Jovaro tiltai 2015 pavasaris #2

1

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

jovaro tiltai 2015 pavasaris, #2

Europinis pavasaris, prancūziška virtuvė, Jim Harrison smetoninė filosofija

U

Juozas Girnius Airidas Vainoras Michel Houellebecq Nomeda Repšytė Vydūnas Kazys Binkis „Dioniso barzda“

f, jau maniau, kad nespėsiu šį pavasarį išleisti Jovaro tiltų e-zino! Tačiau pamaniau, kad geriau vėlyvas pavasaris, negu joks. Taigi – pati pati gegužės pabaiga, pavasario išlydėtuvės, vasaros sveikinimai – ir šiek tiek skaitinių lietingoms dienoms, nors nebūtinai lietingoms, gal kaip tik saulėtoms, atostoginėms.

Vėluoju dėl garbingos priežasties: leidžiu savo romaną „Dioniso barzda“. Kai rašau šias eilutes, popierinė knyga jau pagaminta, o elektroninė jau pakabinta internete. Šiame e-zino numeryje galite skaityti ištrauką iš romano pirmieji.

Netyčia gavosi, kad berenkant tekstus šiam numeriui, išlindo ne tik pavasario, bet ir prancūziškos literatūros tema, todėl desertui sumaniau įdėti... prancūziško pyrago receptą. Beje, kaip neretas rašytojas, vakarais aš atsipalaiduoju nuo intelektinio darbo virtuvėje: tarp puodų, keptuvių ir receptų knygų (vėl knygos!).

Reikia stengtis, kad kūnas netaptų vien tik smegenų transportavimo mašina...

Vėl sudėjau ir išmaišiau įvairiausius delikatesus: poetas keturvėjininkas, ekopoetas amerikietis ir emigrantas poetas šiaulietis, du lietuvių filosofų pamislijimai apie kūrybos laisvę ir grožę, provokuojanti Houellebecqo konfesija (daryta prieš Charlie Hebdo žudynes, kurių metu žuvo rašytojo draugas – tai jį baisiausiai sukrėtė), paralelė tarp prancūzų ir lietuvių moralistinės cenzūros, taip pat Mačernio išverstas Baudelaire’o eilėraštis, japonų „pavasario vaizdeliai“, prancūzų kino kadrai, seni kalendorių lapeliai (knygrastukai), graffiti grožybės ir dar šis bei tas.

Neseniai supratau, ko mane taip traukia tarpukario Lietuvos ir egzodo veikėjų tekstai – tai toji mūsų kultūros dalis, kurios (beveik) neįtakojo rusų kultūra. Kaip galima suprasti iš filosofo Juozo Girniaus straipsnio, moderniosios Lietuvos kūrimo laikotarpiu mūsų intelektinė terpė turėjo potencijos, kuri tačiau gerokai sumažėjo po okupacijos Lietuvai išsibarsčius po pasaulį. Čia matau paralelę su nūdiena: mes ir vėl barstomės, tačiau dabar juk žinome, kad būtina laikytis draugėje – ir tai visai įmanoma! – bei semtis jėgų iš savo tradicijos. O kur toji lietuviška tradicija? Mano akimis žiūrint, ji ne sovietinėje, o europinėje ar net pasaulinėje Lietuvoje. Egzodas nedarė nuolaidų savo tautiečiams, likusiems už geležinės uždangos, tačiau vertino išliekamąją vertę turinčius kūrinius net tuo atveju, kai jų autoriai buvo smarkiai ideologiškai susirgę. Mes turime iš ko pasimokyti... Šis e-zinas tyčia panašus į tinklaraštį ir labai dienoraštiškas, todėl jis yra ir, tikiuosi, išliks: nemokamas, pasaulietiškas, alternatyvus, literatūrinis ir laisvas nuo cenzūros bei kalbos inspekcijų! Jis išleidžiamas kas ketvirtį. Prenumeruoti jį galite, užsisakydami Jovaro tiltų naujienlaiškį puslapyje www.jovarotiltai.com Savo tekstus publikavimui galima siūlyti, siunčiant adresu jovarotiltai@gmail.com

Sandra Bernotaitė

2

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

Jim Harrison

VĖLYVAS PAVASARIS Dėl to, kad pavasaris šiemet vėlyvas, šaltas ir drėgnas, gėrybė žalumo ištiko staiga tokia, jog Montanoje gali kristi ant žemės beveik bet kur, tarsi tai būtų žaliausio žolyno lova, gali nusnūsti upės pakrantėj ir būti pažadintas geltonuodegio paukštuko, purpsinčio prie pat galvos, iš briedžio pėdos siurbčiojančio stovintį vandenį. Žemyn kabarodamasis, aišku, ieškai uolų pasislėpusių.

Niekas čia, gamtoje, nepritaikyta tiksliai žmonėms. Tuo tarpu karvėms, kur bepažvelgsi, po persivalgymo atėjo pogulio metas, o laigantys jų veršeliai kol kas neprisimena nieko, išskyrus šį rojų. Šįvakar veršeliai spoksos į pilnatį, šviečiančią virš kalnų sniego, – abu, sniegas ir mėnuo, balti tarsi jų motinų pienas. Šiemet bijūnai, gavę gerokai drėgmės, prie mano dirbtuvės svyra savuoju grožiu apsunkę link žemės, ir aš mintimis lankau savo ankstyvąją meilę, Emiliją Brontę. Amžių skirties žiaurumas neleido mums susitikti.

Rišu ir ramstau bijūnus, prailgindamas jų gyvenimą lygiai taip pat, kaip būčiau slaugęs Emiliją, – kad pamatytų dar vieną pavasarį.

„Late Spring“, iš rinkinio „In Search of Small Gods“, Copper Canyon Press, Washington, 2010

3

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

Juozas Girnius

LAISVĖ KŪRYBOS

Sąlygų veiksnys kūrybiniame laisvės išnaudojime – pilkasis egzodo tragizmas.

B

rangi yra laisvė, ir ypač jos vertę žinome, kuriems teko pergyventi tiek bolševikinę, tiek nacinę priespaudą. Bet ypatingai laisvė yra svarbi rašytojui.

Galima tiesiog sakyti, kad rašytojui laisvė yra pagrindinės reikšmės sąlyga kūrybiškai reikštis. Žinoma, pati laisvė negali įdiegti talento, kuris yra prigimties dovana. Bet reikia laisvės turimam talentui išskleisti. Tačiau savo ruožtu turimai laisvei kūrybiškai išnaudoti taip pat reikia atitinkamų išorinių sąlygų, be kurių turima laisvė lieka bergždžia.

Deja, reikia vėl pakartoti: mūsų rašytojų dauguma stokojo ir tebestokoja išorinių sąlygų savo turimai laisvei kūrybiškai išnaudoti. Noromis nenoromis atsidaužiame į šį faktą, keldami klausimą, ar laisvajan pasaulin pasitraukusieji rašytojai davė viską, ką pagal savo talentus būtų galėję duoti normaliose sąlygose. Teigiamai į šį klausimą atsakyti negalime. Ne vieno rašytojo atveju aiškiai jaučiame, kad jis slėpė daugiau galimybių, negu faktiškai įkūnijo savo kūryba. Daug galimybių liko neišnaudotų.

Pirmiausia į akis krinta jau menkas kiekybinis produktyvumas. K. Keblys romanui apskaičiavo tokius duomenis: kiekvienam romanistui tenka tik pustrečio romano per dvidešimtį metų; 45 proc. visų pasireiškusių autorių išleido tik po 1 knygą; daugiau negu 3 romanus teišleido 20 proc. visų romanistų. Apytikriai panašūs duomenys būtų ir kitiems žanrams. Be abejo, tai iš tiesų ne taip jau didelis našumas, kaip K. Keblys ir konstatavo.

Bet iš kur jis ir galėjo būti didesnis? Beveik visi mūsų rašytojai savo kūrybiniam darbui gali skirti tik varganą laisvalaikį. O kūrybinis darbas anaiptol nėra tik malonus žaidimas, jis išsemia žmogų ne mažiau, kaip įmonė ar įstaiga. Tik poilsio valandomis negalima daug ko sukurti.

Besąlygiškai imant, mūsų rašytojų našumas yra gana kuklus. Tačiau, turint galvoj jų kūrybinio darbo sąlygas, greičiau reikia stebėtis, kad vis dėlto jie sukūrė tiek daug.

Už kiekybę nepalyginamai svarbiau kokybė. Bet ir kokybė taip pat nemaža dalimi priklauso nuo sąlygų, kurias kūrėjas turi savo darbui. Šiuo atžvilgiu mūsų literatūros lygį taip pat riboja normalių sąlygų stokojimas.

Pakankamai jau anksčiau analizavome, kad mūsų rašytojų turima laisvė įgalina jų kūrybos tiek forminį, tiek idėjinį įvairumą. Šioj vietoj greičiau tenka įspėti, kad galutinai įvairumas dar mažai ką reiškia. Visų pirma svarbu kokybinė vertė. O ji priklauso ne tik nuo talento, kuriuo prigimtis apdovanojo kūrėją, bet ir nuo atskirant kūrinin įdėto darbo (improvizacinio įkvėpimo atvejai tėra retos

išimtys, bet ir jos vienaip ar antraip esti parengtos). Gi stokojant laiko ir dar turint jį tokį išblaškytą savaitgaliais, nejučiomis susigundoma per sparčiai ir kurti, ir sukūrus viešumon leisti. Iš tikrųjų, ne vienas mūsų rašytojų veikalas daro įspūdį lyg pakankamai neišnešioto vaisiaus, per anksti gimusio kūdikio. Jautriai tai išsakė Alė Rūta vienos apysakos ištraukoj šia dailininko (vis vien – ir rašytojo) refleksija apie savo paveikslus (vis vien – ir knygas): „... Neužaugos mano vaikai... Aš juos luošinau skriaudžiau... O, kad sugrįžtų mano laikas!.. Kūriniui reikia laiko. Reikia jį išnešioti, kaip motina kūdikį. Jei gimsta prieš laiką, būna neišsivystęs “ (Aidai, 1965, Nr. 9, psl. 395). Žinoma, tokio suluošinimo dėl nepakankamo „išnešiojimo“ gali būti ir kitų priežasčių – ne tik laiko stokojimas, bet ir šiaip lengvabūdiškas skubėjimas, ypač norint uimponuoti dideliu produktyvumu. Neatsitiktina, kad mūsų stipriųjų rašytojų tenka ieškoti ne produktyviųjų tarpe. Dėl to ir šioje knygoje suvedamas mūsų kūrybinių laimėjimų balansas gali būti pravartus įspėjimas visiems, kurie savo talentą išsklaido pačiu produktyvumu, kokybę aukodami kiekybei.

Dėl „suluošintų“ veikalų skaudu ne tik autoriui, bet ir visiems. Skaudu, kad tas pats „suluošintų“ žodis tinka ir daugeliui tėvynėj išleidžiamų veikalų, nors ir kita prasme ir dėl kitų priežasčių. Tai, galėtume sakyti, „suluošinimas“ nebe dėl kūrinio nepakankamo „išnešiojimo“, o dėl jo prievartinio deformavimo, ir būtent – nebe dėl sunkių išorinių sąlygų, o dėl pašalinio diktato. Konkrečiai kalbant, turiu galvoj veikalus, kūrybiškai užmotus, bet partiškai užbaigtus. Iš tikrųjų, ne vienas dabartinių tėvynės veikalų iš pradžių pagauna laisvu kūrybiniu užmoju, ir žmogus džiaugiesi, kad sulaukiame naujo reikšmingo veikalo. Bet įpusėjus, šią viltį ima drumsti pradedamas jausti kažkoks autoriaus nebetikrumas.

Iš karto net nesumoji, iš kur tai, bet netrukus supranti, kad autoriaus kūrybinį polėkį jau paraližuoja pastanga veikalą taip užbaigti, kad jis be priekaištų atitiktų „liniją“ ar bent „atpirktų“ pradžioj sau leistus laisvesnius mostus.

Tuo būdu (bent iš dalies) suluošinami ir tokie stipresni veikalai, kaip, pavyzdžiui, J. Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“.

Mūsų rašytojų laisvajame pasaulyje kūrybą netiesiog taip pat neigiamai veikia tai, kad dauguma jų gyvena sąlygose, kuriose sunku ne tik rasti laiko kūrybiniam darbui, bet ir patiems išsilaikyti atitinkamame lygyje, neišsisėmus, nesustingus ir nesuprimityvėjus. Rašytojui

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 kūrimas vyksta visą laiką – ne tik tada, kai jis formaliai kuria, sėdėdamas prie rašomosios mašinėlės, bet ir tada, kai brandina savo kūrybinius planus, skaitydamas, keliaudamas po svetimas šalis, lankydamas dailės muziejus, klausydamas koncertų, draugaudamas su filosofais etc. Daugumai mūsų rašytojų tai visa arba sunkiai įmanoma, arba, deja, lieka už jų domesio ribų.

Konstatuodamas, jog „meninis veikalų lygis, deja, ne vienu atveju nėra aukštybėse“, R. Šilbajoris drauge nurodo: „To priežastys ne tiek talento stoka, kiek pačių rašytojų užsispyrimas neįsileisti sielon plataus pasaulio kūrybinės srovės, atsiriboti nuo juos supančios realybės balso, pasislėpti tarp seniai jau prarasto gyvenimo nykstančių šešėlių“. Sunku būtų tai ginčyti, nes tai tiesa. Tik yra klausimas, kiek tai yra „pačių rašytojų užsispyrimas“ ir kiek tai lemia jų varganos sąlygos.

Sielon įsileisti „plataus pasaulio kūrybinę srovę“ sunku, kai visą laiką reikia praplušėti fabrike ar biure duonai užsidirbti. Dėl to gal ir R. Šilbajorio sprendimas, nors aplamai ir teisingas, ali kelti atininkamų klausimų. Gal ne tiek mūsų rašytojai ieško „įvairių prieglaudų pabėgti nuo tikrovės“, kiek paprasčiausiai neįstengia nugalėti savo proletarinės padėties. Gal ne tiek „patys rašytojai dažnai tyčia ryžtasi paaukoti savo, kaip menininko, vidujines galimybes ant prarastos tėvynės meilės ir ilgesio aukuro“, kiek paprastai nepajėgia išsiveržti iš dvasinio primityvėjimo proletarinėse sąlygose. Tiesa, kad dauguma mūsų rašytojų savo dvasioje dar gyvena Lietuvos kaimuose ar miestuose“ arba kad net „beveik visi tebetūno tėvynės-motinos įsčiose“. Tačiau, galbūt, jų meniniam išsiskleidimui kliūtį sudaro ne tai, kad jie dvasiškai nepalieka Lietuvos, o greičiau tai, kad pats šis jų Lietuvoj pasilikimas dažnai lieka per seklus.

