Arvydas Sabonis by knygos.lt

I SKYRIUS Metai, kai gimė Sabas. Kaip Arvydas Romas vos netapo Jurgiu. Nepamirštamas skrydis Kaunas–Šventoji. Lėkščių mėtymo subtilybės. Kur mama slepia likerį? Akordeono čirpinimas už tris rublius. Pirmoji pažintis su Šaru ir Kurčiu. Kam berniukams veidrodėliai? Dingęs gimimo liudijimas. Virsmas valdišku vaiku. Pirmasis užsienis – Lenkija.

Pirmoji nuotrauka, 6 mėnesių.

1964

metai. Tokijuje įvyko aštuonioliktosios vasaros olimpinės žaidynės.

Jose bėgikas Adolfas Aleksiejūnas pasiekė pirmąjį Lietuvos olimpinį rekordą, o boksininkas Ričardas Tamulis iškovojo sidabro medalį. Nuo konvejerio nuriedėjo neįtikėtino populiarumo sulaukęs automobilis „Ford Mustang“. „The Beatles“ su daina I wanna hold your hand pradėjo britų invaziją į JAV. Nikita Chruščiovas paskelbtas Sovietų Sąjungos didvyriu, tačiau netrukus nuverstas nuo sosto. SSKP Generaliniu sekretoriumi tapo Leonidas Brežnevas. Egipte pradėjo suktis Asuano užtvankos turbinos Nile. Pietų Afrikos Respublikoje Nelsonas Mandela įkalintas iki gyvos galvos. Buvusi Didžiosios Britanijos kolonija Malta paskelbė nepriklausomybę, o Lindonas Johnsonas tapo JAV prezidentu. Gimė būsimos pasaulio žvaigždės – aktoriai Nicolasas Cage’as, Keenu Reevsas, Monica Beluchi, Sandra Bullock, Russelas Crowe’as, Juliette Binoche, sportininkai Draženas Petrovičius, Marco van Bastenas, Tommi Makinenas, Jurgenas Klinsmanas, rašytojas Danas Brownas. Lietuvos alpinistai pietvakarių Pamyre pirmieji įveikė 6080 m virš jūros lygio viršukalnę ir pavadino ją Lietuvos vardu. Tais pačiais metais pirmą kartą su Sovietų Sąjungos krepšinio rinktine tarptautiniame turnyre Leningrade žaidė Modestas Paulauskas. Kaune gimė Sabas.

1964-ųjų gruodžio 19-osios naktis buvo šalta. Tikriausiai nuo speigo pyškėjo aplinkinių namų tvoros, medžiuose tviskėjo šerkšnas, o tuomečių Kauno pirmųjų gimdymo namų languose raitėsi ledinės gėlės. Pusę trijų nakties gruodyje paskendusį Kauną klyksmu pasveikino kūdikis. „Milžinas, – ištarė jį pakėlęs gydytojas. – Penkiasdešimt penki centimetrai. Keturi kilogramai ir šimtas gramų. Tokie retai gimsta.“ Šaltą gruodžio naktį prie balto chalato spausdamas kūdikį jis įtarti negalėjo, ką laiko savo glėbyje. Ir kad ateis laikas, kai apie mažąjį milžiną kalbės visas pasaulis. Gydytojas buvo teisus – tokie kaip Arvydas Sabonis gimsta retai. Kartą per šimtą metų, jei tik pasiseka. Milda Sabonienė buvo laiminga: – Aš laiminga, bet koks laimingas buvo Andrius! Sabonių pavardė neišnyks. Į Mildos ir Andriaus Sabonių šeimą pirmagimis atkeliavo tais pačiais metais, kai juodu susituokė. Parsivežė jį į Palemoną, mažą kambarėlį, kurį jaunai porai užleido kilniaširdė Andriaus tetulytė. – Namelis Palemone buvo nedidelis, pirmajame aukšte gyveno tetulytės sūnus su šeima, ji pati persikraustė į virtuvę, o mums atidavė savo kambaArvydas su tėveliais.

