė langines, įleisdama gaivaus oro bei nedrąsios šviesos. Lentinė palangė kybojo tiesiai virš bedugnės, pripildytos švelnios ryto rūkanos. Su pirmaisiais saulės spinduliais ji išsisklaidys, ir pro langą bus matyti ne tik tarpukalnė, bet ir pušynu apaugusios tolimos kalnų atšakos, tarp kurių driekiasi žaliuojančios pievos, tolumoje lyg degtukų dėžutės išsimėtę kaimo nameliai ir varpinių tūtelės.

Ankstyvas rytas buvo jos laikas. Ji nujausdavo saulėtekį ir aplenkdavo saulę nubusdama pusvalandžiu anksčiau, kad spėtų užkopti į kalną. Už jų lūšnos, nedidelės, bet išpuoselėtos iki blizgesio, šiltos ir jaukios, įkalne vingiavo akmenuotas takelis, apsodintas ryškiai geltonomis gėlėmis. Akmenukai po kojomis slydo žemyn ir, kol užkopdavo iki viršūnės, Saša spėdavo kelis kartus pargriūti nusibruoždama kelius.

Susimąsčiusi Saša rankove nuvalė palangę, sudrėkusią nuo nakties kvėpavimo. Ji sapnavo kažką niūraus, negero, užnuodijančio visą jos nerūpestingą dabartinį gyvenimą, bet neramaus regėjimo likučiai išgaravo jau su pirmu lengvo vėsaus vėjelio prisilietimu. Dabar visiškai nesinorėjo prisiminti, kas ją taip nuliūdino sapnuose. Reikėjo skubėti pasveikinti saulę, o vėliau, slystant takeliu žemyn, bėgti namo — gaminti pusryčius, žadinti tėvą, sudėti ryšulį kelionei.

Po to visą dieną, kol jis medžios, Saša skirs sau — iki vakarienės galės vaikyti nerangius žiogus ir skraidančius vabzdžius tarp pievų gėlių, geltonų tarytum linkrustas16 vagonuose.

Mergaitė ant pirštų galiukų prisėlino girgždančiomis grindimis, pravėrė duris ir tyliai nusijuokė. Štai jau kelerius metus Sašos tėvas nematė jos veide tokios laimingos šypsenos, ir jam labai nesinorėjo dukros žadinti. Koja nutirpo ir apmirė, žaizda nesiliovė kraujuoti. Sako, žaizdos, įkandus valkataujantiems šunims, neužgyja...

Pažadinti ją? Bet jo nebuvo namie jau daugiau nei parą — prieš eidamas garažų link jis nusprendė užsiropšti į blokinį termityną, esantį už dviejų kvartalų nuo stoties, užkopti į šešioliktą aukštą, ir ten prarado sąmonę. Visą tą laiką Saša nesumerkė akių — dukra niekada neužmigdavo, kol jis nesugrįždavo. „Tegu pailsi, — pamanė jis. — Visa tai melas. Nieko mums nenutiks.”

Jam norėjosi žinoti, ką būtent ji dabar mato. Tėvui pačiam kažkodėl nepavykdavo užsimiršti net sapnuose. Tik retsykiais pasąmonė leisdavo jam porai valandų nuklysti į rūpesčių nedrumsčiamą jaunystę. Įprastai jam tekdavo klajoti tarp pažįstamų negyvenamų namų su ištampytais viduriais, ir geras sapnas būdavo tas, kuriame jam netikėtai pavykdavo rasti nepaliestą butą, pilną stebuklingai išlikusios technikos bei knygų.

Užmigdamas jis prašėsi į praeitį. Svajojo sugrįžti į tą laikotarpį, kai susitiko su Sašos motina, kai jis buvo tik dvidešimties, bet jau vadovavo stoties įgulai. Stoties, kuri visiems jos gyventojams tuomet atrodė laikina pastogė, o ne bendras barakas katorgos kasyklose, kur jie dabar yra pasmerkti tremčiai iki gyvos galvos.

Tačiau vietoj to jis buvo mėtomas į visiškai netolimą praeitį. Į penkmečio įvykių tankmę. Į dieną, nulėmusią jo likimą — ir, kas dar baisiau, jo dukros likimą. Protu vyras susitaikė ir su savo pralaimėjimu, ir su tremtimi, tačiau vos tik jis aprimdavo, širdis imdavo reikalauti revanšo. ... Jis vėl stovėjo prieš savo karių rikiuotę su kalašnikovu ant peties — šioje situacijoje jam pagal laipsnį priklausančiu karininko makarovu buvo galima nebent nusišauti. Neskaitant dviejų dešimtinių automatininkų už nugaros, stotyje daugiau nebeliko jam ištikimų žmonių.

Minia šūkavo, didėjo, dešimtimis rankų siūbavo užkardas; padrikas daugiabalsiškumas, paklusęs jam nematomai dirigento lazdelei, virto susidainavusiu choru. Kol kas jie reikalavo tik jo atstatydinimo, bet po kelių minučių prireiks ir jo galvos.

Tai buvo ne stichiška demonstracija — čia darbavosi iš šalies pasiųsti provokatoriai. Mėginti nustatyti ir likviduoti juos po vieną dabar jau nebebuvo prasmės. Vienintelis dalykas, kurį jis dar galėjo padaryti stabdydamas maištą ir stengdamasis išlaikyti valdžią, — tai įsakyti šaudyti į minią. Buvo dar ne vėlu.

Jo pirštai suspaudė nematomą rankeną, vyzdžiai neramiai lakstė po pabrinkusiais vokais, lūpos trūkčiojo duodamos negirdimus įsakymus. Juoda bala, kurioje jis gulėjo, plėtėsi su kiekviena minute, tarsi siurbdama jo likusio gyvenimo dienas. * * * — Kur jie?!

Išplėštas iš tamsaus užmaršties ežero Homeras suspurdo tarsi pagautas ant blizgės ešerys, karštligiškai kvėpuodamas įsmeigė į brigadininką apsvaigusį žvilgsnį. Daugybė prietemų ciklopų, Nagornajos stoties sergėtojų, vis dar vaidenosi, tiesė jam ilgus gyslotus pirštus, gebančius be didelio vargo nurauti koją ar suspausti šonkaulius. Jie apsupdavo senį kaskart, kai jis užsimerkdavo, ir iš lėto, neskubėdami išsisklaidydavo, kai atsimerkdavo.

Homeras mėgino pašokti, tačiau svetima ranka, vos suspaudusi jo petį, virto tuo plieniniu kabliu, kuris ištraukė jį iš košmaro. Pamažu sutramdęs kvėpavimą jis sutelkė dėmesį į randuotą veidą, tamsias

mašininės alyvos blizgesiu švytinčias akis... Hanteris! Gyvas? Senis atsargiai pasuko galvą kairėn, po to dešinėn, baimindamasis vėl atsidurti užburtoje stotyje.

Ne, jie buvo tuščiame švariame tunelyje — užtvėręs kelią į Nagornajos stotį rūkas čia buvo beveik nepastebimas. Tikriausiai Hanteris tempėsi jį ne mažiau nei puskilometrį, susimąstė Homeras.

Nusiraminęs jis suglebo ir dėl visa pikta pakartojo: — Kur jie?

— Čia nieko nėra. Tu čia saugus.

— Tie padarai... Jie užpuolė mane? Apsvaigino? — senis susiraukė patrindamas perštintį gumburą pakaušyje.

— Aš tau trenkiau. Teko nutraukti isteriją. Tu galėjai mane nudėti.

Hanteris pagaliau atleido gniaužtus, atsitiesė ir ranka perbraukė platų kareivišką diržą. Kitoje „stečkino”17 dėklo pusėje kabėjo odinė nežinomos paskirties įmautė. Spragtelėjęs spaustuką brigadininkas išėmė plokščią varinę gertuvę. Papurtė, atidarė ją ir, nepasiūlęs Homerui, maktelėjo didelį gurkšnį. Tarsi iš malonumo akimirką susiraukė... Senis pajuto lengvą šaltuką matydamas, kad kairioji brigadininko akis negali kaip reikiant prisimerkti.

— O kur Achmedas? Kas jam? — prisiminė Homeras, ir jį vėl nupurtė.

— Mirė, — abejingai tarė brigadininkas.

— Mirė, — klusniai pakartojo senis.

Kai pabaisa išplėšė draugą iš jo rankos, jis suprato: iš tokių nagų negali ištrūkti nė vienas gyvas padaras.

Homerui tiesiog pasisekė, kad stotis taip pasirinko. Senis apsidairė dar kartą — iš karto negalėjo patikėti, kad Achmedas prapuolė visam laikui. Homeras pažvelgė į savo delną — nubrozdintą ir kraujuojantį.

Neišlaikė. Jam trūko oro.

— O juk Achmedas žinojo, kad yra pasmerktas, — tyliai ištarė senis. — Kodėl būtent jį pasiglemžė, ne mane?

— Jis turėjo daug gyvybės, — atsiliepė brigadininkas. — Jie žmonių gyvybėmis minta.

— Tai neteisinga, — pakraipė galvą senis. — Jis turi mažų vaikų, tiek daug dalykų jį čia laiko! Laikė...

O aš — bastūnas.

— O tu imtum samanas valgyti? — pertraukė Hanteris, vienu trūktelėjimu pastatydamas Homerą ant kojų. — Viskas, eime. Galime nespėti.

Tipendamas paskui ristele skuodžiantį Hanterį senis suko galvą: kaip galėjo nutikti, kad jie sugrįžo į Nagornajos stotį? Toji stotis tarytum plėšri orchidėja apsvaigino juos savo nuodingais garais ir įviliojo atgal pas save. Atgal jie nebuvo sugrįžę — dėl to Homeras galėjo galvą guldyti. Jis jau buvo pasirengęs patikėti erdvės iškreipimu, apie kurį pats mėgo pasakoti lengvatikiams bičiuliams sargyboje, tačiau pasirodė, jog viskas kur kas paprasčiau. Sustojęs senis tekštelėjo sau per kaktą: apvažiavimas! Už kelių šimtų metrų nuo Nagornajos stoties, tarp dešiniojo ir kairiojo tunelio kolonų, driekėsi vienabėgė atšaka sąstatams apsisukti. Ji nedideliu kampu suko į šoną, tad jie, aklai eidami palei sieną, iš pradžių tiesiog išėjo į lygiagretų taką, o vėliau — kai siena baigėsi — per klaidą vėl sugrįžo į stotį. „Jokios mistikos”, —

neužtikrintai pamanė Homeras. Tačiau reikėjo išsiaiškinti dar kai ką.

— Ei! — pašaukė jis Hanterį. — Palauk!

Tačiau tasai žygiavo toliau į priekį lyg būtų kurčias, tad seniui teko sunkiai kvėpuojant paspartinti žingsnį. Prisivijęs Homeras, mėgindamas žvilgtelėti brigadininkui į akis, drėbė: — Kodėl tu mus palikai?

— Aš — jus?

Bebaimiame geležiniame balse senis išgirdo pašaipą, taigi prikando liežuvį. Iš tiesų juk tai jie su Achmedu bėgo iš stoties, palikdami brigadininką vienut vieną kovoti su demonais...

Atsimindamas, kaip aršiai ir kaip bergždžiai Hanteris rungėsi Nagornajos stotyje, Homeras negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad stoties šeimininkai tiesiog nepriėmė kovos būdo, kurį jis mėgino primesti.

Pabijojo? Ar pajuto jame giminišką dvasią... Senis sukaupė drąsą: liko dar vienas klausimas, pats painiausias.

— Sakyk, Hanteri, ten, Nagornajos stotyje... Kodėl jie tavęs nelietė?

Praslinko kelios varginančios minutės, — reikalauti atsakymo Homeras nesiryžo, — kol Hanteris galiausiai vos girdimu balsu trumpai atsakė: — Pasibjaurėjo. * * * Grožis išgelbės pasaulį, juokavo jos tėvas.

Saša parausdavo slėpdama išpieštą arbatos pakelį vidinėje savo kombinezono kišenėje. Plastikinis kvadratėlis, nepaisant nieko išlaikęs tolimą žaliosios arbatos aromatą, buvo jos didžiausia brangenybė. O be to, jis dar priminė jai, kad Visata nebuvo vien tik begalvis jų stoties stuomuo su keturias tunelio strampgaliais, užkastais keliasdešimties metrų gylyje po Maskva, kapinių miestu. Ji buvo ir magiškas portalas, gebantis perkelti Sašą per dešimtmečius, nukelti už tūkstančio kilometrų. Ir dar kai kas išskirtinai svarbaus.

Esant čionykščiam drėgnam klimatui bet kokia popieriaus atraiža kaipmat sunykdavo it džiovininkė.

Dūlėsiai ir pelėsiai išėsdavo ne vien knygas ir žurnalus — jie sunaikindavo visą praeitį. Be paveikslėlių ir kronikos šlubuojanti žmogaus atmintis kliuvo ir painiojosi lyg be ramentų.

Tačiau pakelis buvo plastmasinis, jis pelėsiui ir laikui nepasidavė. Tėvas kartą pasakė Sašai, kad praeis keli tūkstantmečiai, kol jis ims irti. Vadinasi, mano palikuonys galės jį paveldėti, pamanė Saša.

Tai buvo pats tikriausias paveikslas, kas, kad miniatiūrinis. Auksiniame rėmelyje, tokiame pat ryškiame kaip ir tą dieną, kai pakelis iškeliavo nuo konvejerio, buvo pavaizduotas piešinys, nuo kurio Sašai užgniauždavo kvapą. Stačios uolos, skendinčios svajingoje migloje, plačiašakės pušys, pakibusios ant beveik vertikalių nuokalnių, audringi kriokliai, iš aukštumų neriantys į prarajas, ankstyvas rausvas saulėtekis... Nieko nuostabesnio Saša per savo gyvenimėlį nebuvo mačiusi.

Ji galėjo ištisas valandas sėdėti ištiesusi pakelį ant delno, grožėtis juo; jos žvilgsnis panirdavo į tą saulėtekio ūkaną, kuri gaubė kalnus tolumoje. Ir nors mergaitė perskaitydavo visas tėvo rastas knygas

prieš iškeisdama į šovinius, jai nepakako žodžių, kad apsakytų, ką išties jaučia žvelgdama į centimetrines uolas ir kvėpuodama pieštų pušų aromatu. Šito įsivaizduojamo pasaulio neįmanomumas — ir todėl neapsakomas patrauklumas... Saldus ilgesys ir amžinas laukimas trokštant pirmą kartą išvysti saulę...

Nesibaigiančios dėlionės — ką gali slėpti kvailas arbatos ženklo pavadinimas? Nepaprastą medį? Erelio lizdą? Prilipusį prie šlaito namuką, kuriame ji su tėvu galėtų gyventi?

Būtent jis kadaise, kai Sašai nebuvo dar penkerių, atnešė jai šitą pakelį, tuomet dar pilną — tai buvo didelė retenybė! Norėjo nustebinti dukrą tikra arbata, bet ji išgėrė ją vienu ypu lyg vaistus, o štai plastikinis pakelis ją kažkodėl išties nustebino. Tėvui tuomet teko paaiškinti, kas vaizduojama paprastame paveikslėlyje. Tariamas kalnuotos kinų provincijos gamtovaizdis — kaip tik tinkamas vaizdas arbatos pakeliui. Bet Saša ir po dešimties metų apžiūrinėjo šį pakelį taip pat sužavėta kaip tą dieną, kai tik gavo jį dovanų.

O tėvas manė, kad tas arbatos pakelis Sašai buvo mažytis viso pasaulio modeliukas.

Ir kai ji stebėdama nevykėlio dailininko bet kaip nutepliotą fantaziją panirdavo į palaimos būseną, tėvui atrodydavo: dukra priekaištauja jam dėl savo skurdaus beverčio gyvenimo. Jis visuomet mėgino nuraminti peršulį, bet dažnai jam nepavykdavo to padaryti. Sunkiai nuslėpdamas sudirgimą jis šimtąjį kartą klausdavo Sašos, ką ji ten tokio rado toje pakelio atraižoje.

O ji, paskubomis slėpdama šedevrą kombinezono kišenėje, paprastai atsakydavo: „Tėti... Man taip gražu!” * * * Jeigu ne Hanteris, nė sekundei nesustojantis iki pat Nagatino, Homeras šiam atstumui įveikti sugaištų triskart tiek laiko. Jis niekada nerizikuotų taip pasitikinčiai lėkti kiaurai per šiuos tunelius.

Jų būriui teko sumokėti skausmingą tranzito per Nagornajos stotį muitą — bet jiedu iš trijulės išsigelbėjo. Išgyventų visi, jei nepasiklystų rūke. Kaina buvo ne didesnė už įprastą; nei Nachimovo prospekte, nei Nagornajos stotyje jiems nenutiko nieko daugiau, nei seniau ten nutikdavo.

Vadinasi, priežastis — perėjimai, kurie vedė Tūlos link? Dabar jie aprimo, bet tyla buvo nerami, įtempta. Taip, Hanteris jautė pavojų tykant už kelių šimtų metrų, žinojo, ko laukti stotyse, kur niekados nėra buvęs, tačiau ar neapvils jo intuicija šiose vietovėse, kaip ji iki šiol išdavė dešimtis patyrusių karių?

Galbūt būtent Nagatino stotis, kurios link jie artėjo su kiekvienu žingsniu, atskleis paslaptis? Homeras, vos suvaldydamas mintis, trūkinėjančias nuo pernelyg greito tempo, mėgino įsivaizduoti, kas gali laukti jų stotyje, kurią jis anksčiau taip mėgo. Senis, mėgavęsis kolekcionuodamas mitus, lengvai galėjo įsivaizduoti ir tai, kad Nagatino stotyje įkurta legendinė satanistinė ambasada, ir tai, kad ją suėdė žiurkės, migruojančios ieškoti maisto žmonių nepasiekiamais tuneliais.

Atklydęs čia vienas senis vilktųsi kur kas lėčiau, bet jau atgal jis nė už ką negrįžtų. Per Sevastopolio stotyje praleistus metus jis atprato bijoti mirties. Homeras leidosi į šią kelionę gerai žinodamas, jog ji gali tapti paskutiniu jo nuotykiu, buvo pasirengęs paaukoti šiam nuotykiui visą likusį savo laiką.

Jau praėjus pusvalandžiui po akistatos su Nagornajos demonais jis nebeatsiminė savo baimės. Maža to, įsiklausęs senis sąmonės gilumoje išgirdo nežymų nedrąsų krustelėjimą: kažkur ten kilo — arba budo —

tai, ko jis taip laukė ir ko taip prašė. Tai, ko jis ieškojo pačiuose pavojingiausiuose žygiuose, nesurasdamas namie.

Dabar Homeras turėjo labai svarią priežastį iš visų jėgų stengtis atidėti mirties valandą. Jis galėjo leisti sau mirti tik baigęs savo užduotį.

Paskutinysis karas buvo aršesnis už visus prieš tai vykusius, todėl baigėsi po kelių dienų. Nuo Antrojo pasaulinio karo keitėsi trys kartos, jo paskutinieji veteranai užmigo amžiams, o kitų atmintyje nebeliko tikrosios karo baimės. Nuslūgus masiniam pamišimui, atėmusiam iš žmonijos visą žmogiškumą, ši vėl tapo standartiniu politiniu įrankiu. Sandoriai vyko pernelyg sparčiai, teisingiems sprendimams priimti tiesiog nepakakdavo laiko. Tabu panaudoti atominį ginklą buvo panaikintas tarp kitko, įkarščio metu: ginklas, virš scenos pakabintas pirmajame dramos veiksme, vis dėlto iššovė priešpaskutiniame. Ir jau buvo nebesvarbu, kas pirmas paspaudė lemtingąjį mygtuką.

Visi dideli miestai Žemėje vienu metu virto griuvėsiais ir pelenais. Nedaugelis jų, pridengti priešraketiniu skydu, taip pat išleido dvasią, nors iš pažiūros liko beveik nepaliesti: žiauri spinduliuotė, nuodingosios cheminės ir bakterinės ginkluotės medžiagos išnaikino miestų gyventojus. Po kelerių metų silpnas radijo ryšys tarp išgyvenusių grupelių galutinai nutrūko, ir nuo tos dienos metro gyventojams pasaulis baigėsi ties pasienio stotimis apgyvendintose linijose. Žemė, seniau atrodžiusi ištirta ir ankštoka, vėl tapo tuo bekraščiu chaoso ir užmaršties okeanu, kuriuo ji buvo senovėje.

Mažos civilizacijos salelės viena po kitos pranyko gelmėse: žmogus, netekęs naftos ir elektros, sparčiai darėsi laukinis.

Prasidėjo belaikė epocha.

Mokslininkai šimtmečius rūpestingai restauravo istorijos audeklą iš rastų papirusų ir pergamentų skutelių, kodeksų ir foliantų atraižų. Išradus spaudą, atsiradus laikraščiams, šį audinį iš spausdintų kronikų toliau audė spaustuvių staklės. Pastarųjų poros šimtmečių metraščiuose nebuvo spragų: kiekvienas gestas, kiekvienas žingsnis tų, kurie sprendė pasaulio likimą, buvo nuosekliai dokumentuojami. Ir staiga vienu rankos judesiu visos spaustuvės buvo sugriautos arba apleistos amžiams.

Istorijos audeklo staklės sustojo. Pasaulyje, neturinčiame ateities, istorija niekam neberūpėjo.

Medžiaga suplyšo palikdama tik vieną ploną siūlę.

Pirmus kelerius metus nuo katastrofos Nikolajus Ivanovičius naršė po perpildytas metro stotis desperatiškai tikėdamasis surasti vienoje jų savo šeimą. Nadežda išėjo, bet jis, vienišas ir sutrikęs, toliau klaidžiojo metropoliteno patamsiais nežinodamas, kuo užsiimti pomirtiniame gyvenime. Vienintelis egzistavimo prasmės kamuolėlis, kuris galėtų parodyti teisingą kelią nesibaigiančiame tunelių labirinte, iškrito Nikolajui iš rankų.

Ilgėdamasis praėjusių laikų jis ėmė rinkti žurnalus — juos vartydamas prisimindavo praeitį, užsisvajodavo. Svarstydamas, ar galima buvo išvengti Apokalipsės, jis susidomėjo kronikomis bei laikraščių analitika. Vėliau ir pats ėmė rašinėti sekdamas naujienų antraštes ir pasakodamas apie įvykius

tose stotyse, kuriose lankydavosi.

Taip jau nutiko, kad vietoj savo prarastosios kelrodės žvaigždės Nikolajus Ivanovičius atrado naują: nutarė tapti metraštininku. Naujosios istorijos autoriumi — nuo pasaulio pabaigos iki savojo gyvenimo pabaigos. Nesistemingas ir betikslis istorinių nuotrupų rankiojimas įgavo prasmę: dabar jis turėjo kruopščiai restauruoti pažeistą laiko drobę ir rankiniu būdu ją toliau austi.

Pašaliečiai jo pomėgį palaikė nekaltu kvailiojimu. Jis sutikdavo atiduoti savo duonos kąsnį už senus laikraščius ir kiekvienoje stočių, į kurias jį nunešdavo likimas, įsirengtą kampą paversdavo tikru archyvu. Jis eidavo į sargybą, nes būtent prie laužo trišimtajame metre rūstūs vyrukai lyg paaugliai imdavo krėsti juokelius, iš kurių Nikolajus Ivanovičius galėjo išgauti tikrosios tiesos trupinius apie tai, kas dėdavosi kitose metro vietose. Lygindavo dešimtis gandų, kad galėtų išgryninti iš jų faktus, kuriuos tvarkingai įsiūdavo į mokyklinį sąsiuvinį.

Darbas jam leisdavo užsimiršti, tačiau Nikolajaus Ivanovičiaus niekaip neapleido jausmas, kad visa tai jis daro perniek. Po jo mirties sausos naujienų suvestinės, skrupulingai surinktos į sąsiuvinių herbariumus, tinkamai neprižiūrimos tiesiog išsibarstys į skutelius. Jeigu Nikolajus sykį negrįžtų iš budėjimo, jo laikraščiais ir metraščiais kiti imtų kurti ugnį, ir jų ilgam nepakaktų.

Iš patamsėjusio per metų metus popieriaus teliktų suodžiai ir dūmai, atomai sudarytų naujus junginius, įgautų naują formą. Materija beveik nesunaikinama. O štai tai, ką jis norėjo išsaugoti palikuonims, tai, kas neapčiuopiama, efemeriška, kas slypi popieriaus lapuose, išnyktų amžiams, galutinai.

Taip jau žmogus sudarytas: mokyklinių vadovėlių turinys gyvuoja tik tol, kol baigiasi baigiamieji egzaminai. Ir jaunuolis jaučia tikrą palengvėjimą pamiršdamas, ką iškalė. „Žmogaus atmintis yra tarytum dykumų smėlis, — galvojo Nikolajus Ivanovičius. — Skaičiai, datos ir antraeilių valstybės veikėjų vardai joje lieka ne ilgiau, nei medine lazda suraizgytas įrašas kopose. Užtenka vėjui papūsti — ir nebelieka pėdsakų.”

Stebuklingu būdu išlieka tik tai, kas užvaldo žmogaus fantaziją, priverčia širdį dažniau plakti, pažadina jausmus, išgyvenimus. Kvapą gniaužianti didingo herojaus meilės istorija gali pergyventi visos civilizacijos istoriją tarsi virusas apsigyvenusi žmogaus smegenyse ir tėvų vaikams būti perduodama ištisas kartas.

Kai senis pagaliau tai suprato, jis iš apsišaukėlio mokslininko sąmoningai virto alchemiku, iš Nikolajaus Ivanovičiaus — Homeru. Naktis jis dabar aukodavo ne kronikų sudarinėjimams, o nemirtingumo formulės paieškoms. Ieškojo siužeto, kuris taptų gyvybingas tarsi Odisėja, herojaus, ilgaamžiškumu prilygstančio Gilgamešui18. Šiam siužetui Homeras pasistengtų pasitelkti visas savo sukauptas žinias...

Pasaulyje, kuriame visas popierius buvo verčiamas šiluma, kuriame praeitis buvo aukojama dėl vienintelės dabarties akimirkos, legenda apie tokį herojų galėtų užkrėsti žmones ir išgelbėti juos nuo visuotinės amnezijos.

Tačiau išsvajotoji formulė jam vis nenušvito. Toks herojus niekaip nepasirodydavo. Laikraščių straipsnių perrašinėjimas negalėjo išmokyti senio kurti mitų, įkvėpti gyvybės golemams19, pramanus paversti įdomybėmis. Išplėšti ir sulamdyti lapai, kuriuose — tik nebaigtos pirmos busimųjų sakmių pastraipos, nepatrauklūs ir negyvybingi personažai, jo darbo kampą pavertė beveik šiukšlynu. Galutinė

naktinių nemigų pasekmė buvo tamsūs ratilai paakiuose ir sukandžiotos lūpos.

Ir vis dėlto Homeras nenorėjo išsižadėti savo naujosios misijos. Jis stengėsi negalvoti, kad tiesiog nėra gimęs tam, jog Visatai kurti reikia talento, kurio likimas jam pagailėjo.

Tiesiog nėra įkvėpimo, tikino jis save.

Ir iš kur jo semtis tvankioje stotyje, šeimų pasisėdėjimų, ūkinių darbų ir net budėjimų, į kuriuos jį dėl amžiaus vis rečiau imdavo, metu? Reikėjo sukrėtimo, nuotykių, aistros. Galbūt tuomet užsikimšę jo sąmonės latakai bus pralaužti, ir jis galės kurti?

Net sunkiausiais laikais žmonės niekada visiškai neapleisdavo Nagatino stoties. Ji buvo beveik netinkama gyventi: čia niekas neaugo ir visi išėjimai viršun buvo užtverti. Tačiau daug kam ji pravertė leisdama kuriam laikui pasislėpti nuo akių, pratupėti nemalonę, pabūti su mylimąja.

Dabar ji buvo tuščia.

Hanteris girgždančiomis kopėčiomis vikriai užlėkė ant platformos ir sustojo. Homeras pūškuodamas skubėjo įkandin, baikščiai dairydamasis į šonus. Salėje buvo tamsu, o ore pritvinkę dulkių, kurios baltavo žibintų spinduliuose. Retos skudurų ir kartono kupetos, ant kurių paprastai ilsėdavosi Nagatino svečiai, buvo išbarstytos po visą salę.

Senis nugara atsirėmė į koloną ir lėtai susmuko. Kadaise Nagatino stotis, galinti didžiuotis dailiais pano, sudėtais iš įvairių marmuro rūšių, buvo viena mėgstamiausių. Tačiau dabar, tamsi ir negyva, ji panašėjo į buvusią save ne daugiau nei keraminė nuotrauka antkapyje į tą žmogų, kuris fotografavosi pasui prieš šimtmetį nemanydamas, kad žvelgdamas į objektyvą žiūri į amžinybę.

— Nė dvasios, — sutrikęs ištarė Homeras.

— Viena yra, — atkirto brigadininkas parodydamas į jį.

— Aš turiu omenyje... — pradėjo senis, bet Hanteris gestu jį sustabdė.

Kitame salės gale, ten, kur baigėsi kolonada ir kur vos pasiekdavo net brigadininko prožektorius, platforma neskubėdamas šliaužė kažkas...

Homeras nuvirto ant šono ir, įrėmęs rankas į grindis, sunkiai atsistojo. Hanterio žibintas užgeso, o pats brigadininkas tarytum išgaravo. Prakaituodamas iš baimės senis užčiuopė saugiklį ir atrėmė į petį tarsi priepuolyje virpančią automato buožę. Tolumoje pasigirdo du šūviai. Homeras įsidrąsinęs išlindo iš už kolonos ir nuskubėjo priekin.

Viduryje platformos išsitiesęs stovėjo Hanteris, o priėjo kojų raitėsi neaiški figūra: sunykusi, gaili, rodos, sudaryta iš skudurų ir tvarsčių, ji buvo visiškai nepanaši į žmogų, bet vis dėlto buvo žmogus.

Tasai žmogus, neaiškaus amžiaus ir lyties, toks purvinas, kad buvo matyti tik akys, neartikuliuotai inkšdamas stengėsi nušliaužti toliau nuo stovinčio virš jo brigadininko. Sprendžiant iš visko, abi jo kojos buvo peršautos.

— Kur žmonės? Kodėl čia nieko nėra? — Hanteris užmynė ant nutįsusių smirdančių, sudriskusių skarmalų.

— Visi išėjo... Mane paliko. Vieną, — sušniokštė tasai griebdamasis delnais už slidaus granito, tačiau

neįstengdamas pajudėti iš vietos.

— Kur išėjo?

— Į Tūlos stotį...

— Kas ten vyksta? — įsiterpė priėjęs Homeras.

— Iš kur man žinoti? — išlemeno benamis. — Kas ten išėjo, ten ir pranyko. Jų ir klausk. O aš nebeturiu jėgų tuneliais bastytis. Aš čia mirsiu.

— Kodėl išėjo? — neatstojo brigadininkas.

— Baisu jiems buvo, viršininke. Stotis tuštėjo. Nutarė trauktis. Niekas nesugrįžo.

— Visiškai? — Hanteris pakėlė vamzdį.

— Visiškai. Tik vienas, — pasitaisė benamis, pastebėjęs į jį nukreiptą vamzdį ir susigūžęs it skruzdė po didinamuoju stiklu. — Į Nagornajos stotį ėjo. Aš miegojau. Gal pasirodė?

— Kada?

— Laiko nežinau, — papurtė galvą. — Gal vakar, o gal prieš savaitę.

Klausimai pasibaigė, bet pistoleto vamzdis tebežvelgė apklaustajam į akis. Hanteris tylėjo keistai sunkiai kvėpuodamas, tarytum pokalbis su benamiu būtų iš jo atėmęs visas jėgas.

— Galiu aš... — pradėjo benamis.

— Imk, ėsk! — suriaumojo brigadininkas ir, prieš Homerui spėjant susigaudyti, kas vyksta, dukart nuspaudė gaiduką.

Juodas kraujas iš peršautos kaktos užliejo išsprogusias vargšo akis; kulkų prie žemės prikaustytas jis vėl virto skudurų krūva. Nepakeldamas akių Hanteris papildė „stečkino” apkabą keturiais šoviniais ir nušoko ant bėgių.

— Greit viską patys sužinosime, — riktelėjo jis seniui.

Homeras, nepaisydamas pasibjaurėjimo, pasilenkė ties kūnu, suėmė skuduro kraštą ir uždengė juo benamio galvą. Seniui rankos vis dar drebėjo.

— Kodėl tu jį nužudei? — silpnu balsu paklausė Homeras.

— Paklausk savęs, — atsakė Hanteris. * * * Dabar, net sutelkęs visą valią į kumštį, jis galėjo tik užsimerkti ir atsimerkti. Keista, kad jis išvis atsigavo... Per tą laiką, kol netekęs sąmonės gulėjo, visą jo kūną padengė ledinė nutirpimo žievė.

Liežuvis pridžiūvo prie gomurio, o krūtinę tarsi prispaudė švininis svarmuo. Vyras net negalėjo atsisveikinti su dukra, o juk tai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio jam norėjosi atsigauti taip ir nelaimėjus tos ilgai trukusios kovos.

Saša jau nebesišypsojo. Dabar jai sapnavosi kažkas neramaus, ji ant suolo susirietė į kamuolį apkabinusi save rankomis, apniukusi. Nuo mažens tėvas žadindavo dukrą, kai matydavo, kad ją

kamuoja košmarai, bet dabar jam pakako jėgų tik lėtai mirksėti.

Vėliau ir tai daryti tapo pernelyg sunku.

Kad sulauktų, kol Saša nubus, jam reikėjo toliau kovoti. Jis nesiliovė kovojęs ištisus dvidešimt ir dar kelerius metus, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, ir velniškai pavargo. Pavargo kovoti, pavargo slapstytis, pavargo medžioti. Įrodinėti, tikėtis, meluoti.

Jo blėstanti sąmonė troško tik dviejų dalykų: dar nors kartą pažvelgti Sašai į akis ir atrasti ramybę. Bet neišėjo... Protarpiais, keisdami dabartį, jam prieš akis mirguliavo vaizdai iš praeities. Reikėjo priimti galutinį sprendimą. Palaužti arba palūžti. Pasmerkti arba atgailauti. ... Gvardiečiai sutelkė gretas. Kiekvienas jų buvo jam asmeniškai ištikimas. Bet kuris buvo pasirengęs dabar pat numirti, minios sudraskytas, ir šaudyti į beginklius. Jis — paskutinės nenugalėtosios stoties komendantas, jau nebegyvuojančios konfederacijos prezidentas. Jiems jis yra neginčijamas autoritetas, o jis pats laikomas neklystančiu, taigi bet koks jo įsakymas bus įvykdytas nedelsiant, nedvejojant. Jis prisiims atsakomybę už viską, kaip visuomet darė.

Pasitrauks jis dabar — stotį užvaldys anarchija, o vėliau ją prijungs akyse besipučianti raudonoji imperija, išplitusi už savo pradinių ribų, pamindama po savimi vis naujas teritorijas. Jei jis įsakys šaudyti į demonstrantus, valdžia liks jo rankose — kuriam laikui. O galbūt — jeigu jis neapsiribos masinėmis žudynėmis, kankinimais — ir visam laikui.

Jis pakėlė automatą, ir akimirksniu rikiuotė sinchroniškai pakartojo jo veiksmą. Taikiklyje šėlo minia — ne šimtai susirinkusiųjų, o pilka žmonių masė. Iššiepti dantys, išsprogusios akys, sugniaužti kumščiai.

Jis trūktelėjo ginklo spyną, ir rikiuotė atsakė tuo pačiu.

Laikas buvo likimą pagaliau paimti į savo rankas.

Kilstelėjęs vamzdį jis nuspaudė nuleistuką, ir nuo lubų pabiro tinkas. Minia akimirkai aprimo. Tada jis, kariams davęs įsakymą nuleisti ginklus, žengė žingsnį priekin. Tai buvo jo galutinis pasirinkimas.

Atmintis pagaliau apleido jį.

Saša vis dar miegojo. Jis iš paskutiniųjų įkvėpė, norėjo pažvelgti į ją paskutinį kartą, bet taip ir nepajėgė prasimerkti. Tačiau vietoj amžinos nesibaigiančios tamsos jis priešais save išvydo neregėtai žydrą dangų — giedrą ir ryškų kaip jo dukters akys. * * * — Stot!

Iš netikėtumo Homeras vos nepašoko vietoje ir nepakėlė rankų aukštyn, bet čia pat susitvardė.

Sniaukrus riktelėjimas per megafoną, atskriejęs iš tunelio gilumos, užklupo jį vieną. Brigadininkas nė kiek nenustebo: pasirengęs lyg kobra prieš puolimą, jis vos pastebimai tempė iš už nugaros sunkų automatą.

Hanteris ne tik neatsakė į senio klausimą, bet ir apskritai nustojo kalbėtis. Pusantro kilometro nuo Nagatino iki Tūlos stoties Homerui pasirodė tarsi nesibaigiantis kelias į Kalvariją. Senis žinojo, kad šita

tarpstotė galiausiai nuvarys jį į kapus, ir jam buvo nelengva prisiversti eiti sparčiau. Šiaip ar taip, dabar buvo laiko pasiruošti, tad Homeras paniro į prisiminimus. Galvojo apie Jeleną, pliekė save už egoizmą, prašė jos atleidimo. Su liūdesiu prisiminė tą stebuklingą dieną prie Tverės lynojant lengvam vasaros lietui. Gailėjosi, kad prieš išeidamas nesutvarkė savo laikraščių.

Jis pasiruošė mirčiai — būti sudraskytas būtybių ar didžiulių žiurkių, apnuodytas teršalais... Kaip jis dar galėjo paaiškinti tai, kad Tūlos stotis virto juodąja skyle, traukiančia į save viską aplink ir nieko nepaleidžiančia atgal?

O dabar Homeras, ties paslaptingosios Tūlos slenksčiu girdėdamas įprastą žmogaus balsą, nebežinojo, ką galvoti. Paprastas stoties užgrobimas? Tačiau kas galėjo į miltus sutrinti kelis sevastopoliečių smogiamuosius būrius, kas galėjo nugalabyti visus alei vieno valkatas, kurie iš tunelių slinko stoties link neleisdami išeiti nei moterims, nei seniams?

— Trisdešimt žingsnių pirmyn! — pasigirdo tolimas balsas.

Jis atrodė nepaprastai pažįstamas. Jei Homerui būtų duota laiko, jis galėtų pasakyti, kam šis balsas priklausė. Kažkuriam sevastopoliečių?!

Hanteris, sūpuodamas ant rankų savo kalašnikovą, klusniai ėmė skaičiuoti žingsnius: trisdešimt brigadininko — penkiasdešimt senio. Priekyje miglotai buvo matyti tarytum iš atsitiktinių daiktų suręsta barikada. Jos sargybiniai šviesos kažkodėl nebuvo užsidegę...

— Užgesinti žibintus! — paliepė kažkuris už krūvos. — Vienas jūsų — dar dvidešimt žingsnių į čia.

Hanteris spustelėjo jungiklį ir pajudėjo toliau. Vėl likęs vienas Homeras nedrįso nepaklusti. Visiškoje tamsoje jis dėl visa pikta atsisėdo ant pabėgio, atsargiai pačiupinėjo sieną ir prisiglaudė prie jos.

Per atstumą brigadininko žingsnių nebebuvo girdėti. Pasigirdo balsai: kažkas neaiškiai tardė jį, jis kapotai atsakinėjo. Atmosfera kaito: susivaldančius, nors ir įsitempusius balsus keitė keiksmai ir grasinimai, Rodos, Hanteris kažko reikalavo iš nematomų sargybinių, o tie neketino jam paklusti.

Jie dabar jau vos nerėkė vienas ant kito, ir Homerui pasirodė, kad tuoj tuoj ims skirti žodžius... Tačiau išgirdo tik vieną, paskutinįjį: — Bausmė!

Tačiau čia pat, nutraukdamas balsus, sutarškė automatas, o jam įkandin sunkiai nugriaudėjo kariško „Pečenego” serija. Senis puolė ant žemės trukteldamas spyną, nežinodamas, ar jam šaudyti, o jeigu taip, tai į ką. Bet viskas baigėsi anksčiau, nei jis spėjo prisitaikyti.

Užpildydamas trumpas pauzes tarp kulkosvaidžio morzės eilučių, tunelyje pasklido tęsiamas girgždesys, kurio Homeras su niekuo nesupainiotų.

Užsidarančių hermetinių vartų garsas! Spėliojimai pasitvirtino, kai priekyje susiverdamos skardžiai sugriaudėjo tonos geležies, sykiu aklinai nutildydamos riksmus ir šūvių trenksmus.

Užtverdamos vienintelį išėjimą į didįjį metro.

Atimdamos iš Sevastopolio paskutinę viltį.

16 Turima omenyje spalvota apdailos medžiaga - stiprus popierius arba plonas audinys, padengtas sintetine derva (vert. pastaba).

17 „Stečkinas“ - pistoleto pavadinimas, kilęs iš konstruktoriaus I. J. Stečkino pavardės (vert. pastaba).

18 Gilgamešas - senovės Mesopotamijos didvyris, pirmasis, kuriam, kaip teigiama, pavyko perprasti dvasių pasaulio ir amžinojo gyvenimo paslaptis (vert. pastaba).

19 Golemas - žydų legendinė būtybė (vert. pastaba).

ŠEŠTAS SKYRIUS

ANAPUS Po akimirkos Homeras jau buvo pasirengęs patikėti, kad visa tai jam pasivaideno: ir neryškūs barikadų kontūrai tunelio gale, ir, rodos, pažįstamas balsas, iškreiptas seno megafono. Kartu su šviesa užgeso ir visi garsai. Dabar jis jautėsi esąs kalinys, kuriam prieš mirties bausmės ceremoniją užmaukšlino maišą ant galvos. Neįžiūrimoje tamsoje staiga įsivyravusioje tyloje rodėsi, kad pasaulis išnyko. Homeras dėl visa ko palietė savo veidą norėdamas įsitikinti, kad pats dar neišnyko šioje kosminėje tamsoje.

Vėliau susizgribęs apčiuopė žibintuvėlį ir juo į priekį smeigė drebantį spindulį — ten, kur prieš minutę įsiplieskė neregimas mūšis. Už trisdešimties metrų nuo jo tunelis baigėsi aklaviete. Kelią atkirto didžiulė plieninė sąvara, kuri tarsi nukritusi giljotina užtvėrė perėjimą visu tunelio aukščiu ir pločiu.

Jis nesuklydo: kažkas iš tiesų įjungė hermetinę sklendę. Homeras žinojo apie ją, bet nemanė, kad ją dar galima panaudoti. Pasirodo, taip.

Nusilpusios nuo popierinių dėlionių jo akys ne iškart pastebėjo žmogaus siluetą prie geležinės sienos.

Homeras atkišo į priekį automatą ir atsitraukė nutaręs, kad tai vienas iš tos pusės žmonių, per maišatį likęs už borto, bet vėliau atpažino Hanterį.

Jis nejudėjo. Apsipylęs šaltu prakaitu senis nušlubčiojo prie brigadininko, tikėdamasis išvysti kruvinas balas ant rūdijančio metalo... Bet ne. Nors į jį ir šaudė iš kulkosvaidžio viduryje tuščio tunelio, Hanteris nenukentėjo. Priglaudęs karščio apgraužtą ausį prie metalo, brigadininkas klausėsi jam vienam girdimų triukšmų.

— Kas atsitiko? — artindamasis atsargiai pasiteiravo Homeras.

Hanteris jo nematė. Jis kažin ką šnibždėjo — bet šnibždėjo pats sau, kartodamas žodžius paskui tuos, kurie liko kitoje pusėje. Praėjo kelios minutės, kol jis atsitraukė nuo sienos ir atsisuko į Homerą.

— Mes grįžtame.

— Kas atsitiko? — pakartojo klausimą tasai.

— Ten banditai. Reikia pastiprinimo.

— Banditai? — sutrikęs pakartojo senis. — Man pasirodė, jog aš girdėjau...

— Tūlos stotis užimta priešų. Reikia ją imti. Reikalingi ugniasvaldžiai.

— Kodėl ugniasvaidžiai? — Homeras nesuprato.

— Taip patikimiau. Mes grįžtame, — Hanteris apsisuko ir nužingsniavo atgal.

Prieš nusekdamas įkandin senis įdėmiai apžiūrėjo hermetinę sklendę ir prisiglaudė prie šalto plieno, irgi tikėdamasis išgirsti pokalbio ištrauką. Tyla...

Homeras pričiupo save manant, kad jis nebetiki brigadininku. Kad ir kas būtų tasai priešas, kuris užgrobė stotį, jis elgėsi nesuvokiamai keistai. Kam šautų į galvą mintis nuleisti hermetinę sklendę tik tam, kad apsisaugotų nuo dviejų žmonių? Kokie banditai leistųsi į kalbas su ginkluotais žmonėmis pasienio poste, užuot tiesiog suvarpę visus per atstumą?

Galiausiai ką galėjo reikšti grėsmingas žodis „bausmė”, pro dantis iškoštas keistųjų sargybinių? * * * Nieko nėra brangesnio už žmogaus gyvybę, sakė Sašos tėvas. Jam tai buvo ne tušti žodžiai ir ne iškalta frazė. Kažkada tėvas taip visiškai nemanė, ne be priežasties juk jis tapo pačiu jauniausiu kovos vadu linijoje.

Kai tau dvidešimt, į žudymą ir mirtį žiūri kur kas lengvabūdiškiau, net ir visas gyvenimas tau atrodo panašus į žaidimą — jei kas ne taip, gali pradėti iš naujo. Neatsitiktinai visos pasaulio kariuomenės į karinę tarnybą šaukia vakarykščius abiturientus. O štai vadovauja žaidžiantiems karą jaunuoliams tas, kuris į kovojančius ir žūstančius žmones sugeba žvelgti kaip į mėlynas ir raudonas vėliavėles kovų žemėlapiuose. Tas, kuris priimdamas sprendimą aukoti kuopą arba pulką įstengia pamiršti nutrauktas kojas, išvirtusias žarnas bei perskeltus kiaušus.

Kadaise Sašos tėvas paniekinamai vertino tiek savo priešus, tiek save patį ir stebinamai lengvai imdavosi užduočių, kurios turėjo kainuoti jam gyvybę. Šis vyras nebuvo beprotis, visi jo veiksmai visuomet būdavo griežtai apskaičiuoti. Jis, būdamas protingas, kruopštus ir tuo pat metu abejingas gyvenimui, nejautė jo realybės, negalvojo apie pasekmes, jo neslėgė sąžinė. Ne, jis niekada nešaudė moterų ir vaikų, bet pats vykdė mirties bausmes dezertyrams ir pirmas ėjo į dotus20. Skausmo jis taip pat beveik nejautė. Apskritai jis buvo viskam abejingas.

Kol sutiko Sašos mamą.

Ji sudomino jį, pripratusį prie pergalių, abejingumu. Tėvo vienintelė silpnybė, garbės troškimas, kuris iki šiol svaidė jį po kovos laukus, dabar paskatino naujai žūtbūtinei kovai, netikėtai virtusiai ilgalaike apgultimi.

Anksčiau meilės reikaluose jam nereikėjo ypatingai stengtis: moterys pačios klodavo savo vėliavas jam po kojomis. Naudodamasis jų sukalbamumu, jis prieš įsimylėdamas visada suspėdavo pasisotinti eiline mergina ir po pirmosios nakties prarasdavo bet kokį susidomėjimą suviliotąja. Jo veržlumas ir šlovė

užtemdydavo merginoms akis, tad reta kuri mėgindavo griebtis senos geros strategijos — priversti vyrą laukti, kad spėtų su juo susipažinti.

Bet jai jis buvo nuobodus. Jos nežavėjo jo apdovanojimai, titulai, kovų ir meilės triumfai. Ji neatsiliepdavo į jo žvilgsnius, tik linguodavo galvą atsakydama į jo juokelius. Užkariauti šią merginą jam tapo tikru iššūkiu. Rimtesniu, nei užgrobti kaimynines stotis.

Greit jis suprato, kad artumas su ja, kuris turėjo tapti tiesiog nauja įranta ant jo automato buožės, tapo vis sunkiau pasiekiamas — ir laiko, ir svarbos atžvilgiais. Ji nusiteikė taip, kad galimybė kartu praleisti bent valandą per dieną jam atrodė kaip didelis pasiekimas. Ir netgi tai darė tik dėl to, kad šiek tiek jį pakankintų. Ji abejodavo jo nuopelnais ir išjuokdavo jo principus. Barė jį už beširdiškumą. Klibindavo jo pasitikėjimą savo jėgomis ir tikslais.

Jis vis kentėjo. O gal ir ne — jam tai patiko. Su ja jis ėmė susimąstyti. Abejoti. O vėliau pradėjo ir jausti: bejėgiškumą — dėl to, kad nežinojo, kaip prieiti prie šios merginos, apgailestavimą — dėl tų minučių, kurias praleido ne su ja, galiausiai net baimę — baimę prarasti šią merginą taip jos ir neatradus. Meilę. Ir ji apdovanojo jį ženklu: sidabriniu žiedu.

Pagaliau, kai jis apskritai nebemokėjo apsieiti be jos, ji jam nusileido.

Po metų gimė Saša. Taip jau išėjo, kad su dviem gyvybėmis jis nebegalėjo nesiskaityti ir pats nebeturėjo teisės žūti.

Kai tau tik dvidešimt, o tu jau vadovauji stipriausiai realaus pasaulio kariuomenei, sunku atsikratyti jausmo, kad tavo įsakymai gali priversti net žemę nustoti suktis. Bet kad atimtum žmonių gyvybę, nereikia didelės galybės. O štai dovanoti ją mirusiesiems neleista niekam.

Jis turėjo progą tuo įsitikinti: tuberkuliozė nužudė jo žmoną, ir jis buvo bejėgis ją išgelbėti. Tuo metu jis patyrė kažkokį lūžį.

Sašai tuomet sukako tik ketveri, bet ji gerai prisiminė mamą. Atsiminė ir baisią tunelio tuštumą, kuri liko po jos išėjimo. Bedugnės mirties artumas prasivėrė jos pasaulėlyje, ir ji dažnai žvelgdavo žemyn.

Bedugnės kraštai jungėsi labai lėtai. Praėjo dveji ar treji metai, kol ji nustojo šaukti mamą sapnuose.

Tėvas šaukdavo ją iki šiol. * * * Galbūt Homeras reikalo ėmėsi ne nuo to galo? Jeigu jo epo herojus nesiteikė pats jam apsireikšti, gal reikėjo pradėti nuo jo būsimosios mylimosios? Išvilioti jį jos grožiu ir šviežumu?

Iš pradžių nupiešti jos linijas — ir tuomet jis pats išeis iš nebūties jos pasitikti? Kad meilė būtų tobula, jis turės idealiai papildyti ją savimi, vadinasi, poemoje jis turės pasirodyti jau paruoštas, baigtas.

Savo vingiais, savo mintimis jie tiksliai tiks vienas kitam tarytum sudužusio vitražo šukės Novoslobodsko stotyje. Juk jie taip pat kadaise buvo viena visuma, ir todėl buvo pasmerkti susijungti vėl... Homeras nemanė, kad būtų blogai iš seniai mirusių klasikų pasisavinti šį sėkmingą epizodą.

Tačiau sprendimas tik atrodė paprastas: užduotis iš rašalo ir popieriaus nulipdyti gyvą merginą pasirodė Homerui neįveikiama. O ir apie jausmus jis vargu ar galėtų įtikinamai pasakoti.

Jo tuometinė sąjunga su Jelena buvo pilna senatvės švelnumo, bet jie susitiko pernelyg vėlai, kad mylėtų beatodairiškai. Tokio amžiaus stengiamasi ne pasotinti aistrą, o nuraminti senatvę.

Tikroji ir vienintelė Nikolajaus Ivanovičiaus meilė buvo palaidota dar viršuje. Per pastaruosius dešimtmečius visi atsiminimai apie ją, išskyrus vieną, išbluko ir išsitrynė, ir jis jau nebegalėtų rašyti romano iš natūros. Be to, tuose santykiuose vis vien nebuvo jokios heroikos.

Tą dieną, kai virš Maskvos prapliupo atominis lietus, Nikolajui buvo pasiūlyta tapti traukinio mašinistu vietoj į pensiją išėjusio Serovo. Atlyginimas turėjo būti beveik padvigubintas, o prieš paaukštinimą vyriškiui buvo duotos dar kelios laisvos dienos. Jis paskambino žmonai, ta pareiškė, kad iškeps šarlotę21, ir išėjo šampano, pasiėmusi pasivaikščioti vaikus.

Tačiau pamainą reikėjo atidirbti.

Nikolajus Ivanovičius įžengė į traukinio kabiną kaip busimasis jo kapitonas, laimingai vedęs ir esąs pačioje tunelio, vedančio į puikią perspektyvą, pradžioje. Per kitą pusvalandį jis paseno iškart dvidešimčia metų. Į galutinę stotelę Nikolajus atvyko prislėgtas, jausdamasis vargšu vienišiumi. Galbūt todėl kiekvienąsyk, kai šis vyras matydavo stebuklingai išlikusį traukinį, jį apimdavo noras užimti teisėtą mašinisto vietą, ūkiškai nušluostyti prietaisų skydelį, pažvelgti pro priekinį stiklą į tiubingų voratinklį. Įsivaizduoti, kad sąstatą dar galima tinkamai atkurti.

Kad dar galima įjungti atgalinę pavarą... ... Brigadininkas sukurdavo aplink save ypatingą lauką, kuris apsaugodavo nuo bet kokių pavojų, ne kitaip. Ir, rodos, jis apie tai žinojo. Kelionė iki Nagornajos stoties truko mažiau nei valandą. Linija jam visiškai nesipriešino.

Homeras visuomet jautė: žvalgai ir prekeiviai iš Sevastopolio stoties, taip pat kaip ir bet kurie kiti paprasti žmonės, kurie ryžosi įsibrauti į tunelius, metro buvo svetimi organizmai. Mikrobai, patekę į jo kraujotakos sistemą. Pakakdavo jiems žengti žingsnį už stoties ribų, ir oras aplink juos užsikrėsdavo, realybė pasikeisdavo, lyg iš niekur išdygdavo neįsivaizduojami sutvėrimai, kuriuos metro pasiųsdavo prieš žmogų.

Bet Hanteris nebuvo svetimkūnis tamsiose tarpstotėse, jis nesukeldavo Leviatano22, kurio gyslomis jie keliavo, pasipiktinimo. Kartais jis išjungdavo žibintą ir pats tapdavo tamsos krešuliu. Tuomet jį tarytum pagaudavo nematomos srovės ir imdavo nešti priekin keliskart greičiau. Homeras, iš visų jėgų skubėdamas paskui brigadininką, vis dėlto atsilikdavo nuo jo, šaukdavo Hanteriui įkandin, o tasai susiprasdamas sustodavo ir palaukdavo senio.

Grįžtant jiems buvo netgi leista nekliudomai pereiti Nagornajos stotį. Rūkas išsisklaidė, stotis snaudė.

Dabar ji buvo visa kiaurai permatoma; buvo nesuprantama, kur ji galėjo priglausti vaiduoklius milžinus. Įprasta apleista pusstotė: druskingos ataugos ant drėgnų lubų, minkštas dulkių patalas ant platformos, suodinos sienos. Ir tik vėliau žvilgsnis sustodavo ties keistais išvedžiojimais ant grindinio, paliktais po karštligiškos sumaišties, ties sudžiūvusiomis rudomis dėmėmis ant paskirų kolonų, ties sulankstytais šviestuvais ant lubų, tarsi į juos būtų kas trynęsis.

Nagornajos stotis šmėkštelėjo ir liko užnugaryje: jie lėkė toliau. Kol Homeras spėjo paskui brigadininką, jautėsi tarytum taip pat būtų uždarytas stebuklingame burbule, saugančiame nuo

netikėtumų. Senis stebėjosi pats savimi: iš kur atranda jėgų tokiam ilgam spurtui...

Tačiau kalboms kvėpavimo jau nebepakako. O Hanteris daugiau ir nelepino jo atsakymais. Kelintąsyk per šitą ilgą dieną Homeras klausė savęs, kam jo apskritai prireikė šitam nekalbiam ir negailestingam brigadininkui, kuris visą laiką stengėsi senį pamiršti.

Prisėlino ir apsvaigino Nachimovo prospekto dvokas. Pro šią stotį Homeras ir pats prasmuktų kaip galima greičiau, pamiršdamas atsargumą, tačiau brigadininkas priešingai — sulėtino žingsnį: užsimaukšlinęs dujokaukę senis vos kvėpavo, o Hanteris dar ir uostinėjo, tarytum sunkioje troškioje smarvėje galėtų atskirti kokius nors atskirus kvapus. Šįkart maitėdos pagarbiai prasiskirdavo prieš juos, mėtydamos nenurytus kaulus, palikdamos mėsos liekanas. Hanteris pasiekė salės vidurį, užkopė ant neaukštos kalvos, iki kulkšnių skęsdamas atliekose, ir apžvelgė stotį ilgu žvilgsniu. Vėliau nepatenkintas numojo ranka ir žengė toliau, taip ir neradęs to, ko ieškojo.

Užtat tai surado Homeras.

Paslydęs ir parkritęs ant keturių jis nubaidė jauną maitėdą, kuri naršė sušlapusią liemenę. Išvydo nusiritusį į šoną uniforminį sevastopolietišką šalmą ir apako nuo prakaito, kuris akimirksniu aptraukė dujokaukės stiklus iš vidaus.

Susitvardęs ir neapsivėmęs Homeras prišliaužė prie kaulų, pavartė juos tikėdamasis rasti kareivišką žetoną. Bet vietoj to pastebėjo mažą krauju suteptą blokonotą. Senis atsivertė iškart paskutinį puslapį, jame perskaitė žodžius: „Jokiu būdu nešturmuoti.” * * * Tėvas dar mažąją atpratino verkti, bet dabar ji nebeturėjo kuo atsakyti likimui. Ašaros pačios riedėjo skruostais, iš krūtinės veržėsi plonytis ilgesingas šauksmas. Ji iškart suprato, kas atsitiko, bet jau kelias valandas negalėjo prisiversti su tuo susitaikyti.

Ar jis šaukėsi jos pagalbos? Ar norėjo jai pasakyti ką nors svarbaus prieš mirtį? Ji nepamena to momento, kai tėvas nugrimzdo į miegus, net nebuvo visiškai tikra, ar ji dabar nubudo. Juk galėjo egzistuoti pasaulis, kur jos tėvas nemirtų. Kur ji nežudytų jo savo snauduliu, savo silpnumu ir egoizmu.

Saša laikė delnuose atvėsusią, bet dar minkštą tėvo ranką, tarsi mėgindama sušildyti jį, ir įkalbinėjo — ir jį, ir save pačią: — Tu rasi automobilį. Mes pakilsime viršun, sėsime į jį ir išvažiuosime. Tu juoksiesi kaip ir tądien, kai atnešei radiją su plokštelėmis...

Iš pradžių tėvas sėdėjo atsirėmęs nugara į koloną, smakrą atrėmęs į krūtinę taip, tarsi snaustų. Bet vėliau jo kūnas ėmė lėtai slinkti žemyn, į sutirštėjusio kraujo balą, lyg jis pats būtų pavargęs apsimetinėti gyvu ir nebenorėtų daugiau apgaudinėti Sašos.

Raukšlės, išvagojusios tėvo veidą, beveik visiškai išsilygino.

Ji paleido tėvo ranką ir padėjo jam kuo patogiau atsigulti ant grindų, nuo galvos iki kojų apklojo sudriskusiu apklotu. Ji neturėjo kitos galimybės jį palaidoti. Taip, ji norėtų pakelti tėvą į viršų ir palikti jį ten, gulintį ir žiūrintį į dangų, kuris kartą vis vien apsivalys. Bet kur kas anksčiau jo kūnas taps viršuje

naršančių nuolat alkanų padarų grobiu.

O jų stotyje prie jo niekas neprisilies. Iš tuščių pietinių tunelių pavojaus nebus — juose išgyvendavo nebent skraidantys tarakonai. Šiaurėje tarpstotė baigėsi atvedusi prie surūdijusio ir pusiau sugriuvusio metro tilto, turinčio vienintelius išlikusius bėgius.

Ten, už tilto, yra žmonių, bet niekam į galvą nešaus mintis pereiti jį iš smalsumo. Visi žino, kad kitoje pusėje prasideda išdeginta tuštuma, kurios pakraštyje stūkso stotis, sarginė su dviem pasmerktais tremtiniais.

Tėvas neleistų jai likti čia vienai, be to, nebebuvo jokios prasmės to daryti. Negana to, Saša žinojo: kad ir kaip toli ji nubėgtų, kad ir kaip desperatiškai stengtųsi ištrūkti iš užkeikto kalėjimo, dabar jai jau nepavyks iš tikrųjų iš jo išsilaisvinti.

— Tėti... Prašau, atleisk man, — sukūkčiojo ji suvokdama, kad negali gauti atleidimo.

Mergaitė numovė nuo tėvo piršto sidabrinį žiedą ir įsidėjo į kombinezono kišenę. Pakėlė narvą su aprimusia žiurke ir, palikdama kraujo pėdsakų grandinėlę ant dulkėto granito, nukulniavo į šiaurę.

Kai Saša nusileido ant bėgių ir žengė į tarpstotę, tuščioje stotyje, virtusioje laidojimo valtimi, nutiko nepaprastas įvykis. Iš priešingo tunelio išsiveržė ilgas ugnies liežuvis, mėgindamas pasiekti jos tėvo kūną.

Nepasiekęs grįžo atgal į tamsias tunelio gilumas, nenoromis pripažindamas jos tėvo teisę į ramybę. * * * — Grįžta! Jie grįžta!

Istominas atitraukė telefono ragelį nuo ausies ir nepatikliai pažvelgė į jį, tarsi šis būtų gyvas daiktas, kuris tik ką papasakojo jam kvailą istoriją.

— Kas — jie?!

Denisas Michailovičius pašoko nuo kėdės — užtiškusi jam ant kelnių arbata virto kompromituojančia dėme. Prakeikęs arbatą senis pakartojo klausimą.

— Kas jie? — automatiškai perklausė Istominas prie telefono.

— Brigadininkas ir Homeras, — sukrebždėjo ragelis. — Achmedą nužudė.

Vladimiras Ivanovičius nosine nusausino plikę, perbraukė smilkinį po juoda gumine raiščio juostele. Jo pareiga buvo pranešti giminaičiams apie karių žūtį.

Nelaukdamas, kol perjungs komutatorių, Vladimiras iškišęs galvą pro duris riktelėjo adjutantui: — Pas mane, abu! Ir pasakyk, kad stalą paruoštų!

Perėjo kabinetu, nežinia kam pataisė ant sienos kabančias nuotraukas, priėjęs prie žemėlapio kažką sušnibždėjo, tada atsisuko į Denisą Michailovičių. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės šis atvirai šaipėsi.

— Volodia, tu kaip merga prieš pasimatymą, — drėbė jam pulkininkas.

— Tu, aš matau, irgi jaudiniesi, — atšovė viršininkas mosteldamas į sušlapusias karininko kelnes.

— Man tai kas? Viskas paruošta. Du smogiamieji būriai surinkti, para iki mobilizacijos, — Denisas Michailovičius meiliai paglostė gulinčią ant stalo mėlynąją beretę, pakilo ir užsimaukšlino ją ant galvos,

sureikšmindamas savo oficialumą.

Priimamajame sujudo, suskambo įrankiai, pasiuntinys, žvelgdamas klausiamu žvilgsniu, pro durų plyšį parodė į aprasojusį buteliuką su spiritu. Istominas mostelėjo ranka — vėliau, viskas vėliau! Štai pagaliau pasigirdo pažįstamas duslus balsas, durys atšoko, ir tarpudurį užtvėrė plati figūra. Už brigadininko nugaros trypčiojo senasis pramanytojas, kurį tasai kažkodėl atsitempė kartu.

— Sveikinu! — Istominas atsisėdo, atsistojo ir vėl atsisėdo.

— Kas ten?! — rėžė pulkininkas.

Brigadininkas, nužvelgęs vyrus vieną paskui kitą, tarė viršininkui: — Tūlos stotis užgrobta klajūnų. Visus išpjovė.

— Ir mūsiškius visus? — pakėlė vešlius antakius Denisas Michailovičius.

— Kiek man žinoma, taip. Mes priėjome stoties vartus, vyko grumtynės, po to jie užvėrė sklendę.

— Užvėrė hermetinę sklendę? — suėmęs pirštais stalo kraštą Istominas atsistojo. — Ir ką dabar daryti?

— Šturmuoti, — vienu balsu paskelbė brigadininkas su pulkininku.

— Šturmuoti negalima! — netikėtai iš priimamojo pasigirdo Homero balsas. x * * * Reikėjo tik sulaukti sutartos valandos. Jeigu ji nesupainiojo dienos, drezina iš drėgnos naktinės miglos turėjo išnirti netrukus. Kiekviena minutė, praleista čia, prie skardžio, kur tunelis žiojosi it atvira vena iš žemės gelmės, jai prailgdavo kaip diena. Tačiau likusi tik viena išeitis: laukti. Toje nesibaigiančio ilgojo tilto pusėje ji įsiremtų į užaklintus hermetinius vartus, atsiveriančius tik iš vidaus — kartą per savaitę, turgaus dieną. Šiandien Sašai nebuvo kuo prekiauti, o nupirkti reikėjo nemažai, daugiau nei kada nors anksčiau. Bet jai dabar buvo vis vien, ko mainais į leidimą atgal į gyvųjų pasaulį jos paprašys žmonės iš drezinos.

Pomirtinis tėvo šaltumas bei abejingumas persidavė ir jai.

Kiek Saša anksčiau svajojo apie tai, kaip jie vienąsyk vis dėlto persikels į kitą stotį, kur atsidurs tarp žmonių, kur ji galės susidraugauti su kuo nors, sutiks tą ypatingąjį... Klausinėjo tėvo apie jo jaunystę ne tik todėl, kad norėjo dar kartą nukakti į savo šviesią vaikystę, bet ir dėl to, kad retsykiais įsivaizduodavo save motinos vietoje — save dabartyje, o vietoj tėvo — įsivaizduojamą gražuolį, pasižymintį išskirtiniais bruožais, svajojo apie pasakišką meilę. Išgyveno, kad negalėtų rasti bendros kalbos su kitais, jei jie iš tiesų sugrįžtų į didįjį metro. Apie ką jiems su ja kalbėtis?

Ir štai iki kelto atvykimo liko viena kita valanda, galbūt minutė, o jai buvo nusispjaut į kitus — tiek į vyrus, tiek į moteris, ir net mintys apie sugrįžimą pas žmones jai atrodė kaip tėvo išdavystė.

Nedvejodama nė akimirkos, ji dabar sutiktų praleisti likusias savo gyvenimo dienas jų stotyje, jeigu tik tai sugrąžintų tėvą. Žvakigalis stikliniame stiklainyje suvirpėjo agonijoje, ir ji liepsna uždegė naują dagtį. Vieno žygio viršun metu tėvas rado visą dėžę vaškinių žvakių, kelios jų visuomet mėtėsi plačiose jos kombinezono kišenėse. Sašai norėjosi galvoti, kad jų kūnai buvo štai tokios žvakės ir kad kažkuri dalelė jos tėvo perėjo

jai po to, kai jis užgeso.

Ar pastebės žmonės iš drezinos jos signalą rūke?

Iki šiol ji stengdavosi nė akimirkos čia neužtrukti be reikalo. Tėvas draudė, o ir jo ištinęs pagurklis buvo pakankamas įspėjimas. Prie skardžio Saša paprastai jausdavosi nesaugiai, it pagautas kirstukas nedrąsiai dairydavosi ir tik retsykiais ryždavosi priartėti prie pirmosios tilto angos, kad žvilgtelėtų į apačioje tekančią juodą upę.

Tačiau dabar ji turėjo pernelyg mažai laiko. Kūprindamasi ir gūždamasi drėgname rudens vėjyje Saša žengė kelis žingsnius į priekį, ir pro kaulėtus medžius prieblandoje pasirodė byrantys daugiaaukščių griaučiai. Tepaluotoje klampioje upėje sunkiai pliuškenosi kažkas didelis, tolumoje beveik žmogiškais balsais vaitojo nematomi padarai.

Staiga prie jų bliovimo prisijungė skurdus graudus girgždėjimas...

Aukštai keldama šviestuvą Saša pašoko ant kojų, ir nuo tilto kažkas atsakė — bėgščiu apdairiu spinduliu. Jos link riedėjo sukriošusi sena drezina, vos skverbdamasi pro vatinę miglą, silpno žibinto pleišteliu sprausdamasi į naktį, praskirdama ją. Mergaitė atsitraukė atbula: drezina buvo ne tokia kaip įprastai. Ji riedėjo sunkiai, tarsi kiekvienas ratų sūkis reikalautų daug svirtis kilnojusių žmonių pastangų.

Pagaliau ji sustojo per dešimt žingsnių iki Sašos. Nuo rėmo ant žvirgždo vangiai nušoko brezentu apsimuturiavęs aukštas storulis. Dujokaukės stikluose atsispindėjo velniškos ugnelės, slėpdamos nuo Sašos jo akis. Rankoje žmogus suspaudęs laikė kareivišką kalašnikovą su medine buože.

— Aš noriu iš čia išvažiuoti, — kilstelėjusi smakrą pareiškė Saša.

— Išvažiuoti, — aidu atsiliepė brezentinė baidyklė, nustebusiai ar pasityčiojamai tęsdama balses. — O ką turi parduoti?

— Man nieko nebeliko, — ji įbedė žvilgsnį į jo liepsnojančias geležimi apkaustytas akiduobes.

— Iš kiekvieno galima ką nors paimti, ypač iš moters, — keltininkas sukriuksėjo, vėliau susizgribo. — Paliksi tėvuką?

— Man nieko nebeliko, — pakartojo Saša nuleisdama akis.

— Nusibaigė vis dėlto, — su palengvėjimu, bet nusivylusiai nutęsė kaukė. — Tiek to. Jis dabar nuliūstų, — automato vamzdis užkabino Sašos kombinezono petnešą ir neskubiai patraukė žemyn.

— Nedrįsk! — ji kimiai riktelėjo ir atšoko atgal.

Stiklainis su žvake nukrito ant bėgių, pabiro šukės, ir tamsa staigiai nulaižė liepsną.

— Iš čia nebegrįžtama, kaip tu šito nesupranti? — baidyklė abejingai žvelgė į ją užgesusiais nebegyvais stiklais. — Tavo kūno nepakaks net kelionei į vieną pusę. Manyk, kad aš priimu jį kaip tavo tėvo skolą.

Automatas pasisuko jo rankose buože į priekį ir smogė į smilkinį negailestingai užgesindamas sąmonę. * * * Po kelionės į Nachimovo prospektą Hanteris kažkodėl nebepaleido Homero iš akių, ir šis neturėjo galimybės kaip reikiant išnagrinėti bloknotą. Brigadininkas netikėtai tapo nuovokus ir budrus, stengėsi

ne tik nepalikti senio toli nuo savęs, bet ir apskritai ėjo koja kojon su juo, nors dėl to jam teko lėtinti žingsnį. Keliskart jis sustodavo — tarsi patikrinti, ar niekas jiems nemina ant kulnų. Tačiau jo prožektoriaus spindulys, atsisukęs atgal, neišvengiamai praslysdavo Homero veidu, priversdamas senį pasijausti tardomuoju. Jis raukydavosi, mirksėdavo, mėgindavo dangstytis jausdamas, kaip kibus brigadininko žvilgsnis perskrodžia visą jo kūną ieškodamas to, ką jis rado Nachimovo prospekte.

Nesąmonė! Žinoma, Hanteris negalėjo nieko pamatyti, tuo metu jis buvo gana toli. Greičiau jis tiesiog užuodė Homero nuotaikos permainas ir įtarė jį kažką slepiant. Bet kiekvieną kartą, kai jų žvilgsniai susitikdavo, senį išmušdavo prakaitas. To trupučio, kurį jis spėjo pastebėti rastajame bloknote, su kaupu pakako, kad Homeras suabejotų brigadininku.

