Taurosta Nr. 2 (20)

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2024 M. NR. 2 (20)

„Jonrugė“ – tai entuziastingų senjorų kolektyvas, mylintis šokį, gyvenimą ir savo miestą. 2019 metų rugsėjo mėnesį grupę įkūrė ir jai vadovauti ėmėsi choreografė Rita Pilypienė. Šokėjai – spalvingų charakterių žmonės nuo 56 iki 82 metų, susirenkantys pabendrauti, įdomiai praleisti laiką ir puoselėti liaudies meną. „Jonrugės“ repertuarą sudaro liaudies šokiai, pristatomi šventėse bei renginiuose Jonavoje ir už jos ribų. 2024-aisiais kolektyvas dalyvavo ir jubiliejinėje Dainų šventėje. Jo kredo –„Kol mūsų širdys plazda ir plazdės, Jonrugė žydi ir žydės.“

Pirmoje eilėje iš kairės: Edmundas Narvydas, Virginija Kudukienė, Birutė Semko, Jūratė Guogienė, Edita Baltaduonienė.

Antroje eilėje iš kairės: Jadvyga Janulienė, Ramutė Salkauskienė, Judita Kostkuvienė, Valdas Jankauskas, Jurgis Tamašauskas, vadovė Rita Pilypienė, Gintautas Pilypas, Bronislovas Guogis, Daiva Skrabulienė, Jonas Radvilavičius.

I. DATOS IR ŽMONĖS

Dainų šventei – 100

Jurgita Serapinė

Šimtmetis – tarsi nesibaigianti daina 3

Miesto šventės aidas 7

Monika Zupinskienė

Nepaprastos atostogos bibliotekoje! 11

Kristina Adukaitė

„Miražas... Miestelio romansai...“ 16

Daiva Petrikėnienė

Aštuntoji Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija

Apie akistatą su praeitimi ir meilę, 20 kaip būdą viską nugalėti

Kristina Adukaitė

„Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, 23 ko niekada neturi pamiršti.“

Vytautas Venckūnas

II. JUBILIEJAI

Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekai – 85

Jubiliejų švenčianti biblioteka tampa 27 reikšmingu bendruomenės centru

Kristina Diemintaitė-Stepšienė

Valentinai Šereikienei – 70

Siela liko jauna... 38

Valentina Šereikienė

Linai Žuvininkaitei – 50

Link saulėlydžio – kiekvienas savuoju keliu 43

Irena Nagulevičienė

Šveicarijos bibliotekai - 70

Knygų šventovė ir jos bičiuliai – klubas „Prie kavos“ 49

Irena Būtėnaitė

III. SUSITIKIMAI SU ĮDOMIAIS ŽMONĖMIS

Medinių žirgų šuoliai įveikia Europos platumas 56

Marius Glinskas

Prisistatymas, arba Susijungimas.... 61

Sigita Laubengaier

IV. POEZIJOS KLUBO „ŠALTINIS“ SVETAINĖ

Rašyk eilėraštį kaip savo maldą… 65

Irena Nagulevičienė

V. JAUNŲJŲ KŪRYBA

Lietavos pagrindinės mokyklos mokinių kūryba

Lietuvių kalbos dienos

Kristina Adukaitė

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI

69

72

„Kelio žmonės“, kilę iš Jonavos krašto 76

Zigmantas Michnevičius

Jonavos krašto miškų ir mano istorija 85

Vytautas Daukševičius

Spalvingas filareto gyvenimas

Gintautas Šeikis

VII. KŪRYBINĖ MOZAIKA

98

Felė. Biografinė apysaka. 104

Edvardas Chlopickis

VIII. KRONIKA 113

IX. KALENDORIUS 119

X. NAUJAUSI LEIDINIAI. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA 125

1-ame viršelyje – kompozicija iš atvirukų rinkinio, skirto rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus 95-osioms gimimo metinėms.

Dailininkė Martyna Brėdikienė, 2024 m.

Atviruko citata:

„[...] siela yra tai, kas žmogų iš dvikojo žinduolio daro žmogumi ir ko negalima užkasti į žemę, nes ji nemirtinga. Ji priešinasi nebūčiai ir pakyla į dangų, mirtis negali jos įveikti.“

LEIDĖJAS – Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Kristina Adukaitė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas KALBOS REDAKTORĖ – Rita Masiliūnienė

ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt

MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys

TIRAŽAS – 400 egz. | ISSN 2424-4317

LEIDINĮ GALIMA

ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

LIETUVOS DAINŲ ŠVENTEI – 100

ŠIMTMETIS – TARSI NESIBAIGIANTI DAINA

Jurgita SERAPINĖ, Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja

Lietuvoje nerasime šeimos, mokyklos ar kitos bendruomenės, kuri nesuprastų ar nepalaikytų Lietuvos dainų šventės idėjos. Kaip ir nerasime žmogaus, kuris būtų negirdėjęs apie tokį renginį. Pirmoji Dainų šventė įvyko prieš šimtmetį. Kiek kolektyvų į ją atvyko iš Jonavos? Sekant dainų šventės tradicijos raidą paaiškėja, kad jau 1918–1919 m. Jonavos valsčiuje veikė bažnytinis choras, Žeimių dvaro darbininkių (ir aplinkinių kaimų moterų) choras. Vėliau Žeimiuose buvo organizuojamos jaunalietuvių šventės, kuriose dalyvaudavo kaimiečiai. Jonavos miesto choras, vadovaujamas M. Kulikausko, dalyvavo pirmojoje Dainų šventėje 1924 m. Kaune.

2024-ieji paskelbti šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ metais. Šimtmetis – tarsi nesibaigianti daina, kurios žodžiai – mūsų valstybės ir jos kultūros istorija, ryškiai atsispindinti ir šimtametėje Dainų šventės tradicijoje.

Šventiniai, skirti šiai progai paminėti, renginiai Jonavoje prasidėjo jau metų pradžioje. Kovo 9 dieną į Jonavą atkeliavo Dainų šventės žygis per Lietuvą. Žygio per Lietuvą renginiai vyko vienuolikoje Lietuvos savivaldybių, o Jonava buvo viena iš jų. Mūsų mieste žinią apie artėjančią Dainų šventę skelbė kolektyvai iš Lazdijų, Ukmergės, Kauno rajono, Kėdainių ir Jonavos. Dainų šventės simboliu tapo inkilas, todėl aikštę prie Jonavos kultūros centro kiek vėliau papuošė instaliacija su mažais inkilėliais, ant kurių buvo užrašyti mūsų rajono kolektyvų, vyksiančių į Dainų šventę, pavadinimai. Instaliacijoje puikavosi ir mūsų kaimynų atvežti inkilai, o patį didžiausią čiulbantį ir skambantį inkilą, įsitaisiusį instaliacijos centre, Jonavai padovanojo Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Į Lietuvos šimtmečio dainų šventę išvyko 19 Jonavos kolektyvų, apjungusių 400 dainininkų, šokėjų ir muzikantų. Jie tapo teminių šventės dienų renginių dalyviais.

Liaudies kapela „Jonė“ prieš kelionę į Dainų šventę.

Rajono folkloro kolektyvai išvyksta į Dainų šventę.

Šokių kolektyvai „Varūna“ ir „Jonrugė“ nestokojo geros nuotaikos. Panoterių mstl. suaugusiųjų mėgėjų teatro pasirodymas Teatro dienoje.

TEATRO DIENOJE „ESATIES LAIPTAIS“ pasirodė daugiau kaip tūkstantis suaugusiųjų, vaikų ir jaunimo bei lėlių teatro mėgėjų. Jonavai šios dienos renginiuose atstovavo Panoterių kultūros centro suaugusiųjų teatras (vadovė Janina Adomaitienė).

VOKALINIŲ ANSAMBLIŲ KONCERTE „ŽEME, KAS TU ESI?“ tarp geriausių Lietuvos kolektyvų, atliekančių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinius, išvydome ir Jonavos kultūros centro moterų vokalinį ansamblį „Presto“ (vadovė Solveiga Maslauskaitė).

Į FOLKLORO DIENĄ „RASI RASOJE“ susirinko per 6000 atlikėjų iš Lietuvos ir užsienio. Šį gausų muzikantų, šokėjų ir dainininkų būrį papildė šeši mūsų rajono folkloro kolektyvai: Jonavos kultūros centro folkloro ansamblis „Laduta“ (vadovas Vitas Ilekis), Jeronimo Ralio gimnazijos jaunimo folkloro grupė „Dobilia“ (vadovė Inga Kuuzeorg-Petrikonienė), Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro Šveicarijos folkloro ansamblis „Jandrelė“ (vadovė Dalia Janionė), Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro Čičinų tradicinė kapela „Kraitė“ (vadovė Loreta Ratautienė), Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro Kulvos filialo folkloro ansamblis „Drobulė“ (vadovė Laima Dobrovolskienė), Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Ramtatukai“ (vadovė Loreta Ratautienė) bei trys šaunūs muzikantai: Alvydas Kurkuzinskas, Danielius Jakubauskas ir Bronius Kaminskas.

ANSAMBLIŲ VAKARAS „GYVYBĖS MEDIS“ tapo vienu įspūdingiausiu Dainų šventės renginiu. Jame dalyvavo apie 4000 dainininkų, muzikantų, šokėjų. Tarp jų ir Jonavos kultūros centro Janinos Miščiukaitės meno mokyklos liaudiškos muzikos ir šokių ansamblis „Ratilėlis“ (vadovės Vaiva Andriulevičienė ir Asta Grigaliūnienė) bei Jonavos kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Jonė“ (vadovė Virginija Verikienė).

ŠOKIŲ VAKARAS „AMŽIŲ TILTAI“ žiūrovus nustebino masiškumu –jame trypė net 9000 atlikėjų. Šokėjai aikštėje kūrė įspūdingas kompozicijas, o žiūrovų akys bėgiojo, bandydamos sugauti sukinius, žingsnelius, rankų mostus. Šiame dideliame būryje sukosi ir gausus būrys mūsų rajono šokėjų: Jonavos kultūros centro senjorų šokių kolektyvas „Jonrugė“ (vadovė Rita Pilypienė), Senamiesčio gimnazijos šokių studijos „Juventa“ merginų grupė (vadovė Vilma Širkaitė).

PUČIAMŲJŲ ORKESTRŲ KONCERTE „VARIO AUDROS“ dalyvavo daugiau nei 2000 muzikantų, apie 400 šokėjų. Didžiuliam jungtiniam orkestrui talkino būgnininkai, šokėjai ir dainininkai, kurių energija paliko neišdildomą įspūdį. Kartu su visais koncerto dalyviais tą įspūdį kūrė ir Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas Tomas Poškus).

Dainų šventės savaitės finalas –DAINŲ DIENA „KAD GIRIA ŽALIUOTŲ“. Ji tradiciškai prasidėjo šventine dalyvių eisena. Pasipuošę tautiniais kostiumais, regionus, miestus ir šalis pristatančia atributika bei plačiomis šypsenomis, beveik 40 tūkstančių šimtametės Dainų šventės dalyvių 16 val. pajudėjo iš Katedros aikštės. Į minią įsiliejo ir Jonavos rajono delegacija bei mėgėjų meno kolektyvai. Tarp jų ir Dainų dienos dalyviai – Jonavos kultūros centro mišrusis choras „Žemyna“ (vadovė Solveiga Maslauskaitė), Jonavos kultūros centro moterų choras „Guoba“ (vadovas Jonas Lamauskas), Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovas Tomas Poškus). Ši dainų diena apibendrino visą šimtmetį mininčios Dainų šventės savaitę.

Savaitė repeticijų, vėlyvų pasitarimų su vadovais, kasdieninis kolektyvų vežiojimo į repeticijas ir maitinimo grafikų ruošimas, bėgimas norint pamatyti kuo daugiau įspūdingų šventės renginių – tokia ši savaitė buvo rajono štabo komandai.

O grįžus į Jonavą atmintyje išliko patirtos emocijos, šventės akimirkos ir neapleidžiantis jausmas jog, anot poeto Sigito Gedos, „Buvom į Lietuvą išėję“. Ši šventė tapo puikiu mūsų vienybės ir bendrystės liudijimu, ji atskleidė, kokia autentiška, spalvinga, graži ir šviesi yra mūsų tėvynė ir jos žmonės.

Balandžio mėnesį prie kultūros centro pasodinome ąžuoliuką, skirtą Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ 100-mečiui paminėti.

Tegul žaliuoja, tegul apsigyvena jame paukščiai ir čiulba, kad Jonava skambėtų. Panašus buvo jonaviečių palinkėjimas ateities kartoms šventinės eisenos metu Vilniuje, prie Kalbos vartų, kai beveik 200 Jonavos dainininkų, šokėjų, muzikantų ir vadovų ateities Lietuvai linkėjo:

„Kad girios žaliuotų, kad paukščiai čiulbėtų, kad dainos skambėtų, kad mūsų žingsnius vienybė lydėtų.“

Panoterių mstl. suaugusiųjų mėgėjų teatro artistai su Seimo nariu E. Sabučiu ir Šilų seniūnijos seniūnu V. Mikalausku Vilniaus senamiestyje.

MIESTO ŠVENTĖS AIDAI

Monika ZUPINSKIENĖ, Jonavos kultūros centro renginių organizatorė Audriaus Reipos nuotraukos

Tai daugiau nei miestas, tai tarsi gausi šeimyninė bendruomenė, kurią vienija meilė miestui. O Jonavos miesto šventė – daugiau nei vienas koncertas, tai ištisa savaitė kultūrinių renginių. Šiais metais jie prasidėjo nuo pirmadienio, rugsėjo 2 dienos. Šiltą vakarą Ramybės skvere įvyko folkloro vakaras, skirtas artėjančiai šventei paminėti. Sveikindami miestą, geriausi folkloro kolektyvai, kapelos, pavieniai muzikantai, dalyvavę šimtmečio dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“, sveikino mylimą Jonavą dainomis, šokiais ir pasakojimais. Koncerte dalyvavo Kulvos kultūros centro (KC) folkloro ansamblis „Drobulė‘‘ (vadovė Valerija Degutienė), armonikieriai Bronius Kaminskas ir Danielius Jokubauskas, Upninkų KC folkloro ansamblis „Letaukėla‘‘ (vad. Laima Dobrovolskienė), jungtinis kolektyvas – Šveicarijos KC folkloro ansamblis „Jandrelė“ (vad. Dalia Janionė) ir Čičinų KC tradicinės muzikos kapela „Kraitė“ (vad. Loreta Ratautienė), Jonavos KC folkloro ansamblis „Laduta‘‘ (vad. Vitas Ilekis) bei liaudiškos muzikos kapela „Jonė“ (vad. Virginija Verikienė).

Miesto šventės renginiai tęsėsi ir rugsėjo 3 dieną, padovanodami nuostabų vokalinės muzikos koncertą. Melomanams jau puikiai žinoma atlikėja ir dainų autorė Elvija Zvicevičiūtė, dažna viešnia Jonavoje rengiamose šventėse ir minėjimuose, atlikdama nuostabias dainas ir balades, dalijosi pakiliomis emocijomis. Išskirtinė atlikėja Rūta Mur tapo antrąja vakaro atlikėja, atvėrusia savo kūrybos gelmių unikalų talentą. Ji yra žinoma ne tik dėl reto „žemiausio moteriško balso“, bet ir dėl nostalgiškų, bet moderniai skambančių dainų. Rūta Mur kuria iš meilės 80-iesiems ir 90-iesiems bei simpatijos sintezatorių garsams. Visa tai pagardina melancholija, kuri sukuria ypatingą „murišką“ skambesį. Tas vakaras, kupinas užburiančių melodijų, plukdė klausytojus į tolimesnius miesto šventės renginius.

Šventinei savaitei skriejant didžiojo koncerto link, rugsėjo 4-osios sutemoms gaubiant miestą, Ramybės skvere sklandė užburianti džiazo muzika. Grupė „Jazzstudio“ (vad. Aleksandras Dunis) kartu su Elvija Zvicevičiūte atliko nuostabius kūrinius, džiuginusius visų žiūrovų širdis.

Ketvirtadienis buvo skirtas klasikinei muzikai. Vakarą pradėjo Jonavos KC styginių kvartetas „Vivente“ (Gerardas Lisauskas – violončelė, Liepa Urbonaitė –smuikas, Ugnė Grizickaitė – smuikas, kvarteto vadovė Diana Rimkutė – smuikas). Šis jaunas kolektyvas jau subūrė savo klausytojų auditoriją įvairių švenčių metu ir visus pakerėjo nuostabia styginių instrumentų muzika. Prie kvarteto prisijungė ir vakaro svečias – jaunasis akordeono virtuozas Povilas Neliupšis, kameri-

Šventės atidarymas. Mero M. Sinkevičiaus sveikinimas jonaviečiams ir Seimo nario E. Sabučio palinkėjimai.

Vėliava skelbia miesto gimtadienį.

Puošni ir įvairiaspalvė kolona nuvingiavo iš Vaičiūno gatvės į Joninių slėnį.

Jonavietė Elvija Zvicevičiūtė – dainų autorė ir atlikėja.

Meras su dovanomis iš kermošiaus.

TAUROSTA

nio trio „Primavera“ įkūrėjas, šiuo metu studijuojantis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2018 m. Prezidentės Dalios Grybauskaitės jis buvo apdovanotas už aktyvią koncertinę bei pilietinę veiklą projekte „100 koncertų Lietuvai“. Kūrinių natos ir akordai stulbino visus, o kiekvieną užsimerkusį svajoklį nukėlė į mylimas vietas.

Penktadienį, miesto šventės išvakarėse, įvyko galingas roko vakaras. Koncertą pradėjo Vladas Kovaliovas su grupe ir vaikų popgrupė „Šuldu buldu“. Kai sodriais būgnų ritmais bei spiegiančiomis gitaromis buvo palydėta saulė, ryškios scenos šviesos nušvietė grupę „Bon Jeans“. Dūmuose paskendę baikerių motociklai, gitaros, būgnai ir garsi muzika išjudino ir jaunesnius, ir vyresnius klausytojus.

Atskriejus šeštadieniui, rugsėjo 7-ajai, miestas švęsti pradėjo nuo tradicinio šeimų pikniko siautulio ir juoko. Edukacijų kiemelių gausa džiugino įdomiais ir įvairiais užsiėmimais, įstaigų pristatymais. Scenoje nubudusi mergaitė nepaliko abejingų mažųjų šventės lankytojų, o joje šventę kūrė Jonavos KC popgrupė „Šuldu Buldu“ ir dainavimo studija „Vokalizė“, sportinių šokių klubas „Bonus“, šokių namai „Melgė“ ir Šveicarijos KC vaikų popchoras „Spindulėliai“. Dainos ir šokiai džiugino visus – mažus ir didelius, o kur dar įspūdingas Burbulų dėdės šou, sukūręs tikrą šventišką ir magišką atmosferą.

Sąjūdžio aikštėje įvykęs pirmasis Jonavoje linijinių šokių festivalis „Aksominis ruduo“ subūrė net 18 kolektyvų ir per 200 šokėjų iš visos Lietuvos. Jie miesto šventės žiūrovams dovanojo net 14 šokių. Ši nauja tradicija, tikimės, tęsis ne vienerius metus.

Jonavos miesto šventė – tai visų jonaviečių džiugesio ir vienybės diena. Šventinėje eisenoje, vedamoje Jonavos šaulių, Alytaus karinio orkestro bei „Alemana“ šokių studijos šokėjų, žygiavo 51 Jonavos įstaiga, vienu ritmu plakė beveik 3000 širdžių. Eiseną vainikavo Jonavos vėliavos pakėlimas bei nuoširdūs Jonavos rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus ir Lietuvos Seimo nario Eugenijaus Sabučio sveikinimai. O kurgi dar galingas iniciatyvos „Eime su Jonava“ walk15 startas. Finalinį koncertą pradėjo jonaviečių mylima Elvija Zvicevičiūtė, o po jos nuostabias dainas ir sveikinimus miestui dovanojo Rūta Ščiogolevaitė. Leidžiantis saulei tikrą vakarėlį užkūrė Jovani, vėliau sceną užleidęs galingam ir efektingam GJan pasirodymui. „Juda juda Jonava, opa opa opapa“ – naują jonaviečių miesto šūkį skandavo ir ritmiškomis dainomis linksmino Saulius Prūsaitis. O jo sukurtą smagią nuotaiką vainikavo galingi nuostabūs fejerverkai. Vėliau išvermingiausius dar šokdino šventės vakarėlį baigęs DJ John-B.

Smagu, kad po šio nuostabaus ir įsimintino renginio visi liko pakylėti ir lydimi minties, jog Jonava –tai didelė šeima ir miestas, kuriame gera gyventi.

NEPAPRASTOS ATOSTOGOS BIBLIOTEKOJE!

Kristina ADUKAITĖ, Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė

Bibliotekos Bildukas atsisveikina iki kitos vasaros.

„Vasara Knygų terasoje. Kūrybiškumo laboratorija“ – tokiu pavadinimu Lietuvos kultūros tarybos ir Jonavos rajono savivaldybės finansuotas projektas daugiau nei tūkstančiui Jonavoje atostogaujančių vaikų tapo įsimintina atostogų dalimi. Knygų terasa nuo 2017 m. traukia įvairius lankytojus, tačiau va-

saros trečiadieniais vykstantys renginiai – išskirtinis vaikų susibūrimo laikas. Paaugę vaikai ir mažyliai su mamomis, seneliais ar net kaimynais tampa vis artimesniais bibliotekos bendruomenės nariais. Mes, bibliotekos darbuotojai, prisimename kai kuriuos lankytojus nuo lopšio dienų, o čia, žiūrėk, ateina, šypsosi ir ranką spaudžia. Paaugę, smalsūs, kūrybingi ir matę šitiek spektaklių, išbandę kūrybinių dirbtuvių, atšokę koncertų...

Šiais metais savo skaitytojams pasiūlėme naujovę – renginius paaugliams, kuriuose bibliotekos lankytojai galėjo lavinti savo vaizduotę kūrybinio rašymo dirbtuvėse su rašytoju Justinu Žilinsku, diskutuoti su žinomu kūrėju Mariumi Povilu Eliju Martynenko ar pažinti gatvės teatro išskirtinumą stebėdami spektaklį „BOX out of the BOX“. Bet rengininių nestigo ir mažiausiems lankytojams. Jie išvydo teatro „Aitvaras“ tešlinę pasaką „Pagrandukas“, dalyvavo kūrybiškumo laboratorijoje „Klouno Lulu pokštai“, lėlių teatro spektaklyje „Pašėlusiai keista kelionė“ bei Knygos teatro spektaklyje „Trumpos istorijos apie“. Edukaciniame pojūčių teatro spektaklyje „Anykščių šilelio takais“ ir dirbtuvėse „Pažadink savo kūrybiškumą“ aktorių meistriškumu buvo nustebinti ir maži, ir vyresni lankytojai. O štai nuotaikingojo „Teatro P“ programa ir smagūs „Teatriuko“ pasirodymai nukėlė vaikus į vaizduotės, poezijos ir Mažojo princo pasaulį.

Džiaugiamės palydėję dar vieną gražią turiningą vasarą, o lankytojų atsiliepimai – geriausias įvertinimas bei paskata tobulėti ir augti! Belieka palinkėti visiems kantrybės sulaukti dar vienų gražių atostogų bibliotekoje!

Labai patinka projekto idėja! Visą vasarą kiekvieną savaitę galima įgyti nuostabių patirčių, susipažinti su skirtingais aktoriais, pasiklausyti eilių ir dainų... Visa paletė kultūrinių malonumų, kad vaikai daugiau matytų, suprastų ir pajustų. Ačiū.

Ieva Kuod-Saudargienė

Jūsų pastangos ir atsidavimas sukūrė nepamirštamas akimirkas, kurios praturtino vaikų vasaros atostogas. Esame dėkingi už jūsų darbą ir rūpestį, padėjusį vaikams praleisti šį laiką džiaugsmingai ir prasmingai. Tikimės, kad ir toliau sėkmingai bendradarbiausime, kurdami vaikams įsimintinas patirtis.

Su meile Jūsų „Ridikiukas“

Koncertuoja vaikų rašytojų grupė „Knygų vaikai“.

Teatro „Avilys“ tešlinė pasaka „Pagrandukas“.

Labai džiaugiamės galėdami su vaikais vasaros trečiadienius leisti prasmingai Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Knygų terasoje! ♥ Vaikai su nekantrumu laukė spektaklių bei kitų edukacinių veiklų! Labai norėtume susitikti kitą vasarą KIEKVIENĄ trečiadienį – mažiesiems tai puiki galimybė edukuotis ir vasaros atostogų metu!

NUOŠIRDŽIAI JUMS DĖKOJAME!

Natalija Bereznaja

Svečiuose „Teatriukas“ iš Vilniaus.

Šėlionės su klounu Lulu.

Svečiuose „Teatras P“.

Labai vaikams patiko, AČIŪ už smagų laiką ir puikias emocijas, labai laukiame kiekvieno trečiadienio.

Janina Ūmantienė

Kokie laimingi grįžo mūsų jaunuoliai! Labai Jums Ačiū už nuostabią veiklą.

Jonavos „Viltis“

Ačiū už puikią nuotaiką! Puikus projektas, labai džiaugiamės!

Žydronė Stankevičienė

Pojūčių spektaklis „Anykščių šilelio takais“.

Svečiuose „Knygos teatras“.

Pokalbis su rašytoju M. P. E. Martynenko.

„MIRAŽAS... MIESTELIO ROMANSAI...“

Su ekspozicinės instaliacijos autoriumi Feliksu PAULAUSKU kalbasi Jonavos krašto muziejaus direktorė Daiva PETRIKĖNIENĖ

Michael Rogatchi. 11 psalmė. Grigorijui Kanovičiui ir jo herojams pagerbti. Serija „Psalmių šalis“, 2024

Šių metų birželio 18-ąją, minint 95-ąsias rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus gimimo metines, Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje buvo atidaryta ilgai laukta menininko Felikso Paulausko patyriminė instaliacija „Miražas… Miestelio romansai...“ Šis kūri-

nys – tai siekis įprasminti tragišką Jonavos žydų likimą ir jų bendruomenės atstovo G. Kanovičiaus prisiminimus bei kūrybą.

„Menininko F. Paulausko instaliacija tęsia tą misiją, kurią sau prisiima kiekvienas pilietiškas ir garbingas žmogus. Ta misija yra budinti atmintį, įvardyti skaudžiausius istorijos puslapius, matyti visas pasaulio spalvas ir savo darbais skleisti šviesą. Čia iš tiesų įsitvirtina labai prasmingas ir gražus kūrinys, kuris gimė iš įkvėpimo ir pats kitiems taps įkvėpimu. Neabejoju, kad daugybę žmonių jis paskatins geriau pažinti ir G. Kanovičiaus kūrybą, ir Lietuvos žydų istoriją, taip pat kitus F. Paulausko kūrinius“, – pristatyme apsilankęs teigė kultūros ministras Simonas Kairys.

Prie šios meninės instaliacijos altruistiškai dirbote daugiau nei vienerius metus, negailėdamas nei asmeninio laiko, nei jėgų. Akivaizdu, jog širdyje nešiojatės stiprų norą įprasminti tragišką žydų istoriją. Šią misiją jau vykdote ne vieną dešimtmetį ir ne vienu kūriniu žadinate visuomenės atmintį, provokuojate, keliate klausimus, neretai atveriate didžiausius mūsų visuomenės skaudulius. Iš kur ši begalinė vidinė stiprybė? Iš kur semiatės įkvėpimo?

Sunku atsakyti į tokį klausimą. Galima visaip papostringauti, bet kai pats dažnai nesupranti, kodėl būtent čia ir būtent dabar „užsikepei“ realizuoti vieną ar kitą idėją iš šimto idėjų, besistumdančių makaulėje ir popieriuose, tai sunku kažką aiškiai ir suformuluoti. Tiesiog susidaro palankios aplinkybės (suinteresuotas asmuo, lėšos, nusiteikimas, partneriai...) ar apsėda kažkoks šišas sugriauti inerciją, kvailybę, štampus...

Arba užtinki duomenų, kitaip nušviečiančių problemą, kurios įkūnijimu sirgai jau kurį laiką. Visaip nutinka. Nesu tiek jau daug sukūręs atminimo ženklų žydų kultūrai, asmenybėms, Holokaustui. Norėtųsi kur kas daugiau, pavyzdžiui, ant Izraelį ir Palestinos Gazos teritoriją skiriančios betono sienos ilgai norėjau užkelti kabančius sodus, laistomus iš abiejų pusių. Bet turi sutapti keletas faktorių, kad norai atitiktų galimybes.

Prancūzų dramaturgas Žanas Polis

Sartras yra pasakęs: „Kai filosofija sustoja, menininkas eina toliau.“ Lankytojas, stebintis Jūsų instaliaciją, atsiduria sunkiai suprantamoje erdvėje, kažkur labai toli nuo įprastos kasdienybės. Ar toks Jūsų siekis? Ištraukti žmogų iš jo įprastos aplinkos ir priversti atsidurti ne komforto zonoje?

Tai inspiravo mintis, jog šis kūrinys gali būti vienintelė (?) galimybė padaryti ką nors tiek G. Kanovičiui, tiek Jonavos žydų bendruomenei atminti. Atrodo, dar 1996 m. apžiūrėjau memorialą Girelėje, skirtą toje vietoje sušaudytiems žydams atminti. Ne pats prasčiausias atminimo memorialas, bet tuomet pagalvojau, kad norėtųsi emocionalesnio šito košmaro – žydų katastrofos, Šoa –įprasminimo, bet šanso dažnai tenka laukti ilgai, kartais – per ilgai.

Apie šitą instaliaciją nesinori daug kalbėti. Tiesiog pasakysiu, kad mane inspiravo keletas dalykų. Svarbiausias –G. Kanovičiaus mirtis 2023 m. sausio 20-ąją. Po mėnesio jau viskas sukosi mano galvoje, kai kurie jo kūrinių (ne tik romano „Miestelio romansas“) personažai, senoji medinė žydiška Jonava ir Senasis Testamentas. Taip pat – rojaus motyvas (Kanovičiaus prisiminimai apie miestelį), pragaro motyvas (pirmieji vokiečių okupacijos metai ir Nachumo Bliumbergo likimo vingiai),

Instaliacijos fragmentas: daiktai tamsoje atgyja, įgauna prasmę...

Instaliacijos fragmentas: negyvi siluetai prakalba...

Menininkas Feliksas Paulauskas pasakoja svečiams, kultūros ministrui Simonui Kairiui ir viceministrui Rimantui Mikaičiui apie Jonavos žydų tragediją.

rašytojo interviu, esė, apysakų, romanų šešėliai – visa šita sangrūda ir sudaro šios instaliacijos SLĖPTUVĖS-KAPO-SINAGOGOS alegoriją.

Prancūzų rašytojas Gustavas Floberas yra pasakęs, jog „Menininkas turi būti savo kūrinyje kaip Dievas visatoje – visur esantis ir nematomas.“ Taip ir Jūs esate neatsiejama šios instaliacijos dalis: pats asme-

niškai priimate kiekvieną lankytoją, savo pasakojimu įtraukiate į instaliacijos siužetą.

Sakyčiau – į instaliacijos kontekstą. Ateina visokių žmonių: ir išprususių, ir visai arba beveik nieko negirdėjusių apie G. Kanovičių ir jo kūrybą, menkai žinančių apie žydų bendruomenės naikinimo peripetijas ar jų gyvenimą Jonavoje. Norisi emociškai įvesti į situaciją, edukuojant pabandyti išprovokuoti pasijusti

Instaliacijos autorius F. Paulauskas.

Ministras S. Kairys sveikina instaliacijos autorių ir visą muziejaus kolektyvą už inovatyvius sumanymus.

persekiojamo žydo kailyje. Puikiai suprantu, kad tai –beveik neįmanomas uždavinys, bet dėl to nemąžta noras bent kiek praskleisti „dūmų uždangą“ nuo šitos vis dar kraujuojančios „svetimųjų“, tai yra žydų, likimo problemos. Kitokiais pavidalais, bet panašūs reiškiniai kartojasi šiandieniniame pasaulyje: Izraelyje ir kai kuriose Afrikos bei Azijos šalyse, Ukrainoje.

„Teatras turi kalbėti savo kalba, skverbdamasis į priežastis, o ne į padarinius. Tuo jis skiriasi nuo kitų medijų, socialinių tinklų, žiniasklaidos, televizijos. Ir net kino, kuris pretenduoja į mūsų vaizduotės pakaitalą. Teatras – atvirkščiai – kuria mūsų vaizduotes. Teatras neturi duoti atsakymų. Jis turi duoti emociją, kuri vėliau mūsų sąmonės šaldikliuose virsta išmintimi“, – teigia teatro režisierius Oskaras Koršunovas.

Taip, apie tai ir kalbu. Žiūrovas, įžengęs į instaliacijos vidų, tampa ne tik žiūrovu, bet nejučia ir aktoriumi – personažu, žydu, klaikinėjančiu tarp mano padarytų objektų. Savotiškas teatras. Esu režisierius, man visada rūpi sukurti tam tikrą teatrinę situaciją. Šiek tiek blogiau, kai reikia priimti žmonių grupeles –ir situacija, ir atmosfera pakinta, ir įspūdis kitas. Bet ką gi daryti, ne visuomet turiu komfortą dirbti su vienu žiūrovu. O būtent tokiam vieninteliam žiūrovui ir skirtas visas sumanymas.

Kokias emocijas siekiate perteikti instaliacijos lankytojams? Ir kokių žinių suteikti?

Mano norai yra viena. Žiūrovų gebėjimas įdarbinti, aktyvuoti savo vaizduotę – kas kita. Neklausinėju, ką pajuto, ką suprato ar nesuprato, detalės nėra svarbios. Svarbus bendras pojūtis, įspūdis. Buvo skambinusių ir pasakojusių, kad naktį sapnavo tą 15 minučių kelionę po instaliaciją, buvo atėjusių dar kartą patirti jau gal kitus išgyvenimus. Norisi, kad neliktų abejingų. Na, kiek įmanoma, žinoma.

Teatras niekada negali duoti atsakymo į jokį klausimą, tačiau tikrai gali iškelti, išrėkti tuos klausimus ir kartais labai skaudžiai diagnozuoti visuomenės būklę. Jau kuris laikas priimate lankytojus, bendraujate su jais, stebite jų reakcijas. Kaip reaguoja visuomenė? Ir kokią jos būklę galite diagnozuoti? Ar žydų tautos tragedija yra suvokiama kaip mūsų visos tautos tragedija?

Nėra situacija tokia paprasta. Man atrodo, jog kai kurie žmonės ir mąsto, ir kalba įvardydami „jie“ ir „mes“. Tai reiškia, kad mūsų žydai ir mūsų tauta – du nesusisiekiantys indai. Žiauru, kad lietuviai ir vokiečiai naikino mūsų bendrapiliečius, bet... ar verta dabar krapštinėti senas žaizdas?.. kas buvo – pražuvo... Nėra malonu suvokti, kad turėjome ne taip jau mažai tautiečių, kurie entuziastingai ar priverstinai dalyvavo Holokauste, bet… ne aš tame dalyvavau, ne mes, bet vis tiek kažkaip nemalonu... Kažin, ar dabar šito reikia, dabar kita situacija, kitokie karai... Čia paminėjau keletą minčių iš mano pokalbių su žiūrovais. Tokių buvo tik keletas. Bet buvo. Kita dalis – absoliuti dauguma – mano priešingai. O gal tiesiog „tinkamos“ emocijos nusveria racionalųjį mąstymą. Nežinau, dėl nieko nesu tikras.

„Aš apkeliavau pusę pasaulio [...], bet niekada nesu patyręs tokio širdies virpulio, kokį visada jaučiu atvykęs į šitą suniokotą, visiškai pasikeitusį miestą. Čia praeina lietus. Tai – lietus atsiminimų. [...] Aš niekada negaliu užmiršti šito miesto. Jis tikrai yra mano miestų miestas. Jonava buvo mano šalis, tai buvo valstybė. Jonava buvo mano rojus. Ir aš galvoju, kad ta Jonava, kurios dabar nėra, ir liko tuo rojumi“, – teigė G. Kanovičius Rimtauto Šilinio filme „Ašaros ir maldos“. O kas Jums yra Jonava?

Jonavoje gyvenu fragmentiškai: 1990–1991 m., 1996–2002 m. ir nuo 2017-ųjų iki dabar. Vis dar ieškau ryškesnio savo santykio su miestu. Kaip su veidrodžiu, mane atspindinčiu: koks tas mano ir miesto vaizdas? Miesto geresnis nei mano – sunkiai pakeliu tai, ką matau veidrodyje, nes tai per daug asmeniška, intymu.

O Jonava patrauklesnė nei buvo. Norisi, kad mane čia kažkas ilgiau užlaikytų. Tuomet ir veidrodis gal ne taip erzintų. Čia, žinoma, juokauju.

Tikimės, jog siekis įgyvendinti dar ne vieną kūrybinį sumanymą ilgam užlaikys Jus čia, Jonavoje, ir padovanosite miestui unikalių kūrinių.

P. S. Meninę instaliaciją galima apžiūrėti Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus istorijos skyriuje, adresu J. Basanavičiaus g. 1, Jonava. Prieš atvykstant būtina registracija tel. +37067392946. Lankymas nemokamas.

AŠTUNTOJI

GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS LITERATŪRINĖ PREMIJA

APIE AKISTATĄ SU PRAEITIMI IR MEILĘ,

KAIP BŪDĄ VISKĄ NUGALĖTI

Kristina ADUKAITĖ, Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė

2024 m. respublikinės Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė.

Rugsėjo 12-osios vakarą aštuntą kartą Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje įteikta kasmetinė respublikinė šio kūrėjo literatūrinė premija. Ją pelnė rašytoja Danutė Kalinauskaitė, kurios romanas „Baltieji prieš juoduosius“ geriausiai iš visų konkursui pateiktų kūrinių atitiko konkurso nuostatų vertinimo kriterijus.

Premijos steigėjos, Jonavos rajono savivaldybės, tarybos narė, Švietimo, sporto, kultūros ir jaunimo reikalų komiteto vadovė Vijolė Šadauskienė pirmoji pasveikino vakaro svečius: ne tik rašytojus, G. Kanovičiaus kūrybos mėgėjus, bet ir menininkus iš Suomijos Inną ir Michaelį Rogatchi, Izraelio valstybės ne-

2024 NR. 2 (20)

paprastąją ir įgaliotąją ambasadorę Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein.

„Grigorijus Kanovičius nešė su savimi visą žydų tautos istorijos svorį. Jo kūryboje atsispindėjo ne tik tragiška Lietuvos žydų praeitis, bet ir jų dvasia. Savo romanais, pjesėmis, poezija jis siekė sujungti kultūras, supindamas žydų tradicijas, lietuvišką buitį ir platesnę žmogiškąją patirtį“, – sveikinimo kalboje mintimis dalijosi ambasadorė. – Įteikdami šį apdovanojimą Danutei Kalinauskaitei, pagerbiame ne tik jos literatūrinį indėlį, bet ir gilų ryšį su vertybėmis, kurios Kanovičiui buvo svarbiausios. Savo kūryboje ji fiksuoja žmogaus sielos sudėtingumą ir, kaip ir Kanovičius, meistriškai panaudoja savo talentą pasakodama apie žmogaus dvasios gelmes bei stiprybę.“

Pagarbą žmogui, įsiklausymą, supratimą ir toleranciją, kaip svarbias vertybes, savo sveikinimo kalbose pabrėžė, ko gero, visi svečiai. Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus Sabutis kvietė į istoriją dažniau žvelgti per paprasto žmogaus požiūrio prizmę, taip atrandant mus siejančius, o ne skiriančius bruožus. Muziejininkė, literatūros kūrinių vertinimo komisijos narė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė ne tik dalijosi šių metų konkurso įspūdžiais, bet ir perdavė komisijos pirmininko, kultūros istoriko, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Aurimo Švedo sveikinimą: „Vienas iš pamatinių klausimų, kuriuos istorikai privalo užduoti ir svarstyti, skamba taip: Kaip mes tapome tuo, kuo esame šiandien? Danutė Kalinauskaitė kviečia mus užsiimti šia savistaba tuo pačiu perspėdama, kad akistatos su praeitimi nebūtinai yra maloni pramoga, o bandymai kurti ir išlaikyti jungtis tarp

Jonavos rajono savivaldybės, tarybos narė, Švietimo, sporto, kultūros ir jaunimo reikalų komiteto vadovė Vijolė Šadauskienė.

Bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė su knygos autore Danute Kalinauskaite.

būtojo ir esamojo laiko reikalauja nuolatinių pastangų, empatijos, gebėjimo ne tik suprasti, bet ir atjausti, pagaliau – būti pasiruošus susitikimui su didžiąja nežinomybe.“

Rašytoja Danutė Kalinauskaitė šiais metais apdovanota už sodrų pasakojimą apie kelionę į praeitį ieškant savosios genties pėdsakų, už meistriškai sužaistą šachmatų partiją tarp užmaršties ir atminties, kurios metu gimstanti vieno žmogaus, šeimos, giminės istorija lyg veidrodis atspindi XIX ir XX a. Lietuvos visuomenės patirtis bei tų patirčių nulemtus savistabos bandymus.

Tačiau svarbu paminėti ir tai, kad augantis konkurso dalyvių skaičius kelia vis didesnę intrigą. Šiais metais komisijos vertinimo protokole šalia nugalėto-

Nuotrauka atsiminimui su premijos laureate ir svečiais.

jos vardo pridėta pastaba specialiai paminėti Rimanto Kmitos ir Povilo Vincento Jankūno knygą „Keliuonė“ už alternatyvų Šiaulių miesto istorijos pasakojimą, jautrų prisilietimą prie lietuviško komikso ištakų ir atminties išlaisvinimą per juoką. Konkurso organizatoriai gali tik džiaugtis, kad sulaukiama skirtingų darbų, tarp kurių – novatoriški pasakojimo pateikimo būdai ir savitas žvilgsnis į miestų, kuriuose gyvename, istorijas.

Jonavos G. Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė apdovanodama šių metų laureatę džiaugėsi, jog biblioteka tapo literatūros, kultūros ir bendruomenės židiniu, kuriame nuolat gimsta naujų sumanymų ir idėjų: šiais metais išleistas G. Kanovičiui skirtas pašto ženklas, atvirukų serija, mezgasi vis platesnis bendradarbiavimas su įvairiomis

Izraelio valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein.

įstaigomis ir netgi užsienio šalių menininkais. Tarp jų – Inna ir Michaelis Rohgatchi, kurie įteikė bibliotekai unikalios G. Kanovičiui atminti skirtos parodos dokumentus. 25 piešinių ir spaudinių rinkinys, kurio autorių darbai priskiriami prestižinėms Suomijos, Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, JAV ir Izraelio meno kolekcijoms, yra puikus skirtingų meno rūšių sintezės pavyzdys. Vienas I. Rogatchi paveikslas vakaro metu iškeliavo ir į šių metų literatūrinės premijos nugalėtojos rankas.

„Kai rašiau šitą knygą, galvojau, kam visa tai darau, kas visa tai skaitys? Bet prasidėjo karas Ukrainoje ir šie klausimai išnyko. Kai regi karo Ukrainoje vaizdus, pajunti, kad laiko klodai vienas ant kito užsiklojo, o ta praeitis niekur nedingo. Ji sugrįžo. Nors mes gyvenam išmaniųjų technologijų ir dirbtinio intelekto laikais, bet praeitis visada šalia. Kuo toliau, tuo labiau stebint tai, kas vyksta pasaulyje ir kaip viskas bjauriai ir negailestingai kartojasi, supranti, kad negali būti pilnavertės dabarties be praeities, nes ta dabartis bus kaip iškirpta iš popieriaus. O praeities negali būti be atminties, nors atmintis elgiasi visaip: ji ir balina, ir juodina, ir išdaigauja, nelygu kas atsimena“, – susirinkusiems kalbėjo šių metų premijos laureatė.

Bibliotekoje viešėjęs rašytojo sūnus S. Kanovičius taip pat džiaugėsi tiek sėkmingai besitęsiančiu tėvo vardo premijos konkurso organizavimu, tiek į biblioteką atkeliavusia Suomijos menininkų dovana. Jo kalboje nuskambėję žodžiai apie namus – svarbūs ir aktualūs įvairiose gyvenimo plotmėse. „Namai – ne tik slenkstis, lova. Tai – meilė. Žmonių, kaimynų, šeimos. Kai to neberandi, labai sunku atrasti tuos namus iš naujo. Aš manau, kad mano tėvui pavyko juos atrasti būtent meilėje, atminty ir tikėjime, kad taip, kaip buvo, nebus. Turi būti kitaip. Meilė gali nugalėti. Noriu, kad ir jūs tikėtumėt, kad meilė gali viską nugalėti“, –kalbėjo S. Kanovičius.

Vakaro pabaigoje bibliotekos skaitykloje nuskambėjo styginių dueto „Duettissimo“ (smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniak) koncertas. Tačiau vieno pabaiga reiškia kito pradžią. Kol mūsuose gyvuos kuriantis žmogus, o jo talentas ras atgarsį kitų širdyse ir protuose, meilės kaip ginklo nugalėti sunkumus nepritrūks. Ji gali nuolat atsinaujinti ir stiprėti per norą pažinti, suprasti, atjausti. Per mūsų bendrystę. Per meistriškai sukurtą rašytojo sakinį.

Grigorijaus Kanovičiaus talento gerbėjai. Romantiški virtuozai – styginių dueto „Duettissimo“ atlikėjai: smuikininkė Dalia Dėdinskaitė ir violončelininkas Glebas Pyšniak.

„ŽMOGUS

GYVAS TOL, KOL PRISIMENA TAI, KO NIEKADA NETURI PAMIRŠTI.“

Grigorijus Kanovičius

Vytautas VENCKŪNAS, „Taurostos“ redaktorius

Istorinės atminties kokybę lemia autentika (gr. authentikos – tikras). Gal todėl, kuo labiau atitolstame nuo praeities įvykių, tuo labiau laikas užgludina aštrius kampus. Iškrenta reikšmingos detalės, sunyksta neprižiūrimi pastatai, negalime atgaminti anuometinių žmonių santykių, gamtovaizdžių, miesto gatvių. Lieka dokumentiniai faktai – įrašai bažnyčių metrikose, nublukusios nuotraukos, prisiminimai, apipinti mitais ir fantazijomis. Ir tai jau daug.

Autentiški, nekeliantys abejonių istoriniai šaltiniai paprastai išlieka iki šimto metų senumo. Ir čia slypi būtinybė daug kartų fiksuoti įvykius, pastatus, gamtą šimtmečio eigoje. Fiksuoti ir saugoti kitam šimtmečiui kaip autentiškus atminties šaltinius. Ką reiškia saugoti? Saugoti – tai visų pirma mylėti savo istorinę praeitį tokią, kokia ji buvo – be pagražinimų, pykčio ir politinių iškraipymų. Saugoti – tai kartas nuo karto pakelti autentiškus istorijos klodus ir įvertinti, pasimokyti. Ir tai ne tušti žodžiai, jei aiškiai suprasime, kad gyvenimas sukasi ratu, istoriniai įvykiai (kaip manieros ir mados) kartojasi. Pasikeičia kartos ir kyla klausimas – ar perduota tai, kas išgyventa ir užgyventa, ar nekartos ainiai išėjusios kartos klaidų?

Išlaikyti aukštą atminties kokybę – reiškia išsaugoti autentiškas vertybes, prižiūrėti ir... didžiuotis praeities turtu. Ar esame tie, kurie didžiuojasi savo istorine praeitimi?

PATIRTIS

– TAI ŽODIS, KURIUO ŽMONĖS

VADINA SAVO KLAIDAS.

Žydų patarlė

Pradėkim nuo tų, kurie neturi balso protestuoti. Pavyzdžiui, tie, kurie guli 50 metų senosiose kaimo kapinaitėse, apartose, suartose, kad neliktų žymės. Keli žemės kvadratėliai virš karsto yra išėjusiojo amžinoji nuosavybė, aplaistyti gyvųjų ašaromis, kažkada prižiūrėti ir žydintys. Toks buvo Jonavos žydų bendruomenės kapinynas. Iš kur tokia neapykanta mirusiems, kad savotišku humanizmu pasižyminti sovietinė valdžia labiau vertino iškasamą žvyrą, nei kapinyną? Praradom autentiką, atminties kokybę. Ko nepadarėme ir dar padarysime toje vietoje, ji nebus tokia, kokia buvo. Improvizuoti kapai ir buvusių kapinių fragmentai sukelia liūdnos gėdos jausmą – aniems pokario kartos atstovams nepavyko perduoti vertybių šiandienai. Tai paaiškinama, kad anuomet tokie dalykai iš viso nebuvo vertinami. Toks pats likimas ištiko miesto kapines, kuriose atgulė šimtai įvairių tautų jonaviečių. Prieš dešimtmetį, vykdant senamiesčio rekonstrukciją, atkastas senasis Klaipėdos gatvės grindinys. Visi žinojo, kad toks yra, bet buvo pasistengta jį sunaikinti ir pamiršti. Kodėl? Mat trukdė įrengti šiuolaikinę gatvę. Šiemet, vykdant centro gatvių rekonstrukciją vėlgi atkastas senasis grindinys. Pasekmės – tyliai užkastas niekam neskelbiant. Ar beverta prisiminti Markutiškių dvaro sisteminį sunaikinimą, stovint prie išlikusių keturių gėdos stulpų?

Apie istorinės atminties kokybę, meilę istorinei praeičiai neverta ir kalbėti. O kuo didžiuotis? Ar tuo, kas jau sunaikinta?

Galima sakyti, kad elgiamės vienadieniškai, nevertiname to, kas dar išliko, kas trukdo mūsų gyveni-

TAUROSTA

mo betoniniam blizgesiui. Visuomenės abejingumas diktuoja sąlygas atsitraukti nuo atsakomybės ateities kartoms.

VIENINTELĖ KLIŪTIS ĮGYVENDINTI MŪSŲ RYTDIENOS PLANUS GALI BŪTI ŠIANDIENĖS

MŪSŲ ABEJONĖS. Teodoras Ruzveltas

2024 m. rugsėjo 10 d. Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje įvyko Europos paveldo dienų renginys – diskusija ,,Ar reikia Jonavos bendruomenei sugrąžinti žydų Baltąją sinagogą?“ Jonavos kraštotyros klubas pakvietė visus, besidominčius Jonavos krašto istorija, aptarti galimybes sugrąžinti miesto bendruomenei žydų maldos namus, juos pritaikant bendruomenės kultūrinėms reikmėms. Diskusijoje dalyvavo Jonavos rajono savivaldybės administracijos, Jonavos krašto muziejaus, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio skyriaus atstovai, kraštotyrininkai.

Sinagoga buvo vienas svarbiausių bendruomeniškumo požymių. Šie maldos namai Jonavoje greičiausiai atsirado tada, kai vyskupas J. Kosakovskis pakvietė žydus kurtis miestelyje ir suteikė jiems įvairių privilegijų. Augant miestelio žydų bendruomenei, didėjo ir sinagogų skaičius. Tarpukario laikotarpiu Jonavoje veikė septynios sinagogos. Iškalos gatvelėje buvo susiformavęs ištisas žydų maldos namų kompleksas. Iškalos ir Kėdainių (dabar – Vilniaus ir Sodų) gatvių sankryžoje viena priešais kitą stovėjo dvi didžiosios Jonavos sinagogos: Beit Knesset Hagadol (pagrindinė sinagoga, „susirinkimų namai“) ir Bit Medrash Hagadol („studijų namai“). Kažkur netoliese buvo ir trečioji kuklios išvaizdos, nedidelė shtieble (chasidų sinagoga). Likusios sinagogos priklausė įvairiems amatininkams: veikė vadinamieji prekeivių, akmentašių, kalvių, vežėjų kloizai. Iki šių dienų išliko tik žymiai pakeista viena Jonavos sinagoga Vilniaus ir Sodų gatvių sankryžoje. Pastatas statytas XIX a. antroje pusėje – XX a. pr. Atpažinti čia buvus sinagogą galima iš žydų maldos namams būdingo tūrio, tačiau labai daug kas perdaryta: pažeistas specifinis angų išdėstymas, įstatyti nauji langai, beveik nėra išsilaikiusių dekoro detalių, visiškai neišliko interjero įranga. Sovietiniais laikais ir vėliau čia veikė visuomeninio maitinimo konditerijos cechas. Panašių pavyzdžių, kai bažnyčios buvo paverstos gamybiniais cechais, sandėliais

apstu visoje Lietuvoje. Skirtumas tik toks – Baltoji sinagoga, išniekinta paverčiant sandėliu, kepykla, vėliau apleista, tokia išliko ilgiausiai, nes praktiškai visi Lietuvos miestai ir miesteliai tinkamai sutvarkė kultūros paveldo statinius, įrengdami juose švietimo, kultūros, edukacijos centrus.