rėlį. Laimė, taip susispaudę neilgai gyvenome, pavasarį, kovą, jau turėjome savo namus, gavome raktus nuo kooperatinio buto. Anos dienos – lyg šiandien. Aukšta, dailiai nuaugusi Milda ir aukštaūgis, plačiapetis Andrius susitiko Kaune. Ji – nuo Akmenės, kur sugrįžo iš Sibiro tremties. Jis – nuo Vievio. Kai susituokė, Mildai buvo 25-eri, tada ir persikėlė iš Akmenės į Kauną. Pirmųjų nuosavų namų duris Ramybės gatvėje Saboniai pravėrė su trijų mėnesių sūneliu ant rankų. – Vos keli penkiaaukščiai aplink, nei gatvės, nei šaligatvių, purvynė. Parduotuvė – prie VI forto, šoki į guminius ir eini. Lovytę vaikeliui buvom nusipirkę, daugiau nieko ir neturėjom, vietos daug, pro langus vėjai švilpia. Andrius į darbą, aš viena lieku. Kiek pasiginčiję, jauni tėvai pirmagimiui davė Arvydo Romo vardą. – Andrius sako: bus Jurgis. Koks Jurgis? Eik tu sau! Bus Arvydas. Na, gerai, aš nugalėjau – Arvydas. Pareina vieną vakarą iš darbo, ištraukia gimimo liudijimą, o ten parašyta Arvydas Romas. Tėvai, tėvai, ką tu padarei?! Aš pati juk Milda Ona, žinau, ką reiškia du vardus turėti. Staigmeną, mat, sugalvojo! Andriaus jaunesnysis brolis ir mūsų vestuvių liudininkas – Romas. Sūnų Saboniai krikštijo Petrašiūnų bažnyčioje. Ten irgi pylos gavo: ką tėvai sau galvoja – du vardai ir nė vieno švento! Kitus du kartus, kai po penkerių metų gimė Arvydo sesuo Ilona, o dar po ketverių į šeimą atkeliavo pagrandukas Andrius, ginčų dėl vardų nebekilo. – Kad bus Ilona, nusprendė šeimos bobinčius. O Andriaus vardą vyrui buvau pažadėjusi, jei kada dar vienas sūnus gims. Savo namus jauna šeima kūrė pamažu. Vargais negalais išsirūpino sofą, paskui – spintą. O vasarą į tuomet be galo erdvius – dviejų kambarių – namus atsikraustė Mildos tėvai iš Akmenės.

– Mamytė širdininkė, tėveliui vienam ja rūpintis sunku, o pas mus juk tiek vietos! Ir Arvyduką bus kam auginti, pagalvojom. Tas vaikų darželio taip ir nematė, seneliai rūpinosi. O Arvydukas augo lyg ant mielių. Guvus, judrus, pašėlęs ir išdykęs – netrukus ne tik seneliai, bet ir tėvai su juo nebesusitvarkydavo. Atrodė, pro rakto skylutę išlįs, jei reikės. Kartą į svečius užsuko dėdė Jonas. Atsinešė kamuolį, mėtosi su mažuoju. Vos trejų pipiras po kambarį bėgioja, kamuolį gaudo. Kojos susipainiojo, kad plojosi, kakta – tiesiai į sofos kampą. Kraujas pasipylė, mama – į ašaras, atvažiavo greitoji. Gydytojai Kauno klinikose kaktą susiuvo, o jam, atrodo, nė motais. Ir pirmasis Arvydo vaikystės prisiminimas labiau su dangiškais, o ne su žemiškais dalykais susietas. – Vasaras su tėvais leisdavome Šventojoje. Buvau gal trejų, tąkart, matyt, irgi prie jūros skridome. Nedidelis toks lėktuvėlis – „Jakas“. Vos pakilus iš Kauno, apsivėmiau. Nešė ir nešė maišiukus. Tai buvo pirmasis mano skrydis, nežinojau, kad skraidyti teks labai daug. Nepatikdavo man nei automobiliu važiuoti, nei laivu plaukti, nuolat užsupdavo. Vasaras Arvydo šeima leisdavo Šventojoje arba Palangoje. Kartais iš Kauno čia atskrisdavo lėktuvu.

