JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2024 M. NR. 1 (19)
Istorinio šokio kolektyvą „Fioretti“ (ital. „gėlytės, žiedeliai“), 2009 m. subūrė jam vadovaujanti mokytoja ekspertė Živilė Antanavičienė.
Kolektyvo dalyviai (iš kairės): Anna Bazyleva, Emilija Rimkutė. Erikas Mazūras, Saulė Kijanina, Emilija Selestrinskaitė, Tadas Striupaitis. J. Miščiukaitės meno mokyklos nuotrauka.
I. DATOS IR ŽMONĖS
Jurgita Serapinė
Jonaviečiai paminėjo patriotines šventes 3
Patys užsitraukiame gėdą… 8
Darius Simanaitis
II. JUBILIEJAI
Jonavos r. savivaldybės merui Mindaugui Sinkevičiui – 40 Mero gyvenimo dėlionėje –ryškiaspalviai Jonavos atspindžiai 18
Irena Nagulevičienė
Novelių rašytojui, tautodailininkui Vytautui Iloniui – 80 Vaikystės svajonė nurodė kūrėjui kelią 23 Marius Glinskas
Jonavos r. neįgaliųjų draugijai – 35 Į draugiją subūrė poreikis gyventi kitaip
Irena Nagulevičienė
VII. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI
Kunigas Stanislovas Smuglevičius ir Jonavos parapijos kūrimas
Dr. Rūta Janonienė
108
112
119
Žeimių bažnyčios ir klebonijos įvesdinamasis inventorius, sudarytas 1820 m. 124
Dr. Dalia Vasiliūnienė
VII. KŪRYBINĖ MOZAIKA
Bonifacijaus špyga. Novelė 146
Gražina Čekavičienė
VIII. KRONIKA
Gyvenimas – nuostabi pasaulio pažinimo kelionė
2023 m. Jonavos r. savivaldybės Prano Dovalgos premija 150
Garbingiausi savivaldybės apdovanojimai –krepšinio klubui ir baseinui
In Memoriam Albinas Pavasaris (1954–2023)
In Memoriam
Kazimieras Mackevičius (1950–2023)
IX. NAUJAUSI LEIDINIAI. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA
1-ame viršelyje – XIV a. Ruklos piliakalnis (Koplyčkalnis). Alberto Švenčionio nuotrauka.
LEIDĖJAS – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas KALBOS REDAKTORĖ – Rita Masiliūnienė
ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt
MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys TIRAŽAS – 350 egz. | ISSN 2424-4317
JONAVIEČIAI PAMINĖJO PATRIOTINES ŠVENTES
Jurgita SERAPINĖ, Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja
SAUSIO 13-OJI – PERGALĖS ŠVIESA
Sausio 12 dienos rytą Jonavos miesto ir rajono įstaigų bei gyventojų languose sužibo simbolinės ugnelės. Šia akcija prisijungta prie pilietinės iniciatyvos „Pergalės šviesa“. Sausio 13-ąją jonaviečiai rinkosi į Laisvės gynėjų pagerbimo renginius mieste. Tądien Jonavos kultūros centro Turizmo ir informacijos skyrius vedė žygį-ekskursiją „Laisvės ženklai Jonavoje“. Žygeiviai aplankė mūsų rajono vietoves, paminklus, simbolius, menančius kovas už laisvę. Ekskursija baigėsi prie Nepriklausomybės stelos Panerių g., kur liepsnojo laužas, sušildė karšta arbata ir į renginį susirinkusių žiūrovų dėmesys.
Nusileidus jaukiai sutemai, įvyko Sausio 13-osios minėjimas. Pradžioje, pritariant dūdmaišiui, nuskambėjo folkloro ansamblio „Laduta“ (vadovas Vitas Ilekis) daina, sugiedotas šalies himnas. Įvykių amžininkai dalijosi prisiminimais, tylos minute pagerbtos 1991-ųjų laisvės gynėjų aukos, taip pat tie, kuriuos pražudė sovietų agresija, karas, tremtys. Kalbas sakė Jonavos rajono savivaldybės vicemeras Povilas Beišys, Seimo narys Eugenijus Sabutis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkė Irena Tamoševičienė. Prie rusenančio laužo skambėjo kultūros centro vokalinės grupės „Pinavija“ (vad. Virginija Verikienė), Jeronimo Ralio dainavimo studijos ir solistės Elvijos Zvicevičiūtės (vad. Neringa Kukarinienė) atliekami kūriniai. Susikaupę būriavosi patriotiškai nusiteikę jonaviečiai, skautai, šauliai. Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvos laisvės gynėjus.
Audriaus Reipos nuotraukos.
LIETUVOS VALSTYBĖS
ATKŪRIMO DIENOS DVASIA
Audriaus Reipos nuotraukos.
Vasario 16-ąją jonaviečiai pasitiko pilnoje miesto kultūros centro didžiojoje salėje. Sugužėję į koncertą „Lai girios Lietuvai siaudžia“, žiūrovai tapo „Nepriklausomybės stelos“ įteikimo liudininkais ir lietuvybe persmelkto renginio dalyviais. Iš pradžių buvo prisiminti Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai, kartu sugiedota „Tautiška giesmė“. Pasidalydami svariomis mintimis apie Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, oficialią ceremoniją pradėjo Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, mero pavaduotoja Birutė Gailienė ir Seimo narys Eugenijus Sabutis. Ypatinga valstybingumo proga jie įteikė „Nepriklausomybės stelą“ šių metų laureatui – Aleksiejui Gaiževskiui, Lietuvos kariuomenės savanoriui, vienam iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Savo tarnybą krašto apsaugos sistemoje jis pradėjo 1991 m., kai iškart užklupo iššūkis ginti Lietuvos parlamentą per Sausio įvykius. A. Gaiževskis pagerbtas už Lietuvos tautiškumo, pilietiškumo ir bendruomeniškumo puoselėjimą. Visi linkėjo, kad „šis apdovanojimas taptų didžiausiu įvertinimu laisvės puoselėtojams, o jaunajai kartai – svajone ir įkvėpimu savo darbais kurti valstybę.“
Toliau žiūrovai pasinėrė į lietuvišką koncertą, lydimą šimtmetį perkopusių Antano Baranausko eilių. Ekrane mainėsi vaizdai, daina keitė dainą, pynėsi šokiai – scenoje švytėjo veidai, pasidabinę pasididžiavimo šypsenomis. Galiausiai visas šis džiugesys susiliejo į užtrauktą dainą „Žemėj Lietuvos“, kurios dvasia ant kojų pakėlė visą salę. Skambant nuoširdiems plojimams, Jonavos kultūros centro organizatoriai dėkojo ir gėlių žiedais džiugino visus, kūrusius šventę.
Iškilmingas momentas.
Mero Mindaugo Sinkevičiaus sveikinimas kraštiečiams.
Nominacijos „Nepriklausomybės stela“ laureatas – Lietuvos kariuomenės gynybos štabo karinio rengimo valdybos viršininkas plk. Aleksiejus Gaiževskis.
Plk. A. Gaiževskį sveikina LR Seimo narys E. Sabutis, meras M. Sinkevičius, mero pavaduotoja B. Gailienė.
Jonavos kultūros centro styginis kvartetas „Vivente“. Vadovė Diana Rimkutė (smuikas), Ugnė Grizickaitė (smuikas), Gerardas Lisauskas (violončelė), Liepa Urbonaitė (smuikas).
Plk. A. Gaiževskio kandidatūros nominacijai teikėjai – TS-LKD Jonavos skyriaus nariai J. Peleckienė, J. Rizgelis, A. Dabašinskas su laureatu. J. Peleckienės nuotrauka.
Iškilmingo koncerto baigiamasis akordas.
ANTRŲJŲ KARO UKRAINOJE METINIŲ MINĖJIMAS
Vasario 24-oji krauju įrašyta į modernaus demokratinio pasaulio istoriją. Paryčiais sovietmečio tironas nusitaikė į strateginius Ukrainos gynybos objektus ir visą laisvąjį pasaulį. Minėdami antrąsias karo metines jonaviečiai su vėliavomis, Lietuvos ir Ukrainos atributika susirinko Santarvės aikštėje. Ukrainos palaikymo akcijos dalyviai iš žvakelių tarsi saulę sudėjo saulėgrąžą, kurios vidų užpildė daugybė švieselių. Švieselių tradicija kilo Maidane, o Ukrainos prezi-
dentas Volodymyras Zelenskis vienoje savo kalbų yra sakęs: „Šviesa nugalės tamsą.“
Mintimis apie karą Ukrainoje ir mūsų visų laisvę pasidalijo meras Mindaugas Sinkevičius, Jonavoje gyvenanti ukrainietė Oksana Menkevič. Visų širdis sušildė ukrainietės, gyvenančios Upninkuose, Susannos Puškarenko bei Elvijos Zvicevičiūtės atliekami kūriniai. Minėjimo dalyviai galėjo padėti rišti tinklą Ukrainos karo maskuotei. Organizatoriai dėkojo susirinkusiems už buvimą kartu, palaikymą, tikėjimą, jog Laisvė švies mums visiems.
Visada su Ukraina! Audriaus Reipos nuotrauka.
TAUROSTA
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS
ATKŪRIMO
DIENA
Po mišių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje jonaviečiai rinkosi prie Nepriklausomybės kovų memorialo Neries pakrantėje. Pagerbti žuvusieji pokario pasipriešinimo kovose, pasidalyta prisiminimais. Nepriklausomybės kovų dalyvė Veronika Gabužienė plačiai apžvelgė Lietuvos kelią iki Kovo 11-osios. Vėliau jonaviečiai padėjo gėlių prie politinių kalinių ir tremtinių kryžiaus Ramybės skvere. Minėjimą organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos filialas.
Pagerbti kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę. Edvino Malecko nuotrauka.
NATO LIETUVOJE – JAU 20 METŲ
Kovo 29 dieną Santarvės aikštėje buvo surengta iškilminga NATO 20-mečio minėjimo ceremonija, kurios metu, kaip ir prieš 20 metų, suplazdėjo Lietuvos ir NATO šalių vėliavos, simbolizuojančios Lietuvos narystės aljanse svarbą mūsų šaliai. „Nuo 2004 metų žengėme tvirtus žingsnius į naują perspektyvą lydimi atsakomybės
Per 1000 aktyviai nusiteikusių žmonių – nuo jauniausių iki pačių vyriausių šventinę Kovo 11-osios dieną paminėjo dalyvaudami tradiciniame 35-ajame bėgime „Obeliskas A. Kulviečiui – Jonava“. Tai buvo ir trečiasis Lietuvos bėgimo taurės (LBT) etapas, kuriame dėl įskaitinių taškų sportininkai varžėsi įveikdami pagrindinę 15 km distanciją. Nugalėtoju vyrų grupėje tapo žinomas Lietuvos bėgikas Lukas Tarasevičius. Tarp moterų triumfavo Auksė Linkutė („Stadija“), antra vietą pelnė Meda Repšytė (VUŠA), o trečią –Viktorija Varnagirytė („Lukas“).
Antroje dienos pusėje miesto kultūros centras jonaviečius pakvietė į koncertą. Žiūrovai pasinėrė į prisiminimus klausydamiesi Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ koncertinės programos „Apie Lietuvą ir Lietuvai“. Gražiausius linkėjimus kraštiečiams šventės proga skyrė rajono vadovai.
Trečiojo Lietuvos bėgimo taurės etapo tradicinio Kovo 11-osios bėgimo dalyviai prieš startą. R. Lukoševičiaus nuotrauka.
kartu su sąjungininkais priimti ir įgyvendinti sprendimus dėl nacionalinio ir kolektyvinio saugumo užtikrinimo. Narystė NATO pakeitė šimtmečius Lietuvos likimą lėmusias istorines bei geopolitines sąlygas ir tapo mūsų saugumo ir stabilumo sėkmės istorija“, –teigė Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius. Jam antrino pulkininkas leitenantas iš Olandijos Alainas Brokenas. Muzikines programas dovanojo Jeronimo Ralio gimnazijos folkloro grupė „Dobilia“ ir Rukloje dislokuotų NATO karių muzikinis kolektyvas. Susirinkusieji turėjo galimybę apžiūrėti aikštėje išrikiuotą karinės technikos parodą.
NATO priešakinių
Muzikinę programą dovanojo Jeronimo Ralio gimnazijos folkloro grupė „Dobilia“.
Deivido Lekavičiaus nuotraukos.
Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius.
pajėgų bataliono pulkininkas Alanas Brokenas.
PATYS UŽSITRAUKIAME GĖDĄ…
PRATARMĖ
Šis straipsnis 2024 m. vasario 5 d. buvo pasiūlytas ne vienam lietuviškos spaudos ir interneto žiniasklaidos portalui. Deja, visą mėnesį ignoruotas totalia tyla, o kovo 6 d. Italijoje Lietuvos sūnus, genialus režisierius Rimas Tuminas netikėtai išėjo Anapilin.
Dar prieš tai, kovo mėnesio pirmosiomis dienomis, nesulaukiant jokios reakcijos iš lietuviškų medijų, straipsnis buvo paskelbtas asmeninėje „Facebook“ paskyroje. Tokiu būdu draugai per draugus, vieni per kitus patys šiuo rašiniu pasidalijo (šių laikų „samizdato“ forma). Vėliau iš vieno artimo Rimo Tumino bičiulio sužinojau, kad pats režisierius rašinį matė ir perskaitė… Taip jau nutiko, kad tik kelios dienos prieš jam paliekant šį pasaulį…
Skaičiusiųjų atsiliepimai parodė, kad rašinyje keliami klausimai išties yra aktualūs. Atsirado siūlymų išversti straipsnį į rusų ir anglų kalbas. Mano gebėjimų tam nepakako, savanorio vertėjo į anglų kalbą neatsirado, o į rusų kalbą jį išvertė vienas geriausių Lietuvos vertėjų, garsus literatas, poetas, dramaturgas, Lietuvos ir Rusijos rašytojų sąjungų narys, savo metu aktyvus sąjūdietis, leidinio „Согласие“ („Santara“) redaktorius ir leidėjas Grigorijus Jefremovas (maskvietis, gyventi ir veikti pasirinkęs Vilnių). Grigorijaus dėka rašinys galėjo pasiekti ir rusų kalbą suprantančius Rimo Tumino talento gerbėjus ne tik Rusijoje ar Izraelyje, bet ir platesniame pasaulyje.
Dalies skaitytojų nuomone, net ir režisieriui palikus šį pasaulį, rašinyje keliami klausimai ir svarstymai
Režisierius Rimas Tuminas. J. Vachtangovo teatro archyvo nuotrauka.
išlieka ne mažiau aktualūs, nes paliečia svarbius ir nevienaplanius savivokos, požiūrio į savo vietą pasaulyje, į savo iškilias asmenybes bei jų indėlio, garsinant savo šalies vardą, aspektus. Su kuo, beje, susiduria ne vien lietuviai.
Lietuva turėjo, turi ir turės dar daug sūnų ir dukterų, kurie dėl talento ir darbštumo užauga iki europinio ar net pasaulinio lygio personalijų. Būtent jie yra efektyviausi šalies ambasadoriai pasaulyje, tik mes dažnai jų jau nebepriimam kaip savų. O per juos pasaulis kuriasi įvaizdį apie mus. Jų dėka Lietuva ir mes iš provincialaus užkampio daromės įdomūs ir verti pagarbos.
O kaip mes patys juos vertiname, giname, saugome, kaip vertiname jų indėlį?
Darius SIMANAITIS
Rimas Tuminas šiame kontekste tik simbolis, kurio pavyzdžiu atskleidžiamas ydingai siauras, kategoriškas, juodai baltas, priklausomai nuo konteksto – tai dievinantis, tai totaliai smerkiantis mūsų, lietuvių, požiūris į savo iškiliuosius.
Ydingas tuo, kad pakanka mums su tinkamu padažu patiekti „kompromatą“ ir praryjame nekramtydami, visą dėmesį sufokusuodami tik į tą „aktualiją“, lengvai „pamiršdami“, pamesdami platų kontekstą, bendrą paveikslą, lengva ranka nubraukdami iškiliųjų gyvenimo darbus, net jeigu jie akivaizdžiausiai byloja, kokias vertybes puoselėjo ir kam liko ištikimi visą gyvenimą.
Ydingas ir tuo, kad savi, užuot tausoję ir gynę savo talentus, strimgalviais puolame varžytis tarpusavyje –kas skaudžiau įspirs, kada jie patenka į bėdą, tarsi kokio slapto juodo pavydo vedami apdergiame didesnį už save, kad patys galėtume pasijusti reikšmingesni.
Ydingas, kad priekabiai reikalaujame iš kitų visokeriopo tobulumo ir kaip mums palengvėja, kai randame kitame bent vieną kliaudą…
Mūsų ydos labiausiai žaloja ne ką kitą, tik mus pačius.
Rimo nebėra. Kol dar buvo gyvas, atsiprašyti pavėlavome, tačiau mūsų ydos pasiliko su mumis ir mus persekios bei žalos toliau. Čia neina kalba apie nesvarbų kokios konkrečios asmenybės „išbalinimą“ ar „sudievinimą“, tai bloga praktika. Žmonės nėra tobuli ir turi įvairių pusių, todėl tai suprantant nėra brandu reikalauti tobulumo ir nepriekaištingumo visais aspektais. Asmenį dera priimti kaip visumą, tačiau reikia gebėti suprasti, kokią esminę įtaką, jei norite, misiją, jis atliko savo veikla bei gyvenimu, ir neprapulti detalėse.
Siekiant neardyti struktūros, čia pateikiamas tekstas toks, koks buvo sukurtas, tik šiek tiek pakoreguotas. Kaip antai, išimant nebeaktualiais pavirtusius palinkėjimus Režisieriui prasmingai kurti ir gyventi iki 120 metų.
Galbūt reikėtų nežinantiems paaiškinti, kodėl būtent iki 120?! Nes šalyje, kuri Rimą Tuminą pasikvietė ir svetingai priėmė po to, kai jis turėjo palikti Maskvos Vachtangovo teatrą, o Lietuvoje buvo išprašytas
ir iš paties įkurto Mažojo teatro, yra tokia sena graži tradicija vienas kitam linkėti būtent 120 metų (Toroje minima, kad tiek gyveno Mozė).
Beje, kaip iš Maskvos Rimui Tuminui pavyko ištrūkti, tai gana detektyvinė istorija. Jo taip paprastai iš ten nebūtų išleidę, tačiau šią istoriją galbūt turėtų papasakoti režisieriaus artimieji.
Deja, tai tokia ilgametė lietuviška „tradicija“ neįvertinti, tarsi nurašyti Lietuvos vaikus, kurie išgarsėja pasaulyje gyvendami, dirbdami ir kurdami užsienyje – išvažiavai iš gimtojo sodžiaus ir tapai mums svetimas, kažkoks įtartinas, tarsi išdavikas…
O būtent šie asmenys yra tikrieji Lietuvos vardo garsintojai ir neoficialūs ambasadoriai, kurie patys savo talentu išgarsėjo ir dar garsina šalį, iš kurios yra kilę. Nei milijoniniais tiražais išleisti spalvingi lankstinukai, nei sukurti reklaminiai filmukai ar užsakomieji straipsniai užsienio medijose (kad ir kiek pinigų tam beišleistume) negali pasiekti tokio reprezentacinio efekto pristatant mūsų respubliką, kaip šios asmenybės, kurios Lietuvos valstybei nieko nekainuoja.
PERSONA NON GRATA
Pavyzdžių išties yra gausybė… kad ir pasaulinio garso režisierius Rimas Tuminas, savo tėvynėje tarsi tapęs pasmerktas, tarsi kažkoks kolaborantas, tarsi persona non grata... Kodėl?
Todėl, kad 2021-ųjų rudenį, dar prieš rusų invaziją į Ukrainą, patyrusio propagandisto V. Poznerio laidoje kažkaip netikusiai, „neteisingai“ atsakė į klausimą apie „rusų okupantus“, tarp kitų gal irgi nelabai vykusių akcentų… Tačiau, ką jis iš tikrųjų turėjo omenyje, niekas paskui jau nebeklausė, nepasidomėjo… Tad nuskambėjo, kaip nuskambėjo… Ir buvo pasmerktas.
Į tai Lietuvoje ypač aštriai sureagavo vienas žurnalistas, palinkėdamas režisieriui „pasilikti Vladimirovičiumi“. Žurnalistas irgi yra labai garsus, populiarus, jo nuomonė turi įtakos, bet – tik „šiapus tvoros“...
Viskas lyg ir aišku: ir žurnalistas teisus (jis toks ne
vienas), ir režisierius nepataikė... Na, nepaguldė seno propagandos vilko ant menčių, neatsišaudė taikliai į dešimtuką, kaip mums norėtųsi…
Žurnalistas atliko sarginio šuns funkciją, tada kultūros ministras režisierių išvadino „girtu rusų kareiviu“ ir atleido iš jo paties teatro, o visuomenė socialiniuose tinkluose pirma „apvėmė“ režisierių, po to ir ministrą… Visi dabar jaučiasi kažką reikšmingo nuveikę „vardan Lietuvos“...
Režisierius kukliai pasitraukė ir išvažiavo dirbti į užsienį, kur jį vertino. Vertino visur, tik ne gimtojoje Lietuvoje… Čia jis tapo svetimu…
BEVEIK VISKAS – LAIDOS KŪRĖJŲ RANKOSE
Rimas Tuminas – puikus, išskirtinis režisierius, turintis daug ką įdomaus, reikšmingo pasakyti ne tik teatro kalba ir ne tik apie teatrą. Bet, deja, nėra geras kalbėtojas, kai pakliūna į keblią situaciją (daugybė kultūros žmonių, mokslininkų, sportininkų nėra geri kalbėtojai, pasižymintys specifiniu profesionalumu). Kaip žiūrovui atrodys programos svečias, daugiau nei devyniasdešimt procentų priklauso nuo laidos kūrėjų sumanymo ir tikslų. Dalyvaujant diskusijoje, jei vedėjas iš anksto nėra palankus, reikalingas ypatingas pasiruošimas ir gebėjimas taikliai, lakoniškai reikšti savo mintis, nepasakant nė vieno nereikalingo žodžio, atsakyti į keblius klausimus, iš anksto nuspėti, kur gali slypėti paspęsti spąstai. Ir tuo pačiu metu gebėti atrodyti atsipalaidavusiam ir laisvam pašnekovui. Nuoširdumas ir pasitikėjimas žurnalisto gera valia gali tapti mirtinu priešu, nes laida visada pasirodys tokia, kokios norės jos sumanytojai.
Rimo Tumino sukurti darbai genialūs, jį vertina pasaulyje, apie jį rašo didžiausi ir įtakingiausi pasaulio dienraščiai ir jis įdomiai kalba laidose, kur vedėjas atidus interviueris ir padeda atskleisti vystomą mintį, bet hard talk formatas – ne jo arkliukas... Jis juk ne politikas, jis – menininkas.
Tai kokią, po galais, mes turime teisę reikalauti iš žmogaus genialumo visose sferose? Ir dar teisti, kad ne visada ir ne visur primeta tritaškių?..
KUR ESMĖ?
Pažiūrėkime, ką režisierius Rimas Tuminas nuosekliai teigė visu savo gyvenimu, darbais, kūryba, t. y. kalba, kuria jis geriausiai, subtiliausiai moka reikšti mintis, o ne ką kokioje laidoje jis ne taip pasakė, ne tuos sudėjo akcentus...
Savo gyvenimu ir kūryba tiek Vilniuje, tiek ir Maskvoje jis teigė aukščiausias humanistines vertybes statydamas klasiką, ieškodamas amžinųjų vertybių, ieškodamas Žmogaus žmogui, įpindamas ir lietuviškąją temą… Taip užsienio žiūrovai mokėsi dar ir lietuviškų akcentų…
Jis niekada netarnavo konjunktūrai, nesivaikė laikmečio madų, nepataikavo valdžiai (jokiai!). Kur jūs matėte jo darbuose sovietinės, putininės ar bet kokios kitokios ideologinės propagandos ar tarnavimo valdžiai (bet kokiai valdžiai – savai ar svetimai?!) kad ir menkučių užuominų?..
Jis nestatė jokių spektaklių, tenkinusių okupantų ideologinio režimo užsakymus… Taigi jis neeikvojo savo talento kurti menišką melą, nerežisavo „Niekas nenorėjo mirti“, o sukūrė perlą „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (iš pradžių Vilniuje, savo įkurtame Mažajame teatre, po to – Maskvos Vachtangovo teatre, kuriam vadovavo).
„NUSIŠYPSOK MUMS VIEŠPATIE“ –
DAUGIAPLANĖ LITVAKO IR
LIETUVIO KŪRYBOS SIMBIOZĖ
Vienas mūsiškis lietuvis (Rimas Tuminas) pasirėmė kito mūsiškio litvako (Grigorijaus Kanovičiaus) kūryba ir jo kūrinių motyvais sukūrė teatrinį perlą, kurį žiūrėjo, kuris sukrėtė ir kuriam atsistoję plojo ne tik Lietuvos žiūrovai. Šis kūrinys iškeliavo ir į platųjį pasaulį...
Nekalbant apie kūrinio filosofinį užtaisą ir teatrinę vaidybinę išraišką, daugiaplaniškumas pasireiškia ir Lietuvos įvaizdžio prasme. Deja, visą pokarį, o ypač po 1990-ųjų, išsivadavus iš blogio imperijos gniaužtų, pasaulyje įtaigiai buvo formuojamas neigiamas Lietuvos įvaizdis. Kaip antisemitiškos, ksenofobiškos, na-
2024 NR. 1 (19)
Grigorijus Kanovičius ir Rimas Tuminas romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ pristatymo metu. Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1997 m. sausio 14 d. Vlados Inčiūtės nuotrauka.
cistinės šalies, kuri neva nutyli, ignoruoja negarbingus, kruvinus savo istorijos puslapius, kurioje neva garbinami nacistiniai nusikaltėliai, kad jos antisovietinė rezistencija – tai vien „nepribaigtų fašistų“ banditizmas, o visas dabartinės Nepriklausomybės trisdešimtmetis – tai bandymai išbalinti savo istoriją ir nuoseklūs siekiai ugdyti neapykantą žydams, rusams ir t. t.
Nežiūrint politinio elito pastangų, nuoseklios pozicijos ir veiksmų, pradedant Sąjūdžiu, o vėliau –Lietuvos Prezidento istorinio atsiprašymo Izraelyje (kuris ten ir pasaulyje buvo priimtas labai teigiamai, kaip brandžios šalies, siekiančios sąžiningai įvertinti savo ne visada garbingą praeitį, veiksmas). Nepaisant mokslinių darbų, Genocido centro tyrimų, dėl ko atimami rezistentų statusai tiems, kurie išaiškinti dalyvavę Holokauste, taip pat nepagrįstų šmeižtų paneigimų, nepaisant tarptautinių konferencijų ir atvirumo, literatūros, mokyklų programų tą antilietuvišką naratyvą, kuris maitinamas ne vien iš išorés, bet ir iš vidaus, sunku pakeisti.
KEISTI SUTAPIMAI
Pavyzdžių aibė, bet paminėsiu tik keletą.
Vienas mūsų svarbesnių dienraščių paskelbia savo vyriausiojo redaktoriaus ksenofobinių ir antisemitinių paskvilių seriją „Kas valdo pasaulį“ (labai panašia dvasia, kaip praeitame amžiuje nacių „Der Stürmer“).
Spektaklyje „Nusišypsok mums Viešpatie“ susitiko dvi trupės: vilniečių ir maskviečių. Kairėje stovi G. Girdvainis, R. Tuminas, S. Račkys. Dešinėje sėdi V. Suchorukovas, E. Kniazevas, S. Makoveckis. D. Matvejevo nuotrauka.
Ir kaip tyčia tada, kai vyksta svarstymai dėl Lietuvos narystės NATO aljanse ir Europos Sąjungoje…
O visai neseniai kitas asmuo, Seimo narys (keliantis ambicijas tapti Prezidentu!), socialiniuose tinkluose platino tekstus, kuriuose tiesiogiai skatino užmušti žydą (iš esmės net nesvarbu kokį, tiesiog žydą), tyčiojasi iš svarbiausio mūsų sąjungininko ir mūsų saugumo garanto JAV prezidento ir vėlgi ne šiaip sau kada nors, o NATO samito Vilniuje fone. Gal ir neturėtų būti keista, nes kaip gali mūsų Seimas apsieiti be kadais dar Maironio aprašyto Čičinsko (ar net kelių tokių vienu metu)?..
Abiem pavyzdžiams būdinga tai, kad ne bet kada, o tam tikru metu atgaivinamos temos, kurios sukelia didžiausią rezonansą pasaulyje, plačiai nuskamba ir kelia tiesioginę egzistencinę grėsmę Lietuvai bei bjauriausiu būdu teršia (formuoja!?) jos įvaizdį...
Beje, tas pats V. Pozneris, vadinamas Maskvos propagandos mašinos sunkiąja artilerija (reikia pripažinti, kad tai neabejotinai intelektualas ir aukščiausio lygio profesionalas, kurio laidos labai populiarios visame rusų pasaulyje), buvo jau parengęs metmenis dar vienai iš savo „bombinių“ laidų, kurios anonsas skambėjo maždaug taip: „Kaip buvo naikinami žydai Lietuvoje? Tą darė ne kokios zonderkomandos, ne kokie nors niekšai, tą darė, galima sakyti, visi gyventojai…“ (!!!)
Laimei, laida nepasirodė, nes pašnekovė apsigalvojo ir neatvyko.
„Der Sturmer“, 1937 m., „Respublika“, 2004 m.
Turime suvokti ir pripažinti, kad mūsų istorija ne visada vien herojiška, ne visada buvome tik šviesos pusėje ir ne visada mes tik svetimos agresijos aukos. Tai labai skaudi ir ne šio rašinio pagrindinė tema, tačiau ją būtina sąžiningai gvildenti dėl mūsų pačių, nes ja nesunkiai manipuliuoja piktavaliai piešdami išskirtinai neigiamą mūsų paveikslą. Tinkamu metu šiek tiek šliūkšteli žibalo ir prasideda… Ypač internetinėje erdvėje putodamas prasiveržia urvinio antisemitizmo srautas ir negali suprasti, ar tai irgi sinchronizuotai veikiantys nuomonės formavimo botai ar taip jau natūraliai išeina? Kas ir kaip turėtų patvirtinti mums klijuojamas etiketes? Visuomenė niekada nebūna vienalytė, ypač demokratiniame pasaulyje ji marga. Bet tada atrodo, kad mes tikrai dar urviniai ir civilizuotame pasaulyje tokiems neturėtų būti vietos.
ŠVIESUS KELIAS Į ŽMONIŲ
ŠIRDIS IR PROTUS
Rimas Tuminas reprezentuoja visai kitą – atvirą, civilizuotą, aukštos kultūros Lietuvą. Komandoje, kurią jis atsivežė į Maskvą ir kuriuos maskviečiai tebevadina lietuviais, dirbo ne vien lietuviai (!) Su Rimu Tuminu mes kitokie, mes verti pagarbos.
Ta kalba, kuria moka kalbėti Rimas, yra šviesus kelias į žmonių širdis ir protus. Rimo dėka ir pasaulis atrodo geresnis, turintis prasmę ir viltį…
Be Lietuvos ir Rusijos, iš jo interviu paimti trokšta pasaulio šalių garsūs žurnalistai. Apie režisierių vedamuosius publikavo įtakingiausi dienraščiai, tokie kaip „Le Monde“, „Le Figaro“, „Corriere della Sera“, „New York Times“, „China Daily“, „Haaretz“...
Mes, Lietuvos žmonės, su Rimu Tuminu tampam kultūringesni, tauresni ir didesni, nei kad esame iš tikrųjų (bet tada irgi truputį paaugame). Iš tiesų jo kūryba tarsi pakylėja mus, tuos savyje susireikšminusius kompleksuotus provincialus, besimurkdančius buitinių rietenų, apkalbų ir pigaus politikavimo spektaklyje, režisuojamame visai kitų „dramaturgų“, tykštant seilėms besiaiškinančių „esminius žmogaus egzistencijos klausimus“ – kas daugiau pavogė, kam parsidavė, kas valdo pasaulį ir kas tie „tikrieji“ kolaborantai…
Mes daromės įdomūs pasauliui Rimo dėka, per aukštąją elitinę kultūrą… Ir už tai dėkingi turėtume būti ne vien Rimui Tuminui. Lietuvos teatro mokykla užaugo tokia stipri, kad pralenkė net savo mokytojus Rusijoje (pagarba tokiems mokytojams, išugdžiusiems mokinius, kurie juos pranoko). Su tam tikru pavydu stebėjosi ir teatro legenda O. Tabakovas: „Iš kur tokioje mažoje šalyje tiek puikių režisierių?“ Asmenybių, kurios savo talentu ir darbu, nesulaukdamos net tinkamos mūsų padėkos, garsina šalį ir pakelia mus į kultūringų, civilizuotų šalių lygį yra gana daug (ne tik teatro sferoje), tik mūsų požiūris į jas keistas.
J. Vachtangovo teatro 100-mečiui pastatytas spektaklis „Karas ir taika“.
Mes, žinoma, didžiuojamės, kad turime tokių garsių žmonių. Džiaugiamės, kai jų pasiekimais ir laimėjimais žavisi pasaulis, mėgstame pasišildyti tuose šlovės spinduliuose, nes jie – mūsiškiai. Bet tampame pabrėžtinai rūstūs, jei jiems kas nepavyksta. O juk niekuo neprisidedame prie to, ką jie daro, tik reikalaujame.
KAIP
RUSIJA IR LIETUVA „SURADO“
BENDRĄ POZICIJĄ
Rusija labai nuosekliai stengėsi Rimą Tuminą įpilietinti, kad tik jis liktų Maskvoje. Leido kūrybinę laisvę, taikydamasi su jo „nekorektiškais“ pasisakymais, besikertančiais su vis stiprėjančia ideologinio režimo linija, nes gerai suprato ypatingą, ne vien reprezentacinę, tikro talento vertę. Dar iš sovietinių laikų Rusijos tarnybos yra sukaupusios gausios praktikos, atidirbusios metodus, kaip išnaudoti išskirtines asmenybes savo tikslams, įpainioti jas į savo paspęstas pinkles, palaužti panaudojant kompromatą... Tik Rimas nepasidavė, nors turėjo visa tai atlaikyti ir išlaviruoti vienas pats…
Invazijos į Ukrainą išvakarėse Rimas kažkaip simboliškai pastatė L. Tolstojaus „Karą ir taiką“ – spektaklį, neatitinkantį dabartinės Rusijos karinės linijos, vieno žymiausių pasaulyje rusų autoriaus kūrinį, kurio gyvenimo filosofija buvo aiškiai antimilitaristinė. Kūrinys tolimas nuo dabartinių naratyvų, šlovinančių rusų ginkluotąją istoriją, jos būtas ir nebūtas perga-
les ir menkinančių jos priešininkus. Nors Napoleonas buvo priverstas iš Rusijos sprukti, ten, karo lauke, jis nepralaimėjo nė vieno mūšio... Borodino mūšį karine prasme irgi laimėjo prancūzai… O Maskvą besitraukdami sudegino patys rusai…
Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, propagandistų drausmingai vadinamai „karine operacija“, Rimas ją tiesiai vadino karu, nors jį kantriai „protino“, kad jis „nesupranta, ką sako“… Atmosfera vis labiau kaito… Netrukus režisierius paliko Maskvą ir grįžo į tėvynę.
Tarsi magui spragtelėjus pirštais, ovacijos ir šūksniai „Tuminas – genijus“ Maskvoje nutilo, pasirodė laidos, kuriose jis buvo „demaskuojamas“, vadinamas „rusiškos kultūros priešu“, parsidavusiu dėl „didelių babkių“ agentu (pastarąjį apibūdinimą reikėtų vertinti kaip aukščiausią komplimentą, nes savo „ardomąja veikla“ jis netrukdomai, griaudėjant ovacijoms, užsiiminėjo beveik 15 metų pačioje Rusijos širdyje… Tai kur kas kiečiau nei Štirlicas).
J. Vachtangovo teatro gastrolių Kinijoje spektaklio „Eugenijus Oneginas“ afiša, 2019 m.
TAUROSTA
O tuo metu Lietuvoj jį jau vadino kolaborantu… Ir tais pačiais 2022 m. Rusija atėmė iš jo valstybinę premiją, o Lietuva išmetė iš jo paties Mažojo teatro. Kažkaip labai sinchroniškai, nors dėl kardinaliai priešingų intencijų…
J. VACHTANGOVO TEATRAS
Į J. Vachtangovo teatrą Rimą Tuminą primygtinai kvietė legendinis rusų aktorius Michailas Uljanovas, kaip tuometis šio teatro vadovas. Rimas ilgai svarstė, bet galiausiai pasiūlymą priėmė. Nuo 2007 iki 2022 m. pradžios jis buvo J. Vachtangovo teatro meno vadovas. Įdomu, kad Rimas Tuminas buvo išstudijavęs ne tik Vakarų, bet ir rusų teatro mokyklas – N. Dančenkos, V. Mejerholdo, A. Efroso, nuodugniausiai – Stanislavskio sistemą, kurią laikė sava, o apie Vachtangovo mokyklą, jo paties žodžiais, žinojo bene mažiausiai.
Tuo metu, kai jis buvo paskirtas meno vadovu, teatras beveik merdėjo, nors jame dirbo visa plejada rusų kino ir teatro grandų. Pradžia buvo labai sunki. Aktoriai įtariai žiūrėjo, nenorėjo priimti naujojo meno vadovo užsieniečio, atvykusio iš „buvusios provincijos“. Rimas buvo reiklus, bet atidus, žmogiškas ir jautrus vadovas. Netrukus teatro reikalai ėmė taisytis. Jo gilų, nuoširdų dėmesį, atsidavimą teatrui, kuris jam buvo patikėtas, charakteringai byloja ne tik vienas po kito sekę anšlaginiai pastatymai.
Rimo Tumino pastangomis buvo atstatyti J. Vachtangovo namai-muziejus Vladikaukaze.
Rimas teatre įkūrė studiją, kurioje jaunus rusų teatralus mokė savo meistrystės paslapčių, kaip tęstinumą ir padėką savo mokytojams, iš kurių pats išmoko daugybės teatro paslapčių studijuodamas Maskvoje.
2011 m. J. Vachtangovo teatro 90-mečiui pastatė B. Brechto, I. Bunino, F. Dostojevskio, F. Diuremnato, A. Millerio, A. Puškino ir E. de Filippo kūrinių motyvais spektaklį „Prieplauka“ („Пристань“), kuriame vaidino visos garsiausios senosios šio teatro žvaigždės. Tai pagarbos duoklė jau išeinančiai teatro kartai, kuri estafetę perduoda jauniesiems. Spektaklis buvo labai šiltai sutiktas, įvertintas, susilaukė daugybės apdovanojimų. Rimas pelnė didžiulės dalies Rusijos kultūros elito ir paprastų žmonių nuoširdžią meilę ir pagarbą.
Rusų spauda tada rašė: „Jis viską moka sukurti ore – ir scenas, ir santykius. Jis viską moka daryti ir ant žemės – židinį, daržą, suolą. Labai vyriško charakterio. Neįvykdomų užduočių režisierius, spektaklių, kurių kiekvienas tampa įvykiu, statytojas. Vachtangovo teatras – vienas pačių sėkmingiausių šalies teatrų, ir jam vadovauja „vikingas“ – lietuvis, atsiskleidęs kaip rusų teatro kultūros fenomenas.“
Rimas Tuminas tikras, gilus turtingos rusų kultūros ekspertas, teatro kalba sugebantis atskleisti jos klodus ne tik mums, lietuviams, ne tik pasauliui, bet ir patiems rusams.
REŽISIERIŲ PASIKVIETĖ „GEŠER”
TEATRAS, KURIO PAVADINIMAS
REIŠKIA „TILTAS“
Kažkaip labai daug simbolikos, pradedant teatro pavadinimu. Pasitraukęs iš Maskvos dėl pradėto karo ir atstumtas tėvynės, Rimas Tuminas išvyko į Izraelį (nors turėjo ir daugiau pasiūlymų – buvo daugelio teatrų trokštamas režisierius). Išvyko į šalį, kuri artimai, ne tik tragiškai, bet ir šviesiai susijusi ir su Lietuva, ir su Rusija. Į šalį, kurią galima laikyti vienu iš civilizacijos lopšių, kuri istorijoje pasirodo dar jos aušroje. Tauta, kuri pasauliui davė tiek garsių asmenybių: menininkų, mokslininkų, pedagogų, kuri išlaikė gyvą nacionalinę ir kultūrinę atmintį, skaičiuojančią tūkstantmečius. Šalis, kuri ištrinta ir vėl tarsi feniksas atgijusi pergyveno ne vieną grėsmingą, „nenugalimą“ imperiją, nors niekada nebuvo didelė, niekada pati nebuvo imperija. Lietuva viduramžiais pretendavo, o Rusija tapo…
Žydai labai skaudžiai ir giliai supranta, kad esminė ir pati didžiausia nacijos vertybė yra ne teritorijos, ne ten slypintys žemės turtai, ne grėsmingi ginklai, o jos žmonės, kad ir kur jie bebūtų. Gal todėl jie tokie turtingi ne skaitlingumu, o kokybe. Mokėdami gerbti save, jie moka vertinti ir kitus. Dar sakoma – kas niekina kitus, tas negerbia ir savęs.
Mes kartais mėgstame arogantiškai pašiepti „rusišką mentalitetą“, kur žmogus valstybėje yra niekas –tik sraigtelis ar „patrankų mėsa“. Tačiau ten visada suprato talento vertę, juos puoselėdavo (kartais ir prie-
vartaudavo…), ir vis dėlto jie turi sukūrę aukščiausio lygio pasaulinę kultūrą, kurią moka parodyti ir ja didžiuotis.
Mes, atrodo, šia prasme „pažengę“ dar toliau… tik priešinga kryptim – nevertinam net savo talentų…
CANCEL CULTURE
Turim ir gražių pusių – Lietuvoje kaip ir nematyti drastiškų „cancel culture“ apraiškų, kad viskas, kas rusiška, būtų laikoma a priori toksiška.
Rusakalbiai atvažiuodami į Lietuvą baiminasi, kad vien dėl rusų kalbos gali susilaukti nemalonumų (toks naratyvas nuolat diegiamas pasauliui) ir nuoširdžiai nustemba, kad praktiškai visi (kas tik moka) lengvai pereina į bendravimą rusų kalba be jokių išankstinių nusistatymų. Kad Vilniuje prieglobstį rado daugybė rusakalbių žurnalistų, visuomenės veikėjų, kuriems pavojinga tapo likti totalaus režimo apimtoje imperijoje. Graži kilni tradicija dar iš viduramžių, kai nuo „samoderžavijos“ teroro iš Rusijos pabėgę kitaminčiai prieglobstį rasdavo Lietuvoje. Nesunaikinti jie praturtindavo ne tik rusų, bet ir mūsų kultūrą (pavyzdžių daug)
Kaip prisiminė pats Rimas Tuminas, 1991-ųjų išvakarėse, kai Kremlius jau keletą metų vis intensyvino spaudimą ir propagandinę šmeižto kampaniją prieš taikią, dainuojančią Lietuvos revoliuciją, rengė provokacijas, grasino karine jėga užgniaužti mūsų Nepriklausomybę, jo Mažojo teatro repertuare buvo „Vyšnių sodas“ pagal A. Čechovą. Ir jis manė, kad spektaklį reikia bent kuriam laikui išbraukti iš repertuaro, kad šitoje tvyrančios grėsmės ir smurto akivaizdoje pernelyg ausį rėžia ir skersai gerklės stovi visokie Piotr Sergejevič ar Liubov Andrejevna ir, atėjus pasirodymo vakarui, baiminosi, kad žmonės grąžins bilietus arba tiesiog į teatrą neateis… Tačiau labai nustebo, kad salė prisirinko pilna, nė vienas bilietas nebuvo grąžintas. Žmonės be vargo atskyrė, kad rusai, kurie atėjo čia smurtauti, ir rusai, kurie rašo tokius kūrinius, nėra vienas ir tas pats, ir ne apie tą patį. O pati rusų kalba išvis niekuo dėta, ji nėra nei diktatorių, nei okupantų, nei smurtininkų išskirtinė nuosavybė. Aukštoji kultūra ir kilnumas („благородство“), būdinga rusams, tik nuolat konkuruoja su „deržimor-
1991 m. sausio 13-oji Vilniuje. LRT archyvo nuotrauka.
dų“ sindromu, kurį įkūnija dabartinis režimas. Norisi tikėti, kad ateis laikas, kai pirmoji pusė įveiks antrąją ir taps norma.
KAS BUVOME IR KAS ESAME TIE MES?
Išties mūsų laisvės kova buvo labai graži, tauri (tik to mes irgi nevertiname). Mes neskleidėme neapykantos net savo priešams suprasdami, kad ir jie tėra ideologinio režimo aukos, iš kurio siekdami išsivaduoti patys, linkėjome išsivaduoti ir jiems.
Kažkoks aštrialiežuvis mums tada pritaikė rusų klasiko Iljos Ilfo sparnuotą frazę „страна, непуганых идиотов…“ („neišgąsdintų idiotų šalis“). Kita prasme, nei turėjo omenyje jos autorius, tačiau kas toje situacijoje nuskambėjo kaip tam tikras komplimentas – į žmones šaudo, važiuoja tankai, o jie beginkliai stovi susikibę rankomis, niekur nesitraukia ir… dar dainuoja… O juk, atrodo, turėjo išsilakstyti jau po pirmojo šūvio, po pirmojo kraujo… Todėl galiausiai teko atsitraukti… tankams.
1991 m. sausio 14 d. Maskvos Maniežo aikštėje. Nuotrauka LRT archyvo
Mes tada laimėjome palyginti nedaug pralieję kraujo (išskirtinis mūsų revoliucijos bruožas!) ne todėl, kad buvome labai kieti, bet greičiau, kad buvome žmoniški. Į MES tada tilpo daug – lietuviai, rusai, lenkai, žydai... Mes laimėjome, nes radome platų palaikymą pasaulyje, nes mūsų siekius, nežiūrint totalios priešiškos propagandos, suprato nemaža dalis „neaprėpiamosios“ šalies rusų. Ir netrukus į protesto mitingą už Lietuvą Rusijos sostinėje išėjo pusė milijono įvairiataučių maskviečių (kai kurie šaltiniai teigia, kad 800 tūkst., tai bene masiškiausia demonstracija Rusijos istorijoje!). Be jų paramos mes nebūtume ištrūkę. Deja, netrukus Rusijoje viskas ėmė grįžti į senas vėžes, grėsmės ir imperinis požiūris grįžo.
„Už jūsų ir mūsų laisvę“ – maskviečiai reikalauja M. Gorbačiovo atsistatydinimo dėl pralieto kraujo Vilniuje. Ekspertų nuomone, tokia masinė Lietuvos palaikymo reakcija sustabdė tolesnius smurto veiksmus. Nuotrauka LRT archyvo.
Ir dabar Ukraina mūšio lauke įrodinėja savo teisę egzistuoti taip, kaip to nori jos žmonės, o ne kaip sumanys ir teiksis leisti kaimyninės šalies caras. Mes gerai žinome, kad esame kiti eilėje, todėl ukrainiečius suprantame ir palaikome, kaip tik galime.
Jau vykstant vienam, prasidėjo karas Izraelyje. Izraelitams ne naujiena, ši mažutė, bet išdidi šalis per visą savo laikmetį po susikūrimo 1948 m. gyvena nuolatinių egzistencinių iššūkių, kurie iš esmės inspiruojami visada iš to paties centro, virtinėje.
ŠVIESESNIS IR PRASMINGESNIS PASAULIS
Net ir tokiomis sąlygomis dorieji pasaulio žmonės ieško žmogiškesnio, kultūringesnio, intelektualesnio pasaulio. Net prasidėjus „Hamas“ teroristų sukeltam karui, vykstant nuolatiniam šalies bombardavimui, režisierius pasiliko Izraelyje dirbti teatre, nors jam primygtinai buvo siūloma išvykti.
Įdomus faktas, kad (dar prieš karą) į Izraelį pas jį buvo atvykusi beveik dvidešimties Kinijos teatralų grupė (šalies, turinčios vienas seniausių teatro tradicijų pasaulyje!). Kadangi Rimui medikai neleido tolimų kelionių, pats teatras (!!!) atvažiavo pas režisierių...
„China Daily“ rašė, kad Nanjinge 2019 m. pagal Goethe’ės „Faustą“ buvo pastatytas spektaklis „Faust among equals“, kuris sulaukė didžiulės sėkmės, tačiau prasidėjus COVID epidemijai buvo sustabdyti jo rodymai. Per tą laiką mirė kompozitorius Faustas Latėnas ir vienas iš aktorių Sun Bo.
Kinai labai troško atgaivinti pastatymą, todėl priėmė tokį sprendimą ir su visa trupe išskrido dirbti pas režisierių į Izraelį, o vėliau, kai R.Tuminui dėl Goldoni pastatymo teko vykti į Italiją, jie tęsti repeticijų nusekė paskui į Italiją…
„Ana Karenina“, „Sirano“, „Faust among equals“, „Un curioso accidente“. Rimas Tuminas buvo kviečiamas Epidaure pastatyti spektaklį pagal bet kurį jo pasirinktą graikų klasikų tekstą… Režisierius turi aibę pasiūlymų iš viso pasaulio statyti spektaklius. Stebėtina, kaip jis tiek daug suspėja…
Spektaklis „Faust among equals“ Pekine.
KLAUSIMAS PAMĄSTYMUI
Kodėl nėra valstybės prerogatyvos rūpintis tokiais savo ambasadoriais, ginti juos? Bent pasiūlyti savo paslaugas, paramą?..
Stop… stop…
Neina kalba apie „projektą“, kaip menininkus, mokslininkus ar sportininkus išnaudoti ideologinei propagandai, kaip kadaise buvo SSSR, ką ir dabar puikiai atlieka nedemokratinės šalys.
Visai nesiūlau kopijuoti jų pavyzdžio, juk ne apie kokio režimo ideologinių naratyvų propagavimą kalbame.
Ir omeny turiu ne dar vieną pagyrimo raštą, medalį ar galimybę nusifotografuoti su Prezidentu vėliavos fone… (nors tie simboliai kartais irgi reikalingi). Neturėkime naivios vilties „užsiganėdinti“ vien tokiomis „cackomis“. Reikėtų palaikyti nuolatinį ryšį, domėtis, ko jiems reikia, kuo galima padėti, nes jie teikia didžiulę reprezentacinę naudą savo šaliai. Tokie Žmonės – mūsų pats didžiausias turtas ne vien tik paminėtomis prasmėmis, o mes nevertiname. Galų gale juk yra kažkokia praktika, kaip tausoja, globoja ir gina savo iškiliuosius kitos kultūringos šalys?
Nes dabar yra palikta tik jų pačių gebėjimams ir atsakomybei, o mes tiesiog priekabiai stebime, kritikuojame, reikalaujame, smerkiame ir pasiryžę sumaišyti su žemėmis, jei tik kas jiems nepavyksta…
Negarbinga, nebrandu, žema, šlykštu, apmaudu ir gėda…
TURIME RASTI, KAIP…
Yra krikščioniška apmąsčius, supratus klydus, prisipažinti, atsiprašyti ir siekti atitaisyti padarytą žalą. Mes turime ką permąstyti ir už ką atsiprašyti Rimo Tumino: už savo nebrandumą, skubotus kaltinimus be pagrindo, už tai, kad tėvynė jį grįžusį namo pasitiko ne tik šaltai, bet ir priešiškai, už negebėjimą susigaudyti, kas yra kas iš tikrųjų, nesugebėjimą suprasti, kokia jo indėlio Lietuvai vertė ne tik kultūriniu aspektu. Dėl režisieriaus darbų mes pasaulio akyse tampame įdomūs ir didesni.
Gražiausia būtų, jeigu tokių žingsnių būtų imtasi valstybės vardu. Dėl mūsų tautinio mentaliteto ydų, netinkamo reagavimo ar nereagavimo būtų naivu sukarti visus šunis tik ant veikiančios vyriausybės, jos kultūros ministro ir tam kartui nusiraminti (dar viena bjauri tradicija, tarsi „tauta gera, tik valdžia visada netikusi“).
Ypač Rusijos agresijos ir virš mūsų pakibusių egzistencinių grėsmių kontekste atrodo natūralu į skaudžius mūsų istorijai aspektus sureaguoti aštriai ir kategoriškai, bet neturime teisės per detales pamesti platesnio konteksto. Be pastarojo suvokimo mumis labai lengva manipuliuoti, mus supriešinti ir išskirti.
Nė viena valdžia iki šiol nerodė tinkamo pavyzdžio. Tačiau būtent dabartinė vyriausybė turi puikų šansą, kol dar ne per vėlu, tai padaryti ir pradėti keisti šią bjaurią ir mums patiems žalingą praktiką, kai ne tik neginami savieji, bet dar ir apspjaudomi.
Režisierius daug metų sunkiai sirgo, bet buvo kovotojas, nors pats teigė, kad jis tik „nepasiduoda. Jis teatralas ir norėjo apgauti jau dešimtmetį jam į nugarą alsuojančią mirtį. Jam sekėsi, suprantama medikams padedant, darant tikrus stebuklus. Kiek jam dar Dievo buvo duota šioje žemėje, tiek jis kovojo ir kūrė. Bet ar mes norėsime atsiprašyti ir bent iš dalies atitaisyti žalą, kurią padarėme ne tik jam, bet labiausiai sau patiems?
MERO GYVENIMO DĖLIONĖJE –RYŠKIASPALVIAI JONAVOS ATSPINDŽIAI
Birželio mėnesį Jonavos rajono savivaldybės meras, socialinių mokslų daktaras Mindaugas Sinkevičius mini gražią asmeninę sukaktį – savo 40-metį. Tai veržlus brandos amžius, kuriame iš įvairių įvykių, pokyčių, ambicingų planų ir siekių susidėliojo margaspalvė nueito kelio mozaika.
Trečią kadenciją mero pareigas einantis M. Sinkevičius turi didelį mūsų krašto gyventojų pasitikėjimą. Jie 2019 ir 2023 metų savivaldos rinkimuose rajono vadovo mandatą įteikė jau pirmajame ture. Jonaviečius žavi šio politiko entuziazmas, dėmesys Jonavos rajonui ir kiekvienam gyventojui.
Gimtadienio išvakarėse meras sutiko pasidalyti mintimis apie tai, kaip jam sekėsi rinkti ir dėlioti gyvenimo mozaikos detales į darnią visumą.
SVARBIAUSIAS ĮVYKIS
Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė Audriaus Reipos nuotraukos
Pašnekovas prisipažįsta, kad eidamas mero pareigas stokoja laiko prabėgusių metų peržiūrai. Pagaliau, anot jo, gimtadienis ateina ir praeina, o gyvenimas vėl teka savo vaga, įveikdamas pasitaikančius slenksčius ar dovanodamas naujų, dar nepatirtų džiaugsmų.
„Būdamas dvidešimt trejų tapau vicemeru, buvau bene jauniausias politikas savivaldoje. Žinoma, entuziastingas ir veiklus. Nuo tos pradžios prabėgo septyniolika metų – man jau keturiasdešimt. Kažkaip keista – lekiančio laiko lyg ir nepastebėjau, nes jis buvo kupinas darbų, veiksmo, asmeninio gyvenimo pokyčių. Daugelis pažįstamų klausinėdavo, kada ketinu vesti, o aš pašmaikštaudavau, kad tada, kai sulauksiu Kristaus amžiaus. Maždaug panašiai ir atsitiko – šeimą sukūriau perkopęs 30-metį. Tai svarbiausias ma-
Gražus duetas – Mindaugas ir Aistė Sinkevičiai Mero padėkos vakare, 2023 m.
no gyvenimo įvykis. Dabar labai džiaugiuosi augindamas sūnų Joną ir dukrą Aną, kurie yra atgaiva grįžus po darbų į namus. Suvokiau, kad nieko brangiau už šeimą negali būti – čia mano širdis, jausmai, begalinė meilė. Artimieji niekada neatsuks nugaros, sunkią akimirką besąlygiškai padės, patars, supras ir užjaus. Tai yra itin svarbu dirbant darbą, kuriame netrūksta ir įtampos, ir streso. Būna situacijų, užklumpančių nelauktai, netikėtai, o kitąkart ir nepelnytai. Pasitikdamas „apvalų“ gimtadienį, džiaugiuosi, kad visi artimieji yra sveiki, supratingi, mylintys. Dėkoju likimui, kad juos turiu. Tai man didžiausia dovana“, – savo požiūrį išsako M. Sinkevičius.
PRAEITIES IR ŠIANDIENOS PARALELĖS
Prisimindamas vaikystę, pašnekovas sako svajojęs tapti sporto žvaigžde, įsivaizdavo save žaidžiantį futbolą, stovintį vartuose ir laukiantį varžovo kamuolio. Politika neviliojo, antra vertus, vaikas gal ir nesuprato, kas tai yra. Tačiau tėvai nepritarė sportininko vizijai, skatino stropiai mokytis, ne tik lakstyti paskui kamuolį. Taigi, sportas nuėjo į antrą planą.
Mokydamasis 6-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Raimundo Samulevičiaus progimnazija), Mindaugas kasdien vilkėdavo moksleivio uniformą. „Kiekviena mokykla turėjo savo modelio uniformą, kurią ugdytiniai privalėjo dėvėti. Kiti šią taisyklę ignoravo, o man patiko į pamokas ateiti apsirengus moksleivišką kostiumą. Dabar, mokyklos laikotarpį palyginęs su savo darbu, matau panašumų – juk laikydamasis etiketo kasdien dėviu kostiumą. Tad darau prielaidą, kad jau mokykloje pasirinkau profesijos rūbą, nors nežinojau, kokias pareigas ateityje užimsiu“, – nusišypso rajono vadovas.
Lankydamas 4-ąją vidurinę mokyklą, vėliau tapusią Senamiesčio gimnazija, moksleivis buvo itin aktyvus – nevengdavo klasei siūlyti idėjų, vesdavo renginius, dalyvaudavo įvairiose veiklose. Pats, o ne tik mokytojų raginamas imdavosi iniciatyvų. „Niekada nesislėpiau už kitų nugarų. Priešingai – pasisiūlydavau būti organizatoriumi ar renginio vedėju. Daug pirmų kartų patyriau mokykloje, tapau drąsus, išmokau suvaldyti nervinę įtampą. Tie įgūdžiai labai padeda dabar, kai reikia sakyti kalbas, dalyvauti aukšto lygio konferencijose, susitikti su Lietuvos ar užsienio
aukšto rango pareigūnais. Mokyklos patirtis man padeda valgyti duoną kasdieninę“, – samprotauja meras.
Anot pašnekovo, jam patiko ir puikiai sekėsi tikslieji mokslai, o polinkio meninės pakraipos ar humanitariniams dalykams neturėjo. „Man keistai atrodydavo teksto interpretacijos, maniau, jog perskaitęs supratai, ir to gana. Kokios čia gali būti interpretacijos? Tad labiausiai ir gilinausi į realinius mokslus – matematiką, fiziką, ne kartą dalyvaudavau olimpiadose, esu pelnęs prizų, – pasakoja M. Sinkevičius.
AUKŠTŲJŲ MOKSLŲ DEŠIMTMETIS
2003-iaisiais su pagyrimu baigęs Senamiesčio gimnaziją ir pažinęs savo gebėjimus, Mindaugas įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, pasirinkęs vadybos ir verslo bakalauro studijas. Tokiam apsisprendimui, kaip prisimena pašnekovas, įtaką padarė tėvai ir visuomenės nuostata, kad ekonomika ir vadyba turi gerą perspektyvą.
Bet entuziazmo studijos neteikė, tad po metų jaunuolis nutarė siekti ir kitos, teisininko, profesijos. Įstojęs į Mykolo Romerio teisės universitetą pradėjo studijuoti neakivaizdiniu būdu. Mokslai dviejose aukštosiose, M. Sinkevičiaus teigimu, buvo nelengvas etapas. „Tuolaik, kai mokiausi Senamiesčio gimnazijoje, stigo tikslingo profesinio orientavimo. Dabar net jaunesnių klasių mokiniams formuojamas supratimas apie profesijos pasirinkimą, dirba profesijų konsultantai, bandoma užčiuopti vaiko pomėgius ir nukreipti jį reikiama linkme“, – samprotauja meras.
Du skirtingų profesijų bakalauro laipsnius įgijęs M. Sinkevičius užsimojo studijuoti ir magistrantūrą, pasirinkęs ISM ekonomikos ir vadybos universitetą. O ją baigęs toje pačioje aukštojoje mokykloje tęsė doktorantūros studijas, kurias vainikavo apgintas socialinių mokslų daktaro laipsnis.
„Kitąsyk net stebiuosi, kiek daug laiko paskyriau studijoms. 2003-iaisiais pradėjęs krimsti aukštuosius mokslus, juos gvildenau iki 2015-ųjų: ketveri metai bakalaurui, dveji metai magistrui, dar ketveri doktorantūrai. Esu dėkingas tėvams, kurie sudarė sąlygas siekti žinių ir atsidėti studijoms“, – prisiminimus tęsia politikas.
TAUROSTA
POLITIKA IR VERSLAS
Anot pašnekovo, apie politinę karjerą jis negalvojo, nes studijų kryptis – ekonomika ir teisė – nebūtinai susijusi su politiko darbu. Bet posūkį nulėmė pažintis su tuomečiu sveikatos apsaugos ministru Juru Požėla, atstovavusiu Lietuvos socialdemokratų partijai.
„Buvome bendraamžiai, jis mane įtraukė į partijos veiklas, ir aš jomis užsikrėčiau. Tie, kas sako, kad pasirinkti politiką paskatino tėvas, klysta – jis niekada manęs neragino. Mano draugas ir bičiulis Juras pirmiausia nusivedė į Jaunųjų socialdemokratų sąjungą, vėliau – į LSDP. Ir tapau tuo, kuo dabar esu. Žinote, pradėjęs domėtis politika, pajunti trauką, veikla pradeda dominti, jauti prasmę, savirealizaciją ir tuo užsikreti. Pradėjau nuo Savivaldybės tarybos nario pareigų ir išbandžiau įvairias atsakingo darbo pozicijas: vicemero, mero, ragavau ekonomikos ir inovacijų ministro duonos, – teigia M. Sinkevičius, primindamas ir kai kuriuos nepatogumus: – Pasirinkęs politiko kelią, neretai užveri duris kitai profesijai – galbūt tampi nebe toks patrauklus verslo sektoriui, nes ne kiekvienas verslas gerbia ir pripažįsta politikus kaip srities
profesionalus, egzistuoja daug stereotipų ir neigiamų vertinimų. Dažniausiai verslininkai nenoriai samdo buvusius politikus, o kartais net jų šalinasi. Tad, prieš pasirinkdamas politiko kelią, turi apsispręsti, ar tarnausi valstybei, t. y. viešajam sektoriui, ar veiksi privačiame versle, būsi samdomu darbuotoju. Lietuvoje retai kada politikai tampa sėkmingais verslininkais, bet pasitaiko ir priešingų atvejų – sėkmingi verslo atstovai tampa neblogais politikais“, – pastebi pašnekovas.
