Leidinys

ISTORIJOS IŠ ŠIRVIŲ KRAŠTO. ŠIRVIAI PASAKOJA.

TURINYS

TURINYS

TURINYS

TURINYS

TURINYS

KAS MANE DARO LAISVU Å IRVIU?

Tekstas: Virginijus Sarpauskas

Fotografijos: Virginijaus Sarpausko asmeninis archyvas

10

Įvadas Virginijus Sarpauskas: Kas mane daro laisvu širviu?

Iš vaikystės yra įstrigę keli prisiminimų vaizdiniai. Pirmas prisiminimas ašaromis apipiltas. Tądien krikštijo sesę. Krikšto tėvai – tėvo sesuo su vyru. Apsirengė visi, sesę papuošė ir nešasi pro duris, o man sako: „viskas, išsivežam. Tėvai sesę parduoda, tai ir atgal neparvešim“. Tada dar nežinojau kas yra juokai, o kas yra melas, koks yra skirtumas tarp juoko ir melo. Užsilipau ant kėdės ir verkdamas žiūrėjau kaip sesę į „Volgą“ sodina. Kiek buvo džiaugsmo kai po kurio laiko visi namo parvažiavo ir sesė liko neparduota. Dabar laikome šunį, tai aš jį gerai suprantu, kodėl jis džiaugiasi mums vis grįžus.

Nors mano buvo kokie penki metai, tačiau prisimenu kaip kaiminystėje namą statė. J.Janonio 15. Tokia didelė mašina triukšmavo ir dūmus leido. Mama sakydavo: „ir vėl polius kala, vaiko nėra kaip užmigdyti“. Kitą kartą senelis buvo atvažiavęs. Prisimenu stovintį, vienoje rankoje „sakvojažas“, kitoje „tinklinė sietka“. Atvežė kiaušinių ir rūkytų lašinių bei dešrų. Senelis man patiko, visada šypsojosi.

Vėlesni prisiminimai persikelia į kitą vietą. Tėvai pasistatė kooperatinį butą. Gegužės pirmosios gatvėje. Dabar Mindaugo gatvė. Ėmiau lankyti darželį. Dabar ten įsikūrusi Širvintų pradinė mokykla. Patiko daželyje. Žaidimai, piešimas, lipdymas iš plastilino, dainavimas. Viskas būdavo gerai tol, kol neateidavo ta siaubinga valanda, kada reikėdavo miegoti. Ir dar viena trauma – tai šiltas pienas su plėve. Baisiausi dalykai iš darželio prisiminimų tai miegas ir šiltas pienas su plėve. O vaidinimai ir dainavimai yra tai, ką prisiminus nostalgija užlieja širdį. Prisimenu, po ilgų repeticijų Naujų metų proga tėvams paruošėme spektaklį „Pirštinė“. Jeigu neklystu, istorija yra tokia, kad senelis pametė pirštinę. Ją rado vienas žverelis ir joje apsigiveno. Atėjo kitas, paprašė priimti, tada dar vienas ir dar keli. Kai pirštinė buvo pilna, sugrįžo senelis. Žvėrys išsigando ir iš pirštinės pabiro. Tokia pamokanti istorija, o aš vaidinau vieną iš tų žvėrelių.

Jau darželyje ėmiau suprasti, kad mes nesame vienodi. Pastebėjau, kad su kiekvienu draugu vis kitokia draugystė. Su vienu lengviau žaisti, su kitu žaidimas nesiseka. Ir dar supratau, kad vieni vaikai daugiau bėgioja, žaidžia „karą“, o kiti ne. Tai tie kiti pasirodo yra mergaitės. Mergaitės man patiko, o kai kurios patiko labiau. Tokie atradimai ir pastebėjimai

Tada dar nežinojau kas yra juokas, o kas yra melas, koks yra skirtumas tarp juoko ir melo.

Įvadas

11

Virginijus Sarpauskas: Kas mane daro laisvu širviu?

Prisiminimai iš mokyklos

Į mokyklą ne visada eidavau vienas.

Kartais reikėdavo atsivesti tėvus.

formavo nuomonę, kad esame skirtingi, kad prie kiekvieno reikia prisiderinti.

Mokiausi Širvintų vidurinės mokyklos senajame pastate. Pirmoji mokytoja buvo Janina Mikalajūnienė – Romaškaitė. Neprisimenu ar į darželį leisdavo eiti savarankiškai, ar ne, bet į mokyklą visada eidavau vienas. Kelias pro katilinę, pro „Tarybų rūmus“, ąžuolą, tada „spaudos kioską“. Toje vietoje, kur dabar yra Širvintų „Atžalino“ progimnazija, anksčiau stovėjo medinė pradinė mokykla. Dabartinė „Nepriklausomybės“ aikštė, anksčiau vadinosi „Pionierių aikštė“. Seni širvintiškiai kartais vadindavo „pionierska“: „einu į pionierską“. Visas tos aikštės parimetras buvo apsodintas medžiais. Ar dėl to, kad aš buvau mažas, o gal iš tiesų medžiai buvo dideli. Per aikštę ėjo keli takeliai. Prisimenu, pertraukos metu, vienas berniukas rado nuo apšvietimo stulpo žibinto nukritusią detalę – tokią lėkštę. Užsimojo ir paleido ją skristi. Ir ji skrido iki artimiausios galvos. Prakirsta galvos oda iki kaulo, kraujas ir „greitoji pagalba“. Tai yra ryškiausias prisiminimas iš antrosios klasės.

Jeigu gerai prisimenu, mokykloje nebuvo tualetų. Reikėjo eiti į lauko tualetus šiek tiek toliau ir aukščiau. Tikriausiai toje vietoje dabar progimnazijos sporto salė ir persirengimo kambariai. Ir sporto batelių kvapas. Toliau – trečia klasė. Sėdėjau prie lango, pro kurį matėsi senasis šulinys. Klasė pirmame aukšte, pačioje judriausioje vietoje. Šalia dvi laiptinės į rūsį, kur buvo rūbinė, ir kiti laiptai į antra aukštą, kur buvo aktų salė. Aktų salė – šio kalambūro aš ir dabar nesuprantu. Vėliau – paauglystė su keliais ir klystkeliais. Pamokos, klasės valandėlės, ekskursijos, kontroliniai, atpasakojimai, „laisvieji rašiniai“. Ir spengianti tyla, kai mokytoja braukia pirštu per „dienyną“, ir taria: „prie lentos numeris 25“. Tada žinai, kad esi suskaičiuotas. Bet tai nebutinai baigdavosi blogai. Dažniausiai gerai.

Tiesa, į mokyklą ne visada eidavau vienas. Kartais reikėdavo atsivesti tėvus. Po atpildo akimirkų jie parsivesdavo mane namo. Tą dieną į lauką neidavau. Ir dar kelias dienas.

Vyresnėse klasėse įvyko persilaužimas. Supratau, kad mokytojai nėra kenkėjai, jie yra žmonės, kurie, vienaip ar kitaip, nori gero, stengiasi papasakoti ką žino. Ir mokytojai, vieni anksčiau, kiti vėliau, pradėjo kalbėtis su mumis kaip su suaugusiais, nors tada dar buvome paaugliai. Tai yra esminis momentas, kada kalbi su kitu kaip su sau lygiu. Kitokiu, bet

12

Įvadas Virginijus Sarpauskas: Kas mane daro laisvu širviu?

Kiek save prisimenu, niekam nepataikavau, jeigu reikėdavo, išsakydavau savo nuomonę.

13

Įvadas Virginijus Sarpauskas: Kas mane daro laisvu širviu?

lygiu. Kai mokytojas nebara, nepamokslauja, o papasakoja tikras istorijas, nepagrąžintas, kai atsako į nepatogius klausimus. Tokiais momentais ateina supratimas, kad mokytojas taip pat yra žmogus, klystantis ir dvejojantis, abejojantis, kad ir jis kartais keičia nuomonę. Norint jį suprasti, reikia pirmiausia suprasti save. Turėti savo nuomonę, bandyti suvokti, kaip yra iš tikrųjų.

Bandant nagrinėti pasaulį, supranti, kad tą pasaulį kiekvienas suvokia skirtingai.

Ir ką tada daryti? Ir ką daryti, kai kyla įtarimas, kad žmogus vienaip kalba, kitaip elgiasi?

Ir ką daryti, kai atsiduri tarp dviejų žmonių, dviejų nuomonių ir esi klausiamas savo nuomonės? Tai yra dilema, kurią turi išspręsti kiekvienas žmogus. Nesutinki nei su vienu iš pašnekovų, ar vienam kuriam pritarti, o jeigu pritarti, tai kuriam? Ar „stipresniam“? Taip patogiau, bet gal geriau turėti ir išsakyti savo nuomonę?

Kiek save prisimenu, niekada niekam nepataikavau, jeigu reikėdavo, išsakydavau savo nuomonę. Net jeigu kildavo nerimas dėl tolimesnių santykių. Bet žinojau, jei nukentėsiu ar gailėsiuos, tai žinosiu už ką. Gyvenime būna tokių situacijų, kai esi tikrinamas. Ir gali būti taip, kad tai suprasi tik po kurio laiko. Todėl visada savo nuomonės turėjimas gelbsti.

Tas vidinis „autopilotas“ visada turi veikti.

Tik jis gelbėja.

Prisimenu vyko klasės valandėlė. Mokėmės 11 klasėje. Viena bendraklasė buvo padūkusi, todėl valandėlės metu vyko jos „svarstymas“. Situacija buvo komiška, nes iš anksto buvo aišku, kad jos elgesys nėra tobulas ir reikia „pasmerkti“, tik niekas nenorėjo kalbėti. Keliems klasės draugams išspaudus „nepritariu“, atėjo mano eilė. Tai buvo ta akimirka, kai turėjau rinktis. Atsistojau ir pasakiau: „O aš nesmerkiu“. Suprantu, kad tai buvo netikėta, nes buvo „tie“ laikai, kada reikėjo elgtis „taip, kaip reikia“.

Ir kodėl aš visa tai pasakoju? O todėl, kad keičiasi situacijos, keičiasi žmonės, keičiasi žmonių nuomonės, keičiasi santvarkos, keičiasi valdžios ir valdančios partijos. O gal tai tik keitimosi iliuzija? Ar pasikeitus darbovietės vadovui, pasikeitus šalies ar rajono valžiai reiktų keisti savo nuomonę? O jeigu turi savo nuomonę, tai į ką ją reiktų keisti? Į kieno nuomonę? Gal esame laisvi turėti savo, nes tik laisvas žmogus turi savo nuomonę? Ir esame tiek stiprūs, kaip šalsis, kaip visuomenė ar bendruomenė, kiek esame stiprūs kiekvienas iš mūsų.

Kai atėjo „Sąjudžio“ laikai, buvau jau beveik suaugęs žmogus. Prisimenu Širvintų kultūros namuose vykusius „Sąjudžio“ susirinkimus. Teko juose dalyvauti. Žmonės tikėjo, kad pagaliau atėjo laikas, kai bus galima laisvai rinktis kaip gyventi, laisvai nuspręsti kaip tvarkyti šalies ar rajono reikalus. Žmonės tikėjo, kad atėjo laisvė mūsų valstybei ir kiekvienam iš mūsų. Ir tol, kol laisvė nėra atimta, kiekvienas žmogus yra laisvas. Bet naudojantis savo laisve, nereikia paminti kito žmogaus laisvės. Už kito žmogaus laisvę reikia kovoti.

Naudojantis savo laisve, nereikia paminti kito žmogaus laisvės. Už kito žmogaus laisvę reikia kovoti.

