Gyvenimo sėkmę lėmė netikėta pažintis

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Jonavoje gyvenantis dailininkas Aidaras Merkevičius yra šiuolaikinio moderniojo meno atstovas, savo paveikslais primenantis ekspresionistinę tapybą. Lietuvos kultūros ministerijos sprendimu 2012 m. jonaviečiui suteiktas meno kūrėjo statusas. „Yra tokių darbų, kurie užvaldė mano sielą ir amžinai joje pasiliko, tad niekada negalėčiau jų parduoti“, – sako menininkas.

IŠ PIETŲ – Į ŠIAURĘ

Aidaras prisipažįsta – tapti dailininku jis nesvajojęs, todėl šiandienio tapytojo pasiekimų jokiu būdu nesieja su svajonės išsipildymu. Mokydamasis mokykloje, kaip ir kiti bendraamžiai, mėgdavo kažką papaišinėti ant popieriaus lapų, sudėlioti tik jam vienam žinomą brūkšnelių ar figūrėlių kompoziciją. Tiesiog

Demonas, 2017, drobė, aliejus 140x160.

tai buvęs tuščias, niekam neskirtas laikas, sudaręs galimybes nevalingam piešimui. Juolab kad ir giminė negarsėjo šios meno šakos žmonėmis. Daugiau jų turėjo polinkį muzikuoti ar dainuoti.

„Kieno ranka – Dievo ar velnio – parodė tapybos kryptį, atsakyti negaliu. Matyt bus „kaltos“ mano aktyvaus gyvenimo aplinkybės“, – šypteli pašnekovas.

Paauglystės metais Aidaro dėmesį patraukė kultūros rūmuose (dabar Kultūros centras) veikusi Dailės studija, kurią lankydavo nemažai bendraamžių. Susirinkusieji pasakodavo įvairias istorijas, šmaikštaudavo, klausydavo rimtos muzikos. Anot Aidaro, tai nebuvo „bumbčikai“, kurie tik smegenis „išbumbsi“. Jo žodžiais tariant, „gera muzika nuteikia geriems darbams ir formuoja požiūrį į teigiamus dalykus“.

Pažintį su meno pasauliu nutraukė šaukimas į kariuomenę. Tarnaudamas Sevastopolyje, Juodosios jūros laivyne, jonavietis pirmą kartą patyrė sovietinės santvarkos neteisybę. „Maždaug po pusmečio tarnybos draugui papasakojau apie Lietuvos gyvenimą esant broliškų respublikų sąjungos sudėtyje, gamtą, pakalbėjau apie muziką, Remarko, Hesės knygas. Matyt, parodžiau pernelyg didelį patriotizmą, nes buvau apskųstas vadovybei ir tiesiog „ištremtas“ iš Krymo į Šiaurės laivyną – Murmanską, Archangelską. O kai sugrįžau, Lietuva jau alsavo Sąjūdžio ir laisvės siekimo dvasia“, – prisiminė A. Merkevičius. teikė ir jaunieji Jonavos dailininkai, su kuriais bičiuliavausi“, – teigia tapytojas, turintis 30-ies metų menininko patirtį.

Per šį veiklos laikotarpį nutapyta šimtai paveikslų, ant drobės suguldyta daugybė mintyse kilusių idėjų. Pasak dailininko, pirmiausia „susimeta“ būsimo paveikslo kontūrą, galbūt figūrą ar siluetą. O paskui pasitelkia teptukus, dažus, kitas tapybai reikalingas priemones. „Va, tada, „lipdymo“ metu, į vieną subėga ir poezija, ir muzika, ir garsai. Vadinasi, susigyveni su tuo paveikslu. Dedi dažus, renki spalvas, tapai – ir pajunti, kad kažkas tave traukia“, – darbo paslaptis atveria Aidaras.

Jonaviečio teigimu, tikriausiai kiekvieną meno pasaulio žmogų lydi įkvėpimas. „Eini senamiesčio gatve, žvelgi į medžius ir pajunti, kad būtų gerai juos perkelti ant drobės. Būna dienų, kai prie molberto neprieinu, nors dirbtuvės yra mano namuose. Gali netapyti, bet sieloje sėdintis kipšas baksnoja, priekaištauja ir neleidžia nurimti“, – šmaikštauja pašnekovas.