Tai buvo dienoraštis.

Dalis puslapių buvo sulipę nuo sudžiūvusio kraujo, jų Homeras nelietė: nenorėjo suplėšyti nelanksčiais nuo įtampos pirštais. Užrašai pirmuose lapuose buvo painūs, jų autorius negalėjo net raidžių dorai parašyti, o mintys šuoliavo taip, kad buvo sunku spėti paskui jas. „Nagornajos stotį praėjome be nuostolių,” — buvo rašoma bloknote, ir iškart peršokama: „Tūlos stotyje chaosas. Išėjimo į metro nėra, Hanza blokuoja. Namo negalima.”

Homeras vertė puslapius toliau, skersomis stebėdamas, kaip brigadininkas leidžiasi nuo pilkapio ir artinasi jo link. Dienoraštis neturi pakliūti į jo rankas — supratai, seni? Tačiau prieš įsimesdamas bloknotą į kuprinę Homeras spėjo perskaityti: „Suvaldėme situaciją, stotį apsupome, paskyrėme komendantą,” ir čia pat: „Kas nugaiš kitas?”

Ir dar: virš klausimo buvo įrašyta ir rėmeliu apvedžiota data. Nors aptrinti bloknoto lapai atrodė taip, tarsi įvykiai dienoraštyje būtų buvę dešimtmečio senumo, sprendžiant iš skaičių, visa tai buvo užrašyta vos prieš kelias dienas.

Stingstančios senio smegenys su primirštu miklumu sudėliojo į visumą atskiras mozaikos detales: paslaptingąjį klajoklį, nelaimingą benamį Nagatino stotyje, tarytum pažįstamą balsą sargyboje, žodžius „Namo grįžti negalima”... Jam ėmė ryškėti visa padėtis. Ar galėjo keverzonė ant sulipusių lapų suteikti prasmės visiems tiems keistiems įvykiams?

Visiškai aišku, kad jokio Tūlos užgrobimo nebuvo — ten vyko šis tas paslaptingesnio ir sudėtingesnio.

Ir Hanteris, ketvirtį valandos tardęs sargybą prie stoties vartų, žinojo tai neką blogiau nei Homeras.

Būtent todėl nebuvo galima rodyti jam bloknoto.

Būtent todėl Homeras išdrįso atvirai paprieštarauti jam per susirinkimą Istomino kabinete.

— Negalima, — pakartojo jis dar kartą.

Hanteris lėtai tarsi karinis laivas, nukreipiantis pagrindinį ginklą, pasuko galvą į senį. Istominas atsitraukė atgal kartu su kėde, vis dėlto nutarė išlįsti iš už stalo. Pulkininkas pavargęs persikreipė.

— Susprogdinti hermetinės sklendės nepavyks, ten juk gruntiniai vandenys aplink, kaipmat apsems liniją. Ir visa Tūlos stotis vos vos laikosi, meldžiasi, kad neprasiveržtų. Paralelinis tunelis — patys žinote, štai jau dešimt metų kaip... — tęsė Homeras.

— Ką gi mums daryti — belstis ten ir laukti, kol jie atvers? — paklausė Denisas Michailovičius.

— Na, visuomet yra aplinkinis kelias, — priminė Istominas.

Pulkininkas iš netikėtumo sukosėjo, po to aršiai susiginčijo su viršininku, kaltindamas šį ketinimais suluošinti ir palaidoti jo geriausius žmones. Tuomet brigadininkas rėžė: — Tūlos stotis turi būti išvalyta... Padėtis tokia, kad būtina visiškai sunaikinti visus tuos, kurie yra stotyje. Ten jau nebeliko nė vieno jūsų žmonių. Su jais baigta. Tai vienintelis sprendimas, jeigu jūs nenorite dar didesnių nuostolių. Aš žinau, ką sakau. Turiu informacijos.

Paskutinis žodis teko Homerui. Senis pasijautė tarsi įsišėlęs katinas, kurį krato už pakarpos, kad sutramdytų.

— Atsižvelgiant į tai, kad tunelis iš mūsų pusės atkirstas, — Istominas pasitaisė švarką, — yra tik vienas būdas įsibrauti į Tūlos stotį. Iš kitos pusės, per Hanzą. Tačiau mes negalėsime įvesti ten ginkluotų žmonių, tai atmestina.

— Aš rasiu žmonių, — atkirto Hanteris, ir pulkininkas krūptelėjo.

— Norint vien nusigauti į Hanzą, reikia pereiti dvi tarpstotes Kachovo linija iki Kaširo... — viršininkas reikšmingai nutilo.

— Ir ką? — brigadininkas sukryžiavo rankas.

— Kaširo rajone, tarpstotėje, lygis padidėjęs, — paaiškino pulkininkas. — Ten netoli nukrito galvutė.

Nesprogo, bet ir taip pakanka. Kas antras, gavęs dozės, miršta per mėnesį. Iki šiol.

Stojo nerami tyla. Pasinaudodamas pauze Homeras pradėjo nepastebimai trauktis — suprantama, vadovaudamasis taktiniais sumetimais — iš Istomino kabineto. Galų gale Vladimiras Ivanovičius, matyt, nuogąstaudamas, kad nevaldomas brigadininkas vis dėlto išvyks šturmuoti Tūlos stoties, prisipažino: — Yra apsauginiai skafandrai. Iš viso du. Gali pasiimti kartu patį tvirčiausią karį, bet kokį. Mes lauksime, — jis pažvelgė į Denisą Michailovičių. — O kas mums dar lieka?

— Eime pas vyrus, — pulkininkas atsiduso. — Pakalbėsime, išsirinksi porininką.

— Nėra būtinybės, — Hanteris palingavo galvą. — Man reikia Homero.

20 ДОТ - rusiškas trumpinys, reiškiantis: daugiadienė kovinė pozicija (vert. pastaba).

21 Šarlotė - saldus obuolių pyragas (vert. pastaba).

22 Leviatanas - mitinė didžiulė jūrų gyvatė (vert. pastaba).

SEPTINTAS SKYRIUS

PERĖJIMAS Drezina pervažiavo plačią juostą, ryškiai geltonais dažais pažymėtą ant tunelio grindinio ir sienų.

Vairininkas nebegalėjo apsimesti, kad negirdi vis greitėjančių dozimetro braškesių. Padėjęs ranką ant stabdžio, jis atsiprašomai sumurmėjo: — Drauge pulkininke... Be apsaugos toliau negalima...

— Pavažiuok dar bent šimtą metrų, — atsisukdamas į jį švelniai paprašė Denisas Michailovičius. — Paskui tave savaitei atleisiu nuo budėjimų, už kenksmingas sąlygas. Mums kas — per porą minučių pervažiuosime, o jiems su tais skafandrais reikės pusę valandos kulniuoti.

— Čia juk paskutinė riba, drauge pulkininke, — nesiryždamas sumažinti greičio mykė vairininkas.

— Stabdyk, — įsakė Hanteris. — Toliau patys eisime. Iš tiesų, didelė spinduliuotė prasideda.

Sugirgždėjo stabdžių kaladėlės, kryptelėjo ant rėmo pakabintas žibintas, ir drezina sustojo.

Brigadininkas ir senis, sėdėję ant jos krašto nukorę kojas žemyn, nušoko ant bėgių. Sunkūs apsauginiai kostiumai, pagaminti iš audinio su švinu, išties atrodė kaip tikri skafandrai. Neapsakomai brangūs ir reti — visame metro tokių vargu ar būtų atsiradusios daugiau nei pora dešimčių. Sevastopolio stotyje jie beveik nebuvo naudojami, laukė savo valandos. Šie šarvai galėjo sugerti baisiausią spinduliuotę, tačiau net paprastas ėjimas su jais virsdavo sunkiai įgyvendinama užduotimi — bent jau Homerui.

Denisas Michailovičius paliko dreziną sau už nugaros ir dar keletą minučių žingsniavo kartu su jais, su Hanteriu persimesdamas frazėmis — tyčia trūkinėjančiomis ir suveltomis, kad Homeras negalėtų jų atskleisti bei išgvildenti.

— Iš kur tu jų paimsi? — burbtelėjo jis brigadininkui.

— Duos, niekur nesidės, — žvelgdamas tiesiai prieš save sušvokštė šis.

— Tavęs seniai niekas nelaukia. Tu jiems miręs. Miręs, supranti?

Hanteris stabtelėjo akimirkai ir negarsiai, tarsi kreipdamasis ne į pulkininką, o pats į save, tarė: — Jei tik viskas būtų taip paprasta.

— O dezertyruoti iš Ordino — dar baisiau už mirtį! — sušuko Denisas Michailovičius.

Brigadininkas neatsakydamas mostelėjo ranka, atiduodamas pulkininkui pagarbą ir tuo pat metu nukirsdamas nematomą inkaro lyną. Denisas Michailovičius paklusdamas liko prieplaukoje, o brigadininkas bei senis lėtai, tarsi įveikdami priešinę srovę, nutolo nuo kranto ir išplaukė į savo didįjį žygį per tamsos jūras.

Atitraukdamas ranką nuo smilkinio pulkininkas davė vairininkui signalą užvesti variklį. Jis jautėsi sugniuždytas: nebeturėjo kam kelti ultimatumų, nebebuvo su kuo kariauti. Jis, vienišos salos karo komendantas, dabar galėjo tikėtis tik to, kad maža ekspedicija ne žus jūroje, o vieną kartą grįš namo — iš kitos pusės, taip savotiškai įrodydama, kad Žemė apvali.

Paskutinis blokuojamasis postas buvo dislokuotas tarpstotėje, esančioje tuoj pat už Kachovo stoties; žmonių čia beveik nebuvo. Kiek senis prisiminė, iš rytų pusės sevastopoliečiai nebuvo užpulti nė karto.

Geltona riba tarsi ne dalijo į dvi sąlygines atkarpas begalinę betoninę žarną, o kosminiu liftu sujungė dvi planetas, viena nuo kitos nutolusias per šimtus šviesmečių. Už jos gyvenamoji žemės erdvė nepastebimai virto negyvu Mėnulio kraštovaizdžiu, o bet koks šių erdvių panašumas buvo apgaulingas.

Atidžiai dėliodamas kojas, apautas švino sunkumo batais, klausydamas savo sunkaus kvėpavimo, įsprausto į sudėtingą klosčių ir filtrų sistemą, Homeras įsivaizdavo esąs būtent astronautas, nusileidęs tolimos žvaigždės palydove. Šį vaikėziškumą jis sau atleido: taip buvo lengviau priprasti prie skafandro svorio.

Nei mokslininkai, nei fantastai niekada nemokėjo deramai išpranašauti ateities, mąstė senis. Iki du tūkstančiai trisdešimt ketvirtųjų žmogus jau seniai turėjo tapti jei ne pusės galaktikos, tai bent Saulės sistemos valdovu. Homerui tai buvo žadama dar vaikystėje. Tačiau ir fantastai, ir mokslininkai rėmėsi įsitikinimu, kad žmonija yra racionali ir nuosekli. Lyg ji būtų koks avilys, apdovanotas kolektyviniu protu ir vieninga valia, o ne susidėtų iš kelių milijardų tingių, lengvabūdžių, entuziastingų asmenybių.

Lyg įsisavinti kosmosą toji žmonija rengtųsi rimtai, o ne atsisakyti padariusi pusę darbo, prisižaidusi ir persiorientavusi į elektroniką, o iš jos — į biotechnologijas, niekur taip ir nepasiekusi bent kiek įspūdingesnių rezultatų. Išskyrus, ko gera, branduolinę fiziką.

Ir štai jis, besparnis astronautas, negalintis išgyventi be savo gremėzdiško skafandro, svetimas savo paties planetoje, tyrinėja ir įveikia tarpstotes nuo Kachovo iki Kaširo stoties. Ką nors daugiau jam ir kitiems išgyvenusiesiems geriau tiesiog pamiršti. Žvaigždžių iš čia vis tiek nematyti.

Keista: čia, už geltono brūkšnio, jo kūnas vaitojo nuo pusantro karto didesnės sunkio jėgos, bet siela sklandė būdama nesvarumo būsenos. Prieš parą, kuomet atsisveikino su Jelena išvykdamas į Tūlos stotį, jis dar tikėjosi sugrįžti. Bet kai Hanteris ištarė Homero vardą, antrą kartą iš eilės pasirinkdamas jį į porininkus, šis suprato: silpnadvasiškai pasielgti nepavyks. Jis tiek kartų prašė išbandymo, prašviesėjimo, kad galiausiai buvo išgirstas, todėl dabar būtų kvaila ir negarbinga stengtis išsisukti.

Jis suprato: viso savo gyvenimo darbo negalima dirbti puse etato. Nėra ko flirtuoti su likimu žadant jam atiduoti visą save šiek tiek vėliau, kitą kartą... Kito karto gali ir nebebūti, o jeigu jis neapsispręs dabar, dėl ko jam po to gyventi? Baigti savo dienas kaip nežinomam Nikolajui Ivanovičiui, miesto bepročiui, apsiseilėjusiam senam pasakininkui klydinėjančia šypsena?

Tačiau kad iš karikatūrinio Homero pavirstų tikruoju, iš mitomano — mitų kūrėju, kad pakiltų iš pelenų atsinaujinęs, jis pirmiausia turėjo sudeginti savo ankstesnįjį „aš”. Seniui atrodė: jei jis ir toliau abejos, nuolaidžiaus sau ilgėdamasis namų, moters, nuolat gręžiosis atgal, tai būtinai praleis ką nors svarbaus, kas jo laukia priešakyje. Reikėjo brėžti brūkšnį.

Iš naujojo žygio jam bus sunku sugrįžti sveikam, o gal ir iš viso sugrįžti. Kad ir kaip jam buvo gaila Jelenos, kuri iš pradžių netikėjo, jog Homeras gyvas ir sveikas pasirodė stotyje praėjus vos dienai, o paskui verkė vėl lydėdama jį į niekur, taip ir nesugebėjusi atkalbėti, — šį kartą jis jai nieko nežadėjo. Jis, spausdamas Jeleną prie savęs, jai per petį žvilgčiojo į laikrodį. Jam reikėjo eiti. Homeras žinojo: dešimt metų gyvenimo nelengva amputuoti, jie tikrai primins save vaiduokliškais skausmais.

Senis manė, kad visą laiką jaus pagundą atsigręžti, bet peržengęs storą geltoną brūkšnį jis tarsi iš tiesų mirė, o siela pakilo išsiveržusi iš abiejų apsunkusių nejudrių apvalkalų. Jis išsilaisvino.

Hanterio apsauginis kostiumas, rodės, nė kiek nevaržė. Erdvūs drabužiai išpūtė raumeningą vilkišką stotą paversdami šį vyrą beformiu milžinu, bet nesumažindami jo vikrumo. Jis žengė koja kojon su sunkiai alsuojančiu seniu, bet tik todėl, kad nuo Nachimovo prospekto ėmė jį įdėmiai sekti.

Po to, ką pamatė Nagatino, Nagornajos ir Tūlos stotyse, Homerui buvo nelengva sutikti tęsti kelionę drauge su Hanteriu. Tačiau senis rado būdą įtikinti save: būtent brigadininkui esant šalia Homeras pradėjo jausti ilgai lauktas metamorfozes, žadančias dvasinį atgimimą. Ir nesvarbu, kodėl Hanteris toliau tempėsi jį kartu — kad nukreiptų senį teisingu keliu ar kaip maisto atsargas. Dabar svarbiausia Homerui buvo nepaleisti šios būsenos, suspėti ja pasinaudoti, suspėti sugalvoti, užrašyti...

Ir dar kai kas. Kai Hanteris pakvietė jį eiti kartu, Homerui pasirodė, kad ir anam lygiai taip pat jo reikia. Ne, ne tam, kad rodytų kelią tuneliuose ir perspėtų apie pavojus. Galbūt brigadininkas, šį tą duodamas seniui, ir pats kažką iš jo ėmė neatsiklausęs? Bet ko jam galėjo trūkti?

Išorinis Hanterio abejingumas nebegalėjo senio apgauti. Po paralyžiuoto veido pluta kunkuliavo magma, retkarčiais prasiverždama per neužsiveriančių rūkstančių akių kraterius. Jis taip pat kažko ieškojo.

Hanteris lyg ir tiko epinio herojaus vaidmeniui busimojoje knygoje. Homeras padvejojęs priėmė jį po pirmųjų bandymų. Tačiau brigadininko figūra, jo aistra žudyti tai, kas gyva, neišsakyti žodžiai ir šykštūs gestai senį gerokai jaudino. Hanteris panašėjo į tuos žudikus, kurie užuominomis erzina tardytoją norėdami, kad juos demaskuotų. Senis nežinojo, ar Hanteris mato jį kaip nuodėmklausį, biografą ar kaip donorą, tačiau jautė, kad ši keista priklausomybė tampa abipusė. Ji darosi stipresnė už baimę.

Homero neapleido jausmas, kad jis atidėlioja kažkokį svarbų pokalbį. Kartais brigadininkas pasisukdavo į jį lyg rengdamasis kažko paklausti, bet taip nieko ir nepasakydavo. Nors senis dar kartą galėjo įsivaizduoti, kad fantazijos yra realybė ir Hanteris jį tiesiog vedėsi kartu tolyn į tunelius, kad nusuktų nereikalingam liudininkui sprandą.

Brigadininko žvilgsnis vis dažniau varstė senio kuprinę, kurios dugne gulėjo nelemtasis dienoraštis.

Hanteris negalėjo jo matyti, tačiau tarsi nujautė, kad kuprinėje paslėptas kažkoks daiktas, kuris traukia Homero mintis, sekėjas ir palaipsniui pats vis labiau ir labiau artėjo prie bloknoto. Senis stengėsi negalvoti apie dienoraštį, tačiau bergždžiai.

Laiko susiruošti beveik nebuvo, ir Homerui vienam su dienoraščiu pavyko likti vos keletą minučių. Jų neužteko, kad galėtų atmirkyti ir atklijuoti kraujo sulipdytus lapelius, tačiau senis sugebėjo probėgšmais perversti kitus puslapius, kreivai šleivai išmargintus skubotais ir padrikais užrašais. Jų chronologija buvo pažeista, tarsi jas rašęs žmogus būtų didelėmis pastangomis gaudęs bandančius išsprūsti žodžius ir dėliojęs juos ant popieriaus kaip pakliuvo. Dabar tam, kad jie įgautų prasmę, Homeras turėjo juos išdėstyti iš eilės. „Ryšio nėra. Telefonas tyli. Galbūt diversija. Kažkas iš išguitųjų, kad atkeršytų? Dar iki mūsų.” „Padėtis be išeities. Pagalbos laukti nėra iš kur. Paprašę Sevastopolio stoties pagalbos, pasmerksime saviškius. Beliko kentėti... Kiek?” „Nepaleidžia... Išsikraustė iš proto. Jei ne aš, tai kas? Bėgti!”

Buvo ir dar kai kas. Iš karto po paskutiniais žodžiais, kuriais raginama atsisakyti Tūlos stoties šturmo, buvo parašas — neaiškus, užantspauduotas rusva kruvino piršto smalka. Šį vardą Homeras buvo ne tik anksčiau girdėjęs, bet ir pats jį ne kartą taręs. Dienoraštis priklausė ryšininkui iš karavano, išsiųsto į Tūlos stotį prieš savaitę.

Jie perėjo nusileidimą prie depo, kuris tikrai būtų buvęs išplėštas, jei ne viršijanti visas ribas spinduliuotė. Juoda išdžiūvusi atšaka, vedanti į jį, kažkodėl buvo užtverta suvirintais armatūros gabalais — beje, tai padaryta nelabai vykusiai ir aiškiai paskubomis. Skardinėje lentelėje, viela pritvirtintoje prie strypų, dantis šiepė kaukolė ir buvo matyti perspėjimo, užrašyto raudonais dažais, kurie gal kiek nusitrynė nuo laiko, o gal ir tyčia buvo nugramdyti, žymės. Žvilgsniu nugarmėjęs į tą grotomis uždengtą šulinį ir vos išsikabarojęs iš jo atgal Homeras pamanė, kad linija, ko gera, ne visada buvo tokia apmirusi, kaip manyta Sevastopolio stotyje.

Aplenkė Varšuvos stotį — gūdžią, surūdijusią, apipelijusią, panašią į ištrauktą skenduolį. Iš sienų, kokliais padalytų į langelius, sunkėsi drumstas vanduo. Pro pravertas hermetines sklendes į vidų iš paviršiaus skverbėsi šaltas vėjas — tarsi koks didžiulis padaras, prigludęs prie jų iš išorės, seniai pūvančiai stočiai darytų dirbtinį kvėpavimą. Dozimetrai isteriškai daužėsi, reikalaudami tučtuojau sprukti iš ten.

Priartėjus prie Kaširo stoties vienas prietaisas sugedo, kito skaičiai įsirėmė į patį skydelio kraštą.

Homeras pajuto kartumą ant liežuvio.

— Kur epicentras?

Brigadininko balsas buvo blogai girdimas, tarsi Homeras būtų įmerkęs galvą į pilną vonią vandens. Jis stabtelėjo — kad pasinaudotų nors šiuo trumpu atokvėpiu — ir mostelėjo ranka į pietryčius.

— Prie Kantemirovo stoties. Manome, kad pramušė paviljono stogą arba ventiliacijos šachtą. Tiksliai

niekas nežino.

— Tai ką, Kantemirovo stotis apleista?

— Ir visada tokia buvo. Už Kolomensko visa linija tuščia.

— O man sakė... — pradėjo Hanteris, bet nuščiuvo duodamas ženklą nutilti ir Homerui, gaudydamas kažkokias aukštas bangas. — Ar žinoma, kas atsitiko su Kaširo stotimi? — galiausiai paklausė jis.

— Iš kurgi? — senis nebuvo tikras, ar sugebėjo suteikti ironijos gaidelę sniaukrojančiam gaudesiui, sklindančiam iš jo kvėpavimo filtrų.

— Aš tau pasakysiu. Ten tokia spinduliuotė, kad per minutę stotyje iškepsime, virsime anglimis.

Niekas nepadės. Ten negalima. Sukamės.

— Atgal? Į Sevastopolio stotį?

— Taip. Ten pakilsiu į viršų, pabandysiu nukeliauti žeme, — jau svarstydamas maršrutą susimąstęs atsiliepė Hanteris.

— Ruošiesi eiti vienas? — sunerimo Homeras.

— Aš negalėsiu amžinai tavęs gelbėti. Būsiu užsiėmęs savo kailiu. Dviese mes ten nepraeisime. Net aš pats neturiu garantijų.

— Tu nesupranti, man reikia eiti su tavimi, aš privalau... — Homeras karštligiškai ieškojo dingsties, ko nors, už ko galėtų užsikabinti.

— Privalai gauti galą prasmingai? — abejingai už jį pabaigė brigadininkas.

Nors Homeras puikiai žinojo: iš tiesų tai dujokaukės filtrai atsijoja visas priemaišas, į vidų praleisdami tik beskonį sterilų orą, o į išorę — mechaniškus beaistrius balsus.

Senis akimirkai užsimerkė, prisiminė viską, ką žinojo apie striuką Kachovo liniją, apie radiacijos paveiktą apatinį Zamoskvorečės atšakos galą, apie kelią nuo Sevastopolio iki Serpuchovo stoties... Ką tik nori, kad tik nereikėtų sukti atgal, kad tik nereikėtų grįžti į savo nuobodų gyvenimą, prie melagingo nėštumo laukiant didžių romanų ir nemirtingų legendų.

— Eik paskui mane, — staiga sušvokštė jis ir net sau netikėtai vikriai nušlubčiojo į rytus — Kaširo stoties link, į patį pragarą. * * * Ji sapnavo, kad dilde brūžino plieno grandinių, kuriomis buvo prirakinta prie sienos, apyrankę. Dildė džeržgė ir slidinėjo, ir net kai jai pradėdavo rodytis, kad jos geležtė pusę milimetro įsigraužė į plieną, vos atsitraukus nuo darbo tas negilus vos matomas griovelis išnykdavo akyse.

Tačiau Saša nenusimindavo: vėl imdavo įrankį ir nusibrozdindama delnus pradėdavo žilinti neklusnų metalą laikydamasi griežto ritmo. Svarbiausia — neišsimušti iš jo, nepasiduoti silpnumui, nenutraukti darbo nė akimirkai. Grandinių sugniaužtos kulkšnys ištino ir nutirpo. Saša suprato, kad net jeigu jai pavyktų įveikti geležį, ji vis tiek nesugebėtų pabėgti, nes kojos atsisakytų jos klausyti.

Ji atsipeikėjo, sunkiai pakėlė akių vokus.

Pančiai nesisapnavo: Sašos riešus spaudė antrankiai. Ji gulėjo nešvariame senos, monotoniškai inkščiančios ir kankinamai lėtai judančios karjero drezinos kėbule. Jos burna buvo užkimšta riebaluotu skuduru, smilkinį maudė, iš jo lašėjo kraujas. „Neužmušė, — pagalvojo Saša. — Kodėl?”

Iš kėbulo buvo matyti tik lubų plotelis. Nelygioje šviesos dėmės skiautėje mirgėjo tiubingų sujungimo siūlės: drezina riedėjo per tarpstotę. Kol Saša bandė ištraukti surakintas rankas iš už nugaros, tiubingus pakeitė apsilupinėję balti dažai. Mergaitė sunerimo: kokia čia stotis? Čia buvo negera: vieta buvo ne tiesiog tyli, o nyki, ne šiaip negyvenama, o negyva, be to, joje buvo visiškai tamsu. Saša kažkodėl visada manė, kad ten, už tilto, kiekviena stotis pilna žmonių ir triukšminga. Vadinasi, ji klydo, ar ne?

Lubos virš Sašos sustingo. Jos pagrobėjas, krenkšdamas ir plūsdamasis, užsikepurnėjo ant platformos, sugrikšėjo kaustytais kulnais vaikštinėdamas aplink, tarsi tyrinėdamas apylinkes. Paskui, matyt, jau nusiėmęs dujokaukę, dusliu balsu geranoriškai suurzgė: — Štai kur mes. Kiek metų prabėgo!

Tada jis, su pasigardžiavimu išleidęs orą iš plaučių, smarkiai trenkė — ne, spyrė batu į kažką negyvą, didelį — maišą, prikimštą?..

Spėlionė privertė Sašą įsikąsti dvokiantį skudurą ir sumauroti, išlenkdama jos kūną stangriu lanku. Ji suprato, kur ją atvežė brezentinis storulis ir su kuo jis taip kalbėjosi. * * * Juokinga buvo net tikėtis pabėgti nuo Hanterio. Šis pavijo senį keliais liūto šuoliais, įsikibo jam į petį ir skaudžiai papurtė.

— Kas tau?

— Reikia dar šiek tiek paėjėti... — sušvokštė Homeras. — Aš prisiminiau! Čia yra landa tiesiai į Zamoskvorečės stotį, dar prieš Kaširo stotį. Mes per ją išeisime tiesiai į tunelį, nereikės į stotį užeiti.

Aplenksime, išlįsime tiesiai į Kolomensko stotį. Turėtų būti netoli, prašau...

Nutaikęs akimirką jis pabandė ištrūkti, bet susipainiojo klešnėse, griuvo ant bėgių, tuoj pat pakilo ir vėl puolė pirmyn. Hanteris lengvai, lyg žiurkę, pririštą vietoje laikančia virve, apsuko senį veidu į save.

Pasilenkė virš jo taip, kad jų dujokaukių stiklai atsidūrė viename lygyje. Pažvelgė į Homerą ir po kelių sekundžių atleido gniaužtus.

— Gerai.

Dabar jau brigadininkas tempė jį pats, daugiau nesustodamas nė akimirkai.

Kraujo tuksėjimas ausyse užgožė pašėlusį skaitiklių tarškimą, kojos sustingo ir beveik nebeklausė, plaučiai, rodės, nuo įtampos sutrūkinėjo, juos baisiai peršėjo.

Vyrai vos nepraleido siauros rašalo juodumo landos sienoje. Įlindo į ją ir dar kelias ilgas minutes bėgo, kol išpuolė į kitą tunelį.

— Kur tu mane atvedei? Tu bent esi kada nors čia buvęs?

Maždaug už trisdešimties metrų į kairę pusę nuo landos, būtent ten, kur link jiems dabar reikėjo judėti, tunelis nuo grindinio iki lubų buvo tirštai aptrauktas kažkuo panašiu į voratinklį.

Homeras, gailėdamas kvėpavimo pokalbiams, tik papurtė galvą. Tikra tiesa, anksčiau jis čia niekada nebuvo užklydęs. O tai, ką buvo girdėjęs apie šias vietas, vargu ar vertėjo pasakoti Hanteriui.

Permetęs automatą į kairę ranką brigadininkas išsitraukė iš kuprinės ilgą stačiakampį kardą, primenantį savadarbę mačetę, ir perkirto lipnų balzganą nėrinį. Išdžiūvę skraidančių tarakonų, įkalintų tinkluose, kiautai suvirpėjo ir sušlamėjo lyg kimūs žvangučiai. Padaryta žaizda kaipmat sujungė kraštus tartum suaugdama. Atvertęs pusiau permatomą voratinklio drobę brigadininkas apšvietė šoninį tunelį.

Valyti jį būtų tekę valandų valandas: lipnūs daugiasluoksnio rezginio siūlai buvo užpildę tarpinę liniją visur, kiek tik siekė spindulys.

Hanteris patikrino dozimetrą, išleido keistą gomurinį garsą ir ėmė įnirtingai kapoti ištemptą tarp sienų verpinį. Voratinklis pasidavė lėtai, atimdamas daugiau laiko, nei jiems liko. Per dešimt minučių jie tesugebėjo pasistūmėti apie trisdešimt metrų, o siūlai pynėsi vis tankiau, vatos kamščiu užkimšdami praėjimą.

Galiausiai prie prižėlusios ventiliacinės šachtos, po kuria ant pabėgių tysojo šlykštus dvigalvis skeletas, brigadininkas sviedė kardą ant grindų. Jie įstrigo voratinklyje lygiai taip pat kaip tarakonai, ir net jei šiuos tinklus išaudęs padaras jau seniai pats padvėsė ir nebeateis jų pasiimti, jie vis tiek labai greitai žus — nuo spinduliuotės.

Per tas kelias akimirkas, kol Hanteris bandė priimti sprendimą, senis prisiminė dar kai ką, neseniai girdėtą apie šį tunelį. Priklaupęs ant vieno kelio jis išmušė iš atsarginės dėtuvės keletą šovinių, lenktiniu peiliuku išsuko kulkas ir iškratė paraką į delną.

Hanteriui nereikėjo paaiškinimų. Grįžę į tarpinės linijos pradžią per keletą minučių jie ant vatinio pakloto supylė pilkų kruopų kauburėlį ir prikišo priėjo žiebtuvėlį.

Parakas sušnypštė, parūko dūmai, ir staiga įvyko neįtikėtinas dalykas: liepsna nuo jo pasklido į visas puses lipdama sienomis, pasiekdama tolimas lubas, apimdama visą tunelio erdvę. Rydama voratinklį ji pliūptelėjo gilyn. Kaukiantis žaižaruojantis žiedas nesuvaldomai veržėsi pirmyn, apšviesdamas aprūkusius tiubingus ir paskui save palikdamas tik apdegusius nuo lubų nukarusius retus draiskalus.

Sparčiai mažėdamas ugnies lankas judėjo Kolomensko link, tarytum milžiniškas stūmoklis įsiurbdamas orą. Paskui tunelis suvingiavo, ir liepsna pranyko už posūkio, vilkdama paskui save raudonos pašvaistės mantiją.

Ir jau visai toli pro lygų ugnies gaudesį kartu su kimiu šnypštimu tarsi prasimušė nežmoniškas nevilties kupinas klyksmas... Nors šio reginio užhipnotizuotam Homerui jis galėjo ir pasivaidenti.

Hanteris įsimetė kardą atgal į kuprinę ir panaršęs joje ištraukė naujas neatidarytas skardines dujokaukei.

— Atgalinei kelionei taupiau, — jis pakeitė filtrą, o kitą skardinę padavė seniui. — Dėl gaisro čia nešvaru tarsi po bombardavimo.

Senis linktelėjo. Liepsna šovė į viršų, išjudino radioaktyviąsias daleles, metų metus gulėjusias ant voratinklio ir įsiėdusias į jo siūlus. Juodas tunelio vakuumas dabar išties buvo perpildytas mirtinai

pavojingų molekulių. Pakibusios tuštumoje lyg milijardai mažyčių povandeninių minų, jos užtvėrė jiems laivakelį. Jų apeiti buvo neįmanoma.

Teko veržtis nepaisant kliūčių. * * * — Pamatytų dabar tave tėtis, — tyčiodamasis pabarė ją storulis.

Saša sėdėjo tiesiai priešais savo tėvo kūną, numestą kniūbsčią, veidu į kraują. Abi kombinezono petnešėlės buvo nutrauktos jai nuo pečių ir atidengė nuskalbtus marškinėlius su kažkokio linksmo žvėrelio atvaizdu. Pagrobėjas neleido matyti savo veido, svilino jai akis ryškiu spinduliu kaskart, kai pamėgindavo jas pakelti. Skudurą Sašai iš burnos vyriškis ištraukė, bet ji vis tiek nesirengė jo nieko prašyti.

— Deja, į motiną nepanaši. O aš taip tikėjausi...

Drambliškos kojos, apautos aukštais guminiais botfortais, jau aptaškytais raudonai, vėl leidosi žingsniuoti aplink koloną, prie kurios sėdėjo Saša. Dabar jo balsas skambėjo jai už nugaros.

— Tavo tėvelis tikriausiai manė, kad laikui bėgant viskas bus pamiršta. Tačiau kai kurie nusikaltimai neturi senaties termino... Šmeižtas. Išdavystė.

Jo apkūnus siluetas išplaukė iš tamsos kitoje pusėje. Jis sustingo virš Sašos tėvo kūno, po to, užmynęs jį batu, sodriai atsikrenkštė.

— Gaila, kad senis apsivožė be mano pagalbos, — storulis perbėgo spinduliu niūrią pilką stotį, užverstą krūvomis niekam tikusio šlamšto, ir sustojo ties beračiu dviračiu. — O pas jus čia jauku. Manau, kad, jeigu ne tu, tėvelis būtų pasikoręs.

Kol žibintas buvo atitrauktas nuo jos, Saša pabandė nušliaužti į šalį, bet jau po kelių sekundžių spindulys vėl ištraukė ją iš tamsos.

— O aš jį suprantu, — pagrobėjas vienu šuoliu atsidūrė greta. — Mergaitė išėjo kaip reikiant. Tik gaila, kad nepanaši į mamą. Jis, manau, dėl to taip pat buvo nusiminęs. Na, bet nieko, — botforto galu pagrobėjas apvertė ją ant šono. — Ne veltui aš čia trenkiausi per visą metro.

Saša trūktelėjo ir papurtė galvą.

— Matai, kaip viskas nenuspėjama, Petia, — jis vėl kreipėsi į Sašos tėvą. — Buvo laikas, kai tu atiduodavai meilės konkurentus tribunolui. Ir ačiū, kad ne bausdavai mirtimi, o tiesiog išvydavai juos iki gyvenimo galo. O gyvenimas ilgas, ir aplinkybės keičiasi. Beje, ne visada tavo naudai. Aš grįžau, nors tam sugaišau dešimčia metų ilgiau, nei planavau.

— Sugrįžimai niekada nebūna atsitiktiniai, — pašnibždomis pakartojo Saša tėvo žodžius.

— Aukso žodžiai, — pašaipiai įvertino storulis. — Ei, kas ten?!

Kitame platformos gale sušnarėjo ir nukrito kažkas sunkus, paskui lyg ir pasigirdo šnypštimas, sėlinantys stambaus žvėries žingsniai... Vėl įsivyravusi tyla buvo netikra, tarsi plyšusi. Lygiai taip pat kaip ir jos pagrobėjas, Saša jautė: iš tunelio jų link kažkas juda...

Storulis klanktelėjo automato spyna, priklaupė ant vieno kelio, prispaudė prie peties buožę ir drebančiu spinduliu apšvietė artimiausias kolonas.

Girdėti, kaip atgyja dešimtmečius stūksojusios tuščios pietinės tarpstotės, buvo ne mažiau kraupu, nei išvysti atgijusias marmuro kolonas kurioje nors centrinių stočių. ... Jau nukrypstančiame šalin spindulyje šmėstelėjo išplaukęs šešėlis — aiškiai ne žmogaus, sprendžiant pagal kontūrus ir vikrumą... Bet kai šviesa vėl krito į tą vietą, kur ką tik buvo paslaptingasis padaras, jo jau ir pėdos buvo ataušusios. Praėjus minutei paniškai besiblaškantis spindulys vėl palietė šią būtybę — vos už dvidešimties žingsnių nuo jų.

— Lokys?! — nepatikliai sušnibždėjo storulis nuspausdamas nuleistuką.

Kulkos smigo į kolonas, ėmė kapoti sienas, bet žvėris tarsi išnyko, ir nė vienas šūvis nepasiekė tikslo. O paskui storulis staiga nutraukė beprasmišką ugnį, išmetė iš rankų automatą ir prispaudė rankas sau prie pilvo. Jo žibintas nusirito šalin, mesdamas besiplaikstantį ant lubų šviesos kūgį ir iš apačios apšviesdamas jo stambią susikūprinusią figūrą.

Iš prieblandos neskubėdamas išniro žmogus — stebėtinai minkštai, beveik be garso žengdamas sunkiais batais. Kadangi dėvėjo netgi tokiam milžinui pernelyg laisvą apsauginį kostiumą, šį žmogų tikrai buvo galima palaikyti lokiu. Dujokaukės jis nebuvo užsidėjęs; išmarginta randais skusta galva priminė išdegintą dykvietę. Dalis jo veido — vyriškų, gana grubių ir aštrių bruožų — buvo netgi graži, bet atrodė negyva, ir Saša žvelgdama į ją negalėjo nugalėti šiurpulio. Tuo tarpu kita pusė buvo akivaizdžiai pabaisiška: sudėtingas randų raizginys pavertė ją tobulai bjauraus pasakų išsigimėlio kauke.

Bet vis dėlto jei ne akys, jo išvaizda būtų veikiau atstumianti, o ne gąsdinanti. Lakstantis pusiau beprotiškas žvilgsnis teikė nejudriam veidui gyvybės. Gyvybės, bet ne dvasios.

Storulis pabandė atsistoti, bet tuoj pat griuvo ant grindinio rėkdamas iš skausmo, peršautais keliais.

Paskui žmogus pritūpė šalia jo, įrėmė ilgą pistoleto vamzdį jam į pakaušį ir nuspaudė nuleistuką.

Klyksmas nutilo akimirksniu, tačiau aidas dar kelias sekundes klaidžiojo po stoties skliautus tarsi kūną praradusi pasimetusi esybė. Šūvis atlošė Sašos pagrobėjo smakrą, ir dabar šis gulėjo atsisukęs į ją... Jo veido vietoje žiojėjo drėgna skaisčiai raudona duobė. Saša įtraukė galvą į pečius ir tylutėliai sukaukė iš siaubo. Baisusis žmogus lėtai, susimąstęs nukreipė vamzdį į ją.

Paskui atsigręžė ir persigalvojo: pistoletas dingo perpetės dėkle, o jis pats atsitraukė atgal lyg išsižadėdamas to, ką padarė. Atsidarė plokščią gertuvę ir priglaudė ją prie lūpų.

Mažoje scenoje, kurią apšvietė silpstantis nužudyto storulio žibintuvėlis, pasirodė naujas veikėjas: sunkiai gaudantis kvapą už šonkaulių susiėmęs senis.

Apsivilkęs tokį patį apsauginį kostiumą kaip ir žudikas, jis atrodė visiškai nevykusiai. Vos pavijęs savo pakeleivį senis nusikamavęs susmuko ant grindinio net nepastebėdamas, kad viskas aplink užlieta krauju. Tik paskui, atsigavęs ir pramerkęs akis, pamatė du sumaitotus kūnus ir tarp jų suspaustą nebylią persigandusią mergaitę. * * *

Jau aprimusi širdis vėl liuoktelėjo. Homeras dar nemokėjo to išreikšti žodžiais, bet jau tikrai žinojo: jis ją rado. Po tiek naktų, veltui praleistų bandant įsivaizduoti savo busimąją heroję, sugalvoti jai lūpas ir plaštakas, aprangą ir aromatą, judesius ir mintis, jis staiga sutiko gyvą žmogų, kuris tiksliai atitiko jo troškimus. Ne, anksčiau jis ją įsivaizdavo visai kitaip... Subtilesnę, grakštesnę ir jau tikrai labiau suaugusią. Ji pasirodė kur kas griežtesnė, turėjo per daug aštrių kampų, ir žvelgdamas į jai į akis senis, užuot išvydęs šiltą svajingą ūkaną, pasismeigdavo ant dviejų šaltų skeveldrų. Ji buvo kitokia, bet Homeras žinojo: tai jis klydo, tai jis nesugebėjo teisingai nuspėti, kokia ji turi būti.

Jos užguitas žvilgsnis, baimės iškreipti veido bruožai, sukaustytos rankos intrigavo senį. Tegul jis mokėjo meistriškai perpasakoti pasakas, tačiau rašyti tragedijų, tokių kaip ta, kurią turėjo išgyventi ši mergaitė, jam nebuvo duota. Jos bejėgiškumas, pasmerktumas, stebuklingas išsigelbėjimas ir tai, kaip jos likimas įsipynė į jų istoriją, reiškė: jis — teisingame kelyje.

Ir nors ji dar neištarė nė žodžio, jis buvo pasiryžęs patikėti ja avansu. Juk, be visa kita, mergaitė — galinti pasigirti savo baltais, sutaršytais, bet kaip nupjaustytais plaukais ir smailomis ausytėmis, suodžiais išteptais skruostais ir apnuogintais aštriais raktikauliais — netikėtai baltais, pažeidžiamais, savo vaikiškai putlia prikąsta apatine lūpa — buvo ypač graži.

Jo smalsumas persipynė su gailesčiu ir ūmiu švelnumu.

Senis prisiartinęs pritūpė šalia jos. Ji susigūžė ir užsimerkė. „Laukinukė“ pamanė jis. Paplekšnojo jai per petį nežinodamas, ką pasakyti...

— Laikas eiti, — įsiterpė Hanteris.

— O kaip... — Homeras klausiamai mostelėjo į mergaitę.

— Nieko. Ne mūsų reikalas.

— Negalima jos čia palikti vienos!

— Paprasčiau būtų nušauti, — nukirto brigadininkas.

— Aš nenoriu eiti su jumis, — susikaupusi netikėtai tarė mergaitė. — Tik nuimkite antrankius. Raktus tikriausiai turi jis, — ji parodė į beveidį sulaužytą manekeną.

Hanteris trim judesiais apieškojo lavoną ir iš vidinės kišenės ištraukė skardinių raktelių ryšulį. Sviedė juos mergaitei, tada atsigręžė į senį: — Viskas?

Homeras, vis dar bandydamas atidėti išsiskyrimą, paklausė jos: — Ką tas pabaisa tau padarė?

— Nieko, — atsiliepė ji rakinėdama spyną. — Nespėjo. Jis — ne pabaisa. Paprastas žmogus. Žiaurus, kvailas, kerštingas. Kaip visi.

— Ne visi tokie, — paprieštaravo senis ne itin įsitikinęs.

— Visi, — atkakliai ištarė mergaitė markstydamasi, bet stodamasi ant nutirpusių kojų. — Tai nieko.

Išlikti žmogumi — taip pat nepaprasta.

Na ir greit ji užmiršo savo išgąstį! Akių daugiau nebenuleido, žiūrėjo į vyrus niūriai, provokuojamai.

Nuėjo prie vieno lavonų, atvertė jį veidu į viršų, sudėjo užlaužtas rankas ir pabučiavo jam į kaktą.

Paskui pasisuko į Hanterį, prisimerkė, ir jos lūpų kamputis suvirpėjo.

— Ačiū.

Daiktų bei ginklų ji nepasiėmė. Nusileido ant bėgių ir šlubčiodama nužingsniavo tunelio link.

Brigadininkas žvelgė jai iš padilbų, jo ranka neryžtingai klaidžiojo diržu tarp peilio ir gertuvės. Galiausiai apsisprendęs jis išsitiesė ir pašaukė ją: — Palauk!

AŠTUNTAS SKYRIUS

KAUKĖS Narvelis gulėjo ten pat, kur storulis išmušė jį Sašai iš rankų. Jo durelės buvo praviros; žiurkė pabėgo... „Ir tegul”, — pamanė mergaitė. Žiurkė taip pat nusipelnė laisvės.

Pasirinkimo nebuvo — Sašai teko užsidėti savo pagrobėjo dujokaukę. Ji, rodės, dar išsaugojo jo sudususio kvėpavimo liekanas, bet mergaitė galėjo tik džiaugtis, kad storulis suspėjo nusiimti kaukę prieš tai, kai jį nušovė.

Artėjant prie tilto vidurio radiacijos lygis vėl padidėjo.

Didžiulis brezentinis kostiumas, kuriame ji kapanojosi lyg tarakono lerva kokone, tik per stebuklą laikėsi ant jos. Bet dujokaukė, nors ir buvo ištampyta į plotį pagal platų storulio atvipusiomis lūpomis snukį, tvirtai prilipo jai prie veido. Saša stengėsi pūsti kuo smarkiau, kad išvarytų iš žarnelių ir filtrų orą, dar skirtą nužudytajam. Tačiau dairydamasi aplink per įkaitusius apvalius stiklus ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad įlindo ne šiaip į kažkieno apsauginį kostiumą, o į svetimą kūną. Vos prieš valandą viduje buvo jos pasiimti atėjęs bedvasis demonas. O dabar, kad vis dėlto pereitų tiltą, jai tarsi reikėjo pačiai tapti juo, pažvelgti į pasaulį jo akimis.

Taip pat tų žmonių, kurie išvarė ją su tėvu į Kolomensko stotį, kurie laikė juos gyvus visus tuos metus tik dėl to, kad jų godumas buvo stipresnis už neapykantą, akimis. Įdomu, ar, kad neišsiskirtų iš tokių žmonių, Sašai taip pat teks nešioti juodą guminę kaukę, apsimesti kažkuo kitu, kažkuo, neturinčiu veido ir jausmų? Jei tik tai padėtų jai pasikeisti iš vidaus, ištrinti prisiminimus... Nuoširdžiai patikėti, kad jai neatsitiko nieko nepataisoma, nieko, ko nebūtų galima pradėti iš naujo.

Sašai norėjosi manyti, kad tiedu ją pasiėmė neatsitiktinai, kad jie buvo pasiųsti į stotį būtent dėl jos, tačiau ji žinojo, kad tai netiesa. Jai buvo sunku nuspręsti, kodėl jie ją pasiėmė — pramogai, iš gailesčio ar kad kažką vienas kitam įrodytų. Keliuose žodžiuose, kuriuos it kaulą jai numetė senis, lyg ir buvo jaučiama užuojauta, bet jis viską darė dairydamasis į savo pakeleivį, laikė liežuvį už dantų ir tartum bijojo, kad gali būti demaskuotas jo žmogiškumas.

Tuo tarpu antrasis po to, kai leido mergaitei eiti kartu su jais iki artimiausios gyvenamos stoties, daugiau iš viso nebežiūrėjo į jos pusę. Tyčia užgaišusi Saša praleido jį šiek tiek į priekį, kad galėtų netrukdoma ištirti bent iš nugaros. Jis aiškiai pajuto jos žvilgsnį — iš karto įsitempė, trūktelėjo galvą, — tačiau neatsisuko, gal taip parodydamas atlaidumą mergaitiškam smalsumui, o gal nenorėdamas išsiduoti, kad kreipia į ją dėmesį.

Galingas sudėjimas ir žvėries laikysena, kuri privertė storulį supainioti jį su lokiu, rodė šį vyrą esant karį ir vienišių. Ne tik dėl ūgio ir plačių pečių. Iš jo sklido jėga, ji būtų buvusi taip pat juntama, net jei jis būtų buvęs liesas ir neaukštas. Toks žmogus sugebės priversti paklusti beveik bet ką, o nepaklususį nedvejodamas sunaikins.

Daug anksčiau, nei Saša galutinai suvaldė savo baimę šiam žmogui, anksčiau, nei ėmė bandyti suprasti jį ir save, mergaitei dar nepažįstamas vos bundančios joje moters balsas tvirtai pasakė jai: ji jam taip pat paklus. * * * Drezina važiavo pirmyn stebėtinai greitai. Svirčių pasipriešinimo Homeras beveik nejuto: visą svorį prisiėmė brigadininkas. Senis, stovėdamas kitoje jų pusėje, laikydamasis tvarkos taip pat pakeldavo ir nuleisdavo rankas, tačiau jėgų iš jo šis darbas visiškai neatėmė. Žemas metro tiltas lyg šimtakojis brido per tamsią tirštą upę. Betoninė mėsa luposi nuo jo geležinių kaulų, kojos buvo pakirstos, iš dviejų keterų viena įdubo ir prasmego. Utilitarinis, tipinis ir neilgaamžis, kaip ir aplink jį nusitęsusios naujosios statybos, kaip ir visi antspauduoti Maskvos pakraščiai, jis nepasižymėjo nė mažiausiu grakštumu. Tačiau važiuodamas per jį ir su pasigėrėjimu dairydamasis aplink Homeras prisiminė į skirtingas puses sukančius stebuklingus Peterburgo tiltus, ažūrinį juodintą Krymo tiltą.

Per daugiau nei dvidešimt metų, išgyventų metro, senis tik tris kartus buvo pakilęs į paviršių ir kiekvieną kartą stengėsi įžiūrėti daugiau, nei galėjo pamatyti per savo trumpą laisvą dieną. Atgaivinti prisiminimus, nukreipti į miestą su metais vis blausesnius savo akių objektyvus ir paspragsėti rūdijančiu regimosios atminties užraktu, pasisemti įspūdžių ateičiai. Juk jam galbūt daugiau neteks laimės atsidurti viršuje — Kolomensko, Rečnajos geležinkelio stotyje ar Tioplyj Stane. Tose gražiose vietose, kuriomis jis anksčiau, kaip ir daugelis maskviečių, kažkaip — neteisingai — bodėjosi.

Metai iš metų Maskva seno, byrėjo, dūlėjo. Homerui norėjosi paglostyti yrantį metro tiltą taip pat, kaip mergaitė Kolomensko stotyje paskutinį kartą prisiglaudė prie krauju paplūdusio vyriškio. Ir tiltą, ir pilkus gamyklų pastatų kyšulius, ir ištuštėjusių gyvenamųjų namų avilius. Pasigrožėti jais. Prisiliesti prie jų, kad pajustų, jog jis pats tikrai yra tarp jų, o ne sapnuoja. Ir kad dėl visa pikta atsisveikintų su jais.

Matomumas buvo prastas, sidabrinė mėnulio šviesa negalėjo prasiskverbti pro tankių debesų filtrą, ir seniui teko daugiau spėlioti nei stebėti. Nieko, jam buvo įprasta pakeisti tikrovę fantazijomis.

Visiškai atsidavęs stebėjimui Homeras dabar negalvojo apie nieką kita, užmiršo ir legendas, kurias jam reikės sudėti, ir paslaptingą dienoraštį, kuris visas pastarąsias valandas nė akimirkai nedavė ramybės jo vaizduotei. Jis elgėsi lyg vaikas ekskursijoje: užsižiūrėjęs į neryškius aukštuminių pastatų siluetus sukiojo galvą, pats su savimi kalbėjo balsu.

Kitiems važiavimas tiltu neteikė jokio malonumo. Brigadininkas, užėmęs vietą veidu į priekį, tik retkarčiais apmirdavo įsiklausydamas į triukšmus, sklindančius iš apačios. Visą kitą laiką jo dėmesys buvo prikaustytas prie to tolimo niekam kitam nematomo taško, kur keliai vėl įsikasa į žemę. Mergaitė sėdėjo Hanteriui už nugaros, kažkodėl abiem rankomis įsikibusi į trofėjinę dujokaukę.

Buvo gerai matyti: viršuje ji jaučiasi nejaukiai. Kol būrys judėjo tuneliu, mergaitė atrodė gana aukšta, bet vos jiems išlindus į paviršių ji iš karto visa susitraukė, tarsi sulindo į nematomą kriauklę, ir net nurengtas nuo lavono brezentinis chalatas, kuris jai buvo siaubingai didelis, nedarė jos didesnės. Ji buvo abejinga atsivėrusioms nuo tilto grožybėms ir daugiausia žvelgė į grindis priešais save.

Pravažiavo pro Technikos parko stoties, statytos paskubomis jau prieš pat karą ir sugriuvusios netgi ne nuo smūgių, o tiesiog pakirstos laiko, griuvėsius, kol galiausiai prisiartino prie tunelio. Blankioje nakties tamsoje įėjimas į jį buvo visiškai juodas. Dabar skafandras Homerui buvo tikri šarvai, o jis pats — viduramžių riteris, įvažiuojantis į pasakišką olą, į drakono buveinę. Naktinio miesto triukšmas liko prie jo irštvos slenksčio, ten, kur Hanteris įsakė palikti dreziną. Dabar buvo girdėti tik nedrąsus trijų keleivių žingsnių šiurenimas ir šykštūs jų žodžiai, suskaidyti aido, kliūvančio už tiubingų. Tačiau šio tunelio skambėjimas buvo kažkoks neįprastas. Net Homeras aiškiai jautė erdvės uždarumą, tarsi jie būtų per kaklelį įlindę į stiklinį butelį.

— Ten uždaryta, — patvirtino jo nuogąstavimus Hanteris.

Jo žibinto spindulys pirmasis užčiuopė dugną: priešais akliną sieną dunksojo užsklęsta hermetinė sklendė. Prie vartų nutrūkstantys bėgiai vos blykčiojo, iš masyvių kilpų veržėsi rusvas tepalas. Čia pat buvo priversta senų lentų, sulaužytų šakų, nuodėgulių, tarsi neseniai kažkas būtų kūrenęs laužą. Vartai akivaizdžiai buvo naudojami, bet, matyt, tik išėjimui — šioje jų pusėje nebuvo nei skambučių, nei kokių nors kitokių informavimo įrenginių.

Brigadininkas atsigręžė į mergaitę.

— Čia visada taip?

— Jie kartais išeina. Atvažiuoja pas mus į kitą pusę. Prekiauti. Aš maniau, šiandien...

Ji tarsi bandė pasiteisinti. Žinojo, kad įeiti negalima, bet slėpė, ar ne?

Hanteris savo mačetės rankena ėmė daužyti vartus tarsi didžiulį geležinį gongą. Bet plienas buvo per storas — užuot skambiai sugaudęs, jis atsiliepė tik vangiu skimbčiojimu. Vargu ar jis buvo girdimas už sienos, net jei ten ir būtų kas gyvas.

Stebuklas neįvyko. Atsako nebuvo. * * * Nekreipdama dėmesio į sveiką protą Saša tikėjosi, kad šie žmonės sugebės atrakinti vartus. Bijojo perspėti juos, kad įėjimas į didįjį metro uždarytas — o jeigu jie nutars eiti kitu keliu ir paliks ją ten, kur rado?

Tačiau didžiajame metro jų niekas nelaukė, o sulaužyti sklendę buvo ne žmogaus jėgoms. Skustagalvis apžiūrėjo sąvarą bandydamas surasti silpną vietą arba slaptą spyną, bet Saša žinojo: šioje pusėje jokių

spynų nėra. Durys atsidaro tik į išorę.

— Būsite čia. Aš einu į žvalgybą. Patikrinsiu sklendes antrajame tunelyje, paieškosiu ventiliacijos šachtų, — sulojo jis; minutėlę patylėjęs kažkodėl pridūrė: — Aš grįšiu.

Pasakė ir dingo. Senis pririnko besimėtančių aplink šakų ir lentų, sukūrė nupiepusį lauželį. Atsisėdo tiesiai ant pabėgių, įkišo rankas į kuprinę ir ėmė raustis po savo mantą. Saša prisėdo šalia jo, kiūtojo stebėdama. Senis vaidino keistą spektaklį — gal jai, o gal sau pačiam. Ištraukęs iš kuprinės nutrintą ir suteptą sąsiuvinį jis metė baugštų žvilgsnį į Sašą, skersomis atsitraukė toliau nuo jos ir palinko virš popieriaus. Tuoj pat pašoko, įtartinai veržliai savo metams — patikrinti, ar tikrai skustagalvis išėjo.

Nerangiai nusėlino apie dešimtį metrų išėjimo iš tunelio link ir, nieko ten neaptikęs, nusprendė, kad šių atsargumo priemonių užteks.

Atsirėmė nugara į vartus, atsitverė nuo Sašos maišu ir visa galva paniro į skaitymą.

Skaitė jis neramiai: kažką nesuprantamai sniaukrojo, paskui nusimovė pirštines, išsitraukė gertuvę su vandeniu ir kažkodėl ėmė šlakstyti savo sąsiuvinį. Dar šiek tiek paskaitė. Staiga pradėjo trinti rankas į klešnes, su apmaudu pliaukštelėjo sau per kaktą delnu, kažkodėl patrynė dujokaukę ir vėl puolė skaityti. Užsikrėtusi jo jauduliu Saša atitrūko nuo savo apmąstymų ir priėjo arčiau. Senis buvo per daug įsitraukęs, kad pastebėtų jos manevrus.

Jo blyškios žalios akys, atspindėdamos laužo šviesą, karštligiškai žėrėjo net pro dujokaukės stiklus.

Kartkartėmis jis pastebimai sunkiai išnirdavo atgal — kad įkvėptų gurkšnelį oro. Atitrūkęs baugščiai žvelgdavo į tolimą dangaus plotelį tunelio gale, bet šis buvo švarus: žmogus skusta galva prasmego lyg į vandenį. Ir tada sąsiuvinis pasiglemždavo jį visą.

Dabar Saša suprato, kodėl jis laistė popierių vandeniu: mėgino atklijuoti sulipusius lapus. Matyt, jie sunkiai pasidavė. Kartą jis suriko taip, lyg būtų įsipjovęs: mat netyčia įplėšė vieną lapą. Susikeikė, išplūdo save, tada pastebėjo, kaip smalsiai mergaitė jį apžiūrinėja. Suglumo, vėl pasitaisė dujokaukę, bet kalbėtis su ja nepradėjo, kol nepabaigė skaityti.

Paskui prišoko prie laužo ir sviedė į jį sąsiuvinį. Į Sašą jis nežiūrėjo, ir ji pajuto: dabar klausinėti neverta — sumeluos arba nutylės. Be to, buvo dalykų, kurie jai kur kas labiau kėlė nerimą. Praėjo tikriausiai visa valanda nuo to laiko, kai išėjo skustagalvis. Ar tik jis jų nepaliko kaip nereikalingos naštos? Saša prisėdo arčiau senio.

— Antrasis tunelis taip pat uždarytas, — tarė ji tyliai. — Ir visos artimiausios šachtos užmūrytos. Liko tik šis įėjimas.

Homeras išsiblaškęs pažvelgė į ją, pastebimai stengdamasis sutelkti dėmesį į tai, ką išgirdo.

— Jis suras būdą patekti į vidų. Jis turi nuojautą, — senis nutilo ir po minutės, tarsi nenorėdamas būti nemandagus, paklausė: — Kuo tu vardu?

— Aleksandra, — rimtai prisistatė ji. — O tu?

— Nikolajus... — tiesdamas ranką pradėjo jis ir staiga, tarsi persigalvojęs, konvulsyviai atitraukė ją, Sašai dar nespėjus prisiliesti. — Homeras. Mane vadina Homeru.

— Keista pravardė, — pakartojusi nutęsė Saša.

— Tai vardas, — tvirtai tarė Homeras.

Paaiškinti jam, kad, kol jie yra su ja, durys neatsidarys? Vartai galėjo būti plačiai atverti, jei tiedu būtų atėję vieni. Tai Kolomensko stotis atsisako paleisti Sašą, baudžia ją už tai, kaip ji pasielgė su tėvu.

Mergaitė pabėgo įtempdama grandinę, bet nutraukti jos nesugebėjo. Stotis susigrąžino ją vieną kartą, susigrąžins ir kitą... Šios mintys ir vaizdai, kad ir kaip ji stengėsi juos it kraujasiurbius mašalus nuvyti šalin, atitoldavo nuo jos vos per ištiestos rankos atstumą, o paskui grįždavo ir sukdavosi, sukdavosi, lįsdavo į ausis, akis...

Senis dar kažko klausinėjo Sašos, bet ji neatsiliepė: ašarų šydas užtraukė jai akis, o ausyse skambėjo tėvo balsas, kartojantis: „Nėra nieko svarbiau už žmogaus gyvybę.” Šią minutę ji iš tiesų jį suprato. * * * Tai, kas vyko Tūlos stotyje, Homerui daugiau nebebuvo mįslė. Viskas buvo paaiškinama paprasčiau ir baisiau, negu jis įsivaizdavo. Tačiau dar siaubingesnė istorija prasidėjo tik dabar, iššifravus rastąjį bloknotą. Dienoraštis Homerui pasirodė esąs juodas ženklas, bilietas į vieną pusę — paėmęs jį į rankas senis nebegalėjo jo atsikratyti, kad ir kaip stengėsi sudeginti.

Be to, įtarimai dėl Hanterio dabar buvo paremti svariais vienareikšmiškais įkalčiais, nors Homeras neturėjo nė menkiausio supratimo, ką jam su jais daryti. Viskas, ką jis perskaitė dienoraštyje, absoliučiai prieštaravo brigadininko tvirtinimams. Šis paprasčiausiai melavo, ir melavo sąmoningai. Senis turėjo išsiaiškinti, kam buvo skirtas šis melas ir ar jis iš viso turėjo kokią nors prasmę. Nuo to priklausė ir tai, ar jis ryšis toliau sekti paskui Hanterį, taip pat tai, ar jo nuotykiai virs herojiniu epu, ar košmariškomis beatodairiškomis skerdynėmis, po kurių neliks gyvų liudininkų.

Pirmosios pastabos bloknote buvo įrašytos tą dieną, kai karavanas, nepatirdamas nuostolių, perėjo Nagornajos stotį ir įžengė į Tūlos stotį nesutikdamas jokio pasipriešinimo... „Beveik iki pat Tūlos stoties tuneliai tylūs ir tušti. Judame greitai, geras ženklas. Vadas tikisi grįžti ne vėliau nei rytojaus dieną”, — rašė žuvusysis ryšininkas. „Įėjimas į Tūlos stotį nesaugomas. Pasiuntėme žvalgą. Dingo”, — nerimavo jis po kelių valandų. „Vadas priėmė sprendimą keliauti į stotį visiems kartu. Ruošiamės šturmui.” Ir dar po kurio laiko: „Negalime suprasti, kas vyksta... Kalbamės su vietiniais. Reikalai prasti. Kažkokia liga.” Netrukus jis paaiškino: „Keletas žmonių stotyje kažkuo užsikrėtę... Nežinoma liga...” Tikriausiai karavanininkai bandė suteikti ligoniams pagalbą: „Felčeris nesugebėjo rasti vaistų. Sako, panašu į pasiutligę... Kenčia siaubingus skausmus, netekę nuovokos... puola kitus.” Tuoj pat po to: „Nusilpę nuo ligos, negali rimtai pakenkti. Bėda kita...”, — čia puslapiai lyg tyčia sulipo, ir Homerui teko juos laistyti vandeniu iš savo gertuvės. „Šviesos baimė. Šleikštulys. Kraujas burnoje. Kosulys. Paskui išpampsta... Pavirsta...” — žodis buvo rūpestingai užbrauktas. „Kaip tai perduodama, neaišku. Per orą? Kontaktą?” — tai jau kitą dieną. Būrys užgaišo. „Kodėl nepranešė?” — paklausė savęs senis ir iš karto prisiminė, kad kažkur jau matė atsakymą.

Pervertė... „Ryšio nėra. Telefonas tyli. Galbūt diversija. Ar tai padarė kažkuris išguitųjų, kad atkeršytų?

Dar iki mūsų aptiko, iš pradžių išmesdavo ligonius į tunelius. Vienas tokių?”

Šioje vietoje Homeras atplėšė žvilgsnį nuo raidžių ir nereginčiomis akimis įsistebeilijo į erdvę. Tarkime, kabelis perpjautas. Kodėl gi tada negrįžo į Sevastopolio stotį? „Blogiau. Kol pasireiškia, praeina savaitė. O jei daugiau? Paskui iki mirties lieka dar savaitė ar dvi.

Nežinoma, kuris serga, kuris sveikas. Niekas nepadeda. Vaistų nėra. Mirtingumas — šimtaprocentinis.”

Praėjus dienai ryšininkas padarė dar vieną įrašą, jau pažįstamą Homerui: „Tūlos stotyje chaosas. Išėjimo į metro nėra, Hanza blokuoja. Namo negalima”, o puslapiu toliau tęsė: „Sveikieji šaudė į ligonius, ypač agresyviuosius. Padarė aptvarą užkrėstiesiems... Priešinasi, prašosi lauk”, o paskui trumpai, baisiai: „Graužia vienas kitą...”

Ryšininkas taip pat buvo persigandęs, tačiau geležinė drausmė būryje neleido baimei virsti panika. Net mirtinos epidemijos karštligės židinyje Sevastopolio brigada išliko Sevastopolio brigada... „Suvaldėme situaciją, apsupome stotį, paskyrėme komendantą”, — skaitė Homeras. „Mūsiškiams viskas gerai, tačiau praėjo per mažai laiko.”

Paieškos būrys, išsiųstas iš Sevastopolio stoties, sėkmingai pasiekė Tūlos stotį — ir, žinoma, taip pat užstrigo joje. „Nusprendėme pasilikti čia, kol praeis inkubacinis laikotarpis, kad nesukeltume pavojaus...

Arba visam laikui”, — apimtas nevilties rašė ryšininkas. „Padėtis be išeities. Pagalbos laukti nėra iš kur.

Paprašę Sevastopolio stoties pagalbos, pasmerksime saviškius. Beliko kentėti... Kiek?”

Vadinasi, paslaptingąją sargybą prie hermetinių vartų Tūlos stotyje pastatė sevastopoliečiai? Ne veltui jų balsai Homerui pasirodė pažįstami: budėjo žmonės, su kuriais jis prieš keletą dienų nuo vilkatų gynė Čertanovo krypties kelią! Savanoriškai atsisakydami sugrįžti, jie tikėjosi apsaugoti nuo užkrėtimo savo stotį... „Dažniausiai — nuo žmogaus žmogui, bet, matyt, užkrečiama ir per orą. Kai kas lyg ir turi imunitetą.

Prasidėjo prieš porą savaičių, daugelis nesusirgo... Tačiau mirusiųjų vis daugiau. Gyvename lavoninėje”, — skubėdamas rašė ryšininkas. „Kas padvės kitas?” — jis staiga mesdavosi į isterišką inkštimą. Suimdavo save į rankas ir vėl lygiai tęsdavo: „Reikia kažką daryti. Perspėti. Ketinu eiti savanoriu. Ne į Sevastopolio stotį — ieškoti vietos, kur pažeistas kabelis. Prisiskambinti, reikia prisiskambinti.”

Praėjo dar para, kupina nematomos kovos su karavano vadu, negirdimų ginčų su kitais kariais ir augančios nevilties. Ryšininkas viską, ką stengėsi perduoti jiems, susikaupęs dėstė savo dienoraštyje. „Nesupranta, kaip tai atrodo iš Sevastopolio stoties! Jau savaitė, kai esame blokuojami. Išsiųs naują trijulę, kuri taip pat negalės grįžti. Tada atsiųs didelę šturmo brigadą. Paskelbs mobilizaciją. Visi, kurie ateis į Tūlos stotį, atsidurs rizikos zonoje. Kai kurie užsikrės, pabėgs namo. Viskas, galas. Reikia užkirsti kelią šturmui! Nesupranta...”

Dar vienas bandymas pasiekti vadovybės ausis — bevaisis kaip ir visi ankstesnieji. „Nepaleidžia...

Išsikraustė iš proto. Jei ne aš, tai kas? Reikia bėgti!” „Apsimečiau, kad nusiraminau, kad sutinku laukti, — telegrafavo ryšininkas po dienos. — Išėjau budėti prie hermetinių sklendžių. Sušukau, kad rasiu, kur trūkęs kabelis, ėmiau bėgti. Šovė man į nugarą. Įstrigo kulka.”

Homeras pervertė lapą.

„Ne dėl savęs. Dėl Natašos, dėl mažojo Seriožos. Pats nė nemaniau išsigelbėti. Tegul jie gyvena. Kad tik Serioža...” — čia plunksna šokinėjo nusilpusioje rankoje, Galbūt jis pridėjo tai jau vėliau, nes baigėsi vieta, arba jau buvo nebesvarbu, kur rašyti. Paskui pažeista chronologija buvo atkurta. „Per Nagornajos stotį praleido, ačiū. Daugiau nebėra jėgų, einu, einu. Nuoalpis. Kiek pramiegojau? Nežinau. Plautyje kraujas? Ar nuo kulkos susirgau? Ne...” — raidžių kreivė ištįso į slystančią liniją tarytum mirštančiojo encefalograma. Bet paskui jis vis dėlto atsigavo ir pabaigė: ”...negaliu rasti pažeidimo.” „Nachimovo prospektas. Atėjau. Žinau, kur telefonas. Perspėsiu... bet negalima! Išgelbėti... Žmonos ilgiuosi”, — jis liejo ant popieriaus vis nerišlesnes mintis kartu su kraujo krešuliais. „Prisiskambinau.

Išgirdo? Greitai mirsiu. Keista. Užmigsiu. Šovinių nebeturiu. Noriu užmigti anksčiau nei tie... Stovi aplink, laukia. Aš dar gyvas, šalin.”

Dienoraščio finalas, atrodo, buvo paruoštas iš anksto — tai iškilmingai, tiesia rašysena įrašytas raginimas nešturmuoti Tūlos stoties ir vardas žmogaus, kuris paaukojo savo gyvenimą, kad to neįvyktų.

Tačiau Homeras jautė: paskutiniai žodžiai, kuriuos ryšininkas suspėjo parašyti prieš tai, kai jo signalas užgeso amžiams, buvo toks: „Aš dar gyvas, šalin.” * * * Du besiglaudžiančius prie ugnies žmones užgulė sunki tyla. Homeras nebesistengė išjudinti mergaitės.

Tylomis žarstė lazda pelenus lauže, kur sunkiai lyg eretikas merdėjo permirkęs bloknotas, ir laukė, kol nutils jo viduje siautusi audra.

Likimas tyčiojosi iš jo. Kaip senis stengėsi atskleisti Tūlos stoties paslaptį! Kaip didžiavosi aptikęs dienoraštį ir puikavosi, kad pats vienas buvo beišpainiojąs mazgą šioje istorijoje... Ir ką gi? Dabar, kai atsakymai į visus klausimus buvo jo rankoje, jis keikė save už smalsumą.

Taip, jis kvėpavo per respiratorių paimdamas dienoraštį Nachimovo prospekte ir dabar dėvėjo visiškai jį apsaugantį kostiumą. Bet juk niekas nežinojo, kaip būtent perduodama toji liga!

Koks jis buvo kvailys, kai gąsdino save tuo, kad jam nebedaug liko! Taip, tai jį pakėlė, padėjo jam nugalėti tingulį ir įveikti baimę. Bet mirtis yra savavališka ir nemėgsta tų, kurie bando ją uiti. Ir štai dienoraštis paskyrė jam jau aiškiai apibrėžtą terminą: keletą savaičių nuo užsikrėtimo dienos iki žūties.

Tegul netgi visą mėnesį! Kiek daug jam reikėjo suspėti per tas niekingas trisdešimt dienų...