APIE LEIDINÄ®

APIE LEIDINÄ®

1475 m. Širvintų miesto įkūrimo ir miesto bažnyčios pastatymo metai

I. MARGI RAŠTAI Pirmajame skyriuje nagrinėjame Širvintų rajono istorinę praeitį, pristatome asmenines žmonių, kuriems yra svarbus prisilietimas prie praeities, gyvenimo istorijas. Visi šie pasakojimai sugula į vientisą, unikalią ir margą mūsų krašto istoriją.

18

ATGIMUSIO KAIMO ISTORIJOS

1923 m. Krunuose yra 38 gyventojai

Kuria istoriją iš naujo Per 77 metus Musninkų krašte išnyko 72 kaimai, taigi, kone po kaimą kasmet. Vienas tokių išnykusių – Krunai. Pagal gyventojų surašymo duomenis 1923 m. Krunų kaime buvo 6 kiemai su 38 gyventojais. 1942 metais kaime yra jau 10 kiemų su 47 gyventojais. Visuose dešimtyje kiemų gyveno Griškevičiai. 2001 m. surašymo duomenimis, Krunuose gyventojų nėra. Šis kaimas buvo išnykęs. Bet jau po trejų metų padėtis ėmė keistis, atsirado pirmieji gyventojai.

Sodžius pradėtas kurti pagal V.Megre „Anastasijos“ knygose išdėstytas idėjas.

19

Margi raštai Atgimusio kaimo istorijos: Krunų kaimas

Vienijantis troškimas Krunuose gyvena įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės, dauguma – jaunos šeimos, kurias vienija bendra svajonė – kurtis gamtos prieglobstyje, giminės sodybų sodžiuje. Kaimo gyventojų amžiaus vidurkis yra 30–40 metų. Žmonės išsilavinę, kone visi baigę aukštuosius mokslus, o jų veikla tikrai įvairi – nuo buhalterio ar menininko iki programuotojo ir žolininko. Kaime nėra nei vieno rūkančio bei vartojančio alkoholį.

Sodžius pradėtas kurti pagal V. Megre „Anastasijos“ knygose išdėstytas idėjas:knygoje pasakojama apie idilišką gyvenimą laukinėje gamtoje, be šiuolaikinės civilizacijos patogumų, be elektros, kanalizacijos ir t. t. Realybė koreguoja planus, įsitikinta, kad aklai sekti literatūra neišeina, reikia daryti pakeitimus ir nuolaidas. Šiandien Krunuose yra ir elektra, įvestas ir vandentiekis, ir kanalizacija.

Daugelis šeimų kuriasi taip, kad būtų atgaivintos ir sukurtos naujos džiaugsmingo bendruomeninio gyvenimo tradicijos. Lietuviai vis dar mena gyvenimą sodybose (dažnas lietuvis turi tėvus arba senelius, kurie gyvena kaime). Visgi giminės sodybų sodžiaus samprata daug gilesnė. Krunu kaimo gyventojai ne tik nori gyventi ekologiškai ir gamtos prieglosbtyje, bet tiki, kad toks gyvenimo būdas leidžia žmogui prisiminti tikrąją savo paskirtį ir ją išpildyti. Nors sodžių dažnai vadina ekosodyba ar ekokaimu (kad kitiems būtų lengviau suprasti), ekologiją kruniškiai suvokia ne tik kaip šiukšlių rūšiavimą ar tam tikrų eko produktų pirkimą, bet ir vartotojiškumo mažinimą, darnų santykį su gamta, į kurią gyventi ateina. Gyventojai puoselėja šias vertybes ir nori perduoti jas savo vaikams.

Krunų sodžius pamažu tampa gyvenimo būdo pavyzdžiu ir alternatyva žmonėms, suvokiantiems dabartinę Žemės situaciją ir norintiems inicijuoti ilgalaikius harmoningus pokyčius.

Krunų sodžiaus nuostatos ir susitarimai Sodžiuje sprendimai priimami diskusijų ir aptarimų būdu. Vedami bendros vizijos gyventojai kuria draugišką ir harmoningą erdvę, todėl pamažu formuojasi ir kaimo taisyklės. Pirmiausia, šeimos kuriasi erdviuose 1-3 hektarų sklupuose. Aplink sodybas paliekamos 3 metrų pločio alėjos, apsodintos medžiais bei krūmais. Čia nėra tvorų, išpuoselėtų vejų, prašmatnių gėlynų ar skalda išbarstytų takų. Čia klesti natūralios pievos, žydi laukų gėlės. Kiekvienoje sodyboje formuojama uždara ekosistema auginant bioįvairovę. Naujakuriai susitarė, kad naudos kuo mažiau technikos, savaitgaliais laikysis tylos, nebirbins žoliapjovėmis, kad netrukdytų kaimynams.

20

PIRMYKŠČIŲ TRADICIJŲ PUOSELĖJIMAS Pokalbis su Edita Grugeliūnaite

Kalbino: Kernius Kuosa

Fotografijos: Kernius Kuosa Editos Grigeliūnaitės asmeninis archyvas

21

Margi raštai Interviu: Edita Grigeliūnaitė

1942 m. Krunuose yra 47 gyventojai

Papasakokite, kaip atsiradote Krunų kaime?

Aš esu gimusi ir augusi Šiauliuose. Krunuose atsiradome kartu su bendraminčių kompanija, kurie nori ramybės, gamtos, švaros, nori harmonijos, taikos, susivokimo gamtoje, o ne triukšme. Tokių žmonių yra nemažai, mes susipažinome internetu ir pradėjome ieškoti žemių, kur galėtumėm įsikurti. Tas mistinis klausimas, kodėl aš čia, iki šiol man vis iškyla, tačiau aš dabar supratau, kad tai yra dėka bendraminčių idėjų, dėl kurių susivienijome ir pasirinkome šį tašką. Tik atsikrusčius nepažinojau nieko nei Širvintose, nei Musninkuose, nei apskritai šiose apylinkėse. O dabar jau yra išsiskleidęs bendravimo tinklas - draugaujam ir su širvintiškiais, o ypač kernaviškiais.

4-5 tūkstančių metų senumo receptas Kada pradėjote kepti duoną?

Atsikėlus į Krūnus, neturėjome jokio plano, ką mes čia veiksime, tačiau visada žinojau, kad namuose aš kepsiu duoną. Natūralu, kad turėdamas pečių kepi sau duoną. Pradėjau kepti, žmonės ragavo, pradėjo prašyti iškepti ir jiems, nes tokios duonos neranda kur pirkti. Taip panirome į save, pradėjome

ieškoti duonos receptų, aiškintis kokia ji yra prigimtinė, tikroji. Per tokį savęs stebėjimą, pojūčius gimė duona iš rugių, vandens ir žiubsnelio druskos. Iškepam duoną, kuri pagal archeologija yra 4-5 tūkstančių metų senumo. Iš tokių šaknų mes išsikėlėme ir kepame šią duoną šiandien.

Galbūt, tėvai ar seneliai kepdavo duoną iš kurių perėmėte patirtį?

Mano ir vyro močiutė kepė duoną, mes visą tą procesą matėme. Taip, žinios, matymas atėjo iš močiutės, bet receptą vis tiek reikėjo prikelti iš savęs.

Kuo ypatinga jūsų kepama duona?

Ypatinga, tuo kas ji yra pirmykštė duona.

Pagal archajiškumą pati pirminė duona – tai sumalti grudai, jie sumaišyti su vandeniu ir iškepti ant akmens. Tai yra klajoklių duona, kada žmonės skubėdavo ir neturėdavo galimybių kitaip išsikepti. Tokią duoną vis dar kepa rytiečiai, klajoklių gentys. Kada žmonės pradėjo sėsliai gyventi, šiame duonos kepimo procese atsirado rauginimas. Ši tradicija tęsiama jau keli tūkstančiai metų. Įsivaizduokite, kokio senumo šis procesas yra. Gryninant receptą buvo atmesta viskas, kas nereikalinga ir liko toks aukso grynuolis – rugiai ir vanduo. Mes patys susimalame grūdus, raugiame į ąžuolinį kubilą,

22

Margi raštai Interviu: Edita Grigeliūnaitė

iškūrename duonkepį beržinėmis malkomis ir iškepame duoną moliniame pečiuje. Visi šie dalykai ir padaro tą stebuklą.

Jums svarbu išlaikyti senasias tradicijas?

Be jokios abejonės, tai yra svarbiausia užduotis. Man svarbu Išlaikyti mūsų genetinį paveldą, tą tikrą kodą, nes mes visi puikiai žinome, kad kada lietuvis išvažiuoja į užsienį, pirmiausia, ko pasiilgsta – tai rugio, juodos duonos.

Kepate duoną ir pardavimui. Kaip išlaikote prigimtinę duonos kokybę, kepant ją didesniais kiekiais?

Mes turime vieną pečių ir kepame tik viename pečiuje. Kiek telpa tame pečiuje, tiek ir iškepame. Tai yra ne verslas, tai tiesiog gyvenimo būdas, švietimas ir sklaida. Akcentas yra į sąmoningumą, bendravimą: kas yra tikroji duona, kaip ji turi būti gaminama.

„Gryninant receptą buvo atmesta viskas, kas nereikalingas ir liko toks aukso grynuolis – rugiai ir vanduo.“

23

Margi raštai Interviu: Edita Grigeliūnaitė

Suprantu, kad aplinka, kurioje yra kepama duona irgi turi įtakos duonos kokybei?

Absoliučiai. Duonos atsiradimo pagrindas yra dvasinis būvis. Seniau, kada buvo kepama duona, niekas negalėdavo trukdyti, erzinti, šūkauti ir kelti sumaišties. Tai budavo daroma labai susikaupus, su geru nusiteikimu šeimai, palinkėjimais, sukūriant ramybę, taiką, sotumą, gausą ir sveikatą.

Ar esate eksperimentavusi, bandžiusi keisti receptą?

Ne, jokių igridientų nededu. Kartais proceso metu patenka žolytės, nes naudojame ekologiškus rugius. Tada ir būna įdomūs poskoniai.

kokie esame būtų labai didelis visuomenės pagijimas.

Duonos kepimo kerai Duonos puošybai naudoju pačią seniausią - brūkšniukų, linijų ir taškiukų – magiją.

Ant duonos yra dedami taškučiai su palinkėjimais kiekvienam šeimos nariui, todėl dedama tiek taškučių, kiek yra šeimos narių.

„Jeigu žmogus nežino iš kur jis atėjo, jeigu nežino kur eina – žmogus nežino kas jis yra.“ Kaip manote, kuo šiuolaikiniam žmogui yra svarbus prisilietimas prie praeities?

Tai yra be galo svarbu, nes žmogaus identitetas iš to ir susideda. Jeigu žmogus nežino iš kur jis atėjo, jeigu nežino kur eina – žmogus nežino kas jis yra. Dėl to atsiranda ligos, psichikos sutrikimai ir kiti baisiai negeri dalykai, kurie šiuo metu vyksta pasaulyje. Žmonės nežino kas yra jų pamatas, pagrindas, kokios jų šaknys, ant ko jie stovi, kur yra jų centras, svoris, pasaulėjauta. Sugrįžimas prie suvokimo iš kur mes esame ir

24

SIELŲ NAMŲ KŪRĖJAI Pokalbis su Giedre ir Šarūnu Kondratais

Kalbino: Kernius Kuosa

Fotografijos: Giedrės ir Šarūno Kondratų asmeninis archyvas

25

Margi raštai Interviu: Giedrė ir Šarūnas Kondratai

Iš kur sužinojote apie Krunų kaimo egzistavimą?

