Žolinė namų vaistinėlė
Žolinė namų vaistinėlė Namų vaistinėlėje turi būti tokių džiovintų vaistažolių: liepžiedžių, ramunėlių, dilgėlių, čiobrelių. Svarbiausia, kad tai būtų žmogui gerai pažįstami augalai – be jau išvardytų, kiekvienas pažįsta avietes, mėtas. Močiutės arba vaikeliai, vasarą nuėję į mišką, patys gali jų prisirinkti. Beje, pačios geriausios mėtos – tikros, kvepiančios – auga upių pakrantėse. Paskui reikia susidžiovinti tiek žolių, kiek reikia šeimai. Nebūtina labai daug prikaupti – juk neketiname nuolat sirgti, vaistažolių prireikia išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, renkant liepžiedžius, nereikia nuskinti pusės medžio – užteks, jei turėsime sau ir kaimynui. Jei per metus tomis žolėmis nei patys gydėmės, nei kitus gydėme arba tiesiog visų nesuvartojome, jas galima panaudoti vonioms. Vaistažolių vonioje galima pagulėti 15 minučių – štai ir prabanga, kuri beveik nieko nekainuoja. Turbūt ne vien mano praktika rodo, kad maišyti daugybės vaistažolių nereikia. Jas ir laikykime sudėtas į atskirus popierinius ar drobinius maišelius. Jeigu reikia, tarkim, dviejų 441
Stebuklingos žolelės beieškant
vaistažolių, geriau vieną kartą gerti vieną arbatą, o kitą kartą – kitą. Kita vertus, žolininkė Jadvyga Balvočiūtė daro arbatų mišinius, ir daro visai neblogai. Be minėtų augalų, yra kur kas stipresnių vaistažolių. Norintieji su jomis susipažinti gali rasti labai daug literatūros, tačiau tokios vaistažolės turėtų būti daugmaž specialistų rankose, jų reikėtų įsigyti iš vaistininkų. Gydytojai apie gydymą vaistažolėmis žino nedaug – dauguma jų alopatai, tai yra gydantys cheminiais preparatais. Kadangi žmogus paprastai šalia neturi jokio vaistažolių specialisto, tai tegu vaistažolių jo namų vaistinėlėje būna nedaug. Ne nuo suvartotų žolių kiekio priklauso sveikata. Jei nieko neišmanome, persišaldę gerkime tik liepžiedžių arbatą.
Dirvinis asiūklis Šis vaistinis augalas nuo senų senovės žinomas kaip kraujavimą stabdanti ir sunkias inkstų bei šlapimo pūslės ligas gydanti priemonė. Ypač tą žolę išgyrė ir grąžino jai buvusią garbę pastorius Kneipas, didysis žmonių gydytojas vandeniu. „Dirviniai asiūkliai, – rašo jis, – padeda gydyti sunkiai gyjančias žaizdas ir netgi piktybinius auglius, išdegindami tai, kas kenksminga.“ Ypač vyresnio amžiaus žmonėms, dažnai sergantiems inkstų ligomis ir nelaikantiems šlapimo, pastorius patarė kasdien išgerti po puodelį asiūklių arbatos. Kaupiantis smėliui bei akmenims inkstuose ir šlapimo pūslėje, ruošiamos karštos dirvinių asiūklių sėdimosios vonios, kartu geriama asiūklių arbata. Dirviniai asiūkliai saugo nuo skysčių kaupimosi širdiplėvėje, krūtinplėvėje. Geriant asiūklių arbatą, išsiskiria tamsiai rudas šlapimas. Tai veiks442
Žolinė namų vaistinėlė
minga priemonė nuo vandenės. Atsisakius visų kitų neveiksmingų priemonių, dirvinių asiūklių arbata geriama keturias penkias dienas po šešis puodelius. Tokiomis dienomis patarčiau labai saikingai maitintis. Valgyti vien bulves, virtas su lupenomis, arba vien rupias košes. Tai labai pagerins išgirtos žolės veiksmingumą. Žolė padės sergantiems vilklige. Padės ir nuo supūliavusių jaunatvinių spuogų, furunkulų, negyjančių žaizdų. Dirvinius asiūklius užplikyti ir karštus, įvyniotus į drobinį skudurėlį, dėti ant žaizdų. Švieži asiūkliai nuplaunami ir maigomi ant lentos, kol pasidaro tyrelė. Ją galima vieną arba sumaišius su kiaulių taukais dėti ant negyjančių žaizdų. Ypač tinka sergantiems hemorojumi. Arbata. Pilnas arbatinis šaukštelis asiūklių užplikomas viena stikline verdančio vandens ir palaikoma, kol pritrauks. Užplikytas asiūklių ir jonažolių mišinys, geriamas po vieną du puodelius per dieną (vakare negerti), padeda nuo naktinio šlapinimosi, tuberkuliozės, lėtinio bronchito. Manoma, dėl to, kad asiūkliuose daug silicio rūgšties. Asiūklių arbata – gera priemonė nuo kojų prakaitavimo. Geriama po puodelį asiūklių arbatos ir asiūklių vonelėje mirkomos kojos. Kompresas. Rieškučias dirvinių asiūklių suberti į sietą, pakabinti virš verdančio vandens. Kai žolė suminkštėja, karštą suvynioti į lininį skudurą ir kelioms valandoms ar visai nakčiai dėti ant skaudamos, ligos pažeistos vietos. 443
Stebuklingos žolelės beieškant
Sėdimoji vonia. Šimtas ar daugiau gramų dirvinių asiūklių nakčiai užpilama šaltu vandeniu, rytą pakaitinama iki užvirimo ir supilama į vonią. Vanduo turi apsemti inkstų sritį. Pasėdima dvidešimt–trisdešimt minučių ir nenusišluosčius valandą pagulima lovoje. Tokia vonia galima gydytis du tris kartus. Tinktūra. Dvidešimt gramų dirvinių asiūklių užpilama šimtu gramų samanės, legaliai gaminamos Alytuje, ar kitos grūdų degtinės, keturiolika dienų laikoma saulėje (supurtant). Vartojama po arbatinį šaukštelį arba po 15 lašų du kartus per dieną. Daryti asiūklių vonias, bėgioti po pievas ieškant vaistažolių (nes vonioms ar kompresams jų reikės nemažai) – sunkokas darbas, įveikiamas tik sunkių negalavimų prispaustiems ligoniams arba jais besirūpinantiems žmonėms. Visi nori greitai, nedėdami daug pastangų, pasigydyti, todėl pasiskolinsime švedų daktaro Klauso Samsto rekomenduojamą antpilą iš žolelių mišinio, kuris gali būti vartojamas ilgai. Alavijų, kamparinių cinamonų, rabarbarų ir ciberžolių šaknų, senos lapų, naminių uosių, šventagaršvių šaknų (visų po dešimtį gramų). Mirų, šafranų, bestiebių sausažiedžių šaknų (po penkis gramus). Šias žoles dviejų litrų butelyje užpilame 50 laipsnių grūdų degtine – samane ir paliekame keturiolikai dienų saulėje, kasdien pakratome. Paskui gatavas antpilas išpilstomas į nedidelius buteliukus. Kas liko, laikoma kartu su žolėmis. Antpilas negenda. Stovėdamas, kaip geras vy444
