Jovarai 2015 ruduo #4

Jovarai

literat큰rinis e-zinas 2015 ruduo, #4

1

2

Iš poezijos rinktinės „Tebūnie tarytum pasakoj“, Terra, Chicago 1955.

Liūnė Sutema Ramybė Aš turtinga. Trys saujos žemės, tarp didžiųjų kryžių, priklauso man.

Augs nesėjami saldūs javai, lenks į tvankų vidudienį varpas iki skausmo karštas ir sunkias – Niekados nereikės man būt alkanai, jei sugrįžus paliesiu jas.

Mylima aš. Trys saujos žemės, tarp didžiųjų kryžių, ilgis manęs.

Kris visi pavargę paukščiai į jas, gęstančios saulės ir žvaigždės pakibs ant ražienų, kai bus ruduo.

Niekados nekankins vienatvė manęs, jei grįžtant paliksiu savo šešėlį.

3

Iš literatūros metraščio „Pradalgė“ (ketvirtoji), Nida press, London, 1967.

Juozas Tininis Mūsų laikų romanas Nuo savo atsiradimo iki mūsų laikų romanas taip išsivystė ir pasidarė toks įvairus, kad šiandien sunku besurasti jam tinkamą bei tikslią aptartį. Apytikriai būtų galima sakyti, kad jis yra išgalvotas nemažos apimties prozinis pasakojimas. Senasis, arba tradicinis, romanas turėjo bent šešias pagrindines žymes: fabulą, charakterius, foną, išraišką, temą (idėją) ir struktūrą (sąrangą). Jo turinį sudarė įvykių pynė su aiškia pradžia, kulminacija ir pabaiga, panašiai kaip ir dramoje. Fabulos vientisumas buvo palaikomas veikėjų, konfliktų, staigmenas sukeliančių įvykių, kurie priežastingai vienas iš kito vystėsi ir vienas kitą vijosi.

Naujasis, arba modernusis, romanas nevieną šitų žymių nubloškė į šalį, ypač fabulą, ir visą dėmesį sukoncentravo į charakterių išryškinimą. Jis pasišovė analizuoti ir interpretuoti slapčiausius žmogaus sielos užkampius, tiksliau sakant, jo pasąmonės sritis, kurių reikšmę individo gyvenime Freudas ne kartą perdėjo.

Jau praėjusio šimtmečio gale rašytojas Henry James pastabėjo, kad juo mažiau romanistai priklauso nuo fabulos, juo daugiau jie koncentruojasi į charakterį.

Norėdamas nusakyti charakterio svarbą, James savo knygoje „Romano menas“ (1888) klausia: „Kas yra charakteris, jei ne incidento (įvykio) išdava? Kas gi yra įvykis, jei ne charakterio iliustracija?“ Užtat ir ispanų filosofas Ortega y Gasset knygoje „Meno nužmoginimas“ (New York, 1958) sako: „Išganingiausia romano viltis slypi ne fabulų, bet įdomių charakterių suradime“ (psl. 95).

Tačiau romanai be fabulų, o vien su charakteriais skaitomi tik rinktinių individų.

Plačioji publika jų nemėgsta, nes jie sunku skaityti. Tarp senojo ir naujojo romano yra toks pat santykis, kaip tarp tradicinio ir moderniojo meno, kurį plačioji žmonių masė niekina, negalėdama jo suvokti.

Mirtis ar metamorfozė?

4

Paskutiniais dešimtmečiais pasipylė spaudoje nemaža straipsnių, įrodinėjančių, kad romano amžius eina prie galo ir kad modernusis romanas yra tik šio žanro epilogas.

Ortega y Gasset irgi laikosi šios nuomonės: „Aš tikiu, kad romano žanras, jeigu jis dar nėra visiškai išsemtas, tikrai yra įėjęs į paskutinę savo fazę“ (ten pat, psl. 56).

Tokių ar panašių nuomonių paskatintas, amerikiečių žurnalas „Books Abroad“ išsiuntinėjo nežinia kokiu būdu atrinktiems įvairių pasaulio kraštų rašytojams, kritikams ir eruditams laišką, liečiantį romano, kaip literatūros žanro, metamorfozę ir likimą. Atsiliepė tik apie dešimt autorių. Jų atsakymai išspausdinti 1958 m. minėto žurnalo pavasario ir vasaros numeriuose antrašte „Romanas šiandien: jo mirtis ar

pasikeitimas?“ Atsakiusiųjų nuomonės gana įvairios. Vis dėlto daugumas pripažįsta, kad tradicinis romanas tikrai pakito.

Iš atsiuntusiųjų atsakymus tik du vardai plačiau pasauly žinomi: tai A. Maurois ir H. Laxness; kiti mažai kam girdėti, išskyrus nebent lenkų rašytoją J. Parandowskį.

Pažymėtina, kad Nobelio premijos laureatas (1955) Laxness moderniojo romano iš viso nelaiko net romanu.

Andre Maurois Vieną būdingiausių atsakymų davė A. Maurois, pagarsėjęs labai įdomių biografijų autorius. Anot jo, romanas ir toliau išlieka gyvas, nežiūrint, kad į jį primaišoma filosofinių essais: jis yra tik tam tikrame išsivystymo laipsnyje.

Romano metamorfozė, arba pasikeitimas, mažiausiai pastebimas Prancūzijoje, kur labai favorizuojami didieji tautos klasikai, kaip Stendalis, Balzakas, Druon, Giono.

Naujajam, atseit moderniajam, romanui atstovauja Natalie Saurraute, Alain RobbeGrillet, Michael Butor ir dar vienas kitas. Tačiau skaitančioji publika labiau vertina tradicinius romanistus.

Sakoma, kad niekas šiandien nebegalėtų parašyti „Comedie Humaine“, nes nebėra solidžios ir organizuotos visuomenės. Tai tiesa. Bet užtat šiandien yra kita visuomenė su nemažiau įdomiu savo gyvenimu. Jei viena visuomenė išnyksta, atsiranda kita, užimdama pirmosios vietą ir atsinešdama savo problemas.

Todėl romanistas gali atvaizduoti šių laikų visuomenę, kuri taip pat yra gyva ir komplikuota, ir tuo būdu sukurti vertingų veikalų, jeigu, žinoma, jis tik sugeba išsivaduoti (nors dalinai) iš ideologinės tironijos, kaip, sakysim, dabartinis rusų rašytojas Dudincevas. Iš Dudincevo romano „Žmogus gyvas ne vien duona“ A. Maurois supratęs sovietinę visuomenę nepalyginamai geriau, nei iš daugelio teorijų bei statistinių straipsnių. Tuo metu, kai Maurois rašė savo atsakymą, dar nebuvo išėjęs Vakaruose Pasternako romanas „Daktaras Živago“, iš kurio jis būtų dar nuodugniau pažinęs dabartinį sovietinį žmogų, komunistinio režimo prislėgtos visuomenės atstovą.

Dėl romano ateities A. Maurois šitaip išsitaria: „Literatūros žanrai miršta (epas, tragedija), bet kas liečia romaną, tai nemanau, kad jam išmušė lemtingoji valanda“.

Varšuvos romanisto nuomonė Taip pat gana charakteringas ir įdomus varšuviečio lenko rašytojo J. Parandowskio pasisakymas dėl šių dienų romano problemų. Jis pareiškia: „Man atrodo, kad romanas kaip tik sunaikino epą ir sustiprino savo paties triumfą“. Ar tokia jo nuomonė šimtu procentų teisinga, sunku tiksliai atsakytim bet yra faktas, kad niekas šiandien neberašytų tokių epinių kūrinių kaip „Išvaduotoji Jeruzalė“,„Įsiutęs Rolandas“,„Dieviškoji Komedija“,„Prarastas rojus“ ar „Mesijada“, kurių mūsų laikais jau beveik niekas neskaito, išskyrus literatūros specialistus.

Toliau Parandowskis taip byloja: „Nuo devyniolikto šimtmečio romanas

5

yra siekęs duoti tikrą visuomenės atvaizdą, ir aš nematau kokios kitos literatūros formos, kuri užimtų jo vietą. Tik romanas duoda plastinį papročių, gyvenimo, technikos vaizdą, tiek sintetinį, tiek ir analitinį vaizdą, sugaudamas tas nesuskaitomas smulkmenas, kurios sudaro laiko mozaiką. Romanas yra elastiškiausia literatūros forma, siekianti ir sugebanti daryti visokių kaitaliojimų bei eksperimentų. Štai kodėl jis traukia romanistus“.

Tokios mozaikos pavyzdžiu gali būti M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ romanas, savo originalumu nustebinęs tų laikų rašytojus ir skaitytojus. Iš pradžių šis Prousto šedevras taip apstulbino rašytojus, kad Andre Gide nežinojo net kaip jį vertinti: pasirodžius vienam jo tomui antrašte „De cote de chez Swan“, jis laikė jį nevykėliu. Iš tikrų gi M. Proustas padarė naujų atradimų romano žanro srity, iš kurios to meto rašytojams atrodė nebegalima nieko originalaus išgauti.

Parandowskis netiki, kad romano era baigiasi. Jo nuomonė čia optimistiškesnė ir išreikšta šiais žodžiais: „Romanas dar turi ilgą istoriją prieš akis. Dar daug šedevrų bus sukurta“.

Literatūros profesoriaus nuomonė H. Peyre, prancūzų literatūros profesorius Yale universitete, taip pat yra optimistas dėl romano ateities. Jis sako: „Iš savo pusės aš visai netikiu, kad romanas dabartiniu metu išgyvena rimtą krizę. Keturių dešimčių metų kalbos ir pranašavimai apie romano mirtį ir jo ateitį neišsipildė. Pasirodė su savo kūriniais Proustas, Joyce, Hesse, Sartras, ir romanas atgijo kaip feniksas“. Dėstydamas savo nuomonę, toliau jis išreiškia: „Romanas rašo romanus. Romanistai mėgėjai žudo romano meną.“ Belgų romanisto pasisakymas Šių dienų romano paskirtį ir problemas bando nusakyti ir Briuselio romanistas C. Burniaux. Jo manymu, kalbant apie dabartinį romaną, reikia turėti galvoje ne jo metamorfozės ir kitimo klausimą, bet prisitaikymo prie sunkaus ir suskilusio amžiaus ir jo besiformuojančios visuomenės klausimą. Anot jo, romanas visai kas kita. Jis nebeprisiriša išimtinai prie visuomenės konvencijų, bet prie žmogaus, stovinčio su savo problemomis prieš indiferentišką ir priešišką universą.

Ryškindamas šitą savo nuomonę, jis priduria: „Aš tikiu, kad romano žanras yra tokia meno forma, kuri mažiausiai nutolusiu nuo žmogaus“.

Tiesa, Burniaux randa du romano priešus: tai filmas ir televizija. O apie romano vaidmenį ir jo kryptį ateity sako: „Romano vaidmuo yra kalbėti žmogui apie žmogų.

Ilgoje kelionėje karališkasis romano vieškelis visuomet bus psichologija“.

Anglų romanisto nuomonė Po kiekvieno epochinės reikšmės romano pasirodymo paprastai manoma, kad niekas ateity nebesukurs geresnio ar bnt tolygios vertės to paties žanro kūrinio.

6

Tačiau romano istorija rodo ką kita. Anglų romanistas A. Huxley šiai minčiai pailiustruoti duoda Chauserio pavyzdį. Jis sako: „Vidury keturiolikto šimtmečio pasirodė Chauserio „Canterbury Tales“. Po jo mirties niekas jam nebeprilygo iki Šekspyro pasirodymo. Ko romanui labiausiai reikia, tai pusės tuzino Chauserių“.

Romano žlugimu jis netiki, kaip ir prancūzų akademijos narys A. Chamson, kuris savo mintį dėl romano ateities taip išsako: „Aš greičiau tikiu romano metamorfoze, o ne jo mirtimi, ir negaliu įsivaizduoti, kad jo kūrimas gali kada nors visai išnykti“.