KAS, JEI NE MES? KUR, JEI NE ČIA? KADA, JEI NE DABAR? Žydų patarlė

Sinagogos sugrąžinimo visuomenės reikmėms klausimas pakankamai problemiškas, bet turintis pradžios sprendimą. Savivaldybės administacija prieš dvejus metus atliko turto vertinimą. Su siūloma kaina sinagogos pastato savininkas nesutiko. Procesas nutrūko.

Kad procesas būtų atnaujintas, abi pusės turi suprasti, kad istorinę klaidą, leidusią parduoti dominuojančius prieškario žydų bendruomenės maldos namus, laikas ištaisyti. Abi pusės vienodai atsakingos už istorinio atminimo likimą. Galimi įvairūs turto perleidimo variantai. Blogiausias variantas, kai norima brangiai parduoti arba pigiai nupirkti. Tai jau buvo išbandyta.

Gal problemą padėtų spręsti atbulinis klausimas –ką veiksime sinagogoje? Reikia klausti, ką mes paliksime ateities kartai, jei neišspręsime autentiško pastato likimo. Šiandien, atgavę sinagogą, po penkių aštuonių metų galėtume džiaugtis nauju kultūros židiniu.

Matome, kaip sparčiai ir reikšmingai rajonas pasistūmėjo sportinio ugdymo, užimtumo srityje. Deja, su kultūrinio gyvenimo problemomis prasilenkiama, prisidengiant atvežtiniais koncertais. Jų reikia, bet tai tik mažas kultūrinio darbo segmentas. Tad kokia galima naujo kultūrinio pastato vizija? Iškilmių salė, rotušė, baleto ir teatro studijos, dailininkų kūrybinės dirbtuvės, daugiafunkcis loftas? Aišku tik viena – nepaversime sinagogos pelną nešančiu objektu. Taip dar nėra niekur buvę.

Jeigu reikia atsiklausti visuomenės, ar imamės kurti naują kultūros židinį, tai kaip tai atlikti? Galiu pasakyti, kad surengus apklausą nuomonių būtų daug, o naudos mažai. Sprendimą turėtų priimti deleguoti visuomenės atstovai – rajono savivaldybės tarybos nariai.

Klasikinis diskusijos formatas – apskritasis stalas. Diskusijoje dalyvavo rajono savivaldybės administracijos atstovai: Rasa Kasputienė, Turto ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėja, ir Arnoldas Musteikis, Statybos ir remonto skyriaus vedėjas.

Diskusijai pasibaigus. Iš kairės: žurnalistė I. Nagulevičienė, prof. dr. A. Ancuta, E. Mažūnaitis, Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio sk. vedėjas S. Stoškus, kraštotyrininkas A. Narkevičius, Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė, rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė V. Šadauskienė, metraščio „Taurosta“ redaktorius V. Venckūnas, kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio sk. vyresnioji specialistė A. Naureckaitė.

Šiandien turėtume atmesti neetiškus siūlymus ieškoti žydų bendruomenių paramos grąžinant sinagogą visuomenei, nes iš žydų ji buvo atimta ir parduota!

Įkurti atminties erdvę, panaudojant dalį sinagogos patalpų sunaikintai Jonavos žydų bendruomenei atminti, yra mūsų pareiga ir pirmaeilis žmogiškumo paminklas ateities kartoms.

Gyvenimas sukasi ratu.

Renginio dalyviai įvertina Baltosios sinagogos būklę.

Dailininkas V. Butas ,,Kančia“

[...] Kur tu, svetimšale ryla, dar nuvesi mane paskui savo paprastą graudžią melodiją? Kur? Į pradingusią mokyklą pas pirmąjį mokytoją, jidiš puoselėtoją ir garbintoją Balserį; į vietinę sinagogą, paverstą kepykla; ar ant pliko kalnelio, prie vyresniojo

brolio Barucho bevardžio kapo, kurio neliko nė pėdsako. Neliko nė pėdsako ir senų, dar Napoleono laikais įkurtų kapinių, kuriose rado ramybę mano protėviai ir mano mokyklos, kurioje aš laimingas mokiausi ketverius metus prieš karą. Šioje mirusiųjų priebėgoje beliko nusenusios pušys, persikreipę rėksnių varnų lizdai ir prisiminimai.

Prisiminimai, prisiminimai! Ar ne jie yra pačios ilgaamžiškiausios ir gyviausios kapinės žemėje?

Tos niekieno nesaugomos kapinės, nesunaikinamos ir nesunykstančios kapinės. Jų niekam jau nepavyks išniekinti, nei išdraskyti po akmenį, kad pasistatydintų būstą, kurio sienos sumūrytos ne iš paprastų, o iš antkapių luitų, išraižytų senoviniais rašmenimis; per jas niekas neišdrįs eiti kaustytais kareiviškais batais, nes ten žemė liepsnoja po perėjūnų kojomis. Tebūnie palaiminta visų, radusių ramybę šiame – net baisu ištarti! – jaukiame, gausiai ašaromis aplaistytame žydų šventoriuje. Amžiams išėjusių mano gentainių bekūniai balsai ligi šiol veržiasi iš po nebylios kapinių velėnos į apkurtusio Viešpaties Dievo ausis, kad jo padedami prisibelstų į sudiržusias gyvųjų širdis, šaukdamiesi bejėgio gėrio ir sulig kiekviena diena vis mažėjančio teisingumo [...].

2010 m. balandis–spalis Grigorijus Kanovičius. Rinktiniai raštai, t. 5, p. 349

Taip atrodo šiandien restauruota Pakruojo sinagoga.

JUBILIEJŲ ŠVENČIANTI BIBLIOTEKA TAMPA REIKŠMINGU BENDRUOMENĖS CENTRU

Kristina DIEMINTAITĖ-STEPŠIENĖ,

Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė

Šiemet Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka mini gražų ir solidų jubiliejų – 85-metį. Per šį laikotarpį Biblioteka keitėsi, modernėjo, tapo ne tik įvairios literatūros centru, bet ir neatsiejama kraštiečių bei miesto svečių laisvalaikio vieta, kultūros oaze, smagių ir jaukių susibūrimų erdve.

SUTEIKTAS GARBUS VARDAS

Pernai birželį Jonavos rajono savivaldybės tarybos sprendimu Bibliotekai suteiktas rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus vardas. Remiantis šio asmens vertybė-

mis, sukurtas naujas Bibliotekos vizualinis identitetas. Sprendimas suteikti įstaigai garbų vardą – didžiulė paskata toliau puoselėti Grigorijaus Kanovičiaus kūrybą ir atminimą.

Grigorijus Kanovičius – rašytojas, dramaturgas, poetas, vertėjas, kino scenarijų autorius, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas, Jonavos rajono garbės pilietis.

Siekiant įamžinti ir pagerbti šį iškilų žmogų, jau aštuntus metus teikiama respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Ji skiriama už lietuvių

2023 m. birželio 22 d. Jonavos rajono savivaldybės taryba viešajai bibliotekai suteikė rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus vardą. Audriaus Reipos nuotrauka.

Garbingo vardo suteikimo iniciatoriai ir šventės svečiai. Iš dešinės: rašytojo sūnus Sergejus Kanovičius, bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, Izraelio valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, bibliotekos kultūros projektų vadovė Kristina Adukaitė, Jonavos krašto muziejaus istorikė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė. Audriaus Reipos nuotrauka.

2024 m. respublikinės Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė.

kalba per praėjusius metus publikuotą literatūrinės prozos kūrinį istorinės atminties tema. Šiemet premiją pelnė rašytoja Danutė Kalinauskaitė už romaną „Baltieji prieš juoduosius“. Laureatais yra tapę Agnė Žagrakalytė, Aneta Anra, Ina Pukelytė, Jurga Žąsinaitė, Romas Treinys, Tomas Kavaliauskas ir Kęstutis Navakas.

MININT RAŠYTOJO JUBILIEJŲ

2024 m. birželio 18-ąją rašytojas Grigorijus Kanovičius būtų sulaukęs 95-ojo gimtadienio. Bibliotekoje ta proga buvo surengtas renginių ciklas, skirtas geriau pažinti garbaus kraštiečio kūrybos palikimą. Mintimis apie Grigorijaus Kanovičiaus kūrybinį kelią kino srityje dalijosi kino kritikas Gediminas Jankauskas. Apie tai, ką reiškė sovietmečiu būti žydų kilmės rašytoju, kalbėjo teatro kritikė Ingrida Ragelskienė, nuosekliai pristačiusi Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos indėlį į teatro meną, atkreipdama dėmesį, kad rašytojas kukliai vertino savo sukurtas pjeses. Paskutinis ciklo renginys „Žodis – tai gyvenimas“ virto jaukiu, šmaikščiu ir kartu intelektualiu skirtingų kartų literatūrologų prof. Petro Bražėno ir Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos tyrinėtojos Rimos Kasperionytės pokalbiu.

Ta pačia proga, minint rašytojo 95-ąsias gimimo metines, Biblioteka išleido pašto ženklą, su kuriuo simboliškai Grigorijaus Kanovičiaus gimimo dieną išsiųstas pirmasis laiškas. Taip pat išleistas ir 15 vienetų

atvirukų su rašytojo citatomis rinkinys, kurį sukūrė Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Martyna Brėdikienė.

Rugsėjį buvo pristatyta žymių dailininkų iš Suomijos Innos ir Michaelio Rogachi paroda „Štetlo istorijos ir prisiminimai“. Šio projekto tikslas – novatoriškai iliustruoti žydų kultūros istoriją Lietuvoje, taip pat išryškinti Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo darbus ir sėkmingas knygas. Bibliotekos erdves papuošė 25 kūriniai: piešiniai, etiudai, eskizai ir originalūs darbai ant popieriaus.

ĮVERTINTA MEDALIU

Šiandien Biblioteka yra vienas stipriausių bendruomeninių informacijos, kultūros ir laisvalaikio centrų. Čia lankosi įvairių visuomenės grupių ir skirtingo amžiaus jonaviečiai. Jie ne tik skolinasi knygų, bet ir prasmingai leidžia laisvalaikį, puoselėja bendruomeniškumą, tenkina ir saviraiškos poreikį. Čia rengiami įvairūs projektai, organizuojami renginiai: garsiniai skaitymai, teatralizuoti knygų pristatymai, literatūrinės popietės, susitikimai, spaudinių ir virtualios parodos, edukaciniai užsiėmimai.

Rašytojui Grigorijui Kanovičiui skirto renginių ciklo dalyvis – kino kritikas Gediminas Jankauskas.

Rašytojui Grigorijui Kanovičiui skirtame renginių cikle svečiavosi teatro kritikė Ingrida Ragelskienė ir profesorius Petras Bražėnas.

Rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus garbei sukurtas pašto ženklas ir atvirukų rinkinys.

Bibliotekos vadovė Skirmutė Gajauskaitė 2023 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Pernai šios įstaigos vadovė Skirmutė Gajauskaitė už aktyvų dalyvavimą kultūrinėje ir profesinėje veikloje, už inovatyvius sprendimus, orientuotus į šalies viešųjų bibliotekų pažangos skatinimą Prezidentūroje apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Pasak Skirmutės Gajauskaitės, tai – valstybės dėmesys ir pagarbos ženklas kultūrai, bibliotekai. Jis užaugina sparnus, stiprina pasitikėjimą. „Smagu, kad esi pastebėta, kad tavo darbą vertina – juk darbas sudaro didelę mūsų gyvenimo dalį. Aš manau, kad įvertinimas skirtas ne man asmeniškai, o visai komandai, su kuria dirbu. Lietuvių liaudies išmintis sako, jog vienas lauke – ne karys. Tad kartu su bibliotekos komanda kuriame, tobuliname žinias, gebėjimus ir įgūdžius, klystame, ieškome, mėgaujamės ir džiaugiamės sėkme, o viso to rezultatas – patenkinti mūsų bibliotekos lankytojai“, – teigia vadovė.

APSTU PASLAUGŲ

Šiandien Bibliotekoje nemokamai išduodami ne tik įvairūs leidiniai, bet ir teikiama daug įvairiapusių paslaugų. Nemažai žmonių naudojasi internetu ir belaidžiu interneto ryšiu, prenumeruojamomis duomenų bazėmis, elektroniniu katalogu leidinių paieškai. Čia organizuojami susitikimai su autoriais, kūrybinės dirbtuvės, rengiami įvairūs projektai, vyksta skaitymo iniciatyvos, skelbiami respublikiniai konkursai. Taip

pat puoselėjama Jonavos krašto istorija (interneto svetainė www.jonavagenocidas.lt), leidžiamas Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštis „Taurosta“.

Lankytojai kviečiami užsiimti ir interaktyviomis veiklomis: išbandyti pabėgimo kambarį „Kodas: Kraštotyra“, kultūros paso edukaciją „Modeliuojame su 3D pieštukais“, atsiversti po QR kodais „paslėptus“ miesto skaitinius.

Bibliotekoje suaugusiesiems organizuojami nemokami medijų ir informacinio raštingumo kompetencijų tobulinimo (MIRKT) mokymai. Jie padeda žmonėms kritiškai vertinti žiniasklaidos, socialinių tinklų turinį, pasirinkti patikimus informacijos šaltinius, saugiai naršyti internete, įgyti kitų naudingų įgūdžių.

BIBLIOTEKA – ČIA IR DABAR

Kasdien į Biblioteką ateina apie 150 lankytojų. Per dieną pasiskolina knygų apie 70–80 skaitytojų. Kai kurių populiarių leidinių tenka laukti ir eilėje. Skaitomos ne vien tradicinės popierinės, bet ir elektroninės knygos, klausomasi garsinių leidinių. Sudaromos sąlygos skaitytojams žiūrėti vaizdo filmus, klausytis muzikos įrašų.

Nemažai informacijos skaitytojai randa internetinėje Bibliotekos erdvėje – www.jonbiblioteka.lt, socia-

Edukacija „Modeliuojame su 3D pieštukais“. Dešinėje – užsiėmimų vadovė

Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Martyna Brėdikienė.

linių tinklų „Facebook“, „Instagram“ mūsų įstaigos paskyrose, kanale „Youtube“. Čia pateikiama informacija apie naujai gautus ir rekomenduojamus leidinius, vykdomus projektus, įvyksiančius ir praėjusius renginius. Bibliotekos lankytojai ir patys noriai pasidalija rekomenduojamų knygų sąrašais, įspūdžiais, rekomendacijomis, dalyvauja inicijuotuose konkursuose.

Biblioteka pasiekiama ištisą parą. Knygomatu, įrenginiu, teikiančiu galimybę iš anksto užsakytas knygas atsiimti bekontakčiu būdu 24 val. per parą, jau naudojasi nemažai skaitytojų. Šiuo metu Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka, siekdama teikti bendruomenei patogias ir šiuolaikiškas paslaugas, kviečia naudotis dviem knygomatais, įrengtais Jonavoje – prie Viešosios ir Rimkų filialo bibliotekų.

Taip pat patogus dalykas – knygų grąžinimo dėžė. Tai būdas skaitytojams saugiai grąžinti pasiskolintus leidinius bibliotekoms bet kuriuo kitu jiems patogiu laiku.

Dar viena pasiteisinusi paslauga – tarpbibliotekinis abonementas. Tai įstaigų bendradarbiavimo forma, kai viena biblioteka skolina dokumentus arba pateikia jų fragmentų kopijas kitai. Neradęs reikiamo leidinio savo bibliotekoje, skaitytojas gali užsisakyti leidinius iš kito miesto bibliotekos fondų. Jau dvejus metus pageidaujantieji šia paslauga naudojasi nemokamai.

Knygų terasa atvira visą parą, skaitytojai gali atnešti, keistis, skaityti čia pat randamas patinkančias knygas. Paspaudus knygų lentynoje įdiegtą mygtuką, teikiama įvairi informacija, reklama.

Negalintiems atvykti dėl ligos, neįgaliesiems ir senyvo amžiaus žmonėms bibliotekos darbuotojos pristato spaudinius į namus. Turintiems regos ar kitų negalių rekomenduojamos garsinės knygos. ELVIS –tai virtuali nemokama biblioteka, skirta visiems, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto. ELVIS fonduose saugoma 15 tūkst. populiarių įgarsintų knygų, žurnalų, filmų su garsiniu vaizdavimu, taip pat skaitmeninių knygų, Brailio leidinių, garso spektaklių. Tačiau prieigą gali gauti tik žmonės, negalintys skaityti įprastai – tai reglamentuoja autorių teisių įstatymas. Tam reikalingas gydytojo išrašytas oficialus dokumentas.

KLUBŲ VEIKLA

Šiandien Biblioteka yra atvira ir prieinama kiekvienam, norinčiam skaityti, tobulėti, susipažinti su mokslo ir kultūros naujovėmis, turiningai praleisti laiką. Džiugina tai, kad čia labai įvairioms veikloms buriasi žmonės, aktyviai veikia susikūrę įvairūs klubai: senjorų „Polėkis“, Skaitytojų, „OHO“ kryžiažodžių sprendėjų, „Jonavos kraštotyros“.

Darnus ir gausus senjorų klubas ,,Polėkis“ gimtadienio šventėje su vadove Regina Lukoševičiene ir direktore Skirmute Gajauskaite (dešinėje).

Klubo „Polėkis“ organizatorių apdovanojimas Lietuvos prezidentūroje. Vilnius, 2024 m. Roberto Dačkaus nuotrauka.

Septynerius metus aktyviai gyvuoja Bibliotekos senjorų klubas „Polėkis“, vadovaujamas Informacijos ir kraštotyros skyriaus vadovės Reginos Lukoševičienės. Šalies prezidento Gitano Nausėdos iniciatyvoje „Lietuvos galia“ Bibliotekos pateikta iniciatyva „Senjorų klubas „Polėkis“ tarp 110 pateiktų iniciatyvų vienoje iš kategorijų pernai pateko tarp 15 geriausių. Klubo gretose daugiau kaip 80 garbingo amžiaus kūrybingų, smalsių ir aktyvių narių, vyriausiajam – net 95-eri! Senjorai Bibliotekoje dažnai susitinka kurti

rankdarbius, dalyvauti įvairiose akcijose, diskutuoti rūpimomis temomis, muzikuoti, dainuoti, skaityti poeziją ir savo kūrybą, bendrauti prie arbatos puodelio. Klubas plečia savo veiklą ir tiesia draugystės tiltus su šalies senjorų kolektyvais.

Skaitytojų klube diskutuojama apie perskaitytas knygas, dalijamasi išgyvenimais, patirtais skaitant konkrečią knygą. Klubo iniciatorė, Bibliotekos kultūros projektų vadovė Kristina Adukaitė, taiko biblioterapijos elementus, kai skaitant keliami savęs pažinimo klausimai, skaitytojai užsiima savianalize ir ieško atsakymų į rūpimus klausimus. Grupės nariai patiria dalijimosi skaitymu malonumą bei kūrybiškumo džiaugsmą.

Norintys pamiklinti galvas renkasi „OHO“ kryžiažodžių sprendėjų klube, kur kartu su Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresniąja bibliotekininke Rasa Grybauskiene ne tik kartu sprendžia galvosūkius, bet ir dalijasi savo išgyvenimais, mintimis, diskutuoja įvairiais klausimais.

Šiemet susibūręs „Jonavos kraštotyros klubas“, vadovaujamas Informacijos ir kraštotyros skyriaus

spaudinių redaktoriaus Vytauto Venckūno, siekia suburti krašto istorija besidominčius jonaviečius, skatinti bendradarbiavimą, skleisti gerąją patirtį. Kartą per ketvirtį organizuojami klubo narių susitikimaidiskusijos, autoriai ruošia straipsnius kraštotyros tematika, juos publikuoja metraštyje „Taurosta“.

Bibliotekoje renkasi Jonavos šachmatų draugijos „Aidas“ nariai. Jie rengia šachmatų turnyrus, šio žaidimo subtilybių moko jaunąją kartą. Čia susitikimus organizuoja ir Jonavos onkologinių ligonių asociacija „Škac“, LMS Jonavos rajono savivaldybės moksleivių savivalda, „Tūkstantmečio mokyklos“ programos dalyviai bei kitos organizacijos.

PRIORITETAS – JAUNOJI KARTA

Nemažai veiklų skirta ir jauniesiems bibliotekos lankytojams. Čia moksleiviams rengiamos įvairios edukacijos, vyksta susitikimai su rašytojais, aktoriais, dainininkais. Bibliotekos Vaikų ir jaunimo erdvėje jie smagiai žaidžia stalo žaidimus, žiūri filmukus.

Jaunajai kartai siūlomos įvairios edukacinės veiklos – piešimas ant akmenukų, stiklo, spalvotu smėliu, dekoravimas vitražiniais dažais, knygos skirtukų gaminimas, lipdymas iš modelino, ebru – tapyba ant vandens, sensoriniai skaitymai, „LEGO robotai“. Edu-

kacijose kiekvienas įgyja kūrybinės patirties.

Vyresnių klasių moksleiviai kviečiami susipažinti su menu iš arčiau per tapybą. Bibliotekoje organizuojama edukacinė veikla „Vidinis menininko pasaulis“, kurios metu pati tapybos amatą pamilusi Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė

Martyna Brėdikienė jaunuolius supažindina su Jonavos kūrėjų darbais ir moko išreikšti savo emocijas dailės terapijos būdu.

Taip pat mėgstantiems naršyti internete jaunuoliams siūloma edukacija „Kibernetinė akademija“. Edukacijos užduotys ir keliami klausimai skatina moksleivius kritiškai mąstyti bei atsakingai naudotis socialinėmis medijomis.

Nuo 2016 metų kiekvieną vasaros trečiadienį Knygų terasoje jauniesiems bibliotekos lankytojams organizuojami teatralizuoti skaitymai, spektakliai, edukacinės programos. Šiemet projekto „Atostogos Knygų terasoje. Kūrybiškumo laboratorija“ metu vaikus linksmino ir aktyviai įtraukė ne vienas teatras –Kauno kamerinis, „Avilys“, „Lulu“, „Aitvaras“, „Knygos teatras“, „Teatras P“, „Knygų vaikai“, „Teatriukas“. Smagų laiką jaunoji auditorija praleido su rašytojais Justinu Žilinsku, Mariumi Povilu Elijumi Martinenko. Projektą kasmet finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė.

Veiklos, skirtos jauniesiems bibliotekos lankytojams: piešimas ant akmenukų, stiklo, spalvotu smėliu, dekoravimas vitražiniais dažais, knygos skirtukų gaminimas, lipdymas iš modelino, ebru (tapyba ant vandens), sensoriniai skaitymai, LEGO robotai.

TAUROSTA

VISADA GYVA

Bibliotekoje ištisus metus kunkuliuoja bendruomenės gyvenimas. Daug renginių vyksta Knygų terasoje, kuri kasmet skirtingu sezonu pasidabina įvairiomis spalvomis. Štai vasarą čia akys raibsta nuo gėlynų ir žolynų grožio ir kvapų, žiemą – pasidengia baltu snaigių patalu su linksmais seniais besmegeniais. O į rudenėjančią Knygų terasą septintus metus iš eilės susiburia miesto bendruomenės, įstaigos bei visi norintieji ir atskleidžia savo kūrybiškumą konkurse „Moliūgų terasa“. Išradingumą čia parodo kiekvienas – iš-

pjaustyti, skaptuoti, spalvinti, dekoruoti ir visokiais būdais išdailinti moliūgai spalį papuošia Knygų terasą. O stebuklingas puode verdantis eliksyras ir šluotomis raitų būtybių kerai užburia ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

Biblioteka dalyvauja ir Ramybės skvere įsikūrusiame Kalėdiniame miestelyje, kur kraštiečiai ir miesto svečiai gali pasigrožėti šios bei kitų įstaigų darbuotojų sukurtomis originaliomis eglutėmis. Bibliotekos bendruomenė tradiciškai įsitraukia ir į šeimų bei miesto šventes.

Šeimų šventėje.

Moliūgų terasa.

Rimkų filiale.

Bibliotekos Rimkų filialas yra aplinkai ir gyvūnams draugiška vieta. Pasitelkiant kiemelyje puoselėjamų vaistažolių darželį, vykdomos ekodirbtuvės ir teminės edukacijos. Kultūros paso edukacijų „Žaliomis pėdomis“ metu mokiniams pasakojama apie arbatžoles. Ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius džiugina gyvasis kampelis, tapęs namais triušiui, šinšilai, amadinams ir gyvalazdėms.

Atvirasis jaunimo centras – dar vienas Bibliotekos padalinys, telkiantis ir ugdantis jaunimą, padedantis užtikrinti jo užimtumą bei savirealizaciją. Čia organizuojami įvairūs renginiai: sporto treniruotės, kūrybiniai užsiėmimai, mokymai, žygiai, vasaros stovyklos.

Šios veiklos įgyvendinamos iš projektinių lėšų.

Aktyviai dirba ir filialai kaimo seniūnijose. Nors ir nedideli, bet jie yra tapę stipriomis kultūros, švietimo, socialinėmis įstaigomis: žmonės ateina čia ne tik dėl knygų, bet ir prasmingai praleisti laiką, pasimokyti, pabendrauti.

DAUGYBĖ PROJEKTŲ

Kiekvienais metais Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka įgyvendina daug įvairių ir įdomių iniciatyvų.

Draugoteka

TAUROSTA

Lietuvos kultūros tarybos ir Jonavos rajono savivaldybės finansuojamas projektas „Miesto skaitiniai“ pavertė Jonavą miestu, kurį galima skaityti! Dešimtyje skirtingų vietų sudarytos galimybės gyventojams, pasinaudojant savo išmaniaisiais telefonais, atsiversti miesto skaitinių knygą ir atrasti čia „paslėptus“ unikalius, niekur nepublikuotus tekstus. Konkurso būdu tekstus išrinko komisija. Interaktyvų skaitinių žemėlapį galima rasti Bibliotekos tinklapyje www.jonbiblioteka.lt, o pačius tekstus – tik nuvykus į konkrečią miesto vietą.

Šiais metais Bibliotekoje rinkosi komiksų gerbėjai, mat buvo įgyvendinamas projektas „Ugdymas literatūra. Komiksų kūrėjų klubas“. 30 vaikų įsitraukė į šio klubo veiklą ir, padedami iliustruotojos Gretos Alice, kūrė komiksus bei surengė savo sukurtų darbų parodą.

Pernai įgyvendintas projektas „Terapinis rašymas kaip priemonė savipagalbai ir saviugdai“. Septynių savaičių trukmės nuotoliniuose rašymo terapijos užsiėmimuose dalyvavo Pagalbos onkologiniams ligo-

niams asociacijos (POLA) ir onkologinių ligonių asociacijos „Škac“ nariai.

Dar viena ypatinga iniciatyva – „Ugdymas literatūra: augu su knygų kūrėjais“, kurios metu socialinės rizikos šeimose ir be tėvų globos augantys vaikai gyvai susipažino su 10 šiuolaikinių Lietuvos rašytojų, vaikų knygų kūrėjų ir, domėdamiesi jų kūryba, kartu gvildeno aktualias gyvenimo temas.

Kasmet Biblioteka aktyviai įsitraukia ir į respublikinę iniciatyvą „Vasara su knyga“. Tai populiari, daugelio laukiama bei mėgstama skaitymo skatinimo akcija. Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka pernai užėmė 5-ąją vietą tarp visos Lietuvos bibliotekų. Dalis Bibliotekos skaitytojų šioje iniciatyvoje dalyvauja jau devintąjį kartą.

Tai tik labai maža dalis nurodytų projektų. Bibliotekos darbuotojai kasmet į įvairias iniciatyvas aktyviai įtraukia visas gyventojų grupes ir įgyvendina ne tik su literatūra, bet ir menu, socialiniais bei informaciniais aspektais susijusius sumanymus.

„Vasaros knygų terasoje“ renginiai sulaukia daug žiūrovų.

VIENINGA BENDRUOMENĖ

Kasmet Bibliotekos kolektyvui organizuojami įvairūs bendri seminarai, kelionės, žygiai, šventės. Veikia Lietuvos bibliotekininkų draugijos (LBD) Jonavos skyrius, kuriam pirmininkauja Bibliotekos direktorės pavaduotoja Dalia Plaktonienė. Šis skyrius aktyviai įsijungia ir dalyvauja LBD skelbiamose akcijose, konferencijose ir kituose renginiuose.

Nuo 1997-ųjų kasmet renkamas Metų bibliotekininkas ir įrašomas į LBD Jonavos skyriaus Garbės knygą. Garbingas vardas skiriamas už reikšmingiausius darbus bibliotekų veikloje ir išskirtinius profesinius pasiekimus per praėjusius metus. Per pastaruosius kelerius metus geriausiojo titulą pelnė Vaida

Kondrotienė, Skirmutė Gajauskaitė, Kristina Jaskūnienė, Regina Lukoševičienė.

Biblioteka taip negyvuotų, jei ne stipriai susitelkęs ir vieningas šios įstaigos kolektyvas ir jos vadovė Skirmutė Gajauskaitė. Kartu su pavaduotoja Dalia Plaktoniene jos yra pavyzdžiai, kurie suburia visus darbuotojus, skatina į darbą žvelgti kūrybiškai, entuziaztingai, įgyvendinti kuo daugiau idėjų ir į naujoves žiūrėti plačiai.

Ne kartą šios įstaigos vadovė yra sakiusi, kad labai svarbu, jog bibliotekoje dirbtų laimingi žmonės, nes tik tuomet jie galės kurti gėrį ir pasidalinti su lankytojais.

Lietuvos bibliotekininkų draugijos Jonavos skyrius, kuriam pirmininkauja bibliotekos direktorės pavaduotoja Dalia Plaktonienė, Knygų mugėje, 2024 m.

Išvyka į Rygos centrinę biblioteką, 2024 m.

RAŠYTOJAI,

VERTĖJAI, VISUOMENINEI VEIKĖJAI V. ŠEREIKIENEI

- 70

SIELA LIKO JAUNA...

Nuo 2007 m. Jonavoje gyvenanti Valentina Šereikienė – rašytoja, socialinių mokslų daktarė, jaunimo verslumo projektų ekspertė, akredituotų programų, knygų autorė ir bendraautorė. Šiemet jai sukako 70 metų.

Gimė 1954 m. rugpjūčio 20 d. Igarkoje, Krasnojarsko sr., Rusijoje, tremtinių šeimoje. 1974 m. baigė Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – Juozo Gruodžio konservatorija) ir įgijo muzikologės specialybę, o 1979 m. LSSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (dabar – Klaipėdos universitetas) masinių renginių režisierės specialybę. Nuo 1988 m. Maskvos valstybinio kultūros instituto neakivaizdinėje aspirantūroje studijavo kultūros istoriją, etiką ir estetiką bei tapo pedagogikos mokslų kandidate. 1997 m. Lietuvos mokslų akademijoje apsigynė nostrifikuotos socialinių mokslų daktarės laipsnį (socialiniai mokslai, edukologija). Devyniolika metų (1986–2005 m.) bendravo su Tėvu Stanislovu, apie jį parašė penkias knygas. Pastaraisiais metais tyrinėja Jono Aisčio gyvenimą ir kūrybą. Parašė ir išleido dvi trilogijos dalis – knygas „Jono Aisčio paslaptis“ (2023) ir „Jonas Aistis. Išlikimas.“ Dabar rengiama trečia trilogijos knyga. V. Šereikienė pasakoja apie savo gyvenimo veiklą ir nuopelnus.

Prisiminti / Ramiai, iš lėto; / Buvo šaukta – / Buvo tylėta...

Buvo neverta / Buvo juoktąsi – /Buvo verkta...

Buvo kaltinta – /Buvo atleista.

Nežinau, kas parašė šias eilutes. Jomis mane šiemet, rugpjūčio 20 dieną, pasveikino vaikystės draugės.

* 1979–1980 m. dirbau Lietuvos žemės ūkio universiteto Kultūros centro vadove, 1980–1986 m. –šio universiteto Estetikos katedros dėstytoja, 1980–1986 m. – Kauno rajono kultūros skyriaus Metodinio skyriaus vedėja, 1886–1991 m. – Kauno miesto Socialinės paramos skyriaus socialine darbuotoja. Nuo 1986 m. dalyvauju rengiant ir įgyvendinant įvairius projektus: 1986–2005 m. – autorinis darbas pagal sutartis, socialinių, medicinos projektų vadovė, 2005–2007 m. – Švedijoje, privačiame fonde, Linköping, medicinos projektų vadovė, 2007–2009 m. – A. Astrausko firmoje „Pirmas žingsnis“ – socialinė darbuotoja, 2008–2009 m. – Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos fakulteto projektų koordinatorė, lek-

torė, TAU Socialinių procesų fakulteto vadovė, 2009–2015 m. – UAB „Pirmas žingsnis“ projektų vadovė, nuo 2014 m. – jaunimo verslumo projektų ekspertė, nuo 2015 m. – Kauno kolegijos Medicinos fakulteto reabilitacijos krypties studijų programos ergoterapijos grupės vadovė, 2014–2016 m. – UAB „Pirmas žingsnis“ Socialinės informacijos ir reabilitacijos skyriaus vadovė.

2009 m. tapau leidyklų „Obuolys“, „Santara“, „Printėja“ rašytoja, publicistė.

1986–2005 m. savanoriškai dirbau socialinį darbą pas Tėvą Stanislovą Paberžėje ir Dotnuvoje. Nuo 1986 m. rengiu projektus ir autorines programas kultūros, švietimo, socialiniams darbuotojams, mokiniams. Programos ir projektai orientuoti į ilgalaikį bendruomenės klestėjimo kūrimą.

** 2009–2015 m. buvau asociacijos „Šviesuva“ viena steigėjų, sekretorė, Tarybos narė, lektorė, projektų vadovė: parengiau ir įvykdžiau 14 „Šviesuvos“ bei kitų aštuonių organizacijų projektus. Šiuo metu esu asociacijos „Šviesuva“ valdybos narė. 2015 m. sukūriau ir parengiau akreditacijai daugiafunkcį asociacijos „Šviesuva“ suaugusiųjų ir vaikų centrą. Tuo pat metu buvo įkurta „Šviesuvos“ neformaliojo vaikų švietimo mokykla ir formalųjį švietimą papildanti „Visuomenei naudingo žmogaus mokykla“. 2007–2015 m. buvau Ortopedijos amato muziejaus viena steigėjų, kuratorė; surinkau eksponatus, parengiau aprašymus ir edukacines programas užsienio bei Lietuvos gyventojams. 2014–2015 m. parengiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos akredituotas programas: NVO „Gerovės visuomenė: kurkime kartu“, „Geroji patirtis bei praktinės pritaikymo NVO tinklui galimybės, vykdant bendrą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos politiką“ (NVO – nevyriausybinės organizacijos).

Nuo 2001 m. daug dėmesio skiriu švietėjiškai veiklai: tai paskaitos socialiniams darbuotojams, socialiniams pedagogams, pedagogams, mokiniams, visuomenei, studentams, verslo įmonėms edukologijos, laisvalaikio organizavimo metodikos, komunikacijos temomis. 2012 m. įgijau jaunimo tyrėjos kvalifikaciją, tapau Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos akredituota mokslininke, vykdžiau jaunimo problemų tyrimus. Esu respublikinio verslo plano konkurso „Smart Start 2012“ ekspertė.

Nuo 2015 m. – etnopaveldo bendruomenės „Kauno Veršva“, Rumšiškių Jono Aisčio klubo „Katarsis“ valdybos narė. Dirbau su viešųjų įstaigų „Amžinoji sandora“ ir „Šiaulių letenėlė“ projektais. Konsultuoju Lietuvos nevyriausybines ir neįgaliųjų organizacijas socialinės, projektinės veiklos klausimais.

*** Įgyvendinau švietėjišką projektą „Misija: Tėvo Stanislovo gyvenimo keliais. 2016–2017 m.“ Tėvas Stanislovas ir jo bendražygiai – žmonės, nešantys per amžius sukauptą protėvių patirtį pro laiko vartus. Būtent tam ir reikalingos knygos, pasakojančios apie šviesos nešėjus, kuriais neabejotinai buvo kapucinai Tėvas Stanislovas, Tėvas Rokas ir kiti. 2016 m. vasario 25–28 d. Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta knyga „Tėvo Stanislovo saulė“. Ši knyga tapo natūralia ilgametės švietėjiškos veiklos tąsa. Vietovėse, kur gimė, mokėsi, gyveno ir dirbo garsieji kapucinai, kartu su jais rengiau susitikimus bendruomenėms, mokiniams. Esu subūrusi didelę švietėjų grupę. Stengiamės skleisti ir puoselėti dvasingumą Lietuvoje.

Esu knygų „Tėvo Stanislovo saulė“ (2016 m.), „Gerontologijos pamokos pagal Tėvą Stanislovą“ (2017 m.), „Paskutinis pamokslas: Tėvas Stanislovas“ (2018 m.), „Tėvo Stanislovo ženklai“ (2019 m.), „Jonas Aistis. Išlikimas“ (2023 m.), „Jono Aisčio paslaptis“ (2023 m.) ir kitų autorė. Taip pat knygų „O mes ar sugrįšim…“ (2008 m.), „Asociacija „Šviesuva“: pirmieji veiklos metai“ (2009 m.), „Asociacija „Šviesuva“ (2010 m.), „Ortopedijos amato raida Lietuvoje“ (2011 m.), „Šviesuva“ šiandien – nauji uždaviniai“ (2012 m.), „Tėvo Roko paslaptis“ (2017 m.), „Vardą rašysim ant laiko delnų“ (2018 m.), „Atiduodu save“ (2019 m.) bendraautorė. Publikuoju straipsnius laisvalaikio organizavimo, šeimos, vaikų ir jaunimo švenčių, socialine, neįgaliųjų integracijos tema žurnaluose „Artritas“, „Medicina“, „Ave vita“, „Tėvo Pijaus balsas“.

Manęs dažnai klausinėja apie Tėvą Stanislovą. Kaip ir kodėl gimė net penkios knygos apie jį? Man atrodo, kad Tėvas Stanislovas ŽINOJO, kad aš apie jį IŠDRĮSIU rašyti.

Nes tai buvo drąsu, net pati nežinau, kaip tai nutiko. Viskas prasidėjo taip: gal kokiais 2009 m. išleidau tokią mažą suvenyrinę knygelę apie savo buvimą Dotnuvos vienuolyne. Vyko vienuolyno atstatymo darbai, buvo raiša katytė, vardu Šliurė, upelis prie vie-

Autorė Paberžėje, 2012 m.

nuolyno, Jurga Ivanauskaitė, Arvydas Juozaitis, pirtelės atsiradimas. Knygutė tapo mano kalėdine dovana draugams ir šeimai. Bet vienos paprašė akademikas Jurgis Brėdikis, o kitą padovanojau savo tuometiniam direktoriui – ortopedui Algimantui Astrauskui. Ta knygutė kažkaip pateko į interneto platybes ir Panevėžyje net įsikūrė mano gerbėjų klubas. Ir tik daug vėliau leidyklos „Obuolys“ vadybininkė Raminta Nagelytė pasiūlė parašyti knygą. Taip ir prasidėjo… Dalyvavau penkiose Vilniaus knygų mugėse, kur pristatydavau kasmet vis išeinančią naują knygą. Tris išleido „Obuolys“, o dvi – Kapucinų ordinas.

**** Aš aktyviai populiarinu poeto Jono Aisčio kūrybą, parašiau apie jį dvi knygas ir 12 straipsnių, kurie paskelbti Kaišiadorių rajono spaudoje bei interneto šaltiniuose.

2024 m. minime vieno žymiausių lietuvių lyrikų, eleginių eilėraščių kūrėjo Jono Aisčio 120-ąsiais gimimo metines. Nuo 2016 m. siekiu kuo išsamiau atskleisti šio poeto gyvenimą ir kūrybą ir apie tai kuo plačiau papasakoti. Atidžiai susipažinusi su visomis apie Joną Aistį išleistomis knygomis, renku medžiagą apie jo gimines, rengiu personalijas, aktyviai prisidedu prie švietėjiškų renginių, skirtų „aistiškai“ tematikai, organizavimo. Aktyviai populiarinu Jono Aisčio kūrybą: 2023 m. apie jį parašiau 12 straipsnių, kurie paskelbti Kaišiadorių rajono spaudoje bei interneto šaltiniuose. Taip pat parašiau dvi knygas: „Jono Aisčio

Knygos „Jono Aisčio paslaptis“ pristatymas. Su rašytojais ir gerbėjais. Rumšiškės, 2023 m.

paslaptis“ (2023) ir „Jonas Aistis. Išlikimas“ (2023). Jose publikuojama unikali informacija, niekur neskelbtos nuotraukos iš privačių archyvų.

Metams bėgant, Jono Aisčio giminių lieka vis mažiau, jie išeina į amžinybę, todėl labai svarbu išsaugoti poeto giminės paveldą. Rengiau medžiagos rinkimo ekspedicijas, lankėme Jono Aisčio gimines, aprašiau jų pasakojimus ir prisiminimus. Surinkau unikalų giminės nuotraukų archyvą. Tik maža medžiagos dalis pateko į šias dvi knygas: jų apimtį ir tiražą apribojo maži pinigai. Rengiu ir trečiąją knygų apie šį kūrėją trilogijos dalį „Giminės šaknų beieškant“, kurioje bus atskira dalis apie Aldoną Aistienę, poeto žmoną. Tai ji, būdama lituanistė, filologė, sutvarkė poeto kūrybinį paveldą ir perdavė jį Lietuvai: Literatūros ir tautosakos tyrimo institutui, Mažvydo bibliotekai, Maironio muziejui ir Jono Aisčio muziejui Rumšiškėse. Aldona Aistienė – sektinas pavyzdys jaunimui, visą gyvenimą puoselėjusi moralines vertybes, ryškiai prisidėjusi prie vyro kūrybos populiarinimo ir išsaugojimo. Noriu tikėti, kad mano knygos taps tam tikru indėliu į poeto gyvenimo ir kūrybos paveldą, padės jaunajai kartai geriau pažinti šį kūrėją.

***** Esu Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė nuo 2018 m., taip pat laikraščio „Gintaro gimtinė“ redkolegijos narė. 2018 m. birželio 2 d. Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga paskelbė mane laureate už brandžią kūrybą ir įteikė apdovanojimą vasaros kūrybos šventės „Pakviesk į širdį vasaros

Mano mama Janina Putnaitė, aš ant mamos kelių, Regina Eimontaitė-Šilienė su dukra Lile. Igarka, 1956 m.

Mama Janina Putnaitė lietuvių saviveiklininkų būrelyje Igarkoje, 1953 m.

žydėjimą“ metu. Taip pat esu apdovanota įvairių organizacijų garbės raštais ir padėkomis bei diplomais. 2012 m. buvau apdovanota Kauno miesto savivaldybės garbės raštu už švietėjiškų tradicijų puoselėjimą ir tarpinstitucinių ryšių plėtojimą Kauno mieste, 2014 m. – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu už nuopelnus Kaunui, organizuojant socialinius, edukacinius ir neįgaliųjų integracijos projektus.

****** Nuo 2007 m. gyvenu Jonavoje. Kodėl gi būtent šiame mieste? Gimiau tremtinių šeimoje 1954 m. rugpjūčio mėn. 20 d. Igarkoje (Krasnojarsko sritis,

Rusija). Mano mama artimai tremtyje draugavo su Regina Eimontaite iš Jonavos.

Jos abi buvo Lietuvos šviesuolės, subūrusios ne vieną lietuvių tremtinių meno saviveiklos kolektyvą. Mano mama buvo mokytoja iš Ukmergės, dvarininkaitė, mokėjusi ne vieną užsienio kalbą. Ji grojo akordeonu, smuiku, pianinu.

Mama norėjo, kad baigčiau muzikos mokslus. Juos baigiau, bet kelias nuvedė į mokslinį darbą, o vėliau – į socialinę mediciną, kuriai skyriau daug metų. Mus tėvai parsivežė į Lietuvą 1957 m.: mes gyvenome Kaune, o Reginos Eimontaitės šeima – Jonavoje.

TAUROSTA

Draugės neišsiskyrė, nes mes dažnai atvykdavome į Jonavą. Aš turėjau jaunesnį brolį, o Jonavoje mūsų laukdavo linksmos ir muzikalios Reginos Eimontaitės dukros: Lilė bei dvynukės Natalija ir Vilija (deja, ji jau amžinybėje). Kaip būdavo linksma! Žaisdavome, dainuodavome – visos mergaitės dainavo, Natalija grojo gitara. Visą gyvenimą mūsų tėvai draugavo, o ir mes taip pat. Aš buvau Reginos Eimontaitės-Šilienės laidotuvėse Jonavoje – giedojo Igarkos tremtinių choras.

2007 m., padidėjus sūnaus šeimai, pasiryžau įsigyti butą Jonavoje. Man labai patinka šis miestas. Tik atvykusi, įkūriau Kaimynų centrą. Organizavome simpatiškas šventes, pavyko suburti kaimynus, tvarkyti aplinką, organizuoti labdaras: tada buvo daug socialiai remtinų vaikų. Degiau entuziazmu. Nenoriu rašyti čia nieko per daug blogo, bet netrukus mano ir bendražygių darbo rezultatais pasinaudojo viena partija, užsitikrinusi tuometinio Jonavos mero Mindaugo Sinkevičiaus paramą. Buvo skubiai įkurtas VšĮ „Paneriečiai“, kurio veikla labai greitai pasibaigė, liko didelės skolos ir taip toliau. Manęs net neįleido į patalpas, kur vyko „Paneriečių“ atidarymas: jiems net buvo skubiai skirtos patalpos Panerių gatvėje.

Tada susitikau su meru ir pasakiau, kad niekada daugiau nedalyvausiu Jonavos visuomeniniame gyvenime. Savo kaimynų centrą „Feniksas“ pelningai pardaviau anglams, kurie ir šiandien sėkmingai dirba, pakeitę organizacijos pavadinimą.

Tačiau vis dėlto nebuvau nusišalinusi nuo Jonavos. Susipažinau su puikia moterimi Brone (ji jau amžinybėje), kuri buvo fondo „Močiutės pastogė“ vadovė. Kartu parengėme ne vieną projektą, buvo suorganizuota daug renginių, ekskursijų.

******* Šiuo metu rašau dar vieną linksmą ir kartu sudėtingą knygą pavadinimu „Užkerėta sala – Enchanted island.“ Tai nuotykinis ir kartu autobiografinis kūrinys.

Iš prologo: „...Aš visada domėjausi kelionėmis ir salomis. Skaičiau romanus apie keliautojus, patekusius į negyvenamas salas. Klasika: Robinzono Kruzo istorija, taip pat Žiulio Verno „Paslaptingoji sala“. Žinoma, yra pasaulyje salų, kurios – tikras poilsiautojų rojus. Balto smėlio paplūdimiai, tropinis klimatas,

šiltas vandenynas, aukštos klasės viešbučiai, vandens pramogos. Maldyvai, Bahamai, Fidži, Seišelių ar Karibų salos. Niekada ten nebuvau ir vargu ar kada būsiu, tai – turtingųjų privilegija. Didžiulėje pasaulio vandenynų erdvėje esama salų, kurios žavi mūsų vaizduotę savo mįslinga gamta ir keistomis istorijomis. Nuo nepaaiškinamų reiškinių iki pasakojimų apie antgamtinius įvykius, iki senovės paslapčių – šios paslaptingos salos glumina...“

Štai apie visa tai ši keista ir stebuklinga istorija. Kiek anksčiau, prieš pusmetį, 2024 m. pradžioje, buvo sugalvotas naujas realybės šou formatas, kodiniu pavadinimu „Užkerėta sala“ („Enchanted Island“). Realybės šou „Užkerėta sala“ dalyviai dar NEŽINO, kad jame dalyvaus. Jie nežino, kokiu būdu atsidurs negyvenamoje saloje ir kiek laiko ten išbus. Jie dabar gyvena įprastą gyvenimą ir net nenutuokia, kas jų laukia. Tai žinau tik aš, šio romano autorė! Pasitelktos galingos dirbtinio intelekto technologijos ir atrinkti dalyviai: trys moterys ir du vyrai. Bet visada egzistuoja nenumatytos aplinkybės, kurios „apvers“ suplanuotą scenarijų! Bet viskas baigsis gerai! Taigi, pradedame. Skaitykite!

******** Laikas peržvelgti savo gyvenimą, įsivertinti klaidas ir pasiekimus, nes 70 metų – tai jau branda… Bet aš vis dar jaučiuosi nuotaka! Sūnus sako: „Mama, kokia jau tu sena!“

Bet jis nežino, kad ESU nuotaka: siela labai jauna –tik kūnas sensta.

Kas dar apie mane? Šeima: sūnus Vaidotas, marti Ingrida, vaikaičiai Gabija (21 metų) ir Deimantas (11 metų). Daug metų auginu banguotąsias papūgas. Esu vertėja: jau septynerius metus draugauju su austrų milijonieriumi Akseliu Franku ir verčiu filmus dviem jo kanalams, rengiu subtitrus lietuvių kalba. Vertėjossubtitrų autorės darbas labai įdomus, reikalaujantis daug žinių ir profesionalumo.

Linkiu „Taurostos“ skaitytojams sėkmės ir laimingo gyvenimo!

2024 m. rugsėjo 25 d.

O ji pati, baigusi devynias klases, pasirinko Veprių profesinę mokyklą, kurioje įgijo virėjos ir sodininkėsdaržininkės kvalifikacijas. Tačiau Linai rūpėjo sunkiai suvokiami gamtos reiškiniai, ezoterikos klausimai, į kuriuos norėjosi rasti atsakymus. Būtent tokių norų vedama, žinių sėmėsi profesoriaus Vytauto Kazlausko parapsichologijos akademijoje Kaune. Anot pašnekovės, mokslo niekada nebūna per daug, o tai, ką sužinai, plečia akiratį, padeda formuoti kitokią pasaulėjautą, moko tvarkyti savo vidinį pasaulį.

„Parapsichologe netapau, bet kortomis burti tikrai moku, ne vienai draugei esu patarusi, kaip elgtis patekus į sudėtingą situaciją, ir taip toliau. Esu gana jautri, tad negaliu likti abejinga kito žmogaus skausmui“, –atvirai pasakoja Lina, pati ne kartą patyrusi nuoširdžią pažįstamų žmonių pagalbą.

LEMTINGAS RADINYS

Gebėjimą mintis reikšti eilėmis poezijos klubo narė sieja su tolimais praėjusiais gyvenimais. Prisimindama vaikystę, Lina sako, kad ją, mažametę mergaitę, labiau traukė ne lėlės, bet muzika. Tad dažniausiai įsijausdavo į muzikantės vaidmenį.

„Prisimenu, pasiimdavau medinius pagaliukus ir jais mušdavau kokius nors metalinius ar plastikinius daiktus. Įsivaizdavau esanti būgnininkė, nes garsai, kuriuos išgaudavau, skambėdavo labai įvairiai. O kitąsyk mušamuosius pakeisdavau „styginiais“ instrumentais. Pavyzdžiui, laikydama rankose kokį pailgą daiktą, pirštais braukdavau neva per stygas. Vaikui tai atrodė tarsi skambanti muzika“, – prisimena pašnekovė.

