Taurosta_nr.2

TAUROSTA

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2016 M. NR. 1 (2)

Skirmutė Gajauskaitė Jonavos r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė

Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į mažėjantį knygų perkamumą ir skaitymą Lietuvoje ir įvertindamas tai, kad bibliotekų atgaivinimas, jų fondų papildymas, susitikimų su rašytojais, kūrybos vakarų, knygų aptarimų organizavimas turėtų didžiulę reikšmę visuomenės tobulėjimui, dvasingumo ir kultūros ugdymui, 2016-uosius paskelbė Bibliotekų metais.

Vyriausybės patvirtintame Bibliotekų metų minėjimo plane nurodyta, kad šiais metais bus siekiama padidinti bibliotekų įvaizdžio patrauklumą visuomenei ir socialiniams partneriams, išryškinti bibliotekų tinklo privalumus, atskleisti daugialypių bibliotekų teikiamų paslaugų plėtros ir naudos visuomenei potencialą.

Bibliotekų metus, kurių šūkis „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė“, globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Bibliotekos prieina prie kiekvieno žmogaus ir suteikia galimybę bendrauti su knyga. Esame skaitanti ir kultūringa tauta, o tai reiškia, kad tokios tautos niekas nei palauš, nei pažemins. Pasitikėkime bibliotekomis ir knyga“, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Vilniaus universitete paskelbdama Bibliotekų metų pradžią.

Pasak vieno garsiausių lietuvių poetų, laikomo dvasiniu tautos vadu, Justino Marcinkevičiaus, „kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais“.

Visus metus Jonavos viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose šurmuliuos įvairūs renginiai: knygų mugės ir sutiktuvės, garsinių skaitymų ir burtų popietės, žinių mūšiai „Bibliotiada“ ir „Bibliomūšis“, edukaciniai užsiėmimai, individualūs gyventojų kompiuterinio raštingumo mokymai, kryžiažodžių sprendėjų klubo susitikimai ir kt.

Vasarą Viešosios bibliotekos kieme bus atidaryta nauja edukacinė erdvė, kurioje Jonavos bendruomenė po atviru dangumi galės skaityti, dalytis knygomis ir prasmingai praleisti laiką.

Kiekviena biblioteka stengsis nustebinti savo bendruomenes ir lankytojus, organizuodama diskusijas ir susitikimus su kūrėjais, įdomiais žmonėmis, kūrybinėse dirbtuvėse demonstruodama naująsias technologijas ir bibliotekų galimybes.

Jonavos viešosios bibliotekos filialai pakvies gyventojus dalyvauti akcijose: „Aš skaitau, nes...“, „Lietuva skaito!“, „Vasara su knyga“, „Knygų kalėdos“ ir kt. Šie metai ne tik praturtins viešųjų bibliotekų knygų lentynas, bet ir dar kartą atkreips dėmesį į tai, kokia svarbi, stipri, kūrybiška yra ir gali būti kiekviena biblioteka. O įvairios veiklos skatins gyventojus ateiti į bibliotekas ne tik pasiskolinti knygų ar paskaityti periodinių leidinių, bet ir įdomiai praleisti laisvalaikį, įgyti žinių, mokytis ir bendrauti.

Vincas Kudirka „Tautiškoje giesmėje“ mus skatina iš praeities semtis stiprybės, o biblioteka yra vienas iš neabejotinų tokios stiprybės šaltinių.

2

TURINYS

Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė S. Gajauskaitė

I. datos IR ŽMONĖS

Gailestingi kaip Tėvas Sesuo Pranciška Neringa Bubelytė

Laisvė tą rytą balta gulbe suplasnojo G. Vaiciekavičiūtė

Komunistinis genocidas Lietuvoje 1941 m.

V. Gabužienė

Skaudžios istorijos pamokos Jonavos žydų bendruomenės sunaikinimas 1941 m.

A. Bubnys

II. JUBILIEJAI

Garbės piliečiui Konstantinui Bogdanui – 90 m.

R. Tarasevičienė

Garbės piliečiui Jonui Sirvydžiui – 80 m. Žmogiškumas neleidžia būti išdidžiam...

R. Tarasevičienė

Garbės piliečiui Gediminui Ilgūnui – 80 m.

Paskutinis Gedimino Ilgūno žygis – aplink Vytauto Lietuvą E. Ganusauskas

Garbės piliečiui Edvardui Prichodskiui – 80 m.

Iš prisiminimų

Dailininkui Vytautui Butui – 60 m.

Vytautas Butas – tapytojas, kuris nebijo keistis I. Gleixner

Rašytojui Algirdui Radvilavičiui – 80 m.

Kiekvienas žmogus turi pereiti savo jūrą...

A. Radvilavičius

Žymiai tautodailininkei Stasei Samulevičienei – 110 m.

D. Marcinkevičienė

Dominykui Kosakovskiui – 305 m.

Simonui Kosakovskiui – 275 m.

Ištraukos iš vyskupo J. Kosakovskio ,,Prisiminimų“ vertimas A. E. Ancuta

1

3

Pranas Dovalga-Ramutis (1911–1941 m.)

Gyvenimas Lietuvai ir Čekijai P. A. Mikša

III. Kūrybinė mozaika

70

Partizano poeto Albino Bilinkevičiaus likimas Tėviškės žemei...

V. Slivinskas

79

14

O gal teisūs daktarai?

P. Zlatkus

85

Iš G. Kanovičiaus premijos mokinių rašinių konkurso Novelė ,,Vardas“ S. Gavelytė

87

6

20

IV. SENŲ FOTOGRAFIJŲ ALBUMAS

Romnų–Liepojos geležinkeliui – 145 m.

V. Ištakos ir istorijos Taurosta

J. Puišo

23

90

31

100

Seinų kraštas 1918–1920 m.

J. S. Paransevičius

108

Lietuvos savanoris Juozas Raukevičius A. Narkevičius, V. Venckūnas

115

VI. Archeologiniai kasinėjimai Archeologinis paveldas Pabartoniuose G. Gudaitienė

117

VII. Kronika Spinduliavęs ir skleidęs meilę R. Tarasevičienė

122

Džiugios naujienos V. Venckūnas

124

Poezijos klubas „Šaltinis“: kūryba – tai sielos žydėjimas I. Nagulevičienė

126

Naujausi leidiniai R. Tarasevičienė

128

37 41 51 56 60

64

LeidėjA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka / Redakcinė kolegija – Vytautas Venckūnas, Ignas Gleixner, Irena Nagulevičienė, Artūras Narkevičius, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė / MAKETAVO Aliona Jakutienė / KOREKTORĖ – Meilutė Venckienė / Adresas – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68

838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt / Spausdino UAB „Printėja“, Vytauto Didžiojo g. 114b, LT-56111 Kaišiadorys / Tiražas – 500 egz.

ISSN 2424-4317

informaciniai RĖMĖJAI RĖMĖJAI

3

TAUROSTA

GAILESTINGI KAIP TĖVAS Sesuo Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

Iškreiptas Dievo įvaizdis Dvasinio gyvenimo žinovai, pedagogai ir psichoterapeutai, ilgai tyrinėjantys tikėjimo ir gyvenimo sąsajas, krizes ir žmogaus giliausius sielos poreikius, pastebi, kad Dievo įvaizdį mumyse sukuria ankstyvoje vaikystėje išgyvenami santykiai. Pirmiausia – su mama ir tėčiu. Daugelio žmonių tikėjime šiandieną vyrauja griežto ir baudžiančio Dievo įvaizdis. Vyresnės kartos moterys linkusios sieti savo tikėjimą su pamaldumu Dievo Motinai. Tai lemia mūsų šeimų patirtys, kai tėvo šeimoje būta griežtesnio, reiklesnio, pakeliančio ne tik balsą, bet ir ranką prieš savo vaiką.

Mama gal buvo labiau ginanti, užjaučianti, globojanti, taigi iš to išsivystė ir atitinkamas Dievo įvaizdis ar glaudesnis santykis su Marija. Daugumai žmonių, patiriančių smurtaujančio arba šeimą paliekančio tėvo dalią, lieka giliai įskiepytas Dievo „baudėjo“ arba Dievo, kuriam „iš tiesų tu, kaip žmogus, nerūpi“, įvaizdis, perduodamas iš kartos į kartą, panaudojamas kaip neva „auklėjamoji“ ir „įbauginamoji“ priemonė blogio prevencijai. Toks Dievo įvaizdis yra aiškiai iškreiptas, tiesiog demoniškas, visiškai neatitinkantis Biblijos ir krikščionių tikėjimo. Toks įvaizdis trukdo priimti Tėvą kaip mylintį ir gailestingą.

Kas yra Gailestingumo jubiliejus?

Tariamas „Dievo teisingumas“ greičiausiai tapo taip plačiai išplitęs visuomenėje ir konkretaus žmogaus gyvenime su jį lydinčiais padariniais: netikėjimu, nepriėmimu, neatleidimu, įvairiapusiu smurtu prieš kitus ir save, vidiniu sielvartu ir pan., kad popiežių Pranciškų Šventoji Dvasia įkvėpė parodyti pasauliui kitokį, t. y. tikrąjį Dievo veidą ir Jo širdį, paskelbiant Gailestingumo jubiliejų. Gailestingumo jubiliejaus paskelbimas yra ne tik istorinis įvykis. Tai pirmiausia – moralinė ir dvasinė reabilitacija tiems, kurie savo gyvenime buvo įtikėję, kad Dievas yra

4

2016 NR. 1 (2)

kaip baudėjas ir teisėjas, tarsi „policininkas“ ar „tas, kuriam iš tiesų aš visai nerūpiu“ ir kuris mane gali bet kada palikti. Šia žinia popiežius pirmiausia kviečia iš naujo pažinti Dievą, save apreiškusį Kristaus asmenyje.

Savo bulę dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo jis pradeda mintimi, kad Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas ir būtent jis, Jėzus iš Nazareto, savo žodžiais, darbais ir visu savo asmeniu apreiškia Dievo gailestingumą.

Popiežius atkreipė dėmesį, kad dar šv. Jonas Paulius II savo enciklikoje kvietė permąstyti gailestingumą, nes mūsų kultūroje gailestingumo tema užmiršta: „Šiandienė mąstysena turbūt labiau nei praeities žmonių priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Pats žodis „gailestingumas“ ir jo sąvoka tarsi trikdo žmogų, kuris dėl mokslo ir technikos niekada iki tol negirdėtos plėtros tapo Žemės viešpačiu, ją pajungė ir užvaldė (plg. Pr 1, 28). Toks „Žemės užvaldymas“, dažnai vienpusiškai ir paviršutiniškai suprantamas, jau nebepalieka vietos gailestingumui. [...] Todėl daugybė pavienių žmonių ir ištisos grupės, esant tokiai Bažnyčios ir pasaulio situacijai, gyvo tikėjimo vedami, beveik spontaniškai gręžiasi į Dievo gailestingumą.“ (Enciklika Dives in Misericordia, 2) „Mane skatina meilė žmogui ir viskam, kas žmogiška ir kas, daugelio mūsų amžininkų manymu, yra labai dideliame pavojuje. Kristaus slėpinys [...] mane įpareigoja skelbti gailestingumą kaip Kristaus slėpinyje apreikštą gailestingąją Dievo meilę. Kristaus slėpinys kviečia kreiptis į tąjį gailestingumą, jo šauktis šiuo sunkiu ir neramiu Bažnyčios ir pasaulio istorijos tarpsniu.“ (Dives in Misericordia, 15)

I. Datos ir žmonės

Gailestingumo žinia Popiežius Pranciškus rašo: „Bažnyčiai tenka užduotis skelbti Dievo gailestingumą, tvinksinčią Evangelijos širdį, kuri per ją turi pasiekti kiekvieno žmogaus širdį ir protą. Kristaus Sužadėtinė persiima Dievo Sūnaus, ateinančio pas visus be išimties, elgsena. Mūsų laikais, kai Bažnyčia yra įsipareigojusi naujajai evangelizacijai, gailestingumo temą būtina iš naujo siūlyti su nauju užsidegimu ir atnaujinta pastoracija. Bažnyčiai ir jos skelbimo įtikimumui esmingai svarbu, kad pirmiausia ji pati gyventų gailestingumu ir jį liudytų! Ji turėtų perteikti gailestingumą savo kalba ir veiksmais taip, kad jis įsiskverbtų į žmonių širdis ir paskatintų juos pasukti keliu, vedančiu pas Tėvą. Pirmutinė Bažnyčios tiesa yra Kristaus meilė. Bažnyčia tampa šios meilės, vedančios atleidimo ir savęs dovanojimo link, tarnaite ir perteikėja žmonėms. Tad kur yra Bažnyčia, visur turi būti regimas Tėvo gailestingumas. Mūsų parapijose, bendruomenėse, organizacijose ir sąjūdžiuose, t. y. visur, kur yra krikščionių, kiekvienas turi atrasti gailestingumo oazių.“ (Bulė Misericordiae Vultus, 12) Gailestingumo metus popiežius Pranciškus pradėjo 2015 m. gruodžio 8 d., atidaręs jubiliejines Vatikano Šv. Petro bazilikos duris. Šią datą jis pasirinko dėl to, kad gruodžio 8-oji yra Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, o ši liturginė šventė atkreipia dėmesį į tai, kaip Dievas veikė nuo mūsų istorijos pradžios. „Adomui ir Ievai nuodėmingai nupuolus, Dievas nepanoro palikti žmonijos vienos ir atiduoti blogiui.

Todėl jis sumanė ir panoro žmogaus Atpirkėjo motina išrinkti Mariją – šventą ir nekaltą meilėje (plg. Ef 1, 4). Į sunkią nuodėmę Dievas atsakė apsčiu gailestingumu.

Gailestingumas visada pranoksta nuodėmės mastą, ir niekas negali apriboti atleidžiančios Dievo meilės.“ (Bulė Misericordiae Vultus, 3)

kaip gailestingumą išgyventi kasdienybėje?

Pirmiausia popiežius skatina mus gyventi pagal Viešpaties žodį – būti gailestingiems kaip Tėvas. Kad tai pasiektume, būtina įsiklausyti į Dievo žodį. Tai reiškia atrasti tylios ir gilios maldos vertę.

Piligrimystę galima pavadinti didžiąja tikėjimo ir gyvenimo mokykla, nes piligriminė kelionė simbolizuoja žmogaus gyvenimo kelią. Ši kelionė turi skatinti atsiversti, ypač žengiant per šventąsias duris tų šventovių, kurios yra skelbiamos jubiliejinėmis. Mūsuose tokių šventovių yra 15, o piligrimams Lietuvos Vyskupų Konferencija yra išleidusi net specialų piligrimo pasą, kuriame galima gauti įrašą apie apsilankymą konkrečioje šventovėje.

Tikinčiųjų dvasinio ir moralinio gyvenimo programa turėtų būti tokia: neteisti ir nesmerkti, atleisti ir save dovanoti.

Popiežius ragina iš naujo atrasti gailestingumo darbus kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nuogą aprengti, ateivį priimti, ligonį slaugyti, kalinį aplankyti ir mirusį palaidoti. Primena ir gailestingumo darbus sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, kantriai pakęsti mus skaudinančius žmones, melstis už gyvus ir mirusius. „Negalime pabėgti nuo Viešpaties žodžių, kuriais remiantis kada nors būsime teisiami: ar pamaitinome alkstančiuosius ir ar pagirdėme ištroškusiuosius? Ar priėmėme ateivius ir aprengėme nuoguosius? Ar radome laiko aplankyti ligonius ir kalinius? (plg. Mt 25, 31–45). Lygiai taip pat būsime paklausti, ar padėjome įveikti abejonę, kuri sukelia baimę ir labai dažnai vienišumą, ar padėjome nugalėti nežinojimą, kurį patiria milijonai žmonių, pirmiausia vaikai, stokojantys būtinos pagalbos, kad būtų išgelbėti nuo skurdo? Ar buvome artimi tiems, kurie vieniši ir prislėgti sielvarto? Ar atleidome mus įžeidusiems ir ar atmetėme visas į smurtą vedančias pykčio bei neapykantos formas? Ar buvome kantrūs pagal mums kantraus Dievo pavyzdį? Ir pagaliau, ar patikėjome maldoje Viešpačiui savo brolius ir seseris? Kiekviename iš šių mažiausiųjų yra Kristus. Jo kūnas kaskart vis iš naujo regimas kiekviename kankinamų, sužeistų, nuplakdintų, iš bado sulysusių, bėgti priverstų asmenų kūne… kad Jį pažintume, palytėtume, Jam rūpestingai padėtume. Neužmirškime šventojo Kryžiaus Jono žodžių: „Savo gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal meilę.“ (Bulė Misericordiae Vultus, 15)

Be to, šią dieną prieš penkiasdešimt metų pasibaigė II Vatikano susirinkimas, kurio metu Susirinkimo tėvai pajuto būtinybę savo meto žmonėms suprantamiau kalbėti apie Dievą, permąstyti savo identitetą, evangelizuoti žmones, griauti sienas ir statyti tiltus tarp kitų krikščioniškų bendruomenių. Jau tada popiežius Jonas XXIII kalbėjo: „Šiandieną Kristaus Sužadėtinė mieliau norėtų taikyti ne griežtumo ginklus, bet gailestingumo vaistus. [...] Katalikų Bažnyčia, šiame Visuotiniame susirinkime laikydama aukštai iškėlusi katalikiškosios tikėjimo tiesos deglą, trokšta pasirodyti esanti visus labai mylinti, gera, kantri, gailestingumo ir gerumo nuo jos atsiskyrusiems vaikams kupina motina.“ (Kreipimasis pradedant II Vatikano Šiais jubiliejiniais Gailestingumo metais popiežius susirinkimą Gaudet Mater Ecclesia, 2–3) Pranciškus ragina iš naujo atrasti, patirti Atgailos ir Sutaikinimo sakramento galią ir kviečia vyskupijas palaikyti iniciatyvą švęsti 24 valandas Viešpačiui. Jonavos Gailestingumo metai bus užbaigti 2016 m. lapkri- mieste šį ypatingą laiką tikintieji šventė vasario 26–27 d. čio 20 d. per Kristaus Karaliaus liturginę iškilmę. parapijos namų Švč. Sakramento koplytėlėje.

5

TAUROSTA Arkivyskupijoje ir parapijose gausu ir kitų iniciatyvų, susijusių su Gailestingumo metais. Štai mieste sekmadienio vakarais prasidėjo ALFA kursas suaugusiesiems. Šio kurso dalyviai išgyvena ypatingą Dievo gailestingumą ir susitikimą su Juo ne tik užsiėmimų metu, bet ir kursui pasibaigus. Šio šventimo iniciatyva yra skambinama varpais parapijų bažnyčiose 12 val., meldžiamasi, kalbama Viešpaties Angelo malda.

Prieš šv. Mišias, ypač sekmadienį, meldžiamasi Gailestingumo vainikėlį, kuris buvo padiktuotas seseriai šv. Faustinai Kovalskai Vilniuje. Jos dėka turime Gailestingumo paveikslą ir šventovę, kuri lankytojams yra atvira 24 valandas per parą. Lietuvos vyskupai kvietė į Nacionalinį gailestingumo kongresą, kuris vyko Vilniuje gegužės 6–8 d.

Visus renginius, iniciatyvas, maldas, giesmes, filmus ir kitokią medžiagą galima rasti interneto svetainėje www.gailestingumojubiliejus.lt

dievo teisingumas yra jo gailestingumas?

Taip. Dievas nepavargsta mūsų gailėtis. Popiežius pabrėžia: „Jei Dievas apsiribotų teisingumu, Jis

6

2016 NR. 1 (2)

būtų nebe Dievas, bet kaip visi žmonės, reikalaujantys gerbti įstatymą. Vieno teisingumo neužtenka.

Patyrimas moko, kad tas, kuris apeliuoja vien į teisingumą, rizikuoja jį sugriauti. Todėl Dievas pranoksta teisingumą gailestingumu ir atleidimu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad teisingumas nuvertinamas ar padaromas nereikalingu. Priešingai, kas padaro klaidą, tam tenka bausmė. Tačiau tai – ne pabaiga, bet atsivertimo pradžia, nes taip patiriamas atleidimo švelnumas. Dievas teisingumo neatmeta. Tačiau aprėpia ir pranoksta jį didesniu įvykiu, leidžiančiu patirti meilę, kuri yra tikrojo teisingumo pagrindas. Turime labai įsigilinti į tai, ką rašo Paulius, kad neįpultume į apaštalo kritikuojamas jo amžininkų žydų klaidas: „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 3–4). Šis Dievo teisingumas yra gailestingumas, dovanojamas visiems kaip malonė Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo galia. Vadinasi, Kristaus kryžius yra nuosprendis mums visiems ir pasauliui, nes dovanoja mums meilės ir naujo gyvenimo tikrumą.“ (Bulė Misericordiae Vultus, 21) Kviečiu kiekvieną žmogų – suradusį Dievą, Jo tebeieškantį ar net Jam prieštaraujantį ir su Juo nesutinkantį – permąstyti popiežiaus mintis, įsijungti į Gailestingumo jubiliejaus renginius, atrasti gailestingumą savyje bei kituose ir patirti šių metų malonę, kuri yra džiaugsmo, giedrumo ir ramybės versmė.

I. Datos ir žmonės

LAISVĖ TĄ RYTĄ BALTA GULBE SUPLASNOJO Gintarė Vaiciekavičiūtė

Vilnyte nuvilnijusios per Lietuvą Sausio 13-osios 25-osios metinės minėtos ir Jonavoje: dainomis, skambiais posmais ir iškilmingomis kalbomis. Laužų šviesomis nutvieksta data suteikė mums progą vėl susiimti už rankų, susikaupti ir prisiminti.

Dalytis prisiminimais galėjo kiekvienas, skaitantis šį „Taurostos“ numerį, – juk mes visi dar čia, dar esame, dirbame, gyvename... Galbūt todėl, kad visi esame Sausio 13-osios paliesti, tie mūsų prisiminimai labai individualūs, laisvai interpretuojami ir traktuojami. „Taurosta“ siūlo Jums šią datą dar kartą išgyventi jonaviečių prisiminimais. Net jeigu įvykių vertinimas ar požiūriai skiriasi, faktas nepaneigiamas – Sausio 13-ąją apgynėme Laisvę...

Akimirkos iš Sausio 13-osios minėjimo Jonavoje. 2016 m.

V. Buklajevo nuotr.

7

TAUROSTA Algirdas GRĖBLIŪNAS,

buvęs Sąjūdžio Jonavos tarybos narys

Būdamas Sąjūdžio Jonavos rajono tarybos nariu aktyviai dalyvavau to meto įvykiuose. Su nerimu ir viltimi žmonės laukė 1991-ųjų – Lietuvoje tvyrojo įtampa: ultimatyvūs ir kariniai Sovietų Sąjungos vadovybės grasinimai, užsitęsęs tarptautinis valstybingumo pripažinimas. K. Prunskienės Vyriausybė, nepaisydama Aukščiausiosios Tarybos rekomendacijų, priima nutarimą padidinti maisto produktų kainas nuo 1991 m. sausio 7 d. Jau sausio 8-osios rytą, pasinaudodama kainų pakėlimu, organizacija „Jedinstvo“ prie AT surengia protesto mitingą, kurio dalyviai bando įsiveržti į rūmus. Ministrė pirmininkė K. Prunskienė atsistatydina kartu su Vyriausybe, ir jau kitą dieną sovietinės armijos šarvuočiai ir mašinos su kareiviais „repetuoja“ Vilniuje prie TV bokšto ir Spaudos rūmų.

Sausio 10 d. Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius M. Gorbačiovas paskelbia ultimatumą Lietuvos AT, reikalaudamas nedelsiant atstatyti SSSR konstitucijos veikimą, atšaukti anksčiau priimtus nutarimus.

Sausio 11 d. okupantų desantininkai užgrobia Krašto apsaugos patalpas Alytuje, Vilniuje ir kt., Spaudos rūmus Vilniuje.

Tad per radiją išgirdęs prof. Vytauto Landsbergio kvietimą ginti tuometę AT (dabartinį LR Seimą), 1991 m. sausio 11 d., penktadienį, apie pietus, autobusu išvykau į Vilnių. Sostinėje nuėjau pas brolį Alfonsą, gyvenantį netoli Rotušės. Vakarop abu išėjom budėti prie Seimo rūmų. Ten žmonės vis ėjo ir ėjo, aikštėje degė laužai. Vieni dainavo, kažkoks vyriškis grojo armonika, kai kas šildėsi prie laužų. Nepažįstami žmonės mus vaišino karšta arbata ir užkandžiais, taip kiek sušildavom, nors oro temperatūra tada dar nebuvo nukritusi žemiau nulio. Tą naktį – iš sausio 11-osios į 12-ąją – prie Seimo ypatingų įvykių nebuvo, tad sausio 12-osios rytą grįžom į brolio butą, ir, kiek nusnaudę, popiet vėl išėjom budėti. Tą vakarą prie Seimo jau būriavosi žmonių minia, skambėjo patriotinės, jausmingos dainos, kai kurie meldėsi prie Švč. Marijos paveikslo, kai kas prie laužų šildėsi. Ir vėl mus karšta arbata ir maistu vaišino nepažįstami žmonės. Apie vidurnaktį šalia Seimo rūmų esančiu požemiu (tuneliu) pravažiavusi grupė sovietų armijos šarvuočių sustojo netoliese. Kai kurie žmonės nuėjo šarvuočių pažiūrėti nuo šalia rūmų esančios terasos, bandė juos suskaičiuoti, bet tolumoje matėsi tik atskiri kontūrai. Po kiek laiko kažkas pranešė, kad sovietų šarvuočiai važiuoja TV bokšto link. Ir mes norėjom ten patekti, bėgom prie automobilių. Išvyko keliolika pilnų automobilių, o mes, netilpusieji, likom budėti prie Seimo rūmų, kurie iš visų pusių buvo apsupti minios: vien tik priešais Seimo rūmus galėjo būti kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Budėjo pagyvenę ir jauni vyrai, moterys ir net vaikai.

8

2016 NR. 1 (2)

Vyko savanorių registracija, tačiau mes nepatekom, nes sąrašas jau buvo užpildytas. Aikštėje priešais Seimo rūmus toliau skambėjo dainos, degė laužai.

Po vidurnakčio pasigirdo patrankų šūviai: bum, bum; mieste užgeso šviesos, sutemo, o bum, bum vis sklido. Apėmė nerimas. Atrodė, kad praėjo amžinybė, kol vėl atsirado šviesa. Pasipylė pranešimai: šturmuojamas TV bokštas, yra žuvusiųjų. AT pirmininkas prof.

V. Landsbergis liepė moterims ir vaikams pasitraukti nuo rūmų, bet niekas nesutiko – neteko matyti, kad gynėjai būtų vykdę šį nurodymą. Minia prie Seimo rūmų tik dar glaudžiau susitelkė.

Kai kunigas Robertas Grigas pakvietė maldai, dauguma minioje atsiklaupę meldėsi. Atleidus visiems gynėjams jų nuodėmes, siela nurimo, dingo baimė.

Po to minioje sutikom dvi Aldonas – sesę ir brolienę. Mes joms patarėm grįžti pas vaikus, į butą. Joms pasišalinus, po kiek laiko minioje pasigirdo šurmulys: lyg keli „jedinstvininkai“ prasiveržė į Seimo rūmus. Iki tol centrinis rūmų įėjimas iš išorės nebuvo saugomas gynėjų, žmonės buvo susitelkę nuošaliau jo, už kolonų. Tai pastebėjęs supratau, kad nesaugomos centrinės durys kelia didelį pavojų Seimui, tad pakviečiau šalia stovinčius gynėjus užstoti įėjimą ir visą vidinį kiemelį už kolonų. Apjuosėm žmonių rankų grandinėmis centrinio įėjimo prieigas. Stovėjo susikibę rankomis gal dešimt žmonių eilių. Jutau, kaip rankų grandine teka šiurpuliai, nepraėjus nė dešimčiai minučių rankų grandinė nutrūkdavo, nes gynėjai paleisdavo rankas, neišlaikydami įtampos. Ir vėl tekdavo organizuoti gyvą rankų grandinę. Ypač nejauku buvo stovėti prie centrinio įėjimo durų – visi suprato, kad okupantas pirmiausia šturmuos jas. Tuomet mus daug kas filmavo ir fotografavo. Ir ne tik Lietuvos fotografai, bet ir užsieniečiai (supratom iš jų kalbos). Tai tęsėsi kelias valandas, kol pradėjo aušti.

Prašvitus tapo aišku, kad dieną Seimo rūmų nepuls, nes pasaulis gali pamatyti okupantų žiaurumą... Gynėjų dėmesį patraukė šalia aikštės vykusiose statybose sukrauta krūva metalinių konstrukcijų. Nusprendėm, kad reikia statyti barikadas prie Seimo rūmų išorinių sienų. Aš su broliu Alfonsu ir kitais gynėjais iš statybų atnešėm metalinę tvorą prie rūmų sienos – ar mes buvom pirmi, ar vieni iš pirmųjų, dabar nebeprisimenu.

Tada tiesiog visi puolėm tverti metalinę tvorą aplink rūmų išorines sienas... Barikadų statybos ir dviejų nemigo naktų nuovargis nugalėjo, mes patraukėm į brolio butą. Pavalgę ir kiek sušilę grįžom budėti.

Vytenis ALEKSANDRAITIS,

buvęs Sąjūdžio Jonavos tarybos narys

Tą vakarą aš budėjau Sąjūdžio būstinėje, pastate, kuris iki šių dienų neišliko. Po budėjimo patraukiau

I. Datos ir žmonės

Nuotraukoje (iš kairės) – Sąjūdžio Jonavos tarybos nariai: A. Grėbliūnas, E. Simanaitis, V. Jurgaitis.

Nuotr. iš V. Jankausko asmeninio archyvo.

Sausio 13-ąją prie Seimo minia dar pagausėjo, galėjo būti jau šimtatūkstantinė.

Jonavos pašto ir tuomečio Vykdomojo komiteto rūmų link, kurie tąkart kažkodėl skendėjo neįprastoje tamsoje. Mobiliųjų tuomet dar nebuvo, tad pasukau namo, kur turėjau laidinį telefoną: norėjau išbarti ūkvedį.

Nors po budėjimo namo parsiradau gana vėlai, mano dukrytės dar nemiegojo, o žmona televizoriaus ekrane sekė įvykius TV studijoje. Paskambinau į Maskvą pažįstamam deputatui Sergejui Belozercevui, tačiau atsiliepęs nepažįstamas moteriškas balsas pasakė, kad Sergejus ilsisi. Tada paprašiau atsiliepusiai moteriai pasiklausyti, kas dedasi, ir padėjau telefono ragelį ant televizoriaus. Tuo metu Vilniuje, S. Konarskio g., esančiame televizijos komitete koridoriais jau lakstė desantininkai, o Eglė Bučelytė eteryje įvairiomis kalbomis pasauliui pranešinėjo apie vykdomą pačią brutaliausią laisvos Lietuvos užtildymo operaciją...

Po kelių sekundžių nustebau ragelyje išgirdęs Sergejaus balsą: „Viskas aišku, mes tuoj veiksim.“ Kiek pamenu, spauda rašė, kad tą ankstų rytą Maskvos Raudonojoje aikštėje kolonos priekyje žengė deputatai demokratai, todėl OMON negalėjo vaikyti manifestacijos. Šiandieną neleistinai pamirštama, kokiomis nuotaikomis tuomet gyveno Maskva ir jos pažangioji visuomenė, kuri visuomet žavėjosi Lietuva ir Pabaltiju. Todėl mano draugas Jurgis Bielinis tomis lemtingomis dienomis iš karto atsidūrė Maskvoje pas besikuriančius socialdemokratus, vėliau buvo

Minske, Lvove, Odesoje ir visur telkė draugus Lietuvai palaikyti.

Tą baisiąją naktį iškart atsidūriau Jonavos rajono vykdomajame komitete, kuriame pamačiau daug susirūpinusių veidų. Koridoriuje, nepatogiai jausdamasis, kalbėjo rajono KGB darbuotojas, įtikinėjo visus, kad neva kraują praliejo „ne KGB pavaldumo“ kariniai daliniai. Tada aš jam pažvelgiau į akis ir pasakiau apie Pskovo dalinių priklausomybę nuo oficialių ir tada visiems žinomų šaltinių. Kiek pamenu, tuo momentu jis pritilo ir nustojo įrodinėti savo „tiesas“. Į Vykdomąjį komitetą atėjau pasikabinęs per petį megafoną, kurį man varžyboms rengti ir jas komentuoti davė jau a. a. milicijos ekspertas, puikus kompiuterių žinovas Vaclovas Gurčinas. Po Jonavą su tuo megafonu jau buvo tekę važinėti Sąjūdžio aktyvios agitacijos metu kartu su kolega Edmundu Gedvila, kuris sėdėdavo šalia manęs ir patarinėdavo dėl perteikiamos informacijos tikslumo, kalbėjimo taktikos.

Kai naktis persirito ankstyvo ryto link, man buvo nurodytos autobusų į Vilnių išvykimo valandos.

UAZ-iku pradėjau važinėti po miestą, skelbdamas išvykimo laiką ir vietą norintiems ginti Parlamentą.

Nors buvo dar labai anksti, languose žibėjo šviesos, žmonės po televizijos užtildymo, matyt, negalėjo už-

9

TAUROSTA migti. Megafonu sustiprintas balsas ypač gerai buvo girdimas Rimkų mikrorajono kiemuose tarp devynaukščių. Žmonės prieidavo prie langų, net šviesą prigesindavo, daugelis pakeldavo ranką ištiestu delnu.

daug dažniau ir grėsmingiau. Dangų raižė prožektoriai. 15 min. po antros baigėsi viskas ir ten. Laukėm okupantų čia, prie AT. Žmonės keliomis eilėmis susitelkė prie įėjimo.

Bekalbant viename kieme, staiga iš devinto aukšto buvo paleistas šampano butelis. Jis atsitrenkė į automobilio stogą, šukės pasipylė man į galvą. Visa laimė, kad nuo jų apsaugojo gobtuvas. Vairuotojas liepė sėstis, šaukdamas, kad „mus apšaudo“, ir man net nespėjus uždaryti durelių, išlėkė iš kiemo. Veltui įtikinėjau, kad tai viso labo butelio trenksmas į geležies skardą... Gatvėse matėsi, kaip žmonės skuba į miesto centrą Vykdomojo komiteto link. Kai ten atvykom, incidentas su šampano buteliu jau buvo aptarinėjamas, atsirado mačiusių, iš kurio lango butelis buvo mestas.

Vienas po kito į Parlamentą ėjo jo nariai. Deputatas L. Sabutis atsisveikino su jį palydėjusiu vyriškiu. Atėjo Oželytė, Minkevičius, Šadreika ir kt. Atėjo moteriškė su Švč. Marijos statula. Tai popiežiaus Jono Pauliaus II dovana Lietuvai. Ji eina per šeimas ir atneša joms laimę. Gal ji padės ir mums, ginantiems Parlamentą? Pradėjo ateiti žinių iš įvykių vietų. Televizijoje ir prie bokšto žuvo daug žmonių. Šaudė tuščiais ir tikrais šoviniais, tankai traiškė žmones ir mašinas. Parlamento vadovai ėmė prašyti iš aikštės išeiti vaikus, moteris – niekam nereikia daugiau aukų. Bet moterys nėjo.

Laukėm puolimo čia, tačiau jo nebuvo. Tankai ir šarvuočiai nuriedėjo Šiaurės miestelio link. Pasigirdo kalbos, kad jiems jau nebėra prasmės imti AT rūmus, nes mus atskyrė nuo pasaulio. Tačiau, pasirodo, taip nėra. Paskutinė laisva Lietuvos radijo stotis iš Kauno ir tenykštė televizija tiesiogiai perduoda informaciją į Angliją. Artėjant rytui, per radiją pradėta prašyti iš užsienio medicinos pagalbos, nes yra daug nukentėjusiųjų. Tik pasigirdus tokioms žinioms, per aikštę nuvilnija raginimai, kad ateityje mes, lietuviai, turim stengtis išauginti kuo didesnę naciją, kad kiekviena šeima turėtų ne mažiau kaip tris vaikus...

Man pranešinėjant informaciją, pamenu, priėjo rajono Sąjūdžio pirmininkas Vytautas Čiuplys ir pasakęs, kad reikia gelbėti mūsų Seimą, davė policijos automobilį, nes apie 21 val. prie Vilniaus atvaryti tankai užtvers kelią ir į sostinę nakčiai nieko neįleis. Reikėjo skubėti, nebuvo kada į kiekvieną kiemą važinėti, tad man teko kalbėti net iš važiuojančio automobilio. Vėliau buvau išbartas Edmundo Simanaičio, esą žmonės nieko nesuprato, ką sakiau... Bet jonaviečiams buvo ir taip aišku – daug kas iškart bėgo į dabartinę Savivaldybę, net nakčiai sumuštinių nepasiėmę.

Vidmantas JANKAUSKAS,

istorikas, žurnalistas Ištraukos iš „Sausio dienoraščio“, publikuoto 1996 m.

Sausio 13 d., sekmadienis Maniau, kad sunkiausia iš visų dienų buvo vakarykštė, bet ne... Nuėjau prie AT. Graži naktis. Prie bibliotekos vėl skamba jaunimo muzika. Daug žmonių. Ir staiga, vėl kaip vakar, pasirodo tiltu bevažiuojanti kovinės technikos kolona. Ji greitai dingsta tunelyje. Mes susikimbam rankomis. Tačiau AT niekas nepuola. Bet ir vėl nerimas. Keli šarvuočiai pasirodo nuo Žvėryno, ir, pervažiavę senąjį tiltą, pasuka Vingio parko link. Žmonės palydi juos riksmu ir švilpimu.

Atvažiuoja kažkoks italas ir pasiūlo dūminę „šaškę“, bet žmonės, vengdami provokacijų, pasiunčia jį kuo toliau...

Ir štai Radijo ir TV komiteto rūmų pusėje pasigirsta tankų šūviai, automatų papliūpos. Radijo diktorė sutrikusi kartoja, jog jie dirba, bet paskui pasigirsta žingsniai koridoriuje, diktorė paprašo, kad kolega patikrinti durų užraktą. Po to smūgiai į duris, ir viskas... Buvo antra valanda nakties.

Tuo pat metu dešinėje, ten, kur TV bokštas, taip pat ėmė blykčioti pašvaistės. Tankų šūviai dundėjo

10

2016 NR. 1 (2)

Rūmų ginti atėjo papildomai policijos. Nemažai žurnalistų. Pradėta kalbėti, kad armija, ko gero, nebandys atvirai pulti Parlamento, o pasitelks ginkluotus banditus iš „Jedinstvos“. Šie gali sukelti konfliktą, į kurį vėliau, norėdama „normalizuoti padėtį“, įsijungtų kariuomenė ir taip užimtų Parlamentą.

Teko girdėti kalbantis kėdainiečius, kad žuvo vienas jų žemiečių... Gal nekaltų aukų kraujas ant Laisvės aukuro padės mums geriau suvokti, kas tai yra Nepriklausomybė ir jau niekada gyvenime nesiskirti su jos idėja?

Nuvažiavau prie TV bokšto. Ten, už tvoros, stovi kareivos su automatais. Vienas senas žmogus pasakojo, kad kai jis išgirdo šaudant ir pamatė tanką, užvažiavusį ant moters, tai paprašė karį pavažiuoti atgal.

Tankas pavažiavo atgal, moterį ištraukė... Paskui, pamatęs šaudyti pasiruošusį „bandiūgą“, atsistojo prieš jį ir sušuko: „Šaudyk!“ Tačiau tas atstūmęs ir paleidęs seriją palei kojas į žemę. Rodė tą vietą, kur desantininkas trenkė kitam žmogui automatu per rankas, o kitas lietuvis, to senuko pažįstamas, trenkęs desantininkui į snukį. Tas griūdamas dar spėjo paleisti seriją ir nukirto žmogų, kuris jam smogė.

Prie TV bokšto vienoj gatvės pusėj – desantininkai, kitoj – žmonės. Ant šaligatvio padėtos gėlės,

I. Datos ir žmonės

dega žvakutės. Kitoj pusėj, priešais Radijo pastatą, – keli autobusai išdaužytais langais, šeši šarvuočiai, du tankai, gal keturios tanketės. Radijo pastato siena išvarpyta kulkų. Viena moteris man pasakojo, kad pirmiausia desantininkai puolė Radijo pastatą.

Tarp Radijo ir TV bokšto buvo žmonių, kurie saugojo pagrindinį įėjimą. Kai pradėjo šaudyti iš tankų ir automatų, šie žmonės neišsigando. Tada juos ėmė spausti ir traiškyti. O atvažiavęs Jermalavičius kalbėjo (per mikrofoną), kad čia nieko baisaus, išsiskirstykit...

tyt, per radiją pranešė, kad trūksta žmonių prie TV bokšto, tai mūsų autobusas nuvažiavo ten.

Iš pradžių ten, prie bokšto, visai linksma buvo.

Anekdotų karalius anekdotus rietė, po kiek laiko S. Liupkevičius su savo ansambliu atvažiavo. Tik žiūrim – policijos patrulinė mašina visu greičiu pralekia pranešdama: „Tankai atvažiuoja!“

Iš tikrųjų – kokie keturi ar penki. Net nespėjau suskaičiuoti. Kažkas sako, kad kol mes čia žiopsom, ateis kareiviai iš kitos pusės ir užims bokštą, tad mes Sausio 14 d., pirmadienis visi per tvorą – ir prie bokšto. Kažkas perspėjo, kad apačioje pilna kareivių su BTR`ais. Kaip tik tuo metu Mieste ant sienų jau kabo lapukai su Makutino- pamačiau, kad iš miškelio link mūsų slenka tankai. vičiaus nuotrauka ir užrašu „Judas“. Tai tas polici- Naiviai tada pagalvojau, jog apsuks ratą pagąsdindajos ypatingojo būrio vadas, kuris išdavė Lietuvą. mi, dar pagalvojau apie automobilius, kad juos gali Nuėjau prie AT. Barikados tebestovi, daug žmonių, sutraiškyti. Bet kad gali kažką panašaus žmonėms bet įspūdingiausia grotų siena: ji apkaišyta sovieti- daryti, – net minties nebuvo. niais pasais ir kariniais medaliais, plakatais, rubliais ir t. t. Vienas rublis su užrašu: „Nobelio premija ponui Tankai organizuotai pasuko link bokšto, tvorą Gorbačiovui.“ tuoj pasiglemžė vikšrai. Mažindamos žiedą geležinės pabaisos sustojo. Ant jų esantys galingi prožektoriai AT aikštėje dega laužai. Prikabinėta šios dienos pradėjo akinti. Kai akys kiek apsiprato, pamačiau, kad „Respublikos“, kuri kviečia padėti išsiaiškinti dviejų į mus automatai nutaikyti. Galvoju: ką čia jie darys? žuvusiųjų pavardes. Žiūriu, dar kabo kažkokie bananai. Ne guminiai, o metaliniai. Pastebėjau, kad tai ne apvalus metalas, o Sausio 15 d., antradienis daugiakampis, panašiai kaip ištekintų šešiakampio formos vamzdžių.

Po vidurnakčio vėl išėjau į aikštę. Dega laužai. Žmonės pasiruošę atremti puolimą. Eidamas aplink Pajutau, kad atsidūriau lyg kryžkelėje: aštuoni – rūmus pamačiau sargus ir ant rūmų stogo. Prie mūsų kairiajame, aštuoni – dešiniajame sparne, o aš – vilaužo buvo priėjęs vyrukas iš apsaugos ir instruktavo, duryje. Ir prasidėjo: kas kerta buože, kas geležine ką reikėtų daryti, jei pultų tankai. lazda. Spiegimas, riksmas. Bet kai pradėjo sprogdinti sprogmenis, tai jau visiškai baisu pasidarė. Klyksmas, Esama papildomų žinių, kad TV bokšte vis dėlto dūžtantys langai. Aš dar spėjau, pasitraukdamas į vigali būti likę užsidariusių gynėjų. O dar rytą žmonės durį, pasižiūrėti į viršų, ar stiklai nekrenta ant galvos. matė išnešant kažkokius maišus. Iš aikštės patrau- Kareiviai prasiskyrė kelią ir puolė į minios vidurį. kiau į Sporto rūmus. Žmonių grandinė nusitęsusi Ten irgi klyksmai. Kai vienas jaunuolis besigindamas iki Žirmūnų tilto. Viduje aštuoni karstai, gėlės, eina griebė už lazdos, kareivis seriją iš automato paleido. žmonės. Pirmosios suolų eilės nukabinėtos vainikais. Tas ir sukniubo. Viskas vyko per metrą nuo manęs.

Mane ypač sujaudino vaizdas prie paskutinio dešinėje Kai vienas iš stovėjusių pasilenkė sužeistajam padėti, pusėje karsto. Stovi verkdamas tėvas ir glosto žuvusio gavo buože per galvą... sūnaus galvą... Žiūriu, prieky manęs bėga vaikinas su mergina.

Lyg norėjau ir aš prisijungti, tačiau susilaikiau. Tuo Stasys MIKUČIONIS, metu buvo mestas sprogmenų paketas ir iš tanko išJonavos gyventojas šauta. Jie suklupo. Prabėgdamas griebiau tą merginą Publikuota „Jonavos balse“ 1991 m. sausį už apykaklės, kita ranka – vaikiną. Nežinau, ar ji tokia lengva buvo, ar iš baimės, bet permečiau tą mergiAutobusai iš Jonavos į Vilnių turėjo važiuoti sekma- ną per tvorą, vaikiną taip pat. dienį iš ryto. Man, kaip smalsiam žmogui, per vėlu.

Vieną pašnekinau, kitą. Tai laiko neturi, tai šis, tai tas. ...Iš arti mačiau desantininkų veidus. Jų akys Apie pietus kaip tik paskambino žmonos sesuo, sako, buvo išverstos, blizgančios, kažkokios nenormalios kad nuo tuomečio „Kauno“ kino teatro autobusai va- būsenos. Anksčiau tekdavo susitikti su buvusiais žiuoja, kai tik prisirenka žmonių.

Afganistane, tuometėje Čekoslovakijoje. Pasakodavo apie įsakymą šauti nežiūrint, ar jaunas, ar senas, ...Tiek daug buvo žmonių, kad aš į trečią ar ketvirtą ar vaikas. Sunku būdavo patikėti. Dabar pats įsitiautobusą tik jėga įsigrūdau. Mums bevažiuojant, ma- kinau.

11

TAUROSTA Rita PILYPIENĖ,

Jonavos kultūros centro darbuotoja Publikuota „Jonavos balse“ 1991 m. sausį

Mes – aš, mano vyras, mama ir mamos brolis – apie 15 val. tądien išvažiavom iš namų. Pirmiausia nuvykom prie AT. Apie 24 val. grįžom pavalgyti (vyro tėvai netoliese Vilniuje gyvena). Girdim pranešimus, kad mažai žmonių prie TV bokšto. Tėvus palikę nuvykom keturiese – aš su seseria ir vyrais.

Neįsivaizdavau, kad taip bus. Iš pradžių vaikštinėjom, dainavom. Prie naujojo pastato buvo daugiau žmonių, prie senojo mažiau. Kaip tik ten atvažiavo S. Liupkevičius su „Armonikos“ ansambliu, žinoma, žmonės ten ir susibūrė. Tačiau tuo momentu ten pasirodė policija ir pranešė, kad tankai atvažiuoja. Mes dar labiau susibūrėm. Kadangi prie pat įėjimo į TV bokštą buvo sustatyti autobusai vienas prie kito, mes atsistojom už jų. Kažkas pradėjo šaukti, kad lįstume pro autobusų apačias prie bokšto durų.

O keliu jau važiavo tankai. Žmonės pradėjo bėgti, manydami, kad gal kokį kitą objektą nori užimti. Čia pat stovėjęs vyriškis su žaliais raiščiais perspėjo: „Nelėkit, jie specialiai nori žmones nuvaryti ir, ko gero, tuoj sugrįš.“ Iš tikrųjų, žiūrim – atvažiuoja. Net nežinau, kur jie ten ir apsisuko. Žiūrim, kad dar ir dengta mašina atvažiuoja. Iššoko ginkluoti kareiviai. Tokia įtampa, net nepajutom, kaip žmonės pasitraukė į šonus. Likom tik trys eilės žmonių prie autobusų. Būčiau žinojusi, kad taip bus, nežinau, ar būčiau pasiryžusi stovėti. Taip žiauru. Siaubas.

Kareiviai, atstatę ginklus, pradėjo eiti tiesiai į mus.

Negi šaus?.. Šmėstelėjusi mintis pasirodė absurdiška.

Galvojau, pagąsdins ir tiek. Stovim ir skanduojam: „Lietuva!“ Greta stovėję evangelikai drąsiai su gitara, giesmėmis ir malda pradėjo eiti link tankų.

Pirmieji kareiviai, kurie išlipo, atrodė kažkokie išsigandę. Mes juos gana drąsiai pradėjom supti. Bet sukinėdami vamzdžius, tarsi gaudydami kiekvieną judesį, link mūsų pradėjo judėti tankai. Iškart į minią buvo mestos kelios dūminės „šaškės“, pradėta šaudyti. Užsikimšę ausis dar vis skandavom. Iš to siaubo jau daug ko ir neprisimenu. Kažkas rėkia, klykia. Ir tie šūviai...Atrodo, kad visa žemė dreba, o galva skyla pusiau. Gal ir norėtum pasitraukti į šoną, bet baisu ir pasijudinti. Tanko vamzdis seka kiekvieną judesį.

Staiga kilo dar didesnis klyksmas. Vienas krenta, kitas... Greitosios pagalbos sirenos kauksmas. Supratau, kad šaudo tikrai ne tuščiais šoviniais. Pasižiūriu – virš galvos, TV bokšto sienoje, jau skylės. Mūsų vyrai dar šūktelėjo, kad iš čia bėgtų moterys, ir mus stumtelėjo į šoną. Bet nebuvo kur trauktis, buvom apsupti.

12

2016 NR. 1 (2)

Mus apsupusios tanketės suko ratus čia pat, tanko vamzdis, nukreiptas į minią, tiesiog varinėjo žmones. Žmonės bandė kareivius gražiai prakalbinti, bet šie į mus nežiūrėjo, tik kirto automatų buožėmis, strypais.

Man įstrigo, kad tie kareivukai, kurie pirmieji atvažiavo, patys buvo sukaustyti išgąsčio. O paskui, kai atvažiavo kita mašina, – Dieve, Dieve, kokie jų veidai! Gal kažkokių narkotikų pripumpuoti, nežinau nė kaip pavadinti, tai jau ne žmonės. Kažkas siaubingo ir nepaprastai žiauraus. Šlykštu buvo, kai kareivis, užlipęs ant autobuso, ant kurio plevėsavo Lietuvos vėliava, ištraukė ją ir, kaip anksčiau filmuose buvo rodomi didvyriai, kupini kažkokio mums nesuvokiamo herojiškumo, sviedė į ugnį.

Nieko nėra šlykščiau už parsidavėlius, išdavikus.

Mes jau tąsyk, budėdami prie TV bokšto, pamatėm tokių. Mamos brolis priruošė namuose maišelį sumuštinių, kad nuneštų Radijo ir TV darbuotojams, juk jie ten išalkę dirba. Kai mes atėjom, nieko ypatingo dar nebuvo. Sakom, einam ir perduosim. Priėjom prie durų, kur budėjo keturi milicininkai, ir paprašėm perduoti. „Ne“, – atsakė tokiu tonu, kad net širdį suskaudo. „Ne, nereikia. Čia va, į dėžę, galit išmesti.“ Mums be galo skaudu pasidarė. Dėdė, toks ramus ir teisingas žmogus, nepaprastai skaudžiai reagavo. Aš net puoliau ieškoti pateisinimų – neva milicija yra milicija, gal mano, kad užnuodyta ar kas įdėta. Galėjo bent paimti, įnešti vidun, o ten jau išmesti. Nežinotum – galbūt ne taip skaudu būtų.

Po kiek laiko išlekia laidos „Veidrodis“ režisierė, tokia juodukė, ir klausia: „Gal kas valgyti turit, labai norim?“ Tai mamos brolis ir sako: „Aš atnešiau, norėjau perduoti, bet milicija liepė mesti į šiukšlyną.“ Moteris paėmusi labai padėkojo. Pagalvojom – kokie žmonės, jei net saviems darbuotojams nenori nunešti maisto. Bet ko gi norėti, juk kiti okupantams parodė, kur ir kokie kabinetai...

Bet koks žmonių draugiškumas vyravo minioje!

Niekada gyvenime neįsivaizdavau, kad toks gali būti.

Buvo mūsų gal koks milijonas tada, bet nebuvo nė vieno, kuris tą dieną minioje blogą žodį pasakytų. Ir pati neįsivaizdavau, kad galima ten ką nors apšaukti ar pastumti.

Akyse man dar ir šiandieną stovi to sekmadienio, sausio 13-osios rytą, sningant ir lyjant basomis kojomis klūpanti ir iš visos širdies už Lietuvą besimeldžianti lenkė Nepriklausomybės aikštėje...

I. Datos ir žmonės

Saulius ZAKARAS,

„Alvisos“ darbuotojas Publikuota „Jonavos balse“ 1991 m. sausį

Pirmiausia nuvažiavom prie AT rūmų. O paskui kas porą valandų keisdavom kursą: AT–bokštas–Radijas– AT. Buvom su savo automobiliu. Prieš antrą valandą, važiuodami nuo Spaudos rūmų prie AT, pamatėm tankus ir supratom, kad jie važiuoja prie TV bokšto. Apsisukom ir atvažiavom priekyje tankų. Po to tankai, kurie važiavo nuo Spaudos rūmų, pasuko prie TV bokšto ir sustojo prie įvažiavimo, pora liko stovėti ant tilto, kiti užblokavo visus įvažiavimus ir pradėjo šaudyti. Vaizdas baisokas: langai byra, šauksmas, klyksmas...

Pastebėjau, kad visame TV bokšte prieš ataką užgeso šviesa, po to vėl atsirado.

Tada tankai vėl atsuko vamzdžius į mus. Pradėjo tais bjauriais prožektoriais makaluoti po minią ir šaudyti žemai nuleistais vamzdžiais. Ir šaudė, šaudė. Mes pradėjom trauktis. Tuo metu greta stovėjusiai moteriai pasidarė bloga, turbūt širdis, ji sukniubo. Pavedėjom ją nuo kalnelio ir sugrįžom prie žemutinių tankų.

Ten kaip tik tarp dviejų tankų radom savo automobilį – tie žemutiniai monstrai stovėjo pagąsdinimui, savo „darbą“ atliko aukštutiniai.

Sunkiai pakeliama viskas: tie šaudymai, kai nesuprasi šaudo tuščiais ar ne, chaosas, riksmai, kurtinantys garsai ir kraujas. Toks šokas, kad ir dabar dar Mes, palipę ant šlaito, stovėjom prie tvoros. Čia negaliu atsipalaiduoti iš tos būsenos. daug mašinų buvo pristatyta. Galvojom, ką jie darys toliau: pradės traiškyti ar ne? Žmonės nepaprastai ramiai stovėjo ir skandavo: „Lietuva!“ Irena BERNOTIENĖ Publikuota „Jonavos balse“ 1991 m. sausį

Pamatėm, kad tie tankai kažkur dar važiuoja. Tada mes peršokom tvorą ir nubėgom prie TV bokšto.

Naiviai tikėjau – mūsų tiek daug, tad kas gali prieiDraugas radiją turėjo – išgirdom, kad jau šaudo. ti prie AT rūmų? „Jedinstvo“, pamačiusi minią, išdegs akis, o kareivėliai – ką ten kareivėliai? Mes susikibsim Garsas baisus, kurtinamas. Galvojom, kad jie tik rankomis, kaip „Baltijos kelyje“, ir nieko neleisim... pagąsdins ir tiek. Dar manėm, kad tankai apačioje, o čia šlaitas gana aukštas, jie neužropos. Tokios ramios Kai nuvažiavom pas Vilniuje gyvenančius žento mintys tada buvo. tėvus pasišildyti ir užkąsti, išgirdom pranešimą, kad mažai žmonių prie TV bokšto. Vaikai išskubėjo ten.

Tačiau kai pamatėm šaudant ir išgirdom paskuti- Mes su svainiais likom sekti televizijos laidos. nius tą naktį eteryje kalbėjusios žurnalistės žodžius, supratom – čia viskas daug rimčiau.

Kadangi buvom netoli TV bokšto, labai aiškiai išgirdom pirmuosius šūvius, o po kelių minučių ir Ir tuo momentu pamatėm, jog dar tankų vorelė patrankų gaudesį. Bildėjo sienos, drebėjo langų kyla per miškelį, iš kur niekas nesitikėjo, kad gali atva- stiklai, o dar labiau drebėjo dviejų motinų ir tėvų širžiuoti. Sustojo prie tvoros, pakilus žaliai raketai pra- dys. Kur mūsų vaikai? dėjo mus atakuoti. Išvertę tvorą riedėjo tiesiai į mus.

Nežinau, kiek žmonių eilių, apjuosusių TV bokštą, Šūviai tankėjo. Slinko siaubo minutės, vėliau ir buvo – gal 6–8? Mes stovėjom kairiau nuo įėjimo. Pir- valandos, o vaikai negrįžo. Sekėm televizijos laidą, mą kartą jie apvažiavo mus maždaug 10 m atstumu, tačiau neilgai – 2.11 val. dingo vaizdas, o vėliau – ir šaudydami, o kareiviai praėjo su automatais pasišai- garsas. „Amen“, – pasakėm vienu balsu, suprasdami pydami. Pravažiavę išsirikiavo, kaip jau jiems reikia. esmę ir tikėdami Dievu.

Vienas tankas, kaip tik esantis netoli mūsų, pradėjo važiuoti tiesiai į minią. Susigrūdom. Aš spėjau dar Automatų ir patrankų šūviai pradėjo retėti, paskui atšokti, o daugelis tuo momentu pateko į baisų spau- tik retkarčiais pokštelėdavo... Apie 4.30 val. visi sudimą iš abiejų pusių. Žmonių čia dar daugiau atbėgo: grįžo. Gyvi, bet atrodė kaip lavonai. Vyriausia duklaikykimės, laikykimės! Bet čia pat – vikšrai. Prie- tė Angelė Jaskutienė, gimusi su širdies yda, pasakokiniai spėjo atšokti. Minioje pasigirdo šūviai, klyks- jo: „Kariška mašina važiavo tiesiai į mane. Trauktis mai... Baisus vaizdas. Aplink šaudo, vikšrai traiško nebuvo kur, nes už nugaros stovėjo grandine sustaviską, kas papuola. Vienas tankas važiavo palei sieną tytos mašinos. Nustėrau, bet stiprūs stabdžiai, laiir stūmė žmones. O tamsu, nieko matyti neįmanoma, mei, suveikė, mašina sustojo tiesiog šalia. Staiga leidžiami dūmai, akina prožektoriai. Tankams dar prie pat kojų nukrito sprogstamasis paketas. Mamos bestumdant minią, jau buvo šaukiami gydytojai, daug brolis griebė mane į glėbį ir nutempė į šoną. Iš gresužeistųjų. Galvojom, kad truputį luktelsim, kol tan- ta esančio namo bėgo žmonės, į antklodes susupę kai aprims, tačiau pasigirdo automatų serijos, pradėjo mažus vaikus, didesni bėgo šalia klykdami. Siaubas. šturmuoti TV bokšto duris. Nuo mūsų durys buvo tru- Greitosios pagalbos sirenos, klyksmas, dejonės ir malputį dešiniau. Mes apie 10 m pasitraukėm nuo tankų, dos, neštuvai su sužeistaisiais ir mirusiaisiais dar ir padėjom nešti sužeistuosius. dabar tebestovi akyse.“

13

TAUROSTA

Pasidaliję siaubo įspūdžiais kritom poilsio. 8.30 val. vėl buvom prie AT, tik dabar jau nebuvo dainų, nebuvo šokių – susikaupę, pilni kančios ir vilties žmonių veidai. Stiprų įspūdį prie AT padarė užbarikaduotos gatvės – vyrai ir moterys nešė geležis, vielas, armatūros strypus, tempė, kas ką galėjo...

9 val. prasidėjo šv. Mišios už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę, už žuvusius tą naktį ginant TV bokštą. Minia verkė ir giedojo, giedojo ir verkė. Kiekvienas ūžesys kėlė nerimą (greta esančių daugiaaukščių stogai buvo apkibę vaikais ir suaugusiaisiais su trispalvėmis), su baime akyse ir širdyse laukėm tankų. Turimais duomenimis, 12 val. prie AT turėjo pasirodyti „Jedinstvo“, bet, matyt, pabūgo tūkstančių žmonių.

O gal jie ten ir buvo, įsimaišę į minią klausėsi mūsų ir mūsų širdžių šauksmo...

Plazdančios trispalvės ir kitų tautų vėliavos, kančios kupini veidai, virpančios širdys...

Ir štai stebuklas – virš AT rūmų, suplasnojusi sparnais, tyliai tyliai, lyg laimindama minią, praskrenda gulbė... Tikra gulbė.

Aš galvoju, kad tai turi kažką reikšti. Gal ji turi atnešti mums Laisvę ir savo baltumu sunaikinti pralietą nekaltų beginklių žmonių kraują ir kančią?..

Biržų „Saulės“ gimnazijos moksleivės J. Rimkutės (11 kl.) piešinys „Jau 20 metų laisvi“.

14

2016 NR. 1 (2)

I. Datos ir žmonės

KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 1941 M. Veronika Gabužienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos sk. pirmininkė Nuotraukos iš M. M. Raštikytės-Alksnienės asmeninio albumo

Nugrimzk į praeitį, tremtie, Pilna žiaurumo ir patyčių.

Bet viską saugok, atmintie, Kaip saugojai paveikslą Vyčio!

Paplak dar truputį, širdie, Ir akys, dar pabūkit šviesios...

(Vytautas Cinauskas)

1940 m. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, šalyje prasidėjo gyventojų komunistinis genocidas, kuris tęsėsi visą okupacijos laikotarpį. Prievarta tapo kasdieniu sovietinio režimo palydovu ir baigėsi tik 1991 m., žlugus komunistinei santvarkai Sovietų Sąjungoje, nors paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai iš Lietuvos išvesti 1993 m. rudenį.

Vos įžengę į Lietuvą okupantai pradėjo niekuo nenusikaltusių žmonių masinius areštus – jie buvo žudomi, kankinami ir vežami į lagerius Rusijoje.

Tai buvę nepriklausomos Lietuvos vadovai, dvasininkai, karininkai, kariai, šauliai, mokytojai, inteligentija – tautos žiedas. Tuo buvo siekiama sunaikinti tautos protą, sąžinę, dorovę, tautiškumą – visas žmogiškąsias vertybes. Per trumpą laiką šviesiausi ir gabiausi piliečiai – Lietuvos tautinis genofondas – buvo išvežti toli nuo Tėvynės žūčiai.

Okupantams talkino komunistams prijautę vietiniai kolaborantai: lietuviai, rusai, žydai.

Yra duomenų, kad jau pirmaisiais okupacijos mėnesiais buvo represuota 15 tūkst. Lietuvos piliečių. Dauguma jų žuvo Sibiro lageriuose, nes tokiomis žiauriomis sąlygomis išgyveno tik vienetai.

Lageriuose buvo nužudyta 500 karininkų, 6 tūkst. puskarininkių ir kareivių. (Duomenys iš dr. Zitos Šličytės pranešimo konferencijoje „Komunistinis genocidas Lietuvoje“, vykusioje 1997 m.)

Buvo iš anksto numatyta deportavimą pradėti 1941 m. birželio 14 d. iš 57 plačiųjų ir 10 siaurojo geležinkelio stočių. Kad sutilptų visi tremtiniai, buvo panaudoti 1202 prekiniai vagonai. Šeimai buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg turto: drabužių, avalynės, indų, patalynės, maisto. Tačiau realybėje viskas priklausė nuo trėmimų vykdymo grupės narių ir vietos kolaborantų malonės. Dažnai būdavo neleidžiama pasiimti daiktų išvis. Stotyse vyrus atskirdavo nuo šeimų, įsodindavo į vagonus ir išveždavo į lagerius. Dauguma jų išvežti į Rešotų

15

TAUROSTA NKVD koncentracijos stovyklą Krasnojarsko krašte, kur nuo bado, ligų ir nepakeliamo darbo beveik visi žuvo jau pirmaisiais ar antraisiais kalinimo metais. Pakelėje niekam nežinomuose kapuose guli kaulai tų tremtinių, kurie užtroškę perpildytuose vagonuose taip ir nesulaukė kelionės pabaigos, o jų kūnai buvo išmesti lauk net deramai nepalaidoti.

Visų tų metų tremtinių laukė badas, šaltis ir nepakeliamos darbo sąlygos. Retas kuris visa tai ištvėrė. Daugumos kaulai išbarstyti atšiauriose Sibiro platybėse: prie Laptevų jūros, Altajaus krašte, ant Obės krantų, Vorkutos kasyklose. Jų troškimams grįžti į Tėvynę Lietuvą nebuvo lemta išsipildyti.

Remiantis archyviniais duomenimis, suskaičiuota, kad 1941 m. buvo ištremti 30 485 Lietuvos piliečiai. Pagal Lietuvos išeivijos duomenis (dr. A. Damušis), buvo ištremta 34 260 Lietuvos piliečių. Jeruzalės universiteto prof. dr. istoriko D. Levino skaičiavimu, 1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta 20 tūkst. lietuvių ir apie 7 tūkst. žydų. Tikslus genocido aukų skaičius nenustatytas ir vargu ar kas tiksliai suskaičiuos. Yra sunaikinti archyviniai dokumentai tų, kurie buvo nukankinti tardymo kamerose be teismo, užtroško gyvuliniuose vagonuose pakeliui į Sibirą. Niekas nesužinos apie jų likimą.

Tragiška lemtis neaplenkė ir Jonavos krašto gyventojų. Pasmerktųjų gretose atsidūrė 158 įvairių tautybių ir amžiaus žmonės, kurie buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus Jonavos geležinkelio stotyje.