Austrų romanisto nuomonė Austrų romanistas H. von Doderer mano, kad Joyce, Proustas ir Musilis atvaizduoja paskutinį romano išsivystymo fazę. Su jais užsibaigęs ir išsituštinęs devynioliktojo šimtmečio romanas. Toliau jis sako: „Pareiga, kuri šiandien atsistoja prieš romanistą, tai ir naujo nugalėti išorinį pasaulį“. Be to, nereikia, jis pastebi, kad nuo Musilio, Joyce ir Prousto veikalų pasirodymo romano fabula yra praeities dalykas.

Islandų romanisto nuomonė Nobelio premijos laureatas islandas H. Laxness visai nepripažįsta moderniojo romano arba tiesiog jį suniekina. Jis pareiškia: „Mano išmanymu, pasakoti apie didžius dalykus, įvykusius pasauly, yra žmonėms prigimta ir niekados neišeis iš mados. Menas vystyti pasakojimą tinkamu būdu yra vienas iš sunkiausiai įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu gi modernusis romanas maža ką turi bendro su didžiais dalykais. Isteriškas, alkoholiškas ir numfomaniakiškas užsiėmimas kurti pasakojimą (t. y. modernųjį romaną, J. T.) šiandien, perdėm psichopatiškame amžiuje, yra iš visų literatūros žanrų labiausiai pasenęs ir praėjęs dalykas. Nėra priežasties gailėtis, kad smunka šis jūrligiškas šiukšlinimas, kuris save vadina moderniuoju romano rašymu. Bet sunkus, epinis būdas atsistoti veidu prieš subjektą – ar objektą, jeigu norite – niekad neišeis iš mados ir nebus nusmukintas“.

Su tokia laureato nuomone vargu ar daug rašytojų sutiks. Ar tik čia nebus tokia pat problema, kokia yra ir su moderniuoju menu, kurį ignoruoja ne tik eilinė publika, bet ir dažnas intelektualas.

Rožės Macaulay pasisakymas Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, nevienas romanistas ėmė galvoti ir spėlioti, kokia bus romano ateitis, su kokiomis problemomis jis susidurs. Atsakyti į šį klausimą pasišovė net šeši romanistai, atspausdinę savo straipsnius „New Writing and Daylight“ knygoje (London, 1946). Pirmoji išsakė savo nuomonę apie romaną anglų rašytoja Rožė Macaulay, nurodydama, kad romanas šiandien turįs daug varžovų, būtent: dramą, novelę, biografiją, autobiografiją, atsiminimus, filmą ir net istoriją. Romanas jai yra žmogiškų būtybių ir jų manierų, pašnekesių, svajonių, bendravimo vienų su kitais bei jų sielų atvaizdavimas.

7

Anglų jaunųjų romanistų stiliaus, arba išraiškos, svarbiausias bruožas esąs paprastumas. Tai esąs tiesiog bėgimas nuo stiliaus. Ji užsipuola net A. Koestlerį už neturėjimą stiliaus, nors jis esąs daugeliui savo mokinių vadas. Ypač ji peikia psichoanalitinį jo rašymo būdą, duodama tokį patarimą: „Kol romanistai išmoks giliau ir subtiliau vartoti sielos analizę, tol večiau jie turėtų ją užmiršti“ (psl. 74).

Romanisto Pritchett pasisakymas W. Pritchett apgailestauja, kad moderniame romane du dalykai išskirti, būtent, religija ir pinigas, kurių aspektai keičiasi su kiekviena karta. Religinis nusiteikimas, anors jo yra anglų charakterio dalis, ir todėl negalima jo ignoruoti. Panašiai ir su pinigu. Jis skatina rašytoją kurti ir vaizduoti didžius moralinius tipus, kaip hipokritą, šykštuolį, sikofantą, sadistą, doruolį, tironą, tinginį. O kaip tai atlikti – nurodęs Bunyanas, Moljeras ir ypač rusų romanistų nubrėžti charakteriai (kunigaikštis Miškinas, tinginys Oblomovas ir kt.).

Artūro Koestlerio pasisakymas A. Koestleris savo straipsny atkreipia dėmesį į E. Bowen išsireiškimą: „Romano objektas yra nepoetinis išsisakymas poetinės tiesos“. Norėdamas suvokti šitą tvirtinimą, Koestleris pirmiausia turi išsiaiškinti, kas yra poezija. Atsakymą jam duoda Gerhardas Hauptmanas: „Poezija yra tolimas aidas pirmykščio žodžio iš anapus žodžių šydo“. Tai suvokęs, Koestleris jau kalba apie romaną. Jis sako: “Man atrodo, kad romano veiksmas yra tolimas kokio nors pirmykščio veiksmo aidas iš anapus šydo, uždengiančio laikotarpio kostiumus ir konvencijas“.

Toliau Koestleris tvirtina, kad „dideli reikšmingi romano istorijoje veikalai yra riboto skaičiaus architipinių leitmotyvų variacijos ir kombinacijos. Vienas tokių leitmotyvų yra architipinė „idioto“ figūra, sutinkama Dostojevskio „Idiote“, Camus „Svetimšalyje“, T. Wilder „Dangus – mano paskirtis“. Romanai be architipinių leitmotyvų yra lėkšti ir menki“ (psl. 82-83).

Rašytojo Hartley nuomonė Suminėję tradicinio romano atnaujintojus – D. H. Lawrence, Joyce ir V. Woolf, – L. P. Hartley nurodo Fr. Kafkos padarytą įtaką jauniesiems anglų romanistams. Kafkos „Pilis“ ir „Procesas“ yra tokie gilūs romanai, kad tikrosios jų prasmės net iki šių dienų negalima atspėti. Anot Hurtley, „Pilies“ idėja yra Dievo ieškojimas, Dievo, kuris savo pasirodymais apgaudinėjąs ieškantįjį. „Procesas“ gi simbolizuojąs kaltybės jausmą, kuriam kiekvienas krikščionis esąs atviras, kol jis nesąs tikras savo išganymu.

Dėl romano ateities jis taip pasisako: „Ateities romano herojai nebus Uliso ar Hamleto tipo žmonės, bet... žmonės, kurie neverčia mūsų jiems pavydėti ar jais sekti, žmonės, su kuriais mes galime identifikuoti save, o ne žmonės, su kuriais norėtume būti identifikuojami“ (psl. 90).

8

W. Allen ir O. Sitwell pasisakymai W. Allen tvirtina, kad romano ateitis užtikrinta. Pasak jį, romano tikslas sudaryti skaitytojui pramogą, o šios pramogos ar susidomėjimo pagrindas, šiaip ar taip, vis dėlto yra fabula. Žmonės mėgsta klausytis intrigomis perpinto pasakojimo. Užtat jis ir pabrėžia: „Pagrindinė pasakojimo forma mūsų laikais yra romanas. Ir vieniteliai žmonės, kurie gali nužudyti romaną, yra patys romanistai“ (psl. 94).

Tenka čia dar pridurti rašytojo O. Sitwell pasisakymą. Anot jo, blogi romanai visuomet prašoko geruosius tokiu santykiu kaip tūkstantis su vienu. Geri romanai sunku skaityti, blogi – lengva. Užtat pastarieji daugiausia plačiosios visuomenės ir skaitomi. Romano žlugimu jis netiki. Priešingai, jis mato neribotą jo klestėjimą. Apie jo ateitį jis taip sako: „Romano ateitis glūdi kiekvienoje linkmėje... Tačiau romanas turi naudotis kūrybine laisve. Jis turi būti viso pasaulio interpretacija“ (psl. 97).

Toks tvirtinimas, žinoma, visai teisingas. Dudincevas ir Pasternakas, pasinaudoję laikinai atsiradusia laisvės prošvaiste, tikrai sukūrė po neblogą romaną.

9

Iš rinkinio „The World’s Wife“, Faber and Faber, JAV. 1999. Vertė S. Bernotaitė.

Carol Ann Duffy Euridikė Merginos, buvau jau mirusi, giliai po žeme, likau tiktai atspalvis, tik šešėlis tos, kuri buvo, nekatrame laike.

Tai buvo vieta, kur kalba sustoja, juodas taškas padėtas, juoda skylė, kur žodžiai turi prieiti galą.

Ir priėjo galą tikrai paskutiniai žodžiai, įžymūs ar neįžymūs.

Ten, žemėje, man tai patiko.

Tad įsivaizduokit mane giliai, neprieinamą, ne iš šio pasaulio, tuomet įsivaizduokite mano veidą toje amžino poilsio vietoje, bent vienoje, kur, pagalvotum, mergina bus saugi nuo tokios rūšies vyro, kuris sekioja nuolatos, rašydamas jai eiles, kybo prie ausies, kuomet ji skaito jas, vadina savo mūza, o kartą visą dieną ir naktį nesikalbėjo, nes mergina padarė pastabą apie jo silpnąją vietą – abstrakčiuosius daiktavardžius.

Tik įsivaizduokite mano veidą, kai išgirdau – o dievai – pažįstamą tuk-tuk-tuk į mirties vartus.

10

Jis. Didysis O. Didesnis, negu gyvenimas.

Su savo lyra ir eilėraščiu – lažinosi. Aš esu prizas.

Prieš tai buvo kitaip.

Vyrų akyse, kalbant apie poeziją, didysis O buvo berniukas. Legendinis.

Kaip teigė atsiliepimai ant knygų viršelių, gyvūnai būriais, nuo zebro iki skruzdėdo, jam uždainavus, rinkosi į pašonę, išgirdusios balso jo skambesį, žuvys pulkais šokinėjo, net nebyliai, tylintys akmenys po jo kojom sidabrinėmis ašarėlėmis verkė vaje vaje...

Mėšlas. (Kadangi pati viską spausdinau, tai turėčiau žinoti.)

Ir jeigu man būtų suteiktas laikas gyventi iš naujo, būkit tikros, mieliau pati už save kalbėčiau, negu būčiau brangiausioji, numylėtoji, tamsioji dama, deivė baltoji, etcetera, etcetera.

Iš tiesų, merginos, mieliau būčiau mirusi.

Bet dievai, kaip ir leidėjai, dažniausiai vyriškos giminės, ir be abejonės jums žinoma: mano istorijoje sutarties būta.

Orfėjas parodė klasę.

Skendo ašarose bekraujai dievaičiai.

Sizifas prisėdo ant savo uolos pirmą kartą per amžius.

Tantalui buvo leista išgerti pora alaus.

Aptariamoji moteris sunkiai galėjo tikėti savom ausimis.

11

Nori nenori privalau sekti jį atgalios į savo gyvenimą – Euridikė, Orfėjaus žmona – būti įkalinta jo vaizdiniuose, metaforose, similėse, oktavose ir sekstetuose, ketureiliuose ir kupletuose, elegijose, limerikuose, vilanelėse, istorijose, mituose...

Jam liepė tik nežiūrėti atgal, neatsigręžti, bet eiti tiesiai į viršų, aš pati jam už nugaros būsiu, lauk iš pomirtinio pasaulio į viršutinį orą, kuris man – praeitis.

Jis buvo perspėtas: vienas žvilgsnis atims mane amžių amžiams.

Taigi mes ėjome, ėjome.

Niekas nesikalbėjo.

Merginos, pamirškit, ką skaičiusios.

Buvo tai šit kaip: padariau, ką tik man leido jėgos, kad atsisukti priversčiau.

Ką galiu padaryti, tariau, kad priversčiau jį pamatyti, jog tarp mūsų baigta?

Aš mirusi. Išėjusioji.

Amžinatilsė. Praeitis. Velionė.

Galiojimo pasibaigusio...

Ištiesiau ranką paliesti jį kartą iš nugaros pusės – kaklą.

Prašau, leisk man likti.

O šviesa jau liūdnėjo iš purpurinės į pilką.

12

Tai buvo šlepsėjimas įkalnėn iš mirties į gyvenimą, ir su kiekvienu žingsniu vyliausi – jis atsigręš.