Su poezija ji susipažino dar lankydama vaikų darželį. Kadangi įstaigoje būdavo organizuojamos įvairios veiklos, mažoji ugdytinė ne kartą deklamavo eilėraščius, taip įsiliedama į literatūrinis renginius.

Tarp svarbių įvykių, paskatinusių pasukti į poezijos kelią, pašnekovė mini ir ant kelio surastą užrašų knygelę.

„Tai buvo išskirtinis radinys, greičiausiai Aukščiausiojo pasiųsta žinia man, paauglei. Pradėjusi ją vartyti, aptikau daug priklijuotų paveikslėlių, o šalia – kažkieno ranka užrašytus eilėraščius. Skaitydama nežinomo autoriaus tekstus, pajutau keistą vidinį virpesį. Pagalvojau, kad galbūt ir man derėtų pabandyti...“ – mintimis dalijasi L. Žuvininkaitė.

Ji neatmeta ir meno genų, slypėjusių artimiausių žmonių sieloje. Mat mama buvo linkusi į muziką –grodavo akordeonu ir dainuodavo. O kai Lina perskaitė tų dainų žodžius, širdis smarkiau ėmė plakti, mintys, išsiveržusios iš sielos gelmių, dažnai primindavo eilėraščio dėlionės pradžią.

Ėjo savaitės, mėnesiai, metai, o Lina vis nesiryžo sėsti prie balto popieriaus lapo ir patikrinti savo gebėjimą kurti. Galbūt kažko trūko – drąsos, įkvėpimo ar dar vieno netikėtumo, kuris paskatintų įžengti į kūrybinį taką.

KŪRYBINIO KELIO PRADŽIA

Poezijos gaida suskambo tada, kai Lina skaičiavo 23-iuosius gyvenimo metus. Pasak autorės, dvasinis sukrėtimas buvo toks stiprus, kad netrukus jausmai sugulė į pirmą savarankišką kūrinį.

„1997-aisiais kartu su maldininkų bendruomenės grupe nuvykome į Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo vietą Zarasų rajone, Imbrado kaime, netoli Imbrado ir Ilgio ežerų. Visą naktį šioje šventoje vietoje vyko pamaldos, o mane lydėjo keisti, iki tol nepatirti jausmai. Jaučiau tarsi būčiau prisilietusi prie stebuklo, kuris atsivėrė nepaprastu didingumu ir grožiu. Supratau, kad atėjo laikas įprasminti stebuklingos vietos poveikį, nes tai nepamirštama, tai – amžinas prisiminimas, kaip ir pats Marijos apsireiškimas. Po šios kelionės negalėjau rasti ramybės, vidinis balsas ragino atsiduoti kūrybai. Ir aš pamėginau, bet savo pirmo eiliuoto kūrinio „Ties Imbradu“ dar ilgai niekam nerodžiau ir neskaičiau“, – mintims dalijasi Lina.

Su Jonavos autobusu parko kolektyvu Joninių slėnyje, miesto šventėje (Lina Žuvininkaitė – pirma iš dešinės).

Su mama ir broliu Artūru Joninių slėnyje.

Mama ir tėtis.

TIES IMBRADU

Ta naktis – kaip sapne, Mes buvom drauge...

Nors aplinkui tamsa, Tiktai žvakių liepsna.

Gal išvysim stebuklą,

O gal jo ir nebus?..

Bet svarbiausia pabūsim, Parymosim kartu.

Tikinčiųjų minioj

Mūsų sielos drauge, Tarsi laimina mus Žvaigždėtas dangus.

O Marija šventa, Išklausei tu maldų.

Pasipylė lietus

Ir griaustinis trankus.

Tik Imbradas gilus

Čia sukviečia visus.

Jo šventasis vanduo

Gal užgydys skausmus.

Tai buvo pradžia, atkėlusi vartus į visą gyvenimą besitęsiantį kūrybinį kelią. Linos teigimu, kūryba leidžia apnuoginti sielą, išsakyti tai, kas vieną ar kitą akimirką neduoda ramybės. Gal tai bus džiugesio mirksnis, gal koks skaudus prisiminimas, o gal kitaip sužibusi kibirkštėlė.

EILĖRAŠČIAI – SUBTILIŲ IŠGYVENIMŲ IŠRAIŠKA

Linos nuomone, kiekvienas kūrėjas yra savitas tiek charakteriu, tiek rašymo stiliumi. Yra nuostabių poetų, kurie nepriklauso Lietuvos rašytojų sąjungai, bet laiko save eiliuotojais mėgėjais. Ir pati Lina save priskiria prie pastarųjų.

„Tačiau Lietuvoje ir mūsų Jonavoje yra ne vienas kuriantis žmogus, kurio poezija tikrai ne prastesnė už tų, kurie yra rašytojų sąjungos nariai. Todėl ir galvoju, kad lyrinės išraiškos profesionalumą, žodžio, minties ar temos įtaigumą lemia kūrėjo talentas, gebėjimas kurti, o ne priklausymas kažkokiai organizacijai“, –samprotauja „Šaltinio“ klubo narė.

Skaitydami Linos poeziją, aptinkame atsiveriančią kūrėjos nuotaiką, jausmus, vaizdinius. Ji neslepia, kad yra paveiki metų laikų kaitai – jausmus paliečia šerkšnas, slepiantis medžių nuogumą, rudenį pranašaujantys rūkai, spalvų margumas ar sprogstantis pumpuras.

„Būdama gamtoje, jaučiu jos alsavimą, didybę. Tai įkvepia, įneša minčių į naują eilėraštį, – mintija pašnekovė. – Kartais eilės gimsta bemąstant apie transcendenciją, Dievo raišką kasdienybėje, nuklystant mintimis į neapčiuopiamus, nematerialius tolius, pakeliant sąmonę į aukštesnių vibracijų dažnį. Tai viliojančios paslaptys, verčiančios giliai mąstyti, jausti ir mėginti suprasti.“

Daugelyje kūrėjos eilėraščių išryškėja meilės tema. Spręsti apie tekstų realumą autorė palieka skaitytojui – tegu jis mąsto apie šio jausmo tikrumą.

„Meilės tema mano eilėse – tai labiau išgyventa ir išjausta dvasinė, platoniška meilė, paremta empatija kitam žmogui, palaikymu, siekiant atverti jo širdį, prisiliečiant prie subtilių išgyvenimų, kai žmogus žmogui reikalingas sunkiausiomis minutėmis“, – aiškina Lina.

Ji neneigia – ne kartą buvo įsimylėjusi, bet, jos žodžiais tariant, „toji euforija baigdavosi suvokimu, kad tai nėra abipusis jausmas, kad tai ne tas žmogus, kuris turėtų būti šalia“.

„Taigi, savo šeimos nesukūriau, tačiau turiu nuostabią, mylinčią mamą ir gausią brolio šeimą. Jie ir yra visa mano šeima, teikianti džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę, kurią papildo mano artimiausi draugai ir jų artimieji“, – teigia L. Žuvininkaitė.

GYVENIMAS – TARSI LINKSMIEJI KALNELIAI

Vieni gyvenimą vadina imtynių menu, kiti laiko jį teatru, tretieji įvardija kaip gėrio ir blogio buveinę. Svarbiausia – tai nėra monotoniškas laikrodžio tiksėjimas. Gyvenimas sudėliotas iš įvairių potyrių, praradimų ir naujų atradimų. Linos gyvenime visko būta – ir, kaip minėjome, netikėtumų, ir staigmenų, ir džiaugsmingų etapų. Ir net laimėjimų

loterijoje (!), apie ką daugelis gali tik pasvajoti, o Lina iki šiol negali pamiršti tą akimirką apėmusio jaudulio.

„Kai man buvo šešiolika metų, atsinešiau į mokyklą nusipirktus penkis loterijos bilietėlius, kuriuos turėjau pasitikrinti laikraštyje. Sutapus trumpiesiems ir ilgiesiems numeriams, būdavo galima laimėti daiktinių ar piniginių prizų, – prisimena pašnekovė. –Pertraukos metu viena draugė davė laikraštį. Ir ką manote? Vienas bilietas man atnešė sėkmę – dovanojo 900 rublių! Tais laikais tai buvo labai dideli pinigai. Bijodama pamesti ar kitokiu būdu prarasti laimingąjį bilietą, niekam nematant, paslėpiau batelyje, po padu. Į namus parlėkiau tarsi ant sparnų.“

Kita gyvenimo dovana Lina laiko darbovietės dėmesingumą ir pagarbą paprastam bendruomenės nariui.

„Įmonėje „Jonavos grūdai“ už ilgametį ir sąžiningą darbą buvau apdovanota kelione autobusu per Europos valstybes. Toks įvertinimas ir pati kelionė paliko gražiausių prisiminimų“, – prisimena pašnekovė.

Pasitaikė ir labai skaudžių išgyvenimų – sesers negalia, sunki tėčio liga, abiejų išėjimas iš šio pasaulio. Ir pati Lina, būdama 33-ejų, buvo patekusi į žiaurią avariją. Pasak jos, „likti gyvai padėjo tik Dievo atsiųstas stebuklas“.

Šių metų gimtadienį, kurį pasitiko Kroatijoje, L. Žuvininkaitė ilgai prisimins. Jo išvakarėse jonavietė su grupe nukeliavo į Makarskoje esančius aukščiausius Briukovo kalnus ir nusprendė nuo viršukalnės pasigrožėti saulėlydžiu. Tačiau leisdamasi žemyn patyrė kojos traumą, tad teko gelbėtis ledo kompresais, elastiniu bintu ir vaistais. Nors didelio skausmo nejautė, tačiau nerimą kėlė pradėjusi mėlynuoti ir sutinusi kojos pėda. Grįžusiai į Jonavą keliauninkei medikai nustatė lūžį – koją teko operuoti.

Visos detalės sudėlioja margą mozaiką, išryškinančią praeities vingius. Monotonijai vietos nėra – toks gyvenimo dėsnis.

„Negaliu pasakyti, kokių spalvų gyvenime buvo daugiau – šviesių ar tamsių. Manau, kad viena keitė kitą, kaip linksmieji kalneliai – tai nusileidimai, tai pakilimai. Turbūt daugelis prisimena posakį: „Nėra to blogo, kad neišeitų į gera.“ Taip būdavo ir man. Po

nesėkmės atsigręždavau atgal ir suvokdavau, kad, jei ne tas nutikimas, nebūčiau turėjusi to, ką dabar turiu, nebūčiau tuo, kuo esu. O sunkumai ir patirtys mūsų sielą augina ir brandina“, – samprotauja kūrėja.

APIE POMĖGIUS IR LAIMĘ

Jonavietė turi įvairių pomėgių. Vienas jų – važinėti dviračiu. Tad ją džiugina nutiesti dviračių takai, kur galima kartu su vėju pajusti kūno ir minčių atsipalaidavimą.

„Nežinau, ar yra žmonių, kurie nepastebėtų peizažų, rūko, nugulusio Neries upę, rasos lašelio ant virpančio voratinklio, žiedais apsipylusio pavasario ar lapų šokio rudens vėjų glėbyje. Negaliu praeiti pro gamtos stebuklus, tad stengiuosi kiekvieną jų įamžinti fotografijoje, užfiksuoti pastebėtą patrauklų reiškinį. Mane jaudina spalvos ir jų deriniai, labiausiai mėgstu geltoną, nes ji simbolizuoja šviesą, tai – saulės šviesa, spinduliuojanti šilumą, gėriuosi salotine, žalia, smaragdine, violetine spalvomis. Jas stengiuosi užfiksuoti fotografijose. Fotografuoti – tai mano hobis“, – pokalbį tęsia Lina.

Prieš trejetą metų patekusi į kovido spąstus menininkė ėmėsi naujos veiklos – pamėgino taškuoti spalvotas mandalas. Pasisekė.

„Dabar man šis užsiėmimas – tarsi meditacija, jokios minties – tik spalvos ir taškeliai, kol pamatai rezultatą. Šį pomėgį puoselėju šaltuoju metų sezonu ar radusi daugiau laisvo laiko. Tuo užsiimu ir pastaruoju metu, patyrusi kojos traumą Kroatijos kalnuose. Baigusi naują mandalą, pajuntu, kaip širdį užlieja šiluma, o toji taškelių jūra ima skleisti neįmenamos paslapties kvapą“, – samprotauja Lina.

Jos manymu, kiekvienas žmogus laimę supranta skirtingai. „Man laimė – būti sveikai, nes tik sveikas žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Laimė – tai nėra vienas elementas, ją sudaro daugelis ląstelių – savirealizacija, meilė, sveikata, ryšys su žmonėmis, visa aplinka. Esu laiminga, kad gimiau Lietuvoje, kur ganėtinai ramu, nėra didžiulių stichinių nelaimių, karų. Labai noriu tikėti, kad ir ateityje šitos blogybės mūsų šalį aplenks“, – mąsto L. Žuvininkaitė.

ŠVEICARIJOS BIBLIOTEKAI – 70

KNYGŲ ŠVENTOVĖ IR JOS BIČIULIAI – KLUBAS

„PRIE

KAVOS“

Irena BŪTĖNAITĖ, žurnalistė

Reginos Lukoševičienės nuotraukos

Šiemet veiklių narių asociacija „Prie kavos“ parengė projektą „Biblioteka – kultūrinė erdvė kaimo žmonių laisvalaikiui“, skirtą Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekos Šveicarijos filialo 70-ties metų sukakčiai. Projektą vainikavo įdomus šventinis renginys Šveicarijos kultūros namuose. Sambūriui vadovauja bibliotekininkė Marytė Terebeizienė, 55-erius metus dirbanti savo mylimoje įstaigoje. Jos teigimu, knygų šventovė turi būti ne tik informacijos, bet ir kultūringo laisvalaikio centras.

Šveicarijos klubas „Prie kavos“ po poros metų minės veiklos dvidešimtmetį. Aktyvių žmonių sambūris organizuoja teminius vakarus,

susitikimus su tautodailininkais, poetais, dailininkais, kuria muzikines ir humoristines programas. Klubo tikslai – siekti turiningesnio gyvenimo, ugdyti kaimynystės jausmą, tobulinti kūrybinius gebėjimus, aktyvinti vietos bendruomenės narius.

GYVENIMAS IŠMINTIES PASAULYJE

Šveicarijos biblioteka, įsikūrusi seniūnijos administracinio pastato pirmame aukšte, sulaukia įvairaus amžiaus lankytojų. Šiandien ji tapo bendravimo ir traukos vieta, kultūros židiniu, kuriame vyksta daug įvairių ir svarbių renginių, skirtų ne tik valstybinėms

Jubiliejinį pranešimą skaito Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Šveicarijos filialo bibliotekininko padėjėja Marytė Terebeizienė

datoms paminėti, bet ir susitikimams su įdomiais žmonėmis, kūrėjais, menininkais ar svečiais iš kitų Lietuvos kampelių. Būtent knygų šventovėje susitikę kaimynai pasidalija kasdienybės rūpesčiais, patirtimi, nuplauna sielos gėlą.

Aš esu biblioteka.

Aš nesu nei sienos, nei lentynos, Net ne knygos, sustatytos eilėmis.

Aš esu pasaulio išmintis, Knygose pagauta ir jums jose parengta.

Aš esu atviros durys.

Įženk!

Šiais nežinomo autoriaus žodžiais šventinį vakarą į susirinkusiuosius kreipėsi 55 metus Šveicarijos bibliotekoje dirbanti Marytė Terebeizienė. Anot jos, tai buvęs labai įdomus laikotarpis, leidęs patirti daugybę pokyčių, susipažinti su įvairiais žmonėmis ir pasisemti išminties.

Ilgametę darbuotoją pasveikino bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė ir pavaduotoja Dalia Plaktonienė.

„Biblioteka – visas mano gyvenimas. Patiko šis darbas, todėl ir užsilikau čia taip ilgai. Džiaugiuosi, nes sutikau nesuskaičiuojamą daugybę nuostabių žmonių – skaitančių, kuriančių ar tik šiaip užsukančių pabendrauti. Jaučiu begalinį dėkingumą visiems įstaigos bičiuliams, todėl sakau: labai gera būti su jumis kartu“, – renginį pradėjo ilgametė knygų šventovės darbuotoja M. Terebeizienė, kurios iniciatyva suburtas klubas „Prie kavos“ suorganizavo iškilmingą bibliotekos sukakties minėjimą.

Kuo ypatingas šis lietuviškoje Šveicarijoje veikiantis sambūris, ėmęsis tokio atsakingo projekto?

KULTŪRINĖS VEIKLOS FORMŲ PAIEŠKA

Prisiminimais sugrįžkime į 2006-uosius, kai bibliotekoje susitikę aktyviausi gyventojai ėmė ieškoti naujų kultūrinės veiklos formų. Idėją į klubą burti

Sveikina ištikimi draugai – poezijos klubas ,,Šaltinis“ ir klubo garbės pirmininkė Irena Nagulevičienė.

bendraminčius palaikė ne tik Marytė, bet ir Aldona Kaškauskienė, Zita Talalienė, Zita ir Vytautas Riaubiškiai, Laima Stakeliūnienė, kiti. O kai pavyko sutvarkyti reikiamus dokumentus, klubas įgijo teisę teikti projektus visuomeninių organizacijų konkursams ir gauti finansavimą.

Įsibėgėjus veiklai paaiškėjo, kad visi nariai dalijasi vis aukštesnės kokybės reikalaujančiais pasiūlymais, vakarus aukoja repeticijoms, o poilsio dienas – įvairioms šventėms. Rudens ir žiemos vakarais ilgai negesdavo šviesos bibliotekos patalpose, nes „Prie kavos“ vaidino, grojo, šoko. Taip atsirado humoristinės programos „Mokinukės“, „Emigrantai“.

Artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, gimė didžiulis ir rimtas projektas, skirtas šiai datai. Programos aktualumas reikalavo kostiumų, pasiūtų iš lino. „Sukome galvas, kūrėme visokiausius planus, tačiau visų narių užsidegimu ir atkaklumu savo tikslą pasiekėme“, – prisiminimais dalijosi A. Kaškauskienė.

Visuomeninės organizacijos „Prie klubo“ parengta Lietuvos tūkstantmečio programa parodyta daugiau nei dešimtyje renginių. Pasirodymu gėrėjosi ne tik Jonavos krašto, bet ir Pakruojo rajono Rozalimo bendruomenė. Nepamirštamų įspūdžių paliko prie Angelo skulptūros miestelio centre kartu giedama giesmė Liepos 6-ąją, Valstybės dieną.

Dailininkė Birutė Gadišauskienė sveikina ir dovanoja paveikslą.

Knygos mylėtojų auditorija.

TAUROSTA

„Galima tik didžiuotis, kad Jonava turi tokį nuostabų bendraminčių klubą Šveicarijoje. Tai pavyzdys kitiems kaimams, kaip prisidėti prie rajone puoselėjamos kultūros“, – tuomet sakė aktyvi Rozalimo bendruomenės narė Vida Ignatjevienė.

Šveicarijos sambūris užsimojo sveikinti ir garbius jubiliejus švenčiančius žmones. Tuo tikslu sukūrė naują scenarijų, kuriame pakako ir poezijos, ir muzikos, ir humoro. O atėjus gimtadienio datai, savo automobiliais dardėdavo į atokiausias rajono vietoves. Jubiliatai nustebdavo, sulaukę puokštėmis gėlių nešinų svečių, tad visada maloniai su dėkingumu priimdavo.

BIČIULYSTĖ SU BENDRAMINČIAIS

Metams bėgant, ši asociacija pradėjo organizuoti Motinos dienos minėjimus. Renginiai vykdavo jaukiame Valdo ir Marytės Terebeizų sodybos kieme, po žydinčiomis obelimis. Susirinkdavo tiek Šveicarijos, tiek Jonavos, tiek aplinkinių kaimų gyventojai, ateidavo mamos su vaikučiais, kuriems niekada nepritrūkdavo saldžių dovanėlių. Bet, pasak M. Terebeizienės, veiklą kiek pakoregavo gegužės pradžioje minima Šeimų diena. „Pagalvojome, kad būtų teisinga pažymėti visos šeimos šventę, o ne tik Motinos dieną. Todėl sukūrėme platesnės apimties scenarijų, kad įtrauktume ne tik mamas, bet ir tėčius. Sumanymas pasiteisino“, –pokyčius aiškino klubo vadovė.

Šveicarijos sambūris neapsiribojo vien tik renginiais, švenčių organizavimu, bet ir užmezgė draugystę su rajono poezijos klubo „Šaltinis“ nariais – sunku rasti sueigą, kurioje būtų nedalyvavę Jonavos rajono kūrėjai.

„Šaltiniečiai – geri mūsų draugai, patarėjai ir pagalbininkai. Todėl bičiulystė tęsiasi tiek metų, kiek veikia mūsų klubas. Džiaugiamės, kad rajono poetai, išleidę ne po vieną savo kūrybos knygelę, bendraujantys su kitų rajonų bendraminčiais ir turintys daug pažįstamų kūrėjų visoje Lietuvoje, mielai talkina mums, buitinio formato klubui, rašant scenarijus, papildant programas ar sėdant prie naujo projekto. Jiems esame labai dėkingi“, – ilgamete bičiulystės patirtimi dalijasi M. Terebeizienė.

PRARADIMAI IR ATRADIMAI

Klubo „Prie kavos“ veiklos kelyje ne visada viskas klojosi sklandžiai – pasitaikė ir sudėtingų etapų, ir didelių sukrėtimų. Netikėtai mirus jo vadovės vyrui Valdui, sambūrio veikla nutrūko, stojo ilga tyla.

Pernai, aprimus skausmui ir susitaikius su gyvenimo dėsniu „atimti ir duoti“, iniciatyvių žmonių dėka „Prie kavos“ atsigavo ir su dar didesne energija ėmėsi veiklos. Atsivėrę draugystės vartai suvedė su senjorų klubu „Polėkis“, susibūrusiu Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje. Bendri renginiai, organizuojami Jonavoje ir Šveicarijoje, įgijo naują pagreitį.

Pasikeitė ir narių sudėtis. Dėl įvairių priežasčių vieniems pasitraukus, atėjo kiti, kurie nenorėjo būti tik stebėtojai, todėl įsijungė į kultūrinę veiklą. Sambūrį papildė sutuoktinių pora Galina ir Vilius Plytnikai, kuriantys eiles ir muziką vietos poetų tekstams, taip pat humoro jausmu trykštantis nuotaikingasis Romas Vasiliauskas, naujų idėjų nestokojanti Marytė Mickienė, kiti aktyvūs bendruomenės nariai.

Jei noro netrūksta, atrodo, galima kilti aukštyn kuriant, vaidinant, dainuojant, rašant scenarijus. Bet veiklūs žmonės susiduria su viena problema – būtų labai puiku, jeigu turėtų muzikos vadovą, tuomet sumanymai įgytų geresnę kokybę. Tačiau prikalbinti muzikantą, kuris sutiktų dirbti visuomeniniais pagrindais, nelengva klubo užduotis. Tad kol kas „Prie kavos“ tenkinasi savo gebėjimais ir turimomis galimybėmis.

Intelektualus poezijos ir muzikos mėgėjų klubas, kartais vadinamas „mažuoju Šveicarijos teatru“, yra vienintelis toks Jonavos rajone. Jo dalyvių gebėjimą kurti ir organizuoti aukštos kultūrinės ir meninės vertės renginius paliudijo ir rugsėjo mėnesį įgyvendintas projektas, skirtas Šveicarijos bibliotekos 70-mečiui.

PASTOVUMO SIMBOLIS

Bibliotekos jubiliejaus renginys prasidėjo klubo „Prie kavos“ narių V. Plytniko, M. Mickienės, Z. Riaubiškienės skaitomomis eilėmis, o paskui vakaro eigą į savo rankas perėmė šmaikštūs vedėjai A. Kaškauskienė ir R. Vasiliauskas, pasirinkę knygų graužikių – žiurkių – vaidmenis.

Lyrinėmis dainomis žavėjo Kauno rajono Karmėlavos bendruomenės centro „Židinys“ moterų vokalinis ansamblis „Prie židinio“, vadovaujamas Neringos Tarvydaitės.

Teatralizuotos sueigos organizatoriai pasidžiaugė, kad Šveicarijos biblioteka yra patraukli, renovuota, sulaukia nemažai lankytojų. Prieš septynerius metus atnaujinus patalpas, įstaigą praturtino nauji baldai –stalai, lentynos, o išgriovus kai kurias sienas, įrengus spintas ir pertvaras, atsirado daugiau erdvės. Tačiau, anot šventės vedėjų, projekto baigiamajam renginiui kamerinės aplinkos nepakaktų, todėl buvo pasirinktos kultūros centro patalpos, kurias užpildė gausus būrys svečių ir vietos gyventojų, norinčių pasveikinti 70-metį švenčiančią biblioteką ir padėkoti klubui „Prie kavos“ už nuoširdų knygų šventovės pagerbimą.

Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos, šiemet mininčios 85-erių metų sukaktį, direktorė Skirmutė Gajauskaitė pasidžiaugė teigiamais pokyčiais, kadangi knygų fondą papildė gausi informacija, rengiami susitikimai, įvairios elektroninės paslaugos.

„Tikrąją Šveicariją garsina laikrodžiai ir šokoladas, o Jonavos krašto lietuviškąją Šveicariją gražiais renginiais garsina prieš aštuoniolika metų susibūręs klubas „Prie kavos“. Jis kultūriniais renginiais turtina ne tik vietos bendruomenės gyvenimą, bet yra žinomas ir įvairiose Lietuvos vietovėse. Dėkoju visiems klubo nariams už energiją ir aktyvią veiklą. Linkiu, kad nuoširdžius pokalbius, susitikimus visada lydėtų šviežios kavos kvapas, – įteikdama puodelių rinkinį, linkėjo S. Gajauskaitė. – Keitėsi bibliotekos patalpos ir pavadinimas, keitėsi seniūnai, bet yra pastovumo simbolis – tai Marytė. Džiaugiamės, kad ji išliko tokia entuziastin-

Šmaikštūs vedėjai A. Kaškauskienė ir R. Vasiliauskas.

ga, sumani, puoselėjanti biblioteką, kultūrą. Tie metai kaupė brandą ir pilnatvę, bendruomenės kasdienybę praturtino naujos tradicijos. Šveicarijos biblioteka yra labai patraukli ir šilta, kurią drįstu pavadinti bendruomenės namais. Tegul ir ateityje ji brandina bendruomeniškumo, šilumos ir traukos vaisius.“

PADĖKOS UŽ MEILĘ

Šiais laikais biblioteka aprūpinta naujausiais kompiuteriais, spausdintuvais, didžiuojasi gausiu knygų fondu, gauna nemažai periodinių leidinių. Ji yra bendruomenės informacijos, kultūros ir laisvalaikio centras. Tačiau lankytojus privilioja ir teatralizuoti knygų pristatymai, prasmingi renginiai, etninių tradicijų puoselėjimas. Tad šiandien bibliotekoje teikiamos paslaugos aprėpia informacinę, kultūrinę, edukacinę ir visuomeninę sritis. Per septynis dešimtmečius Šveicarijos knygų šventovė nuėjo ilgą kelią, skleisdama šviesą seniūnijos gyventojams.

Tačiau Juozo Jokimo, neseniai tituluoto Šveicarijos bendruomenės garbės pirmininku, nuomone, to nebūtų pasiekta be M. Terebeizienės meilės kultūrai ir žmonėms. „55-eri metai prabėgo tarp knygų, dalijant jas skaitytojams, dovanojant kiekvienam atėjusiajam po širdies dalelę.

Bendruomenė – tai prieskonių lėkštė. Biblioteka –svarbiausias prieskonis, kurį pradeda valgyti maži, o

Šveicarijos kultūros centro liaudiška kapela „Varpena“ (vadovė Dalia Janionė) ir nuotaikingi padėjėjai.

„Prie kavos“ – nesenkančios energijos klubas.

baigia garbaus amžiaus žmonės. Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti Marytę su 55-uoju darbo bibliotekoje gimtadieniu“, – sveikino buvęs ilgametis Šveicarijos bendruomenės pirmininkas.

Sėkmingų veiklos ir darbo metų linkėjo laikinai seniūnijos vadovo pareigas einantis Rolandas Skuja, dailininkė Birutė Gadišauskienė, vasarą Šveicarijos bibliotekoje vedusi taikomosios dailės mokymus „Mandala – mano vidinio gyvenimo atspindys“, kurie pradėjo klubo „Prie kavos“ projekto veiklas.

Garbaus amžiaus sulaukusi vietos gyventoja, aktyvi bibliotekos lankytoja ir meno puoselėtoja, visų įvykių liudininkė Salomėja Valatkevičienė, iki šiol šaukiama Saliute, ir visada besišypsanti rankdarbių meistrė Da-

2024 NR. 2 (20)

nutė Bierancienė pasidalijo prisiminimais apie Šveicarijos gyvenvietės pokyčius. Jų žodžiuose nuskambėjo ne tik padėka bibliotekininkei M. Terebeizienei, savo gyvenimą atidavusiai knygų pasauliui, bet ir prabilo išmintis bei pagarba metams, rašantiems istoriją.

KNYGA, KŪRYBA IR ŽMOGUS

Pasak Šveicarijos progimnazijos mokytojos Daivos Jurevičienės, kadaise dirbusios bibliotekoje, „laikas –kaip srauni upė, neša mus pirmyn, keičia gyvenimus, bet biblioteka yra tokia vieta, kur laikas tarsi sustoja, nes knygose saugomos garsių žmonių sudėliotos mintys, kurių laikas neištrins“.

„Mes iš jų mokomės. O biblioteka – tai ne tik knygos, bet ir joje dirbantys žmonės, skleidžiantys meilę, šildantys sielas, kartais duodantys patarimų, atveriantys akiračius. Džiaugiuosi, kad joje daugiau nei pusę amžiaus dirba ta pati moteris, skirianti gražiausias dienas šiam darbui, besidalijanti išmintimi, guodžianti ir patarianti. Man teko dirbti Šveicarijos filiale drauge su Maryte. Tai buvo pats gražiausias mano gyvenimo metas. Džiaugiuosi ir dabar, dirbdama Šveicarijos progimnazijoje, kuri ugdo ateities kartą, skatina kurti, mąstyti, o biblioteka saugo tai, kas jau sukurta. Abiejose mano minimose įstaigose svarbiausia yra knyga, kūryba ir žmogus. Tegul kūrybiškos idėjos ir neišsenkanti energija lydi mus visus“, – samprotavo mokytoja Daiva.

Malonius prisiminimus atgaivino Vitalija Benošienė, 25-erius metus dirbusi tuomečiame Šveicarijos „Voveraitės“ vaikų darželyje. „Mes kartu vaidinom, dainavom ir šokom. Marytė buvo ir Raudonkepuraitė, ir Pepė Ilgakojinė, ir laputaitė, ir nykštukas... Šiuo metu dirbdama Raimundo Samulevičiaus progimnazijoje, mokyklos vardu dėkoju Marytei už bendrystę, už kelią į šviesą, į šilumą, į kūrybą, klubo „Prie kavos“ veiklą, dėkui už idėjas – mes jas padėsime įgyvendinti“, – jausmingai kalbėjo V. Benošienė.

Bibliotekos 70-mečio proga ilgametę darbuotoją sveikino Šveicarijos bendruomenės, Socialinių paslaugų centro atstovai, daugelis kitų.

LYRIKĄ KEITĖ MUZIKA

Šventinį vakarą savo kūryba pasidalijo grupė svečių iš Jonavos – Albina Jefimenko, Valentina Kašauskienė, V. Riaubiškis, skambėjo „Šaltinio“ pirmininkės G. Plytnikienės ir V. Plytniko dainuojamos dainos vietos poetų tekstais.

Rajono kūrėjų eilėmis apie rudenį klubą „Prie kavos“ ir biblioteką pasveikino Ruklos kultūros centro skaitovai (vadovė Vilma Praškevičienė), Oksanos Morozovaitės ir Deimantės Praškevičiūtės gitarų melodijos.

Skambėjo Šveicarijos kultūros centro dueto Dalios Toločkienės ir Mindaugo Mecelio atliekami kūriniai, smagi liaudiškos kapelos „Varpena“ muzika. Lyrinėmis dainomis žavėjo Kauno rajono Karmėlavos bendruomenės centro „Židinys“ moterų vokalinis ansamblis „Prie židinio“, vadovaujamas Neringos Tarvydaitės.

Klubo „Prie kavos“ projektas „Biblioteka – kultūrinė erdvė kaimo žmonių laisvalaikiui“ pranoko lūkesčius. Teatralizuotas poezijos ir muzikos vakaras atgaivino prisiminimus, suteikė atgaivos ir širdžiai malonių įspūdžių.

Ilgų ir šviesių metų veikliems Šveicarijos sambūrio žmonėms, knygų šventovei ir visam pasauliui!

MEDINIŲ ŽIRGŲ ŠUOLIAI ĮVEIKIA

EUROPOS PLATUMAS

– Kada išmokote žaisti šachmatais?

– Penktoje ar šeštoje klasėje. Mokyklos bibliotekoje gulėjo šachmatų komplektai, tai klasiokai ir pabandė tuos arkliukus išrikiuoti. Pasmalsavau ir aš, patiko. Netrukus mokyklos bibliotekoje susiradau V. Mikėno „Šachmatų žaidimo pagrindus“, įsigijau dar keletą knygelių ir... tapau klasės čempionu.

– Ta klasė, atrodo, stebino ne tik Jonavą. 1973 metais dešimtokai, mokyklos rinktinė, užėmė trečią vieta moksleivių šachmatų pirmenybėse.

– Taip, mediniai karaliai „užkrėtė“ buvusią 1-ąją vidurinę, dabar – Jeronimo Ralio gimnaziją. Jonavos sporto mokykloje buvo atidaryta šachmatų sekcija. Mokytojas Mečislovas Sinkevičius pakvietė į šachma-

Marius GLINSKAS, žurnalistas

Tai šen, tai ten pasigirsta mintis, kad Jonava vėl tampa šachmatų miestu. Neseniai šio karališko žaidimo gerbėjai pyko, kad esą be pastogės, kitaip sakant, be stalo ir keturių sienų su užrašu „klubas“, nieko nenuveiksiantys. Šiandien jonaviečių klubą „Aidas“ žino daugelis šalies žaidėjų, į turnyrus čia susirenka mėgėjai ir ganėtinai tituluoti žaidėjai.

„Nėra normalu, kad šachmatų klubas Jonavoje išsilaiko tik entuziastų dėka“, – teigia korespondencinių šachmatų tarptautinis didmeistris, „Aido“ klubo vadovas Vytautas ANDRIULAITIS.

tų būrelį, ėmėme intensyviai treniruotis ir 1973 m. mūsų mokyklos komanda Lietuvos pirmenybėse užėmė trečią vietą. Supratau, kad šachmatų literatūros skaitymas, žurnaluose spausdinamų uždavinių sprendimas atneša akivaizdžią naudą. Tai suprato ir klasiokai Egidijus Sinkevičius, Arvydas Kregždė, dar keli, neblogai žaidę, bet vėliau, gaila, užmetę šį pomėgį, išskyrus Vaclovą Cibulskį, kuris ir dabar sėkmingai žaidžia šachmatų turnyruose.

– Mokykloje sėsdavote prie lentos nusiteikęs gana ryžtingai – būtinai laimėti. O juk buvęs pasaulio čempionas Borisas Spaskis teigė, kad garbingas pralaimėjimas duoda daugiau nei puiki pergalė...

– Taip, iš klaidų mokomės, jei norime tobulėti. Kita vertus, kam varžytis, jei nesieki pergalės. Gal dėl

Su tėvais mokytojais Andriulaičiais, baigus 1-ąją vidurinę mokyklą, 1974 m.

to, kad esu toks „peštukas“, komandoje man dažniausiai patikėdavo pirmąją lentą, tai yra, grumtynes su stipriausiu.

– Koks kelias vedė į meistriškumo viršūnes – tiesus, vingiuotas ar komplikuotas?

– Nelengvas. Pabaigęs mokslus, gyvam žaidimui šachmatais negalėjau skirti daug laiko, todėl nemačiau galimybių pasiekti reikšmingų laimėjimų. Tačiau ėmiau skirti dėmesio korespondenciniams šachmatams, kurie atima begalę laiko, reikalauja ypatingos dėmesio koncentracijos, didelio kruopštumo. Čia partija gali užtrukti ir kelerius metus, tad ir nedidelis atsipalaidavimas gali nubraukti kelerių metų pastangas. Anksčiau bausdavo pralaimėjimu tik už vieną neteisingą ėjimą, dabar pralaimima po dukart padaryto „neteisingo ėjimo“ – pavyzdžiui, nepastebėto skel-

Mokytojas Stasys Saldūnas apdovanoja V. Andriulaitį, tapusį rajono čempionu, 1997 m.

Lietuvos moksleivių rinktinės stovykla Klaipėdoje. Treneriai Juozas Stankūnas (kairėje) ir Gintautas Plungė (dešinėje), 1974 m.

biamo šacho ar kitos panašios „žioplystės“. Tai buvo brangus malonumas, nes ėjimus teko siųsti laiškais, neretai registruotais, dabar pasikeitė žaidimo tvarka, viskas kompiuterizuota, žaidžiama per atskirą serverį, siunčiant ėjimus varžovams elektroniniu būdu. Korespondencines varžybas organizuoja Tarptautinė korespondencinių šachmatų federacija (ICCF), jungianti 57 valstybes, per 100 tūkstančių šachmatininkų. Sėkmingai įveikęs ketvirtfinalio ir pusfinalio barjerus, pasiekiau finalą ir 1998 m. tapau Lietuvos čempionu, 2,5 taško aplenkęs antros vietos laimėtoją. 1999 m. pakartojau šį laimėjimą, ir už tai man buvo suteiktas Lietuvos meistro vardas. Dar 1997 m. kažkaip netikėtai įsiliejau į Lietuvos komandą, dalyvavusią VII Baltijos šalių komandiniame turnyre. Debiutas tarptautinėje arenoje buvo sėkmingas, savo lentoje užėmiau 1 vietą ir 2 taškais viršijau tarptautinio meistro normą. Sėkmingai žaisdamas įvairiuose 1997–1999 m. turnyruose

1998 m. Jonavos rajono šachmatų čempionato nugalėtojai. Iš kairės: V. Mordas, rajono čempionas V. Andriulaitis, A. Gedvilas.

Lietuvos korespondencinių šachmatų rinktinė. Iš kairės: D. Minialga, A. Rauduvė, V. Andriulaitis, V. Novikovas, V. Dambrauskas, P. Rubinas, J. Sabatauskas, A. Kulpšys, 2009 m.

Su JAV fiziku, tarptautinių korespondencinių šachmatų didmeistriu Vytautu Palčiausku, 2006 m.

Lietuvos koresposdencinių šachmatų rinktinė, laimėjusi II vietą 2006 m. pasaulio olimpiadoje. Iš kairės: V. Andriulaitis, A. Kulpšys, M. Rocius, V. Novikovas, V. Dambrauskas.

Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, 2022 m. Richardo Banaičio atminimo turnyras Jonavos sporto arenoje, 2023 m.

Turnyras

Lietuvos Respublikos konstitucijos egzaminas, 2018 m.

pasiekiau labai aukštą reitingą, net patekau į stipriausių pasaulio šachmatininkų trisdešimtuką. 1999 m. mane pakvietė į anglų šachmatininko Reg Gillman memorialą, kuriame dalyvavo 4 tarptautiniai didmeistriai ir 10 tarptautinių meistrų. Ten iškovojau 1 vietą, 1,5 taško viršydamas tarptautinio didmeistrio normą. 2001-aisiais ICCF kongresas ir suteikė šį vardą. Tuoj pat gavau kvietimą atstovauti Lietuvos rinktinei V komandiniame Europos čempionato finale. Labai nustebau, kai pasiūlė žaisti pirmoje lentoje. Bet, atrodo, nenuvyliau. Savo lentoje užėmiau 3 vietą ir dar kartą įvykdžiau didmeistrio normą. O Lietuvos komanda čia užėmė 2 vietą, po Vokietijos. Su Lietuvos rinktine (vis žaisdavau 1 lentoje) taip pat laimėjome antrąsias vietas XIV Pasaulio korespondencinių šachmatų olimpiadoje (2002–2006 m.) ir VI Europos komandiniame čempionate (2004–2009 m.). Per 25-erius metus, skirtus korespondenciniams šachmatams, sužaidžiau kelis šimtus partijų, susirašinėjau su visų žemynų atstovais. Tačiau tik su vienu teko akis į akį pabendrauti. Tai buvo X Pasaulio korespondencinių šachmatų čempionas Viktoras Palčiauskas. Mače JAV–Lietuva žaidėme dvi partijas, kurių viena baigėsi lygiosiomis, o kitą pralaimėjau. Dėl to nesikrimtau, nes tai buvo labai įdomi ir graži partija, kurią vėliau pripažino kaip vieną iš 64 gražiausių partijų, sužaistų per korespondencinių šachmatų istoriją. 2006 m. Palčiauskas viešėjo Lietuvoje ir mudu asmeniškai susitikome. O už aną pralaimėjimą man pavyko atsirevanšuoti tik po 10 metų tarptautiniame turnyre „Lietuvai 1000 metų“.

Konstitucijos egzamino nugalėtojų apdovanojimo ceremonijoje su Lietuvos Respublikos prezidente Dalia Grybauskaite, 2018 m.

– Anot argentiniečių rašytojo Ch. Borcheso, šachmatai – tai viena iš kultūros gelbėjimo priemonių, kaip ir lotynų kalba, klasikinė literatūra, eilėdara, etika. Ar įžvelgiate, pavyzdžiui, Jonavoje šio galvočių žaidimo ir kultūros sąsajų?

– Žaidimas – visada kultūros dalis. O juk šachmatai siejami ir su menu, mokslu, kūryba. Jonavoje šachmatų pakilimas siejamas su trenerio Richardo Banaičio vardu. Bet kuriuo metu užsukdavome į klubą, nedidelį, bet nuolat veikiantį, organizuodavome net šachmatų festivalius, į kuriuos atvykdavo ir kitų šalių žaidėjai. Vėliau šio žaidimo organizavimo vadžias perėmė didelis entuziastas Bronius Labuckas. Kai netekome jo ir sūnaus Aido, šachmatus gaivinti mieste ėmėsi kita entuziastė – Bronislava Narakaitė. Man labai netikėta ir žavu, kad jau solidaus amžiaus žmogus griebiasi mokyti vaikus šachmatų paslapčių, pats nusprendžia organizuoti varžybas, tobulėti. Ir dabar Jonavoje neapmirusi šachmatų dvasia, tik reikia daugiau gabaus jaunimo, masiškumo. R. Banaičio atminimo turnyrus rengia Kūno kultūros ir sporto centras, į juos susirenka šimtai žaidėjų iš visos Lietuvos, bet to maža. Aš pats pastaruoju metu nelabai aktyviai dalyvavau šachmatų gyvenime, bet visada kasmet žaisdavau Aido Labucko atminimo turnyre, atstovaudavau Jonavai Lietuvos seniūnijų varžybose. Dabar, išėjęs į pensiją, galiu daugiau laiko skirti šachmatų gyvenimo organizavimui Jonavoje. Mūsų klubas „Aidas“, manau, kvies ne tik į nedidelius turnyrus, vyksiančius Viešojoje bib-

TAUROSTA

ES

Po Krištolinės gulbės įteikimo už aktyvią visuomeninę veiklą kartu su Jonavos rajono savivaldybės meru E. Sabučiu ir kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus G. Nausėda, 2018 m.

Su žmona Zita Romoje, 2019 m.

liotekoje ar Sporto arenoje, bet atvers ir daugiau veiklos, meistriškumo ugdymo galimybių. Jau dabar aišku, kad organizuosime reitingų turnyrus ir jonaviečiai galės matyti savo kvalifikaciją tarptautinėje skalėje.

– Neseniai Lietuvos šachmatų federacija organizavo seminarą ketinantiems tapti nacionalinės kategorijos teisėjais. Ar Jonava jau turi savo teisėją?

– Iš tikrųjų sėkmingai išlaikiau egzaminą, pelniau daugiausia balų. O klausimai buvo ganėtinai sukti, juk žaidimo metu pasitaiko įvairių situacijų. Net vaikams skiepijama pirmoji korektiško žaidimo taisyklė „palietei – eik“, kuri turi įvairių niuansų ir gali pereiti į nemalonų ginčą. Taigi turnyre teisėjas turi nemažai „nematomo“ darbo...

– Puiki naujiena, sveikiname. Tačiau gyvenimas –ne vien šachmatai. Dalyvaujate ne viename pilietiškame konkurse, dažnai laimite prizines vietas, pagaliau reikia laiko ir poilsiui...

– Taip, jau seniai dalyvauju Europos egzamino ir Lietuvos Respublikos konstitucijos egzamino konkursuose. Keturis kartus patekau į Europos egzamino finalą ir pastarąjį kartą užėmiau trečią vietą. Pirmi dalyvavimai Lietuvos Respublikos konstitucijos egzamine buvo gana sėkmingi, bet norėjosi geresnio rezultato. Pagaliau artėjant dar vienam egzaminui 2018 m., išsikėliau tikslą patekti į pirmą nugalėtojų trejetuką, ir žmona drąsino. Laikas parodė, kad tinkamai pasiruošiau egzaminui, finale atsakiau į 19 testo klausimų ir į atvirą klausimą apie dvigubos pilietybės suteikimo Lietuvos piliečiams problematiką. Prognozavau, kad turėčiau laimėti pirmą vietą. Tai pasitvirtino po savaitės paskelbus Konstitucijos egzamino rezultatus.

– Teko girdėti, kad nemažai keliaujate...

– Mėgstu žvejoti ir keliauti. Nesu pamišęs dėl žvejybos, naktimis ir savaitgaliais nežvejoju. Esu šeimos žmogus, juk reikia derinti visų interesus. Kartu su žmona Zita mėgstame keliauti po Lietuvą, užsienio šalis. Nesinaudojame kelionių agentūrų paslaugomis, patys susiplanuojame kelionę, iš anksto užsisakome bilietus, nakvynę. Jau aplankėme turbūt visas Europos šalis, nebūtinai jų sostines. Dabar apmąstome žygį į netolimą Prahą...

– Ačiū už pokalbį. Linkime sėkmės šachmatų labirintuose ir kituose kasdienybės „egzaminuose“.

Nuotraukos iš asmeninio V. Andriulaičio albumo.

Su Lietuvos ambasadoriumi

Arnoldu Pranckevičiumi, Europos egzamine laimėjus III vietą, 2019 m.

PRISISTATYMAS, ARBA SUSIJUNGIMAS NETYČIA

Aš gimiau 1967 m. Kaune. Nuo 1972-ųjų mūsų šeima persikėlė gyventi į Jonavą. Lankiau Jonavos 1-ąją vidurinę mokyklą, o vėliau – 4-ąją, kurią ir baigiau. 1978–1982 m. buvau pastebėta dailininko ir nuostabaus pedagogo I. Valeravičiaus, kuris mane privačiai mokė dailės paslapčių. Gavusi brandos atestatą, išvykau į Kauną studijuoti organinės chemijos. Po studijų sugrįžusi į Jonavą keletą metų dėsčiau che-

miją ir biologiją profesinėje mokykloje. Vėliau keliai nuvedė į Maskvą, kur baigiau kosmetologijos kolegiją. Sugrįžusi į Jonavą atidariau kosmetologijos kabinetą Jonavos kultūros rūmų pastate. Po maždaug ketverių metų išvykau gyventi į Šveicariją, o dar po pusės –1997-aisiais, į Vokietiją, Štutgarto miestą, kur iki šiol ir reziduoju.

Sigita LAUBENGAIER, dailininkė

„Mergaitė

ir ryklys“.

Ji dažnai girdėjo apie ryklių keliamą grėsmę – giliai po paviršiumi slypinčio blogio simbolį. Tačiau rykliui artėjant ji nejautė baimės. Jo akyse ji neįžvelgė jokio piktumo, tik gryniausią gyvybės formą, negailestingą ir kartu laisvą. Rykliui plaukiojant ratu aplink, ji galvojo apie gėrį ir blogį, apie tai, kaip arti vienas kito jie yra. Koks buvo skirtumas? Ar mirtis buvo blogis, ar tik gamtos dalis? Kai ryklys pagaliau išnyko, ji pajuto, kad baimės nebėra. Nei ryklio, nei mirties. Jie abu buvo to paties ciklo dalis, ir ji jautėsi pasirengusi priimti viską – gyvenimą, gera, bloga ir viską, kas gali ateiti po to.

„Minties kryptis“.

Jų galvose sukosi mintys, bet nė viena iš jų nebuvo tikrai apčiuopiama. Užuot išsiaiškinusios ir judėjusios bendra kryptimi, jų mintys susipainiojo, tarsi palaidi siūlai, nerandantys tvirto mazgo. Atsirado nesusipratimai, o pirminiai ketinimai buvo iškreipti. Jų mintys veikė ne ta kryptimi, aplenkdamos viena kitą, užuot bendradarbiavusios. Tai, kas prasidėjo kaip galimybė, baigėsi sumaištimi, nes mintys taip ir nerado reikiamo aiškumo. Buvo prarasta galimybė iš to padaryti ką nors gera.

„Žemiau juostos“.

Jie susitiko turėdami gerų ketinimų ir pasiruošę ką nors nuveikti kartu.

Tačiau netrukus nuotaika pasikeitė ir pokalbis pakrypo kita linkme. Tai, kas prasidėjo kaip nekenksmingas susitikimas, staiga pasisuko kita linkme, viskas tapo asmeniška, Žmonės, arkliai, žuvys – viskas susimaišė žodžių ir kaltinimų chaose ir niekas nežinojo, kur dingo protas. Vietoj bendro sutarimo jie atsidūrė kovoje ir stengėsi apsisaugoti, kad nebūtų dar labiau įskaudinti.

Vokietijoje penkerius metus vadovavau reklamos agentūrai ir spaustuvei, o nuo 2011 m. dirbu teismo vertėja. Lygiagrečiai su įvairiomis profesijomis aš piešiau, siekdama popieriuje išreikšti savo vidinį jaudulį. Kūrybinis darbas vykdavo spontaniškai, be plano. Tačiau dažnai jausdavau, kad mano kasdienis gyvenimas yra rutina, trukdanti kūrybai. Manau, kad augantis sąmoningumas pastūmėjo mane nuo 2004 m. pradžios visiškai pasinerti į meną.

Prisimenu, kad Vokietijoje, vadovavaujant spaustuvei, buvo didelės erdvės ir daug dažų, nors ir ne itin tinkamų tapybai… Taigi pradėjau vėl piešti – tai, ką anksčiau dariau Lietuvoje, bet nelabai intensyviai. Daug eksperimentavau su įvairiomis medžiagomis, dažais ir technikomis. Savo sukurtus darbus iškabinau tuometiniame biure Štutgarte. Čia užeidavo daug klientų, ir vienas kitas vis paklausdavo, kieno čia darbai ir ar jie parduodami. Apie pardavimą tuo metu net negalvojau, nes to neišmaniau. Tačiau vieną kartą į spaustuvę atėjo ispanų tautybės menininkas. Pamatęs mano darbus, jis labai susidomėjo ir greitu laiku supažindino su savo galerininke. Ji iškart pasiūlė surengti personalinę parodą. Tada rimtai išsigandau, bet susiėmiau ir pradėjau rimtai dirbti.

Ėmiau lankyti parodas, muziejus. Per gana trumpą laiką susipažinau su keletu dailininkų, kiek vėliau – ir abiem profesoriais bei dailininkais, su kuriais iki šių dienų palaikome glaudžius ryšius ir daug diskutuojame. Iš jų daug ko išmokau ir supratau, be to, skaičiau knygas apie meną – žodžiu, siurbte siurbiau informaciją.

