Jovarai 2017 žiema #9 by Jovaro tiltai

Jovarai

LiteratĹŤrinis zinas 2017 Ĺžiema # 9

< Virš. dail. Beatrice Offor

Suniti Namjoshi Nuosavas jo kambarys Penktąjį kartą viskas buvo kitaip. Jis išvardino jai instrukcijas, įdavė raktus (taip pat ir mažiausiąjį) ir išjojo vienas. Lygiai po keturių savaičių jis vėl pasirodė. Namo dulkės nušluostytos, grindys išblizgintos, o durys į mažiausiąjį kambarį — neatidarytos. Mėlynbarzdį tai pribloškė. „Bet argi tau nebuvo smalsu?“ — paklausė žmonos. „Ne“, — ši atsakė. „Bet nejaugi tu nenorėjai atskleisti mano giliausių paslapčių?“ — „Kodėl?“ — paklausė moteris. „Na, — tarė Mėlynbarzdis, — tai tiesiog natūralu. Bet nejaugi tu nenori sužinoti, kas esu iš tikrujų?“ — „Tu esi Mėlynbarzdis, mano vyras.“ — „O kaip to kambario turinys? Nejaugi nenorėjai pamatyti, kas to kambario viduje?“ — „Ne, — atsakė ji, — aš manau, kad tu turi teisę turėti nuosavą kambarį.“ Šitie žodžiai Mėlynbarzdį taip supykdė, kad jis nužudė ją vietoje. Teisme gynėsi, kad buvo išprovokuotas.

Vertė Sandra Bernotaitė

Meilė tave prisuko tarsi storą auksinį laikrodį. Pribuvėja pliaukštelėjo per padus, ir baisus tavo riksmas Rado vietą tarp kitų gamtos elementų. Mūsų balsų aidai, išdidinę tavąjį atvykimą. Nauja statula. Skersvėjuotam muziejuje tavo nuogybės Šešėlyje — mūsų saugumas. Apsupę stovime tarsi tuščios sienos. Esu tavo motina ne daugiau, Negu debesis, nuplaunantis veidrodį tam, kad matytų Savąjį atspindį — išnykimą nuo vėjo rankos. Visą naktį tavasis drugio alsavimas Plevena tarp nuskintų rausvų rožių. Aš prabundu ir girdžiu: Ausyse banguoja tolima jūra. Vienas riktelėjimas, ir iš lovos pašoku, karvės nerangumu ir Gėlėtais Viktorijos laikmečio marškiniais. Tavo burna veriasi, ji švari tarsi katytės. Lango kvadratas Baltėja ir ryja blankias žvaigždes. O dabar tu išbandai Savo pirmąsias natas; Švarūs balsiai kyla tarsi balionai.

Ryto daina

Sylvia

Miuncheno manekenai Tobulybė yra siaubinga, ji negali gimdyti. Šalta kaip speigo kvėpavimas, sutrypia gimdą, Kur ievos siūbuoja tarsi povandeninės hidros, Gyvenimo medis ir medis gyvenimo, Paleidžiančios mėnulius, mėnuo po mėnesio, jokiam tikslui. Kraujo potvynis arba meilės potvynis. Absoliuti auka. Tai reiškia: jokių kitų dievų, tiktai aš, Tu ir aš. Taigi, siera prakvipusiam meilume, šypsenose Tie manekenai šiąnakt pasvyra Miunchene, morge, tarp Romos ir Paryžiaus, Nuogi ir plikagalviai, su kailiniais, Oranžiniai jų ledinukai ant sidabruotų vamzdukų, Nepakeliami, be proto. Sniegas mėto žemyn tamsos gabaliukus, Nieko aplinkui. Viešbučiuose Rankos varstys duris ir dėlios, dėlios

Plath

Ant grindų batus nušveitimui, juodam apavo tepalui, Rytoj platūs kojų pirštai į juos įsispirs. O, tų langų naminis jaukumas, Kūdikių nėriniai, žaliais lapeliais išpiešta saldaininė, Rambūs vokiečiai, snaudžiantys savo bedugniame Stolz. Ir juodi telefonai ant sienų Blizgantys Blizgantys ir gromuluojantys Nebylumą. Nes bebalsis yra sniegas.

Vertė Sandra Bernotaitė, iš rinkinio „Ariel“, Faber & Faber, 2015.

Vaiva Rykštaitė Nuoga blizginu veidrodžius

Vaiva Rykštaitė

Nuoga blizginu milžiniškus miegamojo veid kažkas labai simboliško, kažkas labai filosofi Tūpčioju, aukštyn žemyn, aukštyn žem rankšluostis inkščioja slysdamas glotniu pav kad reikėtų padaryti viešą performansą. Tik visus gyvaplaukius ir jie kyšotų iš mano išan gyvaplaukių neatrodyčiau rimta menininkė. apžėlusiomis pažastimis, Marina Abramović trikampiu tarpkojyje, ir Sophia Loren, ir kito nusiskuta, o stiprios moterys menininkės sak plaukuota, aš graži, bet jūs gi žiūrite ne ten – nežinau, kaip tai reikėtų paaiškinti močiutei pačią veidrodžių valymo išsirengus viešumo turi būti matuojamos taip: ar galima jas paai žmogui? Sėdžiu nuoga ant ką tik išvalyto klozeto biografiją, kurią dabar kaip tik skaitau, ir vis beprasmybė yra tvarkytis namus. Namai vėl į ką tik išvalytą klozetą, dukra vėl savo maža nučiupinės veidrodžius. Tai tikras Samsaros pasiduoti, atsiduoti netvarkai, paleisti, nebes apsirengiu ir su malonumu sutvarkau visus n – taip žymiai greičiau nei nuolat tūpčiojant a Ir pirmą kartą po ilgo laiko valyme vėl Sumalu kavą. Kol kepa bulviniai blynai, su b Staiga prisimenu – šiąnakt sapnavau, kad esu Lodono sičio kavinėje. Su balikliu ploviau ka

Nuotr. Ivette Ivens

drodžius ir jaučiu – čia yra fiško, tik pati nežinau kas. myn, popierinis viršiumi, ir įsivaizduoju, tada atsiauginčiau ngės ir pažastų, nes be . Frida ir Madona su ć su didžiuliu garbanotu os. Tik bailės viską ko – žiūrėkite, kokia aš – va mano menas. Bet i – ne gyvaplaukius – oje idėją. Kai kurios idėjos iškinti paprastam kaimo

o, prisimenu Budos sa esybe suvokiu, kokia susijauks, pati dergiu ais lipniais pirštukais ratas, todėl geriau sinervinti... Bet tada namus. Stebėtinai greitai apie vaiką. atrandu meditaciją. balikliu šveičiu kriauklę. u valytoja kažkokioje avinės tualetą. Tai

Nuotr. Couple Cups

buvo didelis pastatas ir aš džiaugiausi, kad po darbo galėsiu stebėti turtingus žmones. Paskutiniu metu aš dažnai šitaip – sapnuoju, kad esu kiti žmonės, kitose šalyse, kartais man visai nepažįstamuose miestuose. Prieš savaitę buvau Vietname. Kartais aš būnu vyras, o kartais keliauju į praeitį – baisiausias sapnas buvo, kuomet atsidūriau Kaune žydų genocido metu. Pikti vyrai rūšiavo žmones į kairę ir į dešinę, mirti ir gyventi, bet pamatę mane tik nusijuokė ir pasakė – šitą statykite ten (daugiau niekas „ten“ nestovėjo). Bus prie egzotiškų, į cirką, sakė jie. Šitaip supratau, kad esu čigonė. Buvau čigonė. Gal iš tiesų ja buvau, praėjusiame gyvenime, o dabar būtent dėl to paslapčia nenoriu turėti nei namų, nei daiktų, tik ilgą sijoną ir pilnas kišenes lėktuvo bilietų. Įtariu, kad šitaip mano smegenys kompensuoja motinystės dalią – sėdi namie su vaiku, moterie, tai bent sapnuose pasimatuok įvairius tapsmus, pakeliauk laike. Koks dosnumas! Blynai gražiai apskrudę, auksinės spalvos. Balikliu valau kriauklę. Per Pandoros radiją groja Leonardo Coheno „Aleliuja“. Aleliuja, kokie gražūs mano blynai, kokie švarūs mano namai. Skaidrūs veidrodžiai, švarus klozetas, reikės tik išplauti grindis. Kokie gražūs mano blynai, kaip dailiai apskrudo, reikės tuoj išimti. Aleliuja, traukiu kartu su Cohenu ir pro virtuvės langą matau, kaip į mūsų gatvę įsuka vyro automobilis. Parvažiuoja su dukryte po mokyklos, tuoj viską suvalgys ir sujauks. Akimirkai Pandoros radijas nutyla, o tada Leonardas Cohenas pradeda kitą dainą žodžiais: „I’m sentenced to twenty years of boredom…“ Nežinau, šypsotis ar verkti.

8 2.

4. 9

Sandra Bernotaitė Rašymas iš tamsos Perskaičiau brazilų rašytojos Clarice Lispector paskutinę (priešmirtinę) knygelę „Žvaigždės valanda“ (angl. „The Hour of the Star“, orig. „A Hora da Estrella“, 1977). Tikėjausi, jog bus kažkas keisto. Taip ir buvo. Geriausiai apibūdinantis žodis: keista proza. Bet ar dažnai galima sakyti apie prozą, kad ji keista, o podraug ir gera? Nes gera. Ir keistai gera. C. Lispector – Ukrainoje gimusi žydė, Antrojo pasaulinio karo metais tėvų atvežta į Braziliją ir ten užauginta. Kuri kalba jos gimtoji? Turbūt ne portugalų. Negalima sakyti, kad jos literatūrinė kalba keista todėl, kad ji jos nevaldo, ne. Jos kalba keista todėl, kad ji laisva. (Ar nebuvo knygelėje frazės, kad laisvė yra pragariška?) Būti laisva, rašyti laisvąja kalba, pasirodo, yra drąsu – tai pažymi ir vertėjas savo žodyje (knygutės gale). Kūrinys nedidelės apimties – trumpasis romanas – galima būtų sakyti, kad tai ilga novelė (ar apysaka), ir visgi jame telpa visas pasaulis, net ir visata. Autorė atsitraukia į kosmosą ir iš ten kalba. Autorė nusileidžia į savyje glūdintį aguonos (psichikos) grūdelį ir iš ten kalba. Autorė kalbasi su savimi, su savo archetipine dalimi. Ar jos veikėja yra jos kompleksas? O gal demonas? Moteris, kuri neturi kūno, kuri neturi dabarties ir ateities, moteris, kuri netaps moterimi, kuri mirs skaisti, mirs dar mergaitė, moteris, neturinti savasties. Kas tai? Aš nežinau. Trikdantis personažas. Bet – jaudinantis. Nors knygutė manęs neįtraukė ir neapsėdo taip, kaip būtų apsėdusi, jeigu būčiau aštuoniolikos (o tikiu, kad būtų buvę būtent taip, nes būtent brazilų jaunimas atsiliepia į C. Lispector prozą karščiausiai), visgi pajutau gailestį, simpatiją tai merginai Makabėjai, kuri neturi nieko, tik tyrumą, beprotišką tyrumą, kuris kitame kontekste galėtų būti pavadintas šventumu. Tačiau Lispector kontekstas nėra religinis ar ezoterinis. Nors jos žodyne yra ezoterikos ženklų. (Visgi, jeigu nevadiname ezoteriniu C. G. Jungo, neturėtume vadinti ezoterine ir C. Lispector.) Tai ir ne „bėgančios su vilkais“ variantas. Tai ne koeljiška pasaka suaugusiems. Tai pernelyg nuoga, pernelyg žiauru, pernelyg tikra ir pernelyg laisva, kad būtų naivu ar primityvu, ar infantiliška. Tai brandu ir tragiška. Taip pat ir žinant, jog tai priešmirtinė knyga, po kurios C. Lispector vieninteliame (!) TV interviu pasakė: „Manęs nebėra, aš dabar mirusi, kalbu iš savo kapo.“ Nuotr. Aistis Mickevičius