Galvojau išvogti eilėraštį iš jo apsiausto kišenės, bet įkvėpimas žiebė galiausiai.

Sustojau, jaudulio apimta.

Jis buvo per jardą priešais.

Prakalbus, balsas mano virpėjo: Orfėjau, tavo eilės – šedevrai.

Norėčiau išgirsti jas vėl...

Jis šypsojosi kukliai, kai atsisuko, atsigręžė, pažvelgė į mane.

Kas tada?

Pastebėjau, kad nesiskutęs.

Pamojau tik kartą ir išnykau.

Mirusieji tokie talentingi.

Gyvieji vaikšto palei didžiulio ežero kraštą arti išmintingos, skendinčios mirusiųjų tylos.

• 13

premjera: apsakymas

Rima Jokaitė Amžinas mikrobas Važiuoju neįspėjęs: nei skambinęs, nei žinutę rašęs. Sąžinės spaudžiamas. Nes kai iš TV, aišku, ir iš radijo, laikraščių – kaip gi be jų, jeigu kam nelaimė, skalambina, jokiam kenčiančiam, nukentėjusiam ar neapkenčiamam užsislėpti, užsidaryti savyje neįmanoma – sužinojau, kad jos sūnus (gal ir mano) išmetė savo žmoną iš trečio aukšto ir pats paskui iššoko, dar blogiau – abu liko gyvi, kol kas komoj. Tai štai kaip sužinom vieni apie kitus.

Tą dieną žarsčiau lėkštėje žmonos paruoštą vakarienės patiekalą: krūvą troškintų daržovių, dar tokią pat krūvą prėskų ryžių: taigi mūsų šeimos pagrindinė problema – kilogramų metimas ir jaunėjimas, ką daugiau, karjeros padarytos, vaikai užauginti, laikas sau, kaip mėgstama apie tokius pusamžius sakyti, tik akimis – ne, visa galva – televizoriuje, žmonai atsakinėjau: taip, labai skanu, taip taip, Silvija, tu puiki šeimininkė, ką bedarytum, viskas kaip medaus lašais nulyta, o ekrane mačiau pakumpusią liesą moters nugarą ir kūliais vėjo sukamus plaukus, ačiū dievui, kad nerodo bent veido, girdėjau: Kas žino, kodėl jis taip. Ne ne, jis niekada nesmurtavo.

Negėrė. Nerūkė. Mylėjo ją. Atrodė ir ji... Visi šneka – iš pavydo, bet kad nežinau. Aš nieko nežinau.

Springau. Kosėjau. Žmona išjungė televizorių – pozityvo, girdi, valgant reikia – Visokius pusdurnius iš kaimų rodo, – pasakė, į mano kaupiną lėkštę žiūrėdama, – valgyk, ko tu dabar? Neskanu?

– Ką tu, labai. Tik apetito nėr.

Dar pastumdęs šakute ir patylėjęs, pakilau nuo stalo.

– Nepyk, nelenda šiandien.

Akių nenuleisdama Silvija mane pro duris išlydėjo, žinojo puikiai, apsimetė tik: nelaimės moteris, vis rodoma per TV – mano praeitis. Ir kokia: blaškiausi tuomet tarp Silvijos racionalumo ir Merinos laukinio fatališkumo, neapsispręsdamas, kas traukia, o kas stumia. Pagaliau pats save apgudraudamas: Silvija – šeimai, Merina – nuotykiams ir prisiminimams.

O namas visai toks pats, kaip tada, prieš ketvirtį amžiaus, kai šeštadieniais su Merina čia laiko praleist atvažiuodavom, kartais per sesijas – pasimokyt, tiksliau sakant, pasimylėt, pamiegot ir paskaitinėt šiek tiek. Merinos tėvams mirus, pastatas stovėjo tuščias, tvarkingas ir, rodos, kantrus, tarsi sakantis: nieko, lauksiu,

14

kiek reikės. Kaimynystėje gyvenančios tetos pasaugomas, ir, aišku, patvarkomas, nes žiemą nelikdavo nei sniego ant takelių, nei pusnių po kojom, o pavasarį augdavo ryškiaspalvių tulpių pulkai po langais. Apsidairęs pasigendu to priešais stovėjusio ir Merinos namo vienatvę globojusio pastato tikrumo – lyg ir rymo, bet tik šešėlis. Aišku, praeitis. Dabar jame akivaizdžiai nieks negyvena: alijošiai ant palangių nudžiūvę, migla nėriniuotos užuolaidos virtusios ir lentutės atšokusios, su krykščiančiais žvirbliais už jų.

Nedrįsdamas eiti kieman, prie vartelių stoviu ir laukiu, gal savaime kažkaip viskas, be pastangų mano, na, ji grįš iš miestelio, aš krenkštelėjęs suburbėsiu, va, komandiruotėj, pro šalį važiuoju, kaip tu, o išgirdęs gerai, spruksiu turbūt net neatsisveikinęs, nes vis labiau drebulys perbėga: o jeigu jis mano sūnus, juk jos pavardė ta pati – Alionytė? Ir tas vaikas – buvau kartą prie Gedimino kalno juos abu sutikęs, man pasirodė, kad ji kreivai šyptelėjo supažindindama mus: Vidmantas – Mantas. Gan panašus į mane: jo akys rainos, kaip ir mano, smakre rėžas irgi kaip mano, dar vėliau sumečiau, kad Mantas – pusė mano vardo, numetus pradžią Vid, ir metų jam dabar būtent tiek, kiek po studijų buvo praėję – dvidešimt penkeri.

Dvidešimt penkerių metų Mantas Alionis... per visas informacijos priemones jau ne pirma diena.

Galėjau nevažiuoti, ko aš čia?

Turėjau nevažiuoti.

Ji tik jausis dar nepatogiau, pasirodys nusiverkusi, nemigos apdrožta, pajuodusiais paburkusiais paakiais ir apsiraudos, aišku... arba tylės, tikrai ant kaklo nepuls rankas išskėtus – niekad nerodydavo, kad džiaugias, man pasirodžius, apsimesdavo šiuolaikine, nepažeidžiama, nonemotional, kaip pati sakydavo: nekalbėk apie jausmus, aš nonemotional, sakydavo ir prisidengdavo kokia šyziška knyga – „Broliais Karamazovais“, prisimenu, „Homo faber“, mano įsiūlyta ir, net keista, jos pripažinta, arba nuolat krepšyje besimėtančiu Kavafiu, a, dar prisiminiau – dažniausiai „Patriarcho rudeniu“. O vėliau, man vedus, išvažiavus ir kitam Lietuvos gale su šeima apsigyvenus, pasipylė laiškų virtinės – kaip rikės rudenin skubančių paukščių, vienas paskui kitą, be jokių asmeniškumų, tik po kelis lapus perrašytų eilėraščių ar kokios nors knygos ištraukų, be jokio pasirašymo, be labas ar viso, bet tikrai Merinos: ant voko jos miestelio antspaudas. Žmona žvilgsniu ilgiau užtrukdavo ties manimi rytais, iš pašto dėžutės ištraukusi vis naujų ir naujų ta pačia rašysena pavinguriuotų vokų, o vakarais, kuo trumpesnius apatinius apsirengus, sukiodavos, viliodavo, o mylėdavos alpdama tarsi – manė, aišku, kad mano galvon vėl Merina įsisuko ir ištrint ją bandė, ne kitaip. Nors visai to nereikėjo: laiškai kaip pasipylė nei iš šio, nei iš to, taip ir liovėsi po savaitės kokios, nieko nepasakę, neatsakę, kodėl.

O nerimo tai pasėję. Iš gero žmogus nedaro taip, galvojau. Ne ne. Jei turėtų šeimą, vyrą, vaiką – treji metai po paskutinio išsiskyrimo – gal net neprisimintų, o jei kalbėtų, tai tiesiai, be jokių nutylėjimų, aliuzijų į kažkokią paslaptį, įstrigusią tarp svetimų minčių ar posmų, brandžiau elgtųsi, neabejojau, kaip suaugęs žmogus. O čia: nesuprasi – eilėraščiai, citatos... kaip bešifravau, konkretaus nieko neįžvelgiau – gal iš nuobodžio, vienatvės ji taip? Iš ilgesio tikrai ne, taigi geras nebuvau jai,

15

nei atidus, nei rūpestingas, nei stengiausi nustebinti ją, tiesiog pasimylėdavom, šnekėdavom mažai, aš pliurpti be paliovos galėjau, bet ji dažniausiai tylėdavo, tarsi nežinodama, kad iš viso įmanu kalbėt. Nesigilinau – iš drovumo taip, įpročio gal.

Bet kai prasidėjo laida „Atleisk“ ir panašios, o palikti, neatrasti ar užmiršti vaikai, seserys, tėvai pradėjo belstis vieni pas kitus, nejuokais sunerimau. Vos sulaukęs vasaros atostogų, nuo šeimos išsprūdau, apsimesdamas, kad į kursus, ir atvažiavau Merinos miestelin.

Namas visai nepasikeitęs, net gėlynai: nasturtos prie tako, rožės palangėje, aštriai dvokiantys smulkiažiedžiai gvazdikėliai – prisimenu gerai, Merinos mėgstamiausios gėlės – patvoriais tarsi tie patys.

Tada, po ketverių ar penkerių metų. Dabar, po dvidešimt penkerių – irgi.

Negaliu nuspręst: gerai – blogai tai, sustingimas – pastovumas? O koks skirtumas man?

Vaiko nepamačiau tada. Merinos irgi.

Kaimynė, ta pati jos tetulė, per klubus sau pliaukštelėjus, pasakė tik: taigi, negyvena Merina čia, pagalvok pats, ką veiks tokiam kaime? Kaune. Mokytojauja.

Kur gyvena? Kur? Ką žinau. Sako man senai bobai, manai, naman tai prašė akį užmest, nesunku juk, ir neprašyta žiūrėčiau, kaip savo.

– Ar viena? – dar klausiau, prisimenu gerai.

Ji atsakė. Bet vėjas ir pravažiuojanti mašina tą atsakymą užkabinę nusinešė, ir pats sau aiškinau: viena viena, kitaip tetulė būtų visą valandą ant tvoros parimus ir pasakojus, kaip sunku vaikus šiais laikais moterims augint, pamokslą, ko gero, būtų išklojus, juk matydavo mudu kartu, atvažiuodavom ne taip ir retai.

Gal ir ne viena, jau sakau, nuo mane apsėdusios problemos toldamas, gal gyvena su kuo, bet vaiko mudu su Merina, aišku, neturim, kas kad nesisaugojom išsiskirdami, aš juokaudavau – čia bus mano dovana tau, o ji šypsodavo ir nieko nesakydavo, tik sukdavo akis į šalį. Ką žinau, kodėl taip kvailiojau: siutino – jokio ženklo, kad išgyvena, pyksta, kad nelengva jai, jokio priekaišto dėl to, kad sprunku.

Nežinau, ar tikrai norėjau, kad Merina pastotų ir augintų mūsų vaiką, atrodo, egoistiškai geidžiau, kad kuo ilgiau prisimintų mane: abortą darydama, stora vaikščiodama, keikdama, ašarodama ar džiaugdamasi, bet prisimintų, nes skaudino vien mintis, kad va taip išvažiuosiu, išsiskirsim, ir viskas – man tai ne, buvau tikras, kaip guminis kamuolys jaučiaus, bliūkštantis, niekam tikęs. Pykau, pagaliau susivokęs, kad Merina – ne vien seksas, nežinau kas, bet kažkas ropinėjantis aplink širdį, it koks mikrobas, kurio jokie gydymai nepašalins, kol gyvas, nuogąstavau ar džiaugiausi, tada nesusigaudžiau. Ir tik daug vėliau – aišku, jaunystės Meriną kasdienybės jau nupūstą nežinia kur ir tikrai nešmėkštelinčią net sapne – netyčia per kitą moterį prisiminęs, suvokiau: juk ji paprasčiausiai bendraut negebėjo, neišmokyta buvo, neįpratus, vienišė, nežinojo, ką sakyt, ką nutylėt, o atviraut juk bijojo, taigi susimauti vengė.

