ATOMINIAI ĮPROČIAI by knygos.lt

ATOMINIAI ĮPROČIAI Lengvas ir patikrintas būdas išsiugdyti gerus įpročius ir nugalėti blogus

Mažyčiai pokyčiai – reikšmingi rezultatai

a-tò-mi-nis ............................................................................................................... 1. Nuo žodžio atòmas: smulkiausia elemento dalelė, turinti visas jo savybes; vienintelis nedalomas didesnės sistemos vienetas. 2. Didžiulės energijos ar galios šaltinis.

į̇́-pro-tis ............................................................................................................... 1. Tvarka ar elgesys (veiksmas), pasidaręs gyvenime įprastas, pastovus; savaiminis atsakas į konkrečią situaciją.

Autorius daug metų mokėsi įpročių mokslo ir gilinosi į jo subtilybes. Ši įtraukianti, praktiška knyga – tai vadovas, be kurio neišsiversite, jei norite nugalėti blogus įpročius ir išsiugdyti naujus gerus. – Adam Grant, „New York Times“ bestselerių autorius Ypatinga knyga, kuri pakeis požiūrį į kiekvieną dieną ir gyvenimo būdą. – Ryan Holiday, bestselerių autorius Man, gydytojai, mėginančiai padėti savo pacientams išsiugdyti sveikus įpročius, kurie padėtų nuslopinti ar išgydyti lėtines ligas, „Atominiai įpročiai“ yra planas, kurio ilgai ieškojau. Knygoje randu dalykų, kurių galiu pamokyti savo pacientus, taip pat rekomenduoju jiems patiems perskaityti ją ir įgyvendinti pristatytas idėjas. Knyga paprasta, bet paveiki. To turėtų mokyti visose medicinos mokyklose. – Laurie Marbas, Marilandas, JAV oro pajėgų veteranė Buvo tikras malonumas skaityti „Atominius įpročius“. Labai daug sužinojau. Manau, knyga padės ir daugeliui kitų žmonių. – Gayle King, CBS televizijos laidos „This Morning“ antroji vedėja ir „O, The Oprah Magazine“ redaktorė-konsultantė Naudinga nauja knyga. – „Wall Street Journal“ „Atominiuose įpročiuose“ autorius parodo, kaip įveikti motyvacijos trūkumą, keisti savo aplinką, kad ji būtų palankesnė sėkmei, ir rasti laiko naujiems (ir geresniems) įpročiams. – „Glamour.com“ „Atominiai įpročiai“ – puiki knyga visiems, kuriems niekaip nepavyksta išrauti to vieno (ar kelių) blogo(-ų) įpročio(-ių). Ji – norintiems nebe rūpintis dėl sveikatos, kūno kultūros ar finansų, bet galiausiai imti puoselėti puikius santykius ir mėgautis geru gyvenimu. – „Medium.com“ Puiki knyga. Iš tiesų verta perskaityti. – Benjamin Hardy, „Inc.com“

Turinys Įžanga. Mano istorija ....................................................................................... 11

PAGRINDINIAI PRINCIPAI Kodėl mažyčiai pokyčiai tokie svarbūs 1. Stulbinanti atominių įpročių galia............................................................ 25 2. Kaip įpročiai formuoja asmenybę (ir atvirkščiai)................................ 41 3. Kaip keturiais paprastais būdais išsiugdyti geresnius įpročius .... 55

1 DĖSNIS Padarykite įprotį aiškų 4. Apie prastai atrodantį žmogų .................................................................... 71 5. Geriausias būdas pradėti ugdyti naują įprotį ..................................... 79 6. Motyvacija pervertinama. Dažnai daug svarbiau aplinka ................ 91 7. Savitvardos paslaptis ...................................................................................101

2 DĖSNIS Padarykite įprotį patrauklų 8. Kaip pasiekti, kad įpročiui būtų neįmanoma atsispirti ..................... 111 9. Šeimos ir draugų vaidmuo formuojant įpročius ............................... 123 10. Kaip išsiaiškinti ir pakoreguoti blogų įpročių priežastis.................135

3 DĖSNIS Padarykite įprotį lengvai praktikuojamą 11. Judėkite lėtai, bet jokiu būdu ne atgal .................................................149 12. Mažiausių pastangų dėsnis ....................................................................... 157 13. Kaip nebeatidėlioti naudojantis dviejų minučių taisykle ...............167 14. Kaip pasiekti, kad geriems įpročiams būtų neįmanoma atsispirti, o blogų – praktikuoti ................................................................ 177