Žolinė namų vaistinėlė
nas, netgi įgauna daugiau gydomųjų savybių. Geriamas po 10–15 lašų tris kartus per dieną, vartojamas ir trynimams bei kompresams. Švedo gydytojo receptą išdrįsome patobulinti, nes ir ne visų jo rekomenduojamų vaistažolių gavome. Ėmėme du litrus samanės ir, be minėtų vaistažolių, dėjome smulkintų kaštonų vaisių (galima ir žiedų). Jie rekomenduojami sergantiems sąnarių ligomis tiek gerti, tiek ir trinti. Dar dėjome pelynų ir rūtos šakelę bei keletą gudobelių vaisių (vartojamų skrandžio ir širdies veiklai gerinti), kalisijos, arba auksinio ūso. Dėjome šakelę ugniažolės ir nemažai žiemės, kai antpilas buvo gaminamas atsigaunančiai po chemoterapijos vėžiu sergančiai ligonei. Tai beveik homeopatinės, nekenksmingos vaistažolių dozės, todėl antpilą gali vartoti ir jokių auglių neturintys žmonės. Gerti po 10–15 lašų tris kartus per dieną arba taurelę gėrimo tik prieš pietus. Švedų mokslininko antpilas (pritaikius mūsų ligoniams reikalingas vaistažoles) gana patrauklus ir veiksmingas. Juo galima trintis ir gerti. Saugoti nuo alkoholikų, kad neišgertų viso iš karto. Galbūt nieko neatsitiktų, bet vis dėlto geriau tokius pačių pasigamintus vaistus išpilstyti į mažus buteliukus ir vartoti pagal paskirtį. Vyresniems žmonėms antpilą galima vartoti kasdien, jaunesniems – sutrikus virškinimui, persišaldžius, viduriuojant, susirgus onkologine liga, nes vaistažolės nepakenks skirtam chemoterapiniam ar kitokiam gydymui. Antpilą galima paįvairinti ir kitomis mums reikalingomis vaistažolėmis. Būtinai įdėti asiūklių, gerinančių inkstų veiklą, ar kitų mums reikalingų pagal turimą ligą vaistažolių. Jei antpilą vartosime drauge su tinkamai parinkta dieta ir kitomis siūlomomis priemonėmis, visada bus geresnis poveikis. Tokio antpilo 445
Stebuklingos žolelės beieškant
gali pasidaryti šeima, šiltą vasaros popietę kartu su vaikais išvažiavusi vaistažoliauti. Viena mano pacientė sėkmingai gydo sąnarius įtrindama juos antpilu ir dar uždėdama kopūstlapio kompresą. Neužmirškite, kad (ypač dedant antpilo kompresą kosintiems vaikams) galima nudeginti odą, dėl to reikia šiek tiek atskiesti vandeniu. Į 50–60 laipsnių naminukės puslitrį įdėkite asiūklių žolės, gabalėlį pikio ir pavasarinės rudos po luobu esančios kadagių žievės. Šis trejetas tinka prostatos ir šlapimo pūslės ligoms gydyti. Norėdami pagerinti apetitą ir širdies veiklą, įdėkite rūtų bei pelynų šakelę, galima įberti gudobelių bei erškėtrožių ir putinų uogų. Antpilą, retkarčiais suplakdami, palaikykite dešimtį dienų ir paskui gerkite po arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną prieš valgį. Nepakenks, jeigu kartais save ar atėjusią aplankyti kaimynę pavaišinsite (geriau šiek tiek medumi ir vandeniu praskiestu). Stipresnės koncentracijos antpilas tinka vyresniems vyrams, bet moterims taip pat žalos nepadarys. Koncentruotą antpilą galima vartoti trynimams. Tie, kurie vairuoja, antpilo (kad nepagriebtų policininkas) turėtų išgerti tik vakarais po desertinį šaukštelį prieš valgį.
Kiaulpienė Turbūt nėra mūsų krašte žmogaus, nemačiusio, kaip pavasariais geltonų kiaulpienių auksu sušvinta pievos. Kas supranta grožį, be jokios abejonės, stebisi jų puikiais žiedais. Jeigu jų nebūtų tiek daug, visi berneliai mergelėms kaip gražiausią gėlę 446
Žolinė namų vaistinėlė
dovanotų kiaulpienių žiedus. Deja, dabar visiems sveikiesiems kiaulpienė – piktžolė. Ligoniams taip sakyti nevertėtų. Taraxacum officinale – taip didingai lotyniškai vadinamos kiaulpienės gydo kepenų ir tulžies pūslės ligas. Austrė vaistažolių žinovė Marija Treben tvirtina, kad lėtiniu kepenų uždegimu sergantys žmonės kiekvieną dieną turi suvalgyti penkis šešis žydinčių kiaulpienių žiedkočius (jos žydi beveik mėnesį). Tiek kiaulpienių lapų, tiek šaknų sultys gali ištirpinti tulžies pūslės akmenis, padeda sergant reumatu ir podagra. Kiaulpienės nenuodingos. Kai kas jų deda į salotas, nors jos karčios. Iš žiedų gaminamas ypač skanus ir naudingas medus tiems, kurie dėl alergijos negali vartoti bičių medaus, o tokių jau esama. Žiedai užpilami litru šalto vandens, iš lėto užverdama ir ilgokai ant silpnos ugnies kaitinama. Kitą dieną perkošiama per kiaurasamtį. Žiedai rankomis nuspaudžiami. Į gautas sultis įmaišoma kilogramas cukraus, įdedama supjaustyta su visa žievele citrina. Atidengtas puodas pastatomas ant viryklės, ilgai kaitinamas neužverdant, kad mažiau dingtų vitaminų, bet išgaruotų vandens perteklius. Atvėsinta masė panaši į medų ir išvaizda, ir skoniu. Pienių medus vartojamas taip kaip ir natūralus. Jis nealergizuoja ir tinka inkstų ligoniams geriau nei natūralus medus. Dilgėlių ir kiaulpienių sultys valo kraują ir padeda akne (jaunatviniais spuogais) sergantiems vaikams ir paaugliams. Padeda ir arbata. Arbatinį šaukštelį vaistažolių užpylus šaltu vandeniu paliekama nakčiai. Rytą užvirinama ir geriama po šaukštą ar daugiau pusę valandos prieš valgį ir po jo. 447