Vyrai iš karto buvo atskirti nuo šeimų ir uždaryti kituose vagonuose. Kai kurie buvo suimti anksčiau, o tomis tragiškomis dienomis pražūčiai buvo tremiamos tik jų žmonos su mažamečiais vaikais.

Neleista net atsisveikinti – ešelonus saugojo ginkluoti kareiviai. Minios artimųjų verkė ir mojavo, o tremiamieji verkė vagonuose. Taip ir atsisveikino...

Kai kurie visiems laikams...

MŪSŲ KRAŠTIEČIAI – 1941 M. TREMTINIAI : 1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

16

Ankudinova Eufrasija, Irofėjaus, 30 m., iš Rimkų k., ištremta į Altajaus kr., Barnaulo r.

Ankudinovas Aleksandras, Simo, 7 m. ,, ,, Ankudinova Marija, Simo, 5 m. ,, ,, Ankudinova Nina, Simo, 3 m. ,, ,, Ankudinova Vera, Simo, 4 mėn. ,, ,, Ankudinova Ona, Mykolo, 80 m. ,, ,, Adomaitienė Jadvyga, 26 m., iš Turžėnų mstl., ištremta į Altajaus kr., Burlos r.

Baltokas Adolfas, Kazio, 44 m., agronomas iš Žeimių mstl., d. n.

Baltokienė Morta, Ambraziejaus, 43 m., iš Žeimių mstl., ištremta į Jakutską Baltokas Algimantas, Adolfo, 18 m. ,, ,, Baltokas Rimantas, Adolfo, 15 m. ,, ,, Baltokaitė Neringa, Adolfo, 11 m. ,, ,, Baltokų močiutė (pavardė ir vardas nežinomi) ,, Blaževičius Dionyzas, Tomo, 68 m., iš Vyšniavos k., d. n.

Bučinskas Viktoras, 56 m., iš Jonavos m., d. n.

Bučinskienė Anastazija, 46 m., iš Jonavos m., d. n.

Bučinskas Leonardas, Viktoro, iš Jonavos m., ištremtas į Kustanajaus kr. Čerkovskienė Melanija, 70 m., iš Panoterių mstl., d. n. Česnavičius Viktoras, Aleksandro, 40 m., mokytojas iš Bukonių k., d. n.

Daukantas Jonas, 33 m., mokytojas iš Panoterių mstl., d. n.

Daukantienė Monika, Juozo, 33 m., mokytoja iš Panoterių mstl., ištremta į Altajaus kr., Gorno Altaisko r.

Daukantas Vytautas, 7 m., iš Panoterių mstl., ištremtas į Altajaus kr., Gorno Altaisko r.

Domeika Konradas, Antano, 58 m., ūkininkas iš Panoterių mstl., d. n.

Domeikienė Viktorija, 75 m., iš Panoterių mstl., d. n.

2016 NR. 1 (2)

25. Garbšienė Marijona, 40 m., mokyt. iš Žeimių mstl., ištremta į Jakutijos kr., Buluno r.

26. Garbšytė Gražina, 3 m., iš Žeimių mstl., ištremta į Jakutijos kr., Buluno r.

27. Garbšytė naujagimė, mirė vagone, buvo palaidota kelyje 28. Garmus Balys, Balio, 44 m., mokytojas iš Jonavos m., d. n.

29. Garmienė Adelė, Jurgio, 44 m., iš Jonavos m., ištremta į Jakutijos kr.

30. Garmus Algimantas, Balio, 16 m., iš Jonavos m., ištremtas į Jakutijos kr.

31. Garmutė Danutė, Balio, 13 m., iš Jonavos m., ištremta į Jakutijos kr.

32. Gerasimovas Amfijonas, Naumo, 24 m., stalius iš Jonavos m., d. n.

33. Grigauskas Jonas, Jono, 29 m., darb. iš Jonavos m., ištremtas į Archangelsko sr.

34. Kartanas Jonas, Jurgio, 50 m. gimnaz. direktorius iš Jonavos m., ištremtas į Vorkutos sr.

35. Kazlauskas Jokūbas, Arno, 58 m., stalius iš Jonavos m., d. n.

36. Kazlauskienė Ilionija, 55 m., iš Jonavos m., d. n.

37. Kiškis Benediktas, Petro, 27 m., mokyt. iš Panoterių mstl., ištremtas į Krasnojarsko kr.

38. Kiškienė Sofija, Boleslovo, 22 m., iš Panoterių mstl., ištremta į Jakutijos kr., Jakutską 39. Lebeckas Tomas, Tado, 80 m., iš Galėjevkos k., d. n.

40. Lebeckaitė Zinaida, Tomo, 35 m., iš Galėjevkos k., d. n.

41. Lebecko Tomo anūkas Tadas, 9 m., iš Galėjevkos k., d. n.

42. Lengvenis Bronislovas, Baltramiejaus, 39 m., mokyt. iš Jonavos m., d. n.

43. Lengvienė Marija, Simono, 31 m., mokyt. iš Jonavos m., d. n.

44. Lengvenis Tautvydas, Bronislavo, 2 m., iš Jonavos m., d. n.

45. Lunskis Pranas, Kazio, 39 m., mokyt. iš Jonavos m., d. n.

46. Lunskienė Elena, 39 m., mokyt. iš Jonavos m., ištremta į Krasnojarsko kr., Uderėjaus r.

I. Datos ir žmonės 47. Lunskis Algimantas, Prano, 14 m., iš Jonavos m., ištremtas į Krasnojarsko kr., Uderėjaus r.

48. Lunskis Rimvydas, Prano, 10 m., iš Jonavos m., ištremtas į Krasnojarsko kr., Uderėjaus r.

49. Mackevičienė Jadvyga, Vlado, 44 m., ūkininkė iš Panoterių m., d. n.

50. Mackevičienė Vaclava, Alekso, 36 m., iš Pupkulių k., ištremta į Altajaus kr.

51. Melaveckas Vytautas, 60 m., ūkininkas iš Gabrielavos k., d. n.

52. Melaveckienė Vladislava, 48 m., ūkininkė iš Gabrielavos k., d. n.

53. Melaveckas Vytautas, Vytauto, 8 m., iš Gabrielavos k., d. n.

54. Mikulskaitė Kazimiera, 65 m., iš Panoterių k., d. n.

55. Montvilienė Marija, Konrado, 30 m., iš Mitėniškių k., d. n.

56. Narbutas Jonas, Jokūbo, 46 m., ūkininkas iš Žeimių mstl., ištremtas į Altajaus kr., Smolenskojės r.

57. Narbutienė Liucė, 30 m., iš Žeimių mstl., ištremta į Altajaus kr., Smolenskojės r.

58. Narbutas Jonas, Jono, 12 m., iš Žeimių mstl., ištremtas į Altajaus kr., Smolenskojės r.

59. Narbutas Zbignevas, Jono, 10 m., iš Žeimių mstl., ištremtas į Altajaus kr., Smolenskojės r.

60. Jelaveckas Vitoldas, Juozo, dvarininkas iš Žeimių mstl., d. n.

61. Jelavickienė Marija, 30 m., dvarininkė iš Žeimių mstl., d. n.

62. Jelaveckas Vitoldas, Vitoldo, 6 m., iš Žeimių mstl., d. n.

63. Petraitis Antanas, 33 m., iš Jonavos m., d. n.

64. Pilipavičius Vladas, Juozo, 32 m., tarnautojas iš Jonavos m., d. n.

65. Pūkis Viktoras, Kazio, 24 m., stalius iš Jonavos m., d. n.

66. Račkus Jaroslavas, 19 m., darbininkas iš Jonavos m., d. n.

67. Račkus Leopoldas, Stasio, 22 m., darbininkas iš Jonavos m., d. n.

68. Radzivanas Vaclovas, Jono, 46 m., ūkininkas iš Panoterių mstl., d. n.

69. Radzivanienė Antanina, Antano, 24 m., ūkininkė iš Panoterių mstl., d. n.

70. Radzivonaitė Birutė, Vaclovo, 6 mėn., iš Panoterių mstl., d. n.

71. Radzivonaitė Nijolė, Vaclovo, 4 m., iš Panoterių mstl., d. n.

72. Rembauskienė Bronė, Stepono, 74 m., ūkininkė iš Panoterių mstl., d. n.

73. Ratkovski Stanislav, Augustino, 41 m., iš Jasudų k., d. n.

74. Seliuginas Jonas, Grigorijaus, 36 m., iš Šmatų k., d. n.

75. Sinkevičius Juozas, Adomo, 40 m., ūkininkas iš Šapovos k., d. n.

76. Skorobogatovas Mikas, Lukrijono, 50 m., darb. iš Stašėnų k., ištremtas į Archangelską.

77. Slapšys Jonas, Balio, 40 m., mokyt. iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr., Solnešnojės r.

78. Slapšienė Veronika, Balio, 35 m., mokyt. iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr., Solnešnojės r.

79. Stanišauskas Jonas, Antano, 46 m., laiškininkas iš Jonavos m., d. n.

80. Stankunevičius Kazys, Stasio, 50 m., ūkininkas iš Davydonių k., d. n.

81. Stankunevičienė Jadvyga, Felikso, 45 m., iš Davydonių k., d. n.

82. Segalauskas Berelis, Aiziko, 37 m., iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr., Bijsko r.

83. Segalauskienė Lėja, Dovydo, 40 m., iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr., Bijsko r.

84. Segalauskaitė Aza, Berelio, 1 m., iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr., Bijsko r.

85. Svalkenienė Teresė, Juozo, 57 m., iš Žeimių mstl., d. n.

86. Šidlauskas Stasys, Kazio, 31 m., buhalteris iš Jonavos m., d. n.

87. Šidlauskienė Polė, Juozo, 27 m., mokytoja iš Jonavos m., d. n.

88. Tomkevičienė Angelė, Vinco, 38 m., iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr.

89. Tomkevičius Algimantas, Stasio, 14 m., iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr.

90. Tomkevičiūtė Danutė, Stasio, 16 m., iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr.

91. Tomkevičius Stasys, policijos valdininkas iš Jonavos m., d. n.

92. Vareikytė Jadvyga, Justo, 37 m., ūkininkė iš Salenykų k., ištremta į Jakutijos sr.

93. Vareikytė Salomėja, Justo, 24 m., ūkininkė iš Salenykų k., ištremta į Jakutijos sr., Ordžonikidzės r.

94. Vasiliauskas Antanas, Jokūbo, 34 m., buhalteris iš Žeimių mstl., d. n.

95. Vasiliauskienė Antanina, Jurgio, 36 m., iš Žeimių mstl., ištremta į Altajaus kr., Smolenskojės r.

96. Vasiliauskaitė Birutė, Antano, 3 m., iš Žeimių mstl., ištremta į Altajaus kr., Smolenskojės r.

97. Vasiliauskas Kęstutis, Antano, 9 m., iš Žeimių mstl., ištremtas į Altajaus kr., Smolenskojės r.

98. Vilaniškis-Velaniškis Antanas, 35 m., mokyt. iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr.

99. Vilaniškienė Elena, Stasio, 34 m., tarnautoja iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr.

100. Vilaniškis Antanas, Antano, 7 m., iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr.

101. Vilaniškis Kęstutis, Antano, 4 m., iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr.

102. Vilainiškis Vytautas, Antano, 8 m., iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr.

103. Buršteinas Izaokas, Dovydo, 37 m., iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr., Solnešnojės r.

104. Buršteinienė Eidė, Iciko, 66 m., iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr., Solnešnojės r.

105. Ceron Juzef, Antano, 42 m., iš Jasudų k., d. n.

106. Černemanas Samuelis, Jasevo, iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr., Bijsko r.

107. Černemanienė Jocha, Maušo, 47 m., iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr., Bijsko r.

108. Entesas Berelis, Eliono, 37 m., iš Milagainių k., ištremtas į Altajaus kr.

109. Goldšmitas Nisonas, Chaimo, 29 m., iš Jonavos m., ištremtas į Krasnojarsko kr.

110. Goldšmitienė Basia, Hilelio, 22 m., iš Jonavos m., ištremta į Jakutijos kr., Oliokminsko r.

111. Gulbinas Jonas, Juozo, 9 m., iš Pupkulių k., ištremtas į Jakutijos kr., Buluno r.

112. Gulbinienė Janina, Antano, 39 m., iš Pupkulių k., ištremta į Jakutijos kr., Buluno r.

113. Gulbinas Liucinas, Juozo, 14 m., iš Pupkulių k., ištremtas į Jakutijos kr., Buluno r.

17

TAUROSTA 114. Gulbinas Martynas, Juozo, 15 m., iš Pupkulių k., ištremtas į Jakutijos kr., Buluno r.

115. Ivanovas Jonas, Jono, 18 m., iš Jonavos m., ištremtas į Archangelsko sr.

116. Jakubauskas Juozas, Onos, 33 m., iš Juljanovos k., ištremtas į Archangelsko sr.

117. Jankūnas Mikas, Juozo, 34 m., iš Jonavos m., d. n.

118. Jočinaitė Eugenija, Ipolito, 25 m., iš Paduobių k., ištremta į Jakutijos kr., Lensko r.

119. Jočinaitė Janina, Ipolito, 19 m., iš Paduobių k., ištremta į Jakutijos kr., Lensko r.

120. Jočinas Antanas, Ipolito, 14 m., iš Paduobių k., ištremtas į Jakutijos kr., Lensko r.

121. Jočinas Ipolitas, Antano, 44 m., iš Paduobių k., ištremtas į Jakutijos kr., Lensko r.

122. Jočinienė Joana, Igno, 51 m., iš Paduobių k., ištremta į Jakutijos kr., Lensko r.

123. Kalek Stepan, Stanislovo, 47 m., iš Petrašiūnų k., d. n.

124. Kazlovskaja Chionija Jevstachijeva, 51 m., iš Jonavos m., ištremta į Tiumenės sr., Beriozovo r.

125. Krivoščenko Tatjana Ivanovna, 78 m., iš Jonavos m., ištremta į Tiumenės sr., Beriozovo r.

126. Kulvianskas Chaimas, Berelio, 26 m., iš Jonavos m., ištremtas į Krasnojarsko kr.

127. Mackevičiūtė Pranė, Vlado, 7 m., iš Pupkulių k., ištremta į Krasnojarsko kr.

128. Mackevičiūtė Vladė, Vlado, 5 m., iš Pupkulių k., ištremta į Krasnojarsko kr.

129. Manuševičienė Mušė, Meilacho, 20 m., iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr.

130. Naviadomskij Juzef Karl, Antano, 32 m., iš Jasudų k., d. n.

131. Nemčik Jan Bronislav, Adolfo, 32 m., iš Pabarupės k., d. n.

132. Radionov Nazarij Fiodorovič, 37 m., iš Rimkų k., ištremtas į Krasnojarsko kr.

133. Radionov Sergej Nazarovič, 13 m., iš Rimkų k., ištremtas į Krasnojarsko kr.

134. Radionov Vladimir Nazarovič, 16 m., iš Rimkų k., ištremtas į Krasnojarsko kr.

135. Radionova Fionija Jevstignejeva, 37 m., iš Rimkų k., ištremta į Krasnojarsko kr.

136. Radionova Natalija Nazarovna, 17 m., iš Rimkų k., ištremta į Krasnojarsko kr.

137. Ratkovski Stanislav, Augustino, 41 m., iš Jasudų k., d. n.

138. Selenkovas Pimenas, Semiono, 45 m., iš Baltromiškės k., d. n.

139. Semionov Grigorij Stepanovič, 10 m., iš Užusalių mstl., ištremtas į Altajaus kr., Solnešnojės r.

140. Semionova Vera Stepanovna, 51 m., iš Užusalių mstl., ištremta į Altajaus kr.

141. Semionovaitė Ženė, Stepono, 19 m., iš Užusalių mst., ištremta į Altajaus kr.

142. Stasiukonis Stasys, Petro, 66 m., iš Skriptelių k., ištremtas į Altajaus kr., Solnešnojės r.

143. Stasiukonienė Marijona, 61 m., iš Skriptelių k., ištremta į Altajaus kr., Solnešnojės r.

144. Stasiukonis Kazys, Stasio, 29 m., iš Skriptelių k., ištremtas į Altajaus kr., 145. Stašionis Petras, Broniaus, 30 m., iš Ragožių k., ištremtas į Krasnojarsko kr.

18

2016 NR. 1 (2)

146. Stašionienė Valerija, Petro, 29 m., iš Ragožių k., ištremta į Krasnojarsko kr.

147. Trusovas Archipas, Polikarpo, 38 m., iš Varpių k., d. n.

148. Voliševskis Kazimieras, Bronislovo, 32 m., iš Pasraučių k., d. n.

149. Vulfovičienė Maša, Izraelio, 22 m., iš Jonavos m., ištremta į Jakutijos kr., Verchojansko r.

150. Vulfovičienė Taiba, Izraelio, 55 m., iš Jonavos m., ištremta į Jakutijos kr., Jakutską 151. Vulfovičius Mejeris, Leibo, 19 m., iš Jonavos m., ištremtas į Jakutijos kr., Oliokminsko r.

152. Vulfovičius Motelis, Leibo, 32 m., iš Jonavos m., ištremtas į Jakutijos sr., Jakutską 153. Vulfovičiūtė Bunė, Leibo, 26 m., iš Jonavos m., ištremta į Jakutijos sr., Jakutską 154. Zubkaitė Emilija, Stasio, 32 m., iš Gunių k., d. n.

155. Zubkaitė Kostė, Stasio, 48 m., iš Gunių k., d. n.

156. Zubko Mykolas, Stasio, 49 m., iš Gunių k., d. n.

157. Žukovskienė Malka, Junkelio, 22 m., iš Jonavos m., ištremta į Altajaus kr., Bijsko r.

158. Žukovskis Abraomas, Joselio, 34 m., iš Jonavos m., ištremtas į Altajaus kr., Bijsko r.

Sutrumpinimai: mokyt. – mokytojas (-a); kr. – kraštas; sr. – sritis; r. – rajonas; m. – miestas; mstl. – miestelis; d. n. – duomenų nėra.

Šis sąrašas liudija, kad tai buvo ne vien lietuvių tautos tragedija. Tremiami ir naikinami buvo visų Lietuvoje gyvenusių tautybių žmonės.

Tik nedaugelis Jonavos krašto tremtinių, nugalėję badą ir šaltį, grįžo į savo kraštą. Dauguma prisiglaudė kitose vietose, nes nebuvo leidžiama apsigyventi Lietuvos TSR. Žiaurios tremties sąlygos pakenkė jų sveikatai. Daugelis grįžusių iš tremties ir gyvenusių Jonavoje anksčiau laiko išėjo amžinybėn. Šiuo metu Jonavoje ir rajone gyvena tik 20 LPKT sąjungos narių, kurie 1941 m. buvo ištremti ar gimė tremtyje.

SAPNUOJASI TREMTIES KOŠMARAI...

Buvusios 1941 m. Altajaus krašto tremtinės, jonavietės Meilutės Marijos Raštikytės-Alksnienės prisiminimai labai skaudūs. Būdama vos 4 m., ji neteko tėvų globos. Mama, pradinių klasių mokytoja, buvo suimta ir kalinama Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Tėtis, generolas Stasys Raštikis, nuo 1941 m. vasario mėn. pasitraukęs į Lietuvos pasienį, slapstėsi pas dvasininkus ir ūkininkus, vėliau atsidūrė Vokietijoje.

Prasidėjus karui, mamą išlaisvino Kauno sukilėliai, o tėtis grįžo iš Vokietijos, tačiau trys jų dukrelės jau 1941 m. birželio 14 d. buvo išvežtos toli nuo Tėvynės, į Altajaus kraštą, į Kamenio prie Obės gyvenvietę.

Išvežė su 80-mečiais seneliais, mamytės tėvais. Vyriausiai sesei Laimutei buvo 11 m., o sesutei Aldutei – tik vieneri. Senelis Motiejus Smetona, visą gyvenimą dirbęs sunkius darbus, tapo okupantų priešu,

I. Datos ir žmonės

1946 m. rudenį atvyko iš Lietuvos kažkoks atstovas, kuris pareiškė, kad jas veš į Lietuvą. Žinoma, visos labai apsidžiaugė. Mergaites perrengė, apavė, nufotografavo ir padiktavo sesei laišką tėveliams, kad šie grįžtų į Lietuvą. Tėveliai tuo metu gyveno Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje Šeinfelde. Tėvelis, supratęs klastą, kad vaikus išnaudoja kaip įkaitus, atsisakė grįžti, nes žinojo, jog turės dirbti sovietų valdžios naudai.

1946 m. parvežta į Lietuvą Meilutė Marija mokėsi Kauno Aleksoto mokyklos antroje klasėje, sesė Laimutė – ,,Aušros“ gimnazijoje. 1947 m. kažkaip sužinota, kad tėveliai atsisakė grįžti ir bendradarbiauti su okupantais, nuspręsta mergaites gelbėti nuo grąžinimo į Sibirą. Stomatologė Elena Šabonaitė atvežė Meilutę į Žeimelį, Joniškio r., pas liuteronų vyskupą Vienuolikmetė M. M. Raštikytė. Žeimelis, 1948 m. Eriką Leijerį. Jis tapo jos globėju, auklėtoju ir tėvu.

Reikėjo pamiršti savo vardą ir pavardę – tapo Marija kadangi buvo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos Neryte, našlaite iš Raseinių. Mergaitę lietuvių kalbos, brolis. kitų dalykų, taip pat muzikos mokė į namus ateidavę mokytojai. Gerasis globėjas ir pats mėgo skambinti Kaip prisimena Meilutė Marija, tik Dievo pagalba, pianinu ir dainuoti lietuviškas dainas. Taip laimingai lietuvių tremtinių geraširdiškumas ir babunytės pa- atėjo 1949 m. siaukojimas padėjo jai ir sesei Laimutei išgyventi. Mažoji Aldutė, jau kelionėje pradėjusi negaluoti, užgeso Tuo metu sesė Laimutė su pakeistu vardu ir pavartremtyje pirmą mėnesį, nesulaukusi jokios medicini- de gyveno Akmenės rajone. O babunytė, bebaigianti nės pagalbos.

90 m., 1948 m. su sūnaus Antano Smetonos šeima vėl buvo ištremta į Sibirą, į Irkutsko sritį.

Ir kelionėje gyvuliniame vagone, ir vėliau tremtyje Kamenyje prie Obės šelpė tremtiniai lietuviai, dalyLiuteronų vyskupas E. Leijeris okupantų buvo apdamiesi paskutiniu kąsniu, nes nei maisto, nei šiltų kaltintas už pagalbą nukentėjusiems nuo karo, arešdrabužių neturėjo. Tikriausiai suimant nebuvo leista tuotas ir nuteistas. 1951 m. mirė Michailovsko lagenieko pasiimti. ryje.

Kamenyje prie Obės neišgyvenę nė metų, buvo perkelti į Pavlovsko gyvenvietę ir apgyvendinti rusų name. Čia, apsėstos utėlių ir blakių, mergaitės kentė badą ir šaltį. Po metų amžinybėn iškeliavo senelis.

Kad išgelbėtų mergaites nuo bado, babunytė eidavo per žmones ubagaudama. Parsinešdavo saujelę miltų ar kelias sušalusias bulves. Pavasarį virdavo dilgėlių, balandų lapų sriubą. Kaip mergaitėms būdavo skanu sriuboje rasti miltų ,,kliackiuką“ tarp balandų lapų! Babunė šiukšlyne rinkdavo kaulus, bulvių lupenas.

Kaulus išdegindavo, sutrindavo, sumaišydavo su bulvių lupenomis ir ant karštos plytos kepdavo ,,lepioškas“.

Gyvenant nežmoniškomis sąlygomis pablogėjo Meilutės Marijos sveikata. Lietuvoje ji avėjo specialius batukus, nes gimė su kreiva kairės kojos pėda. Tremtyje neturėjo jokios avalynės, todėl visas vasaras lakstė basa, o žiemą apvyniodavo kojas skudurais ir apsiaudavo išnešiotus veltinius. Jos kairė pėda pradėjo krypti, deformuotis, kamavo nepakeliamas skausmas.

1944 m., būdama 8 m., pradėjo mokytis. Labai šiltai prisimena savo pirmąją mokytoją, jauną rusę Rozą Konstantinovną, kuri ne tik mokė rašyti, bet aplankiusi namuose padovanojo jai drabužėlių.

Geroji E. Šabonaitė pradėjo Meilutę Mariją slapstyti pas savo gimines ir bičiulius. Teko jai gyventi brolio Kazimiero šeimoje Kriukuose, gyd. Bazaro šeimoje Panevėžyje, Elenos brolio šeimoje Telšiuose ir pas E. Šabonaitės tėvus Raudėnuose. Visi šie žmonės rizikavo savo šeimų saugumu. Mokslus teko pamiršti.

Po Stalino mirties Lietuvoje tapo laisviau. Meilutė Marija mena, kad apsigyveno Šeduvoje pas mamos mokslo draugės O. Salikienės seseris Bronytę Ruzgaitienę ir Teklę Kurlenskaitę. Jau būdama 15 m., baigė Šeduvos vidurinės mokyklos penktą klasę. 1955 m. labai gerais pažymiais baigė septynias klases ir mėgino stoti į Šilutės medicinos mokyklą, tačiau globėjų sesei, mokytojai O. Salikienei atrodė, kad tai sunki ir nepelninga specialybė. Ji atvežė Meilutę Mariją į Kauną ir padėjo įstoti Vilniaus kooperatinio technikumo neakivaizdinį skyrių mokytis buhalterijos. Teko apsigyventi Aukštojoje Panemunėje pas mokytoją Onutę, pusiau nelegaliai 12 m. Visa tai pravertė gyvenime, tačiau noras tapti medike liko. Vakarais lankė Kauno I darbo jaunimo vakarinę mokyklą Šančiuose, kurios direktoriumi buvo Reklaitis, o klasės auklėtoju – fizikos mokytojas Deveikis. Vakarinę mokyklą baigė

19

TAUROSTA išgirsti profesorių ir akademikų T. Ivanausko, P. Mažylio, Z. Januškevičiaus ir V. Lašo paskaitas. 1967 m. baigė institutą ir Radviliškyje metus dirbo pediatre.

1967 m. Meilutė Marija sukūrė šeimą su Jonavoje gyvenusiu Alfonsu Alksniu. Nuo 1968 m. dirbo Jonavoje pediatre. 1968 m. gimė sūnus Linas Stanislovas, o 1971 m. – dukra Jurgita Elena. Sunkiai susirgęs vyras 1985 m. mirė. Dukrai tuo metu buvo 14, o sūnui – 16 m. Teko daug dirbti, kad išlaikytų šeimą. Sūnus baigė Žemės ūkio akademijos Hidrotechnikos fakultetą. Dukra – Vilniaus dailės akademijos magistrantės studijas. 2012 m. Kūčių rytą dukra išėjo amžinybėn.

Užaugo trys vaikaičiai: Jeronimas – dukros sūnus, Aurelija ir Alanas – sūnaus vaikai. Turėdama pediatrės I kategoriją Meilutė Marija Jonavoje išdirbo 32 m.

Iki šiol jaučia didelį dėkingumą Lietuvos žmonėms, kurie išsaugojo ją su sese Laimute nuo pakartotinės tremties į atšiaurųjį Sibirą, kuris taip aptemdė ir sužalojo jų vaikystę.

Žeimelio m. liuteronų bažnyčios klebonas E. Leijeris.

Suimtas, ištremtas ir žuvęs 1949-12-30.

1959 m. ir 2 m. dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje sanitare.

1961 m. sėkmingai įstojo į Kauno medicinos instituto Gydomąjį fakultetą. Iki šiol džiaugiasi, kad teko

Visi, kam teko patirti tremtinio dalią, su dideliu dėkingumu prisimena, kad toje beviltiškoje atšiauraus klimato ir skurdo apsuptyje atsirasdavo to paties likimo geraširdžių žmonių, kurie ištiesdavo pagalbos ranką. Begalinė meilė Tėvynei, jos ilgesys, visų tremtinių vieningos pastangos išsaugoti lietuvybę padėjo mums nepalūžti, nugalėti nepakeliamus sunkumus, siekti mokslo ir neprarasti vilties grįžti į Tėvynę. Su dėkingumu prisimename tuos, kurie mums, sugrįžusiems, padėjo, priglaudė, nors daug kuo rizikavo.

Išgyventi ir sugrįžti mus, savo vaikus, šaukė Tėvynė!

Su sese Laimute (dešinėje) ir babunyte B. Smetoniene.

Barnaulas, 1946 m. ruduo.

Mergaitės aprengtos atstovo iš Lietuvos atvežtais drabužiais.

20

2016 NR. 1 (2)

I. Datos ir žmonės

Nejausti skausmo, reiškia nebūti žmogumi. /Žydų patarlė/

SKAUDŽIOS ISTORIJOS PAMOKOS JONAVOS ŽYDŲ BENDRUOMENĖS SUNAIKINIMAS 1941 m.

Dr. Arūnas Bubnys, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Jonavoje gyveno didžiausia Kauno apskrities žydų bendruomenė. Žydai Jonavoje pradėjo kurtis nuo pat miesto įsteigimo 1750 m. Patogi geografinė padėtis (gyvenvietė kūrėsi prie Neries upės, iki Kauno – 30 km, XIX a. buvo nutiestas geležinkelis) skatino miesto augimą ir plėtrą. XIX a. pabaigoje Jonava tapo svarbiu prekybos centru, 1864 m. jai suteiktos miesto teisės. 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Jonavoje gyveno 4993 gyventojai, 3975 iš jų – žydai (80 proc. miesto gyventojų)1. Tarpukariu žydai taip pat sudarė didžiausią miesto gyventojų dalį.

1932 m. Jonavoje gyveno 2710 žydų (65 proc. miesto gyventojų), o karo išvakarėse – apie 3000 žydų (iš viso Jonavoje tuo metu gyveno apie 5000 gyventojų). Žydų ūkinis, visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas buvo intensyvus. Dauguma jų vertėsi prekyba, dirbo pramonės įstaigose, amatininkų dirbtuvėse. Miestas garsėjo baldų pramone. Žydai Jonavoje turėjo 7 sinagogas, religinių ir pasaulietinių mokyklų, bibliotekų, politinių, kultūrinių ir sporto organizacijų. Žydų liaudies bankas Jonavoje 1929 m. turėjo 560 narių2.

Nacistinei Vokietijai ir Sovietų Sąjungai 1939 m. okupavus Lenkiją, į Lietuvą patraukė nemažas būrys lenkų ir žydų tautybės pabėgėlių. Jie Lietuvoje buvo svetingai sutikti ir aktyviai remiami vietos bendruomenių. Į Jonavą iš Klerko miesto persikėlė visa ješiva.

Jos rabinai ir studentai svetingai buvo sutikti ir šelpiami vietos žydų bendruomenės. Sovietų Sąjungai 1940

m. okupavus Lietuvą, įvairių tautybių Jonavos gyventojai nukentėjo nuo sovietų valdžios reformų ir represijų. Buvo nutraukta visų žydų partijų ir visuomeninių organizacijų veikla, uždaryti fabrikai, didesnės amatininkų dirbtuvės ir parduotuvės nacionalizuotos.

Gyvenimo lygis smuko, kainos išaugo. 1941 m. birželio 14 d., prasidėjus masiniam gyventojų trėmimui iš Lietuvos į tolimuosius Sovietų Sąjungos regionus, ištremta ir nemažai Jonavos žydų šeimų (turtingesnių žmonių ir įvairių sionistinių partijų narių)3.

Prasidėjus karui, dauguma Kauno ir Jonavos žydų bandė pasitraukti iš šalies. Besitraukiančius žydus ir sovietinius aktyvistus bombarduodavo ir apšaudydavo vokiečių lėktuvai, antisovietiniai lietuvių partizanai (sukilėliai). Dalis bėglių žuvo ar buvo sužeisti, kiti pasislėpė aplinkiniuose kaimuose arba sugrįžo į namus, kai kuriems pavyko pasitraukti į Rusiją.

1941 m. birželio 24 d. Jonavos apylinkėse pradėjo veikti lietuvių partizanai. Jie blokavo kelius ir privertė besitraukiančius žydus grįžti atgal į Jonavą.

Tą pačią dieną lietuvių partizanai apšaudė iš Kauno į rytus važiuojantį sovietų karinį traukinį4.

Vokiečių kariuomenė Jonavą užėmė 1941 m. birželio 25 d. Vyko smarkus vokiečių ir sovietų dalinių mūšis, kurio metu žuvo ir civiliai Jonavos gyventojai, buvo sugriauta ir sudeginta daug miesto pastatų.

Viena bomba pataikė į slėptuvę, kurioje slėpėsi apie

21

TAUROSTA 70 žydų. Visi jie žuvo. Kai kurie Jonavos žydai bandė pasislėpti Kaune. Ten jie buvo suimti ir 1941 m. liepos pradžioje sušaudyti VII forte5.

Pirmosiomis karo dienomis Jonavoje susiorganizavo partizanų būrys. Jame buvo apie 50–60 vyrų. Būriui vadovavo atsargos karininkas Vladas Kulvicas.

Vėliau partizanų būrys pavadintas savisaugos būriu.

Jis buvo pavaldus vermachto vietos komendantūrai, be to, privalėjo vykdyti vokiečių saugumo policijos (gestapo) nurodymus. Pirmosiomis okupacijos dienomis savisaugos būrys represinių užduočių nevykdė.

Būrio nariai tvarkė sugriautą miestą, rinko ir užkasinėjo žuvusių vokiečių, rusų karių ir civilių gyventojų palaikus. Be to, mūšių vietose rinko paliktus ginklus ir juos gabeno į savisaugos būrio štabą (dab. Savivaldybės pastatas). Būrys taip pat saugojo tiltą per Nerį, geležinkelį ir kitus svarbius karinės reikšmės objektus. Praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios, būrys buvo visiškai apginkluotas ir aprengtas Lietuvos kariuomenės drabužiais, atvežtais iš Kauno. Būrio veiklos funkcijos išplėstos. Į jo veiklą vis dažniau pradėjo kištis saugumo policijos valdininkai Simas Dolgačius ir Jokūbas Alekna. Dar iki masinių Jonavos žydų žudynių būrys persekiojo ir žudė sovietinius aktyvistus ir žydus6. 1941 m. birželio pabaigoje vokiečiai nužudė M. Fleišmaną bei mokytoją Saulą Keidanskį ir du jo sūnus. Jų kūnai užkasti aukų namų kiemuose7.

1941 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities viršininkas visiems apskrities valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams parašė nurodymus žydus apgyvendinti getuose iki 1941 m. rugpjūčio 15 d.8 Rugpjūčio pradžioje savisaugos būrio kareiviai žydų vyrus suvarė į netoli Neries esančias kareivines. Čia ir turėjo būti įsteigtas žydų getas. Panašiu laiku suimti žydų vyrai už Jonavos (apie 1,5 km į šiaurės rytus) esančiame Girelės (Girelkos) miškelyje iškasė keletą didelių duobių. Kareivinėse žydų vyrai iki sušaudymo buvo kalinami kelias dienas. 1941 m. rugpjūčio 14 d. savisaugos būrys žydus surikiavo į koloną ir atvedė į Girelės miškelį. Suimtiesiems buvo pasakyta, kad jie yra vedami darbams. Į žudynių vietą iš Kauno atvyko keletas vokiečių gestapininkų ir kareivių būrys. Miškelyje grupelė žydų vyrų, supratusių, kas jų laukia, bandė pabėgti. Dauguma bėglių buvo nušauti, tačiau šešiems vyrams pavyko pasislėpti. Vėliau penki bėgliai buvo suimti ir sušaudyti, nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik Nachumas Bliumbergas. Vokiečiai ir lietuvių savisaugininkai suvarė žydus į griovius ir sušaudė9. Pagal K. Jėgerio raportą, 1941 m. rugpjūčio 14 d. Jonavoje sušaudyti 552 žydai (497 vyrai ir 55 moterys)10. Tarp žuvusiųjų buvo daug partinių ir sovietinių aktyvistų11.

1941 m. rugpjūčio pabaigoje vietoj mėgstančio išlenkti taurelę V. Kulvico Jonavos savisaugos būrio vadu paskirtas j. ltn. Jonas Jurevičius12. Po pirmųjų

22

2016 NR. 1 (2)

masinių žudynių likusias žydų šeimas, dar porą savaičių gyvenusias savo butuose, savisaugos būrio kareiviai suvarė į kareivines. Butuose liko didelė dalis daiktų, dėl to prasidėjo masinis butų plėšimas. Kareivines, kuriose iki sušaudymo žydai buvo laikomi keletą dienų, nuolatos saugojo apie 12 savisaugos būrio vyrų. Rugpjūčio 23–24 d. Jonavos žydai turėjo sumokėti 120 000 rublių kontribuciją13. Prieš sušaudymą Jonavos valsčiuje gyveno 1257 žydai14. Antrosios masinės Jonavos žydų žudynės vyko rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių sandūroje (tarp rugpjūčio ir rugsėjo 2 d.). Žymaus Izraelio istoriko prof. Dovo Levino teigimu, šios žudynės vyko 1941 m. rugpjūčio 21–23 d. Girelės miškelyje15. Žudynių dieną Jonavos saugumo policijos viršininko nurodymu j. ltn. J. Jurevičius egzekucijai vykdyti paskyrė 16 savo būrio vyrų16. Žydai į žudynių vietą Girelėje buvo varomi grupėmis. Prieš konvojavimą savisaugos būrio kareiviams davė išgerti degtinės. Žudynių vietoje buvo ir Jonavos saugumo policijos viršininkas bei būrio vadas j. ltn.

J. Jurevičius. Sušaudžius pirmąją pasmerktųjų grupę, į Girelę iš Kauno atvyko TDA bataliono leitenantai Bronius Norkus ir Vladas Malinauskas. Jie kartu su gestapo viršininku toliau vadovavo žudynėms. J. Jurevičius sugrįžo į Jonavą ir vėliau egzekucijoje nedalyvavo17. Šaudė ne tik Jonavos būrio nariai, bet ir civiliais apsirengę kitų vietovių baltaraiščiai, keli vokiečiai. Iš pradžių buvo sušaudyti vyrai, po to moterys ir vaikai. Prieš sušaudymą aukos buvo išrengtos iki apatinių drabužių. Sušaudytus žmones užberdavo smėliu ir kalkėmis, po to į griovį atvesdavo kitą grupę ir sušaudydavo. Kraupių žudynių vaizdų negalėjo pakelti net kai kurie budeliai. Už „silpnadvasiškumą“ šaudymo metu Jonavos būrio narys L. Gineitis buvo uždarytas į vokiečių komendantūros daboklę18.

Antrųjų žudynių metu Jonavoje buvo sušaudyti 1556 žydai: 112 vyrų, 1200 moterų ir 244 vaikai19.

Jonavos gete liko tik apie 200 moterų ir vaikų20.

Dauguma Jonavos gyventojų šioms žudynėms nepritarė. Apie tai valsčiaus policijos vadas Juozas Stankevičius informavo savo vadovybę Kaune. Kauno miesto policijos vadas K. Renigeris ir J. Stankevičius nuvyko pas vokiečių karo komendantą. Pastarasis paskambino į gestapą ir pasakė, kad likusieji Jonavos žydai bus išvežti į Kauno getą. Sugrįžęs į Jonavą J. Stankevičius sutarė su valsčiaus viršaičiu, kad šis žydams į Kauną nugabenti paskirs vežikus. 1941 m. spalio 4 d. Jonavos žydai buvo išgabenti į Kauno getą. Už pagalbą žydams 1941 m. lapkričio mėn. vokiečiai J. Stankevičių suėmė ir iškėlė jam baudžiamąją bylą. 2 m., iki 1942 m. rudens, J. Stankevičius buvo kalinamas Kauno kalėjime21. Prof. D. Levino teigimu, 1941 m. spalio 22 d. 208 likę gyvi Jonavos žydai traukiniu išvežti į Kauno getą. Dauguma jų netrukus buvo sušaudyti „Didžiosios akcijos“ metu (1941 m. spalio 29 d.) su kitais Kauno geto žydais

I. Datos ir žmonės

IX forte. Karą išgyveno tik vienas šios į Kauno getą atvežtųjų grupės vyras ir trys moterys22. Po kruvinų žudynių gausi Jonavos žydų bendruomenė nustojo egzistuoti.

Jonavos savisaugos būrys 1943 m. buvo prijungtas prie lietuvių 257-ojo policijos bataliono23.

Nacių okupacijos pabaigoje (1944 m. vasarą) vokiečiai Girelės miškelyje naikino savo nusikaltimų pėdsakus. Apie dvi savaites žudynių vietoje buvo deginami atkasti žydų palaikai. Deginimo vieta apsupta kareivių, pašaliniams asmenims buvo griežtai draudžiama prisiartinti24.

Nėra žinoma, kiek Jonavos žydų išgyveno holokaustą Lietuvoje arba sugrįžo iš nacių koncentracijos stovyklų už Lietuvos ribų. Viena iš nedaugelio tokių buvo Frida Zelmanavičiūtė (gim. 1912 m.). Karo ir nacių okupacijos metu ji kalėjo Kauno gete, jos tėvas mirė dar 1929 m., o motina karo metu dingo be žinios. 1944 m. ji kartu su kitais Kauno geto kaliniais buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, ten kasė apkasus įvairiose vietose. 1945 m. sausio 21 d. kalinius išlaisvino Raudonoji armija. Išlaisvinta F. Zelmanavičiūtė pusę metų gydėsi ligoninėje Uljanovske (Rusija) ir į Lietuvą grįžo tik 1945 m. rugsėjo mėnesį25. Galbūt panašių atvejų buvo ir daugiau.

Kai kurie Jonavos žydai karo pradžioje sugebėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą ir vėliau kovojo 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos gretose. Pavieniams Jonavos žydams pavyko pabėgti iš Kauno geto ir prisijungti prie sovietų partizanų.

1955 m. nužudytiems Jonavos žydams atminti buvo pastatytas paminklas. Jame lietuvių, hebrajų ir jidiš kalbomis iškalti įrašai apie šioje vietoje nacistų ir jų pagalbininkų nužudytus 2100 žydų vyrų, moterų ir vaikų26.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA: 1. D. Levin, Translation of the „Jonava“ chapter from Pinkas Hakehillot Lita, www.jewishgen.org , p. 2.

2. N. Schoenburg, S. Schoenburg, Lithuanian Jewish Communities, Northvale, New Jersey, London, 1996, p. 378–382.

3. D. Levin, Translation of the „Jonava“ chapter from Pinkas Hakehillot Lita, www.jewishgen.org , p. 9.

4. N. Bliumbergo 1945 m. spalio 30 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47536/3, t. 2, l. 183 a. p.

5. E. Oshry, The Annihilation of Lithuanian Jewry, Judaica Press, 1995, p. 284.

6. V. Gineičio 1967 m. balandžio 25 d. apklausos protokolas, ibid., t. 1, l. 55–56.

7. D. Levin, Translation of the „Jonava“ chapter from Pinkas Hakehillot Lita, www.jewishgen.org , p. 10.

8. Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 290–291.

9. N. Bliumbergo 1945 m. spalio 30 d. apklausos protokolas, LYA,f.K-1, ap. 58, b. 47536/3, t. 2, l.183 a. p.

10. Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p.133.

11. S. Kaplan 1967 m. birželio 8 d. apklausos protokolas, LYA, f.K-1, ap.58, b. 47536/3, t. 1, l.256.

12. J. Jurevičiaus 1949 m. spalio 8 d. tardymo protokolas, ibid., b. 13545/3, l. 24.

13. Jonavos valsčiaus viršaičio 1941 m. rugpjūčio 25 d. raštas Kauno apskrities viršininkui, LCVA, f.

R–1534, ap. 1, b. 190, l. 6.

14. Jonavos valsčiaus viršaičio 1941 m. rugpjūčio 30 d. raštas Kauno apskrities viršininkui, ibid., b. 186, l.

11.

15. D. Levin, Translation of the „Jonava“ chapter from Pinkas Hakehillot Lita, www.jewishgen.org , p. 10.

16. J. Jurevičiaus 1949 m. spalio 8 d. tardymo protokolas, ibid., b. 13545/3, l. 25; V. Gineičio 1967 m. balandžio 29 d. apklausos protokolas, ibid., b. 47536 /3, t. 1, l. 66–67.

17. J. Jurevičiaus 1949 m. sausio 8 d. tardymo protokolas, ibid., b. 13545/3, l. 25–26.

18. V. Gineičio 1967 m. balandžio 29 d. apklausos protokolas, ibid., b. 47536/3, t. 1, l. 67–71.

19. Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 134.

20. S. Kaplan 1967 m. birželio 8 d. apklausos protokolas, LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47536/3, t. 1, l. 257.

21. J. Stankevičiaus 1954 m. rugsėjo 28 d. tardymo protokolo išrašas, LYA, f.3377, ap. 55, b. 138, l.158-159; S. Kaplan 1967 m. birželio 8 d. apklausos protokolas, ibid., f.K-1, ap. 58, b. 47536/3, t. 1, l.257.

22. D. Levin, Translation of the „Jonava“ chapter from Pinkas Hakehillot Lita, www.jewishgen.org , p. 10.

23. V. Gineičio 1967 m. gegužės 20 d. apklausos protokolas, ibid., l.118.

24. V. Kreičmario 1944 m. rugsėjo 29 d. tardymo protokolo kopija, ibid., t. 2, l. 162 a. p.

25. F. Zelmanavičiūtės 1945 m. spalio 12 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 37829, l. 1–2.

26. Holokausto Lietuvoje atlasas, V., 2011, p. 28–29.

23

TAUROSTA II. Jubiliejai

JONAVOS RAJONO GARBĖS PILIEČIUI KONSTANTINUI BOGDANUI – 90 M. Rimantė Tarasevičienė

laureatų paskirstymo komiteto pirmininkas, Rusijos dailės akademijos narys korespondentas (1983 m.), Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos garbės narys, senatorius, Vilniaus apskrities legitimacijos komisijos pirmininkas, Biržų klubo „Krivulė“ tarybos narys, Lietuvos vietinės rinktinės klubo narys, Šv. Kazimiero ordino kancleris.

Sausus menininko biografijos faktus papildė kraštotyrininko Artūro Narkevičiaus tyrinėjimai: „Kraštiečio protėvių šaknys kilusios iš garbingos čekų Poraj-Poradnios giminės. Archyvuose rasti duomenys byloja, kad šios giminės atstovai dalyvavo 1410 m. vykusiame Žalgirio mūšyje. Už karinius nuopelnus gavę žemių mūsų krašte, jos nariai įleido šaknis Lietuvoje.

K. Bogdanas. 1986 m.

Nuotrauka iš Jonavos viešosios bibliotekos archyvo.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Poradnių-Bogdanų giminė dalyvavo ir 1863 m. sukilime. Tai – K. Bogdano protėvis Motiejus Bogdanas-Poradnia, gyvenęs 1834–1898 m., ir jo pusbrolis, Vilniaus universiteto studentas Ambraziejus Poradnia, gimęs metais vėliau nei Motiejus. Numalšinus sukilimą, generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu 29-erių metų Ambraziejus buvo pakartas, o pusbrolis Motiejus, norėdamas išvengti represijų, pasitraukė į Polocką. Ten konspiracijos sumetimais atsisakė Poradnios pavardės, o jos vietoje pasirinko pastarąjį vardą. Taip Poradnios giminėje atsirado nauja genealoginio medžio šaka – Bogdanai.

Konstantinas BOGDANAS – dailininkas, skulptorius, humanitarinių mokslų ir menotyros daktaras (1956 m.), Jonavos rajono garbės pilietis (2000 m.) – gimė 1926 m. vasario 4 d. Žeimiuose. Menininką, kaip savo kraštietį, pripažino keli rajonai: Kėdainių – tuo metu, kai jis gimė, Žeimių valsčius priklausė Kėdainių apskričiai, Jonavos – dabar Žeimių miestelis yra Jonavos rajone. 2011 m. liepos 28 d. K. Bogdanui buvo suteiktas Biržų garbės piliečio vardas, nes čia prabėgo M. Bogdanas, kurį laiką gyvenęs sename šeimos gražus ir nerūpestingas jaunystės laikas.

Galovičių dvarelyje, Vitebsko gubernijoje, netoli Polocko, atvažiavo į Žeimius jau turėdamas naują paK. Bogdanas buvo nusipelnęs Lietuvos meno vei- vardę. Nuo to laiko mūsų krašte Poradnios neminikėjas (1963 m.), Lietuvos dailininkų sąjungos narys mi. Žeimiuose gimė Petras, kuris vėliau vedė vietos (nuo 1952 m.), profesorius (1975 m.), LTSR liaudies gyventoją Evą Kmitaitę. 1888-aisiais jiedu susilaukė dailininkas (1976 m.), Lietuvos valstybinės premijos sūnaus Aleksandro, būsimo skulptoriaus tėvo. A. laureatas (1976 m.), „Tautų draugystės“ ordino lau- Bogdanas, pašauktas į caro kariuomenę, mokėdareatas (1986 m.), Lietuvos herbo konkurso laureatas mas kaligrafiškai rašyti, gavo tarnybą kariuomenės (II premija). Jis – ir aktyvus visuomenininkas: Daili- štabe. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo vietininku Žeimių ninkų sąjungos garbės teismo pirmininko pavaduo- dvare, pas Kosakovskius. Netrukus vedė Aną (Oną) tojas, Lietuvos tautodailės sąjungos garbės narys, jos Sosnovską.“

24

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

A. Bogdanas dirbo dvare, o žmona namie prižiūrėjo gausią šeimyną – šešis vaikus. Konstantinas su sesute Onute buvo dvynukai, bet jis save laikė vyresniu, nes gimė penkiomis minutėmis anksčiau. Kosakovskių dvare prabėgo Konstantino, pavadinto tėvo sesers Konstancijos vardo garbei, pirmieji vaikystės metai. Sesutė buvo pavadinta mamos Onos garbei.

Berniukas buvo menkutis, tad ilgai nedelsiant buvo surengtos vaikų krikštynos.

nas, atvažiuodavęs į Žeimius. Kad žiūrovams filmas būtų įdomesnis, reikėdavo, kad kitoje ekrano pusėje kas nors keltų triukšmą – „įgarsinantų“ ekrane vykstantį veiksmą. Triukšmadariu dažnai būdavo vyresnysis brolis Aleksandras. Jis į užkulisius nusivesdavo ir jaunesniuosius šeimos vaikus. Pasislėpę už ekrano visi kartu mušdavo būgną, teliuškuodavo vandenį kubile, judindavo skardos lapą, imituodami bangų ošimą, griaustinį ir kitus garsus. Buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga, nes Bogdanų atžalos galėdavo už Konstantino tėvas A. Bogdanas – senos ir gar- dyką žiūrėti filmus. bingos čekų kilmės Poradnių giminės bajoras. Apie bajorišką jo, Kosakovskių dvaro vietininko, kilmę Vaikystėje K. Bogdaną žavėjo stilingi grafų buvo galima spręsti iš elgsenos, laikysenos, didelio rūmai, juos supantis parkas ir ypač netoli rūmų pareigos ir atsakomybės jausmo. A. Bogdanas suma- pastatyta raudonų plytų bažnyčia, kurioje jis buvo niai tvarkė jam pavestus dvaro reikalus ir pagarbiai pakrikštytas. Bažnytinės apeigos, kuriose buvo bei teisingai elgėsi su visais grafo Kosakovskio val- meldžiamasi ir giedama mažajam Kostui tada nediniais. suprantama lotynų kalba, šventųjų paveikslai ir skulptūros, vargonų muzika ir giesmės, žvakių Mama Ana (Ona) Sosnovska (Sosnauskaitė) buvo šviesa ir svaigus smilkalų kvapas – visa tai palibajoraitė, jos tėvas netoli Smurgainių, dabartinėje ko neišdildomą įspūdį. Tėvai, ypač motina, buvo Baltarusijoje, turėjo dvarą ir miškų. Ana Sosnovska religingi, tad nuo mažų dienų vesdavosi kartu į buvo ne tik tvirto tikėjimo ir gražių manierų, bet ir bažnyčią ir vaikus, kurie patarnaudavo mišiose. geros širdies bajoraitė.

Kostukas buvo smulkaus sudėjimo ir mažo ūgio, todėl aprengtas balta kamža atrodė tarsi angeliuK. Bogdanas, prisimindamas vaikystės metus, kas. Taip jį vadindavo vyresnio amžiaus moterys. minėjo ir netoli miestelio esantį ežerėlį, kuris jam Visam gyvenimui mažajam patarnautojui įsiminė tada atrodė kaip didžiausias ežeras, o upelis Lanke- įvykis, kai, nešdamas mišiolą į kitą altoriaus pusę, sa – galinga upė. Kraštietis su šypsena prisiminė, priklaupė, bet neišlaikė knygos ir nusirito laiptekad ne kartą teko įkristi į upelį, tačiau nemalonios liais žemyn. Tuomet berniukui nelabai skaudėjo, pamokos buvo prasmingos – jis išmoko plaukti. bet jam buvo gėda ir skaudu, kad „susigadino“ Dar K. Bogdanui didelį įspūdį paliko nebylusis ki- savo gerą vardą.

Tėvas A. Bogdanas.

Nuotrauka iš asmeninio K. Bogdano albumo.

Mama Ona. Nuotrauka iš asmeninio K. Bogdano albumo.

25

TAUROSTA Vaikus Bogdanų šeima auklėjo griežtai, bet teisingai.

Tėvas, šeimos galva, buvo neginčijamas autoritetas visiems vaikams, į tėvo vietą valgomajame niekas kitas nedrįsdavo sėsti. Jis vaikų atmintyje išliko kaip tvarkingas, orus, elegantiškas žmogus, pasiramstantis gražia lazda.

A. Bogdanas puoselėjo bajoriškos giminės tradicijas, namuose, pagarbioje vietoje, kabėjo garbingos giminės tėvų ir senelių portretai. Šeimoje suformuotos vertybės turėjo didžiulės įtakos vaikams: mama juos mokė pasiaukojimo, kantrumo, tėtis – kūrybos, ryžtingumo ir sumanumo.

1930 m. iš Žeimių visa Bogdanų šeima išsikėlė į netoli Biržų esantį Astravo dvarą. Tėčiui pasiūlė direktoriaus pavaduotojo vietą linų apdirbimo fabrike „Siūlas“, kuris buvo įsteigtas buvusiame Tiškevičių dvare. Darbas atrodė perspektyvus, todėl nutarta palikti Žeimius ir vykti į Biržus.

2006 m. lapkričio pabaigoje Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko senųjų nuotraukų paroda „Tarpukario bajorai“.

Joje dalyvavo ir Jonavos rajono garbės pilietis K. Bogdanas. Jis parodos atsiliepimų knygoje paliko tokį įrašą: „[...] sveikinu Jus su puikiu sumanymu organizuoti mūsų visų brangiausią išlikusį palikimą, kuris visus džiugina savo išradingumu ir geru skoniu!“ K. Bogdanas tuokart apgailestavo, kad nuotraukos iš jo šeimos albumo nepateko į šią parodą, nes tuo metu, kai buvo ruošiama paroda, dailininkas sirgo. Skulptorius sutiko paskolinti XX a. pradžios nuotraukų Jonavos viešosios bibliotekos kraštotyros fondui. Vėliau jos pateko į leidinį „Tarpukario bajorai“.

K. Bogdanas (dešinėje) prie vieno kompozicijos „1863 m. sukilimas“ variantų. 1955 m.

Nuotrauka iš A. Narkevičiaus asmeninio archyvo.

1944 m. savanoriu įstojo į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, buvo Marijampolės karo mokyklos kariūnu. 1946 m. su J. Čerškyte sukūrė Dievo Motinos Švč. Marijos skulptūrą, į kurią įmontavo atsišaukimą, parašytą Lietuvos jaunimui. Įvairioms Lietuvos bažnyčioms nutapė per 10 paveikslų, kurie ir dabar puošia šių bažnyčių altorius.

Menininkas parodose dalyvavo nuo 1951 m. Jis buvo parodų Vilniuje, Rygoje (Latvija), Maskvoje (Rusija), Helsinkyje (Suomija), Sofijoje (Bulgarija), Belgrade (Jugoslavija), Vienoje (Austrija), Pekine (Kinija), Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV ir kitose valstybėse dalyvis. K. Bogdanas parašė studijų apie lietuvių dailę ir dailininkus, sukūrė daug monumentaliųjų skulptūrų, jų grupių, antkapinių ir memokslas, darbas ir kūryba morialinių paminklų, daugiafigūrinių kompozicijų.

Labai svarbūs jo skulptūriniai portretai iš bronzos, K. Bogdanas 1944–1945 m. mokėsi Panevėžio marmuro, medžio, granito. Skulptūroms būdingi šie mokytojų seminarijoje, 1945–1951 m. studijavo Kau- požymiai: realistiškumas, taikli psichologinė žmono taikomosios dekoratyvinės dailės institute skulp- gaus charakteristika. Skulptūros profesorius, menotūrą. Jo mokytojai – Robertas Antinis, Juozas Mikė- tyros mokslų daktaras laikomas vienu iš svarbiausių nas, Bronius Pundzius. 1953–1956 m. K. Bogdanas portretinio žanro meistrų. K. Bogdano darbai įamžina – TSRS dailės akademijos I. Repino dailės instituto žymių Lietuvos (Kristijono Donelaičio, Juozo GruoLeningrade (dab. Sankt Peterburgas) aspirantas. džio, Juliaus Janonio, Abraomo Kulviečio, palaimintojo Jurgio Matulaičio, Stanislovo Rapolionio, Antano 1947–1951 m. K. Bogdanas dirbo Kauno 6-osios ir Smetonos, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus) ir pasaulio 7-osios gimnazijų, Kauno mokytojų seminarijos mo- (popiežiaus Jono Pauliaus II, kompozitoriaus Franko kytoju, 1951–1993 m. – Vilniaus dailės instituto dės- Zappos) žmonių atminimą. Dalis menininko sukurtų tytoju, docentu, profesoriami. 1956–1982 m. buvo darbų eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir kitų paLietuvos dailininkų sąjungos valdybos atsakinguoju saulio šalių dailės parodose. sekretoriumi, pirmininko pavaduotoju, 1959–1988 m. – Vilniaus dailės instituto (VDI) Skulptūros kaPublikuoti šie K. Bogdano leidiniai: „1863 metų tedros vedėju; 1962–1969 m. – VDI prorektoriumi sukilimas Lietuvoje“ (autoreferatas, 1956 m.), „Skulpmokslo ir mokymo reikalams, 1982–1987 m. – Lie- torius Juozas Mikėnas“ (monografija, 1961 m.), „Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku, 1985–1989 tuvos dailė“ (su bendraautore Svetlana Červonaja, m. – LTSR AT deputatu, 1986–1995 m. – Vilniaus 1972 m.). Profesorius – daugelio straipsnių apie dailę dailės akademijos profesoriumi-konsultantu. ir kultūrą respublikos ir užsienio spaudoje autorius.

26

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

Apie menininką knygų serijoje „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ yra išleistas leidinėlis „Konstantinas Bogdanas“ (1975 m.). Taip pat – publikuoti jo skulptūros parodų katalogai: „Konstantinas Bogdanas : skulptūros parodos katalogas“ (1976 m.), „Konstantinas Bogdanas : skulptūros paroda“ (1986 m.), „Konstantinas Bogdanas : skulptūra : parodos katalogas“ (1987 m.). 2010 m. Irena Nijolė Petraitienė-Račkauskaitė parengė leidinį „Konstantinas Bogdanas“, kuriame nuosekliai supažindina su profesoriaus gyvenimu ir kūryba, leidinys gausiai iliustruotas menininko darbų nuotraukomis.

Šeima, tradicijos, vertybės ir relikvijos 1961 m. K. Bogdanas vedė Ireną Statkutę, žinomo prieškario bankų valdytojo, finansininko Vito Statkaus dukrą. Susilaukė sūnaus Konstantino ir dukros Jurgos. Savo vaikus Bogdanai auklėjo pagal lietuvių inteligentų tradicijas, mokė pažinti meną, puoselėti vertybes. Sūnus Kostas mokėsi Balio Dvariono muzikos mokykloje, kur jaunųjų pianistų konkurse laimėjo pirmąją vietą. Tačiau jis pasirinko ne muziko, bet Lenino paminklo-biusto atidengimo iškilmės. 1984 m. dailininko kelią. Studijavo Dailės institute pas proJonavos viešosios bibliotekos nuotr. fesorių Vladimirą Karatajų, buvo garsaus dailininko profesoriaus Antano Gudaičio paskutinis mokinys.

Dailininkas tapytojas Kostas Bogdanas dirba Dailės Kūrybos pėdsakai Jonavos krašte akademijoje dėstytoju, jo žmona Eglė Bogdanienė yra Dailiosios tekstilės katedros vedėja, docentė. Dukra K. Bogdanas sukūrė skulptūrų, kurių dalis ir Jurga – taip pat dailininkė tekstilininkė – dirba Prano šiandieną puošia mūsų kraštą. Istorijos negalime Gudyno restauravimo centre. išsižadėti ar pakeisti: kas buvo – ilgiau ar trumpiau išlieka žmonių atmintyje. Pirmasis kraštiečio Jau trečioji Bogdanų karta – Konstantinai: tėvas, skulptūrinis darbas – V. Lenino paminklas-biussūnus ir anūkas. Taip tęsiamos šeimos tradicijos, o tas (architektas Henrikas Šmila). Paminklo atidenjaunesnysis vaikaitis pavadintas Mikalojaus vardu. gimo iškilmės įvyko 1984 m. lapkričio 5 d. TuoĮdomus sutapimas: abiejų skulptoriaus vaikaičių var- mečiame rajono laikraštyje „Jonavos balsas“ buvo dai kaip M. K. Čiurlionio – Konstantinas ir Mikalo- išspausdintas straipsnis „Atėjo Leninas visiems jus. Jie, kaip ir Bogdanų vaikai, nuo mažens žino, kad laikams...“, užėmęs kelis laikraščio puslapius. Tareikia gerbti šeimos, giminės ir tautos tradicijas. čiau „visiems laikams“ Leninas Jonavoje nepasiliko. 1990 m. rugsėjo 14 d. paminklas pagal rajono Bogdanų namuose Vilniuje didžiulę sienų dalį uži- tarybos sprendimą buvo demontuotas. Vėliau pagal ma knygų spintos. Knygų daug visuose kambariuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio Taip pat ir paveikslų, skulptūrų, įvairių meno kūri- 31 d. nutarimą „Dėl demontuotų tarybinio laikotarnių. Tačiau jauki namų aplinka neprimena muziejaus. pio paminklinių skulptūrų perdavimo“ Jonavoje stoDaiktai paveldėti, dovanoti. Didžioji dauguma jų – vėjusi Lenino skulptūra turėjo būti perduota viešatarsi šventos relikvijos, kurios perduodamos iš kartos jai įstaigai „Hesonos klubas“ laikinai neatlygintinai į kartą. naudoti – eksponuoti Grūto miško parke. Kurį laiką demontuotas paminklas-biustas stovėjo bendrovės K. Bogdanas buvo gerbiamas ir žinomas Lietuvos „Jonavos paslaugos“ kieme, tačiau jį pavogė. Pareigūkultūriniame gyvenime. Apie jį rašė ir tarybinio lai- nams pavyko sužinoti, kad kūrinį buvo ketinta išgakotarpio lietuviškose enciklopedijose, ir naujausiuose benti į Vokietiją. Maždaug nuo 1992 m. – paminklas leidiniuose (Auksiniame Tūkstantmečio leidime „Kas saugomas Jonavos policijos komisariato kieme. 2004 yra kas Lietuvoje 2009“, „Lietuva“ ir kt.). m. kovo mėnesį Jonavos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą dėl demontuoto V. Lenino paminklo K. Bogdanas mirė 2011 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje. perdavimo pagal panaudos sutartį eksponuoti Grūto Palaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse. parke.

27

TAUROSTA Gimtajame Žeimių miestelyje skulptorius K. Bogdanas (architektas profesorius Vytautas Brėdikis) sukūrė ir pastatė paminklą, skirtą visų kovojusių ir žuvusių Žeimių apylinkėse už Lietuvos nepriklausomybę (1940–1945 m.) atminimui. Kūrinys buvo pastatytas 1997 m. lapkričio mėn. 13 d. Jonavos rajono rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinio režimo metu, palaikų perkėlimo ir kraštiečių atminimo įamžinimo komisijos iniciatyva. Paminklą pašventino tuometis Žeimių parapijos klebonas Augustinas Paulauskas. Iškilmėse dalyvavo, savo mintimis ir jausmais pasidalijo paminklo autorius ir Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, gimęs Žeimių krašte (gyvenantis Australijoje), Balys Stankunavičius.

K. Bogdano pypkių kolekcijos pristatymas. K. Bogdanas sakė: „Lankydamasis įvairiuose kraštuose, iš jų prisiminimui parsiveždavau po pypkę. Draugai, sužinoję apie mano kolekciją, stengdavosi lauktuvių parvežti pypkę kaip suvenyrą. Taip jų susikaupė per šimtą iš įvairių pasaulio šalių ir pagamintų iš įvairių medžiagų.“ Jau anksčiau kraštietis galvojo padovanoti šią kolekciją Jonavai, tačiau galutinai apsisprendė tai padaryti miesto jubiliejaus proga. Pypkių kolekcijos savininkas ragino visus rūkorius pabandyti papsėti pypkutę – anot skulptoriaus, taip galėtų išnykti rūkymo problema.