REITINGAI NEDŽIUGINA
Mero dalia, pasak M. Sinkevičiaus, – dirbti valstybei. Gerai perpratęs politinę virtuvę, jis pasigenda joje šiuolaikiškumo, įžvelgia nemažai chaoso, intrigų. Lankydamasis kai kuriose užsienio valstybėse pastebėjo, kad ten politinė atmosfera yra kitokia nei Lietuvoje.
„Galbūt esame besivystančios demokratijos valstybė? Manau, ateis laikas, kai Lietuva pasieks skandinavišką lygį, galbūt politikai užsitarnaus didesnę pagarbą… Tačiau kol kas, kaip rodo visuomenės vertini-
Dominuojantis duetas – meras M. Sinkevičius ir LR Seimo narys Eugenijus Sabutis.
mai, partijos yra reitingų dugne. Kiekvienas politikas privalo dirbti tautos ir valstybės naudai, bet pasitaiko kaip toje patarlėje – šaukštas deguto medaus statinę pagadina, – samprotauja M. Sinkevičius. – Tačiau džiugina šalies progresas, kurį rodo ir žmonių gaunamos pajamos, ir darbo kultūra bei kokybė, ir verslo plėtra. Juk esame tikri europiečiai, to nepastebėti neįmanoma. Kaip gyventojai bevertintų buvusias, esamas ar būsimas valdžias, privalu matyti, kad pažanga valstybėje vyksta. Žinoma, dar daugelyje sričių turime pasitempti, protingai įgyvendinti nesibaigiančias ir varginančias reformas, kurių net tikslas kartais pametamas. Pavyzdžiui, tiek sveikatos, tiek švietimo sektorių kiekviena valdžia vis reformuoja, o pabaigos nesimato. Taip menkinamas žmonių pasitikėjimas politikais.“
MALONŪS POKYČIAI
Buvo metas, kai M. Sinkevičius turėjo galimybę iškeisti gyvenimą Jonavoje į Vilnių ar kitą Europos Sąjungos šalį. Nepasirinko, liko dirbti gimtajame mieste. Kodėl?
„Man patinka čia kurti aplinką, nes čia gyvena mano šeima. Viską, ką darau šiame mieste, darau iš širdies ir su meile, kaip namų šeimininkas, kuriam norisi jaukios erdvės. Nors turiu įrankius ir supratimą, ką galima čia pakeisti, tačiau suvokiu, kad bus laikas, kai reikės užleisti pozicijas kitiems rajono vadovams. Tad, kol dar turiu galimybę, stengiuosi įgyvendinti gerąsias idėjas“, – dalijasi mintimis politikas.
Pokyčius Jonavoje plika akimi pastebi ne tik vietos gyventojai, bet ir miesto svečiai. Daugelis pavydžiu žvilgsniu žvelgia į tvarkingas aikštes, skverus, gatves, patogias ir ramias poilsio vietas.
Sporto entuziastai džiaugiasi dviračių takais, sporto arena, baseinu, sulaukiančiu lankytojų iš kaimyninių rajonų, vaikų žaidimų aikštelėmis ir t. t. M. Sinkevičiaus teigimu, miesto estetikai kurti (apšvietimui, gėlynams, gatvėms) investuojama nemažai lėšų, tačiau net ir mažiausios detalės formuoja Jonavos įvaizdį ir yra labai svarbios.
„Kiekviena valdžia turi kuo pasigirti, bet, man atrodo, kad mes, kurdami pokyčius, demonstruojame šeimininkišką požiūrį. Kitaip tariant, darome ne „valdiškai“, bet kaip sau, nes čia yra mūsų namai, kuriuose įsikūrę daug talentingų ir aukštos kvalifikacijos įvairių sričių specialistų. Džiaugiamės, kad esame pastebimi, sulaukiame gero žodžio už erdvių žalinimą, viešojo transporto papildymą elektrobusais, kas padeda transformuoti miestą į sveikesnį, šiuolaikiškesnį“, – mintija pašnekovas.
MIESTO ŠIRDIS
Meras, apžvelgdamas nuveiktus darbus, prisipažįsta, kad turi dar ne vieną idėją, kaip patobulinti Jonavą. O šiandien jis didžiuojasi ir miesto centru vadina Joninių slėnį su šalia esančiais statiniais.
„Man pačiam ši vieta yra arčiausiai širdies. Šią teritoriją norėjosi paversti miesto kultūrinio, visuomeninio gyvenimo ašimi. Dėl to joje iškilo aukštas stiebas su plevėsuojančia vėliava, yra slidinėjimo, kalnų dviračių trasos, lankytojus pasitinka tvenkinys su paplūdimiu, šalia duris atvėrė baseinas, veikia sporto arena, sutvarkytas stadionas, tiltas, jungiantis slėnį su Kosmonautų gatve. Tad Joninių slėnį laikau mūsų komandos kūrybos kompleksu, kuriam puoselėti turime ir daugiau minčių, kurias šios kadencijos metu, tikiuosi, realizuosime. Joninių slėnis – tai kompaktiškoji mano Jonava, į kurios virsmą ir puoselėjimą įdėjau daug pastangų ir turėjau įtakos projektų įgyvendinimui“, – mintimis dalijasi politikas.
Iškilmės baigėsi ir mintyse jau nauji planai.
Nuolatinis triatlono ir krosų dalyvis M. Sinkevičius. Su draugais P. Beišiu ir A. Čiužiu tradicinio Kovo 11-osios bėgimo trasoje, 2024 m.
PO TRISDEŠIMTIES METŲ…
Įsivaizduokime šiandieninį merą M. Sinkevičių, atvykusį po kokių trisdešimties metų aplankyti savo tėviškės. Kokie prisiminimai ir jausmai užplūstų sielą?
„Kiekvienas žmogus nešiojasi savyje užkoduotą tikslą – palikti palikimą. Vieni šią misiją įgyvendina augindami vaikus, investuodami į jų ateitį, o mano gyvenime vyrauja balansas tarp šeimos ir miesto poreikių, todėl dėmesingumu nė vieno stengiuosi nenuskriausti. Jeigu, sakykime, išvykčiau iš Jonavos, vis tiek jausčiau tėviškės trauką ir kartais aplankyčiau šį brangų kampelį. Manau, kad ir po kelių dešimtmečių jausčiau pasididžiavimą, nes nei sporto arena, nei modernus pėsčiųjų tiltas ar baseinas niekur nedings, jie egzistuos. Tikėtina, kad gali būti renovuoti, pakeisti, patobulinti, bet tai, kas buvo kuriama šiandien, vis tiek išliks. Galbūt ne tik vaikams, bet ir savo anūkams galėsiu parodyti, jog štai tas ar kitas objektas atsirado mano iniciatyva tada, kai vadovavau rajonui. Gal tai atrodo sentimentalu, bet žmogiška. Tai mano palikimas Jonavos kraštui, o ne tušti žodžiai, vizijos ar miražas. Tai yra realūs, konkretūs darbai, neišnyksiantys per dešimtmečius. Galbūt net pergyvens mane ir liks
istorijos metraščiuose. Didžiuosiuosi ir kitomis valdžiomis, kurios po manęs kurs sėkmingus pokyčius. Juk Jonava – perspektyvus miestas. Džiaugiuosi, kad dabar esu tas asmuo, kuris priima daug sprendimų, įgyvendina savas vizijas. Ateis kiti – įgyvendins naujus planus. Tikiu, kad tai, ką mes sukūrėme, nebus sugriauta ar sunaikinta, nes nestatėme stabų save aukštinti, bet darėme tai, ko reikėjo visuomenei. Manau, tas poreikis judėti, sportuoti, sveikatintis ir ateityje neišnyks. Praėjus trisdešimčiai metų, galbūt su nostalgija papasakosiu vaikams ir anūkams apie atliktus darbus, kuriais save įprasminau, prisiminsiu buvusius kolegas, padėjusius puoselėti Jonavą, ir būtinai pasivaikščiosiu po Joninių slėnį. Galvoju, kad mano prisiminimuose toji erdvė skambės pačia maloniausia gaida“, – sentimentų neslepia 40-metį minintis meras M. Sinkevičius.
Vytautui Iloniui literatūrinė kūryba – sena, bet nesenstanti vaikystės svajonė, kasdienybės šviesulys. Kadaise patikėjęs savo žodžių dailumu ir galia, tuo iš kažkur atklystančiu ir juodu ant balto užrašytu lietuvišku sakiniu, kuris tarnauja jam iki šiolei. Panašiai su medžio drožyba. Pajutęs rankose vėjų nublokštą, dar gyvą liepos ar pušies nuolaužą, tuoj pasitelkia savo išmonę, kad tą medgalį paverstų grakščiu šaukštu, mentele, ornamentuota druskine ar rankšluostine, ir pats nustemba tokią išdrožinėjęs...
Pomėgius, atrodo, diktuoja gyvenimas, tam tikros aplinkybės. Vis dėlto Vytautui kartais atrodo, kad potraukį menams jam perdavė genai, senolių patirtis. O gal ir vaikystėje perskaitytų
knygų kalnai, nuotykių romanų ir stebuklinių pasakų kupinos lentynos vedė į šį kelią...
TALENTĄ ATSKLEIDĖ... KREGŽDUTĖS
O prasidėjo viskas seniai, kai, berods, šeštokas Vytukas per Lietuvos radiją išgirdo kvietimą dalyvauti rašinių konkurse apie gamtą. Ėjo 1957-ieji ar 1958-ieji metai. Žmonės, sulaukę šiokio tokio politinio atšilimo, kibo į gyvenimus, taikėsi prie santvarkos, gaivesni vėjai atskriejo ir į mokyklas, skatino mažuosius talentus. Taigi Vytukas parašė gražų rašinėlį, kaip melioratoriai, ly-
V. Ilonis –
Senelis Jonas Gudėnas su antrąja žmona Liudmila ir vaikais. Priekyje – anūkai Laimutė ir Vytautas.
Mama Anastazija IlonienėGudėnaitė ir tėvas Vitas Ilonis, apie 1935–1940 m.
Su mama. Kaunas, apie 1958 m.
Laiminga gyvenimo akimirka. Su žmona Irena, 1972 m.
Brangiausias turtas – duktė Rasa ir sūnus Rytis, 1986 m.
Kauno 22-osios vidurinės mokyklos tautinių šokių kolektyvas su vadove Brazauskiene.
pirmas iš kairės antroje eilėje, 1960 m.
gindami upės skardį, stato Kavarsko užtvanką ir ardo čiurlių lizdus… Po kelių dienų išgirdo žinią, kad jam už kūrinėlį „Kregždutės mirtis“ paskirta pirmoji vieta. Vaikinuką tada pasiekė Lietuvos radijo atsiųsta knyga ir padėkos raštas. Gal būtų ir užmiršęs savo laimėjimą, jei ne „Kauno diena“, paskelbusi jaunųjų talentų literatūrinį konkursą. Čia ir vėl sublizgėjo – konkurso vertintojai jį, Kauno 22-osios vidurinės ugdytinį, pradžiugino 3-iąja vieta. Jaunąjį kūrėją pasiekė tada nepaprastas, plunksnos nepadėti raginęs prizas – Juozo Baltušio raštai.
„Tas konkursas nebuvo itin silpnas, atsiųstus kūrinėlius vertino tikri rašytojai. Pamenu, pirmoji vieta už eilėraščius atiteko tada jaunai poetei Violetai Palčinskaitei, kuri šiemet irgi sulaukė savo 80-mečio...“, –dalijasi iki šiol neblėstančiais prisiminimais Vytautas Ilonis.
KAI ANGELAI TAMPA KIPŠIUKAIS
Panašiai su drožyba. Drožinėja nuo paauglystės, nuo Skarulių aštuonmetės mokyklos laikų. „Mano senelis Jonas Gudėnas, mamos tėvas, dar prieš pusantro šimto metų garsėjo kaip itin nagingas stalius. Jo baldai puošė daugelio Alantos miestelio gyventojų trobas, kai kurie dar lig šiolei išlikę“, – mintimis į vaikystės kraštą sugrįžta Vytautas. Rimčiau drožyba užsiėmė, kai vedė, apsigyveno Jonavoje. Sužinojęs, kad galima savo drožinius ne tik eksponuoti, bet ir pardavinėti, pravėrė muziejaus duris, ketindamas išgirsti įstaigos direktorės Reginos Karaliūnienės nuomonę. Ši paskatino drožėją, nors didelių turtų nepažadėjo. Drožybos amatui labai svarbus darbštumas. Šiandien Vytautas paskaičiavo, kad vien duoninių jau pridrožęs apie devynis šimtus. „Nei angelų, nei šventųjų nedrožinėju, nes jų vietoje, žiūrėk, išlenda koks velniukas. Geriau sekasi Janinai Listvinai. Ji pradeda kokį nors kipšą, o išdailina iki angelo...“ – be jokio pavydo juokauja Vytautas.
O kaip su kryžiais? Juk kiekvienas medžio meistras, pradėjęs nuo šaukšto, svajoja pastatyti aukštą ąžuolinį, tautine ar religine simbolika padabintą kryžių. „Ne, tai ne man, – sako drožėjas. – Buvau sukalęs gal penkis kryžius, bet dalis sunyko, nuvirto. Laikas daro savo...“
Laikas išties nėra kryždirbių draugas. Bet restauruojami, konservuojami statiniai ilgėliau stūkso. Liūdnas likimas ištiko jonaviečio kryžių, statytą Kryžių kalne, netoli Šiaulių, tačiau puikus kryžius saugo Kazimiero Morkūno sodybą Anykščių rajone, kitas –Karmėlavos kapinėse, ant artimųjų kapo.
Drožinių parodos Vytauto kažkodėl nevilioja, tačiau nuolat dalyvauja rajono tautodailės parodose, o kartą pasirodė ir Kauno zonos parodoje. Savo darbais nesipuikuoja, save laiko drožybos mėgėju, o ne profesionalu. Tikriausiai mano, jog kūrinių buitinė paskirtis svaresnė už meninę.
Nesvetima Vytautui ir publicistinė kūryba. Daugiau nei penkerius metus aktyviai rašė straipsnius žurnalui „Miškai“. Vėliau su tuometiniu Jonavos urėdu V. Daukševičiumi suguldė knygą „Girių pavilioti“ apie Jonavos miškus ir urėdijos darbus. Tai reprezentacinė Jonavos miškininkų knyga.
NUO STUDENČIOKO IKI DIREKTORIAUS
Įsitikinęs, kad neblogai valdo gimtąjį žodį, Vytautas įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, pasirinkęs lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Sklandžiai kopė iš kurso į kursą, o studijų pabaigoje, paskatintas profesorės Irenos Veisaitės, ėmėsi diplominio darbo tema „Prometėjaus kelias į lietuvių literatūrą ir jo dėstymo metodika“. Deja, studijų iškart baigti nepavyko, nes pastangas nutraukė šaukimas į sovietinę armiją. Tarnybos vieta, rodės, pasaulio krašte, Kazachstano stepėse, iki artimiausio aulo – 300 km... Laimei, po pusantrų metų leido sugrįžti, laikyti baigiamuosius egzaminus.
Gavęs diplomą, Vytautas suskato ieškoti skalsesnės mokytojo duonos. Pasižvalgęs Kauno mokyklose ir supratęs, kad be svarios rekomendacijos didmiestyje įsitvirtinti bus sunkoka, jaunas lituanistas ryžosi „eksperimentui“. Nuėjęs autobusų stotin, ėmė žvalgytis į netolimų reisų autobusus ir akys užkliuvo už lentelės „Kaunas–Jonava“. Sėdo ir nuvažiavo. Švietimo skyriuje jį pasitiko kaip rimtų ketinimų vyrą, kariuomenėje jau atlikusį pilietinę pareigą, ir pasiūlė darbą Skarulių
Skarulių aštuonmetės mokyklos mokytojas
V. Ilonis su auklėtiniais, 1970 m.
aštuonmetėje mokykloje. Kadangi lietuvių kalbos pamokų čia buvo mažoka, Vytautas dar užsikrovė rusų kalbos, braižybos, kūno kultūros valandas.
Tačiau neilgai nešė tą naštą, mat po ketverių metų buvo atidaryta 34-oji profesinė technikos mokykla. „Eik, daryk ten tvarką, skiriame tave direktoriaus pavaduotoju auklėjimo reikalams“, – buvo pasakyta. O kad neužmirštų lietuvių kalbos, Vytautui leista padirbėti 3-iojoje vidurinėje, ten mokyti vaikus rašybos ir skyrybos. „Nesakau, kad profesinėje buvo vien silpni, vidurinės nesugebėję baigti mokiniai. Buvo visokių. Ypač nustebdavau, pamatęs čia savo vakarykščius skaruliečius“, – prisimena pedagogas.
Vis dėlto Kaunas nenustojo vilioti. Pasitaikius progai, pravėrė Kauno 3-iąją internatinę mokyklą, kur 1974–1977 m. buvo direktorius, po to – vėl Jonava, direktoriaus pavaduotojo pareigos Chemikų profesinėje mokykloje, o nuo 1992 m. – tapo jos direktoriumi.
„NUOGO REALIZMO“ MEISTRAS
Prieš du dešimtmečius sudėta novelių knygelė „Mokytojo duona“ – pirmoji ir daug žadėjusi kregždė literatūrinėje Vytauto Ilonio biografijoje. Trumpi, taiklūs, vietomis atmiešti saikingos ironijos dozėmis jonaviečio kūrinėliai tarsi primena mūsų klasiko Jono Biliūno trumposios prozos tekstus. Mažai kas suvokia, kad po apsakymų herojų kaukėmis dažnai slepiasi paties
autoriaus pedagoginiai išgyvenimai, asmeninė patirtis. Dabar Vytautas neslepia: taip, tai man buvo nutikę arba vos nenutiko, tik viliokė išmonė įvilko į meninį rūbą, padiktavo literatūrinį sprendimą.
Panašios stilistikos Vytautas laikosi ir vėliau išleistose knygose „Sudie, žirgai“ (2005 m.) ir „Verslininkai“ (2008 m.), kurios pavadintos romanais. Čia dėstomi siužetai kupini asmeninių dramų, meilės ir išdavystės, negailestingos konkurencijos grimasų, yra ir nešvankios erotikos užuominų, kitaip sakant, nuogo realizmo – be jokių pagražinimų, beletristikai būdingų meninių priemonių. Tuo atvirumu, nevyniojimu žodžio į vatą autorius ir „užkabina“ skaitytoją, ieško savo kūriniams kelio į populiariosios lektūros lentyną. Atrodo, Vytautui tai pavyksta...
Ar sulauksime dar vienos kūrybos parako nestokojančio literato knygos? O gal ir dviejų? „Viskas priklauso nuo rėmėjų“, – šypsosi Vytautas, turėdamas mintyse pirmiausia savo artimuosius. Juk jie taip netoli meno pasaulio: nors abi anūkės – finansų specialistės, tačiau abi apdovanotos mūzų šypsenomis, viena – fleitininkė, kita – pianistė. O štai vienas iš keturių anūkų – „Žalgirio“ krepšininkų dubleris, visas – į senelį, kuris savo jaunystės metais institute šoko „Šviesos“ ansamblyje, žaidė rankinį, kurį laiką net gynė Vilniaus studentų rinktinės vartus. Maža to, dviračiu ir baidarėmis apkeliavo kone visą Lietuvą.
„Dabar vasaromis nieko nerašau, nedrožinėju. Stengiuosi savo sodyboje, už Šėtos, paprasčiausiai ilsėtis, išsivalyti mintis. Vasarą ten anūkės buvo įsirengusios darbo ir poilsio stovyklą, iškėlėme net vėliavą su raidėmis APDS (anūkų poilsio ir darbo stovykla), tad ir seneliams tokioje aplinkoje smagiau...“ – pasakoja apie savo kasdienius rūpesčius kraštietis, neuž-
miršęs, kad neseniai su kadaise Kaune surastąja žmona Irena, beje, šaunia konditere, surengė auksines vestuves, kad ją lig šiol gali vadinti savo įkvėpimo mūza, pirmąja savo kūrybos skaitytoja.
O talpiuose stalčiuose – šūsnys dar nespausdintos, tik „Taurostos“ žurnale pasirodžiusios kūrybos.
Tai ir Vytauto fantazijose užgimusios Alantos (vietinių šnekoje – Aluntos) krašto legendos pavadinimu „Mėnulio nuotaka“, ir romantiški pasakojimai apie savo vaikystę, pavadinimu „Elzė“, ir kiti minčių proveržiai. Taip, tikriausiai sulauksime dar dviejų knygų. Šiek tiek kitokių, bet ne mažiau įdomių. Šiek tiek luktelėkite...
II. Jubiliejai
Janinos Listvinos išdrožta koplytėlė.
V. Ilonio medžio drožybos darbai: duoninės, druskinės, rankšluostinė.
Nuotraukos – iš V. Michelevičiaus ir jo giminės archyvo
Antanas Michelevičius, apie 1930 m.
Vladislovo Michelevičiaus motina Joana Zdanavičiūtė (1895–1980) buvo dvarininkaitė, kilusi iš Kauno rajono Babtų seniūnijos (dabar – Vandžiogalos sen.) Pociūnų bajorkaimio, iš senos bajorų Zdanavičių giminės.
Tėvas Antanas Michelevičius (1867–1967) kilo iš Skrebinų kaimo, Kulvos seniūnijos, Jonavos rajono. Jo šeima – buvę baudžiauninkai, vėliau tapę mažažemiais valstiečiais, prasigyvenusiais atkakliu darbu ir mokėjimu taupyti.
Joana Zdanavičiūtė, 1911 m.
Zdanavičių herbas „Wadwicz“.
Joanos Zdanavičiūtės ir Antano Michelevičiaus santuokos metrikai. (Babtų RKB santuokos metrikai, 1911–1921 m. 5/67 psl., epaveldas.lt).
Joanos gimimas sutapo su jos tėvo mirtimi. O tapusi panele nespėjo baigti imperatorienės Marijos Fiodorovnos kilmingųjų mergaičių gimnazijos Kaune, nes jai pasipiršo 28 metais vyresnis Antanas Michelevičius. Nepaisant žemesnio socialinio statuso, šis taupus ir darbštus vyras šeimai buvo seniai pažįstamas ir atrodė patikimas, todėl Joanos mama, jauna našlė su trimis vaikais, vedyboms neprieštaravo. Joanos šeima tuo metu gyveno Pociūnų kaime, o Michelevičiai –ponams Sakalauskams priklausiusiame Lapių dvare (Kauno raj.).
1911 m. lapkričio 15 d. Babtų bažnyčioje po išankstinių užsakų (...), nesant kliūčių santuokai, savanoriškai ir abiem sutikus, kun. J. Gudelio sutuokti Lapių parapijos Jonavos vlsč. 40 metų valstietis Antanas Michelevičius ir 17 metų dvarininkaitė Joana Zdanavičiūtė iš Pociūnų kaimo Babtų parapijos. Tėvai: jaunojo – valstiečiai Stanislovas Adomas ir Elena Šukevičiūtė Michelevičiai, teisėti sutuoktiniai, jaunosios – dvarininkai Vladislovas Vincentas ir Antanina Kalvaitytė Zdanavičiai, teisėti sutuoktiniai. Liudininkais buvo Boleslovas Girevičius, Petras Michelevičius, Vladislovas Radzevičius ir kiti.“
Jauna šeima gyveno Lapėse, čia į pasaulį atėjo pirmagimė Jania, kuri po kelių mėnesių mirė. Po to J. ir A. Michelevičiai gyveno Kudrėnuose, dar vėliau –Kačiūniškėse. Vladislovas gimė 1924 m. birželio 8 d. Raudondvario valsčiaus Kačiūniškės kaime (dabar Raudondvario sen., Kauno raj.), seserų benediktinių palivarke, kur tėvai buvo pusininkais. Jis šeimoje buvo aštuntas vaikas: Jania (1913–1913), Antanas (1914–1963), Pranas (1915–2005), Marijonas (1917–
Joana ir Antanas Michelevičiai, 1911 m.
Muniškių bažnyčia tarpukariu.
1985), Juozas (1919–2001), Halina (1920–2006), Janina (1922–2006), Vladislovas (1924–2008). Vėliau dar gimė Teresė (1926–2004), Stanislovas (1934–1991) ir Henrikas (1935–2004).
Kitapus Nevėžio buvo Kudrėnai, prosenelių Kalvaičių dvaras. Ten V. Michelevičius vaikystėje ne kartą viešėjo, ten gimė vyresni broliai, ten gyveno Vlado krikšto tėvas, tuo metu Lietuvos vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjas. Vladas visą gyvenimą prisimindavo, kaip su kitais vaikais bėgdavo prie Nevėžio pažiūrėti praplaukiančio garlaivio. Tais laikais garlaivis plaukdavo nuo Kauno arba Raudondvario pro Kudrėnus, Kačiūniškes, Žemaitkiemį iki Babtų.
Auginant tiek vaikų, gyventi pusininkais Kačiūniškėse darėsi vis sunkiau. Iš sukauptų santaupų 1923 m. Antanas Michelevičius iš Marijos Lamtievaitės-Milerienės nusipirko dalį Čičinų dvaro (apie 10,34 ha žemės, tada iš viso turėjo apie 40 ha) su erdviu palivarko gyvenamuoju namu. Kelintais metais šeima ten persikraustė, tiksliai nežinoma. Tik aišku, kad kitas šeimos vaikas gimė jau Jonavos rajone, tikėtina, kad
2024 NR. 1 (19)
pačiuose Čičinuose. Apsigyvenusi po savo stogu, galėdama vesti nuosavą ūkį, šeima tikrai buvo laiminga: vietos užteko ir namuose, ir lauke, sėkmingai augo vaikai, turėjo pakankamai žemės, pievų ir miško, buvo kūdra ir ne vienas pagalbinis ūkio pastatas, laikė bites. Čičinai priklausė Kulvos parapijai, todėl šeima lankė Kulvos bažnyčią, buvusią už 6 km, ją rėmė, nupirko fisharmoniją.
1926 m. spalio 19 d. gimė sesuo Teresė, kuri vėliau norėjo būti vadinama Danute.
V. Michelevičiaus gimimo metrikų išrašas, 1931 m.
V. Michelevičiaus krikšto tėvas Jurgis Kalvaitis.
Nevėžis ties Kačiūniškėmis tarpukariu.
Kudrėnų dvaro gyvenamasis namas tarpukariu. Čičinų sodybos gyvenamasis namas tarpukariu
Kulvos bažnyčia tarpukariu (atvirukas iš V. Michelevičiaus archyvo, atiduotas Kulvos bažnyčios klebonui R. Kazaičiui).
Šeimoje dažnai svečiuodavosi teta, tėvelio pusseserė Aleksandra Girevičiūtė (Boleslava OSB) ir Bukonių klebonas kunigas P. Kazlauskas. Kartu su Michelevičiais gyveno ir visaip buityje gelbėjo teta Adelė Girevičiūtė ir kunigo P. Kazlausko sesuo (Antanina ar Ona?). Vladislovo sesuo Janina visą gyvenimą prisimindavo, koks buvo didelis pietų stalas, už kurio visa šeimyna (ne vien šeima) susėsdavo valgyti. Kokia bendrystė! Kadangi šeima buvo giliai tikinti, tai ir vaikus auklėjo religine dvasia. Vaikystėje Vladislovas su seserimi Halina dažnai eidavo „procesijas“ aplink namą ir sodybą, „aukodavo“ mišias ant kelmo. Teta
tikroviškumo dėlei buvo pasiuvusi ar iš popieriaus iškirpusi net „bažnytinius“ rūbus.
Ankstyvoje vaikystėje Vladukas sunkiai persirgo tymais ir vidurių šiltine. Pradinę mokyklą pradėjo lankyti Laikiškėse (2 km nuo Čičinų), o baigė Rimkuose (3 km nuo Čičinų). Tikėtina, kad tik pradėjusį mokytis vaiką vežiodavo vežimu, o vėliau pats nueidavo.
1932 m. birželio 12 d. primicines šv. Mišias Jonavos bažnyčioje aukojo geras šeimos bičiulis kun.
Michelevičių šeima Čičinuose. Iš kairės sėdi Adelė Girevičiūtė, Aleksandra Girevičiūtė (Boleslava OSB), stovi Teresė (Danutė) M., sėdi motina Joana Michelevičienė, tėvas Antanas Michelevičius, stovi Vladislovas M., sėdi Bukonių kun. J. Kazlauskas; Antroje eilėje iš kairės stovi Janina M., Juozas M., namų pagalbininkė Kazlauskaitė (kun. J. Kazlausko sesuo), Marijonas M., Halina M. Nuotraukoje nėra Antano ir Prano, kurie jau mokėsi Kaune.
J. Kazlauskas. Tai atspindi Michelevičių šeimai dovanotas šiai progai skirtas šventas paveikslėlis su informaciniu užrašu kitoje pusėje.
Kadangi Vladislovo tėtis buvo taupus, darbštus, mokėjo vesti ūkį, neturėjo žalingų įpročių ir neišlaidavo, 1931 m. gruodžio 22 d. iš a. a. kunigo A. Glebavičiaus testamento vykdytojų nusipirko seną medinį vieno aukšto namą Kaune, Benediktinių g. Nr. 7 (dabar – 11a). Tėvas norėjo, kad vyresnieji sūnūs, kurie mokėsi Jėzuitų gimnazijoje, turėtų stogą virš galvos arba visa šeima turėtų miesto būstą.
Devocionalija. Sesers Halinos dovana, 1933 m.
Devocionalija, 1932 m.
1934 m.vasario 5 d. gimė brolis Stanislovas (Stasys).
1934 m. birželio 15 d. brolis Pranas baigė Kauno jėzuitų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą.
1935 m. birželio 10 d. gimė jauniausias Vlado brolis Henrikas.
1935 m. rugsėjį brolis Pranas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, 1936 m. rugsėjo 15 d. baigė Karo mokyklą (XI aspirantų laida), įgijo artilerijos jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paleistas į atsargą. Tais pačiais metais pradėjo studijas Klaipėdos prekybos institute.
Savo vaikystę Čičinuose Vladislovas prisimindavo nostalgiškai ir šiltai. Šeima buvo gausi ir draugiška, gyveno santarvėje vienas su kitu ir su Dievu, dalijosi skanesniu kąsniu. Vaikai nuo mažumės buvo pratinami prie darbo, už kurį kartais iš tėvo gaudavo kelis centus ar litus, juos taupė. Tėvai savo elgesiu neleido suabejoti teisingo ir sąžiningo gyvenimo vertybėmis, gerbė patarnaujančiuosius šeimoje ir ūkyje, suprato mokslo svarbą, todėl stengėsi visus vaikus išmokslinti.
1934 m. vasarą buvo pradėtos Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios statybos. Lietuvoje buvo telkiamos
Atviruke – būsima Kristaus Prisikėlimo bažnyčia Kaune. Mečio Adomavičiaus spaustuvė, 1934 m.
V. Michelevičiaus maldaknygė.
Devocionalija. Atminimas iš Jonavos bažnyčios, 1935 m. lėšos, žmonės buvo prašomi aukoti, „pirkti plytas“. Šiuo tikslu buvo išleistas įsimenantis atvirukas. Labai tikėtina, kad Vladuko tėvai taip pat aukojo bažnyčiai, antraip šis atmintinis atvirukas nebūtų išlikęs pas Vladą.
Baigęs pradinę mokyklą, Vladislovas 1937 m. įstojo į Tėvų jėzuitų gimnaziją Kaune, kurioje mokėsi visi
šeimos berniukai, o Halina ir Janina mokslus krimto „Saulės“ – Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje. Visus vaikus išmokslinti, suprantama, buvo finansiškai sunku. O kai tapo nebepakeliama, Vladislovo tėvas Antanas Michelevičius nuėjo pas tėvus jėzuitus pasakyti, kad negalės visiems berniukams užtikrinti tolesnio mokymosi. Ir pats Vladislovas, ir jo sesuo Janina dažnai prisimindavo, kokie tėvai buvo dėkingi už sumažintą mokslo mokestį!
Kauno jėzuitų gimnazija visada laikėsi aukštos kokybės išsilavinimo standartų. Šios gimnzijos mokiniai išsiskirdavo iš kitų moksleivių erudicija, žiniomis ir gebėjimais. Leisti savo vaikus mokytis pas tėvus jėzuitus buvo prestižas. Jėzuitai ugdė ir puoselėjo savo mokinių dorovę, ruošė juos gyvenimui. Po Jėzuitų gimnazijos atkūrimo 1924 m. „(...) greit ji tapo viena prestižiškiausių prieškario nepriklausomos Lietuvos gimnazijų. Joje dirbo aukščiausios kvalifikacijos pedagogai, o ugdymas buvo pagrįstas krikščioniška laisvės, teisingumo ir meilės dvasia bei Ignoto Lojolos ugdymo filosofija. Buvo įrengti geri fizikos bei chemijos kabinetai.“ (Lituanistika, 2001 Nr. 1 (47) L. Tidikytė. „Julius Kaupas Kauno jėzuitų gimnazijoje“) Ne veltui šią gimnaziją su pirmąja jos laida 1930 m. baigė Antano ir Zofijos Smetonų sūnus Julius Rimgaudas.
Už moterų – Žibalinės pastatas. Nuotrauka iš https://www.facebook.com/ SpalvotaLietuvosIstorija/ Namas M. Valančiaus g. 6, žvelgiant nuo Rotušės aikštės pusės, kuriame gyveno vyskupas M. Valančius. Nuotrauka publikuota bernardinai.lt
2024 NR. 1 (19)
Vladislovas kiekvieną mokslo dienos rytą nusileisdavo Benediktinių gatve, pereidavo M. Valančiaus gatvę (anksčiau – Panerio, Panerskaja, Mostovaja), kairėje palikdamas Žibalinę, toliau – ir namą, kuriame anksčiau gyveno vysk. Motiejus Valančius. Tada jam prieš akis atsiverdavo erdvi, medžiais apsodinta Rotušės aikštė su klombomis ir suoliukais, įrėminta senųjų namų, Jėzuitų gimnazijos ir Kunigų seminarijos. Toje pačioje Vladislovo klasėje mokėsi J. Laurusevičius, P. Rūkas, D. Valiukonis, K. Dambrauskas (vėliau tapę kunigais), A. Tarasevičius (vėliau – Kauno nacionalinio dramos teatro aktorius), V. Latušinskas, A. Kučinskas ir kiti gabūs religingų šeimų jaunuoliai.
„Jėzuitų gimnaziją baigti aukso medaliu galėjo tik labai gabūs ir stropūs mokiniai, nes buvo reikalaujama gerai išmanyti mokomuosius dalykus. Pavyzdžiui, per lietuvių kalbos egzaminą raštu, padarius vieną gramatikos klaidą, neleisdavo toliau laikyti egzamino. Prisimenu lotynų kalbos dėstytojo K. Baubos žodžius, pasakytus lotynų kalba: „Gyvenimas yra kietas, vaike, o išmokęs tik abėcėlę, neturėsi jokios vilties aukščiau
Pirmoje atviruko pusėje – Jėzuitų namai tarpukariu, antroje – „Žvaigždės“ redakcijos padėka už auką.
1941–1943 m. Jėzuitų gimnazijos direktorius Kazys Bauba, 1943 m. žuvęs Štuthofe.
Kauno Rotušės aikštė tarpukariu. Nuotrauka publikuota kaunosenamiestis.autc.lt
Kauno Jėzuitų bažnyčia iš kiemo pusės. Nuotrauka publikuota kaunosenamiestis.autc.lt
TAUROSTA
Kunigas Julijonas Kazlauskas.
Moksleivis Vaclovas su bendramoksliais ir mokytoju ant Jėzuitų namų pastato stogo (stovi ketvirtas iš kairės), 1937–1940 m.
Gimnazistas V. Michelevičius, 1940–1944 m.
pakilti ir savo gabumu pasireikšti.“ (Iš žurnalistės Jūratės Plavičienės interviu su Vladu Michelevičiumi, „Kauno diena“, 1998)
Kunigas T. Rimkevičius SJ gimnazijoje dėstė aritmetiką, filosofiją, bažnyčios istoriją, tikybą, religiją, muziką, buvo gimnazijos orkestro vadovas. Jis gerai mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, italų ir lotynų kalbas, buvo pramokęs graikų, estų ir prancūzų kalbų. Gal jis ir užkrėtė Vladą užsienio kalbų troškuliu?
Visą laiką V. Michelevičius palaikė ryšius su kun. Julijonu Kazlausku, beveik šeimos nariu nuo pat vaikystės. Tais laikais, ko gero, buvo suprantama ir reikalinga apsikeisti nuotraukomis, atspindinčiomis gyvenimo įvykius ir net emocijas.
Suprantama, kad jėzuitų gimnazistui rūpėjo ir kitos maldos šventovės, ypač daug atgarsio dar iki statybų pradžios sulaukęs Kauno Prisikėlimo bažnyčios projektas, kai kiekvienas buvo kviečiamas savo auka („plyta“) prie to prisidėti. Ir tai buvo suvokta kaip pareiga ir garbė, antraip žemiau esanti nuotrauka tiesiog nebūtų išlikusi V. Michelevičiaus archyve.
1940 m. sesuo Janina baigė šv. Kazimiero seserų kongregacijos „Saulės“ mergaičių gimnaziją. Tais pačiais metais bandė įstoti į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, tačiau nesėkmingai – nepriimta kaip buožės dukra.
1940 m. Kauno jėzuitų gimnazija sovietų valdžios buvo uždaryta ir pavadinta IX gimnazija, o vėliau – vidurine mokykla. 1941 m. vokiečių okupacinė valdžia leido jėzuitams at-
Prisikėlimo bažnyčia. Kitoje pusėje – V. Michelevičiaus įrašas: „Prisikėlimo bažnyčia dar nebaigta, prieš rusų okupaciją 1939 m.“
Jėzuitų bažnyčia tarpukario atvirukuose.
TAUROSTA
kurti savo gimnaziją, bet 1944 m. rusų okupacinė valdžia ją vėl suvalstybino. Tačiau ši ugdymo įstaiga visą laiką išliko kultūros židiniu: čia mokytojavo žymūs kalbininkai Jurgis Talmantas, Kazys Ulvydas, Katalikų mokslo akademijos vadovas teologas A. Liuima SJ, vertėjas V. Šiugždinis ir kiti intelektualai bei iškilūs žmonės, mokę gimnazistus ne tik savo dėstomo dalyko, bet ir gyvenimo išminties, krikščioniškos moralės bei Tėvynės meilės.
Tais laikais pramogų, ypač išvykų į kitus miestus, retai pasitaikydavo. Tačiau 1940 m. gegužę trys kauniečiai broliai aplankė laisvą Vilnių, Vilniaus bažnyčias ir brolį Antaną.
Žiemos malonumai. V. Michelevičius – pirmas iš dešinės, 1940–1944 m.
Broliai Michelevičiai Vilniaus katedros aikštėje. Iš kairės: Marijonas, Antanas, Juozas ir Vladislovas.
Aušros vartai Vilniuje, 1940 m. Šv. vyskupo Stanislovo ir Vladislovo katedra Vilniuje, 1940 m.
Informacinio humanitarinio lavinimo viršūnė, mokinių akimis, tikėtina, tuo metu buvo kinematografija, demonstruojamų filmų peržiūros. Gimnazijos nurodymu, juos rodydavo ir Kazimieras Balaišis, tuo metu gyvenęs Jėzuitų namuose (iš K. Balaišio dukros Ritos Balaišytės-Kabašinskienės žodinių atsiminimų). „Nuo 1933 m. prie kino teatrų priskiriama Jėzuitų gimnazijos salė kino filmams rodyti (...) („Kauno istorijos metraštis“, 154 psl. A. Surblys. „Kauno kino teatrai 1918–1940 m.: lokalizacija ir raida“)
Taigi Kauno Jėzuitų gimnazija buvo turtinga kultūrinių renginių, kuriuose aktyviai dalyvavo ir patys gimnazistai. Kadangi vyriausias Vladislovo brolis Antanas (1914–1963) gimnazijos orkestre grojo fleita, yra išlikęs apie 1928–1934 m. rašytas gimnazijos mokytojo, mokinių orkestro vadovo S. Rimkevičiaus SJ raštelis, prašantis leisti gimnazistui iki vėlumos (10 val. vakaro) dalyvauti koncerte.
1940 m. pirmosios sovietų okupacijos metu buvo suimtas Vladislovo dėdė, motinos brolis Kazimieras Zdanavičius, nes buvo buožė, valdęs tėvų ūkį Pociūnuose. Namo negrįžo.
1942 m. rugpjūčio 31 d. vyriausias brolis Antanas atsiėmė Vilniaus universiteto teisininko diplomą.
1942 rudenį sesuo Janina po baigtų buhalterijos kursų pagaliau buvo priimta studijuoti į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto odontologijos skyrių.
1943 m. rugsėjo 8 d. vyriausia sesuo Halina įstojo į Šv. Benedikto moterų kongregaciją, davė amžinuosius įžadus ir tapo Benjamina OSB.
1944 m. vienas Vladislovo mokslo etapas buvo baigtas. Ta proga bendraklasiai su auklėtoju apsilankė fotoateljė įsiamžinti klasės nuotraukoje, o, kas norėjo, pozavo ir individualiai, nes buvo įprasta keistis ir asmeninėmis nuotraukomis.
1944 m. Vladislovas įstojo į Kauno kunigų seminariją. Tai buvo nulemta giminės tradicijų, šeimos auklėjimo, tetos Aleksandros Girevičiūtės (Boleslavos OSB) ir sesers Halinos (Benjaminos OSB) pa- vyzdžių. Be abejo, turėjo įtakos ir asmeninės nuostatos. Tačiau kitiems teigė pasirinkęs kunigo kelią, „kad nepaimtų į armiją“. Lyg ir juokai, bet būta ir krislo tiesos. Klierikų tuo metu nelietė mobilizacija ir kitos karinės prievolės.
„Į Kauno kunigų seminariją, pradėjusią mokslo metus 1944 m. rudenį, susirinko apie 500 klierikų. Klierikų tuo metu nelietė mobilizacija ir kiti kariniai darbai“. (Matas Raišupis. „Sala ateizmo vandenyne“, „Dabarties kankiniai“, „Draugo“ spaustuvė, JAV, 1972 m.).
Pats Vladas dažnai prisimindavo, jog jų buvo tiek daug, kad seminarija visų apgyvendinti neišgalėjo, todėl kauniečius išleisdavo nakvoti į namus. Tokiu būdu ir Vladislovas kurį laiką lankė seminariją, kaip pasaulietinę aukštąją mokyklą.
„Kurse mokėsi 40 klierikų: Vladas Abromavičius (vėliau – tremtinys), Bronius Antanaitis, Jonas Au- gustauskas, Antanas Balaišis, Jurgis Balickaitis, Antanas Bitvinskas, Antanas Bunkus, Izidorius Butkus, Benediktas Česnavičius (vėliau – užmuštas saugumo), Konstantinas Černys (vėliau – Sibiro kankinys), Kazimieras Girnius, Petras Jankus, Jonas Jonys,
1944 m. abiturientai ir jų parašai. V. Michelevičius stovi antroje eilėje pirmas iš dešinės.
TAUROSTA
Paulius Jurkovlenec, Leonas Kalinauskas, Stasys Kurmauskas, Z. Leonas-Lukšas, Vladas Michelevičius, Juozas Mieldažys, Vytautas Mikutavičius, Antanas Mitrikas (vėliau –Sibiro kankinys), Kazimieras Montvila, Vladas Petrusevičius, Jonas Pilka, Steponas Pilka, Vincas Pranckietis (vėliau – tremtinys), Antanas Ranusas, Pranas Sabaliauskas, Alfonsas Sadauskas, Juozas Semaška (vėliau – tremtinys), Vytautas Sidaras, Antanas Slavinskas, Povilas Svirskis, Bronius Šukys, Petras Tavoraitis, Benediktas Urbonas, Juozas Vaičeliūnas, Juozas Vaičionis, Povilas Varžinskas, Česlovas Zažeckas.“ (Dr. Aldona Vasiliauskienė. „Ilgametis Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonas kan. Povilas Varžinskas“, 1 dalis. „Lietuvos aidas“, 2023 03 10, aidas.lt)
Tuomet Kauno arkivyskupijos valdytoju buvo prelatas Stanislovas Jokūbauskis, Kunigų seminarijos rektoriumi –kun. Pranas Petraitis (vėliau – kun. Stasys Gruodis, kun. Pranciškus Venckus, kun. Augustinas Vaitiekaitis), dvasios tėvu – kun. Vytautas Balčiūnas.
1944 m. balandžio 9 d. dėl širdies ligos mirė 77 metų Vladislovo krikšto tėvas, senelės brolis, 1921–1935 m. Lietuvos vyriausiojo tribunolo valstybės gynėjas, LDK Gedimino II laipsnio ir Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinų kavalierius Jurgis Kalvaitis, teikęs pagalbą žydams nacių okupacijos metais.
1944 m., bijodami artėjančios tarybinės armijos, antrosios rusų okupacijos, į Vakarus pasitraukė Vladislovo broliai Antanas ir Pranas.
Įsisiūbavus represijoms, perspėti palankiai nusiteikusio rusų karininko, kad bus ištremti, Michelevičiai plyštančia širdimi paliko Čičinus atėjūnams ir, pervažiavę į Kauną, įsikūrė 1923 m. nusipirktame sename mediniame vieno aukšto senamiesčio name, Benediktinių g., priešais seserų benediktinių vienuolyną. Nors ir netekę užgyvento turto, Michelevičiai dėkojo Dievui už šeimos saugumą ir bendrystę... Laikai buvo sunkūs, bauginantys, pilni nerimo dėl gyvybės, tačiau Tikėjimas ir Viltis Vladislovą vedė pirmyn.
Baisiais karo metais netrūko rūpesčių ir nerimo dėl ateities, tačiau kiekvienas seminaristas turėjo dar savų problemų. „Buvo silpna mano klausa. Dėl to norėjo pašalinti mane iš kunigų seminarijos, bet tuomet mane užtarė tėvas S. Gruodis SJ. Tikrinęs mano klausą gydytojas išdavė pažymą, kad galėsiu eiti kunigo pareigas. Dešiniąja ausimi apkurtau per karą, netoliese kritus sviediniui, o kairiąją ausį operacijos metu atstatė.“ („Gera darydamas niekada nenusivilsi“. V.
seminarija
kunigų seminarija XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Nuotrauka publikuota epaveldas.lt
Kauno kunigų seminarijos Šv. Jurgio bažnyčia, XX a. I pusė Nuotrauka publikuota epaveldas.lt
valgykla 1940 m. Nuotrauka publikuota epaveldas.lt; vle.lt 40 2024 NR. 1 (19)
Kauno kunigų
tarpukariu. Nuotrauka publikuota epaveldas.lt
Kauno
Seminarijos
Michelevičiaus atsiminimai. Interviu su žurnaliste Jūrate Plavičiene, „Kauno diena“, 1998 spalis) Vladislovas yra pasakojęs, kad lankėsi pas ausų, nosies ir gerklės specialistą name priešais Vytauto bažnyčią, kur gyveno ir Juozas Tumas-Vaižgantas.
„Kad ir buvo sunkumų, nepriteklių, nors rašalas nuo šalčio auditorijose užšaldavo, bet vis tiek daugelis mūsų degė idealizmu, džiaugėmės, kad galime mokytis ir siekti užsibrėžto tikslo. Viską mums atstojo garbingų seminarijos profesorių autoritetas, jų uždegantis žodis. (...) 1945 metų rudenį seminarijoje įvyko džiugi šventė – vyskupas Kazimieras Paltarokas šventė 70-ąsias gimimo metines. Šv. Jurgio bažnyčioje įvyko iškilmingos šv. Mišios, dalyvavo daug
svečių. Kartu su klierikų choru giedojo garsusis solistas Kipras Petrauskas.“ (Vysk. J. Preikšo prisiminimai. „Kunigų seminarija – sala ateizmo vandenyne“, 2016 04 18, Irena Petraitienė, bernardinai.lt) Tikėtina, kad Vladislovas taip pat dalyvavo šioje šventėje, su bendramoksliais išgyveno gražiausius jausmus.
Gyvenimas permainingas – džiugias šventes keisdavo nerimo bangos: 1945 m. lapkričio 27 d. LTSR Kauno karinis komisariatas V. Michelevičių, kaip eilinį, įtraukė į karinę atsargos įskaitą. Vladislovas dėl kojų ligos buvo pripažintas netinkamu karinei tarnybai taikos metu, bet tinkamu ne rikiuotės tarnybai karo metu.
1945–1956 m., be kitų dėstytojų, klierikai turėjo galimybę klausytis ir šviesuolių Antano Dambrausko, Juozo Povilionio, Juozo Keliuočio bei Prano Kuraičio paskaitų.
„Seminarijoje Senojo įstatymo problemas mums dėstė Jeruzalėje mokslus baigęs prof. prel. A. Grigaitis. Egzamino metu jam atsakinėdavo du studentai –vienas kalbėdavo nuo temos pradžios, kitas – nuo pabaigos. Per šį egzaminą ant stalo pamerkdavome didelę puokštę gėlių, kad profesorius nematytų mūsų, skaitančių iš konspekto. Jis perprato gudrybę, bet nepyko. Gražiai Bažnytinę teisę dėstė seminarijos prefektas A. Šlapkauskas, mokėjęs kiekvieną prakalbinti, kiekvienam surasti gerą žodį.“ („Gera darydamas nie-
Seminarijos dvasios tėvo J. Ragausko (1944–1948 m.) dedikuota nuotrauka Vladislovui, pradėjusiam mokslus Kunigų seminarijoje, 1944 m.
V. Michelevičius (stovi viduryje) su draugais, 1944–1948 m.
kada nenusivilsi“. V. Michelevičiaus atsiminimai. Interviu su žurnaliste Jūrate Plavičiene, „Kauno diena“, 1998 spalis)
„Ypač neramūs ir pilni skaudžių netekčių buvo 1946-ieji. Suimti keturi vyskupai: Vincentas Bori- sevičius po kelių mėnesių buvo sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose. Pranciškus Ramanauskas ir Juozapas Matulaitis-Labukas buvo nuteisti dešimčiai metų lagerio, Teofilius Matulionis nuteistas septyneriems metams lagerio. Žemesnio rango dvasininkai taip pat buvo suimami, tardomi, verbuojami ar nuteisiami.“ (Irena Andriukaitienė, Arūnas Grickevičius. „Kardinolo V. Sladkevičiaus tarnystės pėdsakais“, 2021 10 31, kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas)
„Prof. S. Gruodis, būdamas tėvas jėzuitas, kunigystės siekiantiems jaunuoliams, galima sakyti, į rankas įdavė ir jėzuitiškojo dvasingumo pagrindus, kurie seminaristams tapo beveik pagrindine savęs tobulinimo priemone. Didelio intelekto ir krikščioniškosios dvasios profesorius seminaristams buvo iškili asmenybė ir autoritetas. (...) buvo didelis savo srities žinovas, reiklus pedagogas, tačiau tėviškas, turėjo humoro gyslelę, matydamas nuovargį seminaristų veiduose, šmaikščiai pajuokaudavo.“ (Vyskupo J. Preikšo prisiminimai. „Kunigų seminarija – sala ateizmo vandenyne“, Irena Petraitienė, 2016 04 18, bernardinai.lt)
*1946 m. sesuo Halina-Benjamina OSB baigė Kau-
no konservatorijos vargonų klasę.
*1948 m. gegužės 22 d. operacijos „Vesna“ metu buvo suimtas Vlado dėdė (motinos brolis), Lietuvos kariuomenės atsargos majoras, prokuroras Jonas Zdanavičius ir su žmona Elžbieta ištremtas į Sibiro šiaurę.
*1948 m. spalio 5 d. sesuo Janina su pagyrimu baigė medicinos studijas ir tapo diplomuota stomatologe.
Pokario metai seminarijoje buvo paženklinti okupacinių karinių ir saugumo struktūrų teroru: klierikai nežinia kaip dingdavo arba juos naktį išsivesdavo kareiviai su šautuvais, seminarijoje buvo vykdomos kratos, atiminėjami dokumentai, tikrinama, ar asmenys nėra deportuojamųjų sąrašuose. Taip pat seminaristus kviesdavo į karinius komisariatus, suimdavo, kalindavo, verbuodavo, tremdavo į Sibirą, mažino stojančiųjų ir besimokančiųjų skaičių. „Vykdant vieną iš didžiųjų trėmimų akcijų „Vesna“, 1948 m. gegužės 22 d. buvo suimta ir ištremta 12 Kauno kunigų seminarijos auklėtinių.“ (Arūnas Streikus. „Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje 1944–1990 m.“, 2002, Vilnius) Vladas suėmimo išvengė. Gal todėl, kad seminarijos vadovybė kauniečius, kaip pats sakė, išleisdavo nakvoti namo.
„Baltais akmenėliais nusagstyti gėlynai kunigų seminarijos kiemelyje rodė, kad, nepaisant nepriteklių, sunkumų, čia vis dėlto vyravo gėris, dvasingumas,
V. Michelevičiaus karinis bilietas.
Kunigas V. Michelevičius 1948–1953 m.
grožis – visa tai, kas mintį ir širdį kėlė Dievop. Seminarijos kiemelyje pražydus astrams, ateidavo ypatingo jaudulio kupinas metas – kunigystės šventimai. Tada buvo tokia nuostata – visus šventimus suteikti iš karto, jeigu kurį bebaigiantį mokslus seminaristą ar suimtų, ar ištremtų... Todėl rudenį, pasibaigus Švč. Mergelės Marijos gimimo Šilinių atlaidams, po rekolekcijų, vykdavo šventimai. Subdiakonatas – penktadienį, šeštadienį – diakonatas, sekmadienį – kunigystės
Taip 1948 m. spalio 31 d., dar nebaigęs viso kunigų seminarijos kurso, išlaikęs pagrindinius egzaminus, Vladas Michelevičius buvo įšventintas kunigu, o jau kitą dieną Jėzuitų bažnyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias.
Kauno Jėzuitų bažnyčios altorius, prie kurio 1948 m. lapkričio 1 d. buvo aukotos pirmosios šv. Mišios.
Kunigų šventimai Kauno seminarijoje, XX a. I pusė.
Buvusio KJG kapeliono kunigo Karolio Garucko (1908–1979) kalėdinis sveikinimo atvirukas, 1948 m., Rieškutėnai. Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.
Išlikę dokumentai rodo, kad, studijuodamas seminarijoje, Vladislovas palaikydavo ryšius su kai kuriais savo gimnazijos mokytojais. Todėl natūralu, jog jiems pranešė apie gautus kunigo šventimus. O iš savo gimnazijos laikų tikybos mokytojo, dvasios tėvo Karolio Garucko ir sveikinimą ta proga gavo: „Savo kunigišku kilnumu ir giedrumu būki visiems „latrams“ kaip Aušros Žvaigždė, vedanti visus į Dievą, į laimės uostą, o Jūsų senasis Tėvelis su džiaugsmu galės giedoti „Nunc dimittis“. Vieno tetrokštu, kad Jūs visi būtumėte kilnūs ir laimingi. 1948.XII.26“ ir K. Garucko parašas.
„1949 m. Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją baigė net 40 kunigų. Kunigystės šventimus šio kurso klierikai gavo skirtingu laiku. Vieni jų buvo įšventinti 1948 m. spalio 31 d., kiti – 1949 m. balandžio 2 d.“ („Lietuvos aidas“, 2023 03 10) Kol Vladislovas studijavo, ne savo noru pasikeitė net keturi seminarijos rektoriai: Pranas Petraitis (1942–1945), Stanislovas Gruodis (1945–1946), Pranciškus Venckus (1946–1947) ir Augustinas Vaitiekaitis (1947–1951).
1949 m. buvo baigtas visas seminarijos kursas. Tik įsivaizduoti galima, kaip tuomet džiaugėsi tėvai, broliai ir seserys, nes svajonė išsipildė – kunigas šeimoje!
Nuo šiol Vladas privalėjo ne tik tinkamai atskirti pašaukimą ir Dievo tarnystės gyvenimą nuo šeimos ir giminės gyvenimo, bet ir tinkamai juos suderinti. Be vieno skriaudos kitam.
1949 m. gegužę Vladislovas buvo paskirtas vikaru į Kavarsko (Anykščių raj.) parapijos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kur talkino darbuose ir mokėsi iš klebono Valerijono Kekio.
1949 m. gruodžio 3 d. Vlado sesuo Janina Kaune ištekėjo už inžinieriaus Adolfo Veličkos.
1949 m. geras Michelevičių šeimos bičiulis kun. Julijonas Kazlauskas išvyko dirbti į Lyduvėnus.
Savo pirmojoje parapijoje V. Michelevičius vikaravo trumpai, nes 1950 m. liepą buvo perkeltas į Zibalus (Širvintų raj.) ir paskirtas Šv. Jurgio bažnyčios klebonu Kaišiadorių vyskupijoje vietoje suimto ir dešimčiai metų nuteisto, į Sibirą ištremto klebono kun. Broniaus Bulikos (1923–1988). Šios aplinkybės turėjo kelti baimę, ypač po Vladislovo dėdės tremties 1948 m. Tikėtina, kad jaunas klebonas, buožės vaikas, ne kartą pagalvojo – o gal aš būsiu kitas?..
Kavarsko bažnyčia tarpukariu. Nuotrauka publikuota paneveziokrastas.pavb.lt
Jono Krikštytojo bažnyčios vidus XX a. II pusės pradžioje. Nuotrauka publikuota kavarskobaznycia.lt
Zibalų bažnyčia pirmoje XX a. pusėje. Nuotrauka publikuota sirvinta.net
Šv.
Namas Kaune, P. Vaičaičio g. Nr. 1 (sankirtoje su K. Petrausko g.).
Kauno kunigų seminarijos dėstytojai Švč. Trejybės bažnyčios kieme, 1951 m. Iš kairės sėdi: rektorius kun. A. Vaitiekaitis, protonotaras prof. prelatas A. Grigaitis, Kauno vyskupijos valdytojas kun. J. Stankevičius, prof. dr. prelatas P. Kuraitis, prelatas J. Elertas. Iš kairės stovi: kunigai V. Michelevičius, A. Jaudegis, A. Šlapkauskas, J. Grigaitis MIC, kun. P. Tamulevičius. Nuotrauka publikuota bernardinai.lt
Tačiau ir Zibaluose ilgiau neužsibuvo – po pusmečio, tų pačių metų gruodžio 21 d., užvėręs Šv. Jurgio bažnyčios ir klebonijos duris, išvyko į Kauną, nes buvo paskirtas Kauno tarpdiacezinės kunigų seminarijos dėstytoju-asistentu. Tuomet kunigavo ir Kauno arkikatedroje. Kaune Vladas gyveno pas tėvus Pakalnės (dabar – Benediktinių) g. 11a name, o vėliau nuomojosi butą (ar kambarį) P. Vaičaičio gatvės sankirtoje su K. Petrausko gatve.
1953 m. vasario mėnesį dėl materializmo kritikos buvo areštuotas kunigų seminarijoje filosofiją dėstęs prelatas prof. P. Kuraitis. Ir toliau visomis įmanomomis priemonėmis buvo tęsiamas bauginimas. „Šeštojo dešimtmečio pradžia – vienas dramatiškiausių laikotarpių Kauno kunigų seminarijos istorijoje. Praradimai ją gaubė lyg juodi debesys. Tuo metu konfiskuota ir sunaikinta turtinga seminarijos biblioteka. Prefektu paskirtas kun. Vincentas (Sladkevičius – V. B. pastaba), kaip ir kiti dėstytojai bei klierikai, matė, kaip į sunkvežimį buvo metamos didelės vertės seminarijos knygos ir vežamos į sandėliu paverstą benediktinių bažnyčią. Nuo 1944 m. iki 1953 m., dirbant prof. P. Kuraičiui, pasikeitė net 5 rektoriai. Rektoriui kun. K. Sirūnui atsistatydinus, prefektui kun. V. Sladkevičiui rūpesčių padaugėjo, padidėjo ir atsakomybės našta dėl visų kitų seminarijos reikalų. Tik po gero pusmečio, 1953 m., buvo paskirtas naujas rektorius kan. Kazimieras Žitkus. Jis – buvęs „Saulės“ gimna-
Kauno kunigų seminarijos vadovybė, profesūra ir dėstytojai Švč. Trejybės bažnyčios kieme. Sėdi (iš kairės) kunigai V. Michelevičius, V. Sladkevičius, seminarijos rektorius kun.A. Šilingas, vysk. Valdytojas kan. J. Stankevičius, kunigai dr. L. Pukėnas, kun. A. Jaudegis, kun. I. Paberžis; stovi (iš kairės): kunigai J. Preikšas, V. Butkus, L. F. Blynas, P. Tamulevičius, 1953 m. (Nuotrauka publikuota bernardinai.lt).
zijos ir ateitininkų kapelionas, Vinco Stonio slapyvardžiu pasirašinėjęs poetas. Dėstytoją ir prefektą kun. Sladkevičių jis paskyrė seminarijos dvasios tėvu. (...) Šeštajame dešimtmetyje privalėjai būti budrus, vadovautis išmintimi ir nuovoka. Į valdžios įstaigas kviečiami klierikai iš tikrųjų patekdavo į saugumo rankas. Ten jie būdavo verčiami vieni kitus išdavinėti, būdavo klausinėjama net tokių dalykų, kas iš klierikų paskutinis išeina iš koplyčios.“ (Irena Petraitienė. „Kard. V. Sladkevičiaus istorija (III). Populiarusis Kunigų seminarijos dvasios tėvas“, 2020 03 04, bernardinai.lt)
Vladislovas dažnai lankydavosi tėvų namuose, rūpinosi senstančiais tėvais, domėjosi, kaip sekasi seserų ir brolių šeimoms.
Prie tėvų namo Kaune su artimaisiais, 1954 m. V. Michelevičius stovi pirmas dešinėje.
Vyskupas Vincentas Sladkevičius. Adelė Galaunienė. Nuotrauka iš A. ir P. Galaunių namų muziejaus archyvo.
1954 m. sesuo Teresė (Danutė) ištekėjo už Dionizo Klimavičiaus.
1956 m. brolis Juozas tapo Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionu porinio čiuožimo kategorijoje.
1957 m. iš Sibiro tremties, ten palikę sveikatą, grįžo motinos brolis Jonas Zdanavičius su žmona.
1957 m. gruodžio 2 d. kunigui Vincentui Sladkevičiui buvo suteiktas vyskupo titulas, o 25 d. Birštone įvyko jo konsekracija. Kaip simboliška – kad ši šventė sutapo su kalėdiniu laikotarpiu. Vladislovui skirta proginė fotografija galbūt buvo pirmoji studijos nuotrauka po konsekracijos?