O jos kūrinio pasakotojas – vyras, rašytojas, jaučiantis neapsakomą poreikį išpasakoti, išlieti, išsprogdinti Makabėjos istoriją, antraip: „aš pats susprogsiu“, sako. Rašytojas vis kartoja apie savo poreikį tai išrašyti – jį tai stebina, šokiruoja, tačiau jam neįmanoma sustoti, įmanoma tik toliau klausinėti savęs: kas ta Makabėja, kodėl apie ją turiu pasakoti, kodėl elgiuosi su ja taip žiauriai – vietoj to, kad nupieščiau laimingą istorijos pabaigą – nužudau. Apmąstymai apie tai, kas yra moteris, eina paralele su klausimu: kas yra rašymas? Įdomu, kad apie rašymą kalba vyras. Vyras čia rašo, ne moteris. Vyras rašo (mato) moterį. Tai sudėtingas nėrinys, tas vyro rašymas-matymas ir moters aprašytas, sukurtas, pamatytas gyvenimas. Manau, kad Makabėja yra autorės alter ego. Ne tik todėl, kad gyvena toje šalies dalyje, kurioje yra gyvenusi autorė. Ne tik todėl, kad Makabėja, kaip ir autorė, yra našlaitė. Kad laikmetis tarsi C. Lispector vaikystės. Karo kvapas tvyro ore. Badas, nepriteklius, tamsuma, kuri išties galėjo lydėti autorę vaikystėje. Pokaris, potrauminis metas. Autorės motiną karo metu išprievartavo kareiviai, ji taip niekada ir neatsitiesė, gyveno trumpai. Tačiau istorinės ar politinės aplinkybės knygoje neturi didelio svorio. Tai ir ne feministinis kūrinys. Jis yra giliau, negu feminizmas. Tai ne tik moters likimo tragizmas. Tai mirštančio žmogaus tragizmas – nes kūrinyje miršta mergaitė, o tikrovėje miršta autorė: rašydama ji jau sirgo vėžiu. Parašiusi gyveno dar maždaug pusmetį. Jai jau buvo sunku ne tik psichiškai, bet ir fiziškai rašyti. Gal todėl kūrinyje nėra vientisos linijos, bet yra tiesus punktyras. Struktūra yra, ir ji aiški, preciziška, minimalistinė, tai daro briliantinį įspūdį – tai yra mažas šedevras. Kalba defragmentuota – pasikartojimai, sprogimai (skliausteliuose), foninė muzika (dabar groja fortepijonas, dabar – smuikas). Visai gali būti, kad kituose kūriniuose C. Lispector naudoja tas pačias priemones. Skaičiau, kad kituose romanuose (visi jie turbūt trumpi) – veikėjos vidinis monologas, sąmonės srautas. Tačiau, kaip ir šiame kūrinyje, srautas yra suvaldytas ir teka nuosekliai, kaip visada, pagal atvirkštinį tikrovei literatūros dėsnį, iš apačios – į viršų, iš šaltesnės vietos – į karštesnę. Bet galiausiai viskas suteka, atiteka, baigiasi. Rašytojas vyras irgi yra autorės alter ego. Net pagalvojau: juk mes, moterys, rašome vyrų aplinkoje, stovime ant vyrų literatūros platformos. Kai kurios teoretikės (Camille Paglia) atvirai pripažįsta, jog rašo vyriškai ir dėkoja vyrų pasauliui už pamatą savo amatui. Kitos moterys tuo nesitenkina – Virginia Woolf, Marguerite Duras – jos ieško „kambario sau“, ieško moteriško rašymo. Tokios moterys randa: tiek V. Woolf, tiek M. Duras, o štai ir C. Lispector, dar vieną radau – amerikietę Christine Schutt. Įdomu, kad tokių autorių moteriška proza man nepriminė lietuvių moteriškosios. Pastarųjų visgi vyriška (vis darau tyrimą).

Mano pačios proza yra vyriška (šiuo metu – tikrai taip; o kaip bus toliau?). Lispector proza nėra ir lyriška. Ji yra žiauri. Tamsi. Baisi. Draskanti. Sudaužyta ir surinkta iš gabaliukų. Rėkianti proza. Teisinga jos apimtis: daug tokio teksto neištvertume skaitydamos net mes, moterys. Bet šitos knygos vertėjas yra vyras – Benjaminas Moseris – ir įžangos žodis rašytas vyro – Colmo Tóibíno. Ar ši knyga yra šokiruojanti? Taip. Bet šokiruojanti ne kuo kitu, bet savo keistumu ir tuo, kad keistumas gali derėti su aiškumu. Struktūra gali būti sudėtinga ir paprasta vienu metu. Šokiruoja tai, kur nusileidžia autorė, kurdama pasakojimą. Persiduoda jos nervas. Prozos žūtbūtinumas. Ir netgi literatūros beprasmiškumas mirties akivaizdoje. Mane stebina net ir tai, kad tokios prozos literatūros istorijoje žinome mažai – jos turėtų būti daugiau, gal net daugiausia. (Turbūt todėl, kad moterys pradėjo rašyti palyginus neseniai…) Atsivėrimai ir išsivertimai. Toks rašymas yra sunkesnis, negu racionalus, išskaičiuotas, kurį jau visai sunkiai pakeliu – nuobodu.

Tai ir ne feministinis kūrinys. Jis yra giliau, negu feminizmas. Tai ne tik moters likimo tragizmas. Tai mirštančio žmogaus tragizmas – nes kūrinyje miršta mergaitė, o tikrovėje miršta autorė. Prisiminiau „Skaitovę“ (pranc. „La lectrice“) – vyro (Raymond’as Jeanas) rašytą pasakojimą apie moterį, skaitančią žmonėms knygas pagal užsakymą. Tai erotinis trumpasis romanas (ar apysaka). Turbūt savo laiku sukėlęs ažiotažą, nes pagal jį sukurtas to paties pavadinimo fimas, išgarsėjęs gal ir dėl to, kad pagrindinę veikėją suvaidino MiouMiou. Filmas man kažkuo patiko, keistas toks, keistai erotiškas, esu mačiusi jį keletą kartų. Tačiau šiomis dienomis, kai tiek daug liečiuosi moteriškos literatūros, skaityti vyro erotines fantazijas apie moteriškus išgyvenimus, yra sunkiai pakeliama – nuobodu. Gal keistas ir visai smagus sprendimas – o gal prancūzams taip pavyksta netyčia – veikėjai neturi dorovinių stabdžių. Pagrindinė veikėja yra ištekėjusi, tačiau skaitydama knygas užsakovui tučtuojau pajunta, kad nori su juo permiegoti, užklausia, ką apie tai manytų jos vyras, tas neprieštarauja, tik sako: neprisidaryk bėdos. Atseit, miegoti gali, tik neprisirišk, kad nemestum manęs. Veikėja, aišku, permiega. Ne, ji lyg ir supranta, kad mažo miestelio (?) aplinkoje tokie dalykai jai gali pridaryti bėdos, vertime buvo pavartotas žodis „smear“ – sutepti, turbūt turima omenyje gera reputacija. Bet tai gal dėl to, kad tuomet įgytum kitą reputaciją: visi norėtų tave samdyti ne knygoms, 13 o seksui – prisidengus skaitymu.

Visgi romaniuko esmė yra lytinė – skaitymas, kaip preambulė erotiniam žaidimui. Ne visos šios istorijos linijos gali tapti erotinėmis, tačiau labiausiai įstringa ir veža erotinės. Moteris skaito knygas ir generolienei, ir turtuolės dukrelei – įdomu, kad tai du kraštutiniai moters gyvenimo taškai – būti turtingos, veiklios mamos naminiu gyvūnėliu ir būti sena turtinga našle… Kitos linijos: skaitoma verslininkui (su kuriuo miegama), neįgaliam paaugliui (bundantys geiduliai išgydo), vyksta konsultacijos su literatūros dėstytoju, kuris vos laikosi nepermiegojęs su savo buvusia studente (tarp jų erotinė įtampa), skaitymas seniems iškrypėliams profesoriams – tai veikėją išveda iš pusiausvyros, ji atsisako toliau dirbti skaitove… Taigi visose situacijose erotinė skaitymo priežastis pirmauja prieš literatūrinę. R. Jeanas parašė knygą apie moterį, kaip sekso objektą, nors ji yra pasakotoja, taigi galėtų būti subjektas. Taip išeina, subjektas imasi avantiūros: paduoda skelbimą, siūlo savo skaitymo/erotines paslaugas tam, kad tučtuojau vėl grįžtų į pasyvią ir saugią seksualinio objekto poziciją.

Geriausia, ką gali padaryti išsilaisvinusi moteris, ankstyvoji fem tai rašyti taip, kaip rašo vyras, kalbėti vyro balsu, atsispirti nuo platformos: todėl moteris, užuot tapusi subjektu, užuot rašiusi rašo vyriškai, tampa vyru, tampa subjektu, kuris stebi moterį – geriausiu atveju transgender proza, banalesnis paaiškinimas – Bet tai ne moteriška proza, dar ne.

Dar viena knyga: įžymusis prancūzės Pauline’os Reage romanas „O“, sakoma, sukurtas norint įrodyti, kad moterys irgi geba rašyti labai atvirą erotiką. Autorė dangstėsi pseudonimu, tad ilgą laiką kritikai spėliojo, kuris iš rašytojų vyrų galėjo sukurti tokį šedevrą. Bet dabar jau žinome, kad autorės vardas Anne Desclos. Jos romano veikėja irgi, ko gera, yra ne subjektas, bet objektas – ji dėl savo mylimojo patenka į sadomazochistinę aplinką, kurioje svetimi vyrai daro su ja, ką tik nori. Tik žiūrėdama iš toli ir iš labai aukštai, galiu sutikti, jog visgi tai irgi moteriška literatūra ir kad pati moteris valdo situaciją, kurioje vyras ją visiškai užvaldęs, nes juk virš viso to – autorė – moteris. Ji leidžia vyrui kankinti moterį, vadinasi situacija valdoma moters? Vyras tampa įrankiu? Abejonių kyla. Gali būti, kad čia suveikė sena įprasta schemutė: moterys taip gerai įsijautusios į vyrų pasaulį, kad negali lengvai palikti savo mazochistinio vaidmens ir vergiškų prievolių. Moters vaidmuo senąjame patriarchaliniame pasaulyje yra būti sekso objektu. Geriausia, ką gali padaryti išsilaisvinusi moteris,

ministė, o vyriškos i moteriškai, – objektą. Tai lesbietiška.

ankstyvoji feministė, tai rašyti taip, kaip rašo vyras, kalbėti vyro balsu, atsispirti nuo vyriškos platformos: todėl moteris, užuot tapusi subjektu, užuot rašiusi moteriškai, rašo vyriškai, tampa vyru, tampa subjektu, kuris stebi moterį – objektą. Tai geriausiu atveju transgender proza, banalesnis paaiškinimas – lesbietiška. Bet tai ne moteriška proza, dar ne. Nenuostabu, kad moteriškai prozai gimti reikia šimto metų, kaip prognozavo Virginia Woolf („The Room of One’s Own“). Bet tiek V. Woolf, tiek C. Lispector, tiek M. Duras, Anaïs Nin, Catherine Breillat, Ch. Schutt, Elena Ferrante, o dar tokia „piratė“ Kathy Acker – gera pradžia. Rašymas iš tamsos, iš gelmės, iš nuosavų išgyvenimų. Akistata su savimi tokia, kokia esi, kokią matai save, o ne kokią tave mato ir jau tūkstančius kartų yra aprašęs vyras. Skaitydama tokias knygas, kaip R. Jeano „Skaitovė“, matau žiūrintį vyrą, matau vyro žvilgsnį, kuris man irgi labai įdomus, tačiau nevadinsi juk to moteriška literatūra. Vienintelis moters kelias į moterišką literatūrą – ėjimas gilyn į savo psichiką, susidūrimas (sprogimas). C. Lispector ėjo tuo sunkiu, bet teisingos krypties keliu. Beje, ji prisipažino, kad yra savamokslė ir neapsiskaičiusi – nemokyta, kaip reikia skaityti literatūrą, jai neįkalta, kas yra „gera proza“, ji mokėsi intuityviai, neprisisunkė „privalomosios“ literatūros istorijos, nenusilenkė kanonui. Laimei! Tučtuojau kritikų apie ją buvo pasakyta, kad tai mėgėja, o vėliau – išimtis iš taisyklės, kone stebuklas. Bet stebuklas tame, kad C. Lispector klausėsi savo intuicijos ir ėjo savo keliu, ir neskaitė to, kas jos nelietė (užtat skaitė Hermanno Hesses „Stepių vilką“ – ją tai sukrėtė). Dažniausiai apie tokias savamoksles rašytojas „be metodo“ sakoma, kad jų proza intuityvi. Šiuo atveju, dar daugiau: C. Lispector proza – instinktyvi. P. S.: Kai mirė Davidas Bowie, vėl prisiminiau C. Lispector knygą „Žvaigždės valanda“ – mirties valandą žmogus tampa žvaigždė, tai – žvaigždės valanda, kai net mažas tampa dideliu, nes jį ištinka didis dalykas. O kai miršta didis… Bowie turbūt galvojo apie tą žvaigždės valandą, ir labai rimtai galvojo. Paskutinio albumo pavadinimas „Blackstar“, o išleistas jis per gimimo dieną. Lygiai po dviejų dienų – mirimo diena. (Kažkas pasakė: suplanavo savo mirtį kaip romėnas.) Žvaigždės tapsmas kitokia žvaigžde – juodąja. Berods afrikiečių išmintis byloja, kad žmogus gyvenimą gali suvokti tik savo mirties valandą. Išties tai tinka ir rašytojams, jiems – ypač. Ką reiškia tavo žodžiai, tavo išmintis, jei tai vis dar gyvojo, vis dar mūsų amžininko plepalai. Tu vaikštai tarp mūsų, tu toks pat kvailas, kaip ir mes, tu nežinai, kas tas gyvenimas, nes jį pažinti gali tik mirdamas, o juk dar nemirei. Rašytojo Michelio Houellebecqo drąsa rašyti galbūt tame, kad jis sakosi jau esąs miręs – elgiasi taip, tarsi būtų miręs, rašo taip, tarsi būtų miręs. Ar tai įmanoma? Reikia pabandyti.