Stebuklingos žolelės beieškant
Kraujažolė Net ir aiškinti nereikia, kad ši baltais žiedeliais žydinti vaistažolė turi kraują valančių ir kraujotaką veikiančių medžiagų. Kneipas šias vaistažoles skyrė moterų sveikatai. „Moterys išvengtų daug ligų, jeigu kartkartėmis pavartotų kraujažolių“, – rašė išmintingasis pastorius. Kraujažolių, mielos moterys, rasite pievose prie siaurų miško takelių arba savo kolektyviniuose soduose. Rinkite jas šviečiant saulutei, nes jos tada išskiria daugiausia eterinių aliejų. Visoms moterims bent retkarčiais, ypač per menstruacijas, patartina išgerti kraujažolių arbatos. Šaukštelis kraujažolių užplikoma verdančiu vandeniu ir paliekama pritraukti. Galima pasigaminti ir antpilo. Tuomet žiedai sudedami į butelį ir užpilti samane palaikomi keturiolika dienų. Geriama po arbatinį šaukštelį, kai prisimenama, kad esi moteris, o susirgus geriama taip, kaip rekomenduoja gydytojas. Marija Treben rašo, kad kraujažolių arbata, geriant kiek įmanoma daugiau (pavyzdžiui, tris litrus per dieną), gali išgydyti gimdos vėžį. Pridursime, kad tuomet (jeigu leidžia sveikata, įsitikinimai, svoris ir jeigu turite kas vadovauja) tikslinga visiškai susilaikyti nuo maisto. Po keturiolikos parų tokio gydymo tikrai pamatysime labai įdomius ir geidžiamus rezultatus. Aišku, galima bandyti gydytis ir be tokio visiško susilaikymo nuo maisto, tik rezultatai bus menkesni. Kraujažolėmis ir balinių ajerų šakniastiebiais neva galima išgydyti plaučių vėžį. Ajerų šakniastiebius reikia kramtyti ištisą dieną, o rytą ir vakare gurkšniais išgerti po puodelį kraujažolių arbatos. Duok Dieve, kad tai padėtų. Bandyti galima. Jeigu dar vegetariškai maitintumės ar visiškai susilaikytume 448
Žolinė namų vaistinėlė
nuo maisto ir padidintume kraujažolių kiekį, manau, gydymo rezultatai pagerėtų. Organizmui negaunant gyvulinio baltymo, vėžio ląstelėms augti ir daugintis daug sunkiau. Be to, toks gydymas neprieštarauja dabartiniam oficialiam gydymui. Kraujažolių arbatą rekomenduojama vartoti klimakteriniu laikotarpiu, kai sutrinka menstruacijų ciklas, ištinka migrenos priepuoliai, nuo svaigulio, pykinimo, akių ligų. Gydant senų žmonių ir vaikų naktinį šlapinimąsi, rekomenduojama kasdien iš ryto ir per pietus išgerti po du puodelius kraujažolių arbatos. Vakare negerti. Esant nedideliems menstruacijų ciklo sutrikimams, visada reikėtų pradėti ne nuo vaistų, bet pirmiausia bandyti seniai išgirtas kraujažoles. Net jų vardas kalba apie veiksmingumą.
Medetka Kai kurių nemėgstančių ravėti sodininkų daržuose prisisėja ypač daug medetkų. Šitų gerų ir gražių vaistažolių savybes pravartu išmanyti visiems. Tuomet nereikės panašiai veikiančių vaistažolių ieškoti Kinijoje ar Tibete. Šios vaistažolės nuo senų senovės vartojamos gydant onkologines ligas. Medetkos nenuodingos. Jų arbatą galima gerti be žalos sveikatai. Populiariausias yra medetkų tepalas (pagal Mariją Treben). Dvejos rieškučios smulkiai supjaustyto viso augalo (lapai, žiedai, šaknys) pamaišant kaitinama ir pavirinama su puslitriu kiaulių taukų. Atšaldoma. Kitą dieną pašildo449
Stebuklingos žolelės beieškant
ma, perkošiama, nuspaudžiama ir išpilsčius į trejetą indelių sandariai uždaroma arba statoma į šaldytuvą ir vartojama, kai reikia. Šis tepalas tinka negyjančioms žaizdoms ir išsiplėtusioms venoms. Tepalo užtepama ant lininio skuduro ir nakčiai juo aprišamos išsiplėtusios venos. Vartoti galima ilgai. Pagerėjimo kartais sulaukiama po mėnesio. Pravartu ir išbertą veidelį (galima pridėti medaus) kartais vietoj kremo patepti. Medetkų tepalas arba šviežių medetkų nuoviras tinka kojų grybeliui gydyti. Ką tik išspaustos medetkų sultys tinka nuo odos vėžio, pigmentinių ir senatvinių dėmių. Lapai, stiebai ir žiedai nuplaunami ir išsunkiami sulčiaspaude. Tinktūra gaminama kaip ir visos tinktūros. Sauja žiedų užpilama grūdų degtine, palaikoma keturiolika dienų ir geriama pagal ūgį, amžių, svorį bei ligos pobūdį. Galima vartoti kompresams ir trynimui. Nuo piktybinių auglių, pūliuojančių žaizdų geriausiai padeda apiplovimai dirvinių asiūklių ir medetkų mišinio arbata. Tokią arbatą galima vartoti ir sergant geltlige, kepenų ligomis, ji tinka kovojant su mūsų žarnyne apsigyvenusiomis kirmėlėmis. Valgomasis šaukštas stiklinėje vandens užplikytų medetkų žiedų, kaip tvirtina Marija Treben, padeda atsikratyti tokių įnamių. Arbatą geriame be cukraus keletą ar net keliolika dienų. Manau, būtų dar veiksmingiau kokį kartą iš ryto nevalgius išgerti dvi stiklines tokios arbatos, įbėrus desertinį šaukštelį druskos. Palaisvėtų ir išsivalytų viduriai, naudinga, jeigu su visomis kirmėlėmis.