Į naujus namus Ramybės gatvėje atsikraustė daug jaunų šeimų, vaikų čia buvo pilnas kiemas. Ir sugaudyk juos, kad gudrus. Ypač Arvydą. Gerai, kai tėtis namuose, išeina į balkoną parūkyti, pagrūmoja, suprask, neišleidžiu tavęs iš akių. – Tik kad jo kas klausytų, – linguoja galva mama Milda. – Tėvas liepia namo, o Arvydas – tolyn iš kiemo, su chebra. Vieną kartą taip, kitą, trečią – nebereikėjo. Tą dieną Arvydas gerai prisimena: – Tėvas – ramus, išlaikytas, geras žmogus, o aš tada nesupratau: tampyti liūtą už ūsų pavojinga. Vieną kartą pašaukė, kitą, paskui, žiūriu atbėga. Pasivijo. Parsivedė namo, išsijuosė diržą. Paskui taip būdavo sutarta: ateini, prisiduodi, ką blogo padaręs, mažiau gausi. Mėginsi išsisukinėti – daugiau. Buvau išdykęs, tikrai. Kažkodėl viską mėtydavau: lėkštes pro langą, saldainius, mašina važiuoju – švyst slyvą ar obuolį, langą atsidaręs, o pats žiūriu per tarpelį, kur pataikiau. Buvo toks laikotarpis, kai kažkodėl rodėsi, jog išplauti lėkštę yra visiškai neįmanomas darbas. Pavalgau, žiemą tik – fukt pro langą, gražiai įsminga į sniegą, ten ir lieka. Bet nepagalvojau, kad ateis pavasaris, sniegas nutirps... Ir ta diena išaušo. Tėvas rūko pro langą, dairosi, grynu oru kvėpuoja, pažiūri žemyn – o ten lėkštės. Tą kartą rimtai su manimi pakalbėjo. Diržu, kaip visada. Kauno 25-oji vidurinė – tiesiai priešais Sabonių langus. Ten ir išžygiavo šešiametis, metais anksčiau. Direktorė nelabai norėjo priimti, bet mama Milda tvirtai laikėsi savo – ką jis veiks kitąmet, kai bus už klasės draugus galva aukštesnis? – Mačiau, kad auga kitaip nei visi vaikai, baisiai nenorėjau, kad klasėje tėvu vadintų. Su Andrium pagalvodavome, ar tik ne į savo prosenelį, Andriaus dieduką, atsigimęs? Tas buvo daugiau nei dviejų metrų, koja, pasakojama, tokio dydžio, kad tekdavę specialiai siūti batus. O ir mano mama – metro aštuoniasdešimties. Ir jos brolis Petras aukštas. Matyt, genai susidėjo.

Kad ir šešiametis, pirmoje klasėje Arvydas buvo aukštesnis už daugelį berniukų.

O gal taip lemta buvo, kad iš vyresniųjų būrio kyšančią Arvydo galvą pamatytų jo pirmoji mokytoja Laima Žitkevičienė? „Tas berniukas gali krepšinį žaisti“, – sako tuomet pagalvojusi. – Mokytoja įkalbino, kad mane pasiimtų į stovyklą Anykščiuose. Ten nuvažiavęs susipažinau su Šaru, Kurčiu (Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis – aut. past.). Drožė mane kaip reikiant, jaunas buvau. Ten negulėsi, lova – mano, to nevalgysi, lėkštės negausi... Manot, lengva? Neištvėriau, įvyko muštynės, – pirmuosius susitikimus su būsimais bendražygiais prisimena Arvydas. 25-ojoje vidurinėje mokykloje krepšinio būrelio nebuvo, o kad išdykėlis visai neišeitų laukais, tėvai nusprendė įtaisyti akordeoną. Arvydui atrodo: ar tik nebus nuo kaimynų nusižiūrėję? – Tėvų kaimynai abu savo vaikus drožė ant smuiko. Maniškiai, matyt, irgi pagalvojo: geriau tegul groja, negu po balas laksto. Nupirko akordeo ną, pasamdė mokytoją. Porą metų lankiau pamokas. Negaliu sakyti, kad man patiko, su berniukais būdavo įdomiau. Prisižaidžiau... Vieną dieną mokytojas pasikviečia tėvą, rodo pro langą – pažiūrėk, kur tavo sūnus. O aš – varlytės, balos... Iš tėvo vėliau Arvydas sako girdėjęs, kad mokytojas tąsyk klausęs: „Ar verta tris rublius už pamoką mokėti? Matai, kad jam visai neįdomu.“ – Aš nieko apie tą jų susitikimą nežinojau, pareinu namo lyg niekur nieko – iš pamokos. Tėvas: „Ateini čia...“ Teko mautis kelnes, bet per prievartą daugiau groti neliepė. Akordeoną iki šiol turi. Kartais išsitraukia. „Ko liūdi berželi?“ arba „Snaiges“ pačirpina, kaip sesė Ilona sako. Ilonai gimus Arvydui buvo penkeri. Dar nelabai suprato, ką reiškia sesę turėti, bet tėtį Andrių ir į svečius užsukusius giminaičius ta proga, mama Milda pasakoja, pavaišino.

