Sutartinių ratai: ir edukacija, ir meditacija

Jovita RUTKAUSKAITĖ, KC etnokultūros specialistė-režisierė Autorės nuotraukos

Žygio dalyviai prie Lomenos upelio.

Jau penkias vasaras iš eilės Jonavos rajono piliakalnius apjuosia sutartinių garsai. Taip skamba respublikinis sutartinių festivalis „Sutarysma“.

Praėjusiais metais Lietuvos kultūros tarybos finansuota penktoji sutartinių šventė pritraukė itin daug žiūrovų, o pažintinės ir poilsinės veiklos baltų kultūros bei sutartinių tematika vyko ištisus metus: rudenį Jonavos kultūros centro galerijoje įsikūrė audiovizualinė baltiškų sigilų instaliacija „Tylios šventovės“, o pavasarį ir vasarą baltų takais jonaviečius vedžiojo žinomas archeologas ir baltų kultūros tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius. Gausus būrys gamtos, istorijos ir lietuvių kultūros entuziastų aplankė nuošalius pilkapynus, gėrė gaivų miško šaltinių vandenį, prisilietė prie mitologinių akmenų, mėgino apglėbti šimtamečius ąžuolus. Žygių metu sutartinės skambėjo turistų nelankomose, užmirštose baltų šventvietėse, kur galbūt paskutinį kartą buvo giedamos prieš šimtus metų. Pasisekimo sulaukusiame projekte kiekvienas pajuto, kokią ypatingą energiją skleidžia sutartinės, kaip greitai draugėn jos suburia nepažįstamus žmones, kaip nuramina ir praturtina dvasią. Kad sutartinių garsai Jonavoje nenutiltų, o skambėtų vis drąsiau ir garsiau, projektas „Sutarysma“, įgaudamas vis naujų formų, plėtojamas ir šiemet.

Besiburiančio folkloro ansamblio repeticija. Centre – mokytoja Liuda Liaudanskaitė.

Kadaise beveik išnykusios sutartinės šiandien yra gyva ir vis populiarėjanti tradicija. Įvairiuose Lietuvos miestuose žmonės buriasi į ratelius, kur mokosi atlikti bei pamilti seniausiąjį mūsų tautos folklorą. Sutartinių giedojimą galima pavadinti ir savotiška meditacijos forma, mat šių giesmių skambesys, mistinius užkalbėjimus primenantys refrenai ir melodijos tolygumas veikiau primena senovinę maldą, nei šiuolaikinę dainą. Sutartinių ratuose kiekvienas turi galimybę patirti užburiančią ramybę, kurios taip ieškome kasdienybėje, bei pažinti aukštaičių pasididžiavimą – sutartines, pripažintas ir įvertintas net tarptautinės UNESCO organizacijos.

Jonavoje šių metų vasario mėnesį prasidėjo atviri sutartinių mokymai „Ratu ratujo“, kuriuos veda etnomuzikologė Liuda Liaudanskaitė. Susitikimai vyks 5 mėnesius, iki pat projekto baigiamojo festivalio „Sutarysma“, nuskambėsiančio liepos 16 d. Sutartinių mokytoja L. Liaudanskaitė – tikra savo srities profesionalė. Jai lietuvių kultūra yra daugiau nei pomėgis, tai – gyvenimo būdas. Sutartines Liuda pradėjo giedoti būdama 16 metų. Šiuo metu ji vadovauja Ringaudų folkloro ansambliui „Ringauda“ ir sutartinių giedotojų grupei „Gaudė“, gražiose gamtos vietose rengia įvairias senovės baltų šventes, tokias kaip Jorė ar Rasos, pati veda baltiškąsias apeigas, kuriose ypač garbinga vieta tenka būtent sutartinių giedojimui.

Susitikimai „Ratu ratujo“ nepanašūs į eilinius dainavimo mokymus. Mokytoja sutartines pateikia ne kaip dar vieną laisvalaikio užsiėmimą ar balsą lavinančią veiklą, o kaip turtingą, pagarbos vertą sistemą, sudarytą iš senosios lietuvių pasaulėžiūros, archajinių tekstų, melodinių sąskambių, metaforų simbolių ir mįslingų pasikartojančių garsažodžių. Susitikimuose sužinojome, kad sutartines gali giedoti bet kuris, tačiau ne bet kaip. Tam, kad sutartinės suskambėtų, jas atliekantys žmonės turi mokėti giliai ir taisyklingai kvėpuoti, atrasti ryšį su žeme, tvirtai jaustis savame kūne, būti drąsūs, bet jautrūs. Unikalu ir tai, jog vienoje sutartinėje 2–4 giedotojų grupės atlieka skirtingas melodijas (arba tą pačia melodiją kanono būdu), tad vienu metu būtina gebėti išgirsti tiek save patį, tiek savo grupę, tiek kitas giedotojų grupeles. Giedant sutartines dirba protas, balso aparatas, klausa, o kūno judesiai padeda pajusti ir palaikyti ritmą. Tik sujungus visus šiuos aspektus, įvyksta tikroji dermė, atsipalaidavimas, kelionė į magišką sutartinių pasaulį.

Projektu „Respublikinis sutartinių festivalis SUTARYSMA“ siekiama sutartinių giedojimo tradiciją pateikti ne tik kaip statišką nematerialiojo paveldo vertybę, bet kaip bendruomeniškumą skatinančią gyvąją tradiciją, puoselėti sutartinių atlikimo meną, visuomenę plačiau supažindinti su baltų kultūra ir ją, kaip Jonavos tapatybės dalį, įtvirtinti. Viliamasi, jog naujai susibūrusi sutartinių giedotojų grupelė veiklą tęs ir ateityje, džiugins jonaviečius įvairiuose renginiuose.

KVIEČIAME JUNGTIS VISUS DAINOS MYLĖTOJUS!