Vilnius, 2024
Iš anglų kalbos vertė VITA DAUGĖLIENĖ
Autoriaus žodis
Savo pirmoje knygoje „Ne sava mirtimi“ rašiau, kaip sunku buvo pakeisti aprašytų atvejų detales ir asmenų vardus. Visą gyvenimą stengiausi viską daryti kuo tiksliau, bet kartu stengiausi ir sumažinti gedinčiųjų kančias. Buvo sunku, bet galiausiai pakeičiau tai, ką reikia, nes tikrai nenoriu, kad koks nors skaitytojas tekste imtų ir atpažintų savo artimąjį ir, ko gero, prisimintų tas juodąsias dienas. Tą patį padariau ir šioje knygoje. Tų asmenų, kurių istorijos pernelyg žinomos, vardus ir pavardes palikau, o visais kitais atvejais asmeninę informaciją pakeičiau konfidencialumo sumetimais, palikdamas tik reikšmingus faktus. Reikia nepamiršti, kad ši knyga yra apie mirtį. Joje pateikiami skaudūs, bet bekompromisiai aprašymai, kaip žmonės – nuo vaikiukų iki visiškų senolių – mirė tiek natūralia, tiek ir nenatūralia mirtimi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jūsų tai labai neprislėgs.
Vadovėliai kažkur nukišti, vienas sportbatis mėtosi po virtuvės stalu, vaikai dainuoja kažkokią paiką dainą, kuri šiuo metu skamba per radijo stotis visoje Britanijoje, ginčijasi dėl žodžių, nepataiko į natas, bet plėšia visa gerkle, sumuštiniai sutepti tik pusiau, o aš spirgu, kad vėluojame. Pirmadienio rytas.
Vaikus prie mokyklos išleidau penkiomis minutėmis vėliau nei įprastai – jie įbėgo pro vartus. Palydėjau atžalas žvilgsniu. Man patiko automobilyje stojusi tyla, bet kartu ir trūko vaikų keliamo erzelio.
Kaip sparčiai jie auga – kitai žiemai jau reikės naujų paltų. Duktė ūmai atsigręžė. Iš kažko juokėsi, o gal dar vis dainavo. Pamačiusi, kad dar nenuvažiavau, pamojavo ranka – taip gyvai ir energingai, kaip moka tik vaikai. Sūnus, tai pamatęs, irgi atsisuko ir kreivai šyptelėjo. Pakėliau ranką pamojuoti, bet jie jau buvo nurūkę. Kažkur skambėjo varpas.
Ką gi – darban! Įjungiau radiją – vėl suskambo jų pamėgta daina. Oi ne, tik ne tai! Bet radijo neišjungiau. Nors šįryt jau buvau girdėjęs tą dainą bent dešimt kartų, nusišypsojau prisiminęs, kokius juokingus veidus ją dainuodami nutaiso vaikai.
Privažiavęs lavoninę išvydau porą prie jos jau stovinčių policijos automobilių. Metas žengti į kitą savo pasaulį.
Netrukus žaliais chalatais vilkinčių detektyvų grupelė su koronerio tarnybos* pareigūnu jau būriavosi prie skrodimo operacinės, o
* Koronerio tarnyba (angl. Coroners Office) – anglosaksiškos teisinės sistemos kriminalinė policija, tirianti neaiškios mirties atvejus.
jų avimi guminiai batai vis dar žvilgėjo nuo dezinfekcinės vonelės skysčio. Iš tikrųjų jie laukė ne manęs, paprasčiausiai nedegė noru eiti vidun; kaip ir aš pats, nors mirtis ir yra mano gyvenimas. Niekam nemiela išvysti negyvą kūdikį.
Mažyliams stengiamės parodyti, kad pasaulis yra geras, todėl rengiame švelnių pastelinių spalvų drabužiais, o nuo gyvenimo žiaurumų saugome minkštais daiktais: vilnonėmis antklodėmis, pūkuotais žaisliukais, minkštais drabužėliais. Čia nieko panašaus nėra. Tad kai įėję išvydome ant kieto stalo gulintį kūdikį – tokį mažutį tarp tų visų vežimėlių ir šaldytuvų, – kai toje metalu žvilgančioje erdvėje išvydome apvalius jo skruostukus ir mažučius pirštelius...
Tą akimirką net ir visko mačiusiam žmogui prireikia laiko vaizdui „suvirškinti“.