4 DĖSNIS Padarykite įprotį teikiantį pasitenkinimą 15. Svarbiausia elgsenos keitimo taisyklė ...................................................191 16. Kaip gerų įpročių laikytis kasdien..........................................................203 17. Kaip atsiskaitymo partneris gali viską pakeisti ................................ 215

TAKTIKOS PAŽENGUSIEMS Kaip iš šiaip gero tapti tiesiog puikiam 18. Visa tiesa apie talentą (kada genai svarbūs, o kada – ne) ........... 227 19. Aukso vidurio taisyklė. Kaip išlaikyti motyvaciją ir gyvenime, ir darbe .....................................................................................239 20. Tamsioji gerų įpročių ugdymosi pusė ..................................................249 Išvados ..............................................................................................................261

PRIEDAS Ką skaityti toliau? ........................................................................................ 267 Trumpos keturių dėsnių pamokėlės ......................................................269 Kaip šias idėjas pritaikyti versle ............................................................. 275 Kaip šias idėjas pritaikyti auklėjant vaikus ......................................... 277 Padėka ............................................................................................................. 279 PASTABOS .....................................................................................................283

Įžanga Mano istorija

okydamasis antroje gimnazijos klasėje, paskutiniąją mokslo metų dieną gavau smūgį į veidą su beisbolo lazda. Mano klasės draugas užsimojo iš peties, bet lazda išsprūdo jam iš rankų ir atskriejo tiesiai man į tarpuakį. Smūgio akimirkos nepamenu. Lazda žiebė man į veidą tokia jėga, kad akimirksniu sutraiškė nosį, ją suplojusi ir pavertusi netaisyklingos U formos dariniu. Minkštieji smegenų audiniai atsitrenkė į kaukolę ir galvos viduje iškart pradėjo tinti smegenys. Per sekundės dalelę lūžo nosis, keliose vietose skilo kaukolė ir abi akiduobės. Kai atsimerkiau, pamačiau atbėgančius į pagalbą žmones. Pažvelgęs žemyn pastebėjau raudonas dėmes ant drabužių. Kažkuris klasės draugas nusivilko marškinėlius ir padavė man. Prispaudžiau juos, norėdamas sustabdyti kraują, plūstantį iš sulaužytos nosies. Sukrėstas ir priblokštas dėl to, kas ką tik nutiko, dar nesuvokiau, kaip rimtai buvau sužeistas. Mokytojui apkabinus mane per pečius, pradėjome lėtai judėti link mokyklos slaugytojos kabineto. Eiti reikėjo toli: kirsti visą aikštę, tada nusileisti nuo kalvos ir galiausiai galėjai pasiekti mokyklą. Kažkieno rankos vis paliesdavo mano šonus, prilaikydamos, kad

| Atominiai įpročiai

nenugriūčiau. Ėjome labai lėtai. Tada niekam nė į galvą nešovė, kad brangi kiekviena minutė. Kai pagaliau atsidūrėme slaugytojos kabinete, ji uždavė man kelis klausimus. – Kelinti dabar metai? – 1998-ieji, – atsakiau. Iš tikrųjų buvo 2002-ieji. – Kas Jungtinių Valstijų prezidentas? – Bilas Klintonas, – atsakiau aš. Teisingas atsakymas buvo Džordžas V. Bušas. – Koks tavo mamos vardas? – Mmm... eee... – ėmiau mykti. Galvojau gal dešimt sekundžių. – Petė, – atsakiau abejingai, nekreipdamas dėmesio į tai, kad užtrukau net dešimt sekundžių, kol atsiminiau savo mamos vardą. Tai buvo paskutinis klausimas, kurį pamenu. Mano organizmas nepajėgė susidoroti su žaibišku smegenų tinimu ir aš praradau sąmonę dar neatvykus greitosios pagalbos ekipažui. Po kelių minučių mane išnešė iš mokyklos ir išvežė į vietos ligoninę. Ligoninėje mano kūnas netrukus ėmė silpti. Vos pajėgiau palaikyti pagrindines organizmo gyvybines funkcijas – ryti ir kvėpuoti, o greitai mane ištiko ir pirmasis tą dieną traukulių priepuolis, po kurio savarankiškai kvėpuoti visai nebegalėjau. Gydytojai skubiai prijungė deguonies aparatą ir nusprendė, kad vietos ligoninėje nėra mano sužalojimams reikalingos įrangos, todėl iškvietė sraigtasparnį, kuris turėjo nuskraidinti mane į didesnę ligoninę Cincinatyje. Mane pro skubiosios pagalbos palatos duris išvežė į sraigtasparnio nusileidimo aikštelę, esančią kitoje gatvės pusėje. Neštuvų ratukai barškėjo ant nelygaus šaligatvio, viena slaugytoja greitai stūmė neštuvus pirmyn, o kita ranka įpūsdavo man deguonies dozę. Vos prieš kelias minutes į ligoninę atskubėjusi mama įlipo į sraigtasparnį ir atsisėdo šalia manęs. Aš tebebuvau be sąmonės ir negalėjau kvėpuoti, o mama per visą skrydį laikė mano ranką.