450
Žolinė namų vaistinėlė
Apynys Apynys – visų pažįstama daugiametė žolė. Anksti pavasarį, kabindamasis į įsmeigtus pagalius arba upių pakrančių (nes mėgsta drėgmę) medžius, sparčiai lipa aukštyn ir pasiekia net dešimties metrų aukštį. Birželį ar liepą pražydęs vyriškais ir moteriškais žiedais, rugsėjį augalas pasipuošia kvepiančiais spurgais. Apynių žvynai, spurgai ir apyžiedžio liaukutės skiria aitrų kvapą skleidžiančią medžiagą lupuliną, kuriame yra eterinio aliejaus, karčiųjų ir rauginių medžiagų, vaško, vitaminų C, E, B, PP, valerijono rūgšties ir net į hormonus estrogenus panašios medžiagos. Nors tokio hormono rasime ir vyrų organizme, tačiau tai moteriškas hormonas. Vaistams apynių spurgai renkami, kai pagelsta. Džiovinami ne aukštesnėje kaip penkiasdešimties laipsnių temperatūroje. Spurgų ekstraktas vartojamas vaistui urolezanui gaminti. Spurgų ekstraktas ramina, skatina tulžies sekreciją, šlapimo išsiskyrimą ir vartojamas tiek inkstų, tiek tulžies akmenligei gydyti. Sergantiems bronchine astma ir alerginėmis ligomis netinka pušų miškas ir pernelyg dideli deguonies kiekiai, nes jie tirština kraują ir skatina gleivių išsiskyrimą. O apynių kvapas, juose esančios medžiagos veikia raminamai, ką jau kalbėti apie daugybę ten esančių mikroelementų bei vitaminų, kurių maži kiekiai vertingesni nei dideli. Nereikėtų užmiršti ir to ramybės pojūčio, kuris patiriamas pasėdėjus apynių pavėsyje. Ilgai ir prasmingai gyvenantys japonai tiek sveikiems, tiek ligoniams pataria apsinuoginus kasdien po kokią valandą pasėdėti miške, parke ar didesnio medžio paunksmėje. Vėžiui gydyti jie rekomenduoja šaltesnio ir šiltesnio oro 451
Stebuklingos žolelės beieškant
procedūras. Oro vonias labai lengva taikyti naktį: žmogus miega nuogas, sušilęs nusimeta antklodę, normaliai atvėsęs lenda po antklode, o sušilęs vėl nusikloja. Tai atliekama keletą kartų. Jeigu žmogų kamuoja nemiga ar kitos bėdos, oro vonios gana teigiamai veikia sveiką, apysveikį ir net visišką ligonį. Sunkesnius ligonius japonai rekomenduoja nuogus iš šiltesnio kambario keletui minučių išnešti į vėsesnį. Atvėsęs globotinis vėl sušildomas šiltesniame kambaryje. Jie tvirtina, kad tokia nesudėtinga procedūra, kartojama keletą kartų per parą, palengvina vėžinių ligų gydymą. Pasėdėti nuogam, ypač nuosavame apynyne, kiekvienam patartina. Aš pati jame, ačiū ponui Stanislovui, patyriau nepažintą ramybės ir vienatvės teikiamą džiaugsmą. Nemigą sumažina ir kvėpavimą palengvina apynių pagalvėlė. Neblogai pagulėti apynių vonioje. Apynių arbata gerina apetitą, miegą ir, anot ponios Puplauskienės, labai gerai gydo norintį pasveikti girtuoklį.
Dilgėlė Tai stebuklingas mūsų krašto augalas. Kai iš pavasarinės žemės išlenda dilgėlės, vaikai užsimauna gumines pirštines (kad nenusidilgintų), prirauna jų ir neša mamytei, kad ši išvirtų sriubos, maistingumu prilygstančios pupelėms. Iš nuplikytų dilgėlių mamytės arba patys vaikai ruošia geras ir maistingas salotas. Vėliau, kai dilgėlės suauga (birželio–rugpjūčio mėnesiais), jos raunamos ir džiovinamos su stiebais ir lapais gerai vėdinamoje patalpoje. Sudžiūvę lapai (jie turi būti tamsiai žali) atskiriami nuo stiebų, kuriuos išmindę arba gerai ištrynę vaikai gali nupinti virvių ar sugalvoti kokį kitą 452
Žolinė namų vaistinėlė
rankdarbį. Vienoje gražioje pasakoje mergaitė, numezgusi marškinius iš kapinėse surinktų dilgėlių, gulbėmis paverstus savo brolius atvertė žmonėmis. Sūnelis ar dukrelė, surinkę ir pridžiovinę savo miesto ar kaimo mamytei pakankamai dilgėlių, padarys jai didelę dovaną. Sudžiovinti dilgėlių lapai dedami į didesnius popierinius maišelius, ant jų užrašoma surinkimo data ir vartojimo būdai. Dilgėlės pasižymi kraujavimą stabdančiu ir tulžį varančiu poveikiu, turi daug maistingųjų medžiagų. Dilgėlės gydo lėtinį bronchitą, bet stiprina gimdos susitraukimus, todėl nėščioms moterims dilgėles reikėtų vartoti saikingai, o vėlesniais nėštumo mėnesiais jų vertėtų atsisakyti. Nepatariama daug dilgėlių vartoti turint prostatos ir gimdos auglių. Didžiosios dilgėlės lapais gydoma mažakraujystė, odos ligos, nudegimai, sunkiai gyjančios opos, reumatas, viduriavimas, stabdomas kraujavimas iš žarnyno. Skaudamus sąnarius plakant dilgėlėmis gydomas reumatas. Pradžioje perštės, bus nemalonu, bet vėliau tikrai pagerės. Dilgėlių šaknų arbata tinka vandenligei gydyti. Lapų arbata dar vartojama hemorojui gydyti ir stabdyti kraujavimui menstruacijų metu. Užsitęsęs, įprastam gydymui nepasiduodantis kosulys ir bronchinė astma gydomi virtais su vynu ir medumi dilgėlių lapais bei šaknimis. Dažnai padeda. Dilgėlių ir jų šaknų koncentracija gali būti didesnė, nes dilgėlės nėra nuodingos. Vištos būna sveikesnės ir deda daugiau kiaušinių, jeigu šeimininkė duoda joms palesti džiovintų dilgėlių. Žmonėms kiaušinių dėti nereikia, tačiau sveikatos ir energijos trūksta daugeliui. Pavasarį sudžiovintais jaunų dilgėlių lapais žiemą gausiai barstomi sumuštiniai, dilgėlių dedama į sriubas ir mišraines. 453
Stebuklingos žolelės beieškant