Kuo ilgiau stoviu prie vartelių, tuo labiau atrodo, kad niekas iš niekur neateis.

16

Matau tik šunį pirmyn atgal gatvele slampinėjant ir paklaust apie ją nėra ko. O ką paklausčiau?

Ne ne, gyvena. Per TV apie jos sūnų aiškiai pasakė: gyvenęs ir augęs Pributišky, su motina, dirbančia vietos bibliotekoje.

Taigi vidurys dienos, kur ji tau bus namie, aišku – darbe.

O kai bibliotekos durys patrauktos neatsidaro, pliaukšteliu sau per kaktą, kvaily, tu kvaily, sūnus, marti komoj, o ji darbe sėdės? Aišku, ligoninėj, prie jų.

Lengviau atsidūstu: kas žino, kur, kokioj ligoninėj, aišku, Kauno ar Vilniaus, o negi lėksiu akis išdegęs per visą Lietuvą kaip koks praskydęs žurnalistas, sprausiuos prie palatos, smalsaudamas, kas kaip.

Viskas, šypteliu, dairydamasis, gal atsiras kavinukė ar aludė, ir galėsiu užkąst.

Alkis keičia nerimą. Padariau, ką galėjau, sąžinė aptilus, nors vis dar kažkur vidinėj švarko kišenėj kutenas – traukiant piniginę ranka virpteli – o juk pinigais tai galėčiau paremt, jeigu atsigaus – reabilitacijai, pačiai Merinai – kelionei kokiai, kad nuo sunkumų atitrūktų, pamatytų pasaulio, bibliotekininkė juk, kur ji bus nuvažiavus, aišku, niekur. Mano, ne mano sūnus tas Mantas, koks skirtumas, pagaliau po tiek metų pripažįstu pats sau – svarbi Merina. Buvo.

Buvo.

Laukdamas ruošiamo kepsnio privačiam name įrengtoj užkandinėje, stebėdamas aplink barą besisukinėjančią jauną, atvirai įžūlią merginą, kuri net meniu pateikė, kaip ultimatumą: Pributiškio pjaustinis arba nieko – o dabar beriančią reikalavimus, gal net priekaištus į telefoną, gerbėjui turbūt, kam daugiau, negi tėvui – basta, daugiau jokių bet, tavo reikalas, aš tau šimtą kartų sakiau, nerūpi man tavo darbas, klausyk, ko aš noriu, ne tu, aš, aišku? – nusipurtau, dėkui dievui, nepapuolė per visą gyvenimą tokios rėksnės. Ir kam ši gali patikti? Net jeigu graži.

Merina velniškai keistai rengdavos, nepastebėt jos negalėjai. Kaip šiandien atsimenu pirmą įspūdį: grįžau pusgirtis iš ansamblio repeticijos ir atsidūrėm abu bendrabučio lifte, kvepėjo ji – slyvžiedžiais, vėliau, nežinau juokais ar rimtai, pasakė, pati pasigaminau, gal, nes apie jos namą Pributišky tikrai vien slyvmedžiai keliomis eilėmis, – vilkėjo gelsvą suknelę ir aukštaaulius, vos vos žalsvus batus. Buvau susvaigęs: ir nuo girtumo, aišku, ir nuo jos švelnios aprangos, dar labiau – degančių raudona dykuma plaukų, kaip vėliau abejingai pasakys – dažyti, nors manau, ne, visada vienos ir tos pačios spalvos, be jokių priešakninių kitoniškumų, bet tada sakė, matyt, kaip į galvą šovė, o vėliau tik linkteldavo, jeigu aš vėl apie tuos plaukus.

Ir turėjo kažką tokio, kas versdavo jos ieškoti, o pamačius džiaugtis. Gal žinojimas, kad ji negeba pykt. Rėkt. Prieštaraut. O gal mano savimeilei tiesiog reikėjo, kad tokia išvaizdi, ekscentriška mergina, kaip Merina, mane tikru vyru laikytų. Ar laikė? Neatstūmė. Bet ne kartą kamavau save klausimu, kodėl vis dėlto su manim susidėjo? Ir ją to klausiau. Aišku, tylėjo.

Laukiu Pributiškio firminio kepsnio, nors kažin, ar jau benoriu, tos darbuotojos ardymasis užpildė visą salę, ir ką iš tokių nervų galima gaut? Gerai, kad žmona linksma ir nekenksminga: neturinti polinkio mokyt, demonstruot nepasitenkinimus

17

ar pykčius, net po tiek bendro gyvenimo neatsimenu, kad kada būtų pratrūkus.

Kaip ir šiandien: pasitrynė akis pabudusi, apžiūrėdama, kuo apsirengiau, važiuoji, tarsi pasakė, tarsi paklausė, gal sumuštinukų sutept, kavos termosą pripilt, nors vos pasiūlė, tuoj apsivertė ant šono ir užmigo. Na ir gerai, ką čia aptarinėsi kelionę nei šen, nei ten, į praeitį, ne kitaip.

Tos praeitys – grynos filosofijos, jau valgydamas kepsnį, nei tai skanų, nei neskanų, mėsos gabalą, įdarytą keistomis žolėmis, erzinu pats save, kad jį velnias, kaip tokio amžiaus galiu pasiduot emocijoms, vos išgirdus žodį apie pažinotą moterį, viską metus, lėkt, nežinia ko, tokioj situacijoj visai neturint ką pasiūlyt, kuo padėt, taigi gal pastovėt jau vieninteliam padėjėjui dievui iš kairės ar dešinės, net supykstu, neaišku, dėl savo avantiūrizmo ar po stalu nudribusių salotų žiupsnio.

Gerai, kad mums su savais vaikais problemų jokių: trys sūnūs, visi mokosi užsieniuos, reguliariai bendrauja, aplanko, ekscesų jokių, ir nei kokių paauglysčių, nei protestų, maištų. Tai žmonos ar mano, kaip tėvo, nuopelnas? Aišku, abiejų.

Aišku, ramybė, jokio disbalanso namuose, bendri pokalbiai, išvykos... kas dar?

Nešventasis juk aš, susigriebiu, geriau negalvot, čia vieną akimirką pasidžiauk, o žiūrėk, kad kitą neišgirstum – narkomanas, mokslus metęs ar dar kas nors, žaibiškai viskas. Nusipurtęs negatyvą, atstumiu įpusėtą kepsnį ir, išsitraukęs piniginę, šliopteliu banknotą ant stalo.

O tas Merinos mikrobas, matyt, vis dėlto tikrai paširdy įstrigęs, vėl krusteli, net kramsteli skaudžiai, gan giliai, priversdamas ranka griebtis už krūtinės – gi pasitaiko nevykėlių... ne taip, taisausi – nelaimėlė ta Merina.

Atsisėdęs į mašiną, skambinu žmonai, persimetame smulkmenomis: filmą romantinį išsinuomojusi, pyragą vaisių ryte iškepusi, gerai, vyno, aišku, aš nupirksiąs, penktadienis – pavakarosią. A, dar visi vaikai skambinę, viskas gerai, Vytukas įsidarbinęs, na, nereikia jam to vargo, bet neuždrausi, kai pats nori.

Nereikia man to vargo, bet jei jau atvažiavau pusantro šimto kilometrų, tai dar kartą prasukt pro jos namus nesunku.

O kai pamatau pravirą langą ir orchidėjos segtukus taisančias rankas, jokio džiaugsmo.

Aptirpimas.

Tai vėl bandyti?

O jeigu tikrai Mantas...

Baladot, skambutį spaust nedrįstu. It vagis, tykiai pastūmęs duris, o joms be jokio girgždesio atsivėrus, ant pirštų galų įeinu – lyg bijodamas būti užkluptas, lyg pasilikdamas galimybę, niekam nematant pasižvalgius, atgal sprukt, jeigu ką.

Jeigu ką... Verandos sienos nukabinėtos aitvarais, Manto vaikystės turbūt, bet spalvos šviežios, saulės nepaliestos, o patys tvarkingi, tarsi išlyginti, paruošti skraidinimui, bet dar neskraidinti. Atrodo lyg lauktų.

Virtuvės stalas balta staltiese užtiestas, o ant jo – puodeliai, pyragėlių lėkštė, sumuštiniai, agurkų skridinėliai suguldyti – ne vien sau, matyt.

Keisti tie Merinos namai, nors ji sakydavo, kaip visų: patenki pirmiausia virtuvėn, koridoriun paskui, pereini kažin kokį mažą kambariuką, molinių lipdinių

18

lentynose prikaupotą, kaip tuomet, taip dabar, tarsi per įžangą – į erdvų, saulės bet kokiu dienos metu nutviekstą kambarį, kuriame ji darydavo viską: miegodavo, mankštindavos, skaitydavo, svečius piiminėdavo ir, atrodė, jis vienas tėra visame name, toks didelis, visko savy turintis – baldų, paveikslų, televizorių, net treniruoklį, spintų, stovinčių pakraščiais, lovą, įprastinį svetainės komplektą kampe, knygų lentynas ant sienų. Veidrodį lubose – apvalų, masyvų, tarsi viską sugaunantį ir klaikiai iškreipiantį, privalai kaip reikiant įsisprausti kampan, kad tavęs nesučiuptų ir nesuerzintų, vos galvą kilstelėjus ir pamačius, koks pabaisa esi, susiplojęs ar neproporcingai ištemptas. Kam tau tas veidrodis, sakydavau jai. Nežiūrėk, atsakydavo man, jei nepatinka. Nesąmones rodo, juk tu visai kitokia, negu jame, tu graži, įtikinėjau. Kas žino, šypsodavos Merina ir, užvertusi galvą, žiūrėdavo į mano suskaldytą veidą. Tavo akys kaip spintos, žvilgtelk, juokaudavo ji, pažiūrėk, kiek visko gali jose susidėt, tik lentynas įsitaisyk. Kvailystės. Bet mano akys ir man atrodė kaip spintos, tik užtrenktomis durimis, ir net pats leidaus galvot – tuščios ar prigrūstos visokių skudurų, gal net skrybėlių, berečių... Ir protą tas jos veidrodis permainydavo.

Norėjosi sprukt kuo toliau, bet kiek besistengiau daugiau kambarių rast, nepavyko, durų buvo dar penkerios ar ketverios, tik, deja, užrakintos. Iš pradžių net įsižeidęs, kad nuo manęs saugosi, lyg nuo vagies, nepasitiki, vėliau pradėjau galvot: pati Merina ten nevaikšto, gal net niekados nebuvusi, raktų neturiu, pasakė man smalsaujant, negi lauši.

Kaip vagis įslinkęs stoviu tarpdury kambario, to paties, kurį atsimenu, bet lyg ir visai kito – gal ryškesnio, gal dar erdvesnio, įgijusio keistą sidabrinį atspalvį, tarsi mėnulis, ne saulė pro langus svystų. Taip pasirodė akimirksniu, kai akys ieškojo tarp daugybės daiktų žmogaus, šmirinėdamos nuo vieno taško prie kito, šokinėdamos aukštyn žemyn, suvokę, kad veidrodžio nėra virš galvos, dar kartą – ar tikrai? – tikrai, ir jau nežinia, ką labiau norėdamos rasti – Meriną ar veidrodį.

O veidrodis – per sieną, veik visą.

Jame – moteris.

Ji? Ji. Netikiu.

Ji? Ne, tai paveikslas. Merina jauna, ypač graži, ryškiais plaukais, balta rausvomis gėlėmis kur ne kur nubarstyta suknele, rankas sunėrusi po krūtimis, stovi ir žiūri tiesiai į mane.

Ne. Tai veidrodis. Merina išlanksto rankas ir ilgais pirštais perbraukia plaukus.