Tik akimirkos. Tada pareigūnai tylėdami sustojo aplink vežimėlį.
Detektyvės-inspektorės žvilgsnis nuo kūdikio nuslydo prie minkšto žaisliuko, kurį darbuotojai buvo padėję prie šono. Tai buvo gedinčių tėvų berniukui paliktos įkapės, draugas, turintis jį mylėti ir saugoti anapusiniame jam visiškai svetimame pasaulyje. Be abejo, su juo palaidos ir daugiau žaislų. Įkapes žmonės dėdavo į kapą per visą žmonijos istoriją, tačiau meškiukas su šuniuko ausimis širdį rėžė labiau už visą Tutanhamono kapo auksą.
– Viršininke, ar gerai jaučiatės? – paklausė inspektorės vienas detektyvas. Šios lūpos kamputis virpėjo. Ji linktelėjo.
– Esame čia tam, kad atliktume savo darbą, tik tai galime padaryti dėl kūdikio. Imkimės tyrimo, – tariau tvirtu balsu. Stengiausi tai pasakyti žvaliai, kad ant švarutėlių skrodimo operacinės grindų nenukristų nė ašara. Emocijoms čia ne vieta – kitaip kuo viskas baigtųsi?
Inspektorė nurijo kylantį gumulą.
– Tėvai...
– Pernai viršininkė pati susilaukė kūdikio, – tarė jos kolega. Taip bandė pateisinti, kodėl ji tokia susisielojusi, tik kad to daryti visai nereikėjo.
– Aš pats turiu du vaikus, ir matant lavoninėje gulintį vaikiuką man labai sunku apie juos negalvoti, – tariau. – Tik jūsų vaikutis yra gyvas ir sveikas, o geriausia, ką galime padaryti dėl... eee... – ėmiau raustis dokumentuose, – Fergiusono, Fergiusono Belo tėvų – išsiaiškinti, nuo ko jis mirė.
Detektyvė-inspektorė niauriai linktelėjo ir nužvelgė Fergiusono kūnelį.
Jam tebuvo šeši mėnesiai.
– Putlūs žandukai, – tarė jaunesnysis detektyvas.
– Tai jau, tikras storuliukas, – linktelėjo koronerio tarnybos pareigūnas. – Tik pažiūrėkite į pilvuką!
– Kaip šešių mėnesių kūdikis jis tikrai stambus, – pritariau. – Tik manau, kad jo rankytės ir kojytės yra patinusios, o dėl pilvo...
Uždėjau porą pirštų ant mažylio pilviuko ir taukštelėjau. Pasigirdo garsas, tarsi sudavus į būgnelį. Perdėjau pirštus į kitą vietą ir taukštelėjau vėl. Dar ir dar kartą – visas pilvelis skambėjo kaip būgnas.
– Tai dujos, – tariau. – Nieko kieto. O įsižiūrėjus ir veidukas keistokas.
– Kas ne taip, daktare?
To aš ir pats iki galo nesupratau.
– Gali būti patinęs.
Nufotografavę kūdikį nuvilkome drabužėlius – jį atgaivinti bandę greitosios pagalbos medikai to dar nebuvo padarę. Nurengėme atsargiai, nes tėvai dažnai prašo grąžinti drabužėlius, su kuriais vaikas mirė. Tada nusegiau sauskelnes.
– Vajėzau! – aiktelėjo superintendantas*.
– Nieko sau! – tarė koronerio tarnybos pareigūnas.
– Košmaras! – išstenėjo detektyvas.
Kokių tik žaizdų nesu rodęs policininkams per savo darbo metus –padarytų visokiausiais ginklais dėl pačių įvairiausių priežasčių – nuo aklos aistros iki žiopliausios klaidos... Bet anie retai kada taip sureaguodavo. Tai kas dabar sukėlė tokią reakciją?
Mažylio papilvė ir šlaunys buvo baisiausiai iššutusios, o didžioji dalis odos buvo sudirgusi, paraudusi ir žaizdota. Fotografas viską fiksavo tylėdamas, bet pareigūnai negalėjo atsistebėti.
– Taigi tereikia tik patepti kremu, – tarė inspektorė. – Kodėl niekas to nepadarė?
– Tai nepateisinama, – pritarė koronerio tarnybos pareigūnas.