G: Jis mus pats surado. Esame studijavę dvasines praktikas, tokias kaip MA-URI masažas. Mokymų metu du kartus buvome iškeliavę į Naująją Zelandiją, kurioje yra nuostabi gamta. Po šių mokslu atsitiko taip, kad mes nebegalėjome gyventi mieste, todėl pradėjome ieškoti vienkiemio. Internete radome sklebimą, kad žmogus parduoda du didelius skypus po 15-20 hektarų už labai mažą kainą. Vieną kartą važiuodami iš Utenos, užsukome pas tą žmogų. Jis mums aprodė sklypą, domėjosi kas mes esame, kuo užsiimame gyvenime, ką galvojame veikti.

Išklausęs mūsų, jis pasakė, kad mums tų sklypų neparduos ir liepė kitą savaitę apsilankyti Krunų kaime, kur vyks gyventojų susirinkimas. Atvažiavę į susitikimą, mes supratome, kad čia yra mūsų vieta, mes čia norime gyventi. Todėl taip atsitiko, kad tas žmogus mus čia atvedė, o jis ir pats turėjo skypą šiame kaime, tačiau taip niekada ir nepersikėlė čia gyventi, liko kitame rajone.

„Krunuose žmonės gyvena su tomis pačiomis vertybėmis, jie visi atsikelia į gamtą vedini bendro tikslo – išsigryninti ir vaikams sukurti kitokią ateitį.“ Ar buvo sudėtinga persikelti? Gal buvo abejonių? Š: Viskas, matyt, turi įvykti taip, kaip turi įvykti. Buvome tvirtai apsisprendę gyventi gamtoje, todėl dvejonių nebuvo. Žmonėms tos abėjonės ir trukdo persikelti į gamtą.

Mūsų atveju, sprendimas buvo tvirtas ir aiškus, kad mes keliames į gamtą, tai viskas buvo gan paprasta ir užtikrinta.

G: Kol čia statėmės namą, du metus gyvenome Vilniuje. Buvome išsinuomavę nuostabias patalpas Vilniaus senamiestyje. Ten turėjome patalpas savo šokių studijai, gydomiesiems masažams daryti ir patalpas, kur galėjome gyventi. Šarūnas iki gruodžio vidurio gyveno Krunuose namelyje ant ratų ir statė namą. Po to, prasidėjo važinėjimas

iš Vilniaus į šį kaimą ir atgal. Galiausiai pstebėjome, kad mes visu savo vidumi esame labiau Krunuose, o ne Vilniuje, todėl nusprendėme persikelti.

Kokių klausimų dažniausiai sulaukiate iš aplinkinių žmonių apie savo gyvenimo būdą? Kas stebina pažįstamus?

G: Mudviejų tėvams pradžioje buvo keistas mūsų pasirinktas gyvenimo būdas ir tai, kad išvažiavome iš miesto. Pažįstami žmonės matė mūsų laipsnišką išėjimą į gamtą.

Kalbant apie mūsų veiklą, žmonės taip pat sekė visus tuos veiklos etapus – įėjimą, kulminaciją ir išėjimą. Jiems nekylo klausimų, nes mes turėjome nuoseklią kryptį.

Krunuose žmonės gyvena su tomis pačiomis vertybėmis, jie visi atsikelia į gamtą vedini bendro tikslo – išsigryninti ir vaikams sukurti kitokią ateitį. Keistas mūsų sprendimas persikelti pasirodė šių apylinkių vietiniams gyventojams. Dirbu Musninkų vaikų dienos centre, kur renkasi čia gimę ir užaugė vaikai, todėl iš jų dažniausiai sulaukiu klausimų, kodėl mes išvažiavome iš miesto į kaimą.

Kas vienija Krunų sodžiaus bendruomenę? Š: Vienija gamta, noras gyventi geriau, o tas geriau – tai švariau tiek aplinka, tiek savo vidumi. Norime sukurti aplinką vaikams, kad jie galėtų augti kitokioje sąmonėje.

Siekiame, kad aplinkui būtų bendraminčiai, sakykime, žmonės, kurie nevartoja alkoholio, nerūko, nesikeikia. Tokia nauja sąmonė iš tikrųjų vienija. Žmogus eina į gamtą kada jis supranta, kad ji yra prigimtinė dalis, kad žmogus taip atsistato ir išsivalo.

G: Žmogus pradeda suprasti kas jis yra, ko jis atėjo į šią Žemę, ką jis čia veikia. Jeigu giliau panagrinėjus, tai žmonės sutinka kitus žmones dėl tam tikrų priežasčių. Štai, ir mes susitikome dėl to, kad arba mes Jums skolingi, arba Jus mums skolingas. Šiuose vietose energijos yra įvairios, jeigu praeitumėm lauku, pajustumėm ir labai linksmos, ir liūdnos. O žmonės atvažiavo būtent į šį kaimą. Kodėl būtent čia, o ne kitur?

Tikriausiai mes susirinkome išspręsti savo

26

Margi raštai Interviu: Giedrė ir Šarūnas Kondratai

reikalų – kažkas atiduoti skolų, kažkas duoti pamokų. Viskas gyvenime turi priežastį.

Kaip manote, kas nulėmė Krunų sodžiaus atsiradimą Širvintų rajone? Š: Kaimas gamtos grožiu nepaperka. Čia yra paprasta gamta – laukas, miškas ir netgi pelkingos vietos. Būna gražesnių vietų. Šis kaimas kūrėsi pagal „Anastasijos“ idėjas, bet tie žmonės, kurie kūrė šį kaimą, čia nebegyvena, išsikėlė kitur. Manau, kad jie pradžioje turėjo tokią viziją, bet pabijojo ateiti ir įsikurti. Jie tik davė idėją, o buvo kas ir įgyvendino šį sumanymą.

Ar Širvintų rajonas yra tinkama terpė kurtis ekologiniams sodžiams?

G: Pradėkime nuo to, kas yra „eko“. Jeigu mes sakome, kad „eko“ yra sąmonė, tada vieta neapsprendžia nieko. Lygiai taip pat kaip mūsų širdis, mūsų plaučiai dirba nepriklausomai nuo to, kokia mūsų profesija ar kokioje šalyje mes gyvename. Jeigu žmogaus tikslas yra išgryninti savo būtį, suprasti, kas jis yra, pakeisti sąmonę ir gyventi taip, kad visiems būtų geriau, tai koks skirtumas kur tai daryti? Š: Ir visur tai reikia daryti. Mums tas „eko“ reiškia – švarus, prigimtinis. Tačiau šiuo žodžiu dabar dažnai yra spekuliuojama ir įvairiai jis yra vertinamas.

Ar yra kriterijai, kuriuos turi atitikti žmogus, norintis įsukurti Krunuose? Š: Kada kūrėsi pirmieji žmonės, buvo klausiama kas esi, kodėl čia nori apsigyventi.

Gal buvo baimių, kad ateis žmogus, kuriam čia ne vieta. Tada buvo žmonės, kurie turėjo viziją, kad būtų taip ir ne kitaip, tačiau laikui bėgant apsigyveno žmonės, kurie pritaria „Anastasijos“ idėjoms, tačiau mąsto plačiau. Dabar nėra labai griežtos linijos, kad turi būti taip, o ne kitaip. Juk yra dėsnis, kad kas esi, tą ir prisitrauki. Kitaip ir būti negali. Kaimynas yra veidrodis, kuris atspindi patį tave.

Bet ar gyventojų augimas nepakenks Krunų sodžiaus pamatinėms vertybėms?

G: Taip jau būna, kad jeigu žmogus

priklauso uždarai grupei, tada atrodo baisu, kad ateis kažkas iš išorės. Kada nebėra to uždarumo, žmonės tampa atviri, tai tada ir nėra ko bijoti. Žinome, kad ateis žmonės, kurie gyvena panašų gyvenimą. Mes taip pat čia atsikėlėme ir matome, kad kitos šeimos panašiais būdais atranda šią vietovę. Kaip tik šiuo metu vyksta kaimo bendruomenės įregistravimas. Viename iš punktų parašėme, kad toliaruojame visas tautybes ir visas religijas. Atviri esame visiems žmonėms.

Kiek šeimų įsikūrė Krunų sodžiuje? Š: Apie 10 sodybų ir dar 5-6 besikūriančios.

Yra tokių šeimų, kurios čia gyvena tik vasaros metu. Nepaisant to, džiaugiamės, kad yra bendruomenės branduolys, kurie tarpusavyje bendrauja. Žinoma, su žmonėmis, kurie atvyksta tik retkarčiais, bendraujame rečiau.

Iš kur dažniausiai atsikrausto šeimos? Š: Dažniausiai persikelia iš miesto. Tai tokie žmonės, kurie jau yra daug ko patyrę ir sąmoningai keliasi į gamtą.

G: Žmogus, kuris pasiruošęs prisikasti prie savo prigimties, kuris nuolat užsiima savianalize, savęs pažinimu ankščiau ar vėliau supranta, kad mieste to padaryti neįmanoma. Elementariai, jam reikia tylios aplinkos.

O kur ją daugiau rasi? Aišku, kad gamtoje.

Ar dar plėsis Krunų kaimas? Š: Yra dar laisvų neišpirktų sklypų ir ūkininkų žemių. Kaip tik dabar jauna šeima yra sklypo pirkimo procese iš žmogaus, kuris yra vienas pirmųjų, bandžiusių įsikurti Krunuose.

Kaip laisvalaikį leidžia sodžiaus gyventojai?

G: Mano laisvalaikis yra kiekviena diena. Š: Mes nebeturime atskirai darbo ir atskirai laisvalaikio. Ta linija plonėja ir nebėra jokios takoskyros tarp darbo ir laisvalaikio.

Viskas yra vienoje tekmėje. Aš suprantu, kad žmonių sąmonėje vis dar yra tai, kad visus metus dirbame ir vieną mėnesį atostogaujame. Pas mus nebėra nei darbo nei

27

Margi raštai Interviu: Giedrė ir Šarūnas Kondratai

atostogų. Visas gyvenimas yra kūryba, tarnystė. Jeigu žmogus pasirenka darbą, kuris yra kančia, tai koks čia darbas? Jeigu sekmadienį galvoja, kad pirmadienį nenori eiti į darbą, tai ką žmogus gero gali sukurti? Jis kuria kančią arba nuobodulį. Tada žmogus dirba tik dėl pinigų, o tuos pinigus išleidžia kažkokiam malonumui patenkinti. Bet tai jokio gėrio nesukuria. Kada žmogus pasirenka darbą, kuris jam yra vertybė ar kūryba, tada jis yra džiaugsme, visą laiką įkvėpime.

Tada ir nereikia jokių atostogų nuo to darbo. Natūralu, kad turi būti kažkoks poilsis.

Mes irgi kartais išvažiuojame pusdieniui kažką paveikti, bet ilgesniam laikui nėra poreikio.

G: Tas gamtos stebuklas ir yra, kad tu supranti kam esi skirtas, kam esi pritaikytas labiausiai. Tada atrandi savo tikrąjį darbą arba tikrąją veiklą. Nėra didesnio malonumo kaip suprasti, kad tu esi naudingas. Tai yra didžiulė prasme ir nuo to nereikia ilsėtis.

Aš ir pati prisimenu save taip darant – mėnesiui išvažiuodavau, gaudavau labai ryškių įspūdžių ir po to grįždavau vėl į tą baisią kasdienybę. Tada dirbdamas vis lauki, kada vėl bus tas ryškus išgyvenimas. Š: Gyvenimas čia ir dabar, kada mes visą laiko kažko laukiame ir tikimes, kad bus atostogos. Gyvenimas praeitimi, prisiminimais kaip kažkada kažkur buvo gera.