Bandau aplėkt akimis kambarį dar kartą ir susigaudyt. Bet žmogaus niekur nematau.

Tik sienoj toj. Ir aš ten stoviu: pražilęs, pliktelėjęs, išsigandęs. Kumptelėjęs?

Negali būt, išsitempiu, pasistiebiu – anas ten, rodos, dar labiau pakrinta, persikreipia ir patamsėja, veidas putlus, kvailai sustingęs, su nuskendusiom trikampėm akutėm, jei nežinotum, kad ten jų vieta, nepavadintum akimis, na, kūnas tvirtas, galingas, bet jis tikrai ne tos patižusios galvos.

19

Jeigu taip autobuse ar troleibuse, tai ši jauna mergina neabejotinai vietą užleistų man atsisėst.

Suvokiu, kad tai Merina, bet tuo pačiu suvokiu – pokštas visa tai. Tuoj tuoj iš kažkur – žengiu kambario gilumon ir dairausi – išlįs pasenusi, neatpažįstama moteris ir riktels, ko čia tau reikia. Neabejoju, laikas rėkt ją išmokęs.

– Labas, – bandau iš miražo ištrūkt.

– Labas, – šūkteliu garsiau.

– Labas, – rikteliu, bet balsas, atsimušęs į veidrodinę moterį, sujudina ją, ištiesia Merinos ranką sofos link, suprask, sėskis, perpjauna lūpas, nors tos nieko nepasako, o mano riktelėjimas sugrįžta ir skaudžiai smogia krūtinėn. Suskausta taip, kad susiriečiu, stengiuosi įsitvert į ką nors, negebėdamas to padaryt, smunku.

Per mane laksto linijos, kreivės, zigzagai, sinusai, kosinusai, guliu virtęs melsvu ekranu, cypteliu, kai įsibėgėję srovės trenkiasi į kraštines, net bandau kuo giliau įkvėpt ir prasiplėst, kad skaudėtų mažiau... Bet brūkšninės bangos pramuša mano kraštus ir persilieja į šalia gulinčius: Mantą ir jo žmoną, linijos ir gyvatės sulenda per jų pradurtas venas ir pradeda zuiti kūnų magistralėm.

– Ačiū dievui, viskas gerai, – Merinos degantys plaukai kutena man paausį, o ji šypsosi ir sako: – viskas gerai, svetimi dažnai ant grindų šitų paslysta.

Leidžiuos pakeliamas, pasodinamas, stikline vandens ir slyvžiedžių plevenančiu kvapu atgaivinamas, bet vis miraže plūduriuojantis: moteris jauna, lanksti, grakšti, kaip tada dvidešimtmetė, niekaip negaliu atsikratyt minties – gryna, be jokių laiko sluoksnių.

Ir prisimenu... žmona skaitė knygą – kokią? – kažkokio prancūzo lyg, žymaus lyg, Nobelio premiją gavusio, gal Modiano? Nors koks skirtumas, ne apie jį kalba.

Ir pakišo man, paskaityk, girdi, vien prie televizoriaus, nubuksi visai. Knyga tai nesudomino, nuobodi, nedaug ir teskaičiau, iki vietos, kur pamini fantastinį romaną „Laiko labirintai“, kuriame vaizduojami jaunystėje draugavę žmonės nevienodai paveikti laiko. Vieni sensta, kiti ne. Susitikę po keturiasdešimties metų vieni kitų neatpažįsta ir ryšių tarp jų jokių negali būti, kiekvienas lieka savo laiko koridoriuj.

– Viskas gerai, – vėl sako ji, sėdėdama prie virtuvės stalo ir pilstydama arbatą.

Ir aš sėdžiu priešais ją. Aš savo laiko koridoriuj. Ji – savo. Tik aš žinau, kas ji, o ji – akivaizdžiai ne.

– Nenoriu kalbėt su žurnalistais, – sako, – bet jūs taip įtikinėjot, tiek kartų skambinot, kad pagalvojau – paprasčiau susitikt, kitaip nesiliausit. Juo labiau dabar.

Jokios raukšlės.

Akys apibrėžtos ryškiai juodai, tarsi tvora aptvertos, kad nepabėgtų gal. Kaip tada.

Judesys braukiant plaukus nuo kaktos – nepamirštas.

– Vaišinkitės, prašom. Tiek kelio važiavot, – kiša sumuštinių lėkštę, – o visai be reikalo. Neturiu jums ką įdomaus pasakyt. O ir viskas gerai.

Dantys tiek garsiai triauškina agurką, kad, rodos, kelia vėją ir plaiksto jos plaukus. Mano dantys.

– Ar skaitėt knygą „Laiko labirintai“?

20

Ji lošteli. Padeda garuojantį kavos puodelį ant stalo. Pakyla. Švysteli gėlėtomis suknelės klostėmis ir iš virtuvės slysteli.

Grįžta su angliška knyga rankose ir ištiesia ją man, savo laibais pirštais brūkšteldama manuosius.

– Neskaičiau. Mantas ją mėgo.

Knygos lapai nučiupinėti, atrodo, kampuose netgi plonesni, kažkuo supilti paskutiniai, kur beatsiversčiau, pieštuku pribraukyti, šauktukais, klaustukais, taškais primarginti.

– Negaliu atiduot. Ji – Manto.

Apgamo, nedidelio, bet tamsaus, prie pat ausies tai nebuvo. Kai kresteli plaukus, jis tarsi mirkteli. O gal buvo, tiesiog ne į apgamus tada žiūrėjau? Oda kaip gerai išmiegojusios paauglės, be jokių paburkimų, vagelių, kad ją velnias, gal čia ne Merina?

– Tik ką skambino iš ligoninės: viskas gerai, atsibudo ir Mantas, ir jo žmona.

Abu kartu, kaip susitarę.

O jeigu aš būčiau likęs su Merina?

– Jie visur kartu. Balkono turėklas seniai vos laikėsi. Užsimiršusi atsirėmė... o Mantas, matyt, bandė ją sulaikyt. Tai gerai, kad ant krūmų. Net lūžių jokių.

Jeigu gyvenčiau su Merina, kuriame laiko koridoriuj būčiau?

Telefonas dainuoja. Žmona. Neatsiliepiu. Bet nespėjus įkišti kišenėn, vėl: kas?

Aišku, gerai... jau sakei... ar grįšiu?

Išjungiu visai. Skambina kas minutė.

– Matot, neturiu ką pasakyt. Nieko sensacingo. Dar arbatos ar kavos?

Linkteliu.

– Gal pavežt jus į ligoninę?

– O gal ledų norit? Karšta.

– Karšta, Merina.

Ji šypteli, pasisuka ant kulnų, plaukais sukeldama vėją, prisilenkusi paskleidžia slyvžiedžių kvapą prie pat mano nosies, o atsitiesusi skėsteli rankomis: – Aš – Gaila. Merina – mano mama. Ji ligoninėj. Bet ir ji nieko daugiau nepasakytų. Nieko nebuvo.

• 21

premjera: poezija

Aidas Jurašius Trojos karas (Helenos versija) I. prieš Helena baltarankė parpuolus keturpėsčia šveitė sosto menės grindis soste sėdįs Menelajas narsingasis vis šnairavo į ritmiškai judančius sėdmenis neištvėręs Arėjo gentainis čiupo kardą ir ėmė galąsti panosėj burbėdams: – tyčiomis ji šitaip lyg nebūtų namuos jau tarnaičių ir vergių kad tik gėdą man padarytų –

22

II. per – negi tau vis vien kaip tave apgiedos akli ateities dainiai? – paklausė šviesusis Paris grūsdamas strėles į dėtuvę gražiakasė Helena pasirąžė ir nuėjo prie lango – žinoma ne mielasis – šiapus ir anapus mūrų buvo kilęs kažkoks epinis sujudimas III. po nusiropštė mūšy narsus Menelajas sunkiai šnopuodamas šarvuota ranka nusišluostė kaktą – na? tai kuris iš mūsų geresnis? aš ar tas lankininkas? – – žinoma tu mielasis – žiovaudama atsakė Helena gražiaplaukė nuo laivų katalogo ją vis dažniau suimdavo miegas

23

Iš rinkinio „Daina iš kito galo“, Pulgis Andriušis, Nido knygų klubo leidinys Nr. 37, 1962, Londonas.

Pulgis Andriušis Emigrantas iš pragaro Australų Imigracijos Departamento direktorius, išleisdamas savo įgaliotinius į užjūrio kraštus, tarp kitko pareiškė: – Nors iš pragaro, bet kad man pristatytumėt reikalingą skaičių emigrantų, užplanuotų šių metų biudžete!

Vienas įgaliotinis, pasisukaliojęs po Europos kraštus ir nieko nepešęs, prisiminė direktoriaus atsisveikinimo žodžius ir nuvyko tiesiai į pragarą.

Liucipierius jį liepsningai priėmė savo įstaigoj ir, išklausęs reikalą, beviltiškai sušmešėlavo savo uodega, sakydamas: – Labai gaila, misteri, tuo tarpu tegalėsiu duoti vieną kandidatą. Tamsta jį rasi mūsų vartininko raštinėje.

Australų įgaliotinis, padėkojęs Jo Pragariškajai Ekselencijai už šiltą priėmimą, nuėjo pas vartininką ir, ten radęs belaukiant apšepusį kipšiuką, išsitraukė popieriaus lakštą, plunksną ir ėmė tardyti: – Pavardė?

– Balabiesas!

– Užsiėmimas?

– Sieros žaliavų tiekimo viršininkas!

– Gerai, užrašysime: juodadarbis.

– Ne, misteri, aš buvau tikru bosu, tiktai po to, kai išeikvojau tris tonas sieros, mane atleido iš tarnybos ir dabar nori manim visai atsikratyti...

– Bus viskas kuo puikiausioj tvarkoj, Mr. Balabies, du metus atidirbsi kontraktą ten, kur paskirs darbo įstaiga, o paskui tokiems sveikiems velniams, kaip tu, mūsų krašte šimtai galimybių!

Po to australas paaiškino, kokiais keliais pasiekti Neapolį, kur jau lauks naujo transporto laivas.

– Tuo jau nesirūpinkit, misteri, aš pats susirasiu kuo trumpiausią kelią iš čia.

Paskirtą dieną Balabiesas su čemodanu išniro iš Vezuvijaus ugnikalnio dūmų ir, nusišluostęs nuo naujo kostiumo sieros pelenus, oru atskrido prie emigrantų laivo, kuris netrukus paleido garą Australijos linkui. Kipšo arklinėse ausyse vis dar skambėjo Liucipieriaus atsisveikinimo žodžiai: – Na, Balabiesai, Australija yra tavo paskutinis šansas, jei ten nieko nenuveiksi, tai nurašom tave į nuostolius. Ką gi mes kita galime tau padaryti, būdami nemirtingi, negalėdami tavęs nei nužudyti, nei nukankinti, kaip tai gali lengvai padaryti mūsų

24

raudonieji draugai savo liaudies priešų bylose. Ir dabar, nelaimingasis, dink iš mano akių iki sekančio pranešimo!

Iš transporto stovyklos Bonegilos Balabiesą australų valdininkai burtų keliu nugabeno į Port Adelaidę ir tenai paskyrė į sieros rūgšties fabriką.

Nors ir būdamas blogu velniu, Balabiesas vis tiek liko velniu.

Jau iš pradžios neturėdamas jokių kalbinių sunkumų, pirmiausiai ėmė bandyti seną velnių numerį: išmokyti australų darbininkus... keiktis.

Pertraukos metu, srėbdamas sierą, kurią jam nebuvo sunku žaibo greitumu paversti arbata, Balabiesas jau vienam darbininkui buvo bepradedąs šnabždėti ausin, tačiau, gerą valandikę pasiklausęs, patsai užsikimšo sau arklines ausis.