Įžanga |

Kol mama skrido su manimi sraigtasparniu, tėtis parskubėjęs namo pas brolį ir sesę, pranešė jiems nelinksmą naujieną. Tramdydamas ašaras jis pasakė sesei, kad negalės šį vakarą dalyvauti jos aštuntos klasės pabaigtuvių iškilmėse. Nuvežęs brolį ir sesę giminėms ir draugams, jis atvažiavo į Cincinatį pas mus. Kai mane su mama skraidinęs sraigtasparnis nusileido ant ligoninės stogo, į nusileidimo aikštelę atskubėjo beveik dvidešimties gydytojų ir slaugytojų komanda, nuvežusi mane į traumatologinį skyrių. Tuo metu mano smegenys ištino taip smarkiai, kad mane vėl ištiko potrauminiai traukuliai. Reikėjo sutvirtinti lūžusius kaulus, bet mano būklė buvo tokia, kad operacijos būčiau neatlaikęs. Po dar vieno traukulių priepuolio – jau trečiojo tądien – man nuspręsta dirbtinai sukelti komą ir prijungti prie dirbtinio plaučių ventiliacijos aparato. Mano tėvams ši ligoninė jau buvo pažįstama. Prieš dešimt metų jie lankėsi to paties pastato pirmame aukšte, kai mano sesei, tada vos trejų, buvo diagnozuota leukemija. Man tuo metu buvo penkeri, o broliui vos šeši mėnesiai. Po pustrečių metų chemoterapinio gydymo, stuburo punkcijų ir kaulų čiulpų biopsijų mano mažoji sesutė galiausiai buvo išrašyta iš ligoninės laiminga, sveika ir išsigydžiusi vėžį. Ir štai po dešimties metų normalaus gyvenimo mano tėvai vėl grįžo į tą pačią vietą, tik jau su kitu vaiku. Man nugrimzdus į komą, ligoninė tėvams paguosti parūpino kunigą ir socialinį darbuotoją. Kunigas buvo tas pats, su kuriuo jie bendravo prieš dešimt metų, tą vakarą, kai sužinojo, kad mano sesuo serga vėžiu. Atėjus nakčiai, mano gyvybę palaikė daugybė prietaisų. Tėvai neramiai miegojo ant ligoninės čiužinio. Nepaisant didžiulio nuovargio, jiems pavykdavo nusnūsti vos minutę kitą, ir nerimas tada vėl išbudindavo. Vėliau man mama pasakė: „Tai buvo viena baisiausių naktų mano gyvenime.“