Įvairūs darbai, rūpesčių ir sunkumų kupinas laikmetis nesustabdė noro tobulėti. „O mudu su broliu Antanu toliau balsus lavinome pas prieškario metų teatro primadoną Adelę Galaunienę. Profesorius muziejininkas Paulius Galaunė ir jo žmona solistė Adelė buvo uolūs Įgulos bažnyčios lankytojai. Tai jie, išgirdę mus su broliu bažnyčioje solo giedant, tėviškai pakvietė pasimokyti profesionalaus dainavimo. Adelės Galaunienės muzikos pamokose lankydavomės mudu su Antanu, ateidavo kunigas Feliksas-Laimingas Blynas, sesuo benediktinė Zuzana Miliūtė.“ („Vysk. Juozas Preikšas: iškyla į širdį“. Irena Petraitienė, bernardinai.lt, 2016 12 06)
Kadangi Vlado sesers vargonininkės Benjaminos OSB archyve buvo išlikusi jai dedikuota garsios dainininkės nuotrauka, labai tikėtina, kad Benjamina
OSB, kaip patikimas žmogus (kunigo sesuo), taip pat lankėsi A. ir P. Galaunių namuose ir tose pamokose akompanavo.
1958 m. lapkričio 6 d. brolis Stanislovas vedė Janiną Gedminaitę.
Uždarius Telšių ir Vilkaviškio kunigų seminarijas, Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija liko vienintelė. Į šią seminariją buvo perkeltas Teologijos filoso-
Michelevičių giminės nuotrauka, po 1958 m. Iš kairės sėdi: Janina Gedminaitė-Michelevičienė (Stanislovo žmona), Danutė (Teresė) Michelevičiūtė-Klimavičienė, tėvai Joana Michelevičienė ir Antanas Michelevičius, Halina (Benjamina OSB) Michelevičiūtė, Janina MichelevičiūtėVeličkienė. Iš kairės stovi: Adolfas Velička, Henrikas Michelevičius, Vladislovas Michelevičius, Marijonas Michelevičius, Stanislovas Michelevičius, Juozas Michelevičius, Dionizas Klimavičius.
TAUROSTA
fijos fakultetas, sovietų valdžios pašalintas iš Vytauto Didžiojo universiteto 1940-aisiais. Šis fakultetas dėl filosofijos dėstytojų trūkumo 1953 m. tapęs vien Teologijos fakultetu, seminarijoje veikė iki 1994 metų. Klierikų skaičius seminarijoje iškart buvo apribotas iki 150, vėliau nuolat mažinamas iki 75, 60, 45 ir net 25. Seminarijos vadovybės nariai, profesoriai ir klierikai vienas po kito buvo suiminėjami ir tremiami iš Lietuvos.
1954 m. spaudimas Bažnyčiai šiek tiek atlėgo. 1955 m. Lietuvoje buvo išleistas „Maldynas“ ir „Katalikų kalendorius“. Tėvams leista samdytis tikybos mokytoją, o kunigams, tikrinantiems vaikų žinias, kai ką paaiškinti. Susilpnėjus kontrolei, gyviau imta švęsti atlaidus, teikti Sutvirtinimo sakramentą, padaugėjo maldininkų Šiluvos atlaiduose. Grįžo nemažai nuteistų ir ištremtų kunigų, įliejusių Bažnyčiai naujos gyvybės (kaunoarkivyskupija.lt).“
Tarp grįžusiųjų 1957 m. buvo ir vysk. Pranciškus Ramanauskas, kuris mirė 1959 m. spalio 15 d. Tai jaudino ir skaudino. Sergančio vyskupo nuotrauką V. Michelevičius išsaugojo savo archyve.
Kitur rašoma, kad 1959 m. vasarą Justo Rugienio (Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis LTSR – V. B.) nurodymu į Kauno kunigų seminarijos pirmą kursą buvo priimta mažiau klierikų, dar šešis liepta pašalinti iš vyresniųjų kursų, todėl naujus mokslo metus pradėjo ne 75 auklėtiniai, kaip buvo iki tol, o tik 60 jų.
Radikaliai buvo atnaujinta ir seminarijos profesūra: buvo priversti atsistatydinti seminarijos rektorius K. Žitkus, keturi dėstytojai (M. Gilys, Vladislovas Michelevičius, P. Žiukelis ir K. Statkevičius) ir prokuratorius kun. Juozapas Andrikonis. Kiek anksčiau buvo atleistas ir vysk. V. Sladkevičius.
Pats Vladislovas apie tai parašė trumpai: „1959 metų rudenį valdžios organų reikalavimu buvo atleisti daugumas seminarijos dėstytojų. Šis masinis atleidimas neaplenkė ir manęs.“
„Nors sunkus tada buvo laikas, tačiau seminarijoje tvyrojo graži tarpusavio supratimo nuotaika, – atsiminimais dalijosi mons. L. Vaičiulionis. – Šeštadieniais po vakarienės valgykloje dainuodavome lietuviškas dainas. Kuris nors užvesdavo, kiti pritardavo. Šalia seminarijos buvo karinis dalinys, tad rusų kareiviai neslėpdavo, kad jiems būdavo gražu klausytis.“
Tuo metu populiari buvo pagal seminarijos rektoriaus kun. Kazimiero Žitkaus žodžius sukurta daina „Gražių dainelių daug girdėjau tyliuoju vasaros laiku“. Ją vakarais dainuodavo ir seminarijos klierikai. „Tamsi naktis, o nieks nelaukia, tave jaunystėj kas priglaus“, –graudi pagal Bernardo Brazdžionio žodžius sukurta daina taip pat sklisdavo seminarijos skliautais…“ (Irena Petraitienė. „Kard. V. Sladkevičiaus istorija (III). Populiarusis Kunigų seminarijos dvasios tėvas“, 2020 03 04, bernardinai.lt)
1958 m. Vladislovas įgijo teisę vairuoti automobilį, nors jo ir neturėjo...
1960 m. birželio 11 d. Panevėžyje mirė Vladislovo dėdė, motinos brolis, buvęs tremtinys Jonas Zdanavičius. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse.
Kunigas Vladislovas visą laiką buvo tarsi po padi-
dinamuoju stiklu. Kai 1959 m. valdžios reikalavimu buvo atleistas iš seminarijos dėstytojo pareigų, gavo paskyrimą tarnauti vikaru Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje. Čia dirbdamas, 1961 m. rudenį jis laimino savo tėvus, šventusius auksinį santuokos jubiliejų.
V. Michelevičius aukoja šv. Mišias ir šventina savo tėvus, mininčius santuokos 50-metį, 1961 m
Palangos bažnyčia, apie 1955–1960 m.
V. Michelevičius
V. Michelevičius mėgo keliauti – žavėjo nauji vaizdai ir patirtys, o ir užsienio kalbą galėjo pasitikrinti ir patobulinti. Tuo metu dauguma jo kelionių buvo privačios, su artimaisiais arba savo luomo žmonėmis Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje.
1963 m. birželio 8 d. (Vlado gimimo dieną) Čikagoje (JAV) mirė vyriausias brolis Antanas, į kurio laidotuves niekas iš Lietuvos negalėjo nuvykti. Palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
1963 m. V. Michelevičius pakeitė gyvenamąją vietą, persikraustė į K. Donelaičio g. 11–1.
1963 m. brolis Henrikas baigė Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą (dabar – Kauno J. Gruodžio konservatorija), įgijo akordeono dėstytojo specialybę. 1963 m. liepos 11 d.) vedė Emiliją Baltrėnaitę.
1965 m. V. Michelevičius iš Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčios buvo perkeltas į Šv. Juozapo (Vilijam-
polės) bažnyčią. Tais pačiais metais toje pačioje bažnyčioje altarista tapo kun. Kazimieras ŽitkevičiusŽitkus (jis ir Vincas Stonis – poetas, vertėjas). Turėjo būti smagu bendrauti su buvusiu Kauno kunigų seminarijos rektoriumi (1953–1959), buvusiu bendradarbiu. Bažnyčios pirmame aukšte vykdavo pamaldos, o antrame buvo klebonija, raštinė ir butai. Čia vikaravo iki 1971 m. Taip pat 1960–1965 m. dirbo Kauno arkivyskupijos bažnytinio tribunolo teisėju, o 1965–1968 m. – notaru. Tarnaudamas Vilijampolėje vėl buvo pakviestas dėstyti lotynų kalbos kunigų seminarijoje.
Nuo 1968 m. Lietuvos bažnyčiose lotynų kalbą pradėjo keisti gimtoji kalba: iš pradžių lietuviškai buvo skaitoma tik Evangelija, vėliau prisidėjo skaitiniai, tikėjimo išpažinimas, Komunijos dalijimo apeigos, palaiminimas. Ko gero, Vladislovui, labai mėgusiam lotynų kalbą, dėl to gėlė širdį.
O šeimą gaubė atsisveikinimo nuotaikos – tėvas, visą gyvenimą buvęs tvirtas tartum ąžuolas, darbinin-
Iš kairės – vyskupas V. Sladkevičius, kunigas
Palangoje, apie 1955–1960 m.
Palangoje. V. Michelevičius stovi antras iš kairės.
V. Michelevičius Kaukaze, 1960 m.
V. Michelevičius Suchumyje, 1960 m.
kas ir šeimos rūpintojėlis, 85-erių dar pjovęs kaimynams malkas ir važinėjęs dviračiu, artėdamas link savo šimtmečio, ėmė silpti: pirmiausiai nustojo vaikščioti, atgulė, vėliau ėmė blogėti apetitas, rega ir klausa, tačiau išliko pakankamai šviesaus proto, pažino artimuosius. Slaugė jį visi, suderinę savo darbus su pareiga. O kas iš brolių ir seserų negalėjo prisidėti prie slaugos, padėjo finansiškai.
1967 m. vasario pirmosiomis dienomis jis paprašė vaikų atvykti atsisveikinti. Daug kam tai buvo nesuprantama, nes atrodė, kad dar ne laikas, nes niekas nežino, kada bus pašauktas kelionėn į Amžinuosius Namus. Ko gero, mirštantieji jaučia ir žino daugiau, negu mums atrodo...
1967.02.14 Savo namuose, šeimos apsuptyje, po sūnaus Vladislovo suteikto paskutiniojo patarnavimo Antanas Michelevičius mirė 1967 m. vasario 14 d. Iki 100 metų pritrūko 3 mėnesių. Karstą nešė sūnūs ir artimieji. Vladislovas dėvėjo civilinius drabužius, nes bijojo pakenkti artimiesiems, kadangi buvo draudžiama laidoti su kunigu. Užtat pats aukojo šv. Mišias Petrašiūnų bažnyčioje, kur daug metų vargonavo velionio dukra, Vlado sesuo Benjamina OSB. Tėvas buvo palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
1967 m. spalio 11 d. Vilniuje mirė ir Antakalnio kapinėse buvo palaidotas Vladislovo seminarijos dėstytojas, profesorius, dvasios tėvas Jonas Ragauskas, palikęs kunigystės luomą, tapęs aršiu ateistu. Tikinčiųjų reakcija į šią mirtį buvo įvairiaprasmė, jo onkologinę ligą dauguma priėmė kaip Dievo bausmę. Žmogaus supratimas ir santykis su Dievu visais laikais buvo labai dinamiškas. „Iki mirties likus vos kelioms dienoms, gulėdamas ligoninės palatoje jis vis kartojo: „Miserere mei, Deus. Miserere mei, Deus... (Mano Dieve, pasigailėk – V. B.)“. Tai kun. A. Guobiui papasakojo viena medicinos seselė, ligoninėje slaugiusi Joną Ragauską. Ji buvo ir slapta vienuolė.“ („Buvusio kunigo dvasinė tragedija, arba Ką nutylėjo N. Putinaitė“, 2016 04 16, doc. dr. Vytautas Skuodis, komentaras.lt/nuomonės)
Dėl tarybų valdžios antireliginės politikos 1971 m. Lietuvoje beliko viena kunigų seminarija Kaune, kitos buvo uždarytos.
Dėstydamas lotynų kalbą ir filosofiją, Vladislovas norėjo studentų galvose įžiebti šviesą tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.
V. Michelevičiaus tėvai Joana ir Antanas savo namuose Kaune, 1966–1967 m.
laidotuvėse. V. Michelevičius –pirmas iš dešinės.
Tėvo
su dėstytojais ir
1972–1978 m. V. Michelevičius buvo ir Kauno kunigų seminarijos klierikų dvasios tėvu, o 1979 m. paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus vyk. L. Povilonio MIC asmeniniu sekretoriumi.
„Ir rektorius, ir dvasios tėvas Vladas Michelevičius (...) duodavo suprasti, kad gabesni ir kilnesni kunigai patektų dirbti į didesnius miestus ir pamokslais, nuoširdumu daugiau galėtų laimėti žmonių.“ („Didysis Tikėjimo žmogus“ (apie seminarijos rektorių V. Butkų), autorius nenurodytas, 2012 15 10; alfa.lt)
Artėjant kunigystės 25-mečiui, V. Michelevičius paprašė Popiežiaus palaiminimo. Nieko išskirtinio, įprasta praktika. 1972 m. gruodžio 27 d. beveik kaip kalėdinė dovana Lietuvą pasiekė ypatingas raštas –Šventojo Tėvo Pauliaus VI Apaštališkasis Palaiminimas. Tai turėjo gerai nuteikti ir sustiprinti jėgas atlikti visus darbus. Šis raštas visą laiką gulėjo Vladislovo salone, ant stalelio po stiklu.
„Kunigų seminarijoje įsiminė lotynų kalbos dėstytojas Vladas Michelevičius. Dėstytojas disciplinos, ku-
V. Michelevičius sėdi pirmoje eilėje pirmas iš kairės, 1971 m. Nuotrauka publikuota partizanai.org
Iškalbinga laikraščio iškarpa apie mokytoją.
rios labiausiai nemėgome. (...) pirmame kurse kiekvieną dieną pirmoji paskaita visad būdavo lotynų kalba, kad „šviežia galva“ lengviau būtų tą kalbą įsisavinti. (...) Mokėjo jis auklėtinius patraukti, sudominti, be to, turėjo puikų humoro jausmą. (...) Vienas klierikas kartą jau turėjo dvi skolas ir laikė trečiąjį egzaminą. Buvo aišku, jei jo neišlaikys, turės palikti seminariją. O dar taip sutapo, kad tas trečiasis egzaminas buvo lotynų kalbos. Nelabai ir čia jam pasisekė, bet dėsty-
Kauno seminaristai
vadovybe.
Popiežiaus Pauliaus VI raštas, 1972 m.
tojas Michelevičius pasigailėjo, įvertino jį patenkinamai, tik tarstelėjo: „Na, va, baigsi seminariją ir niekas neįtars, kad lotynų kalbą mokeisi.“ (R. Jakutis. „Gyvenimas buvo toks. Gerų žmonių yra daug“, 2022 05 30, skrastas.lt)
Bet Vladislovas ne tik mokė kitus, mokėsi ir pats. Siuntėsi knygas iš kitų šalių, mokėsi ir iš senų bei senovinių knygų. Buvo poliglotas – mokėjo rusų, lenkų, lotynų, italų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbas. O kun. Nerijus Vyšniauskas žodžiu liudijo, kad Kauno santakoje buvo smagu sutikti du bičiulius – V. Michelevičių ir P. Tamulevičių, besikalbančius senovės graikų kalba.
1978 m. rugpjūčio 6 d. mirė Giovani Battista Enrico Antonio Maria Montini, kitaip – popiežius Paulius VI. Šventojo tėvo mirtis visada sukrečia viso pasaulio krikščionis. Spalio 16 d. naujuoju popiežiumi buvo išrinktas pirmasis ne italų kilmės žmogus – Karolis Józefas Wojtyła. Jis pasirinko Jono Pauliaus II vardą ir tapo 264-uoju katalikų popiežiumi. Katalikiškas pasaulis džiūgavo.
O gyvenimo ir darbo reikalai ėjo savo keliais –1978 m. lapkričio 10 d. Vladislovas paminėjo kunigystės 30-metį.
1979 m. liepos 16 d. mirė artimas tėvų šeimos draugas, nuo vaikystės buvęs sektinu pavyzdžiu – Lyduvėnų klebonas Julijonas Kazlauskas. Tikėtina, kad Vladislovas nuvažiavo pasimelsti ir jį palaidoti.
1979 m. atgulė 83 metų motina. Pagimdžiusi 11 vaikų, 10 užauginusi, buvusi šeimos ir giminės jungiamąja grandimi, pas kurią buvo švenčiamos visos religinės šventės. Buvo kantriai slaugoma namuose visų Kaune gyvenančių vaikų. Mirė 1980 m. kovo 12 d., palaidota Petrašiūnų kapinėse.
1980–1981 m. V. Michelevičius tobulino lotynų kalbos žinias Aukštųjų lotynų kalbos studijų institute Romoje. Tik nuvykęs, laiške rašė: „Šefas visur žada mane imti kaip vertėją. Deja, pirmoji diena jau parodė, kad vertėjo duona nėra tokia jau lengva, mat išmokti kalbą iš knygos ir iš praktikos tai ne tas pats.
V. Michelevičiaus 1978 m. prancūzų kalbos žodynas.
V. Michelevičius – pasveikintas kurijoje.
TAUROSTA
Tėvų kapas Petrašiūnų kapinėse.
Marijonų centre Vatikane. I eilėje ketvirtas iš kairės – vyskupas L. Povilonis, II eilėje antras iš kairės – kunigas V. Michelevičius, trečias – kunigas V. Aliulis, 1981 m. Nuotrauka iš LCVA, A160-P017.
2024 NR. 1 (19)
Manau, kad per kokį mėnesį šiek tiek apsiprasiu.“ (Iš laiško seseriai Janinai, 1980 09 24, Roma)
„Paskaitos Institute skaitomos labai įdomiai ir aukštame lygyje. Profesoriai kalba tik lotyniškai ir nevartoja jokių užrašų, kalba greitai, tik spėk klausytis. Maistas geras, bet tipiškai itališkas: daug daržovių, vaisių, bet maža mėsos. Man tokio maisto pilnai pakanka, bet kas mėgsta gerai pavalgyti, tam truputį liūdnoka. Jaunimas suvažiavęs tiesiog iš viso svieto, geresnės progos užsienio kalbų mokytis nerasi. Vienas Romoje gyvenantis lietuvis paskolino man rašymo mašinėlę, nes ranka rašytų kontrolinių darbų profesoriai nepriima.“ (Iš laiško seseriai Janinai, 1980 10 17, Roma)
„(...) turiu viską, kas tik man reikalinga. (...) Kasdienėms išlaidoms pinigų taip pat pakanka. (...) Šeštadieniais lankau miesto įžymybes. Egzaminus turbūt laikysiu prieš sesiją. (...) Labai vargina tas greitas kalbėjimo tempas. (...) Italai labai draugiški, pasiruošę visados padėti. Kai išeinu į koridorių, visi mane laiko profesoriumi, nes čia yra ir kviestinių profesorių iš užsienio. Mat pagal amžių ir baltą spalvą nepanašus į studentą.“ (Iš laiško seseriai Janinai, 1981 03 02, Roma) Tada V. Michelevičius ėjo 57-tuosius.
„(...) Visgi geriau yra kitus egzaminuoti, negu pačiam laikyti. Atmintis jau ne tokia, kaip buvo jaunystėje. Kada grįšiu, dar tiksliai negaliu pasakyti, nes čia yra vienas vyskupas, kuris nori aplankyti Lietuvą ir prašo, kad jį palydėčiau. (...) Mamos metines paminėjau čia, Romoje, 12 kovo.“ (Iš laiško seseriai Janinai, 1981 03 20, Roma)
Į Romą pasimatyti su Vladislovu buvo atvykęs brolis Pranas iš JAV. „Jiems vaikštant po Romą, Pranas brolio paklausė, kiek dar trumpės sijonai (tuo metu buvo mini mada). Vladislovas atsakė: „Kai pasieks taliją, tada vėl ims ilgėti.“ (Iš brolio Stanislovo dukros Rasos atsiminimų apie V. Michelevičių)
Įgijęs sertifikatą, leidžiantį dėstyti lotynų kalbą aukštojoje mokykloje, 1981 m. V. Michelevičius grįžo į Lietuvą. Tęsė darbą Kauno kunigų seminarijoje, toliau dirbo vysk. L. Povilonio sekretoriumi, todėl teko dažniau važiuoti į užsienio šalis, ypač – Italiją, Romą. Būdamas labai rūpestingas, turėjo rašomąja mašinėle atsispausdinęs daiktų sąrašą, kurių pamiršti neturėjo teisės.
Prie mirusios mamos karsto. V. Michelevičius stovi viduryje.
Popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinimo atvirukas 1982 m. Velykų proga
1982 m. pradžioje tikinčiuosius, o ypač kunigus ir seminaristus aplankė didelis džiaugsmas – nuo 1962 m. buvusi uždaryta, tarnavusi knygų sandėliu, 1978 m. grąžinta, seminarijos lėšomis restauruota, 1982-aisiais atšventinta Švč. Trejybės bažnyčia.
1982 m. birželio 15 d. tarybų valdžia leido vysk. Vincentui Sladkevičiui grįžti į Kaišiadoris. Jis tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Šv. Mišias ta proga aukojo ir V. Michelevičius.
1984 m. V. Michelevičius kukliai paminėjo savo 60-metį. Bendro renginio su giminėmis nebuvo, nes jis nieko niekada nesureikšmindavo nei savo darbinės veiklos, nei amžiaus, nei gerų darbų, nei kitų asmenų jubiliejų ar eilinių progų.
1984 m. lapkritį vyskupas L. Povilonis buvo pakeltas arkivyskupu. Vladislovui padaugėjo darbų, nes arkivyskupas buvo ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas – tai reiškė daugiau raštų įvairiomis kalbomis, daugiau kelionių. Tik ne sveikatos, kuri, įžengus į septintą dešimtį, ėmė šlubuoti – vargino sąnarių skausmai, visos Michelevičių giminės locus mino-
Restauruota Švč. Trejybės (seminarijos)
Su Popiežiumi, Roma, 1983 m.
Su popiežiumi ir vysk. L. Poviloniu Romoje, 1982 m. Nuotrauka publikuota bernardinai.lt
bažnyčia.
Šv. Mišios vysk. V. Sladkevičiaus paskyrimo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi proga. V. Sladkevičius – antras iš kairės, V. Michelevičius – pirmas iš dešinės, 1982 m. Nuotrauka iš LCVA A164-P026. ris. Gydėsi poliklinikoje, o 1985 m. vasarą – Likėnų sanatorijoje.
Michelevičiai palaikė tarpusavio glaudžius ryšius: vaikystėje išmokę padėti vienas kitam, visą gyvenimą rėmė, saugojo, dalinosi materialinėmis vertybėmis, džiaugsmais ir rūpesčiais. Po tėvų mirties giminė įvairiomis progomis dažniausiai rinkdavosi sesers Janinos namuose.
1985 m. birželio 23 d. mirė brolis Marijonas. Tas, kuris išėjo mažiausiai mokslų ir turėjo likti ant Čičinų žemės. Tą birželį sesuo Janina savuosius pakvietė atšvęsti asmeninio vardadienio. Suvažiavo visi, gyvenę Lietuvoje. Net brolis Marius, kuris dėl sąnarių skausmų šiaip jau niekur nebeišeidavo. Visi sode klegėjo po medžiais, o Dievas nutarė pasišaukti Marijoną – ištiko staigi mirtis ir jis iškeliavo į Dausas. Nei šalia buvusių artimųjų medikų pastangos gaivinti, nei skubiai
Sesers Janinos namuose su brolio Prano šeima, apie 1990 m. V. Michelevičius
Artimųjų priėmimas (Vaclovas stovi), 1982–1985 m.
atvykusios greitosios pagalbos pastangos nedavė jokių rezultatų. Visus tai siaubingai sukrėtė. Kai viskas tapo aišku, sesuo Janina ištarė: „Ką gi, sėdam už stalo aptarti laidotuvių.“ Pasimeldė, susėdo, aptarė. Įsiminė Vladislovo elgesys – jokio blaškymosi, verkimo, panikos, nereikalingų komentarų, tik ramybė, malda, pagarba, o vėliau – patarimai. Palaidojome Vladislovą Kauno Karmėlavos kapinėse.
Bet būdavo ir linksmesnių giminės susiėjimų, tik Vladislovas užstalėje ilgai neišbūdavo, valgė mažai, visada išeidavo pirmas pasakęs: „Man į naudą ne ką suvalgysiu, o ko nesuvalgysiu“, „Ačiū, buvo skanu, bet skaniausia buvo duona“, „Atleiskite, kad nieko nesudaužiau!“, arba „Svečias į namus – džiaugsmas, svečias iš namų – dvigubas džiaugsmas.“ Namo važiuodavo taksi arba parveždavo savieji. Tuo metu gyveno Vilniaus. g 4, vėliau – Vilniaus g. 51.
stovi trečias iš kairės.
Nelabai smagi užstalė su broliais Juozu, Marijonu ir seserimi
Benjamina OSB. V. Michelevičius – trečias iš kairės. Kaunas, iki 1990 m.
Smagi užstalė pas draugus. V. Michelevičius –pirmas iš kairės. Kaunas, iki 1990 m.
1986 m. vasario 24 d. mirė Kauno kunigų seminarijos rektorius (1953–1959 m.), nuo 1965 m. – Vilijampolės parapijos altarista kun. Kazimieras Žitkevičius-Žitkus (kaip poetas pasirašydavęs Vinco Stonio vardu), su kuriuo Vladislovą likimas buvo suvedęs du kartus. Labai tikėtina, kad jis atidavė savo buvusiam bendradarbiui paskutinę pagarbą ir dalyvavo laidotuvėse. V. Michelevičius visą gyvenimą saugojo seną, išblukusią gerbiamo žmogaus nuotrauką.
1986 m. tapo labai įsimintini ir pačiam Vladislovui, ir jo artimiesiems: „1986 m. lapkričio 13 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį tituliniu Tapso vyskupu ir Kauno arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus augziliaru. 1986 m. gruodžio 7 d. arkivyskupas L. Povilonis įšventino Vladislovą Michelevičių vyskupu ir paskyrė jį savo generalvikaru“ (kauno arkivyskupija.lt). Ta proga sesuo
Benjamina OSB padovanojo šventą paveikslėlį. Nostalgiška, kaip vaikystėje...
Į konsekraciją susirinko pilnutėlė Kauno katedra. Atėjo profesijos broliai, vienuoliai ir vienuolės, bendramoksliai ir bendradarbiai bei nepažįstami žmonės. Vladislovas artimųjų prašė Dievo siunčiamos stiprybės ir jėgų, reikalingų šiai atsakingai tarnystei. Artimieji buvo pakviesti viską stebėti iš emporos. Šv. Mišios buvo ilgokos, įspūdingos, tačiau prabėgo greitai. Žiemos šalčio tartum nesijautė. Artimųjų akyse blizgėjo ašaros, o kai kas iš jaunimo, artimai nebendraujančio su tikėjimu, klaupėsi ir kartojo maldos žodžius. Buvo gera... Vladislovui tapus vyskupu, sustiprėjo tikėjimas Dievu visoje giminėje.
V. Michelevičiaus (stovi viduryje nugara) konsekracija
Vyskupas V. Michelevičius.
TAUROSTA
Devocionalijos pakėlimui vyskupu atminti. Skirtingų paveikslėlių reverse užrašai tapatūs, 1986 m.
Keraminis dailininko A. Petraičio koliažas –artimųjų dovana konsekracijos proga.
Devocionalija – sesers Benjaminos OSB dovana.
Kauno arkikatedra bazilika tarybiniais metais Nuotrauka publikuota kaunoarkikatedra.lt
Tapus vyskupu, bendravimas su artimaisiais, bendradarbiais ir klierikais nepasikeitė. Vladislovas išliko toks pats visą gyvenimą – nesusireikšminęs, ramus, žemiškas, niekuo nesiskundžiantis, lojalus, bet ne fanatikas, nediskutuojantis luomui skausmingomis temomis. Pagrindinės jo darbo vietos buvo seminarija, kurija ir katedra. Krikštijo, tuokė, teikė Sutvirtinimo sakramentą, šventino statinius ir kryžius, laidojo šeimos ir giminės narius, pažįstamus ir nepažįstamus, aukojo įvairiomis progomis šv. Mišias. Jei ne prie pagrindinio, tai prie šoninio Sopulingosios Dievo Motinos altoriaus su to paties pavadinimo paveikslu. Dėl giminės istorijos, patirtų karo ir pokario represijų šis altorius jam buvo ypač artimas.
„Sopulingosios Dievo Motinos atvaizdas – tai pats seniausias Kauno arkikatedros bazilikos paveikslas, datuojamas XVI a. pab. – XVII a. pr. Jis yra to paties pavadinimo altoriuje. Abipus paveikslo sukabinti votai liudija, kad čia nuo seno patiriama malonių. XVII a. antrosios pusės ir vėlesniuose bažnyčios vizitacijos aktuose bei inventorių aprašuose šis paveikslas vadinamas stebuklingu ir senu. Paveikslas ir altorius daug metų garsėjo išklausytomis maldomis. Tarpukariu per šventes prie paveikslo melsdavosi minios tikinčiųjų. Pokario metais aplink altorių keliais eidavo partizanų, Sibiro kalinių artimieji.“
1987 m. Lietuva sulaukė 600 metų krikšto jubiliejaus! Viena svarbiausių šventovių tuo metu buvo Kauno arkikatedra bazilika, nes Vilniaus katedra dar nebuvo grąžinta tikintiesiems. Laikas buvo kupinas pasiruošimo, svarbių darbų, dažnų kelionių, bendra-
Sopulingosios Mergelės Marijos altorius tarybiniais laikais. Nuotrauka publikuota arkivyskupija.lt, kaunokatedra.lt/dailė
Kauno kunigų seminarijos profesoriai ir dėstytojai seminarijos kiemelyje, 1987 m. V. Michelevičius sėdi antras iš kairės.
vimo su įvairiais vadovais ir tikinčiaisiais. Visose bažnyčiose vyko iškilmingos šv. Mišios.
TAUROSTA
„Per Lietuvą vilnija Lietuvos krikšto 600 metų sukakties iškilmės. Tai tęsis visus jubiliejinius metus. Atskirose parapijose jos švenčiamos įvairiai, priklausomai nuo to, kiek į jas širdies ir darbo įdeda parapijų vadovai ir patys tikintieji. Centrinis jubiliejaus minėjimas įvyko birželio 28 d. Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Sumos metu. Tuo pačiu laiku minėjimai vyko penkiose Vilniaus bažnyčiose. Iškilmingoms pamaldoms Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vadovavo J. E. arkivysk. L. Povilonis, Šv. Teresės bažnyčioje – vysk. R. Krikščiūnas ir Vilniaus arkivyskupijos valdytojas A. Gutauskas. Šv. Mikalojaus – vysk. J. Steponavičius ir Panevėžio valdytojas K. Duksnys, Švč. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje – vysk. J. Preikšas. Dviejose Vilniaus bažnyčiose – Šv. Dvasios, kur vadovavo vysk. V. Michelevičius, ir Šv. Rapolo – vysk. V. Sladkevičius – iškilmingos jubiliejinės pamaldos buvo laikomos lenkiškai.“ (74 Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, 1987 m., lkbkronika.lt)
Bruklino (JAV) leidinio „Chronical of the Catholic Church in Lithuania“ 1987 m. perspausdinta nuotrauka: iškilmingos šv. Mišios Kauno katedroje birželio mėn. V. Michelevičius prie altoriaus pirmas iš kairės.
Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus, Vilnius, 1987. V. Michelevičius – antroje eilėje ketvirtas iš dešinės. Nuotrauka iš Lietuvos centrinio archyvo.
Marijampolėje. V. Michelevičius – su „auksine“ mitra. Nuotrauka iš LCVA, A154-P012.
O 1987 m. liepos 12 d. Marijampolėje įvyko vyskupo Jurgio Matulaičio beatifikavimo iškilmės, kuriose dalyvavo ir vyskupas V. Michelevičius.
1987 m. spalį V. Michelevičius lydėjo arkivyskupą L. Povilonį į Vatikaną, kur kartu dalyvavo Septintojoje ordinarinėje bendrojoje vyskupų sinodo sesijoje.
1988 m. balandžio 27 d. Lietuvos vyskupai su vizitu Ad limina lankėsi Vatikane, susitiko su popiežiumi, kardinolu A. Casaroli ir kitais Vatikano pareigūnais.
Popiežius Jonas Paulius II jau antrą kartą turėjo progos priimti pas save vyskupus Ad limina vizitui. Balandžio 28 d. laidoje „L‘Osservatore Romano“ paskelbta, kad Šventas Tėvas priėmė arkiv. L. Povilonio atsistatydinimą iš pareigų dėl senatvės ir sveikatos stokos. Į jo vietą Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi paskirtas vysk. Juozas Preikšas, o pagalbininku pasiliko vysk. Vladas Michelevičius.
Tikriausiai buvo kalbėta apie vyskupijų bei kunigų seminarijos būklę. „(...) Balandžio 19 d. popiežius su svečiais ir Romoje gyvenusiais kunigais koncelebravo Mišias lietuviškai Šv. Tėvo privačioje koplyčioje. (...) Balandžio 21 d. vysk. P. Baltakis OFM pakvietė svečius iš Lietuvos bei Romoje gyvenančius lietuvius vaišėms Šv. Kazimiero kolegijoje. (...) Balandžio 24 d. vyskupai bei Lietuvos vyskupijų valdytojai aukojo Mišias Vatikane ir jos buvo transliuojamos per Vatikano radiją į Lietuvą pašaukimų į kunigus dienos proga.“ (iš specialaus kun. E. Putrimo pranešimo iš Vatikano, „Tėviškės žiburiai“, 1988 05 10 Nr.19 (1994), Canada, 1 ir 6 psl., spauda.org)
Lietuvos vyskupai su popiežiumi Jonu Pauliumi II Vatikane, 1988 m. V. Michelevičius – antras iš kairės.
V. Michelevičius (pirmas iš dešinės) su arkivyskupu L. Poviloniu, popiežiumi Jonu Pauliumi II ir jam atvežta dovana.
Šv. Mišios Vatikano radijuje: centre – kardinolas V. Sladkevičius, už jo – V. Michelevičius, pirmas iš dešinės – prelatas A. J. Bačkis, 1988 m. Nuotrauka publikuota vaticannews.va/lt/baznycia/news/2020-08
TAUROSTA
„Džiugi žinia, jog 1988 06 28 įvyks Konsistorija, kurioje bus nominuoti 26 nauji kardinolai, tarp jų ir lietuvis vysk. tremtinys V. Sladkevičius, buvo tarsi nuo Vatikano stogų atskridęs baltų paukščių būrys. Žinia, jog tikrove tapo ilgai brandintas Bažnyčios troškimas, kad ir lietuvis katalikų dvasininkas papildytų Vyriausiųjų apaštalų gretas, įkvėpė Lietuvos kunigus ir pasauliečius tolesnei kovai ir ištikimybei šventam Kristaus reikalui, teikė džiaugsmo ir jėgų, sutvirtino žinojimą, kad pastarųjų dešimtmečių kovos ir kančios kelias buvo teisingas“ – rašė „Lietuvos katalikų kronika“. Katalikiškai Lietuvai besidžiaugiant dėl tėvynainio paskyrimo kardinolu, Maskva šį faktą priėmė neslėpdama susierzinimo. Vyskupui V. Sladkevičiui į iškilmes Romoje vykti teikėsi leisti, bet tik vieno asmens lydimam. Paskirtasis – buvęs bendradarbis Kauno kunigų seminarijoje vysk. augziliaras Vladislovas Michelevičius. Skrydis buvo užsakytas ne į Romą, bet į Milaną. Ten Lietuvos dvasininkai turėjo šauktis vietinio kardinolo pagalbos, kad galėtų pasiekti Romą. „Atskrido tada birželio 26 d. labai pavėluotai, –atsiminimuose rašė prel. Ladas Tulaba. – Fiumičino aerouoste susirinkęs gausus mūsų būrys ilgai ir kantriai laukė, nežinodamas, kodėl vėluojama. Per „Alitalia“ bendrovę pavyko sužinoti, kad Eminencija jau Milane ir pirmu šios linijos lėktuvu atvyks į Romą. Sutikome jį su gėlėmis ir atlydėjome į mūsų Villa Lituania.“ (I. Petraitienė. „Kardinolo V. Sladkevičiaus istorija (X), 2020 07 06, bernardinai.lt)
Rimtų ir atsakingų kelionių buvo daug ir joms pasiruošti reikėjo pastangų. V. Michelevičius rašė ir vertė įvairius raštus, mokėdamas daug kalbų tiesiogiai tarpininkaudavo pokalbiuose. Dirbo labai sąžiningai, o prieš išvykdamas į kelionę pasikviesdavo seserį Janiną ir, nesvarbu kelintą kartą, kruopščiai pakartodavo, ką daryti jo mirties atveju, kur ir kokie dokumentai guli ir įkapės saugomos.
„(...) kai 1988 m., baigusi tris filologijos kursus, šiaip taip iš trečio karto įstojau į aktorinio meistriškumo specialybę, kiek drovėjausi garsiai visiems pasakyti. Net tėtė, pats akordeonininkas, muzikantas, nesusilaikė netaręs kandžios pašaipėlės: „Atsirado mat, nori būti aktorė...“ O dėdė Vladas mane gynė: „Puiku, sveikinu, eik, kur veda širdis.“ Jaučiausi apginta.“ (iš brolio Henriko dukros Dalios Michelevičiūtės atsiminimų apie V. Michelevičių)
Jau nuo 1987 m. visuomenėje vyravo pokyčių nuojauta, o 1988 m. birželio 3 d. susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis ir visų širdys suvirpo džiaugsmu, o protas negalėjo patikėti besibeldžiančia Laisve. 1988 m. balandžio mėnesį Lietuvos vyskupų Ad limina kelionės metu Šv. Tėvas leido Pivašiūnų Dievo Motiną apvainikuoti aukso vainiku. „1988 metų rugpjūčio 14-ąją kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintomis karūnomis, jam suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas, primenantis Marijos artumą ir globą sovietme-
Paveikslėlis-atminimas apie kardinolą. Po V. Sladkevičiaus pakėlimo į kardinolus. Iš kairės – vyskupai A. Deksnys ir V. Michelevičius, kardinolas V. Sladkevičius, arkivyskupas K. Salatka, vyskupas P. Baltakis Vatikane, 1988 m. Nuotrauka iš LCVA, P-45693.
čio persekiojimus išgyvenusiai Lietuvos bažnyčiai.“ (alytausgidas.lt). Šv. Mišias aukojo vyskupai Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Liudvikas Povilonis, Juozapas Preikšas, Vladislovas Michelevičius, Romualdas Kriščiūnas ir apie 30 kunigų, o šv. Mišiose kartu meldėsi minios žmonių.
„1988 m. spalio 23 d. per Lietuvos sąjūdžio suvažiavimą paskelbta, kad Vilniaus katedra grąžinta tikintiesiems. Ta proga kitą dieną 8 val. ryto prie Katedros durų buvo aukojamos iškilmingos Mišios, į kurias susirinko keli tūkstančiai žmonių. Šv. Mišias aukojo vysk. Antanas Vaičius, diakonas Eitvydas Merkys SJ, kard. Vincentas Sladkevičius, kun. Astijus Kungys OFM, mons. Juozapas Antanavičius, mons. Antanas Bitvinskas, prel. Liudvikas Povilonis MIC, dr. kun. Juozas Pranka, vysk. Vladas Michelevičius.“ („Vilniaus katedros grąžinimo iškilmės“, „Voruta“ Nr. 4/794, 1 psl., 2014 02 15)
1989 m. Vasario 16-oji Kaunui buvo ypatinga šventė – atstatyta ir pašventinta J. Zikaro „Laisvės“ statula Karo muziejaus sodelyje. Tai buvo ypač jaudinantis įvykis!
„Ketvirtadienį po šv. Mišių katedroje vyko eisena į Laisvės paminklą. Susirinko didžiausia minia, gal iki ketvirčio milijono. Iškilmės prasidėjo paminklo šventinimu, tai padarė kardinolas. Tada LandsbergisŽemkalnis jį atidengė. Minėjimą pravedė kaunietis Algimantas Norvilas, pabrėždamas, kad kol kas švenčiame ne nepriklausomybę, bet tik jos viltį. Pirmasis kalbėjo kardinolas, kuris aiškiai pasisakė dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kardinolas pažymėjo, kad dar neturime nepriklausomybės, bet jos trokštame, norime, siekiame. Po to buvo grojamas buvusio užsienio
Vyskupai Kauno karo muziejaus sodelyje. Pirmas eina kardinolas V. Sladkevičius, už jo – vyskupai J. Preikšas ir V. Michelevičius, 1989 m. Nuotrauka publikuota partizanai.org
Laisvės skulptūra Kauno karo muziejaus sodelyje. Nuotrauka publikuota muziejuedukacija.lt
Prie Vilniaus katedros. V. Michelevičius – pirmas iš kairės.
TAUROSTA
reikalų ministro Urbšio juostoje įrašytas žodis. Dr. Kęstutis Girnius Sąjūdžio kvietimu dalyvavo Vasario 16-osios minėjimuose Lietuvoje. Atidengiant Laisvės statulą prie Kauno karo muziejaus, dr. Girnius pasakė kalbą.“ („Europos LF Bičiulis“, 1989, Nr. 2)
1989 m. į Vilnių leista sugrįžti vysk. J. Steponavičiui, kurio nurodymu kovo 4 d. į atšventintą Vilniaus katedrą grąžintos šv. Kazimiero relikvijos. Galvota jas vežti žirgų traukiama karieta, bet planas nepavyko. Relikvijas seminaristai pasikeisdami nešė iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje į Šv. vysk. Stanislovo ir Vladislovo arkikatedrą baziliką Senamiestyje. Iškilmingoje eisenoje dalyvavo svečiai ir Lietuvos hierarchai, kunigai ir minios tikinčiųjų. Po to įvyko iškilmingos koncelebracinės šv. Mišios.
1989 m. kovo 18 d. Kauno katedroje kartu su kardinolu ir kitais vyskupais V. Michelevičius dalyvavo vyskupo J. Matulaičio konsekracinėse iškilmėse, o spalio 21 d. su darbo vizitu nuvyko į Baltarusiją pasveikinti Baltarusijos kunigą Tadą Kondrusevičių jo konsekracijos vyskupu proga.
„Tadas Kondrusevičius labai gražiai paminėjo Kauno kunigų seminariją, kuri jį broliškai priėmė, išauklėjo ir suteikė galimybę įgyti mokslo laipsnius. Sakydamas kalbą, jis paminėjo, kad priėmime dalyvauja trys Lietuvos vyskupai, vienas jų – Kauno kunigų seminarijos rektorius Michelevičius. Tada pakilo au-
dringi aplodismentai. Turėjome atsistoti, pasirodyti visiems. Vyskupas Tadas Kondrusevičius kalbėjo lietuviškai. Tai buvo tikrai įspūdinga valanda.“ („Kardinolas Vincentas Sladkevičius“, 94 psl., sudarytojas J. Vercinkevičius, 2014)
Gyvenimas pateikia ne tik malonių dalykų… 1989 m. kovo 20 d. įvairių konfesijų Lietuvos hierarchai buvo sukviesti į Vilnių susitikti su LTSR valstybiniais ir partijos veikėjais, kad reguliariai privalomai išklausytų „svarbių“ žmonių nuomonės ir sprendimų. Juo labiau – prieš pat kovo 26 d. artėjusias šv. Velykas!
1989 m. jėzuitams buvo grąžinta Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Tai buvo mylimiausia Vladislovo bažnyčia, kurios nuotrauka visada stovėjo ant jo darbo stalo.
1989 m. balandžio 2 d. vysk. V. Michelevičius buvo paskirtas Kauno arkivyskupo JE kardinolo V. Sladkevičiaus augziliaru ir generalvikaru, o kun. dr. V. Butkui baigus vadovauti Kauno seminarijai, tų pačių metų liepos 21 d. buvo paskirtas ir rektoriumi. Šias garbingas ir sunkias pareigas ėjo ir 1990 m., neapleisdamas lotynų kalbos dėstytojo pareigų. O kur dar įvairių sakramentų teikimai arkivyskupijoje, tekstų ir raštų vertimai, asmeniniai ir tarnybiniai susirašinėjimai bei vizitai į kitas šalis, nors jau ėjo 66-uosius. „1990 m. JE kardinolas Vincentas Sladkevičius ir vyskupas Vladas Michelevičius Veprių bažnyčioje (Jonavos raj.)
iš dešinės, 1989 m.
Proginis atvirukas (dailininkas K. Juodikaitis).
Šv. Kazimiero relikvijų grąžinimo į Vilniaus katedrą eisena. V. Michelevičius – antras
Aukščiau minėtas susitikimas. V. Michelevičius – penktas iš dešinės. Nuotrauka iš LCVA, P-21151.
Šv. Tėvo Jono Pauliaus II sveikinimas šv. Velykų proga.
Rektorius vyskupas V. Michelevičius, 1989–1990 m. Po klierikų kunigystės šventimų seminarijos bažnyčioje. V. Michelevičius sėdi pirmas iš dešinės, 1989–1990 m. Nuotraukos iš leidinio „Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija“.
suteikė Sutvirtinimo sakramentą net 440 parapijos vaikų ir jaunuolių, o visiems buvo suteiktas Apaštališkasis palaiminimas“ (oocities.org/veprieciai). Atvirai pasakius, kartais pasiguosdavo, jog kokybiškai atlikti visas pareigas tapo labai sunku, beveik nebeįmanoma.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daug kas keitėsi žmonių širdyse, galvose, keitėsi aplinka, priimami
sprendimai, sugrįžo tikrosios vertybės, galimybė laisvai keliauti, tikėti, laisvai reikšti įsitikinimus. Džiaugėsi ir meldėsi visi. Kunigai ir aukštesnieji dvasininkai visose bažnyčiose aukojo šv. Mišias. Tai buvo didžiausias XX a. patirtas pakylėjimas, gimęs iš tautos vienybės po paskelbto Nepriklausomybės atkūrimo akto. Ir to nebegalėjo pražudyti jokios ekonominės blokados bei kitokie nedraugiški bloganorių veiksmai.
Džiugus pasisveikinimas Jonavoje su seminarijos kurso draugu, tremtiniu, Jonavos bažnyčios kuningu monsinjoru Vincu Algirdu Pranckiečiu, po 1990 m.
1990 m. Lietuvoje įsteigus Vilniaus ir Kauno metropolijas, Kauno arkivyskupijos kurija persikėlė prie Kauno katedros, į Valančiaus g. 3. 1990 m. Kauno arkivyskupijos žiniai buvo grąžinti arkivyskupo metropolito rūmai, kuriuos reikėjo remontuoti.
1990 m. rugpjūčio 2 d. Kaune mirė arkivyskupas Liudvikas Povilonis MIC. Buvo išlydėtas į Marijampolę ir palaidotas bazilikos šventoriuje. Labai tikėtina, kad laidotuvėse dalyvavo visi Lietuvos vyskupai.
Vladislovas kartu su visais labai skaudžiai išgyveno Sausio 13-osios įvykius. Betgi būna, kad niekuo negali pagelbėti, gali tik melstis, aukoti privačias ir viešas šv. Mišias už žuvusiuosius bei gyvuosius, prašyti Dievo pagalbos tolesnei gerovei. O ar jis žinojo, kad vienas Nepriklausomybės atkūrimo akto egzempliorius, R. Ozolo ir K. Motiekos atvežtas į Kauną, buvo slepiamas V. Sladkevičiaus bute? Ko gero, ne. O jei ir žinojo, niekada net saviems neišsitarė.
,,Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Pirmininkui Gediminui Vagnoriui. Lietuvos katalikų bažnyčios Episkopatas gėrisi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės ištverme bei ryžtu sunkiausiomis sąlygomis vairuojant mūsų Tėvynę į laisvą, garbingą ir demokratišką gyvenimą. Džiaugdamiesi, kad pastaruoju metu gražiai klostosi Parlamento ir Vyriausybės bendradarbiavimas ir pagarbiai sveikindami gerbiamuosius deputatus ir ministrus Nepriklausomybės šventės proga, nuoširdžiai linkime ir meldžiame Die-
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus 70-metis. Viduryje – jubiliatas, greta – V. Landsbergis ir A. M. Brazauskas. V. Michelevičius – antras iš dešinės, 1990 m. (Nuotraukos originalas atiduotas prof. V. Landsbergiui.)
vą palaimos jums, jūsų šeimoms ir visiems Lietuvos žmonėms. Dievo apvaizda suteikė mūsų tautai brangiausią – Nepriklausomybės dovaną. Tegul ji visada tarnaus mūsų krašto gėriui.“ Pasirašė kard. V. Sladkevičius, arkivysk. J. Steponavičius, vysk. A. Vaičius, vysk. J. Preikšas, vysk. J. Žemaitis, vysk. J. Matulaitis, vysk. V. Michelevičius. 1991 02 16 („Katalikų pasaulio žurnalo vyr. redaktoriaus kunigo V. Aliulio skaitomas Lietuvos Episkopato sveikinimas, Lietuvos Respublikos Seimo 127-asis posėdis, 1991 m. vasario 15 d., eseimas.lrs.lt) Gal prie šio sveikinimo ir V. Michelevičius buvo pridėjęs ranką...
1990 m. rugpjūtį kard. V. Sladkevičius šventė garbingą 70 metų jubiliejų. Tuo pačiu metu atvažiavo sveikintojai iš Vilniaus – prof. V. Landsbergis ir A. M. Brazauskas. Vladislovas minėjo, kad kardinolas juos abu pasistatė sau iš šonų bendrai nuotraukai.
„1991-ųjų gegužės Sekminės buvo pažymėtos ypatingomis Šventosios Dvasios dovanomis. Pirmą kartą Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje konsekruojami vyskupai Sigitas Tamkevičius ir Juozas Tunaitis tuo sunkiu laikotarpiu buvo brangi Šventojo Tėvo dovana – tarsi priminimas, kad popiežius prisimena Lietuvą ir ja rūpinasi. Pagrindinis konsekratorius buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius.“ (bernardinai. lt 2023 02 23 „Kardinolo S. Tamkevičiaus pašaukimas (XV). Platus bažnyčios pasiuntinybės kelias“, Irena Petraitienė)
„1990 m. vasario mėn. 28 d. VDU Senato nutarimu atkurtas Teologijos filosofijos fakultetas. Šiam nu-
Sigito Tamkevičiaus pakėlimo vyskupu šv. Mišios Kauno katedroje. V. Michelevičius – pirmas iš dešinės, 1991 m.
tarimui pritarė Lietuvos vyskupų konferencija. 1994 m. gegužės mėn. 10 d. (...) VDU Teologijos filosofijos fakultetą ir Kauno teologijos fakultetą, esantį Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, pertvarkyti į vieną Katalikų teologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete“ (teologija.vdu.lt). Taip V. Michelevičius tapo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju.
1990 m. rugpjūčio 9 d. mirė buvęs Vladislovo bendradarbis, viršininkas, kaip kartais sakydavo – šefas, arkivyskupas Liudvikas Povilonis. Palaidotas Marijampolės bazilikos šventoriuje. Emocijų, tikėtina, netrūko...
1991 m. pavasarį V. Michelevičius lydėjo kardinolą V. Sladkevičių į Romą, į Kardinolų kolegijos ir Pasaulio vyskupų konferencijų pirmininkų susirinkimą.
Vasarą darbų būdavo dar daugiau dėl įvairiose Lietuvos vietose teikiamo Sutvirtinimo sakramento.
„Nuo 1991 m. gegužės 19 d., Sekminių, (...) kardinolą aplankydavau kasdien iš ryto kartu su vyskupu Vladislovu Michelevičiumi aptarti Bažnyčios, arkivyskupijos naujienų. (...) Vasaros sekmadieniais važiuodavome trise kartu su vyskupu Michelevičiumi teikti
Amerikos lietuvių dovanotas Vyskupo kryžius ir žiedas.
Sutvirtinimo. Sutvirtinamųjų kartais būdavo iki kelių šimtų...“ (S. Tamkevičiaus prisiminimai iš straipsnio „Kardinolo V. Sladkevičiaus durys buvo atviros visiems“, Š. Kutinskaitė-Būdavienė, 2020 09 14 diena.lt)
„1990 m. kovo 11 d. paskelbus Nepriklausomybės atstatymą, tauta ir jos Bažnyčia laisviau kvėpuoja, nors krašte ir tebėra okupacinė kariuomenė. Tad ir švenčiant Šiluvos koplyčios 25 m. sukaktį, pagrin- dinis dėmesio centras bus Lietuvos dvasininkijos atstovai. Lomžoje susitikęs su vysk. P. Baltakiu, į Vašingtoną pasižadėjo atvykti Lietuvos kardinolas V. Sladkevičius su vysk. VI. Michelevičium ir monsinjoru A. Svarinsku.“ (spauda.org, „Tėviškės žiburiai“, 1991 07 09, Canada, Nr. 28 (2159), 1 psl., Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) Renginys įvyko 1991
V. Michelevičius su broliu Pranu ir jo žmona Ona Halina JAV.
stovi pirmas iš kairės, 1991 m.
m. spalį Čikagoje. Būdamas JAV, Vladislovas nepraleido progos susitikti su lietuvių bendruomene ir su broliu Pranu. Vladislovas visą gyvenimą labai brangino nepaprastą lietuvių bendruomenės dovaną.
1991 m. birželio 18 d. Vilniuje mirė arkivyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. Palaidotas Tremtinių koplyčios vakarinėje sienoje.
O 1991 m. liepos 26 d. su šiuo pasauliu atsisveikino Vladislovo jaunystės draugas, bendraklasis ir bendrakursis kunigas Jonas Laurusevičius-Lauriūnas, persekiotas saugumo ir tarybinės valdžios. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
1991–1992 m. Vladislovui buvo paskirtos Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus pareigos, o 1991 m. rudenį Lietuvos vyskupų konferencijos jis buvo deleguotas į Vatikaną, į Specialiąją vyskupų sinodo sesiją Europai. Taip ir vėl teko viešėti Romoje.
Nepaisydamas laiko trūkumo, visada jo rasdavo artimiesiems – susitikdavo įvairiomis progomis, krikštijo, tuokė, laidojo. Mišių pamokslai ar homilijos būdavo neilgos, aiškios ir visiems suprantamos, kartais net su doze humoro. Savo pamokslus ir įvairius pasisakymus spausdindavo mašinėle, įsigyta lotynų kalbos studijų Romoje metu.
Pamoksluose naudodavo vaizdžius posakius ir liaudies išminties perlus: „Vagį vilioja, kas užrakinta, o dvasiškį – kas užginta“, „Ydos siūlo pelną, o duoda nuostolius“, „Gėrė dainuodamas, pagiriojo raudodamas“ ir kt.
Kelionėje su artimaisiais po gimtąsias vietas aplankyti Čičinai. V. Michelevičius stovi antras iš kairės, 1991 m.
1991 m. Michelevičių šeimą sudrebino netektis –neilgai sirgęs nepagydoma liga, šv. Kūčių dieną ligoninėje staiga mirė 57 metų brolis Stanislovas. Palaidotas Kauno Seniavos kapinėse. Netekusi artimojo, giminė glausdavosi, telkdavosi, pagal galimybes dažniau susitikdavo.
Einant tarnybines pareigas, V. Michelevičiui reikėdavo ne tik dažnai važinėti į svečias šalis, bet ir priiminėti atvykusius užsieniečius. Čia jau tikrai praversdavo daugelio užsienio kalbų mokėjimas.
Kai 1992 m. arkivyskupas A. J. Bačkis atvyko į Lietuvą, jam, išauklėtam vakarietiškų demokratijos vertybių kontekste, ne viskas buvo suprantama. „Vienąkart Vyskupų konferencijoje sako pradedąs nieko nebesuprasti. Vyskupas Vladas Michelevičius tuomet
J. Laurusevičius-Lauriūnas, 1944 m.
Su artimaisiais prie tėvų namo Kaune. V. Michelevičius
linksmai atsakęs: „Tamsta, kai jau visiškai nieko nebesuprasi, pasijausi, kad sėdi savo kėdėje.“ (Iš vysk. J. Tunaičio prisiminimų apie A. J. Bačkį, seminarija.lt, 2007 vasaris, 9 psl.)
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva krutėjo, dirbo, džiaugėsi išaušusia galimybe įgyvendinti savo norus, pareigas ir atiduoti skolas Valstybei ir bažnyčiai. „1992-ieji – Jurbarko parapijos dvasinio atgimimo metai. Klebonas A. Slavinskas ir vikaras R. G. Skrinskas, padedant parapijiečiams ir užsienyje gyvenantiems kraštiečiams, atstatė Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios bokštus. 1993 06 13 per šv. Antano atlaidus bažnyčios bokštus pašventino vysk. Vladislovas Michelevičius.“ („Jurbarko Švč. Trejybės parapija. Bažnyčios ir parapijos istorija“, kaunas.lcn.lt/parapijos/ jurbarkas/istorija)
„1992 m. liepos 26 d. Jonavoje vyko didelė šventė – Šv. Jokūbo atlaidai. Teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Į šventę atvyksta JE kard V. Sladkevičius, vyskupai Vladas Michelevičius ir S. Tamkevičius.“ („Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos istorija“, jokuboparapija.lt). Svečiai tą dieną tikrai turėjo darbo.
„1992 m. rugpjūčio 30 d. Kauno senamiestyje įvyko didelė Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčios atšventinimo iškilmė. Kard. V. Sladkevičius aukojo Mišias su keturiais vyskupais. Kalbėdamas kardinolas aukštai įvertino jėzuitų veiklą Lietuvoje. Pabrėžė, kad jis pats mokėsi pas jėzuitus ir šie jam padarė didelę įtaką, subrandinusią jo kunigiškąjį pašaukimą.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, 159 psl., Kaunas, 2013). Labai
V. Michelevičiaus mėgstamiausia Jėzuitų bažnyčios nuotrauka, visą laiką stovėjusi ant jo darbo stalo.
tikėtina, kad vienas iš tų keturių vyskupų buvo V. Michelevičius, pats baigęs Jėzuitų gimnaziją 1944 m.
199* (?) m. V. Michelevičius gavo privatų laišką iš Vengrijos Győr miesto. Labai netaisyklinga lietuvių kalba kolekcininkas prašė atsiųsti jam savo nuotrauką, herbą ir motto. Vladislovo motto buvo „Deus –pars hereditatis meae“ (Dievas – mano paveldo dalis). Ar išsiuntė savo nuotrauką, nežinia. O vyskupo herbo visai neturėjo, nes augziliarams tai ir nėra būtina (kolekcininko laiško originalas yra Kauno kurijos archyve).
1992 m. Kauno arkivyskupijos kurijoje įvyko Lietuvos vyskupų konferencijos posėdis, kuriame dalyva-
Jono Pauliaus II koplyčioje. V. Michelevičius – ketvirtas iš dešinės. Nuotrauka publikuota xxiamzius.lt/ numeriai/2013/09/06
Vyskupų vizitas Ad limina Vatikane, 1999 m. vasario 22 d. V. Michelevičius – antras iš dešinės. Nuotrauka publikuota lvk.lcn.lt/en/archyvas/ad_limina
TAUROSTA
vo ir V. Michelevičius. Tada buvo patvirtintas projektas dėl katalikiškos spaudos ir didelis dėmesys skirtas pasiruošti Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II 1993 m. vizitui į Lietuvą.
1993 m. vasarį su kitais Lietuvos vyskupais Vladislovas buvo nuvykęs į Vatikaną vizito Ad limina, o balandį – į Austrijos sostinę Vieną, kur su vysk. J. Preikšu dalyvavo neokatechumenato suvažiavime.
Restauravus pasikeitusios valdžios grąžintus Arkivyskupijos rūmus, 1993 m. į Rotušės a. 14A persikėlė metropolijos kurija. Kaip augziliaras, ten apsigyventi buvo pakviestas ir vysk. V. Michelevičius.
1993 m. gruodžio 6 d. Kauno Šv. Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje Vladislovas su kardinolu V. Sladkevičiumi, kunigu Boruta ir svečiais jėzuitais iš Vokietijos aukojo gedulingas šv. Mišias. Laidojo kunigą Joną Kuktą SJ, savo gimnazijos istorijos mokytoją, dar vadintą mažu žmogumi su didele širdimi, arba tiesiog Kuktele.
1992 m. kardinolas V. Sladkevičius patenkino Kauno Vilijampolės gyventojos Stefanijos Stašauskienės prašymą nuosavame sklype už savo pinigines lėšas leisti statyti koplyčią. Taip prašytoja norėjo atsidėkoti Dievui už savo šeimos sveikatą. Po poros metų architekto L. Aksamitausko suprojektuotas pastatas Linkuvos g. 21 buvo baigtas. 1994 m. rugpjūčio 28 d. baž-
nyčią, pavadintą Šv. Mergelės Marijos Lietuvos laisvės koplyčios vardu, pašventino vyskupas V. Michelevičius (wikipedia.org).
Bet vienodai gerai gyvenime ilgai nebūna – Dievas kažką duoda, o kažką atima. Štai 1993 m. rugpjūčio pradžioje, sustojus širdžiai, autoavarijoje žuvo tik įpusėjęs šeštą dešimtį buvęs V. Michelevičiaus studentas, poetas, pogrindinių literatūrinių jaunimo grupių kūrėjas, persekiotas sovietų saugumo, kun. Z. Grinevičius MIC. „1993 08 09 Marijampolės prokatedroje įvyko iškilmingos laidotuvių pamaldos, kurioms vadovavo kard. V. Sladkevičius, dalyvavo vyskupai J. Žemaitis ir V. Michelevičius, apie 100 kunigų ir daug tikinčiųjų iš įvairių parapijų.“ (A. Jokūbaitis. „Skubėjo daryti gera“, „XXI amžius“ Nr. 30 (1430), 2006 04 21)
Visą gyvenimą, kaip ir priklauso, Vladislovas teikė sakramentus, aukojo šv. Mišias, laidojo...
Atėjo metai, kai Lietuvoje visi ruošėsi Šventojo Tėvo sutikimui. „Gerai žinau, kad atvykstu pas jus tokiu metu, kai Lietuvos visuomenė po ilgo kančios, išbandymų ir kankinystės laikotarpio stengiasi drąsiai žengti į priekį. (...) Atkeliauju pas jus pirmiausia kaip Ganytojas, tad trokštu padrąsinti toliau kurti naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes“, – vos nulipęs nuo lėktuvo trapo, prabilo apaštalo Petro sosto įpėdinis Jonas Paulius II.