Nemažai vietos savo tapyboje Aidaras skiria Jonavai. Šio miesto 270-ies metų sukakčiai jis nutapė paveikslą „Varnutės medžiai“, keliuose darbuose įamžino bažnyčios bokštus, kitus krašto akcentus.

PASLAPTIES EFEKTAS

SVARBUS PRADŽIAMOKSLIS

Pažintis su būsimaisiais dailininkais Vytautu Butu, Virginijumi Rusecku, Robertu Reznikovu, kitais Aidarą įkvėpė kūrybai, tad pasirinko Kauno dailės mokyklą (dabar Antano Martinaičio meno mokykla), kuri prilygo technikumui. Bendravimas su naujais draugais išplėtė pasaulėžiūrą, skatino domėtis tapybos paslaptimis ir vis dažniau išmėginti savo sugebėjimus šioje srityje.

Tiesa, įgijęs nemažai teorinių pagrindų apie piešimą, paveikslo kompoziciją, keramikos subtilybes, jaunuolis nutraukė mokslus. „Tos žinios, kurias įgijau mokydamasis Kaune, man buvo tapybos pradžiamokslis, padėjęs suvokti, kaip gimsta paveikslas. Tai mane ir padrąsino, ir paakino tapyti, juolab įkvėpimo

Dailininkas A. Merkevičius – šiuolaikinio moderniojo meno atstovas, nemėgstantis atviro ir realaus vaizdo. Drobėse autorius stengiasi išsaugoti paslaptį, paveiksluose palikdamas vietos interpretacijai. Jo tapyboje iškyla klausimų – ar kūrėjas sąmoningai paslaptingumą palieka savo darbuose, ar tokiu sumanymu bando įtraukti žiūrovą į jo paties evoliuciją, priverčiant pasitelkti vaizduotę? Dailininkas pabrėžia siekiantis, kad jo nutapytas vaizdas turėtų savitą neišbaigtumo gyslelę – galbūt vienas taškas ar brūkšnelis galėtų jį papildyti. Net ir realius senamiesčio vaizdus jis stengiasi paslėpti po spalvine gama, kad atrodytų abstrakčiau.

Realųjį meną Aidaras laiko banalybe. Todėl įgyvendindamas savo idėją paveiksluose jis vengia tikroviškumo, dažniausiai ant drobės perkelia tą akimirką pergyvenamą savo jausmą, sąmoningai sukuria pa-

Laukinis, 2019, drobė, grafitas, 70x120.

slapties efektą. Tokie bruožai būdingi ekspresionistinei tapybai.

Pavyzdžiui, tapydamas „Demono gimimą“ jis naudojo šviesias ir tamsias spalvas, keistą siluetą išryškindamas apvaliame fone, kuriame dėmesį patraukia ryškios raudonos spalvos. Gal tai kraujas? Ir kodėl pasirinktas demonas? Kaip tai susiję su tapytojo vidine būsena?

„Odisėjo sugrįžimas“, atrodo, turėtų mus nukelti į Homero poemą, tačiau drobėje matyti sėdinčio žmogaus figūra, dešinėje rankoje laikantį butelį, o pats siluetas nutapytas kontrastingomis spalvomis. Galbūt tie tamsūs potėpiai reiškia žmogaus kelionę, kurioje gausu niūrių prisiminimų, o šviesūs – sugrįžimą į ramybę? O gal tas Odisėjas yra pats autorius, pasimetęs gyvenimo labirintuose? Dar daugiau paslapties paliekama ir kituose paveiksluose. Tarkime, jo darbas „Laukinis“ labiau primena nukryžiuotąjį, o „Šventasis“ – pragarišką aistrą.

Aidaras mėgaujasi tapyba. Jo žodžiais tariant, „poetai kuria raidėmis ir žodžiais, kompozitoriai – natomis ir garsais, o tapytojai – spalva, šešėliais, potėpiais ir vaizdais“. Jis – tarsi tas „Laukinis šventasis“ savo juodai baltose grafito drobėse, keliantis klausimą: ar jis iš tiesų toks ir yra, ar jo galvoje švilpia vėjai?