Ką daryti? Prisipažinti savo pakeleiviams, kad serga, ir išeiti dvėsti į Kolomensko stotį — jei ne nuo ligos, tai nuo bado ar apšvitinimo? Bet jei jau jis nešioja baisiąją ligą, tai ir Hanteris, ir mergaitė, su kuriais jis dalijosi oru, tikriausiai taip pat apkrėsti. Ypač brigadininkas — prie Tūlos stoties jis kalbėjosi su sargybiniais iš apsiausties, priėjęs prie jų visiškai arti.

Ar tikėtis, kad liga jį aplenks, pasislėpti ir laukti? Suprantama, ne šiaip sau, o tam, kad tęstų kelionę su Hanteriu. Kad pagriebęs senį įvykių sūkurys nepaleistų jo, kad jis galėtų semtis iš jų įkvėpimo.

Juk prakeiktąjį dienoraštį atvertęs Nikolajus Ivanovičius, nusenęs, nieko vertas ir negabus Sevastopolio stoties gyventojas, buvęs mašinisto padėjėjas, traukos jėgos prispaustas prie žemės vikšras, merdėjo, tuo tarpu Homeras, metraštininkas ir mitų kūrėjas, lyg ryškus vienadienis drugelis ką tik atėjo į pasaulį.

Galbūt jam buvo iš aukščiau pasiųsta tragedija, verta didžiųjų plunksnos, ir dabar tik nuo jo priklausė,

ar sugebės ją perkelti ant popieriaus per tas 30 dienų, kurios jam buvo skirtos šiam tikslui.

Ar turėjo jis teisę nepasinaudoti šia galimybe? Ar turėjo teisę virsti atsiskyrėliu, pamiršti savo legendą, savo noru atsisakyti tikrojo nemirtingumo ir atimti jį iš visų amžininkų? Kas bus didesnis nusikaltimas, didesnė kvailystė — pernešti maro fakelą per pusę metro ar sudeginti savo raštus ir save kartu su jais?

Homeras, būdamas tuščiagarbis ir silpnadvasis žmogus, jau pasirinko, tad dabar tik ieškojo argumentų savo naudai. Kas iš to, jei jis mumifikuos save gyvą Kolomensko kapų rūsyje, greta kitų dviejų lavonų?

Jis nesukurtas žygdarbiams. Jei Sevastopolio kariai Kolomensko stotyje buvo pasiryžę dėl visa pikta užsirašyti į negyvėlių eilę, tai — jų pasirinkimas ir jų teisė. Jiems bent jau nereikia mirti vienišiems...

O kas iš to, jei Homeras pasiaukos? Hanterio jis bet kuriuo atveju nesustabdys. Senis juk skleidė užkratą nežinodamas, ką daro, o štai Hanteris viską puikiai žinojo nuo to susitikimo prie Tūlos stoties.

Ne veltui jis taip reikalavo visiškai sunaikinti jos gyventojus, įskaitant ir Sevastopolio karavanininkus. Ne veltui paminėjo liepsnosvaidžius...

O jeigu jie abu jau sirgo, epidemija neišvengiamai pasklis ir Sevastopolio stotyje. Pirmiausia ji palies žmones, kurie buvo šalia jų. Jeleną... Stoties viršininką. Perimetro vadą. Jų adjutantus. Tai reiškia, kad po trijų savaičių stotis neteks vadovybės, o paskui maras išpjaus ir visus likusiuosius. Bet kaip pats Hanteris tikėjosi išvengti užkrėtimo? Kodėl pasuko atgal į Sevastopolio stotį, nors jau suprato, kad liga galėjo būti perduota ir jam? Homerui darėsi akivaizdu, kad brigadininkas veikė ne nuojautos skatinamas, o žingsnis po žingsnio įgyvendino kažkokį planą. Kol senis sumaišė jam visas kortas.

Taigi Sevastopolio stotis bet kuriuo atveju pasmerkta, ir visa ekspedicija netenka prasmės, ar ne?

Tačiau net norint grįžti namo ir tyliai numirti šalia Jelenos Homerui reikėtų užbaigti savo kelionę aplink pasaulį. Vieno perėjimo nuo Kachovo iki Kaširo stoties užteko, kad dujokaukės sugestų, be to, reikia kuo greičiau atsikratyti skafandrų, sugėrusių dešimtis, jei ne šimtus, rentgenų. Grįžti ankstesniuoju keliu jis jau nebegalės. Ką daryti?

Mergaitė miegojo susisukusi į kamuoliuką. Laužas pagaliau sudorojo maru užkrėstą dienoraštį, prarijo paskutines šakas ir susitraukė. Gailėdamas savo žibinto baterijos, senis bandė išsėdėti tamsoje, kiek pavyks.

Ne, jis privalo eiti paskui brigadininką toliau. Jis vengs kitų žmonių, kad sumažintų riziką užkrėsti, paliks čia kuprinę su visą manta, sunaikins drabužius... Dės viltis į malonę ir vis dėlto skaičiuos, kiek dar liko iki trisdešimties dienų. Dirbs prie savo knygos kiekvieną dieną, neleisdamas sau ilsėtis. „Kaip nors viskas išsispręs, — tvirtino sau senis. — Svarbiausia — sekti paskui Hanterį, neatsilikti nuo jo.”

Jeigu tas dar pasirodys...

Jau antra valanda, kai jis dingęs blausioje properšoje tunelio gale. Guosdamas mergaitę pats Homeras visai nebuvo įsitikinęs, kad brigadininkas tikrai pas juos sugrįš.

Kuo daugiau senis žinojo apie Hanterį, tuo mažiau jį suprato. Abejoti brigadininku buvo neįmanoma — taip pat neįmanoma, kaip ir tikėti juo. Jo nebuvo galima ištirti, išskaidyti į įprastas žmogiškas emocijas. Pasikliauti juo buvo tas pats, kas atsiduoti stichijai. Homeras tai jau padarė. Gailėtis dėl to buvo ir beprasmiška, ir per vėlu.

Visiškoje tamsoje tyla nebeatrodė tokia tiršta. Pro jos glotnų kiautą prasiskverbdavo keisti šnabždesiai, tolimas kažkieno stūgavimas, šlamesys... Vienąkart seniui vaidendavosi traukiantys girti maitėdžiai, kitąkart — sėlinantys vaiduokliški gigantai iš Nagornajos stoties, trečiąkart — mirštančiųjų klyksmai.

Nepraėjus ir dešimčiai minučių jis pasidavė.

Spragtelėjo jungiklį ir krūptelėjo.

Už poros žingsnių nuo jo stovėjo Hanteris, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir įsistebeilijęs į miegančią mergaitę. Užsidengęs akis delnu nuo akinančios šviesos, prie kurios buvo neįpratęs, jis ramiai tarė: — Tuoj atidarys. * * * Saša sapnavo: ji vėl viena Kolomensko stotyje, laukia tėvo, grįžtančio iš „pasivaikščiojimo”. Jis vėluoja, bet jai būtinai reikia jo sulaukti, padėti jam nusirengti viršutinius drabužius, nutraukti jo dujokaukę, pamaitinti.

Stalas pietums jau seniai padengtas, tad ji nežino, kuo užsiimti. Ji nori atsitraukti nuo vartų, vedančių į paviršių, tačiau kas, jei jis grįš būtent tą akimirką, kai jos nebus šalia? Kas jam atidarys vartus? Ir štai ji sėdi ant šalto grindinio prie išėjimo. Bėga valandos, eina dienos — jo vis nėra, bet ji nepasitrauks iš savo vietos, kol vartai ne...

Mergaitę pažadino skardus atšaunamų skląsčių — lygiai tokių pat kaip hermetinių sklendžių Kolomensko stotyje — bildesys. Ji prabudo su šypsena: tėvas grįžo. Apsidairė ir viską prisiminė.

Vizija sparčiai nutolo — liko tikrovė: sunkių geležinių vartų velkių dundesys. Po minutės milžiniška sąvara suvibravo ir pajudėjo iš vietos. Pro platėjantį plyšį nutvieskė šviesos pluoštas ir prasisunkė dyzelinio kuro svilėsių kvapas. Įėjimas į didįjį metro...

Sklendė minkštai atsitraukė į šalį ir įslinko į išskrodą, apnuogindama tunelio, vedančio į Automobilių gamyklos stotį ir tolyn Žiedo link, įsčias. Ant bėgių dūmų debesyje, riaumodama varikliu, stovėjo didelė motorinė drezina, šviečianti priešakiniu prožektoriumi, kurioje sėdėjo keli ekipažo nariai. Kulkosvaidžio taikiklyje, perbrauktame kryžiuku, žmonės iš drezinos matė du besimarkstančius akis dangstančius keliauninkus.

— Rankas!

Saša paskui senį klusniai pakėlė rankas. Šį kartą buvo ta pati motorinė drezina, kuri atvažiuodavo ant tilto prekybos dienomis. Jos ekipažo nariai puikiai žinojo Sašos istoriją. O štai senis keistu vardu tuojau pasigailės, kad pasiėmė kartu surištą mergaitę iš tuščios stoties nepasidomėjęs, kaip ji ten atsidūrė...

— Nusiimkite dujokaukes, rodykite dokumentus! — sukomandavo balsas iš drezinos.

Atidengdama veidą ji priekaištavo sau už kvailumą. Niekas negalėjo jos išlaisvinti. Ir nuosprendžio, paskelbto tėvui — o kartu ir Sašai, — niekas nepanaikino. Kodėl ji patikėjo, kad tiedu galės ją įvesti į metro? Manė, jog pasienyje jos nepastebės?

— Ei tu! Tau čia negalima! — ją atpažino akimirksniu. — Turi dešimt sekundžių išnykti. O čia kas? Čia tavo?..

— Kas čia vyksta? — sutrikęs paklausė senis.

— Nedrįskite! Palikite jį! Tai ne jis! — sušuko Saša.

— Nešdinkitės! — lediniu tonu reziumavo automatininkas. — Arba mes tuoj... Nusitaikyti...

— Į mergiūkštę? — pasigirdo neryžtingas antrasis balsas.

— Aš pasakiau!.. — iš anksto gardžiuodamasi sučepsėjo automato spyna.

Saša ėmė trauktis atbula. Ji užsimerkė, trečią kartą per kelias valandas ruošdamasi sutikti mirtį. Kažkas tyliai čirkštelėjo ir nutilo. Paskutinis įsakymas vis neskambėjo. Laukti darėsi neištveriama, tad mergaitė pramerkė vieną akį.

Variklis vis taip pat dūmino, pilkšvi kamuoliai plaukė įsiliedami į baltą prožektoriaus skleidžiamą srovę, kažkodėl nukreiptą aukštyn. Dabar, kai spindulys nebebuvo užkimšęs Sašai vyzdžių, ji matė, kas buvo drezinoje.

Visi jie lyg ištaršytos lėlės tįsojo mašinoje arba ant bėgių šalia jos. Bevališkai nukarusios rankos, nenatūraliai persukti kaklai, sulaužyti kūnai.

Saša atsisuko atgal. Jai už nugaros stovėjo skustagalvis, nuleidęs pistoletą, įdėmiai tyrinėdamas motorinę dreziną, paverstą mėsinėjimo lenta. Pakėlė vamzdį ir dar kartą paspaudė nuleistuką.

— Dabar viskas, — patenkintas sududeno jis. — Nurenkite jų uniformas ir nuimkite dujokaukes.

— Kam? — persikreipė senis.

— Persirengiame. Važiuosime per Automobilių gamyklos stotį jų drezina.

Saša sustingo ir apstulbusi žvelgė į žudiką. Jos išgąstis kovojo su susižavėjimu, pasišlykštėjimas sumišo su dėkingumu. Jis ką tik lengvai atėmė gyvybę iš karto trims žmonėms, sulaužydamas svarbiausią tėvo priesaką. Tačiau padarė tai tam, kad išgelbėtų gyvybę jai — na, ir seniui. Ar atsitiktinai jis gelbsti ją antrą kartą iš eilės? Ar nepainioja ji rūstumo su žiaurumu?

Vieną dalyką ji aiškiai suprato: šio žmogaus drąsa priverčia užmiršti jo subjaurotą veidą.

Skustagalvis pirmas priėjo prie drezinos ir ėmė lupti guminius nugalėtų priešų skalpus. Staiga dusliai riaumodamas atšlijo nuo motorinės drezinos, atsitraukė atbulas tarsi išvydęs patį velnią, atkišo priešais save rankas kartodamas vis tą patį...

— Juodasis!

DEVINTAS SKYRIUS

ORAS Baimė ir siaubas — tai visai ne vienas ir tas pats. Baimė ragina, priverčia veikti, ką nors išrasti. Siaubas paralyžiuoja kūną, slopina mintis, atima iš žmonių žmogiškumą. Homeras per savo amželį matė pakankamai, kad suprastų skirtumą tarp jų.

Brigadininkas, neapdovanotas galimybe patirti baimę, netikėtai pasirodė pavaldus siaubui. Tačiau senį dar labiau nustebino tai, kas sukėlė tokią Hanterio būseną.

Lavonas, kuriam brigadininkas spėjo nuimti dujokaukę, atrodė neįprastai. Po juoda guma slypėjo tamsi blizganti oda, išverstos lūpos, priplota plati nosis. Juodaodžių Homeras nebuvo matęs nuo to laiko, kai nustojo rodyti televizorius su muzikiniais kanalais — prieš daugiau nei dvidešimt metų, bet nebuvo jokio vargo nustatyti, kad nužudytasis yra kitos rasės žmogus. Kuriozas, be abejo. Bet kas čia baisaus?

Vis dėlto brigadininkas jau susitvardė, keistasis priepuolis netruko nė minutės. Jis apšvietė plokščianosį veidą, kažką nesuprantamai suurzgė ir ėmė šiurkščiai išrenginėti nepaklusnų kūną, o Homeras galėjo duoti galvą nukirsti, kad girdi lūžtančių pirštų traškesį.

— Tyčiojasi... Dar kartą priminti, taip?.. O tai — žmoniška?.. Tokia bausmė... — švokštė jis vos girdimai.

Supainiojo su kuo nors? Žaloja mirusįjį už minutę trukusį pažeminimą ar vis dėlto suveda senas ir kur kas rimtesnes sąskaitas? Senis vogčiomis žvilgčiojo į brigadininką, kol šis įveikdamas pasibjaurėjimą nurenginėjo kitą lavoną — visiškai įprastą.

Mergaitė nedalyvavo plėšikaujant, o Hanteris jos nevertė to daryti. Ji nuėjo toliau, prisėdo ant bėgių ir užsidengė veidą rankomis. Homerui pasirodė, kad ji verkia.

Lavonus Hanteris ištempė už vartų ir suvertė į krūvą. Nepraėjus nė parai iš jų nieko neliks. Dieną miesto valdžią perima tokie padarai, kad grėsmingi nakties plėšrūnai sulenda giliai į urvus, nuolankiai laukdami savo valandos.

Ant tamsios uniformos nebuvo matyti svetimo kraujo, bet išdžiūvo jis ne iš karto. Šaltai lipo prie pilvo, krūtinės, tarsi norėdamas sugrįžti į gyvą kūną, sukeldamas šlykštų ir odos, ir proto niežulį. Homeras klausė savęs, ar šis maskaradas buvo toks jau būtinas, ir guodėsi tik tuo, kad jis padės jiems išvengti naujų aukų Automobilių gamyklos stotyje. Jei Hanterio prielaida pasitvirtins, juos nekliudomai praleis palaikę saviškiais... O jeigu ne? Ir ar jis tikrai siekia, kad būtų kuo mažiau nereikalingų mirčių jo kelyje?

Brigadininko kraugeriškumas Homerui buvo ne tik atstumiantis, bet ir intrigavo jį. Savigyna nepateisino net trečdalio visų jo įvykdytų žmogžudysčių, bet čia slypėjo kažkas daugiau nei paprastas sadizmas. O svarbiausias senį kankinantis klausimas buvo šis: ar Hanteris į Tūlos stotį vyksta ne dėl to, kad tiesiog patenkintų savo potraukį?

Tegul nelaimingieji, pakliuvę į žabangus toje stotyje, negalėjo rasti priešnuodžių paslaptingajai karštligei. Tai juk nereiškia, kad jie iš principo neegzistuoja! Požeminiame pasaulyje dar liko vietų, kur ruseno mokslinė mintis, kur buvo vykdomi tyrimai, kuriami nauji vaistai, gaminami serumai.

Pavyzdžiui, Polisas — keturių arterijų susiliejimas, metro širdis, paskutinė vieta, kažkuo primenanti tikrą miestą, — išsidriekęs perėjimuose tarp Arbato, Borovickajos, Aleksandro sodo ir Lenino bibliotekos, kur įsikūrė išgyvenę gydytojai ir mokslininkai. Arba didžiulis bunkeris šalia Tagankos stoties, slaptas mokslo miestas, priklausantis Hanzai...

Be to, Tūlos stotis galėjo būti ne pirmoji, kurioje kilo epidemija. O gal kam nors jau pavyko ją nugalėti? „Argi galima taip lengvai atsisakyti vilties išsigelbėti?” — klausė savęs Homeras. Žinoma, senis, dabar nešiojantis laikrodinę miną savo kūne, turėjo ir savanaudišką interesą. Protu Homeras beveik susitaikė su greita mirtimi, bet jo instinktai maištavo reikalaudami ieškoti išeities. Jei jis ras būdą išgelbėti Tūlos stotį — išsaugos savąją stotį ir išsigelbės pats...

Tačiau Hanteris tiesiog netikėjo vaistais nuo ligos. Vos kartą persimetęs pora žodžių su Tūlos stoties sargyba, jis pasmerkė visus jos gyventojus mirčiai ir pats tuoj pat ėmėsi vykdyti nuosprendį. Suklaidino Sevastopolio stoties vadovybę pasakomis apie klajoklius, primetė jai savo sprendimą dūmais paleisti Tūlos stotį ir dabar nenumaldomai artėjo prie šio sprendimo įgyvendinimo.

O gal jis žinojo, kas vyksta stotyje, tokių dalykų, kurie dar kartą apverstų viską aukštyn kojomis?

Tokių, kurių nežinojo nei Homeras, nei tas, kuris paliko Nachimovo prospekte savo dienoraštį...

Susitvarkęs su lavonais brigadininkas nutraukė nuo diržo gertuvę ir iščiulpė jos turinio likučius. Kas joje buvo? Spiritas? Ar Hanteris naudojo savo gėralą kaip prieskonį, ar norėjo numušti poskonį?

Gardžiavosi akimirka ar bandė užsimiršti, o gal tikėjosi spiritu nuslopinti kažką savyje? * * * Smalkių tvaiką skleidžianti sena drezina Sašai tapo laiko mašina iš pasakų, kurias jai kažkada sekdavo tėvas. Ji ne vežė mergaitę iš Kolomensko į Automobilių gamyklos stotį, o grąžino ją iš dabarties į praeitį.

Nors tik Sašai galėjo ateiti į galvą dabartimi vadinti akmeninį maišą, kuriame ji praleido pastaruosius metus, tą aklą ataugą erdvėje ir laike.

Ji gerai atsiminė savo kelionę į tą pusę: tėvas, surištas, su megzta kepure ant akių ir brūzguliu burnoje, sėdėjo šalia jos, dar visai mergaitės. Ji visą laiką verkė, o vienas sušaudymo komandos kareivių dėliodamas pirštus rodė jai įvairius žvėris, šešėliais šokančius mažoje geltonoje arenoje, kuri tunelio

lubomis lenktyniavo su drezina.

Tėvui perskaitė nuosprendį, kai jie jau buvo kirtę tiltą: revoliucinis tribunolas suteikė jam malonę, mirties bausmę pakeisdamas tremtimi iki gyvos galvos. Nustūmė ant bėgių, numetė peilį, automatą su viena dėtuve ir seną dujokaukę, padėjo nulipti Sašai. Kareivis, rodęs mergaitei arklį ir šunį, pamojavo jai ranka.

Kažin, ar jo nebuvo tarp sušaudytųjų šiandien?

Sašos jausmas, kad ji kvėpuoja svetimu oru, sustiprėjo užsimovus juodą dujokaukę, kurią skustagalvis nutraukė nuo vieno kūnų. Kiekviena trumputė jos kelio atkarpa kažkam kainavo gyvybę. Tikriausiai skustagalvis vis tiek būtų juos nušovęs, bet dabar, kai Saša buvo šalia, ji tapo bendrininke.

Jos tėvas nenorėjo grįžti namo ne tik todėl, kad pavargo kovoti. Jis sakė, jog visi jo pažeminimai ir netektys sveria ne daugiau nei bent viena svetima gyvybė. Kentėjo pats, kad nesuteiktų kančių kitiems.

Saša žinojo, jog svarstyklių lėkštė, ant kurios buvo sudėtos visos jo atimtos kitų žmonių gyvybės, ir taip yra labai žemai, tad tėvas tiesiog bandė atkurti pusiausvyrą.

O juk skustagalvis galėjo įsikišti anksčiau, galėjo tiesiog išgąsdinti žmones drezinoje vien savo pasirodymu, nuginkluoti juos be jokio šūvio — Saša buvo tuo visiškai įsitikinusi. Nė vienas nužudytųjų nebuvo jo vertas priešininkas.

Kodėl jis taip pasielgė?

Jos vaikystės stotis pasirodė esanti arčiau, nei ji manė. Nepraėjus nė dešimčiai minučių priešakyje sužibo tos stoties šviesos. Įvažiavimai į Automobilių gamyklos stotį nebuvo saugomi. Matyt, jos gyventojai pernelyg pasikliovė uždarytomis hermetinėmis sklendėmis. Už pusšimčio metrų iki platformos skustagalvis sumažino variklio apsukas ir, liepęs Homerui stoti prie vairo, pats nusigavo arčiau kulkosvaidžio.

Drezina įriedėjo į stotį beveik negirdimai ir labai lėtai. O gal tuo metu laikas Sašai sustingo, kad ji galėtų per kelias trumpas akimirkas viską pamatyti ir prisiminti?

Tądien tėvas paliko ją savo pasiuntiniui liepęs jam paslėpti mergaitę, kol viskas išsispręs. Šis nuvedė ją giliai į stoties papilvę, į vieną tarnybinių patalpų. Tačiau net iš ten buvo girdėti, kaip vienu metu suriaumojo šimtas burnų, — jis puolė atgal, kad būtų kartu su savo vadu. Saša metėsi bėgti tuščiais koridoriais, iššoko į salę...

Jie plaukė palei platformą, o Saša žvelgė į erdvias šeimines palapines ir vagonus, paverstus kontoromis, stebėjo liestynes žaidžiančius vaikiukus ir liežuvaujančius senius, ginklus valančius rūškanus vyrus...

Tačiau matė savo tėvą, stovintį plonos piktų ir išsigandusių vyrų grandinės, bandančios aprėpti bei sulaikyti didžiulę kunkuliuojančią minią, priešakyje. Ji pribėgo prie tėvo, prisispaudė jam prie nugaros.

Jis paklaikęs apsisuko, atstūmė ją nuo savęs ir skėlė antausį pribėgusiam adjutantui. Tačiau kažkas jau spėjo atsitikti. Rikiuotė, sustingusi su pakeltais automatais, laukianti komandos paleisti ugnį, išgirdo atšaukimo signalą. Pasigirdo vienintelis šūvis į orą: jos tėvas pradėjo derybas dėl taikaus stoties perdavimo revoliucionieriams.

Jos tėvas tikėjo: žmogui duodami ženklai.

Reikia tik mokėti juos pastebėti ir teisingai perskaityti.

Ne, laikas sulėtėjo ne tik todėl, kad leistų jai dar kartą išgyventi paskutinę vaikystės dieną. Ginkluotus žmones, kylančius priešais dreziną, ji išvydo anksčiau už visus kitus. Matė, kaip skustagalvis vos pastebimu sklandžiu judesiu atsidūrė už nuleistuko, kaip į nustebusius sargybinius pradėjo suktis juodintas vamzdis.

Ji anksčiau nei senis išgirdo šnypščiantį įsakymą sustabdyti dreziną. Ir suprato: dabar čia žus tiek žmonių, kad jai iki gyvenimo galo atrodys, jog ji kvėpuoja svetimu oru. Bet Saša negalėjo sutrukdyti susidoroti, nepajėgė išgelbėti nuo kažko neapsakomai baisaus nei jų, nei savęs, nei dar vieno žmogaus.

Sargybiniai jau traukė automatų saugiklių užkabas, bet krapštėsi pernelyg ilgai, atsilikdami nuo skustagalvio keliais ėjimais.

Mergaitė padarė pirmą dalyką, kuris jai šovė į galvą. Pašoko ir prigludo prie jo gumbuotos geležinės nugaros, apkabindama jį iš užpakalio ir sunerdama rankas ant nejudrios, tarsi nekvėpuojančios, krūtinės. Jis krūptelėjo, lyg ji būtų kirtusi jam rimbu, užgaišo... Suglumo ir pasirengę šaudyti automatininkai.

Senis suprato ją be žodžių. Dreziną šovė iš vietos, spjaudydama juodus aitrių dūmų kamuolius, ir Automobilių gamyklos stotis nulėkė tolyn. Į praeitį. * * * Iki pat Paveleckajos stoties niekas daugiau neištarė nė žodžio. Hanteris išsivadavo iš netikėto apkabinimo atgniauždamas mergaitės rankas taip, lyg lenktų jam trukdantį kvėpuoti plieninį lanką. Jie visu greičiu pranėrė pro vienintelį blokuojamąjį postą, iš jo pasiųstos kulkos vėduokle susmigo į lubas jiems virš galvos. Brigadininkas suspėjo išsitraukti savo pistoletą ir atsakyti trimis begarsiais šūviais.

Vieną, atrodo, paklojo, kiti susiliejo su sienomis, įsispaudė į negilias iškyšas, taip išsigelbėdami. „O vis dėlto”, — galvojo Homeras žvilgčiodamas į nuščiuvusią mergaitę. Jis spėjo, kad meilės linija prasidės netrukus, pasirodžius herojei, bet įvykiai vystėsi pernelyg sparčiai. Greičiau, negu jis spėjo ne tik užrašinėti, bet ir suprasti. Įvažiavę į Paveleckajos stotį, jie sustojo.

Seniui jau teko būti šioje stotyje, persikėlusioje čia iš kažkokių gotikos legendų. Skirtingai nuo paprastų kolonų, kurios laikė visų Maskvos pakraščių naujai pastatytų metro stočių skliautus, Paveleckajos stotis buvo atremta į virtinę lengvų apvalių arkų, pernelyg aukštų paprastiems žmonėms. Kaip dažnai atsitinka tokiose legendose, Paveleckajos stotį ištiko nepaprastas prakeiksmas. Lygiai aštuntą valandą vakaro ką tik šurmuliavusi stotis išmirdavo, virsdavo savo pačios šešėliu. Iš visų veiklių ir suktų gyventojų ant platformos likdavo tik keletas drąsuolių. Visi kiti — kartu su savo vaikais, su manta, prekių prikrautomis kelioninėmis dėžėmis, suolais ir gultais — dingdavo.

Susigrūsdavo į slėptuvę — vos ne kilometro ilgio perėjimą į Žiedo liniją — ir ten drebėdavo visą ilgą naktį, kol paviršiuje prie Paveleckajos geležinkelio stoties zuidavo prabudę iš miego siaubingi padarai.

Išmanantys žmonės kalbėjo, kad geležinkelio stotis ir aplinkinės žemės buvo jų vienvaldė tėvonija, ir net jiems snaudžiant ten nedrįsdavo užklysti jokie kiti sutvėrimai. Paveleckajos stoties gyventojai prieš juos buvo bejėgiai: užtvarų, atkertančių eskalatorius kitose stotyse, čia tiesiog nebuvo, tad išėjimas į paviršių visada buvo atviras.

Homero nuomone, sunku būtų rasti netinkamesnę vietą poilsiui ir nakvynei. Bet Hanteris manė kitaip: pasiekusi tolimąjį salės galą drezina sustojo.

— Iki ryto būsime čia. Įsitaisykite, — nusitraukęs dujokaukę jis ranka nubrėžė lanką, apimantį stotį.

Ir paliko juos. Mergaitė palydėjo brigadininką žvilgsniu, tada susirietė ant kietų grindų. Senis įsitaisė patogiau ir primerkė akis bandydamas užsnūsti. Veltui: mintys apie marą, kurį jis neša į dar sveikas stotis, vėl apspito Homerą. Mergaitės taip pat neėmė miegas.

— Ačiū tau. Aš maniau, kad tu toks pat kaip jis, — prabilo ji.

— Nemanau, kad dar yra tokių žmonių, — atsiliepė senis.

— Jūs draugai?

— Kaip žuvis prielipą ir ryklys, — nelinksmai nusišypsojo senis galvodamas sau, kad taip ir yra: žmones ryja Hanteris, bet kruvinų žmogienos gabalų nubyra ir Homerui.

— Kaip tai? — ji pakėlė galvą.

— Kur jis, ten ir aš... Galbūt jis mano, kad aš jį apvalysiu. Nors iš tiesų niekas nežino, ką jis mano.

— O kodėl tu negali be jo? — mergaitė prisėdo arčiau senio.

— Man atrodo, kad, kol aš būsiu šalia jo, įkvėpimas... manęs nepaliks... — pamėgino paaiškinti Homeras.

— Įkvėpimas — nuo žodžio „įkvėpti”, — tarė Aleksandra. Buvo neaišku, klausia ji ar tvirtina. — Kam tau įkvėpti tokius dalykus? Ką tau tai duos?

Homeras gūžtelėjo pečiais.

— Šitai yra ne tai, ką mes įkvepiame. Šitai yra tai, ką mums įkvepia, — atsakė jis.

— Aš manau, kol kvėpuoji mirtimi, prie tavo lūpų daugiau niekas neprisilies. Bijos lavono kvapo, — ji kažką braižė pirštu ant nešvarių grindų.

— Kai matai mirtį, apie daug ką susimąstai, — pratarė Homeras.

— Tu neturi teisės iškviesti jos kiekvieną kartą, kai reikia pagalvoti, — paprieštaravo ji.

— Aš jos nekviečiu — aš tiesiog stoviu šalia, o be to, esmė — visai ne mirtis... Ne tik ji, — priešinosi senis. — Aš norėjau, kad man nutiktų istorija, kuri viską pakeistų. Kad prasidėtų naujas ratas. Kad mano gyvenime kas nors įvyktų. Kad mane sukrėstų... Ir galvoje prašviesėtų.

— Tavo gyvenimas buvo blogas? — užjausdama paklausė mergaitė.

— Nuobodus. Žinai, kai viena diena panaši į kitą, jos lekia taip greitai, kad rodos — jau visai netoli paskutinė jų, — pabandė paaiškinti Homeras. — Bijai nieko nesuspėti. Ir kiekviena šių dienų kupina menkų reikalų: sutvarkei vieną, pailsėjai — laikas imtis kito. Nebelieka nei jėgų, nei laiko kam nors

tikrai svarbiam. Galvoji — nieko, pradėsiu rytoj. O rytojus neišaušta, tėra tik nesibaigianti ši diena.

— Ar daug stočių matei? — ji, rodos, visai nesiklausė, ką pasakojo senis.

— Nežinau, — sumišęs atsakė jis. — Turbūt visas.

— O aš — dvi, — atsiduso mergaitė. — Iš pradžių su tėvu gyvenome Automobilių gamyklos stotyje, paskui mus išvarė į Kolomensko stotį. Aš visada norėjau pamatyti dar bent vieną. Čia taip keista, — ji permetė akimis arkų eilę. — Tarsi tūkstantis įėjimų, ir net sienų tarp jų nėra. Štai visi jie atidaryti, o man nebesinori ten eiti. Ir baisu.

— Tai ten buvo tavo tėvas? Tas, antrasis... — Homeras užsikirto. — Jį nužudė?

Mergaitė vėl pasislėpė savo kiaute. Ji ilgai tylėjo, kol pagaliau atsiliepė: — Taip.

— Pasilik su mumis, — sukaupė ryžtą senis. — Aš pakalbėsiu su Hanteriu, manau, jis sutiks. Pasakysiu jam, kad tu man reikalinga, nes... — jis skėstelėjo rankomis nežinodamas, kaip mergaitei paaiškinti, kad dabar ji turi jį įkvėpti.

— Pasakyk, kad aš reikalinga jam, — Saša pabrėžė paskutinį žodį.

Ji nušoko ant platformos ir patraukė tolyn nuo drezinos, glostydama kiekvieną koloną, pro kurią praeidavo.

Mergaitė neturėjo jokio koketiškumo, ji visai neflirtavo. Atrodo, kad ji nevertino ne tik šaunamųjų ginklų, bet ir įprastinio moteriško arsenalo, apimančio jaudinančias grimasas ir mielą maivymąsi, blakstienų plazdenimą, galintį sukelti uraganą, ir pusšypsnius, dėl kurių galima pasiaukoti pačiam arba nužudyti kitą. O gal tiesiog dar nemokėjo visu tuo naudotis? Šiaip ar taip, šis arsenalas jai nebuvo reikalingas. Vienu tiesiu akių dūriu ji privertė Hanterį pakeisti sprendimą, vienu judesiu užmetė ant jo tinklą ir sulaikė nuo žmogžudystės. Nejaugi pramušė šarvą, pataikė į minkštą vietą? Ar jam jos prireikė kažkokiam tikslui? Greičiau jau antrasis variantas: Homerui buvo kažkaip keista net pagalvoti, kad brigadininkas turi silpnų vietų, kad jį galima net ne sužeisti, o bent užgauti. * * * Seniui niekaip nesisekė užmigti. Nors jis ir pasikeitė troškią juodą dujokaukę į lengvą žygio respiratorių, kvėpuoti buvo vis taip pat sunku ir gniaužtai, spaudžiantys jo galvą, nebuvo atleisti.

Visus savo senus daiktus Homeras paliko tunelyje. Pilko muilo gabalėliu nusigramdė rankas, purvą nusiplovė žydinčiu vandeniu iš kanistro ir savo noru nusprendė nuo šiol visada nešioti baltą antsnukį.

Ką dar senis galėjo padaryti, kad apsaugotų tuos, kurie buvo greta?

Nieko. Dabar jau visiškai nieko, nepadėtų, net jei išeitų į tunelius ir pats virstų krūva sutrūnijusių pamestų skudurų. Tačiau dabartinis mirties artumas staiga grąžino jį daugiau nei dvidešimt metų atgal, į laikus, kai jis ką tik buvo praradęs visus, kuriuos mylėjo. Ir tai suteikė jo planams naują autentišką prasmę.

Jei būtų Homero valia, jis jiems pastatytų tikrą paminklą. Bent jau paprasto antkapio jie tikrai nusipelnė. Gimę skiriami dešimtmečių, mirę tą pačią dieną: jo žmona, jo vaikai, tėvai.

Ir dar jo bendraklasiai bei mokyklos draugai. Mėgstami kino aktoriai ir muzikantai. Tiesiog visi tie žmonės, kurie tą dieną buvo darbe, kurie jau spėjo grįžti namo arba užstrigo kamščiuose kažkur pusiaukelėje.

Ir tie, kurie žuvo iš karto, ir tie, kurie dar kelias ilgas dienas bandė išgyventi užnuodytoje pusiau sugriautoje sostinėje, silpnai krapštydami užkimštas metro hermetines sklendes. Tie, kurie akimirksniu buvo suskaidyti į atomus, taip pat tie, kurie težo ir gyvi trupėjo į gabalus graužiami spindulinės ligos. Žvalgybos kariai, kurie pirmieji pakilo į paviršių, grįžę iš užduoties ištisas paras negalėjo užmigti.

Homerui teko susitikti su kai kuriais jų prie laužo persėdimų stotyse — senis žvelgė jiems į akis ir matė ten amžiams užantspauduotas gatves, panašias į sustingusias upes, išpampusias nuo užtroškusių žuvų.

Tūkstančiai sustojusių mašinų, prigrūstų negyvų keleivių, užkimšo prospektus ir plentus, vedančius iš Maskvos. Lavonų buvo visur. Nebuvo kam jų surinkti, kol į miestą atėjo nauji šeimininkai.

Gailėdami savęs žvalgai stengėsi aplenkti mokyklas ir vaikų darželius. Tačiau pakakdavo netyčia pro dulkėtą langą pagauti sustingusį žvilgsnį iš šeimos automobilio galinės sėdynės, kad netektum proto.

Vienu metu nutrūko milijardai gyvybių. Liko milijardai neišsakytų minčių, neįgyvendintų svajonių, milijardai neatleistų nuoskaudų. Jaunesnysis Nikolajaus sūnus prašė jo didelio spalvotų flomasterių rinkinio, duktė bijojo lankyti dailųjį čiuožimą, žmona prieš užmigdama vaizdavosi, kaip jie dviese praleis trumpas atostogas prie jūros.

Kai senis suvokė, kad šie maži troškimai ir įgeidžiai buvo paskutiniai, jie staiga įgijo jam nepaprastos svarbos.

Homeras norėtų iškalti epitafiją kiekvienam jų. Žmonija tikrai buvo verta bent vienos epitafijos ant savo milžiniško broliško kapo. Dabar, kai seniui pačiam nebeliko beveik nieko, jam atrodė, kad jis sugebės parinkti jai tinkamus žodžius.

Homeras dar nežinojo, kokia tvarka juos išdėstys, kaip sujungs, kaip sutvirtins, kaip papuoš, tačiau jautė: istorijoje, besiklostančioje jo akyse, atsiras vietos ir kiekvienai ramybės nerandančiai sielai, ir kiekvienam jausmui, ir kiekvienam žinių, kurias jis taip kruopščiai rinko, krisleliui, ir jam pačiam.

Siužetas tam tiko kuo puikiausiai.

Kai viršuje prašvis, o apačioje ims šurmuliuoti prekybos eilės, jis būtinai pereis per jas, gaus tuščią sąsiuvinį ir tušinuką. Reikia skubėti: jei jis neperkels ant popieriaus kontūrų busimojo romano, kuris it miražas nušvito prieš jį tolumoje, šis gali ištirpti, ir kas žino, kiek Homerui dar teks sėdėti kopos viršūnėje įsistebeilijus į tolį, tikintis, kad iš smulkiausio smėlio ir besilydančio oro vėl pradės dėliotis jo dramblio kaulo bokštas?

Laiko gali ir neužtekti.

Kad ir ką plepėtų mergaitė, žvilgsnis į tuščias amžinybės akiduobes priverčia išsijudinti, šyptelėjo pats sau senis. Paskui, prisimindamas jos išlenktus antakius — du baltus spindulius rūškaname paišiname veide, jos prikąstą lūpą, sutaršytus šiaudų spalvos plaukus, jis nusišypsojo dar kartą.

Rytoj turguje teks surasti dar kai ką, mąstė Homeras prieš užmigdamas.

Naktis Paveleckajos stotyje visada būna nerami. Blaškosi dvokiančių fakelų atšvaitai ant aprūkusių marmuro sienų, neritmingai kvėpuoja tuneliai, ir vos girdimai šnibždasi žmonės, susėdę eskalatoriaus papėdėje. Stotis apsimeta mirusia tikėdamasi, kad plėšrūs padarai iš paviršiaus nesusigundys dvėsena.

Tačiau kartais smalsiausi jų aptinka toli į gilumą vedančią landą, uostinėdami atskiria šviežio prakaito kvapą, išgirsta širdžių plakimą, pajunta tekantį gyslomis kraują. Ir ima leistis žemyn.

Homeras pagaliau užsnūdo. Sunerimę balsai iš kito platformos galo jo sąmonę pasiekdavo sunkiai, iškraipyti. Bet tada sukaleno kulkosvaidis, kaipmat ištraukdamas iš snaudulio ūkanos. Senis pašoko išpūtęs akis, ėmė grabinėti drezinos grindis ieškodamas savo ginklo.

Prie kurtinančio kulkosvaidžių gausmo prisijungė iš karto keli automatai, nerimastingus sargybinių riksmus pakeitė tikras siaubas. Kad ir į ką jie dabar šaudė iš visų pabūklų, tai nedarė tam padarui nė mažiausios žalos. Dabar tai jau buvo nebe darni ugnis, nukreipta į judantį taikinį, o padrikas žmonių, besistengiančių visomis išgalėmis išsaugoti bent savo kailį, pyškinimas.

Automatas atsirado, bet Homeras niekaip negalėjo pasiryžti išeiti į salę. Visos jo valios vos užteko tam, kad atsispirtų pagundai užvesti motorą ir lėkti iš stoties — nesvarbu kur. Nepalikdamas drezinos jis tampė kaklą, bandydamas įžvelgti kovos areną pro tankias kolonų grotas. Besiginančių sargybinių šūksnius ir keiksmus perskėlė čaižus čerškimas — netikėtai arti. Kulkosvaidis užsikirto, kažkas baisiai suriko ir čia pat nutilo — taip staiga, tarsi jam būtų nurovę galvą. Vėl į ausis trenkė automato tratėjimas, bet jau visai retas, buvo girdėti vos pavieniai šūviai. Klyksmas pasikartojo — atrodo, šiek tiek tolėliau...

Staiga šį garsą skleidusiam padarui aidu atsiliepė dar vienas — visai šalia drezinos.

Homeras suskaičiavo iki dešimties ir drebančiomis rankomis paleido variklį: tuoj, tuoj jo pakeleiviai sugrįš, jie galės iš karto šauti pirmyn. Visa tai — dėl jų, ne dėl savęs... Drezina suvibravo, įšildama paskleidė smalkių tvaiką, ir staiga tarp kolonų akimirkai kažkas šmėkštelėjo... Susiliejo ir išslydo iš regėjimo lauko greičiau, nei sąmonė pajėgė suvokti jo atvaizdą.

Senis įsikibo į turėklą, padėjo koją ant greičio pedalo ir giliai įkvėpė. Jeigu jie nepasirodys per dešimt sekundžių, jis viską mes ir... Ir Homeras, pats nesuprasdamas, kam jis tai daro, žengė ant platformos, atkišęs priešais save niekingą automatą. Tiesiog norėdamas įsitikinti, jog jis nebegali padėti niekam iš saviškių.

Prisispaudęs prie kolonos senis pažvelgė į salę...

Norėjo surikti, bet pristigo oro. * * * Saša visada žinojo, kad žemė neapsiriboja tomis dviem stotimis, kuriose ji gyveno, tačiau niekada negalėjo įsivaizduoti, jog pasaulis už jų ribų gali būti toks gražus. Kolomensko stotis — nors plokščia ir niūri — vis dėlto mergaitei atrodė tarytum jaukūs ir iki smulkmenų pažįstami namai. Automobilių gamyklos stotis — išdidi, erdvi, bet šalta — nusisuko nuo jų su tėvu, atstūmė juos, ir ji negalėjo jai to atleisti.

Santykiuose su Paveleckajos stotimi buvo galima atversti švarų lapą. Su kiekviena čia praleista minute Saša vis labiau įsimylėjo šią stotį. Pamilo jos lengvas plačiai išsikerojusias kolonas, didžiules kviečiančias

arkas, šį taurų marmurą, išvagotą mielų gyslelių, darančių sienas panašias į kažkieno švelnią odą.

Kolomensko stotis — skurdi, Automobilių gamyklos stotis — pernelyg atšiauri, o štai ši — Paveleckajos stotis tarsi buvo sukurta pagal moters paveikslą: žaisminga ir lengvabūdiška. Šita stotis net praėjus dešimtmečiams nenorėjo pamiršti savo buvusio grožio. „Žmonės, kurie čia gyvena, negali būti žiaurūs ir pikti, — galvojo Saša. — Nejaugi man su tėvu būtų užtekę įveikti vos vieną priešišką stotį, kad atsidurtume šiame stebuklingame krašte? Nejaugi jam būtų pakakę išgyventi tik dar vieną dieną, kad pabėgtų iš katorgos ir vėl taptų laisvas? Aš būčiau sugebėjusi įkalbėti skustagalvį, kad paimtų kartu mus abu...”

Tolumoje blyksėjo sargybinių apsuptas laužas, prožektoriaus spindulys čiupinėjo aukštas lubas, bet Sašai nesinorėjo ten eiti. Kiek metų jai atrodė, kad, ištrūkusi iš Kolomensko stoties ir sutikusi kitų žmonių, ji galės būti laiminga! Bet dabar jai reikėjo tik vieno žmogaus — kad galėtų pasidalyti su juo savo susižavėjimu, savo nuostaba, kad žemė iš tiesų pasirodė didesnė visu trečdaliu, ir savo viltimi, kad viską galima ištaisyti. O pati Saša tikriausiai iš viso nebuvo niekam reikalinga, kad ir ką ji bandė įteigti sau ir seniui.

Mergaitė nužingsniavo į priešingą pusę, ten, kur į dešinįjį tunelį puse korpuso buvo įsispraudęs nušiuręs sąstatas išmuštais langais ir atlapotomis durimis. Įėjo į vidų, perbėgdama tarpus tarp vagonų ištyrinėjo pirmą, antrą, trečią vagonus. Paskutiniajame Saša surado per stebuklą išlikusį minkštasuolį, atsisėdo ant jo ir užsikėlė kojas. Apsidairė aplink. Pabandė įsivaizduoti, kad traukinys tuoj tuoj pajudės ir nuveš ją į kitas stotis — šviesias, aidinčias žmonių balsais. Bet jai neužteko nei tikėjimo, nei fantazijos, kad išjudintų iš vietos tūkstančius tonų geležies laužo. Su jos dviračiu viskas buvo gerokai paprasčiau.

Pasislėpti nepavyko: šokinėdamas iš vagono į vagoną paskui Sašą, ją pagaliau pasivijo Paveleckajos stotyje kylančio mūšio triukšmas.

Vėl?!

Mergaitė nuleido kojas ir galvotrūkčiais puolė atgal į stotį — į tą vienintelę vietą, kur ji galėjo bent šį tą padaryti. * * * Sudraskyti sargybinių kūnai tįsojo ir prie stiklinės būdelės su sustingusiu prožektoriumi, ir tiesiog užgesusiame lauže, ir pačiame salės centre. Kariai jau nustojo priešintis ir bėgo ketindami paprašyti prieglobsčio perėjoje, tačiau žūtis juos pasivijo pusiaukelėje.

Prie vieno lavonų susirietė grėsminga nenatūrali figūra. Iš tokio atstumo ji buvo sunkiai matoma, bet Homeras regėjo lygią baltą odą, trūkčiojantį galingą sprandą, nekantriai mindžiukuojančias kojas, sulenktas per daugybę sąnarių.

Mūšis buvo pralaimėtas. Kurgi Hanteris?

Senis išlindo dar kartą ir apmirė... Už dešimties žingsnių, išlindęs iš už kolonos lygiai tiek pat kiek Homeras, tarsi erzindamas jį ar žaisdamas su juo, iš daugiau nei dviejų metrų aukščio į senį įsistebeilijo košmariškas snukis. Nuo atvėpusios apatinės lūpos lašėjo raudonas skystis, sunkus žandikaulis be perstojo judėjo minkydamas baisų kramtalą, po nuožulnia kakta buvo visiškai tuščia. Tačiau atrodo, kad

tai, jog šis padaras neturėjo akių, visiškai netrukdė jam judėti ir atakuoti.

Homeras atšoko spausdamas nuleistuką. Automatas tylėjo. Pratisai ir kurtinamai suklikusi chimera puolė į salės vidurį. Senis ėmė traukyti užsikirtusią spyną suprasdamas, kad nebesuspės nieko padaryti...

Tačiau staiga pabaisa prarado bet kokį susidomėjimą juo — dabar jos dėmesys buvo nukreiptas į platformos kraštą. Sekdamas aklą žvilgsnį Homeras staigiai apsisuko, ir jo širdis apmirė.

Ten stovėjo mergaitė, išgąstingai dairydamasi į šalis.

— Bėk! — suriko Homeras, pratrukdamas gerklę plėšančiu gargaliavimu.

Baltoji chimera šoktelėjo pirmyn, iš karto įveikdama keletą metrų, ir atsidūrė tiesiai priešais mergaitę. Ši išsitraukė peilį, tinkamą nebent maistui ruošti, ir puolė pirmoji. Padaras atsakydamas mostelėjo viena priekinių letenų, ir mergaitė griuvo žemėn. Geležtė nukrito už kelių žingsnių.

Senis jau buvo drezinoje. Tačiau jis nė nebeketino bėgti. Šnopuodamas sukiojo kulkosvaidį, stengdamasis į taikiklio voratinklį pagauti šokantį balkšvą siluetą. Nesisekė: baidyklė spaudėsi prie mergaitės. Homerui atrodė, kad padaras, per kelias minutes sudraskęs sargybinius, kėlusius jam bent šiokią tokią grėsmę, dabar pramogavo įvaręs į kampą du silpnus priešininkus, žaisdamas su šiais nelaimėliais prieš pribaigdamas. Štai jis susikūprino virš Sašos, užstodamas ją nuo senio... Mėsinėdamas grobį?.. Čia pat krūptelėjo, atšlijo, pasikrapštė nagais besiplečiančią dėmę ant nugaros ir riaumodamas atsisuko ruošdamasis praryti skriaudiką.

Netvirtai, atkišęs automatą, laikomą vienoje rankoje, jo link žengė Hanteris. Antroji ranka it rimbas karojo palei kūną — buvo matyti, koks sunkus ir skausmingas jam buvo kiekvienas žingsnis.

Brigadininkas užliejo pabaisą nauja serija, bet ši pasirodė besanti nepaprastai gaji — vos susvyravusi kaipmat atgavo pusiausvyrą ir puolė pirmyn. Šoviniai baigėsi, tad Hanteris, per stebuklą išsisukęs, pasitiko didžiulę skerdeną savo mačetės ašmenimis. Chimera užgriuvo ant jo iš viršaus prispausdama po savimi, dusindama kūno svoriu, laužydama kaulus.

Netrukus atlėkė antrasis padaras, nužudydamas paskutinę viltį išsigelbėti. Sustingo prie konvulsijų tampomo savo gentainio kūno, pakrapštė nagais baltą odą tarsi bandydamas pažadinti jį, paskui lėtai pakėlė beakį snukį į senį...

Homeras nepraleido savo galimybės. Stambus kalibras sudraskė chimeros torsą, suskaldė kaukolę; jau pargriovęs pabaisą senis vis dar trupino ir vertė dulkėmis marmuro plokštes jai už nugaros. Homeras ne iš karto sugebėjo numaldyti širdį ir atleisti mėšlungio sutrauktus pirštus.

Paskui jis užsimerkė, nusiėmė respiratorių ir įtraukė šalto oro, kupino šviežio surūdijusio kraujo kvapo.

Visi herojai krito — kovos lauke liko jis vienas.

Jo knyga buvo baigta nespėjus pradėti.

DEŠIMTAS SKYRIUS

PO MIRTIES „Kas lieka po mirusiųjų?

Kas lieka po kiekvieno iš mūsų?

Kapų akmenys skeldėja ir apsamanoja, ir vos per kelis dešimtmečius užrašai ant jų pasidaro nebeįskaitomi.

Netgi anais laikais, kai kapų daugiau nebebuvo kam prižiūrėti, kapinių žemė buvo padalijama naujiems negyvėliams. Aplankyti mirusiųjų ateidavo tik vaikai ar tėvai, kur kas rečiau pasirodydavo anūkai, beveik niekada — proanūkiai.

Tai, ką buvo priimta vadinti amžina ramybe, didžiuosiuose miestuose reiškė tik viena — kad pusei amžiaus atidedamas laikas, kada kaulai vėl bus pajudinti: galbūt toliau glaudinant kapus, galbūt siekiant, kad kapinės būtų išartos ir jų vietoje pastatyti nauji gyvenamieji kvartalai. Žemė darėsi pernelyg ankšta ir gyviesiems, ir mirusiesiems.

Pusė amžiaus — tai prabanga, kurią galėjo sau leisti tik tie, kurie mirė iki pasaulio pabaigos. O kam rūpi vienas negyvėlis, kai žūsta visa planeta? Nė vienam metro gyventojų neteko garbė būti palaidotam, nė vienas negalėjo tikėtis, kad jo kūno nesunaikins žiurkės.

Anksčiau palaikai turėjo teisę egzistuoti lygiai tiek, kiek gyvieji prisiminė tuos, kuriems tie palaikai priklausė. Žmogus atsimena savo gimines, moksladraugius, bendradarbius. Bet jo atminties užtenka tik trims kartoms. Tiems patiems penkiems dešimtmečiams su trupučiu.

Taip pat lengvai, kaip kiekvienas mūsų išleidžia iš atminties savo senelio ar mokyklos draugo atvaizdą, kažkas vieną kartą paleis į absoliučią nebūtį ir mus. Prisiminimas apie žmogų gali pasirodyti ilgaamžiškesnis už jo skeletą, bet kai išeina paskutinysis iš tų, kurie mus dar atminė, kartu su juo ištirpstame laike ir mes.

Nuotraukos? Kas jas dabar daro? Ir kiek laiko jos būdavo saugomos, kai dar visi fotografuodavo?

Anksčiau kiekvieno šeimos albumo pabaigoje būdavo rezervuojama nedidelė vieta rusvoms senovinėms nuotraukoms, bet mažai kas iš vartančių tuos albumus galėjo tiksliai pasakyti, kurioje nuotraukoje buvo tas ar kitas jo protėvis. Šiaip ar taip, išėjusiųjų fotografijas galima laikyti pomirtine kauke, nuimta nuo jų kūno, bet tikrai ne sielos išlieja, padaryta jiems dar gyviems esant. O be to, nuotraukos dūla tik nedaug lėčiau nei kūnai, kuriuos jos vaizduoja.

Tai kas gi liks?

Vaikai?

Homeras palietė pirštu žvakės liepsną. Jam buvo paprasta samprotauti. Achmedo žodžiai vis dar skaudino jį. Pasmerktas neturėti vaikų, netekęs galimybės pratęsti savo giminę, senis dabar galėjo tik neigti šį kelią į nemirtingumą.

Jis vėl paėmė tušinuką. „Jie gali būti panašūs į mus. Jų bruožuose mes galime įžvelgti savo pačių bruožų, stebuklingai sulydytų į viena su bruožais tų, kuriuos mylėjome. Jų gestuose, antakių linkiuose, grimasose susigraudinę atpažinsime save. Draugai gali mums sakyti, kad mūsų sūnūs ir dukros yra tarsi iš akies traukti mes patys, sukirpti pagal tą patį lekalą. Ir tai tarytum žada mums tam tikrą savęs pratęsimą, kai mūsų nebebus.

Bet juk kiekvienas mūsų — ne pradinis atvaizdas, pagal kurį daromos vėlesnės kopijos, o viso labo chimera, perpus sudėta iš mūsų tėvo ir motinos išvaizdos bei vidaus, taip pat kaip ir šie savo ruožtu yra sudaryti iš savo tėvų pusių. Vadinasi, mes neturime jokio unikalumo — tėra tik nepabaigiama mažyčių mozaikos gabalėlių, kurie egzistuoja patys savaime, susidėliodami į milijardus atsitiktinių, neturinčių ypatingos vertės ir bematant subyrančių pano, sampyna?

Tad ar verta taip didžiuotis tuo, kad matome savo vaikus turint nosies kuprelę ar smakro duobutę, kurias įpratome laikyti savomis, bet kurios iš tiesų jau pusę milijono metų klajoja po tūkstančius kūnų.

Ar liks kas nors būtent po manęs?”

Homerui buvo sunkiau nei kitiems. Jis nuoširdžiai pavydėjo tiems, kurių tikėjimas įgalino viltis, kad jie bus įleisti į pomirtinį pasaulį. Senis, išgirdęs kalbant apie šį pasaulį, mintimis persikeldavo į Nachimovo prospektą. Galbūt Homeras buvo sudarytas ne tik iš kūno, kurį sukramtys ir suvirškins maitėdos. Bet jei jame ir būtų dar kažkas, tas kažkas negalėtų egzistuoti atskirai nuo mėsos ir kūno. „Kas liko po Egipto karalių? Kas — po Graikijos herojų? Po Renesanso dailininkų? Ar liko kas nors po jų — ir ar išliko būtent jie tame, kas liko?

Tačiau koks dar nemirtingumas lieka žmogui?”

Homeras perskaitė, ką parašęs, pamąstė, paskui atsargiai išplėšė lapus iš sąsiuvinio, suglamžė juos, padėjo ant geležinės lėkštės ir uždegė. Praėjus minutei iš darbo, kuriam jis skyrė pastarąsias tris

valandas, teliko saujelė pelenų. * * * Ji mirė.

Saša visada taip įsivaizdavo mirtį: užgęsta paskutinis šviesos spindulys, nutyla visi balsai, prarandamas kūnas, lieka tik amžina tamsa. Juoduma ir tyla, iš kurios žmonės ateina ir kur neišvengiamai sugrįžta.

Mergaitė girdėjo pasakų apie rojų ir pragarą, tačiau požemių karalystė jai visada atrodė nekalta. Leisti amžinybę nieko nematant, negirdint ir visiškai nieko neveikiant jai rodėsi šimtą kartų baisiau už bet kokius katilus, pilnus verdančios alyvos.

O paskui priešakyje sužibo mažytė virpanti liepsnelė. Saša patraukė prie jos, bet pasiekti tą liepsnelę buvo neįmanoma: šokantis jonvabalis pabėgdavo nuo mergaitės, vėl priartėdavo, kad paerzintų ją, ir kaipmat sprukdavo tolyn, žaisdamas ir viliodamas ją paskui save. Saša žinojo, kas tai: tunelio ugnelė.

Tėvas sakydavo, kad kai žmogus miršta metro, jo siela pasiklydusi blaškosi po tamsius klaidžius tunelius, kurie visi baigiasi aklaviete. Ji nesupranta, kad nebėra prisirišusi prie kūno, kad jos žemiškoji būtis baigėsi. Taip klaidžioti jai teks tol, kol kažkur toli priešakyje išvys lauželio ugnį. O pamačiusi turi skubėti prie tos ugnies, nes ji yra pasiųsta paimti tos sielos; liepsnelė bėgdama tolyn nuves sielą ten, kur jos laukia ramybė. Tačiau kartais nutikdavo taip, kad pasigailėjusi ugnelė atvesdavo sielą atgal prie prarastojo kūno. Apie tokius žmones būdavo šnibždamasi, kad jie grįžo iš ano pasaulio, nors teisingiau būtų buvę sakyti, kad juos paleido tamsa.

Ugnelė atkakliai kvietė Sašą paskui save, ir ji nusileido. Mergaitė nejautė savo kojų, bet jų ir nereikėjo: kad suspėtų paskui bėgantį jonvabalį, jai užteko nepamesti jo iš akių. Žiūrėti įdėmiai, tarsi bandant jį įkalbėti, prisijaukinti.

Sašai pavyko pagauti ugnelę, ir ši nusitempė mergaitę per nepermatomą tamsą, per tunelių labirintą, iš kurio ji niekada nebūtų radusi kelio atgal, į paskutinę jos gyvenimo stotį. Priešakyje šiek tiek prašviesėjo: Sašai rodėsi, kad jos vedlys dabar braižo kažkokios tolimos patalpos, kur jos laukia, kontūrus.

— Saša! — pašaukė ją balsas, stebėtinai pažįstamas, nors ji ir negalėjo prisiminti, kam jis priklauso.

— Tėti? — nepatikliai paklausė ji, atpažindama širdžiai brangias gaideles svetimame tembre.

Jie atėjo. Iliuzinė tunelio ugnelė sustojo ir, virsdama paprasta liepsna, užšoko ant aplydytos ištežusios žvakės dagties, jaukiai įsitaisė ant jos, lyg iš pasivaikščiojimo sugrįžusi katė.

Jos ranką uždengė kažkieno delnas, vėsus ir sudiržęs. Neryžtingai, bijodama vėl nugrimzti į dugną, Saša atsikabino nuo ugnelės. Prabusdamas paskui ją prasimušė skausmas perskrostame dilbyje, ėmė mausti sumuštą smilkinį. Iš tamsos išplaukė ir šalia susiūbavo paprasti valdiški baldai — pora kėdžių, spintelė... Ji pati gulėjo tikroje lovoje, tokioje minkštoje, kad visai nejautė savo nugaros. Tarsi kūną jai būtų grąžinę dalimis, ir ne visų jų eilė dar būtų atėjusi.

— Saša? — pakartojo balsas.

Ji nukreipė žvilgsnį į kalbantįjį ir atitraukė ranką. Prie jos lovos sėdėjo senis, su kuriuo ji važiavo drezina. Jo prisilietimas buvo visai nepretenzingas, jis nedegino ir nežeidė Sašos. Ji atitraukė savo delną

susigėdusi dėl to, kad galėjo supainioti tėvo balsą su svetimo žmogaus balsu, ir dar dėl nuoskaudos, kad tunelio ugnelė nuvedė ją ne ten.

Senis švelniai nusišypsojo. Atrodo, jam buvo gana ir to, kad ji atsigavo. Įsižiūrėjusi Saša pastebėjo jo akyse šiltus blyksnius, kokius iki šiol buvo regėjusi tik vieno žmogaus akyse. Nenuostabu, kad ji apsigavo. Staiga mergaitei pasidarė nepatogu prieš senį.

— Atleisk, — tarė ji.

Ir čia pat Saša, prisimindama savo paskutines minutes Paveleckajos stotyje, šoktelėjo į viršų.

— O kaip tavo draugas? * * * Ji, rodėsi, nemokėjo nei verkti, nei juoktis, o galbūt jai nebeliko jėgų daryti nei viena, nei kita. Laimė, panašūs į ašmenis nagai aplenkė mergaitę: jai teko vienintelis chimeros smūgis nagų plokštuma. Tačiau ir jo užteko, kad Saša parai prarastų sąmonę. Dabar jos gyvybei niekas nebegrėsė, patikino Homerą gydytojas. Apie savo bėdas senis su daktaru nesikalbėjo.

Saša — kol ji buvo be sąmonės, senis įprato ją taip vadinti — suglebo ir atsilošė ant pagalvės, o Homeras grįžo prie stalo, kur gulėjo atskleistas sąsiuvinis, iš viso devyniasdešimt šešių lapų. Pasukiojęs tarp pirštų tušinuką tęsė nuo tos vietos, kur liovėsi rašyti iš naujo pradėtą knygą, kad prieitų prie klejojančios mergaitės. „...šį kartą karavanas užtruko. Užtruko neleistinai ilgai, todėl darėsi aišku: įvyko kažkoks baisus nenumatytas dalykas, nuo kurio nesugebėjo apginti nei užgrūdinti mūšiuose konvojaus palydovai, nei per ilgus metus suderinti santykiai su Hanzos vadovybe.

Tai dar būtų nieko, jei būtų veikęs ryšys. Tačiau kažkas atsitiko nuvestam iki Žiedo telefono laidui, susisiekimas nutrūko dar pirmadienį, o pasiųsta ieškoti gedimo brigada grįžo nieko nepešusi.”

Pakėlęs akis Homeras pašiurpo: mergaitė stovėjo jam už nugaros, per petį žvelgdama ir šifruodama jo keverzones. Atrodo, kad ant kojų ją laikė tik smalsumas.

Senis sumišęs apvertė sąsiuvinį viršeliu aukštyn.

— Tau šitam reikia įkvėpimo? — paklausė ji jo.

— Aš dar tik pradėjau, — kažkodėl sumurmėjo Homeras.

— O kas atsitiko karavanui?

— Aš nežinau, — jis ėmė piešti rėmelį aplink pavadinimą. — Istorija dar nebaigta. Gulkis, tau reikia ilsėtis.

— Bet juk nuo tavęs priklauso, kaip užbaigsi knygą, — paprieštaravo ji nesijudindama iš vietos.

— Šioje knygoje nuo manęs niekas nepriklauso, — senis padėjo tušinuką ant stalo. — Aš neišgalvoju jos — tiesiog užrašau viską, kas man nutinka.

— Vadinasi, joje juo labiau viskas priklauso nuo tavęs, — susimąstė mergaitė. — O aš į šią knygą pateksiu?

— Štai norėjau paprašyti tavo leidimo, — šyptelėjo Homeras.

— Aš pagalvosiu, — rimtai atsakė ji. — O kam tu ją rašai?

Senis atsistojo, kad nereikėtų žiūrėti į ją iš apačios į viršų.

Jau nuo praėjusio pokalbio su Saša jam tapo aišku, kad jos jaunystė ir nepatyrimas darė apgaulingą įspūdį; tarsi keistoje stotyje, kur jie mergaitę pasiėmė, vieneri metai būtų verti dvejų. Ji turėjo įprotį atsakinėti ne į tuos klausimus, kuriuos jis ištardavo balsu, o į tuos, kurie likdavo neišsakyti. Ir klausinėjo Saša Homero tik to, ko jis ir pats nežinojo.

O dar jam atrodė: jei jis nori tikėtis mergaitės nuoširdumo, — o kaip kitaip ji taps jo heroje? — tai ir pats turi būti su ja sąžiningas, nepataikauti Sašai ir nieko nenutylėti, sakyti jai ne mažiau, nei sakytų pats sau.

— Noriu, kad žmonės mane atsimintų. Ir mane, ir tuos, kurie buvo man brangūs. Kad žinotų, koks buvo pasaulis, kurį aš mylėjau. Kad išgirstų pačius svarbiausius dalykus iš to, ką aš sužinojau ir supratau. Kad mano gyvenimas būtų nugyventas ne veltui. Kad kažkas po manęs liktų.

— Dedi į tai sielą? — ji pakreipė galvą į šoną. — Bet tai juk paprasčiausias sąsiuvinis. Jis gali sudegti arba būti pamestas.

— Nepatikima saugykla sielai, taip? — Homeras atsiduso. — Ne, sąsiuvinis reikalingas tik tam, kad galėčiau išdėstyti viską reikiama tvarka ir kad aš pats neužmirščiau nieko svarbaus, kol istorija nebaigta rašyti. O paskui užteks papasakoti ją keletui žmonių. Jeigu viskas pavyks, tuomet man daugiau nebebus reikalingi nei popierius, nei kūnas.

— Tikriausiai tu matei daug tokių dalykų, kuriuos gaila būtų užmiršti visiems laikams, — mergaitė patraukė pečiais. — O štai aš neturiu ko užrašyti. Ir man nereikia patekti į sąsiuvinį. Neeikvok dėl manęs popieriaus.

— Na, tavęs dar tik laukia... — pradėjo senis ir kaipmat užsikirto: juk jo šalia nebebus.

Mergaitė neatsiliepė. Homeras išsigando, kad dabar ji visai užsisklęs savyje. Jis bandė parinkti tinkamus žodžius, kad sugrąžintų viską atgal, bet tik pats vis labiau painiojosi abejodamas.

— O koks pats gražiausias dalykas iš to, ką tu atsimeni? — staiga paklausė ji. — Visų gražiausias?

Homeras prikando liežuvį dvejodamas. Seniui buvo keista dalytis slapčiausiais dalykais su žmogumi, kurio jis nepažinojo nė dviejų parų. Šito jis nepatikėjo net Jelenai — ši manė, kad ant sienos jų kambarėlyje kabo paprastas miesto peizažas. Be to, ar mergaitė, kuri visą savo gyvenimą praleido požemyje, iš viso sugebės suprasti, ką jis jai pasakys?

— Vasaros lietus, — pasiryžo jis.

— Kas čia gražaus? — ji juokingai susiraukė.

— O tu kada nors matei lietų?

— Ne, — mergaitė krestelėjo galvą. — Tėvas draudė eiti į lauką. Aš vis tiek porą kartų buvau išlindusi, bet man ten buvo bloga. Baisu, kai aplink nėra sienų. Lietus — tai kai vanduo iš viršaus bėga, — pasitikslino ji dėl visa pikta.

Tačiau Homeras jos jau negirdėjo. Jam staiga vėl išaušo ta tolima diena. Senis tarsi mediumas, paskolinęs savo kūną iškviestai dvasiai, įsistebeilijo į tuštumą ir kalbėjo, kalbėjo...

— Visas mėnuo buvo sausas ir labai karštas. O mano žmona buvo nėščia, jai ir taip buvo sunku kvėpuoti, o čia toks pragaras... Gimdymo namuose iš viso vienas ventiliatorius, ji visą laiką skundėsi, kaip jai tvanku. Aš taip pat dėl jos vos kvapą gaudžiau. Siaubingai krimtausi: kad ir kaip stengėmės, kelerius metus nieko neišėjo, paskui gydytojai gąsdino persileidimu. Ir štai dabar ji ten tarsi ir saugi, bet geriau jau gulėtų namie. Laikas jau atėjo, bet nieko nevyksta. Sąrėmių nėra, o kiekvieną dieną viršininkų neišsiprašysi, kad išleistų iš darbo. O dar kažkas man pasakė: jei pernešioji, gali gimti negyvas. Aš sau vietos nerandu, vos tik baigiu darbą — iš karto puolu po langu budėti. Tuneliuose telefonas neveikia, aš kiekvienoje stotyje tikrinu, ar nebuvo praleistų skambučių. Ir štai gaunu pranešimą iš gydytojo: „Skubiai paskambinkite.” Kol nusigavau į tylią vietą, jau ir žmoną, ir vaiką palaidoti spėjau, įtarus kvailys. Renku numerį... 1 Homeras nutilo klausydamasis signalų, laukdamas atsakymo. Mergaitė jo nepertraukinėjo, atidėjusi klausimus vėlesniam laikui.

— Man sako: sveikiname, jums gimė sūnus. Tai tik dabar taip paprastai skamba: gimė sūnus. O tada man žmoną iš mirusiųjų sugrąžino, ir dar tas stebuklas... Pakylu į viršų — o ten lietus. Vėsus. Ir oras iš karto tapo toks lengvas, skaidrus. Tarsi miestas prieš tai būtų buvęs apsiaustas dulkėtu celofanu. Lapai ėmė švytėti, dangus pagaliau juda, namai atjaunėjo, aš bėgu Tverės gatve į gėlių kioską, verkdamas iš laimės. Skėtį turėjau, bet jo neišskleidžiau — norėjau permirkti, norėjau pajusti tą lietų. Dabar negaliu to perteikti... Tarsi ne sūnus man būtų gimęs, o aš pats būčiau iš naujo atgimęs, žvelgiau į pasaulį taip, lyg matyčiau jį pirmą kartą. O ir jis atrodė naujas, tarsi ir jam būtų ką tik nupjovę bambagyslę, pirmą kartą jį prausę. Viskas dabar prasidės iš naujo, viską, kas vyko ne taip, kas buvo blogai, — viską dabar bus galima ištaisyti. Dabar aš tarsi turiu du gyvenimus. Ko aš nespėjau — sūnus padarys, viskas mums dar priešakyje. Visiems viskas priešakyje.

Senis nutilo žvelgdamas į plaukiančius rausvoje ūkanoje Stalino laikų dešimtaukščius, pasinerdamas į veiklų Tverės gatvės gaudesį, įkvėpdamas salstelėjusio išmetamųjų dujų persmelkto oro. Užsimerkė atsukdamas veidą vasaros liūčiai. Kai atsipeikėjo, ant jo skruostų ir akių kampučiuose dar tviskėjo lietaus lašai, tarytum kelionės į tą dieną įrodymas.

Jis greitai nusišluostė juos rankove.

— Žinai, — mergaitė atrodė sutrikusi ne mažiau už patį Homerą, — tikriausiai lietus vis dėlto gali būti gražus. Aš tokių prisiminimų neturiu. Galima, aš prisiminsiu tai, ką išgyvenai tu? Ir jei nori, — ji nusišypsojo jam, — aš būsiu tavo knygoje. Juk bent kažkas turi lemti, kuo viskas baigsis. * * * — Dabar dar per anksti, — atkirto daktaras.

Saša negalėjo paaiškinti tam beširdžiui, kaip svarbu jai buvo tai, ko ji jo prašė. Mergaitė įkvėpė oro dar vienai atakai, tačiau taip jo ir neišnaudojo — tik numojo sveikąja ranka ir nusisuko.

— Nieko, pakentėkite. O jeigu jau pakilote ant kojų ir taip puikiai jaučiatės, tai galite atsargiai pasivaikščioti, — jis susidėjo savo instrumentus į nutrintą polietileninį paketą ir paspaudė ranką seniui.

— Užeisiu už poros valandėlių. Vyresnybė liepė rūpintis. Patys suprantate, mes jums skolingi.