V. Michelevičius meldžiasi bažnyčioje, tuokia, aukoja šv. Mišias. Kaunas, po 1991 m.
Jonas Paulius II sveikinasi su vysk. V. Michelevičiumi Vilniaus oro uoste
Jis buvo pirmasis iš Romos popiežių, atvykęs aplankyti, kaip pats teigė, „pačią jauniausią Romos Bažnyčios dukrą.“ (I. Petraitienė. „Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (XIX). Popiežiaus Jono Pauliaus II Dievo žodžio sėja Lietuvoje“, 2023 05 10, bernardinai.lt)
Priimti aukščiausio dvasinio rango žmogų Lietuvai buvo didelė garbė ir laimė. Aušo vaiskus rugsėjo 6-osios rytas. Žmonės nuo 3 val. nakties rinkosi į Kauno santaką. Vysk. Vladislovo artimieji taip pat kėlėsi su tamsa, pėsčiomis ėjo į Santaką, kad turėtų galimybę dalyvauti šv. Mišiose ir pamatyti Šv. Tėvą. Ir Vladas jiems nepasiūlė privilegijos patekti arčiau. Garbė tiems, kuriems galioja vienodi sąžiningi standartai, o ne artimųjų protegavimas! Tą pačią dieną Kauno arkivyskupijos kurijoje įvyko popiežiaus susitikimas su Lietuvos vyskupais, taip pat – su jaunimu S. Dariaus ir S. Girėno stadione, kitą dieną – kelionė į Kryžių kalną, o rugsėjo 8 d., palikęs neįtikėtinai įspūdingų prisiminimų, Jonas Paulius II išskrido į kitas Baltijos šalis.
1994 m. „kovo 24 d. arkikatedroje paminėjome kard. V. Sladkevičiaus kunigystės 50 metų jubiliejų. Minėjime dalyvavo visi Lietuvos vyskupai ir nuncijus arkivysk. J. M. Garcia. Nuncijus perskaitė pa- ties Šventojo Tėvo sveikinimą. Kalbėdamas Mišių pabaigoje, kardinolas akcentavo begalinį Dievo gailestingumą, kurį jis patyrė per visą savo gyvenimą, sakė, kad Dievas pasirenka tuos, kurie mažiausiai to verti.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, 178 psl., Kaunas, 2013)
Susitikimas su popiežiumi Kauno stadione. V. Michelevičius stovi žemiau, vyskupų eilėje, pirmas iš kairės. Nuotrauka publikuota kaunoarkivyskupija.lt
Popiežius su Lietuvos vyskupais Kauno arkivyskupijoje. V. Michelevičius stovi ketvirtas iš kairės. Nuotrauka publikuota kaunoarkivyskupija.lt
Atminimo paveikslėlis – devocionalija –nuo popiežiaus Jonas Paulius II.
Su kardinolu V. Sladkevičiumi ir nuncijumi J. M. Garcia. V. Michelevičius – pirmas iš kairės.
1994 m gegužę V. Michelevičius tarnybiniais reikalais lankėsi Prancūzijoje. Tai liudija išlikęs apsilankymo Eifelio bokšte ir Marso lauko ekskursijos bilietėlis.
1994 m. Vladislovui suėjo 70 metų. Jokio iškilmingo giminės pasisėdėjimo nebuvo, nes sukaktuvininkas niekada tokių dalykų nesureikšmindavo – jubiliejus buvo vertas tiek pat, kiek ir kiekviena Dievo duota diena.
„1994 m. spalio 1 d. Paštuvoje vyskupas V. Michelevičius pašventino Basųjų karmeličių vienuolyną, įsi-
Su Basųjų karmeličių vienuolėmis Paštuvoje, 1997–1999 m.
kūrusi buvusiame Paštuvos parapijos klebonijos pastate. Arkivyskupija išnuomojo atvykstančioms iš Anglijos seserims Paštuvos parapijos klebonijos pastatą. Atvyko keturios karmelitės, o penkios lietuvaitės pradėjo postulatą. Pradžia buvo kukli, bet labai viltinga.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, 184 psl., Kaunas, 2013)
1995 m. Kauno kunigų seminarija šventė savo 130-metį. Buvo išspausdintas specialus leidinys „130. Kauno tarpdiecezinė kunigų seminarija“.
Seminarijos vadovai, profesoriai ir dėstytojai. V. Michelevičius sėdi ketvirtas iš kairės, 1995 m.
Vyskupas V. Michelevičius, Kauno arkivyskupo augziliaras, 1995 m.
1995 m. gegužės pabaigoje Vladislovas gavo kvietimą į renginį. Daug visokių renginių buvę, tačiau šis –ypatingas, širdžiai mielas, nes laukė apsilankymas vaikystės vietose.
„Sakoma, žemėje stebuklų nebūna. Netiesa! Argi ne stebuklas, jei kultūros namuose aukojamos šv. Mišios (pabandykime įsivaizduoti tokį dalyką, tarkim, prieš 10 metų). Jomis birželio 10-ąją Čičinuose pradėta kraštiečių šventė. Kultūros namuose pastatytam altoriui galvas nulenkė vysk. Vladas Michelevičius, Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios kun. mons. Vincentas Pranckietis, Žeimių parapijos klebonas Augustinas Paulauskas, klierikas Giedrius Čajauskas. (...) Tėviškė visu grožiu atmintyje nubunda tuomet, kai jos netenkame. (...) Burnojame, kad gyvenimas blogas ir kaip vaikai dovanų laukiame gražesnio. Tačiau veltui niekas nieko neduoda (prisiminkime Nepriklausomybės kainą!). Tegul Dievas laimina Čičinų kaimo gyventojus. Duok, Dieve, jiems sveikatos ir gero derliaus.“ („Gerumas liejosi iš širdžių į širdis“. V. Kasperavičienė, „Jonavos balsas“ Nr. 69 (5982), 2 psl., 1995 06 17) Po šv. Mišių buvo pašventintas J. Listvinos sukurtas medinis kryžius, kuriam vietą išrinko pats vysk. V. Michelevičius, nes ten kadaise stovėjo ir senasis.
šventinimas,
„1995 m. birželio 14-osios rytą nemažas būrelis kauniečių susirinko į Karo muziejaus sodelį. Čia pučiamųjų orkestrui grojant himną, iškelta Vytautinė vėliava. Susimąstę žmonės netrukus pasuko į Arkikatedrą baziliką. Čia šv. Mišias už sovietinio genocido aukas atnašavo kard. Vincentas Sladkevičius, vysk. Sigitas Tamkevičius, vysk. Vaclovas Michelevičius.“ (V. Čičinų kaimo kryžius, atstatytas 1995 m. vietoje stovėjusiojo prieškaryje.
Kvietimas į kraštiečių šventę.
Kryžiaus
1995 m.
Šiluvos atlaiduose. V. Michelevičius stovi pirmas iš kairės, 1996 m.
Šiluvos atlaidų šv. Mišios prie Švč. Mergelės Marijos bazilikos, 1996 m. V. Michelevičius – pirmas iš kairės. Nuotraukos iš LCVA.
Poderytė. „Tremtinys“ Nr. 24 (165), 1995 m. birželis)
O kardinolas Vincentas Sladkevičius „1995 m., laikydamasis bažnytinės teisės nuostatų, atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų ir nuo to laiko gyveno Kaune kaip emeritas“ (wikipedia.org). Šis sprendimas galėjo turėti įtakos ir Vladislovo darbų tempui. Gal jų sumažėjo? Einant 72-uosius, ko gero, to tikrai norėjosi.
1995 m. „rugpjūčio 21 d. Kauno arkikatedroje iškilmingai buvo paminėtas kard. V. Sladkevičiaus 75 metų amžiaus jubiliejus, kuriame dalyvavo nuncijus arkivysk. J. M. Garcia, arkivyskupas A. J. Bačkis ir visi Lietuvos vyskupai. (...) Jubiliejaus proga buvo atvykę daug aukštų svečių (...).“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, 191 psl., Kaunas, 2013)
1995 m. rugsėjo 17 d. V. Michelevičius su kitais Lietuvos vyskupais dalyvavo Šiaulių šv. Petro ir Povilo parapijos klebonijoje vykusiame renginyje „Loreto – Kryžių kalnas“, jam pasibaigus visi vyko į Kryžių kalną.
1996 m. birželio 1 d. Vladislovas buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos generaliniu vikaru.
1996 m. gegužės 6–10 dalyvavo Vatikane vykusioje Vyskupų konferencijos XLI generalinėje asamblėjoje.
Tų metų „birželio 24 d. po sunkios ligos mirė Juodaičių parapijos klebonas kun. Liudvikas Semaška. Laidotuvių šv. Mišias birželio 27 dieną Juodaičių bažnyčioje koncelebravo vyskupas Vladas Michelevičius ir kiti kunigai.“ („Mirė kunigas Liudvikas Semaška 1925–1996“, baznycioszinios.lt, 1996 m.) Taip Vladislovas atidavė pagarbą savo kurso draugui tremtiniui, su kuriuo tą pačią dieną gavo kunigo šventimus.
Kiekvienų metų rugsėjo mėnesį, kaip visada, buvo meldžiamasi Šiluvos atlaiduose.
1997 m. vasario 20 d. Tytuvėnuose Vladislovas aukojo gedulingas šv. Mišias už savo pašaukimo brolį, tremtinį, Pasaulio tautų teisuolį kun. Boleslovą Radavičių. („Mirė kun. teol. lic. jub. Boleslovas Radavičius (1907 07 09 – 1997 02 17)“, „Bažnyčia Lietuvoje“ Nr. 5, baznycioszinios.lt)
XX a. 9-ajame dešimtmetyje prasidėjo seserų saleziečių, Marijos krikščionių pagalbos dukterų, atgimimas. Jų pirminis siekis buvo apsigyventi bendruomenėje. Didelės pagalbos seserys sulaukė iš Lenkijos. „1997 m. kovo 31 d. vysk. Vladas Michelevičius pašventino seserų saleziečių bendruomenės namą Palemone.“ (salezietes.lt)
O 1997 m. balandžio 10 d. mirė kunigas Vladas Požėla. „Laidotuvės vyko balandžio 14 dieną Kužiuose. Gedulingas šv. Mišias kartu su 28 kunigais laikė
Vizito Ad limina metu su Šv. Tėvu Jonu Pauliu II. V. Michelevičius sėdi pirmas iš kairės, 1997–1999 m. Nuotrauka publikuota bernardinai.lt
vyskupas V. Michelevičius, pamokslą sakė kunigas V. Kaknevičius. (...) Prie kapo duobės pamokslą pasakė kunigas K. Butkus.“ (fb.com/steigviliai)
1995 m. balandžio 10 d. Vladislovas dalyvavo Romoje vykusiame kongrese apie pašaukimus kunigystei ir vienuolystei, o 1997 m. balandžio 19–23 d. – ten pat vykusioje XLIII vyskupų generalinėje asamblėjoje.
1997 m. birželio 29 d. Kauno arkikatedroje buvo konsekruoti du nauji vyskupai – E. Bartulis ir R. Norvila (wikipedia.org). Konsekracinėse šv. Mišiose dalyvavo ir Vladislovas Michelevičius.
1997 m., per rugpjūčio mėnesį vykusius atlaidus, vyskupas V. Michelevičius pašventino Raseinių dekanato Griaužų kaimo koplyčią (ltvirtove.lt/baznycios), įrengtą buvusių kultūros namų pastate.
1997–1998 m. Lietuvoje buvo renkamas prezidentas. Į antrąjį turą išėjo Artūras Paulauskas ir Valdas Adamkus. Lietuvos vyskupai paskelbė savo pareiškimą: „(...) Katalikai turi pareigą balsuoti už kandidatą, kuris brangina tikėjimą ir savo asmeniniu bei viešuoju gyvenimu parodė, jog remiasi bendražmogiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis. (...) Lietuvos vyskupai kviečia visus dalyvauti prezidento rinkimuose. Tai yra kiekvieno moralinė ir pilietinė pareiga“ (baznycioszinios.lt). Po šiuo pareiškimu pasirašė ir vysk. V. Michelevičius.
1998 vasarį iš Romos atskriejo labai malonus kvietimas: „Popiežiškosios Lietuvos kolegijos rektorius
2. Lietuvaitės, Šventosios Šeimos seserys, su rektoriumi ir garbingais svečiais iš Lietuvos Romoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje, apie 1998 m. V. Michelevičius (iš kairės) sėdi kartu su kard. V. Sladkevičiumi. Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.
Po vyskupų E. Bartulio ir R. Norvilos konsekracijos iškilmių, 1997 m. V. Michelevičius – pirmas iš dešinės.
prelatas Algimantas Bartkus maloniai kviečia Jus dalyvauti Įstaigos Auksiniame Jubiliejuje, Švento Kazimiero iškilmėje 1998 metais kovo mėnesio 4 dieną.“ Toliau surašyta programa.
Dėl užimtumo ir fizinių jėgų stokos V. Michelevičius iškilmėse nedalyvavo, bet vis vien gavo rektoriaus laišką ir proginį leidinį, kuriame rado ir šią anksčiau darytą nuotrauką.
Dėl užimtumo ir fizinių jėgų stokos V. Michelevičius iškilmėse nedalyvavo, bet vis vien gavo rektoriaus laišką ir proginį leidinį, kuriame rado ir šią anksčiau darytą nuotrauką.
Atviruke – Šv. Kazimiero lietuvių kolegija Romoje.
Artinosi 1998 m. balandžio 12 d. Vladislovas, kaip ir visi, ruošėsi šv. Velykoms. O buvę studentai, bendradarbiai sujaudino, gal net sugraudino, padovanoję vertingą beveik 800 psl. knygą – Liucijaus Anėjaus Senekos „Diatribes“ (gr. „Pokalbiai su įsivaizduojamu pašnekovu“, wikipedia.org) su kreipiniu „Ave pastor bone“ (lot. „Gerasis ganytojau“). Kaip simboliška! Šią knygą Vladislovas brangino, ją skaitė, studijavo, išrašinėjo mintis, darė santraukas. Ji gulėjo ant jo darbo stalo arba lengvai pasiekiamoje knygų lentynos vietoje.
„1998 m. balandžio 26 d. pirmą kartą Lietuvoje buvo minima Gyvybės diena. Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje vyko 40 val. nepertraukiama Švč. Sakramento adoracija. Šv. Mišias gyvybės intencija aukojo vysk. V. Michelevičius, prel. V. Jalinskas ir kun. kleb. R. Skrinskas. Po šv. Mišių vyskupas pašventino Adolfo Teresiaus darbo ąžuolinį paminklą nužudytiems negimusiems vaikams. Renginį organizavo kun. Robertas Skrinskas.“ (provita.medianewsonline.com, R. Skrinskas „Paminklai negimusiems kūdikiams“)
1998 m. „apaštalinis nuncijus arkivysk. E. J. Enderis gegužės 4 d. suorganizavo Baltijos valstybių –Lietuvos, Latvijos ir Estijos – vyskupų susitikimą. (...) Nuncijus siekė, kad tarp kaimyninių Baltijos šalių vyskupų užsimegztų bendradarbiavimas.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, 218 psl., Kaunas, 2013). Susitikimas vyko Vilniaus arkivyskupijos Trinapolio rekolekcijų namuose.
1998 m. gegužę V. Michelevičius vėl skrido į Romą dalyvauti 19–23 d. d. vykusioje Vyskupų XLIV gene-
Paminklo šventinimas Domeikavoje, 1998 m.
ralinėje asamblėjoje.
„Lankydamasis Lietuvos vyskupijose, 1998 m. birželio 3 d. Kaune apsilankė Rotenburgo– Štutgarto vysk. dr. Walteris Kasperis (būsimasis kardinolas). (...) Vakare su svečiu kard. V. Sladkevičiumi ir vysk. V. Michelevičiumi arkikatedroje šventėme Mišias.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“ psl.? , Kaunas, 2013)
1998 m. gauta dovanų Senekos knyga.
vyskupų susitikimas Vilniuje.
stovi
eilėje antras iš kairės, 1998 m. Nuotrauka publikuota lvk.lcn.lt/lt
Tų pačių metų birželio mėnesį Lietuvos hierarchai buvo pakviesti atvykti pas Prezidentą. „1998 birželio 17 d. mes, Lietuvos vyskupai, buvome pakviesti pas prezidentą Valdą Adamkų ir su juo kalbėjomės aktualiais Bažnyčios ir visuomenės klausimais. Dėl silpnos sveikatos neatvyko tik kard. Vincentas. Prezidentas papasakojo apie savo susitikimą su Jonu Pauliu II ir išreiškė mintį, kad būtų gera su Lietuvos vyskupais susitikti du kartus per metus ir šiuose susitikimuose aptarti Bažnyčios ir visuomenės aktualijas.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, 221 psl., Kaunas, 2013)
„Rugpjūčio 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, kurias aukojo Kauno arkivysk., Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto didysis kancleris S.Tamkevičius, Kauno kunigų seminarijos rektorius vysk. R. Norvila, vyskupas V. Michelevičius bei kiti kunigai – universiteto ir seminarijos dėstytojai, dalyvaujant VDU vadovybei, dėstytojams ir studentams, iškilmingai pradėti naujieji mokslo metai VDU bei Kauno kunigų seminarijoje.“ („Bažnyčia Lietuvoje“, 1998 08 30 Nr. 16, baznycioszinios.lt)
1998 m. rudenį Vladislovas paminėjo savo kunigystės jubiliejų. Buvo išsiuntinėti kuklūs spaustuvės darbo kioskuose nupirkti kvietimai: „Jūsų Ekscelencija, 1998 m. spalio 18 d. minėsime mano kunigystės 50 metų sukaktį. Maloniai tad kviečiu Jūsų Ekscelenciją dalyvauti 11 val. Šv. Mišiose Katedroje ir 13 val. vaišėse Kunigų Seminarijoje. Su gilia pagarba Jūsų vysk. Vl. Michelevičius.“ (Kvietimo originalas saugo-
Kvietimas į V. Michelevičiaus 50 metų kunigystės jubiliejaus paminėjimą (Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas).
50 metų kunigystės atminimo paveikslėliai. Įrašai reverse – identiški.
Baltijos šalių
V. Michelevičius
antroje
Vyskupas V. Michelevičius skaito pranešimą viename iš vyskupų suvažiavimų Vatikane, 1990–1999 m.
TAUROSTA
mas Kauno arkivyskupijos kurijos archyve.) Artimieji kartu meldėsi šv. Mišiose. Nebuvo nei vaišių artimiesiems, nei dovanų, nes, Vladislovo nuomone, švęsti asmenines sukaktis nėra svarbu.
1998 m. spalį Vladislovas davė pirmąjį ir vienintelį interviu laikraščiui. „Kauno diena“ 3 ir 6 psl. išspausdino J. Plavičienės straipsnį „Gera darydamas niekada nenusivilsi“ su anonsu: „Kunigystės 50-metį minintis Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas Vladas Michelevičius sakė nė vienam žurnalistui iki šiol nėra davęs interviu. Tokia pozicija, žinant žurnalistų siekius, jam buvo išganinga. „Korespondentai – ypatingi žmonės, panašūs į cirko artistus, kurių netenkina sudėtingi jų atliekami akrobatiniai pratimai, jie juos taip apsunkina, kad kažkas neišlaikęs nukrenta“, – sako vyskupas, kurio gyvenimo credo – daryti, kiek galima, gera, nes gera darydamas niekada nenusivilsi.“ Interviu jis pabrėžė, kad „didžiausias besimokančio jaunimo priešas – tinginystė. (...) Studentai nesupranta, kad dirbti sistemingai reikia kiekvieną dieną. (...) Seminariją palieka dėl nesugebėjimo mokytis arba dėl asmeninių priežasčių – sukuria šeimą, pasirenka kitą specialybę arba dėl silpnos sveikatos.“
Jis prognozavo, kad Lietuvoje bus amžinieji diakonai, kad Lietuvos Bažnyčia dar gyvena daugiau papročiais negu naujais dalykais. Interviu buvo trumpas, lakoniškas, bet atskleidė V. Michelevičiaus požiūrį į kunigystę. Maža to, V. Michelevičiaus nuomone, ir moterys bus diakonėmis.
1998 m. lapkričio mėnesį galima pavadinti skolos grąžinimo praeičiai mėnesiu – į Lietuvą iš Zamso (Austrija) buvo parvežti 1959 m. mirusio arkivysk. Juozo Skvirecko palaikai. Prie Kauno arkikatedros bazilikos arkivyskupo J. J. Skvirecko palaikus sutiko Kauno generalvikaras vyskupas Vladislovas Michelevičius, kunigai ir Kauno tikintieji. Karstas su palaikais buvo įneštas į katedrą ir pastatytas centrinėje navoje. Po pamaldų karstas buvo perkeltas į katedros koplyčią.
Lapkričio 26 d. 12 val. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišias už arkivyskupą J. J. Skvirecką aukojo Kauno generalvikaras vyskupas V. Michelevičius, Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas R. Norvila, kunigai. Per pamokslą atsiminimais apie velionį arkivyskupą dalijosi Šiluvos jubiliatas monsinjoras E. Simaška.
Lapkričio 27 d. šv. Mišias už arkivyskupą koncelebravo kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupas V. Michelevičius, vyskupas R. Norvila, kunigai. Kreipdamasis į susirinkusiuosius, kardinolas V. Sladkevičius pabrėžė, jog arkivyskupo J. J. Skvirecko palaikų sugrįžimas į Lietuvą yra jo palaimos, šventumo ir palankumo ženklas tautai. (...) Vakare karstas su arkivyskupo palaikais vėl buvo perkeltas į centrinę navą. Tą pačią dieną arkivyskupo J. J. Skvirecko palaikų perlaidojimo proga Kauno kunigų seminarijoje buvo surengta susikaupimo popietė, kurioje dalyvavo arkivyskupas S. Tamkevičius, vysk. J. Boruta SJ, vysk. V. Michelevičius, vysk. R. Norvila, Kauno savivaldybės ir VDU atstovai, Kunigų seminarijos auklėtiniai, miesto visuomenė.
Lapkričio 28 d. iškilmingas laidotuvių šv. Mišias Kauno arkikatedroje bazilikoje koncelebravo kardinolas V. Sladkevičius, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas E. J. Enderis, Vilniaus arkivyskupas A. J. Bačkis, Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius, Innsbrucko (Austrija) vyskupas A. Kothgasseris, Elko (Lenkija) vyskupas W. Ziemba, Šiaulių vyskupas E. Bartulis, Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis MIC, Panevėžio vyskupas J. Preikšas, Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis, Vilniaus vyskupas augziliaras J. Boruta SJ, Kauno arkivyskupai augziliarai V. Michelevičius ir R. Norvila, prelatai iš Romos L. Tulaba ir A. Jonušas, kiti kunigai. Perlaidojimo ceremonijoje taip pat dalyvavo Seimo ir Vyriausybės, Kauno miesto ir apskrities, aukštųjų mokyklų, kitų organizacijų atstovai. ...“ (baznycioszinios.lt)
Sunkiais okupacijos metais atsisakęs bendradarbiauti ir su rusų, ir su vokiečių okupantais, gynęs persekiojamus žydus, raginęs kunigus jiems padėti, atsisakęs viešu savo kreipimusi kviesti Lietuvos jaunuolius stoti į SS kariuomenę, priverstas emigruoti, 1959 m. numiręs Austrijoje, iki šių dienų ten ilsėjęsis arkivyskupas atgulė amžinojo poilsio ten, kur ir turėjo – Kauno arkikatedros kriptoje. Taip Vladislovui Michelevičiui ir visiems kitiems praėjo tos kelios dienos, pilnos emocijų, fizinių pastangų ir pasitenkinimo jausmo dėl įvykdytos pareigos.
1998 m. gruodžio 29 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje įvyko Lietuvos vyskupų konferencijos posėdis, kuriame vėl reikėjo dalyvauti ir V. Michelevičiui. Buvo patogu – tame pačiame name gyveno, tik po to rei-
kėjo užkopti į 3-ią aukštą.
Kiti Lietuvos vyskupų konferencijos posėdžiai įvyko 1999 m. vasarį ir balandį Kauno arkivyskupijos kurijoje.
O savo 75-metį Vladislovas atšventė taip, kad geriau nesuplanuotum ir norėdamas!
1999 m. birželio 8 d. „Jonas Paulius II lankėsi Elke (Lenkija) ir šimtatūkstantinei tikinčiųjų miniai aukojo Mišias. Mišiose dalyvavo visi Lietuvos vyskupai ir apie 6 tūkst. Lietuvių tikinčiųjų. Po Mišių mes, Lietuvos vyskupai, buvome pakviesti su popiežiumi pietauti. Jonas Paulius II domėjosi kardinolo Vincento sveikata ir prašė perduoti jam sveikinimus. Susitikti su popiežiumi atvyko ir prezidentas V. Adamkus.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“ 232 psl., Kaunas, 2013) Argi dažnai būna, kad Šv. Tėvas atvažiuotų aukoti Mišių tavo gimimo dieną?!
Sulaukęs 75 metų vysk. V. Michelevičius paprašė popiežiaus išleisti į emeritūrą. Jonas Paulius II prašymą patenkino, todėl generalvikaro pareigos buvo perduotos vysk. R. Norvilai. Vysk. V. Michelevičius visą gyvenimą dėstė Kauno kunigų seminarijoje įvairias filosofine disciplinas ir lotynų kalbą, kurią labai mėgo. „Neeilinių gabumų dėstytojas turėjo švelnaus humoro gyslelę – jam patikdavo papasakoti anekdotų, bet jo pasakojimai ir pajuokavimai visada būdavo moraliai švarūs ir niekada neužgaudavo net ir silpniausio žmogaus. Buvo labai taktiškas, geras bendradarbis.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, 233 psl., Kaunas, 2013)
„1999 m. rugpjūčio 25 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje įvyko Lietuvos vyskupų konferencijos posėdis. (...) Pertvarkyta (...) komisija seminarijų reikalams. Iš jos narių atsistatydino vysk. Vladas Michelevičius, naujais nariais paskirti kun. Kęstutis Žemaitis ir kun. Aurelijus Žukauskas.“ (baznycioszinios.lt/old)
Taigi, sulaukus aštuntosios dešimties pusiaukelės, sumažėjo reikalų, kelionių ir kitų fizinių bei protinių jėgų reikalaujančių rūpesčių. Todėl, reikia manyti, V. Michelevičius jau nedalyvavo 1999 m. Romoje vykusiame Lietuvos vyskupų vizite Ad limina apostolorum.
1999 m. spalio 8–9 d. Kauno jėzuitų gimnazija
šventė solidų 350-metį. Vladislovas buvo pakviestas į šventę ne tik kaip vyskupas, bet ir šios gimnazijos auklėtinis! Numatyta dviejų programa buvo įdomi ir miela širdžiai: nuo šv. Mišių Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje ir iškilmingo posėdžio Kauno kunigų seminarijoje iki koncerto gimnazijos kieme. Norisi tikėti, kad Vladislovas tikrai dalyvavo bent jau oficialiojoje dalyje.
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC sveikata vis blogėjo, ilgainiui tapo reikalinga ir kitų pagalba. „(...) naktimis prie sergančio kardinolo paskyriau budėti kelis vyrus. Gegužės 28 d. (2000 m. – V. B.) vakarą būrelis kardinolui artimų žmonių meldėmės prie jo ligos lovos ir besimeldžiant jis ramiai užmigo Viešpatyje.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, 243 psl., Kaunas, 2013). Kardinolas buvo pašarvotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje, palaidotas jos Švč. Sakramento koplyčioje. Taip pasibaigė švento žmogaus, prašiusio Viešpaties padaryti jį gerumo ženklu, era...
2000 m. birželio 1–4 d. Kaune įvyko II Eucharistinis kongresas, į kurį kvietimą dalyvauti svečio teisėmis gavo ir V. Michelevičius.
2000 m. gruodžio 7–9 d. Kaune įvyko simpoziumas, skirtas arkivyskupijos 75-mečiui. Tačiau metai ir ligos lėtino Vlado gyvenimą, todėl jis ėmė vengti renginių, bet, kiek galėdamas, talkino pastoracinėje veikloje.
„Viename susitikime papasakojau jam (draugui pranciškonui Astijui – V. B.) apie gimusią dukrą ir pasakiau, kad reikėtų pakrikštyti naują šeimos narę, o, be to, ir daugiau reikalų yra su Dievu – reikėtų ir pačiam pasikrikštyti, neblogai būtų ir Santuokos sakramentas... Tada net nenutuokiau, ko prašiau. Bet mano bičiuliui nepasirodė, kad aš daug prašau iš Dievo. Sako: „Gerai, galim. Išgerk kavos. Kadangi tu esi suaugęs, reikia vyskupo leidimo.“ Nuėjęs į arkivyskupijos kuriją arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus nerado, jo augziliaro Rimanto Norvilos irgi nebuvo, rado tik vyskupą emeritą Vladislovą Michelevičių. Brolis Astijus išdėstė jam visą reikalą. Vysk. Michelevičius ir sako: „Jūs, pranciškonai, kaip visada, paskutinę minutę, bet reikalas gal geras, tai leidimą duodu.“ (Aidas Adomaitis apie savo šeimą. „Ieškantiems Dievo
Įvykus V. Sladkevičiaus muziejaus atidarymui. V. Michelevičius –pirmoje eilėje antras iš kairės. Nuotrauka publikuota J. Vercinkevičiaus sudarytoje knygoje ,„Mokėkime laukti ir augti. Kardinolo V. Sladkevičiaus asmenybės ir veiklos bruožai“.
ir žmonių artumos. Didelės ir mažos kryžkelės. Kas žmogui į širdį neatėjo“, „Artuma“, 2018 03 03, artuma.lt/archyvas)
2001 m. birželį V. Michelevičius dalyvavo a. a. kard. V. Sladkevičiaus muziejaus, įkurto jo gyvenamajame bute, iš kur iškeliavo pas Viešpatį, atidaryme.
„Šių metų Kalėdos mums bus liūdnos. Staiga susirgo Janina ir neaišku, ar jai pavyks pasveikti. Jau visa savaitė, kai guli be sąmonės. Kraujo išsiliejimas smegenyse toks gilus ir platus, kad gydytojai neduoda jokios vilties. Visi mes šioje žemėje esame tik keleiviai. Gyvenimo kelias, ilgesnis ar trumpesnis, bet visados ribotas. Kada gyvenimas prasideda, žinome, o kada jis baigsis, mums nėra žinoma. Dažniausiai tas įvyksta staiga ir netikėtai, kada mažiausiai tikimės. (...) tuoj ją nuvežė su greitąja į ligoninę, į klinikas. (...) Tą vakarą iš ligoninės grįžau po vidurnakčio. Aprūpinau sakramentais, nors susikalbėti jau nepavyko.“ (iš 2001 m. gruodžio 10 d. V. Michelevičiaus laiško brolio Prano šeimai į JAV).
2001 m. gruodžio 27 d., kelis mėnesius jau nesikėlęs nuo patalo, iš savo brolio Vladislovo rankų gavęs Ligonių patepimo sakramentą, ligoninėje mirė penkeriais metais vyresnis brolis Juozas. Palaidotas Karmėlavos kapinėse. Kai po laidotuvių Vladas grįžo namo, Senamiestyje krito snaigių skepetos.
Senatvė atsėlina iš lėto, bet ateina netikėtai. Vladislovas ramiai jai ruošėsi: mažiau visur važinėjo, vis rečiau dalyvaudavo oficialiuose renginiuose ir privačiuose susibūrimuose, tvarkė savo „popierius“, nuotraukas. Kol galėjo, teikė pastoracinę pagalbą, aukojo
šv. Mišias. Dažniausiai – Katedroje, o kai nebegalėjo – savo kambaryje. Valgydavo seminarijos valgykloje. Kartais pasiguosdavo, kad abu su geriausiu draugu mons. P. Tamulevičiumi silpsta: „Einam per kiemą susikibę, kaip du sutuoktiniai.“ Mat būdavo atrama vienas kitam. Pailsėdamas užkopdavo į savo kambarius 3-iame kurijos aukšte. Vėliau valgydavo kurijos valgykloje.
2002 m. Vladislovas pašventino brolio Prano, ketinusio grįžti gyventi į Kauną iš Floridos, butą Kauno Senamiestyje. Tačiau dėl pablogėjusios sveikatos į Lietuvą Pranas taip ir nepersikėlė gyventi.
Atėjo laikai, kai Lietuvoje atsirado plokščiaekraniai televizoriai. Vladislovas kartą paskambino ir pakvietė užeiti, mat turįs ką parodyti: „Tai štai, žiūrėk – nusipirkau plokščią televizorių ir naują „Lelijos“ paltą. Tai dabar galiu jau ir mirti“. Juokas pro ašaras! Ir dar: „Pasninkas – ne tai, ko neįsidedi į burną, o tai, kas iš jos neišeina (negeri žodžiai – V. B.)“, „Jaunas neturėjau batų, senas neturiu kojų.“
Maždaug du kartus per savaitę Vladislovą aplankydavau, atnešdavau, kas reikalinga. Nes, atgulus jo seseriai Janinai, su kuria jis dažniausiai tardavosi visais klausimais, aš, jo dukterėčia, jaučiau tokią pareigą. Dėdė vyskupas laikas nuo laiko parodydavo, kur yra jo įkapių rūbai, kur kokie dokumentai ir raštai, kas liks giminėms, o ką atiduoti kurijai. Kadangi jį vis dažniau aplankydavo senatvinės sveikatos bėdos, mano turima gydytojos profesija tapo naudinga. Amžinai būsiu dėkinga tada dar arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui už man patikėtus raktus nuo kurijos ir dėdės buto – galėjau jį lankyti, kada norėjau ir kada reikėjo,
V. Michelevičius brolio Juozo laidotuvėse (trečias iš dešinės), 2001 m.
su šv. Velykomis.
netrukdydama kitų.
Kai Vladislovui reikėdavo kur nuvažiuoti mieste, veždavo kurijos vairuotojas, o jei toliau – mano vyras. Dažniausiai tai būdavo gimtosios jaunystės vietos –Kudrėnai, Čičinai ir Lapės, kurių bažnyčioje įvyko jo tėvų tuoktuvės. Dar važiuodavome į artimųjų poilsio vietas. Vis stebėdavosi, kiek daug mašinų ir kokios fantastiškos GPS galimybės.
Kaip žmogui, suprantančiam humorą, kartą parodžiau lapą su įvairiais anekdotais. Paskaitinėjo ir paprašė kopijos. Vėliau radau kelis pažymėtus:
„Kunigas, pradėdamas Mišias: „Broliai ir seserys, pradėkime šias šv. Mišias žodžiais, kuriais dabar tapo įprasta pradėti kiekvienas pamaldas – ar visi išsijungėte mobiliuosius telefonus?“
„Nežinomi asmenys apgadino sieną tarp dangaus ir pragaro. Velnias siunčia angelams telegramą: „Mūsų advokatai sako, kad remonto darbus turi atlikti dangus.“ Angelai atsako: „Tikriausiai teks tai padaryti, bet mes čia viršuje nerandame nė vieno advokato.“
*2004 m. vasario 4 d. staigi mirtis pasiėmė brolį Henriką. Artimieji namuose jį rado jau užgesusį. Patį jauniausią, kuriam, rodos, tikrai dar ne laikas buvo iškeliauti. Palaidotas prie tėvų Kauno Petrašiūnų kapinėse.
„Mielas Vladai, (...) dabar jau niekur į svečius nevažiuojame, o grįžus iš bažnyčios būna tik paprasti sekmadieniniai pietūs. (...) Šiemet Velykų džiaugsmas bus pritemdytas Henriko mirtim. Sunku suprasti ir
įtikėti, kad jo jau nėra gyvųjų tarpe. (...) O vargšė Janė jau virš dviejų metų kankinasi... Liūdna...“ (iš brolio Prano žmonos Onos laiško, 2004 03 07, JAV, Florida).
2004 m. šv. Velykoms buvo gautas Jono Pauliaus II sveikinimas. Aišku, visada smagu žinoti, kad nesi pamirštas. Net jei esi emeritūroje.
2004 m. birželio 8 d. Vladislovui suėjo 80 metų. Iš anksto prašė nieko nedovanoti. Vienintelė artimųjų dovana buvo puodelis arbatai, kurį pasidėjo į spintelę ir nenaudojo, nes jau turėjo iš ko arbatą gerti. O atviruką su linkėjimais išsaugojo.
*2004 m. vasarą sunkiai susirgo sesuo Teresė-Danutė. Dėl staiga ištikusio insulto parkrito ir nuo to laiko jau nebeatsikėlė. Į Anapalį išėjo rugsėjo 30 d. Palaidota Karmėlavos kapinėse.
2004 m. „gruodžio 4 d. Kauno kunigų seminarija iškilmingai paminėjo 140 metų sukaktį. Minėjimas prasidėjo Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje iškilminga Eucharistijos liturgija, kuriai vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis, drauge su juo Mišias koncelebravo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius, jo pagalbininkas vyskupas J. Ivanauskas, Šiaulių vyskupas E. Bartulis, Vilkaviškio vyskupas R. Norvila, vyskupai emeritai V. Michelevičius, J. Preikšas, R. Kriščiūnas, visų Lietuvos kunigų seminarijų ir VDU Katalikų teologijos fakulteto vadovai, profesūra bei per pusę šimto kunigų. (...) Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje surengtas iškilmingas minėjimas. (...) Pabaigoje Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius bei KKS rektorius kun. A. Žukauskas įteikė padėkos raštus bei skulptū-
Brolio buto Kaune šventinimas, 2002 m.
Popiežiaus Jono Pauliaus II 2004 m. sveikinimas
Angelo statulėle apdovanotas vyskupas V. Michelevičius. Nuotrauka publikuota XXIamzius.lt
rėles dešimčiai labiausiai nusipelniusiems šiandien tebesidarbuojantiems seminarijos profesoriams – mons. P. Tamulevičiui, vysk. V. Michelevičiui, prel. V. S. Vaičiūnui, kan. A. Kajackui, mons. V. Sidarui, mons. A. Turčinskui, doc. F. Jončiui, taip pat virtuvės darbuotojoms – O. Pusvaškytei, ses. A. Kletkutei, ses. T. Gudelytei.“ („Kauno kunigų seminarijos seminarijos 140 metų sukakties minėjimas“, D. Chmieliauskas, 2004 12 04, kauno arkivyskupija.lt)
„2004 m. gruodžio 9 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje vykusiame Lietuvos vyskupų konferencijos plenariniame posėdyje dalyvavo visi Lietuvos vyskupijų ordinarai, išskyrus sergantį Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką, taip pat vyskupai emeritai Vladas Michelevičius ir Juozas Žemaitis.“ („Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis“, M. Ališauskienė, 2004 12 20, religija.lt)
„2004 m. gruodžio 26 d. įvyko Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konsekracija. Tai buvo reikšmingas įvykis visai lietuvių tautai.“ (kaunoarkivyskupija.lt/kaunas/zaliakalnis) Taip, tikrai tai buvo įvykis ir V. Michelevičiui – taip ilgai Lietuva stengėsi, rinko lėšas, kol galų gale pastangos įgavo kūną! Bet dalyvauti konsekracijoje dėl silpnos sveikatos jau negalėjo. Progresavo širdies, stuburo ir kojų ligos.
2005 m. balandžio 17 d., sulaukęs 90-ties, JAV mirė brolis Pranas. Palaidotas St. Petersburg Memorial Park kapinėse.
V. Michelevičius su brolio Prano žmona Ona Halina Michelevičiene, atvykusia iš JAV.
Vyskupo Vladislovo brolio „Prano Michelevičiaus žmona Ona-Halina Petravičiūtė buvo kilusi iš Sirvydų dvaro Kelmės rajone. Norėdama įamžinti savo giminės atminimą, nusprendė pastatyti kryžių (...). (jį) pastatėme 2005 m. (...) prie Sirvydų dvaro centro, prie Kelmės–Vaiguvos kelio. Nepaisydamas silpnos sveikatos, Vyskupas sutiko pašventinti pastatytą kryžių ir išsakė jaudinančius, pagarbos pilnus žodžius garbingos Petravičių giminės atminimui. Susirinkę giminaičiai ir vietiniai bendruomenės nariai buvo dėkingi Vysku-
Kryžius buvusioje Sirvydų dvaro vietoje, 2005 m.
pui už šią pagerbimo ceremoniją.“ (Iš Vladislovo brolio Antano marčios Danguolės atsiminimų apie vyskupą V. Michelevičių)
Per pačias 2006-ųjų Velykas, sustreikavus sveikatai, dešimt dienų Vladislovas praleido Kauno klinikose. Visiems dėkojo net ir už menkiausią pagalbą: slaugutėms, valytojoms, aišku, ir gydytojams.
*2006 m. gegužės 8 d. mirė sesuo Halina-Benjamina OSB. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse prie kitų seserų benediktinių.
*Tų pačių metų birželio 5 d., po penkerių su puse metų siauro lovos pasaulio, Apvaizda pasišaukė Vladislovo seserį Janiną. Palaidota Raudondvario kapinėse.
Ir taip iš Joanos ir Antano Michelevičių dešimties vaikų šeimos Vladislovas liko vienas...
„Kai dėdės ir tetos sparčiai pradėjo keliauti pas Viešpatį, staiga susigriebiau, kad nebus ko paklausti apie šeimą. Paprašiau dėdės susitikimo ir su nuotraukų šūsnimi nuvažiavau pas jį. (...) Taip norėjau įrašyti mūsų pokalbį į diktofoną, bet nedrįsau išsiimti iš rankinės, kad pokalbis būtų nuoširdesnis. Įjungusi palikau rankinėje, tačiau netyčia ant jos atsisėdau, diktofonas išsijungė ir pokalbis liko tik širdyje ir atmintyje.“ (Iš brolio Henriko dukros Dalios atsiminimų apie V. Michelevičių)
2006 m. birželį, per vizitą Ad limina, susitikus su popiežiumi Benediktu XVI, apsikeičiant kalbomis, arkivyskupas S. Tamkevičius pristatė Lietuvos bažnyčios būklę. Savo kalboje jis sakė: „Jus, Šventasis Tėve, taip pat sveikina vyskupai emeritai: vysk. Antanas Vaičius, vysk. Juozas Žemaitis, vysk. Juozas Preikšas, vysk. Vladas Michelevičius ir vysk. Romualdas Krikščiūnas, kurie liko Lietuvoje.“ („Naujų iššūkių akivaizdoje“, 2006 06 28, xxiamzius.lt, Nr. 49 (1449), 1 psl.)
2006 m. liepos 4 d. į Amžinybę iškeliavo ilgametis Vladislovo bendradarbis ir draugas monsinjoras Pranciškus Tamulevičius, palaidotas Kauno katedros šventoriuje. Tai buvo smūgis Vladislovui, nes neteko geriausio draugo, su kuriuo ilgus dešimtmečius siejo stiprus ryšys.
Taigi, nuo 2001 iki 2006 m. į geresnį pasaulį iškeliavo septyni brangūs Vladislovo žmonės...
Monsinjoras P .Tamulevičius. Nuotrauka iš leidinio „Kauno kunigų seminarija“.
„Brangi Onute, artinasi Kalėdos. Jos liūdnos ir Tau, ir man. Palaidojai savo vyrą Praną ir paskutinį mano brolį. (...) Mirtis, kaip neišvengiama pabaiga, manęs negąsdina, tik labai norėčiau išvengti insulto, kuris sukelia paralyžių, kaip tai atsitiko mano sesutei Janinai. Tokia liga jau yra baisesnė už mirtį. Šiuo metu man 83 metai, tai yra jau senatvė, nuo kurios vaistų nėra. (...) Gyvenu, kaip žinote, Arkivyskupo rūmuose ir manimi nuoširdžiai rūpinasi pats Arkivyskupas ir jo šeimininkė Virginija. (...) Onute, man įdomu, kaip Jums sekasi nešti našlaitės dalią. Parašyk man trumpą laiškelį Kalėdų proga. Dažnai apie Tave galvoju ir meldžiuosi už Praną ir Tave. Dar kartą už viską dėkodamas, sveikinu Tave su Šv. Kalėdomis, laiminu Tave ir prašau Viešpats geros sveikatos ir kantrybės, einant šiuo sunkiu gyvenimo keliu. Tavo vysk. Vladas Michelevičius.“ (Iš V. Michelevičiaus laiško brolio Prano našlei Onai Halinai į JAV, 2006 12 10, V. Michelevičiaus archyvas)
2007 m. balandis buvo šiltas. Artimieji prisikvietė Vladislovą į giminės šventę. Pasibuvimas vyko senuosiuose tėvų namuose Benediktinių gatvėje. Vyskupas buvo atvežtas, tačiau nepajėgė ilgiau pabūti.
Vis dažniau aplankydavau dėdę Vladą. Niekada neradau jo dykinėjančio. Dažniausiai sėdėdavo už savo krikšto tėvo J. Kalvaičio rašomojo stalo – skaitė, vertė tekstus, stengėsi nepamiršti užsienio kalbų, rašė, tvarkė turimus raštus ir nuotraukas.
2008 m. sausio 28 d. Vladislovas gavo Kauno ku-
Paskutinė bendra giminės nuotrauka prie senojo tėvų namo Kauno senamiestyje.
Su artimosiomis Kauno arkivyskupijos kurijos kieme.
Vatikano profesiniai leidiniai prancūzų ir anglų kalbomis, 2007 m. nigų seminarijos rektoriaus mons. A. Žukausko raštą. „Jūsų Ekscelencija, artinasi Kauno kunigų seminarijos 150-sios metinės. Šiam įvykiui pažymėti rengiame išsamų leidinį apie seminarijos istoriją. Kadangi 1940–1989 metų okupacijų laikais istorinių šaltinių apie tai išliko nedaug, leidinį žymiai praturtintų ir paįvairintų buvusių Seminarijos auklėtinių ir vadovų atsakymai į žemiau pateiktus klausimus. Todėl nuoširdžiai prašome Jūsų pagalbos!“ (Kauno kunigų seminarijos raštas Nr. 08-021, Kaunas) Pateikti anketos klausimai. Vladislovas originalą pasiliko. Gal užpildė kopiją? Dažnai buvo linkęs originalių raštų kopijas daryti.
Nedalyvavo sesers Janinos anūkės krikštynose, vykusiose 2008 m. vasario 9 d. Bet po to sutiko priimti
2024 NR. 1 (19)
pas save. Padovanojo Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II pašventintą ir iš jo rankų gautą rožinį specialioje dėžutėje su popiežiaus herbu.
Jėgos silpo, buvo vis sunkiau vaikščioti, neklausė širdis, stuburas, kojos. Valgyti nueidavo tik į arkivyskupijos valgomąjį. Nė vienas kurijos darbuotojas neatsisakydavo jam padėti, su visais sutarė, visus tebestebino guviu humoru. Paklaustas, kodėl mažai valgo, atsakydavo, jog jam į naudą eina tai, ko nesuvalgo, bet ne tai, ką suvalgo. Apsigyventi pas gimines nenorėjo.
Vasarą panoro aplankyti artimųjų kapus ir mieliausią širdžiai vietą – Čičinus. Važiuodamas viskuo domėjosi, stebėjosi, kaip greitai viskas keičiasi, kiek
Ugnė Janina po krikštynų pas vyskupą V. Michelevičių, 2008 m.
Raudondvario kapinėse prie sesers Janinos ir savo krikšto tėvo Jurgio Kalvaičio kapo, 2008 m.
Vaclovo mylimas Nevėžis ties Kačiūniškėmis ir Kudrėnais.
Prie Čičinų kryžiaus, 2008 m.
Einant pro buvusį bravoro pastatą Čičinuose su sesers Janinos dukra.
Čičinuose su buvusiais kaimynais Sadauskais, 2008 m.
TAUROSTA
Kulvoje su klebonu kun. R. Kazaičiu. daug gerų mašinų gatvėse. Aplankėme Petrašiūnų, Raudondvario kapines, važiavome palei Nevėžį ties Kudrėnais ir Kačiūniškėmis, pasiekėme Čičinus ir Kulvą.
Artėjo dar vienas jubiliejus – kunigystės 60-metis. Bet ne tai rūpėjo. 2008 m. spalio pradžioje dėdės sveikata ypač pablogėjo – ėmė svaigti galva, stigo apetito, griuvinėdavo, nebepaėjo. Arkivyskupas (dabar kardinolas) S. Tamkevičius SJ geranoriškai leido paimti dėdę į ligoninę, kurioje dirbau. Tapau jo gydytoja. Supratau, kad jau prasidėjo kelionė į Amžinuosius Namus... Nežiūrint fizinės negalios, Stanislovo protas išliko skaidrus: pažindavo lankytojus, bendraudavo, dalydavosi praeities ir dabarties įspūdžiais. Buvo kantrus, pakantus, suprato prognozę, su viskuo buvo susitaikęs, daug meldėsi. Buvo lankomas kurijos vyresnybės ir darbuotojų, klierikų, kunigų ir artimųjų. Nepriimdavo jokių lauktuvių. Buvo aprūpintas Ligonių patepimo sakramentu.
„Likus maždaug savaitei iki mirties su sūnumi Povilu aplankėme ligoninėje. Kaip dabar prisimenu jo žodžius: „Prašau ir meldžiu Dievo, kad greičiau paimtų.“ Fizinės jėgos jau buvo apleidusios, tačiau atmintis liko puiki, mąstymas šviesus. Pasiteiravo apie visus, kaip kam sekasi. Jis spinduliavo vidine ramybe ir skleidė neapsakomą šviesą, kurią paliko mūsų širdyse.“ (Iš brolio Stanislovo dukros Rasos atsiminimų apie V. Michelevičių)
Ilgainiui dėdė ėmė gesti. Progresavo širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumas (mediciniškai tariant), Žmogus išėjo į tiesų taką link Anapus (žmogiškai tariant). Taip artinosi kunigystės 60-me-
2024 NR. 1 (19)
tis... Kunigas Vladislovas lydėjo žmogų Vladą... 2008 m. lapkričio 11 d. vakarą tapo visai blogai. Po darbo paskambinau namo, kad nelauktų, negrįšiu, pasilieku budėti prie dėdės Vlado. Jis ramiai užmigo Viešpatyje lapkričio 12-osios ankstų rytą, 4.30 val. O maldose degė žvakė...
Ryte paskambinau į kuriją, pranešiau apie vyskupo mirtį. Netrukus atvažiavo mons. V. Grigaravičius su įkapėmis, paaiškino slaugutėms ir parodė, kaip teisingai velionį aprengti. Tada buvo paguldytas į karstą, išvežtas į Kauno katedrą. Apie jo mirtį pranešė Vatikano radijas, internetinės svetainės ir laikraščiai. „Lapkričio 12 d. mirė Kauno vyskupas emeritas Vladislovas Michelevičius. Jis buvo mano pirmas filosofinių disciplinų dėstytojas. Visą gyvenimą dėstė Kauno kunigų seminarijoje ir ypač mylėjo lotynų kalbą. Vyskupu buvo konsekruotas 1986 m., kai aš kalėjau Permės lageryje. Ilgą laiką kas rytą kartu eidavome pas kard. V. Sladkevičių ir gerą valandą kalbėdavomės apie įvairius Bažnyčios ir Lietuvos reikalus. Kai vysk. Vlado sveikata nusilpo, valgydavome kartu arkivyskupijos valgomajame. Po mirties savo santaupas paliko arkivyskupijai.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, Kaunas, 2013)
„Lapkričio 12 d. mirė Kauno vyskupas emeritas Vladislovas Michelevičius. Jis buvo mano pirmas filosofinių disciplinų dėstytojas. Visą gyvenimą dėstė Kauno kunigų seminarijoje ir ypač mylėjo lotynų kalbą. Vyskupu buvo konsekruotas 1986 m., kai aš kalėjau Permės lageryje. Ilgą laiką kas rytą kartu eidavome pas kard. V. Sladkevičių ir gerą valandą kalbėdavomės apie įvairius Bažnyčios ir Lietuvos reikalus. Kai vysk. Vlado sveikata nusilpo, valgydavome kartu arkivyskupijos valgomajame. Po mirties savo santaupas paliko arkivyskupijai.“ („Viešpats mano šviesa. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai“, Kaunas, 2013).
2008 m. lapkričio 14 d. Kauno katedroje „atsisveikinimas prasidėjo Eucharistijos liturgija, kuriai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius. Koncelebravo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis, apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Peteris Stephanas Zurbriggenas, Minsko ir Mogiliovo arkivyskupas Tadas Kondrusevičius, Šiaulių vyskupas E. Bartulis, Panevėžio vyskupas J. Kauneckas, Telšių vyskupas J. Boruta, Vilniaus arki-
vyskupijos augziliaras vyskupas J. Tunaitis, vyskupai emeritai J. Preikšas bei R. Kriščiūnas ir 120 atsisveikinti atvykusių kunigų, tarnaujančių įvairiose Lietuvos vyskupijose. Pradėdamas šv. Mišias arkiv. S. Tamkevičius koncelebruojančius dvasininkus bei visus tikinčiuosius pakvietė melstis už velionį vyskupą Vladislovą Michelevičių, kad Viešpats priimtų jį į savo džiaugsmo šalį. Homilijoje arkivyskupas iš pradžių atkreipė dėmesį, jog visas mirusiojo ganytojo gyvenimas buvo tikras Dievo žodžio skelbimas. Jo gyvenime įspūdingai spindi 60 ištikimos, paklusniai, pareigingai atliktos kunigo, iš jų 20 vyskupo tarnystės metų. Šis faktas homilijoje pavadintas mažu stebuklu. Vyskupas Vladas labai ištikimai tarnavo Bažnyčiai, sakė arkivyskupas. Nors, kaip sakyta homilijoje, vaikystėje
matęs daug vargo, jis visą gyvenimą išliko kuklus, nereikalaujantis dėmesio, asketiškas ir visiems už viską dėkingas. Daugelio Lietuvos kunigų savo dėstytoją studijų Kauno kunigų seminarijoje metais apibūdino buvus ypač punktualų ir nepaprastai darbštų, puikų lotynistą, dėsčiusį ir filosofines disciplinas, be to, šešerius metus kasdien, nesiskundžiant, rengdavusį seminaristams dvasines konferencijas. Arkivyskupo homilijoje vyskupas Vladislovas atskleistas kaip kunigo pavyzdys, nekaupęs žemiškų turtų, tačiau aukštos dvasinės kultūros ir plačių interesų asmenybė, kurios didžiausias rūpestis buvo Bažnyčios reikalai, o širdis –seminarija. Baigdamas homiliją arkivyskupas pakvietė atsisveikinimo valandą prašyti Viešpatį priimti vyskupą Vladislovą į savo dangiškas buveines ir būti jam
V. Michelevičius buvo pašarvotas Kauno katedroje bazilikoje.
Šv. Mišios už V. Michelevičiau sielą, 2008 m.
Šv. Mišios už V. Michelevičiau sielą, 2008 m.
Michelevičiau laidotuvės Kauno katedros šventoriuje, 2008 m.
gailestingu.“ (xxiamzius.lt/numeriai/2008/11/21, 1 psl., Kauno arkivyskupijos kurijos tarnyba. „Atsisveikinimas su vyskupu“) procesija iš arkikatedros atlydėjo karstą su palaikais prie kapo duobės. Čia atsisveikinimo žodį kurso draugų vardu taręs mons. Vytautas Sidaras atkreipė dėmesį į vyskupų, apaštalų įpėdinių, tarnystę, skirtą dalyti Kristaus dovanas, pakvietė didžiuotis gerais Lietuvos ganytojais ir dėkoti Dievui už juos. Pasak mons. V. Sidaro, vyskupas Vladislovas Michelevičius gal ir nepadarė ypač didelių administracinių darbų, tačiau 60 dvasinės tarnystės metų Apvaizdos jam buvo duoti labai sudėtingais laikais. Prakalbos pabaigoje pasakyta, kad velionio vyskupo palaikai atgulė greta prieš dvejus metus čia palaidoto mons. Pranciškaus Tamulevičiaus, gero bičiulio, su kuriuo drauge ėjo pareigas seminarijoje. Mons. V. Sidaras abu šiuos garbingus dvasininkus pavadino šventais Bažnyčios žmonėmis, kurie dabar visus gali užtarti pas Viešpatį.“ (xxiamzius.lt/numeriai/2008/11/21), 1 psl., Kauno arkivyskupijos kurijos tarnyba. „Atsisveikinimas su vyskupu“)
Į Amžinybę išėjo paskutinis Michelevičius: taurus, kuklus, nuolankus ir kantrus, bet turintis savo nuomonę, eruditas, be reikalo nepamokslaujantis ir neauklėjantis artimųjų, bet padedantis jiems, seminaristams ir visai nepažįstamiems, nekalbantis, ko nereikia, neapkalbantis savo profesijos brolių, jų elgesio ir įvykių, niekuo nesididžiuojantis, nesureikšminantis savo nuopelnų, tikras Žmogus, gera daręs tyliai. O katalikų bažnyčią drebinančiais atvejais vis kartojęs: „Kunigai negali turėti šeimininkės ir nekilnojamojo turto!“ (galima ir nesutikti – V. B.).
Mes esame įsitikinę, kad dėdė Vladas tikrai visą gyvenimą važiavo savo ratuose. Prigimtine teise buvome gavę Dievo dovaną jį artimai pažinoti.
Artimųjų padėka (po Vladislovo Michelevičiaus laidotuvių, 2008 11 14):
Skuba sustojo. Ir darbai pavargo.
Į pašalį padėta net ligų našta...
Ir angelas ramus ant rankų vėlę laiko, Minutės laimina visus tylia malda.
Lapkričio 12 dienos ankstyvą rytą Apvaizda pasikvietė mūsų dėdę Vladislovą Michelevičių. Paskutinį iš vienuolikos Joanos Zdanavičiūtės ir Antano Michelevičiaus vaikų. 84 su puse prasmingo gyvenimo ir 60 kunigystės metų, 22 vyskupystės metai, keleri metai vis silpnėjančių jėgų ir 40 prie lovos prikausčiusių dienų. Jį visada prisiminsime kaip šiltai diskretišką, visada už viską dėkojusi ir visiems gero linkėjusį, subtilaus humoro Žmogų. Sic transit gloria mundi... Nes viskas ir visa praeina. Išskyrus Amžinąjį Viešpaties glėbį.
Dėkoju visiems, lydėjusiems Vladislovą Michelevičių į paskutiniąją kelionė, lūpomis ir širdimi kalbėjusiems maldas ir reiškusiems užuojautą. Lenkiuosi Kauno arkivysk. Sigitui Tamkevičiui SJ, Kauno katedros bazilikos adm. lic. kun. Evaldui Vitulskiui, iš visur suvažiavusiems vyskupams ir kunigams, seminaristams, vienuoliams ir vienuolėms, visiems broliams ir seserims Kristuje, buvusiems kartu tas dienas. Tesaugo Jus visus Viešpaties malonė.
V.
Dirige me in veritate tua et doce me (lot.), psl. 24,5. („Vesk mane savo tiesoje ir pamokyk mane“). Esu tikra, kad šie žodžiai ir paveikslėlio vaizdas yra apie jį...
P. S. Didžiai vertinu ir dideliame dėkingume lenkiuosi arkivyskupui S. Tamkevičiui, kuris po dėdės mirties dvi savaites mane toleravo, kai tvarkiau dėdės rūbus, daiktus ir dokumentus. Ačiū už pagalbą juos rūšiuojant. Ačiū už leidimą kai ką pasiimti ir išdalinti giminei vardan dėdės atminimo.
P. P. S. Liko nepateikta galybė dokumentų, kvietimų į įvairias šventes, Lietuvos vadovų, profesijos brolių, artimųjų ir kitų žmonių sveikinimų bei nuotraukų, todėl tai, kas parašyta, nepretenduoja būti Biografija.
Kaunas, 2024 m. vasario 21 d.
V. M. kapas Kauno katedros šventoriuje po 2009 m. (giminės archyvas)
APIE DAILININKĄ PASAKOJA KRAŠTO MUZIEJAUS EKSPONATAI
Antanas Samuolis – vienas žymiausių Kauno meno mokyklos auklėtinių, tapytojas, ekspresionistas, iš kurio kūrybos mokėsi ir įkvėpimo sėmėsi ne viena menininkų karta. Išraiškingomis kompozicijomis, dramatiškomis nuotaikomis, drąsiais potėpiais, sodriomis spalvomis alsavusi jo kūryba pralenkė laiką. Nors savo laiku A. Samuolio kūryba nebuvo suprasta ir dailininkas iš jos išgyventi negalėjo, šiandien jo darbai labai vertinami ir, nors labai retai parduodami, bet perkami už rekordines sumas.1 Trumpas dailininko gyvenimas, varginanti liga ir kuklios gyvenimo sąlygos lėmė, kad žinome tik apie 60 menininko darbų, dalis jų nutapyti ant tos pačios drobės iš abiejų pusių. Žinomiausi A. Samuolio paveikslai – daugybės interpretacijų sulaukusi „Baltoji obelis“, „Geltona moteris“, „Mano kambarys“, sunkias ir skausmingas temas pristatantys paveikslai „Skurdas“, „Ligonis“, „Liga“, autoportretai, natiurmortai, kompozicijos, kuriose juntama paties dailininko sunki dalia, šeimos istorija, taip pat portretai, įamžinę dailininko artimuosius ir menininkus.
Kaunas, Žaliakalnio Vaisių gatvelė, Pelėdų kalnas, kur buvo įsikūrusi Kauno meno mokykla, vienkiemis Prauliuose prie Jonavos, Leisino sanatorijos Šveicarijoje – visur galima rasti A. Samuolio gyvenimo ir kūrybos pėdsakų. Šiandien šią geografiją papildo vietos, kuriose saugomas dailininko atminimas ir pa-
Giedrė NARBUTAITĖ-KONTRIMĖ, istorikė, Jonavos krašto muziejaus muziejininkė Jonavos krašto muziejaus fondo nuotraukos
1 https://www.vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2019/05/27/ meno-aukcionu-rekordas-a-samuolio-liga-parduota-uz39000-eur, žiūrėta 2024 04 14 likimas. Viena tokių – simbolinis dailininko kapas Petrašiūnų kapinėse, bendrame Samulevičių šeimos kape. Ne mažiau svarbūs ir muziejų fondai, kuriuose saugomi A. Samuolio kūriniai ir asmeniniai daiktai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Jonavos kultūros centro Krašto muziejus ir Samulevičių memorialinė sodyba Prauliuose.
Dailininkas Antanas Samuolis.