PARODOS LIETUVOJE

Atėjo metas, kai jaunam tapytojui, nemažai laiko praleidžiančiam prie molberto ir ant drobės perkeliančiam savo sumanytus vaizdus, reikėjo pasirodyti viešojoje erdvėje ir, visai tikėtina, būti pripažintam. Tokią galimybę suteikia paveikslų parodos.

Šiam žingsniui Aidaras ryžosi 1991-aisiais. Pirmoji paroda, įvykusi Jonavos krašto muziejuje, paliko nepamirštamą įspūdį. „Manau, kiekvienam autoriui pirmoji jo darbų ekspozicija tampa gana reikšmingu įvykiu, nes smalsu matyti, kaip lankytojai sustoja prie paveikslų, juos aptarinėja, sveikina. Tampi tarytum pakylėtas, o svarbiausia – tas dėmesys suteikia pasitikėjimo ir tampa stimulu dirbti toliau“, – šiandien šypsosi žinomas dailininkas A. Merkevičius.

O tada, kai parodų vartai atsivėrė, jo tapybos darbai buvo eksponuojami ne tik Jonavoje, bet ir pristatomi Kėdainių, Kauno, Vilniaus, kitose galerijose. Tiesa, pašnekovas atvirai sako, kad kitos ekspozicijos nebekėlė euforijos, nes tapo įprastu įvykiu. Tačiau kiekviena paroda leido išsigryninti, išgirsti talentingų dailininkų vertinimą. Taigi kiekvienas išėjimas į viešąją erdvę, eksponuojant paveikslus galerijose ar salonuose, buvo tarsi savotiška pamoka ateičiai, tarsi laiptai, skatinantys kopti aukščiau.

KVIETIMAS Į ANGLIJĄ

Galbūt ir toliau dailininko kasdienybė būtų tekėjusi monotoniškai ramia vaga, jeigu ne vienas įvykis, visiškai pakeitęs jonaviečio gyvenimą.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Aidaras, susiradęs Vilniuje būstą, jame įsirengė nedidelę studiją, kurioje nutapytus paveikslus pardavinėdavo tiesiog gatvėje. Tuo metu viduryje miesto pamatyti dailininkus, prekiaujančius savo darbais, buvo įprastas reiškinys. Jonaviečio nutapyti paveikslai traukė turistų dėmesį ir ilgai gatvėje neužsibūdavo.

„Taip prabėgo bene ketveri metai. O pats gyvenimas tapo rutina – nieko nauja, kasdien tas pats per tą patį: tapyba ir pardavimas. Kitaip tariant, įtemptas darbas ir rūpinimasis savo būtimi. Tačiau kyla klausimas: kuo tas menininkas nori būti – gatvės muzikantu ar roko žvaigžde? Juk nestovėsi visą amžių gatvėje, siūlydamas turistams savo kūrinius“, – samprotauja Aidaras.

Ir čia įvyko netikėtas dalykas. A. Merkevičiaus kūriniai „užkliuvo“ anglų turistų grupei. Miesto svečiams patiko patrauklūs Vilniaus senamiesčio vaizdai, peizažai su saulėlydžiais, kitokie reginiai, tad jie greit išpirko paveikslus, apsilankė dailininko studijoje, pakvietė į viešbutį, kuriame gyveno. Pažinties kulminacija tapo pasiūlymas atvykti į Škotiją ir ten surengti darbų parodą.

PAVEIKSLŲ SAVITUMAS SUDOMINO UŽSIENIEČIUS

„Tiesą sakant, tada nepriėmiau jų žodžių kaip realybės. Maniau – pakvietė, pasiūlė, bet išvažiuos

Šventasis, 2020, drobė, grafitas, 70x120.

ir pamirš. Tačiau kitais metais, 1996-aisiais, gavau pranešimą ir bilietą keliauti į Angliją“,– prisimena pašnekovas.