Taigi, man atrodo, jog ir pačiu meniniu atžvilgiu mūsų rašytojus riboja tūnojimas ne „tėvynės-motinos įsčiose“, o tik savo pačių žmogiškajame seklume, Lietuvą suvedant į „samanotos bakūžės“, „šiaudinės pastogės“ ir „gimtojo kaimo svirties“ etnografinį ilgesį. Gelmė yra pačiame žmoguje, ir dėl to ji lygiai galima visur – tiek pat ir „samanotoj bakūžėj“, ir didmiesčio dangoraižyje.

Kur einama „pasaulin“, tik paliekant tėvynę, daugiau išsižadama, negu laimima, nes tapimas „visuotiniais žmonėmis“ tėra iliuzinis didžiavimasis. Bet lygiai iliuzinis lieka ir tas „dvasioje gyvenimas Lietuvoj tėvynėj“, kai jo vardan tenkinamasi tik fabriko ar biuro „pasauliu“.

Tarp šių dviejų seklumų (ir seklaus Lietuvos ilgesio, ir seklaus „pasauliu“ didžiavimosi) daugelio mūsų rašytojų gyvenimas ir sukasi sąlygų nelemties užburtame rate.

Iš vienos pusės, sunku išvengti kūrybinio skurdumo, grimztant į intelektualinį bei aplamai dvasinį skurdumą.

Iš antros pusės, sunku išvengti dvasinio skurdumo, negalint išsimušti iš proletarinės padėties.

Iš šalies gali atrodyti paradoksiška, kad tenka kalbėti apie proletarines sąlygas tų, kurie tėvynėj pristatomi „liaudies priešais“ ir „buržuaziniais rašytojais“.

Deja, tokia padėtis. Kiek tėvynės rašytojai už savo propagandinę tarnybą priskirti sovietinei aristokratijai, tiek svetur lietuvis rašytojas neišvengiamai ir beviltiškai

4 atasiduria proletarinėn padėtin. Karčioji Sizifo mito tiesa lietuviui rašytojui už tėvynės yra jo kasdieninė buitis.

Daro ją karčią ne panieka darbui (garbinga duoną dorai užsidirbti) ir ne materialinis skurdas (jo nėra, nes ir juodu darbu užsidirbama balta duona), bet tai, kad negalima darbu paversti paties kūrybinio pašaukimo ir tuo būdu jam rasti laiko. Nėra nė vilties ateityje laikui laimėti. Dėl to mūsų rašytojų atveju negalioja nė įprastinė paguoda, kad sveika paskursti.

Patetiškai galima deklamuoti, kad daug kūrėjų perėjo per skurdą. Ir skurdo patirtis gali būti pravarti tikrovei be šydo pažinti, bet tik tol, kol paties kūrėjo nesunaikina.

Istorija cituoja tik tuos, kurie įveikė skurdą, bet niekas nežino tų, kurie skurde palūžo. Svarbiausia, visos istorijos, kaip Dostojevskiui ar Balzacui tekę bristi iš skolų vis naujais veikalais, mūsų rašytojams tėra viliojanti idilė.

Be abejo, visur reikia kūrybinį pašaukimą sunkiose sąlygose įrodyti, kol bus galima iš jo gyventi. Bet mūsų rašytojų padėties nekeičia nė dideli pasiekimai. Kai lietuviškos knygos skaitytojų apskritai tiek maža, nėra kalbos honorarais bristi iš skolų ir pirkti laiką savo kūrybiniam darbui. Mūsų rašytojams netenka skųstis leidėjais, kurie spaustų skubėti knygai, nes, tiesą sakant, tikrų leidėjų ir neturime. Juos pakeičia visuomeninės leidyklėlės, knygos išleidimą traktuojančios savo rūšies labdara. Dėl to su atskiromis knygomis nėra pasirodę ir tų, kurie normaliai būtų turėję pasirodyti. Jų tarpe yra ir dėmesio vertų vardų. Nemaža rankraščių savo stalčiuose laiko ir kiti rašytojai, ypač tie, kurie mažiau veržlūs. Pagaliau, kai matai, jog niekas tavo žodžio nelaukia, tai be jokios paskatos sunku ir ko besiimti.

Nebent tik grafomanui nesvarbu, ar kas jo raštų laukia ar ne. O tikras rašytojas kuria dabarčiai, nors ir laukdamas ateities. Todėl Dievas težino, kiek kūrybinių galimybių šiose sąlygose liko apskritai neįkūnytų.

Reikia tai visa turėti galvoj, kalbant apie mūsų rašytojus svetur, nes tokia jų tikrovė: galėjo būti sukurta tik tiek ir tik tai, kas gali būti sukuriama ir laisvalaikiu. Kiekvienas galėjo ištesėti savo siekimus tik tų galimybių ribose, kurias sąlygos leido įkūnyti. Bet daug galimybių sunkiose sąlygose išblėso, turint galvoj tiek „neparašytuosius veikalus“, tiek sukurtųjų veikalų lygį. Gal iš tikro pravartu kūrėjui pradžioje pavargti. Tačiau neįmanoma visą laiką vargti, kūrybiniam darbui teturint poilsio valandas, ir vis tiek savo kūrybinį pajėgumą pilnai išplėtoti.

Kur nėra talento, jo negali sukurti nė palankiausios sąlygos. Bet nepalankios sąlygos gali ir tikrą talentą daugiau ar mažiau užgniaužti. Be abejo, neįkūnytosios galimybės sudaro neapskaičiuojamą nuostolį. Tačiau jo neapskaičiuojamumas nereiškia jo nerealumo. Lietuvių literatūra daug ir realiai nukentėjo, tiek daugeliui rašytojų turėjus palikti tėvynę ir atsidūrus atšiauriose egzodo sąlygose.

Konstatuojame daugumos mūsų rašytojų proletarines sąlygas, nes tai apsprendžia ir kūrybinį jų reiškimąsi.

Tačiau beprasmiška tai pergyventi lyg kokią asmeniškai patiriamą neteisybę, dėl jos skųstis ir ieškoti užuojautos.

Toks yra visų išeivinis likimas ir nėra ko nei jį laikyti

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 skriauda, nei save herojiškais kankiniais. Norint dėl tam tikro skurdo save kelti į herojus, iš tikro save nužeminama tik į elgetas. Gi elgetinė nuotaika nieku būdu nepadeda žmogui nesugniužus išsilaikyti. Priešingai, ji kaip tik žmogų smukdo ir dvasiškai. Likimą galima nugalėti, tik blaiviai jį priimant, o ne nuo jo slepiantis. Galutinai ne pačios proletarinės sąlygos sudaro pagrindinę nelemtį, o tai, kad jose leidžiamasi ir patiems dvasiškai suprimytivėti. Daug tokio dvasinio „suproletarėjimo“ visuose, deja – nemažiau ir rašytojuose. Jis atsispindi ir daugelio kūryboj, permerkdamas ją melodramine savigaila, banaliai susentimentalindamas. Dažno buvo norima egzilinį likimą kiek galint graudžiau apgailėti, bet, galbūt, kaip tik dėl to R. Šilbajoris turėjo tarti, kad ne vienam mūsų rašytojų „nuplaukė upėmis tremties gyvenimo metai, nučiurleno dienos, o sielvartas taip ir liko neišsakytas“. Išsakė jį kaip tik tie, kure nesileido proletarinių sąlygų suniekinami, ieškodami atramos ne elgetinėje savigailoje, o blaivioj savigarboj. Tai visi tie, kurių žvilgį į sąlygų skurdumą išsakė „Literatūros lankai“: „Savo reliatyvaus skurdo mes nelaikome nei nuopelnu savo tautai, nei ypatingu heroizmu; tai yra mūsų likimas, kuris galėjo ištikti bet kur ir bet kada... Žinodami karčią tiesą, kad skurdas praktikoje žemina žmogų, visą minėtą skurdo reklamą laikome absurdiška, emigrantiška, nenaudinga politiškai, neestetiška, kartu su užuojauta atnešančią panieką etc.“ (H.B.S. straipsnis „Emigracija ir kritika“, Literatūros lankai, 1955, Nr. 5, psl. 21).

Svarbiausia, to paties autoriaus (A. Nykos-Niliūno) žodžiais, yra absurdiška gyvenimo skurdą maišyti su pačią kūryba, būtent – atsisakyti normalių kritinio vertinimo kriterijų ir sunkiose sąlygose ieškoti pateisinimo.

Sąlygos yra realus veiksnys (galima tiesiog sakyti – bjauriai realus veiksnys) kaip aplamai, taip ir rašytojui.

Tačiau lygiai taip pat, kaip aplamai, taip ir rašytojui sąlygos greičiau reiškia ne pateisinimą, o įpareigojimą ir apeliavimą. Nors sąlygos duodamos nepriklausomai nuo žmogaus norų, tačiau nuo žmogaus priklauso, kaip jis savo sąlygomis naudojasi. Nieko negalima kaltinti už sąlygas, į kurias atsiduria, bet kiekvienas yra atsakingas už atitinkamą savo jose laikymąsi. Todėl paradoksiškai, kai norima sąlygomis teisintis, tariamas pateisinimas virsta apkaltinimu. Versti kaltę sąlygoms, aplinkybėms, padėčiai etc. – tai tik paneigti žmogiškąją laisvę ir bėgti nuo savosios atsakomybės. Galutinai ne sąlygos padaro žmogų vienokiu ar kitokiu, bet jis pats tokiu pasidaro, sugniuždamas ar grumdamasis su pagundomis, kliūtimis etc. Galima ir geromis sąlygomis ne tik pozityviai naudotis, bet jose tik išlepti ir aptingti.

Atvirkščiai galima ir blogose sąlygose ne tik ištižti, bet ir užsigrūdinti. Todėl galų gale pats žmogus turi už viską nešti atsakomybę, o ne save teisinti sąlygomis.

Kūrybiniam žmogaus reiškimuisi tai galioja ne mažiau, o greičiau daugiau, nes kūryba yra kaip tik pats laisviausias savęs išreiškimas. Nors ir kiek būtų viskuo teisinamasi, kūryboj sąlygos niekada nieko neišteisina.

Kiekvienas kūrinys laikosi tik savo vidine verte, kuri

5 yra abejinga visoms išorinėms aplinkybėms. Tesvarbu, kas sukurta, ir visiškai nesvarbu, kokiose sąlygose kurta.

Vertiname patį kūrinį, o visa kita tėra pašalinė smalsa. Ar kūrėjas jį sukūrė prabangoj ar skurde, turėdamas laisvo laiko ar tik poilsio valandomis, įdėdamas daug darbo ar skubėdamas, – visa tai gali būti įdomu, bet tai nei vienu, nei antru atveju paties kūrinio vertės nei pakelia, nei nužemina. Pagaliau, ir tokį domesį rodome tik vertingo kūrinio atveju. Gi jei pats kūrinys nieko vertas, tai visiškai neįdomios ir visos pašalinės aplinkybės.

Tai galioja ir aplamai bet kuriam kūrėjui. Tuščia būtų kalbėti, ką tas ar kitas kūrėjas būtų galėjęs palankesnėse sąlygose sukurti, jei ir būtų buvę pagrindo viltims.

Ir realios galimybės išblėsta laiku nerealizuojamos. „Neparašytieji veikalai“ yra ne reali, o tik fikcinė sąvoka: kas neparašyta, tas ir neparašyta. Nerealizuotos galimybės tėra nesamos nebūties metafora. Tik sukurtaisiais veikalais rašytojas įžengia į istoriją, o ne tomis visomis nepalankiomis sąlygomis, kurios jam sukliudė svajotus veikalus sukurti. O kadangi svajones žiebia neribota galimybių nebaigiamybė, tai kiekvienam kūrėjui yra lemta mirti su karčiu jausmu, kad su juo laidojamos ir visos jo neišsemtos galimybės. Joks gyvas autorius negali sutikti, kad jis būtų tapatinamas tik su tais veikalais, kuriuos jis spėjo sukurti, nes dar tiek ir dar amžinesnių veikalų jis brandina save pilnai išreikšti. Bet tai ir yra kūrėjo mirties definicija, kad galutinai jis save pilnai išreiškia tik tais veikalais, kuriuos iš tikro sukūrė. Šia prasme mirtis ir liudija ne tik žmogaus laikinę baigiamybę, bet ir pačios tikrovės esminę ribotybę.

Todėl pagaliau tai galioja ir aplamai bet kuriai bendruomeninei literatūrai. Ir mūsų egzodo literatūros vertei pašalinės išorinės sąlygos nieko nereiškia. Be abejo, kaip anksčiau sakyta, lietuvių literatūra daug nukentėjo, tiek daugeliui rašytojų atsidūrus į atšiaurias egzilio sąlygas ir ne vienam jų daugiau ar mažiau sugniužus. Tačiau tai nieko nereiškia, kai žvelgiame į pačią egzodo literatūrą kaip tokią. Nesvarbu nei tai, kiek kurie rašytojai turėjo skursti, be profesijos kurdamiesi svetimuose kraštuose; nei tai, kaip kilniai daugelis jų stengėsi savo kūryba liudyti ištikimybę paliktajai tėvynei ir savo pašaukimui; nei pagaliau tai, kiek visko čia jie lig šiol prikūrė.

Tesvarbu viena – kiek sukurta vertingų kūrinių. Dabar galime skųstis sąlygomis ir jų vardan graudenti kritikus bei skaitytojus. Galime tuos skundus suprasti ir atjausti.

Deja, ir visi skundai, ir visos paguodos bei užuojautos tėra šios dienos, gyvenamosios dabarties dalykas. Po mūsų tai nieko nereikš, nes ateities sprendimai principiškai yra besąlygiški. Tik viena sąlyga saisto išlikimą – paties kūrinio vidinis vertingumas. Išliks tik tie kūriniai, kurie pajėgs prabilti ir į tuos skaitytojus, kuriems būsime totali praeitis, kaip mirusieji yra gyviesiems. Ateities skaitytojai nebegyvens mūsų meto rūpesčiais, jiems pakaks savų rūpesčių. Todėl jie ir mūsų meto kūriniais domėsis nebe dėl mūsų, o tik tiek, kiek juose atras savo pačių problemas. O tai ir bus, kas bus buvę iš tiesų vertingas, būtent, kas pajėgė išreikšti aplamai žmogaus gelmę, o ne tik su laiku praeinančius dienos rūpesčius.