ANTANAS SAMUOLIS IR PRAULIAI
Verta papasakoti, kas sieja dailininką A. Samuolį su Jonava ir kaip su juo susiję eksponatai pateko į Jonavos muziejaus fondus. Dailininkas su savo tėvais, vėliau ir brolio Vaclovo šeima gyveno Kaune, Vaisių gatvėje, visai netoli tuometinės Kauno meno mokyklos, kur jis mokėsi pas garsųjį dailininką Justiną Vienožinskį. Bet vos pabaigęs šią mokyklą, A. Samuolis pajuto Samulevičių šeimą persekiojusios džiovos simptomus. Ilgai gydęsis sanatorijose, jis gavo gydytojų rekomendaciją gyventi švarioje, miesto dūmų ir dulkių neužterštoje aplinkoje. Samulevičių šeima 1936 m. nusipirko vienkiemį netoli Jonavos, Prauliuose. Toks pasirinkimas suprantamas – netoli Kauno įsikūrusi Jonava buvo nedidelis miestelis ant Neries kranto, apsuptas miškų. Be to, pati sodyba buvo prie pušynėlio, o nuo sodybos iki Jonavos geležinkelio stoties, iš kurios labai patogu pasiekti Kauną, yra tik du kilometrai. Miškelyje, šalia sodybos, buvo statoma klėtelė-studija sunkiai sirgusiam A. Samuoliui. Net neužbaigus klėtelės statybų, 1939 m. Dailininkų sąjunga, artimi draugai ir mylinti šeima išrūpino ligoniui galimybę gydytis Šveicarijos sanatorijose. Smarkiai pablogėjus sveikatai, 1942 m. vasario 9 d. A. Samuolis mirė, buvo palaidotas Leisino kapinėse. Dailininkui statyta klėtelė-studija Samulevičių sodyboje buvo išardyta. Sodyba Prauliuose Samulevičių šeimai priklausė iki A. Samuolio brolio Vaclovo žmonos, garsios kailiadirbystės meistrės, žaislų kūrėjos, vaikiškų knygelių autorės Stasės Samulevičienės (1906–1988) mirties. Būtent S. Samulevičienės iniciatyva buvo atstatyta A. Samuolio klėtelė, o visa sodyba ruošiama kaip dailininko A. Samuolio ir tragiškai žuvusio S. Samulevičienės sūnaus, dramaturgo Raimundo Samulevičiaus (1937–1981) atminimui skirtas muziejus. Po S. Samulevičienės mirties sodyba Prauliuose atiteko Rašytojų sąjungai, vėliau – Jonavos krašto muziejui. Sodyboje buvo įrengtos trims menininkams skirtos ekspozicijos, vykdavo renginiai, festivaliai, buvo priimami lankytojai. Po S. Samulevičienės mirties Samulevičių turtą paveldėjo su jais gyvenusi, jiems buityje padėjusi ir palikimo saugotoja tapusi Genovaitė Malinauskaitė, kuri trijų menininkų darbus ir asmeninius daiktus padalijo Lietuvos muziejams, tarp jų ir Jonavos krašto muziejui. Verta paminėti, kad dalis su A. Samuoliu susijusių eksponatų į muziejų pateko kartu su rašytojo R. Samulevičiaus archyvu. Sūnėnas
daugybę metų rinko atsiminimus ir informaciją apie savo dėdę, rengėsi išleisti apybraižą „Baltoji obelis“ apie dailininką A. Samuolį, bet ji buvo užbaigta ir išleista jau po R. Samulevičiaus mirties.
KĄ APIE ANTANĄ SAMUOLĮ PASAKOJA MUZIEJAUS EKSPONATAI?
Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje ir jo filiale, Samulevičių memorialinėje sodyboje, yra saugomi asmeniniai A. Samuolio daiktai, dokumentai, surinkti atsiminimai, laiškai, nuotraukos, vienas jo tapytas paveikslas, taip pat vienas paskutinių dailininko darbų – sūnėnui R. Samulevičiui pagamintas žaislas. Visus eksponatus išvardyti ir aptarti būtų labai sunku, todėl pristatysime penkis įdomiausius.
Vienas vertingiausių muziejuje saugomų A. Samuolio dokumentų – Lietuvos meno mokyklos pažymėjimas. Klausimų gali kelti pažymėjime įrašyta dailininko pavardė Samolevičius. Kaip atsimena dailininko studijų draugai, Samuolio pavarde dailininkas ėmė vadintis studijų metais sakydamas, kad daug gražiau ir patogiau jam pačiam vadintis Samuoliu nei Samulevičiumi.2 Tuo metu ne vienas dailininko aplinkos žmogus, mokslo draugas keitėsi ir trumpino pavardes. Nors dailininkas ir retai pasirašinėdavo ant savo darbų, Samuolio pavarde pasirašyta ant kelių drobių, pavyzdžiui, ant vieno garsiausių paveikslų „Baltoji obelis“. Beje, A. Samuolis niekada oficialiai nebuvo pasikeitęs savo pavardės. Dokumentuose, laiškuose jis pasirašydavo Samolevičiaus, Samuolevičiaus, Samulevičiaus, o kartais Samuolio-Samolevičiaus pavardėmis.3 Įdomus faktas, kad dailininko brolis Vaclovas pasirašydavo tik Samulevičiaus, o sesuo Stasė dar kita – Samuilevičiūtės pavarde.4 Kitas klausimas, kuris kyla tyrinėjant minėtą dokumentą, kodėl užsitęsė A. Samuolio mokslai Kauno meno mokykloje. 1928 m. išduotame pažymėjime rašoma, kad A. Samolevičius 1922 m. rugpjūčio 29 d. įstojo į Lietuvos meno mokyklą tikruoju klausytoju ir iki 1925 m. sausio 24 d. išėjo kursą bei išlaikė „kvotimus“ iš vi-
2 R. Samulevičius. „Baltoji obelis”, Vilnius, 1985 m., 10 psl.
3 V. Liutkus. „Antanas Samuolis“, Vilnius, 2006 m., 13 psl.
4 R. Samulevičius. „Baltoji obelis”, Vilnius, 1985 m., 10 psl.
TAUROSTA
Lietuvos meno mokyklos baigimo pažymėjimas, išduotas dailininkui A. Samolevičiaus pavarde.
A. Samuolio klėtelė Prauliuose. Ernestos Eglinskės nuotrauka.
sų meno ir mokslo mokyklos bendrojo meno lavinimosi skyriuje dėstomų dalykų. O mokslai aukštajame skyriuje buvo užbaigti tik 1929 m. kovo mėnesį. A. Samuolį labai vertinantis ir jį palaikantis mokytojas J. Vienožinskis, suprasdamas sunkias dailininko gyvenimo sąlygas ir norėdamas suteikti jam erdvę ir galimybes kurti, ne kartą pratęsė gabaus mokinio studijas. J. Vienožinskis yra rašęs: „Apsukrieji, bet ne gabieji gauna užsienines stipendijas, kad po kelerių metų grįžtų nustoję ir to, ką dar jaunoje sieloje turėjo, o vienas talentingiausių mūsų tapytojų – A. Samuolis –dėl savo kuklumo turi Kauno landynėj merdėti, belaidodamas savo džiaugsmingas svajones.“5 Tiesa, šie mokytojo žodžiai apie vieną gabiausių savo mokinių buvo parašyti straipsnyje6 1936 m., kai jau A. Samuolis sirgo, praleido daug laiko gydydamasis sanatorijose ir buvo aišku, kad jam nepavyko išvykti į užsienį pasimokyti tapybos, o po mokslų galėjęs tapti mokytoju, jis pats šios minties atsisakė.
Iš Samulevičių namų Kaune į Jonavos muziejų atkeliavo nemažai menininkų šeimai priklausiusių muzikos instrumentų – ryškia spalva nudažytas pianinas, du akordeonai, kanklės, balalaika. A. Samuolis, nors ir buvo labai ramaus, kuklaus būdo, bet draugų kompanijoje nevengė paimti į rankas gitarą. Memorialinėje sodyboje Prauliuose įprastai galima pamatyti ne tik minėtus instrumentus, bet ir šeimai priklausiusį patefoną. Tuo metu tai buvo gan retas daiktas, džiuginęs Samulevičių namų gyventojus. A. Samuolis mėgo klausytis muzikos, turėjo plokštelių kolekciją. R. Samulevičius rašė: „Ne veltui dailininkas jį nutapė savo garsiajame autoportrete!“7 „Autoportretas su patefonu“ galėjo būti sukurtas jau pabaigus mokslus Kauno meno mokykloje. Drobėje nutapytas baltais marškiniais pasipuošęs pats dailininkas, patefonas ir veidrodyje atsispindintis neryškus jo brolio Vaclovo veidas. Tiesa, šį patefoną paskolinus Nacionalinio M. K. Čiurliono muziejui, surengusiam parodą, skirtą A. Samuolio 125-osios gimimo metinėms, paaiškėjo, kad Jonavos muziejaus fonduose saugomas eksponatas nėra tas pats, kuris nutapytas minėtame paveiksle. Nors jis ir atkeliavo iš Samulevičių namų,
Jubiliejai
bet, pasirodo, kad tai yra nuo 1935 m. Maskvos patefonų gamykloje gamintas modelis, o minėtas autoportretas datuojamas 1929 m.8 Paveiksle pavaizduoto patefono istorija nėra žinoma. Pasak muzikologo prof. Dariaus Kučinsko, A. Samuolio portrete pavaizduotas patefonas galėjo būti pagamintas Vokietijoje apie 1925–1930 m.9 Beje, dėl šio patefono ir dar kelių brangesnių daiktų iš Samulevičių namų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parengtos parodos atidarymo metu kilo diskusija, kad neva A. Samuolis nebuvo jau toks neturtingas, o jo skurdus gyvenimas tėra sovietmečiu sukurtas mitas. Panašią mintį, pasakodama apie A. Samuoliui skirtą parodą, išsakė viena iš parodos kuratorių Genovaitė Bartulienė: „Pavyzdžiui, mane kiek glumino faktas, kad Samuolis, kurį mes žinome gyvenus itin kukliai, netgi varganai (pasak liudininkų, Vaisių g. namelio lubos žemos, kambarėliai mažučiai), turėjo keletą prabangos dalykais buvusių daiktų. Tai vienas, o gal net du (?) patefonai. Esame girdėję legendas, kad jis neturėjo už ką pirkti drobių, o ir dažus neretai skolindavosi iš bendramokslių. Tuo tarpu išlikusi geros kokybės jo darbo priemonė – Vakarų Europoje gaminta etiudinė galėjo nemenkai kainuoti.“10 Gaila, nežinome šių daiktų atsiradimo Samulevičių namuose istorijos, tačiau dėl poros prabangesnių daiktų sudvejoti dailininko artimų žmonių, giminaičių, mokslo draugų ir dėstytojų atsiminimais nėra pagrįsta. Tuo labiau, kad A. Samuoliui nepavyko išgyventi tik iš kūrybos ir meno mokyklos stipendijos, todėl jis vertėsi retušuodamas nuotraukas, dekoruodamas bažnyčias, gyveno kukliame, dar senelio pirktame name Vaisių gatvėje kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Vaclovu, išlaikė našlę mamą ir močiutę bei besimokančią jauniausią seserį Reginą. Išskirtinio dėmesio verti muziejuje saugomi dailininko A. Samuolio molbertas ir etiudinė11. Pastarojoje
8 Informacija iš Nacionaliniame M. K. Čiurliono dailės muziejuje vykstančios parodos „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“.
9 Informacija iš Nacionaliniame M. K. Čiurliono dailės muziejuje vykstančios parodos „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“.
5 R. Samulevičius. „Baltoji obelis”, Vilnius, 1985 m., 76 psl.
6 J. Vienožinskis. „II rudens dailės paroda“ – „Naujoji Romuva“, 1936 m., Nr. 49–50.
7 R. Samulevičius. „Baltoji obelis“, Vilnius, 1985 m., 45 psl.
11 Etiudinė – lengvas, sudedamas nešiojamasis molbertas, dažniausiai naudojamas tapant gamtoje.
TAUROSTA
yra net dažų dėžutė, tūbelės ir teptukai. Čia verta paminėti, kad minėtais daiktais po A. Samuolio mirties galėjo naudotis ir dailininko sūnėnas R. Samulevičius. Užaugęs tarp dėdės paveikslų ir daiktų, jis mėgo piešti ir rinkosi tarp dailininko ir rašytojo profesijų. Neįstojęs į Dailės institutą, tapo literatu.
A. Samuoliui besimokant meno mokykloje, jam dažnai stigdavo pinigų tapybos priemonėms, drobėms. Mokslo draugų pasakojimai mena, kad A. Samuolis skolindavosi teptukų, dažų aliejaus. Iš vieno pasiskolino didelius teptukus ir ėmė taip tepti, kad skolintojas net pasakė: „Su savo teptukais dailininkas taip nemuša, o su skolintu negaili.“12 G. Malinauskaitė atsiminė S. Samulevičienės pasakojimus, kad A. Samuolis savo kambario sienas buvo ištapęs lelijomis ir jame laikė molbertą, paveikslus, mokykloje nutapytus studijų darbus.13 Savo apsilankymą draugo namuose vaizdingai aprašė V. Vizgirda: „Siaura Žaliakalnio gatvelė. Visai mažas ir žemas kambariukas. Visur paveikslai: ant sienos, grindų, lovos, pasieniais. Išmėtyti teptukai, dažai, gėlės, baldai ir stiprus pusiau sudžiūvusių dažų kvapas ryškiu vieningumu, kurį galima vadinti stiliumi, užpildo kiekvieną kambario kertelę.“14 Pažvelgus į molbertą ir ryškiomis dažų spalvomis išteptą etiudinę daug lengviau įsivaizduoti tą nedidelį A. Samuolio kambarėlį ir pusiau sudžiūvusių dažų kvapą jame.
Nėra abejonių, kad vienas brangiausių Jonavos krašto muziejaus fonduose saugomų eksponatų yra
A. Samuolio apie 1926 m. nutapytas paveikslas „Paraseinys“. Paraseinys – dailininkui gerai pažįstamas kraštas, nes ten ūkininkavo jo dėdė Antanas Kavaliauskas. Šią vietą aplankęs R. Samulevičius rašė: „Atvažiavęs į Paraseinius ir žvalgydamasis po laukų lygumas, pajutau, kaip puikiai dėdė Antanas perteikė šios sodybos nuotaiką – žemaičių žemės tolius su dangaus erdvėse tirpstančiomis pievomis.“15 Šis paveikslas yra vienas tų darbų, kuriuos A. Samuolis nutapė dar besimokydamas Kauno meno mokykloje. Antroje paveikslo pusėje – vyro su ūsais eskizas. Skirtinguose šaltiniuose minima, kad drobėje pavaizduotas pypkę
Kita A. Samuolio paveikslo PARASEINYS pusė –vyro su žibintu eskizas. Paveikslas priklauso Jonavos krašto muziejaus eksponatų fondui.
rūkantis vyras, o kituose nurodoma, kad pavaizduotas vyras su žibintu rankose. Šio eskizo istoriją atskleidė R. Samulevičius. Pasirodo, knygoje „Justinas Vienožinskis“ jis pamatė nuotrauką „J. Vienožinskio studijoje 1925 m. Pozuoja V. Vizgirda“, kurios kampe matoma A. Samuolio tapyta drobė – vyras su ąsočiu. A. Samuolio studijų draugas L. Kazokas prisiminė šiame paveiksle nutapytą pozuotoją, kurį dėl tamsaus gymio meno mokyklos mokiniai vadindavo Armėnu.16 A. Samuolis šią drobę supjaustė ir ant kitos jos pusės nutapė „Paraseinius“. Dailininkas buvo labai kritiškas savo darbams, dažnai paveikslus perpiešdavo, užtapydavo ant viršaus. Taupydamas drobę, dažnai panaudodavo abi jos puses. Šio paveikslo vertę, be abejonės, iškelia tai, kad yra žinoma tik apie 60 dailininko A. Samuolio darbų ir, nors labai to tikimasi, bet daugiau šio autoriaus paveikslų nepavyksta atrasti.
O vienas unikaliausių eksponatų – A. Samuolio pagamintas žaislas sūnėnui. Dailininko paveikslų datavimą tikslinęs V. Liutkus pasakoja, kad, prieš išvykdamas į Šveicariją, A. Samuolis 1938 m. vasarą praleido Prauliuose ir, nors buvo atsivežęs dažų, tapybos darbų čia nesukūrė, bet pagamino paskutinį savo kūrinį – žaislą.17 R. Samulevičius rašė: „Dėdė man paskyrė savo paskutinį darbą – išpjaustė žmogutį iš
12 R. Samulevičius, „Baltoji obelis”, Vilnius, 1985 m., 48 psl.
13 V. Liutkus. „Antanas Samuolis“, Vilnius, 2006 m., 20 psl.
14 V. Liutkus. „Antanas Samuolis“, Vilnius, 2006 m., 19 psl.
15 R. Samulevičius. „Baltoji obelis”, Vilnius, 1985 m., 61 psl.
16 R. Samulevičius. „Baltoji obelis”, Vilnius, 1985 m., 61 psl. 17 V. Liutkus. „Antanas Samuolis“, Vilnius, 2006 m., 113–114 psl.
faneros, kurs, virvute tampomas, šokinėja.“18 A. Samuolis mirė, kai jo sūnėnas buvo dar mažas. Dėdę R. Samulevičius prisimindavo kaip per sapną – lange, už stiklo, tamsiame kambaryje. Atvira džiovos forma sirgęs dailininkas neidavo arti prie vaiko. Todėl dėdės veidas rašytojo atsiminimuose tarsi išblukęs, kaip ir žaislo, kurį A. Samuolis pagamino. „Geraširdiškai šypsančiame žmogučio veide įžiūriu paties Antano bruožus“,19 – biografinėje apybraižoje „Baltoji obelis“ teigė R. Samulevičius. Žaislas nudažytas aliejiniais dažais – raudonomis detalėmis puoštas geltonas švarkelis, mėlynos kelnės, rudi batai.
Ne tik ši dovana, bet ir vaikystė tarp A. Samuolio kūrinių įkvėpė rašytoją R. Samulevičių didžiąją savo gyvenimo dalį rinkti informaciją apie dėdę. Jis surinko tapytojo darbus, priklausiusius giminėms ir artimiesiems, stengėsi nustatyti jų sukūrimo laiką, pavadinimus, tikslino įvairius biografinius duomenis, užrašė ir kaupė A. Samuolio amžininkų atsiminimus. R. Samulevičius rašė apybraižą apie Antaną Samuolį „Baltoji obelis“, tačiau pats jos neužbaigė, ji buvo pabaigta ir išleista 1985 m., jau po R. Samulevičiaus mirties. Simboliška, kad abiejų menininkų paskutiniai darbai yra skirti vienas kitam.
ANTANO SAMUOLIO 125-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
Šiuo metu straipsnyje minimus ir kitus su A. Samuoliu ir S. Samulevičiene susijusius Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus fondų eksponatus galima pamatyti ne Jonavoje, o Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur veikia šio muziejaus parengta paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“. Šia parodą sudaro net kelios dalys. Pirmojoje – A. Samuolio darbų retrospektyva, papildyta fotografijomis, dokumentais, atsiminimais apie tapytojo asmenybę, kūrybinę biografiją bei artimųjų pastangas įamžinti jo atminimą. Kelis dešimtmečius nebuvo surengta tokia paroda, kurioje būtų surinkti net 45 A. Samuolio darbai. Dar vienas šios parodos išskirtinumas, kad
Jubiliejai
ją rengiant buvo atlikti septynių dailininko darbų tyrimai ir padarytas ne vienas atradimas. Pavyzdžiui, pasirodė, kad dingusiu laikytą dailininko paveikslą „Naujoji Leda“ A. Samuolis užtapė, ant jo nutapydamas vieną žymiausių paveikslų „Geltona moteris“.20 Antroji parodos dalis skirta Lietuvos menininkų ir žiūrovų pamėgtam A. Samuolio kūriniui „Geltona moteris“ (1933). Šis garsus paveikslas – tai dailininko jaunesnio brolio Vaclovo žmonos S. Samulevičienės, kailių išdirbimo meistrės, žaislų kūrėjos, vaikiškų knygelių autorės, portretas. Jis paliko ryškų spaudą Lietuvos mene ir darė įtaką kelių kartų Lietuvos menininkų kūrybai, todėl ekspozicijoje neabejotinai sutiksite ir daugybę skirtingų kūrinio interpretacijų. Parodoje didelis dėmesys skiriamas ir pačiai S. Samulevičienei, apie kurią pasakoja fotodokumentika ir autentiški daiktai.
Belieka džiaugtis, kad A. Samuolio 125-osios gimimo metinės tapo stimulu surengti didžiausią iki šiol dailininkui skirtą parodą, atvėrė kelius naujiems tyrimams, atradimams ir diskusijoms.
Norime priminti, kad paroda „Geltona moteris“. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bus eksponuojama iki šių metų rugsėjo 8 d. Parodos eksponavimo metu vyks renginiai, ekskursijos, susitikimai, padėsiantys geriau pažinti A. Samuolio asmenybę ir kūrybą. Informaciją apie parodą ir renginius galima sekti muziejaus internetiniame puslapyje www.ciurlionis.lt Taip pat primename, kad Samulevičių memorialinė sodyba Prauliuose yra atvira lankytojams. Jos lankymas yra nemokamas, tik apsilankymo laiką reikia iš anksto suderinti telefonu +37067547297 arba elektroniniu paštu jonavosmuziejus@gmail.com
18 R. Samulevičius. „Baltoji obelis”, Vilnius, 1985 m., 7 psl.
19 R. Samulevičius. „Baltoji obelis”, Vilnius, 1985 m., 7 psl.
20 R. Ručio paskaita „Septynių Antano Samuolio (1899–1942) paveikslų fizikiniai tyrimai ir netikėti atradimai“, https://www.youtube.com/watch?v=1vtJBarMHxQ, žiūrėta 2024 04 05
GYVENIMAS ANT APOKALIPTINĖS RIBOS
Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė „Taurostos“ nuotraukos
POEZIJOS SUGRĮŽIMAS
Kiekvienas žmogus dėliojasi gyvenimą pagal savo supratimą. Vieni didžiausią dėmesį skiria materialinėms gėrybėms – stato namus, perka vilas užsienyje, kitus tenkina kuklesnis gyvenimas, o tretieji plaukia pasroviui, atsiduodami laiko tėkmei. Nepaisant materialiojo būvio svorio, visų jų laukia ta pati žemiškosios kelionės pabaiga – išėjimas į Amžinybę. Tik ne visi pateks į tą pačią aikštelę, nes mus stebi, mato ir girdi Aukščiausiasis, nuo kurio valios priklauso mūsų amžinasis gyvenimas.
Kyla daug klausimų: kas yra gyvenimas? kaip elgtis, kad išvengtume kančių po mirties? kas yra gyvenimo prasmė? kodėl šiandien pasaulis atsidūrė ant apokaliptinės ribos? ką kiekvienas turime daryti, kad išnyktų karo baimė, sugrįžtų ramybė ir t. t.? Atsakymus galėtų pateikti teologija – sisteminis mokslas apie Dievą.
Apie tai pasidalyti įžvalgomis paprašėme kariuomenės majorą, Ruklos karinės įgulos kapelioną, Jonavos dekanato Ruklos Šventosios Dvasios parapijos kleboną, Vytauto Didžiojo katalikų teologijos fakulteto dėstytoją, dogminės teologijos specialistą, teologijos dr. kun. Arnoldą Valkauską, studijavusį šios srities paslaptis Romos universitete.
Pašnekovas pabrėžia, kad žmogus yra Dievo kūrinys, Dievo vaikas, atėjęs į žemę ir vykdantis Aukščiausiojo valią. Bet ar jis tikrai vykdo Dievo valią? Kiekvienas žmogus privalo apsispręsti, ko jis nori. Ir čia labai svarbu suvokti vertybių hierarchiją, žinoti, kas svarbiausia, kas mažiau svarbu, o kas ir visai nereikšminga.
„Neretai žmogus įsikabina į šalutinius dalykus ir galvoja, kad jam seksis ir pasieks laimę. Tuomet vis-
kas tik susijaukia, nes jis nebežino, ką čia ant tos žemės veikia. Žmogus gyvena tam, kad vykdytų Dievo valią ir nueitų į dangų. Ar taip yra? Manau, kad ne“, –sako kun. A. Valkauskas.
Kapelionas pastebi, kad teologija panaši į poeziją, nes trumpais sakiniais, keliomis eilutėmis pasako daug reikšmingų dalykų. Jis prisipažįsta, jog kadaise beprotiškai mėgęs eilėraščius, galėdavęs skaityti ir be perstojo juos deklamuoti. Paskui šis pomėgis išblėso, laikas, atrodė, ištrynė deklamuotas eilutes.
Bet kadaise išmokta poezija netikėtai atmintyje ėmė atsinaujinti. Vaikščiodamas po mišką, gėrėdamasis atgimstančia gamta, jis pajuto, kaip išsiveržia eilėraščių tekstai, kaip vėl sugrįžta noras pasinerti į tuos klodus. Tokį sugrįžimą galima palyginti su stebuklu. Iš tiesų – bendraudamas su tikinčiaisiais, jaunus karius mokydamas Dievo pažinimo tiesų, poezijos sugrįžimą kapelionas vertina kaip išgyventą laikotarpį, realybę, praeities potyrius, kurie jį lydės iki paskutinio atodūsio.
IŠ VAIKYSTĖS PRISIMINIMŲ
Grįždamas beveik šešis dešimtmečius į praeitį, kapelionas atkreipia dėmesį, kad jo tėvas dažnai kalbėdavo apie vertybių hierarchiją. Tad supratimas apie gyvenimo vertybes susiformavo dar vaikystėje.
„Mano tėvas ir senelis (mamos tėtis) labai puikiai sutardavo, laikėsi filosofinių nuostatų. O aš labai mėgdavau dažnai lankytis senelio, kuris buvo siuvėjas, namuose. Jaučiausi tarsi privilegijuotas, nes man vieninteliam leisdavo sėdėti ant didžiulio pušinio stalo, mataruoti kojomis ir klausytis jo sekamų pasakų. Jos mane taip paveikė, tie veikėjai taip įsigraužė į galvą, kad net atitarnavęs armijoje prašydavau senelio pasekti pasaką. Tėvas buvo inžinierius, o senelį laikau ne tik nagingu, bet ir labai apsišvietusiu, itin doru ir gyvenimą išmanančiu žmogumi. Žinių jis sėmėsi iš įvairių žurnalų, skaitydavo „Mokslą ir gyvenimą“, dalydavosi naujienomis“, – vaikystės prisiminimais dalijasi kun. A. Valkauskas.
Viskas buvo įdomu. Ir tada tarsi kokiam pasakos personažui norėjosi suprasti, kas yra žmogus, kas mes patys esame? Aplink plyti paslaptinga kosmoso erdvė, o žmogus – tik mažytė dulkelė ant žemės. Kokia jo paskirtis žemėje? Tai slėpinys. Pagaliau negalima užsidaryti buitiniame pasaulyje, bet būtina pamatyti medžius, paukščius, gamtoje vykstančius pokyčius. Tas pasaulis yra platus, o kas slypi jame?
Atsakymų į šiuos klausimus jaunuolis ieškojo skaitydamas Juozo Girniaus knygą „Žmogus be Dievo“, Antano Maceinos filosofinius tekstus. Tai buvo žingsnis į domėjimąsi teologijos mokslu ir pastangos suvokti vaikystėje ne kartą girdėtų vertybių hierarchiją.
GYVENIMAS KLAIDOJE
Žmogų Dievas apdovanojo laisve ir protu, kuris, kaip teigia teologija, skirtas Dievo valiai pažinti. Bet Šventasis Raštas sako, kad Adomas Dievą pripažino darydamas nuodėmę, kuri aptemdo protą. Vadinasi, mūsų Dievo valios pažinimas yra aptemdytas.
„Visi gyvename klaidoje. Jeigu nebandai plačiau suvokti pasaulio, tampi ribotas. Žmogaus pašaukimas – garbinti Dievą, mokytis mylėti Dievą, save ir artimuosius visą gyvenimą. Tačiau išmokti mylėti nėra paprasta. Savęs gerbimas – taip pat meilė. Svarbu atrasti save kaip pagarbos vertą žmogų, nesielgti kvailai. Jei suprantu savo pašaukimą, tikiu savo verte, kitaip ir pasaulį matau. Tam ir yra sąvokos pasaulėjauta, pasaulėžiūra, pasaulėvaizdis... Gaila, bet žmonės neturi tos pasaulėžiūros. Turi protą, pinigų, laisvą valią, bet netinkamai ją naudoja, nes aptemdytas protas, aptemdytas pažinimas, kurie yra įsitvirtinę vertybių hierarchijos žemiausioje grandyje, – aiškina pašnekovas. – Laimės siekį neretai lydi puikybė, aistros, pyktis. O protrūkiai griauna santykius ir formuoja aplinką. Tad ir sukamės tame įsivaizduojamame pasaulyje manydami, kad mums tai suteiks laimę. Bet ar mes, apšaukdami kitą ir jausdamiesi esą dideli, būsime laimingi? Karo organizatoriai ir skelbėjai elgiasi labai blogai, bet jaučiasi dėmesio centre, turintys galią, galbūt savo galią laikantys kažkokia vertybe. Tai yra didelė jų klaida.“
ESMĖ YRA ŽMOGUS
Sielų ganytojas pabrėžia, kad nėra santykio tarp žmogaus autentiškumo ir jo turtų ar daiktų. Dar Erichas Fromas yra pasakęs: „Jei įsivaizduoji, kad esi tai, ką tu turi, tai esi niekas.“ Kodėl? Todėl, kad iš tavęs viską gali atimti. Romėnų patarlė byloja: „Visa, kas mano, aš nešuosi su savimi.“ Tačiau net drabužis ne tavo, nes jį galima nuvilkti.
„O ko iš žmogaus negalima atimti? Tik esmės, nes žmogus yra esmė, nes jis yra nemirtinga siela. O kai žmogus nemato nemirtingumo, nesupranta dieviškos prigimties, tai jam ir belieka tik kažką pirkti, grobti, kaupti turtus“, – samprotauja kapelionas.
Anot jo, kas tik nori gali nusipirkti namą, įsigyti ypatingą automobilį, bet tame nebus prasmės. Ir taip yra todėl, kad visų mūsų sielos yra vienodos vertės. Ir nesvarbu, kas esi – daktaras, prezidentas ar elgeta. Dievui visi vienodi ir verti vienodos pagarbos.
„Vis esame Dievo vaikai. Viskas. Taškas. Jeigu mes tai suprastume, nereikėtų nei medalių, nei pagyrimų, nei kitokių dalykų“, – pabrėžia jis.
CHAOSAS – TAI PRAGARO ATSPINDYS
Kapelionas pastebi, kad daugelį užvaldžiusi puikybė, turinti tuščiagarbiškumo bei išdidumo atmainas, iš kurių gimsta rūstybė. „Tad puikybė yra viena sunkiausių aistrų, nes norima pasirodyti dideliu, nepaliečiamu, ypatingu ir versti kitus patikėti šia skleidžiama tiesa. Tai yra blogis“, – akcentuoja kun. A. Valkauskas.
Anot jo, amerikiečių atlikti tyrimai rodo, kad į politiką ir vadovaujamus postus patenka daugiausia psichopatų, nes jiems svarbiausia yra dėmesys. O būdami valdžioje ir nurodinėdami kitiems, jaučia savo vertę. „Bet kaip jiems įpūsti, kad nelaikytų savęs dievaičiais? Jie nepamąsto, kas bus po mirties. Juk vis tiek bus Dievo teismas. Jeigu gyvenime priėmei neteisingus sprendimus, tai kur atsidursi? Dievas aiškiai sako: „Visiškas buvimas be Dievo – tai buvimas, kuriame egzistuoja skausmas ir kančia, nes tu neturi būties šaltinio.“ Taigi tavo laimės ilgesys neišsipildys. O pragaras yra visiško begalinio praradimo būsena“, –primena kapelionas.
Pašnekovo nuomone, šiandien pasaulyje vykstantis chaosas – tai pragaro atspindys, nes dauguma žmonių gyvena toli nuo Dievo, be Dievo. Jei gyventų su Die-
vu, žinotų, kad jis yra realus, kviečiantis į meilę, kviečiantis mokytis meilės ir gyventi joje. Dvasininkas atkreipia dėmesį į Šv. Rašto teiginį, jog Dievas pirmas pamilo žmogų, tad reikia atpažinti save kaip Dievo mylimą žmogų ir į tai atsiliepti. Juk kiekvienas mąstantis asmuo, gavęs dovaną, galvoja, kaip atsidėkoti. Taigi tas pats galioja ir santykyje su Dievu.
„Visi mes esame nusidėjėliai. Dievas viską žino ir girdi. Klausimas, ar mes jį randame? Mano esmė –santykis su Dievu, nes jis yra realus ir į viską atsiliepia. O jeigu mes jo negirdime, tai yra nuodėmės pasekmė. Juk nelengva įsitikinti, kad kelionė, kurioje esi, laimingai baigsis“, – mintija sielų ganytojas.
STOKOJAMA DVASINIO AUKLĖJIMO
Kasdien bendraudamas su jaunais vaikinais, atliekančiais karinę tarnybą, kapelionas atkreipia dėmesį į jų abejingumą bei negebėjimą vertinti teigiamus dalykus.
„Problema yra ta, kad nėra kas formuotų jų tinkamą požiūrį į gyvenimą – tuo neužsiima nei tėvai, nei mokykla, nei visuomenė. Daugelis jaunuolių gyvena išsiskyrusiose šeimose. Taigi tėvų skyrybos sužeidžia jų širdis ir dėl tokių santykių jauni žmonės labai išgyvena. Širdies gilumoje vaikinai supranta, kas yra gėris, kas yra praradimas. Tačiau, kas jų laukia ateityje, sunku pasakyti, nes daugelis neturi tikslo. Neramu dėl jų ateities – ar sugebės atsispirti blogoms pagundoms, ar atsiras šalia pagalbos ranką ištiesiantis žmogus?“ –samprotauja kunigas.
Pasak kapeliono, dauguma jaunuolių prisipažįsta jau pabandę kvaišalus ir žinantys jų poveikį, nemažai jų į gyvenimą žvelgia kaip į beprasmybę, neslepia galvojantys apie pasitraukimą iš šio pasaulio.
Tai, dvasininko įsitikinimu, yra prasto dvasinio auklėjimo pasekmė. Kapelionas nepatenkintas Švietimo ministerijos sudarytomis mokymo programomis, kurios neugdo jauno žmogaus, į tikybą mokyklose žiūrima „pro pirštus“.
„Tikyba palikta kažkur toli. Moksleivius turėtų išmokyti bent jau filosofiškai mąstyti, bet ir to nėra. Dabar didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kaip „pri-
farširuoti“ jų galvas žinių, nes nuo jų priklauso ugdymo įstaigos prestižas. Nenori būti nevykėliu – privalai gauti gerus pažymius, o tie dalykai, kurie formuoja jauną žmogų kaip asmenybę – moralė, tikėjimas, gerieji pavyzdžiai, tartum paliekami už ribos. Tai kaip paauglys suformuos savo gyvenimišką poziciją? Šiaip jaunimas yra įvairus, geranoriškas, bet jam reikia patarimų, pamokymų, nes nemažai patenka į priklausomybių ratą. Vieni išlipa, kiti taip ir užstringa tame purvyne“, – patirtimi dalijasi kapelionas Arnoldas.
PIKTŲJŲ JĖGŲ VEIKIMAS
Kun. A. Valkauskas, pasaulyje įžvelgdamas daugybę blogybių, šiuos laikus vadina apokaliptiniais, nes vyksta protu nesuvokiami dalykai.
„Atėjo laikas, kai gyvūnas labiau vertinamas nei žmogus, susimaišė lytys, kažkoks chaosas. Tiek karų, žudynių pasityčiojimo iš žmonių niekada nebuvo. Ir visa tai vyksta prieš Dievo valią. Reikia suprasti, kad dvasinėje kovoje nėra neutralios zonos – arba tu esi su Dievu, arba su velniu, taigi, esi arba gėrio, arba blogio įrankis. Čia vidurio nėra. Jei yra manančių, kad laikosi neutraliai, tai klysta, – jų saviapgaulė kaip to stručio, kuris paslepia galvą smėlyje ir galvoja, kad jo niekas nemato. Dabartinė situacija pasaulyje rodo, kad vis daugiau žmonių yra veikiami Liuciferio ir tam pasiduoda. Tai labai pavojinga. Apreiškimo knygoje pasakyta, kad piktosios jėgos eis iki galo. Vienintelė išeitis – melstis, prašyti atsivertimo ir skelbti evangeliją. Bet patys žmonės privalo sau padėti, antraip neišvengsime baisios tragedijos“, – primena jis.
Dvasininkas pastebi, kad net už menkniekį labai lengvai pasmerkiame ir nuteisiame žmogų, nemėgindami suprasti jo elgesio ir paieškoti jame vidinio grožio ar kitokių gerų dalykų. Tikrosios meilės kiekvienam, net ir piktadariui, pavyzdžiu jis laiko vienuolę Nijolę Sadūnaitę, kuri ją tardžiusius saugumiečius vadino „Dievo vaikais, kurie išniekina patys save“.
„Iš tikrųjų tam tikru savo elgesiu mes save išniekiname. Tad ir gyvename beveik pragaro būsenoje, –priduria teologijos mokslų daktaras. – Gyvenimas yra nuolatinė kova, kurioje vyrauja keli pagrindiniai elementai: žmogaus pašaukimas kaip kelionė link Dievo, žmogiškoji prigimtis kaip problema su teigiamomis
savybėmis ir neigiamais polinkiais, aplinkos įtaka bei dvasių pasaulis. Kaip sėkmingai eiti į priekį, neabejoju, padės Nikodemo Agioriečio knyga „Nematoma kova“. Kviečiu ją perskaityti.“
DĖMESYS VAIKAMS
Kapelionas sako į jokią kitą profesiją nekeistų kunigystės. Tai jo pašaukimas tarnauti žmonėms. Neįmanoma suskaičiuoti žmonių, kurie, protu ir dvasia priimdami jo skleidžiamas tikėjimo tiesas, atsivertė ir surado tikrąjį gyvenimo tikslą. Ne tik Jonavos, bet ir kiti Lietuvos gyventojai geru žodžiu mini kapelioną A. Valkauską ir skuba į Ruklos bažnyčią pabūti su Dievu jo aukojamose šv. Mišiose. Žmonės pasitiki šiuo kunigu, todėl jo lūpomis ištartas žodis yra gilus, prasmingas ir veikiantis tikinčiųjų sielas.
Kun. A. Valkauskui smagu matyti, kaip spindi Ruklos vaikų veidai, kai jie ateina į Dienos centrą, kuriame praleidžia laiką po pamokų.
„Malonu, kad turime akredituotą „Carito“ valgyklą, Dienos centrą, kurį lanko 21 ruklietis. Tikrai džiugu matyti, kad vaikai čia paruošia pamokas, pavalgo, smagiai pažaidžia, kitas, žiūrėk, net į namus nenori eiti. Ne vienas dar ir į būrelius nuskuba. Turime geras sąlygas ugdyti mažuosius miestelio piliečius ir už tai esame dėkingi Jonavos rajono savivaldybės vadovams bei administracijos bendruomenei. Darbas su mažaisiais, prasmingas bendravimas padės suformuoti juos kaip asmenybes, turinčias tikslą“, – mintija kapelionas.
„STENGSIUOSI
PATEISINTI
KŪRĖJŲ PASITIKĖJIMĄ“
Galinos Plytnikienės mintis užrašė I. Nagulevičienė
LIETUVA – MYLIMAS KRAŠTAS
Į Lietuvą Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) gimusią ir augusią Galiną 1987-aisiais atvedė meilė Viliui Plytnikui, tuomet atitinkamų mūsų šalies institucijų siuntimu studijavusiam tolimo miesto aukštojoje Priešgaisrinės ir saugumo technikos mokykloje, vėliau tapusioje universitetu, paraleliai siekusiam skulptūros mokslų. Jau tada abudu aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje – lankydavosi kultūros rengi-
Nuo pernai metų ketvirtą dešimtmetį skaičiuojančiam rajono poezijos klubui „Šaltinis“ vadovauja veikli, energinga, idėjų nestokojanti Galina Plytnikienė, dirbanti finansininke UAB „A grupė“. „Tapti vietos kūrėjų sambūrio nare man pasiūlė Albina Jefimenko. Atėjau į susirinkimą, pasiklausiau šaltiniečių eilių, paskaičiau savo kūrybos. Buvau maloniai priimta į klubą. O paskui, tuometei pirmininkei atsisakius šių visuomeninių pareigų, vadovauti sambūriui paprašė manęs. Aš ir sutikau“, – prisimena Galina.
niuose, klubuose, kur neretai nuskambėdavo ir jų solinės dainos.
Pasak moters, lietuviškai kalbėti išmoko bendraudama su žmonėmis. Ji įsigijo vadovėlį, mokydavosi taip, kaip mokykloje ruošiami vaikai – nuo vaikiškų eilėraštukų, dainelių iki sudėtingesnių dalykų – sakinių sudėliojimo, kirčiavimo ir t. t.
„Kiekvieną dieną savo išmoktas pamokėles parodydavau Viliui, jis tikrindavo, taisydavo, visaip man padėdavo. Sunkiausia buvo tada, kai pradėjau dirbti Panemunės butų ūkyje vyriausios buhalterės pavaduotoja. Va, tada susidūriau su dideliais iššūkiais! Reikėjo ir skaityti, ir aktus rašyti, ir kitokius dokumentus pildyti. Juk kompiuterių tuo metu dar nebuvo. Tai pirmiausiai pasirašydavau rusiškai, paskui versdavau į lietuvių kalbą. Vilius tikrindavo, taisydavo klaidas ir stilistiką. Išmokau ir išlaikiau lietuvių kalbos valstybinį egzaminą aukščiausiajai kategorijai“, –tęsia pasakojimą moteris.
Negana to, ji baigė specializuotą italų ir prancūzų kalbų mokyklą. Su kai kuriais bendramoksliais, gyvenančiais užsienyje, ryšiai nenutrūko iki šiol.
„Lietuva man – savas ir mylimas kraštas, nors tai nėra mano gimtinė. Žmonės – didžiausias pasaulio turtas ir didžiausia paslaptis. Lietuviai – didinga tauta, turinti turtingą istorinę patirtį, savitą kultūrą, papročius. Įsitikinau, kad šioje šalyje gyvena nuoširdūs ir geri žmonės, gal kiek uždari, bet svetingi ir, esant reikalui, linkę padėti, – savo pažiūras dėsto Galina. –Jeigu čia gyvenu, tai ir turiu jausti šalį taip, kaip ją jaučia mano mylimas žmogus, privalau Lietuvą gerbti ir mylėti tokia meile, kurios jai reikia. Tiesiog tai matau ir jaučiu. Nesuprantu tokių žmonių, kurie, daug metų gyvendami šioje nuostabioje šalyje, nesimoko kalbėti lietuviškai, nesidomi šalies kultūra, nesuvokia, kas vyksta aplink juos. Toks gyvenimas praranda prasmę.“
KŪRYBOS BARUOSE
Pirmąjį savo eilėraštį įkvėpta filmo apie Leningrado blokadą Galina parašė mokydamasi ketvirtoje klasėje. Tai buvo liūdnas ir itin jausmingas eiliuotas kūrinys. Paauglystės metais mergina neapleido eiliavimo, skaitė rusų ir užsienio poetų kūrybą, domėjosi pasaulio literatūra.
Puikiai įvaldžiusi lietuvių kalbą, apie porą dešimtmečių ji nedrįso kurti eiliuotų lietuviškų tekstų. O kai prisilietė prie vertimų, sielos gilumoje pajuto poreikį savo mintis išsakyti eilėraščiuose.
„Jeigu ne Vilius, matyt, tų eilėraščių ir nebūtų. Jis mane privertė pasitikėti savimi, savo gabumais, aiški-
no apie eilėdarą, padėdavo surasti tinkamą žodį, pagerinantį rimą. Dabar jis yra pirmas mano sukurtų eilių klausytojas ir vertintojas“, – nusišypso kūrėja.
Groti gitara Vilius išmoko dar vaikystėje, o Galina skambinti šiuo instrumentu pradėjo būdama subrendusi mergina. Užtat dabar dažnai suskamba abiejų duetas, o klausytojų širdis suvirpina jautrios sutuoktinių dainos.
PRASMINGAS GYVENIMAS
Šeimos galva seniai lanko Šveicarijos kultūros namų kapelą „Varpena“ ir folkloro ansamblį „Jendrelė“, o jo žmona nuo praėjusių metų yra aktyvi „Šaltinio“ narė. Energingi sodiečiai randa laiko ir Šveicarijos klubo „Prie kavos“ veikloje. Abudu vienu balsu sutaria: gera jausti, kad esi kažkam reikalingas ir gali duoti moralinės naudos kitiems.
„Mes manome, kad reikia gyventi prasmingai, nes laikas labai greit bėga, visi senstame. Tad kol dar yra galimybė, nesėdime užsidarę namuose – visur dalyvaujame, dainuojame, deklamuojame, rašome scenarijus, deriname muzikines scenas ir patys tuo džiaugiamės“, – sako V. ir G. Plytnikai.
„Šaltinio“ klubo pirmininkė Galina stebina aktyvumu ir idėjų gausa. Pasak jos, kiekvieną laisvą akimirką reikia praleisti taip, kad ji ilgai nediltų iš atminties. „Eidama šias visuomenines pareigas, stengsiuosi pateisinti kūrėjų pasitikėjimą manimi. Kviečiu visus dirbti kartu, sambūrį papildyti naujais kuriančiais žmonėmis, siūlyti naujas veiklos formas, kurios paįvairintų rajono kultūrinį gyvenimą“, – samprotauja G. PLytnikienė.
ALBINUI PAVASARIUI (1954–2023) – 70
IŠĖJUSIO KŪRĖJO PRAEITIS
PAGERBTA APLODISMENTAIS
„MANO BUVIMAS ŽEMĖJE“
Renginys įvyko kovo 1-ąją, kai gamta atkelia vartus, paskelbia pavasario sezoną, o į kalendorius įrašo Albino vardo dieną.
Dar taip neseniai jis dalijosi mintimis apie naują poezijos rinkinį, tikėdamasis leidiniu nudžiuginti klubo narius, auklėtinius, draugus ir kolegas. Eilėraščius knygai rinko neskubėdamas, kartais mėnesiui ar net ir ilgesniam laikui atidėdamas šį darbą. Anot jo, iki gimtadienio laiko pakaks, tai ir skubėti nereikia. Deja, realybės planai nebuvo palankūs, bet rinktinės turinį Albinas vis dėlto sudėjo iki Išėjimo...
Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė ,,Taurostos" nuotraukos
Jonavos rajono poezijos klubą „Šaltinis“ sukrėtė kolegos, mokytojo, kūrėjo Albino Pavasario netektis. Šių metų vasario 20 dieną jam būtų sukakę 70 metų, tačiau juoda lemtis jonavietį pasivijo pernai, gruodžio 24-ąją. Žinia buvo tokia netikėta, kad net ir dabar, praėjus pusei metų po Albino mirties, tebegyvename laukimu, tarsi jis būtų per ilgai užtrukęs tolimoje kelionėje.
Šis žmogus dažnai užsimindavo apie artėjantį jubiliejinį Gimtadienį, ketino paminėti jį draugų apsuptyje. Tad klubo bendraminčiai, padedami Išėjusiojo šeimos narių, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekoje surengė prisiminimų vakarą „Laimingas aš...“, skirtą jo sukakčiai.
„Mano buvimas žemėje“ – tokį pavadinimą trečiajam leidiniui užrašė jis pats. „Mano buvimas nežemiškas – / žemės laukuos augintas, / jos keliuose brandintas, / gal tik dabar prasideda...“ – tokį eiliuotą posmą randame paskutiniame rinktinės viršelyje, kur, be kita ko, kūrėjas prisipažįsta esąs „mokytojas iš pašaukimo, politikas iš reikalo, kūrėjas iš lemties“. Paskutinėmis gyvenimo valandomis sudarydamas eilėraščių leidinį, jis tikrai negalvojo, kad pačiam jo sklaidyti neteks. Šią rinktinę šeimos nariai išleido po poeto mirties. Simboliška tai, kad knygos viršelį puošia autoriaus pavardę atspindinti žydinčios vyšnios šakos iliustracija...
Pirmosios Albino Pavasario poezijos knygos „Praradimų turtas“ pristatymas Jonavoje 1997 metais. Iš kairės: vakaro vedėja
I. Nagulevičienė, poetai – A. Pavasaris, A. Jefimenko, N. Smolina.
Be to, prieš kelerius metus A. Pavasaris tituluotas respublikinio poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“, organizuojamo Vepriuose, laureatu. Albinas buvo visų poezijos švenčių gerbėjas ir dalyvis, mėgdavo bendrauti su kitų rajonų kūrėjais. Mirus Ukmergės krašto poetui, jonaviečių „Šaltinio“ nariui Vincui Lukšai A. Pavasaris prisipažino, kad jam labai trūks šio bičiulio, kurį vadino savo Mokytoju.
O nuo šiol mums, šaltiniečiams, trūks ilgamečio sambūrio pirmininkės pavaduotojo Albino, kurio pavardė sušildydavo susirinkusiuosius net ir žvarbiausią rudens ar žiemos dieną.
VAIZDAI IŠ PRAEITIES
Į prisiminimų vakarą susirinko gausus būrys žmonių, vienaip ar kitaip bendravusių su Išėjusiuoju. Renginys prasidėjo Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Styginių skyriaus vedėjos Virginijos Verikienės smuiko melodijomis, į kurias įsiliejo Vytauto Riaubiškio ir Viliaus Plytniko parengta literatūrinė kompozicija pagal Albino eiles. Montažo leitmotyvu nuskambėjo eilėraščio „Laimingas aš...“ posmai. Būtent šį eiliuotą kūrinį ir pats autorius įvardydavo kaip vieną labiausiai pasisekusių.
O kai užsižiebė ekranas ir ėmė keisti nuotraukose, filmuotoje medžiagoje užfiksuotos A. Pavasario gyve-
nimo akimirkos, ne vieno atėjusiojo skruostus sudrėkino ašaros.
Štai Albinas su klubo bičiuliais skaito poeziją Užusaliuose, Šveicarijoje, Vyšnialaukyje, Čičinuose, šit jis su Aloyzu Vaznaičiu deklamuoja eilėraščius Pakruojo sinagogoje, savo kūryba įprasmina Sausio 13-osios datą Jonavos kultūros centro Meno galerijoje. Čia jis – respublikinių poezijos ir muzikos švenčių, kolegų knygų pristatymo vedėjas. Besikeičiančiuose vaizduose atsiveria jo šeimos aplinka, pedagoginė veikla, bendravimas su auklėtiniais, kolegomis, vedamos treniruotės senjorams, kopimas į kalnus. Regis, niekas nepasikeitė – Albinas šypsosi, kalba, deklamuoja savo eiles, vaikšto po tėviškės laukus, bendrauja su sodiečiais, palydi saulėlydį...
Per pusvalandį prabėgo visas jo Gyvenimas, o paskutiniame kadre pasigirdo Albino balsas: „Laimingas aš, / kad žemę šią išvydau / ir kad keistai švelnumą jos jutau...“ Užgesus ekranui, susirinkusieji atsistoję ilgai plojo, pagerbdami tą, kuris neberanda kelio sugrįžti...
NEREALI TIKROVĖ
Naujoji „Šaltinio“ klubo pirmininkė Galina Plytnikienė sakė, kad jai Albiną teko pažinti neilgai, tačiau jis paliko malonių prisiminimų. „Kai perskaičiau savo pirmus eilėraščius, Albinas buvo tas žmogus, kuris
Su poezijos bendrakeleiviu P. Zlatkumi.
teigiamai įvertino mano kūrybą, ir tai paskatino kurti toliau, ieškoti savęs poezijos kloduose. Bendraudama pastebėjau jo nuoširdumą ir, kas labai svarbu, tvirtą nuomonę. Esu dėkinga likimui, kad galėjau, nors ir neilgai, būti šalia jo. Esu tikra, kad šis žmogus visada bus mūsų širdyse ir prisiminimuose“, – kalbėjo pirmininkė.
Petras Zlatkus prisipažino netekęs geriausio savo draugo, su kuriuo bendravo kelis dešimtmečius –dažnai susitikdavo, aptardavo naujus eilėraščius, kartu keliaudavo į šventes įvairiuose Lietuvos kampeliuose.
„Man jo labai trūks, nes jis buvo patikimiausias mano bičiulis“, – neslėpė Petras.
O Nijolė Smolina pastebėjo, kad nuo šiol visų jį pažinojusiųjų sielose atsivėrė dvasinė niša. „Niekada nebebus taip, kaip buvome įpratę. Ir jo namuose kitaip girgždės durys, kitaip „kalbės“ daiktai, kuriuos lietė jo rankos. Betgi toks yra tas gyvenimo dėsnis... Mumyse visada išliks tas Albinas, kurį pažinojome“, –jausmingai kalbėjo N. Smolina.
Šiltais prisiminimais apie Išėjusįjį pasidalijo Aloyzas Vaznaitis, kiti poezijos sambūrio nariai, Seimo narys Eugenijus Sabutis, kuris dar taip neseniai spaudė ranką Jonavos krašto kūrėjui, įteikdamas jam Padėkos raštą už gilias kūrybines mintis, ilgametę pedagoginę ir politinę veiklą. „Spalio mėnesį susitikome su juo Čičinų kultūros centro renginyje „Laiškai rudeniui“,
Poetės I. Nagulevičienės pirmos poezijos knygos „Laiptai“ pristatymas Jonavoje. Iš dešinės: aktorius P. Venclovas, poetai – I. Nagulevičienė, A. Kalnietis, A. Pavasaris..
pasikalbėjome ir negalėjome pagalvoti, kad matomės paskutinį kartą. Sunku susitaikyti su tokia netektimi“, – dalijosi prisiminimais parlamentaras.
GYVA PRAEITIS
Pasidalyti prisiminimais atvažiavo ir pedagogo auklėtinės Miglė bei Rasa. Jų pasakyti žodžiai dvelkė pagarbia meile ir šiluma Išėjusiam mokytojui, kuris stodavo mokinių pusėn, nepaisydamas laukiančių nemalonumų.
Pasak klasės draugo Arvydo Šikšnio, Albinas buvo dažnas svečias jo namuose, o pokalbiai užsitęsdavo iki paryčių. Panašiomis mintimis pasidalijo ir buvęs A. Pavasario kolega, Justino Vareikio progimnazijos kūno kultūros mokytojas Otas Graudinis. „Mes abudu jau esame senjorai. Tačiau pasiskambindavome, susibėgdavome, pasėdėdavome, turėjome apie ką pasikalbėti. Ir temų nepritrūkdavome... Ar tai, kas įvyko, yra tiesa? Nesinori tikėti šia netikėta realybe...“ –teigė pedagogas.
Sližių kaimo (Ukmergės r.) bendruomenės etnografinio ansamblio „Siemanys“ vadovė Stasė Novikienė pasakojo, kad Albinas buvo jų siela. „Albinukas mums kūrė eiles, parašė tekstą himnui, dalyvaudavo renginiuose ir buvo tarsi viso kolektyvo dalis. Ir jo
mama aktyviai dalyvavo mūsų veikloje, jos pėdomis pasekė ir sūnus. Tad šiandien nuoširdžiai tikime, kad mūsų dainos pasieks Albino sielą – tebūna toks mūsų susitikimas“, – sakė S. Novikienė.
ANTSPAUDAS BALTAME LAPE
Prisiminimams skirtame vakare netrūko poezijos ir muzikos. Edvardo Ratauto muzikos grupė atliko tuos kūrinius, kurie atspindėjo renginio temą. Beje, maestro buvo muzikantas ir Albino vestuvėse, tad, kaip meno asmenybes, abu siejo draugiški ryšiai iki šiol. Renginyje skambėjo melodija „Be tavęs“, muzika iš kino filmo „Mano mielas švelnus žvėris“, Reginos ir Jurgitos atliekama daina „Santa Marija“.
Albino žmona Irena su sūnumi ir dukra daugeliui atėjusiųjų padovanojo po ką tiktai išleistą A. Pavasario eilėraščių rinktinę „Mano buvimas žemėje“, kurios pirmajame puslapyje vietoje autoriaus autografo įspaustas asmeninis jo antspaudas... Tarytum ženklas, liudijantis apie tylų Albino išėjimą...
„Nesu prigimtinis jonavietis, tačiau didžiausią gyvenimo laiko dalį Jonavos žemė pakentė ir nešiojo mane, tad jaučiuosi jos pakylėtas. Gal dėl to, kad man artimiausi Širvintos ir Šventosios vandenys įsilieja į Nerį ties Jonava, ji tapo man sava. Ir džiaugiuosi savo veikla bent kiek galėjęs prisidėti prie miesto ar jo žmonių būties“. Tokius žodžius Albinas įrašė į almanachą „Už tų langų“, skirtą Jonavos 270-ųjų metinių proga.
Šalia jo nebematysime, bet, skaitydami kūrybą, pajusime sielos virpėjimą ir žinosime – Albinas liko su mumis.
LAIMINGAS AŠ
Laimingas aš,
Kad žemę šią išvydau
Ir kad keistai švelnumą jos jutau,
Kai pirmąkart
Rugių tankmėj paklydęs, Nė nesuklupęs tyliai parkritau.
Kad laukuose,
Kur vieškeliai žvyruoti,
Savais takais prie žiedlapių ėjau,
Akių šviesa
Ir kojom išmatuotą
Nešioju tą margumą širdyje.
Kad neskendau
Gelmingoj meilės jūroj
Ir nesispjaudžiau skendęs seklumoj
Nepabudau
Sapnuos svajonę kūręs, Neuždariau jos nė vienuos namuos.
Kad iš dangaus
Auksuojant mėnesienai
Nebiro žvaigždės ant manos galvos.
Kad iki šiol einu į naktį vienas,
Kai miesto šunys ima skaudžiai lot.
Kad dar galiu
Paglostyt galvą vaiko
Su viltimi, kad jam nuo to geriau,
Be skrupulų pasaulį kartais klaikų
Iš vaikiškos galvos tebevarau.
Kad iš gelmės iki savos viršūnės
Palūždamas ir kildamas einu,
Be nuodėmės
Kad nemokėjau būti
Ir kad už tai kažkas nedovanos.
Kad iškenčiau
Pakeltą kalaviją
Virš iki šiol nenulenktos galvos
Kai taip karčiai, tačiau vylingai lyja
Iš verkiančio dangaus virš Lietuvos....
X X X
Gal siekimų miražai, gal klaidos
Nuolat žadina rimtį,
Betgi buvusio maža
Ir reikia iš naujo gimti.
Kad galėtumei džiaugtis kaip vaikas, Nuo mamos pasislėpęs,
Kad galėtumei būt nesulaikomas,
Tarsi žaibas per lietų.
Kad pažadintų vėtra klajūnė
Sūkuriuos pasinėrusią širdį,
Kad apgintumei giedrią svajonę,
Kad pralenktumei mirtį...
klubo ,,Šaltinio“ svetainė
MALDA
Baigiasi šventės
Baigiasi kančios
Regis telieka būtis
Miršta legendos
Laiką pralenkę
Tik neužgęsta viltis
Ji tarsi žvakė
Sielą gaivina
Kūnui smilties pasmerktam
Kad pakylėtų
Ten amžinybėj
Iki artumo kitam...
PELENAI
Užpilkuos pelenai mano karštą buvimą šioj žemėj
ir galbūt niekada negalėsiu
liepsna prasimušt ar paguost šiluma.
Iš dangaus ar gelmės pasisėmęs tepajėgdamas šiltą ramybę sudrumst.
Gal buvau per dosnus
o galbūt vis jaučiuosi skolingas
kad tvirtumą akmens ar ramybę melsvų debesų
tebenoriu dainuot.
Kad dar niekas
Ir niekur nedingo
pelenų tik pilkumas užklojo
o aš tebesu...
JERONIMO RALIO GIMNAZIJOS MOKINIŲ KŪRYBA
LIETUVAI
Nulynojo palengva...
Akys ežerų patvino –
KOTRYNA ŠATKAUSKAITĖ
URTĖ BIRVINSKAITĖ
Dar labiau suspindo po dangaus skliautu...
Uogienojų kvapas atsivijo...
Tie miškai lietuviui – pasaka tikra...
Pilys ir dvarai senovę mena,
Kunigaikščių menėse tyla
Leidžia mintimis pavyti tikrąjį karalių –
Kovą nutapyti Žalgirio lauke...
Pamatyti Pergalės didybę...
Tai tikrai ne pabaiga...
Tos knygelės, laikraščiai pageltę...
Praregėjimui lietuvio buvo it gardi sula.
Pagarbiai susipina
tarytum juostos austos
Knygnešių slapti takeliai
Ir slėptuvės medžių drevėse.
Tas svaigus gaivumas – laisvė –
Jūros vėjo žaismas su puta...
Augti ir auginti Žodžio laisvę
Kurti ir mylėti – ir tikrovėj, ir mene.
Pakelės baltoj koplyčioj
Skleidžias tyliai lelija...
– Lietuva, tu panaši
Į šią karališką gėlytę...
Ačiū Tau, kad nuoširdžiai
Jaučiu Tave.
TĖVYNE!
Dėkinga Tau už Lietuvos Trispalvę.
Jai plazdant aš laisva užaugau!
Ačiū Tau už žodžio laisvę, Už laisvų rinkimų teisę!
Ačiū Tau už gražią gamtą, Gintarą, krantan išplautą!
Ačiū Tau už gimtą kalbą –Ji Europoje seniausia!
Ačiū ir už Gedimino pilį, Už senolių palikimą!
Ačiū Tau už mūsų LAISVĘ –Ji yra visų svarbiausia!
Pažadu ją ginti ir tausoti, Jei reikės – pasiaukoti! Kad gražius žodžius Tau tartų Ir ateinančios lietuvių kartos!
KO MANE IŠMOKĖ LIETUVA?
Ko mane išmokė Lietuva?
Ką išmokau aš šiame krašte?
Supratau, kad ji ne dėdė, ne teta, Ji lietuviams kaip tikra Mama.
Draskoma nuo pat pradžių, Išgyvenus daug kančių, Eidama per ugnį, karą,
Sraunios upės ir miškai, Kvapas čia gaivus, švelnus, Tiesia kelią į namus.
Mokė ji nuo pat pradžių, Nuo pirmųjų mūs dienų, Būti dorais žmonėmis
Ir mylėti širdimi.
Lietuva dar mus išmokė
Kalbą savąją mylėti, Ji tokia unikali, Nors ir sako, kad sunki.
Gera ja rašyt, kalbėti –
Ją vartodamas jauti –Tarp saviškių tu esi:
NIKOLĖ VOROBJOVA
Dar mus Lietuva išmokė
Saugoti jos šventą vardą.
Šmeižt neleisti, apdainuoti
Sunkią dalią, žiaurų vargą.
Savų žodžių giluma, Jūros, slėnių ramuma, Apdainuota praeitis, Meile sklidina širdis –Visa tai iš Lietuvos:
Ji išmokė pagarbos, Ir dorybės, ir drąsos, Vieną tokią turim ją –Saugom meilę širdyje.
Kiek jau daug mane išmokė, Kad tėvynė tik viena
Lietuvos dangaus žydrynė
Saugos visada mane.
Supratau, kas aš esu, Ir kiek daug aš jau galiu.
Lietuva – saugi erdvė
Moko mus gyvent, mylėt.
IEVA STANKEVIČIŪTĖ
Odė mėgstamiausiam knygos herojui.
KUPRELI, TU TAPAI AUŠRA
Diena jau brėkšta...
Malūną ryto saulė apkabina...
Tu neliūdėk, Olesi, Viskas juk gerai...
