Taurosta Nr. 2 (14) by Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešoji biblioteka

I. Datos ir žmonės

JONAVOS KRAŠTO KULTŪROS IR ISTORIJOS METRAŠTIS 2021 M. NR. 2 (14)

TAUROSTA

„TAUROSTOS“ leidybos penkerių metų šventė, 2021 m. liepos 22 d.

2021 NR. 2 (14)

I. Datos ir žmonės

Pasveikinimas upei ir žurnalui Taurosta, būk sveika, narsuole, Senobėj krašto lieka Tavo pėdos... Į glėbį Tu Neries srauni įpuolei, Ir penkmetis antai prabėgo! Ir puslapiai sušnaro, sumirgėjo, Vardai ir datos, šimtmečiai prabilo... Išslapstęs paslaptis, pasėjęs tylą, Mus užmarštin kažkas nublokšt norėjo... Spalvų žaismėj ir nuotraukų vitražuos Sustojo partizanai, mūs prabočiai, Sukilėliai, šviesuoliai kaimo gryčių Ir grožį kuriančių būrys nemažas... Jie grįžo iš tremties, kurčių archyvų, Duris atvėrė į tautos ramovę, Jie pelnė Atmintį, ne mirksnio šlovę, Šnarės ir metraščiai, kolei upelis gyvas. Tekėk, tikėk ir žaižaruok, Taurosta, Paženklinta tauro ragu ant kalno, Tesklando platūs ir prasmingi mostai Tavo žmonių, kurie Tau žodį pelno! Marius Glinskas

TAUROSTA TURINYS I. DATOS IR ŽMONĖS Festivalis „Vasara Jonavoje 2021“ – spalvingas, prasmingas ir šiuolaikiškas Ieva Kudelytė-Saudargienė Homero „ODISĖJOS“ vertimui į lietuvių kalbą – 100 Išversti Homerą – reiškia būti tauta, verta europietiškos kultūros vardo Kristina Jaskūnienė Homero poemų vertimų prasmė ir reikšmė Ramūnas Čičelis Odisėjos kelionė Arnoldas Kazimierėnas Jeronimo Ralio vardo gimnazijai – 100 Šimtmečio sulaukusi mokykla Daiva Kšivickienė

8 12 14 17

II. JUBILIEJAI Menininkei Onai Dobkevičienei-Baranauskaitei – 100 Kraštietė, piešusi gimtinę Giedrė Narbutaitė-Kontrimė, Regina Karaliūnienė Žurnalistui Petrui Dovalgai – 110 Pabartonių paslaptis: nacių auka – trisdešimtmetis žurnalistas Irena Nagulevičienė Poetei Laimutei Šatienei – 70 Gyvenime nieko nėra gražiau už patį gyvenimą Irena Nagulevičienė Jonavos ligoninei – 50 Reformos grimasos jubiliejinę sukaktį mininčiai ligoninei Irena Nagulevičienė Minint Konstantino Bogdano 95-ąsias gimimo metines Žmogus, pralenkęs laiką Kazimieras Mackevičius

22 26

32 38

III. TĖVIŠKĖS PRISIMINIMAI Many esi gyva, gimtine Vanda Michnevičiūtė

IV. SUSITIKIMAI SU ĮDOMIAIS ŽMONĖMIS Atkaklus, ištikimas, užjaučiantis ir įtikinamas prof. dr. Jonas Baltrušaitis Vytautas Venckūnas V. POEZIJOS KLUBO „ŠALTINIS“ SVETAINĖ Iš 35-erių metų veiklos aruodo Irena Nagulevičienė

VI. IŠTAKOS, ISTORIJOS, PRISIMINIMAI Apie vergijos liekanas prieš šimtą metų ir dabar... Vidmantas Jankauskas Su malda į kančias Politkalinės Aleksandros Baranauskaitės-Čiurlienės (1928–2016) prisiminimai Tikrasis gyvenimas brandaus socializmo laikais Algirdas Grėbliūnas VIII. KRONIKA Pranui Dovalgai – 110 Prano Dovalgos literatūros premija – vertėjai iš Čekijos Irena Nagulevičienė Grigorijaus Kanovičiaus 2021 m. literatūrinė premija Knyga primena – pavojinga nematyti kito Kristina Jaskūnienė Brolius Bogdanus primins ir granito lenta Žeimių dvare Marius Glinskas Pristatyta paroda „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Jonava“ Simona Žičkienė Jonavietis poetas Mindaugas Švėgžda – Lietuvos rašytojų sąjungos gretose Irena Nagulevičienė Jono Butkevičiaus „Fovistinės impresijos“. Paroda Suvalkuose Suvalkų KC galerijos „PATIA“ informacija Butkevičių sodyba – nauja kultūros ir meno erdvė Irena Nagulevičienė Skarulių muzikos festivalis džiugina jau penkerius metus Sigita Mikalauskienė Samulevičių mūzos aukštins kūrybą ir meną Rasa Kulytė-Libienė Penkioliktojo mėgėjų teatrų festivalio „Aidas“ atgarsiai Irena Nagulevičienė Sveikiname! N. Kriučkovaitei – 90 IX. NAUJAUSI LEIDINIAI Naujausi leidiniai apie Jonavos kraštą ir žmones. Kraštiečių kūryba Rimantė Tarasevičienė IX. JONAVOS RAJONO JUBILIEJINĖS DATOS Regina Lukoševičienė

62 74 83

91 96 99 103 104 106 107 109 113 116 118 120

122

1-ame viršelyje – dr. JERONIMAS RALYS (1876–1921)

Atitaisymas. Leidinio „Taurosta“ Nr. 1 (13) 7 p. juodai balta nuotrauka be aprašo. Skaityti – Vidmanto Jankausko nuotrauka. Dėkojame autoriui. LEIDĖJA – Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka / REDAKCINĖ KOLEGIJA – Vytautas Venckūnas – redaktorius, Irena Nagulevičienė, Rimantė Tarasevičienė, Gintarė Vaiciekavičiūtė, Jurgita Serapinė, Marius Glinskas / KOREKTORĖ – Rita Masiliūnienė / ADRESAS – Žeimių g. 9, LT-55158 Jonava, tel. +370 614 68 838, el. p. taurosta.jonava@gmail.com, www.jonbiblioteka.lt / MAKETAVO IR SPAUSDINO UAB „Printėja“, Gedimino g. 16-1, LT-56128 Kaišiadorys / TIRAŽAS – 500 egz. ISSN 2424-4317

INFORMACINIAI RĖMĖJAI

2021 NR. 2 (14)

LEIDINĮ GALIMA ĮSIGYTI VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS SKAITYKLOJE

RĖMĖJAI

VISI „TAUROSTOS“ LEIDINIAI SVETAINĖJE www.jonbiblioteka.lt

I. Datos ir žmonės

FESTIVALIS „VASARA JONAVOJE 2021“ – SPALVINGAS, PRASMINGAS IR ŠIUOLAIKIŠKAS

Ieva KUODELYTĖ-SAUDARGIENĖ, Jonavos kultūros centro renginių režisierė

Atidavę vasarą į medžių kamienus apnuoginusio rudens glėbį, dar ilgai šildysimės prisiminimais apie praėjusias karštas dienas, apie pokalbius iki paryčių, maudynes ežere saulei tekant, apie žiogų koncertus artėjant vidurnakčiui, apie nuotykius, kuriuos patyrėme ir išgyvenome... Vienas jų – spalvingas, charakteringas, puikios muzikos sklidinas festivalis „Vasara Jonavoje 2021“. Jei buvote kartu – dar kartą patirkite valiūkiškos vasaros skonį, kas nedalyvavote – kitų metų kalendoriuje apsiveskite raudonai bent keletą būsimos vasaros savaitgalių, kuriuos padovanosite Jonavai, o Jonava su meile įteiks Jums. Svarbiausios datos, kaip visada, – Joninių šventė, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena ir miesto gimtadienis. Kokios šios šventės išliko šiųmetiniuose prisiminimuose? Joninės kaip visada buvo labai laukiamos – juk tai didžiausias ir mėgstamiausias renginys, į kurį suguža ne tik miesto gyventojai, bet ir svečiai iš visos Lietuvos. Tą rytą jonaviečiai atsibudo jau ne Jonavoje, o Jonų respublikoje. Miesto centre, Sąjūdžio aikštėje, nuo pietų skambėjo vaikiškos dainos, folkloro ir liaudies kolektyvų programa, klausytojus džiugino Irena Starošaitė. Tuo pat metu Joninių slėnyje įsikūrė Jono kiemas su Jonus registruojančia raštine, liaudiškais žaidimais, vainikų pynėjais, skrabalų muzika ir ant laužo kepamo šakočio kvapu. Linkėjimus Jonams iš scenos siuntė grupė „Kitava“, atlikėja Rasa Serra su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos reprezentaci-

niu pučiamųjų orkestru. Iškart po jų pasirodymo parodyta išskirtinė, specialiai Joninėms sukurta, Jonavos kultūros centro kolektyvų programa „Žolynų dūzgesys“. Ir tada prie scenos jau trypčiojant grupei „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ iš dangaus prapliupo lietus, lydimas, rodos, paties Perkūno mėtomų žaibų. Palapinių konstrukcijos, neatlaikiusios vėjo gūsių, kilo į orą, galinga aparatūra geso nuo gausaus lietaus, o renginio žiūrovai žaibiškai išsiskirstė. Joninių misterija kartu su ją lydėti turėjusiais ugnies, muzikos, lazerių, pirotechnikos efektais liko nepamatyta ir neišgirsta... Tačiau ilgai krimstis nebuvo laiko, nes liepos pradžią žymėjo dar viena iškilminga šventė – Mindaugo karūnavimo diena. Šią valstybės dieną vaikai plušėjo kūrybiniuose užsiėmimuose – gamino karūnėles ir apyrankes, o vakare visi rinkosi į Joninių slėnį. Renginio vedėjas Paulius Skučas scenoje kalbino archeologą Gediminą Petrauską, o 21 val. per slėnį nuvilnijo galinga Tautiška giesmė, lydima spalvingų pirotechnikos efektų. Šventine nuotaika visų širdis uždegė grupė „Žalvarinis“. Po smagaus koncerto žmonės neskubėjo skirstytis – po atviru dangumi buvo rodomas istorinis filmas „Žalgirio mūšis“. Sėkmingai pasibaigus šiai šventei, netrukus užvirė miesto gimtadienio organizavimo darbai.

TAUROSTA

Pėsčiųjų tiltas į sporto ir poilsio miesto zoną – saugus, modernus, estetiškas. Architektas – G. Čaikauskas. A. Reipos, V. Kalpoko nuotraukos.

O šis, nors ir ne jubiliejinis, pažėrė visą paletę skirtingų renginių. Švęsti pradėta sekmadienį Skarulių muzikos festivaliu ir baigta lygiai po savaitės Pažaislio muzikos festivaliu. Tarp šių klasikos perlų įsiterpė Jonavos kultūros centro meno vadovų organizuotas džiazo vakaras, vokalinės ir instrumentinės muzikos koncertas „Vakaro elegija“, roko vakaras su jonaviečių grupe „Vėjai“ ir „Poliarizuotais stiklais“, mažasis folkloro festivalis „Nerimi atplaukę“. Ir, žinoma, šventinis šeštadienis su nuotaikinga programa mažiesiems, iškilmingu pėsčiųjų tilto per Žeimių gatvę atidarymu ir vakariniu gimtadienio koncertu. Koncertas pradėtas iškilmingai pakeliant vėliavą. Skambant Jonavos

2021 NR. 2 (14)

himnui, ekrane mainėsi Jonavos vaizdai iš paukščio skrydžio. Renginio metu apdovanoti konkurso „Sukurta Jonavoje“ nugalėtojai. Geriausi jaunimo projektų kūrėjai bei aktyvūs miesto gimtadienio dalyviai prisijungė prie kultūros centro organizuotų žaidimų ir konkursų. Scenoje nuskambėjo prieš dešimtmetį sukurta daina Jonavai, kurią atliko jungtinė jonaviečių grupių „Aisva“, „Vėjai“, „Titus“ komanda. Po to vyko gimtadienio šokiai su Donatu Montvydu, grupėmis „Vairas“ ir „Sisters on Wire“, o galiausiai dangų nuspalvino šventinė fejerverkų festivalio „Fejerija“ programa, lydima nepakartojamos legendinės grupės „Queen“ dainų.

I. Datos ir žmonės

Vaikų popmuzikos festivalyje „Spalvų gama“. Dainuoja Kristina Radžiukynaitė-KaYra.

Žaismingas respublikinio armonikierių festivalio „Pas Jonus“ simbolis.

Skarulių muzikos festivalio solistė Margarita Levchuk. L. Trimonio nuotrauka

Renginiai prabėgo, bet paliko daug turiningų prisiminimų. Pabandykime apibendrinti, kokie ryškiausi įspūdžiai liko jonaviečių, nepabūgusių nei kepinančios saulės, nei siautėjančių audrų, atmintyje. Šventėms netrūko spalvų ir džiaugsmingo vaikų juoko, kuris mieste aidėjo nuo pirmųjų vasaros dienų. Jau birželio 5-ąją Joninių slėnis nusidažė vaikystės spalvomis. Į vaikų popmuzikos festivalį „Spalvų gama“ susirinko didžiulis būrys jaunųjų dainininkų, miestui dovanojusių nenutrūkstamą penkių valandų trukmės koncertą. Pasidaliję apdovanojimus vaikai šoko ir dainavo kartu su charizmatiškąja Kristina Radžiukynaite-KaYra. Tądien ir visų vasaros renginių metu vaikus džiugino elektrinis traukinukas, važinėjęs miesto gatvėmis bei vaizdingu Joninių slėnio

maršrutu. O kokia gi miesto šventė be mažųjų karalystės, įsikūrusios Ramybės skvere: mirguliavo didžiuliai muilo burbulai, vyko šokiai ir žaidimai su nuotaikingąja Malvina, edukaciniai užsiėmimai su Krašto muziejaus edukatorėmis ir nepakartojama pažintis su geriausiu vaikų draugu Flintu! Nors pliaupė lietus, jam nepavyko nuplauti nei spalvingai išpieštų veidelių, nei laimingų vaikų šypsenų, kurios yra būtinas laimingos vasaros atributas! Jonaviečių vasara – išvaikščiota baltų kultūros pėdsakais ir užliūliuota lietuviška dvasia. Prisimenate? Keliavome mūsų protėvių takais, su pagarba lankėme pilkapius ir bandėme prisiliesti prie savo šaknų, vedami profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus... O po to ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio iki sutemų

TAUROSTA

Šiuolaikinio meno festivalis „Rukla ART‘XXI“. Piešia Pijus Šematulskis.

Džiazo muzikos vakaras miesto šventės savaitėje. L. Trimonio nuotrauka.

traukėme sutartines ir mėgavomės magiška „Baltų varnų“ muzika festivalyje „Baltų kultūros pėdsakais. Respublikinė sutartinių šventė „Sutarysma“. Pasipuošę tautiniais drabužiais minėjome Baltijos kelio 32ąją sukaktį. O ypač smagiais akordais vasara skambėjo respublikiniame armonikierių festivalyje „Pas Jonus“.

džių – renginiai Jonavoje buvo „žvaigždėti“ kaip rugpjūčio dangus! Be jau minėtų atlikėjų, klausėmės Pažaislio muzikos festivalio koncerto su solistais Jūrate Švedaite ir Kristian Benedikt (dirigentas Modestas Pitrėnas), grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, atlikėjos Jessica Shy ir Jovanni dainų. O kur dar nuostabūs jonaviečių – solistų ir grupių – pasirodymai!

Ne tik puoselėjome tradicijas, bet ir vasarojome šiuolaikiškai su ryškiausiais Lietuvoje gatvės menininkais. Festivalis „Rukla ART‘XXI“ birželį į Ruklos miestelį sukvietė jaunimą ir nenuginčijamus gatvės meno autoritetus – Tadą Vincaitį, Timotiejų Norvilą bei kitus. Dvi dienas vykusi kūrybos fiesta paliko ryškių pėdsakų: Ruklos kultūros centrą juosianti 150 metrų ilgio siena virto unikaliu gatvės meno kūriniu, o miestelio bendruomenė tapo reikšminga proceso dalyve ir liudininke. Šventės dalyviai turėjo progą bendrauti su dailininkais bei mokytis gatvės meno paslapčių. Negana to, Rukloje buvo sukurta šviesos dailininkų instaliacija, muzikinį performansą atliko Arma Agharta, į netradicines koncertines programas kvietė eksperimentinės muzikos grupė „Vilniaus energija“, reperis Mad Money. „Rukla ART‘XXI“ – Rukloje gimęs projektas, kuris, be abejonės, augs, plėsis ir keliaus po rajoną populiarindamas šiuolaikinio meno žanrus.

Muzikuodami, stebėdami, klausydamiesi ir dalyvaudami mokėmės tolerancijos, draugystės ir auginome vidinę kultūrą. Vaikų kūrybiškumo festivalis „KurTi“ leido prisiliesti prie kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų kasdienybės, kartu atliekant kūrybines užduotis ir su Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentu Kęstučiu Vaišnora gilinantis į gestų kalbos ženklų vartojimo ypatumus. Tėvai ieškojo kelio į vaikų širdis psichologės Mildos Karklytės paskaitoje apie emocinį intelektą viename iš Miesto šventės renginių. O vaikai draugystę mezgė kultūros centro organizuotose vasaros stovyklose „Kurti save“ bei „Pasibūkim ant ūlyčios“. Ir maži, ir dideli augome ne tik per paskaitas, edukacinius užsiėmimus, prasmingus pokalbius, bet ir nurydami kartėlį dėl įvairių ribojimų, varginančių reikalavimų ar siautėjančios audros, nusinešusios didelius ir gražius Joninių misterijos lūkesčius...

Ką gi dar veikė vasarotojai? Žinoma, mėgavosi kokybiška muzika. Niūrią žiemą ir suvaržymų sukaustytą pavasarį labai trūko koncertų, tačiau vasarą atsigriebėme už visus metus. Nuo klasikos iki džiazo, nuo folkloro atlikėjų iki ryškiausių popscenos žvaigž-

2021 NR. 2 (14)

„Vasara Jonavoje 2021“ prabėgo kaip viena diena. Džiaugiamės, kad ji tapo Jonavos kultūrinio gyvenimo gyvąja versme ir jonaviečių širdis pripildė puikių prisiminimų, kurie šildo atėjus rudens ir žiemos pilkumai ir masina laukti ne mažiau įdomių žiemos švenčių.

I. Datos ir žmonės

Mažojo folkloro festivalio „Nerimi atplaukę“ akimirka.

32-osios „Baltijos kelio“ metinės prie Jonavos kryžiaus.

TAUROSTA

HOMERO „ODISĖJOS“ VERTIMUI Į LIETUVIŲ KALBĄ – 100 METŲ

IŠVERSTI HOMERĄ – REIŠKIA BŪTI TAUTA, VERTA EUROPIETIŠKOS KULTŪROS VARDO Kristina JASKŪNIENĖ, Viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė

Spalio 6 d. prie daktaro Jeronimo Ralio, iškiliausio tarpukario Jonavos miesto visuomeninio veikėjo, rašytojo, vertėjo, paminklo pražydo gėlės. Minint 100-ąsias Homero „Odisėjos“ vertimo į lietuvių kalbą metines, Jonavos viešojoje bibliotekoje surengta konferencija „Jeronimas Ralys. 1876–1921. Homero „Odisėjos“ vertimui į lietuvių kalbą – 100 metų“. Konferencijos dalyvių pranešimuose ne kartą nuskambėjo nuostaba ir klausimas, kaip Jeronimui Raliui kilo mintis imtis tokio tokio sudėtingo darbo. „Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio“, – Homero žodžiais susirinkusiuosius pasveikino senosios lietuvių literatūros ir kultūros istorijos tyrinėtoja, profesorė hab. dr. Eugenija Ulčinaitė, pabrėžusi, kad šie žodžiai puikiai tinka apibūdinti ir patį Jeronimą Ralį. Apie šio žymaus žmogaus istorinį kontekstą, jo asmenines pastangas ir kilusius sunkumus verčiant didžiuosius antikinius veikalus kalbėjo ne vienas konferencijos dalyvis. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto klasikinės filologijos katedros vedėja, docentė ir vertėja Audronė Kučinskienė susirinkusiems skaitė pranešimą tema „Antikinių veikalų vertimai į lietuvių kalbą iki J. Ralio“. Docentė ne tik apžvelgė pirmuosius antikinių kūrinių vertimus XVIII a. Lietuvoje, vėliau Latvijoje ir Estijoje, bet taip pat atkreipė dėmesį, kad dar iki J. Ralio pirmieji senovės graikų kūrinių „Antigonė“ ir „Prikaltasis Prometėjas“ vertimai sulaukė griežtos kritikos. Nepaisant stiprėjančio tautinio sąmoningumo tuometinėje visuomenėje, J. Ralys vis dėlto gimė ir užaugo lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, Lietuvai esant Rusijos imperijos dalimi. Ir štai – dar šiandien mokslininkus stebina jauno gimnazisto užmojis išversti garsiuosius senovės graikų veikalus būtent į lietuvių kalbą. „Man atrodo, kad išversti Ho-

2021 NR. 2 (14)

I. Datos ir žmonės

Svečiai aplankė J. Ralio kapą. Iš kairės: Viešosios bibliotekos leidinių redaktorius Vytautas Venckūnas, VU profesorė, hab. dr. Eugenija Ulčinaitė, Viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, VU klasikinės filologijos katedros vedėja, docentė, vertėja Audronė Kučinskienė, dr. Ramūnas Čičelis, Lietuvos istorijos instituto doktorantas, vertėjas Arnoldas Kazimierėnas.

merą – reiškia būti tauta, verta europietiškos kultūros vardo“, – taip šį fenomenalų sprendimą aiškina docentė. Dar daugiau detalių, patvirtinančių šio pasirinkimo unikalumą, atskleidė Lietuvos istorijos instituto doktorantas, vertėjas Arnoldas Kazimierėnas, klausytojams pateikęs įdomių faktų, susijusių tiek su J. Ralio bandymais publikuoti „Odisėjos“ vertimą, tiek su to metu kultūriniu kontekstu. Vertėjo kelią sunkino literatūros pasaulio elito nusistatymas, jog tokių rimtų veikalų gali imtis tik autoritetai, daug keblumų kėlė bendrinės kalbos normų nebuvimas, o ką jau kalbėti apie poetiką. Vien tikrinių daiktavardžių rašymas vertėjui buvo didelis galvos skausmas. Apie J. Ralio gyvenimą ir jo pasirinkimą galėjusius nulemti įvykius konferencijoje taip pat kalbėjo jonavietis, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius, publicistas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas Čičelis. Klausytojams

jis pateikė kultūrinį J. Ralio vertimų iš senosios graikų kalbos vertinimą, taip pat dalijosi įžvalgomis, jog bandymas versti Homerą – tai bandymas ieškoti gyvenimo prasmės ir siekti aukštesnių tikslų. Šiandien J. Ralio atminimas įamžintas ne tik miesto centre, Ramybės skvere, esančiu antkapiu, kurį prieš konferenciją kartu su Jonavos viešosios bibliotekos direktore Skirmute Gajauskaite ir konferencijos sumanytoju V. Venckūnu aplankė svečiai. Apie šio žmogaus vaidmenį jonaviečių atmintyje konferencijos metu dalijosi Jeronimo Ralio gimnazijos mokytoja metodininkė Daiva Kšivickienė, išsamiai pristačiusi J. Ralio gimnazijos muziejaus eksponatus, įdomias pačių jonaviečių lūpomis papasakotas istorijas bei gražias iniciatyvas, kurios šiandien puošia gimnazijos bendruomenės gyvenimą ir kartų kartoms perduoda

TAUROSTA

Pranešėja A. Kučinskienė.

Pranešėjas A. Kazimierėnas.

2021 NR. 2 (14)

Pranešėjas R. Čičelis.

Pranešėja D. Kšivickienė.

Skaitovas J. Andriulevičius. Arfos atlikėja J. Varkulevičiūtė.

I. Datos ir žmonės

Nuotrauka prisiminimui, 2021 m. spalio 6 d.

žymaus vertėjo ir ne vieną gyvybę išgelbėjusio Jonavos gydytojo Jeronimo Ralio vardą. Konferencijos dalyvių pranešimus įvairino Kaišiadorių kultūros centro teatro režisieriaus Jono Andriulevičiaus skaitomos „Odisėjos“ ištraukos ir jaunosios arfos atlikėjos, pelniusios ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose konkursuose, Justinos Varkulevičiūtės atliekamos melodijos. Pirmąkart šis instrumentas, žinomas nuo IV tūkstantmečio prieš mūsų erą, suskambo bibliotekos skaitykloje. Istorija skaičiuoja 100 metų ne tik nuo „Odisėjos“ vertimo. Lygiai tiek pat sukanka nuo dr. J. Ralio mirties. Žmogaus, kurį šiandien be visų nuopelnų literatūrai ir Jonavos bendruomenei galime laikyti pavyzdžiu, kaip, nepaisant sunkumų, kritikos ar įvairiausių kliūčių, atkakliu darbu, ryžtu ir pasišventimu galima pasiekti savo tikslą.

TAUROSTA

HOMERO POEMŲ VERTIMO PRASMĖ IR REIKŠMĖ Dr. Ramūnas ČIČELIS

2021-ųjų spalį Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje paminėtas Jeronimo Ralio išverstos Homero „Odisėjos“ publikavimo šimtmetis – solidžiai ir iškilmingai pabrėžta šio įvykio svarba. Tačiau leiskite man pamąstyti apie tą XIX a. pabaigos paauglį iš Kelmės apylinkių, pasiryžusį lietuvių kalba perteikti antikinio dainiaus svarbiausius kūrinius. Kas paskatino jauną anuometinį žmogų tokiai vidinei priesaikai? Atsakydami į šį, galima manyti, ir retorinį klausimą, vardytume J. Ralio užsibrėžto darbo reikšmę apibūdinančius teiginius. Ir neretai pamirštume paauglystėje būsimojo gydytojo, vertėjo patirtą fizinę traumą, kuri jį ne juokais privertė susimąstyti apie tolesnio žemiškojo kelio prasmę. Neabejotina, kad įvykio būta tokio, kuris sukėlė rimtą pavojų ne tik sveikatai, bet turbūt ir gyvybei. Būtent tada mažojo Jeronimo galvoje radosi planas nedelsiant imtis Homero poemų vertimo – gyvenamąjį laiką pranokstančio darbo. Nelaisvoje Lietuvoje gyveno dar labai jaunas, bet jau laisvas žmogus J. Ralys. Pagrindą kalbėti apie jo vidinę nepriklausomybę teikia vėlesni nei J. Ralio vaikystės laikotarpio egzistencializmo filosofų veikalai. Štai danų mąstytojas Sjorenas Kierkegaardas ne vienoje iš savo knygų rašė, kad dabartį ir kasdienybę pranokti geba tik tie žmonės, kuriems būdinga vidinė laisvė. Dar vienas teorinis pagrindas, patvirtinantis ankstyvą J. Ralio brandą ir pasiryžimo versti Homerą rimtumą, galėtų būti pusšimčiu metų vėliau austrų psichologo teoretiko ir praktiko Viktoro Emilio

2021 NR. 2 (14)

Franklio parašyta knyga „Žmogus ieško prasmės“, kuri autoriaus galvoje ir širdyje gimė nacių koncentracijos stovykloje. Būtent ten reikėjo arba pasiduoti absurdiškai smurto mechanikai, arba apsispręsti gyventi toliau. Atrodo, neįtikėtina, bet ištverti nelaisvę V. E. Frankliui padėjo ne konkreti kieno nors apčiuopiama pagalba, o vidinis nusiteikimas išgyventi ir tęsti savo kelią po tragiškojo karo. Knygoje „Žmogus ieško prasmės“ autorius jau vėliau tuos apmąstymus ir ketinimus pavadino žodžių junginiu „valia gyventi“. V. E. Frankliui tokios valios atrama buvo tikslas visą likusį gyvenimą paskirti psichologinei pagalbai žmonėms, kuriems ne mažiau sunku ir nepakeliama yra ir gali būti. Paauglio J. Ralio, gulėjusio ligos patale, valia gyventi – tai tarnystė lietuvių kultūrai, kuri labai stokojo pamatinių Homero poemų būsimojo vertėjo gimtąja kalba. Taigi, vienų žmonių valia gyventi yra socialinė tarnystė artimiesiems ir kitiems pagalbos stokojantiesiems, kitų valia gyventi – tai pašaukimo eiti tikėjimo keliu įsisąmoninimas ir pasiryžimas, o tretiesiems atrama ir prasme tampa gyvenimas kultūra ir kultūroje. Simboliniai yra terminų sutapimai. V. E. Franklis savąjį pagalbos žmogui metodą pavadino logoterapija. Daugelio Vakarų religijų pagrindinė knyga Biblija pradedama sakiniu „Pradžioje buvo Žodis“. Lietuvių kalba šis sakinys truputį šokiruoja. Tačiau, paėmę į rankas Biblijos Pradžios knygą lotynų kalba, rastume sakinį, kuris skambėtų taip: „Pradžioje buvo Logos“. Logos – tai tokia tikrovė, kuri neturi pirminės priežasties, atrodo, lyg atsiradusi savaime, tačiau pati yra pirminė priežastis visai iš jos sekančiai tikrovei. Taigi, V. E. Franklio logoterapija ir J. Ralio apsisprendi-

I. Datos ir žmonės

mas dirbti Homero vertimo darbą – tai, kas, atrodytų, neturėjo jokios apčiuopiamos priežasties, tik sunkią idėjos gimimo būseną: pirmajam tai buvo nelaisvė, antrajam – liga. Dar didesnis sutapimas yra tas, kad J. Ralys vertė antikos poeto eiliuotus žodžius, o „logos“ lietuviškai, kaip minėta, ir verčiama į „žodį“. Kitaip sakant, Homero vertimas J. Raliui – tai nujaučiamos ir sau bandomos formuluoti gyvenimo prasmės paieškos, lietuvių kultūrai padovanojusios tikrą lobį. Pabandžius suprasti, kodėl paaugliui J. Raliui prireikė didelio gyvenimo tikslo, toliau derėtų aiškintis, kodėl pasirinktas būtent Homeras. Gūdžioje carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje būsimasis gydytojas ir vertėjas turėjo suprasti, kad tos antikinės poemos – tai europietiškosios savimonės pagrindai. Lietuvį net ir vaikas J. Ralys suprato kaip europietį, o ne azijatą. Dar daugiau – XIX a. pabaigos lietuvių literatūra tikrai nebuvo pasiekusi labiau civilizuotų tautų literatūros lygio, todėl tęsti sunkų rašymo lietuvių kalba kelią derėjo būtent nuo Homero. Juk Homeras Senovės Graikijoje, panašiai, kaip ir J. Ralys Lietuvoje, gyveno tais laikais, kada radosi būtinybė senuosius mitus, folklorą interpretuoti literatūrinėmis autorinėmis formomis. Kolektyvinė kūryba privalėjo transformuotis į autorinę. Kito kelio, kuris būtų vedęs per visą tolesnę Europos ir Lietuvos literatūros raidą, tiesiog nebuvo. J. Ralio drąsus sumanymas Homerą versti į lietuvių kalbą – tai aiškus ženklas, kad lietuviai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje iš premodernios tautos po truputį ėmė virsti moderniąja nacija, kuri turi išvystytą grožinę literatūrą savąja kalba. Autorinės literatūros poreikį anuometinėje Lietuvoje liudija ir paties J. Ralio gerokai vėliau parašyti apsakymai, tebelaukiantys literatūrologinių interpretacijų ir kritikos dėmesio.

atramų, kad lietuvių neištiktų prūsų likimas. Juk Homerą J. Ralys, būdamas moksleiviu, pradėjo versti tada, kai buvo uždrausta lietuviška spauda ir knygos. Taigi J. Ralio, XIX a. antrojoje pusėje besimokiusio Šiaulių gimnazijoje ir patyrusio fizinę traumą, valia gyventi buvo tiesiogiai susijusi su pamatiniais Homero tekstais, nes būtent jie ilgus šimtmečius ne kartą buvo tapę Europos kultūros ir civilizacijos gyvybės ir tęstinumo sąlyga bei atrama – sunkiausiais istoriniais laikotarpiais europiečiai gręždavosi į pradžią kaip priežastį išlikti dabartyje ir ateityje. Homero ir J. Ralio darbus sieja metoniminis ryšys: tai, kas Homerui buvo Europa, Raliui buvo Lietuva jis pats, būsimasis vertėjas, Europoje. Šiandienos postmoderniajai Lietuvai, kai minime Homero pirmosios laidos lietuviškai šimtmetį, J. Ralys metaforiškai mūsų dabar jau laisvos šalies žmonėms kelia ne mažesnės, nei prieš šimtą metų, reikšmės klausimus: kokia šiandienos Lietuvoje yra klasikinio išsilavinimo svarba, koks gali būti tolimesnis lietuvių kalbos likimas, kiek dabartinis lietuvis yra europietis savąja tapatybe, koks yra kultūros ir literatūros ateities kelias? Tikrų ir visiškai pagrįstų atsakymų į šiuos klausimus nežino turbūt niekas, tačiau lieka labai svarbu apie tai mąstyti ir kurti žodžio meną, kurio galiomis tikėjo ir, labai noriu teigti, tebetiki Jonava, Lietuva ir Europa. Pagal pranešimą, skaitytą Jonavoje 2021 m. spalio 6 d. J. Raliui skirtoje konferencijoje.

Pagaliau dar vienas J. Ralio atlikto Homero poemų vertimo reikšmės aspektas yra susijęs su filosofo Leonido Donskio knygoje „Didžioji Europa“ aprašyta tendencija, pagal kurią Europa, kaip civilizuotas žemynas, iš pačių sunkiausių kolektyvinių traumų (karų, maro epidemijų, bado laikotarpių) vaduodavosi pirmiausia atskirų rašytojų gebėjimu kurti žodinius pasakojimus. Tik išsikalbėjus, užrašius tai, kas slegia milijonus žmonių, tampa lengviau. J. Ralio Homero poemų vertimai yra signalas, jog tuo laikotarpiu Lietuvai, jos žmonėms ir literatūrai reikėjo itin stiprių

TAUROSTA

ODISĖJO KELIONĖS Arnoldas KAZIMIERĖNAS, Lietuvos istorijos instituto doktorantas, vertėjas

Homeras Odisėjoje mums pasakoja legendinio Itakės karaliaus Odisėjo pilną išbandymų kelionę, trukusią ištisus du dešimtmečius, namo iš Trojos karo. O kur dar dešimtmetis paties karo. Ne trumpesnę kelionę turėjo patirti ir Jeronimo Ralio bandymas išguldyti Homero eiles lietuviškai. II amžiaus retorius Atėnajas savo veikale Puotaujantys sofistai pasakoja, kad net pats didysis tragedijų kūrėjas Aischilas savo tragedijas yra pavadinęs tik „likučiais nuo Homero puotos stalo“. Taip ir Lietuva iki J. Ralio Homero vertimų maitinosi tik šiokiais tokiais Antikos literatūros trupiniais. Jeronimas Ralys gimė 1876 m. Kelmės valsčiuje, valstiečių šeimoje. Būdamas 12 metų, padedant dėdei, Mosėdžio klebonui Benediktui Garalevičiui, persikėlė mokytis į Šiaulių gimnaziją, kur susipažino tiek su senąja graikų, tiek su lotynų kalbomis. Būtent čia įvyko pirmasis bandymas išversti 5-ąją Homero Odisėjos giesmę į lietuvių kalbą. Užduotis buvo titaniška ne vien dėl užmojo, bet ir dėl to, kad senųjų kalbų pats mokėsi per rusų kalbą. Be to, J. Ralys praktiškai neturėjo kuo sekti, jam reikėjo kurti lietuvišką hegzametro sistemą, perteikti antikinius vardus, išradingai atkartoti homerinių epitetų subtilybes. Deja, tokios pastangos buvo įvertintos skirtingai. Pirmojo Odisėjos vertimo įžangoje Juozas Tumas-Vaižgantas teigė, kad gimnazisto bandymu susižavėjęs Povilas Višinskis persiuntė šį vertimą į Varpo redakciją. Tačiau ten jis buvo sutiktas priešiškai: „Atrodo, kad ėmeisi darbo ne pagal savo pečius. Išguldyti Omėrą gali tik didelis poeta. Kaip padarė lenkų Lusjanas Siemieńskis, vokiečių Fosas, rusų Žukovskis – vargu ar iš mūsiškių kas nors beįstengs. Juk

2021 NR. 2 (14)

Omėro nesiima nė prelatas Maironis: jis geriau jaučia atsakomybę nei tu. Veltui nori nustebinti pasaulį: mūsų net raštas uždraustas. Dar patys nežinom, kaip reikėtų tarti svetimus vardus. Kaip keverzoji tu – net plaukai stojasi! Poemą vadini „Odyssea“, kaip vadindavo graikai, o mums kaip ją vadinti? Penktą dainą kažkodėl pasirinkai pirmiausia, bet pavadinai „Plustas Adysziaus“... Kodėl Adyszių darai iš lenkiško Odys, bet ne iš graikiško Odysseus? Kodėl „plustas“, jei mūsų kalboje yra žodžiai „plaustas“, „keltas“, „sielis“? Bene geriausiai čia tiktų „sielis“, nes jis buvo surištas iš netašytų rąstų. Ir lietuviškus (net ir tuos pačius) žodžius rašai, kaip tau patinka: karžygis, karžygys. O pačią Omėro poeziją stačiai nužudai.“ Toks griežtas atsakymas tikriausiai kuriam laikui Ralį sustabdė nuo tolesnių vertimų. Baigęs gimnaziją jis išvažiavo studijuoti medicinos į Maskvą, kur vėliau ir dirbo iki grįžtant į Lietuvą. Grįžęs Ralys toliau užsiiminėjo gydytojo praktika, kol Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas kaip karo gydytojas į Caryciną (dabar – Volgogradas). Čia jis vėl rado laiko Homerui ir išvertė visą Odisėją. J. Ralio sūnėnas Albinas Ralys užsimena, kad gyvendamas Carycine Jeronimas apsilankė Graikijoje norėdamas iš arčiau susipažinti su Homero tėvyne, pažinti vietos landšaftą, žmones ir jų papročius, kalbą, literatūrą. Deja, bet per karą rankraštis prapuolė ir Homeras lietuviškai buvo prarastas dar kartą. Lemtingas trečiasis bandymas įvyko Jonavoje, į kurią J. Ralys sugrįžo po karo. Raginamas Vaižganto, jis pradėjo iš naujo versti Odisėją, kol galiausiai 1920 m. vertimas buvo baigtas. Kadangi Lietuva buvo neseniai

I. Datos ir žmonės

atgavusi nepriklausomybę, jautėsi didžiulis pasaulinės literatūros vertimų poreikis. Dar berengiant Odisėją leidybai, Jonas Jablonskis savo laiškuose Vaižgantui prašė Ralio verstos Odisėjos ištraukų tuo metu ruoštai Vargo mokyklos chrestomatijai. Galiausiai 1921 m. pasirodė pirmasis Homero Odisėjos leidimas, kuris, viena vertus, sutiktas labai džiugiai, tačiau susilaukęs ir nemažos kritikos. Jau tais pačiais metais žurnale Draugija Adomas Jakštas prieštaravo Vaižganto minčiai, kad tokio vertimo mums pavydės daugelis tautų, kadangi pastebėjo daug trūkumų. Jis atkreipė dėmesį į šlubuojantį hegzametrą, nenuoseklų antikinių vardų perteikimą, originalo neatitinkantį eilučių kiekį, daugybę Ralio tarmiškumo apraiškų, vartojamų barbarizmų. Išreikšta kritika ir dėl spaudos klaidų. Pastarosios bandytos atitaisyti jau pirmajame leidime, pateikiant knygos gale net 14 puslapių pataisytų ar atitaisytų eilučių. Ralys tikėjosi, kad Vaižgantas atidžiai perskaitys tekstą ir pataisys reikiamas vietas, tačiau pačiam Vaižgantui atrodė, kad vertimas yra bemaž tobulas ir nereikalaujantis esminių taisymų. Pastarasis pirmojo leidimo įvade pastebėjo, kad kartais Ralys linksniuoja tarmiškai, kirčiai ne visur atitinka savo vietą, tačiau jam atrodė, kad tai yra palyginti mažmožis, nevertas kito autoriaus taisymo. Visus netikslumus jis priskyrė prie leistinų poetinių nukrypimų – „licencija poėtika“. Visgi, vėliau prasidėjus vertimo kritikai, Vaižgantui buvo labai nesmagu, jis jautėsi kaltas: „Man kiek užgauta buvo, kai vertėjas mano darbu nebuvo patenkintas [...]. Jo manyta, kad aš ir vertimo techniką pagerinsiąs. Aš to nesugebėjau padaryti ir visai neketinau tos atsakomybės imtis. Man rodės, Odisėją J. Ralys buvo išvertęs tobulai.“ Pats Vaižgantas užsimena ir apie kitą skubos priežastį, o būtent tai, kad du kartus Ralio išversti Odisėjos rankraščiai pražuvo, o trečiasis, rengiamas leidybai, taip pat trumpam buvo pradingęs. Todėl bijodamas dar kartą tokios lemties, jis stengėsi pateikti rankraštį spausdinti kuo greičiau: „Pagaliau, nebepasikliaudamas nieku, savo atsakymu už kalbos dalykus, spausdinu, manydamas, jog visgi daugiau bus naudos, išleidus Homėrą su mažomis jeibėmis, neg visai jo neišleidus. O tai būtų atsitikę, jei būtų pagavę taisyti kalbos talmudistai.“ Ralys tikėjosi, kad jis vėliau galės dar kartą tobuliau išversti Odisėją. Tačiau ėmėsi kitos užduoties –

Homero Iliados vertimo. Deja, ši užduotis liko nebaigta. Versdamas antrąjį epą, Ralys dažnai važinėdavo iš Jonavos į Kauną ir vienos tokios kelionės metu pasigavo plaučių uždegimą, kuris tapo jo mirties priežastimi. Išvertęs kiek daugiau nei 15 Iliados knygų, jis 1921 m. gruodžio 17 d. rytą mirė. Vertėjo pradėtą darbą beveik po dešimtmečio turėjo pabaigti kiti. Visgi Ralio verstos Odisėjos kelionė tuo nesibaigė. Vėliau pasirodė dar trys jo vertimo leidimai. 1937 m. leidimo redakcija rūpinosi prof. Vladimiras Šilkarskis (1884–1960). Jam buvo pavesta sutvarkyti tekste esančias korektūros klaidas ir įvesti vientisą antikinių vardų sistemą. Tačiau pats vertimas dėl pagarbos J. Raliui ir jo pirmajam redaktoriui Vaižgantui liko nepataisytas. Šilkarskis netgi nedrįso taisyti antikinių vardų ten, kur po pataisymų būtų sugadintas Ralio sudėtas hegzametras. Pats Šilkarskis šį Ralio vertimą vertino labai gerai: „Kai skaitau J. Ralio vertimus, aš visiškai užsimirštu lietuviškai juos skaitąs, man atrodo, kad skaitau juos graikiškai.“ Todėl spaudoje vėl pasirodė vertimo netobulumą kritikuojanti recenzija, akcentuojanti praktiškai tuos pačius dalykus. Antrajam leidimui buvo parūpinta trumpa vertėjo biografija, paties Šilkarskio platus straipsnis apie Homerą ir jo kūrybą, 60 puslapių komentaras ir daugelis kitų reikšmingų priedų. Meninę leidimo vertę padidino pridėtos 24 Johno Flaxmano (1755–1826) sukurtos meninės Odisėjos iliustracijos. Trečiasis leidimas pasirodė jau sovietmečiu, 1948 m. Vertimas taisytas nedaug, tačiau šalia jo nebeliko informacijos apie Odisėjos vertėją, Šilkarskio straipsnis apie Homerą pakeistas skyriumi apie Homerą iš rusiškos „Graikų literatūros chrestomatijos“, Flaxmano iliustracijas pakeitė rusų dailininko Pavelo Šilingovskio (1881–1942) graviūros. Ketvirtasis leidimas (1964) patikėtas Antanui Dambrauskui (1911–1995), kuris iš esmės peržiūrėjo Ralio vertimą ir gausiai jį redagavo. Ši redakcija buvo smarkiai nulemta kalbos – leksikos, sintaksės ir kirčiavimo – pokyčių. Visgi, kaip pažymėjo pats Dambrauskas, po tokio redagavimo vertime nebeliko Ralio, tačiau nebuvo ir Dambrausko. Todėl 1979 m. jis ėmėsi naujo asmeninio Odisėjos vertimo. Kaip bebūtų, Dambrausko vertimuose jaučiama stipri jo pirmtako, Jeronimo Ralio, įtaka.

TAUROSTA Jeronimo Ralio nuopelnai Antikos literatūros vertimams yra neabejotini. Jis pirmasis prakalbino graikų hegzametrą lietuviškai, pirmasis ėmėsi tokio masto vertimų, suformavo homerinių epitetų sistemą, praturtino lietuvių kalbos poetinę išraišką. Jei prisiminsime, kad nelemtas Ralio plaučių uždegimas buvo pasigautas rūpinantis Iliados vertimu, galime sakyti, jog Homeras Ralį pražudė. Tačiau tuo pačiu Homeras Ralio atminimą įtvirtino visiems laikams. Vaižgantas, guosdamas vertėją po sukritikuoto pirmojo Odisėjos leidimo, ištarė pranašingus žodžius: „Kuklus mūsų Homeras. Bet jis toks, kaip Lietuvos valstietis. Savas,

artimas, nuoširdus. Prasigyvensim, atsistosim ant kojų, aprėdysim ir Homerą. Ir paminklą jam pastatysim. Čia, Jonavoje.“ Ir paminklas Jonavoje stovi. Ant paminklo iškaltas Homero vardas. O po paminklu ilsisi Jeronimas Ralys – Homero vertėjas. Pagal pranešimą „Jeronimo Ralio Odisėjos vertimo istorija ir recepcija“, skaitytą Jonavoje 2021 m. spalio 6 d. J. Raliui skirtoje konferencijoje.

Jeronimo Ralio (1876–1921) laiško Juozui Tumui-Vaižgantui (1869–1933) ištrauka. Jonava, 1921. Vilniaus universiteto biblioteka.

2021 NR. 2 (14)

I. Datos ir žmonės

JERONIMO RALIO VARDO GIMNAZIJAI – 100

ŠIMTMEČIO SULAUKUSI MOKYKLA Daiva KŠIVICKIENĖ, Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos muziejaus vadovė. Nuotraukos iš J. Ralio gimnazijos archyvo

2021 metų ruduo... Jonavos Jeronimo Ralio gimnazija švenčia mokyklos istorijos 100 metų jubiliejų. Istorijos kontekste – tai tumpas laikotarpis, mokyklos – svarbi, ugdymo įstaigos raidą atverianti sukaktis. Žvelgiant į mokyklos šimtmečio kelią, akivaizdu, kad ugdymo įstaigos statusas keitėsi net šešis kartus. Išskirtinos sepynios datos, ženklinančios ugdymo įstaigos virsmą nuo nedidelės šaltos medinės pradžios mokyklos iki modernios gimnazijos, kurios ugdytiniai aktyviai bendradarbiauja su socialiniais partneriais, dalyvauja šalies bei tarptautiniuose projektuose. Tai mokslo įstaiga, patyrusi sudėtingus ir dramatiškus laikotarpius, bet istorijos vingiuose išsaugojusi svarbiausius vertybinius ugdymo kriterijus: pilietiškumą, visuomeniškumą bei demokratinio valdymo principus.

Jonavos miesto pradžios mokyklos Nr. 1 vedėjas Balys Garmus, 1927 m. LCVA.

Ko gero, pradžia visuomet būna sunki, bet svarbi. 1921 m. neveikiančios stačiatikių Šventosios Dvasios cerkvės parapijos namuose įsteigta miesto pradžios mokykla Nr. 1, kurios vedėju paskirtas vadovavimo patirties nestokojęs pedagogas Balys Garmus. Nuo vaikystės lietuviškos aplinkos išugdyti tautiniai ir patriotiniai jausmai skatino aktyvią, visuomenišką, pilietišką mokyklos vadovo poziciją – mokyklos vedėjas nuolat rūpinosi miesto švietimo reikalais. Dviejų šviesuolių – aktyvaus Jonavos valsčiaus pedagogų tarybos pirmininko Balio Garmaus ir gerbiamo daktaro, Homero poemų vertėjo bei miesto tarybos nario Jeronimo Ralio suvokimas, kad mokykla, įvedus privalomąjį pradinį mokymą, taps miestelio kultūros ir šviesos židiniu, skatino būsimos mūrinės, dviaukštės mokyklos viziją. Nors 1940 m. mokyklos vadovo ir

Prie Jonavos miesto pradžios mokyklos Nr. 1 (vedėjas Balys Garmus sėdi iš kairės). Data nežinoma. Jonavos kultūros centro krašto muziejus.

TAUROSTA miesto gyventojų svajonė išsipildė, bet, prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, mokslo metų pradžia buvo apgaubta netikrumo, baimės, nerimo... 1941 m. birželio 14 d. mokyklos vedėjas Balys Garmus kartu su šeima buvo suimtas už patriotinę lyderystę ir ištremtas į Sibirą. Už aktyvią visuomenininko poziciją buvo paaukotas pedagogo gyvenimas. 1941 m. dėl karo metu kilusio gaisro Jonavos progimnazijos pedagogai ir mokiniai persikėlė į pradžios mokyklos patalpas ir Antrojo pasaulinio karo metais miesto pradžios mokykla tapo Jonavos valstybine progimnazija. Jos vadovu 1941–1944 m. buvo paskirtas istorijos mokytojas Česlovas Markšaitis. Karo metai mokinių atmintyje išliko kaip didelių gaisrų, bombardavimų siaubo, netekčių, tremties, šnipinėjimo laikas. „Nepriteklių, badą ir baimę dėl rytdienos išgyveno kiekvienas šios kartos jonavietis“, – vėliau prisimins gimnazijos I laidos abiturientė Eleonora Vaitkevičiūtė. 1944 m. ženklina Jonavos valstybinės gimnazijos pradžią. Augančios gimnazijos vadovu paskirtas Petras Pikšilingis. 1946–1948 m. ugdymo įstaigai vadovavo Balys Matiukas, kurį pasirinkti pedagogo profesiją paskatino mokytojo Balio Garmaus gyvenimo pavyzdys. To meto gimnazistų tautinio patriotizmo ir sąmoningos veiklos išraiška – pogrindinis judėjimas „Petys į petį“ – turėjo įtakos atleidžiant gimnazijos direktorių iš pareigų. 1947–1948 mokslo metais buvo įteikti pirmieji brandos atestatai I laidos abiturientams. 1950 m. Jonavos valstybinė gimnazija pertvarkyta į vienuolikos klasių vidurinę mokyklą. Ugdymo įstaigos direktorių kaita leidžia daryti prielaidą, kad mokyklos bendruomenė net sudėtingais karo ir sovietinio pokario metais puoselėjo tautines tradicijas, todėl nepateisino sovietinės valdžios lūkesčių. Tai iliustruoja mokyklos vadovų sąrašas: 1948–1951 m. – Juozas Strazdas, 1951–1952 m. – Česlovas Eimontas, 1952– 1953 m. – Mykolas Zingeris, 1953–1956 m. – Vaclovas Sakavičius, 1956–1957 m. – Nadiežda Jarygina, 1957–1961 m. – Ipolitas Valeravičius, 1961–1968 m. Albinas Adomynas. Dviejų aukštų mūriniame pastate, kuris buvo skirtas 300 mokinių, mokėsi net 700. Mokykla veikė dviem pamainomis, o vakarais į pamokas rinkdavosi vakarinės mokyklos mokiniai. Akivaizdu, kad ugdymo įstaiga darėsi per ankšta.