Iš „Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967“ red. Kazys Bradūnas, Chicago, 1968

6

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

AIRIDAS VAINORAS Šiandien sutikau Šiandien aš sutikau puolusį, ne angelą tik žmogų šešėlį šaltoj saulėtoj dienoj, prarastą draugą iš pirmos cigaretės pelenų, asfalto takų pievų, vaikystės maišto laikų mes buvom broliai tik trumpam… pamenu tavo veidą ir vardą… dešimt kartų medžiai metė lapus jie pasiėmė mus dabar tavo žvilgsnis stiklinis ir rankos ne maldauja, o reikalauja vinių… parneši jas sūnums namo ar nuskandinsi bokale? ir tau nusispjaut, kad ištiesta ranka spjovei ant visuomenės kuri tave išspjovė!

@merica aš išplaukiau į Indiją o radau Tave – Amerika mes rūkėme kartu lapus tabako po to veidai krauju pasruvo, Jūsų Karaliui nuėmėm karūną o Bostone išpylėme arbatą Žmona iš Šiaurės skėlė Vyrui Antausį prie Pietų stalo atleidome tarnus, bet nauji atsibeldė prie mūsų namo aš, Airis, Pragaro Virtuvėj italams plaunantis lėkštes valantis batus Sinatrai Pektojoj aveniu tarp geltonų taxi mus neša Svaigulys Naujo Orleano džiazo Medkirtys Montanos keliaujantis nuo Atlanto link Pacifiko kaip hipis užsirūko Woodstocke & Sex Revoliucija tęsiasi!!!

7

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

apie E–migraciją čia žmonės kaip musės įklimpsta medun ar šūdan

701 snaigės vidurvasarį kulkomis sminga į asfaltą cukraus kubeliai tirpsta tekėdami nilais > verkia stogai lašeliai nuspalvina ašarų spalva betoninius mūsų urvus žaluma mirksta dangaus sultyse

ne man teisti aš iš to pačio lietuviško molio ne mokytas esu ir Kelio jums nenutiesiu tik kilimėlį

o žmonės, pasislėpę už 4 sienų tik stebi > ko negalima pakeisti ar atidėti vaikigaliai taškosi žydrynės liūdesy

kad galėtumėt patrypti sakydami jis buvo su mumis o aš jus: MYLIU & per retai atleidžiu

lemputė tebešviečia iki… prieš tai buvo fotosesija, blykstės prikėlė išėjusius iš amžinų sapnų

degu kaip žvakė savo menkume tikėdamas, kad paliksiu savo pėdą Baltijos pakrantėj

ir akcija… iš gražintų ašarų galima supilti Taj-Mahalą

airiz.blogas.lt plebejus.com

8

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

Bauginimo taktika: Michelis Houellebecqas apie naujausią knygą 2022–aisiais Prancūzija gyvena įbauginta. Šalį drebina paslaptingos bėdos. Žiniasklaida nuslepia mieste pastoviai vykstančius smurtinius įvykius. Viskas dangstoma, visuomenė tamsoje... o po kelių mėnesių neseniai įkurtos musulmonų partijos lyderis bus išrinktas prezidentu. Birželio 5 d., per antruosius visuotinius rinkimus (pirmieji dėl plačiai pasklidusio balsų falsifikavimo buvo anuliuoti), remiamas tiek socialistų, tiek dešiniųjų, kandidatę Marine Le Pen meistriškai įveikia Mohammedas Benas Abbesas.

Kitą dieną moterys atsižada vakarietiškos suknelės. Dauguma ima vilkėti ilgą medvilninį rūbą, o po juo – kelnes; valstybės subsidijų drąsinamos, jos būriais palieka darbovietes. Pernakt išnyksta vyrų bedarbystė. Dingsta nusikalstamumas tuose rajonuose, kurie anksčiau buvo pavojingi. Universitetai tampa islamiški. Ne musulmonų tikėjimo mokytojai priversti anksti išeiti į pensiją arba atsiversti ir atsiduoti naujajam režimui.

Taip Michelis Houellebecqas piešia pasaulį savo šeštajame romane „Soumission“ [„Atsidavimas“], kuris pasirodys kitą savaitę. Kaip jį reiktų suprasti – kaip prastą redaktoriaus žodį, rinkimams skirtą geltonąją literatūrą ar žymaus rašytojo bandymą per farsą išsakyti socialinę kritiką? Houellebecqas savo išskirtiniame interviu – tai pirmasis interviu, kuriame jis kalba apie šį romaną – paaiškina, kaip pradėjo rašyti šią, dar nepublikuotą, bet Prancūzijoje jau skandalingą, knygą.

Kodėl ją parašėte?

Jūsų šuns mirtis, jūsų tėvų mirtis?

Sakyčiau, dėl kelių priežasčių. Visų pirma, manau, toks mano darbas, nors man ir nerūpi tas žodis. Grįžęs gyventi Prancūzijon, pastebėjau kelias dideles permainas, nors tos permainos nėra išskirtinai prancūziškos, o greičiau vakarietiškos. Būdamas išeivis, išties nelabai domiesi nei savos tėvynės bendruomene, nei ta vieta, kurioje apsistojai, be to, Airija yra keistokas atvejis. Manau, antroji priežastis ta, kad mano ateizmas nepergyveno visų mirčių, su kuriomis turėjau tvarkytis. Tiesiog paaiškėjo, kad tai nepasiteisina.

Taip, per trumpą laiką mirčių buvo daug. Iš dalies, gali būti, kad aš, priešingai, nei maniau, visiškas ateistas niekada nebuvau. Buvau agnostikas. Paprastai po šituo žodžiu slypi ateizmas, bet mano atvejui, manau, jis netinka. Turėdamas omenyje tai, ką žinau, peržiūrėjau klausimą, ar egzistuoja pasaulio kūrėjas, kosminė tvarka ir panašūs dalykai, ir tuomet suvokiau, kad iš tiesų atsakymo nežinau.

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 O prieš tai jautėte...

Maniau, kad buvau ateistas, taip. Dabar išties nežinau.

Taigi tai dvi priežastys, dėl kurių rašiau šią knygą, – antroji priežastis turbūt nusveria pirmąją.

Kaip apibūdintumėte šią knygą?

Neblogas apibūdinimas būtų politinė literatūra. Nemanau, kad esu skaitęs daug panašių pavyzdžių, tačiau bet kuriuo atveju esu keletą skaitęs, daugiau anglų, negu prancūzų literatūroje.

Kokias knygas turite omenyje?

Iš dalies kai kurias Conrado knygas. Arba Johno Buchano. Tada dar vėliau parašytas knygas, ne tokias geras, tokius labiau trilerius. Trilerių veiksmas ne visada vyksta biznio pasaulyje, juose aplinkybės gali būti politinės. Bet yra trečia priežastis, dėl kurios parašiau šią knygą: todėl, kad man visai patiko jos pradžia. Praktiškai vienu prisėdimu parašiau pirmą dalį, iki dvidešimt šešto puslapio. Ir man pasirodė labai įtikima, galiu lengvai įsivaizduoti studentą, kuris Huysmanse randa draugą ir paskiria jam savo gyvenimą. Man pačiam taip neatsitiko.

Tikrai būtų patikę skaityti Huysmansą, tačiau atradau jį daug vėliau, manau, beveik trisdešimt penkerių.

Turbūt būtume tikrai susidraugavę. Tai va, parašęs tuos puslapius, kurį laiką nieko nedariau. Tai buvo 2013–ųjų sausis, ir prie teksto grįžau turbūt tų metų vasarą. Iš pat pradžių planas buvo visai kitoks. Romanas nesivadino Soumission, pirmasis pavadinimas buvo La Conversion.

Pirminė mintis buvo, kad pasakotojas irgi atsiverčia, tik atsiverčia į katalikybę. Taip sakant, praėjus šimtui metų po Huysmanso, jis seka jo pėdomis ir meta natūralizmą, kad taptų kataliku. O aš taip pasielgti nesugebėjau.

Kodėl ne?

Tai nesuveikė. Mano manymu, raktinė knygos scena yra ta, kurioje pasakotojas paskutinį kartą pažvelgia į Juodają Rokamaduro Madoną, pajunta bangomis sklindančią dvasinę energiją ir Madona ūmai nugrimzta praeitin, o jis pareina į stovėjimo aikštelę vienišas ir iš esmės desperatiškas.

Ar tai satyrinis romanas?

Ne. Galbūt keliose knygos dalyse išjuokiami politiniai žurnalistai – politikai irgi šiek tiek, jeigu atvirai. Tačiau pagrindiniai veikėjai nėra komiški.

Iš kur kilo idėja apie prezidento rinkimus 2022–aisiais, kur varžosi Marine Le Pen ir musulmonų partijos lyderis?

Na, Marine Le Pen man atrodo tikroviška kandidatė 2022–iesiems ir netgi 2017–iesiems… Musulmonų

9 partija labiau... Iš tiesų esmė tokia. Bandžiau pastatyti save į musulmonų vietą ir supratau, kad tikrovėje jų situacija yra totaliai šizofreniška. Nes apskritai musulmonų nedomina ekonominiai klausimai, jų didžiausias interesas yra tai, ką nūdien vadiname socialiniais klausimais. Jų pozicija, akivaizdu, labai skiriasi nuo kairiųjų ir netgi dar labiau nuo žaliųjų partijos. Tik prisiminkite gėjų vedybų klausimą ir suprasite, ką turiu omenyje, tačiau tas pats su visa valdžia. Tikrai nesimato, kodėl jie turėtų balsuoti už dešiniuosius, dar mažiau turėtų balsuoti už kraštutinę dešinę, kuri juos visiškai atmeta. Tad ką daryti musulmonui, norinčiam balsuoti? Tiesa ta, kad jo situacija yra absurdiška. Jis visiškai nėra atstovaujamas.

Būtų neteisinga sakyti, kad ši religija neturi politinių pasekmių – ji turi. Kaip turi ir katalikybė, jeigu jau taip, net jeigu katalikai buvo daugiau ar mažiau marginalizuoti.

Dėl šių priežasčių, kaip man atrodo, musulmonų partija yra logiškas dalykas.

Bet įsivaizduoti, kad tokia partija gali turėti šansų laimėti prezidento rinkimus po septynerių metų nuo šiandienos...

Sutinku, tai nelabai realistiška. Iš tiesų dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – ir tai sunkiausia įsivaizduoti – musulmonams turėtų pavykti susitaikyti vieniems su kitais. Kad tai įvyktų, reikia labai protingo ir turinčio nepaprastą politinį talentą žmogaus, – tai savybės, kurias suteikiu savo veikėjui Benui Abbesui. Bet nepaprastas talentas yra, pagal apibrėžimą, neįprastas reiškinys.

Tačiau padarius prielaidą, kad toks egzistuoja, partijai galėtų pasisekti, tik tai užtruktų ilgiau nei septynerius metus. Pažiūrėjus, kaip veikia Musulmonų brolija, matome regioninius tinklus, labdaras, kultūros centrus, maldos centrus, poilsio centrus, sveikatos centrus, visa, kas primena komunistų partijos veiklą. Sakyčiau, šalyje, kur skurdas ir toliau didės, tokia partija galėtų pritraukti daug daugiau, negu tik „vidutinius“ musulmonus, jeigu galima taip sakyti, tačiau iš tikrųjų nebėra tokio dalyko, kaip „vidutinis“ musulmonas, nes mes dabar matome atsiverčiant visai ne Šiaurės Afrikos kilmės žmones...

Bet toks procesas užtruktų keletą dešimtmečių. Iš tikrųjų neigiamą vaidmenį vaidina medijos sensacijų vaikymasis. Pavyzdžiui, medijai patiko istorija apie vyriškį, gyvenantį mažame Normandijos kaimelyje, patį tikriausią prancūzą, net iš geros šeimos, kuris atsivertė ir išėjo kariauti džihadą Sirijoje. Galime pasidaryti racionalią išvadą, kad vienam tokiam atvejui tenka keli tuzinai atsivertėlių, kurie neina kariauti džihado Sirijoje, kurie nieko panašaus nesiima. Pagaliau gi neini kariauti džihado pasismaginimui, tokie dalykai domina tuos, kurie turi stiprų potraukį smurtui, vadinasi, tokių yra neabejotinai mažuma.

Galėtum taip pat sakyti, kad tokius žmones išties traukia vykti į Siriją, o ne atsiversti.

Nesutinku. Manau, atsirado tikras Dievo poreikis, ir

10

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 religijos sugrįžimas nėra reklaminis šūkis, o tikrovė, ir tai labai paaštrėjo.

įrodymas. Dievo buvimą įrodė rimuotos eilės, tapybos kūriniai, muzikos grožis.

Tai yra centrinė jūsų knygos hipotezė, bet žinome, kad daug metų ji buvo paneigta grupės tyrėjų, parodžiusių, jog iš tiesų stebime progresyvią islamo sekuliarizaciją, o smurtas ir radikalizmas turėtų būti paaiškinami, kaip islamizmo agonija. Tokią išvadą pateikia Olivieris Roy’us ir daug kitų, dirbusių prie šio klausimo daugiau nei dvidešimt metų.

Tai sugrąžina mane prie savižudybės klausimo, nes Baudelaire’as apie Huysmansą sakė, kad vienintelis pasirinkimas, kurį pastarasis galėjo padaryti, buvo tarp savižudybės ir atsivertimo...

Mano pastebėjimai kitokie, nors Šiaurės ir Pietų Amerikoje evangelistai sėkmingesni, negu islamas. Tai pasaulinis, o ne tik prancūziškas fenomenas. Nežinau kaip dėl Azijos, bet Afrikos atvejis įdomus, nes ten sustiprėjo dvi religinės jėgos – evangelinė krikščionybė ir islamas. Pats išlieku daugelio atžvilgiu komtistas ir netikiu, kad visuomenė gali išgyventi be religijos.

Bet kodėl nusprendėte pasakoti šiuos dalykus tokiu dramatiškai išdidintu būdu, kai net pats pripažįstate, jog 2022–ųjų prezidento musulmono idėja nerealistiška?

Turbūt dariau tai masinei rinkai, tai „trilerio“ bruožas.

Nepavadintumėte to pasiskolinimu iš Érico Zemmouro?

Nežinau, net nesu skaitęs jo knygos. Ką jis ten konkrečiai rašo?

Tiek jis, tiek daugybė kitų rašytojų, nežiūrint jų tarpusavio skirtumų, piešdami šiuolaikinę Prancūziją, kuri man atrodo iš esmės sufantazuota, sutaria, kad virš prancūzų visuomenės kybo islamo grėsmė ir kad tai vienas iš esminių bruožų. Savo romane, kaip man atrodo, jūs sutinkate su šita prielaida ir naudojate tą patį šiuolaikinės Prancūzijos apibrėžimą, kurį nūdien randame kitų intelektualų darbuose.