O praėjus keleriems metams prasidėjo tikras parodų maratonas Didžiojoje Britanijoje – Kirkcudbrigt, Edinburgo, Londono, Harrogate (Škotija), kitos galerijos. Lankytojai ateidavo ne tik pasigėrėti tapyba, bet ir įsigyti lietuvio nutapytų paveikslų. „Stebino dėmesys mano parodoms – visur milžiniškos afišos, reklamuojančios paveikslų pristatymą. Į parodas susirinkdavo kelintoji lietuvių išeivių karta, visus domino Lietuva ir įvykiai joje. Tokie anšlagai mane ir džiugino, ir glumino. Per dvylika metų, prabėgusių Anglijoje, suradau nemažai bičiulių, su kuriais ryšį ir dabar palaikau, įvyko apie pusšimtis parodų įvairiausiuose Anglijos kampeliuose“, – prisimena dailininkas.

Lygindamas savo paveikslus ir tenykščių menininkų drobes, Aidaras pabrėžia įžvelgęs nemažai skirtumų. „Anglų tapyba gana lengvo turinio – pievos, upeliai, kur bepažvelgsi – avys, avys, avys.... Jokio skausmo, jokio Nukryžiuotojo. Vadinasi, žmonės neturi didesnių sunkumų bei problemų. Mano paveiksluose atsispindėjo kančia, skausmo kvapas, daugiau tamsesnių spalvų. Manau, tai stiprino susidomėjimą mano kūryba – kažkas kita, kažkas savita ir neįprasta anglams“, – svarsto A. Merkevičius. kevičiaus, paprasčiau dirbti prie mažo formato kūrinių – ir dažų mažiau reikia, ir laiką galima pataupyti. Tačiau jie reikalauja didesnio kruopštumo, o didesnio formato drobės – ilgesnio darbo. Tarkime, per dvejus karantino metus A. Merkevičius nutapė aštuonis didelius paveikslus.

Prisimindamas savo kūrybinės veiklos pradžią, jis pabrėžia patirties svarbą, tai, pašnekovo žodžiais tariant, „pajunti, kas yra menas“, keičiasi požiūris, auga lygis ir kokybė. Kaip pavyzdį, jis įvardija parodą, surengtą Vilniuje gyvenančio Raimondo Savicko galerijoje – jonaviečių V. Buto, Vladimiro Nikonovo ir Aidaro tapybos darbų ekspozicija pelnė didžiausią įvertinimą, o visi paveikslai buvo išgraibstyti dar iki parodos atidarymo.

Aukštojo išsilavinimo neįsigijusio Aidaro paveikslų paklausa liudija apie menininko talentą ir kruopštų darbą. Ne diplomas lemia kokybę, bet kantri kūryba, idėjų pasirinkimas ir jų suformavimas ant drobės, domėjimasis pasaulio garsenybių tapyba, gilinimasis į savo vidinį pasaulį.

2012 m. Lietuvos kultūros ministerija, susipažinusi su A. Merkevičiaus tapyba, jam suteikė Meno kūrėjo statusą. Tai aukštas įvertinimas ir pagarba dailininkui, pasaulį matančiam ir suvokiančiam per savo individualių pastebėjimų ir jausmų prizmę.

AUKŠTAS ĮVERTINIMAS

Pastaruoju metu pasaulis alsuoja nerimu, tad gali atsitikti taip, kad tavo sumanymas subyrės kaip kortų namelis. Aidaras tai jau patyrė, kai koronaviruso pandemija užkirto kelią jau suplanuotai tapybos parodai Prancūzijoje, kur šiuo metu gyvena tas pats bičiulis iš Anglijos – planus teko keisti, o kelionę atidėti.

Bet juk negali sėdėti ir laukti ramaus laikotarpio – atėjus brandžiam amžiui, reikia imti teptuką į rankas ir kurti naują darbą. „Norėčiau surengti gerą parodą. Galbūt ji nebus gausi, gal pakaks ir dešimt paveikslų, bet joje turi būti stipru“, – svarsto jonavietis.

Dailininkas sako, kad produktyviausi kūriniai gimsta tada, kai būna šviesu, kai ateina šiltasis metų sezonas ir dažniau šviečia saulė. Tada ir nuotaika būna geresnė, ir tapyti sekasi geriau. Anot A. Mer-