Stiprus, dvasingas, atsargus,
Nors ir išduotas mylimosios...
Nekeikei jos – tu užspringai tyla...
Žaviuosi Tavimi!
Gamta tave išmokė
Paslėpti nuoskaudas visas...
Vienatvę pasirinkęs,
Sutvirtėjai...
Tik kartais širdgėlą
Išliedavai akvarele...
Tu siela patrauklus! –
Tik nesikrimsk dėl kuprų...
Tie du kalneliai – tavo išmintis!
Tu geraširdis!
Patirtį sukaupęs,
Ją perdavei jaunam...
Džiaugiuosi dėl Tavęs!
Lietuvių kalbą pamilai –
Slaptai gauta „Aušra“
Akis pravėrė...
Tu po truputį,
Po žingsnelį tobulėjai...
Todėl ir pats tapai AUŠRA!
VILTĖ BUDRAITYTĖ
Odė mėgstamiausiam knygos herojui –
Sibilei Vein iš knygos „Doriano Grėjaus portretas“
IDEALI MERGAITĖ
Sibile, tu buvai gaivi
Kaip ką tik sprogęs pumpuras...
Tarsi rasos lašelis taurėje gėlės
Graži, švelni, grakšti,
It balerinos suknią vilkinti
Artėjai prie lemtingosios ribos...
Tavo gabumai buvo ypatingi,
O suvaidinta Džuljeta
Padovanojo šlovę ir pripažinimą –
Pranoko vaidmenis visus.
Tu karūnuotoji ir išskirtinė,
Skaisti buvai kaip tas kalnų šaltinis –
Ne veltui tu gražuoliui patikai.
Tavo jausmai alsavo tikrumu,
Gaiviu pavasario aromatu...
Tas nuoširdus švelnumas
Toks trapus... Vein – Vein – Vein –
Tarsi per samanas baikšti elniukė žengtų...
Tik meilė sujaukė planus...
Tu viską pasiruošusi buvai
Dėl jos vienos aukoti.
Ar verta buvo?
„Ver-ta..., ver-ta...“ – it aidas skrieja vėl.
Nesielvartauk – laiminga, kad mylėjai...
Išdidųjį gražuolį nubaudė dievai!
Tu, baltas angelėli, toly...
Tarp debesų skraidyti nori.
Tačiau likimas ištarė: „Memento mori...“
PAVASARIO IR LAISVĖS ŽENKLAI...
Vakarėja... Senelis neskuba peržengti namo slenksčio. Lenkiasi ir nuskina keletą vos prasikalusių baltų žiedelių, kuriuos numynė batu, neatsargiai peržengęs gėlių darželio ribas. „Pirmosios gėlės...“ – tyliai ištaria, o virš galvos jau girdi sugrįžtančių gervių girgsėjimą... „Vadinasi, klausa dar jautri“, – pamaniau. Klausosi ir šypsosi... Vis kažko delsia ir žvilgsnį kreipia į keliuką – laukia sugrįžtančių artimiausiųjų. Tuo metu gervės apsuka virš aukštų ąžuolų ratą, tarsi norėdamos dar garsiau pasveikinti tuos, kurie akylai jas stebi ir džiaugiasi artėjančiu pavasariu, džiaugiasi gaiviais vėjo šuorais, akimirksniu suveliančiais įsiklausančiųjų plaukus. „Pavasarėja...“ – ko gero, viena už kitą įdomesnės mintys, atgyjančios mūsų galvose, vis labiau sukirba. Senelis niekada nepraleidžia progos džiūgaudamas ištiesti ranką į nuosavą dirbamos žemės sklypą, neaplenkia atstatytos pakelės koplytėlės, nepamiršta pasigirti naujo šeimininko šaunumu ir jo atstatyto dvaro vaizdu: „Kas gi galėjo pagalvoti, kad slapčiausios mintys ims ir išsipildys...“
Nuojauta neapleidžia, kad senelis vaišins paties džiovintais obuoliukais ir čia pat, pamiškėje, pririnktais riešutais. Prie stalo susėsime jau sutemus. Žinoma, ir šįkart bus atvertas senelio saugomas senas apvalios formos lagaminėlis. Bus vienas po kito ištraukti ypatingi daiktai: pageltusi nuotrauka, kurioje prie parduotuvės stovi prosenelis su dviračiu, tulpelėmis išausta juosta, močiutės gintarinis rožinis, trispalvė, kuri ir Sibire patriotinius jausmus budino, senovinių lietuviškų dainų tekstai, vąšelis, kuriuo mūsų tolima giminaitė senelio seserų namus rankdarbiais išpuošė, ir kitos svarbios bei mielos smulkmenos. Ir šįkart senelis pasakos tų saugomų daiktų istorijas, nors jos girdėtos jau daug kartų. Jis vėl būtinai prisimins, kaip skubėjo į Baltijos kelią, skubėjo susikibti ran-
DANIELĖ
KUOSAITĖ
komis su bendraminčiais – rodos, nepažįstami žmonės, bet tokie artimi. „Vienybės jausmas užplūsta tuomet, kai kito žmogaus pulsą jauti, kai delnas prakaituoja iš jaudulio ir troškimo būti laisviems...“ – senelis kiekvieną sykį to nepamiršta priminti. Žinoma, atidžiai klausysiu, vis klausinėsiu vieno ar kito mažmožio, kad vakaro pašnekesys vėl būtų įsimintinas. Visa tai dar bus, bet iki to momento senelis privalo suspėti į tautinių šokių repeticiją – svajoja ir vėl dalyvauti Dainų šventėje. Jis įsitikinęs, kad tos vienijančios šventės labai padėjo išsaugoti tautiškumą. Senelis būtinai nori dar kartą užkopti į Gedimino pilį ir pasidžiaugti pasikeitusios sostinės panoraminiu vaizdu. Kol jis suksis pagyvenusių žmonių šokių ratelyje, iškepsiu meduolį pagal išlikusį močiutės receptą. Senelis nemėgsta dabartinių kepinių, nori, kad namai kvepėtų jaunų dienų pyragų kvapu, o svarbiausia, kad kryželis būtų įspaustas...
Tikrai jau sugrįžta pavasaris... Budina mane ir senelį vieversio, o gal varnėno giesmė... Artėja Laisvės šventė!... Artėja ir senelio gimtadienis... Susirinkę patys artimiausieji ir vėl smagiai klegės... Kai laikrodis muš pusiaunaktį, sutartinai užtrauksime... Oi, ne ne,... ne „Happy birthday“..., o giedosime Maironio „Lietuva brangi“. Už SENELĮ ir LAISVĄ LIETUVĄ!..
JONAVOS R. NEĮGALIŲJŲ DRAUGIJAI – 35
DRAUGIJĄ SUBŪRĖ POREIKIS GYVENTI KITAIP
Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė Violetos Neimontaitės nuotraukos
NORAS PADĖTI KITIEMS
Pernai Jonavos rajono neįgaliųjų draugija paminėjo savo veiklos 35-metį. Sukakties minėjimas buvo surengtas 2023-iųjų lapkričio 30-ąją, artėjant Tarptautinei neįgaliųjų dienai, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekoje. Renginio metu apžvelgta sambūrio istorija, prisiminti nedrąsūs pirmieji žingsniai, padėję pamatus prasmingiems darbams, tylos minute pagerbti Išėjusieji, atsargiai užsiminta apie ateities planus. Užmiršti sveikatos problemas ir kitokias asmenines negandas padėjo dainos ir muzika bei gausus būrys svečių, atvykusių pabūti su negalią turinčiais jonaviečiais jų gyvenimo poezijos šventėje.
1988 m. vasarą, vadovaujantis Lietuvos socialinio aprūpinimo ministerijos (dabar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – I. N.) rekomendacijomis, šalyje pradėtos steigti neįgaliųjų draugijos. Rajonų vykdomuosius komitetus pasiekė šios ministerijos raštas, įpareigojantis sudaryti darbo grupę, kuri paruoštų dirvą steigiamajai invalidų draugijos konferencijai. Tokia darbo grupė buvo sudaryta ir Jonavoje. Jos pirmininke buvo paskirta vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Regina Geštautienė. Jai į pagalbą atskubėjo socialinio aprūpinimo skyriaus (dabar socialinės paramos skyrius, „Sodra“ – I. N.) kolektyvas, vadovaujamas Genovaitės Brazdeikienės.
Tuomet R. Geštautienė ir pagalvojo apie Violetą Neimontaitę. Violeta neatsisakė kartu su darbo grupe pasidalinti draugijos steigimo rūpesčiais. Pati iš vai-
kystės būdama neįgali, daug laiko praleido ligoninėse, sanatorijose, kurios ir buvo pažinčių su panašaus likimo žmonėmis vieta, savarankiškumo pradžiamokslis. V. Neimontaitė, stebėdama kitus, mokėsi padėti sau ir kitiems. Tuo laiku neįgalieji nedaug turėjo galimybių bendrauti, mokytis, susitikti su bičiuliais. Ligoninė ar sanatorija buvo vienintelis langas į pasaulį. „Kai atmintyje įsirėžia kitų žmonių likimai, ieškai atsakymų, išeičių. Ateina diena, kai supranti, kad kiekvienam svarbus palaikymas ir gali ne tik sau padėti“, – Violeta nuklysta į 1988-ųjų prisiminimus.
Vedama šios nuostatos V. Neimontaitė mąstė, kaip Jonavoje suburti bendraminčius į draugiją ir pradėti prasmingą veiklą, kuri neįgaliesiems, jų šeimos nariams atvertų kitokią perspektyvą. Violetos iniciatyvą palaikė ir rajono valdžia. Intensyvus organizacinės grupės darbas konferencijos išvakarėse davė vaisių.
1988 m. rugpjūčio 16 d. sušauktoje draugijos stei-
Iš pradžių draugija glaudėsi viešosios bibliotekos Kraštotyros ir bibliografijos skyriuje.
giamojoje konferencijoje dalyvavo 260 delegatų, daug svečių, įvairių įstaigų bei organizacijų vadovų. Susirinkusieji vieningai pritarė steigti neįgaliųjų draugiją, jos pirmininkės pareigas patikėję idėjos iniciatorei V. Neimontaitei. Draugijai ji vadovavo iki 2004-ųjų spalio 16 d.
SVARBIAUSIA – TURĖTI TIKSLĄ
„Poreikis gyventi kitaip nusidriekė daugialypėmis gijomis, pynėsi ir veržėsi į tokias tolumas, kurioms įveikti jau nepakako prabanga laikytų pokalbių telefonu, ranka perrašomų ir platinamų laiškų su patarimais ar nedažnų susitikimų su likimo draugais. Nors ant pečių tuomet sugulė rajono neįgaliųjų problemos, šventai tikėjau, kad, būdami drauge, šviesinsime ir turtinsime kiekvieno neįgaliojo gyvenimą“, – mintimis dalijasi V. Neimontaitė.
Prisimindama veiklos pradžią, Violeta prisipažįsta: nebuvo lengva. „Neužtenka turėti įstatus. Norint gauti apčiuopiamų rezultatų, reikia lėšų, o mes tada net savo kabineto neturėjome. Rinkdavomės centrinės bibliotekos, anuomet veikusios dabartinio Krašto muziejaus patalpose, skaitykloje. Tik vėliau draugijai buvo skirtas kabinetas rajono savivaldybės pastato pirmame aukšte“, – mintimis į praeitį sugrįžta steigėja.
Norų ir idėjų daug, bet kelią juos patenkinti ir įgyvendinti užkerta finansų stygius. Širdį suspausdavo ir neįgaliųjų tikėjimas, kad dabar, oficialiai įregistravus draugiją, bus išspręstos visos problemos – pagerės vargana buitis, nebejaus medikamentų stygiaus, tarsi mostelėjus burtininko lazdele, išnyks nepritaikyti būstai ir t. t. Tačiau visko išspręsti neįmanoma.
Su tarybos nariais ir Lietuvos invalidų (neįgaliųjų) draugijos pimininke Zita Valaityte, 1998 m.
Nepailstanti reikalų patikėtinė ir draugijos siela V. Neimontaitė, 1996 m.
„Mums daug padėjo tuometis „Achemos“ vadovas dr. Bronislovas Lubys, pagalbos ranką tiesė, idėjas rėmė kai kurios kitos organizacijos. Visiems esame dėkingi“, – prisimena pašnekovė.
Pasitaikė ir kuriozinių dalykų. Štai „Achema“ mainais į trąšas iš Vengrijos nupirko neįgaliųjų vežimė-
Pirmoji Jonavos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Violeta Neimontaitė.
Jonavos skyriaus konferencijoje, 1988 m. Kalba vadovė V. Neimontaitė.
lių, bet Jonavos pirkiniai nepasiekė, nes dėl nežinomų priežasčių liko Vilniuje. „Bet argi pyksi? Juk ir sostinėje yra neįgalių žmonių, kuriems reikia vežimėlių“, –šypteli Violeta.
Svarbiausia – judėti tikslo link. Apie tai svajojo ranka perrašomo ir laiškais platinto laikraštėlio „Draugas“ kūrėjai, perdavę estafetę 1990-aisiais Lietuvoje pradėtam leisti neįgaliųjų savaitraščiui „Bičiulystė“ (nuo 2023-iųjų nebeleidžiamas – I. N.).
Sudėtingu Lietuvai laikotarpiu rėmėjų dėka neįgalieji tapo ne tik šio leidinio skaitytojais, bet ir jo puslapiuose dalijosi savo kūryba, nuomonėmis. Laikraštis tapo pilkos kasdienybės spinduliu ir nauju bendravimo įrankiu daugeliui negalią turinčių žmonių.
PLEČIAMAS VEIKLOS SPEKTRAS
Tokia buvo pradžia, pralaužusi ledus sėkmingai ir reikšmingai veiklai. Aktyvios ir puikiai visus aktus išmanančios pirmininkės V. Neimontaitės dėka, Lietuvos neįgaliųjų draugijai, rajono savivaldybei pateiktas ne vienas projektas, laimėjęs finansavimą. Neįgalieji turi savo dienos ir užimtumo centrą, ten atsirado galimybė mokytis kompiuterinio raštingumo, anglų kalbos. Dalyvaudami įvairiose veiklose, neįgalieji rengė parodas, kūrybinius vakarus, leido savo kūrybos almanachus, organizavo seminarus, kūrybines stovyklas, varžybas. Atsivėrė naujos bendradarbiavimo erdvės.
Pasitardami su medikais, centro darbuotojai kartu sprendė neįgalių žmonių sveikatos, reabilitacijos, integracijos problemas. Gausėjantis techninių pagalbos priemonių asortimentas daugumai padėjo prisitaikyti aplinkoje. Ne taip sparčiai, kaip norėjosi, bet vykdyta ir gyvenamųjų būstų pritaikymo neįgalių asmenų poreikiams programa.
Pamažu aplinka tapo atviresnė žmogui su negalia. Atsirado daugiau galimybių studijuoti, įsilieti į darbo rinką, aktyviau dalyvauti bendruomenės gyvenime: pažinti savo kraštą, išgirsti meno pasaulio atstovus, pamatyti jų darbus, patiems pademonstruoti savo talentus įvairiuose renginiuose. Džiugino kiekviena pergalė.
2002 m. rudenį paskirtas pirmasis neįgaliųjų poreikiams pritaikytas automobilis sustiprino viltis gauti tinkamas socialines paslaugas. Augo susidomėjimas socialinio darbuotojo profesija: ne vienas asmuo šios praktikos įgūdžių ieškojo draugijoje. Mokėsi ir mokė kitus per veiklas atrasti naujus gebėjimus, atsiskleisti pasauliui. Svarbu, kad draugija gyvuotų ir būtų pagalbininkė neįgaliam žmogui.
NEPAMIRŠTAMOS AKIMIRKOS
Ėmus progresuoti ligai, 2001 m. spalio mėnesį V. Neimontaitė pasitraukė iš pirmininkės pareigų, o ją pakeitusi Rita Kertenienė rajono neįgaliųjų draugijai vadovavo tik pusantrų metų.
Kaip teigė antroji vadovė, tai, kad draugijos nariai dalyvauja įvairiose veiklose, nepasiduoda sunkumams, geba įveikti sudėtingas situacijas, yra p. Violetos nuopelnas. „To mus mokė Violeta. Ir šiandien ji yra mūsų patarėja. Neilgai buvau draugijos vadove, bet su Violetos Neimontaitės palaikymu lengviau buvo kurti projektus, dirbti, telkti narius. Prisimenu 2005 m. Kovo 11-ajai skirtą renginį „Stop diskriminacijai!“, kurį filmavo televizija. Toks dėmesys Jonavai –tai konkurso šia tema nacionalinės žurnalistų komisijos narės Violetos ir draugijos veiklos rezultatas. Skelbimas, kad Lietuvos neįgaliųjų draugijos skyriai kviečiami ruoštis humoro kolektyvų pasirodymui tradicinėje šventėje „Juokis“, kuri 2005 metų balandžio 1-ąją vyko Jonavos kultūros centre, man tapo dideliu išbandymu. Šventė – tradicinė, bet tokia ji – pirmą kartą! Ir vėl padėjo rajono vadovų bei kultūros centro specialistų geranoriška pagalba, Violetos patirtis. Šventė pavyko. Man, dar neapšilusiai draugijos pirmininkės pareigose, nerimo buvo daugiau, nei noro juoktis. Gerai, kad pirmoji pirmininkė buvo ir liko draugijos siela, ačiū jai“, – kalba buvusi antroji vadovė R. Kertenienė.
Ją pakeitusi Elena Ivanauskienė draugijai vadovavo aštuonerius metus, iki 2014-ųjų gegužės mėnesio. Jos pirmininkavimo laikotarpiu buvo tęsiamos pradėtos veiklos, sukurti draugijos simboliai, o svarbiausia –įsikurta naujose patalpose (Chemikų g. 136), kur atsirado daugiau erdvės organizuoti vakarus, sportuoti, repetuoti „Ramunės“, vėliau pervardytam į „Lietavos“, ansambliui.
„Naujose erdvėse draugijos nariai rado malonių užsiėmimų – mokėsi dekupažo, puokščių, paveikslų komponavimo paslapčių, dalyvavo neįgaliųjų rankdarbių parodose „Rudens saulutė“ Ukmergėje bei „Sostinės dienose“. O susibūrus humoro grupei „Rykštė“, kuriai tuomet vadovavo garbaus amžiaus aktyvus senjoras Mykolas Kručas, programą rodydavome įvairiose seniūnijose, dalyvaudavome humoro vakaruose. Visos akimirkos liko nepamirštos. Tad šiandien kviečiu branginti mūsų veiklos istoriją ir užrašyti ją, kad būtume pavyzdžiu ateities kartoms“, –ragina E. Ivanauskienė.
NAUJI SUMANYMAI
2014 m. pirmininke tapusi Valerija Lopetienė turėjo jau nemenką socialinio darbo patirtį, aštuonerių metų pavaduotojos stažą, tad dar labiau paįvairino keletą šimtų narių sutelkusios organizacijos veiklas, patraukė naujomis tradicijomis. Ji prisimena, kaip judėjimo negalią turintys asmenys pirmąkart Jonavos tvenkinyje sėdo į baidares, nauju (jau antruoju) draugijai skirtu automobiliu tęsė dar V. Neimontaitės vadovavimo metais teiktas paslaugas – veždavo žmones į hemodializės procedūras, gydymo įstaigas. Atmintyje liko epizodas iš 2018 m. poilsio Šventojoje. Tuomet
jonaviečiai kartu su Alytaus rajono neįgaliaisiais pajūryje simboliškai susikabino rankomis, paminėdami Baltijos kelio 30-metį.
2019-aisiais Jonavos neįgaliųjų draugijai buvo patikėtas itin svarbus renginys – patriotinių dainų konkursas „Vilties paukštė“, įstrigęs į atmintį ne tik atlikėjų talentais, bet ir kareiviška koše bei pažintimi su Jonų respublika.
„Prisijungdami prie Jonavoje vykstančių akcijų, renginių, dalyvavome tradicinėse šventėse, mugėse pristatėme savo rankdarbius, o „Lietavos“ ansamblis ir dabar kelia nuotaiką savo dainomis. 2022-aisiais pirmą kartą dalyvavome kalėdinio miestelio eglučių puošybos konkurse, įsijungėme į Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos knygų terasoje organizuojamą moliūgų „paradą“. O pernai savo kūrybą sudėjome į neįgaliųjų kūrybos almanachą „Ačiū, žmogau“. Tai jau trečias almanachas mūsų organizacijos istorijoje. Dėkoju visiems, kurie, kūrybingai ir aktyviai dalyvaudami draugijos veikloje, stengiasi, kad kasdienybė būtų šviesesnė, kad nutoltų negalios pajauta, kad kiekvieną lydėtų optimizmas ir džiugios akimirkos. Visiems linkiu darnos, kantrybės ir gražios veiklos“, –linkėjo devynerius metus draugijos pirmininkės pareigas ėjusi V. Lopetienė.
Kelionė į respublikinį neįgaliųjų sąskrydį Talačkoniuose.
Draugijos pirmininkė Ramutė Aušrotaitė-Šilkaitienė (pirma iš dešinės) su „Lietavos“ ansambliu, 2023 m.
Draugijos ansamblis „Lietava“.
Draugiją sveikina Socialinių paslaugų centras. Iš kairės: direktorė Valentina Demidenko, bendrųjų soc. paslaugų padalinio vedėja Giedrė Gailiauskaitė, Neįgaliųjų draugijos pirmininkė R. Aušrotaitė-Šilkaitienė.
Praėjusiais metais rajono neįgaliųjų sambūrio vadove tapusi Ramutė Aušrotaitė-Šilkaitienė prisipažįsta „besimokanti ja būti“. Pasak naujos pirmininkės, ji neabejoja, kad, iškilus galimiems iššūkiams, juos išspręsti padės visada į pagalbą ateinanti Violeta Neimontaitė ir kitos patirtį turinčios bendramintės.
„Gyvenimo prasmė – tai rūpinimasis neįgaliais žmonėmis, galimybė bendrauti, padėti sau ir kitiems, kurti ateities planus ir siekti apčiuopiamo rezultato. Svarbiausia, kad vis dar esame, tikiu – ir būsime. Už valią, kovingumą ir pergalių džiaugsmą dėkoju ku-
2024 NR. 1 (19)
riantiems, kovojantiems ir siekiantiems nugalėtojų vardo. Ačiū už bendrystę. Tegul mus visus lydi sėkmė“, – optimistiškai nusiteikusi naujoji vadovė.
GERBĖJŲ GRETOS
Tai tik kruopelė neįgaliųjų veiklos epizodų, bet ir jų pakanka, kad galėtume suvokti, jog negalią turintis žmogus nešiojasi savyje vis rečiau besutinkamą Gerumo mūzą, kuri prabyla kūrybiniais talentais – poezi-
Šventė prasideda.
jos žodžiais, dainomis, puokščių ar įvairių rankdarbių kompozicijomis. Galbūt dėl to 35-mečio šventė sulaukė gausaus būrio garbių svečių – politikų, savivaldybės padalinių vadovų, bičiulių iš kaimyninių rajonų.
Pagerbti neįgaliųjų draugijos narių, palinkėti sveikatos ir stiprybės atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis ir jo padėjėja Audronė Bagdonavičienė, rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė, rajono tarybos Sveikatos, ekologijos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė Birutė Platkauskienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė, Socialinių paslaugų centro direktorė dr. Valentina Demidenko ir Bendrųjų socialinių paslaugų padalinio vedėja Giedrė Gailiauskaitė, globos namų direktorė Dalia Astrauskienė.
Drauge su jonaviečiais paminėti 35-erių metų sukaktį mielai sutiko Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas, Garliavos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Eugenijus Senovaitis, lydimas ansamblio „Šarma“, Kėdainių r. neįgaliųjų draugijos amatų būrelio vadovė Regina Rylienė su veikliomis bendražygėmis.
Šventė tęsiasi: G. Kanovičiaus viešosios bibliotekos, kurioje vyko minėjimas, darbuotoja Regina Lukoševičienė įneša jubiliejinį tortą.
Svečių sąrašą papildė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių Jonavos r. filialo vadovė Rūta Jakubauskienė, bendrijos „Jonavos viltis“ pirmininkė Olga Traskauskienė, sergančiųjų cukriniu diabetu klubui „Ramunė“ vadovaujanti Irena Jankauskienė bei onkologinių ligonių asociacijos „Škac!“ vadovė Jūratė Povilavičienė.
„Mus visus sieja ne tik negalia, bet ir troškimas gyventi, vadinasi, kurti, dalyvauti įvairiose veiklose. Mes, kaip ir visi sveikieji, mylime ir norime būti mylimi. Tokie ir esame – apie tai kalba ir toks gausus susirinkusiųjų būrys. Norėtųsi, kad išaušianti diena padovanotų dar didesnį artumo ir bendrumo jausmą, o sielose nepaliautų žydėti stiprybės medis“, – linkėjo I. Mačiukas.
PADĖKOS GERADARIAMS
Jubiliejinėje šventėje padėkota veiklų vadovams –Laimutei Stakeliūnienei, Mariui Glinskui, Ritai Petraškienei, poezijos kūrėjams, lietuviško žodžio, aktorinio meno puoselėtojams, amatų būrelio veiklioms dalyvėms. Visi paskatinti atminimo dovanėlėmis ir draugijos narės, tautodailininkės Julijos Šlajienės pintais šiaudų angelėliais.
Renginyje skambėjo L. Stakeliūnienės akordeono muzika, Danutės Kasparavičienės, tą vakarą atlikusios vakaro vedėjos pareigas, vadovaujamo ansamblio „Vakarė“ ir moterų dueto dainos, humoro grupės „Rykštenė“ programa, kurią pagal M. Kručo kūrinius parengė Vitalija Kraučelienė bei paties senolio, turinčio Lietuvos pasakoriaus laureato vardą, šmaikštūs pasakojimai.
Neįgaliųjų draugijos pirmininkė R. Aušrotaitė-Šilkaitienė visų narių vardu padėkojo rėmėjams ir pagalbininkams už suteiktą paramą, ruošiantis draugijos 35-erių metų minėjimui.
Padėkos dedikuotos savivaldybės merui Mindaugui Sinkevičiui, Janinos Miščiukaitės meno mokyklos direktorei Ritai Trimonienei, Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorei Skirmutei Gajauskaitei, jos pavaduotojai Daliai Plaktonienei, Informacijos ir kraštotyros skyriaus vadovei Reginai Lukoševičienei ir visai knygų šventovės bendruomenei.
„Tegul mūsų padėka pasiekia visus, kas prisidėjo prie šios šventės savo išmone, darbu, kas aukojo mums savo jėgas ir laiką, kas tiesia mums pagalbos ranką per visą mūsų draugijos gyvavimo laikotarpį. Mums tik 35-eri. Bet visi siekiame prasmingų darbų. Kiekvienas veiksmas turi prasmę, ir tai labai svarbu. Prasmės būna daugiau, kai matome veiklos rezultatus, kurių padedate mums siekti. Ačiū kiekvienam“, – jaudindamasi kalbėjo naujoji vadovė.
TARYTUM PAMOKA
Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos įkūrėja, ilgametė jos vadovė V. Neimontaitė, dėl sveikatos atsisakiusi oficialių vadovės pareigų, iki šiol laikoma sambūrio siela.
Prikaustyta prie lovos ir skausmą malšinanti įvairiais medicinos preparatais Violeta stengiasi atsiliepti į kiekvieną draugijos narių prašymą ir pagal galimybes prisideda prie fizinę negalią turinčių asmenų gerovės.
V. Neimontaitė – Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos tarybos garbės narė. Jos patirtis ir nuomonė daugeliui yra tarytum pamoka, kurią išmokęs rasi tikrą ir teisingą kelią.
„Gera žinoti, kad tavo žodis guodžia, kelia, kad tavo dienos augina gerumo daigus. Taip paprasta ir taip nelengva eiti paskui šią viziją. Ir tos kasdieniškos svajonės – kad užtektų gerų žodžių, kantrybės, kad nepritrūktų jėgų darbams, kitą žmogų iš nevilties prikeliantiems, kad neapleistų tikėjimas, jog dar galiu suprasti, nuraminti, patarti, padėti...“, – tarsi visų susirinkusiųjų lūpomis kalbėjo neįgaliųjų draugijos siela vadinama V. Neimontaitė.
KUNIGAS STANISLOVAS SMUGLEVIČIUS IR JONAVOS PARAPIJOS KŪRIMAS 1
Dr. Rūta JANONIENĖ, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto meno istorikė
Jonavos parapijos istorijoje būta ne vienos įdomios ir spalvingos asmenybės, atminimo ir pagarbos vertų kunigų. Vienas iš jų – kunigas Stanislovas Mykolas Smuglevičius (1819 – po 1864), nemažai prisidėjęs prie šios parapijos įkūrimo. Šio dvasininko biografijos nerasime enciklopedijose ar istorijos veikaluose, tad šis straipsnis – pirmas bandymas plačiau nušviesti jo gyvenimą, apibendrinus iš įvairių publikacijų ir archyvinių dokumentų surinktas fragmentiškas žinias. Besidomintiems meno ir kultūros istorija kunigo Smuglevičiaus asmuo gali būti įdomus dar ir dėl jo ryšių su garsia dailininkų Smuglevičių dinastija. Jis buvo žymaus Lietuvos dailininko, pirmojo Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus brolio Pilypo, taip pat dailininko, anūkas2. Dailininkais buvo ir kunigo tėvas – Pilypo sūnus Juozapas Antanas Smuglevičius
1 Straipsnis parengtas vykdant LMT finansuotą Lituanistinių tyrimų ir mokslo sklaidos projektą Pranciškus Smuglevičius – iškili Europos Apšvietos figūra Abiejų Tautų Respublikoje (vadovė dr. Irena Vaišvilaitė, VU).
Juozapas Smuglevičius gimė Varšuvoje3, bet XIX a. pradžioje atvyko į Vilnių studijuoti tapybos. Keletą metų jis gyveno įžymiojo dėdės namuose ir lankė piešimo bei tapybos paskaitas universitete4. P. Smuglevičiui mirus, Juozapas buvo paskirtas piešimo mokytoju, dirbo keliose apskričių mokyklose. Mokytojaudamas Kaune jis susipažino su Eleonora Bielkevičiūte (1789 – po ?) iš Vandžiogalos, bajoro Juozapo Bielkevičiaus ir Marijonos Andriuškevičiūtės dukra, kurią vedė 1814 m. sausio 8 d.5 Stanislovas Mykolas gimė 1819 m. gegužės 8 d. Vandžiogalos apylinkėse, Lackiškių dvarelyje (dab. Jackiškiai)6. Tuo metu šeimoje
3 Varšuvos Šv. Andriejaus bažnyčios krikšto metrikų knyga, 1744–1788, p. 536, skaitmeninė kopija: https://metryki.genealodzy.pl/index.php?op=pg&ar=8&zs=9159d&se=&sy=100& kt=12&plik=str_536-537.jpg&x=343&y=903&zoom=1.75
4 Vladas Drėma, Pranciškus Smuglevičius, Vilnius: „Vaga“, 1973, p. 202, 230.
5 Vandžiogalos bažnyčios santuokos metrikų knyga, 1811–1827, LVIA, F. 1349, ap. 1, b. 21, l. 7.
6 Vandžiogalos bažnyčios gimimo metrikų knyga, 1805–1827, LVIA, F. 1349, ap. 1, b. 20, l. 176. Krikštatėviai Dorota Ibianska ir Juozapas Abramavičius.
2 Amžininkai ir vėlesni autoriai neretai Stanislovą ir jo brolius klaidingai laikė Pranciškaus Smuglevičiaus anūkais, žr.: Pamiętniki Jakóba Gieysztora z lat 1857–1885, t. 1, Wilno: „Kurjer Litewski“, 1913, p. 337. (1785–1828), ir brolis Feliksas Smuglevičius (1824–po 1863) – Peterburgo dailės akademijos auklėtinis.
jau buvo trys vaikai – Petras Aleksandras (g. 1814 m. Lackiškiuose), Joana Marijona (g. 1816 m. Veisiejuose) ir Mykolas Motiejus (g. 1817 m. Veisiejuose). Vėliau Kaune dar gimė Juzefa (g. 1821), Paulina Ona (g. 1823), Feliksas Antanas (g. 1824) ir Teklė Elena (g. 1827). Tačiau netrukus ištiko nelaimė – 1828 metų pabaigoje Vandžiogalos parapijai priklausančiame Bitvano užusienyje Ibėnų apylinkėse mirė Juozapas Smuglevičius7. Be nuolatinio pragyvenimo šaltinio likusi našlė su šešiais mažamečiais vaikais8 vis dėlto sugebėjo išleisti sūnus į mokslus.
Menines šeimos tradicijas tęsė tik jaunėlis Feliksas, pasirinkęs dailininko kelią9. Vyriausias Stanislovo brolis Petras tapo gydytoju ir į Lietuvos kultūros istoriją įėjo kaip maištininkas, lietuvių inteligentijos rėmėjas ir lituanistinės veiklos skatintojas10. 1840 m. pavasarį bebaigiantis medicinos studijas Vilniuje Petras Smuglevičius buvo suimtas ir tardomas ryšium su Akademijos studentų politinės organizacijos byla, negana to, būtent jis buvo laikomas vienu pagrindinių neramumų kurstytojų11. Petro Smuglevičiaus pavardę randame ir 1841 m. oficialiame Augustavo gubernijos dienraštyje paskelbtame sąraše asmenų, siejamų su emisaro Simono Konarskio byla12. Pritrūkus įrodymų, 1841 m. vasarą kaltinimai jam buvo panaikinti, vis dėlto Petras ir toliau tęsė konspiracinę veiklą. Nors nėra pakankamų duomenų, atskleidžiančių, kiek į šią veiklą buvo įsitraukę broliai Feliksas ir Stanislovas, bet maištininko dvasios bent jau pastarojo charakteryje sunku nepastebėti.
Stanislovas 1829–1835 m. mokėsi Kauno pavieto mokykloje, vėliau įstojo į Misionierių ordiną ir 1836–1841 m. studijavo šio ordino kunigų seminarijoje Vil-
7 Kauno dekanato bažnyčių mirties metrikų knyga, 1828, LVIA, F. 669, ap. 1, b. 618, l. 64.
8 Stanislovo brolis Motiejus ir sesuo Juzefa mirė prieš 1828 m.
9 Apie Feliksą Smuglevičių plačiau žr.: Egidijus Aleksandravičius, „Feliksas Smuglevičius“, Kultūros barai, 1984, Nr. 11, p. 48–49.
10 Apie Petrą Smuglevičių plačiau žr.: Antanas Tyla, „Apie Petrą Smuglevičių – S. Daukanto ir M. Akelaičio globėją“, in: Kultūros barai, 1976, nr. 2, p. 63; Egidijus Aleksandravičius, Prieš aušrą, Vilnius: Versus Aureus, 2014.
11 Egidijus Aleksandravičius, Prieš aušrą, p. 135.
12 Dziennik urzędowy guberni Augustowskiej, 1841, nr. 12, p. 121.
2024 NR. 1 (19)
niuje13. Po studijų jis porą metų dirbo vikaru Ilūkštės (Alūkštos) parapijoje14, 1844 m. jau buvo Apytalaukio parapijos Šventybrasčio filijos kapelionu15. 1847 m. rugpjūčio 28 d. buvo paskirtas į Skarulius ir Jonavą ir iki 1851 m. rugsėjo 27 d. buvo Skarulių parapijos administratoriumi16
Jaunystėje visą Juozapo Smuglevičiaus šeimą pažinojęs Jokūbas Geištoras savo prisiminimuose apibūdino kunigą Smuglevičių kaip gerą draugą, linksmą, tačiau pavyzdingą kunigą17
Atvykęs į Skarulius kun. Smuglevičius radęs apverktiną kaip reta kur nugyventų šios parapijos klebonijos pastatų būklę. Energingas jaunas kunigas tuoj pat kibo į darbą. Kėdainių kun. Jurgio Olševskio liudijimu, pirmiausia kun. Smuglevičius, nors turėdamas nedaug lėšų, ėmė gelbėti begriūnančią varpinę su vertingais varpais18. Netrukus, paragintas jį į šią parapiją paskyrusio vyskupo V. Žilinsko, Smuglevičius užsiėmė ir klebonijos gyvenamųjų bei ūkinių pastatų statyba. Jo dėka 1851 m. Skaruliai jau turėjo naują gyvenamąjį klebonijos namą, naują mūrinį svirną su rūsiu, ūkinius pastatus, taip pat buvo perstatytas varpinės trečias aukštas, suremontuotas bažnyčios tarnų namas, aptverti kapai19. Tuo pačiu metu buvo tvarkoma ir filijinė Jonavos bažnyčia. 1850 m. Kauno dekanato bažnyčių vizitacijos akte nurodyta, kad Jonavos valdytojas Pranciškus Kosakovskis ėmėsi atnaujinti bažnyčią ir tie darbai baigti 1851 m.20 Atrodo, kad kun. Smuglevičius buvo pagrindinis Kosakovskio
13 Skarulių parapijos vizitacijos aktas, 1851, LVIA, F.669, ap. 2, b. 275, l. 64.
14 Motiejus Valančius, Namų užrašai, sud. Aldona Prašmantaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 226–227.
15 Vaida Kamuntavičienė, Laima Šinkūnaitė, Apytalaukio parapija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012, p. 140.
16 LVIA, F. 696, ap. 2, b. 703, l. 36v; Byla apie skolų išieškojimą iš buv. Skarulių bažnyčios administratoriaus kun. Smuglevičiaus kreditorių naudai, 1854–1861, LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 35.
17 Egidijus Aleksandravičius, Prieš aušrą, p. 139.
18 LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 1.
19 Vidmantas Jankauskas, „Iš Skarulių dvaro, miestelio ir parapijos istorijos“, in: Skaruliai, Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2010, p. 30–31.
20 Vidmantas Jankauskas, Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija, Vilnius: 2000, p. 48.
ketinimų parapijos centrą perkelti į Jonavą šalininkas.
Kad būtent S. Smuglevičiaus rūpesčiu sukurtas iki dabar su nedideliais pokyčiais išlikęs Jonavos bažnyčios interjeras, rodo jo laiškas vyskupui Valančiui, rašytas 1852 m. kovo 24 d., kuriame dvasininkas aiškinasi neskubėjęs atsakyti į Ganytojo raštą (rašytą 1851 m. rugpjūčio 9 d.!), nes prieš atsakydamas norėjo visiškai pabaigti Jonavos bažnyčios remontą ir pilnai įrengti visas jos puošmenas. „Dabar, kai viskas didžiąja dalimi jau padaryta ir bažnyčios vidaus darbai baigti“, – rašė jis, – „man malonu pranešti apie tai Ganytojui ir su didžiausia pagarba priimti man išreikštą padėką už Dievo šlovės didinimą“ 21. Toliau, išreiškęs apgailestavimą, kad nesutiko vyskupo jam lankantis Jonavoje, raštu perdavė savo ir parapijiečių norą, kad Jonavos miestelyje būtų įsteigta parapija ir čia iš Skarulių perkeltos reguliarios parapijos pamaldos22. Parapijos centro perkėlimo į Jonavą idėją jis grindė tuo, kad didžioji parapijiečių dalis gyvena Jonavos pusėje, todėl žmonėms yra lengviau pasiekti šį miestą nei Skarulius, be to, keliantis per upę parapijiečiai neretai laiku nepasiekia kunigo, o potvynių metu visai negali patekti į bažnyčią. Pasak kunigo, remontuodamas Jonavos bažnyčią jis neturėjęs kito tikslo, tik išpildyti šiuos parapijiečių lūkesčius.
Tiesa, ne visiems parapijiečiams toks kun. Smuglevičiaus veiklumas patiko. Perspektyva iš parapijos centro tapti paribiu ypač nebuvo sužavėtas Skarulių dvarininkas ir šios bažnyčios koliatorius Simonas Kulvietis. Pasak jo, „Kun. Smuglevičius siela ir kūnu buvo prisirišęs prie filijinės Jonavos bažnyčios, į kurią perkėlė parapijos pamaldas, <...> o Skarulių bažnyčia buvo apleista“ 23. Kaltinimas dėl apleistos Skarulių bažnyčios buvo neteisingas, nes, kaip minėta, jis pirmiausia suremontavo šios bažnyčios varpinę, sutvarkė čia būstus bažnyčios tarnams, vargonininkui, zakristijonui, įrengė špitolę ir parapijos mokyklėlę. Skarulių bažnyčios inventorius kun. Smuglevičiaus laikais pasipildė nauju sidabriniu kieliku su patena, geduline kapa, arnotu ir keturiais antepedijais, 4 vėliavom, taip pat įgyta naujų liturginių drabužių ir
VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai
knygų24. Tik, planuodamas parapijos centro perkėlimą, naują kleboniją Smuglevičius pastatė ne Skaruliuose, bet ant upės kranto Jonavos pusėje, netoli dvaro.
Užsiėmęs didelėmis statybomis ir ūkio tvarkymu Skaruliuose bei Jonavoje, bet neturėdamas tam skirtų lėšų, kun. Smuglevičius įklimpo į skolas, kurios ėmė kelti rūpesčių dvasinei vyresnybei. 1851 m. spalio 14 d. Kauno dekanas kun. Skačkauskas pranešė vyskupui Valančiui, kad kun. Smuglevičius bando padengti įsiskolinimą savo pagalbininkui, Kauno augustijonų vienuolyno kunigui Zdanavičiui ir jo seseriai Vincentai Kalinzbergienei, bet neturįs tiek turto, ir klausė patarimo kaip elgtis25. Dekano nuomone, naujai pastatyta klebonija, nors įrengta patogiai, dėl parinktos vietos nėra paranki nei Skarulių, nei Jonavos kunigams, tad siūlė ją laikinai išnuomoti26.
Vyskupas M. Valančius apie jaunąjį kunigą turėjo nevienareikšmišką nuomonę. 1850 m. Kauno dekanato kunigų charakteristikose jis įrašė: „Stanislovas Smuglevičius, Skarulių administratorius, turi gerą dvasinį išsilavinimą, pasaulietinį – vidutinišką, gabus pamokslams lenkų kalba, tik kad kalba iš atminties, patį dalyką gerai išdėsto, bet apleidęs literatūrą prasilenkia su sistematika ir iškraipo lenkų gramatiką. Uolumu prikeliant iš griuvėsių klebonijos statinius atkreipė į save dėmesį. Bet, kadangi mėgsta draugiją ir leidžiasi girdomas, turi dvejopą opiniją – vieni giria, kiti piktinasi, kad yra per drąsus, per šnekus, ar netgi linkęs prie moterų. Vienok, griežtai įspėjus, kad grįžtų į formą, yra vertas būti klebonu“27. Gali būti, kad vyskupui abejonių sukėlę neigiami kun. Smuglevičiaus bruožai tebuvo apkalbų rezultatas. Mat dar 1848 m. Kėdainių dekano rašte Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai minima, kad kun. Smu-
21 Kun. S. Smuglevičiaus laiškas vyskupui M. Valančiui, 1852 kovo 24 d., LVIA, f. 696, ap. 2, b. 762, l. 73.
22 Ten pat.
23 LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 78–79.
24 LVIA, F. 669, ap. 2, b. 275, l. 65v.
25 LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 3.
26 Kun. Smuglevičių pakeitęs Skarulių klebonas kun. Ambraziejus Jamontas 1853 m. kovo 11 d. laiške vyskupui Valančiui pripažino, kad dvi bažnyčias aptarnaujančiam kunigui gyventi patogiausia yra būtent jo pirmtako ant upės kranto pastatytoje klebonijoje, o Skaruliuose gyventi būtų labai nepatogu, nors ponas Kulvietis to ir norėtų. LVIA. F. 696, ap. 2, b. 762, l. 79–79v.
27 Apie kunigų skyrimą klebonais ir dekanų bei dekanatų kunigų apibūdinimą, 1850, LVIA, F.1671, ap. 4, b. 75, l. 391.
TAUROSTA
glevičius negalėjo pakęsti girtuoklystės ir dėl to netgi atleido iš pareigų Jonavos bažnyčios zakristijoną28. Finansiniams Smuglevičiaus reikalams ir elgesiui ištirti 1851 m. lapkričio 10 d. buvo sudaryta komisija, kuri apklausė nemažai Skarulių parapijiečių ir aplinkinių parapijų kunigų29. Užrašyti parapijiečių atsiliepimai atspindi įvairias nuomones, bet dauguma manė, kad tokio gero kunigo Skaruliuose dar nėra buvę, ypač buvo žavimasi jo pamokslais. Pavyzdžiui, bajoras Stanislovas Lukaševičius pripažino, kad kun. Smuglevičiaus elgesys visad buvo pavyzdinis, pamaldos vyksta reguliariai, niekad jokių kunigo nukrypimų nuo elgesio normų niekas nei matė nei girdėjo, niekas nematė jo girto ar blogoje kompanijoje, o dėl sugebėjimo patraukti žmones visi stengiasi jo klausyti, tik S. Kulvietis jį persekioja ir kitus įkalbinėja šmeižti30. Bajoras Jonas Baranavičius iš Jonavos taip pat apibūdino Smuglevičių kaip pavyzdingą dvasininką, paminėjo labai gražius jo pamokslus, kurių klausydami žmonės verkė, ir taip pat paminėjo Kulviečio intrigas.
Parapijiečių liudijimu, kun. Smuglevičius rūpinosi Jonavos bažnyčios puošyba, rinko aukas Didžiojo altoriaus paveikslo atnaujinimui (Uršulė Kosakovskienė tam tikslui skyrė 54 sidabro rublius)31. 1851 m. vizitacijos akte Jonavos bažnyčios vidus aprašytas gan lakoniškai, galbūt atnaujinimo darbai dar nebuvo pasibaigę. Paminėta didžiajame altoriuje stovėjusi medinė ciborija, apkalta angliška skarda. Šoniniai altoriai buvo su Švč. Mergelės Marijos ir Švč. Trejybės paveikslais32. 1847–1851 m. kun. Smuglevičiaus rūpesčiu Jonavos bažnyčiai buvo įgyta naujų reikmenų, liturginės tekstilės. Atskirai paminėtos užuolaidėlės šoniniams altoriams, angliškos skardos šviestuvai didžiajam altoriui, medinės tekintos žvakidės, mišiolai33. Kitame dokumente minima įgyta nauja violetinė vėliava su šv. Martinijono ir šv. Onos paveikslais, gedulinė vė-
liava su Išganytojo, kapinių bei pinigus skaičiuojančio senio paveikslais; didelis sidabrinis šviestuvas; stiklinis žirandolis. Suremontuota kapinių koplyčia34 Labai tikėtina, kad tvarkydamas Skarulių ir Jonavos bažnyčių įrangą kun. Smuglevičius užsakė paveikslų ir broliui dailininkui. Greičiausiai su Feliksu sietina žinutė, užfiksuota Mykolo Brenšteino užrašuose, apie Smuglevičiaus pertapytą ar tik atnaujintą Švč. Mergelės Marijos su Kūdikėliu paveikslą iš Pažaislio vienuolyno, 1905 m. duomenimis dar buvusį Skarulių bažnyčioje35
Ne tik parapijiečių apklausa, bet ir įrašai metrikų knygose rodo, kad kun. Smuglevičius tikrai buvo žmonių mėgstamas, nes ne kartą bajorų ir valstiečių buvo kviečiamas į krikštynas ne tik kaip sakramentą teikiantis dvasininkas, bet ir kaip krikštatėvis36. Vis dėlto, skolų byla, o gal Skarulių dvarininko S. Kulviečio intrigos Valančiaus nuomonę palenkė ne Smuglevičiaus naudai. Praradęs visas savo lėšas ir viltis dirbti pamėgtoje parapijoje, jaunasis kunigas gavo vyskupo laišką (rašytą 1851 m. lapkričio 24 d.) su nurodymu kuo greičiau atvykti į Varnius37. Tos pačios dienos laišku Valančius pranešė S. Kulviečiui skubiai iškeldinantis kun. Smuglevičių, „kad daugiau šiose apylinkėse neįkyrėtų“.38 Tik daugiau nei po mėnesio kun. Smuglevičius atsakė į vyskupo laišką39. Pabrėžtinai mandagiai, bet neslėpdamas nuoskaudos, jis paaiškino negalįs palikti jam pavestų bažnyčių ir parapijos turto, kol jo oficialiai neperdavė naujam klebonui, o laiško gale išdėstė prašymą leisti perdavus parapiją pirmiausia vykti ne į Varnius, bet pas brolį Petrą, gyvenantį „septyni varstai už Mintaujos“, su kuriuo nori aptarti šeimyninius interesus ir savo pašlijusią sveikatą. Vyskupui liepus kelionę pas brolį atidėti vėlesniam laikui, kun. Smuglevičius trumpam pasirodė Varniuose. 1852 m. pradžioje jis buvo paskirtas Žemaičių ka-
28 Kėdainių dekano raštas Vilniaus Romos katalikų dvasinei konsistorijai, LVIA, F. 669, ap. 3, b. 360, l. 30.
29 Komisija turėjo išsiaiškinti ar tikrai naujai pastatyta klebonija verta 1000 sidabro rublių, kas finansavo jos statybą, ar buvo renkamos aukos, ar turėjo kunigas įgaliojimus statyboms ir kitus panašius klausimus.
30 LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 24–25.
31 LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 30.
32 Skarulių parapijos vizitacijos aktas, 1851, LVIA, F. 669, ap. 2, b. 275, l. 64v.
33 Ten pat, l. 66.
34 LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525 l. 9–9v.
35 Michał Brensztejn, Artyści i rzemieślnicy wilenścy, t. I, VNB, Rps BN II 10648, l. 218.
36 Jonavos ir Skarulių bažnyčių metrikų knyga, 1844–1848, LVIA, F. 3002, ap. 23, b. 9.
37 Vidmantas Jankauskas, Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija, p. 51; LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 64.
38 LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 64.
39 Kun. S. Smuglevičiaus raportas vyskupui Valančiui, 1851 gruodžio 26 d., LVIA, F. 1671, ap. 4, b. 81, l. 296–297.
tedros vikaru ir pamokslininku40, bet Varniuose neužsibuvo ir netrukus išvyko pas brolį į Jaunsvirlauką (Svyrlaukį). Iš čia 1852 m. rudenį jis laišku vyskupui pranešė negalintis grįžti į Varnius dėl pablogėjusios sveikatos ir reikalingo ilgo gydymo, todėl prašo atleisti jį iš pamokslininko pareigų ir leisti iki pasveiks gyventi su jį gydančiu broliu41. Tikroji nepaklusnumo Valančiui priežastis turbūt buvo gilus nusivylimas skolų bylą tyrusios komisijos išvadomis ir vyskupo laikysena. 1854 m. vasarą kun. Smuglevičius pateikė skundą dėl konsistorijos komisijos išvadų, kurias laikė labai neteisingomis savo atžvilgiu42. Vyskupui Valančiui skundą atmetus, jų santykiai galutinai pašlijo.
Kaip tik tuo metu Tiraspolio (vakarų Ukraina) vyskupas Ferdinandas Kanas kreipėsi į kaimyninių vyskupijų valdytojus prašydamas atsiųsti pagalbininkų, nes jam labai trūko dvasininkų. Vyskupui M. Valančiui leidus savo vyskupijos kunigams vykti į misijas, jei tik norėtų, kun. Smuglevičius išreiškė tokį pageidavimą ir 1856 m. lapkričio 17 d. gavo vyskupo Valančiaus sutikimą43. Leidimo išvykti Smuglevičius laukė Varnių pataisos namuose44. Gubernatoriaus leidimas išvykti gautas 1857 m. sausio 9 d., o 1857 m. sausio 31 d. laiške vyskupui kun. Smuglevičius pranešė jau gavęs pasą ir prašė leidimo išvykti nedelsiant, nelaukiant kol bus paskirti pinigai kelionei45.
Turbūt prieš išvykdamas Žemaičių kapitulos prelatui kun. Marcijonui Giedraičiui (1807–1884) kun. Smuglevičius paliko šeimos rinkiniuose išsaugotą vertingą Tado Kosciuškos su generolo uniforma por-
VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai
tretą, tapytą Lampio ar jo mokyklos.46 Paskutinė žinutė apie kun. S. Smuglevičių, rasta leidinyje „Kaukazo kalendorius“, nuveda mus į Grozną. Iš kalendoriuje skelbtų duomenų sužinome, kad 1858–1860 m. kun. S. Smuglevičius buvo Grozno tvirtovės kariuomenės kapelionas47
Tolesnis kun. Smuglevičiaus likimas nežinomas, į Lietuvą turbūt jis nebegrįžo. Nežinia, ar jis galėjo numatyti, kad lemtingai jo likimą pakreipę planai perkelti parapijos centrą iš Skarulių į Jonavą po daugelio metų bus įgyvendinti.
40 Vidmantas Jankauskas, Iš Skarulių dvaro, miestelio ir parapijos istorijos, in: Skaruliai, Vilnius: Tautos paveldo tyrimai, 2010, p. 31.
41 Stanislovo Smuglevičiaus raštas vyskupui Motiejui Valančiui, 1852 10 12, Jaunsvirlauka, LVIA, F. 1671, ap. 4, b. 88, l. 354.
42 LVIA, F. 669, ap. 3, b. 525, l. 110–113v.
43 Byla apie kunigų perkėlimą, 1852–1857, LVIA. F. 669, ap. 3, b. 566, l. 111.
44 LVIA. F. 669, ap. 3, b. 566, l. 113.
45 Ten pat, l. 112–114.
46 Boleslovo Rusecko žiniomis paveikslas kadaise buvo tapytojo Smuglevičiaus (Pranciškaus ?) rinkiniuose, o vėliau artimas jo giminaitis kunigas Smuglevičius padovanojo kūrinį prelatui M. Giedraičiui. Prelatas savo ruožtu portretą paliko sūnėnui Vytautui Giedraičiui (1830–1885), o pastarojo našlė kunigaikštienė Giedraitienė 1885 m. kūrinį padovanojo Krokuvos nacionaliniam muziejui. Kurjer Warszawski, 1886, nr. 2646, p. 4; Dziennik Polski, 1906, R. 19, nr. 222, p. 2.
47 Кавказкий календаръ за 1859 год, 1860, Тифлис: Гл. упр. Кавказ. Наместника, c. 27.
ŽEIMIŲ BAŽNYČIOS IR KLEBONIJOS ĮVESDINAMASIS
INVENTORIUS, SUDARYTAS 1820 M.
Dalia VASILIŪNIENĖ, habilituota mokslų daktarė
RANKRAŠTIS TRANSKRIBUOTAS IR VERSTAS IŠ LENKŲ KALBOS.
ŠALTINIS – KAUNO ARKIVYSKUPIJOS KURIJOS ARCHYVAS, KAUNO DEKANATO XVII, XVIII IR XIX ŠIMTMEČIŲ INVENTORIAI, BYLA NR. 89.
[L. 162] ŽEIMIŲ BAŽNYČIOS IR KLEBONIJOS
ĮVESDINAMASIS INVENTORIUS, SUDARYTAS REMIANTIS VILNIAUS ROMOS KATALIKŲ VYSKUPIJOS DVASINĖS KONSISTORIJOS 1820 METŲ RUGSĖJO MĖNESIO 4 DIENOS INVESTITŪROS AKTU NR. 3799, PATEIKTU IR PASIRAŠYTU ŠVIESIOJO DAUGGALIO JO MALONYBĖS KUN. VINCENTO MIKUCKIO1, VILNIAUS OFICIOLO IR PRELATO, KAI BRASTOS KOLEGINĖS BAŽNYČIOS KANAUNINKAS, KAUNO DEKANAS, KĖDAINIŲ KLEBONAS DAUGGALIS JO MALONYBĖ KUN. PILYPAS KOPECKIS MINĖTOS KLEBONIJOS VALDYMĄ PERDAVĖ JO MALONYBEI KUN. SIMONUI GRIGALINSKUI 1820 METŲ LAPKRIČIO MĖN. 7 DIENĄ.
1 Prelatas Vincentas Mikuckis (Mikucki), 1813–1825 m. ėjo Vilniaus vyskupijos kanclerio, 1826–1827 m. – Vilniaus vyskupijos valdytojo pareigas (Aldona Prašmantaitė, Vilniaus vyskupijos kanclerio pareigybės raidos metmenys XIX a., Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 2021, t. 44, p. 57–60).
2024 NR. 1 (19)
[L. 162] (INWENTARZ PODAWCZY KOŚCIOŁA Y PLEBANIJ ƵEYMEŃSKIEY NA MOCY INSTRUMENTU INVESTITURY Z WILENSKIEGO RZYMSKO-KATOLICKIEGO DUCHOWNEGO KONSYSTORZA ZA NM 3799M ROKU 1820O MIESIĄCA 7BRA 4O DNIA DANEGO Y PODPISANEGO JWO JMĘ XDZA WINCENTEGO MIKUCKIEGO V. OFFICIAŁA Y PRAŁATA WILENSKIEGO PRZY PODANIU W AKTUALNĄ POSESSYĄ TEYŻE PLEBANIJ JMĘ XDZU SZYMONOWI GRYGALIŃSKIEMU PRZEZ WO JMĘ XDZA FILPA KOPECKIEGO KANOÑ. KOLLEGIATY BRZESKIEY, DZIEKANA KOWIEÑ, PROBOSZCZA KIEYDANSKIEGO ROKU 1820. DNIA 7O MCÃ NOVEMBRA)
Ištakos, istorijos, prisiminimai
BAŽNYČIOS APRAŠYMAS
Žeimių parapinė bažnyčia buvo 1720 m. jos tuometinio klebono ir koliatoriaus kunigo Andriejaus Medekšos (Andrzej Medeksza)2 iš pušies medžio pastatyta, o 1780 m. liepos 25 d. Cinos vyskupo šviesiojo dauggalio Jo Malonybės kunigo Juozapo Korvino Kosakovskio (Józef Kazimierz Kossakowski)3 Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulu konsekruota. Pailgos struktūros, 37 uolekčių ilgio, 19 uolekčių pločio; [l. 162v] ant nelygaus akmenų mūro pamato; lentomis apkalta. Stogas gontais dengtas; priekyje du bokštai su skarda apkaltais kupoliukais, o trečias, mažesnis, bažnyčios gale; ant visų yra geležiniai kryžiai. Priekiniame fasade dvivėrės, lentomis apkaltos durys su geležiniais vyriais ir vidine spyna. Langai 9; lubos iš
2 Smolensko katedros kanauninkas Andriejus Medekša (Žeimių bažnyčios vizitacijos aktas, Ukmergės dekano vizitacija 1784 m., atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, par. Mindaugas Paknys, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2009, p. 67).
3 Juozapas Kazimieras Kosakovskis – 1775–1781 m. titulinis Cinos vyskupas ir Trakų sufraganas, nuo 1781 m. Livonijos vyskupas, 1791–1794 m. Vilniaus vyskupas koadjutorius. Nuosekliai laikėsi prorusiškos pozicijos, todėl 1794 m. Varšuvoje sukilėlių būrių suimtas ir nubaustas mirties bausme pakariant (Jozef Šostakovski, Juozapas Kazimieras Kosakovskis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga internetu: https:// www.vle.lt/straipsnis/juozapas-kazimieras-kosakovskis/; Liudas Jovaiša, Vilniaus vyskupai ir jų portretai, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2016, p. 118, 121, 122).
eglinių lentų; choras paremtas 2 mediniais stulpais; grindys lentinės. Bažnyčios viduryje vienerios durys į rūsį, šis sumūrytas iš plytų, nedidelis, 6 uolekčių pločio, 9 uolekčių ilgio. Taip pat antros durys šone, vienvėrės, su geležiniais vyriais ir vidine spyna. Kairėje bažnyčios pusėje nuo įėjimo pristatyta zakristija, gontais dengta, joje du langai su geležinėmis grotomis, grindys plytų, durys iš šventoriaus su geležiniais vyriais ir kabliais bei vidine spyna, antros durys iš tos pačios zakristijos į bažnyčią – taip pat su geležiniais vyriais ir kabliais bei vidine spyna. Šioje bažnyčioje yra 3 altoriai. Pirmas didysis Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulo, medinis, stslių drožėjų darbo, dviejų tarpsnių, mensa mūrinė, pakopa viena, medinė. Antras [altorius] dešinėje pusėje nuo presbiterijos, Šv. Antano titulo, drožėjų darbo, taip pat dviejų tarpsnių, dažytas žydrai. Mensa ir viena pakopa medinės. Trečias [altorius] Dievo Apvaizdos titulo, taip pat drožėjų darbo, dviejų tarpsnių, dažytas ir kai kuriose vietose paauksuotas, mensa ir viena pakopa medinės. Netoli bažnyčios varpinė, dviejų tarpsnių, gontais dengta, ant stogo kupoliukas ir kryžius ant jo geležinis. [l.163] Šventorius aptvertas aštriakuoliais (ostrokołem), įėjimas į šventorių pro trejus vartelius ir tris varčias su geležiniais vyriais ir kabliais. Bažnyčia yra Žeimių miestelyje, šviesiojo dauggalio grafo Mykolo Kosakovskio (Michał Kossakowski)4, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko raštininko, pirmojo laipsnio Šv. Stanislovo ordino kavalieriaus, valdoje. Nuo gubernijos centro Vilniaus nutolusi 14 mylių, nuo pavieto centro Kauno – 6 mylias. Nuo artimiausios, Kėdainių, pašto stoties – 3 mylias. Nuo parapinių mūrinių Siesikų ir Skarulių bažnyčių – 3 mylias, nuo Kėdainių bažnyčios – 3 mylias, nuo taip pat mūrinės Šėtos bažnyčios – pusantros mylios. Bažnyčiai priklausančios koplyčios yra dvi: viena medinė už mylios, o kita, 500 žingsnių atstumu, nedidelė mūrinė. Koliatoriai yra šviesieji dauggaliai grafai Kosakovskiai – Mykolas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko raštininkas, ir Simonas, Kauno pavieto pakamaris5. Kuris turi remontuoti arba statyti bažnyčią, nėra teisiškai nustatyta.
4 Mykolas Kosakovskis (1769–1839), Antano Kosakovskio sūnus.
5 Simonas Kosakovskis (1777–1828), Antano Kosakovskio sūnus, Mykolo brolis.
Senoji Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, pastatyta 1780 m. Artūro Narkevičiaus archyvo nuotrauka.
TAUROSTA
BAŽNYČIOS PUOŠMENOS
Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas, ant drobės nutapytas, mediniuose dažytuose rėmuose – 1.
Dievo Apvaizdos paveikslas, ant drobės nutapytas, drožinėtuose rėmuose – 1.
Šv. Dominyko paveikslas, taip pat ant drobės nutapytas, mediniuose rėmuose – 1.
Šv. Andriejaus paveikslas, ant drobės nutapytas, mediniuose stalių darbo rėmuose – 1.
[l. 163v.] Šv. Antano paveikslas, ant drobės nutapytas, drožinėtuose, nudažytuose ir paauksuotuose rėmuose – 1.