Nežinau, tik žinau Zemmouro knygos pavadinimą [Le Suicide français], bet pats situaciją visai ne taip įsivaizduoju. Nemanau, kad esame prancūziškosios savižudybės liudininkai. Manau, stebime praktiškai atvirkščią dalyką. Europa žudosi, bet vidury Europos – Prancūzija bando iš paskutiniųjų išgyventi. Ji beveik vienintelė, kuri kovoja už išgyvenimą, vienintelė šalis, kurios demografija vis dar leidžia išgyventi. Savižudybė yra demografijoje – tai geriausias ir efektyviausias savižudybės būdas. Štai kodėl Prancūzija visgi nesižudo.

Dar daugiau: religinis atsivertimas yra ne grėsmė, o vilties ženklas. Vadinasi žmonės ieško naujoviškos visuomenės.

Tai sakydamas, visgi netikiu, kad atsiverčiama dėl socialinių priežasčių, atsivertimo priežastys gilesnės – net jei savo knygoje parodau kiek kitaip, mat Huysmansas buvo klasikinis atvejis – žmogus, atsivertęs dėl grynai eststinių priežasčių. Išties Pascalį jaudinę klausimai Huysmanso nešildė. Jis tokių niekada neminėjo. Tokį estetą man beveik sunku įsivaizduoti. Grožis jam buvo

Ne, šią pastabą padarė Barbey d’Aurevilly, ir supranti, kad ji visai teisinga, ypač susipažinus su [Huysmanso] romanu À rebours. Dar kartą atidžiai perskaitęs, galiausiai įsitikinau – jis krikščioniškas. Tai stulbina.

Grįžtant prie jūsų nerealistinių išdidinimų, savo knygoje labai miglotai ir neaiškiai minite įvairius pasaulio įvykius, ir visgi skaitytojas niekada iki galo nežino, kas tai per įvykiai. Taip pasineriame į fantastinę erdvę, bauginimo politiką, ar ne?

Taip, galbūt. Taip, knyga turi bauginančią pusę. Naudoju bauginimo taktiką.

Pavyzdžiui, įsivaizdavimą, kad ateityje islamas kontroliuos šalį?

Tiesą sakant, nėra aišku, ko mums reiktų bijoti – nativistų ar musulmonų. Palieku tai neišspręsta.

Ar klausėte savęs, kokį poveikį gali padaryti tokios hipotezės pagrindu sukurtas romanas?

Jokio. Visiškai jokio poveikio.

Nemanote, kad tai padės sustiprinti ką tik nupieštą Prancūzijos įvaizdį, kuriame pats baisiausias dalykas yra virš galvos tarsi Damoklo kardas kabantis islamas?

Bet kuriuo atveju, daugmaž vien apie tai kalba medija, labiau jau neįmanoma. Būtų neįmanoma apie tai kalbėti daugiau, negu jau kalbama, todėl mano knyga neturės jokio poveikio.

Ar tai nesukelia noro rašyti apie ką nors kita, neiti su visa ta gauja?

Ne, iš dalies mano darbas yra kalbėti apie tai, apie ką visi kalba, tik objektyviai. Priklausau savo laikui.

Savo romane pastebite, kad prancūzų intelektualai linkę vengti bet kokios atsakomybės, tačiau ar klausiate apie savo paties, kaip rašytojo, atsakomybes?

Bet aš nesu intelektualas. Nesirenku pusių, neremiu jokio režimo. Neigiu visą atsakomybę, pareiškiu visišką neatsakomybę – išskyrus, kai aptarinėju savo romanuose literatūrą, tuomet esu įsitraukęs kaip literatūros kritikas.

Bet pasaulį keičia tik esė.

11

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 Ne romanai? Žinoma, ne. Nors įtariu, kad ta Zemmouro knyga yra tikrai per ilga. Manau, Marxo „Kapitalas“ per ilgas. Išties tik „Komunistų manifestas“ buvo perskaitytas ir pakeitė pasaulį. Rousseau pakeitė pasaulį – jis kartais žinojo, kaip rašyti tiksliai į tašką. Paprasta, jei nori pakeisti pasaulį, turi pasakyti: pasaulis yra štai toks, daryti reikia štai šitai. Negalima paskęsti literatūriniuose svarstymuose.

Tai nepaveiku.

antisemitizmo ir rasizmo, kai iš tiesų galime nurodyti daug istorijos momentų, kai tiedu dalykai ėjo išvien.

Manau antisemitizmas neturi nieko bendra su rasizmu.

Taip išėjo, kad praleidau šiek tiek laiko bandydamas suprasti antisemitizmą. Pirmasis impulsas – susieti jį su rasizmu. Tačiau kas tai per rasizmas, jei negali pasakyti, ar žmogus yra žydas ar ne žydas, kadangi negali įžvelgti išorinio skirtumo? Rasizmas už tai elementaresnis, tai skirtinga odos spalva...

Bet neturiu juk jums aiškinti, kad romanas gali būti panaudotas kaip epistemologinis įrankis. Tokia buvo romano „Žemėlapis ir teritorija“ tema. Jaučiau, kad toje knygoje taikėte blogiau nei įtartinas aprašymų ir priešingybių kategorijas – panašiomis kategorijomis remiasi Causeur redaktoriai arba Alainas Finkelkrautas, Éricas Zemmouras, netgi Renaudas Camus. Pavyzdžiui, „opozicija“ tarp antirasizmo ir sekuliarizmo.

Ne, nes jau ilgą laiką egzistuoja kultūrinis rasizmas.

Negalima nuneigti, kad čia kontradikcija.

Bet kadangi, žiūrint iš biologinės perspektyvos, neegzistuoja „rasės“, rasizmas yra neabejotinai kultūrinis.

Nematau jos. Priešingai, tie patys žmonės yra dažnai karingi antirasistai ir aistringi sekuliarizmo gynėjai, ir abu mąstymo būdai kilę iš Apšvietos. Žiūrėkit, Apšvieta yra mirusi, ir amžiną jai atilsį.

Pribloškiantis pavyzdys? Olivierio Besancenoto biuletenyje kairiojo sparno kandidatės galvos uždangalas – štai jums kontradikcija. Bet vien tik musulmonų padėtis yra tikrai šizofreniška. Toje sferoje, kurią paprastai vadiname vertybėmis, musulmonai turi daugiau bendro ne su kairiaisiais, o su dešiniaisiais. Opozicija tarp musulmono ir ateisto daug fundamentalesnė, negu tarp musulmono ir kataliko. Man tai akivaizdu.

Bet nesuprantu ryšio su rasizmu...

Todėl, kad tokio nėra. Kalbant objektyviai, jo nėra.

Kai mane prieš dešimtmetį teisė už rasizmą, o paskui išteisino, prokuroras teisingai pastebėjo, kad musulmonų religija nėra rasinis bruožas. Šiandien tai tapo dar akivaizdžiau. Tiesiog išplėtėme „rasizmo“ dominiją išrasdami islamofobijos nusikaltimą.

Gal tai prastai parinktas žodis, bet egzistuoja tam tikrų grupių ir žmonių stigmatizavimas, kuris yra rasizmo forma...

Ne, islamofobija nėra rasizmo rūšis. Jei kas nors tapo aišku, tai šitai.

Islamofobija tarnauja skydu rasizmo rūšiai, kuri nebegali būti išreikšta, nes tai prieš įstatymą.

Manau, kad tai tiesiog melas. Nesutinku.

Remiatės dar viena įtartina dichotomija: opozicija tarp

Bet jūs dabar prašote, kad žodžiai reikštų tai, ko jie nereiškia. Rasizmas yra tuomet, kai kitas žmogus nepatinka dėl to, kad jis priklauso ne tavo rasei, dėl to, kad jo odos spalva kitokia, nei tavo, arba kitokie veido bruožai et cetera. Negalima pritempti žodžio prie kokios didesnės reikšmės.

Bet rasizmas matomai egzistuoja visur. Akivaizdu, kad egzistavo dar nuo tada, kai rasės ėmė maišytis... Būk nuoširdus, Sylvainai! Labai gerai žinai, kad rasistas yra tas, kuriam kitas žmogus nepatinka dėl odos spalvos ar arabiškų bruožų veido. Šitai yra rasizmas.

Arba dėl to, kad kito žmogaus vertybės arba kultūra yra...

Ne, tai kita problema, atsiprašau.

Dėl to, kad kitas yra poligamiškas, pavyzdžiui.

Na, gerai, gali būti šokiruotas poligamijos ir nė kiek nebūdamas rasistu. Toks atvejis turbūt ištinka daugybę žmonių, kurie nė kiek ne rasistai. Bet grįžkime atgal prie antisemitizmo, nes nukrypome nuo temos. Ką išties galėtų reikšti antisemitizmas, matant, kad spręsdamas vien pagal išvaizdą ar net gyvenimo būdą dar niekas nėra sugebėjęs nustatyti, ar žmogus yra žydas, nes tuo laiku, kai išsivystė antisemitizmas, labai mažai žydų tebegyveno pagal žydiškas tradicijas. Tai nėra rasizmo rūšis. Tereikia viso labo pasiskaityti tekstus ir suprasi, kad antisemitizmas yra paprasčiausia konspiracijos teorija: egzistuoja slapta grupuotė, dėl kurios vyksta visos pasaulio nelaimės, prieš mus rezgamas sąmokslas, mūsų tarpe yra įsibrovėliai. Jei pasaulis ritasi, tai tik dėl žydų, dėl žydų bankų... Tai konspiracijos teorija.

Bet romane „Soumission“ konspiracijos teorijos nėra – idėja, kad „didysis perversmas“, kaip tai vadina Renaud Camus, jau pakeliui ir musulmonai siekia užgrobti valdžią?

12

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 Nelabai žinau apie tą „didžiojo perversmo“ teoriją, bet spėju, kad tai surišta su rase. Tuo tarpu mano knygoje nėra minima imigracija. Tai nėra jos tema.

Perversmas nebūtinai rasinis, jis gali būti religinis.

Tuo atveju jūsų knygoje aprašomas katalikų religijos pakeitimas islamu.

Ne. Mano knygoje aprašomas Apšvietos palikimo – filosofijos, kuri nebeturi reikšmės arba kažką reiškia mažumai žmonių – žlugimas. Katalikybei, atvirkščiai, sekasi gana gerai. Laikysiuosi nuomonės, kad aljansas tarp katalikų ir musulmonų yra įmanomas. Matėme taip atsitinkant seniau, tai gali vėl pasikartoti.

Tapęs agnostiku, galite su džiaugsmu būti stebėtoju ir matyti Apšvietos filosofijos sunaikinimą?

Taip. Taip turi kada nors atsitikti ir tas laikas gali būti dabar. Tuo atžvilgiu taip pat esu komtistas. Kaip teigia Comte’as, esame metafizinėje stadijoje, kuri prasidėjo viduramžiais ir kurių taikinys buvo sunaikinti prieš tai ėjusią fazę. Pati savaime be tuštumos ir liūdesio ji nieko negali sukurti. Tad taip, turiu pasakyti tiesiai šviesiai – esu priešiškas Apšvietos filosofijai.

Kodėl romano aplinkybes nukėlėte į akademijos pasaulį? Nes ji įkūnija Apšvietą?

Ar gerai, jei pasakysiu, kad nežinau? Nes išties nemanau, kad žinau. Tiesiog norėjau, kad viena didelė siužeto linija liestų Huysmansą, ir iš to kilo idėja apie veikėją akademiką.

Ar nuo pat pradžių žinojote, kad parašysite romaną pirmuoju asmeniu?

Taip, nes tai buvo Huysmanso apžaidimas. Taip buvo nuo pat pradžių.

Ir vėlgi, parašėte apie veikėją, kuris iš dalies autoportretas, ne visiškai, bet... pavyzdžiui, miršta jo tėvai.

Taip, panaudojau kai kuriuos dalykus, netgi jei detalės išties gan skirtingos. Mano pagrindiniai veikėjai niekada nėra autoportretai, bet jie visuomet yra mano projekcijos.

Pavyzdžiui, kas, jeigu būčiau perskaitęs Huysmansą jaunas, būčiau studijavęs literatūrą ir tapęs profesoriumi? Įsivaizduoju gyvenimus, kurių nenugyvenau.

Tuo tarpu leisdamas tikriems įvykiams terptis į jūsų fiktyvius gyvenimus.

Panaudoju momentus, kurie ištiko mane tikrovėje, taip.

Bet vis labiau esu linkęs juos permainyti. Šioje knygoje tikroviškas liko tik teorinis elementas – tėvo mirtis – bet viskas aplink ją išgalvota. Mano tėvas buvo labai

nepanašus į tą veikėją, jis mirė visai kitaip. Iš gyvenimo imu tik pagrindą idėjoms.

Ar rašydamas šią knygą pasijutote kaip Kasandra, pragaišties pranašė? Šios knygos negali pavadinti pesimistiniu spėjimu. Galų gale viskas nesibaigia taip jau išties blogai.

Ne taip blogai vyrams, bet moterims...

Taip, tai visiškai kita problema. Bet jei Europa imtų orientuotis į pietus, manrods, Romos imperijos atkūrimo projektas taptų ne toks jau kvailas, visas dalykas imtų įgauti tam tikrą prasmę, net jei dabar tai atrodo be ryšio.

Tai tikrai nėra katastrofa, politiškai tokią permainą galima net sveikinti.

Ir visgi knyga nepaprastai liūdna.

Taip, joje stiprus liūdesio pamušalas. Mano nuomone, paskutinis sakinys yra dviprasmybės kulminacija – „Aš neturėsiu ko gedėti.“ Išties finale galima pasijusti visiškai priešingai. Veikėjo gedulo priežastys yra dvi – Myriam ir Juodoji Madona. Bet jis negedi. Knyga liūdna todėl, kad tai yra savotiškai dviprasmiška rezignacija.

Kokia šios knygos pozicija šalia kitų jūsų knygų?

Galima sakyti, kad atlikau kelis dalykus, kuriuos seniai norėjau atlikti, dalykus, kurių prieš tai nesu daręs. Štai sukūriau svarbų veikėją, kurio niekas nemato, būtent Beną Abbesą. Taip pat manau, kad tai liūdniausia meilės istorijos pabaiga, kurią tik esu parašęs, nes tai banaliausia – lauk iš akių, lauk iš širdies. Jausmus jie turėjo. Apskritai, degradacijos pojūtis čia daug stipresnis, negu kitose mano knygose. Knygai liūdną intonaciją suteikia niūri, tamsi jos pusė. Pavyzdžiui, jei katalikybė neveiksminga, tai dėl to, kad jos laikas baigėsi, rodos, ji yra praeities dalykas, ji sužlugdė pati save. Islamas yra ateities įvaizdis. Kodėl išsieikvojo tautos idėja? Todėl, kad buvo per ilgai eksploatuojama.

Romantizmo čia nė ženklo, dar mažiau lyrikos. Mes judame link dekadanso.