2004–2010 m. lankiau Filderstato meno mokyklą, skulptūros klasę, mokiausi spausdinimo metodų. Galiausiai pradėjau galvoti apie studijas meno akademijoje. Susipažinau su labai imponuojančia profesore, kuri sutiko mane priimti į savo klasę kaip laisvąją klausytoją. Po pirmo užsiėmimo supratau, kad tai, kas dėstoma akademijoje, man jau nebeįdomu ir aš tik gaiščiau ten laiką. 2010 m. įkūriau ir vadovavau menininkų galerijai „Kunstzone“ Štutgarte. Todėl toliau tobulinuosi pati, gilinu savo žinias ir eksperimentuoju su įvairiomis technikomis.

Esu patenkinta savo sprendimu. Mano kūryba ir gyvenimas daugeliu atžvilgių sutampa – menas man yra gyvenimo būdas, kuriame išjaučiu savo vidinį pa-

saulį taip pat, kaip ir išorinį. Tapyba man yra dvasinis, protinis, tačiau ir fizinis veiksmas, reikalaujantis daug jėgų, tačiau kartu ir giliai išpildantis.

Mano paveikslai gimsta be pavyzdžio ar modelio, net ir be tikslaus ketinimo. Aš nedarau eskizų, bet dirbu tiesiogiai iš pasąmonės. Nesiekiu atkurti to, ką mačiau, o stengiuosi trapioje terpėje rasti pusiausvyrą ir ryšius tarp žinomo ir numanomo, tarp noro ir realybės, tarp dvasios ir materijos. Mano paveikslai nevaizduoja realybės – piešdama trokštu turėti veiksmų laisvę. Nenoriu, kad mano kūryba ir jos interpretacijos būtų aiškios nuo pat pradžių. Paveikslas turi būti toks atviras, kad stebėtojas pats surastų savo interpretaciją.

Aš dirbu beveik vien tik iš vidinių vaizdų, iš plataus visų gyvenimo sričių įspūdžių konglomerato. Man tapyba ir skulptūra yra emocinė būsena. Visą mano meninę raidą ir tiesioginį darbo procesą lemia chaoso ir tvarkos sąveika. Meno kūriniai iškelia tai, ko kalba negali išreikšti. Manau, kad meno kūrinys turi ką pasakyti ar paklausti – kažkaip kreiptis į žiūrovą ir jį paliesti, nesvarbu, ar tai supranta, ar ne.

Mieli Jonaviečiai, siunčiu jums ir mūsų mylimam miestui, turtingam kultūros, istorijos ir įkvėpimo, nuoširdžiausius linkėjimus. Didžiuokimės savo šaknimis, išlikime stiprūs ir šiuo nelengvu laiku nepraraskime vilties.

Apkabinu širdyje.

RAŠYK EILĖRAŠTĮ KAIP SAVO MALDĄ…

Prieš didžiąsias metų šventes skubame atsigręžti į nuėjusį laiką, apžvelgti, nuveiktus darbus, išanalizuoti nerealizuotų planų priežastis ir minutėlei stabtelėti prieš naują veiklos etapą. Minčių ir norų visi turime, tik niekas nežino jų išsipildymo galimybių. Tad perspektyvą palikdami kitam kartui, grįžkime į besibaigiančius 2024-uosius.

SUSITIKIMAI SU BENDRUOMENĖMIS

Šiemet rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjai dalyvavo keliolikoje renginių, kuriuos suorganizavo Jonavos kultūros centro filialai ar bendruomenės.

Grupė sambūrio narių savo eilėraščius skaitė Žeimių dvare poezijos ir muzikos popietėje, kurią surengė Žeimių daugiafunkciame centre dirbanti menininkė Deimantė Praškevičiūtė. Šioje erdvėje jonaviečių kūryba skambėjo labai seniai, gal prieš keliolika metų, tad eiliuoti tekstai, išplaukę iš poetinės sielos, suteikė naujoviškumo ir savito grožio skoningai tvarkomai dvaro aplinkai, o klausytojams leido susipažinti su lyrikos stilistika ir žodžių įtaigumu.

Nepamirštamų įspūdžių paliko ir susitikimas su Paupio globos namų gyventojais Ruklos kultūros namuose. Sueigos organizatorė Vilma Praškevičienė, kurdama scenarijų, į programą įtraukė ne tik svečius iš Jonavos, bet ir vietos bendruomenės atstovus, kurie skaitė Viljamo Šekspyro poeziją apie meilę. Sueigoje poeziją deklamavo ir aktyvus šaltinietis Vytautas Riaubiškis, o Galina ir Vilius Plytnikai pristatė naujas

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė, poezijos klubo „Šaltinis“ garbės pirmininkė

dainas, sukurtas pagal klubo narių eiles.

Nutilus paskutiniems popietės akordams, globos namų gyventojai kvietė atvykti į jų įstaigą, dar kartą pabūti drauge, nes, jų žodžiais tariant, jie pajuto „didelę šventę“. „Tik pagalvokite, ką mums reiškia ši diena, kai galėjome realiai pajusti pasaulio trupinėlį, iš arti pamatyti kuriančius žmones, išgirsti jų mintis, suguldytas į eilėraščius. Dėkojame organizatoriams už tokią gražią šventę“, – bendraudami su klubo nariais, dėkojo negalią turintys žmonės.

„Šaltinio“ literatai ne vieną kartą dalyvavo Šveicarijos klubo „Prie kavos“, su kuriuo bendrauja jau aštuoniolika metų, organizuojamose sueigose. Pavyzdžiui, poetui Pauliui Širviui atminti skirtame vakare „Aš beržas…“ šaltiniečiai skaitė savo eiles, o Aukštaitijos poetą asmeniškai pažinojusieji pasidalijo prisiminimų akimirkomis. Renginių iniciatorės – vadovė Marytė Terebeizienė, Aldona Kaškauskienė, kiti „Prie kavos“ nariai.

Maloniai nuteikė Kulvos kultūros centre vykusi sueiga, kurioje savo meninę programą parodė vietos ir Bukonių krašto meno mėgėjų kolektyvai, o „Šaltinio“ kūrėjai savo eilėraščiais ir klubo bardų dainomis prisilietė prie meilės, laiko, muzikos temų. Kulvos kultūros centro vadovės Virginijos Petrenčiuk ir bendruomenės pirmininkės Karolinos Petrenčiuk-Naujokienės suorganizuotas susitikimas tik patvirtino, kad nuoširdi poezija padeda suprasti pasakyto žodžio svarbą ir įtaką kiekvieno mūsų kasdienybei. Ir tas žodis gali pavirsti malda.

Po konkurso nugalėtojų apdovanojimo: iš kairės pirma P. Kvedarienė, trečia I. Nagulevičienė.

„Šaltinio“ klubo nariai „Židinio“ organizuotoje šventėje.

Respublikinės poezijos šventės Jonavoje svečiai ir šaltiniečiai. Dešinėje –šventės vedėja ir organizatorė I. Nagulevičienė ir svečias – aktorius, režisierius Petras Venslovas.

Lietuvos kūrėjai prie Pakruojo bibliotekos.

Lyrikos posmai, kuriuos sukūrė rajono poezijos klubo literatai, pasiekė ir kitas Jonavos krašto bendruomenes. Veikla tęsiasi, vadinasi, ir ateityje bendrausime, dalinsimės savo sielos kūrybiniais klodais, plėsime pažintis.

RESPUBLIKINIAI RENGINIAI

Negalima pamiršti ir birželio pradžioje nuaidėjusios respublikinės poezijos šventės „Gyvenimas – tai gebėjimas palikti jame savo pėdsakus“, kurią klubas „Šaltinis“ surengė Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje. Šventėje savo kūryba dalijosi ir Elektrėnų, Kėdainių, Pakruojo bei Ukmergės eiliuoto žodžio puoselėtojai. Joje taip pat dalyvavęs šaltiniečių bičiulis aktorius ir režisierius Petras Venslovas skaitė Pauliaus Širvio, Oskaro Milašiaus, Vytauto Mačernio, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Jono Aisčio, kitų Lietuvos poezijos grandų eiles.

O vasarai baigiantis, prieš Žolinę, jonaviečiai buvo pakviesti į Pakruojį, kur įvyko literatų klubo „Židinys“, vadovaujamo Editos Kurauskienės, respublikinė poezijos ir muzikos šventė „Susitikt tave norėčiau vėlei...“, skirta poetui Vaidotui Spudui atminti. Į šventę susirinko kūrėjai iš visos Lietuvos: Elektrėnų, Vilniaus, Skuodo, Tauragės, Šiaulių, Radviliškio, Joniškio, Pasvalio, Panevėžio, Pakruojo. Jonavai atstovavo ir savo kūryba pasidalijo Valentina Kašauskienė, Galina Plytnikienė, Vytautas Riaubiškis ir šių eilučių autorė.

Tądien buvo paskelbti respublikinio konkurso, kuriame dalyvavo 141 eiliuotojas, laureatai ir nominantai. Maloniai nuteikė tai, kad tarp nugalėtojų pateko ir mano, „Šaltinio“ klubo garbės pirmininkės, pavardė. Už eilėraštį „Paklydimų erdvė“ komisija skyrė antrąją vietą, o pirmąją suteikė pakruojietei Pranutei Kvedarienei (beje, taip pat žurnalistei), sukūrusiai eilėraštį „Kaip angelą tave mylėjau“. Laureatus paskelbusi komisijos pirmininkė Renata Budrienė atkreipė dėmesį, kad, siekiant objektyvumo, vertintojams atsiųsti kūriniai buvo pateikti nenurodant autoriaus pavardės. Įdomu, kad 2022-aisiais paskelbtame pirmajame konkurse Vaidotui Spudui atminti mano eilėraštis „Mano mūza“ taip pat laimėjo antrąją vietą...

SKAUDŪS IŠĖJIMAI

Gyvenimas negali apsiriboti tik dosniais ir maloniais prisiminimais bei išgyvenimais. Jis neatsiejamas ir nuo liūdnų, gedulu paženklintų įvykių.

Praėjusių metų gruodžio 24-ąją Jonavos rajono poezijos klubą „Šaltinis“ sukrėtė kolegos, mokytojo, kūrėjo Albino Pavasario netektis. Šių metų vasario 20 dieną jam būtų sukakę 70 metų. Žinia buvo tokia netikėta, kad net ir dabar, artėjant Albino mirties metinėms, jo tebelaukiame, galvodami, kad per ilgai užgaišo tolimoje kelionėje...

Kovo mėnesį klubo bendraminčiai, padedami Išėjusiojo šeimos narių, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekoje surengė prisiminimų vakarą „Laimingas aš...“, skirtą asmeninio jubiliejaus nesulaukusiam sambūrio nariui Albinui.

Birželio mėnesį, Joninių išvakarėse, „Šaltinis“ gavo žinią apie rašytojo, jonaviečių bičiulio Alfo Pakėno netektį. Amžinojo poilsio išeivis iš Ukmergės krašto atgulė tėviškėje, Deltuvos kapinėse. Kaune gyvenęs poetas kelis dešimtmečius dalyvaudavo „Šaltinio“ organizuojamose sueigose, visada palikdavo malonių, ilgai nepamirštamų prisiminimų.

Abu jie – Albinas ir Alfas – buvo ir liko mūsų mintyse, parašytose knygose, kurias sklaidydami dar ne kartą sugrįšime į tuos pačius susitikimus...

EILĖRAŠČIAI, LAIMĖJĘ PIRMĄ IR ANTRĄ VIETAS

RESPUBLIKINIAME KONKURSE, SKIRTAME VAIDOTUI SPUDUI ATMINTI

I vieta. Pranutė KVEDARIENĖ (Pakruojis)

KAIP ANGELĄ TAVE MYLĖJAU

Tiek ilgesio man palikai...

Aš niekam jo neatiduosiu, Kol eisiu žydinčiais laukais, Kol Apaščią naktim sapnuosiu.

Tiek saulės liko manyje.

Juk tai nuo jos – tos šviesios mintys!

Branginsiu kaip smaragdą ją, Mėginsiu su kitais dalintis.

Kol posmą nebaigtos dainos

Sūpuos pakrantės melduos vėjas,

Tol žemė ir dangus žinos:

Tave – kaip angelą – mylėjau...

II vieta. Irena NAGULEVIČIENĖ (Jonava)

PAKLYDIMŲ ERDVĖ

Paklydimų erdvėj geriam rytmečio mėtų arbatą.

Iš dangaus – ne lietus: angelų sutartinė praplyš.

Šnekučiuosis krantai,

iki šiol vienas kito nematę, Išbarstytus žodžius nupraus saulės svaigus bučinys.

Po aušrinės skraiste

ant žolės pasidėsiu aš širdį –

Tegul paukštis snape prie jos vyšnią raudoną padės.

Susiglaus du krantai, pagaliau vienas kitą išgirdę, Sugrįžimo šviesos prisipildys laukimo taurė.

Paprašysiu aušros –nesuverpki dar lino kuodelio...

Ši gyvybės būtis –kaip gracingoji smilga vilties.

Susitiksim rytoj, jei yra danguje Visagalis, Jei pražydę linai maldą mano išgirs ir atleis.

O dabar jau eime gerti rytmečio mėtų arbatos.

Paskutiniai lašai... Naują giesmę pasaulis pradės.

Užsidegs žiburiai, Amžinosios šviesos nesupratę, Pasiliksim kartu nežinios paklydimų erdvėj...

„LIETAVOS“ PAGRINDINĖS MOKYKLOS

MOKINIŲ KŪRYBA

MĖLYNAS DANGUS

(esė)

Į veidą šviečia mėlynas dangus. Teka Nemunas. Kartu su upe teka debesys.

Vėjas pučia žvarbiai, aistringai. Neša toli – nuo trukdžių, apmąstymų. Sėdžiu tylutėliai. Mąstau. Mąstau, kaip pasinerti...

Nerti į mišką, paskendusį žolėj, pilną kvapų, išmėtytų klevų lapų, kankorėžių, besislepiančių po kojomis.

Guliu prie mėlynų vandenų, lietus mane plauna. Plauna, žinodamas laisvę manyje. Slaptingai plauna...

Iš lėto...

Mėlynas dangus tampa tamsesnis. Geriu kavą.

Laukiu valandą, tris. Kol atbėgs perkūnas – kad tas baimės jausmas dingtų...

PAMENU…

(esė)

Pamenu pirmus pokalbius su tavimi, pirmus apsikabinimus, pirmą kartu praleistą laiką. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad būsi tas žmogus...

Tas žmogus, kuriuo vieninteliu pasitikėsiu. Tas, kuriam pasakosiu savo problemas, paslaptis, bėdas ir išgyvenimus.

Nebūčiau pagalvojusi, kad tapsime tokios artimos...

Ir nesigailiu.

Nesigailiu, kad išdrįsau su tavimi kalbėtis. Nesigailiu, jog šią dieną esi su manimi. Nesigailiu, kad šiuo momentu galiu tave apkabinti. Galiu džiaugtis, galiu liūdėti. Galiu tai kartu su tavimi.

Pamenu... ir nesigailiu... Ačiū tau, mano drauge.

Aleksandra Andrejeva, 7a klasė

Elija Jankauskaitė, 7a klasė

Gabija Kaladinskaitė, 8b klasė

TAUROSTA

GYVA ATMINTIS SENUOSE DAIKTUOSE

Vasarojau pas močiutę kaime. Vieną saulėtą dieną ji paprašė, kad atneščiau iš rūsio stiklainių, į kuriuos reikės supilti išvirtą mėlynių uogienę. Nuėjusi ilgai jų ieškojau, nes viskas buvo sudėta į dėžes. Pagaliau radau, paėmiau kelis stiklainius ir ruošiausi eiti, tik kampe pastebėjau apiplyšusią nedidelę, neišvaizdžią dėželę. Pasidarė smalsu. Atvožiau dangtį ir įdėmiai pažvelgiau į vidų, o ten gulėjo senas, metalinis, apdulkėjęs ir aprūdijęs daiktas. Viską atnešiau į namus ir ėmiau močiutės klausinėti apie šį keistą radinį.

Močiutė užsisvajojusi valandėlę žvelgė į daiktą, o paskui ėmė pasakoti įdomią istoriją. Tai senas, sunkus jos mamos lygintuvas. Juo lygindavo rūbus. Anglis dėdavo į korpuso vidurį ir uždengdavo dangčiu. Kad geriau įkaistų, šonuose buvo daromos specialios angos. Norint vėl uždegti jau atvėsusias anglis, į angas būdavo pučiama arba mojuojama lygintuvu.

Vieną šiltą vasaros pavakarę vaikinas, gyvenantis tame pačiame kaime, pakvietė mano promočiutę į pasimatymą. Ji nudžiugo ir puolė lyginti rūbus. Išlygino palaidinę, lygintuvą pastatė ant stalo krašto ir siekė paimti lyginti sijoną, bet netyčia susverdėjo, alkūne stipriai kliudė lygintuvą, ir jis nukrito jai tiesiai ant kojos. Kadangi buvo sunkus ir karštas, tai smarkiai sutrenkė pėdą, kuri ne tik lūžo, bet ant kojos iškilo ir didžiulė pūslė. Todėl į pasimatymą promočiutė nenuėjo, labai išgyveno.

Vaikinas, mano prosenelis, tada labai supyko. Bet netyčia iš kitų sužinojęs priežastį, kodėl mergina (mano promočiutė) neatėjo į pasimatymą, atsileido ir pats ją lankė namuose. Dažnai atnešdavo jai lauko gėlių puokštę. Draugystė stiprėjo ir peraugo į meilę. Rudeniui pamažu nepaliaujamai užgožiant skaisčią vasarą ir kojai sugijus, atšoko vestuves. Tas neišvaizdus, aprūdijęs daiktas mano močiutei labai brangus, nes liudija gražią jos tėvų meilės istoriją.

Istorijos knygą atverkime seną, Nes praeitį garsią ji saugo ir mena: Tą mielą oazę centre Lietuvos –Kiekvieną praeivį čia kvies ir vilios.

Tai mylimas miestas – graži Jonava, Kiekvieną sutinka šiltai kaip mama.

Čia šnekasi upės – Neris ir Šventoji. Neries glėbyje Lietava puikuojas.

Ji davė mokyklai šį skambųjį vardą, Kiekvienas „Lietavoje“ save atranda. Laimingi kas rytą mes veriam duris Į mokslą, draugystę – čia mūsų viltis.

Čia mus pedagogai globoja ir moko, Koridoriai skamba nuo džiaugsmo ir juoko.

Mes Lietuvą mylim, mes mylim „Lietavą“ –Čia mūsų tėvai ir seneliai gyveno.

Čia skamba mūs juokas, čia skamba daina, Pražysta čia svajos gražiausia spalva.

MYLIU LIETUVĄ IR „LIETAVĄ“

Mylėti Lietuvą – tėvai išmokė.

Čia mano žemė ir draugai.

Mylėt „Lietavą“ – mokytojai moko.

Čia man antri namai.

Jau moku saugot ir branginti

Tai, ką paliko praeitis.

Išmokau kurti ir apginti

Tai, ko iš mūsų laukia ateitis.

Myliu aš Lietuvą

Už drąsą ir stiprybę, Myliu „Lietavą“

Už žinias ir mus vienybę.

Kasdien į platų dangų vis žiūriu, Tikiu ateitimi šalies.

„Lietavoj“ visko daug išmokęs Žinau, kad Lietuva klestės.

Livija Nekrošiūtė, 8a klasė

Nedas Simovičius, 8a klasė

LIETUVIŲ KALBOS DIENOS

2024 m. pradžioje Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje antrąkart surengtas respublikinis moksleivių rašinių konkursas, skirtas Lietuvių kalbos dienoms paminėti. Lietuvių kalbos dienos šalyje rengiamos nuo 2016 m. Biblioteka šiais metais sulaukė 28 rašinių tema „Ateitis priklauso man!“ iš Kauno, Trakų, Marijampolės, Klaipėdos, Panevėžio, Alytaus mokyklų. Aktyviausia šių metų konkurso dalyvė – Kauno Maironio universitetinė gimnazija. Konkursui pateiktus kūrinius vertino LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė, lietuvių rašytoja, pedagogė, prozininkė Ilona Ežerinytė ir Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė, konkurso idėjos autorė Martyna Brėdikienė.

Kristina ADUKAITĖ, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė

Pirmoji vieta ir piniginis 150 Eur vertės prizas skirtas AINIUI LUKŠAI (Kauno „Saulės“ gimnazija, mokytoja Auksuolė Marčiulionienė). Laureatas apdovanotas už kalbos vaizdingumą, turinio savitumą, kūrybiškumą bei originalų jauno žmogaus santykio su savimi ir jį supančiu pasauliu atskleidimą. Rėmėjų „ManoTapyba.lt“ specialiais prizais už originalumą, kūrybiškumą, savitą žvilgsnį apdovanotos Goda Vaišnytė (Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, mokytoja Ingrida Žilinskienė) ir Ūla Bačiauskaitė (VDU Ugnės Karvelis gimnazija, mokytoja Rasa Raižienė).

Dėkojame visiems kūrinių autoriams, jų pedagogams ir šeimoms už padovanotą nepaprastą, nuoširdumo pilną kelionę į jaunystės pasaulį! Kviečiame skaityti geriausius šių metų konkursui pateiktus rašinius.

Nuotraukoje iš kairės: bibliotekos kultūros projektų vadovė K. Adukaitė, direktorės pavaduotoja D. Plaktonienė, A. Marčiulionienė, A. Lukša, Ū. Bačiauskaitė ir M. Brėdikienė.

„VIS DĖLTO ATIDUOK PASAULIUI, KĄ TURI GERIAUSIA.“

(esė)

Sakoma, kad tiems, kurie yra gimę Drakono metais, šie metai bus nesėkmingi. Mergelėms šie metai bus pilni sunkumų. Čigonė išbūrė kortomis – prasti popieriai: meilės nerasi, pinigų uždirbsi mažai. Laima jau yra nulėmus tavo gyvenimą, o jos sprendimas –nepakeičiamas… Ar tiesa?

Ak, Telefai, kaip tas likimas žaidžia su žmogumi, tarsi kamuolį mėtydamas aukštyn ir žemyn. Taip niūru, baugu, kai, atrodo, viskas jau nuspręsta už tave, nieko negali pakeisti. Dažnas gali pagalvoti, kam čia toliau vargintis, neapsimoka bindzinti gyvenimo keliuku. Verčiau jau kuo greičiau krautis lagaminus ir paskubomis keliauti pas Abraomą!

Tikrai, ne rožėmis klotas mūsų būties takas. Žmogus žudo žmogų dėl to, kad anas yra skirtingos tautybės, religijos, rasės. Nežinai, kuo gali pasitikėti, o kuo ne, nes beveik visi dėvi kaukes, nedrįsta parodyti savo tikrojo veido ir gali bet kada apgauti. Neviltis kartais apima ir mane, jaučiuosi tarsi Gregoras Zamza, menkas ir bevertis. Tačiau vis dėlto suprantu – žmogus nėra tik silpnas vabalas, jis dar turi galimybę patirti metamorfozę ir nulemti ateitį.

Tačiau vieni sakys: „Aš esu kvailas, nieko nesugebu ir niekaip aš ateities nepakeisiu.“ Čia galime prisiminti lietuvių tautosaką – juk pasakose laimi trečias brolis, tas, kurį visi laikė kvaileliu ir manė, kad jo vienintelis sugebėjimas – gulėti ant krosnies. Tad nebūtinai reikia sudrebinti pasaulį, kad jį pakeistum – nereikia būti Vytautu Didžiuoju ar Martynu Liuteriu, nereikia būti tuo, kuris pasiekia Laimės žiburį ir suteikia visam pasauliui laimę – net ir kuklūs poelgiai gali pakeisti pasaulį ir paveikti ateitį.

Vienas iš būdų, kaip pakeisti būsimą laiką, yra auka. Dažnam žmogui auka gali kelti asociacijų su kariu, kuris iškelta galva žengia į karo lauką ir pralieja kraują. Arba su Kristumi – Mesijo kraujas yra auka už mūsų nuodėmes ir mūsų išganymas. Nors mes,

MOTINA TERESĖ

Ainis LUKŠA

mirtingieji, niekada negalėsime priartėti prie tokios šventos aukos, tačiau mūsų kraujas taip pat gali gelbėti gyvybes. Kiekvienas pilnametis asmuo turi nuostabią galimybę būti tarsi angelu sargu ir padėti kitam žmogui, kuris po sunkios traumos ar ligos jau bepradedąs trauktis iš šio pasaulio. Paaukoti kraujo. Raudonojo Kryžiaus duomenimis, jei žmogus pradės aukoti kraują būdamas 17-os metų ir tai darys kas 56 dienas, kol jam sukaks 76-eri, tai jis galės išgelbėti daugiau nei 1000 gyvybių! Bet kuris iš tų 1000 išgelbėtųjų gali būti kitas Albertas Einšteinas ar Šekspyras. Nepagailėjau... Žengiant į procedūrų kabinetą, mano sielą kamavo tik vienintelė baimė: ar aš būsiu tinkamas donorystei, ar galėsiu ištiesti pagalbos ranką, ar pakeisiu kieno nors likimą? Laimei, mano kraujas buvo toks pat tinkamas, kaip ir mano noras padėti kenčiančiam. Jaučiau begalinę ramybę, džiaugdamasis, kad galiu būti humaniško akto dalimi. Taigi, net viena maža auka gali būti tarsi dieviška palaima žmogui, kuris ateityje galbūt pakeis pasaulį.

Individas gali prisidėti prie šviesesnės ateities ne tik aukodamas, bet ir augindamas. Ak, kaip Baranauskas brauktų liūdną ašarą nuo veido, jei pamatytų, kaip dabar žmonija elgiasi su mūsų Motina Gamta. Kasmet yra iškertama apie 15 milijardų medžių, kad būtų atlaisvinti žemės plotai ūkininkauti, gręžiniams ir kasykloms įrengti. Šis miškų kirtimas ne tik žaloja gamtą, bet ir atima brangias oazes, kur žmogus gali pajusti sielos ramybę – jei Vaižganto Mykoliukas gyventų šiomis dienomis, jam galbūt tektų skripkele griežti šalia greitkelio. Šiųdienis žmogus gali prisidėti prie šios problemos mažinimo – pasodinti augalą. Tai gali būti medis, kuris sugers piktąsias anglies dioksido dujas, skatinančias klimato atšilimą, arba maistinis augalas, kurį, kai šis užaugs, galės ne tik suvalgyti, bet ir būti ramus, kad finansiškai neremia įmonių, kurios atsakingos už Žemės niokojimą. Pamenu, kai ir pačiam pirmą kartą pavyko iš mažyčių man padovanotų sėklų užauginti bazilikus. Kai pirmieji daigai prasikalė, jaučiausi tarsi menininkas, kuris kruopš-

TAUROSTA

čiai ir atkakliai iš baltojo marmuro sugebėjo nukaldinti nepakartojamą kūrinį. Ir, oi, koks įstabus atrodė kepsnys, pagardintas tuo baziliku! Tiek įdėtas darbas, tiek žinojimas, kad šiuo triūsu, nors ir nedaug, bet prisidėjau prie gamtos išsaugojimo, padarė tuos pietus vienus įsimintiniausių mano gyvenime. Vadinasi, kiekvienas pasodintas medelis, kiekviena užauginta daržovė gali užtikrinti gražesnę gamtą mūsų ainiams.

Taškas. Net vienas vienintelis taškelis gali turėti milžinišką įtaką. „E“ raidę rasime apie 141 pasaulio kalbos abėcėlėje. Nieko ypatinga... Tačiau „Ė“ raidė yra unikali, tai išskirtinumo simbolis, kurį turi tik lietuvių kalba – šis mažas taškelis byloja apie lietuvių kalbos savitumą. Juk be „ė“ nebūtų labai svarbių žodžių – „meilė, tėvynė, vienybė, garbė, laimė, draugystė“. Manau, kad šios raidės kūrėjui Danieliui Kleinui būtų sunku patikėti, kad po tiek daug metų, Lietuvai išgyvenus daugelį okupacijų ir galiausiai atgavus nepriklausomybę, jo kūrinys bus apmirštas. Iš tikrųjų, šiomis dienomis rašydami internete, nenorime sugaišti kelių papildomų sekundėlių, kurias užtruktume „ė“ raidei parašyti. Kaune neseniai atidengta skulptū-

ra „Taškas“ (didžiulis skritulys, ant kurio vaizduojami patys gražiausi ir reikšmingiausi žodžiai, rašomi su „ė“ raide). Iniciatyva „Ė, sugrįžk“ skatina žmones prisiminti gimtosios kalbos išskirtinumą ir svarbą, paryškina, kad kalbos apleidimo problema yra itin aktuali mūsų visuomenei. Kaip sakė jauniausias klasikas Vytautas Mačernis, aš „žinau, kad žemėje yra vieni namai“ ir, jei mes šių namų neprižiūrėsim, nestengsim kalbos išsaugoti, tapsime klajokliais. Todėl labai džiaugiuosi, kad artimieji stengiasi taisyti mano rašybos klaidas, jei jų padarau rašydamas žinutes. Juk svarbu, kad paimčiau kalbos ateitį į savo rankas ir nepatingėčiau padėti taško. Tada galima viltis, kad mūsų tauta ir kultūra liks neužmiršta dar daug šimtmečių.

„Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda./ Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti“, –skatina neprarasti vilties Mačernis. Taip, tikrai nėra lengva, kad ateitis šiame pasaulyje priklausytų man. Bet turiu vilties, kad darydamas prasmingus darbus, stengdamasis išnaudoti kiekvieną dieną iki galo, galėsiu padaryti ateitį šviesesnę ir prisidėsiu prie humanizmo išsaugojimo.

(esė)

Tas ledinis šaltis, verčiantis gniaužtis rankas į kumštį. Juodžiausia tamsa, užgriuvusi akis. Šalta žemė, stingdanti nugarą. Sukaustytos galūnės. Išsidraikę juodi plaukai... Tokie juodi, kad susilieja su aklina tamsa, kol ji galiausiai praryja palaidas garbanas, ir jos tiesiog virsta tamsiais ratilais galvoje. Jie vis sukasi ir sukasi, užgoždami mintis ir kiekvieną dieną atnešdami dar daugiau tamsos.

Ką aš čia šneku? Kokios dar dienos? Čia nieko nėra! Čia nėra net naktų! Čia nėra laiko!!! Čia esu tik aš ir šalta žemė po mano nugara. Tokia pat šalta, kaip tas apšarmojęs atdaras langas, prie kurio spaudžiau liaunas rankas ir bandžiau pagauti ore besisukančias snaiges. Jos viena po kitos lėtai tūpė ant mano delno, bet tuoj pat ištirpdavo ir ranka upeliais nuvinguriuodavo žemyn.

Ūla BAČIAUSKAITĖ

Ak, kaip seniai tai buvo... Bet taip gražu... Ne vien dėl žadą atimančio žiemos grožio, bet ir dėl to, kad tas prisiminimas patvirtino, jog kažkada buvo kitaip. Buvo gera. Buvo ramu. Kartais jau net imu abejoti, ar tai tikrai mano prisiminimas. Galbūt ten tik dar viena iliuzija. Galbūt mano sąmonė vėl krečia pokštus ir kelia nereikalingas viltis pabėgti. Pabėgti iš čia. Iš aklinos tamsos. Vėl pamatyti, kaip ankstyvais žiemos rytais lėtai sukasi snaigės, o pakilus pūgai taip įsišėlsta, kad sumaišo dangų su žeme. Kaip po to per užpustytus takus bandau nubristi prie upelio ir išgirsti giedančius paukščius, kurie praneša, jog audra baigiasi ir vėl grįžta tyla. Šilta tyla. Saugi tyla. Minkšta tyla. Tokia, kurioje gera ir ramu. Po kurios neprasidės audra. Viską padaryčiau, kad mane supanti tyla nuramintų, ne stingdytų kaulus ir verstų drebėti, o sumišusi su nakties ūkanomis pavirstų didžiausiu košmaru. Pa-

BUS KITAIP

virstų beribe, viską įtraukiančia tamsa, kurioje negaliu kvėpuoti, negaliu dainuoti, negaliu rėkti, negaliu atsimerkti. Negaliu, negaliu, negaliu...

Kartais noriu galėti, noriu atsistoti ir palikti šią klaikią vietą, bet bijau. Bijau ją sudrumsti, pažadinti. Bijau, kad ratilai išsiverš iš galvos lauk, visiškai prispaus prie žemės ir užtrokšiu. Todėl nekvėpuoju, nedainuoju, nerėkiu, neatsimerkiu. Tyliu. Aš tik guliu susirietusi ant įšalo paliestos žemės, kuri taip stingdo, kad visas kūnas nevalingai ima virpėti. Priglaudusi kojas prie krūtinės bandau sulaikyti paskutinius šilumos likučius, kad tik jie neištirptų, kaip tos liaunos snaigės ant mano palangės. Iš paskutiniųjų tempiu marškinių rankovę, kad ji bent milimetrą pailgėtų ir uždengtų sušalusias ranka, bet niekas nepadeda. Šaltis vis tiek skverbiasi kūnu gilyn, kartu įnešdamas skaudžią tylą. Juodą tamsą. Gruodo sukaustytą žemę.

Nieko negaliu padaryti. Nieko. Tiesiog leidžiu ateiti liūdesiui ir užkloti mano kūną. Įsupti į sunkią skraistę, kuri tik smaugia, slegia ir skaudina. Bet kaip ir sakiau, nieko negaliu padaryti. Nemoku apsiginti. Nemoku atsitverti. Patikėkit manimi, bandžiau ir ne kartą, bet tik dar labiau išsigandau. Bandžiau būti stipri. Bandžiau kovoti su tuo stingdančiu šalčiu ir kartu su juo ateinančiomis emocijomis, bet tik dar labiau išsigandau. Maniau, kad jei atsimerksiu, sugebėsiu atsistoti ant kojų ir išeiti. Grįžti į ramią tylą. Niekada daugiau neatsidurti aklinoje tamsoje ir žeidžiančioje tyloje. Bet taip nebuvo. Vos tik prasimerkiau, iš karto pamačiau keistus siluetus, kurie tai pasirodydavo, tai pranykdavo tamsoje. Vienas iš jų netgi turėjo veidą ir tamsias akis, kurios pažvelgė tiesiai į manąsias. Taip išsigandau, kad iš karto užsimerkiau ir daugiau niekada nebebandžiau atmerkti akių. Nenorėjau matyti viso to, kas buvo aplink mane. Nenorėjau suprasti, kas per padarai tie šešėliai. Nenorėjau aiškintis, ko jiems iš manęs reikia. Per daug bijojau realybės. Skaudžios ir šaltos realybės, tad pasidaviau ir likau sukniubusi gulėti ant žemės. Toliau skendau tyloje, smegau tamsoje. Su laiku net nei tas šaltis, nei tamsa nebeatrodė tokie baisūs. Gal pripratau, o gal tiesiog susitaikiau. Bet man nebebuvo baisu. Supratau, kad jei nejudėsiu, man nieko nenutiks. Neištrūks ratilai. Neužpuls siluetai. Nenuskandins tamsa. Ji tik spaus.

Bet giliai širdyje vis tiek virpėjo mažytis noras atsistoti. Vėl sėdėti prie atdaro lango. Vėl pamatyti snaiges. Vėl išgirsti paukščius. Vėl judėti. Vėl atsimerkti. Ne. Baik, baik, baik!!! Liaukis!!! Aš negaliu, negaliu, negaliu, negaliu!!! Aš privalau nejudėti. Privalau nekvėpuoti. Privalau užmiršti savo norus. Tik taip būsiu saugi. Tik taip šešėliai manęs nematys, tyla nepraris, o tamsa nenuskandins.

Bet protui neįsakysi... Jis liepė man pabandyti dar kartą. Dar kartą atsimerkti. Nebijoti siluetų. Tiesiog išdrįsti. Tad taip ir padariau. Lėtai lėtai atsimerkiau, pasiruošusi sutikti žvilgsnius. Taip, jie vis dar buvo čia. Žiūrėjo į mane, o aš į šešėlius. Jie ilgai stūksojo sustingę, bet tada vienas apsisuko ir nusklendė tolyn. Kiti irgi pamažu nusisuko nuo manęs ir patraukė miško gilumon praskleisdami tamsos šydą.

Kažkur aukštai tarp medžių viršūnių pragydo paukštis...

„KELIO ŽMONĖS“, KILĘ IŠ

JONAVOS KRAŠTO

Zigmantas MICHNEVIČIUS, kraštietis, Lietuvos kelių veteranų klubo narys

Žmogaus gyvenimas – ryšio su aplinkiniu pasauliu, bendravimo kelias. Vieniems – tai akligatvis, o kitiems – pasiaukojimo, kovų, o daugeliui – karjeros, laisvės kelias. Žiūrint, ką pasirinksi! Bet yra ir Lietuvos keliai bei jiems nenuilstamai tarnaujantys žmonės. Norėtųsi, kad mūsų kraštiečiai, tiesę Lietuvos kelius, juos puoselėję, nenugrimztų į užmarštį.

VACLOVAS MICHNEVIČIUS Šis asmuo daug prisidėjo prie Lietuvos kelių gerinimo, 1918 m. Lietuvai atkūrus valstybę. Architektas Vaclovas Michnevičius, Strebeikių dvaro savininkas, priklausė Plen-

tų, vandens kelių ir uostų valdybai. 1893 m. jis baigė Sankt Peterburgo civilinių pastatų inžinierių institutą kaip kelių tiesybos, architektūros ir tiltų statybos inžinierius. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Vilniuje miesto architektu, dalyvavo Karinių strateginių kelių komisijoje, įkūrė projektavimo ir statybos biurą „Architektas“, projektavo bažnyčias, visuomeninius pastatus, gyvenamuosius namus. 1915 m. buvo pašauktas į karo tarnybą kaip kelių inžinierius. Po trejų metų grįžęs į Kauną, nuo 1919-ųjų dirbo Plentų valdyboje.

Joje V. Michnevičius dirbo Plentų skyriaus viršininku, vėliau vadovavo Kauno kelių rajonui. 1925 m.

Lietuvos plentų, vandens kelių ir uostų valdybos darbuotojai. Antroje eilėje trečias iš kairės – direktorius Jonas Šimoliūnas, trečioje eilėje penktas iš kairės – Kauno kelių viršininkas Vaclovas Michnevičius, apie 1930 m. Lietuvos kelių muziejaus nuotrauka.

pasirodė šio specialisto redaguotas leidinys apie kelių priežiūrą, inžinerinius statinius ir kt. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys, reikalingas ne tik Lietuvos kelių tinklui vystyti, bet ir ypač naudingas besikuriantiems ūkininkams.

Liūdnai prabėgo paskutiniai V. Michnevičiaus gyvenimo metai, praleisti savo dvarelyje. Tačiau džiugina, kad žymus architektas, kelių tiesybos žinovas, talentingas bažnyčių projektuotojas pagarbiai ilsisi savo statytos Žeimių bažnyčios šventoriuje. Žymų Jonavos krašto atstovą garsina ir šalia bažnyčios, parkelyje, pastatytas Jonavos garbės piliečio Konstantino Bogdano paminklinis biustas. Gal tai pirmas ir vienintelis pagarbos ženklas kelių tiesybos inžinieriui Lietuvoje.

VLADISLOVAS MARTI­

NAITIS. Lietuvos automobilių transporto ir plentų ministras (1955–1976 m.).

1944 m. rugpjūčio 12 d. Sovietų Sąjungos vidaus reikalų komisariatas, kuriam priklausė ir atsakomybė už valstybės kelius, įskaitant ir okupuotų Pabaltijo respublikų, V. Martinaitį paskyrė Lietuvos Respublikos plentų valdybos viršininku. Jis buvo baigęs Charkovo automobilių transporto ir kelių institutą, dirbo Tolimųjų Rytų, Mongolijos Respublikos kelių statybose.

Tėvas Petras Martinaitis, Jonavos apylinkės ūkininkas, vėliau dirbęs Jonavos geležinkelio stotyje, vedė savo kaimynę Prancišką Misiukaitę. 1902 m. vyrą perkėlus dirbti į Rostovo prie Dono geležinkelio sto-

V. Jaunųjų kūryba

tį, žmona kurį laiką nepaliko Jonavos. Čia gimė trys dukros: Marija (1899 m.), Janina (1904 m.), Stanislava (1908 m.). Po metų visa šeima persikėlė į Rostovą. 1910 m. balandžio mėn. 17 d. jiems gimė sūnus Vladislovas. 1914 m., prasidėjus karui, Martinaičių ryšiai su Lietuva nutrūko.

Tačiau į Lietuvą dirbti sugrįžo Vladislovas. Jo karjeros pradžia tėvynėje buvo sudėtinga. Pokario metais kelių specialistams reikėjo daug sumanumo ir veržlumo atstatyti tai, kas suniokota: buvo susprogdinti tiltai per Nerį Jonavoje, per Nevėžį Babtuose, Raudondvaryje ir kitur. V. Martinaitis pasižymėjo užsidegimu atkurti Lietuvos kelių tinklą ir jį tobulinti. Ministro ryžtas ir veiklumas lėmė šalies kelių atgimimo ir plėtros laikotarpį. Nors V. Martinaitis gimė ir augo sovietinėje Rusijoje, čia įgijo inžinerinį išsilavinimą, netgo tapo sovietinės kariuomenės karininku, jis išlaikė kraujo ryšį su tėvyne ir pasiaukojamai dirbo Lietuvai. Po mirties buvo palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Jo vyriausias sūnus Jurijus, baigęs Kauno politechnikos institutą, 1962–1965 m. statė Jonavos azoto gamyklą, o vėliau svarbiausius Vilniaus objektus: Sporto rūmus, silikato gamyklą ir kt. 1997–1998 m. dirbo Ruklos pabėgėlių centro techniniu darbuotoju.

Štai kaip ministrą V. Martinaitį vertina nusipelnęs inžinierius, ilgametis Lietuvos VPI „Lietkelprojektas“ direktorius Jonas Radzevičius:

„Plentų valdybos viršininkas, vėliau ministras V. Martinaitis visada išliks atmintyje kaip reikli, labai kvalifikuota, šiurkšti, bet nepiktavalė asmenybė. Visa tai, kas sukurta Lietuvos kelių ūkyje pokario metais (...), yra jo ryžtingo, nuoseklaus, titaniško darbo rezultatas.“

V. Martinaitis buvo vienas svarbiausių Lietuvos magistralių statybos iniciatorių. Jam vadovaujant atstatyti visi sugriauti tiltai, pastatyta daug naujos konstrukcijos gelžbetoninių viadukų ir tiltų Vilniuje bei Kauno vakariniame aplinkkelyje. Tai jo iniciatyva nutiesta pirmoji Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje automagistralė Vilnius–Kaunas, sparčiai vyko automagistralių Kaunas–Klaipėda ir Vilnius–Panevėžys statyba, tobulinti svarbesni šalies keliai.

V. Martinaičio pastangomis visi svetimtaučiai vadovai, dirbę pokario kelių įmonėse, buvo pakeisti Pranciška (1869–1965) ir Petras (1869–1935) Martinaičiai.

Pirmojo Lietuvoje greitkelio atidarymas. V. Martinaitis – pirmas iš kairės. Už ministro kairėje matosi Č. Radzinauskas. Aukštieji Paneriai, 1970 m. lapkričio 3 d.

Kauno politechnikos instituto išugdytais specialistais. Jis mokėjo parinkti ir kelių ūkių vadovus: pirmiausia stebėdavo jų darbą, gabumus ir tik tada pritardavo skyrimui. V. Martinaitis visada buvo už naujoves ir pažangą tiek tiesiant kelius, tiek statant inžinerinius objektus. Tai buvo sąžiningas, griežtas ir reiklus vadovas, laikęsis progreso principų. Dar yra žinoma, kad atsidavusiems „kelių žmonėms“ jis padėjo išvengti pokario stalininių represijų ir Sibiro kančių!

V. Martinaičio moto: „Tieskite Lietuvoje pirmaklasius kelius, jų iš Lietuvos niekas neišveš.“ Jo posakis: „Viską ką dariau, aš dariau Lietuvai.“

Netgi Rykantų ąžuolas automagistralės Vilnius–Kaunas skiriamojoje kelio juostoje ministro užtarimu, pakoregavus projektą, gyvuoja jau daugiau nei 60 metų!

ČESLOVAS RADZINAUSKAS – vienas žymiausių Jonavos krašto kelininkų, vadovavęs visam Lietuvos kelių ūkiui.

Č. Radzinauskas gimė 1926 m. balandžio 27 d. Skrebinų kaime, ūkininkų Jadvygos ir Felikso Radzinauskų šeimoje. Lankė pradinę mokyklą, įkurtą jų pačių na-

Verkšnionių tilto per Nerį (kelyje Trakai–Kernavė) atidarymas. Greta ministro V. Martinaičio iš kairės – būsimas (nuo 1976 m.) automobilių transporto ir plentų ministras Ivanas Černikovas, iš dešinės nuo krašto – Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos viršininkas Č. Radzinauskas, antras – Kelių statybos tresto valdytojas A. Valentavičius.

muose. Vėliau mokėsi Jonavos progimnazijoje, nuo 1942 m. – Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, o 1948 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, vėliau tapusį Kauno politechnikos institutu. Kurso draugai prisimena jį kaip gabų studentą, atvirą, geranorišką patarti ir padėti. Visiems imponavo Česlovo ūgis, jis tapdavo dėmesio centru, nes turėjo humoro gyslelę, apie jį ypač dažnai būriuodavosi „pypkoriai“.

Baigęs institutą, 1953 m. Č. Radzinauskas buvo paskirtas į Kelių ir transporto ūkio ministeriją. 1954 m. perkeltas dirbti į Vilniaus kelių eksploatacijos ruožą vyresniuoju inžinieriumi, 1957 m. tapo vyriausiuoju inžinieriumi, o 1959 m. – viršininku. Nuo 1965 m. vadovavo naujai įsteigtam Kelių statybos trestui.

Lietuvos vyriausybės 1998 m. spalio 4 d. nutarimu tiltui per Nemuną Kauno vakariniame aplinkkelyje buvo suteiktas inžinieriaus Česlovo Radzinausko vardas.

Į atminimo lentos atidengimo ceremoniją pagerbti ilgamečio Vyriausiosios gamybinės automobilių kelių valdybos vadovo atvyko Lietuvos Respublikos Prezidentas, susirinko Lietuvos kelių ūkių, Kauno miesto atstovai, kelininkai veteranai.

Č. Radzinausko vairuojamas Kelių statybos trestas vadovavo statybinėms kelių organizacijoms sudėtingu laikotarpiu, kupinu problemų ir iššūkių. Bendra-

Č. Radzinausko vardo tiltas Kaune per Nemuną. Zigmantas Michnevičius, Vaclovas Narbutas, Gintaras Asadauskas, Juozas Stepankevičius prie paminklinės lentos prisimena savo vadovą.

sis planavimas, kelių priežiūra ir vystymo perspektyvos liko Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos žinioje.

Nuo 1993 m. centrine kelių valdymo institucija tapo Lietuvos automobilių kelių direkcija, perėmusi atsakomybėn visą Lietuvos kelių tinklą. Gaila, kad nuo XX a. vidurio puoselėtas, 2005 m. renovuotas pastatas, kuriame buvo įsikūrusi įstaiga, parūpo privačiam sektoriui, įrodinėjant jo panaudojimo „neracionalumą“. Todėl šiais metais Lietuvos automobilių kelių direkcija perkelta į „ekonomiškai geresnę aplinką“ (Kauno g. 22) su nauja iškaba „Via Lietuva“.

Senajame pastate gimė daug idėjų, pasiryžta drąsiems projektams, vykdavo Techninės tarybos posėdžiai. Kartu su Vyriausiąja gamybine autokelių valdyba įvertintas naujų vadovų tinkamumas ir kompetencija. Tai buvo centras, telkiantis „kelio žmonių“ bendruomenę Lietuvos kelių tinklui vystyti neskirstant pagal partiškumo principus!

Įkūrus Kelių statybos trestą, po metų Č. Radzinauskas tapo Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos prie Automobilių transporto ir plentų ministerijos vadovu. Šias pareigas ėjo iki mirties – 1990 m. vasario 11 d.

Č. Radzinauskas buvo dalykiškas, pasižymėjo puikiais vadybiniais gebėjimais, geru Lietuvos kelių ūkio plėtros planavimu. Jis buvo tarsi ministro V. Martinaičio dešinioji ranka. Laikui bėgant pasitvirtino ministro toliaregiškumas skirti Č. Radzinauską vadovau-

Iš kairės 1-oje eilėje: Č. Radzinauskas, Kelių katedros doc. E. Palšaitis, ministras J. Černikovas. Viršuje centre: Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos viršininko pavaduotojas mechanizacijai J. Puluikis, atsakingi ūkių atstovai, Pabaltijo kelių konferencijoje Latvijoje, 1982 m.

ti visam Lietuvos kelių ūkiui.

Vadovaujant Č. Radzinauskui, 1965–1966 m. pradėta kelių įmonių pertvarka ir naujų steigimas, magistralių statyba.

Į Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos žinią pateko Kelių statybos trestas, dvi Tiltų statybos valdybos, dešimt Kelių statybos valdybų, vėliau dar dvi –Raseinių ir Vakarų Sibire, taip pat kiekviename rajone įsteigtos 44 kelių eksploatavimo ir priežiūros įmonės (AKV/KER).

Č. Radzinausko susitikimas su kurso draugais, 1978 m. Sėdi iš kairės: Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos (VGAKV) vyr. inžinierius P. Vilčinskas, 1-oje eilėje iš kairės trečias stovi A. Mickevičius, Kelių statybos valdybos (KSV)-10 vyr. inž., J. Furmanavičius, „Lietkelprojektas“ vyr. inž., A. Gražulis VGAKV vyr. inž. pavaduotojas, Česlovas Radzinauskas, VGAKV viršininkas. 2-oje eilėje iš kairės P. Stasiukonis, KSV-10 viršininkas, trečias – J. Striaukas KSV-3 viršininkaskas, A. Bružas, KST vyr. inž., trečias iš dešinės – A. Valentavičius, Kelių statybos tresto valdytojas.

Stigo kelių statybai reikalingų medžiagų, aprūpinimas jomis ir lėšomis priklausė nuo sovietų valdymo aparato geranoriškumo. Nepaisant sunkumų, suintensyvėjo automagistralės Vilnius–Kaunas tiesimas, pradėta tiesti automagistralė Vilnius–Panevėžys.

Siekiant geriau aprūpinti kelių statybas rišamosiomis medžiagomis, 1978 m. Kauno rajone, Mauručiuose, pradėtas gaminti bitumas.

Kauno statybinių medžiagų įmonių susivienijimas „Granitas“ išplėtė gamybinius pajėgumus Ukrainos Sarnų skaldos gamykloje, buvo didinama skaldos gavyba Lietuvos karjeruose, mechanizuojami skaldos krovos punktai.

1982 m. kelyje Vilnius–Utena betoninė danga pradėta lieti įrengimų kompleksu DS-110. Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos pastangomis pirmą kartą sovietinės Lietuvos istorijoje buvo įsigyti du Vakarų Federacinės Vokietijos (VFR) žymiausių firmų mechanizmai. 1984 m. pradėtas naudoti VFR gamybos kompleksas „Remixer“, skirtas regeneruoti juo-

2024 NR. 2 (20)

dąją dangą. Pagerėjo renovuojamų dangų kokybė ir ekonominė nauda, ypač automagistralėse.

1986 m. automagistralėje Vilnius–Panevėžys 11,25 m pločio aukščiausios kokybės asfalto-betono dangą tiesė VFR gamybos klotuvas „Titan-420“. Siekiant pakankamai parūpinti asfaltbetonio mišinio magistralėms tiesti, buvo modernizuojamos bazės, didinami jų gamybiniai pajėgumai. 1983–1990 m. Lietuvos kelių įmonėse, taip pat ir Jonavos bazėje, seni, nenašūs asfaltbetonio įrenginiai pakeičiami modernesniais Vokietijos Demokratinės Respublikos gamybos 100 t/h našumo „Teltomat-5“. Visa tai pasiekiama Č. Radzinausko vadovaujamų specialistų pastangomis ir organizaciniais gabumais.