Povilas Šklėrius

IŠLEISTUVĖS per ketvirtos klasės išleistuves nuo ryto žaidėm butelį, tik aš per vėlai prisijungiau, todėl mažai kartų teko bučiuoti klasiokes, o vienas klasiokas, toks Andrius, suskaičiavo 48 bučinius. mano statistika buvo kur kas prastesnė – vos 12. gal būtent todėl, kai vėliau auklėtoja liepė surasti kokį nors gražesnį žaidimą, ir mes pradėjom žaisti vestuves, mane paskyrė kunigu. mergaitės išsirinkdavo sau vyrus, prieidavo, o aš juos peržegnodavau, kažką pasakydavau, ir tada jaunavedžių pora turėdavo apeiti aplink mokyklą. visi vaikai žiūrėdavo ir jiems plodavo. berniukams, žinoma, šis žaidimas nelabai patiko, užtat mergaitės buvo patenkintos! o man visą laiką buvo liūdna, nes galvojau, kad taip ir neteks eiti aplink mokyklą visiems matant su savo tuometine simpatija, o blogiausia, kas gali nutikti, tai kad ji išsirinks kitą klasioką ir aš dar turėsiu juos sutuokti. na jau ne, pagalvojau, ir susitariau su kitu klasioku, kad atiduosiu jam savo lėktuvų iškarpų kolekciją, jei jis perims kunigo vaidmenį. sukirtom rankom, o tada aš drąsiai nuėjau prie savo simpatijos ir pasiūliau susituokti. ji nusišypsojo ir sutiko. buvo gera diena. Nuotr. Sandros Bernotaitės

KAIP AŠ PIRKAU SOFĄ man niekad nesisekė planuoti ateitį, biudžetą ar įžvelgti tendencijas, ir vieną dieną aš nusipirkau sofą, galvodamas apie tave, tikėdamas, kad vieną dieną tu nakvosi pas mane, ir ant dabartinės lovos mylėtis bus nepatogu. tai todėl aš ir pirkau šitą sofą. ilgis metras devyniasdešimt centimetrų, plotis – devyniasdešimt centimetrų, bet tu taip ir nelikai nakvoti pas mane – nei anksčiau, nei vėliau, ir mes liūdėjom su sofa kartu. taip praėjo trys mėnesiai ir man labai nesinorėjo pripažinti, kad sofa yra dar viena niekam tikusi investicija į mūsų santykius, ir nežinau, galbūt aš supykau ar ką, bet pradėjau stengtis, kad pas mane kas nors nakvotų, aš prisiminiau ką yra sakęs Kristus, o jis sakė: visa, ko tikėdami melsite – gausite, ir aš ėmiau melstis, karštai melstis, kad dievas man ir sofai atsiųstų ką nors, ir dievas man atsiuntė: pirmasis prigulė draugas Tadas, Tadas sveria 82 kilogramus, nubudęs pasakė kokia gera sofa. tarp mūsų sekso nebuvo – su Tadu mes seni draugai.

po to nakvojo Giedrė, Giedrė sveria 68 kilogramus, ji mano kolegė iš darbo, geria tol, kol atlūžta, ir kai prisigėrė, tai paguldžiau ją miegoti. naktį kelis kartus man įspyrė per miegus,

mylėjomės ryte – nuo tada darbe nebesikalbam. su merginomis viskas taip keista. o kitą mėnesį nakvojo Aušra, Aušra sveria 64 kilogramus, ji turi įprotį daug kalbėti, net seksas nepadeda jos nutildyti: mylėjomės du kartus, abu kartus jaučiausi tarsi dalyvaučiau pokalbių laidoje. po tos nakties ji mane kalbina dar daugiau. su merginomis viskas taip keista. ir tada nakvojo Goda, Goda sveria 56 kilogramus, ją prieš pusę metų paliko vaikinas: ji iki šiol neatsigauna, ji prastai miega, ji prastai valgo, neteko daug svorio, ir vos tik ji atsigulė ant tos sofos, pradėjo verkti, ir Goda priverkė visą sofą, o tada įsikibo į mane tarsi į gelbėjimo ratą, kad nepaskęstų savo ašarose ir užmerkė savo pavargusias akis – tarp mūsų sekso nebuvo, nors aš ir norėjau ją paguosti. su merginomis viskas taip keista. paskutinė nakvojo Karolina, Karolina sveria 65 kilogramus, mes draugai nuo šešiolikos metų. Karolina paklausė ar negalėtų pernakvoti pas mane

po vėlyvo skrydžio iš Amsterdamo, atsakiau žinoma, kad gali, ir ji nakvojo, ir aš jai papasakojau apie tave, papasakojau, kad dėl tavęs pirkau šitą prakeiktą sofą, papasakojau, kad tu taip ir nenakvojai pas mane, papasakojau, kad vis dar turiu vilties vieną vakarą sulaukti tavęs,

ir Karolinai pagailo manęs ir mes pasimylėjom, trylika metų besitęsusi draugystė išsigimė per vieną naktį, ir dabar mes nebe draugai, ir kai sutinku jos vyrą, niekad nežiūriu jam į akis.

Dail. Gerda Wegener

su merginomis viskas taip keista, su jų vyrais – taip pat.

PIRMOJI MOKYKLOS MEILĖ ta mergaitė buvo aukštesnė už mane visa galva, jos vardas buvo Justina. aš jai turbūt kažkuo nepatikau, nes jau rugsėjo pirmąją dieną ji atėmė iš manęs gražiausią mano sąsiuvinį. grįžau namo prislėgtas, nuliūdęs. aš jai turbūt kažkuo nepatikau, nes Justina dažnai juokdavosi iš manęs – kad mano žandai stori, kad aš lėtai bėgu arba pietų metu ateidavo ir atimdavo mano bandelę. bet nepaisant viso to man ji patiko. o dar labiau man patiko, kad šokių būrelyje mes buvome pora. ji mane visaip tampydavo ir aš jai paklusdavau. kartais mes taip įsisukdavome, kad man net galva apsvaigdavo, o Justinai galva niekada neapsvaigdavo. ji vadino mane nevėkšla ir dažnai juokdavosi iš manęs, kai šokdavom kartu, o kai ji juokdavosi, iškart pasimatydavo, kad jai trūksta kelių priekinių dantų; ir šiaip ji juokingai šveplavo. bet man ji patiko, aš iš jos niekada nesijuokiau.

o dar labiau patiko, kai auklėtoja ją išskyrė su suolo drauge ir pasodino kartu su manimi. taip aš nieko nedarydamas

tapau suolo draugu su s man pavydėjo visi berni tačiau jai nepavydėjo nė nes aš buvau storas ir nu

o kartą atėjo medicinos ir išsivedė visas mergait jos grįžo verkdamos, pasakojo, kad jas skiepij Justina buvo susiėmusi u aš paklausiau ar jai ten i tada paprašiau, kad ji pa ir kai ji patraukė, aš jai papūčiau į skauda kaip kad man mama kar kai užsigaudavau ką nor tada paklausiau Justinos ir ji atsakė, kad mažiau.

tą pačią dieną, pasibaigu kai visi jau buvo išėję, ji priėjo prie manęs ir pabučiavo mane klasė

tą akimirką aš supratau, kad kai žmonės tikrai my jiems netrukdo nei ants kad vienas iš jų yra nevė

tą akimirką aš supratau, kad dabar mes būsim vi net jei ji ir toliau šaipysis ar atiminės bandeles.

tai buvo geriausia diena

grįžęs namo mamai pas kad užaugęs noriu būti š PIRMOJI MOKYKLOS ME

ta mergaitė buvo aukšte jos vardas buvo Justina.

savo klasės meile. iukai, ė viena mergaitė, uolat rašaluotom rankom.

seselė tes kažkur.

jo. už peties, ir įdūrė ir ji atsakė, kad taip. atrauktų ranką

amą vietą rtais papūsdavo, rs, s ar jau mažiau skauda

us pamokoms,

aš jai turbūt kažkuo nepatikau, nes jau rugsėjo pirmąją dieną ji atėmė iš manęs gražiausią mano sąsiuvinį. grįžau namo prislėgtas, nuliūdęs. aš jai turbūt kažkuo nepatikau, nes Justina dažnai juokdavosi iš manęs – kad mano žandai stori, kad aš lėtai bėgu arba pietų metu ateidavo ir atimdavo mano bandelę. bet nepaisant viso to man ji patiko.

, isada kartu, s iš manęs kitų klasiokių akivaizdoje

o dar labiau man patiko, kad šokių būrelyje mes buvome pora. ji mane visaip tampydavo ir aš jai paklusdavau. kartais mes taip įsisukdavome, kad man net galva apsvaigdavo, o Justinai galva niekada neapsvaigdavo. ji vadino mane nevėkšla ir dažnai juokdavosi iš manęs, kai šokdavom kartu, o kai ji juokdavosi, iškart pasimatydavo, kad jai trūksta kelių priekinių dantų; ir šiaip ji juokingai šveplavo.

a pirmoje klasėje.

bet man ji patiko, aš iš jos niekada nesijuokiau.

ės rūbinėje.

, yli vienas kitą, svoris, nei ūgis, nei tai, ėkšla.

sakiau, šokėjas. EILĖ

esnė už mane visa galva, .

o dar labiau patiko, kai auklėtoja ją išskyrė su suolo drauge ir pasodino kartu su manimi. taip aš nieko nedarydamas tapau suolo draugu su savo klasės meile. man pavydėjo visi berniukai, tačiau jai nepavydėjo nė viena mergaitė, nes aš buvau storas ir nuolat rašaluotom rankom.

o kartą atėjo medicinos seselė ir išsivedė visas mergaites kažkur. jos grįžo verkdamos, pasakojo, kad jas skiepijo. Justina buvo susiėmusi už peties, aš paklausiau ar jai ten ir įdūrė ir ji atsakė, kad taip. tada paprašiau, kad ji patrauktų ranką ir kai ji patraukė, aš jai papūčiau į skaudamą vietą kaip kad man mama kartais papūsdavo, kai užsigaudavau ką nors, tada paklausiau Justinos ar jau mažiau skauda ir ji atsakė, kad mažiau. tą pačią dieną, pasibaigus pamokoms, kai visi jau buvo išėję, ji priėjo prie manęs ir pabučiavo mane klasės rūbinėje. tą akimirką aš supratau, kad kai žmonės tikrai myli vienas kitą, jiems netrukdo nei antsvoris, nei ūgis, nei tai, kad vienas iš jų yra nevėkšla. tą akimirką aš supratau, kad dabar mes būsim visada kartu, net jei ji ir toliau šaipysis iš manęs kitų klasiokių akivaizdoje ar atiminės bandeles. tai buvo geriausia diena pirmoje klasėje. grįžęs namo mamai pasakiau, kad užaugęs noriu būti šokėjas.