Tai tiesa. Su tuo kažkiek susiję, kad pradėjau nuo Huysmanso. Huysmansas negalėjo grįžti prie romantizmo, bet jam dar buvo įmanoma atsiversti į katalikybę. Aiškiausias sąryšio taškas su kitomis mano knygomis yra idėja, kad kokia nors religija yra būtina. Ši mintis daugelyje mano knygų. Šioje knygoje – taip pat, tik šįkart panaudojau egzistuojančią religiją.

Tuo tarpu anksčiau buvo galima išrasti religiją, pagal komtizmą.

Auguste’as Comte’as bergždžiai bandė sukurti religiją, o

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 aš pats išties kartais romanuose išgalvodavau religijas.

Skirtumas tas, kad šita egzistuoja tikrovėje.

Kur šioje knygoje humoro vieta? Šen bei ten yra komiškų veikėjų. Spėčiau, kad humoras maždaug toks pat, kaip įprastai, išties toks pat skaičius juokingų veikėjų.

Mažai kalbėjome apie moteris. Ir vėl šiame fronte gausite kritikos.

Tikrai nepanašu, kad feministėms patiks ši knyga. Bet nieko negaliu padaryti.

Ir visgi buvote šokiruotas, kai žmonės pavadino jūsų romaną „Extension du domaine de la lutte“ mizoginišku. Paskutinė knyga jūsų atvejui nepadės.

Vis tiek nemanau, kad esu mizoginas, tikrai. Pasakyčiau, kad tai bet kuriuo atveju nėra apsprendžiantis dalykas.

Negerai nuteikti žmones gali tai, kad aš parodau, jog feminizmas yra pasmerktas demografiškai. Po šituo slypi mintis, kuri gali tikrai nuliūdinti: ideologija, palyginus su demografija, neturi svarbos.

13 nėra pateisintas, vien malda galioja. Tad, galima sakyti, pakeičiau savo nuomonę. Štai kodėl nesijaučiu rašantis iš baimės. Greičiau jaučiu, kad įmanoma susitarti. Jei jau visai atvirai, feministėms tai nepavyks. Bet daugybė žmonių sugebės.

Galima būtų pakeisti žodį feministės žodžiu moterys, ne?

Ne, negalima apkeisti žodžio feministės ir moterys.

Tikrai negalima. Aiškiai sakau, kad moterys taip pat gali atsiversti.

Scare Tactics: Michel Houellebecq on His New Book, „The Paris Review“, 2015-01-02.

Kalbėjosi Sylvain Bourmeau, į anglų išvertė Lorin Stein.

Ši knyga neturi būti provokacija?

Aš pagreitinau istoriją, bet ne, negaliu pasakyti, kad knyga yra provokacija – jei tai reiškia, jog sakau dalykus, kuriuos iš esmės laikau melagingais, tik tam, kad suerzinčiau žmones. Sutirštinau evoliuciją, kas yra, mano nuomone, realistiška.

Ar dirbdamas prie knygos tikėjotės kokios nors reakcijos po jos publikavimo?

Vis dar negaliu nuspėti tokių dalykų, ne, išties.

Kai kas gali nustebti, jog pasirinkote tokią pakraipą, nors jūsų paskutinė knyga buvo triumfas, nutildęs kritikus.

Tiesus atsakymas būtų, kad, nuoširdžiai sakant, aš nesirinkau. Knyga prasidėjo nuo turėjusio įvykti, tačiau neįvykusio, atsivertimo į katalikybę.

Ar šiame geste, kurio išties nepasirinkote, nėra kažko keliančio neviltį?

Neviltis kyla iš to, kad atsisveikiname su civilizacija, kokia sena ji bebūtų. Bet dabar, kai vėl perskaičiau – tiksliau, perskaičiau pirmą kartą – koraną, jis man pasirodė galų gale daug geresnis, nei maniau. Pati akivaizdžiausia išvada yra ta, kad džihadistai yra prasti musulmonai.

Savaime aišku, kaip ir visuose religiniai tekstuose, korane yra vietos interpretacijai, tačiau nuoširdus skaitymas įtikins, jog šventasis agresijos karas apskritai

Leidykla „Kitos knygos“ 2013 metais išleido Michelio Houellebecqo romaną „Žemėlapis ir teritorija“, kurią išvertė Dainius Gintalas

14

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

NOMEDA REPŠYTĖ

Istorija kaip serijalas arba Seule l’histoire n’a pas de fin

B

uvo pirmadienis, o 1857 m. birželio 1 d. buvo pirmadienis; nors kaip kurie sako, kad buvo birželio 25 d. ir ketvirtadienis. Pirmadienis kaip pirmadienis, ketvirtadienis irgi nebūtų buvęs išskirtiniu – vasaros pradžia, dar vieno skandalo, ateinančio iš meno pasaulio, Paryžiuje pradžia. Paulas Emmanuelis Auguste’as Poulet-Malassis (1825– 1878), paskutinysis žymiosios alensoniečių leidėjų dinastijos atstovas ir tada dar tik trečius metus vadovaujantis leidyklai „PouletMalassis et De Broise“, publikavo eilėraščių knygą apie gėles. Buvo net labai į temą. Kalendorius rodė tą neaiškų metą, slydinėjantį tarp pavasario ir vasaros, bet apjungtą į vieną visaapimančio žydėjimo. Jų – ne žiedų, bet skandalų – tais laikais Šviesų mieste buvo ir per pusryčius, ir per pietus, likdavo dar ir naktipiečiams. Paryžiaus ir tuo pačiu Europos dailės pasaulis dar tik laukė savo didžiojo fejerverko 1863 m., kai keliems tapytojams ir skulptoriams pagaliau tiek įsiėdė keleto save vieninteliais ir nepakaltinamais gero skonio ekspertais laikiusių „Salono“ organizatorių reguliarūs sprendimai atmesti kasmet kaip kurių autorių darbus, kad tuometinio meno pasaulio institucinis monolitas pradėjo eižėti iš vidaus, atsidarė alternatyvūs salonai. Tad nenutrūkstamu srautu maitinti Louis’o-Napoléono Bonaparte’o (1808–1873), – buvusio Antrosios Prancūzijos Respublikos išrinktuoju prezidentu nuo 1848 m. ir suimperatorėjusiu vos po trejų metų per Gruodžio perversmą į Napoleoną III-ąjį, – sostinės gyventojus skandalais pirmiausiai literatūrai.

Nuo XVII a. vidurio gaminami Alensono nėriniai (Point d’Alençon).

Atvirukas, 1915 m.

P. E. A. Poulet-Malassis iki to pirmadienio – arba ketvirtadienio – ryto su savo literatūriniu floristu buvo spėję ir persipykti, ir vėl susitaikyti, o taip ir tapti artimais draugais ne vieneriems metams. Charles’is Baudelaire’as (1821–1867) ir pats iš pradžių norėjo rinktis kitą leidėją savo poezijos knygai „Les Fleurs du Mal“ („Blogio gėlės“), daug didesnė ir pajėgesnė leidykla „Michel Lévy Frères“, kurią Michelis kartu su broliais Nathanu ir Calmannu sėkmingai valdė nuo įkūrimo 1835 m. ir kuri sėkmingai veikia šiandien kaip „Editions Calmann-Lévy“, atrodė patrauklesne. Vis tik literatas apsistojo prie alensoniečio gešefto, kuris leido savo kuruojamam genijui priekabiai, perfekcionistiškai sekti ir reguliuoti kiekvieną leidybinio proceso momentą. Kiekvienas skyrybos ženklas, kiekvienas prašmatnaus odinio įrišimo paauksavimas buvo tikrinamas ir vėl tikrinamas, tada dėl visa ko dar kartą tikrinamas. Galų gale, ir buvo rengiama ne šiaip brošiūra ar koks nors greitskaitis, kuris po keliolikos minučių tiks tik prakuroms, bet vienas iš įtakingiausių veikalų Europos ir Amerikos literatūros istorijoje, tad dirbti atbulomis rankomis ir lyg ne sau pačiam nebuvo galimybės. Buvo rengiamasi ir viešam pasmerkimui, draugiškai nedraugiškam teismui, kuris prasidėjo ir baigėsi vos keletas savaičių po knygos pasirodymo.

Knygos išleidimo metu buvo aišku, kad 1857 m. lemta buvo įeiti į Europos istoriją kaip nevykusių moralizavimų pradedantiems, bet vis tik jau su nudžiūvusiomis lūpomis ir užausėmis, literatams metai; ir jie – ne vienkartiniai minimoje istorijoje ir geografijoje.

Taigi, 1857 m. vasarą paryžiečiai jau buvo pamaloninti vienu panašiu teismu. 1856 m. pabaigoje žurnalas „Revue de Paris“ („Paryžiaus reviu“) per keletą numerių publikavo Gustave’o Flaubert’o (1821–1880) antrąjį parašytą ir šį kartą visai publikavimui tinkamą romaną „Madam Bovary“ („Ponia Bovari“). Cenzūristai, iškilmingai vadinti La Sûreté Publique (Viešasis saugumas), netruko reaguoti, ir iš karto po Naujų metų rašytojas buvo paduotas į teismą kaltinant jį įvykdžius „l’outrage à la morale publique et aux bonnes moeurs“ („papiktino viešąją moralę ir padorumą“). Tokį patį kaltinimą po pusmečio iš tų pačių išgirs ir Ch. Baudelaire’as. 1857 m. vasario 7 d. teismui teko skelbti išteisinamąją nutartį G. Flaubert’ui, nepavyko uždrausti romaną dėl jo tariamai keliamo pavojaus viešajam saugumui, kuris tada buvo neatsietinas nuo teisingo moralinio ir taip socialiai priimtino elgesio. Tos kelios savaitės tik išpopuliarino pradedančio rašytojo vardą, o 1857 m. balandžio mėnesį brolių Lévy’ių leidyklos pastangomis romanas knygos forma iš karto tapo vienu iš perkamiausių literatūros

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 kūrinių Paryžiuje ir ne tik. Provincijos teisininkas su dideliu erotiniu apetitu pasirodė nesąs pakankamas pavojus viešajam saugumui, nors griežtą išpeikimą 36 metų G. Flaubert’ui teko išklausyti prie liudininkų.

Tuo tarpu 1857 m. rugpjūčio 21 d. Ch. Baudelaire’ui ir P. E. A. Poulet-Malassisui vos po vieną dieną tetrukusio teismo buvo paskelbtas nuosprendis, kuriuo abu buvo pripažinti kaltais ir sukėlusiais pavojų viešajam saugumui, o nusikaltimo sudėtis buvo ta pati – „l’outrage à la morale publique et aux bonnes moeurs“.

Leidėjui Senos Tribunolo Policijos teismo 6-ame skyriuje paskelbtu nuosprendžiu buvo paskirta 100 frankų bauda, rašytojui 300 frankų bauda ir liepta iš jau atspausdintų knygų dabar ir visada išimti šešis sonetus.

Prancūzijos valstybė labai bijojo rašalo ant popieriaus, jai tai atrodė pavojumi, kurį reikėjo kaip nors pašalinti arba bent jau neutralizuoti. Kaip ir visada, mėginimai kontroliuoti informacinį srautą baigėsi tik tuo, kad Ch. Baudelaire’as vietoje išimtųjų parašė 35 naujus sonetus ir praplėtė rinkinį, kuris leistas buvo spausdinti 1861 m., o išcenzūruoti šeši 1866 m. atskiru leidiniu pasirodė Belgijoje. 1857 m. visam laikui liko Europos istorijoje kaip metai, kada vis nepavykdavo sėkmingai parinkti blogio įsikūnijimo, nes kitu atveju parodomųjų teismų tradicijos starto gal ir nebūtų reikėję laukti iki XX a. vidurio.

Pirmas „Les Fleurs du Mal“ leidimas. Įrišimo autorius Charles Meunier. 1857.

Antrosios imperijos cenzūra buvo aikštinga, ne visada nuosekli, ignoravo analogiškus, bet daug tiesmukiškesnius ir akivaizdžiai mažiau talentingus mėginimus menuose, tačiau daug greičiau priskirtinus prie publikai kenksmingų, dėl to užsdraustų. Pagal to meto tvarką tokie teismai vyko be prisiekusiųjų tarybos, be teisėjų, o tik su magistratu, tuose pačiuose teismuose, kurie nagrinėjo kišenvagystes, smulkaus suteneriavimo ir parsidavinėjimo, gatvių muštynių atvejus. Nuosprendžiai taip pat buvo abejotini: nei vienas neįkalintas, nei vienas leidėjas nenutraukė savo veiklos, kūriniai buvo publikuoti, autoriai rašė toliau. Teigdama, kad G. Flaubert’as ir Ch. Baudelaire’as bei jų leidėjai

15 sukėlė pavojų viešajam saugumui, cenzūra, kaip rodo teismų dokumentai ir prokuroro dienoraščiai, nepajėgė argumentuoti, koks vis tik buvo nusikaltimo turinys, jei jau buvo. Abu kūriniai teismų metu buvo publikuoti ribotais tiražais, taigi ir pasiekiami ribotam kiekiui skaitytojų, dar laikais, kada visuotinis raštingumas nebuvo baigtas projektas. Kūriniai nekvietė keisti tuometinės politinės santvarkos ir susigulėjusių visuomenės normų, jie neperrašinėjo oficialiosios atminties ideologijos, neaprašinėjo kompromituojančiai konkrečių asmenų konkrečiose situacijose, ką būtų galima bent jau mėginti verifikuoti. Juos teisė, tačiau tuo pat metu teisiantieji negalėjo rasti to archimediškojo taško, iš kurio jie būtų galėję rimtai krestelti rašytojų ir jų personažų pasaulius.

1857 m. teismų metu pilietinės laisvės, tame tarpe ir žodžio laisvė, šiandienine prasme nebuvo prancūzams ir europiečiams apskritai kasdienines elgsenas palaikančiu algoritmu. Pagal bendrą susitarimą menas lyg ir turėtų būti ta erdve, kurioje bet kokios tiesos gali būti kvestionuojamos ekstremaliau nei kitose įprastinėse socialinėse-kultūrinėse aplinkose, juolab, kad žodžio laisvė savo ruožtu garantuoja ir meno sričiai tokią pačią žodžio laisvę, tad ir saugumą, kaip ir kitoms. Tokiu atveju menas potencialiai gali būti vieta, kur pilietinės laisvės diskutuojamos ir, reikalui esant, plėtojamos lyginant su tuo metu galiojančiomis. Cenzūristus ir teisiančiuosius iš vėžių išmušė G. Flaubert’o ir Ch. Baudelaire’o realizmas.