– Jūsų Prakeiktybe, – nubėgęs į telefono būdelę skambino vyriausiam pragaro buhalteriui, - aš visiškai atsisakau gundyti australus blevyzgojimo srityje. Jie mane patį, seną velnią, numušė nuo kanopų. Ne, Jūsų Prakeiktybe, geriau paveskite man kitą gundymų šaką, sakysim, moterystę, kurioj prieš milijoną metų buvau atžymėtas didžiuoju Šakių ordinu...

Balabiesas, gavęs naują uždavinį, prisimeilino prie australų darbininkų, ėmė lankytis jų namuose, ir po kiek laiko paaiškėjo, jog jie gyvena tokį sujauktą vedybinį gyvenimą, kad nebežinia, kas kieno vyras, kas kieno žmona, kas kieno vaikai, kas kieno tėvai ir ar iš viso yra tėvai, nors ir yra vaikai.

Balabiesas, kaip ir bet kuris kitas velnias, per milijonus metų atpratęs bet kuo stebėtis, dabar pajuto, kaip jo dratinė čiupra ima šiauštis, išgirdus tokį moterystės balansą.

Jisai net nebedrįso skambinti Jo Pragariškajai Ekselencijai, juk vis tiek tenai apačioje niekas netikės! Na, vis dėlto, išgėręs vieną kaušelį sieros apsidrąsinimui, susijungė su vyriausiuoju buhalteriu, atraportavo duomenis, išklausė grėsmingus papeikimus ir pagaliau gavo griežtą įsakymą išvystyti Australijoj girtuoklystės propagandą. Balabiesas, tatai išgirdęs, jau norėjo trenkti telefono ragelį ant pakabos.

– Jūsų Juodybe, – karščiavosi jisai, – atsiųskite patį Liucipierių į šį kraštą, ir aš, velniaži, garantuoju, ar jis čia suras bent vieną normalų australą, kuris negeria!

Girtuoklystė šišion yra taisyklė, o blaivybė – reta išimtis, paveskit man bet kokią kitą, lengvesnę propagandą!

– Tavo likimas užanspauduotas, Balabiesai! – pasigirdo griausmingas balsas iš žemės įsčių, kad net telefono vielos pasmirdo siera. – Gana išsisukinėti, gauni paskutinį uždavinį, – paleistuvingą akių papiktinimą, jeigu tu to neišpildysi, tai eik po velnių!

Balabiesas, užuot skambinęs telefonu, atsinešė į namus Adelaidės dienraščius bei žurnalus, žirklėmis iškarpė nuogų modelių, nusigėrusių filmos žvaigždžių, televizijos nuvalkiotų artisčių paveikslus, sukišo į voką ir pekliniu požemio paštu pasiuntė pragaro cenzūros skyriui, apačioje prirašęs asmenišką nuomonę: „Kas man po to visa belieka daryti?“ Port Adelaidės kipšiukas ilgai laukė atsakymo, bet jo niekuomet ir negavo, pragaras tylėjo kaip numiręs.

25

Balabiesas Melburno Lietuvių Klubo bibliotekoje

Baigęs kontraktą ir dar keletą metų laisvai pagyvenęs šioj malonioj šaly, Balabiesas galutinai įsitikino, kad čionai jam kaip velniui iš viso nėra jokių šansų, todėl vieną dieną, atsiprašęs sieros rūgšties fabriko bosą, nuvažiavo autobusu (nors galėjo ir dykai oru nuskristi) į Imigracijos departamentą ir ten įmerkė prašymą australų pilietybei gauti.

Kai, praėjus reikalingam laikui, buvo pakviestas į didžiąją rotušės salę ir kai grandinuotas burmistras paspaudė ranką kaipo teisėtam australų piliečiui, Balabiesas nė kiek nesijaudino dėl Liucipieriaus, šis jau nebereiškė į jį pretenzijų, bet truputį jaudinosi, kaip jis, būdamas juodas, bus priimtas į baltųjų tarpą...

– Ir mes nesam tokie jau balti, kaip vaizduojamės... – tarė burmistro sekretorius, išduodamas Balabiesui pilietybės dokumentą.

26

Albert Camus „American Journals“, Hamish Hamilton, London 1989.

Vertė: Hugh Levick, S. Bernotaitė.

Albert Camus [dienoraštis] Pietų Amerika 1949 m. liepos 30 d.

Jūroje. Alinanti diena. Tam, kad laiku pasiektume Marselį, su R. važiuojam visu greičiu. Pasirodo Desdemona. Marselyje svilinantis karštis ir tuo pat metu raunantis nuo pečių galvą vėjas. Net gamta yra priešas. Nuosava kajutė. Laukiu išvykimo, vaikščiodamas deniais ir koridoriais. Jaučiu gėdą, matydamas ketvirtos klasės keleivius, apgyvendintus keliaaukštėse lovose, vienas ant kito, konclagerio stiliumi. Kabo nešvarūs vystyklai. Kai kurie vaikai gyvens šitame pragare 20 dienų.

O aš... Laivas pakelia inkarą vėluodamas dvi valandas. Vakarienė. Prie mano stalelio G., istorijos profesorius iš Sorbonos – smulkus jaunuolis, keliaujantis pas savo šeimą Argentinoje – ir madam C., kuri keliauja pas savo vyrą. Ji iš Marselio, aukšta brunetė. Kalba viską, kas tik jai šauna į galvą, ir kartais tai smagu. Kitais kartais... Bet kokiu atveju, ji yra gyva. Kiti mirę – pagaliau ir aš pats toksai. Po pietų G., kuris vis darydavo aliuzijas į užsikrėtusiojo maru simptomus, supažindina su brazilu profesoriumi ir jo žmona, pristatydamas mane, kaip „Maro autorių“. Aš atrodau sveikai! „Muzikos salėje“ (kurioje lengvai buvo galima apgyvendinti pusę ketvirtosios klasės emigrantų) G. linksmina mus liurlindamas denio pianiną, kuris raiščiais atrodo išleidęs ūglius. Tuomet pokalbis. Brazilų profesoriaus eulogija apie Salazarą. Madam C. padaro dvi stambias klaidas, bandydama įtikinti brazilus, kad Pietų Amerikoje kasdien įvyksta po revoliuciją. Nugirstu: „Ji buvo iš darbininkų klasės, maždaug taip žemai, kaip tik begalima,“ – ir kitus perlus. Sakau viso gero ir išeinu. Laivo galūgalyje, kur pasislepiu, emigrantai geria iš ožkenos vynmaišio ir dainuoja. Pabūnu su jais, nepažįstamas ir laimingas (dešimt sekundžių). Tada einu žiūrėti į jūrą. Sidabrinis mėnuo kyla virš laivastiebių. Kiek tik gali užmatyti, dar ne nakties sutemose, – jūra ir ramybės pojūtis, šiuo metu nuo vandenų kyla galinga melancholija. Jūroje visuomet būnu ramus, ir šią akimirką tokia begalinė vienatvė man į gera, nors šiandien susidarė įspūdis, kad jūrą sudaro viso pasaulio ašaros.

Grįžau į savo kajutę užrašyti šito – taip ir norėčiau daryti kas vakarą, nesakydamas nieko intymaus, bet nieko apie dienos įvykius nepamiršdamas. Atsigręžusi į tai, ką esu palikęs, mano širdis nerimauja, visgi norėčiau užmigti.

27

Algimantas Čekuolis „Noriu grįžti į Kubą“. Vaga, Vilnius, 1965.

Ištrauka iš paskutinės (9) dalies „Namo“.

Algimantas Čekuolis Vi don’t viš jor blady bordel Tik prekybiniai laivai landžioja iš uosto į uostą. Mes – žvejai, ir mūsų darbas atvirame okeane. Uostas – tai tik mūsų gyvenimo epizodas. Vėl jūra, vėl švartuojam tralerius – mūsiškius „Zigmą Angarietį“ ir „Liudą Girą“, latvių „Paeglę“, Kaliningrado „Žemčiūgą“ ir „Ševčenką“. Vėl viduržiemio speigo pilni triumai, dėžės dėžės, tiesiog akyse mirga, juo toliau krauni, juo labiau jos slysta iš rankų, net… miegant.

Vidurnaktį draugas pabunda vaitodamas, skundžiasi, kad mėšlungis traukia rankas.

Kai nekraunam iš tralerių žuvies, plaunam denį, gramdom rūdis, dažom, kol naktį, pačiame įmigyje, vėl išgirstam komandą: – Pirmai brigadai pri-imt švartovus kairiam borte! Antrai – ruoštis į triumus!

Be to, tralerius aprūpiname gėlu vandeniu, maistu, tuščiomis dėžėmis, priimam į savo ligoninę sunkesnius ligonius. Taip, kažkur netoliese kovojanti Angola, legendarinis „kapitono pramuštgalvio“ Transvalis, kitoje pusėje – šv. Elenos sala. Bet visa tai matome tik žemėlapyje. Okeanas vienodas, tik jausmas, kad esam labai toli nuo namų, niekad mūsų nepalieka. Štai antys ir gervės ėmė traukti būriais į šiaurę.

Gal būt, į Lietuvą? Ten jau pavasaris. Nuneškite linkėjimų!

Ir šturmanai, ir virėjai žino, kiek kuriame triume dar likę vietos. Tai mūsų kalendorius. Kai prisipildys paskutinis kubinis metras ir užsidarys triumų dangčiai – plieninės aikštelės, ant kurių galima žaisti tinklinį, – mums čia nebebus daugiau ko veikti. O tikslesnės datos niekas negali nurodyti.

Jau ir ryklių niekas nebegaudo, nors jūroje jų knibždėte knibžda. Jeigu ir nematai vandenį rėžiančių pelekų, tai vos tik įmeti žuvį, tuojau išnyra šviesiai ruda pusapvalė nosis. Iš pradžių jokie kabliai neatlaikydavo. Paskui patys išmokom kaldintis rankos ilgio trišakius plieninius inkariukus ir rišti juos prie storo plieninio lyno. Ties, kartais ir tokie nulūždavo. Vis dėlto per baisų vargą kelis ištraukėm, pasitelkę visus laisvus nuo darbo vyrus, tik neturėjome kur jų dėti. suvenyrų mėgėjai išsilupinėjo dantis. O paskui vėl turi vargo, kol toną mėsos išmeti už borto.

Kartais ramesnėmis naktimis visas laivas subruzdavo gaudyti skraidančių žuvyčių. Už borto nuleisdavom stiprią elektros lempą su seno tinklo gabalu. Tiek priskrisdavo žuvų, kad pusryčiams užtekdavo. Buvom pradėję gaudyti ir kalmarus, bet iš tų aštuonkojų pusbrolių mums nebuvo jokios naudos, tik denį pribjauroja rudu skysčiu – sepija. Tik paskui gailėjomės, sužinoję, kad tai didelis skanėstas.

Pagaliau kapitonas pranešė traleriams: – Viskas, draugai. Nebėra daugiau vietos.

Tris kartus ilgai suūbavo sirena, traleriai mums atsakė tuo pačiu. Paskui

28

pasigirdo trumpas „uk“. „Uk, uk!“ – atsiliepė pasiliekantieji. Tai laivų „iki“. Traleriai prigaudys žuvies, kiek tilps jų triumuose, ir patys atveš į uostą. „Visu greičiu į priekį!“ Aš tikrai plaukiu namo, sėdėsiu Vilniuje kiek patiks. Bet ko taip nekantrauja, centimetrais skaičiuoja vėliavėlės žingsnius žemėlapyje, kabančiame kajutkompanijoje, kiti mano draugai? Šneka tik apie krantą, namus, žmonas. Žinoma, nėra ko stebėtis. Žmonės tris su puse mėnesio neturėjo poilsio ir nematė artimųjų. Bet juk jau gavom radiogramą! „Privolžskas“ stovės Klaipėdoje tiktai dešimt dienų. Iškrovęs žuvį, plauks prie Kanados krantų. Ten jau laukia. Mūsiškiai tikisi, kad gal pavyks įkalbėti vadovybę daryti remontą. Ir žiurkes reikėtų išnaikinti.