TSV/KSV siekdama užtikrinti tiltų-viadukų statybą įmonėse, didino gelžbetonio gaminių gamybos pajėgumus. Tiltų-viadukų statybai Vilniaus, Kauno, Telšių, Jonavos gelžbetonio poligonuose buvo gaminami dėžinio profilio surenkamieji tiltų blokai, perdangos sijos ir kt.

Vien tik sostinėje 1965–1986 m. pastatyti septyni tiltai, 1987 m. – tiltas Jonavos aplinkkelyje. O kur dar viadukai ir tiltai magistraliniuose keliuose!

Ukmergės kelių statybos valdybos-2 Jonavos gamybinėje bazėje įrengtas gelžbetonio gamybos cechas su betono mazgu ir mechanizuotu cemento sandėliu. Lietuvos kelių ūkiuose pradėtos gaminti pirmosios įtempto gelžbetonio 12 ir 6 m tiltų perdangos sijos.

Laiku užbaigti automagistralę Kaunas–Klaipėda trukdė Rietavo aplinkkelio miškingas ir pelkėtas ruožas, medžiagų trūkumas. Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos ir Kelių statybos tresto atsakingieji darbuotojai priėmė sprendimą šiame ruože įkurti darbų vykdymo barą, kuriame dirbtų komandiruotas personalas ir technika (38 vnt. savivarčių „Kraz-256“ ir kiti žemės mechanizmai) iš Kelių statybos tresto-12, veikusio Tiumenės srityje. Prie trasos, Žodvainių gyvenvietėje, buvo įkurta gyvenamoji bazė. Netoli Girėnų kaimo atidengtas grunto karjeras. Sprendimas pasiteisino, darbai baigti laiku. Automagistralė Kaunas–Klaipėda atidaryta 1987 m. Tai pati ilgiausia Lietuvoje transporto arterija, sujungusi sostinę su uostamiesčiu. Sukurtas ilgalaikis transporto statinys, kuriam atiduota daug pastangų, išminties, patyrimo ir meilės savo kraštui.

Paminėti faktai atskleidžia, kaip Vyriausioji gamybinė autokelių valdyba, vadovaujama Č. Radzinausko, kartu su pavaldžių respublikos kelių valdybų specialistais atliko svarbiausius Lietuvos kelių tiesimo, jų priežiūros, gamybinės infrastruktūros tobulinimo darbus. Iniciatyvių ir darbščių žmonių pastangomis atrastos galimybės užtikrinti išaugusius medžiagų poreikius, patobulinti darbų atlikimo procesai, kartais prisiimta asmeninė atsakomybė rizikuojant postu.

Č. Radzinauskas greta turėjo kelis bendrakursius, gabius bendraminčius, aktyviai padėjusius sprendžiant iškylančias problemas.

Iš jo bendramokslio, Vyriausiosios gamybinės autokelių valdybos vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo Antano Gražulio prisiminimų;

„Č. Radzinausko daug padaryta kadrų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo srityje. Į atsakingus postus ministerijos vadovybei siūlydavo skirti jaunus, gabius,

pasižymėjusius gamyboje inžinierius. Iškilus reikalui pakeisti vadovą, Č. Radzinauskas visada turėdavo kandidatą. Kiekvienas kelių sistemos darbuotojas, jaunas specialistas ar ūkio vadovas galėdavo su juo laisvai pasikalbėti. Su dėmesiu išklausydavo, patardavo, padėdavo. Dėl jo gerų charakterio savybių visų buvo labai gerbiamas. Č. Radzinausko, kaip aukšto rango vadovo, darbuotojai nebijodavo, nevengdavo –stengdavosi pabendrauti.“

Tai buvo tikras darbuotojų „tėvas“. Ramus charakteris neleisdavo užvirti piktoms diskusijoms, visada padėdavo sprendžiant problemas!

Prisimenu vieną išskirtinį ir paskutinį bendravimo su Č. Radzinausku atvejį. Visiškai nenorėjau, kad ministro pageidavimu būčiau keliamas į ministerijos administraciją. Užėjau pas savo vadovą prašyti užtarimo. Atidžiai išklausęs, kaip tikras kraštietis sutiko nueiti pas ministrą! Po kurio laiko pasišaukęs sako: „Nieko negalėjau padaryti, sutarėm, kad pabūsi pusmetį. Dabar aš guluosi pasigydyti, kai grįšiu, dar pabandysim!“ Nepagalvojau, kad tai paskutinis pokalbis! Grįžo, bet į gimtųjų Skrebinų kaimo kapinaites, šalia tėvų.

Amžinai sugrįžo, kur jį visada traukė!

Šeima išaugino dvi dukras – Danguolę ir Jolitą. Štai kokį tėtį išsaugojo jų prisiminimai: „(...) tėvelis labai mylėjo ir gerbė savo tėvus, buvo rūpestingas sūnus (...), kur bebūtų, jis stengdavosi kuo dažniau ištrūkti į namus. Mamai likus vienai, beveik kiekvieną savaitgalį ją lankydavo. Vasaros atostogas dažniausiai praleisdavo tėviškėje. Mokėjo dirbti visus ūkio darbus, su malonumu talkindavo tėvams. Šeimoje tėvelis buvo ne tik mylintis tėvas, bet ir draugas. Mylėjo savo darbą, pasirinktą specialybę, su juo galėjai diskutuoti, kreiptis su problemomis. Didžiavosi savo keturiais vaikaičiais.“

Vienas iš svarbesnių kelių gamybinių objektų –tai Jonavos bazė, pagrindinis Ukmergės kelių statybos valdybos-2 gamybinis vienetas su asfaltbetonio, gelžbetonio gamybos, bitumo paruošimo cechais, medžiagų krovos mazgu. Iš čia medžiagomis būdavo aprūpinami visi Jonavos ir Ukmergės rajonų kelių statybos objektai.

VACLOVAS SLIVINSKAS. Tai ilgametis – beveik nuo Kauno politechnikos instituto baigimo – Jonavos gamybinio objekto ir rajone vykdomų darbų vadovas. V. Slivinskas gimė Bukonių krašte, prie Mimainių ežerėlio. Pagal paskyrimą nuo 1967 m. įdarbintas Ukmergės kelių statybos valdyboje (KSV)-2, Jonavos objekte. Kelerius metus buvo Ukmergės KSV-2 vyriausiasis mechanikas, vėliau tapo Jonavos gamybinės bazės vadovu. Aktyviai prisidėjo plečiant ir modernizuojant asfaltbetonio ir gelžbetonio gamybos technologijas, įrengiant juodąsias dangas aplinkiniuose objektuose.

Nuo seno tikras jonavietis 1965 m. vedė savo bendraklasę. Baigęs gamybinę veiklą, produktyviai prisidėjo prie pokario Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai istorijos tyrimo.

HENRIKAS MARTINIO­

NIS. Dar vienas Bukonių krašto atstovas, kilęs nuo Liepių, atidavęs visą gyvenimą Lietuvos keliams. Kartu su V. Slivinsku mokėsi Bukonių pradinėje mokykloje, ragavo Sibiro tremties, o 1965 m. baigė Kauno politechnikumą. Kaip jaunas specialistas buvo įdarbintas Vievio kelių statybos valdyboje-6, ilgus metus dirbo vyriausiuoju mechaniku. Aktyviai prisidėjo prie automagistralės Vilnius–Kaunas statybų, jam teko dirbti ir trimis pamainomis.

ANTANAS SINKEVIČIUS.

Nuo 1980 m. vidurio dirbo Jonavos autokelių valdyboje. Daug metų buvo atsakingas už Kelių statybos valdybos-12, veikusios Tiumenės srityje, transportą, vėliau dirbo Vilniaus filiale. Atsakingos pareigos! Atšiauriame Sibire savivarčiai „KrAZ-256“ buvo pagrindinė varomoji jėga ir darbo užduočių atlikimo priemonė. Jų varikliai būdavo negesinami paromis, nes esant labai žemai temperatūrai būtų neužvedami. Lietuviai negalėjo turėti „Magirus-Deutz“ ar „Tatrų“, tik naftininkai pirkdavo savivarčius, pritaikytus Sibiro klimatui, už „valiutą“. Tačiau mūsiškiai, papildomai sumontavę „krazams“ priekinius varomuosius tiltus, sėkmingai darbavosi.

A. Sinkevičius amžinojo poilsio atgulė Lukšių kapinaitėse.

Kiekviename rajone įkurta kelių priežiūros įmonė buvo pavaldi Vyriausiajai gamybinei autokelių valdybai. Taip pat ir Jonavos, iš KER (kelių eksploatacijos ruožas), AKV (autokelių valdyba), 1995 m. tapusi Jonavos kelių tarnyba.

JUSTINAS LILEIKIS –

vienas pirmųjų Jonavos kelių tarnybos vadovų, pareigas ėjęs nuo 1967 m. liepos mėn.

Gimė 1930 m. gegužės 7 d. Padvarių kaime, Telšių apskrityje, ūkininkų šeimoje. 1949 m. tėvas Jonas Lileikis buvo ištremtas į Sibirą, o šeima slapstėsi. 1950 m. J. Lileikis pašauktas į karinę tarnybą, vėliau Techninėje aviacijos mokykloje įgijo elektros įrenginių mechaniko specialybę. 1955 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos

Jonavos kelių tarnybos administracijos darbuotojai: Algirdas Vaitkevičius, Giedrius Strazdas, Arvydas Tarasevičius, Alina Domeikienė, Julijonas Jadzevičius, Antanas Liegis, Rimgaudas Kiškis, Loreta Lukauskienė, Valdas Neverdauskas, Romualdas Noreika, Modestas Burčikas, 2005 m.

fakultetą, 1960 m. įgijo kelių inžinieriaus diplomą. 1960–1963 m. dirbo Jonavos rajono kelių inspektoriumi. 1964–1967 m. ėjo Trakų kelių ruožo viršininko pareigas. 1967–1985 m. Jonavos KER, vėliau, pasikeitus pavadinimui, buvo Jonavos AKV viršininku iki 1985 m. gegužės.

Dirbdamas Trakuose ir Jonavoje, rūpinosi ne tik rajono kelių priežiūra, bet ir darbuotojų darbo ir buities sąlygomis, statė administracinius, gamybinius pastatus.

Buvo disciplinuotas ir reiklus vadovas, spręsdavęs visas problemas. Jis nepriklausė partijai, o tai „išvystyto socializmo“ laikais nepadėjo darbe. J. Lileikio gyvenimo kelias nutrūko 1985 m.

ANTANAS LIEGIS. Nuo 1985 m. Jonavos autokelių tarnybos viršininkas (nuo 1995 m. kovo – Jonavos kelių tarnyba). Gimė 1950 m. lapkričio 5 d. Biržų rajono Klausučių kaime. 1969 m. baigė Pasvalio vi-

durinę mokyklą, o 1974 m. – Vilniaus inžinerijos ir statybos institutą.

A. Liegiui vadovaujant, Jonavos kelių tarnybos darbuotojai daug prisidėjo prie rajono ir miesto kelių tinklo vystymo ir priežiūros. Buvo atnaujinti ir patobulinti daugumos kelių inžineriniai įrenginiai, infrastruktūra. Gerinami rajono keliai, rekonstruojamas ir prižiūrimas rajono ir miesto gatvių tinklas. Kelininkai įsigijo ir pradėjo naudoti modernią kelių priežiūros ir statybos techniką. Pastatytos gamtosaugos reikalavimus atitinkančios druskos ir žiemos priežiūros mišinio talpyklos, uždara mechanizmų plovykla su nuotekų sistema. Druskai ruošti, keliams barstyti pradėta naudoti europinio standarto įranga. Dauguma darbuotojų, kaip ir vadovas A. Liegis, tarnyboje dirba daugiau nei 20 metų. Lojalumas duoda gerų rezultatų!

Keičiasi kelių priežiūros valdymas, darbų organizacija, technologijos. Jaunajai kartai telieka apmąstyti „kelio žmonių“ pergales ir nuosmukius! Tačiau praeities kolektyvų ir atskirų asmenybių pastangos ir darbai Lietuvos kelių tinklui – akivaizdūs.

Kelininkai visada pasiruošę dirbti – juos pamatysi per kaitrą ir pūgą, dieną ir tamsoje... Be normuotų

valandų! Jie dirba, kad paruoštų saugų kelią kitiems: vaikams ir suaugusiems, pėstiesiems ir važiuotiems, skubantiems pas ligonį ar nelaimės ištiktiems...

Didžiausia pagarba Lietuvos kelininkams, kurių darbais kasdien naudojamės! Sėkmės ir saugaus kelio Lietuvos kelių darbuotojams ir jais keliaujantiems!

AUTORIAUS ATVIRLAIŠKIS

1961 m. baigiau Jonavos vidurinę mokyklą, 1966 m. – Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą.

Mano karjeros kelias prasidėjo nuo 1967 m. Iš pradžių dirbau jaunesniuoju inžinieriumi Vievio kelių statybos valdyboje-6, o įgijęs pasitikėjimo tapau už mechanizaciją atsakingu darbuotoju, vėliau iki 2011 m. Lietuvos automobilių kelių direkcijoje atsakiau už ūkių infrastruktūrą. Visada buvau aprašomų įvykių dalyvis ir liudytojas. Dalyvavau tobulinant gamybinius procesus, diegiant naujas europines technologijas, atnaujinant ūkių gamybinius objektus ir kt.

Pažinojau ir gamybos klausimais bendravau su dauguma respublikos kelių vadovų. Tuo ir norėjau pasidalinti su metraščio skaitytojais.

Daug įdomios istorinės medžiagos senoji „kelio žmonių“ karta sukaupė Vievio kelių muziejuje. Kaip norėtųsi, kad dokumentika ir eksponatai nesunyktų ir kad šio amžiaus kelių kolektyvai ne tik nuoširdžiai dirbtų Lietuvos keliams, bet ir atsakingai saugotų garbingą praeities kelių istoriją.

Tik atsakingas darbas veda link progreso!

JONAVOS KRAŠTO MIŠKŲ IR MANO ISTORIJA

Vytautas DAUKŠEVIČIUS

GYVENIMO KELIO PASIRINKIMAS

Pasirinkti gyvenimo kelią svarbu ir sudėtinga. Ne kiekvienam pasiseka tai padaryti pirmuoju bandymu, kad gyvenimo saulėlydyje galėtų pasidžiaugti nuveiktais darbais, kurie turėtų tęstinumą ir prasmę.

Stodamas į Vilniaus miškų technikumą pasirinkau miškininko profesiją ir visą darbingą gyvenimo laikotarpį jos į nieką neiškeičiau. Esu kilęs iš miškingo Dzūkijos krašto Alytaus rajone. Nemunaičio parapijos dokumentuose radome XVII a. įrašų apie šeimos protėvius. Vaikystė, praleista prie šilų Nemuno pašonėje, įskiepijo meilę gamtai, tad miškininkystė tapo ir gyvenimo prasme, ir pragyvenimo šaltiniu man ir mano šeimai.

Tapęs miškininku trejus metus dirbau Ančios ir Dzirmiškių girininkijose Lazdijų ir Alytaus rajonuose. Į pirmuosius mano karjeros metus įsiterpė ir treji metai būtinosios karinės tarnybos sovietinėje armijoje. Gavęs tarnybos paaukštinimą, 1968 m. sausio 25 d. atvykau dirbti į Jonavos miškų ūkį ir savo darbą susiejau su šio krašto miškais, kuriuos puoselėjau ir saugojau daugiau nei 45 metus.

Mūsų kraštas – vienas miškingiausių Lietuvoje, miškas dengia apie 40 proc. jo ploto. Patogi transporto infrastruktūra – trys geležinkelio stotys, automagistralė Kaunas–Zarasai ir medienai plukdyti tinkamos Neries ir Šventosios upės – pasitarnavo miškų naikinimui per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus ir po jų vykusius ūkio atkūrimo darbus. Kadangi miškai

Dailininko Vytauto Buto sukurtas šaržas. Pastelė, popierius, 50x70, 2007 m.

liko apgailėtinos būklės, juos atkurti ir puoselėti buvo pavesta Jonavos miškų ūkiui (pirmasis direktorius Julius Danusevičius), įkurtam 1959 m. sausio 1 d. Jonavos krašte iš aplinkinių miško įmonių. Jonavos miškų ūkis šalyje labiausiai nukentėjo nuo chemijos pramonės, jame gausu žvyro karjerų, karinių poligonų.

Dirbdamas miškininku, patyriau ir nemažą visuomeninio darbo krūvį: kuravau jaunųjų miško bičiulių sambūrio veiklą, prisidėjau prie Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio idėjų sklaidos, kovojau už gamtos turtų išsaugojimą ateities kartoms, rūpinausi miesto želdiniais. Man tai nebuvo našta, atvirkščiai, esu laimingas, kad galėjau prisidėti prie šio krašto žmonių gerovės kūrimo.

JONAVOS

KRAŠTO MIŠKAI, JŲ PAVADINIMAI,

ADMINISTRAVIMAS

Lietuva iki XII amžiaus buvo miškų kraštas – 90 proc. jos ploto buvo padengta miškais, kurių visiems pakako. Vėliau kunigaikščiai ir didikai pradėjo savintis žemes ir miškus, valstiečius versti baudžiauninkais. Jau XV amžiuje laisvų, niekam nepriklausančių miškų neliko. Miškas buvo vertinamas kaip didelis turtas. Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti 1529 m. paskebtame Pirmajame Lietuvos statute. Nuo XV amžiaus girių plotai ėmė mažėti, nes jų vietoje radosi dirbama žemė. Patogiose ir patraukliose paupių ir pakelių vietose kūrėsi kaimai, gyvenvietės. Miško savininkai išnuomodavo pirkliams mišką prekėms gaminti, o darbininkams apgyvendinti statydavo laikinus pastatus – būdas. Dažnai tose vietovėse susiformuodavo kaimai ir žodis „būda“ išliko gyvenviečių pavadinimuose. Jų esama ir Jonavos krašte, šalia Keižionių, Užusalių apylinkėse.

Jonavos krašto miškai, kaip ir kitur Lietuvoje, turėjo savo pavadinimus. Jie buvo kildinami iš miško savininko, vietovardžio ar kokios nors miško ypatybės, įvykio. Miškų savininkais tapo karališkieji dvarai, dvasininkai, turtingesnieji valstiečiai. Nors ir keitėsi savininkai, nuosavybės formos, miškų pavadinimai vietinių žmonių atmintyje iki šiol išliko. Jie žymimi žemėlapiuose, įvardijami miško tvarkymo (miškotvarkos ir žemėtvarkos) dokumentuose.

Jonavos rajono miškingumas viršija 42 proc. ir yra vienas didžiausių Lietuvos Respublikoje. Miškingesni tik Varėnos, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajonai bei Kazlų Rūdos savivaldybė. Mūsų krašte yra nemaži miškų masyvai: Gaižiūnų ir Rumšiškių miškai, išsidėstę Jonavos bei Kaišiadorių rajonuose, užima 30400 ha plotą, o Bareišių ir Pageležių miškai – 7200 ha, Upninkų ir Santakos miškai – 7380 ha.

Miškus nuo XV amžiaus tvarkė girininkai, kurie buvo pavaldūs Didžiojo kunigaikščio kanceliarijai. Po Trečiojo dviejų respublikų padalijimo Rusijos valdžia daug kartų keitė valdymo struktūrą, tačiau girininkai visą laiką išliko.

Įkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1920 metais Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos įsakymu nusavintos didesnės nei 25 ha miško valdos bu-

vo perduotos valdyti valstybiniams miškininkams. Tarpukario Lietuvoje iki antrosios sovietų okupacijos Jonavos miškus valdė ir prižiūrėjo Kaišiadorių miškų urėdijos Šilasėdų (Gaižiūnų) ir Vadų (Dumsių) girininkijos, Kauno urėdijos (centras buvo Turžėnuose) Būdų (Užusalių), Jonavos, Kalnėnų (Svilonių), Kėdainių urėdijos Žeimių, Taujėnų urėdijos Pageležių, Ukmergės urėdijos Upninkų ir Raudondvario urėdijos, Kulvos girininkijos.

Užėjus sovietams, pagal 1940 m. liepos 2 d. liaudies seimo deklaraciją žemė ir miškai buvo paskelbti visaliaudine nuosavybe, o didesni nei 10 ha miškai perduoti valdyti valstybiniams miškininkams.

Po 1945 m. įvykusios miškų reformos, miškus valdantys ir tvarkantys vienetai buvo sustambinti ir tik 1957 m., įkūrus Miškų ūkio ir miško pramonės ministeriją, palaipsniui buvo grįžtama prie tarpukario miškų valdymo modelio.

Įvykus prievartinei kolektyvizacijai ir galutinei žemės nacionalizacijai, daug mažesnio našumo žemės ūkiui naudojamų žemių buvo perduota miškų ūkiams apmiškinti. Į tokių žemių sąrašą pateko ištisi kaimai, kaip antai, Dumsiškiai, Albertava, Kisieliškiai dabartinėje Dumsių seniūnijoje, Kaušanka Šilų seniūnijoje, Pasiekai, Makštava, Karčiai, Gegutės (prie Lietavos) Upninkų seniūnijoje, Šafarka Užusalių seniūnijoje. Taip atsirado nauji miškai, kurie dažnai gavo tų kaimų vardą, kiti padidino greta esančių valstybinės reikšmės miško plotą. Įdomi ir Užsienio miško Upninkų seniūnijoje pavadinimo transformacija. Šis plotas, prieš apaugant mišku, pasižymėjo auginamomis avižomis, todėl vietos gyventojų buvo vadinamas Avižieniais. Kadangi apylinkėse gyveno įvairiakalbių gyventojų, iš lenkiško pavadinimo palaipsniui į lietuvišką išsirutuliojo „Užsienio“ pavadinimas.

Dėl patogaus magistralinių kelių tinklo (tiek vandens, plentų ir geležinkelio) per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus miškai Jonavos krašte buvo intensyviai kertami nepaisant nustatytos kirtimo normos. Miškų atkūrimas vėlavo, jų būklė šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo apgailėtina. Numačius Jonavos pramonės plėtrą ir siekiant atkurti šio krašto miškus, nuo 1959 m. sausio 1 d. įkurtas Jonavos miškų ūkis. Ūkiui buvo priskirtos Ukmergės miškų ūkio Jonavos ir Pageležių girininkijos, Kėdainių ūkio –

Žeimių, Kauno ūkio – Svilonių, Kaišiadorių ūkio –Užusalių, Širvintų ūkio – Upninkų girininkijos. Tuo metu tarp geležinkelio Levintai–Gaižiūnai ir Neries upės veikė sovietų armijos Kauno (Gaižiūnų) karinė girininkija, kuri Jonavos ir Kaišiadorių rajonuose valdė apie 12 tūkstančių ha žemės, iš kurios apie 6000 ha buvo miškai.

1978 m., siekiant sutapatinti rajono ir miškų ūkio ribas, Jonavos ūkiui perduoti buvę Kauno miškų

Numeris schemoje

Miško pavadinimas (skliausteliuose pažymėtas pavadinimas, kartais naudotas dokumentuose)

III. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

ūkio Didžiojo raisto, Girininkų ir Mikainių miškai, Ukmergės ūkio valdytas Puščios miškas. Rajone esantys Eglyno, Šniūrų, Naujokų, Dobriškių, Jovaišių, Pasraučių ir Šilo miškai, kurių plotas buvo 1741 ha, liko Kėdainių miškų ūkio žinioje. (Šiuo metu Valstybinės miškų urėdijos Raseinių padalinio žinioje.)

Jonavos miškų ūkis (nuo 1990 m. rugpjūčio 1 d. –Jonavos miškų urėdija) valdė žemiau lentelėje minimus miškus, juose vykdė visus miško darbus.

Plotas, valdytas

Jonavos m. ūkio (urėdijos), 1986-01-01

Plotas, priskirtas valstybinės reikšmės miškams, 2013-01-01

Mišką 2024 m. prižiūrinti VMU Dubravos padalinio girininkija ha Girininkijos pavadinimas ha Girininkijos pavadinimas

1 2 3 4 5 6 7

11 Garniškių (Siesikų) 439 Jonavos 297,3 Jonavos Girelės

12 Puščios (Milagainių) 534 Pageležių 505,1 Pageležių Girelės

13 Žeimių 689 Jonavos 167,1 Jonavos Girelės

14 Nartautų 501 Girelės 207,8 Girelės Girelės

15 Paulinavos (Beržynas)

Girelės

16 Pabarupės 77 Girelės 42,8 Girelės Girelės

17 Barsukynės 530 Girelės 386,0 Girelės Girelės 18 Jakubiškio 669 Girelės 493,5 Girelės Girelės

19 Kulvos 297 Girelės 270,2 Girelės Girelės

20 Čičinų 157 Girelės 133,1 Girelės Girelės

21 Marviliaus 86 Girelės 86,3 Girelės Girelės

22 Aukštadvario (Girelės) 54 Girelės 54,7 Girelės Girelės

23 Gečių (Gabriliavos) 518 Jonavos 433,8 Jonavos Girelės

24 Knipų 72 Jonavos 72,1 Jonavos Girelės

25 Koncepto 17 Jonavos - Jonavos Girelės*

26 Bazilionių 102 Jonavos 96,4 Jonavos Girelės

27 Girelės 15 Jonavos 4,6 Jonavos Girelės

28 Kapelių 34 Jonavos 33,7 Jonavos Girelės

29 Beržų 65 Jonavos 33,6 Jonavos Girelės

30 Paluokės 82 Jonavos - Jonavos Girelės*

31 Dragočių 59 Jonavos 58,8 Jonavos Girelės

32 Markutiškių (Adamancai) 73 Jonavos 74,4 Jonavos Girelės

33 Luokenėlių 356 Jonavos 283,7 Jonavos Upninkų 34 Stoškų 286 Jonavos 165,8 Jonavos Upninkų

35 Makštavos 69 Jonavos - Jonavos Upninkų*

36 Akmeniškių 135 Jonavos - Jonavos Upninkų*

37 Bareišių 838 Pageležių 117,1 Pageležių Girelės

38 Kaušankos 828 Pageležių 272,7 Pageležių Girelės

39 Pageležių 974 Pageležių 432,2 Pageležių Girelės

TAUROSTA

1 2 3 4 5 6 7

40 Markutiškių 114 Pageležių 97,4 Pageležių Girelės 160 Ąžuolynės 114,5 Pageležių Upninkų 58 Jonavos 50 Jonavos Upninkų

41 Karčių 261 Ąžuolynės 63,8 Pageležių Upninkų

42 Baltromiškio 312 Ąžuolynės - Pageležių Upninkų*

43 Bėčių 2566 Ąžuolynės 1743,2 Pageležių Upninkų

44 Spanėnų 51 Svilonių - Svilonių Karmėlavos*

45 Gaižiūnų 40 Svilonių - Dumsių Karmėlavos*

46 Salupių 1640 Svilonių 778,1 Svilonių Karmėlavos

47 Garo - - 20,1 Svilonių Karmėlavos

48 Girininkų 115 Svilonių 117,8 Svilonių Karmėlavos

49 Karmėlavos 1321 Svilonių 1018,7 Svilonių Karmėlavos

50 Didžiojo raisto 540 Užusalių 505,5 Svilonių Karmėlavos

51 Mikainių 186 Užusalių - Svilonių Karmėlavos*

52 Karmėlavos 372 Užusalių 313,6 Dumsių Karmėlavos

53 Dumsių 552 Svilonių - Dumsių Gaižiūnų* 376 Užusalių - Dumsių Gaižiūnų*

54 Būdų 268 Užusalių 267,3 Dumsių Karmėlavos

55 Vadų 1756 Užusalių 1668,5 Dumsių Gaižiūnų

56 Pravieniškių 487 Užusalių 473,2 Užusalių Gaižiūnų

57 Būdų 173,4 Užusalių 173,4 Užusalių Karmėlavos 1733 Užusalių 1709,7 Užusalių Gaižiūnų

58 Balandėlių 56 Svilonių 38,7 Gaižiūnų Gaižiūnų

59 Gaižiūnų

2935,5 Gaižiūnų Gaižiūnų

60 Santakos 1108 Upninkų 728,2 Upninkų Upninkų

61 Vareikių 973 Upninkų 639,9 Upninkų Upninkų

62 Gegužinės 1093 Upninkų 706,9 Upninkų Upninkų

63 Trako 20 Upninkų 20,4 Upninkų Upninkų

64 Vaidašilio 105 Upninkų 78,2 Upninkų Upninkų

65 Upninkų 724 Upninkų 663,0 Upninkų Upninkų

66 Medinų 109 Upninkų 93 Upninkų Upninkų

67 Berkelių 421 Upninkų 343,2 Upninkų Upninkų

72 Ražotinės

73 Bučkalnio

74 Balsupio

Jonavos Girelės*

Jonavos Girelės*

Girelės - Girelės Girelės*

75 Tartokų 40 Girelės - Girelės Girelės* * Šiuo ženklu pažymėti miškai yra privatūs, tačiau jie yra girininkijos veiklos zonoje ir miškininkai atlieka įstatymo numatytas funkcijas.

Jonavos miškų ūkis (nuo 1990 m. – Miškų urėdija) veikė kaip valstybinė įmonė ir gamybinę veiklą organizavo 60 metų. Per tą laiką rajono miškingumas padidėjo 10 proc. Miškininkai apsodino nenaudojamas žemes jiems perduotuose plotuose, per 1959–1990 m. įveisė apie 1500 ha želdinių tuomečiuose žemės ūkio tarybiniuose ūkiuose, kolūkiuose. Dar apie 400 ha želdinių įveisė žemės ūkio įmonės vadovaujant 1973 m. suformuotoms miškininkų specialistų grupėms prie rajono žemės ūkio valdybų.

Nuo 2019 m. Lietuvoje valstybinius miškus valdo Valstybinių miškų urėdija, o Jonavos krašto miškus tvarko šios įmonės Dubravos padalinys. Po paskutinės reformos Jonavos rajone veikia 4 girininkijos: Karmėlavos, Gaižiūnų, Upninkų ir Girelės. Apie 16 tūkst. hektarų miškų valdo privatūs asmenys ir organizacijos.

UPNINKŲ SENIŪNIJOS SANTAKOS GIRININKIJOS MIŠKAI

Tai buvo mano pirmoji darbo vieta (1968–1970) Jonavos miškuose. Šios girininkijos miškai išsidėstę tarp Neries ir Šventosios Upninkų apylinkėse. Tai viena nuošaliausių Jonavos krašto vietovių, iš kurios pasiekti rajono centrą buvo galima persikėlus keltu per Nerį Padaiguose arba Salenykuose – iki kurių 5 arba 7 kilometrai, ir, pasiekus Upninkus, iki kurių –7 km. Tekdavo ir bristi per Šventąją, tada iki autobuso stotelės Upninkėliuose – 3 km. Kelias su žvyro danga į Upninkus buvo tik per mišką Šventosios šlaituose. Tad pirmasis mano darbas, be tiesioginių girininko pareigų, buvo pasirūpinti, kad būtų įrengtas privažiavimas prie girininkijos. Buvo išplatinta kelių trasa, užberta (nors simboline) žvyro danga. Jau po pusės metų į Santakos girininkiją važinėdavo maršrutinis autobusas iš Jonavos, ir maršrutas gyvavo keletą metų.

Upninkų apylinkių atokesniuose kaimuose buvo daug sodybų, jų nesumažėjo nuo tarpukario. Jose gyveno gausios šeimos, tad nenuostabu, kad šeštajame dešimtmetyje veikė Upninkų, Keižionių ir Padaigų septynmetės mokyklos, Salenykų, Vareikių, Perelozų ir Pakalniškių pradinės mokyklos. O paaugęs jaunimas įvairiausiais pretekstais palikdavo nuošalesnius kaimus. Man dirbant Santakos girininkijoje tarp miš-

kų išsidėsčiusiose sodybose jaunuolių buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Darbingo amžiaus vyrai plušo girininkijoje, o tik vienetai – dažniausiai mechanizatoriai – Upninkų tarybiniame ūkyje.

Šventoji buvo žuvų aruodas: praėjus pavasariniam potvyniui srauniose akmeningo dugno ir sekliose upės vietose, liaudiškai vadinamose „pabariais“, buvo galima stebėti tuntus žiobrių, gilesnėse vietose – pusmetrinių ūsorių.

Gamtos ramybė, miškų apsuptis ir Šventosios vanduo viliojo Jonavos pramonės įmonių vadovus, kurie su kolektyvais ar svečiais norėjo toliau nuo visuomenės praleisti laiką. Taip Jonavos chemijos statybos trestui buvo išskirtas sklypas „pionierių stovyklai“ (sklypus tuo laiku skyrė LTSR Ministrų Taryba). Jame buvo pastatytas pramogų kompleksas, pakabinamas tiltas per Šventąją ir nutiestas kelias nuo Baltromiškės iki Jurkonių kaimo, įrengtos aikštelės prie pakabinamo tilto. Tokio tipo du kompleksai buvo pastatyti ir Dagilionių kaime, netoli buvusios Santakos girininkijos kontoros. Visi šie statiniai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prarado savo pirminę vertę.

Girininkijos miškai garsėjo ir savo uogynais: žemuogėmis, mėlynėmis, ir grybais. Padidėjus taršai, miško paklotė pasikeitė: samanų patalą pakeitė ožrožės, lendrūnai, avietės. Pirmaisiais metais, nudžiūvus miškams, ypač gausiai derėjo avietės. Žmonės kibirais nešė uogas, nepaisydami miškininkų perspėjimų ir akivaizdaus gamtos kataklizmo įrodymų – nudžiūvusių medžių.

Šiandien upių santakoje vietoje našių pušynų auga iš pomiškio susiformavę ąžuolų ir beržų medynėliai, naujai pasodintas ir išlikęs pušų jaunuolynas. Grybų karalių baravykų galima surasti tik už 7 km, Upninkų pusėje.

MIŠKO RUOŠOS TECHNOLOGIJŲ

POKYČIAI

Iki 1960 m. Lietuvoje visi miško kirtimai būdavo atliekami rankiniais pjūklais, o iš kirtaviečių mediena išvežama arkliais. Ilgainiui miško darbininkai išmokyti dirbti motoriniais pjūklais „Družba“. Paskutinis Jonavos krašto „mohikanas“, dirbęs rankiniu pjūklu,

TAUROSTA

buvo Stepas Samardokas iš Santakos kaimo. Jis Santakos ir Balandėlių miške su dviem dukromis vykdė sanitarinius kirtimus.

Arklius pradėta keisti 1965 m., žemės ūkio ratiniams traktoriams pritaikius specialų įrenginį (gervę ir skydą). Vėliau buvo gauta ir specializuotų sovietinės gamybos vilkikų. Taip buvo pereita prie stiebinės gamybos, mediena vežama į sandėlį Jonavoje, Rambyno gatvėje, kur buvo skersuojami iki 20 metrų ilgio stiebai. Mechanizuotasis miško sandėlis Miško gatvėje baigtas statyti 1975 m. Į miškininkams skirtą sklypą 1980 m. perkelta ir miškų ūkio kontora.

Kilus būtinybei skubiai iškirsti bedžiūstančių spygliuočių medynus, Jonavos miškų ūkiui ministerija iš centralizuotų fondų paskyrė miško kirtimo ir genėjimo mašiną „Pika-100“, smulkios medienos pjovimo, genėjimo ir karpymo mechanizmą „Makeri-33T“, traukimo techniką „Norkar“. Šie mechanizmai tarnavo 10 metų, nors tai buvo suomių firmos bandomieji gaminiai. Juos valdę mechanizatoriai įgijo patirties dirbti su vakarietiška technika ir tęsė darbą su naujesniais įsigytais mechanizmais.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, veiklą pradėjo suomių kapitalo akcinė bendrovė „Girinis“. Ji subūrė žmones, apmokė technologijų ir ėmėsi miško kirtimo verslo. Buvo pereita prie sortimentinės gamybos kirtavietėse ir medienos traukimo į sandėlius medvežėmis. Ši technologija miškams nepakenkė: greičiau priešingai – susiformavo intelektuali miško ruošėjų karta. Ši įmonė po kelerių metų išsiskirstė į smulkesnes įmones, brigadas, prie jų prisijungė ir po urėdijos vėliava dirbę miško kirtėjai. Taip prasidėjo naujas miško ruošos darbų organizavimo būdas – ranga.

Miškininkai 1994–1999 m. vienu metu dirbo net trimis medvežėmis, kad ištrauktų mažų įmonių pagamintą medieną. Šioms įmonėms sustiprėjus ir įsigijus medvežes, urėdija liko tik su vienu šios rūšies mechanizmu. Mažėjant norinčiųjų gaminti medieną motoriniais pjūklais, urėdija 2009 m. įsigijo miško kirtimo mašiną „Hitachi“, galinčią per pamainą pagaminti 60–100 m3 sortimentų.

JONAVOS GIRININKIJOJE

Penkerius metus (1970–1975) dirbau girininku Jonavos girininkijoje, buvau atsakingas už Jonavos miesto ir dalį dabartinių Šilų bei Kulvos seniūnijų miškų. Dirbdamas šioje girininkijoje sukūriau šeimą, neakivaizdžiai baigiau studijas tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, Miškų ūkio fakultete.

Man bedirbant buvo baigtas sodmenų auginimo Jonavos miškų ūkyje centralizavimas. Nuo 1960 m. veikusioje kankorėžių aižykloje buvo aižomi ir iš kaimyninių miškų ūkių surinkti kankorėžiai. Likvidavus pagalbinį žemės ūkio padalinį Baltromiškėse, teko ir grūdus auginti, ruošti pašarus kitų girininkijų arkliams, naudojamiems miško ruošoje. Medelyne buvo ir Dekoratyvinių medžių bei krūmų skyrius, todėl nemažai šiandien Jonavos krašto gyvenvietėse bei mieste tarpstančių medžių ir krūmų yra pajutę ir mano rankų prisilietimą.

Pastačius Jonavoje naują poliklinikos ir ligoninės kompleksą, Jonavos girininkija tiekė sodmenis, o želdynu rūpinosi tuometis ūkio vyr. miškininkas Vladas Paplauskas ir vyresn. inžinierius Antanas Jakštas. 1972 m. asmeniškai organizavau pušynėlio už ligoninės, prie Varnutės, sodinimą. Tuo metu ligoninės vyr. gydytoju dirbo B. Maciulevičius.

Be medienos pardavimo, miškų ūkis nuo pat veiklos pradžios užsiėmė ir medienos produktų gamyba: buvo drožiamos skiedros, gaminamos taros lentelės. Persikėlus į naująjį medienos sandėlį, nuo 1975 m. pradėta pjauti lentas, tarpines gelžbetonio gaminiams. Pjovimo įranga buvo sovietinė, nenaši, imli energijai. 1993 m. miškų urėdija įsigijo švedišką medienos pjovimo diskiniais pjūklais įrangą, 1994 m. įsirengė 1 megavato galios medžio skiedromis kūrenamą katilinę, 1995 m. pastatė džiovyklą, kurioje vienu metu galima džiovinti 140 m3 lentų, 1996 m. paleido vokiško pavyzdžio lentpjūvę, įsigijo obliavimo ir frezavimo stakles, galinčias gaminti baldų ruošinius. Iš medienos perdirbimo gaudavome 60 proc. pajamų. Pagal pagaminamą produkciją Jonavos miškų urėdija buvo Lietuvos medienos perdirbimo įmonių dešimtuke. Tačiau Jonavos miškininkai, jų politinė vadovybė neatlaikė medienos perdirbėjų ir suinteresuotų asmenų spaudimo, todėl buvo priimtas sprendimas užleisti pozicijas. Taip 2,5 mln. litų vertės visas medienos sandėlio ir perdirbimo kompleksas 2004 m. buvo perduotas Turto fondui ir paskelbus konkursą išnuomotas UAB „Amunetė“.

Pakeliui į XXI a. – 1999 m. Jonavos miškų urėdijos kolektyvas.

Pirmoje eilėje (sėdi) – sekretorė R. Vincevičienė, buhalterė J. Noreikaitė, meistrė L. Martusevičienė, buhalterė K. Vėbrienė, buhalterė Z. Klimašauskienė, urėdas V. Daukševičius, vyr. buhalterė A. Mecelienė, buhalterė G. Kujavienė, buhalterė G. Ragulienė. Antroje eilėje – inžinierius R. Vincevičius, Upninkų girininkas D. Pilipavičius, Girelės girininkas R. Vazanauskas, inžinierius O. Sokolovas, meistras V. Mazgelis, Gaižiūnų girininkas A. Leskauskas, urėdo pavaduotojas G. Migauskas, energetikas V. Sakalauskas, dispečerė M. Pilsudskienė, sandėlio viršininkas K. Pabrinkis, inžinierė S. Mazgelienė, Dumsių girininkas A. Valys, vyr. inžinierius J. Jaruševičius, Užusalių girininkas K. Skuja, inžinierius S. Tutlys, Santakos girininkas R. Kiseliovas, Jonavos girininkas A. Jakubauskas, Ąžuolynės girininkas A. Urbonas, Pageležių girininkas A. Zigmantavičius. Trečioje eilėje – miško ruožo punkto viršininkas S. Banevičius, kelių meistras V. Remeika, inžinierius A. Malinauskas, meistras V. Žiezdrys, meistras V. Klimašauskas, vyr. mechanikas T. Gavrilovas, meistras D. Mickus, Svilonių girininko pavaduotojas A. Zubkovas, Liepių girininkas A. Kacegavičius.

Miesto želdynus tvarkė Komunalinių įmonių kombinatas. Reikalauta, kad sodmenys būtų kuo didesni. Bet priešingas pavyzdys – šalia tilto per Nerį, prie vaistinės, darbams vadovavęs KĮK darbuotojas Žvirblis apsodino skverelį mažais pušies sėjinukais, kurie iki šių dienų ir puošia sveikatingumo taką.

Labai ryžtingas tuometis žemėtvarkos specialistas J. Praškevičius nusprendė pašalinti iš žemės ūkio naudmenų Taurostos parko teritoriją ir 1973 m. ją apsodino Jonavos miškininkai. Man teko sodmenų tiekėjo vaidmuo. Jie buvo tą pačią dieną kasami, vežami ir sodinami. Talkoje dirbo miesto moksleiviai ir orga-

nizacijų atstovai. Jiems vadovavo miškų ūkio direktorius R. Jusaitis ir vyresn. inžinierius Antanas Jakštas.

Varnutės upelio šlaitai prie dabartinio Rimkų mikrorajono priklausė „Auksinės varpos“ kolūkiui. Juos Jonavos girininkija užsodino ir ne kartą atsodinėjo, nes miesto gyventojai, laikantys karves, jas ganydavo apželdintuose plotuose ir sodmenis sunaikindavo.

Vėlesniais metais, man jau dirbant vyriausiuoju miškininku, teko spręsti ir J. Basanavičiaus gatvės, atidarytos po rekonstrukcijos, apželdinimą. Miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui Zigmui Banevičiui

buvo duota užduotis ją apsodinti vienos rūšies gyvatvore. Pasirinkome kaulenį. Kiek turėjome medelyne šios rūšies sodmenų – patiekėme, o trūkstamą kiekį reikėjo atsivežti iš Žemaitijos ir Alytaus miškų ūkių medelynų.

Didžiausias rebusas girininkijai ir miškų ūkiui teko tada, kai nuo taršos išdžiūvo miškai. Bandomuosiuose želdynuose sodinti įprastines medžių rūšis buvo rizikinga, o Miškų tyrimo instituto projektuose nurodytų medžių rūšių teko ieškoti visoje respublikoje. Buvome dėkingi Kėdainių, Alytaus, Ukmergės, Prienų miškininkams, tiekusiems sodinukus „Azoto“ gamyklos taršos zonos miškams atkurti. Taip pat sprendėme medelyno plėtros problemą, rūpinomės sėti medžių rūšis, atsparesnes taršai. Manėme, žinoma, ir neklydome, kad vietoje išauginti sodmenys bus labiau prisitaikę prie būsimų augimo sąlygų, o ir jų patekimo į želdavietes laikas buvo trumpesnis. Ypač esame dėkingi Prienų miškininkams, kurie mums pateikė apie 5 tūkst. maumedžio sodmenų, išaugintų iš Degsnės miške surinktų kankorėžių sėklų.

Medelynas buvo išplėstas iki 88 ha. Jame vėliau buvo pasodintos pušų, juodalksnių, ąžuolų, obelų, kriaušių (miškinių) sėklinės plantacijos, kiti bandomieji želdiniai. Prie šių darbų ypač prisidėjo miškininkai specialistai Aldona Sajetaitė, Vida Juodaitienė, Arūnas Jakubauskas.

Medelyne buvo įrengtas vandens telkinys, laistymo sistema, ledainė, privesta elektros srovė. Nuostabų išradingumą įrengiant poilsiavietę neįgaliesiems parodė ekskavatorininkas Marijonas Romualdas Kazakevičius, meistras Kęstutis Malevičius.

ŽEMĖS GELMIŲ IŠTEKLIAI –TAUTOS TURTAS

Lietuvoje žvyro iškasama daugiausia iš visų šalies naudingųjų iškasenų. Bet jo poreikis nemažėja. Žema žemės išteklių pardavimo kaina ir lengvas uždarbis vilioja verslininkus, todėl norinčiųjų pradėti eksploatuoti karjerus ir juos plėsti atsiranda vis daugiau. Daugiausia šios rūšies iškasenų detaliai ar parengtinai išžvalgytų yra Trakų ir Jonavos savivaldybių teritorijose.

2010 m. galiojusiame Jonavos rajono bendrajame plane valstybinės reikšmės miškuose buvo planuojama apie 2700 ha įvairios paskirties objektų, iš jų: žvyro ir smėlio karjerų – 1848 ha, durpynų – 212 ha plote.

Miškas, nors ir auga ilgai, bet atsiželdo arba yra atkuriamas. Tačiau žemės gelmių turtai yra vienkartiniai – nei žvyras, nei smėlis iš dangaus nenukris, vagonais niekas neatveš ir nepripils į iškastą duobę.

Sovietmečiu Jonavos krašte veikė pramoninis Bartonių (Zatyšių) žvyro karjeras, pasitarnavęs statant Kauno HES. Šalia jo prie Salupių kaimo ir Bartonių iš valstybinio miško 1979–1980 m. vyriausybės sprendimu karjerams skirtas 140 ha miško plotas. 1973 m. pradėta kirsti trasa geležinkeliui į Rizgonių nerūdinių statybinių medžiagų kombinatą, besikuriantį 20 metų pušies jaunuolyne. Teko skubiai iškirsti apie 400 ha miško, tačiau nemaža dalis jo medienos tuo metu buvo nepaklausi. Veikė žinybiniai Venecijos (šalia Balandėlių miško, prie „Azoto“), Mitėniškių (prie Pauliukų), kiti mažesni karjerai. Devintajame dešimtmetyje, galutinai ar iš dalies baigus kultivuoti karjerus, kasmet gamtai buvo sugrąžinama po 30 ha.

Po masinio miškų džiūvimo „Azoto“ gamyklos zonoje, vykdant LTSR Ministrų Tarybos 1984 m. sausio 19 d. nutarimą, Lietuvos geologijos valdyba atliko žemės gelmių užterštoje zonoje žvalgybą. Paaiškėjo, kad po didžiąja šios zonos miškų dalimi slūgso žvyro ir smėlio telkiniai. Miškų atkūrimas čia laikinai buvo sustabdytas.

KARJERAI – JONAVOS AR LIETUVOS PROBLEMA?

Atkūrus nepriklausomybę, atsirado daug verslininkų, kuriems panūdo gauti leidimus ir vieną po kito atverti žvyrynus valstybinėje miškų žemėje, po miškais. Kodėl po miškais? Atsakymas paprastas – nereikia mokėti už žemę, derinti projektų su kaimyninių sklypų savininkais, kompensuoti jiems galimą žalą, paisyti sanitarinių apsaugos atstumų nuo gyvenamųjų namų. Palakstai po kabinetus, parašai krūvą raštų, surenki kolekciją garbingų parašų, dar šį tą nuveiki ir, prašau, atsiveria aukso kasyklos, nejaučiant jokios atsakomybės už daromą žalą miškui ir gamtai. Jona-

vos miškų urėdija iš privačių įmonių yra gavusi prašymus leisti baigti žvalgyti ir eksploatuoti žvyro-smėlio telkinius Rizgonių (360 ha), Rizgonių II (320 ha), Santakos (600 ha), Pasiekų (500 ha) Upninkų ir Šilų seniūnijose, Šveicarijos (140 ha), Dumsių seniūnijose. Leidus ar sutikus tenkinti šiuos norus, atsivertų gamtinis koridorius „Achemos“ taršai į Upninkų, Veprių, Ukmergės pusę, neliktų miškų tarp Paryžiaus ir Šalugiškių kaimų, Pušynėlio, Gumbiškių gyvenamųjų vietovių Dumsių seniūnijoje.

2009 m. Jonavos rajone veikė 9 karjerai, bet, baigus rekultivaciją, nė vienas hektaras išeksploatuotuose žvyrynuose nebuvo pateiktas apmiškinti. Dabar neliko būtinybės atidaryti naujų karjerų, nes pramonės poreikiai yra patenkinami, o miškininkai vietoje išdžiūvusių ir pažeistų medynų pasodino naujų želdinių.

Jonavos miškininkai mūru stojo už miškų išsaugojimą. Juk miškai ne tik valo orą – juos iškirtus ir atidarius karjerus, išnyktų rekreacinės vietos, būtų pasmerkti žūčiai nuostabaus grožio ežerėliai Bečių miške, už Aklojo ežero gyvenvietės, nes vyraujančios gruntinių vandenų kryptys rodo jų visišką bejėgiškumą išlikti atvėrus žvyrynus.

Įsimintinas ir UAB „Dranseikių karjeras“ noras įsitvirtinti Bečių miške. Paaiškinti galima tik taip –„tai daugiau primena lenktynes, kas daugiau užsigrobs perspektyvių žvyro-smėlio telkinių. Tai vyksta be jokių konkursų, o Geologijos tarnyba lengva ranka dalija leidimus, nevertindama tokių karjerų reikalingumo ir galimo neigiamo poveikio aplinkai.“ „Dranseikių karjeras“ tokį leidimą gavo 2008 m. kovo 8 d. Miškų urėdijai nesutikus išskirti sklypą, ginčas buvo perkeltas į teismą. Tačiau Konstitucinis teismas išaiškino, kad miškų pavertimas kitomis naudmenomis įmanomas tik išimtiniais atvejais. O tie atvejai nėra išaiškinti. Taigi ir pašaliečiui aišku, kad išimtinio atvejo čia nėra. Ieškinį UAB atsiėmė. O šią pastraipą norisi baigti optimistine gaidele: 2010 m. vasario 25 d. Jonavos savivaldybės taryba kelių balsų persvara nepritarė UAB „Dranseikių karjeras“ norams pradėti ruošti detalųjį planą naujo žvyro karjero valstybinių miškų žemėje.

Taisytinų įstatyminių normų yra daug. Rekultivacija privaloma tik visiškai užbaigus eksploataciją. Tai

gali užtrukti ne vieną dešimtmetį. O kas po tiek laiko suras bendrovę, vykdžiusią darbus? Miškų įstatymas taip pat turėtų aiškiai apibrėžti, kada gali būti leidžiama eksploatuoti naudingąsias iškasenas miške, jei savivaldybės teritorijoje esamuoju metu jau yra pakankamai iškasenų gavybos karjerų.

Dėl suprantamų motyvų miškų urėdai, kurių parašas turėjo būti dokumentuose, leidžiančiuose pradėti karjerų įteisinimo procedūras, tapo nepageidaujamais asmenimis. Visi jie Lietuvoje 2018 m. pabaigoje buvo atleisti, juridinio statuso urėdijos neteko, o Jonavoje neliko ir naujos struktūros, tvarkančios miškus, padalinio.