2021 NR. 2 (14)

1968 m. duris atvėrė naujas mokyklos pastatas Žeimių mikrorajone ir ugdymo įstaiga pavadinta Jonavos 1-ąja vidurine mokykla. Su naujais mokslo metais mokyklos bendruomenę sveikino direktorius Antanas Paurys, entuziastingai besirūpinęs naujos mokymo įstaigos statybų pabaiga, aplinkos sutvarkymu bei kabinetų įrengimu. Pasak kartu dirbusių pedagogų, jis buvo puikus organizatorius, mokytojų, mokinių bei tėvų gerbiamas už principingumą, sąžiningumą bei nuoširdumą. 1976–1988 m. mokyklai vadovavo buvusi Ilgabradų aštuonmetės mokyklos direktorė Feliksa Žentelienė. Nors jau buvo įvykęs mokyklos „skilimas“ (1974 m. dalis pedagogų ir mokinių išėjo į tuometę miesto 4-ąją vidurinę mokyklą), vis tiek 1979 m. mokykloje mokėsi net 1973 mokiniai (iš viso 58 klasių komplektai!). Pamokos vyko dviem pamainomis. Be pamokų, tuo metu didelis dėmesys buvo skiriamas darbiniam mokinių auklėjimui ir užklasinei veiklai. Veržlų Atgimimo laikotarpį nuo 1988 m. mokyklos bendruomenė išgyveno kartu su nauju direktoriumi Arūnu Rimkumi. Mokytojos Gražinos Dabušienės iniciatyva mokykloje buvo įkurta Sąjūdžio rėmimo grupė, kurios veikloje aktyviai dalyvavo ir mokiniai. Daug dėmesio skirta gimtajai kalbai, Lietuvos istorijai, valstybės simboliams. Į mokyklą grįžo sovietmečiu uždraustos tautinės šventės ir tradicijos, ypač aktyvia veikla išsiskyrė kraštotyrininkės, intensyviai rinkusios medžiagą apie mokyklos istoriją. Svarbi data, liudijanti reikšmingą įvykį, – 1993 m., kai Jonavos valdybos potvarkiu ugdymo įstaigai buvo suteiktas Homero poemų vertėjo, daktaro Jeronimo Ralio vardas. Nuo tų metų rudens šio šviesuolio gyvenimas bendruomenei tapo ištvermės, nuolatinio veržimosi į priekį, vilties simboliu. Visų renginių, svarbesnių susibūrimų metu pagarbiai prisimenami Jeronimo Ralio darbai. 2011 m. Jonavos rajono savivaldybės tarybos nutarimu mokymo įstaigai leista steigti Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją. Tai ugdymo įstaiga, kurianti palankų mikroklimatą, modernią edukacinę aplinką, skatinanti inovacijas, lyderystę, kūrybiškumą bei toleranciją. Tai mokykla, išugdžiusi garsių šalies mokslininkų, menininkų, sportininkų, politikų bei verslininkų. Nuo 2020 m. gimnazijai vadovauja direktorė Zita Gudonavičienė, pasirengusi kartu su bendruomene saugoti ir puoselėti ugdymo įstaigos tradicijas, tęsti pradėtus darbus.

I. Datos ir žmonės

Jonavos 1-osios vidurinės mokyklos pedagogai (direktorius Antanas Paurys sėdi centre), 1974 m.

Jonavos 1-osios vidurinės mokyklos direktorė Feliksa Žentelienė (stovi pirmoje eilėje antra iš dešinės) ir pedagogai, 1983 m.

TAUROSTA

Jonavos Jeronimo Ralio vidurinės mokyklos direktorius Arūnas Rimkus sveikina bendruomenę Rugsėjo 1-osios proga, 1995 m. Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos muziejus.

Abiturientai, pagerbę daktaro Jeronimo Ralio atminimą, 2010 m. Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos muziejus.

Šv. Mišios už mokytojus, mokinius mokyklos 100-mečio proga, 2021 m.

100-ojo mokyklos istorijos gimtadienio dalyviai prie Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, 2021 m. Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos muziejus.

2021 NR. 2 (14)

I. Datos ir žmonės

Garbingo jubiliejaus proga mokyklos bendruomenę sveikino LR Seimo narys Julius Sabatauskas, Šv. Jokūbo parapijos dekanas kun. Virginijus Birjotas, savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė, LR Seimo narys Eugenijus Sabutis.

Ir nors šis laikotarppis nėra palankus dideliems susibūrimams, šimtmečio šventė gimnazijoje įvyko. Tiesa, apie artėjantį svarbų jubiliejinį įvykį priminė 100 dienų vykdomas IKT projektas, apėmęs svarbiausius ugdymo įstaigos laikotarpius, iliustruotus istorinėmis ir dabarties akimirkas įamžinusiomis nuotraukomis. Gimnazijos pedagogams ir vakaro svečiams įteiktos sukaktį priminsiančios dovanos – 100 svarbių mokyklos istorijos akimirkų atspindintis nuotraukų leidinys. Tradicijų tąsos įrodymas – dar sename mokyklos pastate mokinių ir mokytojų pastatytas spektaklis „Atžalynas“, kuris buvo atgaivintas ir dar puikiau suvaidintas šventinio vakaro metu. Įsibėgėjus jaukiam susibūrimui, paskelbta apie buvusių raliečių klubo steigimą. Išklausyti sveikinimai, palinkėjimai vakarą darė jaukų, įsimintiną. Gražus sutapimas, kad švęsdami mokyklos šimto metų jubiliejų, minime ir daktaro Jeronimo Ralio 145-ąsias gimimo metines bei Homero epo „Odisėja“ vertimo 100 metų sukaktį. Taigi, didelis gimnazijos bendruomenės laivas – svarbiausias gimnazijos emblemos, vėliavos ženklas – netrukus įplauks į antrojo šimtmečio mokslo platumas.

Pagarba ir padėka mokytojams.

TAUROSTA

MENININKEI ONAI DOBKEVIČIENEI-BARANAUSKAITEI – 100

KRAŠTIETĖ, PIEŠUSI GIMTINĘ Giedrė NARBUTAITĖ-KONTRIMĖ, Regina KARALIŪNIENĖ

1946 m. užklupusios pokario negandos neaplenkė ir Baranauskų šeimos. Jonavos gimnazijoje neva buvo „išniekinti vadų portretai“, todėl apkaltinti ir suimti septyni moksleiviai, tarp kurių buvo ir jauniausioji O. Dobkevičienės sesuo Aleksandra. Jonavos areštinėje atlikus tardymą, įtariamieji išvežti į Kauno saugumą. Suimta buvo ir vidurinioji sesuo Zofija, dirbusi toje pačioje gimnazijoje mokytoja, bet laimei, po tardymo ji buvo paleista. A. Baranauskaitė kartu su kitais gimnazistais buvo nuteista 7 metams laisvės atėmimo su 3 metų apribojimu grįžti į Lietuvą. Kaltinimas – tėvynės išdavystė. Gimnazistai buvo kalinami Magadane. Deja, ir sesuo Zofija su motina Baranauskiene buvo ištremtos į Igarką.

2021 m. rugpjūčio 24 d. kraštietei dailininkei Onai Dobkevičienei-Baranauskaitei būtų sukakę 100 metų. Ji gimė Jonavos rajono Laukogalių kaime, ūkininkų šeimoje. Augo drauge su dviem jaunesnėmis seserimis: Zofija ir Aleksandra. Šeimoje visos trys dukterys buvo auklėjamos patriotizmo, meilės Lietuvai dvasia. Ona kartu su Zofija baigė Skarulių parapinę pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Jonavos progimnazijos penktoje klasėje, mėgo piešti. Suaugusi ištekėjo už staliaus Mečislovo Dobkevičiaus ir išvyko gyventi į Kauną.

2021 NR. 2 (14)

Onai teko didelė našta. Ji ruošdavo siuntinius, rašydavo laiškus, visomis išgalėmis stengėsi padėti ištremtos sesėms ir mamai. Abi seserys – Zofija ir Aleksandra tremtyje ištekėjo, o mama mirė ir buvo palaidota Igarkoje. 1989 m. dukros Aleksandros pastangomis mamos palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Skarulių kaimo kapinėse. Tuo metu Lietuvoje O. Dobkevičienė augino dukrą Eleną ir sūnų Henriką. Laisvalaikiu ji piešdavo gimtinės miškus ir pievas, sodybas ir gėles. Ona buvo įgijusi siuvėjos profesiją ir siūdavo įvairius drabužius draugams, giminėms, pažįstamiems. Kai vaikai suaugo ir paliko namus, tada O. Dobkevičienė pasinėrė į taip mėgstamą kūrybą. Mokėsi tapyti pas Veroniką Šleivytę ir kitus Kauno dailininkus.

II. Jubiliejai

TAUROSTA

2021 NR. 2 (14)

II. Jubiliejai

Piešė peizažus, natiurmortus, miniatiūras, atvirukus. Viešai savo darbus ėmė eksponuoti nuo 1980-ųjų. 1980–1991 m. aktyviai dalyvavo Kaune vykusiose tautodailės parodose, surengtose kino teatruose, Profsąjungų rūmuose, bibliotekose. Dailininkė mokė piešimo meno moksleivius, dalyvaudavo edukaciniuose užsiėmimuose Jonavos ir Žeimių mokyklose. Nuo 1989 m. O. Dobkevičienė tapo ir Jonavos krašto muziejuje vykusių tautodailės parodų dalyve. Personalinės jos parodos buvo suorganizuotos 1993 m. ir 1995 m. Keletas Onos darbų buvo eksponuoti Pasaulio lietuvių dainų šventei skirtoje parodoje Vilniuje. Ji dalyvaudavo daugelyje regioninių parodų Kaune ir Vilniuje. Jos akvarelės pasižymi tikroviškumu, nuoširdumu. Kūrybai būdingi gamtos motyvai iš gimtojo Laukogalių kaimo ir Jonavos apylinkių. O. Dobkevičienė mirė 2012 m., palaidota Karmėlavos kapinėse.

Šių metų rugpjūčio 24 d. Jonavos krašto muziejuje buvo atidaryta O. Dobkevičienės-Baranauskaitės šimtmečiui skirta tapybos darbų paroda, kurioje eksponuota daugiau nei 20 paveikslų ir apie 100 atvirukų. Darbai parodai buvo atrinkti iš Krašto muziejaus fondų ir asmeninės buvusios muziejaus direktorės Reginos Karaliūnienės kolekcijos. Atvirukų kolekciją sudarė keletas ciklų: „Pavasaris“, „Velykos“, „Kalėdos“, „Žiema“, „Paukščiai“. Eksponuoti paveikslai „Metų laikai“ (4 darbai), „Natiurmortas“, „Saulėgrąžos“, „Skaruliai“, „Vieniša pušis“, „Prie ežero“. Parodos atidaryme apsilankė O. Dobkevičienės-Baranauskaitės dukra ir sūnus, anūkai, proanūkiai ir giminės.

Onos Dobkevičienės giminaičiai Jonavos krašto muziejuje.

TAUROSTA

PABARTONIŲ PASLAPTIS: NACIŲ AUKA – TRISDEŠIMTMETIS ŽURNALISTAS (Ištrauka iš 2020 m. Prano Dovalgos premiją pelniusios apybraižos)

Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė. Vytauto Davalgos nuotraukos

Pranas Dovalga. Praha, 1939 m.

Šiemet minime Prano Dovalgos – vertėjo, tarptautinio žurnalisto, kilusio iš Jonavos valsčiui priklausiusio Pabartonių kaimo, 110-ąsias gimimo metines. Už aštrias publicistines įžvalgas, atskleidusias nacistinės Vokietijos kėslus Europoje, 1941 m. lapkričio 17 d. trisdešimt metis lietuvis nacių buvo sušaudytas Čekoslovakijoje, Ruzynės kareivinėse. Kelis dešimtmečius artimuosius slėgusią nežinomybę nutraukė 1985-aisiais viename čekų istorikų leidinyje paskelbtas Prahoje sušaudytų asmenų sąrašas, kuriame buvo ir P. Dovalgos pavardė.

2021 NR. 2 (14)

Su viešnia seserimi Stanislova Vokietijoje, Drezdene, apie 1934 m.

OPTIMISTINĖS GAIDOS P. Dovalga, išvykęs į Čekoslovakiją 1933-iaisiais, pateko į politinių įvykių sūkurį, tapdamas jų liudininku ir antifašistinio judėjimo dalyviu. Straipsniuose apie tuometę ekonominę, politinę, kultūrinę situaciją Čekoslovakijoje, Austrijoje ir kitur žurnalistas iš Pabartonių papasakojo Lietuvai apie nacistinės Vokietijos kėslus. Giminių archyve išsaugoti keli Prano laiškai atskleidžia žmogaus bejėgiškumą prieš žiaurų fašizmą. Skaitome tekstą, gražiomis raidėmis suguldytą 1939 m. vasario 17 d.

II. Jubiliejai

Brangioji Stasiut! Negavau dar jokio atsakymo į abudu paskutinius savo laiškus, tačiau manau, kad Tu arba visai nebuvai pašte, arba gal labai esi užimta, tai ir neprisirengei man parašyti. Nesinori man tikėti, kad atsitiko kas nors bloga arba gal liga kokia bei kita nelaimė pasipainiojo?.. Pas mane didelių naujienų nesama. Klojasi viskas kaskart geriau ir geriau, dirbu, studijuoju, rašau. Laiško pradžia rodo, kad brolis negavo atsakymų net į du savo laiškus. Ir čia pat pateikia savo nuomonę – gal ji nesilankė pašte, o gal buvo labai užsiėmusi, atmesdamas nelaimės atvejį („nesinori tikėti“). Žinodamas situaciją valstybėje, jis galbūt ir pagalvojo, kad atsakymų iš sesers nesulaukė dėl pašto cenzūros, bet apie tai neužsimena. Sudomina jo džiaugsmingas prisipažinimas, kad „klojasi viskas kaskart geriau ir geriau, dirbu, studijuoju, rašau“. Apie studijas ir straipsnius jau yra žinoma iš jo aktyvaus dalyvavimo spaudoje, bet apie konkretų darbą ir pareigas nutylima. Ar toji sėkmė galėtų būti susijusi su slapta mūsų tautiečio misija Užsienio reikalų ministerijoje ir pareigų paaukštinimu? Dar įdomesnis tolesnis laiško turinys, kuriame pateikiamas kvietimas Stanislovai atvykti į Čekoslovakiją. ... Jau ir vėl artinas pavasaris. Namuose dabar darbo mažiausiai (rašoma vasario mėnesį – autorės pastaba), o mudu vienas antro tikrai nežmoniškai išsiilgome. Taigi, noriu, brangute, pa-

Su seserimi Stanislova, kuri buvo tarsi tiltas, jungęs su tėviške.

Pirmieji metai Čekoslovakijoje. Ekskursija po miestą.

TAUROSTA kviesti Tave, kad atvažiuotum pas mane paviešėti. Pas mane viskas tiek pasitaisė, kad visą šį reikalą sutvarkysiu pats, be mažiausios kieno nors pagalbos. Tu turėsi pasirūpinti tiktai pasu. Šie žodžiai reiškia ne ką kita, kaip pasitikėjimą ir jo ypatingas galimybes – „be mažiausios kieno nors pagalbos“. Tolesnėje laiško dalyje išsamiai išdėstoma, kokių dokumentų reikia ruošiantis kelionei, į ką kreiptis, ką sakyti ir t. t. Pirmiausiai nueik į valsčių išsiimt liudijimą, kad nėra kliūčių išvykti į užsienį. Su tuo liud. nueisi į apskr. mok. inspekciją Kaune ir tenai gausi – pagal valsčiaus liud. – naują liudijimą, kurį turėsi pridėti prie prašymo apskr. v-kui. Ištikimybės liudijimo, manau, Tau nereikės. Gausi pasą. Tenai jiems pasakyk, kad vizą Tau duos užs. reikalų m-ja. Prašymui gauti nurodyk sekančią priežastį: kad nori išvykti keliems mėnesiams į Italiją ir kt. Europos valstybes madų meną pastudijuoti (išskirta autorės), nes nori paskui atidaryti Kaune madų salioną. Už pasą mokėsi 32, – lt. Vizą gausi paskui, aš tą reikalą sutvarkysiu pats. Šiandien galime pasvarstyti, kodėl Pranas seseriai nurodė pasirinkti ne Čekoslovakiją ar, tarkime, Austriją, bet Italiją, garsėjusią madomis? Matyt, tokia nuoroda jis nenorėjo, kad Lietuvos valdininkija suprastų, pas ką važiuoja Stanislova Dovalgaitė. Prano sprendimas rodo jo įžvalgumą ir atsargumą bei slypinčius pavojus. Tau duosiu įgaliavimą, pagal kurį atsiimsi honorarą iš „XX amžiaus“. Gausi tenai apie porą šimtų litų. Paskui dar apie šimtą litų iš „Židinio“. Jie mane pažįsta vardu: stud. Br. Šimonavičius ir slapyvardžiu Gratus. Jei ko nors tave klaustų, pasakyk jiems savo tikrą pavardę ir kad esi mano sužadėtinė. Kol kas to įgaliavimo dar nesiunčiu. Kai gausiu tavo laišką, tuomet parašysiu administracijai pranešimą, kad pinigus Tau paruoštų, o Tau pasiųsiu įgaliavimą.“ Sesers prisistatymas sužadėtine – tai dar vienas patvirtinimas, kad šios Lietuvos įstaigos nežinojo tikrosios straipsnių autoriaus pavardės. O galbūt ir apskritai niekas neturėjo žinoti apie P. Dovalgos išvykimą į užsienio valstybę.

2021 NR. 2 (14)

Labai norėčiau, kad atvažiuotum pas mane bent kokiam mėnesiui. Atšvęsime drauge Velykas, gerai? Kai turėsi pasą, aš Tau atsiųsiu išpirktą (apmokėtą) bilietą kelionei per Lenkiją ir Čekoslovakiją iki Bratislavos ir atgal. Tau niekas nekainuos nė skatiko. Čia paskui galėsi visko pigiai nusipirkti, svarbiausiai batų, drabužių, šilko – visko Tau parūpinsiu pakankamai. Susitarsime paskui Tavo atvykimo datą ir aš atvažiuosiu prie Lenkijos sienos Tavęs pasitikti. Trumpai sakant, viskas, manau, sutarta. Padaryk taip, kaip Tave prašau, ir pasirink, kada norėtum pas mane atvažiuoti. Juo greičiau, juo geriau! Man rodos, jog būtų geriausiai taip maždaug kovo mėnesį išsiruošti. Šioji ištraukėlė atskleidžia Prano gerą finansinę padėtį, nes seseriai garantuoja, kad jai „nekainuos nė skatiko“, be to, bilietas bus išpirktas, parūpinta XX amžiaus pradžioje itin populiaraus šilko, gražių ir madingų drabužių, batų, kurie Čekoslovakijoje kainavo pigiai. Atkreipkime dėmesį: bilietas bus nupirktas kelionei per Lenkiją ir Čekoslovakiją iki Bratislavos, bet brolis seserį pasitiks prie Lenkijos sienos? Kodėl? Konspiraciniais sumetimais? Taigi rūpinkis pasu! Būdama Kaune, užeik į Apskr. v-ko įstaigą, užs. Pasų skyrių (Laisvės al. 6) ir pasiteirauk, ar Tau reikalingas ištikimybės liudijimas? Jei taip, tai tučtuojau paduok jiems prašymą (trumpas tekstas: noriu išvykti į užsienį studijuoti madų meną. Malon. (maloniai – autorės pastaba) prašau išduoti man ištikimybės liudijimą. Esu gimusi ten ir ten, gyvenu ten ir ten. Su pagarba) – nes kol gausi, tai užtruks nemažai laiko. O pirmiausiai parašyk man laišką ir pasakyk, ką galvoji apie tai Tu ir ką namiškiai? Ar sutinki? Bučiuoju. P. S. Nepamiršk to Spaudos Fondo! Laiške Pranas pateikia net trumpą prašymo turinį ištikimybės liudijimui gauti. Tokie žodeliai „maloniai“, „su pagarba“ rodo jo intelektą, kultūrą bei pagarbą institucijai ir joje dirbantiems žmonėms. Taip kalba tik išsilavinęs, nuovokus ir kitą gerbiantis asmuo. Kiekvienas žodis yra apgalvotas ir turi atitinkamą prasmę. Pranui rūpi ne tik sesers, bet ir namiškių nuomonė apie Stanislovos būsimą kelionę pas užsienyje gyvenantį brolį.

II. Jubiliejai

PO DEŠIMTIES DIENŲ Po dešimties dienų, tų pačių metų vasario 27 d., Pranas vėl rašo Stanislovai laišką, kurį giminės taip pat išsaugojo. Brangiausioji Stasyte! Mudviejų laiškai apsilenkė kelyje. Tačiau manau, kad manąjį jau būsi gavusi. Labai lauksiu nuo Tavęs atsakymo, ypačiai teigiamo atsakymo dėl atvažiavimo! Būčiau nepaprastai laimingas, jei galėtai aplankyti mane apie Velykas ir praleisti su manimi šventes. /.../ Mano širdingiausi sveikinimai Kaziui. Vedė. Kur dabar gyvena, ką vedė ir kaip esate patenkinti? Parašyk man, jei galėsi, bent trumpai. Bučiuoju. Šio laiško nuotaika kiek liūdnesnė nei rašyto prieš dešimtį dienų. Galbūt Pranas susierzino dėl grąžintų vertimų, o gal abejojo susitikimo su Stanislova tikrumu? Artėjant Antrajam pasauliniam karui, kiekvieną dieną situacija keitėsi ir darėsi grėsmingesnė. Juolab kad pradėjo streikuoti kai kurių įmonių darbininkai, į demonstracijas, nukreiptas prieš fašistinį režimą, stojo studentai, lietuvis dalyvavo savo bičiulio, nušauto demonstracijos metu, laidotuvėse. Judėjimas, rodantis visuomenės nepasitenkinimą, nacių valdžiai nepatiko. P. Dovalga, jei tikrai dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, be abejo, stebėjo įvykius, juos analizavo ir, būdamas aštraus proto, galėjo numanyti artėjančias represijas. Laiške kartojama, kad jis laukia atsakymo apie atvykimą ir galimybę Velykų šventes praleisti drauge.

Pranas santūriai pasveikina brolį Kazį, sukūrusį šeimą. Nostalgija ir tarsi pavydu dvelkia vieno žodžio sakinys „Vedė“. Nors ir toli nuo šeimos esantį brolį domina, kas ta Kazio pasirinktoji, kur jie gyvena, pagaliau, ar patenkinti tėvai ir kiti Pabartoniuose likę gentainiai. Trumpas, bet ganėtinai iškalbingas paskutinis sakinys, ne raginantis skubėti ar primygtinai reikalaujantis atsakymo, o tarsi uždengtas kažkokia tylia abejone: „Parašyk man, jei galėsi (išskirta autorės), bent trumpai.“ Ir tai viskas. Nebėra to, kas prieš keletą dienų džiugino Prano gyvenimą. Ir tas jungtukas „jei“ tarytum prigesina buvusį užsidegimą susitikti, tarsi prislopina visas duotas kelionės pasiruošimo nuorodas, o laiško nuotaikai suteikia netikrumo dvasią.

NERIMO GAIDOS Netrukus, lygiai po mėnesio, iš Bratislavos rašytas laiškas patvirtino – intuicija neapgavo. Brangute! Mano laiškai, kuriuose kviečiau Velykoms pas mus, savaime atpuola. Kelionėn nesiruošk. Aš esu sveikas. Man nerašyk! Nesirūpink taipgi, jei ilgesnį laišką (laiką – autorės pastaba) negausi laiškų – mat dabar vėl nenormalūs tarpvalstybiniai santykiai. Tačiau visa tai manęs neliečia. Parašysi man tiktai tada, kai gausi nuo manęs naują laišką. Karštai bučiuoju ir linkiu visiems laimės. Trumpi sakiniai dvelkia pavojumi, paslėpta grėsme ir artimųjų raminimu: „esu sveikas“, „visa tai manęs

TAUROSTA neliečia“, „nesirūpink, jei ilgesnį laiką negausi laiškų“ ir perspėjimas „Man nerašyk!“ Žinia artimiesiems, matyt, buvo rašoma skubotai, tai atspindi ir žodis „laiką“, parašytas su klaida – „laišką“. Kas atsitiko, kad tvirtas ir savimi pasitikintis trisdešimtmetis vyras buvo priverstas atšaukti taip lauktą susitikimą su seserimi? Dar daugiau – pats jautė, kad tikriausiai nebegalės siųsti laiškų. Aišku, okupavus Čekoslovakiją, Hitlerio pakalikai dėmesį nukreipė į aktyvius žmones, kurie priešinosi okupacijai ir jos režimui. Tarp jų buvo ir P. Dovalga, mylintis ne tik savo kraštą Lietuvą, bet ir beatodairiškai stojęs už vieningą ir taikią Čekoslovakiją, galbūt kartu su studentais dalyvavęs demonstracijoje ir drauge su jais skandavęs antinacistinius šūkius. Ar kas nors šiandien tai gali patvirtinti ar paneigti? 1939 m. pavasarį Stanislova gavo Prano nuotrauką su užrašu kitoje pusėje: Sakysi labai rimtas... O iš tikrųjų dabar jau išmokau būti labai rimtas! (Ši nuotrauka yra iš 1939 metų pavasario.) Ką slepia žodžiai, kad jis jau „dabar išmoko būti labai rimtas“? Ar tai reiškia, kad jį užklupo bėdos darbe? Gal pajuto esąs sekamas? O gal tyko ir dar didesni pavojai? Atsakymo nėra.

NUTYLĖTA TIESA Siekdamas sukaupti kuo daugiau archyvinės medžiagos apie dėdę, Vytautas, padedamas giminių, aptiko dokumentų, liudijančių, kad Pranas buvo paguldytas į vokiečių psichiatrinę-neurologinę universiteto kliniką. Tačiau pats P. Dovalga nė žodeliu laiškuose neprasitarė apie tai savo artimiesiems. 1940 m. vasario 4 d. jis parašė Stanislovai atvirlaiškį iš šios gydymo įstaigos vokiečių kalba. Vokiškai rašytame laiške tikinama, kad esąs sveikas. Tikriausiai Tu ilgą laiką negavai jokios žinios. Aš Tau pranešu, kad esu sveikas ir viskas klostėsi gerai. To turėtų tuo tarpu Tau užtekti! Prašau, parašyk man iškart, ar pas mus viskas tvarkoje, ar jums viskas gerai? Tu gali tikėtis, kad po trumpo laiško Tau parašysiu išsamiau! Neužmiršk man rašyti! (Tik vokiškai!). Širdingiausi linkėjimai tėvams ir broliams! Apkabinu ir bučiuoju Tave tūkstantį kartų. Tavo Pranas Įspėjimas apie galimybę rašyti tik vokiškai rodo, kad P. Dovalga pateko į vokiečių akiratį, o teiginys, jog esąs sveikas, visiškai neatitinka tikrovės. Greičiau – paguoda artimiesiems, kad šie nesirūpintų ir

Bene paskutinis laiškas iš jau okupuotos Čekoslovakijos.

2021 NR. 2 (14)

II. Jubiliejai

būtų ramūs – vis tiek jam padėti negali. Ką reiškia žodžiai „viskas klostėsi gerai“? Kodėl rašoma būtuoju laiku – klostėsi, o ne esamuoju – klostosi? Negarantavo, kad jis greitai parašys, bet nusakė tik tokio veiksmo tikimybę – „gali tikėtis“. Laiško tonas pusiau oficialus, tarkime, žodis „pranešu“ dvelkia šaltuku. Matyt, emocijų ir šiltų jausmų atvirlaiškyje vokiečių kalba jis buvo priverstas atsisakyti. Kelių sakinių tekste skausmą ir neviltį nusako penki šauktukai. Trumpa žinutė iš Prahoje esančios ligoninės verčia susimąstyti: kiek stiprybės slypėjo jauno vyro širdyje, kad, rašydamas patiems artimiausiems žmonėms, kuriuos labai mylėjo, turėjo prisidengti melu? Nenorėjo jaudinti sodžiuje gyvenančios sesers Stanislovos, tėvų, brolių? O gal galvojo, kad fašistinis režimas tėra laikinas reiškinys, kuris greit baigsis, ir įprasta kasdienybė sugrįš į buvusias vėžes?

ŽINIA IŠ LIGONINĖS Bet tiesa paaiškėjo, kai tų pačių metų vasario mėnesį Pabartoniuose gyvenantis Prano tėvas Kazimieras gavo laišką iš šios klinikos gydytojo prof. dr. Albrechto. Jame nurodoma, kad sūnus ligoninėje guli nuo sausio 30 d. „dėl trumpalaikio nervinio susirgi-

mo“, kurį išprovokavo „areštas dėl nepakankamo asmeninio pažymėjimo“. Keista diagnozė. Ar tai nėra tas pats Užsienio reikalų ministerijos pažymėjimas? Kreipdamasis į tėvus, prašo atsiųsti sūnaus gyvenimo aprašymą, apimantį laikotarpį iki išvykimo iš Lietuvos, ir prašymą pasiimti jį iš ligoninės, kai bus iš jos išrašytas. Profesorius žada Pranui surasti sanatoriją, teiraujasi tėvų nuomonės dėl tolesnio sūnaus gydymo. Menką vilties kibirkštėlę sugrįžti Pranui į Lietuvą užklojo laiko tyla. 1940-ųjų pavasarį artimieji dar gavo vieną jo nuotrauką, kurioje jis atrodė liūdnas ir ganėtinai pasikeitęs. Paskui ryšiai nutrūko. Kitų metų lapkričio 17 d. P. Dovalga buvo sušaudytas. Likimas P. Dovalgai atseikėjo tik 30 gyvenimo metų. Bet ir to pakako, kad lietuvis iš Pabartonių viensėdžio taptų žinomas ne tiktai Lietuvoje, bet ir Europoje. Rašydamas straipsnius apie tuometę ekonominę, politinę, kultūrinę situaciją Čekoslovakijoje, Austrijoje, kitose valstybėse, atskleisdamas nacistinės Vokietijos kėslus, jis pasirodė esąs pilietiška asmenybė. Studijos užsienyje neapsiribojo vien žinių troškimu ir siekiu įgyti aukštąjį išsilavinimą bei tapti diplomuotu filosofu, jo žvilgsnis siekė daug toliau. P. Dovalga, įsiliedamas į antifašistinį judėjimą, nekėlė sau klausimo: kam man to reikia? Jis gyveno taip, kam jam liepė širdis, kaip kalbėjo protas, kaip diktavo pareigos jausmas.

TAUROSTA

POETEI LAIMUTEI ŠATIENEI – 70

GYVENIME NIEKO NĖRA GRAŽIAU UŽ PATĮ GYVENIMĄ Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Laimutė Šatienė gimė 1951 m. Marijampolėje, baigė 2-ąją vidurinę mokyklą, dabar tai yra Rimanto Stankevičiaus progimnazija. Ten augo, iš ten išėjo į savarankišką gyvenimo kelią. Nuoširdžiai džiaugėsi, kai po 50 metų pirmą kartą susitiko buvusius klasės draugus. Šie susitikimai, tai lyg sugrįžimas į vaikystę ir jaunystę. Iki 1991 m. gyveno ir dirbo Vilkaviškyje, 1991–2008 m. gyveno Jonavos mieste, o nuo 2008 metų pabaigos – Upninkuose. 2004 m. išleido eilėraščių knygelę „Dūžiai širdyje“, 2008 m. antrąją poezijos knygą „Sudraskykime tylą“, 2017 m. išleisto poezijos rinkinio „Keturiese“ bendraautorė. 2004 m. suteikta Jonavos kultūros centro „Jonukas-2004 „nominacija „Už sielos audras poezijoje“. Yra Jonavos poezijos klubos „Šaltinis“ narė, Upninkų kultūros centro kaimo kapelos „Širvinta“ ir folkloro ansamblio „Lietaukėla“ narė.

„Žmogui šiame gyvenime yra duotas ne vienas pasirinkimas. Todėl nesu tikra, kad tai, ką šiandien darau, yra teisinga. Tačiau tikrai žinau, kad geriausiai gyvenimą panaudosiu, jei jį skirsiu tam, kas išliks ilgiau negu mano gyvenamas laikas. Gyvenimo moto – meilės nereikia ieškoti. Ja reikia būti. Stengiuosi ja būti savo vaikams, dukrai Laurai ir sūnui Edvardui. Džiaugiuosi, kad jie užaugo dorais ir savo vietą gyvenime suradusiais žmonėmis.“

2021 NR. 2 (14)

Tėtis – Petras Ališauskas (1929–1959 m.).

Mama – Marija Birutė BartuškaitėAlišauskienė.

Su sesute Ramute, 1958 m.

II. Jubiliejai

POEZIJOS BARUOSE Nedrąsūs poetiniai žingsniai žengti moksleiviškais metais Marijampolės 2-oje vidurinėje mokykloje (dabar Rimanto Stankevičiaus progimnazija). Jau tada, atėjus paauglystei, mergina suprato, kad eilėmis galima ne tik išsakyti savo būseną, bet ir išreikšti žodžiais apdengtą svajonę. Poezijos šėlsmas nesiliovė ir vėliau, kai Laimutė dirbo Vilkaviškyje, o paskui apsigyveno Jonavoje. O kada susikaupė nemenkas eilėraščių pluoštas, kūrėja nutarė išleisti pirmą poezijos rinkinį „Dūžiai širdyje“. „Kai žmogus išeina ir lieka tik neužrašyta gyvenimo atmintis, laikas pamažu išblukina prisiminimus. Tegul, skaitydami šias eiles, mano vaikai ir vaikaičiai atmena, kad nieko gyvenime nėra gražesnio už patį gyvenimą“, – rašė autorė, savo leidinį pavadindama „dovana brangiems širdžiai žmonėms“.

Į RAMYBĖS KAMPELĮ Prieš trylika metų miesto triukšmą nusprendusi iškeisti į ramybės supamą provinciją, L. Šatienė apsigyveno gražiais peizažais viliojančiuose Upninkuose. Nors ši gyvenvietė nuo Jonavos yra per 20 kilometrų, meniškos sielos moteris sako, kad pasirinkimas jos ne tik nenuvylė, bet ir dar labiau pastūmėjo į kūrybos dirvonus. Būdama nuoširdi ir komunikabili, ji greitai susirado bendraminčių, o įsikūrus Dienos centrui, ėmė vadovauti susibūrusiai „Upninkų senjorų“ grupei. Šiuo metu ji dirba vietos Socialinių paslaugų centre. Pašnekovės nuomone, viskas priklauso nuo žmogaus charakterio. Visi esame skirtingi, bet tai netrukdo bendrauti, pasikalbėti, suprasti kito bėdą ir padėti. „Man čia gyventi patinka. Ir veiklos pakanka, ir gamta žavi. Kai pakvimpa rudeniu, kai padangėje pasigirsta atsisveikinančių paukščių balsai, o medžių lapai nusidažo įvairiomis spalvomis, apima keistas jausmas – norisi visą save atiduoti pasauliui. Tad gimsta naujų poezijos posmų, kuriuose po žodžių skraiste įprasminu gilią mintį“, – sako Laimutė. Ji prisipažįsta: ruduo – jos mėgstamiausias metų laikas, susijęs ir su gimtadienio švente. „Esu rudeninis žmogus“, – nusijuokia ji.

Laikydama rankose dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, moteris suprato: be poezijos gyvenimas jai nebus visavertis, tad su nauju entuziazmu vakarais sėsdavo prie švaraus popieriaus lapo. Po ketverių metų jau gėrėjomės nauju L. Šatienės eilėraščių rinkiniu „Sudraskykime tylą“. Tokį pavadinimą lėmė skaudūs asmeniniai išgyvenimai, kai sielą užgulė „tokia juoda tyla, kad net nebegirdi savo širdies plakimo“. Poezijos mėgėjams kūrėja paaiškina, kad „kartais ji (tyla – autorės pastaba) atsiveria šaltiniu – eilėmis, norėdama išsaugoti žmogaus atmintyje praeitį“: „Ateina metas, kai norisi šią tylą sudraskyti į mažas, dar likusias skaidrias akimirkas, virtusias žodžiais. Žodžiais išbarstytais ir vėl surinktais, o gal žodžiais, kurių tiesiog nepalikau tylai... Linkiu nesaugoti tylos – sudraskykite ją savo nuostabiais darbais ir paleiskite gyvenimo verpetuose. Tegul išplaukia subyrėjusi tyla, išlaisvina mintis, žodžius... Tegul išlaisvina gyvenimą...“ Pašnekovės eilėraščiai išspausdinti „Šaltinio“ klubo almanachuose, „Bičiulystės“ laikraštyje, kelis jų randame 2017-aisiais išleistame leidinyje „Keturiese“, kuriame publikuojama keturių Upninkuose gyvenančių bendraminčių – Anos Aleksandravičienės, Mykolo Kručo, Danguolės Vasiliauskienės ir L. Šatienės – eiliuoti kūriniai.

TAUROSTA

Nuostabi Upninkų krašto gamta ir atgaiva, dvasios ramybė, ir kūrybinė versmė. Nuotrauka iš „Taurostos“ archyvo.

Įdomu tai, kad kiekvieną spalio mėnesį, artėjant gimimo dienai, Laimutė parašo naują eilėraštį. Krintant lapams, prabyla vidinis balsas, tarytum liepiantis įprasminti praeitin nueinančius metus. Naujas rudenį sukurtas eilėraštis – tai subjektyvių potyrių ir jausmų visuma, sudėliota iš įvairiaspalvių detalių. „Tiesiog išsakau tai, kas tą akimirką man skauda ar džiugina, nostalgiškai pažvelgiu į praeitį, kurios, gaila, sugrąžinti nebeįmanoma“, – sako L. Šatienė.

ONKOLOGIJOS GRIMASOS Nė vienas žmogus nežino, kada į jo namus ateis bėda, užklups liga ar ištiks kokia kita neganda. Ne vienerius metus Jonavoje su negalią turinčiais žmonėmis dirbusi moteris nepagalvojo, kad ir jai pačiai teks kovoti su onkologijos grimasomis. Net tada, kai gydytojai patvirtino klastingos ligos diagnozę, ji nepatikėjo, mėgino sau įkalbėti, kad tai netiesa. Tačiau vis labiau šlyjanti sveikata įspėjo – būtina pripažinti nelabąją ir klausyti medikų nurodymų. Pašnekovė neslepia: būdavo tokių akimirkų, kai norėdavosi viską nutraukti, nebejausti, nebesidomė-

2021 NR. 2 (14)

ti – tiesiog išeiti. Bet, įsiklausydama į vidinį balsą, stengdavosi nuvyti šalin juodas mintis, o tolumoje įžvelgti viliojantį šviesos žiburėlį. „Supratau – prireiks laiko, kad tvirtai atsistočiau ant kojų, galėčiau kaip ir anksčiau dirbti ir būti naudinga šalia esantiems žmonėms. Prisipažinau ir įsakiau sau: aimanos ir neviltis čia nepadės, reikia kovoti su ta baisia liga. Atvirai kalbant, man palengvėjo, nes sugebėjau susitaikyti su tuo, ką turiu. Po operacijos daug kas pasikeitė, bet pajutau tvirtą pagrindą po kojomis, įsiliejau į bendruomenės gyvenimą, kultūros centre susibūrusių meno kolektyvų veiklą. Šiandien galiu pasakyti, kad tos praeities pamokos išmoko į gyvenimą žvelgti kitu kampu, džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, dėkoti Aukščiausiajam už duotą dieną ir branginti ateinančią“, – taip sako sunkią onkologinę ligą nugalėjusi L. Šatienė. Moteris neslepia – išbristi iš nevilties, suteikti stiprybės jai padėjo polinkis į kūrybą. „Eilėraščiai, iš širdies išplaukę smulkūs rankdarbiai, paveikslai man buvo atsvara tam juodajam pasauliui. Dabar dirbu, kuriu, dainuoju – aš gyvenu!“ – nusišypso upninkietė.

II. Jubiliejai

KŪRINIŲ SIUŽETAI

teises. Taigi esu politinio tremtinio anūkė“, – istorinius įvykius prisimena Laimutė.

Laimutę pažįstantys žmonės stebisi jos veiklumu, iniciatyvomis ir gražiomis idėjomis. Anot upninkiečių, jos visur pilna, atrodo, kad laikas šiai moteriškei neegzistuoja. „Jos rankdarbiai, sukurti paveikslai, spindintys įvairiomis spalvomis, papildo parodas, rengiamas Upninkų kultūros centre. Laimutė – kaip tikra lietuvaitė, žiūrėk, ateina per pievą, pasipuošusi tautiniais drabužiais. Šis tautiškumo elementas atspindi ne tik meilę savo kraštui, bet ir parodo žmogaus, kaip asmenybės, vidinį pasaulį“, – pastebi Upninkų seniūnė Lolita Nekrošienė.

L. Šatienės nuomone, šis biografijos faktas esąs asmeninis šeimos reikalas, tad ji nebuvo linkusi kalbėti apie tai viešai. Moters manymu, Lietuvos istorijoje buvo daug tragiškų įvykių, tūkstančiai ištremtų šeimų, žuvusių tolimajame Sibire ar lageriuose.

Laimutė, daug metų slėpusi savo talentą, pastaraisiais metais atsivėrė su galinga ir nauja jėga. Paveiksluose išryškėja širdies diktuojamos temos, gamtos vaizdai, o kitąsyk į juos sugula net sapnuose matyti vaizdai. „Negaliu atsispirti kūrybos procesui, kurti skatina mintis, kirbanti galvoje, atrodo, kažkas vedžioja ranką – taip išryškėja linijos, kažkokie kontūrai, vėliau virstantys gėle, medžiu, žvaigždėtu dangumi ar žydinčiomis alyvomis, išsiskleidusiomis mėnulio pilnatyje“, – apie kūrybą kalba menininkė. Jos sukurtų darbų gausoje aptinkame ir įvairių nulipdytų grožybių. Anot autorės, lipdymu ją užkrėtė dukra Laura. „Pabandžiau, atrodo, pavyko, tai kodėl nelipdyti? Juk įdomu ir miela vėliau pasigrožėti savo kūriniu“, – nusijuokia ji.

NUTYLĖTA DETALĖ

„Suprantu, kad pakeisti jau nieko nebegalima – tai pėdsakas, liudijantis laikmečio žaizdas. Teisybė, yra žmonių, kurie viešoje erdvėje stengiasi pabrėžti, kad yra nukentėję nuo represijų. Bet ar tokia pozicija ką nors keičia? Mano manymu, svarbiausia dorai gyventi, nežeminti kito, kurti ateitį ir mylėti Lietuvą. Nuoširdžiai džiaugiausi, kai po 50 metų pirmą kartą susitikau buvusius klasės draugus. Dabar kasmet susitinkame, deja, mūsų gretos retėja. Bet šie susitikimai – tai tarsi sugrįžimas į vaikystę ir jaunystę. Dabar pagal galimybes prisidedu prie Upninkų kaimo puoselėjimo. Man malonu gyventi šia diena – dalyvauti teminiuose vakaruose, dainuoti, per valstybines šventes giedoti „Tautišką giesmę“. Toks ritmas gaivina širdį ir skatina dėlioti savo kelio mozaiką šviesiomis spalvomis. Vienas Rytų išminčius yra pasakęs: „Nesvarbu, kiek dienų yra gyvenime, svarbu, kiek dienoje yra gyvenimo“, – mintimis pasidalija Upninkuose gyvenanti kūrėja L. Šatienė. – Žmogui gyvenime skirtas ne vienas pasirinkimas. Todėl nesu tikra, kad tai, ką šiandien darau, yra teisinga. Tačiau tikrai žinau, kad teisingiausia bus, jei gyvenimą skirsiu tam, kas išliks ilgiau nei mano gyvenamas laikas. Mano gyvenimo moto: meilės nereikia ieškoti, ja reikia būti. Stengiausi ja būti savo vaikams – dukrai Laurai ir sūnui Edvardui. Džiaugiuosi, kad jie užaugo kaip dori ir savo vietą gyvenime suradę žmonės.“

L. Šatienės gyvenimo mozaiką papildo ir dar viena svarbi detalė, apie kurią ji prabilo pirmą kartą. Paaiškėjo, kad moteris yra politinio tremtinio anūkė. „Mano senelis Jonas Bartuškevičius buvo neteisėtai represuotas ir tremtyje išgyveno iki 1945-ųjų. Į tėviškę jis taip ir negrįžo, jo palaikai ilsisi bendrame kape su kitais tragiško likimo žmonėmis Oršos mieste. 1990 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad senelis buvo represuotas neteisėtai, be jokio pagrindo. Todėl sugrąžino visas

TAUROSTA

Ruduo

Pareinu...

Geltonkarčiais žirgais

Gegužio

Atskubėjo ruduo... Nužydėjo linai Mėlynai, mėlynai. Lino žiedo spurgai Geltonai, geltonai Rudenėlio paveiksle Sau vietą surasti skubėjo. Tam paveiksle matau Ryškią spalvą jaunystės, Sidabrines gijas, Rasos perlais papuoštą Saulėlydžio brydę, Pilku debesiu Skristi skubančių Paukščių žirklių ažūrą Ir lašus... Gal verkiu, gal lietus Įkyriai ant pageltusių Rudenio lapų jau byra... Taip kas metai ruduo Piešia savo paveikslą. Su melodija krentančių lapų liūdna, Su voratinklių skaromis Pasipuošusiais medžiais Ir nostalgija tam, Kas beprotiškai šiandien gražu.

2021 NR. 2 (14)

spengiančioj Baltų žiedų pūgoj Minčių taku einu Atgal, kur jau buvau. Einu... kur namo slenkstis Lyg verkdamas girgždėjo. Aš pareinu namo, Ten, kur obuoliais kvepėjo Ir mamos rankos Šilumą almėjo. Prisilietimo aidas – Jį jaučiu. Brangus ir primirštas, Tačiau jis buvo Man toks svarbus ir mielas. Žinojau, laukė visada mama. O slenkstis verkiantis graudino. Žinojo, kad pareisiu visada. Ir tavo, mama, Baltą galvą Apjuosiu šilumos skara.

II. Jubiliejai

Pavasariais rašau...

Vasara išėjo tyliai

Pavasariais grįžtu vaikystėn. Ten takas nubertas obels žiedais. Gimtinės kvapą geriu godžiai Ir tėviškei šaukiu: aš parėjau! Priimk mane lyg mažą vaiką, Mamos glėbin nunešk mane. O, kaip seniai abi sėdėjom Ant to suolelio savame kieme. Ten vakaro gaisai veiduos spindėjo, Mamos artumą širdimi jutau. Tada žinojau – obelis žydėjo, Dabar žiedų aš nematau, Gėlėto tako jau nebėra, Mamos švelnumą tik jaučiu. Ir laiškus jai pavasariais rašau, Jais mintimis dalelę šilumos siunčiu.

Taip tyliai, tyliai išėjai... Kai vasara žiedais liepsnojo. Tik žvilgsnis paskutinis Ir šypsnys pro skausmą dar lydėjo. Taip tyliai, tyliai išėjai... Tava Šešupė irgi tilo. Tik šiluma, širdies plakimas Jau nesuspėjo – laiko nebeliko. Taip tyliai, tyliai išėjai... Kitu keliu – žvaigždėm nusėtu, O baltą šerkšną plaukuose Man palikai atsiminimui. Kelionės paskutinės aprėdai Tvarkingai tavo rankomis sudėti. Tik nesakei – pasiruošiau, išeisiu. Branginkit viską, ko aš jums linkėjau. Ir visada sakei: gyvenimas – tai pamoka. Išmoki pasiimti ko tik nori, Bet niekada tu nepamiršk – Gyvenimo visiems mažiau telieka. Taip tyliai, tyliai išėjai... O vasaros spalvas žiemos baltumas keitė, Ir mano šerkšnas plaukuose Visai kaip tavo šiandien mane puošia. Taip tyliai, tyliai išėjai...

TAUROSTA

JONAVOS CENTRINĖS LIGONINĖS VEIKLOS PENKIASDEŠIMTMETIS

REFORMOS GRIMASOS JUBILIEJINĘ SUKAKTĮ MININČIAI LIGONINEI Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

VšĮ Jonavos ligoninei 2021-ieji yra jubiliejiniai metai, nes gydymo įstaiga, įsikūrusi prie gražių Varnankos upelio šlaitų, mini pusės amžiaus sukaktį. Per šį laikotarpį ligoninėje įvyko daug teigiamų pokyčių – įdiegus pažangią medicinos įrangą, išplėtus teikiamų paslaugų spektrą, atlikus stacionaro skyrių remontą, pagerėjo sąlygos tiek pacientams, tiek medikams. Pažangūs pokyčiai padėjo pelnyti regioninės ligoninės statusą. Tačiau pastaruoju laiku Sveikatos apsaugos ministerija inicijuoja naują ligoninių tinklo pertvarką, kuri gali radikaliai pakeisti ir Jonavos gydymo įstaigos perspektyvą.

PER LAIKO TĖKMĘ Vidas Kačiušis, įstaigos direktoriaus pavaduotojas medicinai, laikinai einantis įstaigos direktoriaus pareigas, yra daugelio ligoninės pokyčių liudininkas. Prieš 35-erius metus jis Jonavoje pradėjo dirbti apylinkės gydytoju terapeutu. Kadangi tuo metu pagal gyventojų priskyrimą prie gydymo įstaigos miestas buvo suskirstytas į atitinkamas zonas, jam teko rūpintis pramoninio rajono apylinkės (Fabriko, Mokyklos gatvių) gyventojų sveikatos priežiūra. Anot pašnekovo, darbo krūviai galbūt ir buvo panašūs į nūdienos, tačiau terapeutams reikėjo lankyti ligonius jų namuose, vykti pas pacientus pagal iškvietimus. Geografiniu požiūriu esant plačiai teritorijai,

2021 NR. 2 (14)

pašnekovo žodžiais tariant, „tekdavo nemažai pasivaikščioti, o kartais ir paieškoti reikiamo adreso“. Pagal grafiką gydytojai terapeutai privalėjo ir budėti stacionaro skyriuje. Žvelgdamas į praeitį, medikas prisimena, kad stacionare teikiamos paslaugos, o ir patys skyriai buvo kitokie nei šiandien. „Tada neturėjome Reanimaci-

II. Jubiliejai

50-MEČIO ŠVENTĖS AKIMIRKOS

TAUROSTA jos skyriaus, buvo apsiribota tik intensyvaus stebėjimo palata. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad ligoninėje nebuvo reanimatologo, svarbiausio specialisto, nuo kurio dažnai priklauso paciento likimas. Tuomet buvo gana ribotos diagnostikos galimybės, neturėta modernių medicinos prietaisų ir pakankamo spektro laboratorinių tyrimų. Anuomet ligoninė neteikė ir jokių slaugos paslaugų, todėl vidutinė gydymo trukmė stacionare užtrukdavo apie 18–20 dienų, o kartais net ir visą mėnesį. Dabar gydytis stacionare arba, kaip žmonės sako, gulėti ligoninėje, pakanka kelių dienų, nes pacientams suteikiama intensyvi pagalba per priimtiną laiką. Toliau leidžiama gydymą tęsti namuose, prižiūrint šeimos gydytojui, arba pacientas yra nukreipiamas į dienos stacionarą, o esant reikalui – į Slaugos skyrių palaikomajam gydymui. Anksčiau tokių dalykų ligoninėje nebuvo“, – prisiminimais dalijasi gydytojas V. Kačiušis. Tačiau palaipsniui įvyko daug teigiamų pokyčių: išsiplėtė paslaugų spektras, pasikeitė požiūris į skubiąją pagalbą ir pacientų gydymo intensyvumą. Lietuvoje vykdant ligoninių restruktūrizavimą, jos buvo suskirstytos pagal keletą paslaugų teikimo lygių: į universitetines, respublikines, regionines ir rajonines. Įvertinus Jonavos gydymo įstaigos paslaugų teikimo profilius, gydymo rezultatus, atliekamų operacijų skaičių ir kitus kriterijus, jai suteiktas regioninės ligoninės statusas. „Manome, kad pasiekėme neblogų rezultatų – pagal teikiamų paslaugų kiekį, jų kokybę bei įvairovę atitikome regioninės ligoninės lygį“, – samprotauja V. Kačiušis. Belieka pridurti, kad toks įvertinimas – žingsnis į priekį visoje rajono sveikatos sistemoje.