Užtruktumėm dar porą savaičių. Bet patys žino, kad iš to nieko neišeis. Kad ir laivui stovint, labai mažai tebus laisvi: reikės krauti žuvį. Tiesa, kraus dokeriai, bet matrosai turės skaičiuoti dėžes ištisą parą, o šturmanai ir mechanikai ruošis naujam reisui.

Plaukiam pro pietvakarines Afrikos pakrantes, Gvinėjos įlanką. Užsukam į Dakarą. Pasibaigė maistas ir vanduo. Reikalų mažai, o stovėti turime visą savaitę.

Jauna Senegalo respublika neįgudusi tvarkyti sudėtingų laivininkystės reikalų. Štai muitininkus pakvietėm iš karto, tuoj atplaukę. O jų nėra ir nėra. Atvyko tiktai antrą dieną, kai visa komanda jau po kelis kartus pabuvojo mieste ir apie kokią „kontrabandą“ buvo juokinga kalbėti. Ir kad nors tie muitininkai elgtųsi kaip žmonės.

– Parodykite maisto sandėlius. Žinoma, prašom, tikrai keista, nes niekur kitur to nereikalaujama.

– Kas čia? O čia?

Mes aiškiname. Orūs, uniformuoti valdininkai negrai žeria saujomis sau į kišenes žirnius, makaronus... „Suvenyrai“, – atsako į suglumusius mūsų žvilgsnius.

Drabužių sandėlyje tas pats – ima glaudes, marškinėlius, kiekvienas po komplektą, ir į portfelį... Nusigandęs bocmanas Žvirbliauskas vos pagalbos nesišaukia. Kaipgi jis atsiskaitys Klaipėdoje? Tačiau pyktis nepatogu. „Suvenyrai, jūs daug turite“ , – abejingai pasiaiškina muitininkai ir palieka laivą.

O miestas gražus, didelis, centre daugybė baltų, akį veriančių dangoraižių ir palmių. Visai nepanašu į negrų respublikos sostinę, kaip, gal būt, kai kas įsivaizduoja.

Taip ir vaikštom, ganydami akis po miestą, tikėdami šventais pažadais, kas „rytoj“ išplauksime. Žmonės – įvairaus odos atspalvio negrai ir arabai, daug europiečių, prancūzų parašiutininkų. Čia dar tebėra jų įgulos. Kaip visada, stovint svetimame uoste, laive daug kalbama apie nemalonumus ir provokacijas, neva buvusias prieš tai mieste besilankantiems tarybiniams jūrininkams. Gal ir per daug tų kalbų, bet, žinoma, ne namuose esame. Štai kartą mes trise grįžtam pirmą valandą nakties į uostą iš priėmimo. Susistabdom taksi, paaiškinam, kur mums reikia važiuoti. Šoferis linksi galvą ir pasuka nežinomomis gatvėmis. Nervinamės, o šoferis ramina ir spaudžia miniatiūriškos „Simkos“ akseleratorių. Išvažiuojam iš miesto, mašina lekia autostrada, pro šalį šmėkščioja palmėmis apsodintos vilos. Daužom kumščiais šoferiui į nugarą: „Mums ne čia, mums į uostą, į laivą, ar supranti?“ – Suprantu, ponai, suprantu, pakentėkite, tuoj tuoj atvažiuosim...

29

Skaitiklis jau rodo 750 frankų, mums visai ne juokai, visi trys teturime 600 frankų. Galų gale „Simka“ sustoja. Nedidelio namo durys tropikų papročiu uždengtos tik įvairiaspalvių karolių užuolaida, viduje – rausva šviesa, iš ten klykdamas išsiveržia būrelis pusnuogių mulačių, tampo mūsų taksi duris, mes laiko, įsiskypę kojomis, ir tik būgnijam per mėsingą šoferio nugarą: – Tu šip, al barko, a la navir, vi don’t viš jor blady bordel, – velniop jūsų viešuosius namus, į laivą!

Tai anglų, ispanų, prancūzų kalbų mišinys.

Truktelėjęs pečiais – kokie keisti jūrininkai, vidurnaktis, truputį išgėrę, o skuba į laivą, – šoferis apgręžia mašiną, ir vėl ratai šniokščia autostrada ir taksometras skaičiuoja frankus. Artėjam į antro tūkstančio vidurį... Bet šį kartą miklusis šoferis apsiriko. Mašiną sustabdom prie uosto policijos stoties, ir majestotingos išvaizdos žandaras privertė vaikiną atsiskaityti taip, kaip mes laikėm reikalinga. Žinoma, ne visuomet per tokius smulkius susidūrimus svetimam pasaulyje mes laimime.

Sėdim mažame, švariame prancūzų „bistro“, siurbčiojam kavą. Įeina atletiško sudėjimo vyras. Sveikindamasis pakelia prie peties ranką delnu į priekį. Mes visi atsakydami linktelim galvomis.

– Heil Hitler! – šūkteli jis, nenuleisdamas rankos.

Tarsi nenugirdę, užsirūkom, o po valandėlės užsimokėję išeinam, palikę kavą ir fašistą, piktai besikvatojantį. Ką gi, pagavo mus ant galantiškumo kabliuko.

Ar reikia stebėtis, kad kitą dieną iš stovinąio prie viešbučio autobuso išgirdę rusiškai: „Sveiki, draugai!” – vyrai žiūri iš padilbų ir tyli. „Velnias tavo draugas.“ O iš autobuso vyrai ir moterys kviečia prieiti. Baltieji, bet ar maža pasaulyje įvairaus plauko emigrantų?

– My sovietskije, my artisty!

Gal būt, ir labai kvailai atrodėm, šitaip nepasitikėdami, bet priėjome tik tada, kai ant autobuso pamatėme prilipintą plakatą, skelbiantį apie tarybinės trupės koncertą, ir nuoširdžiai pasisveikinome su artistais. Jau tris mėnesius jie gastroliavo po Centrinę ir Vakarinę Afriką ir buvo ne mažiau už mus pasiilgę saviškių.

Pagaliau ir Dakaras išnyko už horizonto, dar turim užsukti į Gibraltarą, palaukti ten, kol baigsis NATO šalų laivyno ir aviacijos manevrai. Ne tik barus ir dansingus, bet ir gatves tame mažame karinės tvirtovės miestelyje užtvindė dvidešimties tūkstančių jūrininkų ir jūrų pėstininkų armija.

Nežinau, kaip būna kitais atvejais, tik tąsyk nematėm nė vienų muštynių ir niekas nekibo prie mūsų, nors ne kartą (kur ten iškentėsi!) prirūkytame bare turėjome grūstis pro girtus amerikiečius, turkus ir anglus, ieškodami laisvos vietos. Tiesa, kiekviename žingsnyje buvo galima sutikti karinės policijos būrį, stuomeningus vyrus baltais lakuotos odos diržais. Patrulis vaikšto visada ne mažiau kaip iš penkiolikos policininkų, neskaitant šen ir ten zujančių policijos džipų. Mūsų vaikinai, tarnavę tarybiniame kariniame laivyne, į visa tai žiūrėjo išsižioję. Policija neliečia dainuojančių, vaikščiojančių prasisegusiom kelnėm, šokančių ant stalų kareivių, tik stebi, kad nesimuštų ir... nenuvirstų be sąmonės. Tokius čiumpa už

30

rankų ir kojų – ir mašinon. Žodžiu, galite įsivaizduoti miestą.

Plaukiam dar savaitę. Darosi vis šalčiau ir tamsiau, debesys vis žemesni, ir saulės jau senokai nematėm. Norom nenorom turėjom išsitraukti iš sandėlių apipelijusius vatinukus. Balandis. Vieną rytą išgirstu žąsis gagenant. Gal sapnuoju?

Paskui topteli – nagi mes jau Lamanše! Į denį išėjo virėjo padėjėjas Augustas Šaulys, aštuoniolikmetis spurgas, jūrai paaukojęs gerai apmokamą darbą Klaipėdos faneros kombinate. Tas pats, kuris reiso pradžioje su ilgesiu žvalgėsi krantų. Girdžiu, kaip sako nerūpestingai: – Vėl štormas. Šiaurė tai vis šiaurė.

Argi mūsų Augustas ne senas jūrų vilkas?

– Vyrai! Anglija matyti! Tai mes jau namie!

Ką gi, namie. Tiesa, aš atsimenu nesenus laikus, kai Klaipėdos žvejams artimų namų ženklas buvo Danijos sąsiauriai, plati Kopenhagos panorama ir Hamleto rūmai Helsingiore.

Beveik namie. Iki Klaipėdos tik trys paros kelio. Kitam laivui tai būtų tikras tolimas plaukimas.

Ateina pagaliau ir ta diena, kai priešpriešių vėjas pakvimpa namais. Gal būt, čia turi įtakos žemėlapis, nes jūra vis dar tokia pati. Tik debesys žemesni, jie užkloja saulę devyniais sluoksniais, tik bangos trumpesnės, baltijietiškos. Tačiau namų kvapą tikrai gali užuosti.

Pagaliau sulaukiam ir tos popietės, kai pasirodo Klaipėdos CPK kaminas, kyšantis iš horizonto kaip degtukas, paskui ir siaura kopų juosta, kai įsėda savas, tarybinis, locmanas, su kuriuo nereikia daryti ceremonijų, ir jau plaukiam per molus kaip gatve. Dešinėje Smiltynė, kairėje naujos uosto cisternos, niekas nepasikeitė, štai krantu į Melnragės mišką eina vyras su mergina. Pavasaris. „Ei-ei, paleisk ją mūsų sutikti!“ Bet gerai išsiauklėję klaipėdiečiai moka negirdėti mūsų šauksmų, gal tik stebisi, kodėl tame laie tiek daug žmonių, įdegusių saulėje ir barzdotų kaip kubiečiai. Mūsų brigados vyrai pikti, mat, mums eilė švartuotis, vadinasi, mums reikės eiti ir naktinę vachtą, kada kiti skubės į krantč. Ek, nesiseka!..

Pagaliau atvažiuoja juodas valdybos limuzinas.

– Sveiki parplaukę, vyrai! Sveikinam!

Dėkui, dėkui. Mes pasiruošę sveikinimams. Ekspedicija atidarė pietų kelią.

Prašom, plaukit dabar, gaudykite. Na, ir parvežėm neblogą laimikį. Kolūkio pirmininkas, pasibaigus rugiapjūtei, irgi išritina statinę alaus. Mūsų „derlius“ – apie šeši milijonai kilogramų žuvies, išeina po porą kilogramų kiekvienam respublikos gyventojui. O dirbo tik trys šimtai žmonių. Darbščios jūrininkų rankos.

Orkestro, gėlių gal niekas rimtai nė nelaukė. Bet kodėl taip iš karto: – Pavėlavote dvi valandas... Suderintas geležinkelio grafikas... Vagonų gaišinimas... pabaudos... planas...

Kapitonas ir šturmanai teisinasi įraudę, jau prasideda ginčai.

Apsukresnės žmonos sugebėjo įsigauti į laivą. Kajutėse nepažįstami veidai, juokas, ašaros. Laisvi nuo darbo plungiškiai, kretingiškiai jaudindamiesi žvalgosi į laikrodžius: ar suspės į paskutinį traukinį?

31

O mums: – Atidaryti triumus! Krausime iš karto trimis kranais! Priimti lichterio švartovus!

Abiem bortais dirbsime.

– Greičiau, greičiau, vyrai! Jums dar reikės krauti laivą Kanados reisui.

Trata gervės, kranai, slidinėja auliniai batai, bėgiojant po denį. Gal taip ir reikia! Gamyboje nėra vietos romantikai.

Grįžęs į Vilnių, savo buto duryse radau įkištas dvi skaisčias baltas rožes. Viliuosi, kad jas bus atnešusi kokia nors lyriškai nusiteikusi skaitytoja.