SĄJŪDIS IR MIŠKININKAI

Baigęs septynias klases ir būdamas 13 metų, klasės draugo buvau pakviestas studijuoti miškininkystę. Draugas persigalvojo, o aš įstojau į Vilniaus miškų technikumą. Tėvų nuomone, miškininkai esant bet kokiai valdžiai tarnauja miškui, o miškas – visuomenei.

Miškininkų kolektyve būdavo mažai politikuojama: mišką sodindami visi žinojo, kad darbo vaisiais naudosis tik anūkai, o gal proanūkiai, bet daugelis dirbdavo kuo sąžiningiau. Nors nebuvau nei pionierius mokykloje, nei komjaunuolis technikume ar tarybinėje armijoje, pakilti iki girininko pareigų man nebuvo problema. Bet vėlesnis karjeros augimas –problemiškas. Vieno kolegos buvau įkalbėtas, kad, tapęs komunistų partijos nariu ir užėmęs aukštesnes pareigas, galėsiu turėti daugiau įtakos naudingiems sprendimams. Tiesa yra ir tai, kad kartą vienas pilietis man priekaištavo dėl aukštų reikalavimų ūkinėje veikloje, kad noriu pripildyti kiaurą maišą. Jam atsakiau – gal ir nepavyks jo pripildyti, bet sumažinti kiaurymę tikrai pasiseks.

Sovietų Sąjungoje, atėjus į valdžią Michailui Gorbačiovui, buvo paskelbta „perestroika“, atvirumo politika „glastnost“. Keli dešimtmečiai iki politikos atšilimo buvo buvo sudėtingi ir miškams: reikalauta kuo daugiau produkcijos, slėpta tikrovė, žala gamtai. Viešai šiuos klausimus kėlė pabaltijiečių Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės lyga.

1988 m. rugpjūčio mitingas prie gamybinio susivienijimo „Azotas“. Pranešimą skaito V. Daukševičius. Antrame plane stovi „Azoto“ vyr. inžinierius Br. Lubys ir Gamtos apsaugos skyriaus viršininkas Mazurevičius.

Vilniuje 1988 m. birželio 3 d. susibūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, prasidėję renginiai pasiekė ir Jonavą. Vilniaus ekologinis klubas „Žemyna“ dviračiais liepos 25 dieną pasiekė Jonavą ir dalyvavo vykusiame mitinge. Po mėnesio „Atgajos“ klubo ekologinio žygio Nerimi dalyviai, dalyvaujant jonaviečiams, surengė mitingą prie gamybinio susivienijimo „Azotas“. Dalis žygio dalyvių prieš mitingą apžiūrėjo gamyklą, išklausė įmonės vadovo ateities planus. Mitinge kalbėjau ir aš. Išreiškiau nuomonę, kad, jei nebus skubiai pastatyti valymo įrenginiai, iškils pramoninės dykumos grėsmė.

1988 m. rugsėjo 7 d. miškų ūkyje įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupė, o po dviejų dienų įkurta ir Jonavos rajono persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė iš 20 žmonių, tarp kurių buvo ir du miškininkai: ekonomistė Violeta Maculevičienė ir aš, miškų ūkio vyr. miškininkas.

1989 m. sausio 23 d. prie „Azoto“ kultūros rūmų, kuriuose vyko sąjunginis trąšų pramonės įmonių atstovų susirinkimas, miškininkai suorganizavo piketą, atkreipdami dėmesį į katastrofišką ekologinę situaciją aplink trąšų gamyklą ir reikalaudami kuo skubiau imtis priemonių taršai sumažinti. Susirinkime dalyvavo ir TSRS trąšų pramonės ministras, kuris kalbėjosi su piketuotojais.

1989 m. kovo 26 d. įvyko TSRS liaudies deputatų rinkimai. Kauno teritorinėje kaimiškoje rinkimų apygardoje Nr. 689, kurią sudarė 6 rajonai, į deputatus

balotiravosi miškininkas, Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškotvarkos katedros vedėjas profesorius Vaidotas Antanaitis. Jo oponentas – Šakių rajono Kriūkų kolūkio pirmininkas Juozas Bastys. Jonavos rajone Antanaitis mane, Jonavos miškų ūkio vyr. miškininką, pasirinko patikėtiniu. 1989 m. kovo 2 d. Rukloje įvyko kandidato susitikimas su aukštesniosios mokomosios desantinės divizijos karininkais. Pristatytas kandidatas išdėstė savo rinkimų programą: paskelbti negaliojančius Molotovo-Ribentropo paktą ir sukurti Lietuvoje teisinę valstybę, besitvarkančią ūkiskaitos pagrindais, įgyvendinti ekologinę programą, įteisinti visas įmanomas ūkininkavimo formas ir kt. Karininkai pagarbiai išklausė pasisakymą, uždavė keletą neprovokuojamų klausimų. Pamenu tuo laiku profesoriaus išsakytą poziciją: „Nesvarbu, kad kariškiai už mane nebalsuos. Tačiau jie išgirs mūsų poziciją, sužinos tiesą apie Lietuvą, Sąjungą ir peršamus istorijos iškraipymus.“

Kitas susitikimas su kariškiais neįvyko dėl avarijos „Azoto“ gamykloje. Deputatu buvo išrinktas V. Antanaitis.

1989 m. liepos 13 d. prie Ruklos karinio miestelio įvyko Kauno žaliųjų klubo organizuotas antimilitaristinis mitingas. Jame aktyviai dalyvavo ir Jonavos sąjūdiečiai. Susirinko apie 200 žmonių. Kalbėjau ir aš apie niokojamus kelius, žalojamus medžius, teršiamą mišką. Reikalavome grąžinti miško plotus Dumsių masyve. Protestuotojai skandavo: „Beri šinel, idi domoj. Oficiery – doloj, soldaty – domoj.“ („Imk milinę, eik namo. Karininkai – šalin, kareiviai – namo“.)

Kaip vėliau pasakojo anapus tvoros buvę lietuviai vertėjai, kariškiai buvo pasiruošę. Jei būtų prasidėjusios provokacijos ar nevaldomi veiksmai, būtų duotas rimtas atkirtis. Tačiau abi pusės suprato padėties rimtumą.

1989 m. liepos 19 d. įvyko išplėstinis Jonavos rajono persitvarkymo sąjūdžio tarybos posėdis apie rajono ekologinę situaciją. Lietuvos valdininkai šalia Batėgalos kaimo, Kauprių kaimo vietoje, parinko vietą Kauno zonos toksinių atliekų laikinojo saugojimo aikštelei įrengti. Neatsižvelgta į sudėtingą Jonavos rajono situaciją dėl avarijos „Azote“, nuolatinės Kauno, Kėdainių ir Jonavos pramonės įmonių ir kitų objektų taršos. Priimtas kreipimasis į respublikos institucijas

su reikalavimu atsisakyti kaupimo aikštelės statybos šalia Batėgalos ir be jonaviečių sutikimo neprojektuoti ekologiškai pavojingų objektų 20 km spinduliu nuo Jonavos miesto.

Reikia pažymėti, kad ir prieš pusę metų Valstybiniame gamtos apsaugos komitete buvo svarstomas pasiūlymas statyti toksinių medžiagų naikinimo gamyklą Bukonyse. Visuomenės pasipiktinimas buvo išreikštas vasario 4 ir 23 d. „Jonavos balso“ laikraštyje.

Bet tuo bandymai Jonavoje statyti ekologinę bombą nesibaigė. Rugpjūčio mėnesį Valstybinis statybos komitetas karinės girininkijos teritorijoje prie Jonavos ir Kaišiadorių rajonų ribos suplanavo įrengti tarprajoninę laikinąją toksinių atliekų kaupimo ir sandėliavimo aikštelę. Tačiau vykstantys politiniai pokyčiai niekais pavertė šiuos bandymus ir šie taršos objektai nebuvo Jonavos rajone pastatyti.

1990 m. vasario 24 d. įvyko rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Lietuva buvo suskirstyta į 141 apygardą. Apygardų rinkimų komisijos narius teikė Sąjūdis, organizacijos. Būtent taip buvau išrinktas „Neries“ apygardos rinkimų komisijos pirmininku. Pirmame ture daugiausia balsų surinko Edmundas Simanavičius, bet jų neužteko tapti deputatu. Antras buvo Bronislovas Lubys, antrame ture atsisakęs savo rėmėjų (agitatorių) paramos. Trečiasis – E. Marciukas. Antrame ture nugalėjo B. Lubys, kuris ir tapo Kovo 11-osios akto signataru, Atkuriamojo Seimo nariu.

ŽEMYNINĖ KOPA VADŲ MIŠKE, DUMSIŲ SENIŪNIJOJE

Unikalus Jonavos krašto bruožas – mišku neapaugę, sovietinės armijos karinių poligonų vietoje išryškėję smėlynai, primenantys tikrų tikriausią dykumą. Jei niekas nebūtų vaikščiojęs ar važinėjęs, tie smėlynai būtų užžėlę žolėmis, krūmais, medžiais. Bet kai visą laiką smėlis judinamas, smėlynas vis labiau veikiamas vėjo erozijos. Susidaro specifinis faunos ir floros kompleksas su daugeliu itin retų rūšių, būdingu kraštovaizdžiu pietryčių Lietuvai ir Kuršių neringai. Mūsų dykumose buvo filmuota dalis juostos „Baltoji dykumų saulė“. Gal prisimenate tokį filmą apie raudonarmietį ir jo lydimas moteris iš haremo, sukurtą vaizduojant įvykius Vidurinėje Azijoje? Dalis smėlynų ir

Žemyninė kopa Dumsių (Vadų) miške, 2010 m.

atkūrus nepriklausomybę buvo naudoti kariuomenės reikmėms. Tik esantys kairėje Levintų–Gaižiūnų geležinkelio pusėje atiteko miškų ūkio reikmėms.

Kairėje geležinkelio pusėje buvo išlikęs vėjo suformuotos kopos fragmentas. Čia miškai buvo atkurti įkūrus Jonavos miškų ūkį. Augant sovietų kariškių poreikiams, 1976 m. tuometės Lietuvos vyriausybės potvarkiu Dumsių ir Užusalių girininkijų masyve buvo išskirtas 1600 ha miško plotas technikos desantavimo aikštelei įrengti. Miškas turėjo būti iškirstas, išrauti kelmai, išlyginti reljefo nelygumai. Tuo pat metu Karmėlavos karinis aerodromas buvo perduotas civiliams, tapo tarptautiniu oro uostu. Kadangi skrydžiai su desantavimo aikštelės veikimu nesuderinami, miško kirtimas buvo sustabdytas, o iškirstas plotas paliktas karinės technikos manevravimo pratyboms.

1992 m., jau nepriklausomoje Lietuvoje, perėmus Kauno karinės girininkijos miškus, Jonavos miškininkai iškirstame 600 ha plote sprendė miško atkūrimo, kelių tinklo, poilsiaviečių ir pažintinių takų įrengimo klausimus. Taip su atkurtos Dumsių girininkijos girininku Almantu Valiu nutarėme palikti neapželdintą dar nesudarkytą žemyninės kopos fragmentą. Prie privažiavimo kelio įrengėme stovėjimo aikštelę, nuo jos iki kopos – pažintinį taką. Nuo palikto neapželdinto 1,5 ha ploto atsiveria Vadų miško masyvas, jame jau buvo įsitvirtinę jauni želdiniai.

Deja, istorija kartojasi. Taip sunkiai smėlynuose įsitvirtinusių pušaičių dalis jau nukirsta. Tačiau turiu vilties, kad aplink kopą ir pažintinį taką jaunuolynai bus išsaugoti, o žmonės galės gėrėtis gamtos grožiu.

Susitikimas su jaunaisiais miško bičiuliais. Vadovė Zita Venckienė, miškų urėdas V. Daukševičius, inžinierė S. Mazgelienė, Jonavos r. savivaldybės sk. vedėjas V. Reklaitis, meistras V. Mazgelis, 2004 m.

JAUNIEJI JONAVOS MIŠKO BIČIULIAI

Neatsiejamas miškininkų bendradarbiavimas su jaunimu. Sovietmečiu keturiose mokyklose veikė mokyklinės girininkijos. Nuo 1975 iki 1988 m. kasmet (dažniausiai Panoterių vidurinėje mokykloje) kartu su kitomis jaunųjų žemės ūkio specialybių grupėmis vykdavo konkursai, būdavo dalijamasi pasiekimais, žiniomis.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Jonavoje buvo įkurtas jaunųjų miško bičiulių klubas „Medeina“. Į šio klubo (vadovė Zita Venckienė) veiklą įsijungė visų Jonavos miesto mokyklų mokiniai. Juos globojo miškų urėdijos specialistai, lydėdavo į miškų išvykas. 1996 m. Vilkijoje įvyko jaunųjų miško bičiulių konkursas. Moksleivius paruošti padėjo urėdijos inžinierius Juozas Jaruševičius, juos išmokęs įvairių miškininkystės gudrybių. Jonavos komanda laimėjo 1-ąją vietą.

Artėjančiam Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti ir šalies valstybingumo 80-mečiui įprasminti 1998 m. balandžio 18 d. Jonavos miško bičiuliai su Kauno ir kitų apskričių atstovais Jonavos miškų ūkio Svilonių girininkijos Girininkų miške, prie kelio Kaunas–Jonava, ant Šešuvos upės šlaito, pasodino pirmąją Lietuvoje tūkstantmečio ąžuolų giraitę. Pastatytas ir atminimo stogastulpis.

Kelerius metus miško bičiulių globėja buvo inžinierė Stasė Mazgelienė. Ji organizuodavo bičiulių talkas Atminimo parke. Degant laužams ir kepant bul-

vėms, talkininkai klausydavosi literatų skaitomų eilių apie gamtos grožį. Globojant klubą medelyno vadovei Vidai Juodaitienei, bičiuliai susipažino su medžio keliu nuo mažos sėklytės iki išlakių medžių.

Urėdija padėjo išleisti rajono jaunųjų miško bičiulių kūrybos knygelę „Medžio laiškas žmogui“. Klubo nariai talkininkaudavo sodinant mišką, gamino ir kabino inkilus, valė užterštus miškus ir pakeles. Minint Pasaulinę žemės dieną, miesto Santarvės aikštėje kartu su rajono visuomene dalyvaudavo keliant Žemės vėliavą.

Baigiamieji metų renginiai vykdavo šalia administracinio miškų urėdijos pastato esančiame parke. Jame pasodintas ne vienas atminimo medis, primenantis prasmingai praleistas ir įamžintas akimirkas.

KARIUOMENĖ JONAVOS KRAŠTO MIŠKUOSE

1931 m. Lietuvos kariuomenės poreikiams valstybė prie Gaižiūnų geležinkelio stoties iš savininkų išpirko 800 ha žemės ir miškų plotą ir Šilasėdų girininkijos (Kaišiadorių miškų urėdija) miškuose įrengė poligoną su infrastruktūra kariuomenės poreikiams. Šiame poligone įsikūrė ir 1939 m. į Lietuvą įvesta sovietinė kariuomenė. Pokario metais poligoną ir greta esančius miškus valdė Kauno karinė girininkija, pavaldi Pabaltijo karinei apygardai, įkurtai Rygoje. Iš Karmėlavos aerodromo kildavę naikintuvai į taikinius Vadų miške (Dumsių sen.) mėtė aviacines bombas. Įkūrus Jonavos miškų ūkį, nutiesus dujotiekį per šį mišką, kariškiai iš Vadų miško pasitraukė. Miškininkai atkūrė Dumsių ir Užusalių girininkijų masyve sudarkytus miškus. Įkūrus mokomąją oro desanto diviziją Rukloje, šarvuočiai per geležinkelio pervažą, miško keliais pasiekdavo ir Būdų kaimus Užusalių seniūnijoje, niokodami miško kelius, laužydami medžius, kareiviai statė stovyklavietes, palikdami krūvas atliekų.

Kariškiai išsireikalavo išplėsti poligoną 1600 ha miško sąskaita Dumsių ir Užusalių girininkijų sandūroje, o vyriausybė tam pritarė. Nepavykus įrengti technikos desantavimo aikštelės, šis plotas buvo naudojamas technikos manevravimo pratyboms. 1992 m. Jonavos miškų ūkis karinio poligono miškus perėmė į savo žinią. Iškirstus miškus Vadų miške, išskyrus 1,5

Naujoji Jonavos miškų urėdijos kontora Jonavos šiaurės pramoniniame rajone, 2004 m.

ha ploto žemyninės kopos fragmentą, miškininkai atkūrė, įrengė kelius, stovėjimo aikšteles poilsiautojams, priešgaisrinę infrastruktūrą.

Be minėto Gaižiūnų (Ruklos) poligono Jonavos krašte buvo įsikūrę ir kariuomenės raketų daliniai miške prie Gulbiniškių kaimo ir Kėdainių miškų urėdijos valdomame miške prie Bukonių–Šėtos kelio. Jie buvo aptverti trijų eilių spygliuotos vielos tvora, prikalta vinimis prie augančių medžių. Išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, didelė dalis paliktų pastatų vietos gyventojų, metalo ieškotojų buvo suniokoti, vėliau Turto fondo parduoti nugriauti. Taip pat liko kuru užterštų teritorijų, kurioms išvalyti buvo pasitelktos ir specializuotos organizacijos.

Makštavos gruntinis karinis aerodromas Upninkų seniūnijoje kapitalinių statinių neturėjo. Išvedus kariuomenę, plotas buvo grąžintas žemės savininkams ir iš dalies apsodintas mišku.

ĮVERTINUS PRAEITĮ – ŽVILGSNIS Į ATEITĮ

Praėjo daugiau nei dešimt metų, kai palikau mėgstamą darbą, su juo susietą visuomeninę veiklą ir pradėjau kitą gyvenimo etapą – tapau pensininku. Suradau kitų pomėgių, pasikeitė dienos režimas. Vis dėlto retsykiais grįžtu į praeitį ir mintyse pabūnu su mišku, apmąstau jo tolesnį likimą. Per laiko prizmę vertinu atliktus darbus ar ką reikėjo daryti kitaip.

Jonavos Miškų ūkis (nuo 1990 m. – miškų urėdija) nuo įsikūrimo iki 2012-ųjų įveisė ir atkūrė mišką didesniame nei 10500 ha plote. Išdžiūvusiuose nuo

Miškų urėdas V. Daukševičius, 2008 m. V. Miliausko nuotrauka.

atmosferos taršos, nenaudojamuose žemės ūkio plotuose, Rizgonių ir Miteniškių rekultivuotose karjerų žemėse, į miško fondą grąžintuose durpynų, sovietinės armijos poligonų vietose šiandien ošia jaunuolynai. Didelė šių miškų dalis atiteko savininkams, atkūrus jų teises į nusavintą žemę. Miškininkai nusausino užmirkusius miško plotus, įrengė kelių tinklą, poilsiaviečių, išplėtojo miško gesinimo priemonių infrastuktūrą. Tai įgalino miške darbuotis lengviau ir našiau. Tame pačiame plote medienos atsargos valstybinės reikšmės miškuose padidėjo du kartus. Brandžių medynų plotai nuo 1,5 proc. padidėjo iki 20 proc.

Keičiasi miškininkų kartos, diegiamos išmaniosios technologijos. Tik neramina 2018 m. Seime priimti sprendimai centralizuoti miškų ūkio valdymą: vietoje 42 savarankiškai dirbusių miškų urėdijų įkurta Valstybinė miškų urėdija su 26 padaliniais, panaikinta ūkinę veiklą koordinavusi Generalinė miškų urėdija. Neliko Jonavos miškų urėdijos. Jonavos krašto miškus saugančios urėdijos priskirtos Dubravos padaliniui. Miškininkai nutolinti nuo visuomenės ypač jautriame miškui krašte.

Lietuva – miškų kraštas. Jie dengia trečdalį respublikos teritorijos. Miškas – gyvas organizmas, atiduodantis žmonijai save visą, tikėdamasis padėkos ir meilės. Deja, išmestos atliekos, išdegę, žuvę, nukirsti ir neatželdinti plotai byloja ką kita. Rūpindamiesi savimi daugelis nepajunta, kaip skaudžiai galima sužeisti žaliąjį brolį... Suprasti mišką niekada nevėlu. Globokime miško aplinką, jo gyvūniją. Neardykime tos pusiausvyros. Pasakykime sau ir kitiems: „SAUGOK MIŠKĄ“.

SPALVINGAS FILARETO GYVENIMAS

Senosiose Kulvos miestelio kapinėse yra paminklas su sunkiai įskaitomu įrašu, jog čia 1870 m. palaidotas Napoleonas Novickis (Napoleon Nowicki). Pasidomėjus šio asmens biografija, atsiskleidė įdomi ir kupina įvykių istorija, kuri turėtų sudominti ne tik jonaviečius, bet ir kitus skaitytojus. Šis žmogus išgyveno sudėtingiausius ir tragiškiausius XIX a. Lietuvos istorijos vingius ir artimai bendravo su iškiliausiomis to laikotarpio asmenybėmis. N. Novickis – filaretas, sukilėlis, Sibiro tremtinys, romantikas, gabus, išradingas ir verslus žmogus, nuėjęs spalvingą gyvenimo kelią.

TĖVAI

N. Novickis gimė 1800 m. Varšuvoje Karūnos ir Lietuvos matininko (geometro), Minsko pavieto bajoro (herbas Osęki), buvusio Starodubo rotmistro Timotiejaus Silos Novickio (Tymoteusz Silla Nowicki) ir bajorės Rozalijos Miedzichovskos šeimoje. Kai kurie šaltiniai jo gimimo vietą nurodo Alantą Ukmergės paviete (dabar – Molėtų r.), tačiau jis pats filaretų tardymo dokumentuose mini, kad gimė Varšuvoje, o vaikystėje gyveno tėvų namuose Varšuvoje ir jos apylinkėse kartu su broliu Jonu ir seserimi. Napoleono tėvas jaunystėje buvo įstojęs į jėzuitų gretas, vėliau, baigęs universitetą, tapo vienu žymiausių geometru Abiejų Tautų Respublikoje, da-

Gintautas ŠEIKIS, istorikas-kraštotyrininkas

Mečislovo Sangavičiaus nuotraukos ir dokumentai

lyvavo sudėtingų statybų matavimo darbuose, parašė knygų, skirtų žemės matininkams. Savo testamente jis minėjo, kad po 1794 m. sukilimo neteko reikšmingos dalies turto, liko tik dalis pinigų, geometriniai įrankiai, brėžiniai ir 300 knygų, kurias ketino padovanoti universitetui. Tarnybos metu jis buvo susijęs su Nesvyžiaus ordinatoriais, o iš kunigaikščio Dominyko Jeronimo Radvilos (1786–1813) nuomojo Žitkavičių palivarką. Iš palivarko gautas kuklias pajamas skyrė savo vaikų mokslui.

FILARETAS

N. Novickis apie 1818 m. įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultetą. Tuo metu Vilniaus universitetas buvo seniausia ir didžiausia aukštoji mokykla visoje Rusijos imperijoje, o Vilnius buvo vienas svarbiausių Rytų Europos kultūros centrų. Studijuodamas Napoleonas klausė iškilių dėstytojų Andriaus Sniadeckio (1763–1838), Stanislovo Bonifacijaus Jundzilo (1761–1847) ir kt., paskaitų. Be tiksliųjų, Napoleonas domėjosi ir humanitariniais mokslais. Yra žinoma, kad jis laikė istorijos egzaminą pas Joachimą Lelevelį (1786–1861) bei dalyvavo dailės dailininko Joną Rustemo studijose (1762–1835).

Studijuodamas N. Novickis aktyviai įsitraukė į filaretų judėjimą. Filaretai (gr. philaretos – „doros mylėtojas“) buvo slapta studentų organizacija, veikusi VU 1820–1823 m. Filaretų draugija turėjo keturias sekcijas: fizikų-matematikų, teisininkų, literatų ir medikų. Sekcijos buvo padalintos į bendrijas, kurios buvo vadinamos vaivorykštės spalvomis. Fizikų sekcija turė-

jo tris bendrijas: Žaliąją, Avietinę ir Rožinę. 1820 m. birželio 25 d. N. Novickis buvo priimtas į Rožinę bendriją, kurioje ėjo patarėjo pareigas. 1821 m. gegužės 13 d. jis įstojo į Bičiulių draugiją, kuri 1822 m. buvo pervadinta į Filadelfistų (gr. philadelphia – „broliškoji meilė“) draugiją. Šioje organizacijoje vyravo radikalesnės patriotinės nuotaikos, ryžtas demokratiniais pagrindais atkurti Lenkijos ir Lietuvos unijinės valstybės nepriklausomybę. Tuo pat metu N. Novickis dirbo Filaretų priežiūros rūmų sekretoriumi, o 1822 m. tapo komiteto, planavusio filaretų idėjas skleisti provincijoje, nariu.

Studijų metais N. Novickis sutiko didžiąją gyvenimo meilę Feliciją Micevičiūtę (Felicja Micewiczowa, 1803–1883), Ukmergės pavieto maršalkos, buvusio Ukmergės žemės teismo teisėjo Dominyko Micevičiaus, kuris valdė Skačiūnų dvarą prie Lyduokių, dukrą. Filaretai ją vadino „dangiškąja Fela“ (Nebieskiej Fela), o į gražuolės širdį pretendavo ne vienas jaunuolis, tarp jų ir poetas, filaretų draugijos įkūrėjas Tomas Zanas (1796–1858), kuris Feliciją pažinojo nuo tada, kai ją mokė Deibelių mergaičių pensionate Vilniuje. Po keliasdešimt metų savo dienoraštyje Zanas rašė: „Iki šiol prisimenu didžiausią savo pensiono meilę – Felią. Mano jausmai jai nuo to laiko nepasikeitė nė per adatos skylutę.“ Jis Felicijai skyrė eiles.

Nuo jo neatsiliko ir Adomas Mickevičius (1798–1855) garsiojoje „Filaretų dainoje“ paskutinį posmą paskirdamas gražuolei savo mūzai Felai:

Mus greit užkas į smėlį, Kur šalta ir baugu...

Akis užspaus tau Felė Arba ranka draugų.

(Vertė Aleksys Churginas)

Napoleonui studijuojant Vilniaus universitete, jo tėvas kartu su svainiu, buvusiu Mozyriaus pavieto pakamario teismo teisėju Tadeušu Miedzichovskiu (Tomasz Miedzychowski) iš Radvilų komisijos 1822 m. sausio 10 d. už 66 tūkstančius sidabro rublių nusipirko Alantos dvarą Ukmergės paviete. Dvare Napoleonas retkarčiais lankydavosi su universiteto draugais.

Caro valdžiai ir jos agentams patriotinės filaretų nuotaikos buvo žinomos, tik laukta tinkamos progos

susidoroti su jaunimo judėjimais. 1823 m. lapkričio 15 d. carinė valdžia ėmėsi veiksmų: 108 jaunuoliai, taip pat Napoleonas, buvo suimti. Areštuotieji buvo įkalinti įvairiuose Vilniaus vienuolynuose: Bernardinų, Pranciškonų, Basųjų karmelitų, Pijorų, Misionierių ir Visų Šventųjų. N. Novickis buvo laikomas Pijorų vienuolyne, Dominikonų gatvėje. Gruodžio 9 d. jis buvo pirmą kartą apklaustas, vėliau dar keletą kartų kviestas į teismą ir tardomas. Filaretų apklausą organizavo komisija, kurios dauguma narių, pagal filaretą Stanislovą Moravskį (1802–1853), buvo „be sąžinės, doros, moralės“. Ypač išsiskyrė Vilniaus gubernijos prokuroras Jeronimas Botvinko (1778–1850), turėjęs Klabinių dvarą netoli Alantos. J. Lelevelio žodžiais tariant, jis buvo niekšas ir sukčius. A. Mickevičius Botvinką aprašė „Vėlinėse“ kaip žiaurų personažą, kuris vaikams kirtęs po tris šimtus rykščių. Rašytojas Fadejus Bulgarinas (1789–1859) savo romane jį pavadino „skotinka“.

ALANTOJE

Tardomas Napoleonas laikėsi tvirtai ir oriai, todėl vėliau tardymo komisija su nepasitenkinimu konstatavo, kad „N. Novickis priklauso tiems, kurie nepripažįsta jų tiesos.“ Komisijai taip ir nepavyko įrodyti jaunuolio kaltės. Pagal tėvo prašymą ir garantinį laidavimą 1824 m. sausio 27 d. jis buvo išleistas gyventi į tėvo dvarą Alantoje be teisės iš ten išvykti. Mokslus universitete teko mesti, nors vėliau, tų pačių metų birželio 14 d., jis teismo buvo išteisintas.

Alantos dvare vyko gana intensyvus kultūrinis gyvenimas, vykdavo labdaros vaidinimai ir koncertai, o gautos lėšos buvo skiriamos Vilniaus vaikų prieglaudoms paremti. Tuo metu netoliese, už keliolikos varstų, baigusi mokslus Vilniuje, Skačiūnų dvare pas tėvus gyveno F. Micevičiūtė, didžioji Napoleono meilė. Tikėtina, kad galbūt Napoleonas ją aplankydavo. Tačiau po kelerių metų jaunuolių keliai išsiskyrė, nes N. Novickio tėvas buvo priverstas parduoti Alantos dvarą. Radvilų turtų komisija gavo skundų iš Stefanijos Radvilaitės (1809—1832) vyro Liudviko Vitgenšteino (1799–1866), kuris tvirtino, kad T. Miedzichovskis ir T. Novickis, įsigydami Alantos valdą, komisiją apgavo, nes neteisingai nurodė valdos dydį, joje esantį turtą, žmonių skaičių, todėl buvę savininkai ir pati komisija patyrė nuostolių. Komisija keletą metų nagrinėjo

TAUROSTA

skundus ir 1828 m. pripažino, kad Tymotiejus Novickis ir Tomašas Miedzichovskis padarė didelį nuostolį valstybės iždui, todėl juos įpareigojo nuostolius padengti, o dvarą parduoti. Naujasis savininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis apmokėjo T. Miedzichovskio ir T. Novickio skolas ir iš pastarųjų 1828 m. įsigijo Alantos valdą. Nėra žinoma, kada Novickiai paliko Alantą, bet Alantos bažnyčios santuokų knygos 1828 m. įrašas byloja, jog Timotiejus ir Napoleonas Novickiai dar dalyvavo kaip liudininkai čia vykusioje giminaičių Miedzichovskių vedybų ceremonijoje. Novickiams netekus dvaro, Felicijos tėvas nepanoro leisti dukros už Napoleono. Ji ištekėjo už Kauno pavieto maršalkos Igno Vilamavičiaus, poeto Adomo Mickevičiaus pusbrolio. Napoleoną ir Feliciją likimas vėl suves po 30 metų.

GALICIJA IR KROKUVA

Kur gyveno Novickiai palikę Alantą, nėra aišku. Tik žinoma, kad tėvas Timotiejus po kelerių metų mirė. Prasidėjus 1831 m sukilimui, Napoleonas įsitraukė į jo veiklą – tapo ryšininku (emisaru) tarp Lietuvos ir Lenkijos. N. Novickio dėka daug žmonių tapo sukilimo dalyviais. Leonas Kenevičius, Mozyriaus sukilimo vadas, vėliau prisiminimuose rašė, kad jį dalyvauti sukilime „lenkė“ emisaras N. Novickis. Numalšinus sukilimą, jis turėjo slapstytis ir bėgti į Prancūziją, kurioje rado prieglobstį daugelis sukilimo dalyvių. Prancūzijoje N. Novickis aktyviai įsitraukė į jam ideologiškai artimą karbonarų judėjimą.1

1833 m. kaip pulkininko Juozapo Zalivskio (1797–1850) emisaras N. Novickis slapta grįžo į Lietuvą, tačiau pradėjus persekioti carinei policijai, greitai turėjo išvykti į Galiciją, kur gyveno Šepelevskio pavarde. Bendražygiai jį vadino Šepelo. Galicijoje Napoleonas įsitraukė į vietinių angliakasių judėjimą, o įkūrus masonų Lenkijos angliakasių sąjungą, tapo šios organizacijos Didžiuoju meistru. Jis stengėsi palaikyti ryšius

1 Karbonarai (it. carbonaro – „anglininkas“) – istorinės Italijos slaptos revoliucinės organizacijos, įkurtos Europoje XIX a. pirmojoje pusėje, kovojusios su absoliutizmu, nariai, siekę Italijos laisvės ir radikalios visuomeninės programos. Karbonarai turėjo sekėjų Prancūzijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse. Jie darė įtaką 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilėliams.

100 2024 NR. 2 (20)

su Europos masonų ložėmis. Tuo metu tarp Sąjungos ir kitų organizacijų vyko dideli nesutarimai, todėl nusivylęs bendradarbiavimu, 1835 m. paliko Lvovą ir išvyko į Krokuvą, kurioje mėgino atkurti Lenkijos angliakasių sąjungą. Būtent tada, 1835 m. birželio mėnesį, jis susipažino su Simonu Konarskiu (1808–1839), kuriam padėjo įkurti Lenkų tautos sandraugą (Stowarzyszenie Ludu Polskiego). Tais pačiais metais vyriausiajam sandraugos susirinkimui paskyrus, vėl nelegaliai kirto sieną, kad pradėtų ruoštis naujam sukilimui Lietuvoje ir Lenkijoje. Apsigyveno Kareliškiuose, Naugarduko paviete, pas brolį, kuris augino cukrinius runkelius ir turėjo cukraus fabriką. Fabrikas tapo propagandos prieš carinę valdžią centru visame paviete, ten buvo platinama uždrausta spauda. Kartu su broliu dirbdamas cukraus fabrike, Napoleonas greitai perprato cukraus gamybos procesą ir tapo šios srities žinovu. Kadangi slapstėsi, neatskleisdamas savo autorystės parašė ir 1837 m. Vilniuje, Juozapo Zavadskio (1781—1838) leidykloje, išleido knygą „Apie cukrinių runkelių gamybą namuose ir rafinavimą bei runkelių auginimą Lietuvoje“. Knyga buvo išplatinta siekiant paskatinti žemės savininkus užsiimti cukraus gamyba. Minske besikurianti įmonė N. Novickiui pasiūlė tapti naujojo cukraus fabriko direktoriumi. Kruopščiai besiruošdamas šioms pareigoms, Napoleonas aplankė daugybę provincijų, kuriose susipažino su kitų cukraus fabrikų veikla. Siūlomas pareigas jis turėjo užimti 1838 m. rudenį, tačiau birželio mėn. dėl išdaviko Antano Ožerskio parodymų jis, kaip ir bendražygis S. Konarskis, buvo suimti.

AREŠTAS

Carinė valdžia apkaltino N. Novickį sukilimo organizavimu, ryšiais su pagrindiniu sukilimo organizatoriumi S. Konarskiu ir kitais dalyviais. Tardymo komisija teigė, kad jis „pirmas nutiesė S. Konarskiui kelią į sukilimą, padėjo jam atvykti, o atvykus supažindindavo su maištininkais ir yra pagrindinis kaltininkas, kad S. Konarskis prasiskverbė į vakarines Rusijos gubernijas.“ Komisija taip pat nurodė, kad Gardino bajoras Grigorijus Brynka, N. Novickiui rekomendavus, savo namuose priglaudė S. Konarskį, su juo važinėdavo po apskritį, supažindindavo su žmonėmis ir rengė sukilimą. 1839 m. vasario 19 d. Karinio teismo nuosprendžiu N. Novickis priskirtas antrajai valstybinių nusikaltėlių kategorijai, iš jo atimta bajorystė ir

visas turtas. Jis nuteistas 20 metų katorgos ir išsiųstas į Sibirą. Bendražygis S. Konarskis nuteistas mirti ir 1839 m. vasario 27 d. viešai sušaudytas Vilniuje. Šioje byloje buvo nuteista apie 80 žmonių.

GYVENIMAS TREMTYJE

1839 m. lapkričio mėnesį N. Novickis kartu su nuteistais bičiuliais Ignu Rodzevičiumi ir G. Brynka atvyko į Irkutsko guberniją ir bandomajam laikotarpiui buvo įdarbintas Aleksandrovsko spirito gamykloje, o 1840 m. sausio 12 d. – Irkutsko druskos gamykloje. Irkutsko sritis buvo Sibiro regionas, į kurį tremdavo inteligentus iš visos Rusijos imperijos. Ištremtieji dirbo sunkiomis ir atšiauriomis katorgos sąlygomis, trūko maisto, daugeliui tremtinių buvo uždrausta susirašinėti su artimaisiais, gauti siuntinius. Tačiau Sibire stokota specialistų, todėl carinė valdžia bandė jų ieškoti tarp tremtinių, Dalis jų tremtyje panaudojo profesinius gebėjimus ir įsidarbindavo inžinieriais, geologais ar miškininkais. Vienas laimingųjų tapo tremtinys N. Novickis. 1841 m. birželio mėnesį jam buvo sušvelninta kardomoji priemonė: iš katorgos buvo paleistas ir įkurdintas Smolenskoje gyvenvietėje, Maksimovščinos kaime, netoli Irkutsko. Čia jis gavo 15 dešimtinių žemės, reikalingos cukriniams runkeliams auginti ir gaminti cukrų. Kadangi šio verslo paslapčių N. Novickis buvo išmokęs pas brolį cukraus fabrike prie Naugarduko, jis sugebėjo įrodyti vietos pirkliams, jog ir atšiauriomis Sibiro sąlygomis galima auginti cukrinius runkelius, iš jų gaminti cukrų ir gauti nemažą pelną.

N. Novickiui verslas sekėsi neblogai. Užsispyrus jam pavyko įsidarbinti Irkutske pas rusų verslininką ir toliau užsiimti cukraus gamyba. Sibire N. Novickis šį verslą ne tik organizavo, bet ir ieškojo būdų gamybos technologijai pagerinti, eksperimentavo, kaip neapdirbtą cukrų rafinuoti į baltąjį. Apie jo sėkmingą veiklą žinios pasklido tarp vietos pirklių, kurių ne vienas siūlė vadovauti cukraus įmonėms. Tačiau Napoleono „cukrinis verslas“ netikėtai baigėsi, kai 1843 m. jis pasiūlė vietos verslininkui Gerasimovui atidaryti cukraus fabriką, o už savo paslaugas paprašė kuklaus atlygio. Verslininkas apie tremtinio įžūlumą pranešė Irkutsko gubernatoriui, kuris ne tik uždraudė N. Novickiui dirbti cukraus gamybos versle, bet ir įsakė palikti Irkutską. Tremties draugas Julijonas Gliaubicas

Sabinskis (1797–1869) vėliau savo atsiminimuose rašė, kad „tai buvo nesuvokiamas gubernatoriaus kvailumas, kuris pakenkė ne tiek Napoleonui, kiek visam gubernijos verslui.“

Nušalintas N. Novickis gyveno nuošaliame kaime prie Angaros upės, netoli Irkutsko. Pagal galimybę aplankydavo draugus tremtinius, tačiau tam dažnai trukdė atšiaurios šio krašto gamtinės sąlygos, ypač kai išsiliedavo Angaros upė ir susisiekimas su kai kuriomis vietovėmis tapdavo neįmanomas.

Tremtyje Napoleonas savo bendražygių buvo gerbiamas už ištikimybę, stiprią dvasią, darbštumą, skvarbų protą, įvairiapuses žinias, rūpinimąsi blogesnėmis sąlygomis gyvenančiais likimo broliais. Napoleonas daug skaitė, galėdavo atmintinai cituoti klasikų kūrinius lenkų, prancūzų ir rusų kalbomis, buvo sukaupęs bibliotekėlę, knygų duodavo paskaityti ir kitiems. Tremtiniai jį vadindavo „nepaprastu ir gerbiamu lietuviu.“2 Skirtingai negu daugelis kitų tremtinių, jis turėjo susirašinėjimo teisę, tačiau laiškų siųsdavo ar iš tėvynės gaudavo retokai. Pavyzdžiui, 1843 m. jis gavo iš draugų Vilniaus kalendorių, kuriuo labai džiaugėsi. Susirašinėjo ir su broliu Tadeušu, kuriam nusiuntė savo pieštą portretą.

1843 m. rudenį N. Novickis įsitraukė į naują veiklą. Tuo metu Rytų Sibirą apėmė aukso karštinė. Reikėjo žmonių vadovauti grupėms, vykdžiusioms aukso paieškas, o vėliau ir aukso kasykloms. Tokių buvo ieškoma ir tarp tremtinių. Įmones finansuodavo turtingi pirkliai. Iš Sankt Peterburgo verslininkai lenkai Mitkevičius, Žadovskis ir Valevskis Sibire nusipirko keletą aukso gamybos verslovių ir tarp tremtinių lenkų ieškojo žmogaus, kuris galėtų užsukti verslą ir vadovauti vienai iš jų bendrovių. Vietiniai verslininkai rekomendavo protingą ir energingą lietuvį N. Novickį. Iš pradžių šis pasiūlymo atsisakė, bet vėliau, suderinęs su carine valdžia, Napoleonas sutiko vadovauti vienai iš aukso kasyklų už metinę 1000 rublių algą ir išvyko į dar atšiauresnę Sibiro vietovę – Tunguską. Draugas Julijonas Gliaubicas Sabinskis rašė: „Sunku buvo atsisveikinti su šiuo kilniu, visų gerbiamu drau-

2 XIX a. pirmojoje pusėje Lietuva buvo vadinama teritorija, apėmusi ne vien etnografinės Lietuvos ribas, bet ir dalį vakarinių slavų žemių, anksčiau priklaususių LDK. Todėl ir tų vietovių gyventojai save laikė lietuviais, nepriklausomai nuo kalbos.

Piešinyje vaizduojama cukraus gamyba iš cukrinių runkelių.

gu. Atsisveikinant kilo mintys, kad daugiau niekada nepasimatysime, ypač atsisveikinant su tuo, su kuriuo riša ilgas broliškos meilės ir dar tvirtesnis bendros nelaimės ryšys.“ Iš tolimos ir dar labiau nuo pasaulio atskirtos Tunguskos draugus Irkutske retkarčiais pasiekdavo Napoleono laiškai, kuriuose jis prašydavo atsiųsti ne maisto ar pinigų, o knygų. 1845 m. rugsėjo mėnesį N. Novickis laiške J. G. Sabinskiui rašė, kad mirtinai serga, visas sutinęs ir nelabai tikisi pasveikti. Tačiau po kelių mėnesių Novickis ligą nugalėjo ir sugrįžo į Irkutską, kur jį džiaugsmingai sutiko draugai. 1847 m. N. Novickis priėmė dar vieną iššūkį ir išvyko vadovauti vienai iš Kiachtos aukso kasyklų prie sienos su Mongolija. Beveik visą savo atlyginimą jis paaukodavo draugų fondui, tapdamas bičiulių tremtinių atrama ir gynėju. Tais pačiais metais jis gavo dar vieną pelningą pasiūlymą – už 2000 rublių vadovauti kasyklai pas karo inžinerijos pulkininką vengrą Butacą. N. Novickis vėliau labai džiaugėsi sąžiningu, apsišvietusiu, protingu ir maloniu savo viršininku, su kuriuo netgi susidraugavo. Vengras pasitikėjo ir leido jam pačiam rinktis darbuotojus, kuo Napoleonas pasinaudojo ir priėmė daug likimo brolių tremtinių, protingų ir patikimų žemiečių.

SUGRĮŽIMAS Į LIETUVĄ

1856 m. N. Novickis sulaukė Rusijos imperatoriaus malonės, buvo amnestuotas ir perkeltas į europinę Rusijos dalį – Vologdą, iš kur 1857 m. carinė valdžia jam leido grįžti į tėvynę. Sugrįžęs į Lietuvą, po 30 metų jis sutiko jaunystės meilę F. MicevičiūtęVilamavičienę, kuri 1853 m. palaidojo savo vyrą Igną Vilamavičių. Napoleonas po keleto metų vedė Feliciją, jie įsikūrė Skrebinų dvare prie Kulvos. Tikriausiai tai buvo Felicijos velionio vyro valda. Išliko iš ten rašytas Vilamavičių laiškas Adomui Mickevičiui. Įsikūręs Skrebinuose N. Novickis, turėdamas patirties cukraus versle, įkūrė cukraus fabrikėlį ir aplinkinius ūkininkus skatino auginti cukrinius runkelius. Lietuvoje cukrus naminiu būdu pradėtas gaminti XIX a. pradžioje, dvarų ūkiuose ėmus auginti cukrinius runkelius. Plungės, Vaitkuškio, Daujotų, Mankiškio dvaruose veikė primityvūs fabrikėliai. Pagamintas cukrus buvo naudojamas savoms reikmėms, ir tik nedidelį jo kiekį dvarai parduodavo rinkoje.

Didėjant cukraus paklausai ir kainoms, N. Novickis tikėjosi ateityje plėtoti gamybą, bet jo planus pristabdė prasidėjęs 1863 m. sukilimas. N. Novickis įsitraukė į jo organizavimą, ėmė veikti kaip Kauno

N. Novickio kapas Kulvos bažnyčios šventoriaus kapinaitėse.

Kulvos bažnyčios mirčių registro įrašas.

Felicijos Novickos mirties įrašas Rasų kapinių registro knygoje.

pavieto sukilėlių vado Liudviko Žilinskio padėjėjas. Jokūbas Geištoras (1827–1897) savo atsiminimuose rašė, kad „ruošiantis sukilimui į Kauno sukilėlių būstinę atėjo aktyviausias Simono Konarskio bendradarbis Napoleonas Novickis ir paklausė, kodėl jo neįtraukia į sukilimo organizavimą, gal jis jau netinkamas ar juo nepasitikima. Apkabinau ir pabučiavau garbingą veteraną ir su pagarbos ašaromis akyse jam pasakiau, kad to, „kuris jau kartą labai nukentėjo ir jau sulaukė garbingo amžiaus, nedrįstu pasiūlyti į neišvengiamą pražūtį.“ Tačiau Novickis apie tai nė girdėti nenorėjo ir tapo antruoju padėjėju.“ Caro valdžia sekė N. Novickį, jis Skrebinuose gyveno carinės policijos priežiūroje, tačiau valdžiai taip ir nepavyko įrodyti, kad jis prisidėjo prie sukilimo organizavimo. Pasak vieno pagrindinių sukilimo vadovų Kauno paviete Aleksandro Chmelevskio, N. Novickis „ištvėrė iki pat pabaigos, nė kiek nenukentėjęs, drąsus ir darbštus išliko ir tyliai žmonių gerbiamas ramia sąžine numirė, išties ištvėrė iki usque ad finem (lot. – iki galo)“.

Mirė N. Novickis Skrebinuose 1870 m. sausio 22 d., su Felicija išgyvenęs santuokoje kiek ilgiau nei 10 metų, bet vaikų nesusilaukė. Felicija vyrą palaidojo Kulvoje, o ant paminklo paprašė iškalti žodžius: „Šį paminklą atminti mylimą vyrą pastatė žmona.“ F. No-

vickienė dar 13 metų gyveno vieniša Skrebinuose, kur 1883 m. mirė nuo senatvės. Palaidota šalia savo pirmojo vyro I. Vilamavičiaus Vilniuje, Rasų kapinėse.

Panaudoti šaltiniai ir literatūra:

1. LVIA F. 459, Ap. 1, B. 2776; F. 523, Ap. 1, B. 129 I d.; F. 567, Ap. 2, b.1296, B. 1336; F. 459 Ap. 1, B. 2776.

2. V. Skuodis, Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai, Vilniaus universiteto leidykla, 2003.

3. Jokūbo Geištoro atsiminimai 1857–1865 m., Mokslo ELC, Vilnius, 2022.

4. Polski Słownik Biograficzny, t. 23 str. 333.

5. Archywum Filomatow. Listy więzienia. Warszawa, 2000.

6. J. G. Sabinski. Dziennik syberyisky. Warszawa, 2009.

7. Ян Трынкощски.

2003.

Filaretų vado Tomo Zano grožio idealas –Felicija Micevičiūtė (1804–1883).

Biografinė apysaka „Felė“ gali sudominti skaitytojus dėl Jonavos apylinkėse XIX a. vaizduojamų įvykių, kurių fone atsiskleidžia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) socialinė valdančiųjų transformacija. Tas fonas – tai Vilniaus universiteto studentų, pasivadinusių filaretais, kultūrinė ir politinė veikla bei jų likimus Rusijos imperijoje nulėmę istorijos faktai. Šalia

lenkų poeto Adomo Mickevičiaus filaretų gretose buvo ir pasaulinio garso LDK šviesuolis Ignotas Domeika, pelnytai laikomas Abiejų Tautų Respublikos tiksliųjų mokslų atstovu. Apysakos herojus Napoleonas Novickis – taip pat neišgalvota asmenybė. Jis – Vilniaus universiteto filosofijos akademikas (studentas), gyvenimo verpetuose virtęs inžinieriumi, Kulvos apylinkėje, Skrebinų dvare, statęs cukraus fabriką. Fragmentais, tačiau įdomiai reiškiamos jo pažiūros, artimos šiuolaikiniams kairiesiems.

Apysakos autorius Edvardas Chlopickis – nuo scenos nueinančios didikų klasės atstovas. Jo pažiūrų raiškos būdas kitoks, atitrūkęs nuo didikams būdingos arogancijos. Posakis „žydų proletariatas“, religinių apeigų aprašo ignoravimas ir, apskritai, pasaulietinis apysakos įvykių vertinimas rodo, kad autorius buvo išsimokslinęs XIX a. permainų šalininkas. Ypatingi jo ryšiai su poetu A. Mickevičiumi tik pažymi patriotines Chlopickių giminės lenkų tradicijas.

Biografinės apysakos centrinė figūra – Ukmergės pavieto bajorų maršalkos Dominyko Micevičiaus duktė Felicija, Vilniaus filaretų vadinama Felės vardu. Jos ryšiai su filaretais buvo įsprausti į patriarchalinės šeimos tradicijų rėmus: visiškas priklausymas nuo tėvo valios leido jai reikštis tik salonų arenoje ieškant jauno ir turtingo jaunikio. Šių paieškų istorija prasideda gražuolės Felės meilės nuotykiais, tęsiasi jos virsmu savarankiška matrona, vėliau – jaunystės metamorfoze su buvusiu filaretu, o senatvėje – dorovine tarnyste.

Skaitytojams pateikiame šios apysakos, publikuotos 1887 metais Varšuvos savaitraštyje „Kłosy“, įdomiausias ištraukas. Malonaus skaitymo!

EDVARDAS CHLOPICKIS 1

F E L Ė

biografinė apysaka

Tad kraujas stingsta gyslose, Plaukai – kaskart baltyn, Amžinybėn išeinančių akis užvėrė Filareto2 delnas… Felė

Kas domisi istorija ir įsivaizduoja Rusijos imperijos vakarinių sienų geografiją, gali žinoti, kad šiuolaikinėje Kauno gubernijoje, nuo Šventosios krantų, prasideda derlingiausia Lietuvos Aukštaitijos dalis, kuri nuo 1797 m. vadinama Ukmergės pavietu. Graži ir derlinga lyguma, pasižyminti juodžemio lankomis, miškais, žuvų verslo upėmis ir ežerais, nuo neatmenamų laikų vadinama Užnemunės krašto perlu, kuriame jau keletą amžių gyvuoja turtingiausi Lietuvos bajorai. Būtent šiame krašte didžiules valdas turėjo ir seimeliams vadovavo Tyzenhauzai (Tyzenhauzowie), Marikoniai (Morykonowie), Kosakovskiai (Kossakowscy), Pamarnakiai (Pomarnacy), Daumantai (Dowmontowie), Siesickai (Siesiccy), Petkevičiai (Pietkiewiczowie), Kamarauskai (Komorowscy), Koscialkovskiai (Koscialkowscy) ir kitos dešimtimis skaičiuojamos kraštui nusipelniusios, žinomos šeimos. Jokia kita Vilniaus apy-

1 Edvardas Chlopickis – Juzefo Gžegožo Chlopickio (1771–1854), Lenkijos kar. veikėjo, giminaitis, palaikęs glaudžius ryšius su poetu Adomu Mickevičiumi [Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV t., Vilnius, 2003] (vertėjo past.).