Dail. Helene Schjerfbeck

Dail. Dorothy Webster Hawksley

Eglė Preine

Piemenės

Moterys, mes – piemenės. Ateina momentas, nelauktas dažniausiai, kai noras po laukus pasiganyti basomis, išsiskleidusiomis kasomis būna stipresnis už mus. Tuomet, pamiršusios savo kurtą sukurtą ir puoselėjamą gyvenimą, išlekiame, lekiame akis išdegusios ten, kur lankos platesnės, kur tolis akyse nuskęsta, kur svajonės šėlsta paskleistos po pievas, o mes su jomis, svajonių princesės, mes – piemenės, laukinės. Mane irgi užvaldo, ir aš, tokį momentą ištaikiusi, lekiu už kelių šimtų kilometrų pasišokti. Vežuosi tas, kurios vieno kūno ir kraujo, tik jos, tą ilgesį pažįstančios, gali mane suprasti, suprasdamos lydėti ir, jei reikės, ilgesį, jį padėti nuraminti. Lekiam, kur toliai, kur lankos, kur ganosi briedžiai laukiniai, kaip ir mes pačios, piemenės. Šviečia pilnatis. Vieta, ji nuostabi. Pilna žmonių, garsų ir šviesų. Vieta, kurioje galima pasiklysti, giliau įlindus, ir nebeišbristi, galima ir pasilakstyti, jei pasiseks, briedį sutikti, gal net sumedžioti. Tokių vietų, jų nebūna daug. Ar atsidursi ten, kur briedžiai ganosi, nepasakys niekas, nenuspės ir neparodys. Tos vietos, jos mįslingos, išsitęsiančios į tolius toliausius, praryjančios tuos, kurie akli, akis atveriančios tiems, kurie mato – tokioje vietoje atsiduriame mes. Mes, matančios, mes, ganyti pasiruošusios, dairomės. Briedžiai – brandūs, vienas už kitą gražesni, kas iš stuomens, kas iš liemens, ganyti tik ir ganyti, iki nusiganytume... Toliai veriasi pamažu, išsitęsia į platumas, neįžengiamas tiems, kurie akli, išbrendamas tik mums toje garsios muzikos ir šviesos erdvėje. Piemenės išeina ganyklon, gal ir medžioti, pasklinda po erdvę, kuri kas sau. Nematau jo ilgai. Jaučiu, kad yra visai šalia, bet nematau. Nenoriu dairytis ir išsiduoti. Tegu dar. Laukiu, kol tapsiu jam akivaizdi. Pasiduodu ritmui, lekiu su muzika, užsimirštu – ne, ne, ne, tik jam taip turėtų pasirodyti, bet iš tiesų aš akylai seku. Jaučiu, kad yra visai šalia. Šoku ir nesidairau, bet jaučiu, kad yra, visai šalia. Ir tuomet jis pajuda. Link manęs. Kai pirmą kartą jį aiškiai pamatau, nustembu. Nebūčiau išėjusi pasiganyti, nebūčiau gal net pastebėjusi – galėtų nuo manęs ir aukštesniuose krūmokšniuose pasislėpti: nelabai aukštas, bet tvirtas kūnas, brandūs, bet švelnūs judesiai, akys ramios, bet susidomėjusios. Sminga ir vėl pasitraukia, bet nebenueina. Dar tolokai nuo manęs, dar apsuks kelis ratus. Taip ir laikomės atstumo abudu. Šokame sekdami akimis. Aš, piemenė laukinė, jis – gal tik šiaip išėjęs pasiganyti. Pilnaties naktį. Matau, kad jau nebenueis, suprantu, kad pasiliks – man tik ženklą duoti reikia. Vis dar delsiu. Ne ko geresnio ieškodama, tik ganyti susiruošusi buvau jau seniai, taip seniai, kad sustabarėjusi esu, nemikli jau, turiu susiimti ir ženklą duoti dabar. Einu.

Įsilieju į minią, kuri juda link jo, praeidama paliečiu, jam atrodo, kad netyčia, jo sulenktą alkūnę, tuomet lyg atsiprašydama pažvelgiu jam tiesiai į akis – ilgėliau nei reikėtų. Jis supranta. Aš nueinu, kad vėl sugrįžčiau. Kai grįžtu ir vėl įsilieju į muziką, matau, kad jis suka jau siauresnius ratus. Artėja lėtai. Vienu momentu, man tik trumpam praradus budrumą, pasitraukia. Dingsta. Sunerimstu. Laikausi kiek galėdama, kad neišsiduočiau, bet nenukenčiu – dairausi ieškodama jo akimis. Ir tada pamatau jį, paėjėjusį tolėliau, ir iš akių, kurios įsminga, suprantu – jis irgi norėjo žinoti. Briedis šypsosi. Dabar jau tvirtai ir neišskiriamai šį vakarą ganomės abudu. Artėjame ir artėjame minioje. Sukame ir sukame ratus. Prarandu laiką. Nebelieka žmonių, tik minia ir muzika, ir šviesa, ir akys, sekančios kiekvieną mano krustelėjimą, nebepaleidžiančios, matančios ir vis akivaizdžiau imančios kartoti mano judesius. Tvirtas, švelniai judantis kūnas. Matau, kad aplinka jam nesvetima, kad pievos – braidytos išbraidytos, savas jis čia, bet ir visas sau. Suprantu, kad turiu dar pamažinti erdvę. Priartėju, akivaizdžiai jau suku visai siaurą ratą, kitą, nežiūrėdama į akis, jo žvilgsnį nujausdama, priartėju tiek, kad, atrodo, šokame abudu, nors galima pagalvoti, kad ir kiekvienas sau. Esu labai arti, tiek, kad nueiti irgi būtų galima bet kada – ganau jį savo siaurame rate. Prieš pažvelgdama jam vėl į akis turiu susiimti, turiu susidoroti su savo nerangumu, aš jau ne toji, miklioji piemenė, vienui viena su briedžiu lauke. Kai pagaliau įsismeigiu į jo akis, žvelgiu ir įskaitau vis daugiau, dar ir dar kartą nuskaitau – jis eitų ir nueitų su manimi, leistųsi genamas tiek, kiek panorėčiau aš, ganytoja. Žengiu paskutinį žingsnį – kai nugara priartėju prie jo tiek, kad lengvai pasiekčiau ranka, atsisuku veidu, žiūrėdama į akis susirandu jo pirštus, ne delną, tik pirštus, vėl nusisuku ir laikydama jo pirštus savuosiuose žengiu į priekį. Veduosi ten, kur noriu. Jis eina. Jo pirštai kieti ir šilti, nejuda mano rankoje. Kai paleidžiu, atsisuku veidu ir šypsausi jam į akis. Akimis. Jis mano.

Jis man pasako savo vardą, kurį tuojau pat pamirštu, jis paklausia manojo, irgi neįsimena. Sakau, kad ištroškau, jis kviečia eiti atsigerti, mes iriamės per minią, nesiliesdami, mes jau gijomis apsiviję, jau nėra kur klysti ir nuklysti, mūsų visos pievos ir toliai visi. Gurkšnodami kalbamės apie šį bei tą, jam gal smalsu, man neįdomu, bet gera man šitaip kalbėtis, apie nieką ir šį bei tą. Troškulio vanduo nenumalšina, ir mes grįžtame į šokių aikštelę. Į minią be žmonių, kur daug šviesos ir garsų. Jis žvelgia man tiesiai į akis, nuolatos, nepaleidžia nė akimirkai. Aš perimu jo švelnumą, mano pirštai, ne aš, priartėja, nepastebiu kaip, prie peties, prie tos tobulai išlygintų marškinių vietos, kur petys

linksta ir išsitiesia į tvirčiausią kūno raumenį. Prisiliečia pirštai, o pašiurpstu aš – toks tvirtas jo kūnas. Toks tvirtas. Sudoročiau briedį aštriausiu savo peiliuku. Rėžčiau per rūbą, plėščiau vieną jo pusę, drygzt žemyn, tuomet kitą, drygzt į šoną, plėšdama drabužį iš akių jo nepaleisčiau, stebeilyčiausi ir gerčiau kaip iš tyriausio šaltinio. Drygzt, briedis nespėtų nė atsidusti, drygzt ir jau doročiau po kąsnį gardžiausią, be atokvėpio, šnopuodama ir dejonėmis palydėdama savo alkį, dusdama net, ir iš didelio malonumo, ir plėšrumo, ir godumo didžiausio. Briedis, mano, bus nučiulptas iki kauliukų, pirštus paskui apsilaižysiu, pakilus alkūne lūpas nusivalysiu, plaukais švyst į viršų, ranka išpurensiu, ranka pasirėmusi kelį pakilsiu, kovos lauką nužvelgsiu. Briedis, jis mano. Sudorotas. Akimirksniu. Drygzt. Briedis tebežiūri į mane, giliai ir ilgai, ir aiškiai išskaito kovos ženklus mano akyse ir mane peiliu ir plaukais besiplaikstančią. Išskaito ir klausia, pasilenkęs prie ausies, ramiu, bet nerimaujančiu balsu, nes klausimas toks, kuris lems nulems ateitį artimiausią, toji akimirka, kur galimas tik taip arba ne, kur viskas nulemta atsakymo vieno vienužio: Ar tu – kito vyro? Taip, – dreskiu jo širdį peiliu aštriuoju. Žaizda paraudonuoja – tokio skaistaus raudonio, kokia tegali būti tik iš netikėtumo, nors ir nujaučiamo, kraujuoja ir žybsi pilnaties šviesoje, iš kraujo lašo plonyte srovele sruva žemyn, ieško, kur įsigerti. Gaila, – sako jis balsu, tylesniu už sruvantį kraują. Aš, kito vyro kraujo ragavusi, kaip žemė purioji sugeriu jo skausmą. Nueidama matau jo išdidų stotą ir į viršų iškeltus ragus, platesnius už tolius toliausius ir svajones ryškiausias, ir girdžiu, kaip jis tyliu, švelniu, bet tvirtu balsu sako man, kova dar nebaigta, baigta nebaigta atidyla aidu, jis nulydi mane žvilgsniu rytmečio šviesoje, kuri pilnatį nuryti jau skleidžias. Eidama nesigręžioju atgal. Paėjusi nusivalau kraujuotą peilį į rytmečio rasą, įsidedu į paauksuotą įdėklą, slepiu po sijonais, giliai giliausiai prie pačios savo šerdies, plaukus susipinu į kasą tvirčiausią. Lūpų raudonį nusivalau balta servetėle, braukiu lūpas ištempdama, kamputyje užsilikusį nusilaižau, lyžt dar kartą per lūpas, dar kartą kartelį to malonumo, vėl servetėle, kol lūpos įskausta nuo sausros – manęs, piemenės, nebėra. Susėdame su kitomis piemenaitėmis lėkti namo. Dumiame greitai, kiek traukia. Briedžiai išsibėgioja. Mes, piemenės, briedžių ganytojos, vieno kūno ir kraujo, buvome išklydusios pasiganyti pilnaties laukuose.

Siri Hustvedt „Ne konkurentės“

1856 m. George Eliot savo straipsnyje „Kvaili poniučių romanai“ rašė: „Laimei, neprivalome įrodinėti, kad Proza yra literatūros žanras, kuriame moterys savo ruožtu gali būti lygios su vyrais.“ Ar šiandien kas nors tam prieštarautų? Ar rašymas priklauso nuo to, kokios lyties rašytojas tuo užsiima? Jei taip, ką tai reiškia? 2015 m. Goodreads atliktas statistinis tyrimas atskleidė, kad moterų rašytojų auditoriją sudaro maždaug 80 procentų moterų, o vyrų rašytojų auditoriją sudaro tik 50 procentų moterų. Kitaip sakant, prozą kuriančių vyrų auditorija tiksliai reprezentuoja pasaulio sudėtį, o moterų auditorija – ne. Nėra abejonės, jog esama rašytojų, peržengiančių vidurkį. Tarp prozos skaitytojų moterų yra daug daugiau, negu vyrų. Visgi literatūrinis tekstas yra tik tekstas – spausdinti puslapiai. Jei tuose puslapiuose pasakoja vyras, ar pasakojimas tampa vyriškas? Ar moteris protagonistė paverčia pasakojimą moterišku? Ar yra kitokių savybių, kurios žymi knygą kaip lytišką? Esu rašytoja, moteris, ištekėjusi už vyro rašytojo (Paul Auster), ir man dažnai yra tekę būti situacijose, kurios vertė klausti, ar tik nesusidūriau su seksizmu (sąmoningu ar nesąmoningu), jei ne dar kuo. Ar čilietis žurnalistas, tvirtai įsitikinęs, jog vyras „išmokė“ mane tiek psichoanalizės, tiek neurologijos (net paaiškinus jam, kad tai visiškai netiesa, kadangi mano vyras mažai domisi abiem dalykais), yra seksistinis idiotas, ar tik žmogus, norintis tikėti, kad jo literatūrinis didvyris yra daugiau ar mažiau atsakingas už savo žmonos išlavinimą? Vyriškis visai nebuvo priešiškai nusiteikęs. Tik atrodė sutrikęs dėl to, kad šiuose dalykuose buvau apsiskaičiusi geriau, negu mano sutuoktinis. O kaip dėl garbaus pagyvenusio Prancūzijos leidybos atstovo, kuris perskaitė mano trečiąjį romaną ir autoritetingai mostelėjo: „Rašykite toliau“? Susireikšminimas ar žiūrėjimas iš aukšto? 2015 m. vasarą gavau laišką iš gerbėjos, kuri mano romaną „Liepsnojantis pasaulis“ apipylė liaupsėmis. Šiame romane pirmuoju asmeniu pasakoja devyniolika skirtingų veikėjų, – tiek vyrų, tiek moterų. Mano gerbėjai kilo keletas klausimų, vienas kurių pribloškė. Ji teiravosi, ar mano vyras parašė vieno iš vyriškų personažų, Bruno Kleinfelto, knygos skyrius. Žinau, kad paklausta buvo visiškai nekaltai, bet ką tai reiškia? (...)