Po kurio laiko gimtuosiuose Žeimiuose iškilo dar vienas skulptoriaus darbas – architekto, bažnyčių staDar vienas kraštiečio darbas Jonavos krašte – pa- tytojo, pastačiusio ir Žeimių Švč. Mergelės Marijos minklinė lenta, skirta Jonavos miesto įkūrėjų Kosa- Gimimo bažnyčią, Vaclovo Michnevičiaus biustas. kovskių atminimui. 2000 m. Jonava minėjo 250-ąsias Žeimių kraštotyrininkai prieš kelis dešimtmečius įkūrimo metines, ta proga buvo atidengta paminklinė pradėjo rinkti medžiagą apie iškilųjį kraštietį ir illenta, kurioje įrašyti šie žodžiai: „JONAVOS MIESTO gus metus puoselėjo viltį tinkamai įamžinti garsiojo ĮKŪRĖJŲ DOMININKO, MARIJOS ZABIELAITĖS, bažnyčių statytojo, kuris palaidotas Žeimių bažnyčios JUOZAPO KAZIMIERO KOSAKOVSKIŲ ATMINI- šventoriuje, atminimą. Seniūno Fausto Pilipavičiaus MUI. MIESTO 250 M. JUBILIEJUS * 2000 METAI.“ iniciatyva ir pritarus Jonavos rajono savivaldybės tarybai, šis sumanymas buvo įgyvendintas. Biustą buvo Ši atminimo lenta pakabinta ant buvusios seno- planuojama sukurti V. Michnevičiaus 100-osioms mesios arklių pašto stoties pastato sienos (dabar Jona- tinėms, tačiau projektą įgyvendinti sutrukdė skulptovos krašto muziejus). 2000 m. rugpjūčio 6 d. ją ati- riaus liga. Į pagalbą buvo pakviesti profesoriaus mokidengė tuometis rajono meras Egidijus Sinkevičius ir nys Kęstutis Krasauskas ir žeimietis tautodailininkas Kosakovskių giminės atstovas Mykolas Kosakovskis. A. Narkevičius. Šventėje meras E. Sinkevičius akcentavo, kad „nuo šiol jonaviečiai turės pagarbos miesto įkūrėjams simbolį“. Tuometis parapijos klebonas dekanas Vytautas Grigaravičius ją pašventino, o autorius K. Bogdanas pabrėžė, kad „norėjo padaryti šią lentą gražią ir prabangią, kad ji puoštų miestą, kurį prieš 250 m. įkūrė Kosakovskių giminė“.

Tą pačią dieną, po paminklinės lentos atidengimo iškilmių, Jonavos krašto muziejuje įvyko kraštiečio

Paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę atminti atidengimo akimirka. Žeimiai, 1997 m.

A. Narkevičiaus nuotr.

28

2016 NR. 1 (2)

Atminimo lenta.

Jonavos krašto muziejus, 2000-08-06.

V. Buklajevo nuotr.

II. Jubiliejai

Architektas Julius Zonys suprojektavo vietą, kurioje pastatytas paminklas. Biustas buvo atidengtas 2007 m., minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Jį pašventino Jonavos ir Žeimių parapijų klebonas Audrius Mikitiukas. Autorius kartu su Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriumi Raimundu Kaminsku atidengė ant postamento užkeltą biustą, kuris ne tik įamžino garsaus architekto atminimą, bet ir labai papuošė iš senovės garsų Žeimių miestelį.

čios su Karaliaučiaus universiteto architektūra, tačiau galutiniame paminklo variante šios idėjos atsisakyta.

Skulptūra pastatyta ant renesansinio stiliaus pjedestalo – didelio diametro kolonos, kurioje įrašyti šie žodžiai: „ABRAOMAS KULVIETIS 1410–1445 * JONAVIEČIAMS LIETUVOS VARDO 1000-MEČIO PROGA – AB „ACHEMA“. SKULPTORIAI K. BOGDANAS IR M. ŠNIPAS. 2009“.

K. Krasauskas, A. Narkevičius ir K. Bogdanas dirba prie V. Michnevičiaus biusto. Vilnius, 2007 m.

Nuotrauka iš A. Narkevičiaus asmeninio archyvo.

Biusto autoriai: J. Zonys, K. Bogdanas, A. Narkevičius, K. Krasauskas. Žeimiai, 2007-07-07.

Nuotrauka iš A. Narkevičiaus asmeninio archyvo.

Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Rimantas Sinkevičius, konBene ilgiausiai brandintas kraštiečio K. Bogda- cerno „Achemos grupė“ prezidentas dr. Bronislovas no darbas Jonavoje – tai paminklas lietuvių raštijos Lubys, skulptūros autoriai K. Bogdanas ir M. Šnipas, pradininkui, kultūros veikėjui Abraomui Kulviečiui. AB „Achema“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis, 1989 m. lapkričio 18 d. laikraštyje „Jonavos balsas“ kiti garbūs svečiai. Kūrinį atidengė koncerno „Acheišspausdintame straipsnyje „Kraštiečių sugrįžimas: mos grupė“ prezidentas dr. B. Lubys ir tuometis rajoar tokią norime turėti šventę?“ rašoma: „Norėdamas no meras Bronislovas Liutkus. mumyse prikelti ir pažadinti istoriją, grąžinti skolą ne tik rajonui, bet ir visai tautai, skulptorius KonsDr. B. Lubys sveikino jonaviečius Lietuvos vardo tantinas Bogdanas rimtai susimąstė apie Abraomą tūkstantmečio paminėjimo proga ir kalbėjo apie A. Kulvietį. Tokį žmogų turi Jonava, o kartu jo ir nėra Kulviečio svarbą ir reikšmę ne tik Jonavai, bet ir Jonavoje...“ Laikraštyje „Lietuvos aidas“ 1999 m. lie- visai Lietuvai. Jis pasidžiaugė: „Sprendimas skirti pos 22 d. buvo publikuotas straipsnis „Jonavoje stovės lėšų jo atminimo įamžinimui – garbė „Achemai“, Abraomo Kulviečio paminklas“. Jame rašoma: „Jona- o miesto bendruomenei – tai graži dovana. [...] Ši va pagerbs iškilaus savo krašto žmogaus, vieno rašti- skulptūra įprasmins ne tik kraštiečio atminimą, jos pradininkų Abraomo Kulviečio atminimą. Miesto bet ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį.“ Savivaldybės užsakymu paminklą kuria skulptorius Paminklą pašventinęs Jonavos parapijos dekanas profesorius Konstantinas Bogdanas. [...] Numatoma, kunigas A. Mikitiukas akcentavo, kad Santarvės kad paminklas Karaliaučiaus universiteto įkūrimo aikštė tapo Jonavos puošmena. Paminklo sumanyiniciatoriui Jonavos miesto centre bus pastatytas iki tojas skulptorius K. Bogdanas prisiminė, kad dar Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo.“ 2000-aisiais, kai vyko Jonavos miesto 250-mečio minėjimas ir jam buvo suteiktas rajono Garbės piTaip ir įvyko – 2009 m. birželio 21 d. Jonavoje, liečio vardas, jis prasitarė, kad Jonavai trūksta paSantarvės aikštėje, buvo atidengtas K. Bogdano ir minklo A. Kulviečiui. Koncerno „Achemos grupė“ Mindaugo Šnipo sukurtas paminklas A. Kulviečiui. prezidentas B. Lubys tada pritarė šiai idėjai, kurią Skulptorius norėjo pavaizduoti A. Kulvietį kaip re- pavyko įgyvendinti minint Lietuvos vardo paminesanso stiliaus žmogų, vilkintį tų laikų drabužius, nėjimo tūkstantmetį. „Džiaugiuosi, kad Jonava turi laikantį rankoje knygą. Planavo, kad A. Kulviečio fi- tokių rėmėjų, kuriems svarbi savojo krašto praeigūra tarsi išeis iš gotikinės arkos, stilistiškai deran- tis“, – sakė skulptorius K. Bogdanas.

29

TAUROSTA Atminimo įamžinimas 2012 m. balandžio mėnesį Jonavos rajono savivaldybės tarybos posėdyje buvo svarstomas klausimas, ar reikėtų įkurti mūsų rajono Garbės piliečio, skulptoriaus ir visuomenės veikėjo K. Bogdano memorialinį muziejų. Kilo diskusijos, vis dėlto didžioji dauguma projektui pritarė. Tačiau muziejaus įkūrimo darbai sustojo... Tais pačiais metais nuspręsta įrengti skverą Žeimiuose ir jį pavadinti K. Bogdano vardu.

Paminklo A. Kulviečiui autoriai (iš dešinės): M. Šnipas, K. Bogdanas, R. Keturka (liejikas). 2009-06-21.

2000 m., kai buvo minimos 250-osios Jonavos miesto įkūrimo metinės, K. Bogdanas pasiūlė J. Basanavičiaus–J. Ralio–Žeimių gatvių sankirtoje įrengtame žiede pastatyti miesto simbolį – gulbę, besisukančią ant stovo. Skulptorius padarė ir maketą, tačiau idėja tuo metu nesulaukė pritarimo. 2003 m. paskelbtas konkursas „Jonavos miesto simbolis – dekoratyvinis akcentas“. Tačiau buvo pamiršta pakviesti K. Bogdaną dalyvauti šiame konkurse. Vėliau K. Bogdanas pristatė gulbės maketą ir eskizus, tačiau komisija nusprendė, kad konkursą laimėjo skulptoriaus Stasio Žirgulio „Šviesos bokštas“. Tad profesoriaus K. Bogdano besisukančios gulbės maketas taip ir liko neįgyvendintas.

Jonavos rajono garbės pilietis 2000 m. rugpjūčio 4 d. Jonavos rajono tarybos sprendimu Nr. 77 „Dėl Garbės piliečio vardo suteikimo“ Jonavos rajono garbės piliečio vardas suteiktas „Konstantinui Bogdanui, skulptoriui, profesoriui, menotyros daktarui, sukūrusiam daugelį skulptūrinių kompozicijų istorine tematika, savo gimtinėje – Žeimių miestelyje – pastačiusiam koplytėlę kraštiečiams, kovojusiems už Jonavos krašto nepriklausomybę, sukūrusiam paminklinę lentą Jonavos miesto įkūrėjams Kosakovskiams, Krašto muziejui padovanojusiam vertingą eksponatų kolekciją.“

30

2016 NR. 1 (2)

2012 m. rugsėjo 26 d. priešais bažnyčią Žeimiuose iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, skveras pavadintas K. Bogdano vardu. Žeimių seniūnas F. Pilipavičius šventės metu džiaugėsi, kad pagaliau pavyko įgyvendinti skvero idėją, kuri puoselėta gerą dešimtmetį: „Nuo šiol bus vieta, kurioje žmonės galės pabūti vieni su kitais ir prisiminti tuos, kurie šiame krašte paliko ryškų pėdsaką.“ Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius išreiškė viltį, kad „ši erdvė žeimiečiams bus puiki vieta pailsėti, pasvajoti, juolab kad čia pat trykšta fontanas, kitapus gatvės driekiasi naujas parkas su K. Bogdano ir jo mokinių nulietu architekto V. Michnevičiaus skulptūriniu biustu“. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vado pavaduotojas Kazimieras Mackevičius papasakojo apie K. Bogdano asmenybės žavesį ir jo indėlį į Lietuvos bajorų švietėjišką sąjūdį.

2016-ieji – jubiliejiniai kraštiečio metai. Vasario mėnesį skulptoriaus gimtuosiuose Žeimiuose vyko renginiai, skirti jo 90-osioms gimimo metinėms. Vasario pradžioje Jonavos viešosios bibliotekos Žeimių filialas pakvietė visus prisiminti skulptoriaus specialybę. Bibliotekininkė Asta Chlastauskaitė parengė edukacinį lipdybos iš molio užsiėmimą, pakvietė menininką pažinojusius, su juo bendravusius žmones pasidalyti prisiminimais. Žeimių seniūnas F. Pilipavičius priminė K. Bogdano nuopelnus ir išreiškė viltį, kad kraštiečio vardu pavadintame skvere atsiras ir daugiau meninių akcentų. Kraštotyrininkas ir tautodailininkas A. Narkevičius, pusantro mėnesio dirbęs skulptoriaus dirbtuvėse, papasakojo susirinkusiems apie K. Bogdano paprastumą, nuoširdumą ir puikų humoro jausmą. Bibliotekoje buvo eksponuojama nuotraukų, vaizduojančių skulptoriaus darbo kasdienybę, paroda. Susirinkusius sudomino edukacinė lipdyba iš molio, o kūrybiniam įkvėpimui sužadinti grojo ir dainavo Šilų kaimo kapela, vadovaujama Danutės Kasparavičienės.

Kitas renginys, skirtas kraštiečio jubiliejui paminėti, vyko Žeimių mokykloje-daugiafunkciame centre. Čia visą mėnesį veikė K. Bogdano mažosios skulptūros, daugiausia biustų, atsivežtų iš Jonavos krašto muziejaus, ekspozicija. Į baigiamąjį renginį atvyko garbūs svečiai iš Vilniaus. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus krašto vadas, senato narys K. Mackevičius pristatė svečius: Ričardą Algimantą Kliučinską, Algimantą Bartaševičių, Donatą Baikštį,

II. Jubiliejai

Taurą Budzį, Bogdaną Girevičių. Didžioji dauguma jų – Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos nariai, Šv. Kazimiero ordino riteriai, puikiai pažinojo savo bendražygį Konstantiną ir galėjo atskleisti ne tik kūrybinę jo dvasią, sėkmės paslaptis, bet ir papasakoti įvairių bohemiško bendravimo nutikimų. K. Mackevičius priminė visiems susirinkusiems svarbiausius K. Bogdano gyvenimo įvykius, laimėjimus, jo ryšį su gimtaisiais Žeimiais. Taip pat papasakojo apie kraštiečio veiklą Lietuvos bajorų sąjungoje, kurią skulptorius vadino „suaugusiųjų žaidimais“. Prisiminimais pasidalijo ne tik Žeimių seniūnas F. Pilipavičius, A. Narkevičius, bet ir skulptoriaus mokiniai M. Šnipas, K. Krasauskas. Prisiminta ir idėja įkurti Žeimiuose muziejų, tačiau išlieka problema, kurią galbūt padės išspręsti Europos Sąjungos parama, skirta kultūros paveldo objektų išsaugojimui. Renginį vedė Žeimių kultūros centro darbuotoja Ingrida Šlepavičiūtė, susirinkusius linksmino moterų vokalinis ansamblis, kuriam vadovavo Ligita Budrikienė.

Jonavos krašto muziejuje kraštiečio jubiliejui paminėti vasario mėnesį buvo eksponuojama skulptoriaus K. Bogdano pypkių kolekcijos ir heraldikos paroda.

Viešojoje bibliotekoje veikia ekspozicija „Jonavos rajono garbės piliečiai – 2016-ųjų metų jubiliatai“, kurioje pristatomi ir K. Bogdano nuopelnai Jonavos kraštui. Šiemet minimos ne tik K. Bogdano 90-osios gimimo metinės, bet rudenį, rugsėjo 26-ąją, paminėsime penktąsias kraštiečio mirties metines. Rugsėjo mėnesį Jonavos viešosios bibliotekos interneto svetainėje www.jonbiblioteka.lt planuojama parengti virtualią parodą „Skulptūros riteris“, skirtą K. Bogdano atminimui.

R. Tarasevičienės nuotr.

K. Bogdano skvero atidarymo iškilmės.

Nuotrauka iš asmeninio K. Mackevičiaus archyvo.

31

TAUROSTA II. Jubiliejai

GARBĖS PILIEČIUI JONUI SIRVYDŽIUI - 80 M. ŽMOGIŠKUMAS NELEIDŽIA BŪTI IŠDIDŽIAM...

Rimantė Tarasevičienė Nuotraukos iš asmeninio J. Sirvydžio albumo

Nieko iš mūsų, lietuvių, nebūtų likę per tuos šimtmečius, jei ne gebėjimas iš praeities pasimokyti, semtis kantrybės ir tolerancijos. Pagarba ilgaamžei senolių išminčiai, tradicijoms, vertybėms – štai mūsų pamatai, atlaikę tūkstantmečio uraganus, nuolat primenantys, kad tauta be istorijos – tauta be ateities. Būtent tautos ateitį ir kuria meilė Tėvynei, kurią įkūnija ne šūkiai, o kasdienė, galbūt ne visuomet pastebima veikla.

Jonas Sirvydis 2016 m. vasario 4 d. Jonavos rajono garbės piliečiui, krašto šviesuoliui, Jonų respublikos prezidentui Jonui Sirvydžiui sukako 80 m. Ta proga Jonavos viešosios bibliotekos interneto puslapyje www.jonbiblioteka.lt paruošta virtuali paroda. Joje pristatyti šio iškilaus žmogaus gyvenimas ir veikla, atskleistas jo paprastumas. Koks turėtų būti parodos pavadinimas, kuris atspindėtų mūsų gerbiamo kraštiečio asmenybę? Sudomino prieš 5 m. rajoninio laikraščio „Naujienos“

32

2016 NR. 1 (2)

straipsnyje „Dovana Jubiliatui – kolegų sukurtas portretas“ Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos viceprezidento, vykdomojo direktoriaus Vaclovo Vytauto Pečetausko išsakytos mintys: „Romėnų filosofas Seneka teigė, kad žmogiškumas neleidžia būti išdidžiam su draugais, draudžia būti šykščiam. Jis liepia būti maloniam ir žodžiais, ir darbais, ir jausmais, jokios nelaimės nelaiko svetima, o savo sėkme labiausiai džiaugiasi tada, kai ji gali būti naudinga kam nors kitam. Garbingo gimtadienio proga šiam žmogui noriu pasakyti pačius nuoširdžiausius žodžius ir linkėjimus. Tai puikus vadovas, iškili asmenybė ir autoritetas. Visų gerbiamas Jonas Sirvydis bendrame ekonominiame fone anksčiau už kitus įžvelgia naujas galimybes ir sugeba jomis pasinaudoti, nes jis yra lyderis visuose darbo baruose ir visuomeninėje veikloje. Patikimas ir savo pavyzdžiu įkvepiantis visą akcinės bendrovės „Achema“ kolektyvą.“

II. Jubiliejai

Taip gimė virtualios parodos pavadinimas „Žmogiškumas neleidžia būti išdidžiam...“, nes su J. Sirvydžiu paprasta bendrauti, jis neišdidus, nesureikšmina savo nuopelnų ir pagarbiai elgiasi su kiekvienu žmogumi. Išties nieko taiklesnio nesugalvosi, tad ir šis straipsnio pavadinimas – analogiškas.

J. Sirvydis – tikras aukštaitis, gimęs Rokiškio rajone, prie Obelių esančiame Barkiškio kaime. Jis pasakoja: „Teko išgyventi tikrą istoriją, nereikia nė vadovėlių – daug kas išliko atmintyje. Gimiau Antano Smetonos laikais, prie vokiečių lankiau pirmąjį mokyklos skyrių. Iš tų laikų labai giliai įsirėžė į atmintį tai, kad reikėjo melstis prieš pamokas ir po jų. Ar tai buvo reikalinga? Tikėjimas neskatina blogio, formuoja žmonių charakterius. Jis padeda ugdyti gerąsias savybes. Moko ir nuolankumo bei paklusnumo, bet juk ir to gyvenime reikia. Taigi prieš pamokas buvo prašoma Dievo, kad sektųsi, o po pamokų – dėkojama už sėkmingą dieną. Tai gražu ir niekam nekenkia...

Tomską po metų. Visa Sirvydžių šeima gyveno Tomsko srityje, Verchnekeckij rajone, kuriame net nebuvo kelių, žiemą keliaudavo rogėmis.

J. Sirvydį ištrėmė, kai jis mokėsi 9-oje klasėje, o Sibire buvo tik 7-metė mokykla. Tad mokytis sąlygų nebuvo. Dirbo daug ir sunkiai. Tada ir apsisprendė – grįžęs į Lietuvą būtinai sieks mokslų. Iš pradžių dirbo miške: ženklino ir kirto medžius. 1952 m. buvo paskirtas į ekspediciją kirsti proskynų linijų. „Aplink nevaikščiota, gal tik žvėrių išlakstyta taiga, o mes kirsdavome kvartalines, žymėdavome kirtavietes.

Ir taip visą vasarą. Pavasarį tekdavo plukdyti mišką.

Pavojingiausia būdavo, kai reikėdavo susigrūdusius upėje rąstus išjudinti, kad šie į priekį pajudėtų. Būdavo, plaukia medžiai pasroviui, o už kokių poros kilometrų susikemša ir sustoja, tarsi kokios ledo lytys per ledonešį. Man dažnai tekdavo tas sangrūdas išjudinti, kad medžiai vėl plauktų. Tekdavo bėgti ir per tuos plaukiančius rąstus“, – pavojingą darbą prisimena J. Sirvydis. Vėliau dirbo traktorininku, baigė vairuotojų ir krano mašinisto kursus, todėl, kai reikėdavo, dirbdavo ir kranininku.

Vėliau – rusų okupacija, tremtis... Teko gyventi prie skirtingų valdžių, realiai prisiliesti prie skirtingų pinigų: litų, reichsmarkių, červoncų, rublių, talonų („vagnoriukų“), vėl litų ir dabar – prie eurų. Visur isSugrįžęs į gimtąjį Rokiškio rajoną, ramybės netorija, savi išgyvenimai...“ rado – netrukus buvo pašauktas 3 m. į kariuomenę.

Tarnavo netoli Syktyvkaro. „Kariuomenė pripratina J. Sirvydis labai šiltai atsiliepia apie savo tėviškę kiekvieną prie tvarkos, užgrūdina, daug ko išmoko. ir tėvus Grasildą ir Juozapą. Tėvas buvo labai darbš- Gal ir nemaloni toji tvarka, kol ją „perkandi“. Bet tus, pastatė namus. Tuo laiku Lietuvoje kūrėsi vien- išmoksti ir lovą pasikloti, ir save prisižiūrėti. Taigi kiemiai. Namą su prieangiu ir seklyčia pastatė netoli drausmė priverčia tapti tvarkingu žmogumi“, – atvivieškelio. Už tą darbštumą ir nukentėti teko – ištrė- rauja kraštietis. mė (1951 m.). Vėliau jų name įsikūrė kolūkio kontora, aplink kurią pristatė gyvenamųjų namų – taip atsiJ. Sirvydis po tarnybos kariuomenėje grįžo į Lieturado Barkiškio gyvenvietė. Kolūkių klestėjimo laikais vą, Kauno politechnikume įgijo automobilių mechasusikūrė „Gegužės 1-osios“ kolūkis. Tėvas neleisdavo niko specialybę, vėliau dirbo transporto tarnyboje. tinginiauti nė vienam vaikui: tai karves reikėdavo perkelti, tai arklius pakinkyti, tai su grėbiamąja į laukus 1964 m. vedė ir kartu su žmona Jūrate atvyko į Jošieno grėbti dardėdavo. Visokius darbus dirbti išmo- navą. Čia įsidarbino tuometės Jonavos azotinių trąšų ko. Pradėjęs mokytis, kasdien iki Obelių kulniuodavo gamyklos Transporto skyriaus mechaniku. Tuo pat penkis kilometrus į mokyklą.

J. Sirvydžio prisiminimuose iškyla platus sodybos kiemas, apsodintas sidabrinėmis eglėmis, ausyse tebeskamba vyturio giesmė ar pelėdos ūkavimas. Netoli namų vilnijo kalneliai, tekėjo upė... Viskas artima, sava, toje aplinkoje buvo saugu – šalia tėvai, brolis, seserys.

Tačiau ta idilė truko neilgai – teko išgyventi tremtį.

Kartu su Jonu iš gimtinės buvo ištremti abu tėvai ir jaunesnė sesuo Birutė. Vyriausia sesuo Ona Krasauskienė (dabar jau mirusi) tuo metu buvo ištekėjusi ir tremties išvengė. Sesuo Birutė studijavo, rašė diplominį darbą ir nebuvo įtraukta į tremiamų asmenų sąrašus, tačiau pati nenorėjo atsiskirti nuo šeimos, todėl ištremta drauge. Skaudūs kelionės į Sibirą prisiminimai niekada nebus pamiršti: sugrūdo žmones į gyvulinius vagonus, kur buvo užkalti visi langai, o vietoje tualeto išgręžta skylė... Vyresnį brolį Antaną atvežė į

Prezidentas V. Adamkus „Achemoje“.

33

TAUROSTA metu mokėsi neakivaizdžiai ir 1972 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Patiko specialybė ir dirbti buvo įdomu, nes tuomet nebuvo stambių įmonių, o Jonavos azotinių trąšų gamykla atrodė didelė ir kėlė susidomėjimą, nors tuo metu dar tik buvo statoma...

Apie 1970 m. pradėjo centralizuoti remonto mechaninę tarnybą, kuriai vadovavo Zdislavas Korganas, J. Sirvydis buvo pakviestas į jo komandą. Dirbo cecho viršininko pavaduotoju, vėliau – remonto mechaninės gamybos viršininku. Tuomet dirbo negailėdami jėgų, nepaisydami darbo valandų. Tai buvo labai svarbu – juk sukurtoje gamyboje dirbo apie 1200 žmonių, veikė penki cechai. Įdėtos pastangos pasiteisino – šiandieną pramonės įmonė žinoma kaip „Iremas“. J. Sirvydžiui nepamirštamą prisiminimą paliko pirmojo amoniako cecho paleidimas ir pirmosios tonos išgauto produkto. Tuo laiku tai buvo nepaprastas pasiekimas.

Prasidėjus bendrovės plėtrai, pats įmonės vadovas su aukštos kvalifikacijos specialistais važinėjo po įvairias šalis, ieškodami uždaromų fabrikų, iš kurių galėtų pigiau nusipirkti reikalingus įrenginius. „Man vadovaujant, supirkome naudotus, bet uždaromus cechus iš Europos ir kitų pasaulio šalių. Juos suremontavome, rekonstravome, kompiuterizavome jų valdymą pagal šiuolaikius reikalavimus. Visi šie cechai ir šiandieną atitinka pažangios gamybos reikalavimus.

Man einant generalinio direktoriaus pareigas, AB „Achema“ stipriai išsivystė. Buvo pastatytas ir paleistas antras amoniako cechas, pastatyti skystų trąšų cechas (KAS), kalcio amonio salietros cechas, azoto rūgšties „Grand Paroisse“ agregatai, karbamido ir metanolio cechai. Dėl to įmonės produkcijos gamyba išaugo daugiau nei du kartus. Reikšminga tai, kad buvo nupirkti naudoti agregatai iš uždarytų cechų. Mūsų specialistų dėka jie buvo suremontuoti, sureguliuoti ir paleisti laiku. Sutaupytos milžiniškos lėšos. Mano vadovavimo laikotarpiu pastatytos ir pradėtos eksploatuoti dvi elektros jėgainės, įdiegta labai daug naujovių – visko neišvardysi“, – papildo prisiminimus.

Įsibėgėjus trąšų gamybai, 1989 m. kovo 22 d. gamykloje įvyko didžiulė nelaimė – nuvirto suskystinto amoniako izoterminė saugykla. Avarijos metu žuvo septyni žmonės. Nuo to laiko nebeliko nitrofoskos J. Sirvydis 48 m. dirbo įmonėje, kuri vadinosi Jocecho, kuris nebuvo naudingas nei technologine, nei navos azotinių trąšų gamykla, po to – gamybinis suekologine prasme. sivienijimas „Azotas“, dar vėliau – AB „Achema“. Per tą laikotarpį nueitas ilgas kelias nuo cecho mechaniko Prisimindamas svarbiausius savo pasiekimus buvęs iki generalinio direktoriaus pareigų. Pasiekti tikslą ilgametis AB „Achema“ generalinis vadovas J. Sirvy- padėjo nuolatinis žinių gilinimas: 1991 m. J. Sirvydis dis sako: „Mano kūrybinė veikla apsiribojo ne knygų baigė darbo saugos kursus Los Andžele (JAV), 1993 rašymu ar leidimu, o įmonės vystymu ir produkcijos m. – ekonomikos kursus Kazik Bercike (Vengrija) ir gamybos didinimu. 1990 m., kai Rusija Lietuvai pa- 2000 m. Cele mieste (Vokietija), 1997 m. – vokiečių skelbė blokadą, įkūriau UAB „Varūnas“, kad galėčiau kalbos kursus Frankfurte prie Maino ir Heidelberge aprūpinti žmones darbu. Įmonė egzistavo apie 1,5 m. (Vokietija), 1997 m. – aplinkosaugos kursus „World Pasibaigus blokadai, bendrovė buvo likviduota, tačiau Environment“ centre (JAV), 1998 m. baigė vadovų retuo laikotarpiu darbas joje ne vieną žmogų išgelbėjo zervo ugdymo ir 2002 m. – bendrovių valdymo kurnuo nepriteklių. 1994-aisiais gamykla tapo privačia sus Lietuvoje. įmone. Aš pasiūliau įmonę pavadinti „Achema“, pasiūlymas tenkino akcininkus. Ir šiandieną bendrovė Noriu pacituoti iš jau minėto straipsnio Lietuvos turi tą patį vardą, žinomą pasaulyje.“ pramonininkų konfederacijos viceprezidento, vykdomosios direkcijos generalinio direktoriaus Mykolo Aleliūno išsakytas mintis: „Skęsdami kasdienybės problemose, pamirštame šiltą žodį, dėmesį kolegai ar bendraminčiui. O to gero žodžio reikia ne tik jubiliejaus proga – jis turi būti sakomas dažnai. Akcinės bendrovės „Achema“ generalinis direktorius Jonas Sirvydis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos Importo ir eksporto komiteto narys. Jis labai gerai supranta savo, kaip įmonės lyderio, atsakomybę prieš pavaldinius ir prieš visuomenę. Ekonominio sunkmečio laikotarpiu ieškojo galimybių išvesti gamyklą į tokį lygį, koks buvo iki užklumpant krizei.

Kartu su kitais vadovais jis rado reikiamus sprendimus, kurie padėjo nugalėti juodžiausią laikmetį. Tai yra asmenybė, mokanti bendrauti su kiekvienu žmogumi, nepaisant jo pareigų ir rango. Jis – profesionalus, dalykiškas, aukščiausios tolerancijos vadovas.

Tarptautinėje kokybės valdymo konferencijoje. Šilti jo santykiai su aplinkiniais atskleidžia gerąsias Frankfurtas, 2001 m. charakterio savybes. Turėdamas milžiniškos asmeninės

34

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

gyvenimo ir verslo patirties, jis geba vadovauti gausiam nepadarysi – reikia suburti patikimą komandą, kuri chemikų būriui, išvengti konfliktinių situacijų, proble- sugebėtų dirbti, siekti bendrų tikslų. Vienybėje – jėga. mas sprendžia geranoriškai, neįžeisdamas žmogaus.

Svarbu pasitikėti žmonėmis, suteikti jiems veikimo laisvę. Nors ne visada gali leisti visišką laisvę, tačiau Trąšų gamyba užima ypatingą vietą chemijos pra- svarbu, kad kiekvienas suprastų, jog ir į jo nuomonę monėje ir visame šalies ūkyje. „Achemos“ direkto- bus atsižvelgta. Tačiau pareigos ir įpareigoja – reikia riaus indėlis į įmonės pasiekimus ir ekonomiką yra rodyti teigiamą pavyzdį. Negali iš kitų reikalauti to, nepamatuojamai didelis. Jonas Sirvydis ne ką mažiau kuo pats nesivadovauji. Darbo metu visko pasitaikynuveikė ir aplinkosaugos srityje. Tai žmogus, su ku- davo: ir griežtumo, ir reiklumo. Be to neįmanoma riuo visada malonu bendrauti ir kurio pasisakymuose pasiekti gerų rezultatų. Reikia stengtis būti teisingam visuomet galima rasti racionalių pasiūlymų...“ visų atžvilgiu. Darbe reikia vengti ypatingų draugysčių, nes tada atsiranda nelygybė, sunku būti objekty„Aš esu dėkingas dr. Bronislovui Lubiui, kuris iš- viam – geriau neįdarbinti giminių, draugų...“ mokė siekti tikslo, mokė būti užsispyrusiam ir darbščiam“, – teigia J. Sirvydis. Pasak buvusio ilgamečio J. Sirvydis yra paprastas ir inteligentiškas, todėl AB „Achema“ generalinio vadovo, gerų rodiklių ga- bendrauti su juo lengva. Malonu sutikti ankstyvą rytą lima pasiekti turint aiškią viziją. Dirbdami darnioje mūsų krašto šviesuolį, dviračių takais minantį dviratį, komandoje konkrečiam laikotarpiui visada numaty- einantį su šiaurietiškomis lazdomis ar besimankštidavo tikslus, uždavinius. Tada konkretizuodavo dar- nantį su treniruokliais. J. Sirvydis visuomet gerai nubus ir įvykdydavo numatytas programas. Buvo pra- siteikęs ir yra puikios sportinės formos. Nors niekada dėta vystyti biokuro programa, kuri, netikėtai mirus nebuvo profesionalus sportininkas, tačiau visą gyveprezidentui B. Lubiui, liko neįgyvendinta. nimą sportavo savo malonumui: bėgiodavo, plaukiodavo, važiuodavo į Kauno dirbtinio pluošto gamyklą.

Darbas su žmonėmis buvo įdomus. Daug ko pa- Anksčiau gamykloje rengdavo cechų komandų varsimokė iš B. Lubio, kuris visada pagarbiai žiūrėdavo žybas – žaisdavo krepšinį, tinklinį, rankinį, tenisą. į paprastus darbininkus, skatindavo žmones už ga- Dabar laisvalaikiui pasiliko tik lauko tenisą... Jis buvo mykloje išdirbtus metus. B. Lubį laikė savo bendra- vienas iš tų, kurie pasirūpino, kad buvusiame „Azoto“ žygiu. Dar yra daug kitų puikių žmonių, kurie buvo profilaktoriume būtų įkurtas teniso kortas. J. Sirvydis B. Lubio komandos nariais, tačiau dabar jau nė vienas teigia: „Žaisdamas tenisą gali atsipalaiduoti nuo visų nebedirba bendrovėje. J. Sirvydis puikiai sutardavo su darbinių rūpesčių ir problemų. Pažaidi kelias valanGeraldu Statulevičiumi, Faustu Kriaučioniu, Algirdu das – ir galva pasidaro švari, šviesi. Tiesiog atgyji, neGiedra ir kitais. lieka jokių nuoskaudų, viską užmiršti, atsipalaiduoji.“ Pasak J. Sirvydžio, tai – sporto šaka, kur su varžovu J. Sirvydis sako: „Viskas vyko natūraliai: žmogus rungtyniauji ne tik fizine jėga, bet ir meistriškumu, turi dalytis žiniomis, patirtimi su kitais. Vienas nieko žaibiška reakcija.

Su koncerno „Achemos grupė“ prezidentu B. Lubiu.

Pirmoji AB „Achema“ valdyba.

35

TAUROSTA J. Sirvydis dalijasi mintimis, kuriomis vadovautis stengėsi visą savo gyvenimą. Žmonėms, norintiems pasisemti gerosios patirties, šios mintys galėtų būti vertingos: „Į viską reikia žiūrėti filosofiškai ir optimistiškai, nes kitaip gresia bloga nuotaika, niurzgėjimas ir netgi depresija. Sportas, judėjimas padeda „pasikrauti“ geros nuotaikos.“ Žiūriu į besišypsantį, pozityviai nusiteikusį Jonavos rajono garbės pilietį, krašto šviesuolį ir Jonų respublikos prezidentą ir galvoju – koks šviesus tai žmogus. O dar smagiau, kad daugelis tai pastebi, ir jo nuopelnai, žmogiškumas nelieka neįvertinti. Juk tokie vardai suteikiami ne kiekvienam. Matyt, neveltui sakoma, kad žmogus laimę pasiekia tik įveikęs likimo siųstus išbandymus. „Iš esmės gyvenimas pavyko, esu sėkmingas žmogus. Žinoma, pasitaikė ir sunkumų, o kam jų nebūna? Reikia daugiau optimizmo“, – šypsodamasis sako J. Sirvydis. „Išskirtinis dėmesys rajono problemoms, kiekvienam bendrovėje dirbančiam žmogui, pažangus vadovo J. Sirvydžio požiūris į supančią aplinką, pasirengimas nuolat vykstantiems procesams leido „Achemai“ pasiekti tokių rezultatų, kuriais šiandieną didžiuojasi visa Jonava. Gyventojai dėkingi už paramą organizuojant miesto šventes (Jonines, miesto įkūrimo sukaktis), už jaukiai įrengtą Meno galeriją, ženklią paramą miesto simbolio „Šviesos bokšto“ pastatymui, nuolatinį dėmesį Jonavos krašto muziejui, pagalbą Meno mokyklai, remiant gabius moksleivius, įsigyjant brangiai kainuojančius instrumentus, paramą Kultūros centro meno kolektyvams, Savivaldybės teatrui (remiamos išvykos į tarptautinius festivalius), rajono sporto klubams ir sportininkams, už miestui padovanotus dviračių takus. Bendrovės filantropinė veikla pelnė gyventojų pagarbą. Jonavos rajono savivaldybė, tęsdama tradiciją kiekvienais metais pagerbti labiausiai rajone nusipelniusias įmones, bendroves, verslininkus, ūkininkus, įsteigė apdovanojimą „Krištolinė gulbė“.

2005 m. gruodžio 16 d. iškilmingo vakaro metu šis apdovanojimas įteiktas ir AB „Achema“ generaliniam direktoriui Jonui Sirvydžiui už Jonavos rajono gyventojams padovanotus dviračių takus. Taip įvertinamas dar vienas šios bendrovės vadovo bruožas – rūpintis ne tik bendrovės įvaizdžiu, aplinkosauga, bet ir rajono gyventojų poilsiu bei sveikata“, – rašoma Jonavos rajono garbės piliečio vardo suteikimo rašte. Čia geriausiai įvardyti kraštiečio nuopelnai mūsų kraštui. Taip pat AB „Achema“ ir ilgametis generalinis direktorius J. Sirvydis nuolat rėmė įvairius kultūrinius projektus, Valdybai pritarus, perdavė Jonavai Kultūros rūmus už simbolinę vieno lito kainą, skyrė lėšų Sporto ir pramogų centro statybos darbams, finansavo paminklo, skirto Abraomui Kulviečiui atminti, statybą.

P. Vileišio skulptūrinis portretas.

R. Tarasevičienės nuotr.

36

2016 NR. 1 (2)

Dar viena J. Sirvydžio veiklos sritis – dalyvavimas Lietuvai pagražinti draugijos veikloje. Jam, sėkmingai vadovaujančiam draugijos Jonavos skyriui nuo pirmos

II. Jubiliejai

liečio vardas ir Profesijos riterio titulas. Visuomenės veikėjas 2006 m. buvo inauguruotas Jonų respublikos prezidentu, 2012 m. išrinktas Jonavos krašto šviesuoliu, o 2013 m. suteiktas Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos garbės nario vardas ir įteiktas šios organizacijos Garbės ženklas (2008 m.).

Lietuvos pramonininkų konfederacija J. Sirvydį apdovanojo Auksiniu atminimo ženklu (1996 m.), o Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir Lietuvos pramonininkų konfederacija – Petro Vileišio aukso medaliu ir skulptūriniu portretu (2007 m.), Lietuvos Respublikos ūkio ministerija – medaliu „Už viso gyvenimo indėlį į verslą“ (2008 m.), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai Lietuvoje – „Darbo žvaigžde“ (2012 m.), o Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai – „Ambasadoriaus raktu“ ir diplomu (2012 m.), Padėkos ženklo diplomu (2014 m.), koncernas „Achemos grupė“ – „Aukso žvaigžde“ (2012 m.). J. Sirvydis apdovanotas padėkomis: Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko (2005 m.), Švietimo ir mokslo (2007 m.), Kultūros (2009 m.) ministerijų, Vilniaus apskrities administracijos (2004 m.), Lietuvai pagražinti draugijos (2000 ir 2014 m.), Lietuvos politinių kalinių sąjungos Prekybos, pramonės ir amatų rūmų Lietuvoje prezidiumo (2007 m.), Žemės ūkio rūmų (2003 m.), kitų apdovanojimas „Darbo žvaigždė“. 2012 m. įstaigų ir organizacijų.

R. Tarasevičienės nuotr. jo įkūrimo dienos, respublikinė draugijos valdyba Jubiliejaus proga linkime Jonavos krašto šviesuoskyrė padėkas. J. Sirvydis nuolat organizuoja Tautos liui Jonui Sirvydžiui stiprios sveikatos ir ilgiausių vienijimo sąšauką „Piliakalnių šviesa“ ir ragina „už- metų! degti ugnies žiburius tautos praeities atminimui, taurioms ateities idėjoms, stiprinančioms tikėjimą, kad Lietuva – kiekvieno mūsų lopšys, mūsų Tėvynė. O Tėvynė – tai mes patys, mūsų vienybė. Tegul piliakalnių ugnys atveria mūsų akis ir būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegu jie kviečia tautą, t. y. mus visus, vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gera, kas gražu, kas išmintinga ir tvirta“.

Kartu su moksleiviais, kariais Lietuvai pagražinti draugijos nariai pasodino daug medelių Jonavoje, organizavo Žemės dienos minėjimą Jonavos krašte ir išvykas į girininkijas. Lietuvai pagražinti draugija nusprendė 2017-uosius paskelbti Piliakalnių atminties ir tvarkymo metais. Idėjai pritarė ir jonaviečiai. J. Sirvydis ragina nelaukti šios datos. Galima ir anksčiau aplankyti rajone esančius piliakalnius, apžiūrėti, kokios pagalbos reikėtų jiems sutvarkyti. Jonavos skyriaus pirmininkas sako: „Lietuvai pagražinti draugijos veikla – tai ne tik meilė gamtai, bet ir lietuvių kalbai, tai kiekvieno žmogaus indėlis į jį supančią gerovę. Puoselėti Lietuvą – vadinasi, daryti gerus darbus, mokėti džiaugtis tegul ir nedideliu indėliu į mūsų kultūros paveldo išsaugojimą.“ Iškilaus žmogaus Jono Sirvydžio veikla neliko nepastebėta – jam suteikti šie garbingi vardai: 2005 m.

– Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Lietuvos kultūros šviesuolio vardas, 2006 m. – Jonavos rajono garbės pi-

M. K. Čiurlionio karūnos taurė – apdovanojimas Jonavos krašto šviesuoliui. 2012 m. R. Tarasevičienės nuotr.

37

TAUROSTA

PASKUTINIS GEDIMINO ILGŪNO ŽYGIS – APLINK VYTAUTO LIETUVĄ E. Ganusauskas, rašytojas

Seniai supratau, kad viena didžiųjų likimo ar dangaus dovanų yra gyvenimo kelyje sutikti žmonės. Juo labiau – įdomūs, šviesūs, kilnios dvasios.

Tarp pačių ryškiausių asmenybių, kurias man buvo leista pažinti, be abejo, yra ir Gediminas Ilgūnas.

Be saldaus prisilietimo prie istorijos, kelionėje kur kas giliau pažinau ir Gediminą. Suvokiau, kokią darbų ir atsakomybės naštą, rengdamas ekspedicijas, jis užsikrauna!

Maža to, kad sprendžia daugybę grynai techninių žygio problemų, suplanuoja kiekvienos dienos maršrutą, numato net netikėtumus, apgalvoja kiekvieną smulkmeną.

Nežinau, koks profesorius galėtų surikiuoti pagal svarbumą jo darbus ir gyvenimo žygius. Sovietų lagerių kalinys, pagarbą žmogui ir tiesai visada gynęs Kovo 11-osios akto signataras, šešiolikos knygų autorius, vienas žymiausių Lietuvos keliautojų, išvaikščiojęs taigą ir tundrą, išmaišęs dykumas, mynęs dviračio pedalus aplink Lietuvą. Kelionėse, tiksliau sakant, ekspedicijose Gediminas atsiskleidė ne tik kaip bebaimis iššūkių, kartais net neįtikėtinų avantiūrų meistras, bet ir istorikas, Lietuvą ir svetimus kraštus skrupulingai tyrinėjęs mokslo žmogus.

Visas iki vienos ekspedicijas jis surengė neprašydamas valdžios ar pavienių geradarių paramos. Rublius, o vėliau litus sudėdavo patys žygio dalyviai. Beje, kelionių biudžetas būdavo neįtikėtinai kuklus. Ir dar.

Gediminas mokėjo sukurti kelyje jaukią atmosferą ir palaikyti žygio dvasią. Be kitų gebėjimų, jis neabejotinai turėjo ir žygio vadovo talentą!

Mūsų kelionė aplink LDK buvo, deja, jau paskutinis iš penkiasdešimties Gedimino žygių. Mintyse sugrįžti į įspūdžių kupiną 2009-ųjų rugpjūtį maga dar ir todėl, kad mūsų keliai driekėsi ir per dabar karo nuniokotą Ukrainos dalį. Nepavydėtinų, užuojautos 2009-ųjų vasarą Gediminas pasiūlė kartu keliauti vertų vaizdų tiek ir tiek regėjome ir tada, tačiau kas aplink Vytauto Lietuvą. Visada liksiu skolingas jam už tie nepritekliai, net skurdas, palyginti su „Grad“ salšį nuostabų nuotykį! Tris savaites mes, septyni keliau- vėmis, sugriautais namais ir tūkstančiais žuvusiųjų. ninkai, kratėmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paribiu, Latvijos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos keliais Taigi mes regėjome dar, sakytum, laimingą Ukraisukorėme 5537 kilometrus. Ieškodami Didžiosios Lie- ną. Automobilyje, palapinėje ar ant kelmo rašytus tuvos ženklų ir tolimų protėvių pėdsakų, beldėmės į įspūdžius tada skyriau keliaujantiems ir prijaučiankraštotyros ar istorijos muziejų duris, lankėme šven- tiems. Dalį anų užrašų drįstu pasiūlyti „Taurostos“ toves ir memorialines vietas. skaitytojams.

Starobelskas – pirmasis mūsų kelyje miestas Ukrainoje.

38

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

Kraštutinis Rusijos taškas, pro kurį važiavome į Ukrainą, buvo Rovenki. Nors čia ir Rusija, miestelyje gyvena daugiau ukrainiečių – net du trečdaliai. Jau pasikeitė ir gamtovaizdis. Geografai tokį vaizdą vadintų raižyta vietove, geologams tos tolumoje boluojančios atkalnės, matyt, bylotų apie kreidos klodus. Neseniai suarta dirva juoduoja, kitur – dar geltoni javų laukai, kaimeliuose – baltai dažytos „chatos“. O žąsų, žąselių! Paleistos į laisvę, pulkais krypuoja palei kelią.

Rusijos ir Ukrainos pasienio punkte prieš mus – tik trys automobiliai. Maloniai paplepėjome ir su vienais, ir su kitais, tačiau nepasakysi, kad darbas, kaip vaikų dainelėje, ėjo sparčiai. Dvi valandos!

Pirmieji kilometrai Ukrainoje nesužavėjo – plentas nelygus, aptrupėjusiais kraštais. Pasukę į nedidelį pušyną, apsistojome nakvynei. Palapinės – dar miške, tačiau už keliolikos žingsnių atsiveria neaprėpiami toliai.

Esame, ko gero, apie buvusios Dykvietės vidurį.

Dykvietė – tai istorinis didžiulės, mažai apgyventos teritorijos nuo dabartinės Tulos srities iki Odesos pavadinimas. Įkurdinti žmones derlingose stepėse bandyta dar Kijevo valstybės laikais, tačiau per tas žemes ritosi skitų, hunų, polovcų, avarų, mongolų-totorių bangos, stabdžiusios tuos ir taip nedrąsius civilizacijos žingsnius. „Ypač palankūs Dykvietei apgyventi tapo XIV–XV a., kai šios žemės buvo prijungtos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Žemė buvo įdirbama, čia apgyvendinti pabėgę valstiečiai ir valstybės tarnystės žmonės...“, – rašo rusų žinynai.

Tokius tekstus apie savo Tėvynę, juolab ne pačių rašytus, skaityti ne gėda. Pasirodo, Lietuva išjudino, suteikė pagreitį, paspartino milžiniško laukinio krašto pažangą!

Tačiau grįžkime į kelią. Pirmasis didesnis miestas Ukrainoje Starobelskas pribloškė dviračių gausybe. Tikra Olandija, tik technika kitokia ir parkavimo tradicijos nepanašios. Kokiu būdu jų čia tiek daug atsirado? „Mieste nevažinėja autobusai“, – paaiškino pedalus iš lėto mynusi garbaus amžiaus starobelskietė. Šiaip neišvaizdus ir, regis, niekuo neypatingas miestas komplimentų nusipelno už Ostapo Benderio įamžinimą. Vietinio universiteto studentai ir dėstytojai, nusprendę, kad Ilfo ir Petrovo knygos „Dvylika kėdžių“ pradžioje aprašyti įvykiai vyko jų Starobelske, nutarė didžiajam kombinatoriui pastatyti paminklą. Ostapas tiriamu žvilgsniu žvelgia į valkataujantį vaikėzą ištiesta ranka: „Dėde, duok dešimt kapeikų.“ Prisėdę ant postamento rankas ištiesėme ir mes – fotografijai.

Maždaug už 60 kilometrų įsirėžėme į Lisičianską, prieš 300 m. kartu su atrasta druska užgimusį miestą.

Nieko, kas labai patrauktų akį, neradome, tad mūsų „finansų ministras“ Alenas pakvietė į kavinę ukrainietiškų barščių. Tokių įvykių mūsų žygyje reta, taigi raginti nereikėjo. Gėlėmis ant šaligatvio prekiavusi moteriškė perspėjo, kad „Alionuška“ – brangi kavinė, tačiau mūsų vedlys jau buvo peržengęs slenkstį.

Brangumas, kaip čia pasakius, žiūrint, su kuo lyginsi. Barščiai – mažiau dviejų litų. Apskritai, maistas Ukrainoje šiek tiek pigesnis negu Rusijoje, o ten – panašiai kaip Lietuvoje, tik vitrinos nepatrauklios. Kad nereikėtų grįžti prie kainų, dar sykį užbėgsime įvykiams už akių. Sovietų gadynę bent jau iš lauko primenančiame Donecko viešbutyje „Ukraina“ nakvynės kaina – per 100 litų, o visai šalia privačiame „Liverpool“ – tik 38.

Tačiau iki Donecko dar toloka, galima paganyti mintis, juolab kad važiuojame daugmaž lygiagrečiai Vorsklai, tikru galvos skausmu tapusiai ne tik Gediminui, bet ir kitiems mūsiškiams. Tiesa, upė vingiuoja toli, beveik už 300 kilometrų per Poltavą teka į Dnieprodzeržinsko marias. Važiuodami LDK pakraščiais, arčiau jos nebūsime. Visus savo 464 kilometrus upė sruvena buvusios kunigaikštystės viduje.

1399 m. rugpjūčio 12 d. Vytautas tikriausiai neužmiršo visą likusį gyvenimą. Tą juodą dieną prie Vorsklos Aukso orda sumušė jo vadovaujamą jungtinę LDK, totorių chano Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenę.

610 metų... To nelemto jubiliejaus dieną pagal grafiką turėtume būti Odesoje. O kol kas nustebino Doneckas. Jau kurį laiką važiuodami Donbaso keliais, šen bei ten matydami terikonus, laukėme aprūkusio, nuo anglių pajuodusio miesto, o čia – erdvu, švaru, skoninga. Žinoma, priemiesčiuose pro automobilio langus matėme ir kitokių vaizdų, tačiau centras iš tikrųjų gražus ir tvarkingas.

Atskiro žodžio nusipelno atsitiktinai, ieškant vietos nakvynei, aplankytas kompleksas „Liverpool“.

Jo šeimininkas, matyt, didelis „Bitlų“ gerbėjas, sugebėjo sukurti legendinių muzikantų atminimo dvasia persmelktą

39

TAUROSTA visumą – viešbutis, kavinė, restoranas, sporto kompleksas. Geriausiems viešbučio kambariams suteikti vardai. Įėjus atrodo, kad čia tik paties Paulo McCartney`o ir trūksta – viskas taip skoninga ir subtilu...

Pagal statistiką Donecke ukrainiečių ir rusų – maždaug per pusę. Vis dėlto didžioji gyventojų dalis vadina save rusakalbiais. Tačiau viešose vietose užsimušdamas nerasi jokio užrašo ar teksto rusų kalba – tik ukrainiečių! Žinoma, ne tik Donecke – visoje šalyje. Net rajono centre gali pamatyti marmuro plokštėje iškaltas valstybės himno eilutes ir herbą.

To, ką manėme užtiksią Donecke, su kaupu radome Zaporožėje – burnoje rūgštu dar neprivažiavus miesto.

Aplink rūksta aliuminio, magnio, geležies, plieno, chemijos pramonės kombinatų kaminai. Smogas čia, sakytum, stovi kaip siena. Žmonės sako nematą balto sniego, o ant palangių rytais suodžių tiek, kad nors laiškus rašyk...

Toliau mūsų kelyje – Chersonas, pirmoji Rusijos karinė bazė ir laivų statykla prie Juodosios jūros. Šiandieną – tai pilkas su gausybe kaminų ir vienu kitu paminklu admirolams miestas. Viskas, kas išlikę, aišku, jau toli nuo LDK laikų. Tik Chersono metraštis primena: „Pirmojoje XIII a. pusėje rusų žemes nusiaubė totorių-mongolų ordos [...] Pasinaudojusi Rusijos susilpnėjimu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė užgrobė vakarines ir pietvakarines žemes. Taip visa dešinioji Dniepro žemupio pakrantė atsidūrė Lietuvos valdžioje.“ Pravažiavę Stanislavo miestelį, kuris, pasak istorikų, įkurtas LDK laikais, pro apleistą vynuogyną pasukome prie Dniepro deltos vandenų. Mums jie – jau kaip ir Juodoji jūra. Prisiminėme sakmę apie Vytauto žirgus.

Stovykloje šventė! Nuvažiavome, be kelių kilometrų, 3000. Palapines pasistatėme per penkis žingsnius nuo tingiai teliūskuojančio vandens. Ta proga mūsų „generolas“ Gediminas suteikė šiek tiek daugiau laisvių, tačiau „gorilka“ vandenyje nevėso – per šiltas.

O priekyje mums jau tvieskė Očakovas – Vytauto ant Juodosios jūros kranto įkurta tvirtovė. Tada miestas gavo Daševo vardą. Vėliau totoriai pavadino jį Kara-Kermen, paskui turkai – savaip, o galų gale rusai turkišką pavadinimą perdarė į Očakovą. Niekur kitur savo maršrute nejautėme tokio artumo Vytautui kaip čia. Očakovo karo ir istorijos muziejuje pirmą kartą per visą kelią pamatėme ir Vytauto portretą...

Pirmąjį paminklą Ukrainoje 1932–1933 m. badu numarintiems žmonėms pamatėme Tiaginkos, netoli Chersono, kapinaitėse. Paskui panašių skaudaus atminimo ženklų neieškodami rasdavome įvairiuose Ukrainos miestuose ir miesteliuose. Odesos kraštotyros muziejuje parengta ekspozicija, kurioje vieną sieną užima nuotraukos su kraują stingdančiais vaizdais, kitą – autentiški dokumentai. „Mes, Stalino vardo artelės kolūkiečiai, rašome jums, draugai Kalininai, Molotovai, ir draugui vadui Stalinui. Mūsų kolūkiečiai miršta iš bado. Kaime 652 kiemai, mirė 1015 žmonių. Nėra kam surinkti lavonų, guli po dvi savaites. Negalime suprasti, kas vyksta, juk derlius buvo geras...“ Badmetis buvo ištikęs ir kai kurias Rusijos sritis, tačiau tai nebuvo sąmoningas tautos marinimas kaip Ukrainoje. Ne veltui tik ukrainiečiai vartoja to reiškinio esmę taip taikliai nusakantį žodį „golodomor“.

Dniepro delta mums – jau tarsi Juodoji jūra.

40

2016 NR. 1 (2)

G. Ilgūnas prie S. Banderos paminklo.

II. Jubiliejai

Leninas mūsų kelyje paskutinį sykį pasitaikė Kryžapolyje, kuris nuo Odesos Vakarų Ukrainos link nutolęs apie 300 kilometrų. Stabo paminklų kelionėje matėme panašiai tiek pat, kaip ir ant postamentų užrioglintų tankų. Lenino paminklus paprastai kurdavo pripažinti meistrai – pasaulinio proletariato vado statulos atitikdavo socialistinio realizmo etalonus ir neretai pretenduodavo į neprastą meninį lygį.

Tačiau Kryžapolio Leninas – kas kita. Čia jis – labai neaukštai nuo žemės pakeltas nedidelis, geltona bronza aptepliotas lipdinys nudaužta nosimi. Pasaulio muziejuose gali pamatyti daug antikos šedevrų numuštais vyrų pasididžiavimais ir nosimis, mat toks buvo užkariautojų barbarų stilius, pralaimėjusius paniekinanti tradicija. Leninas – visada kelnėtas, todėl liko tik be nosies. Kryžapolio menininkai nesiėmė „plastinių operacijų“, tik užtepė dažais, tad ir stovi dabar tarp medžių apleistame parke kažkoks baisūnas Lenino vardu...

Podolės Kamenece akį iš tolo traukia Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedra, iškilusi vietoje medinės bažnyčios, kurią apie 1370 m. pastatė Algirdo sūnėnas, Lietuvos kunigaikštis Jurijus Kariotovičius. Vėlesniais laikais miestą užgrobę turkai prie Katedros prilipdė aukštesnį už krikščionių šventovę minaretą. Paskui šį kraštą atsikariavę lenkai neliko skolingi – užkėlė ant minareto Švenčiausiąją Mergelę. Taip atoslūgių tarp karų metais gimė unikalus skirtingų religijų ir architektūros krypčių derinys.

Skverelyje stovi paminklas Jonui Pauliui II, o šalia akmenyje iškalti visai kitur, islamą išpažįstančiame krašte, pasakyti šviesaus atminimo popiežiaus žodžiai: „Jis yra vienas. Šią tikėjimo tiesą krikščionys paveldėjo iš Izraelio sūnų ir dalijasi ja su tikrais musulmonais. Tai – tikėjimas vieną Dievą, dangaus ir žemės Viešpatį, visagalį ir gailestingą.“ Pakeliui į tvirtovę, lenkdami rusų turistų grupelę, išgirdome gidę minint Lietuvos vardą: „1362 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas sumušė totorius ir prijungė šias žemės prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tai buvo pats taikingiausias periodas mūsų valstybės istorijoje.“ Vos už 30 kilometrų – dar vienas LDK paribio miestas Chotinas su gražia ir, kaip gali spėti, kažkada labai galinga pilimi, kurią Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chotkevičius apgynė nuo turkų antpuolio... Įvažiavę į Ivano Frankovską, visai netyčia pataikėme prie paminklo Ukrainos nepriklausomybės simboliu tapusiam ginkluoto pasipriešinimo sovietams vadovui Stepanui Banderai. Mūsų Gediminui, lageryje sėdėjusiam kartu su ukrainiečiais partizanais arba „banderovcais“, tai buvo tikras atradimas.

Pasirodo, monumentas pastatytas šiemet 100-ųjų Ukrainos partizanų vado gimimo metinių proga. Lvove paminklas Banderai atidengtas gerokai anksčiau, o Turgaus aikštėje jau kurį laiką veikia partizanų bunkerį primenanti užeiga. Pasibeldus į užsklęstas duris, jas po kurio laiko atidaro vokišku automatu ginkluotas kovotojas: „Ne maskoliai?“ Viduje – partizanų ginklai, net šaudykla su suvarpytais Stalino portretais, išdidintos pokario metų nuotraukos.

Atskira kalba – Luckas. Vos įžengęs pro Liubarto pilies vartus, kieme, šalia patrankų, regi buvusių kunigaikščių rūmų menę puošusias akmens plokštes, menančias 1429 m. Europos monarchų suvažiavimą, kuriame buvo pritarta Vytauto karūnavimui. Išėjęs iš pilies, neaplenksi jaukios ir mums ypač mielos užeigos „Vytauto karūna“. Menėje – Kęstučio, Liubarto, Vytauto portretai, ant kitos sienos – karūnos atvaizdas. Tos, kuri dėl netikėtos Vytauto mirties taip ir nespėjo dar labiau išaukštinti jo, kaip didžio politiko, asmenybės...

Nuo Lucko kilometrai po mūsų automobilių ratais ėmė slysti greičiau. Liubomilis, kuriame 1392 m.

Vytautas buvo susitikęs su Jogaila, Chelmas, Vlodava, Baltastogė, Augustavas...

Sugrįžus toptelėjo: o jeigu kiekvienas vienu sakiniu apibūdintų mūsų kelionę? Gedimino mintis: žygis aplink Vytauto Lietuvą ne tik suteikė žinių apie LDK, bet ir padėjo geriau suvokti mūsų vietą dabartyje.

Tų pačių 2009-ųjų rudenį Gediminas parengė kitų, jubiliejinių Žalgirio mūšio, metų kelionės planą – pasiekti šią mums brangią vietą Vytauto pulkų keliais. Į šį žygį 2010-ųjų liepą leidomės, deja, jau be Gedimino...

41

TAUROSTA

JONAVOS RAJONO GARBĖS PILIEČIUI EDVARDUI PRICHODSKIUI – 80 m.

Iš prisiminimŲ Pirmą kartą apie savo asmeninį gyvenimą pasakoju viešai. Tai padaryti paprašė Viešosios bibliotekos darbuotojos. Šis darbas nepretenduoja į jokius romanus ar apsakymus. Niekam neperšu ir savo nuomonės. Neprivalome sutikti su vienas kito nuostatomis, tačiau turime jas gerbti. Suprantu, kad šias eilutes perskaitęs žmogus laikysis savo įsitikinimų, tačiau tikiuosi, kad skaitytojas atras ir prasmingų minčių, galės pasisemti išminties.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ne kartą buvau raginamas parašyti prisiminimus apie gyvenimą Jonavoje nuo 1977 m. rugpjūčio mėnesio. Vieni siūlė turėdami piktų kėslų, norėdami suformuoti vienašališką nuomonę, menkinančią Lietuvos dvasią, skatinančią tautiečių sukiršinimą, kiti – nuoširdžiai prisimindami Jonavos miesto ir rajono pažangą sąstingio laikais, kai 1977–1979 m. Lietuvos žemės ūkis išgyveno nuosmukį.

Viena iš tų nuoširdžių ragintojų buvo mano žmona Aldona, su kuria man teko išgyventi visus džiaugsmus ir rūpesčius. Aš maniau, kad tam dar neatėjo palankus laikas, be to, vienas vertinti praėjusio laikotarpio, mano manymu, neturėjau teisės, juk visavertis rajono gyvenimas priklauso ne nuo vieno žmogaus.

Bendradarbiavau su šiais visuomenės veikėjais: Jonavos rajono vykdomojo komiteto pirmininku Jonu Valiu, įstaigų ir žemės ūkio įmonių vadovais Jonu Klemensu Sungaila, Juozu Alechnavičiumi, Andrejumi Štombergu, Vaclovu Lape, Grigaliūnu, Antanu Vaičiuška, Matulaičiu, Salomėja Valatkevičiene, Pranu Valatkevičiumi, Vilhelmu Lugausku, Šlekiu, Albinu Benošiumi, Česlovu Kvietka, Leopoldu Kaminsku, Bronislovu Lubiu, Česlovu Davidoniu, Alfonsu Vaidilausku, Juozu Spūdžiu, Gritėnu, Jablonsku, Jonu Vėbra ir kitais. Buvusius kolegas išvardijau ne pagal jų nuopelnus, bet prisimindamas atskirus epizodus.

[...]

Parašyti apie Jonavą, manau, atėjo metas. Mūsų pareiga – išsaugoti ne vieno kurio nors žmogaus prisiminimus, bet ir visų kitų, kurie sovietmečiu dirbo rajono labui. Apie vėlesnį laikotarpį, mano įsitikinimu, objektyviai galėtų parašyti tie, kas tuo metu dirbo ir vadovavo.

42

2016 NR. 1 (2)

Nuotrauka iš Jonavos r. savivaldybės archyvo.

Gaila, kad tik po dešimties metų supratome buvusio Jonavos mero Egidijaus Sinkevičiaus žodžius: „Mes vertiname ne pagal spalvas, bet pagal nuopelnus.“ Norėjau, kad greičiau šios mintys mūsų šalyje įgytų tikrąją prasmę. Lietuviai – darbštūs ir protingi žmonės, verti europiečių vardo. Užuot išvykę svetur, visi turime puoselėti Lietuvą. Ugdykime save, savo vaikus, vaikaičius ir savo kaimynus. Nesižeminkime nei prieš Vakarus, nei prieš Rytus.

Visuomet laikiausi ir skatinau kitus nepamiršti šių gyvenimo tiesų: – jei nemyli svetimų vaikų, negali būti mokytoju.

Jei nemyli žmonių, negali būti vadovu; – grįždamas namo prie rajono ribos ant kelio radęs varžtelį, sustok. Jei tau jis nereikalingas, permesk į rajono teritoriją ir važiuok toliau;

II. Jubiliejai

– nebijok rizikuoti dirbdamas;

Eišiškių rajone, kur žmonės kalbėjo rusų kalba, buvo sudėtinga bendrauti. Mano žmonai Aldonai būda– neprasigerk, neprasivok ir nebijok policininko. vo sunku net parduotuvėse nusipirkti maisto, nes ji prastai mokėjo kalbėti vietos gyventojų kalba. Vėliau Pagarba geriems ir nuoširdiems žmonėms, mano dirbo Šalčininkų rajono švietimo skyriaus metodinio nuomone, neturi senaties termino. Manęs nedomina, kabineto vedėja, taip pat buvo išrinkta rajono Moterų kokiai partijai priklauso asmuo. Svarbu, kad elgtųsi tarybos pirmininke. Visa tai pasiekė doro ir protingo žmogiškai. Šalčininkų rajono partijos komiteto pirmojo sekretoriaus Afanasijaus Novikovo dėka. Būdamas rusų tautybės, į žmonos pasakymą, kad ji nekalba rusiškai, Trumpai apie save atsakydavo: „O tu kalbėk lietuviškai. Čia – Lietuva.“ Gimiau 1936 m. vasario 29 d. Gimimo metrikose lenkiškai (Varėnos r. buvo okupuotas lenkų) įrašyta kita data – 1936 m. kovo 1 d. Rašyti vasario 29 d. neva negalėjo, nes gimtadienio sulaukčiau tik kas ketverius metus. Pase pažymėta, kad gimiau ne vasario 29 d., bet balandžio 13-ąją, kai buvau pakrikštytas Rudnios bažnyčioje. Išrašiusieji man pasą nežiūrėjo į dokumento tekstą ir skaitmenimis įrašė balandžio 13-ąją vietoj tikrosios gimimo datos.