Senis užmetė Sašai ant pečių dėmėtą kareivišką vatinį, ir ji išėjo laukan įkandin daktaro. Ėjo pro kitas ligoninės palatas, pro daugybę kambarių ir kambarėlių, apstatytų stalais bei lovomis, užlipo per du laiptų tarpelius į viršų ir praslinko pro niekuo neišsiskiriančias žemas dureles — į neaprėpiamą pailgą salę.

Sustingusi ant slenksčio Saša ilgai nesiryžo žengti į vidų. Niekada anksčiau ji nebuvo sutikusi tiek žmonių vienu metu. Ji anksčiau negalėjo net įsivaizduoti, kad pasaulyje yra tiek gyvų žmonių.

Tūkstančiai veidų — be kaukių! Tokie nepanašūs vienas į kitą... Čia buvo ir nukaršusių senių bei naujagimių. Daugybė vyrų — barzdotų, skustų, augalotų ir neūžaugų, sunykusių ir išsekusių, pilnakraujų ir raumeningų. Subjaurotų mūšiuose arba bjaurių nuo gimimo, pernelyg gražių arba patrauklių kažkuo neapčiuopiamu, nepaisant šlykščios išvaizdos. Tiek pat moterų — ir raudonsnukių prekeivių plačiais užpakaliais, apsigobusių skarelėmis, dėvinčių šimtasiūles, ir lyg nulietų blyškių merginų, apsirengusių nepaprastai ryškiais drabužiais, pasikabinusių įmantrius karolius.

Ar jie pastebės, kad Saša — kitokia? Ar sugebės ji pasislėpti minioje, apsimesti viena jų, ar jie visi puls ir sugrauš ją it žiurkių gauja svetimą albinosą? Iš pradžių jai atrodė, kad visos akys nukreiptos tik į ją; nuo kiekvieno atsitiktinai pagauto žvilgsnio ją mušė karštis. Bet praėjo ketvirtis valandos, ir ji apsiprato: tarp varsčiusių žvilgsniais žmonių buvo ir priešiškų bei smalsių, ir pernelyg atkaklių, bet dauguma jų buvo mergaitei abejingi. Lengvai užkliudę ją žvilgsniai brovėsi tolyn, neskirdami Sašai jokio dėmesio.

Ji pamanė, kad šie išsiblaškę, neaštrūs žvilgsniai tarsi alyva sutepa skubančių žmonių krumpliaračius.

Jeigu jie domėtųsi vienas kitu, trintis būtų pernelyg didelė, ir visas mechanizmas sustotų.

Kad įsisuktum į minią, nebuvo būtina persirengti arba kitaip nusikirpti plaukus. Užteko, užuot nardžius po svetimus vyzdžius, tarsi sužvarbus atsiimti vos spėjusį juose sudrėkti savo žvilgsnį. Pasitepusi apsimestiniu abejingumu Saša galėjo slysti tarp judančių, sukimbančių šios stoties gyventojų daugiau nebestrigdama kiekviename žingsnyje.

Per pirmąsias minutes jai nutvilkė nosį kunkuliuojantis žmogaus kvapų viralas, bet greitai uoslė atbuko, mokydamasi išskirti jame svarbias sudedamąsias dalis ir praleisdama visas kitas. Pro rūgščią nešvarių kūnų smarvę prasimušdavo subtilūs, žadinantys jaunystės aromatai. Retkarčiais minią nuplaudavo moterų išpuoselėtų gardžių kvapų bangos. Čia pat įsimaišydavo ir mėsos dūmas iš keptuvų, ir pamazgų duobių tvaikas. Žodžiu, Sašai perėja tarp dviejų Paveleckajos stočių kvepėjo gyvenimu, ir juo ilgiau ji uodė šį pribloškiantį kvapą, tuo saldesnis jis jai atrodė.

Kad išsamiai ištyrinėtų bekraštę perėją, jai tikriausiai prireiktų viso mėnesio. Viskas čia buvo nuostabu...

Prekystaliai su papuošalais, nupintais iš dešimčių geltonų metalinių kaldintų skridinėlių, kuriuos norėjosi apžiūrinėti valandų valandas, ir didžiulės knygų eilės, kuriose telpa daugiau slaptų žinių, nei ji kada nors pajėgs įgyti. Šauklys prie stendo su užrašu „Gėlės”, kur puikuojasi turtingas sveikinimo atvirukų rinkinys. Kortelėse — išblukusios įvairiausių dailių puokščių nuotraukos. Vaikystėje Sašai dovanojo vieną tokį, bet kiek jų buvo čia!

Kūdikiai, prigludę prie motinų krūtinius, ir vyresni vaikiukai, žaidžiantys su tikromis katėmis. Poros,

liečiančios vienas kitą kol kas tik žvilgsniais, ir poros, kurios jau liečia vienas kitą pirštais.

Taip pat vyrai, bandantys prie jos prisiliesti.

Saša būtų galėjusi jų dėmesį ir susidomėjimą palaikyti svetingumu arba noru ką nors jai parduoti, bet nuo jų žodžių, pateptų ypatingu kvėptelėjimu, jai darėsi nejauku ir kiek šleikštu. Kam jiems jos prireikė? Nejaugi jiems maža vietinių moterų? Tarp jų buvo ir tikrai gražių. Margaspalviai audiniai, į kuriuos jos buvo įsisupusios, darė jas panašias į besiskleidžiančius žiedų pumpurus iš atvirukų.

Tikriausiai iš jos tiesiog juokiasi...

Ar ji iš viso galėtų pažadinti vyrišką smalsumą? Staiga mergaitę nusmelkė nepažįstama dvejonė. Galbūt ji ne taip viską suprato? Bet kaipgi kitaip? Kažkas ilgesingai suspurdėjo jos viduje — ten, kur po jos susijungiančių šonkaulių arka tik prasideda švelni įduba... Tik giliau. Toje pačioje vietoje, kurią egzistuojant ji pati sau atskleidė vos prieš parą.

Bandydama nuvyti nerimą Saša žengė palei prekystalius, užverstus įvairiausiomis prekėmis — ginklais ir niekučiais, drabužiais ir prietaisais, — bet jie jos taip labai nebedomino. Pasirodė, kad vidinis pokalbis gali būti garsesnis už Įdegančią minią, o žmonių atvaizdai, kuriuos piešia atmintis, gali būti ryškesni už gyvus žmones.

Ar ji buvo verta jo gyvybės? Ar galėjo teisti jį po to, kas atsitiko? Ir, svarbiausia, kokia dabar jos kvailų svarstymų prasmė? Dabar, kai ji jau nieko nebegali jam padaryti... Čia dar anksčiau, nei Saša suprato, dėl ko visa tai jai nutinka, abejonės atsitraukė, ir širdis nurimo. Įsiklausiusi į save ji išgirdo atgarsius kažkokios tolimos melodijos, besiskverbiančios į ją iš išorės, sruvenančios šalia daugiakalbio žmonių srauto, išsiskiriančios iš jo.

Muzika Sašai, kaip ir bet kuriam žmogui, prasidėjo su motinos lopšinėmis. Tačiau jomis ir pasibaigė: tėvas neturėjo klausos ir nemėgo dainuoti, klajojantys muzikantai ir kitokie fokusininkai Automobilių gamyklos stotyje nebuvo vertinami. Sargybiniai, švarkščiantys prie laužo graudžiai bravūriškas kareiviškas dainas, negalėjo priversti kaip reikiant skambėti nei atsilaisvinusių fanerinių gitarų stygų, nei įtemptų Sašos stygų.

Tačiau dabar ji girdėjo ne sielvartingą gitarų brazgesį... Greičiau švelnaus, gyvo merginos, netgi mergaitės balso — bet nepasiekiamai aukšto žmogaus balso stygoms ir tuo pat metu nenatūraliai stipraus — skardenimą. Su kuo gi Saša galėjo palyginti šį stebuklą?

Nežinomo instrumento skambesys užbūrė, pagavo užsižiopsojusius žmones ir nešė juos kažkur be galo toli, į pasaulius, apie kuriuos gimusieji metro negalėjo žinoti, apie kuriuos net neturėjo galimybės spėlioti. Jis vertė svajoti teigdamas, kad bet kokios svajonės yra įgyvendinamos. Žadino neaiškų ilgesį ir čia pat žadėjo jį numalšinti. Nuo jo darėsi gera, tarsi Saša, pasiklydusi apleistoje stotyje, staiga būtų suradusi žibintą, o paskui jo spindulyje būtų išvydusi ir išėjimą.

Ji stovėjo prie ginklininko palapinės, o tiesiai priešais ją stūksojo faneros lapas su prisuktais prie jo įvairiausiais peiliais — nuo lenktinių mažylių iki plėšrių medžioklinių durklų. Saša sustingusi lyg užburta žvelgė į ašmenis.

Dvi jos pusės nejuokais susikibo dvikovoje. Mintis, atėjusi jai į galvą, buvo paprasta ir viliojanti. Senis

davė jai saują šovinių, jų kaip tik užteko rantytam juodintam peiliui — plačiam, išgaląstam, puikiausiai tinkamam tam, ką ji buvo sugalvojusi.

Po minutės Saša vis dėlto pasiryžo ir nugalėjo save. Pirkinį ji paslėpė savo kombinezono krūtinės kišenėje — arčiau tos vietos, kurią norėjo nuskausminti. Į ligoninę ji grįžo nejausdama vatinio sunkumo ir pamiršusi maudžiančius smilkinius.

Minia buvo visa galva aukštesnė už mergaitę, tad tolimas muzikantas, iškvepiantis nuostabias natas, taip ir liko jai nematomas. Bet melodija dar bandė pavyti ją, apsukti, atkalbėti.

Veltui. * * * Kažkas vėl pabeldė į duris.

Homeras šniokštuodamas atsistojo ir nusišluostė lūpas rankove, patraukė vandens nuleidimo bakelio grandinę. Ant žalzgano šimtasiūlės audinio liko trumpa rusva juosta. Per parą jis vėmė jau penktą kartą, nors beveik nieko nevalgė.

Negalią buvo galima paaiškinti keliais būdais, įtikinėjo save senis. Kodėl būtinai turėtų būti pagreitėjusi ligos eiga? Tai galėjo būti ir...

— Ar ilgai dar? — nekantriai suspigo moteriškas falcetas.

Viešpatie? Nejaugi jis taip skubėjo, kad supainiojo raides ant durų?

Homeras perbraukė nešvaria rankove per prakaituotą veidą, nutaisė nesudrumsčiamos ramybės išraišką ir spragtelėjo užšovu.

— Girtuoklis! — išsipusčiusi moterėlė, nustumdama jį, trenkė durimis.

Ką gi, pamanė senis. Tegul jau geriau jį laiko prasigėrėliu... Jis žengė veidrodžio virš prausyklės link ir atsirėmė į jį kakta. Šiaip taip atgavo kvapą ir tik matydamas, kaip rasoja stiklas, susigriebė: nuslydęs žemyn respiratorius kadaravo jam po smakru. Kuo skubiau užsitraukęs respiratorių Homeras vėl užsimerkė. Ne, neįmanoma galvoti apie tai, kad jis perduoda mirtį kiekvienam žmogui, kurį sutinka savo kelyje. Sukti atgal jau vėlu: jeigu jis ir užsikrėtęs, jei nepainioja simptomų, visa stotis, šiaip ar taip, jau pasmerkta. Pradedant tiesiog šia moterimi, nusikaltusia tik tuo, kad ją prispaudė netinkamą minutę.

Ką ji darytų, jei jis jai dabar pasakytų, kad ji mirs vėlų vėliausiai po mėnesio?

Kvaila, galvojo Homeras, kaip kvaila ir netalentinga. Jis juk svajojo įamžinti visus, su kuriais jį suvedė likimas, bet, užuot tai padaręs, tapo mirties angelu — nevykusiu, plikagalviu, bejėgiu. Seniui pakirpo sparnus ir jį apžiedavo nustatydami trisdešimties dienų terminą, tuo būdu pastūmėdami veikti.

Gal nubaudė už per didelį pasitikėjimą savimi, už puikybę?

Ne, tylėti apie tai senis daugiau nebegalėjo. Tačiau pasaulyje buvo tik vienas žmogus, kuriam jis galėjo išsipasakoti. Jo Homeras vis tiek nesugebės ilgai apgaudinėti, o ir abiem bus kur kas paprasčiau lošti atverstomis kortomis. Netvirtu žingsniu jis pajudėjo ligonių kambarių link.

Reikalinga palata buvo pačiame koridoriaus gale. Paprastai prie jos durų budėdavo slaugė, bet dabar ji postą buvo palikusi, o per durų plyšį iš vidaus sklido trūkčiojantis gargaliavimas. Jis šiaip taip jungėsi į

žodžius, bet sudaryti iš jų prasmingų frazių neįstengė netgi pasislėpęs Homeras.

— Stipriau... Kovoti... Privalo... Dar yra prasmės... Priešintis... Atsiminti... Dar galima... Suklydo...

Pasmerkė... Bet dar... Žodžiai virto maurojimu, tarsi skausmas būtų tapęs neištveriamas ir jau nebeleistų kalbančiajam sugaudyti besiblaškančių minčių. Homeras žengė vidun.

Hanteris gulėjo be sąmonės, išsikėtojęs ant suglamžytų drėgnų paklodžių. Tvarsčiai, spaudžiantys brigadininko kaukolę, nuslinko jam tiesiai ant akių, išryškėję skruostikauliai buvo prakaituoti, apžėlęs apatinis žandikaulis bejėgiškai atvipo. Jo plati krūtinė įtemptai, lyg kalvio dumplės, kilnojosi, sunkiai palaikydama ugnį pernelyg dideliame kūne.

Lovos galvūgalyje, pakaušiu į Homerą, sunėrusi už nugaros liesas rankas stovėjo mergaitė. Ne iš karto, tik įsižiūrėjęs, senis pastebėjo beveik susiliejantį su jos kombinezono audiniu juodą peilį, kurio kotą ji tvirtai spaudė pirštais. * * * Signalas.

Vėl signalas. Ir vėl.

Tūkstantis dušimtai trisdešimt penktas. Tūkstantis du šimtai trisdešimt šeštas. Tūkstantis du šimtai trisdešimt septintas.

Artiomas skaičiavo ne tam, kad pasiteisintų prieš vadą. Tai buvo būtina, kad jaustų: jis kažkur juda. Jei jis tolsta nuo taško, kuriame pradėjo skaičiuoti, vadinasi, su kiekvienu signalu jis vis artėja prie to taško, kur ši beprotybė baigsis.

Saviapgaulė? Taip, tegul. Tačiau klausyti jų galvojant, kad jie nesiliaus niekada, buvo neištveriama.

Nors iš pradžių, per pirmąjį Artiomo budėjimą, jam tai net patiko: signalai lyg metronomas tvarkė minčių kakofoniją, pagal savo neskubrų ritmą reguliuodami šokinėjantį pulsą.

Tačiau jų supjaustytos minutės tapdavo visiškai panašios viena į kitą, ir Artiomui ėmė rodytis: taip ir yra, jis užstrigo kažkokiuose laiko spąstuose ir nesugebės iš jų ištrūkti, kol signalai nutils. Viduramžiais buvo toks kankinimas: prasikaltusįjį nuskusdavo plikai ir pasodindavo po statine, iš kurios jam ant viršugalvio lašėdavo vanduo, pamažėle išvarydamas nelaimingąjį iš proto. Ten, kur kankinimų suolas būdavo bejėgis, paprasčiausias vanduo duodavo puikių rezultatų.

Tarsi pririštas prie telefono Artiomas neturėjo teisės pasišalinti nė sekundei. Visą budėjimą jis stengėsi negerti, kad reikalas neatitrauktų jo nuo signalų. Išvakarėse jis neiškentė, išsmuko iš kambario, nukūrė į išvietę — ir iš karto atgal. Dar ant slenksčio įsiklausė ir pašiurpo: tempas buvo ne tas, signalas padažnėjo, išsimušė iš įprasto lygaus ritmo. Galėjo atsitikti tik viena, ir jis tai puikiai suprato. Akimirka, kurios jis taip laukė, atėjo jam nesant šalia.

Išgąstingai atsigręžęs į duris — ar kas nematė? — Artiomas kuo greičiau surinko numerį ir prigludo prie ragelio.

Aparatas spragtelėjo, ir signalai, pradėdami atskaitą nuo nulio, vėl ėmė skambėti įprastu ritmu. Nuo to

laiko daugiau nė karto nebuvo „užimta”, prie telefono taip pat niekas nebuvo priėjęs. Tačiau mesti ragelio Artiomas vis tiek nedrįso, tik perdėdavo jį nuo suprakaitavusios ausies prie sušalusios, stengdamasis nepamesti skaičiaus.

Vadovybei apie šį įvykį jis iš karto nepranešė, o dabar jis jau ir pats kažkaip nebetikėjo, kad signalai galėjo skambėti kitaip. Jam buvo duotas įsakymas: prisiskambinti, ir štai jau savaitė, kai Artiomas egzistavo vien dėl šito. Už įsakymo sulaužymą jis pateks į tribunolą, kuriam aplaidumas niekuo nesiskiria nuo sabotažo.

Ir dar telefonas pasakydavo jam, kiek liko iki budėjimo pabaigos. Savo laikrodžio Artiomas neturėjo, bet patikrinimo metu jis pagal vado laikrodį užfiksavo, kad signalas kartojasi kas penkias sekundes.

Dvylika signalų — minutė. Septyni šimtai dvidešimt — valanda. Trylika tūkstančių šeši šimtai aštuoniasdešimt — pamaina. Tarsi smiltelės jie byrėjo iš neišmatuojamo dydžio stiklinės kolbos į kitą, bedugnę. O siaurame kaklelyje tarp šių dviejų nematomų indų klausydamasis laiko sėdėjo Artiomas.

Mesti ragelio jis nesiryžo tik todėl, kad vadas galėjo bet kurią akimirką surengti patikrinimą. O šiaip...

Tai, ką jis darė, neturėjo jokios prasmės. Kitame laido gale, be abejonės, daugiau neliko nė gyvos dvasios. Kai Artiomas užsimerkdavo, prieš akis jam vėl iškildavo šis paveikslas.

Jis matė iš vidaus užbarikaduotą stoties viršininko kabinetą ir jo šeimininką, įsikniaubusį į stalą, rankoje suspaudusį makarovą. Suprantama, kiaurai peršautomis ausimis jis negirdi plyšaujančio telefono. Tie iš išorės taip ir nesugebėjo išlaužti durų, bet rakto skylutės bei plyšiai lieka atviri.

Beviltiškas seno aparato blerbimas prasiskverbia pro juos, šliaužia virš platformos, užverstos išpampusiais lavonais... Kadaise telefono skambučių būdavo neįmanoma išgirsti dėl netylančio minios klegesio, žingsnių šiugždėjimo, vaikų verksmo, bet dabar mirusiųjų daugiau nebetrikdo joks garsas, išskyrus juos.

Blyksi tamsiai raudona žara nuo merdinčių avarinių akumuliatorių.

Skambutis.

Dar vienas skambutis.

Tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt trečias. Tūkstantis penki šimtai šešiasdešimt ketvirtas skambutis.

Niekas neatsako.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

GĖRYBĖS — Raportuok!

Ką jau ką, o netikėtai užklupti jis mokėjo puikiai. Įguloje apie vadą sklandė legendos.

Buvęs samdinys garsėjo šaltųjų ginklų valdymo menu ir sugebėjimu išnykti tamsoje. Kadaise, dar prieš tai, kai įsikūrė Sevastopolio stotyje, jis pats vienas išpjaudavo ištisus priešo blokuojamuosius postus, jei sargybiniai parodydavo bent mažiausią lengvabūdiškumą.

Artiomas pašoko prispausdamas ragelį prie ausies petimi, atidavė pagarbą ir šiek tiek apgailestaudamas liovėsi skaičiuoti. Vadas priėjo prie budėjimų lapelio, patikrino pagal laikrodį, priešais datą — lapkričio trečiąją — pažymėjo: devynios dvidešimt dvi, pasirašė ir atsisuko į Artiomą.

— Tyla. Turiu omenyje, kad nieko nėra.

— Tyli?.. — vadas supapsėjo lūpomis; mankštindamas raumenis trakštelėjo kaklo slanksteliais. — Nepatikėsiu.

— Kuo nepatikėsite? — baugščiai pasitikslino Artiomas.

— Tuo, kad taip greitai pasiekė Dobrynino stotį. Ką, epidemija jau Hanzoje? Tu įsivaizduoji, kas turėjo prasidėti, jei Žiedas paveiktas?

— Bet mes juk nežinome, — neryžtingai atsiliepė Artiomas, — gal jau ir prasidėjo. Ryšio juk nėra.

— O jei laidai pažeisti? — vadas pasilenkė, pabarbeno pirštais į stalą.

— Būtų tas pats, kas su baze, — Artiomas mostelėjo galva į tunelio, vedančio Sevastopolio stoties link, pusę. — Renku numerį — iš viso tylu. O čia bent signalai girdimi. Technika dirba.

— O bazei mes, matyt, nereikalingi, jei prie vartų niekas neateina. Arba tiesiog nebėra jokios bazės. Ir Dobrynino stoties taip pat nebėra, — ramiai tarė vadas. — Klausyk, Popovai... O jei ten nieko neliko, tai

ir mes visi greitai išdvėsime. Niekas mums neateis į pagalbą. Ir mūsų karantinas tada bus beprasmis. Gal velniop jį, kaip manai? — vadas vėl ėmė papsėti lūpomis.

— Tikrai ne, karantinas būtinas, — išsigandęs atsižegnojo tokios erezijos Artiomas, prisimindamas vado įprotį iš pradžių šauti dezertyrams į pilvą, o paskui perskaityti jiems nuosprendį.

— Būtinas, — susimąstęs pakartojo vadas. — Šiandien dar trys susirgo. Du vietiniai ir vienas mūsiškis.

Akopovas. O Aksionovas mirė.

— Aksionovas? — Artiomas sunkiai nurijo seiles, užsimerkė.

— Persiskėlė galvą į bėgį. Sakė, kad labai skaudėjo, — taip pat ramiai tęsė vadas. — Ir jis ne pirmas.

Velniškai smarkiai turi skaudėti galvą, kad pusvalandį bandytum ją suskaldyti klūpėdamas ant kelių, ar ne?

— Tikrai taip, — Artiomui pasidarė negera.

— Nepykina? Silpnumo nejauti? — rūpestingai pasiteiravo vadas, nukreipdamas žibintuvėlį jam į veidą. — Išsižiok. Sakyk: „A-a-a-a”. Šaunuolis. Štai kas, Popovai, tu geriau prisiskambink. Prisiskambink į Dobrynino stotį, ir tegul jie tau pasako, kad Hanza turi vakcinos ir kad jų sanitarinės brigados greit bus čia. Kad jie mus, sveikuosius, išgelbės. O ligonius išgydys. Kad mes neliksime šiame pragare per amžių amžius. Kad grįšime namo pas žmonas. Tu grįši pas savo Galią, o aš — pas Alioną ir Verą. Supratai, Popovai?

— Tikrai taip, — mėšlungiškai linktelėjo Artiomas.

— Laisvai. * * * Jo kardas lūžo prie pat rankenos, neatlaikęs užgriuvusio ant jo sutvėrimo svorio. Ašmenys susmigo taip giliai į mėsą, kad jų net nebandė iš ten ištraukti. Pats skustagalvis, visas suraižytas nagais, jau beveik tris paras buvo be sąmonės.

Saša niekuo negalėjo jam padėti, bet jai vis tiek reikėjo jį pamatyti. Bent jau tam, kad pasakytų jam ačiū... Tegul jis jos ir neišgirstų. Bet gydytojai neleido mergaitės į jo palatą tvirtindami, kad sužeistajam nereikia nieko, išskyrus ramybę.

Ji nebuvo tikra, kodėl skustagalvis nužudė tuos žmones iš drezinos. Jeigu jis šaudė, kad išgelbėtų ją, Saša galėtų jį pateisinti. Mergaitė sąžiningai bandė tuo patikėti, bet jai nepavyko. Panašesnis į tiesą buvo kitas paaiškinimas: žudyti jam paprasčiau, nei prašyti.

Vis dėlto Paveleckajos stotyje viskas buvo visai kitaip. Jokių abejonių. Jis ėjo būtent dėl Sašos ir netgi buvo pasiryžęs žūti dėl jos. Vadinasi, ji vis dėlto neklydo: tarp jų išties pradėjo megztis ryšys?

Kai jis pašaukė mergaitę ten, Kolomensko stotyje, ji laukė kulkos, o ne kvietimo toliau eiti drauge. O kuomet paklusniai atsisuko, iš karto pastebėjo, kad jis persimainė, nors jo gąsdinantis veidas išliko toks pat bejausmis. Pasikeitė akys: tarsi per nejudrių juodų vyzdžių stebėjimo langelį būtų pažvelgęs kažkas kitas. Kažkas, kam ji kėlė smalsumą.

Kažkas, kam ji dabar turėjo būti dėkinga už gyvybę.

Svarstė — ar neperduoti jam sidabrinio žiedo tarsi užuominos, kaip kadaise buvo padariusi jos motina?

Tačiau pabijojo, kad skustagalvis nesupras ženklo. O kaip ji dar galėjo jam atsidėkoti? Padovanoti jam peilį vietoje to, kurį jis sulaužė gindamas ją, — tai mažiausia, ką Saša galėjo padaryti. Kai ji sustingo persmelkta šios paprastos minties priešais ginklininko prekystalį, įsivaizduodama kaip įteiks skustagalviui naują durklą, kaip jis pažvelgs į ją, ką pasakys... Ji netgi akimirkai užmiršo, kad rengiasi nupirkti žmogžudžiui įrankį, kuriuo šis pjaustys gerkles ir skros pilvus.

Tą minutę jis jai buvo ne banditas, o didvyris, ne galvažudys, o karys ir visų pirma — vyras. Dar jos galvoje sukosi mintis, neišsakyta ir netgi kaip reikiant neapmąstyta: jo durklas sulaužytas, o jis pats sužeistas, negali atsigauti. Galbūt jei jis turės sveiką peilį... Tai bus tarytum amuletas...

Vis dėlto nupirko.

Ir štai Saša, stovėdama prie jo lovos, paslėpusi dovaną už nugaros laukė, kol jis pajus ją ar bent jau peilio ašmenų artumą. Skustagalvis krūptelėjo, sugargaliavo, ėmė krenkšti žodžiais, bet taip ir neatgavo sąmonės: tamsa jį laikė pernelyg stipriai.

Iki šiol mergaitė jo vardo niekada nebuvo tarusi ne tik balsu, bet ir pati sau. Prieš garsiai jį pašaukdama ištarė šį vardą pašnibždomis, tarsi išbandydama jį, galiausiai pasiryžo: — Hanteri!

Skustagalvis nutilo įsiklausydamas, lyg ji būtų neįsivaizduojamai toli ir jos balsas pasiektų jį vos girdimu aidu, bet taip ir neatsiliepė. Saša pakartojo dar kartą, garsiau, atkakliau. Ji nesiruošė atsitraukti, kol jis atsimerks. Jai norėjosi tapti jo tunelio ugnele.

Koridoriuje kažkas nustebęs šūktelėjo, sušiūravo batai, ir Saša, negaišdama laiko, pritūpusi padėjo peilį ant spintelės lovos galvūgalyje.

— Čia tau, — pasakė ji.

Plieniniai pirštai taip suspaudė Sašos riešą, kad galėjo sulaužyti jai kaulus. Sužeistasis sugebėjo kilstelėti vokus, bet jo žvilgsnis nesąmoningai klaidžiojo aplink, niekur nesustodamas.

— Ačiū tau... — mergaitė nesistengė išlaisvinti į spąstus pakliuvusios rankos.

— Ką jūs čia darote?!

Prie jos prišoko žaliūkas riebaluotu baltu chalatu, įgėlė skustagalviui švirkštu, ir ligonis kaipmat suglebo. Sanitaras, vienu trūktelėjimu pakeldamas Sašą ant kojų, pro sukąstus dantis iškošė: — Tu ką, nesupranti? Jis tokios būklės... Daktaras uždraudė...

— Tai tu nesupranti! Jis turi už kažko nusitverti, o nuo jūsų adatų jam rankos atsigniaužia...

Vyriškis pastūmė Sašą išėjimo link, bet ši nulėkusi kelis žingsnius apsisuko ir metė į jį atkaklų žvilgsnį iš padilbų.

— Kad aš čia daugiau tavęs nematyčiau! O čia dabar kas? — jis pastebėjo peilį.

— Tai jo... Aš jam atnešiau, — užsikirto Saša. — Jei ne jis... mane tie padarai būtų į skutelius sudraskę.

— O mane daktaras sudraskys, jei sužinos, — sumurmėjo sanitaras. — Viskas, nešdinkis!

Bet Saša užtruko dar akimirką. Vėl kreipdamasi į vaistų kvaitulyje paskendusį Hanterį ji baigė tai, ką norėjo pasakyti: — Ačiū. Tu mane išgelbėjai. Žengė iš palatos. Staiga išgirdo tylų pavargusį balsą: — Aš tik norėjau jį užmušti... Pabaisa...

Durys užsitrenkė jai priešais veidą, ir spynoje žvangtelėjo raktas. * * * Peilis buvo skirtas kažkam kitam, Homeras iš karto tai suprato. Pakako išgirsti, kaip mergaitė šaukia besikapanojantį klampiose klejonėse brigadininką — ir reikliai, ir švelniai, ir gailiai. Senis, jau pasiryžęs įsikišti, suglumo ir atsitraukė: čia jam nereikėjo nieko gelbėti. Padėti jis galėjo tik vienu būdu: greičiau pasišalinti, kad neišgąsdintų Sašos.

Ką gali žinoti, galbūt ji buvo teisi? Juk Nagatino stotyje Hanteris visiškai užmiršo savo pakeleivius, paliko juos sudraskyti vaiduokliškiems ciklopams. O šiame mūšyje... Nejaugi brigadininkui mergaitė galėjo kažką reikšti?

Susimąstęs Homeras nudūlino į savo palatą. Priešais jį atpėdino sanitaras, stumtelėjo senį petimi, bet šis net neatkreipė į jį dėmesio. Laikas atiduoti Sašai daiktelį, kurį jis jai nupirko turguje, pasakė sau Homeras. Atrodo, kad šis daiktas jai netrukus pravers.

Jis ištraukė iš stalo stalčiaus paketą, pavartė jį rankose. Mergaitė įsiveržė į kambarį po kelių minučių — įsitempusi, sutrikusi ir pikta. Užsikėlė kojas ant savo lovos, nusisuko į kampą. Homeras laukė — pratrūks audra ar praeis pro šalį? Saša tylėdama ėmė graužti nagus. Atėjo laikas imtis ryžtingų veiksmų.

— Turiu tau dovaną, — senis išlindo iš už stalo ir padėjo ryšulėlį ant apkloto, šalia mergaitės.

— Kam? — taukštelėjo ji žnyplėmis neišlįsdama iš kiauto.

— O kam žmonės iš viso vienas kitam ką nors dovanoja?

— Kad atsilygintų už gerus darbus, — tvirtai atsakė Saša. — Kuriuos jiems jau padarė arba kuriuos jie paskui paprašys atlikti.

— Tada sakykime, kad aš atsilyginu tau už gerą darbą, kurį tu jau padarei, — nusišypsojo Homeras. — Daugiau aš neturiu ko tavęs prašyti.

— Aš tau nieko nepadariau, — paprieštaravo mergaitė.

— O kaipgi mano knyga? Aš tave joje jau apgyvendinau. Reikia atsiskaityti, nenoriu būti skolingas.

Nagi, užteks, išvyniok, — jis juokais nutaisė susierzinusį toną.

— Aš taip pat nemėgstu likti skolinga, — pasakė Saša išvyniodama pakuotę. — Kas tai? Oi! Ji laikė rankose raudoną plastmasinį diską, plokščią dėžutę, atsidarančią per pusę. Kadaise tai buvo pigi kelioninė pudrinė. Tačiau abu loveliai — pudrai ir skaistalams — buvo seniai ištuštėję. Užtat veidrodėlis, įtaisytas į vidinę dangtelio dalį, puikiai išliko.

— Čia matyti geriau negu baloje, — Saša juokingai išpūtė akis tyrinėdama savo atvaizdą. — Kam tu

man jį davei?

— Kartais naudinga pamatyti save iš šalies, — šyptelėjo Homeras. — Padeda daug ką apie save suprasti.

— O ką aš turiu apie save suprasti? — sukluso ji.

— Yra žmonių, kurie niekada neregėjo savo atvaizdo ir todėl visą gyvenimą laiko save kažkuo kitu. Iš vidaus dažnai būna blogai matyti, o pasakyti nėra kam... Jie ir toliau klys, kol netyčia išvys save veidrodyje. Ir netgi žvilgtelėję į savo atvaizdą jie dažnai negali patikėti, kad mato pačius save.

— Ir ką aš jame matau? — nepasidavė ji.

— Tu man pasakyk, — senis sunėrė rankas ant krūtinės.

— Save. Na... mergaitę, — kad įsitikintų, ji pasisuko į veidrodėlį vienu skruostu, po to kitu.

— Merginą, — pataisė ją Homeras. — Ir gana nevalyvą.

Ji dar šiek tiek pasisukiojo, paskui metė žvilgsnį į Homerą, rengdamasi kažko paklausti, persigalvojo, patylėjo, vis dėlto sukaupė drąsą ir priversdama senį užsikosėti išdrožė: — Ar aš baidyklė?

— Sunku pasakyti, — jis vos galėjo išlaikyti kylančius aukštyn lūpų kampučius suspaustus. — Po purvu nematyti.

— Tai čia esmė? — Saša pakėlė antakius. — Ką, vyrai nejaučia moters grožio? Ar jums viską reikia parodyti ir paaiškinti?

— Ko gera, taip. Naudodamiesi tuo mus dažnai apgaudinėja, — nusijuokė Homeras. — Dažai gali su moters veidu daryti tikrus stebuklus. Tačiau tavo atveju kalbame ne apie portreto restauravimą, o veikiau apie kasinėjimus. Pagal iš žemės kyšantį antikinės statulos padą sunku spręsti apie jos grožį.

Nors ji beveik neabejotinai graži, — atlaidžiai pridūrė.

— Ką reiškia „antikinė”? — Saša ieškojo klastos.

— Senovinė, — toliau smaginosi Homeras.

— Man tik septyniolika! — paprieštaravo ji.

— Tai bus išsiaiškinta jau vėliau. Kai atkas, — senis su nesudrumsčiamos ramybės išraiška veide vėl sėdo už stalo, atvertė paskutinį prirašytą sąsiuvinio lapą ir vis labiau niurdamas ėmė iš naujo skaityti užrašus.

Jei atkas. Ir mergaitę, ir jį patį, ir visus kitus. Kadaise jis smagindavosi tokiais pamąstymais: kas, jei po tūkstantmečio archeologai, tyrinėdami senosios Maskvos, kurios ir vardas tada jau bus išnykęs, griuvėsius ras vieną įėjimų į požemio labirintus? Tikriausiai nuspręs, kad aptiko milžinišką masinę kapvietę, — juk vargu ar kam ateis į galvą mintis, kad žmonės galėjo gyventi šiose tamsiose katakombose. Nustatys, jog kadaise išsivysčiusi kultūra savo egzistencijos saulėlydžiu aiškiai degradavo: vadus laidojo rūsiuose kartu su visa manta, ginklais, tarnais ir sugulovėmis.

Homero sąsiuvinyje liko dar daugiau nei aštuoniasdešimt švarių lapų. Ar užteks jų sutalpinti abiem

pasauliams — tam, kuris driekėsi paviršiuje, ir tam, kuris šurmuliavo metro?

— Ar tu manęs negirdi? — mergaitė papurtė jį už rankos.

— Ką? Atleisk, užsigalvojau, — jis patrynė kaktą.

— O senovinės statulos tikrai gražios? Na, tai, kas žmonėms anksčiau atrodė gražu, išlieka gražu ir šiandien, taip?

— Taip, — senis patraukė pečiais.

— Ir rytoj išliks gražu? — toliau klausinėjo ji.

— Tikriausiai. Jei bus kam įvertinti.

Saša susimąsčiusi nutilo. Homeras, vėl stodamas į savo nelinksmų apmąstymų vėžes, neskubino pokalbio.

— Vadinasi, grožis be žmogaus neegzistuoja? — suglumusi galiausiai paklausė Saša.

— Ne, tikriausiai neegzistuoja, — išsiblaškęs atsakė senis. — Jei niekas to grožio nemato... Juk gyvūnai negali...

— O jei žvėrys skiriasi nuo žmonių tuo, kad neskiria grožio nuo bjaurumo, — susimąstė Saša, — vadinasi, be grožio žmogus taip pat negali egzistuoti?

— Puikiausiai gali, — palingavo galvą senis. — Daugeliui jo visai nereikia.

Mergaitė įkišo ranką į kišenę ir ištraukė neaiškų daiktą — išpaišytą kvadratėlį, lyg iš polietileno, lyg iš plastiko.

Saša droviai ir tuo pat metu išdidžiai, lyg atskleisdama didelį lobį, ištiesė jį Homerui.

— Kas čia? — paklausė šis.

— Tu man pasakyk, — gudriai nusišypsojo ji.

— Na, — jis atsargiai paėmė kvadratėlį į rankas, perskaitė užrašus, grąžino jį mergaitei, — arbatos maišelio pakuotė. Su paveikslėliu.

— Su paveikslu, — pataisė jį Saša. — Su gražiu paveikslu, — pridūrė ji mesdama iššūkį. — Jei ne jis, aš būčiau... sužvėrėjusi.

Homeras žvelgė į ją jausdamas, kaip tvinksta, kaupiasi akyse ašaros ir darosi vis sunkiau kvėpuoti.

Sentimentalus kvailys, rėžė sau. Atsikosėjo, atsiduso.

— Tu niekada nebuvai pakilusi į viršų, į miestą? Išskyrus tą kartą.

— O ką? — Saša vėl paslėpė pakelį. — Nori man pasakyti, kad ten viskas ne taip kaip paveiksle? Kad taip iš viso nebūna? Aš pati tai žinau. Žinau, kaip atrodo miestas — namai, kelias, upė. Baisu ir tuščia.

— Atvirkščiai, — atsiliepė senis. — Nieko gražesnio už šį miestą aš nesu matęs. O tu... Sprendi apie visą metro iš vieno pabėgio. Aš turbūt net nesugebėsiu tau to nupasakoti. Pastatai, aukštesni už bet kokias uolas. Prospektai, kunkuliuojantys lyg kalnų upės. Negęstantis dangus, švytintis rūkas... Miestas yra tuščiagarbis, jis gyvena šia minute — kaip bet kuris iš milijonų jo gyventojų. Beprotiškas, chaotiškas.

Visas sudarytas iš nesuderinamų derinių, pastatytas neturint jokių planų. Neamžinas, nes amžinybė pernelyg šalta ir nejudri. Bet toks gyvas! — Homeras sugniaužė kumščius, paskui numojo ranka. — Tu nesuprasi. Turi tai pamatyti pati...

Tą akimirką jis ir pats patikėjo, kad jei Saša pakiltų į paviršių, ji taip pat išvystų ano miesto vaizdinį.

Patikėjo visiškai užmiršęs, kad tam ji turėtų būti pažinusi miestą šiam dar esant gyvam. * * * Senis kažkaip sugebėjo susitarti, kad Sašą praleistų už Hanzos užkardos — su ginkluota palyda, tarsi į sušaudymą, pervedė ją per visą stotį į tarnybines patalpas, kur buvo vietinė pirtis.

Dviejų Paveleckajos stočių vienodas buvo tik pavadinimas, tarsi dvi seseris būtų atskyrę iš karto joms gimus, viena būtų patekusi į turtingą šeimą, o kita augusi alkanoje pusstotėje ar iš viso tuneliuose.

Spindulinė stotis išėjo kiek purvina, pramuštgalviška, bet lengva ir erdvi. Žiedinė — žema, kresna, deramai apšviesta ir iššveista iki blizgesio; vos pažvelgus ji išduodavo savo charakterį — ūkišką ir šykštų. Šiuo metu čia buvo nedaug žmonių — ko gera, visi, kurie nedirbo stotyje, Spindulinės stoties balaganą vertino labiau nei Žiedinės stoties orų griežtumą.

Persirengimo kambaryje mergaitė buvo viena. Matė, jog sienos čia dengtos tvarkingomis geltonomis keramikos plytelėmis, grindys — skaldytomis daugiabriaunėmis trinkelėmis, paruoštos dažytos geležinės spintelės avalynei ir drabužiams, ant atspurusio laido kabo elektros lemputė, pastatyti du supjaustytu dermantinu aptraukti suolai. Ji apmirė iš susižavėjimo.

Liesa ūsuota pirtininke davėjai neįtikėtinai baltos spalvos rankšluostį ir kietą pilko muilo plytelę, leido užsklęsti dušo kabinos skląstį.

Ir rankšluosčio langeliai, ir šleikštus muilo kvapas — visa tai priklausė tolimai praeičiai, kai Saša buvo mylima ir saugoma komendanto dukrelė. Dabar ji net užmiršo, kad kažkur šie dalykai vis dar egzistuoja.

Saša atsisegiojo sukietėjusį nuo purvo kombinezoną skubėdama kuo greičiau iš jo išsivaduoti.

Nusivilko marškinėlius, nusimetė šortus ir pasišokinėdama puolė prie rūdimis išberto vamzdžio su savadarbiu piltuvėliu. Per jėgą, slidinėdama pirštais per deginantį geležinį čiaupą, išlaisvino karštą vandenį... Beveik verdantį! Spausdamasi prie sienos, kad išvengtų tvilkančių purslų, pasuko kitą čiaupą.

Galiausiai sumaišė šaltį ir karštį reikiamu santykiu, baigė šokinėti ir visa ištirpo vandenyje. Į grotelėmis uždengtą nuotekų angą kartu su vandens burbulais tekėjo dulkės, suodžiai, tepalas, kraujas — ir Sašos, ir kitų žmonių, nuovargis ir neviltis, kaltė, nerimas. Praėjo nemažai laiko, kol vanduo pašviesėjo.

Ar to užteks, kad senis baigtų ją erzinti, svarstė Saša, lyg svetimus apžiūrinėdama savo rožinius iššutusius padus, tyrinėdama neįprastai baltus delnus. Ar užteks, kad vyrai galėtų įžiūrėti jos grožį?

Galbūt Homeras buvo teisus — jai buvo kvaila eiti pas sužeistąjį nesusitvarkius? Turbūt tokių dalykų dar reikės mokytis.

Ar jis pastebės, kaip Saša pasikeitė? Ji užsuko čiaupus, nušlepsėjo į persirengimo kambarį, atidarė padovanotąjį veidrodį... Ne, neatkreipti į tai dėmesio buvo neįmanoma.

Karštas vanduo padėjo jai atsipalaiduoti, nugalėti abejones. Skustagalvis savo keistais žodžiais apie pabaisą nenorėjo jos atstumti. Jis tiesiog dar nespėjo atsigauti, jis nesikreipė į ją, o tik tęsė įnirtingą ginčą, su kažkuo pradėtą savo košmare. Jai reikėjo tik sulaukti, kol jis atgaus sąmonę, ir tą minutę būti šalia, kad... Kad Hanteris iš karto pamatytų ir suprastų. O kas paskui? Nėra ko jai apie tai galvoti. Jis pakankamai patyręs, kad ji galėtų jam viską patikėti.

Prisimindama, kaip skustagalvis blaškėsi klejodamas, Saša jautė, nors negalėjo to paaiškinti, kaip Hanteris jos ieškojo, todėl ji galėjo jį nuraminti, palengvinti jo karštį, padėti jam pasiekti pusiausvyrą.

Juo daugiau ji apie tai galvojo, juo karščiau darėsi jai pačiai.

Riebaluotą kombinezoną iš mergaitės atėmė, pažadėję jį išskalbti, mainais įteikė nunešiotas šviesiai mėlynas kelnes ir skylėtą megztinį aukštu kaklu. Su naujais drabužiais jai buvo ankštoka ir nejauku. Be to, kol ją vedė atgal per pasienio postus į ligoninę, prie kelnių ir megztinio lipo beveik visų vyrų žvilgsniai; kai Saša pasiekė savo lovą, jai jau vėl norėjosi į dušą.

Senio kambaryje nebuvo, bet nuobodžiauti jai vienai neteko. Po keleto minučių durys sugirgždėjo, ir vidun pažvelgė daktaras.

— Na ką, sveikinu. Galite aplankyti. Atsigavo. * * * — Kelinta šiandien diena?

Brigadininkas pakilo, remdamasis alkūne, sunkiai pakraipė galvą ir įsisiurbė akimis į Homerą. Tas kažkodėl čiupo sau už riešo, nors laikrodžio jau seniai nebenešiojo, skėstelėjo rankomis.

— Antra. Lapkričio antra, — pasufleravo sanitaras.

— Trys paros, — Hanteris susmuko ant pagalvės. — Tris paras pradrybsojau. Vėluojame. Reikia eiti.

— Toli nenueisi, — pabandė atvesti jį į protą sanitaras. — Tavo kūne net kraujo beveik nebeliko.

— Reikia eiti, — nekreipdamas į jį dėmesio pakartojo brigadininkas. — Laiko mažai... Banditai... — ir staiga nutilo. — Kam tau respiratorius?

Senis ruošėsi šiam klausimui: jis turėjo ištisas tris dienas gynybos linijoms pastatyti ir kontrpuolimui suplanuoti. Hanterio nuoalpis išgelbėjo Homerą nuo nereikalingų prisipažinimų: dabar juos buvo galima pakeisti apgalvotu melu.

— Nėra jokių banditų, — sušnibždėjo jis, palinkęs virš sužeistojo lovos. — Kol tu buvai apalpęs... Visą laiką kalbėjai. Aš viską žinau.

— Ką žinai?! — Hanteris stvėrė jį už pakarpos, patraukė į save.

— Apie epidemiją Tūlos stotyje... Viskas gerai, — senis maldaujamai pamojavo ranka sulaikydamas sanitarą, kuris norėjo atitraukti jį nuo brigadininko. — Aš susitvarkysiu. Mums reikia pasikalbėti, ar galėčiau jūsų paprašyti...

Sanitaras nenoromis nusileido, užmovė ant švirkšto adatos gaubtelį ir išėjo iš palatos, palikdamas juos vienus.

— Apie Tūlos stotį... — Hanteris dar nenuleido nuo senio pašėlusio karštligiško žvilgsnio, bet

spaudimas pamažu silpnėjo. — Nieko daugiau?

— Tik tiek. Kad stotyje — nežinomos infekcijos židinys. Kad ji perduodama per orą... Kad mūsiškiai įvedė karantiną, laukia pagalbos.

— Taigi. Taigi... — brigadininkas paleido jį. — Taip. Epidemija. Bijai užsikrėsti?

— Kas pats saugosi, tam ir Dievas padeda, — atsargiai atsakė Homeras.

— Na taip. Nieko... Aš arti nebuvau priėjęs, skersvėjis pūtė į jų pusę... Neturėčiau.

— Kam ta istorija apie banditus? Ką ruošiesi daryti? — įsidrąsino senis.

— Pirmiausia vyksiu į Dobrynino stotį, susitarti. Paskui turėsiu išvalyti Tūlos stotį. Reikia liepsnosvaidžių, kitaip jokiu būdu...

— Stotyje sudeginti visus gyvus? O mūsiškius? — senis dar tikėjosi, kad brigadininko mesti žodžiai apie liepsnosvaidžius buvo toks pat apgaulingas manevras kaip ir visa kita, ką jis kalbėjo Sevastopolio stoties vadovybei.

— Kodėl gyvus... Lavonus. Nėra išeities. Visus užkrėstuosius, visus, turėjusius kontaktą. Visą orą. Aš girdėjau apie tą ligą... — Hanteris užsimerkė, aplaižė suskeldėjusias lūpas. — Vaistų nėra. Prieš porą metų buvo protrūkis... Du tūkstančiai lavonų.

— Bet juk jis baigėsi?..

— Blokada. Liepsnosvaidžiai, — brigadininkas atsuko į senį savo subjaurotą veidą. — Nėra kito būdo.

Jei ištrūks... Bent vienas žmogus. Visiems galas. Taip, melavau apie banditus. Kitaip Istominas nebūtų leidęs išnaikinti visų. Pernelyg minkštas. O aš atsivesiu tokių, kurie neklausinėja.

— O kas, jei yra žmonių, kurie turi imunitetą? — nedrąsiai pradėjo Homeras. — O jei yra sveikų? Aš...

Tu sakei... O jei juos dar galima išgelbėti?

— Nebūna imuniteto. Visi, turėję kontaktą, užsikrečia. Ten nėra sveikų žmonių — yra tik gyvybingesnių, — atkirto brigadininkas. — Jiems patiems blogiau. Ilgiau kankinsis. Patikėk... Tai jiems reikia, kad aš juos... kad juos pribaigtų.

— O tau kam visa tai? — senis dėl visa pikta atsitraukė toliau nuo lovos.

Hanteris pavargęs nuleido akių vokus — ir Homeras vėl pastebėjo, kad jo akis, buvusi subjaurotoje veido pusėje, negali visiškai užsimerkti. Brigadininkas neatsakė taip ilgai, kad senis jau ruošėsi bėgti daktaro.

Tačiau paskui jis lėtai ir aiškiai, tarsi hipnotizuotojo nukreiptas į be galo tolimą praeitį ieškoti prarastų prisiminimų, pro sukąstus dantis tarė: — Aš privalau. Ginti žmones. Pašalinti bet kokį pavojų. Aš reikalingas tik tam. * * * Ar Hanteris rado peilį? Ar suprato, kad jis nuo Sašos? O jeigu jis neatspės arba neįžvelgs jame pažado?

Mergaitė lėkė koridoriumi, vaikydama ją kankinančias mintis, dar nežinodama, ką ji jam pasakys... Kaip gaila, kad jis neatgavo sąmonės anksčiau, nei ji atsidūrė prie jo lovos!

Saša išgirdo beveik visą pokalbį — ji sustingo ant slenksčio ir atšoko atgal, kalbai pasisukus apie žmogžudystes. Žinoma, visko iššifruoti ji negalėjo, bet to jai ir nereikėjo. Svarbiausią dalyką ji jau išgirdo. Daugiau laukti nebebuvo prasmės. Saša garsiai pasibeldė.

Senio, besikeliančio jos pasitikti, veidas buvo iškreiptas nevilties. Homeras vos judėjo, tarsi ir jam būtų tekusi jėgas atimanti adata, tarsi kažkas būtų išsukęs dagtį iš jo vyzdžių. Sašai jis atsakė nevalingu linktelėjimu — lyg pakaruoklį būtų trūktelėję viršun už virvės.

Mergaitė prisėdo ant sušildytos taburetės kraštelio, prikando lūpas ir sulaikė kvėpavimą prieš žengdama į naują nepažintą tunelį.

— Tau patiko mano peilis?

— Peilis? — skustagalvis apsidairė, pamatė juodą durklą ir, neliesdamas jo, nepatikliai įsistebeilijo į Sašą: — Kas čia dabar?

— Čia tau, — jai tarsi garas tvoskė į veidą. — Tavo sulūžo. Kai tu... Ačiū...

— Keista dovana. Iš nieko nepriimčiau tokios, — po sunkios tylos prabilo jis.

Jo žodžiuose Saša išgirdo lyg ir užuominą, daugiaprasmį nutylėjimą, ir ji, priimdama šį žaidimą, bet nežinodama visų jo taisyklių, ėmė ieškoti žodžių apgraibomis. Išėjo nerangiai, neteisingai, mergaitei apskritai sunkiai sekėsi kalba apsakyti tai, ką ji jautė.

— Tu taip pat jauti, kad aš turiu gabalėlį tavęs? Tą gabalėlį, kurį iš tavęs išplėšė... Kurio tu ieškojai?

Kad aš galiu tau jį atiduoti?

— Ką čia paistai? — Hanteris perliejo ją lediniu vandeniu.

— Ne, tu tai jauti, — gūždamasi atkakliai tvirtino Saša. — Kad su manimi tu tapsi visavertis. Kad aš galiu būti su tavimi ir kad privalau. Priešingu atveju kodėl pasiėmei mane kartu?

— Nusileidau porininkui, — jo balsas buvo bespalvis ir tuščias.

— Kodėl apgynei nuo žmonių drezinoje?

— Būčiau juos nužudęs bet kuriuo atveju.

— Kam tada išgelbėjai nuo to padaro stotyje?!

— Reikėjo sunaikinti juos visus.

— Geriau jau jis būtų mane suėdęs!

— Tu nepatenkinta, kad likai gyva? — nesuprasdamas paklausė jis. — Tai pasikelk į viršų eskalatoriumi, ten tokių dar daug.

— Aš... Tu nori, kad aš...

— Aš nieko iš tavęs nenoriu.

— Aš padėsiu tau sustoti!

— Tu kabinėjiesi prie manęs.

— Tu nejauti, kad...

— Aš nieko nejaučiu, — jo žodžiai buvo surūdijusio vandens skonio.

Net baisios balkšvos pabaisos žnyplės negalėjo sužeisti jos taip giliai.

Saša pašoko, sužeista puolė lauk iš palatos. Laimė, jos kambarys buvo tuščias. Ji įsispraudė į kampą, susirietė į kamuoliuką. Paieškojo kišenėje veidrodžio — norėjo mesti jį šalin, — bet nerado: atrodo, pametė jį prie skustagalvio lovos.

Kai ašaros pradžiūvo, mergaitė jau žinojo, ką jai daryti. Susiruošti ilgai netruko. Senis atleis jai, kad pavogė jo automatą, — jis tikriausiai atleistų jai bet ką. Brezentinis apsauginis kostiumas, išvalytas ir išdezinfekuotas, laukė jos pagalbinėse patalpose bejėgiškai nukaręs nuo kabliuko. Tarsi kažkoks burtininkas būtų išdarinėjęs ir prakeikęs nužudytąjį storulį, privertęs jį ir po mirties sekti Sašą bei vykdyti jos valią.

Ji įsispraudė į jį, išgriuvo į koridorių, nudūmė perėja ir pakilo į platformą.

Kažkur pakeliui ją lyžtelėjo stebuklingos muzikos upelis, kurio ištakų ji taip ir nesurado praėjusį kartą.

Neatsirado atliekamų minučių jų ieškoti ir dabar. Stabtelėjusi tik akimirkai, Saša nugalėjo pagundą ir pajudėjo tolyn savo žygio tikslo link.

Dieną poste prie eskalatoriaus budėjo tik vienas sargybinis: šviesiuoju paros metu sutvėrimai iš paviršiaus niekada netrikdydavo stoties.

Pasiaiškinimams ji nesugaišo nė penkių minučių: kelias į viršų čia visada buvo atviras, buvo negalima eskalatoriumi tik nusileisti. Palikusi sukalbamam sargybiniui pustuštę automato dėtuvę, Saša padėjo koją ant pirmosios pakopos laiptų, vedančių tiesiog į dangų.

Pasitaisiusi smunkančias kelnes, ėmė lipti.

DVYLIKTAS SKYRIUS

ŽENKLAI Namie, Kolomensko stotyje, iki paviršiaus buvo visai netoli — lygiai penkiasdešimt šešios plokščios pakopos. Tačiau Paveleckajos stotis buvo įsiraususi į žemę kur kas giliau. Ropšdamasi kulkų serijų išvarpytu girgždančiu eskalatoriumi Saša nematė galo šiam lipimui. Jos žibintui užteko jėgų tik tam, kad išplėštų iš tamsos sudaužytas eskalatoriaus šviestuvų stiklines ir aprūdijusius sukrypusius stendus, kuriuose buvo vaizduojami blausūs kažkieno veidai bei didelės raidės, besidėliojančios į beprasmiškus žodžius.

Kam jai eiti į viršų? Kam mirti?

Tačiau kam ji reikalinga apačioje? Tikrai reikalinga, kaip žmogus, o ne kaip neparašytos knygos veikėja?

Ar vertėjo ir toliau save apgaudinėti?

Kai Saša patraukė iš ištuštėjusios Kolomensko stoties, palikdama ten savo tėvo kūną, jai atrodė, kad vykdo judviejų seną pabėgimo planą. Išsineša jo dalelę savyje, bent taip padėdama jam išsilaisvinti. Bet nuo to laiko jis jai nė karto neprisisapnavo, o Sašai mėginant atgaminti tėčio atvaizdą vaizduotėje, kad pasidalytų su juo tuo, ką pamatė ir išgyveno, vaizdas išeidavo netvarus ir bežadis. Tėvas negalėjo jai atleisti ir nenorėjo būti taip išgelbėtas.

Tarp jo surastų knygų, kurias Saša spėjo perversti prieš išmainydama į maistą ir šovinius, jai ypač įsiminė senas botanikos žinynas. Iliustracijos jame buvo sąlyginės: patamsėjusios nuo laiko nuotraukos ir pieštuku daryti brėžiniai. Tačiau kitose knygose, kurios pateko jai į rankas, paveikslėlių visai nebuvo, taigi ši buvo Sašos mėgstamiausia. O labiau už visus likusius augalus žinyne jai patiko vijoklis. Netgi ne, ne patiko — ji užjautė vijoklį, nes atpažino jame save. Juk jai lygiai taip pat reikėjo atramos. Kad augtų aukštyn. Kad pasiektų šviesos spindulius.

Dabar jos instinktas reikalavo surasti galingą kamieną, prie kurio galėtų priglusti, jį apkabinti ir

apsivyti. Ne tam, kad mistų svetimo kūno syvais, ne tam, kad atimtų iš jo šviesą bei šilumą. Tiesiog be jo ji buvo pernelyg minkšta, lanksti, bestuburė, kad galėtų stovėti — likusi viena ji būtų priversta visada driektis žeme.

Tėvas sakydavo Sašai, kad ji neturi nuo nieko priklausyti ir niekuo pasikliauti. Juk, išskyrus jį, jai nebuvo kuo pasikliauti jų užmirštoje pusstotėje, o tėvas suprato, kad jis nėra amžinas. Jis norėjo, kad dukra užaugsi būtų ne gebenė, o laivų statybai tinkama pušis, bet pamiršo, jog tai prieštarauja moters prigimčiai.

Saša išgyventų be jo. Išgyventų ji ir be Hanterio. Tačiau susiliejimas su kitu žmogumi jai atrodė vienintelė paskata galvoti apie ateitį. Kai skriejančioje drezinoje mergaitė apsivijo jį rankomis, jai pasirodė, kad jos gyvenimas įgavo naują šerdį. Ji prisiminė, kad pasitikėti kitais — pavojinga, o priklausyti nuo jų — negarbinga, taigi bandydama prisipažinti skustagalviui turėjo nugalėti save.

Saša norėjo priglusti prie jo, o jis manė, kad ji kabinasi jam į batus. Likusi be atspirties ir sutrypta su žeme, ji nesirengė nusižeminusi tęsti paieškų. Jis išvarė ją į viršų — ką gi, tebūnie taip. Jeigu jai kas nors atsitiks viršuje, kaltas dėl to bus jis, tik jis gali tam sutrukdyti.

Pagaliau pakopos baigėsi. Saša atsidūrė erdvios marmurinės salės pakraštyje, kurios rievėtos geležinės lubos vietomis buvo įgriuvusios. Pro tolimas pralaužas tryško ryškūs stebėtinos pilkos į baltumą spalvos spinduliai, o jų purslai pasiekė netgi tą užkampį, kuriame buvo ji. Užgesinusi žibintą ir užgniaužusi kvapą Saša vogčiomis patraukė pirmyn.

Kulkų ir skeveldrų kiaurymės sienose prie eskalatoriaus žiočių liudijo, kad žmogaus kadaise būta ir šiose vietose. Bet jau už kelių dešimčių žingsnių prasidėjo kitų padarų valdos. Išdžiūvusio mėšlo gabalai, visur išmėtyti apgraužti kaulai ir kailių skiautės rodė, kad mergaitė atsidūrė žvėrių irštvos širdyje.

Slėpdama akis, kad nenusidegintų, ji pasuko išėjimo link. Juo labiau ji artėjo prie jo šaltinio, juo tirštesnė darėsi tamsa nuošaliuose salių, per kurias žengė, kampuose. Mokydamasi žiūrėti į šviesą, Saša pamažu prarado sugebėjimą jausti tamsą.

Kitos salės buvo kupinos išvartytų būdelių griaučių, neapsakomo dydžio krūvų šlamšto ir išgrobstytos technikos karkasų. Dabar jai darėsi aišku, kad žmonės išorinius Paveleckajos stoties paviljonus buvo pavertę perkrovimo punktu, į kurį tempdavo visą turtą iš apylinkių, kol stipresni sutvėrimai juos iš ten išstūmė.

Kartais tamsiuose kampuose Sašai pasirodydavo vos matomas krustelėjimas, tačiau ji viską priskirdavo stiprėjančiam savo aklumui. Ten tvyranti tamsa buvo pernelyg tiršta, kad galima būtų joje išskirti su šiukšlių krūvomis susiliejančius šlykščius snaudžiančių pabaisų siluetus.

Monotoniškai dejuojantis skersvėjis užgožė jų sunkų šnarpštimą, ir Saša išgirdo jį tik praeidama per kelis žingsnius nuo siūbuojančio milžino. Atsargiai įsiklausė, paskui sustingusi įsispitrijo į apversto kiosko kontūrus, pastebėjo jo lūžiuose keistą kuprą... Ir nustėro.

Kalva, kurioje buvo palaidota būdelė, kvėpavo. Kvėpavo ir beveik visos likusios krūvos, kurių apsuptyje ji atsidūrė. Kad įsitikintų tuo, Saša spragtelėjo mygtuką ir nukreipė žibintą į vieną jų. Blyškus spindulėlis atsirėmė į riebias baltos odos klostes, nubėgo neaprėpiamu kūnu ir išsisklaidė taip ir nepasiekęs jo krašto. Tai buvo vienas chimeros, kuri vos neužmušė Sašos Paveleckajos stotyje,

giminaičių, tik kur kas stambesnis už aną padarą.

Sutvėrimai buvo keistai sustingę ir, rodėsi, jos nepastebėjo. Bet štai gulintysis arčiausiai jos staiga suriaumojo, triukšmingai įsiurbė oro pro įstrižas šnervių išpjovas, sujudėjo... Susizgribusi Saša paslėpė žibintuvėlį ir nuskubėjo šalin. Žengti per šią kraupią gulyklą jai darėsi vis sudėtingiau: kuo toliau nuo nusileidimo į metro ji yrėsi, tuo tankiau viena prie kitos glaudėsi chimeros ir tuo sunkiau jai buvo rasti takelį tarp kūnų.

Sukti atgal buvo jau per vėlu. Saša dabar visai nesijaudino, kaip ji sugebės grįžti į metro. Svarbiausia — pereiti negirdimai, nesutrikdant nė vieno šių padarų, ištrūkti į paviršių, apsidairyti į šalis, pabandyti...

Kad tik tos chimeros neatsibustų, kad tik išleistų ją iš čia, o kelio atgal jai neteks ieškoti.

Nedrįsdama giliai kvėpuoti, stengdamasi net negalvoti — o jeigu jie išgirs, — ji lėtai artėjo prie išėjimo.

Išdavikiškai trakštelėjo po batais suskilusi plytelė. Dar vienas neteisingas žingsnis, atsitiktinis šnaresys — ir jie prabudę akimirksniu suplėšys ją į gabalus.

Saša negalėjo atsikratyti minties, kad visai neseniai — dar vakar, o gal net šiandien — ji štai taip jau kiūtino tarp miegančių pabaisų... Bent jau šis keistas jausmas kažkodėl jai buvo pažįstamas.

Ji sustingo vietoje.

Saša žinojo, kad svetimą žvilgsnį kartais galima pajusti pakaušiu. Tačiau šie padarai neturėjo akių — tai, kuo jie apčiuopdavo erdvę aplink save, buvo daug materialiau ir atkakliau už bet kokį žvilgsnį.

Jai nereikėjo atsigręžti atgal, kad suprastų: jai į nugarą sunkiai įsistebeilijo padaras, prabudęs nepaisant viso jos atsargumo. Tačiau ji atsisuko. * * * Mergaitė kažkur dingo, bet Homeras tą minutę neturėjo nė mažiausio noro pulti jos ieškoti, kaip neturėjo ir jokių kitų ketinimų.

Ryšininko dienoraštis dar buvo palikęs truputėlį vilties, kad liga jį aplenks, tačiau Hanteris pasirodė negailestingas. Pradėdamas kruopščiai parengtą pokalbį su atsigavusiu brigadininku senis tarsi padavė apeliaciją dėl mirties nuosprendžio. Bet šis nenorėjo jo pasigailėti — o ir negalėjo. Homeras vienas buvo kaltas dėl to, kas jam neišvengiamai atsitiks.

Vos pora savaičių, o gal ir dar mažiau. Vos dešimt užpildytų lapų. Ir visa tai, ką reikia suspėti suspausti bei sugrūsti į likusius tuščius sąsiuvinio klijuotės viršeliu lapus. Be troškimų, Homeras turėjo ir skolą, o priverstinis sustojimas pailsėti, atrodo, artėjo prie pabaigos.

Senis išlygino popierių rengdamasis tęsti pasakojimą nuo tos vietos, kurioje jį praėjusį kartą išblaškė gydytojų riksmai. Tačiau užuot tai dariusi ranka pati išvedžiojo ankstesnį sakinį: „Kas liks po manęs?”

O kas — po nelaimingųjų, uždarytų Tūlos stotyje, galvojo jis, galbūt nusivylusių, galbūt dar laukiančių pagalbos, bet, šiaip ar taip, pasmerktų žiauriam susidorojimui? Atminimas? Tačiau buvo tiek mažai žmonių, kuriuos atsimenančiųjų atsirastų iki šiol.

O ir prisiminimai — nepatikimas mauzoliejus. Greit senio nebebus, o su juo žus ir visi tie, kuriuos jis pažinojo. Nueis į nebūtį ir jo Maskva.

Kur jis dabar, Paveleckajos stotyje? Sodų žiedas dabar plikas ir negyvas — paskutinėmis valandomis jis buvo išvalytas ir apsuptas karinės technikos, siekiant suteikti galimybę dirbti gelbėjimo tarnyboms ir judėti eskortams su švyturėliais. Išpuvusiais, pusiau iškritusiais privačių namų dantimis šiepiasi skersgatviai ir gatvelės... Senis be vargo galėjo įsivaizduoti vietinį peizažą, nors jis ir niekada nebuvo pakilęs iš metro šioje stotyje.

O štai iki karo jam dažnai tekdavo čia būti — skirdavo pasimatymus būsimajai žmonai kavinėje šalia metro, paskui eidavo į vakarinius kino seansus. Netoliese kartą jam buvo itin aplaidžiai patikrinta sveikata vairuotojo pažymėjimui gauti. Dar šioje stotyje jis sėsdavo į elektrinį traukinį, kai vasarą su bendradarbiais susitardavo kepti šašlykus miške... Žvelgdamas į langeliais sudalytą popierių Homeras matė jame stoties aikštę, besimaudančią rudens rūke, du tirpstančius migloje bokštus: pretenzingą naujovišką biurų pastatą Žiede — ten dirbo vienas jo bičiulis — ir, kiek atokiau, raitytą brangaus viešbučio smailę, prilipdytą prie brangios koncertų salės.

Kadaise Nikolajus ten klausinėdavo bilietų kainų: jie kainuodavo šiek tiek daugiau, nei jis uždirbdavo per dvi savaites.

Senis matė ir net girdėjo džeržgiančius kampuotus baltus bei mėlynus tramvajus, pilnus nepatenkintų keleivių, tokius jaudinančius savo susierzinimu dėl šios nekaltos spūsties. Regėjo patį Sodų žiedą, šventiškai mirgantį dešimtimis tūkstančių žibintų ir posūkių lempučių, sujungtų į vieną uždarą girliandą. Nedrąsų, tarsi nederamą sniegą, ištirpstantį greičiau, nei pasieks juodą asfaltą. Ir minią — miriadus įelektrintų dalelių, įsiaudrinusių, susiduriančių, tarsi chaotiškai besiblaškančių, o iš tiesų judančių savo apgalvotu maršrutu.

Matė Stalino laikų monolitų tarpeklį, iš kurio į aikštę tingiai tekėjo didinga Sodų žiedo upė. Šimtų šimtus užsidegančių langų — lyg akvariumų — sau iš abiejų pusių. Ir dar neoninių iškabų pašvaistes bei titaniškus reklamos stendus, droviai dengiančius išverstą žaizdą, kur greitai bus implantuotas naujas daugiaaukštis protezas...

Kuris taip niekada ir nebus baigtas statyti. Žiūrėjo ir suprato, kad žodžiais vis tiek nesugebės perteikti šio nuostabaus paveikslo. Nejau iš viso šito liks tik apsamanoję, sudubę verslo centro ir ištaigingo viešbučio antkapiai?

Saša nepasirodė nei po valandos, nei po trijų. Sunerimęs Homeras apėjo visą perėją, apklausinėjo prekeivius ir muzikantus, pasikalbėjo su Hanzos sargybos grandininku. Nieko. Lyg skradžiai žemę...

Nerasdamas sau vietos senis vėl prisiplojo prie kambario, kur gulėjo brigadininkas, durų. Paskutinis žmogus, su kuriuo būtų galima tartis dėl mergaitės dingimo. Bet kas Homerui dar liko? Jis kostelėjęs pažvelgė į vidų Hanteris gulėjo sunkiai kvėpuodamas, įsmeigęs žvilgsnį į lubas. Jo dešinė ranka — sveikoji — buvo ištraukta iš po apkloto, o tvirtai suspaustas kumštis atrodė visai neseniai nubrozdintas. Iš negilių įbrėžimų terliodami lovą sunkėsi kruvini pūliai, tačiau brigadininkas to nepastebėjo.

— Kada būsi pasiruošęs išeiti? — neatsisukdamas paklausė Homero.

— Aš tai nors ir dabar, — sutriko senis. — Čia štai koks reikalas... Mergaitės negaliu rasti. O ir kaip tu

eisi? Tu juk visas...

— Nenumirsiu, — atsakė brigadininkas. — O mirtis — ne pats baisiausias dalykas. Ruoškis. Aš atsikelsiu po pusantros valandos. Pajudėsime iš Dobrynino stoties.

— Ir valandos užteks, bet man reikia surasti mergaitę, aš noriu, kad ji ir toliau su mumis... Man labai reikia, supranti? — skubiai bėrė žodžius Homeras.

— Po valandos aš išeisiu, — nukirto Hanteris. — Su tavimi ar be tavęs... Ir be jos.

— Galva neišneša, kur ji galėjo pradingti, — senis nusiminęs atsiduso. — Kad žinočiau...

— Aš žinau, — ramiai tarė brigadininkas. — Bet tu jos iš ten tikrai neištrauksi. Ruoškis.

Homeras atsitraukė atgal, sumirksėjo. Jis buvo įpratęs pasikliauti antgamtiška savo pakeleivio nuojauta, bet šį kartą atsisakė juo tikėti.

O jei Hanteris vėl meluoja — šį kartą tam, kad išsivaduotų nuo nereikalingos naštos?

— Ji man sakė, kad ji reikalinga tau...

— Man reikalingas tu, — Hanteris kiek palenkė galvą senio link. — O tau — aš.

— Kam? — sukuždėjo Homeras, bet brigadininkas jį išgirdo.

— Nuo tavęs daug kas priklauso, — jis lėtai sumirksėjo, bet seniui staiga pasirodė, kad bejausmis brigadininkas jam merkia akį. Homerą išpylė šaltas prakaitas.

Lova pratisai sugirgždėjo: sukandęs dantis Hanteris atsisėdo.

— Išeik, — paprašė jis senio. — Ir ruoškis, jei nori suspėti.

Tačiau prieš pasišalindamas Homeras užtruko dar sekundę — kad pakeltų vienišą kampe gulinčią raudoną plastmasinę pudrinę. Jos dangtelis buvo suskilinėjęs, kilpelės — išlinkusios ir prasiskyrusios.