– Pas mus svečiavosi pusseserė su vyru, kai Andriui paskambino iš ligoninės ir pasakė, kad pagimdžiau mergaitę. Namuose – nei šampano, nei vyno. Pamatęs, kad tėtis ieško po spinteles, Arvydas apsisuko ir dingo, atnešė du mažus buteliukus vyšnių likerio. Žinojo, kur buvau padėjusi. Jam atrodė, kad sesės gimimą būtinai reikia atšvęsti. Užtat kai su Ilonyte parvažiavom iš ligoninės, pirmagimis rūko ir nurūko po lova. Tupi, neišlenda. Ir taip viliojam, ir taip – sėdi sau. Galiausiai ne mūsų, o dėdės paklausė. Akordeonisto Arvydo Sabonio karjera truko trejus metus. Baigėsi ji tuometinėje Kauno 34-ojoje vidurinėje mokykloje. Čia paaiškėjo, kad krepšinis už akordeoną daug kartų įdomiau. Tuo neabejojo ir pirmosios Arvydo mokytojos Laimos Žitkevičienės vyras, tuometinis Kauno krepšinio mokyklos direktorius Juozas Žitkevičius. Iš žmonos prisiklausęs apie galbūt augantį krepšinio talentą, su juo susipažinti atsiuntė krepšinio trenerį Jurijų Fiodorovą. – Neakivaizdžiai studijavau Lietuvos kūno kultūros institute, 1973 metais subūriau pirmąją savo auklėtinių grupę, – prisimena treneris. – 1974 metų vasarą Anykščiuose vyko krepšininkų stovykla. Vieną vakarą prie laužo Laima Žitkevičienė papasakojo, kad jos klasėje mokosi aukštas, augalotas berniukas – toks krepšininku galėtų būti. Daug panašių siūlymų girdėdavau, bet, galvoju, jei jau direktoriaus žmona sako – reikia susipažinti su tuo berniuku. Nepatingėjau, rugsėjį nuvažiavau į mokyklą susipažinti su Arvydu. Užklasinę krepšinio pamoką vedė mokytojas Vincas Virbickas. Jurijus Fiodorovas atsisėdo kamputyje, stebi vaikus. Tie įvairiausius pratimus su kamuoliu atlieka. „Leisk jiems krepšinį pažaisti“, – paprašė mokytojo, o pats akimis tik šaudo. – Labai gerai sužaidžiau per kūno kultūros pamoką, – tą dieną prisimena Arvydas. – Kažkaip ėmė ir sukrito kamuoliai į krepšį. Tačiau treneriui įspūdį paliko kiti dalykai:

Akordeonisto Arvydo Sabonio karjera truko trejus metus, tačiau akordeoną jis išsaugojo, imdavo, retsykiais ir užplėšdavo ką nors apie snaiges. Vienas iš tokių pasirodymų – 1989-asiais.