Gyvenimas ateitimi, kaip kažkur bus gera.

Bet kaip gamta žmogų išgrynina, jis pradeda gyventi tik čia ir dabar. Tada nebelieka tokios takoskyros tarp atostogų ir darbo.

Viskas būna čia ir dabar, kūryboje.

Tai Jums nėra svarbi praeitis? Š: Praeitis ya svarbi tiek, kiek ji mums leidžia augti. Nesigiliname į praeitį labai giliai, užtenka peržiūrėti kelias minutes atgal. Praeities reikia tiek, kad pamatytum, kiek tu gali kažką pataisyti ar atsiprašyti.

2001 m. Krunų kaimas išnykęs

2004 m. Krunų kaime vėl gyvenama

Papasakokite apie savo veiklą? Š: Šalia mūsų „Souls“ bendruomenės veiklos, Giedrė dirba Musninkų vaikų dienos centre, kur ateina vaikučiai pabūti po pamokų, o aš kartu su keliais bendraminčiais iš kaimo statome šiaudinius namus ne

tik Krunų kaime, tačiau ir už jo ribų.

G: Aš dirbu su vaikais, nes jie yra mūsų visų civilizacijos ateitis. Kokia karta užaugs, tokia ir Žemė bus arba nebus. Vaikai dar ne taip nuo savęs nutolę, nes dar yra jauni. Todėl pasiimame juos, pabendraujame, stengiames, kad jie pamatytų visiškai kitokią erdvę nei mato savo namuose. Tikiu, kad juose pabus tai, ką jie yra atsinešę į Žemę.

Taip pat bendradarbiaujame su eko bendruomenėmis, eko sodybų judėjimais.

Padedame organizuoti renginius, dalinamės savo patirtimi apie persikėlimą gyventi į gamtą, apie sveiką mitybą. Šarūnas stato namus, tai čia dar vienas priėjimas prie žmogaus. Ne per muzika, ne per šokį, ne per kvapą, bet per sveiką požiūrį į savo būstą. Juk nėra taip, kad pastatai namą ir viskas. Prie viso to yra bendravimas, vertybių perdavimas. Žmonės pasiima tai, kas jiems tuo metu reikalinga. Š: Viskas yra susiję – nuo to, ką dedi į burną, iš ko pastatytas namas iki to, kokios yra tavo mintys.

Papasakokite apie „Souls“ bendruomenės veiklą? Š: Dabar mūsų veikla yra pereinamojoje stadijoje. Vilniuje buvo viena veikla, ten turėjome „Sielų palėpę“, o dabar statome „Sielų namus“. Vilniuje buvo šokiai, įvairios paskaitos, sveikatinimo masažai, šokių terapijos – daug dalykų, kurie veda link savęs. O dabar yra tas laikotarpis, kada yra statomas namas tam, kad čia galėtumėm pasikviesti žmonių ir per judesį, per gamtą bandyti atrasti ir suprasti save.

G: „Souls“ bendruomenę sudaro žmonės, kuriems yra artimos mūsų idėjos. Šiuo metu mes pakeitėme gyvenamąją vietą, todėl fiziškai mūsų ryšys nutolo, bet žmonėms, kuriems yra svarbu ir įdomu kaip mes gyvename, mus susiranda. Todėl šiuo metu vyksta toks tranzitas, bet iš kitos pusės, ta bendruomenė plečiasi ir įvairėja, nes prie jos jungiasi žmonės, kurie gyvena Krunų kaime.

Mūsų veikla tam tikra prasme pakeitė formą, bet ne turinį. Dabar ne mes važiuosime pas žmones, o jie pas mus atvažiuos.

Todėl pastatėme namą, kuris būtų skirtas

28

Margi raštai Interviu: Giedrė ir Šarūnas Kondratai

visai mūsų veiklai. Čia yra didelė erdvė susirinkimams, praktikoms, žaidimams ir kt., taip pat techninės patalpos, valgomasis, o viršuje – gyvenamieji kambariai, kad atvykę žmonės galėtų pernakvoti. Šį pastatą vadiname „Sielų namais“. Jis skirtas žmonėms, kurie savęs ieško, nori atrasti ryšį su gamta, harmonizuoti savo būtį, suprasti, kodėl jie atėjo į Žemę. Mes stengiames pažadinti žmoguje tai, kas miega, jį sukrutinti. Juk, kažkada mes patys taip nubudome.

Kada ir kaip atradote polinkį šiai veiklai?

G: Mūsų susitikimas su Šarūnu. Tikriausiai tą laiką reikėtų akcentuoti. Kiek mums pasakojo tėvai, mes abu buvome labai keisti jau nuo vaikystės. Abu turėjome ankstesnes santuokas ir panašiu laiku išsiskyrėme. Aš gyvenau Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šarūnas gyveno Lietuvoje, bet vieną dieną susitikome šokių aikštelėje. Tada ir atsirado suvokimai, ką reikia daryti. Iki to laiko buvo tik savirealizacijos paieškos. Valstijose aš ir laikraštį rašiau, ir lietuvių kultūros renginiuose dalyvaudavau, bet tai nebuvo toks aiškus vedimas į save, į tą vidinį pajautimą.

Tai buvo tiesiog nuoširdaus ryšio palaikymas tarp žmonių.

Sutikus Šarūną atsirado kryptis. Mums susipažinti ir atrasti vienas kitą padėjo „bachata“ – tai vasara, žemuogėmis, drugeliais, džiaugsmu ir tyrumu dvelkiantis šokis. Po to atėjo šokis „kizomba“, kurį mes vadiname dvasiniu meditaciniu šokiu, kada šokdamas su kitu žmogumi patiri labai gilią būseną, tai yra širdies šokis. Šio šokio metu nebelieka dviejų atskirų asmenybių, žmonės susijungia į vieną ir jie aplinkui viską pradeda matyti kitaip. Tai šis šokis mums ir padėjo pažvelgti ne tik vienas į kitą, bet ir į pasaulį, nukreipti žvilgsnį nuo išorės į vidų. Š: Tačiau čia yra labai ilgas kelias. Svarbiausias principas yra eiti mažais žingsneliais į priekį. Dažnai mes norime visko čia ir dabar. Jeigu nori kažką pasiekti, reikia eiti mažais žingsneliais, kiekvieną dieną po truputį. Jeigu tiktai neisi, grįši į pradinį tašką, nes bendra žmonių sąmonė tave nutrauks atgal. Muzika, žmonių ritmas, požiūriai žmogų įtraukia ir jeigu jis nesigilina į save,

neužduoda tam tikrų klausimų, jis greit paskęsta ir grįžta atgal į bendrą sąmonę.

G: Mano gyvenime kontrastų buvo labai daug. Gyvenau Kaune, iš Kauno persikrausčiau į Vilnių, po metų grįžau atgal į Kauną, o tada nusprendžiau visam laikui išvažiuoti gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Lygiai taip pat žaibiškai apsisprendžiau gįžti atgal. Tai ir buvo savęs paieškos, nes supratau, kad aš sėdžiu ne toje valtyje, aš kažką ne taip darau, buvo toks stiprus vidinis nepasitenkinimo lygis.

Koks yra Jūsų santykis su miestu?

G: Aš turiu nuoširdų norą parodyti miesto žmonėms kelią į gamtą. Stengiuosi tai ištransliuoti visiems, nes noriu to paties gėrio, kurį pati čia atradau. Žinoma, mes į šį pasaulį ateiname su skirtingomis užduotimis ir yra žmonių, kurie turi savo užduotis mieste. Bet tikiu, kad aš sutinku žmones, kurie ieško tų atsakymų, kuriuos aš galiu

duoti per savo patirtį. Mes gyvenome mieste, aš gyvenau net ir užsienyje, labai daug keliavome ir galiausiai atėjome gyventi į gamtą. Žmonės, kurie panašiu keliu eina, vienaip ar kitaips, susitinka ir pasidalina ta patirtimi. Turiu tokį net ir norą kviestis žmones iš miesto atvažiuoti čia, pagyventi, pasivaikščioti po laukus, pažiūrėti stirnai į akis, paklausyti sugrįžtančių paukščių. Man svarbu žmonėms leisti išgyventi tai, ko jie nėra gyvenime patyrę. Mes pažįstame

29

Margi raštai Interviu: Giedrė ir Šarūnas Kondratai

žmonių, kurie gyveno kaime ir, atvirkščiai, išsikraustė į miestą. Jie jaučiasi bėgantys nuo kaimo, įsiveržiatys į miestą. Aišku, jų yra kiti tikslai ir vertybės. Man pačiai mieste ilgai būti nesinori. Mes vieną kartą per savaitę važiuojame į Kauną mokytis. Mums pakanka to pravažiavimo pro kamščius, perėjimo per Laisvės alėja.

tai atsistatys, tada viskas bus gerai. Aš tikiu, kad viskas bus gerai, bet vienas šviesus mokytojas yra pasakęs: „aš negaliu Jūsų sustabdyti, jeigu Jūs esate tvirtai apsisprendę šokti į bedugnę“.

„Yra laikas susivokti ir apmąstyti tai, kas visuotinai yra gera, ne tau asmeniškai patogu ir malonu, bet kas kuria bendrą gėrį visiems.“ Kokius teigiamus miesto aspektus galėtumėte įvardinti? Š: Bendra žmonijos sąmonė bunda, ne išimtis yra ir miesto gyventojas. Miestas irgi bunda.

G: Be miesto nesuprasi kaimo. Tiesiog, neturėsi su kuo palyginti. Miestas yra kaimo priešingybė, todėl jis padeda žmogui suprasti ar nori gyventi gamtoje. Man tai yra pats geriausias miesto aspektas.

Koks Jūsų akimis yra dabartinis pasaulis? Š: Visa žmonija, kada ir kokioje stadijoje bebūtų, ji yra evoliucijoje. Nėra taip, kad mes neaugtume. Žmonės ateina į Žemę tam, kad jie augtų ir mokytųsi, evoliucionuotų.

Jeigu žmonija užmiršta, kad ji yra augime, ji patenka į iliuziją ir nebesimoko. Kiekvienas iš mūsų turime stebėti save, analizuoti, kas vyksta ir norėti augti. Jeigu lieka noras gauti iš gyvenimo tik malonumą, tai žmogus yra iliuzijoje ir pradeda degraduoti. Labai paprasta praktika – peržvelk dieną, kas šiandieną įvyko, ką tu gero ar blogo padarei.

G: Pastebiu, kad visuomenė yra pamiršusi vertybes, o kada žmonės auga be vertybių, jie nebeturi šaknų. Kai kažkas nebeturi šaknų, tai tiesiog nebeauga. Žmonija yra pasiekusi tokį vartojimo ir savęs pamiršimo lygį, kad yra ant susinaikinimo ribos. Yra būtina, kad grįžtų žmogaus suvokimas kas yra šventa, kas yra tikra, kas yra amžina, o kas tik momentinis malonumas. Jeigu visa

Jūsų patarimas šiuolaikiniam žmogui?

G: Yra laikas susivokti ir apmąstyti tai, kas visuotinai yra gera, ne tau asmeniškai patogu ir malonu, bet kas kuria bendrą gėrį visiems.

30

PARALELĖS Nuotraukų koliažas

1915-1917 m.

Vilniaus g.

31

Margi raštai Nuotraukų koliažas: paralelės

2017 m.

Vilniaus g.