Gudobelė, valerijonas, sukatžolė, agurklė Gudobelė turi flavonoidinės medžiagos, plečiančios vainikines širdies arterijas. Tai gerina širdies raumenų aprūpinimą deguonimi, kraujo apytaką ir raminamai veikia centrinę nervų sistemą. Vartojant gudobeles, pagerėjimas dažnai juntamas jau po poros dienų. Valerijonas ir sukatžolė veikia panašiai. Vaistinėse galima gauti nereceptinių širdies lašų, gaminamų iš šių vaistažolių. Sergant nesunkiai, tie nekenksmingi lašeliai padeda, ypač nuo nervų, širdies sutrikimų, širdies mušimo. Nepadauginti! Galima ir patiems prisirinkti, prisidžiovinti žolių ar pasigaminti antpilų. Kokį mėnesį galima gydytis šviežiomis gamtoje augančiomis vaistažolėmis. Gamta per tūkstančius metų vaistinguosiuose augaluose pagamino daug geresnių vaistų, negu tai gali padaryti protingiausias chemikas. Ką tik nuskintos vaistažolės ar jų sultys veikia geriausiai. XV amžiuje garsus gydytojas Matiolas rašė: „Palaiminti agurklių žiedai, pakeliantys nuliūdusius ir nusiminusius, kad jie džiaugtųsi ir būtų linksmi.“ Vaistinėje agurklėje rasta ypatingų medžiagų, valančių kraują ir skatinančių smulkiųjų kraujagyslių, ypač kapiliarų, veiklą. Agurklės gerina nuotaiką, tinka gydant depresiją, nervinį širdies silpnumą ir reumatą. Agurklių sultys viduramžiais buvo prilyginamos meilės eliksyrui. Jos auga daržuose. Kodėl ankstyvą pavasarį nepasigydyti jų sultimis arba salotomis? Švieži augalai geriausia. Galima ir prisidžiovinti. Žiemą ar ankstyvą pavasarį džiovintas agurkles susmulkinkime ir gausiai užbarstę ant pusryčių sumuštinio (užtepto turguje pirktu sviestu) porą savaičių valgykime. Tapsime šiek tiek linksmesni. 454
Žolinė namų vaistinėlė
Beržas Anksti pavasarį, neskriausdami beržo, prisirenkame pumpurų, juos sudžioviname ir nedideliais kiekiais supilame į pačių pasidarytus maišelius, ant kurių užrašome, kad tai vaistai nuo lėtinio inkstų uždegimo, virškinimo sutrikimų, skatinantys tulžies išsiskyrimą, taip pat dedami į vonią sergant egzema. Beržų lapai, kuriuos skinsime šiek tiek vėliau, tiks sergant avitaminoze, esant visokiems negalavimams ir pagražins vaikų ir tėvelių plaukus, jeigu beržų lapus užplikysime vandeniu ir trinksime juo galvą. Nebus nuodėmės, jeigu pavasarį iš beržų bei klevų prisileisime šiek tiek sulos. Didelio proto tam nereikia. Nupjautą žemutinę beržo šakelę tereikia įkišti į plastikinį indą, pritvirtinti ir laukti, kol jis prisipildys pavasarinio beržo kraujo, tinkamo gerti nusilpusiems, seneliams, vaikeliams ir ypač visiems, turintiems furunkulų, karbunkulų, negyjančių opų, sergantiems angina. Tokiems ligoniams labai pagerėja, jeigu bent tris dienas jie geria vien tik beržų sulą. To negalintiems per dieną galima suvalgyti kokį puskilogramį tikros kaimiškos duonos arba košės, arba keletą keptų bulvių. Tų produktų niekuo nepagardinti. Prisileidus beržo kraujo, reikia neužmiršti aprišti jam padarytą žaizdą, kad sula nebėgtų be reikalo ir dangus neužrašytų mums nuodėmės. Dzūkai pavasarinę beržų sulą konservuoja. Mačiau, kaip ji, užpilta, rodos, avižiniais grūdais, sulaukė vasaros. Buvo skani ir tokia pat naudinga kaip pavasarį.
455
Stebuklingos žolelės beieškant
Putinas Putinas – stebuklingas krūmas. Jo, kaip ir česnako, bijo nelabieji ir apsėstieji, todėl ir dainuojama apie jo šakelę, jojant pas mergelę. Putinų uogos gražios. Nebent mergelės veideliai už jas gražesni. Tegul vaikai prirenka putinų uogų rudenį. Balkone ar šaldytuve gražiomis kekėmis jos laikysis visą žiemą. Užpiltos vandeniu irgi laikysis. Galima sudžiovinti. Papuoškime putinų uogomis maisto produktus ir suvalgykime po keletą jų tris keturis kartus per savaitę. Uogos pakels organizmo atsparumą ligoms, papildys vitaminų atsargas. Didesnis uogų kiekis su medumi veiks kaip prakaitavimą skatinantys, švelniai šlapimą varantys, širdies veiklą reguliuojantys nekenksmingi vaistai. Galima pasidaryti antpilo. Uogas užpylus degtine ir įdėjus medaus, išeina skanus vitaminingas antpilas suaugusiesiems, tinkantis persišaldžius. Nevalgius ir išsimaudžius galime nakčiai ir porą trejetą taurelių tokio antpilo išgerti. Būtinai suprakaituosime, o to mums ir reikia. Vaikams (negeriantiems suaugusiesiems taip pat) du trys valgomieji šaukštai putinų uogų sutrinama ir užpilama viena stikline verdančio vandens. Palaikoma keturias valandas karštai (kad pritrauktų). Tokio gėrimo, atskiesto, reikia gerti po tris keturias stiklines per dieną. Iš putinų žievės gaminami vaistiniai preparatai. Žievė lupama pavasarį, nuo balandžio mėnesio (asmeniniam naudojimui, manau, tiks, pagarbiai ir tausojant, žievę nulupti bet kuriuo metų laiku). Putinų žievės preparatai padeda padidėjus kraujavimui menstruacijų metu ar po gimdymo, gydo hemorojų. Vaistinėse būdavo toks pagirtinas iš putinų žievės pagamintas vaistas: 456
Žolinė namų vaistinėlė
Rp. Extr. Viburni opul. fluidi 50,0 D. S. Po šaukštą į stiklinę vandens, gerti tris kartus per dieną kraujavimui iš gimdos mažinti ar menstruacijoms reguliuoti. Receptas tinka jaunoms mergaitėms, kenčiančioms dėl ypač gausių menstruacijų. Galima apsieiti ir be vaistininkų pagalbos. Džiovinta putinų žievė (7–10 g), užpilta stikline verdančio vandens, virinama 30 minučių. Geriama po valgomąjį šaukštą 3–4 kartus per dieną. Lengviausia nusipirkti putinų ekstrakto, pagaminto vaistinėje. Iš sutrintų putinų žievės miltelių galima pagaminti žvakučių hemorojui gydyti. Užrašykime žvakučių receptą. Rp. Extr. Viburni fluidi 2,0 Cerea flavae 1,0 Butyri Cacao 4,0 M. F. Supp., D. t. d. Nr. 10 D. S. Po vieną žvakutę du tris kartus per dieną esant kraujavimui iš tiesiosios žarnos. Man atrodo, kad gydymas putinų uogomis ir žieve tinka žmonėms, sergantiems įgimtomis ar paveldėtomis ligomis. Jiems visą gyvenimą tenka rūpintis sveikata, gerti nemažai vaistų. Putinų žievės preparatai yra gana veiksmingi ir nekenksmingi. Apie cheminius preparatus to nepasakysi.
