espreso kavą nuo prastos? Kaip bendrauti su padavėjais? Pauliaus Jurkevičiaus knyga
Žmonių, ant strėnų užsitempusių prestižines „Armani“ kelnaites ir drauge valgančių šiukšles, vis daugėja.
„Staltiesės ritmu“ – tai praktiniai patarimai geros virtuvės ieškotojams ir restoranų lankytojams, pasipūtusiems vyno snobams
Jeigu už lango – lietuviškas sausis, tada geriau jau rauginti kopūstai lėkštėje, o ne reanimuoti baravykai, voveraitės, šparagai.
skonio teorijų: apie ešerio būvio perversijas, sūrio ir suknelių klastotes, valgiaraščių literatūros ypatumus. „Staltiesės ritmu“ – tai kelionė po gero ir blogo skonio Europą, pasidairymas po šiuolaikinį Lietuvos restoranų pasaulį.
Pica – paprastas, nuoširdus, liaudiškas valgis, prie jo vyno etiketės su markizų ir baronų pavardėmis visiškai nedera.
Tai gastronominių idealų ieškojimai ir kulinarinių nusivylimų analizė. Šiek tiek pamokoma, šiek tiek poetiška lektūra su
Itin prabangiai įrengtų restoranų geriau vengti. Interjero minimalizmas dažniausiai reiškia, kad investicijų reikia ieškoti valgiaraštyje, o ne sanitariniame mazge. Vanduo kartais apie restoraną pasako daugiau negu vynas. Refleksijos apie lietuviško gomurio ir skrandžio ypatumus – tai naujosios Berlyno sienos statyba.
lengvos ironijos šypsniu.
Staltiesės ritmu
Majonezas – tai tokia kulinarinė substancija, be kurios nebegalime gyventi. Atsistokime prie majonezo lentynos prekybos centre Lietuvoje. Tai didinga majonezoteka. Arba specializuotas majonezo salonas.
ir pradedantiesiems degustuotojams. Yra ir
PAU L I U S J U R K E V I Č I U S
Staltiesės ritmu
b i o g r a f i j o s i n g re d i e n ta i Paulius Jurkevičius gimė (1962) ir vidurinę baigė Kaune. Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbos ir literatūros studijas. Kurį laiką balansavo tarp akademinio darbo ir žurnalistikos. Iš pradžių dirbo naujienų agentūros ELTA korespondentu, paskui dėstė prancūzų ir italų kalbas Kauno medicinos institute, Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Vėl grįžo į žurnalistiką, redagavo medicinos darbuotojų savaitraštį Kaune. Paskui dėstė Vytauto Didžiojo universitete – nuo pirmosios jo atkūrimo dienos 1989 metais. Bendradarbiavo su lietuvių ir italų periodine spauda: apsakymai, vertimai iš italų kalbos, recenzijos. Kelerius metus blaškėsi tarp Lietuvos ir Italijos. Dirbo vertėju, gidu, verslo konsultantu. 1995-aisiais gavo Italijos užsienio reikalų ministerijos ir Vatikano akreditaciją, tapo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentu Italijoje. Italijoje akredituotų užsienio žurnalistų asociacijos Stampa Estera narys, gastronomijos ir vyno temomis rašančių žurnalistų asociacijos Gruppo del Gusto narys. Italijos valstybinis vyno institutas Enoteca Italiana di Siena šios knygos autoriui suteikė Italijos vyno ambasadoriaus titulą, 2007 metais Palerme laimėta antroji tarptautinio žurnalistų konkurso „Madre Mediterranea“ premija. Žurnalų „Ekstra“, „Stilius“, interneto dienraščio „lrytas.lt“ skonio temų skiltininkas.
J u r g o s J u r k e v i č i e n ė s n u o t r.
Ar būti išrankiam – sveika? Kaip atskirti gerą
PAU L I U S JURKEVIČIUS
Valgymo įpročiai keičiasi gana lėtai. Gerokai lėčiau nei prezidentai, valstybių statusas, politikos kryptis.