32

Margi raštai Nuotraukų koliažas: paralelės

Vilniaus g. 114 Šiame name nuo 1944 metų buvo KGB liaudies gynėjų būrio štabas. Čia buvo tardomi partizanai.

2017 m.

Vėliau sovietmečiu buvo centrinės rajono bibliotekos vaikų literatūros skyrius.

Žemosios Viesos

35

Margi raštai Nuotraukų koliažas: paralelės

2017 m. Žemosios Viesos

36

Margi raštai Nuotraukų koliažas: paralelės

1916 m.

Vilniaus g.

Atvirukas iš A.Miškinio rinkinio

2017 m.

Vilniaus g.

1917 m.

39

Margi raštai Nuotraukų koliažas: paralelės

2017 m.

40

Margi raštai Nuotraukų koliažas: paralelės

1927 m. rugpjūčio 15 d. atidengiamas paminklas Nepriklausomybės kovose žuvusiems atminti

NepriklausomybÄ—s a.

Po 1943 m. gaisro.

1943 m. gaisras Ĺ irvintose, kurio metu sudegÄ— 32 pastatai

43

Margi raštai Nuotraukų koliažas: paralelės

2017 m.

44

DOMĖTIS KRAŠTO PRAEITIMI Interviu pokalbis su Jonu Stankevičiumi

Kalbino: Kernius Kuosa

Fotografijos: Kernius Kuosa

Margi raĹĄtai Interviu: Jonas StankeviÄ?ius

45

46

Margi raĹĄtai Interviu: Jonas StankeviÄ?ius

Margi raĹĄtai Interviu: Jonas StankeviÄ?ius

47

48

ŠIRVINTŲ ŽYDAI

1938 m. gegužės 4 Mokytojai su mokiniais šalia žydų mokyklos Širvintose

Profesorius Bendžaminas Šeldonas ėmė sudarinėti savo giminės genealoginį medį. Surinko visus pro-, pro-, prosenelius iki 1700-ųjų metų. Pasirodo, jo šaknys Baltarusijoje, Bobruisko mieste.

Savo giminės šaknų ėmė ieškoti ir Bendžamino žmona Miriam. Tiesa, dar nenužengus taip toli į praeitį, Miriam išsiaiškino, kad Lietuvoje, Širvintų mieste gyveno Jakobas Landsmanas, kuris turėjo 5 vaikus. Jakobas buvo labai išsilavinęs žmogus, dirbo soferu. Šiame darbe nebuvo leidžiama padaryto jokios, net pačios mažiausios, klaidelės, ne ten padėtas kablelis ar praleista raidė galėjo viską sujaukti. 1886 m. šis šviesuolis su visa šeima išvyko iš Širvintų į Ameriką. Pasak Bandžamino, tuo metu didelė žydų migraciją iš Rytų Europos į Ameriką skatino skurdas ir antisemitizmas.

Amerikoje Jakobas Landsmanas apsigyveno Klyvlende, įsteigė žydų knygų parduotuvę, vėl dirbo soferu. Jav susilaukė dviejų vaikų: Lovio ir Mae. Mae ir yra Miriamos močiutė.

Šeldonų šeima ėmė taupyti pinigus kelionei - pasak tėvų, vaikai turi pamatyti, kur yra Širvintos, Bobruiskas, pabūti Lietuvos ir Baltarusijos sostinėse, susipažinti su įžymybėmis, susitikti su čia gyvenančiais žydais.

Šeldonų kaiminystėje gyvena kita žydų - Reznikų šeima. Šeldonų ir Reznikų močiutės buvo labai geros draugės, todėl kaimynai, sužinoję, kad Šeldonai važiuoja į Lietuvą, atnešė nubraižytą savo giminės genealoginį medį ir pasakė, kad jų tėvai 1936 m. išvyko iš tokio Širvintų miestelio, todėl paprašė aplankyti jį, jei keliaus pro šalį. Šeldonai būtent ten ir važiavo, nes Širvintos taip pat yra jų prosenelio gimtinė. Gaila, tačiau taip ir nesužinojo geriausios kaiminystėje gyvenančios draugės, kad abiejų šaknys yra mažame Lietuvos miestelyje - Širvintose.

Soferis - senojo testamento perrašinėtojas

Pagal Stepono Liktoravičiaus straisnį „Geneologinio medžio kamiene - Jakobas Landsmanas“. „Širvinta“, Gegužės 29 d. Nr. 41 (5625)

Margi raštai

49

Širvintų žydai: faktai

1795 m. pirmą kartą minima Širvintose gyvenant vieną žydų šeimą

1937 m. Širvintų žydas

50

Margi raštai Širvintų žydai: faktai

Lietuvių

Lenkų

Žydų

Avižonys, k.

244

-

7

Bilotai, dv.

16

17

9

Kančiūnai, palv.

9

16

8

Kazliškiai, palv.

19

4

4

Kieliai, k.

120

-

4

Motiejūnai, k.

270

-

4

Širvintos, k.

20

276

17

Vičiūnai, k.

101

-

4

Gyvenvietės pavadinimas

1897 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenys

Vilkmergės apskrit., miestai ir valsčiai

Lietuvių

Lenkų

Žydų

Gelvonų

8166

230

473

Musninkų

6101

977

351

Širvintų

8004

153

1053

1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenys

51

Margi raštai Širvintų žydai: fakai

Liba Mednikienė Liba Mednikienė labiausiai išgarsėjo kovų su lenkų legionieriais metu. Lietuvos kariuomenei traukiantis iš Širvintų, ji išsaugojo ir vėliau Lietuvos valdžiai perdavė kariuomenės dalinio štabo dokumentus ir kasą.

Pasakojama, kad Liba slapta rinko karines žinias ir teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams. Negana to, jos žinioje buvo ir partizanų šavinių bei granatų atsargos, o dažnai net ir pati išdavinėjo šovinius ir bombas.

Už šį žygdarbį Mednikienė buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu. Kaip ji buvo vertinama, rodo ir tai, kad į pamiklo žuvusiems kariams atidengimo iškilmes 1927 metais rugpjūčio 15 dieną Prezidentas Antanas Smetona prie miestelio ribos išlipęs iš automobilio, per visą miestą prie paminklo ėjo už parankės su Mednikiene.

52

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Maldos namai Mieste veikė treji žydų maldos namai: midrašas, sinagoga ir kloizas.

Midrašas - maldos namai, kuriuose studijuojama tora, skaitomas koranas.

Sinagoga - žydų maldos namai.

Kloizas - mažoji sinagoga.

53

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Didžiausia sinagoga buvo dviejų aukštų, raudonų plytų, su vitražais. Šalia stovėjo rabino namas. Atėjus vokiečiams ji buvo sudeginta.

Dabartinė vieta: Jaunimo ir Upelio gatvių sankirta

54

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Tai vieninteliai išlikę žydų maldos namai. “Architektūros istorijoje” minima nedidelė mūrinė istorizmo laikotarpio sinagoga, kurios projekto autorius yra nežinomas.

Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai joje buvo įrengę sandėlį, pastatas tada nebuvo dviejų aukštų, turėjo keturšlaitį stogą, langai buvo aukštokai nuo žemės, viršuje įrengti balkonai.

1962m. pertvarkytas, įrengta perdanga, padaryti du aukštai, pakeista stogo konstrukcija.

Dabartinė vieta: Vilniaus g. 37

55

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Šie maldos namai stovėjo iki Antrojo Pasaulinio karo, po to sudegė. Tai buvo medinis namas, kurio viena pusė buvo naudojama religiniams susibūrimams, kita – gyvenamosios patalpos. Galima spėti, kad tai buvo belt midrašas.

Dabartinė vieta: Vilniaus g. (netoli P. Cvirkos g.)

56

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Gyvenamieji namai Žydų tautybės žmonės daugiausia gyveno dabartinėje Vilniaus gatvėje ir Nepriklausomybės aikštėje. Šiose gatvėse stovėjo daugiausia prekybininkams ir amatininkams priklausę mediniai namai, kurių pirmuosiuose aukštuose buvo įsikūrusios parduotuvės ar dirbtuvės su sandėliais, o viršuje – gyvenamosios patalpos.

57

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Žydų gyvenamasis namas Dabartinė vieta: Namas be numerio, tarp Vilniaus g. 7-15 namų

58

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Buvęs žydų daugiabutis, apačioje gyveno ir dirbo batsiuvys.

Dabartinė vieta: Nepriklausomybės a. 3

59

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Buvusi žydų vaistinė Dabartinė vieta: Nepriklausomybės a. 27

60

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Žydams priklausęs baras - restoranas Dabartinė vieta: Nepriklausomybės a. 19

61

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

1913 m. Širvintose buvo 14 alinių, 2 restoranai, kelios dešimtys parduotuvių

Mokyklos Širvintose veikė Tarbuto mokykla, joje mokėsi 100 mokinių, du čederiai su 50 mokinių ir jidiš mokykla. Kai kurie širvintiškiai prisimena vieną žydų pradinę mokyklą, kai kurie dvejas, tačiau yra žinoma vienos žydų pradžios mokyklos buvimo vieta.

Tarbuto mokykla - pasaulietinė mokykla, kurioje pamokos vyksta hebrajų kalba. Čederis Jidiš mokykla - mokykla, kurioje pamokos vyksta jidiš kalba.

62

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

Žydų pradinė mokykla Dabartinė vieta: Vilniaus g. 64

Praeities linijos Širvintų žydai: architektūra

63

64

NEPRIKLAUSOMYBÄ–S KOVOS

Margi raštai Nepriklausomybės kovos: faktai

1920 m. lapkričio 17-21 kaitynės ties Širvintomis ir Giedraičiais

65

66

VARIAKOJIS

Margi raštai Nepriklausomybės kovos: faktai

1920 m. lapkričio 21 Širvintos patenka į neutraliąją zoną

67

68

NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ TAKAIS Pokalbis su Širvintų miesto bendruomenės pirmininke Alyte Skeberiene

69

Margi raštai Interviu: Alytė Skeberienė

Karinio istorinio Patrauklumas parko projektas įvairaus amžiaus lankytojams Prie šio projekto prisijungėme kada spaudoje pasklido informacija, kad Širvintų savivaldybė atsisako prisidėti prie profesoriaus Rakučio inicijuoto Širvintų-Giedraičių karinio istorinio parko kūrimo. Spaudoje buvo minima, kad pirmam etapui reikia 1000 eurų paramos informaciniams parko stendams pagaminti. Tai buvo suma, kurią Širvintų bendruomenė galėjo surinkti, o tokio projekto svarba neabejojame. Toks parkas galėtų tapti dar vienu turistų traukos objektu. Pradėjome rinkti lėšas, po to susibūrė žmonės, kuriems įdomus šis projektas. Pasikvietėme profesorių Rakutį, išklausėme jo vizijas, taip pat susitikome su Giedraičių istorijos draugijos pirmininku, pradėjome ruošti parko maršrutus.

„Visoms idėjoms ir projektams yra tam tikras laikas.“ Yra daug vietų, kuriuose vyko mūšiai. Parkas galėtų nesiorientuoti į vieną teritoriją, o apimti visą rajoną. Pats kūrimo procesas taip pat gali būti tęstinis. Susirenkame pinigus, pastatome stendą vienoje vietoje, po to kitoje. Stendas, manau, būtų skirtas ne tik tam, kad žmonės, atvykę į Nepriklausomybės kovoms svarbią vietą, rastų informaciją apie čia vykusias kovas, tačiau ir pro šalį vykstantiems žmonėms supažindinti su šia vietove. Todėl šalia parko galėtų atsirasti stovėjimo aikštelė, pavėsinė ar suoliukas, tada žmogus atkreiptų dėmesį, susidomėtų šia vieta. Jeigu savivaldybė sutiktų prisidėti prie projekto, tai parko kūrimo procesas ne tik pagreitėtų ir būtų paprastesnis, bet galėtų apimti ir didesnę rajono teritoriją.