Veidrodukas buvo sudaužytas į šipulius.

Senis staigiai atsisuko į brigadininką.

— Be jos aš negalėsiu išeiti. * * * Padaras buvo beveik dvigubai aukštesnis už Sašą. Jo galva rėmėsi į lubas, o naguotos letenos kabėjo iki grindų. Mergaitė matė, kaip žaibiškai juda šie padarai, kokiu neapsakomu greičiu puola. Tokiai būtybei užtektų švystelti pirmyn vieną galūnę, kad pasiektų Sašą, kad vienu judesiu ją pribaigtų. Bet ji kažkodėl delsė. Šaudyti nebuvo prasmės, be to, Sašai nebūtų užtekę laiko automatui pakelti. Tada ji neryžtingai žengė atgal, prie išėjimo. Chimera negarsiai sudejavo, palinko į mergaitės pusę... Tačiau nieko neįvyko.

Pabaisa liko savo vietoje, nenuleisdama nuo Sašos įdėmaus aklo žvilgsnio.

Mergaitė išdrįso žengti dar vieną žingsnį. Ir dar vieną. Neatsisukdama į padarą nugara, neparodydama savo baimės ji palaipsniui artėjo prie išėjimo. Padaras lyg užkalbėtas vilkosi paskui Sašą vos nuo jos atsilikdamas, tarsi lydėdamas ją iki durų.

Ir tik kai mergaitė, atsidūrusi vos per dešimt metrų nuo nepakenčiamai švytinčios angos, neišlaikė ir puolė bėgti, jis suriaumojęs taip pat metėsi pirmyn. Saša išlėkė į lauką, užsimerkė ir, nieko aplink save nematydama, dūmė pirmyn, kol suklupo ir kūlvirsčia nusirito kieta grublėta žeme...

Ji laukė, kol chimera pasivys ją ir sudraskys į skutus, bet persekiotojas kažkodėl leido jai pasprukti.

Praėjo siaubingai ilga minutė, dar viena... Aplink buvo tylu.

Saša neatmerkė akių, kol krepšelyje užčiuopė iš sargybinio pirktus savadarbius akinius — du butelio dugnus, sukabintus skardiniais žiedais ir pritaisytus prie timpos juostelės. Akinius reikėjo užsitraukti ant dujokaukės taip, kad skaidrūs žali apvalūs stikliukai gultų tiesiog ant guminės kaukės angų akims.

Dabar ji galėjo matyti. Lėtai atplėšdama akių vokus, iš pradžių įtariai, iš padilbų, o paskui vis drąsiau, Saša apžiūrinėjo keistą vietą, kurioje atsidūrė.

Virš jos galvos buvo dangus. Tikras, ryškus, didžiulis dangus. Skleidžiantis daugiau šviesos nei bet koks prožektorius, visas lygiai nutviekstas žalia spalva, kai kur uždengtas žemais debesimis, o kai kur atveriantis tikrą bedugnę.

Saulė! Saša ją išvydo pro plonytį debesų audeklą: skridinėlis didumo sulig kapsule, nublizgintas iki baltumo, toks ryškus — žiū, tuoj išdegins skylę Sašos akiniuose. Ji išsigandusi nusuko akis. Kiek palaukusi vis dėlto darkart vogčiomis žvilgtelėjo į ją. Saulė tarsi nuvylė mergaitę: tiesiog akinanti skylė danguje — kam ją garbinti? Bet ne — ji užbūrė, traukė, jaudino. Išėjimo iš žvėrių irštvos anga pripratusiesiems prie tamsos švytėjo beveik taip pat smarkiai. O kas, jeigu, toptelėjo mintis Sašai, saulė — tai lygiai toks pat išėjimas, vedantis į vietą, kur apskritai niekada nebūna tamsu... Jeigu į ją nuskristum, galėtum išsiveržti iš žemės lygiai taip, kaip ji ką tik ištrūko iš požemio? Be to, dar saulė skleidė silpną, vos juntamą šilumą, tarsi ji būtų gyva.

Saša stovėjo akmeninės dykvietės, apsuptos pusiau sugriuvusių senovinių statinių, viduryje. Juodos langų įdubos stūksojo vos ne dešimčia eilių, tokie aukšti buvo šie namai. Pastatų buvo be galo daug, jie stumdėsi, užstodami vienas kitą Sašai, spaudėsi, kad geriau ją apžiūrėtų. Iš už aukštų pastatų žvilgčiojo dar aukštesni, už šių ryškėjo jau visai milžiniškų namų kontūrai.

Nuostabu, bet mergaitė galėjo matyti juos visus! Ir tegul jie trenkė kvailoka žaluma — kaip ir žemė po kojomis, kaip oras, kaip išprotėjęs, švytintis, bedugnis dangus, — užtat dabar jai atsivėrė neaprėpiami toliai.

Kad ir kiek Saša pratino savo akis prie tamsos, jos nebuvo jai skirtos. Naktį nuo skardžio prie metro tilto ji matė tik bjaurius statinius, išlikusius kelių šimtų metrų atstumu nuo hermetinių vartų. Toliau tamsa sluoksniavosi pernelyg tankiai, ir netgi gimusi po žeme Saša negalėjo pragremžti jos žvilgsniu.

Anksčiau mergaitė rimtai savęs neklausė, kokio dydžio yra pasaulis, kuriame ji gyvena. Bet galvodama apie jį Saša visada įsivaizdavo nedidelį prieblandos kokoną: keli šimtai metrų į kiekvieną pusę, už kurių — galutinis skardis, visatos kraštas, visiškos tamsos pradžia.

Ir nors ji žinojo, kad iš tiesų žemė kur kas didesnė, tačiau nesugebėjo įsivaizduoti, kaip ji atrodo. O dabar mergaitė suprato, kad jai vis tiek nebūtų pavykę — tiesiog todėl, kad, niekada nemačius, to neįmanoma įsivaizduoti.

Štai kas keista: kažkodėl jai visai nebuvo baisu stovėti šioje begalinėje dykvietėje. Anksčiau, išlįsdama iš tunelio ant skardžio, ji jausdavosi taip, lyg ją būtų ištraukę iš šarvų. Dabar jie jai atrodė tarsi lukštas, iš kurio ji išsirito. Dienos šviesoje bet koks pavojus buvo matomas iš didelio atstumo, tad Sašai su kaupu užtektų laiko pasislėpti arba pasiruošti gynybai. Atsirado ir dar vienas nedrąsus, mergaitei iki tol nepažįstamas jausmas: tarsi ji būtų grįžusi namo.

Skersvėjis gainiojo po dykvietę kamuolius, susipynusius iš dygliuotų šakų, graudžiai tūtavo tarpuose tarp pastatų, stumdė Sašą į nugarą reikalaudamas, kad ji būtų drąsesnė, įsakydamas jai ištirti šį naują pasaulį.

Iš esmės ji neturėjo pasirinkimo: kad nusileistų į metro, jai tektų vėl įeiti į pastatą, kuriame knibžda kraupūs padarai. Tik dabar jie jau nebemiegojo. Kartais perėjimų šuliniuose akimirkai išnirdavo balkšvi kūnai ir čia pat vėl dingdavo — matyt, dienos šviesa jiems buvo nemaloni. Bet kas bus, kai ateis naktis?

Jei ji tikisi pamatyti bent ką nors iš to, ką pasakojo senis, iki to laiko, anksčiau, nei mirs, jai reikia nusigauti kuo toliau nuo čia.

Saša žengė pirmyn.

Ji niekada nesijautė tokia maža. Negalėjo patikėti, kad šiuos milžiniškus namus galėjo pastatyti jos ūgio žmonės: kam jiems tai? Tikriausiai paskutinės ikikarinės kartos išsigimė ir susmulkėjo... Gamta rengė jas žiauriai egzistencijai stočių bei tunelių ankštumoje. O šiuos statinius kūrė išdidūs šiuolaikinių žemaūgių žmonių protėviai — stiprūs, aukšti ir stuomeningi, tarsi namai, kuriuose jie gyveno.

Mergaitė pasiekė plačią progumą: pastatai čia prasiskyrė, o žemę dengė sutrūkinėjusi pilka pluta, panaši į akmenį. Vienu šuoliu pasaulis tapo dar didesnis: iš čia atsivėrė vaizdas į tokius tolius, kad Sašai suspaudė širdį ir ėmė suktis galva.

Prisėdusi šalia pilies, kurios bukas bokštas su laikrodžiu rėmė dangų, greta sienų, paliestų pelėsio ir samanų, ji bandė įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti šis miestas iki tol, kol jį apleido gyvybė...

Keliu — o tai, be abejonės, buvo kelias — žygiavo aukšti gražūs žmonės spalvotais drabužiais, šalia kurių pati puošniausia Paveleckajos stoties gyventojų apranga atrodytų skurdi ir kvaila. Ryškioje minioje zujo mašinos, labai panašios į metro traukinių vagonus, bet visiškai mažytės, talpinančios tik keturis keleivius.

Namai nebuvo tokie niūrūs. Langų angos ne žiojėjo juodomis skylėmis, o tviskėjo švariai nuplautais stiklais. Kažkodėl Saša regėjo lengvus tiltelius, pastatytus šen bei ten, tarp priešais stovinčių namų, įvairiausio aukščio.

O dangus nebuvo toks tuščias. Juo neskubriai praplaukdavo neapsakomo dydžio lėktuvai, vos nekliudydami pilvais stogo... Tėvas jai kažkada aiškino, jog tam, kad skristų, jiems visai nereikia niekuo mojuoti, bet Sašai tie lėktuvai atrodė it tingūs milžinai su laumžirgio sparnais, mirguliuojančiais, beveik nematomais, vos įžiūrimais žalsvuose saulės spinduliuose.

O be to, dar lijo.

Tarsi vanduo tiesiog krito iš dangaus, bet jausmas buvo toks nepaprastas. Šis vanduo nuplovė ne tik purvą ir nuovargį — tai galėjo padaryti ir karštos srovės iš surūdijusio dušo piltuvėlio. Dangaus vanduo valė žmones iš vidaus, dovanojo jiems atleidimą už padarytas klaidas. Stebuklingas apiplovimas

ištrindavo kartėlį iš širdies, atnaujindavo ir atjaunindavo, suteikdavo troškimą gyventi toliau, įkvėpdavo tam reikalingų jėgų. Visai kaip sakė senis...

Saša taip stipriai patikėjo šiuo pasauliu, kad jis, veikiamas jos vaikiškų užkeikimų, iš tiesų ėmė trykšti aplink ją. Štai ji jau girdėjo lengvą skaidrių sparnų čirpimą aukštybėse, linksmą minios klegesį, ritmingą ratų stuksenimą, šilto lietaus ošimą. Pati savaime atmintyje iškilo, įsipindama į šią sąšauką, ir išvakarėse perėjoje išgirsta melodija... Kažkas skaudžiai dilgtelėjo krūtinėje.

Mergaitė pašokusi nubėgo pačiu kelio viduriu prieš žmonių srautą, aplenkdama įstrigusius grūstyje mielus mašinų vagonėlius, atsukdama veidą sunkiems lašams. Senis pasirodė teisus: čia išties buvo pasakiškai gera, nepaprastai gražu. Reikėjo tik nugrandyti laikų apnašą bei pelėsį, ir praeitis ėmė švytėti — tarytum spalvota mozaika ir bronziniai pano apleistose stotyse.

Ji sustojo žalios upės krantinėje. Kadaise per upę permestas tiltas baigėsi vos prasidėjęs — ji niekaip negalėjo patekti į kitą krantą. Kerai išseko. Paveikslas, kuris vos prieš akimirką atrodė toks tikras, toks vaizdingas, nublanko ir užgeso. Išdžiūvę bei sudiržę nuo senatvės tušti namai, sutrūkinėjusi kelių, iš abiejų kelkraščių apsuptų dviejų metrų aukščio piktžolėmis, oda ir laukinė neperregima tankmė, prarijusi krantinės liekanas kiek tik akys aprėpia, — štai kas praėjus sekundei liko iš nuostabaus menamo pasaulio.

Sašai staiga tapo taip apmaudu, kad ji niekada to nepamatys savo akimis, kad jai reikės rinktis tarp žūties ir grįžimo į metro ir kad niekur žemėje nebeliko nė vieno stotingo milžino ryškiais drabužiais...

Kad plačiame kelyje, pasiekiančiame tolimą tašką, kur dangus užgula apleistą miestą, išskyrus ją, daugiau nebuvo nė gyvos dvasios.

Oras nusistovėjo puikus. Nelijo.

Sašai nesinorėjo net verkti. Dabar būtų gerai tiesiog numirti.

Tarsi išgirdęs šį norą, aukštai virš jos galvos sparnus išskleidė didžiulis juodas šešėlis. * * * Ką reikės daryti, jeigu jam teks rinktis? Paleisti brigadininką ir mesti savo knygą, likti stotyje, kol suras dingusią mergaitę? Ar užmiršti ją visiems laikams bei sekti paskui Hanterį, išbraukti Sašą iš savo romano ir, pasislėpus it vorui, tykoti naujų herojų?

Protas draudė seniui atsitraukti nuo brigadininko. Kitaip kam visas jo žygis, kam mirtinas pavojus, kuriam jis pasmerkė save ir visą metro? Jis tiesiog neturi teisės rizikuoti savo darbu — vieninteliu dalyku, pateisinusiu visas aukas, ir jau sudėtas, ir būsimas.

Tačiau tą minutę, kai pakėlė nuo grindų sudužusį veidrodėlį, Homeras suprato, kad išeiti iš Paveleckajos stoties nesužinojus mergaitės likimo būtų tikra išdavystė. O išdavystė anksčiau ar vėliau neišvengiamai užnuodys ir jį patį, ir jo romaną. Sašos iš savo atminties jis jau niekada nebeišbrauks.

Kad ir ką sakytų jam Hanteris, Homeras privalo padaryti viską, kad surastų mergaitę, ar bent jau įsitikinti, kad jos nebėra tarp gyvųjų. Tad senis dvigubomis pastangomis ėmėsi ieškoti, vis klausinėdamas praeivių, kuri valanda. Žiedą galima atmesti — viena, be dokumentų, ji nenusigautų į Hanzą. Kambarių ir palatų galerija po

perėja? Senis ištyrinėjo ją nuo pradžios iki galo, teiraudamasis kiekvieno sutiktojo, ar šis nematė mergaitės. Galų gale kažkas abejodamas atsakė, kad lyg ir matė ją, dėvinčią brezentinį apsauginį kostiumą... Nuo ten Homeras, netikėdamas savo ausimis ir akimis, nubrėžė Sašos kelią iki ugnies taško prie eskalatoriaus papėdės.

— O man kas? Nori — tegul eina. Akinius gerus jai prastūmiau, — vangiai atsiliepė sargybinis būdelėje. — Tavęs neleisiu. Ir taip jau gavau pylos nuo sargybos viršininko. Ten, viršuje, Atvykėlių gūžta. Niekas ten nevaikšto. Man net juokinga pasidarė, kai ji pasiprašė, — jo vyzdžiai, platūs lyg pistoleto vamzdžiai, smaigstė erdvę niekaip nepataikydami į senį. — Eitum jau į perėją, tėvai. Sutems greitai.

Hanteris žinojo! Bet ką jis turėjo omenyje sakydamas, kad ne senio jėgoms bus sugrąžinti mergaitę?

Galbūt ji vis dar gyva?..

Klupdamas iš susijaudinimo Homeras nuskubėjo atgal į brigadininko palatą. Nėrė po žemu slaptų durelių viršduriu, nuklibinkščiavo siaurais laiptais, nepasibeldęs plačiai atvėrė duris...

Kambarys buvo tuščias: nei Hanterio, nei jo ginklo, tik išmėtyti ant grindų įrudę nuo išdžiūvusio kraujo tvarsčiai ir vieniša gulinti tuščia gertuvė. Dingo iš pagalbinės patalpos ir šiaip taip išvalytas skafandras.

Brigadininkas tiesiog paliko senį it nusibodusį šunį, nubausdamas jį už užsispyrimą. * * * Jos tėvas visada buvo įsitikinęs: žmogui duodami ženklai. Reikia tik mokėti juos pastebėti ir perskaityti.

Pažvelgusi aukštyn Saša priblokšta apmirė. Jei kažkas norėjo jai dabar pasiųsti ženklą, nebuvo galima sugalvoti nieko iškalbingesnio.

Netoli sugriuvusio tilto iš tamsių sąžalynų kyšojo apskritas senovinis bokštas įmantria viršūne — aukščiausias iš visų aplinkinių pastatų. Metai neišėjo jam į naudą: sienas vagojo gilūs įtrūkiai, o pats bokštas buvo pavojingai pakrypęs. Jis jau seniai būtų nugriuvęs, jei ne stebuklas. Kaipgi ji anksčiau neatkreipė į tai dėmesio?

Pastatą juosė milžiniško dydžio vijoklis. Jo kamienas, žinoma, buvo daug kartų plonesnis už bokštą, bet jo storio ir jėgos su kaupu užteko, kad išlaikytų skilinėjantį statinį. Nuostabusis augalas buvo spirale apjuosęs bokštą, nuo pagrindinio kamieno vijosi plonesnės šakos, nuo šių — dar plonesnės, ir visos kartu sudarė tinklą, kuris neleido pastatui subyrėti.

Teisingai, kadaise vijoklis buvo toks pat silpnas bei lankstus kaip švelniausi ir jauniausi jo ūgliai dabar.

Kadaise jam teko kabintis į bokšto, kuris atrodė amžinas bei nepajudinamas, iškyšas ir balkonus. Jei bokštas nebūtų buvęs toks aukštas, ir vijoklis nebūtų taip išaugęs.

Saša lyg užburta žvelgė į jį, į jo išgelbėtą pastatą. Viskas jai ir vėl įgavo prasmę, pamažu grįžo troškimas kovoti. Keista: juk jos gyvenime visiškai niekas nepasikeitė. Tiesiog staiga iš naujo, nepaisydama nieko, pro pilką nevilties plutą it mažytis šio vijoklio ūglis jos sieloje prasikalė ir sužaliavo viltis.

Tegul ir buvo dalykų, kurių ji niekada neištaisys, poelgių, kurių neįmanoma pakeisti, žodžių, kurių neatšauksi. Tačiau dabartinėje istorijoje liko daug to, ką ji galėjo ištaisyti, nors dar ir nežinojo kaip.

Svarbiausia — kad ji vėl įgavo jėgų.

Dabar Sašai atrodė, kad ji atspėjo priežastį, dėl kurios negailestingoji chimera leido jai išsisukti sveikai: kažkas nematomas laikė pabaisą pririštą grandine, kad suteiktų mergaitei dar vieną galimybę.

Ir ji buvo dėkinga už tai. Buvo pasiryžusi atleisti, pasiryžusi vėl įrodinėti ir kovoti. O iš Hanterio jai tereikėjo mažiausios užuominos. Dar vieno ženklo.

Besileidžianti saulė staiga užgeso, bet čia pat iš naujo užsižiebė. Pakėlusi smakrą Saša akies krašteliu įžiūrėjo juodą veržlų siluetą, kuris šmėkštelėjo jai virš galvos, akimirkai užstojo šviesulį ir tuoj pat dingo iš regėjimo lauko.

Orą perplėšė švilpimas ir čaižus kauksmas — iš dangaus griuvo didžiulis gremėzdas, tik per plauką nepataikydamas ant Sašos. Paskutinę akimirką instinktas privertė mergaitę pulti žemėn, ir tik tai ją išgelbėjo. Sklęsdamas visiškai palei žemę išskleistais sparnais, aptrauktais stora oda, neregėtas siaubūnas galingu mostu pakilo aukštyn ir ėmė brėžti puslankį ruošdamasis naujai atakai.

Saša griebė automatą, bet čia pat atsisakė šios beprasmiškos užmačios. Net iš visiškai arti paleista serija negalėtų išmušti iš kurso tokio mėsos gabalo. Nebuvo ko nė svajoti apie tai, kad būtų galima jį nukauti.

O juk dar reikėjo ir pataikyti! Mergaitė vėl puolė atgal į dykvietę, iš kurios išvyko į savo trumpą kelionę negalvodama, kaip nusileisti į metro.

Skraidantis siaubūnas karingai suklykė ir vėl puolė ją. Painiodamasi svetimų kelnių klešnėse Saša sukniubo ant kelio, tačiau išsisuko atsikirsdama trumpa serija. Kulkos suglumino padarą, nors ir nepadarė jam jokios žalos. Per laimėtas sekundes mergaitė sugebėjo pakilti ant kojų ir puolė artimiausių namų link, per vėlai supratusi, kaip pasislėpti nuo grobuonio.

Danguje dabar sukosi jau du šešėliai, laikydamiesi ore sunkiais plačių pievinių sparnų mostais. Sašos sumanymas buvo paprastas: prisispausti prie bet kurio pastato sienos. Skraidantys siaubūnai buvo pernelyg dideli ir nerangūs, kad pasiektų ją ten. O toliau... Jai vis tiek nebuvo kur bėgti.

Spėjo! Ji prigludo prie sienos tikėdamasi, kad padarai atsitrauks nuo jos. Bet ne: jiems buvo tekę taip užspeisti ir išradingesnių žvėrių. Košmariški padarai — iš pradžių vienas, o po to ir kitas — nusileido ant žemės už dviejų dešimčių žingsnių nuo mergaitės ir vilkdami sparnus neskubėdami pajudėjo jos link.

Automato serija ne išgąsdino, o tik supykdė juos. Kulkos tarsi klimpo susivėlusiuose tankiuose gauruose, nesiekdamos kūno. Arčiau Sašos prislinkęs padaras piktai išsišiepė: perkreiptas snukis ir užversta juoda lūpa apnuogino jo kreivus it vinys aštrius dantis.

— Gulk!

Saša net nesusimąstė, iš kur ji girdi šį tolimą balsą, tiesiog kniūbsčia puolė žemėn. Visai šalia jos pasigirdo sprogimas — ją supurtė ir apdegino oro banga. Iš karto sekė antras sprogimas, po jo pasigirdo įsiutinto žvėries kliegesys ir tolstantis sparnų pliauškėjimas.

Ji nedrąsiai pakėlė galvą, užsikosėjo išvarydama iš plaučių dulkes, apsidairė. Netoli jos buvo išmušta nauja duobė, kelias buvo aptaškytas tamsiu aliejingu krauju. Šalia tysojo su mėsa išrautas odinis sparnas ir dar keli apanglėję beformiai gabalai.

Per akmeninę dykvietę lygiai, nesilenkdamas, Sašos link žengė galingo sudėjimo žmogus, vilkintis

sunkų apsauginį kostiumą.

Hanteris!

TRYLIKTAS SKYRIUS

VIENA ISTORIJA Jis paėmė ją už rankos, padėdamas atsistoti, ir patraukė į save. Paskui tarsi atsitokėjęs paleido. Jo akių, dengiamų ypatingo dūminio stiklo, Saša negalėjo matyti.

— Neatsilik! Greitai temsta, reikia suspėti išsinešdinti iš čia, — vyriškis susniaukrojo į filtrus.

Ir, taip ir nebepažvelgęs į ją, ryžtingai žengė pirmyn.

— Hanteri! — pašaukė jį mergaitė, pro aprasojusius savo dujokaukės langelius bandydama atpažinti gelbėtoją. Šis apsimetė, kad jos negirdi, ir Sašai neliko nieko kita, kaip tik bėgti paskui jį, kiek kojos neša. Žinoma, jis pyksta ant jos: teko trečią kartą iš eilės gelbėti kvailą mergiūkštę. Bet jis pakilo čia, pakilo dėl Sašos — kokių dabar ji galėjo turėti abejonių...

Skustagalvis net nesirengė artintis prie irštvos, kuri pasitarnavo Sašai kaip išėjimas iš metro — jis žinojo kitų takų. Pasukęs iš pagrindinio kelio į kairę, jis nėrė į arką, aplenkė surūdijusius geležinius plokščių dėžučių, panašių į kioskus nykštukams, skeletus, šūviu išgąsdino neaiškų šešėlį ir sustojo greta nedidelės mūrinės būdelės su tankių grotų langais. Pasuko raktą masyvioje pakabinamojoje spynoje. Priedanga?

Ne, būdelė pasirodė besanti apgaulė: už durų gilyn vingiavo betoniniai laiptai.

Pakabinęs tą pačią spyną iš vidaus, vyras uždegė žibintą ir nutrepsėjo žemyn. Sienos, nudažytos balta ir žalia spalvomis, nusilupinėjusios nuo laiko, buvo išmargintos vardais ir datomis: įėjimas — išėjimas, įėjimas — išėjimas... Kažką neįskaitomai brūkštelėjo ir Sašos gelbėtojas. Tikriausiai kiekvienas, kuris naudojosi slaptu keliu, kad nusigautų į paviršių, turėjo čia užrašyti, kada išėjo ir kada grįžo. Tik štai po daugeliu vardų grįžimo datos nebuvo.

Nusileidimas nutrūko greičiau, nei Saša tikėjosi: nors pakopos ir toliau bėgo žemyn, skustagalvis sustojo prie niekuo neišsiskiriančių ketinių durų, trenkė į jas kumščiu, ir po kelių sekundžių iš kitos pusės sugirgždėjo velkė. Duris atidarė susivėlęs žmogus skysta barzdele, mūvintis mėlynomis kelnėmis

išduobtais keliais.

— O čia kas toks? — sumišęs paklausė jis.

— Radau jį Žiede, — sušvokštė Hanteris. — Vos paukščiai nesuėdė, šiaip taip spėjau iššauti granatsvaidžiu. Ei, vaiki, kaip tu ten patekai?

Jis nusimetė gobtuvą, nusitraukė dujokaukę...

Priešais Sašą stovėjo nepažįstamas vyras: rusvi plaukai apkirpti ežiuku, blyškiai pilkos akys, priplota lyg sulaužyta nosis. O mergaitė dar įtikinėjo save, kai jai pasirodė, kad jis, kaip sužeistasis, pernelyg judrus, kad jo eisena ne ta, ne žvėries, kad kostiumas lyg ir šiek tiek kitoks...

Jai pasidarė tvanku, ir ji taip pat nusiėmė kaukę.

Po ketvirčio valandos Saša buvo jau už Hanzos sienos ribos.

— Atleisk, be dokumentų negaliu tavęs čia palikti, — jos gelbėtojo balse buvo jaučiamas nuoširdus apgailestavimas. — Galbūt šiandien vakare, šitą... na, perėjoje?

Ji tylėdama papurtė galvą ir nusišypsojo.

Kur dabar?

Pas jį? Spės!

Saša negalėjo nuslopinti nuoskaudos Hanteriui už tai, kad šį kartą ne jis ją išgelbėjo... Turėjo ji ir dar vieną reikalą, kurio daugiau nebenorėjo atidėlioti ateičiai. Švelnūs ir viliojantys stebuklingos muzikos atgarsiai prasiskynė kelią pas ją per žmonių klegesį, per avalynės šiurenimą ir prekeivių šauksmus. Atrodo, tai buvo ta pati melodija, kuri ją vakar užbūrė. Žengdama jos pasitikti Saša tarsi vėl artėjo prie angos, skleidžiančios nežemišką švytėjimą... Tik kur ji ją vedė šį kartą?

Muzikantas buvo apsuptas glaudžiu kelių dešimčių klausytojų žiedu. Sašai teko pasistumdyti, kol minia išspjovė ją į tuščią ratą. Melodija ir traukė šiuos žmones, ir laikė juos tam tikru atstumu, tarsi jie jau skrietų į šviesą, tačiau bijotų nudegti.

Mergaitė nebijojo.

Jis buvo jaunas, lieknas ir stebėtinai išvaizdus. Ko gera, šiek tiek gležnas, bet jo išpuoselėtas veidas nebuvo švelnus, o žalios akys neatrodė naivios. Tamsūs plaukai, nors ir nekirpti, krito lygiai.

Nekrintantys į akis drabužiai išskyrė jį iš Paveleckajos stoties žmonių katilo nevietine švara.

Jo instrumentas iš dalies panašėjo į vaikišką dūdelę, kokias daro iš plastmasinių izoliacinių vamzdelių, bet didelę, juodą, su variniais klavišais, iškilmingą ir, matyt, labai brangią. Garsai, kuriuos iš jos išgaudavo muzikantas, tikrai priklausė kažkokiam kitam pasauliui, kitam laikui. Kaip ir pats instrumentas... Kaip ir jo šeimininkas.

Jis sugavo Sašos žvilgsnį jau pirmą akimirką, nuleido akis ir čia pat vėl jas pakėlė. Mergaitė sutriko: nors jo dėmesys ir nebuvo jai nemalonus, ji čia atėjo dėl jo muzikos.

— Ačiū Dievui! Radau tave...

Prie jos prasibrovė Homeras — uždusęs, suprakaitavęs.

— Kaip jis? — iš karto paklausė Saša.

— O ar... — pradėjo senis, bet nutilo ir pabaigė kitaip: — Jis dingo.

— Kaip?.. Kur?! — tarsi kas būtų suspaudęs į kumštį Sašos širdį.

— Išėjo. Susirinko visus savo daiktus ir išėjo. Reikia manyti, į Dobrynino stotį...

— Nieko nepaliko? — nedrąsiai pasitikslino ji bandydama atspėti atsakymą, kurį jai tuojau duos Homeras.

— Visiškai nieko, — linktelėjo senis.

Juos ėmė tildyti piktais „ššš”. Homeras nutilo įsiklausydamas į melodiją ir tuo pat metu įtariai žvilgčiodamas tai į muzikantą, tai į mergaitę. Veltui: ši galvojo visai apie ką kita.

Tegul Hanteris ją išvarė ir paskubėjo pasprukti. Tačiau Saša jau pradėjo suprasti tas keistas taisykles, kuriomis jis vadovavosi. Jei skustagalvis tikrai pasiėmė visus savo daiktus, apskritai visus... Vadinasi, jis tiesiog nori, kad ji būtų atkaklesnė, kad neišsuktų iš kelio, nori, kad ji jį surastų. Ir ji tai padarys, vis tiek padarys. Jei tik...

— O peilį? — sušnibždėjo ji seniui. — Jis pasiėmė mano peilį? Juodą?

— Palatoje jo nėra, — truktelėjo pečiais šis.

— Vadinasi, pasiėmė!

Sašai visiškai užteko ir šio šykštaus ženklo. * * * Fleitininkas buvo neabejotinai talentingas, be to, buvo puikiai įvaldęs savo meną, tarsi tik vakar būtų grojęs konservatorijoje. Jo instrumento dėkle, atvertame aukoms, šovinių buvo tiek, kad užtektų nedidelei stočiai išmaitinti — arba visiems iki vieno jos gyventojams išskersti. Štai jis, pripažinimas, liūdnai šyptelėjęs pamanė Homeras.

Melodija seniui atrodė miglotai pažįstama, bet kad ir kiek stengėsi prisiminti, kur galėjo ją girdėti, — sename kino filme? radijo koncertuose? — jam nepavyko to padaryti. Melodija turėjo kažką ypatinga — atsitiktinai įsijungus jos bangą, būtinai norėjosi išklausyti ją iki galo, o paskui ploti muzikantui, kol šis vėl pradės groti.

Prokofjevas? Šostakovičius? Homero muzikos žinios vis tiek buvo pernelyg menkos, kad galėtų rimtai stengtis atspėti kompozitorių. Bet kad ir kas parašė šias natas, fleitininkas ne šiaip sau jas atliko, o pripildė jas naujo skambesio ir naujos prasmės, suteikė joms gyvybės. Talentas. Talentas, ir už jį Homeras buvo pasiryžęs atleisti vaikinui erzinančius žvilgsnius, kuriuos šis tarpais numesdavo Sašai lyg popierinį kaspinėlį kačiukui.

Vis dėlto laikas buvo vesti mergaitę nuo jo šalin.

Sulaukęs, kol muzikos žydėjimas baigsis, o fleitininkas atsiduos plojančiai publikai, senis čiupo Sašą už drėgno, dar chlorkalkėmis kvepiančio kostiumo ir ištempė lauk.

— Daiktai sudėti. Aš einu paskui jį, — jis patylėjo.

— Aš taip pat, — greitai atsakė mergaitė.

— Tu supranti, kur veliesi? — negarsiai paklausė Homeras.

— Aš viską žinau. Nugirdau, — ji provokuojamai pažvelgė į jį. — Epidemija, taip? Ir jis rengiasi visus sudeginti. Ir mirusiuosius, ir gyvuosius. Visą stotį, — Saša nenuleido akių.

— Ir kam tau eiti pas tokį žmogų? — seniui tai tikrai buvo įdomu.

Saša neatsakė. Kurį laiką jie ėjo greta tylėdami, kol pasiekė visai tuščią salės kampelį.

— Mano tėvas mirė. Dėl manęs, aš kalta. Ir aš jau nieko nebegaliu padaryti, kad jis vėl būtų gyvas. O ten yra žmonių, kurie dar gyvi. Kuriuos dar galima išgelbėti. Ir aš turiu pabandyti. Aš jam skolinga, — pagaliau lėtai ir nesmagiai ištarė ji.

— Nuo ko išgelbėti? Liga neišgydoma, tu girdėjai, — karčiai atsiliepė senis.

— Nuo tavo draugo. Jis baisesnis už bet kokią mirtiną ligą, — mergaitė atsiduso. — Ligos bent jau palieka viltį. Kas nors visada pasveiksta. Vienas iš tūkstančio.

— Kokiu būdu? Kodėl tu manai, kad sugebėsi? — įdėmiai pažvelgė į ją Homeras.

— Man jau buvo pavykę, — neryžtingai atsakė ji.

Ar nepervertina mergaitė savo jėgų? Ar neapgaudinėja savęs manydama, jog šiurkštus ir negailestingas brigadininkas atsako į jos jausmus? Homerui nesinorėjo atimti iš jos drąsos, bet geriau jau dabar ją perspėti.

— Žinai, ką radau jo palatoje? — senis atsargiai ištraukė iš kišenės suknežintą pudrinę ir perdavė ją Sašai. — Tavo darbas?

— Ne, — ji papurtė galvą.

— Vadinasi, Hanterio...

Lėtai atidariusi dėžutę mergaitė išvydo savo atspindį vienoje stiklo šukių. Susimąstė, prisiminė savo pastarąjį pokalbį su skustagalviu ir žodžius, jo ištartus prietemoje, kai atėjo ketindama padovanoti jam peilį. Prisiminė ir Hanterio veidą, kai jis sunkiai žengė jos link visas kruvinas, kad užsimojusi savo ašmenimis chimera paliktų Sašą ir nužudytų jį patį...

— Tai ne dėl manęs. Tai dėl veidrodžio, — ryžtingai tarė ji.

— Kuo jis čia dėtas? — kilstelėjo antakius senis.

— Tu pats sakei, — Saša užtrenkė dangtelį. — Kartais naudinga save pamatyti iš šalies. Padeda daug ką apie save suprasti, — ji pašiepė pamokomą Homero toną.

— Manai, kad Hanteris nežino, kas jis yra? Ar kad jis iki šiol sielvartauja dėl savo išvaizdos? Todėl ir sudaužė? — atlaidžiai suniurnėjo Homeras.

— Svarbu ne išorė, — mergaitė atsirėmė nugara į koloną.

— Skustagalvis puikiai žino, kas jis toks. Ir, matyt, tiesiog nemėgsta, kai jam tai primenama, — pats sau atsakė senis.

— O gal jis pats tai pamiršo? — paprieštaravo mergaitė. — Man kartais atrodo, kad jis visą laiką bando kažką prisiminti. Arba... kad jis prirakintas grandine prie sunkios vagonetės, kuri rieda nuokalnėn, į tamsą, ir niekas jam nebegali padėti jos sustabdyti. Aš negaliu to paaiškinti. Tiesiog žiūriu į jį ir jaučiu, — Saša paniuro. — Niekas to nemato, o aš matau. Todėl tau tada pasakiau, kad jam manęs reikia.

— Kaip tik dėl to jis tave paliko, — žiauriai kirto jai Homeras.

— Tai aš jį palikau, — mergaitė užsispyrusi suraukė antakius. — O dabar turiu jį pasivyti, kol nevėlu.

Jie vis dar gyvi. Juos dar galima išgelbėti, — tarsi prisukta kartojo ji. — Ir jį taip pat dar galima išgelbėti.

— O jį nuo ko gelbėsi? — kilstelėjo smakrą Homeras.

Saša nepatikliai pažvelgė į jį — nejaugi senis taip nieko ir nesuprato, nepaisant visų jos pastangų? Ir nepaprastai rimtai atsakė jam: — Nuo žmogaus veidrodyje. * * * — Užimta?

Saša, atsainiai knebinėjusi šakute grybų kepsnį, krūptelėjo. Greta jos su padėklu rankose stovėjo žaliaakis muzikantas. Senis kažkur išėjo, ir jo vieta dabar buvo tuščia.

— Taip.

— Visada galima rasti sprendimą! — jis padėjo savo padėklą ir, mikliai čiupęs nuo kaimyninio stalo laisvą taburetę, atsisėdo Sašai iš kairės anksčiau, nei ši spėjo paprieštarauti.

— Jei kas, aš tavęs nekviečiau, — perspėjo ji.

— Senelis bars? — supratingai mirktelėjo muzikantas. — Leiskite prisistatyti. Leonidas.

— Jis man ne senelis, — Saša pajuto, kaip jos skruostus užliejo raudonis.

— Netgi šitaip?.. — Leonidas prisikimšo pilną burną ir susižavėjęs išlenkė antakį.

— Tu įžūlus, — pastebėjo ji.

— Aš atkaklus, — jis pamokomu gestu pakėlė į viršų šakutę.

— Pernelyg pasitikintis savimi, — Saša nusišypsojo.

— Aš apskritai tikiu žmonėmis, na, ir pats savimi, — neaiškiai sumurmėjo jis kramtydamas.

Grįžo senis, pastovėjo apsišaukėliui už nugaros, nutaisė nepatenkintą išraišką, vis dėlto atsisėdo ant savo taburetės.

— Saša, tau neankšta? — vaidingai pasidomėjo nežiūrėdamas į muzikantą.

— Saša! — triumfuodamas pakartojo jaunuolis atsitraukdamas nuo dubenėlio. — Labai malonu.

Mano vardas, priminsiu, Leonidas.

— Nikolajus Ivanovičius, — šnairuodamas į jį niūriai ištarė Homeras. — O kokią melodiją jūs šiandien atlikote? Atrodo pažįstama...

— Nieko keista, aš jau trečią kartą ją atlieku, — akcentuodamas paskutinį žodį atsiliepė šis. — O

apskritai — savos kūrybos.

— Tavo? — Saša padėjo stalo įrankius. — O kaip ji vadinama?

— Niekaip nevadinama, — Leonidas gūžtelėjo pečiais. — Apie pavadinimą aš kažkaip negalvojau. Be to, kaip tai perteikti raidėmis? O ir kam?

— Labai gražu, — pripažino mergaitė. — Tiesiog neįtikėtinai gražu.

— Tada galiu ją pavadinti tavo vardu, — nesutriko muzikantas. — Tu to verta.

— Nereikia, — ji papurtė galvą. — Tegul geriau lieka be pavadinimo. Tai turi prasmės.

— Paskirti ją tau taip pat būtų prasminga, — jis ėmė juoktis, bet užspringo ir užsikosėjo.

— Na, pasiruošusi? — senis paėmė Sašos padėklą ir atsistojo. — Laikas. Jūs jau mums atleiskite, jaunuoli...

— Nieko! Aš jau pavalgiau. Leisite šiek tiek palydėti mergaitę?

— Mes išvažiuojame, — atšovė Homeras.

— Puiku! Aš taip pat. Į Dobrynino stotį, — muzikantas nutaisė nekaltą veido išraišką. — Mums nepakeliui?

— Pakeliui, — nelauktai sau pačiai atsakė Saša, stengdamasi nežiūrėti į Homero pusę ir vis žvilgčiodama į Leonidą.

Jis turėjo kažkokio lengvumo, nepiktybinio jukumo. Tarsi berniūkštis, besifechtuojantis vytele, atlikdavo lengvus nedidelius dūrius, dėl kurių, atrodo, netgi senis rimtai nepyko. O savo užuominas jis Sašai pateikdavo taip dirbtinai, taip juokingai, kad ji nė negalvojo jų priimti rimtai... O kas čia bloga, kad ji jam patinka?

Be to, jo muziką ji įsimylėjo daug anksčiau, nei susipažino su juo pačiu. O pagunda pasiimti drauge į kelionę šiuos kerus buvo pernelyg didelė. * * * Visa tai dėl muzikos, ne kitaip. Velnio neštas pienburnis tarsi Hamelno žiurkiagaudys viliojo nekaltas sielas savo išblizginta fleita ir naudojosi savo talentu tvirkindamas visas mergaites, kurias tik galėjo pasiekti. Dabar jis bandė prisikasti ir iki Aleksandros, o Homeras net nežinojo, ką daryti!

Seniui kainavo daug pastangų praryti jo akiplėšiškus juokelius, ir labai greitai jie jam užstrigo skersai gerklės. Erzino Homerą ir tai, kaip greitai Leonidas sugebėjo susitarti su nepalenkiama Hanzos vadovybe, kad leistų visai trijulei pereiti Žiedu tarpstotę iki Dobrynino stoties — ir neturint jokių dokumentų.

Homeras buvo priverstas pripažinti, kad jaunuolio diplomatiniai sugebėjimai jiems pravertė: motorinė drezina, kuria jie atvyko į Paveleckajos stotį, dingo iš stovėjimo aikštelės kartu su Hanterio išnykimu, o žygis aplinkiniu keliu galėjo užtrukti ir savaitę.

Bet labiausiai seniui kėlė nerimą tas lengvumas, su kuriuo šis pamaiva metė pelningą stotį ir atsisveikino su visomis santaupomis, kad tik galėtų keliauti į tunelius paskui jo Sašą. Kitu atveju toks

lengvumas reikštų, jog jaunuolis įsimylėjęs, bet šiuo atveju senis matė, kad jo ketinimai visiškai nerimti, kad jis įpratęs prie lengvų pergalių.

Taip Homeras po truputį virto niurzgia duenja... Tačiau jis turėjo pagrindą būti budrus ir priežastį pavyduliauti. Vienintelis dalykas, kurio jam dabar trūko, — kad jo per stebuklą vėl įgyta mūza pabėgtų su klajojančiu muzikantu! Su visiškai nereikalingu, verta pastebėti, herojumi, kuriam senio romane nebuvo palikta vietos, tačiau kuris atsitempė nuosavą taburetę ir chamiškai atsisėdo per patį vidurį tarp jų.

— Nejaugi visoje Žemėje nebeliko visai nieko?

Jų trijulė jau žengė Dobrynino stoties link, lydima trijų sargybinių: teisingai panaudojant šovinius, buvo galima tikrove paversti pačias drąsiausias svajas.

Mergaitė, kuri ką tik springdama pasakojo apie savo žygį į paviršių, nutilo ir nuliūdo. Homeras ir muzikantas persimetė žvilgsniais: kuris pirmasis puls jos guosti?

— Ar yra gyvybė už MKAD23 ribų? — suniurnėjo senis. — Naujoji karta taip pat užduoda sau šį klausimą?

— Žinoma, yra, — įsitikinęs pareiškė Leonidas. — Netiesa, kad daugiau niekas neišgyveno, tiesiog nėra ryšio!

— O štai aš, pavyzdžiui, girdėjau, kad kažkur už Tagankos stoties yra slaptas išėjimas, kuris veda į vieną įdomų tunelį, — pradėjo senis. — Tarsi ir paprastas tunelis, šešių metrų skersmens, tik neturi bėgių. Glūdi giliai, keturiasdešimties ar net penkiasdešimties metrų gylyje. Driekiasi toli į rytus...

— Ar tik tai ne tas tunelis, kuris veda į Uralo bunkerius? — nutraukė jį Leonidas. — Tai istorija apie žmogų, kuris atsitiktinai į jį užklydo, o paskui grįžo su maisto atsargomis ir ...

— Ėjo savaitę, kartkartėmis trumpam sustodamas, o paskui, baigiantis provizijai, jam teko pasukti atgal. Tunelio dar nei galo, nei krašto nebuvo matyti, — paskubomis, pametęs pasakoriaus intonaciją, baigė Homeras. — Taip, sklinda gandai, kad jis veda į Uralo bunkerius. Kur dar gali būti likęs kas nors gyvas.

— Vargu ar liko, — nusižiovavo muzikantas.

— Dar pažįstamas Polise pasakojo apie tai, kad vienas vietinis radistas užmezgė ryšį su tanko ekipažo nariais, spėjusiais užsidaryti ir nuvažiuoti į tokį užkampį, kurio niekam nė į galvą neatėjo bombarduoti...

— demonstratyviai kreipdamasis į Sašą tęsė senis.

— Na taip, — linktelėjo Leonidas. — Tai taip pat žinoma istorija. Kai jiems baigėsi dyzelinas, jie įkasė tanką į žemę kalvoje, o aplink jį apstatė visą viensėdiją. Ir dar keletą metų vakarais kalbėjosi per radiją su Polisu.

— Kol imtuvas sugedo, — susierzinęs baigė Homeras.

— Na, o apie povandeninį laivą? — pasirąžė jo varžovas. — Apie atominį laivą, kuris buvo tolimame žygyje ir, pradėjus keistis smūgiais, tiesiog nespėjo pasiekti kovos pozicijų. O kai iškilo, viskas jau seniai buvo baigta. Tada ekipažas amžiams jį prišvartavo netoli Vladivostoko...

— Iš jo reaktoriaus energijos iki šiol gauna visa gyvenvietė, — įsikišo senis. — Prieš pusmetį buvau sutikęs žmogų, kuris tvirtino, jog jis — pirmasis to laivo kapitono padėjėjas. Teigė, kad visą šalį pervažiavo dviračiu, kol pasiekė Maskvą. Trejus metus važiavo.

— Tiesiog asmeniškai su juo kalbėjotės? — mandagiai nustebo Leonidas.

— Asmeniškai, — atkirto Homeras.

Legendos visada buvo jo pamėgtoji tema, tad jis tiesiog negalėjo leisti jaunajam akiplėšai nušluostyti jam nosį. Atsargoje senis turėjo dar vieną, slaptai puoselėtą istoriją. Jis ketino ją papasakoti visai kita proga, o ne veltui išeikvoti beprasmiškame ginče... Bet matydamas, kaip Saša juokiasi iš dar vieno šio sukčiaus pokšto, Homeras vis dėlto ryžosi.

— O apie Poliarnyje Zoras negirdėjote?

— Kokias žaras?24 — atsisuko į jį muzikantas.

— Na kaipgi? — santūriai nusišypsojo senis. — Tolimoji šiaurė, Kolos pusiasalis, miestas Poliarnyje Zorai. Dievo užmiršta vieta. Iki Maskvos — pusantro tūkstančio kilometrų, iki Peterburgo — ne mažiau nei tūkstantis. Netoliese stūkso nebent Murmanskas su savo jūrų bazėmis, bet ir iki jo netrumpas kelias.

— Žodžiu, užkampis, — paragino jį Leonidas.

— Toli nuo didelių miestų, nuo slaptų gamyklų ir karinių bazių. Toli nuo visų pagrindinių taikinių.

Tie miestai, kurių mūsų priešraketinė gynyba nesugebėjo apginti, buvo sumalti į dulkes ir pelenus. Tie, kuriuos saugojo skydas, kuriuose spėjo suveikti gaudomosios raketos, — senis pažvelgė į viršų, — patys žinote. Bet juk buvo ir tokių vietų, į kurias niekas nesitaikė... Todėl, kad jos nekėlė jokios grėsmės.

Tokia vieta buvo, pavyzdžiui, Poliarnyje Zorai.

— Jos ir dabar niekam nerūpi, — atsiliepė muzikantas.

— O be reikalo, — atrėžė senis. — Nes šalia Poliarnyje Zorų miesto buvo Kolos atominė elektrinė. Ji buvo viena galingiausių šalyje. Vos ne visą Šiaurę aprūpindavo energija. Milijonus žmonių. Šimtus įmonių. Aš juk pats iš tų vietų, iš Archangelsko. Žinau, ką kalbu. Toje elektrinėje lankiausi dar būdamas moksleivis, ekskursijoje. Tikra tvirtovė, valstybė valstybėje. Nuosava maža kariuomenė, savos naudmenos, pagalbinis ūkis. Galėjo gyventi ir atominiu režimu. Nors ir branduolinis karas būtų įvykęs — niekas jų gyvenime nebūtų pasikeitę, — nelinksmai šyptelėjo jis.

— Ir ką jūs norite pasakyti...

— Peterburgo neliko. Murmansko neliko, taip pat Archangelsko. Milijonai žmonių žuvo, įmonės — kartu su miestais... Pavirto į dulkes ir pelenus. O Poliarnyje Zorų miestas išliko. Ir Kolos atominė elektrinė nenukentėjo. Aplink tūkstančius kilometrų — tik sniegas, sniegas ir ledo laukai, vilkai ir baltosios meškos. Nėra ryšio su centru. O jie turi pakankamai kuro, kad aprūpintų didelį miestą ne metus ir ne dvejus. O patiems, ko gero, netgi kartu su Poliarnyje Zorais šimtui metų užteks. Lengvai peržiemos.

— Tai juk tikra arka... — sušnibždėjo Leonidas. — Kai potvynis baigsis, o vandenys atslūgs, nuo Ararato viršūnės...

— Būtent, — linktelėjo jam senis.

— Iš kur jūs tai žinote? — muzikanto balse nebeliko nei ironijos, nei nuobodulio.

— Teko ir man kadaise radistu dirbti, — išsisukinėdamas atsakė Homeras. — Labai jau norėjosi rasti bent vieną gyvą žmogų gimtosiose vietose.

— Ar ilgai jie ten, šiaurėje, ištemps?

— Aš įsitikinęs, kad taip. Paskutinį kartą, tiesa, ryšį buvau užmezgęs prieš porą metų. Bet jūs įsivaizduojate, ką tai reiškia, — dar visas amžius turint elektrą? Naudojantis šiluma? Turint medicinos įrangą, kompiuterių, elektronines bibliotekas diskuose? Jūs jau negalite to suvokti... Visame metro vos du kompiuteriai, o ir tie tik žaisliukai. Ir tai — sostinė, — karčiai šyptelėjo senis. — O jei dar kur ir liko žmonių — turiu galvoje, ne pavienių, o bent gyvenviečių... Ten juk jau seniai vėl prasidėjo septynioliktasis šimtmetis, ir tai geriausiu atveju, o gal ir apskritai akmens amžius. Balanos, gyvuliai, burtai, kas trečia moteris miršta gimdydama. Skaitliukai ir įrašai ant tošies. Išskyrus du artimiausius vienkiemius, pasaulyje daugiau nieko nėra. Gūduma, trūksta žmonių. Vilkai, meškos, mutantai. Juk visa šiuolaikinė civilizacija, — senis kostelėjo apsidairydamas aplink, — statoma elektros pagrindu.

Išseks energija, supus elektrinės — ir viskas. Amžių amžius milijardai žmonių kūrė šį statinį dėdami plytą po plytos, o dabar viskas pavirto į dulkes. Pradėk iš naujo. Bet ar pavyks? O čia terminas atidedamas — visam šimtmečiui! Jūs teisingai įvardijote — Nojaus arka. Beveik neribotos energijos atsargos! Naftą juk dar reikia išgauti ir perdirbti, dujas pumpuoti vamzdžiais tūkstančius kilometrų, o prieš tai dar gręžinius pastatyti! Tai ką, grįžti atgal — prie garo variklių? Ar dar toliau? Aš tau štai ką pasakysiu, — paėmė jis Sašą už rankos. — Žmonėms niekas negresia. Žmonės gajūs kaip tarakonai. O štai civilizacija... Ją reikia išsaugoti.

— O jie tikrai turi civilizaciją?

— Būkite ramus. Inžinieriai atomininkai, techninė inteligentija. O jau sąlygos jų tikrai geresnės nei mūsų. Per du dešimtmečius Poliarnyje Zorai kaip reikiant išaugo. Per radiją jie amžinai kartoja: „Visiems išgyvenusiesiems...” ir koordinates. Sako, žmonės iki šiol atslenka...

— Kodėl gi aš nieko apie tai negirdėjau? — sumurmėjo muzikantas.

— Mažai kas girdėjo. Iš čia jų bangą sunku pagauti. Bet jūs pabandykite kada nors, jei rasite porą metų laisvo laiko, — senis vyptelėjo. — Šaukinys „Paskutinis uostas”.

— Aš žinočiau, — rimtai palingavo galvą šis. — Domiuosi tokiais gandais... O ką, nejaugi visada buvo ramu?

— Kaip čia pasakius... Aplink gūduma, jei ir buvo kokių kaimų ir miestelių šalia, jie greitai ištuštėjo.

Pasitaikydavo barbarų antpuolių. Na ir, žinoma, žvėrių, jeigu galima juos taip pavadinti. Bet nuo jų apsisaugoti arsenalo pakako. Gynyba iš visų pusių, apsaugotas perimetras. Spygliuota viela su aukšta įtampa, sargybos bokštai. Sakau jums, tikra tvirtovė. O per pirmąjį dešimtmetį, patį sunkiausią, jie dar vieną sieną suspėjo pastatyti, stačiatvorę iš rąstų. Aplink viską ištyrinėjo... Iki Murmansko nueidavo, du šimtus kilometrų. Apsilydžiusi duobė iš Murmansko liko. Rengėsi net organizuoti ekspediciją į pietus, Maskvos link... Aš juos atkalbinėjau. Kam bambagyslę nupjauti? Štai sumažės radiacijos lygis, bus galima naujas žemes įsisavinti — tada... O kol kas nėra ką čia veikti. Kapinės, ir tiek, — atsiduso Homeras.

— Bus juokinga, — staiga tarė Leonidas, — jei atomas, kuris sunaikino žmoniją, ją ir išgelbės.

— Nieko juokinga, — rūsčiai pažvelgė į jaunuolį senis.

— Tai lyg ugnis, kurią pagrobė Prometėjas, — paaiškino muzikantas. — Dievai uždraudė jam perduoti ugnį žmonėms. O jis norėjo ištraukti žmogų iš purvo, tamsos ir vegetavimo...

— Skaičiau, — kandžiai nutraukė jį Homeras. — „Senovės Graikijos mitai ir legendos”.

— Pranašingas mitas, — pastebėjo Leonidas. — Ne veltui dievai priešinosi. Žinojo, kuo viskas baigsis.

— Bet būtent ugnis pavertė žmogų žmogumi, — paprieštaravo senis.

— Manote, kad, netekęs elektros, jis vėl taps gyvuliu? — paklausė muzikantas.

— Manau, kad, praradę elektrą, mes du šimtus metų atgal nusirisime. O turint galvoje tai, kad išgyveno vienas iš tūkstančio ir kad reikia viską iš naujo atstatyti, užkariauti, ištirti, — tai ir visus penkis šimtus. O gal ir niekada nebeatsigriebsime. Ką, nesutinkate?

— Sutinku, — atsakė Leonidas, — bet nejaugi viską lemia tik elektra?

— O kaip jūs manote? — įsiaudrinęs suplojo delnais Homeras.

Muzikantas, pervėręs jį keistu ilgu žvilgsniu, truktelėjo pečiais.

Tyla užsitęsė. Tokią pokalbio baigtį Homeras drąsiai galėjo laikyti savo pergale: mergaitė galiausiai liovėsi ryti tą akiplėšą akimis ir susimąstė apie kažkokius savo reikalus. Tačiau kai iki stoties buvo likę visai nebedaug, Leonidas netikėtai tarė: — Na ką gi. Tada ir aš jums papasakosiu vieną istoriją.

Senis kaip beišgalėdamas pavaizdavo esąs pavargęs, bet atsakė maloningu linktelėjimu.

— Kalbama, kad kažkur už Sporto stoties, prieš sugriautą Sokolnikų tiltą, nuo pagrindinio tunelio staigiai žemyn leidžiasi aklina atšaka. Baigiasi ji grotomis, už kurių — sandariai uždaryti hermetiniai vartai. Vartus ne kartą buvo bandyta atidaryti, bet pastangos niekada nedavė jokių rezultatų. Jei jų link vykdavo pavieniai keliauninkai, atgal jie beveik niekada negrįždavo, o jų kūnus rasdavo visai kituose metro galuose.

— Smaragdo miestas? — kreivai šyptelėjo Homeras.

— Visiems žinoma, — nekreipdamas į jį dėmesio tęsė Leonidas, — kad Sokolnikų metro tiltas sugriuvo jau pirmąją dieną, ir visos stotys už jo liko atkirstos. Įprasta manyti, jog niekas iš likusiųjų anoje tilto pusėje neišsigelbėjo, nors nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų.

— Smaragdo miestas, — nekantriai mostelėjo ranka Homeras.

— Taip pat visiems žinoma, kad Maskvos universitetas buvo pastatytas ant liulančio grunto. Šis didžiulis pastatas laikėsi tik todėl, kad jo rūsiuose veikė galingi šalčio generatoriai, kurie šaldė pelkėtą dirvą. Be jų statinys jau seniai būtų nušliaužęs į upę.

— Nuvalkiotas argumentas, — suprasdamas, kur lenkia jaunuolis, suspėjo įsiterpti senis.

— Praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų, o apleistas pastatas kažkodėl stovi vietoje...

— Tai niekai, štai kodėl!

— Sklinda gandai, kad po universitetu — ne kokie nors rūsiai, o didelė strateginė dešimties aukštų slėptuvė nuo bombų, kurioje yra ne tik šalčio generatorių, bet ir nuosavas atominis reaktorius, ir gyvenamosios patalpos, ir jungtys su artimiausiomis metro stotimis, ir netgi Antrasis metro, — Leonidas metė Sašai gąsdinantį žvilgsnį, priversdamas ją nusišypsoti.

— Nieko nauja aš kol kas neišgirdau, — paniekinamai atrėžė jam Homeras.

— Sako, ten tikras požeminis miestas, — svajingai tęsė muzikantas. — Miestas, kurio gyventojai — o jie, suprantama, visai nežuvo — pasiaukojo, ryždamiesi po kruopelę rinkti prarastas žinias bei tarnauti grožiui. Nešykštėdami lėšų, jie siunčia ekspedicijas į išlikusias paveikslų galerijas, muziejus ir bibliotekas.

O savo vaikus auklėja taip, kad šie neprarastų grožio jausmo. Ten klesti taika ir harmonija, ten nėra jokių kitų ideologijų, išskyrus švietimą, ir kitų religijų, išskyrus meną. Ten nėra varganų sienų, nudažytų dviem įprastomis spalvomis aliejiniais dažais, — jos visos ištapytos freskomis. Iš garsiakalbių skamba ne šuniškai lojamos komandos bei pavojaus sirenos, o Berliozas, Haidnas ir Čaikovskis. Ir kiekvienas, įsivaizduokite, gali cituoti Dantę iš atminties. Tai štai būtent šiems žmonėms ir pavyko išlikti tokiems, kokie buvo anksčiau. Netgi ne, ne tokiems kaip dvidešimt pirmajame amžiuje, o kaip antikos laikais... Na, jūs juk skaitėte „Mituose ir legendose”... — muzikantas nusišypsojo seniui it silpnapročiui.

— Laisviems, drąsiems, išmintingiems ir gražiems. Teisingiems. Kilniems.

— Nieko panašaus niekada negirdėjau! — Homeras tik vylėsi, kad gudrusis velnias savo pasakojimu nepavergs mergaitės.

— Metro, — Leonidas įdėmiai pažvelgė į senį, — šią vietą vadina Smaragdo miestu. Bet jo gyventojai, jei tikėsime gandais, pirmenybę teikia kitam pavadinimui.

— Kokiam?! — įsikarščiavo Homeras.

— Arka.

— Nesąmonė! Visiška nesąmonė! — senis prunkštelėjęs nusisuko.

— Žinoma, nesąmonė, — flegmatiškai atsiliepė muzikantas. — Tai juk pasaka... * * * Dobrynino stotis buvo apimta chaoso.

Homeras sutrikęs ir išsigandęs dairėsi į šalis: ar tik jis neklysta? Ar tai gali vykti vienoje ramiausių Žiedo stočių? Seniui susidarė įspūdis, kad per pastarąją valandą Hanzai kažkas suspėjo paskelbti karą.

Greta esančiame tunelyje buvo matyti krovininė drezina, į kurią buvo bet kaip suversti lavonai. Karo sanitarai su prijuostėmis tempė kūnus į platformą ir krovė juos ant brezento: vieno galva atskirai, kito veide sveikos vietos nelikę, trečiam paleistos žarnos...

Homeras uždengė Sašai akis. Leonidas įtraukęs oro nusisuko.

— Kas atsitiko? — išsigandęs paklausė sanitaro vienas trijulei paskirtųjų sargybinių.

— Mūsų patrulis iš didžiojo mazgo, iš pagrindinės SSP25. Visi čia, iki vieno. Niekas neišsigelbėjo.

Neaišku, kas tai padarė, — sanitaras nusišluostė delnus į prijuostę. — Brolyti, pridek man, a? Rankos

dreba...

Pagrindinė SSP. Atšaka tarsi voras, atsiskirianti už Paveleckajos spindulinės stoties ir jungianti iš karto keturias linijas: Žiedą, pilkąją, oranžinę ir žaliąją. Homeras spėjo, kad Hanteris išsirinks būtent šį kelią, trumpiausią, bet ginamą sustiprintų Hanzos būrių.

Dėl ko taip pralietas kraujas?! Ar jie pirmi nutaikė ugnį į jį, ar net nespėjo jo įžiūrėti tunelio tamsoje?

Ir kur jis dabar? O Dieve, dar viena galva... Kaip jis galėjo taip pasielgti?..

Homeras prisiminė sudaužytą veidrodį ir Sašos žodžius. Nejaugi ji teisi? Galbūt brigadininkas kovojo pats su savimi, stengdamasis susilaikyti nuo nereikalingų žmogžudysčių, bet negalėdamas savęs sutramdyti? Gal sudaužydamas veidrodį jis tikrai norėjo trenkti tam bjauriam, baisiam žmogui, kuriuo pamažu virto...

Ne. Hanteris jame išvydo ne žmogų, o tikrą pabaisą. Į ją jis ir bandė pataikyti. Tačiau tik sutrupino stiklą, paversdamas vieną atvaizdą dešimtimis.

O gal... Senis žvilgsniu nusekė sanitarų kelią nuo drezinos iki platformos... Aštuntas, paskutinis.

Galbūt vis dėlto iš veidrodžio dar liūdnai žvelgė žmogus? Ankstesnysis Hanteris?

O tas... Kitas... jau buvo išorėje?

23 MKAD - rusiškas trumpinys, reiškiantis: Maskvos žiedinė automagistralė. Tai aplink Maskvą administracine riba nutiestas plentas, jungiantis atskirus miesto rajonus (vert. pastaba).

24 Zori (rus.) - žaros (red. pastaba).

25 SSP - rusiškas trumpinys, reiškiantis: maršrutų jungčių sistema, jungianti kelias metro linijas (vert. pastaba).

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

KAS DAR? O iš tiesų — kas daro žmogų žmogumi?

Jis klaidžioja žemėje jau daugiau kaip milijoną metų, tačiau magiška transformacija, pavertusi sumanų gaujos gyvūną visiškai kitokia nematyta būtybe, įvyko prieš kokius dešimt tūkstančių metų. Tik pamanykite — devyniasdešimt devynias šimtąsias visos savo istorijos dalis jis glaudėsi olose ir ėdė žalią mėsą, nemokėdamas susišildyti, pasigaminti įrankių bei tikrų ginklų, negebėdamas netgi kaip reikiant kalbėti! O ir jausmais žmogus nesiskyrė nuo beždžionių ar vilkų: abiem būdinga alkis, baimė, prieraišumas, rūpestis, pasitenkinimas.

Kaip žmogus sugebėjo staiga, vos per keliasdešimt amžių, išmokti statyti, mąstyti ir užrašyti savo mintis, keisti šalia savęs esančią materiją ir kurti, kam jam prisireikė piešti, kaip jis atrado muziką?

Kokiu būdu sugebėjo užkariauti visą pasaulį ir pertvarkyti jį pagal savo poreikius? Kas būtent prieš dešimt tūkstančių metų buvo suteikta šiam žvėriui?

Ugnis? Žmogus įgijo galimybę prisijaukinti šviesą ir šilumą, neštis juos į negyvenamas šaltas žemes, kepti grobį ant laužo, pamaloninti pilvą. Bet ką tai pakeitė? Gal nebent leido jam išplėsti savo valdas.

Tačiau žiurkės ir neturėdamos ugnies užplūdo visą planetą taip ir likdamos tuo, kuo buvo iš pat pradžių, — sumaniais gaujos žinduoliais.

Ne, vis dėlto ne ugnis; šiaip ar taip, ne tik ugnis, — muzikantas buvo teisus. Dar kažkas... Kas? Kalba? Štai neabejotinas skirtumas nuo kitų gyvūnų. Neapdorotų minčių šlifavimas verčiant jas žodžių briliantais, kurie gali tapti visuotine moneta, įgauti visuotinę apyvartą. Mokėjimas netgi ne tiek išreikšti,

kiek sutvarkyti tai, kas vyksta galvoje. Netvarių, besiliejančių lyg išlydytas metalas, atvaizdų perpylimas į standžias formas. Proto šviesumas ir blaivumas, galimybė aiškiai ir vienareikšmiškai iš lūpų į lūpas perduoti įsakymus bei žinias. Iš čia ir galimybė burtis bei priversti paklusti, sušaukti kariuomenes ir kurti valstybes.

Tačiau skruzdėlės apsieina be žodžių. Jos savo nepastebimu žmogui lygmeniu sukuria tikrus megapolius, randa savo vietą sudėtingiausiose hierarchijose, tiksliai praneša viena kitai žinias ir komandas, sukviečia tūkstančių tūkstančius skruzdėlyno narių į bebaimius legionus, paremtus geležine disciplina, kurie kaunasi negirdimuose, bet negailestinguose savo žaislinių imperijų karuose.

Gal raidės?

Raidės, kurių neturint nebūtų galimybės kaupti žinių? Tos pačios plytos, iš kurių buvo statomas į dangų kylantis pasaulinės civilizacijos Babilono bokštas? Raidės, kurių stokojant nedegtas išminties, įsisavintos vienos kartos, molis suskystų, suaižėtų, subyrėtų į dulkes neišlaikydamas savo svorio? Jų nesant kiekviena nauja karta pradėtų statyti didįjį bokštą nuo pradinio lygmens, krapštytųsi visą gyvenimą ankstesnės drėbtinės pirkelės griuvėsiuose, kol galiausiai nusprogtų taip ir nepastačiusi naujo aukšto.

Raidės, raštas įgalino žmogų perkelti jo sukauptas žinias už savo ankštos kaukolės ribų, išsaugoti jas neiškraipytas palikuonims, išgelbėdamas juos nuo būtinybės iš naujo išradinėti tai, kas seniai išrasta, leisdamas jiems statyti savo statinius ant tvirtų pamatų, paveldėtų iš protėvių.

Bet juk ne tik raidės?..

Jei vilkai mokėtų rašyti, ar jų civilizacija būtų panaši į žmonių? Ar jie iš viso turėtų civilizaciją?

Kai vilkas sotus, jį apima palaimingas tingulys, tada laiką jis skiria glamonėms ir žaidimams, kol dieglys pilve vėl ima vyti jį tolyn. Kai žmogus būna sotus, jo sieloje prabunda kitoks ilgesys. Neapčiuopiamas, nepaaiškinamas, tas pats, kuris verčia jį valandų valandas žvelgti į žvaigždes, keverzoti ochra savo olos sienas, puošti drožtinėmis figūromis karo laivo priekį, taip pat amžius plušėti statant akmeninius kolosus, užuot pasirūpinus tvirtovės sienų sustiprinimu, ir eikvoti gyvenimą gludinant žodžio meną, užuot tobulinus meną valdyti kardą. Tas pats, kuris priverčia buvusį mašinisto padėjėją paskirti savo gyvenimo metų likučius skaitymui, ieškojimams ir bandymams parašyti... kažką... Ilgesys — bandydama jį numalšinti, purvina ir nuskurusi minia įdėmiai klausosi klajojančio smuikininko, karaliai priglaudžia trubadūrus ir globoja dailininkus, o požemyje gimusi mergaitė ilgai apžiūrinėja bet kaip nutepliotą arbatos pakuotę. Neaiškus, bet galingas šauksmas, galintis užgožti netgi alkio šauksmą, — jis būdingas tik žmogui.

Ar ne jis praplečia kitiems gyvūnams prieinamą jausmų gamą, suteikdamas žmogui dar sugebėjimą svajoti, įžūlumo tikėtis ir drąsos pasigailėti? Meilę ir užuojautą, kurias žmogus laiko išskirtinai savo ypatybėmis, atrado ne jis. Šuo taip pat sugeba ir mylėti, ir užjausti: kai serga šeimininkas, jo augintinis inkščia nesitraukdamas nuo žmogaus. Šuo gali netgi ilgėtis ir sieti savo gyvenimo tikslą su kita būtybe: kai jo šeimininkas miršta, kartais šuo taip pat būna pasiryžęs nudvėsti, kad tik liktų su savo globėju. Bet štai svajoti jis nemoka.

Vadinasi, grožio ilgesys ir mokėjimas jį vertinti? Nuostabus gebėjimas mėgautis spalvų deriniais, garsų eilėmis, linijų vingiais ir žodžių konstrukcijų grakštumu, išgauti iš jų saldų bei maudžiantį dvasinį

skambesį? Gebėjimas, žadinantis bet kurią sielą — ir apaugusią riebalais, ir padengtą nuospaudomis, ir randuotą, padedantis jai apsivalyti nuo apskretimo?

Galbūt. Bet ne tik tai. Kartais žmonės, kad užgožtų automatų serijas ir nevilties kupinus surištų apnuogintų žmonių riksmus, visu garsu leisdavo didingas Vagnerio simfonijas. Čia nebuvo prieštaravimo: viena tik pabrėždavo kita.

Tai kas gi dar?

Net jei žmogus, kaip biologinė rūšis, išgyvens dabartiniame pragare, ar išsaugos jis tą trapią, beveik neapčiuopiamą, tačiau neabejotinai realią savo esybės dalelę? Ar išlaikys tą kibirkštį, kuri prieš dešimt tūkstančių metų pavertė pusalkanį žvėrį blausiomis akimis visai kitokiu tvariniu? Būtybe, draskoma labiau dvasinio nei kūniško alkio. Būtybe, nuolat besiblaškančia tarp dvasinės didybės ir niekšingumo, tarp nepaaiškinamo gailestingumo, nepriimtino grobuonims, ir nepateisinamo žiaurumo, kuriam nėra lygių net bejausmiame vabzdžių pasaulyje. Pavertė padaru, statančiu puikiausius rūmus ir tapančiu neįtikėtinas drobes, kuris, varžydamasis su Kūrėju sugebėjimu sintetinti grynąjį grožį, išranda dujų kameras bei vandenilines bombas, kad anihiliuotų viską, ką pats sukūrė, ir taupiai naikintų panašius į save. Būtybe, kruopščiai statančia paplūdimyje smėlio pilis ir azartiškai jas griaunančia. Būtybe, nežinančia jokių ribų, nerimastinga ir nesuvaldoma, nemokančia numalšinti savo keisto alkio, bet paaukojančia visą savo gyvenimą bandymams tai padaryti. Žmogumi.

Ar jis tai išsaugos? Ar tai liks po jo?

Ar lyg trumpas plekštelėjimas istorijos diagramoje išnyks jo praeityje, nuo keisto nukrypimo vienu procentu grąžindamas žmogų atgal, į jo amžiną apdujimą, į įprastą belaikiškumą, kur nesuskaičiuojamos kartos, neatplėšdamos žvilgsnio nuo žemės, seka tą pačią nuobodžią pasaką, keičia viena kitą ir kur dešimt, šimtas, penki šimtai tūkstančių metų praeina vienodai nepastebimai?

Kas dar?..” * * * — Tai tiesa?

— Kas būtent? — nusišypsojo jai Leonidas.