Trys receptai iš asmeninio gyvenimo Min či ų ir sk ra n dž i o valy m a s pir m a d ienį. K al a brij os b ūd a s Šis patiekalas – labai paprastas, bet temperamentingas. Kupinas ugnies ir aistros. Vieną kartą paragavus, ilgam išlieka atmintyje. Originalų pavadinimą spaghetti aglio olio peperoncino visai nesunku išversti iš italų kalbos: spagečiai su česnakais, aliejumi ir aitriosiomis paprikomis. Akivaizdu, kad patiekalo pavadinime jau beveik pateikta ir visa receptūra. Bet kodėl būtent šitas? „Makaroninių“ variacijų juk yra šimtai, o gal ir tūkstančiai. Štai argumentai. Pirmas: jis tinka būtent pirmadienį, kai po išeiginių norisi nutvilkyti, išvalyti apkrautą skrandį ir sunkias mintis. Antras: jis – sveikas, labai sveikas, netinka nebent valgytojams su tam tikrais negalavimais, kuriuos vėliau paminėsiu. Trečias: paprastas, lengvai ir greitai pagaminamas. Ketvirtas: tai nuoširdus patiekalas, geras visai šeimai ar draugų būreliui. Penktas: nereikalauja specialių vyno derinimo gudrybių. Šeštas: smagiai griauna kvailus prasimanymus apie įmantrią Italijos virtuvę. Ir paskutinis: vieną kartą paragavus, po kurio laiko norisi vėl, maždaug kartą per mėnesį. Etnografiniu požiūriu spagečiai su česnakais, aliejumi ir aitriosiomis paprikomis – Kalabrijos, nuostabaus Pietų Italijos regiono, 337
simbolis. Nors ir nelietuviškas, drįsčiau tvirtinti, jog šis patiekalas labai tinka ir šiauriečiams: cholesteroliui mažinti, vitaminų kiekiui didinti, skrandžiui ir burnos ertmei dezinfekuoti. Juk Kalabrijoje žmonės nesiskundžia širdimi, skrandžiu, retai eina pas dantų gydytoją. Tiesa, derėtų perspėti tuos, kurie turi silpnus inkstus arba kraujuojančią opaligę: Kalabrijos spagečiai smeigia tarsi įkaitintas durklas. Ingredientai: spagečiai iš kietagrūdžių kviečių miltų – tie, kurių virimo laikas – ne mažesnis kaip 12–13 minučių. Tyras alyvuogių aliejus – negailėti. Kelios česnako skiltelės. Kelios ankštys džiovintų (arba šviežių – dar geriau) aitriųjų paprikų (aitrieji pipirai Lietuvoje kažkodėl vadinami vengriškai, o Italijoje – peperoncino). Kelios šakelės petražolių. Šiek tiek smulkiai tarkuoto avių pieno sūrio pekorino. Plačioje keptuvėje reikia įkaitinti alyvuogių aliejų, sumesti susmulkintus česnakus, dalį smulkiai supjaustytų petražolių ir tarp pirštų sutrintas džiovintas aitriųjų paprikų ankštis (ir tuoj pat nusiplauti rankas vandeniu). Per tą laiką pasūdytame vandenyje išvirti spagečius. Virti viena dviem minutėmis mažiau, negu rašoma ant pakuotės. Tada spagečiai bus tikra itališka pasta al dente – miltiniai, kramtomi dantimis, o ne nuryjami suvirę ir glitūs. Tai, beje, anaiptol ne skonio reikalas, o vienas svarbiausių miltinių ruošimo taisyklių: kuo trumpiau verdami makaronai iš kietagrūdžių kviečių miltų, tuo mažesnis glikemijos indeksas, tuo jie sveikesni. Išvirtus ir nekruopščiai nusunktus spagečius reikia suversti į plačią keptuvę su paruoštu padažu, išmaišyti, suberti likusias petražoles, dar porą minučių pakaitinti. 338
Yra vos trys dalykai, kurie galėtų sugadinti šį paprastą liaudiškos virtuvės kūrinį. Pats blogiausias – nevykę lenkiški (arba ispaniški, prancūziški ir t. t.) spagečiai ir pigus bjauraus kvapo aliejus. Kalabrijos nepasieks ir virėjas, kuris spagečius pervirs arba išviręs dar kurį laiką skandins juos vandenyje. Temperamentingo patiekalo dvasią, žinoma, sunaikins ir lėtas šiaurietiškas maumojimas su pertraukomis parūkyti. Spagečiai turi būti valgomi karšti. Vynioti ant šakutės – nelengva, užtat azartiška. Idealus Kalabrijos spagečių palydovas – taurė mineralinio vandens arba paprasto, jauno raudonojo (vasarą – vėsaus baltojo) vyno. Užsigerti kilmingais „vaniliniais“ – nėra prasmės, nes aštrus patiekalas užgoš vyno subtilumą. Lėkštė spagečių aglio olio peperoncino – tai savotiškas apsivalymo ritualas. Jame sutelpa visa garsiosios Viduržemio jūros dietos koncepcija. Kieti makaronai valgytojui suteiks energijos ir pasotins, aitriosios paprikos papildys vitamino C atsargas ir drauge su alyvuogių aliejumi išvalys kraujagysles. Česnakas veiks kaip antioksidantas bei antibiotikas, o šviežios petražolės sumažins „degančios burnos“ įspūdį, turės saikingą diurezinį poveikį. Gyvenimo džiaugsmą suteiks vyno taurė ir smagi draugija.