Siekiant teikti daugiaprofilines paslaugas, būtina turėti šiuolaikiškos aparatūros. Vieną iš tokių kasdieninių diagnostinių technologijų V. Kačiušis įvardija kompiuterinę tomografiją, arba magnetinio rezonanso tomografą. Jo įsigijimas priklauso ne tik nuo ligoninės ar jos steigėjo norų. Mat šios brangios aparatūros pirkimą „laimina“ Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į teikiamų paslaugų vidurkius respublikoje ir Kauno apskrityje. „Mes dėjome pastangų, kad gautume teisę įsigyti kompiuterinį tomografą, deja, sulaukėme neigiamo atsakymo, – dalijasi patirtimi medikas. – Žiūrint į įstaigos perspektyvą ir modeliuojant mūsų veiklą, nesinorėtų atsilikti nuo tokių rajonų, kaip Raseiniai, Kėdainiai, Vilkaviškis, Ukmergė, kurie turi tomografus ir teikia aukštesnio lygio diagnostikos paslaugas, kuriomis naudotųsi ir mūsų rajono gyventojai. Pagaliau būtų galima lengviau rasti ir radiologą, norintį dirbti visu krūviu Jonavos ligoninėje. Jei nėra kompiuterinio tomografo, prisikviesti į Jonavą jauną, perspektyvų radiologijos specialistą problemiška. Kvalifikuotas savo srities gydytojas nori dirbti su modernia technika, o ne tenkintis tik rentgeno, ultragarso aparatu. Jis siekia tobulėti, o ne apsiriboti siauru tyrimų spektru.“

AŠTRĖJANTI PROBLEMA Galvos skausmu virsta vis aštresnis ir sudėtingesnis personalo klausimas. Pašnekovo manymu, tam įtakos turi neaiški ligoninės perspektyva, kelianti nerimą visai ligoninės bendruomenei. Sunku rasti jauną specialistą, kuris ateitų dirbti rizikuodamas savo ateitimi.

ŠIUOLAIKIŠKOS APARATŪROS KLAUSIMAS

Pasak V. Kačiušio, dažniausiai pageidavimus dirbti reiškia rezidentai, kuriuos ligoninė turėtų pati paruošti, kitaip tariant, sumokėti už rezidentūros studijas, ketverius metus atseikėjant daugiau kaip po 7 tūkst. eurų.

Gydytojas V. Kačiušis akcentuoja, kad paslaugų kokybė labai priklauso nuo turimos medicininės įrangos, kuri kasmet yra atnaujinama. Šioje srityje yra didelis mūsų savivaldybės, kaip ligoninės steigėjos, indėlis. „Už tokią pagalbą ir rūpinimąsi ne tik ligoninės, bet ir visų rajonų gyventojų sveikata esame dėkingi rajono savivaldybės vadovams ir administracijai“, – dėkoja pašnekovas.

„Mes turėtume tokį specialistą patys paruošti, jis paskui atidirbtų dvejus trejus metus mūsų įstaigoje. Bet pagal dabartinę praktiką neįmanoma pasirašyti ilgalaikių sutarčių. O mokslai įstaigai atsieitų labai brangiai, – su situacija supažindina medikas, pridurdamas, kad šiuo klausimu buvo kreiptasi į rajono savivaldybę. – Prašėme, kad skirtų dalį ar visą finansavimą už rezidentų studijas iš rajono biudžeto. Galė-

2021 NR. 2 (14)

II. Jubiliejai

Magnolijai, kaip ir žmogui, reikalinga meilė ir priežiūra.

Šventiškos šypsenos.

Šventės dirigentas – charizmatiškasis atlikėjas Liudas Mikalauskas.

TAUROSTA tume pasiruošti specialistų savo įstaigai. Bet gavome palaiminimą ruošti gydytojus ateičiai savo įstaigos lėšomis. Šiuo metu turime tik vieną iš mūsų biudžeto finansuojamą rezidentę, daugiau galimybių investuoti į gydytojų ruošimą Jonavos rajonui ligoninė neturi“, – mintija V. Kačiušis. Anot jo, jei nebus imamasi priemonių paruošti daugiau rezidentų ir sudaryti sutartis, kad specialistai dirbtų Jonavoje, ateityje gali nunykti kai kurie paslaugų profiliai. Tačiau laikinai direktoriaus funkcijas atliekantis gydytojas pasidžiaugė, kad savivaldybės lėšomis yra kompensuojamos gydytojų ir slaugytojų kelionės išlaidos. Jis pabrėžė, kad kuo toliau, tuo mažiau yra gydytojų, ieškančių darbo Jonavoje, o ligoninėje jaučiamas didelis gydytojų stygius. Įstaigai reikia kardiologo, neurologo, vidaus ligų gydytojo, endoskopuotojo, gatsroentorologo, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo. Stokojama slaugytojų, nerimą kelia didelė jų kaita. V. Kačiušio teigimu, situacija yra įtempta ir neaiški. Kai kurie darbai dėl savo specifikos nėra patrauklūs, gal susidaro per didelis darbo krūvis, slaugytojos jaučia įtampą, nepakankamą darbo įvertinimą. Matyt, tai ir yra darbuotojų stygiaus bei kaitos priežastys. „Problema aštrėja. Mes nuolat turime laisvų tiek gydytojų, tiek slaugytojų etatų“, – sako jis.

NESIBAIGIANTYS REMONTO REIKALAI Ligoninės remontas, be perstojo trukęs keliolika metų, šiemet baigėsi Vaikų ligų skyriuje. Tačiau, V. Kačiušio teigimu, penkto aukšto, nuo kurio remontas prasidėjo, būklė jau šiandien yra nepatenkinama, be to, tuomet buvo apsiribota tik apdailos darbais, neatnaujinant inžinerinių tinklų. Nuo atlikto remonto pradžios jau nusidėvėjo sienos, taigi Pirmąjį terapijos skyrių jau reikia remontuoti iš naujo. Laikinasis ligoninės direktorius nepatenkintas ir pagrindinio korpuso renovacija. Jo nuomone, panaudotos technologijos ir darbai nebuvo aukštos kokybės. Tai rodo pradėjusios kristi plokštės, spalvą pakeitę dažai. Nebuvo apšiltintos sienos. „Tai butaforinė renovacija. Tik laiko klausimas, kada atsiskleis kiti renovacijos „ypatumai“, – sarkastiškai kalba V. Kačiušis.

2021 NR. 2 (14)

Maloniai nuteikia sutvarkyta teritorija aplink konsultacinę polikliniką, Vaikų ligų bei Priėmimo skyrius. Bet įstaigos estetika tuo nesibaigia. Yra parengtas visos teritorijos rekonstrukcijos planas, o kol kas įgyvendintas tik vienas etapas. Visa kita dar laukia ateityje. Sakykime, netoleruotina situacija ties Akušerijos, Slaugos skyrių prieigomis, kurias būtina kuo skubiau sutvarkyti. Pašnekovas pabrėžia, kad ligoninės, PSPC, Greitosios medicinos pagalbos stoties teritorijos užima labai didelį plotą. Kadangi jos sudaro visumą, todėl siekiama, kad visus – tiek darbuotojus, tiek pacientus – pasitiktų jauki, pasitenkinimą kelianti erdvė.

REGIONINIO CENTRO IDĖJA Žvelgdamas į įstaigos ateitį, vadovas mano, kad Jonavos ligoninė galėtų būti tam tikro, galbūt siauro, profilio regioniniu centru. Medikų bendruomenė jau turi analogišką patirtį – Lietuvą užklupus koronaviruso pandemijai, Jonavoje buvo atidarytas COVID skyrius, kuriame gydėsi ne tik mūsų krašto gyventojai, bet ir pacientai iš Kėdainių, Kaišiadorių, Raseinių, Kauno. „Funkcionavo tikras kovidinis regioninis skyrius. Ir susitvarkėme, – prisimena direktoriaus pavaduotojas. – Būdami, pavyzdžiui, vaikų ligų, akušerijos-ginekologijos ar net kai kurių chirurginio profilio paslaugų centru, galėtume teikti paslaugas Kėdainių, Ukmergės, Kaišiadorių, kitų rajonų pacientams.“

II. Jubiliejai

Jonavos ligoninė visoje Lietuvoje garsėja puikiais kraujagyslių chirurgijos specialistais, į kuriuos pagalbos kreipiasi žmonės iš visos Lietuvos. „Galėtume orientuotis į kraujagyslių procedūras. Neabejoju, kad perspektyvoje suformuotume darbo schemą, specializuotumės vienoje srityje ir tas paslaugas teiktume platesniu mastu. Kol kas, iškilus tam tikriems sutarties niuansams su Teritorine ligonių kasa, nerimaujame, kad galime prarasti galimybę teikti aptartas paslaugas“, – neslepia apmaudo pašnekovas.

ARTĖJA LIGONINIŲ TINKLO PERTVARKA Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerija planuoja itin radikalią ligoninių tinklo pertvarką. Turimais duomenimis, Lietuvoje liktų tik kelios regioninės ligoninės (dabar yra 11). Sunku nuspėti, ar Jonavai pavyktų išsaugoti dabartinį lygį, nes įvedami kriterijai liudija ne mūsų naudai. Vienas jų – atstumas iki platesnio profilio paslaugas teikiančios ligoninės ir jos pasiekimo trukmė. „Vadinasi, turėtume savo pacientus siuntinėti į aplinkines ligonines. Tarkime, iš vieno Jonavos krašto – į Kauną, iš kito – į Kėdainius, iš trečio – į Ukmergę. Keista, kad taip mechaniškai suskirstoma Lietuvos teritorija į tam tikrus sektorius, kuriuos pasiekti galima per tam tikrą laiką. Kažkodėl paciento sveikata ir būklė lieka nuošalyje“, – svarsto pašnekovas. V. Kačiušis išvardija keletą argumentų, kodėl Jonavos ligoninė turėtų išsaugoti regioninį lygį. Pirma, Jonava – devintas miestas pagal dydį visoje šalyje. Būtų teisinga vertinti vietos gyventojų sumokamus pajamų mokesčius ar net generuojamą rajono BVP procentą, patenkantį į respublikos biudžetą. Be to, laikinasis įstaigos direktorius įžvelgia ir keletą specifinių Jonavos bruožų: tai – pramoninis rajonas, kuriame veikia „Achema“, viena didžiausių įmonių Baltijos šalyse, Rukloje įsikūrusi NATO bazė, dislokuoti keli kariuomenės vienetai, Pabėgėlių priėmimo centras, kuris pastaruoju metu itin plečiasi. Negana to, Jonava yra tranzito magistralių koridorius – patogus susisiekimas automobiliais, geležinkeliu. Antra vertus, tai perspektyvus miestas, kuriame jaunos šeimos gali gauti visas reikiamas paslaugas. Jas

garantuoja vaikų lopšeliai-darželiai, mokyklos, kultūrinės įstaigos, bibliotekos ir t. t. Derėtų priminti, kad Jonava – sportą puoselėjantis miestas su Sporto arena, dviračių takais, kita jaunimui patrauklia infrastruktūra. V. Kačiušio nuomone, jei čia neliktų normalios sveikatos priežiūros įstaigos, t. y. visavertes paslaugas teikiančios ligoninės, sumenktų Jonavos įvaizdis. „Mūsų pareiga – teikti paslaugas ir atlikti savo darbą pagal ligoninės misiją, numatytą įstatuose. Mes tik galime perduoti savo lūkesčius dėl ligoninės ir viso Jonavos rajono sveikatos apsaugos sistemos ateities rajono politikams. Nebijome permainų, naujovių ir

TAUROSTA prasmingų reformų. Esame įsitikinę, kad gydymo įstaigos perspektyvą, kokios ligoninės reikia rajonui, turėtų vertinti rajono vadovai, Tarybos nariai, gavę rinkėjų pasitikėjimą ir žinantys gyventojų lūkesčius. Mes, medikai, esame įsipareigoję teikti kokybiškas, savalaikes, efektyvias paslaugas. Bet jų prieinamumas, kiekis po numatomų reformų gali reikšmingai pablogėti. Būtent todėl tikimės rajono politikų, steigėjų pastangų išsaugoti poreikius atitinkančią ligoninę“, – samprotauja ligoninės direktoriaus pavaduotojas V. Kačiušis.

STEIGĖJO POZICIJA Nauja reforma, susijusi su ligoninių tinklo pertvarka, nerimą kelia ir rajono savivaldybės merui Mindaugui Sinkevičiui bei jo komandai. Pasak rajono vadovo, kuriam patikėtos Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento pareigos, savivaldybei rūpi ligoninės likimas ir reformų rezultatas, susijęs su visos šalies įstaigų kontekstu. Tačiau vietos valdžia, būdama gydymo įstaigos steigėja ir dalininkė, nėra visagalė, nuo kurios priklauso gydymo įstaigos ateitis, nes tiek Pirminės sveikatos priežiūros centro, tiek ligoninės politiką, susijusią su atliekamomis paslaugomis, jų finansavimu, formuoja valstybė. Savivaldybės galioje rūpintis patalpų remontu, įsigyti įrangos, kuri atvertų galimybių teikti naujas paslaugas. Pernai savivaldybės indėlis užtikrinti gydymo įstaigos reikmes sudarė daugiau kaip pusę milijono eurų. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), skelbdama naujas reformas, akcentuoja, kad permainų tikslas – geros kokybės paslaugos ir jų prieinamumas. Suprantama, kiekvienas pacientas, ištikus bėdai, nori gauti kvalifikuotą medicinos pagalbą. Tačiau ministerijos strateginiuose planuose numatyta panaikinti Jonavos ligoninėje veikiančius akušerijos, traumatologijos, vaikų ligų, intensyviosios terapijos ir reanimacijos profilius, minėtų specialybių Konsultacinės poliklinikos gydytojų konsultacijas, paliekant tik siaurą terapijos profilį. Rajono vadovas pabrėžia, kad jam nepriimtina SAM pozicija, kai svarbiausiu kriterijumi laikoma

2021 NR. 2 (14)

viena valanda, per kurią žmogus galėtų pasiekti artimiausią gydymo įstaigą. Kažkodėl neatsižvelgiama į tai, kad mūsų rajone yra „Achema“, Ruklos pabėgėlių priėmimo centras, Ruklos poligonas ir t. t. „Stebėdami Sveikatos ministerijos užmojus, nelabai suprantame, kodėl šių paslaugų Jonavos ligoninėje nebeliktų? Tai kelia nerimą ir nereikia manyti, kad sprendimą paliksime savieigai ir lauksime, kol bus paskelbtas ministerijos verdiktas“, – akcentuoja meras M. Sinkevičius.

II. Jubiliejai

MININT KONSTANTINO BOGDANO 95-ĄSIAS GIMIMO METINES

ŽMOGUS – PRALENKĘS LAIKĄ Kazimieras MACKEVIČIUS, Vilniaus krašto bajorų sąjungos garbės vadas, Žeimių krašto geradaris – 2018 m.

Konstantinas Bogdanas buvo Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) senato narys, Vilniaus krašto bajorų sąjungos (VKBS) legitimacijos ir VKBS vadas, Šv. Vaitiekaus Adalberto ordino garbės riteris, Šv. Kazimiero ordino riteris ir vienas iš šio ordino sig natarų. Nesiruošiu analizuoti Konstantino darbinę, kūrybinę veiklą, stengsiuosi pažvelgti kraštiečio akimis į jo ryšius su tėviške, bajorija bei visuomeninėmis organizacijomis, kurių nariais mes buvome. Kūrybingumas, išskirtinis profesionalumas, aktyvi visuomeninė veikla K. Bogdaną lydėjo visą gyvenimą. Jis buvo „bogdaniškai“ nuoširdus, šmaikštus – toks ir išliko gyvas mūsų, bajorų, širdyse bei prisiminimuose. Valdė ne tik šmaikštų žodį, bet ir aštrią plunksną. Rašė straipsnius į „Lietuvos bajoro“ žurnalą apie heraldiką, jos istoriją, vystymąsi bei reikšmę LBKS (Nr. 1, 1995 m. ir Nr. 2, 1996 m.). Publikacijų būta ir kituose žurnaluose. Esu nufilmavęs nemažai medžiagos, kurioje Konstantinas argumentuotai, šmaikščiai apibūdina to meto įvykius, pagarbiai kalba apie Lietuvos bažnytinę hie rarchiją, Šv. Vaitiekaus Adalberto ordino susitikimą su Kauno vyskupu Sigitu Tamkevičiumi ir arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu. Taip pat įamžinau, kaip per mano 55 metų sukaktuvių minėjimą Žeimių bibliotekoje Konstantinas pasakojo apie Šv. Kazimiero ordino įkūrimą, jo ištakas, pirmuosius signatarus. Konstantinas buvo vienas iš jų. Degė dideliu noru įkurti pasaulietinį lietuvišką

Bronzinis Konstantino Bogdano bareljefas. Autorius – Kęstutis Krasauskas.

ordiną, kuriame galėtų dalyvauti visuomeniškai aktyvūs žmonės, nebūtinai bajorai. Kiekvienas turėtų surasti savo kelią į ordiną, darydamas gerus darbus. Popiežius per Nuncijų palaimino šį ordiną, o Konstantinas sukūrė vėliavą, spaudą su Vyčio ženklu. Ne mažiau įdomi filmuota medžiaga apie Šv. Adalberto ordino narių išvyką į Čekiją, kur 1000 metų senumo bažnyčioje, kurioje kunigavo šv. Vaitiekus Adalbertas, K. Bogdanas buvo įšventintas į ordino garbės riterius.

TAUROSTA

Kūrėjas – savo dirbtuvėse, 2008 m.

Pokalbiai K. Bogdano studijoje, 2008 m.

Minint grafų Kosakovskių (herbas „Korwin“), Jonavos miesto įkūrėjų atminimą ir Jonavos 250 metų jubiliejų, Konstantinas atidengė atminimo lentą, sukurtą šiai progai. Tą iškilmingą dieną K. Bogdanas padovanojo savo pypkių kolekciją Jonavos kraštotyros muziejui. Esu nufilmavęs šiuos istorinius įvykius. Lietuvos visuomenė, bibliotekų skaitytojai trokšdavo išgirsti Konstantino žodį. Su juo ir kitais bajorais vykdavome pristatyti mano fotografijų parodos ir knygosalbumo „Tarpukario bajorai fotografijose“. Išvykos dalyviai pristatydavo Bajorų sąjungą, aš – parodą ir knygą, o Konstantinas pasakodavo apie savo kūrybinę veiklą, giminės šaknis, Šv. Kazimiero ordiną. Jo protėvių fotografijos taip pat būdavo eksponuojamos parodoje. Konstantinas visada su savimi turėdavo „fleškutę“ užpiltinės, kurios duodavo paragauti tik grįžtant į Vilnių. Tarsi teisindamasis sakydavo: „O jeigu man širdis sustreikuos, reikės sužadinti.“ Kartais „stimuliatoriaus“ – pagal paslaptingą receptą

2021 NR. 2 (14)

K. Bogdano 80-metis. Sveikina žeimiškiai A. Narkevičius, L. Mockus, F. Pilipavičius, P. Dailidė.

II. Jubiliejai

nes. Žeimių dvare pakeliama vyno taurė, prisimenant tėviškę, telkšantį ežerėlį, Lankesos upelį, kuriame Konstantinas su broliu Aleksandru mėgdavo žvejoti. K. Bogdano šeimoje buvo skiepijamos šios vertybės: garbė, tiesa, orumas. Kaip ir daugelis šio krašto vaikų, Konstantinas mokėjo dvi kalbas: lietuvių bei lenkų. Šeimoje buvo įprasta, kad vyresnieji globojo mažesniuosius, o šie buvo dėmesingi vyresniems. Konstantinas iš motinos mokėsi pasiaukojimo ir kantrybės, iš tėvo – ryžto ir sumanumo, iš draugų ir kolegų – tarpusavio supratimo, elegancijos. Ar įsiamžino Konstantinas savo meniniais darbais Žeimiuose? Ar kraštiečių deramai prisimenamas? K. Bogdanas savo skulptūra įamžino kraštietį Abraomą Kulvietį, o Žeimiuose, priešais bažnyčią, atidengtas biustas architektui Vaclovui Michnevičiui (herbas „Lapė“), suprojektavusiam Žeimių bažnyčią ir apie 20 kitų maldos, taip pat Rusų dramos teatrą, Halės turgavietę Vilniuje bei daugelį įvairių privačių statinių. 1977 m. Žeimiuose atidengtas K. Bogdano sukurtas paminklas žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės. brandintos „bogdaninės“ – būdavo nešiojamasi ir lazdoje. Atsukus jos viršutinę dalį, turinys pagerbdavo gomurį. Konstantinas buvo džentelmenas, gerbė ir mylėjo moteris, susitikęs bučiuodavo ranką, pažerdavo komplimentų, pasakydavo gerą žodį. Kokios bajorų šventės be šokių? Užgrojus valsą, Konstantinas mesdavo lazdą ir įsisukdavo į šokių sūkurį. Kuriant paminklą mūsų raštijos pradininkui, kultūros veikėjui Abraomui Kulviečiui (1510–1545), skulptoriui iškilo dilema – kaip turėtų atrodyti Kulviečio rūbai, ypač galvos apdangalas? Į namus Konstantinui pristačiau per 20 meno albumų, knygų, graviūrų, kuriose atsispindėjo to amžiaus mados, žmonių laikysena. Peržiūrėjęs daugybę vaizdų, jis pagavo skulptūros „kampą“. Tai rodo, kad menininkas siekė autentikos, kūrinio gyvybingumo. Pasak Konstantino, didesnio ir žymesnio žmogaus, kaip Kulvietis, Jonava neturi. Beje, menininkų nuomone, A. Kulviečio skulptūra – viena geriausių Lietuvoje. Bogdanų šeima neužmiršta savo gimtinės. Bažnyčioje, kurioje buvo pakrikštytas Konstantinas, o po to paaugęs patarnaudavo šv. Mišiose, aukojama už gimi-

K. Bogdanui suteiktas Jonavos garbės piliečio vardas (vėliau jis tapo ir Biržų miesto garbės piliečiu). Įamžinant kūrėjo atminimą, 2012 m. priešais bažnyčią suformuotas skveras ir atidengtas paminklinis akmuo skulptoriui atminti. Minint Žeimių miestelio 655-ųjų metų jubiliejų (2018 m.) mano ir Žeimių seniūno Fausto Pilipavičiaus iniciatyva buvo atidarytas memorialinis K. Bogdano muziejus, kurio vietą žymi skulptoriaus mokinio Kęstučio Krasausko sukurtas bareljefas. Muziejuje saugoma įvairiapusė K. Bogdano gyvenimo ir kūrybos istorija, taip pat jo pypkių kolekcija (perkelta iš Jonavos krašto muziejaus), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kopija (originalas yra Žalgirio mūšio muziejuje, Lenkijoje, dar viena kopija – Valdovų rūmuose. Minint K. Bogdano 95-ąsias gimimo metines, Vilniaus krašto bajorų sąjungos, Šv. Kazimiero ordino, Konstantino plačios giminės, taip pat mano pastangomis ir iniciatyva Žeimių dvare 2021 m. rugsėjo 25 d. atidengta paminklinė lenta, kurioje pažymėta, kad Žeimių dvare gimė ir gyveno broliai: Aleksandras Bogdanas (1919–1973 m.), muzikas, pedagogas. Konstantinas Bogdanas (1926–2011 m.), skulptorius, Jonavos ir Biržų rajonų garbės pilietis.

TAUROSTA

TĖVIŠKĖS PRISIMINIMAI

MANY ESI GYVA, GIMTINE J]v»¿TGU u]v]u A P]uv& P]¿]ol}lv&iU Ą˛}o¿]˛¿ Plo&i T&}vl¿˙} K˙˛]U t B»]oI˛]»]}u˛]} Blv¿XXX Blv¿XXX

VvM]Rv]]»&P]u&ıæ uXPo}l& ]v&˙iXJ]l]o]]P]}M]Rv]]¿ ]P]]¿P]u]v&UP˙v]}]L}l& &K]l]¿UGP&UPo}l&UU˛u]l]} l]u}UB˛¿˙o]vl&iUv&i Š]o¿v]»v]i}iXJ]}]P˙v]ul U]vu]u}o]]]u]]uX Jo]i]v]}P]u]v]}}P}& l}]˙}l»˙ov]u l]˙}i¿]XN}oP]l}]o˙]l} ]o&U]v}iv]}P]uv&PuU l]vuoeU]ovP˙˙&UP¿Ul l]l]vluo]˛eu]U lvPuov]v]l]Ul}v l]P]uv&l]XXXT]&]l& loUvl}iu]]v]vo]X

2021 NR. 2 (14)

III. Tėviškės prisiminimai

***

]lG A uP}˛]

O»lu]vPu}l

P]vl]]]G

S˛]&i}Po}vo&}l]

]l]G A ]¿]]¿˛]]

N]i}lUl]U

I]o]}i}uvXXX

N]lu˙&}v]l˙XXX

Š]ou]]i}lo]PP˛]X

M]o&o&u]&i}Uo&i}

I&iXXX

Ll]¿o]

N&i]U}}

Pl]}uUl]}u]

Po]˛]}lo&uvlo}

I˙l}olo]]}]

P}PoU]]l]}]oU

Ivlv]]P]]

I˛}o¿o&veX

]& Ž i]lov]¿

K&i}o˙}uUvPu]˛u

Vo]]o]XXX

N}u&o]]o]}]o&o]¿X

Iu˛˙o]U]]}

Ko}i}l]o]ul}i}u

Go}v]]v¿˛]]

M&vo]}]

Aou&i}UPP&i}Ul&i}o]] Il˛ll˙]v}&i}XXX

***

Rvl&lv]¿˛}o˙v]

P˙v&l˛]o˙]]

P˙v&Po}v]l

Al]Po}&]o]&l}

R&o]lv&

I]}o}u]Po}

I]o]}i}o]oGlvl

N]&i]o]l]}o]v&

P˛]Ul˛]]U]]]XXX

Al]v}Uu]v}UP]]v} G]u}i]o&}U

***

O]i}o]P&Ul]&]˛]&

N]o]GvP˛]P˛&u]

L]u&l&˛˙

Tl&&io]˛]&o]¿

I˙&i}Pvluv&o]]XXX

V]l&i˛o]v]]

T˙o]]]l&]&

Mo]]Po]ou˛]P&o]]

Bovlo}»l}

Ii}i}PXXX

O]i}]l]ou]vP]]}]]

N}P&oGVvVlG

Pol&]˛]}P]

T}l]l]]]P˛]

I}iG]&

S˛i}]˙˛}u&vo]U

G&&P}˛]]U]oP]XXX

˛lo]} B ˛lo}l} IvP]u}e&PouXXX U˛l}i}PP&

TAUROSTA Iv&lo}u&vo]}

***

S]P&GvP

K]o]u}P»o]]

U˛P]v}˛lXXX

IV]ov}

LvlUovl

Bo}v]P&

Lvl

U˛ovP}

Ku&o˙uviu

Bo}}o]

B]P]˛l&PXXX

T˙o]]˛]o]] KvXXX

***

T˙o]]˛]o]]

No]l]uvG

KvXXX

Š]]}l}

M]v˙U

AvPo}v

P]l&i]vU

Šov]]

N˛»l]˛l&

Sl}o]XXX

V]oX DP˙vl]uv˙ I]l˙&&iG T]P]i]v˙ll]U Do]vGv] M]uXXX P]o]l]uv˙ Mo}l}o]l] Mu}]¿ V˛]} Kl U˛u Ol]U˛}oU M»¿P]uv]¿loU V]v]vo]o]lG P}o]l}Av}XXX L]˙lUĄ˛}oUT&U Iu]vu]˙U K˙u»¿˛u&iG&] Y]XXX

2021 NR. 2 (14)

IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

„TAUROSTOS“ SVEČIAS KRAŠTIETIS

ATKAKLUS, IŠTIKIMAS, UŽJAUČIANTIS IR ĮTIKINAMAS PROF. DR. JONAS BALTRUŠAITIS Vytautas VENCKŪNAS

jonaviečiai: dr. A. Sviklas, dr. A. Ancuta, dr. S. Kitrys, kurie, pasak Jono, buvo tikri gyvenimo autoritetai, mokytojai.

Jonas Baltrušaitis gimė 1976 m. birželio 24 d. Igliaukos miestelyje, Marijampolės savivaldybėje. Tėvas, darbštus ekskavatorininkas, buvo pakviestas dirbti į Jonavos durpių įmonę. Šeima tuojau gavo butą „Lakštingalų“ mikrorajone, todėl 1981 m. persikėlė gyventi į Jonavą. 1994 m. Jonas baigė Raimundo Samulevičiaus vidurinę mokyklą ir įstojo mokytis į Kauno technologijų universitetą, Cheminės technologijos fakultetą. Fizikinė chemija – tai tas arkliukas, kuris pradėjo vežioti Joną sudėtingais chemijos ir cheminės inžinerijos pasaulio keliais. Gal sutapimas, bet ilgą laiką neorganinės chemijos katedrai vadovavo būtent

Mokymasis sudėtingu ekonominiu laikotarpiu, kai klestėjo spekuliacinė prekyba Jugoslavijoje, Vengrijoje ir kitur, daugeliui buvo nepakeliamas dėl visiškai neaiškios ateities pasibaigus studijoms. Tuo metu pagalbos ranką gabiems studentams ištiesė AB „Achema“. Gamyklos skirta stipendija buvo ir pagalba, ir užtikrinta ateitis. J. Baltrušaitis, 1998 m. pradėjęs dirbti „Achemoje“, mokslinėje eksperimentinėje laboratorijoje, pratęsė studijas magistrantūroje. Kai „Achemoje“ buvo priimtas sprendimas plėsti gamybos pajėgumus, kad būtų pagaminta kuo daugiau amoniako trąšų, teko dirbti tiesiogiai amonio salietros ir kalcio amonio salietros cechuose technologu. Darbas gamyboje užgrūdino charakterį, kuris ir taip buvo kietas, nestokojantis užsispyrimo. Su pagarba dar ir šiandien prisimenami kolegos V. Karelin, A. Vaišnoras, V. Zakarauskas, L. Vaičaitis ir kiti. Baigęs KTU magistrantūrą, jaunasis specialistas 2003 m. leidosi į drąsiausią savo gyvenimo žygį – įstojo į Ajovos universiteto (JAV) doktorantūrą. Po metų laiko į Ameriką atvyko draugė jonavietė Marija Viganauskaitė, kuri ėmė studijuoti tame pačiame Ajovos universitete. Po kiek laiko du jauni žmonės sukūrė šeimą. Amerikietiško gyvenimo tempo pagauti jie persikėlė gyventi ir dirbti į Alentauno (Allentown) miestą Pensilvanijos (Pennsylvania) valstijoje, kuri yra vienos valandos kelio atstumu nuo Niujor-

TAUROSTA Profesorius J. Baltrušaitis šiandien dirba tame pačiame universitete. Jo darbo laikas susideda iš mokslinių tyrimų (40 proc.), dėstymo studentams (40 proc.) ir visuomeninės veiklos universitete (20 proc.). Tai reiškia maksimalų atsidavimą darbui ir mažai liekančio laiko laisvalaikiui. Milžiniškas darbas yra parašyti apie 200 mokslinių straipsnių fundamentaliųjų mokslų srityje, apginti tris patentus JAV, turėti savo mokslinę laboratoriją, suburti mokslo daktarų ratą, o dar reikia pridėti finansinį apsirūpinimą, nes universitetas tik iš dalies padeda ir atsiima 65 proc. pajamų iš mokslinio darbo srities. Šiandien „Baltrusaitis Group“ tyrimų grupė yra tvarios inžinerijos, švaraus vandenilio, šaltosios plazmos ieškojimų kelyje. Nepamiršta ir trąšų gamybos chemija, kur matoma didžiulė ekologinė problema – energetikos atskyrimas nuo chemijos, naujos sampratos molekulinių darinių kūrimas atsisakant brangių klasikinių cheminių procesų.

Su žmona Marija daktaro laipsnio inauguracijos dieną, 2007 m. birželio 23-iąją.

ko. Čia, Lehigh universitete, Jonas dirba su Marija, kuri dar Ajovoje tapo ekonomikos mokslų magistre, pedagoge. Kodėl Lehigh universitetas? JAV aukštojo mokslo sistemos reikalavimai diktuoja, kad į mokslinių tyrimų pasaulį galima įžengti tik konkurso tvarka. Taigi J. Baltrušaitis ten laimėjo konkursinę vietą. Jis varžėsi su daugiau nei 150 mokslų daktarų iš viso pasaulio ir tapo docentu, pradedančiuoju profesoriumi (asistant professor). Kitas mokslinės karjeros žingsnis – po penkerių metų, kai moksliniai tiriamieji darbai, straipsniai gauna mažiausiai penkiolika tos srities mokslininkų pozityvių atsiliepimų iš įvairių institucijų. Nuoseklus, kartais alinantis darbas dviem kryptimis – pedagoginės ir mokslinės – davė rezultatų. 2019 m. J. Baltrušaičiui suteiktas profesoriaus (associate professor) vardas. Profesoriaus pareigas einantis mokslininkas turi rengti mokslininkus, dėstyti studentams, vykdyti mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir jiems vadovauti, skelbti tyrimų rezultatus. Profesoriaus vardas pažymi užimamas pareigas bei vadovavimą moksliniam skyriui.

2021 NR. 2 (14)

Šiandien tam, kad būtų patenkinti poreikiai žmoniją aprengti, pamaitinti, sukurti pagalbinius mechanizmus įvairioms veikloms, labai daug dirbama JAV, ir toje mokslinio pasaulio konkurencinėje kovoje laimi protingiausi bei stipriausi. Tai ir yra civilizacijos judėjimo tobulybės link mechanizmas. Paklaustas, kaip žiūrima į visuotinį perėjimą nuo vidaus degimo variklių prie elektros, profesorius atsakė paprastai – tai ateities modelis, bet jis nėra tobulas. Tobulesnis yra vandenilinis variklis, atveriantis visiškai naują požiūrį į energetiką. Šią vasarą Jonas ir Marija su vaikais Vincentu (7 m.) ir Adomu (16 mėn.) vasarą praleido Lietuvoje, daugiausiai Jonavoje. Čia traukia ir giminės, ir gamta. Nostalgijos savo kraštui nelieka, kai Baltrušaičiai pasistengia jį „apeiti“ – „atlėkti ir aplėkti“ visus, kam yra brangūs ir kurie brangūs jiems patiems. Kaip sako Jonas, pasaulis toks mažas – Alentaunas yra tik viena valanda iki Niujorko ir penkiolika valandų iki Jonavos. Alentaunas ir Jonava yra labai skirtingi miestai skirtingose šalyse. Alentaunas – postindustrinis Rytų Pensilvanijos miestas, kuris prieš 30 metų prarado savo pagrindinį rėmėją – plieno gamyklą. Darbdavys, kuris samdydavo ištisas kartas, išgaravo vieną 1993

IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis

metų dieną kaip dūmas, nes gamyba buvo perkelta į Kiniją. Net Billy Joel sukūrė dainą apie Alentauną. Taigi darbai ir žmonės turėjo keistis. Kur anksčiau gyveno vietiniai Pensilvanijos darbininkai, šiuo metu yra didelė vadinamųjų latinas ir Puerto Rico populiacija. Beje, netgi Lehigh universitetas, įkurtas Asa Packer 1865 metais, buvo glaudžiai susijęs su plieno gamykla „Bethlehem Steel“. Nors privatus universitetas suteikia gerai mokamą darbą, miestas vis dar jaučia buvusio pagrindinio darbdavio praradimą. Dabartiniais laikais pagrindiniu darbdaviu tapo sveikatos priežiūros institutas, vadinamas Lehigh Valley Health Network, kitaip sakant, ligoninė su padaliniais. Ji reikalinga, nes teritorija gana tankiai apgyvendinta. „Kadangi gyvename klasikinį priemiesčių gyvenimą, jis ir skiriasi nuo Jonavos, ir nesiskiria. Pensilvanijoje daug natūralios gamtos, bet kad iki jos nukakti, reikia sėsti į mašiną, nes kelkraščiuose šaligatvių nėra. Dažnai su sūnumis važiuojame į upėtakių veisyklą ir ten einame pabėgioti prie upės arba maudomės kitose upėse, kurių labai daug aplinkiniuose parkuose. Ir būdami Jonavoje kiekvieną dieną bėgiodavome aplink tvenkinius. Jaučiau atgaivą ir atsinaujinimą, pasisveikindavau su visais išėjusiais pasivaikščioti, o pirmajame tvenkinyje (ne trečiajame, kaip klaidingai jie sunumeruoti Jonavoje) su vaikais maudydavomės, – pasakoja Jonavoje viešėjęs J. Baltrušaitis.

Su tėvais Stasiu ir Eugenija Baltrušaičiais pas Vincento senelius Lodiškės kaime, Kazlų Rūdos savivaldybėje, 2014 m.

Skaniausia pas močiutę.

Alentaune mėgaujuosi maisto įvairove, nes verslūs imigrantai yra įkūrę nedidelių restoranų. Pastaruoju laiku ypač pamėgome afganistaniečių virtuvę. Bet ir Jonavoje širdis atsigauna, nes kiekvienoje parduotuvėje gali nusipirkti juodos duonos, geriamųjų jogurtų, mineralinio vandens, traškučių „Estrella“, kurių JAV nėra. Šią vasarą sugrįžęs į gimtąjį miestą, apsistojau „Lakštingalose“ ir supratau, kad žmonių svetingumas ir gerumas yra universalus. Išeinu padirbėti prie laiptinės, ir visi kaimynai mielai bendrauja arba kviečia pietų. Alentaune atstumai didesni, bet artimiausi kaimynai prižiūri namus, nušienauja žolę, kai keliaujame. Su vaikais kiekvieną dieną einame pas kaimynus į baseiną. Taigi žmonės yra vienodi. Tiktai mano šuo nedraugauja nė su vienu vietiniu gyventoju, o vakarais vaiko lapes, zuikius, kojotus ir stirnas.“

Trexler parke netoli Alentauno. Iš kairės: žmona Marija, sūnūs Adomas ir Vincentas, šuo Siera, 2021 m.

TAUROSTA

2021 NR. 2 (14)

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

IŠ 35-ERIŲ METŲ VEIKLOS ARUODO Irena NAGULEVIČIENĖ, „Šaltinio“ klubo garbės pirmininkė

RESPUBLIKINIŲ SUEIGŲ TIKSLAS Nedidelis literatų būrelis, veikęs bibliotekoje, kuri buvo įsikūrusi dabartiniame Krašto muziejaus pastate, per dešimtmečius augo, puoselėjo lietuvišką žodį ir tapo Jonavos rajono poezijos klubu „Šaltinis“, įregistruotu Registrų centre. Turint tokį statusą jau buvo galima rašyti projektus ir teikti vertintojams dėl finansavimo. Ši visuomeninė organizacija, dabar įvardijama kaip asociacija, turėjo ne vieną tikslą. Bendraminčių komanda susibūrė ne tik tam, kad paskaitytų savo eilėraščių savame rate, vienas kitą „papešiotų“ ar pasveikintų jubiliejinių gimtadienių proga. Vietos kūrėjams norėjosi pasidalyti savo dvasiniu pasauliu su rajono bendruomene, surengti jai poezijos švenčių, kuriose galėtų pabendrauti su klubo nariais, pakviestais aktoriais ar profesionaliais poetais, kitų rajonų kūrėjais, pasiklausyti vietos ar atvykusių muzikantų koncertų. Tvirtai tikėjome, kad tokios respublikinės sueigos sulauks jonaviečių dėmesio ir teigiamo įvertinimo.

Šiemet Jonavos rajono poezijos klubui „Šaltinis“ sukako 35-eri. Sambūrio veiklos sukaktis buvo paminėta rugpjūčio mėnesį poezijos ir muzikos šventėje.

Pirmieji renginiai buvo organizuojami buvusios Statybininkų mokyklos erdviame kiemelyje. Kiekvienais metais nušurmuliuodavo dvi šventės – „Kai žied lapiais sninga“ ir „Palydėkim rudenį“, į kurias susirinkdavo labai daug klausytojų. Po keliolikos metų renginiai pervardyti į „Pavasario valsą“ ir „Rudens preliudiją“.

TAUROSTA

GARBŪS SVEČIAI Į „Šaltinio“ kvietimus dalyvauti Jonavoje organizuojamose šventėse teigiamai atsiliepė poetai Rimgaudas Graibus, Stasys Stacevičius, Vytautas Kaziela, Alfas Pakėnas, Petras Keidošius, Vladas Vaitkevičius, Dalia Teišerskytė, Kęstutis Navakas, Viktoras Rudžianskas, kiti žinomi poetinio žodžio puoselėtojai. O į šventes atvykę aktoriai pristatydavo ne tik mūsų šalies kūrėjų poeziją, bet kartais skaitydavo ir klubo narių kūrybą. Draugystė su aktoriumi ir režisieriumi Petru Venslovu, prasidėjusi dar praėjusio

2021 NR. 2 (14)

šimtmečio pabaigoje, tęsiasi iki šių dienų. 2019-aisiais jam suteiktas Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ garbės nario vardas. Neišdildomų prisiminimų paliko susitikimai su Virginija Kochanskyte, Henriku Kurausku, Dalia Michelevičiūte, Undine Nasvytyte, kitais. Aktorius Tomas Vaisieta į šventes atvykdavo ne vienas, dažniausiai atsiveždavo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininką Juozą Dingelį, neabejingą poetiniam žodžiui ir muzikai. Pasibaigus renginiui, abu taip gražiai užtraukdavo lietuvių liaudies dainas, kad virptelėdavo net ir kiečiausia širdis.

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

DRAUGYSTĖ SU BENDRAMINČIAIS

Jubiliejaus proga sveikina seni ir ištikimi draugai – Elektrėnų literatų klubas „Strėva“ (vadovė Vilija Dobrovolskienė).

Spalvingieji ir iškalbūs – Kėdainių literatų ir menininkų sambūris „Vaivorykštės tiltai“ (vadovė Alma Jociuvienė).

I. Nagulevičienės kraštiečiai – Pakruojo literatų draugija „Židinys“ (vadovė Edita Kurauskienė).

Kiekvieną šventę papildydavo kūrėjai iš kitų rajonų. Daugelį metų jonaviečiai artimai bendravo su Ukmergės literatais, kuriems vadovavo bibliotekos direktorė Valerija Židonienė, Anykštėnais iš „Marčiupio“ klubo ir muzikantu Vidmantu Plėta. Iš atminties neišdils Kauno rajono Rokų kultūros namų „Polėkio“ meninio žodžio puoselėtojai su vadove Danute Paršeliene, susitikimai su „Varsnos“ klubo nariais iš Kėdainių (vadovė Genovaitė Sereikienė), Vilainių kultūros centre (Kėdainių r.) organizuojamos šventės ir keli kartu su šaltiniečiais pasodinti ąžuoliukai. Draugiški ryšiai plėtėsi ir į kitus Lietuvos kampelius. Nuostabiu bičiuliu iki šiol tebėra Elektrėnų literatų klubas „Strėva“, vadovaujamas Vilijos Dobrovolskienės. Draugystė tęsiasi su Pakruojo literatų draugijos „Židinys“ kūrėjais, kuriems vadovauja Edita Kurauskienė. Prieš kelerius metus draugystė užsimezgė su Kėdainių literatų ir menininkų draugija „Vaivorykštės tiltai“, vadovaujama Almos Jociuvienės. Jonaviečių eilėraščiai skambėjo Kupiškio ir Šakių, Vilniaus ir Kaišiadorių, Šiaulių ir Kelmės, Prienų ir Raseinių rajonuose, Marijampolės ir Rozalimo kraštuose. Jonavos „Šaltinio“ klubo nariai savo kūryba dalijosi Ruklos mokomajame pulke, Algirdo batalione, Pakruojo dvare Šiaurės Lietuvos kūrėjų sueigose, Ukmergės rajone, fotomenininko ir poeto Albino Kuliešio organizuojamose Žolinės šventėse, Kazimiero Jakučio atlaiduose Pagulbyje (Molėtų r.). Juozo Žitkausko dėka jonaviečių poezijos posmai skambėjo Vilniaus mokytojų namuose, A. Pakėno iniciatyva surengtas susitikimas Kaune, Maironio muziejuje, 2007-aisiais Jonavos poetai savo poeziją skaitė politikams Lietuvos Respublikos Seime.

TAUROSTA

SAVAME KRAŠTE

IŠLIEKAMOJI VERTĖ

Klubas „Šaltinis“ gerbiamas bei laukiamas ir mūsų rajono seniūnijose. Antrą dešimtmetį poetų eilės nuskamba Čičinų kultūros centre organizuojamame vakare „Laiškai rudeniui“ (vadovė Loreta Ratautienė). Kelerius metus jonaviečių sukurti posmai deklamuoti Užusalių kultūros centro poezijos ir muzikos vakaruose, kuriuos organizuodavo Vitalija Šatkienė. Deja, įstaigą performavus į daugiafunkcį centrą, vietos poezijai nebeliko. Užgesus Petro Vaičiūno gimtadienio minėjimams jo sodybos kieme Piliakalniuose (Šilų sen.), iniciatyvą į savo rankas perėmė Panoterių kultūros centras (vadovė Janina Adomaitienė) ir bendruomenė (pirmininkė Audronė Gruodienė). Šių aktyvių moterų dėka „Šaltinio“ nariai kviečiami savo posmais pagerbti kraštietį poetą Panoterių erdvėje. Su Šveicarijos bibliotekos klubu „Prie kavos“, kuriam vadovauja Marytė Tereibeizienė, bendri renginiai šurmuliavo ne tik rajono seniūnijų kultūros centruose, bet ir už Jonavos savivaldybės ribų.

Per visą šį laikotarpį į kultūros dirvą išbarstytos sėk los davė puikių rezultatų, turinčių išliekamąją vertą.

Ne kartą žodžiais iš sielos šaltiniečiai dalijosi Upninkuose, Kulvoje, Jonavos bei Bukonių maldos namuose, savo eilėraščius skaitė Sausio 13-osios renginiuose Jonavoje ir t. t. Dvi mūzos – poezija ir muzika – nuolat pinasi. Kiekvienoje šventėje koncertuodavo vis kiti kolektyvai iš įvairių Lietuvos vietovių, taip pat bendradarbiaujama ir su vietos meno mėgėjais. Klubo organizuojamose respublikinėse šventėse savo programas rodė Kulvos, Dumsių muzikantai, Šveicarijos bibliotekos klubo „Prie kavos“ dalyviai, dainomis linksmino Panoterių kultūros centro ansamblis „Pianissimo“ ir solistė Leonora Veselkienė, Jonavos KC vokalinis ansamblis „Rapsodija“, vadovaujama Edvardo Ratauto, skambėjo Saulės Imbrasaitės balsas, Janinos Miščiukaitės meno mokyklos pedagogų atliekama muzika, sukosi istorinio šokio poros, sportinių šokių „Bonus“ šokėjai. Išvykų po rajoną ir kitus Lietuvos kampelius geografija yra labai plati, visko išvardyti neįmanoma ir nereikia. Tiesiog taip gyvenome trisdešimt penkerius metus – judėdami, ieškodami ir kurdami.

2021 NR. 2 (14)

Leidybinę veiklą „Šaltinio“ klubas pradėjo mažos apimties eilėraščių rinkiniais „Provincijos balsai“ ir „Papartyno kerai“ dar XX a. pabaigoje. Vėliau kas keleri metai pasirodė penki solidūs leidiniai, supažindinantys su klubo narių kūryba: „Laiko aidas“ (2000 m.), „Lyg krintantys lašai“ (2006 m.), „Tarp praeities ir ateities. Jonava“ (2009 m.), „Sielos virpesiai“ (2016 m.), o 2020-aisiais išleistas almanachas „Už tų langų“ buvo dedikuotas Jonavos miesto 270-ies metų sukakčiai. Būtent šiame leidinyje rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičiaus, perfrazuodamas popiežiaus Pranciškaus žodžius apie Žemę, sako: „Jonava, mūsų visų bendri namai, yra tarsi sesuo, kuri mus lydi gyvenime, tarsi motina, kuri pasitinka išskėstomis rankomis. Mes patys esame Jonava.“ Skubanti laiko tėkmė į Amžinosios ramybės uostą išsivedė nemažai šventėse dalyvavusių aktorių, garsių poetų ir mūsų klubo narių. Į jų akis pažvelgsime tik nuotraukose, o susitiksime tik vartydami almanachus, kuriuose rasime pluoštelį Išėjusiųjų kūrybos – tuose eilėraščiuose atsiskleis jų mintys ir siela.

VAIRAS – JAUNOSE RANKOSE Likimas lėmė, kad 1991-aisiais man buvo patikėtos „Šaltinio“ klubo pirmininkės pareigos, kurias ėjau iki šių metų balandžio mėnesio. Laikas yra pats geriausias gydytojas ir teisėjas – kuo ilgesnė atkarpa, tuo didesnė patirtis, tuo gilesnis įvykių vertinimas. Pagaliau ateina metas, kai pamatai, kad idėjos, gimdavusios net ir naktimis, pamažu nyksta kažkur už menamo horizonto – vejiesi jas, o pasivyti negali. Ar verta lenktyniauti su laiku? Klubo pavadinimas turi atspindėti turinį ir prasmę – tekėti, ieškoti, veikti ir gaivinti. Tai gali padaryti jauni žmonės, kuriems dar prieš akis svajonės ir veikla. Jie yra tokie pat, kokie mes buvome prieš ge-

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

rą pusšimtį metų. Gal kiek maksimalistai, dėl mažos gyvenimo patirties nepasvėrę ir neįvertinę realybės. Tačiau jaunystė visada pilna polėkio ir siekių, kitąsyk gal ir suromantizuotų tikslų, bet stipri savo energija ir dvasia. Todėl sprendimas atsisakyti pirmininkės pareigų, manau, yra teisingas. Džiaugiuosi, kad naujo vadovo ar vadovės paieškos, trukusios kelerius metus, davė rezultatų. Tikiu, kad Viešosios bibliotekos renginių organizatorė Kristina Jaskūnienė, perėmusi klubo vairą į savo rankas, bus tas žmogus, kuris „Šaltinį“ papildys naujais kūrėjais, ras šiuolaikiškų ir įdomių veiklų. To ir linkiu. O visiems klubo bendraminčiams ir bendražygiams, kartu keliavusiems visą mano vadovavimo laikotarpį, tariu ačiū. Dėkoju už suteiktą garbės pirmininkės titulą – tai bene didžiausias mano veiklos įvertinimas.