2 Filaretai (gr. phileo – myliu + aretē – dorybė) – nelegali Vilniaus universiteto studentų draugija, veikusi 1820-10-01–1823-10; turėjo 180 narių, prezidentas – Tomas Zanas (Tomasz Zan) [Visuotinė lietuvių enciklopedija] (vertėjo past.).

linkė nepasižymėjo tokiais išskirtiniais ponų dvarais, tokiu senosios bajorijos žvalumu, tokiu triukšmingu piliečių gyvenimu. Nepaprastai garsūs buvo vardinių ir vestuvių pokyliai, iškilios seimelių darbo pradžios ir bažnytinių atlaidų šventės dvaruose ir dominijų klebonijose, pagaliau – plačiai pagarsėję karnavaliniai maskaradai pačiame pavieto centre (Ukmergėje).

Išskirtinis Ukmergės pavieto iškilios bajorijos bruožas buvo bendravimas su neturtingais bajoraisšlėktomis, jų gera kaimynystė, kartais lydima pavieto džiaugsmų, kartais – turtinių reikalų išskaičiavimo, o kartais – netekčių. Tiesa ir tai, kad didieji ponai maudymosi ir karnavalų mėnesiais šeimomis traukė į Skočiūnus.

Aukščiau aprašyto Ukmergės pavieto, kuris žymiai sumažėjo prijungus jį prie Kauno gubernijos, centrinėje dalyje dar prieš 50 metų didžiulius plotus, vadinamus Skočiūnais (Skoczuny), valdė bajorų maršalka Dominykas Macevičius (Dominik Maciewicz) Šis penkių palivarkų ir daugybės akalicų ponaitis, garbių tėvų – Ukmergės ginklanešio (miecznik) ir kunigaikštytės Daumantaitės iš Siesickų (kunigasówny Dowmontówny-Siesickiej) sūnus, buvo ne paskutinis savo gentainių draugijoje. Jis pasižymėjo išties savitu vietinio šlėktos charakteriu.

Vaikystėje meiliai globojamas anksti našle tapusios motinos ir neprižiūrėtas iš tėvo pusės silpnų dėdžių, pamėgo šėlti iki nukritimo. Ankstyvoje jaunystėje bu-

Iš lenkų kalbos vertė habil. dr. Andriejus Edvardas ANCUTA

vęs veltėdis, vėliau pas svetingus kaimynus džiaugėsi gražių moterų dėmesiu.

Svetingumu ir draugiškumu naudojosi p. Dominykas tiek mieste būdamas maršalka, tiek ir gyvendamas kaime po tarnybos mieste. Mieste bajorų jaunimas naudojosi maršalkos kviestiniais pietumis ir azartiniais žaidimais, kaime vietiniai šlėktos vardinių puotose tuštino solenizanto vengriško vyno statines, per Užgavėnes, grojant artimiausio bažnytkaimio kapelai, džiugiai linksminosi jo sąskaita, o rudenį ir žiemą įnirtingai medžiojo pilnose paukščių ir žvėrių Skočiūnų tankmėse.

Daugiausiai mielasis maršalka pasitarnaudavo savo pavieto draugeliams, sekdamas ilgos kelionės didesnių nei jis ponų pėdomis į linksmybėmis garsią Varšuvą tiek kunigaikščio Juzefo Poniatovskio (Józefa Poniatowskiego) laikais, tiek vėliau, po Saksonijos karalių valdžios bei po Vienos kongreso. Skočiūnų dvarininkas draugelių dejonių tarsi negirdėdavo. Užsispyręs ir ryžtingas p. Dominykas išlenkdavo sočiai keletą balno kilpinių drauge su graudenančiais šlėktomis. Jautriai apkabinęs namų židinį saugančią puikią ir paklusnią kaip Dievo avinėlis savo antrąją pusę, jis skrisdavo drugeliu prie Vyslos.

Didmiesčio aukščiausio lygio malonumų erdvė lengvabūdiškam ponui buvo neribota. Tiesa, pirmaisiais Varšuvos lankymo metais jis nežvilgčiojo į perdėm etiketu garsius skardinių stogų namus, nei į viršūnę – kunigaikščio Juzefo seserį Tiškevičienę, tačiau gatvės gyvenimo užkulisiais mokėjo kompensuoti šiuos aukštuomenės apribojimus, vyrų pasaulėlyje aistringai iki dugno gerdamas malonumų taurę.

Dominyko viešnagės Varšuvoje prūsų valdžios laikais turėjo tarsi kastos ženklais pažymėtas tris vietoves, kuriose jis ieškodavo paguodos, ištroškęs pramogų, žaidimų ir malonumų. Tai teatras „Desosietė“ (de Societé) Radvilos rūmų salėse, pono Leduso (Ledoux) kazino (Kassyno) buvusiame Tepero (Teppera) name ir Boguslavskiui vadovaujant puikiai atgimęs lenkų teatras Krasinskių aikštėje. Megzti dramatinius nuotykius šokių menėse ir plačias pažintis jaunimo pasilinksminimuose bei bendrauti su dar linksmesnėmis Melpomenos (Melpomenē – gr. mitologijoje viena iš devynių mūzų, tragedijų globėja) ir Terpsichoros (Terpsichora – gr. mitologijoje šokių ir chorinio dainavimo globė-

ja; vertėjo paaiškinimai) dukrelėmis buvo svarbiausia šaunuolio maršalkos veikla. Pažintys reikalavo kviestinių pietų ir vakarienių viešbučiuose ar privačiuose butuose, po pietų vykdavo užmiesčio pasivažinėjimai rogutėmis ir azartiniai lošimai, po jų – pasitarimai ir susirinkimai dėl pažeistos garbės ar išdavikiškai sužeistos širdies, galiausiai – dvikovos Lazienkų pašiūrėje su kraujo ženklais ir... gausiai liejamu vynu!

Antruoju p. Dominyko kelionių į Varšuvą laikotarpiu, pirmiausia po Tilžės traktato ir vėliau po Vienos kongreso, pasikartojo tiksliai tas pats pramogų scenarijus – galbūt keitėsi tik draugelių pavardės ir nuotykių vietovės.

Tokie praėjusio šimtmečio etikos atspindžiai formavo p. Dominyko moralines nuostatas ir jo gyvenimo kelią. Tačiau visiškai kiti kriterijai formavo jo sutuoktinės gyvenimą. Gimusi ir išauklėta senų patriarchalinių nuostatų stalininko Bagdonavičiaus (Bohdanowicza) namuose, ponia Dominykienė Micevičienė atsinešė į vyro namus XVIII a. idealios žmonos dorovingumą: norą gyventi šeimoje be jokių išlygų, ištikimybę vyrui ir begalinę motinos meilę. Niekas negalėjo prilygti jos išties krikščioniškai ištvermei pakelti gyvenimo pokyčių naštą.

Skočiūnų dvare augo mažytė vienturtė dukrelė Felicija. Pagyvenusi jos senelė, tėvo motina, ir nuolat besikeičianti tėvų giminaičių apsuptis buvo jaunosios maršalkaitės pasaulėlis. Kai tėvelis lėbaudavo Varšuvoje ar Ukmergėje, motina vadovavo namų ūkiui, rūpinosi turto reikalais, slaugė savo mylimą Felę ir pataikaudavo kaprizingajai anytai. Jeigu p. Dominykas likdavo namuose dėl grynųjų trūkumo, o gal dėl kažkokių jo galvoje nuolat rezgamų kaimo pramogų, tai Skočiūnų dvaras aidėdavo nuo vyrų lėbavimo, vadovaujant jų Poseidonui-Neptūnui, kurio sutuoktinė su lopšeliu rankose suspausta širdimi, pasitraukusi į erdvaus namo moterų dalį, tarsi į slėptuvę, dažniausia tik iš tolo stebėdavo šiuos beprasmius vyro išlaidavimus.

Neapdairusis ponas maršalka atsikvošėjo vėlokai, tik paaiškėjus pavojingam puikaus pradinio turto įsiskolinimui ir gerokai ūgtelėjus vienturtei gražuolei Felei, kuri jau dvejus metus buvo auklėjama Vilniuje, tuo metu garsioje ponios Deiblienės (Dejblowej) mokymo įstaigoje.

Prispaustas prie sienos begalės reikalų, p. Dominykas pagaliau susirūpino ateitimi, todėl nutraukė šlėktų lėbavimus ir, užsidaręs šįkart jau visiškai ištuštėjusiame dvare, laukė dukters brandos metų, vildamasis ją ištekinti už turtingo piliečio, kokio nors Marso ar Temidės sūnelio, besivartančio sukrauto turto pataluose.

Grįžkime prie svarbiausios mūsų pasakojimo veikėjos – filaretų gražuolės Felicijos. Nors ir linkusi aukštai vertinti jausmus ir intelektą, nesivaikyti perdėm mandagumo taisyklių, ji vis dėlto, kaip ir jos pusseserė Sofija (Zofia Chlopicka), nesišalino aukštuomenės, kurioje atsirasdavo vietos madingam rateliui. Per kelerius metus ji įgijo bent dešimtį jaunų turtingų gerbėjų, kurie siekė merginos dėmesio ir net rankos, bet visada be rezultato. Savito charakterio panelė ieškojo idealo, todėl nei aukšta visuomeninė padėtis ir turtas, nei vyresniųjų įkalbinėjimai jai nekėlė deramo įspūdžio.

Pagaliau mokslo ir pramogaujančio jaunimo minioje atsirado ilgai ieškotas idealas. Iki tol abejingai maršalkos dukrai į akį krito visuomenės kaukių baliuje dalyvavęs žavus, patrauklios išvaizdos filosofijos skyriaus akademikas Napoleonas Novickis. Deja, mergina galėjo tik vogčiomis žvilgčioti į savo idealą, nes šis, įsimylėjęs Vilniaus Galatėjos (gr. mitologija: Galatėja – viena iš Poseidono palydovių, ramios jūros įvaizdis; vertėjo paaiškinimas) lengvabūdę Sofiją M., kitoms merginoms, net savo kolegų gražuolei, neskyrė jokio dėmesio.

Kaip tik tais metais Novickis baigė universiteto kursus ir ketino grįžti pas tėvą į Alantą (Owanty), įsikūrusią Skočiūnų dvaro kaimynystėje. Tik meilė Sofijai M. sulaikė jį Vilniuje.

Koketiška panelė M. viliojo ne tik Novickį – jo bičiuliams taip pat gerai sekėsi. Romantiški laiškeliai skrajojo po „Merkurijaus“ vienuolyną. Laimingiems Sofijos M. garbintojams juos dalijo beturtis M. giminaitis, keturiolikmetis Aleksiukas (Aleksandras) Kazakevičius (Oleś Kozakiewicz). Pagaliau jam atsibodo žeminantis klaidintojo vaidmuo ir vieną gražią dieną neatidus, o galbūt klastingas vaikinukas supylė visus laiškelius į mokinio kepurę ir, neskaitydamas adresų, išdalijo paeiliui visoms celėms. Novickiui, jau susižiedavusiam su Sofija, teko ne jam skirtas laiškelis, atskleidęs tikrąjį sužadėtinės veidą. Be abejonės, panelė

VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai

M. turėjo išskirti Novickį iš kitų dėl jo išsilavinimo, puikios išvaizdos ir turto, ką ji ir darė, tačiau koketės prigimtis viską sugadino. Tad jaunas teisuolis iki širdies gelmių pasipiktino ir išsyk visiems laikams nutraukė meilės ryšius.

Netrukus iš Vilniaus išvyko Zanas, Suzis (Suzio) ir Čečiotas (Czeczot), Ignotas Domeika3 ir Napoleonas Novickis. Pastarieji du – į gimtąsias kaimo vietoves. Mickevičius ir Ježovskis (Jeżowski) kartu su penkiolika kolegų, kurių mokslus finansavo valstybė, laukė paskirstymo po imperijos gubernijas ir todėl kuriam laikui dar liko Vilniuje. Paskirstymas buvo gautas 1824 metų spalio 22-ąją Visi turėjo išvykti po dviejų dienų. Mickevičius ruošėsi į Peterburgą.

Spalio 23 dienos antroje pusėje Felė ir Valė (Wela) paskutinį kartą matė Mickevičių, atėjusį pas ponią vaiskio Zaleskio žmoną (u pani wojskiej Zaleskiej) atsisveikinti, kai ten vyko kažkokie proginiai šeimos pietūs.

Tuometinę Vilniaus progresyviąją visuomenę sudarė dvi skirtingos bendrijos, kurios tik išimtiniais atvejais dėl atskirų asmenų, priklausiusių abiem bendrijoms, iniciatyvos galėdavo kartais susieiti. Etiketo grupės stovyklai, arba vadinamajai aristokratų sferai, priklausė tokie namai, kaip Kosciuškos laikų herojaus generolo Vavžeckio (Wawrzeckiego), ponios iš Marikonių Lopacinskos (Łopacińskiej), grafo Tiškevičiaus ir jo dukros, Sapiegų kunigaikštienės, grafienės iš Pacų, Niesiolovskos (Niesiołowskiej), generolo Bagnievskio (Bagniewskiej) žmonos, grafų Giunterų (Günterów), grafo Leono Potockio ir daugelio kitų. Mokslininkų literatų stovyklos pirmose gretose buvo Malevskių (Malewskich), Gutų (Gutów), Špicnaglių (Szpicnaglów) ir Juliaus Slovackio patėvio profeso-

3 Ignotas Domeika (lenk. Ignacy Domeyko; 1802–1889 m.) – 2002 m. Lietuvoje buvo pažymėtas šio garsaus mokslininko, Abiejų Tautų Respublikos piliečių palikuonio, Čilės mokslo ir švietimo organizatoriaus, Santjago universiteto rektoriaus, daug kartų tituluoto profesoriaus, 200 metų gimimo jubiliejus. Čilėje, Santjago universitete, jis žinomas Domeikos-Ancutos vardu (lenk. Ignacy Domeyko-Ancuta). (Vertėjo paaiškinimai pagal Visuotinės lietuvių enciklopedijos V t. (2004) duomenis ir asmeninę patirtį.)

riaus Bekiu (Becu) namai. Šių stovyklų bendravimą organizuoti daugiausia padėjo ministro Matuševičiaus (Matuszewicza) sesuo, neseniai Florencijoje mirusio Antano Zaleskio (Antoniego Zaleskiego), kuris iliustravo Pasko atsiminimus (iliustratora pamiętników Paska), senelė, taip pat kilnioji matrona – vaiskio Zaleskio (wojska Zaleska) žmona, padėjo dar ir jos sūnaus – referendoriaus Martyno Zaleskio žmona, ponia generolo Pangovskio žmona (Pągowska), ponia vaiskio Goreckio žmona (Gorecka) ir dar keletas rimtų moterų.

Šie du skirtingi pasauliai susitikdavo pas ponią vaiskio Zaleskio žmoną. Namų šeimininkė, išties išmintinga persona, išskirtinių gebėjimų ir pakankamai turtinga, mokėjo ir galėjo suburti savo svetingoje pastogėje daugybę asmenybių, nuteikti jas bendrauti, taikyti nesutarimus, derinti skirtingus įpročius, nusiteikimus ir nuotaikas. Tad ponios vaiskio žmonos senoviškose menėse kaip kaleidoskope keitėsi skirtingų stovyklų ir savybių žmonės. Čia savo žavesiu spindėjo tokie grožio etalonai, kaip panelė Sofija Chlopicka ir Felicija Micevičiūtė kartu su savo žaviomis draugėmis Bekiu, Liudvika Sniadecka, Sofija Malevska ir Anele Mackevičiūte. Kitoje grupėje aukštos ponijos savybėmis pasižymėjo Sapiegų kunigaikštienė, grafo Leono Potocko žmona, grafienė Niesiolovska ir generolo Bagnievskio žmona. Skirtingą ratelį sudarė mokslo klausimais diskutuojantys arba poeziją skaitantys Lelevelis, Borovskis, Mickevičius, Odiniecas (Odyniec), Ignotas Domeika, Korsakas, Mikalojus Malinovskis (Mikolaj Malinowski), Kazimieras Buinickis (Kazimierz Bujnicki) ir kt.

Mickevičiaus išvykimo iš Vilniaus išvakarėse pas ponią vaiskio žmoną vakarop susirinko, kaip jau anksčiau buvo pažymėta, jai artimų asmenų būrelis ir keletas atvykėlių iš kaimo. Vienas pastarųjų buvo Odinieco aprašytas Romainių (Romaju) palei Kauną savininkas Mauricijus Prozoras (Maurycy Prozor), Zaleskių giminaitis iš Zabielų pusės. Jo ir puikios sutuoktinės Anetos, Chlopickų Sofijos iš Beržinkos (Brzozówki) sesers, sūnus yra lietuviškasis palikuonis Edvardas, kurio gyvenimo kelias vertas, esant progai, aprašyti, nors ir čia galima kai ką paminėti.

Pono Mauricijaus pirmagimis sūnus, grįžęs iš emigracijos, apsigyveno su motina ir trimis giminaičiais sužlugdytame dvare. Norėdamas atgaivinti kadaise

garsų giminės kunigaikščių vardą, jis ieškojo turtingos nuotakos. Atsitiko taip, kad gražų poetiškos išvaizdos giminaitį įsimylėjo aukšto išsilavinimo ir didelio kraičio vienturtė ponios vaiskio žmonos dukraitė (anūkė) Marija. Ji buvo referendoriaus Martyno, kurio žmona (mergautinė pavardė Zabielaitė) buvo pagarsėjusi savo išsilavinimu, dukra. Tokios motinos duktė negalėjo likti be deramo išsimokslinimo. Tad Lietuvoje ji buvo laikoma aukščiausio lygio panele. Marijos tėvai jos jungtuvėms su bankrutuojančiu giminaičiu griežtai priešinosi. Nelaimėlių meilė baigėsi dramatiškai: slapta susituokusios dukters tėvas išsižadėjo. Sulaukusi vaikelio pora tarsi atsigavo – referendorius suminkštėjo, o prasikaltusioji buvo išteisinta. Deja, laimės saulutė neilgai švietė: grįžtant iš grafo Benedikto Tiškevičiaus rezidencijos Raudondvaryje, kur vyko susitaikymas su jaunosios tėvu, perkėloje per Nevėžį, apvirtus keltui, ji nuskendo drauge su patarnaujančia panele. Nelaimėlės Marijos vyras ir tėvas, nakvoję Raudondvaryje, liko gyvi ir sveiki. Puolęs į neviltį našlys su be motinos krūties likusiu kūdikiu ketino duoti vienuolio įžadus. Vis dėlto nežinomi likimo keliai nuvedė mūsų palikuonį ne į vienuolyną, o į bažnyčią kitoms jungtuvėms. Mat praėjus porai metų po Raudondvario tragedijos, Edvardas Prozoras vedė antrą idealiai gražią Mariją, kuri buvo pirmosios giminaitė ir Elžbietos Grabovskos, kurios tariamas sutuoktinis (meilužis) buvo karalius Stanislovas Augustas, anūkė. Caro dvare įtakingos naujos žmonos padedamas, jis laimingai baigė teismą Peterburge dėl savo tėvų palikimo, už gautus pinigus nusipirko keletą kaimų greta anksčiau žmonos įsigytos Pilicų (Pilicy) vietovės prie Varšuvos ir puikioje kunigaikštienės Marijos Viurtembiurskietės iš Čartoriskių buvusioje viloje pradėjo ištaigingą gyvenimą. Vis tik pakirsta sveikata tiek dėl gautos kulkos dvikovoje su Zaluskiu, tiek dėl išgyvenimų sparčiai mažėjant turtui, neleido pavargusiam vyrui sulaukti garbaus amžiaus puikiuose Pilicuose. Ten prieš keliolika metų jis mirė staiga, palikęs našle karališkąją anūkę. Prozoro ponia Marija iki šiol gyvena vienuoliškai prie Kalvarijos Kalno (Góra-Kalwarya) žmonių apleistoje rezidencijoje, labai retai aplankydama Varšuvą, kuri kadaise buvo šios gražuolės saloninių laimėjimų arena!

Adomas Mickevičius man Paryžiuje po dvidešimt septynerių metų papasakojo apie pietus pas vaiskio Zaleskio ponią. Ten atvyko jau į pabaigą, norėdamas su ja atsisveikinti. Pirmiausia jam paliko įspūdį

Mauricijaus Prozoro dainuojamos puikios prancūzų ir italų arijos, Sofijai Chlopickai akompanuojant fortepijonu, taip pat liūdno turinio pokalbis su filaretų gražuole Felicija apie jos gerbėjo Tomo Zano kelionę į Orenburgą.

Felė šiame susirinkime pas ponią vaiskio žmoną buvo nuliūdusi ir susimąsčiusi ne tik dėl to, kad didžioji jos draugų dalis netruks išvykti kartu su jos numylėtuoju poetu, bet dar ir dėl netikėtos savo draugės Barvinskos, vėliau tapusios Kučikova, informacijos apie jos širdį pavergusio Napoleono Novickio gautą įsakymą išvykti...

Liūdesio prislėgta panelė galėjo atsigauti tik grįžusi tėviškėn į kaimą. Kaip tik tuo metu, kai po daugelio moralinių sukrėtimų Felė ne juokais susirgo, į Vilnių savo reikalų tvarkyti atvykęs tėvas patogiai ją įtaisė vežime su vilnoniais apklotais ir parvežė į Skočiūnus.

Nors maršalkos reikalai jau buvo gerokai pašliję, tačiau, pardavęs nemažą miškų plotą, jis grąžino Skočiūnų dvarui buvusį šurmulį. Rudenį ne tik zuikių ir paukščių, bet ir stambių žvėrių medžioklė skatino iš arti ir iš toli į Skočiūnus atvykti ištisą šlėktų brolijos minią. Dažnai dvaras ir kiemo keliai dundėjo ir skambėjo nuo saulėtekyje šuoliuojančių raitelių, medžioklės ragelių trimitavimo, nekantrių varovų balsų.

Vieną tokį lapkričio rytą, skirtą vilkų medžioklei, į dvarą suvažiavo aplinkiniai kaimynai. Šį kartą įprastinį jų pulką netikėtai papildė neseniai į Ukmergės apylinkes atvykęs Alantos dvaro savininko sūnus Napoleonas Novickis, turintis paveldo teisę. Mat jo artimas kaimynas ir bičiulis Romualdas Maleckis (Romuald Malecki), norėdamas numalšinti buvusio filareto širdies skaudulį po mylimos moters išdavystės, įkalbėjo dalyvauti kaimo pramogoje pas p. Micevičių. Nuoširdus draugas žinojo gražuolės Felės žvilgsnio galią ir apvilto meilužio jautrią vaizduotę, tad buvo beveik tikras, kad Novickis atgis Skočiūnuose. Juolab kad neabejojo Vilniaus laikotarpio maršalkos dukters simpatijomis Novickiui.

Skočiūnų medžioklė sujungė šias jautrias sielas ir tapo jų likimu. Buvęs filaretas visa širdimi pamilo tremtinio Tomo idealą. Gražioji Felė atliepė jo jausmus ir išpildė savo svajonę.

VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Nuo tada tarp Skočiūnų ir Alantos užsimezgė glaudūs kaimyniniai ryšiai. Felicijos tėvas, žinodamas, kad Novickiai yra turtingi žmonės, kuriems priklauso 150 kiemų ir keliolika dešimčių valakų derlingiausios žemės, noriai priglaudė potencialų jaunikį.

Teisėjo Pomarnackio (Pomarnackiego) puiki ir turtinga biblioteka Bratuvoje (w Bratuowie) ilgainiui tapo šios inteligentiškos poros minčių lavinimo šaltiniu ir net jausmų varikliu. Rimtų veikalų skaitymas derinosi su maršalkos dukters muzikalumu ir dainavimo talentu bei pakylėjo jų santykius iki tvarios meilės lygmens. Šis etinis moralus lygmuo sujungė juos bendram gyvenimui nepalankaus likimo verpetuose.

Negailestingas likimas netruko užgriūti. Tuo metu staiga mirė Napoleono motina. Jo tėvas, septynių dešimčių metų senelis, staiga užsidegė nesavalaike meile jaunutei kaimyno dukrai. Iš karto po vedybų altoriaus jis turėjo sumokėti didžiulę vedybinio kontrakto sumą. Neturėdamas tiek pinigų, skolinosi iš žydų už didelius procentus ir taip pražudė savo turtą. Kai Alantą pardavė Stratinskienei (Stratyńskiej), Felicijos tėvas nedelsdamas grąžino sužlugdytam Novickiui sužadėtuvių žiedą.

Novickis geranoriškai pasišalino. Gedulas nuodijo Stročiūnų dvaro gyvenimą. Neapsikentusi tėvo tironijos, Felė išvyko pas tetą.

Praslinko keleri metai. Ponios generolo Bagnievskio (generałowej Bagniewskiej) žmonos salone pasirodė maršalkos Micevičiaus pavieto pilietis – doras, pakankamai turtingas, iškilios išvaizdos, bet nejaunas našlys Ignotas Vilemavičius. Dar anksčiau kaimo nuošalėje jis gėrėjosi maršalkos dukters žavumu, bet dabar Vilniuje nutarė rimtai pasipiršti. Jaunosios tėvas, išgirdęs apie tokį nepaprastai pageidaujamą įvykį, suskubo atvykti į Gedimino miestą ir nedelsdamas savo sprendimu įteisino jungtuves.

Liūdnos Skočiūnų vestuvės įvyko 1830 metais. Kapitalo nestokojantis žentas nupirko praskolintą uošvio dvarą ir leido jam iki gyvos galvos jame patogiai gyventi, o pats su jauna žmona persikėlė į pirmosios anglų tautybės žmonos jam užrašytą Skrebinų dvarą, esantį trys mylios nuo Kauno.

Gerbiamas skaitytojas tikriausiai nori žinoti, kas nutiko Napoleonui Novickiui. Štai šis nelaimėlis iš nevilties davė sau celibato įžadus ir likusią palaužto gyvenimo dalį nutarė paskirti šalies gerovei. Laikydamas prie širdies Felicijos portretą, dovanotą tariamai jų amžino išsiskyrimo dienai pažymėti, jis išvyko į Varšuvą ir įstojo į didžiojo kunigaikščio Konstantino vadovaujamas karių gretas.

Felės širdis priklausė mylimajam. Nors ir dažnai ašarodavo dėl negailestingo likimo, tačiau uoliai vykdė žmonos, o netrukus – ir motinos pareigas, ją garbinančiam ir pataikaujančiam vyrui rasdavo malonios šypsenos lydimą švelnų žodį. Išmintingas sutuoktinis mokėjo įvertinti jaunos žmonos pasiaukojimą, todėl visomis išgalėmis stengėsi šalinti liūdesio šešėlį. Ãukštos moters moralinės nuostatos, paveldėtos dar iš savo motinos, leido jai pamažu ugdytis prieraišumą ir meilę nejaunam vyrui. Apskritai, ponas Ignotas, kaip pavyzdingas krašto pilietis, namų šeimininkas ir kaimynas, užsitarnavo palankią visuomenės nuomonę ir žmonos akyse pelnė išminčiaus aureolę.

Norėdamas skaitytojui parodyti šios taurios poros ypatingą ryšį, privalau pateikti bent keletą jų gyvenimo faktų. Štai vyras, matydamas sunkią Novickio padėtį, nieko nesakydamas žmonai ne savo vardu siųsdavo jam pakankamai dideles pinigines perlaidas. Tuo tarpu žmona, susirašinėdama su plačia Novickio gimine Lietuvoje, duodavo vyrui perskaityti kiekvieną jiems siunčiamą laiškelį. Toks vienos pusės pakantumas ir kitos atvirumas tapo ilgo darnaus gyvenimo pamatu.

Skrebinų namai garsėjo savo patriarchalinėmis dorybėmis. Netrukus ponas Ignotas buvo išrinktas pavieto bajorų maršalka ir svetingai atvėrė Skrebinų duris minioms pavieto žmonių. Žiemą ir vasarą ne tik iš pavieto pakraščių, bet ir iš tolimų šalies kraštų šeimos pažįstamieji suvažiuodavo į tradicijas puoselėjantį dvarą pramogauti ir aptarti pavieto bei gubernijos reikalų. Vardinių puotos, metų religinės šventės ir bajorų pasitarimai su gerbiamu maršalka garsėjo Nemuno, Neries ir Nevėžio kraštuose.

Vis dėlto vienas dalykas temdė skaidrų pono Ignoto namų horizontą – tai gimusių vaikų mirtys. Nuliūdę tėvai per palyginti trumpą laiką palaidojo penkis kūdikius. Liko paskutinioji brangiausioji gražutė Ma-

2024 NR. 2 (20)

rinia. Jai atiteko visas tėvų rūpestis ir didžiulė meilė.

Mergaitei paūgėjus, maršalka su žmona išvyko gyventi į Vilnių. Viskas, ką tik iškilus Gedimino miestas turėjo, įskaitant įvairius dėstomus dalykus pagal Felės seno draugo Edvardo Odyneco ir šviesuolio Valės vyro dr. Adamavičiaus (Adamowicza) patarimą, buvo taikoma sutuoktinių Vilemavičių namuose.

Kartu su baigiamaisiais mokykliniais metais artėjo septynioliktasis turtingos, geros ir gražios kaip angelas vienturtės nuotakos pavasaris. Lietuvos jaunuoliai „galando kirvius“, nekantriai laukdami nuostabios nuotakos pilnametystės.

Deja, labai gaila, kad toji pilnametystė taip ir neatėjo... Senasis maršalka rudenį peršalo ir po neilgos ligos mirė. Baigiantis žiemai, vienintelė našlės paguoda Marinia, susirgusi šiltine, taip pat paliko šį pasaulį! Ir tai dar ne visos nelaimės: prasidėjus vyro ir dukters gedului, mirė Felės motina ir tėvas. Panašu, našlaitei Felei šioje žemėje neliko ateities.

Tad kas gi liko sielvartaujančiai našlei, turinčiai pakankamus pragyvenimo išteklius? Tauri širdis netruko aptiko tikslą – padalinus per pusę vyro ir dukters turtą, nusprendė vieną jo dalį skirti vyro giminei, o kitą – likimo nuskriaustiems draugams ir giminaičiams šelpti. Šį tikslą ėmėsi stropiai vykdyti. Palaidojusi Vilniaus kapinėse šalia seniai mirusios tetos, generolo Bagnievskio žmonos, keturis brangiausius asmenis, Felė pardavė Skočiūnus ir per žurnalistų skelbimus radusi Volynėje Vilemavičiaus seserėnus, atidavė jiems pusę kapitalo. Pačiai pragyventi ir draugams bei giminaičiams šelpti liko Skrebinai ir Vilniuje neseniai įsigytas mūrinis namas.

Ir vis dėlto jau pagyvenusios Felės, jaunystėje tapusios filaretų idealu, gyvenimas dar turėjo ateitį. Napoleonas Novickis lankydavo jam mielą tėviškę. Ir likimas taip panoro, kad Felicija, vos spėjusi pasveikinti pas ją į svečius Vilniuje atvykusį jau jaunavedį savo buvusį gerbėją Tomą Zaną, išgirdo į duris besibeldžiant ir buvusį sužadėtinį.

Felicijos ir Napoleono susitikimas po trisdešimties metų, tarsi Mickevičiaus poemoje apdainuotas Aldonos ir Alfo susitikimas, buvo rimtas, jaudinantis ir... liūdnas. Senoji Felės meilė jau buvo negaluojantis se-

nis, o jo numylėtinė – pagyvenusi matrona su nykstančiais grožio ženklais!

Nepaisydamas šios akivaizdžios metamorfozės, Novickis išsaugojo tvarios meilės moralumą ir nedvejodamas paprašė šį kartą laisvos Felicijos rankos. Rimta našlė nesutiko sakydama, kad jiems dera būti tik santūriais draugais. Išdidusis filaretas atmetė šią nepriimtiną sąlygą. Jis pareiškė ketinąs tuoj pat vykti už Uralo kasdieninei duonai užsidirbti.

Kilni moteris nenorėjo lengvabūdiškai pastūmėti seną žmogų naujoms klajonėms. Tad ji suabejojo ir veikiai savo giminaičių įkalbinėjama pagaliau sutiko santuokiniu Sakramentu įteisinti senąją meilę.

Ištikimybės priesaika buvo atlikta nuošalioje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje, liudijant daktarui Adamavičiui ir jo sutuoktinei. Vedybinė pora nedelsiant paliko Vilnių ir apsigyveno tuose pačiuose Skrebinų namuose, kuriuose Felė praleido jaunystę su savo pirmuoju vyru.

Apleistas dvaras atgijo, nes seni Felicijos bičiuliai ir nauji Napoleono draugai noriai nuolat juos lankė. Grįžusi teisėta įpėdinė atgaivino išskirtinių knygų skaitymą, moralūs pašnekesiai ir įdomūs keliautojo pasakojimai apie tolimą šiaurę gaivino jos prisiminimus apie Skočiūnų laikmetį, praleistą drauge su išsimokslinusiu numylėtiniu. Deja, tokią skaidrią Felės santuokinio gyvenimo su Napoleonu padangę kartais temdydavo tamsesni debesėliai. Nepaisant abipusės pagarbos, žmonos ir vyro skirtingi gyvenimo įpročiai dažnokai skambėdavo disonansu. Felicijos etinės nuostatos apsiribojo jai šventomis šeimos pareigomis, tuo tarpu Napoleonas skrajojo padangėmis siekdamas veikti žmonijos labui. Šie skirtumai nežymiai trikdė abipusę laimę.

Skrebinų dvaro namų gerovė priklausė nuo pašlijusios Napoleono sveikatos. Iškilusis kovotojas kasdien geso, ir rūpestinga jautrios žmonos globa nieko negalėjo pakeisti. Jis pats alino silpną organizmą plušėdamas sveikatai nepalankiomis oro sąlygomis savo įkurtame cukraus fabrike šalia Skrebinų. Žmona maldavo saugotis peršalimo, baigti pramonei skirtą veiklą. Perniek ėjo jos patarimai. Ryžtingas ir atkaklus vyras liko ištikimas įsipareigojimams ir tik griežta higiena palaikė jo gyvybę.

VII. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Taip prabėgo trylika Felicijos antrojo vedybinio gyvenimo metų. Po ilgos visą organizmą apėmusios ligos, glausdamas prie širdies mylimos žmonos ranką, galiausiai amžinai užmigo teisėtas vyras, melsdamas palaimos gentainiams ir visai žmonijai! Jo palaikai atgulė Kulvos kapinių medžių pavėsyje, o kapą su ketaus paminklu keletą metų iš eilės kruopščiai prižiūrėjo ir nuostabiais krūmokšniais bei gėlėmis puošė rūpestinga Felės ranka.

Po Napoleono Novickio mirties senutę Feliciją supo būrys giminaičių. Jie, kaip įprasta, išsiskyrė savo moralinėmis nuostatomis, išsilavinimu ir intelektu. Tačiau kelių simpatiškų asmenų rūpestis saldino šiaip karčią našlaitės gyvenimo pabaigą. Tuo laiku geidžiamos Skrebinų dvaro lankytojos buvo ponios Bagnievskos duktė Leukadija Bonoldi ir a. a. Novickio pusseserė bei Galicijos publicisto Liudviko motina ponia Maslovska, kurios dažnai atvykdavo su savo jaunomis dukromis, pirmoji – iš Varšuvos, antroji – iš Vilniaus. Rimtų veikalų skaitymas, senutės pasakojimai apie Mickevičių ir filaretus, svečių dainos akompanuojant fortepijonui – tokios santūrios, beveik kaip vienuolyne, pramogos vykdavo senyvos našlės namuose.

Svarbiausia kasdienio Felicijos gyvenimo dalis buvo vargšų ir išklydusių iš kelio žmonių šelpimas. Ne vieną kartą patys stebėjome Skrebinų dvaro kieme stovinčius vežimus ir brikas išmaldai vežti, o šoninės oficinos kambariuose – sambūrį vienišų našlių, suluošintų vaikų ir bejėgių senių. Nuskurdę žydai ir žemės rėžiuose šeimininkaujantys šlėktos gavo ypatingą ponios Novickos šalpos dalį. Bedarbius izraelitus ji apgyvendindavo tuščiose dominijos trobose, o bežemiams seniems valstiečiams statė namus miškuose, išskirdavo kirtimų pasėliams ir aprūpindavo grūdais. Išskirtinė veiklos dalis buvo aukos bažnyčiai. Uoli katalikė, nors ir ne davatka, šelpė, kiek leido ištekliai, nusmukusius Dievo namus net keliose parapijose. Tad geradarės sveikatai silpstant, kunigai su liaudimi bažnyčiose, rabinai sinagogose meldė jos pasveikimo.

Ateina laikas, kai geranoriškos maldos jau nepadeda. Pavargusi nuo rūpesčių bei kančių ir virtinės metų slegiama beveik aštuoniasdešimtmetė senutė akivaizdžiai geso. Tiesa, buvo dienų ir net savaičių, kai ji keldavosi iš ligos guolio, suteikdama vilties aplinkai, tačiau, Vilniuje mirus jos brangiausiai jaunystės metų draugei Ievai Adamavičienei, visiškai nusilpo. Nors ši

TAUROSTA

lėtos agonijos būsena dar ilgokai tęsėsi, aplinkiniai neteko vilties, o ir pati Felicija tarsi nekantraudama laukė, kada teks vienytis su šešėliais prie Amžinybės vartų...

1883 metų liepos mėnesio pirmoje pusėje Skrebinų nuošalyje kilo didelis sujudimas – garbi našlė akivaizdžiai merdėjo. Reikėjo galvoti apie jos paskutinės valios vykdymą. Greitai išrinktas globėjas p. Skirgaila sukurpė valdiškai skaitomą naują testamentą ir padavė jį mirštančiajai patvirtinti rankos prisilietimu. Praėjus kelioms valandoms, ponios Maslovskos dukters Stasės Malinovskos palaikoma Felicija atidavė dvasią Dievui.

Mirusiosios turtas pagal testamentą turėjo būti nedelsiant parduotas ir padalintas pirmiausia jos pačios ir a. a. Napoleono šeimoms, o toliau – seniems tarnams ir vargšams. Sunku teigti arba paneigti, kad testamentu nebuvo manipuliuojama. Gaila, kad testamento vykdytojas Skrebinų dvaro gėrybes pardavė ne sąžiningiems valstiečiams, o svetimam vokiečių kilmės asmeniui. Tiesa, pardavimo reikalas pateko į rankas vienam iš kelių Felicijos pusbrolių, tačiau šis skaudžiai apsiskaičiavo, neįvertinęs naujo įstatymo dėl turto licitavimo (pardavimo iš varžytinių) po dešimties metų nuo testamento vykdymo pradžios. Parduoti žemes valstiečiams būtų buvę naudinga Felicijos giminėms, seniems tarnams bei kitiems velionės aplinkos žmonėms.

Visų gerbiamos matronos mirtis gedulo ženklu pažymėjo didelę krašto dalį. Jos palaikai, nuvežti į Vilnių, atgulė misionierių šventoriaus šeimos kapavietėje Rasų kapinėse, šalia pirmojo vyro, tėvų ir brangiausios vienturtės. Virš leidžiamo į požemį filaretų idealo karsto galėjo skrajoti Zano, Mickevičiaus, Čečoto, Novickio ir kitų seniai mirusių „melsvųjų rato“ dvasios, tačiau laidotuvių minioje jau nebuvo nė vieno senosios filaretų gvardijos atstovo...

„GAMTOJE IEŠKAU SPALVŲ FEJERIJOS“

2024 m. gegužės 14 – birželio 22 d. Vilniuje, prestižinėje „Pylimo galerijoje“, veikė mūsų kraštiečio dailininko Prano Butkevičiaus tapybos paroda „Sprogsiu spalvomis“. Nuo 1975 m. dailininkas su žmona Janina gyveno savo sodyboje Dumsių kaime. Čia nutapė gražiausius savo paveikslus, drožė koplytstulpius, kryžius, medžio skulptūras. Palaipsniui sodybą pavertė parku-muziejumi.

P. Butkevičiaus kūrybą pristatė parodos kuratorius, tapytojas, dailininko sūnus Jonas, kuris pasakojo, jog „Tėvo tapyba pasižymi spalvingumu, nuotaikingumu, optimizmu, paties autoriaus asmenybei būdingomis

„Skarulių bažnyčia“. Aliejus, drobė, 60x72, 1989 m. savybėmis.“ Šioje retrospektyvinėje parodoje eksponuoti 26 paveikslai, nutapyti 1950–1993 m. P. Butkevičius iš pradžių rinkosi realistinį stilių, vėliau kūrė impresionistinius ir fovistinius paveikslus. Pagrindinė dailininko įkvėpėja buvo gamta. Jis teigė: „Gamtoje ieškau spalvų fejerijos ir jų sąskambio.“ Parodoje kalbėję galerijos direktorė menotyrininkė Milda Smetonaitė-Buch, tapytojai – Vilniaus dailės akademijos profesorius Giedrius Kazimierėnas ir tapytojų asociacijos „Individualistai“ pirmininkas Svajūnas Armonas pabrėžė P. Butkevičiaus kūrybos profesionalumą, puikią spalvinę klausą, stiliaus originalumą. VIII. Kronika

NORMAINIŲ KOPLYČIOS PAŠVENTINIMAS

VIII. Kronika

1768 m. vasario 29 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės didikai bei bajorai Podolės Baro mieste (Vinicos sritis) sudarė konfederaciją – ginkluotą sąjungą, kuri siekė apginti katalikų tikėjimą, bajorų teises bei laisves nuo nepalankių Seimo priimtų karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio inicijuotų įstatymų ir išlaisvinti Abiejų Tautų Respubliką iš faktinės Rusijos imperijos kontrolės.

2016 m. mane paskyrė į Šėtos parapiją, į kurią įėjo Jonavos ir Kėdainių rajonų kaimai. Tarp jų ir Normainių II kaimas, kuriame stovi garbinga, labai senus laikus menanti mūrinė koplytėlė, skirta Baro konfederacijai atminti.

Pastangos dėl Normainių paminklo žuvusiems konfederatams atminti išsaugojimo, restauracijos ir nežinia kur po 1975–1978 m. restauravimo nudangintų kryžiaus ir Šv. Jono statulėlės sugrąžinimo prasidėjo po trijų mėnesių, man atvykus į Šėtą. Per Tėvo dieną aukojau pirmąsias šv. Mišias, o 2016 m. rugsėjo 27 d. Jonavos rajono savivaldybės merui

Mindaugui Sinkevičiui ir Savivaldybės tarybai parašiau pirmąjį prašymą koplytėlę pabaltinti ir įrengti informacinį kelio ženklą – 628-osios krypties rodyklę į lankytiną vietą. Deja, prašymas liko be atsako. Daugybė laiškų buvo rašoma Prezidentūrai, Seimui, Vyriausybei ir Kultūros paveldo departamentui, įvairioms ministerijoms, institucijoms bei organizacijoms. Deja, buvo tyla. Tačiau visos pastangos davė šiokių tokių rezultatų: buvo pastatyta kelio rodyklė.

2024 m. birželio 28 d. Jonavos vietos veiklos grupė įgyvendino projektą „Abiejų Tautų Respublikos istorinė atmintis – bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Lenkijos VVG, kuriant naujas turizmo paslaugas ir inovacijas“ (projekto vadovas Petras Vyšniauskas). Buvo skirta lėšų laikino kryžiaus gamybai (Kristaus Kančios autorius – Adolfas Teresius, kryžiaus –Artūras Narkevičius) ir knygai apie Baro konfederatus: Valdas Rakutis, Žilvinė Petrauskaitė. Laisvė, Tikėjimas ir Viltis. Baro konfederacijos kovos 1768–1772.

Daugiau informacijos: https://www.youtube.com/watch?v=cdjL-r0oNZ4 https://www.youtube.com/user/quko12345

Kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas, Šėtos klebonas

Redakcijos prierašas: Dar kartą pažvelkime į nuotrauką. Užrašas viršuje skelbia:

ATNAUJINTA VAIKAIČIO BARONO PROSPERO BRUNNOVO 1852 M. BIRŽELIO 25 D.

Klausimas, kiek metų reikės laukti, kad apačioje atsirastų užrašas: ATNAUJINTA JONAVOS RAJONO SAVIVALDYBĖS IR LIETUVOS KULTŪROS MINISTERIJOS PASTANGOMIS.

VALDŽIOS DĖLIONĖS

2024 m. rugsėjo 19 d.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs buvusio Jonavos rajono savivaldybės tarybos nario, dabartinio rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus apeliacinį skundą, paliko galioti Kauno apygardos teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo, dokumento suklastojimo ir turto pasisavinimo.

2024 m. rugsėjo 20 d.

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSIOJI RINKIMŲ KOMISIJA

SPRENDIMAS

dėl Jonavos rajono savivaldybės mero įgaliojimų nutrūkimo nesuėjus terminui

2024 m. rugsėjo 20 d.

Nr. Sp-246 Vilnius

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso, 176 straipsnio 4 dalies 4 punktu ir atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį, n u s p r e n d ž i a:

1. Pripažinti Mindaugo Sinkevičiaus, Jonavos rajono savivaldybės mero, įgaliojimus nutrūkusiais nesuėjus terminui pagal įsiteisėjusį apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

2. Pripažinti negaliojančiu šio sprendimo 1 punkte nurodyto savivaldybės mero pažymėjimą Nr. 231001.

Komisijos pirmininkė Lina Petronienė

2024 m. rugsėjo 27 d.

JONAVOS RAJONO SAVIVALDYBĖS TARYBA SPRENDIMAS

Dėl tarybos nario, laikinai einančio Jonavos rajono savivaldybės mero pareigas, paskyrimo 2024 m. rugsėjo 27 d. Nr.1TS-209

Jonava

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 3,5 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymu, atsižvelgiant į 2024 m/ rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausios rinkimų komisijos sprendimą 2024 m. rugsėjo 20 d. Nr. Sp-246 ,, Dėl Jonavos rajono savivaldybės mero įgaliojimų nutrūkimo nesuėjus terminui“, 2024 m. rugsėjo 20 d. Jonavos rajono savivaldybės tarybos socialdemokratų frakcijos raštą, Jonavos rajono savivaldybės taryba n u s p r e n d ž i a:

1. Paskirti Jonavos rajono savivaldybės tarybos narį Rimantą Sinkevičių laikinai einančiu mero pareigas.

2. Nustatyti Rimanto Sinkevičiaus pareigybinės algos koeficientą – 3.0.

2024 m. lapkričio 13 d.

Tarybos narys Erlandas Andrejevas

JONAVOS RAJONO SAVIVALDYBĖS TARYBA SPRENDIMAS

Dėl tarybos nario, laikinai einančio Jonavos rajono savivaldybės mero pareigas, paskyrimo 2024 m. lapkričio 13 d. Nr.1TS-246

Jonava

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 3, 5 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymu, Jonavos rajono savivaldybės taryba n u s p r e n d ž i a :

1. Paskirti Jonavos rajono savivaldybės tarybos narį Povilą Beišį laikinai einančiu mero pareigas.

2. Nustatyti Povilo Beišio pareiginės algos koeficientą – 3,0. Šis sprendimas per vieną mėnesį nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriui (Laisvės al. 36, Kaunas) arba Regionų administraciniam teismui bet kuriuose teismo rūmuose (Šiaulių rūmai, Dvaro g. 80, Šiauliai; Panevėžio rūmai, Respublikos g. 62, Panevėžys; Klaipėdos rūmai, Galinio Pylimo g. 9, Klaipėda; Kauno rūmai, A. Mickevičiaus g. 8A, Kaunas, Vilniaus rūmai, Žygimantų g. 2, Vilnius).

Tarybos narys Erlandas Andrejevas

VIII. Kronika

SVEIKINAME IŠRINKTUS SEIMO NARIUS

2024 m. SPALIO 13 d. VYKUSIUOSE LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMUOSE JONAVOS RINKIMŲ APYGARDOJE Nr. 60 IŠ 34391 BALSAVIMO TEISĘ TURINČIO GYVENTOJO SAVO VALIĄ IŠREIŠKĖ 15848 ASMENYS, ARBA 46,08 proc. RESPUBLIKOS VIDUTINIS AKTYVUMAS – 52,06 proc.

JONAVOS (NR. 60) DAUGIAMANDATĖJE APYGARDOJE PIRMUMO BALSAI PASISKIRSTĖ TAIP:

LSDP – 33,71 proc., POLITINĖ PARTIJA „NEMUNO AUŠRA“ – 15,24 proc., TS-LKD – 12,28 proc., DEMOKRATŲ SĄJUNGA „VARDAN LIETUVOS“ –7,37 proc., LVŽS – 6,42 proc., LIBERALŲ SĄJŪDIS – 5,36 proc. KITOS PARTIJOS NEPERŽENGĖ SĄLYGINIO 5 proc. BARJERO.

PAGAL LSDP KANDIDATŲ Į RESPUBLIKOS SEIMĄ SĄRAŠĄ 2024–2028 m. KADENCIJOS SEIMO NARIU IŠRINKTAS JONAVOS RAJONO SAVIVALDYBĖS TARYBOS NARYS

RIMANTAS SINKEVIČIUS.

JONAVOS (Nr. 60) VIENMANDATĖJE APYGARDOJE RINKĖJŲ PIRMUMO BALSAI PASISKIRSTĖ TAIP:

EUGENIJUS SABUTIS (LSDP) – 54,39 proc. JUSTINAS RIZGELIS (TS-LKD) – 13,61 proc. RENATA SORAKIENĖ (LVŽS) – 8,5 proc.

VITALIJUS JAROŠČENKA (DARBO PARTIJA) – 8,12 proc. MINDAUGAS STANIŠAUSKAS (LIETUVOS REGIONŲ PARTIJA) – 6,10 proc. JURGITA PAŠVENSKĖ (LIBERALŲ SĄJŪDIS) – 5,04 proc.

RIMANTAS SINKEVIČIUS EUGENIJUS SABUTIS

1890 m.

sausio 4 d.

JONAVOS KRAŠTO JUBILIEJINĖS DATOS

2025-AISIAIS METAIS

Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyrius

SAUSIS

Aukštosios Kulvos kaime (Jonavos r.) gimė žymus tarpukario Lietuvos pedagogas, visuomenės veikėjas, Jonavos vidurinės mokyklos steigėjas ir direktorius Jonas KARTANAS. 1918–1920 m. dirbo Jonavos pradinėje mokykloje, 1920–1932 m. – Jonavos progimnazijos direktoriumi. Mirė 1944 m. sausio 15 d. Vorkutos lageryje. Sukanka 135 metai.

1900 m.

sausio 13 d.

1940 m.

sausio 21 d.

Graužiečiuose (Ukmergės r.) gimė dramaturgas, poetas, kunigas Juozas KATINAS. Leido šviečiamojo pobūdžio krikščioniškus leidinėlius. J. Rimbaudo slapyvardžiu paskelbė pjesių, eiliuotų kūrinių. Išleido knygeles: „Atėjus bažnyčion“ (1936 m.), „Beginklė auka“ (1937 m.), „Išpažinties auka“ (1937 m.), „Vaidilutės likimas“ (1938 m.), „Naujoji aušra“ (1938 m.). Savo grožine kūryba siekė teigti pamatines krikščioniškojo gyvenimo tiesas, skelbti gėrio pergalę prieš blogį, šviesos – prieš tamsą. Nuo 1966 m. gyveno Kulvoje (Jonavos r.). Čia mirė 1985 m. vasario 14 d. Palaidotas Kulvos bažnyčios šventoriuje.

Sukanka 125 metai.