Kita asmeninė istorija žada bent jau dalinį atsakymą. Sykį Niujorke priešais auditoriją kalbinau norvegų rašytoją Karlą Ovę Knausgaardą. Tai vyko ką tik po jo milžiniško autobiografinio kūrinio „Mano kova“ pirmojo tomo pasirodymo anglų vertime. Esu šios knygos, tiksliau, knygų, gerbėja, skaičiau jas ir norvegiškai, ir puikiai išverstas į anglų (bent iki šiol), ir džiaugiausi man suteikta proga daryti interviu su autoriumi. Buvau pasiruošusi klausimus, o jis atsakinėjo nuoširdžiai ir protingai. Mūsų pokalbiui besibaigiant, paklausiau, kodėl knygoje šimtai nuorodų į rašytojus, bet paminėta tik viena rašytoja moteris: Julia Kristeva. Ar nėra moterų kūrinių, kurie būtų bent kiek padarę jam, kaip rašytojui, įtakos? Kodėl jis nepaminėjo jokių kitų moterų rašytojų? Jo atsakymas buvo trumpas: „Ne konkurentės.“ Šitai mane kiek pribloškė ir, nors turėjau paprašyti jo paaiškinti plačiau, interviu ėjo į pabaigą ir progą praleidau. Vis dėlto jo atsakymas ėmė suktis galvoje kaip įkyri melodija. „Ne konkurentės.“ Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais. Kad ir kokios bebūtų gabios, moterys reikšmės neturi, su viena įmanoma išimtimi – Kristeva, kuri, kaip žinau, Knausgaardo studijų Bergeno universitete laikais buvo labai madinga autorė, ir greičiausiai todėl prasprūdo į knygą. Kitoje vietoje ir kitais laikais „literatūrinių ar intelektualių moterų“ vietą galbūt būtų užėmusi Virginia Woolf ar Simone Weil. Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris, kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis, negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli? Duodamas interviu anglų laikraščio The Observer žurnalistui, Knausgaardas pripažino, kad būdamas vaikas kentė patyčias, buvo

pravardžiuojamas „verksniu“ (gėjum), ir sutinka, kad niekada nuo to neatsitiesė. „Apie jausmus nekalbu, – jis kalbėjo interviu, – bet apie jausmus daug rašau. Skaitymas – moteriška, rašymas – moteriška. Taip galvoti beprotiška, tikrai kvaila, bet vis dar turiu tai savyje.“ Teiginys, kad skaitymas ir rašymas yra suterštas moteriškumo, giliai įsišaknijęs kolektyvinėje vakariečių pasąmonėje. Ir Knausgaardas teisus, kažkas beprotiško toje idėjoje yra. Ką tai reiškia, jeigu raštingumas, tas didis ir žmonijos istorijoje visai nesenas proveržis, turi būti sumenkintas (Knausgaardas aiškiai sako, kad tai turi omenyje), kaip nerimtas, moteriškas užsiėmimas? Per amžius skaitymo ir rašymo privilegija buvo prieinama tik tam tikram sluoksniui, ir tame privilegijuotame sluoksnyje puikus išsilavinimas buvo suteikiamas berniukams, ne mergaitėms, apie ką su pastebimu kartėliu savo knygoje „Nuosavas kambarys“ („A Room of One’s Own“) rašė Virginia Woolf. Kaip mes atsidūrėme šitoje keistoje kultūrinėje zonoje? Dar daugiau: jei pati literatūra kažkodėl yra moteriška, kodėl moterys turėtų būti atkirstos nuo literatūrinės konkurencijos?

Knausgaardo smulkūs šeimyninio gyvenimo aprašymai, bul ir sauskelnių keitimas, pyktis, jaučiamas savo mylimiems va dėl to, kad yra patekęs į spąstus ir dūsta nuo buitinių pareig niekam kitam, kaip tik moteriškam naratyvui.

Visi mes, tiek vyrai, tiek moterys, vyriškumą ir moteriškumą įspraudžiame į metaforinę schemą, dalinančią pasaulį perpus. Mokslas ir matematika yra kažkas sunkaus, racionalaus, tikroviško, rimto ir vyriško. Literatūra ir menas yra kažkas minkšto, jausmingo, netikroviško, nerimto ir moteriško. Vienoje mokslinėje disertacijoje, tarp patarimų mokytojams apie tai, kaip padrąsinti berniukus skaityti, radau sakinį, kuris antrina skausmingus Knausgaardo vaikystės atsiminimus, kai jį vadino mergaitišku: „Berniukai skaitymui dažnai išreiškia pasibjaurėjimą, nes tai pasyvus, netgi moteriškas užsiėmimas.“ Žinios ir operavimas skaičiais tokios stigmos neturi. Negi aritmetinių uždavinių sprendimas yra aktyvesnis? Negi vaikas neturi išmokti ir skaitymo bei rašymo? Negi skaitymo ir rašymo gebėjimai nėra gyvybiškai svarbūs, norint kažko pasiekti gyvenime? Ir kadangi tiek skaičiai, tiek raidės yra abstraktūs ženklai, belytės reprezentacijos, prietarai nukreipti prieš skaitymą, kaip moterišką užsiėmimą, yra šokiruojantys arba, kaip sakė Knausgaardas, „beprotiški“. Bet sąryšis yra asociatyvinis. Viskas, kas susiejama su mergaitėmis ir moterimis, praranda statusą, nesvarbu, ar tai būtų

lvių lupimas aikams, įniršis gų, priklauso

profesija, knyga, filmas ar liga. Bet šiuo atveju gelminis klausimas liečia jausmų problemą. Kas privertė Knausgaardą peršokti nuo jausmų prie moteriškumo? (...) Knaugaardo kelionė moteriškumo link nėra transvestizmo parodija. Jo pasaulis nėra rablesinis karnavalas ar persirenginėjimas moteriškais drabužiais, ar išlaisvinantis džiugesys, kuris gali apimti vaidinant kitą lytį, jo nuotykiai neprimena žinomos pasakos, kurioje vyras ir moteris vienai dienai susikeičia vietomis. Ji išeina arti laukų, o jis lieka namie su vaikais. Pasakos moralas tas, kad vyras, žeminęs moters darbą, kaip nereikalaujantį pastangų, atranda, kad tai reikalauja gebėjimų ir patirties, kurios jam trūksta. Ne, Knausgaardo smulkūs šeimyninio gyvenimo aprašymai, bulvių lupimas ir sauskelnių keitimas, pyktis, jaučiamas savo mylimiems vaikams, įniršis dėl to, kad yra patekęs į spąstus ir dūsta nuo buitinių pareigų, priklauso niekam kitam, kaip tik moteriškam naratyvui. Išties smulkmeniški Knausgaardo šeimyninės realybės aprašinėjimai primena aštuonioliktojo amžiaus anglų romaną, konkrečiai Richardsono „Klarisą“, ir tos namų smulkmenos, kaip ir pas Richardsoną, yra pakylėjamos, netgi įgyja garbę, kaip nepaprastos, žmogiškos istorijos dalis. Žurnalo Slate straipsnyje Katie Roiphe teigia: jei „Mano kova“ autorius būtų moteris, lygiai toks pat namų ruošos katalogas ir išsekimas nuo buities tokio stiprumo įspūdžio nepadarytų. Roiphe čia pat pastebi, kad panašiai justų tiek komentuojantys vyrai, tiek moterys. Ji nesumenkina Knausgaardo pasiekimų. Ji yra gerbėja. Ji greičiau kelia konteksto klausimą. Kas, jeigu apie motinystę ir jos frustracijas dejuotų moteris, sudirgusi dėl to, kad reikia gaminti vakarienę ir skalbti, arba moteris trokštanti tik užsidaryti kuriam laikui viena ir rašyti? Ar ne šito didžiąją laiko dalį ilgisi Knausgaardas: nuosavo kambario ir laisvės rašyti? Tūkstantis „Mano kovos“ puslapių yra liudijimas ne apie ką kita, kaip tik apie vyrą, nerandantį laiko rašymui. Bet jeigu skųstųsi moteris? Roiphe nutyli, bet palūžusi žmona – nuvalkiotas personažas. Gerokai įžengus į dvidešimtąjį amžių, šeimyninio gyvenimo džiaugsmas ir pilnatvė vis dar buvo romantizuojama, tačiau namų angelo sparneliai prikirpti. Ar ne tokią moterį – stresuotą, baltaodę, vidurinės klasės namų šeimininkę – meistriškai aprašė Betty Friedan? Ji jautėsi izoliuota, žinoma, iš dalies dėl savo privilegijų. Prabangos nuobodžiauti savo pačių namuose negali sau leisti moterys, dirbančios fizinį darbą, kad išmaitintų šeimą. Teigiantiems, jog nuo banalybės Knausgaardą gelbsti didis meistriškumas, Roiphe argumentuoja, kad nesvarbu, koks bebūtų meistriškumas, hipotetinė Carla Olivia Krauss, parašiusi tokį patį kūrinį, niekuomet nebūtų priimta rimtai. Tiesą sakant, Carla Olivia Krauss taptų nematoma. 33

Nauja ar sena tai situacija, kad vyras tampa namų šeimininke, išgyvena istoriją, tradiciškai būdingą tik moterims? Būkime atviri. Bet koks kūrinys pavyksta arba nepavyksta dėl to, kaip papasakota istorija, ir visgi nuostabu, jei „Mano kovos“ naratyvą suvoki pagal žymųjį Simone‘os de Beauvoir apibrėžimą: „tapsmas moterimi“. Žinia, mūsų pasakotojas yra vyras, jis rūpinasi vyriškumu. Toks netemptų lagamino ant ratukų. Tai būtų bobiška. Jis vargsta dėl priešlaikinės ejakuliacijos, o ne nuo moteriškų ligų. Autoriaus tėvas nupieštas kaip iracionalus, nenuspėjamas karštakošis, apgailėtinas tironas, kuriam tėviškas statusas leidžia niekinti savo sūnų, berniuką, gyvenantį nuolatinės įtampos būsenoje po valdinga gimdytojo akimi. (...)