— Apie Smaragdo miestą? Apie Arką? Kad metro yra tokia vieta? — susimąsčiusi žvelgdama sau po kojomis paklausė Saša.

— Sklinda gandai, — išsisukinėdamas atsiliepė šis.

— Būtų puiku vieną kartą ten patekti, — nutęsė ji. — Žinai, kai aš vaikštinėjau ten, viršuje, man buvo taip apmaudu dėl žmonių. Dėl to, kad jie vieną kartą suklydo... Ir daugiau jau niekada nebegalės sugrąžinti viso to, kas buvo. O ten buvo taip gera... Tikriausiai.

— Klaida? Ne, tai sunkiausias nusikaltimas, — rimtai atsakė jai muzikantas. — Sugriauti visą pasaulį, atimti gyvybę šešiems šimtams milijardų žmonių — klaida?

— Vis tiek... Ar mes su tavimi neverti atleidimo? Ir bet kuris žmogus vertas. Kiekvienam reikia duoti galimybę pakeisti save ir viską perdirbti, pabandyti iš naujo, dar bent vieną kartą, tegul ir paskutinį, — ji patylėjo. — Aš taip norėčiau pamatyti, kaip ten viskas iš tiesų... Anksčiau man nebuvo įdomu. Anksčiau

aš tiesiog bijojau, viskas man ten atrodė šlykštu. O pasirodo, aš tiesiog pasikeldavau netinkamoje vietoje. Taip kvaila... Tas miestas viršuje — jis lyg mano ankstesnis gyvenimas. Jis neturi ateities. Tik prisiminimai — ir tai svetimi. Tik pamėklės. Aš supratau labai svarbų dalyką, būdama ten, žinai... — Saša sutriko. — Viltis — tai lyg kraujas. Kol ji teka tavo gyslomis — tu gyvas. Aš noriu tikėtis.

— O ko tau reikia Smaragdo mieste? — pasiteiravo muzikantas.

— Noriu pamatyti, pajusti, koks gyvenimas buvo anksčiau... Tu juk pats sakei... Ten, ko gera, žmonės tikrai visai kitokie. Žmonės, kurie neužmiršo vakarykštės dienos ir kuriems tikrai išauš rytojus, turi būti visiškai kitokie...

Jie neskubėdami ėjo per Dobrynino stoties salę, sergimi budrių sargybinių. Homeras paliko juodu vienus aiškiai nenoromis, nes vyko į priėmimą pas stoties viršininką, o dabar kažkodėl užtruko. Hanteris iki šiol taip ir nebuvo pasirodęs.

Marmurinės Dobrynino stoties salės bruožai Sašai tapo užuominomis: čia didelės apdailintos arkos kaitaliojosi su mažomis dekoratyvinėmis aklinomis arkomis. Didelė, maža, vėl didelė ir vėl maža. Tarsi besilaikantys už rankų vyras ir moteris, vyras ir moteris... Mergaitė taip pat staiga panoro įdėti savo ranką į platų ir tvirtą vyrišką delną. Pasislėpti jame bent akimirkai.

— Čia taip pat galima kurti naują gyvenimą, — tarė Leonidas merkdamas akį mergaitei. — Nebūtina kažkur eiti, kažko ieškoti... Kartais pakanka apsidairyti į šalis.

— Ir ką aš pamatysiu?

— Mane, — jis apsimestinai kukliai nunarino galvą.

— Aš tave jau mačiau. Ir girdėjau, — Saša galiausiai atsakė į jo šypseną. — Man labai patinka, kaip ir visiems likusiesiems... Tau visai nereikalingi šoviniai? Tu tiek jų atidavei, kad mus čia praleistų.

— Reikia tik tiek, kad užtektų maistui. O man visada užtenka. Kvaila groti dėl pinigų.

— O dėl ko tada tu groji?

— Dėl muzikos, — jis nusijuokė. — Dėl žmonių. Netgi ne, ne taip. Dėl to, ką muzika daro su žmonėmis.

— O ką ji su jais daro?

— Apskritai imant — viską, ką tik nori, — Leonidas vėl surimtėjo. — Aš turiu ir tokios muzikos, kuri priverčia mylėti, ir tokios, kuri verčia raudoti.

— O ta, kurią tu grojai praėjusį kartą? — Saša įtariai pažvelgė į jaunuolį. — Ta, kuri neturi pavadinimo. Ką ji verčia daryti?

— Štai ši? — jis pašvilpavo įžangą. — Nieko neverčia. Ji tiesiog nuima skausmą. * * * — Ei, tėvai!

Homeras užvertė sąsiuvinį ir pasimuistė ant nepatogaus medinio suolo. Budėtojas sėdėjo už mažo rašomojo pulto, kurio beveik visą plotą užėmė trys seni juodi telefonai, neturintys mygtukų nei diskų.

Vienas aparatas jaukiai mirkčiojo raudona lempute.

— Andrejus Andrejevičius laisvas. Jis tau skirs dvi minutes. Kai užeisi — neveblenk, iš karto klok reikalą, — griežtai mokė senį budėtojas.

— Dviejų minučių neužteks, — atsiduso Homeras.

— Aš tave įspėjau, — gūžtelėjo pečiais budėtojas.

Neužteko ir penkių: senis kaip reikiant nežinojo nei nuo ko pradėti, nei kuo užbaigti, nei ko klausti, nei ko prašyti, o išskyrus Dobrynino stoties viršininką, Homeras daugiau neturėjo į ką kreiptis.

Tačiau Andrejus Andrejevičius, iš apmaudo šlapias riebus žaliūkas nesueinančiu uniforminiu kiteliu, senio ilgai nesiklausė.

— Tu ką, nesupranti?! Pas mus čia neįveikiamos aplinkybės, aštuoni žmonės krito, o tu man pasakoji apie kažkokias epidemijas! Nėra čia nieko! Viskas, užteks gaišinti mano laiką! Arba nešdiniesi iš čia pats...

Viršininkas tarsi iššokantis iš vandens kašalotas metė savo kūną į viršų vos neapversdamas stalo, už kurio sėdėjo. Į kabinetą klausiamai pažvelgė budėtojas. Homeras taip pat suglumęs pakilo nuo kietos ir žemos lankytojų kėdės.

— Pats. Bet kam jūs tada įvedėte kariuomenę į Serpuchovo stotį?

— Koks tavo reikalas?!

— Stotyje kalba...

— Ką kalba? Ką kalba? Žinai ką... Kad tu man čia panikos nekeltum... Paša, nagi grūsk jį į beždžionyną!

Homeras akimirksniu buvo ištrenktas į priimamąjį. Kaitaliodamas įkalbinėjimus, kartu smūgiuodamas į dantis, apsaugininkas nutempė besispyriojantį senį į siaurą šoninį koridorių.

Tarp dviejų antausių Homerui nuslydo respiratorius. Senis pabandė sulaikyti kvėpavimą, bet čia pat gavo smūgį į paširdžius ir ėmė sunkiai krenkšėti. Kašalotas išnėrė ant savo kabineto slenksčio, užpildydamas visą durų angą.

— Tegul ten pabus kol kas, paskui išsiaiškinsime... O tu kas? Užsirašęs? — sukriokė ant kito lankytojo.

Homeras dar spėjo į aną atsisukti.

Už trijų žingsnių nuo jo, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, nejudėdamas stovėjo Hanteris. Apsivilkęs svetimą ankštą uniformą, slepiantis veidą pakelto savo šalmo antveidžio šešėlyje, jis, atrodė, nepažino senio ir nesirengė kištis. Homeras tikėjosi, kad jis bus tarsi mėsininkas apsitaškęs kraujais, bet vienintelė raudona dėmė ant brigadininko švarko buvo jo paties žaizdos kraujosruva. Nukreipęs akmeninį žvilgsnį į stoties viršininką Hanteris staiga lėtai žengė jo link, tarsi ketindamas eiti į kabinetą kiaurai jo kūną.

Viršininkas suglumo, kažką sumurmėjo, atsitraukė atgal atlaisvindamas įėjimą. Apsaugininkas, laikantis Homerą glėbyje, laukdamas apmirė. Hanteris įsibruko į vidų paskui atsitraukusį storulį, vienu liūto šuoliu išvarė iš jo puikybę ir privertė nutilti. Paskui ėmė įsakmiai šnibždėti.

Palikęs senį budėtojas nusigavo prie durų ir žengė per slenkstį. Po akimirkos išskrido iš ten lydimas purvinų keiksmų srovės. Viršininko balsas virto žviegimu.

— Ir paleisk tą provokatorių! — galiausiai sušuko lyg užhipnotizuotas kartodamas svetimą įsakymą. Įraudęs tarsi nuplikytas budėtojas užvėrė paskui save duris, nupėdino į savo vietą prie įėjimo ir įsikniaubė į naujienų lapelį, atspausdintą ant vyniojamojo popieriaus. Homerui ryžtingai pajudėjus pro jo stalą viršininko kabineto link budėtojas tik dar giliau pasinėrė į savo laikraštėlį rodydamas, kad nuo šiol tai, kas vyksta, jo visiškai neliečia.

Homeras tik dabar, pergalingai žvilgčiodamas į apsaugininką, pridengusį savo gėdą laikraščio popiergaliu, suspėjo kaip reikiant įsižiūrėti ir į jo telefonus. Ant to, kuris visą laiką blykčiojo, buvo priklijuotas purvino balto pleistro gabaliukas. Jame mėlynu tušinuku kažkas neaiškiai išvedžiojo vienintelį žodį... „Tūlos.”

— Mes palaikome kontaktus su Ordinu, — suprakaitavęs Dobrynino stoties viršininkas spaudė kumščius, bet neišdrįso pakelti akių į brigadininką. — Apie šią operaciją mūsų niekas neįspėjo. Pats tokio sprendimo aš negaliu priimti.

— Tada skambinkite į Centrinę, — pasakė Hanteris. — Jūs turite laiko tai suderinti. Bet mažai.

— Jie neduos sutikimo. Tai sukels pavojų Hanzos stabilumui... Jūs ką, nežinote, kad Hanzai tai svarbiau už viską? O mes viską kontroliuojame.

— Koks dar, po velnių, stabilumas?! Jei nebus imtasi priemonių...

— Situacija stabili, nesuprantu, kas jūsų netenkina, — užsispyręs pamataravo sunkią galvą Andrejus Andrėjevičius. — Visi išėjimai saugomi ginkluotų sargybinių. Pro juos ir pelė nepralįstų. Palaukime, kol viskas išsispręs savaime.

— Niekas neišsispręs savaime! — suriaumojo Hanteris. — Sulauksite tik to, kad kas nors paspruks ir perbėgs paviršiumi arba suras aplinkkelį. Stotį būtina išvalyti! Pagal visas instrukcijas. Aš nesuprantu, kodėl patys iki šiol to nepadarėte!

— Bet ten juk gali būti sveikų žmonių. Kaip jūs tai įsivaizduojate? Kad aš įsakyčiau savo vaikinams iššaudyti ir sudeginti visą Tūlos stotį? Ir traukinį su sektantais? Gal kartu ir Serpuchovo stotį? Juk pusė jų ten turi prijaukintų šliundrų ir nesantuokinių vaikų... Ne, žinote ką! Mes — ne fašistai. Karas tai karas, bet tai... Ligonius skersti... Net kai Baltarusijos stotyje snukio ir nagų liga siautėjo, ir tai kiaules po vieną nešiojo į skirtingus kampus — kad ta, kuri užsikrėtusi, padvėstų, kuri sveika, išgyventų, o ne visas iš eilės užmušė.

— Kur kiaulės, o kur žmonės, — abejingai tarė brigadininkas.

— Ne, ne, — taškydamasis prakaitu viršininkas vėl papurtė galvą. — Aš negaliu taip. Tai nežmoniška...

Tai paskui slėgs mano sąžinę. O aš... Kam man tai? Kad vėliau sapnuotųsi?

— O jums pačiam ir nereikės nieko daryti. Tam yra žmonių, kuriems nesisapnuoja. Jūs tik praleiskite mus pro savo stotis. Ir viskas.

— Aš pasiunčiau žygūnus į Polisą, kad jie išsiaiškintų dėl vakcinos. — Andrejus Andrejevičius nusišluostė ranka prakaitą. — Yra vilties, kad...

— Nėra jokios vakcinos. Nėra jokios vilties! Užteks slėpti galvą smėlyje! Kodėl aš čia nematau sanitarinių dalių iš Centrinės? Kodėl jūs atsisakote paskambinti ten ir paprašyti leidimo Ordino kohortai praeiti?

Viršininkas atkakliai tylėjo. Kažkodėl pabandė užsisegti savo kitelio sagas ir, paknebinėjęs jas slidžiais pirštais, paliko ramybėje. Priėjo prie apšiurusio bufeto, šliūkštelėjo į taurelę kvapnaus antpilo, vienu ypu jį nurijo.

— Tai jūs jiems nepranešėte... — susiprotėjo Hanteris. — Jie iki šiol nieko nežino. Jūsų kaimyninėje stotyje epidemija, o jie nieko nežino...

— Aš už tokius dalykus savo galva atsakau, — kimiai ištarė viršininkas. — Epidemija gretimoje stotyje reiškia mano atsistatydinimą. Leidau... Neužkirtau kelio... Sukėliau pavojų Hanzos stabilumui.

— Gretimoje stotyje? Serpuchovo?!

— Kol kas ten viskas ramu, bet aš per vėlai susigriebiau. Nesureagavau laiku. Kas žino...

— Ir kaipgi jūs visiems tai paaiškinote? Kariuomenė nepriklausomoje stotyje? Tunelių apsuptis?

— Banditai... Maištininkai. Tokių dalykų visur pasitaiko. Nieko ypatinga.

— O dabar prisipažinti jau vėlu... — linktelėjo brigadininkas.

— Dabar jau nebepakaks atsistatydinti, — Andrejus Andrejevičius įsipylė ir kaipmat išlenkė antrą taurelę. — Tai jau reiškia aukščiausią bausmę.

— Ir kas dabar?

— Laukiu, — viršininkas atsirėmė užpakaliu į savo stalą. — Laukiu. O gal?

— Kodėl gi jūs neatsakote į jų skambučius? — įsikišo Homeras. — Pas mus telefonas plyšauja — iš Tūlos stoties skambina. O jei?..

— Neplyšauja, — užgesusiu balsu atsiliepė anas. — Aš garsą išjungiau. Tik lemputė dega. Kol dega — dar gyvi.

— Kodėl neatsakote? — piktai pakartojo senis.

— O ką aš jiems pasakysiu? Kad pakentėtų? Kad greičiau sveiktų? Kad pagalba arti? Kad paleistų kulką sau į kaktą?! Man vieno pokalbio su pabėgėliais užteko! — įdūko viršininkas.

— Tučtuojau užsičiaupk, — negarsiai įsakė Hanteris. — Ir klausyk. Aš grįšiu su būriu po paros. Mane turi praleisti be kliūčių pro visus postus. Serpuchovo stotį laikysi uždarytą. Mes nueisime į Tūlos stotį ir ją išvalysime. Jei prireiks, išvalysime ir Serpuchovo stotį. Pavaizduosime nedidelį karą. Centrinei gali nepranešti. Tau apskritai nieko nereikės daryti. Aš pats... Atkursiu stabilumą.

Viršininkas, netekęs jėgų, sudribęs it prakiurusi dviračio kamera, vangiai linktelėjo. Įsipylė dar antpilo, pauostė ir prieš išgerdamas tyliai paklausė: — Juk tavo rankos bus kruvinos iki alkūnių. Nebaisu?

— Kraują galima lengvai nuplauti šaltu vandeniu, — atkirto jam brigadininkas.

Jiems beeinant iš kabineto Andrejus Andrėjevičius, įtraukęs daugiau oro, skardžiai pašaukė budėtoją. Šis puolė vidun. Durys paskui jį griausmingai užsitrenkė. Atsilikęs nuo Hanterio senis pasilenkė virš pulto, stvėrė juodą ragelį nuo slaptojo telefono, prispaudė prie jo ausį.

— Alio! Alio! Klausau jūsų! — garsiai sušnibždėjo į mikrofono sietelį.

Tyla. Ne slopi, kokia būtų, jei laidas būtų nupjautas, o skambi, tarsi aname gale ragelis būtų nukeltas, tiesiog nebūtų nieko, kas galėtų atsakyti Homerui. Tarsi ten kažkas būtų labai ilgai laukęs, kol jis prieis prie telefono, bet taip ir nesulaukęs. Tarsi kitas ragelis dabar švankštų iškreiptu seniokišku balsu negyvėliui į ausį.

Hanteris piktai nužvelgė Homerą nuo slenksčio ir tas, atsargiai grąžinęs viską į vietas, klusniai nusekė paskui brigadininką. * * * — Popovai! Popovai! Pabusk! Greitai kelkis!

Pramušdamas vokus ir pro vyzdžius užliedamas ugnimi smegenis smogė galingas vado žibintas. Stipri ranka trūktelėjo Artiomą už peties, paskui atsivedėjusi trenkė į jo neskustą skruostą. Vos atplėšdamas akis, trindamas nudegintą skruostą pažadintasis nusirito nuo lovos ant grindų ir išsitiesė atiduodamas pagarbą.

— Kur ginklas? Imk automatą, mikliai paskui mane!

Snaudė, žinoma, apsimovęs kelnėmis ir apskritai apsirengęs. Išvyniojęs skarmalus, kuriais nakčiai buvo apmuturiuotas kalašnikovas, tarnavęs kaip pagalvė, Artiomas vis dar svirduliuodamas nutrepsėjo paskui vadą. Kiek jam pavyko numigti? Valandą? Dvi? Galvoje gaudė, gerklė perdžiūvo.

— Prasideda... — per petį vadas iškvėpė jam į veidą alkoholio tvaiką.

— Kas prasideda? — išsigandęs paklausė Artiomas.

— Tuoj pamatysi... Imk dar vieną dėtuvę. Tau prireiks.

Tūlos stotis — erdvi, neturinti kolonų, atrodanti tiesiog kaip vieno nepaprastai plataus tunelio viršūnė — beveik visa skendėjo tamsoje. Keliose vietose konvulsyviai blaškėsi silpni šviesos spinduliai. Jie judėjo be jokios sistemos, be jokios prasmės, tarsi žibintai būtų atsidūrę visai mažų vaikų ar beždžionių rankose. Tik iš kur čia galėjo atsirasti beždžionių...

Iš karto prabudęs Artiomas mėšlungiškai tikrindamas automatą staiga suprato, kas atsitiko.

Nesustabdė! O gal dar nevėlu?

Iššokę iš sargybinių būdelės prie jų prisijungė dar du kariai — paburkę, užkimę iš miegų. Vadas pakeliui sukrapštė visus likusiuosius, visus, kurie dar galėjo stovėti ant kojų ir laikyti ginklą. Net tuos, kurie jau kosčiojo.

Sunkiame iškvėpuotame ore aidėjo keistas grėsmingas šūksmas. Ne riksmas, ne klyksmas, ne komanda... Besiliejanti iš šimtų gerklių dejonė — pertempta, kupina nevilties, siaubo. Dejonė, apsupta

šykštaus geležinio žvangėjimo ir džeržgimo, sklindančio tuo pat metu iš dviejų, trijų, dešimties vietų.

Platforma buvo užgriozdinta suplėšytomis nukarusiomis palapinėmis, apverstomis gyvenamosiomis būdelėmis, suręstomis iš metalo lakštų bei vagono apkalos gabalų, užkrauta faneriniais prekystaliais, kažkieno palikta manta... Vadas, stumdydamas į šalis krūvas šlamšto tarsi ledlaužis ledų sangrūdas, žengė pirmas, o jo kilvateryje tipeno Artiomas ir dar du kariai.

Iš tamsos išniro dešiniajame kelyje stovintis aplaužytas sąstatas: šviesa abiejuose vagonuose buvo užgesinta, atidarytos durys šiaip taip uždengtos kilnojamųjų užtvarų gabalais, o viduje... už tamsių langų kunkuliavo, virė baisi žmonių masė. Dešimtys rankų, įsikibusių į išklerusius užtvarų virbus, lingavo, klibino, žvangino. Prie kiekvieno įėjimo stovintys automatininkai, užsimaukšlinę dujokaukes, kartkartėmis prišokdavo prie atvertomis burnomis juoduojančių durų įgriuvų, pakeldavo buožes, bet nei mušti, nei tuo labiau šaudyti nedrįsdavo. Kitose vietose sargybiniai, priešingai, bandė įkalbėti, nuraminti šėlstančią žmonių jūrą, įspraustą į ankštas geležines dėžutes.

Bet ar tie žmonės vagonuose suprato dar ką nors? Į traukinį juos suvarė dėl to, kad iš specialių sekcijų tuneliuose jie išsibėgiodavo, taigi jų ėmė darytis per daug, daugiau nei sveikųjų.

Vadas pralėkė pro pirmąjį, antrąjį vagoną, ir čia Artiomas pagaliau pamatė, kur jie taip skubėjo.

Paskutiniosios durys — štai kur pratrūko pūlinys. Iš vagono į išorę ištekėjo keisti sutvėrimai — sunkiai besilaikantys ant kojų, neatpažįstamai subjauroti kraujosruvų veiduose, išpampusiomis, nesveikai sustorėjusiomis rankomis ir kojomis. Pabėgti kol kas niekas nesuspėjo: prie durų buvo sustatyti visi laisvi automatininkai. Perskrodęs apsiaustį vadas žengė į priekį.

— Įsakau visiems pacientams nedelsiant grįžti į savo vietas! — jis išsitraukė iš karininko diržo dėklo „stečkiną”.

Arčiausiai jo stovintis užkrėstasis sunkiai, per kelis kartus, pakėlė ištinusią švininę galvą, apsilaižė sutrūkinėjusias lūpas.

— Kodėl jūs taip su mumis elgiatės?

— Jūs žinote, kad esate paveikti nežinomo viruso. Mes ieškome vaistų... Jums reikia tik sulaukti.

— Jūs ieškote vaistų, — pakartojo paskui jį ligonis. — Juokinga.

— Tučtuojau grįžkite į vagoną, — vadas skambiai spragtelėjo saugikliu. — Aš skaičiuoju iki dešimties, paskui atidengiu ugnį į tikslą. Vienas...

— Jūs tiesiog nenorite atimti iš mūsų vilties, kad galėtumėte nors kiek mus valdyti. Kol mes visi patys išdvėsime...

— Du. — Mums jau parą neatneša vandens. Kam girdyti mirtininkus...

— Sargybiniai bijo prieiti prie grotų. Du taip užsikrėtė. Trys.

— Vagonuose jau pilna lavonų. Mes mindome žmonių veidus. Žinai, kaip treška nosis? Jei vaiko, tai...

— Nėra kur jų dėti! Mes negalime jų deginti. Keturi.

— O kaimyniniame vagone taip ankšta, kad mirusieji tebestovi greta gyvųjų. Petys į petį.

— Penki.

— Viešpatie, nagi sušaudykite mane! Aš juk žinau, kad vaistų nėra. Aš greitai mirsiu. Daugiau nebejausiu, kaip mano vidurius trina stambiu švitru, o paskui užpila spiritu...

— Šeši.

— Ir padega. Tarsi mano galvoje raitytųsi kirmėlės, kurios iš vidaus ryja ne šiaip mano smegenis, o sielą... Niam niam, triaukšt, triaukšt, triaukšt...

— Septyni!

— Idiotas! Išleisk mus iš čia! Leisk mums numirti žmoniškai! Kodėl tu manai, kad turi teisę mus taip kankinti? Tu juk žinai, kad ir pats tikriausiai jau...

— Aštuoni! Visa tai dėl saugumo. Kad kiti išgyventų. Pats aš pasiryžęs nudvėsti, bet niekas iš jūsų, maru apkrėstos kalės, iš čia neišeis. Pasiruošt!

Artiomas švystelėjo aukštyn automatą, nusitaikė į arčiausiai stovintį ligonį... Dieve, atrodo, moteris...

Po marškinėliais, sudžiūvusiais į rusvą šašą, styrojo išsipūtusios krūtys. Jis sumirksėjo ir nukreipė vamzdį į svirduliuojantį senį. Išsigimėlių minia suošė, iš pradžių pasislinko atgal, bandydama įsisprausti atgal pro duris, bet nebegalėjo — iš vagono lyg švieži pūliai veržėsi vis nauji užkrėstieji, dejuojantys, verkiantys.

— Sadiste... Ką tu darai?! Tu juk į gyvus žmones dabar... Mes tau ne zombiai!

— Devyni! — vado balsas nusilpo ir apmirė.

— Tiesiog išlaisvink mus! — slopiu balsu sušuko ligonis ir ištiesė į jį rankas tarsi dirigentas, priverčiantis visą minią subanguoti, pajudėti pirmyn sekant jo pirštų mostus.

— Ugnis!.. * * * Vos tik Leonidas lūpomis prisilietė prie savo instrumento, žmonės iš karto ėmė plūsti prie muzikanto.

Jau pirmųjų garsų, dar bandomųjų, neišvalytų, besiveržiančių iš jo fleitos žiočių, pakako, kad susirinkusieji imtų pritariamai šypsotis, padrąsinamai ploti, o muzikai stiprėjant klausytojų veidai keitėsi, nuo jų tarsi pasišalino purvas.

Sašai šį kartą teko ypatinga vieta — šalia muzikanto. Dešimtys akių dabar buvo įsmeigtos ne tik į Leonidą — dalis susižavėjusių žvilgsnių atiteko ir jai. Iš pradžių mergaitė jautėsi nejaukiai: juk ji nenusipelnė jų dėmesio ir dėkingumo, bet paskui melodija pasičiupo ją nuo granitinio grindinio ir nusinešė drauge, atitraukdama nuo to, kas vyko aplink, kaip gali atitraukti ir priversti viską užmiršti gera knyga arba kieno nors papasakota istorija.

Sklido ta pati melodija — jo sukurta, neturinti pavadinimo. Leonidas ja pradėdavo ir baigdavo kiekvieną savo pasirodymą. Ji galėjo išlyginti raukšles, nubraukti dulkes nuo stiklinių akių ir uždegti mažas lempeles kitoje jų pusėje. Nors ši melodija jau buvo Sašai pažįstama, Leonidas atverdavo joje slaptas dureles rasdamas naujų harmonijų, ir muzika įgaudavo kitą skambesį... Tarsi ji ilgai ilgai žvelgtų

į dangų, ir staiga baltų debesų properšose akimirkai atsivertų begalinė švelniai žalia toluma.

Tą akimirką jai kažkas dilgtelėjo. Suglumusi, anksčiau laiko grįždama į požemį, Saša išgąstingai pasirąžė. Štai kas... Visa galva iškilęs virš minios, šiek tiek atokiau, už likusių klausytojų, pakėlęs smakrą stovėjo Hanteris. Jo žvilgsnis — aštrus, rantytas — buvo įsmeigtas į ją. Jeigu jis trumpam atleisdavo gniaužtus, tai tik tam, kad baksteltų dar ir muzikantui. Pastarasis nekreipė dėmesio į skustagalvį ar bent jau nerodė, kad kas nors trukdytų jam groti.

Kad ir kaip būtų keista, Hanteris neišėjo, nebandė pasiimti jos arba nutraukti pasirodymo. Ir tik iškentęs iki paskutinių akordų jis pasitraukė atgal ir dingo. Saša, iš karto palikusi Leonidą, įsispraudė į minią, kad neatsiliktų nuo skustagalvio.

Brigadininkas sustojo netoliese, prie suolo, ant kurio sėdėjo nusiminęs Homeras.

— Tu viską girdėjai, — sušvokštė jis. — Aš išeinu. Eisi su manimi?

— Kur? — senis silpnai šyptelėjo priėjusiai mergaitei. — Ji viską žino, — paaiškino jis skustagalviui.

Hanteris dar kartą pervėrė Sašą žvilgsniu, paskui linktelėjo, taip ir neištaręs jai nė žodžio.

— Čia netoli, — kryptelėjo jis galvą kreipdamasis į senį. — Bet aš... Aš nenoriu likti vienas.

— Pasiimk mane kartu, — pasiryžo Saša.

Skustagalvis triukšmingai įkvėpė, sugniaužė ir vėl atgniaužė pirštus.

— Ačiū už peilį, — galiausiai tarė. — Jis man labai pravertė.

Mergaitė žengtelėjo atgal, pasijuto sužeista, bet kaipmat vėl įsidrąsino: — Tai tu sprendi, ką daryti su peiliu, — paprieštaravo ji.

— Aš neturėjau pasirinkimo.

— Dabar jį turi, — ji prikando apatinę lūpą, susiraukė.

— Ir dabar neturiu. Jei tu žinai, tai turi suprasti. Jei tu tikrai...

— Suprasti ką?!

— Kaip svarbu patekti į Tūlos stotį. Kaip man svarbu... Greičiau...

Saša matė, kaip nežymiai dreba jo pirštai, kaip plečiasi tamsi dėmė ant peties. Ji ėmė vis labiau bijoti šio žmogaus ir dar labiau baimintis dėl jo.

— Tau reikia sustoti, — paprašė ji Hanterio švelniai.

— Neįmanoma, — atkirto jis. — Nesvarbu, kas tai padarys. Kodėl ne aš?

— Todėl, kad tu save pražudysi, — mergaitė atsargiai palietė jo ranką — vyriškis krūptelėjo lyg nuo įkandimo.

— Aš privalau. Čia ir taip viską sprendžia bailiai. Jei dar delsiu — pražudysiu visą metro.

— O kas, jei būtų kita galimybė? Jei atsirastų vaistų? Jei tau daugiau nebereikėtų?..

— Kiek galima kartoti... Nėra jokių priemonių prieš šią karštligę! Argi aš būčiau... Būčiau...

— Ką tu pasirinktum? — Saša nepaleido jo.

— Nėra iš ko rinktis! — skustagalvis nustūmė jos delną. — Išeiname! — riktelėjo jis seniui.

— Kodėl tu nenori pasiimti manęs kartu?! — sušuko ji.

— Bijau, — jis ištarė tai visai tyliai, beveik sušnibždėjo, taip, kad, išskyrus Sašą, niekas jo neišgirstų.

Jis apsisukęs nužingsniavo šalin, tik sumurmėjo seniui, kad šis iki iškeliavimo turi dešimt minučių.

— Ar aš klystu, ar girdėjau, kad čia kažkas karščiuoja? — pasigirdo balsas Sašai už nugaros.

— Ką?! — ji apsigręžusi susidūrė su Leonidu.

— Man pasigirdo, kad jūs kalbate apie karštligę, — nekaltai nusišypsojo jis.

— Tau pasigirdo, — ji nesirengė dabar su juo nieko aptarinėti.

— O aš maniau, kad paskalos vis dėlto pasitvirtina, — susimąstęs, tarsi pats sau, ištarė muzikantas.

— Kokios? — Saša susiraukė.

— Apie karantiną Serpuchovo stotyje. Apie tariamai neišgydomą ligą. Apie epidemiją... — jis įdėmiai žiūrėjo į ją, gaudydamas kiekvieną jos lūpų, antakių judesį.

— Ir ilgai klauseisi?! — ji išraudo.

— Niekada nedarau to tyčia. Tiesiog muzikinė klausa, — jis skėstelėjo rankomis.

— Tai mano draugas, — kažkodėl paaiškino ji Leonidui, linktelėdama Hanteriui pavymui.

— Prašmatnus, — neaiškiai atsiliepė fleitininkas.

— Kodėl tu sakai „tariamai” neišgydoma?

— Saša! — Homeras pakilo nuo suolo, nenuleisdamas įtaraus žvilgsnio nuo muzikanto. — Galima tave? Mums reikia aptarti, kaip toliau...

— Leisite dar sekundę? — jaunuolis mandagia šypsena atsikratė senio atšokdamas į šalį ir pakvietė mergaitę eiti paskui save.

Saša neryžtingai žengė jo link. Jos neapleido jausmas, kad susirėmimas su skustagalviu dar nepralaimėtas, kad, jeigu ji dabar nepasiduos, Hanteriui nebeužteks stiprybės vėl ją nuvyti. Pojūtis, kad ji dar gali jam padėti, nors ir neturi nė mažiausio supratimo, kaip tai padaryti.

— Galbūt aš girdėjau apie epidemiją kur kas anksčiau nei tu? — sušnibždėjo jai Leonidas. — Galbūt tai ne pirmas tokios ligos protrūkis? O gal nuo jos padeda kokios nors stebuklingos tabletės? — muzikantas pažvelgė mergaitei į akis.

— Bet jis sako, kad vaistų nėra... Kad teks visus... — sulemeno Saša.

— Likviduoti? — užbaigė už ją Leonidas. — Jis... Tai tavo nuostabusis draugas? Visai nenustebčiau.

Tai ne berniuko, o diplomuoto gydytojo žodžiai.

— Tu nori pasakyti...

— Aš noriu pasakyti, — muzikantas padėjo ranką Sašai ant peties, pasilenkė jos link ir lengvai kvėptelėjo jai į ausį, — kad liga išgydoma. Yra vaistų.

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

DVIESE Senis iš pradžių irzliai kostelėjo, paskui žengė didelį žingsnį jų link.

— Saša! Man reikia su tavimi pasikalbėti!

Mirktelėjęs mergaitei Leonidas atsitraukė nuo jos, pabrėžtinai nuolankiai perduodamas Sašą į Homero rankas, ir pasuko į šalį. Bet ji jau nebegalėjo galvoti apie nieką kita. Kol senis jai kažką aiškino, įtikinėjo, kad Hanterį dar galima perkalbėti, kažką siūlė ir kažko prašė, mergaitė žvelgė per jo petį į muzikantą. Šis į žvilgsnius neatsakinėjo, bet lengvas šypsnis, klaidžiojantis jo lūpomis, bylojo Sašai: jis viską mato, viską supranta. Ji linkčiojo Homerui, pasiryžusi sutikti su viskuo, kad tik liktų su muzikantu dar minutę, išklausytų jį iki galo. Kad tik pati patikėtų, jog vaistai egzistuoja.

— Aš tuoj grįšiu, — taip ir neiškentusi ji nutraukė senį vidury sakinio ir ištrūkusi nubėgo prie Leonido.

— Atėjai priedo? — sutiko jis ją.

— Tu turi man pasakyti! — ji daugiau nebenorėjo su juo žaisti. — Kaip?!

— Šis klausimas sunkesnis. Aš žinau, kad liga išgydoma. Pažįstu žmonių, kurie su ja susidorojo. Ir galiu tave pas juos nuvesti.

— Bet tu sakei, kad moki su ja kovoti...

— Tu mane neteisingai supratai, — jis patraukė pečiais. — Kur jau man? Aš tik fleitininkas. Klajojantis muzikantas.

— Kokie tai žmonės?

— Jei tau įdomu, aš tave su jais supažindinsiu. Tiesa, teks šiek tiek pasivaikščioti.

— Kokioje jie stotyje?

— Nelabai toli nuo čia. Pati viską sužinosi. Jei panorėsi.

— Aš tavimi netikiu.

— Bet juk nori tikėti, — pastebėjo jaunuolis. — Aš kol kas taip pat tavimi netikiu, todėl ir negaliu visko pasakyti.

— Kodėl tau reikia, kad aš eičiau su tavimi? — prisimerkė Saša.

— Man?... — jis papurtė galvą. — Man vis tiek. Tai tau reikia. Aš neprivalau ir nemoku nieko gelbėti.

Bent jau ne taip.

— Tu pažadi, kad nuvesi mane pas tuos žmones? Pažadi, kad jie sugebės padėti? — dvejodama paklausė mergaitė.

— Nuvesiu, — tvirtai atsakė Leonidas.

— Ką tu nusprendei? — vėl pertraukė juos nerimstantis senis.

— Aš neisiu su jumis, — Saša pešiojo savo kombinezono petnešėlę. — Jis sako, kad yra vaistų nuo karštligės.

Ji atsisuko į muzikantą.

— Jis meluoja, — neryžtingai tarė Homeras.

— Matau, jūs apie virusus išmanote daug daugiau nei aš, — pagarbiai tarė Leonidas. — Tyrinėjote? Ar iš savo patirties? Ką, jūs taip pat manote, kad geriausias kovos su infekcija būdas — visus sunaikinti?

— Iš kur?.. — suglumo senis. — Tai tu jam?.. — jis žvilgtelėjo į Sašą.

— O štai ir jūsų diplomuotasis draugas ateina, — išvydęs artėjantį Hanterį muzikantas apdairiai žengė žingsnį atgal. — Na ką gi, visa greitosios pagalbos brigada susirinko, aš pradedu jaustis nereikalingas.

— Palauk, — paprašė mergaitė.

— Jis meluoja! Jis tiesiog nori su tavimi... Bet net jei tai tiesa, — karštai sušnibždėjo jai Homeras, — jūs vis tiek nespėsite nieko padaryti. Hanteris grįš čia, atsivesdamas pastiprinimą, vėliausiai po paros. Jei liksi su mumis, galbūt sugebėsi jį įkalbėti... O šitas...

— Aš nieko nesugebėsiu, — niūriai atsiliepė Saša, — Jaučiu, kad jo dabar niekas nebesustabdys,. Jam reikia duoti pasirinkimą. Kad būtų galima jį palaužti...

— Palaužti? — Homeras pakėlė antakius.

— Aš būsiu čia anksčiau nei po paros, — atsitraukdama pažadėjo ji. * * * Kodėl jis ją paleido, kodėl pasidavė silpnumui, leido patrakusiam valkatai pagrobti savo heroję, savo mūzą, savo dukterį? Juk kuo nuodugniau senis tyrinėjo Leonidą, tuo mažiau šis jam patiko. Fleitininko didelės žalios akys laidydavo netikėtai godžius žvilgsnius, o angelišku veidu, kai vaikinas manydavo, kad į jį niekas nežiūri, nuslinkdavo nerimastingi šešėliai...

Kam ji muzikantui? Geriausiu atveju grožio vertintojas persmeigs jos nekaltybę smeigtuku ir išdžiovins

savo atmintyje — sumaigytą, su nubyrėjusiomis viso jaunystės žavesio, kurio neįmanoma nei atsiminti, nei netgi nufotografuoti, dulkelėmis. Mergaitė, apgauta, išnaudota, pasipurtys, nuskris, bet apsivalyti ir užmiršti tai jai pavyks negreitai, juo labiau kad velnio neštas skomorochas26 nori gauti ją apgaule.

Tai kodėl paleido?

Ogi iš baimės. Todėl, kad Homeras nedrįso ne tik ginčytis su Hanteriu, bet netgi užduoti jam klausimų, kurie tikrai jaudino senį. Todėl, kad Sašai, kaip įsimylėjusiai merginai, buvo atleidžiama ir jos drąsa, ir beprotybė. Ar brigadininkas jam parodytų tokį patį atlaidumą?

Homeras sau tebevadino jį brigadininku — iš dalies dėl įpratimo, bet iš dalies ir dėl to, kad tai ramino senį: nieko baisaus, nieko ypatinga, tai vis tas pats Šiaurės patrulio vadas iš Sevastopolio stoties... Bet ne.

Petys petin su Homeru dabar žengė nebe ankstesnysis uždaras sėkmės kareivis. Senis pradėjo suprasti: jo pakeleivis keitėsi akyse...

Tai, kas vyko su juo, buvo baisu. Kvaila būtų mėginti tai neigti, neverta savęs įkalbinėti...

Hanteris vėl pasiėmė jį kartu — ar šį kartą tam, kad parodytų jam kruviną visos dramos atomazgą?

Dabar skustagalvis buvo pasiryžęs sunaikinti jau ne tik Tūlos stotį, bet ir besiglaudžiančius tuneliuose sektantus, o kartu ir Serpuchovo stotį su visais jos gyventojais bei ten įvestos Hanzos įgulos kareiviais — vien dėl įtarimo, kad kuris nors jų galėjo užsikrėsti. Tas pats galėjo laukti ir Sevastopolio stoties.

Jam nebereikėjo priežasčių žudyti, jis ieškojo tik dingsčių.

Homeras pajėgė tik slinkti paskui jį tarytum pakerėtas, lyg sapnuotų košmarišką sapną, stebėdamas ir dokumentuodamas visus jo nusikaltimus. Teisindamasis tuo, kad jie daromi, siekiant išgelbėti, įtikinėdamas save, kad tai mažesnis blogis. Negailestingasis brigadininkas jam atrodė esąs Molocho27 įsikūnijimas, o Homeras niekada nebandė nugalėti lemties.

Tačiau mergaitė, atrodo, jos nepripažino. Senis sielos gilumoje jau susitaikė su tuo, kad Tūlos ir Serpuchovo stotys bus paverstos Sodoma ir Gomora, tuo tarpu Saša vis dar bandė išsaugoti bent mažiausią viltį. Homeras nustojo save įkalbinėti, kad dar gali atsirasti piliulių, vakcinos ar serumo iki tol, kol Hanteris sustabdys epidemiją ugnimi ir švinu. Saša buvo pasiryžusi ieškoti vaistų iš paskutiniųjų.

Homeras nebuvo nei karys, nei gydytojas, o svarbiausia — buvo pernelyg senas, kad tikėtų stebuklais.

Tačiau dalelė jo sielos vis tiek aistringai troško stebuklo, svajojo apie išsigelbėjimą. Jis išplėšė iš savęs ir paleido šią dalelę — kartu su Saša.

Tiesiog užvertė ant mergaitės pečių tai, ko neišdrįso padaryti pats.

Ir nusivylime surado sau ramybę.

Po paros viskas bus baigta. O paskui senis dezertyruos iš tarnybos, susiras celę ir baigs rašyti savo knygą. Dabar jis jau žinojo, apie ką ji bus.

Apie tai, kaip išgalvotas žvėris rado stebuklingą nukritusią žvaigždę, dangaus kibirkštį, prarijo ją ir tapo žmogumi. Apie tai, kaip žmogus, pavogęs iš dievų ugnį, nemokėjo elgtis su ja ir pavertė pasaulį pelenais.

Dar apie tai, kad, praėjus lygiai šimtui amžių, už bausmę iš jo buvo atimta ta pati žmogiškumo kibirkštis; vis dėlto, netekęs jos, jis nevirto vėl žvėrimi, o tapo kai kuo daug baisesniu, kas neturi net vardo. * * *

Grandininkas susižėrė saują šovinių į kišenę ir patvirtino sandėrį su muzikantu tvirtai paspausdamas jam ranką.

— Už simbolinę priemoką galiu pasodinti jus į tramvajų, — pranešė grandininkas.

— Labiau vertinu romantiškus pasivaikščiojimus, — atsiliepė Leonidas.

— Na, žiūrėk. Negaliu judviejų vienų paleisti į mūsų tunelius, — pabandė įtikinti jį grandininkas. — Juk vis tiek eisite su apsauga. Taviškė dokumentų neturi... O taip tu tik š-š-šast ekspresu, kur tau reikia, o ten pasiliktum su ja vienu du, — garsiai sušnibždėjo jis.

— O mums nereikia vienu du! — ryžtingai pareiškė Saša.

— Sakysime, kad tai garbės eskortas. Tarsi būtume Monako princas ir princesė promenadoje, — muzikantas nusilenkė mergaitei.

— Kokia princesė? — neišlaikė Saša.

— Monako. Buvo kadaise tokia kunigaikštystė. Tiesiog Žydrojoje pakrantėje...

— Klausyk, — nutraukė jį grandininkas. — Jei nori eiti pėsčias, ruoškis. Dėtuvė dėtuve, bet vaikinams vakarop į bazę reikia. Ei, Ramente! — pasišaukė jis kareivį. — Palydėkite šiuodu iki Kijevo stoties, patruliams sakykite, atseit deportacija. Išsodinkite juos spindulinėje stotyje ir grįžkite atgal. Viskas teisingai? — atsisuko jis į Leonidą.

— Tikrai taip, — juokaudamas atidavė pagarbą jaunuolis.

— Užeikite dar! — mirktelėjo jam grandininkas.

Vis dėlto kaip Hanzos žemės skyrėsi nuo viso likusio metro! Per visą tarpstotę nuo Paveleckajos iki Spalio stočių Saša neregėjo nė vienos vietos, kur būtų visiškai tamsu. Kas penkiasdešimt žingsnių ant laido, šliaužiančio siena, buvo prikabinta elektrinių lempučių. Kiekvienos jų skleidžiamos šviesos kaip tik užteko pasiekti kitai. Net atsarginių ir slaptų tunelių rankovės, atsišakojančios nuo pagrindinio tunelio, buvo gerai apšviestos, ir jose neliko nieko gąsdinančio.

Būtų buvusi Sašos valia — ji būtų puolusi bėgti pirmyn, kad tik sutaupytų brangias minutes, bet Leonidas įtikino ją, kad skubėti nėra kur. Jis griežtai atsisakė aiškinti, kur jie pasuks išėję iš Kijevo stoties. Jaunuolis žingsniavo neskubėdamas, atrodė, kad jis nuobodžiauja: ko gera, muzikantas buvo neretas svečias net paprastiems metro gyventojams uždraustose Žiedo tarpstotėse.

— Džiaugiuosi, kad tavo draugas turi savo požiūrį į viską, — prabilo jis.

— Apie ką tu? — Saša susiraukė.

— Jei jis taip pat smarkiai kaip tu svajotų išgelbėti civilius gyventojus, būtų tekę jį imti drauge. O dabar štai išsiskirstėme poromis, ir kiekvienas užsiims tuo, kuo nori. Jis žudys, o tu — gydysi...

— Jis nenori nieko žudyti! — atžariai ir pernelyg garsiai ištarė ji.

— Na taip, tiesiog toks darbas... — fleitininkas atsiduso. — O ir kas aš toks, kad jį teisčiau?

— O ką tu veiksi? — neslėpdama pasityčiojimo paklausė Saša. — Grosi?

— O aš tiesiog būsiu šalia tavęs, — nusišypsojo Leonidas. — Ko dar reikia laimei?

— Tu taip tik sakai, — palingavo galva Saša. — Tu manęs visai nepažįsti. Kaip aš galiu tave padaryti laimingą?

— Yra būdų. Pakanka žvilgtelėti į gražią merginą — nuotaika pakyla. O jau...

— Tu manai, kad ką nors supranti apie grožį? — ji pašnairavo į jį.

— Tai vienintelis dalykas, kurį išmanau, — jis oriai linktelėjo.

— Ir kuo jau aš tokia ypatinga? — raukšlelės mergaitės veide pagaliau išsilygino.

— Tu visa švyti!

Jo balsas tarsi ir skambėjo rimtai. Bet po akimirkos muzikantas, atsilikęs per žingsnį, perbėgo ją akimis.

— Tik gaila, kad tu mėgsti tokius nedailius drabužius, — pridūrė jis.

— O kuo jie negeri? — ji taip pat stabtelėjo, kad atplėštų nuo nugaros jo kutenantį žvilgsnį.

— Šviesai nelaidūs. O aš lyg peteliškė... Visada skrendu į ugnį, — jis pabrėžtinai kvailai suplasnojo plaštakomis.

— Bijai tamsos? — silpnai šyptelėjo ji priimdama žaidimo taisykles.

— Vienatvės! — užsidėjęs liūdesio kaukę Leonidas susidėjo letenėles ant krūtinės.

O be reikalo. Derindamas stygas jis neįvertino pasipriešinimo, ir pati ploniausioji, švelniausioji, kuri galėjo tuoj suskambėti, cinktelėjusi nutrūko.

Lengvas tunelio skersvėjis, nupūtęs rimtas mintis ir privertęs Sašą šnekučiuojantis su muzikantu žongliruoti žaismingomis užuominomis, kaipmat nurimo.

Ji prablaivėjusi dabar priekaištavo sau už tai, kad jam pasidavė. Nejaugi dėl to ji paliko Hanterį, paliko senį?

— Tarsi tu žinotum, kas tai yra, — atkirto Saša ir nusisuko. * * * Serpuchovo stotis, visa blyški, papilkėjusi iš baimės, ištirpo tamsoje.

Kariai su kovinėmis dujokaukėmis atkirto ją nuo tunelių iš abiejų pusių, blokavo perėją į Žiedą, tad stotis, nujausdama nelaimę, ūžė lyg įaudrintas avilys. Hanteris su Homeru buvo vedami per salę su apsauga, kaip dideli viršininkai. Kiekvienas Serpuchovo stoties gyventojas bandė pažvelgti jiems į akis — ar jie nežino, kas vyksta iš tiesų, ar jo likimas dar nenulemtas? Homeras įsmeigė žvilgsnį į grindinį — senis nenorėjo įsiminti šių veidų.

Brigadininkas jam neaiškino, kur rengiasi eiti toliau, bet Homeras ir pats suprato. Priešakyje buvo Polisas. Keturios metro stotys, sujungtos perėjomis, tikras miestas, kuriame šurmuliuoja tūkstančiai gyventojų. Nepaskelbta metropoliteno, susiskaldžiusio į dešimtis priešiškų feodalinių kunigaikštysčių, sostinė. Mokslo tvirtovė ir kultūros prieglobstis. Šventovė, į kurią niekas nedrįso kėsintis.

Niekas, išskyrus senąjį Homerą — gal tai buvo pusprotis maru užsikrėtęs žygūnas?

Tačiau paskutinę parą jam palengvėjo. Liovėsi pykinti, o ir džiovininko kosulys, vertęs jį skalbti

sukruvintą respiratorių, kiek susilpnėjo. Galbūt organizmas pats susidoros su negalia? O gal senis visai ir nebuvo užsikrėtęs? Kaip? Tiesiog jis per daug jautrus — visada tai žinojo, ir vis tiek taip persigando...

Tarpstotė už Serpuchovo stoties — tamsi, nyki — turėjo blogą vardą. Kiek Homerui buvo žinoma, iki paties Poliso jie neturėjo sutikti nė vieno žmogaus, bet štai tarpinė pusstotė tarp apgyvendintos Serpuchovo ir gyvenamosios Borovickajos stočių galėjo nustebinti keliautojus. Metro apie Polianką sklido nemažai legendų — jei jomis patikėtume, ši stotis retai kėsindavosi į praeivių gyvybes, bet galėjo pakenkti jų protui.

Seniui teko čia būti keletą kartų, bet nieko ypatinga jam neatsitiko. Legendos paaiškino ir tai, Homeras žinojo jas visas. Dabar jis iš visų jėgų stengėsi tikėtis, kad stotis išliks tokia pat negyva ir apleista, kokia buvo geriausiais laikais.

Likus maždaug šimtui metrų iki Poliankos stoties jam pasidarė nejauku. Pasirodžius pirmiems tolimiems baltos elektros šviesos atspindžiams ant marmuro sienų, pasigirdus pirmiems aido perlaužtiems garsams, atskriejantiems čia iš stoties, senis įtarė kažką negera. Jis aiškiai girdėjo žmonių balsus... O to tikrai negalėjo būti. Dar blogiau — Hanteris, kuris už šimtų žingsnių nežinia kaip pajunta bet kokių gyvų būtybių egzistavimą, dabar liko visiškai kurčias ir abejingas.

Jis neatsakinėjo į senio neramius žvilgsnius, visiškai paniręs į save tarsi nematė to, kas dabar atsivėrė Homerui prieš akis... Stotis buvo apgyvendinta! Kada suspėjo? Homeras anksčiau dažnai susimąstydavo, kodėl, nepaisant viso ankštumo, Poliso gyventojai niekada nebandė įsisavinti ir prisijungti tuščios Poliankos stoties. Sutrukdyti tam galėjo tik prietarai. Bet atrodo, kad jie buvo pakankama priežastis palikti keistąją pusstotę ramybėje.

Kol kažkas sugebėjo įveikti jos baimę ir įkurti čia palapinių miestelį, įvesti apšvietimą... Dieve, kaip čia buvo švaistoma elektra! Dar net prieš išlipant iš tunelio ant platformos seniui teko prisidengti akis delnu, kad neapaktų: po stoties lubomis tvieskė ryškiausi gyvsidabrio šviestuvai.

Nuostabu... Net Polisas neatrodė toks švarus ir iškilmingas. Ant sienų neliko nė pėdsako dulkių ar suodžių, ir marmuro plokštės tviskėjo, o lubos atrodė išbaltintos tik vakar. Pro arkų angas Homerui nepavyko įžiūrėti nė vienos palapinės — ar jų dar nespėjo pastatyti? O gal įrengs čia muziejų? Iš keistuolių, valdančių Polisą, visko gali laukti... Į platformą pamažu rinkosi žmonės. Jiems visai nerūpėjo nei ginklais apsikarstęs galvažudys su titano šalmu, nei klibinkščiuojantis greta jo paišinas senis. Įsižiūrėjęs į juos Homeras suprato, kad nebeturi jėgų žengti nė žingsnio: jam pakirto kojas...

Kiekvienas priėjusiųjų prie platformos krašto buvo išsipustęs taip, lyg Poliankoje būtų statomas filmas apie trečiojo tūkstantmečio pirmąjį dešimtmetį. Naujutėliai paltai ir lietpalčiai, margaspalvės pūstos striukės, dangiškai mėlyni džinsai... Kurgi vatiniai, kur sudriskusi kiaulės oda, kur neišvengiama rusva metro spalva, visų spalvų kapas? Iš kur tokie turtai?!

O veidai... Tai buvo veidai žmonių, kuriems neteko akimirksniu prarasti visos savo šeimos. Veidai tų, kurie dar šiandien regėjo saulę, kurie, galų gale, tiesiog pradėjo dieną nuo karšto dušo. Senis buvo pasirengęs laiduoti už tai savo galva. Ir dar... Daugelis jų Homerui atrodė iš kažkur pažįstami.

Nuostabiųjų žmonių vis daugėjo ir daugėjo, jie grūdosi prie platformos krašto, bet ant kelio nesileido.

Netrukus visą stotį nuo tunelio iki tunelio užtvindė puošni minia. Į Homerą vis dar niekas nežiūrėjo. Žvelgė kur tik nori — į sieną, laikraščius, vogčiomis žvilgčiojo vienas į kitą, meilikaujamai ir smalsiai, su pasidygėjimu ir užuojauta, — bet tik ne į senį, tarsi šis būtų vaiduoklis.

Ko gi jie čia susirinko? Ko laukia?

Homeras galiausiai atsitokėjo. Kurgi brigadininkas? Kaip jis paaiškins tai, kas nepaaiškinama? Kodėl nieko iki šiol nepasakė?

Hanteris sustojo kiek atokiau. Jo visai nedomino stotis, užtvindyta žmonių, nužengusių iš ketvirčio amžiaus senumo fotografijų. Jis įsmeigė sunkų žvilgsnį į erdvę tiesiai priešais save, tarsi įsirėmęs į kažkokią kliūtį, tarytum už kelių žingsnių nuo jo akių lygyje būtų kažkas pakibęs... Senis nusigavo arčiau brigadininko, išgąstingai žvilgtelėjo po antveidžiu...

Ir tada Hanteris smogė.

Suspaustas kumštis perskrodė orą, nuskriejo iš kairės į dešinę keista trajektorija, lyg brigadininkas būtų norėjęs rėžti neegzistuojančiu durklu kažkam nematomam. Homeras, kurio šis vos neužkliudė, atšoko į šalį, o Hanteris tęsė susirėmimą. Jis smūgiavo, atsitraukė gindamasis, bandė kažką suimti plieniniais gniaužtais, o po sekundės jau pats švokštė smaugiamas, vos išsivadavo ir vėl puolė į ataką. Kovoti jam buvo vis sudėtingiau, neregimasis priešininkas ėmė viršų. Hanteriui darėsi vis sunkiau pakilti ant kojų po negirdimų, bet triuškinamų smūgių. Jo judesiai tapo vis lėtesni ir vis labiau neužtikrinti.

Senio neapleido jausmas, kad jis kažkur jau matė panašų vaizdą, ir visai neseniai. Kur ir kada? Kas, velniai rautų, darėsi brigadininkui? Homeras bandė jį kviesti, bet prisišaukti apsėstąjį buvo neįmanoma.

O žmonės platformoje nekreipė į Hanterį nė mažiausio dėmesio. Jis jiems neegzistavo lygiai taip pat, kaip jie neegzistavo jam. Tiems žmonėms aiškiai rūpėjo kas kita: jie vis nerimastingiau žvilgčiojo į rankinius laikrodžius, nepatenkinti išpūsdavo skruostus, persimesdavo keliais žodžiais su kaimynais, tikrindami laiką pagal raudonus virš tunelio kabančio elektroninio laikrodžio žiočių skaičius.

Homeras prisimerkė, žvelgdamas į jį kaip ir visi kiti... Tai buvo skaitiklis, matuojantis laiką, praėjusį nuo paskutinio traukinio išvykimo. Bet jo švieslentė atrodė nenatūraliai ištempta, dešimtženklė: aštuoni skaičiai iki mirksinčio dvitaškio ir dar du — sekundmatis — už jo. Blykčiojo raudoni taškai, skaičiuojantys bėgančias sekundes, keitėsi paskutinis nepaprastai ilgo skaičiaus — daugiau nei dvylikos milijonų — skaitmuo.

Pasigirdo riksmas... Kūkčiojimas.

Senis paliko ramybėje paslaptingąjį laikrodį. Hanteris nejudėdamas kniūbsčias gulėjo ant bėgių.

Homeras puolė prie jo, vos apvertė sunkų negyvą kūną veidu į viršų. Ne, brigadininkas kvėpavo, nors nelygiai, ir žaizdų jo kūne nebuvo matyti, nors akys buvo užverstos aukštyn it numirėlio. Dešinė ranka neatsigniaužė. Ir tik dabar senis pastebėjo, kad Hanteris vis dėlto nebuvo beginklis šioje keistoje dvikovoje. Iš jo sugniaužto kumščio kyšojo juodo peilio kotas.

Homeras paplekšnojo brigadininkui per skruostus — šis vaitodamas, lyg būtų pagiringas, sumirksėjo, pakilo remdamasis alkūnėmis, apmetė senį blausiu žvilgsniu. Paskui vienu judesiu pašoko ant kojų ir nusipurtė.

Kvaitulys išsisklaidė: be pėdsakų dingo žmonės, dėvintys lietpalčius ir ryškias striukes, užgeso akinanti šviesa, dešimtmečių dulkės vėl nugulė sienas. Stotis buvo juoda, tuščia ir negyva — būtent tokia, kokią Homeras prisiminė iš savo ankstesnių žygių. * * * Iki pat Spalio stoties niekas daugiau neištarė nė žodžio, tik buvo girdėti, kaip šnabždasi ir pūkščia jiems paskirti sargybiniai, kerzo batais kliūdami už pabėgių. Saša pyko netgi ne ant muzikanto — ant pačios savęs. Jis... O ką jis? Elgėsi taip, kaip ir turėjo elgtis. Galų galėjai pasidarė net nepatogu prieš Leonidą — ar nepernelyg atžari ji jam buvo?

O štai Spalio stotyje vėjas pasikeitė.

Visiškai natūraliai. Išvydusi šią stotį Saša tiesiog užmiršo viską pasaulyje. Per pastarąsias dienas jai teko lankytis vietose, kurių egzistavimu ji anksčiau net nebūtų patikėjusi. Bet Spalio stotis puošnumu lenkė bet kurią jų. Granito grindinys buvo nuklotas kilimais — gerokai nuplikusiais, bet vis dar išsaugojusiais pirmykščius raštus. Fakelų formos šviestuvai, nušveisti iki blizgesio, užliejo salę tolygiu pienišku švytėjimu. Už šen bei ten išdėstytų stalų sėdėjo žmonės žvilgančiais veidais, kartais tarpusavyje tingiai persimesdami žodžiais ir apsikeisdami kažkokiais popieriais.

— Čia taip... puošnu, — vos nenusisukdama sprando sumišusi tarė Saša.

— Man Žiedo stotys primena kiaulienos šašlyko gabalus, sumautus ant iešmo, — sušnibždėjo jai Leonidas. — Iš jų taip ir sunkiasi riebalai... Beje, gal užkąsime?

— Nėra laiko, — ji papurtė galvą tikėdamasi, kad jis neišgirs pritariamo urzgimo jos pilve.

— Liaukis, — muzikantas trūktelėjo ją už rankos. — Čia yra tokia vietelė... Niekas, ką tu valgei anksčiau, neprilygsta... Vaikinai, neatsisakysite papietauti? — įtraukė jis ir sargybinius. — Tu nesijaudink, po poros valandų būsime vietoje. Apie kiaulienos šašlyką aš ne veltui prabilau. Čia taip gamina...

Jaunuolis vos ne eilėmis pradėjo pasakoti apie mėsą — ir Saša susvyravo, pasidavė. Jei tikslas bus pasiektas vos po dviejų valandų, pusę valandos užtruksiantys pietūs nieko nepakeis. Jie dar turėjo beveik visos paros atsargą, o kas žino, kada pavyks užkąsti kitą kartą? Šašlykas pasirodė tikrai vertas eilių. Bet juo viskas nesibaigė: Leonidas užsakė butelį raugo. Saša nesusilaikė, maktelėjo taurelę iš smalsumo, o tai, kas liko, muzikantas išgėrė su sargybiniais. Paskui ji atsitokėjo, pašoko ant suminkštėjusių kojų ir griežtai įsakė Leonidui stotis.

Juo griežčiau dėl to, kad mergaitė, pietų metu suglebusi nuo karšto raugo, sugaišo ir kiek pavėlavo nustumti nuo savo kelio jo pirštus. Lengvus, jautrius, Įžūlius. Jaunuolis iš karto pakėlė rankas — „Pasiduodu!”, — bet oda įsiminėjo prisilietimą. Kodėl nuvijo taip staigiai, paklausė savęs Saša painiodamasi ir pati save nubaudė įsignybdama.

Dabar reikėjo ištrinti šią saldžiarūgštę pietų sceną iš atminties, užkalbėti ją kuo nors nereikšmingu, užkloti iš viršaus žodžiais.

— Čia keisti žmonės, — tarė ji Leonidui.

— Kuo? — jis vienu mauku ištuštino stiklinę ir galiausiai pasikėlė nuo stalo.

— Jų akyse kažko trūksta...

— Bado, — pareiškė muzikantas.

— Ne, ne tik... Tarsi jiems daugiau nieko nereikėtų.

— Tai todėl, kad jiems nieko daugiau ir nereikia, — suniurnėjo Leonidas. — Jie sotūs. Karalaitė Hanza juos maitina. O ką akys? Normalios, apsiblaususios akys...

— Kai aš gyvenau su tėvu, — Saša surimtėjo, — mudviem tiek, kiek šiandien palikome nesuvalgę, būtų užtekę trims dienoms... Gal reikia pasiimti, atiduoti kam nors?

— Nieko, šunims sušers, — atsakė muzikantas. — Elgetų čia nelaiko.

— Bet juk galima būtų atiduoti kaimyninėms stotims! Kur badas...

— Hanza labdara neužsiima, — įsiterpė į pokalbį vienas sargybinių, tas, kurį vadino Ramentu. — Tegul patys verčiasi. Betrūko dar veltėdžius ant sprando vilkti!

— O tu pats vietinis, iš Žiedo? — pasidomėjo Leonidas.

— Visada čia gyvenau! Kiek save prisimenu!

— Tada tu tikriausiai nepatikėsi, bet tiems, kurie gimė ne Žiede, taip pat kartais reikia paėsti, — pranešė jam muzikantas.

— Tegul ėda vienas kitą! O galbūt geriau iš mūsų viską atimti ir padalyti, kaip sako raudonieji?! — nepasidavė kareivis.

— Na, jei viskas taip ir tęsis... — pradėjo Leonidas.

— Tai kas? Tu patylėk, snargliau, nes jau pakankamai prisikalbėjai, kad būtum deportuotas.

— Norint deportuoti, pakanka ir ankstesnių mano kalbų, — flegmatiškai atsiliepė muzikantas. — Mes dabar ir išvykstame.

— O aš galiu tave įduoti ten, kur reikia! Kaip raudonąjį šnipą! — įsikarščiavo sargybinis.

— O aš tave už girtuokliavimą budėjimo metu...

— Ak tu... Tu juk pats mums... Tu juk...

— Ne! Atleiskite mums... Jis nieko tokio nenorėjo pasakyti, — įsikišo Saša. Ji įsikibo muzikantui į rankovę ir nutempė jį nuo sunkiai šnopuojančio Ramento.

Ji vos ne jėga nuvilko Leonidą prie kelio, pažvelgė į stoties laikrodį ir aiktelėjo. Pietaujant ir ginčijantis stotyje praėjo beveik dvi valandos. Hanteris, su kuriuo ji ėmėsi rungtis, kas greitesnis, tikrai nesustojo nė sekundei...

Jai už nugaros pasigirdo girtas muzikanto juokas.

Visą kelią iki Kultūros parko sargybiniai nesiliovė piktai purkštauti. Leonidas vis veržėsi jiems atsakyti, ir Sašai teko tai tramdyti muzikantą, tai raminti jį įkalbinėjant.

Girtumas niekaip neišdulkėjo vaikinui iš galvos — jis suteikė jam ir drąsos, ir įžūlumo. Mergaitė vos išsisuko nuo jo įsismaginusių rankų.

— Aš tau visai nepatinku? — įsižeidė jis. — Ne tavo tipas, taip? Tu juk ne tokius mėgsti, tau duok raumenis... Raaaandus... Tai kodėl ėjai su manimi?

— Todėl, kad tu pažadėjai! — ji atstūmė Leonidą nuo savęs. — Aš ne dėl to...

— Aš ne tokia! — jis liūdnai atsiduso. — Amžina tema. Būčiau žinojęs, kad tu tokia jautruolė...

— Kaip tu gali?! Ten juk žmonės... Gyvi... Jie visi mirs, jei mes nespėsime!

— O ką aš padarysiu? Aš vos kojas velku. Žinai, kokios jos sunkios? Štai imk, pabandyk... O žmonės...

Vis tiek mirs. Rytoj arba po dešimties metų. Ir aš, ir tu. Ir ką?

— Tai tu melavai? Tu melavai! Homeras man sakė.. Įspėjo... Kur mes einame?

— Ne, nemelavau! Nori, prisieksiu, kad nemelavau? Pati pamatysi! Dar atsiprašinėsi! Ir tegul tau paskui bus gėda, ir tu man pasakysi: Leonidai! Man taip ne-sma-gu... — jis suraukė nosį.

— Kur mes einame?!

— Mes einame sunkiu keliu-u-u... Į Smaragdo miestą-ą-ą. Kažkas ten tram pam pam... Nepaprastu keliu, — diriguodamas smiliumi uždainavo muzikantas. Paskui paleido iš rankų dėklą su fleita, nusikeikė, pasilenkė jo paimti ir pats vos nepargriuvo.

— Jūs, girtuokliai! Iki Kijevo stoties patys nueisite? — šūktelėjo vienas sargybinių.

— Jūsų maldoms padedant! — nusilenkė jiems muzikantas. — Ir Elė grįš... — tęsė jis dainą, — ir Elė grįš... Su Toto... Au! Au! Namo... * * * Homeras niekada netikėjo Poliankos legenda, ir štai stotis nutarė jį pamokyti. Kai kas vadino ją Likimo stotimi ir garbino lyg orakulą.

Kai kas tikėjo, kad piligriminė kelionė į šią vietą gyvenimo lūžio momentu gali praskleisti ateities užuolaidą, duoti užuominą bei raktą, nuspėti ir nulemti likusį kelią.

Kai kas... Bet visi sveiko proto žmonės žinojo, kad šioje stotyje kartais išsiveržia nuodingos žemės dujos, pakurstančios vaizduotę ir sukeliančios haliucinacijas.

Velniop skeptikus!

Ką gi galėtų reikšti jo vizija? Seniui atrodė, kad jis yra tik per žingsnį nuo mįslės įminimo, bet paskui mintys ėmė klaidžioti, painiotis. Prieš akis vėl iškilo Hanteris, kapojantis orą juodais ašmenimis.

Homeras daug ką būtų atidavęs, kad sužinotų, kas pastojo brigadininkui kelią, su kuo jis kovojo, kokia dvikova baigėsi jo pralaimėjimu, jei ne žūtimi...

— Apie ką galvoji?

Iš netikėtumo seniui mėšlungis sutraukė vidurius. Nė karto anksčiau Hanteris nebuvo su juo kalbėjęs nesant svarios priežasties. Lodavo įsakymus, nepatenkintai urgzdavo šykščius atsakymus... Kaip tikėtis nuoširdaus pokalbio su tuo, kuris neturi širdies?

— Šiaip... Apie nieką, — sumikčiojo Homeras.

— Galvoji. Aš girdžiu, — ramiai tarė Hanteris. — Apie mane. Bijai?

— Dabar ne, — sumelavo senis.

— Nebijok. Tavęs neliesiu. Tu man... primeni.

— Ką? — atsargiai paklausė Homeras po pusę minutės trukusios tylos.

— Kai ką apie mane. Aš užmiršau, kas glūdi manyje, o tu man primeni, — Hanteris, traukdamas iš savęs sunkius žodžius ir dėliodamas juos vieną paskui kitą, žvelgė pirmyn, į juodumą.

— Tai todėl pasiėmei mane kartu? — Homeras buvo tuo pat metu ir nusivylęs, ir suglumęs. Jis juk laukė kažko...

— Man tai svarbu turėti galvoje. Labai svarbu, — atsiliepė brigadininkas. — Ir kitiems taip pat svarbu, kad aš... Kitaip gali būti... Kaip jau buvo.

— Kažkas negerai tavo atminčiai? — senis tarsi sėlino minų lauku. — Tau kažkas atsitiko?

— Aš viską puikiai prisimenu! — šiurkščiai atkirto skustagalvis. — Tik štai save patį pamirštu. Ir bijau visai užmiršti. Padėsi man, gerai?

— Gerai, — Homeras linktelėjo, nors Hanteris jo dabar nė nematė.

— Anksčiau viskas turėjo tikslą, — sunkiai rinko žodžius brigadininkas. — Viskas, ką aš dariau.

Gyniau metro, žmones. Buvo aiški užduotis — šalinti bet kokį pavojų. Naikinti. Tai turėjo prasmę, turėjo!

— Bet ir dabar...

— Dabar? Aš nežinau, kas yra dabar. Aš noriu, kad vėl viskas būtų taip pat aišku. Aš juk ne šiaip sau tai darau, aš ne banditas. Ne žmogžudys! Tai dėl žmonių. Aš bandžiau gyventi be žmonių, kad juos išsaugočiau... Bet pasidarė baisu. Labai greitai ėmiau užmiršti save... Reikėjo eiti atgal pas žmones. Ginti juos, padėti... Prisiminti. Ir štai Sevastopolio stotis... Ten mane priėmė. Ten mano landynė. Reikia išgelbėti stotį, reikia padėti jiems. Kad ir kokią kainą tektų už tai sumokėti. Man atrodo, kad, jei tai padarysiu... Kai pašalinsiu grėsmę... Tai didelis darbas, tikras. Galbūt tada prisiminsiu. Privalau. Todėl man reikia greičiau, nes... Ji dabar rieda vis sparčiau ir sparčiau. Aš privalau suspėti per parą. Viską suspėti — ir nukeliauti į Polisą, surinkti būrį, ir grįžti atgal... O kol kas tu primink man, gerai?

Homeras sunkiai linktelėjo. Jam buvo baisu net įsivaizduoti, kas ims dėtis, kai brigadininkas galutinai užmirš save. Kas liks jo kūne, kai ankstesnysis Hanteris užmigs amžiams? Ar ne tas... Ne tas, kuriam jis šiandien pralaimėjo iliuzinį mūšį?

Poliankos stotis liko toli užnugaryje: Hanteris veržėsi į Polisą tarsi paleistas nuo grandinės, grobį pajutęs vilkapjovys. O gal tarytum besigelbstintis nuo persekiotojų vilkas?

Tunelio gale pasirodė šviesa. * * * Šiaip taip jie išplaukė į Kultūros parką. Leonidas dar bandė susitaikyti su apsauga, kvietė visus į „vieną puikų restoraną”, bet dabar sargybiniai jau buvo atsargūs. Jam net į išvietę tik su dideliu vargu pavyko

išsiprašyti. Vienas lydinčiųjų apsiėmė juos saugoti, kitas pasišnibždėjęs su juo dingo.