Kartų kaita. Poezijos klubo „Šaltinis“ pirmininkė K. Jaskūnienė ir klubo garbės pirmininkė I. Nagulevičienė, 2021 m. rugpjūčio 6 d.

PIEŠKIME GYVENIMO DŽIAUGSMĄ Albina JEFIMENKO, klubo narė

„Reikia mokėti džiaugtis kiekviena akimirka, nes tas būties trapumas gali pabirti kaip smėlis pro pirštus. Dainuokime, šypsokimės, pieškime gyvenimo džiaugsmą!“ Tokius žodžius įrašiau į 2006 m. klubo almanachą „Lyg krintantys lašai“. Taip mes gyvenome visą klubo veiklos laikotarpį. Rašėme, spausdinome, kūrėme, dainavome, džiaugėmės ir kitiems kėlėme nuotaiką. Apkeliavome atokiausius Lietuvos kampelius, susiradome daug plunksnos brolių kitų rajonų klubuose. Patyrėme labai daug nuostabių akimirkų, susigyvenome, buvome tarsi viena šeima. Nepamirštami bohemos vakarai, skaitymai per naktį, buvimas kartu ir džiaugsme, ir netektyje. O kokie nuostabūs renginiai vykdavo Algirdo batalione! Vakarų metu eiles skaitydavo ne tik „Šaltinio“ klubo nariai, bet ir kariai – nuo eilinio iki pulkininko. Šiuos susitikimus kareiviai aprašydavo „Algirdiečio“ laikraštyje, pasididžiuodami pasakodavo laiškuose artimiesiems, kad ir jie,

TAUROSTA atliekantys tarnybą, gali ne tik klausytis kitų sukurtų posmų, bet ir padeklamuoti savo sukurtų eilėraščių. Visus gaubdavo nuoširdumas ir šiluma. Tai šiandien primena nuo laiko pageltusios publikacijos rajono spaudoje. Kurti eilėraščius paskatindavo susitikimai su atvykusiais Lietuvos poetais, kurie mums pasakydavo gerą žodį, o klubo veiklą pripažindavo kultūros dalimi. Prisimenu, kai po vieno susitikimo bibliotekoje poetas A. Čigriejus sulaikė mane už rankos ir pasakė: „Ir iš kur ištraukei tokį perliuką? Sveikinu.“ Ar tai ne paskata naujo eilėraščio gimimui? Dar ir šiandien tokie prisiminimai sielą sušildo. Gyvenome visavertį gyvenimą – kūrėme, skaitėme, džiaugėmės autorine knygele ar nauju almanachu. Tai yra didžiulis ilgametės klubo vadovės Irenos Nagulevičienės nuopelnas. Lenkiu jai galvą, dėkoju už toleranciją ir pagalbą kiekvienam, panorusiam išspausdinti savo poezijos knygelę, už jos iniciatyva išleistus visus penkis „Šaltinio“ leidinius, išvykas į kitus rajonus, respublikines poezijos ir muzikos šventes Jonavoje. Irenai prakalbus apie pasitraukimą iš pirmininkės pareigų, nė vienas klubo narys nepanoro vadovauti kūrėjams, nes suprato – jai prilygti labai sunku. Norėtųsi, kad „Šaltinis“ ir ateityje išliktų gaiviu lašu poetinio žodžio ištroškusiam žmogui. Tad ir keliaukime į priekį.

DRĄSINO PIRMININKĖS ENTUZIAZMAS Aloyzas VAZNAITIS, klubo narys Pirmiausia dėkoju buvusiai vadovei Irenai už kant rybę, gerumą ir didžiulį dėmesį klubo veiklai: buvote, esate ir būsite visada reikalinga su didžiule patirtimi ir gerais patarimais, kurių Jums netrūksta ir netruks. Asmeniškai esu dėkingas už šiltą priėmimą į klubą. Gerai prisimenu pirmą apsilankymą respublikiniame poezijos vakare kavinėje „Pas Nijolę“. Tada suteikėte galimybę perskaityti savo eilėraščių ir tai buvo pirmas viešas mano kūrybos pristatymas, puikiai prisimenu jaudulį. Nepamiršiu pirmųjų išvykų į renginius įvairiose vietose. Visose išvykose mane drąsino pirmininkės entuziazmas. Ji atkakliai skatino mane išleisti eilėraščių knygą, iki jos paraginimo man tai buvo nepasiekiama svajonė. Dabar turiu savo pirmąją knygą, kuri pasirodė 2020 m. Ačiū už visas poezijos šventes, pakvietimą į Vyšnialaukį, kur pajutau tikrą gamtos grožį ir žmonių gerumą. Viliuosi, kad ir nebevadovaudama klubui pirmininkė Irena nepaliksi mūsų ir bus drauge. Ačiū už „Šaltinį“.

2021 NR. 2 (14)

V. Poezijos klubo ,,Šaltinio“ svetainė

„ŠALTINIS“ – GYVENIMO DŽIAUGSMAS Laimutė ŠATIENĖ, klubo narė Poezijos klubas „Šaltinis“ mano gyvenime buvo atspirties taškas įveikiant netektis ir atsiradusį vidinį skausmą. Jau apie 20 metų esu jo narė ir didžiuojuosi tuo. „Šaltinis“ per metų tėkmę stiprėjo, plėtėsi ir Jonavos rajono visuomeniniame gyvenime tikrai palieka ryškų pėdsaką. Prasmingi pavasario ir rudenio renginiai ir toms progoms išleisti kūrėjų mini almanachai. Dar ir dabar juos vartydama prisimenu švenčių akimirkas. O kur dar išvykos, dalyvavimas rajono kultūriniuose renginiuose? Antroje savo poezijos knygelėje rašiau: Aš nežinau, iš kur imi jėgos Ir nepasimeti darbuos savuos. Skaidria srove neši viltis Ir eilėse leidi dėliot mintis. Aš nežinau, kaip palengva Nusinešei mane srove sava. Šaltini mielas, bėk, tekėk, Stiprėk, tik nesustok, tik nestovėk.

Kristina JASKŪNIENĖ, poezijos klubo „Šaltinis“ pirmininkė Tęsti tiek laiko gyvuojančio bendraminčių būrio veiklą – didžiulis iššūkis. Tačiau bet kuri tekanti upė ar upelis turi įveikti savo kelyje sutiktas kliūtis, kad netaptų stovinčiu vandeniu, o veržtųsi pirmyn. Įvairūs pasiekimai, šventės ir įvykiai, puošiantys „Šaltinio“ istoriją, yra tarsi gražus žaižaruojantis vandens paviršius, po kuriuo – sunkus darbas, įveiktos užduotys ir daugybė paaukoto laiko. Žaviuosi „Šaltinio“ narių užsidegimu judėti pirmyn ir garbės pirmininkės Irenos Nagulevičienės ilgamečiu atsidavimu šiai veiklai. Naujos idėjos ir sumanymai jau kirba dienos šviesos link, tačiau jų įgyvendinimas priklausys nuo mūsų visų bendro darbo. Tikiuosi, kad klubo nariai ir toliau su didžiausiu įkvėpimu maitins „Šaltinio“ versmes, o Jonavos viešoji biblioteka taps jų kūrybos namais, kur įgyvendinami sumanymai. Linkiu nebijoti naujų idėjų ir kartais į save bei aplinkinius žvilgtelėti nauju žvilgsniu. Bėgantis laikas ne tik nusineša praeitin mūsų patirtis ir kartu išgyventas džiaugsmo ar liūdesio akimirkas, bet ir atveria duris į naują dieną, kur dar nėra mūsų pėdų, kur esame laisvi rinktis, kur link žengsime kitą žingsnį.

Dėkoju už pačių brandžiausių mano gyvenimo metų laiką „Šaltinyje“.

TAUROSTA

APIE VERGIJOS LIEKANAS PRIEŠ ŠIMTĄ METŲ IR DABAR... Vidmantas JANKAUSKAS, dailėtyrininkas, žurnalistas

Dar Sąjūdžio laikais teko pasidomėti žymaus tarpukario Lietuvos pedagogo, leidėjo, visuomenės veikėjo Stasio Tijūnaičio (1888–1966) gyvenimu ir darbais. Tada, gyvenant Jonavoje ir galvojant apie būsimą Nepriklausomybę, buvo įdomu ir net aktualu pasigilinti, o kaipgi S. Tijūnaičio laikais, kai jis darbavosi Kulvos pradžios mokykloje ir nemažai nusipelnė ugdydamas šio krašto žmonių patriotizmą, gūdžioje ir gerokai nutautusiose provincijoje buvo kuriama Naujoji Lietuva? Išryškėjo, kad ta veikla rutuliojosi keliomis kryptimis. Pirmiausia – per tiesioginį ugdomąjį mokytojo darbą, po to – per veikimą visuomeninėse organizacijose (būrė nepriklausomybės kovų savanorius, tautiškai nusiteikusį apylinkių jaunimą) ir, aišku, per bendradarbiavimą to meto spaudoje, kur pasireiškė ne tik kaip įvykių stebėtojas-aprašinėtojas, bet kaip aktyvus jų dalyvis, puikiai išnaudojęs svarbiausią savo arsenale turėtą ginklą – spausdintą žodį. Šiandienos žmogui, menkiau pažįstančiam konkrečios vietovės problematiką ar tarpukario laikotarpį, jau sunku būtų suprasti ir įsivaizduoti, kas per kova tada vyko. Kodėl nepriklausomoje Lietuvoje gyvenęs žmogus galėjo pasijusti lyg čia būtų Lenkija? Kodėl daugiausia lietuviškai savo šeimose kalbantys tikintieji turėjo padėti daugybę pastangų įrodinėdami, jog lietuvių kalba bažnyčioje privalo turėti visas teises? Ir čia pirmiausia reikia prisiminti prieš šimtą ir daugiau metų susidariusią situaciją, kai po 1905 m. revoliucinių įvykių kiek atsileido carizmo nacionalinės politikos gniaužtai ir iš karto kai kuriose Lietuvos vietose tarp tikinčiųjų pasireiškė aštri konfrontacija

2021 NR. 2 (14)

dėl lietuvių kalbos vartojimo bažnyčiose. Ir tas konfliktas toli gražu nesibaigė su nepriklausomos valstybės paskelbimu, nes didelei daliai tuometinės visuomenės (net ir kalbančiai lietuviškai) lietuvybė iš esmės buvo naujas, modernus ir ne visada savaime suprantamas dalykas. Dėl to nėra keista, kad ir po 1918ųjų daugybėje bažnyčių lietuviškos pamaldos vis dar tebebuvo tik pridėtinės (šalia lenkiškų), o bažnytiniai metrikai kai kur iš inercijos net iki 1921–1922 m. rašyti rusiškai! Šimtmečius užsitęsęs lietuvių kalbos išstūmimo iš viešojo gyvenimo (taip pat ir iš bažnyčių) procesas nesiruošė sustoti savaime. Lietuvių kalbą Dievo namuose teko atsikovoti kaip ir Lietuvos nepriklausomybę. Ir čia labai reikėjo iniciatyvių žmonių, ypač pasauliečių inteligentų pagalbos, nes dalis senosios kunigijos (nepaisant tiesiog tektoninių pokyčių politikoje) vis dar tebegyveno savotiškame buvusios unijinės dvasios kokone. Kulvos parapija, o gal net visas dabartinis Jonavos kraštas, prieš šimtą metų kaip tik ir buvo toks atvejis. Kulvos pradžios mokyklos mokytoju S. Tijūnaitis dirbo 1924–1928 m. Pats būdamas kilęs nuo Ukmergės, gerai suprato pagrindines Jonavos krašto kultūrines-kalbines problemas ir negalėdamas „nustygti (iškęsti), kas ir kaip aplinkui darosi“, ėmėsi veikti. Jau 1925 m. apie Kulvos parapiją jis rašė: „Šio viso apskritimo gyventojai yra labai savotiški žmonės. Lenkiškumą kažkas kursto nematomu, bet jaučiamu būdu. Gerokai palenkinti ir pakvailinti tuo būdu. Maža susipratimo tautiniu, ekonominiu ir politiniu atžvilgiu. Tamsumos daug.“ Su ta tamsa, vėliau jo įvardyta kaip

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Aldonos Mačiulytės akvarelė, 1945 m.

baudžiavos (vergijos) liekanos, Tijūnaitis kovojo visus tuos kelerius darbo Kulvoje metus. Tos kovos sukeltų bangų jis pats galiausiai buvo išmestas į „kitą krantą“ (perkeltas dirbti į Kėdainius), bet bangos padarė ir ilgalaikį teigiamą poveikį – polonizacijos procesas šiame krašte iš esmės sustojo. 1988–1989 m. rašydamas apie S. Tijūnaitį naudojausi daugiausia tuometiniame Pedagogikos muziejuje (dabar – Švietimo istorijos muziejus) sukaupta medžiaga apie šį šviesuolį. Dar nebuvo galimybės labiau pasigilinti į to meto spaudą, plačiau apžvelgti laikotarpio problematiką. Kaip tik dėl to tada liko nepastebėtas gana didelis, bet tiek istoriografiniu, tiek sociologiniu ir kitais aspektais įdomus S. Tijūnaičio straipsnis „Vergijos liekanos mūsų bažnyčiose“, kuriame jis sudėjo ir apibendrino sa-

TAUROSTA vo per kelerius metus surinktas žinias apie lietuvių kalbos padėtį Kulvos bei gretimose Jonavos, Žeimių, Skarulių, Vandžiogalos parapijose. Jį aptikau gerokai vėliau. Kadangi Tijūnaičio išsakytas rūpestis dėl lietuvių kalbos vaidmens viešajame gyvenime iš esmės niekur nedingo, manau, jog šis straipsnis vertas dėmesio ne tik kaip istorijos šaltinis ir prasminga jį pasiūlyti šiandieniniams „Taurostos“ skaitytojams. Juk žvelgiant plačiau akivaizdu, kad anų laikų žmogaus religine praktika paremti bendruomeniniai santykiai ir su Bažnyčia, kaip universalia institucija, ir glaudžiai susijęs kasdienis gyvenimas labai primena šiandienos situaciją, kai tarsi nejučiom tapome informacinių technologijų pagalba valdomo pasaulio, kuris didele jėga tiesiog įsiurbia žmogų arba jis pats į ten panyra per įvairiausius socialinius tinklus, dalimi. Argi nepastebime, kad šios savotiškos „naujosios unijos“ (pasidavimo/parsidavimo galingesniems) laikais lietuvių kalba vėl yra atsidūrusi podukros vietoje? 1927 m. publikuotame straipsnyje S. Tijūnaitis, baigdamas savo „vergijos liekanų“ Jonavos krašto bažnyčiose apžvalgą, šio reiškinio priežastis įžvelgė tame, kad „mes, pripratę kitiems vergauti, dar neatgauname supratimo, kad turėtum pirmiausia būti sau žmonės“ (t. y. ugdytume tautiškumą – „tvirčiausią pagrindą visiems gyvenimo veiksmams“) ir beveik retoriškai klausė ar nevertėtų įkurti „draugiją lietuvių kalbai ginti“? Šiandien akivaizdu, kad jokios draugijos lietuvių kalbai nebegali padėti tiek, kiek būtų galėję prieš šimtą metų. Šiuolaikiniame, globaliame pasaulyje galių santykiai yra smarkiai pakitę ir lietuvių kalbos vartojimo arealui ginti, apskritai lietuvių tautos, Lietuvos valstybės išlikimui užtikrinti reikia imtis adekvačių priemonių, apie kurias galvoti, jų ieškoti turėtų būti kiekvieno mūsų rūpestis. Taigi, manau, kad šis beveik šimtą metų skaičiuojantis Tijūnaičio viešas „raportas“ lietuvių tautos teisių, Lietuvos ateities klausimais galėtų tapti tegul ir nedideliu, bet vis tik geru akstinu atidžiau pažvelgti į gyvenimą toje Lietuvoje čia ir dabar, matyti jį įvairesniais rakursais ar pjūviais, ir taip greičiau pastebėti kaskart vis naujais pavidalais besireiškiančius ir mūsų išlikimui grasinančius „vergijos liekanų“ recidyvus.

VERGIJOS LIEKANOS MŪSŲ BAŽNYČIOSE1 STASYS TIJŪNAITIS (1888–1966) LIETUVOS PEDAGOGAS, ŽURNALISTAS, POETAS, POLITINIS IR VISUOMENINIS VEIKĖJAS Lietuvių tauta yra kentėjusi vergiją, kurią baudžiava vadiname. Ja lietuvius lenkai apdovanojo. Dvaras ir ne kartą bažnyčios tarnai, tarnaudami oičiznai*, naikino lietuvių tautą, jos kalbą. Lenkų kalba Lietuvos bažnyčiose buvo patapusi antrąja liturgine kalba. Kad lietuviai, kelis amžius taip smarkiai nutautinami, išlaikė dar gyvą savo kalbą ir papročius, buvo, turbūt, tiktai Dievo Apvaizdos darbas. Nors lietuviai susipratę ir pakilo tautiškai, net susikūrę nepriklausomą gyvenimą, tai betgi dvarų liekanos ir kai kur bažnyčios tarnai nesusipratusių lietuvių gyvenamose vietose ir toliau dar tebedirba lietuvių lenkinimo arba lietuviuose lenkystės palaikymo darbą. Tenka tiktai stebėtis, kad mūsų krašte tebėra bažnyčių, kur arba visai nėra lietuvių kalba skelbiamo Dievo žodžio ir giedojimų, arba lietuvių masės lygiomis traktuojamos su saujelėmis lenkiškai pakalbėti temokančių gyventojų. Mes žinome, kad mūsų krašte yra, pavyzdžiui, tokios vietos, kaip Vandžiogala, Lapės, Žeimiai, Skaruliai, Kulva, Jonava, Babtai, Krakės, Pociūnėliai, kad ten gyvenama aplenkėjusių lietuvių, kurie seimams renka lenkiškus atstovus. Bet mes visai nežinome ir nesirūpiname sužinoti, kas tikrai per vienos tos vietos ir kas per vieni tie jų gyventojai. O pravartu būtų patyrinėti, įdomu pasidairyti. Likimas mane nunešė dirbti Kulvon – pačiam Skarulių, Žeimių ir Vandžiogalos tarpan. Man sunku nustygti (iškęsti), nežiūrint, kas ir kaip aplinkui darosi. Todėl nors apgraibomis tenka pažymėti savo dirbama apylinkė mūsų tautos reikalų atžvilgiu. Šitame rašinyje paliesiu Kulvą, Jonavą. Žeimius, Skarulius ir Vandžiogalą. Tai bus ryškesni pavyzdžiai mano temai. Darau pradžią.

1 Straipsnis dedamas autoriaus atsakomybe. Red. * tėvynei (lenk.).

2021 NR. 2 (14)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Kulva. Kulvos parapija, oficiališkai cirkulas, kitados Skarulių filija, yra tarp Jonavos, Žeimių, Vandžiogalos ir Lapių parapijų. Parapija nedidukė – skaito tiktai 1962 katalikus2. Žmonės truputį palenkėję, bet parapijos masė yra grynai lietuviška, tik tautiškai labai nesusipratusi. Tačiau prieš dvidešimt metų pridedamosios pamaldos pamokslais Kulvos bažnyčioje yra buvusios tiktai lenkų kalba. Kunigas Narkevičius, kuriam tais laikais teko Kulvoje dirbti, pirmas, kaip geras ganytojas, pastebėjo buvusį negerumą ir trijų susipratusių parapijos lietuvių (Antano Pilipavičiaus iš Trakų, Pučėtos iš Naujaskynių ir Kazio Čekanavičiaus iš Čičinų) padedamas be jokių sunkumų įvedė pridedamas pamaldas ir pamokslus lietuvių kalba kas antras šventadienis. Tokios tvarkos vergiškai tebesilaikoma ir dabar. Bet esamoji Kulvos bažnyčios pamaldų tvarka yra negera – neteisinga, kenksminga ir religijos, ir tautos, ir valstybės atžvilgiu: religijos – dviejų kalbų bažnyčioje vartojimas sunkina dvasios reikalų rūpinimo (pastoracijos) darbą, tautos – bažnyčioje lietuviai tebemokomi lenkų kalbos, valstybės – bažnyčia, palaikydama lietuvių lenkinimą, silpnina tautą, įžeidžia nepriklausomos šalies garbę. Kulvos parapija yra lietuviška parapija. Čia beveik nebėra žmonių, kurie nebemokėtų ar nebesuprastų lietuvių kalbos. Kokia yra charakteringai nenormali lietuvių kalbos teisės būklė Kulvos bažnyčioje, tepavaizduoja smulkesnės žinios. Žymiu gyvenamąsias parapijos vietas, gyventojų skaičius3 ir nuolatinių gyventojų pavardes. Bešiai – lietuviškas kaimas4, tik puskilometris nuo Kulvos bažnyčios ir dvaro, su 80 gyventojų, kurie visi yra lietuviai. Gyventojai: Mačiulis, Morkūnai (2 šeimos), Rimdeikos (3 šeimos), Sipavičius (nuomininkas), Velykiai (4). Lietuviškai nemoka tiktai vienas

2 Šitos rūšies davinius esu paėmęs iš šių 1927 m. rubricelės. 3 Skaitmenines žinias apie gyventojų tautybę esu paėmęs iš visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenų. 4 Visi kaimai kaimeliai tebėra susikimšę krūvoje, tik naujakuriai kuriasi vienkiemiais.

seniukas, tikras žemaitis (rimtas, apsiskaitęs žmogus) Sipavičius. Jo vaikai jau moka lietuviškai, tik dukterys nešneka. Beje, lietuviškai nešneka dar viena Velykytė: keleris metus patarnavusi mieste, sakos, užmiršusi gimtąją lietuvišką kalbą. Čiūdai – aplenkėjęs kaimelis, atsiradęs dvariuko vietoje, su 28 žmonėmis. Šeimų pavardės: Gudanavičiai (2), Lenkavičius, Markevičiai (4), Markucevičius, Pranckevičius. Visi lietuviškai moka, tik keli asmenys vengia lietuviškai šnekėti. Dvi šeimos vaikus leidžia į lietuviškas mokyklas. Kitos šeimos vaikų arba neturi, arba jų vaikai yra suaugę. Betėgala – lietuviškas kaimas. Stovi prie pačios Neries, žemumoje. 146 gyventojai: Romeikos (2), Naskauskai (2), Mikalauskai (4), Šimoniai (2), Būtrimavičiai, Domareckai, Mickevičiai, Žemaitis, Petrusevičius, Jackoniai. Čičinai – kaimas ir dvaras, greta vienas kito. Kaimas lietuviškas. 135 gyventojai: Sauliūnas, Valionis, Kšanavičius, Kryžianauskas, Čekanavičiai (28), Velykiai (3), Kovenskas, Šabūnas. Dvaras išdalintas. Centrą yra nupirkę: Mikelevičius, Jackonis, Davalga. Į kaimą lenkiškumo yra įnešęs Šabūnas, užkuriomis atėjęs iš Šabuniškių vienkiemio tos pačios parapijos. Nors jis yra lietuvis ir gražiai lietuviškai su visai šeima šneka, betgi, dėl nesusipratimų, mėgsta lenkų kalbą: bažnyčioje, giedodamas lietuviškai, būtinai gieda ir lenkiškai, gyvenamam kaime gegužinės pamaldos darosi būtinai lenkiškas skyrium nuo kaimynų lietuviškų. Į kitas šeimas lenkiškumo yra įnešusios iš sulenkėjusių vietų atatekėjusios nuotekos: dvi Mykolienės Čekanavičienės, Juozienė Čekanavičienė, Jackonienė5. Dijokiškiai – dvariukas6, 1923 metais buvo 28 gyventojai: 5 lietuviai, 21 lenkas, 2 rusai. Šiemet ten

5 Tai labai rimtas dalykas. Sulenkėjusi nuotaka ateina į gryną lietuvišką šeimą, nešneka lietuviškai, visa šeima jai nusilenkia, ji šeimą užkrečia lenkiškumu. Atvirkščiai esti, kai į lenkišką šeimą nuteka lenkiškai nemokanti nuotaka: ji sulenkėja. Ir pirmu ir antru atveju vaikai auginami lenkų dvasioje – mokomi lenkiškų poterių ir t. t. 6 Yra tuo vardu didelis kaimas. Bet jis Jonavos parapijos.

TAUROSTA nusikėlė gyventi iš Aukštosios Kulvos dvaro ruso Vasilenkos šeima. Dvariuko savininkas yra koks pulkininkas Akas, miręs Rusijoje. Dvariuką nuomoja dvi seserys Malinskaitės, senos moterys, lietuvių kalbos nemokančios. Viena yra priėmusi pravoslavų tikybą. Laikiškiai – kiek palenkėjęs kaimas, vienas kilometras nuo Čičinų. Bet visi 104 gyventojai yra lietuviai. Jų pavardės: Juzoniai (2), Kulvietis, Čekanavičiai (8), Levinskai (3), Dautartas, Valionis, Visokinskas. Lenkiškai šneka tiktai dvi Juzonių ir viena Dautarto šeimos. Laikiškiuose yra lietuviška Čičinų pradžios mokykla. Čičinai ir Laikiškiai buvo Čičinų dvaro baudžiauninkai. Keistoka, kad Čičinų kaimas, susieinąs su Čičinų dvaro sodyba, išliko lietuviškas, Laikiškiai gi, stovį atokiai nuo dvaro, palenkėję. Šito skirtingumo priežastį vietos seneliai šitaip aiškina. Čičinų dvaro savininkas. Baudžiava buvusi sunki. Akai bizūnu ne vieną smarkiai nukapojo ir iš namų išvarė. Baudžiauninkus mainydavęs ant gyvulių. Čičinuose esą trijų Velykių namai, kurių protėvius Akai buvę išmainę ant šunų, kur ten apie Šėtą. Iš Čičinų Akas išvaręs Jasodaitį, iš Laikiškių – du ūkininkus. Jasodaičio ūkin gyventi atėjęs nuomininkas lietuvis Valionis, kurs su baudžiauninkais šnekėdavęs visuomet lietuviškai. Išvarytų laikiškiečių ūkiai patekę į bajorų rankas: nuo jų ir kaimas užsikrėtęs lenkiškumu. Gureliai (Kalnelis) – vienkiemis, kitados dvariukas, priklausęs Skrebinų dvarui. Dabar gyvena dvi šeimos – Stasiukoniai ir Juškevičiai, 22 žmonės. Lietuviai. Mėgsta lenkiškai šnekėti. Vaikai eina į Čičinų mokyklą. Kulva – bažnytkiemis ir du (Aukštosios ir Žemosios Kulvos) dvarai. Bažnytkiemis labai mažas, nors yra pragyvenęs apie pusketvirto amžiaus: mūro bažnytėlė su trobomis kunigui gyventi, pradžios mokykla, vienas ūkininkas ir trys sklypininkai. Pirmiau yra buvę keturi dvaro kumetynai. Abudu dvarai – ruso Nakarno (paskutinio valdytojo). Aukštoji Kulva ir išsigimėlio lietuvio Dauna[ra]vičiaus Žemoji Kulva, turėję didelius plotus žemės, jau išdalinti. Jų miškus tvarko valdžia. Gyventojų surašymo metu, kai dvarai buvo dar sveiki, buvo užsirašę: Aukštojoj Kulvoj – 95 lietuviai ir 7 rusai, Žemojoj Kulvoj – 32 lietuviai ir 45 lenkai. Dabar jau kitaip yra: iš dvarų išsikėlė daug darbininkų, dvarų laukuose prisėdo naujakurių lie-

2021 NR. 2 (14)

tuvių – tėvynės gynėjų. Visose trijose Kulvose dabar gyvena: Augustauskas, Babrauskas, Bartuševičius, Bešys, Čekanavičius, Drumstas, Gustauskas, Jakštas, Juzėnas, Kasperavičius, Kaščėnas, Klibavičius, Kryžianauskas, Kubilius, Lapinskas, Mantvilas, Mikelevičius, Nameika, Pūrai (2), Tijūnaitis, Velykiai (2), Vosylius, Zdanavičius, Žukauskas. Lietuviškai nemoka tiktai Velykių žmonos ir naujasis Aukštosios Kulvos centro savininkas Mantvilas, atsikėlęs šiemet iš Vandžiogalos valsčiaus, Žiogaičių kaimo. Žemosios Kulvos centro nuomininkai Babrauskai save laiko lenkais; seniai gražiai lietuviškai šneka, sūnus agronomas – sunkokai. Babrauskai yra kilę iš Dzūkijos, šiaip rimti žmonės. Jokūbiškis – buvęs Žemosios Kulvos Daunaravičiaus dvaras, karo sudegintas, dabar išdalintas savanoriams ir Naujaskynių ir Terespolės mažažemiams. Jokūbiškio žemės yra gavę devyni naujakuriai: Davalga, Daunaravičius, Raudonikis, Mackevičius, Tumas, Lekas, Aleksiūnas. (Du dar neapsigyveno.) Visi lietuviai. Prieš karą Jokūbiškyje yra kumečiu gyvenęs mano dėdė – motinos brolis. Jankučiai – kaimas. Gyvena šimtas žmonių. Pavardės: Ignatavičius, Mačiuliai (2), Martinaičiai (4), Mickevičius, Rimdeikos (8). Visi lietuviai. Tik vieno Martinaičio, kurs turi žemės pirkęs Dijokiškių kaime, nuomininkas Ignatavičius (buvęs bajorėlis) nešneka lietuviškai ir dar viena nuoteka iš Gegužyno parapijos laikosi lenkystės. Naujaskyniai – lietuviškas kaimas. Gyventojai (120 žmonių): Griniai (2), Cibutavičiai (3), Sipavičiai (2), Nameika, Rimdeikos (2), Kuodžiai (3), Pilipavičius, Davalgos (2), Pečeliūnai (2), Pučėtos (2). Visi susipratę lietuviai. Naujaskyniuose yra pradžios mokykla. Pakapė – kaimas. Visi (49) gyventojai lietuviai: Nameika, Guogai (2), Čekanavičius, Makalauskas, Bereskevičiai (3), Vilkas, Rašauskas, Budriai (3), Kazlauskas, Sinkevičius, Gansevičius. Lietuviškai nemokančių nėra. Tik kelios moterys nešneka lietuviškai. Pakapiečiai savo vaikus leidžia į Čičinų mokyklą, Raganė – vienkiemis. Gyvena Otruškėvičiai, neseniai nusipirkę turimą žemę iš Čičinų dvaro. Save laiko lenkais, bet lietuviškai moka.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Skrandinė – kaimelis. Gyvena 5 lietuviai (Baltramaičių šeima), 9 lenkai ir 20 rusų. Skrandinėje, Baltramavičiaus namuose, yra lietuviška pradžios mokykla. Veikia pirmi metai, vaikų buvo pilna ligi paskutinės mokslo metų dienos. Sangailiškiai – lietuviškas kaimas, 127 gyventojai: Bartuševičiai (2), Garšvos (4), Kuodys, Naudiniai (2), Piliponiai (2), Šimoniai (5), Velykiai (3), Buinevičiai (6). Visi lietuviai. Bet yra mėgstančių lenkiškai šnekėti. Lietuviškai nešneka: Liūdienė Šimonienė, Kazienė Bartuševičienė, viena Piliponienė ir Simienė Buinevičienė. Sangailiškiečių vaikai eina mokytis į Kulvos mokyklą. Skrebinai – didelis kaimas, skaitąs 205 gyventojus. Tai vienintelis sulenkėjęs Kulvos parapijos kaimas. Bet tautybės atžvilgiu gyventojai žymiai skiriasi: 108 užsirašę lietuviais, 97 lenkais. Jų pavardės: Augustauskas, Antukas, Čekanavičius, Domareckas, Kuodzevičius, Lukaševičiai (2), Martinaitis, Mikelevičiai (4), Narkevičius, Pilipavičiai (2), Paurai (4), Pliupai (3), Radinauskai (3), Šarauskai (3), Šukevičius, Vackoniai (4). Keista, kad aplinkinių kaimų gyventojai kalba lietuviškai, Skrebinai gi lyg kokia sala – styro lenkiški. Mat pačiame kaimo viduryje yra buvę Kuneto dvaras. Dvarui nusmukus žemę išpirkę skrebiniečiai. Tai atsitiko prieš kokį puskapį metų. Lenkiškoji dvaro kultūra – prie sunkių ekonominių ir kaimyninių vietos sąlygų – taip paveikė skrebiniečius, kad jie turėjo išsižadėti savo gimtosios kalbos. Yra daug, kurie moka lietuvių kalbos. Yra senelių, neužmiršusių lietuvių kalbos ir gražiai ja pašnekančių. Bet buvusio dvaro palikimas Skrebinuose tebėra gana stiprus. Nors jaunimas jau lietuviškas dainas dainuoja, lietuviškus žaidimus žaidžia ir šokius šoka, nors kaimo rajone (Skrandinėj) yra lietuviška mokykla, tai betgi praėjusiais mokslo metais, iš šalies kam diriguojant, Skrebinuose buvo įsikūrusi „Pochodnės“* mokykla, kuri tačiau greitai nustojo veikusi. Smičkai – truputį palenkėjęs kaimelis. Gyvena Kulvietis, Talačkos, Vilkai. Be kelių bobelių, visi moka lietuvišai. Vaikus mokytis leidžia į Čičinų mokyklą. * Lenkų pogrindinės karinės organizacijos POW narių.

Šabuniškiai – vienkiemis. Gyvena Šabūnai (6), Kazlauskai ir Mačiulis. Visi lietuviai, kalba lietuviškai. Trakai – lietuviškas kaimas. Gyvena daugiau kaip 160 žmonių: Mačiuliai (2), Martinaičiai (3), Naskauskas, Pečeliūnas, Pilipavičiai (7), Rimdeikos (11), Žemaitienė. Anais liūdnos atminties laikais, kai Kulvos bažnyčioje skambėjo tik lenkų kalba, tai Trakų kaimo gyventojai (kartu su kaimynais Naujaskynių, Jankučių ir Ručiūnų kaimais) garbingai stipriai laikėsi lietuvybės. Už tai trakiečiai buvo lenkuojančių labai niekinami, chamais pravardžiuojami. Tačiau dabar Trakuose atsirado šeimų (pav. Kazio Martinaičio, Kazio Rimdeikos, Juozo Kmitos), kuriose pašnekama ir lenkiškai, nors šiaip tie žmonės yra lietuviai, jų vaikai moka lietuviškai ir vaikščioja mokytis į Kulvos mokyklą. Be to, visai lietuviškai nemoka senutė kampininkė Žemaitienė, atkilusi nuo Vandžiogalos, bet abidvi jos dukterys moka lietuviškai. Terespolė – kaimelis iš 69 gyventojų. Visi lietuviai: Buinevičiai (2), Rimdeikos (5), Janušauskas, Lukaševičiai (3), Čekanavičius. Yra trys moterys (viena Lukaševičienė ir dvi Rimdeikienės), kurios nešneka lietuviškai. Vaikai mokytis eina į Naujaskynių mokyklą. Skroblynė – dvariukas, kitados priklausęs Aukštajai Kulvai. Nuomoja žydai. Darbininkai lietuviai. Užubaliai – vienkiemis. Gyvena dvi Šabūnų ir viena Naskausko šeimos. Lietuviai. Mėgsta lenkiškai pašnekėti. Ručiūnai – lietuviškas kaimas. Gyventojai lietuviai (220 žmonių), išlaikę lietuvybę sunkiausiais laikais. Jų pavardės: Aleksiūnas, Baltaduoniai (7), Ščiukauskai (2), Gaigalas, Gružauskai (3), Grėbliauskai (3), Kiburiai (2), Kalakauskai (7), Kazlauskas, Mickevičius, Mačiulis, Nameika, Narankevičius, Pešina, Jereckai (2), Juškevičiai (5), Romeika, Sadauskas, Šuliokai (2), Talačkos (2), Savickas, Teisiūnas, Zdanavičius. Ručiūnai stovi prie Kulvos–Žeimių (Kauno–Panevėžio) vieškelio. Lenkystė, šliaužiojusi tarp Žeimių ir Kulvos, visai nedaug užkrėtė kaimą, nes Ručiūnuose lenkiškos kreivėzotos kalbos galima išgirsti tik penkiose visai nesusipratusių lietuvių šeimose: Kazio Kulakausko, Petro Jerecko, Stasio Kiburio, Jono Kulakausko ir Aleksandro Gaigalo (šis yra kampininkas iš Žeimių miestelio).

TAUROSTA Juridiškai Ručiūnai yra Žeimių parapijos. Bet faktiškai jie priklauso Kulvai: čia jie visas krikščionies pareigas atlieka, čia savo vaikus krikštija, numirėlius laidoja. Nes Kulvos bažnyčia Račiūnams pustrečio karto arčiau, nekaip Žeimių. Ir jie mėčekojasi tarp dviejų bažnyčių. Jiems patogiau galutinai prisidėti prie Kulvos, kurią jie sustiprintų. Bet dabar: kai reikia jo Kulvos bažnyčiai – ir jūs, Ručiūnai, duokite, bet kai jie nori spręsti kokį klausimą Kulvos bažnyčiai, tai jiems atsakoma: „Jūs ne Kulvos parapijos“. Tai ir visa Kulvos parapija. Visa krūvon suvedus, Kulvos parapijoje priskaitoma, 1923 metų surašymo duomenimis, vos 173 žmonės, kurie save laiko lenkais ir kurie patys lenkų kalba tarp savęs šneka ir meldžiasi. Bet Kulvos bažnyčioje pridedamos pamaldos su pamokslais lietuvių kalba esti tik kas antras šventadienis. Ir tuos pačius lenkiškus giedojimus gieda ir lenkiškų pamokslų klauso lietuviai. Tai labai nenormalus daiktas: lietuviai bažnyčioje verčiami lenkų kalbos mokytis. Nesusipratęs lietuvis, tikįs žmogus, ima sau aiškinti: „Aš, kaip katalikas, turiu klausyti Bažnyčios (=kunigų), todėl šventadieniais turiu eiti bažnyčion pasimelsti. Bet kad ten man tenka lenkų kalba melstis, nežiūrint į tai, kad lietuvis savo krašte nebegali būti niekinamas, tai, man rodosi, toji kalba yra Dievui malonesnė nekaip lietuviškoji, todėl aš, kad kaip norėčiau, negaliu priešintis tos kalbos laikymui bažnyčioje. Juk ir kunigas lenkiškai ir kalba, ir meldžias.“ Bet susipratęs sąmoningas lietuvis negali ramiai į tai žiūrėti. Todėl, kaip galėdamas, ima reikšti nepasitenkinimą dėl svetimos kalbos laikymo lietuviškos parapijos bažnyčioje. Ir tamsiuose užkampiuose jau atsiranda net kaimo žmonių, kurie pradeda rimtai žiūrėti į krašto gyvenimo reikalus. Todėl visai natūralu, kad ir Kulvos parapijoje, Lietuvos nutautėlių nususintoje, atsiranda lietuvių, kurie ima rimtai svarstyti reikalą savo kalbos teisėms praplėsti Kulvos bažnyčioje. Bet čia skersai kelio stojo vietos kuratas kun. Kubilius. 1925 metų pabaigoje Kulvos lietuviai buvo išsirūpinę vyskupo parėdymą pridedamoms pamaldoms laikyti kas šventadienis, lenkų kalbai paliekant kiek laiko rytą. Bet kunigas Kubilius to įsakymo neįvykdė. Iš to kilo kova tarp susipratusių lietimų ir Kubiliaus, kuris visomis jėgomis laiko lenkiškumą ir nenusilei-

2021 NR. 2 (14)

džia daugumos reikalams. Lietuviai yra rašę eilę prašymų, skundęsi arkivyskupui. Vaisių kol kas nesulaukiama. Kulvos gi bažnyčios giesmininkai kartais iš lietuvių pasityčioti pagieda net himną „Bože coš Polskę“ meliodijomis. Žeimiai. Sena parapija, skaitanti 5348 katalikus. Yra palenkėjusių, pafanatizėjusių žmonių. Yra net lenkų kariuomenėje tarnavusių ir tebetarnaujančių. Yra buvusių peovekų*. Lenkiškumą palaiko dvarai, čia yra keturiolika, bet kurių žemės reforma palietė tik tris – Bainaičius, Jaroslavą ir Palenkėsį. Prieš didįjį karą daug lenkiško darbo dirbo slaptosios lenkų mokyklos, kurių mokiniai gaudavo nemokamai knygas ir rašomą medžiagą. Tik vienoje Martyniškio dvaro (palei Žeimių stotį) savininkės grapienės Liudvikos Kasakauskienės laikytoje mokykloje mokytojai vaikus mokydavo ir lenkiškai, ir lietuviškai. Bet Žeimių parapijos masė yra išlikusi lietuviška. Parapija savo lietuviškumu visai panaši į Kulvos parapiją. Pridedamosios pamaldos ir pamokslai kas antras šventadienis įvesti 1906 metais kun. Miežinio rūpesčiu. Už tai lenkai jį išėdė iš Žeimių. Bet jo darbo vaisiais – duok Dieve jam sveikatos – lietuviai naudojasi po šiai dienai, turėdami pridedamas pamaldas nors kas antras šventadienis. Liūdnų faktų yra likę žmonių atmintyje iš netolimos praeities. Prie Miežinio buvo pabaigta statyti graži mūrinė Žeimių bažnyčia. Sienos papuoštos reljefiniais Kryžiaus kelio paveikslais. Bet be parašų. Yra vietos, kur, rodos, turėtų būti parašai. Senesnieji parapijos žmonės man papasakojo, kad paveikslai buvo pargabenti su lietuviškais parašais. Prieš pakabinant parašai buvo užtepti. Taip, pat[s] buvau bažnyčioje ir patikrinau: beveik visi parašai išskaitomi – veržiasi aikštėn per lenkiškus dažus. Įvedus bažnyčion lietuvių kalbą, lenkuojantieji mėgino kelti triukšmų. Pasakojama, vienų Velykų naktį giesmininkus bažnyčioje tvarkęs net rusų urednikas. Po Miežinio Žeimiuose klebonavo penkiolika metų kun. Tamoševičius, tikras žemaitis, bet lenkų orientacijos žmogus (mirė 1926 m. sausio 29 d.). Kaip kunigui, nieko negalima prikišti. Bet kaip žmogus – tegul jam Dievas atleidžia – buvo aktingas lenkų ir lenkuojančių rėmėjas. Iš Žeimių parapijos katalikų skaičiaus lenkų, gyventojų surašymo duomenimis, priskaitoma tiktai 966

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

žmonės. Aišku, kad lietuviai, turėdami sau tik antrą šventadienį, tebėra skriaudžiami ir po šiai dienai. Ir nėra kas pažvelgtų į esamus nenormalumus Žeimių bažnyčioje. Dabartinis Žeimių klebonas, Mohilevo arkivyskupijos kunigas, yra lietuvis. Bet daugiau nieko: tik lietuvis. Aš jo arti nepažįstu, todėl nežinau tikro jo nusistatymo mūsų tautos reikalų atžvilgiu. Leisiu apie jį keliais žodžiais išsitarti, deja, 1926 metų „Chatai Rodzinnai“7 lietuvišku vertimu: „Prie puikaus oro pakiliu ūpu, lenkiškas giesmes giedodami, ištraukėme kelionėn, nebūdami tikri širdyje, kaip bus procesija priimta Žeimiuose, ar neištiks ją toks pats nemalonumas ir šovinistinis aklumas kaip Šėtoje, tuo tarpu pakeliui dėjosi iš aplinkinių kaimų vis daugiau maldininkų, kad apie Žeimius buvo 1000 žmonių su viršum. Neišsakomas džiaugsmas apėmė maldininkus, kai Žeimių klebonas, iš anksto duota žinia, sutiko procesiją už miestelio, ir pasveikinęs gražia ir nuoširdžia lenkiška prakalba, įvedė į bažnyčią, kur išklausėme visų sekmadienio pamaldų su giedojimais, evangelija ir pamokslu lenkų kalba, nes Žeimiuose, ačiū nepaprastam buvusio ir esamojo klebono taktui, nepaisant liūdnos atminties kun. Karevičiaus uždraudimų (zakazów), išliko senas8 paprotys, kad iš eilės sekmadieniais pridedamos pamaldos laikomos tai lietuvių, tai lenkų kalba. Po mišparų nenuilsus kun. klebonas pats išleido ir palaimino išeinančius maldininkus, dėkodamas už tvarką, maldingumą ir gausią auką bažnyčiai, išreikšdamas savo nusistebėjimą, kad tokia esanti gausinga kompanija, nes jį tikinę, kad apie Šėtą lenkų nesą ir dėlto Šėtos bažnyčioje nesą pamaldų lenkų kalba. Su dėkingumu širdyse gerbiamam Žeimių klebonui už jo tikrai katalikišką elgesį priimant maldininkus, mes grįžome Šėton sustiprėję siela ir su viltimi geresniam rytojui. Deja, džiaugsmas tačiau neilgai truko, Šėtoje kunigo vietoje sutiko mus uždaryta bažnyčia, nenorėjo mūsų pasveikinti, „kunigasai“ kažin kur pasišalino“.

7 „Chata Rodzinna“, 1926 m. liepos mėn. 18 d. 26 nr. korespondencija iš Šėtos apie šėtiškių „lenkų“ procesiją į Žeimius. 8 Gerai senas, kai dar nėra nė puskapio metų.

Žeimių klebonas šitą korespondenciją skaitė. Žeimių lietuviai lūkuriavo, ar klebonas tikrai nieko nedarysiąs dėl jo didelio išgarbinimo, o profesijos draugų kaimynų užgavimo9. Va, jau ištisi metai praėjo, Žeimių klebonas nepadarė jokios „sprostovanės“*. Tai lietuviai pagrindingai sau aiškina: Qui tacet, probat**. Reikia daugiau pasakyti. Pernai balandžio mėnesio 6 dieną Žeimių klebonijoje dariau žmonėms pranešimą rinkimų reikalais. Aš, ne pats vienas buvęs, užėjau pas naująjį kleboną palinkėti ir pasišnekėti. Įsišnekome apie reikalingą veikimą parapijos lietuviuose. Tai klebonas nepagalvojęs tiesiai ir pabrėžė: „Aš nusistatęs nieko nedaryti.“ Taip pat pernai, per paskutinius Devintinių mišparus, klebonas norėjo pasakyti lietuvišką pamokslą. „Lenkai“ pakėlė užimą, ir klebonas nutilo taip, kad rytojaus dieną pirmakomuniams vaikučiams, kuriuose buvo ir lietuviškai kalbančių, lietuviškai nė žodeliu nepratarė. Lietuviai, žinoma, „turėjo“ būti „patenkinti“. Prasidėjo mažas šnabždėjimas lietuviuose. Tai šiemet Sekminėse klebonas garsiai šūktelėjo iš sakyklos; „Šalin politikantai iš bažnyčios. Aš pirmas stosiu kovoti su jais.“ Kai Žeimiuose įsikūrė „Pochodnės“ mokykla, tai klebonas pasiūlė įstaigai patarnauti religijos pamokomis. Bet lenkai jo „loskos“ nepriėmė. Dar ir kitokių buvo su lenkais nesusipratimų grynai ekonominiais arba, kaip sakoma, komerciniais motyvais. Lietuviams jis nieko gera dar nėra padaręs. Pats gi Žeimių religinis gyvenimas beveik regresuoja. Priėjo prie to, kad nebėra kam bažnyčioje giedoti. Jonava. Jonavos parapija, kitados Skarulių filija (apie 3 km nuo Skarulių), skaito 3380 katalikų. Parapiją sudaro kaimai ir Jonavos miestas. Kaimai yra lietuviški. Kai kuriuose, pav. Kvietkučiuose, Prauliuose, Lukšiuose, maišosi lenkuojančių. O tų kaimų gyventojų pavardės va kaip „varšaviškai“ skamba: Kvietkučių – Antanavi* sprostowanie (lenk.) – pasitaisymas, pasiaiškinimas. ** Tas, kuris tyli, įrodo (lot.). 10 Žeimių klebonas lenkų vadinamas „wielebny ksiądz proboszcz“, šėtiškiai kunigai – „kunigasi“.

TAUROSTA čiai, Vygėniai, Laurinavičiai (12), Gradauskas, Valinčius, Klimavičius, Šimonis, Janionis, Puišys; Praulių – Bronickai (2). Rageliai (8), Grizickas, Kaminskai (2), Koncevičius, Smalinskai (4), Liutkus, Malčiauskas, Vilinčiai (1), Zujėris, Kaštanauskai (3), Žigaras; Lukšių – Sinkevičiai (5), Slavikai (5), Subačiai (3), Kazlauskai (9), Mankevičiai (9), Ženteliai (9), Jonučiai, Kuliešius, Gudanavičius, Juškevičius, Kiburys, Vilkas, Mačioniai (2), Morkūnas, Bartusevičiai. Tačiau nėra žmonių, kurie nemokėtų lietuvių kalbos. Žinoma, yra užsispyrusių išsigimėlių ar atėjūnų, kurie nenori lietuviškai šnekėti, kaip Praulių Bronickai ar Marvilio Zenavičius, bet jie – reikia pabrėžti – nėra visa parapija10. Seniau Jonavos miestas, buvo lenkiškesnis11. Dabar ir mieste neberasi žmogaus, kurs nemokėtų lietuviškai šnekėti. Mieste yra dvi didelės lietuvių pradžios mokyklos12, vidurinė mokykla. Yra nemaža lietuvių inteligentijos. Lietuvių kalbą Jonavos bažnyčion įvedė kun. Ulickas, išbuvęs ten 14 metų (nuo 1900 m.). Jokių nesusipratimų nebuvo. Dabar pridedamos pamaldos lietuvių kalba yra kas antras šventadienis. Bet tai yra nenormalu. Visi parapijos lietuviai negali būti vergai kokių Bronickių ar Zenavičių. Skaruliai sena, kitados didelė parapija. Dabar turi tiktai 2010 katalikų. Bažnyčia įsteigta 1522 metais. Jau senokai (20 metų) girdžiu, kad Skaruliai – grynai lenkiška parapija, todėl bažnyčioje nesą lietuviškai nei giedama, nei pamokslų sakoma. Bet iš tikrųjų yra visai atvirkščiai: tai lietuviška parapija su maža priemaiša sulenkėjusių lietuvių. Teisybė, Skarulių parapijoje bažnyčios mokytojų ir dvarininkų smarkiai dirbta lietuviams nutautinti, nemaža žmonelių tiktai sufanatizuoti, su kuriais kartais jau sunkoka tauriai susikalbėti, tačiau lietuviai neišnyko. Parapijoje yra kaimų, kaip pav. Salininkai (230 gyventojų), kur lenkiškai visai nešnekama.

10 Yra vienetų, kurie ir dienas skaito Lietuvos galui, bet skaito, skaito ir posmus pameta. O kur Lietuvoje tokių frantų neužeisi? 11 Apie žydus nekalba: jie taikosi prie sąlygų. 12 Pereitais mokslo metais įsikūrė „Pochodnė“ mokykla. Jonavos valsčiuje, ačiū savivaldybės supratingumui, betrūksta vienos mokyklos, kad bus privalomas mokymas įvestas.