457
Stebuklingos žolelės beieškant
Šermukšnis ir šaltalankis Prisimenu, tėviškėje toli ant kalnelio dirbamuose dvaro laukuose augo didelis šermukšnis. Rudenį medis pasipuošdavo didelėmis raudonų uogų kekėmis. Po pirmųjų šalnų mamos siųsdavo vaikus paskinti šermukšnių. Visam kaimui uogų užtekdavo. Virdavo jas su cukrumi. Džiovintas sutrindavo ir plikydavo arbatą. Žiemą sušalusių ir praradusių kartumą uogų duodavo vaikams vietoj vitaminų tablečių (jų mano vaikystės metais kaime niekas nežinojo ir todėl avitaminoze nesirgo). To jas buvo išmokiusi mokytoja Janonienė. Ir ne tik to. Daugelį kulinarinių ir medicininių receptų iš jos sužinojo vaikų motinos. Žiemą mokiniams kartą per savaitę mokytoja pati duodavo po keliolika džiovintų šermukšnių uogų sakydama, kad tai vitaminai. Jos dėka kaimo moterys išmoko daryti šermukšnių vyną. Užkietėjus viduriams ar sutrikus virškinimui, ji liepdavo gerti daug šermukšnių arbatos, ir tai pagelbėdavo. Pagelbėtų ir dabar, deja, šermukšnių beveik nebevartojame, o kaimuose nebeliko tokių mokytojų. Jeigu liko mokyklėlių, tai iš miesto atvažiuojančios mokytojos su kaimo moterimis nebendrauja. Iš senų senovės žinoma, kad česnako, putino ir šermukšnio bijo piktosios dvasios, todėl šermukšnių medžius (česnako ir putino gatvėje nepasodinsi) derėtų sodinti prie bažnyčių, Seimo, Vyriausybės rūmų – visur, kur mėgsta landžioti nelabieji. Gražu, kai pirmomis gruodžio dienomis, maitindamos paukštelius, šermukšnių kekėmis raudonuoja naujųjų Vilniaus rajonų gatvės. Šermukšniai ne blogiau už pušis grynina orą. Šviesaus atminimo mokslininkė biologė Eugenija Šimkūnaitė mokė, kad šermukšnių uogos vitaminais ir gydomosio458
Žolinė namų vaistinėlė
mis savybėmis pralenkia šaltalankių uogas, kurias skindama persišaldė ir susibadė rankeles ne viena nusibadavusi sveikuolė ar labai šeimą mylinti mamytė. Su mokslininke nesiginčysime, nors šaltalankių uogos nėra blogesnės už šermukšnių. Labiausiai vertinamas šaltalankių aliejus – Oleum Hippophae. Jo ne visuomet gausi vaistinėse, todėl pasigaminkime patys. Šaltalankių uogas išspaudžiame, verdame ir užšaldome arba sutriname su cukrumi ar sumaišome su medumi – vartojame, kaip norime (galime palaukti, kol ant išspaustų sulčių atsiras plėvelė aliejaus, jį galima supilti į ruošiamą šaltalankių aliejų). Išspaudas (luobeles ir sėklas) sudžioviname ir sumalame kavamale (sėklose yra apie trylika procentų šaltalankių aliejaus, uogose – perpus mažiau). Gautus šaltalankių sėklų miltus užpilame saulėgrąžų aliejumi (1:3 ar 1:5). Retkarčiais pamaišydami laikome šiltoje tamsioje vietoje tris savaites. Po trejeto savaičių šaltalankių aliejus gatavas. Jį perkošiame, nuspaudžiame, supilame į buteliukus. Laikome šaldytuve. Jis malšina skausmą, juo gydomos visos odos ligos, bėrimai, šunvotės, ilgai negyjančios (trofinės) opos. Lašais vartojamas į vidų kaip vaistas nuo įvairių ligų, ypač nuo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų. Šaltalankių aliejumi gydomi nušalimai ir nudegimai. Ilgai negyjančias žaizdas (prieš uždedant šaltalankių aliejaus kompresą) dera išvalyti trijų procentų vandenilio peroksidu ar praplauti antibiotikais. Veiksmingiausia, kad žaizdą išlaižytų šunelis. Jis ne tik ją labai gerai išvalo, bet savo liežuvėliu dar ir pamasažuoja, taip gerindamas uždegimo vietos kraujotaką. Žaizdą galima praplauti ir negyvuoju vandeniu, 459
Stebuklingos žolelės beieškant
jeigu jo turime. Taip paruošę, gausiai aplašiname šaltalankių aliejumi. Tada aprišame. Kompresą keičiame kasdien. Jeigu prasideda granuliacijos ir išnyksta pūliavimas, šunelio pagalbos nebereikia. Ji veiksmingiausia žaizdai pūliuojant. Jeigu dar uždėsime dėlių (į žaizdą ar jos pakraščiais) ir leisime į žaizdą pritekėti kraujui, poveikis bus geresnis, nes kraujas turi ypač daug gydomųjų savybių. Kad ir kokios kilmės būtų negyjanti žaizda, ją visuomet nors šiek tiek derėtų palaikyti neaprištą. Oras veikia gydomai. Tai, kas čia parašyta, tinka ir tiems žmonėms, kurie nepriklausomybės laikais nebesugeba pasiekti gydytojo arba kai nebepadeda skirtas gydymas. Buvau pasigaminusi šaltalankių aliejaus. Tirščių neišmečiau. Sumaišiusi su sviestu, valgydavau pati ir pavaišindavau svečius. Tirščiuose taip pat yra aliejaus. Be to, jie gana gerai reguliuoja vidurius, saugo nuo užkietėjimo. Šaltalankių aliejus skatina audinių atsinaujinimą, todėl tinka nuo visokiausių odos ligų, išoriškai ir lašais į vidų. Keletą šaltalankių aliejaus lašų užlašiname ant cukraus ir pasivaišiname profilaktiškai. Išbertus besikasančius senelius ir vaikelius pavaišiname dažniau, aliejumi ištepame ir jų išbertą kūnelį. Šaltalankių uogose taip pat yra visokių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Tai vertingos dideliais kiekiais randamos uogos. Jų veikimas ir mineralų bei vitaminų kiekis labai panašus į šermukšnių, tačiau iš šermukšnių aliejaus nepasigaminsime.