Nei vienas nerašė apie tai, kas neegzistavo ar kas turėjo egzistuoti, – jie rašė tik apie tai, kas egzistavo, bet tuo pačiu neegzistavo niekur konkrečiai, individualizuotai. Menine kalba, kuri kaip gegužės ir birželio sandūra slydinėja tarp dviejų formaliai skirtingų metų laikų nuolat judėjo tarp realybės ir išgalvojimo, rašytojai tiesiog įvardino tai, ką jie ir daugelis kitų matė aplink save. Jie pasinaudojo kiekvieno teise į laisvą žodį, nieko daugiau. Kaip kam tai labai nepatiko. Nepatiko taip labai, kad norėjo užmušti ir žinios pristatytoją, ir sunaikinti žinią, ir jos pakuotę, bet procese užsimiršo, jog ir patys norai – pavyzdžiui, kam nors tikros ar menamos galios pozicijoje esančiam kontroliuoti individo kūrybinę išraiškos laisvę, privatų gyvenimą – dažnai yra įnoringi, jie kartais neišsipildo.

Lavono egzistavimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai įrodyti nepavyko, be jo bylą galima tik nutraukti.

Enrique Rivero filme “Poeto kraujas“. Rež. Jean Cocteau, 1930.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958) 1910 m.,

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 kai Ch. Baudelaire’as buvo tapęs Europos literatūros grandu ir prie neišverčiamo tobulai į jokias kitas kalbas „Blogio gėlių“ vertimo plušėjo dešimtys įvairiose šalyse, leido sau viešai nusistebėti. Savo eseistikos knygoje „Lietuvoje: kritiškas žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją“, kuri atsirado Juozapo Zavadzkio leidykloje ir spaustuvėje dabartinėje sostinėje, negalėjo suprasti, kodėl beveik pusšimčio metų neužteko lietuviškos raštijos ir menų atstovams pastebėti vieną iš įtakingiausiųjų XIX a. kūrėjų, integruoti į savo lietuviškąją kultūrą ir nesivilkti eilinį kartą Europos uodegoje. Įkandin monumentaliajam Jonui Mačiuliui-Maironiui (1862– 1932), „modernizmui“ parinkusiam sinonimus „psichiška liga, iškrypimas, paneigimas sveiko proto“, kunigas Adomas Dambrauskas-Jakštas (1860–1938), tas nenuilstantis kovotojas už Vieną Teisingą Lietuvišką Dorovybę, nepraleido progos pasipiktinti, kad kažkokia įžūli mergaičiukė „į vadovus mūsų inteligentijai perša Nitšę ir Bodlerą, ir Kristaus vardo ne sykį nemini“.

Vladas Dubas (1887–1937), kuris nuo 1926 m. Lietuvos universitete Kaune skaitys studentams semestro apimties kursą apie Ch. Baudelaire’o legendinį poezijos rinkinį, po kurio ir Lietuvoje pasirodys nemažai vertimų bandymų, tuo metu studijavo užsienio universitetuose ir įsiterpti į senamadiškus ir gerokai pavėlavusius debatus tarp Sofijos ir kitų nespėjo.

René Jules Lalique‘o stalo krištolo kolekcija „Langeais“. XX a. 4-tas deš.

16 Vytautas Mačernis Antrojo karo pabaigoje gimtojoje Šarnelėje, visai arti savo žūties Žemaičių Kalvarijoje nuo sviedinio skeveldros traukimosi nuo Raudonojo tvano į Vakarus metu 1944 m. spalio 10 d., išvertė 107-ąjį rinkinio eilėraštį „Vienišojo vyną“ proza: „Doros moters karštas žvilgsnis, kuris nuslysta per mumis tarsi baltas spindulys, kai ji nori panerti savo nerūpestingą grožį drebančiam ežere mėnuliui lūžinėjant vandeny; Paskutinis maišelis pinigų lošiko pirštuose; gailusis sudžiūvėlės Adeline bučkis; erzlios ir glamonėjančios muzikos garsais primenantys žmogaus tolimą šauksmą skausmuose, visa tai neturi, o gilusis butely, tokio veikiančio balzamo, kaip tavo vaisingasis pilvas trokštančiai pamaldaus poeto širdžiai; Tu jam įpili vilties, jaunystės ir gyvenimo, – ir išdidumo, šito visų vargstančiųjų turto, kuris mus verčia triumfuoti ir kuris padaro mus panašius dievams.“ 1949 m. gegužės 31 d. Prancūzijos Apeliacinio teismo Kriminalinio skyriaus nutartimi Ch. Baudelaire’as buvo pagaliau išteisintas. Nuo šešių ciklo eilėraščių „Les Épaves“ buvo nuimta žyma „Enfer“ („Pragaras“), atsirasdavusi ant leidinių, kurie nuo 1844 m. iki 1968 m. buvo kaupiami Prancūzijos Nacionalinės bibliotekos taip pat – „Pragaras“ – pavadintoje saugykloje, apie kurios lobynus A. Jakštas-Drambrauskas bei kiti būtų galėję rašyti, rašyti, rašyti. „Seule l’histoire n’a pas de fin“, – pasakė Charles B. Dėl visa ko pakartojo ir lietuviškai, kad neliktų pražioplinėjusiųjų ir praklausiusiųjų: „Istorija yra serijalas, naujų sezonų bus, ne mažiau kaip 228“.

CVII. Le Vin du Solitaire Le regard singulier d’une femme galante Qui se glisse vers nous comme le rayon blanc Que la lune onduleuse envoie au lac tremblant, Quand elle y veut baigner sa beauté nonchalante; Le dernier sac d’écus dans les doigts d’un joueur; Un baiser libertin de la maigre Adeline; Les sons d’une musique énervante et câline, Semblable au cri lointain de l’humaine douleur, Tout cela ne vaut pas, ô bouteille profonde, Les baumes pénétrants que ta panse féconde Garde au coeur altéré du poète pieux; Tu lui verses l’espoir, la jeunesse et la vie, — Et l’orgueil, ce trésor de toute gueuserie, Qui nous rend triomphants et semblables aux Dieux!

Šį straipsnį su nuorodomis galima rasti tinklaraštyje:

repsyte.wordpress.com

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

17

Australiško pavasario knygrastukai Šit keletas kalendoriaus lapelių, rastų tarp Lietuvių poezijos antologijos puslapių (knyga paveldėta iš Melburno lietuvių klubo bibliotekos). Japonai, berods, turi specialų žodį, nusakantį tokius radinius knygose, o jei neturi, tai vis tiek nebloga idėja tokį turėti. Reikia ir mums nepamiršti palikti žinutes ateities žmonėms! Tarp kitko, atkreipkite dėmesį į vardadienius...

18

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

Vydūnas > GROŽĖ V

isuomet yra tikėta, kad menu reiškianties grožė.

Iš tikrųjų ją ir tenka vadinti jo žadu, jo gyvybės kvapu. Todėl visur, kur menas giriamas, norima išvysti ir grožę.

Tik nėra jau taip aišku, kas ta grožė. Dažnai vieni kiti apie ją kalba, jos tikrai dar nė nenumanę, jos vardu vadindami, kas nieko bendro su ja neturi. Bet ar grožė ir galėtų būti kasdieninis dalykas ir visiems patiriamas?

Graikų manytojas Platonas daug pasako, tvirtindamas, kad gražu esą, kas dalyvauja grožės idėjoje. Įstengdamas gyventi idėjų aukštumoje, žmogus matąs grožę jos gimtinėje. Labai verta tokius žodžius nuodugniai apmąstyti. Toliau teikiami aiškinimai juos savaip nušvies.

Nuo Platono minties jau šauniai atsilieka vokiečių manytojas Kantas. Jis susieja grožės spręsmo jėgą su magumo ar nemagumo jausmu. Panašiai mąsto ir vokiečių poetas Gėtė, sakydamas: „Gražu yra, kas patinka.“ Bet kokie žodžiai lyg sako, kad grožė būtų kažkas neaiškaus, kas išplaukia iš žmogaus jausmo ir apgobia dalykus tiktai kaip koks šmėkšėjimas. tokia grožė iš tikųjų būtų, jeigu ją jungtume su juslių pasauliu ir jos nelaikytume tikrybe, o, tariant indų žodžiu, Majos dalyku.

Bet grožė tai nėra. Ji negali būt randama daiktų paviršiuje. Tiktai sąsajoj su visos visatos pagrindu ji išmanoma. Grožės esmė glūdi sąmoningumo tikrovėje.

Kur pastebimas kūrimo galios pirmasis vaizdavimo judesys, ten sušvinta ir grožė. Ji nėra atskiriama nuo kūrimo vyksmo. Pirmasis sąmoningumo kilstelėjimas patraukti į save nesąmoningumą jau ir skleidžia savo esmės mirgėjimą kaip kokį laiminimą.

Kur gamtoje dar nėra pavidalų, o pastebime pasidarančias pirmas lytis, ten jos mums atrodo gražios.

Prisiminkime tiktai blizgančiųjų rasos ir vandens lašų!

O kaip mus užtinka savo nesigiriančia grože snaigės ir ledo žviržgdelės ore, kai į jas gerai įsistebime!

Bet daug giliau mus pataiko gyvosios grožės galia.

Ji džiugina, kad gamtoje pamatome augimo jėgą, apsistabinančią pavidalais. Jeigu ir nenorėtume, turime nusistebėti grožės stebuklais augmenijoje. Tik ne dėl įvairių jų daiktingumo lyčių, bet dėl jų pasidarymo, vadinas, ne dėl jų vaisių, bet dėl jų žiedų.

Vaisiuje jau sleiasi pavidalus kuriančioji jėga. Tik žiedo atsivėrimu ji masina žmogų jos veikimu stebėtis.

Aišku, kad augmeniui žydint kas nors vyksta, nors pats žiedas yra daiktinis, kaip ir vaisius. Bet mus veikia daug stipriau žydėjimas negu žiedas. Žydėjimas tikriausiai ir žadina mūsų esmėje grožės numanymą.

Gyvijoje taip gyvai grožės nebesuvokiame. Pavidalo

kūrimas ten yra lyg pralenktas dalykas. Gyvijoje jau matyti naujos grožės pradžia. Nesąmoningumas, jau kiek sąmonintas, čia traukiamas iš jo kūryboje pasiekto laipsnio sansajų į atskirumą. Žmogaus lygyje tai visiškai prasilaužia, o dargi dvejopu būdu. Vienaip grožė pasirodo kaip prigimties dalykas žmogaus asmenyje ir jo apraiškose. Antraip ji spindi kaip meno grožė iš žmogaus esmės. Toji yra taipo pat žmonių prigimties grožės kilmė, bet žymesnė ji pasidaro meno grožės skelbimu. Kaip naujos rūšies grožė ji sklysta iš žmogaus susikaupimo ir iš jos rankų darbo. Ir labai pastebėtina, kad kiekvieno menininko kūriniai visai atitinka jo asmens pavidalą, jo nuotaikos bei protavimo savumus.

Kūrybinio vyksmo plastėjimas vis iš naujo kartojasi visokiu būdu, visokiais laipsniais. Žemiausiuoju laipsniu sąmoningumas parodo esimą kaip esminį savo pažymį nesąmoningumu. Iš to kyla viso gyvenimo daiktingumas.

Antra kūrybos plastėjimo banga jau stabina visokias lytis mineralijoje ir nesulyginamai daugiau augmenijoje ir tuo atidengia antrą sąmoningumo laipsnį. Trečioji banga atneša gyvijoje nuovoką ir judesį, kurs nori susituokimo ir atsiskyrimo. Žmonijoje jau veriasi ir kūrybos gelmės, jeib aukštesniame gyvenime kartotų visus jau padarytus kūrybos žygius.

Moksle ašainė žmogaus sąmonė pagauna ir peršviečia gyvenimą kaip daiktingumą ir bendrai kaip esamą. Mene visa tai įgyja žmoniško vaizdavimo antspaudą. Žmoniškos galios sąmoningumas vykdo naują nusidavimą ir tuo skleidžia naujos rūšies grožę.

Pirma, žinoma, ją patiria pats menininkas. Toliau ji kitų pastebima jo kūriniuose. Bet nereikėtų manyti, kad ji yra esamas dalykas. Grožės esmė iškyla vyksmu. Ir kaip vyksmas ji pastebima. Tuoj ji pagauna žmogų ir jį pildo pomėgio, patraukia jį gyvumu. Galbūt sunku surasti tikrą žodį tam pažymėti.

19

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 Sakoma, grožė skiriantiesi nuo naudingumo, kadangi ji mūsų nesiejanti su daiktu ir nekelianti mūsų geidavimo kaip jis. Bet ir tai dar neaiškina grožės esmės ir kodėl ji taip veikia. Juk geidaujamas dalykas dažnai rodosi esąs ir gražus. O kuo gražesnis, juo jis žada geidavimų ir patenkinimą.

Grožės esmei numanyti padeda jau jos teikiamas pomėgis. Visa plačiojo pasaulio gamtos grožė, pradedant tuo, kas yra puošnu, ir baigiant tuo, kas yra didinga, mus stebina. Kitaip vertiname tai, kas mums sukelia geidulių ar gal net aistrų. Rodos, kad tuo negalima stebėtis. Bet ties meno veikalais mumyse vėl sukyla nusistebėjimas.

Tik jis jau yra kitos rūšies.

Gamtos grožės akivaizdoje mūsų kūną ir nuotaiką užplūsta tikras gaivumas, bet ties meno veikalais mes jaučiame grožę kaip kokį vidaus nušvitimą ir palaiminimą. Meno veikalų grožė, spindėdama iš kito sąmoningumo laipsnio, mus ir tegali pataikyti tame pačiame laipsnyje, arba jos visai nenumanome.

Gamtoje grožį yra tarsi sapnas. Tiktai kartais ji sujunda, lyg norėtų prabusti. Todėl ji mus gamtoje visuomet apgobia didžiu ramumu ir raminimu. O meno veikalų grožė yra tikrai veikli, atitinkant žmogaus esmę, iš kurios ji kilo. Kai tikiūrime meno veikalą, jau ir pradedame jame dalyvauti, patys viską ką vaizduodamiesi. Ieškome jo turinio ir jo tūrio, žengiame nuo prasmės iki jos apraiškos. Ties gamtos grože žmogus paprastai sustojęs tyli. Tiktai tie žmonės, kurie jos gyvai neatjaučia, visokiais šūkiais nori įrodyti esą jos paliesti.

Numanydami, kas mumyse atsitinka grožę patiriant, galime pasakyti, kad yra gražu, kas gražų padaro. Tik nereikėtų tai aiškintis paviršutiniškai. Grožėti tegali reikšti sąmoningumo tvinimą, jo šviesėjimą. Pomėgis, linksmuma tėra sąmoningumo gaisas. Kas tikrai yra gražu, leidžia žmogaus viduje neapsakomų spalvų šviesai užtekėti.

Stebėdamas gamtos grožę, asmens ir nuotaikos žmogus leidžia kuriančioms gamtos jėgoms tarsi patekti į jo sąmonę. Bet stebdamas meno veikalo grožę, jis priima į jo sąmonę kuriančiosios žmoniškumo galios veikimą.