Labai reikėtų, draugai, jums nusiųsti tas gėles. Jums, kurie 1962 metų žiemą ir pavasarį atvėrėte naujus jūros horizontus, o patys neturėjote laiko ne tik kieta žeme pavaikščioti, bet ir su žmonomis pabūti. Jums, kurių prakaitas garuoja triumo speige. Jums – apkurtusiems geležiniame, dundančiame mašinų skyriaus būgne.

Jums – budintiems vairinėje, radijo aparatinėje, kyburiuojantiems stiebe su dažų arba šarmo kibiru, jums – triūsiantiems virtuvėje, ligoninėje, ir jums – „žiūrintieji į priekį“.

Bet „Privolžskas“ plaukia į šiaurės vakarus. Jis visada reise.

32

Vaclavo Havelo konkretusis eilėraštis „Susvetimėjimas“ (JA - AŠ).

33 „Anthology of Concrete Poetry“, red. Emmet Williams, Something Else Press, Inc., 1967.

34

nuotraukos: Lukos ir Lauriaus

Je suis Uolinis Karvelis

35

36

37

38

Štai ir ketvirtasis zino sezonas – vieneri metai!

Redakcijos žodis: Kai renku medžiagą naujam „Jovarų“ numeriui, įsivaizduoju vieną temą, o kai surenku ir sudedu viską į maketą, pamatau, kad išėjo visai kita. Šįkart maniau, kad pavyks išvesti detektyvo liniją. Bet panašu, kad pagrindinės temos: moterystė ir jūra. O „kriminalas“ numeryje tik vienas, jį norisi tučtuojau pakomentuoti.

Prieš kelis mėnesius Melburno lietuvių bibliotekoje radau Algimanto Čekuolio knygelę „Noriu į Kubą“ – tai kelionių apybraižos, išleistos prieš penkiasdešimt metų, gūdžiais sovietmečio laikais, okupuotoje Lietuvoje, ir autorius, kaip galima jausti iš knygos tono, toje aplinkoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje, ar, tiksliau, kaip patyręs jūrininkas laive. Be konteksto daug kas tampa nekalta: jaunas rašytojas, išgirdęs, kad žvejybinis laivas ruošiasi plaukti į pasaulį, tučtuojau lekia į Klaipėdą ir prisijungia prie įgulos. Viena mažytė detalė: bet kas taip panorėjęs už Sovietų Sąjungos ribų neiškeliautų. Klaipėda tuo metu buvo ta vieta, tas uostas, kuriame cirkuliavo visokios gėrybės ir blogybės. Tai žvejų dėka „špekuliantų“ vaikai galėjo mūvėti „Levis“ džinsus, o jų moterys kvėpintis ne odekolonu „Maskva“. Suvenyrai ir kontrabanda – tai viena, sakyčiau, gražioji pusė. Negražioji: laivuose privalėjo būti infiltruoti slaptosios tarnybos atstovai, kėgėbistai. Be tos svarbios įstaigos leidimo, denin neužliptų nė vienas rašeiva.

Už kokią kainą pardavė savo sielą Algimantas Čekuolis? Dviprasmiška mano parinktosios ištraukos pabaiga: grįžęs už savo durų rankenos Čekuolis randa užkištas dvi baltas rožes, ir retoriškai siūlo jas dovanoti „draugams jūreiviams“ (tais laikais nebuvo ponų, buvo draugai, „tovariščiai“). Kiek žinau, lietuviai porinį gėlių skaičių teikia tik gedulingomis progomis, šitai man nuo vaikystės buvo įkalta į galvą.

Neporinės gėlės – padėkai, porinės – gedului. Ir dar baltos! Ar nenorėjo kažkas palinkėti rašytojui... Kaip ten bebūtų, minčių visokių sukelia. Minčių ir emocijų.

Skaityti sovietmečio knygas, švelniai sakant, yra nemalonu. Pamažu apima nuovargis ir pasišlykštėjimas, nes jauti, kaip viskas persunkta melu. Skaitydamas negali atsipalaiduoti ir mėgautis beletristika – turi užsidėti filtrą, ieškoti tikrumo tarp apsimetinėjimų. Ar išties pasakotojas jaučiasi toks laimingas ir pilnavertis savo „Didžiosios Tėvynės“ pilietis? Net jeigu Čekuolis, kaip reiktų suprasti iš jo labai jau mažos apimties autobiografijos, nepriklausė KGB struktūroms, kaip rašytojas, jis buvo išvien su sistema, su okupantais. Ar atsiprašė už tai? Ar apgailestauja? Ar turėtų toks žmogus įgyti mūsų pasitikėjimą, būti mums intelektinis autoritetas?

Man atsakymas aiškus. Todėl ir publikuoju ištrauką iš jo kelionių, kad galėtumėt pajusti jo retoriką, žvilgterėti jo praeitin – ji iškalbingesnė, negu autobiografija.

Tokios knygos dingo iš mūsų lentynų, jos neperleidžiamos, kartais jas randu šiukšlynuose, ir tai suprantama. Bet nederėtų išmesti atminties. Apie tokias knygas reikėtų rašyti knygas.

Visi kiti šio numerio elementai daug smagesni, net jeigu ir dvelkia rudenine

39

melancholija. Albert’o Camus kelionių dienoraščiai ne tik pasakoja apie jo rašymo rutiną (net laive jis kasryt dirba po kelias valandas), bet ir atveria jo depresiją (net suicidines nuotaikas), viso pasaulio skausmo atjautą. Kaip gražiai pasakyta: vandenyną sudaro viso pasaulio ašaros...

Elegiškas ir nuostabus Rimos Jokaitės apsakymas „Amžinas mikrobas“, kuriame veikėjas mąsto apie prarastąjį laiką, praleistą galimybę, kitą, galbūt drąsesnį, nuoširdesnį gyvenimą su moterimi, kurią mylėjo, tačiau nevedė. Du eilėraščiai apie tai, kaip įvykius mato moterys – žymi škotų poetė Carol Ann Duffy pateikia Orfėjo žmonos istorijos versiją, kurioje atsispindi šiuolaikinė moterų padėtis meno pasaulyje; poetas Aidas Jurašius, nieko apie tą vertimą nežinodamas, atsiuntė man eilėraštį, kuriame Trojos karas – iš Helenos perspektyvos. Taigi abu poetai susirūpinę moters žvilgsniu į pasaulio dalykus. Šįkart zine nemažai poezijos. Dar vienu eilėraščiu zinas prasideda: tai Liūnės Sutemos „Ramybė“. Neseniai radau dvi šios poetės knygas, ir abiejose ta ramybė, net jei dažnai ir skausminga, ilgesinga ramybė, po kurios paviršiumi verda gyvenimas – toli nuo Lietuvos. Rašytojas Pulgis Andriušis, Lietuvoje išgirstas tik po Nepriklausomybės atgavimo, žavi savo šmaikštumu, sakyčiau, kipšišku.

Pasirodo, Andriušis gyveno Australijoje, ir jo trumputė satyra atspindi lietuvių atvykėlių („dipukų“) požiūrį į australus. Paklausiau apie tai Melburno Lietuvių klubo bibliotekininkės, ir ji patvirtino, kad lietuviai tikrai jautėsi labai nelaimingi, patekę į šitą pasaulio užkampį – vaikai, sakė ji, jautėsi gerai, jie greit prisitaikė prie kitų vaikų, išmoko kalbą, o tėveliai kentėjo, nes juto, ko yra netekę, – daugiau, negu galimybės dirbti pagal savo profesiją... Čia pamenu kitą skaitytą atvejį: Antrojo pasaulinio karo metu Berlyne gimęs ir augęs fotografas Helmutas Newtonas irgi atklydo į Melburną.

Išlipęs ant kranto ir nuvykęs į miesto centrą, jis tiesiog stovėjo ir verkė: Europos...

Juozo Tininio pagal užsienio spaudą 1967–aisiais (maždaug tuo metu, kai Čekuolis plaukiojo aplink pasaulį, apdainuodamas sovietus) parengtą straipsnį apie moderniojo romano tikėtiną mirtį. Tai toks langas į praeitį: dokumentinis kadras, kuriame užfiksuotas anuometinis literatūrinis diskursas. Įdomu, kad tuomet niekas nekalbėjo apie postmoderną, kuris jau buvo gimęs. Taip pat keista rasti romanų pavadinimus ir literatų pavardes, kurių šiandien negirdime, neskaitome. Šitai leidžia atsitraukti nuo dabartinių problemų, suvokti jų nereikšmingumą prieš laiką – neišvengiamą literatūros autoritetų laikinumą. Galbūt tie, kuriuos šiandien laikome „gyvaisiais klasikais“, rytoj bus neverti minutės dėmesio. Kad ir kaip besistengtume ateities kartas išmokyti, perduoti joms tai, kas mums tikra, vertinga, šiandien įkainojame, kad mūsų prekė išgyventų, tinkamai įsukta į pagarbos popierėlį, – visa tai beprasmiškas krutėjimas, tuštybių tuštybė.

Nors vieną dalyką iš praeities man būtų visai įdomu dar pakrutinti, reinkarnuoti: tai konkrečioji poezija (šiame numeryje yra du jos pavyzdžiai).

Kadaise buvusi novatoriška, šokiruojanti, maištinga poezijos forma, dabar tokia pat senoviška, kaip moderniosios dailės artefaktai, pavyzdžiui, Johno McCrackeno aštuonių pėdų juodai nudažyta lenta arba Marcelio Duchampo klozetas... Ar įmanoma taip kurti šiandien? Čia prieinu prie dalykų, kuriuos norėjau paskelbti.

40

Kviečiu teikti kūrinius kitam „Jovarų“ zino numeriui, kuris išeis 2016 m. žiemą.

Iki vasario pirmos dienos laukiu jūsų darbų adresu jovarotiltai@gmail.com Ypatingai kviečiu išbandyti konkrečiosios poezijos formą, kurios pavyzdžių galima rasti internete įvedus „concrete poetry“.

Kita tema, kurios laukiu – „Aš ir knyga“: jūsų esė, dienoraščio ištrauka, straipsnis ar novelė, kurioje figūruotų knyga, knygos skaitymas, literatūros kūrinio išgyvenimas.

Vienas iš būdų, kaip lengvai parašyti tokį dalyką, kokio nors kūrinio skaitymas ir išgyvenimų knygoje ir už knygos ribų (jūsų tikrovėje), aprašymas, ieškant paralelių, sąsajų, galbūt net įtakos ar pokyčio jumyse ir aplinkoje.

Trečias dalykas, kurį ketinu skelbti kiekviename zino numeryje: foto novelė. Šįkart pradėjau nuo Uolinio Karvelio nuotraukų, kurias darė mano bičiuliai, ir tai greičiau foto esė, negu foto novelė, bet turbūt įsivaizduojate, kad įmanoma sukurti ilgesnę ir rišlesnę vaizdų istoriją – galbūt net surežisuoti ir sumontuoti. Žanrai, be abejo, gali būti įvairiausi.

Kol kas tiek. Iki žiemos numerio!

Sandra

HansjÖrgas Mayeris, be pavadinimo (1965).

41 Iš knygos „Anthology of Concrete Poetry“, red. Emmet Williams, Something Else Press, Inc., 1967.

Sutema barsto rudeninę ramybę, Tininis užkalba moderniojo romano pelenus, Orfėjaus žmona pasakoja, ką reiškia būti ištekėjusiai už poeto, vedęs vyriškis vyksta į Pributiškį ir patenka į laiko labirintą, Heladoje kyla kažkoks epinis sujudimas, Andriušis baisisi diabolišku australų gyvenimu, Vaclavas Havelas įsivaizduoja susvetimėjimą konkrečiai, jo kolega žongliruoja raidėmis S, A, U, Uolinis Karvelis – tiesiog Uolinis Karvelis, Camus stebi nuo vandenyno kylančią melancholiją, iš užmaršties išnyra sovietinis laivas ir jo nuvertėję herojai.

42

www.jovarotiltai.com