Jau daug kartų esu rašiusi iš vyro pozicijos, ir tai man leido g pajusti vyrų baimę nebūti vyriškam. Negana to, savybėms, k vadiname moteriškomis, priešinasi ne vien vyrai. Priklausom kokiame pasaulyje sukasi, daug moterų priima vyrišką laiky

Turint omenyje visus tuos moteriškus, buitinius dalykus, ką reiškia tai, kad Knausgaardas nelaiko moterų savo konkurentėmis literatūroje? Baimė? Jam neramu ar „trikdančiai nejauku“, kad užsiėmimas skaitymu ir rašymu, ką jis pats gelmėje suvokia kaip moterišką sritį, gali būti pateisintas tik išbraukus moteris iš literatūros istorijos, o tikras mūšis knygose vyksta tik tarp vyrų? Gal Knausgaardas, kaip vyras ir kaip tekstas, yra psichinės kelionės pavyzdys, kurią knygoje „Meilės ryšiai“ aprašo psichoanalitikė Jessica Benjamin? Ji teigia, kad berniukams – kai kuriems, ne visiems – poreikis atsiriboti nuo motinos, kuri viską valdė ankstyvojoje vaikystėje, persimaino į pasibjaurėjimą tiek motina, tiek kitoms moterims. (Nors būdingas visiems vaikams, berniukų ir mergaičių poreikis skiriasi.) Gal tai neapykanta stipriam moteriškumui paties Knausgaardo viduje, tai minkštai, įžeistai, jautriai jo esmei, kurią jis tyrinėja savo kūrinyje nepaprastai drąsiai. Beje, ar nėra tiesa ir tai, kad toji mergaitės-moters savastis privalo būti nusverta berniuko-vyro savasties, kad moteriškumo pavojus dar intensyvesnis dėl to, kad šis pasakojimas išties – vyro pasakojimas? Jei atvirai, nesu tikra, tik spėju, kad šie klausimai sukasi aplink baimes, randamas šiame savotiškame literatūriniame reiškinyje. Jau daug kartų esu rašiusi iš vyro pozicijos, ir tai man leido giliai pajusti vyrų baimę nebūti vyriškam. Negana to, savybėms, kurias vadiname moteriškomis, priešinasi ne vien vyrai. Priklausomai nuo to, kokiame pasaulyje sukasi, daug moterų priima vyrišką laikyseną. (...)

(...) Publikavusi straipsnį mokslo žurnale ar skaitydama paskaitą mokslinėje konferencijoje, atsiduriu vyrų teritorijoje, bet išleidusi romaną atsiduriu visiškai moteriškoje zonoje. Viešųjų renginių auditorijos skiriasi atitinkamai: mokslinę ir filosofinę auditoriją sudaro maždaug 80 procentų vyrų, ir lygiai atvirkščiai yra literatūriniuose skaitymuose ar vakaruose. Ši lytiškumo geografija tampa kiekvieno darbo ir jo priėmimo kontekstu. Kur prasideda konkurencija? Mokslinei ir filosofinei terpei būdinga atvira konkurencija, žodžių mūšis, lyderiavimas, mokslo darbų pažodinė kritika, ir šitai tikrai nėra svetima humanitarinei sričiai. Sykį Paryžiuje, Sorbonos universitete, skaičiau paskaitą apie traumą ir literatūrą, ir, vos tik baigiau, buvau apmėtyta sunkiais klausimais. Man tai patiko. Toje srityje esmė yra faktai. (...) Romanų kūryba nesiremia tokios rūšies faktais. Vieni talentingi romanistai buvo stulbinančiai intelektualūs, o kiti – ne. (...)

giliai kurias mai nuo to, yseną. Literatūra negali būti vertinama pagal tai, su kuo autorius konkuruoja ar nekonkuruoja. Anot Knausgaardo, taip išeitų, žaidime – vien vyrai, ir štai čia, kaip man atrodo, pralaimėjusių pusėje – abi lytys. (...) Prisiminusi pastabą „ne konkurentės“, lyg ir turėčiau būti įžeista ar teisuoliškai pasipiktinusi, tačiau jaučiuosi visai ne taip. Užjaučiu ir gailiuosi žmogaus, kuris tai pasakė, be abejonės, nuoširdžiai ir tuo pat metu išties kvailai. Akivaizdu, kad tūkstančiai puslapių savianalizės neapšvietė apie jo paties vidinę „moterį“. „Tai vis dar manyje.“ Nepakanka tik pastebėti, kad skirtingai priimamas moteriškas vyro tekstas ir moteriškas moters tekstas, nepakanka atkreipti dėmesį į statistiką, kuri iliustruoja lytinę nelygybę literatūroje. Labai svarbu, kad vyrai ir moterys sąmoningai suvoktų pavojų, kuris mums visiems, neabejingiems romano likimui, bado akis: mūsų skaitymo įpročiuose yra kažkas įžeidžiančio ir tuo pat metu kvailo. Literatūra negali būti vertinama pagal tai, su kuo autorius konkuruoja ar nekonkuruoja. Toks punktas atėjo iš abejotino „homo-socialinio“ susitarimo, paremto baimėmis. Toks punktas yra būtent „beprotiškas“. Ir taip grįžtu prie šio straipsnio pradžios, prie žodžių, kuriuos parašė nelinkusi į kvailas pastabas asmenybė: „Laimei, neprivalome įrodinėti, kad Proza yra literatūros žanras, kuriame moterys savo ruožtu gali būti lygios su vyrais.“ Sutrumpintas Siri Hustvedt esė „No Competition“ iš rinkinio „A Woman Looking at Men Looking at Women“, Sceptre 2016. Vertė S. Bernotaitė

Charles Baudelaire PASMERKTOSIOS MOTERYS Kaip susimąsčiusi galvijų banda, gulinti ant smėlio, jos nugręžia savo akis į jūros horizontą, ir jų susiliečiančios kojos ir jų susitinkančios rankos yra pilnos švelnaus silpnumo ir kartaus virpėjimo. Vienos iš jų, įsimylėję dėl ilgų prisipažinimų širdys gojų tankumynuose, kur krykščia upeliūkščiai, vaikšto šaukdamosis baikščios vaikystės meilės ir laužo jaunų medelių žalią mišką; kitos iš jų, kaip seserys žingsniuoja lėtai ir sunkiai per pilnas netikėtumų uolas, kur šventas Antanas yra matęs nuogų ir purpurinių krūčių gausybę savo pagundymuose. Tai į ten, Bacchus, krintančios lavos verpetuose, senų pagoniškų lindynių duobėse, kur daugelis šaukiasi tave savo karštu staugimu pagalbon, nes tu esi visų senų sąžinės priekaištų (nuramintojas) užmigdytojas! Ir tos, kurios mėgsta bučiuoti škaplierius, slėpdamos botagą po ilgais savo rūbais, tamsiam miške ir vienišoj nakty maišo džiaugsmo putas su kankinimosi ašaromis. O Nekaltybės, o demonai, baidyklės, kankiniai, didelės, pašaipios realybės niekintojos, amžinybės ieškotojos, pamaldžios ir satyrės, pilnos šauksmų ir pilnos raudų, jūs, įvijusios savo pragaran mano sielą, vargšės seserys, aš jus myliu kiek beįstengdamas dėl jūsų liūdnų skausmų, jūsų nepasotinamo troškulio, aistrų, dėl jūsų meilės pelenų, nuo kurių pilnos jūsų didelės širdys!

vert. Vytautas Mačernis

@iris Antiherojë

Jos mëlynos akys žiūrėjo tolyn į parko gilumą, kur šlamėjo seni kaštonai, apšviesti žibintų šviesos. Rankose smilko suktinė ir mėlyni dūmai kilo į gegužės dangų. Ji buvo kažkur toli, ne čia, toli nuo to šurmulio, kuris ją supo. Panirusi savo svajose, sėdėjo ant kultūrnamio laiptų. Jos ilgus šviesius plaukus dengė žalia New York Yankees beisbolo kepuraitė, kaip vėliau sužinojau, dovanota tėvo – kalėdinė dovana iš už Atlanto. – Ei, Džordža, ar turi parūkyt? – paklausė neseniai pasirodęs Staipas. Ji pravėrė savo kuprinę ir iš mokyklinio penalo, kuris buvo pilnas spalvotų pieštukų, ištraukė ryšuliuką, kaip mentai sako, su augalinės kilmės narkotine medžiaga. Staipas padavė šlamančius, ir ji įsikišo juos į šalia kuprinės gulinčio džinsinio švarkelio kišenę. Gauja tuoj pradėjo sukti kasiaką. Kažkas telefone paleido Tupacą, alaus bambalys ėjo iš rankų į rankas. Taip aš pirmą kartą pamačiau Jurgą, šešiolikmetę mergaitę, kurią draugai vadino modeliu. Ji nekentė savo tikrojo vardo, todėl pasivadino Džordža, nors Butkutės ir neklausydavo. Juoda suknelė su petnešėlėmis darė ją panašią į glamūrinio žurnalo viršelio veikėją – Kate Moss. Raudonai dažytos lūpos buvo lolitiškai seksualios. Ji užtraukė paskutinį dūmą, atsistojo ir sportbačio kulnu sutraiškė nuorūką. Apsivilko švarkelį ir, pasiėmusi kuprinę, iškeliavo parko alėja į naktį, namo, kur jos laukė močiutė. Kiekvieną gegužę, grįžęs iš Londono, aplankau savo gimtajį miestelį. Užsuku į devynioliktame amžiuje grafui priklausiusį parką pasėdėti prie kultūrnamio laiptų, prisiminti senas dieneles, susitikti su senais dinozaurais, kurių kasmet vis mažėja. Beveik visi išvažiavo, kas į sostinę, kas užsienin. Visi savo laimės ieško svetur. Tačiau nauja pamaina auga. Viena iš jaunuomenės narių buvo Džordža, kuri dažnai čia atšuoliuodavo po dailioškės. Džordža laukė savo aštuonioliktojo gimtadienio kaip Išganymo, nes pabaigusi mokyklą galės pabėgti iš provincijos, iš Lietuvos. Ji nieko čia neturėjo išskyrus močiutę. Tėvai – ekonominiai emigrantai – seniai buvo išsiskyrę ir išskridę iš mylimos šalelės į skirtingas pasaulio puses. Tad Džordžos auklėjimas, sunkiausias jo periodas – paauglystė, gulė ant senolės pečių. Vienturtė mergaitė nejautė stygiaus, nes gimdytojai siuntė pinigus: tėvas – dolerius iš

Niujorko, o motina – eurus iš Alikantės. Gyvenimas buvo saldus ir smagus. Džodžą supo nemažai tokio pat likimo brolių ir seserų – „našlaičių“, kurių tėvai taip pat lenkė savo nugaras angluose ar norveguose. Ji buvo tikra vakarėlių liūtė mūsų mažam miestely. Mėgo blogus berniukus ir juodus jų bemsus. Taip prasidėjo jos užklasinė veikla – prekyba žole, amfetaminu. Šioje sferoje ji jautėsi kaip žuvis vandenyje. Neliečiamoji. Jai nebuvo baisūs vietiniai mentai, nes tėvelis – buvęs prokuroras – ją išsukdavo net ir būdamas už Atlanto. Miestelio žmonės kalba, kad jis buvo korumpuotas ir, nenorėdamas būti suimtas, išskrido Amerikon. Džordža užsimindavo, kad tėvas Niujorke dirba statybose ir kad vieną dieną būtinai nuskris jo aplankyti. Po abitūros egzaminų išaušo palaiminga diena, ir po dvylikos metų katorgos, kaip mėgdavo sakyti Džordža, atėjo laisvė. Iš vyresnių draugų ji buvo tiek daug girdėjusi apie Londoną, kad degte užsidegė noru išlėkti ten. Jau prieš pusę metų tvirtai nusprendė išvažiuoti. Neatsiėmusi net brandos atestato išskrido pas Karalienę. Čia jos laukė seni draugai ne tik iš mūsų miestelio, bet ir iš sostinės, iš pajūrio. Žodžiu, marga publika iš visos Lietuvos. Prasidėjo linksmybės, juk vasara – pramogų metas. Gyvenimas buvo nerūpestingas ir pigus. Nuomos nereikėjo mokėti, nes apsistojo Džordža ne kokiam hostely, o skvote. Skvotavimas Anglijoje – legalus reikalas – ačiū kapitalistinei britų santvarkai. Maisto taip pat netrūko, jis būdavo sužvejojamas naktimis didžiųjų prekybos centrų konteineriuose. Sandariose higieniškai nepažeistose pakuotėse. Alkoholis liejosi laisvai, jo parūpindavo berniukai, rengiantys robinhudiškus žygius į Tesco, Morrison, M&S ir kitus supermarketus. „Apsiprekinti“ tokiame taške nėra nusikaltimas, jums tai pasakys kiekvienas skvoteris. Korporacijos yra beasmenės ir jų turto mikro dalis gali būti pasidalinta tarp žmonių, kurių kišenės šiandien kiauros – elementaria sharing filosofija vadovavosi jos draugužiai. Plaukė vyno ir alaus upės. Vienintelis dalykas, kuriam reikėjo šlamančiųjų – tai pycha ir uostalai, amfetaminas ar ketaminas, kurio nenugvelbsi iš veterinarijos parduotuvės. Baigėsi pinigai, o svaigintis vis tiek norėjosi. Ir Džordža išėjo dirbti... Pradėjo nuo klasikinio emigrantų darbo – skrajučių nešiojimo. Darbas buvo už Londono ribų, šoferis ryte išmesdavo tokių pat neapsiplunksnavusių, kaip Džordža, lietuvaičių desantą miestelyje X. Bastytis po nežinomo miestelio gatves, nukariant pragarišką kilometražą pėsčiomis, mėtyti reklaminį šlamštą ir klausytis piktų britų burnojimų – menkas malonumas. Tad po savaitės tautiečių vergovėje ji spjovė į šitą niekingą reikalą. Juk princesės nedirba juodų darbų. Džordža prisiminė Lietuvoje įgytus verslo pagrindus. Ji buvo komunikabili mergina, tad greitai susirado žolės tiekėją. Nors reikėjo važiuoti į kitą Londono pusę, kelionė pas dilerį apsimokėjo su kaupu. Verslas subujojo. Nereikėjo eiti į gatvę ir stumdyti produkto, nes klientai gyveno po vienu stogu. Tėveliai iš Lietuvos siųsdavo perlaidas savo badaujančioms atžaloms, 39