| Atominiai įpročiai

MANO PASVEIKIMAS

Laimei, kitą rytą mano kvėpavimas normalizavosi tiek, kad gydytojai nusprendė pažadinti iš komos. Kai pagaliau atgavau sąmonę, pajutau, kad nieko nebeužuodžiu. Norėdama tai patikrinti, slaugytoja liepė išsišnypšti nosį ir pauostyti obuolių sulčių dėžutę. Uoslė grįžo, bet atsitiko tai, ko niekas nesitikėjo: besišnypščiant stipri oro srovė pro akiduobės įskilimus išstūmė mano kairiąją akį į išorę. Akies obuolys pūpsojo išvirtęs iš akiduobės, prilaikomas tik akies voko ir regos nervo, kuriuo akis pritvirtinta prie smegenų. Oftalmologas nuramino, kad iš akiduobės išėjus orui, akis po truputį grįš į savo vietą, bet jis negalėjo pasakyti, kiek laiko tai truks. Man buvo paskirta operacija po savaitės, todėl turėjau šiek tiek laiko apgyti. Nors atrodžiau tarsi po nesėkmingų bokso rungtynių, man leido išvykti iš ligoninės. Namo grįžau su sulaužyta nosimi, pustuziniu veido lūžių ir išsprogusia kairiąja akimi. Po to sekė sunkūs mėnesiai. Rodės, viskas mano gyvenime sustojo. Kelias savaites akyse dvejinosi – tiesiogine prasme negalėjau žiūrėti tiesiai. Prireikė daugiau nei mėnesio, kol akies obuolys grįžo į vietą. Nuo potrauminių traukulių ir regėjimo sutrikimų praėjo aštuoni mėnesiai – tik tada vėl galėjau sėsti už automobilio vairo. Per fizioterapijos procedūras mokiausi pagrindinių motorikos įgūdžių, pavyzdžiui, eiti tiesia linija. Pasiryžau taip lengvai nepasiduoti ir neleisti traumai manęs sugniuždyti, bet būdavo akimirkų, kai jausdavausi prislėgtas ir sutriuškintas. Po metų grįžęs į beisbolo aikštę skausmingai suvokiau, kiek daug dar teks nuveikti. Beisbolas visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Mano tėtis žaidė žemiausios beisbolo lygos komandoje „St. Louis Cardinals“, todėl ir aš svajojau tapti profesionalu. Po ilgų reabilitacijos mėnesių labiausiai norėjau vieno – grįžti į beisbolo aikštę. Tačiau sugrįžimas nebuvo sklandus. Prasidėjus rungtynių sezonui, buvau vienintelis jaunis, išbrauktas iš mokyklos beisbolo

Įžanga |

komandos. Mane priėmė į jaunių beisbolo komandą, kuri dalyvavo varžybose su antraklasiais gimnazistais. Žaidžiau beisbolą nuo ketverių, taigi žmogui, atidavusiam tiek daug laiko ir pastangų sportui, toks pašalinimas iš komandos prilygo pažeminimui. Labai aiškiai pamenu tą dieną, kai sužinojau šį sprendimą. Įsėdęs į savo automobilį verkiau, perjunginėdamas radijo kanalus ir desperatiškai ieškodamas dainos, kuri praskaidrintų nuotaiką. Po metų, paženklintų didelio nepasitikėjimo savimi, man, aukštesnių klasių gimnazistui, pagaliau pavyko patekti į mokyklos beisbolo komandą, tačiau beveik neturėjau progos pasireikšti aikštėje. Iš viso komandoje atlikau vienuolika kamuolio padavimų – galima sakyti, tai ne ką daugiau nei vienerios rungtynės. Nepaisant blankios karjeros mokykloje, tebetikėjau, kad galiu tapti puikiu žaidėju. Ir žinojau, kad tik nuo manęs priklauso, ar reikalai pagerės. Persilaužimas įvyko praėjus dvejiems metams po traumos, pradėjus studijuoti Denisono universiteto koledže. Tai buvo nauja pradžia ir nauja vieta, kur pirmą kartą atradau stulbinančią mažų įpročių galią.

KAIP AŠ ATRADAU ĮPROČIUS

Įstoti į Denisoną buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Aš išsikovojau vietą koledžo beisbolo komandoje, ir nors kaip naujokas buvau pačiame sąrašo gale, netvėriau džiaugsmu. Nepaisant mokyklos metais patirto chaoso, man pavyko tapti puikiu koledžo sportininku. Neplanavau artimiausiu metu pradėti žaisti beisbolo komandoje, todėl visą dėmesį skyriau savo gyvenimui. Kol kurso draugai iki paryčių žaisdavo vaizdo žaidimus, aš ugdžiausi gerus miego įpročius ir kas vakarą eidavau anksti miegoti. Chaotiškame studentų bendrabutyje visomis išgalėmis stengiausi palaikyti švarą ir tvarką savo kambaryje. Šie teigiami pokyčiai buvo labai nedideli, bet jie