Tos tvarkos, kuri buvo, mes negalėjome pakeisti, negalėjome gyventi pagal savo pačių susikurtus dėsnius.

Tie vadinamieji sovietiniai laikai daugeliui mūsų buvo jaunystės, brandos, mokslo, darbo, šeimų kūrimo laikotarpis. [...] Dabartinis pensininkas laiko tėkmę gali lyginti su jaunuolio atostogomis. Pirmosios trys savaitės atrodo labai ilgos, tam laikotarpiui kuriami dideli planai. Paskutinė atostogų savaitė prabėga tarsi akimirka.

Dabar suprantu, kad kiekviena diena su savais išgyvenimais, mintimis, prisiminimais yra tarsi dovana.

Mano žmona Aldona – gerbiama mokytoja. Vy11 m. dirbęs rajone atsakingą to meto darbą, aš resnioji duktė Asta, vaikaičiai Eglė ir Karolis gyvena galiu daug papasakoti apie kiekvieną Jonavos miesto Vilniuje. Jaunesnioji duktė Vilija, vaikaičiai Akvilė ir gatvę, rajone visus buvusius ūkius (nuo 1977 m. rugEdvardas gyvena Panevėžyje. pjūčio 18 d.). Medžiagos nerinkau, praeities vaizdų gali parodyti tuomečio rajono laikraščio redakcijoje 1954 m. baigiau Marijampolės Onos Žemaitytės-Su- dirbęs nuoširdus žmogus – fotografas Valentinas Takackienės vardo mokytojų seminariją, o 1970 m. – tuo- tariškinas. Tai būtų tikra istorinė medžiaga. metę Vilniaus aukštąją partinę mokyklą. Iki 1960 m. dirbau Lazdijų rajono Verstaminų, Metelių ir Seiliūnų Bandysiu atskleisti savo įžvalgas apie Jonavą 1977– septynmetėse mokyklose mokytoju, vėliau – Lazdijų ra- 1999 m. Visa tai, ką atradau Jonavos mieste ir rajone, jono komjaunimo komiteto antruoju, paskui – pirmuoju priėmiau kaip natūralų reiškinį. Tik dabar suprantu, sekretoriumi. Taip pat dirbau Lazdijų rajono partijos ko- kokios jaunatviškos drąsos aš turėjau. Anksčiau Jomiteto Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėju, Eišiškių navos partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi 7 m. rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, dirbo jonavietis Stasys Apanavičius, 4 m. – Talė StanŠalčininkų rajono partijos komiteto antruoju sekretoriu- kevičienė. Iš Jonavos S. Apanavičius buvo perkeltas mi, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP dirbti į Alytaus rajoną. T. Stankevičienė po eismo įvyCK) Partinio organizacijos skyriaus inspektoriumi. Nuo kio iš darbo atleista, todėl eiti šias pareigas LKP CK 1977 m. rugpjūčio 18 d. iki 1988 m. lapkričio 24 d. dirbau rekomendavo mane. Dirbant T. Stankevičienei per 4 Jonavos rajono partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. m. buvo pastatytas Beržų kiaulių kompleksas. Rajone padidėjo kiaulienos gamyba.

Nuo 1982 m. dvi kadencijas buvau Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

1986 m. balandžio 11 d. man buvo suteiktas Nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas, o 2000 m. rugpjūčio 4 d. – Jonavos rajono garbės piliečio vardas.

Esu apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu (1975 m.), „Tautų draugystės“ ordinu (1980 m.), „Darbo raudonosios vėliavos“ ordinu (1986 m.).

[...]

Pagrindinė miesto gatvė buvo siaura, vietoj lietaus kanalizacijos – grioviai, šaligatviai – žemiau važiuojamosios dalies. Po lietaus žmonės būdavo priversti eiti važiuojamąja gatvės dalimi, nes šaligatviai ir grioviai būdavo užlieti. Gatvė link Kėdainių neturėjo šaligatvių (takai), centre, prieš ligoninę, – šiukšlynas (dabar miesto stadionas). Neries pakrantėje, prie tilto, buvo Dirbdamas visuomet jaučiausi tarsi kariškis, nes miestiečių pamėgtas pliažas. Kadangi upės vanduo dažnai privalėjau keisti veiklą šalies rajonuose. Prie buvo užterštas, o apie tai viešai skelbti niekas neleido, naujų kolektyvų pritapdavau gana greitai. Manau, dau- slaptame rašte buvo reikalaujama pliažą uždaryti. O giau išgyvendavo mano šeima. Dukros, kol įgijo vidu- kaip tai padaryti? Pareigūno nepastatysi, apie užteršrinį išsilavinimą, turėjo pakeisti net penkias vidurines tą vandenį šiukštu negalima prasitarti. Kilo būtinybė mokyklas, kurios priklausė skirtingiems rajonams. paruošti naują maudynių vietą. Kreipiausi į melioraci-

43

TAUROSTA jos ir vandens ūkio ministrą Joną Veličką, jam atvirai papasakojau apie susidariusią padėtį. „Auksinės varpos“ kolūkiui priklausęs Rimkų mikrorajonas buvo priskirtas miestui, čia prasidėjo gyvenamųjų namų statyba, fiktyviai sudarėme dokumentus, kad „kolūkio ganyklas būtina lietinti, todėl Varnutės upelį reikia užtvenkti“. Šio atsakingo darbo ėmėsi rajono melioracijos valdybos viršininkas Gritėnas. Prasidėjo intensyvūs darbai. Kiekvieną dieną vykdavau prie statybos objekto ir džiaugiausi veiklos sparta. Į rajoną atvyko LKP CK sekretorius Algirdas Brazauskas, kuris kuravo tuometę „Azoto“ gamyklą. Su didžiausiu džiaugsmu A. Brazauskui aprodžiau užtvankos statybų vietą. Jis įvertino esamą padėtį ir pasakė: „Ar nori, kad tave pašalintų iš partijos ir išmestų iš darbo? Milijoną rublių, skirtą žemės ūkiui, perkelti miestui? Blogai baigsis ir ministrui.

Niekam daugiau nerodyk.“ Daugiau apie objektą niekam nepasakojau, tačiau laikraštyje „Jonavos balsas“ perskaičiau džiugų straipsnį, informuojantį jonaviečius apie būsimą maudynių vietą. Paskambinau redaktoriui ir nieko nepaaiškinęs paprašiau, kad ateityje apie šias statybas laikraštyje nerašytų. Taip ant Varnutės upelio atsirado trys užtvankos, prie kurių žmonės ir šiandieną smagiai praleidžia laisvalaikį. Tik dauboje prie pagrindinės užtvankos nespėjome pastatyti amfiteatro. Melioracijos ir vandens ūkio ministro J. Veličkos dėka buvo pastatytos Barupės sodininkystės, Kalnėnų ir Jonavos tarybinių ūkių užtvankos. Apie kiekvieną jų išliko atskiri prisiminimai. Tiesa, ministras J. Velička susilaukė nemažai savo įstaigos darbuotojų priekaištų, kad per daug dėmesio ir lėšų skyrė Jonavai. Turiu pasakyti, kad visa tai buvo daroma nesavanaudiškai, žmonių labui.

[...]

Mieste iš vandentiekio tekėjo toks rudas geriamasis vanduo, kad vonioje prausdamasis nematydavai savo kūno. Jonavoje pradėjau dirbti nuo rugpjūčio 18 d.

Rugsėjo 1 d., kuri man, kaip mokytojui, išliko pras-

Nuotrauka iš šeimos albumo.

44

2016 NR. 1 (2)

minga diena, paskambino anonimas: „Tai jau išsimaudei švariame vandenyje? O mes?“ Nepykau ant savo nuoskaudą išliejusio žmogaus. Anonimo skambutis liudijo visų jonaviečių nepasitenkinimą ir paskatino mane kovoti, kad Jonavoje būtų pastatyta vandenvietė ir valymo įrenginiai. Visa tai jau seniai turime. Šiandieną džiaugiamės plačia pagrindine J. Basanavičiaus gatve. Jau pamiršome, o jaunimas net nežino, kad tiesiant šią gatvę statybos projektas Jonavos rajono vykdomojo komiteto Plano komisijos darbuotojų buvo supaprastintas, nes sumažinus statybos projekto vertę, darbuotojams buvo suteikiamos premijos. Gatvė buvo tiesiama tik iki geležinkelio tilto. Tiltas buvo siauras, todėl įvažiuojant į miestą susidarydavo spūstys.

Plano komisijos darbuotojai tą patį scenarijų pakartojo ir tiesiant gatvę į Rimkų mikrorajoną. Pagal statybos projektą, ši gatvė buvo numatyta platesnė negu senoji. Laikinai gyvenau Sodų gatvėje. Kartą kirsdamas sankryžą pastebėjau, kad naujoji gatvė tiesiama per siaura, pagal esamą senąją. Susijaudinęs pradėjau matuoti žingsniais ir netgi nepastebėjau link manęs važiuojančio automobilio. Pokalbio pakviesti darbuotojai bandė mane įtikinti, kad senosios gatvės tęsinys neturėtų būtų platesnis. Nesvarbu, kad gatvė buvo tiesiama būsimajam mikrorajonui – vos ne antrai Jonavai. Vis dėlto dabar į didžiulį mikrorajoną įvažiuojame plačia gatve.

Atsisakiau tų darbuotojų, kurie rūpinosi ne miesto reikmėmis, o savo gerove.

Man pradėjus dirbti Jonavoje, po kelių mėnesių įvyko nelaimė. Kelyje Jonava–Kaunas žuvo Jonavos rajono švietimo skyriaus vedėjas Kavoliūnas. Šis įvykis mane labai sukrėtė. Tas kelias – labai tiesus, bet siauras. Kreipiausi į šalies vadovybę ir paprašiau, kad būtų praplatintas pagrindinis kelias į didmiestį.

Pabrėžiau, kad yra „Azoto“ gamykla, kurioje dirba per 5000 žmonių. Smulkmenų neaprašinėsiu – tai gali padaryti kiti, kurie tuo metu dirbo. Ir štai šiandieną turime puikų kelią. Tačiau prisimenu, kaip kelias buvo tiesiamas. Atkarpos tarp Jonavos ir Kauno viduryje, kur buvo pastatyta vandentiekio perpumpavimo stotis, augo kelios pušys. Kelių valdybos darbuotojai pranešė, kad gamtosaugininkai neleidžia tų pušų pašalinti ir reikalauja esamą kelią platinti medžius apvažiuojant iš šonų. Neįsivaizduoju, kaip tokioje aplinkoje galėjo augti pušys, nebent tais laikais, kai dar buvo gerokai mažesnis automobilių srautas. Šiandieną, padidėjus avarijų skaičiui, sunku patikėti, kad toks sprendimas buvo vertas rizikos. Liepiau kelininkams pašalinti dvi pušis ir tiesti kelią tiesiai.

Tai sužinoję gamtosaugininkai labai pasipiktino ir apkaltino mane savivaliavimu. [...] Dabar, važiuodamas tuo keliu ir matydamas džiūstančią toliau nuo kelio paliktą trečiąją pušį, visa tai prisimenu su šypsena.

II. Jubiliejai

Liaudies išmintis byloja – darbas darbą gena. Jonavai nutiesus tokį kelią, reikėjo įrengti apvažiavimus į Ukmergę, Panevėžį ir kitus miestus. Reikėjo naujojo tilto per Neries upę. O tai – didelės išlaidos!

Tiltas, mano supratimu, buvo reikalingas ne tik vairuotojų patogumui, bet ir miesto vientisumui. Juk senajam tiltui kas nors nutikus, Jonava liktų atskirta nuo Kauno ir sostinės. Su šiuo prašymu kreipiausi į šalies Vyriausybę, nes žinojau, kad mano pastangos pagrįstos. [...] Po kurio laiko paskambino Valstybinės plano komisijos pirmininkas Aleksandras Drobnys.

Jis šiurkštokai paklausė, kodėl aš sugalvojau įrengti aplink Jonavą apvažiavimą ir iš kur gaus lėšų. Tai ką jis turi daryti su Kaunu, jeigu [...] Jonavai reikia tokių investicijų? Jo žodžiai mane labai sujaudino, bet apskritai aš apsidžiaugiau, nes supratau – ledai pajudėjo.

Jei A. Drobnys man paskambino, – apvažiavimas bus.

Aš susivaldžiau ir pasakiau: „Atleiskite, aš apie Kauną nieko nežinau, nes dirbu Jonavoje.“ Prasidėjo planavimo ir derinimo darbai. Pastebėjau, kad projektuotojai apie naująjį tiltą visiškai nekalba, planuoja tiesti tik kelią iki Jonavos. Iškilo būtinybė kviesti į rajoną LKP CK pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių. Su juo apvažiavome rajono ūkius, aptarėme daugybę klausimų, tarp jų buvo apsvarstyti ir apvažiavimo bei naujojo tilto statybos reikalai.

Kitą dieną po apsilankymo Jonavoje man paskambino P. Griškevičius ir pasakė, kad Valstybinės plano komisijos pirmininkas A. Drobnys mano, kad pirmiau reikia įrengti apvažiavimą, o tik vėliau galvoti apie tiltą. Aš nuoširdžiai paprašiau sekretoriaus, kad pirma būtų statomas miestui reikalingas tiltas. Bus tiltas – bus ir apvažiavimas. Su tuo sekretorius sutiko. Šiandieną turime nuo Kauno iki Šveicarijos nutiestą puikų kelią, pastatytas naujas tiltas. Čia vyksta didelis automobilių judėjimas į Ukmergę ir atgal. Tikiuosi, kad nuo Šveicarijos kaimo bus įrengtas apvažiavimas iki naujojo tilto.

[...]

Ukmergėje nebuvo geležinkelio, todėl ukmergiečiai naudojosi Jonavos geležinkeliu. Man visai tai mažai rūpėjo, bet Jonavos geležinkelio stotyje esantys, Ukmergei priklausantys sandėliai sudarė sunkumų kelių apkrovai, kilo mintis iš Rizgonių pratęsti geležinkelio liniją iki Ukmergės. Pasiūlymui pritarė ir CK sekretorius A. Brazauskas. Vis dėlto Ministrų tarybos pirmininkas Vytautas Sakalauskas papriekaištavo, kad to geležinkelio noriu tik aš, nes „apie tai iš ukmergiškių nėra jokios žinios, reikėtų, kad ir jie kreiptųsi raštu“. Skubiai kreipiausi į Ukmergės rajono partijos komiteto pirmąjį sekretorių Aleksą Ridulį [...] Paaiškinau jam, kad reikia parašyti motyvacinį laišką dėl geležinkelio Ukmergėje. Kolega nustebo ir paklausė: „Tai kiek tau atlyginimas padidės?“ Aš, vos atgaudamas amą, pasiunčiau jį velniop.

Nuotrauka iš šeimos albumo.

Nuo senų senovės Jonava buvo baldininkų miestas. Baldų kombinato patalpose buvo gaminami net švediški degtukai. Tik vėliau, pastačius „Azoto“ gamyklą, Jonava tapo chemikų miestu. Nuo tada sparčiai vystėsi „Azoto“ gamyklos ir gyvenamųjų namų statyba. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įkurtas Chemijos statybos trestas. „Azoto“ gamyklai vadovavo direktorius L. Kaminskas, o vyriausiuoju inžinieriumi dirbo B. Lubys. Chemijos statybos trestui vadovavo Saulėnas – nuoširdus ir darbui atsidavęs žmogus. Jo vadovaujamas kolektyvas rūpinosi „Azoto“ gamyklos ir gyvenamųjų namų statybomis. „Azoto“ gamykla tiesiogiai priklausė Maskvai. Šios gamyklos direktorius L. Kaminskas sugebėjo laviruoti tarp šalies valdžios, Maskvos ministerijos ir jos vadovo ministro V. E. Petryščevo. Asmeniniai ryšiai padėjo gauti lėšų „Azoto“ gamyklos ir miesto gyvenamųjų namų statyboms. Su L. Kaminsku nuvykę pas ministrą V. E. Petryščevą į Maskvą įsitikinome, kad mieste būtina pastatyti Kultūros centrą. Senas medinis pastatas, esantis ant Neries upės kranto, neatitiko jonaviečių poreikio.

Nebaigę Kultūros centro statybos, iš Ministrų tarybos gavome nurodymą darbus nutraukti ir pastatą užkonservuoti. Tai sužinojęs, pasikviečiau rajono atsakingus darbuotojus, su kuriais nutarėme statybą paspartinti. Subūrėme rajono darbuotojų talkas. Jose dirbau ir aš. Į rajoną atvyko Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Vilius Kazanavičius. [...] Jis priekaištavo man dėl nenutrauktų darbų: „Tai ką, tu nori, kad mane atleistų iš darbo? Apie tavo savivalę informuosiu Vyriausybę.“ Aš jam ramiai atsakiau, kad pastatą užkonservuosime tuomet, kai uždengsime stogą ir užkalsime langus. Antraip pastatas be stogo pradės irti, negalėsime toliau tęsti darbų. Priminiau jam, kad prieš daugelį metų šiam pastatui buvo iškasta didžiulė duobė, sudėti pamatai ir statyba sustabdyta. [...] Dėl konservavimo paprašiau raštu išdėstyti, kaip tai padaryti, o

45

TAUROSTA binato, kuriam vadovavo Alfonsas Vaidilauskas, statybos. Iš šio kombinato geležinkeliu buvo gabenamas įvairių frakcijų žvyras. Jonavos durpių įmonę valdė J. Spūdys, laukus melioravo Gritėno vadovaujami melioratoriai. Jonavos rajono vykdomajam komitetui vadovavo pirmininkas J. Valys. Tai buvo puikūs, nuoširdūs, taktiški žmonės.

Nuotrauka iš šeimos albumo.

ne vien tik duoti žodinius nurodymus. Susipykome.

V. Kazanavičiui išvykus, darbus tęsėme. Sulaukėme neoficialaus ministro V. E. Petryščevo pritarimo.

Darbas darbą gynė, neturėjau laiko klausti vadovų amžiaus. Mane iškvietė į CK pas antrąjį sekretorių N. Dybenką. Buvau išbartas, kad per ilgai dirba pensininkas L. Kaminskas. Pas CK sekretorių A. Brazauską susirinko Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas J. Rusenka, tuometės „Azoto“ gamyklos partijos komiteto sekretorius E. Mažūnaitis ir aš. Svarstant būsimą „Azoto“ gamyklos direktoriaus kandidatūrą, J. Rusenka ir E. Mažūnaitis primygtinai rekomendavo Ministrų tarybos inspektorių, kuravusį Jonavos „Azoto“ gamyklą.

Su šiuo pasiūlymu nesutikau. Savo protestą grindžiau tuo, kad jei direktoriumi paskirsime ne šiuo metu gerai dirbantį vyr. inžinierių B. Lubį, bet kitą žmogų, tai reikės keisti ir vyr. inžinierių. B. Lubys jau „išaugęs“ iš savo kailinių [...]. A. Brazauskas palaikė mane. Gyvenimas parodė, kad pasielgta teisingai, – B. Lubys subūrė kolektyvą ir sėkmingai jam vadovavo.

Kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, keletas buvusių vadovų papriekaištavo, kad direktoriumi paskirtas B. Lubys tapo turtingiausiu žmogumi šalyje. Pavydo kojos trumpos... B. Lubys, nusipirkęs bankrutuojančias gamyklas, jų neišdraskė, bet jas atgaivino, išsaugojo žmonėms darbo vietas, mokėjo tuo laiku esamus gerus atlyginimus, socialiai palaikė darbuotojų šeimas.

Senas Jonavos, kaip baldžių miesto, tradicijas net klestint „Azoto“ gamyklai išlaikė Baldų kombinatas, vadovaujamas darbštaus ir sumanaus direktoriaus Č.

Davidonio. Sename kombinate kaip ant mielių dygo nauji cechai. Ne kartą man teko matyti direktorių Č.

Davidonį, apsirišusį darbinę prijuostę, dirbantį prie staklių kartu su įmonės darbuotojais. Štai su kokiais žmonėmis man teko dirbti. Daug pastangų pareikalavo ir Rizgonių nerūdinių statybos medžiagų kom-

46

2016 NR. 1 (2)

Žmogui vien maisto ir drabužių nepakanka. Reikalinga ir graži aplinka, nes svarbu, kad žmogus didžiuotųsi savo darboviete ir rajonu. Miestas buvo padalytas į atskiras dalis, kurioms vadovavo sumanūs asmenys. Jie atsakingai atliko savo darbą, konsultavosi su specialistais, pagal galimybes skyrė lėšų ir taip gražino miestą. Kaip grybai dygo namai. Mačiau, kaip ant kalno išaugo Rimkų mikrorajonas. Gyvenamieji namai buvo projektuojami ir statomi pagal tuo metu šalyje nustatytą tvarką, kurios pakeisti negalėjo niekas. Kad ir kaip keista ir juokinga, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje išgirdau kaltinimų dėl neva Rimkų mikrorajone labai arti vienas kito pastatytų namų.

***

Dar būdamas LKP CK instruktoriumi, 1977 m. rugpjūčio 18 d. kartu su antruoju sekretoriumi V. Charazovu atvykau į Jonavos rajono partijos komiteto plenumą. Nuo tos dienos apsigyvenau viešbutyje ir pradėjau dirbti Jonavos rajono partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. Prisimindamas V. Charazovą, turiu pasakyti, kad jis buvo Maskvos žvalgas, šalyje turėjęs daug teisių. [...] Vėliau antruoju sekretoriumi dirbo N. Dybenka. Kartą privačiame susitikime jis man prisipažino: „Mane atsiuntė čia šnipinėti, bet aš myliu Lietuvą ir to nedarysiu.“ Matyt, Maskvos vyrai tai pastebėjo ir po kurio laiko N. Dybenka buvo pasiųstas į nežymią Afrikos valstybėlę dirbti pasiuntiniu, o jį pakeitė maskvietis N. Mitkinas.

[...]

Kitą dieną viešbutyje atsikėliau labai anksti ir nutariau vienas apžiūrėti rajoną. Nuvažiavau į tuometį Upninkų tarybinį ūkį. Nors jau buvo šviesu, čia tvyrojo ramybė, kontora uždaryta. Nuvažiavau į gyvulių fermą. Kelias duobėtas, šlapias – privažiuoti su „Volga“ sunku. [...] Fermoje – baisi netvarka, gyvulių ėdžiose – pasenusio pašaro likučiai. Sugrįžęs į ūkio kontorą, radau direktorių ir jo specialistus. Paprašiau jų, kad informuotų apie esamą padėtį ir klausimus, kuriuos reikėjo išspręsti nedelsiant. Atsakymo negavau, todėl įspėjau, kad ateityje su tokia situacija nebus taikstomasi.

Grįžę į Jonavą su vairuotoju Vytautu Arlausku nutarėme apžiūrėti rajono ūkius. V. Arlauskas buvo patyręs vairuotojas – rajone partijos sekretoriai keitėsi, jis vežiojo mane jau penktą. [...] Nuvykome į Kalnėnų

II. Jubiliejai

tarybinį ūkį. Ūkio laukai smėlėti, pakelės ir elektros stulpai, esantys pasėliuose, apžėlę piktžolėmis. Viename pasėlių lauke sutikau ūkio vyr. agronomą A. Vaičiušką. Atkreipiau jo dėmesį į piktžoles. Jis nustebęs pareiškė, kad reikalauju neįmanomų dalykų. Specialisto žodžiais tariant, su technika apdirbant laukus apie elektros stulpus piktžolių apipjauti neįmanoma.

Susinervinęs ir pasipiktinęs paprašiau vairuotojo nuvežti mane į gerai prižiūrimą ūkį. Po ilgos kelionės atvažiavome į Žeimius. Prie gyvulininkystės fermos pastebėjau tris moteris, fermos darbuotojas, kurios su dalgiais pjovė aukštas dilgėles. Supratau, kad rajone pradėjo veikti „bevielis“ telefonas, todėl, neišlipęs iš mašinos, nutariau grįžti į miestą. Blogą įspūdį paliko apleistos rajono ūkių gyvulininkystės fermos, duobėti žvyrkeliai ir piktžolėmis apaugę laukai. [...]

Vežant pašarus į fermas ir mėšlą iš jų, darbą labai sunkino traktorių su priekabomis išmalti žvyrkeliai.

Važinėjant po rajono ūkius savaitės darbo dienomis darbo vietose rasdavau ūkio specialistus ir fermų darbuotojas. Specialistų ūkiuose buvo pakankamai, tad reikėjo statyti gyvenamuosius namus. Atvykęs į Bukonių tarybinį ūkį, gyvenvietės pakrašty sutikau šio ūkio direktorių V. Lugauską. Pokalbio metu pastebėjau direktoriaus jaudulį. Tai palaikiau natūraliu reiškiniu – juk aš jonaviečiams mažai pažįstamas žmogus. Pamačiau tris gyvenamuosius namus, kurie išsiskyrė iš kitų namų. Paklaustas apie juos direktorius dar labiau sutriko ir pradėjo teisintis, kad tik tris namus pastatė iš vietinių medžiagų – pjuvenų, be to, jie gerokai pigesni. Apžiūrėjau juos ir pasiteiravau, kodėl pastatė tik tris, nes namai buvo ne tik pigesni, bet ir patogūs būsimiems naujakuriams. V. Lugauskas nustebo išgirdęs mano žodžius. Pasirodo, Jonavos žemės ūkio valdybos viršininkas Kazimieras Zinys pagrasino, kad už savavališką statybą direktorius bus perduotas prokuratūrai, o rajono partijos sekretorė T. Stankevičienė ketino atleisti jį iš darbo.

[...]

Rajono ūkiuose prasidėjo didžiosios gyvenamųjų namų, gyvulininkystės fermų ir kelių statybos. Tai buvo labai sunkus darbas, nes trūko lėšų, statybinių medžiagų, pastatų projektų. Gerai, kad rajone turėjome Projektavimo instituto filialą, kuriam vadovavo Povilas Lenktaitis. Nors galimybės buvo ribotos, vis dėlto projektuotojai buvo priversti padidinti projektų darbų apimtį.

Tuo metu šalyje padidėjo gyvulininkystės pastatų statyba iš gelžbetoninių sąramų. Tai buvo gerokai pigesnės ir greičiau pastatomos fermos. Sąramas gamino Vilniaus statybos organizacija. Iš pradžių pasirodė, kad šioms statyboms nebus taikoma jokių apribojimų. Į rajoną atvykęs organizacijos vadovas Kazanovičius, deja, pasakė, kad sąramų gamyba labai ribota, griežtai apskaitomos jų žaliavos. Be Tarpkolūkinės statybos

organizacijos pirmininko Baltušio pagalbos sąramomis net Vilniaus rajono aprūpinti negali.

Išsikviečiau Jonavos statybos organizacijos pirmininką Mindaugą Tamošiūną. Nutarėme važiuoti į Vilnių. Baltušis mus priėmė, ir, mano nuostabai, pažadėjo skirti sąramų vienai fermai. Išėjęs iš Baltušio kabineto džiaugiausi dėl būsimų statybų, bet mane labai užgavo mūsiškio pirmininko žodžiai: „Negi tikite šio melagio žodžiais? Nesąmonė.“ Nesusivaldžiau: „Jeigu jis sumelavo, tai bus priverstas mums skirti sąramų ne vienai, bet trims fermoms.“ M. Tamošiūnas pažiūrėjo į mane ir nutilo. Taip tylėdami vykome namo. Kuo toliau, tuo labiau darėsi nesmagu. Juk žodis – kaip žvirblis: paleidai ir nuskrido, jau nesugrąžinsi. Šioje situacijoje galėjau pasirodyti kaip savimi pasitikintis melagis: siekiai dideli, o aš čia dirbu neseniai. Apie mano poelgį, be abejonės, sužinos visas rajonas. Ilgai galvojau, kaip man elgtis toliau. Į Jonavą atvyko CK sekretorius N. Dybenka. Pavažinėjome po rajoną [...], ir tada aš jam priminiau apie neseniai matytas fermas ir paprašiau, kad už sąramas sekretorius padėkotų Baltušiui. Jis pažadėjo tai padaryti. Po kelių dienų Vilniaus politinio švietimo namuose vyko šalies aktyvo pasitarimas. Pertraukos metu prie manęs priėjo Baltušis: „Sakyk, kokiam ūkiui aš pažadėjau sąramų fermos statybai?“ Aš paprieštaravau: „Jūs pažadėjote skirti sąramų ne vienai, bet trims fermoms.“ Jis net sudejavo, tačiau pirmos kiaulidės iš sąramų trijuose ūkiuose buvo pastatytos.

Manau, kad sunkiausias yra žemdirbio darbas. Žemės ūkyje, nepriklausomai nuo esamos politinės sistemos, milijonierių nebūna. Kaime ir namuose turėdamas karvutę ar paršelį net sirgdamas negali nuleisti rankų: turi prižiūrėti patalpas, laiku gyvulį pašerti, pagirdyti. O ką kalbėti apie ūkio gyvulininkystės fermą, kurioje – šimtai galvijų. Gyvuliams nebūna nei šeštadienių, nei sekmadienių, nei kitų švenčių. Vienos dienos nepriežiūra ūkiui atneša didžiulių nuostolių. Ūkiuose tuomet dirbo daug specialistų ir kitų reikalingų darbuotojų. Daugelis jų sąžiningai atlikdavo darbą. Šiokiadieniais visi būdavo savo vietose, tačiau savaitgaliais ir švenčių dienomis likdavo tik karvių melžėjos ir kiaulių šėrikai. Nebuvo reikiamos pagalbos susirgus gyvuliui ar sugedus kokiam nors mechanizmui. [...] Kaip įvesti tvarką? Jokie įsakymai nepadės pašalinti šių kliūčių. Todėl beveik kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį pats važinėdavau po ūkius.

Kad būtų smagiau, drauge važiuodavo žmona Aldona arba dukra Vilija, nes Asta [...] studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Pamenu, važiuoju į Panoterių kolūkį. Žiūriu, mechanizatorius prie savo namų su sodinamąja sodina bulves. Tokių kreivų vagų dar nebuvau matęs. Sustojau ir pradėjau jį gėdinti, kad taip nesąžiningai dirba. Žmogus nustebo: „Sekretoriau, juk aš sodinu sau, o ne ūkiui.“ Pasipiktinęs paklausiau: „Kaip tu pasodinsi ūkiui, jeigu taip sodini sau?“

47

TAUROSTA [...]

Pirmadieniais dažnai sulaukdavau skambučių iš tų ūkių, kuriuose lankiausi nedarbo dienomis. Ūkių darbuotojai informuodavo savo vadovus apie mano vizitą. Jie labai susidomėję teiraudavosi apie pastebėtus trūkumus. Darbo dienomis kartu važinėdami po ūkį vadovai matydavo mano elgesį, nuotaiką, o tai, ką pastebėdavau atvykęs vienas, jie nežinojo.

Vieną rudenį, derliaus dorojimo metu, buvo labai pabjuręs oras. Ne į visus pasėlių plotus galėjo įvažiuoti kombainai – klimpo drėgnoje dirvoje. Gaila buvo žiūrėti į apsemtą miežių lauką. [...] Buvome priversti laukti šaltesnių orų. Mūsų laimei, pašalo, bet nesnigo.

Net ir taip vėlai kombainai išvingiavo į laukus. Mes nepaisėme kai kurių kėdainiškių pajuokų, kad rugiapjūtė vyksta žiemos metu. Žemės ūkyje dažnai gamta lemia tavo elgesį. Žiemos metu ūkių mechanizatoriai buvo priversti remontuoti techniką senose, tokiam darbui nepritaikytose patalpose arba tiesiog lauke. Tai buvo didvyriškas darbas. Technika – pagrindas, nuo kurio priklauso kitų metų derlius. Prasidėjo mechaninių dirbtuvių statyba.

Rajone buvo aštuoni kolūkiai ir penki tarybiniai ūkiai. Pastebėjau, kad naudingas buvo vadovų ir specialistų lankymasis kituose ūkiuose. Atvykusiems kolegoms šeimininkas pristatydavo savo ūkį, supažindindavo su esamais sunkumais ir problemomis. Šiam tikslui skirtas mėnuo buvo naudingas. Kiekvienas ūkis, galima sakyti, „buvo pakeltas ant kojų“. Visi stengėsi pagal galimybes susitvarkyti – juk nepasirodysi apsileidėliu prieš kaimynus. Kasdienius klausimus spręsti rajone pasidarė lengviau, nes neoficialiai įsigaliojo tvirtas žodis „reikia“.

[...]

Padidėjus grūdinių ir kitų kultūrų derlingumui, naudojant mineralines trąšas, turint pakankamai kraikinių durpių organinėms trąšoms, didėjo gyvulių skaičius. Jų gausa vertė ūkius statyti naujas fermas. Prie fermų buvo statomos mėšlidės. Darbas darbą gynė. Nors turėjome elevatorių, kuriame buvo kaupiami net ir kitų šalies rajonų grūdai, dėl padidėjusio rajono derliaus trūko saugyklų. Iškilo būtinybė kiekviename ūkyje turėti grūdų sandėlius, todėl jie ir buvo pastatyti. Buvo pastatyta daugybė gyvulininkystės fermų, sutvarkyti privažiavimo keliai. Vidutiniškai per metus kiekviename ūkyje buvo pastatyta po penkiolika gyvenamųjų namų, įrengti kultūros namai, ūkių kontoros, vaikų lopšeliai-darželiai. Švietimo ministerijoje ministro pavaduotoju statybos reikalams dirbo panoteriškis Vaclovas Kiškis – intelektualus, gabus ir energingas žmogus. Džiaugiuosi, kad dar dirbdamas Šalčininkuose galėjau su juo susitikti ir susibičiuliauti. Ministro pavaduotojas padėjo pastatyti rajono mokytojams gyvenamuosius namus ir mokyklas.

Pieno primilžiai padidėjo ne tik fermose, bet ir atskiruose ūkiuose. Rajono pieninė ir gyventojai neturėjo tinkamų sąlygų pienui perdirbti. Reikėjo statyti sauso pieno miltelių cechą. Tam prieštaravo žemės ūkio ministro pavaduotojas Valentinas Stankevičius. Vis dėlto mūsų Projektavimo instituto filialas cechą suprojektavo, Beržų kiaulių komplekso atskirose patalpose užvirė statybos. Po ilgų ir sunkių darbų specifinis cechas buvo pastatytas. Vadovauti pakviečiau Joną Pudinskį. Tik jo dėka ceche užvirė darbas, pradėti gaminti lieso pieno milteliai, augo pelnas.

Nuotraukos iš šeimos albumo.

48

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

Nuotraukos iš šeimos albumo.

Beržų kiaulių komplekse buvo auginama 12 000 kiaulių. Rajono ūkiai šio komplekso kiaulių auginimui skyrė pašarų, o realizuota produkcija buvo skirstoma ūkiams pagal suteiktų pašarų kiekį. Ir kituose ūkiuose toliau buvo auginamos kiaulės. Tokiu būdu rajone padidėjo auginamų gyvulių skaičius ir mėsos gamyba.

toriaus Leonido Brežnevo knyga „Mažoji žemė“. Tai buvo toks didžiulis liaupsinimas, kad jo klausantis darėsi koktu. Iš tribūnos liejosi pagyros, kad ši knyga mums visiems – kelrodė žvaigždė, kariškiams – taktika ir t. t. Po to gavome nurodymą visuose rajonuose surengti plenumus šiuo klausimu. Įpareigojau antrąjį sekretorių Ivaną Točilovą paruošti ir plenume perskaityti pranešimą. Netrukus iš CK buvo gautas nuPasėlių laukuose padidėjo šiaudų stirtų, ūkių klo- rodymas, kad pranešimus, svarstant šią knygą, skaijimuose – šieno. Išaugo siloso ir šienainio gamyba. tytų tik pirmieji sekretoriai. Aš pasipiktinau. Knygą Pirmavome tarp kitų rajonų. Keletas jonaviečių buvo parašė numatyti žmonės, iškelti buvusio karo metu pakviesti dirbti ministerijose ir žinybose. Rajono or- pulkininko nuopelnai jokiu būdu negalėjo nulemti ganizacijose, įmonėse ir ūkiuose pagerėjo darbuotojų karo baigties. Tokio pranešimo skaityti aš negalėjau. socialinė padėtis. Tradicija tapo rajono ūkių Gyvuli- Vienintelis Jonavos rajonas šiuo klausimu neorganininkystės darbuotojų, Kombainininkų dienos, žirgų zavo plenumo. Tai buvo rizikinga, bet, laimei, viskas lenktynės. Gruodžio mėnesiais gamtoje prie laužo pasibaigė sėkmingai. susitikdavo ūkių vadovų šeimos. Tvirtėjo kolektyvai ir šeimos. Šiame darbe nuoširdžiai dirbo ir Jonavos Žemės ūkis labai priklauso nuo gamtos sąlygų. Avirajono vykdomojo komiteto pirmininkas J. Valys. Jo žas augino smėlėtų dirvų „Neries“ kolūkis ir Upninkų charakteris buvo priešingybė manajam, tačiau mums tarybinis ūkis. Dėl sausros avižų derlius buvo prastas. sutarti tai netrukdė.

Po lietaus styptelėjo žali daigai, tačiau buvo aišku, kad subręsti jau nespės, o užaugę išbyrės. Laukas žaliavo iš tolo. Ką daryti? Nebus nei grūdų sėklai, nei šiau[...] dų pašarui. Galima tiktai silosuoti. Sukviečiau penTaip pat labai nuoširdžiai dirbo ir Antonas Papliov- kis ūkių vadovus. Nuvykome į „Neries“ kolūkio avižų kinas. Pradžioje ėjo profesinės mokyklos direktoriaus lauką ir tarėmės, kokių veiksmų imtis. Nutarėme kaip pareigas, vėliau dirbo partijos Jonavos rajono komiteto nors surinkti grūdus sėklai. Pabandėme. Šiaudai su sekretoriumi. piktžolėmis iš kombaino nekrito. Nutarėme sulenkti trinages šakes, vadinamus kanabėkus mėšlui traukti, Mano nuomonei įtakos turėjo aplinkybės ir dar- taip doroti tuos avižų pasėlius. Darbai prasidėjo. Nubuotojų informacija. Kad kas nors galėtų pakeisti vykau į Ruklos desantininkų diviziją, pas generolą J. mano nuomonę, turėjo pateikti svarių argumentų ir Ogonianą. Susitariau dėl pagalbos. Kariškių sunkveįtikinti mane. Šis charakterio bruožas leido nuosekliai žimių vairuotojai turėjo atlikti važiavimo praktiką. siekti užsibrėžto tikslo. Nesakau, kad niekada nekly- Įrodžiau generolui, kad ir kariškiams bus didesnė dau. Mažai darydavo klaidų tie, kas drebėdami dėl praktinė nauda, jeigu ūkiuose suvežios šieną. savo kailio stengėsi plaukti pasroviui. Nemėgau kerštingų žmonių. Kritikuodavau, kad reikalai pagerėtų, Jau buvo popietė. Paskambino man pirmasis seo ne todėl, kad turėjau piktų kėslų. kretorius R. B. Songaila. Pasikviečiau Jonavos rajono vykdomojo komiteto pirmininką J. Valį. Laukiame.

Gatvėje sustojo mašina, iš jos išlipo R. B. Songaila. [...]

Nubėgome prie durų. Nepasisveikinęs pirmasis seVyko partijos komiteto plenumas, kuriame buvo kretorius R. B. Songaila iš lietpalčio kišenės išėmė aptariama SSRS komunistų partijos generalinio sekre- saują žaliuojančių avižų daigų ir piktžolių. Pirmi jo

49

TAUROSTA žodžiai buvo skirti man: „Ką tu darai?! Renki žalias avižas?!“ Pasirodo, kad R. B. Songaila važiavo į Jonavą iš Ukmergės, o „Neries“ kolūkio avižų laukas buvo prie to kelio. Pamatęs kombainus žaliame avižų lauke, sustojo. Ten sutiko kolūkio partinės organizacijos sekretorių Knistautą, kuris prasitarė, kad taip dirbti priverčiau aš. R. B. Songailai paaiškinau, kad su ūkių vadovais priėmėme sprendimą pjauti tas avižas, gauti grūdų sėklai, o šiaudus – silosuoti. Jis manęs nesiklausė. Išbarė, liepė J. Valiui važiuoti į „Neries“ kolūkį ir sustabdyti kombainus. Aš paprašiau J. Valiaus, kad kombainų nestabdytų. R. B. Songaila neištvėrė: „Perkūnas, kas tu per žmogus! Aš atsiųsiu komisiją, kad ji įvertintų šią nesąmonę.“ Sėdome į automobilį ir apvažiavome rajono kolūkius. Visuose ūkiuose darbas virte virė. Stebiu – pasitaisė sekretoriaus nuotaika. Susitikome su Žeimių kolūkio pirmininku V. Lape. Aš jam pasakiau, kad už „Neries“ kolūkio avižų pjovimą sekretoriaus buvau išbartas.

V. Lapė atsakė: „O ką gali patarti iš Vilniaus atvažiavęs sekretorius?“ R. B. Songaila antrą kartą nusikeikė ir šyptelėjo: „Kokie jūs čia vieningi.“ Rugiapjūtės darbais rajono ūkiuose sekretorius liko patenkintas.

Artėjo 1988 m. pabaiga. Šalyje padvelkė gaivūs vėjai. Vis garsiau ir reikliau žmonės pradėjo reikalauti Lietuvos savarankiškumo. Vyko įvairūs susibūrimai. [...] Tuo laikotarpiu iš rajono Sąjūdžio narių gavau kreipimąsi, kad mieste esančią Spalio revoliucijos gatvę pervadintume į J. Basanavičiaus gatvę. Šiuo klausimu biure buvo pritarta. Iškilmėse susibūrę miesto žmonės iškėlė Lietuvos trispalvę vėliavą. Į šį renginį nebuvau pakviestas. [...] Net po dvi dienas trukusios partinės konferencijos iš Maskvos atvykusiems atstovams, norėjusiems išsiaiškinti, kodėl vienadienė konferencija vyko dvi dienas ir kodėl manęs neišrinko pirmuoju sekretoriumi, buvo pasakyta, kad aš sunkiai sergu ir delegacijos priimti negaliu.

Neturiu jokių įrodymų, liudijančių, kad saugumas turėjo apie mane surinkęs neigiamos informacijos.

Buvo aišku – senoji sistema žlugs. Kaip išlaikyti įtaką?

Reikia panaudoti seną metodą – parodyti aktyvų lojalumą liaudžiai ir toliau diktuoti savo valią. Jeigu anksčiau į sovietų Lietuvą Maskvoje buvo žiūrima kaip į savo namus (pastatyta Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, Akmenės cemento gamykla, Jonavos ir Kėdainių chemijos gamyklos), pasikeitus sistemai, Maskvai mūsų šalies klestėjimas tapo nenaudingas.

Kultūros rūmuose vyko žmonių susirinkimas, kuriame buvo smerkiama E. Prichodskio valdymo politika ir reikalaujama permainų. Prie Kultūros namų išsirikiavę autobusai, atvykę iš Kėdainių ir Kauno rajonų, rodė, kad dauguma salėje sėdinčiųjų iki šios dienos to E. Prichodskio nebuvo matę, nesigilino į esamus laimėjimus ir trūkumus. Tuo metu aš labai išgyvenau, bet morališkai nepalūžau ir raminau žmoną Aldoną. Kartą sekretorius A. Brazauskas siūlė man butą Vilniuje ar Kaune, tačiau aš likau gyventi Jonavoje su savo žmonėmis.

Prasidėjo sunkiausias mano gyvenimo laikotarpis.

Susirgau. Buvau paguldytas į Vilniaus Santariškių ligoninę. Po gydymo medicininė komisija mane pripažino antros grupės neįgaliu žmogumi. Nors nebuvau sulaukęs pensinio amžiaus, dirbti jau negalėjau. Man paskirtą personalinę pensiją po pusantrų metų atėmė, aukštosios partinės mokyklos baigimo diplomas buvo panaikintas. Pragyventi su mažomis pajamomis buvo labai sunku. Pasistačiau sode ūkinį pastatą, auginau vištas ir kiaules, sodinau bulves ir kitas daržoves. Būdamas didelis rūkorius auginau naminį tabaką. Fizinis krūvis manęs taip neslėgė, kaip nerimas. Dirbti aš negalėjau, o pensijos likimas kasmet buvo sprendžiamas medicininėje komisijoje. Tai pareikalaudavo daug jėgų.

Nuotraukos iš šeimos albumo.

50

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

[...]

2000-ųjų m. rugpjūčio pradžioje su žmona buvome nuvykę pas dukrą į Panevėžį. Po viešnagės grįždami į Jonavą prie Kultūros rūmų pastebėjome eilę lengvųjų automobilių. Kitą dieną sužinojau, kad tarybos posėdyje G. Ilgūnui, B. Lubiui, K. Bogdanui, klebonui V. Pranckiečiui, J. Raliui (po mirties) ir man buvo suteikti Jonavos rajono garbės piliečių vardai. Aš apie šį posėdį nieko nežinojau. Matyt, kai kas labai nenorėjo, kad dalyvaučiau, todėl ir nepranešė, o visiems buvo pasakyta, kad sergu. Tik vėliau man buvo įteiktos regalijos, o šalies spaudoje buvo rašoma, kad Jonavoje apdovanoti bažnyčios klebonas ir buvęs partijos sekretorius.

*

*

*

Jei kas teigiamai prisimena praėjusius laikus, yra apkaltinamas nostalgija. Aš jaučiu nostalgiją ne buvusiai sistemai, bet tiems jaunystės metams, kai visko buvo – ir gero, ir blogo. Sakoma, jei nebūtų buvę blogo, nežinotume, kas yra gėris. Be to, žmogus negali gyventi be praeities. Į tai atsižvelgti reikėtų. Negalima galvoti, kad gali būti laimingas, jeigu pamiršai praeitį.

Po 76 gyvenimo metų pasijutau tarsi užlipęs į kalną ir pažvelgęs į prieš mane atsivėrusį horizontą. Todėl lipame į kalną po metrą, vargstame, kad nuo pačios kalno viršūnės galėtume pamatyti tai, ko nemato papėdėje esantys žmonės, – nueito kelio visumą. Man pensinio amžiaus etapas – tai visų pirma galimybė apmąstyti nueitą gyvenimo kelią, kiekvieną jo akimir* * * ką, įvertinti tai, kas buvo gera, kas bloga, pasidžiaugti teisingais sprendimais, suvokti savo ir mūsų likimų [Jonavos rajono garbės piliečio vardas suteiktas vairininkų – valdžios atstovų, politikų – klaidas. Kai nusipelniusiam kultūros veikėjui, ilgamečiam Jona- kurie išdidūs vertintojai laiko mus „prarastąja karta“, vos rajono vadovui, nenuilstančiam Jonavos miesto turėdami omenyje mūsų laikmetį, kuris dažnai būdavo ir kaimo ūkio kūrėjui, kurio dėka Jonavos mieste išties negailestingas, naikinantis žmonių likimus. Kita pastatytos užtvankos, stadionas, aikštės ir restau- vertus, tas laikmetis, gyvenimas „prie Smetonos“, „prie ruotos gatvės, kaime – pastatyti visi būtiniausi inf- ruso“, „prie vokiečio“, vėl „prie ruso“ ir pagaliau sulaurastruktūros ir ūkiniai objektai.] kus atgimimo kaip išsvajoto laimės žiburio mus turtino žmogiškosios prigimties pažinimu, ieškojimu savyje Parengta pagal Jonavos r. tarybos sprendimą jėgų, skatino siekti žinių, kad galėtume padėti kitiems.

Audros ne tik žudo, bet ir užgrūdina.

2000-08-04 Nr. 77 Baigdamas noriu pasakyti – žinau, kad nėra padėdėl Garbės piliečio vardo suteikimo ties be išeities. Tuo tikiu ir tunelio gale matau šviesulį – jaunimą, kuris rūpinasi ne vien tiktai savimi, bet ir http://www.jonava.lt/edvardas-prichodskis Lietuva.

Nuotrauka iš šeimos albumo.

51

TAUROSTA

VYTAUTAS BUTAS – TAPYTOJAS, KURIS NEBIJO KEISTIS Ignas Gleixner

Šiemet vasario pradžioje Jonavos krašto tapytojas Vytautas Butas Kultūros centro Meno galerijoje „Homo ludens“ savo šešiasdešimtmečio proga surengė retrospektyvinę parodą. Tai pirmoji jo personalinė darbų paroda Lietuvoje – tokios parodos surengtos Vokietijoje, Lenkijoje, jo darbai eksponuoti grupinėse parodose Estijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, mūsų šalies miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Nidoje, Kėdainiuose, Ukmergėje. Jonava tapytojui artima: jis – vienas iš Meno galerijos „Homo ludens“ įkūrėjų 2004 m., iki 2012 m. buvo šios galerijos parodų koordinatoriumi.

V. Butas gimė 1956 m. vasario 5 d. Kauno r., Daugėliškių apyl., Lauksvydų k. 1962 m. gyveno Dumsių k., Jonavos r., į pirmą klasę ėjo Nasvyčių dvare įsikūrusioje mokykloje, kol 1963 m. šeima persikėlė į Jonavą. Čia Vytautas sutiko kaimynystėje gyvenusį pirmąjį savo mokytoją ir įkvėpėją Bronių Rutkauską, kuris paskatino žengti pirmuosius žingsnius menininko keliu.

1970 m. baigęs 8 klases, įstojo į Klaipėdos eksperimentinę meninės krypties profesinę technikos mokyklą, kurioje dėstė tuomečio Dailės instituto ir Stepo Žuko technikumo dėstytojai, studijavo menininkai: Pranas Griušys, Antanas Adomaitis, Bronius Rutkauskas ir kiti. Tuomet V. Butą traukė ir žavėjo impresionistai, jų erdvės ir spalvos samprata, gyvybingumas. 1974 m. gavęs paskyrimą atlikti restauravimo darbus Vilniuje, menininkas dar labiau praplėtė savo kūrybines pažiūras ir pažintis, gyveno visavertį kūrėjo gyvenimą, kuris jį nubloškė net į Gruziją, kol galiausiai 1979–1980 m. jis grįžo į Jonavą, kur dirbo dailininku apipavidalintoju tarpkolūkinėje statybos organizacijoje.

lų spalvos, potėpių drąsa po truputį pradėjo kauptis jaunojo kūrėjo pasaulėjautoje. 1989–1991 m. V. Butas dalyvavo grupinėse parodose Varšuvoje ir Krokuvoje, o 1996 m. surengė savo pirmąją personalinę parodą Augustusburgo pilyje Vokietijoje, kur buvo eksponuojama 80 menininko kūrinių. Tais pačiais metais V. Butas metė dailininko apipavidalintojo darbą ir išėjo sargauti, kad daugiau laiko galėtų skirti tapybai. 2004 m. su kitais Jonavos krašto menininkais ir aktyvistais įkūrė galeriją „Homo ludens“, nuo 2005 m. su žmona Donata koordinavo galerijos veiklą. 2005–2006 m.

1980 m. Jonavoje tapytojas dalyvavo pirmoje gru- Taline (Estija) V. Butas atstovavo Lietuvai. Nuo 2012 pinėje parodoje. 24 m. charizmatiškas, energingas m. Vytautas – laisvasis menininkas. dailininkas įkvėpė vietinius jaunuolius, paskatino Virgį Rusecką, Rimą Galecką, Rimvydą Matulį tapV. Buto kūryboje galima išskirti keletą žanrų, ti dailininkais. Jaunasis menininkas aktyviai pra- pirmiausia – peizažą. Dailininkui, kaip tikram eksdėjo ieškoti savęs, domėjosi ekspresionizmu, jį labai presionistui, peizaže rūpi jo vidinė ir motyvo erdvės sužavi atsitiktinai pamatyta retrospektyvinė XX a. emocija. Jis nebijo įterpti spalvos ir į patį motyvą, eiVokietijos grafiko, akvarelisto Emilio Noldės paroda. nantį iš tamsos į šviesą. Dažą tepa storai ir užtikrinRėkiančios, degančios vokiečių dailininko paveiks- tai, su emocija, nedvejoja. Spalva jam turi suskambėti.

52

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

Paveikslą pradeda tapyti gamtoje, o užbaigia dirbtuvėje, – tai leidžia lengviau sukontroliuoti atsitiktinumą, tapyba tampa gaivališkesne, gyvesne. Ankstyvoji peizažo tapyba primena lietuvių išeivijos menininko ekspresionisto Prano Domšaičio kūrybą.

mos minios žmonių, būriai beveidžių žmogeliukų, ir tik viena kita figūra išsiskiria, o veido išraiška įgauna net karikatūrinių bruožų. Šios figūros tampa tarsi vedliais. Įdomu tai, kad kai kuriuos iš jų lyg ir galima atpažinti. Tai – dailininko geras draugas ir bendramintis režisierius Feliksas Paulauskas, kiti Antrasis išskirtinis V. Buto kūrybos žanras – ur- bičiuliai, kartais galima atpažinti ir patį autorių. Iš banistinis peizažas, kur menininkas, tarsi koks isto- pirmo žvilgsnio darbai – šmaikštūs ir žaismingi, o rikas, ieško autentiškų senųjų Vilniaus ir Kauno se- atidžiau pasižiūrėjus – persmelkti aitrios ironijos ir namiesčio kiemų motyvų. Urbanistiniame peizaže V. liūdesio.

Butui svarbi šviesotamsa, teptuko potėpių kaligrafija.

Monochrominiuose pilkuose ir ruduose miesto peiRetrospektyvinėje parodoje eksponuoti ir naujausi zažuose kur ne kur pradeda žaisti ryškūs namų sto- 2016 m. V. Buto nutapyti kūriniai, kurie jau ramesni, gai, kažkur kieme pasirodo katinas – tarsi menininko veikiami šiuolaikinių technologijų, o aušra ar saulėdvasinis atspindys... lydis darbuose simbolizuoja jau nebe audringą menininko emociją, o sustingusią laiko akimirką, liudijanTrečiasis žanras, kurį galima būtų išskirti, – čią neišvengiamą kaitą ir atskleidžiančią trapų gamtos turbūt pats keisčiausias ir originaliausias: maži ir žmogaus egzistencijos grožį. Metams bėgant, V. Bužmogeliukai, liliputai arba, pasak paties autoriaus, tas auga su savo kūryba, nebijo keistis, ieškoti ir atras„chmurikai“. Šie darbai turi šaržo, grafikos ir ta- ti naujų idėjų – tai gyvybiškai būtina, norint kurti ir pybos elementų. Kūriniuose dažniausiai vaizduoja- tobulėti.

„Vienatvėje“; 70x100, aliejus, drobė. 2016 m.

53

TAUROSTA

„Pušys Nidoje“; 20X30, aliejus, drobė. 2008 m.

54

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

„Vyras su raudona kepure“; 50X70, aliejus, drobė. 2005 m.

55

TAUROSTA

„Pašnekesiai“; 90X160, aliejus, drobė. 2016 m.

„benamis“; 50X64, pastelė, popierius. 2015 m.

56

2016 NR. 1 (2)

„benamis 2“; 50X64, pastelė, popierius. 2015 m.

II. Jubiliejai

KIEKVIENAS ŽMOGUS TURI PEREITI SAVO JŪRĄ...

Algirdas Radvilavičius, miškininkas, režisierius, pedagogas, rašytojas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys

Gimiau Greitužės kaime, Jonavos valsčiuje, 1936 m. gegužės 24 d. daugiavaikėje eigulio šeimoje. Gerai įsiminė pokario Lietuva, pasikartojusi sovietinė okupacija paliko skaudžių randų. Tėvą, nepriklausomos Lietuvos šaulį, eigulį, sovietų saugumas persekiojo ir apkaltino tėvynės išdavimu. 1951 m. karinis tribunolas jį nuteisė aukščiausia – mirties – bausme. Nebūtos tėvo kaltės šleifas gulė ant vaikų ir persekiojo iki sovietmečio pabaigos.

į Panevėžio autokompresorių gamyklą, čia dirbau vyresniuoju inžinieriumi. Vėl prasidėjo aktyvus darbas įvairiuose kolektyvuose, sekmadieniais skaitydavau geriausių lietuvių poetų eiles. Buvo pastatyta per 20 spektaklių! Kai gimė sūnus Aurimas, su žmona Aldona persikėlėme gyventi į Kauną. 1972 m. Kapsuko (dab. Marijampolės) kultūros mokykloje dirbau dramos režisūros dėstytoju. Dėstydamas neakivaizdžiai studijavau Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) kultūros instituto Dramos režisūros skyriuje. 1977 m. baigęs aukštuosius mokslus, dėsčiau ir Klaipėdos konservatorijoje. Toks dvigubas darbas ir gyvenimas pasibaigė po metų, kai šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą. Per 8 m. paruošiau daugiau nei pusšimtį režisierių. 1985 m. ,,suviliojo“ Alytaus eksperimentinių namų statybos kombinato kultūros namai. Tapau meno dalies vadovu, juo dirbau iki 1991 m.

1953 m. dirbau Rokų plytinės pagalbiniu darbininku, 1954–1955 m. – tekintoju Kauno ,,Pergalės“ fabrike. Tęsdamas šeimos tradiciją ir mylėdamas Lietuvos gamtą, įstojau į Vilniaus miškų technikumą mokytis miškininko specialybės. Tačiau dar anksčiau, besimokydamas Kauno V vidurinėje mokykloje ir dalyvaudamas proginiuose vaidinimuose, pajutau neįveikiamą scenos trauką. Ją dar labiau sustiprino Miškų technikumo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas, Taip pasibaigė gyvenimo tarpsnis, kai jaučiau, kad gabus ir entuziastingas įvairių renginių ir spektaklių esu nuolat sekamas, klausomasi mano paskaitų. Reirežisierius. Buvau nepralenkiamas skaitovų konkur- kėjo griebtis visokiausių gudrybių, kad išlikčiau savisų laureatas. Skaitovų konkursams rengdavausi pats, mi ir kalbėčiau tiesą. šifruodavau autorių mintis, kad maksimaliai perteikčiau jų išgyvenimus. Net naktimis bėgdavau į salę repetuoti.

1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas reabilitavo mano tėvą Stasį Radvilavičių. Dar Baigęs technikumą ir gavęs paskyrimą dirbti Pa- keletą metų (iki 1996 m.) dirbau Alytaus kultūros nevėžyje, ten gyvenau neilgai – tik vienerius metus. namų režisieriumi, bet troškimas parašyti knygą apie Nors be galo mylėjau mišką, gerbiau tėvo prisimini- tėvą tarsi sprogdino iš vidaus. Palikau darbą kultūmą, tačiau jaučiau, kad tai nėra tikrasis mano pašau- ros namuose – kitaip negalėjau. Esu dėkingas žmokimas. Į Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą nai Aldonai, gydytojai, kuri suprato mane. Knygą įstojau 24 m. Sėkmingai baigiau ir grįžau į Panevėžį, ,,Aukščiausioji bausmė“ parašiau jau tais pačiais 1992 bet jau į miesto Kultūros skyrių. Vėliau teko dirbti m., o išleista ji buvo po 4 m. Už knygą „Aukščiausia autokompresorių gamyklos kultūros klube. Kai 1965 bausmė“ man suteiktas Abraomo Kulviečio konkurso m. Šiaulių dramos teatras paskelbė konkursą laisvoms laureato vardas. aktorių pareigoms užimti, neabejodamas puoliau įgyvendinti savo svajonę – tapti profesionaliu aktoriumi.

Pradėjau daugiau rašyti. Netrukus pasirodė apysaIr tapau. Dvejus metus kūriau vaidmenis ir suaugu- kų ir apsakymų rinkinys „Viza į Vakarus“. Prasidėjo siems, ir vaikams. mano, kaip rašytojo, gyvenimas, kuris pilnas įdomybių, bet reikalavo ištvermės. Visą gyvenimą matau tėVis dėlto gyvenimo realybė atsisuko prieš mane: ak- viškės medžius, alyvas ir palaukę, prisimenu kiekvietoriaus alga buvo maža, slėgė mažas butas bendrabu- ną namo kertę ir kelią, kuriuo išėjo tėvas... Gal todėl tyje. Perspektyvų daugiau uždirbti nemačiau. Grįžau man brangus Jonavos kraštas...

57

TAUROSTA Bibliografija

***

1998 m. laikraštis ,,Alytaus naujienos“ Nr. 273 Knygų autorius: (8841) išspausdino žurnalistės Aušros Žvinakevičiūtės išsamų interviu su A. Radvilavičiumi. Kelios iš- Aukščiausia bausmė : dokumentinė apysaka / Algirtraukos ypač taikliai charakterizuoja rašytoją. das Radvilavičius. – Jonava : Jonava, 1996. – 139 p. : iliustr.

– Jūsų gimtinė – Jonavos rajone, o gyvenimo kelias ėjo per didžiausius Lietuvos miestus: Kauną, Vilnių, Viza į Vakarus : apysakos, apsakymai / Algirdas RaPanevėžį, Šiaulius, Klaipėdą. Ar nejaučiate nostalgijos dvilavičius. – Kaunas : Aušra, 1998. – 197, [1] p. didesnių už Alytų miestų gyvenimui? „Kartą vienas žmogus manęs paklausė: „Ar čia, periferijoje, nėra galimybės apsamanoti?“ Nustebau.

Neretai apsilankau sostinėje, ten sutinku nemažai ir vidutinybių, ir tikrų aristokratiškų miesčionių. O kokiame nors bažnytkaimyje, kelyje, trumpam susitinku paprastą žmogų, su juo pabendrauju, po to man būna labai skaudu, kad mus taip greit išskyrė aplinkybės. Svarbu, ar mano širdyje yra periferija, ar ne.

O apie tai spręsti geografine prasme yra klaidinga.“ ,,Mums svarbu tikėti savo jėgomis. Ne pervertinti save, o būtent tikėti, nes antraip greitai palūši. Ir einant per gyvenimą tūkstančius valandų drauge su šešiais milijardais žmonių reikia bent akimirksnį pamatyti tikrą dangų, tikrą paukščio skrydį, tikrą žolės žalumą ir pajusti greta žmogų. Jau čia yra gyvenimo prasmė, žmogaus turinys. O jeigu žmogus dar geba ką nors sukurti, palikti tai kitiems, tai jau labai daug....“

Knygų bendraautoris: Žolė; Keleivis; Viltys : [eilėraščiai] / Algirdas Radvilavičius // Tėkmė : dzūkų almanachas. – Kaunas : Aušra, 1999. – P. 117–118.

Obelis kalne ; Pažadėjau ; Pėdos : [eilėraščiai] / Algirdas Radvilavičius. – Portr. // Veidu į Tėvynę. – Jonava : Jonava, 2003. – P. 184–185.

Vėlės ; Skrydis ; Aš tikiu ; Keleivis : [eilėraščiai] / Algirdas Radvilavičius // Vilties žarija. – Jonava : Jonava, 2003. – P. 122–123.

Sodžius : [proza] / Algirdas Radvilavičius. – Iliustr. // Kaimo rašytojo literatūrinis kalendorius. – Jonava : Jonava, 2007. – P. 100–101.

Kripta : [eilėraštis] / Algirdas Radvilavičius // Švenčiausias vardas. – Jonava : Jonava, 2008. – P. 150–152. Širdies regėjimas / Algirdas Radvilavičius // Laiko pašvaistės. – Jonava : Dobilo leidykla, 2010. – P. 98–100.

Balta baladė / Algirdas Radvilavičius // Žydėk, obelėle, sidabru žydėk be lapelių. – Jonava : Dobilo leidykla, 2011.

– P. 92–93.

Knygų vertėjas: Aktoriaus kelias / Michailas Čechovas ; iš rusų kalbos vertė Algirdas Radvilavičius. – Jonava : Jonava, 2007.

– 139, [1] p. – Orig. antr.: Путь актёра.

Apie aktoriaus techniką / Michailas Čechovas ; iš rusų kalbos vertė Algirdas Radvilavičius. – Jonava : Jonava, 2008. – 143, [1] p. : portr. – Orig. antr.: О технике актера. – Bibliogr.: p. 143 (4 pavad.).

58

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

IŠ ALGIRDO RADVILAVIČIAUS KŪRYBOS

PAŽADĖJAU Aš pažadėjau Tau sugrįžti vėlei, Kada alyvos sužydės Tavam sode. Ėjau, klupau ir klupdamas kėliausi, Nors grįžti – negrįžau, deja.

Matau tą kambarėlį ir palaukę...

Jaučiu alsavimą jaunystės aš.

Nuolat prisiminimai mane šaukia, Veržiuosi pas Tave, dievaž.

Štai vėl pavasaris pasipuoš žiedais, Mane viltis pabudus šaukia.

Svaigiosios meilės aš ilgiuos, Kur tos alyvos, kur palaukė?

KRIPTA

Pasiaukojamai kovojo ir tuo pačiu augino duoną.

Visa tai matei, jautei, Drauge kraujuodama kovojai, kentėjai, įkvėpei...

Ačiū Tau, Tėvyne mano, Lietuva!

Šiuo metu Tau tūkstantmetis sukako – Esi labai jauna, graži – net mano akys raibsta.

Dėkoju, kad mane užauginai, išmaitinai, Kad mano širdį uždegei meilei, tiesai, atidumui.

Nepaprastai esu dėkingas Tau už tai, Kad pamilau Tave visa krūtine, Žemai lenkiuosi Tau ir sveikinu Tave!

Tą iškilmingą dieną – Vienintelę nepakartojamą – Į Tavo šventus požemius, Į Tavo kriptą patenku, Išvydęs bočių kilnias kartas,

Tave vienintelę karščiausiai pamilau,

Atsiklaupiu ir visa esybe

Tavim vienintele žaviuosi –

Giliai giliai susimąstau

Kerinčiomis ežerėlių akimis,

Po tūkstantmečio skliautais...

Žaliais šilais, miškų ir gojų svaigiu grožiu, Nepakartojama dangaus mėlyne,

Karaliai, valdovai, kunigaikščiai,

Kurioje Tavoji jūra, marios, upės atsispindi

Kilnūs didikai, karvedžiai, kariai,

Grakščiausių vingių kasomis.