– Kokia ten dešimtmečių žaidimo technika?! Mačiau ką kita – Arvydo azartą, norą žaisti, pasiutusį sugebėjimą kautis. Išrikiavau juos. Arvydas nebuvo gigantas, bet pagal ūgį stovėjo pirmas. Plačių kaulų, galūnės ilgos, gražiai nuaugęs. Pasikviečiau jį į šoną ir klausiu: „Arvydai, gal norėtum rimtą krepšinį žaisti? Rimtoje komandoje, kuri dalyvaus čempionatuose, o ne čia trintis?“ Arvydas atsakė: „Taip.“ Daviau treniruočių tvarkaraštį, adresą (treniravomės tuometinėje Kauno 28-ojoje vidurinėje mokykloje) ir pasakiau: „Ateik.“ Vieną gražią dieną tėvas atvedė jį į treniruotę. Prasidėjo darbas. Pagal ūgį mano grupėje jis buvo trečias, gal ketvirtas tuo metu. Neiškart išaugo kaip koks akromegalas, o palaipsniui. Turėjau tokį kredo – treniruotėse neskirstydavau žaidėjų pagal pozicijas. Visus vaikus mokiau vienodai, kad galėtų bet kurioje pozicijoje žaisti. Žemiausią statydavau į vidurį, puolėju, aukščiausią – įžaidėju. Šioje pozicijoje Arvydas kaifuodavo – kamuolį varinėdavo, perdavinėdavo. Greitas, kovingas, aštrus. Mano paties treneris, kai žaidžiau, Vincas Sercevičius, treniruotėse mokydavo mus mesti kamuolį vienu pirštu – taip ugdydavo metimą, perdavimą, ranką lavino. Labai geras pratimas! Aš jį irgi pasitelkdavau. Ugdydamas Arvydą daug Vinco Sercevičiaus pamokų panaudojau. Treniruotės treniruotėmis, tačiau savo užklasinę veiklą Arvydas labiau buvo linkęs organizuoti pats. Ir kelią į treniruotes ne visada rasdavo – pakeliui, kaip tyčia, pasitaikydavo gerokai įdomesnių dalykų. Kad krepšinis taptų gyvenimo meile, Arvydui dar kartą teko ragauti beržinės košės: – Ateinu išsigandęs į pirmą treniruotę, net neprisimenu, kurioj vietoj mokykloje salė yra. Koridoriuje sutinku vyruką. Klausiu atsargiai: „O kur krepšinis bus?“ „Kur? Kur? Taigi salėj“, – moja ranka į duris. Tai Šaras buvo. Nebuvau labai pavyzdingas krepšinio treniruočių lankytojas. Einu, neinu, bet iš namų visada išvažiuoju. Kartais į „Pasaką“ spurgų pavalgyti, limonado atsigerti, o kartais šiaip gatvėmis pašlitinėti. Treneris tėvus kviečiasi, sako, vėluoja, treniruočių nelanko. O tėvas, ką? Tėvas vėl – diržo. Gavau, matyt, gerai, nes nuo to karto krepšinis pradėjo labai patikti, į treniruotes nebevėluodavau. Ir dabar niekur nevėluoju.

Kuo geriau sekėsi, tuo noras žaisti augo. O paskui apie tai apskritai nebegalvoji, varai ir varai, kur tu dėsies? Rūpestis dėl trejetų dienyne ir vėlavimų į treniruotes baigdavosi kartu su paskutinėmis pavasario dienomis. Vasaras Arvydas leisdavo pas senelius, kaime netoli Abromiškių. Seneliai gyveno ūkiškai – karvės, arklys, kiaulės. Vyriausiam anūkui tų darbų irgi tekdavo: – Ką diedukas pasakydavo, tą darydavau, su juo nepasiginčysi. Melžti karvės neišmokau; kartą pabandžiau, tačiau nieko neišėjo, karvė uodega aplink veidą tik mojuoja. Diedukas rugių turėjo, todėl kai juos nukirsdavo, vaikams leisdavo iškulti senoviniais spragilais. Rudenį bulves kasdavom. Netoli dieduko namų buvo ežeras. Pirmąją meškerę Arvydas išsidrožė iš lazdyno. Prie valo pririšo kabliuką, iš vištos plunksnos ir vyno butelio kamščio sumeistravo plūdę. – Gerai kibdavo! Būdavo, parnešu puskibirį močiutei, ta skuta. Kai nesisekdavo, šaipydavosi: „Su tiek žuvų nuo katino gal ir apsiginsi.“ Kai ūgtelėjau, dėdė spiningą atvežė. Iš pradžių džiaugiausi, bet paskui nusibodo: mėtai, mėtai ir – nieko. Arvydo sesuo Ilona tas vasaras irgi prisimena. Gerai, jei pas senelius atvažiuodavo pusseserė, tuomet turėdavo mergaičių kompaniją. Jei ne, tekdavo su berniukais karą žaisti. – Miške kaimynų berniukai išsikasė bunkerį. Susivilko patalus iš namų, dieduko kirvį nepaklausę paėmė. Kartais man jų žaidimai atrodydavo baisūs, todėl aš seneliams juos paskųsdavau, o tada pati nuo bernų į kuprą gaudavau. Atsikėlę Saboniukai visada krosnyje rasdavo močiutės ar dieduko pagamintus pusryčius. Jie būdavo sotūs – pagrindinis dienos valgis. Arvydui išlikę, kad močiutė keldavosi labai anksti:

Krepšinio virusu Arvydas užsikrėtė sporto mokykloje, prie tos ligos, žinoma, prisidėjo pirmasis treneris Jurijus Fiodorovas. Treniruotė 1981-ųjų lapkritį.