| Atominiai įpročiai

leido man pajusti, kad esu savo gyvenimo šeimininkas. Vėl ėmiau pasitikėti savimi. Šis stiprėjantis pasitikėjimas savimi turėjo įtakos mokslams: aš patobulinau mokymosi įpročius ir pirmaisiais studijų metais tapau pirmūnu. Įprotis – tai tvarka ar elgesys, kuris tampa įprastas, nuolatinis ir daugeliu atvejų savaiminis. Po kiekvieno semestro išsiugdydavau mažų, bet nuolatinių įpročių, kurie neabejotinai užtikrino tokius rezultatus, apie kuriuos pradėjęs studijuoti koledže nė nebūčiau drįsęs svajoti. Pavyzdžiui, pirmą kartą gyvenime įpratau kelis kartus per savaitę kilnoti svorius, ir per kelerius metus mano 1,85 m ūgio puslengvis 77 kg svorio kūnas virto lieknu ir tvirtu 90 kg svorio kūnu. Atėjus antrakursių varžybų sezonui, išsikovojau startinę vietą beisbolo kamuoliuko metėjų komandoje. Mane pirmaisiais studijų metais balsavimu išrinko komandos kapitonu, o sezono pabaigoje patekau į beisbolo sporto asociacijos rinktinę. Bet tik paskutiniame koledžo kurse žaisdamas pajutau tikrąjį miego, mokymosi ir jėgos treniruočių įpročių naudą. Praėjus šešeriems metams po to, kai gavau į veidą beisbolo lazda, buvau skraidinamas į ligoninę ir gulėjau komoje, mane išrinko geriausiu Denisono universiteto sportininku ir pasiūlė kandidatu į ESPN* visos Amerikos studentų rinktinės narius – tokios garbės nusipelnė vos trisdešimt trys žaidėjai visoje šalyje. Baigiant koledžą mano pavardė puikavosi aštuonių skirtingų kategorijų koledžo dokumentuose. Tais pačiais metais man buvo suteiktas aukščiausias akademinis apdovanojimas – Prezidento medalis. Tikiuosi, atleisite man už šį pasakojimą, jeigu jums jis nuskambėjo pagyrūniškai. Tiesą sakant, mano, kaip sportininko, karjeroje nebuvo nieko, kas primintų legendą ar turėtų istorinę reikšmę. Niekada nebuvau metęs profesionalaus sporto. Tačiau dabar, žvelgdamas atgal į tuos metus, tikiu, kad padariau tai, kas nutinka labai *

Sporto ir pramoginių programų kabelinis tinklas (vert. past.).

Įžanga |

retai – realizavau savo galimybes. Todėl manau, kad šioje knygoje pristatytos idėjos gali ir jums padėti realizuoti savąsias. Visi mes susiduriame su gyvenimo iššūkiais1. Manasis buvo toji trauma, ir ši patirtis davė man labai svarbią pamoką: iš pirmo žvilgsnio maži ir nereikšmingi pokyčiai duoda puikių rezultatų, jei daug metų jų atkakliai siekiama. Visiems tenka patirti nesėkmių, bet žvelgiant iš tolimos ateities perspektyvos gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų įpročių kokybės. Jei įpročiai liks tokie patys, nesitikėkite kitokių rezultatų. Tačiau išsiugdžius geresnius įpročius, įmanoma viskas. Galbūt yra žmonių, galinčių per naktį nuversti kalnus. Aš tokių nepažįstu ir pats tikrai nesu iš tokių. Mano kelyje nuo dirbtinai sukeltos komos iki visos Amerikos studentų rinktinės nebuvo vieno lemiamo momento – jų buvo daug. Tai buvo laipsniška evoliucija, ilga nedidelių laimėjimų ir mažyčių persilaužimų virtinė. Man pavyko padaryti pažangą vieninteliu būdu – beje, kito būdo ir neturėjau – pradedant nuo mažų dalykų. Tą pačią strategiją pasitelkiau ir po kelerių metų, kai ėmiausi savo verslo ir pradėjau rašyti šią knygą.