Šv. Martyno paveikslas, ant drobės nutapytas, mediniuose rėmuose – 1.
Viešpaties Jėzaus globos paveikslas, ant drobės nutapytas – 1.
Šv. Pauliaus Atsiskyrėlio paveikslas, ant drobės nutapytas, mediniuose rėmuose – 1.
Šv. Baltramiejaus paveikslas, ant drobės nutapytas, be rėmų – 1.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas, ant drobės nutapytas, mediniuose rėmuose – 1.
Rožinio Švč. Mergelės Marijos paveikslas, ant kitaikos6 tušu nutapytas – 1.
Dievo Apvaizdos arkibrolijos altorėlis7, drožėjų darbo, nudažytas ir paauksuotas; vienoje jo pusėje Antakalnio Viešpaties Jėzaus paveikslas8, kitoje – Švč. Mergelės Marijos [paveikslas], abu aliejumi nutapyti – 1.
Antras altorėlis Šv. Juozapo, drožėjų darbo, nudažytas ir paauksuotas, su Švč. Mergelės Marijos paveikslu,
6 Kitaika (il. ermesino) – Abiejų Tautų Respublikoje taip vadintas plonas, tankus natūralaus šilko dvinyčio pynimo audinys, vienas archajiškiausių ir labiausiai paplitusių (tekstilės terminai, jei nenurodyta kitaip, aiškinami pagal: Gražina Marija Martinaitienė, Audiniai ir jų spalvos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriniuose šaltiniuose, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai, 2013).
7 Turimas omenyje procesijoms skirtas altorėlis.
8 Antakalnio Jėzus – Vilniaus trinitorių Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio bažnyčioje Antakalnyje buvusi stebuklingoji Jėzaus Nazariečio statula (dabar Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje).
abu aliejumi nutapyti – 1.
Trečias altorėlis – vienoje pusėje nukryžiuoto Viešpaties Jėzaus paveikslas, kitoje – Švč. Mergelės Marijos [paveikslas], abu aliejumi nutapyti – 1.
Tos 2 žvakidės už grotelių, iš abiejų pusių priešais didįjį altorių ant žemės stovi.
Krikštykla, medinė ir prieš ją nedidelė spintelė, kurioje laikomi šventieji aliejai – 2.
Krėslas, ąžuolinis – 1.
Suolai – 9.
Klausyklos, stalių darbo – 3.
Katedrėlė12, raudonai nudažyta – 1.
Katafalkas, dažytas, keturių pakopų, su aksomu ir auksiniais galionais apmuštu karstu ir kitu, uosiniu, su trimis iliuziškai nutapytais genijais (z Geniuszami)13 – 6.
Žvakidės, prie katafalko, medinės tek(intos) – 6. Žvakidės, mažesnės, to paties darbo – 4.
Spinta su stalčiais ir spintelė, abi nudažytos – 2.
Praustuvas (Lawaterz) iš eglinių lentų ir užrakinama
9 Pozityvas – maži, dažniausiai kilnojami vargonai.
10 Tabernakulis – katalikų bažnyčios altoriaus įrenginys –Ostijos ir komunikantų saugykla, stovinti ties altoriaus mensos viduriu.
11 Veikiausiai turima omeny intarsijos technika – dekoravimas kitos spalvos, tekstūros medžio plokštelėmis.
12 Taip buvo vadinami suoliukai su pertvarėlėmis / atitvarais, reikalui esant atlikę klausyklos funkcijas.
13 Genijai – romėnų mitologijoje taip vadintos sergstinčios dvasios, krikšionybėje – angelų sargų atvaizdai.
skrynia pasidėti (pakowa) zakristijoje – 2.
Kanonų lentelės po stiklu ir pasiruošimo Mišioms lapai (praeparatio ad Missam)14 mediniuose rėmuose – 4.
Portatiliai15 su relikvijomis – 3.
Veidrodžiai, vidutinio dydžio – 2.
Sietynas (paiąk), arba žirandolis, balto krištolo – 1.
Statulos, medinės, drožėjų darbo, prie didžiojo altorius – 2.
Prie to paties altoriaus to paties darbo statulos, vaizduojančios angelus – 2.
Statulos, medinės, drožėjų darbo, bažnyčios priekiniame fasade (na Froncie Kościoła) – 2.
[L. 164V] SIDABRAS
Vienetai Praba Svoris Svarai Lotai
Monstrancija, paauksuota 1 8 3 26
Komuninė, viduje ir išorėje paauksuota 1
Kielikai, viduje ir išorėje paauksuoti, su patenomis
Kielikai, viduje ir išorėje paauksuoti, su patenomis
Patenėlė su dangteliu16, viduje paauksuota
Patenėlė komunijai dalyti 1 8 - 71/2
Suknelė, Švč. Mergelės Marijos, su karūna ir mėnuliu, paauksuota
Didžiojo altoriaus antepedijus, ant žydro fono iš sidabro skardos išdėliotas, su Marijos Vardo inicialu
14 Kanonų lentelės ir pasiruošimo Mišioms lapai – iki II Vatikano susirinkimo per Mišias ant altorių laikyti įrėminti ir puošniai apipavidalinti spaudiniai, dvasininkui primenantys lotyniškų apeigų eigą ir tekstus.
15 Portatilis – keturkampė akmeninė plokštė su šventųjų relikvijomis, įstatoma į altoriaus mensą.
16 Turima omenyje uždaroma, pas ligonį nešama patena, į kurią įdedamas viatikas paskutinio patepimo sakramentui.
VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai
Relikvijorius su Šventojo Kryžiaus medžiu 1 6 1 8
Votai, arba lentelės, 5 ir
žiedelis, auksinis, 1; iš viso yra 6 12 - 91/2
Tokie patys votai 9 8 1 12
Karūnos, sidabrinės 2 5 - 16 Iš viso 29 - 25 1/2
PERLAI IR KORALAI
Tikrų perlų vėriniai – 2 vidutinio dydžio ir 3 maži, iš viso 5.
Tikrų koralų vėriniai – 4 didesni ir 3 maži, iš viso 7.
Biserio vėriniai – 2 didesni, 3 mažesni, iš viso yra 5.
Dirbtinių koralų (koralow massowych) įvairaus dydžio vėriniai – 6.
ŽALVARIS IR VARIS
Variniai katilai būgnyti, pora – 2.
Kryžius, žalvarinis, tuščiaviduris (?; dęty) – 1.
[l. 165] Žvakidėlės, žalvarinės – 4.
Katiliukas švęstam vandeniui – 1.
Indas krikšto vandeniui (Baptisterium) – 1.
Smilkytuvas – 1.
Varpeliai, žalvariniai, prie altorių pakopų – 5.
Varpeliai prie bursų – 3.
Mortyra šaudyti17 – 1.
ALAVAS IR SKARDA
Žvakidės su kaneliūromis (?; kalibrowych)18, sveriančios 36 svarus – 2.
Žvakidės su kaneliūromis (?), sveriančios 16 svarų – 2.
17 Mortyra – trumpavamzdis pabūklas, baroko laikotarpiu naudotas salvėms per šventes, procesijas ir kitas iškilmes (Liepa Griciūtė-Šverebienė, XVII–XVIII a. bažnytinės procesijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 35, 139).
18 Veikiausiai turimos omenyje klasicizmo stiliaus alavo žvakidės, kurių stiebai antikinių kolonų pavyzdžiu papuošti kaneliūromis.
Žvakidės su kaneliūromis (?), sveriančios 17 svarų – 2.
Žvakidės su kaneliūromis (?), sveriančios 101/2 svaro – 2.
Žvakidės su kaneliūromis (?), sveriančios 9 svarus – 2.
19 Kun. Simonas Grigalinskas, ilgametis Žeimių klebonas (1820–1864) (Irma Stundytė, Žeimių parapijos archyvas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 32, Vilnius, 2009, p. 212). Kaip rodo įrašas, prieš tai jis buvo Truskavos klebonu.
BAŽNYTINIŲ REIKMENŲ APRAŠYMAS20
Arnotas21 iš štofo (sztofowy)22, sieros spalvos (koloru Siarczystego), ataustas auksu, šycho galionu (Galonem szychowym)23 apvedžiotas, be rekvizitų – 1.
Arnotas iš štofo, baltas, su auksinėmis gėlėmis, šycho galionu apvedžiotas, su visais rekvizitais – 1.
Arnotas, žydros medžiagos, su štofo kolona, šycho galionu apvedžiotas, be rekvizitų – 1.
Arnotas, sieros spalvos medžiagos, su baltomis sidabrinėmis gėlėmis, šycho galionu apvedžiotas, su visais rekvizitais – 1.
Arnotas iš balto štofo, su visais rekvizitais – 1.
Dalmatikos24 iš baltos lamos (Lamy)25, šycho galionu apvedžiotos – 2.
Arnotas iš balto grodetūro (gredyturowy)26, su šilkinėmis gėlėmis, šycho galionu apvedžiotas, su rekvizitais – 1.
Arnotas iš žydro štofo, su balta kolona, šycho geltonu galionu apvedžiotas, su rekvizitais – 1.
20 Už tekstilės terminų patikslinimą dėkoju meno istorikei dr. Gabijai Surdokaitei-Viteinei.
21 Arnotas – puošniausias viršutinis liturginis mišių rūbas (liturginių rūbų pavadinimų paaiškinimai pgl. Gražina Marija Martinaitienė, Liturginių rūbų istorijos metmenys, Krikščionybė Lietuvos mene. Katalogas, t. III: Bažnytinė tekstilė, XV–XX a. pradžia, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2004, p. 12–26).
22 Štofas (vok. Stoff – materija) – labai tankus šilkinis arba vilnonis vienspalvis arba margas įvairaus pynimo audinys iš po kelis siūlus susuktų metmenų ir ataudų, iki XIX a. vid. dažniau naudotas baldų apmušalams.
23 Šycho galionai – prasto metalo lydinio galionai (siauros tekstilinės juostelės, kuriomis apsiuvami liturginių rūbų pakraščiai) (Gabija Surdokaitė, Rudiškių bažnyčios liturginė tekstilė, Lietuvos sakralinė dailė, t. II, d. 1, kn. 2, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 497.
24 Dalmatika – diakono, per mišias aptarnaujančio dvasininko, apdaras su rankovėlėmis.
25 Lama (arab. lamij – blizgus) – tviskantis, lygus arba raštuotas audinys, kurio pagrindas būdavo išaudžiamas šilkiniais verpalais ir papildomas siaurų tauriųjų metalų juostelių ataudais.
26 Grodetūras (pranc. gros de Tours – Turo storasis) – storokas, lygus arba siuvinėjimo ar brošavimo technikomis raštuotas šilkinis audinys su stambia faktūra, išgaunama vadinamuoju grodetūriniu pynimu.
Arnotas, raudono aksomo, su balta ir juoda spalva išmarginta kolona, blizgučio galionu apvedžiotas, su visais rekvizitais – 1.
Arnotas iš raudonos lamos, su aksomine kolona ir geltonu galionu apvedžiotas, su visais rekvizitais – 1. Arnotas, gedulinis, atlasinis27, su visais rekvizitais – 1.
Kapa28 iš štofo, sieros spalvos, plačiu šycho galionu apvedžiota, sąsagos iš baltinto metalo – 1.
[l. 166] Kapa, balta, šilkinė, kasdieninė, sena – 1.
Baldakimas iš damasto (adamaszkowy)29, galionai geltoni – 1.
Pagalvėlė (węzgłowie)30, geltonos lamos – 1.
Bursos31 ligoniams, viena iš damasto, antroji iš lamos – 2.
Užuolaidėlės iš florentino (florensowe)32, žydros, su galionėliais aplinkui – 2.
Užuolaidėlės iš florentino, rožinės, su galionėliu – 2.
Užuolaidėlės iš florentino, karmazino (karmazynowe) spalvos33, su galionėliu – 2.
Užuolaidėlės, šilkinės, su juosta – 2.
Užuolaidėlės, šilkinės, violetinės – 2.
Užuolaidėlės, tokios pačios medžiagos, pelenų spalvos (popielate) – 2.
Užuolaidėlės, atlasinės, baltos su auksinėmis gėlėmis – 2.
VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai
Užuolaidėlės, medžiaginės, be raukinukų – 2.
Užuolaidėlės, muslino34 – 4.
Užuolaidėlės iš tabako (tabaczkowey) spalvos kitaikos – 2.
Užuolaidėlių, muslino – 12.
Užuolaidėlės baltos, taip pat muslino – 4.
Antepedijus, žydras, medžiaginis – 1.
Antepedijus, perkelinis, pelenų spalvos – 1.
Antepedijus, balto grodetūro, su grandinėlės dygsniu siuvinėtu pakraščiu (ze szlakiem temberowym) – 1.
Veliumas35, gedulinis, iš petineto (petynetowe)36 – 2.
Veliumas iš krepo37, baltas, su šilku išsiuvinėtu pakraščiu – 1.
Vėliava ( Chorągiew ) su dviem vėliavėlėmis (proporami)38 iš pelenų spalvos kitaikos – 3
Vėliava, medžiaginė, violetinė – 1.
Vėliavos, arba procesijos (Chorągwi czyli Processyi)39, su paveikslais, senos – 2.
Vėliava, gedulinė, apiplyšusi – 1.
Kilimas, vilnonis (wloczkowy), austas, senas – 1.
Kilimas iš kiškenos spalvos ( szaraczkowego) gelumbės – 1.
34 Muslinas (pranc. mousseline) – plonas permatomas medvilninis (kartais kitokių verpalų) dvinyčio pynimo audinys, dažniausiai vienspalvis.
27 Atlasas (arab. atlas – lygus) – vienpusis šilkinis arba pusšilkinis audinys medvilniniu pagrindu su blizgia gerąja, matine išvirkščiąja puse.
28 Kapa – liturginis rūbas, ilgas pusapskritis apsiaustas, gobiamas ant pečių, ant krūtinės susegamas metaline sąsaga.
29 Damastas (il. damascus) – vienpusis arba dvipusis audinys su matiniais raštais blizgiame fone arba blizgiais raštais matiniame fone. Dažniausiai vienspalvis, kartais dvispalvis, trispalvis. Audžiamas iš vienodų šilkinių arba lininių siūlų.
31 Bursa – mažas kvadratinis pakietintos medžiagos įdėklas, į kurį įdedamas korporalas.
32 Florentinas (pranc. florence) – lengvas, minkštas, blizgantis pastelinių spalvų šilkinis dvinytis audinys, kitaikos atmaina, panaši į taftą, tik prastesnės kokybės.
33 Karmazino spalva (arab. kyrmyzy) – sodri raudona aviečių atspalvio spalva, gaunama iš kermeso arba košenilės (gyvūninės kilmės dažai).
35 Veliumas – kvadratinė arba stačiakampė skraistelė, kuria per mišias iki aukojimo ir po komunijos apsiaučiamas kielikas.
36 Petynetas (sen. lenk. petyneta) – plonas, stangrus, tiulį primenantis šilkinis arba medvilninis audinys (Słownik języka polskiego, prieiga internetu: https://sjp.pwn.pl/doroszewski/.
37 Krepas (pranc. crêpe) – smulkiai grūdėtos faktūros šiugždantis vilnonis, šilkinis arba medvilninis audinys, išaustas specialiu krepiniu pynimu.
38 Procesijų vėliavos buvo įvairių rūšių, įvairiai vadinamos: chorągwie – ant skersinio pritvirtintas keturkampis audinys, pakabintas ant vertikalaus stiebo, propory, proporcy – vėliava, kurios viena kraštinė pritvirtinta prie vertikalaus stiebo (Liepa Griciūtė-Šverebienė, XVII–XVIII a. bažnytinės procesijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 88).
39 Processyi – didelės vėliavos ant skersinio su paveikslais iš abiejų pusių, dėl svorio ir pasipriešinimo vėjui šonuose remiamos kartimis, nešamos kelių žmonių (ten pat, p. 89). Kartais jas lydėdavo panašios mažesnės vėliavėlės – processyiki
TAUROSTA
Gelumbės gabalas, skirtas užtiesti pakopas prie altoriaus – 1.
Calūnas iš gelumbės, senas – 1.
Umbrakulis, medžiaginis su postamentu, skirtas uždengti monstranciją – 1.
BAŽNYTINIAI BALTINIAI
Alba 40 iš olandiškos drobės, su nėrinių raukinukais – 1.
[l. 166v] Albos iš pirktinės drobės, su nėriniais ir įvairiais raukinukais – 2.
Albos iš pirktinės drobės, be nėrinių – 3.
Albos iš tokios pačios drobės, su nėriniais apačioje – 2.
Kamžos41 iš pirktinės drobės, kunigams – 5.
Kamžos iš tokios pačios drobės, bažnyčios tarnams – 8.
Kamža, perkelinė, siuvinėta, su plačiais nėriniais – 1.
Kamžos, muslininės, kunigams – 9.
Roketė42 – 1.
Humerolai43 iš pirktinės drobės – 7.
Humerolas, medvilninis, siuvinėtas – 1.
Korporalų – 13.
Purifikatoriai iš olandiškos drobės – 24.
Altoriaus rankšluosčių – 10.
Rankšluosčiai su raudonais galais – 6. Zakristijos rankšluosčių – 10.
Dideli uždangalai, skirti altorėliams uždengti – 3.
Juostelių, spalvotų – 3, iš baltų siūlų – 1; iš viso – 4.
Užtiesalas (towalnia), tabako spalvos, siuvinėtas šilku – 1.
Užtiesalai iš rumbelio (rąbkowych)44 drobės – 2. Užtiesalai iš pirktinės drobės – 21.
Užtiesalai, skirti uždengti groteles, iš tos pačios drobės – 2.
DVASINIŲ ĮPAREIGOJIMŲ APRAŠYMAS45
Žeimių parapinė bažnyčia turi amžinų fundacinių įpareigojimų, kaip antai: 1. Remiantis Stepono Pranciškaus Medekšos (Stefan Franciszek Medeksza)46 fundacija gedulinių mišių – 52; 2. Remiantis Eufemijos Dragelytės (Eufemia Dragałowna) testamentiniu užrašymu, kas metai aniversarijų47 – 5; [l. 167]
3. Remiantis kun. Juozapo Zabielskio (Józef Zabielski)48 testamentiniu užrašymu, kas metai anivers(arijų) – 5; 4. Remiantis Marijonos Korickos (Maryanna Korycka) testamentiniu užrašymu, kas metai anivers(arijų) – 3; 5. Remiantis Stepono Grymalduskio (Stefan Grzymałduskiego) testamentiniu
44 Rumbelis (lenk. rąbek) – drobės atmaina, plonas, retas, permatomas natūralios spalvos arba balintas dvinytis lininis ar kanapinis audinys.
45 Už konsultaciją ir istorijos terminų patikslinimą dėkoju istorikui dr. Liudui Jovaišai.
46 Steponas Pranciškus Medekša (1629–1692) – Žeimių dvaro savininkas. 1652–1662 m. tarnavo Vincentui Gosievskiui, 1661 m. karaliaus Jono Kazimiero Vazos dvarininkas ir sekretorius, įvairių misijų diplomatas (taip pat ir misijų Maskvoje), 1664–1682 m. Lietuvos vyriausiojo tribunolo deputatas (1664 m. paiždininkis), 1668–1688 m. Seimų narys, 1674–1677 m. Kauno paseniūnis, 1677–1690 m. Kauno pateisėjis, 1690–1692 m. Kauno žemės teisėjas ir etc., memuarų autorius (Tadeusz Wasilewski, Medeksza Stefan Franciszek, Polski słownik biograficzny, 1975, t. XX, prieiga internetu: https:// www.ipsb.nina.gov.pl/).
47 Aniversarijus (lot. anniversarium) – kasmetinis mirusiojo minėjimas.
48 Kun. Juozapas Zabielskis – įšventintas į kunigus 1749 m., Žeimių bažnyčios klebonas (apie 1778–1784), Ukmergės dekanas, Livonijos kanauninkas (Irma Stundytė, Ukmergės dekanato parapijų padėtis 1784 m. vizitacijos duomenimis, magistro baigiamasis darbas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, l. 17; Łukasz Adrian Komosa, Dekanat Wiłkomierski w 1784 r. w świetle opisów parafji, praca magisterska, Białystok: Uniwersyte w Białymstoku, 2013, l. 17, 205, 211)
užrašymu, kas metai giedotinių mišių – 5; 6. Sekmadieniais ir švenčių dienomis parapijoje šv. Mišių – 68. Minėtiems įsipareigojimams vykdyti yra du kunigai, tai yra klebonas ir išlaikomas kamendorius. Šioje bažnyčioje minimos šventės: 1. Mergelės Marijos Gimimo; 2. Keturiasdešimties valandų pamaldos antrą Sekminių dieną; 3. Šeštą sekmadienį po Sekminių –bažnyčios pašventinimo ir Dievo Apvaizdos brolijos šventė. Brolijos ketvirčių [švenčių]49 – 4: 1. Šv. Simono [ir] Judo diena, kuri švenčiama kitą sekmadienį, 2. Trijų Karalių diena; 3. Velykų trečioji diena; 4. Marijos Magdalenos diena, taip pat švenčiama kitą sekmadienį.
MIŠIŲ, METRIKŲ IR KT. KNYGŲ APRAŠYMAS
Mišiolas, didelis, in folio50 , juodai įrištas, su sugadintomis sąsagėlėmis – 1.
Mišiolėlis, in 8vo maiori51, taip pat oda įrištas, tinkamas naudoti – 1.
Mišiolėlis, tokio paties dydžio, įrištas, kanono vietoje pagadintas, naudoti mažiau tinkamas – 1.
Mišiolai, in folio, įrišimai sugadinti, skirti vienuolynams (Zakonne), naudoti netinkami – 2.
Mišiolėliai, geduliniai, popieriumi įrišti, tinkami naudoti – 3.
Agenda, didelė, arba ritualas52, sena, įrišimas geras – 1.
Agendos, mažos, popieriumi įrištos, senos – 3.
Evangelija, maža, popieriumi įrišta – 1.
49 Be titulinių atlaidų (dažniausiai – visuotinių), buvo įprasta brolijoms suteikti ir dalinių atlaidų dar keturioms šventėms, išdėstomoms per keturis metų ketvirčius.
50 In folio (lot. folium – lapas), foliantas – perpus sulenkto popieriaus lapo formato knyga.
51 In octavo (lot. – į aštuonis) maiori – didesnis, tris kartus sulenkto lapo formatas.
52 Agenda (lot. agenda – tai, kas darytina) – krikščionių pamaldų ir apeigų liturginės tvarkos sąvadas (Juozas Tumelis, Agenda, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/agenda/ ) Ritualas (lot. ritualis –apeiginis) – Katalikų Bažnyčioje – liturginė knyga, kurioje surašytos apeigų atlikimo taisyklės, maldų ir liturginių tekstų rinkinys. Susiformavo iš ankstesnių liturginių knygų, taip pat ir agendų (Mindaugas Puidokas, Ritualas, ten pat, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/ritualas-1/
VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai
[L. 167V] KRIKŠTO, SANTUOKOS
IR LAIDOJIMO, ARBA MIRUSIŲJŲ, METRIKŲ APRAŠYMAS
KRIKŠTO
Nuo 1663 m. birželio 23 d. iki 1693 m. gegužės 10 d. – 1.
Nuo 1699 m. sausio 4 d. iki 1773 m. – 1.
[Nuo] 1705 m. iki 1721 m. – 1.
Nuo 1737 m. sausio 10 d. iki 1773 m. spalio 31 d. – 1.
Nuo 1773 m. sausio 10 iki 1792 m. – 1.
Nuo 1792 m. spalio 13 d. iki 1803 m. spalio 25 d. – 1.
Nuo 1802 m. sausio 7 d. iki 1813 m. gegužės 25 d. – 1.
Nuo 1813 m. gegužės 29 d. iki 1821 m. – 1.
SANTUOKOS
Nuo 1663 m. sausio 1 d. iki 1695 m. – 1.
Nuo 1697 m. sausio 15 d. iki 1731 m. – 1.
Nuo 1736 m. rugpjūčio 11 d. iki 1821 m. – 1.
LAIDOJIMO ARBA MIRUSIŲJŲ
[Nuo] 1737 m. iki 1804 m. – 1.
1756 m. rugsėjo 27 d. aplinkraščių ir įvairių vyskupijos nurodymų knyga, iki 1799 m. – 1.
1773 m. liepos 11 d. Dievo Apvaizdos brolijos knyga, skirta įrašyti visas pajamas ir išlaidas, iki 1821 m. – 1.
1801 m. balandžio 5 d. aplinkraščių ir įvairių vyskupijos nurodymų knyga iki 1813 m. – 1.
1804 m. Parapijos gyventojų registras, sudarytas pono kun. Motiejaus Mineikos (Maciej Mineyko) – 1.
1805 m. nuo sausio 10 d. iki 1815 m. – 1.
TAUROSTA
1814 m. iki 1821 metų. Potvarkių (ukazowa) ir įvairių [nurodymų] knyga – 1.
1815 m. nuo gegužės 7 d. iki 1821 m. – 1.
1816 m. Parapijos gyventojų ir dūmų registras, sudarytas pono kun. Mykolo Labunskio (Michał Labunski) – 1.
1819 m. iki 1821 m. Bažnyčios pajamų ir išlaidų knyga.
1820 m. Parapijos gyventojų ir dūmų registras, sudarytas p(ono) kunigo Simono Grigalinsko – 1.
[L. 168] PARAPIJOS AKTŲ APRAŠYMAS
1732 m. sausio 22 d. Žeimių bažnyčios generalinė vizitacija, atlikta šviesiojo dauggalio pono, Jo malonybės kun. Juozapo iš Kozielsko Puzino (Jozef de Kocielsk Puzyna) – 1.
1743 m. lapkričio 7 d. Žeimių klebonijos įvesdinamasis (podawczy) inventorius, po kun. Antano Rajevskio (Antony Raiewski) mirties Kauno klebono ir dekano pono kun. Žuko (Ƶuk) sudarytas kun. Baltramiejui Noreikai (Bartlomiej Noreyko) – 1.
1752 m. spalio 15 d. žemių, miškų ir pievų aprašymas, detalizuojant, kiek ilgio ir pločio apima kiekvienas žemės gabalas. 1811 m. aktuoKauno žemės teisme – 1.
1757 m. spalio 15 d. inventorius, sudarytas Ukmergės dekano ir klebono pono kun.
Antano Žuko (Antony Ƶuk)54 atliktos vizitacijos metu.
1764 m. kovo 4 d. inventorius, sudarytas taip pat Ukmergės klebono ir dekano pono kun. Liudviko Žuko (Ludwik Ƶuk)55 atliktos Žeimių bažnyčios vizitacijos metu – 1.
1782 m. rugsėjo 9 d. Žeimių bažnyčios ir klebonijos įvesdinamasis inventorius, Ukmergės dekano Šėtos klebono kun. Sebastijono Kšanavičiaus (Sebastyan Chrzczonowicz)56 sudarytas kun. Juozapui Zabielskiui (Józef Zabielski) – 1.
1796 m. spalio 22 d. Ukmergės dekano Pagirių klebono pono kun. Adomo Okmianskio (Adam Okmianski)57 atlikta vizitacija – 1.
1806 m. birželio 11 d. Žeimių bažnyčios ir klebonijos įvesdinamasis inventorius, Kaun(o) dekano Rumšiškių klebono pono kun. Pranciškaus Sidaravi-
54 Ukmergės klebonas ir dekanas Žukas 1757 m. pašventino Deltuvos bažnyčią, 1764 m. skyrė fundaciją Ukmergės bažnyčiai, pastatė čia kleboniją. Vieni tyrinėtojai teigia, kad tai buvo Antanas Žukas (Irma Stundytė, Ukmergės dekanato parapijų padėtis 1784 m. vizitacijos duomenimis, magistro baigiamasis darbas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009, l. 39, 92, 97), kiti – kad Ukmergės dekanas (XVIII a. 7 dešimt.) ir klebonas (1736 – po 1770 m.) buvo Liudvikas Žukas, gimęs 1700 m. (Aldona Prašmantaitė, Pranciškaus Ksavero Mykolo Bohušo SJ bažnytinės karjeros bruožai, XVIII a. studijos, t. 6, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2020, p. 123). Tikėtina, kad tai buvo tas pats asmuo. Neaišku, ar yra koks šio asmens (-ų) ryšys su aukščiau minėtu 1743 m. Žeimių bažnyčios inventorių sudariusiu bendrapavardžiu Kauno klebonu ir dekanu.
55 Žr. pastabas 54 išnašoje.
56 Ukmergės dekanas ir Šėtos klebonas Sebastijonas Kšanavičius (Chrzczonowicz) po įvykusio gaisro pasirūpino 1778–1782 m. išmūryti naują Šėtos bažnyčią, mirė 1783 m. (Ukmergės dekano vizitacija 1784 m., atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, par. Mindaugas Paknys, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2009, p. 139, 145).
57 Kun. Adomas Okmianskis – Livonijos kanauninkas, 1782 m. klebonavo Skaruliuose (Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m., par. Vytautas Jogėla, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2001, p. 317).
čiaus (Franciszek Sidorowicz)58 sudarytas kun. Mykolui Labunskiui – 1.
1817 m. Žeimių bažnyčios ir klebonijos vizitacija, atlikta ir sudaryta Kauno dekano Kėdainių klebono dauggalio Jo Malonybės kun. Pilypo Kopeckio (Filip Kopecki) – 1.
1818 tos pačios Žeimių bažnyčios ir klebonijos vizitacija, atlikta to paties dekano dauggalio Jo Malonybės kun. Kopeckio – 1.
[L. 168V] FUNDACINIŲ DOKUMENTŲ APRAŠYMAS
1525 m. liepos 5 d. Jurgio ir Elžbietos Dargevičiūtės Zavišų (Jerzy y Elżbieta z Dargiewiczów Zawiszy)59 fundacijos Švč. Trejybės ir šv. Onos altarijai, įsteigtai prie Žeimių bažnyčios, išrašas, 1755 m. sausio 27 d. išimtas iš Vilniaus vyskupijos archyvo – 1.
1528 m. balandžio 4 d. Andriejaus Zavišos (Andrzey Zawisza)60 fundacijos Visų šventųjų altarijai, įsteigtai prie Žeimių bažnyčios, išrašas, 1755 m. sausio 27 d. išimtas iš vyskupijos archyvo – 1.
1686 m. gegužės 18 d. išduotas, o 1687 m. birželio 7 d. Kauno [pavieto] žemės teisme patvirtintas, Žeimių klebono kun. Jono Augustino Dembskio (Jan Augustyn Dębski) garantinis raštas dauggaliui Steponui Pranciškui Medekšai, Jo Karališkosios Didenybės urėdininkui ir dvarininkui, kuriuo įsipareigojama amžinai kas savaitę kiekvieną penktadienį laikyti
58 Kun. Pranciškus Sidaravičius 1821 m. minimas kaip Kauno altarista, parėmęs Šv. Gertrūdos rokitų špitolę (Vaida Kamuntavičienė, Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia ir špitolė, AUTC, prieiga internetu: http://kaunosenamiestis.autc.lt/lt/
59 Jurgis Zaviša su žmona Elžbieta ir broliu Jonu Zaviša 1533 m. apdovanojo taip pat ir Užuguosčio bažnyčios altariją (Vaida Kamuntavičienė, Kauno dekanato bažnyčių raida XV–XVII a., Lituanistica, 2006, Nr. 4, p. 5, 6).
60 Šis Andriejus Zaviša galėjo būti kitas Jurgio Zavišos brolis – Jonas Zaviša turėjo 6 vaikus: Joną, Jurgį, Mikalojų, Mykolą, Andriejų ir Daratą (Petras Juknevičius, Zavišos, Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis, Panevėžys, 2009, p. 132). Esama nuomonės, kad XV–XVI a. sandūroje būtent Andrius Zaviša fundavo pirmąją Žeimių bažnyčią (Irma Stundytė, Žeimių parapijos archyvas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos meraštis, t. 32, Vilnius, 2009, p. 211).
Ištakos, istorijos, prisiminimai
vienerias skaitytines šv. Mišias už klebonijai suteiktą žemės fundaciją ir Kotrynos Medekšienės (Katarzyna Medekszyna)61 sielą; išrašas – 1.
1708 m. spalio 28 d. sudarytas ir tų pačių metų gegužės 29 d. Kauno [pavieto] pilies teisme patvirtintas įvesdinimo aktas62, kuriuo vaznio63 Pauliaus Michalduskio (Pawel Michałduski) 4 trobos, esančios Svolkenių akalicoje (okolicy Swolkieniach)64, perduodamos Žeimių klebonijos nuosavybėn; nuorašas – 1.
1778 m. rugsėjo 3 d. išduotas, tų pačių metų rugsėjo 5 d. Kauno [pavieto] žemės teisme patvirtintas koroboracijos dokumentas65 tarp Kauno pakamario Dominyko Medekšos (Dominik Medeksza)66 ir kun. Juozapo Zabielskio dėl Žeimių klebonijos fundacinių valdų žemių ir kitų priklausinių; išrašas – 1.
1780 m. gegužės 1 d. Kauno pavieto pakamario Dominyko Medekšos išduotas dokumentas Dievo Apvaizdos brolijai dėl sklypo prie Žeimių bažnyčios ir jame pastatyto namo su užtikrinimu, kad jokie mokesčiai [už juos] nei dvarui, nei klebonijai neturi būti mokami. [l. 169] 1811 kovo 9 d. aktuotas Kauno [pavieto] pilies teisme; išrašas – 1.
To paties šviesios atminties Dominyko Medekšos amžinai atminčiai parengta ir palikta fundacija iš Žeimių dvaro lempai Žeimių parapinėje bažnyčioje: tam tikslui 40 auksinų – kad visada minėta lempa bažnyčioje degtų.
61 Kotryna Ona Vorlovska Medekšienė (Katarzyna Anna Worłowska Medekszyna) – antroji Stepono Pranciškaus Medekšos žmona (žr. 46 išnašą; Tadeusz Wasilewski, Medeksza Stefan Franciszek, Polski słownik biograficzny, 1975, t. XX, prieiga internetu: https://www.ipsb.nina.gov.pl/ ).
63 Vaznys – renkamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismo pareigūnas.
64 Svolkenių akalica – buvęs smulkių bajorų kaimas prie Lankesos upės, Žeimių parapijoje (Słownik geograficzny królestwa Polskiego i innych krajów słowianskich, t. XI, Warszawa, 1880–1914, p. 725).
65 Koroboracija (lot. corrobotatio) – oficialus kokio nors akto sudarymo patvirtinimas, patvirtinantis dokumentas.
66 Dominykas Medekša (1710–1783) – LDK valstybės veikėjas, Žeimių dvaro savininkas, 1780 m. dvarą pardavęs vysk. Juozapui Kazimierui Kosakovskiui.
1795 m. balandžio 23 d. šviesiojo dauggalio grafo Mykolo Kosakovskio67 įsipareigojimas 300 rublių sumai, [išduotas] Žeimių bažnyčiai; originalas – 1.
1795 m. balandžio 23 d. to paties šviesiojo dauggalio grafo Kosakovskio įsipareigojimas 150 rublių sumai, išduotas tai pačiai bažnyčiai – 1.
1798 m. balandžio 23 d. to paties šviesiojo dauggalio grafo Kosakovskio įsipareigojimas 150 rublių sumai, išduotas tai pačiai bažnyčiai; originalas – 1.
1810 m. balandžio 23 d. šviesiojo dauggalio grafo Simono Kosakovskio68 įsipareigojimas 60 rublių sumai, išduotas Žeimių bažnyčiai; originalas – 1.
1812 m. rugsėjo 5 d. sudarytas, tų pačių metų to paties mėnesio 10 d. Kauno pavieto pilies teisme aktuotas Jos malonybės Rachelės Survilaitės (Rachela Surwiłłówna) testamentas, kuriuo ji teikia fundaciją altarijai prie Žeimių bažnyčios ir šios altarijos naudai skiria sumą su įsipareigojimais, tai yra: 1. 1771 m. balandžio 23 d. užstato teisę nuosavybei Aklių akalicoje (w Okolicy Oklach)69 už skolintą 20 muštinių talerių sumą, kartu su paliudijimo raštu; 2. 1773 m. balandžio 23 d. tėvų Jono ir Bogumilos bei sūnaus Ignaco Vasiliauskų (Wasilewskich) įsipareigojimą, išduotą 10 muštinių talerių sumai; 3. 1782 m. balandžio 23 d. Juozapo Piskovskio (Józef Piskowski) įsipareigojimą 20 muštinių talerių ir 8 raudonųjų auksinų sumai, su paliudijimo raštu; [l. 169v] 4. 1805 m. spalio 4 d. žydų Lėjos Judeluvnos ir Jochelio Vigderovičiaus (Lea Judelowna į Jochel Wigderowicz) įsipareigojimą 20 sidabro rublių sumai; 5. 1809 m. birželio 13 d. Mejerovos Soloveičikovos (Mejereowa Soloweyczykowa) įsipareigojimą 150 sidabro rublių sumai. Šiais įsipareigojimais galia iš žydų ir Vasiliauskų, taip pat Piskovskio išieškoti nurodytas sumas suteikiama Žeimių bažnyčiai; originalas – 1.
1813 m. balandžio 23 d. šviesiojo dauggalio grafo Mykolo Kosakovskio įsipareigojimas 450 sidabro ru-
67 Veikiausiai turimas omenyje Žeimių dvaro savininkas, bažnyčios koliatorius Mykolas Kosakovskis (1769–1839).
68 Veikiausiai turimas omenyje Žeimių bažnyčios koliatorius Simonas Kosakovskis (1777–1828).
69 Aklių akalica – buvęs smulkių bajorų kaimas netoli Žeimių
blių sumai; ir 1814 m. balandžio 23 d. prierašas ant jo, kad paimta dar 30 sidabro rublių, iš viso – 480 rublių; originalas – 1.
1820 m. birželio 13 d. sudarytas, o to paties mėnesio 16 d. Kauno pavieto žemės teisme aktuotas šviesiojo dauggalio Jo Malonybės pono Tomo Gižinskio (Tomasz Giżyński), Kauno žemės teismo raštininko, testamentas, kuriuo 1500 auksinų sumą skiria Žeimių bažnyčiai išmūryti, nuorašas – 1.
KOPLYČIOS
Žeimių parapijoje yra dvi privačios koplyčios. Pirma mūrinė, 500 žingsnių nuo parapinės bažnyčios, Žeimių valdose. Dengta malksnomis, 2 langai, grindys plytų, durys su vyriais ir geležiniais kabliais, be spynos. Altoriaus nėra, tik mūrinė mensa. Funduota ankstesnių Žeimių valdų savininkų dauggalių Medekšų. Joje pagal Romos išduotą leidimą (indultą) 10 metų buvo laikomos Šventosios Mišios, o pasibaigus šiam terminui, jokios pamaldos joje nebevyksta. Kita koplyčia taip pat privati, medinė, 1817 m. [l. 170] Ukmergės pavieto ribų teisėjo dauggalio Adomo Veličkos (Adam Wieliczka) Juciūnų70 kapinėse (na Jucunskich mogilah) pastatyta. Nuo parapinės bažnyčios nutolusi 6 varstus. Ši koplyčia yra 12 uolekčių ilgio, 6 uolekčių pločio. Durys vienerios, su geležiniais kabliais ir vyriais, su vidine spyna. Stalių darbo medinė, be grindų ir be lubų, gontais uždengta. Altorius – Nukryžiuoto Viešpaties Jėzaus titulo, medinis, su tokia pačia mensa, vienas portatilis su relikvijomis. Fundacijos nėra, duotas leidimas vienerioms mišioms per metus – jos yra aukojamos.
ŠPITOLĖS, BROLIJŲ AR KITŲ INSTITUCIJŲ APRAŠYMAI
Prie tos pačios Žeimių parapinės bažnyčios nėra špitolės, turinčios atskirą fundaciją pinigais arba nekilnojamuoju turtu, o [yra] tik kunigo klebono leidimas tikriems vargšams ir skurdžiams gyventi klebonijai priklausančiame name, jurisdikoje, netoli bažny-
70 Juciūnai – kaimas Kėdainių r., XIX a. priklausęs Žeimių parapijai.
čios. Tokių esama iš viso šeši asmenys, o ir jų išlaikymas bei pragyvenimas aprūpinamas iš parapijiečių dosnumo, dievobaimingos išmaldos. Be to, buvusio Žeimių valdų savininko šviesios atminties Kauno pavieto pakamario Dominyko Medekšos 1780 m. gegužės 1 d. sprendimu [jie yra] įpareigoti bažnyčioje kasdieną giedoti rožinį, o už tai iš Žeimių dvaro, dabartinio savininko šviesiojo dauggalio grafo Mykolo Kosakovskio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko raštininko ir pirmojo laipsnio Šv. Stanislovo ordino kavalieriaus, reguliariai kas metai gauna: [l. 170v] 12 pūrų rugių71, 3 pūrus miežių, 3 pūrus žirnių, ketvirtį statinės kviečių, nupenėtą 40 auksinų vertės paršą arba už jį grynaisiais pinigais 30 auksinų. Galiausiai, prie minėtos Žeimių bažnyčios yra 1773 m. įsteigta Dievo Apvaizdos brolija, kurioje esantys abiejų lyčių asmenys savanoriškai moka mokestį ir per laidotuves patarnaudami mirusiems gauna atlygį, taip pat šios brolijos poreikiams ankstesniais testamentais yra skirti užrašymai. Visa tai šios brolijos vyresniųjų su kunigo klebono, kaip brolijos promotoriaus72, žinia skiriama [altoriui?] papuošti, jo apšvietimui aprūpinti ir įpareigoti [aukoti] 4 ketvirčių mišias ir 12 mišių kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį už brolijos brolius ir seseris.
PARAPINĖS MOKYKLOS APRAŠYMAS
Prie Žeimių parapinės bažnyčios 1820 m. buvo atidaryta parapinė mokyklėlė, kuri kol kas neturi jokio aprūpinimo, bet tais pat metais dabartinio klebono rūpesčiu ir prisidėjus patiems parapijiečiams, kurie į tą mokyklėlę leidžia vaikus, išlaikomas dabartinis mokytojas šviesusis ponas Antanas Eismontas (Ant. Eysmontt), kuris moko tuos vaikus pradinio mokslo –skaityti lenkiškai, lotyniškai, rusiškai ir lietuviškai, rašyti, skaičiavimo pradmenų, žodžiu, ruošia mokinius valstybinės mokyklos 1 klasei.
VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai
BAŽNYČIOS PAMALDŲ APRAŠYMAS
Sekmadienį, po aštuntos valandos, iš karto po skambinimo pradedamos Švč. Mergelės Marijos valandos [l. 171], o pasninko metu – Viešpaties kančios [valandos]73. Po valandų giedamas Rožinis. Šv. Mišios aukojamos devintą valandą. Po mišių su Švenčiausiojo Sakramento išstatymu giedama suplikacija74. Vienuoliktą valandą kiekvieną sekmadienį vyksta žmonių pašventinimas bažnyčioje, parapijos procesija, per kurią giedamas „Dieve gerume“ ir t. t. Po to giedotinės šventos mišios už parapijiečius, po kurių mokymas su Evangelija – lietuvių arba lenkų kalba. Po mokymo giedamas „Viešpaties Angelas...“. Trečią valandą po vidurdienio skambinama į Mišparus arba litaniją75. Bet švenčių dienomis ir Dievo Apvaizdos ketvirčiais pamaldos vyksta su Švenčiausiojo Sakramento išstatymu ir procesijomis ryte ir po pietų.
PARAPIJOS STATISTINIS APRAŠYMAS
Žeimių parapija yra 2 mylių ilgio, pusantros mylios pločio. Ribojasi rytuose su Bukonių, Siesikų, Skarulių parapijomis, pietuose – [su] dalimi Skarulių ir Vandžiogalos, vakaruose – su Kėdainių, pietuose – su Šėtos [parapijomis]. Pašto trakto nėra, o kokie yra miesteliai, dvarai, palivarkai ir kaimai, toliau bus išreikšta:
71 Pūras – birių produktų tūrio matas, lygus maždaug 24 naujiesiems lietuviškiems gorčiams, arba 67,2 litro (Edvardas Gudavičius. Pūras, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/puras/ ).
72 Promotorius – asmuo, kurio pareigos rūpintis brolijos funkcionavimu ir brolijos nuostatus atitinkančia veikla. Neretai tai būdavo parapijos klebonas ar kitas dvasininkas.
73 Švč. Mergelės Marijos valandos – Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelei Marijai skirtų maldų rinkinys, sudarytas iš septynių dalių, paremtas valandų liturgija (bendra, kelis kartus per dieną atliekama liturgine malda). Viešpaties kančios valandos – Jėzaus kančiai skirtų maldų rinkinys.
74 Suplikacija (lot. supplicatio – viešas prašymas) – sekmadieniais ar per šventes giedama vieša maldaujamojo pobūdžio atgailavimo ir padėkos giesmė.
75 Mišparai – vakarinė liturginių valandų ciklo valanda; litanija – malda, sudaryta iš kreipinių į Dievą, Švč. Mergelę Mariją ar kitus šventus asmenis.
Dvarai Palivarkai Dūmai Daržininkai76
Žeimių miestelis, šviesiojo dauggalio grafo Kosakovskio, tame miestelyje ir klebonijos jurisdika 21 4
Žeimių dvaras, šviesiojo dauggalio grafo Kosakovskio 1
Šerių [Szery] kaimas, to paties šviesiojo dauggalio grafo ir dauggalio Končos (Koncza)77 10 Klebonija 1
[l. 171v] Martyniškio dvaras, šviesiojo dauggalio grafo Simono Kosakovskio 1
Kareivinės, to paties šviesiojo dauggalio grafo, amatininkų namai 5
Kaimas Ručiūnai, priklausantis Martyniškio dvarui 16
Kaimas Salaminai (Sołominiszki), priklausantis tam pačiam dvarui 6
Kaimas Dargužiai, to paties dvaro 17
Kaimas Pabarupys, šviesiojo dauggalio grafo Kosakovskio 5
Kaimas Trakakiemiai, šviesiojo dauggalio maršalkos Kozakovskio78
Kaimas Naujasodžiai, to paties šviesiojo dauggalio maršalkos 10
Kaimas Jonkučiai ir palivarkas Grabovka [Grobowka] su to paties pavadinimo kaimu, dauggalių Mejerių (Mejerowie). 1 8
Kaimai Skripteliai ir Žieveliškiai, dauggalio Končos 20
Palivarkas Drabužiškiai (Drabuszyszki), šviesiojo dauggalio grafo Mykolo Kosakovskio 1
Dvaras Palankesiai, dauggalio Končos 1
Užusienis79 Sankovčizna [Sankowszczyzna]
Kaimas Melnytėlė [Młynek], dauggalio Končos
Palivarkas Savidiškiai, Ilgovskio (Iłgowski) 1
Kaimas Kuigaliai, dauggalių Šiukštų (Szuksztowie) 12
Palivarkas Nartautai, to paties 10 1
76 Daržininkų sklypai (lenk. ogrodnicze) – mažažemių, neturtingų valstiečių, amatininkų (nuo XVIII–XIX a. dar vadinami trobelnikais) sklypai (Tamara Bairašauskaitė, Visuomenė: uždara ir laisvėjanti, Lietuvos istorija, t. VIII, d. 1: Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Baltos lankos, 2011, p. 348–342).
77 Končos (Koncza) – Lietuvos bajorų giminė. 1784 m. Šerių kaimas priklausė Palankesių dvarui, kurį valdė Juozapas Konča, Kauno pavieto iždininkas (Ukmergės dekanato vizitacija 1784 m. Fontes Historiae Lituaniae, vol. VIII, par. Sigitas Jegelevičius, Vilnius, 2009, p. 75).
78 Turimas omenyje Kauno pavieto maršalka Juozapas Kozakovskis (Powstanie 1831 roku na Litwie. Wspomnienia uczestników, wyd. Henryk Mościcki, Wilno, 1931, p. 67)
79 Užusienis – vienkiemis, už kaimo ribų esanti sodyba.
Dvarai Palivarkai Dūmai Daržininkai80
Kaimas Akmeniai, iždo ir dauggalio Famholco (Famholc) 13 1
Palivarkas ir kaimas Beinaičiai, dauggalio Geištoro (Gieysztor)
Dvaras Juciūnai, dauggalio Adomo Veličkos (Adam Wieliczka) 1
Kaimas Juciūnai, to paties 10
Palivarkas Strebeikiai, dauggalio Kosakovskio 1
Palivarkas Burniai, Žeimių klebonijos 1
Burnių kaimas, Eimonto (Eymont) 3
Kaimas Blauzdžiai, šviesiojo dauggalio grafo M. Kosakovskio 15
Dvaras Mimaliai ir to paties pavadinimo kaimas, dauggalio Mykolo Pužyckio (Michał Purzycki)
[l. 172] Kaimas Akliai, to paties
Mikšiškiai, Žeimių klebonijos
Kaimas Mačioniai [Maczańce], tos pačios klebonijos 5
Užusienis Kaupinai, jo malonybės Pacevičiaus (Pacewicz) 2
Dvaras Rudėnai, šviesiojo dauggalio Gižinskio (Giżynski) 1 Kaimai Liutkūnai ir
Palivarkas Gabrieliškės [Gabryeliszki], šviesiojo dauggalio grafo Mykolo Kosakovskio 1
Kaimas Širviai, to paties grafo 17
Kaimas Pročkai, to paties 3
80 Daržininkų sklypai (lenk. ogrodnicze) – mažažemių, neturtingų valstiečių, amatininkų (nuo XVIII–XIX a. dar vadinami trobelnikais) sklypai (Tamara Bairašauskaitė, Visuomenė: uždara ir laisvėjanti, Lietuvos istorija, t. VIII, d. 1: Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Baltos lankos, 2011, p. 348–342).
Kaimas Vygialaukė, šviesiojo dauggalio grafo
Kosakovskio
Žeimių parapijoje iš viso
Naujai gimusieji Priėmę Švč. sakramentus Nepriėmę Švč. sakramentų Mirusiųjų bendrai Raupai83 Bendrai gyventojų lytis lytis lytis lytis lytis lytis
[l. 172v] Statistinės žinios, apimančios Kauno dekanato Žeimių parapijoje 1820 m. abiejų lyčių naujai gimusius, susituokusius ir t. t. Žeimių parapija
81 Daržininkų sklypai (lenk. ogrodnicze) – mažažemių, neturtingų valstiečių, amatininkų (nuo XVIII–XIX a. dar vadinami trobelnikais) sklypai (Tamara Bairašauskaitė, Visuomenė: uždara ir laisvėjanti, Lietuvos istorija, t. VIII, d. 1: Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Baltos lankos, 2011, p. 348–342).
82 Akalica – smulkių bajorų gyvenvietė, bajorkaimis.
83 Raupai (lenk. ospa szczepiona – „skiepijami raupai“) – 1796 m. Didžiojoje Britanijoje atrasti skiepai nuo raupų. Vilniuje 1808 m. įkurtas Vakcinacijos institutas skiepijo visus pageidaujančius, bet, nesant visuotinės vakcinacijos, raupų epidemijos Lietuvoje nesiliovė (Vitalija Janina Miežutavičiūtė, Vilniaus medicinos draugija ir jos kova su infekcinėmis ligomis (1805–1939), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2001, p. 9, 18–20).
2024 NR.
(19) Dvarai Palivarkai Dūmai Daržininkai81
NEJUDAMO TURTO APRAŠYMAS
Klebono namas yra medinis, senas, be pamatų, 13 sieksnių ilgio, 7 pločio. Dengtas šiaudais, su iš plytų sumūrytu, virš stogo iškeltu vienu kaminu. Name viena priemenė, jos kairėje pusėje [yra] pirmasis kambarys. Jame grindys įgriuvusios, lubos iš lentų. Už šio kambario yra antrasis kambarys, su tokiomis pat grindimis ir lubomis. Iš jo įėjimas į sandėliuką, kuriame nėra grindų, o lubos lentinės. Aprašytuose kambariuose – 3 staliaus darbo durys su geležiniais kabliais ir vyriais bei vidinėmis spynomis. Langų – 5, o sandėliuke – 1. Dvi krosnys paprastos, senovinio darbo, rudos spalvos koklių. Už šių kambarių [yra] viena seklyčia, į kurią įeinama iš priemenės, durys su geležiniais kabliais ir vyriais bei vidine spyna, vienas langas, grindys lentinės. Šios seklyčios šone yra kamarėlė su vienu langu, durys su geležiniais vyriais ir vidine spyna. [l. 173] Po pirmu kambariu yra 8 uolekčių ilgio, 6 uolekčių pločio mūrinis rūsys. Iš priekio į dešinę pusę [yra] viena seklyčia, joje lubos ir grindys iš lentų. Iš šios seklyčios patenkama į sandėliuką be grindų, jame vienas langas, vienerios durys. Seklyčioje du langai, vienerios durys su geležiniais vyriais ir vidine spyna. Švediška žalių koklių krosnis. Už tos seklyčios priemenė, iš kurios įėjimas į kepyklą (do piekarni), o joje lubos iš lentų. Maži langai – 4, durys – 2, su geležiniais kabliais ir vyriais bei geležinėmis klemkomis (klamkami)84. Iš kepyklos – kamara ir sandėlis, kuriuose lubos ir langai sugriuvę. Ir visam šiam pastato galui gresia pavojus, nes buvęs pirmtakas (antecessor) netaisė stogo. Svirnas (Spichrz) medinis, be pamatų, šiaudais dengtas. Durys su geležiniais kabliais ir vyriais, lubos ir grindys lentinės. Jame yra 3 dideli aruodai (zasiekow), mažų – 2. Tas svirnas yra 4 sieksnių ilgio, 3 sieksnių pločio. Priešais klebonijos fasadą vaisių sodas (ogrod owocowy), o jame pastatytas svirnelis (swironek), 31/2 sieksnio ilgio, ir 21/2 pločio, be pamatų. Durys dvejos, staliaus darbo, su geležiniais kabliais ir vyriais bei vidine spyna. Grindys ir lubos lentinės, stogas šiaudinis. Prie to paties sodo medinė šiaudais dengta altana. Durys su vidine spyna, trys langai, lubos ir grindys lentinės, apmušalai iš spalvoto popieriaus. Toje pat eilėje vežiminė
(wozownia), 4 sieksnių ilgio, 3 pločio, iš eglės medienos, išklota storlentėmis (dylami). Durys dvigubos, staliaus darbo, su geležiniais kabliais ir vyriais bei vidine spyna. O prie jos arklidė (staynia), 11 sieksnių ilgio, 31/2 sieksnių pločio, durys dvigubos, su mediniais bėgūnais85. Po vienu stogu ir toje pat eilėje tvarteliai (chlewki) dviejų skyrių, jų durys dvejos, su bėgūnais ir mediniais skląsčiais. [l. 173v] Gale jų – didelis tvartas (chlew), 10 sieksnių ilgio, 4 sieksnių pločio, vienerios durys dvigubos. Visi šie pastatai be pamatų, šiaudais dengti. Toliau, greta tvartų (obory), daržinė (odryna) – 13 sieksnių ilgio, 4 sieksnių pločio, šiaudais dengta, vienerios durys su mediniu bėgūnu. Tos dažinės gale nuo kiemo pusės – arklidė su taku (z pomostem), [joje] 7 gardai (przewory), vienerios paprastos durys, staliaus darbo, su geležiniais kabliais ir vyriais bei vidine spyna, dengta šiaudais. Kluonas (gumno) 16 sieksnių ilgio, o 61/2 sieksnio pločio, durys dvejos, dvigubos. Jauja (osieć) viena, į ją durys paprastos, staliaus darbo, su mediniu bėgūnu. Krosnis iš plytų, išmūryta žemėje, kita krosnis iš plytų – ant grendymo (w toku)86. Greta kluono daržinė (na gumnisku odryna) 15 sieksnių ilgio, 31/2 sieksnio pločio, durys, arba vartai, dvigubi, su mediniais bėgūnais ir geležiniu kištuku (z zaczepką), šiaudais dengta. Už klebonijos pastato, dešinėje pusėje, tvarteliai paukščiams ir šėrykloms (dla karmnikow), trijų skyrių, durys trejos su mediniais bėgūnais, šiaudais dengti. Už tų tvartelių kepykla su priemene, joje iš molio plūkta krosnis, du langai, dvejos staliaus darbo durys su geležiniais kabliais ir vyriais. Prie ežerėlio bravoras su salykline (z słodawnią), 7 sieksnių ilgio, 5 pločio, senas, kai kur supuvęs, be pamatų, durys dvivėrės, staliaus darbo, su geležiniais kabliais ir vyriais. Ugniakuras (orno) arba katilinė (kocielnica) sumūryta iš plytų, [l. 174] skliautinė krosnis taip pat plytinė, lubos iš paprastų
84 Klamka (nuo vok. k. – Klammer) – senovinė metalinė durų sankaba durims uždaryti (Mały słownik gwar polskich, Kraków: LEXIS, 2010, p. 102).
85 Bėgūnas – senovinis medinių durų konstrukcijos elementas. Durys angoje laikydavosi ant jų krašte vertikaliai pritvirtinto medinio bėgūno, kurio apatinis galas įsistatydavo į specialią duobutę slenkstyje, o viršutinis – į staktą (Valdas Vainilaitis, XVI–XVII a. mediniai pastatai Lietuvos prezidentūros teritorijoje pagal archeologijos tyrimų duomenis, Kultūros paminklai, Nr. 7, 2000, p. 105).
86 Grendymas (lenk. tok) – iš molio plūkta klojimo asla (Cezarja Baudouin de Courtenay-Ehrenkreutzowa, Kelios pastabos apie Vilniaus vaivadijos etnografiją, Etnografija. 4–10. Metraštis, 1994–2000, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2003, p. 83, 84).
lentų. Prie to bravoro tvartas, [ - ]87 sieksnių ilgumo, [ - ] sieksnių platumo, senas, durys su bėgūnu. Visi šie pastatai šiaudais dengti. Kiemo viduryje šulinys, jo gylis 12 sieksnių, rentinys ąžuolinis. Virš šulinio keturiais stulpais paremtas stogas, dengtas gontais, ratas vandeniui kelti ant geležinių ašių. Du kibirai apkalti geležiniais lankais, prie jų grandinė, dviejų su puse uolekčio, pririšta prie virvės. Už bažnyčios per 50 žingsnių medinis namas zakristijonui, 12 sieksnių ilgio, 4 pločio. Viename gale troba (izba) su pertvara, krosnis plytinė, [jos] durelės iš geležies skardos, ant tokių pat vyrių. Durys staliaus darbo, su geležiniais kabliais ir vyriais bei klamka. Kitame gale kepykla, [joje] iš molio plūkta krosnis, vienerios staliaus darbo durys su mediniu bėgūnu. [Namas] šiaudais dengtas, be pamatų. Nuo šio už 20 žingsnių kitas namas, tokio paties ilgio ir pločio, medinis, be pamatų, vienas galas nepabaigtas. Jame viena troba, dvejos durys. Vienerios su geležiniais kabliais ir vyriais, kitos su bėgūnu – abejos staliaus darbo. Krosnis iš plytų, stogas abiejuose galuose šiaudais dengtas. Už 60 žingsnių trečias namas, tokio paties ploto, kaip ir aukščiau aptartieji, dengtas šiaudais. Abiejuose galuose kepyklos, krosnys plūktos iš molio. Durys trejos, staliaus darbo, su mediniais bėgūnais. Tuose trijuose namuose yra 10 langų. Juose nėra grindų, o lubos lentinės. Šiuose, jurisdikoje esančiuose trijuose namuose gyvena: viename – zakristijonas, o priešais – vargšai. Antrame name gyvena vargonininkas, o trečiame – amatininkai. Už namą ir daržus moka 5 rublių nuomą ir darbymečiu kelias dienas išlaikomi prie stalo (odbywaią na skarbowym stole).
Spinta su durimis, su geležiniais vyriais ir vidine
spy[na] – 1.
Šeimynos kambaryje didelis senas stalas – 1.
Suolai, vienas geras, kitas senas – 2.
Staliukas – 1.
Lovos: viena gera, apsiūta drobe, kita sena – 2.
Stalas, virtuvinis, senas – 1.
Piesta – 1.
Kibiras, naujas – 1.
Duonkubilis – 1, kubiliukas – 1, pusbačkis – 1, iš viso – 3.
Girnos (ƶarna) malti – 3.
Kun. kamendoriaus kambaryje stalas – 1.
Staliukai – 2.
Statinės (stawnia), didelės – 3.
Statinaitė, nedidelė – 1.
[l. 175]
Kubiliukas –1, geldos, didelės, – 2, pusbačkiai –7, iš viso – 10.
Spinta, staliaus darbo, su spyna – 1.
87 Originale palikta vietos skaičiui, bet jis neįrašytas.
88 Trąbnik – siauras, aukštas bravoro indas iš lentų, kuriame būdavo įstatyti degtinės varymo vamzdžiai.
Krėslų – 3.
FUNDACINIAI JAVAI
Rugių – 43 pūrai.
Miežių – 11/2 pūro
Kviečių – 5 pūrai.
Žirnių – 61/2 pūro.
Grikių – pusė pūro.
Sėmenų – 12 gorčių.
Rugių miltų –12 pūrų.
Kviečių miltų – 1 pūras.
GYVULIAI
Jaučių: trimečių keturi, iš viso – 4.
Karvių: sena – 1, ketverių metų – 1, trejų metų – 1, dvejų metų – 2, iš viso – 5.
Jautukų: dvimečių – 2, vienmetis – 1, iš viso – 3.
Veršiukų: šiųmetinių trys, iš viso – 3.
Avių: senų – 9, ožkų – 5, iš viso – 14.
Paršų: trejų metų – 5, kiaulių – 4, kuilys, dvimetis – 1, iš viso – 10.
Arklys vienas – 1.
Kumelė viena – 1.
PAUKŠČIAI
Žąsų – 4, žąsinas 1 – 5.
Kalakučių – 2, kalakutas 1 – 3.
Ančių – 2, antinas 1 – 3.
Vištų – 9, gaidys 1 – 10.