Giliausi protai, menininkai ir poetai, Amatininkai, miestelėnai,

Narsūs lietuviai visad Tave gynė;

Greta laukų artojai – uoliausi darbininkai –

Stojiškoj kovoj su atėjūnais užgrūdino save,

Visus Tu priglaudei savo glėbyje,

Išsaugodami begalinę meilę Tau

Suteikdama nedrumsčiamą ramybę,

Savo liepsnojančiose širdyse.

Apgaubdama garbinga atminties šlove.

59

TAUROSTA O Lietuva, Tu mano Lietuvėle!

AŠ TIKIU

Štai klūpau maldoje už juos visus,

Nebenoriu džiazo,

Taip pat meldžiuos ir už Tave...

triukšmo, karnavalų

Žinotum, kaip nyku, kaip širdį gelia...

Ir nelaukiu žodžių – jie tušti.

Aš tikiu žole, gėlėm tikiu be galo,

Kokia man atgaiva, kokia paguoda,

Aš tikiu, kad pakelės beržai balti.

Kada beširdis Aukso veršis

O turbūt labiausiai įtikėjau saule,

Savo gobšiom kanopom duobę kasa,

nes tikrai jinai yra

Sugrūsdamas jon mano dvasią...

didelė, be žodžių,

Prieš mano valią.

apvali, be melo ir neabejotinai karšta.

Tai kas toliau?

Abu bedvasiai ir buki Paliksim?!

Va, šitaip apdoroti Mes Aukso veršiui tiksim.

60

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

ŽYMIAI TAUTODAILININKEI STASEI SAMULEVIČIENEI – 110 m.

Danutė Marcinkevičienė, mokytoja, žurnalistė Nuotraukos iš Samulevičių artimųjų archyvo

Gražiausi žemės žiedai yra žmonių darbai. Jie puošia ir garsina valstybes, suteikia džiaugsmo aplinkiniams. Žmonių gebėjimai, pastangos ir poelgiai daro įtaką valstybių vystymuisi, formuoja aplinkinių charakterius, ugdo norą mokytis, lavintis ir siekti tobulumo.

Lietuvai, o konkrečiai Jonavai ir Kaunui, likimas padovanojo talentingų menininkų šeimą: čia gyveno ir kūrė pasaulyje gerai žinomi žmonės – dailininkas Antanas Samuolis-Samulevičius, tautodailininkė Stasė Samulevičienė ir jos sūnus rašytojas Raimundas Samulevičius. Šiais metais vasario 22 d. pažymėjome menininkės S. Samulevičienės garbingą 110 m. jubiliejų. Unikali menininkė yra vienintelė lietuvė už kūrybą vaikams, t. y. pūkuotukus iš kailio ir knygeles, pelniusi garbingą tarptautinį apdovanojimą – „Šypsenos“ ordiną, kuris 1978 m. jai buvo įteiktas Maskvoje. Tai labai garbingas tarptautinis apdovanojimas, teikiamas už darbus, kurie žmones paskatina nusišypsoti, – ir jie tampa linksmesni, geresni. Tokį apdovanojimą yra pelnęs garsus rusų chirurgas Vladimiras Ilizarovas, animacinių filmukų „Na, palauk“ režisierius Vlačeslavas Kotionočkinas, Švedijos karalienė Silvija, Motina Teresė ir kt.

S. Samulevičienės darbai – pūkuotukai – pabuvojo garbingose parodose įvairių pasaulio šalių miestuose: Londone, Paryžiuje, Berlyne, Varšuvoje, Monrealyje, Damaske, Tokijuje, daugelyje Rusijos miestų. Iš parodų pūkuotukai grįždavo su medaliais, jų įsigydavo muziejai. Apie menininkės kūrybą rašyta įvairių buvusios Tarybų Sąjungos respublikų spaudoje. Po šių straipsnių į Samulevičių namus atkeliaudavo daugybė laiškų. Dažnai juose buvo prašoma atsiųsti vieną ar kitą žaislą. Kartais laiškai net netilpdavo į pašto dėžutę. Nors ant vokų būdavo užrašomas neteisingas adresas, pavyzdžiui, vietoje Kaunas – Kalnyn, vietoje ilgos ir užsieniečiams sunkiai ištariamos pavardės – „babuške Stase“, bet laiškai vis tiek pasiekdavo menininkę.

Gaminti žaislus S. Samulevičienė pradėjo po vienos 1932 m. Kaune surengtos parodos, kurioje ji eksponavo iš kailio siūtas liemenes ir pagalvėles. Toje parodoje buvo vienas žaislas, prie kurio dauguma žmonių sustodavo. Tuomet S. Samulevičienė nusprendė, kad ir ji gamins žaislus. Kaip tarė, taip ir padarė.

Kailius išdirbti mokėjo pati, fantazijos netrūko, todėl gamino įvairius pūkuotukus, kurie buvo ir gyvosios gamtos atspindys, ir kūrėjos fantazija, pvz.: šlamučiai, laumės, savanaudės, aitvarai, paukščiai, meškiukai, šunys, beždžionėlės ir kt. Knygelės buvo spausdinamos 100 tūkstančių tiražais, bet greitai dingdavo iš knygynų. Ypač patrauklios buvo jų iliustracijos – pūkuotukų nuotraukos. Žaislus fotografuodavo sūnus rašytojas Raimundas. Jeigu motina parašydavo, kad kažkuris pūkuotukas įklimpo sniege arba užsiropštė ant stogo, tai ir nuotrauka tokia būdavo.

61

TAUROSTA 1935 m. už įvairius kailių dirbinius ji buvo apdovanota aukso medaliu. Apdovanojimo dokumentą įteikė Prezidentas Antanas Smetona. Aukso medalį reikėjo išsipirkti, o pinigų nebuvo, todėl ir liko neišpirktas.

mundas rūšiavo. Daugiausia būdavo tokių, kuriuose prašydavo kurį nors žaislą atsiųsti... Laimėdavo tie, kurie tik išreikšdavo susižavėjimą, linkėdavo kūrybinės sėkmės arba parašydavo, kad sergantis vaikas lovelėje laiko žurnalą su nuostabiais pūkuotukais. BūMenininkės žaislai visi skirtingi, ypač išraiškin- davo momentų, kai menininkė neturėdavo ką dovagos jų akys. Kiekvienas pūkuotukas išsiskiria savitu noti, o dovanojimo aistra degė, tuomet ji išsiimdavo iš charakteriu: vieni – geri, kiti – padaužos, pikti, liūdni piniginės rublį, ant jo pasirašydavo ir įteikdavo. Turiu ar linksmi. Jų charakteriai atsispindi akyse. Nemažai ir aš tokią dovaną. žaislų padovanota M. K. Čiurlionio muziejui. Kiti išdalyti ir apsigyveno Samulevičių bičiulių bei gausių S. Samulevičienė, kaip ir jos sūnus Raimundas, svečių namuose. didžiausią dėmesį skyrė kūrybai, knygoms, bendravimui su žmonėmis, o ne turtams. Motina Raimundui S. Samulevičienės ir jos sūnaus Raimundo namuo- pati pasiuvo gražius kailinius, tačiau jis jų nedėvėjo se visada buvo pilna žmonių. Atvykdavo svečių ir iš – nenorėjo būti dabita. Kai tekdavo parvažiuoti takužsienio šalių. Žmonių jie neskirstė į garbingus ir si, būtinai išlipdavo toliau nuo namų – nenorėjo, kad nevertus dėmesio, tačiau daugiausia čia lankydavosi kaimynai matytų, jog važinėja taksi, suprask, yra turįvairių sričių menininkai. Jų pokalbiai buvo apie mies- tingas. Raimundas labai mylėjo savo motiną, didžiato naujienas, apie menininkų kūrybą. Čia niekada ne- vosi jos gebėjimais, protu. Sakydavo: „Mano močia stigo humoro. Atėjusius svečius Raimundas dažnai labai protinga, ne kiekvienas tokią motiną turi.“ Išeinupiešdavo: šaržą arba skubios kūrybos portretą čia damas iš namų visada pamojuodavo, nuvykęs į vietą pat padovanodavo. Namuose visada kvepėdavo pyra- tuojau paskambindavo, nors mobiliojo ryšio telefonų gais, dažniausiai juos iškepdavo Samulevičių auginti- tada nebuvo, tačiau rasdavo išeitį pranešti apie nuvynė, tautodailininkė keramikė Genutė Malinauskaitė. kimą arba grįžimą. Kai susipažinau su motina, tikrai Dabar ir ji kuria žaislus, kitus įvairius dirbinius iš kai- įsitikinau, kad ji yra labai įdomi, išmintinga, visiems lio, be to, dar ir siuva, siuvinėja. Jai taip pat nestinga linkinti gero, niekam nieko nepavydi. Turėjo idealią fantazijos: menininkė dalyvavo parodose, yra pelniusi atmintį. Su ja buvo malonu bendrauti, sužinoti apie diplomų, apdovanota padėkos raštais. Visa tai perėmė šalies praeitį, Lietuvos inteligentiją. Su žmonėmis, kuiš S. Samulevičienės. riuos mato pirmą kartą, ji kalbėdavo kaip su senais pažįstamais – tuoj pat surasdavo bendrą kalbą. Pati Visi svečiai Samulevičių namuose būdavo pavai- buvo nuoširdi ir iš kitų to laukė. Kadangi rašė knygešinami ne tik pyragais, bet ir nuostabiu namų darbo les vaikams, prašydavo, kad užrašyčiau mokinių kalkrupniku, medumi. Anais laikais, kaip žinia, Lietu- bos naujadarus, populiarius posakius. Mano auklėjamos voje nebuvo prieskonių įvairovės, o į krupniką jų rei- klasės mokiniai dažnai lankėsi jos namuose, jiems pakėdavo dėti įvairių ir daug. Tų „deficitų“ Raimundas tiko bendrauti su menininke. Jos vardo dienos proga parveždavo iš Lenkijos. Ten archyvuose rinko me- atvykdavo su muzikos instrumentais ir pagrodavo, džiagą apie Lietuvos istoriją, parašė dramą apie Bar- atvykstančius svečius sutikdavo maršu. Šiems mokiborą Radvilaitę „Karūna ir smėlis“. Dažnam svečiui niams ji turėjo įtakos. Kai rengiau knygą apie SamuS. Samulevičienė įteikdavo šlamutį, kitą pūkuotuką. levičius „Buvo mylimi – teliks neužmiršti“, jie parašė Daug jų išdalijusi savo draugams, bičiuliams ir visai atsiminimus. Beveik visi pažymėjo jos inteligenciją, nepažįstamiems žmonėms, kurie rašydavo jai kupi- paprastumą, nuoširdumą, humoro jausmą, sakė, kad nus susižavėjimo laiškus. Tiesa, juose įkyriai nenuro- „jos namai kvepėjo pyragais, kad čia tvyrojo gerumas dydavo, kurį žaislą atsiųsti. Beje, atsiųstus laiškus Rai- ir kažkokia paslaptinga šiluma“.

62

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

Kauno Palemono mokykloje 10 m. veikė meninin- taip pat buvo silpnos sveikatos, todėl nutarėm, kad kės darbų ekspozicija. Mokiniai, jų tėvai ir mokyklos kaime jam bus geriau. Dažnai atvažiuodavom padėti svečiai galėjo nuolat grožėtis pūkuotukais. motinoms. Vėliau ir aš gyvenau Prauliuose, bitininkavau.

Po sūnaus žūties S. Samulevičienės namuose buvo jaučiamas begalinis liūdesys, tačiau šios moters jis neKartą karo metais miške radom nusilpusį rusų sužlugdė. Ji verkė ir juokėsi, suprato, kad dabar turi kareivį Andrejų Mažiriną ir priglaudėm jį savo naatlikti tokius darbus, kurie nebuvo numatyti: pareng- muose. Bijojom, kad nepamatytų užėję vokiečiai, ti spaudai sūnaus Raimundo raštus, sutvarkyti gausią todėl Andrejus miegodavo slėptuvėje prie krosnies, namų biblioteką, pasirūpinti vyro brolio, dailininko užtraukdavom tokią darinėjamą sieną. Čia, PrauliuoAntano Samuolio-Samulevičiaus, mirusio ir palaido- se, Andrejus gyveno trejus metus. Bendraudamas su to Šveicarijoje, klėtelės Jonavoje, Prauliuose, atstaty- Andrejumi Raimundas išmoko rusų kalbą. Baigiantis mu, palikimo ir atminimo įamžinimu. Jos dėka buvo karui, mano vyras Vaclovas Samulevičius Andrejui išleistas sūnaus raštų tritomis, jam pastatytas paminklas atidavė savo pasą ir išleido keliauti namo. Vėliau ryPetrašiūnų kapinėse (skulptorius Juozas Šlivinskas). šiai nutrūko, ieškojau jo per laikraščius, atsiliepė daug Čia yra ir simbolinis A. Samuolio kapas. Net ir sirg- žmonių tokia pavarde, bet mūsų globotas Andrejus dama, gulėdama ji rašė, mąstė, ką dar su pagalbinin- Mažirinas neatsiliepė. kais gali nuveikti. Vieną kartą manę paklausė: „Nori, papasakosiu apie savo gyvenimą?“ Turėjo nuojautą, Prauliuose priglaudėm ir moterį su dvynukais. Vėkam gali atsiverti… Apie knygos išleidimą man tada liau ji sėkmingai išvažiavo, susirado tėvus, kurie nesinet mintis nebuvo kilusi. tikėjo pamatyti ją gyvą. „Mano vyro Vaclovo šeimą persekiojo baisi to meto liga – džiova. Mirė tėvas ir trys seserys. Stasė, Rizikuodami savo likimais, mano vyras Vaclovas Renė, o trečios vardą užmiršau. Džiova sirgo ir Vaclo- Samulevičius ir aš Kaune, Vaisių gatvėje, karo mevo brolis dailininkas Antanas Samuolis. Gydytojai tais slėpėm ir globojom žydaitę. Įrengėm užslaptintą patarė jam gyventi prie pušyno. Pagal savo galimybes patalpėlę ir išgelbėjom. Brežneviniais laikais ji, prieš radom apleistą trobelę Jonavos rajone, Praulių kaime. išvažiuodama į Izraelį, atėjo pas mane atsisveikinti ir Kadangi A. Samuolis jau sirgo atvira džiova, todėl paklausė, ar gali rašyti laiškus. Aš pasakiau: „Žinai, buvo nutarta tam pačiam žemės plote statyti visai ats- vaikeli, kol kas nerašyk.“ Buvo tokie laikai… (Gaila, kirą namelį. Su draugais J. Mikėnu, Č. Kontrimu ir bet aš jos pavardės neužsirašiau.)

L. Kazoku Antanas pasirinko vietą Prauliuose, miškelyje. A. Samuoliui išvažiavus gydytis į Šveicariją, pas Apie žmogiškumą, žmonių globą karo metais, neVaclovo motiną į Praulių kaimą persikėlė gyventi ir žiūrint kokios jie tautybės, kokių pažiūrų, mano sūmano motina Vasiliauskienė. Gyveno ūkiškai, turėjo nus Raimundas parašė pjesę „Erškėtrožės rudenį“. Ji karvę, kiaulių, vištų. Karo metais tai buvo vienintelė buvo pastatyta Panevėžio dramos teatre, ją režisavo išeitis išgyventi. Kuo galėjom, tuo padėjom karo su- Juozas Miltinis. Vėliau sužinojom, kad pjesė nukeliažlugdytiems, sužeistiems, persekiojamiems… vo ir į Japoniją“, – pasakojo S. Samulevičienė.

Jonavoje nuolat gyveno mano mama Vasiliauskienė ir vyro motina Samulevičienė, jos tvarkė čia esantį ūkelį, o mes su vyru kurį laiką gyvenom Kaune, po truputį remontavom namą Vaisių gatvėje. Prauliuose gyveno ir Raimundas, lankė mokyklą Jonavoje. Jis

Džiaugiuosi, kad susipažinau ir daugelį metų bendravau su menininke ir jos sūnumi Raimundu. Iš jų daug ko pasimokiau, daug sužinojau. Kai menininkė neteko sūnaus, sirgo, mes su mokyklos direktore, dabar profesore Irena Leliūgiene, ateidavome jos aplankyti,

63

TAUROSTA paguosti, bet atsitikdavo taip, kad menininkė mus pralinksmindavo, suteikdavo stiprybės. Iš jos namų išeidavome laimingos, įgavusios pasitikėjimo savimi, nusiteikusios atlikti gražių ir reikšmingų darbų. Iš jos išmokome fantazuoti, o tos fantazijos dažnai tapdavo tikrove. Mokiniai taip pat noriai lankydavosi jos namuose, kartais Genutei padėdavo atlikti kai kuriuos ūkio darbus: kapoti malkas, sudėti jas į pastogę, pataisyti tvorą ir kt. Kai buvo remontuojama Samulevičių trobelė – Jonavos krašto muziejaus filialas Prauliuose – ir pristigo lėšų, tie patys mokiniai, dabar jau suaugę žmonės, skyrė pinigų trobos langams.

S. Samulevičienė išmokė pasitikėti savimi, siekti ir norėti atlikti gražių darbų. Būtina, reikia siekti net ir tada, kai atrodo labai sunku ir net nerealu. Visi gražūs darbai – maži ir dideli – tampa gyvenimo žiedynu, artimos aplinkos ir net visos valstybės puošmena.

Manau, kad Samulevičiai savo darbais papuošė Lietuvą, Jonavą ir Kauną. Sužibėjo net ir kitose valstybėse.

Apie menininkus Stasę ir Raimundą Samulevičius, jų nuopelnus Lietuvai, šalies vardo garsinimą visame pasaulyje daug kur rašyta. Londono, Paryžiaus, Da-

64

2016 NR. 1 (2)

masko, Tokijo muziejuose puikuojasi S. Samulevičienės žaislai iš natūralaus kailio. Muziejai juos pirko, kai vykdavo parodos. Reikšminga ir tragiškai mirusio jos sūnaus rašytojo Raimundo kūryba.

II. Jubiliejai

Vyskupas JUOZAPAS KAZIMIERAS KOSAKOVSKIS ATSIMINIMAI Iš senosios (XVIII a.) lenkų kalbos vertė Andrejus Edvardas Ancuta, hab. fizinių mokslų daktaras

II S K Y R I U S. PRELATAS 1763–1775 m.

IŠTRAUKOS Grįžęs brolis. Lietuvos maršalkų vadovybė. Aktyvus dalyvavimas. Skarulių pirkimas. Motinos mirtis.

Ginčas su kun. Jablonovskiu. Varšuvos aukštoji visuomenė. Naujoji ekonomika. Činšai. Simonas vėl Lietuvoje.

1768 m. mano brolis Simonas, Kauno pataurininkas1, iš Maskvos grįžęs į Varšuvą, sužinojo apie Baro konfederaciją ir, sutaręs su Varšuvoje buvusiais jos veikėjais, netrukus prisidėjo prie jų. Tvirtai nusprendęs šią konfederaciją steigti Lietuvoje, Simonas atvyko iš Varšuvos į Vilnių pas mane. Iš pradžių jis apie savo ketinimus nepasakojo, tačiau pokalbiai su man nepažįstamais žmonėmis, nuolatiniai įvairaus pobūdžio susirinkimai mano namuose, ginklų ir kitų karinių reikmenų paieškos leido suvokti, kokios mintys skatino šią veiklą. Toks elgesys man atrodė lengvabūdiškas, visiškai neatsakingas, net pavojingas mūsų giminei. Žinojau, kad Simono nepaveiks jokie įtikinėjimai, todėl nusprendžiau jam pritarti ir pažadėjau su tam tikromis sąlygomis slapčia jam pagelbėti. Pagaliau susitarti su broliu skatino ir smalsumas.

Pirmoji tokios veiklos sąlyga, mano nuomone, buvo religinis pasiruošimas – rekolekcijos pas misionierius. Turėjau ir dar keletą pastabų: pirma, reikėjo daugiau laiko ramiai apgalvoti savo sprendimą; antra, buvo svarbu nutraukti jau prasidėjusias mieste slaptas sueigas. Taip man pavyko pristabdyti brolio veržlumą. Jis sutiko su mano sąlygomis ir atliko penkių dienų rekolekcijas, nors ir laikėsi savo nuostatų.

65

TAUROSTA Man atrodė, kad būtina aptarti gresiančius sunkumus, be Netrukus konfederatus ėmė persekioti Vilniaus to, tikėjau, kad pakeisti brolio sprendimą padės motina. rusų dalinys. Artėjant žiemai, kovoms nepalankiam laikotarpiui, konfederatų vadovybė nusprendė leisti Išvežiau Simoną į motinos rezidenciją Jonavo- kovotojams grįžti į savo namus, o pati – apie 40 asmeje neva į giminės suvažiavimą tenykštės bažnyčios nų – pasitraukė į Prūsiją, kurioje, nors ir buvo žinošventinimo proga. Deja, bažnytinis šurmulys tik pa- ma, galėjo veikti laisvai. dėjo Simonui susirasti daugiau bendraminčių, po kelių dienų Jonavoje jis jau turėjo nuolatinį 30 raitelių Ankstyvą pavasarį konfederacijos nariai – brolis, dalinį. Važinėdamas po apylinkes brolis sutiko jam pakamaris Medekša ir kiti – jau apsirūpinę ginklais prijaučiančius Kauno pakamarį2 veteraną Medekšą ir arkliais, grįžo iš Prūsijos Kauno kryptimi be žvalir Radvilų žemių prie Ukmergės valdytoją Šveikaus- gybos. Rusų daliniai buvo pasiruošę juos persekioti. ką. Šie jau pagyvenę žmonės buvo stropūs, bet ne itin Netikėtai užklupti prie Kauno, Aukštojoje Rūdoje, išmintingi, tikėjosi, kad viskas baigsis pasamprotavi- konfederatai buvo išblaškyti, nemažai jų žuvo. Ten mais ir pareiškimais, bet realios veiklos nebus. Taip galvą paguldė visų laikytas drąsiu teisuoliu pakamair turėjo nutikti, nes jau artėjo ruduo, orai vėso, o jie, rio Medekšos sūnus Teodoras. Jam atminti tėvas pavisiškai atsipalaidavę ir nesirūpindami saugumu, vie- statė Žeimiuose koplytstulpį ir mūrinę koplyčią. šai agitavo ir rinko ginklus savo namuose Kauno ir Vilniaus rusų dalinių pašonėje.

Mano brolis, pakamaris ir kiti jo bendražygiai buvo užklupti karčemoje. Drąsiai gindamiesi, jie prasiveržė Vis dėlto gandai ir šurmulys paskatino iš Vilniaus į pro pėstininkus bei kazokus ir keturiese žirgais paJonavą pas mano motiną, prie kurios nuolat budėjau, at- spruko, persekiotojus klaidino keisdami arklius ir apvykti 60 husarų dalinį, kuriam vadovavo rotmistras Jevs- rangą. Ši nesėkmė Simono neatgrasė, o kaip tik paskakis. Prieš kelias valandas iki dalinio atvykimo gautas tino įvairiais būdais slaptai rinkti kovotojų dalinius. pranešimas leido broliui ir per 50 raitų jo šalininkų pasitraukti į už dviejų mylių nuo Jonavos nutolusį MiJaučiau, kad su raiteliais besiblaškančio brolio laulagainių palivarką, kurį nuomojau iš Skarulskių. Ten kia fatališka baigtis, grėsė nuolatinis pavojus jo gySimonas įrengė karinę stovyklą, kurią saugojo sargy- vybei arba gėdinga nelaisvė, juolab kad gavome žinių ba. Stovykloje glaudėsi ir Kauno pakamaris Medekša apie ties Baru išblaškytą didžiausią konfederatų grupę su savo šauliais. ir į Turkiją pabėgusį Lietuvos taurininką4 Potockį, susipykusį su Pulavskiais. Dar laikėsi nedidelės jaunųjų Sunku buvo nuslėpti visiems Jonavoje gerai ži- Pulavskių pajėgos. Pagaliau įtikinau brolį išvykti į užnomą konfederatų sąjūdį ir jo vadovus. Nebuvo ki- sienį, kad galėtų praplėsti savo akiratį, ramiai įvertintos išeities, kaip tik teisintis jaunystės klaidomis ir tų susidariusią padėtį ir suplanuotų tolimesnę veiklą. prisitaikyti prie rusų dalinio stovyklavimo motinos Pasirūpinau jo kelione į Drezdeną ir iš ten – į Stamnamuose. Abi kovojančios pusės visą savaitę rengė bulą. Vertėtų aprašyti visus įvykius, kaip buvo gautas išpuolius, kurie buvo sėkmingesni vietovės kelius ir tautos atstovo pripažinimas. Simonas turi raštus, jeitakelius žinojusiems konfederatams. Netekęs kelioli- gu juos išsaugojo, istorijai apie šiuos įvykius nušviesti. kos vyrų rotmistras reikalavo pastiprinimo. Atsiliepę Jam išvykus viskas tarsi nurimo ir, rodos, niekas jau rusų daliniai išvyko į Jonavą dviem keliais – iš Kauno negalvojo apie konfederaciją. ir iš Vilniaus per Ukmergę.

Tuo metu Pulavskis ir keli šimtai kovotojų per Žinios apie rusų judėjimą privertė kovotojus pa- Brastą įsiveržė į Volkovysko ir Slonimo pavietus, resitraukti į Leompolį3 prie Ukmergės. Juos persekiojo kvizavo pašto stočių inventorių ir gerokai sustiprėiš Jonavos išvykęs rotmistro dalinys. Visa tai vyko ję sėkmingai agitavo visus vienytis į konfederaciją. spontaniškai, neapgalvotai. Apsvarstęs tolimesnius Taigi pradžioje Pulavskiui gerai sekėsi, tačiau netruįvykius, supratau, jog privalau dalyvauti kovose, kad kus prasidėjo pirmieji nesutarimai. Konfederacijoje galėčiau padėti broliui. Nedelsdamas parašiau mani- aktyviai ėmė reikštis Brastos vaivada Horainas, Ziofestą – Lietuvos konfederacijos aktą, kuriuo Medek- lovsko seniūnas Pacas ir Lietuvos raikytojas5 Sapiega. ša buvo paskelbtas Kauno maršalka, o Šveikauskas Konfliktą dar labiau kurstė LDK ir Karūnos dalinių – Ukmergės maršalka; aktą patvirtino Ukmergės nekoordinuoti veiksmai ir savavališkas jų aprūpinimas kanceliarija. Sužinoję apie rusų pėstininkų dalinį, provizija, nepaisant rusų kariuomenės grėsmių. Tokių vykstantį su patrankomis iš Vilniaus, kovotojai su- nesutarimų pasekmės buvo akivaizdžios: Pulavskis su rengė pasalą Upytės paviete: vienoje laukymėje už- savo žmonėmis pasitraukė į Lenkiją (Karūnos teritoripuolė dalinį, nukovė jo vadą husarų majorą ir per ją), svetima kariuomenė puolė Lietuvos konfederatus, 10 karių. Šios aplinkybės sustabdė rusų dalinio žygį, kurių vadovai dar neprasidėjus mūšiui pabėgo, daugiau leido man konfederuoti Upytės paviete ir paskirti Lo- nei 1000 kovotojų pateko į nelaisvę, likę išsilakstė. pacinskį naujuoju maršalka. Taigi pagausėjusi konfederatų kariuomenė nuvyko į Žemaitiją ir apsirūpino Atrodė, kad Lietuvoje konfederacija žlugo. Vis dėlginklais, arkliais ir apranga. to Pacas, Sapiega, Horainas ir kiti Lietuvos gyventojai

66

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

nenurimo. Laikraščiai rašė, kad Vengrijos pasienyje jie kartu su Ružano pakamariu Krasinskiu paskelbė generalinę6 konfederaciją, paskyrė save maršalkomis, kad generalumo pagrindu galėtų visoms karinėms struktūroms įsakinėti, vertinti tautos reikalus ir jai atstovauti. Mus įtikinėjo, kad maršalkas remia pats Vokietijos imperatorius, tarp jų yra ir prancūzų karininkų. Brastos kašteliono p. Matuševičiaus kreipimasis, rašytas Krokuvos kašteliono, Karūnos etmono p. Branickio vardu prašė manęs išsiųsti konfederacijos paskirtus Lietuvos maršalkas į Bielską, kad jie prisijungtų prie generalinės konfederacijos. Pažadėjau tuos pasislėpusius miškuose ponus surasti ir, sutaręs susitikti ties Šilais, pranešti jiems šią žinią. Visi noriai sutiko su pasiūlymu ir žadėjo remti pinigais. Nebuvo jokių paskyrimo aktų ar raštų, todėl ėmiau pats skirti Kauno, Upytės, Ukmergės, Smolensko ir Starodubovo maršalkas, o jų rėmėjus paskyriau konsilieriais pagal bendrą teiginį „Mes, s e n a t o r i a i v a l d i n i nk a i...“, kuris pateko į maršalkų aktus, o paskirtieji galėjo naudoti minėtų aktų ištraukas jau sėdėdami generalinės konfederacijos atstovų kėdėse.

Gavęs motinos nurodymą ir palaiminimą, 1769 m. turėjau įsigyti Skarulius, kuriuos nuo Jonavos skyrė Neries upė. Susisiekiau su tuomečiu Kauno miesto seniūno pavaduotoju ir sutariau kainą (130 tūkst. lenkiškų auksinų), atidaviau jam Milagainių kaimą, kurį nuomojau iš Skarulskių, o taip pat – Kauno pavieto vėliavininkus (už 50 tūkst. lenkiškų auksinų). Likusią sumą pasiskolinau ir mokėjau dalimis. Šį pirkinį aš vertinau tiek, kiek jis atitiko mano motinos, kuri baiminosi, kad kaimynas gali sužlugdyti jos pastangas plėsti Jonavos miestelį, lūkesčius. Be to, būdamas taip arti, galėjau dažniau matyti motiną.

Sprendimas nusipirkti žemių buvo pirmoji mano neapgalvota nesėkmė, nes apskritai tokių rūpesčių nesitikėjau. Lėšų trūko įvairiems ūkio darbams, papildomas skolas lėmė ir mano, kaip savo luomo atstovo, neryžtingumas: nesugebėjau apsaugoti įsigyto turto nuo dvaro ekonomų savivalės ir tuo metu šalyje kilusio sąmyšio.

Liepos mėnesį, per pačią pjūtį, mane aplankė viešnios – motina ir tetos, kurios iš mano namų galėjo matyti Jonavą pro iškirstą miško tankmę, skyrusią abi vietoves. Motinos sveikata jau šlubavo, ji dažniau gulinėjo lovoje, tačiau, prisipažįstu, motinos artumas ir mano prieraišumas padėjo pamiršti baimę dėl galimos netekties. Taip jau yra, kad apie nepageidaujamą reiškinį stengiamės negalvoti.

Rudenį turėjau išvykti dėl labai svarbių kapitulos7 reikalų, t. y. turto 4 m. nuomos. Buvau išrinktas kapitulos prezidentu ir 8 m. gavau vertingiausią kapitulos nuosavybę – Strešiną8 – pagal visiems priimtinas papildomas sąlygas: įsipareigojau įkurti miestą, pastatyti 40 namų, žemę suskirstyti į sklypus ir sutvarkyti, pa-

gerinti prastą gyvąjį inventorių. Iš iškirstų miškingų vietovių, javų derliaus ir žmogiškojo kapitalo tikėjausi gauti didelių pajamų. Todėl kapitulai galėjau sumokėti 50 tūkst. lenkiškų auksinų metinį nuomos mokestį pinigais, kuriuos man sumokėjo Vilniaus kun. vyskupas, gavęs leidimą naudotis mišku.

Ekonomu paskyriau nuo vaikystės man tarnavusį p. Kuliešių, kurį buvau nuvežęs į Volpą9. Esu linkęs prisirišti prie savo aplinkos žmonių, nepaisau patiriamų nuostolių dėl jų nesugebėjimo greitai ir sumaniai tvarkyti reikalus, kaip kad Kuliešiaus atveju. Sunku prisiversti atsisakyti netikusio, nors ir paslaugaus tarnautojo. Vienas iš jų buvo p. Petravičius, kuris sukėlė man daug problemų ir, kad ir kaip skaudu, nei man, nei sau nieko gero nepadarė. Tiesa, kai pradėjau ieškoti priežasčių, supratau savo aplaidumą, kuris buvo susijęs su metinių apyskaitų ignoravimu. Buvau blaškomas labai skirtingų veiklos sričių ir negalėjau visur suspėti, o laikui bėgant tapau dar lėtesnis.

Baigdamas eiti pareigas kapituloje, gavau žinią apie pablogėjusią motinos sveikatą ir prašymą atsiųsti gydytoją. Skubiai išsiunčiau daktarą Chmielskį, dar neįtardamas apie gresiantį pavojų, nors atsargių užuominų jau buvo. Antroji motinos žinutė ragino skubiai atvykti, tad turėjau baigti kapitulos posėdžius.

Mane apėmė skausmingas liūdesys, kai negavau įprasto, taip širdžiai mielo motinos pasveikinimo, lydėjusio kiekvieną mano apsilankymą jos namuose – ji silpo karščiuodama iki sąmonės netekimo. Pradėjo linkti mano kojos, visą kūną apėmė drebulys.

Broliai guodė, kad karščiavimas praeis – trumpam nusiraminau. Iškvietėme geresnį daktarą, žydą Lachmaną, o gydytoją Chmielskį išsiuntėme, tačiau mūsų pastangos buvo bergždžios, viltys blėso. Pamainomis budėjome prie motinos – trys broliai, sesuo, dvi marčios ir visa namų tarnyba, kuriai vadovavo vienas iš mūsų. Toji liūdna ir jau paskutinė mūsų paslauga geriausiai iš visų motinai neliko be aukščiausio atlygio – nuolat teikiamo mums palaiminimo ir padėkos, kokią tik galėjo duoti graudžiai sujaudinta širdis. Akimirką, kai jos sąmonė trumpam prašviesėjo, akimis ji susirado mane ir, davusi ženklą pasilenkti, jaudulio paveiktu balsu pasakė: „Sūnau, darai man paslaugą, kaip sūnus motinai, bet neužmiršk dvasininko paslaugos. Tikiu, kad mylėdamas mane, myli ir mano sielą. Pasirūpink, kad nebūčiau pažeminta išganymo akivaizdoje, ir daryk taip, kaip religija reikalauja; noriu, kad tu duotum man paskutinį patepimą.“ Kitą kartą ji pasakė: „Nedarau jokių dalybų, visus jus vienodai myliu, pasidalykite turtą taikiai ir teisingai. Atsiskaitykite su mano tarnautojais ir pasirūpinkite jais, o mano ir jūsų tėvo vėlių nepamirškite.“ Atsisukusi į mane, nenorėdama įžeisti kitų sūnų ir savo marčių, tyliai pasakė: „Juozeli, tavo globai palieku savo našlaitę, būk jai tėvu ir motina.“ Taip kalbėjo apie mano seserį...

67

TAUROSTA Sirgdama keletą kartų motina atliko išpažintį ir priėmė Komuniją. Tvirtai tikėdama, neprarasdama vilties, nors ir išgyvendama skausmą, ji troško mano maldų. Ligonę stebėjęs gydytojas, išbandęs visus gydymo metodus, liūdniausios dienos išvakarėse, lapkričio 9-osios vakarą, pasakė, kad liko ne daugiau kaip 12 valandų. Susikaupiau dvasininko pareigoms.

Ramiai paklausiau, ar motina pageidauja išpažinties, o ji atsakė, kad jos sąžinė jau rami, bet į kitą mano klausimą, ar norėtų gauti paskutinį patepimą, atsakė klausimu: „Ar jau laikas? Tai prašau...“ Po to dėkodama priglaudė mano galvą prie savęs ir pabučiavo.

Atlikau paskutinį patepimą. Po kurio laiko, norėdama priimti Komuniją, tarsi užsnūdo, rankose laikydama kryželį. Staiga motiną išmušė prakaitas – mes pagalvojome, kad ligonė sveiksta. Deja, lapkričio 10 d., pirmą valandą po vidurdienio, pastebėjau merdėjimo požymius ir priklaupęs pradėjau balsu skaityti comendationem animae. Kai baigiau melstis, motina Dievui atidavė dvasią...

Dabar, rašydamas šiuos atsiminimus, esu tame pačiame kambaryje, prie tos pačios lovos turbūt jau tūkstantąjį kartą lieju ašaras. Nesidroviu savo silpnybės ir kartu su šv. Augustinu apverkiu netektį motinos, kuri mus, našlaičius, po tėvo mirties globojo, pati našlaudama iki gyvenimo pabaigos. Jai visa savo esybe jaučiu negrąžinamą skolą už išmintingas pastabas ir dorovingus perspėjimus. Netekau žmogaus, kuris nuoširdžiai džiaugėsi mano sėkme ir liūdėjo dėl nelaimės ar žalos. Praradęs ją, netekau visko ir, galiu dabar patvirtinti, kad motinai mirus prasidėjo mano rūpesčių ir nesėkmių laikai. Mirė geriausia iš visų motinų – religinga, be jokio šventeiviškumo, atvira pasauliui, sveiko proto, kuris jai leido patirti visavertį gyvenimą be mažiausių priekaištų, puikios savitvardos, visiems sūnums vienodai teisinga, žmoniška ir dvasinga. Mirė būdama 65 m. Kauno žemės raštininko Mykolo Zabielos ir Minsko vaivadaitės Onos iš Bialozorų vienatinė duktė, gyvenime geriausia žmona, puikiai tvarkiusi ne tik namus, bet ir likusi našle – prekybą ir ūkį; mokėjo mus, savo vaikus, tinkamai auklėti, kaip ir visą namų aplinką valdyti.

Sudėtingomis gyvenimo sąlygomis motina ryžosi globoti net tris Odinecaites ir du Odinecus, gimusius iš mūsų tėvo netikros sesers Kaminskos. Ši globa buvo įteisinta tribunoliniu dekretu. Dar daugiau – būdama našlė rūpinosi Kosakovskiais, kurie vėlgi buvo Kaminskos palikuonys, ir dar kitais našlaičiais, nors iš jų deramo dėkingumo nesulaukė.

Silpna sveikata neleido įgyvendinti visų užmojų, tačiau jų neapleido ir susikrimtusi sakydavo: „Dievas davė, Dievas ir paėmė, tebūnie pagarbintas Jo vardas.“ Namuose ji buvo labai žmogiška ir maloni, net didžiausi sambūriai jos netrikdė, bet džiugino. Marčios jos namuose praleisdavo pogimdyminį laikotarpį, o vaikaičių auklėjimas buvo jai didžiausias malonumas.

68

2016 NR. 1 (2)

Laiškus rašė lengvai, aiškiu stiliumi, išsireikšdama stipriais žodžiais. Brastos kaštelionas10 Matuševičius, rašydamas apie mūsų laikmečio iškilias moteris, pirmiausia pamini mano motiną.

Iš Šilų ji išsikraustė į Jonavą tik iš pagarbos savo vyrui, mūsų tėvui, norėdama tęsti jo pradėtą darbą – statyti ir plėsti Jonavos miestelį. Šioje vietovėje daug investavo tiek dvaro namų, tiek miestelio statybai. Pastatė bažnyčią ir rūpinosi jos šventinimu, stengėsi užtikrinti ilgalaikį finansavimą. Ji norėjo, kad bažnyčios frontone būtų nutapytas paukščio lizdas su penkiais iš jo pakylančiais naktikovais ir užrašu: „Kai tėvas ir motina miršta, Dievas juos globoja.“ Tikiuosi, kad Dievas leis išpildyti šį troškimą – pavaizduoti penkis motinos vaikus kaip giminės herbe esančiais naktikovais. Šiuo mano gyvenimo laikotarpiu anksčiau buvęs mielas namas virto liūdesio buveine, iš kurios viską palikęs skubėjau išvykti neturėdamas nei norų, nei jėgų. Pašarvojęs motiną Jonavos bažnyčioje, prieš būsimas laidotuves Kaune atsivežiau liūdinčią seserį pas save į Vilnių, kad čia ją galėtų prižiūrėti daktarai.

Mano brolis, iždo raštininkas, išreiškė nepasitenkinimą, kad ne jis, vyriausias sūnus šeimoje, tokius reikalus tvarko, nors jau visi gyvenome savarankiškai. Tokiomis aplinkybėmis man į galvą neatėjo formalumai, apskritai savo reikalų tvarkyti negalėjau, tad visi susitarėme turtą pasidalyti taip, kad man, kaip arčiausiai reziduojančiam, tenka Jonava, Šilai ir Martyniškis, o mano broliui, žemės raštininkui, – Glebava11 ir Simaniškiai12. Sutarėme galutinį atsiskaitymą atidėti vėlesniems laikams.

Vilniuje negalėjau pamiršti netekties skausmo, juolab kad sesuo dar labiau jį aitrino kaskart ašarodama prie stalo ir net vykstant posėdžiams. Visi įtikinėjimai, pramogos, gėrybės negalėjo jos nuraminti, nors dėjau daug pastangų.

Palikęs seserį Vilniuje, skubėjau į Kauną rengti motinos laidotuvių. Laikas buvo tinkamas, nes darbą baigė seimelis, kuriame dalyvavo ne tik mano giminės, bet ir dauguma pavieto. Laidotuvėms pakviečiau du vyskupus – kun. Zienkovičių ir kun. Chencinskį, o laidotuvių pamokslą sutiko pasakyti Vilniaus kanauninkas kun. Siesčencevičius. Buvau tikras, kad šiam iškiliam pagarbos aktui lėšų taupyti negalima ir kuo jis bus iškilmingesnis, tuo geriau išreikš mano dėkingumą motinai. Tad laidotuvės tęsėsi tris dienas su vakariniais budėjimais, mišiomis ir pamokslais, po kurių aplankiau Lietuvos medžioklio, mano dėdės Zabielos Raudonąjį dvarą13, o taip pat Upninkuose liūdinčią savo tetą Pajūrio Petravičiaus Civunienę, kuri nuoširdumu priminė mano motiną. Nedrįsdamas grįžti į Jonavą po motinos mirties, sugrįžau į Vilnių pas seserį.

II. Jubiliejai

1770 m. nuvykau į Strešiną tvarkyti reikalų ir, kaip kasmet iki 1774 m., dalyvavau liturginėse šv. Juozapo apeigose. Grįždamas sakiau pamokslą Lietuvos sargybinio Liudviko Pociejaus ir jo žmonos laidotuvėse.

Pamokslo, kurį vėliau leidau spausdinti, turinys jaudino klausytojus, nes mane sukrėtė asmeninė netektis – ištisus metus negalėjau ramiai, be jaudulio ir ašarų motinos vardą minėti.

1771 m. pastebėjęs griūvančią Volpos bažnyčią, pradėjau statyti naują mūrinę už 30 tūkst. lenkiškų auksinų. Naugarduko vaivada kun. Jablonovskis, būdamas Volpos seniūnu, neišlaikė bažnyčios, nors buvo įsipareigojęs, todėl kad galėčiau išieškoti jo skolas, pradėjau teismo procesą dvasiniame tribunole.

Teismas pripažino mano teises į Jablonovskio giminės palivarką, duodantį pelną daugiau nei 70 tūkst. auksinų. Kad galėčiau patvirtinti išlaidų teisėtumą, turėjau dalyvauti LDK asesorijos14 procese. Varšuvoje gavau dekretą, kuris patvirtino teismo sprendimą.

išlaidas, kurias skyriau Vilniuje areštuotam Krokuvos vyskupui gelbėti.

Kaskart apsilankydamas Strešine pastebėjau, kad tenykščius gyventojus pasamdyti lengva. Pasamdžiau keliasdešimt žmonių žemės ūkio ir statybos darbams Skaruliuose. Anksčiau buvau perkėlęs iš Strešino į Skarulius nemažai suvargusių kampininkų, kurie, kaip pasirodė, vos atkutę turtingesniame krašte bėgo atgal ir išsinešė gana daug turto, – tai padarė man daugiau žalos, negu suteikė naudos. Naudingesni pasirodė žmonės iš Volkovysko ir mano klebonijos, kurios dirbamosiose žemėse buvo santykinai didelis gyventojų skaičius. Čia buvo įkurti smulkūs ūkiai, kurie neteikė jokios naudos ad fundum. Nusprendžiau neliesti žmonių, turinčių bent ketvirtį valako, o kitus, praktiškai neturinčius pajamų bežemius, perkėliau į Skarulius ir vyliausi, kad laikui bėgant jie pripras prie naujos vietovės. Mano išlaidos buvo per didelės, tačiau beliko guostis, kad ateinančios kartos kels šio krašto gerovę, o ir mano giminės turės naudos. Suprantu, kad padariau politinę paslaugą publico, perkeldamas žmones iš tankiai gyvenamos vietovės į tuščią kraštą.

Tokiu skausmingu būdu stengiausi suteikti žmonėms geresnių sąlygų. Žinoma, kiekvienam tokios akcijos dalyviui sunku palikti gimtinę, bet geresnio gyvenimo vizijos įveikia visas kliūtis.

Teismo reikalai ir kapitulos byla dėl Kamenčyznos vertė mane išlaidauti dažnoms kelionėms į Varšuvą. Šį miestą pažinojau menkai, todėl buvau dėkingas dėdei – šambelionui p. Zabielai, kuris nuolat lankėsi karaliaus dvare, o mane, kaip savo sūnų, globojo ir supažindino su Varšuvos aukštuomene. Jis pakvietė mane į Lietuvos didžiojo etmono žmonos p. Oginskienės namus, kuriuose susipažinau su įvaiŠios akcijos metu atsirado galimybė efektyviau riais žmonėmis. tvarkyti ūkio reikalus. P. Milkovskio nuomai atidaviau savo palivarką, esantį Baltųjų rūmų klebonijoje.

Didelį dėmesį p. Oginskienės namuose man rodė Pasibaigus terminui, Milkovskis norėjo, kad pratęsponai Valigurskiai, kurie tvarkė Krokuvos kun. vys- čiau nuomą, tačiau žmonės skundėsi dėl lažo tolimuose kupo namų ekonominius reikalus. Jie gerai žinojo Milkovskių giminės palivarkuose. Valdytojas teiir vertino mano paslaugas Vilniaus vyskupui, todėl sinosi, kad neranda darbo tokiam dideliam baubuvo man itin draugiški ir netrukus tapo mano bičiu- džiauninkų in fundo skaičiui, todėl neprieštaravau liais, skolino pinigų ir net tėviškai mane globojo. pasiūlymui įdarbinti trečdalį valstiečių ir taikyti darbininkams savanorišką činšą. Činšą mokėjusių ir Vis dėlto Varšuvoje nepajėgiau pakeisti savo, kaip tradicinių baudžiauninkų bendravimas parodė, kad dvasininko, gyvenimo būdo ir perimti tenykščių pre- jau dauguma pageidauja dirbti činšo15 sąlygomis. Vilatų įpročių. Jie laikė mane pernelyg skrupulingu jau sus patenkinti galėjau tik palivarką padalijęs į atskivien dėl ilgos mano sutanos, visuomet tvarkingos ir rus sklypus. suteikiančios dvasininkui deramą santūrumą, taip pat ir dėl mano išskirtinio elgesio su moterimis – venGavau gerokai didesnį pastovų pelną, net įskaitant giau bučiuoti joms rankas, nes laikiau familiarumą metinių atsiskaitymų išlaidas ir investicijas, palyginti nepadoriu dalyku, žeminančiu dvasininko luomą. Be su nuomos pelnu. Vis dėlto tokiais atvejais derėtų atito, suvokiau, kad atsargus elgesys leidžia išvengti ap- džiau vertinti ūkinės veiklos informaciją. kalbų ir yra veikiau mano pranašumas nei trūkumas.

Kartą, pakviestas pietų pas karalių, buvau nemalo1772 m. iš užsienio į šalį grįžo mano brolis p. paniai nustebintas ir nepatenkintas viešomis kalbomis taurininkas, nusiteikęs tęsti konfederacijos pradėapie vyskupus. Toks įtarumas man atrodė neįprastas. tus darbus. Papasakojo, kad iš Saksonijos išvyko į Pašiurpau, kai karalius be jokių užuolankų manęs Turkiją, kurioje susipažino su pataurininku Potocpaklausė, ar Vilniaus vyskupas turi meilužę. Mano kiu, prisiėmė tautos delegato titulą ir veikė tautos atsakymas daugumai atrodė neįtikėtinas. Supratau vardu. Atvežė pripažinimo ženklus: turkišką palaišios visuomenės požiūrį į dvasininko luomą ir tai, dinę ir kt., kuriais jis buvo pagerbtas kaip tautos kad mano atsiribojimas yra kritikuojamas. Vis dėlto delegatas, be to, išrūpino Portos raštus su paramos nekeičiau savo nuostatos ir nelaikiau save Varšuvos patikinimais lenkams ir Saksonijos dvarui. Grįžęs žmogumi, o ir miestas buvo man nemielas, nepaisant į Saksoniją, susidūrė su generalinės konfederacijos bičiulystės su Valigurskiais, kompensavusiais mano šalininkais ir su jam būdingu humoru paniekino

69

TAUROSTA jų pretenzijas į prerogatyvą ir pirmenybę be jo, Lietuvoje konfederacijos įkūrėjo ir lenkų tautos atstovo Turkijoje. Šios varžytuvės pakurstė pavydą, iškėlė autoritetą virš tikrųjų vertybių, paskatino generalinius konfederatus publikuoti universalą, skelbiantį brolį tėvynės ir konfederacijos priešu, ir taip paakino jį priešintis.

1. Dvaro valdžios pareigūnas – vyno rūsių saugotojo padėjėjas.

2. Valdžios pareigūnas – teisėjas ginčuose dėl ribų, sienų.

3. Leonpolio dvaras.

4. Dvaro valdžios pareigūnas, vyno rūsių saugotojas, pateikėjas kunigaikščio pietų stalui.

5. Dvaro valdžios pareigūnas duonos ir patiekalų pjaustytojas.

6. Visuotinė, visiems privaloma.

7. Vyskupo patariamoji institucija.

8. Miestas, dabar Baltarusija, Gomelio sr.

9. Miestas, dabar Baltarusija, Gardino sr.

10. Lietuvos Brastos (Bresto) pilies ir apylinkių valdytojas.

11. Dvaras Pakruojo r.

12. Simaniškių kaimas Pakruojo r.

13. Raudondvario dvaras Kauno r.

14. Asesorius – kandidatas į notarus.

15. Žemės nuoma mokant grynaisiais arba dalį natūra.

70

2016 NR. 1 (2)

Martyniškių dvaras – Kosakovskių giminės senoji tėvonija. Plano schema. Aut. nežinomas.

II. Jubiliejai

PRANAS DOVALGA-RAMUTIS (1911–1941 m.)

GYVENIMAS LIETUVAI IR ČEKIJAI Petras Algis Mikša, žurnalistas, žurnalo ,,LIETUVA IR ČEKIJA“ redaktorius ir leidėjas

Žurnalistas, vertėjas Pranas Dovalga-Ramutis (gim. 1911 m. spalio 2 d.) krito nuo vokiečių esesininkų kulkos 1941 m. lapkričio 17 d. nacių okupuotoje Prahoje, Ruzynės kareivinių manieže. Prieš pusantro mėnesio jam sukako 30 m. Tą dieną vokiečiai sušaudė keturis antinacinio pasipriešinimo dalyvius. 1941 m. lapkričio 18 d. laikraščio „Moravská orlice“ pirmajame puslapyje pasirodė nedidelė žinutė. Tuometės Čekoslovakijos telegramų agentūra Prahoje pranešė, kad „vykdydamas Reicho protektoriaus Čekijoje ir Moravijoje 1941 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Prahos ypatingasis teismas 1941 m. lapkričio 17 d. nuteisė mirties bausme sušaudant: Praną Dovalgą, žemės ūkio inžinierių iš Prahos, Aloyzą Černį, pagalbinį statybos darbininką iš Motyčino, Miloslavą Kočį, kirpėją iš Lištianų, Karelą Runštuką, batsiuvį iš Tršebechovicų prie Orebeno. Nuosprendis buvo įvykdytas 1941 m. lapkričio 17-ąją“. Egzekucijos valanda nacių dokumentuose nenurodyta. Nužudytųjų palaikai sudeginti krematoriume.

Suprantama, sovietinės okupacijos metais apie panašius veikėjus nebuvo galima rašyti (jie buvo „spec. fondiniai“), todėl niekas į jų darbus nesigilino. Buvusios Čekoslovakijos tyrinėtojai P. Dovalgos pavardę pirmą kartą paminėjo 1985 m.

P. Dovalga buvo aktyvus Lietuvos Respublikos 4-ojo dešimtmečio žurnalistas, visuomenininkas, vertėjas bohemistas. Dalyvavo „Jaunosios Lietuvos“ ir Šaulių sąjungų veikloje, daug rašė spaudoje, studijavo Čekoslovakijoje. Ten susipažino ir palaikė ryšius su žymiais to meto čekų ir slovakų rašytojais, žurnalistais, bendravo su diplomatais, menininkais ir kitais visuomenės veikėjais.

Vis dėlto pradėkime iš pradžių. Telšių vyskupijos kurijos archyvuose rastas Kulvos Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygos rusiškas įrašas byloja, kad 1911 m. spalio 3 (16) d. buvo pakrikštytas Kazimiero ir Onos Čechanavičiūtės Dovalgų sūnus Pranciškus, gimęs 1911 m. spalio 2 (15) d. Laikiškių Šiais laikais Ruzynėje žuvusiųjų nuo nacių kulkų kaime (Jonavos valsčius, Kauno apskr.). atminimą įamžino memorialas, parengta istorinė ekspozicija.

P. Dovalga 1938–1941 m. dalyvavo čekų tautos pasipriešinime okupantams vokiečiams. Tuo metu jis studijavo Prahoje ir Bratislavoje. Okupacijos pradžioje P. Dovalgai, kaip užsieniečiui, matyt, dar negrėsė koncentracijos stovykla ar kalėjimas. Kol nematėme jo bylos, kuri saugoma valstybiniame archyve Prahoje, negalime pasakyti, kuo jį kaltino vokiečių gestapas, tačiau mirties nuosprendis neleidžia abejoti antinacine P. Dovalgos veikla.

Daugelį metų jis buvo tarsi išbrauktas iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, bibliografai, istorikai, literatūros kritikai apie jo nuveiktus darbus nerašė.

Joks Lietuvos ar kitos šalies informacinis leidinys ar enciklopedija nepateikė P. Dovalgos biogramos.

Skelbdami spaudoje žinias ir faktus apie jo gyvenimą ir veiklą, tikimės, kad žmonės, ypač Jonavos rajono gyventojai, suteiks informacijos apie žemietį prieškario žurnalistą ir vertėją.

P. Dovalga – studentas. 1933 m.

71

TAUROSTA Vaikystę ir jaunystės metus Pranas praleido Pabartonių kaime, nes tėvai, neturėdami savo sodybos, iš Laikiškių persikėlė į netoliese už miško ant Neries kranto esantį Pabartonių vienkiemį, kur įsikūrė visam laikui.

Sovietų okupacijos metais Laikiškių kaimas ir Pabartonių vienkiemis priklausė Čičinų apylinkei (centras – Čičinų kaimas), kuri įėjo į Jonavos rajono sudėtį. P. Dovalgos slapyvardis Ramutis, kuriuo jis pasirašinėjo iš čekų kalbos išverstose knygose, spėjama, kilo iš Ramučių miško (ar gyvenvietės) pavadinimo. Gyvenvietė, kuri šiuo metu priklauso Karmėlavos seniūnijai, kūrėsi XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje, Lietuvos Respublikos Vyriausybei pradėjus vykdyti žemės reP. Dovalga (dešinėje) su draugais Vytauto Didžiojo formą, kai buvusio Davalgonių dvaro žemę padalijo kuopos sodelyje Jonavoje, 1931 m. rugsėjis. kariams savanoriams ir dvaro darbininkams. Davalgonys (ar Davalgoniai) žinomi nuo XVI a. Lietuvos metrikoje 1567 m. minimi šlėktos (bajorai) Davalgos priimtas. Stodamas į universitetą, dokumente nuro(Dawalgowicze) iš Karmėlavos parapijos. Mokykloje dė, kad jo gyvenamoji vieta – Pabartonių vienkiemis.

P. Dovalga savo pavardėje po „ D“ rašė „a“.

Spalio 4 d. vėl pateikė prašymą rektoriui, nes „staiga aplinkybėms pasikeitus“, jo „ekonominis stovis visai Išlaikęs stojamuosius egzaminus į Jonavos vidu- pairo“, ir jis negalįs „studijuoti pasirinkto dalyko“, rinę 4 klasių mokyklą, P. Dovalga buvo į ją priimtas todėl paprašė leisti „persikelti Teisių fakultetan stu1921 m. rugpjūčio 24 d. dijuoti teisę“. Studijuodamas teisę P. Dovalga gyveno Jonavoje.

Pranukas, matyt, buvo judrus pramuštgalvis jaunuolis, nes vartant pedagogų tarybos protokolus tarp Praėjus vieneriems metams, 1930 m. spalio 18 d., mokinių, kuriems buvo sumažintas stropumo laips- jis parašė pareiškimą Vytauto Didžiojo universiteto nis, šmėžuoja ir P. Dovalgos pavardė. rektoriui ir paprašė visus dokumentus, jam iš universiteto išstojus (toks dokumentas byloje nerastas) Prano klasėje mokėsi jo brolis Kazys. 1925 m. 4-tą „persiųsti betarpiai Žemės ūkio akademijos ponui klasę baigė 13 mokinių, pirmuoju sąraše įrašytas K. rektoriui“.

Dovalga, po jo – jauniausias klasėje keturiolikmetis P. Dovalga.

P. Dovalgos pavardę aptinkame Žemės ūkio akademijos studentų 1930 m. sąraše. Jis studijavo AgroP. Dovalga, baigęs Jonavos vidurinę mokyklą, įsto- nomijos skyriuje. jo į Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos gimnaziją suaugusiesiems Kaune.

1933 m. viduryje P. Dovalga nusiuntė prašymą akademijos rektoriui išbraukti jį iš studentų sąrašo. Šią gimnaziją lankė negalintys mokytis įprastinė- Prašymas buvo patenkintas. Išsamesnė pasišalinimo je gimnazijoje asmenys: valstybės tarnybų, įstaigų ir iš Žemės ūkio akademijos studentų bendruomenės įmonių tarnautojai, Lietuvos kariuomenės kariai, ka- priežastis nenurodyta. Galime tik spėlioti – gal tai surininkai, savanoriai, invalidai ir kiti. Gimnazijai (joje siję su maksimalistiniu principingos asmenybės chamokėsi beveik 200 mokinių) vadovavo mokytojas rakteriu, temperamentu?

Jonas Norkus, kuris dėstė lietuvių kalbą ir istoriją. P. Dovalga tuo metu jau dirbo dienraščio „Lietuvos ai1933–1934 m. m. P. Dovalga jau studijavo Čekoslodas“ redakcijoje. vakijoje. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma įrišta 583 sunumeruotų lapų knyga – „1933 m.

1929 m. gegužės–birželio mėn. vyko baigiamieji Lietuvos piliečiams duotų užsienio pasų 4 alfabetas“. egzaminai. Visus P. Dovalga išlaikė gerais pažymiais. Viename knygos puslapyje yra du įrašai, rodantys už1929 m. birželio 17 d. gimnazijos pedagogų taryba sienio paso P. Dovalgai išdavimo datą: 1933 m. spalio posėdyje nutarė išduoti brandos atestatus 31 abiturien- mėn. ir vėlesnę – 1933 m. liepos 31 d., nors buvo paratui, tarp jų – P. Dovalgai. šytas ankstesnis mėnuo.

Baigęs gimnaziją P. Dovalga rudenį sumanė toliau Kol Lietuvos archyvuose ar bibliotekų rankraštystudijuoti statybos mokslus Kaune – Lietuvos uni- nuose nebuvo rasta išsami P. Dovalgos autobiografija versiteto Technikos fakultete. Rektorius patenkino (curriculum vitae), negalima teigti, kad jo pragyvenijo prašymą – 1929 m. rugsėjo 13 d. P. Dovalga buvo mo šaltiniu tapo vertimai, aktyvus bendradarbiavimas

72

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai

įvairioje to meto periodinėje spaudoje. Gal reikėjo padėti tėvams? Apskritai, kas jį paskatino susidomėti bohemistika?¹ Į šį klausimą mes dar negalime atsakyti.

kad sklandus, žodingas ir nesijaučia vergiško originalo sekimo. Tikslesnis vertimo įvertinimas būtų galimas, suprantama, tik palyginus su čekiškais originalais“.

Jonavos valsčiaus kaimuose – sulenkintuose, apAntologiją vertino ir „Židinys“ (1936, Nr. 4, p. 491– gyvendintuose rusų kolonistų – žmonės gyveno skur- 492); autorius pasirašė J. B. inicialais (Julius Būtėnas?). džiai, retas jaunuolis galėjo svajoti apie mokymąsi Recenzentui užkliuvo antologijos pavadinimas („gal aukštojoje mokykloje. šiek tiek pernerimtis, pikantiškai skambančiu vardu – „Besišypsanti mergaitė“). Keistokai šiandieną atroP. Dovalga, atrodo, buvo kieto būdo maksima- do panašūs priekaištai – juk Čekoslovakija tais laikais listas, patriotas, aktyvus ir sąmoningas Lietuvos buvo jauna valstybė, turinti moteriškos giminės pavaRespublikos pilietis (šaulys, jaunalietuvis). Tai at- dinimą. Ir vertėjo darbo kokybe jis liko nepatenkinskleidžia jo mintys ir darbai, kurie padėjo nugalėti tas: „Iš po vertėjo plunksnos išėjusios novelės beveik gyvenimo sunkumus. visos turi vienodą atspalvį. Kiek labiau skiriasi Čapekas [...] ir Vančura [...]“ Pirmieji P. Dovalgos-Ramučio vertimai iš čekų kalbos mūsų spaudoje pasirodė 1930 m.² Žinomo vertėjo E. Viskantos (A. K-nas slapyvardžiu) atsiliepimas buvo išspausdintas žurnale „Vairas“ 1934 m. Čekoslovakijos leidinyje ČIN (Nr. 6) iš- (1937, Nr. 9, p. 105–108). Recenzija pradedama pagyspausdintas P. Dovalgos straipsnis „Jaunoji Lietuva“, rimu vertėjui: „Kūrinėliai parinkti vis kitokiomis nekuriame glaustai, bet informatyviai aprašyta jaunos sikartojančiomis temomis; kiekvienas atskleidžia vis valstybės politika, ekonomika, kultūra. 1935 m. „Sa- naują čekoslovakų tautos gyvenimą, parodo vis kitokalo“ leidykla išleido Ivano Olbrachto (tikr. pav. Kami- niško verslo, kitoniškos padėties, aplinkos, kitoniškos las Zemanas, 1882–1952 m.) romaną „Plėšikas Nikola psichinės struktūros žmones.“ Recenzentas su ironija Šuhaj“. 1936 m. išėjo pirmoji čekoslovakų literatūros atsiliepia apie, jo nuomone, vertėjo kuklumo stoką, antologija lietuvių kalba – „Besišypsanti mergaitė“ sakydamas, kad jis pasirinko „charakteringiausius“ (išleido „Spaudos fondas“). Tai buvo svarbus įvykis autorius ir „charakteringiausius“ jų kūrinius. Bet juk Lietuvos ir Čekoslovakijos kultūrinių ryšių istorijoje. vertėjas knygos apžvalginiame straipsnyje rašo: „Norint šį rinkinį vertinti, negalima žiūrėti į jį vien mūsų Kostas Korsakas „Kultūroje“ (1935, Nr. 8, p. 485– akimis; nes kas mums gal labai artima, čekams ir jų 487) puikiai įvertino P. Dovalgos išverstą I. Olbrach- gyvenimo dvasiai tolima, ir atvirkščiai.“ Tačiau E. to romaną: „Vertėjas, gražiai „Plėšiką Nikolą Šuhaj“ Viskanta į šią nuostatą, rodos, neatsižvelgia… Neaišvertęs ir romano „Sakalas“ vertimą išleidęs, davė bejoju, kad rengęs antologiją vertėjas konsultavosi ne mūsų skaitančiajai visuomenei, be abejonės, pirma- tik su savo geru bičiuliu, rašytoju, kaimiškos prozos rūšę lektūrą.“ atstovu Josefu Knapu (1900–1973 m.), bet ir kitais čekų literatais. Tuo metu P. Dovalga studijavo ČeP. Ruseckas („Lietuvos aidas“, 1935, Nr. 276 (2539), koslovakijoje ir jam, matyt, buvo nesunku susitikti p. 2) taip pat gyrė P. Dovalgos darbą. Tačiau recen- su žmonėmis, kurie vertino ir analizavo čekų literazentui užkliuvo pats romano herojus Šuhajus, kurį jis tūrą. Recenzentas išsakė dar keletą neigiamų pastabų palygino su Tadu Blinda. dėl vertėjo darbo: „Nemokėdamas čekų kalbos, nesu kompetentingas spręsti apie vertimo tikslumą. Šiaip Pasak P. Rusecko, menas kartais būna ir žalingas, jau vertimas skaitomas lengvai, sklandžiai; tik vietones gali skatinti plėšikavimą. Be abejo, susikirto abie- mis tenka konstatuoti vertėjo kalbos ubagiškumą.“ E. jų recenzentų idėjinės pozicijos.