Galvojame, kad stenduose galėtų atsirasti interaktyvumo, kuris leistų žmogui gauti papildomos informacijos, jeigu jis nori nagrinėti vietovę giliau. Antras dalykas – tai edukacijos. Galbūt, ateityje galėtų atsirasti mūšio rekonstrukcijos, naktiniai žygiai, kurių metu žmonės išbandytų savo jėgas. Šalia parko galėtų įsikurti informacinis turizmo centras, jame atsirastų leidiniai ir ekspozicija. Norime, kad šis projektas būtų įdomus ne tik Širvintų rajono gyventojams, tačiau ir kitiems žmonėms, o veiklos čia rastų visa šeima.

Dabar - tinkamas laikas Visoms idėjoms ir projektams yra tam tikras laikas. Artėjant Valstybės šimtmečiui šis projektas - įdomus ir aktualus. Kada tai baigsiasi, kažkas kito tampa aktualu. Tada visos jėgos ir dėmesys yra ten. Parkas nėra kavinė, čia nereikia rūpintis, kad jame visą laiką būtų žmonių. Parkui nėra reikalingas šildymas, jis gali funkcionuoti žiemą ir vasarą. Žinoma, reikalingas teritorijos tvarkymas, bet jei mes su bendruomene valome pamiškes, tai galime sutvarkyti ir parką.

70

Margi raštai Interviu: Alytė Skeberienė

Kada ir kaip kilo mintis įkurti bendruomenę?

Aš visą laiką buvau aktyvi, ieškojau veiklos.

Bendruomenės užuomazgos prasidėjo 2011 metų pavasarį. Tada kilo idėja surengti Vėlykinę labdaros akciją. Pagalvojau, kad prieš Vėlykas širvintiškiai tvarkosi namus, rusius, garažus ir išmetai tai, kas jiems yra nereikalinga, tačiau vis dar funkcionalu. Todėl nusprendžiau kreiptis į širvintiškius, kviesdama paaukoti labdarai dar funkcionalius, tačiau jiems nebereikalingus daiktus. Ši akcija pasiteisino: gavome vaikiškų vežimėlių, baldų, drabužių, kuriuos išvežiojome po Širvintų rajoną ir atidavėme žmonėms, kuriems tų daiktų trūko.

Kitąmet pradėjome dirbti su socialiniais darbuotojais, atsirado daugiau bendraminčių. Susėdome su dar keliais žmonėmis ir nusprendėme, kad reikia kurti Širvintų miesto bendruomenę. Kaip tik tuo metu bendruomenės kūrėsi tik didmiesčiuose ir kaimuose, o miesto bendruomenės nebuvo.

Taip ir gimė mūsų bendruomenė.

Kiek žmonių sudaro bendruomenę šiuo metu?

Sąrašuose turime apie 50 žmonių, dar 20 žmonių priklauso Jaunimo klubui.

Papasakokite apie Jaunimo klubą?

Mano idėja buvo suburti jaunimą, kuris pats rašytų projektus ir juos įgyvendintų.

Pastebėjau, kad mokyklose viską už jaunimą padaro mokytojai ar vyresni žmonės.

Jie nusprendžia, kokiame projekte dalyvauti, nuveža mokinius, liepia sudalyvauti.

Mokytojai rūpinasi finansais, įvairiomis ataskaitomis. Todėl siekiu, kad visas šis procesas būtų jaunimo rankose – nuo projekto parašymo iki finansavimo paieškų ir galutinio įgyvendinimo. Jaunimo klube mokiniai gali įgyvendinti tai, ko jie patys nori.

Mokiniams ši idėja patinka, pradžioje entuziazmo yra daug, tačiau pradėję daryti jie pamato, kad tai yra labai sunkus darbas.

Jaunimo klubo pirmininkė pripažįsta, kad norint įgyvendinti projektą, reikia atiduoti daug jėgų. Iš savo patirties žinau, kad pirmininkui reikia ne tik motyvuoti visą

komandą, tačiau ir daug dirbti pačiam. Kaip susikūrė miesto bendruomenė, pirmus du metus aš buvau priversta daug dirbti viena. Žmonės labai abejoja savo galimybėmis ir jėgomis. Į bendruomenę ateina įvairūs žmonės: tiek veiklūs, norintys save parodyti kitiems, tiek žmonės, kurie sunkiai pritampa, nėra labai iniciatyvūs.

„Bendruomenės tikslas yra padėti žmonėms suprasti ir atrasti save, parodyti, kad jie sugeba savarankiškai mąstyti ir veikti.“ Kaip pavyko įtraukti žmones?

Laikui bėgant žmonėms priskirdavau mažus darbelius: tai plakatą sumaketuoti, tai pasirūpinti stalais ar patalpomis. Žmonės pamatė, kad jiems gerai sekasi, pradėjo pasitikėti savimi. Džiaugiuosi, kad dabar turime tradiciją, kad žmogus, pasiūlęs įgyvendinti projektą, tampa to projekto koordinatoriumi ir paskirsto bendruomenės nariams pareigas. Įkurdama miesto bendruomenę galvojau, kad reikia raitotis rankoves ir pradėti gražinti miestą, tačiau dabar suprantu, kad bendruomenės tikslas yra padėti žmonėms suprasti ir atrasti save, parodyti, kad jie sugeba savarankiškai mąstyti ir veikti.

Kas vienija Širvintų bendruomenę? Žmonės pajuto, kad čia yra terpė, kurioje jie priimami tokie, kokie yra. Čia nėra darbinių santykių, reikalavimų, kad darbai privalo būti padaryti. Bendruomenės narys žino, ką jis moka, ko nori. Čia jis gali realizuoti savo idėjas, nes visada yra žmonių, kurie padeda, todėl bendruomenė suteikia galimybę būti kartu, nebūti vienam.

Darbai, kuriais jau gali pasigirti Širvintų bendruomenė?

Pirmiausia, gavome lėšų vaikų žaidimo aikštelėms atnaujinti, mieste pastatyti naujas smėliadėžes. Tačiau nusprendėme į šį projektą įtraukti ir miesto gyventojus.

71

Margi raštai Interviu: Alytė Skeberienė

1923 m. Širvintos atitenka Lietuvos valdžiai ir tampa valsčiaus centru

Pasirūpinome medžiagomis ir pirmiausia pakvietėme širvintiškius sutvarkyti vaikų žaidimo aikšteles savo kiemuose. Miestiečių įtraukimas į šią veiklą buvo svarbus, nes manome, kad jei gyventojai patys prisidės prie aikštelių atnaujinimo, tai ir labiau jas saugos. Bendruomenė už gautas lėšas nupirko smėliadėžes ir jas pastatė.

Kitas projektas – „Sportuojanti bendruomenė“. Į šį projektą taip pat įtraukėme miesto žmones. Organizavome sporto žaidynes, kurias sudarė keli etapai: dviračių ir irklenčių varžybos bei uždaromasis renginys – paplūdimio tinklinio varžybos.

Uždaromajame renginyje dalyvavo virš 100 žmonių – tokio rezultato nesitikėjome pasiekti.

Kiekvienais metais organizuodavome kalėdinę akciją. Kalėdiniu laikotarpiu vyksta labai daug įvairių akcijų, kurios kviečia aukoti, tačiau pradėjusi domėtis, kur surinktos lėšos paskirstomos, man pasidarė liūdna.

Todėl su bendruomene nusprendėme patys suorganizuoti kalėdinę akciją „Padovanok Kalėdų žvaigždę“. Šios akcijos metu bendruomenė kreipėsi į verslininkus, įmones ir kvietė paaukoti. Paaukoję, galėjo reitinguoti labdaros gavėjus pagal svarbą, o po to procentaliai surinkti pinigai buvo padalinti. Antroji akcijos dalis – mugė, kurioje dalyvauti kvietėme krašto tautodailininkus, menininkus ir visus norinčius parodyti, ką kuria. Norėjosi, kad kūrėjai pristatytų save, pasikeistų kontaktais. Dalyvavimas mugėje buvo nemokamas, tačiau kvietėme dalyvius skirti labdarai dalį surinktų lėšų iš prekybos mugėje. Akciją užbaigdavo šventinis koncertas. Po kelių metų šią akciją iš mūsų perėmė savivaldybė, todėl netekome galimybės jos organizuoti, tačiau nenusimename. Mes turime idėju ir galime dar daugiau pasiūlyti.

Kokias matote didžiausias Širvintų rajono problemas?

Problema yra žmonių uždarumas.

Persikėlus iš Vilniaus man buvo labai sunku suprasti širvintiškius. Po darbo visi suvažiuoja į parduotuvę, apsiperka ir užsidaro savo namuose. Tada gatvės tampa tuščios ir

nykios. Kitą vertus, nėra ko norėti. Mieste trūksta veiklos, kuri žmones įtrauktų, todėl natūraliai žmonėms kyla klausimas – kur išeiti? Mieste įrengėme lauko treniruoklius, galvojome, kad žmonėms iš tikrųjų to reikia, bet jie nebūna tiek užimti, kiek mums norėtųsi. Žinoma, gal prastai parinktos vietos, nes teko daug diskutuoti su savivaldybę, kol galiausiai nusileidome. Tačiau matau užburtą ratą – žmonės skundžiasi veiklos trūkumu, o verslininkai sako, kad miestiečiai nėra aktyvūs. Buvome paskelbę akciją „Kava senjorams“, kurios tikslas buvo paskatinti senjorus išeiti iš namų, susitikti su draugais kavinėje, išgerti kavos. Buvome pasiryžę sumokėti už visą išgertą kavą, tačiau žmonės nebuvo aktyvūs.

Gal prastai išreklamuota?

Dažnai žmonės sako, kad mes nežinojome, bet aš negaliu pasibelsti į kiekvieno žmogaus namo duris ir pasakyti. Žmogus turi pats domėtis. Visas naujienas skelbiame socialiniuose tinkluose, bendruomenės tinklalapyje, kabiname skelbimus mieste, juos publikuojame miesto spaudoje. Žinoma, turime kur tobulėti.

72

PRISILIETIMAS PRIE PRAEITIES Pokalbis su „Vikingų kaimo“ įkūrėju Mindaugu Korsaku

73

Margi raštai Interviu: Mindaugas Korsakas

Kada ir kaip kilo mintis įkurti bendruomenę?

Aš visą laiką buvau aktyvi, ieškojau veiklos.

Bendruomenės užuomazgos prasidėjo 2011 metų pavasarį. Tada kilo idėja surengti Vėlykinę labdaros akciją. Pagalvojau, kad prieš Vėlykas širvintiškiai tvarkosi namus, rusius, garažus ir išmetai tai, kas jiems yra nereikalinga, tačiau vis dar funkcionalu. Todėl nusprendžiau kreiptis į širvintiškius, kviesdama paaukoti labdarai dar funkcionalius, tačiau jiems nebereikalingus daiktus. Ši akcija pasiteisino: gavome vaikiškų vežimėlių, baldų, drabužių, kuriuos išvežiojome po Širvintų rajoną ir atidavėme žmonėms, kuriems tų daiktų trūko.

Kitąmet pradėjome dirbti su socialiniais darbuotojais, atsirado daugiau bendraminčių. Susėdome su dar keliais žmonėmis ir nusprendėme, kad reikia kurti Širvintų miesto bendruomenę. Kaip tik tuo metu bendruomenės kūrėsi tik didmiesčiuose ir kaimuose, o miesto bendruomenės nebuvo.