KAIP IR KODĖL PARAŠIAU ŠIĄ KNYGĄ

2012 m. lapkritį pradėjau publikuoti straipsnius interneto svetainėje jamesclear.com. Iki tol kelerius metus rašiausi pastebėjimus apie savo eksperimentus ugdant įpročius, o galiausiai susiruošiau kai kuriomis pastabomis pasidalyti viešai. Iš pradžių po naują straipsnį įkeldavau kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Per kelis mėnesius išsiugdytas paprastas rašymo įprotis padėjo suburti pirmąjį tūkstantį elektroninių laiškų prenumeratorių, o 2013 m. pabaigoje šis skaičius išaugo iki daugiau negu 30 tūkst. žmonių. 2014 m. mano elektroninių laiškų prenumeratorių skaičius išaugo iki daugiau kaip 100 tūkst. – šis sąrašas internete tapo vienu iš sparčiausiai augančių. Kai prieš dvejus metus pradėjau rašyti, jau-

| Atominiai įpročiai

čiausi lyg apsišaukėlis ar apgavikas, tačiau dabar po truputį dariausi žinomas kaip įpročių ekspertas – tai buvo naujas vaidmuo, kuris mane jaudino, bet vis tiek jaučiausi nejaukiai. Niekada nelaikiau savęs dalyko ekspertu – greičiau žmogumi, kuris eksperimentavo kartu su savo skaitytojais. 2015 m. mano elektroninių laiškų prenumeratorių skaičius išaugo iki 200 tūkst., ir aš su leidykla „Penguin Random House“ pasirašiau sutartį dėl knygos, kurią dabar skaitote. Mano gerbėjų gretos didėjo, taigi didėjo ir verslo galimybės. Didelės įmonės vis dažniau mane kviesdavo pakalbėti apie įpročių ugdymo mokslą, elgsenos pokyčius ir nuolatinį tobulėjimą. Man teko skaityti pagrindinius pranešimus konferencijose, vykusiose JAV ir Europoje. 2016 m. mano straipsnius nuolat spausdino tokie leidiniai kaip „Time“, „Entrepreneur“ ir „Forbes“. Neįtikėtina, bet tais metais mano rašinius perskaitė daugiau kaip 8 mln. žmonių. Straipsniais susidomėjo Nacionalinės futbolo lygos (NFL), Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) ir Pagrindinės beisbolo lygos (MBL) treneriai, kurie vėliau žiniomis dalijosi su savo komandomis. 2017 m. pradžioje įkūriau „Įpročių akademiją“, kuri tapo pagrindine mokymo platforma organizacijoms ir asmenims, besidomintiems geresnių gyvenimo ir darbo įpročių ugdymusi*. Stambiausios bendrovės, įeinančios į „Fortune 500“ bendrovių sąrašą, ir augantys startuoliai pradėjo registruoti į mokymus savo vadovus ir mokyti savo darbuotojus. „Įpročių akademiją“ baigė daugiau kaip dešimt tūkstančių vadovų, administratorių, trenerių ir mokytojų, o aš pats dirbdamas su jais sužinojau neįtikėtinai daug dalykų ir ko reikia, kad įpročiai pasiteisintų realiame pasaulyje. Kai 2018 m. rašiau paskutinius šios knygos puslapius, mano interneto svetainėje jamesclear.com per mėnesį apsilankė begalė lankytojų, o beveik 500 tūkst. žmonių prenumeruoja kassavaitinį * Skaitytojai, kuriems įdomi šios akademijos veikla, daugiau gali sužinoti apsilankę adresu www.habitsacademy.com.

Įžanga |

mano naujienlaiškį. Šie skaičiai tiek daug kartų viršija mano lūkesčius, turėtus tik pradėjus šią veiklą, kad net nežinau, ką galvoti.