Viskanta nurodo neteisingai panaudotus žodžius, tarkim, „nusiimti paltą“, „užsidėti skepetą“. Recenzentui Ir antroji P. Dovalgos išleista knyga – „Besišyp- ypač užkliuvo vertėjo parengta čekų literatūros apžsanti mergaitė“ – K. Korsako buvo įvertinta teigia- valga: „Reiškiame apgailestavimą, kad šį gražų leidimai („Kultūra“, 1939, Nr. 4, p. 297–298). Atliktas ver- nį nežmoniškai gadina P. Ramučio „žodis apie čekų timas, jo nuomone, – „geras, bent tiek, literatūrą“, kuris yra lyg ir įvadas į šį rinkinį [...] visa bėda, kad šis įvadas mūsų vertėjo labai nerimtai, blogiau negu gimnazistiškai, parašytas.“ Kritikuojama vertėjo pateikta čekų literatūros periodizacija, kai ku1. Bohemija – istorinis Čekijos pavadinimas. rie įvade išspausdinti įmantrūs ar nelogiški sakiniai, nors tie sakiniai gal ir logiški – tik su jų prasmėmis nesutinka piktas recenzentas. Kitur jis pastebi per 2. K. Č a p e k a s. Anglai // Lietuvos Aidas, 1930. – daug vertėjo išsakytų įmantrybių. Minimos ir korekNr. 248 (1029), p. 3, vertėjas nenurodytas. tūros, rašybos, skyrybos klaidos. Baigdamas recenziją E. Viskanta negali užmiršti „nedovanotinai prasto įvado“.

73

TAUROSTA

Su seserimi Stanislava Prahoje, 1935 m.

Beje, ši čekų literatūros apžvalga – pirmoji tokios apimties mūsų raštijoje. Jai gerų žodžių nepagailėjo žinomas mūsų rašytojas ir vertėjas Almis Grybauskas.

Keista, kad nė vienas recenzentas neparašė tikrosios vertėjo pavardės, nepasidomėjo jo, kaip darbštaus ir entuziastingo žmogaus, asmenybe, amžiumi, neįvertino didelių užmojų ir siekių – supažindinti lietuvių skaitytoją su talentingos tautos, ilgus amžius kentėjusios vokiečių priespaudą, literatūros šedevrais.

Gana įspūdingai „Besišypsanti mergaitė“ buvo pristatyta dienraštyje „Lietuvos aidas“ (1936, Nr. 190 (2806), p. 7). Stepo Vykinto recenziją iliustruoja penkios čekų rašytojų (V. Martineko, K. Čapeko, F. Šrameko, B. Benešovos, V. Vančuros) nuotraukos. Visas tekstas su iliustracijomis užima daugiau kaip pusę puslapio. Kritikuodamas vertėją dėl į rinkinį įtrauktos J. Knapo kūrybai nebūdingos novelės „Dvi vėjuotos naktys“ ir toliau samprotaudamas, kad „iš šios novelės J. Knapą pažįstame kaip puikų psichologą, nuotaikingą, menišką, stiprų rašytoją“, St. Vykintas tarsi pats sau prieštarauja.

Teigiamai įvertintas tiek leidyklos, tiek vertėjo darbas: „Spaudos fondas“ antologiją gražiai, imponuojančiai išleido, o P. Ramutis didelį ir gerą darbą atliko stilingai čekų rašytojus išversdamas ir ilgoką čekoslovakų literatūros apžvalgą skaitytojams pateikdamas.“

74

2016 NR. 1 (2)

„Literatūros naujienos“ (1936, Nr. 10–11 (48–49), p. 2) išspausdino J. Žlabio recenziją. Antologiją jis vadina „gražios išvaizdos, storoka knyga“ pagirdamas knygos aplanką: „Ant aplenktinio viršelio besišypsančios mergaitės atvaizdas, matyti, čekės iš rūbų, maloniai reprezentuoja čekų literatūros noveles.“ Recenzentui užkliūva kūrinių naujumo problema, nes „tiktai trys autoriai peržengė 1900 m. ribą [...] tai nėra pati naujausia čekų literatūros beletristika“, – tvirtina J. Žlabys. Apžvelgęs visų šešiolikos čekų rašytojų kūrinius, jis nepatenkintas murma: užkliuvo jam ir tematika, ir rašytojų atvaizdų nebuvimas, ir vertėjo parašyta čekų literatūros apžvalga („ji daugiau informacinio pobūdžio, o ne literatūrinio“). Toliau jis, lyg įsismaginęs budelis, kalaviju kerta ir kerta: „Autorius [P. Dovalga – P. A. M.] yra didelis trafaretinių, recenzinio pobūdžio žodžių mėgėjas. Jaučiama tuščia tokių žodžių kombinacija, kuri nieko nepasako ir kurią labai mėgsta tariamieji teatraliniai, muzikiniai [...] recenzentai ir, be abejo, jei tokių yra, literatūriniai. Nereikia rašant sakyti „jis puikus stilistas“, ar „jis puikus šokikas“, bet reikia nušviesti taip, kad ir be pasakymo „puikus“ tas stilistas būtų puikiausias rašytojas. Bet čia reikia kūrybos, o ne trafareto [...].“ Pabaigoje sukritikavęs vertėjo naujadarus recenzentas užbaigia atsiliepimą vertėjo darbo pagyrimu: „Knyga daro gerą įspūdį. Tik reikia geisti, kad antrasis tomas padarytų visai gerą.“ 1937 m. „Dirvos“ bendrovė išleido Karelo Čapeko (1890–1938 m.) fantastinį romaną „Karas su salamandromis“, kurį P. Ramučio slapyvardžiu pasirašė P. Dovalga. Atsiliepimai-recenzijos pasirodė keliuose leidiniuose. Visų pirma norėtųsi paminėti A. Venclovos tekstą, A. Laisvydo slapyvardžiu išspausdintą „Kultūros“ žurnale (1937, Nr. 5, p. 324–325). Recenzentas aprašo didžiojo čekų rašytojo kūrybos savybes: temų originalumą, paradoksalumą, fantazijos jėgą, didelę erudiciją, ironišką, šaržuotą originalią kompoziciją ir… autoriaus „beveik visišką politinį bejėgiškumą“. Visame pasaulyje išgarsėjęs rašytojas nepaprastai sielojosi dėl savo tėvynės likimo. Didžiosios valstybės pasirašė Miuncheno diktatą… Ir neištvėrė rašytojo širdis. Naciai jį būtų išsiuntę į koncentracijos stovyklą. A. Venclova kaltina Vakarų Europos inteligentiją, „kuri vis dar nemoka ar nesugeba apsispręsti, kokį vaidmenį ji galėtų suvaidinti taikos organizavime“ [kursyvas – P. A. M.]. Du didieji „taikos apaštalai“ – Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas – rengėsi karui norėdami išplėsti savo imperijų ribas; A. Venclova kalba Kominterno balsu…

Recenzentas pagiria vertėją („vertimas skaitomas labai sklandžiai“), tik kažkodėl užkliuvo viršelis („galėjo būti kultūringesnis“).

K. Čapeko romano vertimą recenzavo ir E. Viskanta („Židinys“, 1937, Nr. 5–6, p. 661): „Nereikalingos medžiagos gausumas, nesurištos jokia fabula, ilgiausi

II. Jubiliejai

prierašai, stiliaus sunkumas ir kt. daro knygą beveik nepaskaitoma. Vertėjas galėjo pasirinkti ką nors vertingesnio... Net nesitiki, kad toks vertimas priklauso patyrusio vertėjo plunksnai.“ Laikraštis „Suvalkų kraštas“ (1938, Nr. 18 (21), p. 2) išspausdino Juozo Sodaičio recenziją, priešingą anksčiau paminėtai („įdomi fantazijos fabula“). Recenzentas vertimą laiko „atliktu gerai, sklandžiai, lengvai skaitomu“.

Tais pačiais metais pasirodė stambiausias P. Dovalgos iš čekų kalbos išverstas kūrinys – Josefo Koptos (1894–1962 m.) keturių dalių romanas „Trečia kuopa“. Tai – buvusio legionieriaus parašyta epopėja, vaizduojanti čekų legionierių gyvenimą ir 1917–1920 m. Rusijoje vykusias kovas. Tačiau atsiliepimų apie šį veikalą lietuvių spaudoje neteko rasti.

Literatūrologas, kritikas, istorikas Leonas Gudaitis, rašydamas apie vertimus iš užsienio kalbų nepriklausomoje Lietuvoje, vertindamas nemažo visuomenės dėmesio sulaukusias knygas, paminėjo ir šį romaną: „Ne mažesnio pasisekimo sulaukė iš originalo Pr. Ramučio (P. Dovalgos) perteikta J. Koptos trilogija apie čekoslovakų legionierius „Trečioji [turi būti „Trečia“ – P. A. M.] kuopa.“ P. Dovalga 1935 m. išvertė garsaus čekų dramaturgo, literatūros ir teatro kritiko Františeko Langerio (1888–1965 m.) komediją „Kupranugaris pro adatos skylutę“. 1936 m. gegužės 7 d. Kaune, Valstybės teatre, įvyko šios trijų veiksmų komedijos premjera. Čekoslovakijoje ši komedija, pirmą kartą pastatyta 1923 m., turėjo didelį pasisekimą.

1936 m. „Lietuvos aide“ (Nr. 212 (2828), p. 8) pasirodė šio spektaklio recenzija. Joje autorius (S. Vykintas), išanalizavęs režisieriaus darbą, aktorių suvaidintus personažus, dailininko dekoracijas, pabaigoje trumpai įvertina ir P. Dovalgos vertimo kokybę: „Vertimo kalba ne visai taisyklinga, praskamba pro klausytojo ausis vienas kitas netaisyklingas žodis [...] stiliaus negerovė.“ Spektaklį žiūrėjo Prezidentas Antanas Smetona, Čekoslovakijos įgaliotas ministeris Lietuvai J. Skalický, kiti žymūs valstybės ir visuomenės veikėjai.

Iki šiol nepavyko nustatyti, kiek dramaturgijos veikalų iš čekų kalbos P. Dovalga išvertė. Lietuvos centriniame valstybės archyve galima rasti Švietimo ministerijai skirtą vertėjo prašymą (1935 m. gruodis), kuriame rašoma: „1934 m. rudenį p. Valst.[tybės] Teatro Direktorius pasiūlė man išversti į lietuvių kalbą porą dramatinių veikalų iš čekų. Pareferavęs p. Direktoriui apie verstinius veikalus, gavau pritarimą išversti, tarp kitų ir Br.[olių] Mrštikų 5 v. dramą „Maryša“, kuri šiuo metu yra Valst. Teatro rep.[ertuaro] k-jos [ko-

misijos] žinioj. Turiu garbę prašyti Švietimo M-ją apmokėti man už šio veikalo („Maryšos“) išvertimą Lt. 400,– (keturis šimtus), už kurių sumą atiduosiu M-jos nuosavybėn. Reiškiu aukštos pagarbos žodžius. Pr. Dovalga-Ramutis.“ Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamento direktorius dr. A. Juška prašymą adresavo Valstybės teatro direktoriui prašydamas išaiškinti šį reikalą. Teatro direktorius V. Žadeika raštu trumpai atsakė, kad „rašytos sutarties su Pr. Ramučiu-Dovalga dėl „Maryšos“ vertimo Teatras nebuvo sudaręs. Kas buvo žodžiu susitarta, man nėra žinoma.“ Valstybės teatro atstovas 1936 m. rašė: „1934 m. pradžioje buvo numatyta mūsų V. Teatro scenoje pastatyti vienas čekų veikalas. Nebeatsimenu, kieno rekomenduotas atėjo pas mane p. Ramutis ir pasiūlė išversti į lietuvių kalbą bet kurį čekų veikalą. Apsistota išversti „Maryšą“, juo labiau, kad tuo metu vertimas, kiek prisimenu, jau buvo pradėtas. Buvo gautas p. Ministerio sutikimas įtraukti veikalą į repertuarą. Bet su autorium nebuvo sudaryta sutartis: jam buvo pranešta, kad už vertimą bus mokamas nustatytas % nuo brutto pajamų už spektaklius. „Maryša“, kiek žinau, yra labai populiarus ir čekų mėgstamas veikalas. Atrodytų, kad jis turėtų gauti vietą ir mūsų Teatro repertuare.

Latviai ir kitos tautos šį veikalą savo scenose, mano žiniomis, turį. Vertėjo prašomasai honoraras, turint galvoje kitiems vertėjams mokamus honorarus, atrodo nedidelis. Baigdamas turiu pažymėti, kad Teatro vardu jokių konkrečių pažadų vertėjui neduota, išskyrus tą, kad, veikalą pastačius, bus mokami %%.“ P. Dovalga domėjosi įvairiomis publicistikos temomis: Čekoslovakijos istorija, žymiaisiais jos atstovais, kultūra, švietimu, literatūra. Kai kuriuose straipsniuose, parašytuose tada, kai bohemistas dar studijavo Žemės ūkio akademijoje, buvo nagrinėjamos žemės ūkio problemos. Kitos temos – lenkų pavergtas Vilnius, Klaipėdos krašto lietuvių problemos, švietimo reforma.

P. Dovalga buvo pripažintas ir užsienio žurnalistų.

Dienraštyje „XX amžius“ 1938–1939 m. išspausdintas 27 straipsnių apie Čekoslovakijos okupacijos procesą ciklas, o „Židinio“ žurnale – analitinė studija „Dvidešimt metų klaidų“. Verta pacituoti neseniai išspausdinto prof. Arnoldo Piročkino straipsnio eilutes: „Šie rašiniai mus betarpiškai supažindina su P. Dovalgos žurnalistine veikla – suvokiame jo iškilias savybes.

Iš jų pirmiausia reikėtų išskirti autoriaus sugebėjimą analizuoti įvykius, vienas po kito užgriuvusius Austriją, Čekoslovakiją, Lenkiją, ir tų įvykių varomąsias jėgas: hitlerinės Vokietijos ir fašistinės Italijos agresyvius užmojus keisti Europoje po Pirmojo pasaulinio karo susidariusias valstybių sienas, taip pat tiems užmojams nuolaidžiaujančią Anglijos ir Prancūzijos politiką. Kai skaitai šiuos P. Dovalgos reportažus, imi lyginti juos su mūsų dienų žurnalistų rašiniais,

75

TAUROSTA skirtais tarptautinės politikos problemoms, ir nustembi: tokių analitinių reportažų iš šalių, kurios yra atsidūrusios panašioje kritinėje padėtyje kaip 1938–1939 m. Čekoslovakija (paimkim kad ir Ukrainą, Gruziją), – mūsų spaudoje nėra! Nesiimame atpasakoti P. Dovalgos reportažų iš Čekoslovakijos: reikia juos pačiam skaityti!“

Metai po metų šaltas ruduo nukloja Neries pakrantes nauju pageltusių lapų klodu. Po jais kyla iš žemės nauji kapai. Pamažu gęsta slopinama gyvybė, o jos vietoje, kaip pavasarį žolelės pievoje, dygsta nauji daigai. Jie kartais jau visiškai nebeprimena savo tėvų… Nepriklausomos Lietuvos laukuose, vis augant ir stiprėjant naujiems Vilniaus vadavimo karžygių pulkams, tenai kaskart lėčiau ir lėčiau rusena lietuvių P. Dovalga aiškiai atskleidžia savo pasaulėžiūrą, tautinės gyvybės ugnelė.“ meilę tėvynei, požiūrį į ryškiausias to meto aktualijas, humanistines įžvalgas. 1933 m. žurnale „Karys“ buvo Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas išspausdintas P. Dovalgos rašinys „Ką mačiau ir gir- P. Dovalgos-Ramučio 26 lapų rankraštis „Naujokai. 2 dėjau Vilniuje“ – įspūdžiai iš jo trumpo apsilankymo v.[eiksmų] scenos vaizdelis“. Matyt, buvo skirtas kalenkų okupuotame Vilniuje. Rašymo stiliui būdingas riuomenės scenai, kalba – gyva, vaizdinga, motyvuota. atidus žvilgsnis į aprašomus dalykus, jausmingu- Bet kūrinėlis nebuvo išspausdintas. mas. Pasiklausykime: „Jau trylika metų, kai nusileido mums Vilniaus saulė. Viltis, kad ji vėl mums patekės Šis rankraštis buvo tikras atradimas. Tekstas suir skaisčiai nušvis Nepriklausomos Lietuvos lange, rašytas ranka ant plono, permatomo popieriaus lapų. lietuvių širdyse pagimdė meilės ir ilgesio ugnį. Liū- Lapų kitose pusėse mašinėle atspausdintos visų 16 desį, skausmus ir kančias mes jau įpynėm į dainas, į antologijos „Besišypsanti mergaitė“ autorių biografimeną, žodžiu, į visą lietuvių tautinę kūrybą, kurioje jos čekų kalba. Šis nedidelis atradimas kelia dvejopą atsispindi visa gyvenamojo laiko dvasia. Tautos liūde- klausimą: ar pats P. Dovalga spausdino tuos tekstus, sio garsas, eidamas iš lūpų į lūpas, jau tūkstantį kartų ar juos bohemistui atsiuntė kuris nors bičiulis iš Čenuskambėjo per visą kraštą, įžiebdamas kiekvienoje koslovakijos, tarkim, rašytojas J. Knapas. Bet P. Doširdyje Vilniaus atvadavimo kibirkštį. Ir žingsnis po valgai rašyti čekiškai nebuvo būtina. O gal jis galėjo žingsnio mes artėjame į Aušros Vartų saulėtekį, ruoš- čekiškai atspausdinti pats, nes tuose tekstuose yra damiesi griausminga pergalės daina nuo Gedimino tokių išsireiškimų (I. Olbrachto kūrybos apibūdinipilies bokšto paskelbti pasauliui, kad Lietuvai nėra me), kurie galėtų priklausyti lietuvio plunksnai: „Augyvenimo be Vilniaus, o Vilnius – miršta be Lietuvos. tor nam Litevcům, je již znám s přeloženého románu do litevštiny „Nikola Šuhaj loupežník.“³ Ar tie čekiškai mašinėle atspausdinti lapai negalėjo būti nusiųsti, tarkim, minėtam J. Knapui, kad juos patikrintų?

J. Knapas tuo metu buvo žinomas kaimiškos prozos autorius, literatūros kritikas. Prahoje 1997 m. išleista jo atsiminimų knyga „Bez poslední kapitoly“, kurioje, deja, P. Dovalga nebuvo paminėtas. „Naujoji Romuva“ 1934 m. pradžioje paskelbė žinutę apie būsimą čekoslovakų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą. Pranešime rašoma apie dviejų žurnalų redaktorių – čekų „Salono“ red. Františeko Podešvos ir „N. Romuvos“ red. Juozo Keliuočio – susitarimą išleisti specialius numerius, skirtus Lietuvai ir Čekoslovakijai. „Salono“ išskirtinis leidinys turėjo pasirodyti 1934 m. gegužės mėnesį, „N. Romuvos“ – spalį. „Salon“ – vienas didžiausių Čekoslovakijos žurnalų, leidžiamas ant prabangaus kreidinio popieriaus keliasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu, gausiai iliustruojamas, platinamas ne vienoje šalyje. „Salono“ redakcija tam numeriui surinkti medžiagą pavedė J. Keliuočiui.

P. Dovalga.

76

2016 NR. 1 (2)

3. Autorius mums, lietuviams, jau yra pažįstamas iš romano „Plėšikas Nikola Šuhaj“, išversto į lietuvių kalbą (Vert.).

II. Jubiliejai

Elitiniame žurnale buvo numatyta pateikti Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, prof.

Kazio Pakšto, prof. Stepono Kolupailos, Vlado Jakubėno ir kitų autorių kūrinių, straipsnių apie Lietuvos geografiją, istoriją, meną, mokslą, kultūrą, teatrą ir muziką. Medžiagą „N. Romuvos“ čekoslovakiškajam numeriui pažadėjo surinkti „Salono“ redaktorius F. Podešva (1893–1979 m.) – garsus tapytojas ir grafikas.

Ilgą laiką 1912–1925 m. dailininkas mokėsi pas žymius to meto čekų ir užsienio menininkus (J. Preislerį, Fr. Kupką ir kt.), meno žurnalą „Salon“ redagavo iki 1942 m. (nuo 1922 m.). Sukūrė monumentalių freskų, knygų iliustracijų, dekoracijų teatro spektakliams, plakatų. „Salono“ numerį buvo numatyta iliustruoti Lietuvos vaizdų nuotraukomis ir lietuvių dailininkų darbais. Čekoslovakijoje studijavęs P. Dovalga daug padėjo ir vienam, ir kitam redaktoriui. Žurnalo „N. Romuva“ numeris vėlavo, nes trūko dr. E. Benešo straipsnio, kurio užsienio reikalų ministras, turėjęs dalyvauti Barthou4 laidotuvėse Prancūzijoje, nespėjo parašyti.

Apie A. Parajaus kritiką „N. Romuvos“ redaktorius J. Keliuotis straipsnyje „Pavydas ir arivizmas“, išspausdintame 197-ame žurnalo numeryje (p. 736– 737), atsiliepė neigiamai. Pusę puslapio paskyręs pavydo ir arivizmo apibūdinimui, jis kalba apie tai, kas būdinga ir dabartinei visuomenei: „Užklysta koks nors nevykėlis svetimtautis, neradęs darbo savo tėvynėje, tuoj susirūpinama, kad „nežūtų talentas“, tuoj jis priglaudžiamas ir sušildomas. Jam visur atviros durys. Jis be jokių kliūčių gali užimti aukštas vietas [...]. Svetimasis niekam nepavojingas [...]. Pasirodžiusį talentą ar veiklesnį asmenį pavyduoliai pradžioj nori užmušti tylėjimu, jo ignoravimu. Bet kai jis vis dėlto prasimuša, tai pradedama iš jo šaipytis, o kai iš jo ir juokauti darosi nebepatogu, tai pradedamos girti ir kelti aikštėn visokios menkystos, kad jos „nustelbtų“ nepageidaujamo asmens spindėjimą. Kai ir tas nebegelbsti, tai pradedama jis atvirai pulti, niekinti ir šmeižti. O visokie puolimai visuomenei visados patinka, nes daugelis žmonių mėgsta žeminti savo artimą ir džiaugtis, kai jis yra niekinamas.“ J. Keliuotis paneigė A. Parajaus mintis apie P. Dovalgą, pavadino jas „prasimanymu“, nes ir „studentas [P. Dovalga. – P. A. M.], ir L. Novakas, ir kiti, padėję rengti „Salono“ numerį, buvo paminėti „N. Romuvoje“. Apie P. Dovalgą sakoma: „Minimas studentas, mokėdamas čekų kalbą, pradžioj tarpininkavo ir padėjo susirašinėti, o paskui ir susirašinėjimo ir tarpininkavimo, ir vertimų reikalais rūpinosi lietuvių pasiuntinybės sekretorius.“

Tuo metu Prahoje pasirodė „Salono“ specialus numeris, skirtas Lietuvai. „N. Romuva“ išspausdino nedidelę informaciją (Nr. 190-1, p. 599), kurioje nurodė turinį, iliustracijas, paminėtos prie žurnalo rengimo prisidėjusios institucijos: LR užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos pasiuntinybė Prahoje (ypač jos sekretorius P. Sidzikauskas) ir Prahoje studijuojantis P. Dovalga („Už tai Lietuvos visuomenė pasiliks 1935 m. sausio 27 d. pasirodė „Naujosios Romuvos“ jiems dėkinga“, rašoma pabaigoje).

4-tas (212) numeris, skirtas Čekoslovakijai. Žurnale buvo išspausdintos poetų Jaroslavo Vrchlickio (tikr. „Salone“ publikuotas P. Dovalgos straipsnis apie pav. Emil Frída, 1853–1912 m.), Otokaro Bržezino kūno kultūrą Lietuvoje ir 2-ąjį jaunalietuvių sąskry- (tikr. pav. Václav Jebavý, 1868–1929 m.), Jano Čareko dį. Lietuvos spaudoje pasirodė keletas „Salono“ spe- (1898–1966 m.) ir Františeko Kvapilo (1855–1925 m.) cialaus numerio recenzijų: „N. Romuvoje“ (Nr. 192) eilės, kurias į lietuvių kalbą išvertė lyrikas V. Sirijos – istoriko A. Šapokos, „Literatūros naujienose“ (Nr. Gira. Leidinyje pasirodė tik vienas prozos kūrinys – 12) – A. Parajaus. A. Parajus nepamiršo paminėti ir P. K. Čapeko apsakymas „Pėda“. Šį tekstą išvertė P. DoDovalgos bei kitų, padėjusį rengti šį „Salono“ numerį: valga, kurio pavardė nebuvo nurodyta. „Nedėkinga yra nepaminėti kuklių iniciatyvos žmonių ir ypač negražu pasisavinti jų iniciatyvos vaisius.

Man yra žinoma, kad „Salono“ išleidimo, paruošimo, numerio plano parengimo ir straipsnių surinkimo darbus, lygiai kaip ir susirašinėjimus su čekais ir lietuviais, atliko Prahoje studijuojąs lietuvis P. Dovalga.

O „Naujosios Romuvos“ laikymosi atrodo, kad visi „Salono“ išleidimo nuopelnai priklauso tik jai vienai.“ Recenzentas prisiminė ir nepaminėtą Ladą Novaką, kuris „nemažai išvertė straipsnių iš lietuvių į čekų kalbą“.

4. Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kurį 1934 m. spalio 9 d. nužudė teroristas.

Pabartonių vnk., 1930 m. vasaris.

Iš kairės: tėvas Kazys, sesuo Stanislava, broliai Mykolas ir Kazys.

77

TAUROSTA P. Dovalga susirašinėjo su slovakų beletristais: Martinu Rázusu (1888–1937 m.), Elo Šándoru (1896– 1952 m.), Andrejumi Mrázu (1904–1964 m.), toliau gilinosi į šių prozos meistrų kūrybą, apie kurią žadėjo rašyti naujoje knygoje. Vertėjo laiškai šiems slovakų literatūros klasikams yra saugomi Slovakijos nacionalinės bibliotekos rankraštyne, šių tekstų lietuvių tyrinėtojai iki šiol nenagrinėjo.

Štabo vadas telefonu informavo Hradą, kad pas jį atvyko „inž. Dovalga, lietuvių žurnalistas, gyvenantis Bratislavoje“, jam „pateikdamas tiek ir filosofijos fakulteto Bratislavoje studento pažymėjimą, tiek ir žurnalisto akreditaciją, išduotą Užsienio reikalų ministerijos, Nr. M-11117. Asmens dokumentų neturėjo, nes nesitikėjo, kad jie bus reikalingi pateikimui“.

J. Kosina raportavo, kad P. Dovalga pagal surinktą informaciją „tiek iš vietinių Liaudies partijos atstovų Bratislavoje, tiek iš asmeninio pokalbio su ambasadoriumi Tiso, rez. [iduojančiu] Banovcėse“, patvirtinusio surinktos informacijos tikslumą, padarė išvadas apie svarbiausius, aktualiausius politinius klausimus, kurie buvo svarstomi spalio 6 d. Pranešimo pabaigoje J. Kosina priduria, kad „už Dovalgos asmenybę gali patvirtinti dr. J. Palivecas, Užs. reik. ministerijos patarėjas, Spaudos tarnybos valdininkas arba apskritai Užsienio reikalų ministerija“. Ir paaiškina, kad „pono Iki Antrojo pasaulinio karo P. Dovalga jau paruošė Dovalgos žinios nėra suvažiavimo, vyksiančio spadviejų būsimų knygų – K. Čapeko romano „Krakati- lio 6-ąją, apibendrindamas, bet medžiaga, kuri bus tas“ ir čekoslovakų prozos antologijos antrosios dalies svarstoma suvažiavime ir dėl kurios, matyt, bus pri(slovakų prozos) – rankraščius. Abu juos gavo sesuo imti atitinkami sprendimai“.

Stanislava, kuriai brolis pavedė susitarti su Kauno leidykla dėl veikalų spausdinimo. Deja, šį P. Dovalgos P. Dovalga paprašė J. Kosinos, kad jis informaciją kilnų ir didelį darbą netrukus nutraukė Antrojo pa- kuo greičiau perduotų redaktoriui Ferdinandui Pesaulinio karo išvakarių įvykiai, kai Vokietija okupavo routkai ir dr. Josefui Palivecui, nes, jo nuomone, „šį Čekoslovakijai priklausiusį Sudetų kraštą (1938 m.), o reikalą prieš suvažiavimą būtų galima kažkokiu būdu vėliau (1939 m.) užėmė visą šalį ir pavertė demokra- pakreipti kita linkme, pvz., „liaudininkams“ ką nors tiškiausią Europos valstybę Vokietijos protektoratu. pasiūlyti ir taip išlaikyti čekoslovakų vienybę“ [kursyRankraščių, kaip ir viso P. Dovalgos archyvo, likimas vas – P. A. M.]. Su kitomis sąlygomis, nei nurodyta nežinomas. anksčiau, „liaudininkai“ nesutiks“. „Kultūra“ 1938 m. viduryje (Nr. 6–7, p. 434–436) išspausdino A. Raibo slapyvardžiu pasirašytą slovakų prozos apžvalginį straipsnį „Grožinė slovakų raštija“.

Ten pat buvo išspausdintas Zuzkos Zguriškos (tikr. pav. Liudmila Dvořáková, 1900–1984 m.) apsakymas „Teatras kaime“, kurį išvertė tuo pačiu slapyvardžiu pasirašęs asmuo. Mūsų nuomone, abiejų veikalų autorius – P. Dovalga. Tuo metu Lietuvoje joks kitas literatas nesidomėjo čekoslovakų prozos antologija.

1938–1939 m. P. Dovalga studijavo Filosofijos faP. Dovalgos viešnagė pas papulkininkį J. Kosiną kultete Bratislavoje ir dalyvavo čekų antifašistinio užtruko daugiau nei pusvalandį. Spalio 6 d. Čekoslopasipriešinimo judėjime. Tai liudija neseniai slovakų vakijos prezidentas E. Benešas atsistatydino... istorikų publikacijose paskelbti dokumentai, saugomi T. G. Masaryk archyve Prahoje.

P. Dovalga studijų metais Čekoslovakijoje bendradarbiavo su daugeliu žymių to meto politikos, kul1938 m. spalio 6 d. Žilinoje (Slovakija) susitikusios tūros, meno atstovų. Ateityje jis būtų galėjęs daug politinės partijos (išskyrus komunistų ir socialdemo- nuveikti savo šalies ir Čekoslovakijos labui. Vis dėlto kratų) įteikė Andrejaus Hlinkos (1864–1938 m.) įkur- tragiška mirtis nesumenkino bohemisto atliktų dartai slovakų Liaudies partijai vadinamąjį Žilinos pro- bų. Savo darbštumu, atsidavimu literatūrai, gebėjimu tokolą, reikalaujantį Slovakijos politinės autonomijos. iškelti kultūros ir demokratijos problemas visu rimtuSpalio 7 d. paskelbta pirmoji Slovakijos autonominė mu P. Dovalga tampa visuomenės veikėjo pavyzdžiu. vyriausybė, vadovaujama Jozefo Tiso (1887–1947 m.).

Jis vadovavo vyriausybei (keitėsi kai kurie ministrai) ir ėjo vidaus reikalų ministro pareigas iki 1939 m. ŠALTINIAI: kovo 9 d. Anot dokumentų, P. Dovalga buvo susitikęs 1. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA) su J. Tisu ir su juo kalbėjosi.

F. 669 Ap. 13 B. 193 L. 240.

Spalio 5 d., apie vidurnaktį, P. Dovalga atvyko į Trenčiną, pas papulkininkį Jiržį Kosiną, apskrities štabo vadą, kad praneštų Hradui, t. y. prezidentūrai, apie minėtosios „liaudininkų“ partijos poziciją, kuri turėjo būti išdėstyta būsimo slovakų partijų suvažiavimo metu spalio 6 d. ir „apskritai dėl galimybių bendradarbiauti tarp čekoslovakų valdžios ir Liaudies partijos“.

78

2016 NR. 1 (2)

2. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA) F. 391 Ap. 2 B. 157,158, 159,161,162,458, 459.

3. LCVA F. 631 Ap. 7 B. 6920.

4. LCVA F. 391 Ap. 4 B. 1178.

5. LCVA F. 392 Ap. 1 B. 759.

II. Jubiliejai

6. LCVA F. 402 Ap. 1-as policijos skyrius, B. 532, L. 93.

7.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA) F. 101 Ap. 2 B. 13.

8.

Ž. Ū. akademijos metraštis: 1929–1930, Kaunas, 1931.

9.

Ž. Ū. Akademijos metraštis: 1932. Kaunas, 1933.

10. „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „XX amžius“ ir kiti 1930–1940 m. periodiniai leidiniai.

11. Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirsty mas 1959 m. vasario 1 d. – Vilnius, Valstybinė poli tinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.

12. Pražský sborník historický.sv.18.Praha, 1985.

13. Inž. Vytauto Davalgos, inž. Juozo Algimanto

Martynaičio, dr. Jono Martynaičio archyviniai do kumentai.

,,TAUROSTOS“ redakcijos prierašas Pasitinkant 105-ąsias Prano Dovalgos gimimo ir 75-ąsias žūties metines, Pabartonių vienkiemyje 2015 m. rudenį atidengtas atminimo akmuo, kuris įamžino iškilaus Jonavos kraštiečio atminimą. Tai – tremtinio, ūkininko Kazimiero Dovalgos vaikaičio, inž.

Vytauto Dovalgos, kuris gimė 1954 m. Sibire, tremtinio šeimoje, pastangų ir ilgamečių ieškojimų vaisius.

Pabartoniai.

A. Narkevičiaus nuotr.

79

TAUROSTA

TĖVIŠKĖS ŽEMEI...

Vaclovas Slivinskas, inžinierius

Albinas Bilinkevičius (slapyvardžiai: Bilaitis, Baltis, Balčiukas) gimė 1926 m. Panoterių valsčiuje, Kanciškių k., ūkininkų Antano ir Marijonos Bilinkevičių šeimoje. Mokslams gabų vaiką tėvai leido mokytis į Deltuvos pradžios mokyklą, vėliau – į Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją. Pirmuosius eilėraščius Albinas parašė 1943 m. Eilėraščių rinkinys ,,Pirmieji žiedai“ buvo parašytas 1943–1944 m., jame – 93 eilėraščiai. Antrasis eilėraščių rinkinys ,,Tėviškės žemei“ buvo parašytas 1944–1945 m., jame – 73 eilėraščiai. Trečiasis eilėraščių rinkinys, parašytas 1945–1946 m., taip ir liko užrašų knygelėje.

1944 m. liepos pabaigoje sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Užėmę visą šalį, sovietų kariuomenės būriai prievarta rinko į savo gretas jaunuolius. Albinas B. kartu su bendraklasiais gimnazistais P. Pociūnu, B. Eglinsku, V. Pauliukoniu paliko gimnaziją ir išėjo partizanauti.

Albino tvirtą apsisprendimą nepasiduoti priespaudai ir kovoti prieš okupantus, tikėjimą pamatyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą mena bendraamžis P. Žlioba. Jie buvo susitikę 1946 m. Saliečių k. pas bendraklasę Marytę Bružaitę.

Veronika Masytė-Jakužienė iš Alančių k. prisimena, kad Baltis nuolat kažką rašė. Jų klojime buvo paslėpęs šūsnį popierių su eilėraščiais, dienoraščius, kurie buvo surašyti ant senų, supjaustytų tapetų lapelių. Kolūkis klojimą nugriovė, Balčio rankraščiai dingo.

Albino B. žūties prie Briežvalkio k. liudininkas Petras Ruzas iš Šilų k. (Panevėžio r.) pasakojo: ,,Pas mus buvo apsistoję apie dvidešimt partizanų. Po pietų pastebėjom, kad prie sodybos slenka gausios stribų ir kariuomenės pajėgos. Vienintelė išeitis – trauktis į mišką. Traukdamiesi partizanai atsišaudė, bet Balčiukas buvo sužeistas į kojas. Jis pridengė atsitraukiančiuosius, o kai neliko šovinių, perdavė kulkosvaidį draugui. Pats susisprogdino granata. Stribai paėmė kaimynų Kartanų arklį su vežimu ir išvežė Albino B. kūną į Šilus, paliko prie mokyklos...

Spėjama, kad vėliau nuvežė į Vadoklius ir užkasė prie Juodos upelio.“ Savo eilėraščių rankraščius ,,Pirmieji žiedai“ ir ,,Tėviškės žemei“ Albinas B. buvo palikęs motinai saugoti.

Prieš mirtį motina perdavė rankraščius vaikams Juliui ir Genutei. Išliko vienintelė jaunojo poeto fotografija.

Autorius dėkoja artimiesiems, kurie išsaugojo šias talentingo žmogaus parašytas eiles. Albino B. pasišventimas, pasiaukojimas dėl laisvos Lietuvos yra pavyzdys jaunajai kartai.

A. Bilinkevičiaus poezija bus išleista atskiru leidiniu.

80

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai III. Kūrybinė mozaika

SESELEI

ŽYDĖS KRAUJO GĖLĖ

Atkelk vartelius, seserėle,

Kai kulka krūtinę pasieks

Palydėk iki žalių jovarų.

Ir ten pražys raudona gėlė,

Parnešiu tau skaisčią gėlę –

Gėlė nebevys, nenuskins jos nieks,

Gėlę iš didžių karų.

Ir kryžių rikiuosis eilė.

Papuošk lietuviška trispalve

Nebebus komandos, nebus vado,

Mano plieninę krūtinę.

Nebepulsim priešo ugningai.

Kai išgirsi trijų šūvių salvę,

Rikiuotė sustingus, be jokio žado –

Žinok – žuvau už Tėvynę.

Dabar tikri broliai ir draugai.

Praeis gal metai, gal kiti,

Gal ateis močiutė sena,

Broliai rinksis iš karų.

Melsis: „O Dieve, kiek jų žuvo

Gal nelemta bus man grįžti,

Už Tėvynę, už šalį maną,

Neraudok prie žalių jovarų.

Už brangiąją Lietuvą!..“

Parneš tau dovanėlę

Ir vėl vėjai šiurens,

Iš karo šaunus bernužis.

Svyruos braškėdama eglė.

Parneš ir mano gėlę

Nuo pavasario iki rudens

Tvirtas, kaip ąžuolas nepalūžęs.

Krūtinėj žydės kraujo gėlė.

Papuošk lietuviška trispalve Savo brolelio krūtinę.

Kai išgirsi trijų šūvių salvę, Žinok – žuvau už Tėvynę.

1945.III.3

81

TAUROSTA Ankstų rytą gegutė kukuos,

Sesei, kur vartus atkėlė, –

Už mėlyno šilo kvatos.

Visą puokštę žalių rūtų.

Nebus džiaugsmo mūsų veiduos,

Rūta – mylimiausia sesės gėlė –

Ir to juoko negirdėsim niekados.

Ir kad Tėvynė laisva būtų.

Kai kulka krūtinę pasieks

Lauk, mergele, tu alyvų,

Ir ten pražys raudona gėlė,

Tėve, motin – gražių gėlių.

Gėlė nebevys, nenuskins jos nieks,

Iš karo grįžęs vakarą vėlyvą

Ir kryžių rikiuosis eilė.

Parnešiu visiems dovanėlių.

1945.III.4

DOVANOS

PRIEŠ AUŠRĄ

Aš priskinsiu tau alyvų,

Laikai jau mainos,

Parnešiu gražiausią gėlę.

Piktą nedalią pamynę.

Pavasario vakarą vėlyvą

Gimsta naujos dainos,

Aplankysiu tave, mergužėle.

Kelias mūsų Tėvynė.

Rasotą gėlę rasa sidabrine

Gana vargti ir kentėt,

Dovanosiu ką tik grįžęs.

Su nauja daina

Mano jaunąją krūtinę

Eikim Tėvynei padėt.

Šaldys Vyties kryžius.

Mes pasiryžę iki vieno

Gynęs savo gimtą šalį

Savo dalią išmėgint.

Nuo plėšikų trijų,

Su ginklu kieto plieno

Senam tėvui ir broleliui

Eisim tėviškėlės gint.

Dovanosiu tris žiedus lelijų.

Gana vargti ir kentėt,

Motinėlei aš parnešiu

Su nauja daina

Du gražius žiedus jurgino –

Eikim Tėvynei padėt.

Už ką mažą mažutėlį Mane supo ir augino.

82

1945.III.4

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai III. Kūrybinė mozaika

Mūsų širdys dega, O kovoje suliepsnos Už brangią tėviškėlę, Už Marijos vartus Aušros.

Gana vargti ir kentėt, Su nauja daina Eikim Tėvynei padėt.

Už švyturį, už uostą Mes amžiais norim budėt.

Už jūros mėlynąją juostą Nebijom ir galvas padėt.

Gana vargti ir kentėt, Su nauja daina Eikim Tėvynei padėt.

LAISVĖS KOVOTOJAI Draugai, mes žūti nebijom, Mirti po savąja vėliava. Žūsim – papuoš kapą lelijom, Liūdės mūsų visa Lietuva.

Vergijos pančiai nutraukti mūs, Takai praminti tarp girių.

Ilsėtis po tėviškės dangum Ir vardus gauti didvyrių.

Lietuvi, mes laukiam tavęs – Stok į laisvės kovotojų būrį. Žuvusieji į pergalę ves, O lietuvių bailių būti neturi.

Garbė, kas už laisvę kovos, Kas teisėtai kovoja – nežus.

Laikai jau mainos,

Už žemę gimtinės savos

Lietuvi, tu Tėvynę apgynei.

Jei žus, – didvyrio vardas gražus.

Skamba naujos dainos Lietuvai – mūsų Tėvynei.

Kas kris auka pirmutine, Vainikai pridengs karžygį.

Gana vargti ir kentėt,

Lietuva, mūsų Tėvynė,

Su nauja daina

Amžiais minės tą žygį.

Eikim Tėvynei padėt.

1945.III.7

1945.III.4

83

TAUROSTA GARBĖ TIEMS

Garbė – jūs gyvenot miškuose,

Garbė tiems, kurie jau žuvo,

Jums eglės rauda buvo sava.

Žuvo už savo Tėvynę.

Miškuos, lapuos žaliuos,

Amžiais minės juos Lietuva,

Kėlės mūsų Lietuva.

Pridengs vainikų eile pirmutine.

Granata drebėjo tavo rankoj,

Jie ėjo sukandę dantis,

Malda – ginklų šūviai.

Nerimo su sužeista širdimi.

Meilė Tėvynei degė kovoj,

Buvo laisva mūs šalis,

Prakaitą šluostė ugnies liežuviai!..

O dabar ją mindo svetimi.

Garbė – jūs mirėt dėlei Tėvynės,

Maldauju, Aukščiausiasis, Tavęs –

O, pasauli, didvyrių raudok.

Nesmerk šventųjų jų žygių.

Viešpatie, iš dangaus mėlynės

Jų kraujas mus ves –

Karžygiams ramybę duok!..

Eisim pėdomis karžygių!..

Garbė, kur žuvot už Tėvynę,

1945.III.11

Garbė, kam nusviro galva,

DAINA MYLIMAJAI

Nes Tėvynę krauju apgynėm,

O plauki, vargo dainuže,

Kad žydėtų laisva Lietuva.

Pas mano mylimą.

Kovojot už laisvę narsiai – Tai gaunat vardą didvyrio,

Gal viltys mylimai sudužę, O ji rauda skausme.

Kaip Vytauto Didžio pulkai

Gal ją rasi verkiančią –

Ir jūsų mirtim Tėvynė nemirė.

Nuramink tąsyk.

Dieve, palaiminki juos Ir amžinąja šviesa apšviesk.

Ir jos širdžiai paslapčia Mano vargus apsakyk.

Apsaugok mus nuo vergijos,

Pasakyk, kad mano mylimoji

Karžygių keliu nuvesk!..

Nusiminus nevaikščiotų.

Tegul manęs laukia ir dainuoja Po klevu šakotu.

84

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai III. Kūrybinė mozaika

Gal sugrįšiu ašai nepražuvęs

Vėl dainelės suskambės,

Su laisve širdy.

Džiūgaus jauna krūtinė.

Ir Tu, mylimoji, esi lietuvė –

Po daugybės vargų –

Sesuo mano tauri.

Laisva sesė, laisva Tėvynė.

Praeitos dienos juodos

Patvins sraunus Nemunėlis,

It skaudi mirtis.

Plauks ūždama Šventoji.

O mes vieni be paguodos

Partizanai arimuosna sugrįš –

Turim krantan irtis.

Lai arimai nevaitoja.

Tad plauki, mano dainuže,

Kovoje užsigrūdinę kietai

Pas mano mylimą.

Savo rankų nenuleis.

Gal viltys mylimos sudužę,

Atstatys laivus ir miestus,

O ji rauda skausme.

Žengs laisvės vedančiais keliais.

1945.III.17

O dabar drąsiai Stokim eilėsna kaip vienas.

UŽ GIMTĄ ŽEMĘ

Už gimtinės žemės pėdą

Graži mūsų Tėvynė,

Būkime granitas, būkime plienas.

Brangi žemė Lietuvos. Žalio kaimo vyrai

1945.VIII.15

Šaliai laimę atkovos.

Kietos rankos artojėlių Stipriai šautuvą laikys. Šalto plieno paragavęs Bėgs išgama svetys.

85

TAUROSTA

O gal teisūs daktarai?

Humoristinis apsakymas Petras Zlatkus

Po Lietuvos krepšinio komandos pralaimėjimo prieš serbų rinktinę aš pajutau didžiulį vidinį diskomfortą.

Buvo graudu ir liūdna. O vakare dar, lyg tyčia, ėmė skaudėti galvą. Pasiskundžiau žmonai. Eidama miegoti, ji mano smilkinius ištrynė kamparo spiritu, bet nieko negelbėjo. Visą naktį prasikamavau. Auštant nukulniavau į polikliniką.

Nors buvo labai anksti, prie registratūros jau driekėsi nemaža eilutė. Kai atsivėrė išganingasis langelis, eilutė bematant ištirpo. Gavęs talonėlį, nuskubėjau į trečią poliklinikos aukštą, pas šeimos daktarą. Į kabinetą įėjau pirmas. Prieš įžengdamas į vidų, spėjau perskaityti ant durų kabojusią lentelę: „Gydytoja Genutė Gaigalaitė. Priėmimo laikas nuo 9.00 iki 15.00 val.“ ir ištiesiau gydytojai ambulatorinę kortelę.

– Kuo skundžiatės, pone Petraiti? – pasidomėjo jauna, daili gydytoja su iškrakmolytu sniego baltumo chalatu.

– Galvą sopa. Visą laiką girdžiu serbų sirgalių džiūgavimus, – pradėjau savo pasakojimą. – Kol vyko varžybos, viskas buvo gerai, o po varžybų suskaudo. Nakčiai žmona smilkinius ištrynė kamparo spiritu, bet nepadėjo. *** Gaigalaitė mažą burnytę ir dailią nosytę paslėpė po marline kauke, užsimovė chirurgines pirštines ir ėmė raustis mano plaukuose.

– Taip, Petraiti, čia jums nuo streso. Nervus reikia gydyti. Patariu kreiptis į neurologą Rimantą Ropę. O dėl viso pikto išrašysiu jums receptą. Nusipirkite „Gintarinėje“ vaistinėje mikstūros ir tris kartus per dieną po 30 lašų gerkite tris dienas.

Padėkojau gydytojai ir su nesumažėjusiu skausmu nusileidau į antrą aukštą, užsiėmiau eilutę pas daktarą Ropę – nervų ligų specialistą.

Daktaras, aukštas, atletiško sudėjimo vyras, pasodino mane ant kušetės ir plaktuku ėmė bilsnoti per visas kūno dalis, kiekvieną kartą užduodamas tą patį klausimą: „Čia skauda? O čia?..“ Aš kiek aprimau ir visiškai „atsidaviau“ Ropei, tik kartas nuo karto atsakydavau: „Ne, neskauda.“ Paskui daktaras pavedžiojo plaktuką palei nosį į kairę ir dešinę. Paprašė tris kartus pritūpti, patikrino pulsą ir priėjo prie išvados: – Nekokie pyragai, tai nuo blogos virškinimo trakto veiklos. Būtina patikrinti skrandžio ir kitų vidaus organų darbą. Jums reikia kreiptis į daktarą Česlovą Čepulį. Išrašysiu receptuką. Vartokite prieš miegą po tris tabletes tris dienas, – ir pridūrė, kad „Gintarinėje“ vaistinėje dabar visiems vaistams taikoma nuolaida. *** Po tokios diagnozės mane apėmė nerimas. Bet skausmas privertė kreiptis į vidaus ligų specialistą Čepulį.

– Prašom sėstis, – pasiūlė daktaras. – Tuojau mes pažiūrėsime jūsų medicininę kortelę. Taip, taip! Matau – jūs rimtas ligonis. Virškinimo organai streikuoja. Būtina ištirti skrandį, kepenis, blužnį, inkstus ir dvylikapirštę.

86

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai III. Kūrybinė mozaika

Išrašysiu laboratoriniams tyrimams būtinus siuntimus. Skrandžio sulčių tyrimą mes atliekame pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Reikia užsiregistruoti iš anksto pas seselę. Ji paskirs dieną ir pasakys, ką su savimi turėti. O iki to laiko pasistenkite kuo mažiau valgyti. Gerkite daug arbatos, pageidautina su citrina, vaisių sulčių, tinka „Birutės“ arba „Vytauto“ mineralinis vanduo. Nusipirkite „Gintarinėje“ vaistinėje štai šių tablečių, vartokite prieš valgį. Tai – tiek. Iki pasimatymo!

Aš sėdėjau tarsi suakmenėjęs, neturėjau jėgų pakilti nuo kėdės. Galva plyšo, širdis pašėlusiai daužėsi į krūtinės ląstą, burna išdžiūvo, liežuvis prilipo prie gomurio.

– Galite eiti, – pakartojo gydytojas ir sunerimo: – Jums ką, bloga?

– Ne, ne! Viskas gerai, – pagaliau atsitokėjau aš ir pakilau nuo kėdės. – Viso geriausio. Gal spėsiu dar atlikti kelis tyrimus?

– Šiandieną jūs jau nieko neatliksite. Laboratorija dirba tik iki vienuoliktos valandos. Pradėkite nuo rytdienos ryto.

– Taip, taip. Nuo rytdienos ryto. Ačiū ir viso geriausio. *** – Viešpatie! – skėstelėjo rankomis žmona vos tik aš pravėriau buto duris. – Kas tau nutiko? Tu toks išblyškęs.

– Poryt dar ne toks būsiu. Skrandžio sultis ims. Tu žinai, koks malonumas žarną ryti. Dar štai kiek popierių prirašė. Reikės išsitirti šlapimą, atlikti tyrimus dėl kirminų, AIDS, sifilio...

Vakare išgėriau užplikytos čiobrelių arbatos ir atsiguliau. Žmona uždėjo ant kaktos kompresą, vėl smilkinius ištrynė kamparo spiritu. Skausmas kiek aprimo, ir aš užmigau, tačiau naktį skausmas ir priminė apie save. Aš taip ir nebeužmigau, visą laiką varčiausi nuo vieno šono ant kito. Vos sulaukęs ryto, paėmiau iš vakaro paruoštus indelius su tyrimais ir nuskubėjau į polikliniką.

Trečiadienį ir vėl stovėjau prie Čepulio kabineto durų.

– Taip, taip, – prašneko daktaras, šiurendamas tyrimų lapelius. – Matau, jūsų nestabili psichika, gerbiamasis. Patariu kreiptis į psichiatrijos ligoninę, į daktarą Bronislovą Bartkų. Jis pakonsultuos, patars. *** Mano būklė balansavo ant bedugnės krašto. Norėjosi viską mesti, pamiršti kelią į polikliniką, nematyti daktarų. Bet galvos skausmas neslūgo, ir aš su baime patraukiau į psichiatrijos ligoninę.

Daktaras Bartkus, psichikos ligų specialistas, vidutinio amžiaus storulis su storais, raginiais akiniais, sutiko mane pagarbiai, padavė ranką, įtariai apžiūrėjo iš visų pusių. Pasodino į krėslą. Ėmė teirautis, ar mano giminėje nebuvo psichinių ligonių, alkoholikų ar šiaip keistuolių. Paskui ilgai studijavo akių vyzdžius, liežuvį, pirštu pabaksnojo į nosies galiuką, parodė žurnalą su spalvotais paveikslėliais, paklausė, ką matau, kokios spalvos aš įsivaizduoju vaivorykštę. Viską patikrinęs ir ištyrinėjęs, pasakė kažką apie streso hormonų nukrypimus ir, kadangi nieko baisaus nerado, pasiuntė pas šeimos gydytoją.

Aš atsidusau ir su palengvėjimu pravėriau šeimos gydytojos kabineto trečiame aukšte duris.

– Štai, matote, jūs esate visiškai sveikas, – nudžiugo daktarė Gaigalaitė, vartydama ambulatorinę kortelę.

– Tai kodėl jūs mane varinėjote nuo vieno daktaro pas kitą? Aš tiek tyrimų atlikau, tiek tablečių, mikstūrų išgėriau, pinigų išleidau!

– Nusiraminkite, pone Petraiti, jums jaudintis negalima. Simptomai gali pasikartoti. Eikite namo ilsėtis.

Padėkojęs jai už tokią diagnozę, išėjau iš kabineto ir iškart pajutau – jokio galvos skausmo. Nusiraminau ir pagalvojau: „O gal teisūs daktarai, sakydami, kad mes patys kartais ieškome ligų?“

87

TAUROSTA

G. Kanovičiaus premijos mokinių rašinių konkursas

V A R D A S NOVELĖ Simona Gavelytė, Senamiesčio gimnazijos IIIc klasės mokinė Vadovė – Rasa Saračinskienė, lietuvių k. mokytoja metodininkė

Lėtai aušo ūkanotas ankstyvo pavasario rytas.

Bespalvis dangus nuo plikų medžių pūtė paskutinį sniegą, palikdamas telkšoti purvinas balutes, kuriose atsispindėjo nedrąsūs saulės šypsniai. Abraomas Šternas, sugrįžęs į praeities miestą, lėtai žingsniavo akmenų grindiniu, savo batų kaukšėjimu skelbdamas dienos pradžią. Jis žvalgėsi į kiekvieną pasikeitusio namo kampą ir senų medžių viršūnes, praėjo pro kadaise gyvastimi ir karštomis maldomis kvepėjusią sinagogą. Stabtelėjo, atsigręžė, nerimastingu žvilgsniu įsitikino, kad ji vis dar stovi. Netikėtai į pilkšvo palto skvernus įsikabinęs vėjas senolį ėmė nešti į tą svajingą ir sirpstančią vasarą, kai jis prieš daugel metų pradėjo dirbti tėvo kirpykloje. Nuo tada sparčiai ir negrįžtamai keitėsi jaunuolio gyvenimas. Abraomas suvokė, kad kitaip tuo metu ir negalėjo nutikti, tačiau buvo sunku prisiminti ir bandyti pažvelgti į save iš šalies.

Staiga įvyko tai, kas apakino ir nustelbė visas Abraomo mintis, kas sudrumstė gatvės paveikslą, o metų dulkėmis apklotas akmuo, kuriuo buvo paremtos kirpyklos durys, sudrebėjo. Abraomas pajuto stiprų antausį, nuūžusį per visą galvą, pašiaušusį juosvus plaukus ir privertusį nevalingai sukąsti dantis. Tėvas, vis griebdamasis darbo, nemėgo sūnaus tinginystės ir apskritai dyko buvimo. Paprastai Bernardas Šternas būdavo gero būdo: šeimyniškas kaip daugelis pagyvenusių žydų, tvarkingas, darbštus ir doras. Visi jo rūpesčiai ir mintys sukosi apie amatą ir namus, o šventadieniais – dar ir apie Dievą. Tačiau kartais prasiverždavo ugninga vyro prigimtis, ypač kai buvo kalbama apie sūnų. Abraomas Šternų šeimoje buvo vienintelis tarp trijų seserų, todėl tėvas jautė didesnę nei įprastai pareigą į žmones išleisti ne tik paklusniai išauklėtą, bet ir užgrūdintą vyrą. Tad smarkus Bernardo antausis, paleidęs žiežirbomis sūnaus vizijas Buvo karščiu žėrinti, tingi vasaros popietė ir, ro- trumpą poilsio akimirką, atrodė visai suprantamas dės, visas miestelis tykiai snaudė po vaiskiu dangu- dalykas. mi. Bernardo Šterno namuose įsikūrusios kirpyklos durys buvo atlapotos į ištuštėjusią gatvę, ir vienintelis Tėvas lėtai šlavė medines grindis, kuriomis ritosi garsas, drumsčiantis kiemo ramybę, – ramiai birz- rusvas saulėlydžio ruožas ir kalbėjo sūnui: „Kiekviegianti barzdaskutė. Nors, tiesą sakant, tas lengvas nas žmogus šiame pasaulyje turi ieškoti stiprybės ir ūžesys visai derėjo prie popiečio miegui namo šešėly- prasmės – tikrojo vardo. Lyg atspindžio vandenyje – je prigulusio, karščio nualinto Šternų šuns knarkimo. ne savo, bet širdžiai pažįstamo. Ištaręs vardą, sugrį ši į namus, nors akins nakties tamsa; būsi perspėtas, artėjant svarbiam įvykiui; paglostytas ir nupraustas Kol tėvas darbavosi tvarkydamas miestelyje visų lietaus, jei ilgą laiką mintys neras ramybės. Ir kiekviežydų gerbiamo batsiuvio Jokūbo barzdą, jaunasis nam skirtas vardas vis kitoks ir ieškomas skirtingai.

Abraomas jau kurį laiką sėdėjo ant suklebusios, se- Kai kurie ieško visą gyvenimą, kiti tą prasmę greitai nos taburetės prie lango. Jo minkštas žvilgsnis buvo atranda šeimoje ir buityje, o treti atviromis akimis įbestas į gatvę, o plonos lūpos pravertos, pasiruošu- žvelgia į dangų, laukdami žybsnio, kuris įkris jų širsios kalbėti. Vaikinas, tampydamas žalsvos prijuostės din, nesuvokdami, ar tai įvyko, ar ne. Kuo greičiau kraštelius, mąstė apie gyvenimą kaip apie atskirus sužinosi savąjį vardą, tuo geriau bus gyventi. Tačiau mozaikos gabalėlius, apie skirtingas akimirkas, kaip vieno dalyko nebereikia ieškoti, tiktai nuolankiai įsiapie išsibarsčiusius ir vienas kitam prieštaraujančius leisti. Mūsų tautos vardas buvo Viešpats – būtent jis jausmus, niekaip negalėdamas jų sulipdyti, susieti į mus parvedė į Pažadėtąją žemę, nuramino ir tebeglovieną. Abraomui trūko tų siūlų, kuriais supintų ats- boja, todėl reikia melstis, Abraomai, melstis tam, iš kirus gyvenimo blyksnius į vientisą peizažą, kurie kurio kilo visi kiti.“ Bernardas atsitiesė nuo šluotos ir nuramintų ir palaima apdovanotų jo nerimstančią įbedė mįslingą žvilgsnį į sūnų, blizginantį lengvu vaširdį. Jaunas vyras galvojo, apie ką paprastai mąsto saros voratinkliu aptrauktą veidrodį. Abraomas tylėjaunuoliai, pradedantys žengti į šaltą, nežinomą, bet jo, nors viduje lyg smėlis girgždėjo klausimas, ar jo tėviliojantį gyvenimo vandenį. vas rado savąjį vardą. Tamsios jų akys susitiko stikle.

88

2016 NR. 1 (2)

II. Jubiliejai III. Kūrybinė mozaika

Abraomas ne visuomet aiškiai suprasdavo, ką jam nori pasakyti tėvas, tačiau jautė meilės šilumą, kuri kartais būdavo geresnė mokytoja nei žodžiai. Tą pačią naktį, užliūliuotas svirplių ir minkštos tamsos, sūnus užmigo ramiai kaip vaikas mamos užanty. Nurimo, pagautas sapnų, lyg laikas neturėtų mato ir nesikeistų dangus. Tačiau kažkur gilumoj tėvo žodžiai nusiyrė į pasąmonės gelmes ir rytą Abraomas atsikėlė virpantis iš sumišimo – koks jam skirtas vardas?

Saulė tirpino dienas ir į miestelio gatves grįžo didžiulis sukrutimas, kaip ir įprasta turgaus dienomis.

Paprastai tenai eidavo motina arba jaunesnės seserys.

Su pintu, žąsies pūkais apkibusiu krepšeliu užanty Šternų moterys stabtelėdavo prie dažno prekystalio, nors jau seniai būdavo nusipirkusios daržovių, sviesto ar šviežios žuvies iš barzdoto žvejo Dovydo. Turgus reiškė daugiau nei prekybos vietą: čia galėjai išeiti pasižmonėti ir sužinoti naujienas, kadangi visi susirinkę būdavo daugiau ar mažiau pažįstami. Nuo pražilusių žydų pasakojimų ir skardžių moterų šūksnių gatvės būdavo gyvos, o susiliejusios lenkų ir lietuvių kalbos lengvai skriedavo oru nuo gatvės pradžios iki pat paskutiniųjų prekystalių. Tą kartą į turgų ėjo motina.

Seno gluosnio pavėsyje pamačiusi visuomet besišypsantį Iciką, pagyvenusį žydą smulkiu veidu, pardavinėjantį kepures, nuskubėjo po gaiviu medžio pavėsiu pasilabinti ir pasiteirauti, kaip sekasi. Šalia jo stovėjo jauna ir nematyta mergina – tyli, švytinčiomis lyg gėlės žiedai akimis. Tai buvo Sara, Iciko dukterėčia, atvykusi iš Vilniaus pas dėdę pasisvečiuoti ir dar kažin kokiais šeimos reikalais.

tankių, peraugusių, vėjui šokančių smilgų ir lėtai siūbuojančių švendrų. Lyg pasislėpę nuo paties dangaus, jie tyliai kalbėdavo ir juokdavosi į sunokusią vasarą.

Vėliau, temstant, pakildavo ir, dalindamiesi nakties oru, braidydavo gatvelėmis po spindinčio mėnulio šviesą. Abraomas, lydėdamas merginą namo, jautė augantį artumą ir vis kartodavo mylimosios vardą.

Vieną popietę, rinkdamas pirmuosius nukritusius obuolius, vaikinas prisiminė tėvo kalbą apie vardą.

Ilgai negalvojęs, suprato – tai Sara. Meilė sklandė aplink šį vardą, šiluma, dėl kurios artėjantis ruduo tapo nebaisus. Jausmai jam atskleidė tėvo žodžių paslaptį. Nebuvo paprasta, nes kiekvieno patirtys gimsta ir gyvuoja skirtingai, tačiau šis vardas į gyvenimą atnešė džiaugsmo. Rodės, nieko daugiau ir nereikėjo, tik paprastos ir drauge ypatingos kasdienybės, pripildytos prasmės.

Maldos namai – dar viena vieta, kur susirinkdavo daugelis žydų; čia reikalų ir naujienų aptarimas buvo toks pat svarbus kaip ir pamaldos. Šabo dienomis visi šeimomis eidavo į didžiąją sinagogą, todėl Sara ir Abraomas, sėdėdami atokiai vienas nuo kito, siųsdavo ir gaudydavo žvilgsnius – tai būdavo lyg savotiškas žaidimas. Sara buvo gana pamaldi, dažnai prieš mišias rabinui išpažindavo nuodėmes, o vėliau pusbalsiu krutindavo lūpas ir karštai žvelgdavo į raudoną užuolaidėlę, dengiančią Torą. Lygiai taip pat Abraomas žiūrėdavo į rusvą mylimosios skarelę, dengiančią galvą, o mintyse regėdavo ilgus ir švelnius plaukus.

– Ko taip smarkiai meldi ir atgailauji? – lėtai žingsMotina, būdama nuovoki iš prigimties ir lydima niuodamas po vienų šventadienio mišių paklausė stipraus moteriško jausmo, greitai suprato, kad Sara Abraomas merginos. taip lengvai iš miestelio neišvyks. Todėl jau tą pačią popietę Abraomui įpiršo mintį užeiti pas Iciką į sveRamiai ošiantys klevai metė pirmuosius lapus, o čius ir, džiaugdamasi labiau nei sūnus, visą vakarą Sara neskubėjo prabilti, tarsi jų klausytųsi: niūniavo seną jidiš dainelę. Abraomo ir Saros susitikimas Dievo valia buvo nulemtas jau seniai...

– Man tiesiog patinka kalbėti Dievui. Jaučiu pilnatvę ir gėrį.

Viskas klostėsi greitai ir lengvai – taip trykšta šaltinis ankstyvą pavasarį pralūžus ledams. Dviejų jauAbraomas čiupo jos delną ir tarė: nų ir atvirų žmonių dienos skriejo ir tapo įprasta, kad Sara iš Vilniaus į Jonavą parvykdavo vis dažniau, o – Eime, kai ką parodysiu. miestelyje pasilikdavo iki kol pilnatis vėl nudildavo.

Dienomis mergina atlikdavo buities darbus, mat IciJie apsisuko ir grįžo prie didžiosios sinagogos, kas jau keletą metų buvo našlys, o du suaugę jo sūnūs kurią gaubė tylos debesis, nes daugelis, pasibaigus turėjo savo šeimas: vienas čia pat, gretimoje gatvė- mišioms, skubėjo namuose uždegti šventines šabo je belsdavo siuvimo mašina, o kitas – siuvėjo amato žvakes. Priėję maldos namus iš kitos pusės, sustojo. ėmėsi Kaune. Sara greitai išgražino apleistą darželį, Senstelėjusios plytos skendėjo šešėliuose, o Abraomo kuris jau buvo pranykęs tarp žolių. Tai buvo lyg ženklas, akys švytėjo. Jis patraukė jaunus krūmokšnius, denkad tuose namuose yra švelnios rankos ir širdis, trapi giančius šaltą sieną, ir pakvietė Sarą prieiti arčiau. kaip ką tik pasodintos gėlės.

Vienoje plytoje buvo išraižyta S raidė.

Abraomas su Sara dažniausiai susitikdavo vaka– Tik viena raidė, tačiau joje telpa tūkstančiai kitų. rais. Auksiniais voratinkliais aplipusiose drebulių ša- Tai šventas ir trapus ženklas, slepiantis jausmus. Man kose kybodavo šilta saulė, o žalsva Vilija ramiai neš- jis reiškia tave ir visa, kas aplinkui, – mane patį, nadavo vakaro snaudulį. Du įsimylėjėliai sėdėdavo tarp mus ir gyvenimą, trykštantį tikėjimu. Tai kartais

89

TAUROSTA gąsdina, tačiau kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad tu esi Tuomet buvo paskutinis kartas, kai vaikinas regėjo čia neatsitiktinai, tai Dievo ženklas, Dievo dovana, – savo mylimąją. Po mėnesio jis gavo iš Saros trumpą Abraomas akimirką nutilo. – Sunku paaiškinti, Sara, laišką, kvepiantį liūdesiu ir nerimu. Ji paaiškino, kad tiesiog tikiu tavimi ir viskas. Nebegrįžk į Vilnių.