Gailis, islandinė kerpena „Kodėl negydai?“ – prieš gerą trisdešimtmetį paklausė svečias, išgirdęs, kaip sunkiai kosėja mano mamytė. „Gydau, – teisinausi. – Antibiotikus leidžiu. Ligoninėje gulėjo. Jai aštuonias460
Žolinė namų vaistinėlė
dešimt penkeri. Serga lėtiniu plaučių uždegimu.“ – „Gailiais gydyk. Jie ypač tinka sergant lėtinėmis plaučių ligomis“, – paaiškino Amerikos lietuvis gydytojas. Tuo metu labai tikėjome savo broliais iš užsienio. Geriausi, išmintingiausi, turtingiausi. Nedrąsiai prasitariau, kad šios žolės nuodingos ir mūsų geriausia vaistažolių žinovė profesorė Eugenija Šimkūnaitė nieko gero apie jas nekalba. „Matyt, pati dar nekosėja taip sunkiai, kad jokie vaistai nebepadeda. Be to, net išmintingiausias mokslininkas negali visko žinoti. Pabandykit. Šaukštą gailių užplikykit dviem stiklinėmis verdančio vandens ir palaikykit virimo temperatūroje dešimt minučių. Perkoškite ir tegu ligonė rytą ir per pietus geria po stiklinę prieš valgį, o vakare – po dvi stiklines.“ – „Gailiai nuodingi. Jų milteliais naikinami parazitai. Be to, jie šiek tiek svaigina, gilina miegą ir slopina orientaciją“, – paprieštaravau. „Žmogus ne kandis. Jo tokiomis gailių dozėmis nesunaikinsi. Orientacijos naktį nereikia. Jeigu geriau nuo gailių miega, tai tokiame amžiuje reikia džiaugtis. Kodėl neprisimeni, kad jais nuo senų senovės gydė sunkiomis plaučių ligomis, obstrukciniu bronchitu, kokliušu, bronchine astma sergančius žmones? Įsisenėjęs kosulys sėkmingai gydomas gailių arba gailių ir dilgėlių arbata. Kodeinas, vartojamas nuo kosulio, už gailius pavojingesnis. Prie kodeino priprantama, o gailius, ypač vyresniems žmonėms, galima vartoti ilgai.“ Patarimo paklausiau. Dvejus metus sirgusi lėtiniu plaučių uždegimu ir visokiais vaistais gydyta mano motina pasveiko. Pati užsiplikydavo gailių arbatos. Paliko šį pasaulį sulaukusi devyniasdešimt trejų metų. Nuo tada pradėjau domėtis gailių gydomosiomis savybėmis. Dirbdama Geležinkelininkų ligoninėje, kur gydydavosi sunkių plaučių ligų kamuojami žmonės, visuomet patardavau 461
Stebuklingos žolelės beieškant
gydytis gailiais. Šiek tiek pakoregavę ligonių mitybą, sulaukdavome kur kas geresnių rezultatų nei gydydami vaistais. Pelkinis gailis liaudies medicinoje visada buvo gana plačiai vartojamas nuo peršalimo, bronchito, astminio bronchito, podagros, šlapiosios egzemos. Jis skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą. Tai teisybė. Padauginus gailis tampa nuodu, nors nė kiek ne didesniu nei plačiai išreklamuoti firminiai vaistai tabletėmis. Vaikams gailių arbata turi būti silpnesnė. Mažiems vaikams tiktų homeopatinės dozės. Manau, kad šiuo metu plaučių ligoms gydyti vartojami vaistai kur kas nuodingesni negu gailiai. Gailių galima nusipirkti vaistinėje arba prisirinkti pačiam. Jie auga pelkėtose miško vietose. Renkami birželio mėnesį. Gailiai džiovinami ant aukšto, nuo jų išnyksta blakės, blusos ir kiti parazitai, o nuo labai didelių dozių gali išnykti ir žmogus. Nuo jų galima apsvaigti, jie kartūs. Nesąžiningi aludariai jų deda į alų vietoj apynių. Būsime atsargūs ir šia vaistažole nepasitarę su gydytoju vaikų negydysime. Suaugusiesiems gailių duosime nedaug. Šaukštelį džiovintų dilgėlių ir šaukštelį gailių užplikome stikline verdančio vandens ir 20–30 minučių palaikome virimo temperatūroje (stiklinė su vaistažolėmis įstatoma į puodelį, kuriame verda vanduo). Geriame ketvirtį stiklinės ryte, ketvirtį per pietus ir pusę likusios arbatos vakare. Šaukštelį džiovintų gailių užpilti stikline vandens, užvirti ir virti dvidešimt minučių. Gerti vakarais. Suaugusiesiems iš pradžių galima vartoti šiek tiek didesnės koncentracijos mišinį ir skiesti jį didesniu vandens kie462
Žolinė namų vaistinėlė
kiu. Vaikus gydyti reikėtų mažesnėmis dozėmis, prieš tai pasitarus su gydytoju. Esant blogam apetitui, nedidelei temperatūrai, padės islandinės kerpenos. Šio pilko, mūsų miškuose augančio augalo galima įsigyti vaistinėje. Jis veikia panašiai kaip antibiotikai, tačiau neturi kai kurių neigiamų šių cheminių vaistų savybių. Kerpenos ruošiamos taip kaip ir gailiai, jų arbatos geriama prieš kiekvieną valgymą. Du šaukšteliai žolės užpilami dviem stiklinėmis vandens. Vakare kerpenas galima gerti kartu su gailiais. Nepadauginus niekada nepakenks.