Gamtoje žmogus grožę patiria, stodamas į didįjį pasaulinį apstabinimo skritulį, men jis pakyla į vaizdavimą žmoniškumo lygyje. Ir vienaip ir antraip jo sąmoningumas lyg verčiamas į užninkantį gaivumą ir šviesumą.

Jeigu to nėra, tada ar patiriamame dalyke nėra grožės, ar žmogus jai nėra pribrendęs arba jau yra pasenęs ir sustingęs, kad nebegali grožėti. Paprastai toks tampa žmogus, kurs nuolatai santykiuoja su tuo, kas yra pikta, bjauru, ir todėl patsai bjaurėja ir piktėja.

Viskas, kas reiškia naikinimą, nykimą, mirimą ir puvimą, kas priešinasi augimui, vaizdavimui, gyvėjimui ir šviesėjimui, yra negražu. Bet nereikėtų tuo laikyti tai, kad gyvybė apsikloja įmingant, vaisiui nokstant, augmenijai rudenyje su regimumu atsisveikinant.

Bjauru, negražu yra tik tatai, kame prievarta menkinama kuriančioji sąmoningumo galia. Ir tikrai bjaurimės tuo, kas reiškia gyvybės pasibaigimą, sąmoningumo slinkimą

į nesąmoningumą, jeigu mirtis nėra esybės grįžimas į patį pagrindinį sąmoningumą.

Yra viso ko, kas žmogui teikia pomėgį. Bet tasai yra nelygaus stiprumo ir pastovumo. Iš to ir galima spręsti, kar buvo kas nors iš tikrųjų arba tiktai apgauliai teikiama.

Meno grožė taiko į visai aiškų dalyką, būtent į žmonišką vaizdavimo galėjimą. Ir žodis, kad grožė grožina žmogų, reiškia pagaliau, kad ji ugdo kūrybinę jo galią. Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas. Žemesniame laipsnyje tai matyti ir kūno jaunume. Tada kūrybinės kūno jėgos veikia ir grožina kūną.

Niekas iš to, ką žmogus patiria, neglūdi už sąmonės ribų.

Todėl grožę, kurią pagauna juslės, ir vusokia sąmonė. Čia juslinė grožė susitinka su vidaus grože, kurioje gyvena save suradęs žmogus. Ji jame jaučiama kaip jo esmės plastėjimas. Paprastai vadiname tai džiaugsmu. Juo grožė pasidaro lyg esama. Grožės paliestas žmogus yra gražus.

Vėl džiaugsmas žmogų visuomet ir grožina. Kartojasi tai visokiais laipsniais.

Pirma žmogus gyvena bendrojo kūrimo galioje, kuri veikia gamtoje, sąmoningumu šviesindama nesąmoningumą. Toliau ta galia iškyla iki ašainės jo sąmonės. Dieviškoji vaizdavimo galia veikia žmogumi.

O ji pagaliau yra visos grožės versmė. Ir kur ta galia patiriamą dalyką aptvinsta, ten reiškiasi amžinoji grožė.

Todėl ir tenka plačiausia prasme sakyti, kad grožė yra gyvybės, yra sąmoningumo sklidimas per lyties, per pavidalo kraštus. Kur vyrauja negyvas daiktingumas, nėra grožės. Ir tiktai kurdamas dievieka vaizdavimo galia, žmogus suteikia savo veikalams amžinosios grožės pažymius. Visa tada jo esybė kvėpuoja grože.

Ištrauka iš Vydūno veikalo „Sąmonė“ (Vaga, 2013).

Vydūno žodynėlis: nuovoka – geidavimo, nuotaikos sąmonė lytis – pavidalas, lot. žodžiu forma, vok. žodžiu Gestalt šmėkšėjimas – neaiškus pasivaidinimas, vok. Erscheinung ašainis – iš žodžių aš, ašai padarytas būdvardis tai savybei pažymėti, kuri susidaro iš to, kad kas gali save vadinti žodžiu aš ašainumas – esybės būdingumas, kurs kyla iš atskiros save žinančios sąmonės magumas – jusmų srities pomėgis tūris – kas sudaro dalyko vertę

20

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

Sandra Bernotaitė ištrauka iš romano Jovaro tiltai, 2015 256 p., 14x21 cm, minkšti viršeliai ISBN 978-609-95497-3-6

V

DIONISO BARZDA

ojerizmo teoriją kūrė trise, bet užrašė ir suvedė galus vien tik Ignas. Kurį laiką nei Ada, nei Kostas net nenumanė, kokio svarbaus proceso dalimi tapo.

Nors jiedu skaitė tekstus, teorijos ištraukas, kurias Ignas pastoviai siųsdavo, laukdamas papildymo ir komentarų, ką nors panašaus retai gaudavo. Kartais rodėsi, kad niekas apie teoriją nė nežino, kad pats vienas ją išsigalvojo ir siuntinėja sau prisegtukuose. Tačiau stipriausias impulsas juk buvo gautas iš išorės – jo draugų. Ignas ryškiai prisimena, kaip visa tai prasidėjo, kaip atsirado teorijos pavadinimas, kaip tai, kas tvyrojo pasąmonėje tarsi prisirpęs audros debesis, ūmai ėmė lyti.

Tai prasidėjo bare „In Vino“. Jie buvo trise, bet Kostas ir vėl neištvėrė ko nors neprikabinęs. Žmonės prisėsdavo prie jų staliuko ir vėl dingdavo, ir jų vietos likdavo tuščios trumpam. Vynas nukaitino skruostus, atrišo liežuvius ir rankas, minkštais raumenimis jie pusiaugulomis tinginiavo ant didelės odinės sofos, kuri buvo kreminio atspalvio, priminė žmogaus odą, todėl buvo toks jausmas, kad sėdima nuogo, lipšnaus milžino glėbyje. Viskas juokino. Jie neketino eiti į jokį naktinį klubą, išvis nenorėjo niekur eiti, tačiau išeiti iš vyninės visgi teks.

Kai lankytojai pamažu ėmė skirstytis, prie jų stalelio liko tokia Erika, negraži mergaitė su gitara, kurią už akių visi vadino Vodka. Nelaiminga mergaitė, kurios niekas – o visų pirma, pati savęs – nemylėjo. Ignui ji atrodė pasibjaurėtina, nes bandė vaidinti kažką, galbūt kokią aktorę, matytą iš kino filmų, daug gražesnę ir patrauklesnę, negu pati. Tik alkoholis ją gelbėjo nuo psichologinio trijulės smurto. Išgėręs Ignas šiai negrožybei darėsi tolerantiškas. Išgėrusi Vodka tapo juokinga ne tik aplinkiniams, bet ir pati sau, todėl nebetrukdė. Be žodžių, žvilgsnių sutarimu, trijulė ją priėmė į savo tarpą tam kartui, tai nakčiai.

Vodka tapo vojerizmo teorijos katalizatore tiesiogine ir perkeltine prasmėmis: dėl asociacijų su jos pravarde, išėję iš vyninės, jie užsuko į naktinę gėrimų parduotuvę ir ten juokais nusipirko vanilinės degtinės butelį.

– Kuris iš mūsų gali ją mėgti? – Ada nusipurtė.

– Apropos, – tarė Ignas, – vanilės skonis ant liežuvio – tai taip lesbietiška!

Ada ėmė kvatoti, Kostas irgi, net įsikibo į ją, kad neapvirstų susirietęs. Ignas šypsojosi, bet ne dėl savo žodžių, o matydamas Vodkos sumišusį veidą, nes ji nesuprato, kas gi čia komiška, o visgi bandė pritarti savo kvailu juoku. Ada paklausė: – Ar mes ką tik nesijuokėme homeriškuoju juoku? –

mat ji neseniai išgirdo tokį posakį: homeriškas juokas.

– Kas tai galėtų būti? Įsivaizduoju, kaip susiriesdamas žvengia barzdotas hegzametro meistras!

Kostas tučtuojau patikrino žodyną telefone ir paaiškėjo, kad homeriškuoju vadinamas labai garsus, širdingas juokas, dar kitaip – dievų kvatojimas.

Jie pasuko į gatvę, kurioje nesimatė nė vieno žmogaus.

Buvo visai sutemę, po kiekvienu žibintu sukosi naktinių vabzdžių kamuolys, o trijulę traukė eiti pėsčiomis link upės, pereiti tiltą, galiausiai pasiekti Ados namus ir ten išgerti vanilinę. Vodka, persimetusi per petį gitaros dėklą, rėpliojo greta, nors niekas jos nekvietė. Ignas vėl atkreipė dėmesį į jos veidą: tokia rūgšti išraiška, tarsi kokia nelaimė būtų ištikusi. Ada pastebėjo, į ką žiūri Ignas. Kostas, žinodamas Vodkos asmeninio gyvenimo situaciją, ėmė ir garsiai pareiškė: – Neverta liūdėti dėl to idioto, kuris nemoka elgtis su merginomis, jis nevertas raukšlės tavo veide, bet jeigu esi linkusi viską dramatizuoti, tai niekas negali uždrausti tau gyventi kančioje.

Ada pridūrė sarkastiškai: – Gyvenimas yra ištisa kančia, ir nieko čia nepadarysi.

Ignas užbaigė: – Kam gyventi kančioje, jeigu gali spjauti jai į veidą? – kitą rytą šis sakinys bus užrašytas pirmiausia.

Ir vėl trijulė nusikvatojo. Šįkart Vodka juokėsi tarsi supratusi.

Jie tęsė pokalbį apie gyvenimo kančią ir priėjo prie išvados, kad skausmingas yra tik tuščias laikotarpis, kitaip tariant, nadyras, kai visko nori, bet nieko negali. Mat jeigu nieko nenorėtum ir nieko negalėtum, tebūtų tuštuma, bejausmiškumas, sąstingis. Skausmą sukelia skirtumas, įtampa tarp norų ir gebėjimų tuos norus įgyvendinti.

Betgi tuščiuoju laikotarpiu gali tiesiog ilsėtis ir neimti į galvą. Tuštuma nėra tuštybė. Juk kai kas metų metus siekia tapti tuštumos piliečiais – tuo tikslu meta visa, ką buvo užgyvenę, visus džiaugsmus ir skausmus, statusus ir paskolas, ir išeina į kalnus tylėti. Vietoj to geriau, daug geriau, atsigręžti į save ir pripažinti savo egoizmą, padėti sau ir toliau būti savimyla, galiausiai visuomet galima atsigręžti į šalia esantįjį ir padaryti jį laimingą, suteikiant jam džiaugsmą. Aišku, kad fizinį džiaugsmą! Juk mes esame kūnai, tik kūnai, pilnakraujai, kupini veikiančių organų, mūsų hormonai siaučia, miksuokime juos ir šokime.

– Bet tai jau ne šiaip idealizmas, – šaukė Ada, – tai jau virškrikščioniškasis idealizmas!

Kostas pridūrė:

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 – Galėtų būti tokia patarlė – suteik džiaugsmą kitam, ir pats laimingas būsi.

O Ignas išvertė dar kitaip: – Suteikdamas džiaugsmą kitam, suteiksi džiaugsmą sau, ir būsi daug laimingesnis.

Norėdamas iliustruoti savo patarlę, Ignas atsigręžė į greta žingsniuojančią, plačiai besišypsančią Vodką, suėmė delnais jos karštus skruostus, prisitraukė lūpas ir įkišo liežuvį tarp jų. Tai tetruko kokias tris sekundes.

Paleidęs ją ir atsitraukęs, Ignas pajuto visų sumišimą ir susižavėjimą.

– O dievai, – tarė jis, – žinau, kad gimsta nauja teorija, užuodžiu ją, tiesiog jaučiu oda!

Kostas ir Ada, nekalbant apie Vodką, tylėjo. Visi nejučia sustojo – ant tilto – apačioje tekėjo juodas upės vanduo. Ignas iškėlė dešinę, suglaudęs du pirštus taip, kaip tai darydavo antikiniai oratoriai, Jėzus ir Hitleris.

– Mieli bendraminčiai, – jis tarė, – Baudrillardas buvo teisus: realybė baigėsi. Pagaliau galime atsakingai pareikšti, jog stojo apokalipsė. Tai, kas mums buvo užverta, nematoma, tapo atvira. Gematrijai veltui laukė apvalaus metų skaičiaus, amžių sandūros – kiek jų atėjo ir sėkmingai praėjo, neatnešdamos su savimi laukiamojo pasaulio griuvimo, suteikdamos tiktai progą mistikų bizniui ir – ne taip seniai – kičui. Kiek dar apvalių skaičių lauksime? Jeigu žmonių pasaulio tvarkos laukė savaiminė pabaiga, tai ji jau ne kartą įvyko. Vadinasi, mes neteisingai supratome, kaip toji pabaiga mus turėjo paveikti. Tai nėra tik riba, už kurios daugiau nieko. Vadinasi, tai riba, už kurios visgi kažkas.

Sakyčiau, visa, ko reikia mūsų laikų apokalipsei, jau išsipildė. Žmonija peržengė įvykio horizontą – tai istorijos pabaiga. Metanaratyvas baigėsi, taškas padėtas, todėl galime drąsiai sakyti, kad stojo poapokaliptinė era. Mieli bendraminčiai, prisipažinkime, jog tai įvyko ir kelio atgal nėra. Ar naujoji era neturėjo įnešti mūsų egzistencijon tam tikrų pokyčių? Jie galbūt jau yra, tačiau mes jų nepastebėjome. Įsižiūrėkime vienas į kitą: ar neatrodome patys sau pasikeitę, nebe tokie žmonės, kaip tie, iš praeitų milenijumų...

Ignas laukė atsakymo. Trys jo klausytojai tylėjo, varstydami vienas kitą spindinčiais žvilgsniais. Ignui

21 vėl ėmė rodytis, kad tai yra atsitikę, dar vienas déjà vu, ir jis nujaučia, kad tuojau turėtų įvykti koks nors banalus, iš pirmo žvilgsnio visai nesusijęs įvykis, pabrėšiantis jo žodžių teisybę. Pavyzdžiui, vienas iš naktinių automobilių galėtų trenktis į tiltą ir pakibti užpakaliniais ratais už atbrailos. (Ne, niekas šią naktį neturi mirti.) Tokia stipri patirtis, toks aiškus apokalipsės pojūtis. Tik pamanykit, istorijos pabaiga, realybė baigėsi, Igno galvoje susitvenkė gražus, tirštas minties debesis, kurio jis niekam neleis išsklaidyti. Bet niekas to daryti ir neketino. Vodka, arčiausiai stovinti, palietė jo alkūnę ir tyliai paklausė: – Ir? Kas bus toliau? Kas tie naujos eros žmonės?

Ada nusijuokė: – Mes! – Tęsk, Ignai, bet judam link Ados namų, – tarė Kostas.