Alytuje gimė politikas, ilgametis Jonavos rajono tarybos narys, aktyvus visuomenės veikėjas, knygų autorius Arvydas STIRNA. Išleido knygas: „Olimpinės ugnies apšviesti: nuo Olimpijos iki Sočio, Lietuvos olimpiečiai“ (2014 m.), „Olimpinės įvairenybės“ (2015 m.). Mirė 2019 m. gegužės 7 d. Jonavoje. Sukanka 85 metai.

1950 m. sausio 22 d.

1890 m. sausio 25 d.

Juciūnų k. (buv. Kėdainių r., dab. – Jonavos r.) gimė buvęs ilgametis Lietuvos technikos bibliotekos direktorius, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senatorius Kazimieras MACKEVIČIUS. Parengė leidinius: „Respublikinė mokslinė techninė biblioteka“ (1982 m.), „Atmena skaitytojui“ (1988 m.), sudarė nuotraukų albumą „Tarpukario bajorai fotografijose“ (2008 m.). Straipsnių bibliotekų darbo organizavimo klausimais autorius, fotografijos parodų turizmo tema dalyvis. Buvo aistringas keliautojas. 2006–2010 m. organizavo Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos paveldo fotografijos parodą „Tarpukario bajorai“. Mirė 2024 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Sukanka 75 metai.

Pageležiuose (buv. Jonavos r., dab. – Ukmergės r.) gimė dailėtyrininkas, muziejininkas, dailininkas, grafikas Paulius GALAUNĖ. Sukaupė, ištyrė ir susistemino daug lietuvių liaudies ir profesionaliosios dailės kūrinių, parašė dailės istorijos veikalų, mokslinių straipsnių, recenzijų, išleido katalogų, sukūrė ekslibrių, apipavidalino knygų. Išleista: „Lietuvos kultūros turtų palikimas“ (1922 m.), „Senosios tapybos katalogas“ (1926 m.), „Ex-librisas Lietuvoje“ (1926 m.), „Lietuvių liaudies raižinių katalogas“ (1927 m.), „Tapytojas Juozas Oleškevičius“ (1927 m., 1994 m.), „M. K. Čiurlionio kūrinių katalogas“ (1927 m.), „Vilniaus meno mokykla“ (1928 m.), „Lietuvių liaudies menas“ (1930 m., 1988 m.), „Lietuvių liaudies skulptūros problemos“ (1932 m.), „Muziejininko novelės“ (1967 m.), „Dailės ir kultūros baruose“ (1970 m.), „Likimo duota: muziejininko novelės“ (1998 m.) ir kt. Sudarė „Lietuvių liaudies meno“ albumus, rūpinosi istorijos, archeologijos ir architektūros paminklų apsauga, organizavo lietuvių liaudies meno parodas užsienyje. Daugelio straipsnių knygose ir periodiniuose leidiniuose autorius. Nusipelnęs meno veikėjas (1960 m.), liaudies dailininkas (1970 m.), Respublikinės premijos laureatas (1970 m.). Mirė 1988 m. spalio 18 d. Kaune.

Sukanka 135 metai.

1930 m. sausio 29 d.

Jonavoje gimė tinklininkas, sporto organizatorius, docentas, nacionalinės kategorijos tinklinio teisėjas, vienas Lietuvos tinklinio pradininkų Vytautas JANKUS. Leidinių ir daugelio publikacijų apie tinklinį autorius ar bendraautoris. Apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1988 m., 2000 m.), Sporto garbės komandoro ženklu (2005 m.) ir kt. Mirė 2020 m. gruodžio 12 d. Kaune.

Sukanka 95 metai.

1940 m.

vasario 16 d.

1935 m.

vasario 20 d.

1920 m.

vasario 23 d.

1950 m. vasario 25 d.

TAUROSTA

VASARIS

Misiūnų k. (Švenčionių r.) gimė tautodailininkas, audėjas Vytautas MIKŠTAS. Nuo 1973 m. gyveno Šveicarijos k. (Jonavos r.). Rankinėmis staklėmis audė tautines juostas, lovatieses, užuolaidas, staltieses, servetėles, suvenyrus, paveikslus, portretus. Surengė dvi personalines parodas, dalyvavo bendrose rajono tautodailininkų parodose. Mirė 2016 m. birželio 20 d. Šveicarijos k. (Jonavos r.). Sukanka 85 metai.

Gražiškių k. (Vilkaviškio r.) gimė tautodailininkė, poetė Ona KAJOKIENĖ. Dalyvavo rajoninėse ir respublikinėse dailės darbų parodose, paskelbė eilėraščių knygose „Eiliavimai“ (1994 m.), „Šloviname tave, gyvenime“ (1996 m.), „Akimirkos“ (2003 m.) ir rajono spaudoje. Mirė 2009 m. spalio 5 d. Jonavoje.

Sukanka 90 metų.

Angirių k. (Kėdainių r.) gimė tapytojas, medžio drožėjas, Lietuvos bajoras Pranas BUTKEVIČIUS. Nuo 1975 m. gyveno Dumsiuose (Jonavos r.). Čia visiškai atsidavė menui: tapė paveikslus, drožė kryžius, koplytstulpius, medžio skulptūras ir kt. Mirė 1994 m. balandžio 20 d. Dumsiškių k. (Jonavos r.). Palaidotas Rokantiškių kapinėse (Vilniaus r.).

Sukanka 105 metai.

Jonavoje gimė biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos veterinarijos akademijos Anatomijos ir fiziologijos katedros docentas Eugenijus JONAITIS. Paskelbė per 40 mokslinių straipsnių, kartu su bendraautoriais išleido leidinius: „Taikomoji botanika: gaubtasėkliai augalai ir jų praktinė reikšmė“ (2000 m., 2002 m., 2003 m.), „Lietuvos veterinarijos akademijai – 70 metų: 1936–2006“ (2006 m.), „Lietuvos pievų ir ganyklų nuodingieji augalai“ (2007 m.). Gyvena Kaune.

Sukanka 75 metai.

1920 m. kovo 4 d.

1925 m. kovo 15 d.

1940 m. kovo 15 d.

1850 m. kovo 18 d.

1950 m. kovo 22 d.

KOVAS

Kulvoje (Jonavos r.) gimė lietuvių krepšininkas, lengvaatletis, krepšinio treneris, sporto organizatorius, Lietuvos ir Europos čempionas Zenonas PUZINAUSKAS. Mirė 1995 m. liepos 16 d. Beverly Šores (JAV).

Sukanka 105 metai.

Paupio k. (Jurbarko r.) gimė tremtinys, prisiminimų autorius, muziejaus savo namuose įkūrėjas Antanas ČEKAITIS. Nuo 1979 m. gyveno Jonavoje. Apie 1984 m. savo namuose įkūrė muziejų „Ramybės kampelis“. Čia buvo eksponuojama istorinė praeitis. Knygos „Leiskit mylėti Tėvynę“ (1992 m.), straipsnių, prisiminimų rajono ir respublikos spaudoje autorius. Mirė 2004 m. lapkričio 3 d. Jonavoje.

Sukanka 100 metų.

Vyšnialaukyje (Jonavos r.) gimė baidarių ir kanojų irkluotojas, Miuncheno olimpinių žaidynių čempionas, nusipelnęs sporto meistras, Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordino kavalierius, Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos narys, Lietuvos olimpinio klubo narys Vladas ČESIŪNAS. Plaukdamas vienviete kanoja 1000 m, 1971 m. tapo SSRS tautų V spartakiados čempionu, dviviete kanoja – 7 kartus SSRS čempionu (1970–1976 m.), Miuncheno (1972 m.) olimpinių žaidynių čempionu (1000 m), keturiskart pasaulio ir dukart Europos čempionu (1000 ir 10000 m, 1970–1976 m.). 1972 m. suteiktas SSRS nusipelniusio sporto meistro vardas, išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku (1973 m., 1974 m.). Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (1991 m.), Sausio tryliktosios atminimo medaliu (1992 m.), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2005 m.) ir kt. Mirė 2023 m. sausio 16 d. Vilniuje.

Sukanka 85 metai.

Mitėniškių dvare (Jonavos r.) gimė bankininkas, Lietuvos visuomenės veikėjas, labdaros organizatorius Juozapas MONTVILA. Rėmė visuomeninę, kultūrinę veiklą. Įkūrė daugiau kaip 20 visuomeninių organizacijų. Mitėniškių dvare įkūrė paskolos kasą valstiečiams, rėmė Šėtos neturtingųjų prieglaudą ir kt. Mirė 1911 m. vasario 20 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.

Sukanka 175 metai.

Strebeikių k. (Jonavos r.) gimė poetas, žurnalistas Marius GLINSKAS. Knygų „Panevėžys: mažasis vadovas“ (1993 m.), „Atminties nendrė“ (1993 m.), „Pagonių poteriai“ (2003 m.), „Žibintininkas“ (2011 m.), „Delčia virš deltos“ (2013 m.) autorius, „Kėdainių kalendoriaus“ (2000–2002 m.) sudarytojas, rajono literatų leidinių bendraautoris ir redaktorius, daugelio publikacijų rajono ir respublikos spaudoje autorius. Gyvena Jonavoje. Sukanka 75 metai.

1955 m. balandžio 6 d.

1945 m. balandžio 6 d.

1955 m. balandžio 17 d.

1940 m. balandžio 23 d.

1950 m.

gegužės 3 d.

1970 m.

gegužės 8 d.

1945 m.

gegužės 12 d.

1925 m.

birželio 4 d.

BALANDIS

Kaune gimė dailininkė, pedagogė Jolanta GRIGIENĖ. Svarbiausi tapybos darbai: portretai, peizažai, figūrinės ir abstrakčios kompozicijos. Kuria tekstilinės, stiklo tapybos darbus. Surengė autorines parodas Jonavoje ir Kaune, dalyvavo grupinėse parodose Jonavoje, Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Marijampolėje. Gyvena Jonavoje.

Sukanka 70 metų.

Čiūdų k. (Jonavos r.) gimė ekonomistė, Kauno technologijos universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė, piligrimė Vladislava GUDONAVIČIŪTĖ­BARTOSEVIČIENĖ. Mokymo priemonių „Bendrosios statistikos formulių rinkinys“ (1990 m.), „Statistika“ (1990 m., 1993 m.), „Statistikos praktikumas“ (1994 m.), „Ekonominė statistika“ (1995 m., 1997 m., 2001 m., 2005 m., 2007 m.) „Matematika“ (2006 m., 2017 m.) ir kitų autorė ar bendraautorė. Gyvena Kaune.

Sukanka 80 metų.

Kaišiadoryse gimė inžinierė matematikė, Lietuvos neįgaliųjų draugijos Jonavos skyriaus įkūrėja, ilgametė jo pirmininkė, Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos tarybos garbės narė Violeta NEIMONTAITĖ. Knygų „Išleiskim širdį pasivaikščiot“ (2000 m.), „Akimirkos“ (2003 m.) ir kitų sudarytoja, leidinio „Jonaviečiai“ (1999 m.) bendraautorė, publikacijų rajono ir respublikos spaudoje autorė. Nuo 1965 m. gyvena Jonavoje.

Sukanka 70 metų.

Svilonėlių k. (Jonavos r.) gimė biomedicinos mokslų, agronomijos daktaras, Žemės ūkio enciklopedijos mokslinis konsultantas Aleksandras KMITAS. Knygų ir mokymo priemonių: „Prekinių svogūnų auginimas“ (1974 m.), „Lauko daržovių auginimas“ (1979 m.), „Lauko ir šiltadaržių daržininkystė“ (1983 m.), „Daržininkystė“ (1986 m.), „Retosios ir netradicinės daržovės“ (2000 m.) ir kitų bendraautoris. Straipsnių, išspausdintų periodikoje ir mokslo darbuose, autorius ir bendraautoris.

Sukanka 85 metai.

GEGUŽĖ

Pagurių k. (Rokiškio r.) gimė poetė, žurnalistė, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ garbės pirmininkė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė Irena NAGULEVIČIENĖ. Knygų „Laiptai“ (1998 m.), „Praeities gelmės“ (2005 m.), „Nuo pradžios iki dabar“ (2020 m., 2023 m.) autorė, daugelio leidinių sudarytoja, redaktorė ar bendraautorė, publikacijų rajono ir respublikos spaudoje autorė. Gyvena Jonavoje. Sukanka 75 metai.

Jonavoje gimė Lietuvos istorikas, kultūros vertybių specialistas, muziejininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius Vydas DOLINSKAS. Knygos „Die konföderierte Adelsbewegung im Grossfürstentum Litauen, 1768–1772“, monografijos „Simonas Kosakovskis: politinė ir karinė veikla Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, 1763–1794“ (2003 m.) autorius, daugelio leidinių, mokslinių straipsnių rinkinių, šaltinių ir kitų publikacijų, katalogų, parodų vadovų sudarytojas ir bendraautoris. Paskelbė per 100 mokslinių, mokslo populiarinimo ir informacinių publikacijų, vertimų iš vokiečių ir lenkų kalbų. Gyvena Vilniuje. Sukanka 55 metai.

Kuodžių kaime (Panevėžio r.) gimė pedagogė, knygų autorė ir iliustratorė Vitalija JANKAUSKIENĖ. Knygelių „Pamesta širdelė“ (2011 m.), „Laimės burbulai“ (2014 m.), „Joninių stebuklai“ (2016 m.), „Žvaigždynų karuselė“ (2019 m.) autorė ir iliustratorė, knygos „Taigoje nugarmėję metai“ (2017 m.) bendraautorė. Gyvena Jonavoje. Sukanka 80 metų.

BIRŽELIS

Armonių k. (Rokiškio r.) gimė inžinierius, gamtos mokslų daktaras, geodezininkas Antanas RAŽINSKAS. Leidinių „Reikalingiausios lentelės“ (1970 m.), „Geodezinė gravimetrija“ (1982 m.), „Gyvenimo pėdos“ (eilėraščiai, 2002 m.), „Tarp geodezijos, geofizikos ir kartografijos krantų“ (2005 m.) autorius, „Geodezijos darbų“ I–X tomų redaktorius, vadovėlio „Taikomoji geodezija“ (1979 m.) bendraautoris, apie 100 mokslinių straipsnių, daugelio pranešimų autorius. Savo sodyboje Kunigiškių k. (Jonavos r.) 2000 m. įkūrė pirmąjį ir vienintelį šalyje privatų Geodezijos ir kartografijos muziejų, buvo šio muziejaus vadovas ir konsultantas. Mirė 2006 m. gruodžio 5 d. Kaune.

Sukanka 100 metų.

1870 m.

birželio 13 d.

1925 m.

birželio 26 d.

1975 m.

birželio 28 d.

1890 m.

liepos 11 d.

1930 m.

liepos 22 d.

1975 m. liepos 29 d.

1925 m.

rugpjūčio 2 d.

1925 m.

rugpjūčio 2 d.

TAUROSTA

Pavilktinių k. (Sintautų valsč., Šakių apskr.) gimė mokytojas, politikas, Jonavos miesto burmistras (1926–1935 m.) Juozas KAUNAS. Daug prisidėjo prie Lietuvos savivaldos kūrimo, tvarkė ir tobulino savivaldybių veiklos pirmuosius žingsnius, sudarydamas administracinius vienetus – apskritis, nustatydamas jų ribas, vėliau tvarkydamas valsčius ir jų ribas. Mirė 1936 m. rugpjūčio 28 d. Jonavoje. Palaidotas Skarulių kapinėse. Sukanka 155 metai.

Kaune gimė poetas Zigmas PAVILONIS. Knygų „Senas valsas“ (1991 m.), „Sužvarbusi sniegena“ (1993 m.), „Lašai“ (1994 m.), „Sąžinės svetys“ (1998 m.), „Basas per gruodą“ (1999 m.), „Laiko smiltys“ (2002 m.), „Pasižvalgymai pro metų slinktį“ (2003 m.), „Tęsias pasaka be galo“ (2006 m.) autorius. Mirė 2005 m. birželio 25 d. Jonavoje. Sukanka 100 metų.

Jonavoje gimė dailininkė, pedagogė, Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos dailės mokytoja Edita JANUŠKEVIČIENĖ. Daugelio dailės parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvė. Surengė autorines parodas Jonavoje (2004 m., 2005 m., 2007 m.), Alytuje (2009 m.). Gyvena Jonavoje. Sukanka 50 metų.

LIEPA

Piliakalniuose (Jonavos r.) gimė poetas, dramaturgas, vertėjas Petras VAIČIŪNAS. Išleido rinkinius „Mano taurė“ (1920 m.), „Rasoti spinduliai“ (1923 m.), „Tekanti saulė“ (1925 m.), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927 m.), „Laimės gėlė“ (1929 m.), „Saulės lobis“ (1935 m.) ir daugelį kitų. Po autoriaus mirties išleistos knygos: „Paukščių taku“ (1962 m.), „Dramos ir komedijos“ (1–2 t., 1971 m.), „Iš tolių beribių“ (1973 m.), „Erdvių ugnys“ (1980 m.), „Laisvės keliais“ (1991 m.), „Gyvenimo preliudai“ (2000 m.). Išvertė K. Hamsuno, F. Šilerio, H. Ibseno, G. Hauptmano, O. Vaildo, J. Slovackio, M. Meterlinko, S. Pšibiševskio, Sofoklio, M. Gorkio ir kitų autorių dramos kūrinių. Mirė 1959 m. birželio 7 d. Vilniuje.

Sukanka 135 metai.

Maliūpių k. (Pasvalio r.) gimė prozininkas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys Kazimieras VYČAS. Nuo 1984 m. gyveno Jonavoje. Knygų „Dalgis prieš patranką“ (1 d., 1999 m.), „Sukilėlio mirtis“ (2001 m.) autorius, „Žingsnis iki krikšto“ (2002 m.) bei kitų leidinių bendraautoris ir sudarytojas. Mirė 2015 m. birželio 27 d. Jonavoje. Sukanka 95 metai.

Jonavos r. gimė žurnalistė, knygų autorė Jurgita LIEPONĖ. Išleido knygas „Violetinė tragedija: Drąsiaus Kedžio pasirinkimas“ (2010 m.), „Pati geriausia knyga“ (su Irma Vilčinskiene, 2013 m.), „Skersgatvių kariai“ (eilėraščiai, 2016 m.), „Saulius Siparis. Fortūna, kekše!“ (2023 m.), „Kelias, pingvinai ir aš: „Camino Lituano“ dienoraštis“ (2023 m.). Daugelio publikacijų rajono bei respublikos spaudoje, interneto portaluose autorė. Gyvena Jonavoje.

Sukanka 50 metų.

RUGPJŪTIS

Sietynų k. (Ukmergės r.) gimė medžio drožėjas, pedagogas Jonas ERTMONAS. Drožė skulptūras, koplytstulpius, kryžius, stendus, paveikslus ir kitus kūrinius. Dalyvavo rajono menininkų parodose. Upninkų mokykla buvo papuošta drožėjo rankų darbais. Mirė 1996 m. rugsėjo 9 d. Upninkuose (Jonavos r.).

Sukanka 100 metų.

Dubių k. (Jonavos r.) gimė dailininkas, pedagogas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys Ipolitas VALERAVIČIUS. Nutapė apie tūkstantį paveikslų, drožė iš medžio šakų ir šaknų, kalė paminklus iš akmens. Dalyvavo dailės darbų parodose Jonavoje, Kaune, Vilniuje, surengė šešias asmenines parodas Jonavoje, respublikinių konkursų (1996 m., 1997 m.) laureatas. Mirė 2002 m. birželio 5 d. Jonavoje.

Sukanka 100 metų.

1935 m. rugpjūčio 5 d.

1960 m. rugpjūčio 21 d.

Gūruose (Raseinių r.) gimė poetė, dailininkė Stasė KUZERYTĖ­RAGELIENĖ. Knygų „Tiesos ilgesys“ (1991 m.), „Liūto žvaigždynas“ (1992 m.), „Laumių šalis“ (1998 m.), „Tikėjimas ir viltis“ (1999 m.), „Sustabdyta akimirka“ (2000 m.) autorė. Dalyvavo įvairiose parodose, pleneruose, surengė 6 autorines parodas (Jonavoje, Ukmergėje, Kėdainiuose). Mirė 2006 m. rugsėjo 19 d. Jonavoje. Sukanka 90 metų.

Kalviškių k. (Ignalinos r.) gimė poetas, bardas, dainų autorius ir atlikėjas, kultūros veikėjas Kazimieras JAKUTIS. 1983–2009 m. gyveno ir dirbo Jonavoje. Knygų „Apeiginė liepa“ (2006 m., 2017 m.), „Stapukioko daina“ (2017 m.) autorius, išleido 7 muzikos albumus, rengia koncertų turus po Lietuvą. Gyvena Pagulbio k. (Molėtų r.). Sukanka 65 metai.

1975 m. rugsėjo 10 d.

1940 m. rugsėjo 23 d.

1945 m. spalio 15 d.

1955 m. lapkričio 11 d.

RUGSĖJIS

Jonavoje gimė Lietuvos politikas, Seimo narys (nuo 2020 m.), buvęs Jonavos rajono meras, vicemeras Eugenijus SABUTIS. Lietuvos socialdemokratų partijos narys. Gyvena Jonavoje ir Vilniuje. Sukanka 50 metų.

Noriūnuose (Kupiškio r.) gimė poetas, prozininkas Petras ZLATKUS. Knygų „Pirmieji žingsniai“ (1993 m.), „Baimės akys“ (1994 m.), „Ilgesys“ (1996 m.), „Kontra Banda“ (1997 m.), „Preliudija“ (1998 m.), „Vilkės meilė“ (1999 m.), „Žiemos dovanos“ (2000 m.), „Moteris iš tyliosios gatvelės“ (2003 m.), „Mylėk mane“ (2009 m.), „Rimtai – apie tai…“ (2012 m.), „Kol stygos mano lyros skamba“ (2014 m.), „Saldus Birutės Skopės gyvenimas“ (2015 m.), „Visa tai buvo, buvo, buvo…“ (2019 m.), „Meilės ir vienatvės filosofija“ (2022 m.), „Mėnesienos nakties mozaika“ (2024 m.) autorius. Sudarė ir išleido Jonavos literatų almanachus „Provincijos balsai“ (1992 m.), „Papartyno kerai“ (1992 m.), yra jų ir daugelio almanachų bendraautoris. Gyvena Jonavoje. Sukanka 85 metai.

SPALIS

Rokiškyje gimė poetas Rimantas RAŽINSKAS. 1968–2003 m. gyveno ir dirbo Jonavoje. Kūrė eilėraščius, prozą, rengė leidybai savo kūrybos rinktinę. Eilėraščių knyga „Pavasaris žirgus balnojo“ išleista po autoriaus mirties (sudarė Irena Nagulevičienė, 2004 m.). Žuvo 2003 m. gruodžio 15 d. Sukanka 80 metų.

LAPKRITIS

Bešių k. (Jonavos r.) gimė poetė Audra STASIUKONYTĖ. Išleistas pomirtinis kūrybos rinkinys „Vasaros šalnos“ (1992 m.). Jos eilėraščius ir esė spausdino „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, kiti respublikos laikraščiai ir žurnalai, rajono spauda. Autorė ir jos kūryba pristatyta almanache „Poezijos pavasaris’86“ (1986 m.). Mirė 1985 m. balandžio 29 d. Kaune. Palaidota Kulvoje (Jonavos r.). Sukanka 70 metų.

1950 m. lapkričio 26 d. Žiežmariuose (Kaišiadorių r.) gimė poetė Eglė MILIUŠYTĖ­BRAZDŽIŪNIENĖ. Nuo 1975 m. gyveno Jonavoje. Knygų „Pelynų pieva“ (1997 m.), „Tarp vėtrų keturių“ (2000 m.), „Šokis ant stiklo šukių“ (2000 m.), „Laiškai“ (2002 m.), „Šauni kompanija“ (2008 m.), „Į ledo tylą“ (2008 m.), „...kai meilė...“ (2014 m.), „Kai laša dienomis į širdį“ (2015 m.), „Sveikinkime, dėkokime, užjauskime“ (2015 m., 2020 m.), „Rudens voratinklio lašeliais“ (2016 m.), „Būti moterimi“ (2017 m.), „Ant drugio sparno“ (2018 m.), „Sustabdytos akimirkos: nuotraukų albumas“ (2018 m.), „Lietuvos dvarai: nuotraukų albumas“ (2019 m.), „Jausmų pėdomis“ (2021 m.), „Į ten, iš kur…“ (2022 m.) autorė, daugelio leidinių bendraautorė. 2014 m. subūrė feisbuko grupę „Eilėraščio taku“ ir išleido šios grupės kūrybos 4 almanachus „Eilėraščio taku“. Mirė 2022 m. rugpjūčio 8 d. Palaidota Jonavos kapinėse. Sukanka 75 metai.

1930 m. lapkričio 28 d.

Jonavoje gimė istorikas, habilituotas humanitarinių, istorijos mokslų daktaras Henrikas ŠADŽIUS. Knygų „Socialistinio Vilniaus darbininkai“ (1980 m.), „Tautos drama (1939–1953)“ (2 knygos, 2015 m., 2016 m.) autorius, monografijų „Vilniaus miesto istorija“ (2 tomas, 1972 m.), „LTSR istorija“ (4 tomas, 1975 m.) ir kitų bendraautoris, redaktorius, mokslo veikalo „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija“ (1996 m.) mokslinis vadovas ir redaktorius, paskelbė straipsnių apie Lietuvos gyventojų pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui, parengė vadovėlį aukštosioms mokykloms „Lietuvos teisės įvadas“ (su kitais, 2012 m.).

Sukanka 95 metai.

GRUODIS

1930 m. gruodžio 2 d.

1950 m. gruodžio 7 d.

Bešių k. (Jonavos r.) gimė drožėja, tautodailininkė, tapytoja Danutė MAČIULYTĖ­DAMBRAUSKIENĖ. Jos drožiniai, įvairios skulptūros puošia Kulvos bažnyčią, taip pat daug drožinių yra įsigiję Lietuvos gyventojai. Dalyvavo Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje (1954 m.,) rajono tautodailininkų parodose (1984 m., 1985 m., 1986 m.), Mačiulių šeimos parodoje buvo eksponuojami tautodailininkės tapybos darbai (Jonava, 1997 m.). Mirė 1987 m. kovo 21 d. Palaidota Karveliškių kapinėse (Vilniaus r.). Sukanka 95 metai.

Jagučionių k. (Raseinių r.) gimė regbio žaidėjas, nacionalinės kategorijos regbio teisėjas Albertas DAUNORA. Regbio varžybų teisėjas (nuo 1978 m.) teisėjavo SSRS čempionatuose (13 sezonų), prestižiniuose tarptautiniuose turnyruose, Europos čempionate, Pasaulio lietuvių, Baltijos jūros šalių žaidynėse, Pasaulio regbio taurės ir kitose tarptautinėse varžybose. Suteikta respublikinė (1979 m.) ir nacionalinė (1992 m.) regbio teisėjo kategorijos, 14 kartų išrinktas į geriausių Lietuvos regbio teisėjų dešimtuką. Gyvena Jonavoje. Sukanka 75 metai.

1960 m.

gruodžio 7 d.

1930 m.

gruodžio 10 d.

1960 m. gruodžio 14 d.

1940 m.

gruodžio 28 d.

Jonavoje gimė lakūnas, akrobatinio skraidymo meistras, sporto organizatorius, Kauno aeroklubo vadovas, Lietuvos akrobatinio skraidymo federacijos prezidentas Algimantas ŽENTELIS. Dalyvavo įvairiose SSRS ir Lietuvos akrobatinio skraidymo varžybose, jų prizininkas (nuo 1987 m.). Leidinio „Lietuvos civilinės aviacijos skraidymų knygelė“ (1998 m., 2009 m.) autorius. Gyvena Kaune. Sukanka 65 metai.

Gaižiūnuose (Jonavos r.) gimė aktorė, nusipelniusi artistė Irena LEONAVIČIŪTĖ­BRATKAUSKIENĖ. Dirbdama Akademiniame dramos teatre sukūrė daug įsimintinų teatro vaidmenų, kūrė vaidmenis filmuose, parašė scenarijų ir įgarsino filmą apie Jonavą „Janių ir Jonų mieste“. Mirė 2011 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje. Sukanka 95 metai.

Jonavoje gimė stiklo dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Artūras RIMKEVIČIUS. Nuolatinis nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis. Menininkas ne tik aktyviai dalyvauja grupinėse bei rengia personalines parodas, tačiau kuria ir įvairius interjerams bei eksterjerams skirtus meno kūrinius. Gyvena Kaune. Sukanka 65 metai.

Kaune gimė žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, korespondentas, knygų autorius Edvardas DOMBROVICKAS. 1946–1968 m. gyveno Strebeikių k. (Jonavos r.). Knygų „Vaiduokliai“ (1992 m.), „Mirties paslaptys“ (1993 m.), „Išsipildžiusios pranašystės“ (1994 m.), „Aiškiaregiai padeda Temidei“ (2000 m.), „Ženklai iš anapus“ (2001 m.), „Dangaus diktantai“ (2002 m.), „Medinis arklys“ (2004 m.), „Atpildo dėsnis“ (2006 m.), „Ekskursijos po dausas“ (2008 m.), „Tik jos liko...“ (2013 m.) autorius. Mirė 2008 m. lapkričio 10 d. Marijampolėje, ten ir palaidotas. Sukanka 85 metai.

Apie 1510 m. Kulvoje (Jonavos r.) gimė vienas lietuvių raštijos pradininkų, lietuvių kultūros veikėjas Abraomas KULVIETIS. Vienas pirmųjų į lietuvių kalbą išvertė giesmių, psalmių, lotynų kalba paskelbė publicistinį raštą „Tikėjimo išpažinimas“ („Confessio fidei“, 1543 m.), kuriame išdėstė konfesines ir patriotines pažiūras. Iš verstų giesmių žinoma viena – „Malonus dėkavojimas“, kuri buvo išspausdinta Martyno Mažvydo giesmyne (1570 m.). Mirė 1545 m. birželio 6 d. Kulvoje, ten ir palaidotas.

Sukanka 515 metų.

1735 m. Martyniškio dvare (Jonavos r.) gimė bajoras, LDK valstybės veikėjas, antrasis Domininko Kosakovskio sūnus Antanas KOSAKOVSKIS. Buvo Livonijos kaštelionu ir Respublikos senatoriumi. Kartu su kitais broliais dalyvavo reformacinio Ketverių metų seimo (1788–1792 m.) darbe. Mirė 1798 m. rugsėjo 25 d. Martyniškio dvare.

Sukanka 290 metų.

Kitos datos

Sukanka 275 metai, kai įkurta Jonava. Lenkijos–Lietuvos Karalius Augustas III Marijai Kosakovskienei suteikė privilegiją „…įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t. y. krikščionis, totorius, žydus…“ (1750 m.).

Sukanka 275 metai, kai Marija Zabielaitė Kosakovskienė Jonavoje pastatydino pirmąją medinę bažnyčią (1750 m.).

Sukanka 190 metų, kai buvo nutiestas Peterburgo–Varšuvos pašto kelias pro Jonavą (1835 m.).

Sukanka 190 metų, kai pastatyta senoji pašto stotis, dabar – Jonavos kultūros centro Krašto muziejus (1835 m.).

Sukanka 125 metai, kai atidaryta Upninkų valdinė pradžios mokykla (1900 m.; nuo 1782 m. veikė parapijinė Upninkų mokykla).

Sukanka 95 metai, kai pastatytas paminklas „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertėjui Jeronimui Raliui senosiose Jonavos kapinėse, dabar –Ramybės skveras. Architektas – Adolfas Netiksa (1930 m.).

Sukanka 85 metai, kai įsteigta Užusalių biblioteka (1940 m.).

Sukanka 75 metai, kai Jonava tapo rajono centru (1950 m.).

Sukanka 65 metai, kai įsteigta Šilų biblioteka (1960 m.).

Sukanka 60 metų, kai įkurta vaikų muzikos mokykla, dabar – Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykla (1965 m.).

Sukanka 60 metų, kai pradėjo veikti Azotinių trąšų gamykla, dabar – AB „Achema“ (1965 m.).

Sukanka 55 metai, kai pastatyta naujoji autobusų stotis (1970 m.).

Sukanka 35 metai, kai pastatytas atminimo akmuo Nepriklausomybės kovų dalyviams buvusiose miesto kapinėse, dabar – Ramybės skveras (1990 m.).

Sukanka 35 metai, kai Jonavoje atidengtas paminklas poetui, dramaturgui, vertėjui Petrui Vaičiūnui. Skulptorius – Vladas Vildžiūnas (1990 m.).

Sukanka 30 metų, kai pastatyta Panoterių Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (1995 m.).

Sukanka 10 metų, kai pradėtas leisti Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštis „Taurosta“ (2015 m.)

Parengė Informacijos ir kraštotyros skyrius Jei pastebėjote klaidą ar turite pasiūlymų, rašykite elektroniniu paštu: info@jonbiblioteka.lt

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA

Rimantė TARASEVIČIENĖ, Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė

Apie filosofijos ir žmogaus būties prasmę / Maxas Scheleris; iš vokiečių kalbos vertė, įvadą ir komentarus parengė Žilvinas Vareikis. – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024. – 260 p. Kraštietis Žilvinas Vareikis, baigęs filosofijos mokslus, šios knygos įvade „Maxas Scheleris ir jo dvasiniai ieškojimai filosofinėje kūryboje“ pristato mąstytojo gyvenimą bei puikiai besiklosčiusią karjerą. Taip pat apžvelgia filosofijos esmės klausimą. „Iš pirmo žvilgsnio Schelerio pasiryžimas ieškoti filosofijos gelminės prasmės atrodo paradoksalus. Neretai filosofija juk yra laikoma mokslu, ieškančiu įvairių žinijos sričių egzistavimo pagrindo, atrandamo atskiro mąstymo ir jame išryškėjusios unikalios patirties pagrindu. Šiuo atveju ieškoma būtent pačios filosofijos esmės. Toks Schelerio siekimas šiuolaikybėje kaip niekada aktualus dėl dvigubos filosofo tapatybės egzistavimo. [...] Scheleris daug rašė apie tai, kaip svarbu žmogui atrasti gyvą tikėjimą Dievu ir pasirinkti tinkamą gyvenimo kelią, motyvuojamą kiekvienam žmogui būdingos Dievo meilės ir jo pažinimo troškimu“, – rašo vertėjas įvade. Knygoje pateikiami Maxo Schelerio šių straipsnių vertimai: „Apie filosofijos esmę ir filosofinio pažinimo moralinę sąlygą“, „Meilė ir pažinimas“, „Apie sielvarto prasmę“, „Atgaila ir atgimimas“, „Apie Rytų ir Vakarų krikščionybę“, „Žmogaus padėtis kosmose“.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.

Dvarų kultūros paveldas Jonavos rajone: praeitis ir šiandiena / Jonavos kultūros centro Krašto muziejus; kraštotyrininkas Artūras Narkevičius. – [Jonava], [2024]. – [24 p.]

Jonavos rajone buvo gausu dvarų ir palivarkų, kurių dauguma buvo mediniai, todėl iki mūsų dienų neišliko. Dažnai tik senų medžių alėjos tebežymi buvusią dvarvietę. Išlikę dvarai yra nykstantys, išimtis tik Žeimių ir Barborlaukio dvarai, priklausantys privatiems savininkams. Siekdami užfiksuoti dvarų paveldą Jonavos rajone Jonavos kultūros centro Krašto muziejus įgyvendino projektą „Dvarų kultūros paveldas Jonavos rajone: praeitis ir šiandiena“ bei parengė tokio pat pavadinimo leidinuką. Jame pristatoma tik maža dalis buvusios Jonavos rajono dvarų kultūros. Aprašoma dešimt Jonavos rajono dvarų, kurie yra neatsiejama Jonavos krašto istorijos dalis. Tai Skarulių, Žeimių, Martyniškio dvarai, Jonavos dvarvietė, Barborlaukio, Drobiškio, Normainių II kaimo, Žemutinės Kulvos, Mitėniškių, Markutiškių dvarai. Bendradarbiaujant su kraštotyrininku Artūru Narkevičiumi, pristatoma istorinė šių dvarų praeitis bei senosios nuotraukos. Dabartinius šių dvarviečių vaizdus užfiksavo fotografė Iveta Bajorinaitė. Leidinys išleistas 50 egz. tiražu.

Gyvenimas – tai gebėjimas palikti jame savo pėdsakus: poezijos pavasaris / parengė Irena Nagulevičienė. – Jonava: Jonavos rajono poezijos klubas „Šaltinis“, 2024. – 52 p.

Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ poezijos pavasario leidinėlyje spausdinama šio klubo narių Kristinos Adukaitės, Albinos Jefimenko, Ingridos Gedvilienės, Mariaus Glinsko, Vitalijos Kriaučelienės, Mykolo Kručo, Valentinos Kašauskienės, Irenos Nagulevičienės, Galinos Plytnikienės, Viliaus Plytniko, Vytauto Riaubiškio, Nijolės Markevičiūtės-Smolinos, Laimutės Šatienės, Danguolės Vasiliauskienės, Aloyzo Vaznaičio, Justinos Zaleckaitės-Ostreikienės, Petro Zlatkaus, Linos Žuvininkaitės kūryba. Taip pat mirusio šio klubo nario Albino Pavasario kūryba iš po jo mirties išleistos knygos „Mano buvimas žemėje“.

Knyga išleista 50 egz. tiražu.

Keliaukime Baro konfederacijos keliais / [Jonavos rajono savivaldybės vietos veiklos grupės koordinatorius ir pirmininkas Petras Vyšniauskas]. – 2024, Jonava. – 1 spalvotas lapas.

Projekto „Abiejų Tautų Respublikos istorinė atmintis“ lankstinukas – tai Lietuvos ir Lenkijos vietos veiklos grupių bendradarbiavimo, kuriant naujas turizmo paslaugas ir inovacijas, rezultatas. Projekto koordinatorius – Jonavos rajono savivaldybės vietos veiklos grupė, projekto partneris – Lokalna grupa Dziaeania „Polncne Mazowsze“, Lenkija. Projekto tikslas – gerinti ir stiprinti turistinį kapitalą Lenkijos ir Lietuvos vietos veiklos grupių teritorijose panaudojant istorijos ir kulinarijos paveldą.

Lankstinuke pateikiama informacija su nuotraukomis apie Jonavos krašte esančius objektus: Žeimių dvaro koplyčią ir Žeimių dvarą, Jonavos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, Normainių dvaro koplyčią. Taip pat pristatomas su šiomis vietovėmis susijęs vienas pagrindinių Baro konfederacijos veikėjų Lietuvoje – Simonas Kosakovskis.

Leidinys išleistas 300 egz. tiražu.

Mėnesienos nakties mozaika: eilėraščiai / Petras Zlatkus. – Kaunas: Ridsales, 2024. – 88 p.

Tai jau penkioliktoji kraštiečio Petro Zlatkaus kūrybos knygelė, kurioje – 65 eilėraščiai, sukurti 2022–2024 metais. Kaip rašoma anotacijoje, knyga tematiškai įvairi. Autorius ilgą laiką gyveno Pietų šalyje, daug keliavo. Tų kelionių įspūdžiai ir atsispindi eilėraščiuose. Tai savita jausmų ir emocijų vaivorykštė. Pats autorius sako, jog labai myli Jonavą, kur gyvena nuo 1968 metų. Ištrauka iš eilėraščio „Himnas Jonavai“:

„Gražėji tu ne vien tik

Jonaviečių džiaugsmui –Į ateitį vedi mus

Su daina.

Tu – perlas Lietuvos.

Gyvuok, klestėk ir auki,

Mielasis mieste,

Mūsų Jonava!“

Knyga išleista 50 egz. tiražu.

Laisvė, Tikėjimas ir Viltis = Wolność, Wiara i Nadzieja: Baro konfederacijos kovos, 1768–1772 / Valdas Rakutis, Žilvinė Petrauskaitė. – Kaišiadorys: Printėja, 2024. – 188, [1] p.

Kas vyko Lietuvoje ir Lenkijoje 1768–1772 metais? Kodėl svarbu tai prisiminti? Istorikas, profesorius, Seimo narys Valdas Rakutis naujoje savo knygoje pasakoja apie Lietuvoje dar menkai tyrinėtas Baro konfederacijos, laikomos pirmuoju sukilimu prieš Rusiją, kovas, jos herojus ir antiherojus.

Ši knyga skirta plačiajai visuomenei paprastai ir suprantamai paaiškinti, kas yra konfederacija, kokiame istoriniame kontekste ji susikūrė, kaip kilo į viršūnę ir kodėl patyrė nesėkmę. XVIII amžiaus įvykius Lietuvoje iki dabar mena išlikę trys koplytstulpiai Baro konfederacijai pagerbti, iš kurių du – Jonavos rajone, Žeimių seniūnijoje, Žeimių miestelyje ir Normainių II kaime.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.

X. Naujausi leidiniai

Paribiai ir centrai: [esė rinkinys] / Ramūnas Čičelis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2024. – 92, [2] p.

Tai rašytojo, poeto, literatūrologo, humanitarinių mokslų daktaro Ramūno Čičelio esė rinkinys apie gyvenimą mažuose Lietuvos miestuose ir užsienio didmiesčiuose. Pirmoje dalyje „Paribiai“ autorius gilinasi į mažųjų tėvynių kasdienybę, lygina miestelių ir kaimų pranašumus prieš išorinę didmiesčių tuštybę. Leidinyje aptariamos kai kurios mažų miestų problemos bei apmąstomi būdai joms spręsti. Nemažai dėmesio skiriama bendruomenių tarpusavio santykiams ir vis mažėjančiam skirtumui tarp miesto ir kaimo žmonių.

Antroje rinkinio dalyje „Centrai“, skirtoje Lietuvos ir pasaulio didiesiems miestams, autorius, nevengdamas sarkazmo ir švelnaus humoro, dalijasi savo kelionių ir gyvenimo užsienyje patirtimis ir žvilgsniu į pasaulį, kuris kasdien tampa vis gražesnis ir subtilesnis.

„Jūsų rankose yra mano esė rinkinys apie gyvenimą mažuose Lietuvos miestuose ir kaimuose bei Europos didmiesčiuose. Šios knygos pirmasis skyrius „Paribiai“ parašytas 2017–2019 metais, bandant po pertraukos prisijaukinti buvimą mano gimtajame mieste Jonavoje, o antrąją rinkinio dalį „Centrai“ sudaro tekstai, kuriuos pradėjau rengti dar 2014 metais, kai nemažai keliavau ir net bandžiau apsigyventi keliuose Europos megapoliuose. Visos šio rinkinio esė baigtos rengti 2020-ųjų gruodį“, – rašo Ramūnas Čičelis „Pratarmėje“.

Knyga išleista 300 egz. tiražu.

Štetlo dainos: Grigorijui Kanovičiui ir jo herojams pagerbti / Michaelis ir Inna Rogatchi. – Jonava: Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka, [2024]. – 122 p.

Šis leidinys – tai parodos „Štetlo dainos“ katalogas. Paroda 2024 metų rugsėjo 12 – lapkričio 25 dienomis eksponuota Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekoje. Planuojama, kad ši paroda keliaus po Lietuvą ir bus eksponuojama įvairiose šalies kultūros ir švietimo įstaigose. Parodai buvo surinktos Michaelio Rogatchi „Štetlo istorijos“ ir Innos Rogatchi „Štetlo prisiminimai“. Abu menininkai ir Rogatchi fondas paaukojo 25 darbų kolekciją Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus bibliotekai ir suteikė jos vaizdų licenciją, kad prisidėtų prie bibliotekos edukacinių ir kultūrinių projektų plėtros ateityje.

„Michaelis ir Inna Rogatchi savo paveikslais papildo, nuspalvina ir tarsi išplečia Grigorijaus Kanovičiaus romanuose kuriamo štetlo pasaulį. Tai – įkvepiantis skirtingų meno rūšių sintezės pavyzdys. Šių autorių darbų kolekcija yra ne tik neįkainojama dovana Jonavai, bet ir galimybė garsinti bibliotekos vardą. Didžiuojamės, kad nuo šiol Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka bus minima kaip vieta, kurioje galima išvysti Michaelio ir Innos Rogatchi darbus, priskiriamus prestižinėms Suomijos, Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, JAV ir Izraelio meno kolekcijoms“, – teigia Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė. Knyga išleista 50 egz. tiražu.

Tapyba = Painting: [albumas] / Vytautas Butas. – Kaišiadorys: Printėja, 2024. – 271, [1] p.

Kraštiečio Vytauto Buto tapybos darbų albumo sudarytojas Vytautas Venckūnas, viršelių dizaineris Darius Simanaitis, tekstų autorė Irena Nagulevičienė, į anglų kalbą išvertė Lauksmė MerkevičiūtėVenslovė. Kūrybos darbai sudėlioti taip: pirmiausia pateikiama ankstyvoji kūryba, po to natiurmortai, toliau – peizažai, aktai, senamiesčių motyvai, portretai, šaržai, įvairi kūryba; albumo pabaigoje – nuotraukos iš menininko Vytauto Buto gyvenimo ir veiklos.

Žurnalistė Irena Nagulevičienė albumo pradžioje straipsnyje „Dailininkas iš Jonavos“ apie Vytautą Butą rašo: „Jo kūryboje vyrauja žmogaus ir gamtos motyvų variacijos. Tapytoją įkvepia gamta, jos formos, spalva, ritmas, šviesa. Žmogus – dažnas vaizdinys autoriaus drobėse. Nenugludintas, kartais groteskiškas, skirtingų būsenų ir amžiaus tarpsnių jo drobių herojus įsimenamas ir intriguojantis. V. Buto darbuose atsiveria nemažai peizažų, kuriuose menininkui svarbi jo vidinė ir motyvo erdvės emocija bei ryškios spalvos, kurios, autoriaus teigimu, turi skambėti. [...]

V. Butas – asmenybė, kurios gilumoje glūdi turtingi, iki šiol dar neatsiskleidę tapytojo talentai. Kiekvienas jo kūrinys – tai tarsi nematoma šviesos ir tamsos kova, besikeičiantis pasaulis su savo peizažais, praeitimi, nūdiena ir paslaptingais žmogeliukais.

V. Butas nebijo keistis, ieškoti ir atrasti naujų idėjų – tai gyvybiškai būtina, norint kurti ir tobulėti.“

Knyga išleista 300 egz. tiražu.

TAUROSTA

Tu ir aš: eilėraščiai / Ana Aleksandravičienė. – Kaunas: Ridsales, 2024. – 162, [1] p.

Tai dar viena kraštietės, gyvenančios Upninkuose, eilėraščių knyga. Ji yra ir viršelio iliustracijos autorė. Rėmėjas – Aleksas Aleksandravičius. Maketavo ir spausdino UAB „Ridsales“ kūrybinė spaustuvė.

Knygoje per 140 eilėraščių. Ištrauka iš eilėraščio, kurio pavadinimu pavadinta ir visa eilėraščių knyga „Tu ir aš“:

Rankoje sušils ranka, Rankoje sušils ranka, Bučiniu gerumas sužydės.

Du upokšniai bėgs vaga, Du upokšniai bėgs vaga Ir į vieną upę susilies.

Knyga išleista 100 egz. tiražu.

Vilties melodija: [eilėraščiai] / Marija Blažaitytė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2022. – 165, [2] p.

Naujoje kraštietės eilėraščių knygoje 79 eilėraščiai ir tiek pat tautodailininkės karpinių. Knygos pabaigoje pristatoma Marija Blažaitytė – tautodailininkė, margučių skutinėtoja. Ji yra ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. Taip pat išvardijamos jos išleistos knygos:

„Krypu vypu“ (2006); „Šviesulys lange“ (2007); „Po vyturių skliautu“ (2010); „Žiedų vakaronė“ (2020 m.).

Ištrauka iš eilėraščio „Vilties melodijai“:

Tava melodija graži, viltie,

Mūs sielas kelia į padangę!

Kad ir tylom, dainuok vis tiek, Išgirs visi, kas džiaugsmui pasirengę.

Iliustracijos – autorės, knygos maketuotoja – Laura Inė.

Knyga išleista 100 egz. tiražu.

Žiedų vakaronė: [eilėraščiai] / Marija Blažaitytė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2022. – 23, [1] p.

Tai kraštietės Marijos Blažaitytės vaikams skirta knygelė, kurioje publikuojami aštuoni eilėraščiai su žaismingomis iliustracijomis. „Žiedų vakaronė“, „Vynvytis ir kėkštas“, „Ridikėlis“, „Saulė ir lietus“, „Ežiuolė“, „Vorų paklodės“, „Tritonas ir dusia“, „Maldininkas“ – šiuos eilėraščius rasite naujoje kraštietės knygelėje.

Ištrauka iš eilėraščio, kurio pavadinimu pavadinta ir visa eilėraščių knyga „Žiedų vakaronė“:

Saulė krypsta jau į šoną.

– Šiandien bus mūs vakaronė! –

Šaukia rožė išdidi.

Skleidžias žiedas lyg širdis.

Knyga išleista 100 egz. tiražu. Žingsniai: eilėraščiai / Laimutė Šatienė. – Kaunas: Ridsales, 2024. – 155, [1] p.

Naujoje kraštietės Laimutės Šatienės knygelėje – per 100 eilėraščių. Viršelio autorė – Laura Augustaitienė, piešinių autorė – Laimutė Šatienė, maketavo ir spausdino UAB „Ridsales“ kūrybinė spaustuvė.

„Per gyvenimą nueini daug žingsnių. Vieni vaikystėje, kiti nuveda jaunystės pasaulin. Vėliau atkeliauji į brandų gyvenimą, kuris labai greitai įžengia į gyvenimo rudenį. Laiko tėkmėje niekur nedingsta kiekvieno žingsnio atsiminimai, mintys, žodžiai. Ir ateina toks metas, kai visa tai jau nesutelpa tavyje ir žodžiai subyra eilėmis baltame popieriaus lape. Šie užrašyti žodžiai pasiliks ilgam lyg mano metų žingsniai. Lai tai būna prasminga“, – rašo Laimutė Šatienė.

Knyga išleista 60 egz. tiražu.

Specialiai ,,Taurostos“ skaitytojams. Jonas Butkevičius. „Pabėgimas iš Egipto“, aliejus, drobė, 80x100, 2024 m.

Mieli Jonavos krašto žmonės, laikas nuplaukia tarsi vanduo sraunioje upėje. Atsisveikiname su 2024-aisiais, kurie nestokojo sukrėtimų, liūdesio, džiaugsmo ir gražių akimirkų. Visa tai nuėjo į praeitį ir nugulė prisiminimų kloduose. Baigėsi dar vienas etapas, kai galime padėkoti už suteiktas gyvenimo dienas.

Atėjo metas atkelti dar vienus vartus, už kurių naujus lūkesčius atneša Žalioji gyvatė – švelni, blizganti, kviečianti kalbėti tik gerus žodžius, bet taip pat savyje slepianti daug netikėtumų ir vingrių judesių. Ateina kita paslaptis, pilna išminties, grožio ir itin trokštamos ramybės.

Tai ir pabūkime tyloje, apmąstydami nueinančio laiko įvykius. Susitelkime savyje, atsiprašykime tų, su kuriais nepasidalijome savo stiprybe, neištarėme atjautos žodžio ar nepadrąsinome. Visi esame paprasti mirtingieji, trokštantys šviesos ir gėrio, gyvenantys po ta pačia saule ir žvaigžėtu dangumi. Tik išeiname skirtingu laiku. Tad susitikime drauge maldoje už Ramybę, nematomų jėgų Išmintį, Šviesą ir Taiką.

Dėkui tiems, kurie siūlote idėjas mūsų metraščiui, kuriate, rašote ir skaitote. O mes stengsimės ir ateityje jūsų nenuvilti.

Labai norėtųsi, kad 2025-ųjų akimirkos kvepėtų medumi, o ne skleistų pelyno kvapą. Tad likime tokie, kokie ir buvome – dideli, kūrybingi, kupini šviesių minčių ir poelgių.

O dabar metas – atidarykime širdis naujai dienai.

„Taurostos“ redakcinė kolegija