[L. 175V] FUNDACINIŲ ŽEMIŲ, KAIMŲ IR KITOS NUOSAVYBĖS (ATTINENCYOW) APRAŠYMAS
Žeimių klebonijai priklauso: 1. Fundacinis sklypas (plac funduszowy), kuriame yra šventorius, vaisių sodas, daržas, klebonijos pastatai ir vieno dirbamo
Ištakos, istorijos, prisiminimai
žemės lauko (zmiana)89 dalis, pradedant nuo brolijos namo iki pusės ežero, apimantis 71/2 margo90. 2. Už gatvės, kur stovi trys namai, tai yra jurisdika – 1 margas ir 89 rykštės91. 3. Fundacinės žemės įvairiuose paskiruose sklypuose (w szachownica)92, kaip antai: gabalas (kawał) prie Vaivadiškių, apimantis 26 margus dirbamos žemės; likusi dalis užaugusi mišku, netinkamu statyboms, tik kurui – daugiau nei 10 margų; tame gabale išskiriamas dirbamos žemės laukas, kuriame išsėjama 50 rygietiškų pūrų93 žiemkenčių (ozimina)94, ir kitas 9 margų dirbamos žemės laukas, taip pat gabalas žemės nuo Martyniškio, apimantis 61/2 margo. Šiuose dviejuose žemės gabaluose išsėjama 36 rygietiški pūrai žiemkenčių. Prie trečio dirbamos žemės lauko, nuo Šėtos pusės, dabartinio klebono rūpesčiu prijungtas sklypas (plac), vedantis į dvaro ledainę, į Šerius, atsiremiantis į ežero pusę. 2. Už į Šerių kaimą vedančios, koliatoriui grafui Kosakovskiui priklausančios gatvės yra žemės gabalas, kuris, panaikinus buvusią taip vadinamą sodželką (sadzawka)95, apima maždaug 3 margus. Trečias žemės gabalas, esantis palei Kėdainių kelią, apima beveik 2 margus. Ketvirtas [gabalas] kitoje, taip pat į Kėdainius vedančio kelio pusėje, apima 4 margus ir 160 rykščių. 5. Žirgių (susijęs su Žirgės upeliu) nomenklatūroje (w no-
89 Zmiana (lenk. k. kaita, pasikeitimas) – šiuo atveju, ariamos žemės laukas, kuriame vykdoma sėjomaina.
90 Margas (lenk. k. morg) – žemės ploto matavimo vienetas, lietuviškas margas – apie 0,7 hektaro (Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/ margas/ )
91 Rykštė (lenk. k. pręt) – apie 200–300 kvadratinių rykščių sudarė margą.
92 Szachownica (lenk. k.) – toliau nuo pagrindinių žemės valdų, tarp kitų savininkų žemių įsiterpęs dirbamos žemės sklypas (Rūta Janonienė, 1791 metų Verkių dvaro inventorius, Acta academiae artium vilnensis, Nr. 97: Dvarų kultūra: erdvės, istorija, architektūros paveldas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2020, p. 488)
93 Rygos arba Magdeburgo pūras lygus maždaug 24 Rygos gorčiams arba 73,32 litro (Edvardas Gudavičius. Pūras, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga internetu: https://www.vle. lt/straipsnis/puras/
94 Ozimina, ozimy (lenk. k.) – rudenį sėjamos kultūros, žiemkenčiai, arba laukas, skirtas jiems sėti (Słownik pojęciowy języka staropolskiego, prieiga internetu: https://spjs.ijp.pan.pl/ haslo/index/9658 ).
95 Sodželka (lenk. k. sadzawka) – kūdra.
TAUROSTA
menklaturze Ƶyrgiach)96, taip vadinamuose Valakuose (Włoka), yra 8 margai dirbamos žemės, o jos likusią dalį užima pievos ir miškas, vakarų pusėje atsiremiantis į Burnių sklypus (do Burniewskich szmatow). Ir tuose penkiuose sklypuose (szmatach) išsėjama 34 pūrai žiemkenčių. Už Lankesos upelio žemės gabalas, kurio dalis yra tinkama pievai, mišku užaugusi; nuo Lankesos pusės [jis] yra 47 rykščių pločio, kitame gale, nuo Prozorui priklausančio Naraunikiškių kaimo pusės – 53 rykščių pločio; šiame sklype prišienaujama 16 vežimų šieno. Klebonijai priklausančios pievos: pirma pieva, vadinama Avinu (Baran), [joje] prišienaujama 20 vežimų šieno; 2-a pieva vadinama Kuliu (Kul) – 30 vežimų šieno, 3-ia pieva vadinama Karkle (Karkła) – 35 vežimai šieno; pievelė prie Lankesos, gale dirbamo žemės lauko, prie Vaivadiškių, joje prišienaujama 5 vežimai šieno.
[L. 176] MIKŠIŠKIŲ IR MAČIONIŲ KAIMAMS PRIKLAUSANČIŲ
Pirmasis kaimas, vadinamas Mikšiškiais, nuo klebonijos atitolęs pusę mylios; dabar jame yra keturi valstiečių dūmai. Kiek jie turi žemės, pievų, ganyklų ir miškų, nežinoma, nes nebuvo matuota. To kaimo žemės ribojasi su skirtingų ponų žemėmis. Pirma, nuo Michnaičių akalicos ir Aklių, taip pat dauggalio Mykolo Pužyckio Mimalių palivarko, nuo vakarų pusės atviru lauku, tiesia linija nuo skersinės ežios (miedza)97, nuo Miknaičių akalicos iki pelkės prie Budriškėmis (Budryszka) vadinamo ūkio. Nuo pietų pusės tiesia linija iki gandro lizdo, kur yra kapčius98, tęsiasi pro skirtingas nomenklatūras, ribojasi taip pat su minėtu Pužyckiu. Antra, taip pat iš pietinės pusės nuo kapčiaus prie gandro lizdo, traukiant už jo tiesia linija kelias rykštes, tiesiai per mišką, kurį kerta pievos. Ši linija tęsiasi į rytus iki ariamos žemės, priklausančios
96 Nomenklatūra – Lenkijoje taip buvo vadinamas apleistas, nenaudojamas, bet pavadinimą turintis žemės plotas (Zygmunt Gloger, Encyklopedja staropolska ilustrowana, t. 4, Warszawa: Piotr Laskauer i spółka, 1903, p. 410).
97 Ežia (lenk. k. miedza) – riba, nesuarta arba atvirkščiai –suarta, sukasta žemės juosta, skirianti dvi valdas (Tomas Čelkis, Žemių ribų ženklinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV–XVI a. Liaudies kultūra, 2014, Nr. 4 (151), p. 17, 18).
98 Kapčius (lenk. k. kopiec) – valdų ribas žymintis sukastas žemės kauburys (Ten pat, p. 19).
koliatoriaus šviesiojo dauggalio grafo Mykolo Kosakovskio Būdos (Buda) kaimui. Trečia, nuo minėtos Būdos rytų pusės iki to kaimo arimų, fundacinė žemė miškais ir pievomis ribojasi ne tiesia linija, bet pusapskrite, ir ši linija beveik atsiremia į Lankesos upelį, prie kurios yra to paties dauggalio Pužyckio pieva, Kaupine (Kaupina) vadinama. Tarp kaimo miškų yra dauggalio Tomo Gižinskio pievos, priklausančios Rudėnų palivarkui. [Jos] yra 48 rykščių pločio. Tos abi pievos viduryje fundacinių žemių yra nuo seno, šios klebonijos koliatorių išskirtos. Ketvirta, nuo Miknaičių akalicos, nuo jau minėtos ežios, iš šiaurinės pusės nuo Mikšiškių kaimo, linija eina tiesiai pro dauggalių ponų Sudikų daržus, tolyn mišku į šiaurę, ribojasi su ta Miknaičių akalica, apima pievas, vadinamas Totoriškėmis (Tataryszki), pusapskrite linija, kuri [eina] iki upelio, vadinamo Kaupiu (Kaupis), pusę jo apima ir kerta toje vietoje, [l. 176v] kur siekia dauggalio Pacevičiaus ariama žemė. Nuo šio taško tiesi linija, kurioje yra riboženkliu laikomi gana dideli akmenys, atsiremia į Lankesos upę ir toliau ja tęsiasi, visgi joje žvejyba visada laisva ir nedraudžiama, į kurią įsiremia dauggalio Petro Pacevičiaus žemė. Toliau mišku ribojasi su šviesiojo dauggalio Ignaco Bohušo, Ukmergės pakamario valda, iš šiaurės pusės ta pačia Lankesa – su Palankesių akalica, iki ąžuolų sąžalyno (krzak dębowy), kur Lankesa įsiremia į fundacinę klebonijos pievą, vadinamą Kuliu. Nuo minėto sąžalyno tiesia linija į šiaurės rytus Palankesių miškas, o toliau pieva ribojasi su bajoro Stankevičiaus [valda] iki vietos, kur ant ąžuolo regimi ženklai (remiantis 1752 metų inventoriaus teiginiu). Nuo šio taško per nomenklatūras tiesi linija, prie jos šliejasi laukas, kuriame bajorui Juozapui Kulviečiui rugius nupjovė dabartinio klebono pirmtakas. Toliau Mačionių kaimui priklausančios naudojamos fundacinės pievos prie Gausupe (Goysupis) vadinamo upelio. Nuo Upe (Upie) vadinamos nomenklatūros fundacinė žemė iš rytų pusės ribojasi su Rudėnų ir Pietrašiūnų akalicomis. Nuo Gausupės upelio slėnio, tuo pačiu upeliu naudmenos (uzywalnie) ribojasi su dauggalio Tomo Gižinskio, Kauno žemės teismo raštininko [valdomis]; ties tuo [l. 177] upeliu yra klebonijai priklausanti pieva, Avinu vadinama, kurios gale yra kapčius, esantis riboženkliu tarp klebonijos ir Rudėnų palivarko bei Žeimių. Nuo šio kapčiaus tiesia linija, įsiremiančia į Lankesos upelį, fundacinė žemė atribota nuo koliatoriaus. Tarp šių aukščiau aprašytų vietų nėra jokių įsiterpiančių sklypų.
Kitas, Mačioniais vadinamas, kaimas išsidėstęs už Lankesos upelio, per mylią nuo klebonijos, kurio ribos aprašytos aukščiau su jas nurodančių taškų išvardijimu. Šiame kaime yra penki ūkininkai99:
1. Kazimiero sūnus Juozapas Vainilka, arba Vainilavičius (Woyniłko, Woyniłowicz), nevedęs, esantis inventoriaus sąraše (inwentarzowy, skaskowy)100. Turi motiną ir dvi seseris. Pastatai po gaisro (po konflegracie) menki. Gyvenamasis namas, priemenė be priešinės (bez przeciwney)101. Tvarteliai kieme, dalis jų pinti iš žabų, greta geras svirnelis, kluonas geras, naujai pastatytas, dažinė iš žabų atitverta.
2. Juozapas, sūnus Kristupo, Čapkovskis (Czapkowski), vedęs, esantis inventoriaus sąraše. Turi sūnų Adomą, trejų metų. Gyvenamasis namas, priemenė be priešinės. Kieme svirnelis, už kurio tvarteliai gyvuliams, kluonas geras, daržinė pinta (z płotu)102.
3. Kazimieras, sūnus Kristupo, tikras Juozapo Čapkovskio brolis, vedęs, esantis inventoriaus sąraše. Turi trejų metų sūnų, vardu Mykolas. Prie jo yra tikras brolis Jonas Čapkovskis. Jo gyvenamasis namas su priešine, kieme geras svirnelis, tvartai ir kluonas geri.
4. Simonas, Juozapas, Vincentas, sūnūs Stanislovo, Vainilkos, arba Vainilavičiai, nevedę, su motina ūkininkauja, esantys inventoriaus sąraše. Gyvenamasis
99 Ūkininkas – šiuo atveju, nuo savininko (parapijos dvasininko) priklausantis baudžiavinis valstietis, prievolininkas. 100 Skaskowy, skazkowy (lenk. k., kilmė – rus. k.) – esantis sąraše, įtrauktas į sąrašą. Carinėje Rusijoje valstiečiai, kaip gyvuliai ir kita nuosavybė buvo įtraukiami į šeimininko nuosavybės inventoriaus sąrašus. 1784 m. inventoriuje šiuose Žeimių parapijos ūkiuose gyvenę valstiečiai (minimų asmenų tėvai) dar buvo vadinami „pavaldiniais, bet laisvais“ (Žeimių bažnyčios vizitacijos aktas, Ukmergės dekano vizitacija 1784 m., atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, par. Mindaugas Paknys, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2009, p. 73).
101 Priešinė, priešininkė – šildoma, baldais apstatyta žemaičių trobos patalpa, būdavusi prie priemenės. Po ja – rūsys, kartais – praėjimas į kamarą (Vacys Milius, Priešininkė, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga internetu: https:// www.vle.lt/straipsnis/priesininke/)
102 Płot, plecieniec (lenk.l.) – tvoros ar pertvaros, pintos iš vytelių ar žabų (Zygmunt Gloger, Encyklopedja staropolska ilustrowana, t. 4, Warszawa: Piotr Laskauer i spółka, 1903, p. 33–34).
Ištakos, istorijos, prisiminimai
namas be priešinės, kieme svirnelis, už jo tvartai gyvuliams, kluonas senas, begriūvantis.
5. Motiejus Naruševičius (Naruszewicz), vedęs, esantis sąraše, turi 16 metų sūnų Juozapą. Gyvenamasis namas su priešine, tvartai kieme, svirnas ir kluonas geri, daržinė iš žabų nupinta.
Mikšiškių kaimas, kuriame yra keturi gyventojai.
1. Baltramiejus ir Kazimieras Vainilkos, arba Vainilavičiai, Jurgio sūnūs, esantys inventoriaus sąraše, nevedę. Gyvenamieji pastatai padorūs. Kieme du svirneliai ir tvartai gyvuliams, už kurių geras kluonas, iš žabų nupinta daržinė.
2. Jurgis Vainilka, arba Vainilavičius, Jurgio sūnus, o Baltramiejaus tikras brolis, esantis inventoriaus sąraše. Vedęs, sūnų neturi. Gyvenamasis namas su sena griūvančia priešine, kieme svirnelis ir tvartai iš medžio, kluonas geras. Daržinė iš žabų, susmegusi.
3. Jurgis Žil[iau]skas (Ƶy[łow]ski), Baltramiejaus sūnus, su dviem tikrais broliais Stanislovu ir Jonu. Esantys sąraše, prieš kelis metus apsigyvenę. Gyvenamasis namas susmegęs, supuvęs, griūvantis. Svirnelis kieme geras. Tvarteliai seni, taip pat supuvę, kluonas ir daržinė nugriuvę.
4. Adomas, Jurgis, Juozapas, Jonas, Simonas, Kazimiero sūnūs, Abramaičiai (Abramayciowie), nevedę, su motina ūkininkauja, esantys sąraše, laisvi103. Gyvenamasis namas senas, susmegęs. Kieme svirnelis, tvarteliai seni, kluonas geras, daržinė ir žabų nupinta.
Tų dviejų kaimų ūkininkų pasėliai (wysiewy) nevienodi, nes nebuvo atliktas žemės apmatavimas, o kai kurie įvairiose vietose daugiau iškirsti (przetrzebione), daržais vadinami. Tačiau mažiausiai iki šešių pūrų išsėjama, o kai kuriuose dirbamos žemės lau-
103 Laisvieji žmonės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje iki XIX a. egzistavo įvairios socialinės kilmės laisvųjų valstiečių sluoksnis. Jie gyveno dvaruose, mokėjo piniginę rentą, bet skirtingai nuo baudžiavinių valstiečių, nebuvo pririšti prie žemės. XIX a. pr. carinės Rusijos valdžia įvairiais būdais bandė apriboti jų laisvę (Tamara Bairašauskaitė, Visuomenė: uždara ir laisvėjanti, Lietuvos istorija, t. VIII, d. 1: Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, Baltos lankos, 2011, p. 348–350).
kuose – iki dešimt. Prišienaujama po 40 vežimų šieno. Miško kurui ir aptvarams, saviems poreikiams [l. 178] turi pakankamai. Gyvulių išlaiko pagal pasėlių ir šieno pjovimo proporciją – daugiau ar mažiau po keturis arklius, raguotų galvijų po dešimt vienetų ir kitokios smulkmės pagal savo poreikius.
Jų prievolės į valstybės iždą, kaip antai: visi mokesčiai nuo dūmo ar nuo galvos mokami reguliariai. Be to – kelių taisymas ir pareiga (dyspartyment) iš eilės duoti vežimą ir arklius vyksta.
Prievolės klebonijai: kiekvienas ūkininkas už savo dūmą turi atlikti lažą kiekvieną savaitę po dvi dienas su kinkiniu ar pėsčias po vieną, o darbymečiu, tai yra per mėšlavežį, rugiapjūtę, daržovių rinkimą – dviese ir, esant skubiam reikalui, su dviem arkliais. Be lažo, jų prievolė yra: dvi pievas, vadinamas Kuliu ir Avinu, nupjauti, išdžiovinti ir į kleboniją visiems kartu suvežti šieną. Nuo Šv. Baltramiejaus [šventės] iki Šv. Jurgio kiekvieną savaitę po du kartus po pirmųjų gaidžių (okurki)104 atvyksti javų kulti. Prie to privalo po šešis svarus linų ir pakulų arba drobės (pacześ) po dvidešimt svarų iš duoto turto išskirti. Saugoti savo fundacinius miškus arba [klausyti] samdyto miškininko privalo. Taip pat privalo atlikti vieną kelionę į Rygą arba už ją sumokėti pagal susitarimą su klebonu, savo šeimininku.
Be to, šiai Žeimių klebonijai priklauso palivarkas, esantis Burniuose. Jame gyvenamasis namas, troba su alkieriumi105, eglės medienos, be pamatų, su priešine, kuriame yra kamara. Tas namas yra 12 sieksnių ilgio, 41/2 pločio. Stogas dengtas šiaudais. Svirnelis nedidelis, iš beržo medienos. Durys vienerios, su geležiniu kištuku. Kluonas su jauja, greta daržinė ir tvartai. Šio palivarko žemės išsimėčiusios sklypuose tarp skirtingų bajorų [valdų]. Žiemkenčių sėja dviejuose dirbamos žemės laukuose po 10 pūrų. Pievų mažai, visgi prišienaujama 30 vežimų šieno.
Čia pat, Svalkenių akalicoje, yra vienas dūmas,
kuriame kepykla su priešine, iš senos beržo ir eglės medienos, griūvanti. Svirnelis geras, kluonas su jauja naujai pastatyti. Tvartai seni, susmegę. Žemės ir pievos išsimėčiusios sklypais, su skirtingais bajorais ribojasi. Dviejuose žemės plotuose išsėjama žiemkenčių po šešis Rygos pūrus, o trečiame – po devynis. Šie du aprašytieji namai nuo Žeimių klebonijos nutolę pusę mylios.
Be to, dar Vigių, arba Mitalaukių (Mitoławkie) akalicoje, Šėtos parapijoje, Ukmergės paviete, esanti žemė nuo klebonijos nutolusi mylią. Tiksliai nežinoma, kiek tos fundacinės žemės yra, bet 1752 m. inventoriaus liudijimu, gali būti daugiau nei du valakai. Šią žemę 1778 m. liepos 13 d. kunigas Juozapas Zabielskis, [l. 179] tuo metu Žeimių klebonas106, perleido (zawiodl w possessyą) gerbiamam Joakymui Veličkai (Wieliczkowi), Ukmergės pavieto arklidininkui107. Žemės ir visa kita aukščiau aprašyta yra vidutinio gerumo – kaip klebonijos, taip ir valstiečių. Karčiamų, malūnų statyboms jokių nėra, tik kurenimui. Remiantis paskutine 1816 m. revizija, prie Žeimių klebonijos ir aukščiau aprašytuose kaimuose laisvų vyriškos lyties valstiečių yra dvidešimt, penki užimti.
Tokį perdavimo inventorių, surašytą Žeimių klebonijoje, sava ranka ir mano herbo įspaudimo antspaudu tvirtinu. Kaip minėta aukščiau – kunigas Pilypas Kopeckis, Brastos koleginės bažnyčios kanauninkas, Kauno dekanas, Kėdainių klebonas.
[L. S.]
104 Okurki, okurkiem (lenk. k.) – labai anksti ryte, po pirmųjų gaidžių (Mały słownik gwar polskich, Kraków: LEXIS, 2010, p. 171)
105 Alkierius – mažas nuošalus kambarėlis, miegamasis (Zygmunt Gloger, Encyklopedja staropolska ilustrowana, t. 1, Warszawa: Piotr Laskauer i spółka, 1900, p. 40).
106 Kun. Juozapas Zabielskis – Livonijos kanauninkas, Ukmergės dekanas, Žeimių klebonu minimas ir 1784 m. inventoriuje (Žeimių bažnyčios vizitacijos aktas, Ukmergės dekano vizitacija 1784 m., atlikta Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio parėdymu, par. Mindaugas Paknys, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2009, p. 77).
107 Arklidininkas – LDK valstybinis pareigūnas, prižiūrėjęs kunigaikščio ar vaivadijos, pavieto arklides, inventorių ir personalą. XVIII a. – daugiau garbės titulas (Edvardas Gudavičius. Arklidininkai, Visuotinė lietuvių enciklopedija, prieiga internetu: https://www.vle.lt/straipsnis/arklidininkai/.
VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai
Žeimių bažnyčios ir klebonijos įvesdinamasis inventorius, sudarytas 1820 m. Rankraščio paskutinio lapo faksimilė. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, b. 89.
BONIFACIJAUS ŠPYGA
(novelė)
– Parinktum, tėvai, rudmėsių. Žvelgiu anądien, Petronėlė visą kašiką bevelkanti. O jau dailios, nedidukės kaip bliuzelės sagos, taip ir prašosi į burną, –brukdama senajam Bonifacui krepšį kalbėjo antroji pusė.
– Tai pasakė, – mostelėjo ranka buvęs eigulys. – O kas rinks didesnes, jeigu temperatūra kaip Afrikoj: šutina dieną ir naktį. Nupjauni grybą, o jis – sukirmijęs. Tad ir puola ant mažų. Einu, gal neperkaisiu.
Bonifacijus užsikabino krepšį, patikrino, ar nepamiršo peiliuko, ir žengė per slenkstį. Miškas buvo čia pat, už pievos. Kiek save pamena, nebuvo ilgam su juo išsiskyręs. Na, kada trumpam dirbo fabrike. Bet ir ten miškas jo nepaleido, ateidavo į sapnus ir ošdavo medžių šnabždesiu, čiulbėdavo šimtų paukščių balsais, kviesdavo sugrįžti. Gal, kaip pasakojo motinėlė, buvo pradėtas ir gimė miške? O kartą paklydęs, būdamas dar visai snarglys, naktį išmiegojo po medžiu ir sveikas bei gyvas parsirado trobon. Miškiniu buvo jį pervadinę. Nepyko Bonifacijus taip šaukiamas, netgi didžiavosi. Žingsniuodamas link rudmėsių vietų, buvęs eigulys dūsavo, kad gyvenimas prašuoliavo lyg jo kadais turėtas valdiškas arkliokas, nei sulaikysi, nei pasivysi. Visa paguoda – gyvenimas draugėje. Troba dar tvirta, rąstinė, dviejų galų. Vienoje pusėje jis su Agute, antroje – sūnus Antanas su šeima. Kiti Bonifacijaus vaikai pasidavė į miestą. Nors ir aplanko tėviškę, pagerbia tėvus, bet mato senasis, skuba vaikai į savus lizdus, nutūpdami ant asfalto.
Rugsėjo saulė pradėjo svilinti tarsi būtų supainiojusi vasarą su rudeniu. Bonifacijus paspartino žingsnį ir nutarė eiti link gerai žinomo eglynėlio. Kelias neartimas, siekė pelkę. Ėjo dideliu žingsniu, kol pagaliau pamatė lyg šluotražius styrančius vaivorų krūmus, į
Gražina ČEKAVIČIENĖ
nosį mušė svaigus gailių kvapas, pranešdamas priėjus pelkę. Užmetęs akį, ant kupstelių išvydo raudonus spanguolių karolius ir prieš saulę besišildančią angį. Praslinko šonu ir įlindo eglynėlin. Tankiai susodintos eglaitės samanose slėpė tūkstančius rudmėsių. Tačiau jas pasiekti galėjai tik lyg šuva nuropodamas po medžiais. Net ir čia, šalia pelkės, sausra rodė dantis: visos kiek didesnės grybų kepurėlės buvo sukirmijusios. Teko ieškoti mažesnių. Bonifacijus ropojo po eglaitėmis, pjovė, kratė, kiek pajėgė, spyglius, kurie vis krito nuo medžių ir gulė ant kepurės, pečių, lindo į akis, burną, o saulė spirgino jį lyg lašinį ir prakaitas varvėjo ne lašais, o plaukė vandeniu. Uodai, pajutę prakaito kvapą, zvimbė, kvietė draugus ir gėlė, kur papuolė. Jis grybavo tvarkingai: tarsi šernas, išvaręs vieną eilę, pailsėdavo ir imdavosi kitos. Pagaliau krepšys pasakė gana. Nužvelgęs dar likusią eilę neapropotų vagų, nusipurtė spyglius, nubraukė šlapią veidą ir sausai nusispjovė. Pajuto didelį troškulį, bet prisiminė palikęs vandenį priemenėj. Troškulys didėjo, staiga supykino, galvon šovė tarsi žaibas ir išsigandęs Bonifacijus klestelėjo, kur papuolė. Užsimerkė, nes saulė pradėjo suktis ratu, o vėliau visai užtemo.
Atsigavo ir ėmė rankomis čiupinėti aplink, ieškoti, ko nepametęs. Gėlė smilkinius, darėsi šalta, bet pamažu grįžo atmintis, prisiminė, kad išėjo grybų. Apsidairė, netoliese pamatė kašelę su rudmėsėm. Stojosi palengva, maudė visą kūną lyg po smarkios talkos. Ėjo namo, net ne ėjo, o kiūtino susigūžęs į kuprą, lyg slėptų metus. Pagaliau pasiekė trobą ir pripuolė prie kibiro su vandeniu. Gėrė, kol troškulys apmalšo. Apsiprausė veidą, rankas ir išsitiesė lovoje. Išsigandęs ištikusio alpulio, laukė naujų ženklų. Girdėjo Agutės balsą, kažko klausiantį, bet nudavė miegąs ir atsikėlė tik vakarienei.
– Ale tai dasimušei su tom rudmėsėm, – stebėjosi žmona. – Bet ir karšta lyg vasarą, – aikčiojo nusunkdama bulves.
Bonifacijus pasrėbė rūgpienio, įmetė vidun kelias bulves ir pakilo nuo stalo. Nelipo valgis, jautėsi pavargęs, tad vėl griuvo miegoti. Bet miegas neskubėjo, slinko kažkur pro šalį, o jis mintijo ir kratė tą dienos alpulį ir nerado priežasties. Jau geso žvaigždės, kai mintis nušvietė protą: „Na ir iškvėšau, taigi gavau saulės smūgį ir nugriuvau.“ Nuraminęs save, Bonifacijus užsitraukė antklodę ir užmigo.
Bet sveikata ir toliau krėtė pokštus. Prisiminė, kad dar iki grybavimo buvo užėjęs galvos svaigulys, bet manė, kad nuo karščio. Dabar gi iki pietų jautėsi kaip anksčiau, bet vėliau nuovargis lenkė prie žemės, galvos gėla pranašavo, kad susirgo, nes ir valgio kratėsi. Žmona pirmoji pastebėjo permainą, bandė įkalbėti pasirodyti daktarams, bet Bonifacijus išplūdo vargšelę ir, trenkęs durimis, nužirgliojo į mišką. Tikėjo – miškas jam padės. Išgelbėjo nuo dusulio, padės ir dabar. Jis ėjo viltingai žvelgdamas į medžius, bandydamas save apgauti, net keletą tablečių nuo galvos buvo paėmęs iš žmonos vaistinėlės.
Bet liga nepaleido. Po kelių savaičių Bonifacijus tiek įsisirgo, jog Agutė ir sūnaus Antano šeimyna prašė tėvą nevaryti Dievo į medį, pasirodyti daktarams. Pasikėlęs lovoje, Bonifacijus ištarė „senatvė“, ir prarado sąmonę. „Vajėzau, numirė“, – suklykė Agutė puldama prie vyro. Antanas pripuolęs užčiuopė pulsą –tėvas kvėpavo sunkiai su pertrūkiais ir atrodė, kad viena koja jau išėjęs iš gyvenimo. „Kviesk greitukę“, –sušuko marti. Antanas puolė skambinti.
Atskubėjusi greitukė išvežė Bonifacijų į ligoninę. Iš daktarės veido nieko guodžiančio neišvydusi Agutė liejo ašaras ir nekantravo sulaukti tėvą palydėjusio Antano. Marti guodė anytą, nors pati netikėjo sakomais žodžiais. Antanas grįžo vėlų vakarą, mat tėvą palydėjo Kaunan, į ligoninę. Visa šeimyna žiūrėjo į jį ir laukė, kas ir kaip?
– Prasti tėvo popieriai, – atsidusęs išspaudė, – liga užleista, daktarai tyli.
– Nejaugi vėžys? – baimingai paklausė motina.
– Blogiau. Tėvui – erkinis encefalitas. Nėra nuo jo vaistų.
– Tai mirs? – sudrebino balsą marti.
– Nesakė, kad mirs. Prijungė prie aparatų, lašina vaistus. Liepė laukti.
Namiškiai po tokių žinių nelinksmi išsivaikščiojo. Slinko dienos, sulipdavusios į savaites, bet gerų žinių nebuvo. Praėjo ir mėnuo, o Bonifacijus vis gyveno ligoninėje. Prieš Visus Šventus aplankęs tėvą ir nieko guodžiančio neišgirdęs, Antanas susikvietė abu brolius ir pranešė, kad laikas ruoštis laidotuvėms. Pranešė ir tėvo valią, kad dar būdamas sveikas pabrėždavo norįs, jog pašarvotų namuose. Broliai išklausė, pamąstė ir ėmėsi darbo: dalį baldų išnešė pas Antaną, kėdes sukamšė virtuvėje. Moterys puolė valyti sienas, grindis, vis skausmingai atsidūsėdamos. Į paruoštą svetainę sugrąžino stalą, kuris tuščiame kambaryje panėšėjo į našlaitį.
– O kaip su kunigėliu? – užputusiom nuo ašarų akim sudejavo motina.
– Susitarsiu, – nuramino Antanas.
– Einu, paruošiu užkąsti, – sujudo Agutė ir žengė į virtuvę.
– Kol gyveni, reikia valgyti, – pritarė vidurinysis Tadas, – eime parūkyti. Broliai iškurnėjo laukan.
– Kad tėvas tokią ligą pasigaus – niekad nebūčiau patikėjęs, – stebėjosi Kazimieras. Tadas su Antanu pagūžčiojo pečiais ir visi vėl traukė dūmą.
– Kažkas atvažiuoja, – sušuko į lauką išėjusi Antano žmona, – ar tik ne girininkas?
– Bloga žinia lekia greičiau už gerą, numirė tėvelis, – išblyško Antanas.
Nutilę, supratę padėties rimtį sūnūs laukė. Girininko mašinėlė apvažiavo kiemą puslankiu ir stabtelėjo prie pat gonkų. Broliai prisiartino. Iššoko girininkas, atidarė užpakalines dureles ir beveik jėga iškėlė... Bonifacijų. Baisiai sumenkęs, panašus į briedžio nugraužtą medį, senasis eigulys patraukė namo. Lyg perkūno trenkti broliai žvelgė vienas į kitą.
– Na, ko tokie surūgę? Džiaukitės: parvežiau tėvuką gyvą ir sveiką. Seni ąžuolai palinksta, bet nepasiduoda.
Kol broliai susiprato padėkoti, girininko mašinėlė jau suko iš kiemo.
– Štai tau ir laidotuvės, – atsiduso Kazimieras, –galvokit, ką paaiškinsit tėvui. Einam vidun.
Viduje laukė įsiutęs Bonifacijus: kas per netvarka, stebėjosi. Grįžti žmogus namo, o namuose...
– Žiemą? Remontą? Ar visai išglušot? – pyko tėvas.
– Kol tamstos nebuvo. O pas mane nuo vasaros liko ir dažų, ir tapetų, nutarėm padaryti staigmeną, –pridėjo Kazimieras.
Bonifacijus perleido akimis sūnų veidus – ar nemeluoja?
– O ko stalas vidury riogso? – piktai paklausė.
– Taigi ant ko pasilipsi, jeigu ne ant stalo, – sutartinai aiškino broliai.
– Eitum, tėvai, prigulti, – Agutė paglostė vyrui palto rankovę ir paragino, – veskit pas Antaną, kol vyks remontas.
Bonifacijus, visų nuostabai, nesipriešino. Jautėsi pavargęs po kelionės, o ir daktarai įspėjo nesinervinti. Marti prišokusi nuavė batus, nuvilko paltą ir įkurdino uošvį miegamajame. Vis kaišiojo galvą ir siūlė tai išgerti kompoto, tai paragauti silkės. Bonifacijus jautė, kaip namų šiluma supa širdį, nubėga iki kojų, grįžta atgal, lipa aukštyn ir paglosto galvą. Senasis eigulys užmigo.
Tėvui bemiegant broliai srėbė košę, kurią patys užvirė.
– Džiaukis, kad tėvas nepaprašė parodyti dažų, –juokėsi Tadas.
– Nėr ko rodyti dantų, – pyko Kazimieras, – lekiu į miestą. Kol tėvas miega, reikia supirkti, kas reikalinga remontui. Pasakyk motinai, kad paieškotų drabužių persirengti.
Kazimieras išlėkė. Likusieji dirbo, kas papuolė: plėšė, gramdė senus tapetus, sukalė naują aukštą stelažą, mat kambario lubos nuo stalo buvo sunkiai pasiekiamos. Marti įtikinėjo uošvį nesimaišyti vaikams po kojomis, kad neperpūstų, girdi, dabar orai permainingi ir ne į sveikatos pusę. Grįžęs Kazimieras nubaltino lubas, išklijavo sienas, nudažė grindis. Broliai sunešė baldus, marti pakabino užuolaidas. Agutė atnešė šventus paveikslus ir pabučiavusi parodė Antanui, kur pakabinti.
– Gal, sakau, kitus kambarius vasarą išremontuosim, – derėjosi Kazimieras, – klijai blogai džiūna, o nuo dažų kvapo tamstai, tėveli, nesisveikuos.
Bonifacijus maloningai sutiko. Liepė Agutei suremontuotoje svetainėje paruošti stalą, pamylėti rūpestingus vaikus. Tik pamislyk, padarė remontą nepaisydami šalčio ir darganos. Ne vaikai, o auksas. Agutė su marčia nešė, ką gardžiausio turėjo, net butelis šermukšninės nutūpė viduryje stalo.
– Stalas padėtas, – visus pakvietė Agutė.
Subildėjo traukiamos kėdės, marti atbogino puodą virtų bulvių, valgytojai tik smeigte smeigė raugintų rudmėsių kepurėles. Dar Bonifacijaus senelio daryta šermukšninė sušildė vidų ir atrišo liežuvį. Nedaug palaižė jos Tadas, bet užteko, kad atsisukęs į tėvą atskleistų remonto paslaptį.
– Taigi tamstos laidotuvėms ruošėmės, – išdrožė.
Sėdintieji prie stalo apmirė. Marti kaip tikra Ievos duktė sumetė, kad reikia kažką daryti.
– Ale sakau, stebuklas įvyko. Ką jūs, tėveli, padarėt, kad pasveikot? Ar kokį užkalbėjimą žinojot? Ar net nežinau ką? – patraukė pečiais.
Bonifacijus apžvelgė namiškių veidus: visi laukė, ką jis pasakys. Jis suraukė antakius, perbraukė ranka plaukus ir paaiškino:
– Palatoje visi buvom pririšti prie aparatų. O tie rodė, kiek liko laiko šioje žemėje. Po mėnesio likau vienas: kas pasveiko, o kas ne. Iš daktarų veidų supratau... O naktį ir atslinko ji – Kaulėtoji. Priėjo prie lovos ir sako: „Ruoškis, Bonifacijau, baigiasi tavo laikas“, – ir tiesia ranką. Tuoj pagriebs ir... – Bonifacijus parodė kaip Kaulėtoji tiesė ranką. – Supykau taip didelei, kad pasikėliau lovoje ir še tau, pakišau špygą jai panosėn. Ji kad sudrebėjo, net akys tris kartus persivertė, ėmė tolti nuo manęs ir visai pasislėpė. Ryte atėję daktarai pažiūrėjo į mano aparato rodiklius ir sušuko: „Stebuklas!“ Kaip matote, kartais ir špyga daug gali.
Sėdintieji už stalo, išgirdę tokią naujieną, net išsižiojo ir po stalu jų rankos ėmė mėgdžioti Bonifacijaus pasveikimo „užkalbėjimą“.
GYVENIMAS – NUOSTABI PASAULIO PAŽINIMO KELIONĖ
Jonas Butkevičius – technikos mokslų daktaras, profesorius, apkeliavęs daugiau kaip 70 valstybių penkiuose kontinentuose. Mus žavi šios asmenybės įvairiapusiškumas – jis ne tik mokslininkas, keliautojas, bet ir dailininkas.
2023 m. lapkričio 24 d. savo 75-mečio proga Vilniuje, galerijoje „Juozas Art“, J. Butkevičius pristatė personalinę parodą „Pasaulio impresijos“. Joje buvo eksponuoti 24 nauji paveikslai. Parodos atidaryme autoriaus kūrybą gražiai įvertino garsi dailėtyrininkė doc. dr. Nijolė Tumėnienė, tapytojų asociacijos „Individualistai“ (jai priklauso J. Butkevičius) pirmininkas Svajūnas Armonas ir kt.
Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje J. Butkevičius jonaviečiams pristato tapybos albumą, 2023 m. rugsėjo 8 d.
Tais pačiais metais J. Butkevičius parengė ir išleido tapybos darbų albumą „Pranas ir Jonas Butkevičiai. Skambančios spalvos“.
2024 m. kovo 13 dieną Strasbūre, Europos parlamento rūmuose, buvo atidaryta Lietuvos tapytojų asociacijos „Individualistai“ paroda „Gėlių kilimas“. Tarp daugelio kūrinių puikavosi ir J. Butkevičaus tapybos darbai. Dailės vertintojai parodą laiko pasisekusia, ji buvo gausiai lankoma. Parodos globėjas –europarlamentaras Juozas Oleka.
„Individualistų“ atstovai Strasbūre. Iš kairės: Vytautas Poška, Ieva Liaugaudaitė, Svajūnas Armonas, Juozas Pranckevičius.
2023 M. JONAVOS R. SAVIVALDYBĖS PRANO DOVALGOS PREMIJA
Audriaus Reipos nuotraukos
Jonavos rajono savivaldybės Prano Dovalgos premijos skyrimo komisijos (pirmininkė –rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė
Gailienė) 2023-11-29 protokolo Nr. 38B-89 nutarimu Prano Dovalgos premija (1000 Eur) paskirta Lietuvos poetui ir vertėjui Vytui Dekšniui.
Autorius įvertintas už Jindricho Manno memuarinio romano „Praha, iki pareikalavimo“ („Sofoklis“, 2021, 384 p.) ir Michalo Ajvazo romano
„Kitas miestas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, 184 p.) vertimus.
Premija skiriama už lietuvių arba čekų kalba per pastaruosius 5 metus publikuotą literatūrinį kūrinį, filmą, spektaklį, tekstą istorinės atminties, lietuvių ir čekų tautų kultūrinio, politinio ar ekonominio bendradarbiavimo temomis. Į premiją gali pretenduoti Lietuvos ir užsienio autoriai.
Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, laureatas Vytas Dekšnys, Jonavos rajono savivaldybės administracijos Prano Dovalgos premijos skyrimo komisijos pirmininkė, mero pavaduotoja Birutė Gailienė.
TRUMPAI APIE LAUREATĄ.
V. Dekšnys gimė 1972 m, Vilniuje, 1990 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą (dabar Mikalojaus Daukšos), 1994 m. – filosofijos bakalauro, 1996 m. – magistro studijas Vilniaus
2024 NR. 1 (19)
universitete, 2002 m. – doktorantūros studijas Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos instituto Socialinių mokslų mokykloje. 2004 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją
Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. Rašo eilėraščius. Verčia poeziją, prozą, eseistiką, publicistiką, humanitarinių mokslų literatūrą daugiausiai iš lenkų kalbos, taip pat ukrainiečių ir kitų Rytų bei Vidurio Europos kalbų. Bendradarbiauja su leidiniais „Literatū-
ra ir menas“, „Naujasis židinys“, bernardinai.lt ir kitais. Savo kūrybos ir vertimų publikavęs įvairiuose rinkiniuose, almanachuose, antologijose Lietuvoje ir užsienyje, dalis jo kūrybos išversta į anglų, baltarusių, hebrajų, lenkų, slovėnų kalbas. IX. Kronika
Komisijos sprendimą pristato mero pavaduotoja B. Gailienė.
Laureatą sveikina Prano Dovalgos sūnėnas Vytautas Davalga.
GARBINGIAUSI SAVIVALDYBĖS APDOVANOJIMAI –KREPŠINIO KLUBUI IR BASEINUI
Per kasmetinį Jonavos rajono savivaldybės padėkos vakarą oficialiai apdovanojamos organizacijos už ryškią metų veiklą ir pasiektus rezultatus. Šįmet „Krištolinė gulbė“ atiteko Jonavos krepšinio klubo „CBet“ komandai, o „Šviesos bokštu“ apdovanotas Jonavos baseinas.
„Šiandien mes apdovanojame dvi ypatingas organizacijas, kurios savo veikla ir pastangomis sutelkia jonaviečius, suvienija mus visus ir dovanoja daug nuostabių akimirkų, garsina Jonavą už rajono ribų“, – teigė Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius, įteikdamas garbės simbolius.
„Krištolinė gulbė“ Jonavos krepšinio klubo „CBet“ komandai skirta už reikšmingas pastarųjų metų pergales, įrašytas į Jonavos sporto istorijos puslapius ir Jonavos vardo garsinimą Lietuvoje bei miesto bendruomenės telkimą sportinėms pergalėms siekti.
Apdovanojimas „Šviesos bokštas“ Jonavos baseinui įteiktas už naujų sveikatingumo ir aktyvaus laisvalaikio tradicijų kūrimą Jonavos rajono gyventojams.
Biudžetinės įstaigos „Jonavos baseinas“ direktorė Aira Kaunietė ir VšĮ krepšinio klubo „Jonava“ vykdomasis direktorius Karolis Vaškevičius įsiamžino su apdovanojimus įteikusiu meru Mindaugu Sinkevičiumi.
ALBINAS PAVASARIS
1954 02 20 – 2023 12 24
Albinas PAVASARIS – poetas, Jonavos Justino Vareikio pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytojas metodininkas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, vienas šios partijos Jonavos skyriaus steigėjų. Gimė 1954 m. vasario 20 d. Kelmų k. (Ukmergės r.).
1971 m. baigė Veprių vidurinę mokyklą. 1976 m. –Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kuriame įgijo geografijos ir fizinio auklėjimo specialybę.
1978–1983 m. dirbo Jonavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje mokytoju, o nuo 1983 m. – Jonavos 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Justino Vareikio progimnazija).
Albinas Pavasaris 1990–1995 m. buvo Jonavos rajono savivaldybės tarybos narys, Kultūros ir švietimo komisijos pirmininkas. 1994 m. jam suteikta kūno kultūros mokytojo metodininko kvalifikacinė kategorija.
Kaip darbštus ir atsakingas pedagogas bei aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis, buvo apdovanotas savivaldybės ir darbo įstaigos padėkos raštais. Pelnė Jonavos kultūros centro menų vadybos nominacijos „Už sielos audras poezijoje“ apdovanojimą „Jonukas – 2001“. Dalyvavo respublikinėje šventėje „Samtis“ (apdovanotas padėka, 2008 m). Tapo poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“, kurį organizavo Lietuvos respublikos žemės ūkio rūmai ir laikraštis „Ūkininko patarėjas“, diplomantas (2013 m.), taip pat šio konkurso laureatu (2015 m.), Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ konkurso „Laiškas tėviškei“ nugalėtoju (2017 m.). Poezijos klubas „Šaltinis“ jam suteikė „Sodžiaus dainiaus“ titulą (2016 m.), taip pat šio klubo 35-mečio proga buvo apdovanotas padėka už poetinio žodžio puoselėjimą ir ilgametę veiklą klube (2021 m.). Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos 35-mečio proga apdovanotas padėka už pagarbą lietuviškam žodžiui, meilę poezijai ir prozai, draugijos atstovavimą šventėse ir renginiuose (2023 m.).
A. Pavasario gyvenime reikšmingą vietą užėmė sportas. Jis buvo slidinėjimo entuziastas, kandidatas į sporto meistrus (1980 m.), slidinėjimo varžybų respublikinės kategorijos teisėjas. Pelnyti apdovanojimai: Vilniaus miesto slidinėjimo varžybų prizininkas (1980–1983 m.), Jonavos rajono slidinėjimo ir žiemos trikovės varžybų čempionas (1978–1983 m.), bėgimo
A. Kulviečio paminklas (obeliskas) – Jonava nugalėtojas (1998 m.). Jonavos kūno kultūros ir sporto centras A. Pavasarį apdovanojo už viso gyvenimo nuopelnus ugdant jaunąją kartą ir skiepijant meilę sportui, fiziniam aktyvumui ir sveikam laisvalaikio praleidimo būdui (2020 m.).
A. Pavasaris nuo 1972 m. respublikinėje ir rajoninėje („Jonavos balsas“, „Naujienos“, „Alio Jonava“) periodinėje spaudoje publikavo straipsnius, apsakymus, miniatiūras, eilėraščius. Jis yra knygų „Praradimų turtas“ (2000 m.), „Ženklai“ (2014 m.), „Mano buvimas žemėje“ (2024 m.) autorius bei leidinių „Laiko aidas“ (2000 m.), „Palaima baltųjų aušrų“ (2002 m.), „Lyg krintantys lašai“ (2006 m.), „Tarp praeities ir ateities. Jonava“ (2009 m.), „Rudens preliudija“ (2012 m., 2014 m.), „Pavasario valsas“ (2014 m.), „Sielos virpesiai“ (2016 m.), „Už tų langų“ (2020 m.), „Ačiū, žmogau“ (2022 m.) bendraautoris.
Mirė 2023 m. gruodžio 24 d. Jonavoje. Urna su velionio palaikais palaidota Jonavos kapinių kolumbariume.
Mano buvimas žemėje : eilėraščių rinktinė / Albinas Pavasaris. – Vilnius : A. Pavasaris, 2024.
Parengė Rimantė Tarasevičienė, Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė
IN MEMORIAM
KAZIMIERAS MACKEVIČIUS
1950 01 22 – 2024 04 05
IX. Kronika
SUGRĮŽĘS Į SAVO MIESTELIO ATMINTĮ
Senųjų strebeikiečių albumuose galima aptikti mažytę nuotrauką su 1957 metų data. Joje – ant mokyklos laiptelių susėdę keturių klasių mokiniai su savo mokytoju. Įsižiūrėjus galima atpažinti veidus: antai trečioje eilėje – Kaziukas Mackevičius iš Jucunkių kaimelio, plytėjusio už Lankesos. Ne vienas fotografo įamžintų mokinių sėkmingai baigė anuomet architekto V. Michnevičiaus dvare įkurtą pradinę mokyklą, ne vienas jų dar darbuojasi įvairiose ūkio, kultūros srityse. O tas juodbruvas berniukas, vardu Kazimieras, gana toli nužengė mokslo vieškeliais, baigė studijas Vilniaus universitete, netrukus tapo Lietuvos informacijos instituto vadovu, Lietuvos technikos bibliotekos direktoriumi, kur nuoširdžiai ir kūrybingai darbavosi 28 metus.
Sunku išsyk išvardyti visus Kazimiero Mackevičiaus pasiekimus, nuopelnus, gerąsias iniciatyvas. Viena jų – Patentinės informacijos centro, tapusio nacionaline ir tarptautine dokumentų saugykla, įkūrimas. Jam vadovaujant, biblioteka ėmė rengti aktualias bibliografines rodykles, temines parodas, bibliotekos specialistai ėmė lankytis tarptautinėse konferencijose, seminaruose, keisti įstaigos misiją. Maža to, vadovaujant buvusiam strebeikiečiui, restauratoriai senąjį statinį Šv. Ignoto gatvėje pritaikė šiuolaikiniams poreikiams, atvėrė kelių šimtmečių senumo sienų tapybą, į naujas patalpas perkėlė ne vieno milijono spaudinių fondus.
K. Mackevičius – nuo vaikystės keliautojas su romantiko gyslele, susitikimų su įdomiais žmonėmis, net nutrūktgalviškų nuotykių mėgėjas. Pirmoji įdomesnė jo gyvenimo kelionė – apie 1967 m. vykusi mokinių ekskursija bortiniu sunkvežimiu į Taliną. O štai 1968-aisiais, patekus į klasės auklėtojos B. Ilgūnienės ir rūpestingo klasės bičiulio G. Ilgūno globą, autostopu aplankyta kone visa Lietuva, apmąstymams sustota prie daugelio istorinių paminklų, gamtos objektų, papildančių menkas to meto mokyklines žinias. Rodos, tada Kazys atrado naujų pomėgių – muziką, fotografiją, o įstojęs į universitetą vaikinas tobulino gebėjimus liaudies instrumentų srityje, lankė dainų ir šokių ansamblio repeticijas. Vėliau fotografo įgūdžiai padėjo jam parengti nepaprastas kelionių akimirkų parodas „Ugnikalnių ir geizerių slėnyje“, „Tarpukario bajorai fotografijose“.
Pelnęs užtarnautą poilsį, Kazys su žmona vis dažniau sugrįždavo tėviškėn, į Žeimius, tvarkė savo tėvų sodybą, rengėsi čia gyventi. Dėmesio skyrė ir Vilniaus krašto bajorų karališkajai sąjungai, buvo jos garbės vadu, kitoms bajorų organizacijoms, o 2014 m. inauguruotas į šv. Kazimiero ir šv. Vaitiekaus ordinų narius. Žeimiečiams džiugu, kad Kazio pastangomis čia įsteigtas skulptoriaus prof. K. Bogdano visuomeninis muziejus, kad jis įkvėpdavo naujiems sumanymams, darbams. 2018 m. mūsų žeimiečiui įteikta nominacija „Žeimių krašto geradaris“.
Skaitydamas grožinę literatūrą istorine tematika, ypač žavėdamasis Adomo Mickevičiaus poemomis (skaitė lenkų kalba), Kazys domėjosi 1861–1863 m. sukilimu. Jis dalyvavo G. Ilgūno surengtoje ekspedicijoje sukilėlių takais, studijavo 1831 m. T. Kosciuškos sukilimo medžiagą, susidomėjo pirmuoju Lenkijos ir Lietuvos bandymu išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos – Baro konfederacija, įvykusia 1768 m. Vienas įdomesnių jo sumanymų – didžiulio paminklinio akmens, rasto Lietuvos laukuose, atridenimas į Griunvaldą (Lenkija) Žalgirio mūšio 610-osioms metinėms paminėti. 2023 m. „Taurostos“ žurnale pasirodė K. Mackevičiaus straipsnis „Trys Baro konfederacijos atminimo paminklai“, kuriame nagrinėjama mūsų krašte tebestūksančių šiam įvykiui atminti skirtų paminklų istorija ir dabarties būklė. Deja, šis rašinys Kazimiero kūrybinio palikimo sąraše – jau paskutinis...
2024 m. balandžio 5 d. Vilniuje po sunkios ligos mūsų garbusis kraštietis K. Mackevičius užgeso. Liko daug nenuveiktų darbų tiek sostinėje, tiek miestelyje. Kiekvienam jo bičiuliui, klasės draugui, kolegai liko bendravimo su Kaziu prisiminimai. Antai vienam jų savo knygoje „Tarpukario bajorai fotografijose“ jis įrašė: „Mūsų seneliams, proseneliams, Lietuvos bei Žeimių parapijos, Strebeikių kaimo žmonėms atminti. Nuostabu, kad sveiki ir jauni praėjome kelią nuo Strebeikių iki Žeimių, nuo Žeimių iki Vilniaus kartu. Prisiminkime mokyklos laikus.“ Įrašas – tarsi tiltas tarp mažo, jau išnykusio kaimelio ir didmiesčio. Ar įvyks XIII laidos abiturientų, baigusių mokyklą prieš 60 metų, 1968-aisiais, susitikimas, jau be Kaziuko, –sunkus klausimas.
Marius GLINSKAS
NAUJAUSI LEIDINIAI. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA
Rimantė TARASEVIČIENĖ
Gerumas toks – būti: [eilėraščiai] / Danguolė Liudžiūtė-Vasiliauskienė. – Kaunas: Ridsales, 2023. – 85, [1] p. – (Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus…).
Tai – ketvirtoji kraštietės poezijos knygelė. „O iš tiesų – tai jausmų, gamtos bei spalvų pokyčių ir gyvenimo istorija. Nuo tyriausio jaunystės žvilgsnio iki baimės, nerimo ir skaudaus liūdesio šiame tolstančiame pasaulyje. Istorija trapi, nepakartojama, dūžtanti ir vėl prisikelianti vilčiai regėti žydintį sodą. Meninis pasaulis banguoja kartu su upių tekėjimu. Vanduo nusineša į praeitį netobulas kasdienybės spalvas, teka per širdį, rankas, plaukus ir akis, išgrynindamas tai, kas vertinga, amžina, sakralu.
Gerumas toks. Būti. Po Viešpaties dangumi. Regėti skrendantį gandrą, išgirsti besiskleidžiančių tulpių šnabždesį, svaigti nuo liepų žiedų kvapo. Būti su tais, kuriuos mylime“, – rašo Danguolė Liudžiūtė-Vasiliauskienė knygelės pradžioje.
Šioje knygelėje per 80 eilėraščių. Paskutinysis – „Meilės angelas“: Jaučiu meilės angelą, Kuris saugo mane. Vakar. Šiandien. Amžinai.
Knyga išleista 50 egz. tiražu.
Mano buvimas žemėje: eilėraščių rinktinė / Albinas Pavasaris. – Vilnius: A. Pavasaris, 2024. – 79 p.
Albinas Pavasaris – aktyvus ilgametis Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys. Jis išleido eilėraščių knygas „Praradimų turtas“ (2000 m.) ir „Ženklai“ (2014 m.). 2023-iųjų metų pabaigoje Jonavos krašto kultūriniu gyvenimu besidominčius ir literatų bendruomenę ištiko didžiulė netektis – staiga mirė poetas Albinas Pavasaris. Jau po poeto mirties artimiausieji žmonės pasirūpino, kad dienos šviesą išvystų eilėraščių rinktinė „Mano buvimas žemėje“ (2024 m.), kurią išleido ir maketavo sūnus Aidas Pavasaris. Rinktinėje eilėraščiai sudėlioti į tris skyrelius: „Jaunystės blyksniai“, „Tarp praeities ir dabarties“ bei „Pilnaties miražai“. Knygelė baigiama eilėraščiu „Malda“:
Baigiasi šventės, Baigiasi kančios, Regis telieka būtis Miršta legendos laiką pralenkę Tik neužgęsta viltis
Ji tarsi žvakė sielą gaivina kūnui smilties pasmerktam kad pakylėtų ten amžinybėj iki artumo kitam...
Knyga išleista 150 egz. tiražu.
TAUROSTA
Tarpkultūrinė filosofija komparatyvistinių studijų aplinkoje: mokslo monografija / Žilvinas Vareikis. – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2023. – 351, [1] p. – (Bibliotheca orientalia et comparativa; t. 22).
Monografijos užuomazgos pradėjo formuotis praslinkus keleriems metams po 2013 m. kraštiečio Žilvino Vareikio stažuotės Vokietijoje, kurios metu jis detaliai susipažino su tarpkultūrinės filosofijos atstovų − Ramo Adharo Mallio, Franzo Martino Wimmerio, Wilhelmo Halbfasso, Heinzo Kimmerle’s, Raulio Fornet-Betancourt’o, H. R. Yousefio − bei artimų jiems savo mąstymu filosofų originaliais darbais, taip pat konsultavosi su šioje srityje dirbančiais vokiečių specialistais.
„Ši monografija susideda iš įvado, keturių pagrindinių dalių, kuriose gvildenamų pagrindinių problemų laukas organiškai išplaukia vienas iš kito, ir atliktą analizę vainikuojančių išvadų. Leidinyje nesiekiama aprėpti visų tarpkultūrinės filosofijos koncepcijų, o sąmoningai pasitelkiamos tik reprezentyviausios, padedančios geriau suvokti tarpkultūrinės filosofijos idėjų savitumą.
Kertinė monografijos pirmosios dalies idėja − tarpkultūrinės filosofijos tapatybės ieškojimas. Antros knygos dalies pagrindinė idėja – tai balansavimas tarp postmodernizmo ir kontinentinės filosofijos. Šią idėjinę tendenciją atskleidžia tarpkultūrinės filosofijos mąstytojų nagrinėjamų idėjų laukas ir temos, kurios išsamiai ir aptariamos.
Trečiosios knygos dalies idėja – tai teorijos ir empirijos pradų jungtis, kurią įkūnija tarpdalykiškumo terminas, bei atskiri minėtų pradų sluoksniai tarpkultūrinėje filosofijoje.
Ketvirtos dalies svarbiausia idėja – tai lyginamųjų kultūrų tyrinėjimų laisvės realizavimas Nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje. Įvairios okupacijos brėžė gaires, ką tyrinėti ir kaip tą daryti. Šito „paveldo“ dar apsčiai turime ir šiandien lietuviškoje akademinėje kultūroje. Gal dėl to mūsų šalyje kukliai šmėžuoja vos keli komparatyvinio tyrinėjimo centrai. Dėl to svarbiu filosofinio tarpkultūrinio mąstymo (Lietuvoje vadinamo komparatyvistiniu) poslinkiu laikau atsivėrusią tyrinėjimo pasirinkimų įvairovę. Šioje dalyje ją ir norisi atskleisti bei išryškinti ligi šiol labiausiai šiai mąstymo srovei nusipelniusių asmenybių indėlį. Tuo tikslu šioje knygos dalyje gilinamasi į komparatyvistinio mąstymo lietuvišką tradiciją. Turimos galvoje profesorių Antano Andrijausko ir Algio Uždavinio bei dviejų iškilių mūsų išeivijos atstovų Algio Mickūno ir Thomo Kasulio idėjos“, – rašo Žilvinas Vareikis „Įvade“. Knyga išleista 300 egz. tiražu.
Visko po truputį: pasakos, legendos, humoro eilės ir dainos, tautosaka, intermedijos / Mykolas Kručas. – Kaišiadorys: Printėja, 2024.
Naujoji Mykolo Kručo knyga jau 6-oji. Keturiose knygose – poezija bei poemos, o penktoji – dokumentinė apybraiža „Giminės takais“ (2019 m.), paremta archyviniais dokumentais ir liudytojų prisiminimais. Naujoji knyga „Visko po truputį“, kaip teigia pats autorius, esanti jubiliejinė dovana pačiam sau 95-erių metų sukakties proga. Šis leidinys visiškai skiriasi nuo anksčiau parašytų knygų, nes Mykolas Kručas ėmėsi sudėtingo darbo – sueiliuoti pasirinktas lietuvių ir kitų tautų pasakas, legendas, kuriomis apipinti vietovardžiai bei legendiniai akmenys. „Kurdamas legendas, vadovavausi liaudyje paplitusiomis istorijomis, knygomis ir kitais šaltiniais. Šiame leidinyje svarbią vietą užima rieduliai – didžiausi mūsų krašto akmenys, saugomi valstybės, įtraukti į geologinių paminklų sąrašą. Legendas apie kiekvieną akmenį pateikiau eiliuotai, iliustruodamas jas aprašomų riedulių nuotraukomis“, – rašo autorius.
Kita leidinio dalis skiriama autoriaus fantazijoms, kur neužmirštama ir koronavirusas, ir politika, ir nuotykiai Palangos pajūryje, ir šiuolaikinės mados bei daugelis kitų temų.
Daugelis pasakojimų parašyti Panevėžio tarme, todėl pasakojimuose pasitaiko tam kraštui būdingų tarmiškų žodžių. Knygos gale pateikiamas jų paaiškinimas.
Knyga išleista 100 egz. tiražu.
KAS ATSITIKO? KODĖL? KUR NEAPYKANTOS ŽMOGIŠKUMUI PRADŽIA? KUR MAMA? KUR TĖTĖ? KUR VISI ŽMONĖS? KODĖL ŽMONĖS NEMYLI ŽMONIŲ? KODĖL REIKIA VISKĄ SUNAIKINTI? KAS DABAR BUS? AR KARAS VISAME PASAULYJE? KUR DINGO MANO ŽAISLAI? KAIP GERBTI IR MYLĖTI UŽPUOLIKUS, JEI JIE SUNAIKINO MANO MEILĘ? AR TAI TRŪKS AMŽINAI? AR REIKALINGAS KARAS, KAD TAPTUME NUOLANKESNI? KAS DABAR PADUOS RANKĄ, SKAITYS PASAKAS APIE GERUOSIUS MILŽINUS? KODĖL SURAMBĖJO ŽMOGAUS PROTAS? KĄ GALVOJA ŽUDIKAI? AR JIE TAIP PAT TURI VAIKŲ? KOKIE JŲ VARDAI? AR JIE MYLI SAVO TĖVUS ŽUDIKUS? KAS YRA PASAULIO PABAIGA? AR
TAI JAU PABAIGA IR ŽMONĖS NEGYVENS ŽEMĖJE?
AR DIEVAS LEIDŽIA ŽUDYTI? JEI NE, TAI KO
TYLI VISO PASAULIO TIKINTIEJI, KO -
DĖL UŽVERTOS JŲ BURNOS IR
UŽMERKTOS AKYS? KO -
DĖL ŽMOGAUS
PROTAS
NUKREIPTAS
Į ŽUDIMO ĮRANKIŲ GAMINIMĄ, KAI MILIJONAI BADAUJA IR MIRŠTA ALKANI? AR MANO MALDOS PASIEKS DIEVĄ AUKŠTYBĖSE? KODĖL? KODĖL DIEVAS NUSIVYLĖ ŽMONĖMIS IR NEGALI PADĖTI? AR MAŽAI TIKINČIŲJŲ LIKO? TAI KUO TIKI ŽMONĖS? KAM MELDŽIASI? KODĖL TAPOME PINIGŲ VERGAIS? AR DAR NEPAKILOME VIRŠ PILVAKALBIŲ IR BUKŲ ŽMONIŲ? KODĖL PASAULIO GALINGIEJI LINKĘ ŽUDYTI? LEISTI ŽUDYTI YRA ŽUDYTI. KODĖL MILIJONAI ŽMONIŲ PATEISINA ŽUDYNES, SAMDO ŽUDIKUS, PASKUI JUOS PAČIUS NUŽUDO? KODĖL MANE VERČIA MEILĘ PAKEISTI NEAPYKANTA? AR MANO MALDOS PASIEKS DIEVĄ AUKŠTYBĖSE? KODĖL? KODĖL DIEVAS NUSIVYLĖ ŽMONĖMIS IR NEGALI PADĖTI? AR MAŽAI TIKINČIŲJŲ LIKO? TAI KUO TIKI ŽMONĖS? KAM MELDŽIASI? KODĖL TAPOME PINIGŲ VERGAIS? KODĖL SURAMBĖJO ŽMOGAUS PROTAS? KĄ GALVOJA ŽUDIKAI? AR JIE TAIP PAT TURI VAIKŲ? KOKIE JŲ VARDAI? AR JIE MYLI SAVO TĖVUS ŽUDIKUS?