2021 NR. 2 (14)

Sulenkėję tėra tiktai du kaimai: Skaruliai (bažnytkaimis) ir Maištonys. Bet ir juose lietuvybė neišdilus. Tyčia išrašau abiejų kaimų nuolatinių gyventojų pavardes. Taip Skaruliuose gyvena (300 žmonių): Grauža, Otyros (7), Paulauskas, Antanaičiai (2), Jeremičiai (7), Vosylius, Polgrimai (7), Merečka, Gronskas, Petrauskas, Mikalojūnas, Bubinai (5), Bigėniai (6), Kmita, Bežys, Dobužinskas, Rukuiža, Pankauskai (2), Autukai (5), Kasperavičius, Mantautas, Bužinskas, Šimbaras, Šadys, Zvicevičius, Juodenis, Jasinskas, Cvilikas, Grincevičius, Ivinskas, Mocika, Rudnickas. Maištonių gyventojai: Sakalauskai (7), Kasperavičiai (4), Šulgos (3), Sadauskai ir Autukai (3). Tenka tiktai stebėtis, kaip Skarulių kunigai per tiek metų visai nematė reikalo į ganomuosius lietuvius kalbėti jiems suprantama lietuvių kalba. Tiktai klebonas Naikauskas, išbuvęs Skaruliuose 12 metų, pažvelgė teisybei tiesiai į akis ir nusistatė bažnyčioje į lietuvius prabilti ir lietuvių kalba. Pirmus bandymus padarė vokiečių okupacijos metu: buvo pradėta ražančius lietuviškai giedoti, retkarčiais pamokslas pasakyti. Bet dėl lietuvių silpno susipratimo ir lenkų teroro (buvo lietuviai giesmininkai skaudžiai lenkų užpulti) bandymai liko bandymais: giedoti turėta paliauti. Galutinai įvesta 1925 m. lapkričio mėn. 1 dieną pridedamos pamaldos lietuvių kalba. Dabar šventadieniai eina pramainu lietuvių ir lenkų kalba. „Lenkai“ neramūs dėl „pagoniškos“ kalbos įvedimo bažnyčion. Jie kartais, kvailo ūpo pagauti ar kieno iš šalies pasiundyti, imasi teroristinių veiksmų prieš lietuvius. Taip šiemet sausio 2 d. „lenkai“ buvo apšaudę keturias lietuves mergiotes giesmininkes iš Gudžionių kaimo, ėjusias anksti rytą bažnyčion giedoti. Taigi Skarulių lietuviams tenka vis dėlto dėti energingų pastangų savo teisėms ginti, net turint moralinės paramos iš savo dvasininko. Patį kun. Naikauską Skarulių „lenkai“ už tai patvojo. Bet jis padarė, ką turėjo padaryti. Kun. Naikauskas išsikėlė iš Skarulių šiemet vasario mėnesį. Skarulių parapijoje yra trys lietuvių mokyklos: Skaruliuose, Dumsiuose, Salininkuose. Lenkai dvarininkai įkūrė „Pochodnės“, Kauno lenkų švietimo draugijos „Pochodnia“, veikusios 1909–1932 m. mokyklas Skaruliuose ir Zūbiškiuose. Vandžiogala. Vandžiogala mūsų visuomenei žinoma kaip kokia lenkiška sala. Juokais vadinama Varšuvos kolonija.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Teisybė, kraštas smarkiai aplenkintas. Mūsų jauna administracija turėjo daug darbo ligi sutvarkė šlėktišką Vandžiogalos valsčių, jos legioninkiškai nusistačiusius ir kitus dalykus13. Kaip kalbama, sritis taip sulenkėjo, kada lietuvių kalbą kas iš bažnyčios išvijo, turės pasakyti būsimas tyrinėtojas. Aš gi, tik paviršium pažvelgęs, galiu pasakyti, kad Vandžiogalos parapija man rūpimu klausimu yra įdomi. Įdomi tuo, kad ji, nors labai smarkiai lenkinta ir paversta lenkiška oaze Lietuvos viduryje, tačiau nėra visai sulenkinta ir tebeturi daug daug žymių, rodančių, kad Vandžiogala yra buvusi ir tebėra ne Lenkų krašto sritis. Tai gražiai rodo vietų vardai, žmonių pavardės, žymi dalis lietuviškai mokančių kalbėti gyventojų ir dideli dalis gyventojų, kurie save laiko lietuviais. Iš šimto su viršum parapijos vietovardžių štai daugiau kaip pusė yra išlikusios grynai lietuviški (kartu žymiu ir charakteringesnes lietuviškas gyventojų pavardes). Algirdava ok. (Senuta. Susipratęs lietuvis). Akseiniai. (Stacevičius, Jagelavičius, Šatinskas, Vencevičius, Dautartas, Jusevičius). Antaginėliai. (lietuviai). Antaniškiai (Giniūnas, Nameika, Tamošaitis, Urbonas, Rudaitis, Poderys, Šimkonis, Rimkus, Urbonavičius). Aukštagaliai. (Lukševičius, Arčiškevičius, Vaitkevičius, Greičius, Nameika, Josiukevičius). Bačupė ok. (Subačius). Barsukinė dv. Beržaločiai ok. (Naruševičius). Boniškiai. (Motiejūnas, Rimdeikos, Dranseikos, Skirgaila, Eimantas, Dautartas, Paurai, Senkauskas). Lietuvių mokykla. Bučiūnai. (Samaitis, Plaučiūnas, Stanionis, Tamuliai, Grigaitis). Lietuvių mokykla. Butkūnai. Gelnai. (Kamisoraičiai, Andriuškevičiai, Stogevičiaus, Bernatavičius, Greičiai). L. mokyk. Gineikiai, Gukevičius, Skirgaila, Gineika, Eimantas). Girelė vk. Jagielava ok. Jagieliškiai vk. Kačergiai. Kaup rai vk. (Skirgaila, Gukevičius). Kavališkiai. (Stankū-

13 „Kultūringi“ Vandžiogalos piliečiai 1920 metais labai sumušė a. a. mūsų patriotą, žadintoją Martų Martusevičių už pagoniškos Litvos skelbimą jos kūrimose dienose, kad žmogus vos gyvą galvą tuokart išnešė, bet pasirgęs mirti turėjo. Tada vandžegoliečiai buvo nuginklavę policininkus, kurie norėjo užsistoti už Martų. Jie turėjo pabėgti į savo butą. O žmonėms jie šaukė: „nedeginti“. Bet buvo „blovarių“ nuraminti, kad bus bloga, ir aprimo.

navičiai). Karaliūnai. Kėkštynė. Kikonys. (Norbutas, Daumantas, Štarevičius, Valionis, Šileikos). Kukšiai. Kunigiškiai. Labūnava. Leckiškiai. (Meslinas, Januškevičius). Lipagurka (Liepkalnis), naujas kaimas (Naruševičius, Mingaila, Kamisoraitis, Jusevičius, Vaišvila). Merglaudžiai vk. (Tamulis). Mėkla vk. Milvidai vk. (Butkevičius). Milašiškės vk. (Lingaila, Želvys). Mikoliškiai vk. (Veiderys). Mikalinava vk. (Kuolaitis). Norkūnai. (Mingailos, Sinkevičiai, Bernatavičiai). Paciūnai. (Girevičius, Marcinkevičiai, Dragatas, Dautartai, Jovaišos, Jagelavičiai). Paberupė. (Dranseikos, Gustai, Juodeniai, Naruševičiai, Vitkauskai, Vainauskai, Žemelis, Linauskas, Nameikos). Pacūnai–Pamėkliai vk. Pamėčgaliai vk. Pamėkliai (Pupkevičius). Pagiriai vk. Pėdžiai. (Medekšos, Jusevičiai, Vitkauskai, Motiejūnai, Garnys, Vencevičius, Noreikos, Skirgaila, Rimavičiai, Talalai, Stankūnavičai, Radvilaičiai, Želniai, Mantvilai, Dautartai, Urbeliai). Lietuvių mokykla. Ir „Pochodnės“ mokykla. Pėdiškiai vk. Priešogala. (Gineikos, Vaidotai, Stankūnavičiai, Jagelavičiai, Skirgailos, Pavilioniai, Bereišos, Gukevičiai). Priešogalėlė. (Greičiai, Vaitkevičiai, Lukšiai, Josiukevičiai, Nameikos). Puikonys. (Petkevičiai, Andzelevičiai, Žarys, Vilimavičiai, Mingailos). Puzaičiai. (Naujokas, Kuprevičiai). Lietuvių mokykla. Pušinė vk. (Šimkevičiai). Rokiškiai vk. (Babtų val.). Savečionys. (Skirgailos, Kareivos, Girevičiai, Darbutai, Lasinskai, Kripcevičiai, Noreikos). „Pochodnės“ mokykla. Serbinai (dabar Serbintai). (Strazdai, Petronis, Dautartas, Kačėnas, Vaškevičius, Paukštys). Servydgaliai. (Jakštai, Noreikos). Sičionių Bobeliai. Skrebiniškė dv. (Vaitiekūnas). Skrynios. (Želviai, Plaučiūnai, Peraičiai, Paukščiai, Dainiai, Pavilioniai). Lietuviška mokykla. Stankūnai dv. ir. (Meižys, Vinickas, Motiejūnas, Stankevičius, Bučinskas, Baranauskas, Čibirauskas, Narijauskas). Šičionys. (Adomavičiai, Jakštas, Kamisoraičiai, Leskauskai, Masaičiai, Nameikos, Plaučiūnai). Streipūnai vk. Trumpynė vk. Užumiškiai. (Ancuta, Bukauskas, Budrevičiai, Dovydaičiai, Gruzdžiai, Gediminas, Jaras, Kulviečiai, Kripavičiai, Mingaila, Rimavičiai, Rusteikos, Sirutavičiai, Venckus). Lietuvių mokykla. Ir „Pochodnės“ mokykla. Valerava vk. (Dautartas). Vilkiškiai vk. (Butkus, Truskauskas). Valerava. (visi lietuviai). „Pochodnė“ įsteigė savo mokyklą Valeravos dvaro centre. Vimbarai. (Talmantas, Šoblevičius). Vygės dv. (naujakuriai). Žiogaičiai. (Montvilai, Mardosas, Genelevičiai, Želniai, Sveikauskai, Girevičiai, Rimavičiai, Stasevičiai, Medekšos, Siaurunavičiai). Lietuvių mokykla.

TAUROSTA Grynai lietuviški kaimai: Paberupė, (Berupė – upelis), Serbinai. Šitų kaimų gyventojai yra susipratę lietuviai. Turi daug mokančių lietuviškai kalbėti: Antaniškiai, Aukštigaliai, Butkūnai, Barsukinė, Bobeliai, Boniškiai, Gelniai, Gineikiai, Kikonys, Korzinuvka (Krepšinė), Milvydai, Pušinė, Pėdžiai, Priešogala, Priešogalėlė, Puikonys, Pužaičiai, Sičionių Bobeliai, Stankūnai, Skrynios, Užumiškiai, Valerava, Vandžiogala, Vilkiškės, Vygės, Žiogaičiai. Iš naujakurių susidarę, taigi gryni lietuvių kaimai ar vienkiemiai: Antaniškiai (nežinau, kiek žmonių), Serbinai – 24, Valerava – 16, Stankūnai (nežinau, kiek šeimų), Vimbariai – 11, Užumiškiai – 2 šeimos. Čia mano apkalbėtus nenormalumus, kurių Lietuvoje esama ne vienose tiktai Kulvos, Žeimių, Jonavos, Skarulių ir Vandžiogalos bažnyčiose, aš pavadinau vergijos liekanomis. Nes mes, pripratę kitiems vergauti, dar neatgauname supratimo, kad turėtum pirmiausia būti sau žmonės. Visi mūsų inteligentai, kurių žymią dalį sudaro kunigai, turėtų pagaliau suprasti, kad tautą stiprins daugeliu atžvilgių tiktai keldami žmonių tautiškumų. Kunigas Tumas visuomet aiškiai kalba apie mūsų gyvenimo skaudulius. Jis sako: „Tautiškumas – tvirčiausias pa grindas visiems gyvenimo veiksmams. Niekas išmintingas to pagrindo negriaus.“14 Šitame mano rašinyje paliestieji asmenys – suprantama kodėl – mane paplaks, kitas piktomis intencijomis įtars15. Nebijau. Mūsų tautos nedraugai yra liežuviais nuplakę ir tebeplaka kiekvieną lietuvį, kurs dirbo ar tebedirba lietuvių tautos atsparumui auginti. Kultūringose šalyse taip, kaip Lietuvoje lig šiol, nėra. Atsimenu vokiečių okupaciją. Jų dvasininkai rimtai pasirūpindavo vietos mūsų bažnyčiose ir negausingiems būreliams savo kariautojų prigimta kalba pasimelsti. Lietuvoje, aiman, dar esama dvasininkų, kurie „neįžiūri“ šimtų ir tūkstančių tikinčiųjų tautos atžvilgiu.

14 „Lietuvis“, 1927 m. birželio mėn. 24 d. 138 nr. 15 Vienas tai jau padarė – jam ir atsakiau.

2021 NR. 2 (14)

Mums labai svarbu stiprinti mūsų tautą tautinio susipratimo atžvilgiu. Kosmopolitai nėra nė Bažnyčios ištikimi draugai. Jei būsime silpti tautiškai, neišlaikysime nepriklausomybės. Silpo tautiškumas – griuvo valstybė. Atsirado tautininkų – susikūrė ir nepriklausomas gyvenimas. Vokiečiai, visa bažnyčia giedodami, klauso mišių šventadieniais. Jiems galima net „Glioria“ ir „Credo“ vokiškai traukti. Bet kokie jie katalikai tie vokiečiai?! O pas mus? Gėda žmogui sakyti! Esama dar kunigų, kuriems baisus darosi kataliko inteligento aktingumas. Aktingam lietuviui inteligentui darosi nemaloniai šalta bažnyčioje. Tam yra ir priežasties. Lietuviai yra namie ne kokie įnamiai. Ir jeigu jiems sudaromos sąlygos namie, varžytis, kautis, spraustis, tai ne vienas, atsidūręs kakta, stabteli pagalvoti: kame esu? Ir tautinė ambicija sulaiko nuo tolesnio grūmimosi, lietuvis pasidaro pasingesnis, šaltesnis, jis užleidžia vietą tiems, kurie moka ir paveidmainiauti. Lietuvis iš prigimties nėra veidmainys. O kai, pavyzdžiui, karštesnis inteligentas veržiasi prie altoriaus su būriu organizuoto jaunimo ir provincijos kuratėlis taria jam: „nesikišk, ne tavo reikalas“, tai kas lieka tokiam karštuoliui daryti?! Ne kartą minime lenkus pasipiktindami. Pavyzdžiui, Vilniaus arkivyskupas Jalbžikauskas įsakė įvesti lenkiškas pamaldas grynai lietuviškos Vasiūnų* parapijos bažnyčion16. Mums skaudu tatai. Bet pamaldos jau yra įvestos. Tačiau kai nepriklausomoje Lietuvoje vyskupas įsako praplėsti lietuvių kalbos teises taip pat lietuviškos parapijos bažnyčioje, bet tas įsakymas nevykdomas, nerandama reikalo dabar prižiūrėti, kad tasai įsakymas įvykdytas būtų. Ir panašių faktų esama. Arba ir toks faktas. Lenkai Aušros vartų Dievo Motinos vainikavimo Lenkijos Karaliene. Tai bjaurus darbas. Kai kas interpeliavo mūsų valdžią, ar ji nušvietusi Vatikanui, kad šis Lenkijos sumanymas įžeidžia ne tik mūsų teises, bet ir viso pasaulio moralę ir t. t. Aš norėčiau nurodyti, kad mes pirma atkreipkime akis ir į savo tarpą: – kas daroma, kad lietuviai ir lietuvių kalba Lietuvos bažnyčiose pradėtų būti nebe įnamio, bet tikrojo šeimininko teisėmis.

16 * Vosiūnų (dab. Ignalinos r.) „Lietuvis“ 1927 m. gegužės mėn. 21 d. 112 nr.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

Aukštosios Kulvos dvaras, priklausęs garsiai Montvilų šeimai, šiandien prašosi priežiūros.

Manau, kalbamieji negerumai būtų pašalinti ir reikalai sutvarkyti valdžios sudaryta su Vatikanu sutartimi. Prieš didįjį karą kalbamos rūšies dalykams pataisyti gana būdavo dviem trim žmonėm nuvykti pas vyskupijos valdytoją. Nūdien praverčiami keleri metai – ir teisybės reikalas nesutvarkomas. Todėl, baigdamas, noriu mesti vieną mintį: Ar nevertėtų mums įsteigti draugiją lietuvių kalbai ginti.

P. S. Straipsnis perspausdinamas neredaguotas, paliekami originale išskirti (pajuodinti) žodžiai, vietovardžių ir pavardžių rašyba, ištaisytos tik akivaizdžios korektūros klaidos, šiek tiek pataisyta skyryba. Originale pateiktos išnašos žymimos skaičiais, dabar pridėti paaiškinimai – žvaigždutėmis.

Už faktus atsakau. Lietuva, 1927, Nr. 226, 232, 239, 241, 242.

TAUROSTA

SU MALDA Į KANČIAS.

POLITKALINĖS ALEKSANDROS BARANAUSKAITĖS– ČIURLIENĖS (1928–2016) PRISIMINIMAI.

1946 metų rugsėjis, naujieji mokslo metai. Kai ko nėra klasėje, vienas kitas naujokas. Berniukų mažai, mergaičių daug – jų net dvi suolų eilės ir tik viena (net nepilna) berniukų. Stadione rungtynės, atvažiuoja kėdainiečiai. Mūsų, sirgalių, daug ir beveik visi stadione. Prisimenu, buvo graži rudens diena. Tik jąja grožėtis nebuvo kada. O ir sirgti už komandą taip pat nerūpėjo. Mūsų rankose laikraštėlis. Iš kur jis atkeliavo, nežinome, ir tai ne taip jau svarbu. Svarbu tai, kad tame mažame laikraštėlyje pranešama, jog Tėvynė kviečia burtis, kviečia būti aktyvius ir drąsius, padėti kovotojams. Mes jauni ir drąsūs, mes jau žinome, kad reikia pagelbėti Tėvynei, tik dar neišmanome kaip. Mūsų klasėje buvo literatų būrelis, leidome savo laikraštėlį. Tad ir nutariame, kad ir mes savo jausmus išsakysime tokiame pat mažame laikraštėlyje. Paskui buvo rodomas filmas „Didysis valsas“. Į kiną einame organizuotai – visa klasė. Po seanso išsiskirstome. Į mokyklą tikrai niekas neužsuka. O kitą dieną mūsų laukia staigmena – mokykloje sužinome:

2021 NR. 2 (14)

supjaustyti vadų portretai. Kas tai padarė? Kada? Niekas nežino. Nežino? Kažin?.. Ir jau įvykis seka įvykį. Sužinome, kad areštuotas Leonas Ulevičius, kuris tik šiais metais atėjo į mūsų klasę. Kiek laiko jo nebuvo tarp mūsų, neatmenu. Tik labai gerai prisimenu jo grįžimą. Vyko choro pamoka. Mes buvome salėje ir ruošėmės dainuoti, kai įėjo išblyškęs draugas. Visi sužiūrome į jį su gailesčiu, baime ir nerimu, kuris ilgam išliko. Kažkas pasakė, kad direktoriaus laukia tokia pati lemtis. Paliekame jam perspėjamąjį raštelį... Vieną dieną į klasę nebeatėjo mūsų tvarkingiausias mokinys Stasys Špokas – jį areštavo. Už ką ir kodėl? Nežinome. Žiemos atostogos. Mokiniai per jas turi surašyti ūkių gyvulius ir kt. Trečią Kalėdų dieną, t. y. gruodžio 27-ąją, aš einu iš trobos į trobą ir rašau tai, ką man sako. Išėjusi iš Markutiškių, sutinku Praną Markucevičių, kuris pasako, jog milicininkai manęs ieško. Greitai nuskubėjau namo. Jų buvo trys – vienas virtuvėje,

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

VI gimnazijos klasė (1-oji laida), 1945–1946 m.

o kiti du rausėsi knygose, spintoje. Nieko neradę, pasiėmė mane ir išėjome. Namuose liko sesuo ir mama. Vargšė mamytė, kaip ji visa tai išgyveno? Juk iš namų išvedė jauniausiąją. Einame per kaimą – visi žiūri: trys augaloti, ginkluoti vyrai ir viena mergaičiukė. Dar dėdė Vladas, pamatęs mus taip einančius keliu, priėjo prie vartų ir paklausė, kur jie mane veda. Pajuokavau: į šokius.... Kai atvedė į miliciją, ten jau buvo Lionė Eimantaitė, Marytė Grinkevičiūtė. Kiek vėliau atvedė ir Elę Simanavičiūtę. Ir taip jau mes keturios iš VII klasės. Berniukai: Juozas Bikinas ir Viktoras Geduška irgi buvo čia. Taip pat buvo ir Jadvyga Kreičmeraitė-Petrova. Kelias dienas pralaikė Jonavoje. Apklausė, apstumdė, surašė popieriukus ir nuvežė į Kauną, į saugumą. Kartu su mumis atvežė dar vieną vyriškį. Jo aš nepažinojau, bet jis, Karaliūnas, irgi buvo priskirtas prie mūsų. Taigi mes jau saugume. Atveda į kažkokį kambarį, sustato prie sienos, pabarškina šautuvais, pagąsdina

ir išskirsto po kameras. Tos kameros – rūsyje. Jokių baldų – nei lovų, nei narų. Vienintelis daiktas – bakas kampe. Moterys susėdusios ant grindų. Pirmą kartą pamačiau duryse akelę bei langelį. Sužinojau jų paskirtį. Prisimenu ir pirmą vakarienę saugume. Atnešė kažkokią buizą ir liepė valgyti. Aš nenorėjau, bet moterys liepė – pradėjau valgyti ir man pasidarė bloga... O naktį – pirmasis tardymas. Vos spėjau užmerkti akis, kai atsivėrė langelis ir pasigirdo klausimas: „Kto na bukvu B?“ Ir kieno pavardė prasideda tąja raide, turi aiškiai pasakyti savo pavardę, vardą. Tau atsakys: „Sobiraisia na dopros.“ Ir tu eini lydima sargybinio koridoriais, lipi laiptais į ketvirtą aukštą nesidairydama, neklausinėdama. Ten tave klausinės, stumdys ir keiks, grasins. O tu klausysi visų tų keiksmų ir nesuprasi, ko jie nori? Ką jie sako? Dabartinis mokinukas nusijuoktų – jis gudresnis, jis visas tas tiradas žino ir jau pats naudojasi tąja pripažinta tarprespublikine šnekta... O mes nežinojome, tuo „leksikonu“ nesinaudojome ir išplėtę ausis klausėmės, sukiojome galvą nuo vieno tardytojo prie ki-

TAUROSTA to. Visi jie kalbėjo rusiškai, tik vienas lietuviškai... Bet tai tik iš pradžių. Paskui jau mane tardė tik du ir abu rusai. Vienas jų geras – vis sudrausdavo antrąjį – ko šauki, gal tikrai nežino... Ir taip iki kovo mėnesio. Veda tave į ketvirtąjį aukštą, o pakely jau girdi – tai šen, tai ten prasiveržia skausmo riksmas... baisu, labai baisu... Juo labiau kad beveik kiekvieną naktį iš mūsų kameros išveda Antaniną (berods, iš Marijampolės) ir tik paryčiui leisgyvę įstumia į atgal. O ji jau visa juoda, jau, rodos, nebėra kur mušti. Ir vis tiek muša... Tai vis už vyrą – jis partizanas, berods, vadas, ir slapyvardis jo Saulė. Tik ji nežino, kur jis, ir neišduoda. O jie reikalauja... Kokia tai buvo moteris! Ir iš kur tiek jėgų? Man ir dabar prisiminus rieda ašaros... Baisu... mane tardo tas, apie kurį pasakoja, kad jis tardomąjį išrengia nuogai, paguldo, apkloja šlapia marška ir muša... kad nebūtų mėlynių. Bijau, labai bijau ir lipdama laiptais kalbu poterius, labai nuoširdžiai kalbu ir kai pagaliau pasiekiu ketvirtąjį aukštą, kai mane įstumia į kabinetą, kai pamatau tą, kurio taip bijojau, – stebuklas, jau nebebijau. Ir dabar, man rodos, jis gali daryti ką nori, gąsdinti, kiek nori – aš nebebijau, aš nieko nežinau... Jis šaukia, jis keikia, jis sprigtus į pabarzdį šaudo, kad net liežuvį prikandu, ir vadina mane „naivnaja fašistka“... Kartais jį pristabdo tas gerasis... ir žiūriu – jau rytas. Kovo 15-oji, mūsų teismo diena. Pamačiau savuosius – seseris. Joms neleidžia prieiti, apstumdo. Skaudu, kad esi kaip raupsuotasis... Negali nei pasisveikinti, nei paklausti, kaip ten namuose mamytė... Tačiau, nors ir po trijų mėnesių, nors iš tolo, vis tiek pasimatome. Tiesa, kai kurie matėsi per tardymus akistatoje... Mes labai pasikeitę – išvargę, jau turintys šiokios tokios patirties ir visgi labai naivūs. Mums skaito nuosprendį, o mes juokiamės – jaučiamės lyg per pamoką išdykaujantys vaikai. Ir kaip nesijuoksi – mums skaito, kad mes nuteisti 7 metams laisvės atėmimo ir 3 metams be teisių. Negi gali tuo patikėti? Juk tai spektaklis, komedija. Tu nieko nepadarei, nepavogei, neužmušei, net nepasielgei negražiai ir tu jau teisiamas, tau atimama laisvė. Argi taip galima? Argi tai teisybė? Ne, čia kažkas ne taip – mus paleis, juo

2021 NR. 2 (14)

labiau kad sakė: „Što za strannyje prestupniki.“ Vadinasi, ir jie nesupranta, kodėl mus teisia. O tuo tarpu skelbia nuosprendį ir sako straipsnį: 58-asis – „izmena rodiny“. Tai reiškia – išdavimas. Išdavimas? Ką aš išdaviau? – klausiu savęs. Išdavikė... Viešpatie. Jau nesijuokiame..., jau baisu... Kažkas pašnibžda, kad reikia prašyti paskutiniojo žodžio, kad reikia kažką sakyti... Ir mes vienas po kito kažką sakome, kažką vis tą patį ir nežinau pati ką... Tik paskui jau kalėjime, kameroje, kažkam padeklamavus B. Brazdžionio eilėraštį „Paskutinis pasmerktojo myriop žodis“, kuriame yra tokie žodžiai: Akte kaltinamajam pasakyta / Nemylėjau aš Tėvynės... / Ne! Mylėjau, bet idealų neišniekinau šventų, – ėmiau galvoti apie tų žodžių prasmę ir taikyti juos sau. Juk kaltinamajame akte pasakyta dar baisiau, kad išdaviau Tėvynę. Negi mylėti Tėvynę, jos žodį, gerbti savąją vėliavą, nenoras pripažinti tai, kas svetima, ir yra Tėvynės išdavimas? Negi tai, kad negali atsisakyti viso to, kas tau šventa, kuo tiki, yra išdavystė? Kodėl taip neseniai uždegti žvakutę ant savanorio kapo, sukalbėti „Amžinąją atilsį“ buvo tavo pareiga, o dabar jau nusikaltimas? Kodėl mes mokyti nuo pat mažens mylėti Dievą, šventes švęsti, lankyti bažnyčią, gerbti papročius, užjausti ligonį, padėti artimui dabar esam už tai baudžiami? Kodėl? Ir už tuos „kodėl“ tu jau išdavikas – taigi keliauk pas baltąsias meškas... O kol kas mes esame Mickevičiaus gatvės „garbinguose“ rūmuose. Pirma pažintis su jais prasidėjo nuo rūsyje esančių būstinių. Įvedė į kamerą, kurios sienos išmargintos užrašais, datomis. Sužinojome, kad tai mirtininkų kamera. Ačiū Dievui, neilgai joje buvome. Perkėlė į kitą, kurioje buvo daug moterų. Narai dviaukščiai. Ant vienerių turėjome gulėti po dvi. Kadangi narai siauri, tai sugulėme „roletu“. Aš gulėjau su Maryte Sinkevičiūte ant viršutinių narų, prie durų. Vieta nepavydėtina, arti bakelis, iš kurio sklinda nelabai malonūs kvapai. Prie lango būtų buvę geriau – ten plyšelis, pro kurį galėdavai matyti išvestus pasivaikščioti kalinius, galėdavai ir saulės spindulėliu pasidžiaugti ir gryno oro kvėptelti. Gegužis. Marijos mėnuo. Mes meldžiamės, giedame litaniją, giesmes, ir tai mūsų gegužinės pamaldos. Kad ir negarsiai giedodavome, bet labai dažnai mūsų pamaldas nutraukdavo piktos sargybinio pastabos. Tik neilgam – užsidarius langeliui, mes toliau melsdavomės, tik dar tyliau. Tiesa, būdavo ir kitokių pri-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

žiūrėtojų. Vieną kartą mums besimeldžiant atsiveria durys ir prižiūrėtoja pasišaukia mane, mat aš buvau arčiausiai durų. Nusiveda prie staliuko koridoriaus gale, išima iš stalčiaus rožančių ir maldaknygę, paduoda man sakydama: „Paimk.“ Ir vėl į kamerą. Mes visos nustebusios vartome maldaknygę, didelį rožančių ir tikime, kad tai Aukščiausiojo dovana. Maldaknygę atiduodu Lionytei Eimantaitei, nes ji geriausiai moka lenkų kalbą, o rožančių pasilieku ir slepiu pagalvėje. Kad ir kiek buvo kratų kalėjime, persiuntimo punkte, bet rožančių nusivežiau net į Pečiorą. Tik ten, kai visus rūbus sukišdavo į „pražarną“, dingo.

mes vėl susitikusios labai apsidžiaugėme. Persiuntimo punkte jautėmės kiek laisviau – galima ir po kiemą pavaikščioti, ir į Vilnių pasižiūrėti. Pirmą kartą pamačiau Gedimino pilį, sužinojau, kurioje pusėje Aušros vartai... Čia daug jaunimo iš visos Lietuvos. Susidraugaujame gana greitai, nes mus riša ta pati netektis, ta pati praeitis ir ta pati nežinia.

Sužinome, kad už sienos yra Stasys Špokas. Įvairiais būdais atkeliauja paštas, ir paslapčių beveik nėra. Gyvename. Laukiame, tikimės. Taip, tikimės, kad ryt poryt ir mes būsim namie, mokykloje. Vėl su tėvais, vėl su draugais... Ir nežinome, kad dar mėnuo ir keliausim į „plačiąją tėvynę“.

Yra ir vyresnių. Mokytoja E. Pavalkienė supažindina mus su mokytoja Adele Dirsyte, su ponia St. Ladygiene (generolo Ladygos žmona), iš kurios daug sužinome apie lietuvių būrelius Petrograde, jų veiklą, Nepriklausomybės paskelbimą ir dar daug įdomaus. Labai gaila, kad Vilniuje būnam neilgai. Mus gabena į Pečiorą. Bet prieš tai – įsimintina naktis. Mus nuvaro pirtin, paskui iškrato taip, kaip niekur dar nekratė – išskėtusios kojas turim atsitūpti – galgi iškris koks daiktelis... Tai pirmas pasityčiojimas mūsų sunkiame kelyje. Po to susodina kieme ant menkų maišelių. Ir mes sėdime, laukiame. Vyrai savo barakuose irgi nemiega. Pro langus, užkaltus stogeliais, sklinda tylios dainos. Tos dainos skirtos mums. Ir vienos dainos žodžiai ilgam įsiminė: Tam klaikiam pasauly, ant Pečioros kranto, plėšys juodas varnas mėlynas akis...

Ir taip ateina liepa. Mus veža į Vilnių, persiuntimo punktą. Ką tai reiškia? O, pasirodo, tai reiškia, kad mus čia surūšiuos ir vėl – toliau. O dabar mes Vilniuje, tiesa, aš sostinėje – pirmą kartą. Čia sutinku mokytoją E. Pavalkienę, su kuria buvome kartu Kauno saugumo rūsy. Apsidžiaugiame, prisimename, kaip susitikom Kaune. Ją atvedė į mūsų kamerą vakare, kai jau visos buvom sugulusios. Gulėjome ant grindų per vidurį, kad nesiliestume prie sienų. Pasiklodavome ir užsiklodavome tuo, ką vilkėjome. Tai matydama ji nežinojo, ką daryti. Pakviečiau atsigulti šalia. Šiaip taip sugulėme, prisiglaudėme viena prie kitos, pasišnabždėjome ir turbūt nuo to vakaro susidraugavome visam gyvenimui. Ji, jauna mokytoja, lituanistė, o aš – mokinė. Tačiau tai nesutrukdė mums artimai bendrauti, užjausti viena kitą, ištisomis valandomis stovėti prie lango, kuris buvo aukštai ir užkaltas, iškėlus galvas stebėti praeinančiuosius ir spėlioti, kuris iš jų galėtų būti jos vyras. Jie – mokytoja ir direktorius – buvo tik vedę, ir man, mokinei, tai buvo labai įdomu ir paslaptinga, nes tai kitas gyvenimas. Gyvenimas, pilnas nežinomų kelių, gyvenimas, teikiantis tiek vilčių, tiek siekių – vis naujų, vis nežinomų. Taigi

Pagaliau mes vagone. Jau dardam nežinion. Mūsų daug, ankšta, tvanku. Su mumis mokytoja A. Dirsytė. Ji mums didelė parama, paguoda. Kaip niekas kitas, mokytoja mokėjo nuraminti, padrąsinti. Man ir dabar sunku suprasti, kaip ji, kankinama nežinios, patirdama patyčias, pažeminimą, sugebėjo mumyse įžiebti savigarbos jausmą, padėjo ugdyti valią ir nugalėti sunkius kasdienius išbandymus, kurių, deja, nestokojome nuo pat pirmųjų kelionės dienų. Kad nepultume į neviltį, ji mus nukeldavo į ateitį, įžiebdavo svajonių, mokė, ruošė gyvenimui. Ir mes klausėme istorijos, literatūros, auklėjimo pamokų. Pamokos už grotų, vagone, dardant į nežinią. O tarp tų pamokų, traukiniui trumpam sustojus kurioje nors stotelėje, vykdavo patikrinimai. Atsidaro durys, plūsteli sąlyginai gryno, gaivaus oro banga ir su juo komanda – visos į vieną vagono pusę, o paskui po vieną ir greitai į kitą. Sargybiniai skaičiuodavo ir tu turėdavai kuo greičiau užsiropšti ant narų ar palįsti po jais, kad negautum „bananu“, nes kiekvieną pavėlavimą juo „pakrikštydavo“. Taigi reikėjo būti miklioms, o mes sugrūstos, mūsų daug ir ne tokios greitos. Kartais leisdavo išlipti iš vagono ir „patupėti“ po juo. O aplinkui sargybiniai.

Praėjo gegužis, birželis. Dienos visos vienodos. Karšta, tvanku, tačiau ir kalėjime savas gyvenimas. Jau ir siuntinukų pradėjom gauti. Kai kas ir laiškelį randa kame nors stropiai paslėptą, o kartais ir prižiūrėtojas paduoda. Būna ir taip...

TAUROSTA Mes varžomės, nežinome, kaip elgtis, o jie tyčiojasi, juokiasi. Juk mes jiems ne žmonės, o „fašistai“, ir tą girdime kiekviename žingsnyje. Pečiora. Mus apgyvendina su kriminalistėmis, kurios pasitinka tais pačiais šūkiais: „fašistov privezli“. Jų veidai tokie baisūs, pilni neapykantos, paniekos. Atrodo, tuoj puls, pradės mušti. O paskui pirtis, baisioji pirtis, pilna baimės, pažeminimo. Ir vėl eilinį kartą pajunti, kad tu ne žmogus... Reikia nusirengti ir visus rūbus atiduoti į vadinamąją „prašarnę“, kur juos dezinfekuoja aukšta temperatūra. O paskui stojame į eilę ir po vieną turime eiti prie sėdinčio vyro, kuris mus apskuta. Ačiū Dievui, jis nesityčioja. Sėdi kaip mumija ir atlieka savo darbą. Sako, vyrams šitą darbą atlikdavo moteris. Pirtyje matome žaizdotas moteris – tai kriminalistės. Mums pasako, kad jos venerinės, kad reikės jų saugotis. Pamoko nesėsti ant suolelių, dubenis, iš kurių turime praustis, išplikyti ir neiti prie jų. Mes spiečiamės krūvon ir čia pamatome Elytę Simonavičiūtę išleistom kasom – net išsižiojam. Juk kasas visoms nukirpo, tad kaip jos liko? Tos kasos buvo labai gražios, plaukai tankūs, pilki – pelenų spalvos ir ilgumo iki kelių. Pagailo jiems tokios grožybės, įsitikino, kad utėlių nėra, ir paliko. Kuo, aišku, mes visos labai džiaugėmės. Pečioroje buvome neilgai – mus išvežė Vorkutos link. Važiavome viename vagone su kriminalistėmis, kurios pirmiausia mus apšvarina – pasiima viską, kas joms tinka. Jų niekas nebaudžia – jos čia šeimininkės. O mes beteisiai žmonės, mes fašistai. Ir taip iki stoties „Čuma“, nuo kurios viena geležinkelio atšaka veda į Vorkutą, o kitoje – mūsų vadinamoji „501 stroika“. Čia mus išmaudo ir toliau varo pėsčiomis tuo geležinkeliu, kuris, sako, nutiestas ant žmonių kaulų. Taip mus informavo sargybiniai, ir mes tikime. Einame visą naktį. Dar vasara, ir saulė čia ne nusileidžia, o rieda horizontu. Mus labai stebina toji saulelė ir mes žiūrime į ją, o ne po kojom, kurios vis užkliūva už pabėgių. Tyla. Einame nebylios, pavargusios. Tik čeža po kojom žvyras arba šlepteli maišiukas, kurio jau nebepaneši... Tik staiga iš kažkur atsirado vyrų, kurie bėga mūsų link ir šaukia: „Ot kuda?‘ Sargybiniai juos bara, ve-

2021 NR. 2 (14)

ja, o jie vis tiek lenda ir vis klausia to paties. Marytė Sinkevičiūtė, mūsų klasės draugė, matyt, prisiminusi dar mokykloje išmoktą eilėraštį „Telefon“, o gal neapsikentusi to įkyraus „ot kuda“, pasakė: „Ot verbliuda.“ Klausiantieji tiesiog pasiuto, puolė, ir jau sargybiniams prisiėjo mus ginti. Tai pirma pažintis su kriminalistais vyrais (dar sakė, kad jie recidyvistai), kurių nesaugodavo sargybiniai – jie mat nepavojingi. Ryte, jau saulei pakilus virš horizonto, mus atvedė prie kolonos, t. y. prie mūsų lagerio Nr. 11. Tas lageris – tai kelios palapinės, vadinamos barakais. Viena iš jų turėjo ir sienas, ir stogą, o antroji – tik stogą. Šonai buvo neuždengti ir matėsi dvi eilės narų. Net sargybos būdelės nebuvo įruoštos. Aplink zoną sukalti stulpeliai ir ištempta spygliuota viela. Mes buvome labai pavargusios, todėl privestos prie vartų iš karto sukritome ant žemės. Mus lydėjęs sargybinis nuėjo ieškoti viršininko, o kiti leido sėdėti. Jie ir patys buvo nuvargę – visgi įveikėme apie 20 km, o gal ir daugiau. Tylėjo jie, tylėjome mes, tyli buvo ir mus supanti aplinka. Tik staiga tą tylą perskrodė iš kažkur atklydusio varno „karrr, karrr...“ Ir mums jis priminė dainą, kurią dainavo vyrai paskutinę naktį Vilniaus perskirstymo punkte... Tam klaikiam pasauly, Ant Pečioros kranto Plėšys juodas varnas Mėlynas akis... Paskui atsidarė vartai ir mus suskaičiavę, atidavę kitiems viršininkams, suvarė į tuos barakus – palapines. Kriminalistės užėmė geresnįjį, o mums atiteko prastesnis. Taip ir prasidėjo mūsų gyvenimas tuose „v ispravitelno trudovych lageriach“. Taigi, čia mus turėjo perauklėti – atėję į juos kaip fašistai, turėsime išeiti dori, nuolankūs tarybiniai piliečiai, sunkiu darbu „išpirkę“ savo kaltę... Prieš atvarydami į šią koloną, mus suskirstė kategorijomis. Dauguma buvome jaunos, palyginus neilgai sėdėjusios kalėjime ir todėl dar neišsekusios, be to, visai nedirbusios sunkių darbų. Beveik visos buvome paženklintos I kategorija. Vyresnės ir išsekusios – jų susidarė viena brigada, buvo paliktos darbams zonoje. Tarp jų buvo ir p. Ladygienė. Ji gerai kalbėjo rusiškai, buvo labai korektiška ir dar ne visai nusilpusi, todėl

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

ją pasiėmė pas save mūsų prarabas, t. y. darbų vykdytojas, kuris buvo mūsų didžiausias ir žiauriausias viršininkas. Pavardė jo buvo Skudor, todėl jį vadinome Skuduru arba Vanagu. Bet tai jau buvo vėliau, kai mes gerai jį pažinome... Na, o kol kas mus varydavo dirbti prie geležinkelio, kur turėjome kasti griovius. Tai dienos darbas, o naktimis dar turėdavome eiti iškrauti „vertuškų“ – taip vadinome ant traukinio platformų pakrautą žvyrą. Lagerio aprangos dar ilgai negavome, o mūsų šiltesnius rūbus buvo atėmusios kriminalistės, tai teko dėvėti tai, ką turėjome. Zonos teritorijoje buvo tokia maža kūdra, kurioje prausdavomės, praskalbdavome savo menkus drabužėlius. Simboliškai, gal tik purvą nuplaudavome, o ir džiovinti nebuvo kur. Kojines išgręžiam ir maunamės vėl – taip greičiau išdžius. Sugulam, susispaudžiam – lyg ir sušylam, užsnūstam. Tik neilgam. Pasigirsta tas šiurpus „podjom vertušku vygružat“. Turime greitai keltis ir eiti prie „vachtos“ – t. y. sargybinio būdelės, prie vartų, pro kuriuos išleidžia. Rikiuojamės, sargybinis suskaičiuoja ir prieš išleisdamas perspėja: „Šag na lievo, šag na pravo sčitaetsia pobegom i konvoj primeniajet oružije bez predupreždenija...“ Tai reiškia, kad mes turime eiti tiesiai, nesižvalgyti, nekalbėti, neatsilikti, o mūsų žingsnis į kairę ar dešinę bus laikomas pabėgimu ir sargybinis šaudys neįspėdamas... Tada sušunka „šagom marš“ ir mes žygiuojam. Nuvaro mus prie geležinkelio, o tos „vertuškos“ dar nėra... Naktis. Šalta. Mes glaudžiamės viena prie kitos. Sutūpiam. Su mumis ir mokytoja p. Diržytė. Ji vis padrąsina, pataria pasikeisti vietomis, nes viduryje esančioms šilčiau. Taip mes ir kaitaliojamės, kol atbilda toji „vertuška“. O jai sustojus skubame kuo greičiau iškrauti žvyrą, kad dar prieš darbo dieną spėtume snūstelti. Ir taip diena dienon... Rudenį, kai ėmė dar stipriau šalti, kai mes jau vilkėjome lagerio drabužius ir kai palapinė jau turėjo sienas, bet prie jų vis tiek dažnai prišaldavo plaukai, mes, belaukdamos „vertuškos“ žiūrėdavome į dangų. O dangus buvo nuostabus – jis tarytum alsavo. Ir aš prisiminiau paskutines geografijos pamokas... Tada mums mokytojas pasakojo apie Šiaurę ir labai vaizdžiai – apie šiaurės pašvaistes. Tada neįsivaizdavau, kokios jos, bet norėjau išvysti. Ir dabar aš jas matau. Matau liepsnojantį, o gal alsuojantį, įvairiaspalvį dangų. Šito negalima apsakyti – toks dangus labai paslap-

tingas, kerintis. Ir jis kiekvieną kartą vis kitoks: tai įvairiaspalvis, banguojantis, tai pasidalinęs pusiau – viena pusė tamsi, o kitoji tartum žaidžianti – įvairiaspalvė. Mes negalime atitraukti akių nuo to gamtos stebuklo ir gėrimės juo belaukdamos „vertuškos“. Net pamirštame, kad reikia pasikeisti vietom. Bet šalia buvo mūsų mokytoja, kuri primindavo, kad reikia pagalvoti ir apie tuos, kuriems šiuo metu blogiau, na, o paskui vėl nukreipdavo mūsų akis į dangų, kuris padėdavo užmiršti šaltį, alkį, nuovargį ir sunkią dalią... Tik tą laukimo ramybę labai dažnai sugriaudavo mūsų darbų vykdytojas, irgi kalinys, pavarde Skudor, kurį mes vadindavom paprasčiau – Skuduru. Tai žmogus be jokio gailesčio, atjautos. Viena ką jis labai gerai mokėjo ir kuo visada naudojosi – tai keiktis ir stumdytis. Mes visos jo bijojom. Jam viskas užkliūdavo ir vis rasdavo už ką nubausti, apstumdyti. Neduok Dieve, jei kas nors netyčia sulaužė kastuvą ar kokį kitą įrankį... Jei taip ir atsitikdavo – slėpdavome, kad nepastebėtų. Vieną kartą mokytojai p. Diržytei – nulūžo kastuvas ir nukrito žemėn, o rankose liko tik kotas. Skuduras pamatęs pradėjo šaukti: „Kas sulaužė kastuvą?“ Bet mes visos tylėjome. Aišku, jis galėjo patikrinti, bet tada susitrukdytų darbas, o kada baigėme iškrauti, visos sumetėme kastuvus į krūvą ir taip, ačiū Dievui, jis nesužinojo kaltininko. O jei būtų pamatęs? Jeigu jis sugebėdavo grasinti saulei ir ją iškeikti paskutiniais žodžiais už tai, kad per daug greitai tirpdo sniegą, tai ką jau bekalbėti apie žmogų, kad ir netyčia sulaužiusį kastuvą? Prisimenu, rudeniop iš mūsų lagerio pabėgo kelios (berods, trys) moterys. Net neįsivaizduoju, kaip jos išdrįso, kaip pasiryžo tokiam žingsniui – juk buvo aišku, kad tai beprasmiška. Aplink vien tundra, jokių gyvenviečių – tik lageriai: o tai reiškia, kad jei ir sutiksi kokį žmogų, tai bus sargybinis. Tikriausiai netoli nukeliavo, nes vos po kelių dienų buvo atvarytos atgal ir suguldytos prie „vachtos“. Rodė į jas, spardė, mušė ir sakė, kad bus visoms, kurios paseks tokiu pavyzdžiu. Jos buvo taip sudaužytos, taip nukankintos, kad baisu žiūrėti. Po kurio laiko mūsų patikrinti atvažiavo medicinos komisija. Prieš porą mėnesių, kada mus atvežė čia, gydytojai nustatė, kad beveik visos esame sveikos ir atitinkame I kategoriją. Viena tik brigada buvo III kategorijos. Dabar gi atvirkščiai – vos surinko vieną I kategorijos brigadą. Ir joje buvo visos nusilpusios, bet

TAUROSTA dar paėjo, dar buvo galima varyti į darbą. Labiausiai nusilpusias išvežė į OP (ozdorovitelnyj punkt). Na, o artinantis žiemai, mus iškėlė į kitą koloną. Ten jau barakai buvo mediniai, buvo ir medicinos punktas, ir valgykla žmoniškesnė – vis po stogu, o ne kieme, kaip 11-oje. Nors ir čia duoną gaudavome šlapią, neiškepusią. Iš jos padarydavom tokius paplotėlius, lyg bandeles, padėdavom ant krosnelės-bačkos, kur ji kiek padžiūdavo, pakepdavo. Dirbom karjere, kasėme gilias duobes – šurfus. Tos duobės paviršiuje būdavo plačios, o gilyn vis siaurėdavo, berods, kas du metrus dalydavome per pusę ir jos tapdavo panašios į laiptus. Žemes mesdavom nuo vieno laiptelio ant kito. Ir taip iki amžinojo įšalo. Kai duobių būdavo pakankamai, jas sprogdindavo – taip ruošė žvyro karjerą. Tose duobėse būdavo labai šalta, bet mes pavargusios vis tiek atsiremdavome į šaltas sienas atsikvėpti ir po kurio laiko ėmėme sirgti. Man visą nugarą išbėrė votimis. Teko eiti į medicinos punktą, kurio visos vengėme. Ten dirbo gydytojas gruzinas – jis buvo labai bjaurus. Ne išvaizda, o savo poelgiais. Pasakojo, kad jis sudarydavo punkte apsilankiusių mergaičių sąrašą ir nurodydavo, kuriai ir kada pas jį ateiti. Dėl to lietuvaitės ir ukrainietės (iš vakarų Ukrainos) vengdavo to gydytojo ir medicinos punkte pasirodydavo tada, kai nebeįstengdavo kentėti. Ir man labai skaudėjo, bet reikėjo kentėti. Čia pat dar ir etapas – veža tolyn į Uralo kalnus. Sėdime ant platformų – jau nebe vagonuose, susiglaudusios, susispaudusios ir dardam tolyn. Tik staiga pajuntu aštrų skausmą ir šilumą nugaroje – pratrūko mano votys... Naujoje kolonoje radome vyrų brigadą. Visi jie specialistai – staliai, brigadininkai, kelininkai. Jie gyvena atskirame barake, zonos pakrašty. Nakčiai visus barakus rakindavo, kad nesilankytų vieni pas kitus. Iš pradžių rakino ir mūsiškį. Tik vėliau pastebėję, kad lietuvaitės laikosi labai oriai, kad joms nereikia jokių artimesnių ryšių su vyrais, kad jos, nors ir alkdavo, bet neparsiduodavo, ėmė neberakinti barakų. Ateidavo, patikrindavo ir stebėdavosi, net nesuprasdavo, kodėl taip? Rusaitės turėjo savo draugų, kurie jas aprūpindavo šiltesniu rūbeliu (tikriausiai pavogtu) ar didesniu duonos kąsneliu. Aišku, už tai reikėjo „mokėti“. Bet jos norėjo valgyti ir joms visai nesvarbu, kokiu būdu ir už ką gaudavo duonelės... O tie „draugai“ daugiausia būdavo kriminaliniai kaliniai, jiems leisdavo vaikščioti be sargybinių. Jie

2021 NR. 2 (14)

būdavo privilegijuoti, todėl galėdavo aprūpinti savo „drauges“ didesniu kąsneliu duonos, šiltesniu rūbeliu. Mūsų brigadininkas irgi buvo kriminalistas, bet šiek tiek padoresnis, stengėsi suprasti lietuvaites. Vieną kartą tiesiog užklausė manęs, kodėl mes taip elgiamės. Mes gi jaunos, daug kas mumis susidomėtų ir būtume sotesnės, o tai galimybė išlikti. O jeigu ir toliau būsime doros, kęsime alkį, daug dirbsime – galim ir nesulaukti laisvės ryto. Na, o jei ir sulauksim, tai kas mumis patikės, kad buvome doros? Ir aš tada jam pasakiau, jog visai nebūtina, kad mumis kas nors tikėtų – svarbu tai, ką pačios žinome, ką Dievas mato. Aišku, jį baisiai nustebino mano išvedžiojimai. Dar bandė įtikinti, bet pamatęs, kad bergždžiai, paliko mane ramybėje. Na, bet jau Kovo 8-osios proga jis paliko mane barake ir pasakė, kad tą dieną nusipelniau atšvęsti nedirbdama. Tai buvo šioks toks mūsų pažiūrų įvertinimas. Kitą kartą, deja, kitaip įvertino. Tiesa, tai jau buvo kitas prižiūrėtojas... Tada mes dirbome su Pranute Gaižutyte. Jau buvome gerokai pramokusios naudotis ir kirstuku, ir laužtuvu, ir karučiais. Tad dirbome daug, norėjosi viršyti normą ir uždirbti daugiau duonelės. Kvailutės – nesupratome, kad uoliau dirbdamos išeikvojame daugiau jėgų, o tas didesnis kąsnis šlapios duonelės jų nesugrąžina. Taip triūsiančias ir savęs negailinčias pastebėjo mūsų „viršininkas“, t. y. meistras, kuris vadovavo tiems darbams. Jis irgi jaunas, dailus, garbanotais plaukais. Pasikvietė mus ir pasiūlė „geresnę“ išeitį, kaip užsidirbti didesnį ir gardesnį duonos kąsnį. O išeitis tokia – viena iš mūsų, nesvarbu, ar Pranutė, ar aš, privalome sutikti su juo „gyventi“. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad paklusime jo norams... Ir tada mums jau abiem nebereikės taip sunkiai dirbti, duonelės abiem užteks sočiai... Toks pasiūlymas mus labai įžeidė, jo atsisakėme pabrėždamos, kad neparsiduodam. Jis irgi įsižeidė – kaip galėjome atsisakyti, ir pagrasino – atseit mes dar pasigailėsim. Ir vieną kartą, kai reikėjo krauti žvyrą iš „vertuškos“, prie kiekvienos platformos pastatė po šešias, o mus tik dvi. Ir liepė dirbti pagrasinęs: „Pabandykit atsilikti, tada žinosit...“ Žinojom ir neatsilikom. Nors ir labai sunkiai, bet iškrovėme laiku su kitomis... Toks darbas mus labai išsekino ir kada atvažiavo medicinos komisija tikrinti sveikatos, tai daugumą reikėjo išsiųsti į OP (ozdorovitelnyj punkt). Jau daug

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

kas vos bepaėjo, buvome išsekusios ir sunkiems darbams nebetikome – reikėjo naujų darbininkų. Tuo laiku ir aš blogai jaučiausi, buvau peršalusi, įtarė pleuritą – visą laiką temperatūra pakilusi, o į darbą vis tiek reikia eiti. Kada patikrino, tai ir mane paskyrė į tą OP – atseit, ten ir be gydymo pasveiks, nes nebereikės tokio sunkaus darbo dirbti. Tarp siunčiamųjų lietuvaičių nebuvo, ir aš išsigandau. Kaip būsiu be savų? Pasakiau, kad nenoriu važiuoti. Mane dar įkalbinėjo medikai, bet aš tvirtinau savo – kaip aš be savų... Tada man pasakė – zonoje niekas tavęs nelaikys, turėsi eiti į darbą ir dirbti sunkiai, nesvarbu, kad sergi, kad temperatūra... Ir aš ėjau, dirbau ir, aišku, dar labiau išsekau... Po mėnesio vėl atvažiuoja komisija, nes tokių kaip aš jau padaugėjo. Komisijoje buvo vienas gydytojas ukrainietis ir jam pagailo lietuvaičių – tokių jaunų ir taip išsekusių, tad išsiuntė mus į OP. Šį kartą keliavau su draugėmis. OP pabuvome tik keletą mėnesių – sustiprėjome, atsigavome ir po tų „kurortų“ vėl į lagerius kasti „katlavanų“. Čia mane pamatė gydytoja, kuri sergančią, karščiuojančią siuntė dirbti sunkių darbų, todėl labai nustebusi šūktelėjo: „Baranauskaite, tu dar gyva!“ Gyva ir visai negalvojanti apie mirtį – man dar reikėjo grįžti į Lietuvą. Aišku, kad būdavo ir kitokių minučių... Prisimenu, kaip kirsdavome įšalusią žemę. Nors jau buvom išmokusios dirbti su kirstuku, bet visą dieną juo mojuodamos taip nuvargdavome, kad jau nesinorėjo nieko. Ir kai atsikeldavai (ten niekada ir niekur nebūdavo jokių būdelių ar WC, o prireikus turėjai tūpti čia pat, sargyba neleisdavo toliau eiti), tai jau ir atsistoti nebenorėdavai, galvodavai, kad taip užsimerkti ir jau nebeatsimerkti... Aplink tokia tyla ir tam, kad iškeliautum į nežinią, atrodo, tereikia tik užsimerkti... Deja, deja... ir patupėti ilgėliau negalėdavai – tuoj konvojus (sargybinis) šaukdavo, kartais ir pasityčiodavo... Ir vėl tas pats... kirstukas ir įšalusi žemė... Ir taip iki vakaro. Vakare nuleipusios sugrįždavome į zoną, į savo barakus. Skysta vakarienė. Taip dar norisi valgyti. O čia pat šalia ir duonytė – rytdienos norma. Nežinau kodėl, bet čia, šitam lageryje, rytdienos duoną išdalindavo iš vakaro. Juk žinodavo, kad neišsaugosim ir kad rytoj vėl būsim alkanos...