– Taigi taip paprasta. Ir kainuoja centus... Ir viskas kaipmat praeina.
– Dokumentuose rašoma, kad prieš mirtį vaikutis verkdavo ir verkdavo... – pranešė detektyvas.
– Kiek ilgai prieš mirtį? – paklausiau.
– Eee... Tris savaites.
– Tris savaites! – sušuko inspektorė. – Verkė ištisas tris savaites!
– Dėl iššutimo dar niekas nemirė, – tariau. – Bet tai gali paaiškinti, kodėl jo pilvuke tiek daug dujų. Jei mažyliui skaudėjo ir jis visą laiką verkė, galėjo nevalgyti ir prisiryti oro... Kita vertus, gal aptiksiu ir kitų priežasčių, kodėl tų dujų tiek daug.
Detektyvas tarė:
– Medikų manymu, jis mirė dėl staigios kūdikių mirties sindromo.
Gal. Aplaidžiai prižiūrimi vaikai dažniau miršta staigiai be jokios akivaizdžios priežasties, o toks iššutimas man bylote bylojo, kad
* Anglijos policijos pareigūno laipsnis, aukštesnis už vyriausiojo inspektoriaus.
mažylis buvo prastai prižiūrimas. Sauskelnės gali pasakyti daug ką: baisiausia, kad esu aptikęs medžiagų, iš kurių jos gaminamos, pėdsakų mažų vaikučių žarnose – mažyliai buvo tokie alkani, kad valgė savo sauskelnes.
Vaikai aplaidžiai prižiūrimi dėl pačių įvairiausių priežasčių, kartais jų būna ne viena. Būtų buvę gerai daugiau žinoti apie tą konkretų atvejį – apie tėvus ar aplinkybes, – tačiau kaip paprastai šiame etape informacijos buvo labai mažai.
– Ar jau lankėtės namuose? – paklausiau detektyvo.
– Aha, oi, kaip nepakenčiu to darbo.
– Ir?
– Nieko. Mielas kotedžiukas. Ne skurdžiai. Vidurinės klasės rajonas.
– O namuose ne betvarkė?
Mūsiškiai namai susilaukus kūdikio irgi nebuvo patys tvarkingiausi, bet alkoholikų namuose būna visiškas jovalas: šalia apdulkėjusių treniruoklių mėtosi vaikiški žaislai, maišai sauskelnių, kalnai nešvarių skalbinių ir daugybė butelių.
– Na, ne. Labai tvarkinga.
– Jokio alkoholio, jokių narkotikų?
– Nieko tokio nemačiau ir labai abejočiau, kad namuose jų būtų. Kūdikis liovėsi verkęs, jį paguldė į lovytę, motina nuėjo ir atsigulė, o po valandos mažylį jau rado negyvą. Iškvietė greitąją, bet šaukštai jau buvo po pietų. Tik tiek ir težinome.
– Tėvai dirba?
– Aha... Ji sekretorė, administratorė ar kas ten, o jis... Manau, gydytojas.
– Gydytojas? – tarė inspektorė. – Gydytojas! Kaip jis leido vaikučiui šitaip iššusti!
– Na, gydytojai ne visada būna patys geriausi tėvai, – tariau apžiūrinėdamas Fergiusoną ir stengdamasis per daug apie tai negalvoti.
– Man nepatiko, kaip tėvas elgėsi apklausiamas, – tarė detektyvas. – Sakyčiau, buvo nusiteikęs kažkaip... priešiškai.
– Tai dar nieko nereiškia, – atitarė koronerio tarnybos pareigūnas. – Tragedijos ištikti žmonės elgiasi keistai, o čia dar prisistato policija ir pradeda klausinėti taip, tarsi jie dėl visko būtų kalti.
Detektyvas per petį dėbtelėjo į jį:
– Kartais jie ir būna kalti.
Atidžiai apžiūrinėjau Fergiusoną, ieškodamas kokių nors smurto ar kitokių nepriežiūros ženklų. Jokių mėlynių, įpjovimų ar nubrozdinimų, tik greitosios pagalbos medikų pastangų atgaivinti kūdikį žymės. Be to, kad berniukas buvo iššutęs ir išpūstu pilvuku, jo kūnelis išsiskyrė dar kai kuo – buvo labai blyškus. Apie baltuosius sakoma „mirtinai išblyško“ (dažniausiai po kokio nors šoko), tačiau mirusieji paprastai neišblykšta daug labiau, nei buvo gyvi, o Fergiusonas buvo itin blyškus.