kurie tuoj tuoj turėjo tapti studentais, tačiau šis procesas jau tęsėsi n mėnesių. Klientai taip pat buvo laimingi, galėdami sutaupyti. Tačiau laimė nesitęsia amžinai! Ir atėjo diena, kai reikėjo išsikraustyti. Keturių aukštų pastatas buvo visiškai nurengtas – jo laikinieji gyventojai išnešė visą rastą varį. Ilgainiui jie nustojo nešti šiukšles laukan ir įrengė savo mažą šiukšlynėlį bekraštėje svetainėje. Namo gyventojų iškeldinimas vyko be skrupulų. Tačiau tai nėra pasaulio pabaiga Londone, kur tūkstančiai apleistų, tuščių komercinės paskirties pastatų, ir juose dar galima skvotauti. Baigėsi aukso laikai, kai galėjai ramiausiai okupuoti gyvenamąjį namą ir pasišvilpaudamas jame gyventi. Džordžos keliai su buvusiais bedragyventojais išsiskyrė dėl konfliktų. Ji spėjo paimti porą šimtų svarovskių iš vieno anglioko, pažadėdama parvežti išganingosios žolės, ir dingo kaip į vandenį. Sedėti gatvėje, kai apima žlugdantis benamiškumo jausmas – menkas malonumas. Sulaukiau Džordžos skambučio. Ir ištiesiau pagalbos ranką tautiečiams – priglaudžiau Džordžą ir jos vaikiną Donį pas save permiegoti ant grindų. Aišku, nieko nežinojau apie Džordžos prasuktą aferą. Kadaise ir pats patyriau, ką reiškia glaustis pas draugus svetimame mieste, kai neturi stogo virš galvos. Jaučiau malonumą padėdamas jiems, nes ir man buvo pagelbėta. Bėgo dienos, o porelės darbų paieškos vis nesibaigė. Donis naiviai svaičiojo apie didžėjavimą vakarėliuose, su savimi teturėdamas vos keletą plokštelių. Kadaise perspektyvus didžėjus iš pajūrio priminė savo šešėlį. Dabar jis buvo pasinėręs ne į muziką, o į žaliajį dūmą. Vakarais kazino pralošinėjo bendras santaupas, bandydamas laimėti savąjį aukso puodą. Lombarde nusėdo jų vertingesni daiktai, tarp kurių ir Džordžos fotoaparatas – tėvo dovana, kuria ji be galo didžiavosi. Pinigai tirpo. Jų žolės atsargos degė sparčiai, kaip Kalifornijos miškai. Tačiau čia juk Anglija, ne Afganistanas, čia apstu tautiečių. Ir Donio draugai ištiesė pagalbos ranką, pakviesdami porelę į Kembridžą. Atsisveikinome Viktorijos autobusų stotyje. Su vienu lagaminu ir keletu kuprinių jie paliko pilkąjį Londoną, kuris jiems varė tik neviltį ir depresiją. Jie išvyko į naują gyvenimą. Laimė nesitęsė amžinai. Darbas kompaktinių diskų fabrike buvo monotoniškas ir varginantis. Tokioms kūrybiškoms sieloms tai buvo nepakeliama. Saldžioji porelė iširo. Donis išskrido Lietuvon, na, o Džordža nutarė išblaškyti išsiskyrimo liūdesį pakeisdama klimatinę zoną ir išlėkė pasiguosti pas mamą į Alikantę. Pusmetį paviešėjusi saulėtoje Ispanijoje, Džordža nutarė grįžti į mokslus. Įgyvendinti savo seną svajonę – tapti fotografe – ji nusprendė Kopenhagoje, kur, anot Džordžos, išsilavinimas nemokamas ir geresnės kokybės, nei tėvynėje. Ten gyveno jos teta. Džordža buvo garantuota dėl savo gyvenamosios vietos. Universitete studentai buvo susirinkę iš viso margo svieto. Nauji draugai ją įkvėpė siekti savo kūrybinių tikslų, kol vieną diena ji nesutiko Hakimo iš Nigerijos. Nors buvo kilęs iš musulmonų šeimos, jis nesivargino laikytis tradicijų. Hakimas nespjovė į viskį ir mėgo parūkyti. Jį žavėjo hip-hopas. Džordžos ir jo interesai sutapo. Taip gimė meilė. Jie daugiausia laiko praleisdavo Kristianijoj, paskendęs hašišo

dūmuose, o ne paskaitose. Mokslai liko trečiajame plane. Džordžos tetai nepatiko jos naujasis vaikinas, ji buvo konservatyvi moteriškė, nusistačiusi prieš kitas kultūras. Teta matė, kokią neigiamą įtaką dukterėčiai daro svetimšalis, todėl uždraudė jam lankytis jos namuose. Mergaitė visada buvo maištininkė, jai visada patiko blogi berniukai. Džordžos santykiai su teta stipriai pašlijo. Ji jautėsi lyg kalinė, o juk labiausiai ji mylėjo savo laisvę. Džordžai teko palikti universitetą. Dėl prasto lankomumo. Galiausiai kultūriniai skirtumai ir nuolatiniai kivirčai su Hakimu padėjo tašką šiai meilės istorijai. Džordžai nebeliko nieko kito, kaip susikrauti lagaminą ir vėl pasileisti į kelią. Ir ji išskrido vėl Londonan, kur niekas jos nebelaukė. Senoji skvoterių gvardija buvo išsiskirčiusi. Dalis jų nuomojosi kambarius, kiti gi gyveno naujai okupuotame ir perpildytame name. Ji išpešė leidimą apsistoti savaitei, kol nesusiras savo būsto. Džordža atsidėkojo savo geradariams pasidalindama vaišėmis, atvežtomis iš Kristianijos. Juk ten žolė žalesnė, dūmas gardesnis ir, be abejo, pigesnis. Kaip ji pervežė šią kontrabandą? Tai moteriška (ne) paslaptis. Taigi Džordža, gavusi pirmąją perlaidą iš gimdytojų, išsikraustė į hostelį. Susirado padavėjos darbą restoranėlyje: ko gi daugiau reikia jaunam žmogui – naujam startui? Naujų pažinčių. Hostelis tam yra puiki vieta, čia galima sutikti internacionalinę fauną – įvairiausio plauko žmones: studenčiokus, kuprinėtuosius keliauninkus, proletariato atstovus ar įtartinos reputacijos žmogystas. Ko dar reikia vienišam žmogui svetimame mieste? Ogi atsipūsti po sunkios darbo dienos. Vieni stresą ir vienatvę žudo ugninio vandens lašais, kiti – dūmais svaigiais. Ir Džordža rado savo kompaniją. Hostelyje gyveno toks Tedis, indų plovėjas iš Jamaikos. Kartą tarp Džordžos ir jo užsimezgė kalba apie hip-hopą, ir taip mergaitė pakliuvo į naują ratą. Vakarais jie kartu rūkydavo žolę greta hostelio esančiame parkelyje. Į šiuos pasisėdėjimus ateidavo jo draugai, tarp kurių buvo ir Taironas, Tedžio pusbrolis. Dileris. Tikras mačo. Džordža nepraleido šanso ir užmetė savo tinklus. Netrukus gatvių ryklys jau spurdėjo jos žabanguose. Džordžai iki gyvo kaulo buvo jau įgrįsęs gyvenimėlis hostelyje. Ir ji persikraustė gyventi pas Taironą. Darbas restoranėlyje buvo baigtas – dėl nuolatinių vėlavimų ir pravaikštų darbdaviai be ceremonijų atsisveikino su lietuvaite. Džordža tapo Tairono padėjėja. Ji jau turėjo patirties šioje sferoje, bet naujasis darbas buvo rimtesnis. Žolės ir amfetamino prekyba, palyginus su juo, tebuvo vaikų žaidimai. Kokainas ir krekas – štai kas neša tikrą pelną dideliam mieste. Vakarais ji dirbo bare, nešiodama šotus ir subtiliai verbuodama klientus. Išeiginėmis dienomis pramogaudavo kitam miesto gale – viliodama įkaušusius vyrus, mėgaudamasi nemokamu alkoholiu, suteikdama jiems tuščią viltį praleisti naktį su ja. Kai kuriems gerbėjams parduodavo miltų, nors tie manė perką kokainą.

Kaip sakant, pirštų miklumas ir jokios apgaulės. Tačiau šis biznis turi savo kainą. Įtampa ir nuolatinis stresas būti pagautam policijos daro savo, tad Džordžai nebepakako žolytės dūmų atsipalaidavimui. Koksui reikėjo nemažai pinigų, o kreko poveikis buvo įtraukiantis. Ir taip pypkelė po pypkelės prasidėjo riedėjimas pakalne. Mūsų santykiai atšalo ir nutrūko... Bet šis pasaulis toks mažas, kad net ir daugiamilijoniniame mieste gali atsitiktinai sutikti seniai matytus pažįstamus. Ir štai priešais mane ateina Džordža. Jos siluetą atpažinau iš tolo. Šviesiai dažyti plaukai nublukę, veidelis be šventinio makiažo. Nuo jos sklido Chanel No 5. Kvepalai, dėl kurių Džordža buvo pasiryžusi padaryti bet ką. Ji išleisdavo paskutinius pinigus, skirtus maistui, kad galėtų mėgautis šiuo aromatu. Pavaišinu ją cigarete. Ji rūko taip pat seksualiai, kaip ir tada, kai ją pirmąkart išvydau. Laikydama cigaretę gracingai tarp pirštų, kurių nagų tikrai nepuošė nusilupusio lako likučiai. Vis dėlto Džordža atrodė įspūdingai. Ji mėgavosi pavasario gaiva. Negalėjau atitraukti nuo jos akių. Nuo jos dailių kojų, kurios bandė išsilaisvinti iš tinklinių pėdkelnių. Kurias vos vos dengė džinsinis mini sijonas. Ji man priminė DC komiksų antiheroję – seksualią angeliško veido blogietę Harle Quine’ę. Mergaitė kvepėjo pavasariu, jos krūtys veržėsi link saulės. Kol rūkėme, ji koketiškai skundėsi savo problemomis su policija. Pasakojo apie nesėkmingus „apsiprekinimus“ firminėse parduotuvėse. Už kelių metrų prie didelio lagamino rymojo jos naujasis vaikinas Džonis. Tylusis Džonis buvo tikras Tairono antipodas. Pastarasis buvo pričiuptas policijos ir atostogavo kaliūzėje. Kol mes su Džordža lietuviškai šnekučiavomės, Džonis nepravėrė burnos, kantriai laukė pokalbio galo. Jis priminė Tupacą, Džordžos dievinamą herojų, bet iškart buvo aišku, kas šioje poroje buvo galva, kas vadovavo paradui. Džordža vėl buvo kelyje, ji kraustėsi į naujus namus... Nuo to laiko jos ilgai nemačiau. Prabėgo metai, antri ir vieną dieną... aš užsukau pas manekenes, ne tas, kurios po podiumą vaikšto, o tas kurios darbuojasi Soho rajone. Durys buvo praviros, ant sienos buvo užrašytas vienas žodis: MODELS. Užlipęs laiptais viršun nuėjau pas administratorę. Netrukus ji pristatė darbuotojas. Pasaulis toks mažas... Ir aš išvydau ją. Ne, tai nebuvo Džordža, tai buvo jos išsipūtęs šešėlis. Gyvenimas dideliame mieste padarė savo: greitas maistas ir kaifas pakeitė jos figūrą. Šviesūs plaukai tapo smalos juodumo. Tik lolitiškas žvilgsnis išliko toks pat. Aš išbuvau visą seansą. Numečiau pinigus ant lovos ir išėjau į naktį, šaltą spalio naktį svetimam mieste...