Š al tą di e n ą – š il tos ž iem os a ro m a t ai Žiema. Romoje šalta. Dieną oras vos įšyla iki 6–8 laipsnių, naktimis pasitaiko snaigių. Bjaurus šiaurrytinis vėjas, romėnų vadinamas tramontana, kiaurai skrodžia Alpes ir Apeninus, šiaip jau patikimai serginčius Romą nuo žiemos darganų. 339
espreso kavą nuo prastos? Kaip bendrauti su padavėjais? Pauliaus Jurkevičiaus knyga
Žmonių, ant strėnų užsitempusių prestižines „Armani“ kelnaites ir drauge valgančių šiukšles, vis daugėja.
„Staltiesės ritmu“ – tai praktiniai patarimai geros virtuvės ieškotojams ir restoranų lankytojams, pasipūtusiems vyno snobams
Jeigu už lango – lietuviškas sausis, tada geriau jau rauginti kopūstai lėkštėje, o ne reanimuoti baravykai, voveraitės, šparagai.
skonio teorijų: apie ešerio būvio perversijas, sūrio ir suknelių klastotes, valgiaraščių literatūros ypatumus. „Staltiesės ritmu“ – tai kelionė po gero ir blogo skonio Europą, pasidairymas po šiuolaikinį Lietuvos restoranų pasaulį.
Pica – paprastas, nuoširdus, liaudiškas valgis, prie jo vyno etiketės su markizų ir baronų pavardėmis visiškai nedera.
Tai gastronominių idealų ieškojimai ir kulinarinių nusivylimų analizė. Šiek tiek pamokoma, šiek tiek poetiška lektūra su
Itin prabangiai įrengtų restoranų geriau vengti. Interjero minimalizmas dažniausiai reiškia, kad investicijų reikia ieškoti valgiaraštyje, o ne sanitariniame mazge. Vanduo kartais apie restoraną pasako daugiau negu vynas. Refleksijos apie lietuviško gomurio ir skrandžio ypatumus – tai naujosios Berlyno sienos statyba.
lengvos ironijos šypsniu.
Staltiesės ritmu
Majonezas – tai tokia kulinarinė substancija, be kurios nebegalime gyventi. Atsistokime prie majonezo lentynos prekybos centre Lietuvoje. Tai didinga majonezoteka. Arba specializuotas majonezo salonas.
ir pradedantiesiems degustuotojams. Yra ir
PAU L I U S J U R K E V I Č I U S
Staltiesės ritmu
b i o g r a f i j o s i n g re d i e n ta i Paulius Jurkevičius gimė (1962) ir vidurinę baigė Kaune. Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbos ir literatūros studijas. Kurį laiką balansavo tarp akademinio darbo ir žurnalistikos. Iš pradžių dirbo naujienų agentūros ELTA korespondentu, paskui dėstė prancūzų ir italų kalbas Kauno medicinos institute, Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Vėl grįžo į žurnalistiką, redagavo medicinos darbuotojų savaitraštį Kaune. Paskui dėstė Vytauto Didžiojo universitete – nuo pirmosios jo atkūrimo dienos 1989 metais. Bendradarbiavo su lietuvių ir italų periodine spauda: apsakymai, vertimai iš italų kalbos, recenzijos. Kelerius metus blaškėsi tarp Lietuvos ir Italijos. Dirbo vertėju, gidu, verslo konsultantu. 1995-aisiais gavo Italijos užsienio reikalų ministerijos ir Vatikano akreditaciją, tapo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentu Italijoje. Italijoje akredituotų užsienio žurnalistų asociacijos Stampa Estera narys, gastronomijos ir vyno temomis rašančių žurnalistų asociacijos Gruppo del Gusto narys. Italijos valstybinis vyno institutas Enoteca Italiana di Siena šios knygos autoriui suteikė Italijos vyno ambasadoriaus titulą, 2007 metais Palerme laimėta antroji tarptautinio žurnalistų konkurso „Madre Mediterranea“ premija. Žurnalų „Ekstra“, „Stilius“, interneto dienraščio „lrytas.lt“ skonio temų skiltininkas.
J u r g o s J u r k e v i č i e n ė s n u o t r.
Ar būti išrankiam – sveika? Kaip atskirti gerą
PAU L I U S JURKEVIČIUS
Valgymo įpročiai keičiasi gana lėtai. Gerokai lėčiau nei prezidentai, valstybių statusas, politikos kryptis.