Atėjus metui skrosti patalpoje stojo mirtina tyla, o inspektorė nusuko akis į šalį. Kaip paprastai, ėmiau kalbėti apie fiziologiją. Žmogaus kūnas iš tikrųjų yra įstabus, jei tik sugebi įveikti pasidygėjimą – tuo stengiuosi įtikinti pakraupusius stebėtojus, nors ir ne visada sėkmingai.
Mažus vaikus ir kūdikius skrodžiame kitaip, nei suaugusiuosius: darome ne Y, o T formos pjūvį, o viršuje pjauname horizontaliai per krūtinę, kad ant kaklo nebūtų jokių siūlių. Pjauname taip, kad kūną išvysti panorę artimieji patirtų kuo mažiau skausmo. Tad niekada nebijokite pamatyti kūno po skrodimo – jūsų brangus žmogus lauks toks pats, koks ir buvo.
Čirkštelėjau taip mikliai, kad inspektorė nespėjo nė įkvėpti. Tada apnuoginau plaučius. Krūtinės ląsta buvo pilna skysčio – jo buvo
tiek daug, kad vienas plautis jau buvo beveik subliuškęs. Paėmiau mėginį.
– Ar jis mirė dėl to? – regis, detektyvė-inspektorė jau pradėjo labiau domėtis nei šlykštėtis. – Dėl plaučių kolapso?
– Abejoju. Plautis veikiausiai subliuško, nes dėl krūtinėje prisikaupusio skysčio jam paprasčiausiai neliko vietos. Skystis rodo tik tai, kad jo širdis pamažu silpo, tik neaišku, kodėl.
– Pamažu? Tada tai negali būti staigios kūdikių mirties sindromas, – tarė detektyvas. Kiti pritariamai linktelėjo.
– Dar per anksti ką nors teigti, – atsakiau. Iš tikrųjų dėl staigios kūdikių mirties sindromo niekada negalima nieko teigti – tik atmesti visas kitas galimas mirties priežastis.
Perpjoviau likusią kūnelio dalį. Žvilgtelėjęs į inspektorę pamačiau, kad ji užsimerkė.
– Tik pažvelkite į šį kūnelį – kas per stebuklas, – tariau.
Fergiusonas mirė būdamas šešių mėnesių amžiaus dėl kažkokių priežasčių, kurias dar reikės išsiaiškinti, tačiau kiekvienas užgimęs vaikutis, net ir pragyvenęs taip trumpai, jau yra neįtikėtinas gamtos pasiekimas. Jau vien pradinės medžiagos paruošimas yra susijęs su gana didele rizika. Dar gerokai prieš užsimezgant žmogaus gyvybei, per įstabų mejoze vadinamą procesą iš ląstelių pirmtakių vystosi mūsų tėvų spermatozoidai ir kiaušialąstės. Kas čia ypatingo?
Ogi spermatozoidai ir kiaušialąstės nėra paprasčiausios tų ląstelių kopijos. Ne, per mejozę spermatozoidų ir kiaušialąsčių chromosomos dalijasi perpus, kad iš tų dviejų puselių susidarytų viena sveika chromosoma. Per mejozę vyksta dar vienas gana rizikingas procesas, vadinamas krosingoveriu arba perkryža. Šio proceso metu suporuotosios chromosomos keičiasi savo DNR. Dabar dailininkas, iki tol rūpestingai ant drobės sudėliojęs atskiras spalvas, ima braukyti per jas teptuku, sukurdamas visiškai naujus atspalvius. Taip išgaunamas
unikalumas. Rezultatas toks, kad moters kiaušialąstės DNR nėra tiksliai tokia pati kaip motinos; tad kartų skirtumai užkoduojami dar gerokai prieš finalą, kai spermatozoidas apvaisins kiaušialąstę.