@iris

Salomėja Nėris Einam! Dail. M. Katiliūtės atminimui

I Ką mirtis pakuždėjo Tau baisioj vienumoj? „Tu našlaitė tarp vėjų. -Einam! Einam namo! Tu bijaisi, mergyte, Šio pasaulio gudraus? Einam! Ten tau skraidyti, Juoktis niekas nedraus. Tavo pats jaunumėlis, Rytmetinė daina. -Vai, mylės tave smėlis Ir velėna drėgna!“

Išėjai tu II Ir pavasario naktį Su pirmąja rasa, Niekam, niekam nematant, Išėjai tu basa. O minia abejinga, Nuosaiki visada, Plauks apsunkus, laiminga, -Kaip galvijų banda.

Lūpos išbalę III Su pirmais vyturėliais Kilo saulė skaisti, Ėjo kalnus ir slėnius Spinduliais nusagstyt. Tiktai lūpos išbalę Nebžydės spinduliais. -Ten naktis visagalė Spindulių neįleis.

Kas žinojo? IV Ant apleistos paletos Nenudžiūvę dažai. -Kas žinojo, kad vietos Tau tereiks tiek mažai? -Būtų gal neišvarę Alkanos ir basos. -Būtų gal neuždarę Kąsnio duonos sausos.

Paryžius, 1937

Dienoraštis:

Anaïs Nin

1933 m. vasario 14 d. Visai taip, kaip pavydo buvo apsėstas Proustas, tapau apsėsta neišnaudotų galimybių, nepražydusių gyvenimų misterijos, slaptų neaiškumų ir sunkios, inertiškos Saturno naštos! Ir lygiai kaip amžinai sugrįžtantis pavydo skausmas įkvėpė Proust’ą nušvitimų, analizės, tyrimų protrūkiams, šis vis grįžtantis sunkumo skausmas, betraukiant savo leisgyvius vyrus iš jų duobių, manyje sukėlė pykčio, nevilties ir užsispyrimo protrūkius. Geismas nušviesti chaosą; kurti iš chaoso; žadinti minias; įveikti paslaptis, išsisukinėjimus, inerciją; sužadinti ir nugalėti pasyvumą – visa tai sukėlė man baisiausią skausmą ir stipriausius džiaugsmus. Tai žudė mane ir visgi žavėjo mano protą ir vaizduotę. Džonas ir jo neišnaudotos galimybės! O Eduardas! O Henris, jis juk taip pat mano tvarinys. Meilė, aistra ir kūryba liejasi iš manęs vienu ir tuo pačiu gūsiu. Turiu pakvėpinti lūpas, kurias bučiuoju; turiu būti apsvaiginta vyro, kurį dievinu; esu Pigmalionas vis laukiantis stebuklų! Paslaptingi, narciziški Eduardo dingimai; paslaptingi Henrio tylėjimai; Džono paslaptingas gelmės vengimas; juslingumo pažadai, slopinamas ir išsekęs Alendžio juslingumas. Vaikštau tarsi žibintininkas; nustumiu laivus į atvirą jūrą, atkasu iš žemės lobius; nutrinu tamsių paveikslų patiną; suderinu, priderinu, ištraukiu, lipdau, išnešu, uždegu, paremiu, išlaikau, įkvėpiu; sodinu sėkleles; ieškau duobių; iššifruoju hieroglifus; skaitau žmonėms iš akių – viena – viena savo veikloje. Marsas – kraujo raudonumo apsiaustu ir plieno apyranke ir grandinėle.

„Incest: From A Journal of Love“, A Harvest Book, 1993. Vert. S.B.

Dail. Louise de Hem

Redakcijos žodis:

Katė ant šuns kilimėlio Skaitydama muzikantės Amandos Palmer knygą apie meną prašyti „The Art of Asking“, radau sakinį: moterys paprastai būna puikios derybininkės, tačiau jos nemoka prašyti sau. Jos su džiaugsmu prašo kitam, gali išderėti puikų sandėrį kompanijai, daug pinigų, bet... sau gero atlyginimo neišreikalauja. Joms tarsi atrodo, kad nenusipelnė, kad tai nemandagu, įžūlu, nemoteriška. Vyrai tokio nesmagumo nejaučia ir uždirba daugiau. Be to, nemėgsta moterų, kurios bando išsiderėti aukštesnį atlygį. Nemėgsta ir stiprių vadovaujančių moterų, apklausose dažniau priskiria jas kalėms. Skaitau ir atpažįstu: taip, taip, taip! Tai siaubinga, bet taip. Kai prieš keletą metų į Melburno nacionalinę galeriją atvežė garsių impresionistų parodą, net nepastebėjau, kad joje nebuvo nė vieno moters vardo, nė vieno moters paveikslo. Kai paklausiau savęs, ar žinau bent vienos impresionistės pavardę, supratau, kad atsakymas neigiamas. Maniau, kad moterys užsiėmė daile tik po Antrojo pasaulinio ir tai joms nelabai sekėsi, nes maža dalis pateko į kanoną... Klystu? Šio zino iliustracijos – vien dailininkių paveikslai. Atradau

nemažai šedevrų, bet vis dar neįsimenu pavardžių. Todėl čia vardinu tas, kurių darbais iliustruoju: viršelyje Beatrice Offor skaitytoja; moterys ir akordeonas – Gerdos Wegener (jai dažnai pozavo jos vyras transseksualas, apie kurį sukurtas filmas „Danish Girl“); mergaitė su šokio bateliais – Helene Schjerfbeck; mėnulio šviesoje prausiasi Dorothy Webster Hawksley moterys; Louise de Hem ponia žaidžia su kate. Moterys jau seniai mato moteris. Kitaip. (Viena mano draugė siūlo menų pristatymuose rašyti tiesą, pavyzdžiui: „Vyrų impresionistų dailės paroda“.) Ką dar neseniai suvokiau (irgi su siaubu), tai kad ilgą laiką gyvenime apgaudinėjau save, manydama, jog esu vyro pozicijoje, lygi su vyrais, nes esu menininkė. Nesu vyras, bet tikrai esu vyrų kolegė. Juk kolegos bendrauja, dalinasi informacija, meniniais atradimais, remia vieni kitus, platina vieni kitų darbus, skolinasi, dedikuoja vieni kitiems darbus... Taip aš maniau. Ir kažkaip nepastebėjau, kad taip galvoju tik aš, moteris. Mano kolegos vyrai taip negalvoja. Nesakau, kad visi, bet dauguma, ypač heteroseksualūs mano draugai, visuomet žiūrėjo į mane tik kaip į moterį. Jiems konkurentai yra kiti vyrai menininkai, o moterys – ne kolegės, o meilužės. Buvusios, esamos, būsimos. Moteris galima remti su viltimi permiegoti. Moteris galima girti, auklėti, galbūt net proteguoti, nes jos yra „neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis“ (Vytautas Mačernis). Ko dar apie moteris prirašė Charles Baudelaire’as, rasite zino 36 puslapyje. Kitas mano susivokimas: tuo tarpu, kai tarsi katė tupėjau ant šuns kilimėlio, nepastebėjau, ką tuo metu veikia kitos katės. Nerėmiau moterų. Kur ten – netgi nemėgau jų. Galėjau laisvai pasišaipyti: kad ir kiek besistengtų, moterims nepavyks būti tokioms genialioms, kaip vyrai. Ar tą patį galvojau ir apie save? Žinoma, ne. Juk tupėjau ant šuns kilimėlio. Maniau, kad irgi esu šuva. Jei prieš dešimt metų būtum manęs paklausęs, koks yra mano mėgstamiausias rašytojas, būčiau pasakiusi vyro pavardę. Šiandien ta vieta jau užimta moterų. Apie jas – mano straipsnis „Rašymas iš tamsos“ (norėjau nesigirti, kad zine pilna mano tekstų, bet nusprendžiau sulaužyti stereotipą apie kuklias moteris; ten pat ir mano profilio nuotrauka – iš jaunystės laikų). Clarice Lispector, Pauline Reage (Anne Desclos), Marguerite Duras, Kathy Acker, Elena Ferrante, Virginia Woolf, Catherine Breillat, Christine Schutt, Sylvia Plath, Suniti Namjochi, Siri Hustvedt, Anaïs Nin. Lietuvių frontą šiame zine laiko Vaiva Rykštaitė, Eglė Preine, Salomėja Nėris. Gal jos ir rašo iš tamsos, bet laikas ištraukti visas į sąmonės šviesą. Žinoma, už kiekvienos stiprios moters stovi gražus vyras, kaip mėgstu juokauti. Vyrai yra gražūs padarėliai ir jie mus, moteris, įkvepia mąstyti, diskutuoti, pažvelgti į save iš šalies, pamatyti save jų akimis. Įrodymas – vien jau trumpa ištrauka iš Anais Nin dienoraščio

– šitiek vyrų vienu metu! Šiame zine dirginančiai malonūs: Karlas Ove Knausgaardas, Raumondas Jeanas, Charles Baudelaire, Povilas Šklėrius, Airidas Vainoras (@ris) ir kiti „mėlynbarzdžiai“. Paskelbiau šiuos savo metus feminizmo metais. Ar laikau save feministe? Šiandien galvoju taip: esu humanistė. Šitas žodis irgi nuskriaustas ir išduotas ne mažiau, negu „feminizmas“. Visgi renkuosi vadintis humaniste. Nes netikiu, jog lyčių lygybė gali būti pasiekta tik vienos lyties pastangomis ir tik vienos lyties naudai. Manau, kad svarbiausia yra žmogus, bendras visų žmogiškumas ir suvokimas – bei aiškus pripažinimas – to, kad lytis mūsų tapatybėje užima labai mažą vietą. Mes visi labiau panašūs, negu skirtingi. Mūsų lytiškumas yra takus, dažnai sunkiai apibrėžiamas, neteisingai ir be malonumo įspraudžiamas į racionalius rėmus. Vis daugiau žmonių suvokia, kad lytiškumas yra spektras, o ne vienas lemties nuosprendis. Norma yra įvairovė, bet ne „dvi lytys, o visa kita – iškrypimai.“ Lyčių lygybę suprantu kaip laisvę mylėti save ir bet kurį kitą žmogų. Kaip lytinę laisvę. Kaip: visos moterys turi teisę nenaudoti makiažo; visi vyrai turi teisę naudoti makiažą. Tai kodėl reikia brukti moteriškos lyties menininkes, kad visi apie jas sužinotume, jeigu iki šiol kritikai jų neįvertino? Todėl, kad anuomet kūrinius vertino ir kanonus rašė vyrai, įsimylėję savo kolegas vyrus. Tai yra vyrų pasaulis? Tai buvo vyrų pasaulis. Dabar tai žmonių pasaulis, mes visi kuriame jį drauge. Jeigu šiandien apsižvalgėme ir susivokėme, kad buvome kažką pamiršę, pražiūrėję, netekę daug gražių žmonių ir jų kūrinių, tai yra laimė. Geriau vėliau, negu niekada. Tai yra ne praradimo liūdesys, o atradimo šventė. Pakartosiu Siri Hustvedt žodžius: „Nepakanka tik pastebėti, kad skirtingai priimamas moteriškas vyro tekstas ir moteriškas moters tekstas, nepakanka atkreipti dėmesį į statistiką, kuri iliustruoja lytinę nelygybę literatūroje. Labai svarbu, kad vyrai ir moterys sąmoningai suvoktų pavojų, kuris mums visiems, neabejingiems romano likimui, bado akis: mūsų skaitymo įpročiuose yra kažkas įžeidžiančio ir tuo pat metu kvailo.“ Smagaus skaitymo! Kito numerio tema – literatūra ir fotografija. Sandra

www.jovarotiltai.com

Moterų šėlas: Suniti Namjoshi – „Mėlynbarzdis“ kitaip; Sylvia Plath – kūdikis ir manekenai; Vaiva Rykštaitė nuoga blizgina veidrodžius; filmo „Repriza“ vaikinai apkalba merginas; Clarise Lispector prabyla iš kapo; Povilo Šklėriaus saviironiška sofa; karštas Eglės Preines reportažas iš naktinės medžioklės; Siri Hustvedt akistata su Knausgaardo nekonkurencija; Mačernis ir Baudelaire’as prieš ukrainos feminisčių „izda nevozmožna“; @iris ir emigrantė; Salomėjos Nėries atjausta savižudybė; Anaïs Nin geismas nušviesti chaosą.