Gavusios duonos tuoj ją paslėpdavome po pagalvėle. Atsigulame... ir negalim užmigti. Duonytė kvepia, kad ir žalia, kad ir ne lietuviška... Atsilauži gabaliuką, suvalgai ir, rodos, jau miegosi. Kur tau! Tai vienur, tai kitur čežena... Ir draugės negali užmigti. Ir tu negali... Vėl lauži... Ir taip, kol po pagalvėle nebelieka nė trupinėlio. Tada jau užmiegi ir labai dažnai sapnuoji namus. Ypač įsiminė man vienas sapnas. Tada aš gulėjau ant viršutinių narų. Barake buvo šilta – geležinė krosnelė-statinaitė („buržuika“) įraudusi, aplink ją džiūva sustatytas mūsų apavas. Duonytė suvalgyta, mes nuvargusios – greitai užmiegame... Ir aš jau namie... Rytas. Toks saldus miegas... Ir keltis nesinori... Tik staiga jaučiu bulvinių blynų kvapą – tai mamytė ruošia pusryčius... Gera, ramu, snaudžiu... o blynai kvepia... Mamytė žadina mane – kelkis, blynai laukia... bulviniai blynai... Ir staiga: „Podjom!“ – toks šaižus, toks sukrečiantis... Ir jau nebe sapnas. Vėl niūri, sunki kasdiena. Pusryčiai be duonelės, sunkus darbas. Iš Magadano persiuntimo punkto, kuris buvo ketvirtajame kilometre, mus išveža į 23/15 – tai 23 km nuo Magadano pagrindine trasa ir 15 km į mišką. Ten apsigyvename palapinėse. Narai kaip ir visur – dviaukščiai, tik ne iš lentų, o iš kartelių. Man pavyksta įsikurti žemai, o virš manęs – Roma Kirtiklytė. Miške kirtome medžius. Niekada nebuvau laikiusi kirvio rankose – nei skaldžiusi malkų, nei kirtusi jų. Dėl to man sunkiai sekėsi. Bet aš mokiausi – dariau tai, ką liepdavo, ką parodydavo. Tačiau vieną kartą neišvengiau nelaimės – vietoj medžio trenkiau sau į kelį, laimei, ne aštriuoju galu. Labai skaudėjo, bet dejuoti nebuvo kada – reikėjo dirbti. Ir dirbau. Baigiantis darbo dienai mano koja taip sutino ir sopėjo, kad vos paėjau. Grįžusi į zoną jau nebegalėjau nusiauti – teko veltinį prapjauti. Jau buvo žiemą, keliai užpustyti ir jokio ryšio su Magadanu. Čia, kolonoje, buvo medicinos punktas, kuriame dirbo ar seselė, ar felčerė. Pagalba menka. Man pradėjo kilti temperatūra, o koja – kaip gera kaladėlė. Vaikščioti nebegalėjau, vaistų jokių. Guliu, ir tiek. Temperatūra pastovi – 39,3 ⁰C. Koja tik sutinus, jokios žaizdos. Medicinos punkto darbuotojams jokio rūpesčio – keliai užpustyti, į Magadaną nenuveši, žaizdos nėra, todėl nieko ir daryti nereikia. Gulėk sau ir tylėk. Manęs pagailėjo tik senutės (taip man tada atrodė). Jos sakydavo – tokia jauna, o vilties nebėr... Ir valgyti nebenorėjau... Tik pagraužiu

TAUROSTA sušalusią morkytę, kurią iš valgyklos atneša Laimutė Ankskaitytė. Nors mes susipažinome tik lageryje ir mus nesiejo ankstesni draugystės ryšiai, bet ji manęs gailėjo. Grįžusi iš darbo, kad ir kaip išvargusi, eidavo į virtuvę, padėdavo virėjoms ir iš ten parnešdavo man sušalusią morkytę, kurią sugrauždavau... Ir tai viskas, net ir duonos nevalgiau... Ir, aišku, silpau. Bet vieną dieną, tiksliau, vakarą, įvyko stebuklas. Romai lipant ant narų viršaus, išsprūdo kartelė, kuri nukrito ant mano skaudamos kojos, pramušė žaizdą, iš kurios prasiveržė pūliai. Tai pamačiusi Aldutė Steponaitytė (o ji buvusi medicinos seselė) tuojau suskato veikti. Greitai nubėgo į medicinos punktą išsikviesti felčerę, bet toji neskubėjo ir pareikalavo mane pačią atvesti. Aldutei ilgai teko įrodinėti, prašyti ir reikalauti, kol galų gale atsivedė ją į palapinę. O čia tamsu, vos šviečia spingsulė, rusiškai vadinama „koptilka“. Pasistatė ją arčiau narų ir pradėjo „operaciją“. Išvalė, kaip galėjo, žaizdą, dar prikimšo binto, kuris ryte, suradęs silpnesnę vietą, išlindo į paviršių. Atsirado dar viena žaizda. Tačiau mano daktarėlės ir toliau valydavo, perrišdavo žaizdotą koją. Temperatūra dar laikėsi tokia pati, koją vis dar skaudėjo. Valgyti nieko negalėjau – tik sušalusias morkytes sugrauždavau. Mergaitės mane įkalbinėjo ką nors suvalgyti, Aldutė sakė, kad dabar bus viskas gerai, kad pūliai mažėja ir koja bus sveika, o aš ir toliau galėsiu bėgioti. Čia dar pagelbėjo Laimutė. Jai, dar būnant kalėjime, namiškiai perdavė keletą červoncų, kuriuos ji kruopščiai paslėpė ir išsaugojo per visas kratas. Kad ir kaip sunku buvo, kad ir kaip norėjosi valgyti – ji neieškojo būdų jais pasinaudoti, įsigyti bent truputį duonelės ir bent vieną kartą sočiai pavalgyti. O manęs ji pagailėjo ir surado būdą, kaip padėti. Sužinojusi, kad kolonos viršininkas gyvena netoliese ir turi karvę, kažkokiu būdu susitiko su viršininko žmona, atidavė jai tuos červoncus ir paprašė pieno. Ir ką gi – gavo. Man net keletą kartų atnešė. Ne pati gėrė, o man atidavė. Taip ir nežinau, ar tas operacinis „peilis“ (nukritusi kartelė), ar tas pienelis sugrąžino mane gyvenimui. Aš pradėjau sveikti. Ir temperatūra krito, ir pūlių mažėjo, ir žaizda ėmė gyti... Po truputį ir aš pradėjau judėti. Artėjant pavasariui, pakilau nuo narų. Dar į darbą manęs nevarė, nes buvau visai silpna. Prisimenu, kaip apsidžiaugiau pirmą kartą išėjusi į kiemą ir pamačiusi saulę!

2021 NR. 2 (14)

Po kiek laiko mus išskirstė – vienas išvežė į šienapjūtę („sienakos“), o kitas grąžino į Magadaną. Aš pakliuvau į Magadaną ir toliau jau dirbau statybose. Kada jau buvau sveika, su Aldute prisiminėme mano „operaciją“. Stebėjausi, kaip visa tai įvyko, kaip aš be jokių vaistų pasveikau. Draugė man atskleidė vieną paslaptį – jos (o tai reiškia – visos buvusios lietuvaitės) meldėsi ir prašė Dievo man padėti. Ir Dievulis išklausė. Jei ne toji nukritusi kartelė, jei ne Laimutės červoncai ir išprašytas pienelis – kiek aš dar galėjau pragulėti ir kuo visa tai galėjo baigtis? Mane labai sujaudino Aldutės atskleista paslaptis. Aš iki šiol negaliu suprasti, už ką labiau turėjau dėkoti gerajam Dievui – ar už tą stebuklingą „operaciją“, ar už drauges, kurios ir malda, ir savo darbais sugrąžino mane į gyvenimą.

„Taurostos“ redakcija dėkoja a.a. A. Bara nauskaitės-Čiurlienės giminėms ir J. Ralio gimnazijos mokytojai D. Kšivickienei už galimybę supažindinti Jonavos krašto bendruomenę su šio tauraus žmogaus sunkiais prisiminimais.

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

TIKRASIS GYVENIMAS BRANDAUS SOCIALIZMO LAIKAIS Algirdas GRĖBLIŪNAS

Niekaip negaliu suprasti, kodėl net ir XXI a. trečiajame dešimtmetyje, praėjus 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, dar vis pasigirsta, kad „sovietiniais laikais buvo geriau“, suprask – geresnis gyvenimas. Keista, kad dalis žmonių tam laikotarpiui vis dar jaučia nostalgiją. Skaitytojams noriu priminti aną realybę, pateikdamas sovietų imperijos subyrėjimo išvakarėse Maskvoje paskelbtus SSSR valstybinio statistikos komiteto oficialius duomenis.1 Skaičiai pagal to meto nomenklatūrines tradicijas galbūt buvo „sušvelninti“.

I. SOCIALINĖ GYVENTOJŲ APLINKA Sovietų valdžios rūpestį gyventojais parodo kad ir šie faktai. 1984 m. žurnale „Švyturys“ paskelbtas žurnalisto Stanislovo Balčiūno pokalbis su Lietuvos SSR sveikatos apsaugos ministru Jonu Platūkiu. Žurnalistas: Noriu pacituoti vieną laišką: „Dabar mano tėčiui reikia komplamino ampulių. Daktaras sakė, kad jos būtinos, bet recepto rašyti negalįs“ [...] Ministras: Rašyti receptą žinant, kad tokio vaisto nėra, – ne paslauga [...] Apskritai šalyje (SSSR) kai kurių vaistų paklausa labai greit keičiasi [...], kai kurių vaistų fondai riboti. [...] Žurnalistas: O štai kitas laiškas: „Mano darbui nuolat reikalingi akiniai. Bet atsitiko nelaimė – jie sudužo. Dabar niekur negaliu jų gauti, o be akinių esu praktiškai nedarbinga.“ Panašaus turinio laiškų redakcija gauna jau nebe pirmi metai. Medicinos technikos valdyba aiškina, kad tai laikini dalykai. Tačiau kiek metų gali tęstis tas laikinumas? Ministras: [...] Pacituotame laiške pateikti priekaištai apie akinių stoką vi-

TAUROSTA

Džiaugsminga naujo gyvenimo pradžia Jonavoje, 1940 m. Nuotrauka – nežinomo aut.

Netikro džiaugsmo paskutinė diena Jonavoje. V. Sebežovo nuotrauka.

2021 NR. 2 (14)

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

siškai teisingi. Dėl 1980 m. pradėtos optikos gamyklos rekonstrukcijos sutriko akinių linzių gamyba. Per pastaruosius trejus metus respublika negavo teigiamos refrakcijos linzių. [...] Šiuo metu yra užsakyta 122 tūkst. teigiamos refrakcijos linzių ir, jeigu visos pramonės įmonės įvykdys savo įsipareigojimus, šių metų (1984) trečiame ketvirtyje bus patenkinti visi gyventojai, norintys įsigyti akinius.2 Tokia socialistinė tikrovė, kai dėl sudužusių akinių nedarbingais Lietuvoje galėjo tapti net 122 tūkst. asmenų. To meto Lietuvos spauda ir dienraštis „Tiesa“ (Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) organas) atsispindi to meto gyvenimo tikrovę. Taigi, kokia ta deklaruojama sovietinė piliečio pamatinė teisė į socialinę apsaugą, teikiančią pragyvenimui reikalingas lėšas ir paslaugas? 1989 m. dienraštyje „Tiesa“ rašoma: Katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ Vilniaus grupės narės Vilniaus miesto Lenino rajone aplankė 76 vienišus žmones, gaunančius 30 rublių pašalpą ir neturinčius kitokių pajamų. Tarp jų buvo 8 vyrai ir 68 moterys [...] 80 metų ir vyresnių – 56 asmenys. 11 šių žmonių gyvena pusbadžiu, skursta – 19, skurdžiai gyvena – 21. Kiti gyvena kukliai, globojami giminių. Lietuvoje yra apie 7500 senų žmonių ir invalidų, gaunančių 30 rublių pašalpas, iš jų apie du trečdaliai yra vyresni nei 80 metų. Pasirašo Katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ Vilniaus grupė, Lietuvos invalidų draugija, Moterų sąjūdis, Motinų sąjūdis, Lietuvos etinės kultūros draugija, LPS Vilniaus miesto pedagogų taryba, M. Valančiaus blaivybės sąjūdis.3 Tų pačių metų „Valstiečių laikraščio“ skyrelyje „Konsultacija. Pensijos“ rašoma: [...] J. Martinkėnienė iš Ignalinos rajono Jononių kaimo nori sužinoti. „Esu gimusi 1922 m. Savo šeimoje išauginau tris vaikus. Apie 12 m. dirbau valytoja septynmetėje ir pradinėje mokyklose. Nuo 1974 m. rugsėjo mėnesio keturiolika metų auginu anūkus. Kasmet tarybiniame ūkyje auginu 20 arų sklype pašarinius šakniavaisius [...] Ar galiu gauti senatvės pensiją?“ Atsakymas: „Senatvės pensijai skirti jums reikia turėti ne mažesnį kaip 20 metų darbo stažą. Tie metai, kai ūkyje nuolat nedirbote, o auginote anūkus, į darbo stažą pensijai skirti negali būti įskaitomi.“4

Deja, ši 67 metų amžiaus moteris negavo jokios pagalbos: nei pensijos, nei pašalpos. Antai kitas socialistinės „gerovės“ – senelių gyvenimo kaime pavyzdys, kurį 1989 m. pamini net LKP CK mėnesinis žurnalas „Komunistas“. Žurnalistė Ramutė Šimukauskaitė rašė: [...] Tačiau ūkyje (t. y. Pagėgių tarybiniame, Šilutės rajone – autoriaus pastaba) tebėra karvučių, kurioms šieno visai nebeliko. Jos nubaustos už tai, kad jų šeimininkai neravėjo runkelių. Daug nervų visiems pagėgiškiams tie runkeliai sugadino. Pavasarį sėklos buvo subertos į prastai įdirbtą dirvą. Tad netrukus suvešėjo žolės. Išdalijusi normas, S. Katutienė (vyriausioji ūkio ekonomistė) paragino ravėti. Vieni nė žodžio nesakydami po trejetą kartų su kauptuku lingavo paskirtuose rėželiuose. [...] Neteko tos 1,5 tonos šieno Petrės Lileikienės karvė, kuri bene pagrindinė 90 metų senutės maitintoja. Greta šios galudienės senutės jau kelinti metai prie lovos ligos prikaustyta guli irgi dešimtą dešimtmetį įpusėjusi sesuo Marijona Norkutė. [...] mano užuojautos senutėms direktorius suprasti nenorėjo. Jeigu duktė nudirba slaugomos motinos arus, melžia karvę, – gali ir jos, ne tik savo normą nuravėti. Jei nespėja, tepasisamdo ką iš senutės gaunamos 30 rublių pensijos. Yra miestelyje norinčių užsidirbti.6 Taigi ligota senolė, 95 metus peržengusi Marijona Norkutė, negauna jokios pagalbos: nei pensijos, nei pašalpos, o 90-metė jos sesuo Petrė Lileikienė privalo kauptuku ravėti jai paskirtą runkelių normą. Juk tai XX a. pabaigos lažas! Deja, joms negaliojo tuomet sovietinių agitatorių skleidžiama sovietinio piliečio pamatinė teisė į socialinę apsaugą, teikiančią pragyvenimui reikalingas lėšas ir paslaugas. Tokias deklaracijas mini ir to laikmečio tyrinėtojai prof. dr. A. Guogis ir N. Bogdanova 2012 m. straipsnyje „Sovietinio socialinės apsaugos modelio funkcijos bei raida ir Lietuva“.6 Lietuvos televizija 1989 m. lapkričio 14 d. laidoje „Veidrodis“ paskelbė, kad 1989 m. pradžioje Lietuvoje buvo per 370 tūkst. pensininkų, gaunančių mažesnę nei 50 rublių pensiją. Vladimiras Trukšinas 1989 m. „Tiesos“ rubrikoje „Lietuva statistikos veidrodyje“ rašė: Infliacija per praėjusius trejus metus (1986–1988) sudarė ne mažiau kaip 250 proc. (prekių kainos padidėjo 2,5 kartus). 1988 m. mažmeninės kainos (prekių kainos parduotu-

TAUROSTA vėse) padidėjo: mėsos konservų – 1,9 karto ir lengvųjų automobilių – 36 proc., pusvilnonių audinių – 35 proc., televizorių – 32 proc., mėsos ir paukštienos – 19 proc., dešrų – 17 proc., kojinių ir puskojinių – 16,8 proc., elektrinių dulkių siurblių – 18 proc., duonos ir pyrago gaminių – 14 proc., trikotažo gaminių – 13,2 proc., sūrių – 9 proc., šaldytuvų – 7 proc.7 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 292 „Dėl priemonių maisto produktų gamybai didinti ir gyventojų aprūpinimu jais gerinti 1988–1990 m.“ rašė: Siekdama sėkmingai išspręsti TSKP CK 1988 m. liepos mėnesio plenume iškeltus uždavinius geriau aprūpinti gyventojus maisto produktais, Lietuvos TSR Ministrų Taryba sutinkamai su TSRS Ministrų Tarybos 1988 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 990 nutaria: Valstybinis agropramoninis komitetas, Prekybos ministerija, Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga, miestų ir rajonų vykdomieji komitetai, kolūkiai ir tarybiniai ūkiai [...] 1988–1990 m. turi įgyvendinti konkrečias priemones, įgalinančias visiškai patenkinti pagal racionalias mitybos normas gyventojų reikmę reikiamo asortimento ir labai geros kokybės duonos ir pyrago, makaronų ir konditerijos gaminiams, kruopoms, bulvėms ir daržovėms, žuvies produkcijai, aliejui ir gyvuliniams riebalams margarinui; pieno produktams, kiaušiniams ir paukštienai [...]. Pasirašo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas V. Sakalauskas ir LTSR MT reikalų valdytojas A. Mikulis.8 Deja, tokie sovietų valdžios nutarimai jau nebeturėjo reikšmės ir tik vertė dar labiau klastoti statistikos rodiklius. Tų laikų propagandininkai žmonėms buvo įbrukę į galvas, kad sovietinėje Lietuvoje yra didelis javų derlingumas, ir šis melas buvo virtęs tikrove. Taigi, ir XXI a. daugelis jį kartoja akivaizdžiai meluodami. Deja, tiesa kitokia. Antai 1989 m. „Tiesos“ Nr. 204 (14123) straipsnyje „Grūdai aruoduose ir ataskaitose“ LTSR valstybinio statistikos komiteto pirmininko pavaduotojas Petras Adlys teigė: Iki šiol šalyje prikulti grūdai buvo apskaitomi pradiniu užpajamuotu (vadinamuoju bunkeriniu) svoriu. Šiemet ši tvarka pakeista [...], metinėse apyskaitose įrašomas jų svoris po valymo ir džiovinimo [...], sversime grynus grūdus be atliekų. Tokia tvarka atitiks tarptautines grūdų apskaitos metodikas. [...] Tikrojo grūdų derlingumo mūsų respublikoje būta ankstesniais metais.

2021 NR. 2 (14)

1939 m. 2054,0 tūkst. t derlingumas 12,2 cnt iš ha, atliekų 0,0 % 1956 m. 667,6 tūkst. t derlingumas 5,8 cnt iš ha, atliekų 1,7 % 1960 m. 842,2 tūkst. t derlingumas 9,1 cnt iš ha, atliekų 1,5 % 1965 m. 1603,2 tūkst. t derlingumas 15,4 cnt iš ha, atliekų 5,2 % 1970 m. 1904,3 tūkst. t derlingumas 22,2 cnt iš ha, atliekų 9,3 % 1975 m. 1912,5 tūkst. t derlingumas 17,9 cnt iš ha, atliekų 10,8 % 1980 m. 1633,8 tūkst. t derlingumas 13,7 cnt iš ha, atliekų 15,4 % 1985 m. 2467,5 tūkst. t derlingumas 21,5 cnt iš ha, atliekų 13,9 % 1988 m. 2687,9 tūkst. t derlingumas 24,0 cnt iš ha, atliekų 11,8 %.8 1987 m. javų derlingumo kitose šalyse statistika: Vengrijoje – 48 cnt/ha, Čekoslovakijoje – 45,5 cnt/ ha, JAV – 46,9 cnt/ha, Anglijoje – 53,9 cnt/ha, Prancūzijoje – 55,8 cnt/ha ir net Kinijoje – 39,2 cnt/ha, o 1988 m. SSSR tik – 15,9 cnt/ha. SSSR 1985 m. pirko net 40 milijonų tonų grūdų.9 O Lietuvos TSR 1989 m. buvo prikulta tik 2028 tūkst. t grūdų, arba 584 tūkst. t mažiau nei 1988 m., kaip nurodė S. Lamanauskas, Valstybinio agropramoninio komiteto pirmininkas, 1989 m. lapkričio respublikiniame žemės ūkio darbuotojų pasitarime Vilniuje.10 Minėtas javų derlius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m., buvo tik 2 mln. 28 tūkst. t, o prieš pusę amžiaus (1939 m.) nepriklausomoje Lietuvoje buvo prikulta net daugiau – 2 mln. 54 tūkst. t grūdų. Sovietų imperija, valdžiusi šeštąją dalį pasaulio sausumos, nesugebėjo išmaitinti savo gyventojų.

II. APLINKOSAUGA IR EKOLOGINĖ BŪKLĖ Sovietų valdžia ne tik nepajėgė šalies gyventojų aprūpinti būtinosiomis maisto, pramoninėmis ir kitomis prekėmis, bet, beatodairiškai švaistydama gamtos išteklius, teršdama savo lizdą, stūmė visuomenę prie ekologinės krizės. Natūralų ekologinį balansą griovė į orą išmetamos nepageidautinos atliekos, kurios pagautos vėjų kartu su krituliais teršė orą bei aplinką. Siekiant

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

maksimalaus pelno, nebuvo skiriama dėmesio valymo įrenginiams. Išlaidos ekologijai buvo gan menkos ir visa aplinka buvo katastrofiškai užteršta. Apie tai 1988 m. spaudoje geografijos mokslų kandidatas Petras Korkutis, Respublikinio gamtinės aplinkos užterštumo stebėjimų centro viršininkas, straipsnyje „Dar kartą apie švarų orą“ rašė: Lietuvos TSR miškų ūkio ir miško pramonės ministro drg. V. Lukoševičiaus paskelbtais duomenimis („Tiesa“, 1987 05 19) jau dabar įvairiose Lietuvos vietovėse dėl lokalinio oro užterštumo pažeista apie 6000 ha miškų, išdžiūvo ir iškirsta per 800 ha miškų (dauguma jų yra Jonavos r. Upninkų krašte, išnaikino buvusi trąšų įmonė „Azotas“, pačiam teko matyti tuos miškus – autoriaus pastaba). Ir atsodinti tose vietose netgi atsparių rūšių medžių kol kas nepavyksta. [...] Atmosferos teršalų kiekis atskirų pramonės objektų įtakos zonoje [...] viršija didžiausias leistinas koncentracijas (DLK) [...] Panevėžyje, netoli „Ekrano“, „Lietkabelio“ – iki 6–8 kartų [...] Plungės dirbtinės odos gamyklos įtakos zonoje [...] siekia apie 10 DLK, Alytuje – 4–5 DLK. Jonavoje, Kėdainiuose, Elektrėnuose, N. Akmenėje, Mažeikiuose 2–3 kartus būna didesnės už DLK. Prieš 5 metus jos buvo gerokai didesnės, ypač tai būdinga Jonavoje ir Kėdainiuose.11 Apie vandens telkinių užterštumą 1989 m. docentas Vytautas Šiaudytis straipsnyje „Kodėl Respublikoje nemažėja vandensaugos problemų“ rašė: Dabar (1989 m. – autoriaus pastaba) pagal nustatytų normatyvų reikalavimus išvaloma tik 27,4 proc. viso užteršto vandens, nes didieji miestai arba visai neturi valymo įrenginių, arba turi tik mechaninio valymo įrenginius. Pagal šį rodiklį užimame vieną iš paskutiniųjų vietų šalyje. [...] Kauno mariose [...] nuolat dūsta žuvys, nebegalima maudytis [...], jau gresia ir Kuršių marioms [...]. Kelia nerimą ir Drūkšių ežeras, kuris yra ne tik Ignalinos žuvininkystės verslavietė bei poilsiavimo vieta, bet ir atominės elektrinės (AE) aušintuvas. Tuo labiau, kad Ignalinos AE vadovybė nepakankamai rūpinasi vandens išteklių apsauga. Pavyzdžiui, 1987 m. vasarą pakėlė Drūkšių ežero vandens lygį net 50 cm aukščiau už normalų, ir dėl to buvo apsemtas 700 ha sausumos plotas. Sniečkaus (dabar Visagino – autoriaus pastaba) miesto nutekamieji vandenys upeliu patenka į Drūkšių ežerą. [...] Lietuvoje ypač užterštos šios upės: Nemunas, Neris, Nevėžis, Šešupė, Venta, Mūša ir kitos. [...] ežerai: Mastis, Zarasas, Vievio ir kiti [...] Kaimo vietovėse [...] pastatyta per 500 mažų įrenginių nutekamajam vandeniui valyti, kurių dalis visai neveikia [...]. Dalis įrengi-

nių buvo projektuoti ir statyti prieš 15–25 metus. [...] Nieko gero neduoda [...] socialistinis lenktyniavimas. Pavyzdžiui, K. Giedrio kailių gamybinis susivienijimas Kaune teršia Nemuną, nes turi pasenusius, tik pirminio vandens valymo įrenginius, o kasmet pagal gamybinius rodiklius apdovanojamas prizais. Labai teršia aplinką ir Nerį Jonavos „Azoto“ gamybinis susivienijimas, tačiau už šio penkmečio sėkmingų užduočių gamybinius rodiklius 1986–1987 m. tapo socialistinio lenktyniavimo nugalėtoju. [...] Tačiau [...] nesiskaitymas su jokiomis priemonėmis, išskyrus planą, gali pastūmėti prie ekologinės katastrofos. Šiais metais kovo 20 dieną įvykusi avarija Jonavos „Azote“ apie tai dar kartą priminė.12 Deja, docentas V. Šiaudytis nenurodė, kad 1989 m. kovo 20 d. Jonavos „Azoto“ gamybiniame susivienijime įvykusios katastrofos metu žuvo daug žmonių. Pasak ilgamečio AB „Achema“ generalinio vadovo Jono Sirvydžio, 1989 m. kovo 20 d. gamykloje įvyko didžiulė nelaimė – nuvirto suskystinto amoniako izoterminė saugykla. Avarijos metu žuvo septyni žmonės. Nuo to laiko nebeliko nitrofoskos cecho, kuris nebuvo naudingas nei technologine, nei ekologine prasme.13 Taip „gerai“ gyvenome, kad net atominės elektrinės pašonėje, prie jos paplavų ežero įrengus poilsiavietę, žmonės ne tik paplavose maudėsi, bet ir valgė jose išaugintą žuvį. Kas galėjo pagalvoti, kad tokia sovietinė valdžia? Antai, Japonijos Fukušimos AE avariją žino visas pasaulis. Įdomu, kad Kražių skerdynėse, vykusiosiose dar XIX a., žuvę aštuoni tikintieji daug kam žinomi ir šiame amžiuje. O Jonavos „Azote“ žuvę septyni žmonės seniai jau užmiršti. Tokios gyvenimo grimasos, tokia homo sovieticus žmogaus moralė. Su Lietuvos ekologine būkle 1989 m. supažindina laikraščio „Tiesa“ skiltyje „Lietuva statistikos veidrodyje“ pateikta informacija: Kasmet į atmosferą išmetama vidutiniškai po 470 tūkst. t kenksmingųjų medžiagų. 1988 m. daugiausia jų išmeta energetikos objektai – 36 proc. visų teršalų, statybinių medžiagų pramonės objektai – 17 proc., naftos pramonės įmonės – 10 proc., agropramoninio komplekso (t. y. žemės ūkio) – 7 proc., mineralinių trąšų įmonės – 6 proc. Stacionarių šaltinių išmetamų kenksmingų medžiagų vienam gyventojui tenka vidutiniškai 120 kg. Mažeikiuose – 1380 kg, Jonavoje – 567 kg, Kėdainiuose – 334 kg.7 Deja, jonaviečiai užmiršę, kad kasdien kiekvienam jų tekdavę po 1,5 kg kenksmingų medžiagų, arba net

TAUROSTA 4,7 karto daugiau nei vidutiniškai Lietuvoje, atsilygino to meto rajono bei „Azoto“ įmonės vadovams suteikdami garbės piliečių vardus. Daugumos gyventojų sveikatai tai atsiliepia ir šiandien. Ten pat V. Trukšinas rašė: Išvalyto vandens lyginamasis svoris visame užterštame nutekamajame vandenyje buvo 27,4 proc. Taigi, 1989 m. valymo įrenginiai Lietuvoje išvalė tik apie ketvirtadalį kanalizacijos paplavų.

III. GYVENTOJŲ NEGALAVIMAI IR SERGAMUMAS 1989 m. V. Trukšinas, Lietuvos SSR Valstybinio statistikos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, dienraščio „Tiesa“ skyrelyje „Lietuva statistikos veidrodyje“ pateikė ir tokių duomenų: Užregistruotų sergančių alkoholizmu, narkomanija, toksikomanija per trejus penkmečio metus padaugėjo nuo 57,9 tūkst. iki 59,9 tūkst. Sergančiųjų piktybiniais augliais – nuo 38,8 tūkst. iki 43,9 tūkst. asmenų. Respublikoje per trejus penkmečio metus 1986–1988 m. didėjo gamybinis traumatizmas, nukentėjo 25211 asmenų, kurių metu žuvo 432 žmonės, o 24 tūkst. žmonių tapo invalidais, iš jų iki 45 m. amžiaus buvo 8,3 tūkst. Per trejus metus socialinio aprūpinimo įstaigų įskaitoje darbo invalidų skaičius padidėjo nuo 96,6 tūkst. (1986) iki 101,4 tūkst. ir invalidų (t. y. neįgalių) nuo vaikystės per šį (1986–1988) laikotarpį padidėjo nuo 10,2 tūkst. iki 14,2 tūkst.12 Apie gyventojų sergamumą rašė ir kita spauda. Antai žurnalo „Šeima“ pateikti duomenys: Lietuvos gyventojų sveikata blogėjo, o jų sergamumas nuolat didėjo. Piktybiniais augliais (vėžiu) 1985 m. sirgo 38802 asmenys, 1988 m. – jau 43890 asmenų; psichiniais sutrikimais 1988 m. – 145733 asmenys. Alkoholizmu, narkomanija 1985 m. sirgo 57893 asmenys, o 1988 m. – 59906 asmenys. Lietuvoje 1989 m. mirė 38150 žmonių, iš jų 8842 buvo darbingo amžiaus. [...] Vienišų motinų 1981 m. buvo 11506 moterys, o 1988 m. – jau 20734.14 To meto Jonavos rajono sanitarinę būklę iliustruoja Jonavos rajono sanitarinės epidemiologijos stoties vyriausios gydytojos N. Družininos 1985 m. gegužės 27 d. raštas Nr. 441 „Informacija apie Jonavos rajono

2021 NR. 2 (14)

sanitarinę epideminę būklę 1985 m. pirmo ketvirčio laikotarpyje“. Raštas skirtas Jonavos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkui. Jame rašoma: Maisto objektų sanitarinė būklė: [...] 1. Jonavos pieninėje blogas vietinės kanalizacijos nutekėjimas, susidėvėjusi butelių plovimo mašina. Sanitarinė epidemiologinė stotis išsiuntusi reikalavimą Kauno pieno kombinato administracijai dėl butelių plovimo mašinos pakeitimo nauja. 2. [...] konditerijos ceche „Banga“ balandžio mėnesį sanitarinė tarnyba uždraudė kreminių gaminių gamybą ceche. [...] 4. Gamybinio susivienijimo „Azotas“ valgykloms [...] dažnai su pertrūkiais tiekiamas vanduo, taip pat RMC ir antro amoniako cecho valgykloms. Nepatenkinamai tiekiamas vanduo ir šiauriniam pramonės (miesto) rajonui, kuriame randasi Mechaninės gamyklos valgykla, dešrų cechas, elevatoriaus valgykla, „Žemės ūkio technikos“ bufetas. Kulvos valgykla (nauja) blogai aprūpinama karštu bei šaltu tekančiu vandeniu, dėl ko valgykla dažnai nedirba. Restorane „Banga“ dažnos kanalizacijos avarijos. Maisto objektų darbuotojams ataskaitiniu laikotarpiu surašyta dešimt sanitarinio nusižengimo protokolų. Vaikų ir paauglių įstaigų būklė. Ypač reikalingas remontas Beržų TGĮ (tarpūkinės gyvulininkystės įmonės) lopšeliui-darželiui. [...] nesprendžiami apšildymo klausimai lopšeliuose-darželiuose „Lakštingalėlė“, Bukonių tarybiniame ūkyje, Beržų TGĮ, Panoterių kolūkyje. Daugumoje bendrojo lavinimo mokyklų [...] nepakankamas temperatūrinis režimas. Įvairių dydžių mokyklinių baldų trūkumas [...] pagal ūgį lig šiol lieka neišspręstas. [...] kovai su regos sutrikimais bei stuburo iškrypimais [...] nepatenkinama sanitarinė būklė Žeimių ir Ruklos vidurinėse mokyklose [...] PTM Nr. 44 neremontuojamas mokomojo korpuso stogas, susidėvėję santechniniai įrenginiai valgykloje, mokomojo korpuso bendrabučio tualetuose. [...] Gamybiniam susivienijimui „Azotas“ pastoviai trūkumas geriamojo vandens. Čia šiame ketvirtyje nustatytas techninio vandens patekimas į geriamojo vandens vandentiekio tinklą atvejis, to pasekoje vienas darbininkas susirgo vidurių šiltine. [...] Komunalinių objektų sanitarinė būklė. [...] 3. Eilėje ūkių visiškai neveikia nutekamųjų vandenų valymo įrenginiai: Bukonių tarybiniame ūkyje, Panoterių, Liepių bei naujai priduoti „Auksinės varpos“ kolūkių įrenginiai. [...] 2. Ligoninėje, ypač viršutiniuose aukštuose, infekciniame skyriuje maisto bloke neužtikrintas pastovus karšto vandens tiekimas. [...] Ligoninės skyriai ne-

VI. Ištakos, istorijos, prisiminimai

patenkinamai aprūpinami švirkštais, šepetėliais jų plovimui, termometrais, rankšluosčiais. Patalpose trūksta spintų ligonių chalatų laikymui. [...] Antai virusiniu hepatitu sirgo: 1981 m. – 181, 1984 m. – 191 asmuo, dizenterija: 1983 m. – 39, 1984 m. – 45, skarlatina: 1983 m. – 30, 1984 m. 35 asmenys, paplitusios ir kitos infekcinės ligos. Lopšelyje-darželyje „Gintarėlis“ 1985 m. pirmą ketvirtį užregistruoti 2 tymų atvejai, 3 – skarlatinos, epideminio parotito – net 85 atvejai, vėjaraupiais sirgo 53 vaikai, raudonuke – net 174.

IV. GYVENTOJŲ MORALINIS PAKRIKIMAS, NUSIKALTIMAI 1990 m. žurnalas „Šeima“ pateikė metinę abortų statistiką Lietuvoje: 1981 m. – 46 tūkst., 1985 m. – 42 tūkst., 1986 m. – 39,2 tūkst., 1987 m. – 37,8 tūkst., 1988 m. – 34,8 tūkst., 1989 m. – 30,8 tūkst. abortų.14 Lietuvoje vien per 1985–1989 m. abortais buvo atimtos 184,6 tūkst. žmonių gyvybės. Tai tęsiasi ir šiandien. Moralinį pakrikimą rodo ir toks faktas. Spaudoje 1988 m. Telšių rajono Varnių vidurinės mokyklos VII klasės mokinė Vilma Dobrovolskaitė rašė: Netoli mūsų namų yra nedidelis tvenkinys. Pernai jame plaukiojo antelės, o šiemet į jį pradėjo vežti ir versti šiukšles. Nesuprantu, kodėl žmonės tokie. [...] Į šį tvenkinį priverčia visokių padvėsusių paršelių ir dar kai ko, net baisu pasakoti, o kai eini pro šalį, tai reikia užsispausti nosį.15 1988 m. spaudoje Regina Paulauskienė, LTSR respublikinės moterų tarybos pirmininkės pavaduotoja pateikė tokius duomenis: Lietuvoje daug skyrybų ir be tėvų globos paliktų vaikų. 1987 m. nesantuokinių vaikų padaugėjo 28 proc., lyginant su 1980 m., apstu moterų, atsisakančių savo kūdikių. Apie 8 tūkst. – nedarnių ir asocialių šeimų, kuriose auga per 20 tūkst. vaikų. Kas trečias tokių šeimų vaikas paliktas likimo valiai.9 Sovietinės imperijos agonijos išvakarių tragišką padėtį Lietuvoje atspindi ir komunistų partijos oficio zas – dienraštis „Tiesa“. 1989 m. V. Trukšinas, Lietuvos SSR valstybinio statistikos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, rubrikoje „Lietuva statistikos

veidrodyje“ rašė: 1988 m. užregistruota 1,3 tūkst., arba 6 proc. daugiau, nusikaltimų nei 1987 m. Daugiausia jų – 73 proc. užregistruota miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. [...] Dešimčiai tūkstančių gyventojų teko vidutiniškai 59 užregistruoti nusikaltimai (1988 m. iš viso buvo 21771 nusikaltimas = 3690 tūkst. gyventojų x 59): Kaune – 74. Vilniuje – 73, Šiauliuose – 66, Klaipėdoje – 65, [...] Tauragės rajone – 68, Panevėžio rajone – 66, Jonavos rajone – 65 [...] Nepilnamečiai vieni arba kartu su suaugusiais padarė 1826 nusikaltimus. Iš visų ištirtų nusikaltimų neblaivūs asmenys padarė 4334 nusikaltimus, o anksčiau nusikaltę – 2960 nusikaltimų.7 Straipsnyje pateikta ir tokios informacijos: [...] per šių metų 7 mėnesius Lietuvoje užregistruota 12811 kriminalinių nusikaltimų. Tai 5919 nusikaltimų daugiau nei pernai (t.y. 1988 m.) per tą patį laikotarpį. Tarp kriminalinių nusikaltimų – 80 tyčinių nužudymų ir pasikėsinimų, 144 tyčiniai sunkūs kūno sužalojimai, 92 išžaginimai ir 134 plėšimai. [...] Sunkių kriminalinių nusikaltimų padaugėjo 43,4 proc. [...] Valstybinio ir visuomeninio turto vagysčių pernai buvo 814, šiemet (1989 m.) – 1754, piliečių asmeninio turto vagysčių buvo 3330 ir 7363, buto vagysčių – 1077 ir 1957 [...], transporto priemonių vagysčių padaugėjo nuo 275 iki 700. Per savaitę gauti 273 pareiškimai ir pranešimai apie nusikaltimus: iš jų 2 tyčiniai nužudymai, 4 tyčiniai sunkūs sužalojimai, 6 išžaginimai, 2 plėšimai, 210 valstybinio ir visuomeninio bei piliečių asmeninio turto vagysčių. [...] Nuvarytos 32 autotransporto priemonės. Aptikta 12 lavonų, iš jų 5 savižudžiai. [...] Praėjusią savaitę eismo nelaimėse 10 žmonių žuvo, 119 buvo sužalota [...]. Nuo penktadienio iki penktadienio respublikoje kilo 47 gaisrai, žuvo 2 žmonės Šiauliuose.16 Individų moralės pakrikimą iliustruoja ir šie faktai. 1988 m. „Tiesa“ rašė: LTSR Aukščiausiojo teismo plenume 1988 m. birželio 17 d., pirmininkaujant šio teismo pirmininkui J. Misiūnui, buvo nurodyta, kad Lietuvoje 1987 m. buvo 59 tūkst. alkoholikų ir 614 narkomanų, o dar per 17 tūkst. alkoholikų ir 300 narkomanų buvo profilaktinėje įskaitoje. Plenume pažymėta, kad 1987 m. už asmeninio piliečių turto vagystes, plėšimus ir pan. nuteista 2351 asmuo arba 24,9 proc. visų nuteistųjų skaičiaus.17 Taigi 1988 m. sovietinės Lietuvos kalėjimuose nelaisvėje buvo net 9442 asmenys (2351: 24,9 x 100 = 9442).

TAUROSTA Laikraštis „Žalioji Lietuva“ 1989 m. rašė: Kas šeštą nusikaltimą respublikoje įvykdo nepilnametis. [...] 13 proc. visų nepilnamečių nusikaltėlių yra protiškai atsilikę. Nepilnapročiai, oficialiais duomenimis, sudaro ir trečiąją nepilnamečių pataisos darbų kolonijų auklėtinių dalį. Yra prie Šiaulių, Gruzdžiuose, ir speciali mokykla psichiškai atsilikusiems nepilnamečiams nusikaltėliams. Visuomenėje vienintelis būdas ramiai pergyventi paauglystę – darni ir tvirta šeima. [...] Kasmet gimsta apie 11 tūkst. nesantuokinių kūdikių. Globos ir rūpybos organų žinioje yra 6 tūkst. nedarnių šeimų, kuriose auga apie 16 tūkst. įvairaus amžiaus vaikų, iš kurių – 4 tūkst. dar nelanko mokyklos. Nereikia pamiršti ir 59 tūkst. oficialiai įregistruotų alkoholikų, kurie taip pat turi šeimas ir gimdo vaikus. Visuomenė sugeba kontroliuoti ir valdyti vaikų agresyvumą savo pagrindinių institutų – šeimos, mokyklos, bažnyčios pagalba. Tačiau ir jų moralinės nuostatos yra griaunamos.18

4759, 1984 m. – 4822, 1989 m. – 4349. Per šį laikotarpį iš Lietuvos išnyko tiek gyventojų, kiek, pavyzdžiui, 1989 m. gyveno Švenčionių (38004) ir Zarasų (25970) rajonuose (mieste ir kaime). Dėl savižudybių ir žmogžudysčių per 1975–1989 m. sovietinė Lietuva prarado net 19356 gyventojus (atitinkamai 16482 ir 2874 asmenis), tai sudaro tiek gyventojų, kiek jų 1989 m. gyveno Rokiškyje ir Obeliuose. Lietuvos krašte savižudžių skaičius nuolat didėjo dėl alkoholizmo. Antai 1970 m. nusižudė 787 asmenys, 1975 m. – 1011, 1980 m. – 1206, 1984 m. – 1274, 1985 m. – 1210, 1989 m. – 1000. Lietuvoje 1970–1989 m. žmogžudysčių skaičius padidėjo net 2,2 karto, 1970 m. buvo nužudyti 96 gyventojai, o 1989 m. – jau 212 asmenų, o 1984 m. – net 262 žmonės, ir tai yra beveik tris kartus daugiau nei 1970 m.19

1990 m. Statistikos rinkinys (p. 57–58) pateikia šių duomenų: Per paskutiniuosius penkiolika sovietmečio metų (1975–1989) dėl nenatūralių mirčių (ne dėl senatvės ar ligų) sovietinė Lietuva neteko net 65486 gyventojų. Mūsų šalis dėl nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų alkoholiu, traumų, savižudybių, nužudymų ir kt. kasmet prarasdavo vis daugiau žmonių. 1970 m. neteko 3459 gyventojų, o 1975 m. – 4225, 1980 m. –

Ši sukurta marksistinė-lenininė sovietinė sistema, kurioje ideologija atsiskyrė nuo žmogiškojo prado, žlugo nepasiteisinusi. Subyrėjo ir sovietų imperija. Žmonės liko. Tarp daugumos Lietuvos piliečių šmėkščioja „šešėliai“ – žmonės, taip pat Lietuvos piliečiai, nesugebėję pamilti laisvos Lietuvos, su nostalgija besidairantys į valstybę, kurios jau nebėra pasaulio žemėlapyje.

V. IŠVADOS

ŠALTINIAI: 1. SSSR skaičiais 1987 metais, Maskva, 1988, „Finansai ir statistika“, p. 28; („SSSR v cifrach v 1987 godu“), Maskva, 1988. 2. Žurnalas „Švyturys“, Nr. 11, 1984, birželis. 3. Dienraštis „Tiesa“, Nr. 120 (14039), 1989 05 24. 4. „Valstiečių laikraštis“, Nr. 39 (6668), 1989 03 30. 5. Žurnalas „Komunistas“, Nr. 5 (779), 1989, gegužė, p. 46. 6. ISSN 1392–1681 p. 57. 7. Dienraštis „Tiesa“, Nr. 181 (14100), 1989 08 08.

Petro Adlio straipsnis „Grūdai aruoduose ir ataskaitose“. 10. Dienoraštis, 1989 m. S. Lamanauskas, Vilnius, 1989 11 29, Respublikinis žemdirbių susirinkimas. 11. Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, Nr. 7, 1988, p. 12–13. 12. Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, Nr. 11, 1989, p. 5–6. 13. „Taurosta“, Nr. 1 (2), 2016, p. 33. 14. Žurnalas „Šeima“, Nr. 3, 1990. 15. Laikraštis „Lietuvos pionierius“, Nr. 97 ( 3814), 1988 12 07.

8. Dienoraštis, 1988 m. Lietuvos TSR Ministrų Taryba, 1988 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl priemonių maisto produktų gamybai didinti ir gyventojų aprūpinimui jais gerinti 1988–1990 metais“.

16. Dienraštis „Tiesa“, Nr. 186 (14105), 1989 08 13.

9. Dienraštis „Tiesa“, Nr. 204 (14123), 1989 09 03, LTSR valstybinio statistikos komiteto pirmininko pavaduotojo

19. Lietuvos gyventojai. Statistikos rinkinys, Vilnius, 1990, p. 57–58.

2021 NR. 2 (14)

17. Dienraštis „Tiesa“, Nr. 141 (13760), 1988 06 18, straipsnis „LTSR Aukščiausio teismo plenumas“. 18. Laikraštis „Žalioji Lietuva“, Nr. 14, 1989 09 20.

VII. Kronika

PRANUI DOVALGAI (1911–1941 M.) – 110

PRANO DOVALGOS LITERATŪROS PREMIJA – VERTĖJAI IŠ ČEKIJOS Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

kijos Respublikos ambasadorius Vit Korselt, P. Dovalgos giminės, daug garbių svečių.