KUO ŠI KNYGA BUS NAUDINGA JUMS

Verslininkas ir investuotojas Navalas Ravikantas yra pasakęs: „Jei nori parašyti gerą knygą, pirmiausia pats turi tapti knyga.“2 Aš pats pirmas savo kailiu išbandžiau šioje knygoje pristatytas idėjas, nes turėjau kliautis mažais įpročiais, kad atsigaučiau po traumos, kad sustiprėčiau sporto salėje, kad beisbolo aikštėje žaisčiau aukščiausiu lygiu, kad tapčiau rašytoju, kad sukurčiau sėkmingą verslą, kad tiesiog tapčiau atsakingu suaugusiu žmogumi. Maži įpročiai padėjo man realizuoti savo galimybes, o kadangi jūs paėmėte į rankas šią knygą, spėju, kad taip pat norėtumėte realizuoti savąsias. Tolesniuose knygos puslapiuose pateiksiu smulkų planą, kaip išsiugdyti geresnius įpročius – ir ne dienai ar savaitei, bet visam gyvenimui. Nors mokslas patvirtina viską, ką čia parašiau, ši knyga – ne mokslinis darbas, o naudojimo instrukcija. Joje daugiausia vietos skiriama išminčiai ir praktiniams patarimams, kurie leidžia suprantamai paaiškinti mokslą, padedantį išsiugdyti ir keisti savo įpročius. Sritys, kuriomis remiuosi – biologija, neurologija, filosofija, psichologija ir kt. – tyrinėjamos jau daugelį metų. Čia rasite pačių geriausių idėjų, kurias prieš daugelį metų išsakė protingi žmonės, ir naujausių bei rimčiausių mokslinių atradimų sintezę. Mano užduotis – radus svarbiausias ir aktualiausias idėjas, jas susieti taip, kad būtų galima pritaikyti praktiškai. Visa šiuose puslapiuose sudėta išmintis – tai daugelio iki manęs dirbusių ekspertų ir specialistų nuopelnas. Jeigu perskaitysite ką kvailo – laikykite tai mano klaida. Šios knygos pagrindas – įpročio, kurį sudaro keturi etapai (t. y. signalas, troškimas, atsakas ir atlygis), modelis ir iš šių etapų išplaukiantys keturi elgsenos keitimo dėsniai. Psichologinį išsilavinimą

| Atominiai įpročiai

turintys skaitytojai tikriausiai atpažins kai kuriuos terminus, vartojamus kalbant apie operantinį sąlygojimą, kurį 1930 m. JAV psichologas Burhusas Frederikas Skineris (Burrhus Frederic Skinner) pirmiausia pavadino stimulu, atsaku, atlygiu3, o vėliau savo knygoje „Įpročio galia“ išpopuliarino Čarlzas Dahigas (Charles Duhigg), pavadindamas jį signalu, rutina, atlygiu. Elgseną tyrinėjantys mokslininkai, pavyzdžiui, Skineris, suprato, kad pasiūlius žmogui tinkamą atlygį ar bausmę, galima priversti jį veikti tam tikru būdu. Vis dėlto nors Skinerio modelis puikiai tiko parodant, kaip išorinis dirgiklis paveikia mūsų įpročius, jis negalėjo paaiškinti, kaip mūsų elgesį veikia mintys, jausmai ir įsitikinimai. Be to, ne paskutinis vaidmuo tenka ir vidinei būsenai – nuotaikoms ir emocijoms. Pastaraisiais dešimtmečiais mokslininkai atrado ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio. Knygoje šie tyrimai taip pat bus paminėti. Apibendrindamas pasakysiu, kad mano pasiūlyta sistema – tai integruotas modelis, sukurtas remiantis kognityviniais ir elgsenos mokslais. Manau, kad tai yra vienas pirmųjų žmogaus elgesio modelių, kurį taikant atsižvelgiama ir į išorinių dirgiklių, ir į vidinių emocijų įtaką mūsų įpročiams. Nors kai kurie mano teiginiai jums pasirodys žinomi, esu įsitikinęs, kad išsamesnės žinios ir keturių elgsenos keitimo dėsnių pritaikymas leis kitomis akimis pažvelgti į savo įpročius. Žmogaus elgesys nuolat keičiasi – kiekvienu atveju, kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę. Bet ši knyga yra apie tai, kas nesikeičia. Tai esminė žmogaus elgsena. Ilgalaikiai principai, kuriais galima kliautis ilgus metus. Idėjos, kuriomis remiantis galima kurti verslą, šeimą, gyvenimą. Nėra vienintelio tinkamo būdo išsiugdyti geresnius įpročius, bet šioje knygoje aprašomas toks būdas, kurį žinau geriausiai – tai metodas, kuris bus veiksmingas nepriklausomai nuo to, kur ar ką mėginsite keisti. Mano siūlomos strategijos tiks tiems, kurie ieško

Įžanga |

nuoseklios sistemos, padedančios tobulėti, ir nesvarbu, ar tikslas yra gera sveikata, pinigai, produktyvumas, santykiai, o gal visi išvardyti dalykai. Kol eis kalba apie žmogaus elgesį, tol ši knyga bus jūsų vadovas.