– Liko tik koks kilometras.

– Taip, – tęsė Ignas, – tai mes. O kas tie mes? Kokie mes? – jis padarė reikšmingą pauzę. – Stebėtojai. Tobuli stebėtojai. Jei kiti gimdo, maištauja, piketuoja, kariauja, rašo, draudžia, moko, dainuoja, žudo ir žudosi, mes visa tai stebime ir užrašome. Esame antidalyviai. Netekę veiksmo, tikslo, iniciatyvos – netekę, bet nestokojantys.

Kitose erose mūsų rūšies žmonių taip pat buvo, tačiau mažuma, o šioje eroje mūsų sparčiai daugėja ir greitai tapsime dauguma. Dėl mūsų ims kisti santvarkos, išsikreips ekonomika. Vartojimas atsiskirs nuo užmokesčio, o žiūrėjimas taps vartojimu. Jei žiūrėjimas vis dar vadinamas iškrypimu, tuomet taip – mes iškrypėliai. Iškrypėliai, kurių vienintelis iškrypimas – žiūrėjimas. Iš čia – vojeristai. Jūs klausėte, kas yra naujo milenijumo žmonės? Vojeristai. Mes. Ignas atsiduso: gera pradžia. Ada ir Kostas ėjo greta, nudūrę žvilgsnius žemėn, tik Vodka stebėjo jį išplėstomis akimis, nustėrusi, galbūt nieko ir nesuprasdama.

– Ar nereiktų čia kaip nors įpinti mūsų idėjų apie šiuolaikinį meną? – paklausė Kostas. – Prisimeni, kažkada diskutavome apie gyvenimą kaip meno srovę. Jeigu kultūra yra viskas, ką sukuria žmogus, tuomet kūryba yra gyvenimas, o gyvenimas – kūryba, ir tuomet kiekvienas menininkas turėtų pats susimokėti už galimybę kurti – juk tai jo saviraiška, jis tai daro savo paties labui, todėl į susimokėjimą reikėtų žiūrėti realistiškai.

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2 – Vojeristas, be abejo, yra būtent tokios rūšies menininkas, – neslėpdamas džiugesio pritarė Ignas. – Prisiminkime Maslowo piramidę: jos pagrindas yra fizinis apsirūpinimas. Vojeristas yra sotus, išsimiegojęs, gerai apsirengęs, jam nuolat suteikiamos sekso paslaugos – jam nereikia tuo rūpintis, tuo pasirūpina sistema. Antroji pakopa – saugumas. Tas pats. Sistema suteikia saugumo pojūtį, pačiam vojeristui nereikia tuo rūpintis: darbo, išteklių, dorovės, šeimos, sveikatos, turto apdraudimas.

Aukštesnė pakopa: meilė. Ir čia vojeristas nuolat laimi, nes pasirengęs mylėti visus ir visas, jis neprieštarautų visuotinei orgijai, jam meilė – daug daugiau, negu egoistinis privatumas ar priklausomybė, ar nuosavybės jausmas. Ne, vojeristui į galvą neateitų turėti kitą žmogų, pasisavinti jį, nesidalinti jo su kitais ir kitomis. Iš čia – ramybė dėl aukštesnės pakopos. Pasitikėjimas savimi? Šito vojeristui netrūksta. Jis gerbia kitus, nes gerbia visų pirma pats save. Belieka aukščiausia pakopa: saviraiška.

Turėdamas visa, ko jam reikia, visą piramidės tvirtumą, vojeristas džiugiai imasi saviraiškos, nelaukdamas kitų paskatinimo, nereikalaudamas finansinės paspirties, nes – būkime logiški – visa tai jau yra padėta kaip fundamentas, be kurio net nekiltų mintis apie saviraišką!

Praeito milenijumo žmonės – kai kurie, žinoma, ne visi

22 – puoselėjo iliuziją, kad per saviraišką gaus ir pasitikėjimą savimi, ir meilę, ir netgi saugumą, o pagaliau – uždarbį, maistą ir stogą. Koks nonsensas! Pasaulis gyveno atbulai!

Nors būtent to pasaulio mokslininkas (Maslowas) mąstė blaiviai ir nenupiešė piramidės smaigaliu žemyn. Tačiau jo amžininkai gyveno aukštyn kojom! Laimei, apokalipsė sustatė dalykus į vietas.

– Tai ką, – pasitikslino Ada, – pinigai nėra laisvė?

– Ne, – atsakė Ignas, – tai laisvė yra pinigai!

– Todėl tie, kurie vertina savo arba kitų saviraišką, turėtų jai skirti šiek tiek savo laisvės, – mąstė garsiai Kostas. – Logiška.

– Tuomet visai logiška, – tęsė Ada, – kad tas, kuris man aną naktį sumokėjo... Tas šlykštus diedas...

– Taip, Ada, teisinga linkme mąstai, – tarė Kostas. – Iš tiesų, ne tu jam suteikei paslaugą už pinigus, o jis tau sumokėjo už tai, kas galėtų tau suteikti paslaugą.

Ada ėmė kvatoti visa gerkle. Šaižiai, nemaloniai, isteriškai. Ašaros tiško jai iš akių, seilės – nuo lūpų.

Homeriškas juokas ne visada stebėtojui malonus.

Kaip tik tuo metu bičiuliai priėjo ultramodernų daugiaaukštį, kuriame gyveno Ada.

(psl. 131–137)

23

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

Kazys Binkis Iš rinkinio „Poezija“ (Vilnius, 1963)

*** Aplinkui tik dairosi akys nustebusios, Kai mainos stebuklų stebuklai pasauly.

Pasislinkit į pakraščius, debesys, Kad matyčia sugrįžtančią saulę. Šiandien sprogsta laukuose grūdų milijardai.

Girdžiu, kaip diegai pirmą kartą alsuoja, Kaip miško krūtinėj sula kunkuliuodama verda.

Turbūt renka mane savo viešpačiu.

O, šiandien aš skrajot ir dainuot pasirengęs!

Ei tu, lengvasai vėjau iš priešpiečių, Nuvalyk tik greičiau man padanges!

1921 m. balandžio 10 d.

Vokiškas pavasaris Berlynas aukštyn kojom drybso, O mėnuo, senas idiotas, Elektros viela pažabotas, Šypso.

Gatvėse medžiai apkarpyti Nežino, ar jiems sprogt, ar ne…

Tiktai už lango vazone Svaigių, skanių kvapų pilni Narcizai pradeda šaipytis Lyg vaikas alkanas sapne. Žvėryne miega krokodilai, Liūtai, beždžionės ir gyvatės. Šalia Žvėryno savo viloj Jau rengias gult aristokratės: Juk metas jau – nakties antra.

Tramvajai ir automobiliai, Pabaigę gatvėse kadrilį, Seniai po urvus išsislapstė, Pralenkdami kuris katrą.

Jau vietoms merkias elektra.

Pakilo mėnuo dar aukščiau. Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų, Pakreipęs savo snukį plokštų, Jis išsižiojo dar plačiau Ir atsiduso. Pūstelėjo.

Ir šiltos srovės minkšto vėjo Užliejo knarkiantį Berlyną.

Mėgino mėnuo į Žvėryną, Bet staiga, pro stiklus pamatęs, Kaip rėdosi aristokratės, Paraudo senis ir už bokštų Užrito savo veidą plokštų.

1911 m. kovas

Tsuchiya Koitsu, spalvotas medžio raižinys, 1936 m. balandis, pavasario lietus Matsušimoje

24

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

Botanika Stebiuos, kad pakvipo Japonija.

Europa dar sprogt nepradėjo, Dar naktys šalnojančios, – O čia ties galva man cidonija, O ten vėl magnolija Pavėju į vasaros rytus žiedais bemosuojančios.

Pro stiklo kalėjimą palmės sušiurę, Azijietėmis labai susirūpinę, žiūri.

Toliau, nusigręžę nuo jų, susimąstė agavos.

Svajoja leidimą greičiau kad nuo vokiečio gavus Sugrįžti į mylimą tolimą savo Laplatą.

Lotosas pyksta, kad nėra čia Nilo Ir kad vėl Gogeno paveikslų gražuolės, Turbūt iš Taiti, Šnabždasi vienos kaip jaunos kreolės, Bet žmogų pamato ir vėl tuoj nutyla.

Augmenys mieli, žinau, kai pasilgsti, Tai, rodos, greičiau tiktai galvą į vilkstę, Ir niekas į širdį tada neprataria.

Bet, mieli, jei skauda, jei visai nebegalima, Duokite šen visi po lapelį man – Nunešiu juos į tolimą jūsų ekvatorių Ir į lauką, kur žemę apjuosia.

Prisegsiu, kad žinotų, jog skurstat Šiaurės tolimuose kraštuose.

*** Lenda į akį papieviai.

Pušynai galvą suka.

Girdėt: žilvičiai krutina žievę.

Matyt: vaikigaliai pievoj padūko.

Kelniūkštės eina lupatom.

Kulniūkščiai saulėj blizga. Įmanytum – gandru jų būrin nutūptum, Palikęs, užmiršęs viską.

Už kiekvieną išpjautą dūdę, Už kiekvieną perpjautą pirštą Atiduotum visa, kas dar širdyje glūdi.

Atiduotum – ir visa užmirštum.

1926

1923

Kitagawa Utumaru „Pagalvės eilėraštis“, Ukiyo-e periodas.

Shunga, erotinis medžio raižinys, kitaip dar vadinamas pavasario atvaizdu (angl. spring print).

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

Quatre-quarts

25

Keturių ketvirčių pyragas

Šį receptą išbandžiau, radusi jį Michaelio Robertso knygoje „Parisian home cooking“ (New York, 1999), kurią pasiskolinau iš bibliotekos. Daugelis knygų apie maistą, kurias randi bibliotekoje, būna aptaškytos virtuvinės kilmės dažais, o ši atrodė švarutėlė, tarsi neskaityta. Gal todėl, kad joje nespalvotos nuotraukos, prie receptų nėra patiekalų vaizdelių, o vietoj jų – devintojo dešimtmečio prancūziško maisto turgaus, pardavėjų ir pirkėjų veidai (taip maloniai primenantys Šiaulių turgų) bei itin kukliai įrengtos virtuvės. Ar tokioje vietoje gimsta kulinarijos magija? Ar šio miesto gyventojai gali pamokyti pasaulį, kaip mėgautis maistu? Taip! Tučtuojau išbandžiau keletą receptų, nepabūgusi, jog nėra iliustracijų. Šis tirštas, sunkus, dieviško aromato pyragas – tiesiog tinginių darbas. Kai kurie dalykai, atrodo, nusižengia taisyklėms, ir tai yra nuostabu: nereikia atskirti kiaušinių trynio ir baltymo, nereikia dėti sodos... Tačiau būtina, kartoju, būtina nepamiršti tų kelių žiupsnelių prieskonių ir citrinos žievelės, antraip pyragas praras savo magiją. – S.B.

5 dideli kiaušiniai 1 2/3 puodelio cukraus 1 citrinos tarkuota žievelė 1/8 arbatinio šaukštelio druskos 1/8 arbatinio šaukštelio malto muskato riešuto 1/8 arbatinio šaukštelio malto kardamono 2 puodeliai pyrago miltų* 230 g. tirpdyto (ir atvėsinto iki kambario temperatūros) sviesto

1. Įkaitinkite orkaitę iki 180⁰C. Skarda gali būti apvali ar kampuota, gilesnė ar lėkštesnė, didesnė ar mažesnė (maniškė apvali, 23 cm skersmens).

Ištepkite skardos dugną ir šonus sviestu, pabarstykite dugną miltais.

2. Dideliame dubenyje elektriniu plaktuvu (vidutiniškai dideliu greičiu) plakite kiaušinius iki tol, kol masė patrigubės, taps šviesiai geltona ir tiršta. Sumažinę plaktuvo greitį iki vidutiniško ir įmaišykite į kiaušinį dalimis cukrų, paskui citrinos žievelę, druską, muskatą ir kardamoną.

Tuomet lėtai dalimis suberkite ir šaukštu (ar lopetėle) išmaišykite miltus. Galiausiai supilkite tirpdytą sviestą ir maišykite tol, kol viskas taps vientisa blizgančia mase.

3. Tešlą supilkite į paruoštą skardą. Kepkite vidurinėje orkaitės lentynoje apie 50 minučių arba iki tol, kol vidurin įbestas pagaliukas išlįs neapkibęs tešla. Išėmę iš orkaitės, vėsinkite apie 15 minučių, o paskui išverskite ant lėkštės.

4. Patiekite pyragą vieną (labai tinka pusryčiams prie kavos) arba su grietinėle, ledais, vaisių kompotu ar dar kuo nors – pagal savo skonį ir fantaziją. * Galite naudoti paprastus miltus, bet pyraginių galima ir patiems pasidaryti: į dubenį suberkite 2 puodelius miltų, tada 2 šaukštus miltų išsemkite ir įberkite 2 šaukštus krakmolo, viską gerai išmaišykite, kelis kartus persijokite.

Jovaro tiltai / 2015 pavasaris, #2

DĖKAVOJIMAI: Ačiū Nomedai Repšytei už malonų leidimą be prašymų naudotis jos unikaliu ir įkvepiančiu tinklaraščiu.

Ačiū Eglei Žvirblytei, kuri atskrido į Australiją pačiu laiku ir davė nuotrauką su savo graffiti.

Ačiū šiauliečiui Airidui Vainorui, kad emigracijoje nepalūžo, kuria eiles ir jomis dalinasi.

Ačiū nuostabiam „ekopoetui“ – amerikiečiui Jimui Harrisonui. (Jo eilėraštį proza išverčiau aš – S. B.) Ačiū Micheliui Houellebecqui – už tai, kad sako tai, ką galvoja, už savo tiesą!

Tikiuosi, jo interviu nėra labai lost in translation. (Iš anglų verčiau aš – S. B.) 8 p. Kadras iš mokumentinio filmo „L’enlèvement de Michel Houellebecq“ [Mišelio Uelbeko pagrobimas], kuriame vaidina pats Houellebecqas.

20 p. Henri Matisse’o La Dance – emocinį išsilaisvinimą ir hedonizmą simbolizuojantis paveikslas, manoma, sukurtas pagal Igorio Stravinskio Le Sacre du printemps arba Весна священная (Šventasis pavasaris).

21 p. Lokacija: UK, Brighton Marina. Graffiti a la Matisse autoriai: Eglė Žvirblytė, Jose Mendez, Gerda Razmaitė.

22 p. Scena iš François Truffaut filmo „Jules et Jim“, kuri aprašoma ir romane „Dioniso barzda“.

Ačiū pavasariui ir prancūzams – šiaip.

Jovaro tiltų e-zinas, 2015 pavasaris #2

26