SUDOMINO LIETUVIŲ LITERATŪRA P. Dovalgos premijos laimėtoją paskelbė konkurso vertinimo komisijos pirmininkė, Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė. Prieš paskelbdama nugalėtoją, ji pastebėjo, kad šiemet pirmą kartą premija įteikiama ne lietuvių autoriui, bet čekų tautybės vertėjai Verai Kocianovai, į čekų kalbą išvertusiai A. Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“.

Prieš ketverius metus Jonavos rajono savivaldybės įsteigta kraštiečio – tarptautinio žurnalisto, vertėjo, kovotojo už Lietuvos ir Europos demokratiją Prano Dovalgos literatūros premija šiemet įteikta Čekijos pilietei Verai Kocianovai, į čekų kalbą išvertusiai Alvydo Šlepiko faktais pagrįstą romaną „Mano vardas Marytė“. Lapkričio 10-ąją Viešojoje bibliotekoje surengtoje iškilmingoje ceremonijoje didelis dėmesys skirtas Lie tuvos ir Čekijos santykiams. Renginyje dalyvavo Če-

B. Gailienės nuomone, knyga, kuri pagrįsta faktais, padės čekų tautai susipažinti su lietuvių istorija, sudėtingu gyvenimu ir susimąstyti, ar tikrai padarome viską, kad panašios aplinkybės niekada nebepasikartotų. Kadangi laimėtoja premijos įteikimo ceremonijoje nedalyvavo, savo žodžius ir padėką Jonavai perdavė virtualiai. „Nemažai girdėjau apie Prano Dovalgos tragišką likimą, jo kovą, čekų literatūros vertimų leidimą ir mūsų kultūrinių santykių ir ryšių gilinimą, – mintijo laureatė, pripažindama, kad jos šalyje kol kas daug metų nebuvo susidomėjimo lietuvių literatūra. – Dėl to prieš kelerius metus įsteigiau savo leidyklėlę, kad galėčiau Čekijos skaitytojams pristatyti man patinkančius tekstus – lietuvių liaudies pasakas, Tomo Venclovos eilėraščius, Jurgio Kunčino romaną „Tula“. Tiesiog troškau parodyti, kad lietuvių literatūra yra gera ir įdomi.“

TAUROSTA

Jonavos r. savivaldybės mero pavaduotoja, P. Dovalgos literatūros premijos konkurso vertinimo komisijos pirmininkė Birutė Gailienė.

Čekijos ambasadoriaus Lietuvoje Vit Korselt sveikinimas.

2021 NR. 2 (14)

Parodą, „Čekijos aksominė revoliucija“, kuri buvo eksponuojama viešojoje bibliotekoje, apžvelgė Vilniaus universiteto istorikė doc. Dalia Bukelevičiūtė.

P. Dovalgos sūnėnas Vytautas Davalga pristatė parodą „Pranas Dovalga (1911–1941 m.) – užmirštas ir atrastas idealistas“.

VII. Kronika

Premijos laimėtoja pasidžiaugė, jog lietuvių literatūra susidomėjo garsi Čekijos leidykla, kuri 2019 m. ir išleido A. Šlepiko romaną, sulaukusį palankaus įvertinimo.

PAVYZDYS JAUNIMUI Jonavos kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius, bibliotekos kraštotyrininkas Vytautas Venckūnas, pabrėžė, kad į pavojingą sumaištį prieš karą Europoje pateko ir jonavietis P. Dovalga, pasiryžęs būti su tauta, kuri buvo pirmosiose kovos su kylančiu fašizmu gretose. Pasak pranešėjo, tada tai buvo inteligentijos priešakinio fronto linija, kurioje stovėjo ištikimi demokratijos idealams tautų laisvės kovotojai, tapę kankiniais ir aukomis. „Šiandien susiduriame su tais pačiais iššūkiais ir turime savęs paklausti: ar galėčiau būti toks, koks buvo mūsų kraštietis, žurnalistas, publicistas, vertėjas Pranas Dovalga – kovotojas už žmogų ir žmogiškumą?“ – kalbėjo „Taurostos“ redaktorius. Mintimis apie savo dėdės pilietiškumą pasidalijo jo sūnėnas Jonas Martinaitis, didžiausią dėmesį skirdamas renginyje dalyvavusiam jaunimui. „Norėtųsi, kad šiandienis Lietuvos jaunimas domėtųsi lietu-

vių kultūra, jos ateitimi, puoselėtų tas tradicijas, kurias kūrė mūsų tėvai ir seneliai“, – ragino P. Dovalgos giminaitis. „P. Dovalga turėjo dvi tėvynes – Lietuvą ir Čekoslovakiją. Gyvendamas čia, Lietuvoje, jis tikriausiai būtų sulaukęs panašios lemties, nes idealistas verčiau pasirinks žūtį, bet idealų neišduos. Jeigu ne karas, P. Dovalgos veikla tebūtų tik jo gyvenimo prologas“, – sakė Petras Algis Mikša, žurnalo „Čekija ir Lietuva“ redaktorius, pirmosios P. Dovalgos premijos laimėtojas. Renginyje dalyvavęs Lietuvos ir Čekijos draugijos pirmininkas Algirdas Vaclovas Valiulis pasidžiaugė Jonavos rajono savivaldybės iniciatyva „ieškoti gražių žmonių, kurie domisi praeitimi, krašto ir kitų tautų istorija“ bei bendradarbiavimu su Čekijos Dečino miestu. Ekspozicijoje „Pranas Dovalga (1911–1941 m.) – užmirštas ir atrastas idealistas“, bibliotekos Kraštotyros skaitykloje galima artimiau susipažinti su kraštiečio gyvenimu, pamatyti įvairių archyvinių dokumentų, jo vertimų, publikacijų, nuotraukų, laiškų. Jonavos bendruomenė dėkinga P. Dovalgos sūnėnui Vytautui Davalgai už galimybę susipažinti su giminės archyvų dokumentais bei konsultacijas ruošiant ekspoziciją.

TAUROSTA

PREMIJOS LAIMĖTOJAI Per ketverius metus premijos įteiktos šiems asmenims: 2018 m. P. A. Mikšai už kūrinį „Kaunietis žurnalistas ir vertėjas P. Dovalga: prikeltas iš istorijos užmaršties“; Jonavietei Gražinai Čekavičienei už monografiją „Čekų muzikos kelias Lietuvoje“. 2019 m. istorijos-kultūros laidų režisieriui Justinui Lingei už televizijos laidų ciklą „Nežinoma Čekijos Lietuva“. Lietuvos-Čekijos draugijos pirmininkas prof.hab. m. dr.A.V. Valiulis.

2020 m. Lietuvos žurnalistui Gediminui Zemlickui už publikaciją „Pranas Dovalga: nuo Neries ligi Vltavos krantų“ žurnale „Lietuva–Čekija“. Žurnalistei Irenai Nagulevičienei už apybraižą „Pabartonių paslaptis: nacių auka – trisdešimtmetis žurnalistas“.

ISTORIJOS LIUDYTOJAS Trisdešimtmetis P. Dovalga, kilęs iš Jonavos valsčiui priklausiusio Pabartonių kaimo, už aštrias publicistines įžvalgas, atskleidusias nacistinės Vokietijos kėslus Europoje, 1941 m. lapkričio 17 dieną nacių buvo sušaudytas Čekoslovakijoje, Ruzynės kareivinėse. Kelis dešimtmečius artimuosius slėgusią nežinomybę nutraukė 1985-aisiais viename čekų leidinyje paskelbtas Prahoje sušaudytų asmenų sąrašas, kuriame buvo ir P. Dovalgos pavardė. P. Dovalgos sūnėnas J. Martinaitis.

Žurnalistas A. Mikša.

2021 NR. 2 (14)

Likimas jam atseikėjo tik 30 gyvenimo metų. Bet ir to pakako, kad lietuvis iš Jonavos krašto taptų žinomas ne tiktai Lietuvoje, bet ir Europoje. Rašydamas straipsnius apie tuometę ekonominę, politinę, kultūrinę situaciją Čekoslovakijoje, Austrijoje, kitose valstybėse, atskleisdamas nacistinės Vokietijos kėslus, jis pasirodė esąs pilietiška asmenybė. Vaikinas iš Lietuvos, įsiliedamas į antifašistinį judėjimą, nekėlė sau klausimo: kam man to reikia? Jis gyveno taip, kam jam liepė širdis, kaip kalbėjo protas, kaip diktavo pareigos jausmas. P. Dovalga – istorijos liudytojas. Tragiškos istorijos, kurią lydėjo karas ir tremtys, neaplenkusios ir nužudytojo artimųjų. Prireikė kelių dešimtmečių, kad savo širdimis galėtume prakalbinti mūsų tėvynainio Prano sielą.

VII. Kronika

J. Miščiukaitės meno mokyklos Tautinių muzikos instrumentų skyriaus mokytojai – kanklininkės A. Grigaliūnienė, E. Merkelienė, birbynininkas N. Murauskas ir auklėtinis skrabalistas L. Laurinavičius meniškai atliko lietuvių liaudies kūrinius.

A. Mikšos paruoštas jubiliejinis vokas su P. Dovalgos atvaizdu ir atvirukas.

Nuotrauka atminimui su viešosios bibliotekos direktorės pav. D. Plaktoniene.

TAUROSTA

GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS 2021 M. LITERATŪRINĖ PREMIJA

KNYGA PRIMENA – PAVOJINGA NEMATYTI KITO Kristina JASKŪNIENĖ, Jonavos r. viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė. Simonos Žičkienės nuotraukos

Rugsėjo 9 d. į Inos Pukelytės rankas iškeliavo penktoji respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija. Dar pernai komisijos nariai kvietė atsiversti dingusios Lietuvos Gardino istorijos puslapius, o šiemet jų žvilgsniai nukrypo į Rachelės ir Zofijos likimo vingius tarpukario Kaune. Romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“ komisiją sužavėjo puikiai atskleista tarpukario Kauno daugiataute kultūrine ir socialine istorija bei unikalia populiariosios ir rim-

2021 NR. 2 (14)

tosios literatūros derme. Šventės metu mintimis pasidalijusi premijos laureatė teigė, kad kurti romaną įkvėpė žydų teatro tyrimai. Tačiau savo knygoje ji supynusi ne tik žydų, bet ir tarpukario Kauno lenkų likimus. Laikai, kai Žaliakalnyje tarpusavyje žmonės bendravo lenkiškai, temos, kurias lietuviai vengia paliesti ir jausmas, kad gyvena mieste, kurio nepažįsta, I. Pukelytę paskatino kurti romaną, kuris jau verčiamas į vengrų kalbą.

VII. Kronika

Iškilmingas momentas – foto prisiminimui. Iš kairės: LR Seimo narys E. Sabutis, premijos laureatė I. Pukelytė, Jonavos viešosios bibliotekos direktorė S. Gajauskaitė, Jonavos r. savivaldybės mero pavaduotoja B. Gailienė.

Premijos steigėjos vadovė ir 2021 m. laureatė I. Pukelytė.

Renginio dalyviai ir svečiai.

Folkloro grupė „Marga muzika“.

Dėl penktosios G. Kanovičiaus literatūrinės premijos šiais metais varžėsi dar keturi konkursui pateikti kūriniai: Mariaus Marcinkevičiaus „Akmenėlis“, Audronės Girdzijauskaitės „Atminties šuliniai“, Sonatos Dirsytės „Fata Morgana“ ir Sauliaus Šaltenio „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Tačiau atsižvelgdami į konkurso nuostatuose apibrėžtus vertinimo kriterijus, komisijos nariai išrinko I. Pukelytės knygą. „Tai yra kūrinys, kuris parodo plačią miesto panoramą, kultūrinį gyvenimą“, – taip LRT laidai „Laba diena, Lietuva“ šių metų premija apdovanotą kūrinį apibūdino komisijos pirmininkas, publicistas, žurnalistas, politikos apžvalgininkas Donatas Puslys. Pasak jo, ši knyga pakviečia skaitytoją keliauti į tarpukarį ir pažinti tur-

tingą jo aplinką. Kad romanas įtraukia skaitytojus ir nepalieka jų abejingų nuo pirmųjų eilučių, komisijos pirmininkui pritaria ir kiti literatūros kūrinius vertinę komisijos nariai: G. Kanovičiaus kūrybos tyrinėtoja Rima Kasperionytė ir literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis, šventės metu dar kartą pabrėžęs šios premijos svarbą ir palinkėjęs konkursui augti bei plėstis už Lietuvos ribų. Džiugu, kad savo vardo premijos skyrimo eigą stebi ir pats Grigorijus Kanovičius, kurio linkėjimas nuskambėjo šventėje susirinkusiems svečiams, laureatei ir konkursą organizuojančiai bibliotekos bendruomenei: „Esu dėkingas Jonavai už tai, kad tapau tuo, kas esu. Esu dėkingas, kad esu neužmirštas.

TAUROSTA Tikiuosi, kad konkurso dalyviai ir nugalėtojai didžiuosis šia premija taip, kaip aš didžiuojuosi savo Tėvais.“ (2021 m. rugsėjo 9 d.) Kasmet Grigorijaus Kanovičiaus premijos įteikimo šventėje organizatoriai bent akies krašteliu kviečia žvilgtelėti į žydų kultūros paveldą. Žydų bendruomenėje 1929 m. gimė ir pats rašytojas. Prisimindamas savo vaikystę, jis viename savo interviu yra sakęs, jog tuometiniame miestelyje svarbiausia vertybė buvo pagarba kitam žmogui. Jonavos miestas buvo daugiatautis su gatvėje skambančiomis lietuvių, rusų, lenkų, jidiš, vokiečių kalbomis. Todėl penktąjį kartą įteikus Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją, Jonavos viešosios bibliotekos skaitykloje suskambo įvairių tautų liaudies dainos, atliekamos grupės „Marga muzika“ trio: Lauritos Peleniūtės, Eglės Jačauskienės ir Tado Dešuko. Kiek mišrių tautinių pėdsakų nešiojamės savyje ir kokia kalba gieda mūsų siela? – dainuodami įvairių tautų dainas klausė „Margos muzikos“ atlikėjai. Tarsi kviesdami susimąstyti, jog, nepaisant tautinių skirtumų, yra tiek daug mus vienijančių dalykų. „Knyga mums primena, kaip pavojinga nematyti kito“, – renginio metu salėje nuskambėjo šių metų laureatės mintis apie tai, kad praeitin nuslinkusios istorijos negandos yra visai čia pat. Šventės pabaigoje lankytojai pasklido po bibliotekos erdves, kur eksponuotą parodą „Lietuva litvakų kūryboje“ pristatė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė. Šią parodą Jonavos viešojoje bibliotekoje buvo galima aplankyti visą rugsėjo mėnesį, o Inos Pukelytės romano „Panelės iš Laisvės alėjos“ – užsukti bet kada. Tik jei tektų šios knygos palaukti eilėje, bibliotekoje skaitytojai galbūt pasirinktų ir ankstesnius Grigorijaus Kanovičiaus premijos kūrinius: Kęstučio Navako „Vyno kopiją“, Tomo Kavaliausko „Originalą“, Romo Treinio „Dziedą“ ar Jurgos Žąsinaitės „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“.

2021 NR. 2 (14)

Premijos laureatė – teatrologė, rašytoja, humanitarinių mokslų dr. Ina Pukelytė.

VII. Kronika

BROLIUS BOGDANUS PRIMINS IR GRANITO LENTA ŽEIMIŲ DVARE Marius GLINSKAS, žurnalistas. Vytauto Venckūno nuotraukos

Saulėtą rudens vidurdienį, rugsėjo 25-ąją, prie Žeimių dvaro lengvas vėjelis plaikstė net dešimt daug kam netikėtai čia išdygusių herbinių vėliavų. Tas tautos simbolių plazdėjimas netrukus atskleidė džiugų įvykį: čia, prie senojo grafų Kosakovskių pastato fasado, pritvirtinta dviem iškiliems broliams skirta memorialinė lenta.

Keletą metų puoselėtos idėjos autorius – Vilniaus krašto bajorų sąjungos garbės vadas, Šv. Kazimiero ordino riteris, dabar, kaip ir vaikystėje, vėl žeimietis Kazimieras Mackevičius. Jis susirinkusiems paskleidė žinią – šiandien miestelis paženklinamas dar vienu simboliu, primenančiu, kokia garbinga ir turtinga šio krašto istorija. Anot bajoriška riterio apranga pasipuošusio ir giminės relikvija – senovine lazda pasiramsčiuojančio Kazimiero, broliai Bogdanai – mūsų pokario Lietuvos laikų kūrėjai, kurių talentams sovietmetis, deja, neleido plačiau atsiskleisti, tačiau ir paliktieji pėdsakai šalies kultūros dirvoje – gilūs, prasmingi, įkvepiantys. Ypač daug darbų, tampančių šiandien kultūros paveldu, mums paliko jaunesnysis brolis Konstantinas, gimęs 1926 m. Šis vyras visada su meile ir švelnia nostalgija prisimindavo Žeimius, neretai čia apsilankydavo, jo kelios skulptūros nūnai puošia miestelį, o žeimiečiai gali pailsėti šalia bažnyčios įrengtame jo vardo skverelyje, aplankyti ir svečiams parodyti nedidelį, bet jaukų kraštiečio profesoriaus muziejų. Beje, mažai kas žino, kad Konstantinas vaikystėje rašė eilėraščius, o baigęs Biržų gimnaziją buvo net Marijampolės karo mokyklos kariūnas, sėmėsi mokslų Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1951 m. baigė su pagyrimu Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, kuriame skulptūros jį mokė R. Antinis, B. Pundzius, J. Mikėnas. Kraštiečio kūrybos aruodai, rodos, sunkiai išsemiami, tačiau kiekvienam derėtų žinoti, kad, pavyzdžiui, K. Donelaičio skulptūra prie Vilniaus universiteto, Julius Janonis Biržuose, Abraomas Kulvietis Jonavoje ar pa-

TAUROSTA

Bogdanų šeima grafo M. Kosakovskio dvaro parke. Iš kairės: Aleksandras, brolis Konstantinas sėdi ant tėvo kelių, seserys Teresė ir Onutė, mama, sesuo Sofija. Nuotrauka iš albumo „Konstantinas Bogdanas“, VDA leidykla, 2010 m.

minklas žuvusiems partizanams ir tremtiniams Žeimiuose – tai profesoriaus kūriniai. Kiek mažiau žinomas skulptoriaus brolis Aleksandras, gimęs 1919 m. ir jau lankęs Žeimių pradžios mokyklą. Tapęs garsiu vargonininku, jis dirbo dabartinėje Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, subūrė Marijampolės kariūnų chorą ir tapo pirmuoju Kauno simfoninio orkestro kūrėju. Anot amžininkų prisiminimų, šis žmogus buvo aštraus proto pedagogas, taktiškas savo kolegų bendražygis, tikras muzikos profesionalas – pianistas, vargonininkas, chorvedys, simfoninio orkestro dirigentas. Buvo be galo kuklus, nesididžiavo savo bajoriška kilme, ir tai jam nesutrukdė daryti administracinę karjerą muzikos pasaulyje. Pristatęs į renginį atvykusius garbingus svečius, Bogdanų giminaičius, K. Mackevičius papasakojo ir šios granito lentos, dovanotos Žeimiams, atsiradimo istoriją, priminė, kad reikėjo gerai apgalvoti ne tik jos matmenis, bet ir tekstą, gauti dabartinių dvaro šeimininkų Noreikų leidimą pritvirtinti naująjį akcentą prie senojo mūro, suderinti daugybę kitokių smulkmenų. Čia pat susirinkusieji išgirdo K. Bogdano balsą, garso įraše bylojantį apie kūrėjo pašaukimą, bajoro vietą mūsų visuomenėje. Žeimių krašto geradaris, projekto autorius ir vykdytojas K. Mickevičius.

100

2021 NR. 2 (14)

VII. Kronika

K. Bogdano sūnaus Konstantino padėka Žeimių bendruomenei už tėvo gimtosios vietos įamžinimą.

Su gėlių kraitele į renginį atvykusi rajono savivaldybės atstovė Vijolė Šadauskienė priminė, kad tik savo krašto žmonių rašoma istorija yra gyva, todėl kasdien akimirkoje reikia įžvelgti amžinybės grožį. Seniūnas Faustas Pilipavičius pasidžiaugė, kad per kelis dešimtmečius jam teko susipažinti su tokiais iškiliais krašto inteligentais, padėkojo rajono savivaldybei, randančiai lėšų ir skiriančiai tiek dėmesio kraštiečių atminimui įamžinti. „Turint vilko kojas ir sakalo akis išgyventi galima“, – kartą paklaususi K. Bogdano apie skulptoriaus dalią, tokį atsakymą išgirdo dabartinė Vilniaus krašto bajorų vadė Elona Varanauskienė. Tada ji esą bičiulio mintį pratęsė: „Ir turint auksines rankas.“

Atminimo lentą pašventino Žeimių Švč. M. Marijos Gimimo parapijos klebonas kun. Rytis Gurkšnys SJ.

Panašiai profesorių, tikrą dvasios aristokratą, prisiminė ir kiti kalbėjusieji, o kraštiečio sūnus Kostas, beje, taip pat žymus skulptorius avangardistas, už iniciatyvą padėkojo ir Bajorų sąjungai, ir visiems, kurie šią memorialinę lentą laikė, šlifavo, kabino. Atėjo iškilminga minutė. Trūktelėjo profesoriaus giminaičių ir dvaro šeimininko Domo rankomis suimta skraistė, ir visi išvydo istorinę atmintį bylojantį užrašą: čia, Žeimių dvare, gimė ir pirmus vaikystės metus praleido broliai Aleksandras ir Konstantinas, nuo kurio išėjimo į Amžinybę šiomis dienomis šit jau prabėgo dešimtmetis. Žeimių parapijos klebonas Rytis Gurkšnys pašventino naująjį dvaro akcentą, patikino visus, kad lenta vietos žmonėms ir prošal keliaujantiems prabils nelyg istorinis dokumentas, žadinan-

Žeimių dvaro šeimininkas menininkas Domas Noreika ir savivaldybės tarybos Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkė Vijolė Šadauskienė tarėsi dėl brolių Bagdonų kultūrinio palikimo ekspozicijos Žeimių dvare.

101

TAUROSTA

Nuotrauka atsiminimui. Žeimiai, 2021 m. rugsėjo 25 d.

tis istorinę atmintį ir bylojantis mūsų darbų prasmę šioje žemėje. Renginį pratęsė dvaro šeimininko Domo Noreikos susirinkusiems pasiūlyta ekskursija po 1750 m. statyto objekto erdves. Įdomu buvo išgirsti, kaip jis, profesionalus senųjų pastatų restauratorius, ieško sienų plyšius, siūles užpildančių medžiagų, kaip centimetras po centimetro atgyja autentiškos durų, lubų, langų detalės. Šeimininkas turi aiškią konservavimo strategiją, tad, užsibrėžęs per daug nenukrypti nuo klasicizmo pastatų statybos tradicijų, jis netingi

102

2021 NR. 2 (14)

nukakti ir į svečias šalis, pasikonsultuoti su žymiais specialistais, o jo cheminiais mišiniais ir natūraliomis substancijomis užpildytos kolbos primena kone mokslinę laboratoriją. „Dabar stovite ant grindų, kuriomis negalima vaikščioti“, – pusiau juokais Domas perspėjo susirinkusius. Pasirodo, rūmų antrame aukšte, buvusioje grafų bibliotekoje, klojamos grindų lentos reikalauja ypatingo impregnavimo, dažymo ir sumanios priežiūros. Nepaprastas pasiaukojimas: jis, Domas, su ūkininkaujančiu broliu Tadu, padėdami vienas kitam, ketina XVIII a. rūmų prikėlimui skirti visą gyvenimą.

VII. Kronika

PRISTATYTA PARODA „LIETUVA VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE: JONAVA“ Simona ŽIČKIENĖ, Viešosios bibliotekos rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistė

Rugpjūčio 3 d. Jonavos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje svečiavosi Vilniaus universiteto biblioteka. Ji pristatė rankraščių ir senųjų spaudinių parodą „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Jonava“. Renginyje ypatingas dėmesys skirtas dokumentams, reikšmingiems Lietuvos istorijai ir kultūrai, tarp kurių buvo ir šaltinių, susijusių su Jonavos miesto ir krašto praeitimi. Paroda „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Jonava“ veikė nuo 13 iki 18 val. Šis Jonavai skirtas renginys – Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos nuo 2015 metų tęsiamo projekto „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje“ dalis. Projekto tikslas – pristatyti VU bibliotekoje saugomas regionų kultūros paveldo vertybes, turinčias išskirtinę reikšmę Lietuvos ir jos kultūros istorijai. Parodoje eksponuoti ankstyviausi rankraščiai – XVI a. pabaigos dokumentai, susiję su Skarulių (dabar tapę Jonavos miesto dalimi) dvaru ir jų savininkais – bajorais Skorulskiais. Taip pat pristatyti rankraščiai ir reti spaudiniai, susiję ir su Jonavos miesto įkūrėjų Kosakovskių gimine bei žymiais jos atstovais, pavyzdžiui, Lietuvos didžiuoju etmonu Simonu Kosakovskiu ir Livonijos vyskupu Juozapu Kazimieru Kosakovskiu, kurie amžinojo poilsio vietą rado Jonavos bažnyčios kriptoje. Vieni iš mūsų miestui svarbių eksponatų – XIX a. pradžioje prie Jonavos bažnyčios veikusio Trinitorių vienuolyno vizitacijos aktas ir XIX a. vidurio Skarulių bažnyčios kronika. Iš praeito amžiaus mus pasiekė dviejų Lietuvos kultūrai nusipelniusių Jonavos krašto šviesuolių relikvijos. Poeto ir dramaturgo, lietuvių profesionalaus teatro organizatoriaus bei vadovo Petro Vaičiūno au-

tografas ir nuo 1918 m. iki mirties Jonavoje gyvenusio gydytojo, rašytojo ir pirmojo Homero vertėjo Jeronimo Ralio rankraščiai: „Iliados“ ir „Odisėjos“ vertimai, apysaka „Rykštės“ ir atvirlaiškis. Parodoje buvo eksponuoti rankraščiai, įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tai – XVIII a. pradžios Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraštis ir XIX a. pradžios Simono Daukanto verstų pasakėčių autografas. Paminėtinas 5,26 m ilgio ir 0,98 m pločio grafo Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos pagrindu parengtas Neries aukštupio žemėlapis (eksponuota originalaus dydžio žemėlapio kopija). Taip pat visuomenei pristatyti spaudiniai iš pirmųjų VU bibliotekos mecenatų – Jurgio Albinijaus, Žygimanto Augusto, Valerijono Protasevičiaus – kolekcijų. Dalis knygų laikomos meno kūriniais. Ypač puošniu įrišimu išsiskyrė XVI–XVII a. Vilniuje dirbusio knygų leidėjo Jokūbo Morkūno knyga ir 2018 m. palangiškio dailininko, poeto Vytauto Kuso sukurta knyga, oficialiai pripažinta pačia mažiausia lietuviška knyga pasaulyje ir patekusi tarp Lietuvos rekordų. Atvykusieji į parodą turėjo galimybę pamatyti ir Motiejaus Valančiaus, Maironio, Vinco Kudirkos, Žemaitės, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bei kitų įžymių kultūros, meno, visuomenės veikėjų rankraščių. Vilniaus universiteto biblioteka – seniausia Lietuvos valstybinės reikšmės akademinė biblioteka, kurioje saugoma daugiau nei penkių milijonų dokumentų kolekcija. Bibliotekos sukauptas turtingas kultūros paveldas yra neatsiejamas nuo Lietuvos kultūros ir mokslo istorijos raidos.

103

TAUROSTA

JONAVIETIS MINDAUGAS ŠVĖGŽDA – LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS GRETOSE Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

sulaukia dėmesio. Tačiau, anot jo, svarbiausia – siekti išsikelto tikslo. Į poezijos lankas Mindaugas įbrido sulaukęs 22 metų. O stuktelėjus 30-mečiui, vidinis balsas pakuždėjo, kad teisingiausia būtų save atiduoti kūrybai, o ne galvoti apie šeimą. „Esu poezijos auka. Mano kūryba – ne tik mano individualus pasitenkinimas. Kiekvienas darbas, juolab poeto, turi būti įvertintas. Aš esu žmogus, tikintis, kad mano kūrybos įvertinimas ir pripažinimas bus geras atlygis už triūsą“, – mintimis dalijasi M. Švėgžda. 1994 metais pasirodžiusią poezijos knygelę „Karalius“, parašytą tradiciniu klasikiniu stiliumi, Mindaugas vertina kritiškai. Po jos sekė pereinamasis laikotarpis, kurio tėkmė kūrėją nukreipė į modernizmą, o po to sužavėjo postmodernioji poezija.

„Esu Jonavos rajono peliūkštis, norintis būti tikru poetu“, – originaliai komisijai prisistatė M. Švėgžda.

Šios įtakos fone gimė eilėraščių rinkinys „Vienuolio atributika“, po kelerių metų pertraukos išleista poezijos knyga „Diptichas E“. Būdamas itin kruopštus, daug laiko skiriantis kiekvieno eilėraščio estetikai, autorius neneigia esąs pedantas. „Negaliu skaitytojui pateikti nenušlifuoto eilėraščio. Daug laiko skiriu tam, kad kiekvienas žodis rastų deramą vietą ir perteiktų reikiamą mintį. Toks jau aš esu“, – sako ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos narių sąrašą papildęs M. Švėgžda.

Jonavietis neslepia: kelias iki šio pripažinimo buvęs nelengvas ir ilgas. Mat reikalavimai stojantiesiems į Rašytojų sąjungą yra labai griežti, o periferijoje gyvenantys kūrėjai apskritai yra paliekami nuošalyje ir ne-

Eilėraščių rinkinį „Geltona ornamentika“ galima laikyti postmodernizmo pavyzdžiu. Tai, matyt, tapo autoriaus lūžio tašku įgyvendinant tikslą tapti LRS nariu.

Šią vasarą dvi mūzas – poezijos ir dailės – puoselėjantis jonavietis Mindaugas Švėgžda tapo Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) nariu. Tai bene pirmas literatūros kūrėjas, gyvenantis rajono savivaldybėje, atkreipęs vertintojų dėmesį ir pelnęs tokį autoritetingą mandatą.

104

2021 NR. 2 (14)

VII. Kronika

Produktyviausiu kūrybos laikotarpiu pašnekovas įvardija metus, kai sargavo Jonavos „Lietavos“ pagrindinėje mokykloje. „Dirbdamas sargu, naktimis parašiau geriausius, brandžiausius eilėraščius. Mėnesiena, tyla, ramybė skatino polėkį kurti, audrino mintis, kurios eilutėmis gulė į eilėraščius. Man, kaip kūrėjui, tai buvo nuostabus laikas“, – prisimena M. Švėgžda. Negalima nepaminėti to, kad jonavietis puikiai geba kurti eilėraščius vaikams. Jo poezijos rinkiniai „Aš toks, kaip tu“, „Keistuolis gandras“ nudžiugino ir mažuosius skaitytojus, ir jų tėvelius. Tai tikrai vertingos, nemažai žinių suteikiančios ir gyvenimo tiesas atskleidžiančios knygelės. Jonaviečio M. Švėgždos planuose – išleisti dvi eilėraščių knygas. Vieną jų poetas dedikuotų jaunajam

skaitytojui. „Tai būtų rinktinė, kurioje vaikai rastų eilėraščių iš jau išleistų dviejų knygelių ir, žinoma, naujų eilių. Ji turėtų būti patraukli – kietais viršeliais, o puslapius puoštų gražios iliustracijos“, – dalijasi planais poetas. Suaugusiems norėtų padovanoti vizualinių eilėraščių-paveikslų rinkinį, atspindintį autoriaus grafikos darbų ir eilėraščių sintezę. Tapęs LRS nariu, M. Švėgžda prisipažįsta pajutęs savo vertę. „Klausiate, ką man man tai duoda? Konkrečiai atsakau: suteikia profesionalaus poeto vardą. Iki šiol buvau mėgėjas, smulkus provincijos poetėlis. Rašytojų sąjunga man suteikė pasitikėjimo savimi ir tapo naujo kūrybos etapo paskata“, – samprotauja kadaise buvęs aktyvus rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys M. Švėgžda.

Du eilėraščiai iš M. Švėgždos knygos „Geltona ornamentika“.

*** Geltona mirtis... Ja užkrėsti platūs smėlynai, karščiuojantys tyrai. Ja užkrėsti surasti eldoradų upokšniai ir žemė, prirakinę apakusias širdis aukso spynelėm... Geltona mirtim užkrėsti geltoni spalio ženklai. Dvelkia medžiai artėjančiu liūdesiu. Antai purve vis gelsvėja takas į visišką nebūtį...

*** Raudonąjį spalį auksinę varpą Iljičiaus keliu čiupinėjantys pirštai šmėžuoja pageltę moterėlių veidai pageltę kaip lentynose miegantys popieriai. ir blunkančios blunkančios akys – veidrodėliai vardų įrėmintų lapuose dvelkimas kapų ir pelė nusibaigus kamputy

105

Dyrektor Suwalskiego Ośrodka Kultury TAUROSTA Alicja Andrulewicz oraz Jonas Butkevičius

JONO BUTKEVIČIAUS „FOVISTINĖS IMPRESIJOS“. serdecznie zapraszają na wernisaż wystawy PARODA SUVALKUOSE

fowis t yc zne impre sje

Nuo 2020 m. lapkričio iki 2021 m. vasario 12 d. Lenkijoje, Suvalkų kultūros centro galerijoje „Patio“, veikė mūsų kraštiečio dailininko, profesoriaus Jono Butkevičiaus tapybos paroda „Fovistinės impresijos“ („Fowistyczne impresje“). Eksponuoti 23 autoriaus fovistiniu stiliumi nutapyti paveikslai. Fovizmas – meno srovė, kurios maniera nutapyti kūriniai pasižymi ypač intensy6 listopada 2020spalvomis. viomis, kontrastingomis

godzina 1800 Suvalkų televizijos komanda, atvykusi į J. ButkeviGaleria čiaus sodybąPatio Dumsiškių kaime, sukūrė filmą apie jo kūrybą. Filmas buvo rodytas per Suvalkų televiziją ir galeSuwałki rijoje parodos atidarymo metu. Parodą pristatė galerijos ul. Papieża Jana Pawła II 5 kuratorius, tadirektorė Alicja Andrulewicz ir parodos

pytojas Andrzej Zujewicz. Dailininkui pristatyti organiwystawa czynna dospalvotą 12.02.2021 zatoriai išleido puikų parodos katalogą lenkų ir lietuvių kalbomis (tiražas – net 300 egz). Štai kaip autoriaus kūrybą šiame kataloge apibūdina tapytoja I. Žvinakienė: „Jono darbai skamba fovistiniu ryškumu. Riebi dažų faktūra, dinamika perteikia kūrėjo emocijas. Jonas taip džiaugiasi gyvenimo spalvomis, kad, pasitelkęs visą savo gyvenimišką patirtį, išsilavinimą, leidžiasi į solinę improvizaciją, pasineria į pulsuojantį svingo ritmą.“ O pats J. Butkevičius pabrėžia: „Paveikslas turi skambėti. Mano tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai.“ Pasibaigus parodai, dailininkas džiaugėsi organizatorių parodytu dėmesiu, profesionalumu ir organizuotumu.

Suwalski Ośrodek Kultury Suwałki, ul. Papieża Jana Pawła II 5 tel. +87 563 85 00, www.soksuwalki.eu Komisarz wystawy: Andrzej Zujewicz

106

2021 NR. 2 (14)

VII. Kronika

BUTKEVIČIŲ SODYBA – NAUJA KULTŪROS IR MENO ERDVĖ Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Šveicarijos seniūnija, vietos bendruomenė ir Jonavos kultūros centro Šveicarijos filialas ieško naujų veiklos formų, kurios sudomintų žmones ir praturtintų jų dvasinį pasaulį. Todėl praėjusią vasarą organizatoriai sukvietė gyventojus į Dumsiškių kaime esančią bajoro, prof. dr. Jono Butkevičiaus etnografinę sodybą, kur prisiminti ir pagerbti tautodailininkai, tapytojai, skulptoriai, poetai, kitų sričių menininkai. Po ošiančiais medžiais įvykęs susitikimas pavadinimu „Tėviškėj šaknis suleidę...“ tądien nutiesė tiltą, sujungusį praeities ir dabarties akimirkas. Seniūnijai vadovaujantis Algirdas Paplonskis, atkreipdamas dėmesį į sudėtingą pandemijos laikmetį, akcentavo bendrystės jausmo, kurio visiems labai reikia, svarbą. Seniūnas buvo įsitikinęs, kad „tokio pobūdžio renginys bus ilgalaikės ir tvirtos tradicijos užuomazga“. Bendruomenės pirmininko Juozo Jokimo nuomone, šventė Dumsiškiuose – tai pirmas žingsnis keturiolika metų Šveicarijos gyvenvietės centre rengiamos šventės „Rudens mozaika“ link. „Šis renginys padės atsikratyti nuovargio ir įtampos – muzika, poezija, menininkų pagerbimas išblaškys slogias mintis, primins tuos, kurie savo darbais garsino ir garsina Šveicarijos kraštą“, – sakė J. Jokimas. Apie Šveicarijos seniūnijos menininkus įdomiai papasakojo buvusi ilgametė Jonavos krašto muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė. Ji pasidalijo mintimis apie buvusią sodybos šeimininkę, bajorę Janiną Butkevičienę, apie dailininko Prano Butkevičiaus ir jo

sūnaus Jono kūrybą, akcentavo Barborlaukio dvaro, kurį įkūrė bajoras, vaistininkas, tarpukario laikų tautininkas Steponas Nasvytis, reikšmę Lietuvos švietimui, prisiminė aktorę Undinę Nasvytytę, dažnai apsilankydavusią Barborlaukyje. Pėdsaką paliko ir tarpukario laikais Šveicarijos dvare gyvenęs garsus Lietuvos pulkininkas leitenantas, dramaturgas, rašytojas, vertėjas Kazys Alyta, 1942 metais žuvęs nuo banditų kulkos ir palaidotas Skarulių kapinėse. Varpių kapinėse ilsisi iš Dumsių kaimo kilusi žurnalistė, prozininkė, knygos „Sakau Tau“ autorė Aleksandra Grendienė. Tuometėje Dumsių seniūnijoje žirgų sportą plėtojo tarptautinės klasės sporto meistrė Vanda Žemaitienė, kuri drauge su Erika Grendaite įkūrė klubą „Pasaga“. Kraštą garsinusių žmonių sąraše – ir Dumsiuose gimęs Lietuvos plaukimo čempionas, pedagogas, treneris Vladas Kupstys. Taip pat tose pačiose apylinkėse gimė ir užaugo miškininkas, rašytojas, režisierius Algirdas Radvilavičius, o iš Gaižiūnų kaimo kilo garsus pedagogas, geografas Antanas Ivanauskas, kurio sudarytais geografijos vadovėliais ir kontūriniais žemėlapiais naudojosi moksleiviai. Ne vienas renginio dalyvis pirmą kartą sužinojo, kad dvarelyje prie Gaižiūnų, Lietuvos karininko šeimoje, gimė ir užaugo garsi aktorė Irena Leonavičiūtė-Bratkauskienė, vaidinusi filmuose „Ko verkė pušys“, „Aušra prie Nemuno“, „Tiltas“, „Kol nevėlu“ ir kituose. 1993-iaisiais ji išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje. Prisimintas Šveicarijos kaime gyvenęs šviesaus atminimo tautodailininkas, audėjas Vytautas Mikštas,

107

TAUROSTA

J. Butkevičiaus nuotrauka.

audęs tautines juostas, staltieses, lovatieses, rankšluosčius, išaudęs Lietuvos „Tautišką giesmę“, Prezidentės Dalios Grybauskaitės, kitų garsenybių portretus. Gražių atsiliepimų susirinkusieji išgirdo ir apie Stašėnų kaimo menininką, medžiotoją, drožėją, muzikantą Gurijų Lisovskį, savo namuose įkūrusį medžioklės trofėjų, savo tapytų paveikslų, drožinių muziejų. G. Lisovskis mirė 2004 m. Kalbėta ir apie drožėją bei tapytoją Georgijų Tarasovą, dalyvavusį daugelyje tautodailės parodų įvairiuose Lietuvos miestuose, ir apie Dumsių kraštą garsinusią žolininkę Janiną Varanauskienę, gyvenusią Dumsiškiuose. Nemažai dėmesio skirta Stašėnų kaime gyvenančiam drožėjui, metalo kalėjui Aleksandrui Fomkinui, meniškos sielos verpėjai, riešinių mezgėjai, siuvinėjimo kryželiu meistrei Danutei Bierancienei, kuri ir da-

108

2021 NR. 2 (14)

bar, būdama garbaus amžiaus, dalyvauja edukacinėse programose. Atokiau nuo seniūnijos centro surengtas kraštiečių susitikimas suteikė žinių apie asmenybes, vienaip ar kitaip susijusias su Šveicarijos apylinkėmis, skambėjo muzika, šildė atgimęs bendravimas. „Norėtųsi, kad tokie suėjimai taptų tradicija. Tai puiki terpė pabendrauti, prisiminti tėviškę puoselėjančius kūrėjus. Kviečiu kitais metais ir vėl susitikti šiame Butkevičių kieme“, – kvietė etnografinės sodybos šeimininkas, dailininkas dr. J. Butkevičius. Dumsiškiuose suorganizuota sueiga „Tėviškėj šaknis suleidę...“ – sėkmingas ir prasmingas žingsnis į naujų bendravimo formų paieškas. Visai tikėtina, kad Butkevičių sodyba atgaivins ir prikels prieš keliolika metų užgesusias „Barborlaukio godų“ šventes ir taps nauja kultūros bei meno puoselėjimo erdve.

VII. Kronika

SKARULIŲ MUZIKOS FESTIVALIS DŽIUGINA JAU PENKERIUS METUS Sigita MIKALAUSKIENĖ, VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ direktorė

Šiemet jubiliejinis penktasis tarptautinis Skarulių muzikos festivalis žiūrovus pasitiko spalvinga programa ir talentingais atlikėjais. Festivalį praturtino ir ištikima publika, kuri skaitlingumu nenusileido pirmiesiems metams ir įrodė, jog gerai muzikai nesutrukdys net ir nepalankios oro sąlygos. Festivalis, sutapęs su miesto švente, prasidėjo pačioje Jonavos širdyje – Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje. Čia buvo švenčiami tituliniai Šv. Apaštalo Jokūbo atlaidai, vyko iškilmingos šv. Mišios, kurias aukojo Vilkaviškio katedros administratorius, dekanas kun. Virginijus Gražulevičius, liturgiją savo giesmėmis papuošė Skarulių muzikos festivalio meno vadovas, operos solistas Liudas Mikalauskas. Po šv. Mišių koncertinę programą dovanojo Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras su šmaikščiuoju maestro Vytautu Lukočiumi bei viešnia iš Baltarusijos, operos soliste Margarita Levchuk. Krištolinio balso savininkė specialiai šiai progai su orkestru parengė sakralinę programą, pakylėjusią ir įkvėpusią visus festivalio dalyvius. Šią operos solistę, tarptautinių konkursų laureatę, taip pat galime išvysti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, kur ji atlieka Kunigundos partiją L. Bernsteino miuzikle „Kandidas“. Na, o dirigentas Vytautas Lukočius koncertuoja su garsiausiais Lietuvos orkestrais bei solistais. Maestro talentu mėgaujasi ir Suomijos „Saimaa Sinfonietta“ orkestro klausytojai. Tai yra šio orkestro kviestinis dirigentas, pelnęs ne vieną apdovanojimą už aktyvią kūrybinę veiklą. Gausiai susirinkusi publika aplodis-

mentais palydėjo solistės ir orkestro atliekamas virtuoziškas arijas. Renginį savo vizitu pagerbė Skarulių muzikos festivalyje nuo pat pirmųjų renginių besilankantys LR Seimo narys Eugenijus Sabutis bei Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Birutė Gailienė, kurie negailėjo gražių žodžių atlikėjams bei tradiciškai įteikė nuostabias gėlių puokštes bei atminimo dovanas. Festivalio antrasis koncertas įvyko Skarulių Šv. Onos bažnyčios šventoriuje rugpjūčio 29 dieną. Šv. Mišias aukojo Jonavos dekanas kun. Virginijus Birjotas, 13 val. koncertinę programą atliko legendinė scenos deivė, elegantiškoji Vaida Genytė. Drauge su pianiste Beata Andriuškevičiene ji dovanojo koncertinę programą, skirtą Skarulių bažnyčios erdvei bei jos lankytojams. Atlikėja Vaida Genytė visuomet priimama itin šiltai, nes ji jautriai atlieka kūrinius, nuoširdžiai bendrauja su publika. Šiame koncerte net ir lengvai pasipylęs lietus nesutrukdė žiūrovams dalyvauti muzikos, maldos ir meilės puotoje. „Nusprendėme ir šių metų festivalio nemokamus koncertus tęsti lauko erdvėje, nes taip saugiau lankytojams“, – mintimis dalijosi festivalio meno vadovas, operos solistas Liudas Mikalauskas. – Džiaugiamės, jog ne vienerius metus rengdami festivalį jaučiame didelį Jonavos kultūros centro, rajono savivaldybės bei skaruliečių bendruomenės palaikymą – tai mums labai svarbu planuojant būsimas festivalio veiklas, rengiant projektus.“

109

TAUROSTA

Festivalio siela – Liudas Mikalauskas.

Solistė Margarita Levchuk.

Maestro Vytautas Lukočius.

Solistė Vaida Genytė.

Padėka solistei.

Vasariškas lietus – tik atgaiva.

Jubiliejinio festivalio uždarymo koncertas nuskambėjo rugsėjo 25 d., šeštadienį, kitąmet 400-ąsias metines švęsiančios Skarulių Šv. Onos bažnyčios šventoriuje. Šv. Mišių metu giesmes dovanojo bei liturgiją papuošė solistas Liudas Mikalauskas, jam akomponavo pianistė, giesmių autorė ir atlikėja, Palangos

Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų vargonininkė Audronė Juozauskaitė. Pasibaigus pamaldoms, įvyko neeilinis koncertas su specialiai festivalio stovykloje parengta programa, kurią atliko Jonavos ir Kėdainių muzikos mokyklų jungtinis choras bei orkestras. Beveik savaitę į Tėvo Stanislovo vardo stovyklą Paber-

110

2021 NR. 2 (14)

VII. Kronika

M. Levchuk ir Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras.

Paskutinis 2021 metų festivalio akordas - profesionaliems solistams grojo jungtinis Kėdainių ir Jonavos muzikos mokyklų orkestras, kurį subūrė festivalio vadovas Liudas Mikalauskas.

111

TAUROSTA

Rafailas Karpis.

Vicemerė B. Gailienė – festivalio globėja.

Festivalio paskutinis akordas – iki susitikimo kitąmet.

žėje, Kėdainių rajone, susirinkę jaunieji minėtų miestų muzikos mokyklų auklėtiniai ne tik repetavo, bet ir padėjo sutvarkyti Kėdainių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventorių, dalyvavo čia vykusiose adoracijose, 1863 m. sukilimo muziejaus edukacijose. Buvo paruoštas išskirtinis, kruopščiai atrinktų giesmių repertuaras, papuošęs festivalio uždarymo iškilmes. Jauniesiems atlikėjams talkino charizmatiškieji operos solistai Rafailas Karpis bei Skarulių muzikos festivalio meno vadovas. Neabejojama, kad jau penkerius metus trunkantis Skarulių muzikos festivalis ne tik užaugo, atrado savo nišą Jonavos kultūros žemėlapyje, bet ir atkreipė

112

2021 NR. 2 (14)

visuomenės dėmesį į nuostabų gotikinį architektūros šedevrą – Skarulių Šv. Onos bažnyčią, kuri yra pripažinta paveldo objektu. Tikimės, jog kitąmet, minint šios unikalios bažnyčios 400-ąsias metines, dar daugiau Lietuvos gyventojų atras šią sakralią vietą ir maldą joje. Skarulių muzikos festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Liudo Mikalausko koncertai“, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Jonavos rajono savivaldybė. Visi renginiai yra nemokami. Siekiant juos padaryti prieinamus visų amžiaus ir socialinių grupių asmenims, juos renginių dienomis į koncertą veža nemokamas autobusas.

VII. Kronika

SAMULEVIČIŲ MŪZOS AUKŠTINS KŪRYBĄ IR MENĄ Rasa KULYTĖ-LIBIENĖ, Krašto muziejaus edukatorė, projekto „Medžio kultūra“ vadovė

Rugsėjo 5–10 dienomis Samulevičių memorialinėje sodyboje įvyko skulptorių pleneras „Samulevičių menininkams atminti“. Čia kūrę menininkai siekė įamžinti rašytojo, dramaturgo Raimundo Samulevičiaus, žaislų kūrėjos Stasės Samulevičienės ir vieno talentingiausių XX a. Lietuvos tapytojų Antano Samuolio atminimą. Pleneras buvo atviras visiems, norėjusiems stebėti skulptorių darbą ir kūrinių pristatymą.

1994 m. Samulevičių memorialinėje sodyboje įkurta autentiška ekspozicija, įamžinanti trijų menininkų: Antano Samuolio, Raimundo Samulevičiaus ir Stasės Samulevičienės atminimą. Jonavos rajono savivaldybės kultūros centro Krašto muziejaus filiale saugomi menininkų baldai, Raimundo Samulevičiaus knygų kolekcija, Stasės Samulevičienės sukurti žaislai, fotografijos, laiškai, dokumentai, eksponuojamos Antano Samuolio darbų reprodukcijos. Atnaujinta ekspozicija atidaryta 2016 metais.

Jeronimo Ralio gimnazijos folkloro ansamblis „Dobilia“ su vadove Inga Kuuzeorg-Petrikoniene. Ir mūzų autoriai (iš kairės) – senojo kryždirbystės amato puoselėtojas Adolfas Teresius, skulptorius Kęstutis Krasauskas, senojo kryždirbystės amato puoselėtojas Saulius Lampickas.

113

TAUROSTA

MŪZŲ SIMBOLIAI Pagrindinis rašytojo darbo įrankis – plunksna – tapo Raimundui Samulevičiui skirtos skulptūros simboliu. Įkvėpimo, trapumo ir kūrybiškumo simboliu. Apie savo kūrybą Raimundas rašė: „Noriu, kad mano kūriniai būtų trapūs, lyg nulipdyti iš rūko... Ir drauge turėtų plieninio tilto konstrukcijos patvarumą.“ Šią skulptūrą kūręs skulptorius Adolfas Teresius siekė atskleisti Raimundo pjesių, apysakų, novelių lengvumą, išskirtinumą ir išliekamąją vertę. Stasei Samulevičienei skirta mūza – tai moters, namų sielos, namų slenksčio, šiltai pasitinkančios

kiekvieną atvykusįjį, simbolis. Prie širdies ji laiko vyro brolio Antano Samuolio jos sūnui Raimundui padarytą žaislą. Tai nuoroda į Samulevičių šeimą persekiojusią tuberkuliozę, kai sūnėnas galėjo savo dėdę stebėti tik iš tolo. Skulptorius Saulius Lampickas ne tik perteikė Stasės Samulevičienės dvasinę stiprybę, bet ir atskleidė mamos, netekusios savo sūnaus, vidinį tragizmą Antano Samuolio mūza išauga iš dailininko gyvenimo paletės, kuri pilna dramatizmo, vargo ir skurdo. Jo darbuose ryškios revoliucinės idėjos, tapyba drąsi ir novatoriška. Skulptorius Kęstutis Krasauskas įamžina lietuviškojo ekspresionizmo pradininko kūrybą, įdėdamas į jo rankas teptuką, lyg besiskleidžiantį pumpurą, kuris išsprogs įvairiausiomis spalvomis.