Vilniuje tėvas sulaukė slogių žinių apie besiartinančius vokiečius ir šeima privertė merginą drauge bėgti Lapai krito vis greičiau, ir debesys mainėsi mieste- nuo artėjančio fronto. Dar paminėjo, kad labai sunlin įpūsdami naujų vėjų. Gana skambiai nusirito žinia ku rašyti, kad geriau patylės, nes, paleidusi mintis, jų apie kirpėjo sūnaus ir Iciko dukterėčios draugystę – nebesuvaldys. Iš pradžių Abraomas negalėjo supaisyti moteriškės turguje linksmai baksnodamos Abraomo savo jausmų, buvo sumišęs, piktas, liūdnas ir be promotiną jau tikino tartis su rabinu ir ieškoti įsimylėjė- to išsiilgęs Saros. Kur tik beeidavo, jį visur lydėdavo liams savo kampo. Vaikinas apie tai per daug negalvo- skausmingi prisiminimai. Dažnai vienas sėdėdavo jo, tik leidosi nešamas pakilių jausmų. Nuolat gyvenęs prie upės ar žydų kapinėse ant kalno, stebėdavo juopagal gamtos ritmą, jis pirmą kartą pajuto, kaip rude- dus varnus, nelaimės pranašus, sukančius ratus virš nėjant širdis pražydo lyg jaunas pavasaris. pušų. Ėmė nuolankiau melstis, lygiai taip pat, kaip matydavo Sarą, kalbančią su Dievu. O kartais, po apTačiau miestelyje sklandė ne vien geros naujienos. silankymo sinagogoje, užeidavo už tos sienos, kurioVis tamsėjantis dangus pamažu sėjo baugias nuo- je kadaise išbraižė pirmąją mylimosios vardo raidę, girdas apie karo grėsmę, kurias patvirtindavo Iciko ir dar labiau ją paryškindavo, pamažu trupindamas sūnaus laiškai iš Kauno. Netikėtai liūdnos nuojautos seną plytą. Laikas bėgo, liūdesys keitėsi, bet netirpo. ėmė ryškėti ir Sarai skirtose žinutėse iš Vilniaus. Vis niūresnė lapkričio nuotaika po truputį užgožė šnekas Prisimindavęs praeitį dar ilgus metus Abraomas apie pranašaujamas vestuves. nerado atsakymo, kaip reikėtų suprasti tėvo žodžius apie vardą. Kas gyvenime yra amžina? Kokį vardą Kapsint tamsiam lietui, Abraomas su Sara dažnai kasdieną turėtų tarti, kad būtų laimingas? Galbūt jam eidavo pasivaikščioti. Pirmieji staigūs, jaunatviški lemtas atsakymas toks pats nežinomas kaip mirtis. Jis jausmai buvo aprimę, todėl įsimylėjėliai, lėtesni, ta- suprato, kad nėra galutinių tiesų, nes gyvenimas kinta čiau dar atviresni, eidavo bijodami vienas kitą paleis- ir nėra nieko pastovaus. Jaunystėje ir viso karo metu ti gatvėmis iki pat baldų fabriko, kuriame ligi vėly- viltį palaikė pirmosios meilės vardas. Jis, kaip ir sakė vo vakaro bruzdėjo Abraomo pusbroliai. Retkarčiais tėvas, gelbėjo ir guodė. Tačiau po išgyventų negandų jaunuolis Sarą nusivesdavo į kapines – papasakodavo visa tai pradėjo blankti kaip šešėlis artėjant rytui. vieno ar kito kapo istoriją, o tada nuo pušimis apaugusio kalnelio abu žvelgdavo į paženklintą sinagogą, Bėgant metams, Abraomas rado naują, savo šaknų, akmenimis grįstas gatves ir upę. savasties vardą – Dievą. Meilė atvedė į tikėjimą. Iš tikrųjų pirmasis vardas niekur nedingo – apsitrau– Argi mes nesam panašūs į šiuos varnus, Abrao- kęs užmarštimi jis vis dar gyvas čia, šiose gatvelėse. mai? – kartą tarė žydaitė, atlošusi galvą į dangų. – Ry- Sara paženklino Abraomo gyvenimą, išmokė jausti, o mome greta medžių, žiūrime į miestą iš toli, iš aukštai svarbiausia – tikėti. Visi pamatai žmogaus gyvenime ir atokiai. randasi vienas iš kito ir visąlaik eina greta.

– Panašūs tik šią akimirką. Juk grįšime į tas gatves ir tuoj pat kažkas kitas žvelgs į mus, tokius mažyčius iš šalies.

...

Ir dabar, po daugelio metų, apgriuvusi miesto sinagoga kadaise įrėžtu ženklu nulydi kiekvieną praeivį.

– Abraomai... – Sara pajuto nepaaiškinamą baimę Ženklu, primenančiu dramatišką tautos likimą, žydo ir, nenorėdama į širdį įsileisti dar didesnio nerimo, meilės, nulemtos Dievo, istoriją. nutilo.

Jis neklausė ir nieko nesakė – laukė, kol mergina prabils.

Artėjo Chanukos šventė. Besiruošiant toms aštuonioms dienoms, užsimiršo gandai apie karą ir miestelio gyvenimas kuriam laikui pagyvėjo lyg vidurvasarį. Dieną prieš šventę Abraomas išlydėjo Sarą į Vilnių. Įdavęs jai dar šiltų, motinos keptų sklindžių, apkabino. Laikas, rodos, pakibo ore, ir atsisveikinimas buvo ilgas, lyg jie turėtų išsiskirti iki kitos Chanukos.

Tik eidamas namo, žvarbiam vėjui pučiant į nugarą, Abraomas pajuto drėgną nuo Saros ašarų petį.

90

2016 NR. 1 (2)

IV. Senų fotografijų albumas

romnų-liepojos geležinkeliui - 145 m.

Iš inž. H. Kebeikio kolekcijos

1871–1873 m. tiesiant Romnų–Liepojos geležinkelį, iš pradžių buvo pastatytas medinis tiltas per Nerį prie Jonavos.

Vėliau pastatytas keturių angų metalinis tiltas. Tilto ilgis – 206 m; keturios angos – 21+2 x 75+21; tilto plotis – 5,9 m. Tilto statyba baigta 1904 m.

91

TAUROSTA

1914 m. pastatytas antras metalinis tiltas per Nerį prie Jonavos. Tilto taurą projektavo ir kesoniniu metodu statė Petras Vileišis. Lietuvos universitetas, pagerbdamas technikos garbės daktaro P. Vileišio atminimą, nekrologe rašė: „Savo energija ir rimtu darbu inž. Vileišis greitai įgijo gerą vardą ir pradėjo savarankiškai imtis tiltų ir geležinkelio statybos darbų. Per ilgus praktinio veikimo metus jis pastatė įvairiose Rusijos vietose labai daug tiltų ir atramų, tarp jų – keliolika didelių, kaip Jonavoje per Nerį, Mintaujoje per Lielupę, Krustpilyje per Dauguvą ir t. t.“ (Jonas Aničas, knyga Petras Vileišis, 128 psl., 2001 m.)

Per I pasaulinį karą žemupio tilto antrą tarpatramį traukdamiesi rusai susprogdino.

92

2016 NR. 1 (2)

IV. Senų fotografijų albumas

1926 m. Jonavos geležinkelio tiltas buvo pertvarkytas – perstumtos iš I kelio į II kelią tilto santvaros.

Jonavos kariuomenė prie geležinkelio tilto, apie 1930 m.

93

TAUROSTA

M. Ravalakaiskio nuotraukoje – plento (kairėje) ir geležinkelio (dešinėje) tiltų vaizdas nuo dešiniojo Neries kranto.

1931 m. Nuotr. iš inž. Graužinio archyvo.

Keliaudamas baidarėmis Nerimi, prof. Steponas Kolupaila užfiksavo du geležinius tiltus – geležinį, pritaikytą plentui, ir geležinkelio. 1933 m.

94

2016 NR. 1 (2)

IV. Senų fotografijų albumas

Du metaliniai Jonavos tiltai – geležinkelio ir plento, 1938-07-24.

Nežinomo autoriaus nuotr.

95

TAUROSTA

Du metaliniai Jonavos tiltai – geležinkelio ir plento, apie 1938 m.

Nežinomo autoriaus nuotr.

96

2016 NR. 1 (2)

IV. Senų fotografijų albumas

Jonavos tiltas, apie 1939 m.

Nežinomo autoriaus nuotr.

Vokiečių kareiviai ant Jonavos geležinkelio tilto. 1941 m.

Nežinomo autoriaus nuotr.

97

TAUROSTA

Per II pasaulinį karą Jonavos geležinkelio tiltas per Nerį buvo sugriautas.

Vokiečių kariuomenė keliasi per Nerį nesugriautu plento tiltu. 1941 m.

Nežinomo autoriaus nuotr.

Vokiečių kariuomenė keliasi per Nerį nesugriautu plento tiltu. 1941 m.

Nežinomo autoriaus nuotr.

98

2016 NR. 1 (2)

IV. Senų fotografijų albumas

Vokiečių kariuomenė keliasi per Nerį nesugriautu plento tiltu.

1941-07-05.

Atstatytas geležinkelio tiltas po II pasaulinio karo.

99

TAUROSTA

Per II pasaulinį karą tiltai buvo susprogdinti. Kairioji pusė atstatyta 1948 m., dešinioji – 1983 m. Iš Vokietijos atgabentas trofėjinis plieninis Rot-Vagnerio santvarų sistemos tiltas ir sumontuotas Jonavoje. Šiuo metu kairioji tilto pusė nenaudojama. H. Kebeikio nuotr. 2010 m.

Redakcija dėkoja už sutikimą publikuoti kolekcijos fragmentus.

Geležinkelio viadukas J. Basanavičiaus alėjoje, apie 1933 m.

Nežinomo autoriaus nuotr.

100 2016 NR. 1 (2)

V. Ištakos ir istorijos

TAUROSTA Dr. Judita Puišo

Jeigu šiandieną paklaustume jonaviečių: „Kas ta Taurosta?“, daugelis greičiausiai pagalvotų apie kitapus Neries nusidriekusią Taurostos gatvę, kurios pradžia – ties senuoju pašto trakto Sankt Peterburgas–Varšuva kelio apeivių namu (vietinių vadinamu „kašarka“1) Kunigiškėse. O gal pamanytų apie Taurostos tvenkinį, kuriame vasarą pliuškenasi kartu su mažaisiais?

Vyresni jonaviečiai, ko gero, prisimintų Jonavoje nuo 1988 m. spalio 20 d. iki 1990 m. ėjusį „Taurostos“ dvisavaitinį leidinį. Sodininkai mintytų apie savąją „Taurostos“ sodų bendriją netoli Gaižiūnų kaimo.

O jeigu pasitaikytų laiminga akimirka ir sutiktume šimtametį jonavietį, jis prisimintų vaikystę, kelionę Vilijos (dab. Neries) krantu iš Jonavos į Šv. Onos atlaidus Skarulių miestelyje, Taurostos kaimą prie Taurostos tvenkinio...

sraunioji taurosta Upelis Tavrosta (dab. Taurosta), ties kuriuo įsikūrė Taurostos gyvenvietė, pirmą kartą minimas 1596 m. Vilkmergės (dab. Ukmergės) miesto teismų aktuose2: „Byloje Nr. 18, kurioje nagrinėjamas ginčas tarp Baltramiejaus Skorulskio ir vaznio Petro Peslevičiaus, 1596 m. nuo Dievo sūnaus gimimo balandžio 14 d. minimas ne tik upelis, jo santaka su Nerimi, bet ir šalia įrengta užtvanka: [...] Kauno paviete Skarulių lauke prie pačių Tavrostos žočių, užtvanka („езъ“) Velijos3 upės toje vietoje, kur Tavrosta upelis.“ Tiesa, Skarulių laukas pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos metrikoje keliais dešimtmečiais anksčiau, 1513 m.4

1 pav. B. Skorulskio ir P. Peslevičiaus bylos ištrauka.

101

TAUROSTA Taurosta taip pat minima ir XVI–XVII a. Radvilų archyvo nedideliame raštelyje, kuriame aprašyti žemių matavimai netoli Taurostos upelio ir Karmėlavos girios („V ierchu rieczki Tawrosy do werchu rieczki warpiia dodolu katoroho to sim pleczom do ozera domsy. Ktoro granica przyszla przszla szpuszcy kormialowskoi.“)5 Šiame raštelyje, kurį surašė nežinomas autorius, minimas ne tik Taurostos upelis, bet ir Dumsių ežeras, Varpės upelis ir Albrechto Radvilos klientas, Skarulių bažnyčios fundatorius Andriejus Skorulskis.

Taurostos upelis taip pat minimas ir Romos katalikų bažnyčios dokumentuose, tačiau gerokai vėlesniuose, siekiančiuose XVIII a. (1716 m. Skarulių bažnyčios inventoriuje, 1782 m. vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacijos ir 1784 m. Kauno dekanato parapijų aprašymuose), Taurostos upelis buvo laikomas Skarulių bažnyčios žemių riboženkliu („ruczaju Tawrosty“). Iš vyskupo I. J. Masalskio 1782 m. vizitacijоs ir 1784 m. Kauno dekanato parapijų aprašymų sužinome ne tik apie Taurostos upelį, bet ir tvenkinį, vietovės kraštovaizdį, smuklę ir malūną. Jie priklausė Skarulių dvaro savininkui ir Jonavos miesto kūrėjui vyskupui Juozapui Kazimierui Kosakovskiui: „Palikę Taurostą arba Perkolo (Jazową) smuklę, priklausančią Jonavai, kairėje perėję griovį, kuris nusileidžia į Taurostos upelį, Skarulių miestelio rėžių pašonėje [...]. Taurostos tvenkinys prasideda iš Taurostos upelio parapijinės bažnyčios atžvilgiu rytų ir vasaros pietų. Malūnas prie Taurostos upelio šviesiojo daug galio vyskupo (Juozapo Kazimiero Kosakovskio).“6 Kaip pakito Taurosta ir jos apylinkės XIX a., nutiesus geležinkelį, sunku pasakyti, nes istorinių dokumentų, kurie minėtų Taurostą ir jos apylinkes, nėra arba jie neišliko iki mūsų dienų nei bibliotekose, nei Lietuvos archyvuose.

Ties pirmuoju tvenkiniu vietovę gyventojai vadino „podmlynek“. Užaugusi prie Taurotos Onutė iš Jaščemskų prisimena savo gimtuosius namus „Žabų malūną“, taip pavadintus jos prosenelių Žabų garbei. Dar vienas vandens malūnas buvo pastatytas ties tvenkiniu netoli Neries. Susiaurėjęs upelis, vingiuodamas per Taurostos gyvenvietę, įteka į Nerį netoli didelės, bevardės, medžiais apaugusios salos.

taurostos vienkiemiai XX a. pradžioje vienkiemiai, įsikūrę netoli Gaižiūnų kaimo ir geležinkelio stoties, šalia Taurostos upelio, taip pat buvo vadinami Taurostos arba Taurostos-Gaižiūnų vardu. Išparceliuojant Jekaterinai Andrejevai priklausiusį Skarulių dvarą su atskiromis sodybomis, buvo minimi net trys Taurostos vienkiemiai.

Pirmąjį Taurostos vienkiemį sudarė „jau blogos būsenos“ medinis gyvenamasis namas šiaudiniu stogu ir malūnas (12×6 m), tvartas ir kluonas (8×5 m). Antrąjį – „blogo būvio“ medinis gyvenamasis namas šiaudiniu stogu (13,6×5,25×2,1 m), medinis tvartas šiaudiniu stogu (8,2×5,2×2,1 m), medinis kluonas šiaudiniu stogu (13,25×6,75×2,2 m) ir medinė pirtis šiaudiniu stogu (6×6 m).

Šiandieną Taurosta – mažas kairysis Neries upės intakas. Jos ilgis – 6,2 km, o baseino plotas siekia tik 12,9 km². Upelis išteka iš šaltinių, nutolusių į pietryčius nuo Gaižiūnų stoties.

Dar prieškaryje (1939 m. liepos mėn.) girininkas Juozas Giraitis rašė: „Prie Gaižiūnų stoties ant šio upelio sudaryti žuvų tvenkiniai. Taurosta nors ir nedidelis upelis, bet sraunius jos vandenis papildo dešinysis intakas Miškotupis, kuris išteka iš buvusio Skarulių dvaro Konstantinavos vienkiemio pelkių.

Miškotupis vasarą išdžiūsta, bet pavasarį aukštais lyg upės krantais sruvena per dauboje esančią apie 0,5 ha dydžio Miškotupio pievą7. Srauni Taurosta teka pro Bajoriškių kaimą, skuba skardžiu žemyn, per Skarulių kaimo ūkininkams ir bažnyčiai priklausančius rėžinius laukus, kuriuos nuo miestelio skiria plento ir geležinkelio pylimai, kerta senąjį kelią ir pasuka link Vilijos. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kaip matyti 1912–1914 m. vokiečių kariuomenės štabo topografiniuose žemėlapiuose, Taurosta buvo patvenkta net du kartus.“

102 2016 NR. 1 (2)

2 pav. Radvilų archyvų raštelis.

V. Ištakos ir istorijos

3 pav. Taurostos ištakos.

Andriaus Volko nuotr.

4. pav. Taurosta įteka į Nerį.

Nuotrauka iš asmeninio J. Puišo archyvo.

Trečiąjį vienkiemį sudarė „blogo būvio“ medinis gyvenamasis namas šiaudiniu stogu ir tvartas (16×6 m), medinis kluonas šiaudiniu stogu (8×4 m) 8. Nors pastatai buvo seni ir sutrūniję, norinčiųjų įsikurti Žemės ūkio ministerijos žinion perimtame Taurostos-Konstantinavos vienkiemyje buvo gausu. Šis vienkiemis prieš žemės reformą, anot dokumentų, priklausė dvarininkui Kačinskui, kurio žemė ribojosi su Prano Vilko, Kotrynos Čekanavičienės ir Cecilijos Vilkienės, Stasio Vilko, Antano, Jadvygos Mingailienės, Petro Barakūno sklypais9. Žemės reformos valdybos nutarimu, šis vienkiemis kartu su 4,71 ha sklypu buvo paskirtas bežemiui Kaziui Miliauskui10.

liūnas (Викентий Масилюнас), jo žmona Ana, sūnūs Konstantas ir Jonas, dukros Rozalija ir Eleonora bei jos sūnus Petras, duktė Marijana; Mykolas Ravdeckis (Михаил Равдецкий) ir žmona Kazimira; Mykolas Adamovičius (Михаил Адамович) su žmona Viktorija ir dukra Juzefa, žentas Konstantas Sabinskis (Константы Сабиский) su žmona Helena, sūnumi Jonu ir dukra Jadvyga, motina Katarina Sabinska su dukromis Juzefa, Katerina ir Paulina, Jonas Savikevičius (Ян Савикевич) ir giminaitis Viktoras Rudnickis (Виктор Рудницкий); šeimininkas Adomas Grizovskis (Адам Гризовский) su žmona Elžbieta, sūnumis Petru ir Jonu, kut. Uršulė Turutovič (Уршула Турутович); Stanislovas Stefanovičius (Станислав Стефанович) su žmona Ana, sūnumi Vincentu ir motina Ana; kut. Juozapas N. su sūnumi Mykolu; plento sargas Juozapas Girdzijevskis (стор. шоссейный Иосиф Гирдзиевский) su žmona Rože ir sūnumi Petru, Karolis Tarasovičius (Карол Тарасович), Marijona Dobrovolska (Мариана Доброволска); šeimininkas Simonas Jočimas (Шимон Иочим) su žmona Marijana, sūnumis Vladislavu bei Mykolu ir dukromis Brigida bei Paulina, darbininkas Petras Marčiunionis (Петр Марчунионис), tarnaitė Dorota Vareikytė (Дорота Варейковна).

Prie vilijos Nors užuominų apie karčemą netoli Taurostos upelio ir ant patvenkto Taurostos upelio malūną randame minėtame 1784 m. Kauno dekanato parapijų aprašyme, tačiau nei gyvenvietė, nei gyventojai neminimi.

Taurostos kaimas įsikūrė 9,33 ha žemės sklype, kuris, Liustracijos komisijos nutarimu, buvo skirtas savininkams apie 1870 m. Tiesa, dalis valdų buvo įsigyta iš Onos Raubienės (Ana Rouba – aut. pastaba) ir Skarulių bažnytkaimio ūkininkų 1907–1909 m. sandūroje11.

Kauno arkivyskupijos kurijos archyve (KAA) išlikę surašymai siekia net 1831 m., tačiau pirmą kartą Taurostos kaimo gyventojai surašyti tik 1892 m.13 Sąrašą pradeda pirmasis šeimininkas Juozapas Vrublevskis (Иосиф Врублевский), jo žmona Elžbieta, dukros Bronislava ir Anastazija. Kartu su Vrublеvskio šeima gyveno ir Konstancija Jadzevič (Констанция Ядзевич), motina Teresa, žentas Francas Bogdanovičius (Франц Богданович) su žmona Paulina, jų vaikai Konstantas ir Ana, kut. Eufrozina Duševska (Еуфрозина Душевска), Brigida Pavlovičienė (Бригида Павловичова), jos dukra Helena ir jos dukra Bronislava; šeimininkas Vincentas Masi-

Deja, 1892 m. Taurostos kaimo surašyme įrašyti tik Romos katalikai, priklausę Skarulių ir Jonavos Romos katalikų bažnyčios parapijai, todėl apie Taurostos kaime gyvenusius kitų tautybių ar kitą religiją išpažinusius žmones nieko nežinome. Kitas Skarulių ir Jonavos Romos katalikų bažnyčios parapijos gyventojų surašymas vyko 1920 m.14 Taurostos kaimo gyventojų sąraše randame ne tik senųjų Taurostos gyventojų palikuonių, bet ir ateivių ar atėjusiųjų užkuriomis pavardes, užrašytas lietuvių kalba. Šį sąrašą pradeda savininkas Juozapas Sabinskas su žmona Zofija ir sūnumis Jonu bei Petru, kampininkas Juozapas Sakalauskas su žmona Brone ir dukra Jadvyga; savininkas Jonas Graužas su žmona Liudvika, sūnumi Juozapu ir du-

103

TAUROSTA

5 pav. Seniausio Taurostos žemėlapio kopija12.

kra Marijona; savininkė Ona Steponavičienė ir jos sūnūs Juozapas, Petras, Pranas, Jonas ir duktė Marijona, kampininkas Vincas Stefanavičius, jo žmona Jadvyga ir sūnus Aleksandras bei dukra Monika; savininkė Zofija Grigauskienė, jos dukros Ona, Aleksandra, Alena, Bronė, Zofija ir sūnūs Jonas bei Petras; savininkas Juozapas Daškevičius, jo žmona Zofija, dukra Ona ir kampininkas Rapolas Zakarauskas; savininkė Ona Ivinskienė su motina Marijona, kampininkas Jurgis Pečiulaitis su šeima, kurią be šeimos galvos sudarė žmona Katrė, sūnus Juozapas, dukros Jadvyga ir Zofija, tėvas Martynas Pečiulaitis; malūno savininkas Juozapas Survila, jo žmona Juljona ir sūnūs Justinas ir Ipolitas, kampininkas Eustakas Survila su sūnumi Eustaku; savininkė Juzefa Radzevič, jos sūnus Antanas ir dukterys Konstancija, Marijona, Jadvyga ir Valerija, kampininkė Маsliūnienė su sūnumi Konstantu, dukromis Jadvyga ir Marijona bei Ana Strebeikova; savininkė Jadvyga Sabinskaitė su seserimis Alena, Veronika, Pranciška, Zofija, Kazimiera, brolis Juozapas ir kapininkas Boleslovas Sabinskas su žmona Marijana ir dukra Aleksandra; savininkas Ignas Jakubauskas su žmona Ona (Šulgienė), dukra Jadvyga ir vaikaitė Savukevičeva; savininkas Vaclovas Radzevičius, jo žmona Stefanija, dukros Vaclova ir Regina, sūnus Steponas; savininkas Juozapas Jakubauskas, Teklia Kaunkaitė su dukra Adelija; savininkas Juozas Savikevičius su žmona Kazimiera, jų sūnūs Konstantas, Balys, Juozapas, Vladas, Jonas ir Kazys, našlaitis Stasys Rudnikas ir Ludovika Semo našlaitė; savininkas Juozapas Jonuškevičius su žmona Ona, sūnus Vaclovas ir dukra Adelija; kampininkas Konstantas Bagdonavičius su broliais Jonu ir Jaroslavu ir seserimis Alena ir Teklia; kampininkas Stasys Sinkevičius, jo žmona Aleksandra ir dukra Marijona.

Iki 1924 m. Taurostos gyvenvietė prie Taurostos upelio ir Neries buvo Skarulių ir Jonavos parapijos kaimas.

Anot Kauno apskrities gyvenamųjų vietovių, gyventojų skaičiaus ir žemės miškų plotų sąrašo, Taurostos kaime gyveno 11 vyrų ir 4 moterys, 11 nepilnamečių (iki 20 m.):

104 2016 NR. 1 (2)

6 pav. Skarulių ir Jonavos Romos katalikų bažnyčios parapijos surašymas 1892 m.

9 berniukai ir 2 mergaitės. Žemės plotas – 26 dеšimtinės, iš jų 14 dešimtinių – nenaudingos. 1924 m. Jonavos valsčiaus tarybos posėdžio, įvykusio 1924 m. spalio mėn. 3 d., nutarimu Taurosta tapo Jonavos miesto priemiesčiu, kuris buvo prijungtas prie Jonavos valsčiaus15.

Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą (1938 m.) Taurostos gyvenvietė (9,33 ha) priklausė net 31 savininkui, kurių sklypai buvo nuo 0,02 ha iki 1,5 ha. Taurosta įsikūrė lygioje vietoje, ant stataus per potvynius nuplaunamo Neries kranto, buvo apribota Neries upės, Kauno–Zarasų plento ir plento į Jonavą per laikinąjį tiltą bei Kauno ir Šiaulių geležinkeliui priklausančio žemės sklypo.

Nors Taurosta daugiau nei dešimtmetį buvo Jonavos priemiestis, tačiau jos gyventojus nuo Jonavos atskyrė Neries upė. Taurostoje nebuvo nei gatvių, nei tiltų. Gyventojai buvo priversti vaikščioti daržais, o kai daržus užsėdavo, netekdavo ir „paskutinės primityviausios susisiekimo priemonės“16.

Kadangi „apie privažiavimą vežimu netenka ir kalbėti“, todėl gyventojai turėdavo viską neštis ant savo pečių, o tai sukeldavo didelių nepatogumų. Taurosta buvo pastatyta padrikai. Namus gyventojai statė „kur tik kas panorėdavo be jokio leidimo, nors tai buvo draudžiama“, neįrengti sklypai netenkino miesto užstatymų reikalavimų, sklypų ribos buvo „kreivos“ ir neturėjo privažiavimų. Namai, kuriuose gyveno gausios šeimos su mažamečiais vaikais, buvo seni ir baigė sugriūti. Gyventojai jautė didelę baimę dėl dažnai Jonavoje kylančių gaisrų – užsiliepsnojus jų namai vargiai būtų sulaukę pagalbos, nes nebuvo gatvių, kuriomis galėtų atvykti pagalba. Vos 1 m pločio ir 10–20 cm gylio čiurlenantis upelis dalydavo Taurostos priemiestį į dvi dalis. Patvinęs upelis Taurostos gyventojus atskirdavo vienus nuo kitų, nes pereiti pėsčiomis per upelį būdavo neįmanoma, kadangi Taurosta tekėjo 3 m pločio stačiu šlaitu grioviu. Susirūpinę Taurostos gyventojai dėl Jonavos priemiesčio žemės tvarkymo darbų kreipėsi ne tik į Jonavos burmistrą, bet ir į Žemės tvarkymo de-

V. Ištakos ir istorijos

partamento direktorių – taip jie siekė ne tik įteisinti valdomus sklypus, bet ir atstatyti turėtas valdas, suremontuoti arba naujai pastatyti savo namus. Prijungus Taurostos kaimą prie Jonavos, priemiesčiui buvo priskirti kelių buvusių Kunigiškių kaimo gyventojų sklypai palei laikinąjį Jonavos tiltą per Neries upę ir kelios sodybos kitapus Kauno ir Zarasų plento, kurios, anot žemėlapio, kadaise priklausė Jurzdikos kaimui17. 1939 m. rugpjūčio 30 d. Jonavos priemiestyje gyveno ar tik valdė savo valdas Taurostos ūkininkai – žemės savininkai buvo ne tik Romos katalikai, bet ir rusai, žydai (priedas). Nors anapus Neries Jonavoje klestėjo verslas ir pramonė, Taurostoje veikė tik vandens malūnas ir Jurzdikoje (kitapus Kauno ir Zarasų plento) pas Bagdonavičius – kalvė.

taurostos malūnas Ant Taurotos upelio kranto, visai šalia Neries upės, esantis malūnas, kaip prisimena dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Taurostos žilagalviai gyventojai, buvo pastatytas jau apie 1886 m. Jis priklausė Kupstui. Vietos gyventojas jame malė grūdus. Tačiau 1887 m. vandens malūną, išskyrus pastato sienas, upė sugriovė. Iki tol, kol jį įsigijo bajoras Juozapas Survila, Anupro sūnus, vandens malūnas buvo nenaudojamas, o tvenkinys buvo nuleistas. Kiti prisimena, kad „nuo neatmenamų laikų“ tvenkinys ir malūnas priklausė dvarui ir buvo išnuomoti žydui.

Malūnui sugedus, dvarponiai jį prižiūrėti kelerius metus pavedė Radzevičienei. Tvenkinio užlietomis žemėmis pradėjo naudotis vietiniai gyventojai, kurių sklypai „priėjo“ prie Taurostos upelio, o kai kurie iš jų sodino netgi daržoves. 1909 m. rugsėjo 18 d. už 600 rublių J. Survila įsigijo ūkinį pastatą ir jam priklausantį žemės sklypą iš Apolonijos Kačinskos valdų paveldėtojos, našle tapusios bajorės Anos Roubos21. 2–3 m. J. Survila vandens malūną remontavo ir apie 1912 m. pradėjo juo naudotis. Taurostos tven-

kinio dydis nuo 1912 iki 1939 m. rugpjūčio vidurio išliko toks pats. Naujasis šeimininkas tvenkinį apsodino medžiais, tačiau vos tik įsigijęs sklypą J. Survila vietiniams gyventojams lengvatų, kaip prievolės, nusprendė netaikyti. Jis suteikdavo lengvatų „kaipo kaimynystėje vienas kitam padėdavo darbu“. J. Survila nutiesė kelią, tiltą. Vykstant Jonavos priemiesčio žemės matavimo darbams, 1939 m. rugpjūtį jis kreipėsi į matininką prašydamas praėjus tvenkinio melioracijos darbams dalį žemės skirti šalia tvenkinio gyvenantiems kaimynams, be to, tikėjosi padidinti sklypą pagal tvenkinio užimamo ploto vertę. Vandens malūno šeimininkas buvo jau senyvo amžiaus, o malūnas reikalavo didelio remonto, kuris, savininko nuomone, „neapsimokėjo“. Todėl J. Survila nutarė malūną panaikinti ir paversti jį gyvenamuoju namu.

Dar tų pačių metų rugpjūtį tvenkinys nusausintas, o aplink jį augę daugiau kaip 30 m. senumo gluosniai buvo nupjauti.

Kol malūnas veikė, dėl tvenkinio dydžio ar jo ribų ginčų nekilo, tačiau vos nuleidus užtvanką prasidėjo ginčai ir net teismai, kuriuos tikriausiai nutraukė antroji sovietų okupacija. Pažvelgus į Antrojo pasaulinio karo metu darytas nuotraukas vėl matyti patvenktas Taurostos upelis, kuris šiandieną džiugina vasarojančius iškylautojus.

Niūdien Taurostos gatvės ilgis siekia vos 3,35 km ilgio, prie kelio stovi 25 pastatai, o šalia tvenkinio yra įrengtas Taurostos parkas – jonaviečių rekreacinė zona. Medinius namelius keičia naujieji, o senieji gražėja arba išnyksta. Senuosius Taurostos gyventojus mena antkapiai Skarulių ir Jonavos kapinėse ir jų palikuonys, tebegyvenantys Taurostoje. Per Taurostą, palei Nerį, driekiasi dviračių takas, kuriuo smagiai po Jonavos apylinkes savaitgaliais keliauja vaikai, jaunuoliai ir jų tėveliai. Darbo dienomis dviračiu ir pėsčiomis skuba darbininkai, keliaujantys į Skarulius, o gal į Ruklą.

Saugodami Taurostą – upelį, tvenkinį ir gyvenvietę – mes suteiksime galimybę mūsų ainiams žengti į senąją Jonavą keliu, kuris šimtmečiais vedė iš Vilniaus į Kauną.

7 pav. Kauno apskrities Jonavos miesto planas 1:25000 (LCVA F379 ap.1. b987).

Norėčiau padėkoti bičiuliams, kolegoms ir Vytautui Venckūnui už paraginimą parašyti ir labiau pažinti Taurostą. Dėkoju Artūrui Narkevičiui, padėjusiam surinkti istorinę medžiagą, esančią Lietuvos archyvuose, ir Lietuvos centrinio archyvo darbuotojams – už suteiktą galimybę naudotis literatūra.

105

TAUROSTA

8 pav. Taurosta II pasaulinio karo metais vasarą ir žiemą20 .

literatūra: 1. Jonas Pleckevičius. Jonavos kelio apeivių namas// Pleckevičius, Jonas. Nuo Kauno iki Daugpilio senuoju pašto traktu. – Vilnius, 2007. – P. 34.

2. Akty izdavajemyje vilenskoi komissieju dlia razbora drevnich aktov, t.32, Vilna, 1907, p. 75–76.

13. KAA b. 43 Skarulių parapijos gyventojų sąrašas 14. JPA 1920 m. Skarulių parapijos gyventojų sąrašas.

15. LCVA F379 ap.1. b987..

3. Velija – Vilija – Neris – aut. pastaba.

16. LCVA F1250 ap 2 b 365 l 1.

4. Akty izdavajemyje vilenskoi komissieju dlia razbora drevnich aktov, t.32, Vilna, 1907, p. 296–297.

18. http://www.wwii-photos-maps.com

5.

LVIA F1280 ap. 1 b. 2517_1a

6. Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. Katalikų akademija Vilnius 2001, p. 320–321, p. 758–761.

7. http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=%C5%A0ilas%C4%97d%C5%B3_girininkijos_vietovard%C5%BEiai 8. LCVA F1330 ap. 9 b. 136 l24, l49.

9.

LCVA F1248 ap 15. B 525 l 8–16.

10. LCVA F1248 ap 15. B 525 l 14.

11. LCVA F1250 ap 2. B 365 l 62–64..

12. LCVA F1250 ap 2. B 365 l. 64.

106 2016 NR. 1 (2)

17. CVA F1250 ap 2. B 365 l 24.

19. LCVA F1250 ap 2. B 365 l 22.

20. LCVA F1250 ap 2. B 365 l. 44.

21. LCVA F1250 ap 2. B 365 l. 171.

V. Ištakos ir istorijos

Priedas Kauno apskrities Jonavos priemiesčio Taurosta žemės savininkai (1939 m. rugpjūčio mėn. 30 d.)22 Eil. Pavardė, vardas Eil. Nr. Pavardė, vardas Nr.

Sklypo Eil. Pavardė, vardas Sklypo numeris numeris Nr. 28 Radzevičius Antanas 30

Sklypo numeris 43

1

Radzevičienė Juzefa

2

Rimdeika Domininkas

38

3

Radzevičius Antanas

40

4

Bagdonavičius Jonas

19

30 Videckiai Motelis ir Zelikas

1

5

Kondratienė Anastasija

35

31 Paulauskienė Veronika

13

6

Survila Juozas

24

32 Činčienė Marijona ir Činčas Julius

12

7

Vilkas Joselis

18

33 Ratovtas Medardas ir Ratautienė Kazimira 6

8

Stepanova Tatiana, Stepanovas Konstantas, Pelagėja Stragienė 31

9

Savikevičius Vladas

39

10 Grigauskienė Zofija ir Grigauskas Jonas

25

11 Savikevičienė Juzė

42

12 Radzevičienė Stefanija

36

13 Trakatovienė Konstancija

23

14 Steponavičienė Ona

22

15 Daškevičius Juozas

26

16 Michelkevičienė Vanda

28

17 Savikevičiai Juozas ir Vaclovas

37

18 Savickaitė Jadvyga, Osliaslienė Elena, Šarakauskienė, Turienė Pranciška, Grigorienė, Kazė, Juozas, Jonas ir Balys Sabinskai

29

19 Januškevičius Juozas

33

20 Gudienė Elena

32

29 Paulauskai: Pranas, Lionginas, Mykas, Paulauskienė Rozalija ir Paulauskaitė Marija

10 15 27

34 Rudnickas Stasys

34

35 Milovanovas Borisas

14

36 Jonavos miesto savivaldybė

9

37 Kaunas

8

38 Kazlauskienė Marija

20

39 Bojarskienė Šeina

2

40 Vasiliauskas Dovydas

4

41 Bulatovienė Stefanija, Bulatovaitė Zinaida, Dionizas ir Feodosija 41

21 Stefanavičiai: Jonas ir Petras, Užkurienė Marijona, Pranas, Stefanavičienė Ona,Ratautienė Kazimiera, Stefanavičius Juozas 16 22 Užkurys Pranas ir Užkurienė Marijona

5

23 Sabinskienė Marijona

7

24 Masliūnas Kostantas

21

25 Rapoportienė Pranė

11

26 Savickas Viktoras ir Jakutavičius Juozas

3

27 Čižienė Ona

17

107

TAUROSTA

9 pav. Jonavos priemiestis Taurosta21.

10 pav. Taurostos tvenkinys.

108 2016 NR. 1 (2)

V. Ištakos ir istorijos

Lietuvos nepriklausomybės 100-metį pasitinkant

SEINŲ KRAŠTAS 1918–1920 M. Juozas Sigitas Paransevičius, Punsko krašto visuomenininkas, buvęs „Aušros“ žurnalo ir „Aušros“ leidyklos bendradarbis, pedagogas, kelių vadovėlių ir knygų sudarytojas

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ligi šiol pavergtoms tautoms atsirado vilčių kurti tautines, nepriklausomas valstybes. Šia situacija ryžosi pasinaudoti ir lietuviai. 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje posėdžiavusi lietuvių konferencija išrinko 20 asmenų Lietuvos Tarybą ir jai, kaip tautos atstovei, pavedė rūpintis valstybės atstatymu. Konferencijoje dalyvavo ir Seinų krašto atstovai, tarp jų – Punsko klebonas kun.

Motiejus Simonaitis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės Aktą ir kreipėsi į pasaulio valstybes dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Vis dėlto tas pripažinimas nebuvo nei lengvas, nei greitas. Nebuvo paprasta nustatyti ir atkurtos valstybės sienas. Akto paskelbimo dieną Lietuva neturėjo kariuomenės, kuri būtų galėjusi ją apginti, o diplomatinių pastangų nepakako. Paskubomis teko pradėti organizuoti kariuomenę, o šiai jėgas išbandyti kovose: pradžioje su besiveržiančiais į šalį bermontininkais (plk. Bermonto-Avalo vadovaujamais baltagvardiečiais), vėliau teko kovoti su Rusijos bolševikais ir pagaliau – su lenkais. Kovos su bermontininkais pasibaigė juos išvarius iš Lietuvos, karą su bolševikų Rusija nutraukė 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartis. Kovos su Lenkija užtruko ilgiausiai. Tiesioginiai susirėmimai baigėsi 1920 m. pabaigoje, bet karo būvis išsilaikė iki Lenkijos 1938 m. kovo 19 d.

Lietuvai primesto ultimatumo. Probleminiai Lietuvos ir Lenkijos santykiai – atskira ir labai plati tema.

Po kelis šimtus metų trukusios Lietuvos ir Lenkijos unijos lenkai niekaip negalėjo suprasti lietuvių siekio kurti savo valstybę. Iš dviejų Lenkijos pagrindinių politinių jėgų pirmoji – endekai (tautiniai demokratai, vadovaujami Romano Dmovskio (Roman Dmowski) – Lietuvą traktavo kaip savo provinciją ir ketino prijungti ją prie atkuriamos Lenkijos teritorijos, antroji – pilsudskininkai (su Juzefu Pilsudskiu (Józef Piłsudski) priešaky) – siekė, kad Lietuva ir Lenkija susivienytų į federaciją. Lenkija, turinti visų pir-

ma Prancūzijos paramą tarptautinėje arenoje, bandė priešintis bet kokiems lietuvių savarankiškumo siekiams.

Lietuvos Taryba (vėliau Lietuvos Valstybės Taryba) nesutiko su Lenkijos koncepcijomis ir siekė visiškos nepriklausomybės. Kilo rimta problema dėl valstybinės su Lenkija sienos nustatymo net ir remiantis visuotinai pripažintu etnografiniu principu. Dėl įvairių migracinių procesų, nutautėjimo ypač buvo sunku nustatyti sieną Vilniuje ir Suvalkijoje. Atskira tema – konfliktas dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto. O kaip tai vertino Suvalkų ir Seinų krašto gyventojai? Suvalkų gubernijoje, kurios siekė Lietuva, pagal 1879 m. gyventojų surašymą lietuvių buvo 52,2 proc., visų pirma gyvenusių jos šiaurinėje dalyje, o lenkų – 22,9 proc., tankiai gyvenusių pietinėje gubernijos dalyje. Be minėtų tautybių, čia dar gyveno žydai, vokiečiai, rusai, baltarusiai ir kiti. Ginčo priežastimi tapusias Seinų ir Suvalkų apskritis kirto etnografinė lietuvių ir lenkų siena. Suvalkų apskrityje lietuviai sudarė vos 8,5 proc. gyventojų, o Seinų apskrityje jų buvo 59,7 proc. (pastaba: apskričių ribos nesutampa su dabartinėmis).

XIX a. pab. ir XX a. pr. Seinai buvo reikšmingas lietuvių kultūros centras. Čia veikusioje kunigų seminarijoje klierikų daugumą nuolat sudarydavo lietuviai. Daugelis jų prijautė lietuvių tautinio ir kultūrinio atgimimo idėjoms. Spaudos draudimo metais jie platino slapta iš Prūsijos pargabentą lietuvišką spaudą, aukomis parėmė Vinco Kudirkos leidžiamą „Varpą“.

1906 m. Seinuose įsikūrė bendrovė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir B-vė“, kuri spausdino lietuviškus laikraščius ir knygas. Čia buvo leidžiamas prieš Pirmąjį pasaulinį karą populiariausias savaitraštis „Šaltinis“, kunigams skirtas mėnraštis „Vadovas“, o Vilniaus krašto lietuviams – dvisavaitinis leidinys „Spindulys“. Seinuose veikė įvairios lietuviškos draugijos, kurios pasirūpino tuo, kad nuo 1918 m. pradžios

109

TAUROSTA karo nutrauktą darbą pratęstų kunigų seminarija, pradėtų veikti „Žiburio“ gimnazija, kurioje jau buvo dėstoma lietuvių kalba.

1918 m. pabaigoje Lietuvos gyventojai atsiliepė į Lietuvos Tarybos raginimus ir pradėjo organizuoti savanoriškus milicijos būrius, o kartu – ir civilinės valdžios užuomazgas. Vidaus tvarkai palaikyti buvo organizuojami parapijų komitetai.

1918 m. gruodžio 10 d. Seinuose įvyko parapijų įgaliotinių susirinkimas, kuriame dalyvavo Kapčiamiesčio, Veisėjų, Šventežerio, Kučiūnų, Lazdijų ir Seinų atstovai. Susirinkimas išrinko apskrities komitetą, kurio pirmininku buvo patvirtintas dr. Kazimieras Narkevičius, sekretoriumi – Stasys Tijūnaitis, iždininku – Juozas Vaičaitis. Apskrities komiteto nariais tapo kun. Juozapas Laukaitis, Antanas Pečiulis, Liudas Čepulis ir Pranas Leončikas. Centrinei valdžiai susirinkime atstovavo inž. Čiurlionis. Tai buvo pirmoji civilinė Seinų apskrities valdžia po Pirmojo pasaulinio karo.

Apskrities komitetas tuoj ėmėsi darbų. Labai svarbu buvo palaikyti vidaus tvarką, apsaugoti gyventojus nuo įvairių plėšikavimų, suorganizuoti milicijos darbą. Šiam tikslui pinigų nebuvo, todėl nutarta apmokestinti ūkininkus – po 20 kapeikų nuo margo (lietuviškas margas – 0,71 ha) žemės.

Be apskrities komiteto, Seinuose veikė parapijos komitetas, štai ką jis 1919 m. sausio 7 d. nutarė: 1. „Sudaryti kuo didžiausią, tik ištikimiausių vyrų organizaciją vidinei tvarkai palaikyti.

2. a) Paliepti visiems Seinų parapijos gyventojams iki sausio 9 d. sunešti visus ginklus pas kaimų šaltyšius arba įgaliotinius. b) Už pristatytus ginklus atlygins parapijos komitetas tokia kaina, ant kiek atnešėjas sutiks. c) Katras minėtųjų įsakymų nepildytų (tai yra angsčiaus nurodytoms sąlygoms neatneštų ginklo), skaitomas yra tėvynės priešu ir jei tikrai bus priparodyta, kad jisai turėjo ginklą, bus labai sunkiai nubaustas.

3. Komitetas įgalioja M. J. Aržuolaitį, kurisai pasikvietęs tam atsakančių vyrų padėtų organizuoties visiems darbininkams ir nesusiorganizavusiems kaimų gyventojams.

4. Komitetas įgalioja M. J. Aržuolaitį, kad jisai praneštų lenkų agitatoriams, kad Lietuvos Vyriausybė prieš jų agitavimą bei parašų rinkimą iš gyventojų Lietuvos teritorijoj protestuoja ir laiko tuos jų darbus neteisėtais.“

110 2016 NR. 1 (2)

Protokolą pasirašė pirmininkas P. Leončikas ir sekretorius P. Zubavičius.

Beje, panašius komitetus visoje Seinų apskrityje organizavo ir lenkai, pvz., Kapčiamiestyje įsteigė net savo paštą, o Varviškės kaime – ginkluotų partizanų kuopą. Lazdijuose kurį laiką „vaito“ (viršaičio) pareigas ėjo lenkų slapta išrinktas Busila, sekretoriaus pareigas – Naciunskas. Berznyke, Gibuose ir Krasnopolyje lenkų komitetai įsteigė savo mokyklas ir atsisakė jungtis prie Lietuvos.

Visi lenkų komitetai agitavo gyventojus, kad šie pasisakytų už priklausomybę Lenkijai ir neklausytų lietuvių komitetų.

Seinų apskrities komitetas pradėjo organizuoti savo miliciją, bet neturėjo nei pinigų, nei ginklų.

Pirmuosius kelis šautuvus ir šiek tiek šovinių pardavė vokiečių kareiviai, kurie tuo metu čia dar šeimininkavo. Milicijai maisto atgabendavo Kučiūnų klebonas kun. Juozapas Galeckas ir vietiniai gyventojai. Vadovauti pakviesti buvę rusų kariuomenės karininkai: S. Asevičius, J. Giedraitis ir J. Kalikauskas.

Pirmosiomis 1919 m. sausio dienomis pasklido žinia, kad per Tris Karalius lenkai žada pulti Seinus ir lietuvius išvaryti. Neseniai suorganizuota milicija dar nebuvo pajėgi, kad galėtų atremti ataką, todėl paprašė Alytaus kariuomenės dalinio pagalbos, tačiau jos nesulaukė, nes dalinys ir pats buvo naujai suformuotas. Tada komitetas kreipėsi į gyventojus, kad jie atvyktų į bažnyčioje aukojamas šv. Mišias. Tą dieną į Seinus rinkosi viso krašto lietuviai, bet dar daugiau atvyko lenkų. Prie bažnyčios įvyko keli susistumdymai, tačiau pakviesti vokiečių kareiviai su kulkosvaidžiu minią išvaikė. Taip baigėsi pirmasis „mūšis“ dėl Seinų. Apie padėtį Seinuose 1919 m. sausio 15 d. Vidaus reikalų ministeriją informavo apskrities viršininkas dr. K. Narkevičius: „Turiu garbės suteikti reikalaujamųjų žinių apie dalykų stovį apskrityje atsakydamas į pastatytuosius „Lietuvoje“ Nr. 1 klausimus.

1. Apskritis valsčiais dar nepadalytas, veikia posenovei susitverį be apskrities šeši parapijiniai komitetai ir vienas miesto, išimtinai susidedantis iš lietuvių. Apskričio buveinė Seinuose. Dvi parapijos lenkų gyvenamos, būtent Beržininkų ir Krasnopolio nuo Seinų apskrities skyrium veikia.

2. Parapijų ar valsčių gyventojų sąrašai dar nepadaryti.

3. Valsčių komitetai nesudaryti – veikia parapijiniai komitetai, bet jau pradeda organizuoti valsčius.

V. Ištakos ir istorijos

4. Nuo parapijinių komitetų atstovais į apskričio susirinkimą (komitetą) tveriant parapijinius komitetus išrinkti šie asmenys: 1. Kapčiamiesčio – kun. Pr. Urbanavičius ir Domininkas Sakavičius; 2. Veisėjų – Antanas Ivoška ir Antanas Valasevičius; 3. Šventežerio – Jonas Benevičius ir Pranas Grėbliūnas; 4. Seinų – Pranas Leončikas ir Juozas Virbickas; 5. Kučiūnų – kun. Juozapas Galeckas ir Antanas Pilitauskas ir 6. Lazdijų – Jonas Kardokas ir M. Palionis.

Apskričio komiteto sąstatas toks: pirmininkas – dr.

Kazys Narkevičius, sekretorius – Stasys Tijūnaitis, iždininkas – Juozas Vaičaitis, nariai: kun. kan. Juozapas Laukaitis, Antanas Pečiulis, Liudas Čepulis ir Pranas Leončikas.

5. Piliečių apsaugai laikinai suorganizuota iš apskrities gyventojų milicija iš 150 asmenų, bet kadangi Seinų apskričiui graso pavojus iš lenkų pusės, tai manoma padidinti ją ligi 300 žmonių arba daugiau. Dalis milicijantų paskirstyta jau po miestelius tvarkai laikyti, o kita dalis dar lavinama Seinuose.

Milicijantams lavintis yra pakviesti trys buvusieji rusų armijos oficieriai Asevičius, Giedraitis ir Kalikauskas.

Viršininku milicijos yra išrinktas Asevičius, o Giedraitis ir Kalikauskas – jo padėjėjai. Išlaikymui dabar esamos milicijos mėnesiui reikia nemažiau 16.600 rub.

Padidinus skaičių milicijantų išlaidos beveik bus dvigubos.

6. Į Lietuvos konferenciją, šaukiamą š. m. sausio 16 d., nuo parapijinių komitetų išrinkta šie atstovai: 1. Kučiūnų – kun. Juozapas Galeckas, o kandidatas – Jurgis Chmieliauskas; 2. Šventežerio – Boleslovas Dainauskas; 3. Seinų – Antanas Kubilius; 4. Lazdijų – Jonas Kardokas; 5. Kapčiamiesčio – kun. Simonas Povilaitis; 6. Veisiejų – Petras Bielskis ir 7. Seinų apskrities komiteto – kun. kan. Juozapas Laukaitis ir Pranas Leončikas.

Savame laike žinios pristatytos būti negalėjo, nes apie pristatymą jų sužinota tik sausio 14 d.“ Sausio antroje pusėje pradėta organizuoti milicininkų komendantūra. Leista patiems asmenims apsispręsti, ar pasilikti milicijoje, ar pereiti į komendantūrą. Milicijoje pasiliko 65 asmenys, jiems vadovauti pradėjo mokytojas Liaukevičius. Komendantūra įsikūrė buvusioje „Šaltinio“ spaustuvėje. Jauni krašto vyrai gana noriai papildė savanorių būrius. Apie susiklosčiusią padėtį 1919 m. balandžio 24 d. raštu dr.

K. Narkevičius informavo Vidaus reikalų ministeriją (ištrauka): „§ 2) Seinų apskričiui graso badas. Žemė menka, derlius buvo mažas, spekuliantai ilgai nesusikūrus tvirtai valdžiai išvežė iš dvarų javus. § 5) Administratyvės valdžios Beržininke, Gibuose, Krasnopolėj dar nėra. Pasiųstas paklausimas šiems

valsčiams, ar jie pripažysta Lietuvos valdžią ir jei ne, tai ką pripažysta? Atsakymas jau gautas. Visi priklauso lenkų valdžiai ir klauso Suvalkų obyvatelių komiteto ir Lietuvos valdžios nepripažysta. § 6) Mokyklos lenkų veikia Beržininke, Gibų, Lapukavo kaimuose, taip pat Babonyse ir Seinuose. Į paklausimą mokyklų instruktoriaus visi beveik vienodai atsakė, kad jie gauna algas iš Suvalkų direkcijos, ji juos skyrė, jos jie ir klauso. Iš šio matoma, kad lenkai ėmė veikti jau viešai ir atvirai.“ 1919 m. pavasarį įtampa tarp lietuvių ir lenkų išaugo. Ir vieni, ir kiti pradėjo civilių gyventojų savigynos apmokymus. Vietiniai lenkų dvarininkai gyventojus agitavo, kad šie neklausytų lietuvių valdžios, ir patys supirkinėjo ginklus. Seiniškiais susidomėjo ir centrinė Lietuvos valdžia. 1919 m. rugpjūčio mėn. į Seinus atvyko premjeras Mykolas Šleževičius, susirinko minios lietuvių. Premjeras paragino iki paskutiniųjų ginti savo sodybas, neužleisti tėvų amžiais apgyventos žemės.

1919 m. rugpjūčio 12 d. Suvalkų POW (Polska Organizacja Wojskowa – slapta lenkų karinė organizacija, peoviakai) vadovybė ir Straż Kresowa (pakraščių sargyba) sukvietė lenkų gyventojų suvažiavimą.

Lemiamą balsą suvažiavime turėjo lenkų dvarininkai, kurie buvo išsigandę ne tik todėl, kad jų dvarai gali atsidurti Lietuvos teritorijoje, bet ir bus padalyti taip, kaip numatė Lietuvos žemės ūkio reforma. Jie reikalavo, kad Lenkijos kariuomenė užimtų Lietuvą ir taip išspręstų lenkų ir lietuvių problemas.

Rugpjūčio 16 d. Suvalkų POW vadovybė nusprendė suorganizuoti Seinuose sukilimą. Laukta tiktai, kol Seinus ir Suvalkus galutinai paliks vokiečių kariuomenė. Sukilimas prasidėjo naktį iš rugpjūčio 22-osios į 23-iąją. POW dalinyje buvo apie 1000 ginkluotų vyrų. Jie be kovų užėmė Krasnopolį ir Gibus, kur buvo tik kelių žmonių Lietuvos milicijos postai, ir pradėjo Seinų puolimą. Vienas iš Seinų komendantūros karininkų (Bardauskas) ne tik perdavė visas žinias lenkams, bet ir be kovos su savo kuopa pasidavė ir pats stojo į lenkų pusę. Lenkai, užėmę Seinus, veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją – užėmė Lazdijus, Veisiejus, Kapčiamiestį, planavo pasiekti Simno liniją. Dalis lietuvių karių spėjo pasitraukti, kiti pateko į nelaisvę. Pasitraukusieji kartu su daliniais iš Marijampolės rugpjūčio 26 d. sėkmingai Seinus atkovojo, išlaisvino suimtuosius ir atgavo dalį ginklų. Lenkai, sulaukę pastiprinimo, tą pačią dieną privertė lietuvius palikti Seinus, nors jų kontrataka rugpjūčio 28-ąją buvo nesėkminga. Štai kaip Seinų sukilimą vertina lenkų istorikas prof. hab. dr. Piotr Łossowski: „Seinų sukilimas, turintis ryškių lenkų vyriausybės agresijos požymių, padarė didelę moralinę žalą ir dar

111

TAUROSTA labiau įkaitino lenkų ir lietuvių santykius – prasidėjo atviros ir kruvinos kovos tarp lenkų ir lietuvių. Dviejų tautų sūnūs, kuriuos praeityje sujungė bendri sukilimai ir kovos prieš caro Rusiją, dabar savo ginklus nukreipė vieni prieš kitus. Lenkijos valdžios negali pateisinti per toli einantys lietuvių siekiai. Lenkija, be palyginimo, daug stipresnė, turinti savo pusėje iniciatyvą, turėjo parodyti daugiau santūrumo ir diplomatijos, o visų pirma – atsisakyti savo agresyvių užmojų. Sukilimas buvo didžiulė klaida, nes lietuvius dar labiau nutolino nuo federacijos su Lenkija, ko ši siekė.“ Po rugpjūčio 23–28 d. kovų Seinijoje buvo ramu.

Lenkų partizanus pakeitė reguliari kariuomenė. Lietuvių apskrities komitetas išsikėlė į Lazdijus. Rugsėjo 7 d. įvyko pirmasis jo posėdis. Jame dalyvavo Seinų ir Punsko atstovai iš vietovių, esančių jau Lenkijos pusėje. Darbotvarkėje buvo numatyta: 1. „Dėl naujai pravestos demarkacijos linijos Suvalkijoje.

2. Dėl Seinų atidavimo lenkams.

3. Apskrities komiteto pirmininko rinkimas.

4. Įgaliotinių pranešimai iš vietų.

5. Kiti klausimai.“ O štai susirinkimo protokolo ištraukos: „Seimelis, apsvarstęs skaudžios naujai pravestosios demarkacijos linijos sekmes, vienu balsu nutarė tuojau pasiūsti Kaunan pas valdžią delegaciją, kurion išrinkta S. Tijūnaitis, Markeliūnas, Virbickas, Gerasimavičius (iš Seinų), ir juos įgalioja sakytu reikalu padaryti valdžiai pranešimą žodžiu ir įteikti jai rezoliuciją.

Seinų apskrities Seimelis septyniolikos asmenų skaičiuje, susirinkęs š. m. rugsėjo 7 d. iš visos apskrities lenkų okupuotų ir neokupuotų jos dalių Lazdijų miestelyje ir apsvarstęs sakyto mėnesio 6 dienos pravestąją demarkacijos liniją Lietuvos pietų fronte, kuria naujai atplėšta nuo Lietuvos grynai lietuvių gyvenamųjų Suvalkijos plotų, kuriuos jau šiandien 6 valandą ryte užėmė lenkų kariuomenė vyriausiojo šio fronto karo vado įsakymu, mūsų kariuomenė pasitraukus be mūšių, nutarė mūsų valdžiai pareikšti: 1) Seinai yra Suvalkijos, Dzūkijos kultūros ir ekonomijos centras; atsigavimo židinys, be kurio sakytasis kraštas negali gyventi; 2) Seinų apylinkės (be Gibų, Krasnapolio ir Beržininkų valsčių, kur daugumoje gyvena lenkai gudai su keliais ištisais žydų gyvenamais kaimais, kaip Rygolis, Kalietai etc.) yra grynai lietuvių gyvenamos, kur reta

112 2016 NR. 1 (2)

kas ir lenkų kalbos moka ir jie, to krašto gyventojai, yra griežtai nusistatę prieš lenkus, kurie be smarkių represijų, žudynių, trėmimų ir persekiojimų nieku būdu negalės šio krašto valdyti; 3) Nekalbant apie tolimesnį Seinų miesto ir jo apylinkių likimą, mes matome šiandien jau tokių sekmių: lenkams užėjus, tuojau užsidarė dvi lietuvių vyrų ir moterų gimnazijos, kuriose mokėsi 223 moksleiviai, šio krašto ūkininkų ir darbininkų vaikai. Švietimo darbas tuo būdu turi sustoti, nes toliau leisti vaikus mokyti neturtingi mūsų apskrities gyventojai neįstengs. Lenkai išvaikė lietuvių našlaičių prieglaudą, atėmė ir sunaikino jos turtą; pavargėlių, kare žuvusiųjų tėvų vaikai, karo pamestos aukos – apie 50 asmenų – turėjo prieglaudą ir mokslą, liko išmėtyti po žmones, atiduoti likimui ir ištvirkimui. Kunigų seminarija, kurioje visuomet lenkų maža dalelė būdavo (paskutiniais metais tik vienas lenkas tebuvo), taip pat turės užsidaryti. Sustos veikusios lietuvių pradžios mokyklos Seinuose, Žagaruose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Bubeliuose, Karkliškiuose, Klevuose, Ramoniškiuose, Dusnyčioje, Burbiškiuose, Vidugiriuose, Aradnikuose, Punske, Galiniuose, Valinčiuose, Vaitakiemyje, S. Ramonuose ir kitose vietose. Seinuose gi tuo tarpu, nieko nekliudant, veikė dvarininkų įsteigta krautuvė vartotojų, viena pradžios mokykla ir viena dviklasė mokykla su keliomis pradžios mokyklomis apskrityj.

Atsižvelgiant tad į išdėtus motyvus: 1) Šiuomi reiškiame mūsų valdžiai griežčiausią protestą, kad ji be kovos atidavė lenkams pusę dabartinės Seinų apskrities su Seinais, Punsku ir kitais miesteliais.

Mūsų nuomone, kaip ir valdžios buvo pareikšta, tiktai per kovą kiekvienas kaimas tegalėjo būti atiduotas; 2) Reikalaujama, kol nebus išvyti lenkai iš Lietuvos, neiti į Rusų kraštą, padaryti sutartį su bolševikais ir visas pajėgas permesti į lenkų frontą atvaduoti užgrobtiems kraštams; 3) Tuojau paskelbti visuotiną mobilizaciją kraštui ginti.

Jeigu valdžia nesiims griežtų priemonių prieš okupaciją, mes skaitysime ją nepildant savo šalies žmonių reikalavimų ir neinant su žmonių norais.

Iš pranešimų pažymėtini Veisiejų ir Punsko įgaliotinių pranešimai. Veisiejiečiai papasakojo, kaip rugsėjo 3 d. naktį gaujos lenkų, vedamos Jurgeliškės dvaro savininko lenko Šumkausko, gerokai apiplėšė Veisiejų miestelį.

Punsko valsčiaus pirmininkas P. Pacenka graudulingai nupiešė punskiečių nusiminimą dėl naujų užgrobimų grynai lietuviško valsčiaus ir didį pasiryžimą kovoti dėl savo laisvės, išreikšdamas drauge dideliausį apgailestavimą, kad mūsų valdžia į Punsko apsaugos reikalą lyg pro pirštus žiūrėjusi. S. Tijūnaitis davė žinių iš lenkų okupuoto

V. Ištakos ir istorijos

Seinų miesto, kur nelenkams yra nepakenčiamiau- S. Tijūnaitis, grįžęs iš Kauno, pristatė misijos rezulsias gyvenimas. Seimelis išklausęs pranešimus nuta- tatus: Lietuvos Vyriausybė pažadėjo, jog darys viską, rė kreiptis per savo delegatus į valdžią šitokiu reika- kad atgautų lietuvių apgyvendintą apskrities dalį ir lavimu. gins ją nuo lenkų; apie lietuvių padėtį lenkų užimtose vietovėse parengtą memorandumą įteikė Anglijos Atsižvelgiant į tai: misijai; buvo išplatinta informacija, kad naktį iš spalio 2-osios į 3-iąją suimti ir grąžinti į Lietuvą kunigų 1) kad lenkų užimtose Lietuvos vietose legijoninin- seminarijos klierikai. kai su partizanais vien tik plėšia gyventojus ir naikina jų turtą, labai juos vargindami areštais, mušiLapkričio 14 d. įvyko apskrities atstovų suvažiavimais, žiauriais grasinimais nušauti, neišskiriant net mas. Punsko valsčiui atstovavo P. Pacenka, J. Tadamoterų, o susipratusius lietuvius smarkiausiai perse- revičius, Markevičius, apskrities komitetui – S. Tijūkiodami, taip, kol negalima jiems pasilikti savo gyve- naitis, A. Pečiulis, S. Vaznelis, L. Leipuneris, milicijos namose, kurių priversti išsižadėti; komendantui – J. Liaukevičius ir burmistras A. Kubilius. Suvažiavime dalyvavo Žemės ūkio ministeri2) kad lenkai užimtose vietose suareštavę likusius jos atstovas Jesevičius ir instruktorius Dereškevičius. mūsų valdininkus ir jų šeimynas, jų namus keliais Ataskaitą apie susitikimą su Lietuvos valdžios atatvejais kiaurai išvertė, turtą pasisavino ir sunaikino, stovais Kaune pateikė J. Vailionis ir J. Tadarevičius. nepalikdami duonos kąsnelio, nei rūbo, tuo būdu pa- Anglijos misijos pirmininkas Ward‘as pažadėjo suliko minėtas šeimynas baisiausioje padėtyje; daryti tarptautinę komisiją iš Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos ir Lietuvos atstovų ir pasiųsti ją į Seinus, kad 3) kad lietuviai, kurie bijodami lenkų persekioji- ištirtų situaciją. Į Kauną susitikti su Prancūzijos mimų išbėgiojo iš gyvenamųjų vietų, palikdami žiauriai sija, o jeigu prireiks, tai pasiekti net ir Taikos konfelenkų rankai savo šeimynas ir turtą, dabar negali renciją Paryžiuje, išrinkti šie delegatai: S. Tijūnaitis, P. namo grįžti; Pacenka, L. Leipamenis ir J. Vailionis.