Taip ir gimė mūsų bendruomenė.

Kiek žmonių sudaro bendruomenę šiuo metu?

Sąrašuose turime apie 50 žmonių, dar 20 žmonių priklauso Jaunimo klubui.

Papasakokite apie Jaunimo klubą?

Mano idėja buvo suburti jaunimą, kuris pats rašytų projektus ir juos įgyvendintų.

Pastebėjau, kad mokyklose viską už jaunimą padaro mokytojai ar vyresni žmonės.

Jie nusprendžia, kokiame projekte dalyvauti, nuveža mokinius, liepia sudalyvauti.

Mokytojai rūpinasi finansais, įvairiomis ataskaitomis. Todėl siekiu, kad visas šis procesas būtų jaunimo rankose – nuo projekto parašymo iki finansavimo paieškų ir galutinio įgyvendinimo. Jaunimo klube mokiniai gali įgyvendinti tai, ko jie patys nori.

Mokiniams ši idėja patinka, pradžioje entuziazmo yra daug, tačiau pradėję daryti jie pamato, kad tai yra labai sunkus darbas.

Jaunimo klubo pirmininkė pripažįsta, kad norint įgyvendinti projektą, reikia atiduoti daug jėgų. Iš savo patirties žinau, kad pirmininkui reikia ne tik motyvuoti visą

74

Margi raĹĄtai Interviu: Mindaugas Korsakas

Margi raĹĄtai Interviu: Mindaugas Korsakas

75

II. ŠIRVIŲ PORTRETAI Antrajame skyriuje kalbiname veiklias ir išskirtines asmenybes. Nepaisant skirtingų profesijų, amžiaus ar pažiūrų, visus juos vienija noras kurti geresnį ir gražesnį Širvintų rajoną, o šių žmonių darbai ir veikla garsina mūsų kraštą visame pasaulyje.

78

79

PAŠAUKIMĄ ATRADĘS GAMTOJE Su Dariumi Herkumi susitikome jo namuose, Kernavės apylinkėse, kur prieš keletą metų žemaitis Darius su šeima persikėlė gyventi iš Vilniaus. Gamtos apsuptyje įsikūręs Darius pasakoja netikėtai atradęs pašaukimą stalystei, dabar sėkmingai dirbantis šioje srityje ir yra žinomas kaip „Miške augęs“ vardo įkūrėjas.

80

Margi raštai Interviu: Darius Herkus

Papasakokite, ką Jums reiškia medis? Įdomiausia yra tai, kad prieš maždaug 5-7 metus medis man mažai ką reiškė. Kada gyvenau mieste, man nebuvo skirtumo iš ko pagamintas baldas. Atsikrausčius į kaimą, natūralumas pasidarė labai svarbus. Dabar į medžio plošktės baldą negaliu net ramiai žiūrėti. Jis man sukelia neigiamas vibracijas. O medis yra gyvas. Būna, kad medieną lygiai išobliuoji, o kitą rytą atėjęs randi ją susirietusią. Medis visada gyvas.

Kokia medžio rūšis labiausiai patinka?

Kodėl?

Su pušimi ar beržu dirbti yra lengviausia, nes jie yra minkšti, juos lengva apdirbti.

Tačiau smagiausia dirbti su ąžuolu. Tik jis labai brangus, reikia tausoti, gerai apgalvoti kaip geriausiai išnaudoti kiekvieną lentgaliuką, kad kuo mažiau išeikvoti.

Kada supratote, kad esate „miške augęs“?

Gyvendamas mieste nei su meistryste, nei su medžiu neturėjau nieko bendro. Atsikraustęs į Širvintų rajoną pradėjau statyti namą. Su vienu meistru pradėjome įrenginėti namo vidų, tada ir pastebėjau, kad man tai patinka daryti. Su laiku atsirado įrankiai, žinios ir įgūdžiai. Dariau vis sudėtingesnius darbus ir taip tapau savamoksliu staliumi. Internete dabar galima rasti daug įvairios medžiagos, todėl išnaudoju šią galimybę. Nepaisant to, porą mėnesių mokiausi statybininkų rengimo centre. Vis gi naujausios technologijos, įrankiai padeda įgyvendinti tai, ko be žinių seniau negalėtum padaryti.

Kuo ypatingas staliaus darbas? Šiandien kaip tik žmonai sakiau, neši medį į Vilnių, į žmogaus namus. Aplinkui kažkokia butaforija: laminatas, stalviršis plokštė drožlių, gipsas. Nieko beveik nėra...

O tu esi tas, kuris įneša šiokią tokią gyvybę, tikrumo. Kai kur būna, kad nieko daugiau nėra, tik tavo baldas arba tavo palangė ar dar kažkoks medžio gaminys. Man jis įpatingas, nes čia yra gyvenimo būdas, hobis.

Smagu, kad ta medžiaga iš gamtos, nėra sukurta iš naftos, ji buvo ir bus iš miško.

Miesto žmogui norisi natūralumo. Kai kurie ankščiau pabunda, kai kurie vėliau. Vienu metu tau nėra svarbu kas iš ko padaryta, o po to gal kitiems ir nėra svarbu, neateina tas pamatymas. Bet su amžiumi žmogus pradeda žiūrėti į sodybas visokias, ten medis... Tai ir į butus po biškį nešasi tą medį.

Ar įsivaizduojate savo veiklą mieste?

Mieste net nėra galimybių rastis mintims, kad gali kažką tokio daryti, kurti. Žinoma, bute ar kotedže nelabai yra galimybių, tikriausiai, kaimynai iškart prakeiktų. Todėl aš netgi pradėjau siūlyti žmonėms, kad jie atvažiuotų ir kartu su manimi pasidarytų baldą.

Kodėl Jums tai svarbu?

Man socialumas visada buvo priimtinas.

Man džiūgu, kad žmogus neperka lovos iš IKEA, o nusipirkęs 5 lentas atvažiuoja ir baldą pasidaro pats. Aš skatinu žmones save pažinti per medį, per kūrybą. Gal begamindamas baldą žmogus pajaus, kad tai yra jo pašaukimas. Manau, kad jeigu man prieš daug metų kas nors būtų suteikęs tokią galimybę, aš būčiau susigundęs.

Kas Jus inspiruoja kurti?

Man patinka tai, kad aš daug baldų gaminu iš anksto nenusibraižęs ir tiksliai nesusiprojektavęs. Nueinu į dirbtuves, pamatau, pavyzdžiui, ąžuolo lentą ir būtent tada pamatau, kad ją reikia taikyti būtent čia, o ne kitur. Taip pagal medį, pagal jo raštą pagaminu baldą, o jis dažniausiai gaunasi įdomesnis nei iš anksto suderintas su klientu kompiuteryje ir pagamintas būtent toks, koks nubraižytas brėžinyje. Todėl pats medis mane įkvėpia kurti. Taip pat įkvėpia kūrybinis džiaugsmas, kad iš paprasčiausios lentos sukūri produktą, atiduodi jį užsakovui ir sulauki teigiamo grįžtamojo ryšio.

Kuo ypatingi Jūsų gaminiai? Žmonės atpažįsta mano baldus, sako, kad turiu savitą braižą, nors aš kurdamas to nesiekiu. Galbūt, mano braižo atsiradimą įtakojo tai, kad aš neesu baigęs stalystės mokslų, neesu senas profesionalas. Mano

Margi raĹĄtai Interviu: Darius Herkus

81

„Mieste net nėra galimybių rastis mintims, kad gali kažką tokio daryti, kurti. “

84

Margi raštai Interviu: Darius Herkus

kūryboje nėra štampų, dažnai darau tokios konstrukcijos baldus, kurių standartinis stalius niekada nedaro, nes jie jau turi susiformavusius įpročius. O aš esu savamokslis, man aktualus tvirtumas, tikriausiai, tai ir turi įtakos mano gaminių išskirtinumui.

Kaip gimė idėja kurti žaislus vaikams?

Tai spontaniškai atsiradę dalykai. Kada važiuojame į gimtadienį, galvojame, kad padovanoti. Ne retai tenka lėkti į garažą, išpjauti, nualyvuoti ir vežti dovanoti tokius savo gamybos žaislus. Teko daryti ir savo vaikams. Žaislas grubus, bet vaikai mėgsta su jais žaisti. Džiaugiuosi, kad bent truputį atplėšia vaikus nuo ekranų.

Kuris darbo proceso etapas Jums yra pats maloniausias?

Tas etapas, kada visos detalės paruoštos, belieka tik surinkimas ir nualyvavimas, nes kada turi tik lentas, ne visai yra aišku kaip

viskas gausis. Po to seka darbo pridavimas ir kliento padėka, kuri taip pat yra maloni akimirka.

Kokiomis sąvybėmis turi pasižymėti geras meistras?

Kaip ir kiekviename darbe panašiai – kūrybiškumas, kantrybe, kruopštumu ir disciplina. Disciplinos aš turiu per mažai. Dirbtuvės yra namie, o tai labai blaško, o kada dirbtuvės yra atskirai nuo buities, būna lengviau.

Kokie yra Jūsų darbo dienos ritualai?

Mano ritualas yra išblaškytas. Įprastai iš ryto vaikus vežu į darželį, grįžtu, išgeriu kavos ir eini dirbti, tačiau dirbu vienas, todėl reikia susitikti su klientais, tuo pat metu važiuoti pirkti medžiagas. Tada nėra tos rutinos. Norėčiau turėti rišlesnį grafiką, galėčiau daugiau padaryti, labiau įsijausti į darbą.

„Esu savamokslis, man aktualus tvirtumas, tikriausiai, tai ir turi įtakos mano gaminių išskirtinumui.“

85

Margi raštai Interviu: Darius Herkus

Minite, kad darote tai, kas tikra. Kas be medžio, žmogaus gyvenimą dar daro tikru, natūraliu?

Ryšiai tarp žmonių. Bent jau turėtų būti tikri. Gyvi ryšiai, žmonių tarpusavio meilė.

Gamta yra tikra, ten mažai butaforijos. Mieste to tikrumo žymiai mažiau.

Be medienos, kas Jūsų gyvenime dar yra natūralu? Gal turite sveikų įpročių?

Reikėtų pasidžiaugti, kad mažai nesveikų įpročių. Mažai vartoju alkoholio, visiškai nerūkau. Norėtųsi rasti daugiau ryžto ir jėgų meditacijoms gamtoje, bet kol kas tam dar nesusikaupiau.

Atskleiskite savo požiūrį į medžio kirtimą?

Visada yra tų, kurie nori pakritikuoti, kad gaminu baldus iš medžio, kertu medį, todėl tokie baldai yra neekologiški. Tačiau medis turi savo gyvenimo ciklą, jis gali atsinaujinanti. Žinoma, nukirstas medis neataugs, bet vietoje jo galima pasodinti kitą medį.

Esu pasodinęs ne vieną medį. Beržai, pūšys labai greitai auga, todėl jų mažiausiai gaila.

Man neramu dėl ąžuoju, juk jie auga apie 200 metų. Ąžuolinės medienos daugiausiai iškerta ir išveža pramonė. Jie ir padaro daugiausiai žalos gamtai, o ne smulkūs meistrai.

Kitas dalykas yra tai, kad medžio masyvo baldai yra ilgaamžiai. Pirkdamas baldą iš plokštės, jų per gyvenimą gali ir 5 pakeisti.