1986 metais buvo sukurtas filmas apie „Žalgirį“ ir Arvydą Sabonį – „Achilo kulnas“. Su filmo kūrėjais nusifotografavo visa plati Sabonių giminė.

– Prigamindavo puodus ir sukišdavo į šiltą krosnį – mėsa, sriuba. Pusryčiaudavome maždaug devintą, dešimtą. Taisyklės prie stalo buvo tokios: kol dieduko nėra, visi ramūs, prie maisto niekas nagų nekiša. Atsisėdęs diedukas pasimelsdavo, persižegnodavo, savo peiliu atriekdavo duonos, na, o tada – jau gali kirst. Juokinga būdavo į tėvą ir du jo brolius žiūrėti – tokie aukšti, dideli vyrai, tikri gangai, tačiau prie dieduko – nė cypt. Ilgų bulvių vagų Abromiškių baba ravėti neliepdavo, užtat karvę, avis, arklį perkelt ir pagirdyt, šuniui ėdalo nunešt, runkelių lapų iš daržo parnešt buvo anūkų darbas. Dabar Ilona niekaip nesupranta, iš kur tiek pasitikėjimo mažais vaikais? – Diedukai savo darbų dirbt išeina, o mes prie ežero maudytis. Vieni. Ar dabar savus vaikus leistume? O tada niekas nebijojo, pavojų jokių neįžvelgė. Mamai Mildai irgi būdavę ramu: vaikai ne dulkėtomis miesto gatvėmis bėgioja, o gryname ore, prižiūrėti, pas senelius. Kartais atvažiuodavo jų aplankyti, o tada visi kartu į mišką uogų rinkti ar grybauti. Arvydui grybauti patiko:

– Atsikeli ryte, girdi jau rėkauja: Onute, Maryte, Petrai! Duoda duoda po visą mišką, o tu kašikėlį pasiimi, nueini, šmaukš, šmaukšt, susirenki, kas tavo. Uogauti nepatikdavo, sunku susilenkti. Ir ant kelių klūpodamas rinkdavau, ir atsigulęs. Į mokyklą reikėdavo vasaros duoklę sunešti, todėl visokius čiobrelius džiovindavom pas močiutę. Ar tik ne nostalgiški vaikystės prisiminimai bus kalti, kad Arvydas senelių žemėje pasistatė sodybą ir joje dabar praleidžia daug laiko? Kad miškas ir ežeras geriausiai atgaivina pavargusią širdį? O rudenį ištysusias ir nuo bėgiojimo po pievas sudiržusias pėdas tekdavo kišti į batus. Arvydą net dabar nupurto: – Visą vasarą basas pralakstei, pėdos atpratusios, o čia kišk – spaudžia juk. Per vasarą ir pėda, ir aš paaugdavome. Gal penktoje ar šeštoje klasėje ateinu rugsėjo pirmąją į mokyklą, dairausi savų. Veidai lyg ir pažįstami, bet kažkodėl mažiukai visi. „Mes čia, nematai, – šaukia, – ateik pas mus!“ Tą vasarą tįstelėjau gal 10 ar net 12 centimetrų. Ką tėvai sakė? – Sureagavo ne tėvai, o kelnės, – juokiasi. – Tačiau tėvas siuvėjas, todėl greitai viską sutvarkė. Parduotuvėje man nei kelnių, nei švarkelio lengvai nenupirksi. Rankos ilgos, kojos ilgos, pats – kūdas... Mokykloje tokį iškart pastebi, galva aukščiau visų, ilgas, šlanga. Nervinkis nesinervinęs, kojų juk nenukirsi. Bėdos su tomis kojomis... Mama Milda dirbo anuomet neįsivaizduojamai gerą darbą – Lietkopsąjungos Kauno didmeninėje bazėje. Turėjo pažįstamų ir blatą – gauti daiktų, apie kuriuos sovietų Lietuvoje tik pasvajoti galėjai. – Kartais mane iškomandiruodavo į Maskvą ar Leningradą, o ten univermaguose visko buvo daugiau nei Lietuvoje. Ką gauni, tą perki. Po vienos vasaros Arvydo pėda išsitempė iki 44 dydžio. Ką daryti?! Po blatu čekiški ar vokiški batai brangūs, galvoju, nuvažiuosim į Laisvės alėją ir nupirksim.