— Pinigų dar liko? — tiesiai šviesiai paklausė muzikanto tas, kuris budėjo prie durų.

— Truputėlis, — jaunuolis įdėjo į atkištą delną penketą šovinių.

— Duok čia. Ramentas nutarė jus išduoti. Mano, kad tu — raudonųjų provokatorius. Jei jis atspėjo — čia perėja į jūsų liniją, na, tu turi žinoti.

Jei ne, gali čia palaukti, kol tavęs ateis paimti kontržvalgyba, o su jais jau pats tarkis.

— Demaskavo, taip? — Leonidas bandė sulaikyti žagsėjimą. — Gerai! Tegul... Mes dar grįšime!

Dėkoju už tarnybą! — Jis ranka parodė nematytą sveikinimo gestą. — Klausyk... Tiek to tą perėją!

Verčiau iki tunelio nuvesk, gerai?

Sugriebęs Sašą muzikantas stebėtinai vikriai, nors ir klupdamas, nuklibinkščiavo pirmas.

— Koks geras! — bambėjo sau po nosimi. — Čia perėja į jūsų liniją... Pats nenori pakilti?

Keturiasdešimt metrų gylio. Lyg nežinotų, kad ten seniai viskas užkimšta...

— Kur mes einame? — mergaitė nieko nebesuprato.

— Kaip kur... Į Raudonąją liniją! Tu juk girdėjai — provokatorius, pagavo, demaskavo... — murmėjo Leonidas.

— Tu raudonasis?!

— Mer-gai-te mano! Neklausinėk dabar manęs nieko! Aš galiu arba galvoti, arba bėgti. Bėgti mums reikia labiau... Tuoj mūsų draugas paskelbs pavojų... Dar ir nušaus sulaikydamas... Pinigų juk mums maža, mums reikia medalio...

Jie nėrė į tunelį, palikę sargybinį išorėje. Spausdamiesi prie sienos nubėgo pirmyn, Kijevo stoties link.

Saša suprato, kad iki šios stoties nusigauti vis tiek nesuspės. Jei muzikantas teisus, jei antrasis sargybinis dabar pats rodo, kur nuėjo bėgliai...

Staiga Leonidas pasuko į kairę, į šviesų šoninį tunelį, taip ryžtingai, tarsi grįždamas namo. Dar kelios minutės — ir tolumoje pasirodė vėliavos, grotos, kulkosvaidžių lizdai, sukrauti iš maišų, pasigirdo šunų lojimas. Pasienio užkarda? Ar juos jau perspėjo apie pabėgimą? Kaip jis ketina ištrūkti iš čia? Kieno žemė prasideda kitoje barikadų pusėje?

— Aš nuo Alberto Michailovičiaus, — muzikantas pakišo pribėgusiam sargybiniui po nosimi keistai atrodantį dokumentą. — Norėčiau į kitą krantą.

— Pagal įprastinį tarifą, — žvilgtelėjęs į viršelį pareiškė sargybinis. — Kur panelės popieriai?

— Padarykime pagal dvigubą, — Leonidas išvertė kišenes, sužvejojo paskutinius šovinius. — O panelės jūs nematėte, gerai?

— Padarykime be „padarykime”, — sugriežtėjo pasienietis. — Jūs ką, turguje? Čia teisinė valstybė!

— Ką jūs! — apsimetė, kad išsigando, muzikantas. — Aš tiesiog nusprendžiau, kad jei yra rinkos ekonomika, galima pasiderėti... Nežinojau, kad yra skirtumas...

Po penkių minučių ir Saša, ir Leonidas, susitaršęs bei aplamdytas, nubrozdintu skruostikauliu ir kraujuojančia nosimi, buvo įmesti į mažytį kambarėlį plytelėmis išklijuotomis sienomis.

Sužvangėjo geležinės durys.

Pasidarė tamsu.

26 Skomorochas - keliaujantis senovės Rusijos aktorius, juokdarys (vert. pastaba).

27 Molochas - Biblijoje minima žydų, amonitų ir finikiečių dievybė, kuri garbinta aukojant vaikus, juos sudeginant (vert. pastaba).

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

NARVE Visiškoje tamsoje žmogaus jutimai paaštrėja. Kvapai tampa ryškesni, garsai — skardesni bei erdvesni.

Karceryje tebuvo girdėti, kaip kažkas gremžia grindis, ir neištveriamai dvokė perrūgusiu šlapimu.

Bet muzikantas dėl išgerto alkoholio, atrodo, nejuto net skausmo. Jis dar neilgai kažką bambėjo sau po nosimi, paskui nutilęs ėmė šnopuoti. Jo nejaudino tai, kad dabar juos tikrai pasivys persekiotojai.

Nejaudino, kas nutiks Sašai, kuri, neturėdama popierių ir pateisinimų, bandė kirsti Hanzos sieną. Ir, žinoma, jis liko visiškai abejingas Tūlos stoties likimui.

— Nekenčiu, — tyliai tarė Saša.

Jam ir tai nerūpėjo.

Netrukus tamsoje, apgaubusioje visą kamerą, pasirodė skylė — stiklinė akutė duryse. Visa kita liko nematoma. Tačiau ir šios spragos užteko: atsargiai grabinėdama tamsą aplink save, mergaitė prišliaužė prie durų ir apibėrė jas savo lengvų kumščių smūgiais. Šios atsiliepė, sudundėjo, bet vos tik Saša paliko jas ramybėje, tyla grįžo. Sargyba nenorėjo girdėti nei bildesio, nei Sašos riksmų.

Laikas klampiai tekėjo pirmyn.

Kiek juos laikys nelaisvėje? O gal Leonidas tyčia ją čia atvedė? Norėjo atskirti nuo senio, nuo Hanterio? Išplėšti iš jungties, įvilioti į spąstus. Ir visa tai — tiktai tam, kad...

Saša apsiverkė įsikniaubusi į rankovę: ji sugėrė ir drėgmę, ir garsus.

— Tu kada nors matei žvaigždes? — pasigirdo balsas, vis dar neblaivus.

Ji neatsakė.

— Aš taip pat tik nuotraukose, — tarė jai muzikantas. — Juk saulė vos prasimuša pro dulkes ir debesis, o joms tam neužtenka jėgų. O dabar štai prabudau nuo tavo verksmo ir pamaniau, kad staiga išvydau tikrą žvaigždę.

— Tai stebėjimo langelis, — ji prarijo ašaras prieš atsakydama.

— Žinau. Bet štai kas įdomu... — Leonidas kostelėjo. — Kas gi tada į mus anksčiau žvelgė visu tūkstančių akių? Ir kodėl nusisuko?

— Nieko ten niekada nebuvo, — Saša krestelėjo galvą.

— O štai man visada norėjosi tikėti, kad kažkas mus prižiūri, — mąsliai ištarė muzikantas.

— Net šioje kameroje mes niekam nerūpime! — jos akys vėl pritvinko ašarų. — Tu tyčia tai padarei, taip? Kad mes nespėtume? — ji vėl ėmė būgnyti į duris.

— Jei manai, kad ten nieko nėra, kam beldiesi? — paklausė Leonidas.

— Tau nusispjauti, jei visi ligoniai žus!

— Štai tokį įspūdį aš sudarau, taip? Apmaudu, — atsiduso jis. — Bet tu taip pat, man atrodo, ne pas ligonius veržiesi. Bijai, kad, jei tavo mylimasis iškeliaus jų pjauti, pats užsikrės, o vaistų tai nėra...

— Netiesa! — Saša vos susivaldė, kad netrenktų jam.

— Tiesa, tiesa... — Leonidas pamėgdžiojo ją spigiu balsu. — Ir kuo jis ypatingas?

Sašai nesinorėjo nieko jam aiškinti, apskritai su juo kalbėtis. Tačiau ji negalėjo susilaikyti.

— Aš jam reikalinga! Iš tiesų reikalinga, be manęs jis pražus. O tau — ne. Tu tiesiog neturi su kuo žaisti!

— Na, tarkime, tu jam reikalinga. Ne tiek labai, bet juk neatsisakys... O tau kam jis, tas miško sanitaras? Piktadariai traukia? Ar nori išgelbėti žuvusią sielą?

Saša nutilo. Ją įskaudino tai, kad muzikantas taip lengvai skaito jos jausmus. Gal jie ir nebuvo niekuo ypatingi? O gal tai todėl, kad ji nemokėjo jų slėpti? Tie subtilūs neapčiuopiami dalykai, kurių jai nepavyko išreikšti žodžiais, iš jo lūpų nuskambėjo kasdieniškai ir netgi vulgarokai.

— Nekenčiu, — galiausiai ištarė ji.

— Tai nieko, aš pats sau irgi ne itin patinku, — šyptelėjo Leonidas.

Saša atsisėdo ant grindų. Jai vėl ėmė tekėti ašaros — iš pradžių iš pykčio, paskui iš bejėgiškumo. Ji neketino pasiduoti, kol nuo jos kas nors priklausė. Bet dabar, kurčiame karceryje, drauge su kurčiu pakeleiviu, jai visai nebeliko vilties būti išgirstai. Šaukti nebebuvo prasmės. Belstis taip pat nebebuvo prasmės. Įkalbinėti nebebuvo ko. Niekas nebeturėjo prasmės.

O paskui vieną akimirką jai prieš akis iškilo paveikslas: aukšti namai, žalias dangus, plaukiantys debesys, besijuokiantys žmonės. O karšti lašai ant jos skruostų pasirodė jai esą tie patys vasaros lietaus, apie kurį pasakojo senis, lašai. Dar sekundė, ir vaizdinys išnyko, palikęs paskui save tik lengvą stebuklingą nuotaiką.

— Trokštu stebuklo, — užsispyrusi, prikandusi lūpą pati sau pasakė Saša.

Kaipmat koridoriuje garsiai spragtelėjo perjungiklis, o kamerą užliejo nepakenčiamai ryški šviesa. * * *

Už dešimties metrų nuo įėjimo į šventąją metro sostinę, marmurinę civilizacijos kriptą, kartu su baltais gyvsidabrio lempų spinduliais sklido palaiminga ramybės ir klestėjimo aura. Polise nebuvo taupoma šviesa, nes tikėta jo magija. Šviesos gausa priminė žmonėms jų ankstesnį gyvenimą, tuos tolimus laikus, kada žmogus dar nebuvo nakties gyvūnas, nebuvo plėšrūnas. Netgi barbarai, atklydę iš periferijos, čia elgėsi santūriai.

Blokuojamasis postas Poliso pasienyje labiau priminė ne įtvirtinimą, o kontrolinę sovietinėje ministerijoje: stalas, kėdė, du karininkai, apsivilkę švariomis štabo uniformomis, užsidėję kepures.

Dokumentų patikrinimas, asmeninių daiktų peržiūra. Senis sugraibė kišenėje pasą. Vizas lyg ir panaikino, sunkumų neturėtų kilti. Ištiesęs karininkui žalią knygelę, jis pašnairavo į brigadininką.

Paskendęs savo mintyse Hanteris, atrodo, neišgirdo pasieniečio klausimo. Homeras suabejojo, ar skustagalvis apskritai turi pasą. Jeigu ne, ko jis tikėjosi taip skubėdamas čia?

— Kartoju paskutinį kartą, — karininkas padėjo ranką ant blizgančio dėklo, — pateikite dokumentus arba tučtuojau palikite Poliso teritoriją!

Homeras buvo įsitikinęs: brigadininkas taip ir nesuprato, ko iš jo norima, atsiliepė tik į pirštų, slystančių dėklo spaustuko link, judesį. Akimirksniu prabusdamas iš savo keisto snaudulio Hanteris žaibišku atviro delno judesiu įduobė sargybiniui adomo obuolį. Tas mėlynuodamas, švokšdamas griuvo aukštielninkas kartu su kėde; antrasis puolė bėgti, bet senis žinojo — nesuspės. Hanterio rankoje staiga lyg tūzas iš sukčiaus rankovės atsirado juodintas budelio pistoletas ir...

— Palauk!

Brigadininkas sugaišo sekundę — jos pabėgusiam kariui užteko užsiropšti ant platformos, persiversti ir pasislėpti nuo kulkų.

— Palik juos! Mums reikia į Tūlos stotį! Tu privalai... Tu prašei manęs tau priminti... Palauk! — senis duso nežinodamas, kokius žodžius parinkti.

— Į Tūlos stotį... — bukai pakartojo Hanteris. — Taip. Geriau pakentėti iki Tūlos stoties. Tu teisus.

Jis sunkiai atsisėdo ant stalo, pasidėjo šalia savo svarų pistoletą, panarino galvą. Homeras, nutaikęs tinkamą akimirką, iškėlė rankas, pabėgėjo pirmyn, prieš iššokančius iš arkų sargybinius.

— Nešaudykite! Jis pasiduoda! Nešaudykite! Dėl visko, kas šventa...

Bet jam vis tiek užlaužė rankas, paskubomis nutraukė nuo veido respiratorių ir tik paskui leido pasiaiškinti. Brigadininkas, vėl pasinėręs į savo keistą stingulį, nesikišo. Jis leido save nuginkluoti ir nuolankiai ėjo į areštinę. Atsisėdo ant gulto, pakėlė galvą, surado senį ir iškvėpė: — Tu turi čia surasti vieną žmogų. Jį vadina Melniku. Atvesk jį čia. Aš palauksiu...

Gavęs užduotį tasai ėmė linkčioti galva, subruzdo ruoštis, pradėjo brautis tarp susigrūdusių prie įėjimo sargybinių bei smalsuolių, ir čia jį pasivijo šūktelėjimas.

— Homerai!

Senis sustingo priblokštas: niekada anksčiau Hanteris nebuvo kreipęsis į jį vardu. Jis grįžo prie armatūros virbų, sulituotų į nepatikimas grotas, klausiamai pažvelgė į brigadininką, kuris tarsi šalčio krečiamas buvo apsikabinęs save didžiulėmis rankomis. Hanteris negyvu dusliu balsu paragino Homerą:

— Neužtruk. * * * Durys atsivėrė, į vidų baugščiai žvilgtelėjo kareivis — tas pats, kuris prieš kelias valandas talžė muzikanto veidą. Spyris — ir jis įskrido į kamerą vos nenugriūdamas ant grindų, atsitiesė ir neryžtingai pažvelgė atgal.

Tarpduryje stovėjo liesas kariškis su akiniais. Jo frenčiaus antpečiai buvo nusagstyti žvaigždėmis, reti rusvi plaukai sulaižyti atgal.

— Nagi, bjaurybe, — iškošė jis.

— Aš... Man... — sumekeno pasienietis.

— Nesivaržyk, — padrąsino jį karininkas.

— Aš atsiprašau už tai, ką padariau. Ir... tu... jūs... aš negaliu.

— Plius dešimt parų.

— Trenk man, — tarė kareivis Leonidui, nežinodamas kur dėti akis.

— A, Albertas Michalyčius! — markstydamasis muzikantas nusišypsojo karininkui. — O aš jūsų jau seniai laukiu.

— Labas vakaras, — pareigūnas taip pat timptelėjo lūpos kamputį. — Štai, atėjau atkurti teisingumo.

Keršysime?

— Man reikia saugoti rankas, — muzikantas pakilo, pamankštino juosmenį. — Manau, jūs patys nubausite.

— Kuo griežčiausiai, — linktelėjo Albertas Michailovičius. — Mėnuo daboklės. Ir aš, žinoma, prisidedu prie šio mulkio atsiprašymų.

— Na, jūs juk ne iš pykčio, — Leonidas patrynė sumuštą skruostikaulį.

— Tai juk liks tarp mūsų, ar ne? — metalinis balsas išdavikiškai girgžtelėjo.

— Aš čia, matote, kontrabandą išsivežu, — muzikantas linktelėjo galva į Sašos pusę. — Padarysite nuolaidą?

— Apiforminsime, — pažadėjo Albertas Michailovičius.

Prasikaltusį pasienietį paliko tiesiog kameroje. Karininkas, užšovęs velkę, nusivedė juos siauru koridoriumi.

— Aš su tavimi toliau nebeisiu, — garsiai pareiškė Saša muzikantui.

— O jei aš tau pasakysiu, kad mes iš tiesų einame į tą Smaragdo miestą? — pasvyravęs vos girdimai paklausė jos Leonidas. — Jei pasakysiu, kad neatsitiktinai žinau apie jį daugiau nei tavo senelis? Kad mačiau jį pats, ir ne tik mačiau? Kad esu ten buvęs, ir ne šiaip sau buvęs...

— Meluoji.

— Ir kad ne veltui jis, — ramiausiai tęsė muzikantas, linktelėdamas į priešakyje žingsniuojančio

karininko pusę, — taip prieš mane dreba: žino, iš kur aš, žino ir bijo. Ir kad Smaragdo mieste jau tikrai atsiras tavo vaistų. Ir kad iki jo vartų beliko trys stotys...

— Meluoji!

— Žinai ką? — piktai atšovė jai Leonidas. — Kai prašai stebuklo, reikia būti pasiruošus juo patikėti.

Nes kitaip pražiopsosi.

— Reikia dar mokėti skirti stebuklus nuo fokusų, — atkirto Saša. — Tai tu mane to išmokei.

— Aš iš pat pradžių žinojau, kad mus išleis, — atsakė jaunuolis. — Tiesiog... Nenorėjau skubinti įvykių.

— Tiesiog norėjai sugaišti laiko!

— Bet aš tavęs neapgaudinėjau! Vaistai nuo ligos egzistuoja!

Jie priėjo užkardą. Karininkas, retkarčiais smalsiai atsisukdavęs į juos, įteikė muzikantui jo mantą, grąžino šovinius, dokumentus.

— Na tai kaip, Leonidai Nikolajevičiau, — atidavė pagarbą Albertas Michailovičius, — kontrabandą imame kartu ar paliekame muitinėje?

— Kartu, — susigūžė Saša. .

— Na, tada sutarimo ir meilės, — palinkėjo jiems karininkas lydėdamas pro trigubas pylimų eiles, pro iššokančius iš savo vietų kulkosvaidininkų komandų narius, pro grotas ir suvirintus iš bėgių ežius. — Dėl importo, manau, problemų nekils?

— Prasiveršime, — nusišypsojo jam Leonidas. — Aš neturėčiau jums šito sakyti, bet sąžiningų valdininkų niekur nebūna, o kuo griežtesnis režimas, tuo mažesnė suma. Reikia tik žinoti, kam nunešti.

— Jums, manau, užteks ir stebuklingo žodžio, — suniurnėjo karininkas.

— Kol kas veikia ne visus, — Leonidas vėl palietė skruostikaulį. — Kaip sakoma, aš — ne burtininkas, aš tik mokausi.

— Su jumis bus malonu turėti reikalų... Kai išmoksite, — Albertas Michailovičius nulenkė galvą, apsisuko ir nužingsniavo atgal.

Paskutinis kareivis atidarė jiems vartelius, įrengtus grotose, kurios nuo viršaus iki apačios užtvėrė visą tunelį. Už jų prasidėjo tuščia puikiai apšviesta tarpstotė, kurios sienos kai kur buvo apsvilintos, kai kur išvarpytos, lyg čia būtų vykę ilgi susišaudymai, o pačiame gale buvo matyti naujos įtvirtinimų juostos ir nuo grindinio iki lubų ištempti vėliavų audeklai.

Vien nuo šio vaizdo Sašai ėmė daužytis širdis.

— Kieno tai užkarda? — staigiai sustojusi paklausė ji muzikanto.

— Kaip kieno? — šis nustebęs pažvelgė į ją. — Suprantama, Raudonosios linijos. * * * Ak, kaip seniai Homeras svajojo vėl patekti čia, kaip seniai jis buvo šiose nuostabiose vietose...

Inteligentiškoje Borovickajos stotyje, saldžiai kvepiančioje kreozotu28, kurioje jaukūs kambarėliai įrengti tiesiog arkose, o viduryje salės įkurta skaitykla vienuoliams bramanams — su ilgais lentiniais stalais, užverstais knygomis, žemai nukarusiomis lempomis, apgobtomis audeklo gaubtais; stotyje, kurioje nepaprastai tiksliai atkurta krizės ir prieškarinių metų diskusijų virtuvių dvasia...

Karališkoje Arbato stotyje, išpuoštoje balta ir bronzos spalvomis, paverstoje vos ne Kremliaus menėmis, kur laikomasi griežtos tvarkos, tarnauja rimti kariškiai, kurie vis dar pūtė skruostus taip, lyg nebūtų prisidėję prie Apokalipsės...

Senutėlėje Lenino vardu pavadintoje bibliotekoje, kurios pavadinimo nesuspėjo pakeisti, kol tai dar turėjo bent kokią prasmę, kuri jau buvo sena it pasaulis, kai Kolia, dar būdamas berniukas, atėjo į metro. Bibliotekoje, į kurią veda romantiškas kapitono tiltelis per patį platformos vidurį, bibliotekoje, kurioje uoliai, bet negrabiai atkurti lipdiniai ant leidžiančių vandenį lubų...

Taip pat Aleksandro sode, amžinai skendinčiame prieblandoje, ilgame ir kampuotame, primenančiame ankantį podagros kamuojamą pensininką, kuris vis negali užmiršti savo komjaunuoliškos jaunystės.

Homerui visada buvo įdomu, ar stotys panašios į savo pigmalionus. Ar galima laikyti jas tų, kurie jas braižė, autoportretais? Ar perėmė šios stotys dalelę tų, kurie jas statė? Jis tikrai žinojo viena: stotys savo gyventojams uždeda antspaudą, dalydamosi su jais charakteriu, užkrėsdamos juos savo nuotaika ir ligomis.

Bet štai pats Homeras, atsižvelgiant į jo galvoseną, amžinus jo apmąstymus, jo neišgydomą nostalgiją, priklausė, žinoma, ne rūsčiai Sevastopolio stočiai, o šviesiam it pati praeitis Polisui.

Gyvenimas viską surikiavo kitaip.

Ir netgi dabar, kai senis pagaliau čia pateko, jis neturėjo laisvos minutės pasivaikščioti po šias aidžias sales, pasigėrėti lipdiniais bei liejiniais, pafantazuoti... Jis turėjo bėgti.

Hanteriui sunkiai pavyko sutramdyti, uždaryti į narvą kažką savo viduje, tą baisų padarą, kurį jis kartkartėmis pamaitindavo žmogiena. Bet kai tik jis išlankstys šio vidinio narvo virbus, akimirksniu nieko nebeliks ir iš išklebusių grotų, esančių išorėje. Reikia skubėti.

Jis prašė surasti Melniką... Kas tai — vardas, pravardė? O galbūt slaptažodis? Ištartas balsu, jis padarė sargybiniams nepaaiškinamą poveikį: kalbos apie tribunolą sugautam brigadininkui pritilo, o antrankiai, kuriais vos nebuvo surakinti Homero riešai, grąžinti į stalo stalčių. Pilvotas sargybos viršininkas pats apsiėmė nuvesti senį.

Homeras su palydovu pakilo laiptais, kirto perėją, pasiekė Arbato stotį. Sustojo prie durelių, saugomų dviejų žmonių civilių drabužiais, kurių veidai išdavė, jog jie — profesionalūs žudikai. Už jų nugarų buvo matyti virtinė tarnybinių kambarėlių. Pilvūzas paprašė Homero palaukti, o pats nupėdino pirmyn koridoriumi. Nepraėjo nė trys minutės, kai jis grįžo atgal, nustebęs nužvelgė senį ir pakvietė jį užeiti vidun.

Ankštas koridorius išvedė juos į netikėtai erdvų kambarį, kurio visos sienos buvo drapiruotos žemėlapiais, schemomis, apaugusios užrašais ir šifruotėmis, nuotraukomis ir piešiniais. Už plataus medinio stalo sėdėjo nejaunas prakaulus žmogus tokiais plačiais pečiais, lyg vilkėtų veltinį apsiaustą. Iš

po užmesto ant pečių kitelio buvo ištiesta tik kairė ranka, ir Homeras įsižiūrėjęs suprato, kas yra: dešinioji beveik visa buvo nupjauta. Kabineto šeimininkas buvo milžiniško ūgio — jo akys buvo beveik tame pačiame aukštyje kaip stovinčio senio.

— Ačiū, — jis atleido pilvūzą, ir tas pastebimai apgailestaudamas uždarė duris iš kitos pusės. — Kas jūs toks?

— Nikolajevas Nikolajus Ivanovičius, — sutriko senis.

— Baikite cirką. Jeigu ateinate pas mane sakydamas, kad su jumis kartu yra mano artimiausias draugas, kurį aš palaidojau prieš metus, jūs turite turėti priežastį. Kas jūs?

— Niekas... — Homeras neveidmainiavo. — Bet svarbus čia ne aš. Jis iš tiesų gyvas. Jums tiesiog reikia eiti su manimi, ir kuo greičiau.

— Štai dabar aš svarstau: tai — spąstai, idiotiškas pokštas ar tiesiog klaida, — Melnikas užsidegė papirosą, išpūtė dūmus seniui į veidą. — Jei jūs žinote jo vardą ir atėjote būtent pas mane, jūs turite žinoti ir jo istoriją. Turite žinoti, kad mes daugiau kaip metus kasdien jo ieškojome. Kad praradome dėl to kelis žmones. Turite žinoti, velniai jus rautų, kaip daug jis mums reiškia. Galbūt netgi tai, kad jis buvo mano dešinioji ranka, — vyriškis kreivai šyptelėjo.

— Ne, nieko tokio... Jis nieko nepasakoja, — senis įtraukė galvą į pečius. — Prašau, tiesiog eime į Borovickają. Laiko mažai...

— Ne, aš niekur nebėgsiu. Turiu tam svarią priežastį.

Melnikas nuleido ranką po stalu, padarė ja keistą judesį ir stebėtinu būdu pasislinko atgal nepasikeldamas iš vietos. Tik po kelių sekundžių Homeras suvokė, kad jis sėdi invalido vežimėlyje.

— Taigi pasikalbėkime ramiai. Aš noriu suprasti, kokia jūsų pasirodymo prasmė.

— Viešpatie, — senis jau prarado viltį ką nors išaiškinti šiam stuobriui, — tiesiog patikėkite manimi. Jis gyvas. Jis sėdi areštinėje Borovickajos stotyje. Bent jau tikiuosi, kad jis vis dar ten...

— Norėčiau jumis patikėti, — Melnikas nutilo, giliai užsitraukė, ir senis išgirdo, kaip braška sukdamasis bei degdamas papiroso popierius. — Bet stebuklų nebūna. Suerzinote... Gerai. Aš turiu savo versijų dėl to, kieno čia pokštas. Bet jas tikrins specialiai mokyti žmonės... — jis ištiesė ranką telefono link..

— Kodėl jis taip bijo juočkių? — netikėtai pats sau paklausė Homeras.

Melnikas atsargiai padėjo ragelį taip ir neištaręs nė žodžio. Įtraukė į save visą papirosą, išspjovė trumpą nuorūką į peleninę.

— Suk tave devynios, pasivažinėsiu iki Borovickajos, — tarė jis. * * * — Aš ten neisiu! Paleisk mane! Geriau čia pasiliksiu...

Saša nejuokavo, nekoketavo. Sunku pasakyti, ko jos tėvas nekentė labiau nei raudonųjų. Jie atėmė iš jo valdžią, jie sulaužė jam stuburą ir, užuot tiesiog pribaigę, iš pasigailėjimo ar iš veidmainiško dorovingumo pasmerkė jį ilgiems pažeminimo ir kančių metams. Tėvas negalėjo atleisti žmonėms, kurie

sukilo prieš jį. Negalėjo atleisti tiems, kurie įkvėpė ir kurstė išdavikus, tiems, kurie aprūpino juos ginklais bei atsišaukimais. Pati raudona spalva sukeldavo jam įniršio priepuolius. Ir nors gyvenimo pabaigoje jis sakydavo, kad ant nieko nepyksta ir nenori keršyti, Sašai atrodė, jog jis tiesiog bando pateisinti savo bejėgiškumą.

— Tai vienintelis kelias, — sutrikęs tarė Leonidas.

— Mes ėjome į Kijevo stotį! Tu ne ten mane vedei!

— Hanza dešimtmečius kariauja su Raudonąja linija, juk negalėjau aš pirmam sutiktajam prisipažinti, kad mes einame pas komunistus... Teko kiek pameluoti.

— Tu be šito apskritai negali!

— Vartai yra už Sporto stoties, kaip tau ir sakiau. Tai — paskutinė Raudonosios linijos stotis prieš sugriuvusį metro tiltą, čia jau nieko nepadarysi.

— Kaip mes ten pateksime? Aš neturiu paso, — ji nenuleido nuo muzikanto nerimastingo žvilgsnio.

— Pasitikėk manimi, — jis nusišypsojo. — Vienas žmogus visada sugebės susitarti su kitu. Šlovė korupcijai!

Neklausydamas Sašos prieštaravimų Leonidas čiupo ją už riešo ir patraukė paskui save. Antrosios gynybos linijos prožektoriai vertė liepsnoti didžiules raudonas vėliavas, nukarusias nuo lubų, tunelio skersvėjis jas plazdeno, ir mergaitei atrodė, jog ji mato prieš save du raibuliuojančius raudonus krioklius. Ženklas?

Sprendžiant iš to, ką ji girdėjo apie Liniją, juos turėtų suvarpyti prieigose... Tačiau Leonidas ramiai žingsniavo pirmyn; ryžtinga šypsena nedingo nuo jo lūpų. Likus maždaug trisdešimčiai metrų iki blokuojamojo posto jaunuoliui į krūtinę įsirėmė riebus prožektoriaus spindulys. Muzikantas tik padėjo dėklą su instrumentu ant grindinio ir nuolankiai pakėlė rankas. Saša padarė tą patį.

Priėjo tikrintojai — apsimiegoję, nustebę. Buvo nepanašu, kad jiems apskritai būtų tekę sutikti ką nors iš kitos sienos pusės. Šį kartą muzikantas suspėjo pasikviesti vyresnįjį į šalį anksčiau, nei tas paprašė Sašos dokumentų. Kažką švelniai pašnibždėjo jam į ausį, vos girdimai dzingtelėjo žalvaris — ir pareigūnas grįžo užkerėtas, nurimęs. Grandininkas juos asmeniškai palydėjo pro visus postus ir net pasodino į laukiančią rankinę dreziną, įsakęs kareiviams važiuoti Frunzės stoties link. Šie čiupo svirtis ir supūkštė išjudindami dreziną iš vietos. Suraukusi kaktą Saša apžiūrinėjo drabužius, veidus tų, kuriuos tėvas išmokė vadinti priešais... Nieko ypatinga. Šimtasiūlės, nuskalbtos dėmėtos kepurės, ant kurių prisegta žvaigždžių, išsišovę skruostikauliai, įdubę skruostai... Taip, jie nežvilgėjo kaip Hanzos sargybiniai, bet žmogiškumo turėjo tikrai ne mažiau. Be to, jų akyse šmėkščiojo visai berniukiškas smalsumas, kuris gyvenantiesiems Žiede, matyt, buvo apskritai nepažįstamas. Šiedu tikriausiai nė negirdėjo, kas atsitiko Automobilių gamyklos stotyje beveik prieš dešimt metų. Ar jie yra Sašos priešai? Ar apskritai galima ne formaliai, o nuoširdžiai nekęsti nepažįstamų žmonių?

Užkalbinti keleivių kareiviai nesiryžo, tik ritmingai krenkštė užguldami svirtis.

— Kaip tau tai pavyko? — paklausė Saša.

— Hipnozė, — mirktelėjo jai Leonidas.

— O kokius dokumentus tu jiems rodai? — mergaitė įtariai pažvelgė į muzikantą. — Kaip tave su jais visur praleidžia?

— Skirtingi pasai skirtingiems atvejams, — išsisukinėdamas atsakė jis.

— Kas tu toks? — kad daugiau niekas jos neišgirstų, Saša buvo priversta prisėsti prie pat Leonido.

— Stebėtojas, — vien lūpomis atsakė jis.

Jei Saša nebūtų prisivertusi nutilti, klausimai būtų tiesiog pasipylę iš jos lūpų. Tačiau kareiviai pernelyg jau pastebimai bandė suvokti jų pokalbio prasmę, stengdamiesi net svirtimis girgždėti tyliau.

Teko sulaukti Frunzės stoties — išdžiūvusios, išblukusios, pablyškusios ir parausvintos raudonomis vėliavomis. Ištrupėjusi mozaika ant sienų, laiko apgraužtos kolonos... Tamsūs skliautų akivarai — menkos lempos karojo ant ištemptų tarp kolonų laidų vos aukščiau ir taip neaukštų vietinių gyventojų galvų, kad veltui nebūtų ištaškytas nė vienas brangios šviesos spindulėlis. Čia buvo nepaprastai švaru; po platformą zujo iš karto kelios neramios valytojos. Stotyje buvo daug žmonių, bet štai kas atrodė keista: kad ir į kurią pusę Saša pažvelgtų, viskas imdavo judėti, nerimastingai trūkčioti, o už nugaros tuoj pat apmirdavo ir imdavo šlamėti prislopintais balsais. Bet vos tik ji atsisukdavo atgal, šnabždesys nutildavo, o žmonės grįždavo prie savo reikalų. Niekas nenorėjo pažvelgti jai į akis, tarsi tai būtų kažkaip nepadoru.

— Čia nedažnai užklysta prašalaičiai? — ji pažvelgė į Leonidą.

— Aš pats čia svetimas, — muzikantas patraukė pečiais.

— Kurgi tu savas?

— Toje vietoje, kur žmonės ne tokie mirtinai rimti, — nusišypsojo jis. — Kur supranta, kad vien ėdalas žmogaus neišgelbės. Kur žmonės nenori užmiršti vakarykštės dienos, nors prisiminimai ir teikia jiems skausmo.

— Papasakok man apie Smaragdo miestą, — paprašė Saša tylutėliai. — Kodėl jie... Kodėl jūs slepiatės?

— Miesto valdytojai nepasitiki metro gyventojais, — Leonidas nutraukė pasakojimą, kad išsiaiškintų kažką su sargybiniais, budinčiais prie įėjimo į tunelį, o paskui, nerdamas kartu su Saša į tirštą tamsą, perkėlė ugnelę nuo geležinio žiebtuvėlio ant aliejinės lempos dagčio ir tęsė: — Nepasitiki, nes žmonės, gyvenantys metro, palaipsniui praranda žmogiškąjį veidą. Ir dar todėl, kad tarp jų iki šiol yra tų, kurie pradėjo tą baisų karą, nors ir bijo tai pripažinti net savo draugams. Todėl, kad žmonės metro nepataisomi. Jų galima tik bijoti, šalintis, tik stebėti juos. Jeigu jie sužinos apie Smaragdo miestą, tai suės ir išvems jį, kaip ėda viską, ką tik pasiekia. Sudegs didžiųjų dailininkų drobės. Sudegs popierius ir viskas, kas buvo jame. Bus sunaikinta vienintelė visuomenė, kuri pasiekė teisingumą ir harmoniją. Grius nukraujavęs Universiteto pastatas, nuskęs didžioji Arka. Ir nieko daugiau nebeliks. Vandalai...

— Kodėl jūs manote, kad mes nesugebėsime pasikeisti? — Sašai pasidarė apmaudu.

— Ne visi taip mano, — Leonidas pašnairavo į ją. — Kai kurie stengiasi šį tą padaryti.

— Nelabai jie stengiasi, — atsiduso Saša, — jei net mano senis apie juos negirdėjo.

— Tačiau kai kas girdėjo juos pačius, — reikšmingai tarstelėjo jis.

— Tu... apie muziką? — susivokė Saša. — Tu — vienas tų, kurie tikisi mus pakeisti? Bet kaip?

— Priversime pamilti grožį, — pajuokavo muzikantas. * * * Vežimėlį stūmė adjutantas, o senis žingsniavo šalia vos spėdamas, kartkartėmis žvilgteldamas į jam paskirtą augalotą apsaugininką.

— Jeigu iš tiesų nežinote visos istorijos, — kalbėjo Melnikas, — esu pasirengęs jums ją papasakoti.

Galėsite linksminti ja savo kameros draugus, jei Borovickajos stotyje aš išvysiu ne tą... Hanteris buvo vienas geriausių Ordino karių. Turėjo tiesiog žvėrišką nuojautą, be to, darbui buvo visiškai atsidavęs. Jis maždaug prieš pusantrų metų ir pajuto tuos juočkius... Parodos stotyje. Nejaugi ir apie tai nieko negirdėjote?

— Parodoje... — išsiblaškęs pakartojo senis. — Na taip, nesužeidžiamieji mutantai, kurie skaitė mintis ir mokėjo tapti nematomi... Aš maniau, juos vadino Tamsiaisiais?

— Nesvarbu, — atkirto Melnikas. — Jis pirmasis atkasė gandus, paskelbė pavojų, bet mes tada neturėjome nei jėgų, nei laiko... Aš atsisakiau. Buvau užsiėmęs kitais reikalais, — jis mostelėjo bige. — Hanteris išvyko ten vienas. Paskutinį kartą, kai buvo su manimi susisiekęs, sakė, kad tie padarai sugniuždo valią, sukelia siaubą visai apylinkei. Hanteris buvo tiesiog neįtikėtinas, apsigimęs karys, jis vienas buvo vertas viso būrio...

— Žinau, — sumurmėjo Homeras.

— Ir niekada nieko nebijojo. Pasiuntė pas mus vaikį, nešiną rašteliu, atseit išeina į viršų aiškintis su juočkiais. Jei pradings, vadinasi, grėsmė baisesnė, negu jis manė. Pradingo. Žuvo. Mes turime savo pranešimų sistemą. Kiekvienas gyvasis privalo kartą per savaitę apie save pranešti. Privalo! Jis jau daugiau kaip metus tyli.

— O kas nutiko juočkiams?

— Mes gerai paspirginome visą vietovę „smerčais”29. Nuo to laiko apie juočkius taip pat nieko negirdėti — neparašo, nepaskambina... Išėjimus į Parodos stotį uždarėme, gyvenimas ten susitvarkė. Tik tas vaikis pamišo, bet jį, kiek man žinoma, išslaugė. Gyvena sau normalų žmogišką gyvenimą, vedė. O štai Hanteris... Ant mano sąžinės.

Jis nuriedėjo plieniniu pandusu nuo laiptų, išbaidydamas apačioje susirinkusius Šventojo Rašto žinovus vienuolius, apsisuko, palaukė uždususio senio ir pridūrė: — Apie paskutinį dalyką kameros draugams geriau nepasakok.

Praėjus dar minutei visa procesija pagaliau pasiekė izoliatorių. Durų į areštinę Melnikas neatidarė, Atsirėmė į adjutantą, sukandęs dantis pasikėlė, prigludo prie langelio. Jam užteko ir sekundės dalies.

Melnikas, išsekęs, tarsi būdamas luošas būtų įveikęs pėsčiomis visą kelią iš Arbato stoties, krito į vežimėlį, nužvelgė senį užgesusiu žvilgsniu ir paskelbė nuosprendį: — Ne jis. * * *

— Aš nemanau, kad mano muzika priklauso man, — tarė Leonidas netikėtai rimtai. — Aš nesuprantu, iš kur ji atsiranda mano galvoje. Man atrodo, kad aš — tiesiog kelias... Tiesiog instrumentas. Lygiai taip pat, kai aš pakeliu prie lūpų fleitą, kai noriu groti, kažkas kitas pakelia prie savo lūpų mane — ir gimsta melodija...

— Įkvėpimas, — sušnibždėjo Saša.

— Gali vadinti taip, — jis skėstelėjo rankomis. — Kad ir kaip ten būtų, tai man nepriklauso, tai ateina iš išorės. Aš neturiu teisės laikyti to savyje. Tai... keliauja per žmones. Aš pradėjęs groti matau, kaip aplink mane renkasi visi tie turtingieji ir skurdžiai, aptekę šašais bei žvilgantys nuo riebalų, ir pikti, ir menki, ir didūs. Visi. Mano muzika suteikia jiems kažko, dėl ko jie susiderina, išgauna vieną tonaciją.

Aš — tarsi kamertonas... Aš galiu suteikti jiems harmoniją, nors ir neilgam. Tuomet jie suskamba taip švariai... Dainuoja. Kaip tai paaiškinti?

— Tu gerai aiškini, — susimąsčiusi tarė Saša. — Aš taip pati jaučiau.

— Aš turiu pabandyti tai sužadinti jų sielose, — pridūrė Leonidas. — Kažkurioje tai žus, kažkurioje — užaugs. Aš nieko negelbėju. Neturiu įgaliojimų.

— Bet kodėl kiti Miesto gyventojai nenori mums padėti? Kodėl netgi tu bijai prisipažinti, kad tai darai?

Jis neatsakė. Tylėjo tol, kol tunelis atsirėmė į Sporto stotį, tokią pačią suvargusią, išblukusią, įtemptai iškilmingą ir kartu sielvartingą, be to, dar ir žemą, ankštą lyg tvarsčiai ant galvos, sunkiasvorę. Čia trenkė dūmais ir prakaitu, skurdu ir puikybe. Sašai bei Leonidui nedelsiant buvo paskirtas šnipas, ir jis visada vilkosi lygiai už dešimties žingsnių nuo jų, kad ir kur eitų. Mergaitė norėjo iš karto keliauti toliau, bet muzikantas ją sulaikė.

— Dabar negalima. Teks palaukti, — jis įsitaisė ant akmeninio lankytojų suolo, spragtelėjo dėklo užraktais.

— Kodėl?

— Vartai gali būti atidaryti tik nustatytomis valandomis, — Leonidas nusuko akis.

— Kada? — Saša surado ciferblatą, Jei viskas vyko teisingai, liko jau mažiau kaip pusė jai skirto laiko.

— Aš tau pasakysiu.

— Tu vėl vilkini laiką! — ji paniuro, atšoko nuo jo. — Tai pažadi padėti, tai stengiesi mane sulaikyti!

— Taip, — jis sukaupęs drąsą sugavo jos žvilgsnį, — aš noriu tave sulaikyti.

— Kam?! Dėl ko?..

— Aš nežaidžiu su tavimi. Patikėk, aš rasčiau su kuo žaisti, ir mažai kas atsisakytų. Manau, aš įsimylėjau. Vaje, kaip kerėpliškai skamba...

— Manai... Tu taip net nemanai! Tu taip sakai, štai ir viskas.

— Yra būdas atskirti meilę nuo žaidimo, — rimtai tarė jis.

— Kai meluoji, kad suartėtum su žmogumi, — tai meilė?

— Tikra meilė laužo visą tavo gyvenimą, jai nusispjauti į aplinkybes. O žaidimą galima joms priskirti...

— Man dėl to tik paprasčiau, — Saša žvelgė į jį iš padilbų. — Aš ir neturėjau jokio gyvenimo. Vesk mane prie vartų.

— Aš negaliu sugrįžti į Arką. Mane išvarė.

— Išvarė? Už ką?

— Pelnytai, — muzikantas nusisuko ir dabar ėmė kalbėti visai tyliai. Saša net stovėdama vos per žingsnį nuo jo neįstengė visko suprasti. — Mane... įžeidė vienas žmogus. Bibliotekos prižiūrėtojas.

Pažemino matant liudininkams. Tą pačią naktį aš pasigėręs sudeginau biblioteką. Prižiūrėtojas žuvo apsinuodijęs smalkėmis, kartu su visa šeima. Gaila, pas mus nėra mirties bausmės — aš jos nusipelniau.

Mane tiesiog išvarė. Iki gyvos galvos. Nėra kelio atgal.

— Kam tada vedei mane čia?! — Saša sugniaužė kumščius. — Kam sudeginai dar ir mano laiką?!

— Tu gali pabandyti prisibelsti, — sumurmėjo Leonidas. — Šoniniame tunelyje, už dvidešimties metrų nuo vartų, yra baltų dažų žymė. Tiesiog po ja, grindinio lygyje, — guminis gaubtelis, po kuriuo yra skambučio mygtukas. Reikia paspausti tris kartus trumpai, tris ilgai, tris trumpai — tai sutartinis signalas grįžtantiems stebėtojams...

Jaunuolis iš tiesų pasiliko stotyje — tik padėjo Sašai pereiti visus tris blokuojamuosius postus ir patraukė atgal. Atsisveikindamas bandė įbrukti jai seną automatą, kurį suspėjo kažkur gauti, bet Saša jo nepaėmė. Trys trumpi, trys ilgi, trys trumpi... Štai ir viskas, kas jai dabar galėjo praversti. Ir dar žibintas.

Už Sporto stoties prasidėjo niūrūs nykūs tuneliai. Ši stotis buvo laikoma paskutine gyvenamąja vieta visoje linijoje. Kiekvienas blokuojamasis postas, per kurį ją vedė muzikantas, labiau panėšėjo į mažą tvirtovę. Bet Sašai visai nebuvo baisu. Mergaitė galvojo tik apie tai, kad už valandos ar pusantros ji atsidurs ant Smaragdo miesto slenksčio.

O jei Miesto nėra, tai bijoti visai nėra ko. Šoninis tunelis pasirodė esąs tiksliai ten, kur nurodė Leonidas. Šis tunelis, atitvertas aplaužytomis grotomis, kuriose Saša be vargo surado pakankamai plačią spragą, už kelių šimtų žingsnių tikrai baigėsi plienine hermetinių vartų siena — amžina, nepajudinama.

Saša atskaičiavo nuo jos keturiasdešimt savo žingsnelių ir sužvejojo iš tamsos baltą žymę ant šlapios tarsi suprakaitavusios sienos. Gaubtą ji taip pat surado iš karto. Atlenkė gumą, užčiuopė skambutį, pažvelgė į laikrodį, kurį jai buvo atidavęs muzikantas. Spėjo! Spėjo! Vos išlaukusi keletą ilgų minučių mergaitė užsimerkė...

Trys trumpi.

Trys ilgi.

Trys trumpi.

28 Kreozotas - gelsvas stipraus kvapo aliejiškas skystis, distiliuojant anglis išgaunamas iš buko medžio deguto; medienos konservantas; dezinfekuojamoji medžiaga, antiseptikas (vert. pastaba).

29 „Smerčas“ („Viesulas*) - 300 mm kalibro reaktyvinių salvių ugnies sistema (vert. pastaba).

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

KAS KALBA? Artiomas nuleido degantį vamzdį žemyn. Atbulu delnu bandė nusišluostyti prakaitą ir ašaras, bet ranka negalėjo pasiekti akių. Dujokaukė trukdė. Gal nusiimti ją po velnių? Iš tiesų, koks dabar skirtumas...

Rodėsi, užkrėstieji riaumojo garsiau nei automatų serijos. Kitaip kodėl vis nauji ligoniai veržėsi iš vagonų pasitikti švino vėtros? Nejaugi negirdėjo griausmo, nejau nesuprato, kad juos sušaudo iš visai arti? Ko tikėjosi? Ar jiems taip pat nebebuvo skirtumo?

Per kelis metrus nuo atsivėrusio išėjimo platforma buvo užversta išpampusiais kūnais. Kai kurie dar trūkčiojo, o iš kapo gilumos veržėsi kažkieno dejonė. Pratrukęs pūlinys pro atlapotas duris ištekėjo iki galo: likusieji vagone apimti siaubo glaudėsi vienas prie kito, slėpdamiesi nuo kulkų.

Artiomas permetė akimis kitus automatininkus: ar tik jam dabar virpa rankos ir dreba keliai? Niekas iš jų neištarė nė žodžio. Iš pradžių tylėjo net vadas. Buvo girdėti tik, kaip švokščia, stengdamasis sulaikyti kruviną kosulį, perpildytas traukinys, kaip spjaudo prakeiksmus paskutinis mirštantysis po krūva negyvėlių.

— Išgamos... Niekšai... Aš juk dar gyvas... Kaip sunku...

Vadas vis dėlto įžiūrėjo jį, prisėdo greta ir ištuštino į nelaimingąjį apkabos likučius: spaudė nuleistuką, kol pasigirdo tušti spragsėjimai. Atsistojo, pažvelgė į savo pistoletą, kažkodėl nušluostė jį į kelnes.

— Laikykitės ramybės! — kimiai sušuko jis. — Už mėginimus palikti ligoninę neturint leidimo bus baudžiama ir ateityje.

— Ką su daryti lavonais? — kažkas paklausė jo.

— Atgal į traukinį. Ivanenka, Aksionovai, užsiimkite tuo!

Tvarka buvo atkurta. Artiomas galėjo grįžti į savo vietą, pabandyti užmigti: iki signalo keltis dar buvo likę pora valandų. Reikėtų pamiegoti bent valandą, kad nenugriūtų rytoj budėdamas.

Išėjo kitaip.

Ivanenka žengtelėjo atgal, papurtė galvą atsisakydamas imtis pūvančių, yrančių kūnų. Vadas ištiesė jo link ranką su pistoletu užmiršęs, kad šoviniai baigėsi, piktai sušnypštė, o paskui iš karto žvangtelėjo dužikliu — tuščiai. Ivanenka suinkštė ir puolė bėgti.

Tada vienas kosinčių karių pakėlė automatą ir nevikriai, kreivai smeigė vadui į nugarą durtuvu. Vadas nepargriuvo — liko stovėti ant kojų. Jis lėtai atsigręžė per petį į tą, kuris jam smogė.

— Kas čia dabar, kale? — tyliai nustebo jis.

— Tu mus visus greit sąnaudomis paversi... Čia stotyje sveikų nėra! Šiandien mes juos, o rytoj tu mus suvarysi į šiuos vagonus... — suriko jam smogęs karys, bandydamas ištraukti iš vado automatą, bet kažkodėl nešaudamas.

Niekas nesikišo. Net Artiomas, norėjęs žengti prie jųdviejų, sustingo laukdamas. Galiausiai ištraukė durtuvą iš nugaros. Vadas, tarsi bandydamas pasikasyti, siekė ranka žaizdos, paskui suklupo, įsirėmė delnais į slidų grindinį, papurtė galvą. Norėjo atsigauti? Ar prabusti?

Pribaigti vado niekas nesiryžo. Netgi maištininkas, kuris jį pasmeigė durtuvu, išsigandęs atsitraukė, o paskui, nusitraukęs dujokaukę, ėmė šaukti per visą stotį: — Brolyčiai! Gana juos kankinti! Paleiskite! Jie vis tiek padvės! Kaip ir mes! Ką, mes ne žmonės?! , — Nedrįskite... — klūpėdamas ant kelių negirdimai švokštė vadas.

Automatininkai suošė, ėmė tartis. Vienoje vietoje nuo vagono durų nuplėšė grotas, po to dar vienoje...

Tada kažkas šovė kurstytojui į veidą, ir šis kūliais nuvirto atgal prie kitų negyvėlių. Bet buvo jau vėlu: pergalingai staugdami užkrėstieji pasipylė iš traukinio į salę, nerangiai bėgo storomis kojomis, plėšė pabūgusiems sargybiniams iš rankų automatus, sklido kas kur. Apsaugininkai taip pat sudvejojo: kai kurie dar šaudė į ligonius, o kiti, susimaišę su jais, veržėsi lauk iš stoties visais tuneliais: vieni į šiaurę, Sevastopolio stoties link, kiti į pietus, Nagatino stoties link.

Artiomas stovėjo vietoje, bukai žvelgdamas į vadą. Šis nenorėjo mirti. Iš pradžių šliaužė keturiomis, paskui slidinėdamas atsistojo ir ėmė kažkur eiti.

— O štai dabar jums staigmena... Manėte, neįstengsiu, — murmėjo jis.

Jo klaidžiojantis žvilgsnis įsmigo į Artiomą. Akimirkai sustingęs vadas staiga įprastu balsu, nepakenčiančių nepaklusnumo, riktelėjo: — Popovai! Nuvesk mane į radijo kabiną! Reikia įsakyti šiauriniam blokuojamajam postui uždaryti vartus...

Artiomas pakišo jam savo petį, ir jie sunkiai nukulniavo pro ištuštėjusį traukinį, pro besipešančius žmones, pro šlamšto krūvas — į kabiną, kur stovėjo telefonas. Vado žaizda, matyt, nebuvo mirtina, bet kraujo jis neteko daug. Kol atėjo, jėgos kovotoją visai apleido ir jis suglebo, neteko sąmonės.

Pristūmęs prie durų stalą Artiomas čiupo vidinio komutatoriaus mikrofoną ir iškvietė šiaurinę užkardą.

Prietaisas spragsėjo, švokštė, tarsi trūkčiojamai kvėpuodamas, ir tylėjo, baisiai tylėjo.

Jei užkirsti šį kelią jau per vėlu, Artiomas turi perspėti bent Dobrynino stotį! Jis puolė prie telefono,

paspaudė pulte vieną iš dviejų mygtukų, palaukė keletą sekundžių... Aparatas dar veikė. Iš pradžių ragelyje šnibždėjo tik aidas, paskui pasigirdo tarškimas, galiausiai — signalai.

Vienas... Du... Trys... Keturi... Penki... Šeši...

Viešpatie, tegul jie jam atsako. Jei jie vis dar gyvi, jei iki šiol neužsikrėtę, tegul atsako, tegul duoda jam žinią. Tegul atsiliepia anksčiau, nei ligoniai suspės pasiekti stoties ribas. Dabar Artiomas buvo pasirengęs paaukoti sielą, kad tik kitame laido gale kas nors pakeltų ragelį!

Ir tada atsitiko neįmanomas dalykas. Septintas signalas nutrūko per vidurį, pasigirdo krenkštimas, tolimos rietenos, ir pro šnaresius prasiskverbė kažkieno gergždžiantis balsas, dūstantis nuo susijaudinimo.

— Dobrynino stotis klauso! * * * Narvas buvo paskendęs prieblandoje. Bet Homerui užteko ir šios šykščios šviesos, kad pamatytų: belaisvio siluetas buvo pernelyg gležnas, pernelyg negyvas, kad galėtų būti brigadininko. Tarsi už grotų būtų sėdėjusi iškamša — bevalė, sulinkusi. Atrodo, apsaugininkas... Miręs. Bet kurgi Hanteris?!

— Ačiū. Maniau, nebesulauksiu, — pasigirdo duslus iš gilumos sklindantis balsas. — Man ten buvo... ankšta.

Melnikas su savo vežimėliu apsisuko greičiau, nei Homeras spėjo atsigręžti. Perėjime stovėjo brigadininkas, atkirsdamas jiems kelią į stotį. Jo rankos buvo tvirtai sunertos, tarsi viena nepasitikėtų kita ir bijotų ją paleisti. Į žmones jis atsisuko savo subjaurotąja puse.

— Tai...tu? — Melniko skruostas trūktelėjo.

— Kol kas taip, — Hanteris keistai kostelėjo. Jei Homeras nebūtų žinojęs, kad brigadininkas nemoka juoktis, jis būtų galėjęs apsigavęs palaikyti šį garsą juoku.

— Kas tau? Kas veidui?

Melnikas, be abejonės, norėjo jį išklausinėti apie visai ką kita. Karininkas mostu įsakė apsaugai pasišalinti. Homerui leido pasilikti.

— Tu taip pat ne geriausios formos, — brigadininkas vėl kostelėjo.

— Niekai, — išsiviepė. — Tik gaila, kad negaliu tavęs apkabinti. Velniai tave griebtų... Kur tu... Kiek mes tavęs ieškojome!

— Žinau. Man reikėjo... pabūti vienam, — trūkčiojamai ištarė Hanteris. — Aš... nenorėjau pas žmones. Norėjau visam laikui išeiti. Bet išsigandau...

— O kas tada atsitiko juočkiams? Tai jie tau paliko? — Melnikas mostelėjo į violetinius randus.

— Nieko. Man nepavyko jų sunaikinti, — brigadininkas palietė randus. — Nesugebėjau. Jie mane... palaužė.

— Tu juk pasirodei teisus, — netikėtai karštai prakalbo Melnikas. — Atleisk man, aš iš pradžių tavimi nepatikėjau. Pas mus tada buvo... Tu pats atsimeni... Bet mes juos suradome... Sudeginome visus iki

vieno. Manėme, tavęs nebėra. Kad jie tave... Aš juos dėl tavęs... Už tave. Visus iki vieno!

— Aš žinau, — kimiai, skausmingai ištarė Hanteris. — Ir jie žinojo, kad taip bus — dėl manęs. Jie viską žinojo. Jie galėjo regėti žmones ir kiekvieno jų likimą. Tu net nežinai, prieš ką mes pakėlėme ranką. Jis mums paskutinį kartą nusišypsojo... Pasiuntė juos... Davė dar vieną galimybę. O mes... Aš juos pasmerkiau, o jūs įvykdėte. Todėl, kad mes tokie. Todėl, kad pabaisos...

— Kas...

— Kai aš pas juos atėjau... Jie man parodė mane. Aš tarsi žiūrėjau į veidrodį ir mačiau viską taip, kaip yra. Aš viską supratau apie save. Apie žmones supratau. Kodėl mums visa tai atsitiko...

— Apie ką tu?! — Melnikas nerimastingai įsistebeilijo į savo draugą, akies krašteliu žvilgtelėdamas į duris — ar nepasigailėjo, kad paskubėjo išsiųsti apsaugą?

— Sakau tau. Pamačiau save jų akimis, it veidrodyje. Ne išorę, o vidų... Už širmos. Jie jį išviliojo į šviesą, prie veidrodžio, kad man parodytų. Žmogėdrą. Pabaisą. O žmogaus aš neišvydau. Pats savęs išsigandau. Prabudo... Aš anksčiau melavau sau... Sakiau, ginu, gelbsčiu... Melavau. Tiesiog kaip abejingas žvėris draskiau gerkles. Blogiau už žvėrį. Veidrodis dingo, o tai... šitai... liko. Prabudo ir daugiau nebenorėjo miegoti. Jie manė, kad aš nusižudysiu po šito. Dėl ko aš turėjau gyventi... O aš nenusižudžiau. Aš turėjau kovoti. Iš pradžių vienas... Kad niekas nematytų. Toliau nuo žmonių.

Maniau, galiu pats sau paskirti bausmę, kad jie nebaustų. Maniau, skausmu išvarysiu jį... — Hanteris palietė randus. — Paskui supratau, jog be žmonių jis mane nugalės. Užmiršau save. Ir sugrįžau.

— Jie juk tau smegenis išplovė! — sunkiai ištarė Melnikas.

— Nieko, viskas jau praėjo, — brigadininkas atitraukė ranką nuo randų, ir jo balsas pasikeitė: jis vėl ėmė kalbėti dusliai, abejingai. — Beveik viskas. Ta istorija seniai baigta — kas padaryta, tas padaryta.

Mes dabar čia vieni. Reikia suktis. Aš ne dėl to atėjau. Tūlos stotyje epidemija. Gali išsiveržti ir į Sevastopolio stotį bei Žiedą. Per orą sklindanti karštligė. Ta pati, mirtina.

— Man nepranešė, — Melnikas žvelgė į jį įtariai.

— Niekam nepranešė. Bijo. Meluoja. Slepia. Nežino, ką daryti.

— Ko tu iš manęs nori? — vyriškis pasitempė vežimėlyje.

— Tu pats žinai. Pavojus turi būti pašalintas. Duok man žetoną. Duok žmonių. Liepsnosvaidžių.

Reikia uždaryti ir išvalyti Tūlos stotį. Jei prireiks — Serpuchovo ir Sevastopolio stotis. Tikiuosi, toliau nepaplito.

— Išskersti tris stotis dėl visa pikta? — perklausė Melnikas.

— Kad išgelbėtume kitas.

— Po tokių skerdynių visi ims nekęsti Ordino...

— Niekas nieko nesužinos. Mes nepaliksime nieko, kas galėtų užsikrėsti... ir pamatyti.

— Tokia kaina?!

— Tu nesupranti? Jei mes delsime dar šiek tiek, gelbėti jau nebebus ko. Mes pernelyg vėlai sužinojome apie epidemiją. Nebebus kitos galimybės ją sustabdyti. Po dviejų savaičių visas metro bus ištisas maro

barakas, po mėnesio — kapinės.

— Aš turiu pats įsitikinti...

— Tu manimi netiki, taip? Manai, kad man pasimaišė protas? Netikėjai tada ir abejoji dabar.

Nusispjaut. Eisiu vienas. Kaip įprastai. Bent savo sąžinę išsaugosiu.

Hanteris apsisuko, nustūmė nustėrusį Homerą ir patraukė prie išėjimo. Tačiau jo mesti paskutiniai žodžiai it harpūnas įsmigo Melnikui į širdį, trūktelėjo jį paskui brigadininką.

— Stok! Paimk žetoną! — jis nerimastingai panaršė po kiteliu, ištiesė sustingusiam Hanteriui niekuo neišsiskiriantį skardinį ženklą. — Aš... leidžiu. , Brigadininkas nubraukė žetoną nuo juo kaulėto delno, įsikišo jį į kišenę, tylomis linktelėjo, nukreipęs į Melniką ilgą nemirksintį žvilgsnį.

— Sugrįžk, — pratarė karininkas. — Aš pavargau.

— O aš, atvirkščiai... kupinas jėgų, — kostelėjo Hanteris. Ir dingo. * * * Saša ilgai nesiryžo paskambinti dar kartą: neverta įkyrėti Smaragdo miesto sargybai. Jie jau tikrai ją girdėjo, o galbūt jau suspėjo ir kaip reikiant apžiūrėti. Jei iki šiol neatidarė į žemę įaugusių durų, tai tik todėl, kad tariasi, nežinodami, ar įleisti prašalaitį, atspėjusį slaptažodį.

Ką ji jiems pasakys, kai vartai vis dėlto atsivers?

Kalbės apie epidemiją, kuri siaučia Tūlos stotyje? Ar jie panorės įsikišti? Ar rizikuos? O kas, jeigu jie visi, kaip ir Leonidas, gali matyti žmogų kiaurai? Galbūt iš karto papasakoti jiems apie karštligę, kuri paveikė pačią Sašą? Prisipažinti kitiems tai, ko ji iki šiol nesiryžto prisipažinti net pati sau...

Ar Saša apskritai galės juos sujaudinti? Juk jeigu jie jau seniai nugalėjo baisiąją ligą, kodėl neįsikiša, kodėl nepasiunčia į Tūlos stotį žygūno, nešino vaistais? Tiesiog dėl to, kad bijo paprastų žmonių? Ar todėl, kad tikisi, jog maras juos sunaikins? Ar ne jie patys pasiuntė ligą į didįjį metro?

Ne! Kaip ji galėjo taip pamanyti! Leonidas sakė, kad Smaragdo miesto žmonės yra teisingi ir myli žmones. Kad jie netaiko mirties bausmės ir netgi neatima laisvės. Ir kad tarp to begalinio grožio, kuriuo jie save apsupo, niekas nedrįsta net pagalvoti apie nusikaltimą.

Kodėl gi tada jie negelbsti pasmerktųjų? Kodėl neatrakina jai durų?!

Saša paskambino dar kartą. Ir dar.

Už plieninės sienos buvo taip tylu, tarsi ji būtų buvusi apgaulė, tarsi neslėptų nieko, išskyrus tūkstančius tonų akmenuotos žemės.

— Jie tau neatidarys.

Saša staigiai apsisuko. Už dešimties žingsnių nuo jos stovėjo muzikantas — persikreipęs, susitaršęs, liūdnas.

— Tada pabandyk tu! Galbūt jie tau atleido? — nesuprasdama pažvelgė į jį Saša. — Tu juk dėl to

atėjai?

— Nėra kam atleisti, ten tuščia.

— Bet juk tu sakei...

— Aš sumelavau. Tai ne įėjimas į Smaragdo miestą.

— O kurgi jis?

— Nežinau. Ir niekas nežino, — jis skėstelėjo rankomis.

— Bet kaip tave visur praleisdavo? Argi tu ne stebėtojas... Tu juk... Ir Žiede, ir pas raudonuosius... Tu mane dabar apgaudinėji, taip? Išplepėjai apie miestą ir dabar gailiesi! — ji graudžiai stengėsi pažvelgti jam į akis, rasti jose savo spėjimų patvirtinimą.

— Aš pats visada svajojau ten patekti, — Leonidas atkakliai žvelgė į žemę. — Ieškojau jo daugelį metų.

Rinkau gandus, skaičiau senas knygas. Vien į šią vietą buvau turbūt šimtą kartų atėjęs. Radau šį skambutį... Skambinau juo ištisas paras. Viskas veltui.

— Kodėl tu mane apgavai?! — ji žengė tiesiai į jį. Jos dešinė ranka atgijusi pati nuslydo prie peilio. — Ką aš tau padariau? Už ką tu taip?

— Norėjau tave iš jų pagrobti, — pastebėjęs ginklą muzikantas kažkodėl sutriko ir, užuot bėgęs, atsisėdo ant bėgių. — Maniau, jei liksime su tavimi vienu du...

— O kam grįžai?!

— Sunku pasakyti, — jis nuolankiai žvelgė į ją iš apačios į viršų. — Tikriausiai supratau, kad peržengiau tam tikrą ribą. Kai pasiunčiau tave čia... Likau vienas ir susimąsčiau... Siela juk nebūna juoda nuo gimimo. Iš pradžių ji skaidri, o tamsėja pamažui, dėmelė po dėmelės, kiekvieną kartą, kai atleidi sau blogį, randi jam pateisinimą, sakai sau, kad tai tik žaidimas. Bet kažkurią akimirką juodumo pasidaro daugiau. Mažai kas sugeba pajusti tą akimirką, iš vidaus jos nematyti. O aš staiga supratau, kad štai būtent čia ir dabar aš peržengiu ribą ir paskui jau tapsiu kitoks. Visam laikui. Atėjau prisipažinti.

Būtent todėl, kad tu nenusipelnei.

— Bet kodėl tada visi tavęs taip bijo? Kodėl pataikauja?..

— Ne manęs, — atsiduso Leonidas. — Tėvo.

— Ką?

— Moskvino pavardė tau nieko nesako?

— Ne, — Saša neigiamai papurtė galvą.

— Tada tu tikriausiai viena tokia visame metro, — nelinksmai šyptelėjo muzikantas. — Apskritai tėtis — didelis viršininkas. Visos Raudonosios linijos viršininkas. Man įtaisė diplomatinį pasą. Štai ir praleidžia. Pavardė reta, niekas nerizikuoja prasidėti. Nebent iš nežinojimo.

— Ir ką gi tu... — Saša atsitraukė, priešiškai žvelgdama į jį. — Stebi? Tave dėl to pasiuntė?

— Manimi atsikratė. Tėvas suprato, kad žmogaus iš manęs nepadarys, ir nusispjovė. Štai po truputį darau gėdą jo pavardei, — vyptelėjo Leonidas.

— Tu su juo susipykai? — mergaitė prisimerkė.

— Kaip galima susipykti su draugu Moskvinu? Jis juk paminklas! Mane atskyrė ir prakeikė. Aš, matote, nuo vaikystės buvau trenktas. Mane vis traukė gražūs paveikslėliai, rojalis, knygutės. Mama sugadino, norėjo mergaitės. Tėvas susigriebė, bandė man įdiegti meilę šaunamiesiems ginklams ir partinėms intrigoms, bet buvo per vėlu. Motina pratino prie fleitos, o tėvas stengėsi atpratinti nuo jos diržu. Profesorių, kuris mane mokė, ištrėmė, pristatė politinį vadovą. Viskas veltui. Aš jau buvau spėjęs sugesti. Nepatiko man raudonoji linija, atrodė pernelyg pilka. Troškau ryškaus gyvenimo, troškau mokytis muzikos, tapyti paveikslus. Tėvas mane kartą pasiuntė nukapoti mozaikos, auklėjimo tikslais.

Kad žinočiau, jog tai, kas gražu, nėra amžina. Ir aš kapojau, kad neišpertų. Bet kol ją daužiau, įsiminiau visą iki smulkmenų, tad dabar pats galėčiau tokią iškloti. O tėvo nekenčiu nuo to laiko.

— Negalima taip apie jį kalbėti! — pasipiktino Saša.

— Man galima, — nusišypsojo muzikantas. — Štai kitus už tai sušaudo. O aš su Smaragdo miestu...

Man apie jį mano profesorius pasakojo, pašnibždomis, kai aš dar mažas buvau. Ir aš nusprendžiau, kad užaugęs būtinai surasiu įėjimą į jį. Kad pasaulyje turi būti vieta, kur tai, dėl ko aš gyvenu, turi prasmę.

Kur visi gyvena dėl to. Kur aš esu ne niekingas smulkus išsigimėlis, ne baltarankis princas ir ne Drakulos įpėdinis, o lygus tarp lygių.

— Ir neradai, — Saša paslėpė peilį. Išlukštenusi nežinomus žodžius ji sugebėjo suprasti svarbiausia. — Todėl, kad jo nėra.

Leonidas patraukė pečiais. Atsistojo, priėjo prie skambučio, nuspaudė mygtuką.

— Tikriausiai nesvarbu, girdi ten mane kas nors ar ne. Tikriausiai nesvarbu, ar apskritai yra tokia vieta Žemėje. Svarbiausia — aš manau, kad jis kažkur yra. Ir kad mane kas nors girdi. Kad aš tiesiog dar nenusipelniau, jog man atidarytų.

— Nejaugi tau to užtenka? — paklausė Saša.

— Visai žmonijai visada užteko, užteks ir man, — trūktelėjo pečiais muzikantas. * * * Senis išbėgo į platformą paskui dingusį brigadininką, sutrikęs apsidairė į šalis — Hanterio niekur nebuvo. Išriedėjo iš izoliatoriaus ir Melnikas, papilkėjęs, sugniuždytas, tarsi kartu su paslaptinguoju žetonu būtų išsitraukęs ir atidavęs brigadininkui savo sielą.

Dėl ko ir kur pabėgo Hanteris? Kodėl paliko Homerą? Klausti Melniko nevertėjo — nuo šio žmogaus reikėjo pasislėpti kuo toliau, kol jis prisimins apie senio egzistavimą. Homeras, apsimetęs, kad vejasi brigadininką, skubiai nužingsniavo šalin laukdamas šūksnio pavymui. Bet Melnikui, atrodo, jis neberūpėjo.

Hanteris pasakė seniui, kad šis jam reikalingas, nes padeda neužmiršti ankstesniojo savęs... Sumelavo?

Galbūt tiesiog nenorėjo užsimiršęs pratrūkti ir įsivelti į kovą Polise, kurią galėjo pralaimėti taip ir nepasiekęs Tūlos stoties? Jo instinktai ir sugebėjimas atimti gyvybes buvo antgamtiški, bet net jis nesiryžo vienas šturmuoti visos stoties. Jei taip, tai senis, palydėjęs jį į Polisą, jau suvaidino savo vaidmenį ir dabar buvo išmestas iš scenos.

Išties visos istorijos baigtis dabar priklausė ir nuo jo. Jis taip pat pridėjo rankas prie to, kad finalas būtų būtent toks, kokį planavo brigadininkas — arba tas, kuris kalbėjo už jį.

Koks žetonas tai buvo? Leidimas? Valdžios ženklas? Juodoji žymė? Indulgencija avansu — už visas nuodėmes, kurias Hanteris taip veržėsi užsikrauti ant savo sąžinės? Kad ir kaip ten būtų, brigadininkas, išplėšęs iš Melniko žetoną ir sutikimą, galutinai atrišo sau rankas. Jis nesirengė niekam išpažinti savo nuodėmių. Išpažinti nuodėmių! Juk tai, kas jame paėmė viršų, tas baisus padaras, kuris retkarčiais iškildavo jam žvelgiant į veidrodį, negalėjo netgi kaip reikiant kalbėti...

Kas gi vyks Tūlos stotyje, kai Hanteris prasiverš prie jos? Ar sugebės jis numalšinti savo troškulį paskandindamas kraujyje visą stotį, dvi, tris? Ar, atvirkščiai, tas, kurį jis nešioja savyje, nuo tokios dovanos tik dar labiau išsikeros?

Kuris jųdviejų kvietė Homerą paskui save? Tas, kuris rijo žmones, ar tas, kuris kovojo su pabaisomis?

Kuris jų krito kovoje su fantomu, Poliankoje? Ir kas po to kalbėjo su seniu prašydamas pagalbos?