Toks laikinas baldas, tikriausiai, atneša daugiau žalos gamtai nei medžio nukirtimas, o medžio masyvo baldai skatina mažiau vartoti.

Dariaus kurti mediniai žaislai vaikams

Širvių portretai Pristatome fotografo Elvino Dalalos Širvintų rajono gyventojų portretų koliažą.

Metai: 2014

88

KITAPUS OBJEKTYVO Pokalbis su fotografu Elvinu Dalala

89

Margi raštai Interviu: Elvinas Dalala

Kodėl tau svarbu įamžinti savo krašto gyventojus?

Stengiuosi kuo daugiau fotografuoti. Bet koks fotografavimas yra praktika, kurios metu išbandau naujus sumanymus, o juos vėliau panaudoju savo darbe.

Dažnai girdimas mitas apie Širvintų rajoną, kurį drąsiai galėtum paneigti?

Dažnas galvoja, kad provincijoje gyvena tik marozai, gaujos, tačiau tai galiu drąsiai paneigti. Pastebiu, kad Širvintose atsiranda vis daugiau meniškų ir veiklių žmonių.

Papasakok, kokias detales prisimeni iš vaikystės Širvintose? Kas pirmiausia iškyla prieš akis, prisiminus vaikystę? Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos stadionas, kuriame praleisdavau daug laiko žaisdamas futbolą. Taip pat prisimenu, kad vaikystėje labai daug laimės suteikdavo momentai, kada vykdavo Širvintų tvenkinio valymo darbai. Tuo metu mieste esantis vandens telkinys yra nusausinamas – tai įspūdingas reginys. Žinoma, prisimenu ir mieste vykusias šventes, kuriose dalyvaudavau.

Papasakok apie savo pirmąją patirtį su fotoaparatu?

Pirmąjį fotoaparatą esu išsaugojęs iki šiol.

Būdamas 13 metų nusipirkau jį už per gimtadienį gautus pinigus. Tai buvo labai primityvus skaitmeninis fotoaparatas, tačiau pradžiai jo galimybių pakako. Pamenu, kad pirmiausia įamžinau savo šunį. Tikriausiai, jau pats pirmas kadras parodo, kad man yra labai svarbi gyvybė – gyvūnai, žmonės.

Po kiek laiko žaidžiant futbolą lūžo koja ir iš draudimo gavau nemažą sumą pinigų. Nelabai žinojau, ką daryti su pinigais, todėl nusprendžiau įsigyti profesionalų fotoaparatą, tačiau daug metų jis pragulėjo nenaudojamas. Tik dėka žmonių, kurie paprašė manęs būti nufotografuojami, aš vėl atradau fotografiją.

Kas fotografijoje tave žavi labiausiai?

Man patinka, kad žmogus, fotografuodamas kitus, gali atskleisti save. Žinoma,

kaip ir daugeliui, man taip pat svarbu, kad aš kažką palikčiau ateities kartoms.

Gal gali papasakoti apie savo kūrybinę aplinką?

Dažniausiai žmones fotografuoju gamtoje, nes man yra svarbus žmogaus sąlytis su gamta. Gal ir keista, tačiau daugiausiai įkvėpimo ieškau prieš pradėdamas redaguoti jau padarytus kadrus. Dažnai turi praeiti kažkiek laiko, kol gimsta idėja, o tik tada sėdu prie kompiuterio ir apdirbinėju nuotraukas. Be to, negaliu dirbti tik namuose, turiu pakeisti aplinką.

Papasakoks, kuo išsiskyria širvintiškiai, kada atsistoja prieš objektyvą?

Nežinau kodėl, tačiau širvintiškiai yra drovūs žmonės. Fotosesijos pradžioje jaučiu, kad žmogus yra susikaustęs, bet po kurio laiko jis atsiskleidžia ir viskas būna gerai. Įvardink žmonės, kurie tave žavi? Kodėl?

Mane žavi lietuvių fotografai Albert Pocej, Matas Juras, Elie(?). Iš tikrųjų, kartais pakanka pamatyti paveikslėlį ir jis gali mane įkvėpti kurti.

Gal galėtum įvardinti, kuo tavo fotografijos išsiskyria?

Manau, kad aš turiu savo braižą, tačiau jis nėra labai išsiskyriantis. Dabar yra daug fotografų, kurie panašiai fotografuoja. Svarbu turėti išskirtinį stilių, tačiau turint jį sunku išlikti populiariam, nes po kurio laiko žmonėms gali atsibosti. Tikriausiai mano išskirtinumas atsiskleidžia ne fotografijose, o bendravime su modeliais. Man labai svarbus ryšys su žmogumi, kurį įamžinu.

Apibūdink save kaip širvintiškį. Koks esi?

Esu aktyvus širvintiškis. Nuo 7 metų žaidžiu futbolą Širvintų komandoje, o mano fotografijose atsispindi Širvintų krašto gyventojai ir pats rajonas. Džiaugiuosi, kad žiniasklaidoje visada pamini, kad esu iš Širvintų. Tokiu būdu stengiuosi parodyti, kad ne visi provincijoje gyvenantys žmonės yra alkoholikai, kaip įprasta manyti. Neesu kažkokios bendruomenės narys, tačiau

90

Margi raštai Interviu: Elvinas Dalala

stengiuosi būti pilietiškas ir padėti save kraštui. Įvardink, kokia yra stereotipinė Širvintų rajoną pristatanti fotografija? Kaip manai, ar ji atspindi Širvintų rajoną? Pasiūlyk, kokia galėtų būti alternatyva?

Visi žino, kad Širvintų miesto stereotipinė nuotrauka – tai vaizdas, kuriame yra Vilmo Ketvirčio skulptūra „Širvinta“. Manau, kad seniau šis vaizdas atspindėjo Širvintas, tačiau dabar yra pasenęs. Širvintos yra pasikeitusios. Sunku pasakyti, kas galėtų tapti alternatyva, tačiau dabar siūlyčiau dėmesį atkreipti į miestelio gatves, pvz. Igno Šeiniaus alėją. Žinoma, gaila, kad visas Širvintų modernumo suvokimas pasibaigia ties naujomis gatvės grindinio plytelėmis.

Kurį laiką gyvenai emigracijoje. Kas paskatino tave grįžti į Širvintas?

Anglijoje praleidau tik 4 mėnesius, tačiau to pakako, kad pajusčiau namų ilgesį. Anglijoje gyventi labai nepatiko. Netvarkingos gatvės ir nelabai malonūs žmonės – tokie išlikę prisiminimai apie miestą, kuriame gyvenau. Esu tikras, kad ten nėra taip gerai, kaip žmonės pasakoja. Į Lietuvą grįžau dėl to, kad čia turėjau pradėti studijuoti, bet būdamas svetimoje šalyje supratau, kad tai nėra ta vieta, kurioje man gera būti. Todėl ir negrįžau atgal į Angliją.

Gal prisimeni jausmą, kuri užplūdo tave tik grįžus į gimtąjį miestą?

Taip, pamenu labai gerai. Anglijoje gyvenau mieste, turinčiame apie 3 milijonus gyventojų. Tokiame mieste labai daug veiksmo, todėl žmogus yra privestas prisitaikyti prie miesto ritmo. Grįžus į Širvintas pasirodė, kad laikas sustojo. Čia ramu, tylu, nėra didelio žmonių srauto, nejaučiu jokio streso.

Geriausias būdas atsipalaiduoti pagal Elvina?

Seniau atsipalaiduodavau fotografuodamas, tačiau laikui bėgant šis užsiėmimas virto darbu – esu priverstas į tai žiūrėti rimčiau, daugiau mąstyti. Dabar geriausias būdas atsipalaiduoti - tai važiuoti motociklu. Žinau

tokį posakį: ar kada matėte motociklą prie psichoterapeuto kabineto? Jeigu ir matėte, tai jis bus pačio psichoterapeuto. Važiavimas motociklu išlaisvina mintis ir leidžia man atsipalaiduoti.

Galbūt, turi fotografiją, kurioje įamžinta tik tau žinoma istorija?

Turiu. Pamenu, kad ją užfiksavau kartu su savo drauge. Tai buvo labai jaukus, emocingas momentas. Fotografuodamas nuolat bendrauju su žmonėmis, tačiau tokių kadrų, kuriuos pamatęs iš naujo išgyvenčiau tą akimirką, nėra daug. Dažniausiai tokie kadrai gimsta tada, kai to visiškai nesitiki.

Ar yra kas nors, ką norėtum padaryti, tačiau taip ir neatrandi drąsos?

Norėčiau vieną dieną pasileisti į avantiūrinę kelionę.

Bendravimas su žmonėmis ir yra tavo „varomoji jėga“?

Manau, kad bendravimas su žmonėmis yra mano noro fotografuoti priežastis. Kiekvienas žmogus gali pateikti unikalų ir įdomų pasakojimą. Ypač svarbu kalbėti kada fotografuoju žmogaus portretą. Tos pasidalintos žmonių istorijos įkvėpia, o nuotraukai suteikia šiokio tokio savitumo.

Kur labiausiai norėtum atsidurti, jei trumpam vėl taptum mažu berniuku?

Net nežinau, tikriausiai kaime su šeima.

Kaip manai, kas Širvintų rajoną daro šiuolaikiškesniu?

Gal ir juokinga, tačiau žinau, kad Širvintų miestas tapo vienas pirmųjų Lietuvoje miestų, kurio visos gatvės yra apšviestos LED žibintais. Jei kalbant rimtai, tai rajoną šiuolaikišku daro tik patys žmonės. Pastebiu, kad atsiranda vis sąmoningesnių, drąsesnių ir stilingų kraštiečių.

Jei kurtum savo gatvės, kurioje gimei ar dabar gyveni, muziejų, kokį eksponatą pirmiausią parodytum? Šalia namų yra krepšinio aikštelė ir vaikų darželis, kur praleisdavau nemažai laiko.

Margi raštai

91

Interviu: Elvinas Dalala

Darželio kieme būdavo žaidimų aikštelės, todėl kaip eksponatas galėtų būti kas nors iš tų žaidimų aikštelių. Visi šiuos objektus žino geriau nei patį gatvės pavadinimą.

Esi pavyzdys tiems, kurie sako, kad mažame miestelyje, jaunimui nėra ką veikti. Ar tavo gyvenime buvo rizika nueiti klystkeliais ir atsidurti tokioje padėtyje, kurioje nenorėtum būti?

Su tokia rizika susidūria bet kuris žmogus.

Tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Būtent dėl šios priežasties paauglystėje pasikeitė draugai, išsiskyrė keliai su tais, kurie nuėjo klystkeliais.

Kaip manai, ar tavo veikla Širvintų rajone ką nors įkvepia? Galbūt, yra tekę išgirsti padėką už tai, kad į savo veiklą įtrauki ir jaunus Širvintų rajono gyventojus? Ar jautiesi dėl to bent kažkiek nusipelnęs?

Aš labai tikiuosi, kad žmones įkvėpia ne kiek mano darbai, fotografija, bet mano, kaip abstinento, gyvenimo būdas. Smagu, kad yra žmonių, kurie paseka tuo kelių, kurį aš pasirinkau. Dažnai žmonės kreipiasi į mane ir prašo patarimų fotografijos klausimais ir panašiai.

Ar domėjaisi savo pavarde?

Labai dažnai sulaukiu klausimo „kodėl tu Dalala?“. Nemažai žmonių galvoja, kad tai yra mano slapyvardis, arba užsienietiška pavardė, nors esu tikras lietuvis. Senelis pasakojo, kad dalala yra tarmiškas žodis, reiškiantis dalelė. Nuo to žodžio ir yra kilusi mano pavardė.