4) kad lenkai savo nuožmia darbuote privertė paGruodžio 1 d. anksčiau minėtoji delegacija pateiliauti lankyti vaikus lietuvių mokslo įstaigas, sunai- kė išvykos į Kauną rezultatus. Delegatai susitiko su kino jų turtą ir grūmoja mirtimi buvusiems mokyto- prancūzų ir anglų misijomis ir suteikė joms inforjams ir vargina lietuvių kunigus. maciją apie realią padėtį Seinuose. Anglų misijos pirmininkas Robinson patvirtino, kad Anglijos vyriauŠiuomi tad apskrities Seimelio š. m. rugsėjo 7 d. nu- sybė pritaria Lietuvai Vilniaus ir Seinų klausimu. tarimu reikalaujame mūsų valdžios tuojau pasirūpinti: Prancūzų misijos pirmininkas plk. Rebuol pažadėjo pranešti Prancūzijos vyriausybei, jog ji pareikalautų, 1) kad užimtose vietose lenkai negalėtų plėšti ir kad Lenkijos valdžia nustotų taikyti lietuviams revarginti vietos gyventojų lietuvių; presijas ir pasitrauktų iš užimto Seinų krašto.

2) kad lenkai nedarytų kliūčių likusiems valdininkams ir jų šeimynoms sulig noru išvažiuoti su visu turtu, o likusiems žmonėms būtų laisva gyventi, nenaikintų jų turto ir sunaikintą sugrąžintų savininkams;

Nepriklausomai nuo visų daromų žygių ir pastangų padėtis Seinuose nesikeitė. Gruodžio 24 d. telefonograma burmistras A. Kubilius informavo Vidaus reikalų ministeriją, kad lenkai reikalauja iš Seinų pašalinti lietuvių kunigus (kun. Grigutį, kun.

Sivicką, kun. Gustaitį ir kun. Dvaranauską) ir dėl 3) kad lenkai nekliudytų sugrįžti į savo gyvena- dvasininkų pašalinimo renka gyventojų parašus. mąsias vietas pabėgusiems gyventojams lietuviams ir Lietuviai, priešingai nei lenkai, renka parašus dėl sugrįžusiųjų, kurie prisidėjo prie visuomenės darbo, kunigų pasilikimo. nepersekiotų; Panaši padėtis tęsėsi iki 1920 m. vasaros, kai pra4) kad lenkai duotų galimybės sustabdytoms lietu- sidėjo bolševikų karas su Lenkija. Lenkų kariuomevių mokslo įstaigoms pradėti darbą, sugrąžintų jiems nės frontas traukėsi, todėl paliko ir Seinų kraštą. išplėštą turtą ir patikrintų mokytojams, mokiniams ir kunigams asmens neliečiamybę.

Besitraukdama lenkų kariuomenė savivaliavo, plėšė vietinius gyventojus, iš kurių atėmė viską, Pirmininkas kas buvo įmanoma: vežimus, arklius, pakinklus, maistą, drabužius. Seinų kraštas, nors neilgam, Sekretorius Vaznelis“ liko laisvas. Buvo bandoma nustatyti patirtas skriaudas. Tai suskubo padaryti Punsko viršaitis Spalio 5 d. vėl sukviestas apskrities valsčių atsto- P. Pacenka. Štai jo Seinų apskrities milicijos vadui vų suvažiavimas, kuriame delegacijos pirmininkas paruoštas raštas:

113

TAUROSTA „Sąrašas nukentėjusiųjų Punsko valsčiaus, Seinų apskrities Pavardė, vardas ir tėvo vardas, nukentėjusiojo gyv. vieta

Kas paimta

Kada ir kas paėmė

Kaina paimto turto

Liudininkai, paduoti teisingame skunde

1. Valinčis Vincas, Adomo, k. Vaitakiemio

Kumelė gnieda 10 metų Kumelė kaštankė 3 metų Vežimas su pakinkymu

18 d. liepos 1920 m. kareiviai 10 pulko parubežinės sargybos

6000

Juozas Kraužlis Antanas Aleksa

2. Pauliukonis Simanas, Jono, k. Vaičiuliškių

Siejos skurinės Arklys

Taipgi

2500

3. Valinčis Domininkas, Domininko, k. Kalinavo

Vežimas naujas su pakinkymu

Taipgi

4000

Domininkas Slovikas, Adomas Nevulis

4. Steponauskas Juozas, Juozo, k. Kalinavo

Kumelė darašavota 2 metų

Taipgi

5600

Domininkas Novikas, Adomas Nevulis

5. Novikas Jonas, Adomo

Arklys-eržilas sartas 4 metų

Taipgi

6000

Domininkas Slovikas, Adomas Nevulis

6. Niečmanas Karolis, Karaliaus

Kumelė geltonos šersties 4 metų

Taipgi ir agentas Gonseravičius

7000

7. Aberšmitas Gerškė, Šmito, m. Punsko

Arklys kaštanas 5 metų Arklys kaštanas 8 metų Vežimas su pakinkymu

18 d. liepos 1920 m. kareiviai 10 pulko parubežinės sargybos

5000 5000 2000

Arikas Likšteinas, Mauša Levitanas

Taipgi

7000 7000 1000 2400

Vincas Pečiulis, Baltramiejus Češkevičius Vincas Pečiulis, Kazys Ališauskas

8. Marcinkevičius Juozas, Kumelė kaštanuota 4 metų Kazimiero, k. Paliūnų Eržilas kaštanuotas 3 metų Kumelaitė 3 mėnesių Vežimas su pakinkymu

7000

12 000

Petras Kupčinskas, Vincas Žilinskas

Gerškė Kušelis, Karalius Šteikertas

9. Žiedaitis Jonas, k. Paliūnų

Kumelė juoda 16 metų Vežimas su pakinkymu

18 d. liepos 1920 m. kareiviai 10 pulko parubežinės sargybos

6000

10. Marcinkevičius Juozas, Baltramiejaus, k. Paliūnų

Kumelė juoda 9 metų

Taipgi

6000

Vincas Pečiulis, Kazys Ališauskas

11. Kavaliauskas Kazys, Martyno, k. Oškinių

Eržilas bėras 4metų, 2 eilės žieminių baltinių, eilė vasarinių

17 d. liepos 1920 m., tie patys

6000 200 1200

Juozas Staškevičius, Kazys Budzeika

Punskas, rugpjūčio 12 d. 1920 m.

Punsko valsčiaus viršaitis P. Pacenka“

114 2016 NR. 1 (2)

5000

V. Ištakos ir istorijos

Prasidėjus Lenkijos karui su bolševikais, 1920 m. liepos mėn. pradžioje sunerimo Seinų krašto lenkai dvarininkai. Liepos 9 d. jie sukvietė savo Seimelį. Jo nutarimus paskelbė „Dziennik Suwalski“ („Suvalkų dienraštis“): „Valstybės gynimo tarybos šauksmas pasiekė ir nutolusius respublikos pakraščius. Visi skuba papildyti gynėjų gretas o taip pat aukoti savo turtą Tėvynės labui. Seinija taip pat atsiliepia į šį šauksmą. Į gynėjų gretas stoja krašto dvarininkija. Nutarta: visi pajėgūs nešioti ginklą ar atlikti kitas pareigas kariuomenėje iš kart kreipiasi į komendantūras... Visą savo turtą už paliūdijimus aukojame valstybei...

Pasirašė Stanisław Jabłoński, Józef Peszkiewicz, Włodzimierz Bienkiewicz, Antoni Szyszkowski, Sinkiewicz, Stanisław Leszczyński, Henryk Docha, Leon Kalwajć.“ Lenkų kareiviams pasitraukus, į Seinus atvyko lietuvių kariuomenės padalinys, kuriam vadovavo buvusio komendanto pavaduotojas Kalikauskas. Pradėta steigti laikinoji miesto valdžia. Į apskrities tarybą buvo pakviesti trijų tautų atstovai: lietuviai, lenkai, žydai. 1920 m. liepos 23 d. susirinko laikinoji miesto taryba, kuriai priklausė kun. Jesenauskas, kun. Sivickas, kun. Mostowski, J. Kalvaitis, A. Karpowicz, Boruch Lipšic, Radziuszkowski, Markus Dušnicki, I. Pangonis ir V. Petruškevičius. Į apskrities tarybą buvo išrinkta po du kiekvienos tautos atstovus: lenkai Antoni Karpowicz ir Izydor Andrzejewski, lietuviai Vincas Petruškevičius ir Antanas Liaukevičius, žydai Markus Dušnicki ir Boruch Lipšic. Burmistro pareigos patikėtos A. Liaukevičiui. Šį kartą lietuvių valdžia Seinuose išsilaikė neilgai. Lenkai, laimėję kovas su bolševikais prie Varšuvos, greitai juos nustūmė į rytus ir rugpjūčio pabaigoje pasiekė Suvalkiją. Prasidėjo karas tarp Lenkijos ir Lietuvos dėl šio krašto, bet tai jau atskira tema. Atviros kovos baigėsi rugsėjo pabaigoje. Seinai ir Punskas liko Lenkijos pusėje.

literatūra:

1. Dr. Antanas Rukša. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. II tomas. Cleveland, 1981.

2. Piotr Łossowski. Stosunki polsko-litewskie w latach 1918–1920. Warszawa, 1966.

3. Piotr Łossowski. Kwestia przynależności państwowej Sejneńszczyzny w latach 1918–1920 w „Materiały do dziejów Ziemi Sejneńskiej“. Białystok, 1963.

4. Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. III tomas. Boston, 1966.

5. J. Ramanauskas. 1918–1920 m. Seinų krašte.

Iš „Karo archyvo“ („Archiwum wojny“). XII tomas.

6. Mjr. Ruzancovas. Lenkų pulkai mūsų fronte 1919–1920. Iš „Karo archyvo“ („Archiwum wojny“). VI tomas.

7. Vytautas Lesčius. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920. Vilnius, 2004.

8. A. Deruga. Polityka wschodnia Polski wobec ziem Litwy, Białorusi i Ukrainy (1918–1920).

Warszawa, 1969.

Savanorių kapai. Seinų kraštas, Berznykas.

115

TAUROSTA

Lietuvos nepriklausomybės 100-metį pasitinkant

KAI LIETUVA BUVO PAVOJUJE APIE SAVANORĮ JUOZĄ RAUKEVIČIŲ

Artūras Narkevičius, Vytautas Venckūnas

Remiantis dokumentų archyvais, galima teigti, kad už Lietuvos nepriklausomybę kovėsi apie 50 savanorių iš Jonavos apylinkių, tačiau kiek iš tikrųjų buvo Lietuvos gynėjų, tiksliai niekada nesužinosime, nes daug dokumentų sunaikinta.

Tarpukario Lietuvoje savanoriai buvo ypač gerbiami. Valstybė skyrė nemažai lėšų savanorių kapų tvarkymo darbams.

Artėjant Lietuvos valstybės 100-čiui, vis dažniau susimąstome apie tuos, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę su ginklu rankose. Paprasti kaimo vyrai, sugrįžę iš Rusijos karo užgrūdinti kareiviai ir karininkai, tautiškai nusiteikusi inteligentija nepabūgo galingų valstybių ir 1918–1920 m. išvijo bolševikus, sutriuškino bermontininkus, sustabdė lenkų karinę ekspansiją. Ryžtingais veiksmais 1923 m. atgavo Klaipėdos kraštą ir taip padėjo modernios ir nepriklausomos valstybės pagrindus.

Lietuvos kariuomenės formavimas prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, kai brendo Rusijos ir Lenkijos konfliktas. Trūko ne tik patirties, laiko, bet ir amunicijos, maisto. Didžiąją karininkų dalį sudarė iš Rusijos tarnybos grįžę lietuviai, kurie savo žinias ir patirtį perdavė naujajai Lietuvos kariuomenei.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia pasmerkė 1918–1920 m. didvyrių kultą. Daugelis jų buvo palaidoti šeimų kapavietėse, ištremti į Sibirą, žuvo partizaninio pasipriešinimo kovose arba pasitraukė į užsienį. Nemažai informacijos dingo karo metais arba buvo perduota Rusijos archyvams. Dokumentų paiešką sunkino pagal 1923 m. žemės reformą savanoriams išdalyta žemė. Jie sklypus gaudavo ne tik gimtajame krašte, išvykę svetur sukurdavo šeimas, o mirę buvo laidojami jau svetimoje žemėje. Parceliuojant dvarus, nemažai kitų kraštų savanorių gaudavo sklypus ir mūsų krašte.

Savanoris Juozas Raukevičius gimė 1894 m. gruodžio 1 d. Kauno apskrityje, Vandžiogalos valsčiuje, Gelmių kaime. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas tarnauti į Rusijos kariuomenę. 1919 m. birželio 2 d. savanoriškai įstojo į 3-ąjį Vytauto Didžiojo pėstininkų pulką. Tarnavo antrojoje kuopoje, dalyvavo mūšiuose su bermontininkais ir lenkais.

Jonavos krašte nevyko didelių mūšių ir karinių operacijų, todėl ir didvyrių kapų gausa negalime paVilius Kavaliauskas savo knygoje ,,Lietuvos karsigirti. Dauguma esančių kapaviečių priklauso ka- žygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940) 5 dariams, kurie žuvo ne mūšių metu. Jų mirtis lėmė ne- lis“ aprašo 1920 m. rugsėjo mėn. įvykius lenkų fronte. laimingi atsitikimai ar ligos tarnybos metu.

J. Raukevičius ir jo bendražygiai pelnė garbingus 1-ojo

116 2016 NR. 1 (2)

V. Ištakos ir istorijos

J. Raukevičiaus savanorio medalis ir pažymėjimas.

laipsnio Vyties Kryžiaus apdovanojimus: „Antrosios kuopos eiliniai Jonas Grigaitis, Juozas Raukevičius, Viktoras Pekarskas, Balys Dzeventauskas, Juozas Prūsas ir Alfonsas Želvys, ištikimai ir pavyzdingai pildydami įsakymus laike mūšio, padarė daug narsumo.“

Kai sovietų Rusija okupavo Lietuvą, 1941 m. J. ir M. Raukevičiai išvengė tremties, bet karo metu dingo sūnus Jonas, kuris taip ir neatsirado. Kad nekristų valdžiai į akis, J. Raukevičius įsidarbino kolūkyje, kur dirbo įvairius darbus, ganė karves. Sūnus Marijonas, ilgametis Jonavos geležinkelio stoties budėtojas, tuoTyrinėjant dokumentus, pas giminaičius buvo su- mečio gamybinio susivienijimo ,,Azotas“ elektrošaltrastas J. Raukevičiaus atsargos kario liudijimo doku- kalvis, buvo gerai pažįstamas jonaviečiams. Žmona mentas. Žymoje, kur surašyti apdovanojimai, apie šį Valerija Raukevičienė (Valinčiūtė) – ilgametė pradimedalį neužsiminta. Taip ir likome nežinioje: ar iš nių klasių mokytoja, kurią buvę auklėtiniai prisimena tikrųjų J. Raukevičius buvo apdovanotas Vyties Kry- su pagarba ir meile. žiumi, ar čia jo bendrapavardžio nuopelnas?

Savanoris mirė 1969 m. Vainiuose. Nors iš ūkio 1920 m. birželio 30 d. eilinis J. Raukevičius iš Vy- liko tik trobesiai, nes žemę nacionalizavo naujoji valtauto Didžiojo pulko buvo paleistas į atsargą. Netrukus džia, bet vis tiek – savi namai, gauti už nuopelnus.

Skarulių parapijos bažnyčioje susituokė su Marijona Palaidotas Jonavos miesto kapinėse, bet šias netrukus Valinčaite. Kurį laiką gyveno Kulšiškių vienkiemyje. imta naikinti, todėl palaikai buvo perlaidoti naujose Šeima susilaukė trijų sūnų: Jono (1922 m.), Marijono Šmatų kapinėse. Neseniai sužinojome apie šį Jonavos (1924 m.) ir Alberto (1929 m.). Kol neturėjo nuosavos krašto sūnų, atradome jo kapą. O kiek dar nežinome žemės, dirbo Jonavos degtukų fabrike. Kai buvo pra- kapų, kuriuose ilsisi Lietuvos savanoriai... dėtos dalyti dvarų žemės, 1923 m. parašė prašymą, kad jam būtų skirtas sklypas Vaivadiškėse, Beržuose ar Markutiškėse. 1929 m. J. Raukevičiui buvo pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas savanorio medalis su liudijimu Nr. 1711. Tais pačiais metais gavo užtarnautus 9 ha žemės iš Vainių dvaro ir pradėjo ūkininkauti. Iš pradžių pasistatė mažą pirkelę, kad turėtų kur gyventi, ir pradėjo ręsti ūkinius pastatus.

Vėliau įsirengė namą, o toje mažoje pirkelėje pasitikdavo svečius. Pažinoję Juozą prisimena kaip darbštų Mieli skaitytojai, ir skrupulingą ūkininką. Sakydavo, kad kol jis apglosto ir pakinko arklį, tai į Jonavą būtų galima ir pėsčiojeigu ką nors žinote apie mis nukeliauti. Mėgo jis pasakoti apie savo kovas su 1918–1920 m. karius savalenkais ir bermontininkais. Apdovanojimą šiuo metu norius, jų kapavietes, prašosaugo vaikaitis Algirdas. Jis prisimena, kai gūdžiais me pranešti redakcijai. sovietų laikais senelis slapčia išsitraukdavo tą apdoKiekvienas naujai atrastas vanojimą ir vėl išgyvendavo mūšio scenas, savanorių ir nepelnytai užmirštas žygius ir laisvės troškimą. Gaila, kad tuo metu nekilo laisvės kovotojas yra brangus minčių užrašyti tų pasakojimų ir įspūdžių. mūsų krašto istorijai.

117

TAUROSTA

RASTI KELISKART ATRASTĄ (I dalis) ARCHEOLOGINIS PAVELDAS PABARTONIUOSE Archeologė Gabrielė Gudaitienė Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, Archeologijos katedra

Keli kilometrai į vakarus nuo Jonavos, Pabartonių kaime (Kulvos sen.), jau trečius metus iš eilės vyks išsamūs archeologiniai akmens amžiaus gyvenviečių kasinėjimai. Apie pačių seniausių šių vietovių gyventojų palikimą mokslininkai žinojo jau daugiau kaip šimtmetį, tačiau išsamių tyrimų imtasi tik 2014 m. Archeologinio paveldo paieška ne tik sudomino vietos bendruomenę, bet ir pritraukė dešimčių savanorių dėmesį: Pabartonių archeologinė ekspedicija tapo Kultūros tarybos remiamu mokslo populiarinimo projektu, kuriame dalyvauja istorija besidomintys žmonės iš visos Lietuvos. Po detalios duomenų analizės ir kelerius metus trukusių kasinėjimų archeologai jau gali apžvelgti visų tyrimų istoriją, pasidalyti turimais rezultatais ir apytikriai nuspėti būsimų kasinėjimų perspektyvas.

noraštis byloja, kad tą vasaros dieną du bičiuliai ketino pasižvalgyti po Neries terasą, sykiu papietauti ir pabendrauti su vietos gyventojais (Dowgird, 1909š). Būtent šios ekspedicijos, kuri truko vos kelias valandas, metu T. Daugirdas nedideliuose smiltynuose abipus Želmenos upelio vagos aptiko keletą titnaginių dirbinių ir kitokių radinių. Remiantis mokslininko dienoraštyje rašaline plunksna nubraižyta schema, galima teigti, kad išvykos dalyviai tyrinėjo tik pirmąją viršsalpinę Neries terasą ir aukščiau nepakilo, nes brėžinyje nematyti tuo metu jau egzistavusio keliuko, vedančio į Mardošiškius (1, 2 pav.).

Pirmieji archeologų užrašai Čia, šiame nedideliame kaimelyje ant Neries kranto, daugiau nei prieš šimtą metų pirmasis archeologinių radinių aptiko žymus to meto muziejininkas, dailininkas, archeologas, kraštotyrininkas ir visuomenės veikėjas Tadas Daugirdas. Jis kartu su bičiuliu etnologu, archeologu Liudviku Kšivickiu plaukė Nerimi ir išlipo Pabartonių krante, ties dabartine Davalgų sodyba. Išlikęs tyrėjo die-

1 pav. T. Daugirdas.

118 2016 NR. 1 (2)

2 pav. 1909 m. T. Daugirdo rašytas ekspedicijos dienoraštis, kuriame jis nupiešė Pabartonių archeologines radimvietes (saugomas VU Rankraščių skyriuje).

VI. Archeologiniai kasinėjimai

Tačiau kiti orientyrai – pastatai (,,chata“) – atitinka tuometį vietovės planą: ten iš tiesų stovėjo namai. Taip pat tikėtina, kad ten augo ir ąžuolas (,,Dab.“). Pagal brėžinį galima spėti, kad archeologinių radinių T. Daugirdas ir L. Kšivickis aptiko dabartinės Davalgų sodybos teritorijoje, dešiniajame Želmenos krante, ir šiandieninės vandenvietės zonoje, kairiajame upės krante.

moji gyvenvietė, spėjama, buvo didesnė – ten aptikta šiek tiek daugiau radinių. Tačiau kairiajame krante titnagų taip pat buvo, todėl tą vietą K. Jablonskis pažymėjo kaip antrąją gyvenvietę (5 pav.).

Mokslininko radiniai Lietuvos nacionaliniam muziejui perduoti gerokai vėliau, kai tyrimų medžiaga buvo iki galo sutvarkyta. Tai padaryti padėjo akademiko dukra, kuri vėliau tapo viena garsiausių Lietuvos archeologiniai tyrimai archeologių. R. Jablonskytė-Rimantienė paruošė visų aptiktų gyvenviečių ir jose rastų radinių aprašymus, tarpukariu piešinius, susistemintą medžiagą įtraukė į Lietuvos TSR archeologijos atlasą (Rimantienė, be datos; LieTurėjo praeiti dar 30 m., kad Pabartoniuose vėl ap- tuvos TSR archeologijos atlasas, 1974). Jau tuo metu silankytų archeologai. Tuo metu čia nusprendė atvyk- tyrėja rašė, kad radiniai iš Pabartonių nėra vienalaiti pasivaikščioti Kaune gyvenęs teisininkas, istorikas, kiai. Reikia paminėti, kad T. Daugirdo ir K. Jablonskio profesorius, akademikas Konstantinas Jablonskis su aptikti Pabartonių archeologiniai objektai skiriasi, nes savo dar labai jaunute dukra Rimute, kuriai tuo metu pastarasis mokslininkas senienas, kurios taip pat buvo tebuvo 17 m. Šios ekspedicijos data yra tiksliai žinoma išsidėsčiusios abipus Želmenos upelio, atrado kiek to– 1938 m. gegužės 12 d. Įsisukę į smiltynus keliautojai liau nuo Neries vagos, t. y. ant antrosios, o ne ant pirant antrosios Neries terasos, esančios apie 300 m į šiau- mosios upės terasos. rę nuo pačios upės vagos (dabar tai miškais apaugusi teritorija), taip pat rado titnago nuoskalų (3 pav.), šiek tiek keramikos šukių. Prisirinkęs kelias saujas radinių, objektai pradedami saugoti K. Jablonskis į savo užrašus taip pat pasižymėjo Pabartonių radimvietę (4 pav.). Anot šių užrašų, akademikas Iki XX a. 7-ojo dešimtmečio apie šių apylinkių arjau žinojo apie T. Daugirdo ekspediciją, nes ant vienos cheologinį paveldą buvo surinkta šiek tiek daugiau dėželės etiketės jis parašė, kad ,,Daugirdo atrasta“ vieta duomenų, pavyzdžiui, nuo 1935 m. buvo atrastas Kurties Federavičių sodyba yra „beveik visa apaugusi pu- magalos ir Pabartonių kapinynas, kuriame, kaip manošelėmis“. Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje ma, buvo palaidoti prancūzų karių palaikai (Valstybė, saugomose radinių dėžutėse ir išlikusiuose K. Jablons- 1935). Sprendžiant iš spaudoje pasirodžiusių gausybės kio sąsiuviniuose galima rasti ir kitą datą – 1938 m. publikacijų, galima teigti, kad tuo metu visoje Lietuspalio 2 d., kai mokslininkas pakartotinai apsilankė voje domėtasi prancūzų, švedų ir kitų kariuomenių Pabartoniuose (Jablonskis, 1947š). Tądien ant nedide- kapų paieškomis (neretai net geležies amžiaus pilkalio lapuko K. Jablonskis taip pat kaip ir jo pirmtakas pynai buvo klaidingai vadinami ,,prancūzkapiais“). Be pasibraižė mažą planelį ir pasižymėjo dvi, jo many- to, prieš pasirodant Lietuvos TSR archeologijos atlasui, mu, atskiras akmens amžiaus gyvenvietes, kurios buvo duomenys apie akmens amžiaus gyvenvietes Pabartoįkurtos ant antrosios viršsalpinės Neries terasos, abipus niuose oficialiai niekur nefigūravo, todėl galbūt dar Želmenos upelio. Dešiniajame jo krante klestėjusi pir- 8-ojo dešimtmečio pradžioje kiek daugiau dėmesio

3 pav. 1938 m. Pabartoniuose aptikti titnaginiai radiniai.

G. Gudaitienės pieš.

4 pav. K. Jablonskis.

119

TAUROSTA

5 pav. 1938 m. spalio 2 d. K. Jablonskio braižytas Pabartonių akmens amžiaus gyvenviečių planelis (saugomas LNM Archeologijos skyriuje).

buvo skiriama tariamiems Pabartonių kapams, o ne akmens amžiaus gyvenvietėms: 1972 m. sudarytame plane pažymėta tik kapų vieta dešiniajame Želmenos krante (6 pav.). Būtent apie akmens amžiaus objektus turėta patikimų duomenų, nes ten buvo aptikta radinių, o apie spėjamus kapus žinota tik iš gandų ir vietinių gyventojų nuogirdų (Markelevičius, 1970š, p. 11). Vis dėlto remiantis įvairių tarybų ir komisijų organizuotų ekspedicijų rezultatais ir Lietuvos TSR archeologijos atlaso duomenimis, 1979 m. buvo sudaryti oficialūs dokumentai (pasai), liudijantys apie Pabartonių kaimelio archeologinį paveldą. Sykiu inicijuota ir paminklų statyba: atskiri betoniniai stulpai su archeologinių objektų pavadinimus žyminčiomis lentelėmis buvo pastatyti tiek prie senkapių, tiek prie vienos iš akmens amžiaus gyvenviečių kairiajame Želmenos upelio krante, prie pat keliuko. Tiesa, neišvengta ir neatitikimų: Pabartonių akmens amžiaus stovyklos dokumente per klaidą įrašyti 1812 m. – Napoleono žygio į Rusiją metai, kurie yra labiau susiję su netoliese buvusiais senkapiais. Nepasigilinus į K. Jablonskio nubraižytą planą, liko nenustatyta tiksli priešistorinės gyvenvietės vieta. Maža to, vietoje dviejų buvo pažymėta tik viena gyvenvietė. Vis dėlto jei senkapiams buvo suteikta vietinės reikšmės apsauga, tai akmens amžiaus gyvenvietė buvo saugoma kaip respublikinės reikšmės vertybė.

Vėliau, XX a. 9-ajame dešimtmetyje, dar ne kartą buvo perbraižyti Pabartonių ir Kurmagalos senkapių planai. Tuo metu nei Pabartonių tariamų prancūzų kapų, nei akmens amžiaus gyvenviečių niekas netyrinėjo – šiuos objektus saugojo valstybė. Tačiau ilgainiui smėlynuose išaugusios pušelės virto pušynu, paminklų lentelės, matyt, buvo nugvelbtos metalo laužo surinkėjų, o informacija apie archeologinį paveldą nebuvo atnaujinta iki pat Lietuvos nepriklausomybės laikų.

Paminklosaugoje įsivelia klaida Tik 1994 m. buvo inicijuota nauja paminklų registravimo procedūra, kurios metu, deja, Pabartonių kultūros paveldo objektų išsidėstymo planas buvo pa-

120 2016 NR. 1 (2)

6 pav. 1972 m. sudarytas Pabartonių ir Kurmagalos senkapių, vad. ,,prancūzų kapais“, archeologinio paminklo teritorijos ribų planas.

keistas. Kadangi dar 1979 m. dokumentuose akmens amžiaus gyvenvietės lokalizacija buvo tik aprašyta, o pats archeologinis objektas nebuvo pažymėtas vietovės plane, 1994 m., matyt, ši problema vėl iškilo: nežinota, kur tiksliai yra akmens amžiaus gyvenvietė. Maža to, neatsižvelgta ir į tai, kad Pabartoniuose turėjo būti ne viena, o dvi priešistorinės gyvenvietės, kurias užrašuose atskyrė K. Jablonskis. Kadangi kairiajame Želmenos upelio krante buvo pastatytas paminklas, paminklosaugininkai galiausiai suprato, kad čia kadaise egzistavo gyvenvietė, todėl nubraižius planą toje vietoje buvo apibrėžta saugoma teritorija, o gerokai didesnė ir reikšmingesnė akmens amžiaus gyvenvietė, buvusi vos už keliasdešimties metrų į vakarus, dešiniajame krante, kurią K. Jablonskis buvo pažymėjęs kaip pirmąją, liko nenustatyta ir niūdien nėra atskirai saugoma (tačiau pateko į paminklų apsaugos zoną). Taigi antrajai gyvenvietei buvo skirtas kur kas didesnis plotas, ji oficialiai įvardyta kodu AR212. Tuo metu senkapių ir akmens amžiaus paminklo apsaugos zona siekė net kelią Jonava–Vandžiogala ir Neries kranto liniją, tad santykinai buvo tarsi saugoma ir pirmoji upės terasa, kurioje kadaise radimvietes žymėjo T. Daugirdas (7 pav.).

VI. Archeologiniai kasinėjimai

Pirmieji kasinėjimai Po kelerių metų į vietovę įžengė pirmieji archeologai, kurių tikslas – atlikti kasinėjimus. Tai buvo labai mažos apimties tyrimai, užsakyti UAB ,,Kauno hidrogeologija“, nes senkapių apsaugos zonoje norėta pastatyti vandens gręžinio bokštą. Tuo metu, remiantis tik paskutiniaisiais situaciniais kultūros paveldo objektų išsidėstymo planais, dar nesuprasta, kad gręžinys vos nepataikė į K. Jablonskio pažymėtos pirmosios akmens amžiaus gyvenvietės teritoriją. Tyrimus vykdęs archeologas A. Žalnierius iškasinėjo vieną nedidelį šurfą, kuriame archeologinių radinių beveik neaptikta. Jis tik per plauką nepataikė į akmens amžiaus kultūrinį horizontą, paplitusį jau už kelių metrų į rytus, kuriame būtų radęs šimtus titnaginių dirbinėlių. Aptikęs vos kelias keramikos šukes ir giliau nei metro gylyje atsidengusias tamsias degėsingas dėmeles, archeologas tegalėjo konstatuoti, kad radinių ryšys su netoliese esančiais senkapiais yra neaiškus. Nepaisant to, kad šie tyrimai nesuteikė informacijos apie akmens amžiaus gyvenvietę, jų ataskaita vertinga kaip dokumentas, kuriame užfiksuota dar viena 1994 m. paminklosaugininkų padaryta klaida (Žalnierius, 1996š). Pateiktose paminklų nuotraukose matomi tie patys, dar 1979 m. įkasti betoniniai stulpai, tačiau su pakeistomis ar naujai uždėtomis medinėmis, archeologinius paminklus žyminčiomis lentelėmis. Dideliam apmaudui, jos buvo sukeistos vietomis – lentelė, žyminti akmens amžiaus gyvenvietę, atsidūrė senkapių vietoje. Ten, beje, nors ir labai apsitrynusi, ji kabo iki šių dienų, o pavadinime ,,Pabartonių akmens a. stovykla“ gana simboliškai nusitrynęs žodis ,,akmens“ (8 pav.).

akmens amžiaus gyvenvietė. Deja, tyrimų rezultatai nedžiugino – aptikti vos keli radiniai, ir archeologas buvo priverstas pripažinti, kad akmens amžiaus gyvenvietės ten galbūt ir nėra (Brazaitis, 2004š; Brazaitis (ATL), 2004). Tačiau gerai išanalizavęs K. Jablonskio pateiktus Pabartonių akmens amžiaus gyvenviečių aprašymus ir brėžinį, jis suprato, kad didžioji akmens amžiaus gyvenvietė, kurią K. Jablonskis įvardijo pirmąja, yra dešiniajame krante. Todėl Dž. Brazaitis iškasė keletą šurfų ir tame krante. Kaip bebūtų gaila, pasikartojo A. Žalnieriaus patirtas likimo akibrokštas – ir vėl tik kelių metrų atstumu nepataikyta į akmens amžiaus gyvenvietės teritoriją, kuri buvo kiek arčiau Želmenos upelio vagos. Tiesa, rastos kelios titnago nuoskalos, bet jų nepakako, kad būtų patvirtinta akmens amžiaus gyvenvietės lokalizacija. Šie tyrimai, dideliam apmaudui, ne tik nepatikslino akmens amžiaus gyvenvietės vietos, bet ir suklaidino paminklosaugininkus, paskatino vietovės plane išbraukti archeologinę gyvenvietę kairiajame Želmenos krante.

Tad prieš 65 m. aptiktos Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietės nebuvo atskirai saugomos. Laimei, nepakeista bent jau netoliese buvusių senkapių apsaugos zona, į kurią šių dviejų gyvenviečių teritorija pateko, tad archeologiniai objektai nenukentėjo.

Rasti keliskart atrastą

Situacija nepasikeitė netgi tada, kai archeologas ataskaitoje parašė pastabą dėl sumaišytų paminklų (Lietuvos, 1998). Akmens amžiaus gyvenvietė vis dar buvo žymima kairiajame Želmenos krante, jos aprašymas buvo sudarytas skrupulingai remiantis prieš keliasdešimt metų R. Rimantienės metrikose pateikta informacija. Spaudoje taip pat buvo lakoniškai paminėti Pabartonių archeologiniai paminklai (Zabiela, 2001).

Akmens amžiaus gyvenvietės paieška Tik 2003 m. susirūpinta Pabartonių kultūros paveldo objektų lokalizacija. Į vietovę atlikti žvalgomuosius tyrinėjimus ir galiausiai nustatyti Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietės tikslias ribas buvo pasiųstas akmens amžiaus specialistas Džiugas Brazaitis. Remdamasis turimais vietovės planais, jis iškasė keliolika šurfų kairiajame Želmenos upelio krante, ant antrosios Neries terasos, kur turėjo būti saugoma

7 pav. 1994 m. sudarytas Pabartonių kultūros paveldo objektų planas.

121

TAUROSTA Pabartonių archeologinė vietovė tiriamaisiais Šaltiniai ir literatūra: tikslais vėl aplankyta tik 2013 m. pavasarį. Tuo metu 1. Brazaitis, Dž., 2004š, Pabartonių akmens ampradėtas viso Neries žemupio pirminio apgyvendinižiaus gyvenvietės (AR 212) žvalgomųjų tyrinėmo tyrimų projektas, rinkta informacija apie Neries jimų ataskaita, LII biblioteka, F. 1, b. Nr. 4185. pakrantėse buvusias akmens amžiaus gyvenvietes nuo Jonavos iki Kauno. Duomenys apie Pabartonių 2. Brazaitis, Dž., 2004, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 m., p. 310, 1 lent. akmens amžiaus gyvenvietes buvo po truputį renkami, tačiau nebuvo pakankamai patikimi ir neleido iki 3. Dowgird, T., 1909š, Dziennik badań archeologigalo suprasti, kur galėtų būti tikrosios akmens amcznych od stycznia 1881 roku do 1 stycznia 1888 žiaus gyvenviečių vietos. Būtent dėl to nuspręsta imroku Tadeusza Dowgirda, VU Rankraščių skytis žvalgomųjų tyrimų ir surasti šiuos archeologinius rius, F. 1, 397. objektus.

4. Gudaitienė, G., 2015, Pabartonių akmens am2014 m. grupelė Vilniaus universiteto Istorijos žiaus gyvenvietė, Archeologiniai tyrinėjimai fakulteto Archeologijos katedros studentų atvyko į Lietuvoje 2014 m., Vilnius, p. 32–38.

Pabartonius ir ėmėsi žvalgomųjų tyrimų (Gudaitienė, 2015). Apie paminklų lentelių susimaišymą tuo 5. Jablonskis, K., 1947š, 1947 m. (Slownik) // Žvalgymų dienoraštis LNM Archeologijos skyriaus metu dar nežinota, todėl tyrimų pradžios tašku tapo archyve, LNM, Vilnius. būtent paminklas, stovėjęs senkapių vietoje, su užrašu ,,Pabartonių akmens a. stovykla“. Didžiam jaunų 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas archeologų apmaudui, toje vietoje kultūrinis sluoksdėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo nis nebuvo rastas, senkapių teritorijoje iškasus kelis kultūros paminklais, Nr. 612, 1998 m. gegužės šurfus radinių apskritai neaptikta – čia atsidengė viso 19 d., Objekto Nr. lentelėje – 159. labo puraus užpustyto smėlio sluoksniai. Nuspręsta žvalgomuosius tyrimus tęsti šurfus kasant vis toliau į 7. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, 1974, T. 1, rytus ir pietryčius, Želmenos upelio link, ir tik priarNr. 804 ir Nr. 225. tėjus prie pat jo terasos krašto pagaliau aptikta daug 8. Markelevičius, J., 1970š, 1970 m. Jonavos rajotitnaginių radinių (9 pav.). no archeologinių paminklų žvalgymo ataskaita 1970 08 05–1970 08 15, KPC archyvas, f. 27, ap. 1, Iš viso teko iškasti keliolika šurfų, kol buvo byla Nr. 20, p. 11. aptikta tiksli K. Jablonskio įvardytos pirmosios akmens amžiaus gyvenvietės vieta. Dar keli šurfai 9. Rimantienė, R., (be datos), Pabartoniai // Gyveniškasti siekiant patikrinti, kiek plačiai gyvenvievietės aprašymas ir piešiniai LNM Archeologijos tė galėtų tęstis. Be to, patikrintas ir kitas, kairysis skyriaus archyve, LNM, Vilnius. Želmenos upelio krantas, tačiau lygiai taip pat, kaip ir Dž. Brazaičiui, kasinėjimų metu studentams ne- 10. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga, pavyko aptikti akmens amžiaus gyvenvietei būdinKPC archyvas, F. 1, Ap. 1, bylos Nr. 62, p. 65. gų radinių. Vėliau paaiškėjo, kad dešiniajame Želmenos krante aptiktas tik pats gyvenvietės kraštas, 11. Zabiela, G., 2001, Jonavos krašto proistorės bruožai, Mūsų kraštas, Nr. 13, p. 8–17. kad ji kur kas didesnė ir dar gausesnė radinių, nei tikėtasi, o kairiajame krante antroji gyvenvietė taip 12. Žalnierius, A., 1996š, Artezinio gręžinio viepat yra, tačiau jai rasti prireiks dar vieno kasinėjitos žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita, mų sezono 2015 m.

Kaunas, bylos Nr. 2722, LII, p. 1–9.

8 pav. Ties Pabartonių senkapiais per klaidą pakabinta lentelė žymi akmens amžiaus stovyklą. D. Verikaitės nuotr.

122 2016 NR. 1 (2)

9 pav. Kasinėjimų Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietėje akimirka. 2014 m. G. Gudaitienės nuotr.

VII. Kronika

SPINDULIAVĘS IR SKLEIDĘS MEILĘ Rimantė Tarasevičienė

Gyvenimas meilėje yra didelė Dievo dovana, už kurią turime visą gyvenimą dėkoti gerajam Dievui. Mylėti Dievą ir vieni kitus – tai Jo įsakymas. Dėkoju Aukščiausiajam už tai, kad leido žemės kelyje sutikti daug gerų žmonių, kuriuos mylėjau ir gerbiau. Man atrodė, kad kiekvienas iš Jūsų turi kai ką savyje įdomaus, gražaus, kad Jūs visi už mane geresni, gražesni, gabesni, kad man visą laiką prieš Jus reikia pasitempti, stengtis neatsilikti. Sakoma, kad blogų žmonių pasaulyje nėra, yra tik nelaimingi.

2016 m. gegužės 3-iąją į amžinybę iškeliavo kunigas, ilgametis Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijos klebonas, monsinjoras, rajono Garbės pilietis Vincas Algirdas Pranckietis. Buvęs Sibiro tremtinys, visą gyvenimą paskyręs ganytojiškam pašaukimui, mylėjęs kiekvieną artimą ir dalijęs savo meilę sutiktiems žmonėms, atsidėjęs kūrybiniam darbui, parašė keturias knygas: „Baikalo žvejys“ (1998 m.), „Ne vien duona“ (2000 m.), „Vynmedis ir jo šakelės“ (2005 m.) ir „Padraugaukime“ (2008 m.). Taip pat yra išlikę jo rankraščiai: „Laba“, „Pašaukti šviesos tarnystei“, „Tėviškė ir jos problemos“.

V. A. Pranckiečio straipsniai buvo publikuojami rajono laikraščiuose „Jonavos balsas“, „Naujienos“, taip pat – Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijos laikraštyje „Varpų skambesys“. Monsinjoras rašė: „Tėvas, išleisdamas mane į Kunigų seminariją, be kitų pastabų priminė, kad kunigas turi rašyti knygas. Bet mano jaunystės metais kunigui rašyti knygas ar straipsnius į laikraštį religine tema buvo griežtai draudžiama.

Tik 1991 m. poetas, publicistas, 2014 m. Jonavos kraš-

to šviesuolis Kostas Fedaravičius, tuomet redagavęs AB „Dobilas“ laikraštį „Jonava“, pakvietė mane parašyti į jo laikraštį. Pažadėjau parašyti kiekvienam gavėnios sekmadieniui po straipsnelį. Tai buvo pirmutinis mano darbas spaudoje. [...] Vėliau buvau paprašytas rašyti į rajono laikraštį „Jonavos balsas“. Pažadėjau parašyti po straipsnelį kas mėnesį. Ir taip per 10 m. susidarė per šimtas penkiasdešimt rašinėlių.“ Esame dėkingi V. A. Pranckiečiui už tiek metų kurtą sakralią erdvę visiems, ieškantiems atsakymų į amžinus būties klausimus, ir už geranoriškumą kiekvienam sutiktam žmogui. Džiaugiamės išleistomis knygomis ir esame dėkingi Jam už tai, kad savo tikėjimu, dvasios stiprybe ir ramybe stiprino žmones. Jo, Jonavos rajono garbės piliečio, pagerbimui lai išlieka paties V. A. Pranckiečio pasakytos, užrašytos mintys. Tepaliečia jos Jūsų, mieli skaitytojai, slapčiausias širdies kerteles ir tepripildo Jūsų širdis meilės. Prisimindami mylimą Kunigą, pasistenkite pasimokyti iš Jo meilės aplinkiniams. Juk ir gerbiamas Dvasininkas nevengė mokytis iš kitų. Šviesus žmogus, šviesūs prisiminimai...“

123

TAUROSTA „2012-ųjų metų pabaigoje stoviu ant 90-mečio slenksčio. Esu dėkingas Visagaliam Dievui, kuris sukūrė pasaulį ir mane. Kaip ir kiekvieną, pakvietė į gyvenimą, apdovanodamas brangiomis dovanomis – protu, išmintimi, laisva valia ir žemės gėrybėmis.

Kiekvienas turėtume išgyventi iki 100 metų. Pats žmogus kaltas, kad per anksti baigiasi toks gražus ir įdomus jo gyvenimas žemėje. Turime išsitekti visi. Žemė yra turtinga visko. Kaltas pats žmogus, jo gobšumas, pavydas, kitos ydos. Dievo tvarka ir įsakymai visada buvo ir bus svarbūs. Nemoka žmonija išgyventi be karų, kurie sunaikina milijonus gyvybių.

Tūkstančiai žūva dėl blogų įpročių. Aptemdę protą alkoholiu sugadina sveikatą. Girtuokliavimas nė vienam nepailgino gyvenimo. Tabakas ir narkotikai taip pat trumpina žmogaus amžių. Nesusivaldymas, persivalgymas, pyktis, pavydas, tingėjimas, kitos ydos ir visoks iš žmogaus išeinantis blogis trumpina jo gyvenimą.

Nesigirsiu savo gyvenimu. Ir man teko daug vargti, kentėti, sunkiai dirbti. Bet nenoriu niekam skųstis ar ką nors kaltinti. Kiekvienas turime savo likimą – pelnytą ar Dievo duotą. Mylėjau Dievą, mylėjau ir žmones, kiekvieną sutiktą.“ 2002 m. pabaigoje Jonavos šv. apaštalo Jokūbo parapijos laikraštyje „Varpų skambesys“ buvo publikuotas V. A. Pranckiečio straipsnis „Mano diena: sulaukus 80 metų“. Jūsų dėmesiui – paprastos, nuoširdžios mintys: „Tenka tik pasvajoti, kaip greit prabėgo jaunos, gražios, darbingos dienos. Jau senatvė – jubiliatas, altaristas. Dar gal ir norėtumei griauti kalnus, bet juk ir liūtas pasensta. Reikia pamažu pratintis mažėti ir užleisti vietą jaunesniems. Jie sako: „Gana, užtenka, pailsėk, tik melskis.“ Diena, praleista Dievo garbei, yra geriausia. Na, ir gerai. Tegul iš peties darbuojasi jauni. Man pakanka ir to, ką galiu ir dar sugebu.

Išėjęs pro duris, pamatau kryžių. Jis – palaima visai mūsų gatvei. „Garbiname Tave, Viešpatie, ir šloviname Tave, kad per savo šv. Kryžių atpirkai pasaulį...“ – viena iš pirmųjų motinos išmokytų maldelių.

Dažnai sutinku žmones, skubančius į darbą, vaikus, einančius į mokyklą. Iš jų išgirstu sveikinimą: „Garbė Jėzui Kristui.“ Gaila, kad tas gražus katalikiškas paprotys nyksta. Praeiname vieni pro kitus tylėdami. Šventoriuje šviečia naujas koplytstulpis ir vėl: „Garbė ir šlovė Tau, Viešpatie“. [...] Praplatintame šventoriuje štai pirmas kapas – kunigo Pijaus Čižausko. Pro jį praeinantys stabteli ir pasimeldžia. Jonavoje kunigas pragyveno 40 metų, 20 metų kartu dirbome, meldėmės. „Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie...“ Gal neužilgo ir mane čia paguldys. Susitiksime amžinybėje.

Bažnyčios rūsyje jau 200 metų guli garbingas vyskupas Juozapas Kosakovskis, pastatęs šią bažnyčią. Jam ir jo giminei linkiu ramybės ir amžinosios šviesos...“ Sulaukęs garbingo jubiliejaus prelatas rašė: „Mano mylimieji, atėjo 90 metų amžiaus jubiliejus. Džiaugiuosi, kad per ilgą savo gyvenimo kelią sutikau daug kilnių asmenybių, o taip pat Jus – didelius ir mažus. Daug su Jumis draugavau, Jums kalbėjau ir rašiau. Jūsų gerą ir mylinčią širdį greit pajutau. Jūs man tapote savi, artimi tarsi broliai ir seserys...

Stengiausi gyventi taip, kaip Dievas įsakė, stengiausi pažinti Jo valią, dirbau, kiek galėjau ir kaip mokėjau.

Mokiausi iš visų: pirmiausia – iš tėvų, paskui – iš mokytojų. Vėliau stebėjau kiekvieną žmogų, net svetimtaučius sibiriečius: ką jie turi gero, gražaus, ko galima iš jų pasimokyti. Dabar jau pasenau, ir noras mokyti kitus padidėjo.

Visiems jaučiuosi esąs skolingas, ypač tiems, kurie mane mylėjo, man padėjo, kurie sunkiomis dienomis Kasdien išaušta nuostabus rytas. Vos pabudęs pro drauge nešė gyvenimo naštą. Dabar, gyvenimo saulėlangą matau tekančią saulę. Jos pirmieji spinduliai nu- lydyje, jaučiu, kad visiems mano mokytojams, gimišviečia baltos bažnyčios bokštus. Pro kambario langą nėms, bičiuliams, draugams ir geradariams, kuriuos matau bažnyčioje degančią amžinąją lempelę. Ten gy- mylėjau, padėkoti neužtenka ir iš dalies atsilyginti vena Dievas – mano Viešpats. Mielas kelias į bažnyčią. galiu tik per Visagalį Dievą malda, prašydamas jiems „Į Viešpaties būstą džiaugsmingi keliaujam“. Nors ko- sėkmės ir gerojo Dievo palaimos, o jau iškeliavusiems į jos nebeklauso, reikia eiti bent tokią atgailą priimti iš amžinybę – linkėti laimės dangaus karalystėje. Tikiuosi, Dievo rankos. ten susitiksime.

Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą, Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena... /Bernardas Brazdžionis/

124 2016 NR. 1 (2)

Su meile ir pagarba Jūsų monsinjoras Vincas Algirdas Pranckietis.“ Teišliks Jis toks mūsų atmintyje – visus mylėjęs ir gerbęs...

VII. Kronika

DŽIUGIOS NAUJIENOS

Vytautas Venckūnas

Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius aštuntą kartą žurnalo „Veidas“ organizuojamų geriausių merų rinkimų sąraše užėmė šeštą vietą.

Sausio mėnesį Lietuvos technikos bibliotekos galerijoje Vilniuje buvo atidaryta kraštiečio, profesoriaus, technikos mokslų daktaro Jono Butkevičiaus tapybos darbų paroda. Abstrakcinių natiurmortų, peizažų sodrios spalvos traukė gausiai susirinkusius parodos lankytojus.

J. Butkevičiui tapyba – ne naujiena. Tapybos mokėsi iš savo tėvo – tapytojo Prano Butkevičiaus – ir vieno žymiausių Lietuvos dailininkų – prof. Vlado Karatajaus. ,,Man tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai, sąskambiai. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią spalvų paletę, spalvų deriniais priešinuosi gyvenimo kasdienybės rutinai, vyraujančiai nervinei įtampai pasaulyje...“ A. Narkevičiaus nuotr.

Vasario mėnesį Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos fortepijono klasės ugdytinė JULIJA ROCKINA tapo XIX nacionalinio Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkurso laureate saviraiškos ugdymo kategorijoje.

Nacionalinis Balio Dvariono konkursas – vienintelis Lietuvoje konkursas, kuris yra tarptautinės Europos jaunimo muzikos konkursų sąjungos (EMCY) narys.

Konkurso globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Laureatės mokytoja Roma Balienė, pedagogė, turinti 36 m. darbo patirties, sako: ,,Aš manau, kad tai – talentas.“ Nuotr. iš Janinos Miščiukaitės meno mokyklos archyvo.

Sąjūdžio gimimas, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, nepavykęs perversmas TSRS valdžios viršūnėje – tai įvykių grandinė, kuri liudija demokratijos atgimimą ir komunistinio režimo žlugimą. ,,Kelias į nepriklausomybę: jonaviečių prisiminimai“ – 40 min. trukmės kino pasakojimas apie tų dienų įvykius, kuriuos vertina demokratiškai nusiteikę paprasti piliečiai. ,,Nebūtų to, kas įvyko, jei nebūtų eilinių, nebūtų tų tūkstančių žmonių, troškusių laisvės“, – įsitikinęs filmo kūrimo iniciatorius Žilvinas Galimovas.

Filmą galima pasižiūrėti svetainėje youtube.com/watch?V=wiVgMr5cOjQ Ž. Galimovo nuotr.

125

TAUROSTA Agentūra ,,Factum“ informavo Jonavos kultūros centrą, kad Užgavėnių persirengėlių eisena užfiksuota kaip Lietuvos rekordas ir pripažinta ,,Masiškiausia Užgavėnių persirengėlių eisena“.

Joje dalyvavo 203 persirengėliai, iš jų buvo 39 jaunikiai, 78 nuotakos ir 86 persirengėliai, vaidinantys Lašininį, Kanapinį, žydus, čigonus, ubagėlius, bergždenikes ir kitus tradicinius Užgavėnių veikėjus.

V. Buklajevo nuotr.

Balandžio 2 d. Anykščiuose vykusioje XI Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ net penkios nominacijos atiteko Jonavos rajono savivaldybės teatrui. Teatras nuominuotas kaip „Ryškiausias Lietuvos mėgėjų teatro ambasadorius“ už dalyvavimą 2015 m. Baltijos šalių teatrų festivalyje „Baltijos rampa“ Estijoje; už tarptautinio mėgėjų teatrų festivalio „Aidas“ organizavimą Jonavoje jam įteikta nominacija „Ryškiausias tarptautinis suaugusiųjų teatrų festivalis Lietuvoje“; nominacija „Ryškiausias edukacinis teatro projektas“ – už teatro integracinę kūrybinę laboratoriją „Lygybės medis“, kuri skirta socialinės atskirties grupėms ir neįgaliesiems; nominacija „Ryškiausias leidinys apie mėgėjų teatrą“ įvertinta teatro 30-čiui išleista knyga „Teatro ieškojimas“, o nominacija „Už nuopelnus Lietuvos mėgėjų teatrui“ įteikta Reginai Kestenienei – Jonavos rajono savivaldybės teatro direktorei, Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos sekretorei.

Balandžio 28 d. Jonavos r. savivaldybės taryba pritarė kultūros strategijai iki 2026 m.

Toks išsamus ir kruopščiai parengtas dokumentas taps tvirtu pamatu ambicingam projektui ,,JONAVA – EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖ“. ,,...Belskite, ir bus atidaryta...“ Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacijos inicijuojamame respublikiniame bibliotekų „Metų nominacijos“ konkurse Jonavos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai skirta nominacija „Europietiškiausia biblioteka 2015 m.“ Ši nominacija suteikiama už prasmingą Europarlamento veiklos viešinimą ir kitas su Europos Sąjunga susijusias iniciatyvas.

Balandžio 28 d. vykusio Jonavos rajono savivaldybės tarybos posėdžio pradžioje pasveikinti ir apdovanoti kraštiečio, Jonavos rajono garbės piliečio, nacionalinės premijos laureato, rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus premijos skyrimo konkurso „Jonavos tautinių mažumų gyvenimo ženklai – miesto istorijos liudytojai“ dalyviai ir jų mokytojos. Konkurso dalyvius sveikino atvykęs rašytojo sūnus Sergejus Kanovičius. Kartu su juo rajone svečiavosi ir interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ vyriausiasis redaktorius Donatas Puslys (šis dienraštis nuolat skelbia apdovanotųjų rašinius) ir žurnalistė, rašytoja, teatro kritikė Rūta Oginskaitė, rašanti monografiją apie rašytoją G. Kanovičių.

Vertinimo komisijos nutarimu, atsižvelgus į rašytojo G. Kanovičiaus nuomonę, 2016 m. konkurse I vieta neskirta, II vieta, rašytojo šeimos siūlymu, paskirta Ignui Bulovui, Jeronimo Ralio gimnazijos IIIė klasės mokiniui (rašinys „Memuarų šešėlyje“, darbo vadovė – Ona Bartušienė), III vieta – Gitai Kerševičiūtei, Senamiesčio gimnazijos IIIa klasės mokinei (rašinys „Gyvenimo liepsna“, darbo vadovė – Gražina Boreišaitė). Konkurso laimėtojai apdovanoti mero padėkos raštais, piniginiais čekiais, knygomis ir gėlėmis.

Pagal 2016 m. vasario mėnesį atnaujintus premijos skyrimo nuostatus, 2017 m. konkurse galės dalyvauti ne tik III–IV, bet ir II gimnazijų klasių mokiniai.

Danguolės Deikienės nuotr.: konkurso dalyviai, vadovai ir S. Kanovičius (centre).

126 2016 NR. 1 (2)

VII. Kronika

Poezijos klubas „Šaltinis“: kūryba – tai sielos žydėjimas Irena Nagulevičienė

Šiais metais Jonavos rajono poezijos klubas „Šaltinis“ mini savo veiklos 25-metį. Prieš ketvirtį amžiaus pradėtos rengti muzikos ir poezijos šventės „Kai žiedlapiais sninga...“ ir „Palydėkim rudenį“, prieš kelerius metus įgijusios „Pavasario valso“ ir „Rudens preliudijos“ pavadinimus, išaugo, tapo žinomos daugelyje Lietuvos rajonų. Tad gegužės mėnesį Jonavos kultūros centro Meno galerijoje „Homo ludens“ surengtas poezijos pavasaris tapo gražiu ketvirčio amžiaus klubo kūrybinės veiklos vainiku.

Lietuvos Respublikos Seimo nario Rimanto Sinkevičiaus padėką, dedikuotą „Šaltiniui“, perskaitė jo padėjėja Laima Slovikienė. „Eilės skirtos žavėti ir žavėtis, nes kūryba – tai sielos žydėjimas. Ačiū, mielieji, kad jau 25-erius metus leidžiate sušilti prie poetinio žodžio ugnies, kad darote pasaulį geresnį, gražesnį“, – rašoma padėkoje.

Bendraminčių sueiga

Pagerbti vietos kūrėjai

Šventę vedęs aktorius Petras Venslovas, kuriam tą vakarą buvo suteiktas „Šaltinio“ klubo garbės nario vardas, pasidžiaugė sambūrio gebėjimu ne tik suburti vietos literatus, sukviesti kūrėjus iš įvairių Lietuvos kampelių, bet ir suteikti Jonavos bendruomenei dvasinio peno. „Dešimtmečius bendraudamas su jonaviečiais, jaučiuosi tarsi būčiau suaugęs su „Šaltiniu“. Man visada malonu būti toje erdvėje, kurioje kalba kūrėjų širdys“, – sakė svečias.

Jubiliejinio vakaro metu šaltiniečiai, pritariant Romualdo Petkevičiaus smuikui, susirinkusiesiems pristatė savo kūrybos literatūrinę kompoziciją pašėlusiai lekiančio laiko tema.

Sveikintojų būryje – daug rajono įstaigų, organizacijų atstovų, „Šaltinio“ klubo bendraminčių ir gerbėjų.

Už ketvirčio amžiaus aktyvią veiklą padėkomis ir proginiais suvenyrais paskatinti visi kūrėjai, o patiems aktyviausiems sambūrio nariams suteikti atitinkami titulai. Klubo 25-mečio proga Valentina Kašauskienė tituluota „Klubo šturmane“, Albina Jefimenko pelnė Rajono Savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus „Oranžerijos karalienės“ vardą, „Dainuojančia siela“ Sabutis, sveikindamas klubo narius sukakties proga, pripažinta Gražina Švėgždė, „Sodžiaus poetu“ įvarprisipažino jaučiąs sentimentų poezijai, nes iš sielos iš- dytas Albinas Pavasaris, „Poezijos šmaikštuoliu“ tapo plaukęs žodis kasdienybei suteikia kitokį atspalvį. Val- Petras Zlatkus, o „Žemaitiškos tarmės puoselėtojos“ džios atstovas, kadaise ir pats mėginęs eiliuoti, tą vakarą vardas suteiktas Anai Aleksandravičienei. su renginio dalyviais pasidalijo savo ankstyvąja lyrika.

Renginio metu išskirtinis dėmesys buvo skirtas P. Venslovas, reaguodamas į vicemero pasisakymą, jauniausiai klubo narei Justinai Zaleckaitei, kartu su atviravo, kad iki šiol jam neteko sutikti kuriančių ir vie- „Šaltiniu“ minėjusiai gražią ketvirčio amžiaus asmešoje erdvėje skaitančių savo poeziją savivaldybių vadovų. ninę sukaktį. „Jonava iš tiesų išskirtinis rajonas“, – pasidžiaugė aktorius. Šventėje nuošalyje neliko ištikimiausi renginių Šventėje posmais pasidalijo Elektrėnų „Strėvos“ lankytojai ir klubo bičiuliai – jiems įteikti prisiminiklubo literatai, vadovaujami Vilijos Dobrovolskienės, mo prizai, ženklinantys jubiliejinį vakarą.

Pakruojo literatų sambūrio „Židinys“ (vadovė Edita Kurauskienė) kūrėjai, „Lėvėns balsų“ poezijos mylėtojai iš Kupiškio su Regina Baltrūniene ir kunigu Justu Padėkos pagalbininkams Jasėnu priešakyje. Jonaviečius sveikino ukmergiškiai Albinas Kuliešis ir Kazys Klevinskas, kėdainietės ViGalime tik pasidžiaugti, kad visą veiklos laikotarpį talija Augulienė ir Milda Verkauskienė, kadaise Jonajautėme rėmėjų, kurių vis daugėjo, pagalbą. Jubiliejinio voje dirbęs kunigas Juozas Čičirka, daugelis kitų.

127

TAUROSTA renginio metu „Šaltinio“ klubas padėkas ir atitinkamus prizus įteikė verslo pasaulio atstovams Alfonsui Meškauskui, Jonui Sirvydžiui ir Kęstučiui Macioniui.

Už dėmesį „Šaltinio“ organizuojamoms šventėms ir gegužės mėnesį surengtą klubo narių kūrybos parodą Savivaldybės administracijos pastato antrame aukšte nuoširdžiai padėkota rajono vadovams ir konkrečiai mero pavaduotojui E. Sabučiui. Tokio atvejo klubo istorijoje dar nėra buvę.

prisidėjusiems prie organizuojamų renginių Jonavos bendruomenei.

Už gėles, meilę poezijai padėkos išsakytos miesto ir rajono žmonėms, kuriems „Šaltinio“ narių pasakyti žodžiai tampa savotiškos maldos dalimi.

Jubiliejiniame renginyje buvo demonstruojama praėjusių švenčių filmuota medžiaga, kurią parengė kabelinės televizijos AVVA operatorius Dalius Kilmanas, skambėPadėkota Jonavos kultūros centro vadovui Edmun- jo G. Švėgždės ir solistės iš Panoterių Leonoros Veselkiedui Gedvilai, Viešosios bibliotekos direktorei Skirmu- nės dainos, sielas audrino Edvardo Ratauto vadovaujatei Gajauskaitei ir šios įstaigos darbuotojai Nijolei De- mo ansamblio „Rapsodija“ muzika. Vakaro vinimi tapo gutienei. pantomimos teatro aktoriaus Virgio Bortkevičiaus etiudas „Toks gyvenimas“ ir P. Venslovo skaitomos eilės.

Už geranoriškumą esame dėkingi žemės ūkio bendrovės „Pauliukai“ vadovui Andrejui Štomber„Šaltinio“ 25-metis dar nesibaigė. Tikimės, kad pavyks gui, individualios įmonės savininkei Nijolei Degu- surinkti lėšų ir iki Jonavos miesto gimtadienio išleisti ketienei, „Vita ir Ko“ atstovei Vitalijai Budnikienei, Vi- tvirtą – jubiliejinį – mūsų sambūrio kūrėjų almanachą. tai ir Vytautui Venckūnams, menininkams Eitvydei Naujas leidinys tik patvirtins, kad „Šaltinis“ buvo ir yra Pranevičienei ir Česlovui Časui, kitiems asmenims, Jonavos krašto istorijos ir kultūros dalis.

128 2016 NR. 1 (2)

VII. Kronika

NAUJAUSI LEIDINIAI Rimantė Tarasevičienė

Vainikas bendraamžiams / Feliksa Žentelienė. – [Vilnius] : [„BALTO print“], 2016. – 294 [2] p. : iliustr. „Knyga „Vainikas bendraamžiams“ – tai patyrusios pedagogės prisiminimų, miniatiūrų, istorinių faktų, pastebėjimų ir palyginimų rinkinys“, – rašo leidinio redaktorė Danutė Stankevičienė, o žurnalistas Marius Glinskas akcentuoja knygos pasakojimo autentiškumą. Leidinyje pateikiama jonaviečių Nadieždos Kriučkovaitės, Antano Utyros, Veronikos Gabužienės, Dalios Ritos Vilkienės, Janinos Žutautienės, Valerijos Zajančkauskienės-Mačiulienės, Janinos Činčytės-Žickienės rašytinė medžiaga, užrašyti Aldonos Tuskevičienės, Alinos Geniotienės, Reginos Jasaitienės, Pranės Mačiulienės, Irenos Jakštienės pasakojimai. Leidinyje panaudota medžiaga apie Jonavą iš kraštiečių Ričardo Adamonio, Grigorijaus Kanovičiaus, Vaclovo Volkaus knygų. „Jonavos I vidurinės mokyklos abiturientų, mokytojų prisiminimai apie pokario ir brežnevinius laikus – tai jokiuose istoriniuose dokumentuose neužfiksuota autentiška istorija, kurios nerasime jokiame vadovėlyje. Lai šis „Vainikas bendraamžiams“ lieka ne tik jiems, bet ir esančioms, ir ateinančioms kartoms“, – linki D. Stankevičienė.

Knyga išleista 200 egz. tiražu.

Giminės ir ne tik / Stasys Miliukas – [Klaipėda] : [Druka], 2015. – 255, [1] p. : iliustr., portr. : Bibliogr.: p. 255 (18 pavad.) „Apimdamas šimto dvidešimt aštuonerių metų laikotarpį, sudariau „Genealoginį medį“, į kurį įpyniau senelių Dambrauskų, Miliukų ir jų įpėdinių šeimų šimtą šešis žmones. „Medžio kamienas, šakos ir lapai“ apima laikotarpį nuo tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt septintųjų metų iki šių dienų“, – rašo autorius knygos įžanginiame žodyje.

Leidinyje aprašomi miestai, miesteliai, kaimai, kuriuose gyveno arba gyvena, mokėsi, dirbo, įvairiomis progomis lankėsi šios šeimos. Atskiruose komentaruose paaiškinama, kuo knygos veikėjai susiję su šiomis vietovėmis. „Genealoginiame medyje“ pateikiami prisiminimai apie senelius, tėvelius, apie autoriaus vaikystę, mokslą, darbą, ryškesnius įvykius, incidentus, įspūdžius iš įdomesnių kelionių, taip pat įpinami giminių įvairūs prisiminimai apie jų margą gyvenimą, šeimas.

Autorius visą gyvenimą dirbo Bronislovo Lubio vadovaujamose akcinėse bendrovėse „Achema“ ir „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, todėl knygoje pateikiami ir prisiminimai apie dr. B. Lubį. Knyga baigiama sveikos gyvensenos pagrindinių principų išdėstymu, nes sveikata – brangiausias turtas.

Knyga išleista 200 egz. tiražu.

129