O kas, jei... Jei Homeras turėjo jį nužudyti, ir tai buvo jo tikrasis tikslas? Jei likusioji buvusio brigadininko dalis, beveik užgniaužta ir uždusinta, patraukė senį į šį žygį, kad jis pats pamatytų viską savo akimis, kad iš siaubo arba gailestingumo pribaigtų Hanterį išdavikišku šūviu į pakaušį kur nors tamsiame tunelyje? Brigadininkas pats negalėjo atimti sau gyvybės, todėl susirado budelį. Budelį, kurio nereikėjo nieko prašyti, kuris turėjo pasirodyti pakankamai supratingas, kad viską padarytų pats, apgaudamas Hanteryje tą antrąjį, augantį su kiekviena valanda ir nenorintį numirti.

Bet net jei Homeras sukauptų drąsą, nutaikytų tinkamą progą ir sugebėtų užklupti Hanterį netikėtai, ką tai duotų? Maro jis vienas vis tiek negali sulaikyti. Vadinasi, vis dėlto šiame cugcvange30 seniui teliko stebėti ir užsirašinėti.

Homeras galėjo spėti, kur patraukė brigadininkas. Sklido gandai, kad pusiau mitologinis Ordinas, kuriam, iš visko sprendžiant, priklausė ir Melnikas, ir Hanteris, įsitvirtino Smolensko stotyje, Poliso papilvėje. Jo legionieriai buvo pakviesti, kad gintų metro ir jo gyventojus nuo pavojų, su kuriais nesusidorotų paprastų stočių armijos... Štai ir viskas, ką Ordinas leido apie save žinoti.

Senis negalėjo nė svajoti apie tai, kad galėtų patekti į Smolensko stotį, neprieinamą tarytum „Alamuto”31 pilis. Kita vertus, ir nebuvo prasmės to daryti: kad vėl sutiktų brigadininką, Homerui tereikėjo sugrįžti į Dobrynino stotį... Ir laukti, kol vėžės, kuriomis važiuoja Hanteris, nuves brigadininką ten pat, į busimojo nusikaltimo vietą, į paskutinę šios keistos istorijos stotį.

Leisti jam susidoroti su sergančiaisiais maru, išdezinfekuoti Tūlos stotį, o paskui... Įvykdyti jo neišsakytą valią? Senis manė, kad jo vaidmuo kitas: kurti, o ne šaudyti, suteikti nemirtingumą, o ne atimti gyvybes. Neteisti ir nesikišti, leisti knygos herojams veikti patiems.. Bet kai aplink kraujo iki kelių, sunku juo neišsitepti. Ačiū Dievui, kad Homeras paleido mergaitę su tuo sukčiumi. Bent jau apsaugojo Sašą nuo baisių skerdynių, kurių ji vis tiek negalėtų sustabdyti, vaizdo.

Jis pažvelgė į stoties laikrodį: jei brigadininkas ėjo tiksliai laikydamasis grafiko, tai Homeras, ko gera, dar turėjo šiokią tokią laiko atsargą.

Porą valandų, kad dar pabūtų savimi. Ir kad pakviestų Polisą paskutinio tango.

* * * — Kaipgi tu ketinai užsitarnauti teisę įeiti? — paklausė Saša.

— Na... Tai, žinoma, kvailystė... Savo fleita. Maniau, ji gali kai ką ištaisyti. Supranti... Muzika — pats trumpalaikiškiausias, efemeriškiausias menas. Ji egzistuoja lygiai tiek, kiek skamba instrumentas, o paskui akimirksniu dingsta be pėdsakų. Bet niekas neužkrečia žmonių taip greit kaip muzika, tik ji žeidžia taip giliai ir gydo taip lėtai. Melodija, kuri tave palietė, liks su tavimi amžinai. Tai grožio ekstraktas. Aš maniau, kad juo galima gydyti sielos bjaurumą.

— Tu keistas, — tarė ji.

— O dabar staiga supratau, kad raupsuotasis negali gydyti raupsuotųjų. Kad, jei aš tau dėl visko neprisipažinsiu, man šių vartų neatidarys niekada.

— Manei, aš tau atleisiu? Už tavo melą, už žiaurumą, — griežtai pažvelgė į jį Saša.

— Duosi man dar vieną galimybę? — Leonidas staiga nusišypsojo jai. — Tu juk sakei, kad mes visi turime teisę į ją.

Mergaitė nepatikliai tylėjo nenorėdama vėl būti įvelta į jo keistus žaidimus. Tik ką ji buvo bepatikinti muzikantu, jo atgaila, ir štai — vėl?

— Vienas dalykas iš viso to, ką aš tau pasakojau, yra tiesa, — tarė jis. — Priemonė ligai išgydyti yra.

— Vaistų? — Saša sudrebėjo pasiryžusi būti apgauta dar kartą.

— Tai ne vaistai. Ne tabletės ir ne serumas. Prieš keletą metų tokios ligos protrūkis buvo ir pas mus, Preobražensko aikštės stotyje..

— Bet kodėl net Hanteris apie tai nieko nežino?!

— Epidemijos nebuvo. Išnyko pati savaime. Šios bakterijos labai jautrios radiacijai. Nuo spinduliavimo joms kažkas atsitinka... Atrodo, nustoja dalytis. Liga sustoja. Netgi nuo nedidelių dozių. Atsitiktinai atrado. Štai ir visa priemonė. Sprendimas, taip sakant, glūdi paviršiuje.

— Tikrai? — ji susijaudinusi paėmė jo ranką.

— Tikrai, — jis uždengė jos delną savuoju. — Reikia tiesiog susisiekti su jais, paaiškinti...

— Kodėl tu nepasakei man anksčiau? Juk tai taip paprasta! Kiek žmonių mirė per tą laiką... — ji išsilaisvinusi sužaibavo akimis.

— Per vieną dieną? Vargu... Aš nenorėjau, kad tu liktum su tuo galvažudžiu, — sumurmėjo jis. — Aš iš pat pradžių rengiausi tau viską pasakyti. Bet norėjau išmainyti šią paslaptį į tave.

— O išmainei mane į svetimas gyvybes! — piktai tarė Saša. — O tai... Tai neverta nė vienos!

— Aš savąją iškeisčiau, — muzikantas kilstelėjo antakį.

— Ne tau spręsti! Stokis! Reikia bėgti atgal... Kol jis nepasiekė Tūlos stoties, — mergaitė bakstelėjo pirštu į laikrodį, ėmė šnibždėti skaičiuodama laiką ir aiktelėjo. — Beliko vos trys valandos!

— Kam? Aš galiu pasinaudoti ryšiu... Jie prisiskambins į Hanzą, viską paaiškins. Mums nėra reikalo patiems ten bėgti, juo labiau kad galime nespėti... .

— Ne! — Saša papurtė galvą. — Ne! Jis nepatikės. Jis nepanorės patikėti. Aš turiu pati jam pasakyti.

Paaiškinti jam...

— Ir kas bus paskui? — pavyduliaudamas paklausė Leonidas. — Atsiduosi jam iš džiaugsmo?

— Koks tavo reikalas? — atrėžė ji, bet čia pat, intuityviai perprasdama meną valdyti įsimylėjusį vyrą, švelniau pridūrė: — Man iš jo nieko nereikia. O be tavęs aš dabar neapsieisiu.

— Iš manęs mokaisi meluoti... — gaižiai nusišypsojo muzikantas. — Tiek to, — beviltiškai atsiduso jis.

— Eime.

Sporto stotį jie pasiekė tik po pusvalandžio. Sargybiniai buvo pasikeitę, tad Leonidui teko iš naujo jiems aiškinti, kaip mergaitė be paso gali kirsti Raudonosios linijos sienas. Saša įtemptai žvelgė į laikrodį, o muzikantas — į ją. Buvo aiškiai pastebima: jis dvejoja, ginčijasi pats su savimi.

Platformoje laibi naujokai krovė į dvokiančią senovinę dreziną ryšulius, prikrautus kažkokios mantos, pagiringi darbininkai susikaupę apsimetinėjo kamšą vamzdžius, uniformuoti vaikučiai mokėsi nevaikiškos dainos. Per penkias minutes du kartus buvo bandoma patikrinti Sašos ir Leonido dokumentus, o eilinis patikrinimas — kai jie jau buvo beveik įėję į tunelį, vedantį į Frunzės stotį, — neįmanomai užtruko.

Laikas bėgo. Mergaitė net nebuvo įsitikinusi, kad jai dar liko tos niekingos daugiau nei dvi valandos: juk Hanterio negalėjo sustabdyti niekas. Net kareivėliai jau spėjo sukrauti daiktus, ir drezina pūškuodama ėmė greitėti artėdama prie jų. Tada Leonidas pasiryžo.

— Aš nenoriu tavęs paleisti, — tarė jis. — Bet ir sulaikyti negaliu. Maniau, padarysiu taip, kad mes pavėluotume ir tau ten daugiau nebebūtų ko ieškoti. Bet suprantu, kad dėl to tu vis tiek netapsi mano.

Būti sąžiningam — blogiausias būdas suvilioti merginą. Bet aš pavargau meluoti. Su tavimi man visą laiką gėda dėl savęs. Rinkis pati, su kuo nori likti.

Pagriebęs iš lėto patrulio savo stebuklingąjį pasą muzikantas netikėtai vikriai smogė jam į žandikaulį, parversdamas žemėn. Tada suspaudė Sašos ranką, ir jie kartu žengė į dreziną, kuri būtent tą akimirką susilygino su jais. Apstulbęs mašinistas atsisukęs pažvelgė į revolverio vamzdį.

— Tėtis dabar didžiuotųsi manimi! — nusikvatojo Leonidas. — Kiek kartų aš iš jo girdėjau, kad užsiimu niekais, kad iš manęs, čirpinančio bobiška dūdele, niekada nebus jokios naudos! Ir štai aš pagaliau elgiuosi kaip tikras vyras, o jo nėra šalia! Kaip gaila! Šok! — įsakė jis iškėlusiam rankas mašinistui. Šis, nepaisydamas greičio, paklusniai žengė ant kelio, nusirito šaukdamas, nutilo ir dingo besivejančioje juos juodumoje. Leonidas ėmė mėtyti lauk krovinį — su kiekvienu nukritusiu ant bėgių ryšuliu motoras plerpė vis žvaliau. Silpstantis žibintas drezinos priekyje pirmyn žvelgė neryžtingai, trumparegiškai markstydamasis; jo pakako tik keliems artimiausiems metrams. Žviegdama, tarsi kas būtų brėžęs per stiklą, iš po ratų nėrė žiurkių vada, į šalį atšoko persigandęs linijos apeivis, kažkur toli už jų trūkčiodama sudejavo pavojaus sirena. Tunelio šonkauliai mirgėdami vis greičiau plaukė pro šalį: muzikantas spaudė iš mašinos paskutinius syvus.

Prašvilpė pro Frunzės stotį. Netikėtai užklupti sargybiniai puolė į šalis tarsi žiurkės. Ir tik tada, kai

drezina jau buvo už kelių šimtų metrų nuo stoties, ji apmaudžiai sukaukė unisonu su Sporto stotimi.

— Dabar viskas prasidės! — sušuko Leonidas. — Svarbiausia — peršokti įvažiavimą į Žiedą! Ten didelė užkarda... Tegul tik pabando mus sustabdyti! Važiuosime atšaka tiesiai į centrą!

Jis žinojo, ko reikia bijoti: iš to paties šoninio atsišakojimo, kuris išvedė juos į Raudonąją liniją, jiems į akis plykstelėjo priešais atlekiančio motorvežio prožektorius. Jų keliai kirtosi už kelių dešimčių metrų.

Stabdyti buvo jau per vėlu. Muzikantas įmynė iki blizgesio nutrintą pedalą į grindis, Saša užsimerkė.

Beliko tikėtis, kad iešmas nukreiptas į reikiamą pusę, kad jie nesusidurs kaktomuša.

Sutratėjo kulkosvaidis, sušvilpė kulkos, praskriedamos per kelis centimetrus nuo jos ausų. Tvokstelėjo svilėsių kvapas ir karštas oras, vos pasigirdęs užgeso svetimo variklio kauksmas: mašinos prasilenkė per stebuklą, motorvežis įskriejo į jų vėžes akimirką po to, kai Sašos drezina pralėkė šakumą. Dabar ji drebėdama čiuožė Kultūros parko link, o kovinis motorvežis buvo nusviestas į priešingą pusę.

Jie įgavo nedidelį pranašumą. Iki artimiausios stoties užteks, o ten? Drezina sulėtėjo: tunelis ėmė nuožulniai kilti į viršų.

— Parkas glūdi beveik prie pat paviršiaus... — dairydamasis atgal paaiškino Sašai muzikantas. — O Frunzės stotis — per pusšimtį metrų gilyn. Kad tik įveiktume įkalnę, toliau įsibėgėsime! .

Iki Kultūros parko jie suspėjo išvystyti greitį. Šis senovinis išdidus parkas, galintis pasigirti aukštais skliautais, pusiau gyvas, skendintis prieblandoje, pasirodė esąs beveik negyvenamas. Sukrenkštė sirena, pravalydama užrūdijusią gerklę. Iš už mūrinių įtvirtinimų pasirodė galvos. Vėluodami bejėgiškai ir piktai sulojo automatai jiems pavymui.

— Galime netgi išlikti gyvi! — nusijuokė muzikantas. — Dar šiek tiek sėkmės, ir...

Tada tamsoje už paskuigalio žybtelėjo maža kibirkštėlė, paskui ji sutviskėjo smarkiau, akindama, vydamasi... Motorvežio prožektorius! Motorvežis, atkišęs pirmyn aštrų spindulį tarsi ietį, norėdamas pasmeigti juo išklerusią jų dreziną, rijo skiriantį atstumą. Su kiekviena akimirka jis darėsi vis mažesnis.

Vėl sukaleno automatas, sušvilpė kulkos.

— Dar truputį! Jau Kropotkino stotis!

Kropotkino stotis... Sudalyta kvadratėliais ir užstatyta vienodomis palapinėmis, apleista ir neprižiūrėta.

Ant sienų kabėjo kažkieno apytiksliai portretai, nutapyti neseniai, bet jau apvarvėję. Vėliavos, vėliavos, jų buvo tiek daug, kad visos susiliejo į vieną ištisą tamsiai raudoną juostą, ataušusią versmę, srūvančią iš suakmenėjusios venos. Čia pat jiems pavymui krenkštelėjo po automato vamzdžiu pritvirtintas granatsvaidis, ir dreziną užpylė marmurinių skeveldrų liūtis. Viena jų prakirto Sašai koją, bet negiliai. Priešakyje kareivėliai ėmėsi nuleisti užtvarą, bet drezina įsibėgėjusi numušė ją pati vos nenuskrisdama nuo bėgių.

Motorvežis nenumaldomai artėjo: jo variklis buvo kelis kartus galingesnis, jis be vargo stūmė plienu apkaltą gremėzdą. Sašai ir muzikantui teko atsigulti, pasislėpti už metalinio kėbulo karkaso.

Bet po kelių akimirkų dviejų drezinų bortai tiesiog susilies, ir juos užims abordažu. Leonidas tarsi išprotėjęs staiga ėmė nusirenginėti.

Priešakyje pasirodė užkarda, pylimai iš maišų, plieniniai ežiai: tai kelio pabaiga. Dabar juos suspaus tarp dviejų prožektorių, tarp dviejų kulkosvaidžių, tarp kūjo ir priekalo.

Po minutės viskas bus baigta.

30 Cugcvangas (vok. Zugzwang) - padėtis šachmatų partijoje, kai priešininkas yra priverstas daryti nenaudingą sau ėjimą (vert. pastaba).

31 Alamutas (persiškai Mirties pilis) - tvirtovė Irane, pastatyta apie 840 m. ir mongolų sunaikinta 1256 m. (red. pastaba).

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

IŠSIVADAVIMAS Virtinė nutįso kelias dešimtis metrų. Čia buvo tik geriausi Sevastopolio stoties kariai; kiekvieną jų pulkininkas atrinko asmeniškai. Tunelio prieblandoje vienas kitam mirksėjo maži ant šalmų pritvirtinti žibintuvėliai, ir visa kovos rikiuotė Denisui Michailovičiui staiga pasirodė lyg jonvabalių spiečius, lekiantis į naktį. Į šiltą ir kvapnią Krymo naktį, virš kiparisų, šnabždančios jūros link. Ten, kur pulkininkas norėtų nukeliauti po mirties.

Jis nusipurtė kutenantį šiurpulį, susiraukė, išbarė save. Vis dėlto į senatvę nusilpo. Praleidęs pro šalį paskutinį karį Denisas Michailovočius išsiėmė iš nerūdijančio portsigaro vienintelę suktinę, pauostė, čekštelėjo žiebtuvėliu.

Tai buvo gera diena. Sėkmė šypsojosi pulkininkui — viskas klostėsi taip, kaip jis ir buvo sumanęs.

Nagornajos stotį perėjo nepatyrę nuostolių, ir netgi vienintelis dingęs be žinios žmogus greitai pasivijo koloną. Visų nuotaika buvo puiki: kulkų jie bijojo kur kas mažiau, nei įklimpti į begalinį laukimą ir nežinią. Be to, prieš žygį Denisas Michailovičiaus pagaliau leido jiems visiems kaip reikiant išsimiegoti.

Tik pačiam užmigti taip ir nepavyko.

Likimą pulkininkas visada laikė tik atsitiktinumų virtine, tad nesuprato, kaip galima juo pasitikėti. Nuo to laiko, kai maža ekspedicija išvyko į Kachovo tunelius, iš jos nebuvo gauta jokių žinių. Visaip galėjo atsitikti. O ar turėjo Denisas Michailovičius teisę pasikliauti tik brigadininku, kuriam be galo kariaujant galbūt pasimaišė protas, ir pasakininku seniu?

Jis taip pat nebegalėjo laukti. Veiksmų planas buvo toks: pervesti pagrindines sevastopoliečių pajėgas per Nachimovo prospektą, Nagornajos ir Nagatino stotis — prie uždarytų pietinių Tūlos stoties hermetinių vartų, o paviršiumi į užkimštą stotį nusiųsti diversijos grupę. Nuleisti diversantus pro ventiliacijos šulinius į tunelį, likviduoti apsaugą, jei ji ten dar yra, atidaryti sklendes smogiamajai brigadai... O toliau — technikos reikalas, kad ir kas būtų užgrobęs tą stotį.

Tris dienas buvo ieškoma šachtų ir jos valomos. Šiandien sėlintojams liks tik suleisti diversantus į vidų.

Tai įvyks jau po poros valandų.

Po dviejų valandų viskas bus išspręsta, ir Denisas Michailovičius vėl galės galvoti apie ką nors kita, galės miegoti ir valgyti.

Planas buvo paprastas, nuoseklus, nepriekaištingas. Tačiau Denisas Michailovičius jautėsi prislėgtas, o jo širdis daužėsi taip, lyg jam būtų aštuoniolika ir jis eitų į pirmąjį savo mūšį tame kalnų kaime.

Pulkininkas pridegino nerimą papiroso angliuku, numetė mažytę nuorūką, vėl užsitempė kaukę ir žengė pirmyn vydamasis būrį.

Netrukus brigada įsirėmė į plienines hermetines duris. Dabar iki šturmo pradžios galima pailsėti, dar kartą su grandžių vadais pakartoti parašytus ir išmoktus vaidmenis.

Dėl vieno dalyko Homeras pasirodė teisus, šyptelėjo sau pulkininkas. Neverta imti tvirtovės šturmu, jei galima padaryti taip, kad jos vartus atidarytų iš vidaus. Ėjimas žirgu. Ar ne Homeras kartais rašė apie Trojos užėmimą?

Denisas Michailovičius patikrino dozimetro rodmenis — lygis žemas — ir nusitraukė dujokaukę. Tą patį paskui jį padarė grandininkai, o po to — ir likę kariai. Nieko, tegul kol kas atsikvepia. * * * Polise visada buvo užtektinai žioplių, vos atsikapsčiusių čia iš skurdžių ir tamsių pakraščių stočių ir dabar klaidžiojančių po jo galerijas bei sales išplėstomis akimis ir atkragusiais iš susižavėjimo žandikauliais. Homeras, klajojantis po Borovickajos stotį, švelniai glostantis lieknas Aleksandro Sodų kolonas, su meile ir pasigėrėjimu apžiūrinėjantis koketiškus, panašius į mergaitės auskarus, Arbato stoties šviestuvus, niekuo iš jų neišsiskyrė.

Senio širdį sugriebė ir nepaleido nuojauta: tai — jo paskutinis kartas Polise. Tai, kas įvyks Tūlos stotyje už kelių valandų, nubrauks visą jo gyvenimą, o galbūt ir nutrauks jį. Homeras nusprendė: jis padarys, tai, ką privalo. Leis Hanteriui išskersti ir sudeginti stotį, o paskui pabandys jį užmušti. Tačiau jei brigadininkas įtars išdavystę, jis kaipmat nusuks Homerui sprandą. O galbūt senis ir pats žus šturmuojant Tūlos stotį.

Jei taip — jam greitai teks mirti. O jei viskas pavyks, Homeras taps atsiskyrėliu, kad užpildytų visus baltus lapus tarp jau parengtos knygos užuomazgos ir jos finalinio taško, kurį jis padės šaudamas Hanteriui į pakaušį.

Ar jis sugebės? Ar išdrįs? Vien pagalvojus apie tai seniui imdavo drebėti rankos. Nieko, nieko, viskas išsispręs savaime. Dabar nereikia apie tai galvoti: besaikiai apmąstymai priverčia abejoti.

Ir ačiū Dievui, kad jis išsiuntė toliau nuo savęs mergaitę! Dabar Homeras nebesuprato, kam įtraukė ją į savo avantiūrą, kaip galėjo leisti jai įeiti į narvą su liūtais. Žaisdamas rašytoją senis užmiršo, kad ji nėra jo vaizduotės vaisius.

Jo romanas bus ne toks, kokį buvo sumanęs anksčiau. Bet juk nuo pat pradžių Homeras ruošėsi užsiversti ant pečių nepakeliamą naštą. Kaip vienoje knygoje sutalpinti visus žmones? Netgi miniai, pro kurią dabar senis brovėsi, bus ankšta knygos puslapiuose. Homeras nenorėjo paversti romano brolišku

kapu, kur nuo vardų stulpelių mirga akyse, kur už bronzinių raidžių niekada neįžiūrėsi kritusiųjų veidų nei charakterių.

Ne, nieko neišeis. Net jo atminties laivas — suskeldėjęs nuo laiko, seniai leidžiantis vandenį — nepriims visų šių žmonių. Ir prekeivio saldumynais raupų sudarkyto veido, ir mergaitės, tiesiančios jam šovinį, blyškaus aštrianosio veidelio. Jos motinos šypsenos, šviesios lyg Madonos, ir gašlios lipnios šypsenos — gal praeinančio pro šalį kareivio? Ir gilių čia duoneliaujančių nukaršusių elgetų raukšlių, ir trisdešimtmetės moters juoko raukšlelių aplink akis.

Homeras nežino, kuris jų — smurtautojas, kuris — gobšuolis, kuris — vagis, kuris — išdavikas, kuris — ištvirkėlis, kuris — pranašas, kuris — teisuolis, kuris — tiesiog neabejingas žmogus, o kuris dar neapsisprendęs. Nuo jo paslėpta, ką iš tiesų galvoja prekeivis saldumynais žvelgdamas į mažą mergaitę, ką reiškia jos motinos, svetimos žmonos, šypsena, įsižiebusi nuo kareivio žvilgsnio, kuo vertėsi elgeta, kol dar galėjo vaikščioti. Todėl ne Homerui spręsti, kas nusipelnė teisės į amžinybę, o kas — ne. Šeši milijardai pražuvo be pėdsako. Šeši milijardai! Juk ne veltui tik dešimtys tūkstančių sugebėjo išsigelbėti?

Mašinistas Serovas, kurio vietą, praėjus savaitei po Apokalipsės, turėjo užimti Nikolajus, buvo aistringas sirgalius, kuris visą gyvenimą laikė futbolo rungtynėmis. Visa žmonija pralaimėjo, sakė jis Nikolajui, o mes su tavimi dar bėgiojame — nesusimąstei kodėl? Todėl, kad mudviejų gyvenimas nelemia rezultato, ir teisėjas mums davė papildomo laiko. Per šį laiką mes turime išsiaiškinti, kam mes čia, suspėti pabaigti visus darbus, viską ištaisyti, ir tik tada, susistabdę kamuolį, veržtis švytinčių vartų link... Jis buvo mistikas, tas Serovas. Homeras niekada šio žmogaus neklausė, ar jam pavyko įmušti įvartį. Bet Serovas jį įtikino dėl to, kad pačiam Koliai dar tik teks ištaisyti asmeninį rezultatą. Taip pat iš jo Homeras perėmė įsitikinimą, kad metro nėra atsitiktinių žmonių.

Tačiau apie visus parašyti neįmanoma!

Ar verta vis dar bandyti?

Staiga čia tarp tūkstančių nepažįstamų veidų senis išvydo tą, kurį dabar mažiausiai tikėjosi pamatyti. * * * Leonidas nusimetė striukę, nusitraukė megztinį, o paskui jį — ir sąlyginai baltus marškinėlius. Lyg vėliavą iškėlė virš galvos ir ėmė mojuoti, nekreipdamas dėmesio į kulkas, kurios tankiais dygsniais daigstė orą aplink jį. Tada atsitiko keistas dalykas: motorvežis ėmė atsilikinėti, o iš priešakyje dunksančios užkardos į jų dreziną vis nepradėjo šaudyti.

— Štai dabar tėtis mane užmuštų! — pranešė Sašai muzikantas, su baikščių džeržgesiu sustabdydamas įsibėgėjusią dreziną prie pat ežių.

— Ką tu darai? Ką mes darome? — ji negalėjo atgauti kvapo, negalėjo suprasti, kaip jiems pavyko išsigelbėti šiose lenktynėse.

— Pasiduodame! — jis nusijuokė. — Tai įvažiavimas į Lenino biblioteką, Poliso pasienio užkarda. O mudu — perbėgėliai.

Pribėgę sargybiniai išsodino juos iš drezinos, susižvalgė patikrinę Leonido pasą ir, paslėpę iš anksto

paruoštus antrankius, palydėjo mergaitę ir muzikantą į stotį. Atvedę juos į sarginę, pagarbiai šnabždėdamiesi išėjo pakviesti vyresnybės.

Leonidas, išdidžiai išsidrėbęs ant nušiurusio krėslo, kaipmat pašoko, žvilgtelėjo pro duris ir pamojo Sašai ranka.

— Jie — dar didesni plevėsos nei mūsų Linijoje! — prunkštelėjo jis. — Apsaugos nėra!

Jiedu išsmuko iš kambario, iš pradžių neskubėdami, o paskui vis greičiau nužingsniavo perėja, galiausiai pasileido bėgti susikibę už rankų, kad minia jų neišskirtų. Netrukus jiedviem ėmė kutenti nugaras milicininkų švilpukų trelės, tačiau dingti šioje didžiulėje stotyje buvo visai paprasta. Žmonių čia buvo dešimtis kartų daugiau nei Paveleckajos stotyje. Net įsivaizduodama gyvenimą iki karo vaikštinėjant paviršiumi Saša nė nepamanė, kad gali būti tokia minia! Be to, čia buvo šviesu, beveik kaip ten, viršuje. Saša pasislėpė po delnu, stebėdama aplinkinį pasaulį pro siaurutėlę stebėjimo angą tarp pirštų.

Jos akys tolydžio kabinosi į daiktus, veidus, akmenis, kolonas — vieni buvo už kitus nepaprastesni. Jei ne Leonidas, jei ne jų susikibę pirštai, mergaitė tikrai būtų pargriuvusi ir pasimetusi. Kada nors ji būtinai čia sugrįš, pažadėjo sau Saša. Kada nors, kai turės daugiau laiko.

— Saša?!

Mergaitė apsigręžusi susitiko žvilgsniu su Homeru — senis buvo išsigandęs, įširdęs, nustebęs. Saša nusišypsojo: pasirodo, ji spėjo jo pasiilgti.

— Ką tu čia veiki? — Homeras negalėjo užduoti kvailesnio klausimo dviem sprunkantiems jaunuoliams.

— Mudu einame į Dobrynino stotį! — atsakė ji gaudydama kvapą, šiek tiek sulėtindama žingsnį, kad senis spėtų paskui juos.

— Kokia nesąmonė! Tau negalima... Aš tau draudžiu! — tačiau jo draudimai, iškošti pro sunkų šniokštavimą, negalėjo jos įtikinti.

Užkardą Borovickajos stotyje jie pasiekė prieš tai, kai pasieniečiai buvo įspėti apie pabėgimą.

— Aš turiu mandatą iš Melniko! Tučtuojau praleiskite! — sausai įsakė Homeras budinčiam karininkui.

Sargybinis jau žiojosi kažką sakyti, bet, taip ir nesuteikęs minčių, atidavė seniui pagarbą ir leido praeiti.

— Jūs dabar sumelavote, taip? — mandagiai pasiteiravo Homero muzikantas, kai užkarda jau buvo likusi toli jiems už nugarų, paskendusi tamsoje.

— Koks skirtumas? — piktai burbtelėjo senis.

— Svarbiausia — daryti tai tvirtai, — įvertino Leonidas. — Tada pastebės tik profesionalai.

— Velniop paskaitas! — susiraukė Homeras, spragsėdamas silpstančiu žibintu. — Mes su jumis nueisime iki Serpuchovo stoties, bet toliau aš jūsų neleisiu!

— Tu tiesiog nežinai! — tarė Saša. — Atsirado priemonė nuo ligos!

— Kaip atsirado? — senis pametė žingsnį, užsikosėjo, žvilgtelėjo į Sašą — baugščiai, keistai.

— Na taip! Radiacija!

— Bakterijos pasidaro nekenksmingos, paveiktos spinduliuotės, — atskubėjo į pagalbą muzikantas.

— Juk mikrobai ir virusai šimtus, tūkstančius kartų geriau už žmogų priešinasi radiacijai! O nuo spinduliuotės mažėja imunitetas! — nebesivaldydamas ėmė šaukti senis. — Ko tu jai prikalbėjai! Kam tu ją ten tempi?! Tu bent supranti, kas ten dabar vyks! Nei aš, nei jūs jo jau nebesustabdysime! Pasiimk ją, paslėpk! O tu... — Homeras atsisuko į Sašą: — Kaip tu galėjai patikėti... Profesionalu! — paniekinamai išspjovė paskutinį žodį.

— Nesibaimink dėl manęs, — negarsiai ištarė mergaitė. — Aš žinau, kad Hanterį galima sulaikyti. Jis turi dvi puses... Aš mačiau abi. Viena nori kraujo, bet kita stengiasi išgelbėti žmones!

— Ką tu kalbi! — Homeras suplojo delnais. — Ten nebėra jokių pusių, ten — viena visuma. Pabaisa, užrakinta žmogaus kūne! Prieš metus...

Tačiau senio perpasakotas pokalbis tarp skustagalvio ir Melniko visai neįtikino Sašos. Kuo ilgiau ji klausėsi Homero, tuo labiau įsitikino savo teisumu.

— Tiesiog tas, viduje, kuris žudo, apgaudinėja kitą, — ji sunkiai rinko žodžius, bandydama seniui viską paaiškinti. — Sako jam, kad pasirinkimo nėra. Vieną ėda badas, o kitą — ilgesys... Todėl Hanteris taip veržiasi į Tūlos stotį — jį ten traukia abi pusės! Reikia jas perskelti. Jeigu jis įgis pasirinkimą — išgelbėti nežudant...

— Viešpatie... Jis juk tavęs net neklausys! Kas ten tave traukia?

— Tavo knyga, — ramiai nusišypsojo seniui Saša. — Aš žinau, kad joje dar viską galima pakeisti.

Pabaiga dar neparašyta.

— Kliedesiai! Erezija! — beviltiškai sumurmėjo Homeras. — Kam aš tau apie ją papasakojau...

Jaunuoli, na, bent jūs, — jis sugriebė Leonidą už rankos. — Aš jūsų prašau, aš tikiu, kad jūs nesate blogas ir kad melavote ne iš piktos valios. Pasiimkite ją. Jūs juk to norėjote? Jūs abu tokie jauni, gražūs...

Jums reikia gyventi! Jai ten nereikia, suprantate? Ir jums ten nereikia. Ten dabar... Ten dabar vyks baisios skerdynės. Ir jūs su savo mažu melu niekam nesutrukdysite...

— Tai ne melas, — pagarbiai tarė muzikantas. — Norite, duosiu garbės žodį?

— Gerai, gerai, — numojo ranka senis. — Aš pasiryžęs jumis patikėti. Bet Hanteris... Jūs juk jį tik probėgšmais matėte?

— Užtat prisiklausiau apie jį, — suniurnėjo Leonidas.

— Jis juk... Kaip jūs jį sustabdysite? Savo fleita? Ar manote, kad jis klausys mergaitės? Jo viduje dedasi tokie dalykai... Jis nieko net nesiklausys...

— Jei atvirai, — muzikantas palinko prie senio, — širdyje aš su jumis sutinku. Bet mergina prašo! O aš vis dėlto džentelmenas, — jis mirktelėjo Sašai. * — Kaip jūs nesuprantate... Tai ne žaidimas! — Homeras maldaujamai žvelgė tai į mergaitę, tai į Leonidą.

— Aš suprantu, — tvirtai tarė Saša.

— Viskas — žaidimas, — ramiai pasakė muzikantas. * * * Jei muzikantas iš tiesų yra Moskvino sūnelis, jis tikrai gali žinoti apie epidemiją tai, ko negirdėjo netgi Hanteris... Negirdėjo ar nenorėjo sakyti? Homeras įtarė, kad Leonidas — šarlatanas, bet jei radiacija tikrai gali nugalėti karštligę? Senis prieš savo valią, prieš sveiką protą ėmėsi rinkti jaunuolio teisumo įrodymus. Ar ne to Homeras prašė visas pastarąsias dienas? Tada kosulys, kraujuojanti burna, pykinimas... Tiesiog spindulinės ligos simptomai? Ta dozė, kurią jis gavo Kachovo linijoje, tikrai turėjo sunaikinti užkratą...

Velnias žinojo, kuo sugundyti senį!

Tebūnie taip. Bet kaipgi Tūlos stotis, kaip Hanteris? Saša tikėjosi, kad sugebės jį atkalbėti. Ir, atrodo, ji tikrai kažkaip keistai valdė vadą. Tačiau vienam iš jame kovojančiųjų apynasris, kurį jam bandė užmesti mergaitė, atrodė šilkinis, tuo tarpu antrąjį jis degino lyg įkaitinta geležis. Kuris jų pasirodys išorėje lemiamą akimirką? Šį kartą Polianka nenorėjo nieko rodyti — nei jam, nei Sašai, nei Leonidui. Stotis jiems pasirodė tuščia, sustingusi, seniai išleidusi kvapą. Laikyti tai geru ar blogu ženklu? Homeras nežinojo. Galbūt tuneliuose pakilęs skersvėjis — vėjų, klajojančių paviršiuje, šešėlis — tiesiog nuplovė visus kvaitulio garus. Arba senis kažkur suklydo ir dabar nebeturėjo ateities, apie kurią Polianka jam galėtų papasakoti.

— O ką reiškia „smaragdinis”? — staiga paklausė Saša.

— Smaragdas — skaidrus žalios spalvos akmuo, — išsiblaškęs paaiškino Homeras. — „Smaragdinis” — tai tiesiog „žalias”.

— Įdomu, — susimąsčiusi atsiliepė mergaitė. — Vadinasi, jis vis dėlto yra...

— Apie ką tu? — krūptelėjo muzikantas.

— Ne, šiaip sau... Žinai, — ji pažvelgė į Leonidą, — aš jo dabar taip pat ieškosiu, tavojo Miesto. Ir kada nors būtinai surasiu.

Homeras tik palingavo galvą. Jis taip ir neįtikino savęs, kad muzikanto, apkvailinusio Sašą ir veltui įviliojusio ją į Sporto stotį, atgaila buvo nuoširdi.

O mergaitė vis galvojo apie kažkokius savo reikalus, kažką šnibždėjo, porą kartų atsiduso. Paskui smalsiai žvilgtelėjo į senį: — Tu viską aprašei, kas man atsitiko?

— Aš... rašau.

— Gerai, — linktelėjo mergaitė.

Serpuchovo stotyje vyko negeri dalykai.

Hanzos sargyba prie įėjimo buvo padvigubinta. Niūrūs nekalbūs kareiviai griežtai atsisakė praleisti Homerą ir kitus. Nei šoviniai, kuriais žvangino muzikantas, nei jo dokumentai nedarė jiems jokio įspūdžio. Padėtį išgelbėjo senis, pareikalavęs sujungti jį su Andrejumi Andrejevičiumi. Po ilgo

pusvalandžio vyniodamas storą laidą atėjo mieguistas ryšininkas, ir Homeras grėsmingai pranešė į jo aparatą, kad jų trijulė — Ordino kohortos avangardas... Šios pusiau tiesos užteko tam, kad juos nuvestų per salę — tvankią, lyg iš stoties būtų išsiurbtas visas oras, ir nemiegančią, nepaisant nakties meto, — į Dobrynino stoties viršininko priimamąjį. Šis, suplukęs ir susitaršęs, užgriuvusiomis akimis, dvokiančiai pagiringai alsuodamas, pats sutiko juos ant slenksčio, Pasiuntinio kambaryje nebuvo. Andrejus Andrejevičius nervingai apsidairė ir, neaptikęs Hanterio, sušnarpštė: — Greitai jie ten?!

— Greitai, — tvirtai pažadėjo Homeras.

— Serpuchovo stotyje tuoj kils maištas, — viršininkas šluostydamasis ėmė vaikščioti po priimamąjį. — Kažkas išplepėjo apie epidemiją. Niekas nežino, ko bijoti, meluoja, kad dujokaukės nebepadės.

— Nemeluoja, — įsiterpė Leonidas.

— Viename pietinių tunelių, vedančiame į Tūlos stotį, visi blokuojamojo posto kareiviai dezertyravo.

Bailūs pašlemėkai... Kitame, kur sektantai, kol kas stovi... Tie fanatikai juos apsupo, kaukia apie Paskutiniojo Teismo dieną... O dabar ir mano stotyje tai prasidės! Ir kur mūsų gelbėtojai?!

Iš salės sklido rietenos, kažkieno šauksmai, lojantis apsaugos plūdimasis. Andrejus Andrejevičius, taip ir nesulaukęs atsakymo, įsispraudė į savo irštvą ir tankiai sutilindžiavo butelio kakleliu į taurelę. O ant jo pasiuntinio pulto užsidegė raudona telefono akutė, tarsi vos sulaukusi, kol viršininkas išeis iš kambario.

To paties telefono, ant kurio priklijuota pleistro juostelė su užrašu „Tūlos stotis”.

Homeras, padvejojęs sekundę, žengė prie stalo, apsilaižė sausas lūpas, giliai įkvėpė...

— Dobrynino stotis klauso! * * * — Ką sakyti? — Artiomas nukreipė buką žvilgsnį į vadą. Šis buvo be sąmonės, akys, blausios tarsi užtrauktos užuolaidėlėmis, neramiai klaidžiojo, užverstos iki pat kaktos. Kartais jo kūną supurtydavo negeras kosulys. Prakiurdė plautį, pamanė Artiomas.

— Jūs gyvi? — šūktelėjo į ragelį. — Užkrėstieji ištrūko!

Paskui prisiminė: jie juk nežino, kas vyksta Tūlos stotyje. Reikia viską papasakoti, paaiškinti.

Platformoje spygavo moteris, netoliese kaleno kulkosvaidis. Garsai skverbėsi pro plyšį po durimis, nuo jų nebuvo galima pasislėpti. Kitoje laido pusėje jam kažką atsakinėjo, jo klausinėjo, bet buvo blogai girdėti.

— Reikia neleisti jiems išeiti! — kartojo Artiomas. — Šaudykite į juos. Neprisileiskite jų!

Suprato: jie juk nežino, kaip atrodo ligoniai. Kaip juos apibūdinti? Stori, suskeldėjusią oda, dvokiantys?

Bet juk tie, kurie neseniai užsikrėtė, iš pažiūros — kaip paprasti žmonės.

— Šaudykite visus iš eilės, — mechaniškai tarė jis.

O jei jis pats pabandys ištrūkti iš stoties, jį taip pat nušaus, vadinasi, jis pats sau paskelbė nuosprendį,

taip? Ne, jis neištrūks. Stotyje nebeliko sveikųjų... Ir Artiomas staiga pajuto gniuždančią vienatvę. Ir baimę, kad žmogui, kuris klausosi jo ten, Dobrynino stotyje, neliks laiko su juo kalbėtis.

— Prašau, tik nepadėkite ragelio! — paprašė jis.

Artiomas nežinojo, apie ką kalbėti su nepažįstamu žmogumi, tad pradėjo pasakoti jam, kaip ilgai bandė prisiskambinti, kaip baisu jam buvo, kaip jis manė, jog visame metro neliko nė vienos gyvos stoties. O kas, jei jis tada skambino į ateitį, kurioje niekas neišgyveno, atėjo jam į galvą mintis — Artiomas pasakė ir ją. Dabar nereikėjo bijoti atrodyti kvailai. Dabar apskritai nebereikėjo bijoti. Kad tik pasikalbėtų su kuo nors.

— Popovai! — sušvokštė jam už nugaros vadas. — Tu susisiekei su šiaurine užkarda? Hermetiniai vartai... Uždaryti?

Artiomas atsisuko, palingavo galvą.

— Nesubrendėlis, — vadas atsikrenkštė krauju. — Niekam tikęs... Klausyk manęs. Stotis užminuota.

Aš radau vamzdžius... Viršuje. Gruntinių vandenų nuotėkiui. Ten padėjau... Susprogdinsime, ir visą Tūlos stotį užlies po velnių... Minų kontaktus turiu čia, kabinoje. Reikia uždaryti šiaurinius vartus... Ir patikrinti, ar laikosi pietiniai. Užantspauduoti stotį. Kad vanduo toliau nebebėgtų. Uždaryk juos, supratai? Kai viskas bus parengta, pasakysi... Ryšys su užkarda veikia?

— Tikrai taip, — linktelėjo Artiomas.

— Tik pats nepamiršk likti šiapus vartų, — vadas ištempė lūpas bandydamas nusišypsoti, užsikosėjo. — Nes bus nedraugiška...

— O kaipgi jūs... Jūs čia?

— Tu nebijok, Popovai, — prisimerkė vadas. — Kiekvienas mūsų yra gimęs tam, kad įvykdytų savo užduotį. Aš gimiau, kad nuskandinčiau šias kales. Tu — kad išvalytum angas ir padvėstum kaip sąžiningas žmogus. Supratai?

— Tikrai taip, — pakartojo Artiomas.

— Vykdyk... * * * Balsas ragelyje nutilo.

Dėl telefono dievų užgaidos pats Homeras neblogai girdėjo viską, ką jam sakė Tūlos stoties budėtojas.

Tačiau kelių paskutinių frazių senis taip ir nesugebėjo suprasti, o paskui ryšys visai nutrūko.

Homeras pakėlė akis. Virš jo pakibo Andrejaus Andrėjevičiaus kūnas. Jo mėlyną kitelį po pažastimis užliejo tamsios dėmės, o storos rankos drebėjo.

— Kas ten? — nusilpusiu balsu paklausė viršininkas.

— Padėtis nebevaldoma, — senis sunkiai nurijo seiles. — Permeskite visus laisvus žmones į Serpuchovo stotį.

— Nepavyks, — Andrejus Andrejevičius išsitraukė iš kelnių kišenės makarovą. — Stotyje panika. Visus

ištikimus žmones aš sustačiau prie įėjimų į Žiedo tunelius, kad nors iš čia niekas nedingtų.

— Juos galima nuraminti! — neryžtingai paprieštaravo Homeras. — Mes aptikome... Karštligę galima gydyti. Radiacija. Pasakykite jiems...

— Radiacija?! — viršininkas išsiviepė. — Jūs bent pats tuo tikite? Pirmyn, laiminu jus! — jis lyg juokdarys atidavė seniui pagarbą ir, trenkęs durimis, užsidarė savo kabinete.

Ką daryti? Dabar Homeras ir muzikantas su Saša net nebegalės pabėgti iš čia. O ir kur jiedu?! Senis išėjo į koridorių, spausdamas ranka besidaužančią širdį, nubėgo į stotį, šaukdamas jos vardą... Jų niekur nebuvo. Dobrynino stotį buvo apėmęs chaosas, moterys su vaikais, vyrai su ryšuliais apgulė išretėjusį užtveriantįjį būrį, tarp apverstų palapinių zujo marodieriai, bet jie niekam neberūpėjo. Homerui anksčiau buvo tekę matyti tokių vaizdų: tuoj pradės trypti pargriuvusiuosius, paskui — šaudyti į beginklius žmones.

Ir tada sudejavo pats tunelis. Šurmulys bei klyksmai nutilo, juos pakeitė nuostabos šūksniai. Neįprastas galingas garsas pasikartojo...

Tarsi būtų suaidėję Romos legiono, pasiklydusio tūkstantmečiuose ir dabar įžengiančio į Dobrynino stotį, kovos trimitai...

Kareiviai subruzdo, atitraukdami užtvaras, ir iš žiočių pasirodė kažkas didžiulis... Tikras šarvuotas traukinys! Sunki kabinos makaulė, apkalta plienu, sutvirtinta tankiomis kniedžių eilėmis, aprūpinta šaudymo angomis ir dviem stambaus kalibro kulkosvaidžiais, raumeningas ilgas kūnas ir antra raguota galva, žvelgianti į priešingą pusę. Tokio siaubūno net Homeras niekada nebuvo sutikęs.

Ant šarvų sėdėjo beveidžiai stabai, juodi it varnai. Neatskiriami vienas nuo kito, dėvintys visapusiškai apsaugančius kostiumus, kevlaro liemenes, užsimaukšlinę nematytas dujokaukes, užsidėję kuprines ant pečių, jie tarsi apskritai nepriklausė nei šiam laikui, nei šiam pasauliui.

Apsikaustę šarvais atėjūnai, nekreipdami dėmesio į besirenkančius žioplius, leidosi į platformą, išsirikiavo į tris gretas. Paskui, sinchroniškai apsisukę — tarytum vienas žmogus, tarytum mašina, — koja kojon nubildėjo perėjos į Serpuchovo stotį link, savo trepsėjimu mindydami pagarbų kuždesį ir vaikų verksmą. Senis nuskubėjo paskui juos, bandydamas tarp dešimčių karių atpažinti Hanterį. Visi jie buvo beveik vienodo ūgio. Beformiai nelaidūs kombinezonai prie karių prigludo lyg pripūsti, aptempdami jų sieksnio platumo pečius. Visi jie buvo ginkluoti vienodai grėsmingai — lengvaisiais liepsnosvaidžiais, graižtvomis32 su duslintuvais. Jokių kokardų, jokių herbų, jokių skiriamųjų ženklų.

Tikriausiai jis — vienas trijų, žygiuojančių priešakyje?

Senis apibėgo koloną, ėmė mojuoti ranka žvelgdamas į dujokaukių stebėjimo angas, susidurdamas su vienodai bejausmiais abejingais žvilgsniais. Nė vienas atėjūnų neatsiliepė, nė vienas nepažino Homero.

Ar tarp jų buvo Hanteris? Turi, turi pasirodyti!

Senis eidamas perėja nepamatė nei Sašos, nei Leonido. Nejaugi vis dėlto sveikas protas nugalėjo ir muzikantas paslėpė mergaitę, kad išvengtų nelaimės?.. Tegul tik palaukia kur nors, kol baigsis šios skerdynės, o paskui jau Homeras kaip nors susitars su Andrejumi Andrėjevičiumi, jei tik šis dar nespėjo paleisti sau kulkos į kaktą.

Skrosdama minią rikiuotė lyg svaidomasis kūjis skriejo pirmyn. Niekas nedrįso užtverti jai kelio, net

Hanzos pasieniečiai tylomis traukėsi. Homeras nusprendė eiti paskui koloną — reikėjo įsitikinti, kad Saša nebandys nieko daryti. Senio niekas nevijo, dėmesio jis sulaukė ne daugiau nei šunelis, kuris lodamas bėgo paskui dreziną. Įžengę į tunelį trys kariai kolonos priekyje uždegė milijonų žvakių stiprumo žibintus, sudegindami tamsą priešais save. Niekas jų neprabilo, tyla buvo slegianti, nenatūrali. Suprantama, įgudimas. Tačiau senio neapleido jausmas, kad gludinant šių žmonių kūno įgūdžius buvo slopinami jų sielos gebėjimai.

Dabar prieš jį stovėjo tobulai tinkamas žudyti mechanizmas, kurio visi elementai buvo bevaliai, tik vienas, iš pažiūros nesiskiriantis nuo kitų, turėjo programą. Ir kai jis duos komandą „ugnis”, likusieji nesvarstydami sudegins ir Tūlos, ir bet kurią kitą stotį, ir visa, kas gyva jose.

Ačiū Dievui, jie ėjo ne per tą tarpstotę, kurioje buvo įstrigęs traukinys su sektantais. Nelaimingiesiems buvo trumpam atidėtas Paskutinysis Teismas: iš pradžių susidoros su Tūlos stotimi, o tik paskui imsis jų.

Kolona, paklusdama signalui, kurio Homeras net nepastebėjo, ūmai sulėtino žingsnį. Po minutės ir jis suprato kodėl: stotis buvo visai arti. Skaidrią lyg stiklas tylą vinimi prakrapštę kažkieno šiurpūs klyksmai...

Ir dar, sutikdama atėjūnus, po lašą sunkėsi vos girdima, visiškai nederama įstabi muzika, kuri privertė senį suabejoti savo sveiku protu. * * * Ragelis visiškai pasiglemžė senį. Jis nebereagavo į nieką, išskyrus trūkinėjantį balsą, kvarkiantį iš garsiakalbio. Tada Saša nusprendė, kad tinkamesnės akimirkos pabėgti ji jau nebesulauks. Skersomis išsmuko iš priimamojo, išorėje sulaukė Leonido ir nusivedė jį kartu — iš pradžių prie perėjos į Serpuchovo stotį, paskui — į tunelį, kuris nuves ją pas tuos, kuriems jos reikia, pas tuos, kurių gyvybes ji galėjo išgelbėti.

Ir dar jis turi suvesti ją su Hanteriu.

— Tau nebaisu? — paklausė Saša muzikanto.

— Baisu, — nusišypsojo jis. — Bet užtat įtariu, kad pagaliau darau kažką vertinga.

— Tu juk neprivalai eiti su manimi... O jeigu mes žūsime? Juk galima dabar imti ir pasilikti stotyje, niekur neiti!

— Žmogaus ateitis paslėpta nuo jo, — Leonidas, vaizduodamas mokslo žmogų, bedė pirštu aukštyn, papūtė žandus.

— Tu pats sprendi, kokia ji bus, — paprieštaravo Saša.

— Liaukis, — šyptelėjo muzikantas. — Mes visi — tiesiog žiurkės, bėgiojančios labirintu. Jo takuose įtaisytos nuleidžiamosios durelės. O tie, kurie mus tyrinėja, kartais pakelia jas, kartais nuleidžia.

Tarkime, jei dabar durelės į Sporto stotį nuleistos, tu ten niekaip nepateksi — skrebink, kiek nori. O jei už kitų durelių paslėpti spąstai, tu į juos vis tiek pateksi, net jei nujausi kažką negera, — todėl, kad kito kelio nėra. Visas pasirinkimas — bėgti toliau ar padvėsti protesto ženklan.

— Nejaugi tau neapmaudu, kad tavo gyvenimas toks? — susiraukė Saša.

— Man apmaudu, kad stuburo sandara neleidžia užversti galvos aukštyn ir pažvelgti į tą, kuris daro

tokius eksperimentus, — atsiliepė muzikantas.

— Nėra jokio labirinto, — Saša prikando lūpą. — O žiurkės gali pragraužti net cementą.

— Tu — maištininkė, — nusijuokė Leonidas. — O aš — prisitaikėlis.

— Netiesa, — ji palingavo galva. — Tu tiki, kad galima pakeisti žmones.

— Aš norėčiau tuo tikėti, — paprieštaravo muzikantas.

Jiedu perėjo paskubomis paliktą užkardą: neužgesintame vos kvėpuojančiame lauže ruseno nuodėguliai, čia pat mėtėsi riebaluotas nutrintas žurnalas, kuriame vaizduojami nuogi žmonės, o ant sienos karojo pusiau nuplėšta vieniša Hanzos žygio vėliava.

Dar po dešimties minučių jie aptiko pirmąjį lavoną. Buvo sunku atpažinti, kad mirusysis — žmogus. Jis kojas ir rankas, tokias riebias, kad drabužiai plyšo, buvo išskėtęs plačiai, lyg būtų labai pavargęs ir norėtų pailsėti. Jo veidas buvo baisesnis už bet kurio siaubūno, kiek Saša spėjo pamatyti jų per savo gyvenimą, snukį.

— Atsargiai! — Leonidas griebė ją už rankos, neleisdamas prie numirėlio. — Jis užkrėstas!

— Koks skirtumas? — paklausė Saša. — Juk yra priemonė! Mudu einame ten, kur visi užkrėsti.

Priešakyje sugriaudėjo šūviai, pasigirdo tolimi šūksniai.

— Mes pačiu laiku, — pastebėjo muzikantas. — Atrodo, jie net nelaukė tavo draugo...

Saša išsigandusi pažvelgė į Leonidą, paskui karštai, įsitikinusi tarė: — Nieko, reikia tiesiog pasakyti jiems! Jie mano, kad visi pasmerkti... Reikia tiesiog suteikti jiems viltį! Šalia plačiai atidarytos hermetinių vartų sąvaros į žemę žvelgė dar vienas nužudytasis — šį kartą žmogus. Greta jo beviltiškai krenkštė ir šnypštė geležinė pasikalbėjimų įtaiso dėžė. Atrodo, kažkas bandė pažadinti sargybinį.

Prie pat išėjimo iš tunelio gulėjo keli žmonės, slėpdamiesi už išmėtytų maišų. Atrodo, tarp jų buvo vienas kulkosvaidininkas ir pora šaulių su automatais — štai ir visa užtvanka.

O toliau, priekyje, ten, kur atsiveria siauros tunelio sienos, kur prasideda Tūlos stoties platforma, kunkuliavo baisi minia, spausdama apsuptuosius. Joje maišėsi ir užkrėstieji, ir sveikieji, ir žmonės, ir ligos sudarkytos baidyklės. Kai kurie turėjo žibintuvėlius, kitiems jau nebereikėjo šviesos.

Gulintieji gynė tunelį. Bet šoviniai jau ėjo į pabaigą, šūviai aidėjo vis rečiau, o suįžūlėjusi minia artėjo vis labiau ir labiau.

— Pastiprinimas?! — atsisuko į Sašą vienas apsuptųjų. — Vaikinai, jie prisiskambino į Dobrynino stotį!

Pastiprinimas!

Daugiagalvis siaubūnas taip pat sujudo, ėmė spausti...

— Žmonės! — sušuko Saša. — Yra vaistų! Mes radome vaistų! Jūs nemirsite! Pakentėkite! Prašau, pakentėkite!

Minia prarijo jos žodžius, nepatenkinta atsiraugėjo ir pajudėjo besiginančiųjų link. Kulkosvaidininkas piktai pertraukė ją šūvių serija, keli žmonės dejuodami atsisėdo ant žemės, kiti atsikirto automatų

serijomis. Kunkuliuojanti masė nesustabdomai metėsi pirmyn, pasiryžusi sutrypti, suplėšyti ir apsuptuosius, ir Sašą, ir Leonidą.

Tačiau kai kas atsitiko.

Pasigirdo fleitos garsas — iš pradžių jis skambėjo meilikaujamai, tačiau paskui suskambo vis tvirčiau ir stipriau. Negalėjo būti nieko kvailesnio, nieko labiau nederamo šioje padėtyje. Besiginantieji apdovanojo muzikantą paklaikusiais žvilgsniais, minia suriaumojo, sugageno, vėl ėmė spausti...

Leonidui buvo vis tiek. Jis grojo tikriausiai ne jiems, o sau — tą pačią įstabią melodiją, kuri pakerėjo Sašą, tą pačią, kuri kiekvieną kartą it piltuvėlis traukė į save dešimtis klausytojų.

Galbūt būtent todėl, kad buvo neįmanoma sugalvoti blogesnio būdo numalšinti maištą, sutramdyti užkrėstuosius, būtent dėl jaudinamo idiotiškumo to, kuris nusprendė taip pasielgti, o ne dėl fleitos kerų minia šiek tiek sumažino spaudimą. O galbūt muzikantui vis dėlto pavyko priminti tiems, kurie jį supo, ruošdamiesi sumalti... Priminti kai ką... Šūviai nutilo. Leonidas nepaleisdamas fleitos žengė pirmyn... Tarsi prieš jį stovėtų paprasčiausia publika, kuri tuoj ims ploti apiberdama jį šoviniais.

Sekundės dalį mergaitei atrodė, kad tarp klausytojų ji mato savo tėvą — nurimusį, besišypsantį. Štai kur jis jos laukė...

Saša prisiminė: Leonidas jai sakė, kad ši melodija gali numalšinti skausmą. *** Geležinėse hermetinių vartų įsčiose kažkas suurzgė — staiga, pirma laiko.

Desantas aplenkė laiką? Vadinasi, padėtis Tūlos stotyje buvo ne tokia jau sudėtinga! Galbūt užpuolikai seniai apleido stotį, palikę sklendes uždarytas?

Grupė išsisklaidė, kariai pasislėpė už tiubingų iškyšų. Tik keturi liko greta Deniso Michailovičiaus — jie stovėjo prie pat vartų, laikydami ginklus parengtus. Štai ir viskas. Dabar sąvara lėtai nuslinks į šalį, o po poros minučių keturiasdešimt sunkiai ginkluotų Sevastopolio stoties šturmuotojų įsiverš į Tūlos stotį. Bet koks pasipriešinimas bus numalšintas. Stotis bus užimta akimirksniu.

Tai pasirodė kur kas paprasčiau, nei manė pulkininkas.

Denisas Michailovičius nespėjo duoti įsakymo užsidėti dujokaukes. *** Kolona persiliejo, tapo storesnė — dabar vienoje eilėje stovėjo šeši žmonės, per plotį užimdami visą tunelį. Pirmoji greta pasišiaušė liepsnosvaidžių vamzdžiais, antroji laikė parengtas graižtvas. Lyg juoda lava jie nušliaužė pirmyn — neskubėdami, tvirtai.

Homeras, žvilgčiodamas iš už plačių atėjūnų nugarų, pamatė baltoje prožektorių šviesoje iš karto visą sceną: ir saujelę besiginančių kareivių, ir dvi liesas figūrėles — Sašą bei Leonidą, ir juos supantį tuntą košmariškų sutvėrimų.

Senio viduje kažkas nutrūko.

Leonidas grojo. Nuostabiai, neįtikėtinai, įkvėptas kaip niekada anksčiau. Ir šlykščių padarų orda godžiai jo klausėsi, ir prigulę kareiviai kėlėsi, kad geriau pamatytų muzikantą. O jo melodija skaidria siena atskyrė priešiškas puses, neleisdama joms pulti vienai kitos paskutinėje mirtinoje kovoje.

— Pasiruošti! — staiga tarė vienas iš dešimčių juočkių. Kuris?!

Visa pirmoji greta kartu priklaupė ant vieno kelio, antroji iškėlė graižtvas.

— Saša! — sušuko Homeras.

Mergaitė staiga atsisuko į jį, prisimerkė nuo pernelyg ryškios šviesos, atkišo į priekį delną ir nuėjo lėtai prieš žliaugiančią iš žibintų srovę tarsi prieš uraganinį vėją.

Minia, nusvilinta spindulių, sumurmėjo, sudejavo, susispaudė...

Atėjūnai laukė.

Saša priėjo prie pat jų rikiuotės.

— Kur tu? Man reikia su tavimi pasikalbėti, prašau!

Jai niekas neatsakė.

— Mes radome priemonę nuo šios ligos! Ją galima išgydyti! Nereikia nieko žudyti! Yra vaistų!

Juodų akmeninių statulų falanga tylėjo.

— Prašau tavęs! Aš žinau, tu nenori... Tu tik stengiesi išgelbėti juos... Ir save...

Tada virš karinės rikiuotės, tarsi sklisdamas ne iš vieno atskiro kario, nuskambėjo duslus balsas: — Pasitrauk. Aš nenoriu tavęs žudyti.

— Tau nereikia nieko žudyti! Yra vaistas! — beviltiškai pakartojo Saša, eidama pro vienodus žmones, užsidengusius veidus kaukėmis, bandydama surasti tarp jų tą vienintelį.

— Vaistas neegzistuoja.

— Radiacija! Radiacija padeda!

— Netikiu.

— Prašau tave! — Sašos balsas perėjo į riksmą.

— Stotis turi būti išvalyta.

— Nejaugi tu nenori visko pakeisti?! Kodėl kartoji tai, ką jau kartą padarei?.. Tada, su juočkiais?!

Kodėl nenori atleidimo?

Stabai daugiau nebeatsiliepė. Minia ėmė artėti. * — Saša! — maldaudamas sušnibždėjo mergaitei Homeras. Ši negirdėjo.

— Nieko negalima pakeisti. Nėra ko prašyti atleidimo, — galiausiai krito žodžiai. — Aš pakėliau ranką prieš... Prieš... Ir buvau nubaustas.

— Viskas yra tavo viduje! — Saša nepasidavė. — Tu gali pats save paleisti! Gali įrodyti! Kaip tu

nematai, tai juk veidrodis! Tai atspindys to, ką tu padarei tada, prieš metus! O dabar tu gali pasielgti kitaip... Išklausyti. Suteikti galimybę... Ir pats nusipelnyti galimybės!

— Aš turiu sunaikinti pabaisą, — kimiai pratarė rikiuotė.

— Tu nesugebėsi! — sušuko Saša. — Niekas to negali! Ji yra ir manyje, ji miega kiekviename mūsų!

Tai kūno dalis, sielos dalis... Kai ji prabus... Jos negalima užmušti, negalima išpjauti! Ją galima tik užliūliuoti... Užmigdyti...

Pro išsigimėlius praslydo paišinas kareivėlis, prasibrovė pro apmirusias juočkių eiles, pribėgo prie hermetinių vartų, prie geležinės siųstuvo dėžutės, čiupo mikrofoną, kažką riktelėjo į jį... Bet tada čekštelėjo duslintuvas, ir kareivėlis susmuko. Pajutusi kraują minia kaipmat atgijo: išsipūtė, įpykusi suriaumojo.

Muzikantas, pridėjęs prie lūpų fleitą, užgrojo, bet magija išsisklaidė. Kažkas šovė į jaunuolį, jis paleido iš rankų instrumentą, susiėmė abiem rankomis už pilvo...

Liepsnosvaidžių nasrai apsilaižė ugnimi. Falanga, apaugusi naujais vamzdžiais, žengė žingsnį pirmyn.

Saša puolė prie Leonido, pasiryžusi sudužti į minią, kuri jau apgaubė kritusįjį, nenorėdama atiduoti jo mergaitei.

— Ne, ne! — ji daugiau nebegalėjo susilaikyti.

Paskui ji, viena prieš šimtus siaubingų išsigimėlių, viena prieš žmogžudžių legioną, viena prieš visą pasaulį, užsispyrusi tarė: — Trokštu stebuklo!

Sugriaudėjo tolimas griaustinis, sudrebėjo skliautai, minia susigūžė ir atsitraukė, atėjūnai taip pat žengė atgal. Žeme nuvingiavo siauri upeliai, nuo lubų ėmė varvėti pirmieji lašai, vis triukšmingiau ėmė čiurlenti tamsios srovės...

— Proveržis! — suriko kažkas.

Juočkiai skubiai pajudėjo iš stoties, traukdamiesi hermetinių durų link. Senis nubėgo paskui juos, atsisukdamas į Sašą. Ši nejudėjo iš vietos. Atkišusi delnus ir veidą pliaupiančiam ant jos iš viršaus vandeniui, mergaitė... juokėsi.

— Tai juk lietus! Jis viską nuplaus! Viską bus galima pradėti iš naujo!

Juodasis būrys nusigavo už sklendžių, ir Homeras kartu su juo. Keli atėjūnai užgulė hermetinių vartų sąvarą stengdamiesi uždaryti Tūlos stotį, sulaikyti vandenį. Sąvara pasidavusi sunkiai pajudėjo pirmyn.

Senį, kuris puolė atgal, pas likusią skęstančioje stotyje Sašą, sučiupo, nusviedė šalin.

Tik tada vienas juočkių staiga šoko prie siaurėjančio plyšio, ištiesė ranką, sušuko mergaitei: — Čionai! Man tavęs reikia!

Vandens jau buvo iki juosmens. Staiga šviesiaplaukė galva niurktelėjo ir dingo.

Juočkis atitraukė ranką. Vartai užsidarė. * * *

Vartai taip ir neatsidarė. Tuneliu nuvilnijo mėšlungis, iš kitos sklendės pusės į plieninę sieną trenkėsi, nusirisdamas atgal, sprogimo aidas. Denisas Michailovičius prigludo prie geležies, įsiklausė... Nusivalė sudrėkusį skruostą, nustebęs žvilgtelėjo į aprasojusias lubas.

— Atsitraukiame! — įsakė jis. — Čia viskas baigta.

32 Graižtva - begarsis snaiperio šautuvas, sukurtas XX a. devintajame dešimtmetyje Tarybų Sąjungoje (vert. pastaba).

EPILOGAS Homeras atsidusęs atvertė lapą. Laisvos vietos sąsiuvinyje liko visai nedaug — vos pora puslapių. Ką parašyti, ką paaukoti? Jis ištiesė delnus laužo link — kad atšildytų sušalusius pirštus, nuramintų juos.

Senis pats pasiprašė tarnauti pietiniu patruliu. Čia, atsigręžus veidu į tunelius, dirbti jam buvo lengviau nei namie, Sevastopolio stotyje, tarp šūsnies negyvų laikraščių, kad ir kaip Jelena saugotų jo ramybę.

Brigadininkas sėdėjo atokiai nuo kitų sargybinių, prie paskutinės šviesos ir tamsos ribos. Įdomu, kodėl jis pasirinko būtent Sevastopolio stotį, paklausė savęs senis. Matyt, vis dėlto ji kažko turi...

Hanteris taip ir nepasakė seniui, kas jam regėjosi tada, Poliankoje, bet Homeras žinojo: tai, ką jis išvydo, buvo ne pranašystė, o perspėjimas.

Vanduo paskandintoje Tūlos stotyje atslūgo po savaitės. Jo likučius pumpavo didžiuliais siurbliais, atvežtais iš Žiedo. Homeras savo noru išvyko ten kartu su pirmaisiais žvalgais.

Beveik trys šimtai lavonų. Pamiršęs pasibjaurėjimą, viską pamiršęs, senis pats vartė baisius kūnus, ieškojo jos, ieškojo...

Jis paskui ilgai sėdėjo toje vietoje, kur matė Sašą paskutinį kartą. Kur nespėjo, neišdrįso pulti prie jos — kad išgelbėtų mergaitę arba žūtų kartu su ja.

O pro šalį begaline virtine traukė ligoniai ir sveikieji — Sevastopolio stoties link, į gydomuosius Kachovo linijos tunelius. Muzikantas nemelavo: spinduliuotė iš tiesų sustabdė ligą.

Galbūt jis apskritai nemelavo? Gal kažkur egzistuoja tikrasis Smaragdo miestas, reikia tik surasti vartus... O gal jis buvo atėjęs prie tų vartų, tiesiog dar neužsitarnavęs to, kad jie jam atsivertų? „O kai atslūgo vandenys...”, pasirodė per vėlu.

Tačiau ne Smaragdo miestas buvo Arka — tikroji arka buvo pats Metro. Paskutinis prieglobstis, slėpęs

nuo tamsių audringų vandenų ir Nojų, ir Simą, ir Chamą; ir teisuolį, ir abejingąjį, ir niekšą. Kiekvieno sutvėrimo po porą. Kiekvieno, kurio sąskaitos liko nesuvestos — arba neapmokėtos.

Jų pernelyg daug, jie tikrai netilps šiame romane. Tuščių lapų senio sąsiuvinyje beveik nebeliko. Jo knyga — ne arka, o popierinis laivelis; ji negali priimti į vidų visų žmonių. Bet Homerui atrodė, kad jam beveik pavyksta atsargiais štrichais pavaizduoti popieriuje kažką labai svarbaus... Ne apie žmones, bet apie žmogų.

Išėjusiųjų atminimas nedingsta, galvojo Homeras. Visas mūsų pasaulis išaustas iš kitų žmonių darbų ir minčių, taip pat kaip ir kiekvienas mūsų yra sudėtas iš begalinių mozaikos gabalėlių, paveldėtų iš tūkstančių protėvių. Jie paliko po savęs pėdsaką, paliko ainiams dalelę savo sielos. Reikia tik įsižiūrėti.

Ir jo laivas, sudarytas iš popieriaus, iš minčių ir prisiminimų, gali plaukti laiko vandenynu be galo ilgai, kol jį pasiims kažkas kitas, apžiūrės ir supras, kad žmogus niekada nesikeitė, kad net žuvus pasauliui jis liko ištikimas sau. Ir kad dangiškoji ugnis, kuri buvo įdiegta jam, plazdėjo vėjyje, bet neužgeso.

Dabar jo asmeninė sąskaita buvo apmokėta.

Homeras užmerkė akis ir atsidūrė tviskančioje stotyje, užlietoje ryškios šviesos. Platformoje susirinko tūkstančiai žmonių, apsirengusių puošniais drabužiais, priklausančių tiems laikams, kai jis dar buvo visai jaunas, kai niekas nė nebūtų pagalvojęs vadinti jį nei Homeru, nei netgi vardu ir tėvavardžiu. Dabar prie jų prisidėjo ir vietiniai žmonės, jau gyvenę metro. Jie nesistebėjo kitais žmonėmis. Juos visus kažkas vienijo...

Jie kažko laukė. Visi nerimastingai žvelgė į tamsius tolimo tunelio skliautus. Dabar senis pažino šiuos veidus. Čia buvo ir jo žmona su vaikais, ir bendradarbiai bei bendraklasiai, ir kaimynai, ir du geriausi draugai, ir Achmedas, ir mėgstami kino aktoriai. Čia buvo visi, kuriuos jis dar atminė. Štai nušvito tunelis, ir į stotį be garso įplaukė metro traukinys — jo langai buvo gyvi, šviečiantys, šonai išblizginti, ratai sutepti. Mašinisto kabina buvo tuščia. Viduje kabojo išlygintas kitelis ir balti marškiniai.

Tai mano uniforma, pamanė senis. Ir mano vieta.

Jis įžengė į kabiną ir atidarė vagonų duris. Davė signalą. Minia siūbtelėjo vidun, susėdo ant minkštasuolių. Vietos užteko visiems. Nurimę keleiviai dabar šypsojosi. Šypsojosi ir senis.

Homeras žinojo: kai jis padės savo knygoje paskutinį tašką, šis tviskantis sąstatas, pilnas laimingų žmonių, iškeliaus iš Sevastopolio stoties tiesiog į amžinybę.

Staiga visai šalia pasigirdo dusli nežmogiška dejonė, išplėšdama senį iš stebuklingos vizijos. Homeras krūptelėjo, griebė automatą...

Dejavo brigadininkas. Senis atsistojo, norėjo priėjęs žvilgtelti, kaip laikosi Hanteris, bet šis vėl sudejavo... Kiek aukštesniu balsu... Ir dar... Dabar kiek žemesniu...

Homeras, netikėdamas savo ausimis, įsiklausė. Jį nukrėtė šiurpas.

Brigadininkas kimiai, nemokšiškai bandė parinkti melodiją. Klydo, grįžo atgal ir atkakliai kartojo, vėl taisė... Niūniavo ją negarsiai... it lopšinę.

Tai buvo ta pati melodija, kuriai Leonidas taip ir nedavė pavadinimo.

Homeras Sašos kūno Tūlos stotyje taip ir nerado.

Kas dar?