Ugniažolė Liaudyje ši žolė dar vadinama geltonpiene, akių žole, kregždažole ir kitokiais vardais. Tai seniai žinoma vaistažolė, visuomet, net karščiausią sausą vasarą, gaminanti savo stiebelyje ir lapuose ryškiai geltoną skystį, kuriame yra mums reikalingų stiprių gydomųjų, o jeigu padauginsime, ir nuodingųjų medžiagų. Tokie pat kaip skystis ryškiai oranžiniai yra vaistažolės žiedai, o žali lapai panašūs į ąžuolo. Žiemą po sniego patalais ji išlieka žalia ir išsaugo visas savo gydomąsias savybes. Galima atsikasti ir vartoti. Rusai ją vadina „čistotelu“ (švarinančia kūną). Žmonės be priežasties nieko neprigalvoja. Šios vaistažolės nuo amžių vartojamos gydant karpas, vilkligę, visas odos ligas, tarp jų melanomą, taip pat kitas vėžines odos žaizdas ir negyjančias opas. Homeopatinėmis dozėmis geriama gydant vėžį. Tai suprantama. Tačiau kodėl ugniažolė dar vadinama akių žole? Marija Treben – pasaulyje žinoma austrų žolininkė – ugniažolę aprašo kaip naudingą ir stiprią vaistažolę, galinčią pa463
Stebuklingos žolelės beieškant
gelbėti sergantiems glaukoma ir katarakta. Ji rekomenduoja užsimerkus akių vokus kampučių link tepti tarp pirštų sutrintų ugniažolių sultimis. Tvirtina, kad tepant du tris kartus per dieną galima sustabdyti dažnas vyresnio amžiaus žmonių ligas – glaukomą ir kataraktą. Procedūra saugo nuo kraujo išsiliejimo į tinklainę ir jos atšokimo, gerina regėjimą, padeda sveikoms pavargusioms akims. Galima vartoti profilaktiškai, nes ugniažolės net per vokus gerina akių mitybą ir kraujotaką. Nei miestiečiui, nei kaimiečiui nesunku radus žolę ir ją sumaigius tarp pirštų kasdien pamasažuoti akių vokus. Pabandžiau. Nenuvaliau visą naktį. Nieko bloga neatsitiko. Pavartojus šios žolės, prausiantis patarčiau užsimerkti, kad į akis nepatektų deginančių sulčių. Ugniažolės teigiamai veikia medžiagų apykaitą, todėl tinka gydant lėtines kepenų, tulžies pūslės ir inkstų ligas bei geltligę. Marija Treben ugniažoles su dilgėlėmis ir šeivamedžių pumpurų arbata pataria gerti sergant leukemija. Užplikytos šių vaistažolių arbatos reikia išgerti iki dviejų litrų per dieną. Toks gydymas nepakenks, nes vartoti vaistažoles galima kartu su šiandien rekomenduojamais vaistais nuo leukemijos. Arbata. Du nubraukti arbatiniai šaukšteliai ugniažolių užplikomi litru vandens. Žoles sudžiovinti. Vieną arbatinį šaukštelį žolių užplikyti stiklinėje vandens, palaikyti virimo temperatūroje keletą minučių ir gerti po pusę stiklinės ryte ir vakare. Vyno užpiltinė. 60 gramų su šaknimis išrautų ugniažolių pamaigoma ir užpilama litru baltojo vyno. Palaikius tris keturias dienas, geriama po desertinį šaukštelį keletą kartų per dieną. 464
Žolinė namų vaistinėlė
Šviežios sultys išoriniam naudojimui gaminamos išspaudžiant sulčiaspaude ką tik išrautas ir nuplautas ugniažoles. Sultimis tepamos išorinės žaizdos, tinka sergant vėžiu, ypač melanoma, ir gydant įvairios kilmės išopėjimus. Gražuolės gali porą lašų ugniažolių įmaišyti į veido ir kūno kremus. Šios vaistažolės naikina ne tik karpas, bet ir odos dėmes, galima tepti ir neskiestomis sultimis. Kaimo moterims geriausia porą lašų ugniažolių sumaišyti su kiaulių taukais, sviestu ar grietine ir tokiu kremu nakčiai pasitepti veidą. Suskirdusias rankas ar kojas tepti truputį pamasažuojant. Ugniažolių sultis geriausiai paruošti gali homeopatai. Įdėmiai pasiskaičius galima pasigaminti ir patiems. Šviežias ugniažolių sultis šaldytuve ar žiemą balkone galima laikyti iki pusės metų. Marija Treben tvirtina, kad ypač staigiai padidėjęs moterų odos plaukuotumas rodo, jog trinka ar jau sutrikusi inkstų veikla. Ji rekomenduoja plaukuotas odos vietas tepti grynomis ugniažolių sultimis, palaikyti keletą valandų, kad vaistas įsigertų, ir nuplovus patepti medetkų tepalu. „Augalas menkinamas pabrėžiant jo nuodingumą dėl to, kad sudaro didelę konkurenciją cheminiams preparatams“, – tvirtina Marija Treben. Rauginimas ugniažolės nuodingumą sunaikina. Baltarusės žolininkės taip paruoštas vaistažoles pataria vartoti didesnėmis dozėmis visai nesibaiminant jų nuodingumo. Jų drąsiai galima dėti ir gaminant AU preparatą. Žoles išrauti su šaknimis, nuplauti ir sumalti. Gautą masę išsunkti. Kad dirbdami neapsinuodytume, reikėtų apsimauti gumines pirštines ir ant veido užsidėti kaukę (iš audinio). 465
Stebuklingos žolelės beieškant
Gautą sunką mėnesį rauginti uždarame stiklainyje, retkarčiais jį pradarant, kad nesprogtų. Po to, atsargiai nupylus šviesesnįjį viršutinį sluoksnį, vartoti po vieną lašą tris kartus per dieną 20 minučių prieš valgį. Kasdien pridedant po vieną lašą, pasiekiama 20 lašų (arbatinio šaukštelio) dozė, kuri su vandeniu geriama tris kartus per dieną. Esant stipresnei organizmo reakcijai į vaistažolę, dozę sumažinti. Nepamiršti, kad žmonės nevienodo svorio, amžiaus ir nevienodai reaguoja į visokius vaistus. Ugniažolė, keisdama medžiagų apykaitą, stabdo auglių metastazes. Taip paruoštomis ugniažolėmis galima tepti bet kokias žaizdas, taip pat melanomos. Tepant šviežiomis geltonomis ugniažolių sultimis naikinamos karpos. Ugniažolių sultis galima lygiomis dalimis (1:1) maišyti su degtine ir gerti, kaip anksčiau nurodyta. Šiuo atveju ugniažolių koncentracija bus perpus mažesnė, apsinuodyti negrės, o naudingumas bus bemaž toks pat. Ugniažolių raugas. Surauginti tris litrus karvės pieno. Į gautas išrūgas dėti 200 gramų susmulkintų šviežių ugniažolių. Įpilti stiklinę cukraus ir pastatyti 3 savaitėms. Retkarčiais, kad geriau išsiskirtų vaistingosios medžiagos, drobinį maišelį, į kurį sudėtos ugniažolės, pamurkdyti medine lazdele. Po 3–4 savaičių vaistas paruoštas. Gydytis pradedama atsargiai, nuo vieno ar keleto lašų. Vėliau geriama du kartus per dieną po 50 gramų (iki 100 gramų).
466