KŪRĖ GARSŪS ŠALIES SKULPTORIAI Sodyboje šešias dienas intensyviai dirbo trys garsūs šalies skulptoriai: Kęstutis Krasauskas, Sauliaus Lampickas ir Adolfas Teresius.

Mūza Antanui Samuoliui

114

una cerva assetata adora la sorgente…“ (Temù (BS), Italija). 2016 m. tarptautinio medžio skulptūros konkurso „Campionato mondiale di scultura in velocità“ 3-iosios premijos laureatas (Edolo (BS), Italija). 2019 m. tarptautinio medžio skulptūros konkurso „Wood‘n‘Art“ 3-iosios premijos laureatas (Livigno (SO), Italija).

Skulptorius Kęstutis Krasauskas parodose ir skulptorių pleneruose dalyvauja nuo 1987 metų. Darbai eksponuoti Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Pasvalio, Joniškio, Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Ukmergės, Palangos, Anykščių, taip pat Danijos, Vokietijos, Italijos meno galerijose. Kęstučio skulptūros eksponuotos Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose. 2019 metais skulptoriui suteiktas Meno kūrėjo statusas. Menininkas – daugiau nei 230 monumentalių eksterjero bei interjero skulptūrų autorius, dalyvavęs daugiau nei 100 simpoziumų ir plenerų. Svarbiausi pelnyti apdovanojimai: 2010 m. tarptautinio medžio skulptūros konkurso „Arte in strada“ 1-osios premijos laureatas (Temù (BS), Italija). 2011 m. Tarptautinio medžio skulptūros konkurso „Arte in strada“ prizas Mūza Raimundui už poetinę raišką kūrinyje „…come Samulevičiui

2021 NR. 2 (14)

Nuo 1984 m. Adolfas Teresius – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, nuo 2005 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys. Nuo 2010 m. – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senųjų drožybos ir kryždirbystės amatų puoselėtojas. 1981–1985 m. daugiau nei 30 darbų išdrožė besikuriančioje Orvidų sodyboje Salantuose. 1994–1996 m. sukūrė Kryžiaus kelio stotis Berčiūnuose. Kryžių kalne stovi per 20 menininko darbų. 2001 m. – Liongino Šepkos premijos laureatas. 2004 m. ir 2019 m. – respublikinės prakartėlių pa rodoskonkurso Rokiškyje laureatas. 2007 ir 2008 m. – pelnyta geriausio Kauno apskrities meistro kryždirbystės

VII. Kronika

nominacija. 2008 m., 2012 m., 2017 m. apdovanotas respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainiku“. Tautodailininkas surengė 49 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų. Dalyvavo kuriant daugiau nei 70 skulptūrų parkų Lietuvoje ir užsienyje. Monumentalūs Adolfo darbai stovi Lenkijoje, Baltarusijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje (keturiose skirtingose žemėse), JAV (Mičigano ir Ilinojaus valstijose), Australijoje, Vengrijoje, Latvijoje. Saulius Lampickas nuo 2013 m. yra laisvasis meno kūrėjas. 1992 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Lietuvoje surengė 11 autorinių parodų. 1998 m. ir 1999 m. dalyvavo tarptautinėse kūrybinėse stovyklose Tallya miestelyje (Vengrija). 2000 m. tapo Liongino Šepkos premijos laureatu. 2005 m. LRKM suteiktas meno kūrėjo statusas, surengta autorinė paroda Parlamento galerijoje Vilniuje. 2009 m. jam suteiktas tautinio paveldo produktų kūrėjo sertifikatas. 2010 m. ir 2011 m. išrinktas geriausiu Alytaus apskrities liaudies meistru (kryždirbystės kategorijoje). 2012 m. respublikinėje parodoje-konkurse buvo nominuotas „Aukso vainiku“ ir pelnė pirmąją vietą kryždirbystės kategorijoje. Menininkas gavo valstybės stipendiją kūrybiniam darbui. 2013 m. jis sukūrė kryžių su laiminančio Kristaus skulptūra, kuris stovi prie kelio į sodybą Papėčių k. (Alytaus r). 2014 m. sukūrė dzūkišką kryžių, kuriuo Vilniuje, prie Televizijos bokšto, pagerbtos Sausio 13-osios aukos, taip pat koplytstulpį su švenčiausios Mergelės Maloningosios skulptūra Daugų sodyboje (Alytaus r.), koplytstulpį su knygnešio skulptūra daraktoriui Karoliui Kuncevičiui atminti Alytuje, stogastulpį gamtininkui profesoriui Ričardui Kazlauskui atminti prie Stirnių piliakalnio (Trakų r.). 2019 m. dalyvavo stovykloje Dzūkijos nacionaliniame parke atkuriant sunykusius kryžius, taip pat tarptautiniame plenere Rokiškyje, kuriant Šv. Jurgio skulptūrinę kompoziciją. Mūza Stasei

Plenero pabaiga – skulptūrų pastatymas, 2021 m. rugsėjo 10 d.

Tikime, kad trys puikios mūzos įkvėps, globos visus atvykstančiuosius į sodybą bei aukštins kūrybą ir meną! Projektą „Medžio kultūra“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Plenero rėmėjai: UAB „Sbetonas“, Leono Mirinausko įmonė STIHL, Jonavos rajono ūkininkų sąjunga, Jonavos rajono savivaldybė.

Samulevičienei

115

TAUROSTA

PENKIOLIKTOJO MĖGĖJŲ TEATRŲ FESTIVALIO „AIDAS“ ATGARSIAI Irena NAGULEVIČIENĖ, žurnalistė

Nuo 2017-ųjų, pasikeitus teatro statusui, festivalis „Aidas“ susiaurino apimtį ir yra organizuojamas žemės ūkio bendrovės (ŽŪB) „Pauliukai“ kultūros centre. Šiemet Juškonių scenoje vaidino Birštono vienkiemio teatras, pristatęs E. Mikulėnaitės pjesę „Visada tas pats“, kurią režisavo Beata Klimavičienė. Trakų rajono Rūdiškių Bajorų teatro trupė, vadovaujama režisieriaus Vytauto Mikalausko, suvaidino spektaklį „Trijų velnių valsas“, sukurtą pagal Žemaitės pjesę „Trys mylimos“.

Festivalio sumanytojas, siela ir puoselėtojas režisierius Jonas Andriulevičius

Rugsėjo 25-ąją Juškonių kultūros centre (Žeimių sen.) vyko mėgėjų teatrų festivalis „Aidas“, skirtas mūsų kraštiečio Raimundo Samulevičiaus 84-osioms gimimo metinėms paminėti. Prieš trisdešimtmetį tuomečio Jonavos savivaldybės teatro režisieriaus Jono Andriulevičiaus sumanyta idėja padėjo tvirtą pamatą naujai tradicijai kultūrinio gyvenimo fone. Kas antrus metus vykstantis teatrų festivalis šiemet surengtas penkioliktą kartą.

116

2021 NR. 2 (14)

„Tokie renginiai, kaip festivalis „Aidas“, stiprina mūsų pasitikėjimą, džiugina, kad jauki kultūros centro salė reikalinga ne tik vietos meno mėgėjams, bet ir teatro žmonėms. Priimti festivalio dalyvius mums yra garbė. Esame vienintelis kultūros centras visame rajone, kur organizuojami respublikiniai teatrų sambūriai“, – sakė ŽŪB „Pauliukai“ vadovas Andrejus Štombergas. Jonavos teatralai praeityje ne kartą vaidino R. Samulevičiaus pjesę „Laukimas“, „Nenusimink, Tomai“, o kolektyvai, atvykę iš kitų šalių, rajonų apie šį dramaturgą sužinodavo tik festivalio metu. Anot J. Andriulevičiaus, jo pjeses statė Rusijos, Čekijos, Lenkijos, Islandijos, kitų Europos valstybių teatralai, bet Lietuvoje šio dramaturgo talentas iki šiol neįvertin-

VII. Kronika

Birštono teatro trupė.

Rūdiškių teatras.

Sveikinimai.

tas. „Labai gaila, kad kultūra šiandien tampa fasadinė, labiau vizualinė. Liūdna, kad pamirštas Lietuvos dramaturgijos pradininkas Petras Vaičiūnas. Kiemas Piliakalnių kaime nebesulaukia žmonių. Gaila, kad ši sodyba, buvęs lietuviškumo židinys, su kiekviena diena nyksta“, – samprotavo Lietuvoje žinomas režisierius, Kaišiadorių teatro vadovas J. Andriulevičius.

Diskusija.

117

TAUROSTA

Nugalėti visas negandas ir praradimus gali tik stiprus žmogus. Nuoširdžiai mylėti žmones, miestą gali tik taurios širdies žmogus. T}l]MŪSŲN]˛KRIUČKOVAITĖ tıu¿i}v]&X S]l}]D]}o]u}o]vl]]J}v}v}uv&X .

118

2021 NR. 2 (14)

I. Datos ir žmonės

ABcACHEMASVETERANAIGENERALINIUDIREKTORIUMIRAMŪNU MILIAUSKUu]v&i}J}v}i}v}P&]o]]}U]Pv}Ul}v v}cARu}P&S]v} B RONISLOVO LUB IO vl ]uu§X

J}vUuXo]}X

AB „Achema“ komunikacijos specialistės J. Macelytės nuotrauka.

119

TAUROSTA

NAUJAUSI LEIDINIAI APIE JONAVOS KRAŠTĄ IR ŽMONES. KRAŠTIEČIŲ KŪRYBA Rimantė TARASEVIČIENĖ

Akla valtis: eilėraščiai proza ir kiti įvykiai / Gytis Norvilas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2021]. – 85, [3] p. Kraštietis Gytis Norvilas – poetas, vertėjas, eseistas – yra išleidęs 4 poezijos knygas bei knygą vaikams „Vėžlys Dūmas“. „Akla valtis“ – tai savotiška išvarymo iš rojaus sodo, Nojaus mito interpretacija, aidas, tvano refleksija. Knygą netgi galima būtų pavadinti poema. Ji vienalytė, numatomas siužetas, dramaturgija. Skyriuje „išvarymas. triumai“ – poeto kūrybinei raiškai būdingi piešiniai, kuriuos autorius traktuoja kaip eilėraščius-paišus. Tam tikra prasme – tai knyga-performansas. „Akla valtis, skersa – nuo kranto prie kranto, o džiaugsmas koks ungurių – mūsų kišenėse jie veda vaikus – – – o išties, o išties akla valtis – tai tik mano akis, atskilusi sapno lytis blakstienų irklais irias pirmyn per gižų peizažą, gatvės tirščius ir kas ją pririš, ir kas ją užspaus pagaliau pailsėti. [...] Chlorofilas yra vaikystė. Viskas dėl chlorofilo, kuris trenkia į smegenis ir ima pasakoti žmogaus priešistorę. Esame ne kas kitas, o klajojantys mirę sodininkai, skraidantys „Mirusiųjų avialinijomis“, o gatvėmis plaukiojantys geležiniais kreiseriais, įsivaizduojantys esą Nojai ir ieškantys savojo sodo, iš kurio, kaip skelbia knygos, buvome išvaryti, nors esu linkęs tuo abejoti. Gal ir gerai, kad tie sodai sunkiai sugaudomi. Sode viskas prasidėjo, sode viskas ir baigsis“, – rašo Gytis Norvilas. Knyga išleista 600 egz. tiražu.

Jausmų pėdomis: eilėraščiai / Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė Egmilė. – Kaunas: [Termorenovacija], 2021. – 142 p. Tai nauja kraštietės Eglės Miliušytės-Brazdžiūnės eilėraščių knyga. „Jausmų pėdomis seka pats gyvenimas. Mes mylime, juokiamės, džiaugiamės, liūdime ir verkiame. Su džiaugsmu pasitinkame kiekvieną gražią akimirką ir su giliu liūdesiu palydime netektį. Gyvenimo kelias įgauna daugybę spalvų ir atspalvių. Nesiliaujame ieškoti, einame ir klystame, klumpame ir keliamės ir į kiekvieną mūsų žingsnį tuojau pat sureaguoja mūsų jausmai. Gyvename tol, kol jaučiame, ir jaučiame tol, kol gyvename. Apie tai ir pasakoja mano kuklūs eilėraščiai. Jei juos skaitydami ir jūs išgyvensite tą patį, tai reikš, kad esame ant vienos bangos, kad jaučiame ir suprantame vieni kitus. Dėkinga savo skaitytojui, kuris nenusivylė manimi. Dėkinga ir tiems, kurių eilėraštis nepalietė, bet jie bent pabandė suprasti. Visi mąstome ir gyvename skirtingai, todėl natūralu, kad ne visų mintys gali susišaukti. Bet tada, kai eilėraštis atranda savo skaitytoją, tai ir yra pati didžiausia rašančiojo laimė ir paskata ateičiai. Ačiū jums, mielieji, kad esate“, – rašo autorė leidinio pradžioje. Tituliniame knygos puslapyje yra autorės autografas ir linkėjimas: „Tegul jūsų jausmų pėdos įspaudžia pačią ryškiausią brydę, kuri puoštų gyvenimą, o kelio ženklai rodytų tik teisingą kryptį.“ Nuotraukų autorius – Ugnius Brazdžiūnas. Knyga išleista 100 egz. tiražu.

120

2021 NR. 2 (14)

VIII. Naujausi leidiniai

Jonavos Jeronimo Ralio gimnazija 100 / sudarytoja Daiva Kšivickienė; kalbos redaktorė Nijolė Rimkuvienė. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 2021. – 107, [2] p., įsk. virš. Leidinio pradžioje gimnazijos direktorė Zita Gudonavičienė dalijasi svarbia ir džiugia žinia – 2021 m. Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos bendruomenė švenčia mokyklos istorijos 100 metų jubiliejų. „Tarpukariu Jonavos miesto taryba, kuriai vadovavo gerbiamas daktaras Jeronimas Ralys, priėmė sprendimą įsteigti pradžios mokyklą Nr. 1. Faktas, kad daktaras Jeronimas Ralys atsakingai sprendė švietimo problemas, vėliau mokyklos bendruomenę skatino uoliai siekti, kad ugdymo įstaiga būtų pavadinta šio garbaus žmogaus vardu. Dviejų garbių jonaviškių – daktaro Jeronimo Ralio ir pirmojo mokyklos direktoriaus Balio Garmaus – bendrystė stiprino miestelio gyventojų norą šviestis, tobulėti, keistis, tai mokyklos istoriją daro dar patrauklesnę. Plaukdami per mokslo marias, bendruomenės nariai išgyveno tarpukarį, karą, pokarį ir tremtį, sovietinį laikotarpį, vienybę, ginant Lietuvos nepriklausomybę ir, be abejo, puikiai jaučia šiuolaikinės, modernios mokyklos pulsą. Į nuotraukų albumą, atspindintį istorinius mokyklos momentus, renginių jaukumą, linkiu pažvelgti ne tik įprastine rega – matykite jį sielos akimis, tik tuomet atsivers nuoširdžių, autentiškų prisiminimų erdvė,“ – kviečia gimnazijos direktorė Zita Gudonavičienė. Leidinyje pateikiama įvairių laikotarpių nuotraukų, atspindinčių mokyklos istoriją nuo 1924 m. iki šių dienų. Nuotraukos paimtos iš Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos muziejaus, Jonavos kultūros centro krašto muziejaus, taip pat naudotos privačių rinkinių ir atskirų asmenų nuotraukos. Knyga išleista 1000 egz. tiražu. Upių takais: kūryba / Danguolė Liudžiūtė-Vasiliauskienė. – Kaunas: RIDSALES kūrybinė spaustuvė [i.e. Termorenovacija], 2021. – 33, [1] lap., įsk. virš. – (Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus...). „Trys upės – Šventoji, Širvinta ir Neris, apglėbusios Upninkų kraštą, plukdo savo vandenis tolyn, nusinešdamos pavasarinį nerimą, liūdnas mintis ir viltį šviesių, saulėtų dienų. Greitai ir ši diena taps prisiminimu. Tai jau trečioji mano poezijos knyga, jos žodžiai kalba apie tai, kas sakralu, kas pakelia žmogaus akis aukštyn į žvaigždėtą dangų, leidžia ilgėtis amžinybės. Trapus žmogaus gyvenimas, kaip tekėjimas upės, vilioja ir baugina paslaptinga gelmė, per akmenis, medžių išlaužas, bebrų užtvankas prasibrauna vanduo. O kas slypi upės dugne? Kūrybos nemirtingumas, palaima gamtoje išgirsti ne tik vandens garsus, gulbių sparnų lengvumą, gėrėtis stačiais upių krantais, alsuoti pušynų gaiva, bristi per žydinčią pievą, kartu jausti, regėti, liesti. Tekėkit, upės, neškit mano mintis, kaip neįžvelgiamą pavasarinį vandenį, tolyn per slenksčius, už ano vingio, į tyrą, šaltą gelmę, į ateitį“, – rašo autorė Danguolė Liudžiūtė-Vasiliauskienė. Visi, kuriems nesvetimos šios mintys, kviečiami skaityti naujausią Danguolės Liudžiūtės-Vasiliauskienės poezijos knygelę. Knyga išleista 100 egz. tiražu. Žvaigždynų karuselė: pjesės-pasakos / Vitalija Jankauskienė. – Vilnius: Petro ofsetas, 2019. – 64, [1] p., įsk. virš. Knygelėje išspausdintos šešios pjesės-pasakos: „Močiutės pasaka“, „Žvaigždynų karuselė“, „Nauja mamos pasaka“, „Pasaka apie batsiuvį“, „Mokyklinuko nuotykiai“, „Nuostabi kelionė“. Autorė Vitalija Jankauskienė pati ir iliustravo šią knygelę. Linksmos, spalvingos iliustracijos maloniai nuteikia skaitytojus. Knygelės dizainą kūrė ir maketavo Jovita Jankauskienė. Knyga išleista 300 egz. tiražu.

121

TAUROSTA

JONAVOS RAJONO JUBILIEJINĖS IR ŽYMIOS DATOS 2022-AISIAIS METAIS Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyrius

1772 m. Martyniškyje (Jonavos r.) gimė bajoras, Napoleono I kariuomenės brigados generolas ir adjutantas Juozapas Antanas KOSAKOVSKIS, Antano Kosakovskio sūnus. Mirė 1842 m. spalio 28 d. Liukonių dvare (netoli Gelvonų, dab. Širvintų r.). Palaidotas Jonavos bažnyčios požemiuose. Sukanka 250 metų.

SAUSIS

1837 m. sausio 2 d.

Skrebinuose (Jonavos r.) gimė tapytojas Vincentas SLENDZINSKIS. V. Slendzinskis nutapė vieną garsiausių lietuviškojo realizmo pavyzdžių – paveikslą „Senutė, verianti siūlą į adatą“ (1855 m.). Kiti žinomi V. Slendzinskio kūriniai: „Našlaitė“, „Lietuvių vaikai, maitinantys žaltį“ (abu 1873 m.), „Mergaitės balina drobę“ (1874 m.), „Mergaitė prie durų“ (1879 m.), portretai – A. H. Kirkoro (1860 m.), „Autoportretas su skrybėle“ (1862 m.), P. Gulbickytės-Stankevičienės (1887 m.); peizažai – „Miškas“ (1874 m.), „Vilniaus Bernardinų sodas ir pilies kalnas“ (1886 m.). Paskutiniaisiais gyvenimo metais nutapė romantiškų, istorinių, mitologinių ir religinės tematikos kompozicijų: „Kęstutis pagrobia Birutę“ (1887 m.), „Gedimino sapnas“ (1894 m.), „Ragučio šventė“ (1895 m.), „Šv. Kazimieras meldžiasi mėnulio šviesoje“. Mirė 1909 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje. Sukanka 185 metai.

1922 m. sausio 7 d.

Salaminuose (Jonavos r.) gimė poetė, tapytoja Felicija MAČIULIENĖ. Knygos „Likimo pėdos“, publikacijų rajono spaudoje autorė. Mirė 2002 m. spalio 5 d. Mogenių k. (Jonavos r. ). Sukanka 100 metų.

1952 m. sausio 19 d.

Vilkaviškyje gimė restauratorius Leonardas RUTKAUSKAS. Nuo 1975 m. dalyvavo restauruojant daugelį bažnyčių ir kitų objektų: Šv. Jonų bažnyčią (Vilniuje), Lėlių teatrą, Valstybinę filharmoniją, Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios centrinį altorių (drožybos atkūrimas, auksavimas ir meninis dažymas) ir t. t. Gyvena Kėdainiuose. Sukanka 70 metų.

1962 m. sausio 21 d.

Plungėje gimė dailininkas Vladimiras NIKONOVAS. Dailės menininkas mokėsi pats, išbandė jėgas fotografijoje, tapyboje ir skulptūroje. Savo kūryboje dažnai naudoja netradicines medžiagas ir dirba asambliažo technika, kuri išties išskirtinė. Vietoj potėpių dailininkas renkasi senų laikrodžių detales, krumpliaračius ir spyruokles. Kiekvienam darbui paprastai prireikia net ne vieno daikto detalių. Septynių meno forumų „Homo ludens“ dalyvis. Nuo 1989 m. dalyvauja kūrybiniuose procesuose ir yra surengęs ne vieną personalinę parodą Lietuvoje ir užsienyje, turi Kultūros ministerijos patvirtintą meno kūrėjo statusą. Gyvena Jonavoje. Sukanka 60 metų.

VASARIS 1937 m. vasario 5 d.

122

Kaune gimė buvusi tremtinė, gydytoja, generolo Stasio Raštikio dukra Meilutė Marija RAŠTIKYTĖALKSNIENĖ. Nuo 1967 m. gyveno Jonavoje. Ji puoselėjo Raštikių šeimos atminimą, Jonavos krašto muziejui padovanojo Raštikių šeimos archyvą, čia organizavo parodą (1997 m.). Mirė 2019 m. liepos 16 d. Jonavoje. Palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse, Raštikių šeimos kape. Sukanka 85 metai.

2021 NR. 2 (14)

IX. Jonavos rajono jubiliejinės datos

1947 m. vasario 6 d.

Varpėnų k. (Jonavos r.) gimė poetė, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“, Kaimo rašytojų sąjungos narė Albina JEFIMENKO. Knygų „Ištirpę toliuos“, „Toks gyvenimas“, „Nešuosi ilgesį“ autorė. Jos eilėraščiai publikuoti daugelyje eilėraščių rinktinių, poezijos antologijų, periodinėje spaudoje. Gyvena Jonavoje. Sukanka 75 metai.

1947 m. vasario 11 d.

Kybartuose gimė poetė, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narė, Kultūros centro folklorinio ansamblio „Rasakila“ vadovė Nijolė SMOLINA. Kuria eilėraščius, juos publikuoja rajono laikraščiuose, poezijos almanachuose. Išleido knygas „Paklydusi laike“, „Ką byloja legendos“, „Tai buvo vakar“, „Dar viską prisimenu“. Gyvena Jonavoje. Sukanka 75 metai.

1927 m. vasario 14 d.

Šilbaliuose (Vilkaviškio r.) gimė poetė Liuda GELGOTAITĖ-PUNIŠKIENĖ. Nuo 1968 m. gyveno, dirbo ir kūrė Jonavoje. Knygų „Surakinta jaunystė“, „Nuskriek dangum į mano tėviškėlę“ autorė. Jos straipsniai ir eilėraščiai buvo spausdinti rajono spaudoje, knygoje „Tremtinio Lietuva“. Mirė 2006 m. gruodžio 27 d. Jonavoje. Sukanka 95 metai.

1937 m. vasario 16 d.

Babrų k. (Lazdijų r.) gimė biomedicinos mokslų daktaras, aukščiausios kategorijos gydytojas otorinolaringologas, politinis ir visuomenės veikėjas Keistutis VABULAS. Buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tarėju, Jonavos rajono savivaldybės tarybos nariu (1995–1997 m.). Kartu su Zofija Vabuliene parašė ir išleido knygą „Kodėl taip sunkiai keliasi Lietuva“. Mirė 2007 m. rugpjūčio 10 d. Jonavoje. Sukanka 85 metai.

1957 m. vasario 18 d.

Kelmėje gimė poetė, menininkė, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ narė Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ. Knygų „Žiede nevystantis“, „Babuko šalis“, „Šalia tavęs“, „Dviese“, „Dainuoju sodui“ autorė. Jos eilėraščiai publikuoti daugelyje poezijos rinktinių, antologijų, periodinėje spaudoje. Iliustruoja knygas, rengia autorinių paveikslų parodas. Gyvena Upninkuose (Jonavos r.). Sukanka 65 metai.

1982 m. vasario 22 d.

Jonavoje gimė istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, vyresnysis mokslo darbuotojas Vytas JANKAUSKAS. Knygos „Kunigaikščiai Svirskiai XIV–XVI a.: nuo gentinės aristokratijos iki LDK politinės tautos“, daugelio mokslinių straipsnių autorius. Gyvena Seniavos k. (Kauno r.). Sukanka 40 metų.

1927 m. vasario 23 d.

Sūsninkuose (Kalvarijos valsč.) gimė poetas Viktoras JUNKAITIS. Knygos „Viltis ir likimas“, kuri išleista po mirties, autorius. Eilėraščiai spausdinti Jonavos literatų leidiniuose „Papartyno kerai“, „Laiko aidas“, „Išleiskim širdį pasivaikščiot“, „Lyg krintantys lašai“. Kūryba publikuota rajono bei respublikinėje periodinėje spaudoje. Mirė 1994 m. liepos 3 d. Jonavoje. Sukanka 95 metai.

KOVAS 1937 m. kovo 17 d.

Kaune gimė poetas, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys Ričardas Juozas DRABAVIČIUS. Išleido eilėraščių knygą „Saulė žemės delne“. Jo eilėraščiai publikuojami periodinėje spaudoje, poezijos almanachuose. Kūrė gilios minties ir turinio lyrinius eilėraščius, sonetus. Mirė 2020 m. rugsėjo 11 d. Jonavoje. Sukanka 85 metai.

1937 m. kovo 25 d.

Jonavoje gimė vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Dalija EPŠTEINAITĖ-KYJV. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus leidžiamo almanacho „Žydų muziejus“ vyriausioji redaktorė ir sudarytoja (2000–2005 m.), Lietuvos žydų istorijai bei kultūrai skirto almanacho „Brasta“ vyriausioji redaktorė ir sudarytoja (2008–2018 m.). Verčia į rusų kalbą lietuvių klasiką ir šiuolaikinius kūrinius. Išverstos knygos: Kazys Boruta „Dangus griūva“ (Maskva, 1960), Algirdas Pocius „Dviese miestelyje“ (Vilnius, 1969), Rimantas Budrys „Miško tilvikas ir mano kepurė“ (Maskva, 1969), Vladas Dautartas „Auksinio Lyno vaišės“ (Vilnius, 1970), Šatrijos Ragana „Irkos tragedija“ (Vilnius, 1972), Raimondas Kašauskas „Motociklininkai“ (Vilnius, 1976), Jonas Mačiukevičius „Jūsų ir mūsų kraujas“ (Maskva, 1979), Vydūnas „Tautos gyvata“ (Vilnius, 1990), Icchokas Meras „Striptizas“ (elektroninė laikmena) ir kitus. Už kūrybos visumą apdovanota B. Jelcino fondo premija, už lietuvių literatūros užsienyje populiarinimą apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Gyvena Vilniuje. Sukanka 85 metai.

123

TAUROSTA Kaune gimė muzikantas, „žmogus-orkestras“, liaudiškos muzikos kapelos „Lankesa“ vadovas Antanas KIRVELEVIČIUS. Daugelio tarptautinių diplomų, įvairių nominacijų, kelių Lietuvos rekordų savininkas, muzikos instrumentų kolekcininkas, leidinio „Armonikos“ autorius. Išleista kapelos „Lankesa“ kompaktinė plokštelė „Kol dar matau medžius“ (2013 m.). Nuo 1977 m. gyvena Jonavoje. Sukanka 80 metų.

1942 m. kovo 27 d.

BALANDIS 1952 m. balandžio 3 d.

Jūsiškių k. (Anykščių r.) gimė inžinierius, ilgametis AB „Achema“ darbuotojas, užėmęs vadovaujančias pareigas, UAB koncerno „Achemos grupė“ plėtros direktorius (2004–2008 m.), Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras (2012–2016 m.), Seimo narys (2000–2004 m., 2008–2020 m.) Rimantas SINKEVIČIUS. Gyvena Vilniuje. Sukanka 70 metų.

1957 m. balandžio 4 d.

Dovilų k. (Klaipėdos r.) gimė restauratorė-auksuotoja Nijolė RUTKAUSKIENĖ. Nuo 1975 m. dalyvavo restauruojant daugelį Lietuvos bažnyčių ir kitų objektų, tarp jų ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios centrinį altorių, tabernakulį. Gyvena Kėdainiuose. Sukanka 65 metai.

1942 m. balandžio 29 d.

Paspėrių k. (Širvintų r.) gimė inžinierius, ilgametis AB „Achema“ darbuotojas, knygų „Giminės ir ne tik“, „Nuo senovės ir viduramžių iki Žalio velnio“ autorius Stasys MILIUKAS. Nuo 1967 m. gyveno Jonavoje. Šiuo metu gyvena Klaipėdoje. Sukanka 80 metų.

1942 m. balandžio 29 d.

Mimainių k. (Jonavos r.) gimė inžinierius, kraštotyrininkas Vaclovas SLIVINSKAS. Knygos „Partizaninis judėjimas Vidurio Lietuvoje“ autorius, leidinių „Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis-Briedis“, „…pergyventų jausmų atogarsis“, „Aukštaitijos partizanų eilės ir dainos“, „Gyvenimo nepalaužtieji“ sudarytojas. Gyvena Jonavoje. Sukanka 80 metų.

GEGUŽĖ 1947 m. gegužės 3 d.

Dumsiuose (Jonavos r.) gimė prozininkė Aleksandra GRENDIENĖ. Knygos „Sakau tau“ autorė. Prozos kūrinius publikavo rajono laikraštyje „Jonavos balsas“. Mirė 1999 m. birželio 16 d. Sukanka 75 metai.

1937 m. gegužės 6 d.

Vensloviškių k. (Jurbarko r.) gimė tekstilės dizainerė, Lietuvos dizainerių sąjungos narė Aldona KRIAUČIŪNIENĖ. Sukurtus šilko audinius pristatė respublikinėse, sąjunginėse bei tarptautinėse apžiūrose, mugėse, parodose, buvo apdovanota diplomais ir premijomis. Laisvalaikiu ruošė sieninių kilimų bei įvairių suvenyrų neaustine technika autorines parodas. Sukanka 85 metai.

1942 m. gegužės 16 d.

Rokiškyje gimė habilituotas technologijos mokslų daktaras, profesorius, KTU Cheminės technologijos fakulteto prodekanas, profesorius Alfredas Martynas SVIKLAS. 31 išradimo, per 150 publikacijų, monografijos „Specialių skystųjų trąšų gamybos teorija, technologija ir efektyvumas“, mokymo priemonės „Neorganinių medžiagų technologijos laboratoriniai darbai“ (su S. Kitriu), mokymo knygos „Mineralinių trąšų technologija“ (su R. Paleckiene) ir kitų leidinių autorius. Lietuvos mokslinių techninių draugijų respublikinės premijos laureatas. Gyvena Jonavoje. Sukanka 80 metų.

1932 m. gegužės 18 d.

Vareikiuose (Jonavos r.) gimė enciklopedininkas, rašytojas, dramaturgas, Istorinės atminties komisijos pirmininkas Izidorius IGNATAVIČIUS. Istorinės dramos „Riba, arba Vytautas“, apysakų „Šėtono paūksmėje ir pomirtinis krovinys“, „Vyrą pagarbinki, mūza...“, „Pakilk iš pasmerkimo“, „Bet širdies nepavogė“, romanų „Karališkoji sopė“, „Svetimas saviškis“, „Patriotai“, „Kiklopų nelaisvėje“, „Sakmė apie Senobę“, „Drama, kuri nesibaigia“, straipsnių periodikoje autorius. Jo eilėraščiai publikuoti knygose: „Poezijos pavasaris '89“, „Tremtinio Lietuva“, taip pat periodiniuose leidiniuose. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių biuletenių „Vidurnaktį nežuvę“ sudarytojas, redaktorius ir vienas autorių (1996–1997 m.). 1992–1998 m. jis sudarė ir parengė naujausios istorijos enciklopedinę knygą „Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940– 1998)“. Gyvena Vilniuje. Sukanka 90 metų.

124

2021 NR. 2 (14)

IX. Jonavos rajono jubiliejinės datos

1957 m. gegužės 19 d.

Kuršėnuose (Šiaulių r.) gimė poetas, dailininkas, Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys Mindaugas ŠVĖGŽDA. Kuria poeziją suaugusiems ir vaikams. Knygų „Karalius“, „Vienuolio atributika“, „Aš toks, kaip tu“, „Keistuolis gandras“, „Diptichas E“, „Geltona ornamentika“ autorius. Jo eilėraščiai publikuoti almanache „Poezijos pavasaris. 2001“, „Tarp praeities ir ateities. Jonava“ ir kituose. 2007 m. festivalyje „Tarp“ surengė parodą „Vizualiniai eilėraščiai – paveikslai“. Gyvena Jonavoje. Sukanka 65 metai.

1947 m. gegužės 28 d.

Vilkaviškyje gimė Lietuvos krepšinio arbitras, tarptautinės kategorijos teisėjas, Lietuvos krepšinio lygos techninis komisaras, sporto pedagogas, politinis veikėjas Juozas STORPIRŠTIS. Lietuvos krepšinio čempionas (su Kauno „Atletu“, 1968 m.), Lietuvos TSR kūno kultūros ir sporto žymūnas (1986 m.). Gyvena Jonavoje. Sukanka 75 metai.

BIRŽELIS

1912 m. birželio 7 d.

Jonavoje gimė poetas, vertėjas Aleksys CHURGINAS. Eilėraščių knygų „Ugnis“, „Saulės taku“, „Ir tavo širdy“, „Sietuva“, „Sankryža“, „Blyksniai“, „Verdenė“, „Viržių midus“, „Ūkanų krantas“, „Skaidruma“ ir kitų kūrinių autorius. Vertė iš lotynų, anglų, prancūzų, rusų, italų, ispanų, vokiečių kalbų. Išvertė Dantės „Dieviškąją komediją“, Viljamo Šekspyro tragedijas „Hamletas“, „Karalius Lyras“ (ir kt.) bei sonetus, Johano Volfgango Gėtės „Faustą“, Moljero „Tartiufą“ ir daug kitų kūrinių. Už poezijos vertimus pelnė LTSR valstybinę premiją (1972 m.), suteiktas LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas (1982 m.). Mirė 1990 m. gegužės 4 d. Vilniuje. Sukanka 110 metų.

1957 m. birželio 10 d.

Kaune gimė istorijos mokytoja, kraštotyrininkė Valentina ZUJEVAITĖ. Leidinių „Lietuvos šviesuolis Abraomas Kulvietis (apie 1510–1545)“, „Jonavos rajono Žeimių vidurinė mokykla“, „Švietimo naujienos. Informacinis leidinys“ (2008, Nr. 5), „Gyvenamosios vietovės istorija“ bendraautorė, leidinio „Mano gimtieji Žeimiai“ parengėja. Gyvena Jonavoje. Sukanka 65 metai.

1967 m. birželio 18 d.

Jonavoje gimė muzikantas, vokalistas, grupės „Nacija“ narys Vladas KOVALIOVAS. Roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atliko Jėzaus vaidmenį, dalyvavo daugelyje muzikinių projektų, įrašė muzikinių įrašų, išleido solinį albumą „Aš čia gyvenu“. Gyvena Vilniuje. Sukanka 55 metai.

LIEPA 1942 m. liepos 4 d.

Karališkės k. (Kazlų Rūdos r.) gimė pedagogė, kraštotyrininkė, knygų bendraautorė Vincė Stasė PRANIENĖ. Leidinių „Jonavos rajono Žeimių vidurinė mokykla“, „Tradiciniai margučių raštai“ bendraautorė. Gyvena Žeimiuose (Jonavos r.). Sukanka 80 metų.

1967 m. liepos 6 d.

Kaune gimė muzikos mokytoja, Jonavos kultūros centro vokalinio ansamblio „Presto“ vadovė Solveiga KULIEŠIENĖ. Respublikiniame solistų ir vokalinių ansamblių konkurse „Sidabriniai balsai“ ansamblis „Presto“ laimėjo II laipsnio diplomą (2010 m.), o 2016 m. pasirodymas šiame konkurse buvo įvertintas aukščiausiais balais ir kolektyvui suteikta meninė I kategorija. Įvairiais metais pelnė ir kitų nominacijų, tarp jų – „Geriausiai atlikto originalaus kūrinio“ Tarptautiniame mėgėjų vokalinių ansamblių konkurse „Dainų sodai“ (Kupiškis, 2019 m.). Gyvena Jonavoje. Sukanka 55 metai.

1932 m. liepos 6 d.

Jaugėliškių k. (Jonavos r.) gimė pedagogė, knygų „Buvome ir esame didelė šeima“, „Vainikas bendraamžiams“ autorė Feliksa ŽENTELIENĖ. Ji taip pat daugelio straipsnių periodinėje spaudoje autorė. Gyvena Jonavoje. Sukanka 90 metų.

1922 m. liepos 9 d.

Vidiškiuose (Ukmergės r.) gimė pedagogas, prisiminimų autorius Juozas ARLAUSKAS. Knygos „Tik vieneri metai“ autorius. Taip pat jo prisiminimai „Tremtis ir drąsios svajonės“ publikuoti leidinyje „Sibiro Alma Mater“. Mirė 2007 m. gegužės 12 d. Panoteriuose (Jonavos r.). Sukanka 100 metų.

125

TAUROSTA

1927 m. liepos 20 d.

Jonavoje gimė pedagogas, poetas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, literatų klubo „Varsna“, poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Branduma“, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys Vaclovas VOLKUS. Knygų „Ateik nors per sapną“, „Tos mėlynos akys“, „Skambantys metų upeliai“, „Neišblėsk gyvenimo žvaigždėj“, „Gyvenimo grožį į žiedą sudėsiu“, „Likimo paliestos stygos“, „Širdies prakalbinimas“, „Laiko tėkmės atspindžiai“,“ „Ošiantys beržai“, „Protėvių šviesos versmė“, „Skambus tas žodis meilė“, „Jurginai žydi rudenį“, „Nužėrus laiko dulkes nuo dienoraščio“ autorius. Jo eilėraščiai publikuoti eilėraščių rinktinėse ir antologijose. Gyvena Kėdainiuose. Sukanka 95 metai.

1932 m. liepos 29 d.

Jonavoje gimė žurnalistas, knygų autorius, sporto meistras, Lietuvos sportinės žūklės čempionas Ričardas ADAMONIS. Knygų „Žvejo vadovas“, „Meškeriotojų išmonės“, „Medžiotojo knyga“, „Plėšriųjų žuvų gaudymas“, „Su blizge ir kabliuku“, „Karpių ir karšių žūklė“, „Poledinė žūklė“, „Žūklė plūdine meškere“, „Jaunojo žvejo ABC“, „Mano gimtasis kraštas“ autorius, „Kur žūklauti?“, „Patarimai medžiotojui“ bendraautoris. Mirė 2014 m. sausio 12 d. Sukanka 90 metų.

RUGPJŪTIS

1902 m. rugpjūčio 4 d.

1902 m. rugpjūčio 4 d. Vidulaukių k. (Panevėžio r.) gimė dailininkas, skulptorius, liaudies meistras Domininkas LEPARSKIS. Apie 1924–1934 m. gyveno ir kūrė Jonavoje. Daugybės autentiškų darbų autorius. Svarbiausi darbai: iš molio – Vytauto Didžiojo, Vinco Kudirkos, Adomo Mickevičiaus, Aleksandro Puškino ir kitų žymių žmonių portretai, įvairūs religiniai personažai; iš medžio – Šaulių kryžius (buvo pastatytas Jonavoje), koplytėlės, skulptūros, dr. Jono Basanavičiaus bareljefas, įvairūs altorėliai. Su šiais darbais dalyvaudavo parodose. Mirė 1993 m. gruodžio 19 d. Kaune. Sukanka 120 metų.

1932 m. rugpjūčio 29 d.

Rimkų k. (Jonavos r.) gimė kino operatorius ir režisierius, vienas žymiausių lietuviško dokumentinio kino kūrėjų, Lietuvos kinematografininkų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, nusipelnęs kultūros ir meno veikėjas Zacharijus PUTILOVAS. Nufilmavo daugiau kaip 1000 siužetų kino žurnalams, nemažai teatro spektaklių, daugiau kaip 100 dokumentinių filmų (nemažą jų dalį pats ir režisavo), kurie šiandien laikomi neįkainojamu dokumentinio kino metraščiu. Tarp jų tokius garsius lietuviškos dokumentikos kūrinius, kaip „Laikas eina per miestą“ (su režisieriumi A. Grikevičiumi, 1966 m.), „Miške“ (su režisieriumi A. Žebriūnu, 1967 m.), „Vandens ir vėjo fuga“ (su režisieriumi V. Imbrasu, 1968 m.), „Šventėn“ (su režisieriumi R. Verba, 1970 m.) ir daugelį kitų. Mirė 2007 m. gruodžio 22 d. Vilniuje. Sukanka 90 metų.

RUGSĖJIS 1922 m. rugsėjo 3 d.

Bešių k. (Jonavos r.) gimė tapytoja, tautodailininkė Genovaitė MAČIULYTĖ-NOREIKIENĖ. Dalyvavo Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje (1954 m.), parodose Jonavoje (1984–1997 m.), Vilniuje. Jos darbai buvo eksponuojami daugelyje Jonavos rajono tautodailininkų parodų. Tapytojos darbai išsiskiria savo technika ir tapybos būdu. Tapė iki 2007 m. Sukanka 100 metų.

1962 m. rugsėjo 10 d.

Jasiškyje (Kupiškio r.) gimė žurnalistas, dailėtyrininkas, fotografas, kraštotyrininkas, vienas iš klubo „Taurosta“ ir Sąjūdžio Jonavoje įkūrėjų, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslinis bendradarbis Vidmantas JANKAUSKAS. Knygų „Stasys Tijūnaitis ir Kulva“, „Abipus fronto“, „Ko nenusinešė laikas“, „Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija“, „Aš pats sau neįdomus“, „Nepriklausomos Lietuvos generolai“, Kupiškėniškas suėjimas“, „Nepalūžę“, „Kario kelias“, „Ką tyli akmenys“ ir kitų, daugelio mokslinių straipsnių autorius, knygų „Skaruliai“, „Prikeltas laikas: Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“ ir daugelio kitų bendraautoris, leidinių „Lietuvos grafikos istorijos šimtmečiai“, „Ledo vaikystės prisiminimai“, „Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha“, „Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant“, „Modernumas ir tradicija XX a. Lietuvos tapyboje“, „Kupiškėnų enciklopedija“ (2 t.), „Kupiškis. Istorija ir kultūra“, „Jonavos valdos 1796 metų inventorius“ ir daugelio kitų sudarytojas, informacinio biuletenio „Vilniaus dailės akademija“ redaktorius (nuo 1994 m.). 1985–1989 m. gyveno ir dirbo Jonavoje. Gyvena Vilniuje. Sukanka 60 metų.

126

2021 NR. 2 (14)

IX. Jonavos rajono jubiliejinės datos

1937 m. rugsėjo 25 d.

Kaune gimė dramaturgas, prozininkas Raimundas SAMULEVIČIUS. Knygų „Pasiklydęs tarp žvaigždžių“, „Jeigu pasibels…“, „Aidas“, „Sofoklis ir Ji“, „Paukšti, ateik čia“, „Kaip vėjas laukuose…“, „Ugniakuras pagiry“, „Baltoji obelis“, „Erškėtrožės rudenį“, „Dangus prieš vėtrą“, „Kanaleto pokštas“ autorius. Sukūrė dešimtis pjesių, kurios buvo pastatytos Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, Estijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir kitose šalyse, išverstos į rusų, lenkų, čekų, slovakų, suomių ir kitas kalbas. Tragiškai žuvo 1981 m. vasario 2 d. Vilniuje. Sukanka 85 metų.

LAPKRITIS 1907 m. lapkričio 6 d.

Jonavoje gimė kompozitorius Jonas NABAŽAS. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys (1952 m.), „Muzikos rudens“ laureatas (1986 m.). Kūrybą sudaro simfoninė, fortepijoninė, vokalinė muzika ir kūriniai chorui. Knygos „Pasakoja kompozitorius Jonas Nabažas“, daugelio straipsnių periodikoje autorius, knygos „Juozas Tallat Kelpša“ bendraautoris (su E. Ragulskiene). Po autoriaus mirties išleista knyga „Jonas Nabažas: dienoraščiai, 1922–1945“. Mirė 2002 m. lapkričio 11 d. Vilniuje. Sukanka 115 metų.

GRUODIS 1872 m. gruodžio 18 d.

Saleninkuose (Jonavos r.) gimė knygnešys, šaulys, pirmasis Jonavos krašto partizanas Justinas VAREIKIS. Mirė 1956 m. Skaruliuose. Palaidotas Skarulių kapinėse, bendrame Vareikių šeimos kape. Sukanka 150 metų.

1957 m. gruodžio 25 d.

Kaune gimė Jonavos keliautojų klubo pirmininkas, Lietuvos keliautojų sąjungos tarybos, Jonavos rajono savivaldybės tarybos (2007–2008 m., 2011–2015 m.) narys Edmundas MULOKAS. Knygos „Šiaurės dienoraštis“ autorius. Lietuvos slidžių turizmo vicečempionas (1981 m., 1984 m.), Lietuvos turizmo čempionas (už žygį prie Laptevų jūros lietuvių tremties vietomis, 1989 m., už žygį Prano Juozapo žemėje, 1990 m.); SSRS turizmo čempionas (su Lietuvos komanda už žygį slidėmis Jakutijoje, 1988 m.). Jo vadovaujama komanda – Lietuvos komandinio turizmo čempionato kalnų III kategorijos žygių tarpe I vietos laimėtoja (už žygį Fanų kalnuose, 1988 m.), Lietuvos smiginio čempionas (su Jonavos komanda, 2004 m.). Gyvena Jonavoje. Sukanka 65 metai.

1952 m. gruodžio 27 d.

Kaune gimė šiltojo oro balionų konstruktorius Leonidas SIMNIŠKA. Skraidymo šiltojo oro balionais pradininkas Lietuvoje ir SSRS (1988 m.). Suprojektavo (1986 m.) ir pasigamino (1987 m.) šiltojo oro balioną iš polietileno plėvelės ir su juo 1988 m. pakilo į orą, tuo sukeldamas didžiulę sensaciją tarp pasaulio oreivių (šis jo balionas eksponuojamas Aeronautikos muziejuje, JAV). Pagamino sportinį oro balioną (1990 m.), sportinį-turistinį – (1994 m.). Tai didžiausias Lietuvoje iki 1999 m. pagamintas balionas. Gyvena Jonavoje. Sukanka 70 metų.

127

TAUROSTA KITOS DATOS Sukanka 640 metų, kai 1382 m. „Naujojoje Prūsijos kronikoje“ pirmą kartą minima Kulvos gyvenvietė. Sukanka 500 metų, kai 1522 m. pastatyta pirmoji medinė Žeimių bažnyčia. Ją pastatė dvarininkai Zavišos. Sukanka 500 metų, kai 1522 m. pastatyta pirmoji medinė Šv. Onos bažnyčia Skaruliuose. Sukanka 500 metų, kai 1522 m. istoriniuose šaltiniuose minimi Lipnikų (nuo XVI a. pab. – Skarulių) dvaras ir bažnyčia. Sukanka 400 metų, kai 1622 m. pastatyta Skarulių Šv. Onos mūrinė bažnyčia ir pirmoji medinė varpinė. Fundatorius – didikas Andrius Skorulskis. Sukanka 210 metų nuo 1812 m. Napoleono invazijos, kuri sustabdė Jonavos miestelio vystymąsi. Per Jonavą žygiavo stambūs armijos kariniai daliniai. Sukanka 155 metai, kai 1867 m. įkurta Užusalių pagrindinė mokykla. Sukanka 110 metų, kai 1912 m. Jonavoje pradėjo veikti degtukų fabrikas. Sukanka 110 metų, kai 1912–1913 m. sudarytas Jonavos planas (matininkas P. Balkevičius). Sukanka 85 metai, kai 1937 m. įsteigta Žeimių biblioteka. Sukanka 70 metų, kai 1952 m. įsteigta Bukonių biblioteka. Sukanka 60 metų, kai 1962 m. pradėta statyti Azotinių trąšų gamykla. Sukanka 30 metų, kai 1992 m. pastatyta tremtinių koplyčia Jonavos kapinėse. Architektė – Lina Preišegalavičienė.

Jei pastebėjote klaidą ar turite pasiūlymų, rašykite elektroniniu paštu: info@jonbiblioteka.lt

128

2021 NR. 2 (14)

IX. Jonavos rajono jubiliejinės datos

Mieli Jonavos krašto žmonės, Ų}]vll]J}}i}T]P} u]XM»¿ol]vi]]U]l]u] ]»l]]Ul]}&]ue]lXOl}o lo&l]uvv]vv]¿i¿ovl]} uUlPo&uev}]lo} uGUu}o]lu¿&l¿ ˙lu]el»]u]uovuX MUcT}}So]&i]U˛]P]u&U Po&u]˛]v]vl]˙}i l}lo»U]}]iU˛u}v&u]U ]˛˙u&i]]]v}il]}i]˙iX S}lu]&vP}o]l}]} vluUvP]u&P}]U lvPl]l]vuUt]ve }uUu]oG&]l]UP˛u}P]X T]l]u&]l]]u]»PX Diu]&ivl}}v] v&vu˛]]}i]u¿U]u¿U P]˛¿l}uv]i¿Ul]¿]o}u o]l˙]]i¿]]]l˙XŠ]v]v vll˙Ui&P]vv J}]T]P]}}]u»¿oe ˛lo]vu]iXiB e]l& ]¿u»¿vl} t]l&i]uU u]o&U]oUv}]˛}]]o]]uX N}&¿]UlŲ]i]»¿}vv] P&]}U˙v¿]]]]ou}XT o˙l]u&}]v]]]t] o]]v]U]}o]l] Pv]U]l]u˙vuv]X

Jaukių šv. Kalėdų ir sėkmingų ateinančių metų!

129

PAIMKITE AŠARĄ IR PADĖKITE ANT VEIDO TAM, KURIS NIEKAD NEVERKĖ...

TAUROSTA

Jau gavau abu skiepus. Jaučiuosi gerai, tik liūdna, kaip taip ilgai viskas užsitęsė...

Virusą, nematomą priešą, įveiksime tik prieš jį kovodami. Sunku, bet nepasiduokime!

Tikiu mokslu ir vakcinomis. Tik jų dėka sugrįšime į normalų gyvenimą...

Šv. Pranciškus Asyžietis 130

2021 NR. 2 (14)

Virusas tikrai yra ir jis labai šlykštus. Niekam nelinkėčiau susirgti...