Vis dėlto teptuku braukant skirtingomis spalvomis galima sukurti ne tik grožį, bet ir priterlioti, todėl per gyvybiškai svarbią krosingoverio stadiją gali rastis ir chromosominių anomalijų. Moters organizme ta būsimą vaikelį taip paveiksianti perkryža įvyksta dar toli gražu prieš pradedant kūdikį – jai dar būnant savo motinos gimdoje, t. y. dar pačioje močiutės nėštumo pradžioje. Sunku patikėti, kad senelės gyvenimo įvykiai gali taip paveikti įsčiose užsimezgusį vaisių. Dabar daug ginčijamasi, kaip mejozę veikia aplinkos ir fiziniai veiksniai... Vis dėlto tokių prielaidų, kad, pvz., 1986 m. įvykusios Černobylio katastrofos padarinius dar jaus dvi kartos, atmesti negalima.
Spermatozoidui apvaisinus kiaušialąstę joje pradeda vykti tarsi savotiškas metabolinis branduolinis sprogimas. Kūdikio pradėjimo akimirką – kai susijungia dvi abiejų tėvų DNR grandinės – prasideda spartus ir išties įspūdingas ląstelių dalijimosi ir naujo organizmo vystymosi procesas. Dabar jau kalbame apie mitozę – procesą, per kurį ląstelės dalijasi, kad galėtų susidaryti dvi tikslios jų kopijos.
Tik, vėlgi, dėl žaibiškai vykstančių procesų mitozė tampa dar vienu rizikingu etapu, kada gali būti pridaryta klaidų, o gyvybė užgesti dar negimusi.
Kūdikiai su įgimtomis anomalijomis į šį pasaulį ateina dėl įvairiausių priežasčių.
Pirmiausia dėl išorinių veiksnių poveikio. Šie gali būti fiziniai, pvz., gali trūkti besivystančio kūdikio apsaugai būtinų vaisiaus vandenų, dėl ko suspaudžiamos kokios nors jo kūno dalys, kurios tokios ir lieka. Gali būti, kad mama (ar net močiutė) buvo paveikta radiacijos ar gyvsidabrio garų ar ir pati kėlė pavojų savo kūdikiui,
sakykime, vartodama alkoholį. Dar vienas didelis išorinio pavojaus šaltinis yra virusai. Štai 1918 m. ispaniškojo gripo pandemija visame pasaulyje pražudė 50–100 mln. žmonių, ypač daug vaikų. JAV užsikrėtė apie trečdalis nėščiųjų arba vaisingo amžiaus moterų. Būtent ten buvo atliktas daug metų trukęs sveikatos tyrimas. Tirti vaikai, kurių laukdamosi motinos užsikrėtė gripu. Remiantis tyrimų išvadomis, tie vaikai galėjo patirti sveikatos bėdų po daugybės metų: jei motina užsikrėtė pačioje nėštumo pradžioje, tokie vaikai vėliau dažniau susirgdavo cukriniu diabetu, jei pirmoje pusėje ir viduryje –širdies ir kraujagyslių ligomis (net ir senatvėje), o nėštumo pabaigoje užsikrėtusių motinų vaikams sulaukus vidutinio amžiaus dažniau sutrikdavo inkstų veikla.
Manoma, kad motinai susirgus gripu vaisius patiria distresą, o tada, remiantis viena iš daugybės teorijų, gyvybiškai svarbių organų kraujotaka nukreipiama į smegenis, taip bandant jas apsaugoti. Vaisius išgyvena, tačiau taip gali būti užprogramuojama, kad po kokių 50, 60 ar daugiau metų vienas ar kitas organas nebeatliks savo funkcijos. Skirtingi kūdikio organai vystosi ne tuo pačiu nėštumo metu, todėl ir svarbu, kuriame trimestre motina užsikrėtė gripu.
Gal dabar skaitydami sunerimote, ar panašių pasekmių neturės ir neseniai pasaulyje prasiautusi pandemija. Ilgalaikėje perspektyvoje COVID-19 tikriausiai visai nepaveiks tuo metu nešiotų kūdikių sveikatos: gripas labai puolė vaikus, o koronavirusas daugiausia taikosi į senolius. Į šitą klausimą atsakys ilgalaikiai tyrimai, deja, aš jų jau nebeskaitysiu.
Kita lygiai tokia pat nesmagi įgimtų patologijų priežastis yra paveldėti giminės genai. Kūdikiui gimus užkoduotų ligų gali ir nesimatyti, jis gali susirgti ar numirti ir po daugybės metų. Dažniausiai viskas pasireiškia per kelerius pirmuosius gyvenimo metus, bet kai kurios ligos, pvz., Hantingtono, gali nepasireikšti ir 40, 50 ar 60 metų.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
